Vilniaus universitetas

Aktualieji lietuvių literatūros aspektai

Pasirinktos knygos recenzija

Nojus Saulytis „SMS gelytė“

Darbą parengė: Tomas Linius

Vokiečių filologija, 3-as k.

2022

Vilniaus universitetas
 Nojus Saulytis gimė ir užaugo Vilniuje. Studijavo filologiją, tačiau mokslus metė. Vėliau
baigė floristikos kursą profesinėje mokykloje. Tai dar vienas biografinis faktas, susijęs su knygos
pavadinimu. Kurį laiką poetas skvotino užsienyje, šiandien dirba Nacionaliniame muziejuje.

Jo knygą, kitaip eilėraščių rinkinį, atradau savo kursiokės dėka. Niekada

nepasižymėdavau lietuvių literatūros mėgėjų, tuolab, prisipažinsiu, jos neskaitau, išskyrus
mokyklinės ir universiteto programos. Artėjant naujam rašo darbui, niekaip negalėjau pasirinkti
kokią knygą aprašyti, ką apskritai pasirinkti. Ir štai po akimis pasitaikė Nojaus Saulyčio
eilėraščių rinkinys „SMS gelytė“. Nuo pat pirmųjų posmų supratau, ši knyga tikrai bus įdomi. Ši
knyga, mane gražino pora metų atgal, nes autoriaus knygos konceptas, nurodo, ko galima tikėtis
iš šios knygos bei autoriaus poezijos: srautinės komunikacijos, būdingos SMS žinutėms ir
susirašinėjimams, iki jaunatviško jaunumo supaprastintos kalbos manieringumas. Autoriaus
pridėdamos nuotraukos, sukuria lengvą įspūdį, kad ši knyga turi dienoraštiškumo pobūdžių.

Šios knygos esmė – tai, ką standartiškai laikome jaunatviškumu, eilėraščiai, lyg perteikia
pasaulį jauno, bręstančio žmogaus akimis, sudaryto iš jaunatviškų patyrimų, nerūpestingumo,
susižavėjimo ir išsiskyrimų, pirmųjų seksualumo atradimų, net maišto prieš religiją ir
nusistovėjusias gyvenimo dogmas ir ypatybes. „SMS gelytė“ pasižymi ne tik savotišku stiliu, bet
ir nėra sukaustoma senesnių įsivaizdavimų kokia turi būti „teisinga“ poezija. Autoriaus rašymo
stilistika, ir savotiškai įdomi, ir nėra savotiškai konceptualūs, nėra psichologiškai privesdami prie
tam tikrų rėmų, kitaip tariant, nėra sukaustomi rėmų , vadinamų tradiciškais.

Nojaus Saulyęio poezija yra pilna gyvo kalbėjimo, dažnai adresatas yra menamas, bet ir
yra konkrečių. Tačiau subjektas triukšmingame pasaulyje pirmiausia kalba vienas, o teksto
drama priklauso nuo to, kiek yra vilties, kad vienišas sąmonės srautas virstų dialogu, kad šis
galiausiai realizuotųsi fiziniu arba seksualiniu kontaktu. Knyga nustebina emocijų spektru – nuo
beribio laimės ir grožio išgyvenimo (o tai gana reta poezijoje), ilgėjimosi iki kankinančios
bejėgystės, saviplakos, pykčio. Situacijos, sudurstytos tarsi iš atsitiktinių objektų stebėjimų,
asociatyvių susivokimų „čia ir dabar“, nuolat priartėja prie ribos, skiriančios realybę ir nebūtinai
realizuotus troškimus:

Blondinė raudona ryškia

suknele. Atrodo greičiau
subrendusi už kitas, nes jos
krūtys gan didelės, o klubai
iš viso geri. Tiktai balsas
spigus, sakyčiau.
 Ji užtat super atrodo
pridėjus didelį juodą canoną
sau prie akių, viena ranka
prilaikanti plaukus.

Jai dar pavyks.

(p. 22)

„SMS gėlytėje“ nuolat vyksta intensyvi savirefleksija, o užslėpta emocija nėra vienaplanė
– čia nuolat laviruojama tarp kančios ir vilties, nuodėmės ir išpirkimo, skatinančių toliau
puoselėti iliuzijas. Kadangi taisyklingo buvimo ir atrodymo problema svarbi ir kalbėtojui, jį gelia
ir guodžia net banaliausi dalykai.

Taigi, apibendriant, norėčiau pasakyti, kad tik iš pirmo žvilgsnio N. Saulyčio poezija yra
paprasta, nerimta ir lyg viskas yra aišku. Tas jaunatviškas naivumas, apie kurį, ankščiau minėjau
tėra kaukė, kuri išryškiną jautrumą, kuris pastoviai yra apribojamas ir sulaikomas. Šis naivumas
padeda žiūrėti į pasaulį kitomis akimis, padeda suprasti jį be išankstinio nusistatymo, pamatyti
tokį, koks jis yra, pajausti jį tokį kokį jauti. Parodo , kad gyvenimas visdėlto yra sudėtingas.