Dramoje svarbūs Mažvydo monologai, kurie išauga iki filosofinių apibendrinimų, lyriniai muzikiniai elementai, poetinė

simbolika.
Teksto fragmentai
(...) mylėt nemokam. / Aš – jūsų. Jūs – manęs. Ak,
žodžiai, žodžiai. / Sielų nuogumą dangstom jais kaip
rūbais.
Aš nesakau, kad taip dariau iš meilės. / Iš pareigos
dariau. Iš pa – rei – gos. / Taip žmogų suprantu. Ir taip
jį myliu. / Sunkus tai, vyrai, darbas. Oi, sunkus!
Žmogus brangesnis nei knyga. O ypač / Kai jis iš purvo
keliasi... kai žydi / Gražiausia jo šaka...
PRATYBOS
Pasirinkite tezę ir ją argumentuokite naudodamiesi dramos fragmentais – sukurkite minipastraipą (literatūrinę arba
samprotavimo).
 Just. Marcinkevičius poetinėje dramoje ,,Mažvydas“ pareiga suvokiama kaip žmogaus gyvenimo
įprasminimas.
 Just. Marcinkevičius poetinėje dramoje ,,Mažvydas“ sukūrė hamletišką asmenybę.
 Just. Marcinkevičiaus poetinėje dramoje ,,Mažvydas“ randame ištisas humanizmo pamokas.
 Ar kenčiantis žmogus gali būti laimingas?
 Vykdydamas pareigas žmogus įprasmina savo gyvenimą.
 Gyventi dėl kitų ar gyventi sau?
 Kas žmogui galėtų padėti įveikti sielos dramatizmą?

Gal tai erezija, bet man atrodo, / Kad ne tikėjimas DARBO POBŪDIS
svarbu, ne maldos, / O tai, kiek žmogui gero padarai. / 1. Pasirinkite tezę.
Tikėti lengva. Daug sunkiau gyventi. 2. Iš pateiktų ištraukų atsirinkite tas, kurios tinka jūsų temai.
3. Remdamiesi ištraukomis, užrašykite kuo daugiau probleminių klausimų.
Giesmė – tai mūsų šauksmas tamsoje. / Tai mūsų 4. Remdamiesi probleminiais klausimais, suformuluokite temos aspektą.
žvilgsnis į tenai, kur einam. / Tik šauksmas ir tik 5. Parašykite 150 žodžių pastraipą – problemos pasirinktu aspektu analizę.
žvilgsnis. Dieve mano, / Tai kur aš visas, kam aš ir
kodėl?
GAL PADĖS PAVYZDYS (XI KLASĖ)
Jei kuo ir šviečiam – tai gerais darbais. / Tikėjimas – ir
tas be gero darbo - / Kaip valtis be irklų.

Aš klausiau apie žmogų. / Žmogau tu mano, apie

žmogų klausiau! / Svarbiausio nežinai: kad
nelaimingas. / Į galvą įsikalk: kad ne-lai-min-gas. /
Todėl ir vertas meilės. Supranti? / Bijok laimingų, jeigu
jų yra, / Nes jiems nereikia nei dangaus, nei meilės.
Aš duodu tau, kad duotum: dout des. / Kad žmogui
duotum... nelaimingam žmogui.
 Problemos svarstymas
Žmogaus kančia yra žmonių kančia. / Kai skauda 1. Jei nagrinėji problemą, turi parodyti, koks poreikis jaučiamas ( tiksliau, ko trokštame, kokio tikslo
pirštą – jaučia visas kūnas. / Kai kitas alkanas – ir aš siekiame).
nesotus (...) / Užtat, žmogau, duok šiandien, kad rytojus 2. Remdamasis pavyzdžiais ir savo įžvalgom įrodyti, kas trukdo tai pasiekti, ko stinga, kokios kliūtys, kas
/ Dosnus ir gailestingas būtų tau. apriboja poreikį.
3. Kokios vertybinės nuostatos gali paveikti galimus sprendimo būdus?
4. Jeigu norite pabrėžti problemos reikšmingumą žmonijai, jos aktualumą, reiktų gretinti tradicinį (jums
gelbės mitinis, biblinis, epochų apžvalgos ir kt. kontekstai) ir modernų požiūrį. Tada labai aiškiai
atsiskleidžia vertybinių nuostatų, priklausomų nuo išorinio pasaulio, kitimas.

Tu nieko neturi, išskyrus skausmą. / Ir niekas iš tavęs jo

neatims - / Nei priešai, nei draugai. Esi turtingas, / Jei
dar kentėt gali ir jei pasaulį / Jauti kaip sopulį, kurio
centre / Negęstančia žaizda žmogus liepsnoja (...)
Ten knygos dega! Knygos dega...Knygos! / Vienintelė
šviesa tokioj tamsoj, / Vienintelė paguoda… Dieve
mano, / Kaip tai baisu! Tarytum žmonės dega. /
Tarytum žmonės...
Nereikia neverk / tik kartok / pareiga / pareiga /
pareiga / ne tu nieko / daugiau nežinai / kai žiūri taip į
tamsą / ir kai rankoj laikai / šitą menką švieselę / tik
tiek / pareiga!
Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš
pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. /
Bijau prisipažinti, kad ne Dievui / Tai buvo pareiga, o
žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti (...)
Bet aš kovosiu (...), kovosiu! / Aš grumsiuos dėl
kiekvieno žodžio... Kelsiu, / Laikysiu, stumsiu, risiu jį į
kalną, / Kaip tas Sizifas akmenį... O galgi / Tas akmuo
Sizifui – ne bausmė, / O laimė? Ne kančia – o
 džiaugsmas? Gal / Be to akmens gyvenimo nebūtų...
O, kad galėtume, kad būtų leista / Gyvenime bent vieną
savo žingsnį / Iš naujo žengt, jį pakartoti...
Pareiga, - / Tu vėl man pasakysi? / Bet jau viskas. / Aš
nežinau, kur nešti šitą kryžių, / Nes stoviu ant bedugnės
krašto, / Žiūriu į savo sielą ir svaigstu - / Išdegusi,
tuščia, bevaisė žemė (...) / Paimk mane už rankos, vesk,
parodyk / Bent vieną mažą, silpną, gležną daigą / Ir
pasakyk: ,,Štai laimė.“
Vykdydamas pareigas žmogus įprasmina savo gyvenimą

Nereikia neverk / tik kartok / pareiga / pareiga / pareiga / ne tu nieko / daugiau nežinai / kai žiūri taip į tamsą / ir kai rankoj laikai / šitą
menką švieselę / tik tiek / pareiga!

Šitiek metų / Tarytum karčią metėlių arbatą / Geriu aš pareigą. Tik pareiga / Mane čia atvedė ir čia paliko. / Bijau prisipažinti, kad ne Dievui /
Tai buvo pareiga, o žodžiui, / Kurį reikėjo iš mirties vaduoti (...)

Pareiga, - / Tu vėl man pasakysi? / Bet jau viskas. / Aš nežinau, kur nešti šitą kryžių, / Nes stoviu ant bedugnės krašto, / Žiūriu į savo sielą ir
svaigstu - / Išdegusi, tuščia, bevaisė žemė (...) / Paimk mane už rankos, vesk, parodyk / Bent vieną mažą, silpną, gležną daigą / Ir pasakyk: ,,Štai
laimė.“

Jeigu kiekvienas žmogus savo gyvenimą suvoktų kaip pareigą, mes gyventume
idealioje visuomenėje – visur būtų darna, tvarka, teisybė, pagarba vienas kitam ir viskam, kas
mus supa. Esė knygoje ,,Dienoraštis be datų” Just. Marcinkevičius rašo, kad gyvenimas turėtų
būti suvokiamas kaip pareiga - žmogaus pareiga žmogui, saulės pareiga žemei, žemės pareiga
paukščiui ir t.t. Apie pareiga įprasminantį savo gyvenimą minėtas XX a. II- os pusės autorius
kalba ir poetinėje dramoje ,,Mažvydas”. Pagrindinis veikėjas, istorinio Martyno Mažvydo
prototipas, visą savo gyvenimą paaukoja pareigai: dėl religinių kovų jis palieka tėvynę Lietuvą,
mylimą moterį, dar negimusį sūnų (tiesa, jis to nežino) ir vykdydamas pareigą Dievui, žodžiui,
žmogui realizuoja save Mažojoje Lietuvoje. Mažvydas iš tikrųjų atlieka titaniškus darbus – vien
jo ,,Katekizmas” – pirmoji lietuviška knyga - įprasmina jo (kaip ir istorinio prototipo) gyvenimą
kultūriniame kontekste, o kur dar krikščioniškojo tikėjimo skleidimas pagoniškame krašte,
materialinė ir dvasinė parama vargšams špitolninkams. Tačiau ar Mažvydas laimingas? Ar
pareigos vykdymas nėra jam kančia? Kulminaciniame dramos epizode, kai žandarams išvedus
sūnų Mažvydas suklumpa prieš kryžių, girdime pilnus nevilties pagrindinio veikėjo žodžius:
Pareiga, - / Tu vėl man pasakysi? / Bet jau viskas. / Aš nežinau, kur nešti šitą kryžių, / Nes
stoviu ant bedugnės krašto, / Žiūriu į savo sielą ir svaigstu - / Išdegusi, tuščia, bevaisė žemė
(...)” Pareigą pirmosios knygos autorius čia įvardija kaip kryžių, o kryžius, remiantis bibliniu
kontekstu, tai kančios ženklas. Bevaisės sielos motyvas išreiškia veikėjo požiūrį į savo
gyvenimą – aukodamasis dėl kitų jis nieko nesukūrė sau ir savo artimiems žmonėms (Marijai,
sūnui), tiesiog save sudegino darbų ugnyje, o mylimą moterį ir vienintelį sūnų pražudė pats to
nenorėdamas. Mažvydas tampa be kaltės kaltas, tad ar tai gyvenimo įprasminimas? Sunku
atsakyti į šį klausimą. Gal ne vienas pasakys, kad tie, kurie nevykdo pareigų, neturi atsakomybės
jausmo, yra laimingesni, mažiau kenčia, nekankina ir kitų, bet kur jie suranda savo gyvenimo
prasmę? Lengvoje egzistencijoje? Ar tai gyvenimo prasmė? Gyventi sau (pagal Vydūną) –
pirmas žmogaus asmenybės brandos etapas. Tolesnis kelias – įprasminti save tautoje, o po to
žmonijoje. Kas gyvendamas šioje žemėje nori pereiti visas asmenybės vystymosi pakopas,
pritars Just. Marcinkevičiaus dramos herojaus (ko gero, ir paties poeto) minčiai, kad būtent
pareiga yra ta švieselė, kuri leidžia žmogui nušviesti tamsą. (360 žodžių)