Juokas bei ironizacija yra vienas iš būdų nugalėti nuolat

kamuojamus, dehumanizuojančius gyvenimo reiškinius. Vienas iš tų

reiškinių yra mirtis, šis reiškinys dažnai gąsdina ir bet kuris žmogus
susidūręs su ja yra sukaustomas begalinės baimės, kuri skatina padaryti
bet ką, kad tik išgyventum. Kartais tai nuveda į nužmogėjimą, bandymą
nuo jos pabėgt bet kokiu atveju, kad ir nužudant savo artimą ar šeimos
narį. Taigi ironizacija ir juokas nutolina žmogų nuo virtimo gyvuliu, nes
į visus tuos įvykius pradeda žiūrėti tarsi iš tolo, su užslėptu pykčiu.
Dvidešimtojo amžiaus rašytojas Balys Sruoga savo legendiniame
romane „Dievų Miškas“ rodo labai panašią situacija. Šiame kūrinyje
autorius aprašo savo paties išgyvenimus vokiečių koncentracijos
lageryje „Štuthofe“ Antrojo pasaulionio karo metu. Pagrindinis šio
romano veikėjas, profesorius, atpasakoja savo gyvenimą ten bei buitį.
Šiame profesoriaus gyvenimo etape ir atsiskleidžia pats žiaurumas, kuris
pasireiškia ne tik kad yra plakami lazdomis už paprasčiausią
nepaklusnumą lagerio valdžiai, bet taip pat net ir sergantys, jie yra
varomi į darbą. Tokia gyvenimo aplinka tiesiog nužmogina ir kaliniai
yra pasiruošę net tapti kanibalais, kad gautų bent kąsnelį, nors tai ir būtų
artimo draugo kepenys ar širdis. Lageryje kaliniai yra skatinami mušti
vieni kitus, nes tokia pagal senbuvį katorgininką yra „mušeikizmo“
filosofija. Nors atrodo, kad tokioje situacijoje žmogus negali išlikti
žmogumi, profesorius į tai žvelgia ironiškai ir visus to lagerio valdžios
asmenis vaizduoja kaip savo amato specialistus. Ši ironija ir išsaugo
autoriaus humaniškumą- jis visdar žiūri į kitus kaip tiek pats vertas
gyvent asmenybes. Taigi juokas (ironija) yra vienas iš būdų įveikti
baimę, dehumanizuojančius reiškinius bei kitokį žiaurumą.