13 tema.

Teisinis reguliavimas

1. Konstitucinio ir ordinarinio teisinio reguliavimo santykis.

Konstitucinė teisė, kaip aukščiausioji teisė, kuriai priskiriami tokie šaltiniai: Konstitucija ir
Konstitucinio teismo doktrina. Žemesnios galios teisė yra ordinarinė teisė, kurios šaltiniai yra:
Konstitucija, Konstituciniai įstatymai, įstatymai ir poįstatyminiai teisėės aktai. Verta pastebėti, kad
Konstitucinė teisė kaip ir jos reguliavimas yra aukščiausias, šiam Kostituciniam reguliavimui negali
prieštarauti ordinarinis reguliavimas (paprastoji teisė). Gilinantis į Konstitucinio ir ordinarinio
teisinio reguliavimo santykį, verta atkreipti dėmesį į Konstitucinio Teismo 2009 12 11 d. nutarimą,
kuriama perteikiamas butent šių abiejų reguliavimų santykis. Ordinarinis teisinis reguliavimas:
Valstybės tarnybos įstatymas, 23 st. 2 dalis, kur nurodoma, koks yra darbo užmokestis, už ką jis ir,
kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Ir šis Ordinarinis
reguliavimas prieštarauja Konstituciniam reguliavimui, kur asmuo pagal Konstitucijos 23 straipsnio
1 dalies, 48 straipsnio 1 dalies nuostatas „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą
apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, lygiateisiškumo ir
teisingumo principams, nes žmonės negavo tinkamo atlygio už darbą, nors ir dirbo ilgiau, poilsio
dienomis, naktimis, švenčių dienomis ir t.t. Tad Ordinarinis reguliavimas neturi prieštarauti
Konstituciniam reguliavimui.

Teisinio reguliavimo metodai.

Teisinio reguliavimo objektas rodo, kokius socialinius santykius reguliuoja konkreti teisė, o teisinio
reguliavimo metodas – kaip, kokiu būdu ji šitai daro. Metodo pobūdį lemia reguliuojamo objekto
specifika: vienaip reikia reguliuoti turtinius santykius ir kitaip – valdymo ar teisėsaugos santykius.

Teisinio reguliavimo metodas – tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema.
Jis atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai. Teisinių būdų
tarpusavio derinimas sudaro teisinio reguliavimo metodą.

Išskiriami du pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai: imperatyvusis ir dispozityvusis.

Jeigu darant teisinį poveikį vyrauja įpareigojamasis ir draudžiamasis paliepimai, tai turime
imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodą, o jei leidžiamasis – tai dispozityvųjį.

Imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas.

Esmę sudaro įpareigojamieji ir draudžiamieji paliepimai. Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą
reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Galioja principas: viskas, kas nėra
tiesiogiai leista įstatymo, draudžiama. Visuomeniniai santykiai negali atsirasti ankščiau negu juos
leidžianti teisės norma. Imperatyvųjį reguliavimą apibūdina siekis detaliai ir smulkmeniškai
reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį. Šiuo metodu paprastai naudojasi administracinė ir
baudžiamoji teisė (materialioji ir proceso)

Dispozityvusis reguliavimo metodas

Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Jis siekia ne detaliai,
smulkmeniškai reguliuoti visuomeninio santykio dalyvių elgesį, o tik pagrindines tokio elgesio
kryptis, bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra
sukonkretinti savo teises bei pareigas ir tai daryti nevaržant vienas kito teisių. Visuomeniniai
santykiai eina pirmiau teisės normos, nes galioja taisyklė: viskas leidžiama, kas tiesiai neuždrausta.
Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.

Imperatyvusis ir dispozityvusis reguliavimo metodai grynu pavidalu praktikoje nesutinkami.

Visada turime reikalą su imperatyviojo ir dispozityviojo metodų tarpusavio derinimu, papildymu. Jų

sąveika išreiškia principas: leidžiama viskas, kas nėra draudžiama, jeigu tai yra protingai
reguliuojama.

Kiti teisinio reguliavimo metodai:

Administracinėje teisėje veikia subordinacijos ir valdingo įsakymo metodas, leidžiantis

operatyviai reguliuoti administracinę, tarnybinę, operatyvinę ir kitokią valstybės institucijų ir
pareigūnų veiklą.

Pagyrimas kaip teisinio reguliavimo metodas iš esmės būdingas darbo teisei, kur veikia įvairios
premijavimo sistemos, kuriomis siekiama stimuliuoti moralinį ir materialųjį darbuotojų
suinteresuotumą…. Bet jos galimos ir administracinėje teisėje (ordinų suteikimas, garbės vardų
suteikimas)

Šalių lygiateisiškumo ir autonomijos metodas būdingas proceso šakų teisei, kur ieškovo ir
atsakovo, kitų teisminio tyrimo dalyvių teisinė padėtis vienas kito atžvilgiu yra tokia pati.

2. Teisinis reguliavimas pagal Konstitucinio Teismo 2009 12 11 d. nutarimą.

Teisinis reguliavimas – tai praktiškai funkcionuojanti (veikianti) teisės samprata. Iš jo poreikių

kyla atitinkamos orientacijos teisinės idėjos, teisės normos, teisinės organizacinės procedūros. Visos
teisės sąvokos įsiprasmina kaip teisinio poveikio žmonių elgesiui priemonės, o pati teisėkūra – kaip
tokių priemonių gamyba.

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis, arba forma, kai teisinis poveikis
žmonių elgesiui yra daromas teisės normomis.

Teisinis poveikis yra platesnė sąvoka negu teisinis reguliavimas, nes teisinis poveikis daromas ne
tik teisės normomis, bet ir teisinėmis idėjomis.

Teisinio reguliavimo priežastys klasinėje ir demokratinėje valstybėse yra skirtingos:

 Klasinėje valstybėje – teisinėmis priemonėmis reguliuojamas žmonių elgesys siekiant

legalizuoti (sunorminti) vienų socialinių grupių agresiją kitų grupių atžvilgiu, organizuotu
būdu slopinti pavergtųjų pasipriešinimą. Reguliavimu siekiama suteikti vienai grupei
pareigomis negarantuotų teisių (privilegijų), o kitai socialinei grupei – primesti prievoles.
Tokiu reguliavimu įtvirtinamas vienų viešpatavimas ir kitų pavergimas.
 Demokratinėje valstybėje – derinti priešingų grupių interesus ir tokiu būdu įtvirtinti bei
palaikyti visuomenėje socialinę santarvę bei rimtį. Siekiama užtikrinti visų visuomenės
narių laisvę plėtojant teisę ne kaip socialinio pavergimo, o kaip visų išlaisvinimo priemonę.
Teisinis reguliavimas atskiriamas nuo kitų socialinio reguliavimo formų apibrėžiant jo objektą,
t.y. išsiaiškinant, koks žmonių elgesys reguliuojamas teisės normomis, kad nereikėtų naudotis
juridinio poveikio priemonėmis ten, kur to paties galima pasiekti neteisinio reguliavimo
priemonėmis.

Teisinio reguliavimo objektas – tai tas socialinis žmonių elgesys, kuriam daromas poveikis teisės
normomis.

 2009-12-11 nutarimas:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Valstybės tarnybos

įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštaravo (-auja) Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio
1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą
<...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. „23 straipsnis. Darbo užmokestis 1. Valstybės
tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos. 2. Priedų ir
priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos.“ Pagal Konstituciją negali būti tokios
situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba
kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį
viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų
nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymo 23
straipsnio 2 įtvirtintas teisinis reguliavimas sudaro prielaidas nemokėti arba mokėti ne visą sumą
valstybės tarnautojui už atliktą darbą poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, darbą
kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, įprastą darbo krūvį
viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, nes priedų ir
priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos – taip yra sudaromos prielaidos pažeisti
Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatą „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą
apmokėjimą už darbą <...>“. Atsižvelgiant į tai, kad konstitucinė teisė gauti teisingą apmokėjimą už
darbą yra viena svarbiausių prielaidų įgyvendinti konstitucinę nuosavybės teisę, konstatuotina ir tai,
kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos pažeisti ir konstitucinę
nuosavybės teisę, t. y. ir Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalį, taip pat konstitucinį teisinės valstybės
principą, kuris, be kitų reikalavimų, suponuoja ir tai, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir
laisvės, taigi ir konstitucinė žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Jame nebuvo
nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus
tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems
papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų
suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą. Buvo papildyta antru
sakiniu ir ši dalis buvo išdėstyta taip: „Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų
pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomi šio Įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose
nustatyti priedai.“

2009 12 11

 Ištirti, ar Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalis neprieštaravo (-auja)

Konstitucijos 23 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus
 <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės
valstybės principui.
 Valstybės tarnybos įstatyme 23 st. 2 dalis buvo nustatyta, kad negali būti priedų ir priemokų
suma didesnė nei 70% pareiginės algos.
 Taip pat matoma, kad abejojama minėto teisinio reguliavimo atitikimu Konstitucijai tuo
aspektu, kad vidaus tarnybos pareigūnams nebuvo galima teisingai atlyginti už atliktą darbą
per šventes, poilsio dienas ir t.t.
 Valstybės tarnybos įstatymas buvo ne kartą keičiamas, bet visgi išliko 70% priedų ir
priemokų sumos neviršijimas piniginės algos.
 Konstitucijos 48 st. 1 dal. įtvirtinta teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra
neatsiejama nuo konstitucinių lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principo.
 Nustatė, kad žmonės, kurie dirbo viršvalandžius, švenčių dienomis, poilsio dienomis ir t.t.
turėjo gauti teisingą užmokestį už darbą: Konstitucijos 48 st. 2 dalis „Kiekvienas žmogus
<...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, ir buvo prieštaraujama
konstituciniams lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Teisės įgyvendinimo tema

Teisės įgyvendinimas – tai naudojimasis teisės normų suteiktais ar neudraustais leidimais –

subjektinėmis teisėmis, vykdant tas teises legalizuojančias pareigas.

Teisės įgyvendinimą sudaro dvi tarpusavyje susijusios akcijos:

1) naudojimasis subjektinėmis teisėmis

2) kartu vykdymas tą naudojimąsi legalizuojančių pareigų.

1. Konstitucijos 30 straipsnis ir jo turinys.

30str.- “ Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.
Asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.” Lietuvos
Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės
ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo
jurisprudencijoje pažymima, kad viena pagrindinių žmogaus teisių garantijų yra jo teisė kreiptis
į teismą. Šios teisės įgyvendinime lemia paties asmens suvokimas, kad jo teisės ar laisvės
pažeidžiamos. Niekas negali kliudyti jam kreiptis į teismą. Kreipimasis į teismą yra subjektyvi
procesinė Konstitucijos garantuota asmens teisė.

2. Kaip susijęs Konstitucijos 30 str ir ieškinys.

Kaip yra išaiškinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Konstitucijos nuostatos įtvirtina tik teisę
kreiptis į teismą, bet nenustato šios teisės įgyvendinimo tvarkos. Siekiant įgyvendinti visų asmenų
lygią teisę naudotis teismine gynyba, tai pat proceso ekonomiškumo, koncentruotumo ir kitus
principus, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje ir CPK 5 straipsnyje įtvirtintos asmens teisės kreiptis
į teismą įgyvendinimo tvarka nustatyta CPK ir kituose įstatymuose. Šios tvarkos nesilaikymas
sukelia procesinių teisinių padarinių - civilinė byla neiškeliama, kol procesinis dokumentas
neatitinka visų procesiniuose įstatymuose nustatytų procesinių dokumentų reikalavimų. Dėl to
asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę kreiptis į teismą, privalo įvykdyti pareigas, susijusias su tinkamu
ieškinio įforminimu. Kaip pažymima teismų praktikoje, reikalavimai ieškinio formai ir turiniui yra
nustatyti tam, kad tiek teismas, tiek byloje dalyvaujantys asmenys, kuriems reiškiamas ieškinys arba
kurių teisėms ir (ar) pareigoms ieškinyje reiškiami reikalavimai gali turėti įtakos, galėtų susipažinti
su reiškiamais reikalavimais, kad dalyvaujantys byloje asmenys galėtų tinkamai ir laiku pasinaudoti
procesinės gynybos priemonėmis, pareikšdami atsikirtimus ir pateikdami įrodymus, kuriais šiuos
atsikirtimus jie grindžia, o teismas galėtų kuo operatyviau pareikštus reikalavimus išnagrinėti ir
priimti pagrįstą spendimą, todėl tik esant tokiems ieškinio trūkumams, kurie trukdo įgyvendinti
šiuos civilinio proceso tikslus, teismas gali pasinaudoti jam suteikta teise pareikalauti, kad ieškinį
padavęs asmuo šiuos trūkumus pašalintų. Atsižvelgdamas į tai, kad teisė kreiptis į teismą
įgyvendinama nuo ieškinio pateikimo teismui.

3. Ieškinio pagrindas

CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad ieškinyje privalo būti nurodytos aplinkybės,
kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, t. y. faktinis ieškinio pagrindas. Ieškinio pagrindas -
tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio
dalyką. Jeigu ieškinio pagrindas nurodomas neaiškiai, taikomas ieškinio trūkumų šalinimo
institutas. Pažymėtina, kad, ieškovui faktinį ieškinio pagrindą nurodžius ieškinio pareiškime ir
suformulavus savo reikalavimus, teismo pasiūlymas ieškovui dėl atskirų, konkrečių ieškovo
reikalavimų teisinio kvalifikavimo pateikimo yra perteklinis, nes faktiškai tai yra reikalavimas
pateikti faktų teisinį vertinimą. Ieškovas ir Įeiti dalyvaujantys byloje asmenys gali nurodyti
materialiosios teisės normas, kurias, jų nuomone, reikia taikyti ginčo santykiui. Tačiau, minėta,
teisinė ieškinio aplinkybių kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra
bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl ieškovo nurodytas teisinis ieškinio kvalifikavimas
teismui neprivalomas ir šio nesaisto.

4. Ieškinio dalykas.

Ieškinio dalykas - tai atsakovui pareikštas materialinis teisinis reikalavimas. Šiame reikalavime
ieškovas turi nurodyti konkretų asmenį, kuris galbūt pažeidė jo teises arba įstatymų saugomus
interesus, taip pat aiškiai suformuluoti reikalavimą, t. y. ko jis prašo teismo. Nurodant ieškinio
dalyką kiekviename ieškinyje turėtų būti aiškiai nurodyta asmens teisė arba įstatymų saugomas
interesas, kuriuos, į teismą besikreipiančio asmens nuomone, reikėtų ginti. Tačiau, atsižvelgiant į
tai, kad reikalavimai ieškiniui negali nepagrįstai varžyti asmens teisės kreiptis į teismą, į teismą
besikreipiantis asmuo neturi pareigos įvardyti pasirinktą civilinių teisių gynimo būdą. Tačiau bet
kokiu atveju ieškinio dalykas turi būti suformuluotas aiškiai. Primintina, kad teismas, nustatęs, jog
ieškinio reikalavimas, atsižvelgiant į konkrečias ginčo aplinkybes, yra netinkamas, gali pasiūlyti
ieškovui pasirengimo nagrinėti bylą stadijoje pakeisti ieškinio dalyką.