Koks lietuvio paveikslas kuriamas įvairių laikotarpių literatūroje?

Literatūra yra tautos kultūros dalis. Jei merdi literatūra, merdi kalba, slopsta tautos dvasia.
Visais laikais literatūros kūriniai, veikiami politinės situacijos, istorinių įvykių, tuomet aukštinamų
vertybių, auklėjo žmogų, ugdė asmenybę bei turtino jos dvasią. Ne išimtis ir Lietuvos šviesuolių
kūryba. Kurdami lietuvio paveikslą, rašytojai ir poetai teigė įvairias vertybes: meilę Tėvynei,
darbštumą, ryšį su gamta, pasirinkimo laisvę. Taigi nagrinėdama temą „Koks lietuvio paveikslas
kuriamas įvairių laikotarpių literatūroje?“ remsiuosi Jono Radvano, Kristijono Donelaičio, Antano
Baranausko bei Vinco Mykolaičio – Putino kūryba.

XVI amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės poetas Jonas Radvanas kūrinyje

„Radviliada“ iškelia tautos didvyrį, pasiryžusį kovoti už Tėvynės išsaugojimą. Šio herojinio epo
tikslas – žadinti lietuvių tautinę savimonę, nes po 1569 metais pasirašytos Liublino unijos Lietuvai
kilo grėsmė prarasti valstybingumą. Hegzametru parašytos poemos pagrindinis veikėjas – vienas
iškiliausių visų laikų karvedžių Mikalojus Radvila Rudasis. Keturiose kūrinio dalyse aprašoma jo
asmenybė ir gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Poemoje auklėtojas Mūsajas Radvilai piešia
didvyrio, Tėvynės gynėjo, kelią, moko svarbiausių karžygiui vertybių: tarnavimo Tėvynei,
paklusnumo, pagarbos protėviams. Tokia dvasia ugdytas Radvila Rudasis aukščiau už viską
gyvenime kelia Lietuvos interesus. Jis Livonijos kare vadovauja LDK kariuomenei ir pasiekia
keletą pergalių. Svarbiausias yra Ulos mūšis, kur didysis etmonas atveda lietuvius į pergalę prieš
Maskvos valstybės Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių. Tačiau pavojus kyla ne
tik Lietuvos teritorijai, bet ir jos kalbai, kultūrai. Mikalojus Radvila Rudasis savo gyvenimu siekia
parodyti nutautėjusiems bajorams, kad kilmingumas – tai ne privilegija, o įsipareigojimas tautai.
Poemoje jį matome dorą, teisingą, veikiantį Tėvynės labui – tikrą Lietuvos protestantų vedlį,
sektiną pavyzdį Lietuvos aukštuomenei. Taigi humanistas Jonas Radvanas sukuria patrioto,
Lietuvos gynėjo, pasiryžusio savo gyvenimą paaukoti jos labui, paveikslą.

Kristijonas Donelaitis poemoje „Metai“, pirmame didesnės apimties grožinės lietuvių

literatūros kūrinyje, pagarbiai kalba apie darbštų, Rytų Prūsijoje gyvenantį lietuvį valstietį.
Apšvietos epochos poetas pavaizdavo pasaulį, kuriame pagal luominę padėtį ponai yra aukščiau už
būrus, tačiau „viežlybas“ gyvenimas moraliai valstietį gali iškelti aukščiau net ir už ponus.
Labiausiai lietuvio vertė atsiskleidžia per darbą. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią
baudžiavos naštą („būrą baudžiava baudžia“), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia
Aukščiausiojo valia: „Nes be trūso Dievs mus išmaitint nežadėjo.“ Visų pirma, valstiečio darbas
lemia visos visuomenės gerovę: „Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų.“ Todėl niekinamas
būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius darbus, kurie iškelia jį ir padeda pajausti savo
vertę. Lietuviui darbas – tai ne tik būtina žmogaus egzistavimo sąlyga, bet ir gyvenimo pagrindas,
džiaugsmo, laimės išminties šaltinis. „Glūpas“ vaikas tik mėgdžioja tėvų vaidmenis, o išmintingu
žmogumi tampa tik tada, kai pradeda žemdirbio darbus, kurie įtraukia į gamtos gyvenimo ritmą.
Taigi Kristijonas Donelaitis sukūrė darbo kanoną, kuriame dirbantis žmogus atlieka pareigą,
prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei bendruomenei.

XIX a. viduryje parašytoje romantinėje poemoje „Anykščių šilelis“ Antanas Baranauskas

vaizduoja lietuvį, dvasinį prieglobstį randantį miške bei gebantį jausti gamtos grožį. Poemą sudaro
dvi dalys: pirmoje vaizduojamas buvusio miško grožis, antroje pasakojama miško istorija nuo
seniausių laikų. Poemos sandara grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties
kontrastu. Šis sugretinimas persmelkia žmogaus širdį: žvelgiant į pliką lauką „teip neramu“, o
grožintis didingu šileliu „teip ramu“. Miškas – lietuviui tarsi antri namai, pasaulis suteikiantis
dvasinę ramybę. Gamta, kaip sakrali erdvė, žmogų nuramina, nutildo jo kasdienius rūpesčius,
pripildo sielą šventų pajautų: „Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.“ Todėl gamtoje žmogus
patiria būties grožį ir pilnatvę. Taip pat gamtos šventumo, „gražaus ramumėlio“ pajautimas
pažadina žmogaus kūrybines galias: „Iš to šventos pajautos, iš to giesmė imas.“ Pasakodamas
miško istoriją poetas tartum sako: santarvė su gamtos pasauliu lemia būties džiaugsmą, gyvenimo
gerovę, o darnos ardymas – menkėjimą, merdėjimą. Poema baigiama dramatišku naikinimo
motyvu – svetima galybė ne tik „miškus sugriaužė“, bet ir širdį prislėgė. Vis dėlto giesmėje
atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas yra Tėvynės nemirtingumo simbolis. Taigi Antano
Baranausko „Anykščių šilelio“ žmogus, jausdamas ryšį bei vidinę harmoniją su gamta, savo patirtį
perteikia kūryboje.

Vincas Mykolaitis – Putinas, XX a. pradžios rašytojas, pirmajame lietuvių psichologiniame

romane „Altorių šešėly“ vaizduoja svyruojantį, linkusį į savistabą žmogų. Šio kūrinio pagrindinis
veikėjas Liudas Vasaris, skatinamas tėvų ir noro veikti Tėvynės labui, įstoja į kunigų seminariją.
Jau besimokydamas jaunuolis suvokia, kad kunigų gyvenimo būdas, mąstysena įpročiai jam,
poetinės prigimties žmogui, yra svetimi. Stipriai veikiamas socialinės aplinkos Liudas Vasaris
pasirenka, atrodytų, teisingą kelią ir neišsižada kunigystės, bet dėl to kenčia, grimzta į save ir tyliai
maištauja nuolat analizuodamas savo ir kitų poelgius, žodžius, jausmus. Vyresnybės ir kolegų
akyse Liudas Vasaris yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija, vidiniai
prieštaravimai jį vis labiau slegia. Visus šiuos aštuoniolika metų, nuo įstojimo į seminariją iki
prašymo leisti palikti kunigų luomą, jis išgyvena didelę vidinę dramą, sprendžia pagrindinį sielos
konfliktą: kaip suderinti kunigo ir poeto kelią. Po dramatiškų vidinių išgyvenimų, svarstymų,
kūrinio pabaigoje romano pagrindinis veikėjas suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties
esmę. Taigi romano „Altorių šešėly“ protagonistas yra intravertiškas, ieškantis, į laisvę
besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų.

Apibendrinant kalbą galima teigti, kad skirtingais laikotarpiais lietuvių autoriai vaizdavo
skirtingą žmogaus idealą. Renesanso epochos kūrėjas Jonas Radvanas sukūrė tautos didvyrio
portretą, Kristijonas Donelaitis, XVIII amžiaus poetas, iškėlė darbštaus žmogaus pavyzdį,
romantikas Antanas Baranauskas supoetino lietuvio ryšį su gamta, o realizmo atstovas Vincas
Mykolaitis – Putinas aprašė dvejonėse pasimetusio, neryžtingo žmogaus paveikslą.