VILNIAUS UNIVERSITETAS

MINDAUGAS GRIGAITIS

RAYM VAIROV BRONIAUS RADZEVIIAUS, RIARDO GAVELIO, JURGIO KUNINO ROMANUOSE Daktaro disertacija

Humanitariniai mokslai, filologija (04 H)

Vilnius, 2012

Disertacija rengta 20082012 m. Vilniaus universitete Kauno humanitariniame fakultete Mokslinis vadovas: Doc. dr. Saulius Keturakis (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija 04 H) Mokslinis konsultantas: Prof. dr. Aleksandras Krasnovas (Vilniaus universitetas, humanitariniai mokslai, filologija 04 H)

TURINYS
VADAS......................................................................................................................... 4 1. KAS YRA LITERATRA? TRADICINIS PROJEKTAS ............................ 10 1.1. Apie romantikj literatros samprat ....................................................... 11 1.2. Lietuvikos prozos skaitymo tendencijos nuo XX a. 9ojo deimtmeio ... 16 2. LITERATRA KAIP RAYMAS......................................................................... 32 2.1. Nuo pasakyta parayta: literatrinio diskurso pradia............................. 32 2.2. Kas yra raymas? ............................................................................................. 40 2.3. Kaip skaityti (post)modern roman? .......................................................... 48 3. RAYM VAIROV RADZEVIIAUS, GAVELIO IR KUNINO

ROMANUOSE ................................................................................................................ 55 3.1. Broniaus Radzeviiaus raymas: nusilpusi tradicijos trauka ...................... 56 3.1.1 Prieaurio viekeliai: kalbos maitas prie tradicijos totalitarizm..... 59 3.2. Gaveliko raymo polimorfizmas: nuo dialogo prie monologo..................... 69 3.2.1. Istorij kuriantis subjektyvumo ir kalbos dialogas ............................... 74 3.2.2. Siaurjantis komunikacijos laukas.......................................................... 80 3.2.3. Stagnuojanti maito ideologija ................................................................ 91 3.3. Jurgio Kunino romanai: raymas kaip aidimas ........................................ 94 3.3.1. Ar manomas romanas apie nomad?..................................................... 97 3.3.2. Glisono kilpa: atomistinio subjekto inykimo istorija ........................... 99 3.3.3. Tla kalbos okis pagal patirties ritmus ............................................ 109 NAUDOTA LITERATRA .................................................................................... 123 ALTINIAI ............................................................................................................... 130

VADAS
XX a. antroji pus Vakar humanitarini moksl diskurse apokalipss metas. Rolandas Barthesas paskelbia autoriaus mirt1, Jacquesas Derrida postuluoja knygos pabaig2, Alvinas Kernanas smogia dar stipriau ir diagnozuoja mirt paiai literatrai3, o Michelis Foucault mogui4. Pozityvistins vietj iliuzijos apie nuolatin progres postmoderni filosof ir antropolog yra atmetamos kaip perdtas optimizmas, o kultros, kaip dvasingumo saugotojos, samprata nukeliama nuo pjedestalo kaip pompastika humanistin iliuzija. Apokaliptinio patoso prisodrintu balsu skelbtos pabaigos taip ir neatjo, bet toki postulat aidai lm, kad mstymas ir kalbjimas apie literatr gijo heterogenikus pavidalus. 1966 m. savo es Kritika ir tiesa Barthesas XX a. vidurio Vakar literatrinio diskurso susiskaidym aptaria kaip konfrontacij tarp senosios ir naujosios kritikos. Pirmajai priskiriami tokie bruoai kaip objektyvumas (akivaizdi ties, mogik vertybi, aminj idj reprezentavimas), geras skonis (universaliais laikom etini ir estetini kriterij gynyba), kalbos tyrumas (tam tikr kalbjimo bd, pavyzdiui, argono vengimas), a simbolija (prisiriimas prie kultrinje patirtyje kodifikuot simboli reikmi ir odio galimybi gyti vairias prasmines kombinacijas ignoravimas)5. Tai metafizins vienovs enklu paenklinta kritika, susikrusi i pozityvizmo ir romantizmo element. Senosios arba metafizins kritikos perspektyva kalb mato kaip diskurso dekoravimo instrument, nepakeiiant prasms turinio6. Taigi literatra ia yra i anksto autoriaus susikurtos prasmi sistemos reprezentavimo bdas. Naujoji kritika postuluoja kalb ne kaip tikrovs reprezentavimo rank, bet kaip raym7 enkl sistem, perkuriani,
1

BARTHES, R. The Death of the Author. Prieiga internetu: http://evansexperientialism.freewebspace.com/barthes06.htm. 2 DERRIDA, J. Apie gramatologij. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 32. 3 KERNAN, A. Literatros mirtis. Kultros barai, Nr. 2, 1994, p. 1418. 4 FOUCAULT, M. The Order of Things. N.Y.: Random House USA Inc, 1994, p. 386. 5 BARTHES, R. Critisism and the truth. Continuum International Publishing Group, 2007, p. 416. 6 Ibid., p. 23. 7 Kursyvu yra iskiriamos svarbiausios disertacijos svokos. Kai kurios svokos yra ymimos dvejopai: tiek kursyvu, tiek prastu riftu. Pasvirasis riftas reikia, kad svoka vartojama specialia,

dubliuojani prasm8. Raymas reikia, kad iki kalbinio akto tikrovs nra, todl mstymas arba uraymas ir yra tikrovs steigimas kalbini enkl pavidalu. Kiekvienas mstymas apie t tikrov sukuria savo enkl sistem, todl galima kalbti apie raym vairovs situacij. Raym vairov suponuoja, kad senosios kritikos deklaruojamos kategorijos objektyvumas, geras skonis ar kalbos tyrumas represuoja literatrin komunikacij. XX a. viduryje turime kalbti ne apie kritik ir teorij, bet apie kritikas ir teorijas. Apie pana dviej stovykl susidrim lietuvi literatrologijoje 2007 m. yra raiusi Aura Jurgutien. Straipsnyje Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeil literatros teorijoms ji akcentuoja panai situacij, apie kuri prie 40 met kabjo Barthesas. Dominuojantis poiris literatr matomas kaip pozityvistini, romantini ir humanistini nuostat miinys: i pozityvizmo paveldtas polinkis neabejoti literatroje atliekamo tikrovs reprezentavimo teisingumu, i romantizmo estetinis intuityvizmas, psichologizmas, tautos savitumo ir laisvs siekio idjos, o i humanistins pasauljautos siekis vis literatrin veikl grsti klasikinmis moralinmis vertybmis9. Prie penkerius metus isakytos Jurgutiens mintys atrodo aktualios ir iandien: studij, silani lietuvi literatr perskaityti i postmoderni teorij perspektyv, taip ir neatsiranda. Iskirti galima tik pastaruoju metu vis labiau populiarjani postkolonijin prozos tyrinjim tendencij10. Tai rodo, kad ima rastis metodologin vairov, bet poreikis atnaujinti akademinio lietuvi literatros mokslo diskurs vis tik ilieka: j signalizuoja ir 2011 m. pasirodiusi knyga XX amiaus literatros teorijos: konceptualioji kritika bei
disertacijoje apibrta prasme, jei riftas prastas, odis vartojamas literatrologiniam diskursui prasta bendrja prasme. 8 Ibid., p. 38. 9 JURGUTIEN, A. Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeil literatros teorijoms. Metai, 2007, Nr. 10. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/tekstunaujienos/958aurajurgutienpozityvizmo pabaigaarbaapienemeilliteratrosteorijoms. 10 Iskirti galima Violetos Kelertiens, Dano Lapkaus, Dalios Cidzikaits veikalus. r.: LAPKUS, D. Poteksi ribos: udraustos tapatybs devintojo deimtmeio lietuvi prozoje. Chicago: Algimanto Mackaus knyg leidimo fondas, 2003; KELERTIEN, V. Kita vertus. Straipsniai apie lietuvi literatr. Vilnius: Baltos lankos, 2006; CIDZIKAIT, D. Kitas lietuvi prozoje. Vilnius: LLTI, 2008. Naujausias iuo poiriu grindiamas tyrimas: LAURUAIT, L. Balt egzodo romanai: postkolonijinis vilgsnis (daktaro disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas, Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2011.

j lydinios diskusijos11, kuriose jauiama konfrontacija tarp tradicins, romantini, humanistini ir pozityvistini nuostat miiniu paremtos pozicijos ir naujos, konceptualumo ir teorinio smoningumo siekianios konceptualios kritikos. Pabrtina, kad per paskutiniuosius deimtmeius ypa maai literatros kritikos dmesio sulaukia romano anras. Romano refleksij ilges dar 2006 m. yra ireikusi ir Jrat Sprindyt12. Per t laik pasirod tik viena monografija, skirta lietuviko romano tyrinjimams Nerijaus Brazausko XX a. lietuvi modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkms (2010). Apibdinta lietuvi literatrologijos situacija pagrindia nauj lietuvi romano perskaitymo bd paiek aktualum. ia disertacija ir siekiama upildyti dvi aptartas spragas: pasitelkus postmoderni literatros teorij instrumentus, pasilyti naujas galimybes perskaityti paskutinij XX a. deimtmei romanus. Darbo tikslas yra atskleisti naujas lietuvi romano vertinimo galimybes, konceptualizuojant Riardo Gavelio, Broniaus Radzeviiaus ir Jurgio Kunino romanus kaip homogenik tradicij skaidanios raym vairovs enklus. Atraminiai teoriniai postulatai rus filosofo Michailo Bachtino, kanadiei literatrologo Northropo Fryeaus, prancz poststruktralist Bartheso ir Julijos Kristevos idjos. Nors i pirmo vilgsnio Bachtino formalizmas, Fryeaus mitopoetika, Bartheso poststruktralizmas ir Kristevos psichoanaliz atrodo sunkiai suderinami, taiau ios teorijos turi aiki paradigmini jungi. Pirmiausia j koncepcijos atsiriboja nuo literatros kaip mimetinio diskurso; antra, jie panaiai traktuoja kalbos problem, privilegijuodami j subjekto atvilgiu; be to, sinoptinio vilgsnio valdomus literatros modelius jie formuoja ne orientuodamiesi paius autorius, bet literatrins kalbos veikimo analiz (taigi veikia pagal naujosios kritikos nuostatas). t pai paradigm gali bti trauktas ir vokiei filosofas Walteris
r.: SPRINDYT, J., JURGUTIEN, A., SATKAUSKYT, D., KALDA, A., VAITIEKNAS, D. Apie uol ir komplikuot literatrologijos tapatyb. Colloquia, 2010, nr. 25. Prieiga internetu: http://www.llti.lt/failai/Nr25Colloquia_Diskusija.pdf. 12 SPRINDYT, J. Prozos bsenos. 19882005 metai. Vilnius: LLTI, 2006, p. 78.
11

Benjaminas, kurio kritika, skirta romantinei literatros sampratai, tampa tyrimo pradiniu taku. ie autoriai daugiau orientyrai nei autoritetingi globjai, neileidiantys i savo takos zon. Pajutus, kad j idj nepakanka, tyrim traukiami ir antropologini, filologini bei kultrologini tyrinjim kontekstai. Be abejo, skirting teorij derinimas reikalauja tarpdisciplininio poirio, todl tyrimas integruoja apraomj, interpretacin, komparatyvistin metodus. Disertacij sudaro vadas, trys skyriai, ivados, naudotos literatros sraas. Teorinje dalyje keliami tokie udaviniai: 1) apibrti tradicinio poirio roman ir literatr apskritai genez bei svarbiausius bruous; 2) aptarti santyk tarp literatros ir raymo; 3) apvelgti (post)modern roman kaip raym vairovs reikimosi lauk. Pirmasis udavinys realizuojamas pirmame skyriuje Kas yra literatra? Tradicinis projektas. Tradicinis ia suvokiamas Jurgutiens pasilyta prasme: tai poiris, ignoruojantis reprezentavimo problem ir literatr vertinantis kaip mogaus krybikumo emanacij, sujungiani individ ir taut bendros istorijos idjoje ir universaliose humanistinse vertybse. Apribota straipsnio apimties, Jurgutien suprieina dvi kritikas, bet diskusij kuria abstrakioje erdvje, nenurodydama konkrei kritik, neiskirdama ir aikesni savo silomos koncepcijos postulat. Disertacijoje naujosios ir senosios kritik skirtumai konkretizuojami orientuojantis Bartheso nurodyt kalbos arba raymo problemos kriterij. Remiantis Terry Eagletono nuostata, kad tradicin literatros samprata susikuria ir sitvirtina XIX a., kvpta romantizmo ir pozityvizmo idj, bei Bartheso teiginiu, kad XIX a. kalbos (kaip raymo) problema gyja tikrj mast, disertacija ir pradedama nuo tradicins literatros sampratos ir jos santykio su kalbos problema aptarimo. Po to vardijama tos sampratos taka romano anro percepcijai ir iekoma jos atspindi lietuvi prozos tyrintoj darbuose.
7

Antrasis ir treiasis teorins dalies udaviniai realizuojami antrame disertacijos skyriuje Literatra kaip raymas. ia literatrinio diskurso pradia siejama su raytins tradicijos atsiradimu, nustatomi raymo ir rato santykiai, apibriamos raymo ir raym vairovs svokos bei apibdinamos subjektyvumo ir heterogenikumo kategorijos; vardijamos prieastys, kodl tradicin kritika nepajgia konceptualizuoti (post)modernaus romano, pristatoma Bachtino transgrediencijos teorija kaip raym vairovs konceptualizavimo bdas. Analitin dalis disciplinuojama tokiais udaviniais: 1) analizuoti Radzeviiaus romane Prieaurio viekeliai veikiant raym kaip homogenikos tradicijos susiskaidymo enkl; 2) aptarti Gavelio roman raymo polimorfizm, polimorfij aktualizuojant kaip icentrinio santykio su tradicija steigim; 3) perskaityti Kunino romanus Glisono kilpa ir Tla kaip raymo kuriamus tekstusaidimus. Visi ie udaviniai realizuojami treiajame disertacijos skyriuje. Pirmajame poskyryje analizuojama Radzeviiaus proza, kuri raym vairovs situacij traukiama manant, kad jo romano neubaigtumas suponuoja tradicijos reglamentuot kalbos form nepakankamum heterogenikumui simbolizuoti. Antrasis poskyris skirtas Gavelio roman analizei, kuri paremta nuostata, kad kategorikas atsiribojimas nuo dominuojanios prozos tradicijos yra raym vairovs prielaida, nes neigti tradicij tai ne j sunaikinti, bet ijudinti nusistovjusias struktras, kuri nauji enklai sklando tarp senj pdsak. Keliamas klausimas, ar Gavelio kategorikumas nevirsta nauja ideologija. Treiasis analitins dalies poskyris skirtas Kuninui: rodinjama prielaida, kad raym vairovs situacij jo romanuose signalizuoja aidybikas pasakotojo santykis su kuriamu pasauliu. Disertacijoje formuluojami tokie ginamieji teiginiai: 1. XX a. pabaigos lietuvi prozoje alia suklestjusios romantins humanistins pasauljautos atsiranda postmodernios mstysenos enklai,

kuriuos signalizuoja vairi raymo bd (raym suvokiant ioje disertacijoje siloma prasme) egzistavimas vienu metu. 2. Radzeviiaus romano Prieaurio viekeliai neubaigtumas suponuoja to meto prozos tradicijos reglamentuot literatros form nepakankamum subjektyvumui reikti. 3. Gavelio atvir postmodernizmo deklaracij virsmas maito ideologija suponuoja, kad literatra, prisiriusi prie aikios estetins programos, rizikuoja virsti ideologija. 4. Kunino tekstuose pasakotojas, kurdamas ironik distancij su kuriamu pasauliu, ivengia ideologijos reprezentavimo bei kalbos atstmimo ir realizuoja literatr kaip estetin ir.

1. KAS YRA LITERATRA? TRADICINIS PROJEKTAS

vade, padedami Jurgutiens, suformulavome tradicin literatros apibrim, pagal kur literatra suvokiama kaip mogaus krybikumo emanacijos metu vykstanti bties reprezentacija, sujungianti individ ir taut bendros istorijos idjoje ir universaliose humanistinse vertybse. Taiau literatra vargu ar gali bti sutraukta ia pamintas kategorijas. Terry Eagletonas studijoje vadas literatros teorij udavs sau klausim kas yra literatra? ikart pripasta suglumim: vargu ar j manoma atsakyti. Objektyvi io reikinio apibrim negali bti, nes jis priklauso nuo epochos konteksto, skaitytoj interes, ipastamos ideologijos ir daugybs kit veiksni13. Eagletonui antrina ir Fryeus: anot jo, nepaisant to, kad literatros istorij skaiiuojame tkstantmeiais, vis tiek atrodome pasimet ir sutrik, nes iki iol neturime aiki standart, apibriani, kokia odin struktra yra literatrin, o kokia neliteratrin14. Paties termino literatra etimologija sudtingas ir problemikas reikinys. odis kildinamas i lotyniko litera/littera (lot. raid). Literatura/litteratura vlyvaisiais viduramiais reik mokymsi, raym raidmis, gramatik15. 1375 m. odis literatra anglikai pavartotas reikme acquaintance with letters or books (liet. paintis su raidmis ar knygomis). Panaia reikme ispan ir portugal kalbose is odis pasirodo 1490 m.16. 1812 m. angl kalbos odis literature vartojamas kiek konkretesne reikme: body of writings from a period or people (liet. tautos, epochos arba visos monijos raytini ir spausdintini bet kurio turinio krini visuma17). Anot Eagletono, XVIII a. konceptas literatra apm plaius kultrins veiklos aspektus: ne tik poezij, bet ir filosofij, istorij, laikus 18. O romantizmo laikais, vykstant

13 14

EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. Oxford: Blackwell, 1996, p. 7. FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 13. 15 Prieiga internetu: http://www.etymonline.com/index.php?allowed_in_frame=0&search=literature&searchmode=none 16 HART, S. M. A Companion to Latin American Literature. Tamesis Books, 2007, p. xi. 17 Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/startas.htm. 18 EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. Oxford: Blackwell, 1996, p. 15.

10

aktyviam mokslo ir meno srii skaidymuisi ir specializacijai, is konceptas susiaurinamas: juo vardijami kriniai, kuriami estetiniam efektui sukelti19. XIX a. iam terminui suteiktos reikms fiksuojamos ir iuolaikiniuose odynuose. DLK pateikia trejop koncepto literatra apibrim: 1) tautos, epochos arba visos monijos raytini ir spausdintini bet kurio turinio krini visuma; 2) groini krini visuma; 3) krini tam tikru klausimu visuma20. Matome, kad pirmoji ir treioji reikms siejasi su 1812 m. anglikuose altiniuose fiksuota odio reikme, o antroji su romantik suteikta reikme. Kadangi jau vade buvo isakytas teiginys, jog lietuvi sovietmeio romanus naujai perskaityti trukdo prisiriimas prie romantikos literatros sampratos, reikt plaiau aptarti jos ryius su romano anru bei lietuvi prozos tyrinjim santyk su iais kontekstais. 1.1. Apie romantikj literatros samprat Romantikj21 reikm literatra gyja paveikta modernios estetikos, kai Georgas Wilhelmas Hegelis, Imanuelis Kantas, Friedrichas Schilleris ir kiti modernybs filosofai meninje veikloje veikianio simbolio interpretacij ima akcentuoti kaip estetins patirties pamat22. Viena labiausiai romantikus paveikusi idj, anot Benjamino, yra Kanto daikto savyje postulatas23. Kanto transcendentalin estetika laik ir erdv vertina ne kaip empirines, bet kaip apriorines formas, kuriose vyksta jutimas ir suvokimas. Tokioje perspektyvoje tvirtinamas mokslinis, nuo fizikoje vyraujanio poirio nedaug kuo besiskiriantis erdvs ir laiko suvokimas, kuris ias dimensijas atskiria nuo mogikos patirties. Kadangi ios kategorijos tampa nuo mogaus nepriklausoma terpe, tai ir daiktai, kurie taip pat tarpsta iose dimensijose, yra nepriklausomi nuo mogaus, o tai reikia jie yra nepains. Toks projektas suvilioja romantikus savo paslaptimi: tai, kas nepastama ir nepasiekiama
HART, S. M. A Companion to Latin American Literature. Tamesis Books, 2007, p. xi. Prieiga internetu: http://www.lkz.lt/startas.htm. 21 Romantikoji ms kontekste reikia susijusi su romantizmo judjimu. 22 EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. Blackwell, Oxford, 1996, p. 19. 23 HANSSEN, B., BENJAMIN, A. E. Walter Benjamin and Romanticism. Continuum International Publishing Group, 2002, p. 17.
20 19

11

intelektu, tampa pasiekiama per men kuriani intuicij. Friedrichas Wilhelmas Schellingas, Karlas Wilhelmas Schlegelis, Friedrichas Schilleris, Johannas Gottliebas Ficht ir Novalis romantizmo estetik formav mstytojai, nors ir skirtingai vertino atskirus meno aspektus 24, bet visi menus, moksl, filosofij vis mogik krybin veikl mat kaip vientiso proceso, valdomo Absoliuto, rezultat 25. Daiktas yra nepainus, bet jis yra transcendentalus, t.y. i Absoliuto yra paveldjs galimyb ieiti i savs. Kadangi daiktas gali gyti vairias reikmes, j galima vadinti simboliu. Visas pasaulis yra pilnas simboli, kurie jungiasi visum ir pasaul byloja kaip absoliut kontinuum26. Romantikams menas yra mediumas, kuris materij iskleidia kaip simbolius ir leidia atskleisti mogikosios bties paslapt bei pamatyti jos tikrj viet Absoliuto valdomame pasaulio projekte. Kadangi menas yra kuriamas subjekto, tai kryba yra jo dvasios realizacija, sujungiant j su Absoliuto dvasia, kuri yra visa ko, taigi ir subjekto smons, pamatas27. Schellingo nuostata, kad menas yra mokslo provaizdis, ir ten, kur yra menas, mokslas dar turi nueiti28, gali bti vertinama kaip romantins meno sampratos credo. Jam artima ir hgelika pozicija: Meno krinio altinis yra laisvas avjimasis, kuris, kurdamas vaizdinius, yra daug laisvesnis nei gamta. Menas talpina ne tik gausyb natrali formacij visais daugialypiais ir vairiais pavidalais, bet dar daugiau: krybinga vaizduot savo paios kriniais suteikia sau nenumaldom gali brautis vir [regimosios gamtos iki absoliuios dvasios

r.: HANSSEN, B., BENJAMIN, A. E. Walter Benjamin and Romanticism. Continuum International Publishing Group, 2002, p. 2945. 25 Akivaizdios paralels su Hegelio pasaulio dvasios idja, kuri galima laikyti romantik Absoliuto provaizdiu. 26 Kaip teigia Eagletonas, romantikams simbolis buvo panacja nuo vis problema. a r.: EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. 2nd edn. Blackwell, Oxford, 1996, p. 19. 27 Vlgi reikia kalbti apie paraleles su Hegelio absoliuios dvasios ir subjektyvios dvasios derms idja: subjektas prasm gyja tik susiliejs su absoliuia dvasia. Kaip ir Kanto daikto savyje koncepcij, taip ir Hegelio absoliuios dvasios idj romantikai savaip transformuoja, pirmiausia akcentuodami subjekto saviraikos prioritet. Tarp Kanto ir Hegelio egzistuoja filosofijos teorij vairov, bet jos priskirtinos tai paiai pagrindo, palaikanio bties ir minties vienov, paiek paradigmai. 28 Cituojama i: HORKHEIMER, M, ADORNO, TH. W. Apvietos dialektika. Vilnius: Margi ratai, 2006, p. 40.

24

12

 M. G.]29*. Nepaisant skirting meno filosofijos variacij, paradigminius ryius galime brti tarp vairi romantizmui artim filosof: vaizduots struktros jiems atliepia Absoliuto valdomas pasaulio struktras. Anot Eagletono, btent romantikai literatrai priskyr vaizdingumo, vaizduots ir krybingumo reikmes. Romantizmo laikais literatra tampa iskirtine krybine veikla, turinia ne tik estetin funkcij lavinti vaizduot, realizuoti mogaus krybikum, bet ir ontologin priartinti j prie kako auktesnio, kas apsireikia per meno simbolius30. Modernybs estetikos kvpti romantikai literatr paveria atskiru fenomenu, kuris ir postmoderno epochos monms yra atpastamas ir labai artimas: pagal apriorin model mes literatr vertiname kaip simbolini prasmi telkin, leidiant pavelgti savo ir kit (moni, daikt ar reikini) bt nekasdienikai, ontologikai. Tai, kas XIX a. pavadinama literatra, dl romantini idj takos ima prarasti ankstesnse epochose turt svarbiausi funkcij reprezentuoti socialines vertybes ir pradeda virsti vieniu estetiniu fetiu31. Nors romantikai siekia nutraukti ryius su materialia tikrove, bet paskirties tvirtinti aksiologines sistemas literatra nepraranda ir po romantinio maito. XIX a. estetins krybos prigimties idja susijungia su visuotins etikos reprezentavimo intencija ir literatra tampa ne tik vaizduots kriniu, savo organika vienove bylojaniu pasaulio ir bties paslaptis, bet ilaiko ir aksiologin reikm: apeliuodama bendramogik patirt ir emocijas, literatrin veikla turi reprezentuoti aksiologines sistemas32. is procesas kiekvienoje Europos alyje vyko skirtingais bdais, bet jo bendras bruoas ir yra etik ir estetik jungianio poirio literatr atsiradimas, kuris susijs su prozos suklestjimu. Taigi nuo XIX a. literatra tampa socialine praktika, kuri turi ne tik teikti estetin malonum, bet ir bti sociali, t.y. kurti visuomen kaip organik, humanistines vertybes ipastani visum.

29 *

HEGEL, G. W. F. Aesthetics: Lectures on Fine Art. Clarendon Pr., 1988, p. 5. Jeigu nenurodyta kitaip, visi angliki altiniai versti Mindaugo Grigaiio. 30 EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. 2nd edn. Blackwell, Oxford, 1996, p. 1516. 31 Ibid., p. 19. 32 Ibid., p. 22.

13

Vokiei romantikams paradigminis anras, knijantis toki dvilyp literatros prigimt, buvo romanas. Anot Benjamino, romantikai roman, kaip aukiausi meno form, ikl btent dl jam bdingo anrini rib lauymo ir skirting kalbjimo bd sintezavimo. Vienovs filosofijos suavti, jie heterogenikum ir sintezavim suvok kaip absoliutaus kontinuumo siknijim arba vis prieybi suvienijim vienoje simbolinje formoje33. Prietaringa mogaus btis, apimanti socialinius, politinius, psichologinius ir egzistencinius sluoksnius, yra sujungiama romane aukiausioje meno pakopoje34. Kaip teigia Bachtinas, iki XIX a. romanas buvo susijs su privaiu gyvenimu, todl buvo laikomas savotika opozicija oficialiai politinei socialinei ideologijai itikimiems didiesiems anrams 35. Romantizmo idealams pritaikytas romanas gyja nauj bv: nors savo atmintyje yra isaugojs i emosios kultros paveldt orientacij privat gyvenim, bet jis pavergiamas auktosios kultros globojam aksiologini projekt reprezentacijai. Romantikai savj romano model paveria paradigmine Naujj laik literatros forma36. Visai literatrai su romanu prieakyje nuo XIX a. tampa bdinga derinti estetinius ir etinius elementus. Literatra tampa ideologine priemone suvienyti atskirus privaius gyvenimus suskaidyt kapitalistin visuomen37. Naujj laik romanas tai jau auktosios kultros anras, t.y. anras, sukonstruotas intelektualiosios tradicijos, kvptos modernios subjektyvistins filosofijos. Kitaip sakant, romanas yra paveriamas moderniosios subjektyvistins filosofijos ideologijos veidrodiu. Kaip teigia Barthesas, XIX a. romanas nesvarbu, ar tai bt romantin, ar realistin jo versija yra

Ibid., p. 48. HANSSEN, B., BENJAMIN, A. E. Walter Benjamin and Romanticism. Continuum International Publishing Group, 2002, p. 48. 35 BAKHTIN, M. Discourse in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 269. 36 Friedrichas von Blankenburgas pabria, kad romanas yra herojino epo pakeisti atjusi Naujj laik epopja. i mintis XIX a. gijo nepajudinamos aksiomos autoriteta. a LAZDYNAS, G. Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely. Kaunas: Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 1999, p. 35. 37 EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. Blackwell, Oxford, 1996, p. 17.
34

33

14

baigtin signifikacin struktra38, nukreipta susikurt vaizdin apie save ir tikrov. Kitaip sakant, jis reprezentuoja tas etines ir estetines vertybes, kurios kultroje egzistuoja kaip auktosios kultros tvirtinti sociumo kontroliavimo konstruktai, kuriuos spraudiamos ir tikrovs reprezentavimo galimybs. Tai tinka ir realistiniam, ir romantiniam romanui, nes jie priklauso tai paiai klasikinei paradigmai, kuri tiek roman, tiek literatr regi kaip etini ir estetini vertybi reprezentacij. Tradicinis39 romanas, anot Bartheso, yra Mirtis; jis paveria gyvenim lemtimi, prisiminim naudingu veiksmu, o trukm kryptingu bei prasmingu laiku. Bet i transformacija gali vykti tiktai visuomens akivaizdoje. Btent visuomen ikelia Roman, t.y. enkl sistem, kaip transcendencij ir trukms Istorij 40. Taigi, sekant Barthesu, XIX a. romanas yra subjektyvistins vienovs filosofijos iraikos ir sklaidos forma, kurioje modernios estetikos nuostatos susipina su socium vienijani aksiologij tvirtinimo intencija. Turime dvi romano koncepcijas: (a) romantinhumanistin, kuri roman vertina kaip vertybikai orientuot mogaus krybikumo realizacij ir (b) postmoderni, kuri tradicin roman velgia kaip dirbtinai stabilizuot kalbini enkl sistem, susaistyt su socialini vertybi hierarchijomis. Lietuvi literatrologijoje romano problema kol kas nra sulaukusi konceptualesnio vilgsnio. I naujausi konceptuali tyrinjim reikt iskirti Algio Kaldos monografij Romano struktros matmenys: literatrins komunikacijos lygmuo (1996) ir Gintaro Lazdyno studij Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely (1999)41. Be abejo, dviej studij aptarimas vargu ar leist plaiau suvokti lietuvik
BARTAS, R. Mitologijos. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 117. Kalbant apie tradicin roman, ioje disertacijoje pirmiausia omeny turimas romanas, paenklintas vienovs filosofijos enklu. iai kategorijai priskirtinas ir XIX a. realistinis, ir romantinis romanai, nes abu teksto struktr tapatina su autoriaus intencij realizacijos lauku. 40 BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 41. 41 Naujausia roman tyrinjanti studija yra Nerijaus Brazausko XX a. lietuvi modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkms (2010), taiau joje pastebima teorin eklektika, kuri sutrukdo mokslininkui suformuoti aikesn romano koncepcij. Pamintina ir Ingos Vaiekauskaits Stepukoniens studija Naujasis lietuvi ir latvi romanas (2006). Tiesa, i studija organizuojama daugiau prastu chronologiniu vilgsniu, kuris savitos koncepcijos taip pat neirykina. ioje disertacijoje nusprsta daugiausia orientuotis aikias romano koncepcijas pristatanias Kaldos ir Lazdyno studijas.
39 38

15

romano percepcijos kontekst, todl anr reflektuosime platesniame prozos tyrinjim kontekste. 1.2. Lietuvikos prozos skaitymo tendencijos nuo XX a. 9ojo deimtmeio Skaitant literatriniame diskurse funkcionuojanius sovietmeio

paskutinij bei postsovietinio laikotarpio pirmj deimtmei proz analizuojanius literatrologinius tekstus, pastebimas sutrikimas. Studijos, paraytos 9tajame prajusio amiaus deimtmetyje ir 1ajame XXI a. deimtmetyje, beveik nesiskiria savo metodologinmis prieigomis. Tai bdinga ir literatros tyrinjimams apskritai. Grtant prie Jurgutiens apibdintos stagnacijos situacijos, reikt paminti ir Artro Terekino publikacijas Tautos
knas ir kno tauta: keletas falologizm apie Maironio poezij42 bei Ortodoksijos

malonumai: kanonados, tabu,

reimai,

uribiai43.

Lietuvi

kultrologas,

pasitelks kultros studij silom perspektyv, kritikuoja tradicins kritikos poir mogik autoriaus patirt kaip vis literatr grindiani struktr. Jis ivieina literatros istorijos, grstos abstrakiomis objektyvumo, estetins gelms, amin kriterij, universalios tiesos kategorijomis, ribotum44. Nors Terekinas sulauk kaltinimo i tradicins kritikos dl literatros pavergimo sausai teorijai45, bet didesni pokyi literatrologiniame diskurse i diskusija nesukl. Ji pasiliko savo pozicijos isakym lygmeny, taip ir nevirtusi konceptualia literatrini tekst analize. Taiau reakcijose Terekino pozicij galima dar aikiau matyti, kad tradicin kritika yra pagrsta romantini ir pozityvistini idj miiniu. Terekino siekis apibrti savo diskurso ribas apkaltinamas siauru dogmatizmu ir deklaruojamas romantikas
42

krybos ir krybingumo

TEREKINAS, A. Tautos knas ir kno tauta: keletas falologizm apie Maironio poezij. Metmenys, Nr. 69, 1995, p. 925. 43 TEREKINAS, A. Ortodoksijos malonumai: kanonados, tabu, reimai, uribiai. Respectus philologicus, 2001, Nr. 45, p. 3745. 44 Ibid. 45 Bene didiausi kritikai buvo Viktorija Daujotyt ir Marijus idlauskas. r.: DAUJOTYT, V. Galima ir negalima literatros istorija. In: Lituanistika XXI amiaus ivakarse: tyrinjim prioritetai, metodai ir naujovs. Vilnius, 1997, p. 1017 bei IDLAUSKAS, M. Kno yms, yniai ir y-yynios. Darbai ir dienos, 2002, Nr. 29, p. 283286.

16

atpainimo akivaizdi

46

principas, pagal kur literatros istorij skatinama kurti kaip kontinuumo deklaracija, isakyta darnios ir

besitsianios literatros bt47. Viktorijos Daujotyts pasisakymuose romantinio besitsianios bties postulatu. Romantikoji pozicija pastiprinama ir aksiologine perspektyva, silania apsaugoti literatros pastang ilaikyti trapi mogaus dvasios konstrukcij 48 nuo agresyvios fiziologins visuotinybs49. Nors sovietmeiu romantin subjektyvistin romano samprata nebuvo aikiau iskleista, bet jos taka romano anro refleksijai buvo akivaizdi. Vienoje pirmj sovietmeiu parayt lietuvi roman tyrinjani studij Janinos kaits monografijoje Lietuvi romanas (1970) akcentuojama romantin aksioma, kad romano centre yra asmenybs tapsmo drama. kait iskiria dvi pagrindines lietuvi tradicinio romano tendencijas polinkis lyrizm ir agrarin sankloda, kaip atramin tiek savivokos, tiek saviraikos dominant: siuetai, situacijos bei problemos ateina i kaimikos gyvensenos, kuri lemia ir literatrins kalbos artimum liaudies kalbai50. kaits studijoje apsiribojama realistinio ir modernaus romano modeli analize, pirmj tapatinant su linijiniu objektyviu pasakojimu, o antrj su psichologins savianalizs ir socialins tikrovs analizs derme51. Geriausi tie romanai, kurie subjekto tapsmo istorij vaizduoja socialins tikrovs fone. Btent todl Vinco MykolaiioPutino Altori ely yra daug ariau tikro romano nei idealistin meils idj postuluojanti Antano Vaiiulaiio Valentina52. Derindamiesi prie istorinio materializmo ideologijos, sovietmeio roman teoretikai roman regi kaip anr, kuris privalo jungti asmens vidin tikrov su objektyvia, socialine tikrove. Algimantas Buys monografijoje Romanas ir dabartis (1977) tsia kaits nuymt refleksijos linij. Jis siueto
DAUJOTYT, V. Galima ir negalima literatros istorija. In: Lituanistika XXI amiaus ivakarse: tyrinjim prioritetai, metodai ir naujovs. Vilnius, 1997, p. 17. 47 Ibid. 48 Ibid. 49 Ibid. 50 KAIT, J. Lietuvi romanas: (anro raida iki 1940 m.). Vilnius: Vaga, 1970, p. 269. 51 Ibid., p. 157. 52 Ibid., p. 161.
46

17

daugiaplanikum ir vidin monolog ikelia kaip etojo ir septintojo deimtmeio roman skiriamj bruo. Kaip ir kait, Buys akcentuoja, kad esminis lietuvikos prozos bruoas yra lyrizmas. Lyrizmas vertinamas kaip subjektyvusis pradas, kuris padeda suderinti romantinio ir realistinio romano tipus ir j paversti objektyvyb ir subjektyvyb suderinaniu artefaktu. Subjektyvios psichikos analizje neturi bti pamirtami objektyvs socialiniai matmenys, o, vaizduojant objektyvi bt, nerepresuojama psichikos dinamika: Lietuvi tarybinis romanas, atsirms sensias lyrins prozos tradicijas ir nauj vidinio monologo, smons srauto literatros patirt, jau pirmoje eto deimtmeio pusje drsiai pasuko dabart, mogaus vidinio gyvenimo gelmes ir apskritai skmingai tyr ndiens buities socialines problemas, sugebjo dirbtinai neaboti, nekreipti igalvota vaga savo heroj psichikos <...>53. Taigi, pagal Buio idjas, taigs ir geri tik tie romanai, kurie geba menikai atskleisti gyvenimikj mogaus buities, mini ir jausm vienov54. Nors, anot Buio, kritikas negali kanonizuoti romano ir sprausti vien model, nes kiekvienas raytojas turtingoje anro sistemoje gali rinktis labiausiai sau artimas ir tinkamas saviraikos priemones bei kryptis55. Taiau toji saviraikos kryptis turi labai aik orientyr: romano vienovje privalu suderinti objektyvios socialins tikrovs prietaravimus su subjektyvios egzistencijos prietaravimais. Panaiai romanas vertinamas ir Petro Brano monografijoje Romano iokiadieniai ir vents (1983): Romano, kaip ir bet kurio kito anro krinio, menin vert lemia ne koks nors vienas faktorius, o j suma56. Taigi romanas yra absoliuti vienov. Akivaizdios paralels su romantine romano kontinuumo samprata. Brano romano ir visos literatros vertinimo kriterijai labai aikiai vardinti Radzeviiaus Prieaurio viekeli analizje, kur is romanas kritik suavi menine odio sugestija, giliu dvasingumu, subtilia

53 54

BUYS, A. Romanas ir dabartis. Vilnius: Vaga, 1977, p. 267. Ibid., p. 250. 55 Ibid., p. 391. 56 BRANAS, P. Romano iokiadieniai ir vents. Vilnius: Vaga, 1983, p. 130.

18

asmenybs vidinio pasaulio analize, tiksliu socialins tikrovs perteikimu57. Taigi, jei kalba, valdoma krybinio polkio, lingvistiniame romano sluoksnyje asmenin patirt sinchronizuoja su socialins tikrovs realijomis, o idjinius ir lingvistinius elementus sustyguoja vientisoje kompozicijoje, kuria aikiai parodoma autoriaus siekiama perduoti koncepcija romanas yra pavyks. Kitu atveju kalbama apie maai vaising step savo talento realizavimui58 arba autoriui pasiloma prie roman pasdti vienu kitu iokiadieniu ilgiau59. Kaip ir Buio bei kaits atveju, ia galima kalbti apie romano, kaip vidinio turinio reprezentacijos, samprat, taiau socialistinis visuomenini prietaravim vaizdavimo reikalavimas ia nra toks stiprus. Susidaro spdis, kad kritikas i intuityvi nuostat susikurt iankstin romano vientisumo model daugiausiai paremt romantinmis krybingumo ir autentikumo kategorijomis udeda kriniams. Jeigu kaits ir Buio studijose roman vairov pateisinama tik iki ribos, kol dera objektyvs ir subjektyvs prietaravimai, tai Brano monografijoje vairov cenzruoja romantiniams krybikumo ir autentikumo kriterijams angauota kritiko pozicija. Aptartose romano studijose didiausias neisprstas klausimas lieka: kaip apibrti, kas literatroje yra objektyvu, o kas subjektyvu? Kaip kalba, kaip bendra socialin praktika, geba reprezentuoti subjektyvum? Komunistins ideologijos ir istorinio materializmo idj cenzros ribojami kait, Buys ir Branas spekuliacijas iais klausimais vargu ar galjo leistis, todl ir krypsta prie hgelikosromantins sampratos apie vis prieybi vienov. Prietaringo vidinio turinio objektyvizacij jie paveria esminiu romano bruou, o jo taigumo garantu laiko struktrini, lingvistini ir idjini element darn. Panai perspektyva, tik gavusi daug aikesn romantin pavidal, tsiama ir Vytauto Kubiliaus darbuose. 1986 m. ileistoje Kubiliaus studijoje anr kaita ir sintez kalbama apie tradicins prozos form kait. anras ia suvokiamas kaip dinamin slinktis ir transformacij grandin, priklausanti nuo bendrj mogaus psichikos ir
57 58

Ibid., p. 274. Ibid., p. 180. 59 Ibid., p. 188.

19

istorijos kitim60. Jausdamas, kad moderni proza negali bti sutraukta klasikini estetini kriterij lentynas, Kubilius siekia pateisinti atsiradusi vairov. Jis jau kalba apie atvir krin, cituoja ir Barthes, ir Frye, ir Bachtin, bet, pripaindamas anr difuzij, stringa gana ribotame refleksijos lauke: anr stabilum laiko klasicistinio mstymo enklu, o j ardym romantins dvasios apraika. Siekiant atskleisti anr sintezs proces, Kubiliaus studijoje nuolat pabriama klasicistinio ir romantinio poiri dialektika, taiau toliau i romantini nuostat neengiama. Apsiribojama diagnozavimu, kad klasicistin poir anrus ima drumsti abejons ar manoma anr tvarka disharmonijos ir konflikt pasaulyje61, ir apraomuoju principu pieiamas tos vairovs vaizdas, kuriant spd, kad gerame krinyje prietaravimai subtilaus kvpimo yra sujungiami vientis menin audin. Taigi prisiglaudiama prie romantini nuostat: krinys nra grietai apribotas formali anro reikalavim, bet privalo kurti vientisos bties spd. Nukritus cenzros rmams, romantikoji perspektyva Kubiliaus darbuose nesilpnja tik dar labiau sustiprja. Knygoje XX amiaus literatra: Lietuvi literatros istorija (1995) literatros istorijoms bdingas apibendrinamasis pobdis ivieina siek literatros istorij matyti kaip heterogenikum vienov. Kubilius, tapydamas paskutinij sovietmeio deimtmei prozos panoramin atnaujinama vaizd, akcentuoja pasakojimo bd vairov: sekos literatra pasakojimo klasikins tolstojikos deterministins

transformacijomis (Jonas Avyius, Vytautas Bubnys), smons srauto technika, vidiniu monologu (Mykolas Sluckis, Jonas Mikelinskas, Leonidas Jacineviius), folkneriku beribio, gsdinanio laiko cikliku vaizdavimu ir kartu prustika temporalizacija (Radzeviius, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas), hemingvjiku jausmo ir kalbos bdo lakonizmu (Romualdas Lankauskas), Vytautas Martinkus ir Ramnas Klimas naudoja fabulos daugiaplanikumo princip62. Taiau romantizmo dvasios kvptas vis to
KUBILIUS, V. anr kaita ir sintez. Vilnius: Vaga, 1986, p. 52. Ibid., p. 55. 62 KUBILIUS, V. XX amiaus literatra: Lietuvi literatros istorija. Vilnius: Alma litera, 1995, p. 571.
61 60

20

laikmeio

prozos

proces

Kubilius

subendravardiklina

absoliut

kontinuum: geriausi paskutinij XX a. deimtmei literatros kriniai rikiavosi gynybin sien, kuri saugojo tautos tapatyb ir mogaus laisvs sapnus. Tikra menin kryba, pagrsta mogaus vidinio isilaisvinimo iraika, tapo savotika dvasins rezignacijos forma, ardania totalitarin uniformizm ir visuomenei gyvybikai reikalinga kaip nepriklausomos laikysenos sugestija ir tautos bendrumo balsas63. Kubiliaus kuriamas poetikos modelis akcentuoja bendras to laikmeio prozos tendencijas: iskirtos premisos tampa savotikais didiaisiais pasakojimais, palaikaniais XX a. paskutini deimtmei lietuvi literatr. Mint raytoj kriniai suvokiami kaip kolektyvins to laikotarpio smons reprezentacija, o tekst subjektas kaip lietuvikos kultros mogus, igyvenantis socializmo sukelt dvasin kriz. Svarbiausiais vardijami tie tekstai, kurie telpa t bendr tautos bals arba humanistin ideologij. Taigi Kubilius akcentuoja tik tas prozos tendencijas, kurios atliepia romantini form renesans: Kova dl realios nepriklausomybs dar kart aktualizavo romantizmo tradicijos nuostatas: istorinje atmintyje raytas tautos likimo ifras; tvyns gamta prasmingos egzistencijos pamatas; poetinis odis ateina i tautos kolektyvins pasmons; krjo lpomis byloja pati tauta, jos protviai ir dievai64. I Kubiliaus silomos perspektyvos XX a. paskutinij deimtmei prozos proces mato ir Sprindyt: lyrizmas, kaip ir kaitei, Buiui bei Kubiliui, tampa esmine sovietins prozos modernizavimo forma, nes, anot kritiks, lietuvi literatrai visada buvo bdingas trapus ir introspektyvus, velniai vibruojantis, grojantis jausm niuansais lyrizmas 65. Paradoksalu ir stebtina, bet ir 2006 m. ileistoje monografijoje Prozos bsenos. 19882005 metai Sprindyt kalba apie dar 1970 m. kaits sukonstruot tradicins prozos model ir diagnozuoja 1986 m. Kubiliaus aptart kaitos situacij: Lietuvi proza keiiasi atsispirdama nuo kanoniko tradicijos modelio, kuris visada
63 64

Ibid., p. 518. Ibid., p. 298. 65 SPRINDYT, J. Lyrizmas iuolaikinje lietuvi prozoje. Vilnius: Vaga, 1988, p. 23.

21

buvo gana konservatyvus. Tradicinis lietuvikumo modelis pagrstas emdirbi kultros iauktinimu, o vliau jos lunganiu apraudojimu 66. Sprindyt pripasta, kad tradicijai kaita ne tik bdinga, bet ir reikalinga, taiau originaliausiai j transformuoja tokie autoriai kaip Aputis ir Granauskas, kurie tai atlieka tradicijos neprievartaudami ir neneigdami, o universalizuodami67. Nors ir kalbama apie anr difuzij, taiau vairov aptariama tarsi i reikalo, nes aikiai privilegijuojami t autori kriniai, kurie turtina estetin kod ir yra svarbs literatrinei raidai68. Taigi vairov pateisinama tik humanistins romantins pasauljautos paradigmoje, pagal kuri mogus turt bti vaizduojamas vis vidin chaos jungiant vientis struktr: sigali pragmatinhedonistin pasaulvoka, esmingai keiianti egzistencin santyk su kultra (ir savo btimi). Pasaulis suvokiamas kaip duus ir birus, fragmentuota tikrov ieko sau adekvaios iraikos. Nesukr vieningo pasaulio vaizdo, nematome ir savs, nes esame tiksls btent io pasaulio atspindiai (Carl Gustav Jung)69. Kriz gali bti veikiama restauruojant romantinius individualizmo ir metafizins vienovs dmenis: Jeigu individualistinis, asmenybikas pradas nesusigrins prarandam pozicij, proza toliau komercializuosis, vis labiau panirdama masin terp, banals, trivials, netekusi kultrinio podirvio ir metafizinio matmens70. 1985 m. ileistoje Alfredo Guiaus studijoje Kintantis prozos pasaulis romantizmo dvasios maiau, taiau ia akivaizdi kita sovietmeio prozos tyrinjim tendencija aksiologin perspektyva, kurioje estetika pateisinama tiek, kiek atitinka humanistinei etikai. ia taip pat akcentuojamos nuomoni vairovs, polifonikumo, ambivalentikumo, dialogikumo idjos71, netgi keliama mediacijos problema, teigiant, kad krinio autorius ir suvokjas bendrauja ne tiesiogiai, o specialia menine kalba72, bet galiausiai visa matuojaniu ir tvirtinaniu dmeniu tampa gana abstrakts vertybiniai
66 67

SPRINDYT, J. Prozos bsenos. 19882005 metai. Vilnius: LLTI, 2006, p. 32. SPRINDYT, J. Lietuvi apysaka. Vilnius: LLTI, 1996, p. 318. 68 Ibid., p. 73. 69 Ibid., p. 274. 70 SPRINDYT, J. Prozos bsenos. 19882005 metai. Vilnius: LLTI, 2006, p. 275. 71 GUIUS, A. Kintantis prozos pasaulis. Vilnius: Vaga, 1985, p. 7. 72 Ibid., p. 10.

22

kriterijai: Naujasis skaitytojo kodas priimamas tik tada, kai krybiniai iekojimai gils, nuoirds, orientuoti brangintinas vertybes ir artimesnius kontaktus su adresatu73. Ypa tokia percepcijos kryptis irykja Gavelio ir Sauliaus Tomo Kondroto tekst analizje. Nors i autori tekstai lyg ir suteikia puiki prog bent kiek plaiau iskleisti literatrins kalbos mediacijos problem, bet Guius Kondrot vertina u originali amin, ontologini mogaus sielos reikini interpretacij, bendramogikus lemties, sielos, laims, prasms klausimus74, blogio ir grio kovos apmstymus75. Naujos kalbjimo formos aspektai taip ir lieka nereflektuoti. Daug daugiau priekait tenka Gaveliui: analizuodamas jo apsakym Galbt, Guius pagiria u bandymus praplsti grio ir blogio svokas, bet apsakymas pirmiausia kritikuojamas btent i aksiologins pozicijos: Nors is R. Gavelio krinys pleia intelektualinius menininko ir visuomens temos aspektus, taiau su personao charakterio traktavimu ir autoriaus menine koncepcija sutikti sunku. Kelia abejon apsakymo pabaiga, kurioje pasakotojas susilieja su Rimu Vizbara ir paskutiniuosius odius taria pastarojo vardu <...> apsakyme Galbt toki galbt yra daugoka. Jie utuuoja autoriaus pozicij, btin Rimo Vizbaros krybini eksperiment bei apskritai jo gyvenimo vertinimui; odiai patys gimdo ir mones, ir pasaulius, sako monstrikas apsakymo personaas. Ir tokiai kategorikai pozicijai pasakotojas neprietarauja <...> Vizbaros kryba ir gyvenimas prayte praosi grietesnio etinio ir ideologinio vertinimo, kurio, kaip jau pastebjome, apsakyme nerasime76. Studijos pradioje lyg ir paadamas atidesnis dmesys nuomoni vairumui bei prozos polifonikumui, bet, susidrus su posthumanistinio raymo enklais, atsiskleidia, kad toji vairov pateisinama tik gana grietuose rmuose, kurie apibriami gana konservatyvia kritine pozicija, jog sukurti meno ant amoralaus pagrindo nemanoma77.

73 74

Ibid., p. 1011. Ibid., p. 9899. 75 Ibid., p. 100. 76 Ibid., p. 67. 77 Ibid., p. 65.

23

Alberto Zalatoriaus XX a. devintajame deimtmetyje paraytuose prozos vertinimuose isakoma kiek maiau moraliniams kriterijams angauota pozicija. Tekstai nra atmetami vien dl to, kad jie neatitinka abstraktaus moralinio kodekso: 1984 m. vertindamas Gavelio ar Jurgos Ivanauskaits noveles (jau tuo metu laikytas netradicinmis) Zalatorius pabria j nemaus nuopelnus vaduojant lietuvi proz i empirikumo ir provincialumo78. Po ketveri met, raydamas Gavelio apsakym rinktins Nubaustieji recenzijos raymo istorij, Zalatorius aikiau isako savo prielankum iam autoriui: Pamaiau, kad Gavelis braunasi sferas, kurios daug deimtmei buvo laikomos tabu, o sibrovs nedaro joki reverans, net nebando pristabdyti savo skalpelio ria iki pat skaudulio akn <...>79. Gavelis giriamas u turting argumentacij, stebinani logik, meistrikai panaudotus atsitiktinumus, paradoks, nuojaut, pasmons impuls sklaid80. Zalatoriaus jokiu bdu negalima kaltinti tiesmuka aksiologinio poirio literatr gynyba, nes jis atvirai velgia naujas prozos formas ir pripasta moralini norm reliatyvum bei mogaus vaizdavimo bd vairov. Taiau tolerancija liberalumui baigiasi ten, kur nuveriami romantinshumanistins literatros sampratos silomi vertybiniai ir estetiniai kriterijai. Kadangi Nubaustieji nepaeidia tautini ir humanistini princip, nagrinja grio ir blogio sryius, kelia mogaus pasirinkimo ir laisvs problemas bei atidiai analizuoja sovietmeio mogaus dram, Zalatorius pripasta j svarb. Taiau alternatyvaus kalbjimo palaikymas inyksta, kai susiduriama su atvirai pulsuojaniais posthumanistinio raymo enklais. 1993 m., skaitydamas praneim ikagoje, Zalatorius desakralizuoti visuomen umigdiusius mitus siekianius Ivanauskaits, Kunino ir Gavelio romanus apkaltina per dideliu nihilizmu: Autoriai i karto pam pernelyg aukt skepticizmo ir cinizmo gaid, ir juos gali itikti falcetas <...> Ne veltui j koncepcijos daniausiai dstomos heroj lpomis, o ne kyla i meninio vaizdo. Jas galima domiai analizuoti kaip originalias struktras, bet skaitytojui
78 79

ZALATORIUS, A. Prozos gyvyb ir negalia. Vilnius: Vaga, 1988, p. 100. ZALATORIUS, A. Literatra ir laisv. Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 373. 80 Ibid., p. 374.

24

sunku identifikuotis su j pasauliu, utat pastarasis lieka kakur nuoaly su visais savo buitiniais ir egzistenciniais klausimais. Lieka ilgdamasis kako kito81. Tai, kas yra atitrk nuo didij pasakojim apie tautos tapatyb ir laisv, kas ima abejoti romantins hermeneutikos silomais krybos vertinimais, Zalatoriui tampa neaiku ir nepatrauklu. Jo koncepcija turi aik pagrind, iaugant i panai prielaid, kaip ir Brano, Kubiliaus, Sprindyts ir Guiaus koncepcija, atsidavim tam, k raai82. I aptart skirtingu laikotarpiu parayt literatros kritikos tekst analizs irykja tendencija: kritikai pripasta netradicinius autorius kaip naujo raymo atstovus, bet, pajut, kad j disponuojami teoriniai instrumentai nepajgs t tekst konceptualizuoti, pasilieka prie gana aptaki nihilizmo, fragmentikumo ir reliatyvumo konstatuoi. Skaitant 2004 m. isakytas Elenos Bukeliens mintis apie prozos kait, tradicini kritik ipastam teorini gyja instrument dar daugiau stygiaus svarumo: netradicikumui artikuliuoti prielaida i autoriaus, kaip biografinio mogaus, pasauliros, i jo dvasingumo ir mogikumo, kuris Zalatoriui reikia visik

Literatrins naujosios prozos aspiracijos jau i pat pradios buvo nukreiptos ne tik prie sovietmet, bet ir prie klasikines lietuvi literatros tradicijas, gyvas iki iol istorijos romantizavim, agrarins kultros idealizuotus stereotipus, perdm drovi erotin vaizduot 83. Tokios prozos krypties pionieriai Gavelis ir Kuninas. Bet j tekstai vertinami tik orientuojantis etin raytoj pozicij: jie isiskiria tik nevilties, nihilistinio patoso, fiziologini funkcij, instinkt hipertrofuotu sureikminimu84. Bukelien neneigia Gavelio ar Kunino reikms literatros procesui, bet, kaip ir kit mint kritik atveju, apsiriboja vairovs teisinimu ir, pasitelkusi tokias nekonceptualizuotas kategorijas kaip esminiai egzistenciniai dalykai85,

81 82

Ibid., p. 101. ZALATORIUS, A. Prozos gyvyb ir negalia. Vilnius: Vaga, 1988, p. 348. 83 BUKELIEN, E. Proza ties tkstantmeio riba. Kaunas: viesa, 2004, p. 6. 84 Ibid., p. 56. 85 Ibid., p. 87

25

krjo atsakomyb86, autentikas balsas87, normali moni normali meil88, aktyvi dorovin pozicija89, pasukama prie sau artimesni autori (Granausko, Apuio, Mikelinsko, Bubnio) prozos analizs. Kunino romano Bil ir kiti analiz taip pat vyksta pagal i kategorij silom tiesos projekt, kurio savastyje usislpusi intencija sugaudyti visus enklus, bylojanius, jog ir postmoderniame krinyje ilaikomos svarbiausios tradicins vertybs: Atidiausias siskaitymas tekst nepads rasti jo pozicijoje ir kasdieniuose santykiuose su monmis nusiengimo monikumui, kompromiso su sine, krikionikosios etikos paeidim90. Jurgutien, kalbdama apie Kubiliaus literatrologin pozicij, rao: Kubilius kaip prienuod [pozityvistiniam scientizmui ir abstrakiai metafizikai M. G.] ikl menin kryb, romantikai vis dar tikdamas, kad mogaus estetinei vaizduotei suteikta iskirtin galia visus gyvenimo prietaravimus sutelkti sintezuojani visum. <...> Taiau tenka tik apgailestauti, kad vienas i talentingiausi lietuvi mokslinink strigo sensteljusios estetikos rmuose ir sovietins literatrologijos diunglse, nes jo darbai daugiausia buvo skirti pramuti inertik, siaur ir dogmatik, visk klasifikuojani ir reglamentuojani literatroje ir literatrologijoje pokario mstysen91. Atrodo, kad toks strigimas itiko ne tik Kubili: jeigu sovietmeiu literatros vertinimo strigimas romantiniameaksiologiniame modelyje yra pateisinamas prieinimosi cenzrai situacija, tai po nepriklausomybs atgavimo nemajanti ios sampratos taka kelia tarimus, kad toks vilgsnis proz buvo kanonizuotas ir tapo naujais spstais. Kyla spdis, kad su romantinehumanistine tradicija susitapatinama kaip su neginijamai teisingiausiu mstymo apie literatr modeliu. Smoningai jai nepaklstantys autoriai, kaip Gavelis, atrodo tik kaip demonstratyvs

86 87

Ibid., p. 87. Ibid., p. 60. 88 Ibid., p. 119. 89 Ibid., p. 76. 90 Ibid., p. 17 91 Ibid., p. 16.

26

maitininkai, nes siekdami dekonstruoti prastas mstymo formas paeidia saiko ir disciplinos ribas92. strigimo sensteljusios estetikos rmuose spd sustiprina ir atgautos nepriklausomybs pirmuoju deimtmeiu pasirod romano tyrinjimai: Kaldos Romano struktros matmenys (1992) ir Lazdyno Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely (1999). Kalda apie roman kalba kaip apie fiksuotos formos neturini prasmin visum, maitinam folklorins tradicijos versmi 93. Romanas, kaip ir mitas, anot io mokslininko, turs aikinti pasaul94, taiau bdamas laisvas nuo paraliteratrini (religini, paprotini, etini ar pan.) konvencij 95 ilaisvina subjektyvj prad. Romano prasminje visumoje objektyvus ir subjektyvus pradai yra sujungiami kolektyvinje pasmonje bei kultrinje atmintyje slypiniais saitais: <...> palyginti vientisa romano istorija tarsi byloja, jog vairi tip ir modeli pltot anaiptol neidildo ir neiskaido anro atminties. Joje, regis, ufiksuotas pastovus turinys it magnetas sukuria traukos lauk, kuriame formuojasi saviti, individuals anro variantai <...> Nors ir bdami skirtingi tematika, vaizdavimo bdais, idjomis etc., vis dlto ie kriniai turi ryki bendrum. Bene svarbiausias j siekimas aprpti ne atskirus reikinius, o universalijas (tautos istorijos, socialini luom, mogaus bties)96. Kalbos apie anro atmintyje ukoduot polink aprpti vairov vienijanias universalijas leidia tarti, kad i koncepcija remiasi humanistiniu metafiziniu sitikinimu, kad romano esm byloti apie mogaus bties vientisum. Skaitymo aktas yra t idj deifravimo procesas: Romane sukurtas tam tikras bties ekvivalentas didesniu ar maesniu laipsniu remiasi iankstinmis prielaidomis, kurios turi padti rekonstruoti ir kiek galint

SPRINDYT, J. Lietuvi apysaka. Vilnius: LLTI, 1996, p. 288. KALDA, A. Romano struktros matmenys: literatrins komunikacijos lygmuo. Vilnius: LLTI, 1996, p. 30. 94 Ibid. 95 Ibid. 96 Ibid., p. 1314.
93

92

27

adekvaiau identifikuoti autoriaus sumanym 97. Perfrazuojant Barthes: Kaldai romanas yra baigtin signifikacin struktra, kurioje subjektas, iskleisdamas etinfilosofin nuostat, geba realizuoti savo asmenyb. Lazdynas laikosi kitokios pozicijos: remdamasis vokiei romantik estetika, esminiu romano bruou jis laiko vidin form, kuri apibria kaip gilumin empiriniams pojiams neprieinam daikto esm, romantik vadinam tiesiog dvasios turiniu98. Romano struktr grindiantis veiksnys yra individo smoningumas romanas yra tiek romanas, kiek suformuoja kurianio subjekto individualios bties model: <...> vidins formos pavidalu romanas gyvuoja kiekvieno lavinimosi ir vietimosi neapleidusio mogaus sieloje, nes romano turinys yra bet kurio psichins individuacijos keliu engianio mogaus dvasinis turinys99. Kaip ir Kaldai, Lazdynui ioriniai formos elementai yra paslanks, kintantys. Jie nepalieia romano esms: romane subjektas geba i patirties artikuliacij sukonstruoti vidin form. Kaldos teorija nuo universalijos eina prie individo, o Lazdyno nuo subjektyvios prie objektyvios bties: Romantinis individualistas, tiksliau, individualyb (Individualitt), yra tas dvasios veidrodis, kuriame atsispindi visas kosmosas, Universumas, vadinasi, kuriame susilieja individualiosios ir universaliosios egzistencijos pradmenys. Btent toks turi bti ir romanas individualybs dvasios objektyvus pavidalas 100. Lazdyno prieiga primena Buio teorinius svarstymus, bet iskleidiama daug konceptualiau, giliau siskaiius romantik darbus. Taigi Lazdyno romano koncepcija yra grynai romantin, ji patraukia ibaigtumu ir aikiu kriterij vardijimu, ko trksta kit aptart literatrolog darbuose, bet kritikas j pernelyg suabsoliutina. Jos taikymas yra pateisinamas romantins ideologijos kvptiems XX a. pradios lietuvi bandymams rayti romanus, taiau Lazdynas siekia juo aprpti vis lietuvi prozos istorij ir daro labai kategorikas ivadas: Kalbti apie autentikas romanines struktras lietuvi literatroje po B. Sruogos Diev
Ibid., p. 16. LAZDYNAS, G. Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely. Kaunas: Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 1999, p. 8. 99 Ibid., p. 105. 100 Ibid., p. 1011.
98 97

28

miko visikai nemanoma <...> galima daryti ivad, kad lietuvi literatroje romano anras gyvuoja tik iorine forma, vidin forma jam tebelieka neprieinama, nes romano krjai Lietuvoje stokoja esminio ios formos dmens individualybs dvasios turinio101. Apibendrinant Kaldos ir Lazdyno modelius: abu literatrologai roman akcentuoja kaip komunikacin terp, kurioje susiduria objektyvi ir subjektyvi btis, tik pirmasis labiau pabria universaliuosius struktros, o antrasis subjektyviuosius turinio dmenis. Kaldos koncepcijoje stebina, kaip darniai ir harmoningai skirtingi kriniai gali jungtis viening romano model. Lazdyno teorijoje atvirkiai kaip romanai neatitinka mokslininko susikurto modelio, nes lietuviki romanai nesugeba sukurti vidins formos, susilieianios su objektyvia btimi, todl sovietmeio romanai, pagal Lazdyno ivadas, net nra verti dmesio. Kaldos kuriamoje perspektyvoje romanas matomas kaip pagarbos tradicijai ir praeiiai anras, niekada nepaeidiantis literatros tradicijos bties. Lazdynas glaudiasi prie Vakar literatros diskurse sitvirtinusios modernistins romano, kaip individo tobuljimo dramos, koncepcijos. Mes nesakome, kad Kalda ar Lazdynas kalba pasenusia kalba, bet jie pratsia romantin romano vertinimo model ir ilaiko esmines vienovs filosofijos atramas. Tokios teorijos, roman matanios kaip knyg, t.y. stabil prasmin centr turini struktr, atrodo angauotos romantizuotam humanistiniam norui literatros tradicij regti kaip nuolat besitsiant didj pasakojim apie bet kokiai kaitai atsparios mogikos bties objektyvizacijas. Kodl Kaldos ar Lazdyno koncepcijos negali pasilyti nauj perspektyv perskaityti XX a. paskutinij deimtmei romanus? Pirmiausia todl, kad jose koduojama nuostata, jog komunikacija vyksta ne kalboje, bet naudojant kalb kaip rank. Kalda ir Lazdynas bei kiti minti literatrologai ignoruoja kalbos problem. Benjaminas, aptardamas romantizmo estetik, teigia, kad romantik mediacijos teorija, reglamentuodama mentalins komunikacijos formas, neatsivelgia, kad pati mediacija yra fundamentali lingvistins
101

Ibid., p. 327.

29

teorijos problema102. Su kuo kalba komunikuoja? Ji komunikuoja su j atitinkaniu mentaliniu turiniu [angl. mental being M. G.]. Fundamentalu tai, kad mentalinis turinys su savimi komunikuoja kalboje, o ne per kalb103 rao Benjaminas. Aptartuose lietuvi literatros kritik darbuose akivaizdi komunikacijos per kalb koncepcija: iekoma knytos mogaus dvasios, egzistencini problem, moralini nuostat, ontologini bsen ir pan. Kitaip sakant, siekiama komunikuoti su nemedijuota patirtimi. Analogiku rakursu pasukusi ir naujausia romano anr tyrinjanti Brazausko monografija XX a. lietuvi modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkms (2010), kuri modernaus romano pradi mato Edmundo Husserlio fenomenologijoje: anot jo, romanas ima byloti smons intencionalumo aktus104, bet kalbos problema intencionalios smons reikminimo procese apeinama. Panai tendencija randama ir Lauros Lauruaits disertacijoje Balt egzodo romanai: postkolonijinis vilgsnis (2011)105. Nors is darbas yra puikus pavyzdys, kaip galima postmoderni teorij pritaikyti romano anro analizei, taiau jos disertacijoje pasirinkti pamatiniai teoriniai postulatai liminalumas, fizin kolonizacija, mentalin kolonizacija, hibridacija yra naudojami daugiau tapatybs psichologine prasme analizei. Tapatybs kaita suvokiama kaip istorijos inspiruotas socialinispsichologinis procesas. Lauruaits disertacijoje tapatyb priklauso ne nuo kalbos veikimo, bet nuo psichikos ir istorijos proces santykio, todl galima teigti, kad kalba yra suvokiama kaip lingvistini form visuma tapatybei reprezentuoti. Ms silomoje perspektyvoje atrodo, kad tokioje koncepcijoje ignoruojama kalbos, kaip subjektyvum skleidianios ir tapatyb steigianios terps, problema. Ms ieities takas kitoks: komunikacija vyksta paioje kalboje. Literatra yra tai, kas urayta, kitaip sakant, literatra yra rato steigta tikrov. Ratas
HANSSEN, B., BENJAMIN, A. E. Walter Benjamin and Romanticism. Continuum International Publishing Group, 2002, p. 29. 103 BENJAMIN, W. On the mimetic faculty. In: BENJAMIN, W. Oneway street, and other writings. London: NLB, 1979, p. 108. 104 BRAZAUSKAS, N. XX a. lietuvi modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkms. Vilnius: LLTI, 2010, p. 7779. 105 LAURUAIT, L. Balt egzodo romanai: postkolonijinis vilgsnis (daktaro disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas, Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2011.
102

30

yra mediatorius, jis pirmin intencij gali neatpastamai pakeisti. Mes silome pakeisti irjimo literatr tak: literatrins komunikacijos iekoti ne individualiame krybiniame akte, bet velgti tai, kas tuos individualius krybinius aktus valdo, t.y. urayt kalb. Tai, k iandien vadiname literatra, yra genealogikai susij su ratu. Pirmas ingsnis, kuris pads apsibrti ms skaitymo pozicij, yra literatros ir rato santykio aptarimas.

31

2. LITERATRA KAIP RAYMAS

Kaip jau supratome, literatros svoka, sukurta romantizmo ir modernybs vienovs filosofijos kontekste, yra projektas, kaip sukurti enklinim stabilizuojani sistem, kalb pavergiani didiajam signifikatui. Taiau reikinys, kuris modernybs filosofijos viesoje gijo literatros pavadinim, turi sudting ikimoderni prieistor. Pasirm oralins tradicijos tyrintojo Ericko Havelocko darbais, literatrinio diskurso atsiradim galime sieti su odins tradicijos transformacija raytin tradicij. Tai vyksta apie 700 m. pr. Kr., kai konkretumu grst odins tradicijos kalb ima keisti abstrakti raytins kalbos forma, kartu steigianti ir nauj tikrovs signifikavimo form rato sintaks106. Literatra atsiranda tada, kai tikrov yra transformuojama raytinius enklus. 2.1. Nuo pasakyta parayta: literatrinio diskurso pradia Svarbiausiais rato sintakss bruoais Havelockas laiko tikrovs

klasifikavim ir katalogizavim, vykdom tikrov veriant apibrimais ir svokomis. odinje tradicijoje tikrov prasminantis procesas yra jos personifikavimas: Personifikacijos sakytinje Homero tradicijoje negali bti identifikuojamos terminais, kurie organizuoja ar klasifikuoja veiksmus. Jos niekada nra apibriamos analitikai, jos yra apvalytos nuo bet koki jungi su apibrimais, klasifikaciniais poymiais, klase ar rimi, jos niekada nebna tai yra teiginiu rao Havelockas107. Kai veiksmaodis bti gyja suverenitet, steigiama apibrimo arba rato sintaks108. Kaip pabria Havelockas, btent Platono filosofijoje atsiranda refleksijos apie teisingum, gr, gro. Tai reikia, kad atsiranda aktyvus subjektas, kuris pats pateikia savo loginius sprendinius, kas yra vienas ar kitas tikrovs reikinys. Ratas, sukurdamas svokin kalb, tikrov sutraukia abstrakias sintaksines ir logines jungtis. Taigi ratas ymi visikai nauj komunikacijos pobd:
HAVELOCK, E. A. The Alphabetic Mind: A Gift of Greece to the Modern World. Oral Tradition, 1986, 1/1, p. 134. 107 Ibid., p. 137. 108 Ibid., p. 148.
106

32

Komunikacija nra tik mini instrumentas; ji pati kuria mintis. Alfabetin komunikacija, o tai reikia raytin komunikacija sukr mstymo model, kuris permodeliuoja dinamikos kasdiens patirties tkm teiginius. Tai teisina konceptuali vyki, vykstani aplink mus ir mumyse, analiz ir teikia galimyb ne tik samprotauti apie tai, kas nutiko, bet ir kontroliuoti bei keisti tai, kas nutiko. Tokia galia nemanoma oralinse kultrose109. Taigi su rato kultra atsiranda rankiai, leidiantys kontroliuoti komunikacij: tikrov paversdamas svokomis, ratas j paveria interpretuojamu matmeniu, o tai reikia galios subjektai gyja instrumentus kontroliuoti vyki ir reikini vertinim taip, kaip jiems to reikia110. Su rato sintakse gamtos tvarka, kuri oralinse tradicijose buvo reikminama personifikacijos bdu, virsta ne tik mstymo, bet pirmiausia kalbos tvarka. Anot Fryeaus, gamtos tvarkos virtimas kalbos tvarka ir yra literatros pradia111. Homerikoje tradicijoje poezija atspindi organizmo ritm ir struktr: muzika yra naudojama tam, kad ilaisvint fizin energij ir padt siminti pasakojim; taigi poezija struktruojama pagal kno (gamtos) tvark (bals, judes, tonacij)112. Rato tradicijoje poetas turt ne automatizuotai kartoti ir deklamuoti, bet ir galvoti, k sako, t.y. ne susitapatinti su patirtimi, bet nuo jos atsiskirti, kad atrast tikrj ties, steigt logoso113. Kai daiktoodio tapatyb sispraudia svoka, atsiranda ir kalbos tvarka: kalba tampa aktyviu tikrov formuojaniu veiksniu. Taigi duodamas pradi literatriniam diskursui ratas kartu traukia literatr sudting signifikacijos proces: kasdiens patirties heterogenikum ir dinamik siekiama stabilizuoti, pasitelkus konceptualizacij. Gali kontroliuoti kalb turintis subjektas kartu turi gali formuoti tikrovs interpretacijos ribas. Havelocko teigimu, rato

Ibid., p. 138. Ibid. 111 FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 118. 112 HAVELOCK, E. A. The Alphabetic Mind: A Gift of Greece to the Modern World. Oral Tradition, 1986, 1/1, p. 150. 113 HAVELOCK, E. A. Preface to Plato. Harvard University Press, 1963, p. 47.
110

109

33

sintaks, Platono filosofijoje gijusi apiuopiam form, sitvirtina Aristotelio laikais114. Pirmasis tekstas, siekiantis reglamentuoti literatros kriniuose steigiamos komunikacijos proces pagal socialins ideologijos tvark, yra Aristotelio Poetika. Kaip inome, Aristotelis kalba apie ditirambin poezij, epin poezij, dram (komedij, tragedij) atskiras literatros ris, kurios skiriasi savo atlikimo forma. Filosofas ilieka itikimas oralinei tradicijai: akcentuojamas fabulos vientisumas, veiksmo vieningumas ir ubaigtumas rodo, kad tradicin naratyvin struktra, kuri yra esminis vis pasaulio odini tradicij ingredientas115, ir toliau laikoma literatros pagrindu. Taiau bet kurios literatros ries ar anro neamos prasms suvokimas jau yra trauktas intelektualins konceptualizacijos mechanizmus: Gali kam nors kilti klausimas, koks imitacijos bdas yra reikmingesnis: epinis ar traginis. Tokiu atveju samprotaujama itaip: reikmingesnis yra maiau vulgarus, nes toks menas skiriamas geriems irovams 116. Taigi mogikos patirties signifikavimas turi paklusti graikikiems tiesos, tvarkos ir saiko matams. Kitaip sakant, patirtis literatroje turi bti enklinama pagal oficialiame sociumo diskurse funkcionuojanius reglamentus. Pasitelkus Bachtin, galima teigti, kad Aristotelis literatrin vaizdavim ir juo kuriam mog vertina pagal atitikim agoros tvarkai117. Agoros identitetas tai oficialus polio identitetas, kur turi atitikti mogus (pagal lyt, status, kilm). Kaip supratome, sigaljus svokinei kalbai, sociumas tampa daug lengviau konstruojamas, o juo galima lengviau manipuliuoti. Priemons komunikacijai reglamentuoti gali tapti atsparios istorijos tkmei. Galima teigti, kad steigiama skirtis tarp tikrovs ir mstymo, nes tikrov jau nebra savaime suprantama kategorija. Tiesioginiai ryiai tarp tikrovs ir odio nutrksta, todl irandamas mechanizmas, galintis stabilizuoti tikrovs signifikavimo
Ibid., p. 135. HAVELOCK, E. A. The Alphabetic Mind: A Gift of Greece to the Modern World. Oral Tradition, 1986, 1/1, p. 149. 116 ARISTOTELIS. Poetika. In: ARISTOTELIS. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 318. 117 BAKHTIN, M. Forms of Time and Chronotpe in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 131.
115 114

34

proces. Aristotelio Poetikoje stabilizuojantis elementas yra analogija: literatra turi bti analogika svokomis suformuotam tikrovs vaizdiniui, kitaip sakant, tikrovika118. Aristotelis savo mimezs teorija tvirtina analogij kaip literatros krimo ir suvokimo bd. Viena vertus, ji nra nutolusi nuo pirmyktms oralinms tradicijoms bdingo tikrovs ir odio tapatinimo, nes reikalauja tikrovs mgdiojimo, bet tikrovs skilimas svok ir daugialypes tos svokos odinio reprezentavimo galimybes reikia, kad tikrov nebra tapati odiui: odis reprezentuoja svok apie tikrov. Disertacijoje silomais terminais kalbant: odis reprezentuoja mstymo tvark. Literatrin kalba tampa kita tikrove, svokiniu konstruktu, suformuluotu ideologini interes mstymo tvarkos. Taigi sitikiname, kad socialin funkcija reprezentuoti socium vienijanias vertybes ir t reprezentacij vykdyti vaizdingai arba dailia kalba, turinia ir ritm, ir harmonij, ir melodij119 randama jau antikos laikais. Fryeaus odiais kalbant, anr teorija iki iol yra tokioje pat situacijoje, kur Aristotelis j paliko120. Jam antrina ir Bachtinas: Aristotelio poetika taip giliai integravosi Vakar literatrin diskurs, kad tapo beveik nepastebima ir iki iol ilieka kaip stabilus anr teorijos fundamentas 121. Romantikoje literatros koncepcijoje galima velgti tas paias vientisumo, inojimo augimo, dvasinio nuvitimo reminiscencijas. Analogikas idjas mes matme ir aptart lietuvi kritik darbuose. Ekskursas oralins tradicijos tyrinjimus leidia ne tik suprasti, kad literatrin komunikacija yra valdoma kalbos medijos, bet kartu padjo
Kad pateikdami tokius teiginius neatrodytume vienii, reikia priminti, kad taip Aristotelio teorij vertina ir Barthesas. Jis savo es Kritika ir tiesa rao: Aristotelis sukr mimetinio diskurso technik, paremt tikrovikumu, kuris moni protuose yra saugomas tradicijos, Protingo mogaus, daugumos, nusistovjusios nuomons etc. tikinantis yra krinys ar diskursas, kuris nepriegyniauja n vienam i i autoritet. Tikrovikumas nebtinai atitinka tai, kas kart jau buvo (tai istorijos klausimas) ar kas turi bti (tai mokslo klausimas), bet tai, k visuomen laiko manomu <...> Aristotelis iuo modeliu pagrind atitinkam skaitymo estetika. a BARTHES, R. Critisism and the truth. Continuum International Publishing Group, 2007, p. 3. 119 ARISTOTELIS. Poetika. In: ARISTOTELIS. Rinktiniai ratai, 1990. Vilnius: Mintis, p. 284. 120 FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 13. 121 BAKHTIN, M. Epic and novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 8.
118

35

uiuopti tai, kas gali bti pavadinta literatros tradicijos krimo principu. Ms tyrime irykjusios prielaidos dliojasi tok projekt: ratas sukuria abstraki komunikacin terp, kuri amina vienos epochos idjas, paversdama jas studij ir intelektualini diskusij objektu kitose epochose. Rato terp yra veikiama istorins tikrovs ir gali bti transformuojama, bet dl abstrakios prigimties yra gijusi imunitet dinamikos patirties kaitai. Raytiniame pavidale ukonservuotos antikins idjos apie poezij pasiekia ir vidurami mstytojus, ir renesanso humanistus, ir kit epoch filosofus, jos prisitaiko prie naujos istorins tikrovs, bet ilaiko savo pamatinius principus. ias prielaidas sustiprina ir kultrologas Peteris Burkeas. Jo atlikti folkloro ir populiariosios kultros tyrinjimai122 silo labai domias valgas: nuo klasikins graik filosofijos galima kalbti apie Vakar kultros padalijim dvi dalis maosios dalies didij tradicij (intelektual ir valdani sluoksni) ir didiosios dalies maj tradicij (neisilavinusi valstiei ir amatinink). Jas galime vadinti ir auktja/emja. Auktoji tai intelektual, gebani valdyti svokas ir jomis aikinti pasaul, j hierarchizuoti, klasifikuoti, tradicija. Ji perduodama ratu, puoseljama bei tvirtinama mokyklose ir universitetuose. Be antikini filosof j reprezentavo ir vidurami scholastin filosofija bei teologija, Renesanso judjimas, vliau mokslin XVII a. revoliucija, Apvietos epocha123. Literatroje jos reprezentantai yra Aristotelio apibdinti auktieji anrai, pirmiausia, tragedija ir epas. emoji tradicija perduodama per od, jai priklauso tos kultrins veiklos formos, kurios ilaiko nekritik ir nesvokin, knika ir kasdienika patirtimi paremt santyk su tikrove 124. J reprezentuoja tokios literatros formos kaip satyra, parodija, liaudies dainos, pasakos, misterijos ir farsai. Svarbi jos dalis yra liaudies vents (Kaldos, Nauji metai, karnavalas, vidurvasario vent ir t.t.), kuri metu mogus sublimuodavo savo knik energij sekso, grimo, valgymo veiksmais125.
122 123

BURKE, P. Popular Culture in Early Modern Europe. Harper & Row, 1978. Ibid., p. 24. 124 Ibid., p. 147. 125 Ibid., p. 24.

36

Scholastins ir humanistins poetikos tyrintoja Concetta Carestia Greenfield studijoje Humanistin ir scholastin poetika, 12501500 m., tyrindama visai kit kultros srit, daro analogik ivad, kaip ir Burkeas. dmiai skaitydama, interpretuodama ir lygindama minto laikotarpio filosof idjas apie poezij, ji teigia, kad prastai deklaruojama prielaida, jog humanist filosofija atsiranda kaip pasiprieinimas scholast idjoms, yra kritikuotina. Anot jos, humanistin ir scholastin tradicijos (abi kvptos antikins filosofijos) atsiranda madaug XIII a. pabaigoje (taigi j pradia sutampa su italiko humanizmo pradia) vystosi viena greta kitos viso renesanso epochos metu ir tsiasi modernioje filosofijoje126. Umberto Eco savo studijoje Tomo Akvinieio estetika taip pat akcentuoja, kad Dant jungia tomistines ir humanistines idjas. Ital mokslininko teigimu, Akvinieio filosofija taip integravosi vakar filosofin diskurs, kad vliau kvp ir James Joyce, ir struktralizm127. vairi srii moksliniai tyrinjimai patvirtina prielaid, kad rato sintakss sukurtoje terpje idjos gyja nekintamumo ir pastovumo bv, todl susidaro spdis, jog tradicija yra laikui atsparios dvasios emanacijos siknijimas. Aminumo spdis dar labiau sustiprja renesanso metu: atsiradus knyg spausdinimui, kyla ne poreikis stimuliuoti naujas kultros formas, bet kodifikuoti praeities palikim128. Renesanso humanistai, spausdinimo maina galdami aminti klasikin praeit, t praeit pavert amina dabartimi. Per rato ir spaudos medijas ir XVII a. estetika, ir Apvietos epocha paveldi t pai auktj tradicij. XVIII a. Nicolaso Boileauo Poezijos mene atkartojami antikiniai tiesos, saiko ir tvarkos matai: anot jo, yra tik vienas krybos kelias tai proto taisykls, kuri nesilaikydamas poetas nusks chaose129. Antikines poetikos idjas jis pristato kaip savo laikotarpio literatrins veiklos reglament: pats pripasta, kad jis kvpimo semiasi i
GREENFIELD, C. C. Humanist and scholastic poetics, 12501500. Lewisburg: Bucknell University Press, 1981, p. 18. 127 ECO, U. The Aesthetics of Thomas Aquinas. Harvard University Press, 1988. 128 FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 344. 129 BOILEAU, N. The Art of Poetry. Electronic Text Center, University of Virginia Library, p. 3. Prieiga internetu: http://etext.lib.virginia.edu/toc/modeng/public/BoiArtO.html
126

37

Horacijaus bei kai k ir i Aristotelio130. Taigi tiek antikines, tiek vidurami, tiek renesanso poetikas vienija bendri principai, per rato terp perimti i Aristotelio ir adaptuoti savam laikotarpiui. Aristotelio, Augustino, vidurami banyios tv, kartezianistika neoklasicizmo poetikos, abstraktusis Leibnizo universalios gramatikos projektas, Humboldto konkretumo reikalavimas visos ios teorijos, nors ir skirtingos atskirais niuansais, ireikia centrin poir sociolingvistiniame ir ideologiniame gyvenime, jos tarnauja tam paiam didiajam projektui vienyti ir centralizuoti kalbjimo bdus teigia Bachtinas131. iose poetikose matome bendr tendencij: egzistuoja diskusijos, kaip organizuoti literatrin diskurs (kalbama apie retorik), bet nra keliama kalbos problema. Siekiama nubrti literatros diskursui ribas, atrasti pamat, pagal kur turi bti organizuojami literatros krimo ir suvokimo procesai, bet ignoruojamos diskusijos apie poezija132 neamo turinio sitraukim kalbos stichij. Perfrazuojant Barthes: kalbos problema ia susijusi tik su retorika. Taigi tai, kas yra vadinama romantika literatros samprata, i esms gali bti pavadinta klasikine samprata, nes remiasi panaiu literatros krimo ir suvokimo modeliu. J visikai pagrstai galime vadinti metafizine, nes literatr paveria didiojo signifikato reprezentavimo priemone (antika logosas/agora, viduramiai Dievas/Biblija/Banyios mokymas; renesansas transcendentini gali turintis subjektas/humanistiniai idealai; klasicizmas/Apvieta proto statymas; romantizmas Absoliutas). Kitaip sakant, didiosios praeities teorijos kyla i tikrov centralizuojani ir homogenizuojani gali ir nepaisant skirtum gali bti apibdinamos kaip vieno klasikinio arba auktosios tradicijos modelio skirtingi istoriniai
Plaiau r.: DILYT, D. Du romn poetai apie kryb. Metai, 2008, Nr. 7. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/2907-dalia-dilyte-du-romenu-poetai-apiekuryba?catid=482%3A2008-nr-7-liepa 131 BAKHTIN, M. Discourse in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 271. 132 Nei antikos, nei vidurami, nei renesanso didiuosiuose filosofijos tekstuose terminas literatra nra vartojimas. Netgi Hegelio Estetikoje skyrius, skirtas odio menui, yra pavadintas Poezija: aptariama lyrin poezija, dramin poezija ir epin poezija. Tekst krimo ir pristatymo praktika tiek klasikinse, tiek pirmose moderniose estetikose buvo apibdinama graikikos kilms terminu poetika, kuris buvo neatsiejamas nuo retorikos, gramatikos, filologijos srii. Reikinius, kurie klasikins Vakar filosofijos buvo siejami su poetika, dabar traukiame literatros svok.
130

38

projektai, kurie sklinda rato sukurtoje abstrakioje terpje. Btent toje terpje analizuojant filosofini svok ir koncepcij pasikeitimus ir literatros istorija gali bti identifikuojama kaip chronologin tsa arba, Daujotyts odiais, besitsianti literatros btis. Vadovaujantis auktosios tradicijos modeliais ne tik romanas, bet ir visa literatra imama suprasti kaip turinti savo amin esm. Toki pozicij mes velgme Kubiliaus knygoje XX amiaus literatra: Lietuvi literatros istorija, kur kriniai rikiuojami tautin gynybin sien. Tokia nuostata ryki ir Sprindyts pasisakymuose apie kriz, kylani i literatros tradicijos vientisumo pertrki. J byloja ir lietuvi kritik sutrikimas, sutikus auktosios tradicijos modelius sunkiai spraudiamus raytojus. Kaldos koncepcijoje universali dmen absoliutinimas taip pat kalba apie metafizines visa vienijanio pamato paiekas. Lazdyno vidins formos teorija ir i jos iplaukianios kategorikos ivados, ignoruojanios XX a. antros puss lietuvi romanus, irgi atrodo kaip homogeniko romano modelio steigimas. Visi ia suminti lietuvi kritikos bruoai ateina i auktosios tradicijos sufleruojam mstymo modeli, kurie siekia ginti rato smons irastas idjas, nuo antikos iki iandienos maitinanias literatros, kaip ubaigtum galinios gyti signifikacins struktros, koncepcij. Jeigu metafizinis literatros vertinimo modelis visikai pateisinamas iki moderniose epochose, kada mogus nebuvo galutinai itrks i mitologinio diskurso ir patyrs atotrkio tarp kalbos ir tikrovs, tai tokio poirio taikymas modernios literatros artefaktams gali pasirodyti naivus ir utopinis. Nuostata, kad literatros tradicija yra laiko patikrint literatros krimo ir suvokimo kriterij saugykla, auktosios kultros modeliams keliaujant i epochos epoch, pasiek XX a. Postmodernios literatros teorijos auktj tradicij atgr save pai ir parod jos ideologizuot veid. Kodl i humanistin, senoji arba metafizin kritika atrodo anachronika moderniai ir postmoderniai smonei? Pirmiausia todl, kad literatroje jau esame pajut kalbos problem. Taip, kaip Aristotelis ar renesanso humanistai negaljo mstyti literatros kaip raymo, nes kalbos problema jiems dar nebuvo gavusi
39

tokio masto kaip mums, taip mes, reflektuodami literatr, nebegalime apeiti kalbos problemos ir literatr vertinti apavti mitologins kalbos pilnatvs. Literatra nebra kuriama subjekt, ji yra raoma paios kalbos. Taigi tai, kas yra vadinama literatra, i ties yra raymas. 2.2. Kas yra raymas? Aptariant rato santyk su oraline tradicija, ratas buvo pristatytas kaip medija, kuri galina tikrovs reikminimo kontrol. Taigi ratas ne reprezentuoja tikrov, bet j signifikuoja, o tai reikia steigia. Stichija, kuri kuria literatr, yra ratas, arba tiksliau aikiai reglamentuota ir sunorminta rato forma raymas. Kaip inia, svoka raymas yra Bartheso postulatas. Kad suvoktume kalbos ir raymo skirtum rao Barthesas, galima pasakyti, kad madaug iki 1650 m. prancz literatra dar nebuvo peraugusi kalbos problematikos ir todl raymas jai nebuvo inomas. I ties, kol kalba nra tikra savo struktros atvilgiu, kalbos moral yra nemanoma; raymas pasirodo tada, kai susiformavusi nacionalin kalba virsta kakokiu negatyvumu, horizontu, skirianiu draudiama nuo leidiama, nebetyrindama i tabu teisi. Sukr tvar kalbos pagrind, klasikiniai gramatikos specialistai atpalaidavo pranczus nuo bet koki lingvistini problem, ir i igryninta kalba tapo raymu, t.y. kalbos verte, universalia ir nepriklausoma nuo istorini slyg133. Taigi raymas turi aikiai nustatytas taisykles, organizuojanias kalbos enkl jungimsi tikrov signifikuojanius simbolinius vaizdinius. Jis yra virsubjektyvi komunikacin terp, kuri organizuoja subjektai, nustatydami kalbos veikimo taisykles. Galiausiai patys subjektai tampa nuo t taisykli priklausomi: tai, kaip jie mato pasaul, tai, kas jie patys yra, suvokiama tampa tik dl oficialiai pripaint kalbini konstrukt. Nordami sismoninti raym, turime paklausyti Bartheso ir atsisakyti analogijos principo, t.y. neiekoti kakokio altinio u kalbos, i kurio kyla literatra, atsisakyti jos kaip kak
BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 48.
133

40

atgaminanios, kopijuojanios ar kvepianios sampratos134. Tai, ko siekia aptarti lietuvi literatros kritikai, pagrstai gali bti pavadinta kalbos igryninimu arba kalbini enkl susaistymu su tokiomis tarsi savaime suprantamomis, konceptualesnio paaikinimo nereikalaujaniomis kategorijomis kaip mogikumas, dvasingumas (Zalatorius), esminiai egzistenciniai dalykai, krjo atsakomyb, autentikas balsas, aktyvi dorovin pozicija (Bukelien), kultrinis podirvis, metafizinis matmuo (Sprindyt), gils krybiniai iekojimai, brangintinos vertybs (Guius), universalieji matmenys (Kalda). Taiau Barthesas palieka dviprasmyb: nors akcentuoja, kad raymas, tarpdamas auktosios tradicijos terpje, yra atsparus istoriniam vyksmui, bet Nuliniame raymo laipsnyje ne kart akcentuojama, kad raymas visada nurodo Istorij. Taigi raymas visada yra dviprasmis: Bet kokiame ndienos rayme esama dvigubo postulavimo <...> jis knija tiek atsiribojim nuo Istorijos, tiek ir jos svajon <...> Jausdamas kalt dl savo vienatvs, jis odi neamos laims godi vaizduot, skubanti savo isvajot kalb, kurios tyrumas kakokios idealios anticipacijos bdu vaizduot tobul Adomo pasaul, kuriame kalba nebt svetima135. Raymas, net ir bdamas imanentika, udara enkl sistema, ilaiko funkcij nurodyti kak egzistuojanio u teksto (bet ne u kalbos) Istorij. Taigi raymas yra neivengiamai formuojamas Istorijos, t.y. priklausomai nuo istorijos kuriasi ir nauji raymai. Grtant prie aptart lietuvi literatrolog: be abejo, jie pripasta raymo kait istorijos bgyje, netgi j privilegijuoja kaip vien esmini bruo, bet j koncepcij centre jau ne kart akcentuotos savaime suprantamos svokos, kurios, nepaisant istorini pervart ir pokyi, yra suvokiamos kaip literatros esm. Atsinaujinimas iame kontekste reikia to paties amino turinio perteikim kita forma. Disertacijoje atsiribojama nuo tokio poirio, manant, kad jis, labai rezervuotai sugebdamas toleruoti esmines kategorijas
BARTAS, R. Dvi kritikos. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 168. BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 65.
135 134

41

perengianius raymo bdus, represuoja ir subjektyvios patirties dmen, nes raant subjekt tapatina su apriorine svoka mogus, kuri ir yra t amin kategorij konstruktas. Taiau disertacijoje nesilaikoma ir visikos itikimybs Barthesui, kuris, atsinaujinim velgdamas beasmenje Istorijoje, subjekt paveria tik marionete. Esame link pritarti Kristevos pozicijai, kuri akcentuoja, kad signifikacin raymo scena visada yra paymta subjektyvumo enklu136. Prisiminkime, kad mes literatros pradi siejame su gamtos tvarkos transformacija kalbos tvark. i transformacija vykdoma per operatori, kur mes vardijome mstymo tvarkos terminu. Pirmiausia gamtos tvarka paveriama svok ryiais (mstymo tvarka), o po to tai svokai sukuriamos reglamentuotos raikos formos kalbos tvarka. ios trys svokos ms tyrimui bus labai svarbios, todl reikalauja aikaus apibrimo. Fryeus teigia, kad nra savaime neprotinga manyti, kad kultra nesmoningai gyja organizmo struktrinius ritmus137. Anot kanadiei literatrologo, mogaus kultrin veikla turi tendencij imituoti emesnes egzistencines formas, tokias kaip ritualas138. Ritualuose galima velgti pirmj naratyvin struktr savotik kno veiksmais atliekam ikilogin, iki verbalin pasakojim139. Kad ir koks bebt ritualas daina, okis ar aukojimo ceremonija veiksmai atliekami pagal tam tikr sek, i atskir element dliojant struktr, pagal kokio nors gamtos ciklo analog. Taigi naratyvins struktros prototipas yra paveldtas i gamtos: ritualas, kaip gamtos imitavimas, sinchronizuoja gamtos ir mogaus energijas ir mogaus mstymui bei kultrinei veiklai perduoda struktrin tvark140. Sujungus ias Fryeaus idjas su mintimi, kad literatra prasideda gamtos tvark transformavus kalbos tvark, aikesn tampa ir Bartheso nusakyta

KRISTEVA, J. Maito prasm ir beprasmyb: psichoanalizs galios ir ribos. Vilnius: Charibd, 2003, p. 224. 137 FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 343. 138 Ibid. 139 FRYE, N. The Archetypes of Literature. In: KAPLAN, CH., ANDE, W. Criticism: the Major Statements. NewYork: St. Martins, 1991, p. 509. 140 Ibid.

136

42

raymo dviprasmyb141. Tokioje perspektyvoje mes turime pripainti, kad raymas niekada negali bti visikai desubjektyvizuotas, introvertikas ar autoreferentikas. Kitaip sakant, raymas visada yra susijs su subjekto, t.y. raaniojo, psych. Be abejo, subjektas ia suvokiamas postmetafizins filosofijos kontekste. Mes remiams Kristevos teorija, kuri atsiriboja nuo metafizins subjekto, kaip transcendentalins struktros, sampratos. ir kartu nesutinka su subjekto kategorij eliminuojaniais dekonstrukcijos postulatais142. Kristevos silomoje perspektyvoje subjektas turt bti mstomas ne kaip lingvistinse struktrose dirbtinai sukonstruojamas baigtinis dydis (k velgme nagrint lietuvi literatrolog idjose), bet kaip nepertraukiamai vykstantis patirties enklinimo procesas, koekstensyvus kalbai143. Taigi subjektas yra steigiamas, kai kalboje siknija subjektyvi patirtis, t.y. kai jis save sutapatina su tam tikra lingvistine struktra. Klasikinje ir modernioje filosofijoje galima velgti hgelik atomistin subjektyvumo samprat, pagal kuri subjektyvumas suvokiamas ne kaip atskiras individualumas, bet kaip kiekviename moguje siknijusi universali bties painimo galimyb144. Lietuvikos prozos tyrinjimuose galjome velgti panai tendencij: dominuoja humanistinromantin samprata, kuri raant subjekt suvokia kaip krybing asmenyb, kalbani apie universalias, visiems svarbias ontologines, socialines ir egzistencines problemas ir

Beje, kaip pabria Galina Bauytepinskien, ir pats Barthesas skirtingo laikotarpio savo tekstuose raymo svok vartoja vis kitomis prasmmis: Nuliniame raymo laipsnyje raymas sutapatinamas su ideologija, vliau vietoj termino raymas atsiranda tekstas ir teksto pliuralumas, o dekonstrukcini idj viesoje Barthesas iam terminui priskiria teksto kod sampynos, j sveikos reikmes. Galiausiai raymas yra susiejamas su malonumu (teksto malonumas)a. Galima kalbti apie judjimo nuo abstrakios raymo svokos iki jo ssaj su knika patirtimi tendencij. a BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 1719 142 Anot Kristevos, dekonstrukcijos teorija veda iki to, kad kalbos akte inyksta mogika patirtis ir kalba virsta beasmene mklaa. Panas dekonstrukciniai eliai krenta ir ant Bartheso raymo sampratos. Disertacijoje subjektyvumo suvokimas artimas Kristevos teorijai, bet kartu i akiraio neistumiamas ir dekonstrukcinis tarumas, kad, nepaisant vidinio heterogenikumo, subjektyvumas yra links sitraukti nesikeiianias, sustabarjusias struktras, kuriose heterogenikumas yra nuudomas. a KRISTEVA, J. Revolution in Poetic Language. New York: Columbia University Press, 1984, p. 143. 143 KELTNER, S. Kristeva. Thresholds. Cambridge: Polity Press, 2011, p. 4. 144 KRISTEVA, J. Revolution in Poetic Language. New York: Columbia University Press, 1984, p. 199.

141

43

ipastani humanistines vertybes. Taigi kalbama ne tiek apie individualios patirties raik, kiek apie rib tam patirties signifikavimui sukrim: subjektyvumas ia sutapatinamas su baigtine signifikacine struktra subjektu, kuris yra pagal humanistinsromantins ideologijos tiesas kuriamas mogaus vaizdinys. Disertacijoje pasirenkama Kristevos subjektyvumo samprata: subjektyvumas yra kalbos ir patirties koekstensyvumas. Siekdami aikumo mes dviem Kristevos subjektyvumo dmenims patiriai ir kalbai priskirsime skirtingus terminus: subjektyvumui, kaip neenklintai, ikisimbolinei patiriai apibdinti disertacijoje silomas gamtos tvarkos terminas. Tai, kas literatroje gali bti pavadinta autentika ar krybinio polkio savitumu, yra gamtos raika meninje kalboje. Ne humanistikaimetafizikai suprantamos gamtos, humanizuotos ir paverstos sudvasinta transcendentalia substancija, bet gamtos, veikianios knikai, biologikai per instinktus, impulsus, intuicij visa, ko racionaliai paaikinti negalime ir kam apibdinti ir apriboti sukrme daugyb vairi mitologini, mokslini, menini, religini teorij; tai pirmins, nomadins, abstraktaus proto nepaliestos patirties veikla sudtinguose, intelektualizuotose ir racionalizuotuose komunikacijos mechanizmuose. Antrj Kristevos vardinto subjektyvumo dmen mes vadiname kalbos tvarkos terminu. Tai gamtos tvarkos signifikavimas kalbiniais enklais, patirties enklinimas simbolinmis kalbos formomis. Mstymo tvark suvokiame kaip tikrov organizuojant login operatori abstrakt prot, spekuliatyviai supaprastinant gamtos tvarkos raik, kuriant j katalogizuojanias svok sistemas. Mstymo tvarka kalb steigia kaip visiems bendr socialin praktik, t.y. naudoja j kaip savo paios materializavimo rank ir priskiria tik pasyvaus reprezentatoriaus funkcij. Taigi kalbos tvarka yra dvilyps prigimties: ji gali bti naudojama kaip mstymo tvarkos rankis, bet yra isaugojusi i gamtos tvarkos nuolatins transformacijos gen. Kaip teigia Kristeva, subjektyvumas (kaip dinamika, neartikuliuota patirtis, ms

44

vardinta gamtos tvarkos svoka) neivengiamai reikiasi visose socialinse ir istorinse enkl sistemose145. I i samprotavim formuojasi ir romantizmui artimas, bet jo ribas perengiantis literatros apibrimas: literatra yra odio ir mstymo sambvis146. odis yra bdas reprezentuoti mstymo tvark, bet odis yra utertas gamtos tvarkos heterogenikas, neaikus, sunkiai reglamentuojamas. Kaip rao Bachtinas, [k]ultrins ir literatrins tradicijos (skaitant ir sensias) yra ilaikomos ir tsiasi ne subjektyvios atskir individ atminties ir ne dl kakokios kolektyvins psych, bet greiiau objektyviom formom, kurias gyja pati kultra (skaitant literatrins ir nekamosios kalbos formas), jos yra intersubjektyvios (taigi socialios); i ia jos ateina literatr, kartais beveik visikai apeidamos subjektyvi j krj atmint147. Mstymo tvarka turi gali manipuliuoti ir igryninti objektyvias formas iki jam reikalingos formos. Tokiu bdu ir gimsta tokie raymai, kaip ms aptartos klasikins poetikos ar socialins ideologijos. Bet paios kalbos viduje visada slypi neveikiama vairov kaip gamtos tvarkos enklas. Btent dl to jokia absoliuti prasm ir tiesa nra manoma, bet btent dl to yra galima komunikacija. Sklindanti patyrimin energija randa tinkamiausi kalbos form ir joje siknija, tokiu bdu kurdama komunikacijos galimyb, t.y. objektyvios kalbos formos gali bti suprantamos, kai jose sinchronizuojasi atskir individ patyrimin energija. Isiskyrus patyrimins energijos trajektorijoms, komunikacija nevyksta, tuomet galima kalbti apie interpretacij konflikt. Taigi raymas yra tik i dalies lingvistinis ir tik i dalies komunikatyvus148, nes, kaip supratome, yra susijs ne tik su mstymo tvarkai pavergtais kalbiniais enklais. Raym disertacijoje siloma suvokti kaip trij dmen mstymo, gamtos ir kalbos tvarkos sveik. Kiekvienas dmuo yra susijs su atskira raymo funkcija: mstymo tvarka raymui priskiria funkcij stabilizuoti
KELTNER, S. Kristeva. Thresholds. Cambridge: Polity Press, 2011, p. 9. FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 106. 147 BAKHTIN, M. Forms of Time and Chronotpe in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 249. 148 KRISTEVA, J. Maito prasm ir beprasmyb: psichoanalizs galios ir ribos. Vilnius: Charibd, 2003, p. 208.
146 145

45

tikrovs enklinimo proces ideologiniame projekte; gamtos tvarka raym nukreipia enklinti apriorins formos neturinios patirties; o kalbos tvarka yra lingvistinis raymo dmuo, kuris neleidia raymui nei sustingti ideologinse struktrose, nei pasiklysti nekomunikaciniame subjektyvumo bvyje. Objektyvios kalbos formos, slpdamos savyje daugialypes komunikacijos galimybes, ilaisvina i sstingio ir kartu itraukia i patirties nepermatomumo. Jeigu klasikinje literatroje149 raymas daugiausia apsiriboja pirmja funkcija, tai modernioje literatroje raymas traukiamas daug sudtingesn vardint dmen sveik. Burkeo, Bachtino, Bartheso ir Kristevos teorijos silo prielaidas, kad raymas, ilg laik buvs igryninta kalba150, btent XIX a. gyja savo daugialyp bv. Anot Bartheso, XIX a. viduryje raytojas nustojo bti universalumo liudytojas, klasikin vienov pradjo nykti ir literatra tapo kalbos problema, o vientisas klasikinis raymas virto moderni raym vairove151. Marksizmo kvptas Barthesas nurodo tokias io lio prieastis: europins demografijos perversmas, modernaus kapitalizmo atsiradimas, liberalizmo iliuzij lugimas152. Burkeo tyrinjimai leidia iplsti istorinio konteksto analizs lauk: XIX a. atsiranda sekuliari, urbanistin kapitalistin visuomen, kurioje ekonominiussocialinius santykius ima nustatinti rinka. Rayti ir skaityti imokusi prastuomen heterogenik emj kultr perkelia spausdintus tekstus, tokiu bd sumaiydama emosios ir

Sekdami Barthesu, mes klasikin literatros epistem datuojame iki XIX a., skaitant ir romantizm: romantin revoliucija, nominaliai siekusi sudrumsti form, imintingai ilaik savos vientisos smons rayma. Sumaiydamas raymus ir odius, romantizmas atsikrat tam tikro klasikins kalbos balastob, bet ir romantikai, atsirm meno kaip Absoliuto reprezentacijos idj, isaugojo klasikins kalbos esm, jos neabejotin instrument visiems bendr odync. Taigi romantizmas, pasak Bartheso, ilaiko klasikinio raytojo intencij: ne rasti naujus odius, o disponuoti senuoju protokolud ir tvirtinti universalias idjas, kad kitoks kalbjimas netapt individualiu kalbjimu, prasilenkianiu su Absoliutu. a BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 51. b Ibid., p. 50. c Ibid. d Ibid. 150 BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991, p. 48. 151 Ibid., p. 23. 152 Ibid., p. 50.

149

46

auktosios

kultros

formas153.

Atsiranda

slygos

rastis

naujoms

populiariosios literatros formoms: nuotyki literatrai, meils romanams, istoriniams romanams154. Bachtinas taip pat akcentuoja, kad XIX a. galima kalbti apie populiarij ir intelektualij literatros form maiymsi, kuris sudaro slygas skirting kalbjimo bd sintezei, t.y. heteroglosijai155. emajai kultrai suskaidius vientis auktosios tradicijos raytin diskurs, raymas gyja nauj funkcij jis ima enklinti ne tik mstymo tvark, bet praranda imunitet gamtos tvarkai. Auktosios tradicijos steigtos esmins literatros suvokimo kategorijos nebepajgia sutramdyti heterogenikos subjektyvios patirties. Kristeva taip pat akcentuoja, kad ir iki modernaus romano pastebimas raymo funkcij skaidymasis, bet tik XX a. romanas gyja intertekstin (daugiafunkcin) bv: jeigu Rabelais, Swifto ar Dostojevskio dialogas pasilieka reprezentatyviame, fiktyviame lygmenyje, ms amiaus polifoninis romanas tampa nepaskaitomas (Joyceas) ir vidinis kalbai (interior to language) (Proustas, Kafka). Pradedant nuo io lio ne tik literatrinio, bet savo esme ir socialinio, ir filosofinio atsiranda ir intertekstualumo (intertekstinio dialogo) problema 156. Rabelais, Swifto, Dostojevskio romanuose siekiama smoningai reprezentuoti egzistencin ar socialin polifonij, o modernaus romano autorius tokios intencijos nebeturi, nes romanas nebepriklauso jam. Atsiradus kalbos problemai, raytojas pats ima suvokti, kad ne jis reprezentuoja tikrov, o jo naudojama kalba j sukuria. Ir sukuria pagal savo paslaptingus dsnius. Taigi raytojas sismonina, kad dialogas yra ne iorinis kalbins veiklos rezultatas, bet slypi kalbos viduje, Kristevos odiais, jis yra vidinis kalbai. i Kristevos idj kontekste dar aikesn tampa treioji raymo funkcija: raymas ne tik reprezentuoja mstymo tvark ir skleidia gamtos tvark, bet yra veikiamas ir vidins kalbos atminties.
r.: BURKE, P. Popular Culture in Early Modern Europe. Harper & Row, 1978, 9 skyrius. r.: HERALD, D. T., WIEGAND, W. A. Genreflecting: a guide to popular reading interests. Libraries Unlimited, 2006. 155 BAKHTIN, M. Discourse in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981. p. 414. 156 KRISTEVA, J. The Kristeva Reader. Columbia University Press, 1986, p. 42.
154 153

47

Taigi raymo vykdoma patirties sklaida yra kontroliuojama ne tik mstymo tvarkos, bet ir Bachtino vardint objektyvi form, uiuopiam daugiau kaip spdis nei login konstanta. Disertacijoje silom samprotavim kontekste naivi iliuzija bt manyti, kad literatros proces valdo subjektas, kuris yra kalbos instrument valds virtuozas. prastai literatros tradicija yra formuojama literatros mokslininkams sinchronizuojant savo mstymo energij su autoriaus intencijomis. Tokiu bdu subjektyvumui suteikiamas auktojoje tradicijoje igrynintas mogaus pavidalas, kad lengviau bt rasti slyio takus tarp atskir tekst ir juos sugrupuoti literatros istorijos lentynas. Tok sinchronizacijos pobd mes matme ir Kubiliaus, Zalatoriaus, Sprindyts, Guiaus bei Bukeliens tekstuose: prioritetas teikiamas suprantamiausiems ir bendra bei artima kalba kalbantiems autoriams. Disertacijoje kuriama perspektyva silo moderni literatr matyti kaip Bachtino heteroglosij, Kristevos intertekstualum arba Bartheso raym vairov157. Raym vairov reikia, kad kiekvienas literatros krinys gali bti organizuojamas vis kitos raymo funkcij sveikos, t.y. vis kito raymo bdo. Silome nebeiekoti tam paiam raymui priklausani tekst ir i j dlioti vientis literatros istorij, o konceptualizuoti skirtingus raymo bdus, kad pajustume literatros heterogenikum. Ms vilgsnis yra nukreiptas (post)modern roman, todl labai svarbu reikin apibrti ir kartu (kad nepasiliktume tik demonstratyvaus neigimo lygmenyje) pateikti teorin instrument, leidiant konceptualizuoti raym vairov kaip mstymo, gamtos ir kalbos tvarkos sveik daugiaformikum. 2.3. Kaip skaityti (post)modern roman? Milanas Kundera knygoje Romano menas rao: Romano (viso to, k mes vadiname romanu) istorija (integruota ir tstin evoliucija) neegzistuoja. Yra tiktai romano istorijos: kin romano, graik ir romn, japon, vidurami ir
Kristevos intertekstualumas ar Bachtino dialogikumas artimas tam, kas disertacijoje, pasirmus Barthesu, vadinama raym vairove. Taigi ia ne tiek remiamasi kuria nors teorija, bet kalbama apie bendr heterogenikumo radimosi tendencij, kuri stengiamasi savaip konceptualizuoti.
157

48

t. t.158. Apie aikesn romano istorij kalbti yra labai sudtinga. Vakaruose literatrologai ne vien ami ginijasi dl io sudtingo fenomeno apibrimo159. Fryeus, bandydamas apibrti anglik termin novel ir romance skirtum, lyg ir bando vardinti skiriamuosius bruous: novelistas kuria asmenybes, charakterius, kurie dvi savo socialines kaukes: jam reikalingas stabilios visuomens karkasas; romanistas kuria individ, idealizuot charakter, kakas nihilistika, neprijaukinama sklinda i jo puslapi160, bet galiausiai padaro ivad: Vargu ar rasime modern roman, kuris negalt bti pavadintas novele ir atvirkiai. Prozos formos yra neatsiejamai susipynusios161. Mes stambesniems prozos kriniams taikome romano termin ir skirties tarp novel ir romance nedarome162. Juo labiau, kad ms tikslas yra ne referuoti romano istorij, bet atskleisti (post)modern roman kaip raym vairovs stichij. Anot Bachtino, romanas yra chronotopikiausias i vis anr, nes nuo pirmj poetikos modeli jis buvo ignoruojamas auktosios tradicijos163. Taigi romano form kaitos procesuose galima aikiausiai jausti, kad literatra yra ne tik auktosios ideologijos, bet ir emosios kultros takos zonoje. Kaip jau buvo minta aptariant lietuvikus romano tyrinjimus, gijs reprodukuojamos knygos pavidal, romanas gyja stabili form ir kartu yra traukiamas didisias estetikos teorijas klasicistines, Hegelio, Blankenburgo. Jis imamas suvokti kaip stabili prasmin struktra, kurios kiekvienas krinys sirao tradicijos visum. Bet romane jau yra siaknijs neveikiamas heterogenikumas, jame bene stipriausiai i vis literatros anr veikia gamtos tvarka, kuri nuo pat pradi j siejo su natralia, beveik
KUNDERA, M. The Art of the Novel. London, Boston: Faber and Faber, 1990, p. 143. Lazdynas savo studijos Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely skyriuje Romano samprata Vakar Europoje yra gana isamiai aptars romano teorij istoriografij. Vengiant kartojimosi, nebus keliamas udavinys pristatyti romano teorij istorij. 160 FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990, p. 305. 161 Ibid. 162 Pagal chrestomatin apibrim, romanu disertacijoje bus laikomas didels apimties, laisvos struktros epinis krinys, vaizduojantis asmenybs tapsmo istorij. Kadangi siekiama diskusijos su auktja literatros tradicija, yra priimamas jos elitistinis poiris ir nra pretenduojama aprpti populiariajai literatrai priskirtin fantastini, meils, nuotyki, detektyvini romano form. 163 BAKHTIN, M. Epic and novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: University of Texas Press, 1981, p. 3.
159 158

49

nomadine, auktosios kultros nesankcionuota patyrimine energija. Dl to nenutraukiamo santykio su emja kultra romane raym vairov gali isiskleisti visa jga. inoma, jeigu jai tik leidiama, nes raytojas visada gali prisiglausti prie didiojo naratyvo diktuojamo ideologinio projekto ir savo pasakojim pritaikyti tai ideologijai. tai ia, atrodo, ir yra siena, kurios lietuvi romano tyrinjimai nra pereng iki iol: kriniai, kurie yra privilegijuojami Kubiliaus ar Sprindyts studijose, daniausiai yra ikeliami dl to, kad autoriaus ir kritiko poiriai sutampa. Tokius tarimus ypa sustiprina nuolatinis tautini, istorini ir bendramogik vertybi, kaip svarbiausio literatrins komunikacijos matmens, deklaravimas. Tiek romanas, tiek literatra apskritai yra t pai ideologij ipastani subjekt pokalbis: kitoks poiris, net ir kylantis i paties teksto vidaus, yra eliminuojamas i literatros tradicijos lauko. Bet, jeigu krinys siekia tik realizuoti autoriaus intencijas, tautos istorij iliustruoti subjekto kanios istorijomis ar ireikti bendramogikas vertybes, tuomet mes turime ne roman, bet kak, kas labiau primena ideologin traktat, manifest ar dar k nors kita, kas yra pateikta kaip didels apimties epinis krinys apie subjekto tapsm, bet nra literatra. ioje vietoje ir kyla aminas klausimas: kokiais kriterijais remiantis odinei struktrai galima priskirti literatrin ar neliteratrin status? Kaip supratome, pats raymas nebtinai yra estetinis aktas. Mes iskyrme tris raymo funkcijas: pirmoji yra susijusi su mstymo tvarka (siekiama reprezentuoti ideologij); antroji apima gamtos tvarkos raik (neartikuliuotos subjektyvios patirties dalyvavimas raymo procese); treioji sunkiausiai konceptualizuojama siejasi su vidine kalbos struktra ir jos paios atmintyje siraiusi kod realizacija. Literatroje, kaip estetiniame akte, visos ios trys funkcijos turt bti suderintos: mstymo tvarkos dominavimas tekst paveria ideologiniu neartikuliuota traktatu, gamtos tvarkos kalbos nekonceptualizuotas tvarkos lsmas ipaintimi, privilegijavimas

nekomunikatyviais kalbiniais eksperimentais.

50

Estetins ir neestetins arba literatrins ir neliteratrins veiklos skyrimo prielaid pateikiame naudodamiesi Bachtino iorikumo arba transgrediencijos164 teorija, kuri yra savotikas kompromisinis vilgsnis, leidiantis suderinti postmoderni ir su vadinamuoju tradiciniu poiriu: ji nepasiduoda autoriaus intencij taigai ir siklausydama kurianij materij (kalb) skatina dialog su tekstu, o per j ir su subjektyvia patirtimi. Ji leidia ivengti nekritiko autoriaus figros adoravimo ar subjekto absoliutinimo (k galima velgti lietuvi kritik, su kuriais diskutuojame, darbuose) ir kartu i literatros suvokimo lauko leidia neitrinti mogikos patirties dmens. Disertacijoje aptart kritik centrin ira, vienijanti visus autorius vientis tradicij, pasitelkus transgrediencijos teorij, gali bti pakeista icentriniu poiriu. Ms perspektyva silo romanus pamatyti kaip raym vairovs raikos aren: romanai yra ne subjekto pasakojimai apie save, bet kalbos pasakojimas apie subjekto gimim. Ir kiekviename romane tas pasakojimas kuriamas vis kitaip sveikaujant mstymui, gamtai ir kalbai. Tokia auktosios tradicijos rmus perengianti perspektyva gali suteikti galimyb ir naujai, atsispyrus nuo romantinihumanistini nuostat, perskaityti sovietmeio romanus. Silomas teorinis instrumentas neturt atrodyti kaip dirbtinai pasigamintas gelbjimosi ratas. Tiek Bachtino objektyvi form kaip komunikacijos terps idjoje, tiek Kristevos subjektyvumo teorijoje, tiek Fryeaus iskirtose pirmini ir literatrini naratyvini struktr paralelse yra koduojamas dialogikumo matmuo. Pagal Bachtino dialogikumo samprat, transgrediencija yra viena i turiningo dialogo slyg. Kadangi, kaip teigia Bachtinas, moderniame romane neaiku, kur baigiasi autorinis odis, o kur

Terminu transgredientikas Bachtinas turi omenyje, kad autorius, kaip mogus, esantis betarpikame santykyje su daiktais ir savimi, turi mirti, t.y. ieiti i savs. Jis turi vadovautis ne asmeninmis intencijomis, bet kalba, kuri, kurdama menin visum, autori, kaip konkreiai ideologijai atstovaujant subjekt, istumia i savs. Kaip teigia Bachtinas, [t]ransgredientikumas btina slyga, kad skirtingi kontekstai <...> bt susieti vieningame formaliame (estetiniame) vertybiniame kontekstea. a BACHTINAS, M. Pirmo skyriaus fragmentas. In: BACHTINAS M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 91.

164

51

prasideda parodijuojantis, stilizuojantis165 (tiek Kristeva, tiek Fryejus taip pat akcentuoja romano form vairov ir intertekstualum), transgrediencijos teorija166 yra vienas tinkamiausi bd (post)moderniuose romanuose isiskleidianiai raym vairovei apibdinti. Ji leidia apiuopti, kaip veikia disertacijoje vardintos raymo funkcijos. Jeigu aptart lietuvi literatros kritik darbuose krinio suvokimas yra pasiekiamas susitapatinant su autoriumi kaip mogumi (iskyrus Lazdyn, kuris labiau tapatinasi su iankstinmis teorinmis prielaidomis), tai transgrediencijos teorijoje is procesas pradedamas nuo autoriaus ir mogaus atribojimo. Literatroje (ir kituose menuose) prasmes generuojani jg Bachtinas vardija svoka mogus: mogus yra konkretus estetinio objekto architektonikos vertybinis centras; <...> tai estetins iros slyga167. Bet mogus ia nra suvokiamas kaip konkretus subjektas jis yra patirties visuma, klajojanti tarp mstymo ir gamtos tvarkos: tarp ideologinio jos prisijaukinimo ir nepermatomo subjektyvumo. Kadangi toji patirtis yra betarpikai sitraukusi savo veikl, savs kaip visumos suvokti mes negalime. Gamtos tvarka yra kurianioji prielaida, bet kurianioji energija tenka kalbai, kuri leidia mogui

BAKHTIN, M. From Prehistory of Novelistic Discourse. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays, Austin: University of Texas Press, 1981, p. 77. 166 Lietuvi kritikoje transgrediencijos teorija nra plaiau taikyta. Vakar humanitarini moksl diskurse i teorija daniausiai aptariama bendrame mogaus ir kultros suvokimo lauke. Kaip paymi Gregas Nielsenas, transgrediencija reikia, kad kultros elementai jungiasi vienas su kitu ir taip keiia vienas kita. Vienas ymiausi bachtinolog Michaelis Holoquistas akcentuoja, kad [t]ransgrediencija pasiekiama, kai kit egzistencijos visuma yra matoma i alies ne tik jiems neinant, kad jie yra kieno nors suvokiami, bet ir neinant, kad toks [i alies suvokiantis M. G.] kitas apskritai egzistuoja, taiau perspja, kad negalima suiorinimo absoliutinti, nes bus prarandama komunikacijos galimyb: niekada a negali bti visikai transgredientikas kitam gyvenaniam subjektui, nei jis ar ji gali bti visikai transgredientiki manb. Jennifer De Peuter prideda, kad transgrediencija yra rib perengimas, kur vykdius kit balsai tampa lygiaveriais dialogo su savimi partneriaisc. Disertacijoje pasirenkama kiek kitokia strategija. Atsivelgiant tai, kad savs forminimo procese Bachtinas privilegij teikia meno kriniams, transgrediencijos teorija ia pirmiausiai analizuojama kaip romano suvokimo bdas. Literatros krimo ir suvokimo atveju subjektas, ieidamas i savs, turi atsiriboti nuo savs, kaip patirties visumos, ir savs signifikavimo procese privilegij suteikti kalbai. a NIELSEN, G. The Norms of Answerability: Bakhtin and the Fourth Postulate. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London, UK: Sage, 1998, p. 38. b HOLQUIST, M. Dialogism: Bakhtin and His World. Routledge, 2002, p. 3233. c de PEUTER, J. The dialogics of narrative identity. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London, UK: Sage, 1998, p. 215. 167 BACHTINAS, M. Pirmo skyriaus fragmentas. In: BACHTINAS M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 110.

165

52

i gamtos tvarkos (neaikios ir neapibrtos patirties) ieiti erdv ir laik168. mogus (estetins iros slyga) laiko ir erdvs dimensijas gyja tada, kai gauna herojaus pavidal. Herojus yra realizuota slyga arba mogus, gijs pavidal169. Pamatinis elementas, organizuojantis mogaus forminimo herojuje proces, Bachtinui yra autorius, kuris mog, kaip estetins iros slyg, paverts konkreiu objektu herojumi, atitrksta nuo igyvenanios sielos ir yra (ar bent jau turt bti, jeigu siekiama herojui170. estetins Vadinasi, iros realizacijos) nra i transgredientikas sukurtam autorius

dominuojanios kultros ideologijos enkl sudliotas kuriantis mogus, kuris savo idjas realizuoja herojuje: jis yra mogik energij su kalbine energija sinchronizuojantis ir per kalbos organizavim t energij komunikatyvia paveriantis principas171*. Taigi transgrediencija suponuoja raanio subjekto atsiribojim nuo kuriamo pasaulio, kad patirtis gyt laiko ir erdvs modusus ir tapt juntama bei suvokiama, kitaip sakant, kad galt vykti dialogas tarp a ir kito. Raaniam subjektui atsiribojus nuo savs (virtus autoriumi kaip menin visum organizuojaniu principu), estetinje plotmje sutinkamas kitas a herojus. Tokiu bdu meninje visumoje mano knas gyja erdvines, vidinis gyvenimas laikines ribas172, o visas mano pasaulis reliatyv visumin vaizd, kuris ir yra vadinamas tapatybe arba identitetu. Subjektas krinyje ilieka kaip patirtis, bet tos patirties gyta forma, t.y. krinyje realizuota subjekto tapatyb, yra laikina ir reliatyvi, bdinga tik tame tekste sukurtam herojui. Bet jokiu bdu ne autoriui kaip mogui. Transgrediencija garantuoja, kad krinyje autorius ir
Bachtinas laik ir erdv vadina betarpikos tikrovs forma, kitaip sakant, iose kategorijose mogus tampa ioriku, matomu ir patiriamu paiam sau. Taigi laikas ir erdv formina betarpik vidin tikrov. 169 Ibid., p. 107. 170 Ibid., p. 121. 171 BACHTINAS, M. Autoriaus poirio heroj problema. In: BACHTINAS, M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 115116. * Jeigu odis autorius yra paraytas prastu riftu, jis ir reikia i dominuojanios kultros ideologijos enkl sudliot kuriant mog, kuris tekst organizuoja pagal oficiali kolektyvo ideologij. Jeigu pasviruoju jis reikia organizuojant princip. 172 Taigi laikas ir erdv transgrediencijos teorijoje, skirtingai nei Kanto transcendentalinje filosofijoje, yra ne aprioriniai, bet krinyje sukuriami dmenys.
168

53

mogus atsiskirt ir mstymo, gamtos ir kalbos tvarkos susijungt. Autoriui nepaleidus mogaus, menas virsta ideologija: kai transgrediencija yra naudojama tinkamai, ji usibaigia menu, kai naudojama netinkamai, ji baigiasi totalitarizmu173. Kaip minjome, mums svarbiausia, kad transgrediencija yra ne tik raymo, bet ir suvokimo dmuo. Silydama atsiriboti nuo autoriaus ideologijos ir skaityti tekstus kaip paios kalbos krinius, ji silo keisti ir prast centrin poir literatr icentriniu. Taigi disertacijoje siekiama pai tradicij pavelgti i krinio silom pozicij. Lietuvikos (post)modernios prozos tradicij bus bandoma permstyti i transgrediencijos teorijos perspektyvos analizuojant Radzeviiaus, Gavelio ir Kunino romanus.

HOLQUIST, M. Dialogism: Bakhtin and His World. Routledge, 2002, p. 33. Pats Bachtinas iskiria tokius transgredientikumo paeidimus: 1) herojus uvaldo autori; 2) autorius uvaldo heroj; 3) herojus tampa savo paties autoriumi. Pirmuoju atveju estetin pozicija baigiasi filosofiniu traktatu arba ipaintimisau. Antruoju atveju autoriusmogusherojus tarsi susilydo vien visum ir svarbiausia tampa realizuoti i anksto parengt ideologin princip. Iskiriami du tokio uvaldymo variantai: pseudoklasicistinis nebiografinis herojus (reglamentuotas Boileau Poezijos mene), antrasis romantinis, t.y. herojus, kuriam svarbiausia yra pristatyti savo patirt kaip esmin estetin vertyb. Herojui tapus savo paties autoriumi, anot Bachtino, tekstas paklsta heroizacijai: svarbiausia tampa iauktinti savea. a BACHTINAS, M. Autoriaus poirio heroj problema. In: BACHTINAS, M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 127128.

173

54

3. RAYM VAIROV RADZEVIIAUS, GAVELIO IR KUNINO ROMANUOSE

Tiriamoji darbo dalis apsiribos trimis autoriais: Radzeviumi, Gaveliu ir Kuninu. Nors j raymo bdai yra labai skirtingi, taiau galima velgti bendr bruo. Pirmiausia savitas santykis su pagal romantines nuostatas sukonstruota literatros tradicija. J prozoje galima velgti aiki enkl, kurie suponuoja, jog kriniai ne tiek silieja statom besitsiani literatros bt, kiek ikelia vienovs filosofija paremtos tradicijos homogenikumo problem. Dl ambivalentiko santykio su literatros tradicija i autori kryb vienaprasmes kategorijas sutraukti yra sunku, todl galima kelti prielaid, kad ie raytojai sukuria savitus, to meto kontekste naujus raymo bdus, kurie skiriasi ir vienas nuo kito, ir nuo mokslinink kuriamos prozos kontinuumo vaizdo. Gavelio ir Kunino pasirinkimas maiausiai reikalauja pagrindimo: analizuodami paskutinij trisdeimties met lietuvi prozos tyrinjimus matme, kad ie autoriai laikomi vienais pirmj maitinink lietuvi prozoje. Aptarimo metu irykjo ir kita tendencija, dar labiau inspiravusi bandym naujai pavelgti j kryb: kritikai, pajut, kad j disponuojami teoriniai instrumentai neveikia Gavelio ir Kunino raymo, j tekstams priskiria postmodernias klies nihilizmas, pornografin vaizduot, vertybinis reliatyvumas ir pan. Konceptualesns ir isamesns j roman analizs kol kas nra pateikta. Noras upildyti i sprag ir lemia j pasirinkim. Radzeviiaus pasirinkimas nulemtas kiek kitoki prieasi. Jo romanas Prieaurio viekeliai yra iskirtinis reikinys, nes net ir bdamas kupiruotas, yra vadinamas stipriausiu [atunto deimtmeio M. G.] romanu174. Prieaurio viekeliuose labai aikiai girdime nepasitikjimo tradiciniu raymu175 enklus: ikyla tapatumo nerandantis, prasms stygi jauiantis subjektas, antroje dalyje intensyviai reflektuojama raymo problema, o
ZALATORIUS, A. Prozos gyvyb ir negalia. Vilnius: Vaga, 1988, p. 86. Sprindyts nurodyta reikme. r. SPRINDYT, J. Prozos bsenos. 19882005 metai. Vilnius: LLTI, 2006, p. 32.
175 174

55

disertacijos neubaigimo epizodas simbolikai siejasi su paties romano neubaigimo situacija. Prieaurio viekeli neubaigimas tai vienas rykiausi raytojo pralaimjimo kalbos tvarkai atvej lietuvi literatroje. pralaimjim (nesugebjim kalb pavergti mstymo tvarkai) mes suprantame kaip homogeniko raymo, paremto romantinmishumanistinmis nuostatomis, pabaigos enkl. Tai, k Gavelio rayme juntame kaip mstymo tvarkos padiktuot funkcij dekonstruoti tradicij Radzeviiaus Prieaurio viekeli antroje dalyje apsireikia per disertacijoje vardint treij raymo dmen kalbos tvark. Pati kalba ivieina, kad ji nebra nei autoriaus ideologijos, nei jo egzistencins patirties reprezentavimo priemon. Disertacijoje laikomasi nuomons, kad redakcin kolegija, sudliojusi antrj Prieaurio viekeli dal, iduoda agresyv centrin poir literatros tradicij. Kunino ir Gavelio neperskaitymo problemoje centrinis poiris irykja tradicinio raymo paradigm nepaklstani tekst suspendavimu, o Radzeviiaus atveju rankraio apdorojimu pagal romano anro reglamentus. Mes tame velgtume prievartos prie raym vairov veiksmus. Disertacijoje manoma, kad Radzeviiaus romanas yra geriausias pavyzdys, leidiantis apiuopti tradicijos formavimo represin mechanizm. Bus siekiama pairti, kiek romano integravimas tradicij ir pavertimas reprezentatyviausiu jos kriniu yra pagrstas romano viduje veikiani objektyvi form raikos dsningumais, o kiek nulemtas redakcins kolegijos mstymo tvarkos. 3.1. Broniaus Radzeviiaus raymas: nusilpusi tradicijos trauka Kaip jau buvo minta, Radzeviiaus romanas Prieaurio viekeliai yra laikomas unikaliu ms literatros reikiniu. Tai bene vienintelis plat pripainim gijs romanas, kuris funkcionuoja literatriniame diskurse ne kaip originalus autoriaus tekstas, bet kaip redaktori kupiravimo rezultatas. domi kupiravimo analiz yra pateikusi Audinga Satknait176. Taiau kol kas lietuvi literatros istorijoje funkcionuoja toks tekstas, kur i atskir epizod
SATKNAIT, A. Nuo skaitytoj nuslptos aistros, arba tikrieji Prieaurio viekeliai. Naujasis idinysAidai, 2008, Nr. 45, p. 165173.
176

56

suklijavo Aputis ir redakcin kolegija: Branas, Klimas, Mikelinskas. Kaip silo Satknait, j praktikuotas Prieaurio viekeli konstravimo bdas tai noras sprausti heterogenik tekst prastus romano anro reikalavimus177. Turime dvi perspektyvas. Viena Radzeviiaus kryb mato kaip vientis autoriaus projekt, tiek novelistikoje, tiek romane realizuojant t pai estetin program178. Kita Prieaurio viekelius vertina kaip anro reikalavimams nepaklstant [t]ekst, kuriame mirties traukiamas ir vis labiau savo nykok egzistencij apnuoginantis autorius drsiai ibando daugiabalsikumo, (pa)smons srauto, erotinio kaleidoskopo technikas179. Kol kas literatros istorija palaiko pirmj interpretacij: dominuoja romantinisegzistencialistinis poiris io autoriaus kryb kaip skirtinguose kriniuose pasakojam to paties mogaus asmenins gyvenimo dramos istorij180. Arvydas liogeris Prieaurio viekelius vadina ontologinio ijimo situacija i stabilios kaimo destruktyvi miesto erdv, Daujotyt taip pat kalba apie prietaringas klasikins ir postklasikins bties patirtis, Branas akcentuoja unikali subjektyvios patirties autentik, Valdas Papievis roman vadina dvasinto odio kryba181, Sprindyt rao, kad tai pirmasis toks intymus a atsivrimas pokario deimtmei literatroje182. I panaios egzistencialistins perspektyvos, dar irykindami ir humanistins pasauljautos svarb, roman velgia ir Rimvydas ilbajoris, Saulius ukas bei Zalatorius183. I

Ibid., p. 173. SPRINDYT, J. Bronius Radzeviius. In: Lietuvi literatros enciklopedija. Vilnius: LLTI, 2001, p. 409. 179 SATKNAIT, A. Nuo skaitytoj nuslptos aistros, arba tikrieji Prieaurio viekeliai. Naujasis idinysAidai, 2008, Nr. 45, p. 173. 180 Radzeviiaus krybos interpretacijos sistemingai pateiktos Dainiaus Vaitiekno sudarytoje knygoje: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001. 181 LIOGERIS, A. Radzeviius: egzistencinis ijimo dokumentas. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 130153; DAUJOTYT, V. Kultros ssajos ir priestatos. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 154162, BRANAS, P. Prieaurio viekelius perjus. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 100118; PAPIEVIS, V. Ir gyvenimas kaip tas viekelis... In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 163176. 182 SPRINDYT, J. Lyrizmas iuolaikinje lietuviu prozoje, Vilnius: Vaga, 1989, p. 10. 183 ILBAJORIS, R. Bronius Radzeviius detalse, viesoj, mirty, p. 6176; UKAS, S. Romanas likimas, p. 119130; ZALATORIUS, A. Apie mogikum Broniaus Radzeviiaus novelse. In:
178

177

57

iuolaikini pasakojimo teorij (remiantis Gerardo Genetteo poiriu) Prieaurio viekelius velgia Dainius Vaitieknas184. domi Prieaurio viekeli analiz psichoanalizs kontekste yra pateikusi Rima Pocit185. Taiau jos ivados apie Radzeviiaus ir Hermano Melvilio giminyst atrodo gana tartinai, nes kritik, psichologins analizs procese lygindama iuos du autorius, neatsakingai ignoruoja kultrinio ir istorinio konteksto skirtumus186. Taigi egzistuoja vairios teorins prieigos, bet dominuojanti refleksijos perspektyva aiki literatros kritikai tiek Radzeviiaus novelistikai, tiek Prieaurio viekeliams priskiria giliai ijaust ir unikaliai atvert mogaus egzistencijos problematik. Pats Radzeviius meninink suvokia kaip romantin genij, gebant i skirting patiri kurti prieybes suderinani viesios bties visum: Ndienos menininkas turt stipriau siekti parodyti uslptus viesius bties rezervus, slypinius kiekvienoje egzistencijoje 187. Kritikai solidarizuojasi su autoriumi ir kriniuose ieko jo estetins programos atvait. Atrodo, programa vykdoma kryptingai: romane pasikartoja novelistikoje pltotos temos, panas motyvai, charakteriai ir j tipai, artimos egzistencins heroj situacijos, atsikartoja veikj vardai ir tos paios veiksmo vietos188, panaus raymo stilius leidia daryti prielaid, kad Radzeviius vis gyvenim ra vien tekst. Taigi Sprindyts ivada, kad [d]augelis romano motyv konstruktyvesn iraik randa novelse, ir atvirkiai maosios prozos semantiniai branduoliai isiskleidia romane, liudydami autoriaus

VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 4752. 184 VAITIEKNAS, D. Romanas romane. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 176185. 185 POCIT, R. Psichs istorijos: iuolaikiniai lietuvi raytojai psichoanalizs kontekste. Vilnius: Homo liber, 2009. 186 Polemik su tokia Pocits interpretacija galima rasti: GRIGAITIS, M. Klaids vaikiojimai painiais psichs labirintais (Rimos Pocits knygos Psichs istorijos: iuolaikiniai lietuvi raytojai psichoanalizs kontekste recenzija). Interstudia humanitatis. iauliai, 2010, nr. 10, p. 151159. 187 RADZEVIIUS, B. I atsakym Nemuno anket. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 23. 188 Rinktins Link Debesijos novelje Spindulys veikia Daukintien, Konstantas, Juzukas, Vakaro saul Daukintien (romano Prieaurio viekeliai personaai).

58

pasauljautos vientisum ir problematikos tapatum189, atrodo pagrsta ir teisinga. Jeigu nedvejodami pasikliausime paties autoriaus estetine programa. Taiau kaip galtume paaikinti Prieaurio viekelius nebaigt roman? Ar neubaigtumas nerodo, kad vis krybin keli vykdyta krybin programa praranda tstinum ir pasiekia rib, kai tstis jau nebegali? Analizuojant roman Prieaurio viekeliai, bus iekoma atsakymo klausim. 3.1.1 Prieaurio viekeliai: kalbos maitas prie tradicijos totalitarizm Lietuvi literatros istorijoje nusistovjusi nuomon, kad Radzeviiaus romane besikeiianios pirmosios ir antrosios dalies pasakojimo paradigmos reprezentuoja Juozo Daukinio vidin tapsm. Kad pirmoji Prieaurio viekeli dalis atitinka daugel tradicinio romano modelio dsni, pastebi visi kritikai. Tiksliausi ios dalies apibdinim yra suformavs liogeris: Romanas yra racionalus konstruktas, o jo autorius tarsi viepats Dievas kuria pasaul, kuriame viskas yra aiku, vienareikmika, kur skleidiasi laike ir erdvje tiksliai artikuliuotas veiksmas, kur visi veikjai individualizuoti, forminti, jie turi charakter, j elgsena ir mstymas taip pat labai individuals, j veiksmus ir reakcijas galima nesunkiai numatyti, nes kiekvienas mogus ar daiktas klasikiniame romane yra tiktai kaip is individualizuotas esinys190. Antroji romano dalis vertinama kaip suaugusio vyromenininko savs iekojimo kelias, kuris neivengiamai yra vingiuotas, todl linearikumas nyksta ir romanas praranda struktros vientisum, bet jis neisibarsto, nes, anot Kaldos, is krinys yra modeliuojamas atskirybes vienijanio pasakotojo poirio i vidaus, kuris geba konkretizuoti jausm, mini ir patyrim chaos vientisame krinio erdvlaikyje191. Taigi dominuojantis egzistencialistinis poiris krinio kalboje pulsuojant heterogenikum vertina kaip iki teksto egzistuojanio subjekto jausm ir mini reprezentacijas, kurios
SPRINDYT, J. Bronius Radzeviius. In: Lietuvi literatros enciklopedija. Vilnius: LLTI, 2001, p. 409. Arba prieiga internetu: http://www.lle.lt/FMPro?db=lle2004.fp5& format=detail.htm&lay=straipsnis&op=eq&ID=1911&find=. 190 LIOGERIS, A. Radzeviius: egzistencinis ijimo dokumentas. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 137138. 191 KALDA, A. Romano struktros matmenys: literatrins komunikacijos lygmuo. Vilnius: LLTI, 1996, p. 79.
189

59

dliojasi vientis romano struktr, atitinkani (ne formuojani) subjekto vidin pasaul. Vaitieknas romano dali skirtum vertina ne i egzistencialistins, bet i romano struktros perspektyvos. Jo teigimu, antrosios dalies dka autorin funkcija patiria ibandym ir lietuvi literatroje192. Pirmoje dalyje umezgamas tiesioginis pasakotojo ir skaitytojo ryys: ijs avanscen pasakotojas iek tiek anonsuoja bsim savo pasakojimo raid ir knygos pabaigoje bando suvesti tos raidos rezultatus, senu romanist paproiu atvirai pats veda ir iveda i galimo pasaulio skaitytoj <...>193. Pasakotojo komentarai, digresijos ateit, anot Vaitiekno, paeidia romano anro konvencijas ir Radzeviius ima kurti naratyvin aidim. Literatrologas teigia, kad toki prielaid patvirtina rmin pirmosios dalies kompozicija pradioje anonsavs, kas bus papasakota, pabaigoje autorius apibendrina, kas buvo pasakyta. Taiau toks rminimas, pasak Vaitiekno, tra pirmasis aidimo etapas. Kritikas toki prielaid daro, remdamasis antroje dalyje atsiradusia pratarme ir pabaigoje paraytu epilogu: pratarm yra integrali krinio dalis, o pats romanas i ties prasideda antrja dalimi194. Rmin pasakojimo kompozicija, literatrologo nuomone, panaikina trint tarp romano dali ir pirmj, antrj dalis, pratarm bei epilog sujungia vien visum 195. Vaitieknas tiksliai ianalizuoja naratyvo konstrukcij kait, taiau formalioje krinio analizje net nekvestionuoja autoriausherojaus santykio ir nekelia kalbos problemos. Bet kokia lingvistin struktra yra steigiama mstymo ir kalbos sveikoje, kurioje neivengiamai dalyvauja ir gamtos tvarka. Taigi negali bti svarbesnio analizs matmens nei kalbos (pagrindins kuriamosios mediagos) ir gamtos tvarkos (pagrindins krybins prielaidos) santykis. velgiant Radzeviiaus roman i ios perspektyvos, pirmiausia vl ikyla kupiravimo faktas: Prieaurio viekeliams struktr suteikia ne tas,
VAITIEKNAS, D. Modernizmo paradigma B. Radzeviiaus romane Prieaurio viekeliai. Komparatyvistika iandien: teorija ir praktika. Vilnius, 2000, p. 157. 193 VAITIEKNAS, D. Romanas romane. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 175. 194 VAITIEKNAS, D. Pasakojimas B. Radzeviiaus Prieaurio viekeliuose. LLTI: Vilnius, 2004, p. 177. 195 Ibid., p. 184.
192

60

kuris ra, bet tie, kurie man, kad romanas turt atrodyti taip, kok mes dabar ir skaitome. Taigi dabar funkcionuojanio Prieaurio viekeli varianto struktra steigta kalbin fakt (turim rankrat) dliojant sistem, pagal tapsmo romanui taikomus kriterijus, reglamentuotus literatros tradicijos. Norint isaugoti subjektyvumo ir kalbos koekstensyvumo perspektyv, tiek egzistencialistin subjekto reprezentavimo, tiek struktrins analizs poirius reikia nustumti antr plan ir gilintis krin kaip kalbin vyksm. Radzeviiaus novelse galima jausti, kad jausmo dominavimas dar nra estetin vertyb, o romantini stereotip pasikartojimas silo suklusti, ar tapsmo romano etiket nra spstai kalba signifikuojamai gamtos tvarkai sustingdyti tradiciniam poiriui patogesniame pavidale. Vadovaujantis paties raytojo silomomis jo tekst perskaitymo perspektyvomis matoma tik pirmoji raymo funkcija kalb struktruoti pagal mstymo tvark, todl tekstas paveriamas tik ideologijos vieinimo lauku. Taigi analiz pirmiausia turt prasidti nuo romano kaip kalbos vyksmo nuo kalbos tvarkos. Prieaurio viekeliai kuriami nuolat kaitaliojant refleksijas apie kaim, meil ir bt. Jau pirmame antrosios dalies skyriuje Viktoras pastebimas nekontroliuojamas vaizdini siausmas. Epizode 196 Juozas blakosi tarp smons ir pasmons vaizdini. Jam skambina sesuo ir pranea, kad brolis pateko avarij. Kalbdamas Daukintis regi mirus tv: tveli, tveli, u k tu pasirainji, ia ne tavo, ia vis kalt197, sapnuoja, kaip maas vaikas sksta pelkje: griva, sikimba krat nagais, ropiasi, liauia, taiau velna dar labiau pasvyra, ir j iki pat kaklo apsemia ledinis purvinas vanduo198, staiga pajunta pirmj meil Nijol: I aitraus sak kvapo, bruknienoj kakas turjo ateiti. Ir staiga j persmelk NIJOL199, prisimena vaikysts up: I skaidraus garuojanio vandens lipa krant <...> Jau daug met, kai vanduo ia teka ir teka sakydavo dd Konstantas200. Juozui pabudus, ie vaizdiniairefleksijos uleidia viet brolio Viktoro likimo
196 197

RADZEVIIUS, B. Prieaurio viekeliai II dalis. Vilnius, 1985, p. 1550. Ibid., p. 18. 198 Ibid., p. 21. 199 Ibid., p. 24. 200 Ibid.

61

apraymui, taiau neinyksta, bet tarsi mitinis Protjas itirpsta tekste, kad kituose skyriuose inirt kitu pavidalu. Po trisdeimties puslapi kaimas gyja gobi, bedvasi moni buveins reikm: Visai ne prie neapiuopiam, vidinio pobdi, dvasini, o prie iorini, regim, paiupinjam, patogi materialini vertybi dauguma pasuko nedvejodami201. Po i odi seka dar kelios paskiros detals apie kaim (Reikia televizoriaus, reikia... Visko jiems reikia, k tik atvea tas gerai202), Juozo gyvenimo bendrabutyje apraymas ir visai netiktai ikyla motinos ir nam refleksija: namo... <...> kaip lengva aukti od... <...> iam odiui neatsispirsi, jis turi slpining gali suadinti vis nam... motinos meils velnum203. Kaimo vaizdinys kartojasi visuose antrosios dalies skyriuose, jis siterpia skyriuje Stela dominuojani meils (moters) refleksij: Tai, vadinasi, ne? Tu neini su manim? - tarsi klausdavo ta pirmoji, bevard, visur esanti, imainoma, ikeiiama, tryktanti gyvastingumu, kvatojanti, aminai gundanti <...> T vasar jis danai lankydavosi tvikje. <...> Visur rasdavo savo buvimo ymi, bet jos dilo ir nyko. <...> Buvusias sietuvas baigia upilti dumblas visa keiiasi, vei, stelbia tai, kas buvo, ir niekas, rodos, jo nebepasta204, rezonuoja skyriuje Disertacija, kur dominuoja bties refleksijos: Griu... prie emto slenksio griu, emt bties pastog205. Analogikai moters/meils refleksija, pirmoje dalyje jungusi Daukint su kitais monmis, ima skaidytis, tampa subjektyvia iliuzija: pirmajame skyriuje ji turjo pirmosios meils Nijols pavidal, o antrajame jos knu tampa Stela, kurios vaizdas rezonuoja ir kituose skyriuose: Stela! Stela! Ir dabar jis liau pas j. Ji supras, ji inos, koks jis buvo206 (skyrius Sapnas), Ir i jo btybs gelmi pasigirsdavo tyliai, kaip aimana Stela... Stelos ateliai vis dar pleveno ties ja ir kartais joje siknydavo207 (skyrius Praregjimas).

201 202

Ibid., p. 55. Ibid. 203 Ibid., p. 60. 204 Ibid., p. 169171. 205 Ibid., p. 324. 206 Ibid., p. 378. 207 Ibid., p. 410.

62

Reikia pabrti, kad refleksijos nra kontroliuojamos autoriaus: jos yra neamos kalbos srauto, slapstosi jame ar netiktai ikyla, tarsi bylodamos, kad tie pasakojimai, kurie kakada sugebdavo klijuotis vientis struktr, yra inyk. Patirtis jau yra pajgi nusimesti struktruojanio proto jung ir laisvai sklisti pagal savo vidinius ritmus. Bet raymui praradus ideologijos reprezentavimo ir gijus gamtos tvarkos spinduliavimo funkcij, tekstas blokiamas transgrediencijos nebuvimo situacij: praradimo ir ilgesio bsenos taip hipertrofuojamos, kad menin ira virsta vidinio beribikumo kaitros ilydyta, aikesniame prasminiame projekte neforminta refleksij mase. Autoriaus, kaip organizuojanio principo, inykim galime fiksuoti jau antrosios dalies antrojo skyriaus pabaigoje, kai Stela, iki tol veikusi fiziniame pasaulyje, dematerializuojasi ir virsta spdiu moters enklu, rodaniu ne moter kaip real persona, bet abstrakt jausm: Kur tu, mieganioji Diana, apnuogintoji macha, kur tu, velniai kvepianioji ateik! o baltasis harmonijos groi, trapus atspindy, kaip suspindi kartais vakaras tyliniame eero vandeny, o nuodme be gdos, meile be grauaties, be drovjimosi!208. Stela virsta isibarsiusia mozaika Daukinio kuriamame quasi-naratyve. Subyrjusios mozaikos form gyja ir visas romanas: skyriai Skaitykloje, Disertacija, Sapnas, Artjimas, Ieinantysis yra paremti pirmosios romano dalies ir antrosios pirmj dviej skyri teksto vaizdi ir motyv neskminga rekonstrukcija: refleksijose viskas tirpsta ir tampa tsia kalbos mase, neturinia vienijanio centro. Jos sikimba viena kit ir isiskiria, impulsyviai blakosi, nerasdamos konkreios vietos tekste, nenedamos tokios aikios tiesos, kokia joms buvo suteikta pirmoje dalyje. Pirmosios dalies temos (kaimo/gamtos ir mogaus ryys, snaus ir tvo santykiai, meils paiekos (motinos, moters, krikionikos), bties refleksija virsta autori eidianiomis koliao ukmis. Siuetas suaija, virsta tik atskirais neseniai vykusio pasakojimo enklais: visos temos, kurios sudaro Radzeviiaus estetin program, isidarko. tarus vilgsnis lyg ir sakyt: dabar turtumte triumfuoti, juk pasiekte postmodern autoriaus mirties bv. ia dera priminti, kad autorius
208

Ibid., p. 244.

63

disertacijoje suvokiamas ne kaip subjektas, bet kaip organizuojantis principas. Organizuojanio principo inykimas reikia, kad raymas virsta tik stichiku gamtos tvarkos siausmu, kuris nebesugeba kurti komunikacijos. Kaip matme, pagal transgrediencijos teorij, kalbjime, kuris tarpsta vidiniame betarpikume, nra dialogo galimybs, nes gamtos tvarka nestabilizuojama kalbos tvarkoje, t.y. subjektyvumas negyja apiuopiamo subjekto vaizdo. Viena vertus, nesugebjimas ibaigti menins visumos, suponuoja, kad nra transgrediencijos, todl vargu ar tekst galime vadinti literatriniu. Kita vertus, nesugebjimas pririti kalbos prie ideologijos reprezentavimo mechanizmo ir tokiu bdu mechanikai j ibaigti, rodo, kad yra juntamas neveikiamas heterogenikumas. io romano kalba yra sutelkusi tiek heterogenikumo resurs, kad jie, i teksto ispjov autoriaus intencijas, nenugarma nepermatom betarpikum, bet, tarsi kertaudami u tradicinio raymo vykdyt represavim, patys ima organizuoti komunikacin lauk. Aplenkdama bet kokias smoningas intencijas, kalba steigia savo tvark ir pat subjekt ivieina kaip jos valdom instrument: subjektas priverstas patirti, kad kalba jam yra nepavaldi, kad ji pasako ir tai, ko mstymo tvarka nenori perduoti. Romane, pradjus sakyti mint, i pradi tarsi juntama, kaip subtiliai patirtis liejasi sakinius, taiau vos pajutus, kad kalba nebepriklauso nuo kalbaniojo intencij, nutylama, tarsi isigandus, kad kakas kitas sikr jo kalboje: Taigi... kaip ia sakysi: a... A noriu, galiu... Teisingiau bt sakyti: kakas many nori, gali. <...> br jis odius, panirdamas kakur vis gilyn, kur lauk vienatv ir atskirtumas...209. Ir tas kitas, kuris yra tiesiog dialogo partneris, galintis padti save apibrti, yra pasmerkiamas kaip klastingas vaiduoklis, ketinantis atimti individualum ir pasmerkti nebiai. Su kitu nesikalbama, vos j pajutus, nutylama ir vl pradedama kalbti, tikintis, kad vis tik pavyks susikurti viskam transcendentali kalb, kakoki utopin viet, kur bus galima ivengti kito kalbos ir papasakoti apie save skaidriai, aikiai ir

209

Ibid., p. 247.

64

suprantamai,

pagal

savo

paties

susikurt

sivaizdavim.

Sterilios

(nedialogikos) kalbos paiekos virsta nesuvaldoma fragmentacija:

Stela... Stela... Kodl ta meil mums nepaliko nieko graaus, juk a kitados taip skubjau pas tave... Ikarpos i XIX amiaus pabaigos poeto revoliucionieriaus ura, straipsni, sen urnal skiltys, eseistinio pobdio filosofins pastabos. <...> Tai mano tikjimo ir vilties viesa, tai meil, kuri visiems idalinti noriau. ...Taip, js atspjote, mes gyvename viltimi, mes bodims viskuo, kas ia ir Dabar (Juozo prieraas: kokia pompastika!). Mes stiprs iuo tikjimu... ...Plazda naujas pavidalas, bet kaip prie jo priartti, galbt yra ir nauja kryptis, bet kaip apie j suinoti, kaip pajusti? ...Kartais tik suvaitoji, kartais sugniaui kumius, kartais stumi stumi nuo savs visa, k tau bruka, kas tave supa, kas tau be galo koktu ir svetima. Eiti! Eiti i ia!210. Miestas tada buvo slpiningas ir baugus kaip mons ia gyvena? K veikia? Vaikto parduotuves... O dabar ia visa taip prasta, visos gatvs iliauiotos, ir ia bta, ir ia... Jeigu galiau atgaivinti t pirm spd ilga gatv, akmenys, atmuantys vakaro spindulius, auktos akmenins sienos, vartai, langai... ia kakur gyvena mano pusbrolis. Ueikime, gal pads211.

Sintaksinis teksto konstravimas: pastraip paskirumas, akumuliacijos ir amplifikacijos, elipss, monologins kalbos perteklius, dialog trumpumas tekst daro savotiku skiautiniu212. Skiautiniu, kuris, Kristevos odiais, nra tik teksto apmatai, nesutvarkyti ir neigryninti teksto eskizai, bet stilistinis fragmentikumas213. Toks skiautinys atspindi autori kreiant uragan, jo sit ir nevilt, kad kalba jam nepaklsta ir nesujungia mstymo ir gamtos tvarkos taip, kaip jam nortsi. Kalbjimo akt jis tsia tol, kol pajunta kalboje kit bals, vos pajuts pradeda nauj fragment, turint nukelti t isvajot transcendentali erdv. Kalbos nepaklusnumo varginamas autorius bando grinti heroj aikius, tarsi i anksto paruotus reprezentavimo rmus, bet jie abu yra neatpastamai ir nebesurandamai paskend heterogenikume.

Ibid., p. 322. Ibid., p. 420. 212 Kristevos terminas, kuriuo apibdinamas subjekto vidinis sitis, darantis prast naratyv nemanomua. a KRISTEVA, J. Maito prasm ir beprasmyb: psichoanalizs galios ir ribos. Vilnius: Charibd, 2003, p. 128. 213 Ibid.
211

210

65

Aikiausiai tokia dviprasm situacija atsiskleidia skyriuje Disertacija, kur tiesiogiai yra reflektuojamas autoriaus santykis su kalba. Kalbjimo centru tampa herojaus Juozo a, kuris jam yra didiausia vertyb: Jame [odyje a M.G.] i tikrj yra kakas i mineral jgos ir tvarumo, jame slypi baisi fatalika galyb, visa pajungianti, prisitaikanti sau214. Disertacija tai gudrus autoriaus pasirinkimas, savotikas gelbjimosi ratas, turintis iplukdyti heroj i neapibrtumo ir aikiai reglamentuoto disertacijos anro kne irykinti herojaus ir reikminamos tikrovs ribas. Raydamas disertacij Daukintis nuolat siekia introspekcijos metu nuvintanias tiesas paversti asmeninmis tiesomis: Dvasia tai noras pltotis, augti, tik tas procesas ia neapiuopiamas, sunkiai irimas <...> Joje materijos potencija bei jga, ji pavaldi visiems dsniam, kurie reikiasi gamtoje. Dvasia tai energija, kurios altinio beveik nemanoma velgti, vardinti.215. Bet kalba nuolat isprsta i intencij lauko ir ima kak byloti pati: Nebuvo jo nekoje nei prasms, nei logikos reikjo turti labai jautri klaus, kad igirstumei: klyksmas, staugimas, bildesys, tyls dejavimai, atgaila, praymai; vilties ybteljimai, noras kak perkalbti, permaldauti, paveikti slypjo visuose jo rodinjimuose, abstrakiuose samprotavimuose.216. Akivaizdus betarpikos vidins tikrovs grynuoju pavidalu reprezentavimo trokimas. Tikrovs, kuri virto manipuliuojamu ir dirbtinai konstruojamu dariniu tada, kai atsirado ratas. Kai tik pradeda jo tekste veikti kalbos tvarka, Prieaurio viekeli autorius romantiko genijaus iliuzija susiavjs subjektas ima stabdyti kalbos srov ir signifikuojam tikrov pradeda matuoti pagal savo asmenini intencij realizacijas. Kalba stichikai veriasi, vis generuodama naujas prasmes, bet autorius tarsi smoningai j stabdo, jausdamas, kad ji ima ne reprezentuoti jo idjin projekt, o steigia savo paios tvark. Kalboje slypintis universalumas ir begalinumas sukelia autoriaus nir, kai tik is pajunta, kad atsiskleid ne jo numatytos tiesos, o tik dar viena galimyb pokalbiui apie subjektyvios smons ribas perengiant bv.
214 215

RADZEVIIUS, B. Prieaurio viekeliai II dalis. Vilnius, 1985, p. 334. Ibid., p. 295. 216 Ibid., p. 297.

66

Epilogas, kur Vaitieknas vadina pasakojimo rminimu, ms kuriamoje perspektyvoje yra tik fiktyvus pasakojimo sustabdymas, kuris tekst turi priskirti konkreiam individui (autoriui), kad is savo realumu pasakojim daryt kuo nors daugiau nei kalbos pasityiojimu i mstymo tvarkos pretenzij eliminuoti, Kristevos odiais, kalbai vidin dialogikum. Kalbdamas apie savo paties tekst, autorius bando sutramdyti enkl chaos ir restauruoti savo paties instancij, kuri kalbos srautui bent pabaigoje sugrint prasm. Patikj, kad autoriaus instancijai krinio pabaigoje i ties pavyksta restauruoti tvark, roman netgi galime aikinti biografija ar egzistencini ties reprezentacijomis. Taiau mums jis panaesnis fiktyv heterogenikumo stabilizavim, kuriant iliuzij, kad tekstas turi autori. Netgi autoriaus savs atskyrimas nuo Daukinio, tra bandymas dar kart usidti kauk, kuri turt atkurti autoriaus instancij. Bet ji paskendusi kalbos tvarkoje negrtamai. Akivaizdu, kad Prieaurio viekeliams taikyti romantik suformuot romano, kaip subjekto tapsmo istorijos, apibrim nemanoma, nes ia laipsnikai intensyvjaniame kalbos sraute nebelieka aikaus subjekto. Tai romanas bachtinika prasme aikius apibrimus nesutraukiamas tekstas, bylojantis heterogenikum, kylant i paios kalbos vidaus, ir nereprezentuojantis jokio universumo tik t, kuris slypi objektyviose kalbos formose. Kartu tai tekstas, paneigiantis autoriaus galimyb. Be abejo, mes kalbame apie autori kaip kolektyvins veiklos produkt 217, kuris tekst organizuoja pagal oficiali kolektyvo ideologij. Prieaurio viekeliai redakcins kolegijos grups subjekt, atstovaujani tai paiai mstymo tvarkai buvo pagal jos ideologij apdoroti iki romantinio romano formos, kuri netrukdyt io krinio traukti kolektyvo ipastam tradicij. Nesvarbu, kas yra io romano autorius ar Radzeviius, ar redaktori kolegija, jie ipasta t pai estetin ideologij, su kuria, kaip matme, yra susivienij ir literatros kritikai. Taigi Prieaurio viekeli neubaigi(amu)mas yra ne vieno subjekto pralaimjimas, bet raymo, kuris gamtos tvark apdoroja iki kolektyvinio produkto, homogenikumo demaskavimasis ir fiasko. Prieaurio
217

Visur, kur terminas autorius nra paraytas pasviruoju riftu, jis vartojamas btent ia prasme.

67

viekeliuose galima velgti intencij sukurti lietuvik metaroman, t.y. vientis audin suausti visas didisias lietuvi tradicin proz maitinusias temas: prarasto kaimo ilgesiu, idealistikos meils trokimais ir humanistinmis nuostatomis paenklint gyvenimo prasms paiek virpesiai roman projektuoja kaip egzistencinio tapsmo seismogram, sulydani gyvenim ir men neatskiriam visum. Taiau didiosios temos vientis pasakojim nesusijung, todl linkstame daryti ivad, kad is romanas tai pernelyg lietuvi prozoje usitsusio, kolektyvinius tautiniushumanistinius metafizinius pasakojimus adoravusio tradicinio raymo sprogimo enklas218. Sprogimo, kuris ilaisvina kalb i klasikins raymo vienovs ir suteikia galimyb suklestti raymui kaip vairovei, t.y. gyti mstymo, gamtos ir kalbos sveikos bv. Tokia sveika Prieaurio viekeliuose nra gyvendinama: humanistini nuostat adoracija ir meno bei gyvenimo vienovs intencija virsta sausomis mstymo tvarkos deklaracijomis (pats Daukintis danai kalba apie stingdanias racionalias kategorijas), o gamtos tvarkos heterogenikumas susiaurja iki sentimentali ilgesio ir vienatvs uor. Romane nuolat nevaisingai blakomasi tarp noro pasakyti kak aikaus ir tikslaus bei noro uiuopti sunkiai konceptualizuojamus patirties srautus. Nors Prieaurio viekeliuose skirtingos raymo funkcijos vientis estetin vyksm nesusijungia, raymo isilaisvinimas i vienos funkcijos suponuoja monolitiko raymo grit ir raym vairovs bv. Taigi Gavelio proza nra tik i vidini raytojo nuostat ugimusi intencija atnaujinti tradicij: Prieaurio viekeli atvejis rodo, kad XX a. paskutinij deimtmei lietuvikoje prozoje paios kalbos formos suponuoja atsinaujinimo btinyb, kuri kaip savo estetin program perima ir Gavelis.

Be abejo, negalima paneigti ir socialistins ideologijos takos: btent jos prievartinis diegimas vairiose kultros srityse skatino vidin rezistencij, kuri reiksi angaavimusi humanistiniams romantiniamstautiniams pasakojimams. Atrodo, socializmui atsverti kurti kontrpasakojimai hermetizavosi ir virto nauja ideologija, kurios pdsakus nekritik prisiriim prie romantins literatros ir visos kultros vertinimo tradicijos galima jausti iki iol.

218

68

3.2. Gaveliko raymo polimorfizmas: nuo dialogo prie monologo Gavelio proza vis daniau tampa literatrologini studij objektu. Atrodo, kad tai, kas ilg laik buvo periferijoje, pamau tampa kanono dalimi ir vairi iuolaikini literatros teorij silom metodologij ibandym arena. Kokiame kontekste matome Riardo Gavelio proz? Pirmiausia mums iankstines interpretacijos prielaidas silo paties autoriaus komentarai. Savo publicistikoje Gavelis leidia suprasti, kad, jo manymu, lietuvi literatroje iki XX a. pabaigos dominavo vienakryptis, homogenikas ir unifikuotas poiris literatr. Jis pats ypa kritikuoja du io raymo tipus socialistin ir primityvaus tautikumo dogma paremtus poirius. Interviu ir vairiuose pasisakymuose Gavelis ne kart yra vardijs savo kritik pozicij j atvilgiu: Raiau j [Vilniaus poker M. G.] paiu juodiausiu metu, kai apie jo spausdinim negaljo bti jokios kalbos. Norjau pasakyti ioki toki ties apie ms gyvenim <...> Ms tautos pastarj deimtmei istorija pateikiama madaug taip: kaip visi mus skriaud, ir kaip dl to mes nekalti <...> Apsimesti, kad turime k nors vento, kai nieko vento nebeturime, gal ir neverta219. Taigi Gavelis aikiai vardija, kad, jo manymu, socialistin sistema naikino asmenyb ir kultr, o tautin ideologija mistifikuoja ir taut, ir kultr. Vien ideologem sistem keiia kitas, tik savas, pagraintas ir nusaldintas pasakojimas. Socialistin ideologija siek socialinio teisingumo idealo, taiau realiai gyvendinta ji virto brutaliu teroru. Primityvusis tautikumas, jausdamas, kad socializmo gyvendinimas sugriov lietuvik etnin kultr, silo tapatyb ekshumuoti senj form pavidalu. Gavelis pabria, kad krybos laisv reikia vis realyb supaprastinani ir mistifikuojani mit isklaidym. Mes neturime dvasins laisvs taip komentuoja XX a. pab. lietuvi literatros ir kultros situacij is raytojas220. Galime suprasti, kad jo raymas siekia visiko subjekto smons ilaisvinimo, necenzruoto vairialypi patyrim siknijimo rayme: Jei pasiduodi
Be uuolank. R. Gavelis atsako V. Rubaviiaus klausimus. Literatra ir menas, 1990 11 16, Nr. 46. 220 Ibid.
219

69

kokioms iankstinms taisyklms, negali rayti laisvai, nes tave saisto t iankstini taisykli logika. Bet jeigu imi kakam prieintis raymo metu, irgi negali rayti laisvai <...> Tad raydamas prie darbo stalo niekam nesiprieinau. Tiesiog raiau visikai laisvai221. Taigi paties Gavelio pasisakymai mums silo jo tekstus suvokti kaip mait prie du visikai skirtingus, taiau, jo akimis irint, lygiai taip pat krybin vaizduot represuojanius raymus socrealistin ir tautinhumanistin. Kitas diskursas, formuojantis Gavelio prozos suvokimo lauk, yra literatros kritik kuriamas gaveliko raymo vertinimas. Kalda, vadovaudamasis romano kaip universumo koncepcija, Gavelio Vilniaus pokerio negailesting socialin kritik priderina prie tradicins literatros sampratos. Roman jis vertina kaip estetin program, netradicin romano universumo bei jo dmen samprat
222

, kuri kritikas vadina

krecionistine, kadangi Vilniaus pokeryje didiul reikm suteikiama demoniko krjo (vaizduojamo pasaulio valdovo sampratai) <...> io quasiuniversumo krjas suniekinamas, prilyginamas bjaurasiai, tad ir jo tvarinys turi bti atgrasus223. Panai mstymo linij tsia ir Justinas Kubilius, kuris Gavelio mait prie tradicij vertina kaip atomistinio subjekto reabilitacij per mitologinius vaizdius: <...> Rimas Vizbara vis dlto neisilaiko savo nihilistinje ir cinikoje auktumoje, o nepaliaujamai grimzta mitologij ir mistik224. 2007 m. ileistoje knygoje Bliuzas Riardui Gaveliui alia prisiminim, interviu ir Gavelio eseistikos yra surinkti ir straipsniai, kurie atspindi iuo metu dominuojani tendencij Gavelio krinius vertinti i postkolonijins kritikos perspektyv. Almantas Samalaviius novelje Berankis velgia kolonijinio

Ibid. KALDA, A. Romano struktros matmenys: literatrins komunikacijos lygmuo. Vilnius: LLTI, 1996, p. 85. 223 Ibid. 224 r.: KUBILIUS, J. Pabaigos paadas. iaurs Atnai. 20040529 ir 20040605. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=703&kas=straipsnis&st_id=2689; http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=702&kas=straipsnis&st_id=2674
222

221

70

kentjimo signifikacij nukirstos rankos simboliu225. Kaip kolonizacijos pasekmi vieinimo enklus jis vertina ir Vilniaus poker bei roman Paskutinioji ems moni karta: pirmasis romanas atspindi kolonizatori traumuotos visuomens kanias ir konvulsijas, antrasis pateikia tokios visuomens sunaikinimo vizij226. Kaip kastruotos ir negrtamai sualotos visuomens vizij Samalaviius vertina ir roman Prarast god kvartetas227. Analogikai Berank ir Vilniaus poker interpretuoja ir Danas Lapkus: ie kriniai, anot jo, yra perspjimas tautai apie artjani mirt, nes patirt traum ji nesismonina ir nesigydo228. Kiti literatros kritikai veikia tame paiame percepcijos lauke: Elizabeth Novickas Gavelio tekstus skaito kaip postsovietins traumos enkl229, Vilniaus motyv i sociologins perspektyvos orientuojasi ir Algimantas Valantiejus 230, ir Violeta Kelertien231 bei Violeta Davolit232 visi atkartoja t pai mint, kad Vilnius tai okupacijos traumuotos visuomens erdv, ardanti ir naikinanti subjektus i vidaus. Dalia Cidzikait koncentruojasi vien persona Stef, kuri vertina kaip tipik vidinio kolonijinio/postkolonijinio diskurso lietuvi kultroje pavyzd233. Dar vienas pastaruoju metu vis daniau akcentuojamas Gavelio skaitymo bdas dekonstrukcin prieiga. Tokios pozicijos ieitis takas gavelikame pasakojime monolitikas a iskaidomas daugiaperspektyv pasakojim: i
SAMALAVIIUS A. Riardo Gavelio proza ir dekolonizacija: kno atradimas. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 256. 226 Ibid., 262. 227 Ibid., p. 267. 228 LAPKUS, D. Atstumianio lietuvikumo nauda: berankis loia poker. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 278. 229 NOVICKAS E.. Pasinrus Riardo Gavelio Vilniaus pokerio komar. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 280294. 230 VALANTIEJUS A. Literatra ir sociologija prie kasdienybs stalo. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 295 311. 231 KELERTIEN, V. Riardo Gavelio postkolonijinis mogus. In: KELERTIEN, V. Kita vertus. Straipsniai apie lietuvi literatr. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 193212. 232 DAVOLIT, V. The City and the Cityscape in Two Lithuanian Novels: Jurgis Kuninass Tula and Riardas Gavelis Vilniaus Pokeris. Lituanus, Vol. 44, no. 3: p. 5672. 233 CIDZIKAIT, D. Lietuviko pokerio pinklse: Riardo Gavelio tuteios istorija. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 317318.
225

71

mogaus samprata, teigianti, kad mog sudaro daug skirting padarli, visikai atitinka poststruktralist postuluot a samprat: ities a tra vairiausi tekst, ideologini ir pasmonini jg aismo vieta, intertekstinis padarinys234 <...> btent pasakotojo tapatybs daugiaveidikumas, neskaidrumas, labilumas ir neapibrtumas vienas svarbiausi ir domiausi dekonstrukcijos princip, persmelkiani Gavelio pasakojim235. Akivaizdios trys Gavelio vertinimo perspektyvos: tradicin kritika, siekdama neiderinti darnios literatros istorijos bties, aktualizuoja mitologin jo krybos paradigm ir taip velnindama nihilistik pozicij, siekia Gavelio proz traukti tradicij. Postkolonijin prieiga atrodo kaip gana pagrstas ir natralus siekis reabilituoti literatros sociologij, nusmukdyt brutalaus socialistinio sociologizavimo. Dekonstrukcin analiz siekia steigti naujus kontekstus XX a. pabaigos prozai permstyti. Taiau visose iose prieigose galima velgti vien bendr bruo: jos susitapatina su paties Gavelio dar publicistikoje sukonstruota estetine ideologija ir ieko jos atvait tekstuose. Netgi dekonstrukcija, kaip matome i paskutiniosios citatos, yra ne tiek nukreipta paties teksto dekonstravim, kiek paveriama autoriaus strategija. Taigi autoriaus intencijos nra dekonstruojamos, bet jomis kliaujamasi kaip atraminiu interpretacijos taku. Ar toks pasitikjimas autoriaus intencijomis neprietarauja postkolonijinei ir dekonstrukcinei teorijoms, siekianioms ne tiek identifikuoti autoriaus idjas, kiek dekonstruoti tekstus kaip autoriaus ideologins pozicijos raikos aren? Neprietaraut nebent Gayatri Chakravorty Spivak strateginio esencializmo teorijos kontekste236. Tokia
ERKUT, J. Riardo Gavelio sibrovliai: pasakotojo (de)konstrukcijos. Colloquia, 2011, Nr. 27, p. 51. 235 Ibid., p. 46. 236 Spivak straipsnyje Ar gali engiamieji kalbti kelia klausim: ar prie klasikins filosofijos esencializm ir metafizins vienovs gynyb sukylantys Europos intelektual postulatai gali bti taikomi ir kolonizuot ali patiriai reflektuoti? a. Jos straipsnyje keliamos problemos leidia mstyti taip: kolonist hegemonija, primesdama savo socialin sistem ir pasaulio matymo modelius, represuoja kolonizuotj identitet ir vis kultr, todl dekonstrukcija kai kuriais aspektais atrodo ribota praktika, nes tyrindama, kaip ideologijos kuria identitetus ir tiesas, i teorija socialinse sistemose neieko klaid. Neigdama bet koki element privilegijavim, dekonstrukcija represijas sugeba vardinti kaip dominuojanios ideologijos agresij, bet nedrsta ios dominacijos vardinti kaip klaidingos sistemos, mat, Derrida silomos teorijos poiriu, tokiu atveju ikart sijungia opozicin logika ir yra sukuriamas kitas esencialistinis terminas neklaidinga sistema. Taiau ia dekonstrukcija parodo savo anemij, nes vardan hipotetins neprievartos umerkia akis prie reali prievart. Spivak
234

72

prieiga lyg ir silyt, kad Gavelis smoningai deklaruoja savo estetin ideologij, kad dominuojaniom ideologijom suformuot simbolin prieinink. Taiau visos ms apvelgtos strategijos Gavelio kryb interpretuoja visikai pasikliauja autoriaus ideologiniu projektu ir nra tarios jo deklaracijose ukoduotam norui i strateginio esencializmo tapti tiesiog esencializmu, t.y. uimti nuverst dominuojani metanaratyv viet. Pasitikjimas autoriumi lemia, kad analizs ieities takas ir yra autoriaus intencij atspindjimo apraymas: praktikuojamas metapasakojimas apie dekonstruojant gavelik raym237. Ms kuriamoje perspektyvoje natraliai kyla dvejon: juk naudojant krin kaip instrument autoriaus intencijoms perprasti kalbama daugiau apie ideologin produkt, o ne literatr. Gavelis veikia antitradicikai, bet savo mait yra paverts ideologija238. Pasikliaunant jo paties nurodyta programa, neatidiai eliminuojamas klausimas: ar Gavelis literatros nepavergia savo asmeninei ideologijai? Taigi mes leisims nuodugni Gavelio roman analiz ir bandysime isiaikinti, kuo jo raymas yra iskirtinis XX a. pabaigos prozos
straipsnyje konstruojamas strateginio esencializmo terminas silo laikin kolonizuotj gynybinio identiteto formavim matyti kaip pozityvi opozicij dominuojaniam identitetui. Strateginio esencializmo bdu formuojamas kolonizuotj tapatumas neturt bti vadinamas klaidingu, nes jo funkcija isaugoti teis laisvai mstyti. Gynybinis identitetas, kuriamas strateginio esencializmo bdu, yra btinas ir nra klaidingas, kol nesiekia dominuoti. Taps dominuojaniu, pats turi bti dekonstruotas. r.: SPIVAK, G. CH. Can the Subaltern Speak?. In: Marxism and the Interpretation of Culture. Urbana, IL: University of Illinois Press, 1988, p. 281. 237 Vytauto Rubaviiaus nubrtos paralels tarp Gavelio ir Joyceo labai tiksliai apibendrina kontekst, kuriame iki iol yra mstoma apie raytoj: Smoningas (lus) savo krybini princip iklimas, dorovini kriterij neigimas, vyro ir moters kno temos ipltojimas, demonstratyvus nesiskaitymas su mitologine lietuvio savigarba, parodant, jog homo lituanicus neturi ne tik savigarbos, bet ir intelekto kompensuoti j kokia esmingesne teorija (tiesa, knyga padaryta taip, kad eista skaitytojo pilietin smon gals savo nir nesmoningai umaskuoti kitomis temomis moteris, seksas, antistalinizmas, nedorovingumas... nors vis dlto nemanoma bus visikai iguiti Visatos Subins vaizdio)a. ios eiluts, paraytos 1990 m., buvo taikomos Vilniaus pokeriui. Jos skamba ne tik kaip ideologinis, bet ir kaip estetinis vertinimas. Bet vliau, susiavjus gaveliko maito energija, tas pats modelis imamas taikyti visiems Gavelio romanams, neatsivelgiant, kad kiekvienas krinys tai savita estetins irios skleidimosi erdv. Taigi strateginis esencializmas jau paveriamas paprastu esencializmu. a Cituojama i: SAMALAVIIUS A. Riardo Gavelio proza ir dekolonizacija: kno atradimas. In: GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007, p. 257. 238 Grtant prie Bartheso: <...> literatros griovimas rodo, kad tam tikra raytoj kalba, pirma ir paskutin literatros mito ain, galiausiai atkuria tai, ko apsimet pati vengianti, kad nra raymo, save laikanio revoliuciniua. Taigi joks raymas negali bti revoliucinis, nes bet koks raymas yra naujas ideologinis projektas. a BARTAS, R. Nulinis raymo laipsnis. In: BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius, 1991, p. 58.

73

kontekste, bet kartu neliksime akli ir klausimams, ar jo gana kategorika ir angauota estetin programa netrukdo pasiekti pagrindins estetins iros slygos transgrediencijos ir i strateginio esencializmo nevirsta tiesiog esencializmu? 3.2.1. Istorij kuriantis subjektyvumo ir kalbos dialogas Vilniaus pokeris yra bene populiariausias Gavelio romanas. Jau paties pasakojimo strategija tradicinei kritikai gali pasirodyti maitinga ir netgi nepriimtina: visainis pasakotojas, kalbjs visos partijos ar tautos balsu, skyla keturis teksto subjektus. Keturiomis skirtingomis tos paios realybs projekcijomis sugriaunamas vienos realybs mitas: nebra vieningo naratyvo, kuris reprezentuot kakok universal pasakojim, kiekvienas personaas savitas naratyvas. Autorius, kaip tekst organizuojanti funkcija, skaidydamas vientis naratyv kelias projekcijas, sudrebina socialistins ideologijos steigt vienos objektyvios tikrovs mit ir kelia jokiai ideologijai netapataus subjekto problem. Toks ingsnis (suabejoti subjekto savivok kontroliuojania ideologija) i subjekto kaip kultrinio darinio lauko mus nukelia prie subjekto kaip kalboje besiskleidianios gamtos tvarkos. Taigi raymas ia yra ne mstymo tvarkos centralizuotas prasms reprezentavimo rankis, bet subjektyvume slypinio heterogenikumo signifikavimo bdas kalbiniuose simboliuose. Vilniaus pokeryje autoriaus funkcija yra ne susieti heroj su aikiu ideologiniu projektu, bet atriboti j nuo bet kokios ideologins savivokos formos. Kaitaliojant pasakojimo takus, yra pasiekiama transgrediencija: kiekvienas herojus tampa ne ideologinio poirio reprezentacija, bet vis kita gamtos tvark signifikuojanios kalbos tvarkos struktra239. Galima teigti, kad
Natraliai kyla klausimas apie kieno subjektyvum kalbama: juk subjektyvumas kaip toks neegzistuoja, jis turi bti susijs su konkreiu mogumi. Kristevos teorija silo, kad literatroje subjektyvumas yra to, kuris rao. iuo atveju Riardo Gavelio. Kaip vieno mogaus subjektyvumas gali sklisti skirtingomis kryptimis? Kaip vyro subjektyvumas gali siknyti moteryje herojje? Kaip jau supratome, disertacijoje kalbama apie intrasubjektyvum, t.y. kalbos formose ukoduota patirtis nebtinai yra gyta savo knu. Subjektyvum formuoja ir, Kristevos odiais, sivaizdavimas kalba, kuris leidia tai, kas egzistencikai nepatiriama, patirti per vaizduots impulsus. Tokiu bdu vyras geba signifikuoti moterikum, o moteris vyrikuma. Taigi Gaveliui nra btina bti moterimi, kad galt signifikuoti tikrov Stefanijos akimis. Ipleiant Kristevos mint, galima teigti, kad sivaizdavimas
239

74

Vilniaus pokeryje steigiami keturi raymo bdai: kiekviename i pasakojim kuriama vis kitokia mstymo, gamtos ir kalbos sveika, tad kiekviename pasakojime subjektyvumas gyja vis kit simbolin form (subjekto vaizdin). Vilniaus pokerio raym heterogenikum galima apibdinti analizuojant i keli perspektyv matom Lolitos persona. Lolitos knas Vytautui Vargaliui yra realyb dvasinantis elementas:
Ji iniro tarsi i po emi, o gal ugim i rudens drgms net nespjusi nusiluostyti rasot skruost. <...> kambaryje pagaliau ivydau jos akis. Dar nebuvau mats toki dideli dideli aki, aksomini, kvieiani artyn. Dar nebuvau mats toki plauk: purios juodos sruogos slydo pilkva suknele ligi pat juosmens. <...> Toki plauk pasaulyje nebva. Turbt nebva ir tokio kno: karaliki rbai, neva skirti jam pridengti, neig savo paskirt, jos nuogyb verte versi iorn. <...> Blausios viesos take guljo svaigus moters knas, kvieis mane. <...> vilgsnis gundaniai ir beviltikai nabdjo, kad ji laukia mans vieno, man vienam gyvena, atsiduoda visa esybe. <...> Jos svaigiai kvepis knas net kilsteljo or, mane pasitikdamas <...>240.

Martyno pasakojime Lolitos knas dvelkia tokia pat alta melancholija, kaip ir visa Vilniaus realyb:
Lolita iniro i miegamojo vien juodomis kojinmis ir siauruiu juosmenliu. Vienintel syk gyvenime maiau j nuog. Tatai galjo bti dievikas vaizdas, o buvo atstumiantis, tiesiog vimdantis. Lolita buvo visikai apdujusi, jos mayts krtys buvo sukandiotos, papilvs plaukai leikiai sulip nuo spermos. Ji pavelg mane stiklinmis akimis, pasim cigaret ir gro miegamj, kur ant kuets voliojosi nugeibs Gediminas241.

Lolitos ir Vytauto knikas ryys Stefanijos pasakojime taip pat yra visikai prarads Vargalio pasakojimui bding sakralum:
<...> atrakinu duris, uuodiu svetim kvap ir jau irstu, o koridori irplioja nuogutl Lolka, visai nesidrovi, nejauia kalts, tik ypteli, ramiausiai usirko ir velkasi chalat, mano chalat, vislaik spoksodama mane bejgikai nuomiom akim tarsi taip ir turt bti <...>242.

Vytautas Lolit idealizavo, Martynas baisjosi jos palaidumu, o Stefanija lyktisi jos moterika klasta (Lolita nuviliojo nuo Stefanijos dailinink Vasil):
kalba reikia simbolin susitapatinim su kitu per kalb, t.y. gebjim pamatyti kito patirt jo kalbinje veikloje (pasakojimuose, tekstuose ir pan.). inoma, kito suvokimas vyksta ne ikodavimo ar perpratimo, bet signifikacijos bdu (kitas suvokiamas pagal mano egzistencins patirties enklus). Taigi subjektyvumas yra egzistencins ir kalbins patirties derm. Juos jungiant ir manoma tikrov pateikti kaip skirtingus, netgi vienas kitam prietaraujanius savo patirties (subjektyvumo) suiorinimus. a r.: KRISTEVA, J. Maito prasm ir beprasmyb: psichoanalizs galios ir ribos. Vilnius: Charibd, 2003, p. 131137. 240 GAVELIS, R. Vilniaus pokeris. Vilnius, 1989, p. 1419. 241 Ibid., p. 262. 242 Ibid., p. 252253.

75

Lolka, Lolka, lyktyn Lolita, ji visad privaljo tave nustumt, perengt, paskui praudyt ir suniekint243. Paskutiniame skyriuje ketvirtasis pasakotojas, uniu po mirties virts Vytauto draugas Gediminas, Vytauto ir Lolitos santykius pavadina mirtimi: O nuo jos dvelkia ne tik pranczikais kvepalais. Nuo jos dvelkia mirtimi. Ji alta kaip giltin <...>244. Toks pasakymas dar labiau supainioja tiek Lolitos paveiksl, tiek vis Vilniaus pokerio tikrov. Kiekvienam i persona Lolitos seksualumas adina vis kitokius jausmus: ji sakralizuojama (Vytautas), ja bjaurimasi (Martynas), jai pavydima (Stefanija), jos gailimasi (Gediminas). Matome, kad Lolitos knas romane yra mistika, neidentifikuota realyb, neatskleista paslaptis, kuri vysteli vairiuose pasakojimuose vis kitokia, bet taip ir nra apibriama. Toks pats yra ir Vilnius245. Romanas ir yra organizuojamas aplink du prasminius centrus Vilni ir Lolit. Lolitos personaas, kaip supratome, parodo, kad raymas nra vienalytis ir geba skirtingus subjektyvumus signifikuoti vis kitais pavidalais. Kitas labai svarbus dmuo, kuris irykja Vilniaus pokerio daugiabalsiame pasakojime yra istorijos kaip simbolins struktros vaizdavimas. Anot Kristevos, subjektyvumas neivengiamai dalyvauja istorijos krimo procese246. Vilniaus pokeryje Vilniaus, kaip konkreios istorins erdvs, daugialypis vaizdavimas suponuoja, kad nra beasmens istorijos tik ta, kuri atsiskleidia per subjektyvumo sklaid kalboje. Taigi Vilniaus pokeryje pasakojimo polifonija (pasakojimo tak kaita) leidia pajusti, kad egzistuoja panai istorin patirtis, taiau kiekviena smon j igyvena ir suiorina vis kitaip: nei socialistiniai pasakojimai apie istorijos progres, nei tradicins prozos tvirtinama tragikos tautins kultros idja neisemia daugialyps laikotarpio patirties. Kuriant istorijos koncepcij subjektyvume slypintys gamtos tvarkos resursai neivengiamai veikia mstymo tvark.
Ibid., p. 348. Ibid., p. 387. 245 Kadangi Vilniaus motyvas lietuvi literatrologijoje yra plaiai aptartas, jo funkcionavim tekste plaiau nebus gilinamasi. Bene isamiausiai j yra aptariusi Kelertiena. a r.: KELERTIEN, V. Vilnius literatrinje vaizduotje. Metai. 1995, Nr. 3, p. 8896. 246 KELTNER, S. Kristeva. Thresholds. Cambridge: Polity Press, 2011, p. 56.
244 243

76

Heterogenikumo signifikavimo pobdiu Vilniaus pokeriui artimas ir Gavelio romanas Jauno mogaus memuarai. Vaizduodamas atomistinio subjekto irimo istorij, Gavelis herojaus Leono Cipario lpomis pakartoja mint, kuri labai aikiai apiuopiame ir Vilniaus pokeryje: sovietin ideologija mog sugriov, pavert j belyiu metafiziniu slieku, o pagal nauj tautin ideologij kuriama tapatyb nepadeda reabilituoti subjekto: Mes visi buvome betakiai, kaip kad sliekai bna belyiai. Apie lietuvyb nevalia buvo nekti garsiai, o tyls nekjimai man nieko nepaaikino <...> [tie nekjimai M. G.] daugi daugiausia prismaigst mums padrik nuotrup: apie Vytaut ir Gedimin, apie Dari ir Girn. Knygose rasdavau vis t pat: arba belyius metafizinius sliekus, arba emdirbi taut, jausm be proto ir visus bejgikumo siaubus: santrum, nuolankum, atsargum. Nenorjau patikti, negaljau sutikti, kad lietuvio dvasia yra kaip tik tokia <...>247. iame romane taip pat ardomas vienos istorins smons mitas, o subjektas atveriamas kaip konkreiame sociokultriniame kontekste besiskleidianio subjektyvumo energijos stabilizacija simbolinse kalbos formose. Vilniaus pokeryje labai stipriai jautsi sovietins ideologijos sulugdyto subjekto melancholija. Melancholija lm ir prasms suvokimo bd: nepaisant bals vairovs, vis keturi subjekt lpomis kalba neviltis, kuri yra stipriausia galia, signifikuojanti per prievart ideologizuot gamtos tvark. Jauno mogaus memuaruose melancholija ilieka, taiau subjektyvumo reikimas ia yra susijs ir su velnios ironijos balsu. Autorius ia renkasi visikai kitok pasakojimo bd: kalbama pirmuoju asmeniu, kuriamas gana aikus siuetas, atsisakoma neviltimi persmelkt kalbos konstrukcij, naudojamas aismingas stilius. Jeigu Vilniaus pokeryje autoriaus funkcija buvo atriboti heroj balsus, kad j polifonija neleist raymui virsti tik prievartin tapatyb steigiania mstymo tvarkos funkcija ir suponuot skirting individ patirties heterogenikum, tai Jauno mogaus memuaruose raymas skleidiasi kaip vieno individo patiri, niekaip nesusijungiani atomistin visum, signifikavimo bdas. Vilniaus pokeryje heterogenikumas
247

GAVELIS, R. Jauno mogaus memuarai. Vilnius, 1985, p. 105107.

77

realizuojamas nuolat nustatant ribas tarp heroj naratyv. Skirtingos t pai regim ir patiriam objekt signifikavimo versijos kuria raym vairovs nuojaut, bet patys herojai savyje atrodo vienmatiki ir vienbalsiai. Jauno mogaus memuaruose dialogas su savimi ir kitais virsta pamatiniu raymo principu. Leonas Ciparis rao laikus savo studij draugui Tomui Kelertui: Visad norjau rayti laikus. iais rksmingais laikais, kai visi dudena vienas per kit, neklausydami panekov, galbt vienintelis bdas isisakyti yra laik raymas248. Ciparis yra mirs, o ir studij metais su Kelertu nebuvo daug bendravs. Taigi jo laikai tai tik bandymas sau paiam papasakoti apie save, t.y. save pamatyti per kalbos formas. is subjektas smoningai suvokia, kad Tomas tik fiktyvus susikurtas kitas tiek pat artima, kiek ir tolima egzistencija:
Man buvo btina k nors remtis, kuo nors sekti, prasimanyti viresnj biiul, gyv pavyzd ir ideal. Ir a prasimaniau tave. Tu pats dl to kaltas: margaspalvje fakulteto veid maiaty atrodei lyg ryki dm. Tavo veidas buvo mslus, piktokas ir ivargs didiai tinkamas vyresniajam biiuliui. Jau tada mintyse kreipdavausi tave, sisdavau tau begarses inias 249.

Ciparis rao laikus ir ymiems kultros monms: Leninui jis aikina savo klasins neapykantos koncepcij, Albertui Camus priekaitauja, kad is atmet bet koki transcendencij, Francui Kafkai papasakoja apie lietuvi tautos dvasios menkum, Vincui MykolaiiuiPutinui pateikia pastab u per didel tautin angauotum, pakoreguoja Ortegos i Gaseto masi psichologijos teorij. vien tekst integruojant visikai skirtingas ideologijas, apimanias vis kitus patirties aspektus, subjektas ikyla ne kaip baigtin struktra, bet kaip nuolat vykstantis dialogikas procesas arba nuolatin signifikacijos arena: Ciparis, kalbdamas pats sau apie save, i subjektyvumo (kaip gamtos tvarkos) itraukia sau tinkamiausi kalbin konstrukcij, kuri gali pavadinti savo tapatybe. Tiek Tomas, tiek visi kiti adresatai yra jo paties alter ego, t.y. kitas, kuris leidia itraukti savo a i vidinio betarpikumo. Herojus pats pripasta, kad bet koks bandymas racionaliai apmstyti pasaul tik laikina fikcija: Kas
248 249

Ibid., p. 5. Ibid., p. 47.

78

a toks? Niekas, gals rayti memuarus. Nereali atmintis, galinti ne tik prisiminti, bet ir regti, kas buvo paskui. Siela, norinti visk suprasti ir negalinti nieko pakeisti. Galiu pridurti dar aib apibdinim. ia, anapus, mes labai mgstame vaizdingus apibdinimus250. Taigi atsiliepimo Leonui net nereikia: Naikinau tuos laikus, udiau savo mintis, nes tu btum bemat jas atsiauks251. Jam utenka paties pokalbio arba paties raymo, kurio funkcija ne reprezentuoti tai, kas jis yra, bet kiekviename laike ar pasakojimo epizode steigti vis kit jo pavidal. Autoriaus atsiribojimas nuo herojaus ir iam suteikta teis dialog su sivaizduojamais partneriais bdu signifikuoti subjektyvum Jauno mogaus memuaruose steigia transgrediencij, garantuojani, kad herojaus kalbos bt ne abstrakts heterogenikumo ir nuolatinio kismo postulatai, bet estetins iros sukrimas. Raymas, nuolat performuojantis subjekto identitet, Jauno mogaus memuaruose kuria ms literatroje neprast sovietinio subjekto vaizdin. Jis gyvena ne prievartinio objektyvumo ir netgi ne nuolatinio netapatumo (kaip Vilniaus pokerio herojai), bet nuolat nuvintanios ir inykstanios tapatybs situacijoje. Praeinamumas vertinamas ne kaip neviltis ir pasmerkimas, bet kaip neivengiama btinyb. Dl tokio atvirumo nykstaniai tapatybei raym galime vadinti nykstaniojo raymu, t.y. raymu, kuriam svarbiausia ne reprezentuoti subjekto melancholij ar postuluoti heterogenikum kaip tok, bet bent trumpam kalbos tvarkoje stabilizuoti i gamtos tvarkos inyrant subjekt. Nykstaniojo raymas tai leidimas kalbos formoms aisti savo aidim, nuvieiant ir vl sunaikinant subjektyvum stabilizuojanias kalbos formas. Susidaro spdis, kad tokio raymo funkcija ir yra nuolat kaitalioti subjektyvumo simbolinimo formas, nes tai vienintelis bdas raymui ivengti sstingio didij ideologij (socialistins, tautins, humanistins) mstymo tvarkos silomose kalbinse konstrukcijose. Vilniaus pokeris ir Jauno mogaus memuarai yra romanai bachtinika prasme. Jie maitauja prie, Gavelio manymu, dominuojanias oficialaus
250 251

Ibid., p. 117. Ibid.

79

romano formas: prie tautinhumanistin, paremt tautine tematika, psichologizmu, vidiniu monologu siekiant konstruoti isiblakiusios, bet vis tik identifikuojamos smons subjekt; prie sovietinei ideologijai paklusn roman, mechanikai reguliuojant mogaus signifikavimo proces pagal savo mstymo tvark. Jie kvestionuoja didisias kultrines ideologijas (tiek sovietin, tiek tautin, tiek romantinhumanistin) ir kuria joms alternatyv, neidentifikuojamo, heterogeniko subjekto vaizdin. Heterogeniko subjekto vaizdas suponuoja lietuvi prozos tradicijoje visikai nauj raymo bd. Jo funkcija reprezentuoti ideologij yra inykusi. Tradicinje prozoje komunikacij kuria subjektus unifikuojanios didiosios temos ir bendros istorijos idj palaikantys didieji tautos pasakojimai. Toki tem ir pasakojim, kaip stabilaus komunikacinio matmens, ieko ir kritikai. Gavelio herojus nra konstruojamas kaip humanistinsromantins ideologijos subjekto reprezentantas, jo romanuose subjektyvumas atskleidiamas sinchronizuojant gamtos ir kalbos energijas, todl yra daugialypis ir heterogenikas, nuolat keiiantis raikos pavidalus. Vilniaus pokeryje ir Jauno mogaus memuaruose komunikacija nra steigiama didij idj: nuolatine subjektyvumo signifikavimo form kaita siekiama kuo labiau iplsti komunikacin lauk ir j traukti kuo daugiau skirting bals. Taigi raymas ia yra ne centralizuojantis ir unifikuojantis, bet skaidantis ir transformuojantis. Gamtos tvarkos ir kalbos tvarkos jis nespraudia siaurus mstymo tvarkos rmus, bet darniai jungdamas visas tris savo funkcijas tekst steigia kaip heterogenik tikrov, kurioje tiek subjektas, tiek istorija, keiiantis mstymo, gamtos ir kalbos sveikos formoms, gyja vis kitus pavidalus. 3.2.2. Siaurjantis komunikacijos laukas Romane Vilniaus diazas sutinkame kitokio pobdio raym. Krinio pavadinimas suponuoja, jog is romanas turt bti raomas kaip improvizacija. Aiki jungi ar skiri tarp skirting tem nra, pasakojim apie vien persona terpiami samprotavimai apie kit, nuo vieno subjekto mini pereinama prie kito refleksij, po to grtama atgal arba pradedama
80

kito subjekto partija. Socialins tikrovs vaizdai nuolat maiomi su vaizduots kuriamomis vizijomis. Atrodo, kad tekste kuriama improvizacija, kuri nuolat skambani kakofonij turi sujungti vientis kn ir leisti skaitytojui mgautis gautu efektu. Pasirinkta pasakojimo forma suponuoja, kad Vilniaus diaze improvizuojantis raymas prasm kuria ne atskirdamas subjektus vien nuo kito (kaip tai buvo daroma Vilniaus pokeryje suskaidytu naratyvu), bet nustatant takus, kuriuose subjektai susijungia iliuzin vienov, kaip ir diaze: i pirmo vilgsnio nesuderinamos melodijos virsta vientisu kriniu. Romano personaai yra labai skirtingi: Tomas Kelertas protingas, laisvas, patrauklus, kritikas skeptikas; Dainius Pirkelis stambus, bet ivaizdus, su tvo, komunist partijos ulo, autoritetu kovojantis vyras; Jolanta Dainiaus meil, kamuojama nepilnavertikumo komplekso ir baims bti palikta; Audron ivaizdi, protinga, savimi pasitikinti student, siekianti Tomo dmesio; Dal savo kno gro ir seksualum puoseljanti moteris; Raimonda knikam geismui nepajgianti atsispirti neitikima mona. Taiau j skirtumai nra transformuojami visik atsiskyrim nuo vienas kito. Vilniaus pokeryje subjekt skirtys lieka neveiktos: jie egzistuoja toje paioje istorijoje, bet lieka udaryti savuose naratyvuose. Jauno mogaus memuaruose a/kito atskirtis nuveda prie suvokimo, kad bet kokia bendra prasm tik laikina bendrumo iliuzija. Vilniaus diazo subjektai, net ir sivl Vilniaus melancholij, pajgia vienas su kitu susiliesti. Taiau tam, kad is bendrumas bt ufiksuotas, romanas i istorins realybs pereina simbolin vaizduots erdv, kur racionalus pradas nustoja dominuoti, kur inyksta patiri hierarchija, subjektas nusimeta kultros primetamas kaukes ir tarsi isilaisvina pats i savs. Tai suponuoja, kad autorius ia yra savotikas muzikantas, paklstantis vaizduots ritmams: jis tarsi groja temomis ir motyvais, nesistengdamas kurti aikaus siueto. Taigi Vilniaus diaze raymas yra autoriaus mstymo tvarkos valdomas instrumentas: vaizdiniai jungiasi ne pagal gamtos tvarkos energijos ritmik, bet, smoningai hipertrofuojant, minimizuojant ar kitaip neatpastamai transformuojant patirties impulsus, kuriama menin visuma.
81

 simbolin vaizduots pasaul pereinama antrame romano skyriuje Bakneriada. ia visi personaai, iki tol veik apibrtuose socialini sait rmuose, patenka mistik pasaul Eldorado. Pagrindin Eldorade galiojanti taisykl nra jokio bendro ir universalaus laiko: Visuotinas, bendras laikas yra fikcija. Kiekvieno mogaus laikas yra skirtingas. Kiekvienas mogus gyvena vis kitame laikmetyje252. iame pasaulyje negalioja nei proto, nei logikos dsniai: Pas mus Eldorade galioja taisykl: gerk grog ir mylk moteris, kiek igali. Jeigu esi moteris mylk vyrus. Grupin meil visada geresn ir moralesn u pavien, nes meile reikia dalytis su kuo didesniu moni kiekiu253. Eldorade visi herojai mylisi vienas su kitu nesigdindami, nepavyduliaudami. Isilaisvin i prast konvencij, jie mgaujasi knikais malonumais ir dvasios lengvybe. iame pasaulyje jie visi jauia ir pasta vienas kit betarpikai:
Fredis atkakliai niokojo geiduling Raimondos kn. Pamis i goslumo Dainius klpodamas buiavo Audrons launis, vis kildamas auktyn prie galutinio tikslo <...> Tomas Kelertas velniai prispaud Birut ir be joki klii paniro jos kvepiant svaiginant kn254.

Treiojoje knygos dalyje Eldorade apsigyvena Didioji bendrija (skyrius taip ir pavadintas). Pirmajame skyriuje, kur subjektai veik socialinje tikrovje, jie jautsi vienii ir atskiri, o, patyr Eldorado teikiam bendrum, pasijunta vienu knu ir viena dvasia. i vienov romane ireikiama siurrealistine vizija: Tomas ir Dainius susidvejina, j knai susigeria vienas kit, o smons persipina neatsiejam visum, kuri yra vadinama Toniu Daimu: Tonius Daimas nesijaut nei Vilniaus viepaiu, nei antmogiu. Buvo veikiau visamogis ar kiekvienmogis. Jis jaut kiekvieno orkestro mogaus mintis, kiekvieno svajas, visos pynsi vientis simfonij <...> Jo viduje ities radosi daugyb dur dureli <...> jis buvo vienalytis, taiau toks daugialypis, kad nebeatsirinko, kas jo viduje kam priklauso 255. vien kn susijungia ne tik lidesio kamuoti Tomas ir Dainius, vienu knu tampa ir j mylimosios. Dal, Audron ir Jolanta virsta Daljordone: Tasai trilypis Daljordons
252 253

GAVELIS R., Vilniaus diazas. Vilnius, 1993, p. 141. Ibid., p. 176. 254 Ibid., p. 176177. 255 Ibid., p. 364.

82

gyvenimas, toji trilyp dvasia daugino galim jos bi skaii: matematik padjo projektuotojai ir modeliuotojai, kinomaniak kerjo matematinmis teorijomis, o skausminga dorybs organo turtoja gailiai mok visas tris pakantumo ir uuojautos. Jos buvo vienos orkestro temos griejos 256. Antroje Vilniaus diazo pusje, steigus Eldorad, gavelikas herojus pradeda veikti visikai kitoje erdvje nei Vilniaus pokeryje ar Jauno mogaus memuaruose. Tai nebra kalbos form kuriama menin visuma, o autoriaus vaizduots sukurta dirbtina erdv, kurioje herojai praranda santyk su istorijos pulsu, t.y. jie yra ne konkreios istorins tikrovs laike ir erdvje sklindantis subjektyvumas, bet hermetik autoriaus vizij kuriamo karnavalo dalyviai. Taigi romane ima vyrauti mstymo tvarkos pavergta kalbos tvarka: netgi erotikos ir svaigulio vaizdavimas, kuris pats savaime lyg ir suponuoja gamtos tvarkos lsm, Vilniaus diaze primena ideologin pozicij. Kalbos tvarka virsta tik reikiamo impulso ar jausmo reprezentacija kalbinio ablono pavidalu. Tai, k mes, pasivert idealiu Gavelio skaitytoju, pavadinome diazo muzikantu, paklstaniu vaizduots ritmams, pasirodo kaip prasminis centras, reguliuojantis heroj mstymo, veikimo ir kalbjimo procesus. Heroj jungimas vien visum suponuoja, kad Vilniaus diaze autorius tampa agresyvesnis: jo personaai ima vienpusikti, nei formos, nei heroj lygmenyje nebra tos polifonijos, kuri skambjo pirmuose dviejuose romanuose. Ikyla agresyvaus, pikto ir savo paties projektui angauoto autoriaus vaizduots lsmas, sutraukiantis skirting heroj kalbos energijas vien projekt. T enklina ir savo paties susikurtos pornografins estetikos epigonikas kartojimas bei nuo Vilniaus pokerio nepakits ir nauj dmen negijs Vilniaus motyvas. Bnant solidariu su gavelika poetika, galima per daug nesigilinant autoriaus ir herojaus santyk pripainti, kad is romanas realizuoja dekonstrukcin intencij. Bet toks tiesmukas autoriaus intencijos realizavimas atrodo kaip herojaus pavergimas ir kalinimas ideologiniame projekte: herojai, sukergti hibridin visum, neisilaisvina i to projekto ir negyja ibaigiamj transgrediencijos aspekt autorius neatsiriboja nuo
256

Ibid., p. 365.

83

kuriamo pasaulio, o sitvirtina paiame krinio centre ir herojai nepaleidiami i autoriaus intencij takos zonos. Smoningo hipertrofavimo, minimizavimo bei kitokiais patirties apdorojimo bdais besimgaujanti vaizduot yra angauota aikiam ideologiniam projektui maitauti prie homogenikum ir davatkikum. Jeigu maitas Vilniaus pokeryje ir Jauno mogaus memuaruose realizuojamas kaip estetin visuma, kurioje darniai jungiasi mstymo, gamtos ir kalbos tvarka, tai klausantis Vilniaus diazo akord i atminties iplaukia ir Bartheso mintis: bet koks raymas yra naujas ideologinis projektas. Taigi Vilniaus diaze maitaujantis raymas atrodo centralizuojantis ir unifikuojantis, per prievart gamtos ir kalbos energijas pajungiantis ideologijos reprezentavimo funkcijai. Gaveliui nepavyksta sugrti i ideologins estetin ir ir ketvirtajame savo romane Paskutinioji ems moni karta. Savo forma is romanas panaus Vilniaus poker ir Vilniaus diaz. J sudaro septyni atskiri naratyvai (romane vadinami avaratais). Kiekvienas i avarat (induizmo mitologijoje tos paios dievybs siknijimas skirtinguose pavidaluose) pasakoja skirtingo subjekto istorij. Taiau iame romane taip pat neskamba Vilniaus pokeriui bdinga pasakojimo polifonija: subjekt pasakojimai raomi panaiu melancholijos persunktu tonu, o juos vientis prasmin projekt sujungia lstanti, bet kokias kultrines konvencijas neigianti vaizduot. Paskutiniojoje ems moni kartoje visi herojai igyvena savo fizin ir dvasin nykim: Saulius Kepenis pamau mirta nuo AIDS; samdoma udik Rita, udydama mones, nuolat mato savo paios mirties vizijas; ateistas Stanislovas, pasirinks vienuolio gyvenimo keli, siekia iniekinti vis banyi ir Biblij, bet galiausiai pasikaria pats; homoseksualas Robertas pasidaro plastin operacij, kuri j sunaikina kaip vyr, taiau atskleidia kaip moter, kuri jauiasi neegzistuojanti, nes turi kurtis nauj gyvenim; visuomens aktyvist, pavyzdinga kovotoja u moter teises Graina yra kamuojama perversik geism ir nuolat atsiduoda nekontroliuojamoms orgijoms; Tomas Kelertas, atkeliavs roman dar i Jauno mogaus memuar, taip ir neranda bties ipildymo intelektualiniuose samprotavimuos
84

ir virsta liumpenu. Kaip matome, visi personaai yra atsidrs savotikame humanistins kultros paribyje: ligonis, sadist, ikryps vienuolis, transeksualas, mazochistika nimfoman, ramybs nerandantis genijus, virts valkata (skyrius apie Tom Kelert taip ir vadinasi Genijus). Kiekviename i avatar pasireikia prie grai, kultring kalb maitaujantis, pai kultr naikinantis raymas. is raymas, kaip ir Viliaus diaze, reikiasi seksualumo, iaurumo, pornografijos, alkoholizmo vaizdais. Sauliaus Kepenio mginimai bgti nuo vienatvs apraomi kaip seksualinis aktas su mirusia mylimja:
<...> naktimis j m lankyti Daina. Atskriedavo i neinios jo lov, vis labiau pdama, taiau Saulius jos lauk ir pvanios. N kiek nesilyktjo, ikart pajusdavo geism ir perverdavo t mylim pvant kn beprasme erekcija. Dainos kne knibdjo kirminai, ji visai suteo, nutekdavo per paklod juod puvsi puta257.

Rita, mokydamasi altakraujiko udymo meno, stebi, kaip jos mokytojai udo prasienglius:
Vienas pasmerktasis dusliai klyk po eme, antrasis tyljo. Turbt tasai, kurio kne seniai nebevaikiojo kraujas. Bet didysis reginys josios dar tik lauk. Treij prasiengl nuog pririo prie stulpo, prikaitino keptuvje lajaus ir m kepinti jo varp ir kiauiukus. Varpa spragsjo kaip paprasiausias msos gabalas, gana greitai apsitrauk skrudsiais 258.

Stanislovas, mgindamas paneigti Dievo ir banyios gali, bando iniekinti Biblij. Jis mgina masturbuotis prie j ir aptakyti savo sperma:
Jaut nenumaldom jausm griauti, nuo to noro galjo igelbti tik Isilaisvinimas <> Ant stalo jo lauk Biblija <> Stanislovas jau sagstsi, dar vildamasis, kad susprogs pati erdv <> niauriai ypsojosi, inodamas, kad pereng visas ribas <> Taiau taip teman vien akimirk. Pasaulis mai ugriuvo ant jo visu beprasmiu aikumu <> Taip ir neiniekinta Biblija valdingai velg nuo stalo. Ant jos taip ir nekrito skla, jis taip ir nepatyr, kas i tokio ryio bt ugims259.

Transeksualas Robertas savo mintyse mgina keisti vakarietik lyties samprat:

Roberta vogia troko pataisyti Platono teorij apie androgenus, tuos dvilyius padarus, kurie kitados gyven vienalytje, o paskui perskil dvi dalis. Roberta sivaizdavo kitaip. Buvo sitikinusi,

257 258

GAVELIS, R. Paskutinioji ems moni karta. Vilnius, 1995, p. 40. Ibid., p. 56. 259 Ibid., p. 125.

85

jog daugyb moni buvo apgyvendinti klaidinguose knuose, apgaubti svetimos dvasios. Tokie mons pirmiausia privaljo rasti savo tikrj kn 260.

Grainos

atsidavimas

nevaromiems

instinktams

kuriamas

pornografiniais vaizdais:
Ji buvo Rya Graka, bybi karalien, iulpimo i pastals princes <...> Siaubnas Jonas nelauk, jis tiesiog suvar savo gumbuot kreiv byb ligi pat gerkls galo, ji norjo dkoti arba udainuoti, bet negaljo, vien ekstazikai iulp t byb ir vokt. Saulius paiu laiku sukio pirt jai upakal, dar viena skylut liko ukita. Siaubnas Jonas aptak jai akis sperma, kas smarkokai pertjo, bet ir ita buvo gera261.

Bergdi valkata:

intelektual

bandymai

apiuopti

prasm

abstrakiuose

samprotavimuose atskleidiami gabaus intelektualo Tomo Kelerto virsmu

Jis beviltikai sikibo konteinerio briaun, band pakilti, taiau tik apvert konteiner, iukls pabiro ant aligatvio ir dar smarkiau udvok. mogaus valia neveikiama. Jeigu reiks, taip ivartysiu visas des, bet atrasiu tai, ko iekau. Tik reikia paskubti, nes tuoj atvaiuos iukliaveiai ir atims paskutinij galimyb262.

ie vaizdai galiausiai apibendrinami viso pasaulio inykimo vizija:

Viskas viskas paniro ir subyrjo tiesiog akyse, jokio isigelbjimo nebebuvo, o gal ir nebereikjo, nes visas Vilnius vienukart liovsi egzistavs <...> Miesto nebeliko. Teliko vientisa griuvsi ir duen dykuma po aptemusia, duj stulp apgobta saule263.

Jeigu Vilniaus pokeryje, Jauno mogaus memuaruose bei Vilniaus diazo pirmoje pusje subjektus jung istorin situacija, tai is romanas yra daug labiau atitols nuo istorijos. Istorin laikmet galime identifikuoti i atskir detali (popieiaus vizitas, pirmj nepriklausomybs met kasdienybs detals), taiau subjekt santykis su juo yra visikai kitoks nei ankstesniuose romanuose: subjektas ia jau nra kalbos ir gamtos ritm dermje stabilizuota patyrimin energija, bet abstrakiame ideologiniame projekte savo agresyvumu nenusileidianiu nei socializmui, nei tautiniam konservatizmui veikianti figra. is romanas tai savotikas naikinaniu raymu kuriamas pasakojimas apie istorijos ir kultros, o kartu ir paties subjekto pabaig.

260 261

Ibid., p. 140. Ibid., p. 165. 262 Ibid., p. 208. 263 Ibid., p. 222223.

86

Taigi

Vilniaus

diazo

improvizuojantis

raymas,

steigs

nekontroliuojamos vaizduots lsm ir galutinai atpls gavelik raym nuo tradicinio raymo ir visos humanistins kultros sampratos (graios kalbos), romane Paskutinioji ems moni karta virsta agresyviu kultros represin aparat naikinaniu raymu. Perskaiius pastarj roman, kyla jau isakytas klausimas ar toks naikinimas yra estetinis ar ideologinis aktas? Demonstratyvi orientacija paribi mones 264 bei dar labiau silusi pornografin vaizduot suponuoja, kad herojus tokiame kalbiniame vyksme gali veikti tik apdorotas iki autoriui parankaus pavidalo265. Autorius ia tampa absoliuia smone, neleidiania, kad herojus paveikt kas nors, kas yra jiems iorika. Nei kalbos atminiai, nei subjektyvumo heterogenikumui laisvai sklisti neleidiama svarbiausia yra autoriaus steigta mstymo tvarka, kurios tikslas griauti ir naikinti humanistins kultros mentalines formas. Mes randame aik ir griet autoriaus projekt: herojai vienpusiki ir net kalbjimo bdas apie juos yra panaus, paremtas ta paia bjaurumo estetikos logika. Paskutiniojoje ems moni kartoje pasakojama pasaulio inykimo sakm tai greiiau tik labai stiprus autoriaus noras sunaikinti visus, kurie rao ir msto kitaip nei jis. Gavelis parodo ivirkij humanistins kultros pus, bet, uuot leids nuo humanistini spekuliacij ilaisvintai kalbai paiai signifikuoti tikrov, sivelia abstrakius rato erdvje vykstanius ginus dl svok, kaip t tikrov vadinti. Romane Prarast god kvartetas niekas nesikeiia. Subjektai vienii, melancholiki. J melancholija kyla i neaiki altini, todl kyla tarimas,
Gintautas Maeikis Paskutinij ems moni kart silo skaityti kaip paribio literatros tekst, kuris atlieka transgresijos veiksm, prapleiant hegemoninio smoningumo ribas ir kartu ireikiant naujas egzistencins rezistencijos formasa. Tokia perspektyva silyt roman skaityti kaip bandym per sukrtim atnaujinti po kar ir okupacij itutjusias didisias kategorijas (meil, gr, ties), siejant jas su aistromis, nes aistros, igyvenamos per kn, yra daug pastovesns nei abstrakts idealai. irint i ms perspektyvos, vis tik io romano intencija atrodo angauota ne tiek transgresijai ar atnaujinimui, kiek demonstratyviam dekonstravimui: t suponuoja ir gana nuobodus motyv, tem, situacij atsikartojimas vlesniuose Gavelio romanuose. a r.: MAEIKIS, G. Ilaisvintas paribi smoningumas Jurgos Ivanauskaits ir Riardo Gavelio romanuose. Interstudia humanitatis. Nr. 13, 2002, iauliai, p. 4566. 265 Gavelio aidimui kno vaizdais apibdinti tikt Ihabo Hassano fraz apie de Sade: <...> jo protestas kelia siaub, o jo aidimas galiausiai atbukinaa. Taigi kaltinimai, metami Gaveliui dl fiziologijos sureikminimo, paskutinij jo roman kontekste atrodo pagrsti. a HASSAN, I. Tylos literatra. Miestelnai, 1999, p. 103.
264

87

kad ji yra primetama paties autoriaus. Tikslus laikotarpis ia nenurodomas: vartojamas tik odi junginys tais laikais. Istorin laikotarp identifikuoti galima tik i atskir detali (metalo kaupimas, nusikalstamosios Kauno ir Vilniaus grupuots). Susidaro spdis, kad tai jau posovietin Lietuva. Skirtingai nei romanuose Vilniaus pokeris ar Jauno mogaus memuarai nesistengiama istorijos pristatyti sinchronizuojant gamtos ir kalbos energijas, nebra ir pornografins vaizduots lsmo. Netgi pats Gavelis anotacijoje roman apibria kaip antigavelik: Tai visikai kitoks romanas, netgi antigavelikas. Man jau buvo nusibod keletas standartini gavelizm vadinamasis postmodernizmas, stili maialyn, daugiaodis tekstas. is romanas paraytas labai paprasta kalba, net sausoku stiliumi...266. Taiau pagrindiniai gaveliko raymo bruoai ir ia ilaikomi: subjektai sksta melancholijoje, vienas kito niekaip negali pasiekti, pasaulis chaotikas. Tarp pagrindini heroj Karlo, Gabrieliaus, Egls ir Kristinos usimezga sudtingi santykiai. Gabrielius yra susituoks su Egle, taiau geidia Kristinos. Karlas (verslininkas liliputas) simyli Egl, o i dl Karlo nori palikti savo vyr. Pats romanas yra kuriamas kaip trileris: Gabrielius yra prezidentas, Karlas verslininkasmafijozas. Karlas siekia nuvilioti Egl ir kartu paveikti Gabrieli, kuris niekaip nepriima jo verslui nauding sprendim. Taigi iame romane subjektyvumo sklaida perkeliama kasdienini santyki plotm. Kaip matme, ir pats Gavelis tarsi patvirtina, kad is romanas tai bandymas kalbti apie paprast kasdien gyvenim. ia nra ir lstanios pornografins vaizduots. Prarast god kvartete kuriami nauji tipaai: atsiranda verslininkai, prezidentai, mafijozai. Integruojami trilerio ir detektyvo anrai, taiau personaai atrodo kaip statiki naujosios Lietuvos stereotipai. Panas stereotipai kuriami ir romane Septyni saviudybs bdai, tik ia vl prisikelia bjaurumo estetika. Septyni saviudybs bdai virsta agresyviu metafiziniais prietarais persunktos kultros puolimu:

266

GAVELIS R. Prarast god kvartetas. Vilnius, 1997.

88

Kultra tai slibinas, praryjantis individuali mogaus siel, kaip kad dievas krokodilas prarijo Saul. Kultra suvienodina mones ir priveria juos naudotis vienodas liniuotes ir vienodus kompasus. Kultra paveria mones banda, kuri eina viena kryptimi ir vienodu ingsniu. Ji atima i mogaus prigimt, jo laisv ir jo galimybes267.

io romano forma panaiu bdu, kaip ir Vilniaus diazas bei Paskutinioji ems moni karta, koduoja subjekto ir kultros prieprie: pasakojimas suskaldytas du lygmenis viename personaas (Rimas Vizbara) veikia socialiniame lygmenyje, kitame herojus nusikelia simbolin plotm (rao roman ir kuria vairias vizijas). Socialin realyb j veria paklusti visuotiniams pasakojimams, bet pats Vizbara juos atkakliai neigia:
Vitulis skelbsi ess pirmoji karta nuo agrs, todl visos jo lstels dvok pvania eme, gimtja kaimo troba ir visais jo gyvenimo naminiais gyvuliais ikart. To kvapo negaljai tiesiog nuplauti ar panaikinti, jis buvo Vitulio esm net jo lavonas veikiausiai dar ilgai skleis t metafizik aromat268.

Taigi

grtama

prie

tautins

ideologijos

kritikos.

Bet

aikiai

deklaruodamas atsiribojim nuo tautini pasakojim, iame romane gavelikas raymas nebando kurti jiems alternatyvios kalbos: tiesiog siekia juos visikai sunaikinti. Tas sunaikinimas vykdomas panaiu principu, kaip ir romanuose Vilniaus diazas bei Paskutinioji ems moni karta. Visas pasaulis paveriamas fikcija, kuri reprezentuoja tik save pai. Septyni saviudybs bdai gali bti perskaityti kaip neisipildantis bandymas rayti (pagrindinis personaas Vizbara bando sukurti roman). Jame pateikiamos keturios galimos romano versijos. Visos versijos telieka nerealizuotomis pirminmis vizijomis, o viena i j tai susinaikinimo knyga:
Tai galjo bti knyga apie Dievo saviudyb. Apie diev Odin, persismeigus savo paties ietimi ir devynias dienas ikybojus ant medio. Apie bevard diev, kuris pasidar charakiri ir dievikai ltai merdjo, stebeilydamas savo ivirtusius laukan vidurius <...> Tai turjo bti atsiskaitymo su savimi knyga. Atsiskaitymo su pasauliu knyga. Atsiskaitymo su visomis knygomis knyga269.

Raymas romane Septyni saviudybs bdai danai reflektuojamas kaip naikinimo aktas (Dievo saviudyb, atsiskaitymas su savimi, atsiskaitymas su pasauliu ir knygomis).

267 268

GAVELIS R. Septyni saviudybs bdai. Vilnius, 1999, p. 44. Ibid., p. 36. 269 Ibid.

89

Vizbara raym netgi sugretina su masturbacija:

Masturbuodamas iauriai iprievartavo t amin nevilt, nors ir inojo, kad toksai sekso aktas yra visikai bergdias. Neivengiamai bergdias ir masturbuojantis raymu, ir onanizuojantis. Ir viena, ir kita tereik seks be partnerio. Ir viena, ir kita tebuvo paradoksals saviudos bdai. Raymas tebuvo rafinuotas saviudos bdas, nuoseklus ir estetikas savs naikinimas270.

Taigi rayti Vizbarai, kaip ir masturbuotis, yra tik bandyti prasm suteikti tutumai. Onanizmas tra desperatikas ryio su kitu pakaitalas, inykstant fantazijoje, o raymas tai savs atidavimas nekontroliuojam kalbos enkl srautui. Taiau tai nra natraliai i kalbos tvarkos iauganti autoriaus pozicija: raymo kaip enkl lsmo idja ateina i autoriaus ideologini nuostat, todl apie transgrediencij kalbti vargu ar galima. Kalba ia vartojama mechanikai, o ir subjektyvumo formos yra parinktos labai ablonikai: lietuvis tik provincialas, dvokiantis eme, postmodernus raytojas nihilistas, griovjas. Nors romane matome, kad Rim rs udaro mafija, reikalaujanti i jo loterijoje laimto puss milijono lit, simboliniame lygmenyje jauiame, kad visas is romanas tai paties autoriaus ifantazuota tikrov:
Kr vis dlto jis, Rimas Vizbara. Jis sukr save prirakint prie sienos ir jau beveik sunaikint 271 <...> Tai mano pasaulis. A jame visk sukriau, todl visk inau 272 <...> mons jam priklaus ypatingu bdu visi jie buvo ankstesnij ar bsimj roman personaai. O gal net jo vidiniai gyventojai, nelemtai ir pavojingai itrk laisv273.

iaurumas, iurktumas, grubumas iame romane turi toki pat funkcij, kaip ir Paskutiniojoje ems moni kartoje. Nukeltas visikos fikcijos erdv, tekstas abstrahuojasi ir tampa nebepaskaitomas. Jis virsta tik keistais vaizdiniais, kuriais mechanikai bandoma ibaigti menin teksto pasaul. Septyni saviudybs bdai tai autoriaus frustracija, kad jo susikurtas ideologinis projektas ima griti, kad jo raymas nebeturi tokios jgos, koki turjo Vilniaus pokeryje, todl jis kuria save naikinant heroj, kuris atrodo abstraktus ir neubaigtas, nes raomas daugiau norint neigti nei atrasti naujus

270 271

Ibid. Ibid., p. 328. 272 Ibid., p. 338. 273 Ibid., p. 313.

90

kalbjimo bdus274. Kaip teigia Barthesas, vienintel tylos forma, kuri nra apgaul, yra tik tada, kai raytojas yra nebylys. Taigi save naikinanio Septyni saviudybs bd raymo deklaracijos i esms nugali ne tiek kultr, kiek rodo, kad gaveliko raymo tikslas sukelti revoliucij ir sukurti nauj kalb neisipildo, nes bet kokia nauja kalba remiasi senos ir bendros kalbos pagrindu275. 3.2.3. Stagnuojanti maito ideologija Bandydami apibendrinti aptartas gaveliko raymo formas, galime teigti, kad Gavelio kryboje nuo subjektyvumo heterogenikum skleidianio raymo (Vilniaus pokeris, Jauno mogaus memuarai, Vilniaus diazo I pus iki Eldorado steigimo) einama prie subjektyvumo pavergimo mstymo tvarkai. Romanuose Vilniaus diazas, Paskutinioji ems moni karta, Septyni saviudybs bdai persikeliama abstraki, nuo istorins tikrovs atplt vaizduots erdv, kurioje siekiama sunaikinti tiek pasaul, tiek pat subjekt, t.y. pasiekti bv, esant u kultros kaip mstymo, elgsenos ir pasauliros bd visumos. Vilniaus pokeris, Jauno mogaus memuarai ir Vilniaus diazo pirmoji pus yra prisodrinta kalbos ir patirties koekstensyvumo, kalbos ir patirties energijos sinchronizuojasi, iskleisdamos tiek subjektyvum, tiek istorijos vaizdin kaip konkreiame chronotope pulsuojant heterogenikum. Kas vyksta Vilniaus diaze? Pirmiausia kuriani gali perima pornografijos ir smurto impuls audrinta vaizduot, kuri reikiasi ne tiek kaip alternatyvus heterogenikas raymas, oponuojantis dominuojaniai oficialiai ideologijai, bet

Gana tiksliai roman yra apibdinusi Loreta Maianskait: tuiaviduris romanas, pajungtas banaliai kovos su pasaulio blogiu idjai, apnuogina stagnuojani tendencij besikeiianios literatros dinamikojea. a MAIANSKAIT, L. Isismusi kania: lietuvi romano dinamika pirmuoju nepriklausomybs deimtmeiu. Colloquia, 2010, nr. 24, p. 119. 275 Kaip rodym galima vardyti ir po mirties pasirodius roman SenTzu gyvenimas ventame Vilniaus mieste, kuris gavelikam raymui nesuteikia naujos formos, tik pakartoja jau panaudotus motyvus. Grtant prie Maeikio silomos perspektyvos: ji, be abejo, verta dmesio, taiau reikalauja ne literatrologinio, bet daugiau sociologiniokultrologinio vilgsnio literatr. Taigi disertacijoje disponuojami teoriniai instrumentai prasilenkia su tokia pozicija. Transgrediencijos teorija silo, kad paskutiniuose romanuose autorius tampa autoritetinga figra, kuri siekia pavergti romanus iankstiniam prasms projektui.

274

91

kaip susikurta mkla, nukreipta kitas mklas sovietin ideologij ir tautin konservatyvum. Atrodo, Gavelis, nepaisant lankstaus ir valgaus mstymo, atsisako keistis. T atsisakym suponuoja nuo Vilniaus diazo prasidjs kalbos tvarkos pavergimas mstymo tvarkai. Vilniaus pokeryje subjektyvumas isklaidomas keliomis kryptimis, todl kalba ilaiko polivalentines galimybes komunikacijos lauk traukti skirtingos mstymo tvarkos subjektusskaitytojus. Kalba veikia laisvai, tad net ir skirtingomis trajektorijomis sklindanti subjektyvumo energija geba sinchronizuotis ir sukurti komunikacin situacij. Jauno mogaus memuaruose kalbjimas priritas prie vieno subjekto, bet tas subjektas nra kakoks konkretus, igrynintas vaizdinys, jis yra ne aikios tapatybs subjektas, o vairi patiri visuma, besiskleidianti kalbos tkmje. Autorius laikosi subtilios distancijos, todl kalboje nuolat vytintis heterogenikumas nesutraukiamas vienakrypt pasakojim. Gavelika estetin programa i roman suvokimo procese egzistuoja kaip orientyras, nurodantis krini suvokimo horizont, bet dl mintos distancijos komunikacine terpe yra ne tos programos ideologins nuostatos, bet kalbos tvarka, kurioje savo vidin energij gali sinchronizuoti labai skirtingos prigimties subjektyvumai. Kituose ms aptartuose romanuose ryki prieinga tendencija: estetin programa tampa ne tiek orientyru, kiek tvirtu prasms centru, kur krypsta vis heroj kalbjimas. Juose randamas tipikas pavyzdys to, k Bachtinas pavadino autoriaus pozicija herojaus atvilgiu tampa herojaus pozicija savo paties atvilgiu276. Kalbos tvarka ia yra grietai disciplinuota autoriaus mstymo tvarkos: jo ideologijos apibrtys ir yra komunikacinio lauko riboenkliai. Transgrediencija tokioje situacijoje yra nemanoma, todl tokia estetin strategija baigiasi totalitarizmu. Ir tik gamtos tvarka (nekonceptualizuotos patirties dinamika), slypinti net ir kategorikiausios ideologijos pavergtoje kalboje, siunia signalus, kad skaitytojas sutinka represuot ir dirbtinai sustingdyt kalbos tvark, su kuria sinchronizuotis gali
BACHTINAS, M. Herojaus erdvs forma. In: BACHTINAS, M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002, p. 127.
276

92

tik tai ideologijai itikim subjekt mstymo energija. Gavelis, niokojs didiuosius auktosios kultros pasakojimus, pats klina savo metanaratyvo abangas. Nepaisant to, kad ir po nepriklausomybs atgavimo postsovietins traumos ilieka, bet tai nauja istorija, nauja tikrov, kita kultrin situacija, kurioje kitaip ima funkcionuoti kalba. Ji laisviau reikiasi ir kuria naujus mstymo modelius, ir tie modeliai, kurie kuriasi dl gamtos tvarkos (vis atsinaujinanios patirties), randasi visikai nepriklausomai nuo to, kiek subjektai smoningi jiems. Toji nauja tikrov atnaujina ir literatrins kalbos formas, todl tas pats raymas sovietinei ir posovietinei tikrovei reikminti negali bti naudojimas. inoma, mes elgiams pernelyg grietai ir galbt iek tiek nesiningai, nes kaltiname Gavel, kad jis, reikalaudamas revoliucijos ir atsinaujinimo, staiga usikonservuoja savo ideologiniame kiaute. Atrodo, kad reikalaujame to, kas sunkiai manoma: simbolinti epoch, kuri dar tik prasidjo, nors dar nra pakankamos laiko distancijos, o ir praeitis nra vertinta. Bet mes nekaltinam jo ir nenuvertiname jo indlio lietuvi literatr. Gavelio proza parodo, kad XX a. pabaigoje ima kurtis raym vairov kriniai atitrksta nuo didij, centralizuot pasakojim ir tikrov steigia vis nauja forma. Taiau kartu gaveliko maito virsmas hermetiku raymu mums suponuoja, kad net ir maitingas ir revoliucionierikas subjektas nepajgus taip greitai atsinaujinti kaip kalba, nes tiek gamtos, tiek kalbos tvark vairiomis ideologijomis ir aksiologijomis disciplinuojanti mstymo tvarka ne tik keiiasi ltai, bet ir turi yd usispirti ir apskritai nesikeisti. Kaip matme, labai panai situacija, tik visikai kitokio raymo bdu, pasirodo ir Radzeviiaus romane Prieaurio viekeliai. Jos ivengti galima tik nustaius ironik santyk su mstymo tvarka. T padaro Kuninas.

93

3.3. Jurgio Kunino romanai: raymas kaip aidimas Praddami kalbti apie Kunin, ilaikykime t pai ms tyrimo logik, kuria vadovavoms nagrindami Radzeviiaus bei Gavelio proz. Taigi pirmiausia pabandykime apibrti, kokiame kontekste ms literatros kritika mato Kunino proz. Jos skiriamuoju bruou daniausiai yra laikoma tradiciniam linijiniam naratyvui nepaklstanti pasakojimo stichija. Anot Laimanto Jonuio, Kuninas kritik visada buvo vertinamas kaip puikus pasakotojas, bet jo romanuose vaizduojami vykiai niekada nesusidsto aik, krypting, kietai susit siuet277. Sprindyt Kunin dl tokios naratyvins perspektyvos vertina kaip visk decentralizuojant postmodernist, kuriam bdinga dionisikoji jausena, sensualizmas, juslumas, vienadienikumas, abejingumas abstraktybm, intelektinm schemom, racionaliems modeliams278. Kiek kitok, ne postmodernios decentracijos, bet vienovs koncepcija paremt romano Tla vertinim yra pateiks Kalda. Anot jo, Kunino romanas Tla tai vienas sugestyviausi paskutinij XX a. deimtmei stambiosios lietuvi prozos veikal, kurie patraukia vidine naracijos darna ir nuoseklumu279. iame romane [a]utentikumo sugestij kelia ir stiprina ne tiksls topografijos enklai, o gaivalinga, pagauli pasakojimo maniera, neleidianti siterpti skepsiui ir suabejoti naratoriaus tiesa 280. Taigi Kalda tiek Vilniaus poker, tiek Tl mato kaip to paties romantiniohumanistinio romano modelio variacijas. Gavelio proza parod, kad Kaldos akcentuojamas vientisumo modelis tikrai nebuvo vienintelis aptariamo laikotarpio kad raymo bdas. tokio Nevyks Radzeviiaus romanas suponuoja, apskritai romantinm

humanistinm nuostatom paremto modelio, pavlavusio beveik vis ami, restauravimas buvo savotikas strateginio esencializmo susikurtas modelis,
JONUYS, L. Valkataujantis sovietmeio inteligentas Jurgio Kunino prozoje. Metai, 2007, nr. 2. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/tekstunaujienos/747laimantasjonuysvalkataujantis sovietmeiointeligentasjurgiokuninoprozoje. 278 SPRINDYT, J. Prozos gaivalas. iaurs Atnai, 20041218. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=729&kas=straipsnis&st_id=3119. 279 KALDA, A. Romano struktros matmenys: literatrins komunikacijos lygmuo. Vilnius: LLTI, 1996, p. 174. 280 Ibid.
277

94

kuris,

dingus

socrealizmo

ideologijai,

tapo

dominuojaniu

ablonu.

Globojamas auktosios tradicijos padiktuot nuostat jis iki iol egzistuoja kaip XX a. pabaigos romano identifikacijos kodas. Galbt siekdamas romano istorijos vientisumo savo studij Kalda traukia Tl, o ne to modelio vientisum gerokai sudrumsiant Kunino roman Glisono kilpa. Tiesa, naujos literatros teorijos atne ir nauj Kunino roman vertinim: Kalda savo straipsnyje Kaleidoskopo (ne)avesys arba kaip galima dekonstrukcija. Skaitant Jurgio Kunino roman Blanchisserie, arba vrynasUupis velgia roman i dekonstrukcins perspektyvos. Straipsnio metodologin prieiga gana domi ir kartu kiek netikta: remiantis struktrins analizs principais kalbama apie dekonstrukcij. Pasirenkamos ir paiam dekonstrukcijos metodui prietaraujanios atramos autoriaus intencijos, kurios apibdinamos kaip principinis konstrukcijos dekonstruktyvumas281, autorinis dekonstrukcijos programikumas282. O romanas traukiamas postmodernizmo paradigm, remiantis tik ablonikais objektyvi egzistencini dimensij aijimo283 ir aksiologinio reliatyvumo284 apibrimais: Regis, i heterogenik vertybini nuostat ir randasi toks lankstus, valikikas ir ironikas krjo santykis su vaizduojamais dalykais <...>285. Galima tik pakartoti tai, kas buvo minta, analizuojant dominuojanius poirius Gavelio proz: jeigu siekiame vardinti autoriaus tikslus ir perskaitome roman susitapatin su jais, tai vargu ar toki skaitymo perspektyv galime vadinti dekonstrukcine. Juk remiams ne autoriaus figros demistifikavimu, o palankumo jai logika ir einame tuo paiu aristoteliku keliu tekste iekome idj analogij286. Vargu ar Kunino atveju
KALDA, A. Kaleidoskopo (ne)avesys arba kaip galima dekonstrukcija. Skaitant Jurgio Kunino roman Blanchisserie, arba vrynasUupis. In: JURGUTIEN, A. XX amiaus literatros teorijos: konceptualioji kritika, Vilnius: LLTI, 2010, p. 279. 282 Ibid., p. 299. 283 Ibid., p. 291. 284 Ibid., p. 289. 285 Ibid., p. 291. 286 Kita vertus, pats Kalda prisipasta, kad toks tekstas ne tiek jo literatrologin prieiga, kiek usidta kauk, siekiant pademonstruoti iuolaikini teorij taikymo galimybes: a kiek ironikai paraiau straipsn, kokia galima Kunino prozos dekonstrukcija, bet pats tekstas t spinduliavo,
281

95

galime kalbti apie dekonstrukcij netgi Spivak teorijos kontekste: strateginio esencializmo, kur galtume velgti pirmuose Gavelio romanuose, ia nra. Tam, kad vykt dekonstrukcija strateginio esencializmo bdu, reikalinga aiki autoriaus krybin programa. O j Kunino atveju apibrti yra be galo sunku. Gavelio prozoje galima velgti evoliucij: nuo subjektyvumo polifonijos spinduliavimo iki visiko raymo prasms neigimo. Kunino atveju apie evoliucij kalbti yra sunku: jo romanuose egzistuoja motyv ir tem atsikartojimas, bet raid vargu ar galime apiuopti287. Anot Sprindyts, Kuninas [t]ai gaivaliko ir spontaniko odio krjas. Tokio gaivalo lietuvi prozai visada stigo, ji nuolat buvo sipareigojusi kokiam nors dideliam tikslui. Kuninas ne kart pabr, kad rao be koncepcijos. Bdinga citata: Be adreso, be pavadinimo, be prasms. Toks (ne)konceptualumas gldi paioje kasdienybs fenomenologijoje, kurios metratininku jis tapo288. Turbt i ms tikimasi, kad ioje vietoje demonstratyviai imsim isisukinti nuo pritarimo tradicine vadinamai kritikai, vien tik i noro bti kitonikais. I ties ia siekiama ne demonstratyvaus novatorikumo, bet aikaus konceptualumo. Taigi esame tipiki rato sintakss mons. Nuolat pabriant skirtumus, disertacijoje siekiama irykinti ribas tarp ms literatros moksle funkcionuojani skirting diskurs. Be to, ia solidarizuojamasi su Sprindyts teiginiais, kurie labai aikiai apibria Kunino prozos savitum. Savo (ne)konceptualumu is raytojas silo gana dom, iki jo Lietuvoje nematyt autoriaus santyk su savo tekstu. Jau buvo kalbta apie Gavelio raym, kuris pirmuose romanuose subtiliai sujungia mstymo, kalbos ir gamtos tvark subtili sveik; apie Radzeviiaus romano raym, kur mstymo tvarka itirpdinama kalbos
generavo. Ar manomas apskritai didesnis adekvatumas, kad metodas nepasidaryt viresnis u krin <...>a. Tokia pozicija dar labiau susilpnina dekonstrukcins analizs pagrstum. a SPRINDYT, J., JURGUTIEN, A., SATKAUSKYT, D., KALDA, A., VAITIEKNAS, D. Apie uol ir komplikuot literatrologijos tapatyb. Colloquia, 2010, nr. 25, p. 156. Prieiga internetu: http://www.llti.lt/failai/Nr25Colloquia_Diskusija.pdf. 287 Todl disertacijoje orientuojamasi du pirmuosius jo romanu Glisono kilp ir Tl, pristataniuose Kunino raym, kuris vlesniuose romanuose Blanchisserie, arba vrynasUupis (1997), Kilnojamosios Rntgeno stotys: ligos ir meils istorija (1998), Kasdien kar (2000), Bil ir kiti (2002), Pjti fjt! arba Neties dvaras (2004) nra pasikeits. 288 SPRINDYT, J. Prozos gaivalas. iaurs Atnai, 20041218. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=729&kas=straipsnis&st_id=3119.

96

tvarkos; ar galime kalbti, kad, kaip akcentuoja Sprindyt, Kunino tekstuose randame raym, kuriame dominuoti ima nekonceptualizuota, logikai neartikuliuota gamtos tvarka? Jeigu pripastama, kad manomas raymas be koncepcijos, kartu pripastama, kad manomas ikiloginis ir ikikalbinis raymas, nes be koncepcijos yra tik mstymas, bdingas nomadinei bsenai, apie kuri mums byloja iki iol juntamas pirminis tikrovs nereprezentuojamumas. Bet apie j mes galime tik splioti, nes jis tvyro neperengiamoje paslaptyje289. Taigi galbt kiek ir perdtas tarumas veria kelti klausim: ar manomas raymas be koncepcijos? Prisiminkime Havelocko teigin, kuris yra taps vienu esmini ms postulat: rato sintaks kasdienybs dinamik neivengiamai transformuoja abstraki teigini telkinius. Kasdienybs patirtis, be abejo, yra be koncepcijos, taiau raymas apie j jau yra jos konceptualizavimas, kur vykdo pats ratas, aplenkiantis autoriaus intencijas. Taigi mes ir toliau nelink pasikliauti simpatijomis biografiniam autoriui, kad ir kokia impozantika asmenyb jis bebt, kad ir koki galing, analitin mstym slopinani sugestij jo proza skleist. 3.3.1. Ar manomas romanas apie nomad? Praddami kalb apie nomadin bsen, negalime isisukti nenustat ms tyrimo santykio su didiaisiais nomadologais Gillesu Deleuzu bei Felixu Guattari. Tai, kas disertacijoje vadiname klasikiniometafizinio raymo/mstymo vienove, yra artima j filosofijoje funkcionuojaniai svokai valstybinispolinis mstymas, o tame, kas vardijama subjektyvumo heterogenikumu arba gamtos tvarkos enklais kalbos tvarkoje, siejasi su nomadinio mstymo koncepcija290. Neistorikumo, umarumo, nekonceptualumo ir kiti nomadiniam mstymui priskiriami postulatai jau yra tap savotikais ablonais. Taiau tarp i mstymo form kultrinio ir

289

HORKHEIMER, M, ADORNO, Th. W. Apvietos dialektika. Vilnius: Margi ratai, 2006, p.

4142. r.: DELEUZE, G., GUATTARI F. Nomadology: The War Machine. Seattle: Wormwood Distribution, WA, 2010.
290

97

nomadinio291 tvyranios binarins opozicijos sunaikinimas nereikia, kad ima lti nomadas. Tai reikia, kad pripastama i mstymo form koegzistencija. Taigi ms tyrimo kontekste daug aktualiau nei minti ablonai (danai supaprastintai naudojami postmodernizmui identifikuoti) skamba Deleuzo ir Guattari nuostata, kad nomadinis mstymas, vykstant centralizuot valstybi kontaktams su klajokli gentimis, giliai integravosi Vakar pasaulvaizd pagrindiant valstybinpolin292 mstym ir iki iol yra neatsiejama jo dalis293. Postmodernus mstymas, atskils nuo centralizuoto mstymo, ima vis labiau sisavinti ir nomadikj kultros dal, kurios raikos forma mes esame link vadinti emj kultr. Jeigu pripastame emosios kultros tak raym vairovs atsiradimo procese bei kolektyvins komunikacins terps krimsi kalbos formoms migruojant po vairias tautas, galime kalbti, kad tos objektyvios kalbos formos be kultros tradicijos suteikt prasmi yra paenklintos nomadine dinamika. Toji dinamika reikiasi kalbos galimybe atnaujinti savo prasmes. inoma, literatroje nomadu gali bti personaas, bet jokiu bdu ne autorius rato kultros konstruktas, trauktas fiksuot kolektyvini komunikacini kod sampynas, ir neivengiamai suritas tiek su tradicija, tiek su subjektu, vadinamu biografiniu autoriumi. Kunino tekstuose centralizuojani funkcij atlieka konkreios vietos Vilnius, Uupis, Alytus, Kaunas bei kolektyviniai bohemos bendravimo kodai. Bet jo prozoje autorius, siklauss necenzruot jutimin energij, geba gyvendinti transgrediencij, t.y. atriti kalbos formas nuo didij pasakojim ir leisti joms klajoti po herojaus patirties stepes, dykumas ir pelkynus. Kunino romanai, nors ir kuriami daugiau kaip profanikas aidimas nei intelektualin msl, pasako mums daugiau nei susiavjus autoriaus nerpestingumu galima numanyti. Ms prielaida tokia Kunino raymas yra iskirtinis nomadinio ir kultrinio mstymo lydinys ne tik XX a. pabaigos
ia jokiu bdu neteigiama, kad klajokli gentys neturjo savo kultros. Kultrinis mstymas reikia klasikin auktosios kultros formoms itikim mstym linijik, istorik, hierarchizuot, institucionalizuot. 292 Negalima nepastebti asociacij su Bachtino agoros mstymo idja. 293 DELEUZE, G., GUATTARI F. Nomadology: The War Machine. Seattle: Wormwood Distribution, WA, 2010, p. 63.
291

98

prozoje, bet ir visoje ms prozos istorijoje. Jo tekstuose kalbos formoms leidiama klajoti laisvai, j judjim apribojant tik herojaus juslins patirties teritorija. Autorius ilieka kaip organizuojanti funkcija. Jis neuzurpuoja herojaus kalbos tradicijos paruotais kodais, leidia jai veikti laisvai, pagal herojaus vidinius ritmus. Taigi signifikacijos ribos vis tik egzistuoja, bet yra nubriamos ne ideologine prievarta, o jutimine logika. Kalbjimas prasmingas tiek, kiek atliepia jutim: kak, kas yra juntama, bet sunkiai kalboje reprezentuojama (gamtos tvark). 3.3.2. Glisono kilpa: atomistinio subjekto inykimo istorija Praktikai visi Kunino personaai tai visuomens marginalai, savotiki nomadai, kurie klajoja ir pamirta, kur jau yra buv, kalba, bet danai nebeatmena, k jau yra sak. Romane Glisono kilpa Kunino nomadas Jeronimas Jaras atvirai prisipasta, kad tai, k jis kalba, neturi jokios prasms:
Et, k ia daug pasakoti! Biau gyvas, mane pat tokia naracija erzint arba juokint. A trumpiau nemoku, vadink tai kaip nori brangiais atsiminimais, aar spaudianiu dmu ar ipaintimi, kuri i tikrj nra nei ipaintis, nei gyvenimo istorija. Trokinys, kur kartkartmis galima pasiildyti ir valgyti toliau, kol neliks294.

Sunku bt tai pavadinti bravrika poza ar ideologine pozicija tai skamba nuoirdiai ir tikinamai, tarsi bt kvpta tikro noro raymo neugoti autoriaus intencijomis. Pasinaudojus paties Kunino metafora, Glisono kilp galima pavadinti tikru literatriniu trokiniu. vykiai ia plaukioja pasakojimo sraute, kaip trokinio ingredientai sultinyje: jie plduriuoja, atsispirdami pagundai jungtis siueto linij, veikdami net moderniko instinkto mantriai kaitalioti erdvs ir laiko dimensijas traukos jg. Tiesa, Glisono kilpoje galima velgti auktojo modernizmo romanams bding naratyvo daugiasluoksnikum: istorij apie jau mirus Jeronim Jar pasakoja neidentifikuojamas asmuo gal jo buvs draugas, o gal paties Jeronimo besiblakanti siela. Anonimas tai inyksta, istorij pasakoti perleisdamas paiam herojui, tai vl pasirodo. Knygos pradioje msteli leidyklos redaktoriaus portretas: nevardintas pasakotojas
294

KUNINAS, J. Glisono kilpa. Kaunas, 1992, p. 231.

99

pasilo jam ileisti istorij, kuri ir skaito skaitytojas. Paties Jeronimo pasakojime taip pat pateikiamas novels raymo procesas 295. Kai kurie pirmosios dalies personaai, kurie, rodos, jau buvo umirti (Ofelija, Erna, Silvestras, Aitvaras) netiktai msteli antrojoje. inoma, gerokai pakeit pavidal. Galime uiuopti ir siuet: filologijos studentas blakosi po miest, bendrauja su vairaus plauko tipais, nuolat keiia moteris, patiria vairi nuotyki; jo klajons staiga priverstos baigtis, kai netiktai kakur Dzkijos mikuose, sustojus perkaitusiam Ikarus autobusui, jis ilipa nusilapinti, bet, sugundytas noro nusimaudyti eere, usimirta ir nespja autobus, netiktai susitinka mergin vardu Agn, apsigyvena su ja, ios tvas jo niekur neileidia, lyg ir kalina, vliau kalintojas mirta, Jeronim Agn iduoda, jis apsigyvena alimais esanioje sodyboje su kita mergina Juta, vliau jie persikelia miest, bet isiskiria, o kai grta kaim, suino, kad Juta iteka; Jeronim pakvieia vestuves, jis pamato vaik su aitvaru, imasi skraidinti aitvar, bet is j pat pakelia ir nusinea dausas. Pasakojimas tarp i vyki danai gyja vizijos, sapno pavidalus. Dinamika vyki kaita, sapno/tikrovs erdvi susiliejimas lyg ir leist kalbti apie auktojo modernizmo roman. Didioji teksto dalis yra paties Jeronimo pasakojimas: treiuoju asmeniu kalbantis anonimas tik pradeda ir ubaigia pasakojim, tuo lyg ir kurdamas rmins kompozicijos nuojaut ir realizuodamas roman kaip baigtin signifikacin struktr. Vis tik vargu ar skaitytojui vertt veltis , rodos, painios naratyvin strategijos analiz. Greiiau tai literatrinis aidimas nei rimta, tikrovs ir fikcijos slyius tyrinjanti filosofin pozicija. Autorius ia funkcionuoja kaip savotikas ongliruotojas, kurio funkcija yra nutolinti raym nuo aikaus tiesos projekto, ilaikyti j tam tikrame nekonceptualumo bvyje, leisti rayti roman pagal klajoni metu nomado patiriamus jutimus ir impulsus. Tokia nomadiniu mstymu paymta raymo strategija Glisono kilpoje kai kuriais elementais primena didj postmodernizmo nomad Samuel Beckett, kurio trilogijos veikjai Molojus, Malonas ir visi Nevardijamojo
295

Ibid., p. 238245.

100

avatarai primena atminties sutrikim turinius valkatas, klajojanius po savo prisiminimus. J pasakojimas primena neaik plepjim. Personaai, gydami naujus pavidalus, atsikartoja skirtingose t pai krini dalyse ar visai kituose romanuose. Kuninas ir Beckettas renkasi pasakojamosios tradicijos formas, kurios skaldo rato sintakss abstrakcij luitus ir spinduliuoja ideologij ir koncepcij nepaliestos gamtos tvarkos nuojautas. inoma, panaumai byloja ne tiek apie Kunino sekim Beckettu, kiek apie bendr raymo model, kuriam ne tiek pristatyti antiideologij (kaip Gavelio atveju), kiek paerzinti skaitytojo kultrin instinkt atskirus enklus dlioti prasmin visum net ir tada, kai t enkl pasikartojimas tra aismingas karnavalas. Be to, Kuninas renkasi visai kitok kalbjim nei antiromanui priskirtini vakarieiai. Beckettui, ir apskritai antiromano raymui, danai bdingas brutalus ir iurktus kalbjimas, kuris siekia lauyti abstrakcij ir svok luitus, kad tikrov ir daiktai visu savo svoriu sukrst skaitytoj. Kuninui nra bdingas radikaliai koncentruotas, visas humanistines iliuzijas beprasmi odi srautu sudauantis kalbjimas. Atrodo, Kuninas labiau paveiktas lietuvikos pasakojamosios tradicijos. emdirbik, iurktok ir staiokik humor jungdamas su obscenikais vaizdais, odio dinamika ir ekspresyvumu Jeronimas Jaras ne rao roman, o seka pasak 296:
Ar klausaisi dar mans, kantrusis mano drauge? Ar prieais mane sdi tik girtas, aliais plkais aptrauktas lavonas? Juk tu irgi geri, mano drauge... Bet esi tarp moni, negali be j esi tipikas dvikojis, toks ir a buvau <...> moni laikas yra koktus iki leiktulio ne veltui jie taip nekenia jo, taip aminai jo stinga. Dabar jis man panaus kaiuk veln, glen padarl, kuris, nespjus apsidairyti, irk, jau virto perkarusia, aizdota, iuklyn kate, argi ne tas pats su mogumi? O ne, paprietarausi mogus tai kas kita, jis vokia savo gal, ruoiasi jam vis gyvenim! <...> Gal kada a pamiriu ir savo gyvenim emje inau, kad pamiriu. Bet tai kas mane stebina a atmenu kiekvien detal, blsteljim mano pusn, viskas man kolei kas svarbu gal ir pasiutusi atmintis mane ir privert atkakti tavo Savotik humor, kalbos iurktum, iraikos glaustum, pasakojimo dinamik ir ekspresyvum folkloro tyrintojai daugiau priskiria emaii pasakojamajai tradicijaia. Nors pats Kuninas dzkas, bet jis rao literatrine kalba, daugiau ar maiau pavairinta vis tarmi pasakojamosiomis tradicijomis. Prielaid apie tautosakins pasakojamosios tradicijos stilizacij parodijavim Glisono kilpoje leidia daryti ne tik stilistinis panaumas tautosakinius anrus, bet ir lietuvi mitologins btybs Aitvaro vaizdis, romane atliekantis savotiko tarpininko tarp emiko ir paralelinio pasaulio vaidmen. a r.: RADAUSKIEN, M. Pasakojamoji emaii tautosaka. emaii em, 2005, Nr. 1, p. 38 48.
296

101

lidn bst ir sekti it pasak [parykinta M. G.], kuri, matau, tau nra itin nuobodi. Tu juk nujauti, kad kakas panaaus gali nutikti su kiekvienu vieniium, nepritampaniu prie kaimens, kad ir kokia ji bt atrajojanti ar baubianti?297.

Romantiniohumanistinio romano tradicija silyt tiek i itrauk, tiek vis roman skaityti kaip visuomens ir subjekto kolizij arba socializmo sualoto mogaus dram. Susvetimjs, autentikumo iekantis menininkas jauiasi svetimas tarp atrajojanios ir baubianios kaimens filisteri. Ms pasirinkta perspektyva silo kitok perskaitymo bd: Glisono kilp galima perskaityti kaip modernaus mogaus pasak apie a inykim. Arba kaip herojaus atvirktinio tapsmo istorij, kurioje subjektas ne brsta kaip asmenyb, vis labiau sismonindama savo egzistencijos slpinius, bet atvirkiai jo smoningumas vis maja, o jis pats vis primityvja. Transgrediencija romane dvejoti vargu ar verta: autorius yra pasitrauks al ir leidia herojui sekti pasak apie save, aismingai stebdamas, ar herojui pavyks susinaikinti ir grti ikimogik bv. Grimas atrodo nelengvas, paenklintas konfrontacijos tarp kultrinio ir nomadinio mstymo. Cituotoje itraukoje matome savirefleksij ir rato sintaksei bdingus abstrakius samprotavimus apie moni laik, vienatv. Tai suponuoja, kad Jeronimo smon gali bti apibriama kaip platoniko subjekto tari smon. Taigi mstymo tvarka ia yra aktyvus raym organizuojantis pradas, veriantis pasakoti apie save. Pasakoti apie save tai jau kak pasakyti. Optimistikai skambanius pareikimus: nekilo joki klausim tiesiog lkiau, skridau ir viskas... Niekam pasaulyje nerpjo, kur a, kas su manim darosi, bet juk ir man nerpjo nei got kalbos seminarai, nei kiti emiki reikalai... kokia knygin mistika ar Dainavos alies sen moni padavimai... O svarbiausia nekilo net jokio noro aikintis, kodl visa tai vyksta298, danai romane pakeiia frustracijos plipsniai: Kodl a ia pnu! suukdavau giriai ir numodavau todl, kad man patinka299. Taigi Jaras blakosi: jis tarsi bando save paneigti
297 298

KUNINAS, J. Glisono kilpa. Kaunas, 1992, p. 226. Ibid., p. 140. 299 Ibid., p. 231.

102

refleksijos bdu, bet jauia, kad tai nemanoma: nei refleksijos, nei indukcins ar dedukcins procedros nepadeda veikti polinkio a velgti kaip stabili ir baigtin struktr. Sakymas i pasakymo ilaisvintas gali bti nebent tada, kai itrkstama i mog laikani kultrini struktr: istorijos, tradicijos, morals, silogistins filosofijos. Jaras turi keturis inykimo scenarijus: kryb, alkohol, seks ir Aitvar. Visi jie turi itirpdyti sudtingas kultrines struktras, kurias spraustas subjektas, ir sugrinti j ikikultrin bv. Kryba Jeronimui tai pirmykt, sunkiai paaikinama galia, traukianti kit, paralelin pasaul:
<...> ne prisiminimus raiau, ne paties savs stebjimus savo paties nuostabai a bandiau plunksn <...> Ko gero, tai buvo raymas dl raymo noras usimirti, usiimti bet kuo, kad nereikt vartytis ir klausytis nakties gars patikk, kaime, mike j pakanka. O klausa tokiom girtuoklio blaivysts naktim itin uatrja; ausys tikriausiai pagauna jau ir kito pasaulio garsus i kur tas blerbimas, monotonikas kvatojimas, aius kteljimas: Jarai! Tu pasakysi, kad tai garsins haliucinacijos, ir bsi, inoma, teisus. Bet dabar inau ne vien jos...300 <...> naktiniai raomieji darbai buvo kiek kitokie a i tikrj raiau sau, raydamas naikinau laik ir nemig, slpiausi nuo komar ir garsini haliucinacij301.

Raant Jeronimo siela isiveria i bet koki socialini, religini, estetini ar kit ideologini rm. Jaro novel302 tai jokios anro, estetikos ar logikos taisykli nepaisantis kalbjimo srautas. Jo negaltume pavadinti smons srautu, nes i svoka susijusi su subjektyvios patirties artikuliacija. Jaro raymas yra sielos pratsimas, perklimas mistik, neapibriam dimensij. Raymas apie raym suponuoja smoningum ms iskirtoms raymo funkcijoms: akcentavimas, kad raau negalvodamas suponuoja smoning autoriaus nor atsiriboti nuo raymo kaip mstymo tvarkos ir aktualizuoti j kaip gamtos tvark, t.y. kalb priartini prie nomadins bsenos303, kur nuo
Ibid., p. 238. Ibid., p. 246. 302 Ibid., p. 238245. 303 Kunino Glisono kilp galima skaityti kaip savotik grim prie krybini impuls, veikusi mog nuo pat jo atsiradimo: atmetamos bet kokios kultrins tradicijos ir mokslo tiesos ir siklausoma pasmonje gldinius krybinius impulsus, mgaujamasi kryba, neisakant idjos, nedvejojant, kad krinys perkelia dvasi pasaul. Kunino atveju aktuali bt ir kita antropolog hipotez, tiesa, sunkiai rodoma, kad pirmj pieini urvuose autoriai buvo apsvaig nuo psichotropini mediag turini augal. I pirmo vilgsnio toks gretinimas absoliuiai nepagrstas, taiau Jeronimas Jaras daniausiai rao bdamas girtas arba kentdamas nuo abstinencijos sindromo, o raym inspiruoja ne aiks vaizdai, bet keisti impulsai, sukelti naktini gamtos gars. Jis rao tarsi apimtas pirmykio mogaus baims; be to, rao mike esanioje trobelje ir sivaizduoja, kad j kas nors gali lengvai
301 300

103

lingvistini struktr nukrenta visi kultriniai dmenys ir visos poteksts, ir lieka tik grynas jutimas. Pasak Glisono kilpa sekaniam subjektui krybinis impulsas ateina ne i kultrinio reflekso aminti save, bet i nepaaikinamo pasmoninio poreikio pratsti savo smon: <...> tam kartui usimirdavau, panirs raymo magij. Jei mane kas bt mediojs, tai uklups raant bt sugavs plikom rankom <...>304. Rayti Jarui tarsi urviniam mogui pieti: nra skirtumo tarp tikro ir nupieto pasaulio, nes visa yra vienis. Nebtina sukurti savit stili ir perteikti sofistikuot idj, nes krybos tikslas pakilti paralelin pasaul: a puikiai suvokiu grafoman pasitenkinim paiu raymo procesu; kitkart jiems tai atstoja net alkohol ir fiziologinius malonumus 305. Deja, kryba nra visagal, nes <...> vienas dalykas susapnuoti, visai kitas urayti <...> Vienas dalykas suvokti savo menkum, lugim... kas kita ssti ir urayti visa tai306. Taigi herojus pats vardija suvokim, kad mstymo tvarka anksiau ar vliau raym paenklina objekto/subjekto dichotomija, ir odio/tikrovs atskirties enklais. Vos padjus raikl, grtama tikrov, kur Jaras vl virsta dekartikuoju abejojaniu subjektu: Ar jis [raymas M. G.] padjo ivaikyti vaiduoklius, atsikratyti komar? Ne, nepadjo 307. Nors raymas padeda tada, kai ems pasaulis savo sunkiu ima slgti blaivi Jaro smon, bet sustojus rayti paralelin pasaul vl udengia ta pati abstrakti, alta ir niri, racionaliais konceptais ugriozdinta tikrov. Taiau raymas nevirsta frustracija ir neartikuliuotu nevilties klyksmu, kaip nutinka Radzeviiaus romane. Ramiai, nefrustruojant (kas patvirtina aisming autoriaus pozicij) pasirenkami kiti gamtos tvarkos aktyvavimo bdai svaigulio bsen apraymai:

sumedioti. inant Kunino polink ironikai aisti ir provokuoti, Jeronimo Jaro valkatos, kalbanio primato sitraukim raym galima vertinti kaip aisming aliuzij pirmykio mogaus betarpik sitraukim kryb, kaip paralelin pasaul; sitraukim, nemstant apie prasmes, idjas ar struktras. 304 Ibid., p. 246 305 Ibid. 306 Ibid., p. 237. 307 Ibid., p. 246.

104

Keturiasdeimt dvi dienas a negriau! sivaizduoji? Nesusilains, niekam neprisieks, ksdamas ir nirdamas: negriau! Ir kai jau beveik patikjau, kad galima gyventi ir blaiviam, keistas virpulys sum mane <...> Tiesiog nubudau nakt, apklojau Jut, basnirias nuslinkau belang virtuv, dar kaip reikiant nenubuds, sipyliau stiklin svaigalo ir vienu mauku igriau, tik tada jau atsimerkiau. <...> Kabojau tarsi erdvje kojos nesiek grind, o pakauis lub kd pati be garso suposi, o drauge suposi ir boktai, bokteliai, tamss erpi stogai ir auktieji debesys <...> Ausyse maloniai daus muzika, ir kai prijusi Juta kaip ji nubudo? udjo rankas man ant pei, a palaimingai nusiypsojau ir atsidusau Ak! mogus turi teis gyventi ir dl toki akimirk: tu sdi supamoje kdje, o atjusi moteris tave apkabina, igeria stiklel, sdasi ant keli, sukabina du knus vien, ir vos pasupa kd lingu lingu... Joki aiman, jokios buities! Mudu myljoms kdje itis valand, kartais sustabdydami savo spuokles ir nugerdami aitraus grimo. Dvokianio, grumsto, bet atpalaiduojanio ir raumenis, ir nervus subliuk lynai madaruoja, liesdami grindis, mudu liauiam patal ir umiegam... o nubud atrandam alt pavakar, vl kabant blyk mnul, ir Juta, netarusi n odio, eina miest ir grta su krepiu vyno ar dera man klausinti, i kur jis?308.

Herojus ia kalba ne tiek odiais, kiek vaizdais. Kuriami vaizdai, kuriuose koncentruotai fiksuojama kno padtis erdvje, detaliai apraomi judesiai, nusakomi patiriami pojiai. Tai tik sustiprina artumo pasakojamajai tradicijai spd. Blaivus Jaras, jeigu nerao, gyvena nirdamas ir kentdamas. Vos tik paragavs namins, kabo paralelinje erdvje, supasi, oka kartu su daiktais pagal daus muzikos ritmus. Prasidjus meils aktui nebelieka joki mini, jokio nirimo, jokios kanios: jis rado nusiraminim ir sielai, ir knui. Tarsi nomadas, dar nepaliestas joki genties ar tautos savivok reglamentuojani norm ir prigimt slopinani tabu, jis gali klajoti po utopinius pasaulius, prie j neprisiridamas ir su jais nesusitapatindamas. Cituotoje itraukoje kalbjimas vaizdais ir personifikacijomis (visa aplinka sugyvinama) grina raym prie pasakojamosios tradicijos. Kalba praranda savo abstraktum ir daug stipriau nei konceptualias tiesas skleidia apibrim ir hierarchij neapdorotus jutimus, pojius ir spdius. Prablaivjs Jaras vl pasijunta grs atgal, kur atranda alt pavakar jo patirtis vl spraudiama savivokos rmus, o pasaulis vl simbolizuojamas pagal konceptualius dmenis, todl vl tenka griebtis svaigulio inspiruot vizij.

308

Ibid., p. 263.

105

Glisono kilpoje gausu cituot itrauk panai girtuoklio utopij: Sapnavau luot, piln mayi nuog moterli, sapnavau Silvestr, i cisternos kauu pilstant gyvybs vanden. Moterys mane kuteno ir laist i mayi laistytuv, Silva merk ak visai kaip lubis! ir sil kau savo stebuklingo grimo309; <...> mano guolis knibda moterimis visos jos maos, grauts, varios, apvaliais proporcingais papiukais, rausvais plauk krmeliais tarpu kojyi ir visos linksmai krizena, dainuoja apie debesl <...>310. Tai, k sveikas protas vardija kaip haliucinacij ar mira, apgirtusiam, raaniam arba besimyliniam Jeronimui yra toks pat tikras pasaulis, netgi tikresnis, nes jame elementai nra jungiami logikos taisykli. Jie, tarsi savaime vedini kakur giliai pasmonje slypini impuls, jungiasi toki pat reali tikrov, nerepresuot joki kultros irast dogm. Raant, geriant ir mylintis visi kultriniai instinktai prisiriti prie darbo, studij, moni ar idj atrofuojasi. Net ir artumo jausmas, vadinamas meile, Jarui daniausiai pasireikia tik poreikiu myltis. Romantikoji meil grai abstrakcija, kuri kultra sugalvojo poreikiui daugintis sutaurinti. Tiek tradiciniam, tiek modernistiniam romanui prasta meils, kaip galimybs painti save, samprata Kuninui nra bdinga. Nra sins grauaties, kad herojus k nors skaudins ar pasinaudojs, ar kad j kokia nors moteris nuskriaud: Neberpjo Juta, juolab Elz. Tik ypteldavau, prisimins mane masaavusi Ofelij kokie niekai311. Meil neinspiruoja Jaro vidins kaitos, taiau personao transformacija, kuri, kaip inia, yra vienas atramini romano tak, ia taip pat vyksta. Tik transformacija gerokai nutolusi nuo jos sampratos modernioje subjekto filosofijoje: ji artimesn folklorui bdingai metamorfozei 312.
Ibid., p. 292. Ibid., p. 270. 311 Ibid., p. 285. 312 Pasak Bachtino, filosofin transformacijos idja literatr ateina dar i Platono. Sokrato apologijoje svarbu Sokrat parodyti ne kaip asmenyb, bet gyvenim, siekiant tikro inojimo. Vaizduojamos inojimo krizs, sunkumai yra btini etapai logosui pasiektia. Objektyvaus inojimo siekimas, nusimetant asmenines spekuliacijas, yra filosofins transformacijos esm. Naujaisiais laikais literatroje transformacija kitokia susijusi su vidine subjekto kaita, bet teleologinis tikro inojimo siekimas yra iliks: modernaus romano herojus daniausiai ieko tikrojo savs, tikrosios gyvenimo prasms, tikrosios meils. odis tikras ia yra odio objektyvus sinonimas: tikrumo
310 309

106

Paralelinis dvasi pasaulis, kur tarsi nesmoningai siekia sugrti Jaras, yra mitologinis vienovs su gamta ir dvasiomis pasaulis, kuriame mogus gyveno prie irasdamas visus socialinius, moralinius ar filosofinius identitetus. Kaip jau buvo sakyta, raymo apie raym, alkoholio ir sekso vaizd krimas Glisono kilpoje aktualizuoja raymo funkcij subjektyvum artinti prie gamtos tvarkos. Toks raymas turi umigdyti kultrin smon, isilaisvinti i platonik abstrakcij ir apsigyventi ten, kur dar nuo pirmykts bendruomens laik gyveno mogus kne, neatsietame nuo sielos, arba tikrovje, kuri nra suskaldyta svok struktras, logines odi sekas ar vertybines hierarchijas. Taiau toks raaniojo pojius stimuliuojantis raymas, kad ir didel malonum teikis, yra trumpalaikis bdas praskleisti paralelinio pasaulio yd. T yd galutinai nutraukti gali tik subjekto sunaikinimas. Glisono kilpoje toki funkcij atlieka raymas apie Aitvar antgamtinio pasaulio btyb. Aitvaras tai keista mistin btyb, ineanti Jar i ems dvasi pasaul. Nors lietuvi mitologijoje jis turjo daug funkcij, taiau vargu ar Kuninas siekia konkretizuoti koki nors vien i j. Aitvaro vaizdis yra aismingas bdas tekst vesti dvasi pasaulio matmen. Pirmoje dalyje sumavs vos kelis kartus, antrojoje jis ima bendrauti su Jeronimu, o paskutiniame skyriuje inea i ems:
Aitvaras pakilo dar aukiau dabar mudu lkme vir eero. <...> Pagaliau virv atsileido, mano knas subliko. Virv atsivyniojo nuo platakos, kilpa pati pranyko. A sdjau ant plyno lauko. <...> Mano knas apaugo smulkiausiais vyneliais, net delnai ir lytis. Tai man n truputlio nekliud. Buvau tikras, kad mediag apykaita man nebeegzistuoja. Pagaliau, gal po keli mnesi ar net itis met? takas pamau m augti. Vis maiau ilsdavausi, eidavau, kol krisdavau ir ia pat umigdavau. vynus padeng pilkas pelen ar dulki sluoksnelis.

paiekos yra paiekos to, kas romantik filosofijoje suvokiama kaip objektyvios bties forma. Tikra tai, kas visuotina, nes tai savaime yra neabejotina: subjektas turi nuolat tobulti ir judti link to tikrumo. Kunino romano kontekste reikia kalbti apie kitoki folklorin arba mitologin transformacij. Lietuvi folklore metamorfoz susijusi ne su tikro inojimo paiekomis, o su mogaus grimu gamtos, dvasi pasaul. Tautosakoje mogaus virsmas gyvnu nereikalauja joki logik motyvacij. Apie tokios transformacijos raik, tiksliau parodij Glisono kilpoje leidia kalbti Aitvaro motyvas ir Jaro virsmas vynuotu padaru. a r.: BAKHTIN, M. Forms of Time and Chronotpe in the Novel. In: BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: University of Texas Press, 1981, p. 111.

107

Nuogas, apaugs vynais ir nieko nebetroktantis. Dar nepasakiau svarbiausio: aiktelje statmenai dang buvo pritvirtintos metalins, bent a pamaniau, kad jos metalins, juodos kopios. J viruje, tarsi uoli bokto virnje, irgi buvo matyti mayt aiktel kaip tik vienam mogui ar kokiam kitam padarui. Kaip tik man. A dar nelipau. Dar nusndau alia kopi. Tada lengvai ulipau kopiomis ir atsistojau aiktelje. Kiekvienas mano vietoje bt taip pasielgs. A ten dar kur laik pastovjau, nieko negalvodamas. vilgteljs emn, maojoje aiktelje vir kopi ivydau suibusias raides: TU ATVYKAI. Tada a lengvai atsispyriau, sudjs rankas kaip maldai, ir kakur nuskriejau... 313.

Cituotas epizodas dar kart patvirtina Kunino artum pasakojamosios tautosakos tradicijai: kalbama koncentruotais vaizdais, vengiama abstrakios kalbos, pasirenkami sangriniai, savaimin vyksm reikiantys arba beasmeniai veiksmaodiai: atsileido, atsivyniojo, apaugo, plsteljo. Nepuolama nei tiesiogiai reflektuoti, nei duoti uslptas nuorodas, k vienas ar kitas vaizdis reikia. Svarbu pavaizduoti, vaizdiai ir detaliai papasakoti, kaip Jaras nusimeta material kn ir patiria mitologin transformacij i mogaus virsta gyvnu (greiiausiai uvimi), o i gyvno skriejania dvasia. aisdamas lietuvi mitologijos kontekstais, autorius pasitelkia Aitvaro vaizd ir paveria j Jeronim globojania dvasia, padedania veikti gruoblt em, t.y. isivaduoti i savojo a transcendentalins filosofijos prasme ir apsigyventi beodiame paraleliniame pasaulyje. Jo siekis, kad prisiminimai nesijungt pasakojim, o jis pats nebenort pasakoti apie save, isipildo: raymas, kuriamas konkrei vaizd, itirpdina mstymo tvark ir perima spdio ir jutim (gamtos tvarkos) sklaidos funkcij. Glisono kilpa sunkiai ne tik anro, bet ir antianru vadintin kategorij spraudiamas krinys. Tradiciniai romano elementai: ekspozicija, veiksmo uuomazga, kulminacija, atomazga, epilogas ir visi kiti struktriniai matmenys ar vidins formos inyksta aikaus prasms projekto neturiniame kalbjime. Visi tradiciniai kriterijai: mogaus drama, metafizinis dmuo, dorovins nuostatos atrodo kaip pernelyg rimtos abstrakcijos. Autorius leidia odiams, itrkusiems i objektosubjekto ryi
313

KUNINAS, J. Glisono kilpa. Kaunas, 1992, p. 302304.

108

ir dichotomij, dliotis atskirus vaizdus pagal kno veiksm ir judesi trajektorijas. Tai nra romanas subjekto tapsmo istorijos prasme, tai tekstas, kuriam apibrti gali bti taikoma begal pavadinim: literatrinis trokinys, odiniai urvinio mogaus pieiniai, subjekto inykimo pasaka, subjekto metamorfozs parodija, tekstasaidimas, aisminga evoliucijos teorijos inversija. Vargu ar Glisono kilpoje vaizduojamoje modernaus nomado antitapsmo istorijoje galima velgti siek suformuoti ar realizuoti kakoki nomadikumo teorij. Tai tiesiog aidimas, kuris greiiausiai neturi iankstins koncepcijos, bet savo parodijuojanios vaizduots galia sudauo homogenik metafizin raymo vienov ir ilaisvina vidinius kalbos resursus. Pralenkdama paties Kunino intencijas ir siekius, kalba ia atskleidia kultrinio mstymo buvim tarp centralizuoto ir nomadinio prado. Be abejo, centralizuotas mstymas negali bti sunaikintas viename romaneparodijoje. Tiksliau, jis gali bti sunaikinamas to teksto ribose, bet, kaip ir minjome, kalba visada yra traukta tradicijos suformuot komunikacin terp. Taigi negalima pompastikai teigti, kad Kuninas veikia metafizik. Glisono kilpoje nesankcionuotos vaizduots veikiamas homogenikas raymas/mstymas yra priverstas atitolti nuo galimo prasminio centro ir klajoti kartu su kalba. Tai nra Kunino koncepcija tai yra Kunino raymas, kuris negali bti sutrauktas vien projekt ir antrajame jo romane Tla gyja kiek kitokias raikos trajektorijas. 3.3.3. Tla kalbos okis pagal patirties ritmus Kaip ir Glisono kilpoje, romane Tla pasakojimas telkiamas aplink kasdienybs patirtis. Kasdienyb ia dar labiau nei pirmajame Kunino romane yra nuspalvinta vairialypmis patirtimis. Tloje taip pat ilaikomas pasakojimo artumas odinei tradicijai, bet pasitelkiamas kiek kitoks raymo bdas nei Glisono kilpoje. Pastarajame romane autorius tarsi karnavalo vedlys organizuoja intriguojant parad, kurio metu herojui leidiama susinaikinti vaizdiniais kuriamoje komikoje parodijoje. Tloje abstrakcijos veikiamos ne kalbjimu utopiniais vaizdais, bet intymia asmenine ipaintimi, kurios tikslas
109

aplenkia subjektyvistinio pasakojimo intencij papasakoti vidins dramos istorij. ia intymi ipaintis nra sankcionuota kakokios ideologijos, statuso ar vienovs filosofijos intencij, kaip tai prasta modernistiniame romane, kuris dar i antikins autobiografijos paveldjo instinkt per ipaint rminti subjekt autoriaus ipastamos estetins ar politins ideologijos rmus. Tlos herojaus ipaintis tai odiais fiksuojam jutimini ritm seismograma, kuri kuriasi kalbiniams enklams okinjant pagal gamtos tvarkos signalus. Tloje, kaip ir Glisono kilpoje, herojus seka pasak apie savo klajones. Tik jo pasakojimas nra toks nepastovus ir klajojantis: jis turi aik centr buvusi mylimj Tl. Pats herojus savo vardo neiduoda, o ir Tla, kaip galime suprasti, nra tikrasis moters, kuriai skiriamas pasakojimas, vardas. Bevardikumas ia aidimo dalis savotika subtili aliuzija mstymo bv, kai mogus netapatina savs su konkreiu vaizdiniu, vadinamu subjektu, kai tikrovs reikiniai nra traukti logikos rmus ir dar gali bti igyvenami betarpikai. Tloje bevardis mogus, neturintis nei statuso, nei ideologijos, nei aikios gyvenimo filosofijos ar kit j kultrikai apibriani rm. Jis stovi prie pasaulio neinomyb, klausosi savo patirties ir jutimins tikrovs ritmus paveria kalbos tvarka. Herojus ia primena ne tiek modern subjekt, ipasakojant savo egzistencijos problemas, kiek pirmykt klajokl, sekant sakm apie jo visat sutvrusi didij dvasi Tl. inoma, u graios sakms slypi autorius. Kaip ir Glisono kilpoje, jis yra pasitrauks al, bet ia jau ne reisuoja karnaval, o dmiai seka ten, kur klajoja herojaus mintys ir jutimai. Tik ia, tarsi nenordamas, kad raymas virst dirbtina kakokios koncepcijos (mstymo tvarkos) realizacija, autorius nesistengia dirbtinai apsaugoti savo klajoklio nuo slyio su civilizacija. Jutim ritm (gamtos tvarkos) valdomai kalbai jis leidia atsitrenkti atrias savianalizs briaunas. Nors savianaliz, kaip kultrinis instinktas, yra itirpdinama jutim logikoje (analizuojami jutimai ir btent pagal juos suteikiami kontrai sau kaip subjektui), bet negalima ignoruoti jos siuniamo signalo, kad Tloje, kaip ir Glisono kilpoje, kalba klajoja tarp nomadinio ir kultrinio mstymo orientyr.
110

Romanas pradedamas dievybs palovinimu:

Kalbk man, Tla, kudk man, kai ara vis raudoniau nutvieskia auktas, jau ir taip raudonas, Bernardin sienas, kai po visais savo tiltais tarsi lava kunkuliuoja Vilnel <...> Sakyk man, Tla, sakyk, nes tu viena tegali atsakyti tuos tarsi anas debesis pakibusius klausimus tik tu <...>314.

Nors romanas yra raomas kaip kreipimasis paslapting mylimj, skaitytojas iki galo ir negali sitikinti jos realumu:
Kartais man atrodo, kad tave, Tla, a pats susigalvojau i tikrj tavs n nebuvo. Susikriau i oro, vandens dumblo, ieirbos ir negarsaus grumjimo u Vilniaus kalv315.

Taigi jau pradioje Tla ikyla kaip tolima vizija, tarsi pirmykt gamta, kuri kvepia gyvyb ir teka knu kaip subtili jutimin energija, inspiruodama neaikius jutimus. Tla tampa pasakojimo centru: dvasina herojaus pasakojim, suteikia jam jausm, spalv ir prasm. Prisiminimuose apie Tl kalba teka sklandiai, aismingai ir harmoningai:
Apie k tu galvodavai tais vieniais vakarais, Tla? Ar krusteljusi per miegus pajusdavai mano artum? <...> Ir mans niekad nestabdei ieinanio, nelaukei tarpdury ateinanio. Niekad. <...> Myljau tave, ildiau tave, tavo rankas, lanksiau tavo pirtus, guldiau tave ant savs, kad greiiau suiltum. Diaugiausi kiekviena su tavim praleista akimirka, taip, akimirka <...>316.

ie bohemiko vieniiaus kliedesiai nepretenduoja didiojo pasakojimo status, tai nra kolektyvinis pasakojimas apie visiems bendras idjas ar vertybes. Tla tai savotika moterikumo emanacija, apimanti visas moterikumo formas. Prisiglauds prie io fetio, herojus apsisaugo nuo galim trki tarp tikrovs ir jo simbolins projekcijos:
Pasaulis u lango skriejo, fermentavosi, dzg, puvo, galando dantis ir kibirkiavo, o a jauiau savo delne krt po Tlos megztiniu <...> Pasaulis buvo kupinas skurdo, baims, neinios, prievartos ir kosmini msli, pilnas lapi koj lepsjimo ir stikl skimbiojimo <...> Laikiau j glbyje <...> Nuobodis negrs ms pavargusiems knams317.

Tla tai daugialypiai jausmai, kunkuliuojantis svaigulys, kno ir sielos isilaisvinimas, kur junta pasakotojasherojus. Jis avisi sekama sakme apie Tl ir skirtumo tarp pasakojamo bei patiriamo pasaulio nepaymi. Daugiau kalbiniu spdiu nei konkreiu subjektu virts herojus tarsi ireikia pirmaprad krybin bsen, kai dar nra abejojama susikurto pasaulio
314 315

KUNINAS, J. Tla. Vilnius, 1993. Ibid., p. 80. 316 Ibid., p. 4147. 317 Ibid., p. 75.

111

prasmingumu, kai jutimai neturi hierarchijos, o tarp pasaulio ir odio nebuvo sisprauds patirt abstrahuojantis tarpininkas svoka. Bet, kaip ir Glisono kilpoje, kultrinis protas (mstymo tvarka), net ir tokioje, rodos, vientisoje, su jutimu betarpikai susilydiusioje kalbinje terpje, kala savo pleitus. Pirmoje Tlos pusje sukuriamas grimo prie nomadinio santykio su pasauliu spdis, kai nei politiniai, nei socialiniai, nei religiniai diskursai nereguliuoja herojaus savivokos. Jis tarsi grs prie raytin, priekultrin smon steigia odio vyksm kaip neginijam tikrov, tuo veikdamas literatrins kalbos abstraktum (prisiliesdamas prie gamtos tvarkos). ia, prisimin Havelocko teiginius, kad oralin ir raytin tradicijos neivengiamai veikia viena kit, turime stabdyti savo avjimsi kuniniko pasakojimo magija. Kaip ir Glisono kilpoje iki iskrendant herojui su Aitvaru, taip ir Tloje gamtos tvarkos vedamas raymas apie meils iliuzijas, sekso ir alkoholio keliam svaigul, neivengia ir mstymo tvarkos funkcijos subjektas kartu atvirai ir negailestingai analizuoja save:
Mgavausi savo kania niekada jos nesivydavau, nebandiau nei ukalbinti, nei sulaikyti318 <...> Tlos juoke a igirdau visk, ko man stigo ilum ir meilum, moters didiavimsi savo vyru ar net patinu, menk abejon, galiausiai atvir prisipainim: a neinau, kas bus toliau, bet tai, kas atsitiko, nuostabu!319.

Kalbos sraute, tarsi visai netiktai, i paios kalbos atmintyje slypini resurs, ikyla klausimas: ar i iliuzija, artinanti prie iblukusi pirmapradi ryi su pasauliu, prie tos pirmins gamtos tvarkos, i ties gali iganyti istorijos, technikos ir ideologij ikankint mog? Ar ji tikrai gali veikti kalb sibrovus abstraktum ir nuolatin kryptingum logikai artikuliuojamus prasms projektus? Netiesiogiai, aliuzijomis ir subtiliomis detalmis uduodama romantika pompastika dvelkiant klausim, pati kalba kartu ir atsako, kad iganymas jausmingo ir graaus raymo iliuzijoje greiiausia tra tik graus racionalumo nuvarginto subjekto susikurtas mitas. Savirefleksija
318 319

parodo,

kad

bet

koks

pirmapradikumas moderniems

Ibid., p. 31. Ibid., p. 71.

112

monms tra avi iliuzija raymas visada yra trauktas mstymo tvarkos racionalum ir kalbos tvarkos materialum. Taigi atsidavimas Tlos kultui yra paenklintas susitaikymo, kad isilaisvinimas fiktyviame didiosios dvasios valdomame pasaulyje tra avi iliuzija: Mudu jau turjome savj meils iliuzij tegul banali, sentimentali, dilginani tik atstumtj ir apviltj, kuris tai nelaimingas grdasi rankas ir ltai tolsta parkavusia alja...320. Herojus, net ir sakralizuodamas Tl, pripasta sau, kad ji abejinga sentimentaliems jausm ipainimams (Juk tau visuomet buvo svetima ir patetika, ir visainyst 321), skausmingai igyvena, kad ji neatrao laikus arba atsako tik labai lakonikai, kankinasi, kad ji nemoka mylti ir niekada neprisiria prie j mylini: Slapta vyliausi <...> gal Tla ne su visais davsi... 322. Lis vyksta herojui ijus i girtuokli kaljimo, kuriame jis kaljo u valkatavim ir gydsi nuo alkoholizmo. Pasakojime dingsta graus lidesys ir avjimasis sukurtu simboliniu tikrovs projektu. Darni kalbos tkm virsta keistu voktimu. Kalbjimas ima fragmentuotis, sakiniai trumpti, o realybs detals, praradus avjimsi iliuzija, inyra visa savo grasa ir altumu:
Lyti nustojo, ir ia baigiasi visa mano blaivioji ironija, visa pagiea protmaiiams <...> Nebepavydiu linksmiems vjavaikiams postbrodiagoms, meno pasaulio gyventojams, emaii madonoms... Viskas aplink pranyksta, itirpsta ore, nes antai lapiu vyrtakiu atbrenda Tla!323.

Bet ioje vietoje Tlos atjimas jau nereikia, kad sugrta darna ir harmonija. Didysis fetias, kuriame buvo sutalpintas visas tikrovs prasmingumas, nebesugrina beslygiko atsidavimo skurdiai kasdienybei. Raymas virsta mstymo tvarkos valdoma stichija: grtama prie smoningo, taraus, nihilistiko modernaus subjekto. Kalbjimas ima trkinti, virsta neurotiku fragmentiku srautu. Romanas, prasidjs pakiliu, patoso ir jausmingumo kupinu jausm uoru, ramiai ir jausmingai tekaniu i pasakotojo lp, paskutiniuose skyriuose virsta keistai besivartaliojaniais kalbos gurvuoliais:
320 321

Ibid., p. 86. Ibid., p. 81. 322 Ibid., p. 180. 323 Ibid., p. 154.

113

Ko lpa virpa, Tla? K a inau... tu neirk. Tai kiek to vyno imam? Imk, kiek tu nori, a juk ne tavo ragana! O kas tu mano? Raudono vyno, vengriko <...> Paskutinis Takentas! Tla, kur tu? Greit, jau lipam! Degtuk turi? Ten mums reiks gerai pajti!..324.

Realybs skurdas, kuris atrod tik dar vienas bohemos nuotykis, valkatavimo istorijos ir elmikas nerpestingumas, pasakoti kaip aismingas nuotykis, virsta kankinaniu egzistencins beprasmybs pajutimu:
Miegojs karste, miegojs alia nakt mirusio valkatos iluminje trasoje, isiterliojs svetimu krauju gatvs pjautynse, staiom akim velgs ger biiul, pasikorus klpom po beru gumbu, girt, inoma, dabar sdiu ir naujais sandalais trypiu drgn Rotondo cement k tau pasakyt, Tla325.

Darnus patirties ir kalbos slytis, avjs nomadiko jutimikumo nuojautomis, sutrkinja ir prabyla nusivylusio proto kalba. Nors kyla spdis, kad susiduriame su situacija, kuri velgme ir Prieaurio viekeliuose, negalime teigti, kad Tloje, pradjus fragmentuotis kalbjimui, autorius praranda transgredientikum. Herojus ir toliau ilieka autonomika visuma, bet pradedama justi, kad autorius tarsi isiilgsta kakokios atramos, garantuojanios tapatybs stabilum. Herojus ima sksti neaikiame trkume, nes ima abejoti savo vis labiau abstraktjanio kalbjimo prasme. Skirtingai nei Glisono kilpoje, Tloje nra tiesiogiai reflektuojamas raymo ribotumas, bet pats kalbjimo pokytis rodo, kad tikrov imama suvokti ne tiek kaip jutiminis, kiek kaip svokinis konstruktas. Netgi Tla i kurianiosios dvasios tampa skurdia, netikrumo jausmo draikoma marionete: Kas mudu nuskandins ir itrauks jau niekam nebereikalingus netgi vienas antram! nuogus, cypianius tarsi besimylinios patvartse iurks, o... kas mums belieka?326. Paskutinio vakaro su Tla scenoje (XII skyrius) ryys su ja ima panti glit grotesk (mylisi lietuje, tarp varnal ir baland). Herojus intensyviai ieko to paties jausmo, kuris taip jaudinaniai kalbjo apie Tl, bet odiai jau nesijungia vientis velniai srovenant sraut:
Riskims alin, tik nepasileiskim i glbi kabinkis mane nagais, kojom ir rankom, juk mudu knais prasimum poemin versm <...> Tavo veidas emtas, mylimoji, dumblinas jau, pirtais,

324 325

Ibid., p. 158159. Ibid., p. 156. 326 Ibid., p. 173.

114

kurie sulind it tyr, kuriais tu bandai kak remtis, atsispirti <...> tu nebijok Tla, ok, tai tikrai paskutinis ms okis <...>327.

Kalbjimas tarsi apsivelia kakur u odi tkms vis laik tvyrojusia blaivaus proto nuostat mase, kuriose gyvenimas suskirstytas gra ir bjaur, var ir purvin: mink mane Tla, it purv, dumbl, spausk savo rudais sdmenimis <...> kas galjo pagalvoti, kad po ituo oli raizginiu liula toks baisus purvynas ir mua versm <...> 328. Paskutins nakties scenoje knas, teiks tiek malonumo ir ramybs, pasirodo kaip sulytas ir iterliotas mechanizmas, santykiaujantis su kitu ne kaip su mogumi, bet kaip su mechaniniu robotu: Neauk, nerk taip garsiai, negargaliuok, praau tavs, nereikia, kad mus igirst piktosios dvasios, nereikia, kad girdt ir gerosios, badyk mane savo smailiom krtim, grik ant mans negyva, netekusi jg, palauk..!329. Svarbu pabrti tai, kad ir is kalbjimo lis apiuopiamas tik i paios kalbos srauto. Skaitytojas tiesiog jauia, kad tekanti kalba virsta keistu voktimu. Tloje prasti prieastiespasekms dsniai negalioja. Romanas, kaip vidins kelions istorija, ia yra sugriaunamas pagal jutim logik klajojanios kalbos. Visainio iminiaus vaidmens atsisaks autorius tarsi nemato reikalo paaikinti, kas pakeit heroj, kodl jo poetikas pasakojimas virto niria proza. Autoriui nra aktualus tradicinio naratoriaus rpestis ianalizuoti veikj veiksmus ar jo sielos vidin vyksm ir padti skaitytojui isiaikinti t veiksm tak naratyvo poskiams. Tloje pasakojama tik tai, kas juntama ir jauiama. Taigi ilaikoma oralins tradicijos strategija net skausmas ir neviltis atskleidiami ne abstraktaus samprotavimo, bet dinamikame kalbos judjimo procese. Ir vis tik modernaus subjekto kalba jau paenklinta abstrakios rato sintakss ir prasm kuria ne tik pagal jutimus, bet ir pagal savo atmintyje ukoduotas prasmes, todl autorius, kaip ir Radzeviiaus atveju, praranda gali kalbai ir pats imamas jos formuoti. Tik skirtingai nei Radzeviiaus romane,
327 328

Ibid., p. 171. Ibid. 329 Ibid.

115

tokia situacija nevirsta raaniojo frustracija: tiesiog susitaikoma, kad raymas visada tvyro tarp gamtos ir mstymo tvarkos, kitaip sakant, tarp nereprezentuojamumo ir reprezentacijos. Kuninas, jungdamas oralins ir rato tradicijos pasakojimo bdus, literatr paveria aidimu, kuriame valikikai peasi nomadinio ir kultrinio mstymo elementai. Vieni od ir jutim jungia vienov, o kiti t vienov sudarko savianalizs refleksijomis. Paskui jutimus klajojanio mstymo apglbtame pasakojime visi paproiai ir tradicijos ikyla kaip modernaus mogaus mitologija, o pati modernaus mogaus patirtis, pasirodo, nedaug yra nutolusi nuo pirmyki bendruomeni individo. Pirmosiose bendruomense dinamik vidin energij jau buvo pradjs klasifikuoti visuomeninis organas 330. Panaiai ir dabartinis mogus save aikina pagal ideologines, religines, filosofines, etines sistemas, kurios yra ne kas kita kaip naujosios mitologijos formos. Mes dar kart norime pabrti, kad ia kalbame ne apie Kunino intencij ar jo smoningai realizuot estetin ideologij, bet po tradicinio raymo sprogimo atsiradusi nauj kalbos funkcionavimo terp, kurioje pradedama justi literatrins kalbos viduje gldinti dviprasmyb. Disertacijoje manoma, kad susikurtas Gavelio, Radzeviius ir Kunino tekst lyginimo kontekstas aikiai leidia ivysti raym vairovs situacij XX a. paskutinij deimtmei prozoje. Be abejo, reikalingi platesni tyrimai io laikotarpio lietuvi prozos raym vairovei aprayti, bet, lygindami btent iuos tris autorius, mes matome irykjanias bent tris galimas raymo vairovs identifikacijos formas. Pirmoji atstovaujama Radzeviiaus, kai norima visa, kas nereprezentuojama, paversti reprezentuojama; antroji Gavelio, kai siekiama sudrumsti darnios reprezentacijos mechanizm, sukylant prie visas ideologijas. Pirmojoje raym nugramzdina kalboje siknijs gamtos tvarkos nereprezentuojamumas, o antrj sustingdo kitas kalboje slypintis kratutinumas polinkis stabilizuotis ideologini modeli forma. Kunino raymas ibalansuoja tarp i kalbos kratutinum, tarsi suponuodamas, kad
330

HORKHEIMER, M, ADORNO, Th. W. Apvietos dialektika. Vilnius: Margi ratai, 2006, p.

4142.

116

vienintelis gamtos ir mstymo tvark kalbos tvarkoje sujungiantis raymas iandien yra toks, kuris yra sismonins savo ideologikum ir sukrs su juo ironik santyk. Toks ir yra Kunino raymas. Toks, ms manymu, yra ir literatrinio postmodernizmo ieities takas.

117

IVADOS Paskutinij XX a. deimtmei lietuvi romanams perskaityti pasilyta poststruktralistin raym vairovs perspektyva pasirod motyvuota ir funkcionali. Ji, kurdama polemik su dominuojaniomis sovietins prozos tyrinjim tendencijomis, leidia naujai pavelgti tiek minto laikotarpio romano, tiek literatros tradicijos apskritai koncepcij ir teikia galimybes plstis lietuvi literatrologijos diskursui. Pirmajame darbo skyriuje irykjo, kad lietuvi literatros diskurse iki iol dominuoja tradicin literatros samprata, kuri gali bti apibdinta kaip poiris, ignoruojantis reprezentavimo problem ir literatr vertinantis kaip mogaus krybikumo emanacij, sujungiani individ ir taut bendros istorijos idjoje ir universaliose humanistinse vertybse. Ji yra nuo antikos besitsianios auktosios tradicijos palikuon. Kadangi joje kalba suvokiama kaip tikrovs reprezentavimo priemon, tai ir romanas, ir literatra apskritai suvokiama kaip priemon, prasminanti konceptualesnio paaikinimo nereikalaujanias kategorijas: mogikumas, dvasingumas (Zalatorius), esminiai egzistenciniai dalykai, krjo atsakomyb, autentikas balsas, aktyvi dorovin pozicija (Bukelien), kultrinis podirvis, metafizinis matmuo (Sprindyt), gils krybiniai iekojimai, brangintinos vertybs (Guius), universalieji matmenys (Kalda). iame modelyje literatra sutapatinama su kryba, kurios pagrindas yra humanistikai suvokiamo mogaus patirtis. Nors kritikai akcentuoja tradicijos permstymo svarb, bet permstymas gali bti atliekamas tik mint kategorij ribose. Antrajame darbo skyriuje, vedus raymo ir transgrediencijos kategorijas, silomas alternatyvus sovietmeio lietuvi roman perskaitymo bdas, kuris estetin visum organizuojanio principo ieko paiame tekste. Literatr suvokdami kaip raym, mes j matome kaip komunikacin terp, organizuojam svokinio, patyriminio ir kalbinio element. Disertacijoje iems elementams vardinti pasilyti mstymo tvarkos, gamtos tvarkos ir kalbos tvarkos terminai padjo aikiau iskleisti raymo vairovs koncepcij. Aptart lietuvi kritik darbuose ie dmenys suvokiami kaip talentingam autoriui
118

pavalds literatroje reprezentuojami turiniai: mstymo tvarka atitinka ireikiamas idjas, gamtos tvarka egzistencinius igyvenimus, o kalbos tvarka, derindama mstymo ir gamtos tvark, kuria vidinio krjo pasaulio vaizd. Disertacijoje silomoje perspektyvoje ie dmenys yra ne reprezentuojami autoriaus organizuojamame krybos akte, bet konstituojantys tiek autori, tiek pai literatr. Tai trys atskiros raymo funkcijos, pasiyminios polivalentinmis galimybmis jungtis skirtingas sveikas ir kurti vairius raymo bdus. Transgrediencijos teorija, kaip literatros suvokimo metodas, leidiantis nustatyti mstymo, gamtos ir kalbos sveikas tekstuose, padjo perengti centriniam poiriui bding kritik susitapatinim su autoriumi kaip humanistiniu mogumi. Nukreipdama analitin vilgsn literatr, kaip mogaus bachtinika prasme signifikavimo bd, ji leido parodyti, kad tradicin kritika nra pajgi priimti jos ipastam kriterij neatitinkani tekst. Tekstai yra apdorojami dviem bdais: arba gryninami iki literatros istorijai tinkamo pavidalo (kaip Radzeviiaus Prieaurio viekeliai), arba suspenduojami ir, jeigu nra visikai atmetami, tai j svarba pripastama vengiant juos aikiau konceptualizuoti, tarsi baiminantis sujaukti tradicijos vientisum (Gavelio ir Kunino romanai). I paties teksto vidaus silomos perspektyvos paanalizavus pasirinkt autori romanuose veikianias raymo funkcij sveikas, pastebta, kad jie ne palaiko tradicins kritikos silomo romano ir literatrins tradicijos apskritai modelio, bet j dekonstruoja. Treiojo skyriaus poskyryje Broniaus Radzeviiaus raymas: nusilpusi tradicijos trauka atliktas literatrologini Radzeviiaus romano Prieaurio viekeliai tyrim aptarimas patvirtina, kad lietuvi literatrologijoje dominuoja centrinis poiris tiek roman, tiek tradicij apskritai. Krinys yra matomas dominuojanio poirio literatr, vadinamo tradicijos vardu, kontekste ir literatros istorij traukiamas tik apdorotas pagal to poirio silomus kriterijus. Radzeviiaus romanas Prieaurio viekeliai tai tradicin literatros samprat siekiantis ibaigti metaromanas. Jame visum siekiama sujungti
119

visas didisias lietuvi tradicin proz maitinusias temas prarasto kaimo ilges, idealistikos meils trokim, gyvenimo prasms paiekas ir humanistines vertybines nuostatas sulydyti nedalom, men ir gyvenim suvienijant tekst. centrinis literatrologinis poiris palaiko autoriaus intencij ir teksto rankrat koreguoja iki pavidalo, tinkamo traukti tradicij. Disertacijoje atlikta analiz silo, kad, pavelgus Prieaurio viekelius i icentrins pozicijos, tradicija, kaip pagal panaius estetinius kriterijus grupuojam tekst rinkinys, patiria ok. Ji ivysta, kad pati viduje yra susiskaidiusi ir heterogenika. Didiuls autoriaus pretenzijos apibendrinti tradicij virsta pralaimjimu kalbos tvarkai: i analizuot autori krini btent Prieaurio viekeliuose aikiausiai juntama, kaip literatr ima rayti pati kalba. Nesutramdoma fragmentacija ir frustracija ia yra ne tik stilistinis trkumas, bet paios kalbos atminty gldini heterogenikumo resurs, kuriuos ilgai slopino individualum ribojusi tradicija, ilaisvinimas. Raiusio subjekto ir tekst dliojusi redkolegijos subjekt tikslas subjektyvum sutraukti patirties heterogenikum ignoruojanias kalbos formas baigiasi mstymo tvark pranokstaniu kalbos tvarkos lsmu. Tai suponuoja tos tradicijos reglamentuotos kalbos nepakankamum subjektyvumui reikti ir kartu signalizuoja, kad naivu pai tradicij vertinti kaip tekst rinkin, kur kontroliuoja auktosios tradicijos ideologij ipastantys subjektai. Prieaurio viekeli nekontroliuojama kalbos stichija sudauo centrin tradicijos samprat ir parodo, kad tradicija yra ne iorin, bet vidin kalbai. Tradicija tai ne stabils, kalbai ioriki idjiniai matmenys, o paios kalbos viduje sikrusi vairi raymo bd saugykla. Antrajame treiosios dalies poskyryje Gaveliko raymo polimorfizmas: nuo dialogo prie monologo aptarus Gavelio publicistik ir interviu irykjo, kad tai, k Radzeviiaus romanas ivieina aplenkdamas autoriaus intencijas, Gavelio romanuose tampa smoninga autoriaus estetine strategija. Monolitik, centrin poir literatros tradicij Gavelis smoningai siekia pakeisti icentriniu: kiekvienas jo romanas vis kitaip reikmina subjektyvum ir sukuria vis kitok subjekto vaizdin. Atlikus roman analiz, negalima teigti,
120

kad tai, prie k maitauja Gavelis (tautinis, humanistinisromantinis ar socialistinis raymas), yra tradicija, o tai, k is autorius rao, yra ne-tradicija. Jo roman polimorfizmas parodo, kad visi raymo bdai yra tradicijos dalis, kad tiek tradicins prozos, tiek gavelikas raymas iauga i kalbos viduje slypinios raym vairovs. Gavelio romanuose isiskleidianti raym vairov suponuoja vis ideologij negalum pasisavinti tradicij. Tautiniais, humanistiniaisromantiniais ar socialistiniais pasakojimais paremtas raymas tai tik vienas i galim raym, bet jis jokiu bdu negali reprezentuoti visos tradicijos, nes tradicija yra vis manom tikrovs signifikavimo bd visuma, o ne aikiomis ideologinmis nuostatomis reglamentuota literatrins komunikacijos terp. Gavelio roman polimorfizmas dar aikiau nei Prieaurio viekeliai suponuoja, kad tradicija yra steigiama ne subjekt mstymo tvarkos, o kalbos vidini resurs. Dar labiau spd sustiprina Radzeviiaus situacij primenantis Gavelio pralaimjimas. Romanuose Vilniaus pokeris ir Jauno mogaus memuarai Gavelis pasiekia transgrediencij ir subjektyvum realizuoja kaip kalbos vyksm, kuriame ir istorija aktualizuojama kaip asmenins patirties generuojami pasakojimai. Taiau romanuose Vilniaus diazas, Paskutinioji ems moni karta, Prarast god kvartetas ir Septyni saviudybs bdai kalba atitrksta nuo patirties polifonijos: ji ima reprezentuoti i anksto paruot maito prie socialistinius ir tautinius pasakojimus program. Maito deklaracijos, virtusios nauja ideologija, suponuoja, kad net ir heterogenikum sismonins raytojas, laiku neatsiribojs nuo savo mstymo tvarkos, literatros tekstus paveria ideologiniais traktatais. Gavelio romanuose vykstantis lis silo toki pai tradicijos koncepcij, kuri velgme ir Prieaurio viekeli neubaigtumo situacijoje. Tradicija yra visi manomi raymo bdai, todl jeigu autorius angauojasi savo ideologijai ir literatros esm sutapatina tik su ja, jis yra pasmerkiamas naiviam centriniam poiriui tradicij vertinti tik siaurame asmenini nuostat akiratyje. Treiojo skyriaus poskyryje Jurgio Kunino romanai: raymas kaip aidimas atlikta Kunino roman Glisono kilpa ir Tla analiz silo raym
121

vairov konceptualizuoti dar i kitos perspektyvos. Ironikas santykis su kuriamu tekstu suponuoja nepasitikjim n vieno raymo tvirtinama ideologija. Glisono kilpoje reisuojamas karnavalas, kuris turi sunaikinti subjekt kaip stabili struktr. Tloje kalba sekioja pagal jutimo ritm, realizuodama subjekt kaip kalbos vyksme gimstani tapatyb. Abiem atvejais tarp autoriaus ir signifikuojamos tikrovs kuriama ironika distancija, kuri silo prielaid, kad bet koks kalbjimas rimtai yra patirt stingdanios ideologijos steigimas. Kunino rayme kalba klajoja neprisiridama prie jokio centro jo nepavergia nei autoriaus idja, nei personao vidin drama, nei pakyljanti meils pagava. Ironikas aidimas leidia ivengti kalbos represavimo ir kartu apsaugoti literatr nuo mechaniko ibaigimo ar beformikumo, nes nei idjinis autoriaus projektas (Gavelio atvejis), nei raanio subjekto egzistencin patirtis (Radzeviiaus atvejis) nra privilegijuojami kaip autentikas ir neatkartojimas tikrovs patyrimas. Kuninas naudojasi prastais literatrins komunikacijos kodais (roman centre daniausiai yra menininkai, meils paiekos, individo ir visuomens santykis), bet romano nepaveria tik i kod reprezentacija. Jo kuriam raymo bd galima apibdinti kaip gamtos ir mstymo tvarkos sjung kalbos tvarkoje. O toks raymas manomas tik tada, kai raytojas yra steigs ironik santyk su kuriamu pasauliu ir neprisiria nei prie to, k norjo pasakyti, nei prie to, k pasakyti pavyksta. Kunino ironija isklaido bet kokias aikios menins koncepcijos iliuzijas ir tekste derina vairius tikrovs signifikavimo bdus (ir (auto)ironik refleksij, ir negailestingai racionali pasaulio bei savs analiz), raaniojo subjekto nepriridamas n prie vieno i j. Tokiu bdu raymo funkcija yra ne perduoti aiki koncepcij apie mog ar pasaul, bet skleisti pat kalbos vyksm ir rodyti jame nuolat vis kitais pavidalais mkiojant subjekt. Necenzruodamas raymo pagal ideologines nuostatas, Kuninas konstruoja icentriniu principu grst santyk su tradicij. Jo roman kontekste tradicija gyja ne stabilizuot enkl reglamento, bet nuolat pavidalus keiiani raym vairovs status.
122

NAUDOTA LITERATRA
1. ARISTOTELIS. Poetika. In: ARISTOTELIS. Rinktiniai ratai. Vilnius: Mintis, 1990, p. 275321. 2. BACHTINAS M. Autorius ir herojus. Estetikos darbai. Vilnius: Aidai, 2002. 3. BAKHTIN, M. The Dialogic Imagination: Four Essays. Austin: University of Texas Press, 1981. 4. BARTAS, R. Teksto malonumas. Vilnius: Vaga, 1991. 5. BARTHES, R. Critisism and the truth. Continuum International Publishing Group, 2007. 6. BARTHES, R. The Death of the Author. Prieiga internetu: http://evans experientialism.freewebspace.com/barthes06.htm. 7. Be uuolank. R. Gavelis atsako V. Rubaviiaus klausimus. Literatra ir menas, 1990 11 16, Nr. 46. 8. BENJAMIN, W. On the mimetic faculty. In: BENJAMIN, W. Oneway street, and other writings. London: NLB, 1979. 9. BOILEAU, N. The Art of Poetry. Electronic Text Center, University of Virginia Library. Prieiga internetu: http://etext.lib.virginia.edu/toc/modeng/public/BoiArtO.html. 10. BRAZAUSKAS, N. XX a. lietuvi modernistinis romanas: raidos ir poetikos linkms. Vilnius: LLTI, 2010. 11. BRANAS, P. Prieaurio viekelius perjus. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 100118. 12. BRANAS, P. Romano iokiadieniai ir vents. Vilnius: Vaga, 1983. 13. BUYS, A. Romanas ir dabartis. Vilnius: Vaga, 1977. 14. BUKELIEN, E. Proza ties tkstantmeio riba. Kaunas: viesa, 2004. 15. BURKE, P. Popular Culture in Early Modern Europe. NY: Harper & Row, 1978. 16. CIDZIKAIT, D. Kitas lietuvi prozoje. Vilnius: LLTI, 2008.

123

17. ERKUT,

J.

Riardo

Gavelio

sibrovliai:

pasakotojo

(de)konstrukcijos. Colloquia, 2011, Nr. 27, p. 4262. 18. DAUJOTYT, V. Galima ir negalima literatros istorija. In: Lituanistika XXI amiaus ivakarse: tyrinjim prioritetai, metodai ir naujovs. Vilnius, 1997, p. 1017. 19. DAVOLIT, V. The City and the Cityscape in Two Lithuanian Novels: Jurgis Kuninass Tula and Riardas Gavelis Vilniaus Pokeris. Lituanus, Vol. 44, no. 3: p. 5672. 20. de PEUTER, J. The dialogics of narrative identity. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London, UK: Sage, 1998, p. 3048. 21. DELEUZE, G., GUATTARI F. Nomadology: The War Machine. Seattle: Wormwood Distribution, WA, 2010. 22. DERRIDA, J. Apie gramatologij. Vilnius: Baltos lankos, 2006. 23. DILYT, D. Du romn poetai apie kryb. Metai, 2008, Nr. 7. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/zurnalasmetai/2907daliadilyteduromenu poetaiapiekuryba?catid=482%3A2008nr7liepa. 24. EAGLETON, T. Literary Theory: An Introduction. Oxford: Blackwell, 1996. 25. ECO, U. The Aesthetics of Thomas Aquinas. Harvard University Press, 1988. 26. Elektorinis 27. Elektroninis &searchmode=none. 28. FOUCAULT, M. The Order of Things. N.Y.: Random House USA Inc, 1994. 29. FRYE, N. Anatomy Of Criticism. Four Essays. Princeton University Press, 1990. 30. FRYE, N. The Archetypes of Literature. In: KAPLAN, CH., ANDE, W. Criticism: the Major Statements. New York: St. Martins, 1991. p. 500514.
124

didysis

lietuvi

kalbos

odynas.

Prieiga

internetu: internetu:

http://www.lkz.lt/startas.htm etimologijos odynas. Prieiga http://www.etymonline.com/index.php?allowed_in_frame=0&search=literature

31. GAVELIEN, N., JONYNAS, A. A., SAMALAVIIUS A. Bliuzas Riardui Gaveliui. Vilnius: Tyto alba, 2007. 32. GREENFIELD, C. C. Humanist and scholastic poetics, 12501500. Lewisburg: Bucknell University Press, 1981. 33. GRIGAITIS, M. Klaids vaikiojimai painiais psichs labirintais (Rimos Pocits knygos Psichs istorijos: iuolaikiniai lietuvi raytojai psichoanalizs kontekste recenzija). Interstudia humanitatis. iauliai, 2010, Nr. 10, p. 151159. 34. GUIUS, A. Kintantis prozos pasaulis. Vilnius: Vaga, 1985. 35. HANSSEN, B., BENJAMIN, A. E. Walter Benjamin and Romanticism. Continuum International Publishing Group, 2002. 36. HART, S. M. A Companion to Latin American Literature. TaMesis Books, 2007. 37. HASSAN, I. Tylos literatra. Miestelnai, 1999, p. 100118. 38. HAVELOCK, E. A. Preface to Plato. Harvard University Press, 1963. 39. HAVELOCK, E. A. The Alphabetic Mind: A Gift of Greece to the Modern World. Oral Tradition, 1986, 1/1, p. 134150. 40. HEGEL, G. W. F. Aesthetics: Lectures on Fine Art. Vol. I. Clarendon Pr., 1988. 41. HEGEL, G. W. F. Aesthetics: Lectures on Fine Art. Vol. II. Clarendon Pr., 1975. 42. HERALD, D. T., WIEGAND, W. A. Genreflecting: a guide to popular reading interests. Libraries Unlimited, 2006. 43. HOLQUIST, M. Dialogism: Bakhtin and His World. Routledge, 2002. 44. HORKHEIMER, M, ADORNO, Th. W. Apvietos dialektika. Vilnius: Margi ratai, 2006. 45. JONUYS, L. Valkataujantis sovietmeio inteligentas Jurgio Kunino prozoje. Metai, 2007, Nr. 2. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/tekstu naujienos/747laimantasjonuysvalkataujantissovietmeiointeligentas jurgiokuninoprozoje.

125

46. JURGUTIEN, A. Kritikas romantizmo spstuose. Colloquia, 2011, Nr. 27, p. 1142. 47. JURGUTIEN, A. Pozityvizmo pabaiga, arba Apie nemeil literatros teorijoms. Metai, 2007, Nr. 10. Prieiga internetu: http://www.tekstai.lt/tekstu naujienos/958aurajurgutienpozityvizmopabaigaarbaapienemeil literatrosteorijoms. 48. KALDA, A. Kaleidoskopo (ne)avesys arba kaip galima dekonstrukcija. Skaitant Jurgio Kunino roman Blanchisserie, arba vrynasUupis. In: JURGUTIEN, A. XX amiaus literatros teorijos: konceptualioji kritika. Vilnius: LLTI, 2010, p. 289300. 49. KALDA, A. Romano struktros matmenys: Literatrins komunikacijos lygmuo. Vilnius: LLTI, 1996. 50. KELERTIEN, V. Vilnius literatrinje vaizduotje. // Metai. 1995, Nr. 3, p. 8896. 51. KELERTIEN, V. Riardo Gavelio postkolonijinis mogus. In: Kita vertus. Straipsniai apie lietuvi literatr. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 193212. 52. KELTNER, S. Kristeva. Thresholds. Cambridge: Polity Press, 2011. 53. KERNAN, A. Literatros mirtis. Kultros barai, Nr. 2, 1994, p. 1418. 54. KRISTEVA, J. Maito prasm ir beprasmyb: psichoanalizs galios ir ribos. Vilnius: Charibd, 2003. 55. KRISTEVA, J. Revolution in Poetic Language. New York: Columbia University Press, 1984. 56. KRISTEVA, J. The Kristeva Reader. Columbia University Press, 1986.
57. KUBILIUS, J. Neapginta gyvybs duona ir dvasia. Pergal, 1990, Nr. 11. 58. KUBILIUS, J. Pabaigos paadas (I). iaurs Atnai. 20040529 20040605. Prieiga http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=703&kas=straipsnis&st_id=2689. 59. KUBILIUS, J. Pabaigos paadas (II). iaurs Atnai. 20040605. Prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=702&kas=straipsnis&st_id=2674 internetu:

126

60. KUBILIUS, V. XX amiaus literatra: Lietuvi literatros istorija. Vilnius: Baltos lanko, 1995.

61. KUBILIUS, V. anr kaita ir sintez. Vilnius: Vaga, 1986. 62. KUNDERA, M. The Art of the Novel. London, Boston: Faber and Faber, 1990. 63. LAPKUS, D. Poteksi ribos: udraustos tapatybs devintojo deimtmeio lietuvi prozoje. Chicago: Algimanto Mackaus knyg leidimo fondas, 2003. 64. LAURUAIT, L. Balt egzodo romanai: postkolonijinis vilgsnis (daktaro disertacija). Vilnius: Vilniaus universitetas, Lietuvi literatros ir tautosakos institutas, 2011. 65. LAZDYNAS, G. Romano struktr formavimasis Lietuvoje: nuo Algimanto iki Altori ely. Kaunas: Vilniaus universitetas, Kauno humanitarinis fakultetas, 1999. 66. MAIANSKAIT, L. Isismusi kania: lietuvi romano dinamika pirmuoju nepriklausomybs deimtmeiu. Colloquia, 2010, Nr. 24, p. 113128. 67. MAEIKIS, G. Ilaisvintas paribi smoningumas Jurgos Ivanauskaits ir Riardo Gavelio romanuose. Interstudia humanitatis. Nr. 13, 2002, p. 4566. 68. NIELSEN, G. The Norms of Answerability: Bakhtin and the Fourth Postulate. In: Bakhtin and the Human Sciences: No Last Words. London, UK: Sage, 1998, p. 214231. 69. PAPIEVIS, V. Ir gyvenimas kaip tas viekelis... In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 163176. 70. POCIT, R. Psichs istorijos: iuolaikiniai lietuvi raytojai psichoanalizs kontekste. Vilnius: Homo liber, 2009. 71. RADAUSKIEN, M. Pasakojamoji emaii tautosaka. emaii em, 2005, Nr. 1, p. 3848. 72. RADZEVIIUS, B. I atsakym Nemuno anket. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, 1726.

127

73. SATKNAIT, A. Nuo skaitytoj nuslptos aistros, arba tikrieji Prieaurio viekeliai. Naujasis idinysAidai, 2008, Nr. 45, p. 165173. 74. SPIVAK, G. CH. 271313. 75. SPRINDYT, J. Bronius Radzeviius. In: Lietuvi literatros enciklopedija. Vilnius: LLTI, 2001. 76. SPRINDYT, J. Lietuvi apysaka. Vilnius: LLTI, 1996, 77. SPRINDYT, J. Lyrizmas iuolaikinje lietuvi prozoje. Vilnius: Vaga, 1988. 78. SPRINDYT, J. Prozos bsenos. 19882005. Vilnius: LLTI, 2006. 79. SPRINDYT, J. Prozos gaivalas. iaurs Atnai, 20041218, prieiga internetu: http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=729&kas=straipsnis&st_id=3119. 80. SPRINDYT, J., JURGUTIEN, A., SATKAUSKYT, D., KALDA, A., VAITIEKNAS, D. Apie uol ir komplikuot literatrologijos tapatyb. Colloquia, 2010, Nr. 25, p. 152263. 81. STEPUKONIENVAIEKAUSKAIT, I. Naujasis lietuvi ir latvi romanas. Kaunas: VDU, 2006. 82. IDLAUSKAS, M. Kno yms, yniai ir y-yynios. Darbai ir dienos, 2002, Nr. 29, p. 283286. 83. ILBAJORIS, R. Bronius Radzeviius detalse, viesoj, mirty. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 6176. 84. LIOGERIS, A. Radzeviius: egzistencinis ijimo dokumentas. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 130153.
85. TEREKINAS, A. Tautos knas ir kno tauta: keletas falologizm apie Maironio poezij. Metmenys, Nr. 69, 1995, p. 925.

Can the Subaltern Speak?. In: Marxism and the

Interpretation of Culture. Urbana, IL: University of Illinois Press, 1988, p.

86. TEREKINAS, A. Ortodoksijos malonumai: kanonados, tabu, reimai, uribiai. Respectus philologicus, 2001, Nr. 45, p. 3745.
128

87. VAITIEKNAS, D. Modernizmo paradigma B.Radzeviiaus romane Prieaurio viekeliai. Komparatyvistika iandien: teorija ir praktika. Vilnius, 2000. 88. VAITIEKNAS, D. Pasakojimas B. Radzeviiaus Prieaurio viekeliuose. Vilnius: LLTI, 2004. 89. VAITIEKNAS, D. Romanas romane. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 176185. 90. ZALATORIUS, A. Apie mogikum Broniaus Radzeviiaus novelse. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 4752. 91. ZALATORIUS, A. Literatra ir laisv. Vilnius: Baltos lankos, 1998. 92. ZALATORIUS, A. Prozos gyvyb ir negalia. Vilnius: Vaga, 1988. 93. KAIT, J. Lietuvi romanas: (anro raida iki 1940 m.). Vilnius: Vaga, 1970. 94. UKAS, S. Romanas likimas. In: VAITIEKNAS, D. Krybos studijos ir interpretacijos: Bronius Radzeviius. Vilnius: Baltos lankos, 2001, p. 119 130.

129

ALTINIAI
1. GAVELIS R. Prarast god kvartetas. Vilnius, 1997. 2. GAVELIS R. Septyni saviudybs bdai. Vilnius, 1999. 3. GAVELIS R., Vilniaus diazas. Vilnius, 1993. 4. GAVELIS, R. Jauno mogaus memuarai. Vilnius, 1991. 5. GAVELIS, R. Paskutinioji ems moni karta. Vilnius, 1995. 6. GAVELIS, R. Vilniaus pokeris. Vilnius, 1989. 7. KUNINAS, J. Glisono kilpa, Kaunas, 1992. 8. KUNINAS, J. Tla, Vilnius, 1993. 9. RADZEVIIUS, B. Prieaurio viekeliai II dalis. Vilnius, 1985.

130