Spektaklis

Paskutinis Vilniaus pranašas

Timas – Izia Isersonas

Eva- Golda, Isersono žmona

Gytis – Purtė, plytininkas

Emilija M. – Riva, prancūzo Bonė draugė

Jokūbas – Karpelis, dailininkas

Debora – Rocha, Karpelio žmona

Elia – Chana, pardavėja

Mark Šulman – Motkė Chabadas,

Ema M. – Chaja, Motkės žmona

Rokas – Orčikas, kirpėjas

Anabela – Libka, Orčiko žmona

Laurynas – Prancūzas Bonė

Rojus – Prancūzo draugas

Miša – Moišė , teatro direktorius,

Aleksandras- vagis Zelikas

Germantė – kaimynė

Rojus - Prancūzo draugas

Viktorija - Sora Indik

Daniel K. – Hirškė, vagis

Simas - Olkė

Mark N. – rabinas Mejeris,

Dina - Tarnaitė

Elena – Ružka, pardavėja

Justė – amerikietė

Emilija P. – Basia

Ema B.- Rebeka

 Skamba“Vilne“ melodija

Mark Š. :(eina per sceną ir atsisėda priekyje) Noriu jums papasakoti apie mūsų gimtąjį Vilnių. Noriu
paaiškinti, kodėl vilniškis taip įsimylėjęs miestą, kuriame gimė, bėginėjo basas. Miestas mums teikė
visas galimybes turėti didžias svajas siaurose gatvelėse.

Emilija M.: Vilnius niekada nebuvo labai turtingas, bet žmonės jo gatvėmis vaikščiojo pakeltomis
galvomis. Jie vos užsidirbdavo duonai, bet po miestą eidavo atvirais veidais. Gera mintis, linksmas žodis
būdavo svarbiau nei sotus valgis.

Timas : mokytojas Geršteinas pamokslaudavo savo mokiniams: „ Vaikai, sulopyti batai ne gėda,jeigu jie
gerai nublizginti. Nešiokite tokius batus didžiuodamiesi.“

Jokūbas: Mėsinių gatvės šaltkalvis Kivė meistravo lakštingalos pavidalo spyną, kuri čiulbėtų atidarant duris.

Laurynas: Siomkė Kaganas sumanė išversti čigonų dainas į jidiš kalbą. Tad nuėjo į čigonų taborą svetimos
kalbos mokytis. Žydas pas čigonus!!

Mark N.: Šarabanas Grafas, garbingiausias miesto elgeta visus besiartinančius perspėdavo: „ Mažiau kaip
10 grašių neimu.“

Dina: Mes gyvenome Vilniuje pilnakraujį gyvenimą. Juokėmės ir verkėme, svajojome ir vėl nebetikėjome
savo svajomis ir klausėmės paskutinio Vilniaus pranašo Izios Isersono ugningų kalbų ant Didžiosios
sinagogos laiptų.

Mejeris: Izia, tu jau nebegali giedoti, todėl vyriausias sinagogos rabinas dabar būsiu aš, o tu gali būti laisvas.

Golda: Gal nebeik į sinagogą, vis tiek rabinas pasakė, kad tu nebegali giedoti.

Izia: Aš dabar pamokslus sakysiu, jei giedoti nebegaliu!

Golda: Tiek jau to... Bet, Izia, kam tau arbatinukas?

Izia: Jis – mano liudininkas!

Golda: Koks liudiudinikas?

Izia: Jis prisimena viską, ką aš pamirštu.

Izia lipa ant suolo ir kreipiasi į salę

Izia: Žydai! Vilniaus žydai, kad jus perkūnas trenktų! Aš paskutinis Vilniaus pranašas matau jūsų visų galą.
Kol jūs miegate laimingi savo namuose, aš galiu pranešti,kad dar atsirūgs jums tas malonumas. Jeigu manęs
neklausysite,aš, rabinas Izia Isersonas, už tai neatsakau. Vilniaus žydai!

Žmonės šnekasi :

Purtė: Štai dar vienas keistuolis atsirado!

Orčikas: Bus toks pamišėlis,kaip Mauškė,kuris sako,kad Dievą reikia atleisti iš darbo, nes jis pasaulį tvarko
visai ne taip,kaip reikia.

Motkė: Arba bus toks kvėša kaip Šeiķė, kuris verda du kiaušinius skirtinguose puodeliuose - mat kiaušinis
mėgsta būti labai savarankiškas.

Karpelis: Viešpatie mūsų, atsakyki man, kam Tu sutvėrei ir užleidai ant mūsų galvų tokį... tokį
rabiną...tokį...ne pranašą, o tikrą šlimazl. Kvailį paskutinį!
Orčikas: Karpeli, tu chamas!

Purtė: Karpeli,kaip tu kalbi su rabinu. Jeigu jau tu Karpeli, esi šuo,tai bent jau nebūk kiaulė!

Karpelis: O ką tokio baisiai įžeidžiančio aš jau čia pasakiau? Patys galvojot panašiai,tik tylėjote...

Purtė: Jeigu tau pasakytų,kad ne dailininkas esi, o tik nevykęs tepliorius? Kaip tu jaustumeisi? Atsiprašyti
teks reb Izios.

Izia: Žydai, nesipykite, man šis tas atėjo į galvą. Nuspręskime,kad Karpelis štai ant šitos sinagogos sienos
nutapytų Jeruzalės Šventyklos Vakarinę sieną. Aptrupėjo siena per 400 metų, reikėtų truputį atnaujinti. Šita
geradarybe jis išpirks savo nuodėmę ir aš jam atleisiu.

Orčikas: Gerai, įdomi mintis.

Purtė: Mes sutinkame. Imkis,Karpeli, darbo.

Karpelis piešia ir vis trina,nes jam nesiseka ir kalbasi pats su savimi.

Karpelis: Nesuprantu,kas čia man nutiko, juk nėra Vilniuje verslo,kuriam nebūčiau piešęs iškabos.
Mėsininkui Judkei nupiešiau mėsos gabalus, raudonus kaip burokai. Paukštininkui Leibai – patenkintą žąsį su
pilvu iki žemės. Kiekvieną vakarą čia ateinu, o Šventyklos siena neišeina ir gana.

Rocha: Klausyk,sūneli, gal tu žinai, kur dingsta mūsų tėtis vakarais?

Abraškė: Kiekvieną vakarą tėtis eina į sinagogą ir ten tapo Jeruzalės Šventyklos vakarinę sieną. Sako, kad
rabinas Izia jam taip liepė.

Rocha: Įsivaizduok, kaimynėle, ir aš turiu tikėti tokiom nesąmonėm.

Kaimynė: Oi, ne, manau, kad viską reikia kuo atidžiausiai tikrinti...

Rocha: o kurgi tu buvai du mėnesius dingusi?

Kaimynė: Išvažiavai į Varšuvą ir susirgau. Du mėnesius ligoninėje gulėjau, o kiek pinigų sumokėjau...

Rocha: Tikiu, brangioji. Manau, kad už tuos pinigus pas mus, Vilniuje, tu galėjau du metus sirgti ir ligoninėje
gulėti...

Kaimynė priėjusi prie stalo valgo razinas

Kaimynė: Rocha, iš kur tu imi tokių skanių razinų?

Rocha: Imi jas tai tu, o mes tai jas perkame! ( paima nuo stalo lėkštę) O pagaliau grįžo mūsų tapytojas...

Kaimynė: O... tai aš bėgsiu...

Šeima valgo prie stalo.

Rocha: Sakyk man,maitintojau, kur dingsti iki vėlyvos nakties ir koks susimąstymas tave apsėdo? Visai
nebijai, kad tau galvoje gali kas nors sprogti?

Abraškė: Mama, aš tau sakiau,kad tėtis mąsto,kaip nutapyti maldykloje Šventyklos sieną. Visas miestas apie
tai žino,o mūsų dailės mokytojas Šeras sakė, kad tėtis turi menininko sielą.

Karpelis: Ačiū, Abraške.

Rocha: Katino sielą turi tavo tėtis, o ne menininko. Jo naktinės teplionės – tai katino darbas kovo mėnesį.
(Pasisukusi į Karpelį) Aš perspėju tave, brangusis mano vyreli, jeigu nebūsi žmogus, jeigu slampinėsi kažin
kur su kažin kuo, su tavim greitai pasišnekės mano broliukai...

Karpelis: Kažkodėl apetitas dingo, eisiu į sinagogą...

Karpelis stovi prie paveikslo.

Rocha:Kad tave neštų ir giedotų! Kad minkštas balkonas tau ant galvos nukristų!

Abraškė: mama, ką taip keiki?

Rocha: savo vyrą... Kad jis gyvas ir sveikas būtų. (dedasi skrybėlaitę) O gal tikrai jis šventą darbą dirba?
Reikia nueiti ir pasižiūrėti. O jeigu sutiksiu savo vyrą su kita – tegu nemano, kada aš iš kokio užkrosnio.

Rocha tyliai eina prie tapančio Karpelio ir tyliai grįžta atgal. Tarpduryje susiduria su Izia ir Mejeriu.

Mejeris: ui! Ką čia veikia ponia Karpelienė?

Izia: Turbūt Vyrą lanko?

Rocha: nieko,nieko... Tikrai piešia!..

Karpelis: Tai ar man išeis, reb Izia?

Izia: Ką reiškia išeis? Siena jau beveik gatava! Tapyk širdimi labiau negu protu. Nežiūrėk tiek daug į popierių.
Apačioje akmenis nublizgink, nes juos kartų kartos ašaromis plovė. Atstumk juos vieną nuo kito, kad liktų
vietos sudužusių širdžių maldoms. Na, štai darbas ir baigtas. Susitaikom, Karpeli, ir nueikim pas Sorą Indik
išgerti arbatos.

Izia ir Karpelis geria arbatą, ateina kirpėjas Orčikas.

Orčikas: Kaip gerai, kad abu jus radau vienoj vietoj. Nebežinau,kaip man toliau gyventi... Reb Izia, sako, kad
esi Vilniaus pranašas, tai pasakyk man, kur dabar man linkti: nupirkau kirpyklą, po truputį baigiu įrengti, bet
dabar gaila palikti seną darbą...

Izia: Savas rūbas arčiau kūno...

Orčikas: Jei jau taip sakai... Klausyk, Karpeli, tu gi garsiausias iškabų meistras... Kai nupaišei korsetininkei
Lizai ant iškabos tą krūtinę su ta balta liemenėle, tai konkurentų ji jau nebeturi... Nupiešk ir man gerą
iškabą.

Karpelis: Gerai, Orčikai, nupiešiu. Dabar aš jau viską galiu piešti...

Orčikas grįžta namo, žmona Libka ruošia stalą

Libka: Paskubėk, vos Šabato vakarienės nepavėlavai...

Orčikas: Bet jau viską sutvarkiau. Tik pakabinsiu iškabą ir sekmadienį pradedu darbą savo kirpykloje!

Libka: ojojoj...

Orčikas: Dėl ko čia dabar tas verksmas?

Libka: Kaip tu atrodai... Visas sulysęs, sudžiūvęs...

Orčikas: O ką darysi? Kol viską susikroviau... Kol visus veidrodžius nusivaliau...

Libka: Užtat ir verkiu. Juk žinau, kokias nuotakas tau piršo... Su pinigais, su verslais, o tu vedei vargingą
mergaitę, gal dabar gailiesi... Ką aš žinau... Kam tau šitaip reikėjo...

Orčikas: Ką tu čia dabar prasimanei? Kai lopšyje jau pyplys guli...

Libka: Tai pasakyk, Orčikėli, kam mane vedei? Dėl ko?

Orčikas: Dėl tavo gražumo, Libka, tik dėl gražumo... Eisiu, Libka, pakabinsiu iškabą. Tegu visi mato Orčiko
kirpyklą. Iki šabato pradžios spėsiu sugrįžti.

Nueina prie kirpyklos ir atsigręžia nustebęs

Orčikas: Kirpykla tuštutėlė! Nė vieno veidrodžio! Nė vienos kėdės! Viską pavogė!

Krinta ant žemės be sąmonės

Motkė: Libka, skubėk į ligoninę, ten nuvežė tavo Orčiką. Jūsų kirpyklą apvogė – nieko net ant sienų
nepaliko. Orčiką radau ant žemės gulintį.

Libka: Kad tie vagys žuvies kukuliais užspringtų! Mano Orčikėlis...(išbėga)

Motkė: Libka, aš tau pažadu,kad viską tie vagys sugrąžins iki paskutinio šepetėlio! (Kreipiasi į salę) Kruopų
gatvėje aš esu vagių karalius. Aš išsiaiškinsiu,kas be mano žinios apvogė mano kaimyną. Libka, tik policijai
pranešti nereikia... Aš pats susitvarkysiu. ( Garsiai švilpia)

( už stalo sėdi keletas vagių)

Motkė: Matau,kad jau beveik visi ir susirinkome: atėjo ir Zelikas Tūzas,ir Hirškė Kanarėlė, ir Dodikas
Karaliukas. Gerai. Brangūs broliai, mes visi čia susirinkom atitaisyti skriaudos. Kažkoks Urkė, kuris visai
nepriklauso vagių sąjungai, išdrįso apšvarinti gešeftą mano rajone. O svarbiausia pataikė į kirpėją Orčiką,
kuris vedęs mūsiškę padavėją Libką, kad su ja žmoniškai gyventų. Turiu visiems pareikšti, kol Motkė
Chabadas vaikšto po Kruopų gatvę toks triukas neišdegs!

Zelikas: Jeigu Dievas mums skyrė tokį pragyvenimo šaltinį, tai bent jau žmonėmis reikia būti.

Hirškė: Negalima Vilniui, Lietuvos Jeruzalei , gėdos daryti. Todėl vagis viską iki paskutinio šapelio turi atgal
sugąžinti.

Zelikas: Jeigu ne,tai teks uždegti juodas žvakes ir tokį atskirti nuo vagių sąjungos.

Motkė: o dabar su Dievo pagalba suraskim tą Urkę ir atlyginkim skriaudą Orčikui.

Prie stalo sėdi Orčikas, Libka ir Golda.

Orčikas: Kvailas pasaulis. Dirbi, lakstai, o kas iš to? Ateina nelabasis ir baigta. O galėjome už tuos pinigus
pyragus valgyti, į spektaklius vaikščioti... Et... Klampi bala visas gyvenimas.

Libka: Orčikai, stiprinkis, nenusimink, kūdikiui tėvo reikia... Kad tiems vagims visus dantis išmuštų, bet po
vieną paliktų,kad būtų ką skaudėti. Kad tie vagys skėčius prarytų, o jie pilve imtų ir išsiskleistų!

Golda: dabar net nežinau, Ar mano, ar jūsų nelaimė didesnė...

Libka: o kas tau nutiko?

Golda: Izia su protu susipyko. Vaikšto su arbatinuku,kuris prisimena viską, ir prie Didžiosios sinagogos
pamokslus sako.

Orčikas: Einu iškabą nukabinsiu – nebebus jau Orčiko kirpyklos.

 Priėjęs prie kirpyklos sustingsta rankas pakėlęs.

Orčikas: Tai sapnas ar tikrovė? kirpykla paruošta darbui! Visi daiktai savo vietoje!

Motkė: Tai ką ,Orčikai, ar viską sugrąžino? Eime dabar pas Sorą Indik, o pasui tu mane apkirpsi, aš noriu būti
tavo pirmasis tavo klientas.

Orčikas ir Motkė sėdi prie staliuko.

Motkė: Padavėja, ar galime greičiau ko nors užkąsti.

Ateina du prancūzai

Prancūzas Bonė : Kur Sora Indik?

Tarnaitė: Toli nuo čia. (Snaudžia virš storos knygos, vadinamos „Meniu“)

Prnacūzas Bonė: Išvažiavo ar kaip?

Tarnaitė: Išvažiavo... Visam laikui.. O jūs ją pažįstate?

Prancūzas Bonė: Iš kur?

Tarnaitė: tai kodėl ieškote?

Prancūzo draugas: Mes visai ne jos ieškome. Klausykit, ar čia restoranas „Sora Indik“. Norėtųsi kažko
pavalgyti...

Tarnaitė: Sora!

Sora: Ko nori?

Tarnaitė: Jie nori valgyti

Sora: (gliaudo saulėgrąžas): ar nematai, kad aš esu užsiėmusi. (Lėtai pasirodo ant scenos) O ko būtent Jūs
norėtumėte?

Prancūzas Bonė: (varto meniu) O ką jūs turite?

Sora: O ko jums norėtųsi?

Prancūzas Bonė: Ko norėtųsi? Gefilte fiš turite?

Sora: Po turgaus norite žuvies? Stebuklingas dalykas!

Prancūzo draugas: Na, jeigu nėra žuvies, - duokite barščių.

Sora: Kur jūs matėte barščius po pietų?

Tarnaitė: Barščiai turi ilgai virti. Ar jūs tai bent nutuokiate?

Prancūzo draugas: Viską reikia virti.

Sora: Puiku. Vadinasi, jūs tai žinote.

Prancūzas Bonė: Na, o vištos turite?

Sora: Iš kur aš jums paimsiu vištos. Buvo višta, bet ją jau suvalgė.

Prancūzas Bonė: tada tebūnie buljonas...

Sora: (saldžiai ir įsiteikiamai): O kaip jūs pageidaujate, kuo paskaninti buljoną: macele, mandele..

Prancūzas Bonė: Kuo tik norite, tuo ir pagardinkite, tiktai greičiau duokite buljoną...

Sora: Kuriai valandai jums paruošti buljoną?

Prancūzas Bonė: Ką reiškia kuriai valandai? Dabar!!!

Sora: Dabar, įsivaizduokit??? Jūs juk norite vištienos buljono?

Tarnaitė: O vištą reikia pagauti, nunešti pas pjovininką, po to, nupešti, po to išdaryti, pasūdyti iš virti.

Sora: Tai buljonas ,duok Dieve, bus tik nakčiai...

Prancūzo draugas: Duokite tada ką nors užkąsti: gabaliuką mėsos, truputį sriubos, kiaušinienės...

Sora: Gal jums dar vištų kakliukus paruošti su miltais ir koše,

Tarnaitė: o gal kepenėlių su odelėmis...

Prancūzo draugas: Mes neatsisakytume...

Sora( tarnaitei):Ar tu girdi?! Nuo gimimo tokių ėdrūnų nemačiau! Jiems svarbiausia tik maistas. Visą valandą
tik apie maistą ir kalba

Riva: Sveiki, ponai, mes su ponu Purte, šiek tiek pavėlavome. Čia ponas Purtė iš plytinės, kuris gali kasinėti
Šeškinės kalvas.

Prancūzas Bonė: Jūs apie Napoleoną ką nors girdėjote?

Purtė: Ką reiškia girdėjote. Jis buvo Vilniuje!

Riva: pone Purte, šis žmogus jums duoda pinigų, kad jūs kastumėte molį ir gamintumėte plytas. Tiesa, Į
plytas jam nususpjaut, jis tik nori, kad jūs kastumėte, nes nori kažką surasti žemėse.

Purtė: Ką jis nori rasti?

Riva: Man regis, pats gerai nežino. Sako, kad ieško dėžutės, kuri gali būti užkasta jūsų plytinės teritorijoje.

Purtė: Kada?

Riva: Oi, jau seniai... Sako, kad Napoleono laikais...

Kaimynė: Ar girdėjote, Kad Purtė kasa ir kasa molį. Kažin kam jam tiek daug plytų?

Basia: Nuima tik viršutinį sluoksnį ir lygina žemę. Gal Purtė darys šokių aikštelę?

Ružka: Manau, kad jis įsigijo naują patentą čerpėms gaminti.

Rebeka: Bet jis gamina plytas! Visą Vilnių užvertė, niekas jo plytų nebeperka!

Izia: aš jau sakiau, jums ir visiems kitiems, kad Vilniaus žlugimas jau nebetoli, o šitas plytų gamintojas kasasi
iki pragaro norėdamas, kad Vilnius prasmegtų...

Motkė: Ką reiškia prasmegtų? Ar tai kažkokia smulkmena?

Izia: Jau seniai jums sakiau, kad artėja didelė nelaimė...

Zelikas: Jau prieš metus sakei, kad artėja nelaimė. Ir kas per tuos metus įvyko? Vilnius iš vietos nepajudėjo.
Keli žydai išvažiavo į Pažadėtąją žemę ir keli prekybininkai nusigyveno...
Motkė: O aš manau, kad tu tiesiog niekus kalbi, o plytininkas Purtė gavo skubų prancūzo užsakymą.
Įdomu... Gal ir mes galėtume iš to pasipelnyti? Einu pas patį Purtę.

Izia: Vilniaus žydai!...

Motkė prieina prie žmonos

Motkė: žiūrėk, brangioji gavau puikaus vyno butelį, bet ir pavargau, kol jį iškaulijau... Dabar einu pamiegoti,
o kai ateis laikas išgerti, prikelk mane.

Chaja: O iš kur aš žinosiu, kad atėjo laikas išgerti?

Motkė: na ir kvailutė tu širdele,. Kai tik pažadinsi, tai ir bus laikas išgerti.

Chaja: Beje, kol tavęs nebuvo, atnešė skubią telegramą tetulė Feiga mirė...

Motkė: Kokia nelaimė! Kaip gaila...

Chaja: Bet ji paliko mums keletą tūkstantėlių...

Motkė: Tai gerai! Kad ji gyva ir sveika būtų!

Prie stalo sėdi Purtė ir Riva

Purtė: Prancūzas buvo įdomus, bet man dėl jo nesmagu. Jis iššvaistė tokį turtą ir išvyko tuščiomis nieko
neradęs.

Riva: O jūs bent kiek nors uždirbote?

Purtė: Uždirbau? Visi pinigai išleisti plytų gamybai. Jų niekas neperka. Jas žmonės ištampys! Kad bent
dėžutę rasčiau... Padengčiau išlaidas, ten turėtų būti padorus aukso kiekis!

Riva: Įsivaizduokite, ten nėra aukso. Jis ieškojo ko kita.

Purtė: Ko?!

Riva: Napoleono laiško savo žmonai.

Purtė: Laiško?! Palaidojo tūkstančius dėl laiško? Ir ką Napoleonas galėjo rašyti savo žmonai po
pralaimėjimo? Kad blizgintų karūną ar virtų sriubą?

Riva: Gerai, kad jūs prie reikalo neprisidėjote...

Purtė: Nepridėjau? Iš manęs visas Vilnius tyčiojasi – padaro kas blogą bizņį, tai sako: pasisekė kaip Purtei su
plytom.

Riva: Taigi Vilnius jus amžinai atsimins. Kas čia taip garsiai barasi?

Purtė: Tai, matyt, vėl ten Izia su savo Golda kažko nepasidalija...

Golda: Izia, kam tu laistai daržą? Ir taip šiandien visą dieną lyja!

Izia: Bet agurkai mėgsta drėgmę... Ir moliūgai greičiau užaugs. Aš tau pasakysiu, kaip išvirti skanių moliūgų
sriubą...

Golda: Tai gal tu man gali paaiškinti ir tai, kodėl prie mūsų namo jau kelias valandas stovi vežikas?

Izia: Matai, jis laukia užmokesčio, pinigų... Aš jam truputį daug skolingas...

Golda:Izia! Iš kur pas mus pinigai?

Izia: Ir aš taip sakau, bet jis, matyt, laukia, kol atsiras...

Golda: O Dieve, aš nebegaliu!..

Izia: žinok, ir aš nebegaliu į tą vežiką žiūrėti, eisiu pas Sorą Indik išgerti arbatos...

Prie stalo sėdi Motkė Izia ir Moišė, prie kito stalo sėdi Amerikietė ir Mejeris

Moišė: oi, Motke, labai blogai... Vakar mano teatre įvyko vagystė. Apvogė štai tą amerikietę. Pavogė
piniginę su 100 dolerių. Motke, gelbėk gerą teatro vardą!

Motkė: ( galvoja, krapšto pakaušį) Hirške!

Hirškė: kur gaisras? Kam taip šaukti?

Motkė: Atiduok piniginę!

Hirškė: chm... O kurią?

Mokė: tą, kurioje buvo 100 dolerių!

Hirškė( traukdamas vieną po kitos piniginės iš įvairių kišenių): kokie neteisingi žmonės! Toje amerikietės
piniginėje buvo tik 50 dolerių...

Mokė: Hirške, negerai teatre vogti. Gali palaukti, kol žmonės išeis į gatvę... Mokyk jūs ir mokyk...

Motkė: ( atiduodamas piniginę) kodėl jūs melavote? Piniginėje buvo tik 50 dolerių..

Amerikietė: Pas mus Amerikoj pinigus įprasta skaičiuoti apytiksliai...

Motkė: O pas mus Vilniuj pinigus visada skaičiuoja tiksliai! Kitam kartui aišku?

Amerikietė: aišku aišku...

Prie Izios prieina Olkė

Olkė: Izia, tu pranašas ir viską žinai. Gal žinai, koks žydiškų pinigų pavadinimas?

Izia: Pradžios knygoje, kur rašoma apie Abraomą ir Sarą, sakoma, kad Abraomas pirko žemės už šekelius.
Šekelis- toks buvo žydiško pinigo pavadinimas.

Olkė: Šekelis! Koks gražus pavadinimas!

Motkė: o kam tau reikia to pavadinimo?

Olkė: aš gaminsiu žydiškus pinigus Vilniuje! Viską pirksiu už žydų pinigus!

Motkė: ša! To dar nebuvo! Visiems garsiai prisipažįsta, kad padirbinės pinigus ir dar pavadinimo jiems ieško!

Izia: ša! Olke, pinigams reikia valstybės, o mes neturime valstybės nei Vilniuje, nei Jeruzalėje!

Olkė (išbėga laimingas) : šekelis! Greitai bus šekelis!

Izia: Vilniaus žydai! Tik paklausykite, pasaulio pabaiga artėja, Vilniuje gamins žydiškus pinigus! Vilniaus
žydai!

Golda ateina pas Mejerį

Mejeris: kas nutiko? Ko nori, ponia Golda Iserson?

Golda: Noriu, kad išskirtumėte mane su Izia Isersonu.

Mejeris: ui, Golda, kas gi nutiko?

Golda: o tarsi jūs negirdėjot? Visas miestas jį bepročiu vadina. Vakar visą dieną daržą laistė lietui lyjant.
Bijau, kad rytoj apipils mane žibalu norėdamas nuvalyti ir padegs! Negaliu gyventi su pamišėliu!

Mejeris: ui, ar jau grasino?

Golda: ne!

Mejeris: tada iki pamišimo dar toli! Eik, Golda namo ir suprasi, koks tau brangus tavo Izia!

Įeina Chana, Ružka, Basia

Chana: žuvis! Šviežia žuvis!

Ružka: Pupos ir pupelės! Didelės ir mažos! Baltos ir raudonos!

Basia: šviežios daržovės!

Po turgų vaikšto Motkė, Orčikas, Olkė, Izia, Moišė. Moišė viską iš eilės ragauja.

Chana: klausykit, pone, kodėl jūs nieko neperkate? Ar niekas nepatinka?

Moišė: patinka!

Chana: a... Tai neturite pinigų?

Moišė: turiu!

Chana: tai kodėl neperkate?

Moišė: o kam pirkti?

Chana: kad galėtumėte valgyti!

Moišė: o aš ką darau?! Aš gi dabar valgau!

Orčikas vaikšto su rašteliu.

Basia: pone, jūs pamiršote nusipirkti svogūnų!

Orčikas: mano raštelyje svogūnai neparašyti.

Basia: Tai nieko! Ateikite, aš jums prirašysiu ir galėsite pirkti!

Olkė paduoda Ružkai pinigą

Ružka: Chana, pažiūrėk, ar čia tikras pinigas? šitas keistuolis moka žydiškais pinigais!

Chana: jeigu kažkas moka žydiškais pinigais, tai arba žydas- ne žydas, arba pinigai ne pinigai!

Ružka: jis sako, kad čia kažkoks šekelis.

Chana: Šekelis?! Betgi Olkė žydas! Vadinasi, ir jo pinigas yra pinigas! Tai duok jam pupų už tuos šekelius!

Ružka: kai tu duosi žuvų už tuos šekelius, tada aš duosiu pupų...

Chana duoda žuvų, Ružka pupų.

Olkė: eina! Šekelis eina!

Olkė laimingas išbėga. Ateina Rocha, Rivą, Libka, Chaja ir sustoja poromis. Po

Rebeka: (kreipiasi į Izią) Ponuli, o ko jūs norėtumėte? Gali duoti porą kilogramų žuvų. Žmona nežinos,
kaip jumis džiaugtis.

Izia: Aš...Aš neieškai žuvų...

Rebeka: O ko jūs ieškote?

Izia: aš domiuosi žmonių nelaimėmis, ieškau įdomių prakeiksmų...

Rebeka: Ko? Tai vadinasi jūs ne iš magistrato? O aš jau maniau... Jeigu taip, tai galite skradžiai į žemę
prasmegti.

Izia: Sakykite dar ką nors, o aš užrašysiu jūsų žodžius.

Rebeka: Jei norite pirkti, tai pirkite prekę, o jeigu tik pažiūrėti norite, tai nešdinkitės, nešdinkitės ir
turgaus. Nešdinkitės iš Vilniaus...

Izia: Vilniaus žydai!

Golda: Izia, eik namo... Visi žino Izią pranašą, Izią keistuolį, Izią pamišėlį.... Ir tik aš viena žinau, koks Izia
buvo gražus, koks Izia protingas...

Sėdasi priekyje vienas šalia kito, o už jų stovinčios poros kalbasi

Motkė(Chajai): Chaja, džiaugsme mano, kalbėk truputį tyliau, nes tu taip garsiai rėki, kad aš niekaip
negaliu suprasti, dėl ko tu esi visiškai teisi.

Purtė ( Rivai): Ar galėtume šįvakar kartu pavakarieniauti?

Rivą: Žinoma!

Purtė: Tai gerai! Lygiai septintą vakarieniausime pas tave!

Rocha: Karpeli, kaip tu galėjai taip pagalvoti prieš tai nepasitaręs su manimi?

Libka: Orčikai, galėtum nors kartą man kokią gėlytę nupirkti...

Orčikas: Libka, kas per keisti norai... Taigi tu dar gyva...

Golda: Izia, kam tau tas arbatinukas?

Izia: sakiau, jis prisimena, ką aš pamirštu...

Golda: ką jis prisimena?

Izia: Jis prisimena, kad Vilniuje turbūt nebuvo paprastų prekeivių arba rabinų. Visi jie turėjo savo
filosofiją ir buvo pilni keistų idėjų.

Debora: Visi čia turėjo savo namus, šeimas ir po mažą paslaptį širdyje...