flnnc Ricc

KflSTRflTfll

ROMANAS

Iš anglų kalbos vertė

NOMEDA BERKUVIENĖ

fi'S s endanas
Kaunas
2008
Anne Rice
CRY TO HEAVEN
New York, Ballantine Books, 1991

UDK 820(73)-3
Ril8

ISBN 978-9986-97-240-2
Copyright © 1982 by Anne O'Brien Rice
Vertimas įlietuvių kalbą© leidykla "Eridanas", 2008
 Pirma dalis

____________________________________ 1____________________________________

Šešiametis Gvidas Mafeo buvo iškastruotas ir išsiųstas į Neapolį pas

geriausius dainavimo mokytojus.
Vienuoliktasis didžiulės valstiečių šeimos vaikas iki tol tepažino vien
tik nuolatinį alkį bei žiaurumą. Visą likusį gyvenimą Gvidas prisiminė,
jog pirmus sočius pietus bei minkštą patalą jam suteikė tie patys žmonės,
kurie jį pavertė kastratu.
Kalnų miestelyje Karasenoje berniukas pateko į nuostabų kambarį
glotniomis akmeninėmis plytelėmis išklotomis tikromis grindimis, kur
ant sienos tiksėjo laikrodis, gerokai išgąsdinęs Gvidą, mat tokį dalyką
matė pirmą kartą gyvenime. Paskui vyrai, atskyrę jį nuo motinos, švel­
niai paprašė padainuoti. Kai vaikas padainavo, atsilygindami pavaišino jį
raudonuoju vynu su medumi.
Tuomet vyrai berniuką nurengė ir pasodino į šiltą vonią. Tuo metu jį
jau apgaubė toks saldus snaudulys, jog vaikas nieko nebebijojo. Švelnios
rankos pamasažavo kaklą. Ir Gvidas, vėl nuslysdamas į vandenį, juto, jog
vyksta kažkas svarbaus bei nuostabaus. Niekas niekada neskyrė jam ši­
tiek dėmesio.
Gvidas jau bemaž snaudė, kai nepažįstamieji jį pakėlė ir diržais pririšo
prie stalo. Akimirksniui pasijuto tarytum krentąs. Taip nutiko todėl, kad
galva atsidūrė žemiau nei kojos. Tačiau paskui, kai tos pačios šilkinės ran­
kos, teikdamos nuodėmingą malonumą, pradėjo judėti jam tarp kojų, ber­
niukas vėl ėmė snūduriuoti. O kai pakilo peilis, jis atmerkė akis ir sukliko.
Išrietęs nugarą vaikas pradėjo grumtis su diržais. Bet tuomet balsas
prie pat ausies atlaidžiai subarė:
-Ak, Gvidai, Gvidai!
Šis įvykis įsirėžė atmintin visiems laikams.
Tą naktį jis nubudo sniego baltumo pataluose, kurie kvepėjo susmul­
kintais žaliais lapais. Nepaisydamas perštėjimo po tvarsčiu tarpkojyje, Gvi­
das išsiropštė iš lovos ir staiga išvydo mažą berniuką veidrodyje. Po aki­
mirkos suprato regįs savo paties atspindį, kurį anksčiau jam teko matyti
tik glotniame vandens paviršiuje. Vaikas apžiūrėjo tamsius garbanotus savo
plaukus, apčiupinėjo visą veidą, ypač mažą plokščią nosį, ši jam pasirodė
veikiau panaši į drėgno molio gniužulą negu į kitų žmonių nosis.
Prie veidrodžio vaiką aptikęs žmogus jo nenubaudė, bet paėmęs si­
dabrinį šaukštą papenėjo sriuba, kalbėdamas ne itin suprantamus, bet
raminančius, žodžius. Ant sienos kybojo maži ryškiaspalviai paveikslė­
liai, vaizduojantys kažin kokius veidus. Patekėjus saulei, Gvidas galėjo ge­
riau juos apžiūrėti. O dar jis pamatė ant grindų porą odinių batelių - juo­
dų, žvilgančių, nedidukų, kaip tik tinkančių jo kojai. Ir berniukas supra­
to, kad bateliai priklauso jam.
 - 6 -

0 0 #
Ėjo 1715 metai. Prancūzijoje ką tik numirė Liudvikas Keturioliktasis,
Karalius Saulė. Petras Didysis viešpatavo Rusijoje.
Tolimoje kolonijoje Šiaurės Amerikoje, Masačūsetse, Bendžaminui
Franklinui sukako devyneri metai. Jurgis Pirmasis neseniai atsisėdo Angli­
jos sostan.
Afrikos vergai naujajame pasaulyje dirbo laukus abipus ekvatoriaus.
Londone tave galėjo pakarti už pavogtą duonos kepaliuką. Portugalijoje
eretikus degino gyvus.
Išeidami iš namų, kilmingi ponai dengdavo galvas dideliais baltais pe­
rukais, segėjo špagas, o mažose brangakmeniais nusagstytose dėžutėse
nešiojosi uostomąjį tabaką. Jie mūvėjo ties keliais sagtelėmis susegtus bri­
džius, kojines, avėjo batus aukštais kulnais bei dėvėjo apsiaustus
neapsakomai didelėmis kišenėmis. Damos verždavosi gofruotais korse­
tais ir lipino ant skruostų museles. Jos šoko menuetą pasipuošusios krino­
lino suknelėmis, prižiūrėjo salonus, įsimylėdavo ir svetimavo kaip patra­
kusios.
Mocarto tėvas dar negimė. Johanui Sebastianui Bachui buvo trisde­
šimt. Galilėjus numirė prieš septyniasdešimt trejus metus. Izaokas Niuto­
nas buvo senis, o Žanas Žakas Ruso - kūdikis.
Italų opera pavergė visą pasaulį. Tais metais Neapolyje galėjai pamatyti
Alesandro Skarlačio* "II Tigrane", o Venecijoje - Vivaldžio** "Narone fatta
Cesare". Džordžas Frederikas Hendelis buvo pats įžymiausias kompozi­
torius Londone.
Saulėtąjį Italijos pusiasalį valdė įsiveržę užsieniečiai. Austrijos ercher-
cogui priklausė ir šiaurinis miestas Milanas, ir pietinė Neapolio karalystė.

Bet Gvidas nieko nežinojo apie pasaulį. Jis netgi nešnekėjo savo gim­
tinės kalba.
Neapolio miestas jam pasirodė įstabiausias iš visų iki tol matytų vietų.
Konservatorija***, kurion jį atgabeno, stovėjo aukštai viršum miesto ir at­
rodė tarytum puikiausias palaco****.
Berniukas gavo juodą uniformą, sujuosiamą raudonu diržu - dailiau-
*Scarlatti Alessandro (1660, Palermas - 1725, Neapolis) - italų kompozitorius, dirigentas ir pe­
dagogas, rūmų orkestrų bei bažnytinių kapelų Romoje, Neapolyje ir kituose Italijos miestuose vado­
vas. Žymiausias italų operos mokyklos atstovas, apie 125 operų, kantatų, mišių, simfonijų bei kitų
kūrinių autorius.
**Vivaldi Antonio (1678, Venecija - 1741, Viena) - italų kompozitorius, smuikininkas, dirigentas.
Pirmuoju jo mokytoju buvo tėvas - šv. Morkaus bazilikos smuikininkas. Vivaldis dėstė ir vadovavo
garsiosios Venecijos moterų konservatorijos “Pieta” orkestrui. Vėliau koncertavo Italijoje bei Euro­
poje. Muzikos istorijoje labiausiai žinomas kaip koncerto smuikui kūrėjas (parašė 220 koncertų
smuikui su orkestru), be to, sukūrė dar ir 27 operas, pelniusias jam šlovę daugelyje Italijos miestų.
***Itališkas žodis “conservatorio” kilęs iš veiksmažodžio “conservare” - saugoti. XVI amžiuje
atsidariusios pirmosios konservatorijos buvo našlaičių prieglaudos, kur vaikus mokydavo įvairių
amatų. Pamažu konservatorijose pradėta ruošti giedotojus gausybei Italijos bažnyčių, o muzika už­
ėmė pagrindinę vietą mokymo programoje. XVIII amžiuje žodis “konservatorija” jau reiškė muzi­
kos mokymo įstaigą.
****Reprezentaciniai Italijos didikų rūmai, pasižymintys didingu fasadu bei vidiniu kiemu, juosia­
mu arkinių galerijų.
 - 7 -

šią drabužį iš visų, kuriuos teko dėvėti, ir jis bemaž negalėjo patikėti tuo,
jog yra visam laikui paliekamas šioje vietoje, kur amžinai dainuos bei mo­
kysis muzikos. Visa tai tikrai neįmanoma, - galvojo jis. Ir vieną gražią die­
ną teks keliauti namo.
Bet taip nenutiko.
Kai karštą popietę, didelės bažnytinės šventės dieną, dailiai apsitai­
sęs, švariomis žvilgančiomis garbanomis, traukė minios užtvindytomis
gatvėmis kartu su kitų iškastruotų berniukų procesija, Gvidas didžiavosi,
kad yra vienas iš jų. Vaikų giesmės sklandė ore kartu su lelijų bei žvakių
aromatais. O kai, įžengus po aukštais bažnyčios skliautais, tarp grožy­
bių, kokių niekada gyvenime nebuvo regėjęs, ploni berniukų balsai neti­
kėtai sustiprėjo, Gvidą užliejo tikrų tikriausia laimė.

Daugelį metų viskas jam klostėsi sėkmingai. Konservatorijos mokslai

sekėsi kuo puikiausiai. Jis buvo apdovanotas sopranu, nuo kurio drebėda­
vo stiklai. Vos paėmęs į rankas plunksną, išsyk pradėdavo vedžioti na­
tas. Kurti Muziką Mafeo išmoko anksčiau, nei skaityti ir rašyti. Mokyto­
jai jį mylėjo.
Tačiau po kurio laiko jis pradėjo suprasti daugiau.
Visų pirma Gvidas suvokė, jog ne visi muzikuojantys berniukai aplin­
kui buvo ankstyvoje vaikystėje iškastruoti. Kai kuriems buvo lemta užau­
gus tapti tikrais vyrais, vesti, susilaukti vaikų. Tačiau kad ir kaip virtuo­
ziškai griežė smuikininkai, kaip puikiai bekurdavo kompozitoriai, niekas
niekada negalėjo pelnyti tokios šlovės bei turtų, kokie laukė garsaus dai­
nininko kastrato.
Visame pasaulyje italų muzikantus graibstyte graibstė - kviesdavo į
bažnyčių chorus, rūmų orkestrus bei operos teatrus.
Tačiau tik dainininkus sopranus pasaulis dievino. Tik dėl jų tarpusa­
vyje varžėsi karaliai, tik jie priversdavo sales klausytis užgniaužus kvapą.
Sopranai išreikšdavo pačią operos esmę.
Nikolino, Kortono, Ferio vardus žmonės prisiminė dar ir tuomet, kai
jiems rašiusių kompozitorių pavardės kadai kas nugrimzdo užmarštin.
Taigi mažajame konservatorijos pasaulėlyje Gvidas priklausė elitui, privi­
legijuotai grupei, kurios nariai buvo sočiau valgydinami, rengiami geres­
niais drabužiais, įkurdinami šiltesniuose kambariuose, tokiu būdu puo­
selėjant ypatingą jų talentą.
Tačiau kastratų gretoms gausėjant, o sulaukusiųjų tam tikro amžiaus
vietą užimant naujiems, Gvidas netrukus pastebėjo, jog, nors kasmet po
peiliu atsigula šimtai vaikų, tik saujelė iš jų pasižymi išties įstabiais bal­
sais. Berniukai buvo gabenami iš visur: Džankarlas, pirmasis Toskanos
choro dainininkas, buvo iškastruotas dvylikos metų Neapolin jį atvežusio
kaimo maestro gerumo dėka; iš muzikantų šeimos kilęs Alonsas už ope­
raciją turėjo dėkoti savo dėdei kastratui; o išdidusis Alfredas jau taip se­
niai gyveno globėjo namuose, jog neprisiminė nei tėvų, nei jį operavusio
chirurgo.
Bet buvo čia ir tokių berniukų kaip Gvidas, kurie pateko konservato-
rijon murzini, bemoksliai, nė žodžio nesuprantantys neapolietiškai.
 - 8 -

Dabar jam tapo visiškai akivaizdu, jog tėvai jį paprasčiausiai pardavė.

Tik berniukui knietėjo, ar prieš sudarant sandėrį kas nors pasivargino pa­
tikrinti jo balsą. Šito jis negalėjo prisiminti. Galbūt pakliuvo į jų tinklus
kaip atsitiktinis vertingas grobis.
Tačiau visa tai Gvidas sužinojo iš ausis pasiekusių gandų nuotrupų.
Pirmasis balsas chore, solistas konservatorijos scenoje, jis jau rašė prati­
mus jaunesniesiems mokiniams. Dešimtmetis Mafeo buvo nugabentas į
teatrą pasiklausyti Nikolino, gavo asmeninį klavesiną* bei leidimą sėdėti
iki vėlumos ir praktikuotis. Šiltos antklodės, geras kostiumas ir daugelis
kitų dalykų tapo apdovanojimais, apie kuriuos jis nebūtų drįsęs nė užsi­
minti. Be to, berniukas nuolat vykdavo dainuoti susižavėjusiai publikai,
apsuptas tikrojo palaco žvilgesio.
Iki to meto, kai slenkant antrajai gyvenimo dešimčiai Gvidą apipuolė
įvairios abejonės, jis jau spėjo parengti sau puikų fundamentą mokslo bei
disciplinos srityje. Jo balsas - aukštas, tyras, nepaprastai lengvas ir lanks­
tus - dabar buvo laikomas visuotinai pripažintu stebuklu.
Bet, kaip kad paprastai nutinka kiekvienai žmogiškai būtybei, nepai­
sant iškastravimo nulemtos mutacijos, protėvių kraujas ir toliau darė įta­
ką vaikinuko formavimuisi. Tamsiaplaukių, kresnų žmonių palikuonis
negalėjo tapti tokiu pat aukštu, lieknu it nendrė eunuchu kaip daugelis
kitų kastratų. Jo figūra veikiau buvo sunki, proporcinga, sukelianti ap­
gaulingą jėgos įspūdį.
Ir nors garbanoti kaštoniniai plaukai bei jausmingos lupos priminė
cherubiną, tamsūs pūkeliai viršum viršutinės lūpos suteikė veidui vyriš­
kumo.
Iš tiesų Gvidas būtų atrodęs labai patrauklus, jei ne dvi aplinkybės:
nosis, sulaužyta parkritus ankstyvoje vaikystėje, tapo suplota tarytum
nuo gigantiško kumščio smūgio. O rudose akyse, didelėse ir sklidinose
jautrumo, kartais žybtelėdavo gudrumas bei žiaurumas - valstietiškos
kilmės paveldas.
Jo protėviai buvo nekalbūs ir apdairūs, o Gvidas tapo atkakliu moki­
niu bei stoiku. Jo protėviai sunkiai dirbo žemę, jis negailestingai aukojosi
vardan muzikos.
Tačiau nei Gvido manierose, nei išorėje neatsispindėjo joks grubumas.
Negana to, laikydamas savo mokytojus pavyzdžiu, mokinys įsisavino vis­
ką, ką galėjo: grakščias manieras, jų dėstomą poeziją, lotynų bei klasikinę
italų kalbas.
Taigi jis virto ganėtinai solidžios išvaizdos dainininku, o neįprasti
bruožai tik suteikdavo gundančio patrauklumo.
Visą gyvenimą kas nors apie jį kalbėdavo: "Koks jis atgrasus!", bet vi­
suomet atsirasdavo kitas, kuris tuo pat metu šūktelėdavo: "Bet koks jis
žavingas!"
^Klavesinas (it. - clavicembalo, angį. - harpsichord) - klavišinis instrumentas, fortepijo­
no (rojalio) pirmtakas. Garsas klavesinu buvo išgaunamas ne smūgiu, o grybštelėji­
mu: klavišas išjudindavo liežuvėlius, kurie užkabindavo stygą. Skirtingo ilgio klavesino
stygos nulem davo būdingą trikampę korpuso formą, kurią vėliau paveldėjo rojalis.
Klavesinu grodavo ansambliuose ir orkestruose, be to, prie klavesino sėdėdavo diri­
gentas. Kaire ranka jis grodavo akordus, o dešine vadovaudavo orkestrui.
 - 9 -

Tačiau apie vieną savo savybę Gvidas nė nenutuokė: jo išorėje tarytum

slypėjo grėsmė. Jo protėviai buvo grubesni už savo auginamus gyvulius, ir
jis pats atrodė panašus į žmogų, galintį padaryti bet ką. Todėl vaikiną,
nors pats to nė nenumanė, juosė savotiškas apsauginis laukas. Niekas nie­
kada nemėgindavo jo užkliudyti.
O apskritai visi, pažįstantys Gvidą, jį mylėjo. Paprasti berniukai steng­
davosi su juo susibičiuliauti nė kiek ne mažiau negu eunuchai. Smuikinin­
kai jį mylėjo, nes jis susižavėdavo kiekvienu iš jų ir rašė jiems nepaprastai
gražią muziką. Visi bičiuliai žinojo, jog Mafeo yra tylus, rimtas, mandagus
meškiukas, kurio liaujiesi bijojęs, vos tik susipažįsti artimiau.

Gvidas ėjo penkioliktuosius metus, kai vieną rytą nubudęs išgirdo

nurodymą nusileisti į maestro kabinetą. Vaikinas neišsigando. Jam nieka­
da nieko blogo nenutikdavo.
- Sėskis, - paliepė mylimas mokytojas, maestro Kavala.
Aplinkui susirinko visi kiti. Niekada anksčiau jie nesielgė taip malo­
niai, ir kažkas aplink susispietusių žmonių veiduose jam nepatiko. Staiga
Mafeo suprato kas. Visa tai jam priminė kambarį, kuriame buvo iškast­
ruotas. Tačiau vaikinas nuvijo šalin šį prisiminimą.
Maestro, sėdintis prie raižiniais puošto staliuko, pamerkė plunksną į
rašalinę, parašė stambiu šriftu kelis skaičius ir įteikė pergamentą Gvidui.
"1727 metų gruodis". Ką tai galėtų reikšti? Gvidas visu kūnu pajuto
nestirpų drebulį.
- Čia tavojo debiuto Romoje data - tavo pirmojoje operoje, kurioje bū­
si primo uomo*.
Taigi Gvido svajonė išsipildė.
Jis netaps bažnytinio choro giesmininku - nei kaimo parapijoje, nei
netgi didelėje miesto katedroje. Ne, ne, netgi ne Siksto koplyčioje. Jis pa­
kilo dar aukščiau ir pateko išsyk į svajonę, teikusią įkvėpimo jiems vi­
sus šiuos metus, nesvarbu, vargšai ar turtuoliai jie buvo. Toji svajonė -
opera.
- Roma, - sušnibždėjo jis vienas, žengdamas koridoriun. Bet ten, ma­
tyt, lūkuriuodami jo, stoviniavo du studentai. Gvidas praėjo pro šalį kie­
mo pusėn, tarytum nepastebėdamas jų. - Roma, - sukuždėjo dar kartą,
vartydamas šį žodį ant liežuvio, tardamas taip pat pagarbiai ir baimin­
gai, kaip jau du tūkstančius metų apie tą miestą kalbėjo žmonės.
Taigi jis vyks į Romą, o dar į Florenciją, Veneciją, Boloniją, o paskui į
Vieną, Drezdeną, Prahą, į visas priešakines pozicijas, kurias užkariavo
kastratai. Į Londoną, Maskvą, o po to atgal į Palermą! Jis vos nenusikva­
tojo balsu.
Bet ūmai kažkas palietė jo ranką, ir Gvidas krūptelėjo persmelktas ne­
malonaus pojūčio. Prieš akis tebemirgėjo ložės bei plojančios salės.
Kai vizija išsisklaidė, pamatė aukštaūgį eunuchą, vardu Džinas - švie­
siaplaukį, liesą šiaurės italą pilkšvai mėlynomis akimis, kuris visuomet ir
*T. y. pagrindinio vyriško vaidmens atlikėjas. Primo uomo (it.) tiesioginis vertimas - pirmasis vy­
ras. Plg. Primadona - prima dona (pirmoji moteris) - pagrindinės moteriškos partijos atlikėja.
 - 10 -

visais atžvilgiais jį lenkė. O šalia Džino stovėjo Alfredas, turčius - jo kiše­

nėse nesibaigdavo pinigėliai.
Juodu pasakė Gvidui, kad jis galįs eiti miestan ir kad maestro padova­
nojo jam šią dieną, idant atšvęstų.
Tik tuomet Gvidas suprato, kodėl šie mokiniai čia. Jie buvo kylančios
konservatorijos žvaigždės.
Ir dabar Mafeo tapo vienu iš jų.

2
Kai Tonijus Treskis buvo penkerių, motina nustūmė jį nuo laiptų. Ji
taip pasielgė netyčia, tiesiog pliaukštelėjo vaikui, o šis paslydo ant mar­
murinių grindų ir nusirito žemyn, vos nenumiręs iš baimės dar ten, ant
pakopų.
Tačiau šis epizodas bemaž išsitrynė jam iš atminties. Bet kurią djeną
jos meilę vaikui galėjo pakeisti nenuspėjamo žiaurumo priepuoliai. Čia ji
būdavo sklidina pačių šilčiausių jausmų, čia ūmai, vos po minutės, ją ap­
imdavo klaikus įniršis. O jį patį perpus draskė skausmingas motinos po­
reikis ir kartu neapsakomas siaubas.
Bet tą vakarą, siekdama užglostyti kaltę sūnui, motina nusivedė jį į
švento Morkaus baziliką, kad jis pamatytų savo tėvą procesijoje.
Didžiulė bazilika buvo hercogiškoji dožo bažnyčia, o Tonijaus tėvas -
tarybos narys.
Vėliau jam visa tai atrodė tarsi sapnas, nors vyko iš tiesų. Ir įsirėžė į
atmintį visam gyvenimui.
Po nelemtojo kritimo berniukas daugelį valandų slėpėsi nuo motinos.
Milžiniškas palaco jį prarijo. Tiesą sakant, Tonijus, ištyrinėjęs visus ke­
turis rūmų aukštus, geriau už visus kitus namiškius pažinojo kiekvieną
spintą bei sandėliuką, kur galima pasislėpti, o paskui įsigeidus tūnoti,
kiek tik nori.
Tamsa jo nė trupučio nebaugino. Be to, jis visiškai nebijojo pasiklysti.
Žiurkės vaikui irgi nekėjė baimės, stebėdavo jas šmirinėjančias po korido­
rius veikiau apimtas migloto susidomėjimo. Jam patiko šešėliai ant sienų ir
atšvaitai nuo Didžiojo kanalo pusės ant senais atvaizdais išmargintų lubų.
Apie šiuos dulkėtus kambarius berniukas žinojo kur kas daugiau ne­
gu apie išorinį pasaulį. Šitie kambariai tapo neatskiriama jo vaikystės
dalimi, ir visur, sudėtingame it labirintas jo kelyje, pasitaikydavo svetimų
likimų žymių.
Tačiau likęs toli nuo motinos Tonijus imdavo jausti skausmą. Todėl ir
tąsyk, prisikentėjęs, visas virpantis, vaikas atslinko pas ją kaip tik tada,
kai tarnai jau nebeteko vilties jo surasti.
Motina gulėjo ant lovos krūpčiodama nuo raudos. Ir tuomet pasirodė
jis, penkiametis vyriškis, tvirtai nusprendęs jai atkeršyti - paraudusiu,
ašarų išmurzintu veidu.
Suprantama, jis nusprendė daugiau niekada su ja nešnekėti. Niekada
gyvenime. Nepaisant to, kad išsiskyrimas su ja tiesiog nepakeliamas.
 -11 -

Bet tereikėjo jai ištiesti rankas, ir vaikas skriete nuskriejo ant kelių, su­
stingo prisispaudęs prie jos krūtinės, viena ranka apkabinęs motinos
kaklą, o kita stipriai, skausmingai įsikirtęs jai į petį.
Ji pati buvo bemaž mergaičiukė, bet Tonijus šito nežinojo. Vaikas jau­
tė jos lūpas ant skruosto, ant plaukų, alpėjo jos glamonėjamas. Ir įveikęs
skausmą, kuris akimirksniui užvaldė protą, pagalvojo: "Jeigu aš ją išlai­
kysiu, ji išliks tokia kaip dabar, ir toji kita būtybė nebepasirodys bei ne­
nuskriaus manęs."
Bet ūmai ji išsilaisvinusi krestelėjo neklusnias juodų plaukų bangas.
Rudos jos akys tebebuvo paraudusios nuo neseniai lietų ašarų, bet jau žė­
rėjo iš susijaudinimo.
- Tonijau! - šūktelėjo ji impulsyviai kaip vaikas. - Dar ne vėlu! Aš pati
tave aprengsiu! - Motina pliaukštelėjo delnais. - Aš nusivesiu tave į šven­
to Morkaus baziliką.

Subruzdusios auklės mėgino ją sulaikyti, tačiau motinai jokie draudi­

mai neegzistavo. Kambarį užplūdo linksmumas, suskato bėgioti tarnai,
suvirpėjo žvakių liepsnelės. Motinos pirštai vikriai segiojo atlasinių bri­
džių ir išsiuvinėtos liemenės sagas. Dainuodama seną dainelę, ji per­
braukė šukomis per minkštas, šilkines juodas sūnaus garbanas bei du
kartus skubiai jį pabučiavo.
Juodu ėmė leistis koridoriumi žemyn, ir berniukas pasišokinėdamas
nukūrė į priekį, pakerėtas garsaus madingų batelių pakulnių kaukšėji­
mo. O už nugaros visą laiką girdėjo melodingą motinos dainą.
Pasipuošusi juodo aksomo suknele, ji atrodė stulbinamai. Auksinę jos
odą užliejo raudonis, ir seno žibinto šviesoje, nutvieskusioje ją gondolos
felce*, kur jinai šmurkštelėjo, veidas šiek tiek įkypomis akimis nepapras­
tai panėšėjo į madonų atvaizdus iš senų bizantiškų paveikslų. Motina pa­
sisodino vaiką ant kelių. Užuolaidėlė užsitraukė.
- Ar tu mane myli? - paklausė ji.
Tonijus tylėjo, erzindamas ją. Tuomet jinai prisispaudė prie jo skruos­
tu, o paskui pakuteno ilgomis savo blakstienomis, ir jis nenorom prajuko.
- Ar tu mane myli?
- Taip.
Jisai tuojau pat pajuto šiltą, švelnų apkabinimą ir akimirksniui sustin­
go, norėdamas pratęsti saldų pojūtį.
Juodviem einant per aikštę, berniukas šoko laikydamasis už motinos
rankos. Visi buvo ten! Jis visiems lankstėsi, kažkieno rankos taršė vaiko
plaukus, spaudė prie iškvėpintų sijonų. Jaunas tėvo sekretorius, senjoras
Lemas, septynis kartus išmetė mažylį aukštai į orą, kol motina galiausiai
jį sulaikė. O gražuolė jo tetulė Katrina Lizani, tempianti iš paskos du sū­
nelius, atmetė šydą ir pačiupusi Tonijų prispaudė prie baltos kvapnios sa­
vo krūtinės.

Bet vos tik jie įžengė į didžiulę bažnyčią, Tonijus nutilo.

*Felze (it.) - nedidelė kajutė gondoloje.
 - 72 -

Niekada anksčiau jam neteko regėti nieko panašaus. Marmurines ko­

lonas aplinkui juosė degančios žvakės ir fakelai, skaisčiai plykstelintys
nuo kiekvieno vėjo dvelktelėjimo pro praviras duris. Ant gigantiškų
kupolų švytėjo angelai bei šventieji, visos sienos, arkos ir skliautai aplin­
kui pulsavo auksu, mirgėjo milijonų milijonais mažulyčių briaunų.
Netardamas nė žodžio, Tonijus užsliuogė motinai ant rankų, tarytum
į kokį medį. Ji net susverdėjo nuo jo svorio ir nusijuokė.
O paskui per minią, lyg įsidegusių pliauskų traškesys, nuvilnijo susi­
žavėjimo šurmulys. Sutrimitavo fanfaros. Tonijus ėmė kaip pašėlęs su­
kioti galvą, stengdamasis nustatyti, iš kur šios aidi.
- Žiūrėk! - sušnibždėjo motina, sugriebusi jį už rankos.
O viršum žmonių galvų, didžiuliame soste po besiplaikstančiais bal­
dakimais, pasirodė dožas. Ore pasklido sunkus, aitrus smilkalų kvapas. O
fanfaros suskambo dar garsiau ir šaižiau.
Paskui pasirodė Didžiosios tarybos nariai žėrinčiais apdarais.
- Antai tavo tėvas! - šūktelėjo motina Tonijui, bemaž dusdama iš pu­
siau vaikiško susijaudinimo.
Pasirodė aukšta, kaulėta Andrea Treskio figūra. Jo drabužio rankogaliai
vilkosi grindimis, žili plaukai panėšėjo į liūto karčius, o įdubusios, išblu­
kusios akys žvelgė į vieną tašką, tarytum statulos, stovinčios priešais jį.
- Tėti! - nesusiturėjęs riktelėjo Tonijus.
Kažkas atsigręžė. Motina stengėsi įveikti juoką. Ir tą akimirką pata­
rėjas minioje pastebėjo sūnų. Jo žvilgsnis išsyk atgijo, veidas visiškai pa­
sikeitė, jis nusišypsojo bemaž triumfuojančia šypsena, o akys sužibo.
Tonijaus motina nuraudo.
Bet tuomet staiga, tarytum iš oro, pasigirdo giesmė - galinga aukštų,
aiškių balsų daina. Tonijui užgniaužė kvapą. Keletą akimirkų apstulbęs
vaikas negalėjo pajudėti, o paskui krūptelėjo ir pakėlė akis į viršų. Ryški
šviesa kaipmat jį apakino.
- Nesimuistyk! - tarstelėjo motina, vos benulaikydama jį ant rankų.
O giesmė darėsi vis galingesnė ir sodresnė. Jos bangos ritosi iš kitos
milžiniškos navos pusės, viena melodija persipynė su kita. Tonijui atrodė,
tarytum jis visa tai mato - gigantišką auksinį tinklą, išmestą į banguojan­
čią jūrą, tviskantį prieš saulę. Rodos, patį orą užplūdo garsas. Ir tik vė­
liau jis pastebėjo giedotojus - aukštai virš galvos.
Jie stovėjo dviejose didžiulėse galerijose kairėje bei dešinėje pusėje;
burnos pražiotos, o veidai švytėjo atsispindinčioje šviesoje. Jie panėšėjo į
angelus iš mozaikų.
Tonijus tuojau pat nusirito ant grindų pajutęs, kaip petimi nuslydo jį
sugauti mėginanti motinos ranka. Berniukas prasibrovė pro kvepalais ir
vėsiu oru prakvipusių sijonų bei apsiaustų spūstį, ir pamatė priešais save
duris, už kurių buvo laiptai.
Belipant aukštyn atrodė, jog sienos aplinkui virpa lyg vargonų stygos,
ir staiga jis atsidūrė ten - choro šilumoje, tarp aukštaūgių dainininkų.
Kilo šioks toks sąmyšis. Berniukas kaipmat atsirado prie pat turėklų ir
pažvelgė į akis vienam milžinui - išties milžinui, o ne žmogui - giedan­
 - 13 -

čiam tyru, nuostabiu balsu, panašiu j trimito garsą. Šitas žmogus dainavo
didingą žodį: "Aleliuja!", ir jis skambėjo ypatingai, lyg į kažką nukreiptas
šauksmas. Visi kiti vyrai, stovintys milžinui už nugaros, perėmė šį šauks­
mą kartodami jį ir kartodami taip, jog vienas žodis ritosi ant kito tarytum
banga.
O kitoje bažnyčios pusėje kitas choras antrino pirmajam, stiprindamas
bei stiprindamas garsą.
Tonijus pravėrė burną. Ir uždainavo. Jis išringavo tą patį vienintelį
žodį kartu su giedotoju milžinu, ir staiga pajuto ant peties šiltą ranką.
Giesmininkas linktelėjo jam, o didelės, šiek tiek apsiblaususios rudos jo
akys sakė: "Taip, tęsk!" Paskui Tonijus prisiglaudė prie lieso - jis iškart
tai pajuto per drabužius - to žmogaus šono, ir išsyk vaiko juosmenį ap­
sivijusi ranka pakėlė jį aukštyn.
Apačioje liūliavo visi susirinkusieji: dožas savajam soste, Senato nariai
purpuriniais drabužiais bei visi Venecijos patricijai baltais perukais, bet
Tonijus neatitraukė akių nuo giesmininko veido, pakerėtas unisonu
skambančių jų abiejų balsų. Tonijus nejautė savo kūno, nes sklandė ore,
pakylėtas susiliejusių balsų - savojo ir giedotojo. Jis matė pasigėrėjimą švy­
tinčiose vyro akyse, iš kurių išgaravo mieguistumas. Ir visi stebėjosi galin­
gu garsu, besiveržiančiu iš šio vyro krūtinės.

Kai viskam pasibaigus berniukas vėl buvo sugrąžintas į motinos ran­

kas, ji kreipėsi į žemai nusilenkusį milžiną:
- Dėkoju, Alesandrai.

- Alesandras, Alesandras, - kuždėjo Tonijus, jau sėdėdamas gondoloje.

O paskui, prisiglaudęs prie motinos, desperatiškai paklausė: - Mama, ar
užaugęs aš taip dainuosiu? Ar aš dainuosiu kaip Alesandras? - vaikas
neįstengė jai paaiškinti. - Mama, aš noriu tapti vienu iš tų dainininkų!
- O Dieve, Tonijau, ne! - ji nusijuokė. Ir, kažkaip keistai mostelėjusi
ranka auklei Lenai, pakėlė akis į dangų.

Kopdami ant stogo, visi namiškiai be paliovos plepėjo bei dūsavo. Pa­
žvelgęs į Didžiojo kanalo žiotis ir nekantriai tikėdamasis pamatyti beri­
bę kerinčią tamsą, kurion paprastai nugrimzdavo lagūna, Tonijus krūp­
telėjo: visą akvatoriją nutvieskė pašvaistė - ant vandens mirguliavo šimtų
šimtai žibintų. Jam pasidingojo, tarytum jūron išsiliejo visas ribuliuojan­
tis švento Morkaus bazilikos apšvietimas. Pagarbiai šnibždėdama, moti­
na jam pranešė, jog valstybės vyrai tokiu būdu atiduoda pagarbą šventa­
jam Jurgiui.
Aplinkui viešpatavo tyla, tik švilpavo vėjas, kadai kas sulaužęs men­
kus suardyto sodo ant stogo grebėstus. Aplinkui, šiugždėdami sausais la­
pais, gulėjo išvirtę negyvi medžiai, šaknimis vis dar įsikabinę į apvers­
tus vazonus su žemėmis.
Tonijus palenkė galvą. Šilta motinos ranka palietė švelnų jo sprando
linkį, ir vaikas pajuto nebylią, šiurpią baimę, privertusią dar labiau pri­
sispausti prie jos.
 - 14 -

* * •
Tą pačią naktį, iki pat kaklo apkamšytas savo lovoje, jis nemiegojo.
Motina gulėjo ant nugaros, šiek tiek pravėrusi lūpas, ir kampuotas jos vei­
das sušvelnėjo, rodos, prieš jos pačios valią. Arti viena kitos pritrauktos
akys, tokios nepanašios į jo paties, tapo nepaprastai rimtos, antakiai su­
raukti taip, jog atrodė, tarytum ji ne tik nemiega, bet, priešingai, dėl kaž­
ko be galo susikaupusi.
Atmetęs antklodę, Tonijus basas nuslydo ant šaltų grindų.
Jis žinojo, kad naktį pasirodo gatvės dainininkai. Atlapojęs medines
langines iškišo galvą, įsiklausė ir pagaliau tolumoje išgirdo tylius aukšto
balso garsus. Jam pritarė bosas, šiurkštokas styginių disonansas, ir sulig
kiekviena fraze melodija darėsi vis aukštesnė, platesnė.
Naktis buvo miglota, nepavyko įžiūrėti nei formų, nei siluetų, tik vie­
nintelio fakelo aureolę apačioje. Tonijus klausėsi dainos atrėmęs galvą į
drėgną sieną, apglėbęs kelius, ir staiga pasijuto esąs ten, švento Morkaus
bazilikos galerijoje. Alesandro balsas jį jau apleido, bet išliko jausmas -
sklandi tarsi sapnas muzikos tėkmė.
Pravėręs lūpas, jis išdainavo keletą aukštų natų kartu su tolimais dai­
nininkais gatvėje ir ūmai vėl pajuto Alesandro ranką sau ant peties.
Bet kas staiga jam užkliuvo? Kas pradėjo erzinti tarsi akin įkritusi mu­
selė? Jo sąmonėje, visuomet tokioje aiškioje ir kol kas dar nesudrumstoje
mokslų, vėl atsirado kaklą palietusio minkšto delno pojūtis, išplaukė vaiz­
das plevenančios rankovės, kylančios aukštyn link peties. Visiems iki tol
pažinotiems aukštiems žmonės tekdavo pasilenkti, norint paglostyti tokį
mažą berniuką kaip Tonijus. Bet jis prisiminė, kad netgi ten, galerijoje,
skambant giesmei, nustebo, kaip lengvai jį apglėbė toji ranka.
Ji atrodė gigantiška, stebuklinga, toji ranka, pačiupusi, apkabinusi krū­
tinę taip, tarsi jis būtų žaisliukas, ir pakėlusi aukštai aukštai - į muziką.
Tačiau daina nedavė jam ramybės, ištraukė iš prisiminimų, kaip ir
kiekviena melodija, gimdanti karštas svajones apie klavesiną, kuriuo gro­
davo motina, arba apie jos tamburiną, arba apie susiliejusį jų abiejų balsų
skambesį. Apie bet ką, kas galėjo pratęsti šią melodiją. Štai šitaip, virpėda­
mas ant palangės, jis nė pats nepastebėjo, kaip užmigo.
Tik būdamas septynerių Tonijus sužinojo, kad Alesandras ir visi aukš­
taūgiai šventojo Morkaus bažnyčios giesmininkai buvo kastratai.

________________________3________________________
O sulaukęs devynerių jis jau žinojo, kas konkrečiai buvo nupjauta
šioms voriškoms būtybėms, o kas palikta, ir kad būtent peilis tapo aukšto
jų ūgio bei neįtikėtino rankų ilgio priežastis, kadangi po siaubingos ope­
racijos jų kaulai nepasidarydavo tokie tvirti kaip vyrų, galinčių paleisti į
pasaulį vaikų.
Bet čia buvo visiems žinoma paslaptis. Kastratai giedojo visose Vene­
cijos bažnyčiose. Senstelėję jie tapdavo muzikos mokytojais. Tonijaus mo­
kytojas Bepas irgi buvo išromytas.
 - 15 -

O operoje, kurioje lankytis Tonijus dar buvo per mažas, jie demonst­
ravo dangiškus stebuklus. "Nikolinas, Karestinas, Sensinas!" - dūsaudavo
tarnai kitą dieną tardami jų vardus, ir netgi Tonijaus motina sykį atsisakė
savo įprastinės vienatvės bei nuėjo pasiklausyti jauno dainininko iš Ne­
apolio, Farinelio, kurį visi vadino tiesiog Berniuku. Tonijus verkė, nes ne­
galėjo eiti. Po keleto valandų nubudo ir pamatė, kad motina sugrįžusi
namo atsisėdo prie klavesino, nė nenusimetusi lietaus permerktos skrais­
tės, švytinčios tamsoje kaip ir jos baltas, tarytum porcelianinis veidas, mė­
gino silpnu, netvirtu balsu pakartoti Farinelio arijų melodijas.
Deja, vargšai daug kam ryžtasi, kad gautų pavalgyti bei atsigerti, todėl
mums niekada nestigs tų stebuklingų aukštų balsų. Tačiau kaskart, kai
Tonijus pamatydavo Alesandrą už bažnyčios ribų, nejučia savęs klausda­
vo: "Ar jis verkė? Ar mėgino pabėgti? Kodėl jo motutė nepaslėpė sūnaus?"
Bet pailgame Alesandro veide nebuvo nieko daugiau, tik mieguistas gera­
širdiškumas, kaštoniniai plaukai prašmatniai gaubė švelnią it mergaitės
odą, o jo kūno gilumoje slypėjo balsas, kuris bažnyčios galerijoje, auksi­
nių dekoracijų fone, laukė palaimingosios akimirkos, paversdavusios jį -
bent jau Tonijaus akyse - angelu.

Tuo metu Tonijus žinojo ir tai, jog jis - Markas Antonijus Treskis, An-
drea Treskio sūnus. Jo tėvas, kadaise vadovavęs Šviesiausiosios* gale­
roms tolimosiose jūrose, neseniai, po ilgametės tarnybos Senate, buvo iš­
rinktas į Trijų Tarybą, tą patį pagarbų, siaubą keliantį inkvizitorių trium­
viratą, kuris turėjo galios areštuoti, kankinti, pasmerkti ir įvykdyti bet
kokį nuo-sprendį bet kokiam žmogui - netgi mirties nuosprendį.
Kitaip tariant, Tonijaus tėvas priklausė žmonėms, kurių valdžia pra­
noko paties dožo.
O Treskių pavardė jau ištisą tūkstantmetį puikavosi "Auksinėje kny­
goje". Jis priklausė admirolų, ambasadorių, šventojo Morkaus prokurato­
rių ir nesuskaitomos daugybės senatorių giminei. Trys seniai mirę Toni­
jaus broliai - pirmosios žmonos, irgi atgulusios kapan, vaikai - kadaise
užėmė aukštus postus.
Ir Tonijus sulaukęs dvidešimt trejų metų tikriausiai užims vietą tarp
jaunų valstybės tarnautojų, kurie vaikštinėja Broglio - ilgame aikštės ruo­
že priešais Valstybės kanceliariją.
Iki tol veikiausiai mokysis Paduvos universitete, leisis į dvejų metų
kelionę jūra, važinės po įvairias šalis. O kol kas jis privalėjo leisti ilgas
valandas rūmų bibliotekoje, stebimas švelnių, bet budrių mokytojų akių.

Ant sienų kybojo portretai. Juodaplaukiai, šviesiaodžiai Treskių šei­

mos vyrai, tarytum nulipdyti pagal vieną pavyzdį: grakštūs, aukšti, pla­
čiomis kaktomis, ant nugarų krintančiais banguotais plaukais. Dar būda­
mas mažas, Tonijus atrasdavo savyje panašumo į juos, beje, į kai kuriuos
daugiau negu į kitus: į velionius dėdes, pusbrolius bei brolius: Leonardą,
mirusį nuo džiovos viename iš aukštutinių kambarių, Džambatistą,
*Serenissima - šviesiausioji (it.) - neoficialus Venecijos Respublikos pavadinimas.
 - 16 -

nuskendusį jūroje prie Graikijos krantų, ir Filipą, kurį pribaigė maliarija

tolimame imperijos forposte.
Bet kai kuriuose portretuose berniukas regėjo veidą, ypač panašų į jo
paties: šio jaunuolio akys buvo tokios pat gilios bei tamsios, burna tokia
pat plati, putliomis lūpomis, kurios nuolatos bemaž šypsojosi. Tonijus at­
rasdavo jį tarp daugybės prašmatniai apsitaisiusių žmonių tik tuose por­
tretuose, kur Andrea buvo pavaizduotas dar jaunas, apsuptas savo brolių
ir sūnėnų. Sunku buvo sugretinti kiekvieną veidą su vienu ar kitu vardu,
atskirti vieną nuo kito tokioje gausybėje. Bendra giminės istorija apimda­
vo juos visus, apipindama kerinčiomis legendomis apie jų narsą bei visiš­
ką pasiaukojimą.
Visi trys sūnūs kartu su tėvu ir niūria jo pirmąja žmona žvelgė į To-
nijų iš drobės pačiuose prabangiausiuose rėmuose, pakabintuose ant sie­
nos ilgame valgomajame.
- Jie tave stebi, - erzino vaiką auklė Lena, pildama į lėkštę sriubos. Ji
buvo sena, bet linksma, maloni ir labiau rūpinosi ne Tonijumi, o jo moti­
na Mariana.
Lena nenumanė, kaip skaudu jam buvo žvelgti į tuos rausvaskruos­
čius, rūpestingai nutapytus veidus. Jis troško, kad broliai būtų gyvi, kad
jie gyventų čia, norėjo atlapoti duris į kambarius, sklidinus švelnaus juo­
ko bei sumaišties. Kartais fantazuodavo, kaip viskas galėtų atrodyti, įsi­
vaizduodavo ilgą pietų stalą, prie kurio sėdi broliai. Leonardas pakelia
taurę, Filipas pasakoja apie jūrų kautynes, ir siauros motinos akys, kurios
atrodo mažos liūdesio akimirkomis, išsiplečia iš susižavėjimo.
Bet šiame mažame žaidime egzistavo viena keista, absurdiška detalė,
apie kurią Tonijus sužinojo anaiptol ne iškart. Jinai berniuką be galo iš­
gąsdino. Gerokai anksčiau, nei jis suvokė šių žodžių prasmę, jam buvo
pranešta, jog kiekvienoje garsioje Venecijos šeimoje veda tik vienas sū­
nus. Ir šis paprotys toks senas, jog įgavo įstatymo galią. Paskutiniuoju
tokiu sūnumi Treskių giminėje tapo Filipas, kurio bevaikė žmona po jo
žūties sugrįžo pas savo giminaičius. Bet jeigu bet kuris iš šių šešėliais vir­
tusių brolių būtų gyvenęs pakankamai ilgai ir susilaukęs sūnaus, Tonijus
niekada nebūtų atsiradęs! Jo tėvas niekada nebūtų vedęs antros žmonos.
Tonijus apskritai neegzistuotų. Taigi jisai gyvybės dovaną gavo tik todėl,
kad broliai pasitraukė nepalikę palikuonių.
Jam ne išsyk pavyko galutinai visa tai suvokti. Bet po kurio laiko jis
priprato prie to, kaip priprantama prie neginčijamos tiesos: jam ir bro­
liams niekada nebuvo lemta susitikti.
Vis dėlto berniukas leisdavo savo vaizduotei įsisiūbuoti; jo fantazijose
tušti kambariai buvo skaisčiai apšviesti, juose grojo muzika, skambiais
balsais kalbėjosi vyrai bei moterys, jo giminaičiai, ištisas pulkas nepažįs­
tamų pusbrolių.
Ir visuomet tarp jų - prie pietų stalo ar ant puotų salės parketo - būda­
vo ir tėvas: štai jis atsigręžia, čiumpa jaunėlį sūnelį į glėbį bei apiberia
karštais bučiniais.
 -17 -

• # ♦
Iš tiesų Tonijus retai matydavo tėvą.

Bet tais retais atvejais, kai Lena pašaukdavo ji ir susijaudinusi šnibž­

dėdavo, jog Andrea liepė pakviesti sūnų, Tonijų apimdavo begalinis
džiaugsmas. Auklė papuošdavo jį pačiais geriausiais drabužiais: raudonai
rudu aksominiu švarkeliu, kuris patiko jam pačiam, arba tamsiai mėlynu,
motinos mėgstamiausiu. Tuomet sušukuodavo vaiko plaukus taip, kad
šie kristų žvilgančia banga, nesurišti kaspinu. Šitoks jis atrodė dar visai
mažas ir dėl to niršo. Tuomet ateidavo žiedų su brangakmeniais eilė, kai­
liu pamušto apsiausto bei jo nuosavos mažos špagos, rubinais papuošta
rankena. Pagaliau, deramai aptaisytas, berniukas patraukdavo pas tėvą, ir
pakulnių kaukšėjimas į marmurines grindis glostė jo klausą.
Susitikimas visuomet vykdavo didžiojoje pagrindinio aukšto svetainė­
je - didžiulėje salėje, pačioje erdviausioje šio dideliais kambariais pasižy­
minčio namo patalpoje. Vienintelis baldas - raižiniais puoštas stalas, ilgu­
mo sulig trijų žmonių ūgiu. Mozaikinis piešinys ant grindų vaizdavo pa­
saulio žemėlapį, o lubos - begalinį mėlį bei jame pakibusius angelus, iš-
vyniojančius plevenančią juostą su lotynišku užrašu. Iš kitų kambarių
čionai sklido blanki, ribuliuojanti šviesa, bet Tonijui ji atrodė šilta, nes
gaubė liesą, bemaž bekūnę, Andrea Treskio figūrą.
Tonijus nusilenkdavo. O pakėlęs akis pamatydavo tą patį pagarbią
baimę keliantį tėvo žvilgsnio gyvumą: šitos jaunos akys, spinduliuojan­
čios neslepiamu išdidumu bei meile, rodos, egzistavo atskirai nuo lieso,
raukšlėto tėvo veido.
Andrea pasilenkdavo pabučiuoti sūnaus. Jo lūpos būdavo minkštos,
jis paliesdavo Tonijaus skruostą netardamas nė garso, o paskui kaskart -
nors kasmet Tonijus tapdavo aukštesnis bei sunkesnis - čiupdavo berniu­
ką ir akimirksniui prispausdavo prie krūtinės, kuždėdamas jo vardą taip,
tarsi šis būtų mažas palaiminimas.
Aplinkui stovintys tarnai šypsodavosi bei mirkčiodavo. Per kambarį
nuvilnydavo lengvo susijaudinimo banga. O paskui viskas baigdavosi. To­
nijus puldavo prie lango motinos kambaryje viršuje ir žiūrėdavo, kaip tė­
vo gondola slenka kanalu žemyn, aikštės pusėn.
Niekam nederėjo sakyti Tonijui, jog jis yra paskutinysis Treskių gimi­
nės atstovas. Mirtis išdžiovino visas didingo giminės medžio šakas, ir ne­
liko netgi nė vieno pusbrolio, kuris galėtų išsaugoti šią pavardę. Tonijus
turėjo vesti jaunas, privalėjo ruoštis įvykdyti savo pareigą. O kai retkar­
čiais jam vis dėlto pasitaikydavo susirgti, jis apimtas siaubo laukdavo tarp­
duryje pasirodančio tėvo; visa Treskių giminė tomis valandomis gulėdavo
drauge su juo ant pagalvės.

Tai jį kartu ir kerėjo, ir gąsdino. Jis niekada negalėjo tiksliai prisiminti

momento, kai suvokė visus savo visatos matmenis. Jam atrodė, jog visas
pasaulis gena plačias žalsvas kanalo bangas link jo slenksčio. Ištisus metus
kanale vykdavo regatos, kurių metu prp šąli slysdavo šimtai žvilgančių
 - 18 -

juodų gondolų. O vasarą šeštadienio vakarais prasidėdavo prašmatnūs pa­

radai, didikų šeimos išpuošdavo savo peotas* girliandomis bei paauksuoto­
mis dievų ir deivių statulėlėmis. Kasdien pro šalį savais reikalais skubėdavo
patricijai, kurių valtys būdavo išklotos spalvingais kilimais. Iš mažo medi­
nio balkonėlio viršum laukųjų durų Tonijus galėjo pamatyti pačią lagūną,
kur tolumoje išmetę inkarus stovėjo dideli laivai. Vaiko ausis pasiekdavo
saliutuojančių patrankų gaudesys ir fanfarų garsai iš Dožų rūmų pusės.
Jis girdėdavo nesibaigiančias gondoljerų dainas, gatvės dainininkų se­
renadas, aidinčias tarp gelsvai žalsvų ir rožinių sienų, įstabiai saldų plau­
kiojančių orkestrų skambesį. Naktimis po žvaigždėmis vandenis vagoda­
vo įsimylėjėlių valtelės. Švelnus jūros brizas atnešdavo iki Tonijaus serena­
das. Ir net ankstyvais rytais, kai jam būdavo nuobodu arba liūdna, galėjo
lydėti žvilgsniu nesibaigiančią daržovių baržų virtinę, kuri triukšmingai
judėdavo į Rialto turgus.

Bet sulaukus trylikos Tonijui jau gerokai įsipyko žvelgti į pasaulį pro
langą.
Ak, jei bent dalis to gyvenimo įsiveržtų per jo slenkstį! Arba dar ge­
riau: jei tik jis pats galėtų peržengti slenkstį ir įsilieti į tą gyvenimą!

Bet Treskių rūmai buvo ne tik jo namai. Šis palaco tapo jo kalėjimu.
Mokytojai kaip galėdami stengėsi nepalikto Tonijaus vieno. Kadai kadės
praradęs balsą senasis kastratas Bepas mokė jį prancūzų kalbos, poezijos
bei kontrapunkto, o jaunas ir rimtas kunigas, liesas tamsiaplaukis Andže-
las - lotynų, italų bei anglų kalbų.
Dusyk per savaitę ateidavo fechtavimo mokytojas. Tonijus mokėsi val­
dyti špagą veikiau pramogos dėlei, o ne dėl to, kad rimtai ketintų pasi­
naudoti šiuo sugebėjimu ateityje.
O dar lankydavosi šokių mokytojas, žavus prancūzas, vedžiojantis jį
smulkiais menueto bei kadrilio žingsneliais skambant kokiam nors tinka­
mam žvaliam ritmui, kurį klavišais sutrenkdavo Bepas. Tonijus privalėjo
žinoti, kaip bučiuoti damai ranką, kada ir kaip nusilenkti, mokėsi visų
svarbiausių džentelmenų etiketo taisyklių.
Mokytis buvo ganėtinai smagu. Kartais, likęs vienas, berniukas čaižy­
davo orą špagos mostais arba šokdavo su įsivaizduojamomis merginomis,
išgalvotomis vadovaujantis tais miglotais pavidalais, kuriuos retsykiais iš­
vysdavo siaurose gatvelėse.
Bet, išskyrus begalinius bažnytinius renginius, Šventąją savaitę, Vely­
kas, kasdienį grožį ir daugiabalsę sekmadienio mišių muziką, vieninteliu
prieglobsčiu Tonijui tapdavo negyvenamieji žemutinio namo aukšto
kambariai. Nė viena gyva būtybė nesugebėdavo jo ten surasti.
Patogiai įsitaisęs, pasiėmęs ploną vaškinę žvakelę, kartais berniukas iš­
sitraukdavo sunkius senojo archyvo tomus ir susižavėjęs tyrinėdavo dul­
kančius gausingos jo giminės istorijos įrašus. Nuobodūs faktai bei datos,
*Peota - venecijietiška valtis (it.).
 - 19 -

vos prisilietus pavojingai čežantys puslapiai kurstė vaiko vaizduotę: kai

užaugs, jis išplauks jūron arba apsivilks purpurinį senatoriaus apdarą...
Net dožo sostas Treskiui nėra nepasiekiamas.
Tonijų apimdavo miglotas susijaudinimas. Jis šmirinėdavo toliau. Ati­
traukdavo metų metais neliestus skląsčius, senuose kampuose aptikdavo
senovinių paveikslų ir žvelgdavo į nepažįstamus veidus. Senuose sandė­
liukuose tebetvyrojo kvapas rytietiškų prieskonių, atgabentų dar tais lai­
kais, kai valtys priplaukdavo prie pat Treskių rūmų durų ir iškraudavo
grobį: kilimus, brangenybes, cinamoną, šilkus. Dar ten mėtėsi sudrėku­
sios kanapinės virvės ritiniai, šiaudų kuokštai, ir viešpatavo įvairiausi su­
mišę aromatai, - aštrūs, gundantys.
Kartais jisai sustodavo. Nyki žvakės liepsnelė neramiai šoko keistą šo­
kį. Aiškiai girdėjosi vandens pliuškenimas už namo ir tolimas polių girgž­
desys. O užsimerkęs galėjai aukštai virš galvos išgirsti motinos balsą.
Tačiau čia jis tapdavo niekam nepasiekiamas. Sijomis tarytum pirštų
galais bėgiojo vorai, ir staigiai pakreipęs žvakę jis galėdavo apšviesti vo­
ratinklį - įmantrų, auksaspalvį. Sulūžusi langinė neatlaikydavo jo prisi­
lietimo, ir pilka, miglota popiečio šviesa prasiskverbdavo pro grotuotą
stiklą, už kurio jis matydavo žiurkes, plaukiojančias tarp šiukšlių stovin­
čiame vandenyje.
Jam pasidarydavo liūdna. Ir baisu. Ūmai apimdavo neįvardijama ne­
viltis, baimė, kuri panaikindavo visą aplinkinį žavesį.
Tėvas labai senas. O motina visai jauna. Ir kažkur, rodos, pačioje viso
to šerdyje, slypėjo jo laukiantis nežinomas siaubas. Tačiau kas konkrečiai
jį baugino? Berniukas nežinojo. Bet jam atrodė, tarytum net ore aplink
knibždėte knibžda paslaptys. Kartais ausis pasiekdavo pašnibždom iš­
tartas nepažįstamas vardas, bet tarnai, pastebėję berniuką, tuojau pat
imdavo guviai šnekučiuotis kasdieniškomis temomis bei neatsakydavo į
jo klausimus. Ir jis suabejodavo girdėjęs kažką ypatingo.
O gal galų gale viskas vyko tik todėl, kad motina jautėsi tokia nelai­
minga.

4
Vos tik Gvidas buvo išrinktas scenai, prasidėjo sekinantis darbas, kas
vakarą jis pasinerdavo į akinantį operos teatro spindesį, kur žvelgė iš­
plėtęs akis, dainavo chore, jei ten toks buvo, o išeidavo pakerėtas visuo­
tinio bruzdesio ir svaiginančių kvepalų bei pudros kvapų.
Jo paties kompozicijos liko užmirštos, atmestos į šalį, pasinėrus į
begalines pratybas, kartojant šį, o vėliau ir kitą sezoną kitų sudainuotas
arijas.
Tačiau tuos metus užpildė toks nuostabus intensyvumas, jog net nu­
budusi aistra negalėjo nukreipti Gvido nuo šio kurso.
Be to, Gvidas jau seniai įtikino save negalįs patirti jokios aistros.

Gyvenimas susilaikant jį netgi žavėjo. Jis tikėjo tuo, jog pamokslai sa-
 - 20 -

komi jam. Išromytasis niekada negaus leidimo susituokti, nes santuokos

tikslas - vaikų gimimas. Popiežius niekada nėra padaręs išimties kastra­
tui. Todėl jam lemta nugyventi gyvenimą kaip dvasiškiui, tą vienintelį kil­
nų ir šviesų gyvenimą, kuris jam leistas.
Laikydamas eunuchus aukščiausiais muzikos dvasininkais, jis visiškai
tam pritardavo. Net jei kada nors trumpai akimirkai susimąstydavo apie
auką, paaukotą vardan šio dvasiško posto, tuojau pat sieloje įsižiebdavo
įsitikinimas, jog pats jis niekada neįstengs įvertinti jos laipsnio.
"Kodėl man visa tai turėtų rūpėti? - gūžtelėdavo pečiais. - Juk turiu
geležinę valią, o dainavimas - vienintelis man reikšmingas dalykas."
Bet sykį vėlai vakare grįžęs namo iš teatro susapnavo klaikų sapną,
kuriame glamonėjo scenoje anksčiau matytą moterį - mažutę putlią dai­
nininkę. Sapne regėjo apnuogintus jos pečius, rankos linkį bei tą tašką,
kur dailus kaklas ima kilti iš nuožulnių pečių apvalumų. Jis nubudo apsi­
pylęs prakaitu ir jautėsi be galo nelaimingas.
Artimiausius mėnesius jį dar keletą sykių lankė šis sapnas. Gvidas re­
gėjo, kaip bučiuoja dainininkei ranką, sulenkia ją ir bučiuoja švelnią
raukšlelę linkio vietoje. O sykį naktį nubudo, ir jam pasidingojo, tary­
tum girdi tamsiame miegamajame aplink save kuždesį, tylų švelnių
žingsnių šnarėjimą. Ir kartkartėmis - tylų juoką.
Jis įsikniaubė į pagalvę. Mintyse sušmėžavo įvairūs pavidalai: kas gi
čia buvo? Gašlūnai eunuchai ar moterys?
Vėliau koplyčioje jis negalėjo atitraukti akių nuo Džino, šalia stovinčio
berniuko, kojų. Žvelgdamas, kaip oda įsirėžia į aukštą Džino keltį, ste­
bėdamas po aptemtomis kojinėmis judančius raumenis, jis pajuto keistą
spazmą gerklėje. Žvelgė į judančius raumenis po aptemptomis kojinėmis.
Pėdos išlinkimas jam atrodė toks gražus, viliojantis, norėjosi jį paliesti, ir
Gvidas didžiai apgailestaudamas žiūrėjo berniukui pavymui, kai šis pa­
traukė priimti komunijos.
Baigiantis vasarai kartą jis apskritai negalėjo dainuoti, nes tiesiai prieš akis
puikavosi aptemptas juodas priekyje stovinčio jauno mokytojo švarkas.
Sis maestro buvo vedęs ir turėjo vaikų. Jis ateidavo dienos metu, mo­
kydavo eunuchus poezijos bei taisyklingos dikcijos, tai yra dalykų, ku­
riuos dainininkai turėjo itin rūpestingai išstudijuoti. "Bet kodėl, - pyko
pats ant savęs Gvidas, - kodėl aš taip spoksau į šitą švarką?"
Tačiau kaskart, kai jaunas vyras pasisukdavo, Gvidas stebeilydavo į
medžiagą, apspaudusią jo strėnas, dailiai prigludusią prie juosmens bei
grakščiai besiplaikstančią palei šlaunis, ir jam vėl norėdavosi ją paliesti.
Apžiūrinėdamas šį siluetą, jis jautė keistą susijaudinimą.
Gvidas užsimerkė, o kai vėl pramerkė akis, mokiniui pasirodė, jog
mokytojas jam nusišypsojo. Per tą laiką vyras spėjo atsisėsti, o nusileisda­
mas ant kėdės bemaž nepastebimai mostelėjo ranka, padėdamas patogiau
įsitaisyti naštai tarp kojų. Bet žvilgsnis, mestelėtas į Gvidą, buvo visiškai
nekaltas. O gal ne?
Vakarieniaujant jų akys vėl susitiko. O paskui dar kartą, po keleto va­
landų, vakarinio valgymo metu.
 - 21 -

Kai tamsa lėtai, tingiai apgaubė kalnus, o vitražai apsiblausė ir pajuo­

do, Gvidas nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė tuščiame koridoriuje ir nu­
slinko pro seniai ištuštėjusius kambarius.
Artėdamas prie mokytojo durų, jis akies krašteliu pastebėjo neryškų
vyrišką siluetą. Sidabrinė šviesa, trykštanti pro atvirą langą, krito ant su­
dėtų rankų, ant maestro kelio.
- Gvidai! - sukuždėjo jis iš tamsos.
Visa tai priminė sapną. Vis dėlto pojūčiai buvo kur kas stipresni nei
sapne. Gvido pakulniai šaižiai brūkštelėjo per akmenines grindis, o du­
rys tyliai užsivėrė jam už nugaros.
Už lango ant kalvos mirguliavo žiburiai, pasiklydę tarp virpančių
medžių kontūrų.
Jaunas vyras atsistojo ir užtrenkė išpieštas langines.
Akimirksnį Gvidas nieko nematė, tik girdėjo kimų, trūkčiojantį savo
alsavimą, o paskui vėl išvydo tas švytinčias rankas, tarytum sukaupusias
savyje visą dar likusią šviesą, ir tos rankos pradėjo segiotis bridžius.
Pasirodo, tą slaptą nuodėmę, kurią jis kurdavo vaizduotėje, su juo
drauge galėjo patirti ir kas nors kitas.
Jis pasviro į priekį, lyg kūnui liovusis jam paklusti. Suklupęs pir­
miausia palietė glotnią, beplaukę maestro pilvo odą, o paskui išsyk paži­
no paslaptį, suėmęs burna tą patį organą, storesnį ir ilgesnį už jo paties.
Jam nereikėjo sufleruoti, ką daryti. Glamonėdamas jį liežuviu ir dan­
timis Gvidas jautė, kaip šis brinksta. Jo kūnas virto burna, o pirštai spau­
dė maestro sėdmenis stumdami juos į priekį.
Gvido vaitojimas tapo ritmingas, įnirtingas, nustelbiantis tylius vyro
atodūsius.
- Ak, - iškvėpė maestro. - Švelniau, švelniau!
Tačiau krustelėjęs šlaunis jis prispaudė Gvidą drėgnais susisukusiais
plaukais, pačiu kūnu, sklidinu muskuso ir druskos. Gvidas sukliko go-
muriniu balsu, pajuto sausą, skausmingą savo paties aistros kulminaciją.
Ir tą pat akimirką, kai jis nusilpęs bei dar neatitokęs po šoko prisis­
paudė prie mokytojo šlaunų, vyro sėkla plūstelėjo į jį, užpildė burną, ir
Gvidas pasitiko ją apimtas nepasotinamo troškulio, vos nepaspringdamas
jos aitrumu bei saldybe.
Jis palenkė galvą, parkrito kniūbsčias. Ir suprato, jog jeigu neįstengs
praryti sėklos, po akimirkos jo organai sukils.
Gvidas nebuvo pasirengęs tokiai staigiai bei neatitaisomai pabaigai.
O paskui silpnumas jį surietė, ir jis nušliaužė į šalį iš visų jėgų steng­
damasis nepražioti lūpų.
- Nagi, - sušnibždėjo maestro bei pamėgino suimti Gvidą už pečių.
Bet Gvidas atsigulė ant grindų. Jis nuropojo po klavesinu, prispaudė
kaktą prie šaltų akmeninių grindų, ir ši vėsa jam pasirodė maloni.
Jis pajuto, kaip mokytojas atsiklaupia šalia, ir nusisuko.
- Gvidai, - švelniai ištarė maestro. - Gvidai, - pakartojo, tarytum prie­
kaištaudamas.
Kadaise jis jau girdėjo tą patį priekaištaujantį toną. Kada?
 - 22 -

Paskui išgirdęs savo paties dejonę Gvidas nusistebėjo jį persmelkusia

kančia.
- Ne, ne, Gvidai, - pasilenkė prie jo maestro. - Paklausyk manęs, mažyli...
Gvidas delnais užsispaudė ausis.
- Paklausyk manęs, - įtaigiai ir atkakliai kartojo vyras, taršydamas
plaukus Gvidui ant pakaušio. - Greitai tu pats priversi juos prieš tave
klauptis.
O paskui, įsivyravus tylai, maestro staiga nusijuokė. Tyliai, švelniai, vi­
sai ne kandžiai.
- Tu išmoksi, - pasakė jis atsistodamas. - Išmoksi, kai tavo ausis užplūs
šūksniai "bravo!", kai tave apipils dovanomis ir gėlėmis.

________________________5________________________
Dabar Mariana retai kada mušdavo Tonijų. Trylikametis ūgiu pasivijo ją.
Jis nepaveldėjo nei tamsios motinos odos, nei įkypų bizantiškų akių; jo
oda buvo šviesi, bet tokios pat vešlios juodos garbanos ir tokia pat lanksti it
katino figūra. Kai juodu kartu šokdavo, o taip elgdavosi nuolat, būdavo pa­
našūs į dvynius, šviesų ir tamsų. Ji sūpuodavo klubus ir plodavo delnais, o
Tonijus mušdavo tamburiną energingai sukdamasis aplink ją.
Juodu šoko furlaną, gatvės šokį, kurio juos išmokė kambarinės. Kai
senoje bažnyčioje, stovinčioje už palaco, vykdavo kasmetinė sagra* arba
mugė, jie dviese, persisvėrę per galinius langus, žiūrėdavo, kaip šokio sū­
kuryje skrieja tarnaitės, ir patys kaskart šokdavo vis geriau.
Jie gyveno vieną gyvenimą, ir pamažu visame kame, ką juodu veikda­
vo drauge - šokant ar dainuojant, žaidžiant ar skaitant - vadovauti pradėjo
Tonijus.
Labai anksti berniukui teko suvokti, jog jo motina yra labiau vaikas
negu jis, ir kad jinai niekada neskaudino jo tyčia. Apimta prastos nuotai­
kos ji tapdavo bejėgė; pasaulis užgriūdavo ją, o prisispaudęs verkiantis,
persigandęs sūnus sukeldavo siaubą. Tuomet pasipildavo įnirtingi smū­
giai ir antausiai, riksmas, įvairiausių daiktų laidymas į jį per visą kambarį.
Tuo pat metu ji užsispausdavo rankomis ausis, kad negirdėtų garsios jo
raudos.
Jis išmoko slėpti savo baimes jos priepuolių metu ir visaip stengdavosi
ją nuraminti, prablaškyti. Jei būdavo galimybė, išsivesdavo ją iš kamba­
rio, linksmindavo.
Vienas iš pačių patikimiausių būdų buvo muzika.

Jinai užaugo muzikos atmosferoje. Dar visai mažutė ji neteko tėvų ir

buvo išsiųsta į "Ospedale della Pieta", vieną iš keturių Venecijos vienuoly­
no konservatorijų, kurios choras bei orkestras, sudaryti vien iš mergaičių,
stulbino visą Europą. Jos jaunystėje ne kas kitas, o Antonijus Vivaldis dir­
bo ten kapelmeisteriu, pastarasis ir išmokė Marianą dainuoti bei groti
smuiku; šešerių metų ji jau buvo laikoma nepaprastai talentinga.
*Sagra - atlaidai.
 - 23 -

Pluoštai Vivaldžio natų gulėjo jos kambariuose. Pasitaikydavo čia ir jo

paties ranka mergaitėms parašytų vokalizių. Išgirdusi apie naujos kompo­
zitoriaus operos pasirodymą, ji būtinai siųsdavo ką nors parnešti partitūros.
Nuo pat to momento, kai motina suprato, jog Tonijus paveldėjo jos
balsą, ji apgaubė sūnų desperatiška ir kankinančia meile. Pirmąsias dai­
nas Tonijus išgirdo iš jos, motina išmokė jį dainuoti iš klausos, kas vėliau
taip žavėjo jo mokytojus. Ji neretai sakydavo: "Jeigu tu būtum gimęs be
klausos, aš būčiau tave nuskandinusi. Arba nusiskandinusi pati". Ir jis ti­
kėjo tuo, kol buvo mažas.

Taigi net tuomet, kai ji būdavo klaikiausios būklės, kai dvelkdavo vy­
nu, o žvilgsnyje žybčiojo pyktis, jis, nutaisęs lengvabūdišką, kaprizingą
miną, vesdavosi ją prie klavesino.
- Eime, mama, - tardavo švelniai, lyg niekur nieko, - eime sudainuoki­
me ką nors drauge.
Ryto saulės šviesos nutvieksti jos kambariai visada tapdavo tokie gra­
žūs. Balta šilkine lovatiese apdengta lova, begalėje veidrodžių atsispindė­
davo cherubinai ir vainikai nuo sienų apmušalų. Jai patiko laikrodžiai, to­
dėl turėjo daugybę įvairiausių spalvingų laikrodžių, tiksinčių ant stalų,
komodų bei ant marmurinės židinio lentynėlės.
Ir šioje aplinkoje ji, išsidraikiusiais plaukais, laikanti rankoje rūgščiai
kvepiančią taurę, atrodė lyg koks svetimkūnis. Ji žvelgdavo į sūnų, tary­
tum nepažindama.
Tonijus nieko nelaukdamas atvoždavo dramblio kaulo klavesiną dvi­
guba eile klavišų bei imdavo groti. Dažniausiai Vivaldžio muziką, bet
kartais ir Skarlačio arba netgi santūresnius melancholiškesnius kompozi­
toriaus aristokrato Benedeto Marčelo kūrinius. Ir jau po keleto minučių
pajusdavo, kaip motina tyliai atsisėda ant suolelio šalia jo.
Tereikėdavo išgirsti, kaip susilieja judviejų balsai, ir Tonijų išsyk apim­
davo malonus jaudulys. Stiprus, tyras jo sopranas pakildavo aukščiau,
bet jos balse slypėjo gilesnis, kerintis atspalvis. Motina nekantriai pervers-
davo senas partitūras, ieškodama savo mylimiausių arijų arba prašydavo
jo padeklamuoti kokį nors neseniai išmoktą eilėraštį, kad tuojau pat su­
kurtų jam melodiją.
- Tu tikras imituotojas! - sakydavo ji, kai sūnus stulbinamai atlikdavo
sudėtingą pasažą.
Mariana išdainuodavo kokią nors natą, lėtai, meistriškai keldama gar­
są, ir tuojau pat išgirsdavo tobulą jo aidą. O paskui, apglėbusi sūnų neti­
kėtai šiltomis bei labai stipriomis rankomis, kuždėdavo:
- Ar tu mane myli?
- Žinoma, myliu. Aš tau jau sakiau vakar ir užvakar, bet tu užmiršai,
- erzindavo jis.
Sis pats karščiausias šūksnis išsiverždavo iš širdies gelmių. Mariana
kramtydavo lūpas, jos akys nepaprastai išsiplėsdavo, o paskui susiaurėda­
vo. Tonijus visuomet duodavo motinai tai, ko ji trokšdavo. Bet širdyje jis
kentėjo.
 - 24 -

Visą gyvenimą vos atmerkęs akis iš ryto jis jau žinodavo, ar ji linksma,
ar liūdna. Jis tiesiog jausdavo. Ir nekantraudamas laukdavo, kada pra­
slinks pamokų valandos, jog galėtų išsmukti pas ją.

Tonijus nesuprato Marianos.

Bet pradėjo suvokti, kad jo vaikystės vienatvė, šių tuščių kambarių ty­
la ir didžiulių rūmų niūrumas susiję su jos uždarumu bei atsiskyrėlišku­
mu ne mažiau negu su jo tėvo amžiumi bei senamadišku rūstumu.
Be to, ji neturėjo draugių, nors "Pietoje" nestigo nei kilmingų damų,
nei pamestinukių, o daugelis iš jų ištekėjusios pateko į puikias šeimas.
Bet jie niekada neminėdavo "Pietos" ir niekada niekur neišvažiuodavo.
O kai juos aplankydavo tėvo pusseserė Katrina Lizani, Tonijus žinojo,
kad šiuos vizitus paskatina vien tik pastarosios gerumas. Mariana panė­
šėjo į vienuolę. Ji rengdavosi juodai, susidėdavo rankas ant kelių, o tam­
sūs jos plaukai žvilgėjo kaip atlasas. Tuo tarpu Katrina marginto šilko
suknele, išpuošta gausybe geltonų kaspinėlių, pokalbio metu visuomet
imdavosi iniciatyvos.
Kartais Katriną lydėdavo jos "sargybinis", pasižymintis puikiomis ka­
valieriaus manieromis bei išvaizda, tolimas giminaitis, nors Tonijus nie­
kaip neįsidėmėdavo, iš kurios pusės. Tačiau jo pasirodymas džiugindavo
berniuką, nes kai juodu dviese patraukdavo į didžiąją svetainę, giminai­
tis perpasakodavo jam laikraščių naujienas ir pranešdavo, kas vyksta
teatruose. Jis avėjo batus raudonais užkulniais ir nešiojosi monoklį, pa­
rištą mėlyna juostele.
Bet šis aristokratas buvo dykūnas, leidžiantis laiką moterų draugijoje.
Ir Tonijus žinojo: Andrea nesutiktų, kad štai toks tipas lydėtų jo žmoną,
o ir pačiam Tonijui nebūtų patikę.
Vis dėlto jis galvojo, kad turėdama tokį palydovą Mariana išvyktų iš
namų, susitiktų su žmonėmis, o šie imtų lankytis jų namuose, ir viskas ap­
linkui imtų vykti visiškai kitaip.
Tačiau mintis apie sargybinį taip arti šalia jos, gondoloje, prie stalo,
per mišias, kankino Tonijų. Jį apimdavo stiprus, neapsakomai skausmin­
gas pavydas. Nė vienam vyrui nederėjo artintis prie Marianos, išskyrus jį
patį.
- Jei tik aš galėčiau tapti jos sargybiniu! - atsidusdavo sunus ir matyda­
vo veidrodyje aukštą jaunuolį berniuko veidu. - Kodėl aš negaliu jos ap­
ginti? - kuždėjo vaikas. - Kodėl negaliu jos išgelbėti?

6
Bet kaip elgtis su moterimi, kuri vis dažniau ir dažniau mieliau renkasi
vyno butelį, o ne dienos šviesą?
Liga! Melancholija! Tokiu žodžiu buvo vadinama jos būsena.
Kai Tonijui sukako keturiolika, Mariana jau niekada nepakildavo iš
patalo anksčiau nei vidurdienį. Dažnai ji pareikšdavo esanti "pernelyg pa­
vargusi", todėl negalinti dainuoti, ir sūnus džiaugdavosi tai išgirdęs, nes
 - 25 -

vaizdas, kai ji klupinėdama svirduliuoja per kambarį, tapdavo jam nepa­

keliamas. Jai pakako proto didžiąją laiko dalį praleisti lovoje, kur, skendė-
dama baltose pagalvėse, išvargusiu veidu, blizgančiomis akimis, jinai
klausydavosi sūnaus rengiamų koncertų.
Vos tik sutirštėjus prieblandai, ji tapdavo irzli ir nenuspėjama. Žino­
ma, ji nenorėjo vykti į "Pietą". O ko, tiesą sakant, jai ten veržtis?
- Zinai, - pratarė jinai vieną vakarą, - kai gyvenau ten, mane visi žino­
jo. Apie mane kalbėjo visa Venecija. Gondoljerai tvirtino, jog aš - geriausia
jų kada nors girdėta dainininkė. "Mariana, Mariana!" - mano vardas
skambėjo Paryžiaus ir Londono viešbučiuose. Ir Romoje! Sykį vasarą mes
plaukėme barža Brentos upe pasroviui. Dainavome visose vilose, o pas­
kui šokdavome, jei panorėdavome, ir gerdavome vyną su visais svečiais...
Tonijus pasijuto sukrėstas.
Lena ją nuprausė ir sušukavo lyg vaiką, ir įpylė vyno, kad nuramintų,
o paskui pasivedėjo į šalį.
- Juk šitaip šlovinamos visos konservatorijos merginos! Tai nieko ne­
reiškė, nebūk kvaiša! - suniurzgė auklė. - Juk ir dabar viskas taip pat, pa­
klausk Bruno. Gondoljerai myli merginas, ir kilmingas damas, kurios turi
ištekėti už patricijų, ir bekilmes pamestinukes. Čia visai ne tas pats, kas
stovėti scenoje vardan dangaus palaimos. Ko taip žiūri?
- Aš turėjau išeiti į sceną! - staiga pasakė Mariana.
Ji ūmai nubloškė antklodes ir krestelėjo galvą. Plaukai pasklido ant
pečių.
- Patylėk! - subarė Lena. - Tonijau, pasivaikščiok truputį.
- Ne, - kodėl jis turi išeiti? - supyko Mariana. - Kodėl visuomet jį iš­
siimti?! Tonijau, sustok! Man nesvarbu, ką padainuosi, padainuok, ką no­
ri pats. Man derėjo pabėgti su operos teatru, štai ką man derėjo padaryti!
O tu turėjai gyventi furgonuose ir žaisti tarp dekoracijų bei rekvizito! O
dabar... Tu tik pažvelk į save! Jo prakilnybė Markas Antonijus Treskis!
- Gryniausia beprotybė, - atkirto Lena.
- Bet tu nežinai vieno dalyko, mano brangioji, kad bepročiais tampa­
ma prieglaudose!

Siaubingas laikotarpis.
Kai atvyko Katrina Lizani, Lena neleido jai susitikti su Mariana, suvers­
dama kaltę kažin kokiai ne itin aiškiai diagnozei, o kai sykį iš ryto įvy­
ko retas, bet reguliarus Andrea Treskio vizitas į žmonos kambarius, jis
buvo sulaikytas remiantis tuo pačiu pretekstu.
Tuomet Tonijus pirmą kartą rimtai susiruošė pasprukti iš namų.
Miestas šurmuliavo ruošdamasis pačiai svarbiausiai Venecijos šventei
- Šeštinėms, kai dožas išplaukdavo į lagūną nuostabiu paauksuotu "Bu-
cintoro" laivu ir mesdavo į vandenį apeiginį žiedą, simbolizuojantį jo
santuoką su jūra ir Venecijos viršenybę. Venecija ir jūra - sena, šventa
sąjunga. Tonijų irgi apimdavo malonus jaudulys, nors ir žinojo, kad pa­
matys tik tiek, kiek aprėps žvilgsniu nuo rūmų stogo. O kai galvodavo
apie dviejų savaičių karnavalą, prasidėsiantį po šventės, apie maskarado
 - 26 -

dalyvius gatvelėse bei krantinėse, kur kaukės uždedamos net kūdikiams

ir visi bėga, bėga į aikštę, jam pasidarydavo negera nuo laukimo bei ap­
maudo jausmo.
Dar uoliau nei kada nors anksčiau jis dabar kaupė mažas dovanėles,
kurias galima naktį numesti gatvės dainininkams, kad šie stabtelėtų po jo
langu. Tonijus surado sugedusį auksinį laikrodį, įvyniojo į brangią šilki­
nę nosinę ir numetė jiems. Šitie žmonės nežinojo, kas jis.
Kartais teiraudavosi dainoje.
Sykį naktį, kai Tonijus jautėsi ypač nelaimingas, o iki Šeštinių beliko
tik dvi savaitės, jis sudainavo atsakymą: "Aš tas, kuris šiąnakt jus myli la­
biau nei kas nors kitas Venecijoje!"
Jo balsas nuaidėjo tarp akmeninių sienų. Jautėsi toks įsitempęs, jog
vos nesusijuokė, bet dainavo toliau, įpindamas į dainą visus žinomus
margaspalvius eilėraščius, šlovinančius muziką, kol pagaliau susivokė
esąs juokingas. Ir vis dėlto patyrė stebuklingą jausmą. Ir nė nepastebėjo
apačioje įsiviešpatavusios tylos. O kai siaurame skersgatvyje nuskambėjo
aplodismentai, pašėlęs pliaukšėjimas ir šūksniai, jis paraudo iš drovumo
bei tramdomo juoko.
O paskui nusiplėšė brangakmeniais puoštas liemenės sagas ir numetė
dainininkams.

Bet kartais dainininkai ateidavo, kai būdavo jau labai vėlu. O kartais
visai neateidavo. Galbūt gaudavo užduotį atlikti serenadas damoms, o gal
dainuodavo įsimylėjėlių porelėms kanale, jis nežinojo. Sėdėdamas prie
lango, susidėjęs rankas ant drėgnos palangės, Tonijus svajojo, kaip suran­
da slaptas, niekam nežinomas duris ir išeina drauge su jais. Svajojo apie
tai, kaip būtų gerai, jei jis nebūtų turtingas, nebūtų patricijus. Verčiau jau
būtų gatvės berniūkštis - laisvas, galintis dainuoti ir griežti smuiku visą
naktį, siųsdamas įstabius garsus į visas keturias šios ankštos akmeninės
šalies puses - stebuklingos šalies, kurią įkūnijo aplinkui dunksantis jo
miestas.

Tonijaus širdyje stiprėjo nuojauta: kažkas turi atsitikti.

Beje, kaip kad jam atrodė, blogiau, nei yra, jau negalėjo būti.
Ir štai sykį po pietų Bepas iš kvailumo atsivedė Alesandrą, pagrindi­
nį švento Morkaus bazilikos dainininką, pasiklausyti, kaip Tonijus duetu
dainuoja su savo motute.
Rodos, šiek tiek anksčiau Bepas pasirodė ant Marianos miegamojo
slenksčio ir paklausė, ar ji leidžianti surengti tokį vizitą. Bepas be galo di­
džiavosi Tonijaus balsu, o Marianą dievino tarsi angelą.
- Žinoma, atsivesk jį bet kada, - linksmai atsiliepė moteris. Tuo metu
ji tuštino tądien jau antrą butelį sauso ispaniško vyno ir slampinėjo po
kambarį apsivilkusi chalatą. - Atsivesk. Man bus malonu jį pamatyti. Jei
norėsi, aš jam pašoksiu. Tonijus galės pagroti tamburinu; mes surengsi­
me nuostabią šventę.
Tonijus jautėsi įžeistas ir pažemintas. Lena paguldė šeimininkę į lovą.
Bepas neabejotinai turėjo suprasti: juk jis senas bei išmintingas. Mokytojas
 - 27 -

nieko nepasakė, tik žybtelėjo mažos žydros akutės, o po keleto dienų Ale-
sandras jau stovėjo didžiojoje svetainėje, pasipuošęs prašmatniu kreminės
spalvos aksomo kostiumu ir žalia taftos liemene, nepaprastai nudžiugin­
tas ypatingo kvietimo.
Mariana kietai miegojo už nuleistų užuolaidų. Tonijus verčiau jau bū­
tų pažadinęs Medūzą Gorgonę.
Šukomis persibraukęs per plaukus bei apsivilkęs geriausią kostiu­
mą, berniukas vienas patraukė pasitikti Alesandro ir pakvietė jį vidun,
lyg būtų čia šeimininkas.
- Aš sutrikęs, senjore, - kreipėsi vaikinukas. - Motutė serga. Nejaukiai
jausčiausi dainuodamas jums vienas.
Bet netgi šioje netikėtoje draugijoje jis pajuto dvasinį pakilimą. Saulės
šviesa užliejo raižytą raudonmedį bei damastą ir, nepaisant išblukusio
kilimo bei suskeldėjusių lubų, kambarys atrodė be galo žavingai.
- Prašau, atnešk kavos, - paprašė jaunuolis Bepo.
O paskui atidarė klavesiną.
- Atleiskite man, jūsų prakilnybe, - švelniai atsiprašė Alesandras. - Aš
nieku gyvu neketinau sukelti jums nepatogumų. Maniau pasėdėsiąs kur
nors nuošaly, kol judu su motute dainuosite, ir jums netrukdysiu. Bepas
man daug pasakojo apie judviejų duetus, be to, aš ir pats prisimenu jūsų
balsą. Aš jo neužmiršau.
Dainininkas nusišypsojo švelniai bei svajingai. Be choro drabužių jis
jau nepanėšėjo į nežemišką būtybę, o veikiau atrodė panašus į kaimo
turtuolį negu į aristokratą. Kiekvieną jo judesį sušvelnindavo sklandus
balso ritmas.
Tonijus nusijuokė. Bet jis jautėsi vienišas ir žinojo neabejotinai apsi­
verksiąs, jei šis žmogus išeis.
- Prašom sėstis, senjore, - pasiūlė berniukas. Ir nudžiugo, kai pasirodė
arbatinuku nešina Lena, o iš paskos atskubėjo Bepas, pastvėręs visą šūs­
nį natų.
Tonijus neapsakomai jaudinosi. Vaikinui dingtelėjo, jog jeigu jo drau­
gija Alesandrui pasirodys maloni, šis ateis vėl ir vėl. Jaunasis šeimininkas
paėmė paskutiniosios Vivaldžio operos "Montesuma" partitūrą. Visos ari­
jos jam buvo naujos, bet negalėjo rizikuoti atlikdamas seną, banalų kūri­
nį. Pakako vos keleto sekundžių pasinerti į energingą, dramatišką nuo­
taiką, ir jo balsas kaipmat sutvirtėjo.
Vaikinukas niekada nedainavo šiame kambaryje. Čia buvo daugiau
pliko marmuro nei kilimų bei portjerų. Susidarė nuostabus rezonansas,
todėl kai Tonijus nutilo, tyla jį išgąsdino. Jis nežiūrėjo į svečią. Bet įsi­
klausė pats į save ir nusistebėjo užgimstančiu keistu pojūčiu: kažin kokiu
droviu triumfu.
Berniukas atsisuko į Alesandrą bei impulsyviai jį pasikvietė artyn. Ir
beprotiškai apsidžiaugė, kai eunuchas pakilęs įsitaisė šalimais prie kla­
vesino. Tonijus skubiai pradėjo pirmąjį duetą ir išgirdo tą patį nuostabųjį
balsą, kuris it galinga jėga kilo bei vedė į priekį jo paties sopraną.
Paskui nuskambėjo kitas duetas, paskui dar vienas, o kai duetų nebe­
liko, juodu pradėjo patys sudarinėti iš jų arijas. Išrinko iš šūsnies bei su­
 - 28 -

dainavo viską, kas jiems patiko, ir netgi kai ką, kas nepatiko, o paskui
pradėjo atlikinėti kitokią muziką. Galų gale Tonijus įkalbėjo Alesandrą
prisėsti šalia ant suolelio, ir juodu gėrė patiektą kavą.
Paskui dainavimas tęsėsi, skambėjo tol, kol tarp svečio bei mažojo šei­
mininko nebeliko jokių formalumų. Alesandras nurodydavo jam įvairius
vieno ar kito kūrinio niuansus. Jis nuolat nutildavo reikalaudamas, kad
Tonijus padainuotų vienas, ir tokiu atveju drąsinantys jo žodžiai skambė­
davo taip šiltai bei jaudinamai, tarsi mėgintų įtikinti berniuką jo talento
didybe ir tuo, kad šie žodžiai nėra tuščias meilikavimas.
Juodu liovėsi dainuoti tik tuomet, kai kažkas priešais pastatė žvakę.
Namą apgaubė sutemos: buvo jau tamsu, o juodu, viską užmiršę, to nė
nepastebėjo.
Tonijus pritilo. Niūriai atrodantys daiktai aplinkui ėmė jį slėgti. Kamba­
rys atsivėrė tarytum gili ola, ir berniukui norėjosi nutvieksti jį visomis žva­
kėmis, kokias tik įmanoma rasti. Galvoje tebeskambėjo muzika, kartu pul­
savo skausmas, o kai pamatė Alesandro veide švelnią šypseną, sutiko mąs­
li!, pagarbos kupiną žvilgsnį, pajuto neįveikiamą meilę šiam žmogui.
Norėjo papasakoti jam apie tą seniai praėjusį vakarą, kai giedojo šven­
to Morkaus bazilikoje, apie tai, kaip jam patiko ten dainuoti, ir apie tai,
jog šį prisiminimą išsaugos visą gyvenimą. Bet buvo absoliučiai neįmano­
ma žodžiais paversti tą pirmąjį vaikišką norą tapti dainininku, neįmano­
ma ištarti: "Žinoma, aš negaliu juo tapti", neįmanoma paaiškinti jam pa­
dėties komiškumo, to, jog jis juk nežinojo, kas yra Alesandras... Tonijus
nustūmė į šalį šias mintis netikėtai susigėdęs.
- Paklausykite, jūs privalote likti vakarienės, - pareiškė berniukas atsi­
stodamas. - Bepai, prašau perduoti Andželui, kad aš ir jį norėčiau pamaty­
ti drauge su mumis prie stalo. Ir greičiau pranešk Lenai. Mes valgysime
didžiajame valgomajame.
Stalas buvo skubiai apdengtas atitinkama staltiese ir paserviruotas si­
dabru. Tonijus paprašė atnešti daugiau žvakių. Atsisėdęs stalo gale, ten,
kur paprastai sėdėdavo, kai vakarieniaudavo vienas, jaunasis šeimininkas
netrukus pasinėrė į pokalbį.
Alesandras linksmai juokėsi, plačiai atsakinėjo į klausimus, gyrė vyną.
Ir netrukus jau pasakojo apie neseniai vykusį priėmimą pas dožą.
Tokie banketai buvo siaubingi, juk prie stalų sėdėdavo šimtai pakvies­
tųjų, o prastuomenė iš aikštės verždavosi pro atviras duris paspoksoti į
juos.
- Ir staiga dingo viena sidabrinė lėkštė, - Alesandras nusišypsojo, kils­
telėdamas tankius, tamsius antakius. - Įsivaizduokite sau, jūsų prakilnybe,
valstybės vyrai kantriai laukė, kol bus perskaičiuotas visas sidabras. Aš
vos tramdžiau juoką.
Jo pasakojimo manieroje nesijautė nepagarbos, vis dėlto svečias gan
greitai pakeitė temą. Jis pasižymėjo laisvu subtilumu. Ilgas jo veidas žva­
kių šviesoje atrodė neįtikėtinai lygus.
Ir Tonijus netikėtai suvokė, kad Andželas su Bepu tyliai sėdi jam iš de­
 - 29 -

šinės ir daro viską, ką jis pasako. Taigi vaikinukas pasiūlė atkimšti antrąjį
vyno butelį, ir Andželas tuojau pat liepė jį atnešti.
- Ir būtinai patiekite desertą! - pridūrė Tonijus. - Jei namie nieko netu­
rime, pasiųskite ką nors parnešti šokolado arba ledų.
Bepas išties žvelgė į jį susižavėjęs, o Andželas netgi šiek tiek išsigandęs.
- Bet pasakykite man, ką jaučiate dainuodamas monarchui: Prancūzi­
jos arba Lenkijos karaliui?
- Nėra skirtumo, kam dainuoji, jūsų prakilnybe, - atsakė Alesandras. -
Tiesiog nori, kad viskas vyktų nepriekaištingai. Vadovaujiesi savo klausa.
Juk klaidos nepakeliamos. Todėl aš niekada nedainuoju vienas, savo kam­
bariuose. Aš nenoriu išgirsi ko nors, kas... nėra tobula.
- Bet opera? - nejaugi jūs niekada nenorėjote dainuoti scenoje? - neat­
lyžo Tonijus.
Alesandras suglaudė pirštus stogeliu. Akivaizdžiai susimąstė, ką atsa­
kyti.
- Stovėjimas rampos šviesoje - visai kas kita. Baiminuosi, kad neįsteng­
siu paaiškinti. Jūs matėte dainininkus...
- Ne, dar ne, - atsakė Tonijus ir netikėtai nuraudo. Dabar svečias su­
pras, koks jis dar jaunas ir koks absurdas čia vyksta.
Bet Alesandras ramiausiai tęsė paaiškindamas, jog scenoje aktorius
įkūnija kitą žmogų, jam tenka vaidinti ir visą laiką būti matomam. Baž­
nyčioje viskas kitaip: ten svarbiausia yra balsas.
Tonijus dar gurkštelėjo vyno ir jau ketino prisipažinti, kaip karštai
trokšta pamatyti operą, bet staiga pastebėjo, kad Andželas su Bepu sku­
biai atsistojo. Alesandras tuojau pat nukreipė žvilgsnį į kitą stalo galą ir ir­
gi pašoko. Tonijus nejučia pasielgė taip pat ir tik tuomet melsvoje priete­
moje pamatė tėvo figūrą.
Andrea ką tik įžengė į valgomąjį. Šviesa krito ant sunkaus raudono ap­
daro. Jam už nugaros stovėjo ir daugiau žmonių.
Senjoras Lemas, tėvo sekretorius, stovėjo šalia, o už jo - jaunuoliai, ku­
rie iš garbingojo seniūno mokėsi retorikos bei politinio takto.
Tonijui iš išgąsčio užkando žadą.
Ką jis sau manė kviesdamas svečią vakarienės? Tuo tarpu Andrea jau
stovėjo priešais sūnų. Tonijus pasilenkė pabučiuoti tėvui rankos, neįsi­
vaizduodamas, kas nutiks paskui.
O tada jis pamatė tėvo šypseną.
Apstulbęs Tonijus stebėjo, kaip tėvas atsisėda ant kėdės šalia Alesan-
dro. Kai kurie jaunuoliai gavo kvietimus pasilikti. Senjoras Lemas liepė
senajam liokajui Džiuzepei uždegti fakelus ant sienų, ir mėlyni atlaso ap­
mušalai ūmai atgijo.
Andrea daug kalbėjo, laidė sąmojus. Jam bei jaunuoliams buvo atnešta
vakarienė, Tonijaus vyno taurė vis pasipildydavo ir pasipildydavo, o kai
tėvas dirstelėdavo į sūnų, jo akyse švietė tik šiluma, švelnumas, ryžtingai
ir dosniai liejosi begalinė meilė.

Kiek laiko visa tai tęsėsi? Dvi valandas? Tris? Paskui Tonijus gulėjo lo­
 - 30 -

voje, prisimindamas kiekvieną ištartą žodį, juoko protrūkį. Po vakarienės

jie vėl patraukė į svetainę, ir pirmą kartą gyvenime Tonijus dainavo savo
tėvui. Alesandras irgi dainavo, o paskui jie drauge gėrė kavą su šviežio
meliono gabalėliais, o dar buvo patiekta nuostabiausių ledų sidabrinėse
lėkštelėse, po to tėvas pasiūlė Alesandrui surūkyti pypkę ir netgi panoro,
kadjaunas jo sūnus irgi pamėgintų.
Šioje draugijoje Andrea atrodė labai senas. Perregima jo veido oda bu­
vo tokia išdžiūvusi, kad persišvietė kaukolės kaulai. Tačiau nesikeičian­
čios akys kaip visuomet švelniai spindėjo ir ryškiai kontrastavo su visu jo
pavidalu. Tėvo lūpos kartkartėmis seniokiškai virpčiojo, o kai jis atsistojo
atsisveikinti su svečiu, matėsi, kad šios pastangos jam skausmingos.
Kompanija išėjo, ko gero, jau po vidurnakčio. Andrea, judėdamas lė­
tai bei atsargiai, patraukė paskui Tonijų į jo kambarius, kur nesilankyda­
vo niekad, išskyrus tuos atvejus, kai sūnus sirgdavo. Jis bemaž iškilmin­
gai įžengė į miegamąjį ir viską pritariamai nužvelgė.
Tėvas atrodė pernelyg puikus šiai vietai, pernelyg didingas.
Žvakės atšvaitai šokčiojo ant baltų plaukų, it debesėlis gaubiančių jo
veidą.
- Tu jau tapai visiškai savarankiškas, sūnau, - pasakė Andrea, ir jo bal­
se nesijautė priekaišto.
- Atleiskite man, tėve, - sušnibždėjo Tonijus. - Mama sunegalavo, o
Alesandras...
Lengvu mostu tėvas jį nutildė.
- Aš tavim patenkintas, sūnau, - ištarė jis.
O jeigu Andrea dėl to ir kilo kokių nors kitokių minčių, jis jas nuslėpė.

Bet vos tik padėjęs galvą ant priegalvių, Tonijus išsyk pajuto begalinį
jaudulį. Jam niekaip nesisekė patogiai įsitaisyti. Drebėjo rankos ir kojos.
Ši paprasta vakarienė nepaprastai panėšėjo į jo sapnus, į fantazijas,
kuriose atgydavo jo broliai. Netgi tėvas sėdėjo prie stalo. Ir dabar, kai vis­
kas baigėsi, jis jautė vidinį skausmą, kurio niekas negalėjo numalšinti.
Galų gale, kai laikrodžiai visame name išmušė tris, jis pakilo iš lovos,
įsidėjo kišenėn ploną vaškinę žvakę bei vieną degtuką, nors nei vieno,
nei kito jam negalėjo prireikti, ir patraukė klajoti po namą.
Slampinėjo po viršutinius aukštus. Užsuko į senus Leonardo kamba­
rius, kur stovėjo neapdengta, griaučius primenanti lova, paskui į aparta­
mentus, kuriuose gyveno Filipas su naująja savo nuotaka, o dabar ten ne­
liko nieko, tik išblukusios dėmės ant sienų, kur anksčiau kabojo paveiks­
lai. Užėjo į mažą kabinetą, ten lentynose vis dar stovėjo Džambatistos
knygos, o paskui, praėjęs pro tarnų kambarius, užlipo ant stogo.
Lengvas rūkas nepaslėpė miesto, o suteikė jam ypatingo žavesio. Tam­
sūs čerpių stogai žvilgėjo nuo drėgmės, o aikštės žiburiai tolumoje atsi­
spindėjo danguje lygia rožine šviesa.
Senos mintys užplūdo Tonijų. Kas taps jo žmona? Pusseserių iš vie­
nuolyno mokyklų vardai ir veidai jam nieko nereiškė. Tačiau busimąją
draugę jis įsivaizdavo linksmą bei mielą, mintyse regėjo, kaip ji atmeta
 - 31 -

nuo veido šydą ir droviai, bet aistringai, juokiasi. Ji niekada nebus liūdna
bei nesielvartaus. Kartu juodu rengs grandiozines puotas, šoks per visą
naktį, užaugins stiprius sūnus, o vasarą kartu su kitomis kilmingomis šei­
momis vyks į savo vilą prie Brentos. Netgi senos jos tetulės ir netekėju­
sios pusseserės galės gyventi šiuose namuose, kaip ir jos dėdė, jos broliai
- vietos visiems atsiras. Jis įsakys pakeisti visus apmušalus, visas užuolai­
das. Suskrebens peiliai, grandantys pelėsius nuo freskų. Neliks nė vienos
tuščios, šaltos patalpos, jo sūnūs turės draugų, ir dešimtys mažųjų bičiulių
nuolatos vaikščios į svečius kartu su savo auklėtojais bei auklėmis. Jis tie­
siog įsivaizdavo tuos vaikus puikiais šilko kostiumėliais, įvairiausių paste­
linių tonų apdarais, sustojusius poromis ir pasirengusius šokti menuetą,
įsivaizdavo namuose skambančią muziką! Jis niekada nepaliks jų vienų,
savo vaikų. Nesvarbu, kiek daug turės valstybinių reikalų, jis niekada,
niekada nepaliks jų vienų tokiame didžiuliame tuščiame name, jis nieka­
da...
Vis dar sukantis galvoje tokioms mintims, Tonijus nusileido akmeni­
niais laiptais ir įėjo į šaltus motinos kambarius.
Čia jis uždegė degtuką brūkštelėjęs į savo batą, ir pakėlė prie plonos
žvakės.
Motina miegojo taip kietai, jog niekas negalėjo jai sutrukdyti. Prisiar­
tinęs jis pajuto gaižų kvėpavimą, tačiau jos veidas buvo stebėtinai lygus,
todėl atrodė visiškai nekaltas. Pirmą kartą jis taip ilgai, neatitraukdamas
akių, stebėjo ją. Žiūrėjo į mažą smakrą, blyškų kaklo nuožulnumą.
Užpūtęs žvakę, šmurkštelėjo į lovą ir atsigulė šalia. Jos kūnas buvo
toks šiltas po antklode. Ji pasislinko arčiau ir savo ranka apsivijo jo ranką,
tarsi norėdama prie jos prisispausti.
Gulėdamas šalia jis kūrė jai sapnus.
Įsivaizdavo daugybę madingai apsitaisiusių damų, o šalia jų - kavalie­
rius. Bet šis vaizdas jam nepatiko. Apimtas migloto siaubo, vaizdavosi visą
jos gyvenimą: šis tarytum pamažu slinko prieš akis. Pamatė beviltišką jos
vienatvę, lėtą gesimą.
Po ilgo laiko ji patyliukais suvaitojo per miegus. Paskui dar sykį, garsiau.
- Mama, - sušnibždėjo jis. - Aš čia. Salia tavęs.
Ji pamėgino atsisėsti. Plaukai užkrito ant veido it nevalyvas vualis.
- Mano mielasis, mano turte, - pratarė ji. - Paduok man stiklinę.
Jis atkimšo butelį. Ir žiūrėjo, kaip ji išgėrė bei atsilošė. Patraukęs plau­
kus jai nuo kaktos, sūnus dar ilgai gulėjo pasirėmęs alkūne ir tiesiog žiū-
rėjo į ją.
Kitą rytą Tonijus bemaž nepatikėjo, kai Andželas pranešė, jog nuo šiol
jie kasdien po valandą vaikštinės aikštėje.
- Bet, žinoma, tik ne karnavalo metu! - piktai pridūrė mokytojas. O
paskui pasakė ne itin tvirtai ir šiek tiek karingai, tarytum tam nepritartų:
- Jūsų tėvas tvirtina, esą jūs jau pakankamai suaugęs.
 - 32 -

7
Po trum pų akimirkų, praleistų jaunojo maestro draugijoje, Gvidui
ėmė atrodyti, jog arba jis paženklintas kokiu nors ženklu, suteikiančiu vi-
saregystės talentą, arba jam nuo akių pašalinta šias temdžiusi plėvelė: vi­
sur aplinkui knibždėte knibždėjo pagundos. Dabar kasnakt jis gulėdavo
lovoje ir negalėdavo užmigti: iš tamsos sklido meilės aktų garsai. O mote­
rys operos teatre atvirai jam šypsojosi.
Galų gale vieną vakarą, kai kiti kastratai ruošėsi gulti, jis patraukė į
tolimiausią koridoriaus galą viršutiniame aukšte. Naktis jį paslėpė nuo
pašalinių akių, kai apsirengęs atsisėdo ant palangės, nukabinęs vieną ko­
ją. Rodos, praslinko ištisa valanda, tuomet sumirgėjo tamsoje neįžiūrimi
kažkieno šešėliai, sutrinksėjo durys, pagaliau mėnesienoje pasirodė Dži­
no figūra ir pakvietė jį sulenktu pirštu.
Jaukiame ir švariame patalynės sandėliuke Džinas jį apdovanojo pačia
ilgiausia, pačia nuostabiausia glamone. Visą naktį jie gulėjo sulankstytų
paklodžių patale, ir palaima ritosi svaiginančiomis bangomis, čia aprimda-
ma, čia vėl ir vėl sukildama, idant tęstųsi amžinai. Džino oda buvo švel­
ni ir kvapni, jo burna - stipri, o pirštai - bebaimiai. Jis švelniai žaidė su
Gvido ausimis, glamonėjo spenelius, bučiavo plaukus tarp kojų ir be galo
kantriai iškeldavo iki aukščiausių aistros momentų.
Artimiausiomis naktimis Džinas pasidalijo naujuoju partneriu su Al­
fredu, paskui ir su Alonsu. Kartais jie gulėdavo tamsoje dviese, o kartais
trise. Jiems nė kiek neatrodė keista, kai vienas glamonėdavo iš viršaus, o
kitas iš apačios, ir šiurkštūs Alfredo smūgiai bemaž kėlė Gvidui skaus­
mą, tuo tarpu godi, nepasotinama Alonso burna sukeldavo ekstazę.
Bet atėjo diena, kai grubesnės, bedvasės sueitys su paprastais studentais
atitraukė Gvidą nuo šių rafinuotų, santūrių aktų. Jis nė trupučio nebijojo tik­
rų vyrų ir neįtarė, kad grėsminga jo paties išorė pastaruosius atbaido.
Bet paskui ir šie grubūs, plaukuoti jaunuoliai jam liovėsi patikę. Juose
slypėjo kažin koks primityvumas, kuris netrukus Gvidui įsipyko.
Jis geidė eunuchų, meilių ir geidulingų kūno žinovų.
Ir dar jis norėjo moterų.
Atsitiktinai ar ne, bet būtent su moterimis jis patyrė maksimalų priar­
tėjimą prie visiško pasitenkinimo. Tik priartėjimą, kadangi jis nejautė
meilės. Kitaip aistra jį būtų visiškai užliejusi. Vargšės, nesipraususios gat­
vės mergužėlės buvo jo meilužės. Jos džiaugdavosi aukso monetomis,
žavėjosi jo berniokiška išore, o drabužius bei manieras laikė nuostabiais.
Jisai skubiai jas išrengdavo šiam tikslui skirtuose pigių tavernų kambarė­
liuose, ir joms nė trupučio nerūpėjo, kad jis kastratas, galbūt todėl, kad
vylėsi iš jo sulauksiančios bent lašelio švelnumo; o jeigu ir taip, Mafeo ne­
suko dėl to galvos, juk daugiau jų nepamatys, mat visuomet atsiras dau­
gybė kitų, kurios jas pakeis.
Tačiau didėjant jo šlovei, Gvidui pamažu pradėjo atsiverti visos durys.
Po kviestinių vakarienių, kurių metų jis dainuodavo, žavingosios damos
kviesdavo jį viršun, į savo apartamentus.
 - 33 -

Pamažu jis priprato prie šilko patalų, paauksuotų angeliukų viršum

ovalių veidrodžių bei plevenančių baldakimų.
Eidamas septynioliktuosius gyvenimo metus, jis įsigijo slaptą ir nepa­
stovią meilužę - dailią grafienę, dusyk ištekėjusią bei labai turtingą. Jos
ekipažas dažnai paimdavo Gvidą tiesiog nuo scenon vedančių durų. Arba,
atlapojęs savo mansardos kambarėlio langą, po keleto valandų pamokų,
jis matydavo apačioje, po sunkiomis medžių šakomis, lėtai pravažiuojan­
čią karietą.
Naujoji meilužė jam buvo šiek tiek per sena, geriausi jos laikai liko
praeityje, tačiau ji buvo aistringa bei sklidina viliojančio geismo. Nuleidusi
akis ji nurausdavo iki pat spenelių jo glėbyje, ir jis nejučia nusklęsdavo į
tolumas.
Puikūs, palaimingi laikai. Gvidas buvo bemaž pasirengęs Romai ir savo
pirmajam vaidmeniui tenykštėje operoje. Sulaukus aštuoniolikos, jo ūgis
siekė penkias pėdas ir dešimt colių*, o plaučiai taip išsivystė, jog ledinis, ty­
ras jo balsas galėjo užpildyti didžiulę salę be jokio akompanimento.
Ir kaip tik tais metais jisai amžiams prarado savo balsą.

8
Aikštė - ne per didžiausia pergalė, bet kelias artimiausias dienas Toni­
jus patyrė tikrą ekstazę. Dangus jam atrodė neįtikėtinai žydras. Šiltas
vėjas viršum kanalo pasroviui ir prieš srovę kedeno dryžuotus stogelius,
o vazonuose už langų kvepėjo gaivios pavasarinės gėlės. Net Andželas
atrodė patenkintas, nors juoda sutana ir teikė jam niūrumo bei tam tikro
neryžtingumo. Netrukus Tonijus pastebėjo, jog, ko gero, visa Europa
plūsta į besiartinančią šventę. Kad ir kur pasisuksi, visur girdėjosi užsie­
nietiška kalba.
Kavines, iš mažų atgrasių kambarėlių persikėlusias į arkadas, užpildė
tarpusavyje susimaišę turtuoliai ir vargšai. Aptarnaujančios mergaitės
trumpais sijonėliais bei ryškiomis palaidinukėmis, žavingai apnuoginan­
čiomis rankas, bėgiojo pirmyn ir atgal. Tonijui pakakdavo žvilgtelėti į jas
ir pajusdavo stiprėjantį susijaudinimą. Kaspinėliai bei garbanėlės, Toni-
jaus akimis, jas pavertė neapsakomai patraukliomis, o kojinaitėmis ap­
temptos kulkšnys taip puikiai matėsi, jog vaikinui dingtelėjo mintis: jeigu
šitaip rengtųsi kilmingos ponios, civilizacijai ateitų galas.
Kiekvieną dieną jis įkalbėdavo Andželą pasilikti šiek tiek ilgiau ir pa­
ėjėti truputį toliau.
Rodos, niekas negalėjo prilygti aikštei eilinio vaidinimo metu. Po ar­
komis sėdėjo pasakotojai, sutelkiantys aplink save klausytojų grupeles,
netoliese vaikštinėjo prašmatniai apsitaisę patricijai, sukiojosi damos
marginto šilko apdarais, tokiais nepanašiais į tas juodas sukneles, kurias
šventadieniais vilkėdavo bažnyčioje; net elgetos atrodė keistai žavingi.
Bet buvo dar ir Merčeria**. Tonijus nusitempė Andželą link švento
*Maždaug 178 cm.
**Merceria - prekybos gatvė Venecijoje.
 - 34 -

Morkaus laikrodžio bokšto bei auksinio liūto ir netrukus jau sparčiai

žingsniavo marmuru grįsta gatve, kurioje sumišo visos Venecijos preky­
bos bei amatų rūšys. Čia spietėsi mezgėjų ir juvelyrų krautuvėlės, vaistinės
ir skrybėlių parduotuvės, siūlančios ekstravagantiškus vaisiais bei paukš­
čiais išpuoštus galvos apdangalus, o kai kuriose vitrinose puikavosi di­
džiulės prancūziškos lėlės, išpustytos pagal Paryžiaus madą.
Bet Tonijų žavėjo net menkiausi dalykai, jis skubėjo prie kepyklų Pa-
netteria gatvėje, stumdėsi žuvies turguje, o pasiekęs Rialto tiltą vaikštinė­
jo tarp daržovių ir vaisių pardavėjų.
Žinoma, Andželas nė girdėti nenorėjo apie prisėdimą kokioje nors ka­
vinėje ar tavernoje, o Tonijui nepaprastai magėjo paragauti pigaus maisto
ir prasto vyno, galbūt tiesiog todėl, kad visa tai atrodė taip egzotiškai.
Tačiau jis stengėsi nekvailioti.
Viskas savo laiku. Andželas veikiau panėšėjo ne į jauną vyrą, o į iš­
džiūvusią ankštį, o kadangi dabar buvo žemesnio ūgio už nenuoramą
savo auklėtinį, tad šis galėjo nesunkiai iškrėsti kokią nors naują eibę, ne­
leisdamas jam visko apsvarstyti. Pagriebęs laikraštį nuo gatvės išnešio­
tojo padėklo, Tonijus spėdavo perskaityti galybę gandų, kol Andželas su­
paisydavo, ką jis iš tiesų daro.
Tačiau didžiausią pagundą Tonijui kėlė knygų krautuvėlė. Jis matė ten
besirenkančius prašmatniai apsirengusius ponus, geriančius kavą bei vy­
ną; o kartais iš ten išsiverždavo juoko protrūkiai. Čia žmonės kalbėjo apie
teatrą, aptarinėjo kompozitorių, naujų operų autorių gabumus. Čia buvo
pardavinėjami užsienietiški laikraščiai, politiniai traktatai, eilėraščiai.
Andželas tempėsi jį į priekį. Kartais juodu vaikštinėdavo aikštės
centre, ir sukdamas vieną ratą po kito Tonijus jusdavo didžiulį pasitenki­
nimą, judėdamas drauge su minia, bei nuolat džiugiai nusigąsdavo,
triukšmingai aukštyn purptelėjus balandžiams.
Jeigu jis dabar būtų pagalvojęs apie Marianą, sėdinčią namie už už­
trauktų užuolaidų, būtų pravirkęs.

Juodu traukė miestan jau keturias dienas, beje, kiekvienas naujas pa­
sivaikščiojimas tapdavo vis smagesnis ir labiau jaudinantis už ankstesnį­
jį; taigi ketvirtąją dieną jie pastebėjo gatvėje Alesandrą, o paskui nutiko
nedidelis įvykis, sukėlęs Tonijui siaubą.
Berniukas nudžiugo pamatęs Alesandrą, o kai tasai pasuko į knygų
krautuvėlę, nusprendė pasinaudoti pasitaikiusia proga. Po poros minučių
- Andželas nespėjo jo nė sučiupti - Tonijus atsidūrė sausakimšos mažos
krautuvės viduje, apgaubtas tabako dūmų bei kavos aromatų, ir palietė
Alesandro rankovę, mėgindamas atkreipti pastarojo dėmesį.
- Jūsų prakilnybe! - Alesandras skubiai apkabino Tonijų. - Koks malo­
nus susitikimas! Kur jūs einate?
- Paskui jus, senjore! - atsakė Tonijus ir išsyk pasijuto mažas bei juo­
kingas.
Bet Alesandras elgėsi labai maloniai ir tuojau pat pradėjo kalbėti apie
tai, kaip jam patikusi neseniai įvykusi jų vakarienė. Visi aplinkui, rodos,
 - 35 -

šnekėjosi tarpusavyje, taigi Tonijus pajuto jaukų nuošalumą. Kažkas kal­

bėjo apie operą, apie naują Neapolio dainininką Kafarelį.
- Jis puikiausias dainininkas pasaulyje, - nuskambėjo pastebėjimas. -
Ką jūs apie tai pasakysite?
Paskui kažkas aiškiai ištarė Treskio pavardę, tada pakartojo dar kartą
"Treskis", bet pridūrė Karlo vardą - "Karlas Treskis".
- Ar jūs mūsų nesupažindinsite? - pasigirdo tas pats vyriškas balsas. -
Juk čia Markas Antonijus Treskis, tiesa?
- Iš akies luptas Karlas, - tarstelėjo kažkas, ir Alesandras švelniai at­
gręžė Tonijų į būrelį jaunuolių, pradėjo vardinti jų vardus, šie linksėjo
prisistatinėdami, o paskui kažkas paklausė Alesandro, ar jis manąs, jog
Kafarelis - geriausias dainininkas Europoje.
Visa tai Tonijui atrodė nuostabu. Visas Alesandro dėmesys buvo nu­
kreiptas į jį, ir netikėto jausmų proveržio pagautas berniukas pasiūlė dai­
nininkui išgerti su juo po taurę vyno.
- Man bus be galo malonu, - atsiliepė Alesandras. Jis išrinko du angliš­
kus laikraščius ir skubiai už juos sumokėjo. - O kalbant apie Kafarelį, -
linktelėjo per petį, - aš sužinosiu, koks jis didis, kai išgirsiu jį dainuojant.
- Ar šnekama apie naują operą? Kafarelis atvažiuoja čionai? - paklausė
Tonijus. Jam čia patiko, linksmino netgi visų noras su juo susipažinti.
Bet Alesandras vedėsi jaunuolį link durų; keli žmonės pakilę linkte­
lėjo jam.
O paskui įvyko susitikimas, kuriam buvo lemta pakeisti dangaus
spalvą ir visai dienai aptemdyti sniego baltumo debesėlius.
Vienas jaunas patricijus patraukė paskui juos į arkadą. Aukštas, ma­
žumėlę žilstelėjęs šviesiaplaukis tokia tamsia oda, tarytum būtų lankę­
sis kokioje nors tropikų šalyje, kur matė ir šilta, ir šalta. Vyras vilkėjo ne
oficialų drabužį, o laisvą, platų tabarro*, visa jo išorė atrodė kažin kokia
grėsminga, nors tik akies krašteliu į jį dirstelėjęs Tonijus negalėjo su­
prasti, kodėl taip pasirodė.
- Ar negalėtumėte išrinkti kavinės? - kreipėsi Tonijus į Alesandrą.
Viskas turėjo sklandžiai pavykti. Andželas privengė Alesandro, kaip,
beje, dabar jau privengė ir paties Tonijaus. Pagaliau. Gyvenimas vis gerėjo
ir gerėjo.
Bet tasai žmogus netikėtai palietė Tonijaus ranką.
- Ar neprisimeni manęs?
- Ne, senjore, turiu prisipažinti, kad ne, - nusišypsojo Tonijus. - Pra­
šau atleisti.
Bet tuojau pat apėmė keistas jausmas. Tonas, kuriuo kalbėjo šis žmo­
gus, buvo mandagus, tačiau išblukusios mėlynos akys, mažumėlę ašaro­
jančios, tarsi nuo kokios ligos, žvelgė šaltai.
- Na, taip. Bet man įdomu sužinoti, ar seniai begavai žinių iš savojo
brolio Karlo?
Akimirksnį Tonijus apstulbęs žvelgė į šį žmogų. Monotoniškas gat­
*Viršutinis platus žieminis XV-XVI a. vyriškas italų drabužis, panašus į trumpą apsiaustą trum­
pomis puspelerinėmis vietoje rankovių.
 - 36 -

vės triukšmas ūmai virto nepakeliama kakofonija, ausyse nuaidėjo garsus

tvinkčiojimas, iškraipantis visus garsus. Jis norėjo skubiai pasakyti: "Jūs
tikriausiai suklydote", bet išgirdo sunkų savo alsavimą ir pajuto fizinį sil­
pnumą - tokį neįprastą, kad net galva apsisuko.
- Brolį, senjore? - paklausė berniukas. - Senjore, aš neturiu brolio.
Karlas... Sis vardas aidėjo galvoje, ir jeigu sąmonė turėtų formą, šiuo
momentu ji panėšėtų į milžinišką koridorių. "Karlas, Karlas, Karlas", -
aidėjo kuždesys begaliniame koridoriuje. "Iš akies luptas Karlas", - paste­
bėjo kažkas prieš keletą minučių, bet, rodos, nuo to momento praėjo jau
daug metų.
Jam pasirodė, tarytum praslinko amžinybė, kol tasai žmogus pasitem­
pė, pavandenijusios mėlynos akys piktai susiaurėjo. Visa savo išore jis de­
monstravo esąs klaikiai įžeistas. Bet iš tiesų nė kiek nenustebo, nors ir no­
rėjo suvaidinti nuostabą. Ne, atsakymas jį visiškai patenkino.
Bet dar keisčiau elgėsi Alesandras, pareiškęs Tonijui, esą jiems reikią
kuo greičiau eiti.
- Atleiskite mums, jūsų prakilnybe, - ištarė jis bemaž iki skausmo su­
spausdamas Tonijaus ranką.
- Taigi tu nieko nežinai apie savo brolį? - konstatavo vyras, paniekina­
mai nusišypsodamas ir nuleidęs balsą, dėl ko vėl susidarė grėsmės įspūdis.
- Jūs suklydote, - atsiliepė Tonijus, o gal jam atrodė, kad pasakė_ gar­
siai. Jį kamavo ne šiaip galvos skausmas, o nepakeliama migrena. Ūmai
prabilo instinktyvi ištikimybė tėvams. Tasai žmogus tyčia norėjo jį
įskaudinti. Jis tai žinojo. - Aš esu Andrea Treskio sūnus, senjore, aš netu­
riu brolio. Jeigu jūs būtumėte panorėjęs išsiaiškinti...
- Ak, bet juk tu mane pažįsti, Tonijau! Prisimink. O su tavo broliu aš
visai neseniai bendravau Stambule. Jis trokšta sužinoti naujienas apie ta­
ve. Domisi, kaip tu laikais, ar didelis užaugai. Judviejų panašumas tiesiog
stulbinantis.
- Jūsų prakilnybe, turite mums atleisti, - bemaž grubiai pertraukė jį
Alesandras.
Atrodė, jei prireiks, jis pasirengęs atsistoti tarp to žmogaus ir Tonijaus.
- Aš esu tavo pusbrolis, Tonijau, - pareiškė vyras ir toliau demonstruo­
damas niūrų pasipiktinimą. - Marčelas Lizanis. Ir man bus labai liūdna
pranešti Karlui, jog tu nieko apie jį nežinai ir nenori žinoti.
Jis nusisuko knygų krautuvėlės pusėn, grįžtelėjo per petį į Alesan-
drą. O paskui vos girdimai burbtelėjo:
- Kaip aš jūsų nekenčiu, prakeikti kastratai.
Tonijus krūptelėjo. Šie žodžiai nuskambėjo taip paniekinamai, lyg
būtų pasakęs "paleistuvės" arba "kekšės".
Tuo tarpu Alesandras tiesiog nuleido akis. Jis akimirksniui sustingo,
paskui lūpas suvirpino nežymi pakantumo šypsena. Jis palietė Tonijaus
petį, mostu pakviesdamas kavinėn po arkada.
Po keleto minučių jie sėdėjo ant grubių suolelių pačiame aikštės pa­
kraštyje, šildydamiesi prieš saulutę, dirsčiojančią po aukšta arka, ir To­
nijus tik miglotai suvokė, kad visa tai ne sapnas, kad jis iš tiesų sėdi bei
geria kavinėje, kur kilmingi senjorai ir prasčiokai liečiasi alkūnėmis.
 - 37 -

Prisiartino dailutė mergina. Bet kuriuo kitu momentu jos prisiartini­

mas būtų saldžiai vaikiną sukrėtęs. Kaštoniniai plaukai, švytintys aukso
atspalviu, jam pasirodė neapsakomai gražūs, o akyse įstabiai susimaišė vi­
liojanti gelmė ir kibirkščiuojanti šviesa.
Bet dabar Tonijus jos bemaž nepastebėjo. Andželas kalbėjo apie tai,
esą prie jų priėjęs žmogus - pamišėlis. O Alesandras jau pradėjo manda­
gią šneką apie puikų šios dienos orą.
- Ar girdėjote seną anekdotą? - maloniai ir konfidencialiai kreipėsi į
Tonijų, tarsi nepažįstamasis nė nebūtų jo įžeidęs. - Jeigu oras bus pra­
stas, "Bucintoro" nugrims į dugną, dožas pagaliau galės atsidurti savo
žmonos lovoje bei patvirtinti jųdviejų santuoką.
- Bet kas tasai tipas ir ką jis paistė?! - sumurmėjo Andželas ir kažką
pridūrė apie patricijus, kurie nesugeba deramai apsirengti.
Tonijus žvelgė tiesiai priešais save. Gražuolė mergina atsidūrė jo aki­
ratyje. Ji artinosi nešina vynu ant padėklo ir kramtė saldainį vienodu rit­
mu su siūbuojančiais klubais, šypsodamasi iš prigimties švelnia šypsena.
Statydama taures mergaitė pasilenkė taip žemai, kad gilioje palaidinukės
iškirptėje jis pamatė rausvus spenelius! Silpnas aistros jaudulys krestelėjo
viduje. Bet kuriuo kitu momentu, bet kuriuo kitu metu... bet dabar viso
to tarytum nebuvo, nebuvo jos šlaunų, grakščių apnuogintų rankų ir tų
gražių, pavergiančių akių. Jinai buvo ne vyresnė už jį patį, Tonijaus su­
pratimu, jos povyza išdavė pašėlusį vaikišką linksmumą.
- Bet kodėl jis paistė visus tuos niekus?! - neatlyžo Andželas.
- Ak, baikime apie tai, gerai?- švelniai atsiliepė Alesandras.
Jis atsivertė angliškus laikraščius ir paklausė Andželo, ar pastarąjį ka­
da nors žavėjo opera?
- Nuodėminga pramoga, - burbtelėjo Andželas. - Tonijau, - pratarė
užmiršęs deramą kreipinį, nors paprastai taip elgdavosi tik juodviem li­
kus vieniems, - juk tu nepažinojai to žmogaus? Nepažinojai?
Tonijus nejudėdamas stebeilijosi į vyną. Norėjo gurkštelėti, bet nepa­
jėgė krustelėti.
Ir tuomet jis pirmą kartą pažvelgė į Alesandrą. O kai prabilo, jo bal­
sas skambėjo tyliai bei šaltai:
- Vadinasi, aš turiu brolį Stambule?

9
Buvo jau po vidurnakčio. Tonijus stovėjo slegiančioje drėgnoje didžio­
sios svetainės tuštumoje. Uždaręs duris, nieko negalėjo įžiūrėti tamsoje.
Varpai tolumoje paskelbė pirmą valandą nakties. Rankoje jis laikė didelį
sieros degtuką ir žvakę.
Kažko laukė. Ko? Kol nuskambės varpai? Nė pats nežinojo.
Visas vakaras, iki pat dabartinio momento, tapo berniukui gryniausia
kančia.
Jis vargiai beprisiminė, kas nutiko. Du dalykai, neturintys jokio ryšio
vienas su kitu, įsirėžė jo sąmonėje.
 - 38 -

Pirmiausia toji mergina kavinėje. Kai jis jau stojosi išeiti, mergaitė švel­
niai prigludo ir pasistiebusi sušnibždėjo: "Prisiminkite mane, jūsų prakil­
nybe, mano vardas Betina". Skambus, užkrečiamas juokas. Vaikiškas,
drovus ir visiškai nuoširdus. Tonijui norėjosi jai įžnybti, o paskui pabu­
čiuoti.
Antra, Alesandras neatsakė į jo klausimą. Ir nepasakė, kad visa tai ne­
tiesa! Tiktai žvelgė kažkur į šalį.
O tasai žmogus, kurį Andželas dešimt kartų pavadino pavojingu pa­
mišėliu, iš tikrųjų buvo Tonijaus pusbrolis. Tonijus jį prisiminė. O tokiam
žmogui tikrai nėra reikalo meluoti!
Bet kas kėlė didžiausią nerimą? Galbūt širdies gilumoje slypintis mig­
lotas jausmas, kad jau žinojo apie tai? Karlas. Jau girdėjo šį vardą anks­
čiau. Karlas! Kažkas jau sakė tuos pačius žodžius: "Iš akies luptas Kar­
las". Bet kieno balsas juos ištarė ir kur? Ir kaip jam pavyko sulaukti ketu­
riolikos metų nė neįtariant, kad turi brolį?! Kodėl niekas nepasakė? Kodėl
net jo mokytojai šito nežinojo?
Bet Alesandras žinojo.
Alesandras žinojo. Ir kiti žinojo. Tie žmonės knygų krautuvėlėje žinojo!
Ir galbūt netgi Lena žinojo. Štai kodėl auklė taip suirzo, kai paklausė
jos apie brolį.
Jis nenorėjo gudrauti. Pasakė tiesiog atėjęs aplankyti motinos, bet toji
gulėjo kaip negyva, tamsiai pamėlusiais paakiais, šiurpiai išblyškusiu vei­
du. Paskui Lena liepė jam išeiti pažadėjusi, jog pamėgins pažadinti šei­
mininkę šiek tiek vėliau. Ir ką jis tuomet pasakė? Kaip išklojo? Jį užplū­
do toks pažeminimas, toks deginantis nelaimės pojūtis.
- Vienas iš mūsų... Ar tu kada nors girdėjai... Karlo vardą?
- Čia gyveno šimtai įvairiausių Treskių! Bet dar prieš man čionai pasi­
rodant! O dabar keliauk iš čia! - Lyg ir nieko ypatingo, jei ji nebūtų pratę­
susi: - Ir nesumanyk lįsti į akis savo motulei kalbėdamas apie tuos... ki­
tus, - matyt ji turėjo galvoje mirusiuosius. Motina niekada nežiūrėdavo į
portretus. - Ir apie nieką neuždavinėk kvailų klausimų!
Auklė padarė didelę klaidą. Tonijus suprato, kad ji žinojo. Neabejoti­
nai žinojo.

Dabar visi jau sugulė. Namas priklausė jam vienam, kaip visuomet to­
kiu metu. Tamsoje jis jautėsi esąs nematomas, besvoris. Ir nenorėjo degti
žvakės. Jis vos bepakėlė tylių savo žingsnių aidą.
Ilgai stovėjo nejudėdamas, vis dar mėgindamas įsivaizduoti, kaip jau­
sis savo kailiu patyręs tėvo pyktį. Dar niekada tėvas ant jo nepyko. Nie­
kada.
Bet ilgiau vilkinti laiko nebeįstengė. Čirkštelėjęs degtuką ir susirau­
kęs nuo to garso, užgniaužęs kvapą stebėjo, kaip įsidega žvakės liepsne­
lė, o silpna šviesa pasklinda po visą didžiulę salę. Pakraščiuose nusi­
driekė neryškūs šešėliai, bet paveikslai matėsi gerai.
Ir tada pradėjo juos tyrinėti.
Taigi čia brolis Leonardas. O čia karinę uniformą vilkintis Džambatis-
 - 39 -

ta. Taip. Čia Filipas su savo žmona Tereza. Visus juos pažinojo. Bet štai pa­
matė veidą, kurio ieškojo. Ir panašumas vėl sukėlė jam siaubą.
"Iš akies luptas Karlas". Šie žodžiai įkyriai skambėjo ausyse. Jis pa­
kėlė žvakę arčiau prie drobės ir pradėjo judinti pirmyn bei atgal, kol iš­
nyko erzinantys atspindžiai. Jaunuolis turėjo jo juodus plaukus, jo aukštą,
plačią, nė kiek nepasvirusią kaktą, tokią pat didoką burną, tokius pačius
aukštus skruostikaulius. Bet daugiausiai panašumo teikė akys - didelės,
atitolusios viena nuo kitos. Kiekvienas, pažvelgęs į juodas Tonijaus akis,
pasijusdavo tarytum kažkur plaukiąs. Štai šį jausmą jis patyrė dabar,
žvelgdamas į mažą tarsi savo paties atvaizdą, įsimaišiusį tarp dešimties
panašių juodai apsitaisiusių vyrų, švelniai stebinčių jį iš drobės.
- Bet kas tu? - sukuždėjo berniukas.
Jis ėjo nuo veido prie veido. Buvo čia ir pusbrolių, kai kurių jis nepaži­
nojo. Bet ši aplinkybė nieko neįrodė. Tačiau negalėjo nepastebėti, kad ta­
sai keistas jo paties antrininkas pavaizduotas portrete šalia Andrea. Tiks­
liau sakant, jis stovėjo tarp Leonardo ir Andrea, o Andrea ranka gulėjo ant
antrininko peties!
- Ne, neįmanoma, - sušnibždėjo Tonijus, nors kaip tik šio įrodymo ir
ieškojo.
Jis toliau apžiūrinėjo portretus. Iš vieno žvelgė Kiara, pirmoji Andrea
žmona, ir vėl jis, tasai mažasis "Tonijus", sėdėjo prie jos kojų kartu su ki­
tais broliais.
Bet buvo ir dar tikresnių įrodymų.
Tonijus tai suprato kaip įbestas bestovėdamas priešais portretus. Juk
esama ir kitų paveikslų, kur pavaizduoti tik jo broliai ir tėvai, neapsupti to­
limų giminaičių nė įvairių svetimų žmonių.
Berniukas skubiai ir kartu kaip įmanydamas tyliau prisiartino prie
valgomojo durų bei atidarė jas.
Ten kybojo didelis prie stalo susirinkusios visos šeimos paveikslas, tas
pats, kuris visuomet jį kamavo. Ir netgi iš tos vietos, kur stovėjo dabar,
matėsi, kad ten nėra Karlo. Tonijus pajuto silpnumą, tarytum apimtas pa­
lengvėjimo, tarytum nusivylimo. Pats nežinojo dėl ko. Ir kartu kol kas ne­
turėjo pagrindo nei vienam, nei kitam jausmui.
Vis dėlto kažkas nedavė ramybės toje drobėje. Leonardas ir Džambatis-
ta išsirikiavę iš vienos pusės šalia stovinčio Andrea ir velionės jo žmonos,
kuri pavaizduota sėdinti. O Filipas stovėjo iš kitos pusės, atskirai nuo visų.
- Bet juk suprantama, - sušnabždėjo Tonijus. - Juk, šiaip ar taip, buvo
tik trys broliai, tad ką dailininkui beliko daryti, jei ne pastatyti du vienoje
pusėje, o...
Tačiau ten matėsi ganėtinai keista prošvaistė. Filipas stovėjo ne prie
pat tėvo. Tamsus fonas toje vietoje sudarė tarytum bedugnę, kurion ne
itin dailiai driekėsi raudona Andrea mantija, kairėje pusėje kažkodėl kur
kas platesnė nei dešinėje.
- Bet juk tai neįmanoma. Šito negali būti, - sumurmėjo Tonijus. Tačiau
besiartinant prie paveikslo disproporcijos įspūdis vis stiprėjo ir stiprėjo.
Andrea apsiaustas kairėje buvo netgi kitokios spalvos! Ir tamsa tarp jo
bei sūnaus rankos neatrodė vientisa.
 - 40 -

Eksperimento dėlei, bemaž nenorom, Tonijus pakėlė žvakę ir pasistie­

bęs apžiūrėjo drobės paviršių iš arčiau.
Ir štai juodumoje, tarytum iš už tamsos vualio, išryškėjo figūra to,
kas įkūnijo tikslią jo paties kopiją. Klaidos negalėjo būti.
Tonijus vos neriktelėjo. Kojos ėmė taip drebėti, jog turėjo liautis stie-
bęsis ir netgi atsiremti į sieną kairės rankos pirštais. O paskui prisimerkė
ir vėl pamatė tą figūrą, prasiveržusią pro naujus dažų sluoksnius, kaip
kad dažnai nutinka aliejiniams paveikslams. Ilgus metus nieko nematyti.
O paskui senas atvaizdas ima kilti paviršiun it vaiduoklis.
Kaip tik šitaip ir įvyko. Čia buvo nutapytas tas pats malonaus veido
jaunuolis. Ir tame "apatiniame" pasaulyje nematoma tėvo ranka laikė jį
apkabinusi.

10
Kai kitą dieną vakarėjant parėjo namo, motina jau teiravosi jo.
- Jinai nubudo, kai tavęs nebuvo, - šnipštelėjo Lena prie pat durų. -
Ir įtūžo. Svaidė į mane visokius daiktus. Norėjo, kad būtum šalia, o tu
tuo metu šlaisteisi po aikštę.
Jis klausėsi vargiai besuprasdamas, ką ji kalba, ir bemaž neklausyda­
mas.
Ką tik aikštėje matė Alesandrą, ir pastarasis, skubiai, karštai atsipraši­
nėdamas, nukūrė šalin, taigi Tonijus nieko nespėjo paklausti.
Tačiau nė pats nežinojo, ar, pasitaikius progai, būtų išdrįsęs užduoti
dar vieną klausimą, ar ne.
Tik viena mintis užvaldė jį visą: jo brolis gyvas ir šiuo metu gyvena
Stambule. Jisai padarė kažką, už ką buvo išvarytas iš namų, kažką tokio
nedovanotino, kad net jo pavidalas ir vardas nugramzdinti užmarštin.
"Aš nesu paskutinis mūsų giminėje. Jis gyvas ir neša šią naštą kartu su
manimi. Bet kodėl jis nevedė? Ką tokio siaubingo iškrėtė, kad Treskių gi­
minė turėjo visas viltis nukreipti į kūdikį lopšyje?"
- Eik, pasišnekėk su ja. Šiandien jai geriau - paragino Lena. - Pasi­
stenk ją įkalbėti atsikelti, nusiprausti, apsirengti.
- Taip, taip, - burbtelėjo berniukas. - Gerai, tuojau, minutėlę...
- Ne, Tonijau, eik pas ją dabar pat.
- Leisk man pabūti vienam, Lena, - sumurmėjo vos girdimai. Bet tuo­
jau pat suvokė žvelgiąs pro praviras duris į šešėlių apgaubtą kambarį.
- Gerai... Bet luktelėk, - staiga sušnibždėjo Lena.
- Nagi, kas dabar?
- Neklausk jos apie tą, kitą... Apie tą, kurį paminėjai vakar, girdi?
Tonijui pasidingojo, kad auklė skaito jo mintis. Vaikinukas įdėmiai
įsižiūrėjo į griežtus paprasto, senatvės išblukinto veido bruožus, paskui
pažvelgė į mažas, bereikšmes akis.
Persmelkė šiurpi nuojauta. Teisybė, ši nuojauta kamavo jį jau dvi
dienas, bet tik dabar užgriuvo visu galingumu. Ji kažkaip siejosi su bai­
me, su paslaptimis, su niūriais vaikiškais įtarimais, jog ne apie viską na­
 - 41 -

muose galima kalbėti, ir su stiprėjančiu suvokimu, kokia jauna yra moti­

na ir koks senas tėvas, o dar su tuo, kokia motina nelaiminga. Jis nežino­
jo, ką visa tai reiškia. Bet baiminosi, išties baiminosi, kad viskas yra tarpu­
savyje susiję. Tiesiog toks jau buvo gyvenimas šiuose namuose, kur
kiekvienas jautėsi vienišas, kartais bijodavo pavadinimo neturinčių daiktų
ir tik stebėjo pro langą gyvenimus kitų žmonių, skendėdamas amžino
užimtumo bei beprotiškos aistros iliuzijoje.
"Bet kiekvienam iš mūsų toji niūri vieta - tai pats gyvenimas."
Ne, taip aiškiai šito jis nesuformulavo. Tiesiog pajuto, o paskui už­
čiuopė savyje nekantrumą bei apmaudą motinos atžvilgiu. "Ji negali sa­
vęs įveikti. Ji mėto daiktus, taip? Ji blaškosi savo išgražintame miegama­
jame. Ką gi, teks pačiam sau padėti. Jis privalo rasti atsakymą. Paprastą at­
sakymą į klausimą: kodėl visą gyvenimą laikė save vieninteliu, kodėl gy­
veno tarp vaiduoklių, kai tuo tarpu tasai atsimetėlis gyvas ir sveikas gyve­
na Stambule?"
- Kas tau? - sušnibždėjo Lena. - Kodėl taip žiūri į mane?
- Tu eik. Aš noriu pabūti su motina.
- Na, gerai. Pasodink ją lovoje, pamėgink pakelti, - paprašė auklė. -
Tonijau, jeigu tu šito nepadarysi, aš nežinau, kiek ilgai dar įstengsiu su­
laikyti tavo tėvą. Šį rytą vėl buvo atėjęs prie durų. Jis jau pavargo klau­
sytis mano išsisukinėjimų. Neduok Dieve, jei pamatys ją tokios būklės!
- O kodėl ne! - šūktelėjo netikėtai įtūžęs Tonijus.
- Tu nesuvoki, ką kalbi, negailestingas berniūkšti, - subarė auklė. Ir
vos jam įžengus į kambarį rūpestingai uždarė duris.

Mariana sėdėjo prie klavesino. Pasirėmusi alkūne, šalia pasistačiusi

vyno butelį, grojo sparčią, skambią melodiją. Ji atsitverė nuo dienos švie­
sos sunkiomis užuolaidomis, kambarį apšvietė tik trys žvakės.
Trijų žvakių šviesa metė ant grindų bei klavišų tris šešėlius, ir šie trys
perregimi tamsos sluoksniai judėjo kartu su motina.
- Ar tu mane myli? - paklausė.
- Taip, - atsakė jis.
- Tuomet kodėl išeini? Kodėl palieki mane vieną?
- Aš išsivesiu tave drauge. Ir nuo šiol vesiuos drauge kiekvieną dieną.
- Kur, pasivaikščioti? - sumurmėjo ji. Ir vėl užgrojo. - Tu turėjai man
pasakyti, kad išeini iš namų.
- Tu nebūtum manęs išgirdusi...
- Nekalbėk su manimi taip grubiai! - riktelėjo Mariana.
Tonijus atsisėdo ant minkštasuolio šalia motinos. Ji dvelkė šalčiu. O
nemalonus kvapas itin nederėjo prie blyškaus, vaškinio jos grožio. Tačiau
plaukai buvo sušukuoti. Jis pamanė, jog glaustosi prie jos lyg didelis juo­
das katinas.
- Ar žinai šitą ariją, - tarstelėjo ji, - tą, iš "Grizeldos"?* Padainuosi ją
man?
- Bet tu gali dainuoti drauge...
*A. Vivaldžio opera.
 - 42 -

- Ne, ne dabar, - paprieštaravo ji.

Jis žinojo, kad ji teisi. Vynas trukdė jai valdyti balsą.
Tonijus mokėjo šią ariją mintinai, tad pradėjo dainuoti, bet pusbalsiu,
tarsi tik jai vienai, ir jautė, kaip ji priglunda prie jo visu kūnu. Išgirdo ty­
lią jos dejonę: lygiai taip ji dejavo per miegus.
- Mama, - tarstelėjo jis staiga, liovęsis groti. Atsigręžęs į ją, pasodino
tiesiai ir pažvelgė į miglotą profilį. Akimirksniui dėmesį patraukė trys
susipynę šešėliai ant grindų jai už nugaros. - Mama, aš turiu paprašyti
tavęs, kad pasiklausytum vienos mažutės istorijos ir pasakytum, ką apie
tai žinai.
- Tik tuomet, jeigu joje bus fėjų, vaiduoklių bei raganų, - atsakė ji. - Ta­
da man patiks.
- Galbūt ir bus, mama, - atsiliepė jis.
Ji nusisukusi žvelgė į šalį, o sūnus apibūdino jai Marčelą Lizanį ir iš­
klojo viską, ką tasai pasakė, o tuomet papasakojo apie savąsias paveikslo
paieškas.
Nupasakojo portretą valgomajame ir išdėstė, ką ten aptikęs.
Sūnui bekalbant, Mariana labai pamažu kreipė į jį veidą. Iš pradžių
berniukas nepastebėjo nieko keisto - tik tiek, kad motina iš tiesų jo klausėsi.
Tačiau palengva jos bruožai nenusakomai pasikeitė, persikreipė, iš­
ryškėjo nuo įtampos. Atrodė, tarytum būtų pašalinta slogi apatijos bei il­
galaikės girtuoklystės skraistė.
Ir tuomet jam pasidarė baisu.
Tonijus nutilo. Žvelgė į ją, tarsi netikėdamas savo akimis. Jautė, kad ji
virsta kitu žmogumi.
Pasikeitimas buvo vos pastebimas, lėtas, bet neabejotinas. Ilgą laiką jis
negalėjo nė žodžio pratarti.
Dabar matė ją visą: nėriniuotą peniuarą, basas kojas, liesą veidą įkypo­
mis bizantiškomis akimis, mažą burną, bespalves lūpas. Lūpos tirtėjo, vi­
są kūną krėtė drebulys.
- Mama? - sušnibždėjo jis.
Jos ranka nudegino jam riešą prisiliesdama.
- Vadinasi namuose yra jo atvaizdų? Kur? - abejingai paklausė ji - ste­
bėtinai jauna, labai rimta bei nekalta.
Mariana staigiai atsistojo, Tonijus irgi pašoko. Motina apsivilko gelto­
no šilko chalatą, palaukė, kol jis ištrauks iš žvakidės žvakę, ir nužings­
niavo iš paskos.
Jos povyza bei elgesys atrodė kažin kokie nenormalūs. Dar pusiauke­
lėje iki valgomojo jis suprato, kad jinai eina basa ir to nė nepastebi.
- Kur? - pakartojo klausimą.
Tonijus, atidaręs duris, parodė didįjį šeimos portretą. Mariana žvelgė
į paveikslą, o paskui sutrikusi pažvelgė į sūnų.
- Aš tau parodysiu, - skubiai nuramino tas. - Geriausiai matosi žiūrint
iš arti. Eime, - ir jis nusivedė Marianą prie paveikslo.
Žvakės neprireikė. Pavakario saulės spinduliai skverbėsi pro grotuotus
langus, o kėdžių atkaltės pasirodė besančios šiltos, kai perbraukė per jas
ranka.
 - 43 -

Jis pasivedėjo motiną arčiau.

- Štai. Žiūrėk. Po juodu sluoksniu.
Ir kilstelėjo ją nusistebėdamas jos lengvumu bei tuo, kaip virpa jos kū­
nas. Pakibusi ore Mariana priglaudė kairį delną prie paveikslo, jos pirštai
priartėjo prie ten paslėpto silueto. Ir staiga jinai jį pamatė. Tonijus pajuto
jos patirtą sukrėtimą ir kaip ji ėmė pamažu gerti į save kiekvieną smul­
kmeną, tarsi figūra, daugelyje metų tūnojusi nebūtyje, būtų išties išplau­
kusi dienos švieson.
Iš gilumos išsiveržė dejonė. Iš pradžių tyli, bet vis stiprėjo, stiprėjo, o
paskui netikėtai nutrūko. Motina užsispaudė burną ir taip staigiai kryp­
telėjo, jog Tonijus jos neišlaikė. Atsidūrusi ant grindų atšlijo ir išplėtusi
akis vėl suvaitojo.
- Mama? - ūmai jis išsigando. Ir palaipsniui suprato, jog jos veidas
virsta ta tobula įnirčio kauke, kurią dažnai matydavo tolimoje vaikystėje.
Beveik nesąmoningai jis pakėlė ranką, ir vis dėlto pirmasis jos smūgis
teko jo skruostui, o nuo stipraus skausmo jį patį užliejo įtūžis.
- Liaukis! - suriko jis.
Mariana vėl jam trenkė, šįkart kaire ranka, o pro sukąstus dantis ver­
žėsi trumpos dejonės.
- Liaukis, mama, liaukis! - šaukė jis sukryžiavęs rankas priešais veidą
ir vis labiau bei labiau tūždamas. - Dabar aš šito neiškęsiu, liaukis!
Bet jos smūgiai biro ir biro, jinai jau šaukė visu balsu, o jis niekada gy­
venime nejautė jai tokios neapykantos kaip dabar.
Sūnus sugavo Marianą už riešo ir atstūmė, bet kaire ranka toji spėjo
įsikibti jam į plaukus bei nusitempė iš paskos.
- Nesielk šitaip! - rėkė Tonijus. - Nedrįsk!
Jis ją apkabino, mėgindamas prispausti prie krūtinės ir nuraminti. Ji­
nai raudojo, jai iš panagių sunkėsi kraujas. Ir tuomet jis apimtas gėdos su­
vokė, kad valgomojo durys atsivėrė.
Tonijus anksčiau už motiną pamatė tėvą, o šalia jo sekretorių, senjorą
Lemą. Šis atsitraukė atgal ir akimirksniu tarytum išgaravo.
O ji vis talžė bei talžė sūnų per skruostus, vis šaukė ant jo, ir tuo metu
prisiartino Andrea.
Turbūt pirmiausia ji pastebėjo ryškią mantiją, o tada akimirksniu nu­
silpo, sukniubo. Andrea ją sugriebė, sugavo į glėbį ir lėtai prispaudė
žmoną prie savęs.
Tonijus liepsnojančiu veidu bejėgiškai juodu stebėjo. Niekada anks­
čiau jis nematė tėvo liečiant motiną. O jinai, isteriškai verkdama, raitėsi,
stūmėsi nuo jo, tarsi nenorėdama suteršti mantijos, lyg mėgindama pasi­
slėpti, užsidengti rankomis.
- Mano vaikai, - sušnibždėjo Andrea.
Jis nukreipė švelnių rudų akių žvilgsnį į jos chalatą, paskui į basas
kojas. Tada lėtai, liūdnai pasižiūrėjo į sūnų.
- Aš noriu numirti! - isteriškai klykė Mariana. - Aš noriu numirti!
Balsas veržėsi iš gerklės gilumos. Andrea švelniai palietė žmonos
plaukus. Paskui jo pirštai atsigniaužė, delnas nusileido jai ant galvos, ir ji­
sai ją prisitraukė.
 - 44 -

Tonijus atgalia ranka nusibraukė ašaras. Pakėlė galvą ir tyliai pasakė:

- Aš dėl to kaltas, tėve.
- Jūsų prakilnybe, leiskite man numirti, - sušnibždėjo ji.
- Išeik, sūnau, - tyliai paliepė Andrea. Bet tuojau pat pamojo Tonijui ir
tvirtai suspaudė jo ranką. Prisilietimas buvo šaltas, sausas, bet kartu ne­
įtikėtinai aistringas. - Eik, palik mane vieną su tavo motina.
Tonijus nejudėjo. Jis žiūrėjo į Marianą. Siaurą jos nugarą purtė rauda,
o išdrikę plaukai krito ant tėvo rankos. Jis patylom meldė tėvą gailestin­
gumo.
- Eik, eik, sūneli, - pakartojo Andrea be galo kantriu balsu. Ir tarytum
ramindamas Tonijų vėl paėmė jo ranką, švelniai spustelėjo minkštais,
sausais pirštais ir paleido, o paskui mostelėjo pravirų durų pusėn.

________________________ 11________________________
V _
Šiuo gyvenimo periodu Gvido balsas, jei jis būtų buvęs "normalus"
jaunuolis, būtų turėjęs pasikeisti ir iš berniukiško soprano virsti tenoru
arba bosu. Sis laikas išdariams labai pavojingas. Niekas nežino kodėl, bet
kūnas tarytum mėgina atkurti stebuklą, kurio jau nebeįstengia valdyti.
Toji bergždžia pastanga tampa labai pavojinga balsui, dėl ko daugelis dai­
navimo mokytojų neleidžia savo mokiniams kastratams dainuoti keletą
mėnesių, kol persilaužia balsas. Manoma, jog ši priemonė teikia vilties,
kad balsas netrukus sugrįš.
Ir paprastai balsas sugrįžta.
Bet kartais taip nenutinka.
Ir štai Gvidą ištiko kaip tik tokia tragedija.

Praslinko pusmetis, kol tuo įsitikino visi. Pačiam Gvidui šie mėnesiai
virto neapsakoma kančia. Vėl ir vėl mėgindamas uždainuoti, jis leido tik
grubius, silpnus garsus. Jo mokytojai Džinas bei Alfredas negalėjo žiūrėti
jam į akis. Netgi tie, kurie anksčiau jam pavydėjo, dabar stingo iš siaubo.
Bet, žinoma, niekas nepatyrė šios netekties taip, kaip patsai Gvidas,
niekas, net jį išauklėjęs maestro Kavala.

Ir štai sykį, po vidurdienio, susirinkęs visus per šventes ir kviestinių

vakarienių metu už dainavimą gautus pinigus bei visą auksą, kurio nepa­
kako laiko išleisti, Gvidas dingo niekam nė žodžio nepasakęs, išėjo iš
konservatorijos užsimetęs ant peties vičvienaitį ryšulėlį.

Neturėjo nei vedlio, nei žemėlapio. Tačiau jis klausinėjo ir dešimt die­
nų traukė stačiais, dulkėtais keliais, vedančiais vis tolyn bei tolyn į Kalab­
rijos gilumą.
Ir štai pagaliau pasiekė Karaseną. Auštant išėjo iš viešbučio, kur per­
nakvojo šiaudiniame guolyje, o užkopęs ant šlaito pamatė namą, kuria­
me kažkada gimė savo tėvo žemėje. Namas nė kiek nepasikeitė nuo to
laiko, kai prieš dvylika metų jį paliko.
 - 45 -

Prie krosnies stovėjo nedidukė stora moteris apskritu veidu, bedantėn

burnon įdubusiais skruostais, išblukusiomis akimis. Taukuotomis ranko­
mis. Pirmą akimirką jis sudvejojo. Bet paskui, žinoma, ją atpažino.
- Gvidai! - sušnibždėjo ji.
Bet vis dėlto bijojo jį paliesti. Žemai nusilenkusi nuvalė suolą, kad jis
galėtų atsisėsti.
Įėjo jo broliai. Praslinko kelios valandos. Murzini vaikai spietėsi kam­
pe. Pagaliau pasirodė tėvas, atsistojo šalia, toks didelis ir nerangus kaip
anksčiau, ir abiem rankom ištiesė jam grubią vyno taurę. O motina pa­
statė ant stalo sočią vakarienę.
Visi spoksojo į madingą jo apsiaustą, odinius batus bei špagą sidabri­
niame dėkle, kybančią ant šono.
O jis sėdėjo ir žiūrėjo į ugnį, lyg šalia nieko nebūtų.
Bet kartais jo akys atgydavo, nužvelgdavo niūrų būrį galingų, plau­
kuotų vyrų nuo purvo pajuodusiomis rankomis, apsitaisiusių avikailiais
bei žaliamine oda.
"Ką aš čia veikiu? Ko atėjau?"
Jis atsistojo, ketindamas išeiti.
- Gvidai! - vėl ištarė motina.
Skubiai nusišluosčiusi rankas prisiartino, tarsi norėdama paliesti jo
veidą. Kreipėsi į jį tik antrą kartą.
Kažkas šiame balse apstulbino Gvidą. Tas pat tonas, kokiu su juo kal­
bėdavo jaunasis maestro tamsiame užsiėmimų kambaryje, tarytum aidas
to balso, kuris priklausė žmogui, laikiusiam jo galvą kastracijos metu.
Gvidas žvelgė į ją. Jo rankos sujudo naršydamos kišenes. Jis ištraukė
dovanas, gautas už daugybę smulkių koncertų. Segę, auksinį laikrodį,
perlais inkrustuotas tabakines ir pagaliau auksinių monetų, kurias ėmė
brukti kiekvienam į rankas, sausas it ant uolos sudžiūvęs purvas. Moti­
na verkė.
Vakare jis sugrįžo į nakvynės namus Karasenoje.

Pasiekęs judrų Neapolio centrą, Gvidas pardavė pistoletą ir išsinuo­

mojo kambarį viršum tavernos. Užsisakęs butelį vyno, persipjovė peiliu
venas, atsisėdo ir ėmė gerti vyną, žvelgdamas į sruvenantį kraują. Paskui
prarado sąmonę.
Tačiau žmonės jį aptiko anksčiau, nei spėjo numirti. Ir nugabeno at­
gal į konservatoriją. Ten jis nubudo aptvarstytais riešais savo lovoje ir pa­
matė mokytoją, maestro Kavalą, verkiantį šalimais.

______________________________ 12______________________________
Kas vyko? Ar išties viskas keitėsi? Tonijus taip ilgai gyveno tvirtai įsi­
tikinęs, jog niekas niekada nepasikeis, tad dabar neįstengė susiorientuoti.
Tėvas motinos kambaryje išbuvo dvi dienas. Atvažiavo gydytojas. O
Andželas kiekvieną rytą uždarydavo bibliotekos duris ir sakydavo: "Mo­
kykis!" Aikštėn juodu nebėjo, o naktį - buvo tuo tikras - girdėdavo moti­
ną verkiant.
 - 46 -

Alesandras irgi lankėsi namuose. Tonijus matė jį akies krašteliu. Ir dar

jis neabejotinai girdėjo savo tetulės Katrinos Lizani balsą. Kažkas ateidavo,
kažkas išeidavo, tačiau jo, Tonijaus, tėvas nekvietė. Nereikalavo nė pasi­
aiškinimų. O kai prisiartindavo prie kambario, vedančio į motinos apar­
tamentus, ten jo neįleisdavo taip pat, kaip kad anksčiau neleisdavo tėvo.
Tokiu atveju Andželas vesdavosi jį atgal į biblioteką.
Paskui pasklido gandas, esą Andrea suklupo prieplaukoje, lipdamas į
gondolą. Nė karto gyvenime jis nepraleido Senato arba Didžiosios tarybos
posėdžio, bet tą rytą jis pargriuvo. Ir nors tiktai pasitempė sausgysles, jau
nebegalėjo dalyvauti procesijoje, kuri turėjo eiti paskui dožą būsimos
šventės metu.
"Bet kodėl jie kalba apie tai, - mąstė Tonijus, juk jis neįveikiamas kaip pa­
ti Venecija". Tonijus negalėjo galvoti apie nieką daugiau, išskyrus Marianą.
Bet blogiausia, kad visas ilgas laukimo valandas jis aiškiai jautė malo­
nų jaudulį. Sis jausmas atsirado dar metų pradžioje: kažkas įvyks! Bet
kai prisiminė, kaip motina klykė ir mušė jį valgomajame, pasijusdavo
esąs išdavikas.
Berniukas norėjo, kad ji būtų sučiupta, kad tėvas pamatytų jos ligos
priežastį. Atimtų vyną, priverstų ją pakilti iš lovos, išvestų iš tamsos, ku­
rioje ji skendėjo lyg mieganti princesė iš įstabios prancūzų pasakos.
Bet jisai nusivedė ją į valgomąjį ne todėl, kad taip nutiktų! Neketino
jos išduoti. Ir kodėl niekas ant jo nepyksta? Apie ką jis galvojo, vesdama­
sis Marianą tenai? Kai prisiminė, jog ji dabar ten viena, apsupta gydytojų
bei giminaičių, kurie jai visai nėra kraujo giminės, Tonijus negalėjo to iš­
tverti. Jį išmušdavo karštis. Akis aptemdydavo ašaros. Ir tai buvo blo­
giausia.
O kažkur gilumoje glūdėjo jam pačiam nepasiekiama paslaptis: kodėl
motina taip persimainė, kodėl šaukė, kodėl jam smogė? Kas buvo tasai
paslaptingasis brolis Stambule?

Antrąją naktį po incidento jis gavo atsakymą į visus klausimus.

Jokie ženklai neleido to numanyti, kai vienui vienas vakarieniavo savo
kambaryje. Nuostabų tamsiai mėlyną dangų užliejo mėnulio šviesa bei
pavasario brizas ir, rodos, dainavo visi gondoljerai, plaukiojantys kanalu.
Nuskambėjusi daina tuojau pat sulaukdavo atgarsio. Gilūs bosai, aukšti
tenorai, o kažkur tolumoje - gatvės muzikantų smuikai bei fleitos.
Bet kai Tonijus atsigulė ant lovos, apsirengęs, tačiau pernelyg pavar­
gęs, kad skambintų tarnui, jam pasirodė, tarytum girdi kažkur namo la­
birinte uždainuojančią motiną. O kai atmetė šią mintį, tuojau pat atpaži­
no ir aukštą, nuostabiai galingą Alesandro sopraną.
Jis užsimerkė, sulaikė kvapą ir tada pavyko išgirsti klavesino garsus.
O vos tik suprato, kad viso to nesusapnavo, pasigirdo beldimas į duris
ir pagyvenęs tėvo tarnas Džiuzepė pakvieti eiti kartu: tėvas pageidavo jį
pamatyti.
N/

Pirmiausia tarp kitų jis pamatė tėvą. Sis didingai sėdėjo lovoje, atsi­
 - 47 -

šliejęs į pagalves. Vilkėjo sunkų, tamsiai žalią, patricijaus mantiją imituo­

jantį chalatą.
Bet Andrea atrodė kažin koks ligotas ir išsiblaškęs.
Tolėliau kambaryje buvo dar keletas žmonių. Tonijui įėjus, motina pa­
kilo nuo klavesino. Rausvo šilko suknelė išryškino bauginamai liekną lie­
menį. Nors Marianos veidas išliko blyškus it numirėlės, ji jau atitoko,
akys tapo giedros, jose švytėjo kažin kokia įstabi paslaptis. Ji palietė sū­
naus skruostą šiltomis lūpomis. Atrodė, tarytum nori kažką pasakyti, bet
supranta: dar ne laikas.
Kai jis pasilenkė pabučiuoti tėvo rankos, motina stovėjo labai arti.
- Sėskis čia, mano sūnau, - prabilo Andrea. O kai paskui ėmė kalbėti,
balse suskambo energija, kuri visuomet buvo būdinga šiam žmogui, ne­
paisant jo amžiaus.
- Tie, kurie myli tiesą labiau, nei myli mane, dažnai sako, esą aš ne iš
šio amžiaus.
- Senjore, jeigu tai tiesa, - tuojau pat įsiterpė senjoras Lemas, - tuomet
šis amžius praėjo tuščiai.
- Pataikavimas ir niekai, - nukirto Andrea. - Ko gero, tai tiesa, ir tasai
amžius praėjo tuščiai, bet čia nėra jokio ryšio. Kaip jau sakiau, prieš ma­
no sekretoriui puolant manęs raminti, nors ir nebuvo jokios būtinybės,
aš nepriklausau šiam laikmečiui, nepaklusau jam anksčiau ir nepaklusiu
dabar. Bet nekamuosiu tavęs, vardydamas savo nesėkmes, kadangi ma­
nau, jog kalba būtų veikiau varginanti nei pamokanti. Aš nusprendžiau,
kad tavo motina turi pamatyti šį pasaulį, o tu privalai jį išvysti drauge su
ja. O Alesandras, seniai svajojantis palikti hercogiškąją kapelą, sutiko tap­
ti mūsų šeimos nariu. Nuo šiol jis tave mokys muzikos, sūnau, kadangi
tu apdovanotas didžiu talentu, ir šio meno tobulinimas leis tau daug ką
gyvenime suprasti, jei panorėsi. Be to, Alesandras lydės tavo motiną kas­
kart, kai ji išeis iš namų, ir aš noriu, kad tu nutrauktum pamokas bei ei­
tum drauge. Tavo motina įkalino save, bet tu neturi kentėti dėl nepataiso­
mo jos drovumo. Tu turi suprasti, kaip jai patinka karnavalas, privalai pa­
matyti, kaip ji gėrisi opera, kaip priiminėja kvietimus, kuriuos netrukus
pradės gauti. Tau reikia įsisąmoninti, jog ji leidžia Alesandrui visur jus
vedžioti.
Tonijus nesusilaikęs pažvelgė į motiną. Ir išsyk pamatė, kad ji neap­
sakomai laiminga. Alesandras susižavėjęs žiūrėjo į Andrea.
- Tau prasideda naujas gyvenimas, - tęsė Andrea, - bet aš tikiu, kad
mielai jį pasitiksi. Taigi pirmiausia jūs poryt patrauksite į šventę. Aš ne­
galėsiu eiti. Jūs atstovausite mūsų šeimai.
Tonijus stengėsi nuslėpti susijaudinimą. Mėgino neparodyti jį apėmu­
sio beribio džiaugsmo, bet nesugebėjo nuslėpti spinduliuojančios šypse­
nos. Prikandęs lūpą, berniukas palenkė galvą ir sumurmėjo dėkingumo
žodžius tėvui.
Kai pakėlė galvą, tėvas šypsojosi. Trumpą akimirką Tonijui pasirodė,
kad tėvas mėgaujasi savąja padėtimi, teikiančia pranašumo kitų, esančių
kambaryje, atžvilgiu. O gal jis nugrimzdo į prisiminimus. Bet paskui pa­
 - 48 -

sitenkinimas veide išnyko, ir Tonijus, mažumėlę nusivylęs, atmetė šią

prielaidą.
- Aš turiu likti vienas su sūnumi, - pasakė Andrea, paėmęs Alesandrą
už rankos. - Ir išleisiu jį negreit. Taigi iš ryto leiskite jam išsimiegoti. Ir
dar, vos neužmiršau. Parenk klausimus, kuriuos norėsi užduoti ankstes­
niems jo mokytojams. Leisk jiems suprasti, kad jie čia ir toliau reikalingi.
Nuramink juos, pasakyk, jog nebus atleisti, tegul ši tema net neiškyla.
Alesandro šypsnys, jo galvos linktelėjimas dvelkė ramiu orumu. Jis
neatrodė nė trupučio nustebęs.
- Nunešk žvakes į mano kabinetą, - liepė Andrea sekretoriui.
Tėvas sunkiai pakilo iš lovos.
- Prašau, jūsų prakilnybe, pasilikite čia, - paprašė senjoras Lemas.
- Eik, eik, - šypsodamasis atsakė Andrea. - O kai numirsiu, prašau nie­
kam nesakyti, kaip ant tavęs pykdavau.
- Jūsų prakilnybe!
- Labos nakties, - ištarė Andrea.
Ir senjoras Lemas išėjo.
Andrea patraukė link atvirų durų, mostu paprašęs Tonijaus palaukti.
Jis nuėjo į didelį stačiakampio formos kambarį, kuriame Tonijus niekada
nesilankė. Tiesą sakant, niekada anksčiau neužeidavo nė į tą kambarį,
kur stovėjo dabar, bet kitas jam pasirodė tiesiog nuostabus: pro vitraži­
nius langus atsivėrė vaizdas į kanalą, o knygų lentynos pasieniuose kilo
iki pat lubų. Ant sienų jis pamatė žemėlapius, vaizduojančius visas plačias
Venecijos imperijos teritorijas. Ir net iš tos vietos, kur stovėjo, suprato,
jog ten ne dabartinė, o senoji Venecija. Labai senų laikų. Argi dauguma tų
valdų nebuvo prarastos? Tačiau čia, ant tos sienos, Venecija iki šiol tebe­
buvo tikrų tikriausia imperija.
Ūmai berniukas pastebėjo, kad tėvas stovi kitapus slenksčio ir mąsliai
jį stebi.
Tonijus žengtelėjo į priekį.
- Ne, palauk, - sustabdė Andrea. Jis ištarė šiuos žodžius be garso, lyg
kalbėtų pats su savimi. - Neskubėk čionai įeiti. Dabar tu dar berniukas.
Bet tą akimirką, kai įžengsi čionai, turi būti pasirengęs tapti šių namų
šeimininku, kai tik aš juos apleisiu. Dabar dar pamąstyk mažumėlę apie
tą gyvenimo iliuziją, kurią tau sukūriau. Pasimėgauk savo paties nekalty­
be. Pastaroji visuomet įvertinama tik ją praradus. Prieik prie manęs, kai
manysi esąs pasirengęs.
Tonijus nieko neatsakė. Jis nuleido akis sąmoningai ir ryžtingai pa­
klusdamas šiam įsakymui, ir pasistengė prisiminti visą savo gyvenimą.
Įsivaizdavo save senajame archyve žemutiniame aukšte, išgirdo žiurkių
krebždesį, vandens teliūškavimą. Jam atrodė, kad juda pats namas, štai
jau du šimtmečius stovintis viršum pelkės. O paskui, pakėlęs akis, grei­
tai ir tyliai ištarė:
- Tėve, leiskite man įeiti.
Ir tėvas jam linktelėjo.
 - 49 -

13
Tik po dešimties valandų Tonijus vėl atvėrė tėvo kabineto duris.
Skaidri ryto saulės šviesa skverbėsi iš gatvės, kai ėjo į didžiąją svetainę,
o iš ten - link centrinių palaco durų.
Tėvas liepė jam išeiti iš namų, pastovėti vienam aikštėje ir pasižiūrėti
kasdieninį spektaklį - valstybės veikėjų kelionę Broglio. O Tonijus ir
pats troško to labiausiai pasaulyje. Jam atrodė, tarytum yra apsuptas ste­
buklingos tylos, kurios niekas negali sutrikdyti.
Atsistojęs ant mažos prieplaukos prie pat durų, jis pakvietė gondolje-
rą ir nuplaukė aikštėn.
Iki Šeštinių šventės liko tik viena diena, tad žmonių aikštėje susirin­
ko itin daug. Valstybės vyrai stovėjo išsirikiavę ilga virtine priešais Dožų
Rūmus ir ceremoningai lenkėsi vienas kitam, o praeiviai pagarbiai bučiavo
ilgas jų rankoves.
Tonijus pagalvojo, kad dabar jis visiškai vienas bei visiškai laisvas ir
kad nuo šiol abu dalykai anaiptol nebuvo lygiareikšmiai.
Tėvo papasakota istorija buvo pilna sukrėtimų, permirkusi realybės
krauju bei didžiuliu sielvartu. Treskių giminės likimas buvo jos dalis.
Visą gyvenimą Tonijus laikė Veneciją didinga Europos imperija. Už­
augo tvirtai įsitikinęs, kad Šviesiausioji yra pati seniausia ir stipriausia
Italijos valstybė. Žodžiai "imperija", "Kandija", "Morėja" jo sąmonėje sie­
josi su senais šlovingais mūšiais.
Bet per šią vieną ilgą naktį Venecija jo akyse pavirto sukriošusią,
gęstančia valstybe, klibikščiuojančia molinėmis netrukus sugriūsiančio
koloso kojomis. 1645 metais buvo prarasta Kandija, ir tie karai, kuriuose
dalyvavo Andrea su sūnumis, nepadėjo jos susigrąžinti. O 1718 metais
Venecija visiems laikams buvo išprašyta iš Morėjos.
Iš imperijos nebeliko nieko, išskyrus patį didingąjį miestą ir kelias
aplinkines valdas: Paduvą, Veroną, mažus miestelius bei nuostabias vilas
palei Brentos upę.
Venecijos ambasadoriai nebeturėjo įtakos kitų šalių rūmuose, o užsie­
nio diplomatai atvykdavo Venecijon dažniausiai ne politiniais sumetimais,
bet dėlei malonumo.
Venecijon juos traukė ne kas kitas, o didelis aikštės keturkampis, tris­
kart per metus apimamas karnavalo bakchanalijos, juodos gondolos, slys­
tančios vandens gatvėmis, neįtikėtini šventojo Morkaus bazilikos turtai ir
grožis, "Pietos" našlaičių choras. Opera, tapyba, dainuojantys gondolje-
rai, Murano stiklas.
V

Štai čia slypėjo dabartinės Venecijos esmė, jos žavesys, jos galybė.
Tiesą sakant, kaip tik visa tai Tonijus matė ir mylėjo visą laiką, kiek siekė
jo atmintis; tačiau, išskyrus išorinį žavesį, daugiau nieko nebeliko.
Vis dėlto čia buvo jo miestas, jo valstybė. Tėvas perdavė jam šią Vene­
ciją. Jo protėviai buvo tie tolimi herojiškosios istorijos kovotojai, kurie pir­
mieji įžengė į šias ūkanotas pelkes. Treskių giminės gerovė, kaip ir dau­
gelio Venecijos giminių, priklausė nuo prekybos su Rytais.
 - 50 -

>✓

Nepaisant to, ar Šviesiausioji valdė pasaulį, ar tik dominavo jame, ji

buvo Tonijaus likimas.
Jos nepriklausomybė - tai jo rūpestis, jo ir tų patricijų, kurie tebestovė­
jo prie valstybės vairo. Ir Europai, trokštančiai gauti šį kerintį brangak­
menį, niekada nepavyks prisisegti jo prie krūtinės.
- Tu iki pat paskutinio atodūsio laikysi priešus už Venecijos vartų, -
energingu, pakylėtu balsu ištarė Andrea, toks pat įkvėpimas bei energija
švietė jo akyse.
Tokia buvo šventa patricijaus pareiga šioje epochoje, kai iš prekybos
su Rytais sukrauti turtai tirpo švaistomi azartiniams lošimams, pompas­
tikai bei reginiams. Tokia buvo Treskių giminės atstovo pareiga.

Bet pagaliau atėjo momentas, kai Andrea turėjo atskleisti sūnui savo
paties istoriją.
- Man žinoma, kad tu išgirdai apie savo brolį Karlą, - pradėjo tėvas
virptelėjusiu balsu. - Pasirodo, tereikėjo tau peržengti slenkstį, ir pasaulis
suskubo sugriauti iliuzijas, užversdamas ant tavęs tą seną skandalą. Ale­
sandras man papasakojo apie tavo brolio draugužį, vieną iš daugelio są­
jungininkų. Į jį panašūs žmonės vis dar oponuoja man Didžiojoje tary­
boje, senate, visur, kur tik gali turėti įtakos. O tavo motina papasakojo
man apie atradimą, kurį padarei tyrinėdamas valgomajame kabantį por­
tretą. Ne, ne, nepertraukinėk manęs, sūnau. Aš ant tavęs nepykstu.
Man dera pačiam papasakoti tau viską, kol kiti neiškraipė tiesos bei nepa­
sinaudojo ja, siekdami savų tikslų. Išklausyk ir suprask. Kas beliko man,
kai grįžau namo po tiekos pralaimėjimų? Trys sūnūs mirė, o žmona už­
geso iš sielvarto bei nukamuota sunkios ligos. Kodėl Viešpats panoro iš­
saugoti man tik jaunėlį sūnų, tokį nenuolankų ir audringo būdo, jog di­
džiausio pasimėgavimo jam teikė neklusnumas tėvui? Tu matei jo atvaiz­
dą bei prisimeni, koks jis panašus į tave, tačiau čia panašumai ir baigiasi,
nes tu neabejotinai pasižymi ypatingu charakterio tvirtumu. O aš turiu
tau pasakyti, jog visas blogiausias šių laikų savybes įkūnija tavo brolis
Karlas. Malonumų mylėtojas, pametęs galvą dėl primadonų bei poezijos,
azartinių lošimų ir išgertuvių mėgėjas, amžinas vaikas, nepripažįstantis
valstybės tarnystės šlovės, be to, nepasižymintis nė menkiausia narsa.
Andrea nutilo, tarsi nežinodamas, ką dar pasakyti. Paskui nuvargusiu
balsu tęsė:
- Tu, kaip ir aš, žinai, kad patricijui santuoka be Didžiosios tarybos
leidimo reiškia giminės nutraukimą. Pasirinkdamas nekilmingą, beturtę
nuotaką, visiems laikams išbrauktum Treskių giminę iš "Aukso knygos".
Tavo vaikai taptų tiesiog eiliniais Šviesiausiosios piliečiais. Nepaisant to,
jis, nuo kurio aistros priklausė mūsų giminės tąsa, leido laiką švaistūnų
draugijoje bei atmesdavo visas partijas, kurias mėgindavau jam suorgani­
zuoti. Ir galų gale išsirinko žmoną pats, bet taip, kaip galėjo pasirinkti
meilužę. Merginą be vardo, be kraičio, didiko iš glūdumos dukterį, ne­
turinčią nieko daugiau, išskyrus grožį. "Aš ją myliu, - pareiškė jis man.
- Ir neiškeisiu į jokią kitą!" O kai pamėginau paprieštarauti jo sprendi­
 - 51 -

mui bei nukreipti taip, kaip liepė pareiga, jis vynu užpiltomis akimis pa­
liko savo namus ir patraukė į vienuolyną, kuriame gyveno mergina, o
paskui gudrumu bei apgaule pagrobė ją iš ten!
Andrea pernelyg susijaudino ir negalėjo tęsti.
Tonijui norėjosi ištiesti ranką, nuraminti tėvą. Andrea kančia kėlė
jam fizinį skausmą, o ir pats pasakojimas gerokai gąsdino.
Andrea atsiduso.
- Ar įstengi tu, būdamas tokio gležno amžiaus, suprasti, kaip įžūliai
jis pažeidė įstatymą? Už tokį elgesį kur kas didesni žmonės būdavo pa­
skelbiami nusikaltėliais, ieškomi po visą Veneciją, pasmerkiami kalėti iki
gyvos galvos.
Andrea vėl nutilo. Net įniršusiam jam stigo narsos pasakoti šią istoriją.
- Ir šitaip pasielgė mano sūnus. Jis buvo tikras pragaro išpera, štai ką
aš tau pasakysiu. Tik mūsų vardas bei padėtis sulaikė baudžiančią valsty­
bės ranką, kai maldavau suteikti man laiko, kad galėčiau įkrėsti jam pro­
to. Ir štai, vidury baltos dienos, tavo brolis išdygo priešais mane tiesiog
Broglio. Girtas, apsiblaususiu žvilgsniu, vapantis visokias nešvankybes, jis
ir toliau deklaravo savo amžiną meilę tai puolusiai mergužėlei. "Sumo­
kėkite, kad ją įtrauktų į "Aukso knygą"! - reikalavo jis. - Jūs turite prie­
monių. Jūs galite taip padaryti!" Ir čia pat, patarėjų bei senatorių akivaiz­
doje, pareiškė: "Duokite sutikimą arba aš vesiu be jo!" Ar tu supranti, To-
nijau? - Andrea nesitvėrė pykčiu. - Juk jis tebebuvo vienintelis mano įpė­
dinis. Ir štai jis mėgino išplėšti mano leidimą šiai skandalingai sąjungai!
Aš turėjau sumokėti, kad ji būtų įtraukta į "Aukso knygą", paversti ją
kilminga dama bei duoti sutikimą tuoktis arba pamatyti, kaip manąją
sėklą išnešioja vėjas, pamatyti senos kaip pati Venecija giminės baigtį!
- Tėve, - pradėjo Tonijus, nebepajėgdamas tylėti.
Bet Andrea dar nesileido pertraukiamas.
- Visa Venecija nukreipė į mane žvilgsnius, - tęsė virpančiu balsu. -
Visi laukė, ar leisiuosi vedžiojamas už nosies savo sūnaus. Mano giminai­
čiai, mano bendražygiai... visi užgniaužę kvapą laukė... o mergina? Ką
ji? Apimtas apmaudo, aš nusprendžiau pažvelgti į tą moterį, kuri priver­
tė mano sūnų paniekinti pareigą...
Pirmą kartą per visą laiką tėvo žvilgsnis nukrypo į Tonijų. Akimirks­
niui pasirodė, tarytum Andrea pametė pasakojimo giją ir svarsto, kaip
jam gyventi toliau. Bet paskui pratęsė.
- Ir ką gi aš aptikau? - atsiduso jis. - Salomėją, klastingais kerais ap-
raizgiusią neatsparią mano sūnaus sielą? Ne! Ne, ji buvo nekaltas kūdikis!
Mergaitė, ne vyresnė už tave dabar, liesutė it berniukas, švelni, tamsi ir
nekalta kaip miško žvėrelis, nieko nežinanti apie šį pasaulį, išskyrus tai,
ką jis nusprendė jai parodyti. Aš nesitikėjau, kad pajusiu užuojautą tai
trapiai merginai, praradusiai garbę. Bet ar gali numanyti mano įtūžį,
nukreiptą į vyrą, kuris taip negailestingai su ja pasielgė?
Nenupasakojamas siaubas apėmė Tonijų. Ir jis vėl pertraukė tėvą.
- Prašau, patikėkite, - sukuždėjo, - aš jums esu ir būsiu paklusnus bei
ištikimas sūnus.
 - 52 -

Andrea linktelėjo. Jo akys vėl nukrypo į Tonijų.

- Visus tuos metus aš tave stebėjau įdėmiau, nei pats numanei, sūnau,
ir tu, nė pats to nenujausdamas, tapai geriausiu atsaku į mano maldas.
Bet buvo aišku, kad niekas dabar negali nuraminti Andrea. Jis užsi­
spyrė pabaigti savo pasakojimą manydamas, kad atėjo metas atskleisti sū­
nui viską.
- Tavo brolis nebuvo suimtas. Nebuvo nubaustas. Aš sulaikiau jį ir
įsodinau į laivą, vykstantį į Stambulą. Suorganizavau jam paskyrimą
ten, leidęs suprasti, jog, kol esu gyvas, jis niekada nepamatys gimtojo
miesto. Aš konfiskavau jo turtą, nutraukiau bet kokią paramą iki tol, kol
jis nulenks galvą ir ims vykdyti pasiūlytas pareigas. Ir aš - aš pats, sulau­
kęs solidaus amžiaus - vedžiau žmoną, ir ji pagimdė man vaiką, nuo ku­
rio dabar priklauso šios giminės gyvybė.
Tėvas nutilo, tačiau kad ir koks buvo nusikamavęs, atrado savyje jė-
gų tęsti.
- Jis turėjo sulaukti kur kas griežtesnės bausmės! - pareiškė, vėl
žvelgdamas tiesiai į Tonijų. - Galbūt jo motinos meilė jam mane sulaikė.
Nuo pat gimimo jis tapo jos džiaugsmu, visi tai žinojo. - Andrea akys ap­
siblausė, tarsi mintims pirmą kartą susipynus jo galvoje. - Ir broliai jį taip
mylėjo. Karlo lengvabūdiškumas jų neerzino. Ne, jiems patiko jaunėlio
pokštai, eilės, kurias rašė, tušti tauškalai. O, jie beprotiškai jį mylėjo!
"Karlas! Karlas!" Dėkui Dievui, nė vienas nesulaukė tos dienos ir nepama­
tė, kaip neprilygstamas žavesys leido jam suvilioti nekaltą merginą, kaip
karštakošiškumas virto demonstratyviu neklusnumu. Viešpatie, ką man
beliko daryti? Aš pasirinkau vienintelį man gėdos nedarantį sprendimą.
Andrea suraukė antakius. Jo balsas iš nuovargio skambėjo taip tyliai,
jog akimirksnį atrodė, tarytum kalba pats su savimi. Bet paskui pyktis jį
sustiprino.
- Aš jo atžvilgiu pasielgiau dieviškai gailestingai! - karštai šūktelėjo
jis. - Netrukus Karlas susitaikė ir pradėjo eiti savo pareigas. Pragyvendavo
iš mokamo atlyginimo. Ir klusniai tarnavo Respublikai rytuose, vis siųda-
mas prašymus suteikti leidimą grįžti. Jis maldavo mano atleidimo. Bet aš
niekada neleisiu jam grįžti namo! Deja, šitaip nesitęs amžinai. Jis turi
draugų Didžiojoje taryboje ir Senate - tai tie patys berniūkščiai, drauge su
juo linksmai leidę jaunystę. Kai aš numirsiu, jisai sugrįš į šiuos namus,
kurių paveldėtoju visuomet buvo. Bet tuomet jau tu, Tonijau, čia šeimi­
ninkausi. Po kelerių metų vesi merginą, kurią tau išrinkau. Tavo vaikai
paveldės Treskių vardą ir turtą.

Ryto saulė apšvietė auksinį švento Morkaus liūtą. Žaižaruojanti švie­

sa persmelkė ilgus, grakščius arkadų lankus, išnykstančius margoje ju­
dančioje minioje, ir didingą varpinės smailę, staigiai šaunančią į dangų.
Tonijus stovėjo priešais mozaiką, mirguliuojančią viršum katedros
durų. Žvelgė į keturis milžiniškus bronzinius žirgus ant postamentų.
Jis nesipriešino nešamas minios ir judėdamas nesąmoningu ritmu ne­
nuleido akių nuo gausybės aplink kylančių portikų bei kupolų.
 - 53 -

Dar niekad nejautė tokios meilės Venecijai, tokios tyros ir pasiauko­

jančios ištikimybės jai. Bet kartu suvokė tam tikru atžvilgiu esąs dar per
jaunas suvokti ją ištikusią tragediją. Ji atrodė pernelyg didinga, pernelyg
neįveikiama.
Atsisukęs į atvirus vandenis, ramią, ribuliuojančią lagūną, jis pirmą
kartą gyvenime pasijuto esąs savo gyvenimo šeimininkas.
Tačiau nusikamavęs, susirūpinęs tėvas paliko jį vos prieš valandą;
nuolankumas jo veide kėlė siaubą. Atmintyje iškilo paskutinieji Andrea
žodžiai: "Jis sugrįš, kai aš numirsiu. Vėl pavers namus mūšio lauku. Aš
ne sykį gavau iš jo laiškus, kuriuose įtikinėjo vesiąs bet kurią merginą,
kurią aš išrinksiu, jei tik leisiu jam vėl regėti mylimą Veneciją. Bet jis nie­
kada neves! Ak, jei tik aš galėčiau savo akimis pamatyti tave, vedantį
nuotaką prie altoriaus, išvysti tavo sūnus, stebėti tave pirmą kartą užsi-
velkantį patricijaus mantiją ir užimantį teisėtai priklausančią vietą Di­
džiojoje taryboje! Bet laiko nebėra, Viešpats aiškiai man rodo, jog turiu
parengti tave būsimiems išbandymams. Dabar supranti, kodėl siunčiu ta­
ve į pasaulį, kodėl atimu iš tavęs vaikystę prisidengdamas pasakėle, esą
turi lydėti savo motiną? Tu privalai būti pasirengęs, kai išmuš valanda.
Turi pažinti pasaulį, jo pagundas, jo vulgarumą bei žiaurumą. Prisimink:
kai tavo brolis vėl atsiras po šiuo stogu, manęs jau nebebus, bet Didžioji
taryba ir įstatymas palaikys tavo pusę. Ir tavo brolis pralaimės mūšį,
kaip pralaimėjo jį anksčiau: tavyje - mano nemirtingumas".

14
Giedras dangus mėlynavo viršum namų stogų, tik keli balti debesėliai
plaukė tolyn nuo jūros. Tarnai zujo po namus džiugiai pranešdami, kad
jūra rami ir "Bucintoro" tikrai galės dožą gyvą bei sveiką nugabenti į
švento Nikolo dėl Lido bažnyčią. Visi langai viršum Didžiojo kanalo at­
sivėrė įsileisdami švelnų brizą, namų slenksčius apdengė spalvingi kili­
mai, papuošti vėjo plaikstomomis vėliavomis. Sis reginys buvo didingiau­
sias iš visų Tonijaus iki tol matytų.
Kai juodu su Mariana ir Alesandru pasipuošę nusileido į mažutę
prieplauką, jis susivokė garsiai šnibždąs: "Aš čia, viskas vyksta iš tikrų­
jų!" Atrodė visiškai neįtikėtina, kad jis tampa tiek kartų iš tolo stebėtos
panoramos, dalimi.
Tėvas mojo iš balkono, esančio viršum pagrindinių durų. Mėlynu ak­
somu išklotą gondolą puošė gėlių girliandos. Netgi didysis irklas buvo pa­
auksuotas, ir skaisčiai mėlyną uniformą vilkintis Brunas, paėmęs jį, nu­
kreipė valtį į srauto vidurį, kur juos apsupo kitų garbingų šeimų valtys.
Plaukdama šimtų kitų kilvateryje, jų gondola nusiyrė pasroviui, kanalo
žiočių ir aikštės pusėn.
- Štai jis! - sušnibždėjo Alesandras, rodydamas į žėrintį bei tviskantį
"Bucintoro", išmetusį inkarą, o aplink šmirinėjančios gondolos stengėsi
užsiimti vietą. Milžiniškoje auksu ir purpuru švytinčioje galeroje stovėjo
dožo sostas ir auksinių statulų eilė. Tonijus kilstelėjo motiną suėmęs už
 - 54 -

liekno liemens bei nusišypsojo pastebėjęs iš nuostabos žado netekusį Ale-

sandrą.
Jis ir pats netilpo savam kailyje iš susijaudinimo. Neabejojo, jog visam
gyvenimui įsimins akimirką, kai fanfaros šaižiai ir didingai pranešė, jog
procesija žengia pro Dožų rūmų duris.
Jūrą nuklojo gėlės. Žiedlapiai dengė bangų keteras taip tankiai, jog
vanduo tapo panašus į kietą paviršių. Išplaukė auksiniai vyriausiųjų tei­
sėjų laiveliai, iš paskos - ambasadorių, o šiems įkandin - popiežiaus nun­
cijaus. Saliutavo lagūną užpildžiusių didelių karinių bei prekybinių laivų
patrankos po besiplaikstančiomis vėliavomis.
Ir štai pagaliau visas laivynas pajudėjo link Lido švyturio.
Šūksniai, riksmas, šnekos, juokas Tonijui sumišo į vieną nuostabų,
ausį glostantį gaudesį.
Bet niekas negalėjo prilygti minios klyksmui, išsiveržusiam tuo mo­
mentu, kai dožas įmetė į vandenį žiedą. Suskambo visi salos varpai, sutri­
mitavo trimitai, tūkstančiai triumfuojančių balsų susiliejo į bendrą chorą.
Atrodė, tarsi visas miestas išplaukė į jūrą ir vieningai suriko. Paskui
triukšmas aprimo, valtys nulaviravo link salos, palikdamos paskui save
vandenyje ilgus šilko bei atlaso šleifus. Beprotiškas svaiginantis chaosas.
Saulė akino Tonijų; jis pakėjė ranką prisidengdamas akis, ir Alesandras jį
prilaikė, kad nepargriūtų. Šalimais slinko Lizanių šeimos valtys. Jų gon-
doljerai vilkėjo rožinius drabužius, o tarnai mėtė į vandenį baltas gėles.
Katrina abiem rankom dalijo oro bučinius, sidabrinio damasto suknelė
plazdėjo purenama vėjo.
Visko buvo pernelyg daug. Apsvaigęs Tonijus juto nuovargį, jam no­
rėjosi pasislėpti kokiame nors tamsiame kamputyje ir pasimėgauti įspū­
džiais.
Kas gi dar galėjo įvykti? Kai Alesandras pasakė, jog dabar jie trauks į
puotą Dožų rūmuose, Tonijus vos nenusijuokė.

Šimtai svečių susėdo aplink ilgus, baltomis staltiesėmis apdengtus sta­

lus. Nesuskaitoma daugybė žvakių degė raižytinėse sidabro žvakidėse,
virtinės tarnų gigantiškais padėklais nešiojo puikiausius patiekalus: vai­
sius, ledus, karštą mėsą. O pulkai prastuomenės pasieniuose žiūrėjo šį
begalinį spektaklį.
Bet Tonijui ne valgis rūpėjo. Mariana be paliovos pašnibždom jam
aiškino, kuo žymus vienas ar kitas svečias, o Alesandras nuleidęs balsą
pasakojo paskutiniąsias naujienas pasaulio, kuris pasirodė besąs toks nuo­
stabus ir pilnas malonių stebuklų. Vynas išsyk siūbtelėjo Tonijui į galvą.
Kitapus migloto tako jis pastebėjo Katriną. Ši akinamai jam nusišypsojo.
Iš šviesių plaukų sudėliota daili šukuosena, papurusi garbanėlėmis, o
aukštą krūtinę puošė deimantai.
Tetulės skruostai liepsnojo ryškiu raudoniu, dėl ko ji tapo panaši į
idealias gražuoles iš paveikslų, kurie ūmai jam pasirodė esantys realūs; ji
buvo tokia putli, nuostabi.
Alesandras jautėsi it žuvis vandeny: jis supjaustė mėsą Marianos lėkš-
 - 55 -

tėję, pastūmėjo jai kliudančias žvakes ir nė akimirksniui nepaliovė jos glo­

bojęs. "Idealus kavalierius!" - pagalvojo Tonijus.
Stebėdamas jį, vaikinas vėl susimąstė apie kastratų paslaptį. Ką jautė
Alesandras? Ką reiškia būti tokiu kaip jis? Ir nepaisant to, kad jį žavėjo
neskubrios Alesandro rankos, šiek tiek nuleistos blakstienos, kerėjo įstabi
gracija, kuria pasižymėjo kiekvienas dainininko judesys, Tonijus nejučia
krūptelėjo. "Nejaugi jis niekada nesielvartauja dėl savo likimo? Nejaugi jo
niekada negriaužia kartėlis?"
Vėl užgrojo smuikai. Prie centrinio stalo nuskambėjo galingas juoko
protrūkis. Pro šalį linktelėdamas praėjo senjoras Lemas.

Prasidėjo karnavalas. Minios žmonių veržėsi į aikštę.

Visi apžiūrinėjo išstatytus didingus paveikslus; juvelyrų ir stiklapučių
prekystaliai žaižaravo, apšviesti atvirų kavinių žiburių, o jose gausybė
žmonių vaišinosi šokoladu, vynu bei ledais. Krautuvėlėse puikavosi išdė­
lioti krištoliniai sietynai ir nuostabūs audiniai, o minios žmonių ganė akis
gėrėdamiesi atlaso, šilko ir damasto įvairove.
Gigantiška aikštė atrodė beribė. Buvo šviesu tarsi vidurdienį, o ap­
skritos išlenktos švento Morkaus bazilikos mozaikos, iškilusios viršum
visų, kibirkščiavo it gyvos bei stebėjo viską aplinkui.
Alesandras ir toliau vykdė savo pareigas. Ne kas kitas, o jis atvedė Ma­
rianą su Tonijum į mažą krautuvėlę, kur jie tuojau pat buvo aptaisyti
bautomis* ir domino.
Tonijui nė sykio neteko dėvėti bau tos, kreidos baltumo paukštiškos
kaukės, dengiančios ne tik veidą, bet ir galvą. Kai kaukė palietė jo nosį
bei akis, Tonijus užuodė keistą kvapą. Linktelėjęs pažvelgė į veidrodį,
nustebo vietoje savęs pamatęs kažkokį nepažįstamąjį. Dėl to kaltas
buvo domino - ilgas juodas drabužis iki pat žemės - paverčiantis žmones
visiškai neatpažįstamais. Dabar negalėjai suprasti, kuris iš jų vyras, o ku­
ri - moteris. Iš po domino nebesimatė Marianos suknelės, ji pavirto mažu
gnomu, besijuokiančiu saldžiu, skambiai virpančiu juoku.
Alesandras šalia jos atrodė it vaiduoklis.
Vėl išnirę į akinančią šviesą, dabar jie tebuvo trijulė tarp šimtų tokių
pat bevardžių, beveidžių žmonių, pasiklydusių minioje, prispaustų vienas
prie kito, apsuptų orą užpildžiusios muzikos bei šūksnių, tarp daugybės
kitų, apsitaisiusių įmantriais, fantastiškais kostiumais.
Gigantiškos komedijos dėl arte figūros pakilo virš minios. Jos panėšėjo
į siaubingai išsipūtusias lėles, išdažyti jų veidai groteskiškai švytėjo po
fakelais. Tonijus netikėtai pastebėjo, kad Mariana bemaž raitosi iš juoko.
Alesandras, į kurio ranką motina rėmėsi, kažką sušnibždėjo jai į ausį.
Tuomet ji laisvąja ranka įsikibo į Tonijų.
Staiga kažkas jiems sušuko:
- Tonijau! Mariana!
- S-š-š! Kaip tu mus atpažinai? - paklausė Mariana.
*Bauta - kaukė, dengianti visą veidą, bet leidžianti gerti bei valgyti jos nenusiimant; ne­
šiota kartu su figūrą dengiančiu ilgu juodu apsiaustu bei gobtuvu.
 - 56 -

Bet Tonijus irgi atpažino savo tetą Katriną. Jos veidą tik iki pusės dengė
kaukė, po kuria įžūliai bei žavingai raudonavo mažas burnos pusmėnulis.
Jis pajuto užplūstantį geismą ir sutriko. Išsyk atmintyje iškilo Betina, mer­
gaitė, patarnavusi kavinėje. "Įdomu, ar man pavyktų tą mažylę surasti?"
- Mielasis! - Katrina jį prisitraukė. - Juk čia tu, tiesa?
Nuo jos bučinio apsisuko galva.
Jis atsitraukė atgal. Netikėtas kietumas tarp kojų varė iš proto. Jis būtų
verčiau miręs, nei leidęs jai tai pajusti, bet kai moters ranka, apsivijusi jo
kaklą, palietė audinio nepridengtą vietą, pasijuto bemaž pasiekęs žemi­
nančio sukrėtimo ribą, kurio neįstengtų nuslėpti. Katrina spaudėsi prie jo,
o jis jautėsi bemaž sužlugdytas.
- Tikriausiai įvyko kažkoks neįtikėtinas dalykas, jei tavo tėvas leido iš­
eiti į gatvę jums abiem? - paklausė Katrina ir, dėkui Dievui, nusisuko į
Marianą.
Tonijui prieš akis netikėtai iškilo namas: tamsūs kambariai, migloti ko­
ridoriai. Jis išvydo tėvą, vienišą stovintį blausiai apšviesto kabineto vidu­
ryje, kai ryto saulė vaikė žvakių liepsnelių metamus šešėlius. Kaulėta it
skeletas Andrea figūra tarytum sulinko nuo istorijos svorio.

Jis staigiu judesiu atlapojo langus. Lijo lietus, nors ir nepakankamai

stiprus, kad išguitų iš aikštės žmones. Ji liko užtvindyta minios, kai Toni­
jus su Mariana pagaliau iš ten išsmuko. Siaura šonine gatvele Alesandras
juos atvedė prie kanalo ir pakvietė gondolą. Ir štai dabar, nusivilkęs per­
mirkusius, sulamdytus drabužius, Tonijus parimęs ant palangės žvelgė į
ūkanotą bežvaigždį dangų, iš kurio be garso liejosi sidabrinis lietus.
- Kur manieji dainininkai? - sušnibždėjo jis.
Jam norėjosi patirti liūdesį, nekaltybės praradimą bei gyvenimo sun­
kumą, bet jeigu tai, ką jautė, buvo liūdesys, šis jausmas pasirodė besąs ža­
vingai saldus. Nesvarstydamas jis garsiai pašaukė dainininkus. Ir pajuto,
kaip jo balsas perskrodė tamsą. Garsai, tarytum apčiuopiami, išsiveržė į
laisvę, o kažkur iš tamsos bei to, išorinio, pasaulio atsiliepė kitas balsas,
lengvesnis, švelnesnis, ir Tonijus pamanė, jog tai moteriškas balsas, kvie­
čiantis jį.
Sudainavo kažkokį niekniekį. Dainavo apie pavasarį ir meilę, apie gė­
les ir lietų, jo frazės buvo sklidinos spalvingų vaizdinių. Traukė garsiau ir
garsiau, o paskui nutilo ir sulaikęs kvapą klausėsi savo aido.
Dainininkai sukiojosi visur jį supančioje tamsoje. Tenorai pasigavo jo
pradėtą melodiją. Kažkieno balsas ataidėjo iš kanalo. Sužvangėjo tambu­
rinai, suskambo gitaros... Parklupęs, ranka įsikibęs į palangę, Tonijus ty­
liai juokdamasis pamažėle pasidavė miegui.
Ūmai išplaukė miglotas pavidalas. Karlas ryškiai raudona mantija tėvo
glėbyje. O paskui staiga atsidūrė visai kitoje vietoje ir paklaikęs iš siaubo
išgirdo klykiančią motiną.
- Bet kodėl jinai klykė?
Tėvas atsakė greitai, konfidencialiu tonu, tačiau jo atsakymo prasmė
 - 57 -

nepasiekė Tonijaus. Tikrovėje jis niekada nebūtų išdrįsęs užduoti tokio

klausimo.
"Gal ji buvo toji pati nuotaka, kurios atsisakė Karlas? Gal taip? Gal ji -
toji, kurios Karlas nevedė? Bet kodėl? Kodėl? Ar jinai jį mylėjo? O paskui
buvo ištekinta už tokio seno žmogaus..."
Jis staigiai nubudo. Nepaisant šilto drėgno oro, jį krėtė drebulys. "O ne,
- pagalvojo, - aš niekada, niekada neužsiminsiu apie tai jai girdint". Ir vėl
užmigęs pamatė brolio veidą, pamažu išryškėjantį paveikslo paviršiuje.

_ _ __________________ 15_______________________
Andželas ir Bepas atrodė sutrikę. Lena tūpčiojo apie Marianos sukne­
lę, nors toji vis kartojo:
- Lena, aš užsimesiu domino, niekas jos nė nepamatys.
Tuo tarpu Alesandras šaltakraujiškai vykdė savo pareigas. Bet kodėl
Andželas su Bepu negalėjo išeiti iš namų ir iš širdies pasilinksminti? Jie
tesugaišo maždaug penkias sekundes, kol nusilenkė, linktelėjo ir išnyko.

Aikštę tvindyte užtvindė žmonės, ir trijulė vos ne vos yrėsi į priekį.

Aplinkui, ant sukaltų pakylų, savo meną rodė žonglieriai, mimai, botagais
pliaukšintys laukinių žvėrių tramdytojai. Akrobatai vartėsi kūlio žiūro­
vams virš galvų, o vėjas vis atpūsdavo šiltą lietų, kuris nieko negąsdino.
Tonijui atrodė, jog juos vis pagauna gyvas srautas, čia nunešdamas
prie perpildytų kavinių, čia ištraukdamas iš po portikų. Jie maukė čia
brendį, čia kavą, kartais atsisėsdavo prie staliuko tiesiog mažumėlę atsi­
kvėpti ir šnekučiuodavosi iš po kaukių keistai skambančiais balsais.
O aplink nuolat pasitaikydavo žmonių pačiais įvairiausiais maskarado
kostiumais. Ispanai, čigonės, indėnai iš laukinių Siaurės Amerikos preri­
jų, elgetos aksominiais skarmalais, jaunuoliai, persirengę merginomis, iš­
dažytais veidais, užsidėję aukštus perukus, ir moterys, persirengusios
vyrais - mažos, grakščios, be galo žavingos su šilkiniais bridžiais bei ap­
teptomis kojinėmis.
Norėjosi išmėginti taip daug, kad besiblaškydami ne visur suspėdavo.
Mariana pageidavo išsiburti likimą, bet neįstengė atstovėti ilgos eilės prie
stalo būrėjos, kuri šnibždėjo visokias paslaptis į ilgą vamzdelį, priglaustą
prie ausies žmogui, trokštančiam sužinoti apie save visą tiesą, kad niekas,
išskyrus jį patį, neišgirstų, kas jo laukia ateityje. Labiau pasisekė su lau­
kiniais žvėrimis: liūtų riaumojimas kėlė šiurpą. Kažkokia moteris sugrie­
bė Tonijų per juosmenį, triskart apsuko, tarsi šokdama laukinį šokį, ir
paleido. Ir negalėjai tikrai pasakyti, ar ji buvo indų plovėja, ar užjūrio prin­
cesė. Vienu momentu jis atsišliejo į bažnyčios koloną bei pamėgino į vis­
ką pažvelgti iš šalies, išgujo iš sąmonės mintis, kas jam nutikdavo itin
retai, ir stebėjo, kaip minia jo akyse virsta nuostabiu spalvų šėlsmu. Ant
tolimos scenos vyko komedija, aktorių balsai skambėjo taip spigiai bei
šaižiai, jog ūmai Tonijus panoro išnykti ir pailsėti palaco tyloje.
Bet štai staiga pajuto, kaip Marianos ranka išslydo iš jo. Atsigręžęs
suvokė negalįs surasti motinos.
 - 58 -

Apsidairė į šalis. O kur Alesandras?

Jam pasirodė, jog priešakyje tikrai regi aukštą Alesandro figūrą, bet fi­
gūra tolo. Atsisukęs atgal, Tonijus pamatė mažą bautos bei domino sle­
piamą figūrėlę kito kaukėto žmogaus glėbyje. Rodos, jie bučiavosi ar
kažką kuždėjo vienas kitam. Nepažįstamojo apsiaustas slėpė jųdviejų
veidus.
- Mama! - Tonijus patraukė link mažosios figūrėlės, bet minia jį nu­
nešė į šalį, nespėjus prisiartinti.
Paskui išgirdo už nugaros Alesandro balsą:
- Tonijau!
Alesandras jau keletą kartų kreipėsi kaip dera: "Jūsų prakilnybe!" - bet
nesulaukė atsako.
- Jinai išnyko! - desperatiškai ištarė Tonijus.
- Ji čia, - pasigirdo Alesandro atsakymas, ir vėl Tonijus pamatė šiurpo­
ką mažą figūrėlę paukštišku veidu. Toji žiūrėjo tiesiai į jį.
Berniukas nusiplėšė kaukę, nusibraukė nuo veido prakaitą ir aki­
mirksniui užsimerkė.

Jie sugrįžo namo likus dviem valandoms iki spektaklio teatre pra­
džios. Mariana, išsileidusi ilgus juodus plaukus, įsmeigusi akis kažkur į
tolį, stovėjo tarsi pakerėta. O paskui, pastebėjusi susirūpinusį Tonijaus
veidą, pasistiebė ir pabučiavo jį.
- Bet mama! - netikėtai atšoko jis. - Ten, prie katedros durų... Nejaugi
kažkas... Kažkas tave...
Jis nutilo, nebepajėgdamas tęsti.
- Kažkas mane - ką? Kas tau? - šiek tiek susierzinusi paklausė motina
ir krestelėjo plaukus. Jos veidas pagriežtėjo, lūpas ištempė nuostabos
šypsena. - Aš neprisimenu nieko, kas nutiko prie katedros durų. Argi mes
buvome prie katedros durų? Praėjo jau tiek valandų! O be to, - Mariana
nusijuokė, - juk yra kam apginti mano garbę - aš turiu tave ir Alesandrą.
Tonijus žiūrėjo į ją bemaž pasibaisėjęs.
Jinai atsisėdo priešais veidrodį, Lena pradėjo segioti jai suknelę. Visi
motinos judesiai buvo grakštūs, nors ir ne itin tvirti. Ji pakėlė stiklinį
odekolono kamštuką prie lūpų.
- Ką man apsivilkti, ką man apsivilkti? O tu! Pasižiūrėk į save! Juk tu
visą gyvenimą maldavai nusivesti tave į operą! Ar žinai, kas šį vakarą
dainuos? - Jinai atsisuko į jį nuleidusi rankas ant suolelio pagalvių. Suk­
nelė nuslydo nuo pečių, beveik apnuogindama krūtis, bet ji šito, rodos,
nepastebėjo. Panėšėjo į vaiką.
- Bet, mama, man atrodo, kad aš mačiau...
- Liaukis pagaliau! - ūmai ji pakėlė balsą. Lena apstulbusi atšlijo, tačiau
Tonijus nė nekrustelėjo. - Baik šitaip į mane žiūrėti! - dar garsiau riktelėjo
motina, užsispaudusi rankomis ausis, tarsi negalėtų pakęsti savo pačios
balso. Ji pradėjo dusti, veidas persikreipė.
- Ne, ne, nereikia... nereikia, - sušnibždėjo jis. Paglostė jai plaukus, pa­
tapšnojo per petį, ir ji pagaliau, giliai atsikvėpusi, suglebo visu kūnu. Pas­
 - 59 -

kui, dar sykį pažvelgusi į jį, dirbtinai nusišypsojo, vėl tapo švytinti bei
bauginamai graži. Bet tai tetruko akimirksnį. Jos akis užtvindė ašaros.
- Tonijau, aš nepadariau nieko blogo, - ėmė skųstis ji, lyg būtų jo jau­
nėlė sesutė. - Tu neišdrįsi man visko sugadinti, tu negali! Per visus tuos
metus aš pirmą kartą išėjau iš namų į karnavalą. Tu ne... Tu ne...
- Mama! - jis prispaudė jos veidą prie savo švarko. - Atleisk man.

Vos įėjęs į ložę, Tonijus suprato vargiai įstengsiąs ką nors išgirsti.

Dėl to nenustebo, mat jau žinojo: jeigu trijuose teatruose vienu metu
rodomi skirtingi spektakliai, žmonės neišvengiamai ims vaikštinėti tarp
teatrų, ir šioje sumaištyje dorai nepamatys nė vieno vaidinimo. Katrina
Lizani, prisidengusi balta atlaso kauke, jau sėdėjo ložėje, nusisukusi nuo
scenos, ir lošė kortomis su savo sūnėnu Vinčencu. Jaunieji Lizaniai mojo
ir kažką šnypštė esantiems apačioje, o apyamžis senatorius, Katrinos vy­
ras, snūduriavo paauksuotame krėsle, kartais nubusdamas tik tam, kad
burbtelėtų, esą jau metas vakarieniauti.
- Eikš čionai, Alesandrai, - pakvietė Katrina, - ir papasakok, ar tiesa vi­
sa tai, kas kalbama apie Kafarelį. - Ji pratrūko juoktis dar prieš Alesan-
drui pabučiuojant jai ranką, o paskui pamojo Marianai, kad toji atsisėstų
šalimais. - O tu, brangute, nė neįsivaizduoji, ką man reiškia matyti tave
čia, tokią linksmą! Pagaliau elgiesi kaip žmogus!
- Bet juk aš ir esu žmogus, - sukuždėjo Mariana.
Ir prigludo prie Katrinos kažkaip jaudinamai vaikiškai. Tonijui atrodė
neįtikėtina, kad ji jaučia kažkam prieraišumą, kad jisai pats gali jai kažką
reikšti. Jam atrodė, jog tuoj pravirks. Arba uždainuos.
- Nagi, tavo ėjimas! - paragino Vinčencas.
- Nesuprantu, - niurzgėjo senasis senatorius, kuris, beje, buvo gerokai
jaunesnis už Andrea, - kodėl aš turiu laukti visos šitos muzikos pradžios,
negavęs vakarienės.
Livrėjomis vilkintys patarnautojai nešiojo vyno taures. Žilagalvis sena­
torius išliejo vyną, ant nėriniuotos apykaklės pasklido raudona dėmė. Se­
niokas bejėgiškai įsistebeilijo į dėmę. Kadaise jis buvo gražus vyras, ir
iki šiol atrodė ganėtinai įspūdingai. Žili plaukai tankiomis bangomis krito
atgal nuo smilkinių. Juodos akys bei kumpa nosis. Kai jis pakeldavo gal­
vą, atrodė, jog labai didžiuojasi savo nosimi. Bet šiuo momentu labiau pa­
nėšėjo į vaiką.
Tonijus žengtelėjo į priekį. Parteris, kaip ir visi aukštai viršum jo, bu­
vo jau užpildytas.
Kaukėti visi - nuo gondoljerų įduboje iki rimtų pirklių su visiškai juo­
dai apsitaisiusiomis žmonomis pačiame viršuje. Balsų gaudesys bei taurių
skambėjimas ritosi pastebimai ritmingomis bangomis.
- Tonijau, nors tu pernelyg jaunas, - tarstelėjo Katrina per petį. - Bet
leisk tau papasakoti apie Kafarelį...
Tačiau jisai nepažvelgė į ją, nes nenorėjo matyti to žavingo žvėriško
burnos plyšio, nepridengto ir neapsakomai raudono po balta kauke, tei­
kiančia jos akims katiniškumo. Burgundiško atlaso gaubiamos jos rankos
 - 60 -

atrodė tokios minkštos, kad jis net sugriežė dantimis, akimirksniui įsi­
vaizduodamas, kaip negailestingai jas gniaužia.
Vis dėlto Tonijus įdėmiai klausėsi visų tų niekų, kuriuos jie kalbėjo
apie šį vakarą pasirodysiantį didįjį kastratą. Pavyzdžiui, apie tai, kad Ro­
moje jį užklupo meilužės vyras tiesiog lovoje. "Lovoje", - pasakė Katrina
Lizani. Tonijaus veidas plykstelėjo, kai pagalvojo, jog motina ir Alesandras
klausosi viso šito. Paskui, anot gandų, bėgti priverstas Kafarelis praleido
naktį slėpdamasis vandens cisternoje. Dar daugybę dienų apgautojo vy­
ro pasamdyti bravai* visur jį persekiojo, bet dama pasiuntė jam savo sar­
gybinius, kurie nuolat lydėjo dainininką, kol jis galų gale viską metęs iš­
važiavo iš miesto.
Staiga Tonijus prisiminė Andrea žodžius. Tėvas kažką kalbėjo apie
pasaulį, apie išmėginimus, kuriuos pasaulis pateikia. Pasaulis... Bet jam
nepavyko sutelkti minčių į nieką kitą, išskyrus Kafarelį. Pirmą kartą gy­
venime jis turėjo išgirsti didįjį kastratą, tad visa kita galėjo palaukti, vis­
kas, kas kėlė nerimą ir, šiaip ar taip, nuo jo nepriklausė.
- Šnekama, esą jis pasirengęs kautis su kiekvienu, kol bus pribaigtas,
o jeigu kokia nors primadona itin daili, nė sekundei nuo jos nesitraukia.
Ar čia tiesa, Alesandrai?
- Senjora, jūs žinote kur kas daugiau nei aš, - nusijuokė Alesandras.
- Duosiu jam penkias minutes, - pareiškė Vinčencas. - Ir jeigu jis ne-
užvaldys mano širdies bei klausos, išvyksiu į "San Moise"** viešbučio te-
atrą.
- Nebūk juokingas, - atsiliepė Katrina, - šiandien čia visas miestas.
Šiandieną reikia būti tiktai čia! Be to, lyja lietus.
Tonijus apsuko krėslą, apžergė jį ir pažvelgė į nuleistą scenos uždan­
gą. Jis išgirdo motiną nusijuokiant. Senatorius pasiūlė visiems vykti namo
ir paklausyti, kaip žavingai ji dainuoja duetu su Tonijumi. O paskui jis ga­
lėsiąs pavakarieniauti. "Juk tu padainuosi man, brangioji?"
- Kartais jaučiuosi ištekėjusi už skrandžio, - pastebėjo Katrina. - Lošk
iš savo drabužių, statyk vieną daiktą po kito, - kreipėsi jį Vinčensą. - Pir­
miausia liemenę. Ne, marškinius. Man patinka marškiniai.
Tuo tarpu apačioje, salės gale, užvirė kautynės. Pasigirdo šūksniai ir
trepsėjimas, o paskui labai greitai buvo įvesta tvarka. Dailios merginos
vėl palei eiles nešiojo vyną bei lengvus užkandžius.
Alesandras it šešėlis dunksojo prie ložės sienos Tonijui už nugaros.
Ir štai pasirodė muzikantai, šiurendami natas susėdo ant aksomu ap­
trauktų kėdžių. Beje, šiugždėjimas girdėjosi iš visur: publika vartė libre­
tus, sparčiai pardavinėjamus teatro vestibiulyje.
O kai jaunas, niekam nežinomas operos kūrėjas žengė į priekį, pasi­
girdo keli pasveikinimo šūksniai iš viršaus ir aplodismentų gaudesys.
Šviesa, rodos, šiek tiek priblėso, bet nepakankamai. Tonijus, įrėmęs
rankas į smakrą, prisispaudė prie krėslo atlošo. Kompozitoriaus perukas
ir sunkus brokato švarkas atrodė nevykusiai, jis be galo jaudinosi.
*Bravas (it. bravo) - samdomas žudikas, galvažudys. Čia vartojamas ir asmens sargybinio reikšme.
**”San-Moise” - prabangus viešbutis, įsikūręs Venecijos stiliaus XVII amžiaus rūmuose, šalia šv.
Morkaus aikštės. Penktadieniais visas viešbučio personalas apsirengia komedijos dėl arte kostiu­
mais, ir viešbutis virsta improvizuotu teatru.
 - 61 -

Alesandras nepritariamai krenkštelėjo.

Kompozitorius nerangiai žnektelėjo prie klavesino, muzikantai pakėlė
strykus, ir netikėtai salę užliejo greita, linksma muzika.
Ji buvo graži, lengva, gyvybinga, be jokios užuominos apie tragediją
ar blogą ženklą, ir išsyk pakerėjo Tonijų. Jis pasilenkė į priekį, nes kiti
jam už nugaros plepėjo bei juokėsi. Prie balkono linkio Lemų šeima puo­
tavo, nuo priešais juos stovinčių sidabrinių lėkščių kilo garas. Veltui kaž­
koks piktas anglas šnypštė, tildydamas plepius.
Tačiau pakilus uždangai iš visų pusių pasigirdo "ak" ir "oi". Paauk­
suoti portikai bei arkos kilo fone galinių dekoracijų, vaizduojančių beribį
mėlyną dangų bei įstabiai mirguliuojančias žvaigždes jame. Žvaigždes
uždengdavo debesėliai, o muzika, suskambusi netikėtai įsiviešpatavusio­
je tyloje, tikriausiai pasiekė gegnes. Kompozitorius uoliai spaudė klavišus,
taip pat įnirtingai kratydamas pripudruotas garbanas, o tuo metu scenoje
pasirodė prašmatniai išsipustę vyrai bei moterys ir pradėjo monotonišką,
bet būtiną rečitatyvą, skelbiantį visiems gerai žinomą absurdišką istoriją,
sudarančią operos siužetą. Kažkas kažkuo persirengė, kažkas buvo pa­
grobtas, kažkas įžeistas. Kažkas turėjo išsikraustyti iš proto. Laukė lokio
ir jūrų siaubūno mūšis, po kurio herojė turėjo sugrįžti namo pas vyrą,
laikiusį ją mirusia, o kažkieno brolis dvynys turėjo gauti dievų palaimini­
mą už tai, kad sutriuškino priešus.
Tonijus ketino libretą išstudijuoti vėliau. Dabar pastarasis jam ne itin
rūpėjo. Bet jį išties varė iš proto motinos juokas ir garsūs šūksniai Lemų
šeimos, kuriai kaip tik buvo patiekta kepta žuvis.
- Atleisk, - jis prasispraudė pro Alesandrą.
- Kur gi jūs einate? - didelė Alesandro ranka lengvai bei šiltai apkabi­
no Tonijų.
- Žemyn. Aš turiu išgirsti Kafarelį. Pasilik su mano mama, neišleisk
jos iš akių.
- Bet, jūsų prakilnybe...
- Tonijau, - nusišypsojo Tonijus. - Alesandrai, aš tau pažadu, prisiekiu
garbe, kad nenueisiu niekur kitur, tik į parterį. Tu mane iš čia matysi.
Aš privalau išgirsti Kafarelį.

Ne visi krėslai buvo užimti. Buvo tikimasi, kad spektakliui prasidėjus

atvyks dar daugiau gondoljerų, kurie laisvai galėjo įeiti į salę. Štai tada
išties prasidės grūstis. O dabar Tonijus lengvai prasibrovė pro minią link
scenos ir atsisėdo vos už keleto pėdų nuo siautėjančio, griaudžiančio or­
kestro.
Dabar jis girdėjo tik muziką ir patyrė tikrą ekstazę.
Kaip tik tuo momentu scenoje pasirodė augalota, stotinga didžiojo
Kafarelio figūra.
Daugelis visiškai pagrįstai šį Porporos* mokinį laikė garsiausiu pasau­
lyje dainininku, ir kai jis ėjo link rampos užsidėjęs didžiulį baltą peruką,
*Porpora Nicola (1686-1768), italų kompozitorius, pedagogas, pagrindinis XVIII amžiaus Neapolio
mokyklos atstovas.
 - 62 -

užsimetęs tamsiai raudoną apsiaustą, veikiau panėšėjo į dievą, o ne į kara­

lių, kurio vaidmenį atliko šioje pjesėje. Gražus bei grakštus dainininkas ra­
miai atsistojo priešais salę, ryte ryjančią jį akimis. Paskui atlošė galvą, užtrau­
kė pirmą galingą, stiprėjančią natą, ir visas teatras kaipmat nutilo.
Tonijui užgniaužė kvapą. Aplinkui sėdintys gondoljerai nesuturėjo
tylaus aiktelėjimo ir nuostabos bei pasitenkinimo šūksnių. Viena nata
traukiamas garsas stiprėjo ir pleveno taip, tarsi pats kastratas negalėtų jo
sustabdyti. O pagaliau nutraukęs nėrė į pagrindinę arijos dalį, rodos, nė
nepadaręs atsikvėpimo pauzės, taigi orkestras puolė jo vytis.
Sis balsas buvo absoliučiai neįtikėtinas, ne šaižus, bet įnirtingas, ga­
lingas. Baigiantis arijai, tobulas kastrato veidas persikreipęs tapo bemaž
klaikus.
Pridažytą bei nupudruotą veidą, gaubiamą baltų garbanų lavinos,
kiekvienas būtų pavadinęs kilniu, tačiau dainininko akyse liepsnojo ug­
nis. Kafarelis vaikštinėjo pirmyn ir atgal ant avanscenos, abejingai lenkda­
masis tiems, kurie mojavo, plojo bei linksėjo jam iš ložių, trumpai žvilg­
čiodamas čia į parterį, čia į viršų, tarsi išsiblaškęs apie kažką galvotų.
Kai uždainavo primadona, opera staiga neteko viso savo žavesio. O gal
taip nutiko todėl, kad Tonijus matė bruzdesį užkulisiuose, damas su šuko­
mis bei šepečiais, grimuotoją, šepetėliu vėl ir vėl pudruojančią Kafarelį.
Tačiau plonytis, silpnas primadonos balselis narsiai sekė paskui kom­
pozitoriaus klavesinu grojamą melodiją. Kafarelis atsistojo priešais daini­
ninkę, atsukęs jai nugarą, tarsi toji nė neegzistuotų, ir atvirai nusižiova­
vo. Akimoju sukilęs žmonių balsų gaudesys beveik nustelbė muziką.
Tuo tarpu aplink Tonijų visi tikri spektaklio vertintojai pradėjo laidyti
grubokus, bet taiklius vertinimus. Aukštos Kafarelio natos šiandien bu­
vusios ne itin geros, o primadona apskritai tiesiog siaubinga. Mergina pa­
siūlė Tonijui raudono vyno taurę. Kišenėse naršydamas monetų, šis dirs­
telėjo į jos veidą po kauke ir pagalvojo: "Betina! Žinoma, čia ji!" Bet pas­
kui prisiminė tėvo žodžius bei parodytą pasitikėjimą ir sodriai nuraudęs
nuleido akis.
Kafarelis vėl prisiartino prie rampos. Atmetė atgal raudoną apsiaustą.
Žybtelėjo akimis pirmojo aukšto pusėn. O paskui dar sykį užtraukė tą
nuostabų pirmąjį virpantį crescendo. Tonijus matė jam ant kaktos bliz­
gantį prakaitą ir po žėrinčiu graikiškų šarvų metalu išsiplečiančią galin­
gą krūtinės ląstą.
Klavesinas suklupo; styginiai sutriko: Kafarelis dainavo ne pagal mu­
ziką. Bet dainavo kažką, kas išsyk pasirodė pažįstama. Netikėtai Tonijus
suprato - kaip ir visi aplink - kad jis atlieka primadonos ką tik užbaigtą
ariją, negailestingai iš jos išsityčiodamas. Styginiai mėgino liautis groję,
apstulbęs kompozitorius atitraukė rankas nuo klavišų. O Kafarelis pus­
balsiu dainavo melodiją taip provokuojamai lengvai atkartodamas jos tre­
les, jog sutriuškino visas dainininkės pastangas.
Parodijuodamas ilgas jos aukštąsias natas, traukė jas neįtikėtinai ga­
lingai, dėl ko šios skambėjo visiškai kvailai. Mergina apsipylė ašaromis,
bet nepasitraukė nuo scenos. Kiti aktoriai paraudo iš pasipiktinimo.
 - 63 -

Iš viršaus pasigirdo šnypštimas, paskui šūksniai ir švilpesys. Primado­

nos gerbėjai įniko trypti kojomis bei įnirtingai kratyti kumščius, o kastrato
gerbėjai raitėsi iš juoko.
Galų gale pelnęs kiekvieno salėje esančio vyro, moters bei vaiko dė­
mesį, Kafarelis užbaigė monotonišką nosinę burleską, parodijuodamas
švelnų primadonos užbaigimą, o tuomet pradėjo triuškinamai galingą sa­
vąją aria di bravūra*.
Tonijus sunkiai atsisėdo krėslan, jo veide išsiskleidė šypsena. Štai jis!
Štai jis, pasakytų kiekvienas, kada nors jį girdėjęs, štai tasai žmogiškasis
instrumentas, toks galingas ir taip tobulai suderintas, jog visa kita nu­
blanksta greta jo.
Dainininkui nutilus, aplodismentai pasigirdo iš visų tolimiausių pastato
kampelių. Šūksniai "bravo!" aidėjo po visą salę. Ištikimi merginos gerbė­
jai mėgino pasipriešinti šiam spaudimui, bet buvo priversti nusileisti.
Visur aplink Tonijų skambėjo grubūs, siautulingi pagyrimai:
- Evviva ii coltello!
- Evviva ii coltello! - sušuko ir jis. "Tegyvuoja peilis!", išpjovęs šio
žmogaus vyriškąją esmę, idant amžiams išsaugotų jam dovanotą perga­
lingąjį sopraną.

Paskui Tonijus ilgai sėdėjo nustėręs. Nesusierzino net tuomet, kai nuo­
vargiu pasiskundusi Mariana atsisakė kvietimo į Lizanių namus. Šio vaka­
ro didybė užpildė sielą, nepalikdama vietos kitiems malonumams, ir ji ten
glūdės amžinai, o visos Tonijaus mintys bei svajonės kryps į Kafarelį.
Viskas būtų buvę tobula, jei ne viena smulkmena, nutikusi tuo metu,
kai jie brovėsi durų link. Išgirdęs kažką ryžtingai ir aiškiai pareiškiant
prie pat jo ausies: "Iš akies luptas Karlas", Tonijus atsisuko ir, nepaisant
daugybės veidų, išsyk suprato, kad šiuos žodžius ištarė Katrina, tuo mo­
mentu jau šnekučiavusi su senatoriumi. Ir tetulė patvirtino spėlionę:
"Taip, taip brangus sūnėne, aš tiesiog pasakiau, kad tu labai panašus į sa­
vo brolį".

_______________________ 16_______________________
Visus kitus karnavalo vakarus Tonijus atmesdavo bet kokius pasiūly­
mus ir eidavo klausytis Kafarelio.
Kiekviename Venecijos teatre ištisą sezoną vykdavo ta pati opera, bet
niekas negalėjo suvilioti Tonijaus pažiūrėti bent vieną iš tų vaidinimų. Be
to, beveik visa publika vis sugrįždavo ir sugrįždavo į teatrą pamatyti vi­
sus užbūrusio stebuklo.
Nė vienos arijos Kafarelis nė sykio nesudainavo vienodai, o jo de­
monstruojamas nuobodulys tarp šių įstabių momentų veikiau panėšėjo į
neviltį nei tiesiog į pozą, norint kažką suerzinti.
Neišsekanti didžiojo dainininko energija slėpė kažkokią grėsmę.
Nuolatinio jo išradingumo pagrindą sudarė desperacija.
*Bravuriška arija (it.).
 - 64 -

Vėl ir vėl, remdamasis vien savo valia, jis darė stebuklus.

Jis prisiartindavo prie rampos, ištiesdavo rankas, imdavo valdyti salę
ir, ignoruodamas partitūrą, išmušdamas iš vėžių jam už nugaros susibū­
rusius atlikėjus, vienas, niekieno nepadedamas, sukurdavo muziką, kuri
išties ir sudarė operos sielą.
Net keikdami jį visais įmanomais žodžiais, visi žinojo, kad be jo nie­
ko panašaus nebūtų.
Iki kol nusileisdavo uždanga, kompozitorius neretai galutinai praras­
davo kantrybę. Šešėlyje pasislėpęs Tonijus girdėdavo jo šūksnius: "Jūs
dainuojate ne tai, ką aš rašau, jūs apskritai nekreipiate dėmesio, kas mano
parašyta!"
- Tad parašykite tai, ką aš sudainuosiu! - riaumojo neapolietis. O sykį
net išsitraukė špagą ir tiesiog nuvijo kompozitorių durų link.
- Sulaikykite, sulaikykite jį, nes kitaip aš jį nudėsiu! - šaukė kompo­
zitorius, skubiai traukdamasis link tako tarp krėslų. Bet visi matė, koks jis
išsigandęs.
Kafarelis atsakydavo skambiu paniekinamu juoku.
Jis tapdavo įniršio įsikūnijimu, kai rapyros galiuku baksnodavo į
kompozitoriaus sagas, ir vien tik bebarzdis veidas išduodavo jį esant
kastratą.
Tačiau visi, ir net tasai jaunuolis, žinojo, kad būtent Kafarelis iškėlė
operą į nepasiekiamas aukštybes.
Kafarelis persekiojo moteris visoje Venecijoje. Jis bet kada galėjo pasi­
rodyti Lizanių rūmuose, kur šnektelėdavo su patricijais, o šie skubėdavo
jam įpilti vyno arba pastatyti krėslą. Tonijus visuomet atsidurdavo neto­
liese ir nenuleisdavo nuo dainininko susižavėjusio žvilgsnio. Jis šypsoda­
vosi pastebėdamas raudoniu liepsnojančius motinos skruostus, kai ši aki­
mis nulydėdavo Kafarelį.
Be to, Tonijui buvo malonu matyti, kad motina laiminga taip nuosta­
biai leisdama laiką. Dabar ji nesėdėjo įsistebeilijusi į kampą, nežiūrėjo į
visus įtariai, ji netgi šokdavo su Alesandru.
Ir Tonijus, užėmęs savo vietą didingoje išsipusčiusių didžiąją Lizanių
namų svetainę užpildžiusių vyrų bei moterų virtinėje, atlikinėjo tikslius
menueto žingsnelius, pakerėtas jaudinančio raukiniais pridengtų krūtų,
dailių rankų bei švelnių skruostų vaizdo. Oru plaukė šampano taurės ant
sidabrinių padėklų.
Prancūziškas vynas, prancūziški kvepalai, prancūziška mada.
Suprantama, visi žavėte žavėjosi Alesandru. Kukliai apsirengęs, tikras
įsikūnijęs paprastumas, bet kartu toks didingas ir kupinas orumo, kad
Tonijus negalėjo juo nesigėrėti.
Vakarais, likę vieni, juodu ilgai kalbėdavosi.
- Baiminuosi, kad greitai imsi nuobodžiauti mūsų namuose, - sykį pa­
sakė jam Tonijus.
- Jūsų prakilnybe! - nusijuokė Alesandras. - Juk užaugau anaiptol ne
nuostabiuose rūmuose. - Dainininko žvilgsnis nuslydo aukštomis dabar­
tinio jo kambario lubomis, sunkiomis žaliomis lovos užuolaidomis, raižy­
 - 65 -

to medžio rašomuoju stalu bei nauju klavesinu. - Na, kai praleisiu čia ko­
kį šimtą metų, gal man ir pasidarys nuobodu.
- Noriu, kad liktum čia visam laikui, Alesandrai, - sušnibždėjo Tonijus.
Paskui, tyloje, Tonijų aplankė keistas, žodžiais neišsakomas suvoki­
mas, jog tasai žmogus, sulaukęs garbės dainuoti po švento Morkaus ba­
zilikos skliautais, nebuvo savimi patenkintas ir skausmingai siekė tobuly­
bės. Nieko stebėtino, kad jį gaubė toks tylus, kuklus rimtumas. Jis pats
tapo visą gyvenimą jį supusios prabangos, gerų manierų bei grožio įsikū­
nijimu.
Tad kodėl jis neturėtų vaikščioti po Katrinos namus taip laisvai ir ele­
gantiškai?
"Bet ką iš tiesų apie jį galvoja žmonės? - klausė savęs Tonijus. - Ir ką
jie galvoja apie Kafarelį?" Patį Tonijų kažkodėl persmelkdavo kančia, kai
įsivaizduodavo Kafarelį lovoje su bet kuria iš aplinkui susispietusių mo­
terų. Atrodė, tereikia dainininkui piršteliu pamoti, ir kiekviena nuseks iš
paskos.
"O ką aš veikčiau su bet kuria iš šių moterų?" - svarstė Tonijus parte­
ryje, traukdamas į save šimtų Betinų aromatą, pastebėjęs, kad daugelis
damų ir į jį patį koketiškai žvilgčioja viršum nėriniuotų vėduoklių.
"Viskas savo laiku, Tonijau, viskas savo laiku!" - tuojau pat sulaikyda­
vo save. Jis verčiau būtų miręs, nei išdavęs tėvą. Viską aplinkui nušvietė
stebuklinga naujos atsakomybės ir naujo žinojimo šviesa. O naktimis savo
kambaryje jis atsiklaupdavo priešais Madoną bei melsdavosi: "Prašau,
prašau, neleisk šiai šventei baigtis! Tegul ji tęsiasi amžinai!"
Bet jau artinosi vasara. Ėmė kamuoti kaitra. Karnavalas netrukus turė­
jo pasibaigti, nutrūkti taip staigiai ir netikėtai, kaip kad subyra kortų na­
melis. Prasidės vilų sezonas, kai visos kilmingos šeimos persikels į vasar­
namius prie Brentos upės. Niekas nenorėjo leisti vasaros prie dvokiančių
kanalų, viršum kurių pakibdavo debesys uodų.
"Bet tuomet mes vėl liksime vieni. Ak ne, prašau, ne-e-e-e!"

Vieną rytą, kai karnavalo dienas jau galėjai suskaičiuoti vienos rankos
pirštais, Alesandras, įėjęs į Tonijaus kambarį kartu su tarnais, atnešu­
siais šokoladą ir kavą, atsisėdo prie jo lovos.
- Tavo tėvas tavimi labai patenkintas, - prabilo jis. - Visi jam praneša,
kad elgiesi kaip pavyzdingas patricijus.
Tonijus nusišypsojo. Jis norėjo pamatyti tėvą. Bet senjoras Lemas jau du
kartus jam sakė, kad ši tema nė neaptarinėtina. Nors Tonijui atrodė, jog
pastaruoju metu tėvo apartamentuose lankosi neįprastai daug žmonių.
Užsukdavo ten ir patikėtiniai, ir seni draugai. Berniukui visa tai nepatiko.
Bet kodėl jis nusprendė, kad toji ilga atvirumo naktis turėjo sukurti
naują realybę, kurioje atsiras vietos dažniems pašnekesiams? Juk tėvas ir
toliau priklausė valstybei. Jeigu jis išsisuko kulkšnį ir dabar negalėjo, ka­
da panorėjęs išeiti, vadinasi, pati valstybė turėjo atkakti pas jį. Ko gero,
taip ir nutiko.
Bet Alesandro galvoje sukosi kitokios mintys.
 - 66 -

- Ar tu kada nors lankeisi Lizanių viloje šalia Paduvos? - paklausė jis.

Tonijus sulaikė kvėpavimą.
- Tai štai - pradėk krautis daiktus. O jeigu neturi jojimo kostiumo,
siųsk Džiuzepę pakviesti siuvėjo. Tavo tėvas nori, kad praleistum ten visą
vasarą, o tavo teta mielai tave priims. Bet, Tonijau, - tęsė Alesandras (To­
nijui reikalaujant jis jau seniai nebesikreipdavo formaliai), - pagalvok, ko
galėtum paklausinėti savo mokytojų. Jie jaučiasi nereikalingi ir baiminasi,
kad bus atleisti. Aišku, taip nenutiks, jie važiuos drauge. Bet pasistenk
juos įtikinti, jog jie reikalingi tau, kaip ir anksčiau.
- Mes vykstame į Lizanių vilą!
Tonijus pašoko ir puolė Alesandrui ant kaklo. Sis nejučia atsitraukė, o
paskui neskubriai palietęs berniuko plaukus nubraukė juos nuo kaktos.
- Niekam nesakyk, - sušnibždėjo jis, - bet aš susijaudinęs ne mažiau
negu tu.

17
Kai sužaloti riešai sugijo, Gvidas pasiliko toje pačioje konservatorijoje,
kurioje užaugo, ir įniko į mokytojo darbą kupinas tokio pasišventimo,
kokį atlaikydavo tik nedaugelis studentų. Jis buvo genijus, bet nepažino
užuojautos.
Nesulaukęs nė dvidešimties, jis jau išleido keletą nuostabių mokinių,
įstojusių į Siksto koplyčios chorą.
Šie kastratai vidutiniškais balsais be Gvido pamokų ir mokytojo nuo­
jautos nebūtų ničnieko pasiekę. Tačiau kad ir kokį dėkingumą jie jautė
už gautas pamokas, visi paniškai bijojo jaunojo maestro ir džiaugėsi jį
palikdami.
Ir išties visi Gvido mokiniai kartkartėmis, jei ne nuolatos, jo nekentė.
Tačiau konservatorijos dėstytojai jį mylėjo.
Jeigu žmogus apskritai pajėgus "sukurti" balsą ten, kur šis neduotas
Dievo, tą padaryti galėjo Gvidas. Kolegos vėl ir vėl stebėdamiesi įsitikin­
davo, kad jis sugeba išugdyti muzikalumą tiems, kurie visiškai nepasižy­
mėjo originalumu nė talentu.
Pas jį nukreipdavo netikėlius ir tuos nelaimingus mažylius, kurie bu­
vo iškastruoti gerokai anksčiau, nei paaiškėjo, kad jie visai neturi balso.
O Gvidas "įdiegdavo" jiems padorų bei ganėtinai malonų sopraną.
Tačiau pats jis nekentė šitų mokinių, o kuklūs jų pasiekimai neteikė
mokytojui tikro pasitenkinimo. Muziką jis brangino labiau nei savo gero­
vę, taigi tuščiagarbiškumas jam buvo nepažįstamas.
Sunkumai ir gyvenimo monotonija dar labiau pastūmėjo jį kurti mu­
ziką. Daugelį metų, svajodamas apie dainininko karjerą, jis ignoravo
kompozicijos pamokas, o kiti tuo tarpu pralenkė jį ir jau dalyvavo savo
pačių oratorijų bei netgi operų pastatymuose.
Mokytojai abejojo Gvido sugebėjimu ko nors pasiekti kūrybos srityje,
todėl apkraudavo jį pamokomis nuo aušros iki sutemų, taigi muziką jam
tekdavo kurti tik naktimis.
 - 67 -

Bet abejonės pradedančiojo kompozitoriaus nekankino. Oratorijos,

kantatos, serenados ir ištisos operos liete liejosi iš jo. Jis žinojo: jeigu tarp
jo mokinių pasitaikytų bent vienas puikus dainininkas, jis sugebėtų rasti
laiko ir rašyti tam balsui bei pelnyti pripažinimą tų, kurių klausos iki šiol
nepasiekdavo jo muzika. Toksai balsas galėjo jį įkvėpti ir suteikti stimu­
lą, kurio taip trūko. O paskui atsirastų ir kiti, gebantys bei trokštantys dai­
nuoti tai, ką jis jiems parašė.
Bet kol kas tik talentu neapdovanoti mažieji auklėtiniai mėgindavo at­
likti jo kūrinius be menkiausio supratimo ir grakštumo.

Ilgais vasaros vakarais, pavargęs nuo karščio bei užsiėmimų klasių

kakofonijos, Gvidas pasikabindavo ant diržo špagą, išsitraukdavo vienin­
telę padorią porą batų ir niekam nieko nepaaiškinęs patraukdavo klajoti
po judrų miestą.
Nedaugelyje Europos sostinių virė bei kunkuliavo tokios minios žmo­
nių kaip didžiajame, prie jūros nusidriekusiame uoste - Neapolyje.
Tokiose pat pompastiškose ir tviskančiose kaip visas naujasis Burbonų
dvaras gatvėse nuolat knibždėjo minios pačių įvairiausių žmonių, atvyku­
sių pamatyti didingo kranto, nuostabių bažnyčių, pilių ir rūmų, svaiginan­
čio artimiausių apylinkių bei salų grožio. O viršum viso šito miglotame
danguje dunksojo galiūnas Vezuvijus; iki pat horizonto ir dar toliau drie­
kėsi bekraštė jūra.
Gatvėmis dardėjo paauksuotos karietos, prie kurių išpieštų durų spau­
dėsi liokajai, o paskui ekipažus jojo raitelių palyda. Pirmyn ir atgal vaikš­
tinėjo nėriniuose paskendusios, brangakmeniais tviskančios kurtizanės.
Nuožulniais šlaitais aukštyn ir žemyn per banguojančią minią brovėsi
lengvi vežimaičiai, o vežikai garsiai šaukė: "Kelią senjorui!"; ant kiekvie­
no kampo išnešiotojai siūlė šviežių vaisių bei šalto vandens.
Bet netgi šiame rojuje, kur iš kiekvieno plyšio dygo gėlės, kur kalvų
šlaitais vijosi vynuogienojai, egzistavo skurdas. Visur, susimaišę su advo­
katais ir tarnautojais, damomis ir ponais, vienuoliais rudomis sutanomis,
be jokio tikslo trainiojosi arba kiurksojo ant bažnyčių laiptų neišvengia­
mi lazzaroni* - valkatos, dykinėtojai bei vagys.
Nekreipdamas dėmesio į stumdymąsi iš visų pusių, nuolat traukda­
masis iš kelio ekipažams, Gvidas stebėjo visa tai kupinas nebylaus susiža­
vėjimo.
Tvirtai sudėtas, galingų pečių, aptemptų juodu švarku, dulkėtus su­
lamdytus bridžius bei kojines mūvintis vyrukas visai nepanėšėjo į muzi­
kantą, kompozitorių ar juolab kastratą. Veikiau atrodė panašus į nusigy­
venusį bajorą baltomis it vienuolio rankomis, turintį kišenėse pakanka­
mai monetų, kad išgertų vyno patikusioje tavernoje.
Jis atsisėsdavo prie purvino stalelio, atremdavo nugarą į sieną dengian­
tį demblį iš vynuogienojų ir nekreipdavo jokio dėmesio nei į dūzgiančias
bites, nei į žiedų aromatą. Jis klausydavosi klajojančio dainininko mando­
linos, žvelgdavo į dangų, kurio žydra spalva virsdavo balkšvai rožine, ir
jausdavo, kaip vynas jį ramina.
*Lazzaroni (it.) - dgs. iš lazzarone - plevėsa, dykaduonis.
 - 68 -

Bet tam tikru momentu svaigulys staiga sustiprindavo skausmą, ir

akis suvilgydavo ašaros. Jam sopėjo pačią sielą, o sava nelaimė atrodė ne­
pakeliama, nors jos prigimties Gvidas neįstengė suvokti.
Jis tik žinojo, jog, kaip ir kiekvienas kitas dainavimo mokytojas, norė­
jo atrasti aistringų, talentingų mokinių, kuriems galėtų atiduoti visą savo
genijaus jėgą. Ir jis įsivaizdavo, kaip tie dainininkai - jam dar nepažįstami
- suteikia gyvybės jo parašytoms arijoms.
Nes kaip tik jie turėjo pristatyti jo muziką scenoje, nešti ją pasauliui,
realizuoti vienintelį Gvidui Mafeo dovanotą nemirtingumo šansą.
Ir dar jis jautė nepakeliamą vienatvę.
Jam atrodė, tarytum balsas buvęs jo meilužis, ir tasai meilužis jį metęs.
O įsivaizduodamas jaunuolį, kuris galėtų dainuoti taip, kaip jisai pats
jau nebeįstengia, mokinį, kuriam galėtų perduoti visas savo žinias, Gvi­
das tikėjo, kad tuomet jo vienatvė baigtųsi. Taip, šalia būtų žmogus, pa­
sirengęs suprasti ir jį patį, ir tai, ką jis daro, žmogus, kurio dėka be pėd­
sakų išnyktų visi vidiniai prieštaravimai Gvido širdyje.
Žvaigždės pabirdavo danguje dirsčiodamos pro plonyčius debesėlius,
panašius į ūkaną, atneštą jūros. O kažkur tamsoje netikėtai žybtelėdavo
žaibas.

Bet Gvidas negaudavo perspektyvių mokinių. Jis buvo pernelyg jau­

nas, kad tokius patrauktų. Puikiuosius mokinius domino žinomi dainavi­
mo mokytojai, tokie kaip Porpora, kuris išugdė Kafarelį ir Farinelį.
Ir nors jo paties mokytojai gyrė operas, kurias jis rašė, Gvidas nenu­
rungdavo daugybės konkurentų. Jo kompozicijos čia buvo skelbiamos
esančios "pernelyg originalios", čia, atvirkščiai, pavadinamos "ne itin kū­
rybinga imitacija".
Daugelį sykių sunkus, monotoniškas gyvenimas kėsinosi jį palaužti. Ir
maestro vis aiškiau suvokė, jog bent vienas tikras mokinys galėtų jį pakeisti.
Bet kad pritrauktų gabius mokinius, Gvidas turėjo sukurti nors vieną
nuostabų dainininką iš jam atitenkančių netikėlių.
Po kurio laiko mokytojas įsitikino, kad ši užduotis neįmanoma. Jis -
ne alchemikas, o tiesiog genijus.

Sulaukęs dvidešimt šešerių ir nusivylęs esama padėtimi, Gvidas ga­

vo iš savo mokytojų nedidelę stipendiją ir leidimą leistis kelionėn po Ita­
liją, ieškant naujų balsų.
- Galbūt jis ką nors ir suras, - gūžtelėjo pečiais maestro Kavala. - Šiaip
ar taip, pažiūrėkite, kiek jis pasiekė iki šiol!
Kad ir kaip nusiminė dėstytojai, išlydėdami jį tokion tolybėn, vis
dėlto suteikė Gvidui palaiminimą.

________________________ 18________________ _______

Per savo gyvenimą Tonijus ne sykį girdėjo apie tą nuostabų vasaros
metą, vadinamą "vilų sezonu", kai ilgos vakarienės tęsiasi visą naktį, kai
 - 69 -

stalo sidabras ir nėriniuotos staltiesės keičiamos kaskart pasikeitus patie­

kalams, kai Brenta pasroviui ir prieš srovę plaukiojama laiveliais. Viloje
lankysis muzikantai, ir galbūt, kai profesionalių muzikantų nepasitaikys,
groti ims Tonijus su Mariana. Ir visos šeimos sukurs mažus savo orkest­
rėlius: pavyzdžiui, šis žmogus puikiai griežia smuiku, šitas - kontrabosu,
o šis senatorius ne prasčiau už profesionalus skambina klavesinu. Bus pa­
kviestos merginos iš konservatorijos, vyks pasivaikščiojimai gryname
ore, iškylos ant žolės, jodinėjimas, sportinis fechtavimas, didžiulius sodus
nušvies žibintų girliandos.
Tonijus susipakavo visas senas natas, sunkiai įsivaizduodamas, kaip
dainuos publikai. O motina nervingai šyptelėjusi priminė jam baimes, su­
sijusias su ja ("Mano netikęs elgesys!"). Vis dėlto Tonijus nemaloniai ap-
stulbdavo matydamas ją vaikštinėjančią po kambarį vienu korsetu ir apa­
tiniais baltiniais, kai Alesandras sėdėdavo čia pat ir siurbčiodavo iš puode­
lio šokoladą.
Bet išvykimo rytą senjoras Lemas pasibeldė į Tonijaus duris.
- Jūsų tėvas... - užsikirsdamas ištarė. - Ar jis pas jus?
- Pas mane? Kodėl? Kodėl jūs pagalvojote, kad jis gali būti pas mane?
- Negaliu jo surasti, - sušnibždėjo senjoras Lemas. - Ir niekas neranda.
- Bet juk tai juokinga, - nusistebėjo Tonijus.
Po keleto minučių jis suprato, kad subruzdęs visas namas. Visi įniko
ieškoti. Mariana ir Alesandras, kurie laukė prie laukujų durų, pašoko ant
kojų, kai jis pranešė apie tėvo dingimą.
- Ar žiūrėjote archyve apačioje? - pasiteiravo Tonijus.
Senjoras Lemas nuskubėjo tenai ir sugrįžęs pranešė, jog žemutinis
aukštas kaip visuomet tuščias.
- O viršuje? - paklausė Tonijus.
Bet šįsyk nelaukė, kol kas nors patrauks tenai. Berniuką apėmė stipri
nuojauta, kad kaip tik ten jie gali surasti Andrea. Pats nežinodamas kodėl,
lipdamas laiptais jautėsi tikras, jog taip ir yra.
Dar neužkopęs į viršutinį aukštą, koridoriaus gale jis pamatė šviesą,
trykštančią pro praviras duris. Tonijus žinojo, kad kažkur čia miegodavo
tarnai bei Andželas su Bepu ir kad vienas kambarys visuomet būdavo
užrakintas. Būdamas mažas jisai apžiūrinėdavo to kambario baldus pro
rakto skylutę. Tuomet mėgino atrakinti spyną, bet nesėkmingai.
Taigi dabar jam kilo miglotas įtarimas. Tonijus skubiai nužingsniavo
koridoriumi, įsitikinęs, kad senjoras Lemas eina iš paskos.
Tėvas iš tiesų buvo tame kambaryje. Įsisupęs vien į flanelinį chalatą
stovėjo priešais langus, atsiveriančius kanalo pusėn. Per ploną medžiagą
išryškėjo mentikauliai. Andrea kažką niurnėjo, tarytum kalbėjosi pats su
savimi arba meldėsi.
Tonijus ilgokai lūkuriavo apžiūrinėdamas veidrodžiais bei paveikslais
nukabinėtas sienas. Susidarė įspūdis, jog stogas seniai prakiuręs: ant
grindų juodavo didelės drėgmės dėmės. Kambaryje tvyrojo apleistumo ir
pelėsių kvapas. Matyt, lovą dengė sudrėkusi, apipelijusi lovatiesė. Užuo­
laidos ilgai kybojo nejudinamos; dalis lango stiklo iškrito. Ant mažo
 - 70 -

staliuko šalia damastu aptrauktos kėdės stovėjo taurė, kurios dugne ma­
tėsi tamsios nuosėdos. Žemyn puslapiais gulėjo atversta knyga, o kitos,
stovinčios lentynose, taip išsipūtė, jog odiniai viršeliai, rodės, tuoj sutrūks.
Tonijui nereikėjo aiškinti, kad čia Karlo kambarys, paliktas paskubo­
mis ir kad iki šio momento niekas čia nesilankė.
Vaikinas apstulbęs žiūrėjo į šlepetes prie lovos, žiurkių apgraužtas
žvakes. O paskui pastebėjo į komodą atremtą, tarytum skubotai numes­
tą portretą. Pažįstami ovalūs rėmai kvadratiniu apvadu, kaip ir visi pa­
veikslai apatinėje galerijoje bei didžiojoje svetainėje, iš kur, matyt, ir buvo
atneštas.
Iš portreto žvelgė brolio veidas, nutapytas itin meistriškai. Tos pačios
viena nuo kitos atitolusios juodos akys, ramiai žvelgiančios į apleistą
kambarį.
- Palaukite už durų, - tyliai paprašė Tonijus senjoro Lemo.
Langas buvo atlapotas, už jo raudonavo daugybė čerpių stogų, tarp
kurių šen bei ten įsiterpdavo sodelių žaluma bei bokštų smailės, o tolu­
moje matėsi švento Morkaus bazilikos kupolas.
Staiga iš Andrea lūpų išsiveržė švilpesys. Tonijus pajuto smilkinius
perveriantį skausmą.
- Tėve? - atsargiai pratarė artindamasis.
Andrea pasuko galvą, bet rudos akys sūnaus neatpažino. Veidas atro­
dė dar labiau išsekęs nei visuomet ir blizgėjo nuo prakaito. Akys, papras­
tai tokios guvios, kai nebūdavo rūsčios, dabar prarado aiškumą ir tarsi
apsitraukė plėvele.
Paskui Andrea veidas pamažu prašviesėjo.
- Aš... Aš... Nekenčiu... - sukuždėjo jis.
- Ko, tėve? - paklausė ne juokais išgąsdintas Tonijus. Dėjosi išties šiur­
pūs dalykai.
- Karnavalas, karnavalas, - niurnėjo Andrea, o jo lūpos virpėjo. Jis už­
dėjo ranką Tonijui ant peties. - Aš... Aš... Aš privalau...
- Gal nusileiskite žemyn, tėve? - nedrąsiai pasiūlė Tonijus.
Ir tada berniuko akivaizdoje tėvas pradėjo siaubingai keistis. Jo akys
išsiplėtė, burna persikreipė.
- Ką tu čia veiki? - sušvokštė Andrea. - Kaip įžengei į šiuos namus be
mano leidimo?
Jis staigiai atsitiesė ir ėmė tirtėti apimtas įniršio.
- Tėve! - sukuždėjo Tonijus. - Čia aš, Tonijus.
- A! - Andrea pakėlė ranką, kuri taip ir pakibo ore.
Jis suprato suklydęs ir dabar žiūrėjo į sūnų susigėdęs bei sumišęs.
Iš begalinio susijaudinimo drebėjo jo rankos, tirtėjo lūpos.
- Ak, Tonijau, - vos ne vos išlemeno. - Mano Tonijau.
Ilgai nė vienas nepratarė nė žodžio. Koridoriuje pasigirdo šnibždėji-
masis. Paskui balsai nutilo.
- Tėve, jums reikia atsigulti, - pagaliau pratarė Tonijus, apkabindamas
tėvą. Jis pirmą kartą pastebėjo, koks šis sulysęs.
Lengvas it plunksnelė, be gyvybinių jėgų ir energijos. Ko gero, gyventi
jam beliko visai nebeilgai.
 - 71 -

- Ne, ne dabar. Man viskas gerai, - atsakė Andrea.

Gan grubiai jis patraukė nuo pečių Tonijaus rankas ir nuėjo prie pra­
viro lango.
Apačioje, žaliame vandenyje, plaukė ankštis primenančios gondolos.
Lagūnos link pamažu slinko ekskursijų laivas. Ant jo denio grojo orkest­
rėlis, o kraštus puošė rožės bei lelijos. Mažos figūrėlės šmėžavo, sukiojo­
si, zujo po balto šilko stogeliu. Iš ten, rodos, sklido sienomis aukštyn ko­
piantis skambus juokas.
- Kartais man atrodo, kad pasenti ir numirti Venecijoje - klaikiai ne­
skoninga! - tyliai pratarė Andrea. - Taip, skonis, vis skonis! Tarsi visas gy­
venimas - tai nieko daugiau, vien tik skonio reikalas! - drebančiu balsu
piktai suniurzgė jis, žvelgdamas į sidabrinį kupolą tolumoje. - Tu didžio­
ji kekšė!
- Tėti! - sukuždėjo Tonijus.
Tėvas uždėjo jam ant peties kaulėtą it žnyplės ranką.
- Sūnau, tu neturi laiko užaugti pamažu. Aš jau tau sakiau. Dabar įsi­
dėmėk: privalai įsikalti į galvą, kad jau tapai vyru. Elkis taip, lyg tai būtų
absoliuti tiesa, tuomet ir visa kita atsistos į savo vietas, supranti? - balzga­
nos akys įsmigo į Tonijų, akimirksniui žybtelėjo, o paskui vėl apsiblausė.
- Aš atiduočiau tau imperiją, visą pasaulį. Bet dabar tegaliu duoti patari­
mą: kai pats nuspręsi, jog esi vyras, tuomet juo ir tapsi. Visa kita susitvar­
kys savaime. Įsidėmėk.

Tik po poros valandų Tonijus pagaliau leidosi įkalbamas išvykti prie

Brentos. Alesandras du kartus lankėsi Andrea apartamentuose ir abusyk
grįžęs patikino, kad tėvo įsakymas neabejotinas.
Atėjo metas iškeliauti į Lizanių vilą. Andrea nerimavo dėl to, kad Ma­
riana su Tonijum jau ir taip vėluoja, todėl norėjo kuo greičiau juos išsiųsti.
Pagaliau senjoras Lemas įsakė krauti daiktus gondolon ir pakvietė To­
nijų į šalį. ^
- Jis kenčia skausmą, - pasakė sekretorius. - Ir nenori, kad tu arba tavo
motina matytų jį tokios būklės. O dabar paklausyk manęs. Nereikia jam
parodyti, koks esi susirūpinęs. Jeigu nutiks kas nors rimto, mano pasiun­
tinys tau praneš.

Jiems beeinant mažąja prieplauka, Tonijus vos tramdė ašaras.

- Nusišluostyk akis, - šnipštelėjo Alesandras, padėdamas jam įlipti į
valtį. - Jisai stovi balkone, išėjo palinkėti mums laimingos kelionės.
Tonijus pažvelgė į viršų ir pamatė iš abiejų pusių prilaikomą pamėk­
lišką figūrą. Andrea apsisiautė raudoną mantiją; plaukai sušukuoti, o lū­
pose tarytum baltame marmure sustingusi šypsena.
- Aš niekada daugiau jo nebepamatysiu, - sušnibždėjo Tonijus.
Dėkui Dievui už valties greitumą bei vingiuotą kanalo vagą. Kai na­
mas dingo iš akių ir Tonijus pagaliau atsidūrė mažoje kajutėje, jis tyliai,
bet netramdomai pravirko.
Alesandras stipriai spaudė jo ranką.
 - 72 -

Kai pagaliau Tonijus pakėlė galvą, pamatė Marijaną kuo svajingiausiai

žvelgiančią pro langą.
- Brenta! - bemaž išdainavo ji. - Aš neregėjau didžiosios žemės nuo
pat ankstyvos vaikystės!

_______________________ 19_______________________
Neapolio karalystėje ir Sicilijoje Gvidas nesurado nė vieno mokinio, dėl
kurio vertėtų leistis atgalios. Čia vienur, čia kitur jam pristatydavo vilčių
teikiančių berniukų, bet mokytojui nepakako narsos rekomenduoti jų tė­
vams pasmerkti vaiką operacijai.
O tarp jau iškastruotų vaikų neaptiko nė vieno talento.
Tuomet jis patraukė toliau, į Popiežiaus sritį, paskui į pačią Romą,
tuomet gilyn į šiaurę, į Toskaną.
Leisdamas naktis triukšminguose nakvynės namuose, o dienas - sam­
domose karietose, kartkartėmis pietaudamas drauge su kilmingų šeimų
išlaikytiniais, jis pats nešiojosi savo mantą apšepusiame odiniame lagami­
ne, dešine ranka po apsiaustu spausdamas durklą, idant apsigintų nuo
plėšikų, kurie visur tykojo keliautojų.
Mažuose miesteliuose užsukdavo į bažnyčias. Ir visur - kaimuose bei
miestuose - klausėsi operos.
Išvykdamas iš Florencijos, Gvidas jau turėjo du šiokių tokių vilčių tei­
kiančius berniukus. Jis apgyvendino juodu viename vienuolyne ir ketino
iš ten pasiimti grįždamas į Neapolį. Ne dievaži koks stebuklas, bet jie
buvo geriausi iš visų, kurių teko klausytis kelionės metu, o grįžti tuščio­
mis jam atrodė tiesiog neįmanoma.
Bolonijoje jis dažnai lankėsi kavinėse, susitikdavo su garsiais teatro im-
presarijais, ilgas valandas leido su dainininkais, kurie susirinkdavo ten, ti­
kėdamiesi pasiūlymo sudaryti sezoninę sutartį, ir vis, vylėsi sutikti apsi-
skarmalavusį berniuką, apdovanotą nuostabiu balsu bei svajojantį apie
sceną.
Seni bičiuliai nupirkdavo jam išgerti - dainininkai, mokęsi su Gvidu
vienoje klasėje. Pastarieji džiaugėsi jį sutikę ir jausdami neabejotiną da­
bartinį savo pranašumą išdidžiai pasakodavo apie savo gyvenimą.
Bet ir čia jis nieko nesurado.
Kai atėjo pavasaris, oras pasidarė šiltesnis bei kvapnesnis, o tuopos pa­
sidabino žaliais lapeliais, Gvidas patraukė dar toliau į šiaurę, link didžio­
sios Italijos paslapties: senos ir didingos Venecijos respublikos.

_________________________ 20_________________________
Andrea Treskis mirė pačiame rugpjūčio kaitros įkarštyje. Senjoras
Lemas tuojau pat pranešė Tonijui, kad nuo šiol Katrina Lizani ir jos vyras
tampa berniuko globėjais. O Karlas Treskis, kuriam tėvas pasiuntė žinią
pajutęs besiartinančią mirties valandą, jau išvyko iš Stambulo ir įtem­
pęs visas bures skrieja namo.
 Antra dalis

____________________________________ 1____________________________________

Namas buvo pilnas mirties ir svetimų žmonių: senyvų ponų juodomis

bei raudonomis mantijomis, be paliovos besikuždančių tarpusavyje. O
paskui tėvo apartamentų gilumoje nuskambėjo tas siaubingas, nežmoniš­
kas riksmas. Tonijus girdėjo, kaip užgimė šis šiurpus garsas ir kaip jis
stiprėjo.
O kai pagaliau atsilapojo durys, į koridorių išėjo jo brolis Karlas ir su­
tikęs Tonijaus žvilgsnį vos pastebimai nusišypsojo. Šypsena buvo ne­
ryžtinga, liūdna. Tik plonas šydas, dengiantis šio žmogaus širdyje kun­
kuliuojantį apmaudą.

O dar anksčiau Tonijus stebėjo brolio atvykimą. Valtis plaukė aukš­

tyn Didžiuoju kanalu. Brolis stovėjo valties priešakyje, drėgnas vėjas pa­
lengva plaikstė jo apsiaustą. Juodi Karlo plaukai ir galvos forma buvo pa­
žįstami Tonijui. Pasitikdamas jį, berniukas žvelgė nuo viršutinės laiptų
pakopos, kaip Karlas įplaukia prieplaukon.
Juodas akis, lygiai tokias kaip paties Tonijaus, užpildė nuostaba, kai
Karlas pastebėjo judviejų su broliu panašumą. Jo veide, stambesniame bei
labiau įdegusiame nei Tonijaus, netikėtai išryškėjo jaudulys. Brolis žengė
į priekį, ištiesė rankas pasisveikindamas ir suėmęs Tonijų į glėbį taip
stipriai prisispaudė, jog berniukas oda pajuto Karlo atodūsį, tik paskui jį
išgirdo.
Bet ką jis tikėjosi pamatyti? Pyktį? Kartėlį? Perdegusią aistrą, virtusią
klasta? Jo veidas buvo toks atviras, jog atrodė it natūralus vidinės šilumos
atspindys. Rankos karštligiškai glostė Tonijaus plaukus, o lūpos prisis­
paudė jam prie kaktos. Šie švelnūs prisilietimai dvelkė savotišku savinin­
kiškumu, ir tą akimirką, tebelaikomas brolio glėbyje, Tonijus patyrė patį
slapčiausią, patį nuostabiausią palengvėjimą.
- Tu čia, - sukuždėjo jis.
Ir brolis ištarė taip švelniai, tarytum kalbėtų pati širdis iš masyvios
krūtinės:
- Tonijau.

O vos po keleto minučių pasigirdo riaumojimas, iš pradžių duslus, bet

pamažu stiprėjantis - urzgimas pro sukąstus dantis, beldimas kumščiu,
vėl ir vėl trinktelinčiu į tėvo stalą.
- Karlas, - sušnibždėjo Katrina, kuri šiugždėdama šilkais išdygo To­
nijui už nugaros, kai durys atsivėrė ir išleido jo brolį. Ji atmetė gedulo
šydą. Tetulės veidas buvo sklidinas liūdesio.
Aplinkui girdėjosi tylūs balsai, šnabždesiai; senjoras Lemas patyliu­
 - 74 -

kais bėginėjo pirmyn ir atgal. Katrina patraukė koridoriumi paskui jį. O

Mariana, apsitaisiusi gedulo drabužiais, žvelgė sau po kojomis įsistebei­
lijusi į vieną tašką.
Kartkartėmis Tonijus pastebėdavo blykstelint rožinio karoliuką tarp
motinos pirštų ir akių blizgesį, kai ji retsykiais pakeldavo žvilgsnį.
Tačiau Karlui įžengus į kambarį Mariana nė nepajudino galvos. O šis
akies krašteliu išsyk ją pastebėjo.
Nusilenkė ir ištarė žvelgdamas į grindis:
- Senjora Treški.
Jis buvo toks pat kaip portretuose, tik oda nuo Levanto saulės patam­
sėjo. Išorinę brolio rankų pusę dengė juodi plaukai, jis dvelkė rytietiš­
kais muskuso bei prieskonių aromatais.
O dabar, kažkur už uždarų durų, Katrina, rodos, jo kažko prašė:
- Karlai, Karlai!

Laiptų viršuje pasirodė Bepas, už jo - augalota Alesandro figūra.

Alesandras apglėbė Tonijaus pečius. Juodu tylėdami lėtai nužingsnia­
vo į Tonijaus kambarį. Sekundėlę iš už sienos girdėjosi Katrinos balsas:
- Tu namie, supranti, tu namie, esi dar jaunas, o visur aplink tave -
gyvenimas...
Vietoje atsakymo nuskambėjo žemas, neaiškus įniršio proveržis, nu­
stelbęs jos balsą.
Uždaręs duris, Alesandras nusivilko mėlyną apsiaustą, apkibusį lie­
taus lašais. Didelėse mąsliose dainininko akyse atsispindėjo nerimas.
- Taigi jis jau čia, - atsiduso Alesandras.
- Alesandrai, tu turi pasilikti, - maldaujamai pratarė Tonijus. - Tu rei­
kalingas man po šiuo stogu dar ketverius metus, kol vesiu Frančeską Li-
zani. Visa tai surašyta mano tėvo testamente, jo nurodymuose globėjams.
Bet ketverius metus, Alesandrai, aš kažkaip turėsiu gyventi su jais visais...
Dainininkas priglaudė pirštą Tonijui prie lūpų lyg angelas, uždedantis
paskutinį atspaudą kūrimo momentu.
- Ne tu turėsi jiems priešintis, Tonijau. O tavo tėvo testamentas ir tie,
kurie privalo jį vykdyti. Vadinasi, iš Karlo atimta paveldėjimo teisė?
Tariant paskutiniuosius žodžius, jo balsas pritilo. Juk jeigu jau taip, tu­
rėjo egzistuoti išties baisi priežastis. Taip galėjo nutikti tik tuomet, jei Kar­
las kada nors tyčia pakėlė prieš tėvą ranką. O šitaip niekada nėra buvę.
- Nuosavybė nedaloma, - sumurmėjo Tonijus. - Mano tėvo nurodymai
visiškai aiškūs. Didžioji lėšų dalis skirta mano išsilavinimui, mokslams,
o paskui visoms išlaidoms padengti, kai tapsiu valstybės veikėju. Karlui
atiteko apgailėtini skatikai ir patarimas pasiaukoti vardan mano vaikų ge­
rovės...
Aleksandras linktelėjo. Jis dėl to nenustebo.
- Alesandrai! Jis įniršęs! Jis nori žinoti, kodėl turėtų nusileisti. Juk jis
vyresnis sūnus...
- Tonijau, Venecijoje tai nieko nereiškia, - priminė Alesandras. - Tėvo
pasirinkimu tu turėsi vesti ir pratęsti giminę. Nebijok šio žmogaus, tave
gina įstatymas bei globėjai.
 - 75 -

- Alesandrai, jis norės žinoti, kodėl šių namų likimas turi priklausyti
nuo kažkokio berniūkščio...
- Tonijau, Tonijau, - sušnibždėjo Alesandras. - Net jei panorėtum, ne­
galėtum jam nusileisti. Nurimk. Kad ir kas nutiktų, aš čia esu tam, kad
tau padėčiau.
Tonijus, sunkiai alsuodamas, žvelgė į šalį taip, tarsi visi įkalbinėjimai
nebūtų jo pasiekę.
- Alesandrai, jei tik aš įstengčiau jo neapkęsti... - pradėjo berniukas.
Alesandras palenkė galvą į šoną, jo veide išryškėjo begalinė kantrybė.
- Bet jis atrodo... Jis toks...
- Tokie dalykai tau nepavaldūs, - papurtė galvą Alesandras.
- Ką tu apie jį žinojai? - neatlyžo Tonijus. - Juk tikrai apie jį žinojai?
- Žinojau, - atsakė Alesandras ir automatiškai nubraukė garbaną Toni-
jui nuo veido. - Bet tik tiek, kiek žinojo visi. Jis buvo visiškai nevaldomas.
O šiuose namuose viešpatavo mirtis. Mirė motina, mirė broliai. Kažin ar
įstengsiu papasakoti tau daugiau.
- Tačiau Katrina jo neniekina! - sumurmėjo Tonijus. - Jinai jo gailisi!
- Ak, Tonijau, nors ir gailisi, bet ji - tavo globėja ir palaikys tave. Kai
suprasi esąs bejėgis ką nors pakeisti, tu nurimsi.
- Bet paklausyk... Toji moteris, kurios jis atsisakė. Kai prieš daugelį
metų tėvas norėjo pasirūpinti jo santuoka...
- Aš nieko apie tai nežinau, - dainininkas vėl papurtė galvą.
- Jis atsisakė tėvo išrinktos nuotakos ir pabėgo su kažkokia mergina iš
vienuolyno. O nuotakos atsisakė. Alesandrai, ar toji nuotaka - mano mo­
tina?
Alesandras jau ketino paprieštarauti, bet paskui sudvejojo.
- Jeigu ji - toji mergina, kurios atsisakė Karlas, gyvenimas čia taps jai
nepakeliama našta...
Alesandras patylėjo.
- Ne, ji - ne ta mergina, kurios atsisakė Karlas, - pagaliau tyliai atsakė jis.

Tamsūs namai, tušti namai, svetimi garsai.

Tonijus užkopė laiptais į viršutinį aukštą.
Jis žinojo, kad Karlas savo kambaryje. Į dulkėtą koridorių skverbėsi
šviesa pro praviras duris.
Šįryt brolis pakvietė jį drauge papusryčiauti, atsiuntė savo tarnus
turkus, kurie perdavė kvietimą nusileisti. Atsisėdęs lovoje, rankomis ap­
glėbęs galvą, Tonijus nerišliai vebleno atsisakymo žodžius svetimiems
veidams.
O dabar jis ant pirštų galų atitykino prie durų ir pamatė brolį. Sis
vaikščiojo tarp laiko apgadintų daiktų. Lova užversta purvinais skarma­
lais. Rankoje Karlas laikė nuo drėgmės išpampusią knygą. Versdamas
sunkius, sudrėkusius puslapius, jis patyliukais skaitė balsu. Žydras dan­
gus jam už nugaros atrodė apsiblausęs žvelgiant pro purvinus stiklus, o
kuždesys šiame kambaryje skambėjo išties natūraliai. Karlas skaitė mo­
notoniškai, vis garsiau ir garsiau, nors skaitė tik sau, ir ranka mušė ritmą.
 - 76 -

Bet štai jis pastebėjo Tonijų. Veidas tuojau pat nušvito, jis švelniai nu­
sišypsojo vien akimis ir užvertęs knygą pasidėjo ant dešinės rankos.
- Užeik, broleli, - pakvietė Karlas. - Kaip matai, aš... taip sakant, atsi­
dūriau keblioje padėtyje. Negaliu tavęs pakviesti pasėdėti čia, mano
kambaryje.
Jo tonas nedvelkė ironija nė pykčiu, bet kraujas plūstelėjo Tonijui į
veidą, ir kamuojamas gėdos jis neįstengė nei atsakyti, nei pakelti akis.
Kodėl nepasiuntė tarnų sutvarkyti Karlo kambario? Kodėl nepagalvojo
apie tai? Viešpatie, juk jis jau kuris laikas šeimininkas šiuose namuose, argi
ne? O jeigu ne jis, tuomet kas gi kitas galėjo duoti tokį nurodymą? Tonijus
susirūpinęs nužvelgė purvinas, apsilaupiusias sienas, apirusį kilimą.
- Bet tu matai, kaip visa čia alsuoja meile man? - atsiduso Karlas. Jis
atidėjo knygą ir pažvelgė į suskeldėjusias lubas. - Matai, kaip saugomi
mano turtai! Drabužiai išgelbėti nuo kandžių, o knygos guli saugiai bei
sausai.
- Atleiskite man, senjore!
- Už ką?
Karlas ištiesė ranką, o kai Tonijus prisiartino, prisitraukė jį.
Vėl berniukas pajuto švelnią šio žmogaus šilumą ir jėgą. Tolimame,
nerimo nepaliestame sąmonės kamputyje šmėstelėjo mintis: "Aš šitaip
atrodysiu, kai tapsiu vyru. Aš matau save ateityje. Nedaugeliui tai pa­
vyksta".
Karlas švelniai pabučiavo jį į kaktą.
- Bet ką tu galėjai padaryti, broliuk?
Jis ir nelaukė atsakymo. Vėl atvertęs knygą, perbraukė ranka per iš­
skydusias eilutes. "Audra" - buvo parašyta angliškai, o paskui dviem stul­
peliais rikiavosi tekstas. Karlas vėl pradėjo ritmingai šnibždėti:
- Kur guli tėvas, ten gilu*...
O kai jis vėl pakėlė akis, atrodo, nebesidžiaugė matydamas Tonijų.
"Bet kodėl? Ką tu matai? Nejaugi manęs nekenti?" - svarstė Tonijus.
Irimo atmosfera jį slėgė, jis duso nuo dulkių ir vos beįstengė kvėpuoti
dvoku, kurį skleidė pūvantys bei dūlėjantys daiktai šiame kambaryje.
Bet brolis neatitraukė žvilgsnio. Juodose jo akyse atsirado keisti žiburėliai.
- Pirmasis meilės sąjungos kūdikis, - sušnibždėjo Karlas, - vaikas, gi­
męs aistros viršūnėje. Kaip sakoma, palaimintasis pirmagimis. - Ūmai jo
antakiai susiraukė, o lūpų kampučiai nusileido. - Anuomet aš buvau pas­
kutinioji tėvų atžala, mes tokie panašūs. Bet juk čia nėra jokių taisyklių, ar
ne? Pirmasis vaikas, paskutinysis vaikas... Išskyrus tėvo jausmus pirma­
jam kūdikiui!
- Atleiskite, senjore, bet aš nesuprantu, apie ką kalbate.
- Taip, žinoma. O kodėl turėtum mane suprasti? - tęsė Karlas lygiu
ankstesniuoju tonu be jokio priešiškumo. Brolis pažvelgė į Tonijų nuste­
bęs, bet kartu taip, lyg jam būtų malonu į berniuką žiūrėti. Tačiau Toni­
jus nuo jo žvilgsnio viduje susigūžė ir pasijuto nelaimingas.
- O visa tai tu supranti? - pakėlė balsą Karlas. - Apsidairyk aplink!
*Citata iš V. Šekspyro pjesės “Audra”. (Vertė T. Venclova.)
 - 77 -

Vėl pasigirdo grėsmė - tarsi įniršio riksmas veržtųsi jam iš krūtinės.

- Senjore, prašau jūsų, leiskite man atsiųsti tarnus, kad sutvarkytų šį
kambarį...
- O, nejaugi jiems įsakysi? Juk tu čia šeimininkas, tiesa? - balsas su­
skambo dar šiurkščiau.
Tonijus pažvelgė broliui į akis ir, įžiūrėjęs jose tik užgaulią pajuoką,
bejėgiškai nusuko žvilgsnį.
- Ne, broleli, tu dėl to nekaltas, - netikėtai pridūrė Karlas. - Zinai, tu
kilnus, - kalbėjo jis, rodos, nuoširdžiai švelniai. - Kaip smarkiai jis turėjo
tave mylėti. Bet, išdrįsiu pasakyti, jei aš būčiau tavo tėvas, mylėčiau tave
ne mažiau.
- Bet pasufleruokite, senjore, kaip mums dabar pamilti vienam kitą?
- Aš myliu tave, - sukuždėjo Karlas. - Tačiau leisk man čia sustoti ir
nepasakyti to, dėl ko vėliau gailėsiuos. Supranti, aš vis dar negaliu čia ap­
siprasti. Tarsi būčiau grįžęs tik tam, kad pamatyčiau esąs miręs ir visų
jau palaidotas, tad man belikę tik klajoti po šį namą lyg vaiduokliui. O
kai esi tokios būklės, netrunka rastis minčių bei žodžių, kurie gali pasiro­
dyti besą tiesiog velniški.
- Tuomet išeikite iš čia, prašau. Prašau... Jo apartamentai antrame
aukšte, senjore, galite juose įsikurti...
- Taigi tu man juos atiduoti, broliuk?
- Senjore, aš nenorėjau pasakyti, kad jums juos atiduotu. Aš jokiu bū­
du nenorėjau parodyti jums nepagarbos. Aš tik turėjau omenyje, kad jūs,
žinoma, galite ten įsikurti.
Karlas nusišypsojo ir demonstratyviai užvertęs akis numetė knygą
ant stalo. O paskui abiem rankom grubiai sugriebė Tonijaus galvą.
- Na kodėl tu nepasirodei esantis koks nors įžūlus arogantiškas ber­
niūkštis? - sušnibždėjo jis. - Tuomet aš galėčiau ir toliau jį keikti už tai,
kad šitaip tave išpaikino.
- Senjore, nereikia kalbėti tokių dalykų. Antraip mums nepavyks čia
gyventi kartu.
- O dar protas, išmintis bei narsa, taip, narsa. Štai kuo tu pasižymi,
broleli. Pats atėjai pasižiūrėti man į akis ir pasikalbėti su manimi. Prieš
minutę prašei išmokyti tave, kaip mums pamilti vienam kitą?
Tonijus linktelėjo. Jis žinojo: jeigu pamėgins kažką pasakyti, balsas
nepaklus. Tasai žmogus, stipriai spaudžiantis jį, buvo taip arti. Lėtai pa­
linkęs į priekį, Tonijus palietė lūpomis brolio skruostą ir išgirdo, kaip
glėbyje jį laikantis Karlas vėl atsiduso.

- Visa tai pernelyg sudėtinga, - pratarė Katrina.

Buvo jau po vidurnakčio, ir namas skendėjo tamsoj, išskyrus tą kam­
barį, pro kurį jis ėjo. Iš šiurkštaus, pustonių netekusio brolio balso Toni­
jus suprato, kad brolis išgėrė vyno.
- Bet tu sugrįžai turtingas, tebesi jaunas... Ir Dieve mano, nejaugi šia­
me mieste kažko maža, nejau negali pasitenkinti neturėdamas žmonos
bei vaikų? Tu laisvas...
 - 78 -

- Senjora, laisvė man įsipyko. Aš žinau, kad viską galima nupirkti.

Taip, turtingas, jaunas bei laisvas, ir aš ištisus penkiolika metų toks bu­
vau! Bet pasakysiu jums: kol jis buvo gyvas, tai buvo skaistyklos ugnis, o
dabar, kai jis miręs, ji virto pragaru! Nekalbėkite man apie laisvę! Aš jau
pakankamai prisikentėjau, savo kaltę išpirkau, taigi dabar galiu vesti ir...
- Karlai, tu negali priešintis jo valiai!

Tamsiaveidžiai tarnai šlavė koridorius. Kažkokie jaunuoliai sukiojosi

prie Andrea apartamentų durų. Marčelas Lizanis atvyko iš pat ryto ir da­
bar kartu su Karlu pusryčiavo valgomajame.
- Užeik, Tonijau!
Pamatęs pro šalį einantį brolį, Karlas mostelėjo ranka ir staigiai pa­
kilo. Kėdė nuslydo plytelėmis išklotomis grindimis.
Bet Tonijus, greitosiomis nusilenkęs, nuskubėjo šalin. O pagaliau
įžengęs į savo kambarį patylom atsišliejo į duris ir kurį laiką stovėjo
ten, tarsi atradęs slėptuvę.
- Nepasidavė, ne, vis dar nepasidavė, - papurtė galvą Katrina, aki­
mirksniui primerkdama mėlynas akis.
Ji atėjo patikrinti Tonijaus pamokų. Peržiūrėjusi sugrąžino Alesan-
drui. Odiniame aplanke gulėjo popieriai, kuriuose buvo surašytos būsi­
mos išlaidos: kiek sumokėti virėjai, kiek - liokajui, kiek - mokytojams,
kiek atidėti maistui bei kitoms reikmėms.
- Bet tu privalai kęsti tylėdamas, - pasakė ji, uždedama delną ant To­
nijaus rankų. - Neprovokuok jo.
Berniukas linktelėjo. Sutrikęs ir nusiminęs Andželas, sėdintis kitame
kambario gale, nuolat dirsčiojo į juos pakeldamas galvą nuo brevijoriaus.
- Taigi leisk jam burti čionai senus draugus, suteik galimybę išsiaiš­
kinti, kas dabar yra įtakingas, - nuleidusi balsą Katrina pasilenkė prie To­
nijaus ir pažvelgė jam į akis. - Ir leisk jam išlaidauti, kiek širdis geidžia,
juk jis parvežė namo didžiulį turtą. Jis skundžiasi dėl tamsių užuolaidų
ir trokšta venecijietiškos prabangos, prancūziškų niekučių, prašmatnių
apmušalų. Suteik jam visa tai...
- Taip, taip, - sutiko Tonijus.

Kiekvieną rytą Tonijus stebėjo iš namų išeinantį brolį. Karlas lėkte

nulėkdavo laiptais žvangindamas raktais bei prie šono prisegta špaga. Jo
batų trepsėjimas į marmurą taip neįprastai skambėjo šiuose namuose,
jog Tonijui atrodė, tarytum tie batai gyvena kažkokį savą, atskirą gyveni­
mą. Pro durų plyšelį Tonijus matė baltus perukus ant nublizgintų medi­
nių manekenų galvų ir girdėjo iš praeities kuždantį Andrea: "Dabita..."
- Broliuk, nusileisk, pavakarieniauk šiandien su manimi, - kartais Kar­
las išdygdavo iš tamsos, tarsi būtų jo laukęs.
- Prašau man atleisti, senjore, bet mano nuotaika, mano tėvas...
Iš kažkur pasigirdo dainavimas. Tonijus negalėjo suklysti: dainavo
motina.
 - 79 -

# * #
Buvo maždaug keturios valandos po vidurdienio. Alesandras sėdėjo
prie stalo bibliotekoje - tyliai, nejudėdamas, kaip statula. Ant laiptų pasi­
girdo tylūs žingsniai. Pro praviras duris įplaukė motinos balsas: ji daina­
vo liūdną dainą, labai panašią į bažnytinį himną. O kai Tonijus atsistojo
ir nuėjo pas ją, pamatė, jog ji kažkur ruošiasi.
Pasiėmusi maldaknygę, veidą prisidengusi gedulingu šydu, Mariana,
atrodo, visai nenudžiugo pamačiusi sūnų.
- Lena eina su manimi.
Alesandro jai šiandien neprireiks.
- Mama, - Tonijus nuėjo palydėti jos iki durų. Ji kažką niurnėjo pano­
sėje. - Ar tu laiminga čia, dabar? Pasakyk man!
- Ak, kodėl manęs šito klausi? - atsiliepė ji nerūpestingai, bet tuojau
pat, iškišusi ranką iš po juodo apsiausto, netikėtai stipriai sugriebė sūnų
už riešų.
Jis akimirksnį pajuto skausmą bei supyko.
- Jeigu tu čia nelaiminga, galėtum persikraustyti pas Katriną, - pasakė
jis ir pasibaisėjo: jeigu ji išties nuspręs išvykti, jos kambariai tuojau pat
ištuštės bei taps svetimi.
- Aš savo sūnaus namuose, - atsakė ji ir atsisuko į tarną. - Atidarykite
duris!

Naktį jis negalėdamas užmigti gulėjo, klausydamasis tylos. Visas pa­

saulis už kambario durų atrodė lyg svetima teritorija. Koridoriai, pažįsta­
mi kambariai, net drėgni apleisti užkaboriai. Staiga iš apačios pasigirdo
juokas. Tylus, bemaž negirdimas garsas, bylojantis apie žmogaus buvimą
namuose. Niekas negalėjo jo išgirsti, bet Tonijus išgirdo.
Kažkur naktyje isteriškai klykė moteris. Berniukas apsivertė ant šono
ir užsimerkė spėjęs pagalvoti, jog riksmas, rodos, skambėjo namo viduje.
Jis užmigo. Ir sapnavo, tarytum atidaręs duris vėl pamatė juos apa­
čioje. Tas pats senas ginčas. Griežtas, aukštas Katrinos balsas. O brolis...
Nejaugi jis verkė?

Buvo ankstyvas vakaras. Iš tolumos atsklido silpni spalio karnavalo at­

garsiai. Vos už poros žingsnių esančiuose Trimanių rūmuose vyko puota.
Tonijus vienas stovėjo ilgame valgomajame. Neatitraukdamas rankos nuo
sunkios užuolaidos, jis žiūrėjo, kaip apačioje priplaukia ir nutolsta valtys.
Alesandro bei Lenos lydima motina stovėjo tiesiog po langu prieplau­
koje ir laukė gondolos. Ilgas juodas šydas leidosi iki pat drabužių apačios.
Vėjas priplakė plonytę medžiagą prie veido, išryškindamas Marianos
profilį.
"O kur jis ? Siame name?"
Didžiulis valgomasis panėšėjo į aklinos tamsos jūrą.
Tačiau nespėjęs pasimėgauti tyla ir ramybe, Tonijus išgirdo pirmuo­
sius garsus. Kažkas judėjo tamsoje. Paskui ore pasklido muskusinis rytie­
tiškų kvepalų aromatas, girgžtelėjo durys, ir įėjusysis tyliai žengdamas
akmeninėmis grindimis ėmė artintis prie jo.
 - 80 -

"Sučiuptas atviroje jūroje", - pagalvojo berniukas, neatitraukdamas

akių nuo ribuliuojančio kanalo vandens. Tolumoje, viršum švento Mor­
kaus aikštės, liepsnojo dangus.
Jis pajuto kažkieno artumą sau už nugaros, ir plaukai ant pakaušio
pasišiaušė.
- Ankstesniais laikais, - sušnibždėjo Karlas, - visos moterys dėvėjo to­
kius šydus, kurie suteikdavo joms ypatingo žavesio. Jos turėjo paslaptį,
kurią nešiojosi gatvėmis ir kuri dvelkė rytais...
Tonijus lėtai pakėlęs akis pamatė brolį visai arti. Balti nėriniai ant juo­
do Karlo švarko labiau panėšėjo į miglotą miražą nei į audinį, o puikiai
sugarbanotas, aukštai nuo kaktos kylantis ir į tikrus plaukus panašus pe­
rukas nežymiai blizgėjo.
Brolis priėjo prie lango bei pažvelgė žemyn. Judviejų panašumas vėl
apstulbino Tonijų, kaip kad apstulbindavo visuomet, kai jį suvokdavo.
Silpnoje žvakės šviesoje Karlo oda atrodė nepriekaištinga. Vienintelis am­
žiaus požymis - smulkios raukšlelės akių kampučiuose, atsirandančios vi­
suomet, kai jis plačiai šypsodavosi.
Ir dabar toji šypsena sušvelnino jo veidą spinduliuodama nuoširdžią
šilumą. Atrodė neįmanoma patikėti, kad tarp brolių apskritai esama ko­
kio nors priešiškumo.
- Tu kas vakarą manęs vengi, Tonijau, - kreipėsi Karlas. - Bet gal da­
bar vis dėlto imkim ir pavakarieniaukim drauge. Stalas jau padengtas.
Tonijus vėl nusisuko į vandenį. Motinos jau nesimatė. Naktyje nebe­
liko nieko daugiau, tik kanalu lėtai plaukiančios valtys.
- Mano mintys su mano tėvu, senjore, - atsiliepė jis.
- Ak taip, su tavo tėvu!
Bet Karlas nenusisuko. Prieblandoje nuslinko nekalbūs turkai, uždegė
žvakes daugybėje žvakidžių visur aplinkui, ant paties stalo, ant indaujų
tiesiog po siaubinguoju paveikslu.
- Sėskis, broleli!
"Aš noriu tave pamilti, - galvojo Tonijus, - kad ir ką tu padarei. Tikiuo­
si, šią kliūtį pavyks kažkaip įveikti".
Nunarinęs galvą, Tonijus atsisėdo stalo gale, kur dažnai sėsdavosi ir
anksčiau. Tik vėliau suvokė, ką iškrėtė, ir pakėlęs akis pažvelgė į brolį.
Širdis ėmė daužytis. Jis matė priešais save šypseną, spinduliuojančią
vien draugiškumą. Sniego baltumo perukas dar labiau išryškino Karlo
odos tamsumą bei pabrėžė aukštai išlenktų antakių grožį. Brolis žvelgė
į jį nė kiek ne smerkiamai.
- Mudu nesutariame, - ištarė Karlas. - Galime apsimetinėti, bet ne­
įstengiame to pakeisti. Mudu nesutariame. Praėjo beveik mėnuo, o mes
negalime drauge perlaužti duonos.
Tonijus linktelėjo, į akis plūstelėjo ašaros.
- Tačiau mudviejų panašumas, - pridūrė Karlas, - beveik antgamtiškas.
Tonijus pagalvojo: "Ar įmanoma pajusti žodžiais neišsakytą kito mei­
lę? Ar Karlas gali įžvelgti ją mano akyse?" Ir pirmą kartą per visą šį lai­
ką, neįstengdamas ištarti nė pačių paprasčiausių žodžių, jis suvokė, kaip
 - 81 -

norėtų atsiremti į brolį. "Pasipasakoti tau, paprašyti tavo pagalbos. Bet tai
neįmanoma. Mudu nesutariame". Berniuką apėmė noras tuojau pat išeiti
iš kambario. Jis bijojo keisto brolio iškalbos.
- Nuostabus mažasis broliukas, - sušnibždėjo Karlas. - Prancūziški
apdarai, - tęsė apžiūrinėdamas Tonijų, ir didelės tamsios jo akys žybtelė­
jo. - O koks grakštumas. Pastarąjį, manau, paveldėjai iš motinos, kaip ir
balsą, nepaprastą, įstabų sopraną.
Tonijus ryžtingai nusuko akis. Pašnekesys virto kankyne.
"Bet jeigu mudu nepasikalbėsime dabar, bus dar blogiau".
- Būdama mergaitė, ji dainavo koplyčioje, - tęsė Karlas, - ir savo gies­
mėmis išspausdavo mums ašaras. Ar ji tau apie tai pasakojo? Ak, kiek ji­
nai gaudavo dovanų, kaip ją mylėjo gondoljerai!
Tonijus lėtai pažvelgė į brolį.
- Ji buvo tikra sirena, - kalbėjo Karlas. - Nejaugi niekas tau nesakė?
- Ne, - droviai atsakė Tonijus.
Pajutęs, jog brolis stebi, kaip jis muistosi ant kėdės, berniukas vėl
skubiai nusuko žvilgsnį.
- O kokia ji buvo gražuolė! Netgi gražesnė negu dabar... - Karlo bal­
sas virto šnabždesiu.
- Senjore, geriau nekalbėkite apie ją šitaip! - impulsyviai šūktelėjo To­
nijus.
- Bet kodėl? Kas atsitiks, - ramiai tęsė Karlas, - jeigu aš šitaip apie ją
kalbėsiu?
Tonijus pažvelgė į brolį. Pastarojo šypsena pasikeitė: ją persmelkė
šaltis. "Ko gero, nebūna už tokią šypseną šiurpesnės veido išraiškos", -
pagalvojo Tonijus.
Berniukas jautė, jog Karlo šypsena slepia tą neviltį, nerimą ir įniršį,
kuris prasiveržė kartu su riaumojimu už uždarų durų.
- Bet ne aš dėl to kaltas! - staiga sukuždėjo Tonijus.
-Tada nusileisk man!
Štai ir išmušė valanda.
Daugelį dienų Tonijus su siaubu laukė šio momento. Norėjosi pakilti
bei išeiti, bet brolio delnas jau uždengė jo ranką ir prispaudė prie stalo. Jis
pajuto po drabužiais ištrykštantį prakaitą, o kambaryje staiga pasidarė
nepakeliamai šalta. Jisai žvelgė į žvakių liepsną, tarsi norėdamas, kad ši
išdegintų jam akis, ir suvokė negalįs nieko padaryti, idant atitolintų bau­
ginantį pokalbį.
- Nejaugi tu netrokšti išgirsti manąją įvykių versiją? - sušnibždėjo
Karlas. - Juk vaikai smalsūs. Nejaugi neturi įgimto smalsumo? - jo veide
liepsnojo įniršis, bet šypsena nedingo nuo lūpų, o balsas pažemėjo ta­
riant paskutiniuosius skiemenis, lyg pats bijotų jo galios.
- Senjore, jūs priešinatės ne man. Tad kam visos šitos šnekos?
- Ak, broleli, tu mane stulbini. Tavęs neįmanoma priversti paklusti,
ar ne? Tavo viduje geležis, kaip kad ir jo viduje buvo geležis. Ir aštrūs ne­
kantrumo dygliai, kokius turi ji. Bet tu mane išklausysi.
- Jūs klystate, senjore. Aš jūsų nesiklausysiu. Papasakokite viską
 - 82 -

tiems, kurie paskirti vadovauti mums abiem, valdyti mūsų turtą, mūsų
sprendimus.
Ūmai pajutęs pasibjaurėjimą broliu, Tonijus ištraukė savo ranką iš
Karlo delno.
Bet jo veidas, stebėtinai jaunas, atspindintis įkarštį ir kančią, traukė.
Brolis tarytum metė Tonijui iššūkį, maldavo jį, jis visiškai neturėjo tos
"geležies", paties Karlo žodžiais tariant, kokią Tonijus kartais išties jusda­
vo tėvo viduje.
- Ko jūs iš manęs norite, senjore? - paklausė Tonijus ir atsilošęs kė­
dėje lėtai atsiduso. - Pasakykite man, ką aš turiu padaryti!
- Aš jau sakiau tau: nusileisk man! - Karlas vėl pakėlė balsą. - Matai,
ką jis man padarė? Apiplėšė mane - štai ką jis man padarė! Ir nori api­
plėšti dar kartą! Bet aš tau pasakysiu: to nebus!
- O kodėl nebus? - nesusilaikęs paklausė Tonijus. Jis visas drebėjo, bet
dabar susierzinimas išstūmė drovumą. - Ar aš turėčiau tam pasipriešinti?
Liaukitės! Ar aš turėčiau priešintis savo tėvo valiai todėl, kad jūs manęs
paprašėte taip pasielgti? Senjore, aš nežinau, ar manyje esama "geležies",
bet mano gyslomis teka Treskių kraujas, o jūs mane vertinate taip netei­
singai, jog aš be galo sutrikęs ir nežinau, kokiu būdu jums paaiškinti,
kaip smarkiai jūs klystate!
- O tu, pasirodo, visai ne vaikas!
- Ne, aš dar vaikas, ir kaip tik todėl visa tai dabar kenčiu, - ryžtingai
paprieštaravo Tonijus. - Bet jūs, senjore, esate vyras ir turėjote gerai su­
prasti, kad aš visai ne tas teisėjas, į kurį reikėtų apeliuoti. Ne aš pasira­
šiau jums nuosprendį.
- Ak, nuosprendį! Taip, nuosprendį! - nelygiu balsu pratarė Karlas. -
Kaip puikiai tu parenki žodžius, tėvas dabar tavimi be galo didžiuotųsi,
tokiu jaunu ir tokiu protingu, o dar tokiu narsiu...
- Narsiu? - ištarė Tonijus švelniau. - Senjore, čia jūs verčiate mane kal­
bėti grubius žodžius. Aš nenoriu su jumis pyktis! Leiskite man išeiti!
Man čia tikras pragaras: brolis prieš brolį!
- Taip, brolis prieš brolį, - atsiliepė Karlas. - O kaip kiti namo gyven­
tojai? Kaip tavo motina? Kaip ji žiūri į visa tai? - sušnibždėjo jis pasilen­
kęs taip arti, kad Tonijus atšlijo, nors ir nenusuko žvilgsnio. - Tad kaip
tavo motina?
Priblokštas bei išgąsdintas Tonijus neįstengė nieko atsakyti.
Prispaustas prie kėdės atlošo, berniukas žvelgė į savo antrininką.
Miglotas pasibjaurėjimo pojūtis sugrįžo.
- Jūsų žodžiai man atrodo tokie keisti, senjore!
- Nejaugi? Pagalvok truputį, juk esi toks nuovokus, juk vedžioji už
nosies savo mokytojus! Taigi pasakyk man, ar ji sutiktų nugyventi visą gy­
venimą viena, sūnaus namuose, atlikdama gedinčios našlės vaidmenį?
- Bet ką gi daugiau ji galėtų daryti? - išlemeno Tonijus.
Ir vėl pasirodė toji šypsena, bemaž švelni, bet kartu tokia netvari.
"Šio žmogaus viduje nėra tikro pykčio, - liūdnai pagalvojo Tonijus. - Nė­
ra pykčio netgi dabar. Tik begalinis nepasitenkinimas. Neapsakomai
 - 83 -

skausmingas nepasitenkinimas, nepaliekantis vietos mintims apie pralai­

mėjimą arba kartėlį".
- Jai dabar... kiek? - paklausė Karlas. - Dusyk daugiau nei tau? Ir kaip
pavadinti jos ligšiolinį gyvenimą, jei ne įkalinimu iki gyvos galvos? Argi
ji nebuvo dar visai mergaitė, kai atėjo į šiuos namus? Gali neatsakyti, aš
ją ir taip prisimenu.
- Nekalbėkite apie mano motiną.
- Tu draudi man kalbėti apie tavo motiną? - Karlas palinko į priekį. -
Argi ji ne iš kūno ir kraujo, kaip ir tu arba aš? Argi ji nekalėjo užmūryta
šiuose namuose kartu su mano tėvu? Nagi pasakyk, Markai Antonijau, ar
laikai save dailiu, kai žiūri į veidrodį? Ir argi neįžvelgi manyje to paties
grožio? Didesnės ar mažesnės dalies?
- Jūs kalbate pasibjaurėtinus dalykus! - sušvokštė Tonijus. - Jei pasa­
kysite apie ją dar bent vieną žodį...
- O, taigi tu man grasini, ar ne? Juk tavo špagos man tėra žaisliukai,
berniuk! Dailiame tavo veidelyje nėra nė menkiausio barzdos pėdsako! O
tavo balsas tebėra vaikiškai skambus, kaip ir jos, ką aš tau, beje, jau sakiau.
Negrasink man. Kalbėsiu apie ją tiek, kiek panorėsiu. Bet įdomu, ar daug
žodžių man reikės jai pasakyti, kad priversčiau prakeikti tuos metus?
- Dėl Dievo meilės, ji - jūsų tėvo žmona! - Tonijus sugriežė dantimis.
- Smurtaukite prieš mane kiek tinkamas, aš jūsų nebijau. Bet ją palikite
ramybėje, aišku? Net jei aš ir esu vaikas, galiu pasikviesti į pagalbą vy­
rus, kurie mane apgins!
O, čia buvo tikras pragaras, tas pats pragaras, apie kurį kalba kunigai
ir kurį piešia dailininkai!
- Smurtauti? - rodos, nuoširdžiai nusijuokė Karlas. Jo veidas išsilygi­
no. - Dėl ko turėčiau prieš ką nors smurtauti? Ji tebėra moteris, broliuk.
Labai vieniša, geidžianti vyriško prisilietimo, jei tik prisimena, ką tai reiš­
kia. Kai jinai vos neišsikraustė iš proto, jis pakišo jai eunuchą vietoj mei­
lužio. Bet aš ne eunuchas. Aš vyras, Markai Antonijau.
Tonijus pašoko. Bet Karlas nė per žingsnį neatsitraukė.
- Jūs - pats velnias, kaip jis ir sakė! - sušnibždėjo Tonijus.
- Tai štai kaip jis apie mane kalbėjo! - šūktelėjo Karlas. Brolis sugriebė
Tonijui už riešo ir suspaudė, tačiau veidą perkreipė kančia. Jo veide Toni­
jus matė, kokį skausmą jaučiąs brolis. - Jis vadino mane velniu, taip? O ar
jis tau papasakojo, ką man padarė? Ar papasakojo, ką iš manęs atėmė?
Penkiolika metų tremties! Kaip galima visa tai ištverti? Jeigu aš būčiau
velnias, tuomet turėčiau ir velnišką galią ištverti tą pragarą!
- Aš jus užjaučiu! - Tonijus išsivadavo, staigiai ištraukdamas ranką. -
Man jūsų gaila!
Juodu stovėjo vienas priešais kitą, vieni tuščiame kambaryje.
- Prisiekiu Dievu, aš jus užjaučiu! - pakartojo Tonijus. - Bet aš nieko
negaliu padaryti, o ji tokia pat bejėgė, kaip ir aš.
- Bejėgė? Ji? Ar ilgai tu išsilaikysi, jei visas namas sukils prieš tave?
- Jinai mano motina, ji niekada nesukils prieš mane.
- Ar tu tuo tikras, Markai Antonijau? Geriau pirmiausia paklausk jos:
 - 84 -

koks yra tasai nusikaltimas, už kurį jai teko penkiolika metų kalėti? - Karlas
žengė į priekį, kai Tonijus pamėgino kryptelėti į šalį. - Aš nusikaltau gim­
damas po kita žvaigžde, turėdamas kitokį būdą. Jis nekentė manęs nuo pat
gimimo dienos ir neįžvelgė manyje nė menkiausio dorybės pėdsako, nors
kiti ir stengėsi jam parodyti. Tokia mano nuodėmė. Tačiau koks tavo moti­
nos nusikaltimas, už kurį tasai žmogus teikėsi ją, dar visai vaiką, paversti
savo nuotaka, o paskui palaidojo gyvą tarp keturių sienų.
- Palikite mane ramybėje! - pareikalavo Tonijus.
Už atvirų durų juodavo svetainė. Bet Tonijus niekaip negalėjo pajudė­
ti ton pusėn, nors Karlas jo ir nebelaikė.
- Aš tau pasakysiu, kokia jos nuodėmė, - tęsė Karlas. - Ar tu pasiren­
gęs išgirsti? O paskui pažiūrėsim, ar įstengsi man uždrausti apie ją kal­
bėti! Ji mylėjo mane, štai kokia jos kaltė! O kai aš atėjau į "Pietą" jos išsi­
vesti, Mariana išėjo su manimi!
- Jūs meluojate!
- Ne, Markai Antonijau...
- Viskas, ką pasakėte, kiekvienas žodis - melas!
- Ne, Markai Antonijau, aš nepasakiau nė vieno melagingo žodžio. Ir
tu tai žinai. O jeigu taip nėra, eik paklausk savojo kastrato, tegul pasako
tiesą! Arba paklausk mylimos savo tetulės Katrinos! Eik į gatves, ten tau
pasakys kiekvienas! Aš išsivedžiau Marianą iš vienuolyno vidury baltos
dienos, nes aš jos geidžiau, o ji geidė manęs, bet jis, jisai tetroško tik į ją
žiūrėti.
- Aš jumis netikiu.
Tonijus pakėlė ranką, tarsi norėdamas smogti Karlui. Bet dabar pra­
stai jį matė. Siluetas išskydo prieš akis, nors ir artinosi, užstodamas žva­
kių švieseles, dabar jau tamsias bei neryškias.
- Aš maldavau jį leisti man ją vesti! Prašiau atsiklaupęs! Zinai, ką jis
man atsakė? "Aristokratė iš žemyno, - šaipėsi jis, - bekraitė našlaitė!"
Girdi, pats išrinksiąs man žmoną, sakė jis, ir išrinko kažkokią užgesusią
baidyklę! Dėl jos turtų, padėties, o svarbiausia - iš neapykantos man! "Tė­
ve! - meldžiau aš, - nuvažiuokite į "Pietą", pasižiūrėkite į ją! Aš klūpo­
damas štai ant šių grindų maldavau jo. Kai įvyko blogiausia, kas galėjo
nutikti, ir jis mane ištrėmė, tuomet išsirinko ją sau į nuotakas! Aristokra­
tę iš žemyno, bekraitę našlaitę! Jisai ją vedė. Ir užmokėjo, kad ji būtų
įtraukta į "Aukso knygą". Juk galėjo tą patį padaryti dėl manęs, bet at­
sisakė! Ištrėmęs mane, pasiėmė Marianą pats, supranti? Budelis, broleli,
tikras budelis! Apraudok ją ir mane! Apraudok beprotišką mūsų meilę
bei beprotišką gyvenimą ir tą kainą, kurią m udu už tai sumokėjome!
- Liaukitės, aš negaliu to klausytis! - Tonijus užsispaudė rankomis au­
sis. Jo akys buvo užmerktos. - Jeigu jūs nesiliausite, tepadeda man Dievas...
Jis ištiesė ranką link durų ir užčiuopęs staktą atrėmė galvą, neįsteng­
damas pratarti nė vieno žodžio, nebesuvaldydamas beviltiškos raudos.
- Prieik šiąnakt prie jos durų, - išgirdo už nugaros tylų Karlo balsą, -
pasiklausyk prie rakto skylutės, jei norėsi. Ji priklausė man tuomet, pri­
klausys ir dabar. Jeigu netiki, paklausk jos!
 - 85 -

0 0 0
Tonijus nedėvėjo nei kaukės, nei tabarro. Jis brovėsi per triukšmingą,
šlapią minią, vėjo gūsių blaškomas lietus čaižė jam veidą. Pagaliau vaiki­
nas atsidūrė kavinėje ir pajuto, kaip jį apgaubia karštas oras.
- Betina! - sušnibždėjo.
Akimirksnį mergina su juodu smailiu gobtuvu tarytum dvejojo, bet
paskui prasibrovė pro kažkieno domino, šiurpokas bautas, dengiančias
veidus, pro klounus, monstrus, priėjo ir skubiai jį apkabino.
- Čionai, jūsų prakilnybe! - mergina išsivedė jį į gatvelę link artimiau­
sios prieplaukos.
Kai tik gondola atsiskyrė nuo kranto, mergina atsidūrė jo glėbyje ant
kajutės grindų, nutraukė jam švarką, marškinius, pasikėlusi sijonus apsi­
vijo jį kojomis.
Lietus šniokštė, kapsėjo į vandenį, barbeno į medinius tiltelius, nuo­
lat atsirandančius virš galvos. Valtis pavojingai siūbavo, lyg neišlaikydama
porelės svorio; kajutėje trenkė dulkėmis, šiltais kūnais, dūmų kvapu tarp
nuogų Betinos kojų, kur plaukai pasirodė esantys drėgni bei karšti. Įki­
šęs ten galvą, Tonijus net sugriežė dantimis. Mažomis stipriomis ranko­
mis Betina prispaudė jį prie savęs, ir jis jautė skruostais šilkinę jos šlau­
nų odą. Nenutylantis merginos kikenimas skambėjo ausyse, jos krūtys
buvo tokios didelės, jog veržte įsiveržė jam į delnus. Ji perplėšė jo bri­
džius, o pati tarytum išslydo iš palaidinės ir sijono, balta bei saldi, jos
pirštai jį glamonėjo, skatino, nukreipė.
Tonijus baiminosi, kad Betina juoksis sužinojusi, kad jis dar berniu­
kas, bet ši tik prisitraukė jį, ir jisai įsiskverbė į ją, įsibrovė jausdamas,
kaip sprogimas smegenyse nušluoja ir laiką, ir sumišimą, ir visą siaubą.
Būtų numiręs, jei bent akimirksnį būtų apie kažką pagalvojęs.
Todėl jo rankos godžiai lietė karštą kūną po jos keliais, drėgną šilumą
po krūtimis, apskritas blauzdas bei atvirą, godžią burną, pilną pašėlusios
narsos, tankaus alsavimo ir to lengvo, nekantraus kikenimo, daugybę
smulkiausių linijų, raukšlelių, paslapčių. Vanduo teliūškavo į valties
kraštus, atplaukdavo bei nutoldavo muzika, aukšti garsai, žemi garsai.
Kartais jis guldavosi po Betina, mėgaudamasis jos svoriu, o paskui vėl pa­
guldydavo ją ant nugaros, kilstelėdavo ranka kaitrias moteriško kūno
klostes, lietė liežuviu mažą glotnų pilvą.
O kai pagaliau išsekęs tiesiog gulėjo prisispaudęs prie jos, atsklido
jūros vandens kvapas, drėgnas apsamanojusių polių tvaikas ir dvelksmas
tos minkštos žemės po jais, kuri irgi buvo Venecija. Visa tai siejosi su sal­
dumu bei druska, su skambiu Betinos juoku, su sidabriniu įkypu lietu­
mi, besiskverbiančiu pro mažus langelius ir krintančiu jam ant veido.
Ak, jei tik visa tai galėtų tęstis amžinai, jei tik galėtų ištrinti iš sąmo­
nės visas mintis, visą skausmą, jei tik jis galėtų mylėti ją vėl ir vėl, o pa­
saulis nebesugrįžtų, ir jam nebetektų atsidurti tame name, tuose kamba­
riuose, girdėti to balso. Tonijus apsivertė ant pilvo ir gulėjo tamsoje, pri­
spaudęs veidą prie pagalvės, kad Betina neišgirstų jo verksmo.
 - 86 -

0 0 &
Iš užmaršties pažadino balsai.
Ko gero, valtis plaukė tais mažais kanalėliais, virš kurių šviečia ma­
žučiai langai, kur dienomis kabodavo skalbiniai, siaurose pakrantėse mė­
tėsi krūvos šiukšlių ir kur pakėlęs galvą galėjai pamatyti palei sienas šmi-
rinėjančias žiurkes. Tamsoje spigiai kniaukė katės. Jis girdėjo teliūškuo­
jantį bei pliuškenantį vandenį. Jautėsi esąs besvoris ir visiškai ramus,
nepaisant merginos erzinimo:
- Myliu tave, myliu tave, myliu, myliu...
Ir vėl tie balsai. Tonijus pakėlė galvą. Tasai tenoras, kurį atpažintų bet
kur, ir tasai bosas, taip, tas pats, ir dar fleita bei smuikas. Vaikinas pasirė­
mė alkūne pajusdamas, kaip pasvyra valtis. Ten buvo jo dainininkai!
- Kas, jūsų prakilnybe? - pašnibždom paklausė Betina.
Ji sėdėjo šalia nuogutėlė, tik beformė drabužių krūva dengė kelius.
Grakštūs nuožulnūs pečiai, o akys tokios didelės, jog, rodos, egzistavo at­
skirai nuo baltutėlio veido ir stebėjo jį.
Tonijus atsisėdo tiesiai ir švelniai išsivadavo. "Aš ją turėjau, - pagalvo­
jo. - Mylėjau ją, turėjau, pažinau". Bet ši mintis nesuteikė nei pasimėga­
vimo, nei nuostabaus jaudulio. Akimirksniui jis prisispaudė prie Betinos,
įkvėpė jos plaukų kvapo, pabučiavo kietą mažos kaktos nuožulnumą.
O balsai tuo metu artėjo. Ten išties buvo jo dainininkai! Veikiausiai
traukė namo. Jeigu dabar galėtų juos sulaikyti... Vaikinas skubiai susikišo
marškinius į bridžius, susirišo plaukus.
- Neišeikite, jūsų prakilnybe, - paprašė mergina.
- Mieloji, - pratarė jis, suberdamas jai į saują auksines monetas ir už­
lenkdamas jos pirštus, - rytoj vakare, kai sutems, lauk manęs.
Tonijus užtraukė sijoną jai per galvą, apvilko minkštą sulamdytą pa­
laidinukę ir stipriai suvarstė korsetą, pajusdamas paskutinį pasitenkini­
mo dilgtelėjimą, kai ankštas drabužis apgaubė bei suspaudė ją. Daininin­
kai jau prisiartino prie kanalo. Ten buvo Ernestinas - kiek kartų Tonijui
teko girdėti šį vardą po savo langu? Ir Pjetras, turintis nuostabų, gilų bo­
są. Griežė jiems šią naktį Feliksas.

Kai valtis nuslydo po artimiausiu tiltu bei dingo tamsoje, jis akimirks­
nį pasigailėjo nesąs girtas kaip pėdas ir nesusiprotėjęs aikštėje nusipirkti
vyno ąsočio. Vaikinas nuslinko palei sieną siaura gatvele; akmenys po ko­
jomis buvo tokie glitūs, jog vos nepaslydo ir nenugarmėjo į vandenį.
Kaip jie atrodo? Anksčiau, tamsoje, vargiai begalėdavo juos įžiūrėti.
Ar jie jį pažins?
Tačiau šviesoje, sklindančioje pro praviras duris, jis išsyk pamatė ma­
žąjį ansamblį. Aukštas, tvirtas barzdotas vyras pasirodė besąs Ernestinas.
Jis dainavo serenadą susikūprinusiai moteriai putliomis rankomis, stovin­
čiai ant laiptelio. Toji švelniai šaipėsi iš jų. Smuikininkas siūbuodamas
pirmyn ir atgal įnirtingai darbavosi stryku. Muzika skambėjo skvarbiai,
griebė už širdies.
Ir tuomet įstojo Tonijus, oktava aukščiau už Ernestiną, unisonu kar­
 - 87 -

todamas tas pačias frazes. Ernestino balsą nuspalvino jausmas, ir Tonijus

pamatė, kaip persimainė jo veidas.
- Ak, tai neįmanoma! - šūktelėjo dainininkas. - Juk čia mano serafi­
mas, mano princas iš Treskių palaco! - jis išskėtė rankas, čiupo Tonijų į
glėbį ir apsukęs aplinkui pastatė į vietą. - Bet kaip jūs čia atsidūrėte, jūsų
prakilnybe?
- Aš noriu dainuoti su jumis, - pasakė Tonijus ir paėmė vyno ąsotį.
Gėrimas plūstelėjo jam į burną, nutekėjo smakru. - Kad ir kur eisite, aš
noriu dainuoti su jumis.
Jis užvertė galvą. Lietus plakė blakstienas, o jis traukė be galo aukštą,
tyrą, įstabiai koloratūrišką melodiją, kuri aidėjo tarp sienų ir, rodos, kilo
iki pat dangaus, gaubiančio siauros gatvelės tamsą, kur šen bei ten švietė
žiburėliai mažuose langeliuose. Ir tuomet, antrindamas jam, suskambo
gilesnis Ernestino balsas, paremdamas jį, leisdamas pleventi aukštai aukš­
tai bei laukdamas nepaprastos baigiamosios frazės harmonijos...
Kažkas šaižiai riktelėjo: "Bravo!", ir tarsi nuo pačių sienų, iš visur, pa­
sigirdo negarsūs komplimentų protrūkiai. Pasigirdo ir nutilo taip pat ne­
tikėtai. O kai ant šlapių akmenų pabiro monetos, Feliksas skubiai puolė jų
rinkti.
Iki pat aušros klajojo jie visų vėjų košiamomis krantinėmis bei daina­
vo; surėmę alkūnes brovėsi siauručių gatvelių voratinkliu. Kartais sienos
taip glaudžiai juos apsupdavo, jog tekdavo eiti vienam paskui kitą. Balsai
čia skambėdavo keistai, antgamtiškai. Tonijus mintinai mokėjo visas jų
pamėgtas dainas, o kitų jie greitai jį išmokė. Vaikinas vis glaudė lūpas
prie ąsočio, o kai vynas baigėsi, nusipirko kitą.
Visur, kur jie ėjo, virš galvų atsidarinėjo langai, o kartais sustodavo ir
dainuodavo serenadas kokiam nors miglotam siluetui tolumoje. Klaidžio­
dami palei rūmų sienas, jie atitraukdavo nuo kortų bei prabangių puotos
stalų prašmatniai pasipuošusias moteris ir vyrus. Kraujas tvinkčiojo Toni­
jaus smilkiniuose, kojos nebeklausė, jis nuolat klupo ant slidžių akmenų,
bet jo balsas, ko gero, niekad anksčiau nepasiekė tokios nesulaikomos ga­
lios. Ernestinas su Pjetru juo žavėte žavėjosi. Tereikėdavo jam uždainuoti
šiek tiek tyliau, ir muzikantai, karštais aplodismentais pasitikdami skvar­
bias aukštąsias natas bei ilgus švelnius perėjimus, skatino atlikinėti nau­
jus žygdarbius. Tačiau pamažu jo dainos darėsi vis lėtesnės, sklidinos
švelnaus, pavergiančio liūdesio. Vėliau jis prisiminė, kaip stovėjo svyruo­
damas bei sukryžiavęs ant krūtinės rankas, sekdamas Ernestiną dainavo
kažkokią lopšinę, o naktis vis nesibaigė, ir mėnulis nuolat dirsčiojo iš po
debesų, apšviesdamas nebylias sidabrinio lietaus čiurkšles.
Liūdesys pasirodė besąs stulbinantis jausmas. Jis pagaliau suprato, ką
reiškia posakis "širdis plyšta iš sielvarto".

Patekėjo saulė.
Aikštėje mėtėsi šiukšlės. Iš po arkadų girdėjosi šūksniai. Šen bei ten,
susiėmę už rankų, šoko kaukėti žmonės. Pati didingoji bazilika mirgu­
liavo ir virpėjo merkiama lietaus, lyg paveikslas, nutapytas ant didžiulio
šilko skiautės, nukarusios iš dangaus.
 - 88 -

Betina užmiegotu veidu puolė prie Tonijaus, pakeliui segdamasi plaukus.

Ji atnešė jam šiltos duonos su sviestu ir stiprios turkiškos kavos. Pa­
tiesė jam ant kelių servetėlę, bet matydama, kad jis nebenulaiko galvos,
pati ėmė vaikiną maitinti.
Jis perbraukė pirštu per baltą merginos kaklą ir paklausė:
- Ar tu mane myli?

2
Tik praėjus savaitei jis sukaupė drąsą ir ryžosi prisiartinti prie motinos
durų. Bet išgirdo, jog toji išėjusi į bažnyčią. Kitą sykį sužinojo, esą ji
miega.
Kai pasibeldė dar sykį, Mariana jau buvo išvykusi į Lizanių rūmus.
Kaskart, kai Tonijus ateidavo aplankyti motinos, jos ten nebūdavo.
Penktąjį rytą eidamas nuo jos durų, sūnus garsiai nusikvatojo.
O paskui bejėgiškai nutilo ir jau nebegalėjo bei nebenorėjo jos persekioti.
Bet kad ir kaip plyšdavo galva nuo miego stygiaus, vaikinas nusipraus-
davo, prarydavo kokio nors maisto ir kasdien traukdavo į biblioteką.

Katrina Lizani atvykusi pranešė jam, kad Karlas, Levante užgyvenęs

solidų turtą, apmokėjo visas namų skolas, kurios, pasirodo, buvusios ne­
menkos, ir dabar ketina atstatyti senąją Treskių vilą prie Brentos.
Tonijus jautėsi toksai pavargęs po naktinių serenadų dainavimo, jog
vos beįstengė nukreipti dėmesį į tetą.
- Juk jis teisingai elgiasi, kaip manai? - paklausė ji. - Vykdo savo parei­
gą. Tavo tėvas negalėjo daugiau nė norėti.

Kai ir kur Karlas eitų, įkandin nuolatos sekė trys bravai. Augaloti, ne­
kalbūs asmens sargybiniai slankiojo po namus, stengdamiesi išnykti tam­
soje. Jie lydėjo brolį kiekvieną rytą, kai šis apsisiautęs patricijaus mantija
patraukdavo į Broglio nusilenkti senatoriams bei patarėjams.
Jo mėginimai sužavėti visus iš eilės akivaizdžiai bylojo, jog jis ketina
vėl įsitraukti į aukštuomenės gyvenimą.

Kiekvieną rytą po nakties klajonių Tonijus ateidavo į aikštę. Čia jis

galėjo stebėti brolį iš tolo, tik įsivaizduodamas trumpų jo pašnekesių tu­
rinį. Rankų paspaudimai, lankstymasis, santūrus juokas. Paskui pasiro­
dydavo Marčelas Lizanis, ir juodu drauge imdavo vaikštinėti iš vieno
aikštės galo į kitą, išnykdami minioje laivų stiebų bei blausiai mirguliuo­
jančio vandens fone.
Įsitikinęs, kad Karlo netoliese nėra, Tonijus patyliukais prasmukdavo
į namus ir, rodos, begaliniais koridoriais patraukdavo prie motinos aparta­
mentų durų. Beldimas. Jokio atsako. Vis tas pats tarnų atsikalbinėjimas.

Katrinai neprireikė daug laiko, kad sužinotų, kur išeina Tonijus. Jis
gyveno vien dėl tos akimirkos, kai iš žiemos dangaus staiga nusileisdavo
 - 89 -

tamsa ir apgaubdavo visą namą. Tuomet išsmukdavo į gatvę ir laukdavo

pasirodančio Ernestino su draugija.
Katrina pašėlo.
- Vadinasi, tu esi tasai dainininkas, apie kurį kalba visas miestas? Bet
paklausyk, Tonijau, šitaip negali tęstis. Nesileisk sunaikinamas jo įniršio...
"Ak, kodėl tu man nepasakei?" - tepagalvojo jis.
Mokytojai kažką suniurnėjo, ir berniukas pažvelgė į juos. Suklysti
negalėjo: Alesandro veide atsispindėjo išgąstis.

Artinosi vakaras. Daugiau jis nebegalėjo to ištverti. Apsiblausę, niūrūs

namai, kur nenorom skverbėsi drovi pavasario šviesa. Atsišliejęs į moti­
nos kambario duris, jis iš pradžių pajuto silpnumą. Bet paskui, apimtas
įniršio, pradėjo taip purtyti dvigubas duris, jog geležinis skląstis sutrupi­
no medį, ir Tonijus atsidūrė tuščiame kambaryje.
Ištisą akimirką jis negalėjo susiorientuoti tamsoje, neįžiūrėjo net pa­
žįstamų daiktų. Bet pamažu įžvelgė motinos figūrą, ramiai sėdinčią prie
tualetinio stalelio.
Šviesos atšvaitai mirguliavo ant sidabrinio jos šepečio bei šukų. Švie­
sos spindulys palietė perlus ant kaklo, ir Tonijus staiga suvokė, kad moti­
na vilki anaiptol ne juodo šilko gedulo suknelę, o prabangų, skaisčiai
raudoną drabužį, nusagstytą mirguliuojančiais brangakmenių žiburė­
liais. Žiburėliai išnyko, kai Mariana pakėlė rankas ir užsidengė veidą.
- Kodėl išlaužei duris? - sušnibždėjo ji.
- O kodėl tu neatsiliepi, kai aš beldžiu?
Jis matė baltus Marianos pirštus, įsikibusius į plaukus. Ji prisidengė
rankomis krūtinę kaip šventoji, ir nulenkė galvą, lyg norėtų sukniubti.
Matėsi baltas jos sprandas, o plaukai, pasidaliję į dvi dalis, priekyje krito
tarsi vualis.
- Ką tu darysi? - staiga paklausė ji.
- Ką aš darysiu? O ką aš galiu padaryti? - Tonijus supyko. - Kodėl už-
duodi šį klausimą man? Klausk mano globėjų. Arba tėvo advokatų. Aš
neturiu jokios galios ir niekada neturėjau. Bet tu pati, ką tu darai?
- Ko tu iš manęs nori? - sušnibždėjo ji.
- Kodėl niekada man nesakei? - karčiai paklausė sūnus, prisiartinda­
mas prie motinos. Berniuko burną perkreipė grimasa. - Kodėl?! Kodėl
man teko iš jo lūpų išgirsti, kad toji mergaitė buvai tu, kad tu ir jis...
- Liaukis! Dėl Dievo meilės, liaukis! - suriko ji. - Uždaryk duris, užda­
ryk duris!
Staigiai pašokusi, Mariana nulėkė pro sūnų prie išlaužtų durų ir už­
darė jas. Paskui, pripuolusi prie lango, užtraukė sunkias aksomines
užuolaidas taip sandariai, jog kambarį apgaubė tiršta tamsa.
- Kodėl mane kankini? - maldaujamai išlemeno ji. - Ką man daryti,
kai judu varžotės? Viešpatie, Tonijau, aš pusę gyvenimo praleidau šiuose
namuose sekdama tau stebuklingas pasakas! Aš tuomet buvau ne vyres­
nė už tave dabar! Aš visai nepažinojau pasaulio, todėl išėjau su Karlu, kai
jis atėjo manęs išsivesti! Bet pasakyti tau? Kaip aš galėjau pasakyti tau?
 - 90 -

Ištrėmęs Karlą, jo prakilnybė būtų uždaręs mane "Pietoje" arba kokioje

nors dar baisesnėje vietoje, ir aš ten būčiau tiesiog numirus! Aš nebeturė­
jau nei garbės, nei sugebėjimo priešintis, ir štai jis atsigabeno mane čio­
nai, vedė bei suteikė savo pavardę. Dievas mato, aš penkiolika metų
stengiausi būti senjora Treški, tavo motina, tokia, kokią jis norėjo mane
matyti. Bet pasakyti tau... Kaip pasakyti tau?! Dievulėliau, juk ne kas ki­
tas, o aš maldavau Karlo, kad nepasakotų tau! Bet, Tonijau, išskyrus tas
kelias naktis, praleistas su juo jaunystėje, aš gyvenau vienuolės gyvenimą!
O argi aš nusipelniau šio švento pašaukimo? Nejaugi turiu šventosios
veidą ar figūrą? Aš moteris, Tonijau!
- Bet, mama, su juo, po mano tėvo namų stogu...
Tonijus pajuto ant veido jos rankas: motina stengėsi uždengti jam
burną, akis, nors jis ir taip nieko negalėjo matyti. Šilti jos pirštai palietė
sūnaus blakstienas, glotni bei šalta kaip marmuras kakta atsirėmė jam j
lūpas.
- Prašau, Tonijau, - ji tyliai verkė. - Argi svarbu, kad dabar aš su juo...
Aš niekaip negaliu panaikinti šitos konkurencijos. Tu neturi tokios galios,
bet ir aš jos neturiu. Ak, prašau, prašau...
- Būk su manimi, mama, - sušnibždėjo jis. - Praeitis išties neturi
reikšmės, bet būk su manimi dabar. Aš tavo sūnus, mama, tu esi man
reikalinga.
- Aš su tavimi, su tavimi! Bet, kaip ir anksčiau, aš ir dabar neturiu jo­
kių teisių.
Ji padėjo galvą sūnui ant peties, ir Tonijus pamažu pakėlęs dešinę
ranką paglostė šilkinius jos plaukus.
- Visa tai turi baigtis, - sušnibždėjo jis.

Mėnesio pabaigoje Karlas pralaimėjo savo pirmuosius rinkimus. Vy­

riausieji Didžiosios tarybos nariai ėmė šnekėti apie jo išsiuntimą užsie­
nin, tačiau, padedant jaunesniesiems bičiuliams, jam pavyko išsilaikyti
Venecijoje.
Prieš daugybę laiko surašyti Andrea palikimo punktai buvo visiems
laikams pripažinti aiškiais ir neginčytinais.
Tikslus bei griežtas jo draudimas vyresniajam sūnui vesti tapo abso­
liučiai neginčytina sąlyga.
Andrea paliko visą turtą vienam sūnui. Tai reiškė, jog nuosavybė nie­
kada negali būti padalyta arba parduota. Paveldėti ją galėjo tik Marko An­
tonijaus Treskio sūnūs. Todėl, kad ir ko imtųsi Karlas, šeimos ateitis pri­
klausė Tonijui.
Tik tuo atveju, jei Tonijus numirtų nepalikęs įpėdinio arba jeigu būtų
įrodyta, kad jis negali turėti vaikų, galėjo būti pripažinti Karlo įpėdiniai.
Bet Karlas nesigriebė nei prievartos, nei kokių nors gėdingų veiksmų.
Seni Andrea draugai patarė jam nesipriešinti mirusio tėvo valiai, idant iš­
vengtų skandalo, ir jis sutiko. Savo pinigus jis ir toliau leido namų ūkiui,
mokėjo net padidėjusias algas brolio mokytojams bei auklėtojams.
Jis uoliai vykdė visas pareigas valstybės tarnyboje, atkakliai stengėsi
 - 91 -

įsiteikti visiems bent kiek įtakingiems asmenims ir netrukus pavirto tikro

patricijaus pavyzdžiu.
Tiems, kurie nematė, kiti paaiškindavo: norint užimti aukštą postą
vyriausybėje, reikėjo pinigų; Respublikai ateityje tarnausiančių sūnų auk­
lėjimui irgi reikėjo pinigų; ironiška, bet iš visų Treskių pinigų turėjo tiktai
Karlas. Todėl visi tie, kuri tikėjosi sustiprinti savo įtaką, ėmė kreiptis į jį.
Vyko natūralus politinis procesas.
O Karlas tuo tarpu kaip įmanydamas pramogavo. Jis nedarė nieko
smerktino: visus lankė, visur pietavo, laisvalaikiu lošdavo, dažnai ėjo į te­
atrą, ir visi matė, kad jis - tikras savo gimtojo miesto kūdikis.
Tonijaus bemaž nebūdavo namie, dažnai jis netgi nakvodavo Betinos
kambarėlyje viršum nedidukės merginos tėvo tavernos šalia aikštės. Du­
syk antros eilės jo giminaičiai Lizaniai išsikvietę vaikiną ant kilimo barė
už netikusį elgesį ir grasino Didžiosios tarybos rūstybe, jeigu jis nepra­
dės gyventi kaip dera patricijui.
Tačiau jo gyvenimas slinko miesto užkampiuose, dažniausiai - Betinos
glėbyje.
Tuo metu, kai suskambo Velykų ryto varpai, apie Tonijaus balsą Ve­
necijoje jau sklandė legendos.

Siaurose gatvelėse už Didžiojo kanalo žmonės pradėjo specialiai jo

laukti. Ernestinas niekada anksčiau nesimaudė tokiame auksinių monetų
lietuje. Tonijus viską atiduodavo jam.
Neapsakomas pasitenkinimas, kurį patyrė tomis naktimis, buvo vis­
kas, ko jis troško, nors vaikinas pats iki galo nesuvokė įvykių reikšmės.
Tik žinojo, kad žvaigždėmis nusagstytas dangus ir druskingo jūros
vėjo prisilietimas prie odos jį veika stebuklingai, pažadina ypatingą įkvė­
pimą bei suteikia balsui nepaprastos galios. Galbūt berniukas suvokė, jog
balsas - vienintelis jam likęs turtas iš tų nesenų laikų, kai buvo tėvas, mo­
tina ir sūnus bei patys Treskių namai. Galbūt priežastis buvo ta, kad da­
bar jis dainavo vienas, o ne kartu su motina. Ji išprašė jį lauk, jis išėjo į
pasaulį, ir jam pavaldžių garsų diapazonas tapo beribis. Kartais bedainuo­
damas jis regėjo Kafarelį, įsivaizduodavo save stovintį ant scenos, vis
dėlto jo paties atlikimą lydėjo kur kas didesnis įtaigumas bei jausmų gylis.
Žmonės verkdavo. Šūkaliojo meilės žodžius tuštindami savo pinigi­
nes. Reikalavo pasakyti angeliškojo soprano dainininko vardą, siuntė tar­
nus pageidaudami, kad jis ir mažasis jo orkestras užliptų į prašmatnias
pietų sales. Jis niekada nepriimdavo kvietimo.
Bet paryčiais, kai dangus prašviesėdavo, eidavo paskui Ernestiną į be­
maž mylimiausią savo vietelę.
- Per visą savo gyvenimą, - be paliovos tvirtino Ernestinas, - aš negir­
dėjau tokio balso. Jūs turite Dievo dovaną, senjore. Dainuokite, dainuoki­
te, kol galite, juk greitai tos aukštos natos amžiams jus paliks.
Švelnaus girtumo svaigulio užlietą Tonijų pamažėle pasiekdavo tikro­
ji šių žodžių reikšmė. Jis turi tapti vyru, ir šis praradimas taps vienu iš
daugelio praradimų.
 - 92 -

- Ar visa tai nutinka staiga? - sykį paklausė vaikinas, sustojęs siauroje

gatvelėje bei atrėmęs galvą į namo sieną.
Jis pakėlė ąsotį ir kaip visuomet pajuto per smakrą nutekantį vyną.
Bet reikėjo nuplauti burnoje jaučiamą kartėlį.
- Dieve mano, jūsų prakilnybe, nejaugi jūsų aplinkoje nebuvo nė vieno
berniuko, kuriam pasikeitė balsas?
- Ne, aplink mane nebuvo berniukų, tik senyvas vyras ir labai jauna
moteris. Aš nieko nežinau apie berniukus ir labai mažai teišmanau apie
vyrus. Ir jeigu jau pradėjome šią temą/ aš ir apie dainavimą beveik nieko
nežinau.
Kitame gatvelės, kurioje jie stovėjo, gale pasirodė kažkieno figūra.
Žmogus ėjo palei sieną, bemaž prisiplojęs prie jos, ir Tonijų apėmė mig­
lotas nerimas.
- Kartais viskas nutinka greitai, - kalbėjo Emestinas, - o kartais tęsiasi ir
tęsiasi. Balsas lūžta, jūs negalite juo pasikliauti. Bet kadangi pagal savo am­
žių esate labai aukštas, jūsų prakilnybe, ir be to dar... - paėmęs į rankas
ąsotį, jis nusišypsojo. Tonijus suprato, kad dainininkas galvoja apie Betiną.
- Jūsų balsas gali imti keistis anksčiau nei daugumai kitų, - taip taręs, Emes­
tinas uždėjo Tonijui ant pečių sunkią savo ranką ir nusivedė jį toliau.
Figūra kitapus gatvelės kažkur dingo.
Tonijus nusišypsojo tamsoje ir vėl nugrimzdo į apmąstymus. Prisimi­
nė paskutiniuosius jam ištartus tėvo žodžius. Ir staiga nepakeliamas
skausmas pervėrė jį. Vaikinas pasijuto be galo vienišas net šioje malonioje
draugijoje.
"Kai nuspręsi tapti vyru, tuomet juo ir tapsi". Bet argi smegenys gali
valdyti kūną? Jis papurtė galvą, atsakydamas pats sau. Ir ūmai supyko
ant Andrea.
Ir dar jam pasirodė nedovanotina, kad turi dabar būti čia, klajoti po
purvinus užkampius su vargšais gatvės dainininkais. Bet jis ėjo į priekį,
vis labiau remdamasis į Ernestiną.
Jie pasiekė kanalą. Priešakyje, po tilto arka, kur rinkosi gondoljerai,
degė žibintai.
Ir tuomet vėl pasirodė toji figūra. Tonijus neabejojo, kad ten tas pats
žmogus - tvirtas, aukšto ūgio. Nepažįstamasis jį stebėjo, tai buvo visiš­
kai akivaizdu. Tonijus čiupo špagą, bet tuojau pat buvo sulaikytas.
- Kas jums, jūsų prakilnybe? - paklausė Ernestinas.
Jie buvo vos už poros žingsnių nuo Betinos tavernos.
- Antai tas žmogus, ten! - vos girdimai sumurmėjo Tonijus: įtarumo
svoris jį palaužė, pavertė silpnu. "Jis geidžia mano mirties? Pasiuntė sam­
domą žudiką?" Vaikinui atrodė, kad smūgis jau smogtas ir kad gyvenimo
nebėra, liko tik ši košmariška vieta: prie tilto šmėkščioja šiurpus nepa­
žįstamasis, o svetimi žmonės velka jį link kažkokių nežinomų vartų.
- Nesijaudinkite, jūsų prakilnybe, - nuramino Ernestinas. - Ten tik
maestro iš Neapolio. Dainavimo mokytojas atvyko čionai, ieškodamas ta­
lentingų berniukų. Negi anksčiau jo nematėte? Juk jis kaip šešėlis vaikšto
jums įkandin.
 - 93 -

❖ * ❖
Kai Tonijus pabudo iš girto miego ir atplėšė galvą nuo stalo tavernoje,
buvo jau išaušę. Salia sėdinti Betina laikė jį apkabinusi, lyg norėdama
apsaugoti nuo tekančios saulės, o Ernestinas nerišliai ir piktai plūdosi su
merginos tėvu.
Prie durų atsirėmęs į sieną stovėjo tvirto sudėjimo dar visai jaunas
vyras kaštoniniais plaukais, nepaprastai didelėmis rūsčiomis akimis ir
plokščia, tarytum suplota, nosimi. Nepažįstamasis vilkėjo aptrintą švar­
ką, o jam prie šono kabojo špaga žalvario rankena. Dainavimo mokytojas
įžūliai stebeilijo į Tonijų. Sis kilstelėjo bokalą.

________________________3________________________
Švento Morkaus bazilikoje buvo bemaž tamsu, tik kelių pavienių
švieselių, išsibarsčiusių po visą bažnyčią, atšvaitai mirguliavo ant senovi­
nių mozaikų. Senasis Bepas, mokytojas kastratas, laikydamas rankoje plo­
ną vaškinę žvakę, susirūpinęs žvelgė į Gvidą Mafeo, jauną maestro iš
Neapolio.
Tonijus stovėjo vienas kairiajame chore. Jis ką tik baigė dainuoti, ir to­
limas paskutiniosios natos aidas tebeskambėjo po skliautais.
Alesandras patylom, susidėjęs rankas už nugaros, iš viršaus į apačią
žvelgė į šalia stovinčius Bepą ir Gvidą Mafeo. Jis pirmasis pastebėjo, kaip
persikreipė Gvido veidas. Bepas šito nematė, todėl išgirdęs piktą pietie­
čio toną senukas apstulbo.
- Iš garbingiausios Venecijos giminės! - pakartojo Gvidas paskutiniuo­
sius Bepo žodžius ir šiek tiek palinko į priekį, kad pažvelgtų žaibuojan­
čiomis akimis senajam išdariui į veidą. - Jūs atvedėte mane čionai pasi­
klausyti Venecijos patricijaus!
- Bet, senjore, šis balsas geriausias Venecijoje.
- Venecijos patricijus!
- Bet, senjore...
- Senjore, - švelniai įsiterpė Alesandras. - Bepas tikriausiai nesuprato,
kad jūs ieškote studentų konservatorijai. - Alesandras pajuto šį nesusipra­
timą nuo pat pradžių.
O Bepas vis dar negalėjo nurimti.
- Bet, senjore, - neatlyžo jis, - aš norėjau... Aš norėjau, kad jūs pasi­
klausytumėte šio balso savo malonumui!
- Savo malonumui, - suniurzgė Gvidas, - aš galėjau pasilikti Neapolyje!
Alesandras atsisuko į Bepą ir aiškiai ignoruodamas nepakenčiamąjį
pietietį tyliai ištarė venecijietišku dialektu:
- Bepai, maestro ieško berniukų kastratų.
Bepas atrodė apgailėtinai.
Tonijus nusileido iš viršutinio aukšto, ir lydimas žingsnių aido prie­
blandoje pasirodė lieknas jo siluetas.
Jis dainavo be akompanimento, tačiau jo balsas lengvai užpildė visą
katedrą, sukeldamas Gvidui prietaringą virpulį.
 - 94 -

Berniukas taip greitai turėjo tapti vyru, jog jo balsas jau prarado vai­
kišką tyrumą. Tokio tobulumo jis neabejotinai pasiekė ilgus metus moky­
damasis. Bet kartu turėjo įgimtą balsą/ skambantį nepriekaištingai ir be
jokių pastangų. Ir nors skambėjo berniukiškas sopranas, kuris dar nepra­
dėjo keistis, jį nuspalvino tikras vyriškas jausmingumas.
Pasižymėjo šis dainavimas ir kitais pranašumais, kuriuos įniršęs ir nu­
sivylęs Gvidas atsisakė įvardinti.
Maestro žvelgė į berniuką, bemaž tokio pat ūgio, kaip jis pats. Ir su­
prato nesuklydęs, kai akimirką, vos išgirdęs jo balsą katedroje, pagalvojo:
čia tas pats kilmingasis valkata, naktimis klajojantis gatvėmis - tamsiaakis,
šviesiaodis, tarytum iš gryno marmuro nukaltu veidu. Jis buvo lieknas,
grakštus ir priminė tamsiaplaukį Botičelį. O kai nusilenkė savo mokyto­
jams - tarsi šių padėtis nebūtų žemesnė už jo - nepademonstravo nė lašo
arogancijos, kuri Gvidui asocijavosi su visais aristokratais.
Bet tokia pat buvo visa Venecijos patricijų klasė. Nuo visų kitų kilmin­
gų ponų, kuriuos Gvidui teko pažinti, jie skyrėsi aplinkiniams rodoma
pagarba. Galbūt taip buvo todėl, kad Venecijoje visi vaikščiojo pėsčiomis.
Beje, Gvidui visa tai nerūpėjo: jis virte virė pykčiu.
Tačiau, nepaisant berniuko mandagumo, jautėsi šaltumas. Gan abejin­
gai atsiprašęs, mažasis dainininkas jau ketino palikti susirinkusiuosius.
Atsivėrus durims, saulės šviesa akimirksniui apakino pasilikusiuosius
katedroje.
- Jūs turite priimti mano atsiprašymą, senjore, - ištarė Alesandras. - Be­
pas visai neketino veltui švaistyti jūsų laiko.
- O ne. Ne, ne, ne-e-e-e! - patvirtino Bepas pačiomis įvairiausiomis in­
tonacijomis, įmanomomis tokiame paprastame žodyje.
- Tad kas toks tasai įžūlus berniūkštis? - reikliai paklausė Gvidas. - Pa­
tricijaus sūnus dieviška gerkle, nė kiek nesirūpinantis paliekamu įspū­
džiu?
Bepui to jau buvo per daug, ir Alesandras perėmė iniciatyvą. Grubu­
mas anaiptol nebuvo būdingas Alesandrui, bet dabar ir jo kantrybė baigė­
si. Širdies gilumoje jis slėpė neapykantą tiems, kurie ieškojo iškastruotų
berniukų Neapolio konservatorijoms. Jo paties mokymosi metai viename
nuošaliame pietų miestelyje buvo tokie žiaurūs ir liūdni, jog ištrynė iš at­
minties visus ankstesnius vaikystės prisiminimus. Alesandras buvo jau
dvidešimties, kai aikštėje priešais švento Morkaus baziliką sutiko vieną
savo brolį ir nepažino žmogaus, kuris pasakė: "Štai kryželis, kurį nešiojai
vaikystėje. Motulė siunčia jį tau". Jis prisiminė kryželį, bet negalėjo prisi­
minti motinos.
- Prašau atleisti, maestro, - pasakė jis, pasilenkęs prie įniršusio Gvido
(žvakę jis jau paėmė iš Bepo), - berniukas nė kiek neabejoja tuo, jog jo
balsas teikia pasitenkinimo kiekvienam, kas jį išgirsta. Tačiau jis pernelyg
gerai išauklėtas ir to neparodo. Ir prašau jūsų suprasti, jog šiandien jis at­
ėjo čionai vien tik iš pagarbos savo mokytojui.
Tačiau neapolietis pasirodė besąs ne tik grubus, bet ir storžievis. Jis
bemaž nesiklausė Alesandro, trindamasis smilkinius, tarsi jį kamuotų gal­
vos skausmas. Didžiulėse jo akyse žybčiojo bemaž laukinis pyktis.
 - 95 -

Ir tik tą akimirką, stovėdamas visai arti bei laikydamas rankoje žvakę,

Alesandras staiga suvokė žvelgiąs j kastratą - tiesa, nepaprastai tvirtai su­
dėtą kastratą. Jis įsižiūrėjo į glotnų veidą. Taip, ant šio veido niekada neau­
go barzda. Priešais jį stovėjo dar vienas išromytasis.
Dainininkas vos nesusijuokė. O juk laikė jį pilnaverčiu vyru, nešiojan­
čiu užantyje peilį! Ūmai Alesandras nenorom pajuto simpatiją šiam žmo­
gui. Ne todėl, kad gailėjosi jo, o todėl, kad pats priklausė didžiajai brolijai,
sugebančiai deramai įvertinti tyrą Tonijaus balso grožį.
- Jei leisite, senjore, aš galėčiau rekomenduoti jums keletą kitų berniu­
kų. Yra vienas kastratas švento Jurgio katedroje...
- Aš jį girdėjau, - sušnibždėjo Gvidas, kreipdamasis veikiau į save
nei į Alesandrą. - Bet ar yra bent menkiausia galimybė, kad berniukas...
Aš turiu omenyje, ar jis suvokia, ką jam pačiam gali reikšti ši dieviška
dovana?
Bet dar nė nepažvelgęs į Alesandrą, jis jau suprato, koks absurdiškas
šis klausimas.
Dainininkas nė nesiteikė atsakyti.
Trumpam įsivyravo tyla. Gvidas susimąstęs žengė kelis žingsnius ne­
lygiomis akmeninėmis grindimis. Žvakės liepsnelė virpėjo Alesandro
rankose. Ir šioje prietemoje jis bemaž aiškiai išgirdo atodūsį, išsiveržusį
maestro iš krūtinės.
Alesandras pamatė, kaip nusviro neapoliečio pečiai. Ir pajuto iš šio
žmogaus sklindantį liūdesį. Liūdesį, sumišusį dar su kažkuo. Su jėga.
Šis kastratas turėjo tokios jėgos, su kokia Alesandrui retai tekdavo susi­
durti. Akimirksniui jį staiga persmelkė prisiminimas apie žiaurumus,
kuriuos teko patirti Neapolyje, apie auką, kurią teko paaukoti. Jis pajuto
pagarbą Gvidui Mafeo.
- Juk jūs padėkosite už mane jūsų bičiuliui patricijui? Prašau jūsų, - su­
murmėjo Gvidas, pripažindamas savo pralaimėjimą.
Jie patraukė link durų.
Bet, jau suėmęs durų rankeną, Alesandras sustojo.
- Vis dėlto pasakykite, - ištarė konfidencialiu tonu, - ką iš tiesų apie jį
manote?
Ir tuojau pat pasigailėjo paklausęs. Tasai tamsaus gymio žmogėnas
galėjo padaryti bet ką.
Jo nuostabai, Gvidas nieko neatsakė. Jis stovėjo neatitraukdamas
žvilgsnio nuo virpančios žvakės šviesos, o išsilyginusiame veide sustingo
mąsli filosofo mina. Ir vėl Alesandras pajuto šį žmogų užplūdusias stip­
rias, įvairialypes emocijas.
O paskui Gvidas nusišypsojo Alesandrui bei pratarė ilgesingu balsu:
- Štai ką aš apie tai manau: geriau nebūčiau išgirdęs jo dainuojant.
Alesandras irgi jam nusišypsojo.
Juodu buvo muzikantai; juodu buvo kastratai; juodu vienas kitą suprato.

Kai pasiekė palaco, prasidėjo lietus. Jis vylėsi rasiąs Tonijų laukiantį
prie bažnyčios durų, bet neaptiko berniuko ten. Ir kai Alesandras, perėjęs
 - 96 -

didžiąją svetainę, įžengė į biblioteką, suprato, kad Bepas vis dar nenuri-
męs. Mokytojas pasakojo apie patirtą pažeminimą Andželui, o šis reagavo
taip, lyg Treskių šeima būtų patyrusi didžiausią įžeidimą.
- Dėl visko kaltas Tonijus, - apibendrino Andželas. - Jam derėjo baigti
tuos dainavimus. Ar kalbėjaisi su senjora? Jeigu tu jai nepasakysi, pasaky­
siu aš.
- Kuo čia dėtas Tonijus? - šūktelėjo Bepas. - Iš kur aš galėjau žinoti,
kad tasai žmogus ieško iškastruotų berniukų? Jis kalbėjo su manimi apie
balsus, ypatingus balsus. Jis paprašė: "Pasufleruokite man, kur galėčiau
rasti..." Ak, kaip baisu, kaip baisu.
- Viskas jau praeity, - ramiai ištarė Alesandras.
Jis ką tik išgirdo apačioje trinktelinčias laukujės duris. Dabar jis jau
puikiai pažino Karlo žingsnius.
- Tonijus tokiu metu paprastai būna čia, bibliotekoje, - susijaudinęs
pastebėjo Andželas.
- Bet iš kur aš galėjau žinoti? - tarsi negirdėdamas jo, toliau teisinosi Be­
pas. - Juk jis manęs paklausė, kur galima rasti pačius geriausius balsus. Ir
aš jam atsakiau: "Senjore, jūs atvykote į miestą, kuriame išgirsite pačius
geriausius balsus pasaulyje, bet jeigu jūs... jeigu jūs..."
- Tad ar pasikalbėsi su senjora? - pertraukė Bepą Andželas, žvilgtelėjęs
į Alesandrą.
- O Tonijus buvo nuostabus, Alesandrai, juk tu žinai, kad kalbu tiesą...
- Ar pasikalbėsi su senjora? - Andželas net trinktelėjo kumščiu į stalą.
- Apie ką? Apie ką derėtų pasikalbėti su senjora?
Andželas pašoko ant kojų. Šiuos žodžius ištarė į kambarį ką tik įėjęs
Karlas.
Alesandras skubiai mostelėjo ranka, ragindamas elgtis atsargiau. Jis ne­
žiūrėjo į Karlą, nes nepripažino jokios šio žmogaus valdžios jaunesniojo
brolio atžvilgiu. Ramiu tonu dainininkas paaiškino:
- Tonijus išėjo su manimi \aikštę, nors tuo metu privalėjo namie mo­
kytis prižiūrimas mokytojų. Čia mano kaltė, jūsų prakilnybe, prašau at­
leisti. Pasistengsiu, kad daugiau taip nenutiktų.
Kaip ir tikėjosi, ši tema namų šeimininko nė kiek nedomino.
- Ir čia viskas, apie ką jūs kalbėjotės? - jis aiškiai tikėjosi išgirsti daugiau.
- Ak, įvyko siaubinga klaida, bjauri klaida, - ėmė rypuoti Bepas, - o ta­
sai žmogus dabar pyksta ant manęs. Jis mane įžeidė. Ir taip grubiai elgėsi
su jaunuoju šeimininku! Tačiau ką turėjau jam pasakyti?
Šito jau buvo per daug! Alesandras skėstelėjo rankomis ir paprašė lei­
dimo išeiti. O Bepas išklojo Karlui visą istoriją, atskleidė netgi himno, kurį
katedroje sugiedojo Tonijus, pavadinimą bei papasakojo, kaip puikiai ber­
niukas kūrinį atliko.
Karlas trumpai nusijuokė ir jau pasuko laiptų pusėn.
Bet ūmai sustojęs sustingo, uždėjęs ranką ant marmurinių turėklų. At­
rodė tarytum pervertas aštraus skausmo, kuris nuo kiekvieno judesio tik
stiprėjo. Paskui labai pamažu pasuko galvą ir pažvelgė į senąjį kastratą.
Pasibjaurėjimo kupinas Andželas demonstratyviai įsigilinęs skaitė
knygą. O senasis išdaris lingavo galvą.
 - 97 -

Karlas žengė kelis žingsnius kambario pusėn.

- Nagi, papasakok dar sykį, - tyliai paprašė jis.

Dangus švytėjo perlamutru. Ilgą laiką kitapus kanalo nesimatė nė vie­

no žiburėlio, po to staiga jų išsyk atsirado daug, išsibarsčiusių tarp mau­
riškų arkų ir grotuotų langelių: sumirguliavo kybantys fakelai, apšviečian-
tys vartus bei durų angas. Tonijus sėdėjo prie pietų stalo ir žvelgė pro ar­
timiausią langą, sudarytą iš keturiasdešimties stikliukų. Žydra užuolaida
buvo nustumta į šalį. Į langą barbeno lietaus lašai, kartkartėmis sužim­
bantys auksu nuo žibinto šviesos iš pro šalį praplaukiančios valties. Tuo
momentu viskas aplink žibintą paskęsdavo tamsoje. Kai šviesa išnykda­
vo, vėl išryškėdavo migloti siluetai kitapus vandens, o dangus tapdavo
skaidrus ir perlamutrinis.
Tonijus balsu kūrė dainelę, kuriai beveik nereikėjo melodijos. Kažką
tokio: "Tamsa nusileidžia anksti, tamsa atlapoja duris, tamsa paslepia gat­
ves, ir aš galiu išeiti iš namų". Jis jautė nežmonišką nuovargį, bet dar
stipresnis buvo gėdos jausmas. O jeigu Emestinas su kitais nesiryžtų išeiti
laukan per lietų, jis tuomet patrauktų vienas, susirastų kokią nors vietą,
kur jo niekas nepažįsta, ir girtutėlis dainuotų tol, kol iš atminties išgaruo­
tų pastarieji įvykiai.

Tą dieną Tonijus išėjo iš švento Morkaus bazilikos apimtas nevilties.

Jis prisiminė gausybę vaikystėje matytų procesijų.
Įsivaizdavo tėvą, žengiantį paskui dožo baldakimą, tarytum užuodė
smilkalų kvapą, išgirdo skaidrias, begalines lengvos, nežemiškos dainos
bangas.
Paskui kartu su Katrina nuvyko aplankyti jos dukters Frančeskos į
vienuolyną, kur toji turėjo gyventi, kol taps jo žmona. O lietus vis lijo ir li­
jo, juodu su Katrina sugrįžo namo bei liko vienu du.
Žinoma, jie neketino mylėtis - moteris, vyresnė už jo motiną, ir jisai.
Bet taip atsitiko. Šiltą kambarį apšvietė židinio liepsna, dvelkė kvepalais.
Katrina susižavėjo jo sugebėjimais bei energingais judesiais tarp jos šlau­
nų. O jos kūnas buvo toks putlus ir nuostabus, kokį Tonijus visuomet jį
įsivaizdavo. Tačiau paskui vaikinas pajuto neapsakomą gėdą, ir tarytum
visi gyvenimo ramsčiai subyrėjo po juo.
- Bet kodėl tu taip elgiesi? - kamantinėjo tetulė.
Ji reikalavo liautis šlaisčiusis naktimis, nes atėjo laikas, kai svarbu tap­
ti tikru pavyzdžiu kitiems.
- Keistas pamokymas, - švelniai pastebėjo jis iš kvapnių patalų.
- Bet kodėl jo pyktis taip tave griaužia? - stebėjosi Katrina.
Jis neturėjo atsakymo. Ką galėjo pasakyti?
"Kodėl tu manęs neperspėjai, kad motina buvo toji mergaitė?! Kodėl
niekas manęs neperspėjo?!"
Bet Tonijus negalėjo kalbėti, nes jo širdyje telkėsti baimė, kuri kasdien
 - 98 -

vis stiprėjo ir stiprėjo, baimė tokia klaiki, kad jis negalėjo net sau pačiam
jos pripažinti, jau nekalbant apie kitus. Vaikinas nusisuko nuo Katrinos.
- Ką gi, mano trubadūre, - sušnibždėjo ji. - Dainuok, kol gali. Jauni
žmonės prikrečia kur kas bjauresnių dalykų. Mes galime dar truputį pa­
kentėti. Galų gale, kad ir kaip absurdiškai atrodo, nieko pernelyg blogo
čia nėra, - o paskui, glamonėdama jį, pridūrė: - Dievas liudininkas, nebe­
ilgai tu mėgausies tuo nuostabiu sopranu.
Balsas tuščioje bažnyčioje atsimušė į auksines sienas ir sugrįžo atgal
pasijuokti iš jo.

Ir štai jis parėjo namo. Dėl ko? Tik tam, kad išgirstų iš Lenos, jog jo bro­
lis išprašė Alesandrą iš namų pareiškęs, esą jo auklėtojo paslaugų neberei­
kią. O motina slėpėsi už uždarų durų ir tapo jam visiškai nepasiekiama.
Štai dabar, sėdėdamas prie stalo, prie kurio pietavo jau daugelį mėne­
sių, Tonijus nė nekrustelėjo, išgirdęs artėjančius žingsnius ir trinksinčias
duris, iš pradžių pirmąsias, paskui antrąsias.
"Negaliu jo vengti amžinai".
Dangus tamsėjo. Iš savo vietos jis galėjo matyti net patį tolimiausią
vandens pakraštį. Ir neatitraukė nuo pastarojo taško žvilgsnio, nors tuo­
du - atrodo, jie buvo dviese - jau artinosi prie jo. Jis bemaž desperatiškai
ištuštino vyno taurę. "Ji irgi atėjo, - pagalvojo vaikinas. - Tikra kančia".
Kažkieno ranka vėl įpylė vyno.
- Dabar palik mus vienus, - pasakė Karlas.
Jis kreipėsi į liokajų, kuris pastatė butelį ir skubiai nušlepsėjo akme­
ninėmis grindimis. Tarsi žiurkė perbėgo dulkėtu koridoriumi.
Tonijus, lėtai pasukęs galvą, pažvelgė į juos abu. Taip, čia buvo Ma­
riana. Su juo. Žvakės jį apakino, ir atgalia ranka prisidengęs akis jis pa­
matė tai, ką, rodos, pastebėjo anksčiau. Motinos veidas buvo paraudęs,
sutinęs.
Brolis atrodė kaip niekad netvarkingas, tarytum susitaršęs po kažko­
kio ginčo. Ir kai jis atsisėdo priešais Tonijų bei palinko į priekį pasidėjęs
ant stalo abi rankas, Tonijus pirmą kartą pagalvojo: "Aš tave niekinu!
Taip, tikrai, dabar aš tave niekinu!"
Karlo veide nesimatė nė menkiausio šypsenos šešėlio. Ir jokios vaidy­
bos. Veide atsispindėjo įtampa, akys keistai sustingo, tarsi nušvitus nau­
jam suvokimui.
Tonijus pakėlė sidabrinę taurę, pirštais jusdamas ją puošiantį ak­
menį. Nukreipė žvilgsnį į vandenį. Paskui į dangų, paskutinį sykį žyb­
telėjusį sidabru.
- Pasakyk jam! - pareikalavo brolis.
Tonijus lėtai pakėlė akis.
Motina žvelgė į Karlą taip, lyg šis būtų ištaręs užgaulius žodžius.
- Pasakyk jam! - pakartojo brolis.
Mariana nusisuko, ketindama išeiti iš kambario, bet Karlas aplenkęs
ją sugriebė už riešo.
- Pasakyk jam!
 - 99 -

Ji papurtė galvą. Ir dirstelėjo j Karlą, tarsi negalėdama patikėti, kad šis

taip elgiasi.
Tonijus lėtai pakilo iš užstalės, įdėmiau pasižiūrėjo į motiną žvakės
šviesoje ir pamatė, kaip jos veidas patamsėjo iš apmaudo.
- Pasakyk jam dabar, man girdint! - suniurzgė Karlas.
Tuomet ji, tarsi užsikrėtusi jo pykčiu, suriko:
- Aš niekada to nepadarysiu, nei dabar, nei kada nors vėliau!
Ją pradėjo krėsti drebulys. Veidas susiraukė, lyg prieš pravirkstant. Ir
staiga Karlas, sugriebęs Marianą abiem rankom, pradėjo purtyti.
Tonijus nekrustelėjo. Jis žinojo, jog pajudėjęs jau nebegalės susival­
dyti. Jo motina priklausė šiam žmogui, dėl to nebekilo abejonių.
Bet Karlas liovėsi.
Mariana stovėjo užsispaudusi rankomis ausis. Paskui vėl pažvelgė į
Karlą ir vien lūpomis ištarė:
-N e.
Jos veidas neatpažįstamai persikreipė.
Ir tuomet Karlas vėl šiurpiai užriaumojo, tarsi žmogus, apraudantis
mirtį, kurios niekada neįstengs pripažinti. Jis pakėlė dešinę ranką ir
stipriai trenkė Marianai.
Ji nulėkė kelis žingsnius atatupsta bei parkrito.
- Jeigu tu dar sykį jai smogsi, Karlai, - prabilo Tonijus, - viskas tarp
mūsų išsispręs sykį ir visiems laikams.
Jis pirmą kartą pavadino brolį vardu, bet negalėjo tvirtinti, kad Karlas
išgirdo.
Brolis žvelgė tiesiai prieš save. Atrodo, jis negirdėjo nė Marianos rau­
dos. Ji tirtėjo vis stipriau bei stipriau ir staiga suriko:
- Aš nesirinksiu, nesirinksiu nė vieno iš jūsų!
- Pasakyk jam tiesą Dievo ir mano akivaizdoje, dabar! - riaumojo Karlas.
- Pakaks! - įsiterpė Tonijus. - Nekankink jos! Ji tokia pat bejėgė, kaip
ir aš. Ką ji gali man pasakyti naujo ir kas dėl to pasikeis? Kad tu - jos
meilužis?
Tonijus negalėjo žiūrėti į motinos kančias, rodos, didesnes nei visos,
patirtos per šiurpius vienatvės metus.
Jam norėjosi kažkaip leisti jai suprasti - nebyliai, vien akimis, galbūt
balso tonu - kad myli ją. Ir kad nieko daugiau iš jos nesitiki.
Jis nusuko žvilgsnį į šalį, o paskui vėl pažvelgė į brolį, kuris atsig-
ręžė į jį.
- Visa tai beprasmiška, - pareiškė Tonijus. - Netgi vardan jūsų abiejų
aš negaliu priešintis savo tėvo valiai.
- Savo tėvo? - sušvokštė Karlas. - Savo tėvo! - spjaute išspjovė jis. At­
rodo, jį bemaž apėmė isterija. - Pažvelk į mane, Markai Antonijau! - jis
grėsmingai priartėjo prie Tonijaus. - Pasižiūrėk į mane! Tavo tėvas - aš!
Tonijus užsimerkė.
Bet ir toliau girdėjo tą balsą, kuris darėsi vis garsesnis, plonesnis, jau
bemaž trūkinėjo:
- Ji nešiojo tave savo įsčiose, kai atėjo į šiuos namus! Tu - mano mei­
 - 100 -

lės jai vaisius! Aš tavo tėvas, o turiu užleisti vietą pavainikiui sūnui! Ar tu
girdi mane? Ir ar girdi mane Viešpats? Tu mano sūnus, o esi iškeltas
aukščiau už mane. Štai ką ji gali ir privalo tau pasakyti!
Jis nutilo, tarsi jam būtų užgniaužę gerklę.
Atmerkęs akis, Tonijus pro ašaras pamatė, jog jo veidas virto skaus­
mo kauke, o Mariana stovėjo šalia drebančiomis rankomis užspaudusi
jam burną. Karlas staigiai ją nustūmė.
- Jis pavogė iš manęs žmoną! - suriko jisai. - Pavogė sūnų! Pavogė
šiuos namus! Atėmė iš manęs Veneciją, atėmė mano jaunystę! Bet aš
pasakysiu tau: daugiau jis manęs nebevaldys! Pažiūrėk į mane, Tonijau,
pažiūrėk! Patikėk manim ir paklausyk manęs! Priešingu atveju - te pade­
da man Dievas - aš pareiškiu, kad neketinu atsakyti už tai, kas gali tau
nutikti!
Tonijus krūptelėjo.
Šie žodžiai tarsi smogė jam fiziškai, nors buvo ištarti taip greitai, jog
vos beprisiminė jų skambesį, tiesioginę reikšmę. Tačiau frazė panėšėjo
į negailestingą begarsį smūgį.
Jis pajuto, kaip kambaryje telkiasi nevilties bei baimės atmosfera. Ta­
rytum milžiniškas debesis pradėjo tirštėti aplink jį mirtinu žiedu ir per
kelias akimirkas apgaubė tarsi skraistė. Paslėpė Marianą su Karlu, paliko
šioje niūrioje vietoje vieną, stovintį be žado ir be paliovos žvelgiantį į
mirguliuojančius žiburėlius, lėtai plaukiančius už lango, ten, apačioje,
kanalu.
Tonijus viską žinojo, žinojo jau tuomet, kai šis žmogus pirmą kartą jį
apkabino, jis be paliovos girdėjo tai sapnuose. Žinojo, kai motina bėgo per
tamsų kambarį šnabždėdama: "Uždaryk duris! Uždaryk duris!" Taip, jis
žinojo.
Vis dėlto visuomet išliko tikimybė, kad tai netiesa, tiesiog naktinis
košmaras, neturintis jokio pagrindo, klaidingas apibendrinimas, labiau
paremtas vaizduote, o ne realiais faktais.
Bet visa tai buvo tiesa. O jei taip, vadinasi, Andrea irgi tai žinojo.
Dabar čia įvykęs susidūrimas neturėjo reikšmės. Buvo nesvarbu, ar
jis tuojau pat išeis, ar pasiliks, kažką pasakys ar nepasakys. Jis nebeturėjo
nei valios, nei tikslo. Ir buvo nesvarbu, kad kažkur kažkas suteikė balsą
jo sielvartui. Verkė motina.
- Įsidėmėk mano žodžius, - sušnypštė Karlas.
Miglotas jo siluetas vėl materializavosi priešais Tonijų.
- Ką reiškia tie jūsų žodžiai? - atsiduso Tonijus. "Mano tėvas. Šitas
žmogus - mano tėvas!" - Jūs man grasinate? - sukuždėjo ir atsitiesęs
pažvelgė tiesiai prieš save. - Jūs man duodate patarimą, ir štai mes staiga
susivienijame kaip tėvas su sūnum?
- Pasinaudok mano patarimu! - riktelėjo Karlas. - Pasakyk, kad negali
vesti! Pasakyk, kad stoji į dvasininkijos luomą! Pasakyk, kad gydytojai ta­
ve pripažino fiziškai nepilnaverčiu! Man nesvarbu, ką pasakysi! Bet pasa­
kyk kažką ir paklusk man!
- Visa tai - melas, - atkirto Tonijus. - Aš negaliu to pasakyti.
 - 101 -

Jis pajuto keistą nuovargį. "Mano tėvas". Ši mintis suardė sąmonę, ku­
rios periferijoje vis labiau grimzdamas į chaosą bolavo Andrea. Pati kar­
čiausia, pati baisiausia neviltis apėmė dėl to, kad Andrea buvo jo senelis,
o ne tėvas. O tikrasis jo tėvas - šitas pamišęs, paklaikęs žmogus, stovintis
priešais.
- Aš gimiau ne jūsų pavainikiu! - paprieštaravo Tonijus, vos ne vos iš­
tardamas šiuos žodžius. - Aš gimiau po šių namų stogu kaip teisėtas An­
drea sūnus. Aš neįstengsiu to pakeisti, net jei jūsų prakeiksmai nusiris
nuo vieno Veneto krašto iki kito. Aš esu Markas Antonijus Treskis, ir aš
privalau įvykdyti pareigą, kurią man patikėjo Andrea Treskis. Aš neiš­
tverčiau nei jo pomirtinių prakeiksmų, nei prakeiksmų visų tų, kurie mus
supa ir nežino nė pusės visų mūsų paslapčių!
- Vadinasi, tu priešinsies savo tėvui! - sugriežė dantimis Karlas. - Tuo­
met tau teks kęsti mano prakeiksmą!
- Tebūnie! - pakėlė balsą Tonijus. Pasilikti čia, tęsti šį pokalbį, atsa­
kyti išsyk ir už viską jam buvo didžiausias gyvenimo išbandymas. - Aš
negaliu priešintis šiems namams, šiai šeimai bei žmogui, kuris viską ži­
nojo ir išrinko kelius mums abiem.
- Ak, kokia ištikimybė! - Karlas atsiduso, jo lūpas vėl ištempė šypse­
na. - Nesvarbu, kaip smarkiai manęs nekenti, kaip labai trokšti mane su­
naikinti, tu niekada nepasipriešinsi šiems namams!
- Bet aš visai nejaučiu jums neapykantos! - šūktelėjo Tonijus.
Ir jam pasirodė, kad Karlas, netikėtai užkluptas šio šūksnio aistros,
pažvelgė į jį apimtas staiga užplūdusio galingo jausmo.
- Bet juk ir aš niekada nejaučiau tau neapykantos! - atsiduso jis, tarsi
pirmą kartą tai suvokęs. - Markai Antonijau, - pratarė Karlas ir, Tonijui
nespėjus jo sulaikyti, prisitraukė berniuką; juodu atsidūrė taip arti, jog ga­
lėjo suspausti vienas kitą glėbyje.
Karlo veide atsispindėjo nuostaba ir bemaž siaubas.
- Markai Antonijau! - pratarė trūkčiojančiu balsu. - Argi aš kada nors
jaučiau tau neapykantą...

________________________5________________________
Lijo lietus, tikriausiai paskutinis šį pavasarį. Ir buvo toks šiltas, jog
niekam neįsipyko. Lietaus permerkta aikštė iš pradžių atrodė sidabrinė,
o paskui - sidabriškai melsva, o kartkartėm jos plotas virsdavo glotniu
mirguliuojančiu vandens paviršiumi. Į apsiaustus įsisupusios figūros
šmirinėjo tarp penkių švento Morkaus arkų. Atvirose kavinėse smilko ži­
bintai.
Gvidas niekaip negalėjo prisigerti, nors troško nugrimzti svaigion už­
marštin. Jam nepatiko ši triukšminga, ryškiai apšviesta vieta, bet kartu
čia jautėsi saugus. Jis ką tik gavo iš Neapolio savo algą ir dabar svarstė,
kur geriau važiuoti - į Veroną ar į Paduvą. O šis miestas išties buvo nuo­
stabus. Per visą klajonių laiką ši vieta pasirodė besanti vienintelė, verta to,
kas apie ją kalbama. Tačiau buvo pernelyg ankšta, pernelyg tamsu, per­
 - 102 -

nelyg maža erdvės. Kiekvieną vakarą Gvidas traukdavo j aikštę pamatyti

plačios žemės ir dangaus juostos bei pajusti galimybę laisvai kvėpuoti.
Jis žiūrėjo, kaip lietus įkypai krenta po arkomis. Tamsi figūra pasiro­
dė ant slenksčio ir įsmuko į vidų. Pro atsivėrusias duris įsiveržė vėjo gū­
sis, o jo atnešto lietaus lašai nukrito ant įkaitusio Gvido veido. Jis ištušti­
no stiklinę ir užmerkė akis.
O paskui staigiai atsimerkė, nes pajuto kažką atsisėdus greta.
Maestro lėtai, atsargiai atsisuko ir pamatė eilinį gan grubios išvaizdos
vyruką, seniai nesiskutusį, apžėlusį melsvais šeriais.
- Ar maestro iš Neapolio surado, ko ieškojo? - pašnibždomis paklau­
sė nepažįstamasis.
Gvidas atsakė ne iškart. Jis gurkštelėjo balto vyno. Paskui atsigėrė de­
ginančios karštos kavos. Jam patiko, kaip kava suardo vyno sukurtą gle-
bumą.
- Aš jūsų nepažįstu, - burbtelėjo Mafeo, žvelgdamas į praviras duris.
- Iš kur jūs mane pažįstate?
- Aš turiu mokinį, kuris jus sudomins. Jis pageidauja, kad nedelsiant
išgabentumėte jį į Neapolį.
- Kodėl jūs toks tikras, jog jis mane sudomins? - šyptelėjo Gvidas. - Ir
kas jis per vienas, kad įsakytų man vežtis jį Neapolin?
- Jumis dėtas, tik kvailys nesusidomėtų.
Nepažįstamasis prisislinko taip arti Gvido, jog šis pajuto jo alsavimą.
Ir kvapą.
Gvidas mechaniškai nukreipė žvilgsnį į pašnekovą.
- Kalbėkite iš esmės, - tarstelėjo jis, - arba nešdinkitės.
Vyras kreivai šyptelėjo.
- Nelemtas kastratas, - burbtelėjo jis.
Gvidas lėtai, bet atvirai pasikišo ranką po apsiaustu ir pirštais apglėbė
durklo kotą. Ir nusišypsojo, nė pats nenutuokdamas, kokie grėsmingi
kontrastiški jo veido bruožai - jausminga burna, bjauriai suplota nosis ir
didžiulės akys, kurios, atskirai paėmus, atrodė išties gražios.
- Paklausykite, - vyras prakalbo prislopintu tonu. - Jeigu jūs kada nors
kam nors perduosite mano žodžius, nepatariu jums ateityje pasirodyti šia­
me mieste, - jis dirstelėjo į duris ir tęsė: - Berniukas aukštos kilmės. Svajo­
ja pasiaukoti vardan savo balso. Bet kai kas gali pamėginti jį perkalbėti. To­
dėl viską reikia atlikti vikriai ir labai greitai. Jis trokšta išvykti iš čia, kai tik
reikalas bus atliktas, aišku? Į pietus nuo Venecijos yra Flovigo miestelis.
Važiuokite šį vakarą į tenykštę smuklę. Berniukas atvyks tenai.
- Koks berniukas? Kas jis? - Gvido akys susiaurėjo. - Tėvai turi duoti
sutikimą. Valstybės inkvizitoriai gali...
- Aš venecijietis, - tęsė nepažįstamasis šypsodamasis, - o jūs ne vene­
cijietis. Jūs išsivešite berniuką į Neapolį, ir to pakaks.
- Pasakykite man, kas tasai berniukas! - pratarė Gvidas grasinamai.
- Jūs jį pažįstate. Klausėtės jo šiandien švento Morkaus bazilikoje.
Girdėjote jį, kai klaidžiojo su dainininkais po gatves.
- Aš jumis netikiu! - sušnibždėjo Gvidas.
 - 103 -

Žmogus parodė Gvidui odinę piniginę.

- Eikite į viešbutį, - pasakė jis, - ir ruoškitės. Turite išvykti tenai tuo­
jau pat.

Atsidūręs už durų, Gvidas kurį laiką stovėjo po lietumi, tarsi van­

dens čiurkšlės galėtų padėti jam atsipeikėti. Jis įtempė tas smegenų sritis,
kuriomis gyvenime nesinaudojo. Užplūdo nepaprastas jaudulys. Viduje
tarytum grūmėsi du žmonės: vienas patarė nešti iš čia kudašių pirmuoju
pasitaikiusiu laivu, o kitas tikino, kad neišvengiamas dalykas įvyks nepri­
klausomai nuo to, ar jis nori tuo pasinaudoti, ar ne. Tačiau kas turėjo
įvykti?
Mafeo krūptelėjo, pajutęs prisilietimą prie rankos. O juk nė nepaste­
bėjo, kaip kažkas prisiartino. Pro plonytę lietaus uždangą negalėjo įžiū­
rėti žmogaus veido, tik pajuto, kad nepažįstamasis skaudžiai sugriebė už
rankos ir sušnibždėjo į ausį:
- Maestro, eime, dabar pat.

Tonijus sėdėjo tavernoje, kai pirmą sykį pastebėjo trijulę.

Jis buvo kaip reikiant girtas. Iš pradžių užkopęs pas Betiną/ paskui
jau vos ne vos nusileido žemyn, į padūmavusį bendrą kambarį, ir žnek­
telėjo ant suolo prie sienos, nebepajėgdamas pajudėti. Reikia pasikalbėti
su Ernestinu, paaiškinti jam, kad šiąnakt nebegalės eiti drauge su juo ir
kitais. Šitos košmarų raizgalynės neįmanoma perteikti balsu. Tokia m u­
zika dar neparašyta.
Ir stebeilydamas į dūmų apgaubtą tamsą jis ūmai pagalvojo: kaip gera
būtų visiškai prarasti sąmonę. Dar niekad anksčiau nebuvo tiek prisigė­
ręs, ir dabar, išlikdamas budrus, turėjo stebėti savo paties degradaciją.
Viskas plaukė prieš akis: pats kambarys, po aprūkusiais žibintais ju­
dantys sunkūs kūnai, ant stalo nusileidžiantis bokalas.
Jis ketino dar išgerti, bet tuomet pastebėjo tuos veidus, įžvelgė juos
vieną po kito; visi išsidėstė tokiu kampu, jog atrodė, tarytum į jį tiriamai
žiūri viena akis.
Sugretinęs visus tris veidus, išsyk prisiminė, kur matė tuos žmones,
ir pro girtumo miglą prasiveržė panika.
Kambaryje niekas nepasikeitė. Tonijus kaip įmanydamas stengėsi ne­
užsimerkti. Netgi pakėlė taurę ir iki dugno išgėrė visą vyną, nesuvokda­
mas, ką daro. Paskui palinko į priekį, žybtelėdamas akimis trijų vyrų pu­
sėn, lyg mesdamas jiems iššūkį, ir atsilošė atgal, trinktelėdamas galvą į
sieną.
Galvoje išryškėjo miglotas planas. Bet negalėjo jo kaip reikiant ap­
svarstyti. Reikėjo įvertinti atstumą iki Lizanių namų ir pasirinkti saugiau­
sią kelią iki ten. Tonijus kilstelėjo ranką, tarsi mėgindamas sučiupti gijas,
kurios vedė jį gatvelėmis bei kanalais, bet staiga jos visos dingo. Jis pama­
tė vieną iš trijų vyrų, traukiantį jo pusėn.
Vaikino lūpos sukrutėjo tardamos žodžius, kurių pats neišgirdo ap­
linkiniame triukšme. Tie žodžiai buvo:
 - 104 -

- Mano brolis ketina mane nužudyti.

Jo tone jautėsi nuostaba, tarsi negalėtų patikėti, kad viskas vyksta iš
tiesų.
Karlas? Karlas, kuris taip beatodairiškai troško, kad Tonijus jį su­
prastų? Protu nesuvokiama! Bet vis dėlto taip nutiko. Jis privalėjo kuo
greičiau iš čia išsinešdinti.
O tasai žmogus - ne šiaip bravas, o tikras velnias - atsisėdo priešais
berniuką, galingais pečiais užstodamas visą taverną, ir prikišęs marmū­
zę sušnibždėjo:
- Eime namo, senjore. Jūsų brolis nori su jumis pasikalbėti.
- O-o-o, ne, - papurtė galvą Tonijus.
Jis kilstelėjo ranką, norėdamas pakviesti Betiną, bet ūmai pajuto, kaip
bravas jį pakėlė it šapelį - kojos tuojau pat sulinko, vaikinas vos neparg-
riuvo - ir nešte išnešė į lauką. Jis godžiai įkvėpė oro. Lietus plakė veidą.
Stengdamasis išsilaikyti ant kojų, Tonijus atsirėmė į drėgną sieną.
Tuomet atsargiai pasukęs galvą suprato esąs laisvas. Ir puolė bėgti.
Skausmas varstė sustingusias kojas, bet Tonijus jautė bėgąs greitai, skriete
skriejąs kanalą apgaubusio rūko pusėn. Jis jau pamatė prieplaukos žibin­
tus, kai persekiotojai sugriebė jį iš už nugaros ir, nepaisant įnirtingo
priešinimosi, nusitempė į tamsą. Jis išsitraukė durklą ir suvarė į minkštą
kūną. Paskui kažkas ginklą išmušė, ir šis žvangtelėjo žemėn. Stipriai lai­
kydami Tonijų, bravai praplėšė jam burną.
Jis raitėsi ir draskėsi, stengdamasis išsivaduoti. Paskui springdamas ir
dusdamas stūmė pagalį, kurį skriaudikai įkišo tarp dantų, pajuto, jog
išgertas vynas veržiasi laukan.
Krūpčiodamas jis švirkštė viską lauk, skausmingos konvulsijos ap­
juosė šonkaulius. Prasidėjo dar vienas priepuolis. Berniukas jautė, jog jei­
gu neįstengs užsičiaupti arba išsivaduoti, išsikraustys iš proto. Arba pa­
springs.

Gvidas nemiegojo. Apėmė tam tikra būsena, kuri kartais suteikia dau­
giau poilsio nei miegas, nes ją galima palaimingai tęsti. Gulėdamas ant
nugaros mažame Flovigo miesteliūkščio viešbučio kambarėlyje, maestro
žvelgė pro medinį langą su langinėmis, kurias atlapojo pavasario lietui.
Dangus šviesėjo. Iki saulėtekio liko maždaug valanda. Ir jeigu šiaip
jau būtų gerokai sustiręs (gulėjo apsirengęs, tačiau vidun besiveržiantis
vėjas bloškė lietų tiesiai į kambarį), dabar šalčio nejautė. Oras atvėsino
odą, tačiau neprasiskverbė iki kaulų.
Jau keletą valandų jis be paliovos mąstė - ir tuo pat metu apie nieką
negalvojo. Dar niekad per visą gyvenimą jo galva nebuvo tokia tuščia ir
kartu tokia perkrauta.
Jis daug ką prisiminė. Nors stengėsi apie tai negalvoti, tos pačios min­
tys vis grįždavo ir grįždavo.
Pavyzdžiui, apie tai, jog Venecijoje sukiojasi daugybė valstybės inkvi­
zicijos šnipų, kurie žino viską apie visus: kas penktadieniais valgo mėsą,
kas muša savo žmoną. O patys inkvizitoriai gali bet kada slapta suimti ir
 - 105 -

įmesti kalėjiman bet kurį žmogų, kur jo laukia neišvengiama mirtis nuo
nuodų arba ant kaklo užmestos virvės.
Be to, Gvidas žinojo, kad Treskiai - galinga šeima, o Tonijus - myli­
miausias sūnus.
Ir dar žinojo, jog daugelio Italijos vietovių įstatymai draudžia kast­
ruoti vaikus, jei nėra ypatingų medicininių priežasčių, tėvų bei paties ber­
niuko sutikimo.
Vargšams šie įstatymai nieko nereiškė. O turtuoliui tokia operacija -
negirdėtas dalykas.
Gvidas neužmiršo, jog net ir šiame nuošaliame miesteliūkštyje jis vis
dar tebėra Venecijos valstybės teritorijoje, ir troško atsidurti kuo toliau
nuo čia.
Jis pastebėjo, kokia iškrypusi bei korumpuota yra Pietų Italija. Tačiau
kokia iškrypusi ir pagedusi yra Venecija, tik pradėjo patirti.
Visi jo pažįstami kastratai buvo išromyti ankstyvoje vaikystėje, bet
jis nenutuokė, dėl ko taip elgiamasi: dėl balso ar siekiant palengvinti pačią
operaciją.
Tonijui Treskiui jau sukako penkiolika. Gvidas žinojo, kad balsas pa­
prastai lūžta dar po kokių trejų metų. O tasai balsas, kurį girdėjo bažny­
čioje, dar nepradėjo keistis ir buvo absoliučiai tyras.
Visa tai maestro žinojo. Ir negalvojo apie tai. Negalvojo nei apie ateitį,
nei apie tai, kas jam gali nutikti po valandos ar dienos.
Bet kartkartėmis visos žinios jį apleisdavo, ir Mafeo pasinerdavo į
prisiminimus - vėl be jokios analizės - apie tai, kaip pirmą sykį išgirdo
Tonijaus Treskio balsą.

Buvo ūkanota naktis, Gvidas gulėjo ant lovos, lygiai taip, kaip gulėjo
dabar šioje Flovigo kamaraitėje, nenusirengęs, prie atviro lango. Žiemos
šalčiai jau atsitraukė, ir laukė kelionė namo.
Jis apgailestavo išvykdamas iš Venecijos, kuri jį ir pakerėjo, ir šiurpi­
no. Jam kėlė siaubą ir klestinti pirklių klasė, ir uždara įmantri valdžia.
Diena po dienos jis klaidžiojo po Broglio bei po švento Morkaus aikštę
stebėdamas visą šį spektaklį, begalines ceremonijas prie vyriausybės pa­
statų. Ir vietiniai turtingi muzikantai diletantai, apdovanoti ne didesniu ta­
lentu bei meistriškumu už visus kitus, pažinotus anksčiau, elgėsi su juo
nepaprastai maloniai.
Bet atėjo metas iškeliauti. Laikas grįžti namo į Neapolį drauge su
dviem berniukais, laukiančiais Florencijoje. Dabar skaudu buvo juos pri­
siminti: nei vienas, nei kitas niekuo neypatingas. Be to, šiek tiek prisibijo­
jo galimo savo valdžios nepasitenkinimo.
Bet apskritai jam nerūpėjo. Pernelyg pavargo nuo viso šito. Kaip gera
bus vėl pradėti dėstyti, nesvarbu, kas iš to išeis. Gvidas troško vėl atsidur­
ti Neapolyje, konservatorijoje, kambariuose, kur praleido visą gyvenimą.
Ir tuo momentu išgirdo dainavimą.
Iš pradžių nusprendė girdįs eilinį gatvės vaidinimą, neblogą, bet ne
daugiau. Tokių į valias prisiklausė Neapolyje.
 - 106 -

Tačiau paskui kitus balsus nustelbė sopranas, pribloškiantis tono gra­

žumu ir nuostabiu gyvumu.
Gvidas pakilęs nuo lovos priėjo prie lango.
Priešais dunksančios sienos uždengė dangų. O apačioje, aplink fakelus
bei žibintus, išilgai kanalo sūkuriavo rūkas. Tasai rūkas atrodė kaip gyvas,
slenkantis paskui tėkmę ir čiuptuvais apraizgantis šviesos šaltinius. Nema­
lonu buvo į jį žiūrėti.
Netikėtai kanalų bei gatvių labirinte Gvidas pasijuto tarsi spąstuose ir
neapsakomai panoro ištrūkti į atvirą plotą, vėl pamatyti, kaip žvaigždės
slysta dangaus skliautu bei krinta į Neapolio įlanką.
Bet tasai balsas, tarytum kylantis kartu su rūku, sukėlė jam skausmą.
Pirmą kartą gyvenime jis išgirdo balsą, kurio negalėjo perprasti. Kas dai­
navo: vyras, moteris ar vaikas?
Koloratūra buvo tokia lengva ir lanksti, jog galbūt balsas priklausė mo­
teriai. Bet ne. Jame jautėsi aštrus, nenusakomas, neabejotinai vyriškas
šiurkštumas. Dainuojantysis buvo jaunas, labai jaunas. Tačiau kas švais­
tytų energiją mokydamas vokalo eilinį berniuką? Kas gi taip dosniai per-
teikinėtų jam begalę paslapčių?
Balsas skambėjo nepriekaištingai tiksliai. Jis pynėsi su jį lydinčiais
smuikais, kilo virš pastarųjų, leidosi žemyn, be jokių pastangų sužibėdavo
naujomis spalvomis.
Jame nesijautė vario šiurkštumo; veikiau asocijavosi su medžiu, o ne
su metalu, sielvartingu smuiko garsu, o ne žvaliu trimitu.
Dainavo kastratas! Dainininkas turėjo būti kastratas!
Akimirksnį Gvidas dvejojo, draskomas troškimo tuojau pat surasti
dainininką bei noro tiesiog klausytis. Jis žavėjosi jaunuolio sugebėjimu
dainuoti taip jausmingai. Tiesiog neįtikėtina! Vis dėlto Mafeo girdėjo savo
ausimis. Akrobatiniu lankstumu pasižymintis balsas, nuspalvintas tokio
begalinio liūdesio, apstulbino maestro.
Taip, liūdesys, štai kas jame slypėjo. Gvidas apsiavė batus, įsisupo į
sunkų apsiaustą ir patraukė ieškoti dainininko.
Tai, ką aptiko, jį nustebino, bet ne itin.
Pasekęs mažąjį gatvės dainininkų ansamblį iki tavernos, Gvidas netru­
kus pamatė, jog stebuklingasis balsas - aukšto, lankstaus paauglio, ange­
liškos išvaizdos vaiko vyro manieromis. Jis neabejotinai priklausė aukš­
čiausiajai klasei: kaklą gaubė puikūs venecijietiški nėriniai, ant pirštų mir­
gėjo įmantrūs sidabro žiedai su granatais. O visi aplinkiniai pagarbiai jį va­
dino "prakilnybe".

"Aš gyvas", - pagalvojo Tonijus. Jis girdėjo aplinkui judančius ir šne­

kančius žmones. O jeigu jis buvo gyvas, vadinasi, labai tikėtina, kad ir to­
liau toks liks. Jis neklydo, Karlas negalėjo taip pasielgti, Karlas tiesiog ne­
galėjo. Neįtikėtinų pastangų dėka pavyko praplėšti blakstienas. Berniuką
užgriuvo tamsa, ir jis vėl užsimerkė, bet paskui atsimerkė. Pamatė sieno­
mis ir žemomis lubomis slystančius besišnekančių žmonių šešėlius.
Vieną balsą atpažino - Džovanio, to paties bravo, kuris visuomet styp­
sodavo prie Karlo durų. Jis kažką kalbėjo žemu, grėsmingu tonu.
 - 107 -

Bet kodėl jie iki šiol jo neužmušė? Kas vyksta? Tonijus nedrįso kruste­
lėti, kol nesijautė esąs pasirengęs judėti, ir mažumėlę pramerkęs akis žvel­
gė į kaulėtą, apšepusį žmogų, kuris laikė rankose kažin kokį lagaminą ir
kalbėjo:
- Aš to nedarysiu! Berniukas per didelis.
- Visai jis ne per didelis! - Džovanio kantrybė baigė išsekti. - Daryk,
kas liepta, ir daryk kaip reikiant.
Apie ką jis? Ką "daryti"? Kairėje stypsojo bravas, vardu Alonsas. Lie­
sas žmogus įdubusiais skruostais stovėjo nugara į duris.
- Aš šiame reikale nedalyvausiu, - pagaliau ryžtingai pareiškė lagami­
nėlį laikantis žmogus ir pasuko link durų. - Aš ne mėsininkas, aš chirur­
gas...
Bet Džovanis grubiai sučiupo vyrą ir pastūmėjo į priekį. Jis pažvelgė
į Tonijų.
- Ne-e-e-e...
Tonijus pašoko, išsisuko iš Alonso rankų ir staigiai puolė į priekį,
parblokšdamas kaulėtąjį vyrą. Bet buvo tuojau pat sugautas bei atplėštas
nuo grindų. Vaikinas įnirtingai spardėsi, mėgindamas pasipriešinti, visas
kambarys mirguliavo prieš akis. Jis pamatė, kaip atsilapojo lagaminas, iš
kurio iškrito peilis. Paskui pasigirdo maldos žodžiai: juos karštligiškai
murmėjo liesasis žmogus. Kaire ranka Tonijus įsirėmė jam į veidą, deši­
niu kumščiu smogė į pilvą ir nubloškė atgal. Aplinkui mėtėsi kažkokie
daiktai, braškėjo mediena, ir staiga rankos jį paleido, berniukas iš netikė­
tumo parkrito. Tuomet veidu pajuto lietaus lašus. Vadinasi, ištrūko!
Drėgna žemė slidinėjo po kojomis, akmenys ritinėjosi po batais, aki­
mirksnį tikėjo įstengsiąs išsigelbėti, pasislėpti nakties prieglobstyje. Bet
tuojau pat išgirdo artėjančius persekiotojus.
Bravai vėl jį sugavo, nunešė atgal į kambarį, parbloškė ant gulto.
Jis įsikirto dantimis į kažkieno raumenis ir plaukus, raitėsi visu kūnu
jusdamas, kaip išskečiamos į šalis jo kojos ir perplėšiami drabužiai. Į
nuogą odą padvelkė šaltas oras.
- N-E-E-E-E! - riaumojo sukandęs dantis, o paskui riaumojimas išstūmė
visus žodžius, virto nežmogišku, šiurpiu, kurtinančiu ir akinančiu jį patį.
Pirmą kartą paliestas peilio, jis suvokė pralaimėjęs mūšį ir suprato,
ką jam padarys.

Gvidas pamatė, kad dangus viršum Flovigo miestelio jau balkšvai

gelsvas. Maestro gulėjo nejudėdamas ir žiūrėjo, kaip toji šviesa paverčia
lietų miglotu šydu, pakibusiu viršum už lango nusidriekusių laukų.
Kažkas pabeldė į duris. Gvidas nesitikėjo tokio jaudulio, kokį sukėlė
šis beldimas.
Už durų stovėjo tas pats žmogus, kuris kalbėjosi su juo Venecijos ka­
vinėje. Jis įsmuko į kambarį ir netardam as nė žodžio išvyniojo odinį
paketą, kur gulėjo keletas dokumentų.
Apsižvalgęs vyras nepatenkintas šniurkštelėjo pamatęs, kad kamba­
ryje nėra žvakių. Svečias prisiartino prie lango ir ištyrinėjo kiekvieną do­
 - 108 -

kumentą ne itin raštingo žmogaus žvilgsniu. Paskui atidavė juos Gvidui

kartu su dar vienu ryšulėliu.
Gvidas išsyk pažino šį paketą. Ten gulėjo visi jo rekomendaciniai
laiškai iš Neapolio. Maestro nė nežinojo, kad popieriai buvo pavogti, to­
dėl dabar įtūžo.
Vis dėlto atkreipė dėmesį į dokumentus. Visi jie buvo surašyti loty­
niškai ir pasirašyti Marko Antonijaus Treskio. Dokumentuose vaikinas
pranešė apie savo ketinimą tapti kastratu siekiant išsaugoti balsą, kartu
jis prašė nieko nekaltinti dėl tokio apsisprendimo. Chirurgo vardas nebu­
vo paminėtas vardan jo paties saugumo.
Paskutiniajame laiške, adresuotame šeimai, kurio kopiją Gvidas laikė
rankose, buvo aiškiai suformuluotas berniuko noras įstoti į Neapolio
šventojo Angelo konservatoriją, Gvido Mafeo klasę.
Gvidas apstulbęs žvelgė į visa tai.
- Bet aš jūsų nepastūmėjau tokiam žingsniui!
Bravas tik nusišypsojo.
- Apačioje jūsų laukia ekipažas, kuriuo išvyksite į pietus. Turėsite pa­
kankamai pinigų ir galėsite keisti arklius bei vežikus iki pat Neapolio, -
pareiškė jis. - O štai čia berniuko piniginė. Jis turtingas, aš jums sakiau.
Bet nepamatys daugiau nė skatiko, kol neįstos į jūsų konservatoriją.
- Šeima turi žinoti, jog aš su šiuo reikalu nesusijęs! - neatlyžo Gvi­
das. - Venecijos vyriausybė privalo žinoti, kad čia ne mano darbas.
Bravas prunkštelėjo.
- Kas tuo patikės, maestro?
Gvidas staigiai atsisuko į jį. Paskui vėl pasižiūrėjo į dokumentus.
Bravas stovėjo šalia tarsi demonas gundytojas.
- Maestro, jumis dėtas, aš nelaukčiau, kol berniukas nubus. Jis gavo
labai stiprią opiumo dozę. Aš privalėjau jį atgabenti ir dingti. Turiu kuo
greičiau išvykti iš Venecijos. O jūs, maestro, pasirūpinkite berniuku. Jis -
vienintelis jūsų pasiteisinimas.

Gvidas įėjo į mažą namuką, kuriame miegojo Tonijus. Mafeo pama­

tė, kad berniuko veidas visas kruvinas, aplink burną ir ant kaklo - mėly­
nės, o rankos ir kojos surištos grubia kanapine virve. Jo veidas atrodė ne­
gyvas.
Žengtelėjęs atatupstas, Gvidas pratisai suvaitojo žemu balsu, nepajėg­
damas suturėti siaubo. Paskui gerklę sugniaužė vėmulio spazmas. Jis pa­
žvelgė į kruviną gultą, peilius, gulinčius ant šiaudų ir purvinų grindų.
Tuomet ėmė drebėti ir vėl suvaitojo.
Kai pagaliau mažumėlę atitoko, pasirodė, jog kambaryje nieko dau­
giau nėra, išskyrus jį ir Tonijų, kad bravas išėjo, o durys praviros. Mies­
telis kitapus durų dunksojo toks tylus, tarytum apleistas visų gyventojų.
Gvidas prisiartino prie lovos. Berniukas atrodė miręs, maestro ilgai
nesiryžo pakelti rankos prie jo burnos. Kai pagaliau išdrįso, pajuto silpną
alsavimą.
Tonijus buvo gyvas.
 - 109 -

Tuomet Gvidas kilstelėjo perplėštą audinį ir pažvelgė į operacijos re­

zultatus.
Kapšelis buvo išskrostas, turinys išpjautas, žaizda grubiai prideginta.
Bet pats pjūvis nedidelis, operacija atlikta maksimaliai saugiai, paburkimų
nesimatė. Palaipsniui kapšelis susitrauks ir taps niekingai mažas.
Bet, pakėlus akis nuo kapšelio, Gvidą sukrėtė dar vienas akivaizdus
atradimas.
Jis pažvelgė į ramiai gulintį Tonijaus organą ir pamatė, jog šis siekia
keletą colių, bemaž kaip vyro.
Jį apėmė siaubas. Klaikus siaubas, nustelbęs šio kambario košmarą,
kur gulėjo kruvinas, sumuštas berniukas ir kur grėsmingai dirsčiojo už
durų slankiojantis bravas.
Gvidas nedaug teišmanė apie žmogaus kūną. Jis nesuprato paslaptin­
gų procesų, vykusių jo paties viduje ir atėmusių balsą ties didybės slenks­
čiu. Tik žinojo, kad greta neapsakomo žiaurumo čia slypėjo, ko gero, to­
kia pat šiurpi neteisybė.
Jis atsargiai palietė miegančio berniuko veidą, stengdamasis užčiuopti
bent menkiausius prasikalusios barzdos požymius.
Bet nieko neužčiuopė.
Ant krūtinės plaukai irgi neaugo. Užsimerkęs Gvidas unikalioje at­
mintyje atkūrė aukšto tyro balso skambesį, kurį girdėjo po švento Mor­
kaus bazilikos skliautais, taip įstabiai jį sustiprinusiais.
Tasai balsas buvo tyras, jis buvo tobulas.
Bet priešais gulėjo bemaž subrendęs vyras.
Už nugaros tarpduryje vėl pasirodė bravas. Galingais pečiais jis užsto­
jo šviesą, trykštančią pro angą, taigi negalėjai įžiūrėti jo veido, tačiau bal­
sas nuskambėjo žemai, grėsmingai:
- Nugabenkite jį į Neapolį, maestro. Išmokykite dainuoti. Pasakykite
jam: jeigu nepasiliks ten, mirs badu, nes negaus iš šeimos nė skatiko. Ir
įkalkite į galvą, tegul dėkoja mums už tai, kad palikome gyvą. Ir lai ne­
užmiršta: jis garantuotai atsisveikins su gyvybe, jei tik kada nors mėgins
sugrįžti į Venetą.

6
Tą pačią valandą Venecijoje Karlą Treskį iš lovos pakėlė įsiutusi Kat-
rina Lizani, laikanti rankose ilgą ir įmantrų Tonijaus laišką, kuriame šis
prisipažino ketinąs gultis po peiliu vardan balso bei įstoti į Neapolio
šventojo Angelo konservatoriją. Tučtuojau buvo išsiųsti pasiuntiniai į
valstybės kanceliariją, ir dar prieš vidurdienį visi slaptosios policijos agen­
tai laigė po miestą, ieškodami Tonijaus Treskio.
Ernestinas ir visi jo ansamblio dainininkai buvo suimti.
Andželas, Bepas bei Alesandras - iškviesti apklausai.
Iki saulėtekio po visus Venecijos kvartalus pasklido gandas apie "kla­
jojančio patricijaus auką" vardan balso. Visas miestas apie tai tik ir tekal­
bėjo. Visi gydytojai vienas po kito stojo prieš Aukščiausiąjį tribunolą.
 - 110 -

Mažiausiai septyni patricijai, vyrai ir moterys, prisipažino gėrę vyną

bei pietavę drauge su jaunuoju maestro iš Neapolio konservatorijos, kuris
ne kartą klausinėjo apie kilmingąjį gatvės dainininką.
Galų gale ašaromis apsipylęs Bepas prisipažino nusivedęs tą žmogų
į švento Morkaus baziliką pasiklausyti Tonijaus. Vargšelis Bepas buvo
tuojau pat įmestas belangėn.
Nuoširdžiausiai apsiašarojęs Karlas nepakartojamai iškalbingai kalti­
no save dėl tokio siaubingo įvykių posūkio, kadangi laiku neužkirto ke­
lio tokiam perdėtam brolio susidomėjimui muzika. Jis neįžvelgęs tokio
pavojaus. Jis netgi girdėjęs apie Tonijaus susitikimą su maestro iš Neapo­
lio, bet per kvailumą nesuteikęs tam įvykiui reikšmės.
Kaltindamas save tardytojų akivaizdoje, Karlas, nuo ašarų ištinusiu
veidu ir drebančiomis rankomis, atrodė palaužtas sielvarto.
Vaidinti sekėsi ganėtinai natūraliai, nes tuo metu jis jau pradėjo abejo­
ti, ar sumanymas pavyks, ir vos betramdė paniką.
Tuo metu Mariana Treški mėgino iššokti pro palaco langą į kanalą, ta­
čiau tarnai ją sulaikė.
Mažoji Betina, mergina iš tavernos, raudojo pasakodama, kad nei gė­
rimas, nei maistas, nei netgi moterys negalėjo sulaikyti dainuoti besiver­
žiančio Tonijaus.
Atėjo vidurnaktis, bet nei Tonijaus, nei maestro iš Neapolio rasti nepa­
vyko. Policija naršė po visus miestelius ir kaimus aplink Veneciją, išvers­
davo iš lovos kiekvieną gydytoją, įtariamą dainininkų kastravimu.
Laisvėn išleistas Ernestinas įniko pasakoti, kaip Tonijus nerimavęs
dėl neišvengiamo balso praradimo; visose kavinėse bei tavernose žmonės
negalėjo kalbėti apie nieką daugiau, tik apie berniuko talentą, jo grožį ir
beatodairišką poelgį.
Kai ankstų rytą senjoras Lizanis pagaliau sugrįžo namo, rado savo
žmoną Katriną apimtą isterijos.
- Turbūt visi šiame mieste išsikraustė iš proto, jeigu tuo patikėjo! -
šaukė moteris. - Kodėl jūs nesuėmėte Karlo, neapkaltinote jo brolio
žmogžudyste! Kodėl Karlas iki šiol gyvas?
- Senjora, - pratarė jos vyras ir nuvargęs atsisėdo krėslan, - už lango
aštuonioliktas amžius, o mes ne Bordžija. Šioje byloje nėra jokių įkalčių,
bylojančių apie žmogžudystę ar kitokį nusikaltimą.
Katrina pratrūko klykti. Kai pagaliau įstengė rišliai kalbėti, pareiškė,
girdi, jeigu iki rytojaus vidurdienio Tonijus neatsirasiąs gyvas, Karlas
Treskis būsiąs nužudytas. Jinai pati jį nugalabysianti.
- Senjora, - vėl kreipėsi senatorius. - Iš tiesų labiausiai tikėtina, kad
berniukas yra arba miręs, arba iškastruotas. Bet jeigu jūs ryžtatės įvyk­
dyti bausmę ir atimti gyvybę Karlui Treskiui, tuomet prisiimkite amži­
ną atsakomybę, kurios nepateisins nė vienas valstybės vyras. Atsakomy­
bę už Treskių giminės nutraukimą.
 Trečia dalis

1
Dar nesutemus jie pasiekė Ferarą. Tonijus sąmonės neatgavo. Kai der­
linga lyguma dardantis vežimas šokinėjo per duobes, berniukas atmerk­
davo akis, bet, atrodo, nieko nematė.
Mažuose nakvynės namuose miestelio pakraštyje Gvidas nunešė jį į
lovą. Surišo rankas. Pačiupinėjo kaktą.
Už nediduko langelio virpėjo žalios tuopos. Prieš pat saulės laidą pra­
dėjo lyti.
Gvidas išsitraukė vyno butelį. Pastatė žvakę ant stovelio netoli Toni-
jaus galvos, atsisėdo kojūgalyje ir ėmė laukti, periodiškai užsnūsdamas.
Mafeo staigiai atsimerkė, pats nesuprasdamas, kodėl nubudo. Aki­
mirksnį pamanė esąs Venecijoje. O paskui prisiminė viską, kas nutiko.
Prisimerkęs pasižiūrėjo į mažutį žvakės žiburėlį. Ir tuomet jam užėmė
kvapą.
Tonijus Treskis sėdėjo atsirėmęs į sieną. Tamsoje jo akys virto švy­
tinčiais plyšeliais. Gvidas nė nenumanė, kaip seniai berniukas nubudo.
Bet maestro pajuto pavojų. Ir ištarė itališkai:
- Išgerk vyno.
Tonijus neatsakė. Gvidas pastebėjo, kad jo rankos laisvos, o skarma­
las, kuriuo buvo surištas, guli ant grindų.
Berniukas nė sekundei nenuleido nuo Gvido žvilgsnio. Violetinės mė­
lynės paakiuose, paburkę vokai pavertė šį žvilgsnį šiurpiai pagiežingu.
Gvidas gurkštelėjo iš šalia stovinčio bokalo. Paskui išsitraukė iš krep­
šio dokumentus ir padėjo priešais Tonijų ant grubios baltos antklodės.
Berniukas lėtai nukreipė žvilgsnį į lotyniškas raides. Bet dokumentų
neskaitė, tik užmetė akį.
Ir taip staigiai iššoko iš lovos bei prispaudė Gvidą prie sienos, kad šis
ne iškart suprato, kas įvyko. Tonijaus rankos suspaudė Gvido gerklę, ir
maestro prireikė visų jėgų, kad jį atplėštų nuo savęs. Stiprus smūgis į
galvą nubloškė berniuką, jis spėjo pasiremti rankomis, kad nepargriūtų.
Drebėjo visu kūnu. Buvo akivaizdu, kad yra dar per silpnas ir negali apsi­
ginti. Vaikinas nuraudo ir užsimerkė.
Tonijus nesipriešino, kai Gvidas jį pakėlė ir atrėmė į sieną. Jo lūpos
pamažu prasivėrė, kūnas suglebo, tarsi prarandant sąmonę.
Gvidas abiem rankom sugriebė berniuką už pečių ir pažvelgęs į vei­
dą krūptelėjo: Tonijaus žvilgsnis buvo bemaž pamišęs.
- Paklausyk, - tyliai prabilo maestro. - Aš niekaip nesusijęs su tuo, kas
tau nutiko. Gydytojas, kuris atliko operaciją, tikriausiai jau nužudytas.
Tie, kurie nužudė jį, būtų nužudę ir mane, jei nebūčiau sutikęs išga­
benti tavęs iš Veneto. Jie būtų nužudę ir tave. Jie taip ir pasakė, tiesiai
šviesiai.
 - m -

Berniuko burna judėjo: atrodo, jis kaupė seiles.

- Aš nežinau, kas tie žmonės. O tu žinai? - paklausė Mafeo.
Staiga Tonijus taip spjovė jam į veidą, kad Gvidas jį paleido, atsistojo
ir sekundę stovėjo, užsidengęs veidą rankomis.
Kai paskui pažvelgė į savo delnus, pamatė, jog šie kruvini.
Maestro žengtelėjo atgal, atsisėdo ant medinės kėdės, ant kurios sėdė­
jo iki tol, ir atrėmė pakaušį į sieną.
Berniuko akių išraiška nesikeitė, bet jo kūną, kuris tamsoje atrodė be­
maž perregimas, purtė negailestingi traukuliai, pamažu virstantys drebuliu.
Kai Gvidas prisiartino jo apkloti, Tonijus atšoko šnypšdamas veneci-
jietiškai: "Neliesk manęs". Ar kažką panašaus.
Gvidas sugrįžo į savo vietą ir ištisą valandą sėdėjo, stebėdamas berniu­
ką, kurio mina nesikeitė. Ir niekas nesikeitė. Nieko nevyko. Tačiau pamažu
silpnumas bei skausmas įveikė Tonijų, ir vaikinas nuslydo ant gulto.
Kai Gvidas berniuką užklojo, šis jau nebepajėgė priešintis. Ir nebetu­
rėjo jėgų protestuoti, kai maestro kilstelėjęs jo galvą liepė išgerti truputį
vyno.
Kai vėl atsigulė aukštielninkas, jo akys tapo lyg stiklinės. Kol Gvidas
kalbėjo, berniukas neatplėšė žvilgsnio nuo kažkokio taško ant lubų.
Nakvynės namuose viešpatavo tyla. Žvaigždės ką tik pasirodė danguje
- mažučiai žvilgantys taškeliai už judrių tuopų šešėlių. Prislopintu, toly­
giu balsu Gvidas apibūdino žmogų, kuris priėjo prie jo Venecijoje, ir tuos,
kurie jėga atgabeno į Flovigą. Paskui perpasakojo popierių, ant kurių bu­
vo Tonijaus parašas, turinį.
Atsargiai, nors ir ne itin smulkiai, paaiškino, kokiu būdu pats buvo
įtrauktas į šį reikalą ir kaip tie žmonės privertė jį išgabenti Tonijų už
Venecijos valstybės ribų. Pagaliau jis pranešė berniukui gavęs karietą bei
storą piniginę ir pasakė, jog tuo atveju, jei Tonijus panorėsiąs, jis, Gvidas,
nuvešiąs jį šventojo Angelo konservatoriją, į Neapolį.
Paaiškino, kad pasirinkimas Tonijaus rankose. Bet paskui patylėjęs
pridūrė, jog, anot tų žmonių, berniukas neteksiąs tolesnės finansinės pa­
ramos, jei atsisakysiąs važiuoti į konservatoriją ir pasilikti ten.
- Nepaisant to, esi laisvas ir gali arba važiuoti su manimi, arba elgtis
kaip tinkamas.
Piniginė buvo ganėtinai sunki.
Po šių žodžių berniukas nusuko galvą ir užsimerkė, iškalbingai mos­
telėdamas ranka. Supratęs gesto prasmę, Gvidas nutilo.
Jis stovėjo prie sienos sukryžiavęs rankas ant krūtinės, kol išgirdo ly­
gų berniuko kvėpavimą.
Ant pagalvės baltuojantis veidas sušvelnėjo, pamišimo požymiai iš­
nyko. Daili berniukiška burna atrodė tokia taisyklinga ir kartu judri. Ant
grakščių skruostikaulių mirguliuojantys silpnos šviesos atšvaitai dar la­
biau išryškino jo grožį.
Šviesa krito ant smakro linijos, skruostų, lygios kaktos.
Gvidas prisiartino. Ir ilgai žiūrėjo į plonas, atsipalaidavusias miegančio
berniuko rankas, į pusiau ištiestą delną ant antklodės.
 - 113 -

Dabar kakta buvo šilta. Tonijus nė nesujudėjo, kai Gvidas ją palietė.

Išsmukęs pro duris, maestro patraukė į atvirą lauką, prasidedantį
prie pat namo.

Mėnulį slėpė debesys. Miestelyje nešvietė nė vienas žiburėlis. Bent

jau nesimatė iš tos vietos, kur jis stovėjo. Gvidas ilgai brido per aukštą
drėgną žolę, kol surado kiek sausesnę vietą, atsigulė ant nugaros ir pakė­
lė akis į retas žvaigždes, dirsčiojančias pro rausvus debesis.
Pažįstama klaiki neviltis pamažu apgaubė Mafeo.
Ji smelkėsi tarytum kiaurai veriantis žiemos šaltis. Jos artėjimą visuo­
met išduodavo ištikimas palydovas drebulys ir tas ypatingas prieskonis
burnoje, jaučiamas ligos metu.
Bet Gvidas nesirgo. Jis buvo sveikas, tačiau išsunktas, visas gyvenimas
jam atrodė beprasmis, daugių daugiausia absurdiška atsitiktinių įvykių
mišrainė; jame nebuvo nieko kilnaus, nieko malonaus, ničnieko, kas ga­
lėtų teikti bent šiokios tokios paguodos.
Visa tai neturėjo nieko bendra su iškilusia mirties grėsme. Ko gero,
pastaroji reiškė jam ne daugiau nei visi kiti gyvenimo nutikimai. Pats to
nenorėdamas, jis mintimis sugrįžo į Neapolį, į tą kambarį, kuriame ka­
daise mėgino nusižudyti, prisigėręs iki sąmonės netekimo ir persipjovęs
venas.
Gvidas kuo smulkiausiai įsivaizdavo tą kambarį: išdažytas sienas, gė­
lėtą kraštelį palei lubas. Ir puikiai prisiminė, kaip paskutiniosiomis aki­
mirkomis mintimis veržėsi į jūrą ir kokio pasitenkinimo teikė įsivaiz­
duojamas bekraštis vandens paviršius.
Akys sudrėko. Dangus virš galvos, rodos, spinduliavo nemalonią sil­
pną šviesą, kurią nuslopinti galėjo tik palaiminga tamsa.
Ir vėl prieš savo paties norą jis išgirdo Tonijaus Treskio balsą, kylantį
iki dangaus iš kreivų Venecijos skersgatvių, bei pajuto, kaip sąmonėje su­
sipina šios dvi vietos: kambarys Neapolyje, kur jautėsi toks nenusakomai
laimingas manydamas, jog miršta, ir Venecija, kur išgirdo šį dangišką
dainavimą.
Ūmai maestro suprato, ką slėpė toji šiurpi, neįžengiama dvasios tam­
sa, kuri kėsinosi jį praryti.
"Jeigu tasai berniukas neišgyvens, jeigu jis neįstengs ištverti patirtos
prievartos, tuomet negyvensiu ir aš."
Netrukus Gvidas, pakilęs iš žolės guolio, nukiūtino atgal į nakvynės
namus. Bet nerado savyje jėgų užlipti į viršų ir atsisėdęs ant akmeninio
laiptelio, apglėbęs rankomis galvą, tyliai pravirko.
Praėjo jau daug metų nuo to laiko, kai paskutinį sykį liejo ašaras, ar­
ba bent taip jam atrodė. Bet jau tikrai daugelį metų neleido joms srūti
taip gausiai.
Susitvardė tik išgirdęs savo paties verksmą.
Gvidas nustebęs pakėlė galvą. Dangus prašviesėjo, pirmosios žydros
gijos nusidriekė per begalinį debesų lauką. Jis rankove nusibraukė akis ir
atsistojo.
 - 114 -

Bet kai atsisukęs pažvelgė į viršų, palei sieną kylančių akmeninių laip­
tų viršuje pamatė liesą Tonijaus figūrėlę.
Berniukas žiūrėjo į jį. Jis nenuleido juodų savo akių nuo Gvido, kol
šis kopė artyn.
- Ar jūs tasai maestro, su kuriuo buvau susitikęs? - tyliai paklausė To­
nijus. - Ar jums dainavau švento Morkaus bazilikoje?
Gvidas linktelėjo įsižiūrėdamas į išblyškusį veidą, drėgnas lūpas, vis
dar nesveikai blizgančias akis.
Jis vos bevaliojo pakelti sudaužytos, sutriuškintos nekaltybės vaizdą.
Ir pakėlė akis į dangų, nebyliai melsdamasis, kad šis berniukas nusigręž­
tų nuo jo.
- Ir jūs dėl manęs dabar verkėte? - paklausė Tonijus.
Akimirksniui Gvidas neteko žado. Paskui pajuto suliepsnojantį
įprastą įniršį, nuo kurio veidas įraudo, sutrūkčiojo lūpos. Bet dar po
akimirkos suvokė visiškai aiškiai, tarsi kažkam sukuždėjus į ausį: taip,
iš tikrųjų, jis verkė dėl šio berniuko.
Maestro nurijo gerklėje įstrigusį gumulą ir nieko nepasakė. Tiesiog
žvelgė į Tonijų apimtas niūrios nuostabos.
Ūmai vaikinui į veidą, dar prieš akimirką tokį ramų, plūstelėjo kartė­
lis. Paskui pastarąjį pakeitė pyktis, dar labiau išryškinantis bruožus, akyse
sužibo pavojingas švytėjimas, privertęs Gvidą pamažu nusukti žvilgsnį.
- Ką gi, mes turime išsidanginti iš šios vietos, - sušnibždėjo Tonijus.
- Privalome tęsti kelionę. Aš turiu neatidėliotiną reikalą.
Gvidas stebėjo, kaip jis apsisuka ir nužingsniuoja į kambarį. Visi do­
kumentai gulėjo išdėlioti ant stalo. Berniukas juos surinko ir grąžino ma­
estro.
- Kas buvo tie žmonės, kurie visa tai įvykdė? - netikėtai paklausė Gvidas.
Tonijus tuo metu vilkosi apsiaustą. Jis pažvelgė į Mafeo taip, tarsi
skendėdamas giliuose apmąstymuose.
- Kvailiai, - atsakė jis. - Kvailiai, vadovaujami bailio.

_________________________ 2_________________________
Visą kelią iki Bolonijos, didingosios judrios šiaurinės sostinės, Tonijus
bemaž neištarė nė žodžio.
Jeigu ir jautėsi blogai, to neparodė, o kai Gvidas kalbėjo jam, girdi rei­
kią kreiptis į gydytoją, nes tokiais atvejais visuomet egzistuojąs užkrato
pavojus, ryžtingai nusigręždavo.
Berniuko veidas vis labiau keitėsi: tapo ištįsęs, lūpų linija sugriežtėjo.
O padidėjusiose akyse išliko karštligiškas blizgesys.
Jis, rodos, nematė pavasariško Italijos provincijos grožio. Lygiai taip
pat nenorėjo pastebėti nei fontanų, nei rūmų, nei žmonių užtvindytų di­
džiulio miesto gatvių.
Pareikalavęs nupirkti brangakmeniais inkrustuotą špagą, durklą ir
du pistoletus perlamutrinėmis rankenomis, Tonijus dar įsigijo naują kos­
tiumą bei apsiaustą. Paskui mandagiai (jis visuomet elgėsi mandagiai,
 - 115 -

nors niekada nebuvo iš tiesų paklusnus nė nuolaidus) paprašė Gvido su­

rasti advokatą, išmanantį muzikantų reikalus.
Bolonijoje dėl to problemų nekilo. Čionykštėse kavinėse knibždėte
knibždėjo muzikantų bei dainininkų, suplūstančių čionai iš visos Europos
su viltimi sutikti agentą ar impresarijų, kuris aprūpintų juos darbu visam
sezonui. Šen bei ten pasiteiravę, Gvidas su Tonijumi patraukė į kompe­
tentingo advokato kontorą.
Tonijus ėmė diktuoti laišką Aukščiausiajam Venecijos tribunolui.
Jis tokiu būdu pasiaukojęs vardan savo balso, pareiškė jaunuolis, ir
reikalaująs, kad niekas Venecijoje nebūtų dėl to apkaltintas.
Išteisindamas savo mokytojus ir visus tuos, kurie įdiegė jam meilę
muzikai, be to, Gvidą Mafeo bei kitus šventojo Angelo konservatorijos
darbuotojus, jis patvirtino, jog nė vienas iš jų nežinojo apie planuojamus
veiksmus, kol šie nebuvo įvykdyti.
Bet visų pirma jis norėjo panaikinti bet kokius kaltinimus savo broliui
Karlui.
"Kadangi šis žmogus dabar tapo vieninteliu mūsų velionio tėvo įpė­
diniu, yra sveiko kūno ir gali vesti, jis žūtbūt privalo būti išvaduotas nuo
bet kokios atsakomybės už mano veiksmus, idant galėtų įvykdyti savo
pareigą būsimos žmonos bei vaikų atžvilgiu", - padiktavo Tonijus.
Paskui jis pasirašė laišką. Nepaisant tokio keisto turinio, advokatas nė
nemirktelėjęs dokumentą patvirtino, tą patį padarė Gvidas.
Laiško kopija buvo išsiųsta Katrinai Lizani kartu su prašymu nedel­
siant persiųsti į Neapolį visus asmeninius Tonijaus daiktus. Be to, berniu­
kas prašė sužinoti, ar galima išmokėti nedidelį kraitį Betinai Sanfredo,
patarnaujančiai savo tėvo kavinėje, švento Morkaus aikštėje, kad mergi­
na galėtų susirasti deramą jaunikį.
Viską baigęs, Tonijus sugrįžo į vienuolyną, kuriame juodu apsistojo,
ir išsekęs parkrito ant lovos.

Gvidas dažnai nubusdavo vidury nakties ir matė Tonijų apsirengusį,

sėdintį kitapus kambario bei laukiantį ryto. Iš vakaro, prieš vidurnaktį,
berniukas kartais blaškėsi per miegus ir netgi šaukė, bet paskui nubus­
davo, o jo veidas vėl tapdavo toks pat negyvas bei neperžvelgiamas.
Suprasti, kaip giliai sužalota jo dvasia, buvo neįmanoma, nors kartais
Gvidui atrodė, tarsi jaučia skausmą, slypintį už ramios karietos kampe
sustingusios Tonijaus išorės. Net kai norėdavo jį pašnekinti, Gvidas neiš­
drįsdavo to padaryti, ir akimirksniui užplūsdavo toji pati neviltis, kurią
patyrė naktį Feraroje. Tuo pat metu jautėsi pažemintas dėl to, kad ber­
niukas užklupo jį raudantį ir netgi tiesiai paklausė, ar ne jis esąs maestro
ašarų priežastis. Tačiau Gvidas išties užmiršo, kad tuomet nieko neatsa­
kė Tonijui.

Florencijoje jie susirado tuodu berniukus, kuriuos Gvidas ten paliko ir

planavo pasiimti grįždamas į Neapolį. Tonijui akivaizdžiai trukdė nauji
bendrakeleiviai karietoje, bet jis visą kelią neatplėšė nuo vaikų akių.
 - 116 -
Sjenoje vaikinas nupirko berniukams naujus batus ir apsiaustus, o
prie stalo užsakė jiems saldumynų. Drovūs, paklusnūs devynerių bei de­
šimties metų vaikai nedrįsdavo nei ko nors pasakyti, nei padaryti be lei­
dimo. Tačiau matėsi, kad jaunesnysis, Paolas, gan linksmo būdo. Pastara­
sis dažnai plačiai šypsojosi Tonijui, ir šis skubiai nusukdavo žvilgsnį.
Sykį Gvidas užsnūdo, o nubudęs pamatė berniuką besėdintį šalia To­
nijaus. Lijo lietus, viršum aptakių tamsiai žalių kalvų tvyksčiojo žaibai. Su­
lig kiekvienu griaustinio trinktelėjimu Paolas slinkosi vis arčiau ir arčiau To­
nijaus, ir galų gale Tonijus nežiūrėdamas jį apsikabino. Karietai krestelėjus,
jo pirštai įsikibo berniukui į koją, kad sulaikytų jį, ir matėsi, kad vaikiną
ūmai užplūdo kažkoks stiprus jausmas. Bet paskui jis užsimerkė bei nu­
korę galvą į šalį, tarsi kaklas būtų sulaužytas. O karieta vis kratėsi po pava­
sario lietumi riedėdama keliu, vedančiu Amžinojo miesto pusėn.

Tonijaus nė kiek nesujaudino niūri Romos didybė, bet tuomet, kai jie
pasiekė Porto dėl Populo, įtemptas vaikino dėmesys atsiplėšė nuo abiejų
berniukų ir nukrypo į Gvidą. Nebylus įniršis šiame žvilgsnyje nesuma­
žėjo nė per nago juodymą. Jis negailestingai įsmigdavo į Gvidą, fiksuoda­
mas pastarojo eiseną, sėdėjimo manierą, net tamsius plaukelius išorinėje
plaštakų pusėje. Kambariuose, kuriuose jie apsistodavo pernakvoti, Toni­
jus įžūliai spoksojo, kaip Gvidas persirenginėja, apžiūrinėjo ilgas, iš pa­
žiūros stiprias rankas, galingą krūtinės ląstą, plačius pečius.
Gvidas patylom visa tai kentė.
Bet pamažu pradėjo niršti, nors pats nežinojo kodėl. Nuosavas kūnas
jam nedaug tereiškė. Jis nuo mažens rodėsi konservatorijos scenoje, keitė
kostiumus, grimavosi, dėvėjo pačius įvairiausius drabužius bei kaukes,
taigi puikiai ištyrinėjo savo išorės ypatybes. Pavyzdžiui, žinojo, kad pla­
čios krūtinės dėka neblogai atrodo atlikdamas vyriškus vaidmenis, o di­
džiulės akys atrodo antgamtiškai, kai tinkamai padažai.
Bet nuogumas, nuodugnus apžiūrinėjimas, trūkumai jam ničnieko ne­
reiškė.
Vis dėlto berniuko žvilgsnis buvo toks įžūlus bei įdėmus, jog pradėjo
jį erzinti. Sykį vakare nebepajėgdamas to ištverti Gvidas padėjo šaukštą
ir pažvelgė tiesiai į Tonijų.
O susidūręs su stikliniu žvilgsniu išsigando, ar tik berniukui nepasi­
maišė protas. Bet paskui suprato, kad Tonijus taip susikaupęs į jį stebei­
lijo, jog nė nepastebėjo į save įsmeigtų Gvido akių. Tarsi maestro būtų
negyvas daiktas. Kai Tonijaus akys šiek tiek atgijo, atrodė, lyg jos keliautų
savo maršrutu: žvilgsnis nukrypo į Gvido gerklę. O gal į baltą lininį
kaklaraištį? Gvidas taip ir nesuprato. Dabar Tonijus jau spoksojo į jo
rankas, o paskui vėl į akis, tarytum maestro būtų paveikslas.
Jo neapykanta Gvidui buvo tokia totali, tokia akivaizdi, kad maestro
pajuto savyje užverdantį pyktį. Gvidas pasižymėjo nepaprastai ūmiu
charakteriu, pačiu bjauriausiu visoje konservatorijoje, kuo jau spėjo įsiti­
kinti keli jo mokiniai. Ir dabar, pirmą kartą per visą laiką, prasiveržė jo
karštakošiškumas, kurstomas tūkstančio smulkių nuoskaudų.
 - 117 -
Galų gale tiek nusirito, jog tapo šio berniūkščio pasiuntiniu, lyg tebūtų
jam koks liokajus. Iškilo įgimta neapykanta aristokratijai. Bet maestro tuo­
jau pat suvokė verčiąs viską į vieną krūvą.
Tuo tarpu Tonijus jau padėjo į šalį servetėlę ir pakilo iš užstalės.
Tą naktį, kaip ir visas ankstesnes, jie gavo pačius geriausius aparta­
mentus, kokius tik galėjo pasiūlyti miestas - šįkart apsistojo turtingame
vienuolyne, nuomojančiame didelius, dailiai apstatytus kambarius keliau­
tojams, kuriems tokie įkandami.
Berniukai dar tuštino savo lėkštes. Tonijus išėjo iš valgomojo ir pa­
traukė į nedidelį, aukštų sienų apsuptą sodelį.
Gvidas liko sėdėti valgomajame. Jam reikėjo pagalvoti. Ir vesdamas
vaikus miegoti, ir apklostydamas juodu, jis tebemąstė.
Ir vis tiek, žengdamas į naktį, neįstengė suprasti savo įniršio. Tik ži­
nojo jaučiąsis be galo įžeistas to berniuko, priešiško jo žvilgsnio, amžino
tylėjimo. Jis prisiminė skausmą, kurį turėjo patirti Tonijus, jo kančias, ta­
čiau šios mintys pernelyg slėgė. Mafeo apskritai uždraudė sau apie tai
galvoti pirmiausia todėl, kad tokie apmąstymai kėlė siaubą.
Ir kaskart, kai mintyse Gvidas savęs klausdavo, kas gi dedasi berniu­
ko viduje, apie ką jis galvoja, ką jaučia, kažin koks užsispyręs vidinis
balsas tuojau pat šnipštelėdavo pašaipaus pranašumo persmelktu tonu:
"Ale juk tu visuomet buvo kastratas, tu tikrai negali to žinoti!"
Šiaip ar taip, bet tuo momentu, kai patraukė į sodą, Gvidą ne juokais
suėmė įniršis. Mėnesienoje viršum baseino jis pamatė didžiulėje kriauk­
lėje pusiau gulomis išsitiesusią statulą, o priešais - liekną Tonijaus Treskio
figūrėlę.
Romoje gausybė tokių skulptūrų, dydžiu tris ar keturis kartus pra­
nokstančių normalų žmogų. Susidaro įspūdis, tarytum šios statulos dygs­
ta visuose miesto užkaboriuose, palei sienas, viršum vartų, virš be galo
įvairių fontanų. Ir jeigu kur nors bažnyčioje ar rūmuose jos dera, mažuo­
se sodeliuose atrodo be galo keistai ir netgi grėsmingai, ypač jei aptinki jas
netikėtai.
Tokiais momentais žmogus pajunta prieš akis iškilusio reginio absur­
diškumą. Statulos panašios į ankštoje erdvėje suspaustus gigantus - to­
kius realistiškus, rodos, galinčius staiga atgyti ir pulti viską triuškinti ga­
lingais kumščiais.
Net atskiros kolosų detalės savaime darė įspūdį. Ryškūs, tarytum ju­
dantys po marmuru balti raumenys, ant rankų išryškėjusios venos, įdu­
bos ant kojų pirštų nagų. Tačiau bendras vaizdas tiesiog šiurpus.
Šit ir Gvidą apėmė nemalonus jausmas, kai iš už nugaros artinosi
prie Tonijaus.
Marmurinis dievas pusiau gulom tįsojo prie sienos, palenkęs į prie­
kį gigantišką barzdotą veidą. Iš dangun atgręžto jo delno išskėstais pirš­
tais vanduo sruvo į mėnesienos nutviekstą baseino paviršių.
Tonijus Treskis nejudėdamas stebeilijo į nuogą statulos krūtinę, pla­
čias šlaunis, pereinančias į laisvomis klostėmis krintantį audinį, iš po ku­
rio kyšojo raumeninga koja, laikanti visą giganto svorį.
 - 118 -
Gvidas atplėšė žvilgsnį nuo baisingo dievo. Jį pakerėjo mėnulio šviesos
žaismas ribuliuojančiame vandenyje. O paskui akies krašteliu pastebėjo,
kad berniukas atsigręžė į jį. Negailestingos akys vėl ėmė jį apžiūrinėti.
- Kodėl tu amžinai į mane spoksai? - paklausė maestro ir nė nepajuto,
kaip įsikibo į audinio klostę Tonijui ant peties.
Jis fiziškai pajuto berniuko nuostabą. Mėnesienoje matėsi, kaip susi­
raukė jo veidas, prasivėrė burna, lėtai sujudėjo lūpos.
Griežti, ryškūs jauno veido bruožai bejėgiškai, atgailaujamai išskydo.
Tikriausiai, jei būtų įstengęs, Tonijus būtų paprieštaravęs; jis mėgino
kažką sumurmėti, bet nutilo ir papurtė galvą, nevaliodamas tęsti.
Gvidą apėmė neviltis. Jis vėl ištiesė ranką berniuko pusėn, bet ranka taip
ir pakibo ore, kai pasibaisėjęs pamatė, jog vaikiną visiškai apleido jėgos.
Tonijus žiūrėjo į savo delnus - čia į vieną, čia į kitą. Paskui atkišo
rankas į priekį, lyg norėdamas kažką sugauti ore. O gal tiesiog jas apžiū­
rinėjo? Taip, jis tyrinėjo savo rankas, ir tuomet jam iš gerklės išsiveržė
kažkoks švokštimas, prislopinta dejonė.
Atsisukęs į Gvidą, jaunuolis sunkiai alsavo ir panėšėjo į nebylų žvė­
rį, o išplėstose akyse atsispindėjo vis didėjanti neviltis.
Ir staiga Gvidas viską suprato.
Berniukas tebešniokštavo atkišęs į priekį rankas, nenuleisdamas
nuo jų akių. Paskui netikėtai pliaukštelėjo sau per krūtinę, ir slopi dejonė
virto gomuriniu riksmu, tolydžio garsėjančiu bei garsėjančiu.
Tuomet Gvidas ištiesė rankas, apglėbė Tonijų ir stipriai spaudė prie sa­
vęs įsitempusį kūną, kol pajuto, kaip šis suglebo bei nurimo.
Paskui maestro tylėdamas nuvedė vaikinuką į lovą. Bet pakeliui ber­
niukas spėjo sukuždėti jam vienui vieną žodį: "Siaubūnas".

3
Į Neapolį jie atvyko gegužės pirmąją. Ir netgi ilga kelionė per žaliuo­
jančius kviečių laukus negalėjo jų parengti vaizdui plačiai nusidriekusio
didingo miesto, skendinčio saulės spinduliuose, kaskadomis krintančio
nuo kalvų, žvilgančio pastelinėmis sienomis bei ant stogų žydinčiais so­
dais, apglėbiančio skaisčiai mėlynos įlankos, baltomis burėmis nusagstyto
uosto panoramą ir Vezuvijų, siunčiantį dūmų sroveles į giedrą dangų.
Miestelėnų spiečiaus apsupta karieta sunkiai skynėsi kelią į priekį. At­
rodė, tarytum pati aromatinga oro šiluma pažadino visą šią judančią gy­
vastį. Pirmyn bei atgal zujo karietos, vežimai, kelią nuolat pastodavo asi­
liukai, garsiai gyrė savo prekes gatvės pardavėjai, kartais prieinantys prie
pat langų ir siūlantys ledus, atšaldytą vandenį, prisirpusio meliono grie­
žinėlius.
Vežėjas pliaukšėjo botagu, arkliai įsiręžę tempė karietą į kalvą, o
už kiekvieno vingiuotos gatvelės posūkio atsiverdavo naujas kvapą
gniaužiantis vaizdas.
Tikrų tikriausias rojus. Ūmai Gvidas pajuto, jog dėl to nekyla nė men­
kiausių abejonių. Jis nebuvo pasirengęs užplūdusiam būties džiaugsmui.
 - 119 -
Negalėjai žiūrėti į šį vešliai žaliuojantį, žydintį miestą, į laužytą kranto
liniją, grėsmingą kalną ir nepatirti iki pat širdies gelmių įsiskverbiančio
džiaugsmo.
Maestro matė, kokie susijaudinę mažieji berniukai, ypač jaunesnysis,
Paolas: jis iki pečių išlindo pro langą, įsitaisęs Tonijui ant kelių. Net ir To­
nijus atrodė užsimiršęs. Vaikinas apžiūrinėjo Vezuvijų visais įmanomais
kampais.
- Bet juk jisai alsuoja dūmais, - sušnibždėjo.
- Jis alsuoja dūmais! - lyg aidas atsiliepė Paolas.
- Taigi, - atsakė Gvidas. - Taip elgiasi jau labai seniai. Ir nekreipkite į jį
pernelyg didelio dėmesio. Niekas nežino, kada jis nuspręs iš tiesų pade­
monstruoti charakterį.
Tonijaus lūpos sukrutėjo, lyg melstųsi.

Pagaliau arklių kanopos nukaukšėjo per konservatorijos arklidžių kie­

mą. Tonijus pirmas nušoko nuo karietos laiptelio ir nukėlė Paolą. Pastatęs
berniuką ant žemės, išsyk nuskubėjo paskui jį į vidinį kiemą. Vaikino
žvilgsnis klaidžiojo po aplinkines sienas, kilo viršum keturkampės deng­
tos romėniškų arkų arkados, apaugusios vešliais vynmedžiais.
Pro praviras duris aidėjo instrumentų kakofonija. Iš už stiklo žvilg­
čiojo maži veidai. Laiko išblukintais angeliukais papuoštas fontanas tryš­
ko galinga srove, tviskančia prieš saulę.
Pro direkcijos duris tuojau pat pasirodė maestro Kavala ir skubiai ap­
kabino Gvidą.
Našlys maestro, kurio suaugę sūnūs seniai pasklido po įvairias šalis,
mylėjo Gvidą ypatinga meile. Gvidas visuomet tai žinojo, ir dabar patyrė
šiltų jausmų antplūdį šiam žmogui. Jam pasirodė, kad Kavala paseno.
Nejaugi tai taip neišvengiama? Jis beveik visai žilas.
Gan atsainiai pasveikinęs jaunesniuosius berniukus, maestro Kavala
juos paleido. Mokytojo žvilgsnį patraukė vieniša venecijiečio figūra,
vaikštinėjanti tarp arkadą supančių apelsinmedžių, jau nužydėjusių ir ap­
lipusių mažais užsimezgusiais vaisiais.
- Paaiškink man, kas vyksta, - tyliai pratarė maestro.
Tačiau tereikėjo jam vėl pažvelgti į Gvidą, ir jis dar sykį pastarąjį ap­
kabino, akimirksniui suspaudė glėbyje, tarsi klausydamasis kažin kokio
tolimo garso.
Gvido kakta tuojau pat išrasojo.
- Juk jūs gavote mano laišką iš Bolonijos?
- Taip, gavau, ir kiekvieną dieną mane aplanko žmonės iš Venecijos
ambasados. Jie kone kaltina mane šio kunigaikštuko iškastravimu po
konservatorijos stogu ir grasina gausią kratos orderį.
- Ką.gi, tokiu atveju liepkite juos pakviesti, - suniurzgė Gvidas. Iš tiesų
jis išsigando.
- Kodėl tu dėl šio berniuko pasirengęs padaryti bet ką? - kantriai pa­
klausė maestro.
- Kai išgirsite jo balsą, suprasite, - atsakė Gvidas.
 - 120 -
Kavala nusišypsojo:
- Na, matau, likai toks p a t nė kiek nepasikeitei!
Sekundėlę padvejojęs, jis sutiko bent laikinai skirti Tonijui atskirą
kambarį palėpėje.

Tonijus lėtai užkopė laiptais, nejučia atsigręžė į pilnas klases, kuriose

pro atviras duris galėjai pamatyti šimtą ar net daugiau berniukų, grojan­
čių įvairiais muzikos instrumentais. Bendrame triukšme išryškėjo violon­
čelių, kontrabosų, fleitų bei trimitų garsai. Čia vienur, čia kitur mažiausiai
dešimt vaikų tarškino klavesinų klavišus.
Berniukai ruošė pamokas koridoriuose, atsisėdę ant įvairiausių suo­
lelių; vienas laiptų kamputyje mokėsi griežti smuiku, kitas kūrė kompo­
ziciją įsitaisęs ant pakopos, laiptų aikštelę pavertęs rašomuoju stalu.
Kai Tonijus su Gvidu ėjo pro šalį, vaikas krestelėjo galvą vos nepraleidęs
reikiamo štricho penklinėje.
Laiptus per ilgus amžius nugludino daugybė kojų, ir apskritai visa ap­
linka čia atrodė skurdi, apšepusi, ko anksčiau Gvidas nepastebėdavo.
Jis negalėjo atspėti, apie ką galvoja Tonijus, ir nežinojo, jog šis berniu­
kas per visą gyvenimą nepraleido nė vienos dienos paklusdamas kokios
nors įstaigos taisyklėms bei disciplinai.
Be to, Tonijus visiškai nieko nežinojo apie vaikus. Todėl žiūrėjo į juos
lyg į didžiausią keistenybę.
Jis stabtelėjo prie durų, vedančių į ilgą miegamąjį, kur vaikystėje dau­
gybę naktų praleido pats Gvidas, o paskui noriai nusekė įkandin ilgu
mansardos koridoriumi į mažą kambarėlį nuožulniomis lubomis, kuris
turėjo tapti jo buveine.
Kambarėlis buvo švarus, tvarkingas, skirtas ypatingiems gyventojams,
pavyzdžiui, kokiam nors kastratui, sugebėjusiam pasižymėti savo pasku­
tiniaisiais metais konservatorijoje. Sykį ir Gvidui teko čia nakvoti.
Į vidų atsiveriančios palėpės langinės buvo išpaišytos žaliais lapais bei
švelniomis išsiskleidusiomis rožėmis. Sienomis palei lubas driekėsi kraš­
telis, atkartojantis šį ornamentą.
Rašomąjį stalą ir kėdę puošė ryškus emalis. Raudonmedžio komoda
paauksuotais kraštais stovėjo laukdama Tonijaus daiktų.
Apsižvalgęs berniukas staiga pro pravirą langą pamatė padūmavusią
kalno viršūnę tolumoje ir beveik nesąmoningai patraukė prie lango.
Ištisą amžinybę stovėjo, tarsi pakerėtas žiūrėjo į dūmų srovelę, ky­
lančią link retų debesėlių, o paskui vėl atsisuko į Gvidą. Žvilgsnyje susitel­
kė tyli nuostaba. Tuomet dar sykį nužvelgė mažą kambarėlį, neparody­
damas nė menkiausio nepasitenkinimo. Tarytum jam bent trumpą aki­
mirką patiko visa tai, ką pamatė. Tarytum slegiantis jo skausmas būtų
kasdieniškas dalykas ir kiekvienas žmogus galėtų jį įveikti diena po die­
nos, valanda po valandos, nesulaukdamas galutinio palengvėjimo. Paskui
Tonijus vėl nusigręžė į kalną.
- Ar norėtum užkopti į Vezuvijų? - paklausė Gvidas.
Tonijus atsisuko toks nušvitęs, kad Gvidas net apstulbo. Priešais jį
vėl stovėjo paprasčiausias vaikas, naivus ir nudžiugęs.
 - 121 -
- Kada nors mes ten užlipsim, jei norėsi, - pasiūlė Gvidas.
Ir Tonijus pirmą kartą jam nusišypsojo.
Bet, Gvido liūdesiui, kai paaiškino, jog Tonijui teks susitikti su Vene­
cijos atstovais, berniuko veidas apniuko.
- Aš nenoriu, - sušnibždėjo.
- Nieko nepadarysi, - atsiduso Gvidas.

Kai visi jie susirinko pirmame aukšte, dideliame maestro Kavalos ka­
binete, Gvidas suprato Tonijaus nekalbumo priežastį.
Tiedu venecijiečiai, kurių berniukas akivaizdžiai nepažinojo, įėjo į
kambarį kaip įmanydami pompastiškiau. Kitaip tariant, su tais milži­
niškais perukais ant galvų ir ilgomis mantijomis jie panėšėjo į galionus,
visomis burėmis įplaukiančius į siaurą uostą.
Jie žiūrėjo į Tonijų neslėpdami paniekos. Jų klausimai buvo trumpi ir
priešiški.
Tonijaus blakstienos suvirpėjo. Jis mirtinai išblyško bei sugniaužė už
nugaros rankas. Berniukas atsakinėjo pats priėmęs tokį sprendimą, nie­
kas iš šios konservatorijos nedaręs jam įtakos. Taip, operacija buvo atlik­
ta. Ne, jis nesileisiąs apžiūrimas. Ne, jis negali atskleisti chirurgo vardo. Ir
vėl: ne, niekas iš šios konservatorijos nežinojo apie jo planus...
Tuo momentu maestro Kavala piktai pertraukė apklausą ne prastesniu
už Tonijaus greitu bei taisyklingu venecijietišku dialektu pareikšdamas,
jog jo konservatorija - muzikantų, o ne chirurgų prieglobstis. Berniukai čia
niekada neoperuojami. "Mes su tuo neturime nieko bendro!"
Venecijiečiai po šių žodžių pašaipiai nusijuokė.
Ir pats Gvidas vos nešyptelėjo juos išgirdęs, tačiau sugebėjo nuslėpti
savo jausmus.
Tardymas aiškiai ėjo į pabaigą. Susirinkusieji nejaukiai nutilo. Vyres­
nysis venecijietis, rodos, stengėsi nugalėti kažkokį užslėptą jausmą.
Galų gale atsikrenkštė ir kimiu, bemaž grubiu balsu paklausė:
- Markai Antonijau, ar tu neturi daugiau ko pridurti?
Jis užklupo Tonijų nepasirengusį. Sis suspaudė pabalusias lūpas ir pa­
purtė galvą, neįstengdamas nė žodžio pratarti. Vaikinas žvelgė į šalį iš­
plėtęs akis, rodos, tik tam, kad nieko nepamatytų.
- Markai Antonijau, ar tu šitaip pasielgei savo valia? - venecijietis
žengtelėjo į priekį.
- Senjore, - pradėjo Tonijus neatpažįstamu balsu, - šis sprendimas ne­
atšaukiamas. Ar jūsų tikslas - priversti mane gailėtis?
Venecijietis krūptelėjo, tarytum žodžių, kuriuos ketino ištarti, sakyti
nederėjo. Jis dešine ranka pakėlė mažą ritinėlį, kuris visą laiką kabojo jam
ant šono. Ir karčiai pareiškė:
- Markai Antonijau, aš kariavau su tavo tėvu Levante. Stovėjau ant jo
laivo denio prie Pirėjo. Man anaiptol nėra malonu sakyti tai, kas tau ir
taip turi būti žinoma, o tiksliau: kad tu išdavei savo tėvą, savo šeimą bei
savo tėvynę. Todėl nuo šiol ir visam laikui tau uždrausta įkelti koją į
Veneciją. Na, o tavieji giminaičiai įpareigoja tave mokytis šioje konserva­
torijoje, kurioje privalai likti, jei nenori prarasti tolesnės jų paramos.
 - 122 -

Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu. Jis nustėręs spoksojo į užsivėrusias

duris, o viduje kunkuliavo įtūžis.
Paskui atsisėdo prie savo stalo, sudėjo Tonijaus popierius į juodą ap­
lanką ir piktai nušveitė į šalį.
Gvidas mostelėjo ranka, ragindamas pasitelkti kantrybę.
Tonijus nejudėjo. Kai pagaliau atsisuko į maestro, veide atsispindėjo
visiška tuštuma. Tik raudonai švytinčios akys jį išdavė.
Bet maestro Kavala jautėsi pernelyg įžeistas, pernelyg supykęs, kad
pastebėtų, kas vyksta.
Jo požiūriu, venecijiečių elgesys buvo absoliučiai nedovanotinas. Ap­
imtas staigaus įtūžio, jis net burbtelėjo panosėje, girdi jų pasipūtėliški
pareiškimai beveik nieko nereiškią. "Uždrausta įkelti koją! Vaikui!"
Ji išbėrė ant stalo Tonijaus piniginės turinį, perskaičiavo, sužėrė į vir­
šutinį stalo stalčių ir ramiausiai pastarąjį užrakino. Tada kreipėsi į Tonijų:
- Dabar tu esi šios mokyklos mokinys. Atsižvelgiant į tavo amžių, su­
teikiau tau kambarį viršutiniame aukšte, toliau nuo kitų kastratų. Bet tu,
kaip ir visi berniukai kastratai, turi dėvėti juodą tuniką, apjuostą raudona
juosta. Keliamasi mūsų konservatorijoje likus dviem valandom iki auš­
ros, o pamokos baigiasi aštuntą valandą vakaro. Tau priklauso valanda
poilsio po vidurdienio ir dvi valandos dienos miego. Kai tik bus patikrin­
tas tavo balsas...
- Bet balso man neprireiks, - tyliai pratarė Tonijus.
- Ką? - apstulbo maestro.
- Aš neketinu mokytis dainuoti, - paaiškino Tonijus.
- Ką?!
- Jeigu jus dar sykį peržiūrėsite dokumentus, pamatysite, kad aš ke­
tinu mokytis muzikos, bet ten niekur neparašyta, jog aš turiu mokytis
dainavimo...
Tonijaus veidas vėl suakmenėjo, nors balsas šiek tiek virpėjo.
- Maestro, leiskite man pasikalbėti su berniuku, - įsiterpė Gvidas.
- Be to, aš neketinu dėvėti jokių ypatingų drabužių, - tęsė Tonijus, -
kurie visiems skelbtų, jog esu... kastratas.
- Ką tai reiškia? - maestro atsistojo ir taip prispaudė prie stalo krum­
plius, jog šie pabalo.
- Aš mokysiuos muzikos... groti klavišiniais, styginiais, kompozicijos,
visko, ko reikia, bet nesimokysiu dainuoti! - pareiškė Tonijus. - Aš nedai­
nuosiu dabar, nedainuosiu niekada. Ir nesirengsiu kaip kastruotas gaidys!
- Gryniausia beprotybė! - maestro atsisuko į Gvidą. - Jie visi kaip vie­
nas pamišo tose šiaurinėse pelkėse! Pasakyk man, dėl Dievo meilės, kodėl
tuomet tu sutikai būti iškastruotas? Nagi, pakviesk gydytoją! - liepė jis
Gvidui.
- Maestro, berniukas iš tiesų buvo išoperuotas. Leiskite man jį įkalbėti.
- Įkalbėti! - maestro piktai pasižiūrėjo į Tonijų. - Tu esi mano globo­
tinis ir privalai paklusti, - jis parodė ranka į tvarkingai sulankstytą juodą
uniformą, gulinčią ant stalo šalimais. - Ir tu apsivilksi kastrato uniformą.
 - 123 -
- Niekada. Aš klusniai vykdysiu visus kitus nurodymus, bet nedainuo­
siu ir niekada neapsivilksiu šio kostiumo.
- Prašau, maestro, išleiskite jį, - paprašė Gvidas.
Vos tik Tonijui išėjus, Kavala susmuko ant kėdės.
- Kas čia vyksta? - paklausė jis. - Aš po šiuo stogu turiu du šimtus stu­
dentų ir neketinu...
- Maestro, leiskite berniukui įsitraukti į bendrąją programą, ir pra­
šau, suteikite man galimybę jį įkalbėti.
Maestro atsakė ne iškart. Paskui šiek tiek nurimęs paklausė:
- Ar tu girdėjai tą berniuką dainuojant?
- Taip, - atsakė Gvidas. - Ir ne kartą.
- Kokio tipo jo balsas?
Gvidas susimąstė.
- Įsivaizduokite, kad skaitote naujas natas. Ir akimirksniui užsimer­
kiate, jog išgirstumėte, kaip šis kūrinys gali būti sudainuotas - sudainuo­
tas idealiai. Tai štai, jo balsas ir skamba jūsų galvoje.
Maestro pamėgino įsivaizduoti. Paskui linktelėjo.
- Na gerai, pamėgink jį įkalbėti. Bet jeigu nesugebėsi, žinok: aš nelei­
siu, kad man įsakinėtų kažkoks Venecijos patricijus!

________________________4________________________
Tai buvo košmaras, iš kurio neįmanoma nei ištrūkti, nei nubusti.
Košmaras vis tęsėsi ir tęsėsi, ir kaskart, kai Tonijus atsimerkdavo, jis vis
tiek nesibaigdavo.
Likus dviem valandoms iki aušros, nuskambėjo pirmasis skambutis.
Tonijus staigiai atsisėdo ant lovos, lyg truktelėtas už grandinės. Išpiltas
prakaito įsmeigė akis į juodą dangų, nubarstytą lėtai slenkančiomis
žvaigždėmis, ir akimirksnį - tik akimirksnį - nustėręs gėrėjosi šiuo
neapsakomu grožiu.
Atrodė neįtikėtina, kad visa tai ištiko jį, ir ne kas kitas, o jis guli dabar
kambarėlyje žemomis lubomis už penkių šimtų mylių nuo Venecijos.
Jis atsistojo, nusiprausė, išslinko į koridorių ir kartu su dar trisdešim-
čia kastratų, žąsele tursenančių iš bendro miegamojo, nusileido akmeni­
niais laiptais.
Du šimtai mokinių zujo koridoriais it skruzdės, nepratardami nė žo­
džio sėdosi į savo vietas prie klavesinų, violončelių, mokymosi stalų. Kaž­
kur tolumoje pasikūkčiodamas raudojo mažas vaikas.
Namas atgijo, pasklido šaižūs garsai, skirtingų melodijų fragmentai,
susiliejantys į bendrą kakofoniją. Trinksėjo durys. Tonijus stengėsi klau­
sytis maestro, bet viskas liejosi prieš akis. Mokytojo žodžiai sparčiai
sklendė į priekį aiškindami idėjas, kurių jis neįstengė suvokti. Kiti mo­
kiniai įniko krebždėti plunksnomis. Tonijus sutelkė dėmesį į pratimą ir
pradėjo kažką keverzoti, pats netikėdamas, jog įveiks užduotį.
Galų gale atsisėdęs prie klavišų grojo, kol įskaudo nugarą. Visi dabar­
tiniai vargai ir nelaimės atitolo, kai keletą malonių valandų darė, ką visuo­
 - 124 -
met mokėjo daryti. Tuo metu tapo vienu iš tų berniukų, savo bendraam­
žių, kurie negyveno čia nuo ankstyvos vaikystės, o buvo priimti į konser­
vatoriją vėlai, tik dėl ypatingo meistriškumo bei talento.
- Tu netgi nežinai, kaip laikyti smuiką? Negi niekada negriežei smuiku?
Jis stengėsi vedžioti stryku per stygas be spigaus, nedarnaus garso.
Nežmoniškai skaudėjo pečius, karkartėm jis susikūprindavo, pasvirdavo
į priekį, nekreipdamas dėmesio į piktus žodžius, staigų bizūno pliaukš­
telėjimą per priešais stovintį piupitrą.
Ak, jei jis bent minutėlei galėtų pasinerti į muziką, pajusti, kaip ši jį
kelia, neša aukštyn. Bet košmariškoje klaikioje realybėje tai neįmano­
ma. Siame košmare muzika tėra triukšmas, muzika - bausmė, muzika -
į smilkinius trinksintys plaktukai. Tonijus pajuto stiprų skausmą nuo
rimbo smūgio per ranką ir, krūptelėjęs visu kūnu, įsistebeilijo į paliktą
žymę. Juostelė paraudo bei išpampo, lyg gyventų atskirą gyvenimą.
Paskui buvo pusryčiai. Ilgas stalas. Karšto garuojančio, šleikštulį ke­
liančio maisto dubenėliai. Dabar jam bet koks maistas atrodė šlykštus,
tarsi menkiausias pasitenkinimas būtų tapęs nepasiekiamas. Jis atsisakė
sėdėti šalia kitų kastratų. Mandagiai, tyliu balsu paprašė jį persodinti.
- Tu sėdėsi čia!
Jis atsitraukė nuo prisiartinusio žmogaus, užgriuvusio jo petį kumš­
čiu ir štai taip kategoriškai išrėžusio.
Tonijus pajuto, kaip liepsnoja veidas. Liepsnoja! Jis negalėjo patikėti,
kad kūne gali slypėti tiek ugnies.
Kambaryje tvyrojo tyla, ir visos akys įsmigo į jį. Jautėsi tarytum ma­
lamas į miltus - jis, "Venecijos princas" - kaip kad girdėjo esąs vadinamas
šituo neapolietišku dialektu. Juk čia visi iki vieno žinojo, kas jam padary­
ta, kad jis vienas iš jų, šitų būtybių nuleistomis galvomis, suluošintais kū­
nais, šitų berniukų, kurie nėra ir niekada netaps vyrais.
- Užsijuosk raudoną juostą!
- Nesijuosiu!
Visa tai nevyksta. Viso šito nėra. Norėjosi atsistoti ir išeiti į lauką, į so­
dą, bet netgi elementari judėjimo laisvė čia buvo uždrausta, tyla prikaus­
tydavo visus berniukus prie suolo, kur kiekvienas turėjo savo vietą. Vis
dėlto už nugaros jis išgirdo kuždesį:
- Kodėl jums nepasiėmus juostos, senjore, ir nepaslėpus bridžuose?
Tuomet niekas nesužinos!
Jis staigiai atsisuko. Kas ištarė šiuos žodžius? Pašaipias, gudrias šyp­
senas akimoju pakeitė abejingumas.
Atsivėrė durys, įėjo Gvidas Mafeo. Tebus palaimintas tylėjimas, jei
bent dvi valandas jis privalės žiūrėti į šį šaltą bejausmį veidą, piktas aku­
tes. Kastratas, kastrato šeimininkas. O blogiausia, kad jis žinojo, kas iš
tiesų nutiko, kas išties yra šis košmaras. Jo žinojimą slėpė šalta pykčio
kaukė.
"Kodėl tu amžinai į mane spoksai?"
"Kodėl, kaip manai, aš į tave žiūriu? Todėl, kad aš siaubūnas ir tu
siaubūnas, aš noriu pamatyti, kuo pavirsiu!"
 - 125 -
Kodėl maestro netrenkė jam? Ko jis laukė? Ką slėpė nekintama žiauru­
mo užsklanda patraukliame, dailiame veide, kodėl neįmanoma nukreipti
nuo jo žvilgsnio? Sykį vaikystėje motina aptalžė jį per skruostus šaukda­
ma: "Liaukis verkęs, liaukis verkęs, dėl Dievo, ko tau iš manęs reikia,
liaukis!" Žvelgdamas į Gvidą Mafeo, jis pagalvojo: "Aš pirmą kartą supra­
tau, ką ji turėjo omenyje. Tavo kamantinėjimas nepakeliamas, palik mane
vieną! Siame kambaryje, dabar, prašau, Viešpatie, palik mane vieną."
"Tuomet sėdėk ramiai. Žiūrėk. Ir klausyk."
"Jis atveda į kambarį tą baltaveidį iškastruotą monstrą. Aš nenoriu
to nė girdėti, kokia kankynė. O jisai pradeda pamokymus, jis ne kvailys,
jis tikriausiai geresnis už juos visus drauge sudėtus, bet jis niekada, nieka­
da manęs nemokys."
Aštuntą valandą, nuskambėjus paskutiniajam skambučiui, Tonijus
nukėblino laiptais aukštyn toks pavargęs, jog vos kilojo kojas. Jis ėmė
smigti, kristi vis žemyn ir žemyn, į vienas kitą keičiančius košmarus.
"Meldžiu, bent šią naktį neleisk man sapnuoti. Aš taip pavargau. Aš ne­
begaliu kovoti sapnuose, aš išprotėsiu."
Vėl už durų kažkas stovėjo. Tonijus pasirėmė alkūne. Paskui taip ne­
tikėtai atlapojo duris, kad už jų stovėjęs berniukas nespėjo pabėgti. Tiks­
liau, jie buvo dviese. Juodu kryptelėjo į priekį, lyg norėdami įeiti.
- Nešdinkitės iš čia! - riktelėjo Tonijus.
- Mes tik norėjome pasižiūrėti į Venecijos princą, kuris pernelyg pui­
kus, kad ryšėtų raudoną juostą.
Juokas, juokas, juokas.
- Perspėju jus: geriau nešdinkitės iš čia.
- Nejaugi? Tu ne itin draugiškas, bičiuli! Nemandagu laikyti mus už
durų...
- Aš jus perspėjau...
- Oho! Ką tu sakai? O kas čia?
Abu įsistebeilijo į durklą. Aukštesnysis, ilgomis plonomis rankomis,
jau darėsi panašus į siaubūną. Jis nervingai nusijuokė:
- Ar maestro žino, kad turi šį daikčiuką?
Kaire ranka Tonijus staigiai jį stumtelėjo, ir abu įsibrovėliai, praradę
pusiausvyrą, baimingai inkštelėję išsmuko iš kambario. Net kalbėjo jie
keistais, nenatūraliais balsais, kažkaip nepakeliamai spigiai bei šaižiai. Tai­
gi dar ir šis dalykas. Tonijus numatė laiką, kai liausis net balsiai kalbėti.
Vaikinas trūktelėjo už sunkios lovos atkaltės. Iš pradžių toji nejudėjo,
bet paskui netikėtai lengvai nuslydo plikomis grindimis, tarsi nutrūkusi
nuo grandinės. Tonijus užbarikadavo duris ir tik tuomet krito miegoti.
Bet tada akies krašteliu pastebėjo staiga paraudusį dangų, ir jam pasi-
dingojo, tarytum girdi keistą tylų garsą. Pastate prasidėjo judėjimas. Pri­
siartinęs prie lango pamatė, jog kalną tolumoje apgaubė ugnis.

Tonijų nuolatos lankė du klaikūs sapnai.

Pirmasis.
Jis bėga siaura gatvele - ir štai pavyksta pasislėpti. Bet užpuolikai jį pa­
 - 126 -
čiumpa bei tempia atgal, jis draskosi, atsiduria krantinėje, nusirita į van­
denį, ir štai jis jau saugus. Plaukia kaip žiurkė, sklandžiai skrosdamas
vandenį, o jie bejėgiškai bėga krantu. Tonijus apimtas siaubo. Bet jis
sprunka! Meta daiktus į kelionės skrynias, lagaminus, bėga palaco laiptais
žemyn, išvyksta iš Venecijos, jis išgelbėtas.
O paskui ūmai atslenka šiurpus suvokimas. Tarytum aušra nušviečia
tamsius sapno užkaborius. Jis suvokia, kad miega, kad viskas vyksta ne iš
tikrųjų!
Štai kas įvyko realybėje. Ak, kaip jis jiems pasitarnavo! Dainavo, dai­
navo, dainavo...
Akimirką atrodė, lyg girdi savo paties balsą, aidintį tarp tamsių drėgnų
sienų, sustiprintą taip, jog pranoko pačius drąsiausius lūkesčius, balsą, ku­
rio galima klausytis be kurtinančio apmaudo.
Antrasis sapnas.
Jie tebėra. Tonijus gali juos pajusti tarp kojų, nes jie vėl užaugo. O gal
tiesiog nebuvo išpjauti taip, kaip reikia? Tam tikra dalelė liko, ir iš jos vis­
kas vėl užaugo. Padarė baisią klaidą. Šiaip ar taip, jie tebėra, ir chirurgas
visa tai jam paaiškina. Tiesa, šitaip nutinka tuomet, kai operacija atlikta
nepakankamai skrupulingai, teisingai, jie tebėra, pats patikrink, jei nori.
Tonijus atsisėdo tamsoje. Nepastebėjęs, kaip paliko šiltą lovos spragą,
atsidūrė prie lango, veidu pajuto jūros brizą, sugautą kambario žemomis
lubomis spąstų. Pagalvojus, jog galva gali paliesti stogą, staiga užgriuvo
siaubo banga. Jis susigūžė ant palangės, apglėbęs save rankomis. Miesto
žiburiai pasklido prieš akis. Iš tolo, iš kažin kokios tavernos, ataidėjo rit­
minga muzika. O gal koncertavo gatvės dainininkai, klaidžiojantys nuo­
žulniais šlaitais? Jis prasižiojo, lyg norėdamas gurkštelėti daugiau oro, ir
užsimerkė.
Vėl sapnai.
Vasara. Kaitra. Tokia kaip dabar. Ji vėl tvyro milžiniškose tuščiose pa­
laco salėse. Tonijus skaičiuoja stiklo gabalėlius, iš kurių sudarytas langas.
Jų maždaug keturiasdešimt. Berniukas guli nuogas motinos lovoje. Jos
krūtinė nuoga, ir jis gėrisi nuostabiomis krūtimis. Kaitra sudrėkina jos
garbanas, krintančias ant kaktos, skruostų. Ji sujuda, atsisuka į jį taip, kad
suvaitoja čiužinys, kilsteli jį, prisitraukia, ir jis nuoga nugara jaučia jos
krūtų karštį... Jos lūpos kutena plaukus jam ant pakaušio...
O-o-o-o-o-o Dieve, n-e-e-e-e, čia sapnas!
Skamba skambutis.
Viskas prasideda iš naujo.
- Užsijuosk juostą!
- Nesijuosiu!
- Ar nori gauti už tai rykščių?
- Aš nieko nenoriu.
"Kodėl niekada nesapnuoju, kad laikau jį rankose, jis negali ištrūkti,
pabėgti nuo manęs, ir aš galiu padaryti jam tą patį, ką jis padarė man,
padarė man? Kur toksai sapnas?"
- Ką tu tikiesi pasieksiąs? - Gvidas Mafeo vaikštinėja po kambarį pir­
 - 727 -

myn ir atgal. - Pasakyk man, Tonijau, pasikalbėk su manimi. Juk pats su­
tikai čia būti, aš tavęs neverčiau. Ko tu sieki savo tylėjimu, savo...
- Aš negaliu to pakęsti. Aš negaliu pakęsti tų įniršiu alsuojančių veidų.
- Meldžiu jūsų, neplakite jo. Jeigu tik patikėtumėte jį man.
- Aš patikėjau jį tau, bet jis ir toliau atkakliai atsisako...
- Užsijuosk juostą.
- Nesijuosiu.
- Pirmas smūgis - skausmas, nuo kurio turi save apsaugoti, bet negali.
Antras - tai kažkas, ko neįmanoma ištverti. Trečias, ketvirtas, penktas...
"Negalvok apie tai, galvok apie ką nors kitą, apie kokią nors kitą vietą,
apie ką nors kita, ką nors kita."
- Užsijuosk juostą.
-N e.
- Tada pasakyk man, jei tu toks protingas, žavingasis mažasis veneci-
jieti, kas nutinka kastratui, kuris nedainuoja?
Visi išsirikiavo prie didžiųjų vartų ir patraukė poromis, rankos už nu­
garos, raudonos juostos lygiai perpus dalina minkštą juodą tunikos audi­
nį, juodos juostelės užrištos prie kaklo. Visi kartu, pradėję dešine koja,
pajudėjo pro vartus. "Ar įmanoma, kad aš eičiau pro šiuos vartus kartu
su jais, kad žygiuočiau vienoje procesijoje su šitais eunuchais, iškastruo­
tais gaidžiais, siaubūnais?"
Didesnis pažeminimas, nei būti nuogai išrengtam. O vis dėlto jis ėjo,
dėliojo kojas, ir jam atrodė, kad visas pasaulis sudarytas vien iš žmonių.
Žmonių sienos susiglaudžia aplink, idant galėtų apžiūrėti iš arčiau, jų bal­
sai kyla, susimaišo. Ir iš pradžių jie tokie gražūs, tokie tvirti, tie balsai,
skriejantys aukštyn, aukštyn, į atvirą dangų. Kiekvienas, kas tik dirsteli
į einančiuosius, žino, žino, nesvarbu, ar jis ryši raudoną juostą, ar ne,
tiksliai žino, kas jis toks.
Nepakeliama kančia, panaši į barbariškų kankynių aprašymus. Ne­
įmanoma įsivaizduoti minčių ir jausmų to, kuris pačiame įvykių centre,
to, kuris vedamas į pačią minios gilumą, surištomis rankomis, todėl net
negali prisidengti veido. Viskas, kas tu esi, dabar priklauso šiam pasauliui
aplink tave, nors žvelgi į priekį taip, lyg nieko panašaus nepatirtum, pa­
stebi jūros brizo lengvai nešamus debesis, matai bažnyčios fasadą.
Kas jie, šitie pietų italai, kas jie tokie, jei ne pasaulis, ne ištisas pasaulis!
Eik iš čia, išeik.
- Jeigu tu išeisi, - šnypščia piktasis Gvidas Mafeo, tas pats, kuris viską
žino, - kur eisi?
- Aš neišeisiu.
- Nori būti iš čia išmestas!
Dabar, kai atėjo pėrimo metas, galvok apie skausmą, o ne apie tai,
kaip jį nugalėti, nes nei praeityje, nei dabartyje, nei ateityje nėra nė vie­
nos tavo gyvenimo pusės, kuri nevarytų tavęs iš proto, vos tik apie ją pa­
galvojus. Galvok apie skausmą. Sis skausmas bent jau turi ribas. Gali su­
sekti, kokiomis kryptimis jis juda tavo kūnu. Egzistuoja jo pradžia, vidu­
rys ir pabaiga. Įsivaizduok, kad jis turi spalvą. Pavyzdžiui, pirmasis
 - 128 -
skausmo dryžis. Kokios jis spalvos? Raudonos? Raudonos, virstančios
švytinčia geltona. O paskui vėl raudonos, raudonos, jokios geltonos, o ta­
da baltos, baltos, baltos.
- Prašau jūsų, maestro, palikite jį man.
- Tu dainuosi, jei ne, būsi išmestas iš mokyklos!
- Kur tu eisi?
Taigi. Kur tu eisi? Kodėl įkurdinai save šiuose rūmuose, sudarytuose
iš kankinimo kamerų, kodėl neišeini iš čia? Todėl, kad esi monstras, o čia
monstrų mokykla, ir jeigu iš čia išeisi, liksi vienas, visiškai vienas. Akis į
akį su siaubu!
Neverk šių žmonių akivaizdoje. Nuryk ašaras. Neverk matant sveti­
miems. Nukreipk savo raudą į dangų. Raudok dangaus akivaizdoje. Re­
gint dangui.

________________________5________________________
- Ką mėgini laimėti? Ar bent pats žinai, ko nori?
Gvidas blaškėsi pirmyn bei atgal. Veidas perkreiptas įniršio. Jis užra­
kino klasės duris ir pasikabino raktą prie diržo.
- Kodėl supj austei tą berniuką?
- Visai nesupjausčiau. Tik šiek tiek apibraižiau. Gyvens.
- Taip, šį kartą liks gyvas.
- Jis įsiveržė į mano kambarį. Jis tyčiojosi iš manęs!
- O kas bus kitą kartą? Juk žinai, kad maestro liepė atimti iš tavęs
špagą, durklą ir pistoletus, kuriuos nusipirkai. Bet juk tai nesiliaus, ar ne?
- Ne, jeigu jie ir toliau iš manęs tyčiosis. Mane supa vieni kankintojai!
Ir tai nesiliaus!
- Negi tu nesupranti? Jeigu ir toliau taip elgsies, būsi išvarytas iš kon­
servatorijos. Tavo sužalotas Lorencas galėjo numirti!
- Palikite mane vieną.
- Ak štai dėl ko tau akys ašaroja. Nagi, pasakyk dar kartą, aš noriu iš­
girsti.
- Palikite mane vieną!
- Aš nepaliksiu tavęs vieno, aš niekada nepaliksiu tavęs vieno, kol
nepradėsi dainuoti! Manai, aš nesuprantu, kas tave kamuoja? Manai, ne­
žinau, kas tau darosi? Dievulėliau, tu beprotis, jei nesupranti, jog aš rizi­
kavau gyvybe gabendamas tave čionai, nors man būtų buvę geriau atsi­
kratyti tavęs ir tavo kankintojų? Bet aš atgabenau tave iš Veneto čionai,
kur jūsų vyriausybė gali atsiųsti samdomus žudikus, ir šie be vargo pa­
pjaus mane kokioje nors ramioje gatvelėje!
- Bet kodėl jūs taip pasielgėte? Argi aš jūsų prašiau? Ko jūs iš manęs
norite, ko visuomet iš manęs norėjote?
Gvidas jam trenkė. Nesusivaldęs taip stipriai vožė Tonijui per skruos­
tą, jog šis, nublokštas atgal, griebėsi už galvos. Gvidas plojo dar kartą. O
paskui suspaudė abiem rankom ir trinktelėjo galvą į sieną.
Tonijui užgniaužė kvapą, jis trumpai riktelėjo gerkliniu balsu. Gvidas
čiupo jį už kaklo, ėmė sukti galvą.
 - 129 -

Ir staiga atšoko nuo berniuko, dešine ranka suspaudęs kairės riešą, lyg
neleisdamas sau smogti naujo smūgio. Jis stovėjo nusisukęs nuo Tonijaus,
bet matėsi, koks yra įsitempęs.
Nekęsdamas savęs, Tonijus nebesutramdė iš akių pasruvusių tylių
ašarų. Sekundėlę padvejojęs, jis išsitraukė nosinę ir piktai nusišluostė
veidą.
- Na gerai, - vos girdimai per petį ištarė Gvidas. - Sėsk ten. Vėl. Ir
žiūrėk.

Akmenines grindis bei sieną įkaitino popiečio saulė. Perstūmęs suolą

į saulėtą vietą, Tonijus atsisėdo ir užsimerkė.
Pirmasis mokinys buvo Paolas, kurio stiprus balsas užpildė kambarį
lyg skaistus auksinis varpelis. Jis lengvai slydo aukštyn ir žemyn, tęsda­
mas kiekvieną natą, pripildydavo ją tikro džiaugsmo.
Atsimerkęs Tonijus pamatė berniuko pakaušį. Klausydamasis užsnū­
do, todėl šiek tiek nustebo išgirdęs Gvidą aiškinant, kokias berniukas pa­
daręs klaidas. Argi jis klydo? Gvidas pastebėjo: "Aš girdžiu tavo kvėpavi­
mą, galiu jį pamatyti. Pirmiausia pamėgink lėčiau." Ir šį kartą... šį kartą...
mažasis balselis vėl pakilo bei nukrito... vėl pratisos, šaižios natos...
Kai Tonijus vėl nubudo, klasėje mokėsi kitas berniukas, vyresnis. Da­
bar jau skambėjo kastrato balsas, ar ne? Siek tiek sodresnis ir galbūt tvir­
tesnis nei berniuko. Gvidas niršo. Staigiai užtrenkė langą. Berniukas iš­
ėjo. Tonijus pasitrynė akis. Atrodo, kambaryje tapo vėsiau? Saulė jau pa­
sislėpė, bet ten, kur jis sėdėjo, dar laikėsi šiluma. Palei visą pirmojo aukš­
to palangę pirmame aukšte baltavo begalinio vijoklio žiedai.
Jis atsistojo, nugarą netikėtai nutvilkė skausmas. Ką Gvidas veikia prie
lango? Tonijus nematė jo veido, tik nusvirusius pečius. Ten, už lango, so­
de vyko judėjimas, bėgiojo ir šūkavo vaikai.
Paskui Gvidas atsitiesė atsidusdamas, rodos, visu sunkiu kūnu, masy­
viais pečiais, susitaršiusiais plaukais.
Jis atsisuko į Tonijų. Mokytojo veidą vos galėjai įžiūrėti ryškios ar­
kos, dar apšviestos saulės spindulių, dėmės fone.
- Jeigu tavo elgesys nepasikeis, - pradėjo jis, - maestro Kavala po sa­
vaitės tave išmes, - balsas buvo toks žemas ir kimus, kad Tonijus nė už
ką nebūtų patikėjęs girdįs kalbantį Gvidą, tačiau šis tęsė: - Aš nieko ne­
begaliu padaryti. Jau padariau viską, ką įstengiau.
Tonijus žiūrėjo į jį apstulbęs. Berniukas matė, kad šiuos griežtus
bruožus, kurie jam taip dažnai atrodė esą ideali įniršio išraiškos priemo­
nė, sušvelnino kažkoks siaubingas pralaimėjimas, kurio jis nesuprato.
Norėjosi paklausti: "Kodėl jums taip svarbu? Kodėl jūs privalote manimi
rūpintis? Kodėl aš jums rūpėjau Feraroje? Kodėl rūpiu dabar?" Jis pasiju­
to bejėgis, kaip ir tą naktį Romoje, kai mažam vienuolyno sodelyje tasai
žmogus įniršęs paklausė: "Ko amžinai į mane spoksai?"
Tonijus papurtė galvą, mėgindamas kažką pasakyti, bet negalėjo. No­
rėjo paprieštarauti, jog perprato visus kitus dalykus, kurių buvo moko­
mas, kad laikėsi taisyklių, rūsčių ir negailestingų, laikėsi pats nežinoda­
 - 130 -
mas kodėl... Bet jis žinojo kodėl. Taisyklės reikalavo vieno dalyko: kad jis
taptų tuo, kas buvo. Ir nieko daugiau.
- Maestro! - sušnibždėjo berniukas. Žodžiai strigo gerklėje. - Nepra­
šykite manęs. Čia mano balsas, ir aš negaliu jo atiduoti jums. Jis ne jūsų,
nepaisant to, kokį kelią sukorėte jo ieškodamas, ką iškentėte Venecijoje,
idant atgabentumėte mane čionai, siekdamas savų tikslų! Balsas mano, o
aš dainuoti negaliu. Negaliu! Nejaugi jūs nesuprantate prašąs neįmano­
mo dalyko! Aš niekada daugiau nedainuosiu, nei jums, nei sau, niekam!

Kambaryje buvo tamsu, nors lauke, viršum aukštų pastato frontonų,

dangus švytėjo lygia perlamutrine šviesa. Prieblandos šešėliai iš visų ke­
turių aukštų leidosi į sodą, kur kartkartėmis šmėžavo kažin kokie silue­
tai, linko prie žemės sunkios šakos, apkibusios apelsinais, ir, tarsi vaški­
nės žvakės tamsoje mirguliavo linijos. Iš visų nišų sklido vėlaus vakaro
garsai - greitos, laisvai besiliejančios melodijos, visais instrumentais atlie­
kamos geriausių muzikantų visuose aukštuose.
Čia jau skambėjo ne kakofonija; visas pastatas gaudė tarsi gyva būty­
bė, ir Tonijų apėmė keistas ramybės pojūtis.
Galbūt jį taip nukamavo pyktis bei apmaudas, jog leido šiems jaus­
mams trumpam išgaruoti? Pasakė jiems: leiskite man minutėlę pabūti
vienam. Negalvojo apie Veneciją, negalvojo apie Karlą, nesiblaškė po
tuos atminties užkaborius, kur slypėjo pastarosios mintys. Dabar jo sme­
genys veikiau panėšėjo į daugybę tuščių kambarių.
Ir patyrė ramybę, viešpataujančią šioje vietoje, kuri galėjo jam pasiro­
dyti tokia nuostabi, jei tik įstengtų tai jausti.
Taigi dabar, bent akimirką, tebūnie taip.
Įsivaizduok, jei nori, kad gyvenimas dar įmanomas, kad gyvenimas
teisingas - ką gi, gerai. Ir kad panorėjęs galėtum, tarkim, prisiartinti prie
šio didžiulio instrumento, o atsisėdęs prie jo, uždėjęs pirštus ant klavi­
šų, galėtum uždainuoti, jei panorėtum. Galėtum dainuoti apie liūdesį,
apie žodžiais nenusakomą skausmą. Iš tiesų tu galėtum daryti viską, ką
nori, nes viskas, kas tau neleidžia taip elgtis, jau nustumta į šalį, palikta
toli už nugaros, tarsi žvynai, kuriuos nusimetė kūnas - žmogaus kūnas,
nežmoniškos neteisybės paverstas siaubūnu, bet dabar laisvas ir galintis
vėl atrasti save.
Jis gulėjo atmerktomis akimis ant žemo gulto, ant kurio galbūt kartais
ilsėdavosi pats Gvidas per pertraukas tarp įtemptų pamokų, ir galvojo:
"Tu tik įsivaizduok, kiek daug gali".
Dangus patamsėjo, ir sodas pasikeitė. Apelsinmedžiai šalia arkos, iš
pradžių apgaubti prieblandos, dabar beveik ištirpo tamsoje. Jau negalėjai
įžiūrėti nei fontano, nei baltų lelijų. Ir tik langeliai kitapus kiemo švytėjo
tamsoje lyg daugybė švyturių.
Tonijus gulėjo ramiai, stebėdamasis, kad niekas jam nedraudžia būti
šiame tuščiame kambaryje ir skendėti tokiame giliame, tuščiame miege.
Pamažu atslinko mintis, jog esant uždarytam langui ir durims jis da­
bar galėtų prieiti prie klavesino, uždėti rankas ant klavišų ir... Ne, jeigu
leis mintims nuskrieti taip toli, gali prarasti viską. Ir jis vėl užsimerkė.
 - 131 -
Pati mintis apie nuosavą balsą dabar nebebuvo nepakeliama. Nekėlė
skausmo nė akimirksniui šmėstelėjęs prisiminimas apie naktis, kai klajo­
jo Venecijos gatvelėmis ir įsimylėjęs savojo balso skambesį padarė pa­
slaugą broliui. Bet jeigu nesiliaus dabar, vaizduotė neišvengiamai, negai­
lestingai įsisiūbuos, ir prasidės spėlionės, ką jie dabar apie jį kalba, ar kas
nors tiki, jog pats taip pasielgė savo atžvilgiu, kaip kad tvirtino laiškuose.
Tačiau dabar daug kas pasikeitė. Ko gero, jeigu išleis balsą į laisvę,
skambės ne karštai dainuojančio berniuko balsas, o klaikaus siaubūno,
kuriuo pavirto ir kuriuo liks amžinai. Si mintis jį pakirto; Tonijus tarsi
pasidavė, tarsi prisiėmė visus jam parašytus košmariškus vaidmenis, lyg
gyvenimas būtų opera, kurioje jam paskirta ši siaubinga partija.
Vos aplankius šiai minčiai, jis pajuto ne ką kita, o gėdą. Juk būtų tas
pats, jei persiplėštų drabužius ir leistų jiems spoksoti į savo randus, į tą
susitraukusį, tuščią...
Si mintis ėmė dusinti, ir jis nusipurtęs atsisėdo ant lovos.
Išgirdęs atsiveriančias duris, pakėlė rankas bei suėmė svyrančią galvą.
Jis žinojo, kad į kambarį įėjo Gvidas, nors ir nesuprato, iš kur žino.
Jis pajuto, jog realus pasaulis pasirengęs jį išplėšti iš svajonių.
Tonijus pakėlė akis, ryžtingai nusiteikęs dar kartą pasipriešinti, ir pa­
matė priešais save stovintį kapelmeisterį senjorą Kavalą, abiem rankom
tiesiantį neseniai atimtą špagą.
- Paimk, - sušnibždėjo maestro.
Tonijus nesuprato. Paskui pamatė ant stalo savo durklą, pistoletus ir
piniginę.
Maestro veidas buvo mirtinai išblyškęs, be menkiausio pykčio pėd­
sako, persmelktas keistos, bauginančios išraiškos, kurios Tonijus negalėjo
perprasti. Jis nieko nebesupaisė.
- Nebėra prasmės tau čia ilgiau būti, - pasakė Kavala. - Aš parašiau ta­
vo giminaičiams į Veneciją, kad jie turi pakeisti savo potvarkius. Bet tau
nereikia laukti atsakymo. Tu privalai išvažiuoti.
Jis nutilo. Net tamsoje Tonijus pamatė, kaip virpa kapelmeisterio
smakras. Bet ne iš pykčio.
- Tavo kelioninės skrynios atgabentos. Karieta arklidžių kieme. Tu turi
eiti.
Tonijus nepratarė nė žodžio. Jis netgi nepaėmė špagos.
- Vadinasi, čia maestro Gvido sprendimas? - paklausė jis.
Kapelmeisteris žengtelėjo į šoną ir padėjo špagą ant lovos. Atsitiesęs
ilgai žiūrėjo į Tonijų.
- Aš norėčiau... pasikalbėti su juo, - paprašė Tonijus.
-N e.
- Negaliu išvykti nepasikalbėjęs su juo!
-N e.
- Bet juk jūs negalite man uždrausti...
- Kol esi po šiuo stogu, galiu uždrausti tau viską! - rūsčiai ištarė maest­
ro. - O dabar eik iš čia ir pasiimk draugę visą sielvartą, kurį atsinešei! Eik!
Tonijus sumišęs žiūrėjo, kaip maestro išeina iš kambario.
 - 132 -
Kurį laiką stovėjo nejudėdamas, paskui, prisisegęs špagą, vėl apsigin­
klavęs pistoletais bei durklu, pasiėmė piniginę ir lėtai atidarė duris.^
Koridorius priešais didžiąsias konservatorijos duris buvo tuščias. Žio­
jėjo durys į maestro kabinetą, dėl ko šis panėšėjo į tamsią apleistą olą,
nes paprastai bet kokiomis aplinkybėmis šios durys būdavo uždarytos.
Visame pastate nesigirdėjo nė garso. Tvyrojo stulbinanti tyla, net iš il­
gojo užsiėmimų kambario, kur tokiu metu paprastai mokydavosi keletas
berniukų, nesklido joks triukšmas.
Tonijus nužingsniavo koridoriumi iki galo ir dirstelėjo į kitą, nusi­
driekusį į pastato gilumą, kur pro vienas duris tryško šviesa.
Jam pasirodė, tarytum pamatė kapelmeisterio siluetą, artėjantį lėtais,
ritmingais žingsniais. Jį gaubė tamsa, bet eisena bylojo apie ryžtą. Tonijus
žvelgė į maestro apimtas migloto, nemalonaus smalsumo. Pagaliau jis ir
tas žmogus sustojo vienas priešais kitą.
- Nori pamatyti savo užsispyrimo rezultatą? Pageidauji pažvelgti savo
akimis?
Kavala sugriebė berniuką už riešo ir nusitempė į priekį. Tonijus mė­
gino priešintis, bet šis trūktelėjo stipriau.
- Kur jūs mane tempiate? - paklausė Tonijus. - Kodėl?
Tyla.
Jis ėjo greitai, nepaisydamas skaudančio riešo, neatitraukdamas akių
nuo maestro profilio.
- Paleiskite mane! - pareikalavo, kai juodu prisiartino prie paskutiniųjų
durų. Bet maestro Kavala piktai trūktelėjo jį už rankos ir įstūmė į ap­
šviestą kambarį.
Akimirksnį Tonijus nieko neįžiūrėjo. Jis pakėlė ranką, prisidengda­
mas akis nuo ryškios šviesos ir pamatė eilę lovų, didžiulį kryžių ant sie­
nos. Prie kiekvienos lovos stovėjo spintelė. Grindys buvo plikos. Visame
šiame ilgame kambaryje tvyrojo ligos kvapas. Kitame gale dviejose lovose
gulėjo berniukai, kurie, matyt, miegojo.
O ant tolimiausios lovos kairėje pusėje ilsėjosi dar vienas žmogus. Jo
kūnas po antklode atrodė didelis ir sunkus.
Tonijus negalėjo pajudėti iš vietos. Maestro Kavala stipriai trinktelėjo
jam tarp menčių. Bet jis vis tiek nekrustelėjo. Tada maestro nutempė jį į
priekį ir pastatė lovos kojūgalyje.
Ten gulėjo Gvidas.
Jo plaukai atrodė šlapi. Blausiai apšviestas veidas nepanėšėjo į gyvo
žmogus.
Tonijus prasižiojo, bet nieko nepasakė, tik vėl suspaudė lūpas ir suvir­
pėjo. Galvoje pasklido keistas lengvumas, kuris vis stiprėjo ir stiprėjo. Ta­
rytum kūnas pamažu neteko svorio, lyg būtų staiga pakilęs į orą bei iš­
plaukęs iš šio kambario. Jis vėl mėgino prabilti, jautė, kaip prasiveria
burna, juda lūpos. Lovoje gulinti į numirėlį panaši žmogaus figūra iš­
skydo prieš akis, lyg žiūrėtų pro lietaus užlietą langą.
Aplinkui buvo daug veidų, jaunų mokytojų veidų, mokiusių tų visų da­
lykų, kurių dėka jis stengėsi užsimiršti, ir visi žvelgė nebyliai smerkdami,
paskui jis išgirdo šiurpią, nežmonišką dejonę ir suvokė, jog vaitoja pats.
 - 133 -
- Maestro, - išlemeno jusdamas burną užpildančią tulžį.
O tada jo akivaizdoje įvyko mažas stebuklas. Lovoje gulėjo ne numi­
rėlis. Blakstienos virptelėjo, pasigirdo silpnas kvėpavimas.
Ūmai Tonijus susivokė bestovįs palinkęs prie Gvido. Jei būtų panorė­
jęs, būtų galėjęs paliesti jo veidą. Niekas neketino sutrukdyti. Niekas ne­
siruošė ginti maestro nuo jo. Tada vėl pašaukė mokytoją.
Vokai pakilo ir didelės rydos akys nieko nematydamos įsistebeilijo į
jį. O paskui lėtai užsimerkė.
Kažkas grubiai sugriebė Tonijų, nutempė pro ligoninės duris į korido­
rių. Maestro Kavala nesitvėrė pykčiu.
- Jį pamatė žvejai, pamatė mėnulio šviesoje. Jis plaukė į atvirą jūrą.
Jeigu žvejai nebūtų jo pastebėję, jeigu ne mėnesiena...
Jo akys žybtelėjo, sunkus žandikaulis virptelėjo.
- Aš globojau šį mažylį kaip savo, šį berniuką, turintį angelo balsą.
Ir dusyk išplėšiau iš pačios mirties nagų. Vieną kartą, kai jis prarado bal­
są, ir dabar antrą sykį, per tave!
Kavala nusivedė Tonijų prie pastato durų ir sugriebęs už pečių pa­
žvelgė į veidą, lyg galėtų matyti tamsoje.
- Manai, aš nežinau, ką tau padarė! Manai, nemačiau tokių žmonių
daugybę kartų! Bet čia - o! - tragedijos esmė ta, kad taip pasielgta su tavi­
mi, Venecijos aristokratu! Turtingu, gražiu, stovinčiu ant brandos slenks­
čio; tavęs laukė gyvenimas, panašus į virtinę malonumų, kuriuos bū­
tum galėjęs skinti kaip vaisius nuo kiekvieno tau patikusio medžio! Ak,
tragedija, tragedija! - atsiduso maestro. - O kas ištiko jį? Ir visus kitus čia
esančius? O gal jie - tikrų tikriausi išsigimėliai, suluošinti ankstyvoje vai­
kystėje, beje, tokioje, kuri apskritai neverta tapti gyvenimo pradžia? Ar
tau taip atrodo?
O kuo turėjai tapti tu? Pasipūtusiu Broglio povu tame valdingame tuš­
čiagarbių imperijos mieste, perpuvusiame iki pačios šerdies? Mantijų ir
perukų vyriausybės nariu, vaikštinėjančiu pirmyn bei atgal priešais veid­
rodžius, besigėrinčiu savuoju atvaizdu, kai už mažulytės jų orbitos ribų
ištisas pasaulis... taip, ištisas pasaulis... ošia, kyla, slenka pro šalį. O ar ži­
nai, išdidusis, elegantiškasis jaunasis prince, kad man visiškai nerūpi ta­
vo prarasta karalystė, tavo akla, taukais apaugusi aristokratija, niūrūs vy­
rai bei išsidažiusios šliundros. Aš prisigulėjau tarp tų šlaunų, prisigėriau
iki žemės graibymo tame maskarade, kuriuo pavertėte gyvenimą, ir pasa­
kysiu tau, jog visa tai neverta dulkių po mūsų kojomis.
Visą gyvenimą susiduriu su tais dykaduoniais, įžūliais, pagedusiais,
susirūpinusiais tik arogantišku teisės gyventi absoliučiai beprasmišką gy­
venimą gynimu, aukščiausiąja privilegija nedaryti ničnieko reikšmingo
nuo lopšio iki pat kapo!
Bet tavo balsas! Ak, tavo balsas, kuris tapo mano mylimojo Gvido nak­
tiniu košmaru ir išvarė jį iš proto - čia kita kalba! Nes jeigu tu turi bent
pusę talento, apie kurį jis man pasakojo, bent pusę tos dieviškos ugnies,
tuomet galėtum paprastus žmones paversti nykštukais ir monstrais! Lon­
donas, Praha, Viena, Drezdenas, Varšuva, gali vardinti bet kokius mies­
 - 134 -
tus, juk kuriame nors dvokiančio miesto kampe turėjo mėtytis bent vie­
nas gaublys! Nejaugi tu nežinai, kokia didžiulė Europa, nejaugi tau nie­
kas niekada šito nesakė?
Taigi visos tos sostinės sukluptų priešais tave ant kelių, tavęs klausy­
tųsi tūkstančių tūkstančiai žmonių, nešdami tavo vardą iš operos teatrų
bei bažnyčių į gatves. Perdavinėtų tarsi maldą iš vieno kontinento pa­
kraščio į kitą, kalbėtų apie tave taip, kaip kalbama apie valdovus, didvy­
rius, nemirtinguosius!
Štai kuo galėtų tapti tavo balsas, jei leistum jam pakilti iš griuvėsių,
kuriuose atsidūrei, jei išsikapstytum iš kančių bei skausmo, ir grąžintum
Dievui dovaną, kurią Jis tau suteikė!
Bet tu priklausai tai senai padermei, kuri nepripažįsta jokios aristok­
ratijos, išskyrus save, tiems paauksuotiems kirminams, tunkantiems iš
Venecijos valstybės lavono, padermei narsuolių, besinaudojančių privile­
gija nieko, nieko, ničnieko nedaryti! Ir štai tu atsisakai vienintelės galios,
kurią pasitelkęs galėtum įveikti bet kurį paprastą vyrą!
Maestro Kavala atidarė Tonijui duris.
- Ką gi, daugiau tavęs nebekentėsiu po savo stogu. Nebejaučiu tau jo­
kio gailesčio ir daugiau nebepadėsiu. Be savojo talento, esi tiesiog išsigi­
mėlis, nėra už tave niekingesnės būtybės. Eik iš čia, nešdinkis lauk! Turi
pakankamai lėšų ir nesunkiai susirasi kitą vietą, kur galėsi mėgautis savo
nelaime.

6
Kalnas vėl prabilo.
Tolimas dundesys ritos per mėnulio nutviekstus šlaitus - silpnas, ne­
aiškus, šiurpus garsas, tarytum kylantis iš žemės gelmių. Gilus atodūsis
sklido iš visų senų, vingiuotų gatvelių plyšių ir spragų, perspėdamas, kad
kiekvienu momentu žemė gali išlinkti bei sudrebėti, kaip ne sykį yra
nutikę praeityje, ir sugriauti lūšneles bei rūmus, dėl žmogui nežinomos
priežasties ištvėrusius ankstesnius išsiveržimus.
Visur, balkonuose ir ant stogų, stovėjo susijaudinę žmonės. Blausiai
apšviesti veidai krypo į žaibus bei dūmus, kylančius į bekraštį dangų,
taip nuostabiai nutviekstą pilnaties, jog atrodė, tarytum užlietas ne mė­
nulio, o saulės šviesos. Tonijus leidosi nuo kalvos, kojos pačios nešė į pla­
čias žemutinės miesto dalies aikštes ir prospektus.
Jo nugara buvo tiesi; jis ėjo lėtai, grakščiai, persimetęs per petį sun­
kų, šilku pamuštą apsiaustą, uždėjęs ranką ant špagos rankenos; ėjo taip
tvirtai, lyg žinotų, kur eina, ką darys, kas jam nutiks.
Tačiau skausmas paralyžiavo Tonijų. Atrodė, tarytum galingam ledi­
nio vėjo gūsiui sušaldžius odą, ūmai pajuto atskiras savo kūno dalis: su­
stingusį veidą, padėrusias rankas, suragėjusias kojas, nesąmoningai ne­
šančias link jūros, link Molo krantinės, dundančios po karietų ratais ir
pliumažais išpuoštų arklių kanopomis.
Kartkartėmis jis sustodavo, kai nuožmus drebulys supurtydavo kūną
 - 135 -
taip, jog akimirksniui sulinkdavo kojos. Atsisėsdavo ant žemės nesupras­
damas, kur esąs, bet nevalinga dejonė tuojau pat nuskęsdavo minioje,
kuri kaskart pagriebdavo jį ir nunešdavo į priekį.
Skynėsi kelią pro prekeivius bei išnešiotojus, siūlančius saldumynus,
vaisinius gėrimus bei baltąjį vyną, klajojančius muzikantus ir gražias gat­
vės moteris, užkliudančias jį rankovėmis bei sijonais; jų juokas skambėjo
lyg šimtai mažų varpelių, ir visa tai panėšėjo į šventę, tarsi prieš vulka­
nui susprogstant bei palaidojant visus po pelenais, žmonės staiga nuspren­
dė gyventi taip, tarytum rytojus niekada neateis.
Bet šį vakarą vulkanas nepražudys nieko. Jis tik pariaumos, spjaudy­
damasis karštais akmenimis bei garais į giedrą dangų, kol mėnulis nuo­
stabiu švytėjimu švies į bangas, į visus, kas plaukioja šiltoje jūroje, visus,
kas vaikštinėja pakrante.
Čia buvo tiesiog Neapolis. Tiesiog rojus - žemė, dangus, Dievas bei
žmogus. Ir niekas iš jų visų nelietė Tonijaus.
Jo negalėjo paveikti niekas daugiau, tiktai skausmas, kuris stingdė
odą, skverbėsi iki pat kaulų ir taip sukaustė, jog viduje įkalinta siela nu-
geibo bei nuvyto. Galų gale jis sukniubo ant smėlio į patį Viduržemio jū­
ros vandenį, susirietė dvilinkas, lyg po paskutinio mirtino smūgio, ir pa­
juto, kaip vanduo skalauja jį savo šiluma.
Vanduo užpildė batus, jis šlakstėsi vandeniu veidą, o paskui išgirdo
viršum bangų ošimo savo klyksmą.
Jis buvo ten, ant putoto jūros kranto, ir žvelgė atgal, į paauksuotų ra­
tų, pėsčiųjų, judančių it vaiduokliai, vos liečiantys kojomis žemę, skam­
balėliais, plunksnomis bei gėlėmis apkabinėtų arklių knibždėlyną. Ūmai
pamatė, kaip iš šio srauto, užpildžiusio visą platų kelią, it arka juosiantį
miestą nuo vieno krašto iki kito, atsiskyrė vežimas ir dardėdamas per ak­
menis pasuko jo pusėn. Vežikas nušoko žemėn, nupurtė Tonijaus ap­
siaustą ir plačiu mostu pasiūlė įsitaisyti ant vienos minkštos sėdynės.
Kurį laiką Tonijus tylėdamas žiūrėjo į jį, šiek tiek apstulbintas ne-
apolietiškos tarmės.
Jūra plakėsi jam į kojas. Vežikas pavedėjo vaikiną toliau nuo vandens,
išraiškingai demonstruodamas rūpestį puikiais jo drabužiais. Tonijaus kel­
nės aplipo smėliu, lašai žvilgėjo ant nėriniuotos marškinių krūtinės.
Netikėtai Tonijus nusijuokė. Jis išsitiesė ir perrėkdamas bangų ošimą
bei gatvės triukšmą ištarė sunkiai rankiodamas neapolietiškus žodžius:
- Nuvežk mane ant kalno.
Žmogus atšoko.
- Dabar? Dabar pat? Geriau važiuokite ten dieną, kai...
Tonijus papurtė galvą. Ištraukė iš piniginės dvi auksines monetas ir
įspaudė vežikui į ranką. Nusišypsojo šiurpia savo jėgomis pasitikinčio,
viskam abejingo žmogaus šypsena bei pasakė:
- Ne. Nuvežk taip aukštai, kaip tik gali. Dabar. Ant kalno.

Per priemiesčius vežimas riedėjo pakankamai greitai, tačiau kelias iki

nuožulnaus šlaito, kur po gigantišku mėnuliu gražiai driekėsi sodai ir
 - 136 -
alyvmedžių giraitės, pasirodė besąs ganėtinai ilgas. Vulkano gausmas to­
lydžio garsėjo.
Tonijus jau užuodė degėsių kvapą. Pelenai krito ant veido, skverbėsi į
plaučius. Jis prisidengė burną ir užsikosėjo.
Pro melsvą miglą vos matėsi maži namukai. Prie atvirų durų sėdintys
gyventojai stojosi, pamatę šokčiojantį vežimo žibintą ir tuojau pat vėl
sėsdavosi išgirdę, kaip vežikas pliaukši botagu, ragindamas arklį.
Įkalnė vis statėjo bei statėjo. Pagaliau pasiekė ribą, kai aukščiau eiti
arklys nebegalėjo.
Jie sustojo alyvų giraitėje. Toli apačioje mirgėjo į milžinišką pusmėnu­
lį panašaus Neapolio žiburiai.
O paskui pasigirdo gausmas, iš pradžių silpnas, išsisklaidęs, bet pa­
laipsniui taip sustiprėjo, jog Tonijus išgąstingai prisispaudė prie vežimo
šono. Gausmą užbaigė kurtinantis dundesys, o nušvitusiame danguje iš­
kilo milžiniškas dūmų stulpas, kurį lygiai perpus dalijo žėrintis liepsnos
liežuvis.
Tonijus, nušokęs ant žemės, liepė vežikui skubėti žemyn. Sis, rodos,
ėmė protestuoti. Neklausydamas jo, vaikinas žengė kelis žingsnius į šalį,
bet tuomet iš krūmų, dengiančių uolėtą šlaitą, išniro dvi tamsios figūros
- vedliai, dienos metu padedantys žmonėms pasiekti vulkano kūgį.
Vežikas nenorėjo leisti Tonijui eiti toliau, vienas iš vedlių, rodos, irgi.
Bet užbėgdamas ginčams už akių jaunuolis sumokėjo antrajam ir, paė­
męs pasiūlytą lazdą, įkišo laisvą ranką į kilpą, nukarusią nuo vyro diržo.
Tokiu būdu susirišęs su vedliu, Tonijus nusekė paskui jį į tamsą.
Iš žemės gelmių vėl atsirito dundesys, lydimas šviesos pliūpsnio. Nu­
švito kaip dieną, ir brūzgynuose Tonijus pamatė mažą namelį bei dar
kažkokį žmogų. Tuojau pat iš oro pasipylė kruša smulkių akmenėlių,
kurie kaukšėdami krito žemėn. Vienas akmenukas pataikė Tonijui į pe­
tį, bet nestipriai.
Ką tik pasirodęs žmogus mojavo rankomis.
- Aukščiau eiti negalima! - šaukė artindamasis prie Tonijaus. Mėnulio
šviesoje pro alyvų šakas matėsi suvargęs veidas ir liguistai išsprogintos
akys. - Eikite žemyn! Negi nematote, jog čia pavojinga?
- Pirmyn! - įsakė Tonijus vedliui.
Bet šis sustojo.
Tuomet žmogus parodė į didžiulę suverstų žemių krūvą, dunksančią
priešais.
- Vakar naktį čia augo giraitė, tokia pat kaip ši, - pasakė jis. - Mano
akivaizdoje žemė atsistojo piestu, ir štai, matote, kas liko. Kopdami aukš­
čiau žaidžiate su mirtimi.
Jis nuklibikščiavo į šalį, kadangi tuo metu vėl pasipylė akmenų kru­
ša, ir šįkart Tonijus pajuto ant skruosto kraują, nors ir nepastebėjo jį už-
kliudžiusio akmens.
- Eik į priekį! - liepė vedliui.
Sis pasiknaisiojo po savo daiktus. Paskui nutempė Tonijų kelis jardus
šlaitu aukštyn. Ir sustojo. Jis kažką kalbėjo bei mosikavo rankomis,
 - 137 -
tačiau kalno gausmas neleido suprasti žodžių. Tonijus dar sykį riktelėjo:
"Eik!" Bet jam tapo aišku, kad nusikamavusio, persigandusio vedlio nie­
kas pasaulyje nebeprivers tęsti kelionės. Neapolietišku dialektu jis malda­
vo Tonijaus sustoti. Kai išvadavo vaikiną iš diržo kilpos, ir šis ėmė ropštis
aukštyn keturpėsčias, kabindamasis rankomis į purvą, vedlys riktelėjo
itališkai, kad berniukas suprastų:
- Senjore, šiąnakt iš kalno išsiverš lava! Pažiūrėkite ten, į viršų. To­
liau eiti negalima!
Tonijus atsigulė ant žemės, dešine ranka prisidengęs akis, o kaire -
burną. Pro ore kybančias pelenų daleles jis galėjo pamatyti silpną švytintį
srautą, išryškinusį šlaito liniją dešinėje: tenai žemyn tekėjo lava, išnyks­
tanti beformiuose krūmynuose. Tonijus nejudėdamas, neatitraukdamas
akių žiūrėjo į ugninę upę. Iš viršaus biro pelenai, o paskui vėl ėmė kris­
ti akmenys, trinksėdami į nugarą ir galvą. Jis užsidengė galvą rankomis.
- Senjore! - pratisai suriko vedlys.
- Eik iš čia! - atsiliepė Tonijus.
Ir neatsisukdamas patikrinti, ar vedlys pakluso, ar ne, sparčiai nuro­
pojo šlaitu aukštyn, kad būtų greičiau, kabindamasis į šaknis bei apsvi­
lusias medžių šakas, batų priešakiais įsirausdamas į minkštą masę po
kojomis.
Vėl pasipylė akmenys. Šitie sprogimai vyko keistu ritmu, bet Tonijus
negalėjo jo nustatyti ir nė nemėgino. Jis tiesiog priglusdavo prie žemės,
rankomis užsidengęs veidą bei galvą, ir vėl pakildavo, kai tik tapdavo
įmanoma. Ugnis viršuje apšvietė dangų net pro tirštą pelenų debesį.
Vaikiną sustabdė kosulio priepuolis. Jis užsirišo skarele burną ir trau­
kė toliau, dabar jau lėčiau. Delnus bei kelius nusėjo sumušimai ir įbrėži­
mai, akmenys sužeidė kaktą bei petį.
Kalnas vėl prabilo. Iš pradžių pasigirdo gaudesys, kuris vis stiprėjo ir
stiprėjo, kol baigėsi šiurpiu griausmu. Nakties dangus vėl visiškai nušvito.
Ir tuomet už priešakyje nusidriekusių pusgyvių medžių Tonijus pa­
matė pasiekęs gigantiško kūgio papėdę. Jis stovėjo bemaž pačioje Vezu­
vijaus viršūnėje.
Ėmė kabintis į žemę, o toji slinko žemyn, smulkūs akmenėliai biro į
burną. Pati žemė judėjo, kildama į viršų! Košmariškas driokstelėjimas jį
apkurtino. Dūmai ir pelenai sukosi aplink akinančios ugnies stulpą, kurio
šviesoje matėsi į dangų smingantis aukštas plikas kūgis. Tonijus vėl paju­
dėjo į priekį. Lyg atkaklus, nusikamavęs paskutinysis sargybinis, ištiesė
ranką link medžio, stovinčio vos už keleto jardų aukštėliau, bet parkrito
ir pajuto esąs pamėtėtas į viršų, o medis šiurpiai triokštelėjęs perskilo
perpus.
Visur vėrėsi plyšiai, iš kurių veržėsi kunkuliuojantys garai. Tonijus
ėmė pamažu šliaužti atgal.
Į burną lindo purvas, prie blakstienų lipo nukritę lapai. Tačiau pu­
siau apakusios akys vis dar regėjo sprogimą primenantį raudoną žybsnį.
Jis iš paskutiniųjų kabinosi į žemę, kuri jį kilojo, vartė nuo vieno šono
ant kito. Vėl sudundėjo, smūgis supurtė vaikiną. Bet nors gerklę gniaužė
 - 138 -
riksmo spazmai, nors rankos kabinosi į akmenis, jis negirdėjo nė men­
kiausio garso, besiveržiančio iš savęs paties, apskritai nejautė savyje gy­
vybės, nes tapo kalno bei jo viduje riaumojančio katilo dalimi.

7
Veidą palietė šilti saulės spinduliai.
Ore tvyrojo begalė smulkučių dūmų dalelių. Bet kažkur toli čiulbėjo
paukščiai. Buvo anaiptol ne ankstyvas rytas, o jau po vidurdienio, apie ką
bylojo ir saulės padėtis danguje, ir veidą bei rankas glostanti šiluma. Ap­
rimęs kalnas patylom niurzgėjo.
Tonijus ką tik atsimerkė. Ilgai gulėjo nejudėdamas, o paskui suprato,
jog šalia stovi žmogus.
Jo siluetas žydro dangaus fone buvo neryškus, o pats jis toks suny­
kęs, išblyškęs, tokiom paklaikusiom išplėstom akim, jog atrodė lyg at­
gijęs numirėlis.
Pirmą akimirką išsigandęs Tonijus netrukus įžvelgė jam už nugaros
nuostabius žalius šlaitus, apačioje susiliejančius su derlinga lyguma, ku­
rioje išryškėjo skaisčių spalvų bei šviesos mozaika - Neapolis. Salia stovė­
jo tik vietinis gyventojas, kiek anksčiau išėjęs iš savo trobelės perspėti
Tonijaus.
Netardamas nė žodžio, žmogus ištiesė ranką, ištraukė Tonijų iš pur­
vo ir pamažu nusivedė žemyn nuo kalno.

Pasiekęs miestą, Tonijus užėjo į vieną iš geriausių Molo viešbučių ir

išsinuomojo brangius keleto kambarių apartamentus. Pasiuntė tarną
krautuvėn švarių baltinių ir pagaliau galėjo nusiprausti.
Išsimaudęs įsakė išnešti iš kambario kubilą ir kurį laiką stovėjo
prieš veidrodį nuogas, apžiūrinėdamas save. Paskui apsivilko švarius
marškinius, rūpestingai ištiesino apykaklės bei rankogalių nėrinius, užsi­
movė bridžius, kojines, užsimetė apsiaustą ir išėjo į verandą.
Pusryčiams jam buvo patiekta vaisių, šokolado ir turkiškos kavos, ku­
rią taip mėgo gerti Venecijoje.
Tonijus atsisėdo gryname ore, žvelgdamas į baltą paplūdimį bei žals­
vai mėlyną jūrą.
Jūroje plaukiojo daugybė žvejų valčių ir laivų, slenkančių į uostą.
Tiesiog po veranda plytėjo aikštė, vadinama Largo, sklidina tos jud­
rios, bruzdančios gyvybės, kurią jau įprato čia matyti.
Tonijus įtemptai mąstė.
Nors atėjo jo gyvenime retas momentas, kai nebuvo jokio reikalo to
daryti.
Praėjo jau keturiolika dienų nuo tada, kai atvyko į Neapolį. Dar ketu­
riolika praleido kelionėje, palikęs atgrasų kambarėlį Flovige. Ir visą šį
laiką jis, ko gero, nė karto rimtai nesinaudojo protu.
Visos jį ištikusios negandos užgriuvo nepakeliamu sunkumu. Berniu­
kas niekaip negalėjo įsivaizduoti ir apsvarstyti bendro įvykių vaizdo. Tik
 - 139 -
paskiri aspektai sukosi aplinkui lyg zvimbiančios musės, pragaro pasiun­
tiniai, pašaukti išvaryti jį iš proto, kas jiems beveik pavyko. Draskomas
neapykantos, gedėdamas vyro, kuriuo niekada nebetaps, jis priešinosi
kiekvienam sutiktajam ir net sau pačiam, be jokio tikslo bei be vilties, nie­
ko neištaisydamas ir nieko nenugalėdamas.
Ką gi, visa tai praeityje.
Viskas pasikeitė.
Nors jis dar galutinai nesijautė tikras, kad pasikeitė. Bet po nakties,
praleistos Vezuvijaus viršūnėje, kai galėjo judėti tik tuomet, jei kalnas nu­
spręsdavo jį pajudinti, Tonijus suprato, jog blogiausi, baisiausi dalykai
jam jau atsitiko ir dabar liko praeityje.
Svarbiausias šiame pasikeitime tapo suvokimas - nušvitęs ne pykčio
įkarštyje, bet šaltai, neišvengiamai atslinkęs pavojaus akimirką - jis liko
vienas, absoliučiai vienas.
Jis nieko neturėjo.
Karlo įvykdytas neatšaukiamas blogis atskyrė Tonijų nuo visų, ku­
riuos jis mylėjo. Visiškai atskyrė. Jis niekada nebegalės gyventi tarp gimi­
naičių bei draugų. O net jei ir būtų įmanoma, pastarųjų gailestis, smalsu­
mas, pasibjaurėjimas jį tiesiog sunaikintų.
Net jei jam nebūtų uždrausta atvykti į Veneciją, jam niekada neleistų
ten grįžti skausmingas pažeminimo jausmas. Venecija ir visi, kuriuos jis
pažino beirnylėjo, prarasti amžiams.
Ką gi. Čia paprastesnioji apmąstymų dalis.
Dabar - sudėtingesnioji.
Andrea jį irgi išdavė. Andrea neabejotinai žinojo, kad Tonijus - ne jo
sūnus. Ir vis tiek privertė tuo patikėti, nuteikdamas Tonijų prieš Karlą,
kad berniukas pratęstų Andrea mūšį po pastarojo mirties. Siaubinga,
nepakeliama išdavystė.
Bet netgi dabar Tonijus žinojo, kaip Andrea pasiteisintų. Jeigu ne An­
drea, kuo jis būtų tapęs? Pirmuoju gėdingos netikėlių vados palikuonimi,
savo reputaciją suteršusio aristokrato ir garbę praradusios merginos iš
vienuolyno nesantuokiniu vaiku? Koks tuomet būtų buvęs jo gyveni­
mas? O Andrea nubaudė neklusnią atžalą, kuri nieko daugiau ir nenusi­
pelnė, išgelbėjo šeimos garbę bei pavertė Tonijų savo sūnumi.
Bet netgi Andrea valia negalėjo daryti stebuklų. Jam mirus namuose jo
sukurtos iliuzijos bei tvarka subyrėjo. Senasis Treskis nė karto neleido To­
nijui suprasti, kas jo laukia. Išsiuntė berniuką į kovą, pagrįstą vien melu
bei pusine tiesa.
Gal čia galų gale tebuvo klaidingai suprantamas išdidumas? Tonijui
nebuvo lemta sužinoti.
Bet dabar jis žinojo ir suprato nesąs Andrea sūnus, o žmogus, padova­
nojęs jam istoriją bei likimą, jį apleido, kartu su juo išnyko jo išmintis,
ketinimai, kurie amžiams tapo nepasiekiami.
Taip, jis prarado Andrea.
O kas liko iš Treskių giminės? Karlas. Karlas, kuris šitaip su juo pasi­
elgė, Karlas, kuriam nepakako narsos jį nužudyti, bet užteko gudrumo
suprasti, kad dėl Treskių giminės Tonijus niekada niekuo jo neapkaltins.
 - 140 -
Sumanu. Bailu, bet labai sumanu. Tasai pagedęs maištautojas, kuris iš
meilės moteriai kadaise grasino savo šeimai nutrauksiąs giminę, dabar ją
kurs remdamasis žiaurumu bei prievarta, nukreipta į nekaltą savo sūnų.
Taigi Treskių šeimos narius jis prarado visiems laikams, ir Andrea, ir
Karlą.
Vis dėlto Treskių kraujas ir toliau tekėjo jo venomis. Viduje tebegyva­
vo meilė tiems Treskiams, kurie išėjo anksčiau už tuodu, tėvą bei senelį,
ir tiems, kurie, atėję vėliau, turės paveldėti tradicijas bei galią pasaulyje,
kur nedaugelis beprisimins Tonijų, Karlą ir Andrea, šį siaubingą neteisy­
bės bei kančių raizginį.
Taigi visa tai buvo sunku.
Bet sunkiausioji dalis priešaky.
Kas laukė Tonijaus? Kas išplaukė iš šito chaoso? Kuo pavirto Tonijus
Treskis, sėdintis pietų miesto Neapolio verandoje, visiškai vienas, žvel­
giantis iš Vezuvijaus paunksnės į nuolatos besikeičiantį jūros paviršių?
Tonijus Treskis tapo kastratu.
Tonijus Treskis tapo pusiau vyru, nevisaverčiu vyru, žadinančiu kiek­
vieno pilnaverčio vyro panieką. Tonijus Treskis tapo būtybe, prie kurios
limpa moterys, kurią vyrai laiko be galo erzinančia, bauginančia, apgailė­
tina; pajuokos ir begalinių patyčių objektu, neišvengiama bažnyčių chorų
bei operos scenų blogybe, kuri, išskyrus vikrumą, grakštumą ir pleve­
nantį balsą, yra tiesiog pasišlykštėtina.
Visą gyvenimą jis girdėjo šnabždesį iškastruotiesiems už nugarų, ma­
tė paniekinamas šypsenas, mirkčiojimą, idiotiškus gestus. Dabar jis pui­
kiai suprato to išdidaus dainininko Kafarelio įniršį, kai šis stovėjo prie
rampos, piktai žaibuodamas akimis į venecijiečius, sumokėjusius už ga­
limybę paspoksoti į jį lyg į rūm ų beždžionę, atlikinėjančią vokalinės
akrobatikos triukus.
Dar tarp sienų konservatorijos, prie kurios jis prisiplakė, kaip sveti­
muose vandenyse kalinys prisiplaka prie avariją patyrusio kalėjimo laivo
nuolaužų, jisai pamatė, kaip patys savim bjaurisi tie belyčiai vaikai, ragi­
nę jį priimti tą patį žeminantį statusą. Jie atslinkdavo naktimis prie To­
nijaus kambario durų ir nepaprastai žiauriai šaipydamiesi šnibždėdavo
tamsoje: "Tu toks pat, kaip ir mes!"
Tiesa, jis buvo toks pat, kaip ir jie. Ak, kaip pasaulis visa tai sutvarkė!
Santuoka jam neįmanoma, jo pavardė jam nebepriklauso, nebegali jos su­
teikti nei pačiai menkiausiai moteriai, nei labiausiai globos reikalingam
įvaikiui. Bažnyčia irgi niekada jo nepriims, nebent žemiausi gyventojų
sluoksniai, bet tik gavus specialų leidimą.
Taigi jis atstumtasis, atskirtas nuo šeimos, bažnyčios, bet kokios
reikšmingos institucijos šiame pasaulyje, kuris iki tol buvo jo pasaulis, iš­
skyrus vieną: konservatoriją. Ir muzikos pasaulį, kuriam konservatorija jį
parengs ir kuris neturi ničnieko bendro su tuo, ką Tonijui padarė brolio
pasiųsti žmonės.
Jeigu neegzistuotų konservatorija, jeigu neegzistuotų muzika, tuomet
ši nelaimė išties galėjo būti baisesnė už mirtį.
 - 141 -
Bet taip nebuvo.
Kai tuomet gulėjo ant lovos Flovige, ir tasai bravas, Alonsas, prikišęs
jam prie galvos pistoletą pasakė: "Tavo gyvenimas priklauso tau, pasiimk jį
ir nešdinkis iš čia", vaikinas pagalvojo, jog jį ištikęs pažeminimas - baises­
nis už mirtį. "Užmuškite mane", - norėjo ištarti, bet nė tiek nepajėgė.
Tačiau šiandien ten, ant kalno, nenorėjo mirti. Juk dar liko konserva­
torija, liko muzika, kuri net paties didžiausio skausmo akimirkomis
skambėjo galvoje - tyra ir didinga.

Tonijaus veidas nežymiai virptelėjo. Jis žvelgė į jūros krantą, kur

kregždučių pulką primenantys vaikai šėliojo bangose.
Tad ką reikia daryti?
Jis žinojo. Žinojo jau tuomet, kai leidosi nuo kalno. Reikės atlikti dvi
užduotis.
Pirmoji - kerštas Karlui. Tam prireiks laiko.
Mat Karlas pirmiausia, turi vesti, susilaukti vaikų - stiprių, sveikų vai­
kų, kurie ramiai sau augs, kol ateis diena, ir jie patys galės vesti bei susi­
laukti savų palikuonių.
Štai tada jis užklups Karlą. Ir nesvarbu, ar pats liks gyvas, ar ne. Vei­
kiausiai neliks. Jį pražudys arba Venecija, arba Karlo pasamdytas žudikas.
Bet tik po to, kai jis pričiups Karlą ir sušnibždės jam į ausį: "Dabar čia
tik mudviejų reikalas."
Jis dar nežinojo, kaip atkeršys. Kai pagalvodavo apie tuos žmones
Flovige, apie peilį, klastą, apie neatitaisomą žiaurumą, mirtis atrodydavo
pernelyg paprasta ir pernelyg lengva bausmė jo tėvui, per trisdešimt pen­
kerius metus tiek daug patyrusiam bei tiek mylėjusiam.
Tiktai žinojo, kad ateis diena - ir Karlas pateks jam į rankas lygiai taip
pat, kaip pats tuomet pateko tiems žmonėms į nagus Flovige. Ateis mo­
mentas, ir Karlas geis mirties taip, kaip Tonijus troško tuo momentu, kai
bravas pasakė į ausį: "Tavo gyvenimas priklauso tau."
O jau paskui Karlo sargybiniai galės jį sučiupti, Venecija galės sučiup­
ti, Karlo sūnūs galės sučiupti, nesvarbu. Karlas jau bus susimokėjęs.
Dabar antroji užduotis.
Jis dainuos.
Dainuos dėl savęs paties, nes šito nori, nesvarbu, ar čia vienintelė gali­
mybė kastrato gyvenime, ar ne. Ir nesvarbu, kad šį pasirinkimą jam numa­
tė Karlas bei pastarojo pakalikai. Jis dainuos, nes jam patinka dainuoti, nes
dainuoti trokšta jo balsas - vienintelis, likęs iš viso to, ką kadaise mylėjo.
Ak, kokia nepaprasta ironija! Dabar balsas niekada jo neapleis, nieka­
da nepasikeis.
Pasielgs taip vardan savęs paties ir paaukos viską, ką turi, leisis nuga­
benamas šios lemties bet kur.
Ir kas žino, kaip nuostabu visa tai gali būti? Dangiška bažnyčios cho­
rų didybė, netgi grandioziniai teatrų reginiai, jis nė nedrįso rimtai apie tai
galvoti, bet visa tai galėjo suteikti jam vienintelę galimybę bent akimirką
pabūti šalia Viešpaties angelų.
 - 142 -
❖ 0 ❖
Saulė švietė jau aukštai danguje. Konservatorijos mokiniai senokai
nugrimzdo į kaitrų, neramų siestos miegą.
Bet Largo aikštėje apačioje ir toliau virė gyvybė. Nešini laimikiu, grį­
žo žvejai. O prie tolimosios sienos stovėjo nedidukė scena, ant kurios
priešais kirbančią minią vulgariai gestikuliavo akį rėžiantis Punčinelas.
Kurį laiką Tonijus stebėjo ilgą jo figūrą ir klausėsi grubaus balso, per­
rėkiančio minią, paskui atsistojo ir patraukė į mažą kambarėlį susirinkti
negausios mantos.
Bet nuo Vezuvijaus jis parsinešė dar kai ką. Buvo tuo įsitikinęs labiau
nei visais kitais dalykais. Žinojo kuo aiškiausiai, nors ir negalėjo išreikšti
žodžiais; žinojo jau tuomet, kai atsipeikėjo ten, ant kalno, veidu pajuto
saulės spindulius bei pamatė palinkusį žmogų.
Staiga jis prisiminė Andrea žodžius: "Tu privalai įsikalti į galvą, kad
jau tapai vyru. Elkis taip, tarytum čia būtų absoliuti tiesa, tuomet ir kiti
dalykai atsistos į savo vietas."
Tonijus prisisegė špagą, užsimetė ant pečių apsiaustą ir dar sykį dirs­
telėjo į veidrodį, į ten atsispindintį jauną kūną bei veidą.
- Taip, - sukuždėjo, - įsikalk į galvą, kad esi vyras, ir juo tapsi! Ir te­
bus prakeiktas tas, kuris pasakys, jog taip nėra!
Egzistavo vienas šios kliūties įveikimo būdas. Vienintelis. Ir šią ramy­
bės akimirką, stovėdamas prieš veidrodį, vaikinas leido sau priimti visą
"tėvo", Andrea Treskio, kadaise suteiktą gėrį. Pyktis atsitraukė. Neapy­
kanta išnyko. Aklas įniršis išgaravo.
Bet liko baimė, kurios neįstengė išanalizuoti, nepaisant proto aišku­
mo. Žinojo, kad baimė yra. Jautė jos sunkumą taip pat aiškiai, kaip žmo­
gus jaučia netoliese liepsnojančios ugnies skleidžiamą grėsmę. Bet kartu
negalėjo pažvelgti tai baimei į akis, pripažinti jos.
Nusprendė palikti tai ateičiai. Tarė sau: "Aš apie tai negalvosiu, ir pa­
mažu ji atsitrauks." Si baimė kažkaip siejosi su stipriais, jaudinančiais
prisiminimais apie Katriną Lizani, gulinčią ant pagalvių savo lovoje, apie
mažąją Betiną, jo mergaitę iš tavernos, keliančią sijonus kajutės tamsoje.
Bet, ko gero, baisiausia, kad baimė kažkaip siejosi su prisiminimais apie
motiną, besiblaškančią tamsiame miegamajame ir šnabždančią: "Užda­
ryk duris, uždaryk duris, uždaryk duris!"
Šios mintys taip jį užgriuvo, kad Tonijus net užmiršo ketinęs išeiti
iš viešbučio kambarių. Stovėjo susigūžęs tarsi ką tik gavęs stiprų smūgį
į krūtinę. Bet paskui sąmonė prašviesėjo. Trijų moterų pavidalai išnyko.
O ten, viršuje, tarp Neapolio kalvų, blankiomis šviesomis mirguliavo
konservatorija, kuri dabar traukė jį tarsi meilužė.

________________________ 8________________________
Tyliam siestos metui dar nepasibaigus, jis įžengė pro vartus ir niekie­
no nepastebėtas užkopė laiptais į savo mažąjį kambarėlį, kur beveik
niekas nepasikeitė. Žvelgdamas į keletą kostiumų, kuriuos kažkas rūpės-
 - 143 -
tingai išėmė iš komodos ir sudėjo į jam paruoštą kelioninę skrynią, Toni­
jus pajuto bemaž apčiuopiamą šios vietos ramybę.
Juodoji tunika gulėjo savo vietoje. Nusimetęs apsiaustą, jis apsivilko tu­
niką, pakėlė nuo grindų raudoną juostą ir užsijuosę ją. Tyliai praėjęs pro
snaudžiančius miegamuosius, nusileido žemyn, prie Gvido studijos durų.
Gvidas nesiilsėjo.
Jis atsitraukė nuo klavesino, veidą užliejo ūmus įniršis, kuris visuomet
užgriūdavo trukdančiuosius dirbti. Tačiau pamatęs priešais save Tonijų,
neteko žado.
- Ar aš galėčiau įtikinti maestro suteikti man dar vieną galimybę? -
paklausė Tonijus.
Jis laukė sunėręs rankas už nugaros.
Gvidas tylėjo. Veide atsispindėjo tokia grėsmė, jog akimirksniui Tonijų
apniko patys prieštaringiausi jausmai. Bet sąmonėje šmėstelėjo suvoki­
mas: tiktai šis žmogus turi tapti jo mokytoju čia. Mintis, jog jį mokys kas
nors kitas, buvo nepakeliama, o kai pagalvojo apie Gvidą, brendantį į jū­
rą ir ketinantį nusiskandinti, akimirksniui pajuto visą dvidešimt aštuo­
nias dienas slėgusio neapsakomo jausmo sunkumą. Jis pasistengė suprasti
širdimi. Jis laukė.
Gvidas mostu pakvietė prieiti ir ėmė karštligiškai vartyti natas.
Ant mažo stalelio prie klavesino Tonijus pastebėjo stiklinę vandens ir
išgėrė iki dugno.
Dirstelėjęs į natas, pamatė Skarlačio kantatą. Kūrinys nežinomas, bet
Skarlatį jis žinojo.
Gvidas užgrojo įžangą; jaudulį išdavė ant klavišų šokčiojantys
trumpoki pirštai. Ir tuomet uždainavo Tonijus, laiku pradėdamas pirmą­
ją natą.
Bet jo balsas skambėjo taip galingai, nenatūraliai ir visiškai nevaldo­
mai, kad tik ypatingų valios pastangų dėka prisivertė toliau judėti aukš­
tyn bei žemyn pasažais, kuriuos mokytojas įterpė į kompozitoriaus teks­
tą, jį pagražindamas ir papuošdamas.
Pagaliau ėmė atrodyti, kad balsas susitvarkė, pajuto jau galįs puikiai
jį suvaldyti, o baigęs dainuoti, patyrė keistą jausmą: tarytum būtų skra­
jojęs kažkur toli toli ir praleidęs ten labai daug laiko.
Tuomet suprato, kad Gvidas žvelgia kažkur pro šalį. Pro praviras du­
ris įėjo maestro Kavala, ir dabar juodu su Gvidu žiūrėjo vienas į kitą.
- Padainuok dar sykį man, - paprašė kapelmeisteris.
Tonijus nežymiai gūžtelėjo pečiais. Jis vis dar negalėjo pažvelgti šiam
žmogui tiesiai į akis. Nudelbęs žvilgsnį, lėtai pakėlė dešinę ranką, pa­
lietė juodos tunikos audinį, tarsi pasitaisydamas paprastą apykaklę. Pasi-
dingojo, lyg apykaklė jį smaugtų, primindama, jog dabar jisai tapo tuo,
kuo niekada nebuvo; ir išsyk iškilo nuožmūs kaltinimai, kuriuos jam me­
tė šis žmogus.
Rodos, viskas nutiko praeitame amžiuje, ir kadaise ištarti žodžiai da­
bar nebeteko reikšmės.
Vaikinas žvelgė į dideles maestro rankas, apaugusias juodais plaukais,
 - 144 -
pirštus. Paskui nukreipė žvilgsnį į platų juodą odinį diržą, juosiantį suta­
ną. Ir be jokių pastangų galėjo po ja įžiūrėti nesuluošintą vyro anatomiją.
Pamažu pakėlęs akis jis pamatė, kad maestro veidą ir kaklą dengia melsvi
šeriai.
Bet pagaliau sutikęs maestro Kavalos žvilgsnį, Tonijus nustebo.
Kapelmeisteris žvelgė švelniai, pagarbiai bei laukiamai. Lygiai taip pat
į Tonijų žiūrėjo Gvidas. Abu laukė neatitraukdami nuo jo akių.
Tonijus giliai įkvėpė ir uždainavo. Šįkart puikiai girdėjo savo balsą.
Leido garsams kilti aukštyn, mintimis sekdamas įkandin be men­
kiausio mėginimo juos moduliuoti. Paskui atėjo paprastesnių bei jausmin­
gesnių kantatos dalių eilė. Jo balsas skriejo. Ir vieną nenusakomą akimirką
sugrįžo pats tyriausias džiaugsmas.
Jeigu dabar būtų turėjęs ašarų, būtų pravirkęs nepaisydamas to, kad
yra ne vienas, kad jį pamatys kiti.
Balsas vėl priklausė jam.

Daina baigėsi. Tonijus pažvelgė pro langą į saulės šviesą, besiskver­

biančią pro lapiją. Ir tuomet pajuto užgriūvantį nežmonišką nuovargį.
Diena buvo šilta. Iš tolo atsklido skirtingų instrumentų, kuriais grojo vai­
kai, kakofonija.
Šalimais atsirado šešėlis. Beveik nenorom atsisukęs, Tonijus pažvel­
gė Gvidui į veidą.
Bet mokytojas apglėbė jį abiem rankom, ir Tonijus lėtai, neryžtingai
atsiliepė į šį apkabinimą.
Staiga prisiminė kažkokį kitą momentą, kai lygiai taip laikė kažin ką
glėbyje ir jautė tą patį saldų, stiprų, giliai užmaskuotą jausmą. Nežinia
kas tai buvo, nežinia kada buvo, bet jau liko praeityje.
Maestro Kavala žengtelėjo artyn.
- Tavo balsas nuostabus.
 Ketvirta dalis

Jau pirmą dieną konservatorijoje išsikraudamas daiktus, dėdamas į

raudonai auksinę komodą kelis mėgstamus kostiumus, statydamas į len­
tynas knygas (ir suprasdamas, kad giminaičiai išties atsiuntė viską, kas
jam priklausė), Tonijus žinojo, jog ant Vezuvijaus įvykęs virsmas dar tu­
rės išlaikyti rimtą išmėginimą.
Dėl šios priežasties jis atsisakė išsikraustyti iš savo mažojo kambarė­
lio, nors maestro Kavala nedelsdamas pasiūlė pasirinkti bet kuriuos lais­
vus apartamentus pirmame aukšte. Bet berniukas norėjo likti čia, kad pro
langą matytų Vezuvijų. Gulėtų naktimis ant lovos ir žiūrėtų, kaip kalnas
spjaudo ugnį į mėnulio apšviestą dangų. Tonijui buvo svarbu visuomet
prisiminti ant kalno patirtą suvokimą, ką reiškia absoliučios vienatvės
jausmas.
Nes kai ateitis pamažu atskleis tikrą naujojo gyvenimo prasmę, jis
privalėjo neatitolti nuo priimtų sprendimų. Jis žinojo dar sulauksiąs nepa­
keliamo skausmo akimirkų. Ir negalėjo atsikratyti nuojautos, jog kad ir
koks ryžtingas pats sau dabar atrodė, kad ir kokias klaikias kančias išken­
tėjo pastarąjį mėnesį, blogiausi dalykai dar prieš akis.
Ir jis nesuklydo.

Skausmo ilgai laukti neteko, nors kol kas dilgtelėjimai tetrukdavo se­
kundę. Patirdavo juos popiečio kaitros metu, kai imdavo traukti iš skry­
nių išsiuvinėtus aksominius apsiaustus. Kadaise vilkėjo juos Venecijoje ei­
damas į kviestinius vakarus bei puotas. O paskui paėmė į rankas kailiu
pamuštą skraistę ir prisiminė, kaip įsisupęs į ją sėdėjo skersvėjų košia­
mame teatro parteryje, iš kur įtemptai stebeilijo į Kafarelio veidą.
Ir vėl pajuto skausmą, kai tos pačios dienos vakarą per vakarienę at­
sisėdo prie stalo tarp kitų kastratų, nepaisydamas sukrėtimo, atsispindin­
čio nedraugiškuose veiduose.
Bet jis visa tai ištvėrė nutaisęs beveik angelišką veidą. Linktelėjo bi­
čiuliams, kerinamai nusišypsojo tiems, kurie iš jo juokėsi. Paglostė galvą
Paolui, berniukui, kartu atvykusiam iš Florencijos, prie kurio paskui daž­
nai prieidavo ir kitomis dienomis.
Dėdamasis tokiu pat ramiu, atidavė kapelmeisteriui savo piniginę.
Bet kai šis liepė atiduoti ir špagą bei durklą, tik mandajgiai nusišypsojo ir
papurtė galvą taip, lyg nesuprastų itališkai. Pistoletus? Žinoma, jis juos ati­
duos. Bet špagą?
- Ne, - vėl nusišypsojo Tonijus. - Negaliu.
- Tu ne universiteto studentas, - griežtai paprieštaravo maestro. - Ir ne­
gali kada panorėjęs ūžauti vietinėse tavernose. Priminsiu tau, jog Loren-
 - 146 -
cas, tasai mokinys, kurį sužeidei, vis dar nesikelia iš lovos. Aš nenoriu naujų
kivirčų bei sužalojimų. Būk malonus, atiduok ir špagą, ir durklą.
Dar sykį mandagiai nusišypsojęs, Tonijus atsakė apgailestaująs dėl
to, kas nutiko, bet Lorencas įsibrovęs į jo kambarį, taigi buvęs privers­
tas gintis. Todėl jis negali savanoriškai atiduoti špagos. Lengvesnio pato­
gaus durklo irgi.
Ir niekas nė nenumanė, kaip jis nustebo, kai maestro Kavala nusileido.
Bet tik likęs vienas mansardos kambarėlyje ėmė iš to juoktis. Jis tikė­
josi, kad savitaiga: "Elkis taip, lyg būtum vyras" - taps jam šarvais, apsau­
gančiais nuo pažeminimo, bet nenumatė, jog ši priemonė veiks ir kitus.
Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti nuo Vezuvijaus parsinešęs elgsenos
stilių. Nesvarbu, ką jis jaučia. Jis elgsis taip, lyg jam nieko nebūtų nutikę,
ir viskas bus gerai.
Žinoma, jis nuoširdžiai apgailestavo sužeidęs Lorencą. Ne todėl, kad
berniukas nenusipelnė, o dėl to, jog šis incidentas galėjo sukelti nemalo­
numų ateityje.
Tonijus vis dar mąstė apie tai, kai praslinkus valandai nuo sutemų
pradžios išgirdo koridoriuje vyresniųjų kastratų balsus - berniukų, įparei­
gotų palaikyti tvarką miegamajame. Tų pačių studentų, kurie kartu su Lo­
rencu tuomet įsibrovė į Tonijaus kambarį, norėdami pasišaipyti.
Dabar Tonijus buvo pasirengęs jų pasirodymui. Pakvietė užeiti ir pa­
siūlęs butelį nuostabaus vyno iš pajūrio viešbučio atsiprašė, kad neturi
taurių nė bokalų. Pasakė greitu laiku šį trūkumą ištaisysiąs ir paklausė, ar
svečiai neišgertų drauge su juo. Mostu pakvietė atsisėsti ant lovos krašto,
o sau atsistūmė rašomojo stalo kėdę. Vėl pasiūlė vyno. O paskui dar sy­
kį, matydamas, kad vynas jiems patiko.
Suprantama, jie negalėjo atsispirti.
Pasiūlė taip ramiai ir drąsiai, jog berniukai nė nežinojo, ar turėtų atsi­
sakyti, ar ne.
Tonijus pirmą kartą juos gerai apžiūrėjo. O beapžiūrinėdamas pradėjo
kalbėti. Kad tyla jų neslėgtų, negarsiai pratarė kelis žodžius apie Neapolio
orą, apie vietos savitumą.
Tačiau kartu jis anaiptol nesistengė sudaryti šnekaus žmogaus įspū­
dį, juolab kad iš tiesų toks nebuvo.
Jis norėjo berniukus įvertinti, nustatyti, ar kuris nors liko ištikimas
Lorencui, vis dar nesikeliančiam iš lovos, nes žaizdon pateko užkratas.
Pats aukščiausias iš apsilankiusiųjų buvo Džiovanis, kilęs iš Italijos
šiaurės. Aštuoniolikos metų vaikinas turėjo gan pakenčiamą balsą, kurį
Tonijus girdėjo Gvido klasėje. Sis jaunuolis niekada nedainuos operoje,
bet galėtų tapti neblogu jaunesniųjų berniukų mokytoju, o ir daugelis
bažnytinių chorų neatsisakytų jo paslaugų. Minkštus juodus plaukus per­
rišęs šilkine juostele, suteikė jiems peruko su kasele formą. Jo akys buvo
geros, liūdnos, beveik baikščios.
Atrodo, jis visai mielai būtų susidraugavęs su Tonijumi.
Antrasis - šviesiaplaukis Pjeras, irgi šiaurietis, kuris kadaise daug kartų
šnypštė Tonijui už nugaros įvairius įžeidimus, kaskart nusisukdamas,
 - 147 -
tarsi taip sakė ne jis. Balsą turėjo geresnį - kontraltą, kuris kada nors galėjo
tapti puikiu, bet kuriam kol kas kažko trūko. Tokią nuomonę Tonijus
susidarė pasiklausęs jo bažnyčioje. Galbūt jam trūko aistros, o gal - vaiz­
duotės. Dabar šis vyrukas nežymiai šypsodamasis gėrė vyną, o akys išli­
ko šaltos bei įtarios. Bet kai Tonijus kreipėsi į jį, akimoju ištirpo ir mielai
atsakinėjo į užduotus klausimus. Taigi jam labiausiai trūko dėmesio.
Trumpam jų vizitui baigiantis, Pjeras jau mėgino patraukti Tonijų į sa­
vo pusę, stengėsi padaryti jam įspūdį, lyg Tonijus būtų vyresnis (iš tiesų
taip nebuvo) arba užimtų aukštesnę padėtį.
Ir pagaliau trečiasis, šešiolikmetis Domenikas - tokio rafinuoto gro­
žio, jog laisvai galėjai palaikyti jį moterimi. Krūtinės ląsta dainavimo iš­
treniruotų plaučių bei lanksčių kaulų dėka buvo plati, net figūros forma
irgi priminė moterišką - lieknas liemuo ir putloka krūtinė. Tamsios
blakstienos bei rausvos lūpos buvo tokios išraiškingos, jog atrodė prida-
žytos, o žiedais apmaustyti pirštai - ilgi ir grakštūs. Juodi garbanoti plau­
kai bangomis krito ant pečių. Viso pašnekesio metu Domenikas neprata­
rė nė žodžio, ir Tonijus sumetė apskritai niekada negirdėjęs jo balso: nei
kaip kalba, nei kaip dainuoja. Pasijuto suintriguotas. Domenikas tik ne­
atitraukdamas akių žiūrėjo į jį. Lygiai taip pat, nė nepasikeitusia mina, jis
anksčiau stebėjo, kaip Tonijus smogė peiliu Lorencui.
Dabar, paėmęs į rankas vyno butelį, jis pirmiausia nusišluostė lūpas
nėriniuota servetėle, o paskui pažvelgė Tonijui į akis taip, jog šis suneri­
mo. Atrodė, Domenikas jį vertino kažin kokiu ypatingu požiūriu. Ir To­
nijus pagalvojo: "Sis jaunuolis taip puikiai žino esąs gražus, jog čia net
nebelieka vietos tuštybei."
Mažojoje konservatorijos scenoje statomoje operoje Domenikas turėjo
vaidinti pagrindinį moters vaidmenį. Ir Tonijus netikėtai suvokė nekan­
traująs pamatyti, kaip šis berniukas pavirs mergaite. Jis pamėgino įsivaiz­
duoti, kaip korseto raišteliai suverš Domeniko liemenį, ir staiga taip nu­
raudo, kad net nebegirdėjo, ką jam sako Džiovanis.
Tuomet nuvijo šalin šias mintis. O paskui ūmai pagalvojo regįs prie­
šais save moterį, kuri užsimovė bridžius, siekdama jį sutrikdyti. Jis ne­
smagiai atsiduso. Domenikas sėdėjo šiek tiek palenkęs galvą į šalį. At­
rodo, jis šypsojosi. Žvakės šviesoje berniuko oda tapo beveik porceliani­
nė, o duobutė ant smakro pavertė jį dar labiau gundančiu.
Svečiams išėjus, Tonijus susimąstęs atsisėdo ant lovos. Paskui užpūtė
žvakę, atsigulė ir pamėgino užmigti. Bet miegas neėmė, ir tuomet min­
timis nukeliavo ant Vezuvijaus bei vėl pajuto, kaip dreba žemė.

Ši priemonė daugeliui metų tapo kasnaktiniu jo ritualu: susikoncen­

truoti ir pajusti drebančią žemę bei kalno dundesį.

_________________________ 2_____________________ ___

Bet iš tiesų tą pirmąjį vakarą Tonijui ne itin reikėjo migdomųjų.
Kitą rytą, nepaisant mėlynių, likusių po žygio į Vezuvijų, jis nubudo ypač
pakiliai nusiteikęs ir buvo pasirengęs tuojau pat eiti į Gvido pamoką.
 - 148 -
Net konservatorijos spalvos bei kvapai dabar jam atrodė gan patrauk­
lūs. Ypač į koridorių išneštų medinių instrumentų skleidžiamas aroma­
tas. Patiko jam ir atgyjančių klasių garsai.
Mėgaudamasis pačiais paprasčiausiai pusryčiais ir ypač šviežiu pienu,
jis kaip pakerėtas žiūrėjo į žvaigždes ryto danguje, kurios matėsi viršum
sienos pro valgomojo langą.
"Oras lyg šilkinis", - pagalvojo jis. Atmosferoje pasklido maloni šilu­
ma. Ji tarytum kvietė pasivaikščioti nusirengus nuogai.
Toks ankstyvas kėlimasis jį jaudino.
Ir net Gvidas Mafeo jam atrodė labai mielas.
Maestro sėdėjo prie klavesino ir nusmailinta plunksna kažką žymėjo­
si natų lapuose. Atrodo, dirbo jau keletą valandų. Žvakė bemaž baigė
degti. Tamsą už lango jau pakeitė ryto prieblanda. Atsisėdęs palaukti ant
suolo prie sienos, Tonijus pirmą kartą nuodugniai apžiūrėjo mažą klasę.
Tai buvo akmeninis kambarys kietomis grindimis, pridengtomis tik
grubiu dembliu. Tiesa, visus baldus - klavesiną, rašomąjį stalą, kėdę ir
suolą - puošė gausūs ornamentai bei žvilgantis emalis, bet šaltumo ir ofi­
cialumo įspūdis dėl to nesumažėjo. Taigi maestro, apsitaisęs ilgu juodu
drabužiu, pasirišęs platų baltą kaklaraištį ir primenantis dvasininką, čia
puikiausiai derėjo.
"Jis ne visuomet atrodo baisus, - galvojo Tonijus. - Iš tiesų jis net savo­
tiškai gražus."
Tačiau Gvido veidą pernelyg dažnai perkreipdavo pyktis, o rudos
akys, per didelės tokiam veidui, teikė jam aršumo. Bet kartu maestro vei­
das buvo toks judrus bei išraiškingas, sklidinas nerimo ir rūpesčio, kad
Tonijus negalėjo atitraukti nuo jo žvilgsnio.
Vis dėlto berniukas stengėsi negalvoti apie tai, jog čia tas pats žmogus,
kuris buvo šalia jo Flovige, Feraroje, tame Romos sodelyje, kur juodu ap­
sikabino. Tereikėdavo prisiminti, ir ankstesnė neapykanta vėl sukildavo.
Todėl vijo šalin tokias mintis.
Pagaliau maestro padėjo į šalį plunksną, užpūtė nebereikalingą žva­
kę bei prabilo be jokio formalaus pasisveikinimo.
- Tu turi išties nepaprastą balsą. Jau užtektinai esi apie tai prisiklau­
sęs, - jis tarsi ginčijosi su kažkuo, - taigi nebesitikėk iš manęs daugiau
pagyrimų, kol jų neužsitarnausi. Per daugelį metų tu įpratai daryti tai,
kas tau patinka ir ko iš tikrųjų nesupranti. Tavo atlikimas toks tobulas at­
rodė tik todėl, kad turi absoliučią klausą, ir dėl to, kad tie, iš kurių išgirdai
šias dainas, jas atliko teisingai. Tu vengei visko, kas tau atrodė sunku, vis
ieškodamas prieglobsčio lengvuose, pasitenkinimo teikiančiuose kūri­
niuose. Todėl tu nemoki kaip reikiant valdyti savo balso ir turi daug blogų
įpročių.
Jis nutilęs stipriai persibraukė per garbanotus kaštoninius plaukus
taip, tarsi jų nekęstų. Jo plaukai buvo lyg cherubino, kokie šie vaizduoja­
mi praėjusio šimtmečio paveiksluose - vešlūs, į viršų užsirietusiais galiu­
kais. Tačiau atrodė neplauti ir neprižiūrėti.
- Tau jau penkiolika. Per vėlu pradėti rimtai dainuoti, - tęsė jis. - Bet
 - 149 -
aš pasakysiu tau dabar, kad po trejų metų tu būsi pasirengęs pasirodyti
bet kurioje Europos scenoje, jei vykdysi viską, ką liepsiu. Man nesvarbu,
ar tu iš tiesų nori tapti didžiu atlikėju, ar ne. Man tas pats. Aš tavęs ne­
klausiu. Tu turi neprilygstamą balsą, todėl padarysiu iš tavęs neprilygs­
tamą dainininką. Aš paruošiu tave scenai, rūmams, visai Europai. O tuo­
met galėsi daryti, ką tik panorėsi.
Tonijus įtūžo. Jis pašoko ir pripuolė prie šio pikto plokščianosio
žmogaus, sėdinčio prie klavesino.
- Jūs galėjote manęs paklausti, kodėl aš vakar sugrįžau čionai! - rėžė
itin kandžiai bei šaltai.
- Niekada su manimi šitaip nekalbėk, - šyptelėjo Gvidas. - Aš esu tavo
mokytojas.
Ir daugiau nieko netaręs išsitraukė pirmąjį pratimą.

Tą dieną jie pradėjo paprasčiausiu accentus*.

Tonijui buvo parodytos šešios natos kylančia tvarka: do, re, mi, fa,
sol, la. O paskui tos pačios šešios natos buvo sudėtingiau išdėstytos ir vir­
to grakščiai kylančia melodija su mažais pakilimais bei nusileidimais, kur
kiekvieną toną puošė mažiausiai keturios natos, trys kylančios ir viena
krintanti.
Visa tai jis turėjo išdainuoti vienu įkvėpimu, kiekvienai natai skirda­
mas vienodą dėmesį. Be to, balsius reikėjo tarti itin aiškiai, o viskas kartu
turėjo skambėti sklandžiai.
Dainuoti šią melodiją reikėjo vėl ir vėl, diena po dienos, šiame tyliame
tuščiame kambaryje be jokio akompanimento, tol, kol ji ims tekėti iš To­
nijaus gerklės natūraliai, lygiai, be menkiausių įkvėpimo požymių pra­
džioje ir kvapo stygiaus pabaigoje.
Pirmą dieną Tonijui atrodė, kad pratimas išvarys jį iš proto.
Antrą dieną, įsitikinęs, kad monotonija - tai rafinuotas kankinimo
būdas, jis staiga pastebėjo savyje pasikeitimą. Kažkurią akimirką po vi­
durdienio tarytum sprogo jo irzlumo išpūstas burbulas. Skutai išsilakstė
į šalis tarsi pumpuro lapeliai, ir iš vidurio išaugo didžiulis žiedas.
Tasai žiedas - tai hipnotizuojantis dėmesys dainuojamiems garsams,
plaukimas drauge su jais, lėtas tarsi sapne, suvokimas, jog kaskart atliki­
nėdamas accentus jis patiria kokį nors naują, kerintį aspektą, nors ir patį
nereikšmingiausią.
Baigiantis pirmajai savaitei, jis jau liovėsi galvojęs apie įvairiausius
uždavinius, kuriuos turėjo išspręsti, tik žinojo, kad jo balsas visiškai per­
simainė.
Vėl ir vėl Gvidas atkreipdavo jo dėmesį, jog do, re arba mi sudainavo
meiliau nei kitas natas. "Ar tu jas myli labiau už kitas? Privalai jas vertinti
vienodai." Vėl ir vėl Gvidas primindavo: "Legato." Tai reiškė: "Junk lėtai,
sklandžiai." Gilumas neturėjo reikšmės. Jausmų raiška neturėjo reikš­
mės. Bet kiekvienas tonas privalėjo būti gražus. Nepakako sudainuoti
*Kirtis (lot.). Čia: mokymasis atskirti, pabrėžti garsą arba akordą dinaminio sustiprinimo budu arba
padidinant trukmę, keičiant harmoniją, tembrą, melodinio judėjimo kryptį.
 - 150 -
absoliučiai tiksliai (Gvidas jau ganėtinai irzliai sakė Tonijui, jog šis turįs
Dievo dovanotą absoliučią klausą, bet juk ir Alesandras kadaise jam tą pa­
tį sakė), tačiau reikėjo, kad kiekvienas garsas būtų gražus pats savaime,
tarsi aukso lašelis.
Paskui mokytojas atsisėsdavo ir pareikšdavo: "Dar kartą, nuo pra­
džių", ir Tonijus, nekreipdamas dėmesio, kad viskas ribuliuoja akyse, kad
plyšta galva, pradėdavo nuo pirmosios natos ir pamažu įsitraukdavo į
pratimą.
Bet tam tikru momentu, vadovaudamasis neklystančia uosle, kai išse­
kusiam Tonijui skausmas varstydavo visą kūną, Gvidas leisdavo užbaigti
šį pratimą ir siųsdavo prie rašomojo stalo mokytis kompozicijos arba
kontrapunkto. Bet tik atsistojus.
- Daugiau nebesėdėk prie rašomojo stalo. Tavo krūtinės ląstai kenkia
sėdėjimas. Ir niekada, niekada nedaryk nieko, kas galėtų pakenkti tavo
balsui arba krūtinės ląstai, - ne kartą perspėjo jis.
Ir Tonijus, nepaisant skaudamų kojų, linkčiojo, dėkingas už tai, kad
gali bent trumpam užmiršti accentus.
Bet tuomet pasirodydavo koks nors jaunesnis mokinys ir imdavo kan­
kintis, atlikinėdamas tą patį pratimą.
Jau nė nežinia, kiek laiko Tonijus dainavo tuos elementarius pasažus,
kol Gvidas pagaliau pridėjo dvi natas viršuje bei dvi apačioje ir leido dai­
nuoti vis greitesniu tempu, o paskui dar šiek tiek greitesniu. Keturios
naujos natos - tai bent pasiekimas, ir Tonijus sarkastiškai pastebėjo, jog
dabar jam būtinai turi būti leista atšvęsti šį įvykį bei prisigerti.
Gvidas nuleido negirdomis vaikino pastabą.
Bet kaitrią popietę, kai Tonijus jau buvo pasirengęs sukelti maištą,
Gvidas ūmai davė jam keletą ką tik parašytų arijų ir pasakė, girdi galįs
pasinaudoti klavesinu bei paakomponuoti sau.
Tonijus čiupo natas dėkingumo žodžiams dar nespėjus išsiveržti iš
burnos. Jam tai prilygo niurktelėjimui į šiltą jūrą po vasaros žvaigždė­
mis. Tik beveik iki pat galo sudainavęs antrąją dainą, ūmai suprato, kad
Gvidas, žinoma, jo klausosi. O paskui garantuotai pasakys, girdi atlikimas
buvęs siaubingas.
Berniukas pamėgino sąmoningai pasinaudoti tuo, ko išmoko kartoda­
mas accentus, bet netikėtai suvokė ir iki tol naudojęs įgytus įgūdžius.
Dainų žodžius artikuliavo aiškiai, bet lengvai; dainavimas įgavo naujo
sklandumo bei tapo labiau kontroliuojamas, kas nepaprastai palengvino
betarpišką muzikos suvokimą.
Tą akimirką jis pirmą kartą pajuto savo galią.
Ir vėl pradėjęs atlikinėti pratimus, daug tvirčiau nei anksčiau valdė
balsą. Vėlai vakare, kai jautėsi jau toks pavargęs, jog susmuko vos pagal­
vojęs apie savo kojas, rankas arba minkštą pagalvę, Tonijui dingtelėjo,
kad iš žmogaus pavirto instrumentu, pradedančiu skambėti, kai kas nors
juo užgroja.
Kopiant laiptais, galva buvo visiškai tuščia. Atsidūręs lovoje, staiga
suvokė, jog mažiausiai dešimt dienų nė sykio neprisiminė to, kas jam nu­
tiko prieš patenkant čionai.
 - 151 -
Kitą rytą Gvidas pranešė, kad puikaus jo progreso dėka juodu imsis
esclamazio. Girdi su bet kuriuo kitu mokiniu toks šuolis neįsivaizduoja­
mas, bet Tonijui jis sudaręs visiškai atskirą programą.
Taigi esclamazio: lėtas ir absoliučiai valdomas garso stiprinimas bei sil­
pninimas, pradedant švelniu intonavimu vis stiprinant garsą, o paskui lėtai
susilpninant ir švelniai užbaigiant. Arba, atvirkščiai, garsi pradžia, švelnus
garso susilpninimas viduryje, o paskui stiprinimas bei garsi pabaiga.
Apimtis vėl neturėjo reikšmės, pagrindinė užduotis - garso tobulini­
mas. Slinko dienos, o Tonijus atlikinėjo ir atlikinėjo šį pratimą skirtingais
tonais, paskui vėl ir vėl grįžo prie accentus.
Ir visa tai skambėjo tylioje, aidinčioje akmeninėje Gvido klasėje, be
klavesino akompanimento, ir visą laiką maestro buvo itin susikaupęs, ta­
rytum klausėsi garsų, kurių pats dainininkas negirdėjo.
Kartais Tonijus manė nekenčiąs šio žmogaus taip stipriai, jog galėtų
jam smogti. Jam buvo malonu įsivaizduoti, kaip iš tiesų muša Gvidą, o
paskui dėl to pasidarydavo gėda.
Tačiau tarp šių užmaskuotų pykčio pliūpsnių Tonijus suvokdavo, kas
iš tiesų jį kamuoja. Suvokimas, kad Gvidas neabejotinai jį niekina.
Iš pradžių Tonijus tikino save: "Tokios jo manieros. Jis barbaras." Bet
Gvidas niekada nebuvo juo patenkintas, itin retai elgdavosi mandagiai, o
įprastas jo grubumas, rodos, slėpė kur kas gilesnę neapykantą bei nepa­
sitenkinimą. Tam tikrais momentais Tonijus juste jusdavo mokytojo spin­
duliuojamą panieką, tarsi tas iš tiesų būtų pasakęs užgaulų žodį, ir tuo­
met praeitis kartu su visais nežmoniškais pažeminimais iškildavo iš at­
minties gelmių.
Tomis akimirkomis, pats virpėdamas iš apmaudo, Tonijus pasiūlyda­
vo maestro vienintelį dalyką, kurio šiam reikėjo: balsą, balsą, balsą. Pas­
kui, eidamas miegoti, karštligiškai perkratydavo atmintyje visą dieną,
stengdamasis prisiminti bent menkiausią mokytojo paskatinimą.
Pats to nesuvokdamas, Tonijus įkliuvo į spąstus, stengdamasis pelny­
ti Gvido simpatiją, sukelti bent šiokį tokį jo susidomėjimą.
Rytais jis mėgindavo užmegzti pokalbį. "Šiandien karščiau nei vakar,
tiesa? Koks spektaklis vyksta konservatorijos teatre? Po kurio laiko aš ga­
lėsiu dalyvauti mokykliniuose vaidinimuose? Juk jūs leisite man pamatyti
šį spektaklį?"
Gvidas kažką burbtelėdavo, bet ganėtinai abejingai. Paskui staigiai pa­
keldavo galvą nuo popierių bei pareikšdavo:
- Taigi šiandien mes kiekvieną natą išlaikysime dusyk ilgiau nei para­
šyta, ir aš noriu, kad esclamazio būtų atliktas nepriekaištingai.
- Ak, kaip visuomet nepriekaištingai, taip? - šnibždėdavo Tonijus.
Bet Gvidas nekreipdavo į šiuos žodžius jokio dėmesio.
Kartais mokytojas išleisdavo jį tik dešimtą vakaro, ir tuomet Tonijus
girdėdavo esclamazio sapnuose. Ir nubusdavo skambant ausyse šiam
sklandžiam garsui.
Galų gale jie ėmėsi ornamentikos.
Iki tol Tonijaus jau išmoko valdyti kvėpavimą, toną bei sutelkti dėme­
sį į dainą.
 - 152 -
Tačiau melodijos ornamentavimo procesas kur kas labiau įtraukdavo
jį patį. Reikėjo ne tik perprasti naujus garsus arba jų kombinacijas, bet iš­
mokti papildyti jais melodiją savo nuožiūra.
Pirmasis jo išmoktas ornamentas vadinosi tremolo. Tą pačią natą rei­
kėjo dainuoti keletą kartų. Pavyzdžiui, imti natą ir dainuoti taip: lia lia lia
lia lia ir vėl, visiškai kontroliuojant garsus bei taip sklandžiai, kad šie per-
silietų vienas į kitą ir kartu girdėtųsi aiškūs lyg sprogimų serija smūgiai.
Kai šis ornamentas jau galutinai išsekindavo smegenis bei kai pavyko
pasiekti šiokį tokį natūralumą/ pradėjo gludinti trelę - greitą, vienu iš­
kvėpimu atliekamą dviejų gretimų garsų kaitaliojimą.
Po ilgų accentus savaičių bei tęsiamų, sodrių esclamazio natų šis pra­
timas jam atrodė esąs tikra pramoga. O visiškas balso įvaldymas teikė dar
daugiau malonumo.
Hipnotizuojantis skendėjimas muzikoje kasdien prasidėdavo vis anks­
čiau ir, rodos, tęsdavosi ilgiau nei praėjusią dieną. Kartais per vakarines
pamokas Tonijus įgaudavo antrąjį kvėpavimą, ir tuos pačius pratimus at­
likdavo lengvai, kupinas įkvėpimo bei pasiaukojimo.
Jis pats tarytum išnykdavo, pavirsdavo balsu. Mažąjį kambarėlį
gaubdavo tamsa. Žvakė mirguliuodavo viršum ženklais išmarginto lapo,
gulinčio priešais jį, o garsai, kuriuos girdėjo, atrodė nežemiški, baugino
ji patį.
Bet jis tęsė ir tęsė, atkakliai tobulindamas sugebėjimus.
Kartais į klasę įeidavo maestro Kavala bei sakydavo, girdi metas
baigti pamoką. Tada Tonijus krisdavo ant suolo ir atsirėmęs į sieną pur­
tydavo galvą. O Gvidas prie klavesino imdavo improvizuoti. Sodrūs,
skambūs garsai užpildydavo kambarį. Žiūrėdamas į mokytoją, Tonijus
suvokdavo, kaip išseko fiziškai bei dvasiškai.
Paskui Gvidas tardavo:
- Išeik.
Ir Tonijus, jausdamasis pažemintas, kopdavo į viršų bei akimirksniu
užmigdavo.
Atrodė, mokytojas daugiau niekada neleis jam pasimėgauti arijomis,
ir netgi kompozicijos valandos buvo sutrumpintos, kad jis visą dieną ga­
lėtų skirti pratimams.
Bet jeigu intonacijose pasigirsdavo bent menkiausia įtampa, Gvidas
išsyk siųsdavo berniuką ilsėtis. Kartais maestro pradėdavo mokyti kitus
vaikus, o Tonijus stebėdavo šias pamokas, susidomėjęs atkreipdavo dė­
mesį į kitų pasiekimus bei klaidas.
Ir kaskart jis įsitikindavo, kad kitus mokinius Gvidas niekina nė kiek
ne mažiau negu jį. Kartais pajusdavo dėl to malonų nusiraminimą. Bet
dažniau susisielodavo, lyg būtų niekinamas pats. O kai Gvidas imdavo
mokinius mušti, o šitaip nutikdavo neretai, Tonijus niršte įniršdavo.
Sykį, kai Mafeo prilupo mažąjį Paolą iš Florencijos, Tonijus galutinai pa­
šėlo ir tiesiai pareiškė mokytojui, jog šis esąs grubus, neišauklėtas storžievis.
Iš visų mažylių, dažnai sužadinančių jo susidomėjimą, o kartais net gai­
lestį, vienintelio Paolo Tonijus niekada neužmiršdavo. Bet labiausiai jį pa­
 - 153 -
piktino nepelnyta bausmė. Gvido vadovaujamas Paolas taip patobulėjo,
kiek tik leido berniuko sugebėjimai. Vaikas buvo nutrūktgalvis iš prigim­
ties, linksmas, nuolat besišypsantis, ir daugiausia dėl šių savybių, o ne dėl
ko nors kito, užsitraukdavo bausmę. Todėl Tonijus tiesiog pabalo iš įtūžio.
Bet Gvidas tik nusijuokė.
Ir pateikė Tonijui pratimą, turėjusį tapti visų ankstesnių pamokų kul­
minacija - pasažų dainavimą.
Reikėjo suskaidyti kokią nors muzikinę frazę į daugybę atskirų garsų,
išsaugojant jos vientisumą bei tarimo aiškumą. Pateikdamas pavyzdį, Gvi­
das panaudojo žodį "sanctus". Kompozitorius gali išreikšti šį žodį dviem
natom, beje, antroji bus aukštesnė už pirmą. Bet Tonijus turėjo mokėti
padalyti pirmąją natą, skirtą skiemeniui "sanc", į septynis ar aštuonis skir­
tingo ilgumo bei aukščio garsus ir palaipsniui kilti link antrosios skie­
mens "tus" natos, kurią irgi deramai padalyti į septynis ar aštuonis garsus,
o užbaigti viską sklandžia pradine nata.
Gvido parašyti melizmų bei pasažų pratimai buvo tik pradžia. Vėliau
Tonijui reikėjo išmokti pasiėmus pliką bet kurios kompozicijos schemą
skoningai, deramu ritmu ją papuošti. Mokinys turėjo suprasti, kada dera
stiprinti ar silpninti garsą, kaip ilgai jį išlaikyti, kada suskaldyti pasažą į
skirtingo ar vienodo ilgumo natas ir kiek kelti ar leisti moduliacijas. Be to,
visuomet kantatos ar arijos žodžius artikuliuoti taip, kad, nepaisant rafi­
nuotos ornamentikos, žodžių prasmė liktų kiekvienam aiški.

Štai tokių būtinų pagrindų mokė Gvidas savo ugdytinį. Visa kita dau­
geliu atžvilgių priklausė nuo jo paties.
Paprastai konservatorijos studentas tokį meistriškumą įvaldydavo per
penkerius metus. Eilinis mokinys kur kas lėčiau pereidavo nuo accentus
prie esclamazio, nuo esclamazio prie ornamentų. Bet Gvidas pagreitino
mokymosi tempą dėl dviejų akivaizdžių priežasčių: pirma, kad Tonijui
netaptų nuobodu, o antra, kadangi Tonijus įveikdavo užduotis be ypatin­
go vargo.
Jam pavykdavo tobulinti visus vokalinės technikos aspektus vienu me­
tu, ir Gvidas sugalvodavo berniukui vis sudėtingesnių vokalizių. Žinoma,
mokytojas turėjo daugybę senų knygų, parašytų praėjusio bei šio šimtme­
čio pradžios dėstytojų. Bet, kaip ir dauguma mokytojų, jis sudarinėjo savo
pratimus žinodamas, ko konkrečiai trūksta Tonijui.
O kai Tonijus įsitikino perpratęs pagrindus, suprato, kad ateityje lau­
kia tik balso tobulinimas pasitelkus įvairius pratimus, jis apsipylė ašaromis
nuleidęs galvą ant rankų, padėtų ant klavesino.
Dabar jis jautė tokį protinį ir fizinį nuovargį, kad jam tapo aišku: nie­
kada anksčiau dorai nesuvokė, ką reiškia miego stygius bei išsekimas. Ber­
niukui visiškai nerūpėjo, kad Gvidas žiūri į jį kupinas paniekos ir pasi­
piktinimo.
Jis nekentė Gvido. Taip pat, kaip Gvidas nekentė jo. "Ir tegul! Juk visa
tai darė dėl savęs, savo malonumui." Staiga Tonijus nepaprastai išsigando.
Jeigu jis šito neteks, kas jam liks?
 - 154 -
Apsvaigo galva tarsi praradus pusiausvyrą, ir netikėtai atmintyje iškilo
tie sapnai, kuriuos iš ryto visuomet užmiršdavo. Rodės, tuoj gali atsiverti
mažos durelės, už kurių laukė arba košmaras, arba nežinomybė. Jis kar­
čiai pravirko karštai trokšdamas, kad Gvidas Mafeo dabar išeitų. "Nagi,
išeik, palik mane bjaurėdamasis! Išeik iš čia!"
Iš tiesų kaip tik maestro jam ištars jau kitą akimirką: "Išeik iš čia!"
- Mano balsas tapo grubus, - pagaliau pratarė Tonijus. - Jis nelygus,
virpa ir tarsi lūžta mano gerklėje. Aš teišmokau girdėti, koks jis prastas!
Gvidas piktai žvelgė į mokinį. O paskui mokytojo veide visiškai ne­
beliko emocijų.
- Ar galiu eiti miegoti? - sušnibždėjo Tonijus.
- Kol kas ne, - atsakė Gvidas. - Eik į savo kambarį ir apsirenk. Šian­
dien nusivesiu tave į operą.
- Ką? - Tonijus pakėlė galvą. Jis negalėjo patikėti savo ausimis. - Mes
važiuosime į miestą, važiuosime į operą?!
- Jeigu liausies klykavęs kaip kūdikis, tuomet taip. Taigi greičiau renkis.

3
Tonijus skriete užskriejo į viršų, šokinėdamas per du laiptelius. Ap-
sišlakstė veidą šaltu vandeniu ir išsitraukė puošnų kostiumą, kurio nedė­
vėjo išvykęs iš Venecijos. Po minutės jis jau vilkėjo geriausius nėriniuo­
tus marškinius, mėlyną siuvinėtą švarką ir avėjo batus su sagtelėmis. Pri­
sisegęs špagą, vaikinas akimirksniu atsidūrė ant Gvido apartam entų
slenksčio pirmame aukšte.
Tik tuomet prisiminė nekenčiąs Gvido. Ir nebesąs vaikas, kuris niekada
nesilankė operoje. Bet tuojau pat vėl užmiršo. Iš tiesų jautėsi toks laimin­
gas, kad ne visai aiškiai suvokė, kas vyksta. Ir kažkodėl norėjosi juoktis.
Tada pasirodė Gvidas, ir Tonijus, įpratęs matyti mokytoją juodu ap­
daru, apstulbo. Maestro apsivilko prašmatnų aksominį šokolado spalvos
švarką, idealiai derantį prie rudų akių bei glotniai sušukuotų plaukų, o
po juo apsirengė auksinio šilko liemenę ir beveik tokius pat kaip Toni­
jaus nėriniuotus marškinius. Jeigu Gvido veide dar būtų nušvitusi bent
menkutė šypsena, jis neabejotinai būtų virtęs gražuoliu. Tačiau mokyto­
jas išliko niūrus ir nekalbus.
Tonijus viduje susigūžė pamatęs, koks rūškanas Gvidas. Ir patylom
nusekė įkandin iki pirmos triukšmingos sankryžos, kur juodu pasisamdė
kabrioletą, nuvežusį iki švento Bartolomėjaus teatro.
Nuostabiai apšviestą seną pastatą užpildė žmonės. Kortų lošimo
kambariuose tvyrojo tabako dūmų migla, vyko garsūs pašnekesiai, o sa­
lėje, priešais vaikštinėjančią ir plepančią publiką, jau vyko vaidinimas.
Šiame Neapolio teatre paprastai vyko herojinės, tai yra rimtos, operos,
skirtos aristokratijai, užimančiai pirmąjį aukštą.
Reginys pavergė Tonijų, tarsi iki šiol nebūtų matęs tokios prabangos,
nebūtų užaugęs tarp Murano stiklo sietynų ir nematęs tokios gausybės
vaškinių žvakių.
 - 155 -
Gvido laikysena tapo išdidi, akyse atsirado blizgesys. Jis atrodė beveik
kaip kilmingas senjoras. Mokytojas nupirko ir libretą, ir partitūrą ir nusi­
vedė Tonijų ne į triukšmingas ložes, o žemyn, į brangesnes parterio vie­
tas, priešais pačią rampą. Pirmasis veiksmas dar tik pasiekė vidurį, taigi
svarbiausios arijos dar turėjo nuskambėti. Patogiai įsitaisęs krėsle, Gvidas
pasisodino mokinį šalimais.
"Ar čia tas pats žvėris, kuris riaumojo ant manęs ištisą mėnesį?!" -
pagalvojo Tonijus, nustebintas bei suintriguotas.
Gvidas paaiškino, kad operoje dalyvauja du kastratai ir miela mažutė
primadona. "Bet senasis eunuchas, - pranašavo maestro, - nustelbs visus, ir
ne todėl, kad turi nuostabų balsą, o dėl to, kad yra puikus amatininkas."
Vos kastratui uždainavus, Tonijų užbūrė jo balso švelnumas.
- Ir čia ne nuostabus balsas? - sukuždėjo berniukas.
- Aukštąsias natas jis paėmė falcetu, nes jo diapazonas nėra didelis.
Bet dainininkas taip kontroliuoja balsą, kad tu to nė nepastebėjai, - paaiš­
kino maestro. - Kitą kartą pasiklausyk ir suprasi, ką aš turiu omenyje. Be
to, ši arija parašyta specialiai jam, šiek tiek sulėtintu tempu, kad atlikėjas
galėtų įveikti visas natas. Jam pavaldūs tiktai viduriniai registrai, o visa ki­
ta - gryniausias amatas.
Pamažu Tonijus vis aiškiau suvokė, kad mokytojas teisus. O primado­
na pakerėjo visus emocionaliu dainavimu. "Ji užaugo gatvėse, - paaiškino
Gvidas, - dainavo su klajojančiais muzikantais kaip tu". Nors aukštosios
jos natos kėlė virpulį, žemųjų ji apskritai nevaldė. Šios tiesiog nuskęsda-
vo klavesino garsuose. Matėsi, kad mergina judina lūpas, tačiau beveik
nieko nesigirdėjo.
Jaunesnysis kastratas nustebino puikiu kontraltu. Tonijui nedaug sy­
kių teko girdėti tokį vyriškos lyties atstovo balsą: švelnų it aksomas, ke­
rintį. Deja, vos tik melodija pakilo aukštyn, garsas tapo nemaloniai šai­
žus, ir visas žavesys tuojau pat išnyko.
Abu jaunieji dainininkai galėjo pralenkti vyresnįjį savo įgimtos dova­
nos dėka, bet nė vienas nežinojo, kaip tą padaryti, taigi būtent senasis
kastratas, vėl ir vėl žengdamas prie rampos, priversdavo publiką iš pra­
džių pritilti, o paskui pratrūkti aplodismentais.
Tačiau Gvidas nepasitenkino vien dainavimo nagrinėjimu. Jis kreipė
Tonijaus dėmesį į partitūrą, į tai, kokiomis arijomis ši buvo papildyta
specialiai vienam ar kitam balsui, į mažas varžybas, vykstančias tarp jau­
nojo kastrato ir primadonos. Ir į tai, kaip ramiai stovėjo senasis išdaris, at­
likdamas ariją. Juk jeigu būtų pradėjęs mosuoti ilgomis plonomis ranko­
mis, būtų atrodęs kaip tikras juokdarys. Jaunesnysis kastratas traukė
publikos akį savo grožiu ir tą suprasdamas stovėjo it antikos statula. O
mažoji primadona visai nesuvaldė kvėpavimo, tačiau jos balsas pasižy­
mėjo įstabia šiluma.

Kai uždanga nusileido paskutinį sykį, pertraukų metu baltojo vyno

kiek padauginęs Tonijus karštai paklausė Gvido, ar ši muzika buvo gry­
nas Skarlačio pamėgdžiojimas, ar visai nauja. Gvidas įtikinėjo, jog muzi­
 - 156 -
koje būta tam tikro originalumo, ir patarė Tonijui klausytis daugiau Ne­
apolio kompozitorių. Juodu patys nepastebėjo, kaip atsidūrė vestibiulyje,
suspausti link išėjimo judančios įsiaudrinusios minios.
Gvidą kalbino vyrai ir moterys; prie pravirų durų viena po kitos priva­
žiuodavo karietos.
- Kur mes einam? - paklausė Tonijus.
Jam svaigo galva, ir karietai pajudėjus vaikinas vos neprarado pusiau­
svyros, o paskui suprato, jog priešais sėdi kažkokia moteris bei juokiasi iš
jo. Ji buvo juodaplaukė, pieno baltumo kaklu, bemaž nuogais pečiais, su
duobutėmis ant skruostų.

Tonijus vargiai beprisiminė, kaip jie įėjo į vidų. Jis žingsniavo begaline
didžiulių kambarių anfilada, trykštančia ryškiomis spalvomis, rodos, tokio­
mis maloniomis neapoliečių akiai, pro palei sienas stovinčius paauksuotus,
lakuotus baldus, pro siuvinėtų portjerų dengiamus langus, pro baltu vašku
apvarvėjusias, švelnia šviesa apvainikuotas žvakides, pro šimtus muzikan­
tų, virkdančių smuikus, pučiančių auksinius trimitus, užpildančių marmu­
rinius koridorius šaižia, bemaž nepakenčiama muzika.
Balto vyno padėklai plaukiojo ore. Tonijus pagriebė taurę, ištuštino,
paėmė kitą. Tarnas su peruku ir žydru švarku sustingęs stovėjo priešais jį.
Netikėtai Tonijus pasijuto pasiklydęs. Gvidas seniai kažkur dingo, o
jį be paliovos kalbino kažkokios moterys čia prancūzų, čia anglų, čia italų
kalba. Viena, gerokai pagyvenusi, ištiesė ilgą liesą ranką, užkabino jį ries­
tu pirštu, prisitraukė ir palietusi skruostą sausomis lūpomis kreipėsi Ne­
apolio dialektu:
- Spindulingasis kūdiki!
Jis išsivadavo, atšlijo ir pajuto panišką išgąstį. Atrodė, jog aplinkui vien
tik tobula moteriška oda, viršum kaspinėlių bei juostų kyšantys moteriškų
krūtų pusrutuliai. Viena moteris taip kvatojo, jog vos neužduso, abiem ran­
kom prilaikydama gofruotu audiniu pridengtas krūtis, tarsi šios galėtų iš­
kristi. Žaismingai žvilgtelėjusi į vaikiną, jis paslėpė lūpas už baltos nėri­
niuotos vėduoklės, ant kurios buvo pavaizduota baltų rožių arka.
Drebėdamas berniukas sustojo prie biliardo stalo. O paskui suprato,
kad ant kambario slenksčio stovi išsekęs, liguistai atrodantis žmogus to­
kia balta balta oda, jog per ją bemaž persišvietė kaulai. Jis žiūrėjo į Tonijų
ir šypsojosi.
Akimirksnį Tonijus nesuprato, kas priešais jį, nors neabejojo matęs
šį žmogų anksčiau. O paskui staiga atpažino: čia buvo mirties vizija, tas
pats gyvas numirėlis, kuris stovėjo šalia jo ant Vezuvijaus kalno. Tonijus
žengė artyn ir įsitikino, kad čia išties tas pat džiovininkas, tik šįkart vil­
kintis auksu siuvinėtą švarką bei užsidėjęs pripudruotą peruką. Praš­
matnus drabužis suteikė jo išvaizdai neskoningo rėksmingumo ir pavertė
panašiu į vieną iš tų marmurinių statulų, kurias bažnyčioje tikintieji ap­
taiso tikrais drabužiais.
Įdubusios ir dėl to atrodančios neperžvelgiamos juodos vyro akys
bemaž su simpatija stebėjo besiartinantį Tonijų.
 - 157 -

Vėl vyno padėklas, siaura taurė rankoje. Tonijus atsidūrė tiesiog prie­
šais tą žmogų, ir juodu pažvelgė vienas kitam į akis.
- Gyvas ir sveikas, - ištarė vyras nemaloniu kimiu balsu.
Bet staiga, tarsi pervertas skausmo, krūptelėjo bei priglaudė prie lūpų
nosinę. Baltus kaulėtus pirštus juosė žiedai. Vyras šiek tiek susilenkęs at­
sitraukė atgal, ir tuojau pat ištisas sijonų sūkurys pasičiupo jį bei nusinešė.
- Aš noriu iš čia ištrūkti, - sušnibždėjo Tonijus. - Privalau iš čia iš­
trūkti.
Kai dar viena moteris prisiartino prie berniuko, jis nesąmoningai pa­
žvelgė į ją taip atšiauriai, jog toji įsižeidusi atšoko. Vaikinas apsisukęs
nukiūtino į tuščią valgomąjį, kur jau stovėjo padengti stalai.
Kitame salės pakrašty prie vieno arkinio lango stovėjo jauna moteris ir
žiūrėjo į jį.
Akimirksnį palaikė ją jaunąja primadona iš operos. Tonijus prisiminė
pastarosios balso jausmingumą, ugningas jo aukštumas. Mintyse išvydo
mažas krūtis, pakylančias jai nemokšiškai alsuojant. Jį apėmė bemaž pa­
niška neviltis.
Bet ten stovėjo ne primadona, o visai kita moteris, tokiais pat šviesiais
plaukais, mėlynakė, tik aukšta ir liekna, o jos akys buvo tamsiai mėlynos,
gal net pilkos.
Paprasta violetinio šilko suknelė be jokių raukčių ir kaspinų, stulbi­
namai pabrėžė jos rankas bei pečius. Atrodė, kad ji jau ilgai stebi jį besto­
vintį čia ir kad prieš jam įeinant ji verkė.
Tonijus norėjo išeiti iš kambario. Bet žiūrėdamas į nepažįstamąją pa­
juto susierzinimą, sumišusį su kažkokia girta aistra. Toji mergina atrodė
tokia lanksti, aplink galvą it aureolė švytėjo iš dailios šukuosenos išsipe-
šusios purios garbanėlės.
Nesuvokdamas, ką daro, Tonijus nužingsniavo prie jos. Tačiau jį trau­
kė ne tik merginos grožis. Nepažįstamoji atrodė visų apleista, stokojanti
užuojautos. "Verkė, verkė, - galvojo jis, - kodėl ji verkė?" Tonijus buvo la­
bai girtas. Kluptelėjęs apvertė žvakę, toji užgeso, link lubų nuvinguriavo
aitrus dūmelis.
Ūmai jis atsidūrė prie pat nepažįstamosios ir susižavėjęs pažvelgė į
pilkšvai mėlynas akis, kurios, rodos, žiūrėjo į jį be jokios baimės.
Jokios baimės. Jokios baimės. O kodėl, Viešpatie, jinai turėtų jo bijoti?
Tonijus sukando dantis. Neketino jos liesti. Bet vis tiek ištiesė ranką.
Netikėtai, be jokios priežasties, jos akis vėl užpildė ašaros, mergina
karčiai pravirko.
Ir pati padėjo galvą jam ant peties.
Skausmingas momentas. Kupinas siaubo. Minkšti auksiniai plaukai,
liečiantys jo veidą, kvepėjo lietumi, suknelės iškirptėje Tonijus matė duo­
butę tarp krūtų. Jis suprato, jog jeigu dabar pat neišeis, neišvengiamai
trenks merginai, griebsis kokios nors baisios prievartos, bet vis tiek stip­
riai, net skaudžiai, spaudė ją glėbyje.
Paskui kilstelėjo merginos smakrą ir užspaudė jos lūpas savosiomis. Ir
tuomet riktelėjusi ji ėmė įnirtingai priešintis.
 - 158 -
Rodos, Tonijus net pargriuvo. Nepažįstamoji buvo jau toli, toli nuo jo,
o jos žvilgsnis prieblandoje atrodė toks nekaltas ir kartu sklidinas tokios
vidinės kančios, kad jis apsisukęs galvotrūkčiais išlėkė iš kambario bei
bėgo tol, kol atsidūrė šokančių porų spūstyje.
- Maestro, - murmėjo sukiodamas galvą į kairę ir į dešinę, o kai Gvi­
das staiga suėmė jį už parankės, puolė karštai įtikinėti mokytoją, jog
jiems jau metas išeiti.
Kažkokia senyva moteris linkčiojo jam. Salia stovintis žmogus aiški­
no, girdi markizė norinti su juo pašokti.
- Aš negaliu, - papurtė galvą vaikinas.
- Ne, gali, gali, - visai šalia nuskambėjo tylus Gvido balsas.
Tonijus pajuto maestro ranką ant juosmens.
- Prakeikimas, - sukuždėjo. - Aš noriu iš čia ištrūkti... jūs turite man
padėti... pasiekti konservatoriją.
Bet jis jau lenkėsi tai senei, bučiavo ranką. Jos veidas buvo toks malo­
nus, paženklintas buvusio grožio pėdsako, o ištiesta ranka atrodė be galo
grakšti.
- Ne, maestro, - šnibždėjo jis tarsi kliedėdamas.
Moteris lengvai apsisuko ant baltų batelių kulnų. Kambarys skriejo ra­
tu jam prieš akis. Kad tik nesutiktų tos šviesiaplaukės merginos! Jis išsi­
kraustys iš proto, jei nepažįstamoji staiga pasirodys, vis dėlto jei tik galėtų
jai paaiškinti...
Tačiau ką?
Kad jis nekaltas, kad ji nekalta.
Juodu stovėjo atsigręžę vienas į kitą, markizė ir jis. Driokstelėjo kad­
rilis, ir kažkaip stebuklingai Tonijus žengtelėjo į priekį, nusilenkė part­
nerei bei energingai pajudėjo išilgai ilgos porų linijos, lygiai taip, kaip darė
tūkstančius kartų, bet vėl ir vėl tam tikrais momentais užmiršdamas, ką
darąs.
Pasirodė Gvidas. Betgi kokios didelės jo akys, pernelyg didelės tokiam
veidui!
Ir štai jis jau remiasi į Gvido ranką, kažkam kažką sako, atsiprašinė­
ja, tikina turįs išeiti iš čia, turįs atsidurti savo kambaryje, savo nuosava­
me kambaryje arba jie privalą dabar užkopti ant kalno. Taip, užkopti ant
kalno, juk čia vienintelis dalykas, kurio jis neįstengė sau leisti, tai buvo
tiesiog nepakenčiama.
- Tu pavargai, - pasakė Gvidas.
- Ne, ne, ne, - papurtė galvą Tonijus.
Jis negalėjo niekam prisipažinti, bet mintis, jog niekada daugiau nega­
lės atsigulti su moterimi, buvo nepakeliama. Jis norėjo rėkti, daužyti galvą
į sieną. Kur ji, toji mergina? Jis niekada, nė akimirką netikėjo, kad Ale­
sandras įstengtų taip pasielgti! Juk mama buvo tarsi vaikas, o Bepas...
Neįtikėtina! O Kafarelis? Ką gi jis iš tiesų darydavo, kai likdavo vienas su
jomis?
Gvidas padėjo berniukui įlipti į karietą.
- Aš noriu užkopti ant kalno! - įnirtingai kartojo Tonijus. - Palikite
mane vieną! Aš noriu ten, aš žinau, ką darau!
 - 159 -
Karieta judėjo. Tonijus matė virš galvos žvaigždes ir lapais apaugusias
šakas, palinkusias taip žemai, lyg norėtų jį paliesti, jautė veidu šiltą brizą.
Jeigu dabar būtų pagalvojęs apie Betiną, apie meiliai susipynusias jos ran­
kas bei kojas, apie šilko švelnumo jos šlaunų odą, būtų pakvaišęs. "Už­
drauskite man! Aš neįkelsiu ten kojos, kol... o tuomet..."
Jis užgriuvo ant Gvido. Juodu stovėjo prie konservatorijos vartų, ir To­
nijus pasakė:
- Aš noriu numirti.
"Geriau jau mirti, nei atskleisti tau savo skausmą".
Tuomet jis vėl išgirdo tėvo balsą: "Elkis kaip vyras".
Lipdamas laiptais į savo kambarį, Tonijus jau nieko nebejautė.

________________________4________________________
Dabar, kai Gvidas matydavo, jog Tonijus pernelyg pavargęs ir negali
dirbti, sugalvodavo jam kokį nors atlygį. Arba juodu važiuodavo į operą,
arba Tonijus gaudavo iš jo paprastų arijų, kuriomis galėdavo mėgautis sa­
vo malonumui. Apmulkinti Gvidą buvo neįmanoma. Jis žinojo, kada mo­
kiniui iš tiesų reikia poilsio. Sykį ankstyvą vakarą, kai Tonijų apėmė itin
niūri nuotaika, Gvidas išsivedė vaikiną iš klasės ir palydėjo į konservato­
rijos teatrą.
- Sėskis čia. Žiūrėk bei klausykis, - pratarė palikdamas mokinį galinėje
eilėje, kur šis pagaliau galėjo ištiesti maudžiančias kojas.
Tonijų ir anksčiau gerokai intrigavo iš šios salės sklindantys garsai.
Dabar pasijuto maloniai nustebęs, kai pamatė čia tikrą nediduką teat­
rą, prabangų kaip Venecijos rūmuose.
Buvo čia ir ložių aukštas, dengiamas smaragdų žalumos užuolaidų, o
arka viršum scenos žėrėjo paauksuotais ornamentais bei angeliukais.
Orkestro duobėje tilpo maždaug dvidešimt penki muzikantai (šis
skaičius kėlė pagarbą, juk kartais net ir didžiajame operos teatre orkestrą
sudarydavo ne daugiau). Visi jie dabar repetavo kiekvienas sau, nekreip­
dami dėmesio nei į gamas dainuojančius dainininkus, nei į kompozitorių
- studentą Loretį, susirūpinusį dėl to, kad nespės parengti spektaklio iki
pirmojo pasirodymo, įvyksiančio po dviejų savaičių.
Išgirdęs Lorečio rypavimą, Gvidas stabtelėjo prie durų, trumpai nusi­
juokė ir pasakė Tonijui, jog viskas vyksta sklandžiai.
Tonijus tarytum pabudo iš miego, nes ant lentos, kur puikavosi krei­
da surašyti atlikėjai, pamatė Domeniko vardą, to dailaus berniuko - ne
berniuko, o silfo - kurį pastaruoju metu pastebėdavo tik per vakarienę
prie stalo.
Kiekvieną kartą pagalvojęs apie šią salę arba apie busimąjį vaidini­
mą, jis prisimindavo Domeniką.
Ir štai kompozitorius paprašė visų dėmesio.
Pertrauka baigėsi, ir po keleto minučių teatre įsiviešpatavo tyla. O po
akimirkos muzikantai užgrojo uvertiūrą.
Tonijų pribloškė garso spalvingumas. Šie jauni muzikantai grojo ge­
 - 160 -
riau už Venecijoje girdėtus profesionalus, o kai scenoje pasirodė pirmieji
dainininkai, jis suprato, jog konservatorijos studentai pasirengę pasirody­
ti bet kurioje Europos scenoje.
Neapolis, be jokios abejonės, buvo visų pripažinta muzikinė Italijos
sostinė, nors venecijiečiai paprastai šaipydavosi, išgirdę ką nors pana­
šaus. Ir tą akimirką, jusdamas malonią ramybę, klausydamasis nuosta­
bios, gyvybingos muzikos, Tonijus pagalvojo: "Neapolis - mano miestas".
Jis jautė didžiulį palengvėjimą. Po tiekos stovėjimo valandų įskaudu­
sias kojas užliejo beveik malonus sunkumas. Ir palinkęs prie užapvalinto,
raižiniais puošto ir žaliu aksomu aptraukto priekyje stovinčio krėslo atlo­
šo, vaikinas apsikabino jį rankomis bei pasidėjo smakrą.
Pasirodė Domenikas. Ir nors berniukas vilkėjo paprastą juodą tuniką,
apjuostą raudona juosta, jis tarytum pavirto moterimi, kurios vaidmenį
atliko. Kiekvienas lengvas jo judesys dvelkė grakštumu, dėl ko Tonijus
staiga susinervino ir įsitempė
Bet tuomet jį užvaldė Domeniko balsas. Aukštas, tyras, be menkiau­
sių falceto požymių. Šio soprano diapazonas buvo išties fenomenalus, o
sklandi garsų jungimo maniera privertė Tonijų susigėsti dėl apgailėtino sa­
vojo accentus atlikimo.
- Tokiam balsui negali likti abejingas, - iškvėpė jis, kai Domenikas bai­
gė dainuoti ir pasitraukė.
Bet kadangi vyko tik repeticija, dainininkas neišėjo, o liko stovėti sce­
nos pakraštyje, sustingęs tokia grakščia poza, tarytum atsirėmęs į orą.
Ūmai jo žvilgsnis perskrodė salę ir įsmigo į Tonijų.
Tonijus taip įsistebeilijo į kampuotą berniuko figūrėlę, įdubusius
skruostus ir gilias juodas akis, jog nė nepastebėjo, kaip kažkas prisiartino.
Netikėtai žmogaus šešėlis užstojo šviesą. Jis pakėlė galvą, vos tik nu­
tilo muzika ir teatre įsivyravo tyla.
Priešais stovėjo Lorencas - kastratas, kuriam prieš mėnesį bakstelėjo
peiliu už tai, kad tyčiojosi iš jo.
Tonijus suakmenėjo.
Paskui lėtai atsistojo. Žvilgsnis atsargiai slystelėjo vaikinu, kuris buvo
aukštesnio ūgio už Tonijų. Tamsaus gymio, juodaplaukis, grubokos iš­
orės. Beje, jo, kaip ir daugelio kitų kastratų, skruostai švietė raudoniu,
nors veidas buvo gan neišraiškingas.
Jis neatplėšdamas akių spoksojo į Tonijų. Repeticija nutrūko.
Tonijus neturėjo jokio ginklo. Nepaisant to, linktelėjo Lorencui ir lėtai
pakėlė ranką prie diržo, lyg norėtų išsitraukti špagą. O paskui vėl nulei­
do, tarytum ketintų kyštelėti po tunika ir išsiimti durklą. Judesys buvo
tikslus, apskaičiuotas.
Bet berniukas tarsi nieko nepastebėjo. Įsitempęs kaip styga, sugniau­
žęs prie kūno priglaustų rankų kumščius, į Tonijaus linktelėjimą jis atsa­
kė kreivu šypsniu.
Mažame teatre nesigirdėjo nė vieno garso.
Ir tuomet Lorencas atsargiai atsitraukęs atgal apsisuko bei išėjo.
Tonijus liko susimąstęs stovėti. Jis tikėjosi sulauksiąs išpuolio. Bet pa­
dėtis buvo blogesnė. Lorencas ketino jį užmušti.
 - 161 -
0 0 0
Tą patį vakarą, Gvidui leidus, Tonijus išvyko iš konservatorijos į
miestą parsigabenti spynų meistro ir įsistatė į kambario duris užraktą.
Nuo šiol visada nešiojosi už diržo užkištą durklą ir, kur beeitų, niekada
neprarado budrumo. Naktį kopdamas laiptais nuolat sustodavo, įsiklau­
sydamas bei įsižiūrėdamas į tamsą.
Tačiau baimės nejautė. O supratęs priežastį nuraudo. Jis nebijojo Lo­
renco, nes šis buvo tik kastratas!
Vaikinas krestelėjo galvą, kad prašviesėtų mintys. Nejaugi kaip tik to
ir tikėjosi Karlas? Kad Tonijus taps nepavojingu išdariu?
Staiga taip suskaudo smilkinius, jog norėjosi suspausti galvą delnais.
Jis nežinojo, kaip jį paveiks metai ir kaip jau paveikė tą tamsiaplaukį ber­
niuką, kuriam taip beatodairiškai smogė peiliu, kai jautėsi it j kampą įva­
rytas žvėris. Bet ar jis galėjo tikėtis iš jo mažiau, nei tikėjosi iš savęs?
Laikas slinko, ir vaikinas suvokė netgi norįs, kad Lorencas jį užpultų.
Įdomu, kaip viskas įvyks?
Galvodamas apie tai, jautė keistą jaudulį, ypač prisimindamas mo­
mentus, kai savo jėgą priešpastatė kitų jėgai, bet ne tuos smūgius, kurie
parbloškė jį Flovige, o momentą, kada bemaž visai išsivadavo. O paskui,
nuvijęs bereikalingus prisiminimus, šaltai, abejingai pagalvojo: "Kai taip
nutiks, aš būsiu pasirengęs."

Bet artimiausiomis savaitėmis nieko nenutiko, tik Lorencas pakeitė savo

vietą prie bendro stalo, kad Tonijus galėtų matyti grėsmingą jo šypseną.
Gvido pamokos vyko visuomet pagal tą patį įprastą modelį, periodiš­
kai pražysdamos nuostabiomis mažutėmis pergalėmis. Gvidas elgėsi dar
šalčiau nei visada, tačiau vis dažniau kur nors veždavosi Tonijų vakarais.
Juodu lankėsi komiškose operose, kurios Tonijui patiko labiau, nei ti­
kėjosi (kadangi jose retai dalyvaudavo dainininkai kastratai), ir tos pačios
tragiškos operos spektakliuose švento Bartolomėjaus teatre.
Tačiau po to pirmojo karto Tonijus nebelydėdavo Gvido į puotas bei
kviestinius vakarus. Priežasčių maestro taip ir neatspėjo. Atrodė dėl to
šiek tiek nusiminęs. Jis šaltai tvirtino, girdi tokios pramogos Tonijui išei­
tų į naudą. Bet šis atsakydavo esąs pavargęs arba kad jam naudingiau
būsią pasimokyti. Gvidas gūžtelėjęs pečiais nusileisdavo.
Tokių mažų ginčų metu Tonijų mušdavo karštis ir krėsdavo šaltis.
Tereikėjo pagalvoti apie gausybę moterų, besisukiojančių tokiose puoto­
se, ir jį išsyk imdavo smaugti baimė. O paskui nejučia pradėdavo galvoti
apie Betiną gondoloje. Prisiminimas iškildavo taip ryškiai, jog bemaž
jausdavo valties supimą, vandens kvapą, kvėpuodavo Venecijos oru ir vėl
patirdavo mažo, plaukuoto plyšelio tarp Betinos kojų drėgmę bei šilu­
mą, neįtikėtinai šilkinę odą vidinėje šlaunų pusėje, kur kartais priglus­
davo skruostu.
Tokiais momentais jis patylom ištiesdavo nugarą ir žvelgdavo pro ka­
rietos langą, tarsi skendėdavo filosofiniuose apmąstymuose.
Sykį naktį grįždamas iš teatro Tonijus pagalvojo tarp konservatorijos
 - 162 -
sienų niekada nebūsiąs visiškai saugus. Turint omeny, jog Lorencas kas­
kart pasitikdavo jį grėsmingai šypsodamasis, beliko stebėtis, kad tokia
mintis nedingtelėjo gerokai anksčiau.

Vis dėlto tie vakarai Tonijui reiškė be galo daug. Jis mylėjo neapolietiš-
ką teatrą, visi spektaklių niuansai jam buvo svarbūs. Kartais po kelių vyno
taurių jis tapdavo gan šnekus, ir juodu su Gvidu įsikarščiavę nuolatos
pertraukinėdavo vienas kitą.
Bet kartais Tonijų persmelkdavo gluminantis įvykių keistumo suvoki­
mas. Judviejų su Gvidu bendravimas dažniausiai panėšėjo į priešpriešą.
Tonijus išlikdavo tiek pat išdidus, kiek Gvidas - paniuręs.
Vieną naktį juodu važiavo atviru ekipažu palei jūrą jusdami šiltą,
druskingą orą, Gvidas atkimšo nusipirktą vyno butelį, o žvaigždės gied­
rame danguje, rodos, kybojo itin žemai ir žėrėjo ypač skaisčiai... Staiga
Tonijus suprato nebegalįs kęsti tarp jų tvyrančio šaltumo. Jis žiūrėjo į
Gvido profilį baltų putų fone ir galvojo: "Sis grubus tironas nelengvą ma­
no gyvenimą paverčia dar sunkesniu, nors vos keliais pagyrimo žodžiais
galėtų jį palengvinti. Bet tuo pat metu regiu prieš save dailiai pasipuošusį
senjorą, kalbantį su manimi taip, lyg būtume svetainėje besišnekučiuo­
jantys geri bičiuliai. Gvidas - tai du skirtingi žmonės." Tonijus atsiduso.
O maestro, atrodo, nesuprato, apie ką galvoja mokinys. Tyliu balsu jis
pasakojo vaikinui apie nuo džiovos mirštantį talentingą kompozitorių
Pergolezį, kuris taip ir neatsigavo po to, kai buvo išjuoktas Romoje per
savo pirmosios operos premjerą.
- Romos publika - blogiausia iš visų, - atsiduso Gvidas.
O paskui pažvelgė į jūrą, tarsi pametęs mintį. Bet po kurio laiko pa­
pasakojo, kaip Pergolezis, jo bendraamžis, prieš daugelį metų įstojo į Jė­
zaus Kristaus vargšų vaikų konservatoriją. Ir jeigu jis pats, Gvidas, reikia­
mu laiku būtų pasinėręs į muzikos kūrybą, dabar jam, ko gero, neberei­
kėtų nerimauti dėl Romos publikos.
- O kodėl jūs nesigilinote į kūrybą? - paklausė Tonijus.
- Aš tapau dainininku, - burbtelėjo Gvidas.
Tada Tonijus prisiminė ugningą maestro Kavalos kalbą, pasakytą tą
pačią naktį, kai jis kopė į kalną. Vaikinas susigėdo dėl to, kad ją užmir­
šo. Jis tiek daug galvojo apie save, savo skausmą, savo pasveikimą, mažas
savo pergales, jog beveik niekada nesusimąstydavo apie visuomet šalia
esantį žmogų. "Gal kaip tik todėl jis manęs nekenčia?"
- Ta muzika, kurią dažnai duodate man... Juk ji jūsų, taip? - paklausė
Tonijus. - Ji tiesiog nuostabi!
- Tu neturi teisės vertinti mano muzikos! - staiga supyko Gvidas. - Aš
pasakysiu tau, ar muzika yra gera ir ar gerai tu dainuoji!
Tonijus pajuto apmaudą. Jis gerokai siurbtelėjo vyno, o paskui be per­
spėjimo impulsyviai apkabino Gvidą.
Maestro įtūžęs grubiai jį atstūmė.
Bet Tonijus juokdamasis gūžtelėjo pečiais.
- Sykį jūs mane apkabinote, ne, dusyk, pamenate, - pasakė jis. - Taigi
ir aš noriu kartais jus apkabinti...
 - 163 -
- Kurių galų! - užriaumojo Gvidas.
Jis išplėšė butelį Tonijui iš rankų ir gurkštelėjo vyno.
- Todėl, kad aš nejaučiu jums paniekos, kaip kad jūs niekinate mane.
Mano asmenybė nėra tokia susidvejinusi.
- Niekinu tave? - suniurzgė Gvidas. - Asmeniškai tu man apskritai ne­
rūpi! Mane domina tik tavo balsas! Ar tu patenkintas?
Atsišliejęs į odinės sėdynės atlošą, Tonijus nukreipė žvilgsnį į dan­
gų. Nuotaika galutinai sugedo. "Kas man darbo, ką jaučia šitas storžievis?
Kodėl privalau jį mylėti? Kodėl negaliu tiesiog imti tai, ką jis man duo­
da?.." Paskui vaikinas pajuto drebulį, perspėjantį apie atslenkantį seną
skausmą, ir norėdamas užsimiršti pradėjo galvoti apie ką tik girdėtą ope­
rą, apie įvairias smulkias muzikines problemas, apie bet ką, kad tik ne­
galvotų apie vienatvę, kurią staiga pajuto. Akimirką pasirodė, jog jo gy­
venime apskritai niekada nebuvo didžiulio namo Venecijoje, kur gyveno
su tėvu, motina bei mokytojais, sudariusiais tokią svarbią jo gyvenimo da­
lį, ir... Buvo tik Neapolis, ši jūra, šitie dabartiniai jo namai.

Po poros dienų, baigiantis itin nesėkmingai kaitriai dienai, Gvidas pra­

nešė Tonijui, jog šis galėsiąs sudainuoti nedidelę partiją konservatorijos
operos chore.
- Bet juk opera įvyks jau rytoj vakare! - išsigando Tonijus, kartu pa­
šokdamas iš džiaugsmo.
- Tau reikės sudainuoti tik dvi eilutes pabaigoje, - nuramino Gvidas. -
Išmoksi per sekundę. Tau bus naudinga jau dabar išmėginti save scenoje.
Tonijus nė svajoti nedrįso, kad viskas nutiks taip greitai.
Atsidūręs užkulisiuose, nesitvėrė savam kailyje, nespėdamas sužiūrėti
visko, kas dedasi aplinkui. Dirsčiojo į grimo kambarius, kur ant staliukų
stovėjo pudrinės bei skaistalų indeliai, pagarbiai ir baimingai žvelgė į di­
džiulę dažytų arkų eilę, lėtai virvėmis keliamą į juodą tuštumą viršum
scenos, o paskui be garso leidžiamą žemyn. Didžiulėje erdvėje už galinės
uždangos gulėjo sukrautos kitų operų dekoracijos, primenančios Tonijui
begalinį painų labirintą. Jis aptiko auksinę karietą, nusagstytą popierinė­
mis gėlėmis, ir perregimus audinius, ant kurių matėsi vos pastebimi
žvaigždžių bei debesų pėdsakai.
Pro šalį bėgiojo berniukai, nešini špagomis, aukso spalvos kartoninė­
mis urnomis, pilnomis popierinių lapų.
Ir vos prasidėjus repeticijai Tonijus apstulbo matydamas, kaip iš cha­
oso atsirado harmonija, prieš akis nukirbėjo atlikėjų virtinė, orkestras
energingai driokstelėjo akompanimentą, viena nuostabi arija keitė kitą, o
balsai stulbino virtuoziškumu.
Kitą dieną, neįstengdamas įveikti jaudulio, jis vos begalėjo sutelkti
dėmesį į savo pratimus, kol pagaliau Gvidas paliko tik tas dvi eilutes, ku­
rias reikėjo sudainuoti chore.
Tik likus valandai iki uždangos pakėlimo, Tonijus pamatė visus atlikė­
jus su teatro kostiumais.
Publika jau rinkosi. Pro vartus viena po kitos važiavo karietos. Kori­
 - 164 -
doriuose girdėjosi linksmi balsai, visur degė žvakės, šventiškai sušildan-
čios pastatą, atgaivinančios nišas ir užkaborius, kuriuos paprastai slėpda­
vo vakaro sutemos. Didžiojoje svetainėje susirinko vietinė diduomenė, at­
vykusi pasižiūrėti ateityje išgarsėsiančių dainininkų bei kompozitorių pa­
sirodymo.
Tonijus nuskubėjo į užkulisius, ir tuomet kažkas jį sustabdė. Jam te­
ko kareivio vaidmuo, todėl vilkėjo vieną iš spalvingiausių savo venecijie-
tiškų švarkų - raudoną, siuvinėtą auksu, papuoštą juostele, pagal praėju­
sio šimtmečio madą besileidžiančią nuo peties iki špagos rankenos.
- Sėskis čionai, - išgirdo jis moterišką balsą ir pamatė prie sienos mažą
stalelį su veidrodžiu.
Tuojau pat ant jo pabiro tiek pudros, jog juodi plaukai įgavo baltą
spalvą. Jis krūptelėjo, kai vikrios rankos palietė veidą, ir kaip pakerėtas
įsistebeilijo į savo atvaizdą, grimavimui pasibaigus.
Storai juodai apvedžiotos nuosavos akys kartu ir linksmino, ir erzino.
Tačiau visi veidai aplinkui buvo tokie pat išdažyti.
Dirstelėjęs pro plyšelį scenos pakraštyje, Tonijus pamatė, jog ložės
jau pilnos: visur vien balti perukai, brangenybės, žvilgantis atlasas ir tafta.
Tonijus atšlijo apimtas nesuprantamo jaudulio, pasijutęs keistai pažei­
džiamas.
Negali būti, kad jis pasirodys šioje scenoje priešais visus tuos vyrus
bei moteris, kurie vos prieš šešis mėnesius... Jis sustojo ir užsimerkė. Rei­
kia įsakyti rankoms bei kojoms nevirpėti, liepti širdžiai taip pašėlusiai
nesidaužyti! Bet ašarų sutramdyti jam nepavyko.
Gerai, kad jį tuojau pat įtraukė veiklos sūkurys, siautėjantis už už­
dangos. Veidrodyje tolėliau jis pamatė berniuką - save, iš pažiūros tokį
nekaltą, jauną, tokiu pat romiu veidu, kaip tų vyrų baltais perukais, kurie
žvelgė į jį iš portretų. Ir vos jo lūpas palietė šypsena, vidinis skausmas
išgaravo, tarsi paklusęs komandai. "Turbūt kaskart, - pagalvojo jis, - bus
vis lengviau."
Tonijui išties patiko viskas, kas dėjosi aplink. Ir jeigu tam tikrais mo­
mentais pajusdavo pažeminimą, šis jausmas panėšėjo tik į prislopintą
bosinės stygos garsą gražesnės, galingesnės muzikos fone. Jis palietė pri­
pudruotą veidą, paskutinį kartą žvilgtelėjo į savo atspindį tolimame veid­
rodyje, nusišypsojo plačiau bei ramiau nei pirmą kartą, o paskui nukrei­
pė žvilgsnį į šalį.
Maestro Kavala šmurkštelėjo į užkulisius ir abiem rankom apkabino
ką tik pasirodžiusią jauną deivę ant nugaros krintančiomis baltomis gar­
banomis, porcelianine oda, šiek tiek parausvintais skruostais, tokią trapią
bei nuostabią, jog pažvelgus į ją Tonijui užgniaužė kvapą.
Rodos, ištisą amžinybę jis žiūrėjo į šią prašmatnią lėlę, kol nustėręs
susiprotėjo, jog scenoje negalėjo pasirodyti moteris. Čia buvo Domenikas!
Maestro Kavala davė jam paskutiniuosius nurodymus. Tamsios Dome-
niko akys slystelėjo į šalį ir šiek tiek išsiplėtė pastebėjusios Tonijų. Raus­
vos lūpos tuo pat metu be galo dailiai išlinko.
Bet nustėręs Tonijus neįstengė atsakyti nė menkiausiu judesiu. Tik
 - 165 -
išpūtęs akis žiūrėjo į liekną liemenį, rožinius raukčius, kurie vis platėjo
artėdami prie krūtinės, ir vos pastebimą mažą duobutę tarp rausvo kas­
pino suspaustų nuostabių iškilumų. "Tai neįmanoma!" - tvinkčiojo galvo­
je mintis.
Ir tada, abiem rankom suėmęs pūstus balto atlaso sijonus, Domeni-
kasc nušnarėjęs pro maestro, visų akivaizdoje pabučiavo Tonijų į skruos­
tą. Sis atšoko lyg nudegintas. Visi nusijuokė.
- Na, pakaks! - sudraudė maestro.
Domeniko negalėjai atskirti nuo moters! Nepaprastai grakščiai bei
žaismingai apsisukęs, jis kimiu, bet švelniu balsu sukuždėjo, esą tiesiog
įsijautęs į vaidmenį, nes juk turės virsti moterimi scenoje. Ir vėl visuoti­
nis juokas.
Bet Tonijus jau atsitraukė į tamsą. Scenon nusileido pirmasis dažytų
arkų rinkinys. Didžioji dalis veiksmo turėjo vykti klasikiniame sode, nors
įvykiai, rodos, rutuliojosi senovės Graikijos kaime, o visos tos būtybės su
perukais ir švarkais vaizdavo kaimo gyventojus.
Džiovanis, Pjeras bei kiti kastratai, atliekantys spektaklyje pagrindi­
nes partijas, užėmė savo vietas prie išėjimo, o tarnai įnirtingai purtė pud­
rą nuo jų drabužių.
Kažkas pasakė, girdi Lorečiui labai pasisekė: atvyko grafienė, ir jeigu
viskas klostysis bent perpus taip, kaip turėtų, tuomet jau kitais metais jis
rašys švento Bartolomėjaus teatrui.
Loretis pasirodė už uždangos, dar sykį perspėjo Domeniką, kad laiku
įstotų, ir dainininkas grakščiai linktelėjo.
Loretis grįžo prie klavesino. Salėje užgeso šviesos, liko degti tik kelios
ilgos vaškinės žvakės skirtinguose salės kampuose stovinčių tarnų ranko­
se. Užkulisiuose kažkas užkliuvo už dekoracijos, bet paskui sušiugždėjo
uždanga, ir orkestras užgrojo taip audringai bei puikiai, kaip sugeba tik
rinktiniai karališkojo teatro muzikantai.

Ši naktis tęsėsi ir tęsėsi, pilna pačių įvairiausių nutikimų, vėl ir vėl

rampos šviesoje besikartojančio nuostabaus veiksmo stebuklų, kur pub­
likos akivaizdoje neprilygstamai dainavo mažas talentingų berniukų an­
samblis. Garsai kilo į dangų bei krito žemyn skambančiu kriokliu, o vir­
šum visų pleveno Domeniko balsas, tarsi dieviška fleita stebuklingame
miške. Rampos šviesos gaubė jį antgamtiška šviesa, jis judėjo scenoje
neįtikėtinai gracingai ir kartkartėmis apdovanodavo Tonijų spinduliuo­
jančia šypsena.
Tonijaus galva jau plyšte plyšo tuo metu, kai pats išėjo į sceną, užval­
dytas begalinio susijaudinimo, iki kaulų smegenų pajuto, jog ir jis tapo
šios nuostabios iliuzijos dalimi. Jis girdėjo, kaip jo balsą sustiprina aplin­
kiniai balsai, o ten, kur turėjo sėdėti publika, matydamas tik vos pastebi­
mą mirguliavimą, juto neregimą jos buvimą visur.
Po finalo pratrūkę aplodismentai priminė griaustinį.
Vargu ar dar kažkas galėjo labiau padėti dainininkams pajusti visus
jungiantį pakilimą, nei susiėmimas už rankų priešais uždangą. Jie vis
 - 166 -
lankstėsi ir lankstėsi. Kažkas šnipštelėjo, esą Domenikui šlovė jau garan­
tuota, nes sudainavęs geriau už visus, dainuojančius Neapolio scenose.
"O jau Loretis! Jūs tik pažvelkite į jį!"
Maestro Kavala prasispraudė už uždangos ir pradėjo paeiliui glebės-
čiuoti visus savo mokinius, kol pasiekė Domeniką. Tada apsimetė, neva
nori pliaukštelėti šitai gražuolei, sukeldamas kimaus juoko protrūkį.
Maestro pasakė, jog jie visi iki vieno pakviesti pas grafienę. Suėmęs
Tonijų už pečių, išbučiavo į abu skruostus, nuvalydamas truputį pudros,
ir tarė:
- Matai, dabar scenos nuodai pateko į tavo kraują, ir jau niekada neiš­
sigydysi šios ligos!
Tonijus nusišypsojo. Aplodismentai vis dar skambėjo ausyse.
Jis žinojo, kad neturi, negali važiuoti kartu su visais į grafienės namus.

Akimirksnį atrodė, jog nepavyks to išvengti. Tonijus nustebo, kiek

daug žmonių norėjo, kad jis važiuotų drauge.
- Tu turi važiuoti, - neatlyžo Pjeras ir šnipštelėjo, kad Lorenco ten ne­
bus.
Bet Tonijus, pakeliui atkabindamas žydrą juostą nuo špagos, nusku­
bėjo šalin, į sodą, kur vedė durys tiesiai nuo scenos. Tuomet kažkas pa­
mojo jam, kviesdamas į grimo kambarį. Ten buvo ganėtinai tamsu, ir jis
nejučia pasičiupinėjo durklą.
- Nagi, eikš vidun! - vėl pasigirdo šnabždesys.
Ir Tonijus žengtelėjo į priekį, pastumdamas duris kairės rankos pirštais.
Salia didžiulio stovinčio veidrodžio degė žvakė. Visur ant kablių ky­
bojo kostiumai, ant medinių formų pūpsojo perukai, mėtėsi krūvos batų.
Pašaukė jį ne kas kitas, o Domenikas, kuris skubiai uždarė duris ir už­
stūmė skląstį.
Tonijus neatitraukė pirštų nuo durklo koto. Bet netrukus pamatė, jog
kambaryje daugiau nieko nėra.
- Turiu eiti, - pratarė nusukdamas akis nuo mažutės odos raukšlės, su-
kuriančios tobulą moteriškos krūtinės iliuziją.
Domenikas laukė Tonijaus prie durų, prieblandoje jo veidas atrodė
švytintis ir švelnus. Kai nusišypsojo, duobutės ant skruostų pagilėjo,
šviesa sumirguliavo ant skruostikaulių, o kai prabilo, kimus, glostantis jo
balsas priklausė moteriai.
- Nebijok jo, - sušnibždėjo berniukas.
Tonijus nejučia atsitraukė. Širdis krūtinėje daužėsi kaip pašėlusi.
- Nebijoti ko? - paklausė.
- Lorenco, suprantama, - atsiliepė kimus aksominis balsas. - Aš nelei­
siu, kad jis tau pakenktų.
- Nesiartink prie manęs! - šiurkščiai ištarė Tonijus. Ir atsitraukė dar
per žingsnį.
Bet Domenikas tik nusišypsojo, jo galva šiek tiek pasviro į kairę, bal­
ti pripudruoti plaukai nusidriekė per petį ir užkrito ant iškilios krūties.
- Vadinasi, tu bijai manęs?
 - 167 -
Tonijus sutrikęs nusuko akis.
- Aš turiu iš čia išeiti, - pasakė jis.
Domenikas gundomai atsiduso. O paskui netikėtai abiem rankom apsi­
kabino Tonijų, prisispausdamas visais krūtinės raukiniais. Tonijus netvirtai
žengė atatupstas ir atsidūrė jau prie veidrodžio. Jis ištiesė ranką atgal, mė­
gindamas užčiuopti stiklą, ir vėl nuleido ranką, kad išlaikytų pusiausvyrą.
- Tu bijai manęs, - šnibždėjo Domenikas.
- Aš nesuprantu, ko tu nori! - tvirtino Tonijus.
- Ak, užtat aš žinau, ko nori tu! Kodėl tu to bijai?
Tonijus norėjo papurtyti galvą, bet tuomet pažvelgė Domenikui į
akis. Atrodė tiesiog neįtikėtina, jog po šiuo žavingu apvalkalu esama vy­
riškumo. O kai pamatė drėgnas, pravertas lūpas, artėjančias prie jo, užsi­
merkė, stengdamasis atsitraukti. Žinoma, jis galėjo vienu kumščio smū­
giu nublokšti šitą būtybę ant grindų, tačiau traukėsi, tarsi baimintųsi su­
degti vietoje.
Jis pajuto, kaip Domenikas prisispaudžia visu kūnu, pajuto jo šlaunies
išlinkimą po atlaso sijonu, pamatė, kaip berniuko ranka artėjo prie prie­
šakinio jo bridžių krašto.
Pirmiausia kilo mintis pliaukštelėti per šią ranką. Bet tuomet berniu­
ko veidas palietė jo veidą, jo blakstienos skruostą pakuteno tuo pačiu mo­
mentu, kai Domeniko ranka surado jo vyrišką organą ir glostinėdama
privertė atgyti.
Tonijus patyrė tokį sukrėtimą, jog vos nesudavė tai būtybei.
Tačiau, užuot sudavęs, vėl užsimerkė. O kai Domenikas jį pabučia­
vo, pajuto bundančią aistrą. Tuo metu įžūlioji ranka surado audinyje
spragą ir išleido į laisvę jo organą. Berniukas trumpai riktelėjo dirstelė­
jęs į jo ilgį, o paskui vėl pakėlęs veidą įniko Tonijų bučiuoti, grubiai
praskirdamas lūpas, ištraukdamas iš jo kvapą, įliedamas savojo, o tuo
metu jo rankos suteikė tvirtą formą tam, ką taip stipriai laikė.
Tonijus pats nepastebėjo, kaip jo ranka įsigavo po Domeniko suknele,
tačiau kai užčiuopė ten mažą tvirtą organą, išsyk atšoko, lyg nudeginta,
o Domenikas vėl jį pabučiavo.
Vieną akimirką abu suklupo, o tada Domenikas atsigulė po Tonijumi
ant akmeninių grindų ir pasiūlė save veidu į viršų, kaip moteris.
Ten buvo ankšta, ak, kaip ankšta, ir taip priminė moterį, bet kur kas
labiau ankšta pačioje pradžioje ir taip grubu, jog jis sugriežė dantimis bei
šiurpiai sudejavo. Jis smūgiavo vis stipriau ir stipriau, kol pasiekė orgaz­
mą bei visas virpėdamas atsivertė ant grindų.
Nė pats nepastebėjo, kaip nuslinko į šalį, bet štai pasirodė, jog jau
sėdi prie veidrodžio ir stebi merginą ant grindų, kaip ji tingiai, grakščiai
atsikelia bei atsistoja šalia.
Apstulbęs Tonijus neįstengė nė kalbėti. Viskas nutiko taip greitai ir
taip panėšėjo į anksčiau patirtus išgyvenimus, be menkiausio skirtumo!
Apėmė nesąmoningas noras atsistoti, sugriebti tą figūrėlę bei apiberti bu­
činiais, suvalgyti bučiniais.
Ir dar nuplėšti nuo krūtinės tą raudoną kaspinėlį bei pažiūrėti, kas
yra po juo!
 - 168 -
Bet Domenikas jau segiojosi suknelę. Ši nukrito jam prie kojų. Pama­
tęs plonyčius apatinius marškinėlius, Tonijus krūptelėjo. Bet marškinėliai
irgi nukrito ant grindų, o didelis baltas perukas buvo nuimtas bei padėtas
į šalį, ir Domenikas krestelėjo drėgnas juodas garbanas, išlaisvindamas jas
gan vyrišku judesiu.
Tonijus įsistebeilijo į jį išplėstomis akimis. Šis kūnas nebuvo moters,
tikrai ne, bet jis nebuvo ir vyro kūnas.
Krūtinė buvo plokščia, tik plaučių dydis suteikė jai apvalumo, o oda,
kaip ir visur, atrodė nepaprastai graži. Jo trumpas, bet gan storas bei tvir­
tas penis akivaizdžiai troško gauti tai, ką galėjo gauti. Bet keisčiausia, kad
tamsūs plaukeliai aplinkui augo kaip ant moters kūno, ne pakrikai kilo
pilvu į viršų, o sudarė apversto trikampio formą, tarytum skustuvu išly­
ginta viršutine linija, neįtikėtinai panašia į moters.
Visas Domeniko kūnas jaudino Tonijų: nuostabi oda, liaunos, grakš­
čios kojos, dailus veidas su grimo likučiais ir vešlūs tamsūs plaukai, krin­
tantys ant nugaros, panašūs į tų didelių marmurinių angelų.
Ir štai ši nežemiška būtybė atsiklaupė.
Tonijus nusisuko.
- Manai, aš noriu iš tavęs to, ko tu negali man duoti? - sušnibždėjo
Domenikas. - Paimk mane dar kartą, ir šįsyk ant kietų grindų, kad po
manimi tebūtų tik tavo ranka, - pasakė jis ir atsigulė veidu į grindis, pri­
sitraukdamas Tonijų iš viršaus.
Tonijus atsitiesė bei pažvelgė žemyn, į mažus sėdmenis. Užliejo pri­
siminimas apie tą stangrią angą ir šilumą jos viduje. Ir nė pats nepajuto,
kaip užsiropštė ant pliko kūno, pajusdamas jo nuogumą pro grubų savo
drabužių audinį, suleido dantis į švelnų kaklą, kai Domenikas prisitrau­
kė dešinę jo ranką po glotniu savo pilvu bei įdėjo į delną savo storą, tvir­
tą penį.
Tonijus jautė, kaip įsitempia jo kūnas. Jis gaudė kvapą. Dabar vėl at­
sidūrė berniuko viduje ir jojo ant jo, atlikdamas vieną įnirtingą stūmį po
kito. Jis tvirtai laikė partnerio penį, spaudė jį, trukčiojo, lyg norėtų nu­
traukti, o berniukas vaitojo ant šaltų grindų, ir kai Tonijus pasiekė pasi­
tenkinimo viršūnę, pajuto, jog ir Domenikas po juo sukrūpčiojo, patirda­
mas orgazmą.
Tonijus atsivertė į šalį ir visiškai nusikamavęs atsigulė ant nugaros.
Kai atsimerkė, Domenikas stovėjo šalia jau apsirengęs, ant peties už­
simetęs raudoną apsiaustą.
- Nagi, kelkis, juk mus kviečia! - nusišypsojo jis. - O tau dar reikia nu­
sivalyti grimą!
Tonijus jo beveik nesiklausė. Atrodė, lyg regėtų moterį vyriškais dra­
bužiais. Pasirėmęs alkūne, Tonijus pakilo ir pamėgino kažką pasakyti,
bet neįstengė.
Sumaišties galvoje negalėjai pavadinti apmąstymais, viduje sukilusių
jausmų - laime. Tačiau patyrė patį didžiausią gyvenime palengvėjimą. Jis
patylom padarė viską, ką patarė Domenikas.
Karietos tamsoje, kol važiavo iki grafienės Lamberti namų, stovinčių
 - 169 -
šalia kelio į Sorentą, jis be paliovos bučiavo Domeniką. O kai berniukas
įkišo jam ranką į kelnes bei užčiuopė randą už penio, Tonijus susitvardė
ir netrenkė jam. Susitvardė todėl, kad lengvai galėjo sutriuškinti Domeni­
ką plikomis rankomis, nes jisai pats norėjo būti sutremptas, prislėgtas viso
Tonijaus kūno svorio, troško atsiduoti - net čia, šioje besikratančioje ka­
rietoje.

O baigiantis šiai ilgai nakčiai, Tonijus vėl pamatė jauną šviesiaplaukę

merginą, kurią anąsyk sutiko grafienės namuose, tuščiame valgomajame.
Dabar ji neliūdėjo kaip tuomet. Atvirkščiai, šokdama juokėsi ir kalbėjosi
su savo partneriu. Kai ji judėjo kilstelėdama išsyk visus savo žydrus sijo­
nus, krestelėdama auksinius plaukus, nerūpestingai apibarstytus baltomis
gėlytėmis, smailūs maži, meiliai apvalėjantys pečiai teikė jai linksmo, be­
maž lengvabūdiško grakštumo.
Bet kai jų akys susitiko, Tonijus nusuko žvilgsnį. Kaip tik šią naktį,
vienintelę iš visų naktų, jis nenorėjo čia matyti tos moters. Jis pamiršo,
kad jos kaklas toks nuostabus arba kad jos krūtys taip žavingai pūpso vir­
šum korsažo, ir dabar, matydamas liekną liemenį aptempusį melsvą au­
dinį, nejučia sukando dantis. Atrodė, tarsi girdi jos balsą tarp daugybės
kitų balsų. Bet ji kukliai nusuko žvilgsnį, lyg akimirksniui susimąsčius.
Nepažįstamoji dabar atrodė taip pat, kaip ir aną sykį, bemaž liūdna, o
Tonijų apėmė begalinis noras pasikalbėti su ja.
Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo juodu esančius kur nors dviese ir save,
aiškinantį jai, jog anaiptol nesąs grubus ar nejautrus, jog nieku gyvu neno­
rėjęs jos įžeisti. "Man neapsakomai pasisekė, - pagalvojo vaikinas, - nes
dabar jau du žmonės trokštų keršto - Lorencas ir šitos merginos tėvas!"
Kaip tik tada, kai mintys pasuko pačia nemaloniausia linkme, jį susi­
rado Domenikas, ir pamatęs dailų berniuko veidą visai arti, suvokęs, jog
ši žavinga būtybė, kurios draugijos troško daugelis, priklauso jam, Toni­
jus vėl pajuto aistros antplūdį. Jis galėjo paimti Domeniką tiesiog čia. Pa­
kako tik kokio nors tamsaus kambarėlio ir rizikos būti aptiktiems.
Bet prieš akis vėl ir vėl iškildavo šviesiaplaukė mergina.
Kartais matydavo ją sėdinčią ant kėdės kraštelio, droviai susidėjusią
ant kelių rankas, rimtu, mąsliu veidu.
Tokiais momentais jos veide tarsi išryškėdavo vaikiškas nerūpestin­
gumas, kurį pajuto jau ir anksčiau. Atrodė, galėjai ją pakelti bei išsinešti,
o ji nė nesumanytų protestuoti. Vaikinas įsivaizdavo save taršantį švie­
sius jos plaukus, nubraukiantį nuo kaktos išsipešusias garbanėles. Regė­
jo, kaip plaukai krinta ant nuožulnių jos pečių, o jis juos patraukia, kad
pabučiuotų kaklą. Šios mintys varė iš proto.
Bet štai po kurio laiko mergina pažvelgė jam tiesiai į akis. Tonijus tuo
metu stovėjo ganėtinai toli nuo jos. Nejaugi šviesiaplaukė žinojo, jog jis
visą šį laiką nenuleido nuo jos akių? Tonijus pamatė gilų nepažįstamo­
sios akių mėlynumą, bet nenusisuko, o stovėjo kaip pakerėtas ir galvojo:
"Dieve, geriau niekada nebūčiau jos sutikęs!"
 - 170 -

5
Kelias kitas savaites Tonijui dingojosi, jog Gvidas neabejotinai žino
apie mažutę jo ir Domeniko "intrigą", nors mokytojas to neparodė.
Mafeo elgėsi šaltai kaip visuomet, tačiau stulbinantis Tonijaus progre­
so greitis jj valdyte užvaldydavo, nepalikdamas laiko nepagrįstam gru­
bumui. Ilgas valandas juodu pasinerdavo į darbą, o Tonijaus dienotvarkė
tapo įtempta kaip absolvento.
Jis dainuodavo dvi valandas, o paskui dar dvi - priešais veidrodį, ste­
bėdamas savo laikyseną, judesius, tarsi stovėtų scenoje, vėliau, po pietų,
studijavo įvairius libretus, tobulino dikciją. Dar valandą dainuodavo. Tada
imdavosi kontrapunkto bei improvizacijos. Privalėjo išmokti atkartoti bet
kokią melodiją ir tinkamai ją ornamentuoti pagal savo skonį. Jis įnirtin­
gai darbuodavosi prie lentos, paskui Gvidas ištaisydavo jo darbą ir galų
gale leisdavo sudainuoti.
Dar valanda kompozicijos, ir diena baigdavosi dainavimu. O tarp visų
užsiėmimų dar būdavo pertraukos, per kurias dainuodavo konservatori­
jos chore arba teatre ruošdavosi kitai operai, planuojamai parodyti vasaros
pabaigoje.
Kartais dieną berniukai eidavo giedoti į bažnyčias arba dalyvaudavo
procesijose.
Pirmą kartą, kai Tonijus savanoriškai atsistojo į kastratų gretą, poro­
mis lėtai žingsniuojančią per gatves, patyrė tokį pat siaubą, kokio ir tikė­
josi. Tam tikra jo sielos dalis - išdidi, pasmerkta amžinoms kančioms - ne­
galėjo susitaikyti su tuo, kad jis eina pro žioplių minias, vilkėdamas
kastrato kostiumą.
Bet kaskart, kai pavykdavo įveikti šį pažeminimą, jo valia sustiprė­
davo. O kai prasiveržęs pro savo nuoskaudą ramiai apsižvalgydavo, at­
rasdavo vis naujus savosios dabarties aspektus. Jis matė nuostabos sklidi­
nas ant šaligatvių stovinčių žmonių akis. Susirinkusieji žvelgė į vyres­
niuosius kastratus pagarbiai, įdėmiai klausydamiesi nušlifuotų jų balsų,
įsidėmėdami veidus.
Viskas kartu - ir himnai, pasklindantys vasaros ore, ir pati bažnyčia,
pilna šviesos bei aromato, - sustiprindavo jutimų spindesį. Ir galų gale,
užliūliuotas minčių nuotrupų arba užlietas savojo atlikimo tobulumo, To­
nijus pradėdavo jausti miglotą pasitenkinimą. Tose paauksuotose bažny­
čiose, pilnose stebėtinai realistiškų marmurinių šventųjų statulų bei mir­
guliuojančių žvakių, jis pažino romios laimės akimirkas.

Bet vis dažniau aplankydavo mintis, jog Gvidas žino apie naktinius
pasimatymus su Domeniku ir žiūri į juos nepalankiai.

Iš tiesų ir pats Tonijus nepritarė tokiam savo elgesiui. Kiekvieną naktį

jis užlipdavo laiptais į savo kambarį ir kaskart ten aptikdavo Domeniką.
Berniukas visuomet dvelkė gaiva bei ypatingu odekolonu, o palaidi jo plau­
kai krisdavo ant pečių. Jis miegodavo Tonijaus lovoje, o šiam atėjus nu-
 - m-
busdavo. Domeniko kūnas degte degdavo, galėjai pamanyti, kad jis karš­
čiuoja. Tačiau jį mušdavo aistros karštis. Domenikas siūlė Tonijui savo lū­
pas, nuogas kojas ir rankas, jam buvo vis vien, ką Tonijus jam padarys.
Judviejų sueitis visuomet būdavo grubi, iš šalies panaši į prievartos
aktą, kartais vartojant atitinkamą leksiką, o kartais imituojant pasiprieši­
nimą ir kovą. Tonijus nuplėšdavo Domeniko nėriniuotus marškinius bei
bridžius, braukdavo rankomis per elastingą, švelnią it kūdikio odą. Pas­
kui arba apsimestinai užplodavo Domenikui, arba priversdavo atsiklaup­
ti, tarsi meldžiantis, ir paimdavo jį tokioje padėtyje.
Bet vėliau, po ilgų įkalbinėjimų, Domenikas jį įtraukė į kitą, dar sal­
desnę parengiamojo žaidimo formą. Atsigulęs Tonijui tarp kojų berniu­
kas įnikdavo godžiai jį čiulpti, kartkartėmis vaitodamas, tarsi šis veiks­
mas - Tonijus neįstengė to suvokti - jį puikiausiai patenkintų.
Bet viskas visuomet baigdavosi išprievartavimu. Skverbdamasis į Do-
meniką be menkiausio rūpesčio ar švelnumo, Tonijus taip grubiai spaus­
davo ranka jo penį, tarsi norėtų nubausti partnerį išsyk dviem būdais.
Jam taip ir liko mįslė, kodėl Domenikui nereikėjo nieko daugiau, ko­
dėl jis nieko nereikalavo bei visuomet atrodė patenkintas slaptais jų pasi­
matymais.
Ir dieną, dažniausiai kaitriomis siestos valandomis, irgi pasitaikydavo
pašėlusių akimirkų, kai Domenikas įviliodavo jį į kokią nors tuščią kla­
sę, o įprastai judviejų kovai pikantiškumo suteikdavo pavojaus bei slap­
tumo atmosfera. Tonijus niekaip negalėjo pasisotinti Domeniku - nei nu­
ogu, nei apsirengusiu; nė nežinojo, kuriuo būdu patiria didesnį pasiten­
kinimą, kurį nuolat sustiprindavo jausmas, jog Domenikas - moteris.
Kartą ar du, įaudrintas mylimojo veido tobulumo, nuostabių jo bruožų ir
iškvėpintų plaukų purumo, Tonijus kaip reikiant jam pliaukštelėjo.
Bet labiausiai Tonijų stebino, kad Domenikas jo lovoje buvo pasiren­
gęs padaryti bet ką, nors kitų atžvilgiu išlikdavo šaltas ir nepalenkiamas.
Jis visai nebuvo garbėtroška, kaip kad Tonijus sykį jau pastebėjo, mokėjo
delikačiai bendrauti, tačiau su kitais elgdavosi gan nedraugiškai, kartais
net ironiškai, bemaž įžeidinėdamas juos, ypač kastratus.
Tačiau tuo pat metu džiaugsmingai kasnakt pasitikdavo aistringą To­
nijaus žiaurumą.
Tonijus gėdijosi dėl to, kad kiekvieną kartą įsitraukdavo į šį malonų
prievartos aktą, bei nesuprasdavo, kodėl kartu jaučia ir gėdą, ir išdidumą
pagalvojęs, jog kiti gali apie tai sužinoti.
Kai kartą išgirdo iškastruoto Pjero atsitiktinę pastabą, jog paskutiny­
sis "labai geras Domeniko draugas" buvo normalus vyrukas, smuikinin­
kas, vardu Frančeskas, net pats nustebo, kaip smarkiai ši naujiena jį su­
domino ir nudžiugino. Vadinasi, jis savo "pareigas" atlieka taip pat gerai,
kaip tasai plaukuotas vyras.
Bet kartu jausdavosi nesmagiai. O kai pagalvodavo, jog apie visa tai su­
žinos Gvidas, dar labiau susigėsdavo, nors nė pats nesuprasdavo kodėl.
Būtų jautęsis geriau, jei juodu su Domeniku bent kartais pasišneku­
čiuotų arba dalytųsi kokiais nors džiaugsmais. Bet jie bemaž nesikalbėda­
vo tarpusavyje.
 - T72 -
Domenikas dažniau būdavo už konservatorijos sienų nei viduje. Jis
dainavo švento Bartolomėjaus teatro chore, taigi ryškioje šviesoje juodu
su Tonijumi dažniausiai susitikdavo per kokią nors puotą arba kviestinę
vakarienę po operos.
Mat Tonijus vėl pradėjo ten lankytis, kai mokytojas pakviesdavo.

Gvidas dėl to išties džiaugėsi. Sykį mokytojas pastebėjo, girdi, jo ma­

nymu, toks laiko leidimas suteiktų malonumo bet kuriam jaunuoliui. To­
nijus tik nusišypsojo. Kaip jis galėjo paaiškinti maestro, kokį gyvenimą
gyveno Venecijoje? Jis tik burbtelėjo, girdi pietų aristokratai nedarą jam
didelio įspūdžio.
- Jie pernelyg rūpinasi savo titulais ir atrodo tokie... savimi patenkinti
dykaduoniai.
Ir tuojau pat pasigailėjo dėl savo grubumo bei pasipūtėliškumo. Tuo­
jau Gvidas pašėls. Bet taip nenutiko. Gvidas apskritai nesureagavo, rodos,
nepasijuto įžeistas.

Vieną naktį po ypač prabangios vakarienės grafienės Lamberti na­

muose, kur zujo daugybė tarnų - po patarnautoją stovėjo už kiekvieno
svečio kėdės, begalė kitų išsirikiavę palei ornamentuotas sienas, vienas
įpildavo vyno, kitas prikišdavo žvakę prie turkiškos cigaretės - Tonijus
pamatė Gvidą netikėtu rakursu: mokytojas kuo natūraliausiai šnekučia­
vosi su moterimis, kurias, akivaizdu, puikiai pažinojo.
Maestro vilkėjo raudonai auksinį kostiumą, rudos akys švytėjo, kaš­
toniniai plaukai buvo dailiai sušukuoti. Aiškiai susidomėjęs pokalbio te­
ma, jis elgėsi visiškai laisvai. Vienu momentu nusišypsojo, paskui nusi­
juokė ir tą akimirką pasirodė esąs toks jaunas (juk iš tiesų toks ir buvo),
toks malonus bei švelnus, kokio Tonijus jo niekada nematė.
Vaikinas negalėjo atplėšti nuo mokytojo akių. Net tuo metu prie kla­
vesino pradėjęs dainuoti Domenikas neatitraukė jo dėmesio. Jis stebėjo
Gvido reakciją į šį balsą ir ilgai ilgai į jį žiūrėjo, bet paskui ūmai Gvido
akys pastebėjo mokinį minioje, maestro veidas išsyk įsitempė, tapo rūs­
tus.
Tonijus krūptelėjo ir ne išsyk nusuko akis. Paskui nukreipė žvilgsnį
į Domeniką. Baigęs dainuoti, aidint aplodismentų audrai, berniukas pa­
žvelgė į Tonijų pačiu ilgesingiausiu žvilgsniu, sakyte sakančiu: "Aš pri­
klausau tau."
"Kaip bjauru!" - pagalvojo Tonijus.
Jis nekentė ir savęs, ir visų aplink save. "Kam apie visa tai galvoti?" -
burbtelėjo patyliukais bei nukiūtino į kambarį, apšviestą vien pro aukš­
tas langų arkas trykštančios mėnesienos. Jį kankino mintis: "Na kodėl jisai
mane niekina? Ir kodėl aš dėl to jaudinuosi? Tegu jį velniai!"
Vaikiną draskyte draskė gėda. Gėda dėl to, kad mylėjosi su kitu ber­
niuku? Taip, išties siaubinga. Bet jis bent jau žinojo, kodėl negali šito at­
sisakyti. Mat per kiekvieną susitikimą su Domeniku įrodydavo sau galįs
tai padaryti, vadinasi, įstengtų turėti ir moterį, jei panorėtų.
 - 173 -
Vaikinas nustebo, kai už nugaros virstelėjo durys. Tikriausiai kuris
nors tarnas surado jį čia. Stebėtina, kad šitie tarnai nekiūto kiekviename
tamsiame kampe.
Tačiau atsisukęs pamatė Gvidą.
Tonijų užplūdo neapykanta. Apėmė noras įskaudinti tą žmogų. Į
galvą ėmė lįsti beprotiškos mintys. O jeigu suvaidintų praradęs balsą?
Tiesiog, kad pamatytų, ką pasakys Gvidas. Arba apsimestų sergantis ir ste­
bėtų, ar mokytojas jaudinsis. Kvailystės! "Būk vyras!" - tyliai burbtelėjo
pats sau.
Žinoma, Tonijus neabejojo, jog Gvidas priešais save regi tik berniuką,
ramiai laukiantį, kol bus užkalbintas. Ką gi, tebūnie.
- Pavargai nuo viso šito? - tyliai paklausė Gvidas.
- O ar jums rūpi? - atkirto Tonijus.
Gvidas apstulbo.
- Ne, nė kiek nerūpi. Tačiau visa tai išvargino mane, taigi noriu nuva­
žiuoti į žemutinę miesto dalį, į vieną nuošalią taverną ir pasėdėti ten
m ažum ėlę.
- Jau vėlu, maestro, - pastebėjo Tonijus.
- Iš ryto galėsi pamiegoti, - atsiliepė Gvidas. - Tačiau kaip nori. Jei pa­
geidauji, grįžk namo. Vienas. Na kaip, eini?
Tonijus neatsakė.
Sėdėti tavernoje kartu su kitu kastratu? Negalėjo šito įsivaizduoti.
Aplinkui gruboki vyrai, aidi kimus juokas, moterys trumpais sijonėliais,
gundančios jų šypsenos...
Atmintyje išsyk iškilo šiltos, sausakimšos Venecijos kavinės ir visos
tos vietos, kur jis su Ernestinu bei kitais gatvės dainininkais taip dažnai
lankydavosi tomis paskutinėmis dienomis.
Tonijui stigo viso šito, visuomet stigo. Puikus vynas, tabakas, ypatin­
gas malonumas gerti jaukioje vyriškoje draugijoje.
Tačiau kartu jam trūko judėjimo laisvės, laisvės ramiai eiti ten, kur
nori, nepatiriant slegiančio nesaugumo jausmo.
- Berniukai ten dažnai lankosi, - pasakė Gvidas. - Jie veikiausiai ir da­
bar ten, visi, kurie šiandien buvo operoje.
Tai reiškė, jog tavernoje lankosi vyresnieji kastratai ir kiti muzikantai.
Tonijus nesunkiai išvydo juos vaizduotėje.
Tačiau Gvidas jau ėjo iš kambario, vėl tapęs šaltas, tolimas.
- Ką gi, važiuok namo, jei nori, - tarstelėjo per petį. - Manau, galiu ti­
kėtis iš tavęs gero elgesio?
- Luktelėkite, - kreipėsi Tonijus. - Vykstu su jumis.

Pilnoje tavernoje buvo triukšminga. Ten susirinko ir konservatorijos

muzikantai, ir dauguma operos teatro smuikininkų, kuriuos Tonijus tuo­
jau pat pažino. Atėjo ir kelios aktorės, bet didžiąją daugumą sudarė vyrai,
išskyrus dailutes padavėjas, džiugiai atbėgančias lankytojams pakvietus.
Tonijus matė, jog Gvidas čia jaučiasi kaip žuvis vandeny. Jis netgi pa­
žinojo merginą, atėjusią priimti užsakymo. Gvidas paprašė atnešti ge­
 - 174 -
riausio vyno bei užkandžių - sūrio ir vaisių - tada atsirėmė į sieną medinė­
je nišoje, kur juodu buvo pasodinti, ištiesė kojas bei patenkintas ėmė tyri­
nėti minią.
Atrodo, jam patiko ir vyno skonis, kurio gurkštelėjo iš skardinio bo­
kalo. "Verčiau būtų atėjęs čia vienas, - pagalvojo Tonijus. - O aš sėdžiu
Venecijoje, Betinos tavernoje, ir jeigu dabar neatsistosiu bei nenueisiu pa­
sitikti lūkuriuojančių savo brolio bravų, vadinasi, visa tai tik sapnas". Jis
krestelėjo galvą, nugėrė vyno ir pagalvojo: "Įdomu, ar visi šitie grubūs
vyrai laiko mane berniuku ar kastratu?"
Iš tiesų patalpoje sėdėjo daug eunuchų, tačiau niekas to nepaisė - bent
jau ne labiau nei publika Venecijos knygų krautuvėlėse, kur Alesandras
užsukdavo išgerti kavos ir pasiklausyti teatro paskalų.
Bet Tonijus jautė, kaip liepsnoja veidas, todėl lengviau atsikvėpė, kai
keli vyrai prie vieno ilgo stalo užtraukė dainą, ir visų žvilgsniai nukrypo
j juos.
Tonijus ištuštino savo bokalą bei įsipylė dar vyno. Jis žiūrėjo į suski-
linėjusį medinį stalą, į drėgmės lašus, šen bei ten susikaupusius ant rie­
baluoto paviršiaus. Ir nuvargęs pagalvojo apietai, kiek praeis laiko, kol
jis ir nuo Vezuvijaus nusileidęs žmogus taps viena būtybe.
Daina nutilo. Tuojau pat du dainininkai, turbūt paprasti gatvės muzi­
kantai, užtraukė duetu, pritariant mandolinai. Laukiniu šėlsmu trykštan­
ti jų daina priminė kalniečių arba gal ispanų motyvus.
Tonijus užsimerkęs leidosi nešamas tenoro balso. Kai vėl atmerkė
akis, jo bokalas stovėjo tuščias. Pildamas sau trečią taurę pastebėjo, kad
Gvidas žiūri į jį, nors ir nieko nesako.
Vaikinas nežinojo, kada prie jų stalo atsirado Lorencas, tik atkreipė dė­
mesį, jog kažkas ilgai stovi šalia, paskui pakėlė galvą ir pamatė kas. Ber­
niuko galva užstojo žemai pakabintų lempų skleidžiamą šviesą, jo veido
dorai nesimatė.
- Nešdinkis iš čia, Lorencai, - šaltai patarė Gvidas.
Lorencas, kilstelėjęs antakį, kažką piktai atrėžė Neapolio dialektu,
kreipdamasis į Gvidą.
Tonijus pašoko. Lorencas tuojau pat išsitraukė durklą. Prie artimiau­
sių staliukų visi nutilo, ir tyloje aiškiai nuskambėjo Gvido žodžiai, matyt,
liepiantys Lorencui išeiti iš tavernos.
Bet kartu Tonijus suprato, jog mokytojo grasinimas nesuveikė. Atėjo
lemiamas momentas. Iš Lorenco veido tryško neapykanta bei įniršis. Be
to, jis buvo gerokai girtas ir artindamasis prie Tonijaus atrodė pavojingas
kaip tikras vyras.
Tonijus žengtelėjo atgal. Mintyse viešpatavo sumaištis. Jis norėjo išsi­
traukti ginklą, bet žinojo, kas įvyks vos pajudinus ranką. Viena vietinė
mergina traukė Lorencą už rankovės, keli vyrai pakilo iš už ilgo stalo
kambario centre ir apsupo juos. Staiga Gvidas smarkiai stumtelėjo Loren­
cą. Minia prasiskyrė, bet vaikinas išsilaikė ant kojų.
Tačiau Tonijus spėjo išsitraukti ginklą.
- Aš nenoriu su tavimi pyktis, - ištarė jis itališkai.
 - 175 -
Lorencas pratrūko plūstis neapolietiškai.
- Kalbėk taip, kad aš suprasčiau, - ryžtingai pareiškė Tonijus.
Vynas ūžė gyslose, nepaisant ramaus tono, viduje jis tirtėjo. Vieną aki­
mirką ne juokais apėmė baimė pagalvojus, kaip plieniniai ašmenys smin­
ga jam į kūną. Bet tą pat sekundę suvokė neturįs laiko bijoti. Žengė dar
vieną žingsnį atgal, kad padidintų atstumą ir geriau matytų priešininką,
gerokai aukštesnį ir jau tiesiantį ilgą - rodos, begalinę - kastrato ranką,
besiruošiančią suvaryti pražūtingąjį durklą.
Gvidas išėjo į priekį, aiškiai ketindamas vėl stumtelėti Lorencą, ir šis
tuojau pat atsisuko į jį. Visi suprato, kad berniukas rimtai kėsinasi smogti
Gvidui.
Tuomet įsikišo kažkas trečias - prietemoje nesimatė kas - ir nutempė
Gvidą į šalį.
Bet maestro vėl pamėgino sugriebti Lorencą, ir šis jau užsimojo jo pu­
sėn, kai Tonijus, siekdamas apginti mokytoją, garsiai riktelėjęs puolė į
priekį.
Lorencas staigiai atsisuko.
Paskui viskas įvyko taip greitai, kad Tonijus nieko nespėjo suprasti.
Berniukas prišoko prie jo, ilga ranka išsitiesė, o Tonijus, išvengęs jos, pa­
juto, kaip peilis sminga į Lorenco kūną. Bet tada geležtė sustojo, ir jis iš
visų jėgų ją spustelėjo, prasiskverbdamas pro drabužius arba kūną, arba
kaulą, arba kažkokią kitą kliūtį, ir pajuto, kaip durklas staiga nuslydo
lengvai, nekliudomas. Neišsilaikęs Tonijus užgriuvo ant Lorenco.
Kaire ranka priešininkas įsikibo jam į veidą, o kai Tonijus ištraukė
durklą, žengtelėjo kelis netvirtus žingsnius atatupstas.
Minia aiktelėjo. Primerkęs neapykantos sklidinas akis, Lorencas laikė
peilį aukštai virš galvos. Staiga jo akys išsiplėtė, ir užpuolikas be kvapo
krito ant grindų, prie Tonijaus kojų.
O Tonijus įsistebeilijo į jį netikėdamas savo akimis.
Atrodė, tarytum minia tapo vienu kūnu, švelniai išstumiančiu jį iš
tavernos. Klykė kažkokia moteris, o jis vis dar nesuprato, kas vyksta.
Kažkieno rankos jį sukiojo, stūmė, tempė prie durų, išvedė į tamsią alė­
ją. Kažkas skubiai jam kuždėjo: "Išeik, išeik, greičiau išeik iš čia!" Ir ne­
tikėtai paaiškėjo, kad Gvidas stumia jį į priekį.
Tikriausiai minia instinktyviai puolė jo ginti. Reikėjo iškviesti polici­
ninkus, todėl žmonės išstūmė žudiką kuo toliau. Niekas nenorėjo, kad
policija spręstų, kas teisus, o kas kaltas.
Tonijus jautėsi toks silpnas ir išsigandęs, jog Gvidui teko pirmiausia
įstumti jį į kabrioletą, o paskui už parankės vesti pro konservatorijos
vartus. Tonijus vis žvalgėsi atgal, ten, iš kur juodu atėjo, net kai Gvidas
įsitempė vaikinuką į tamsią savo studiją.
Jis mėgino kažką pasakyti, bet Gvidas mostu paliepė tylėti.
- Bet aš... aš... - Tonijus duso, tarsi jam stigtų oro.
Gvidas papurtė galvą ir demonstratyviai suspaudė lūpas. Bet pamatęs,
kad Tonijus nesuprato, sušnibždėjo:
- Nieko nesakyk!
 - 176 -
$ $ «
Kitą dieną Tonijus mėgino mokytis stebėdamasis, kad kuo puikiausiai
valdo balsą bei gali lengvai atlikti visus pratimus.
Jeigu ir buvo gautas oficialus Lorenco žūties patvirtinimas, jis nieko
apie tai nežinojo.
Atsisakęs pusryčių bei pietų (vien mintis apie maistą kėlė šleikštulį),
kartkartėmis atsiguldavo ant lovos savo kambaryje ir svarstė, kas jo laukia.
Aišku, faktas, kad Gvidas elgėsi kaip visuomet, teikė vilties. Tonijus
žinojo, visiškai aiškiai žinojo, jog iškilus pavojui Gvidas būtinai jam
pasakytų.
Bet kai visi susirinko vakarieniauti, vaikinas išgirdo šnabždesį,
pasklidusį valgomajame jam pasirodžius. Visi iki vieno nuolat į jį žvilg­
čiojo.
Neiškastruoti berniukai, kurių jis visą laiką atkakliai vengė, tarsi šie
nė neegzistuotų, vos pastebimai, bet labai reikšmingai jam linkčiojo, kai
sutikdavo jų žvilgsnius. O mažasis Paolas iš Florencijos, kuris visuomet
atsisėsdavo prie stalo netoli Tonijaus, nenuleido nuo jo akių ir visai užmir­
šo maistą. Apskritame riestanosio veidelyje švietė nuoširdus susižavėji­
mas, besikaitaliojantis su šelmiška šypsena. Kiti kastratai prie stalo aki­
vaizdžiai pripažino Tonijaus autoritetą, kadangi jam pirmajam padavė
duoną ir bendrą vyno ąsotį.
Tačiau niekur nesimatė Domeniko. Tonijus pirmą kartą norėjo matyti
berniuką šalimais, ne nuogą palėpės lovoje, o čia, prie stalo.
Kai atėjo į teatrą dalyvauti vakarinėje repeticijoje, Frančeskas, smuiki­
ninkas iš Milano, priėjo prie jo ir mandagiai paklausė, ar Venecijoje jis ka­
da nors girdėjęs didįjį Tarantinį.
Tonijus atsakė teigiamai. Paskutiniąją vasarą prie Brentos jis girdėjo ir
Tarantinį, ir Vivaldį.
Visi įvykiai aplinkui atrodė tokie netikėti bei keisti!

Galų gale nusikamavęs Tonijus užkopė į savo kambarėlį. Tamsoje nė

nematydamas Domeniko žinojo, kad šis čia. Ir išpoškino nebeįstengda­
mas tvardytis:
- Lorencas žuvo taip kvailai! Kvailai bei beprasmiškai!
- Tikriausiai tokia buvo Dievo valia, - atsakė Domenikas.
- Tu tyčiojiesi iš manęs! - užsiplieskė Tonijus.
- Ne, juk jis dorai nemokėjo dainuoti. Visi tą žinojo. O kas yra dainuoti
nemokantis kastratas? Jam geriau jau mirti, - kuo nuoširdžiausiai gūžte­
lėjo Domenikas.
- Ir maestro Gvidas - išromytasis, negalintis dainuoti, - sušvokštė To­
nijus.
- Ir maestro Gvidas dusyk mėgino nusižudyti, - šaltai pastebėjo Do­
menikas. - Be to, maestro Gvidas - geriausias konservatorijos mokytojas.
Netgi maestro Kavala jam neprilygsta, visi tai žino. Bet Lorencas? Ką ga­
lėjo daryti Lorencas? Kvarkti kokioje nors kaimo bažnytėlėje, kur niekas
negirdėjo nieko geresnio? Pasaulyje pilna tokių eunuchų. Tokia buvo Die­
vo valia.
 - 777 -

Šįkart Domenikas gūžtelėjo pečiais gan vangiai, o paskui apglėbė To­

nijaus liemenį.
- Ir apskritai, - tarstelėjo jis, - ko tau jaudintis? Jis neturėjo giminaičių.
- O policija?
Domenikas nusijuokė:
- Viešpatie, ko gero, Venecijoje viešpatauja ramybė bei tvarka. Eikš
čionai! - ir jis įniko bučiuoti Tonijų.
Čia buvo pats ilgiausias judviejų pokalbis per visą bendravimo laiką,
bet ir tas pasibaigė.

Vėlyvą naktį, kai Domenikas užmigo, Tonijus tylutėliai atsisėdo prie

lango.
Lorenco mirtis jį sukrėtė. Vaikinas nenorėjo ištrinti jos iš atminties,
nors kartais apmąstymų gija nutrūkdavo ir jis ilgai patylom žvelgdavo į
tolimą Vezuvijaus viršukalnę, begarsius liepsnos žybsnius, dūmų pėdsa­
kus, ženklinančius lavos kelią nuo kalno iki jūros.
Jis tarytum nusprendė apraudoti Lorencą, kadangi niekas daugiau ne­
sikrimto dėl vaikino mirties.
Ir prieš savo paties valią mintimis nusklendė toli nuo čia, į mažą
miestelį Venecijos valstybės pakraštyje. Prisiminė, kaip bėgo vienas po
žvaigždėtu dangumi, kaip po kojomis šliurpsėjo purvas, o paskui bravai
sugriebė jį, nutempė į tamsų kambarėlį, jis iš visų jėgų priešinosi, o tie,
tarsi košmariškame sapne, vėl ir vėl jį pargriaudavo.
Vaikinas krūptelėjo. Pažvelgė į kalną. "Aš Neapolyje", - pagalvojo,
tačiau prisiminimai nesitraukė - nerealūs, panašūs į sapną.
Flovigą pakeitė Venecija. Naujajame prisiminime Tonijaus rankoje at­
sirado durklas, bet priešininkas šįsyk buvo kitas.
Motina kažką šaukė, kaip tą paskutinį vakarą valgomajame, plaukai
užkrito jai ant veido. Juk juodu nė neatsisveikino. Kažin ar kada nors at­
sisveikins? Paskutinėmis akimirkomis jis galvojo, jog išsiskiria su ja. O ji
šaukė taip, tarsi nė viena gyva būtybė negalėtų jos nuraminti.
Tonijus pakėlė peilį, tvirtai suspaudė kotą. O paskui pamatė pažįsta­
mą išraišką Karlo veide. Ką įžvelgė? Siaubą? Nuostabą?
Įtampa atslūgo.
Jis sėdėjo prie lango Neapolyje, pasidėjęs nuvargusią galvą ant palangės.

Tonijus atsimerkė. Neapolis budo iš miego. Saulė pasiuntė pirmuo­

sius savo spindulius išsklaidyti medžius apgaubusių ūkanų. Jūra įgavo
metalo atspalvį.
"Lorencai, - pagalvojo vaikinas, - ten buvai ne tu." Ir tą akimirką ber­
niukas buvo jau užmirštas. Tonijus pajuto išdidumą, prisiminęs tą pasi­
bjaurėtiną momentą: į kūną lengvai smingantį peilį, ir negyvėlį, tįsantį
ant tavernos grindų.
Apstulbęs nuleido galvą. Jis suvokė visas apgailėtinas šio išdidumo
daleles, suvokė savo narsą bei siaubingo poelgio reikšmę.
Jeigu taip lengvai sugebėjo nužudyti, vadinasi, pasielgs taip ir dar kartą.
 - 178 -
Nuostabus ant pagalvės gulinčio Domeniko veidas atrodė angeliškai
ramus per miegus.
Tačiau žvelgdamas į šį gražuolį, atsiduodantį taip noriai ir taip daž­
nai, Tonijus jautėsi absoliučiai vienišas.

Po valandos Tonijus įėjo į klasę ir suprato, kaip jam trūko muzikos

bei Gvido.
Tarsi atsiliepdamas į dienos sunkumus, balsas suskabo dar skaidriau
ir galingiau. Įtrauktas pamokos, vaikinas užmiršo visas problemas, o
prieš vidurdienį jautėsi užliūliuotas pačių paprasčiausių garsų grožio.
Tą patį vakarą vilkdamasis sudurtą prieš kelionę į miestą jis ūmai
suprato, kad šis pastaruoju metu tapo trumpokas. Ištiesęs rankas, Toni­
jus ilgai jas apžiūrinėjo. O paskui, bemaž vogčiomis, dirstelėjo į veidrodį,
stebėdamasis, kiek daug, pasirodo, besąs paaugęs.

6
Tonijus augo sparčiai, dėl to nekilo jokių abejonių, ir kaskart pastebė­
jęs savo augimą pajusdavo silpnumą, ūmai imdavo dusti.
Tačiau niekam neatskleidė savo pastebėjimų. Tiesiog užsisakė naujų
surdutų ilgesnėmis rankovėmis žinodamas, kad netrukus išaugs ir šituos.
Nors Gvidas negailestingai jį vertė dirbti, rodos, visas Neapolis sumanė iš­
blaškyti niūrias vaikino mintis.
Liepą jis jau stebėjo nuostabią šventosios Rozalijos šventę, kai fejer­
verkai apšvietė visą jūrą, o viršum vandens įsižiebė tūkstančiai laivų ži­
burių.
O dabar, rugpjūtį, nuo atokių Apulijos ir Kalabrijos kalvų nusileido
dūdelėmis bei Tonijui iki šiol negirdėtais styginiais instrumentais grojan­
tys piemenys. Grubiais avikailiais apsitaisiusius piemenis galėjai pamatyti
ir bažnyčiose, ir aristokratų rūmuose.
Rugsėjį vyko kasmetinė dėl Pie di Grotta Madonos procesija. Visi Ne­
apolio konservatorijose besimokantys berniukai pražygiavo po šia proga
prašmatniai išpuoštais balkonais ir langais. Oras sušvelnėjo, vasaros
karščiai atslūgo.
O spalį devynetą dienų berniukai, dainininkai ir muzikantai, leisdavo
rytus bei vakarus pranciškonų bažnyčioje. Už šią oficialią prievolę kon­
servatorijos būdavo atleidžiamos nuo kai kurių mokesčių.
Netrukus Tonijaus galvoje susipynė ši begalinė virtinė šventųjų dienų,
švenčių, gatvės mugių bei oficialiųjų ceremonijų, kuriose jam tekdavo pasi­
rodyti. Kadangi nebuvo pakankamai pasirengęs, jis dažnai turėdavo tylėti,
stovėdamas chore arba sudainuodavo vos keletą eilučių. Tačiau išmokdavo
vis daugiau ir daugiau naujos muzikos bei dainų, Gvidas kaskart užlaikyda­
vo jį iki vėlumos ir anksti keldavo, kad Tonijus viską suspėtų.
Dalyvaujant gausingose skirtingoms gildijoms rengiamose procesijose,
berniukams tekdavo važinėti ant žemų ratuotų platformų. Dar jiems pa­
sitaikydavo giedoti per laidotuves.
 - 179 -
O tarp visų šitų renginių, kiekvieną laisvą valandėlę užimdavo Gvidas.
Tuščias akmeninis kambarys, pratimai, ir Tonijaus balsas įgaudavo vis
daugiau lankstumo bei tikslumo.
Rudens pradžioje Tonijus gavo laišką iš savo tetos Katrinos Lizani, ir
apstulbo dėl to, kaip menkai šis jį tesujaudino.
Katrina rašė, jog ruošiasi atvykti į Neapolį jo aplankyti. Berniukas
tuojau pat atrašė, reikalaudamas to nedaryti ir paaiškindamas, jog galuti­
nai išsiskyręs su praeitimi bei nesusitiksiąs su ja, net jei teta pasirodysian­
ti mieste.
Vylėsi, kad jinai daugiau neberašys; apskritai neturėjo kada apie tai
svarstyti, prisiminti praeitį, leisti šiai daryti įtaką dabarčiai.
O kai tetulė vėl pažadėjo atvykti, sūnėnas mandagiai atsakė, jog, jei
prireiksią, išvažiuosiąs iš Neapolio, idant išvengtų susikimo su ja.

Tada laiškai pasikeitė. Praradusi viltį susitikti, Katrina ūmai iškeitė

santūrų stilių į emocionalesnį:

'‘Visus be galo nuliūdino tavo išvykimas. Pasakyk, ko norėtum, ir aš tuojau

pat tau atsiųsiu. Kol negavau tavojo laiško ir nepalyginau su senais tavo sąsiu­
viniais, netikėjau, kad esi gyvas, nors visi mane ir įtikinėjo.
Ką pageidautum apie mus sužinoti? Papasakosiu tau viską. Tavo mo­
tina sunkiai susirgo po to, kai išvykai, atsisakinėjo valgyti ir gerti, tačiau
dabar jau sveiksta.
O tavo brolis, tavo mylintis brolis! Žinai, jis taip kaltina save dėl to, kad
tau teko išvažiuoti, jog tik gausus nuostabių damų būrys teįstengia jį paguos­
ti. Pastaruosius vaistus jis maišo su vynu ir vartoja didžiuliais kiekiais, tačiau
visa tai netrukdo jam kas rytą dalyvauti Didžiosios tarybos posėdžiuose".

Tonijus padėjo laišką į šalį. Paskutinieji žodžiai jį nutvilkė. "Tepraėjo

taip nedaug laiko, o jis jau neištikimas Marianai! - pagalvojo vaikinas. - Ar
ji apie tai žino?.. O dar ji sirgo. Ar tikrai? Ją neabėjotinai apnuodijo melas,
kuriuo buvo taip ilgai penima!" Jis nežinojo, dėl ko turėtų visa tai skaityti.
Vis dėlto vėl išskleidė pergamentą:

"Parašyk man, ko nori. Mano vyras nuolat gina tavo interesus Taryboje.
Tavoji tremtis nesitęs amžinai. Myliu tave, brangusis mano sūnėne."

Tik praslinkus keletui savaičių Tonijus susiruošė atsakyti. Vis kartojo

sau, jog šie metai priklauso jam, o jis nenori, kad Katrina jam rašytų, ne­
pageidauja apskritai gauti jokių laiškų iš Venecijos.
Bet sykį vakare netikėtai apėmė toks stiprus impulsas, jog sėdo ir pa­
rašė trumpą, bet mandagų atsakymą.
Paskui bemaž kas dvi savaites iš jos ateidavo po laišką, bet dažniausiai
vaikinas juos sunaikindavo, idant išvengtų pagundos skaityti vėl ir vėl.
Iš Venecijos jis gavo dar vieną piniginę. Dabar pinigų turėjo daugiau,
nei įstengė išleisti.
 - 180 -
Žiemą Tonijus pardavė karietą. Niekada ja nesinaudojo ir nenorėjo pa­
silikti. Tiesiog manydamas, jog jeigu jau netrukus turės liesą bei ilgą
kastrato kūną, turi nešvaistyti laiko ir geriau rengtis, Tonijus užsisakė
daugiau prašmatnių kostiumų, nei turėjo kada nors anksčiau.
Maestro Kavala, beje, ir Gvidas, jį dėl to paerzindavo, bet vaikinas vi­
suomet elgėsi dosniai, dalino auksą vargetoms gatvėje bei kiekvienai pro­
gai pasitaikius nupirkdavo dovanų mažajam Paolui.
Bet pinigų nesumažėjo. Karlas tuo pasirūpino. Derėjo kur nors inves­
tuoti lėšas. Tačiau nebuvo laiko.

Vis dėlto, kad ir koks užimtas buvo jo gyvenimas, pilnas įvykių bei
nuolatinio triūso, Tonijus be galo nustebo, kai vieną rytą Gvidas pasakė,
girdi jis dainuosiąs solo kalėdinėje oratorijoje.
Kalėdos. Jis jau ištisą pusmetį čia!
Tonijus ilgai neatsakė. Galvojo apie tai, jog kalėdinių mišių metu šven­
to Morkaus bazilikoje pirmą kartą dainavo su Alesandru. Tuomet buvo
penkerių.
Vaizduotėje išvydo gondolų virtinę, skrodžiančią lygų vandenį šven­
to Jurgio salos pusėn. Karlas dabar turi būti ten.
Pasistengė apie tai negalvoti.
Pirmasis Domeniko pasirodymas Romoje turėjo įvykti Argentina teat­
re per naujametinio karnavalo atidarymą.
Ką pasakė Gvidas? Ką jis atliks - ką? Tonijus burbtelėjo miglotą atsi­
prašymą, o kai Gvidas pakartojo: Tonijus dainuos solo kalėdinėje oratori­
joje, - papurtė galvą.
- Negaliu, - tarė. - Aš nepasirengęs.
- Kas tu toks, kad aiškintum man, ar esi pasirengęs, ar ne? - rimtai pa­
klausė Gvidas. - Tu tikrai pasirengęs. Neversčiau tavęs dainuoti, jei ne­
būtum pasirengęs.
Tačiau Tonijui prieš akis vis dar mirguliavo žibintai, skrodžiantys la­
gūnos tamsą kalėdinės gondolų kelionės į švento Jurgio salą metu.
Ryto saulė už lango užliejo sodą ir pavertė kiekvieną pastato arką iš­
baigtu paveikslu, vaizduojančiu geltonos šviesos fone virpančius lapus.
Tačiau Tonijus to nepastebėjo, dabar jis buvo toli - švento Morkaus ka­
tedroje. Motina šnibždėjo: "Žiūrėk, štai ten tavo tėvas!"
- Maestro, nerenkite man šio išmėginimo, - sumurmėjo, pasitelkęs
visą venecijietišką auklėjimą. - Aš kol kas negaliu pasikliauti savo balsu.
Jei priversite mane dainuoti solo, aš jus nuvilsiu.
Gvidas veikiau nustebo, nei supyko.
- Tonijau, argi esu tave kada nors apgaudinėjęs? Aš nustebęs. Tu pa­
sirengęs dainuoti solo!
Tonijus neatsakė. Jis irgi nusistebėjo, nes negalėjo prisiminti, jog kada
nors anksčiau Gvidas būtų vadinęs jį vardu. Vaikinas nebuvo pasirengęs
jauduliui, kurį patyrė tą minutę.
Tačiau ir toliau tvirtino negalėsiąs dainuoti, tuo pat metu stengdamasis
išsklaidyti švento Morkaus bazilikos atmosferą. Bet Alesandras stovėjo
šalia. Ir Alesandras sakė: "Aš niekada tuo netikėjau!"
 - 181 -

0 0 0
Dienai baigiantis, jautėsi visiškai nusikamavęs. Gvidas daugiau nė žo­
džiu neužsiminė apie busimąjį pasirodymą, davė jam perskaityti keletą
kalėdinių giesmių, tarp kurių, jis tuo nė kiek neabejojo, buvo ir tasai solo.
Nuosavas balsas Tonijui atrodė nemelodingas bei grubus.
Lipdamas laiptas jautė nerimą ir dvejones. Nesinorėjo matyti Domeni­
ko, tačiau siaura mirguliuojančios šviesos juostelė po durimis liudijo, jog
jis ten. Domenikas buvo apsirengęs, pasiruošęs vakarinei išvykai.
- Aš pavargau, - ištarė Tonijus ir nusisuko, norėdamas patvirtinti
šiuos žodžius visa povyza.
Neretai juodu su Domeniku spėdavo skubiai pasimylėti prieš šiam
kur nors išeinant. Bet šį vakarą Tonijus negalėjo to daryti, vien ši mintis
jį slėgė.
Jis žvelgė į savo rankas. Jau ir juoda konservatorijos uniforma tapo
trumpa; Tonijus sąmoningai vengė žvilgtelėti į savo atspindį veidrodyje.
- Bet aš specialiai ruošiausi šiam vakarui, - paprieštaravo Domenikas.
- Neprisimeni? Juk sakiau tau.
Balse girdėjosi vos juntamas drovumas. Tonijus atsisuko, norėdamas
vienintelės žvakės šviesoje geriau įsižiūrėti į Domeniką. Jaunuolis pusty-
te išsipustė. Drabužiai grakščią jo figūrą apgaubė taip pat dailiai, kaip ir
modelių, demonstruojančių prancūzišką madą graviūrose. Tonijus pirmą
kartą pastebėjo, jog juodu su Domeniku tokio paties ūgio, nors pastarasis
dvejais metais vyresnis. Ir dar jis pagalvojo tiesiog išsikraustysiąs iš proto,
jeigu neatsikratysiąs vaikinuko.
- Aš pavargau, Domenikai, - sušnibždėjo, pykdamas ant savęs už
grubumą. - Palik mane vieną...
- Bet Tonijau! - Domenikas apstulbo. - Aš jau viską suorganizavau. Aš
tau sakiau. Juk iš ryto išvažiuoju. Tu negalėjai užmiršti, kad...
Jis nutilo.
Tonijus niekada nematė šio veido tokio susijaudinusio. Jaudulys teikė
jam ypatingo patrauklumo, ir žvelgdamas į jį Tonijus nejučia pajuto su­
sijaudinimą.
Staiga jis susiprotėjo, ką Domenikas mėgina jam pasakyti. Na žinoma!
Juk čia paskutinioji jo naktis, nes dainininkas išvažiuoja į Romą! Pasta­
ruoju metu visi aplinkui tik ir tekalbėjo apie jo išvykimą, ir štai tasai mo­
mentas atėjo. Maestro Kavala norėjo, kad vaikinukas nuvyktų ten anks­
čiau bei parepetuotų su Lorečiu. Loretis prašė maestro suteikti galimybę
parašyti operą Domenikui, ir kapelmeisteris, kurio skonis gerokai prano­
ko talentą, sutiko.
Taigi išsiskyrimo akimirka priartėjo, o Tonijus šito nepastebėjo.
Jis tuojau pat pradėjo rengtis, veltui stengdamasis prisiminti, ką gi jam
sakė Domenikas.
- Aš užsakiau mudviem numerį "Inghilterra"* viešbutyje, - pranešė
Domenikas.
Čia buvo tasai pats prabangus viešbutis, kuriame Tonijus ilsėjosi po
*Inghilterra - Anglija (it.).
 - 182 -
nakties, praleistos ant kalno šlaito. Akimirksniui jis sustingo išgirdęs pava­
dinimą, bet paskui apsiavė ir nusikabino nuo kabliuko špagą.
- Atleisk. Nežinau, kur klajojo mano mintys, - sumurmėjo jis.

Vaikiną ėmė dar labiau deginti gėda, kai juodu įžengė į kambarį, ne
į tuos pačius apartamentus, kuriuos gavo aną kartą, bet iš čia atsivėrė
nuostabus jūros vaizdas, ir pro švariai išvalytus langų stiklus puikiai ma­
tėsi tobulas mėnesienos nutvieksto smėlio baltumas.
Atskirame mažame miegamajame stovėjo lova, o vakarienė buvo pa­
tiekta didžiajame kambaryje - ant balta staltiese užtiesto stalo, serviruoto
sidabru.
Viskas atrodė be galo žavingai, bet Tonijus niekaip negalėjo sutelkti
dėmesio į Domeniko žodžius.
O kalbėjo jis apie varžybas tarp Lorečio bei jo mokytojo, apie tai, kaip
prisibijo Romos publikos, kodėl turįs važiuoti į Romą ir kodėl negalėjęs
pirmiausia pasirodyti Neapolio scenoje.
- Tik pažiūrėk, ką romiečiai padarė Pergoleziui.
- Pergolezis... Pergolezis, - sušnibždėjo Tonijus. - Visur tik ir girdžiu
šį vardą.
Bet čia tebuvo pokalbio iliuzija. Jo žvilgsnis slydo baltomis sienų
plokštėmis, ant jų nupieštais tamsiai žaliais lapais, raudonomis ir mėlyno­
mis gėlėmis. Miglotoje šviesoje viskas tarytum apdulkėjo, nublanko. Ta­
čiau stangri Domeniko oda atrodė tokia švelni...
Privalėjo nupirkti jam kokią nors dovaną. Tiesiog siaubinga, kad ne­
nupirko! Kaip dabar, velniai griebtų, pasiteisinti?
- Tu atvažiuosi! - pakartojo Domenikas.
- Ką? - nesuprato Tonijus.
Domenikas pasipiktinęs numetė peilį. Jis prikando lūpą ir tapo pa­
našus į dailų, piktą, nuskriaustą vaiką. Pakui pažvelgė į Tonijų, lyg nega­
lėdamas patikėti tuo, kas vyksta.
- Atvažiuosi į Romą, - pasakė. - Tu privalai atvažiuoti! Tonijau, juk tu
ne iš tų studentų, kurie mokomi iš pasigailėjimo. Jeigu pasakysi maestro
Mafeo turįs važiuoti, jis tau leis. Gali atvykti su grafiene! Kodėl apskritai...
- Domenikai! Aš negaliu atvažiuoti į Romą! Kodėl aš turiu važiuoti į
Romą?
Dar nebaigus ištarti šių žodžių, atskiros pokalbio dalys staiga iškilo
atmintyje.
Domeniko veide atsispindėjo toks skausmas, jog Tonijus negalėjo į jį
žiūrėti.
- Tu tiesiog jaudiniesi be jokios priežasties, - nusprendė nuraminti ber­
niuką Tonijus. - Tu sukelsi sensaciją!
- Aš nesijaudinu, - sušnibždėjo Domenikas. Jis nusisuko į šalį ir
žvelgė kažkur į kampą. - Tonijau, aš maniau, tu norėsi ten važiuoti...
- Aš važiuočiau, jei galėčiau, bet negaliu taip imti ir išvažiuoti.
Buvo sunku matyti Domeniką tokios būklės. Berniukas atrodė be galo
nelaimingas. Tonijus ranka persibraukė per plaukus. Jautė nuovargį;
 - 183 -
skaudėjo pečius, labiau už viską pasaulyje norėjo miego. Urnai perspekty­
va likti šiame kambaryje dar bent akimirksniui pasirodė nepakeliama.
- Domenikai, kai atsidursi Romoje, tu apie mane nebegalvosi, tikrai
negalvosi, - ištarė jis. - Užmirši mane ir visus, kuriuos čia pažinojai.
Berniukas nežiūrėjo į jį. Sėdėjo įsistebeilijęs į vieną tašką, tarsi ne­
girdėtų nė vieno Tonijaus žodžio.
- Tapsi įžymus, - tęsė Tonijus. - Dievulėliau, ką sakė "maestro? Jeigu
panorėtum, galėtum važiuoti į Veneciją arba tiesiai į Londoną. Visa tai
žinai ne prasčiau už mane...
Domenikas padėjo į šalį servetėlę bei pakilo nuo kėdės. Jis apėjo ap­
link stalą ir, Tonijui nespėjus jo sulaikyti, atsiklaupė.
- Tonijau! - šūktelėjo. - Aš noriu, kad tu vyktum drauge. Ne tik į Ro­
mą, bet ir toliau. Aš nevažiuosiu į Veneciją, jei tu nenorėsi ten važiuoti.
Mudu galime keliauti į Boloniją, Milaną, o paskui į Vieną. Arba į Varšu­
vą, Drezdeną - nesvarbu kur, bet aš noriu, kad tu būtum drauge. Neke­
tinau tavęs šito prašyti prieš Romą, nes mačiau, jog reikalai klostosi ge­
rai, bet dabar, jeigu jau viskas taip pakrypo, aš... Aš neįstengiu apie tai
galvoti. Bet argi... Tonijau... /
- Ne. Ne, liaukis, - nutraukė Tonijus. - Tu nesuvoki, ką kalbi, ši tema
neaptarinėtina. Aš negaliu mesti mokslo.
- Ne visam laikui, - įtikinėjo Domenikas. - Tik iš pradžių, galbūt pir­
mąjį pusmetį. Tonijau, tu turi lėšų! Jeigu būtum vargšas, bet tu niekada
nepatyrei skurdo, ir tu...
- Lėšos čia niekuo dėtos! - šūktelėjo ūmai supykęs Tonijus. - Aš tie­
siog nenoriu su tavimi važiuoti! Kodėl tau apskritai šovė į galvą, jog aš
su tavimi važiuosiu?!
Jis tuojau pat pasigailėjo taip pasakęs. Bet jau buvo per vėlu.
Domenikas pasitraukė prie lango. Stovėjo nusisukęs, liesa jo figūrėlė
krūpčiojo prieblandoje. Tonijus pajuto turįs jį paguosti.
Bet jis nesuvokė, kaip stipriai įskaudino Domeniką, kol berniukas ne­
atsisuko ir vėl neprisiartino prie jo.
Mažas, susiraukęs Domeniko veidelis plūdo ašaromis. Jis kramtė lū­
pas, akys karštligiškai blizgėjo.
Tonijų apėmė neviltis.
- Nė nenutuokiau, kad tau taip manęs reikia, - pradėjo jis, bet išgąs­
dintas virpulio balse nutilo, galutinai sugniužęs.
Kaip galėjo šitaip nutikti.
Laikė tą berniuką tokiu stipriu, tokiu šaltakraujišku. Šaltumas sudarė
tokią pat jo žavesio dalį, kaip ir daili burna, vikrios rankos, lieknas,
lankstus kūnas.
Susigėdęs bei nelaimingas Tonijus pasijuto dar vienišensis nei kada
nors anksčiau. Jei tik galėtų bent akimirkai apsimesti, jog myli Domeniką!
Bet tuomet, tarsi perskaitęs jo mintis, Domenikas tyliai pratarė:
- Tu manęs nemyli.
- Aš nežinojau, kad tau to reikia, - pratarė Tonijus. - Prisiekiu, nežino­
jau! - Pajutęs, kad pats gali pravirkti, jis supyko. Viduje prabudo žiauru­
 - 184 -
mas, kuris taip dažnai prasiverždavo lovoje. - Viešpatie, - šūktelėjo jis, -
kas gi mes apskritai buvome vienas kitam!
- Mes buvome meilužiai! - atsakė Domenikas pačiu tyliausiu, pačiu
intymiausiu balsu.
- Nebuvome! - paprieštaravo Tonijus. - Čia tik žaidimai, kvailystės,
nieko daugiau, išskyrus patį gėdingiausią...
Domenikas užsispaudė ausis rankomis, tarsi nenorėdamas girdėti...
- Ir, dėl Dievo meilės, liaukis verkti! Elgiesi kaip pats nepakenčia-
miausias eunuchas!
Domenikas krūptelėjo. Kai prabilo, jo veidas buvo labai baltas.
- Kaip gali man taip sakyti? Turėtum nekęsti savęs už tai, jog taip su
manimi kalbi! O Dieve, geriau tu niekada nebūtum atvažiavęs, geriau
niekada nebūčiau tavęs sutikęs! Kad tu prasmegtum skradžiai! Kad su­
degtum pragare...
Tonijui užgniaužė kvapą. Jis purtydam as galvą, apimtas nevilties,
žvelgė į Domeniką, žingsniuojantį link durų.
Tačiau berniukas atsisuko. Net sielvartas neužtemdė tobulo jo veido
žavesio. Emocijos jį nurausvino, išryškino bruožus, jis atrodė nekaltas ir
nuskriaustas, tarsi mielas kūdikis, patyręs pirmąjį nusivylimą.
- Man... man nepakeliama mintis apie išsiskyrimą su tavimi, - prisipa­
žino Domenikas. - Tonijau, aš negaliu... - jis nutilo, lyg kas būtų sugniau­
žęs gerklę. - Visą šį laiką maniau, kad myli mane. Kai atvažiavai, buvai
toks nelaimingas, toks vienišas. Atrodė, jog visus niekini. O naktimis gir­
dėjome, kaip verki manydamas, kad visi miega. Mes visa tai girdėjome. O
paskui tu sugrįžai, užsijuosei juostą ir pasistengei mus apgauti. Bet aš
žinojau, jog esi nelaimingas. Mes visi žinojome. Tereikėjo prie tavęs pri­
siartinti, ir galėjai pajusti šį skausmą. Aš jį jaučiau! Ir aš maniau... Aš
maniau, tau su manimi gera. Tu nebeverkdavai, ir buvai su manimi. Aš
maniau... maniau... kad tu mane myli!
Tonijus apglėbė rankomis galvą. Jis tyliai suvaitojo ir tuojau pat išgir­
do, kaip užsivėrė durys, o Domenikas nubėgo laiptais žemyn.

________________________7________________________
Savaitė buvo klaiki. Bemiegės naktys, prasidėjusios Domenikui išvy­
kus į Romą, galutinai nukamavo Tonijų. Vakare, sugrįžęs iš valgomojo,
jis suprato daugiau nebegalįs dirbti.
Gvidui teks jį išleisti anksčiau. Nebepadės nei mokytojo pyktis, nei
grasinimai.

Domenikas išvažiavo kartu su Lorečiu, auštant rytui po vakaro vieš­

butyje. Maestro Kavala turėjo nuvykti vėliau.
Tonijus išgirdo juoką ir trepsėjimą koridoriuje.
Kažkas riktelėjo:
- Bravo, Čelinai!
Taip skambėjo Domeniko sceninis pseudonimas.
 - 185 -

Tuomet Tonijus pašoko iš įprastos savo vietos ant palangės, akimoju

perskriejo per visų keturių aukštų laiptus ir prasibrovė pro berniukų mi­
nią prie durų. Saitas oras akimirksniui jį nutvilkė, bet tuojau pat pamatė
judėti pasirengusią karietą. Vežėjas laikė rankoje botagą.
Domenikas pažvelgė pro karietos langą, ir jo veidas, pamačius Tonijų,
taip nušvito, jog šiam sugniaužė gerklę.
- Tu pakerėsi Romą, - pratarė jis. - Visi tuo įsitikinę. Nieko nebijok.
Domeniko veide pasirodė liūdna šypsena, ir Tonijus vos sutramdė
ašaras. Jis stovėjo ant akmenuoto grindinio žvelgdamas į tolstančią karie­
tą, kol kiaurai persmelkė šaltis.

Ir štai dabar tylutėliai sėdėjo ant suolo Gvido klasėje suprasdamas, jog
šį vakarą nieko nebeįstengs nuveikti. Būtinai reikėjo pamiegoti. Arba tie­
siog pagulėti mažajame savo kambarėlyje ir pasiilgėti Domeniko, pamąs­
tyti apie tai, kaip jam stinga tų šiltų rankų bei kojų, jaukiai apsivejančių
naktimis, to lankstaus, kvapnaus kūno, pasirengusio suteikti viską, ko pa­
norės... Nors iš tikrųjų jam nė kiek nerūpėjo, ar kada nors teks pamatyti
Domeniką, ar ne.
Jis nuginė šalin šias mintis ir nežymiai šyptelėjęs pagalvojo apie tai,
jog, ko gero, būtų neblogai, jei Gvidas jį prikultų, kai atsisakys mokytis.
"Įdomu, ką aš turiu padaryti, kad Gvidas man trenktų?" Dabar Tonijus
jau buvo aukštesnis už Gvidą. Ūmai vaizduotėje išvydo save vis augantį
ir augantį, kol galva pasiekia lubas. Ir tarytum išgirdo balsą, paskelbiantį:
"Pats aukščiausias kastratas krikščioniškame pasaulyje! Neprilygstamas,
geriausias iš visų dainininkų, kurių ūgis didesnis nei septynetas pėdų!"
Tonijus pakėlė nuvargusią galvą ir pamatė, jog Gvidas, baigęs rašyti,
įdėmiai į jį žiūri.
Vėl užvaldė keistas jausmas, kad Gvidas viską žino apie Domeniką,
net apie tą apgailėtiną sceną viešbutyje. Prisiminė tuos kambarius, žva­
kes. Jūrą už lango. Suėmė noras pravirkti.
- Maestro, leiskite man šiandien išeiti, - paprašė. - Daugiau nebegaliu
dainuoti.
- Bet tu gerai įsidainavai. Puikiai trauki aukštąsias natas, - švelniai pa­
prieštaravo Gvidas. - Norėčiau, kad sudainuotum šį kūrinį man.
Jis čirkštelėjo sieros degtuką ir prikišo prie žvakės. Staiga viskas, iš­
skyrus nedidelį plotą aplink juodu, nugrimzdo žiemos nakties tamson.
Tonijus, sustingęs bei mieguistas, pakėlė akis ir pamatė ką tik perra­
šytas natas.
- Šį kūrinį turėsi sudainuoti per Kalėdas, - paaiškino maestro. - Para­
šiau pats, tavo balsui, - o paskui labai tyliai, tarsi sau pačiam, pridūrė: -
Pirmą kartą čia bus atliekama mano kūryba.
Tonijus įsižiūrėjo į mokytojo veidą, stengdamasis įžvelgti pykčio
pėdsakus. Bet mirguliuojančioje šviesoje matėsi, kad Gvidas ramiai laukia.
Tuo momentu Tonijus įžvelgė stulbinantį kontrastą tarp šio žmogaus ir
Domeniko, bet kartu juos kažkas vienijo - jausmas, kurį juodu žadino
Tonijui. "Ak, Domenikas - tai silfas, - pagalvojo jis. - O Gvidas - satyras. O
kas tuomet aš? Didelis baltas Venecijos voras."
 - 186 -
Jis karčiai nusišypsojo, ir ūmai tapo įdomu, ką pagalvojo Gvidas, pa­
matęs pasikeitusį jo veidą.
- Aš noriu sudainuoti šį kūrinį, - sušnibždėjo Tonijus. - Bet dar per
anksti. - Nepateisinsiu jūsų lūkesčių, jei pamėginsiu. Man bus gėda prieš
save patį ir tuos, kurie ateis manęs pasiklausyti.
Gvidas papurtė galvą. Trumpai, bet švelniai nusišypsojo.
- Kodėl tu taip bijai?
- Ar galime šiandien baigti? Ar galite leisti man išeiti? - paklausė Toni­
jus ir staigiai atsistojo. - Aš noriu išvažiuoti iš čia. Noriu būti bet kur ki­
tur, tiktai ne čia! - jis nužingsniavo link durų, bet paskui atsisuko. - Tad ar
leidžiate man važiuoti į miestą?
- Ne per seniausiai lankeisi viešbutyje, - pastebėjo Gvidas, - ir jokio lei­
dimo neprašei.
Jo žodžiai užklupo Tonijų nepasirengusį, išmušė pagrindą iš po ko­
jų. Jis žvelgė į Gvidą išplėtęs akis, baimingai, bemaž paniškai.
Tačiau mokytojo veide vis dar nesimatė nei smerkimo, nei įtūžio pėd­
sakų.
Atrodė susimąstęs. Pagaliau maestro atsitiesė, tarsi apsisprendęs.
Jis įdėmiai pažvelgė į Tonijų, o paskui lėtai ir bemaž droviai pasakė:
- Tonijau, tu mylėjai tą berniuką. Visi tai žinojo.
Apstulbęs Tonijus neįstengė atsakyti.
- Manai, aš aklas ir nematau tavo būklės? - tęsė Gvidas. - Bet, Tonijau,
tu patyrei jau tiek skausmo. Argi ši netektis tau tokia siaubinga? Tu tikrai
sugebėsi vėl tęsti darbus, kaip sugebėdavai anksčiau, ir, žinoma, laikui
bėgant jį užmirši. Galbūt ši žaizda užgis greičiau, nei manai.
- Mylėjau jį? - sušnibždėjo Tonijus. - Domeniką?
Gvidas kilstelėjo antakius beveik nustebęs.
- O ką gi kitą? - paklausė jis.
- Maestro, bet aš niekada jo nemylėjau! Aš nieko jam nejaučiau! Ak,
jeigu Dievas pasiųstų man bausmę, kuri taptų atlygiu už visa tai!
Jis nutilo, tarsi išsigandęs savo atvirumo, nenuleisdamas akių nuo
maestro.
- Iš tiesų? - paklausė Gvidas.
- Taip, iš tiesų. Bet blogiausia, kad tik aš tai žinojau. Ir man teko jam
paaiškinti kaip tik tuomet, kai berniukas vyko į Romą, gavęs patį reikš­
mingiausią kvietimą, kokio galbūt gyvenime daugiau nebebus! Dievas
mato, jeigu man kada nors teks leistis ton pačion kelionėn, kaip aš nekę­
siu to, kuris išvarys mane taip, kaip aš išvariau jį! Aš mirtinai jį įžei­
džiau, maestro, įskaudinau, ir taip kvailai, taip absurdiškai!
Tonijus vėl nutilo. Nejaugi visa tai pasakoja maestro Gvidui? Vaikinas
žvelgė nosies tiesumu, stebėdamasis savo silpnumu. Nekentė savęs už
tai, nekentė vienatvės, besislepiančios už šio silpnumo.
Tačiau Gvido veidas liko neperžvelgiamas. Jis kažko laukė netarda­
mas nė žodžio. Tonijų ūmai užplūdo prisiminimai apie visas smulkias
nuoskaudas, kurių sulaukė iš šio žmogaus. Vaikinas suprato turįs tuč­
tuojau išeiti, nes jau ir taip pakankamai prišnekėjo bei nesugeba savęs
kontroliuoti.
 - 187 -
Bet netikėtai, visai neketindamas, prieš savo paties valią, prašneko vėl.
- Dieve, jei tik jūs nebūtumėte toks grubus ir bejausmis! - šūktelėjo
jis. - Kodėl jūs kalbate su manimi apie visa tai? Aš iš paskutiniųjų sten­
giuosi patikėti, jog galiu būti geros širdies, galiu būti šio to vertas, nepais­
tant to, savo gyvenimą su Domeniku paverčiau gėdingu, purvinu! O jis po
tokių naktų liejo ašaras! Nors kaltas esu aš.
Jis žaibavo akimis, žvelgdamas į Gvidą.
- Kodėl jūs tuomet norėjote nuskęsti? - paklausė. - Kas privertė jus
taip pasielgti? Manojo balso, dėl kurio keliavote į Veneciją, praradimas?
Ką gi. Bet juk aš esu ne tiktai balsas, aš dar ir kūnas bei kraujas! Be to,
esu nei vyras, nei moteris, ir nėra skirtumo, su kuo miegu, todėl pats sau
esu pasišlykštėtinas!
- Bet kas čia blogo, jei su juo miegojai? - sušnibždėjo Gvidas. - Kam
dėl to blogai, dabar, kai tu esi toks, koks esi, o jis - toks, koks jis yra? Kas
blogo, jei jūs norėjote vienas iš kito gauti bent kruopelę meilės?
- Blogai buvo tai, kad aš jį niekinau! Aš miegojau su juo, tarsi mylė­
čiau jį, bet iš tikrųjų nemylėjau. Ir jaučiuosi siaubingai. Netgi būdamas
toks, koks esu.
Gvidas žvelgė tiesiai į priekį. O paskui labai lėtai linktelėjo.
- Bet tuomet kodėl taip elgeisi? - sušnibždėjo mokytojas.
- Todėl, kad man jo reikėjo! - šūktelėjo Tonijus. - Aš čia vienišas, ir
man jo reikėjo! Aš nebegalėjau likti vienas! Mėginau ir pralaimėjau, o da­
bar vėl esu vienas, kas yra blogiau už bet kokį anksčiau patirtą skausmą.
Aš tūkstantį kartų žvelgiau kančiai į veidą ir prisiekiau viską iškęsti. Bet
kartais skausmas per stiprus, nepakeliamas. Jis suteikė man meilės imita­
ciją, leido vaidinti vyro vaidmenį, ir aš sutikau.
Vaikinas nusisuko nuo Gvido. Puiku, ar ne? Santūrumo užtvanka su­
griuvo, ir visus jo ketinimus nuplovė nesulaikomas srautas. Jis tesuprato,
jog verčia savo problemas kitam žmogui. Ir dar jautė neapykantą. Neapy­
kantą bei pasibjaurėjimą, tokius pat aiškius, kokius jis jautė Domenikui.
- Kaip man visa tai ištverti? - paklausė lėtai atsisukdamas. - Kaip jūs
visa tai iškenčiate, diena iš dienos toks šaltas ir piktas savo darbe? Jūsų
balse vien tik rūstus, įsakmus tonas. O Dieve, nejaugi niekada nepanoro­
te pamilti to, kurį mokote, kažką pajusti tam, kuris taip kamuojasi,
stengdamasis ištverti jūsų nustatytą negailestingą ritmą?
- Tu nori mano meilės? - švelniai paklausė Gvidas.
- Taip, aš noriu jūsų meilės! - šūktelėjo Tonijus. - Atsiklaupčiau prieš
jus ant kelių, kad tik mano mokytojas mane pamiltų. Jūs tas, kuris mane
nukreipia, lipdo mane, girdi mano balsą taip, kaip niekas niekada negir­
dėjo. Jūs tas, kuris iš visų jėgų stengiasi jį patobulinti taip, kaip aš pats
niekada neįstengčiau. Kaip jūs galite manęs klausti, ar noriu jūsų meilės?
Argi viso to negalima atlikti mylint? Negi jūs nesuprantate, kad sulaukęs
iš jūsų lašelio šilumos aš išsiskleisčiau lyg pavasarinis žiedas, stengčiausi
dėl jūsų taip, jog visi dabartiniai mano pasiekimai atrodytų menki!
Aš dainuočiau jūsų parašytą muziką, jei mylėtumėt mane! Aš įsteng­
čiau padaryti viską, ką, jūsų manymu, galiu padaryti, jeigu dovanotumėte
 - 188 -
man meilę kartu su pačiais rūsčiausiais, pačiais teisingiausiais vertinimais.
Suvienykite tai ir duokite man, tuomet aš sugebėsiu surasti kelią tamsoje,
sugebėsiu išsikapstyti, užaugti šioje man svetimoje vietoje, kur atsidūriau
virtęs padaru, kurio net pavadinimo nevalioju ištarti. Padėkite man!
Tonijus nutilo, nebepajėgdamas dar ką nors pasakyti. Jis nė nenuma­
nė, kad šis pokalbis taps toks skausmingas. Nenorėjo nė žiūrėti į tą gru­
bų, abejingą veidą, akis, amžinai liepsnojančias įniršiu ir sklidinas panie­
kos bet kokiam skausmui ar silpnumui. Jis užsimerkė. Ir prisiminė, kaip
sykį, labai seniai, Romoje, tasai žmogus jį apkabino. Dabar vos nesusijuo­
kė balsu iš viso to, ką čia iškrėtė. Bet ūmai kambarys suribuliavo prieš
akis, žvakė netikėtai užgeso, ir atsimerkęs aklinoje, viską ištrinančioje
tamsoje, jis pagalvojo: "Ak, čia tebuvo žodžiai, o ne poelgiai. Šios akimir­
kos irgi praeis, kaip praeina viskas, o rytoj vėl viskas bus taip kaip anks­
čiau, kiekvienas iš mūsų vėl atsidurs savame pragare, tačiau aš tapsiu stip­
resnis, ištvermingesnis. Nes juk čia gyvenimas, ar ne? Čia gyvenimas, ir
praeis daug metų tokių kaip šie, nes taip turi būti. Uždaryk duris, užda­
ryk duris, uždaryk duris! O peilis, atvedęs mane čionai, tebuvo aštri
briauna lemties, laukiančios mūsų visų."
Atsklido degančio vaško kvapas.
O paskui pasigirdo Gvido žvilgsniai už nugaros, ir vaikinas pagalvojo:
"O štai ir finalinis pažeminimas. Jis išeina, palieka mane čia. Jo žiauru­
mas niekada nebuvo toks rafinuotas, toks gniuždantis. Ak, tos drauge
praleistos valandos, toji bjauri sekinančio darbo sąjunga, vis sunkėjančio,
sunkėjančio, atstojančio kankinimus. Ko gi aš išmokau? Jog čia, kaip ir
visur kitur, esu vienas. Jau ir anksčiau žinojau, o dabar, kiekvieną pro ša­
lį slenkančią dieną, turėsiu iš naujo suvokti savo vienatvę."
Atrodė, tarsi žemė slysta iš po kojų.
O paskui suvokė girdįs durų skląsčio girgždesį ir suprato, jog Gvidas
jo nepaliko.
Užėmė kvapą. Tonijus nieko nematė. Ir vieną akimirką nieko negir­
dėjo. Bet žinojo, kad maestro čia ir jį stebi. O tuomet pervėrė toks stiprus
geismas, jog apėmė siaubas.
Jis spinduliuote spinduliavo tokią aistrą, jog ši, rodės, gali išsklaidyti
sutemas lyg šviesos srautas, vaikinas stebeilijo į tamsą ir laukė, laukė...
- Tu nori, kad aš tave mylėčiau? - pasigirdo Gvido balsas. Be galo tylus,
todėl Tonijus palinko į priekį, lyg mėgindamas jį sučiupti. - Mylėčiau?
- Taip, - atsakė Tonijus.
- Bet juk aistra tau baigia mane sudeginti! Nejaugi iki šiol nesupratai?
Nejaugi niekada neįžvelgei, ką slepia mano šaltumas? Nejaugi esi aklas
šiai kančiai? Per visą gyvenimą aš nieko taip netroškau kaip tavęs, ir
niekada taip nekentėjau, kaip kenčiu dėl tavęs. Bet yra meilė ir meilė, aš
nusikamavau, stengdamasis atskirti vieną nuo kitos...
- Neatskirkite jų! - sukuždėjo Tonijus. Jis ištiesė rankas tarsi vaikas,
mėginantis sugriebti karštai trokštamą daiktą. - Duokite šią meilę man!
Bet kur jūs? Maestro, kur jūs?
Jis pajuto oro dvelksmą/ išgirdo drabužių šnaresį ir žingsnių garsą,
 - 189 -
paskui patyrė deginantį Gvido delnų prisilietimą - delnų, kurie anksčiau
tik pliaukšėjo jam per skruostus. O tada Gvidas jį apkabino. Ir tą akimir­
ką Tonijus suprato viską.
Tačiau nušvitimas virto paskutine minties properša, kai suvokė, kaip
viskas buvo ir kaip bus, nes Gvidas jau prispaudė jį prie krūtinės ir įsi­
siurbė lūpomis.
- Taip, - šnabždėjo Tonijus, - taip, dabar, ir viską, viską iki galo...
Jis verkė.
Gvidas bučiavo jo lūpas, skruostus, gniaužė jį pirštais, pakeldamas
nuo grindų, tarsi norėdamas suvalgyti, visas jo žiaurumas tarytum ištir­
po, pavirto jausmų protrūkiu, ne keršto ar neapykantos, o kuo skubiau­
sio ir karščiausio susiliejimo troškimu.
Tonijus atsiklaupė, nusitempdamas ir Gvidą. Vaikinas jį nukreipė,
siūlė save, siūlė tai, ką Domenikas visuomet jam suteikdavo ir ko niekada
iš jo nereikalaudavo.
Jis nė kiek nebijojo skausmo.
Tegul skauda. Ir nors labai nesinorėjo paleisti tų lūpų, pravėrusių jam
burną, praplėšusių ją, įsiskverbusių į pačią gilumą, jis, atsigulęs ant ak­
meninių grindų veidu žemyn, pasakė: "Padarykite tai. Padarykite tai
man, padarykite tai. Aš to noriu." Ir tada Gvidas užgriuvo iš viršaus visu
svoriu, paspaudė jį po savim, nuplėšė drabužius, sukėlė siaubą pačiu
pirmu stūmiu. Tonijus giliai atsikvėpė, o paskui kūnas tarytum pats atsi­
vėrė, kviesdamas Gvidą, atsisakydamas priešintis, o kai šis įniko galingai
smūgiuoti, Tonijus pradėjo judėti kartu su juo. Akimirksniui jie susiliejo,
Gvido lūpos įsisiurbė Tonijui į kaklą, rankos suspaudė pečius prisitrauk-
damos vis arčiau ir arčiau, o paskui duslus maestro riksmas leido suprasti,
jog tai baigėsi.
Sukrėstas Tonijus nusišluostė burną. Jis įsiaudrino, karštai maldavo
tęsti. Negalėjo atitraukti rankų nuo Gvido, bet tasai pats jį pakėlė, tvirtai
apkabino rankomis šlaunis ir pakėlė Tonijų į orą, apgaubdamas jo organą
drėgna, saldžia šiluma. Jis tai atliko kur kas stipriau bei įnirtingiau nei
Domenikas. Tonijus griežė dantimis, kad nesuriktų, o paskui atsilošė, pa­
jutęs palengvėjimą, apsivertė įsikniaubdamas galva į rankas ir pritrauk­
damas kelius jautė gęstančius paskutinius pasitenkinimo tvinksnius.
Pasidarė baisu.
Jis buvo vienas. Vėl girdėjo tylą. Pasaulis grįžo atgal, o jis net galvos
negalėjo pakelti.
Ir tardamas sau, kad nieko nelaukia, tą akimirką jautė, jog įmanytų
parpulti ant kelių bei maldauti - maldauti ko nors. Bet tuojau pat pajuto
šalia esantį Gvidą, ir sunkias, stiprias mokytojo rankas, keliančias jį. Jis
staigiai pakilo bei krito įkaitusiu veidu maestro ant peties. Dulkėtos gar­
banos kuteno odą, ir atrodė, kad visas Gvido kūnas jį supa, linguoja, visas
Gvidas, net jo pirštai, tvirti bei šilti, ir ne kas kitas, o Gvidas buvo dabar
šalia, Gvidas jį dabar laikė, mylėjo bei bučiavo pačiomis švelniausiomis
pasaulyje lūpomis, ir juodu iš tiesų buvo drauge.
 - 190 -
& « «
Tonijui atrodė, tarytum sapnuoja atmerktomis akimis, jis nežinojo,
kur eina, tik suvokė, kad žingsniuoja su Gvidu tuščiomis šaltomis gatvė­
mis, pastebėjo bauginamai gražų fakelų švytėjimą ant sienų. Orą užpildė
virtuvės, degančių žarijų aromatai, langų namai švytėjo įstabia geltona
šviesa, o paskui vėl tapdavo tamsu, nors į akį durk, ir tamsoje, šiugž­
dant sausiems žiemos lapams, juodviejų su Gvidu lūpos susiliedavo įnir­
tingais bučiniais bei glamonėmis, sklidinomis ne švelnumo, o vien tiktai
alkio.
Kai pasiekė taverną, durys atsilapojo, iš vidaus skverbėsi viliojanti ši­
luma, ir tarp riksmų, špagų žvangėjimo bei bokalų kaukšėjimo į medi­
nius stalus juodu prasibrovė į pačią tolimiausią ir giliausią nišą. Kažkokia
moteris dainavo žemu, giliu it vargonai balsu, kalnietis piemuo grojo dū­
dele, visi aplink irgi dainavo.
Ant stalo krito šešėliai nuo siūbuojančių žibintų ir judančios minios.
Neatitraukdamas akių nuo taip arti priešais sėdinčio Gvido, Tonijus alpėjo
iš laimės. Atsišliejęs į medinę mažos nišos sieną, jis žiūrėjo mokytojui
į akis, matė begalinį meilę ir palaimingai šypsojosi siurbčiodamas vy­
ną, kuriame jautėsi aitriai rūgštus vynuogių aromatas bei medinės stati­
nės, kurioje šis buvo laikomas, prieskonis.
Juodu gėrė, gėrė, o paskui, kai Gvidas prabilo, Tonijus bemaž nesuvo­
kė žodžių prasmės, bet suprato, kad mokytojas žemu, dusloku balsu, be­
maž kuždesiu, sklindančiu iš krūtinės ląstos gelmių, pasakojo visas pa­
slaptis, kurių niekada niekam nedrįsdavo atskleisti, ir Tonijus vėl jautė,
kaip lūpos nejučia išsitempia pražysdamos šypsena, o galvoje skambėjo
tik: "Meilė, meilė, tu - mano meilė", o paskui vieną akimirką, šioje šilto­
je, triukšmingoje užeigoje, jis ištarė tuos žodžius balsu bei pamatė Gvido
akyse sutviskančią liepsną. "Meilė, meilė, tu - mano meilė, ir aš ne vie­
nas, ne, ne vienas, bent trumpam.

8
Dabar juodu kasnakt mylėjosi, apimti nepasotinamo alkio, gyvuliško
žiaurumo ir svaiginančio, nenusakomo, viską, apibendrinančio švelnumo
po sueities. Užmigdavo apsikabinę vienas kitą rankomis bei kojomis,
tarsi kūnas būtų barjeras, kurį reikia sugriauti tokiu glaudžiu apsikabini­
mu, o nubudę vėl aistringai, godžiai bučiuodavosi ir keldavosi prieš auš­
rą, genami vienintelės minties - greičiu pradėti pamoką Gvido klasėje.
Pačios pamokos irgi pasikeitė. Jos netapo mažiau varginančios, o Gvi­
do karštakošiškumas nesumažėjo, jis išliko toks pat rūstus Tonijaus
klaidoms. Tačiau pamokas nuspalvino naujas mokytojo ir mokinio artu­
mas, jų domėjimasis vienas kitu.
Tuomet, to beprotiško monologo metu, išsiliejęs žodžių bei emocijų
srautu, Tonijus pažadėjo išsiskleisiąs Gvido akivaizdoje. Bet dabar jis su­
vokė, jog visuomet buvo šalia jo išsiskleidęs, bent jau muzikos srityje, ir
ne jis atsiskleidė Gvido akyse, o Gvidas - jo. Maestro pirmą kartą įsitikino,
 - 191 -
kad Tonijus nekvailas, ir pamažu patikėjo jam savo nepermaldaujamų
praktinių užsiėmimų pagrindą sudarančius principus.
Iš tiesų šis polinkis kalbėti, kalbėti ir kalbėti nebuvo Gvidui naujiena,
tačiau operoje arba per ilgus pasivaikščiojimus pajūriu, į kuriuos jie ir
anksčiau leisdavosi po teatro, pokalbio tema neišvengiamai tapdavo kiti
dainininkai. Taip susidarė distancijos tarp mokinio bei mokytojo regimy­
bė ir netgi šioks toks santykių šaltumas, kur visas Gvido įkarštis nu­
krypdavo į kitą muziką, į kitus žmones.
O dabar Gvidas kalbėdavo apie muziką, kuri juodu jungė, ir pirmo­
siomis pačios godžiausios bei karščiausios meilės savaitėmis atrodė, jog
pokalbiai jam buvo netgi svarbesni už aistringas glamones.
Nebuvo nė vieno vakaro, kad juodu neišvažiuotų iš konservatorijos.
Pasisamdę karietą arba vykdavo jūros pakrantėn, arba susirasdavo mies­
te kokią nors ramią taverną, kur galėdavo kalbėtis ir kalbėtis karštai kuž-
dėdamiesi, kol tam tikras vyno skonis burnose bei lengvumas galvose
leisdavo suprasti, jog metas namo.
Dabar jie nebevakarieniaudavo konservatorijoje. Susiėmę už rankų
klaidžiojo po tamsias gatves ir susiradę tarpdurį arba kelis medžius, po
kuriais galėjo pasislėpti, liesdavo vienas kitą, priglusdavo vienas prie kito,
mėgaudamiesi pavojumi, pamesdami galvas nuo pačios nakties, šiugžde­
sių, netikėtai iš niekur išnyrančių įkalnėn dundančių karietų, kurių gelto­
ni spinduliai išplėšdavo juos iš tamsos.
Bet galų gale atsidūrę Via Toledo, jie išsirinkdavo vieną iš geriausių ta­
vernų, kadangi turėjo pakankamai pinigų, žvangančių Tonijaus kišenėse,
ir netrukus jau ragaudavo kepsnio arba šviežios žuvies, užsigerdami
abiejų mėgstamu vynu, "Lagrima Kristi", ir kalbėjosi, kalbėjosi...
Gvidas vardijo Tonijui vardus senųjų meistrų, sukūrusių pratimus, ku­
riuos šis studijavo, ir aiškino, kuo nuo pastarųjų skiriasi jo paties parašy­
tos vokalizės.
Tačiau didžiausią malonumą Tonijui teikė galimybė užduoti Gvidui
bet kokį klausimą ir tuojau pat gauti atsakymą. Ar Gvidui teko matyti
Alesandrą Skarlatį? Taip, žinoma, matė jį vaikystėje, be to, maestro Ka-
vala dažnai veždavosi jį į švento Bartolomėjaus teatrą, ir jis stebėjo, kaip
maestro Skarlatis dirigavo atliekant savo kūrinius.
Anot Gvido, būtent Skarlatis atnešė į Neapolį didybę. Anais laikais
ieškoti naujų operų visi vykdavo į Veneciją arba Romą. Bet dabar operos
sostine tapo Neapolis ir, kuo galėjo įsitikinti pats Tonijus, ne kur kitur, o
į Neapolį atvykdavo mokytis užsienio studentai.
- Bet opera nuolatos kinta, - kalbėjo Gvidas. - Ilgi nuobodūs rečitaty­
vai, pateikiantys duomenis, kuriuos turi žinoti publika, darosi vis gyves­
ni, priešingai nei varginantys interliudai tarp arijų. Komiškai operai, ko
gero, priklauso ateitis. Žmonėms norisi klausytis operos gimtąja kalba, o
ne tik klasikine italų. Be to, operose atsiranda vis daugiau rečitatyvų su or­
kestru, nors anksčiau didžioji jų dalis būdavo atliekama be muzikinio
akomp animento.
Bet visuomet tenka galvoti apie tai, ko nori žmonės, ir nesvarbu, ko­
 - 192 -
kie ilgi bei nuobodūs bus interliudai, žmonės juos pakęs vardan gražių ari­
jų, ir tai niekada nepasikeis.
Nes arijos - tai pati operos esmė: gražus dainavimas. Nei smuikas, nei
klavesinas niekada žmogaus nepaveiks taip, kaip vokalisto balsas.
Bent jau tuo metu ir pats Gvidas tuo tikėjo.

Kartais vakarais, kai nusibosdavo sėdėti tavernose, juodu patraukdavo

į viena kitą vejančias puotas, pirmenybę teikdami rengiamoms grafienės
Lamberti, žinomos meno globėjos. Bet ir ten begalinis jų dialogas nenu-
trūkdavo.
Paprastai juodu susirasdavo kokią nors nuošalią svetainę, pasistatyda­
vo ant klavesino arba naujo fortepijono žvakides, Gvidas grodavo, pirštais
skrajodamas viršum klavišų, o paskui įsitaisydavo ant aukštos kušetės bei
atsakinėdavo į Tonijaus klausimus arba pats imdavo ką nors pasakoti.
Tokiomis akimirkomis maestro akys nušvisdavo nepaprastu palaimin­
gu įkarščiu, nugludinančiu veido bruožus, suteikiančiu daugiau švelnu­
mo. Ir negalėjai patikėti, kad šis žmogus kartais tampa žiaurus bei nepa­
kenčiamas.
Vieną tokią naktį mažame muzikiniame salone grafienės namuose,
kur juodu sėdėjo vienas priešais kitą prie apskrito kortų stalelio ir žvakių
šviesoje pradėjo lošti kažkokį paprastą, trumpą lošimą, Tonijus, pagaliau
pasiryžęs prašnekti šia tema, paprašė:
- Maestro, papasakokite apie mano balsą!
- Ne, pirmiausia tu man turi kai ką pasakyti, - atsiliepė Gvidas, ir jo
balse pasigirdo susierzinimas, privertęs Tonijų krūptelėti. - Kodėl nenori
dainuoti kalėdinio solo, nors pasakiau, kad jis paprastas bei parašytas spe­
cialiai tau?
Tonijus nusuko akis.
Jis nuleido ranką, kuria laikė vėduokle sudėtas kortas, ir pats nežino­
damas kodėl išrinko karalių bei damą. O paskui, nesugebėdamas skubiai
sugalvoti atsakymo į Gvido klausimą, staiga rado paprastą šio eilinio mū­
šio, kurį privalėjo laimėti, sprendimą. Jis sudainuos šį solo Gvidui, jei jau
maestro taip nori. Sudainuos, net jei dar nėra pakankamai pasirengęs,
vardan to jaunuolio, kuris sykį nusileido nuo kalno. Tonijus tvirtai apsi­
sprendė, vis dėlto negalėjo atsikratyti baimės.
Jis žinojo, jog vos tik jo balsas koplyčioje nuskambės solo, jis taps tikru
kastratu. Nors juk taip ir yra, argi ne? Tačiau čia didesnis žingsnis nei juo­
dos tunikos apsirengimas bei raudonos juostos užsijuosimas. Didžiulis
žingsnis, lyginant su dainavimu bendrame chore. Jisai stovės priekyje,
ryškiai apšviestas, ir šviesa negailestingai išduos, kas jis dabar yra.
Tarytum išsirengęs nuogai parodytum visiems, kokią pažeminančią
operaciją patyrei. Siek tiek palinkęs į priekį, kad galėtų dėlioti kortas ant
poliruoto medinio paviršiaus, jis patylom galvojo apie aukštą savo ūgį, il­
gą liesą ranką ant stalo - savo paties ranką. "Ar mano balsas skambės kaip
berniuko? Beje, ar aš esu berniukas? Ar dabar jau būčiau vyras?"
Vyras. Jis nusišypsojo pagalvojęs apie brutalų šio žodžio paprastumą
 - 193 -
ir reikšmės įvairiapusiškumą. Pirmą kartą gyvenime šis žodis pribloškė
jį... savo grubumu. "Negalvok apie tai. Tu save apgaudinėji", - vos nesu­
kuždėjo balsu. Greta viso abstraktumo šis žodis dabar jam turėjo vieną,
visiškai konkrečią reikšmę.
Jis žinojo esąs per jaunas tokiai didžiai gamtos permainai, kuri turėjo
jį ištikti. Kadaise, labai seniai, miegamajame, visai kitame pasaulyje, mo­
teris jį erzino sakydama, jog laukti liko visai nebedaug. Tuomet jis didžia­
vosi paprastais savo sugebėjimais, taip jais pasitikėjo ir kartu buvo toks
apgailėtinas.
Bet tuomet gyveno visiškai kitame pasaulyje.
O dabar jis kastratas ir bus kastratas toje koplyčioje, kur suskambės
vienišas jo balsas.
Ir čia įvyks tik pirmasis pasirodymas. Ateityje laukia daugybė kitų, o
pagaliau ateis finalinis momentas: kai jis žengs į kokio nors didžiulio te­
atro sceną, vienas. Jeigu pasiseks! Jeigu jo balsas, pasirengimas bei moky­
tojo Gvido meistriškumas pasirodys esą pakankamai stiprūs, tuomet jis
bus išromytasis, atsiskleidęs visam pasauliui.
Vaikinas pažvelgė į Gvidą. Jam pasirodė, kad šis skendi palaimingoje,
nepasiekiamoje nežinioje ir nesikamuoja dėl šių sudėtingų, neįveikiamų
dalykų. Jis myli Gvidą, todėl sudainuos jam.
Netikėtai prisiminė, jog pirmą kartą prakalbęs apie solo Gvidas pasa­
kė: "Pirmą kartą čia bus atliekamas mano kūrinys." Viešpatie, nejaugi
buvo toks kvailys ir nė nesumetė, ką tai gali reikšti mokytojui!
Juk žinojo: tos nuostabios arijos, kurias Gvidas duodavo jam dienos
pabaigoje, parašytos paties maestro.
- Jums be galo svarbu, kad aš tai sudainuočiau, - ištarė Tonijus savo
prielaidą garsiai, - nes kūrinį parašėte jūs?
Gvidas nuraudo, jo žvilgsnis krustelėjo.
- Svarbu, nes tu - mano mokinys ir jau esi pasirengęs! - piktai atšovė.
Tačiau pyktis plykstelėjo bei užgeso. Maestro pasidėjo alkūnę ant sta­
lo ir ranka pasirėmė smakrą.
- Prašei papasakoti apie tavo balsą, - prabilo Gvidas. - Tikriausiai nuvy­
liau tave, nepapasakojęs visko kaip yra ir taip griežtai elgdamasis. Bet aš
nežinojau kito būdo, kuris...
Į kambarį it vaiduoklis be garso įėjo tarnas. Supleveno melsvas atla­
sas, viršum stalo mirguliuojančioje žvakių šviesoje pasirodė ranka, pilan­
ti į taures vyno.
Gvidas stebėjo, kaip taurė užsipildo, paskui mostu liepė tarnui pa­
laukti, ištuštino taurę ir žiūrėjo, kaip ši tampa pilna vėl.
- Pasakysiu tau tiesiai, - pradėjo pagaliau. - Tu geriausias iš kada nors
mano girdėtų dainininkų, nekalbant apie Farinelį. Tu galėjai sudainuoti
šį solo pačią pirmąją dieną, kai atvykai į konservatoriją. Galėjai jį sudai­
nuoti net Venecijoje.
Siek tiek primerkęs akis jis įdėmiai tyrinėjo Tonijaus veidą. Lengvas
girtumas sušvelnino mokytojo veidą, bet žvilgsnis skvarbumo neprarado.
- Šitas solo parašytas tau, - tęsė maestro. - Tiksliau, balsui, kurį gir­
 - 194 -
dėjau Venecijoje, dainuojančiam berniukui, kurį sekiau kiekvieną naktį.
Jau tuomet žinojau tavo balso diapazoną ir stiprumą. Aš pastebėdavau
mažutes tavo klaidas, kurių neįstengtų įžvelgti niekas kitas. Aš mačiau,
kiek sugebėjai išmokti savarankiškai, tik šiek tiek padedamas mokytojų,
ir buvau apstulbęs. Absoliuti klausa, įgimtas jausmingumas...
Gvidas pakraipė galvą bei švilptelėdamas įtraukė oro.
- Aš tau suteikiu tik lankstumo ir jėgos, - jis atsiduso. - Po dvejų metų
tu sugebėsi atlikti bet kokią bet kokios operos ariją ir žinosi, kaip ją orna­
mentuoti bei tobulai pateikti bet kur, bet kada, vadovaujant bet kokiam
dirigentui...
Jis nutilęs nukreipė akis į šalį. Kai vėl pažvelgė į Tonijų, šiam pasi­
rodė, kad maestro akys pasidarė didelės ir tamsios, o balsas šiek tiek pa-
žemėjo.
- Bet tu turi dar kažką, Tonijau, kažką greta balso, - pasakė jis. - Tie
dainininkai, kurie šito neturi, beveik niekada ir nebeįgyja, o tiems, kurie
turi, stinga tavojo garso skaidrumo bei jėgos. Kas tai? Kažin kokia paslap­
tinga galia, sukrečianti visus, kurie tave girdi. Tam tikra jėga, kuri taip
uždega klausytojus, jog tu juos užvaldai, tu vienas. Kai dainuosi bažny­
čioje per Kalėdas, žmonės atsisukinės, norėdami pamatyti tavo veidą, jie
užmirš savo mintis ir smulkius nesutarimus, o eidami iš bažnyčios klau­
sinės vienas kitą tavo vardo.
Daugelį metų aš analizavau šį reiškinį, stengiausi nustatyti, kas su­
daro šį talentą. Vaikystėje pats turėjau tokią dovaną. Aš žinau, kaip ji
pajuntama, bet negaliu viso to sudėlioti į lentynėles. Galbūt tai neapčiuo­
piamas ritmo jausmas, instinktyvus žinojimas, kada pradėti garso kėlimą,
kada sustoti. O gal tai susiję su fiziniais duomenimis - akimis, veidu, kūno
laikysena, kai balsas kyla vis aukščiau ir aukščiau. Nežinau.
Tonijus susijaudino. Jis prisiminė momentą, kai Kafarelis žengė link
rampos Venecijoje, vėl pajuto jaudinančio laukimo virpulį, nuvilnijusį
per minią. Tuomet pats nuskubėjo žemyn, į parterį, tarsi magneto pri­
trauktas to kastrato, kai šis tik vaikštinėjo po sceną pirmyn bei atgal, ne­
sudainavęs nė vienos natos.
Nejaugi ir jis geba taip veikti žmones? Nejaugi gali taip būti?
- Bet yra dar kai kas, - tęsė Gvidas. - Ypatinga ugnis. Toji ypatinga ug­
nis liepsnotų tavyje, net jei būtum iškastruotas šešerių metų kaip aš. Bet
tau tai nutiko vėliau...
Tonijus įsitempė pajutęs, kaip šie žodžiai nemaloniai jį užgavo.
Bet Gvidas ištiesė ranką ir ramindamas paglostė jaunuolį.
- Tu užaugai ketindamas galvoti, judėti ir elgtis kaip vyras, - tęsė jis.
- O tai tau irgi suteikia ypatingos jėgos. Tu neturi minkštumo, kuriuo pa­
sižymi daugelis eunuchų. Tu neturi jiems būdingo... belytiškumo.
Gvidas nutilo dvejodamas, ar derėtų tęsti.
- Bet, žinoma, - ištarė lėtai, tarsi pats sau svarstydamas, - pasitaiko ir
anksti iškastruotų dainininkų, kuriems irgi būdinga ši jėga.
- Tačiau aš galiu pasikeisti, - sukuždėjo Tonijus. Jis sėdėjo tarsi suak­
menėjęs, veide sustingo šalta šypsena, kuri ankstesniais laikais visuomet
 - 195 -
atsirasdavo tokiais momentais. Bet balsas išliko lygus, ramus. - Kai žiūriu
į veidrodį, aš jau regiu priešais save Domeniką.
"Taip, Domeniką, - pagalvojo. - Ir savo senąjį antrininką iš Venecijos,
Treskių namų šeimininką, besišypsantį iš už nugaros bei matantį, kokie
mes tapome skirtingi užaugę."
Jis pasijuto esąs lengvas, besvoris, kažin kokia bevardė būtybė, nepai­
sant visų vardų, kokiais kadaise kiti jį vadino, tarsi ką tik išsiritęs iš
kiauto - to berniuko, kuriuo anksčiau buvo.
- Taip, - tuo metu kalbėjo Gvidas. - Tu daugeliu atžvilgiu tapsi pana­
šus į Domeniką.
Tonijui nepavyko nuslėpti baimės bei priešiškumo; tai pajutęs Gvi­
das palietė mokinio ranką. Tačiau Karlo pavidalas jau nesitraukė iš galvos
- miglotas prisiminimas tos akimirkos, kai prispaudė skruostą prie gru­
baus, dygaus smakro ir išgirdo atodūsį, kimų, prislopintą, dvelkiantį liū­
desiu, nuovargiu bei neišvengiama, Dievo suteikta vyro jėga.
- Domenikas buvo gražus, - burbtelėjo Gvidas. - Nors vyriškos jėgos
irgi turėjo.
- Domenikas? - nusistebėjo Tonijus. - Vyriškos jėgos? Juk jis - tikra
Kirkė!
Taip pasakęs pagalvojo niekada neužmiršiąs Domeniko glamonių, ir
netgi dabar jautė gėdą dėl ankstesnės aistros.
Ir vėl vaizduotėje sušmėžavo Karlo pavidalas. Atrodė, tarytum Karlas
įžengė į šį kambarį bei sutrikdė judviejų su Gvidu ryšį, kurį taip bran­
gino. Rodos, girdėjo Karlo juoką, aidintį koridoriais. Jis pažvelgė į maest­
ro, ir širdį užplūdo meilė, o dirstelėjęs žemyn pamatė, kad Gvidas vis
dar jį glosto. Domenikas. Jėga. Gvidas irgi juokėsi, švelniai juokėsi.
- Gal Domenikas ir buvo Kirkė lovoje, - kalbėjo Gvidas. - Deja, turiu
patikėti tavo žodžiais. Bet Domenikui dainuojant pajusdavai kitokią galią,
kurią jo grožis pabrėždavo ne mažiau nei balsas. Netgi moteriškai apsi­
rengęs bei susišukavęs jis išlikdavo stiprus, plieninis, ir kiti jo bijodavo.
O, tau reikėjo pamatyti jo dainavimo besiklausančių vyrų bei moterų vei­
dus. Svarbi ne poza, ne plaukai ant krūtinės, o toji galybė. Ji sklinda iš vi­
daus, ir Domenikas ją turėjo. Domenikas nebijojo nei Dievo, nei velnio. O
tu, mano mažyli, dar nė nepradėjai suprasti, koks gali būti kastratas.
- Aš noriu suprasti, - sušnibždėjo Tonijus. - Bet aš niekada nemačiau
Domeniko tokio. Įžvelgiau jame silfą, o kartais galbūt netgi angelą, - To­
nijus patylėjo. - O gal tiktai kastratą! - prisipažino.
Bet Gvidas nė kiek neįsižeidė.
Rodos, maestro susimąstė.
- Kastratą! - sušnibždėjo. - Įžvelgei jame tik tai, kuo lemta tapti tau. O
jis regėjo tavyje savąjį grožio ir jėgos tipą. Jis visuomet bendraudavo su pa­
našiais į save. Bet pastaruosius dvejus metus jį be galo kamavo vienatvė...
- Vienatvė? - nusistebėjo Tonijus.
Jis niekada neužmirš, kaip įskaudino Domeniką, nors pats berniukas
tikriausiai jau užmiršo.
- Taip, jis jautėsi labai vienišas, - patvirtino Gvidas. - Nes buvo geres­
 - 196 -
nis už visus aplinkinius, o čia pati blogiausia vienatvės rūšis. Kur jis be­
pažvelgtų, visur matė pavydą bei baimę. O paskui pasirodei tu, ir jis tave
pamilo. Štai kodėl Lorencas iš tavęs tyčiojosi. Juk Lorencas mylėjo Dome-
niką, o tas nekreipė į jį dėmesio.
Tonijus visai sugniužo. Žvelgė į priešais gulinčias kortas, ir atrodė, jog
ir karalius, ir dama stebeilija piktomis akimis. Damos akys buvo bizantiš­
kai įkypos, o plaukai juodi. Be abejo, ji buvo pikų dama.
- Bet nesijaudink dėl Domeniko, - nuramino Gvidas. - Jeigu tu jį ir
įžeidei, kaip pats sakai, tik suteikei berniukui nepaprastai vertingą pamo­
ką. Nes esi panašus į jį tiktai savo elegancija. Tavo tokie pat smulkūs kau­
lai ir tokie pat plaukai, kurie labai patinka moterims. Bet apskritai esi už
jį gerokai stambesnis. Tu užaugsi kur kas aukštesnis, o tavo veido bruo­
žai... išties nepaprasti, nes jie... - Gvidas kiek sumišo, nenuleisdamas akių
nuo Tonijaus ir judindamas lūpas. - Jie visai nežymiai skiriasi nuo bruožų,
būdingų daugeliui vyrų. Stovėdamas scenoje tu akinsi lyg šviesos šaltinis.
Visi šalia tavęs taps nepastebimi, net Domenikas, trapusis tavo šešėlis, jei
kartais atsidurtų greta.

Tonijus tylėjo tol, kol juodu sugrįžo į konservatoriją ir įėjo į Gvido

kambarius, čionykštėje aplinkoje atrodančius prabangiai, nors išties ap­
statytus gan skurdžiai.
Didžiulę lovą žiemos metu dengė paprastos tamsios užuolaidos. Toni­
jus įsitaisė ant užtiesalo ir ištiesė kojas, atsišliejęs į galvūgalio lentą. Tuo
metu Gvidas uždegė žvakes, stovinčias ant klavesino, o tai reiškė, jog į lo­
vą juodu atsiguls dar negreit.
- Ar aš užaugsiu labai aukštas? - tyliai paklausė Tonijus.
- Niekas nežino. Priklauso nuo to, kokio ūgio turėjai tapti iš prigimties.
Bet dabar augi sparčiai.
Tonijus pajuto, kaip burna prisipildė tulžies, rodės, tuoj supykins. Jis
privalėjo užduoti tuos klausimus dabar arba niekada, juk taip ilgai svajojo
juos ištarti garsiai, balsu, bent jau atsigręžęs į riaumojančią jūrą.
- Kas dar man nutiks?
Gvidas atsisuko. "Įdomu, - pagalvojo Tonijus, - ar jis prisimena tą nak­
tį Romoje, mažame sodelyje, kai aš dusdamas, iš tiesų dusdamas, tarsi
merdėdamas, ištiesiau rankas į jį ir į tą statulą, kuri švytėjo mėnesienoje
balta šviesa.
- Kas man nutiks? - sušnibždėjo dar kartą. - Visam kūnui. Jūs žinote.
Gvidas atrodė abejingas. Tamsus jo siluetas užstojo žvakidę, taigi ma­
estro veido nesimatė.
- Tu augsi toliau. Tavo rankos ir kojos pailgės, tačiau kiek, vėlgi niekas
nežino. Bet įsidėmėk, jog tau jos visuomet atrodys normalios. Ir būtent
kaulų lankstumo dėka tavo balsas įgauna ypatingą jėgą. Kiekvieną moky­
mosi dieną didėja tavo plaučių tūris, o plaučiams augti leidžia elastingi
kaulai. Taigi labai greitai aukštutiniame registre įgausi tokią galią, kokia
nepasiekiama nė vienai moteriai. Tarp kitko, ir nė vienam berniukui. Ir
 - 197 -
nė vienam kitam vyrui. Bet ilgos tavo rankos kybos nutįsusios išilgai kū­
no, o pėdos susiplos. Ir tu niekada neturėsi įprasto vyriško raumenyno.
Išgirdęs visa tai, Tonijus staigiai nusisuko, o Gvidas tuojau pat jį apka­
bino.
- Užmiršk! - patarė jis. - Taip, taip, aš suprantu, ką kalbu. Užmiršk
tuos dalykus. Nes kaskart, kai dėl to kankinsies, tai reikš, jog vis dar ne­
susitaikei su neišvengiamybe. Suprask, kur slypi tavoji galia.
Tonijus linktelėjo - karčiai, pašaipiai.
- O taip!
- Bet aš turiu išdėstyti tau dar vieną pamoką, - tęsė Gvidas. - Ji tau rei­
kalinga labiausiai.
Tonijus linktelėjo, nežymiai šyptelėdamas.
- Ką gi, dėstykite!
- Tu nusigręžei nuo moterų, o tai nėra gerai.
Tonijus vos neužduso iš pykčio, norėjo paprieštarauti, bet Gvidas
švelniai pabučiavo jį į kaktą.
- Ten, Venecijoje, turėjai merginą. Slėpdavaisi su ja gondoloje, kai dai­
nininkai išsivaikščiodavo po namus. Aš tave stebėjau. Taip elgdavaisi
kiekvieną naktį.
- Apie tai geriau užmiršti, - vėl nusišypsojo Tonijus jusdamas, jog vei­
dą išmušė karštis.
- Ne, klysti. Niekada šito neužmiršk. Puoselėk šį prisiminimą, o kai
tavyje įsižiebs ugnis - nesvarbu kada, nesvarbu kur - vos tik pasitaikys
palanki proga, pakartok šį ritualą, privalai jį pakartoti. Galbūt liepsną su­
kels kitas vyras ar kitas kastratas, nesvarbu kas, išnaudok ją, nešvaistyk
vėjais, neleisk tuščiai sudegti. Išnaudok garbingai ir neprarasdamas svei­
ko proto, bet nenusisuk nuo šito nei iš meilės man, nei iš meilės muzikai,
nepasiduok abejingumui. Kaskart įsiklausyk į savo norus.
- Kodėl man tai sakote?
- Todėl, kad mes niekada nežinome, kada geismas mus apleis. Vyrai
niekada nepraranda geismo, tačiau mums yra kitaip.
- O jūs?! Juk jūs nebijote šito prarasti! - šūktelėjo Tonijus.
- Ne. Dabar ne. Bet maniau jau jo netekęs, kol likimas nesuvedė ma­
nęs su tavimi. Geismas sugrįžo tame miestelyje, Feraroje, kai pamačiau
tave. Tu gulėjai ant lovos, apimtas karštinės, toks bejėgis... - Gvidas paty­
lėjo. - Aš maniau praradęs geismą kartu su balsu.
Tonijus žiūrėjo į mokytoją išplėtęs akis, netardamas nė žodžio. Ber­
niukas akivaizdžiai apsvarstė išgirstus žodžius, ir Gvidas tik dabar suvo­
kė, jog nedera daugiau niekada minėti to meto bei tos vietos.
Tonijaus veidas išblyško ir ištįso, jis tapo panašus nebe į save, o į
sielvarto graužiamą, bauginančią savo šmėklą.
Vis dėlto vaikinas paėmė Gvidą už rankos ir prisitraukė artyn.

Po keleto valandų Tonijus nubudęs atsisėdo lovoje. Sapnavo patį bai­

siausią savo košmarą apie tikrus dalykus ir tikrus vyrus, apie kovą, kuri
baigėsi galutiniu bei neatitaisomu pralaimėjimu.
 - 198 -
Sėdėdamas tamsoje pajuto aplinkui kambario tylą ir saugumą, nepai­
sant aplinkui tvyrančio kartėlio bei liūdesio. Paskui suvokė jau ilgą laiką
girdįs muziką, kuri čia prasidėdavo, čia nutrūkdavo, o netrukus išsiliejo
iškilminga bažnytine melodija, colis po colio judančia į priekį.
Kitame apytamsio kambario gale, prie klavesino, pamatė Gvidą. Žva­
kių liepsnos panėšėjo į ore sustingusių liežuvėlių saujelę. Maestro veidą
tarytum slėpė tamsus vualis.
Tonijus suuodė aitroką rašalo kvapą, o paskui išgirdo plunksnos
krebždesį. Tuomet Gvidas dar kartą sugrojo melodiją, ir Tonijus pirmą
kartą išgirdo jo balsą - žemą, bemaž begarsį. Jis tarytum šnibždėjo me­
lodiją, kurios negalėjo sudainuoti.
Tonijus pajuto tokią meilę mokytojui, jog vėl atsilošęs ant pagalvių
suvokė fiksuojąs šią akimirką laike ir niekada jos neužmiršiąs.

Atėjus rytui, Gvidas pranešė gerokai praplėtęs kūrinį, kurį Tonijui teksią
dainuoti Kalėdų išvakarėse. Iš tiesų jis parašė ištisą kantatą, ir dabar, norint
ją atlikti, reikėjo gauti tik kapelmeisterio, maestro Kavalos, leidimą.
Buvo jau vidurdienis, kai mokytojas sugrįžo į klasę ir pasakė, jog Ka-
vala, kuris šiais metais taip daug laiko praleido su Domeniku, liko visiš­
kai patenkintas Gvido darbu. Tonijus dainuos jo kūrinį. Taigi dabar juo­
du dviese privalo ištobulinti solo. Nevalia gaišti nė minutės.

9
Kalėdų išvakarėse konservatorijos koplyčia buvo sausakimša.
Oras tą dieną pasitaikė giedras, šaltas. Tonijus visą vakarą klaidžiojo
po miestą ir visur matė neapoliečių taip mėgstamus natūralaus dydžio
lopšius bei statulas, šeimose perduodamas iš kartos į kartą. Visur - ant
stogų, verandose, vienuolynų soduose - vyko ritualiniai nuostabūs kalėdi­
niai vaidinimai, vaizduojantys mergelę Mariją, šventąjį Juozapą, pieme­
nis bei angelus, laukiančius kūdikėlio Išganytojo.
Dar niekad anksčiau Tonijus taip aiškiai neįžvelgė šios nakties pra­
smės. Nuo tada, kai paliko Veneciją, jautė, jog širdyje neliko vietos nei ti­
kėjimui, nei gailestingumui. Bet šią naktį atrodė, tarsi pasaulis gali ir
privalo atsinaujinti. Šie ritualai, himnai, įstabūs paveikslai slėpė kažin
kokią senovinę galią. Artėjant vidurnakčiui, ėmė vis labiau jaudintis. Į
pasaulį ateina Kristus. Tamsoje sušvis šviesa. Visame kame jautėsi neįti­
kėtina, antgamtinė energija.
Bet kai nusileido laiptais žemyn, apsivilkęs juodą uniformą, rūpestin­
gai kaip dera užsijuosęs raudoną diržą, pirmą sykį pajuto jaudulį dėl
busimojo pasirodymo, o žinodamas, kaip nerimas paveikia balsą, ne juo­
kais išsigando.
Staiga nebeįstengė prisiminti nė vieno Gvido kantatos žodžio, užmir­
šo melodiją. Priminė sau, jog kūrinys ypatingas, jog maestro jau eina link
klavesino, be to, jis pats laiko rankose natas, taigi nieko baisaus, jei negali
prisiminti. Ši mintis privertė Tonijų nusišypsoti.
 - 199 -
Kokia dovana! Įdomu, ką jis dabar jaustų, jei taip nebijotų savojo pa­
sirodymo? Jau tuoj kastratų balsų choras nuplevens į padanges!
Žinoma, jis bijojo, bet taip bijo kiekvienas dainininkas. Be to, kaip sa­
kė Gvidas, jis akimoju nusiramins, vos išgirs pirmuosius taktus, ir viskas
klostysis kuo puikiausiai.
Bet kai nužingsniavo palei šoninę sieną, o paskui nusileido žemyn,
pro berniukų chorą link priešakinių turėklų, pastebėjo apačioje, pirmoje
parapijiečių eilėje, mažą šviesiaplaukę jaunos moters galvutę, palinkusią
prie programėlės. Ji vilkėjo plačią tamsios taftos suknelę.
Jis tuojau pat nusuko žvilgsnį. Neįmanoma, kad ji būtų čia ne kurį
kitą, o kaip tik šį vakarą! Bet Tonijus vėl pažvelgė į ją, tarsi kokia negai­
lestinga ranka kreiptų jo veidą. Ir pamatė smulkias minkštas garbanėles,
o paskui nepažįstamoji lėtai pakėlė galvą, ir akimirksnį juodu žvelgė tie­
siai vienas kitam į akis.
Tikriausiai ji prisimena tą siaubingą incidentą grafienės namuose, gir­
tą jo kvailystę, kurios pats niekada neužmirš. Tačiau merginos veide ne­
simatė pykčio. Jis atrodė mąslus, beveik svajingas.
Jį užplūdo kartėlis, apnuodijantis visą viliojantį šios vietos grožį,
šios šventovės, išpuoštomis žvakių eilėmis ir gausybe kvapnių gėlių.
Tonijus pasistengė susitvardyti. Mergina pirmoji nukreipė žvilgsnį ir
pradėjo mažomis rankomis dėlioti šnarantį popierių, gulintį jai ant kelių.
Jis pajuto, kaip įsitempė raumenys, o paskui pamažu visiškai atsipalaida­
vo. Atrodė, tarsi skausmas perlieja jį it vanduo.
Tegalėjo galvoti tik apie tai, jog įkliuvo į spąstus. Ir apie tai, kad para­
pijiečių šnabždėjimas jau nutilo. Gvidas atsisėdo prie klavesino, o mažojo
orkestro muzikantai pakėlė instrumentus. "Aš neįstengsiu to padaryti.
Muzika - tai tik nesuvokiamų garsų rinkinys", - tarė sau Tonijus. Ir tuo­
met netikėtai driokstelėjo trimitas.
Jis nužvelgė atsivėrusią erdvę. Ir pradėjo dainuoti.
Garsai kilo aukštyn, leisdamiesi ir vėl kildami, žodžiai vinguriavo be
jokių pastangų, o natų ritinėlis taip ir liko rankoje neišskleistas. Ir ūmai
Tonijus suprato, jog viskas gerai.
Jis nepasiklydo muzikoje. Atvirkščiai, dainavo tvirtai ir gražiai. Ir pa­
juto pirmą, nedrąsų išdidumo antplūdį.

Kai viskas baigėsi, jis suprato, jog įvyko mažas triumfas.

Publikai bažnyčioje neleidžiama ploti, tačiau šnaresys, kosėjimas,
brūkšėjimas kojomis tapo subtiliais begalinio prielankumo signalais, ku­
rie atsispindėjo ir žmonių veiduose. Kai Tonijus kartu su kitais kastratais
patraukė link koplyčios durų, tetroško likti vienas su Gvidu. Sis poreikis
buvo toks stiprus, jog vos begalėjo iškęsti pasveikinimus, šiltų rankų pa­
spaudimus, tylų Frančesko šnipštelėjimą, jog Domenikas pakvaištų iš
pavydo.
Jam pakako vienintelio pagyrimo - Gvido apkabinimo. Visa kita jis
pats žinojo, tad klausydamasis jautė nuovargį.
Vis dėlto ganėtinai sąmoningai puolė į žmonių srautą, pajudėjusį iš
 - 200 -
koplyčios. O kai, kaip jis ir tikėjosi, tarpduryje pasirodė šviesiaplaukė
mergina, pasijuto išmuštas karščio.
Gyvenime ji buvo tokia nuostabi! Atmintyje jos pavidalas jau pradėjo
blukti, prarado ryškumą, ir staiga štai ji, prieš akis, auksiniai plaukai
gaubė grakštų kaklą, o akys, be galo rimtos, mirguliavo giliu mėlynumu.
Nepažįstamosios lūpos buvo šiek tiek papūstos, putlios, jis bemaž jautė
jų minkštumą, lyg spustelėjęs pirštu prieš bučinį. Susijaudinęs ir sumi­
šęs Tonijus nusisuko.
Ją lydėjo senyvas senjoras. Kas jis, jos tėvas? Ir kodėl šviesiaplaukė ne­
papasakojo jam apie tą mažą incidentą valgomajame? Kodėl ji nepradėjo
šaukti?
Dabar mergina atsidūrė tiesiai priešais jį, pakėlęs galvą vaikinas vėl
sutiko jos akis.
Nedvejodamas Tonijus mandagiai linktelėjo. O paskui, širdyje pykda­
mas ant savęs, vėl nusuko žvilgsnį į šalį. Pirmą kartą jautėsi stiprus,
neapsakomai ramus, sąmoningas ir dabar ūmai suvokė, kad iš visų skau­
džių gyvenimo emocijų tik liūdesys taip ypatingai švyti. Ir štai jo nebeliko.
Maestro Kavala plodamas delnais išėjo į priekį.
- Nuostabu! - šūktelėjo jis. - O man atrodė, kad jūs pernelyg sparčiai
judate į priekį!
Paskui Tonijus pamatė Gvidą, ir mokytojo laimė atrodė tokia apčiuo­
piama, jog Tonijui užgniaužė kvapą. Kai grafienė Lamberti apkabinusi
maestro nuėjo šalin, šis atsisuko į Tonijų bei švelniai nukreipdamas ko­
ridoriumi ketino pabučiuoti, bet apdairiai persigalvojo.
- Kas gi tau nutiko ten, viršuje? Maniau nebepradėsi. Tu mane išgąsdinai!
- Bet aš pradėjau. Ir pradėjau laiku, - pasakė Tonijus. - Nepykite ant
m anęs.
- Nepykti? - Gvidas nusijuokė. - Argi aš atrodau piktas? - jis impulsy­
viai pabučiavo Tonijų ir paleido. - Tu tikras stebuklas, - sušnibždėjo.
Paskutiniesiems svečiams išėjus bei užsivėrus laukujėms durims, To­
nijus pastebėjo maestro Kavalą, besikalbantį su kažkokiu senjoru.
Gvidas jau atrakino savo duris, bet Tonijus žinojo nenueisiąs, kol ne-
išgirsiąs to, ką turėjo pasakyti maestro.
Bet kai kapelmeisteris pasisuko ir nukreipė svečią jų pusėn, Tonijus
patyrė sukrėtimą. Jis išsyk suprato regįs venecijietį, bet vargiai būtų
įstengęs paaiškinti, iš kur sužinojo.
O paskui, kai nusisukti jau buvo per vėlu, pamatė, jog atvykėlis -
šviesiaplaukis, tvirto sudėjimo jaunuolis - ne kas kitas, o vyriausias Katri-
nos sūnus Džakomas Lizanis.
Katrina jį išdavė! Pati neatvažiavo, bet atsiuntė šitą tipą! Nepaisant to,
kad Tonijui norėjosi pabėgti, jis išsyk suprato, jog Džakomas jaučiasi taip
pat nejaukiai, kaip ir jis pats. Jaunuolio skruostai liepsnojo, šviesiai mėly­
nos akys žvelgė žemyn.
Kaip jis pasikeitė, šis Tonijaus pažinotas nerangus paauglys, karštako­
šis Padujos universiteto studentas, nuolat besikuždantis ir kikenantis su
savo broliu bei baksnojantis alkūne pastarajam į šonkaulius.
 - 201 -

Dabar jo veidą ir kaklą dengė vos pastebimi šeriai. Jis žemai, ceremonin­
gai nusilenkė Tonijui. Atrodo, atsakomybės svoris gerokai slėgė vyruką.
Maestro pristatė svečią. Išvengti bendravimo tapo nebeįmanoma. Dža-
komas pažvelgė Tonijui tiesiai į akis, o paskui skubiai nusuko žvilgsnį.
"Nejaugi aš jam toks pasibjaurėtinas?" - šaltai pagalvojo Tonijus. Ta­
čiau visi mėginimai įsivaizduoti save pusbrolio akimis pamažu virto ne­
sąmoningu, iracionaliu priešiškumu. Vis dėlto jis negalėjo nesižavėti, ko­
kį darbą atliko gamta, keisdama šį bręstantį vyrą, darbą, kurio vaisių
jam nelemta pamatyti žvelgiant į gausybę studentų, dabar tapusių vie­
nintele tikra jo šeima.
- Markai Antonijau, - pradėjo Džakomas. - Tavo brolis Karlas atsiuntė
mane susitikti su tavimi.
Maestro Kavala nuėjo. Gvidas irgi pasitraukė į šalį ir atsistojo jaunuo­
liui už nugaros, nenuleisdamas akių nuo Tonijaus.
O Tonijus, pirmą kartą po ilgos pertraukos išgirdęs pažįstamą Vene­
cijos dialektą, turėjo mintyse atskirti Džakomo žodžių prasmę nuo gi­
laus vyriško balso tembro, kuris tą sekundę jį paveikė bemaž magiškai.
Koks nuostabus buvo šis dialektas, panašus į paauksuotas čionykštes
sienas ir raitytus ornamentus! Žemą, lėtą Džakomo balsą, rodos, sudarė
dešimtys harmoningų garsų, o kiekvienas žodis veikė Tonijų taip, tarytum
gerklę spaustų maža kūdikio rankutė.
- Jis dėl tavęs nerimauja, - tęsė Džakomas. - Karlą pasiekė gandai, jog
čionai patekai į bėdą, kad vos atvykęs įsigijai mirtiną priešą tarp stu­
dentų ir kad tasai studentas tave užpuolė, o tau teko gintis.
Džakomas suraukė antakius, parodydamas didį susirūpinimą, o jo to­
ne suskambo globėjiškumas, kuris turėjo nuslėpti sumišimą. "Koks jisai
dar berniūkštis!" - pagalvojo Tonijus, tarsi pats būtų jau senis.
Paskui susidarė nejauki pauzė. Ir Tonijus pamatė staigų, akivaizdų per­
spėjimą Gvido veide. Signalą: "Pavojus".
- Tavo brolis labai nerimauja, kad esi čia nesaugus, Markai Antonijau,
- tęsė Džakomas. - Tu nepranešei apie įvykį mano motinai ir...
"Taip, pavojus, - pagalvojo Tonijus, - mano širdžiai ir sielai". Pirmą
kartą nuo pokalbio pradžios Džakomas žiūrėjo jam tiesiai į akis.
Ir vienu neapčiuopiamu momentu Tonijus suvokė šio pašnekesio es­
mę, suprato, apie ką iš tiesų šnekama, ko iš jo norima. "Nerimauja dėl
mano saugumo!" O šitas kvailas jaunikaitis nė nesuprato tikrosios savo
misijos esmės!
- Jeigu tau grės pavojus, Markai Antonijau, privalai pranešti mums...
- Jokio pavojaus, - pertraukė pusbrolį Tonijus. Savo balso šaltis ap­
stulbino jį patį, tačiau pratęsė: - Nė kalbos negali būti apie pavojų, - tarė
bemaž paniekinamai, ir žodžiai skambėjo taip valdingai, jog pusbrolis
net šiek tiek atšlijo. - Viskas susiklostė ganėtinai kvailai, tačiau aš nepajė­
giau užkirsti kelio nelaimei. Perduok mano broliui, kad nesijaudintų dėl
niekų ir kad visiškai bereikalingai rūpinosi bei išlaidavo siųsdamas tave
čionai.
Jis pamatė, kaip atokiau šešėlyje stovintis Gvidas ėmė įnirtingai pur­
tyti galvą.
 - 202 -
Bet Tonijus jau tvirtai suėmė pusbrolį už rankos, apgręžė ir nusivedė
link laukujų durų.
Džakomas, rodos, neįsižeidė, tik nustebo. Jis žvelgė į Tonijų kupinas
šiek tiek užmaskuoto susižavėjimo, o kai prabilo, balse suskambo beveik
palengvėjimas:
- Vadinasi, tu patenkintas, kad esi čia, Tonijau? - paklausė giminaitis.
- Nepaprastai patenkintas, - trumpai šyptelėjo Tonijus, toliau vesda­
mas Džakomą koridoriumi. - Ir savo motinai turi pasakyti, jog ji irgi dėl
nieko nesijaudintų.
- Bet tasai chuliganas, kuris tave užpuolė...
- Tasai chuliganas, kaip kad tu jį pavadinai, - atsiliepė Tonijus, - dabar
stovi už mudu kur kas rūstesnio teisėjo akivaizdoje. Pasimelsk už jį per
mišias. Dabar Kalėdų rytas, vargu ar norėsi praleisti jį čia.
Prie durų Džakomas sustojo. Jam viskas vyko pernelyg greitai. Kad ir
kaip jis dvejojo, neįstengė susiturėti ir skubiai, bemaž godžiai, nužvelgė
Tonijų visą. O paskui šyptelėjo - trumpai, bet labai šiltai.
- Kaip malonu įsitikinti, kad tau viskas gerai, - prisipažino jis.
Akimirksnį pasirodė, tarytum svečias nori dar kažką pasakyti, bet,
matyt, apsigalvojo ir įsistebeilijo į grindis. Jis tarsi sumažėjo, pavirto ly­
giai tokiu pat paaugliu, koks kadaise buvo Venecijoje, o Tonijus ūmai su­
prato, nors ir neparodė savo emocijų, kad pusbrolis jį myli ir iš tiesų dėl
jo jaudinasi.
- Tu visuomet buvai nepaprastas žmogus, Tonijau, - bemaž pašnibž­
domis ištarė Džakomas bei neryžtingai pakėlė akis.
- Ką turi omenyje, Džakomai? - paklausė Tonijus bemaž nuvargusiu
balsu, tarsi neštų sunkią naštą. Tuo metu jo balse nesijautė nė kruopely­
tės grubumo.
- Tu buvai... tu visuomet buvai mažas vyras, - reikšmingai atsakė Dža­
komas, ir Tonijus, supratęs, ką jis norėjo pasakyti, nusišypsojo. - Visada at­
rodė, kad tu augi pernelyg greitai, lyg būtum vyresnis už mus visus.
- Aš ne itin daug žinojau apie vaikus, - nusišypsojo Tonijus. Pamatęs
netikėtą pusbrolio sutrikimą, nebevystė šios temos. - Vadinasi, tu džiau­
giesi įsitikinęs, kad aš pernelyg nesikankinu toli nuo namų?
- Taip, labai, labai džiaugiuosi! - atsakė Džakomas.
Kai jie dar sykį pažvelgė vienas kitam į akis, jau nei vienas, nei kitas
nenusuko žvilgsnio. Tyla užsitęsė. Blausioje, virpančioje žvakidžių švie­
soje jų šešėliai čia pailgėdavo, čia sutrumpėdavo.
- Iki pasimatymo, Džakomai, - švelniai ištarė Tonijus ir tvirtai apkabi­
no pusbrolį.
Akimirksnį Džakomas žiūrėjo į jį, paskui kyštelėjo ranką į vidinę
aksominio surduto kišenę tardamas:
- Bet juk aš turiu tau laišką, Tonijau! Vos neužmiršau. Mama būtų
klaikiai supykusi! - jis įdavė laišką Tonijui. - Ir dar... Kaip tu dainavai, -
pradėjo jis. - Ten, koplyčioje. Ak, jei mokėčiau muzikos kalbą, galėčiau
tau paaiškinti, kaip skambėjo giesmė.
- Muzikos kalba - tai tik garsai, Džakomai, - atsakė Tonijus.
 - 203 -
Ir nė trupučio nedvejodami juodu apsikabino.

Juodviem įėjus į kambarį, Gvidas uždegė žvakes. Paskui jie ilgai sto­
vėjo spausdami vienas kitą glėbyje.
Tačiau laiškas svilino Tonijui ranką. Todėl jis išsivadavo ir atsisėdo
prie stalo. Gvidas žvelgė nustebęs, o kartu mažumėlę susierzinęs.
- Žinau, žinau, ką nori pasakyti, - sušnibždėjo Tonijus, atplėšdamas
pergamentinį voką, paženklintą Katrinos antspaudu.
- Žinai? - užsipuolė Gvidas, bet, nors balse skambėjo apmaudas, jis
švelniai pabučiavo Tonijų į galvą. - Tavo brolis atsiuntė jį čionai išsiaiš­
kinti, ar palaužta tavoji dvasia! - sušnibždėjo mokytojas. - Nejaugi nė po­
rai minučių negalėjai apsimesti kukliu, užguitu studentėliu?
- Kukliu, užguitu eunuchu, - atsakė Tonijus. - Juk tai turėjote omeny­
je! Tačiau aš nevaidinsiu šio vaidmens, niekam! Negaliu! Taigi tegul jis
keliauja į Veneciją ir sako mano broliui, ką tik nori. Dieve mano, juk jis
girdėjo, kaip dainuoju! Juk matė uolų studentėlį, klusnų kastratą. Argi to
nepakanka?
Laiškas išskydo jam prieš akis. O gal apšvietimas buvo pernelyg
blausus? Jis tūkstančius kartų prisiekinėjo sau nesakysiąs šito nė vienai gy­
vai būtybei, net dvasininkui išpažinties metu, ničniekam! Bet juk būtų
tikras avigalvis, jei manytų, kad Gvidas nieko nesuprato. Ranka prilaiky­
damas ant stalo išskleistą pergamentą, Tonijus sėdėjo išoriškai ramus, bet
kartu negalėjo nejausti slegiančių žodžių, kurių Gvidas, pamažu vaikšti­
nėjantis po kambarį pirmyn bei atgal, taip ir neištarė.
Baigęs skaityti, Tonijus ištisą amžinybę sėdėjo nejudėdamas.
Paskui perskaitė laišką dar kartą. O tada prikišo prie žvakės liepsnos
ir žiūrėjo, kaip įsidega ugnis, kaip pergamentas traškėdamas riečiasi bei
virsta pelenais.
Gvidas tylėdamas jį stebėjo.
Pažįstama kambario aplinka dabar Tonijui atrodė visiškai svetima.
Visi jausmai ir emocijos jį apleido. Jautėsi esąs menkysta tarp menkystų.
Žvelgė į Gvidą taip, lyg nežinotų, kas šis žmogus, nors ką tik su juo gin­
čijosi, nors ant lūpų vis dar jautė Gvido bučinio skonį.
Vaikinas nusisuko suprasdamas, kokį įspūdį jo mina daro Gvidui.
Bet dabar Tonijus žvelgė į veidą savo broliui. "Ne, tėvui", - pagalvojo aki­
mirksniui šyptelėdamas. Tėvas, brolis, o už viso to - aklinos tamsos be­
dugnė, tiesiog gyvenimo pabaiga.
O juk buvo Kalėdų rytas, ir varpų skambesys ritosi per visą Neapolį.
Nuostabūs garsai skverbėsi per sienas lyg pulso ritmas. Bet vis tiek Toni­
jus nebegalėjo nei jausti, nei jaudintis. Nebenorėjo nieko, nebent to, kad
šis gyvenimo periodas pasiektų neišvengiamą pabaigą.
Kodėl leido sau užmiršti jo laukiantį kerštą? Kaip įsigudrino gyventi
taip, kaip gyvena kiti - jausti alkį, troškulį, meilės aistrą?
Gvidas įpylė vyno. Įdavė taurę Tonijui į dešinę ranką. Vynuogių
aromatas pasklido po kambarį, ir Tonijus, atsirėmęs į kėdės atlošą, pa­
žvairavo į pelenais virtusį laišką, į maistą, kuris gulėjo neliestas sidabri­
niame dubenyje it koks muliažas.
 - 204 -
Jisai ją vedė.
Vedė ją! Štai ką pranešė laiškas.
Mandagus, paprastas, ne ką tesiskiriantis nuo oficialaus pranešimo. Ji­
sai ją vedė! Tonijus skaudžiai sukando dantis, akyse aptemo, jis nieko ap­
linkui nematė. "Vedė savo tėvo žmoną, vedė savo pavainikio sūnaus mo­
tiną, vedė ją dožo, Tarybos, visų kilmingų Venecijos ponų ir damų aki­
vaizdoje! Jis ją vedė! Ir dabar ims leisti į pasaulį tvirtus sūnus, mažus ma­
no brolius!" Tuos Džakomus, tuos brolius, amžinai nepasiekiamus bro­
lius, tarsi pati brolybės idėja tebūtų fikcija. Tarytum ją sudarytų kiti - kiti,
susikibę už rankų. Stebuklinga iliuzija!
- Tonijau, kad ir kas ten parašyta, išmesk iš galvos, - pasigirdo už nu­
garos švelnus, neįkyrus Gvido balsas. - Išmesk iš galvos juos visus. Jie
pasirengę atkakti iš už devynių jūrų ir tave nugalabyti. Neleisk jiems.
- Ar tu mano brolis? - sukuždėjo Tonijus. - Pasakyk, - jis paėmė Gvi­
dą už rankos, - tu mano brolis?
Išgirdęs nepaprastai jausmingai ištartus tokius žodžius, Gvidas
įstengė tik sumišęs linktelėti:
- Taip.
Tonijus atsistojęs prisitraukė Gvidą, delnu uždengdamas jam lūpas,
tarsi sakydamas: "Tylėk, tylėk!" taip, kaip paskutiniąją naktį pasielgė ji,
užspausdama delnu Karlo lūpas valgomajame. Bet Gvidas vis dėlto sten­
gėsi prabilti.
- Užmiršk, užmiršk juos dabar pat.
- Taip, valandai, - atsakė Tonijus. - Dienai, savaitei. Kaip aš to norė­
čiau, - sušnibždėjo jis.
Bet vis tiek regėjo ją - gulinčią pradvokusiame, tamsiame miegamaja­
me, miegančią girtu miegu, vaškiniu veidu, panašiu į mirties kaukę, ne­
žmoniškai dejuojančią. O paskui įsivaizdavo namus Venecijoje - visas sa­
les, kambarius, didžiulę svetainę - nutviekstus šviesos, pilnus žmonių,
tokius, apie kokius visuomet svajojo, ir motina glūdėjo jo glėbyje, nes jis
ją išgelbėjo! "Jis tave iškastravo, kad išgelbėtų ją. Dabar ji nebėra pa­
smerkta, pasmerktas tu, tu atsidūrei tamsiame kambaryje, iš kur nėra iš­
ėjimo, o ji iš to kambario išėjo!"
- Ak, jei tik galėčiau ištraukti tą skausmą iš tavo galvos, - kaip niekad
švelniai pratarė Gvidas, spausdamas rankomis Tonijaus smilkinius. - Jei
tik galėčiau jį iš ten iškrapštyti...
- Bet tu gali, gali, ko neįstengtų niekas kitas, - atsakė Tonijus.
Jie susituokė.
Susituokė. "O mažoji Frančeska Lizani prisispaudusi prie vienuolyno
grotų žiūri į mane. Mano sužadėtinė, mano nuotaka." Susituokė. Jis pa­
matė motiną prie tualetinio stalelio, kuri žvelgdama į jį iš apačios į vir­
šų netikėtai atmeta juodų plaukų kupetą ir nusijuokia.
"Ar jinai šoka, ar dainuoja, ar segi perlų vėrinį? O prie ilgo pietų stalo
tikriausiai sėdi daugybė žmonių? Ar ji dabar turi kavalierių? Ir kas, jos
manymu, nutiko jos sūnui? Kuo ji tiki?"
Jis pabučiavo praviras Gvido lūpas lėtai, jausmingai. Paskui suspaudė
 - 205 -
mokytojo rankas, paleido jas ir atsitraukė. "Niekada, - pagalvojo, - tu nie­
kada nesužinosi, kas nutiko, ir kas turi nutikti, ir koks trumpas tas laikas,
kurį mudu praleisime drauge, trumpa akimirka, kuri ir yra gyvenimas."

Auštant jis nubudo bei parašė Katrinai atsakymą.

"Mano tėvo sandėliuose pirmame mūsų namo aukšte buvo keletas senų, bet
vis dar puikių špagų. Prašau, pasiteiraukite mano brolio, ar galėčiau gauti
tuos ginklus ir ar jis gali juos man atsiųsti bet kuriuo jam patogiu laiku. Jeigu
jis panorėtų atsiųsti man kokią nors špagą, kuri priklausė mūsų tėvui, aš būčiau
jam be galo dėkingas."

Pasirašęs po laišku ir užantspaudavęs jį, berniukas atsisėdo prie

lango bei ėmė stebėti, kaip ryto šviesa pamažu užlieja mažą kiemelį.
Stebėjo nediduką, nebylų spektaklį, visuomet apgaubiantį Tonijų bega­
line ramybe. Iš pradžių po arkomis pasirodė tik neryškūs medžių silue­
tai, paskui įsiplieskė šviesos dėmės, ir galėjai įžiūrėti atskiras šakeles bei
lapus. Paskiausiai atsirado spalva. Taip atėjo rytas, namas pradėjo kvėpuo­
ti, vibruoti kaip gigantiškas instrumentas, skleidžiantis garsą didžiulės
bažnyčios vargonų vamzdžiais.
Skausmas pasitraukė.
Sumaištis atslūgo. Jis žvelgė į glotnų it kaukė miegančio Gvido veidą
ir netikėtai pusbalsiu uždaigavęs himną, kurį vakare atliko koplyčioje,
pagalvojo: "Tu padovanojai man mažą dovanėlę, Džakomai. Kol neapsi­
lankei, aš nė nežinojau, kaip stipriai myliu visa tai."

______________________ 10______________________
Domenikas Romoje sukėlė sensaciją, o štai Loretį publika nušvilpė ir
iškritikavo, o ypač abatai - dvasininkai, visuomet užimantys pirmąsias
vietas Romos operos teatre - apkaltino jį daug ką pavogus iš savojo die­
vaičio, kompozitoriaus Marčeskos! Todėl vykstant spektakliui jie šaukė:
"Bravo, Marčeska! U-u-u, Loretis!" - ir nutildavo tik tada, kai dainuodavo
Domenikas.
Tokiomis aplinkybėmis kiekvienas prarastų pusiausvyrą, taigi Loretis
sugrįžo į Neapolį, prisiekęs nė kojos nebekelti į Amžinąjį miestą.
Paskui Domenikas pagal susitarimą išvyko į vieno Vokietijos monar­
cho rūmus. Berniukai konservatorijoje juokėsi išgirdę, jog jis patyrė gan
smagų nuotykį su kažkokiu grafu bei pastarojo žmona, lovoje vaidinda­
mas moters vaidmenį vienam ir vyro - kitai.
Tonijus klausydamasis šių pasakojimų pajuto palengvėjimą. Jeigu Do­
menikas būtų sužlugęs, jis niekada nebūtų sau atleidęs. Vaikinas, išgir­
dęs pseudonimą Celinas, vis dar negalėjo atsikratyti gėdos jausmo ir ap­
gailestavimo. Gvidą labai nuliūdino Lorečio nesėkmė, mokytojas kaip pa­
prastai burbtelėjo, girdi nėra nieko baisesnio už Romos publiką.
 -2 06 -

0 * ❖
Tačiau Tonijų pernelyg įtraukė jo paties gyvenimas, nebeliko jėgų gal­
voti apie ką nors kitą.

Netrukus po Kalėdų, vos radęs menkiausią galimybę, pradėjo lankyti

fechtavimo pamokas. Nepaisant visų kitų įsipareigojimų, jam pavykdavo
ištrūkti iš konservatorijos tris kartus per savaitę.
Gvidas niršo.
- Tau nederėtų tuo užsiimti, - tvirtino jis. - Visą dieną pamokos, pas­
kui visą vakarą repeticijos, antradieniais opera, penktadieniais kviestinės
vakarienės grafienės namuose. O dabar tu įsigeidi leisti valandas fechtavi­
mo salėje, kokie niekai!
Tonijaus veidas tuojau pat ištįsdavo, ryžtingą miną papildydavo ledi­
nė šypsena. Ir Gvidas nusileisdavo.
Tonijus save įtikinėjo, jog kartais, po ištisos dienos muzikos pamokų,
prisiklausęs nervingų, amžinai besibarančių balsų, jis turi pabūti toli nuo
mokyklos, tarp kitų žmonių, ne kastratų, nes kitaip gali išprotėti.
Iš tiesų viskas buvo kaip tik atvirkščiai. Jis vos ne vos prisiversdavo
nueiti į fechtavimo salę, sveikintis su mokytoju prancūzu, užimti savo
vietą tarp jaunuolių, dėvinčių nėriniuotus marškinius, vaikštinėjančių po
salę ir visuomet pasirengusių pasiūlyti jam dvikovą.
Jautė, jog pastarieji jį apžiūrinėja, ir neabejojo, kad už nugaros iš jo
šaiposi.
Nepaisant to, Tonijus šaltakraujiškai užimdavo poziciją, dailiai su­
lenkdavo kairę ranką, spyruokliuodavo kojomis, atlikinėjo išpuolius ir
atremdavo smūgius, siekė judėti vis tiksliau bei greičiau, kaip įmanyda­
mas naudojosi pranašumu, kurį teikė rankos ilgis, grakščios ir lengvos
atakos metu.
Jis tęsdavo treniruotę net tuomet, kai kiti jau išsikvėpdavo, ir, jusda-
mas dilgčiojant stiprėjančius rankų bei kojų raumenis, nugalėdamas
skausmą, išsiliejantį papildoma galia, pašėlusiai energingai nukreipdavo
ją į savo partnerius, kartais spauste prispausdamas juos prie sienos, taigi
fechtavimo mokytojui tekdavo įsikišti bei jį sulaikyti kuždant į ausį:
"Ramiau, Tonijau, atsikvėpk truputį."
Jau artinantis Gavėniai jis suvokė, jog niekas niekada nejuokaudavo jo
akivaizdoje; niekas garsiai neištarė žodžio "eunuchas", jam esant netoliese.
Jaunuoliai nuolat jį kur nors kviesdavo: pasėdėti tavernoje po pamo­
kos, drauge pajodinėti arba pamedžioti. Tonijus visuomet atsisakydavo.
Tačiau matė pelnęs šių tamsiaodžių ir dažniausiai nekalbių pietiečių pa­
garbą, kurie neabejotinai žinojo, jog Tonijus nėra vienas iš jų. Si pagarba
mažumėlę sušildydavo.
Jis vengė jaunuolių draugijos, tikrų vyrų, net tų konservatorijos stu­
dentų, ne kastratų, kurie irgi pripažindavo jo autoritetą.
Tačiau sukryžiuoti špagą su vyru? Jis privertė save tai padaryti. Ir ne­
trukus tiek ištobulėjo, jog galėjo įveikti beveik kiekvieną, su kuriuo tek­
davo susidurti.
 - 207 -

Gvidas tokį elgesį vadino manija.

Mokytojas nenumanė apie širdį stingdančią žiaurią vienatvę, kurią
Tonijus jausdavo karštų susirėmimų metu, ir apie tai, koks palengvėjimas
jį paskui apimdavo, peržengus konservatorijos slenkstį.
Tačiau jis privalėjo taip elgtis. Privalėjo nukamuoti, išsekinti save per
treniruotes.
Ir kaskart, suvokdamas savo keistumą - pernelyg aukštą ūgį arba ne­
paprastai perregimą odą - sustodavo bei sulaikydavo kvapą. O tada pradė­
davo lėčiau judėti, lėčiau vaikščioti ir kalbėti; kiekvienas jo judesys tapda­
vo grakštus, neskubrus. Manė atrodysiąs ne taip juokingai, nors niekas
niekada jam nesakė laikąs jį juokingu ar absurdišku.
Tuo tarpu maestro Kavala pradėjo įkalbinėti Tonijų įsikurti mažame
kambarėlyje šalia Gvido apartamentų pirmame aukšte. Lorenco žūtis aiš­
kiai nedavė jam ramybės. Kavala irgi nepritarė laiko gaišimui fechtavimo
salėje. Kiti studentai žvelgė į Tonijų pagarbiai, laikė jį bemaž didvyriu.
- Vis dėlto aš turiu pripažinti, - pridūrė maestro, - jog kalėdine kanta­
ta tu nustebinai visus. Muzika - šios vietos kraujas ir pulsas, jeigu neturė­
tum talento, neįstengtum padaryti įspūdžio, kurį taip akivaizdžiai vi­
siems darai.
Tonijus ėmė protestuoti. Jis nenorėjo prarasti kalno vaizdo, nenorėjo
palikti jaukaus kambarėlio mansardoje, kurį laikė savu.
Bet paskui sumetė, jog visus apartamentus pirmame aukšte jungia du­
rys, o jo kambarys šliesis prie Gvido miegamojo, ir sutiko, o vėliau patrau­
kė į miestą, ketindamas apstatyti kambarį savo nuožiūra.
Maestro pasibaisėjo pamatęs visus atkeliaujančius turtus: Murano
stiklo sietyną, sidabrines žvakides, emaliu padengtas spinteles, lovą su
baldakimu, aptrauktą žaliu aksomu, rytietiškus kilimus ir pagaliau nuo­
stabų dviejų klavišų eilių klavesiną ilgu trikampiu korpusu. Po lygiu lako
sluoksniu ochros, aukso bei alyvų žalumos spalvomis ant jo buvo išpiešti
šuoliuojantys satyrai ir nimfos.
Aišku, instrumentas - tai dovana Gvidui, tačiau įteikti ją tiesiogiai bu­
vo nesmagu.

Naktį, kai langų užuolaidos buvo užtrauktos, o koridoriuose aidėjo

neaiškūs garsai, niekas nesekė, kas kieno lovoje miega, į kurį kambarį
įeina, iš kurio išeina, todėl apie Gvido bei Tonijaus meilę taip niekas ir
nesužinojo.

Tuo metu Gvidas įtemptai dirbo, kūrė velykinį pasticcio*, kurį kapel­
meisteris mielai jam patikėjo po kalėdinės kantatos sėkmės. Tasai pastic­
cio - tai ištisa opera, joje didžiąją dalį scenų sudarė perdaryti seni, visiems
žinomi kūriniai. Taigi pirmojoje dalyje turėjo būti panaudota Skarlačio
muzika kartu su dalimi Zeno libreto, antroje - kažkas iš Vivaldžio ir taip
toliau. Tačiau Gvidui buvo suteikta galimybė paskutinį veiksmą parašyti
pačiam.
*Pasticcio (it.) - pastišas, opera, sudaryta iš kitų operų fragmentų.
 - 208 -
Jis sukūrė partijas Tonijui, Paolui, kurio aukštas, malonus sopranas vi­
sus stulbino, ir dar vienam perspektyviam studentui Gaetanui, neseniai at­
siųstam į Gvido pamokas po kalėdinio jo kūrinio pripažinimo.
Maestro patyrė ekstazę. Tonijus netrukus suprato, jog nors jis išgalėjo
nusipirkti visą Gvido laiką, kad mokytų tik jį asmeniškai, mokytojas troš­
ko maestro Kavalos pripažinimo ir savo mokinių, ir kūrinių atžvilgiu; Gvi­
das dirbo geisdamas įgyvendinti slaptas savo svajones.
Tą dieną, kai Kavala priėmė operą, Gvidas jautėsi toks laimingas, jog
net pamėtėjo į orą partitūros lapus.
Tonijus atsiklaupęs juos surinko ir privertė Gvidą pažadėti, kad porai
dienų išvyks drauge su juo bei Paolu į netoliese esančią Kaprio salą.

Sužinojęs apie būsimą išvyką, Paolas tiesiog nušvito iš laimės. Ries-

tanosis, apskritaveidis berniukas neklusniais kaštoniniais gaurais buvo iš­
tikimas bei švelnus, negalėjai jo nemylėti. Vėlyvą vakarą nakvynės na­
muose Tonijui pavyko vaiką prašnekinti, ir jaunuolis nusiminė sužino­
jęs, jog šis visai neprisimena savo tėvų, mažylio atmintin įsispaudė tik
prieglaudų virtinė bei senas chorvedys, kuris žadėjo, kad operacija nebus
skausminga, nors iš tiesų tokia buvo.

Bet tik priartėjus Gavėniai Tonijus suprato, ką reiškia Gvido pergalė.

Dabar jam reikėjo pasirodyti scenoje ne chore, o kaip solistui.
Kas čia baisesnio už pasirodymą koplyčioje ar žygiavimą pro paprastų
žmonių minias pakeliui į bažnyčią?
Tačiau Tonijus klaikiai bijojo. Jis įsivaizdavo, kaip susirinks publika,
kaip jis išeis į priekį, į skaisčiai apšviestą plotą, ir pajuto bemaž fizinį
skausmą: iškilo ankstesnis senas nuogumo, nesaugumo jausmas ir... dar
kažkas? Jo priklausomybė kitiems? Tiems, kurie privalo linksminti kitus,
o ne tiems, kurie linksminami?
Bet juk jis šito norėjo! Jis svajojo, kad viską tektų išmėginti ir jam -
grimą, ryškias rampos šviesas, susijaudinimą - ir prisiminė, kaip kadaise
išgirdęs dainuojantį Domeniką pagalvojo: "Ateis diena, ir aš pasirodysiu
geriau!"

Bet pagaliau atsivertęs Gvido partitūrą Tonijus pamatė, jog jam teks
atlikti moters vaidmenį. Vaikinas nustėro.
Tik po kurio laiko jis rado savyje jėgų nusinešti partitūrą į tuščią ma­
žojo teatro salę ir parepetuoti.
Silpni saulės spinduliai šykščiai apšvietė salę; žiojėjo tamsios tuščios
ložės, o pati scena be uždangos bei kulisų atrodė apnuoginta, matėsi ir
baldai, ir rekvizitas.
Sėdėdamas priešais klavišus bei žvelgdamas į natas, Tonijus ūmai
pasijuto esąs išduotas.
Ir tuo pat metu aiškiai įsivaizdavo, kokia nuostaba išryškės Gvido vei­
de, kai pasakys jam, kaip jaučiasi. Mokytojas šitaip pasielgė anaiptol ne ty­
čia, tiesiog tokiu būdu įsivaizdavo mokiniui būtino lavinimosi galimybę.
 - 209 -
Tonijus prisivertė sugroti įžangą ir uždainuoti visu balsu. Jis išgirdo,
kaip pirmieji garsai užpildė mažąjį teatrą. Visas busimasis spektaklis iš­
kilo jo sąmonėje. Jis įsivaizdavo minią, girdėjo orkestrą bei matė šviesiap­
laukę merginą pirmoje eilėje.
O pačiame šitos šiurpios didybės vidury stovėjo jis - vyras moteriška
suknele. "Ne, ne, ne vyras, tu užsimiršti." Jis nusišypsojo. Dabar, po kurio
laiko, Domenikas jam atrodė pakylėtas, nekaltas ir neįtikėtinai stiprus.
Ir Tonijus pajuto, kaip perdžiūsta gerklė.
Jis žinojo privaląs tai padaryti. Privaląs susitaikyti su realybe. Jis išmo­
ko kalno pamoką, o tarp susiglaudusių šio naujo siaubo žiedlapių glūdėjo
didžiulės jėgos sėkla. Ak, kaip jis norėtų vėl užkopti į kalną! Kaip norėtų
suprasti, kodėl pirmą kartą toji patirtis jam padėjo, taip pakeitė jį.
Nebesvarstydamas jis atsistojo ir užvožė klavesino dangtį.
Paskui suradęs miegamajame Gvido plunksną parašė mokytojui laiš­
kelį pirmame partitūros puslapyje:

"Aš negaliu vaidinti moteriškų vaidmenų ir niekada neįstengsiu, tad jei

neperrašysi man šios partitūros, aš apskritai nedalyvausiu pasirodyme."

Atėjus Gvidui jis, žinoma, būtų paprašęs žodžiu, jei tik galėtų kalbėti.
Beje, Tonijus puikiausiai suprato, jog visos diskusijos nieko neišspręs. Jis
žinojo visus mokytojo argumentus. Kastratai visur vaidina moteriškus
vaidmenis. Vadinasi, jis manąs sugebėsiąs išgyventi šiame pasaulyje vai­
dindamas tik vyrus? Ar suvokia, ką aukoja? Nejaugi mano visuomet tu­
rėsiąs pasirinkimo galimybę?
Taigi Tonijus tiesiog pakėlė akis ir tyliai pasakė:
- Gvidai, aš to nedarysiu.
Ir Gvidas išėjo iš kambario. Jis nuėjo prašyti maestro Kavalos leidimo
perrašyti, visiškai perkurti paskutinį veiksmą.

Mokytojo nebuvo, rodos, ištisą valandą.

Visą šį laiką Tonijus jautė perdžiūvusioje gerklėje neįprastą sunku­
mą. Atrodė, jog apskritai negali dainuoti. Migloti prisiminimai apie kalną
ir ten praleistą naktį nebeteikė nusiraminimo, jį kamavo baimė. Bijojo,
jog susitaikymas su dabartiniu gyvenimu jį visiškai sunaikins. Buvimas
paprastu, apgailėtinu padaru - tokiu, kokiu tik ir tegali būti kastratas -
jam reiškė mirtį. Jis visuomet išliks tarsi perskeltas perpus. Skausmas
nepasitrauks niekada. Skausmas ir pasitenkinimas, sumišę tarpusavyje,
vienaip ar kitaip jį veiks, formuos, bet niekada vienas neišstums kito, ir
atvirkščiai. Ramybės niekada nepatirs.

Jis nebuvo pasirengęs išvysti Gvidą tokį susirūpinusį. Maestro atsisė­

do prie rašomojo stalo ir ilgai tylėjo. Paskui vargais negalais pratarė:
- Kavala davė gerąjį vaidmenį Benedetui, savo mokiniui. Sako, tu ga­
lėsiąs sudainuoti ariją, kurią parašiau Paolui. Ten, pabaigoje.
Tonijus norėjo pasakyti apgailestaująs ir suprantąs, kaip nuliūdino Gvidą.
 - 210 -
- Čia tavo muzika, Gvidai, - tesumurmėjo vaikinas, - ir visi ją išgirs...
- Bet aš troškau, kad visi išgirstų, kaip tu ją dainuoji! Tu esi mano
mokinys, ir aš norėjau, jog jie išgirstų tave!

______________________ 11______________________
Velykinis pastišas sulaukė sėkmės. Tonijus padėjo perkurti libretą, tal­
kino ruošiant kostiumus ir kiekvienos repeticijos metu triūsė už scenos,
kol iš nuovargio nebesilaikydavo ant kojų.
Salė buvo pilna. Gvidas pirmą kartą atliko savo kūrinį teatre, tad To­
nijus šia proga nupirko jam naują peruką ir madingą burgundiško vyno
spalvos brokato surdutą.
Gvidas perrašė jam tą dainą, paversdamas arija cantabile, pilna subti­
laus švelnumo, idealiai tinkančia kylančiam Tonijaus meistriškumui.
Žengiant link rampos, Tonijui nepaprastai norėjosi, kad ankstesnis ne­
saugumo jausmas virstų maloniu jauduliu, aplink plevenančio grožio,
virpančio laukimo ir akivaizdžios, patikimos jo paties balso jėgos suvoki­
mu.
Prieš pradėdamas dainuoti, jis pamažu nuramino kvėpavimą. Jusda-
mas ypatingą arijos liūdesį, dainavo kaip galėdamas jausmingiau ir buvo
visiškai tikras, jog sujaudins publiką iki ašarų.
Bet kai pamatė, kad jam išties pavyko, kad priešais sėdintys žmonės
iš tikrųjų verkia, taip apstulbo, jog vos neužmiršo turįs pasitraukti nuo
scenos.
Šviesiaplaukė mergina, kaip ir tikėjosi, irgi sėdėjo tarp žiūrovų. Toni­
jus matė, kad ji kaip pakerėta išplėtusi akis žiūri į jį. Triumfas jį pribloš­
kė, ypač sunku pasirodė besą ištverti ypatingą publikos susidomėjimą jo
asmeniu.
Bet iš tiesų čia buvo Gvido vakaras, jo premjera, pirmas jo operos pri­
statymas rafinuotai Neapolio publikai, ir kai Tonijus pamatė mokytoją nu-
silenkinėjantį, užmiršo viską pasaulyje.

Vėliau, grafienės Lamberti namuose, jis vėl pamatė šviesiaplaukę

merginą.
Susirinko labai daug žmonių. Gavėnia baigėsi, žmonės norėjo šokti ir
gerti vyną. Kadangi vaidinimas konservatorijoje pavyko išties stulbinan­
čiai, buvo pakviesti visi muzikantai. Vaikštinėdamas po kambarius su vy­
no taure rankoje, Tonijus netikėtai susidūrė su savo nepažįstamąja. Ji įė­
jo į salę įsikibusi į parankę labai senam tamsiaplaukiam ponui ir suti­
kusi Tonijaus žvilgsnį linktelėjo jam. O paskui pasuko šokančiųjų pusėn.
Žinoma, niekas nieko nepastebėjo. Niekam nė nedingtelėjo, jog įvyko
kažkas ypatingo, tačiau Tonijui ėmė svaigti galva. Jis pasistengė kuo grei­
čiau dingti merginai iš akių ir netikėtai irzliai pagalvojo: "Kodėl ji čia? Juk
jinai dar tokia jauna. Tikriausiai dar neištekėjusi, o beveik visos jos am­
žiaus italės įkalintos vienuolynuose ir retai lankosi puotose."
Jo buvusioji sužadėtinė Frančeska Lizani tūnojo taip rūpestingai pa­
 - 211 -

slėpta nuo pašalinių akių, jog sužinojęs apie numatytas vestuves jis vos
beįstengė prisiminti, kaip toji mergina atrodo. Bet kokia ji pasirodė be­
santi gražuolė, kai juodu pagaliau susitiko vienuolyne! Jis prisiminė Fran-
českos žvilgsnį iš už grotų. "Kodėl aš taip nustebau? - pagalvojo dabar. -
Juk, šiaip ar taip, ji - Katrinos vaikas!"
Bet kam apie visa tai galvoti? Dabar tie dalykai jam absoliučiai nerea­
lūs. Tiksliau, kažkurią akimirką buvo nerealūs, o kitą virto skausminga
realybe. Tačiau neįveikiamai reali buvo kiekviena sekundė, kai kas nors
nuolat jį sustabdydavo ir sakė komplimentus dėl pasirodymo.
Prašmatnūs nepažįstami ponai, pasiramsčiuojantys lazdelėmis, lai­
kantys rankose dailiai sulankstytas nėriniuotas nosinaites, lenkėsi jam,
tvirtino, esą jis buvęs nuostabus ir jie laukią naujų jo didingų pasirodymų.
Didingų pasirodymų! Damos jam šypsojosi akimirksniui nuleisdamos
margas vėduokles bei leisdamos suprasti, jog jis gali atsisėsti šalia, jei pa­
geidauja.
O Gvidas? Kur visą tą laiką buvo Gvidas? Žmonių apsuptas maestro
garsiai juokėsi, o mažoji grafienė Lamberti kybojo įsitvėrusi jam į ranką.
Tonijus sustojo, nemandagiai gurkštelėjo didelį gurkšnį vyno ir kla­
jojo toliau. Atvyko dar svečių, o pro atsivėrusias duris įsiveržė gryno oro
srovė.
Jis atsišliejo į išraižytus aukšto veidrodžio rėmus ir, pats to nenorė­
damas, pagalvojo, jog toji diena, kai pamatė savo busimąją žmoną, tapo jo
paskutiniąja diena Venecijoje. Kiek daug visko tuomet nutiko! Jis permie­
gojo su Katrina, dainavo švento Morkaus katedroje.
Ir ūmai pasibaisėjo: kiek jau laiko praleido Neapolyje? Beveik metus!
Pamatęs, jog Gvidas jį kviečia, Tonijus patraukė link mokytojo.
- Ar matai tą nediduką žmogų? - šnipštelėjo Gvidas. - Ten rusų kuni­
gaikštis Seržinskis. Jis talentingas muzikantas mėgėjas, parašiau jam so­
natą. Ko gero, jis gali ją sugroti.
- Ką gi, puiku, - irgi pašnibždom atsiliepė Tonijus. - Bet kodėl pats ne-
sugroji?
- Ne, - papurtė galvą Gvidas. - Per anksti. Juk jie ką tik sužinojo, jog
sugebu šį tą daugiau, ne vien...
Jis nurijo paskutiniuosius žodžius, ir Tonijus šyptelėjęs slapčia spus­
telėjo jam ranką.
Tarp naujai atvykusiųjų buvo daug konservatorijos muzikantų. Terei­
kėjo Gvidui pasitraukti, ir prie Tonijaus tuojau pat pribėgo Pjeras, švie­
siaplaukis kastratas, kilęs iš Milano.
- Šiandien dainavai įstabiai, - pratarė jis. - Mes kiekvieną kartą iš ta­
vęs mokomės.
Tolėliau Tonijus pastebėjo Benedetą, naująjį maestro Kavalos mokinį,
kuris gavo vaidmenį, iš pradžių paskirtą Tonijui. Benedetas praėjo pro
šalį, nesiteikdamas nė žvilgtelėti.
- Šis vakaras jo, - ištarė Tonijus nuolankiu balsu. - Ir, žinoma, Gvido.
Jis padėjo Benedetui rengtis, pats uždėjo jam ant galvos peruką. Kaip
paniekinamai šis žmogus elgėsi su visais aplinkiniais! Ir į Tonijų kreipė ne
 - 272 -

daugiau dėmesio nei į eilinį patarnautoją. Jis turėjo ilgus tobulos formos
nagus, puošiamus baltų pusmėnulių ties pagrindu. Likęs vienas, tikriau­
siai juos blizgindavo; kai išėjo į sceną, nagai žvilgėjo lyg nulakuoti. Vis
dėlto šis žmogus turėjo kažin kokio apgailėtino grubumo. Balti nėriniai ir
blizgučiai nedaug jį tepakeitė; tačiau dėvėjo juos nė truputėlio nesidrovė­
damas. "Ką jis pagalvotų, - klausė savęs Tonijus, - sužinojęs, jog aš atsi­
sakiau šio vaidmens, kad tik netektų vilktis tokių drabužių?"
- Jis buvo visiškai savimi patenkintas, kaip ir visada, - pastebėjo Pje­
ras, šaltai, vertinamai nužvelgdamas Benedetą.
Vaikinas nusivedė Tonijų į biliardo kambarį.
- Noriu su tavimi pasikalbėti.
Iš ten matėsi visa puotos salė ir ilga menuetą šokančių porų eilė, nors
muzika girdėjosi silpnai bei iškreiptai. Kartais, kai pokalbis pagarsėdavo,
atrodydavo, kad pasipuošę vyrai bei moterys šoka apskritai be muzikos.
- Aš dėl Džiovanio, Tonijau. Supranti, maestro nori, kad jis liktų dar
metams, kadangi būtinai privalo išmėginti savo jėgas scenoje. Tačiau
Džiovaniui pasiūlyta vieta viename chore Romoje, ir jis nori priimti pasiū­
lymą. Jeigu jį kviestų Popiežiaus koplyčia, maestro veikiausiai nepriešta­
rautų, bet taip nėra... Ką tu manai?
- Nežinau, - gūžtelėjo pečiais Tonijus.
Bet jis buvo tikras, kad Džiovanis niekada netaps tinkamas scenai. To­
nijus tą suprato vos pirmą kartą jį išgirdęs.
Tolumoje už arkinių durų pasirodė šviesiaplaukė mergina. Nejaugi
vilki tą pačią violetinę suknelę? Tą, kurią vilkėjo bemaž prieš metus? Jos
liemuo atrodė toks lieknas, jog Tonijus tikriausiai galėtų apimti jį pirštais,
oda iškirptėje traukė žvilgsnį švelnumu. Nepažįstamosios antakiai buvo
ne šviesūs, kaip galėjai tikėtis, o tamsūs, padūmavę, kaip ir jos akių mė­
lynumas, ir kaip tik šis bruožas teikė merginai rimtumo. Tonijus aiškiai
matė jos veidą: štai ji šiek tiek susiraukė, štai truktelėjo viršutinę lūpą.
- Bet, Tonijau, Džiovanis nori važiuoti į Romą, štai kas baisiausia. Jo
niekada netraukė scena ir niekada nepatrauks, tačiau visuomet, nuo pat
vaikystės, jam patiko giedoti bažnyčioje.
Tonijus tai išgirdęs nusišypsojo.
- Kuo aš galėčiau padėti, Pjerai?
- Gali mums pasakyti, ką apie tai manai, - atsakė šis. - Kaip tau atrodo,
ar Džiovanis galėtų atsidėti operai?
- Paklauskite Gvido, štai ką aš jums patarsiu.
- Bet, Tonijau, tu nesupranti. Maestro Gvidas niekada neprieštaraus
maestro Kavalai, o Džiovanis iš tiesų nori važiuoti į Romą. Jam jau devy­
niolika, seniai čia gyvena, ir šis pasiūlymas geriausias iš visų kada nors
gautų.
Susidarė neilga pauzė. Mergina tuo metu pasisuko, nusilenkė, paėmė
partnerį už rankos ir susiūbavusi sijonais nužingsniavo į šokančiųjų gretas.
Netikėtai Pjeras nusijuokė bei kumštelėjo Tonijui į pašonę.
- Ak štai nuo ko tu negali atitraukti akių, - šnipštelėjo jis.
Tonijus užsiplieskė. Jis vos ne vos sutramdė įniršį.
 - 213 -
- Nieko panašaus. Aš nė nežinau kas ji. Tiesiog gėriuosi jos grožiu.
Jis stengėsi kalbėti kuo nerūpestingiau. Mostelėjęs ranka pro šalį ei­
nančiam padavėjui, paėmė nuo padėklo balto vyno taurę ir pakėlė prieš
šviesą, tarsi pakerėtas skysčio teliūškavimo krištole.
- Pasakyk jai keletą komplimentų, Tonijau, ir galbūt ji nupieš tavo
portretą, - tarė Pjeras. - O jei panorėsi, nutapys tave nuogą.
- Ką čia paistai! - šiurkščiai pertraukė Tonijus.
- Jinai tapo nuogus vyrus, - Pjeras nusijuokė, lyg jam labai patiktų er­
zinti Tonijų. - Aišku, angelų arba šventųjų pavidalu, bet apskritai drabu­
žių jie vilki nedaug. Nueik, apžiūrėk piešinius grafienės koplyčioje, jei
netiki. Ji ištapę visas sienas virš altoriaus.
- Bet jinai tokia jauna!
- Teisybė! - sušnibždėjo Pjeras ir plačiai nusišypsojo.
- O kuo ji vardu?
- Nežinau. Paklausk grafienės, jos pažįstamos. Bet kodėl tau neatkrei­
pus dėmesio į kokią nors simpatišką vyresnę damą? Mergužėlės visuo­
met sukelia tiek problemų...
- Et, visa tai niekai, - staigiai nutraukė jį Tonijus.
Dailininkė. Ištapę koplyčios sienas! Jis jautėsi priblokštas. Naujiena jį
sujaudino, suteikė šiai merginai naujo vidinio žavesio, ir netikėtai lengvas
išorinis jos nerūpestingumas pasirodė dar labiau viliojantis. Ji tarytum buvo
susitelkusi į šį tą reikšmingesnio nei savas žavesys bei būtinybė jį pabrėž­
ti. Bet ji tokia graži! Įdomu, ar Venecijos dailininkė Rozalba buvo tokia pat
nuostabi? O jei taip, dėl ko ji tapė? Apskritai visa tai paistalai! Koks jam
skirtumas, net jei ji pati geriausia tapytoja Italijoje?! Tačiau Tonijui svaigo
galva, vos tik įsivaizduodavo merginą, laikančią rankoje teptuką.
Pjeras ūmai jam pasirodė toks pažeidžiamas. Tonijus pažvelgė į jį ta­
rytum pirmą kartą. Vaikinas tik dabar pradėjo suvokti pašnekovo žodžių
prasmę. Sis klausimas Džiovaniui turėjo lemiamą reikšmę. Nuo šito
sprendimo priklausė tolimesnis dainininko gyvenimas, tad Pjeras nu­
sprendė pasikviesti į pagalbą Tonijų. Kodėl būtent jį, Tonijui taip ir liko
mįslė, nors jau ne pirmą kartą kiti į vaikiną kreipėsi.
- Tonijau, jeigu tu su juo pasikalbėsi, jis padarys taip, kaip tu pasakysi,
- garsiai ištarė šią mintį Pjeras. - Mano manymu, Džiovanis turi važiuoti
į Romą, bet jis manęs nepaklausys. Jeigu jis pamėgins stoti operon, jo
lauks nusivylimas ir pažeminimas.
Tonijus linktelėjo.
-Gerai, Pjerai. Aš su juo pasikalbėsiu.
Šokiai baigėsi. Šviesiaplaukė kažkur dingo. O paskui Tonijus iš tolo
pamatė ją einančią link durų, vėl įsikibusią į parankę senajam ponui, ir
pajuto stiprų apgailestavimą. Žinoma, ji vilkėjo ne ankstesniąją violetinę
suknelę, o kitą, panašios spalvos, plačiais sijonais, surauktais bei papuoš­
tais mažomis gėlytėmis. "Tikriausiai jai patinka ši spalva..."
Bet Džiovanis? Ką pasakyti jam? Pamėgins pakreipti pokalbį taip, kad
Džiovanis pats atsakytų į klausimą, ką jam daryti, ir tuomet įkalbės jį
elgtis taip, kaip pats nusprendė.
 - 214 -

Tonijui nerimą kėlė užkrauta atsakomybė. Bet kartu buvo malonu,

kad kiti pripažino jį lyderiu. Dabar daugelis bendravo su juo, ir ne tik
kastratai. Ne per seniausiai studentas kompozitorius Morelas padovanojo
jam neseniai sukurtos savo "Stabat Mater" kopiją, užrašęs: "Galbūt kada
nors tai sudainuosi." Dusyk pastaruoju metu Gvidas leido jam vesti pamo­
ką jaunesniesiems mokiniams, kas jaunuoliui irgi patiko, juolab kai pa­
matė susižavėjimą ir pagarbą berniukų akyse.
"Apie ką čia aš galvojau? Lyg ir apie koplyčią... Apie grafienės koply­
čią! Kur ji yra?" Vynas gerokai trinktelėjo jam į galvą. Grafienė lyg tyčia
kažkur dingo. Aišku, kiekvienas tarnas galėjo jam parodyti, kur koplyčia.
"Ir Gvidas tikriausiai žino. O kur Gvidas?" Bet jis jautė, kad nederėtų
klausti mokytojo.
- Aš gėdingai pasigėriau, - sušnibždėjo ir žvelgdamas į savo atspindį
taurėje pridūrė: - Tu - savo motinos sūnus!
Rodos, liko vienas ištuštėjusioje salėje. Suprato, jog nepakenktų pri­
gulti. Bet vis tiek, kai prisiartino tarnas, nešinas vėsaus balto vyno taure,
Tonijus ją ištuštino, o paskui palietęs tarno rankovę paklausė:
- Kur čia yra koplyčia? Ar ji atvira svečiams?
Jis prisiminė, kad degdamas nekantrumu užlipo paskui tą žmogų pla­
čiais centriniais laiptais, o paskui ėjo ilgu koridoriumi iki dvivėrių durų.
Tarnas pakėlė žvakę prie žvakidės, o tada Tonijus liko vienas blankiai ap­
šviestoje patalpoje.
Gražioje koplyčioje puikavosi daugybė nuostabių smulkių detalių. Vi­
sur tviskėjo neapoliečių pamėgtas auksas, išgraviruotos arkos ir kolonos
su kaneliūromis, mirguliuojančios arabeskos palei langais bei lubas. Gyvus
žmones primenančios statulos buvo aptaisytos tikru atlasu bei aksomu, o
altoriaus užtiesalas nusagstytas brangakmeniais.
Tonijus tylėdamas patraukė tarp suolų, atsiklaupė ant aksominės pa­
galvėlės prie tvorelės ir suglaudė delnus, lyg ketindamas melstis.
Viršum jo blausioje šviesoje virpčiojo sienų piešiniai, ir atrodė absoliu­
čiai neįtikėtina, kad toji mergina nutapė tokias didžiules bei nuostabias fi­
gūras: mergelę Mariją, kylančią į dangų, angelus išlenktais sparnais, ži­
lagalvius šventuosius.
Tvirtos, galingos figūros buvo sklidinos gyvybės, žvelgiant į jas Tonijų
užplūdo meilė merginai dailininkei, įsivaizdavo atsidūręs šalia jos ir ne­
garsaus, karšto pašnekesio įkarštyje įstengė išgirsti, pagaliau išgirsti jos
balsą. Ak, jei jam pavyktų kaip nors prisiartinti prie jos šokių metu, iš tie­
sų išgirstų merginos balsą, kai toji ką nors pasakytų savo partneriui! Tam­
sūs mergelės Marijos plaukai viršum jo galvos bangomis krito madonai
ant pečių, jos veido ovalas buvo nepriekaištingas, blakstienos šiek tiek
nuleistos. Nejaugi šituos piešinius tikrai nutapė tokia jauna dailininkė?
Jam ūmai pasirodė, jog tokia užduotis per sunki bet kokiam meistrui. Jis
užsimerkė. Nuleido galvą ant dešinės rankos1
Užplūdusių emocijų srautas jį išgąsdino. Ūmai pasijuto nelaimingas,
iškilo poreikis pasiaiškinti Gvidui, kodėl čionai atėjo.
- Aš myliu tik tave, - sukuždėjo.
 - 215 -
Nusilpęs nuo vyno, galutinai sugniuždytas, Tonijus nukiūtino nuo al­
toriaus durų link.
Jeigu nebūtų aptikęs kažkokios kušetės mažoje svetainėje viršuje, jam
būtų buvę visai riesta.
Tonijus atsigulė ant kušetės ir užsimerkė. Aiškiai išgirdo motinos bal­
są: "Man derėjo pabėgti su operos teatru." Ir užmigo.

Kai nubudo, buvo tylu. Kviestinė vakarienė, aišku, jau seniai pasibai­
gė. Skubiai pakilęs, Tonijus pasuko link laiptų. Gvidas tikriausiai įtūžęs.
Gal netgi išvažiavo namo vienas.
Didžiulėse salėse apačioje sukiojosi vos keletas svečių, visur vaikštinėjo
tarnai ir krovė ant sidabrinių padėklų taures bei servetėles. Ore kvepėjo ta­
baku, o vienišas žmogus prie klavesino, mėgėjas, grojo aistringą melodiją.
Trys likę smuikininkai plepėjo tarpusavyje. Pastebėjęs tarp jų Frančes-
ką, Tonijus pasileido laiptais žemyn.
- Ar nematei Gvido? - paklausė. - Gal jis išvažiavo namo?
Frančeskas, turėjęs groti beveik visą naktį, gerokai pavargo ir pirmą
akimirką, rodos, nesuprato klausimo.
- Jis tikriausiai ant manęs pyksta, Frančeskai. Aš užmigau. Ko gero,
maestro manęs ieškojo, - paaiškino Tonijus.
Ir tuomet Frančeskas nusišypsojo.
- Jis ant tavęs nepyks, - keistai, konfidencialiai sušnibždėjo.
Paskui atsargiai paguldė smuiką į dėklą ir užvožęs dangtį atsistojo. Bet
pamatęs nieko nesuprantančio Tonijaus žvilgsnį vėl nusišypsojo bei reikš­
mingai pažvelgė į laiptus, vedančius į antrą aukštą.
Tonijus palinko į priekį, tarsi mėgindamas išgirsti neištartus žodžius.
Frančeskas vėl akimis parodė į viršų.
- Jis su grafiene, - šnipštelėjo galų gale. - Taigi lauk.
Kurį laiką Tonijus tiesiog žiūrėjo į Frančeską. Žiūrėjo, kaip šis susiren­
ka natas, kaip atsisveikina su kitais. Kaip išeina.
Likęs vienas ant didžiulės tuščios salės slenksčio, vaikinas tarytum iš
naujo išgyveno trumpą pokalbį ir jo veikiamas lėtai prisiartino prie laiptų.
Ir tarė sau: "Tai netiesa. Kokie niekai. Tikriausiai aš neteisingai supra­
tau."
Aišku, Frančeskas negalėjo žinoti, kad juodu su Gvidu - meilužiai.
Niekas to nežinojo.
Bet atsidūręs ilgo antro aukšto koridoriaus pradžioje Tonijus pajuto
drebulį.
Atsirėmė į sieną. Galva apsvaigo, ir netikėtai apėmė noras atsidurti kur
nors kitoje vietoje, kuo toliau nuo čia. Tačiau vis tiek stovėjo nejudėdamas.
Laukti teko neilgai.
Kitame koridoriaus gale atsivėrė durys, ir ant gėlėto kilimo plūstelėju­
sios šviesos sraute pasirodė grafienė su Gvidu. Putli nedidukė grafienė te-
bevilkėjo įmantrią balinę suknelę, bet dabar tamsūs plaukai laisvai krito
ant pečių. Gvidas, švelniai atsisukęs į ją, pabučiavo bei nusilenkė.
Judviejų siluetai aiškiai matėsi prieblandoje. Grafienė dingo, kartu su
ja išnyko ir šviesa. O Gvidas patraukė laiptų pusėn.
 - 216 -

Tonijus nebyliai žvelgė į artėjantį neryškų siluetą.

Kai pamatė mokytojo miną ir judviejų akys susitiko, vaikinui nebeliko
nė menkiausios abejonės.

__________________________ 12__________________________
Jis verkė. Verkė pasikūkčiodamas kaip vaikas, neįstengdamas susitaiky­
ti su tuo, kas vyksta. Gvidas jį apgavo. Gvidas sąmoningai jį įskaudino. Ir
jeigu iš pradžių pasakė mokytojui daug piktų žodžių, tokiu būdu tik paniš­
kai, beviltiškai mėgino nuslėpti šio siaubingo momento skausmą.
O dabar Gvidas kalbėjo su juo įprastu šaltu, bejausmiu balsu nieko
neaiškindamas! O ko jis, tiesą sakant, tikėjosi? Atsiprašymų ar net melo?
Bet mokytojas sakė perspėjęs jį, kad susitikinės su moterimis tada ir ten,
kur pasitaikys proga. Ir kad tokie susitikimai neturi nieko bendro su juo­
du siejančia meile.
- O-o, kaip tu mane apkvailinai! - sušnibždėjo Tonijus. Mintys pynėsi,
jis nebegalėjo išdėstyti kaltinimų eilės tvarka.
- Kaip suprasti: apkvailinau? Manai, aš tavęs nemyliu? Tonijau, tu -
mano gyvenimas!
Tačiau Gvidas neatsiprašinėjo, neatgailavo. Nežadėjo nutraukti santy­
kių su grafiene. Tik kartojo savo žemu balsu tuos pačius žodžius.
- Ar tai nutiko tik šiąnakt, ar jau buvo ne kartą? Ak, jau buvo ne kartą.
Gvidas neatsakinėjo. Stovėjo tylėdamas, sukryžiavęs rankas ant krūti­
nės ir žvelgdamas į Tonijų taip, lyg tyčia nuo jo atsiribotų bei nesuprastų,
kokį skausmą jam sukėlė.
- Kiek laiko visa tai tęsiasi? Kada prasidėjo? - šaukė Tonijus. - Kada tau
manęs pasidarė negana?
- Negana? Tu man - visas pasaulis, - švelniai paprieštaravo Gvidas.
- Bet juk tu jos nemesi...
Gvidas neatsakė.
Toliau kalbėtis buvo beprasmiška. Tonijus žinojo sulauksiąs tų pačių
atsakymų; jis sustingo suvokdamas, jog po kojomis vėl gali atsiverti be­
dugnė, vėl gali užplūsti neviltis, nublokšdama į ankstesnes kančias.
Skausmas atrodė nepakeliamas. Skausmas tvinkčiojo kiekvienoje jo esy­
bės ląstelėje. Mažas jo susikurtas pasaulėlis susiūbavo ir, rodės, tuoj nu­
grius. Ir nesvarbu, kad kadaise pažino dar didesnį skausmą. Anas skaus­
mas dabar atrodė nerealus, o tikruoju tapo šitas, dabartinis.
Jis norėjo atsistoti, išeiti, kad daugiau nebematytų nei Gvido, nei gra­
fienės, apskritai nieko.
- Aš tave mylėjau, - sukuždėjo. - Man neegzistavo niekas daugiau, tik­
tai tu. Niekada neturėjau nieko kito.
- Tu myli mane ir dabar, ir aš neturiu nieko kito, tik tave, - atsakė Gvi­
das. - Tu žinai.
- Nebekalbėk daugiau. Gana. Kuo daugiau kalbi, tuo blogiau. Viskas
baigta.
Bet dar nespėjęs ištarti šių žodžių Tonijus suprato, kad Gvidas artinasi
jo pusėn.
 - 227 -

Ir vos tik pagalvojo, jog neabejotinai trenks šiam žmogui, nejučia atsi­
suko į jį. Atrodo, tokios būklės jis negalėjo priešintis. Taigi tik pats Gvidas
galėjo jį apsaugoti nuo Gvido žiaurumo. Ir kai mokytojas vėl sukuždėjo:
"Tu - mano gyvenimas", jo balse nuskambėjo tokia kančia ir tokia aistra,
jog Tonijus tuojau pat jam atsidavė.
Gvidas bučiavo jį lėtai, pasimėgaudamas. Aistra ritosi bangomis, čia
pakylėdama Tonijų į aukštybes, čia šiek tiek aprimdama, bet tik prieš
naują pakilimą.
Kai viskas buvo baigta ir juodu gulėjo susiglaudę, susipynę rankomis
bei kojomis, Tonijus šnipštelėjo Gvidui į ausį:
- Paaiškink man, kaip visa tai suprasti. Kaip tu galėjai taip stipriai ma­
ne įskaudinti ir nieko nepajusti? Aš nė už ką pasaulyje nesuteikčiau tau
tokio skausmo, prisiekiu.
Jam pasirodė tamsoje, kad Gvidas nusišypsojo. Bet ne kreivu šypsniu,
ne. Veikiau šioje šypsenoje slypėjo liūdesys, o jo atodūsyje - kadaise pa­
tirtų išgyvenimų sunkumas.
Jis apkabino Tonijų kažkaip įnirtingai: prisispaudė taip stipriai, lyg
kas ketintų vaikiną atimti.
- Ateis metas, mano gražuoli, ir tu tą padarysi, - ištarė maestro. - O
kol kas rodyk man savo kilnų dosnumą.
Tonijui lipte lipo akys. Nepaisant valios pastangų, jis užmigo. Norėjo
paprieštarauti Gvidui, bet atrodė, tarsi pražiopsojo reikšmingą mįslės da­
lį, nors ir spėjo pamatyti, kokia toji sudėtinga. Širdyje kirbėjo baimės,
kurių negalėjo apibūdinti, bet žinojo, kad šią akimirką Gvidas jį myli, o
jis myli Gvidą, tačiau jeigu pamėgins apčiuopti prarastą galvosūkio dalį,
vėl pasijus be galo nelaimingas.

Jis susitaikė su esama padėtim. Jausdamas, jog yra bejėgis ką nors pa­
keisti, susitaikė. Artimiausios dienos parodė jį pasielgus išmintingai: Gvi­
das dabar priklausė jam dar labiau nei anksčiau.
Tačiau vieną karčią pamoką Tonijus išmoko: ne Gvidas sulaikė jį nuo
pažinties su šviesiaplauke mergina. Jos paveikslai tarytum šaipydamiesi
iškildavo atmintyje. Jis jautė kaltę dėl to, kad tąnakt nuėjo į koplyčią,
mat dabar žinojo, jog galėtų prie jos prisiartinti nieko neaiškindamas Gvi­
dui, tačiau neišdrįso to padaryti, ir kaskart, kai susidurdavo su ja, tik ne­
smagiai tylėdavo ir jausdavosi klaikiai nelaimingas.
Bet artimiausiais mėnesiais meilė Gvidui jį užpildydavo ir nuramindavo
širdį. Beje, kartais kamuodavo mintis, kad Gvidas dar turi ir grafienę.
Tačiau maestro jam buvo švelnesnis nei anksčiau, galbūt todėl, kad pats pa­
galiau sulaukė pripažinimo kaip kompozitorius, o juk taip ilgai šito siekė.

Kai vėl prasidėjo šiltieji metų mėnesiai, o kartu ir šventės bei eisenos
- ir periodiški pasivaikščiojimai su Paolu po vaizdingas apylinkes - tapo
aišku, kad Gvidas pasidarė ypač populiarus.
Jam buvo patikėti geriausi studentai kompozitoriai, naujokėliai atimti,
o su Tonijumi, dabar laikomu mokytojo sukurta žvaigžde, bei Paolu,
 - 218 -
galinčiu nustebinti kiekvieną, dabar jis pritraukdavo daugiau puikių dai­
nininkų, nei galėjo pritraukti.
Mokyklos teatras bemaž atiteko jo žinion, ir, nors maestro negailestin­
gai visus varinėjo, Tonijus vis labiau gėrėjosi mokytoju, besipuošiančiu
naujais kostiumais, pirktais už Tonijaus pinigus.
Įgijęs autoritetą, Gvidas suminkštėjo. Dabar jis kur kas rečiau pykda­
vo. O jo valdingumas buvo toks natūralus, jog Tonijui stiprų slaptą pasi­
tenkinimą suteikdavo vien mokytojo rankų prisilietimas.
Maestro Kavala prašė Gvido pernelyg nespausti Tonijaus. Vis dėlto
tikras Gvido darbas su juo prasidėjo tik nuo to momento, kai mokinys
ėmė rodytis scenoje.
Rampos šviesoje Gvidas geriau pastebėdavo Tonijaus silpnybes bei
stipriąsias pusės. Ir nors maestro be gailesčio kamavo geriausią savo mo­
kinį pratimais bei parašė jam daugybę įvairių arijų, tik liūdesio ir švel­
nių jausmų sklidinos arijos cantabile dėka jis suprato, kuo Tonijus iš tiesų
ypatingas. Benedetui puikiai pavykdavo triukai. Jis galėjo virtuoziškai
įveikti aukštas natas, o paskui stulbinamai lengvai pereiti į kontralto dia­
pazoną. Klausydamasi jo, publika aikčiojo, bet tasai dainininkas ne­
įstengdavo jos pravirkdyti.
O Tonijui pavykdavo kiekvieną kartą.

Tuo metu Neapolį jau dvejus metus valdantis karalius Karlas Trečiasis
nusprendė pastatyti savo teatrą. Per keletą mėnesių statybos buvo užbaig­
tos, o senasis švento Bartolomėjaus teatras nugriautas.
Ir nors visi žavėjosi tokia statybų sparta, atidarymo vakarą būtent te­
atro interjeras sukėlė pasigėrėjimo bei pagarbos šūksnius.
Švento Bartolomėjaus teatre žiūrovų salė buvo pasenusios keturkam­
pės formos. O naujoji priminė šešių aukštų pasagą. Tačiau ypač sužavėjo
ne įspūdingas salės dydis, bet stulbinantis apšvietimas. Kiekvienos ložės
priekyje stovėjo veidrodis, abipus kurio degė žvakės. Uždegus žvakes,
veidrodžiai tūkstantį kartų visomis kryptimis sustiprindavo mažų lieps­
nelių šviesą. Šį neužmirštamą reginį užtemdyti galėjo nebent primado­
nos Anos Peruci talentas bei jos varžovės Vitorijos Teci, pagarsėjusios
meistrišku vyriškų partijų atlikimu, kontraltas. Per atidarymą rodoma
opera "Achilas Skire" buvo parašyta neapoliečių jau daugelį metų myli­
mo kompozitoriaus Domeniko Sari pagal Metastazio libretą.
Sceną apipavidalino vienas iš geriausių tų laikų dekoratorių Pjetras Ri-
džini, ir visas spektaklis buvo išties neprilygstamas.
Gvidas su Tonijum turėjo visam sezonui išnuomotas vietas priešaki­
nėje parterio dalyje, patogius krėslus su ranktūriais. Todėl jie laisvai galėjo
kiek tinkami vėluoti, o kadangi krėslai pirmose eilėse stovėjo gan laisvai,
atvykę pasirodymo viduryje niekam netrukdydavo eidami į savo vietas.
Be abejo, visi žinojo, kad monarchas ne itin domisi opera, ir juokavo,
jog tokį didelį teatrą pastatė todėl, kad pats galėtų įsitaisyti atokiau nuo
scenos.
 - 219 -
0 # 0
Tačiau visos Europos akys labiau nei bet kada krypo j Neapolį. Jo
dainininkai, kompozitoriai ir muzika gerokai pranoko Venecijos meist­
rus. O juk šie jau seniai užtemdė Romą.

Tačiau, Gvido žiniomis, Roma vis dar tebebuvo toji vieta, kur vykda­
vo dainininkų kastratų debiutai. Netgi nekurdama savų atlikėjų bei kūrė­
jų, Roma vis tiek buvo Roma. Ir maestro nuolat Tonijui tai primindavo.
Tonijaus progresas stulbino visus. Bet nors vaikinas sudainavo jau ke­
turias arijas rudenį konservatorijoje pastatytoje operoje, o vakarus su Gvi­
du leisdavo kur nors mieste, jis ir toliau kartais vakarieniaudavo su savo
bičiuliais studentais, ilsėdavosi drauge su jais po pietų bei neatsisakydavo
atlikti visų būtiniausių darbų už scenos.

Tačiau netrukus po antrųjų Neapolyje praleistų Kalėdų Tonijus susiki­

virčijo su vienu fechtavimo pamokas lankančiu jaunuoliu, ir konfliktas
pasirodė besąs toks pat pavojingas, kaip ir priešprieša su Lorencu prieš
metus.

Tą dieną Tonijaus galva prastai veikė, jis jautėsi vangus, abejingas vis­
kam, ką mato ir girdi.
Iš ryto perskaitė eilinį Katrinos Lizani laišką, kuriame tetulė pranešė,
esą jo motina pagimdžiusi sveiką sūnų. Kūdikis gimė prieš penkis mėne-
siusj jau beveik pusę metų jis gyveno šiame pasaulyje.
Šlykštus silpnumas pasklido po visą Tonijaus kūną, ir jis nejučia pra­
dėjo nebyliai melstis. "Kad tu būtum sveikas kūnu bei protu, - bemaž
šnibždėjo jis. - Būk palaimintas ir Dievo, ir žmonių. Jei galėčiau dalyvauti
tavo krikštynose, aš pats pabučiuočiau švelnią tavo kaktytę."
Sąmonėje, rodos, savaime iškilo vizija. Jis išvydo save - aukštą, blyš­
kų, veikiau panašų į vorą - einantį per drėgnus tamsius kambarius. Štai
be galo ilga jo ranka pasiekusi ėmė supti kūdikio lopšį. O paskui pamatė
motiną - verkiančią, vienišą.
"Bet kodėl jinai verkia?" Jis pamėgino susikaupti ir suprato, jog moti­
na sielvartauja dėl to, kad jis nužudė jos vyrą. Karlas mirė. Jinai vėl gedi,
visos skaisčios žvakės jau baigė degti. Viršum žvakigalių rangosi menkas
dūmelis. O koridoriais aukštyn ir žemyn sklando kanalo dvokas - tirštas,
apčiuopiamas kaip žiemos rūkas.
- Ką gi, - galų gale ištarė balsu, lankstydamas kietą pergamento lapą. -
O ko tu norėjai? Gauti daugiau laiko?
Dar vienas žingsnis buvo žengtas, dar vienas žingsnis. Katrina laiške
rašė, kad motina vėl nėščia!

Ir štai, kai jis tokios būklės pasiekė fechtavimo salę, tarpduryje susi­
dūrė su jaunu toskaniečiu iš Sjenos, ir nustūmęs jį įėjo pirmas. Papras­
čiausias neatidumas, tik tiek.
Tačiau ruošdamasis pirmajai kovai Tonijus staiga aiškiai išgirdo už
 - 220 -
nugaros grėsmingą niurzgėjimą ir pakėlęs akis patyrė keistą dezorientaci­
jos jausmą, panašų į tą, kuris jį užklupo prieš kelerius metus švento Mor­
kaus aikštėje, kai pirmą kartą išgirdo apie Karlą. Trumpą, šiurpią akimirką
atrodė, tarytum grimzta į sapną. O paskui krestelėjęs galvą nužvelgė po­
liruotas grindis, aukštus langus, ilgą, tuščią salę.
Sąmonę pasiekė žodžiai:
- Eunuchas? Aš nė nežinojau, kad kastruotiems gaidžiams leidžiama
nešioti špagas!
Nieko netikėto, nieko originalaus. Jis tuojau pat vaizduotėje išvydo
kastruotus gaidžius, tuos išromytus paukščius, paruoštus maistui, ky­
bančius ant kablių mėsinėje. Fechtavimo salės veidrodžiuose atsispindėjo
juos supantys jaunuoliai juodais bridžiais ir baltais marškiniais.
Tonijus suvokė, kad salėje įsiviešpatavo tyla ir kad jis pats lėtai atsig­
ręžia. Jaunasis toskanietis nenuleido nuo jo akių. Tonijaus veidas išliko
bereikšmis. Bet jis, rodos, girdėjo daugybę šnabždesių bei tų šnabždesių
atgarsių, atsklindančių iš didelio pulko jaunų vyrų, su kuriais jis čia kovėsi
ir kuriuos įveikdavo. Jis stovėjo labai ramiai, primerkęs akis, ir laukė, ka­
da šnabždesys virs žodžiais, kuriuos galima suprasti.
Tonijus miglotai jautė, kad jaunasis toskanietis nervinasi. Kiti irgi jau­
tėsi nesmagiai, ir Tonijui tiesiog kuteno odą salėje besisukantis įtampos
srautas. Aplinkui susitelkė nepežvelgiami, niūrūs pietiečių veidai. Ore su­
stiprėjo aitrus prakaito kvapas.
Tonijus fiziškai pajuto jaunuolio baimę. Baimę, sumišusią su pašėlu­
siu, savižudišku išdidumu.
- Aš nekryžiuoju špagos su vištgaidžiais! - bemaž suspigo toskanietis,
ir netgi nesutrinkantys pietiečiai patyrė tam tikrą šoką.
Keista mintis dingtelėjo Tonijui. Jis pamatė, koks šis jaunuolis kvailas,
ir įsitikino, jog toskanietis veikiau mirs, nei patirs gėdą kitų akivaizdoje.
O Tonijus nė kiek neabejojo nužudysiąs vyruką. Niekas čia nevaldė špa­
gos geriau už jį. Fiziškai jusdamas savo ūgį, šaltą savo įniršį, jis tuo pat
metu suvokė visą šio poelgio beprasmiškumą. Jis nenorėjo nieko žudyti.
O tasai žmogus neabejotinai geidė jo mirties. Juk vaikinas puikiai suprato,
kad toks įžeidimas negali neturėti pasekmių.
Tonijus jautėsi suglumęs, padėtis jį slėgė. O berniūkštis suteikė jam
tokią galimybę! Tonijus pajuto gailestį jam. Tačiau stiprėjančios abejonės
tik atims jėgas.
Jisai tarytum iš šalies pamatė iš susiaurėjusių savo akių plūstelintį
įniršį, nukreiptą į jaunąjį toskanietį, lėtai pakylančią savo špagą.
Toskanietis išsitraukė rapyrą. Si švilpdama perskrodė orą. Jaunuolio
veidą perkreipė baimė bei pyktis. Tonijus, lėtai atmušęs smūgį, smogė
priešininkui į kaklą.
Toskanietis išmetė ginklą ir abiem rankom griebėsi už gerklės.
Kambarys kaipmat sujudo. Keli žmonės pripuolė prie Tonijaus, įkal­
binėdami atsitraukti. Kiti apsupo sužeistąjį. Tonijus matė, kaip jaunuolio
marškinius permerkia kraujas. Fechtavimo mokytojas primygtinai prašė
visų išeiti ir tęsti įvykio aptarimą už durų.
 - 221 -
❖ # ❖
Visą kelią atgal iki konservatorijos Tonijus prisiminė tas nejaukias aki­
mirkas, kai jaunuoliai jį apsupo, bičiuliškai apkabinę pečius, spausdami
rankas.
Jau apie vidurnaktį atvyko jaunas Sicilijos didikas ir pranešė jam, kad
toskanietis susirinko daiktus bei išvyko iš miesto. Tamsiame jaunuolio
veide atsispindėjo panieka toskaniečiui, tačiau jis nekomentavo savo pra­
nešimo. Matėsi, kad vyrukas ne itin smagiai jaučiasi rūsčioje konservato­
rijos svetainės aplinkoje, kur Tonijus jį priėmė. Bet svečias kiek padvejo­
jęs paklausė Tonijaus, ar šis nesutiktų artimiausiu metu su juo pame-
džioti. Girdi, jis ir jo bičiuliai, reguliariai vykstantys į kalnus, džiaugtųsi,
jei senjoras Treskis prie jų prisijungtų. Tonijus padėkojo už kvietimą, bet
teigiamo atsakymo neištarė.

O vos po keleto dienų Tonijus su Gvidu patys išvyko į kalnus, pietų

pusėn.
Oras buvo švelnus ir šiltas. Juodu nusprendė aplankyti kurį nors ma­
žą pakrantės miestelį, besišliejantį prie šlaitų, kylančių viršum mėlynos
jūros, panašios į nepriekaištingą veidrodinį dangaus atspindį.
Po paprastų kaimiškų pietų mažoje kaimo aikštėje jie pasikvietė gat­
vės dainininkų būrelį, skurdžiai apsitaisiusių, bet kupinų aistros, ir šie
sudainavo jiems daug barbariškų, išmoningų melodijų, kurių nesiryžtų
atlikti nė vienas profesionalus muzikantas.
Naktį juodu praleido nakvynės namuose, šiaudiniame guolyje, prie
lango, pro kurį dirsčiojo žvaigždės.
Auštant Tonijus išėjo į lauką ir patraukė link senos graikų šventyk­
los, dunksančios vidury pievos, kurią išmargino pirmieji pavasario žiedai.
Iš daugumos kolonų beliko tik marmuriniai pagrindai, išsibarstę tarp
žolių, bet keturios kolonos, smingančios tiesiai į dangų, dar tebestovėjo.
Pamatė Tonijus ir šventyklos grindis. Apėjo palei akmenų nuolaužas,
paskui atsigulė ant jaunos žolės, besikalančios iš visų spragų bei plyšelių.
Žvelgdamas tiesiai į akinantį šviesos srautą galvojo apie tai, jog niekada
gyvenime nepatyrė tokios ramybės, kokią pažino pastaraisiais metais.
Kur bepažvelgtų, atrodė, kad pasaulis trapus ir pilnas nesudrumsto
grožio. Jame nebuvo grėsmingo paslaptingumo. Nebuvo kasdien kamuo­
jančios įtampos.
Tonijui ramybės teikė meilė Gvidui, meilė Paolui, visiems tiems, kurie
tapo jo naujaisiais draugais, beveik broliais, ir gyveno su juo po vienu sto­
gu, berniukams, kurie kartu dirbo, mokėsi, ilsėjosi, repetavo bei dalyvavo
spektakliuose.
Bet tamsa buvo šalia.
Ji visuomet išlikdavo šalia, laukdama čia Katrinos laiško, čia kvailo
berniūkščio iš Toskanos įžeidimo. Vis dėlto Tonijui taip ilgai pavyko ne­
įsileisti jos į savo gyvenimą!
Dabar jis stebėjosi, kaip galėjo apskritai tikėtis išlaikyti savyje neapy­
kantą ir keršto jausmą tol, kol Karlas susilauks daug vaikų. Kaip tik tuo­
met jis ketino sugrįžti bei apmokėti seną sąskaitą.
 - 222 -

Nejaugi jis jau taip ištižo, jog užmišo patirtą blogį, užmiršo pasaulį,
kuris jį išstūmė iš savęs, ir taip lengvai pasidavė tam keistam neapolie-
tiškam gyvenimui, dabar jam atrodančiam realesniam už pažintąjį Vene­
cijoje. O nenoras žudyti toskanietį? Ar čia silpnybė? Ar atvirkščiai, jis ta­
po išmintingesnis ir tobulesnis?
Tonijus ūmai nepaprastai išsigando, jog jam niekada neteks šito sužinoti.
Dabar jam apskritai atrodė nerealus gyvenimas Venecijoje, ten regėtas
rūkas, tarsi pagrobęs iš nejudrių kanalų švino spalvą, siauros gatvelės,
namų sienos, kurios bemaž susiglaudžia virš galvos, tarsi norėtų šiais
spąstais sugauti žvaigždes.
Sidabriniai kupolai, apskritos arkos, mozaikos, žėrinčios net per lietų
- kas tai buvo?
Užsimerkęs jis pamėgino prisiminti motiną. Pasistengė išgirsti jos
balsą, pamatyti, kaip ji šokdama sukasi ant dulkėtų grindų. Nejaugi ka­
daise jo gyvenime buvo diena, kai pamatęs ją prie lango prislinko iš už
nugaros apsipylęs ašaromis? Ji dainavo kažkokią gatvės dainelę. Gal
galvojo apie Stambulą? Jis ištiesė į ją ranką. Jinai atsisuko ir trenkė jam.
Jis pasijuto krentąs...
Nejaugi šitaip kažkada buvo?

Netikėtai jis atsistojo tarp žolių. Aplinkui žaliavo pieva. Atokiau, tarp
daugybės žiedų, pasklidusių po nuostabų bekraštį lauką, šmėžavo tamsi
Gvido figūra. Jis stovėjo nejudėdamas, palenkęs galvą į šalį, tarsi klausy­
damasis paukščių giesmės tolumoje, o galbūt tylos aplinkui.

- Karlai, - sušnibždėjo Tonijus. - Karlai!

Tarsi negalėtų išeiti iš čia, kol neįsitikins, jog tėvas kažkur netoliese.
O paskui užmerks akis, atgręžtas į švelnią saulę, begalinius laukus bei
miestą tolumoje, kurį taip puikiai pažįsta, tada patrauks į priekį, tykin­
damas kaip šuoliui besiruošianti katė, užklups jį kokioje nors tamsioje
netikėtoje vietoje, ir pamatys siaubą jo veide.

"Bet, Viešpatie, nežinia ką atiduočiau, kad galėčiau išgyventi bent

dieną, tik vieną dieną, aplenktas šios taurės!"

_______________________ 13_______________________
Praslinkus dar šešiems mėnesiams, Tonijus gavo laišką iš pačios Ma­
rianos, pranešančios apie antrojo sūnaus gimimą.
Pasijuto toks sukrėstas, pamatęs šį laišką, jog nešiojosi jį visą dieną
ir atplėšė tik atsidūręs vienas jūros pakrantėje.
Atrodė, tarytum pro bangų ošimą girdi jos balsą - kerintį, pavojingą
kaip sirenos kauksmas.

"Nebūna nė valandos, kad apie tave negalvočiau, nejausčiau skausmo

dėl tavęs, nekaltinčiau savęs dėl skuboto, siaubingo tavo poelgio. Tu
 - 223 -

man nesi žuvęs, kad ir kaip būtum tuo tikras, kad ir koks beprotiškas bei
piktas tavasis kelias.
Prieš savaitę šiuose namuose šviesą išvydo tavo jaunėlis broliukas,
Marčelas Antonijus Tresksis. Tačiau nė vienas kūdikis neužims tavosios
vietos mano širdyje."

Vos po keleto dienų Tonijui reikėjo atlikti pagrindinę partiją operoje,

kurią nuo pradžios iki galo sukūrė Gvidas konservatorijos scenai. Ir jis ži­
nojo, kad negalės dainuoti, jei neužmirš šito laiško.
Artinantis spektakliui, vis labiau vargino save repeticijomis. Premje­
ros vakarą negalvojo apie nieką daugiau, išskyrus muziką. Jis tebuvo tik
Tonijus Treskis, konservatorijos studentas, o dar - Gvido meilužis, ir tik
aistringos meilės glamonės galėjo nuslopinti ovacijų aidą.
Bet vėliau, po šio mažo triumfo, be paliovos galvojo apie motiną, nors
iš jo meilės jai, jos grožio bei retų švelnumo minučių prisiminimų ne­
daug kas teliko.
Ji dabar buvo Karlo žmona. Priklausė Karlui. Bet kaip ji galėjo po vis­
ko, kas įvyko, pasitikėti tuo žmogumi? O juk pasitikėjo, dėl to nekilo nė
menkiausios abejonės.
Ir nors apmaudas jį beveik apakino, Tonijus, suprantama, žinojo atsa­
kymą į šį klausimą. Ji patikėjo Karlu todėl, kad gyventų toliau, kad pa­
bėgtų iš tuščio savo kambario ir tuščios lovos. Kas liko tuose namuose,
jei ne Karlas?
Kartais, kai šios mintys bemaž be paliovos sukdavos galvoje, jis nega­
lėdavo neprisiminti motinos kančių, vienatvės ir žiaurumo protrūkių, ku­
rie net dabar, praėjus daugeliui metų, priversdavo pašiurpti odą.
Įkalinta moterų vienuolyne, ji būtų mirusi, Tonijus tuo neabejojo, o jo
brolis, galingas gudrusis brolis, jo nuskriaustas, doras, užsispyręs brolis
būtų vedęs kitą.
Ne, jai teko nepakeliamas pasirinkimas, o gyventi su vyru be meilės
jai buvo taip pat sunku, kaip ir vienuolyno celėje. Jai būtinai reikėjo vyro
meilės, jo apsaugos bei pavardės. Tačiau ką jai suteikė pavardė ir saugu­
mas praeityje?
- O aš vėl pasmerksiu ją vienatvei, - sumurmėjo Tonijus. - Nusiųsiu
atgal į vienuolyną...
Ir sūnus vėl prisiminė motiną po juodu našlės šydu.
Šis vaizdas jam buvo realus - labiau realus nei vaikų krikštynų scenos
arba nebepažįstami namai, kuriuos vaizduotėje sukurdavo šie laiškai.
Atsisukusi į jį, motina plūdosi. Sugniaužusi kumščius žarstė pra­
keiksmus. Jis girdėjo, kaip iš už daugelio metų bei mylių, iš už miglotos
įsivaizduojamos ateities vizijos, ji šaukia: "Aš bejėgė!", ir jo pyktis neiš­
vengiamai nuplaukdavo kažkur į šoną, nepaliesdavo jos, taigi ji pavirsda­
vo šešėliu, galinčiu paveikti jo ateitį ne daugiau, negu veikė praeitį. Jinai
jam žuvusi, iš tiesų žuvusi. Tačiau Tonijaus akys nuolat apsiblausdavo,
kai galvodavo apie ją, vaikinas staigiai nusisukdavo besidaužančia širdi­
mi, kasdien bažnyčioje sutikdamas juodai apsitaisiusias moteris, senyvas
 - 224 -
ir jaunas našles, kurios uždegdavo žvakes, klūpodavo priešais altorių, it
juodi šešėliai slinkdavo gatvėmis, lydimos senų tarnaičių.

Dabar jį užgriuvo daugybė pakvietimų padainuoti privačių vakarie­

nių arba koncertų metu. Sykį net apsilankė tos senyvos markizės namuo­
se, kurią sutiko pirmą kartą atvykęs į grafienės Lamberti rūmus.
Bet po kurio laiko pradėjo atsisakinėti visų pakvietimų.
Gvidas, be abejo, niršo.
- Reikia, kad žmonės tave girdėtų! - įtikinėjo jis. - Reikia, jog tave ma­
tytų ir girdėtų įtakingiausiuose namuose. Tonijau, apie tave turi išgirsti
užsieniečiai, kaip tu nesupranti!
- Jie gali apie mane išgirsti ir ateiti manęs pasiklausyti čionai, - gūžte­
lėjo pečiais Tonijus. - Tu per daug iš manęs reikalauji! - karštai šūktelėjo
vaikinas. - Be to, maestro nuolat skundžiasi, kad studentai per daug laiko
praleidžia mieste, daug geria...
-Ak, liaukis! - piktai nutraukė Gvidas.
Šiaip ar taip, konservatorija tapo vienintele vieta, kur dabar pasirody­
davo Tonijus.
Jis vis daugiau laiko praleisdavo klasėse - išskyrus tas valandas, kai
mokėsi fechtavimo - ir niekada nepriimdavo jaunuolių kvietimo kartu iš­
gerti ar pamedžioti.

Jis vis visur sutikdavo šviesiaplaukę dailininkę. Sykį ji pasirodė

pranciškonų bažnyčioje, kur jis atėjo su kitais studentais atlikti įprastų
giesmių. Kitą kartą pamatė ją švento Karlo teatre: prašmatniai apsitaisiusi
sėdėjo grafienės ložėje, neatitraukdama akių žiūrėjo į sceną ir visą laiką
atrodė pasinėrusi į muziką.
Be to, ji ateidavo į kiekvieną jo pasirodymą konservatorijoje.
Kartais jis grįždavo į grafienės namus vedinas vienintelio tikslo, nors
niekada sau to nepripažindavo. Jis eidavo į koplyčią ir žiūrėdavo į subti­
lias tamsių atspalvių freskas, pailgą mergelės Marijos veidą, angelus galin­
gais sparnais bei raumeningus šventuosius. Ateidavo visuomet vėlyvu
metu, išgėręs šiek tiek daugiau vyno, nei derėtų. O sutikęs dailininkę
puotos salėje žiūrėdavo į ją atvirai ir ilgai, tad jos šeima neabejotinai turėjo
palaikyti tokį įžūlumą įžeidimu.
Tačiau taip niekada nenutikdavo.

Bet labiausiai jį įtraukdavo konservatorijos gyvenimas, ir niekas nega­

lėjo iš tiesų sutrikdyti jo dienotvarkės bei kasdieninės laimės, išskyrus
Katrinos laiškus, kurie, nepaisant retų jo paties atsakymų, tapo vis atvires­
ni ir atviresni.
Šie laiškai, iš ambasados visuomet atgabenami to paties jauno vene-
cijiečio, buvo aiškiai skirti skaitymui vienumoje.
Katrina irgi pranešė apie antrojo Marianos vaiko gimimą ir paprastai
pridūrė, jog šis kūdikis, kaip ir pirmasis, yra sveikas.
 - 225 -

0 * *
"Tačiau ne santuokoje gimusių vaikų tavo brolis turi kur kas daugiau nei
santuokinių, bent jau taip aš girdėjau, ir, atrodo, net stulbinantys jo pasieki­
mai Senate bei tarybose negali sutrukdyti nuolat mėgautis dailiąja lytimi.
Bet tavo motiną jis dievina, dėl to gali nė trupučio nesijaudinti.
Visus žavi jo energija, jėga ir sugebėjimas triūsti nuo aušros iki vidur­
nakčio. O tiems, kas susižavėjimą išsako garsiai, jis tuojau pat atsako, esą
patirta tremtis ir nelaimės išmokiusios vertinti gyvenimą.
Žinoma, vos paminėjus brolį Tonijų, Karlui iš akių bemaž ištrykšta
ašaros. Ak, koks jis laimingas girdėdamas, kad tau gerai sekasi ten, pie­
tuose, vis dėlto jis labai susirūpinęs klausosi naujienų apie tavo dainavimą
ir fechtavimo laimėjimus.
"Scena? - klausia jis manęs. - Manai, jis iš tiesų galėtų žengti ant sce­
nos?" Prisipažino man įsivaizduojąs tave tokį kaip tavo senasis mokyto­
jas, Alesandras.
Tuomet aš pastebėjau, girdi tu veikiau ketinąs tapti naujuoju Kafare-
liu. Kad būtum matęs jo miną!
"Tokiu atveju visi jo gailėsis! Tu tik pagalvok! Įsivaizduoji, - sako jis,
- kaip jis jausis, jei visi nuolat primins apie jo gėdą!"
"O tos dvikovos! - kalba jis man. - Ką tu pasakysi apie visas tas dviko­
vas? Juk aš tenoriu, kad jis gyventų ramiai ir saugiai."
"Tas tiesa, - tuomet pastebiu aš. - Tačiau nerasi saugesnės vietos už
kapą." Jis sureaguoja dar emocionaliau ir išeina iš mano namų apsipylęs
ašaromis.
Bet gana greitai sugrįžta, apsunkęs nuo vyno, išvargintas lošimų na­
mų. Ir žvelgdamas į mane apsiblaususiu žvilgsniu apkaltina persekiojimo
manija bei sako: "Taip, tu turi žinoti, aš dažnai galvoju apie tai, jog nelai­
mingam mano broliui Tonijui būtų buvę kur kas geriau, jei chirurgas
būtų netyčia jį per daug sužalojęs, ir dabar jis jau skrajotų danguje."
"Bet kodėl? - apstulbstu aš. - Kokius siaubingus dalykus čia kalbi! Ko­
dėl? Juk jis klesti!"
"O jeigu jį kas nors papjaus idiotiškos dvikovos metu? - klausia Kar­
las. - Aš jaudinuosi dėl jo dieną naktį." Ir sako niekada neišsiųsiąs tau
špagų, kurių prašei.
"Bet juk špagų galima nusipirkti bet kur!" - pastebiu aš.
"Ak, mano brolis, mano mažasis broliukas! - šūkteli jis taip karštai, jog
galėtų išspausti ašaras publikai. - Ar kas nors žino, ką aš iškentėjau!" Ir
tuojau pat nusisuka nuo manęs, tarsi negalėtų pasitikėti manim, pernelyg
kvaila, nesugebančia užjausti taip begaliniai apgailestaujančio žmogaus.
Bet, atvirai sakant, Tonijau, prašau tavęs, būk atsargus ir išmintingas.
Jeigu jis išgirs apie tavo fechtavimo laimėjimus, dar nuspręs turįs išsiųsti
į Neapolį porą tuzinų bravų, kad tave saugotų. Manau, tokių žmonių
draugija tave išties varžytų, gal net dusintų. Taigi, Tonijau, elkis apdairiai
ir protingai.
O kalbant apie sceną, tavąjį balsą, nejaugi kas nors galėtų pavydėti
Dievo tau suteiktos dovanos? Naktimis, gulėdama ant pagalvių, aš gir­
 - 226 -
džiu tave dainuojantį. Nežinia, ar kada galėsiu tai išgirsti iš tiesų ir apka­
binti tave bei parodyti, jog myliu tave dabar dar labiau negu visada. Tavo
brolis kvailys, jei nemato tavęs laukiančios didžios ateities."

Prieš sudegindamas šį laišką, kaip ir visus kitus, Tonijus ilgai jį ne­

šiojosi.
Laiškas jį gerokai pralinksmino bei keistai pakerėjo; perskaičius jo ne­
apykanta Karlui įsiliepsnojo dar stipriau.
Prieš akis aiškiai iškilo brolis, siurbčiojantis iš gyvenimo taurės, vadi­
namos Venecija. Kaip ryškiai jis regėjo Karlą, keliaujantį iš puotos į sena­
to salę, o paskui į Ridotto, kurtizanės glėbin.
Tačiau visi švelnūs Katrinos perspėjimai nė kiek nepaveikė Tonijaus.
Jis nė trupučio nepakeitė savo gyvenimo.
Ir toliau aktyviai lankė fechtavimo salę. O kai pasitaikydavo laisva mi­
nutė, tobulino tire savąjį šaudymo iš pistoleto meną. Likęs vienas kam­
baryje tiek atkakliai treniruodavosi valdyti durklą, kiek tik įmanoma re­
guliariai nesusmeigiant ašmenų į minkštą žmogaus kūną.
Bet jis žinojo, kad ne karingumas ir narsa vertė jį taip valdingai elgtis
su Džakomu Lizaniu arba taip tobulinti įvairių ginklų valdymo meną.
Tiesiog jis nebegalėjo nuo aplinkinių nuslėpti, kas iš tiesų esąs.
Vis dažniau ir dažniau iš sutiktųjų akių suprasdavo: jie žino, kad jis -
kastratas. O jaunųjų neapoliečių žvilgsniai bylojo apie pelnytą besąlyginę
pastarųjų pagarbą.
O kalbant apie sceną, apie jo virsmą naujuoju Kafareliu, kaip kad kil­
niaširdiškai suformulavo Katrina, jis kartu ir norėjo, ir bijojo šito taip
stipriai, jog kartais apimdavo neviltis, galutinai susipynus mintims.
Jį jau spėjo apsvaiginti ovacijos, grimas, gražių dekoracijų prabanga ir
tos akimirkos, kai girdėdavo savo balsą, skambantį viršum kitų balsų, apraiz­
gantį neapčiuopiama, galinga magija visus tuos, kas norėdavo jį išgirsti.
Tačiau tereikėdavo pagalvoti apie didžiuosius teatrus, ir širdyje užsi­
megzdavo keistai jaudinanti baimė.
"Du kūdikiai per dvejus metus!"
Kartais ši mintis iškildavo sąmonėje taip aiškiai ir nutvilkydavo taip
skaudžiai, jog jis net sustodavo. Du vaikai, ir abu - sveiki sūnūs!
Daugelis Venecijos šeimų tik tokiu būdu pretendavo į amžinybę.
O kaip jis norėjo, kaip norėjo, kad motina ir tėvas suteiktų jam dar
truputį laiko!

14
Buvo vidurdienis. Minios apsuptas Tonijus žingsniavo Via Toledo ir
staiga suprato, jog šią dieną, gegužės pirmąją, sukanka lygiai treji metai,
kai gyvena Neapolyje.
Tiesiog galvoje netilpo. O paskui pradėjo atrodyti, jog praleido čia visą
gyvenimą ir niekada nepažinojo kitokio pasaulio.
Sekundėlei stabtelėjo, nors minia trukdė stovėti, tempdamasi iš pas­
 - 227 -

kos. Pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į giedrą žydrą dangų, pajuto švelnią bei šil­
tą brizo glamonę.
Netoliese pastebėjo atdarą taverną. Keli staleliai stovėjo tiesiog ant ak­
menuoto grindinio, o pagrindinę patalpą užstojo pora senų gumbuotų
figmedžių. Tonijus patraukė ten ir užsisakė butelį "Lagrima Kristi", ne-
apolietiško baltojo vyno, kurį labai mėgo.
Figų lapai metė ant grindinio didžiulius žmogaus delno formos šešė­
lius, o šitas oras, suspaustas tarp ankštų sienų, rodos, be paliovos judėjo.
Po minutės Tonijus jau buvo girtas. Jam pakako vos pusės taurės. Pa­
laimingai atsipalaidavęs atsilošė į mažos, grubiai sukaltos kėdės atlošą ir
ėmė stebėti žmonių srautą gatvėje. Dar niekad Neapolis jam neatrodė toks
nuostabus. Ir nepaisant viso to, kas jam taip nepatiko - baisaus skurdo ap­
linkui bei begalinio aukštuomenės dykaduoniavimo, - jautėsi esąs šio
miesto dalelė. Pagaliau tai suprato, pajuto visa esybe.
O gal taip jautėsi dėl to, kad sukaktys visuomet sukeldavo jam šven­
tišką nuotaiką. Venecijoje jų būdavo tiek daug, ir kiekviena proga vykda­
vo šventė. Jos tapo ne šiaip galimybe pažymėti laiko atkarpas, o gyveni­
mo būdu.
Po visų šio ryto kančių jį aplankiusi ramybė buvo lyg tyli paguoda.

Keletą valandų jis praleido pas siuvėją, kur jautėsi kaip kalėjime. Ne­
galėjo žiūrėti į veidrodį. Siuvėjo padėjėjos jam vis kartojo, jog dar labiau
paaugęs. Dabar jo ūgis siekė jau šešias pėdas, ir niekas jį pamatęs nebe­
galėjo pavadinti berniuku.
Švytinti perregima oda, purūs plaukai, nekaltas veidas - visa tai drau­
ge bei ilgos galūnės skelbė pasauliui, kas jis toks.
Pasitaikydavo minučių, kai bet kokie komplimentai sukeldavo jam
įniršį ir iškildavo vos beapčiuopiamas prisiminimas apie vieną seną
žmogų mansardoje, apie žmogų, smerkiantį pasaulį, kuriame viskas
matuojama skoniu. Būtent skonio dėka jo figūra laikoma madinga; ne kas
kitas, o skonis skatina moteris siųsti jam dovanas ir prisipažinti, kaip jį
dievina, nors jis pats mato veidrodyje klaikią griuveną dieviškos būtybės
vietoje. Patirdavo tikrą siaubą stebėdamas, kaip griūva Viešpaties suma­
nytas kūrinys. Kartais pasidarydavo įdomu, ar tą patį patiria mirtini ligo­
niai, kai ima nebejausti galūnių, kai dėl ligos jiems nuslenka plaukai. Mir­
tini ligoniai jį traukė, traukė išsigimėliai, nykštukai, neūžaugos, kuriuos
kartais matydavo mažosiose scenose kur nors mieste; jis negalėjo užmirš­
ti sykį matytos poros, tarpusavyje susijungusios šlaunimis: juodu juokėsi
ir gėrė vyną sėdėdami ant vienos kėdės. Tos būtybės jam kėlė nerimą ir
kartu pakerėdavo; paslapčiomis laikė save vienu iš jų, išsigimėliu, sle­
piančiu savo bjaurumą po nuostabiu nėriniuotu brokato kostiumu.
Jis nusipirko visus siuvėjo parodytus audinius ir dar tuziną nosinių,
kaklaraiščių bei pirštinių, kurių jam visai nereikėjo.
- Viskas, kas geriausia, kad taptum nepastebimas, išstypėli, - sukuž­
dėjo savo atspindžiui veidrodyje.
Ir štai dabar, pajutęs pirmą saldžią vyno sukeltą euforiją, žaibišką al­
koholio ir vasaros karščio reakciją, jis nusišypsojo.
 - 228 -
- O žinai, tu galėtum būti išsigimėlis, - tarė sau. - Galėtum netekti balso
kaip Gvidas. Taigi tebūnie kaip bus.

Šis mažutis kankinimas siuvėjo ateljė priminė Tonijui neseniai įvyku­

sius ginčus su Gvidu ir maestro Kavala - ginčus, kurie, matyt, negreitai tu­
rėjo liautis. Gvidas be galo nusivylė, kai Tonijus atsisakė pagrindinės mo­
teriškos partijos pavasarį statytoje operoje, dar sykį pareiškęs, jog jis
niekada - niekada, niekada! - nepasirodys scenoje vilkėdamas moterišką
suknelę. Kapelmeisteris vėl nusprendė nubausti Tonijų, leisdamas jam
suvaidinti tik nereikšmingą vaidmenį. Bet dainininkas kaip galėdamas
demonstravo, jog nė trupučio nenusiminė.
Toji pavasarinė opera jį nuliūdino nebent tuo, kad į pasirodymą neat­
ėjo šviesiaplaukė dailininkė. Kurį laiką jos nesimatė ir koplyčioje. Nesu­
tiko jos nė paskutiniojoje grafienės puotoje. Štai dėl ko jis sielvartavo.
Na, o pasirodymo su moteriška suknele neužmirštantys mokytojai,
atrodo, neketino palikti Tonijaus ramybėje. Jie nepritarė mokinio įsitiki­
nimui, esą jis galįs atlikti tik vyriškas partijas. Prieš daugelį amžių pir­
mieji išromytieji pradėjo vaidinti moterų vaidmenis, nors dabar visur už
Popiežiaus valstybės ribų operoje dainavo moterys, kastratus ir toliau gar­
sino šie vaidmenys. Kadangi visos pagrindinės partijos operose rašomos
aukštiems balsams, kiekvienas dainininkas turėjo būti pasirengęs bet ko­
kiam vaidmeniui. Tokiu būdu, pavyzdžiui, ir moterys neretai atlikdavo
vyrų vaidmenis.
Galų gale maestro Kavala išsikvietė Tonijų.
- Tu ne prasčiau už mane žinai, - pradėjo jis, - jog tau būtina įgyti pa­
tirties prieš paliekant konservatoriją. O tavojo debiuto laikas jau arti.
- Bet tai neįmanoma, - skubiai atsakė Tonijus. - Aš nepasirengęs...
- Nusiramink, - pertraukė maestro. - Man tavo pasiekimai matomi kur
kas geriau nei tau pačiam. Ir tu žinai, jog aš šiuo atveju teisus. Ir dar aš
teisus sakydamas, jog tu turi pasirodyti už konservatorijos ribų, bet tu ši­
to atsisakai. Kiekvieną savaitę gauni pakvietimų į privačius namus, ta­
čiau jų nepriimi. Tonijau, nejaugi nesupranti, jog mokykla tau virto slėp­
tuve?
Tonijus krūptelėjo.
- Taip nėra, - sumurmėjo šiek tiek pyktelėjęs, bet suprasdamas, kad
kapelmeisteris teisus.
- Tonijau, kai tu čionai tik atvažiavai, - tęsė maestro, - kai pirmą kartą
atsisakei dainuoti, aš nemaniau, jog ištversi. Baiminausi, kad disciplina
tau pasirodys besanti per žiauri, o aš negalėjau žiūrėti į nusivylusį Gvidą.
Tačiau tu mane nustebinai. Tu tapai žinomu šios vietos aristokratu,
pavertei šitą miestą savąja Venecija. Tu čia spindėjai taip, kaip būtum
spindėjęs ir ten. Bet čia ne visas pasaulis, Tonijau, nors ir didesnis už Ve­
neciją. O tu dabar įstengtum apžavėti visą pasaulį.
Po ilgos pauzės Tonijus atsisuko į maestro ir sutiko jo žvilgsnį.
- Ar galiu jums patikėti vieną mažą paslaptį? - paklausė.
Kapelmeisteris linktelėjo.
 - 229 -
- Niekada gyvenime aš nežinojau tokios laimės, kokią patyriau čia.
Kavala atsakė supratinga liūdnoka šypsena.
- Ar jūs nustebęs? - paklausė Tonijus.
- Ne, - papurtė galvą maestro. - Jeigu kas nors turi tokį balsą kaip ta­
vasis, tuomet ne. - Jis palinko viršum stalo. - Čia tavoji galybė, tavo jėga.
Aš kadaise tau pažadėjau, jog taip nutiks, jei leisi, kad nutiktų. Dabar pa­
žadas tapo realybe. O dar aš tau turiu pasakyti štai ką. Gvidas irgi gali
sužavėti pasaulį. Jis pasirengęs parašyti premjerinę operą Romos scenai.
Jam tenka būti kantriam dirbant su tavimi ir laukti, nes jam nepakelia­
mos tavo kančios. Bet jums abiem metas išeiti į pasaulį. O Gvido darbas
bei laukimas tęsiasi jau ilgai, pernelyg ilgai.
Tonijus neatsakė galvodamas apie kitus dalykus. Jis dar kartą suvokė,
jog normaliai susiklosčius įvykiams jau būtų vyras. Atrodytų kaip jo ant­
rininkas Venecijoje, ir jo balsas skambėtų taip pat. Pasidarė apmaudu,
kad ne itin gerai prisimena to vyriškio balso tembrą. Jo paties balsas - tas,
kokiu kalbėjo - irgi buvo švelnus bei žemas, bet jis įpratino save taip kal­
bėti ir niekada, niekada neužsimiršdavo, netgi juokdamasis.
- Būsiu dar negailestingesnis, - tęsė maestro. - Yra ir kitų, pasirengu­
sių žengti rampos link. Yra kitų, pasiruošusių užimti tavo vietą.
Tonijus tik linktelėjo. Bet maestro kalbėjo toliau:
- Manai, nežinau, kas tau nutiko? Gvidas nenori apie tai kalbėti, beje,
kaip ir tu pats. Bet aš įsivaizduoju, ką tau teko patirti...
- Jūs neįsivaizduojate, - šiurkščiai paprieštaravo Tonijus, - nes jums
taip nenutiko.
- Tu neteisus. Tikrąjį blogį šiame pasaulyje kuria tie, kurie neturi
vaizduotės. Aš turiu vaizduotę. Žinau, k ^ tu praradai.
Tonijus neatsakė. Jis negalėjo sutikti. Šie žodžiai jį užgavo, pasirodė
pasipūtėliški, arogantiški. Bet visais kitais atžvilgiais maestro buvo teisus.
- Duokite man šiek tiek laiko, - pagaliau ištarė Tonijus veikiau sau nei
maestro.
O kapelmeisteris, patenkintas dėl to, jog buvo suprastas, nebetęsė pa­
šnekesio.

Taigi atėjo trečiųjų atvykimo į Neapolį metinių diena.

Šventiškai nusiteikęs, malonios euforijos apimtas Tonijus dar aiš­
kiau suprato, jog maestro Kavala sakė tiesą.
Kol sugrįžo konservatorijon, bemaž sutemo. Prieš pareidamas užsu­
ko į "Inghilterra" viešbutį prie jūros ir nakčiai išnuomojo porą kamba­
rių. Nusprendė vakare atsivesti čionai Gvidą, o prieš tai užsukti į netolie­
se esančią bažnyčią bei pasiklausyti Kafarelio. Garsusis dainininkas jau
daugiau nei metus gyveno Neapolyje ir dažnai dainuodavo šventojo Kar­
lo teatre, tačiau Tonijui buvo svarbu išgirsti jį būtent šią, ypatingą dieną.
Radęs tuščią Gvido klasę, patraukė į jo apartamentus.
Mokytojas buvo pasipuošęs vakarui: apsivilko Tonijaus pirktą praš­
matnų raudono aksomo surdutą. Kai Tonijus įėjo, Gvidas ant bevardžio
kairės rankos piršto movėsi žiedą. Kaštoninės, bemaž šokoladinės spal­
 - 230 -
vos plaukai buvo rūpestingai susukti bei sušukuoti. Jis užsimovė naują
porą balto šilko pirštinių, apsiavė batus kalnų krištolo sagtelėmis, ir įga­
vo išties nekasdieniško spindesio.
- O aš ieškau tavęs nuo pat pietų, - prabilo Gvidas. - Noriu, kad šį va­
karą nuvažiuotum pas grafienę anksčiau. Šiek tiek užkąsk ir daugiau
nebegerk vyno. Ši naktis ypatinga, turi elgtis taip, kaip aš pasakysiu. Ir,
prašau, neieškok pretekstų atsisakyti. Žinau, kad nenori ten eiti, bet tu
privalai.
- Kada jau aš nenorėjau ten eiti? - nusišypsojo Tonijus.
Tomis minutėmis, kai ruošdavosi kur nors išeiti, Gvidas jam atrody­
davo itin patrauklus.
- Tu atmetei jau penkis ar šešis paskutiniuosius kvietimus, - priminė
Gvidas, - bet šiandien būtinai turi nueiti.
- Kodėl gi? - šaltai paklausė Tonijus.
Jis vos begalėjo patikėti padėties ironiškumu. Prisiminė, kaip Domeni­
kas kadaise irgi kūrė planus, tame pačiame viešbutyje išnuomojo aparta­
mentus, iš kurių atsivėrė vaizdas į jūrą. Jis nusišypsojo. Ką galėjo pasakyti?
- Grafienė buvo išvykusi, jai teko patirti rūstų išmėginimą, o dabar ji
sugrįžusi surengė pirmą puotą. Juk žinai, mirė jos pusbrolis, senasis sici­
lietis, daugelį metų gyvenęs Anglijoje. Taigi jai teko pergabenti giminai­
čio kūną į Palermą, idant palaidotų ten. Vargu ar tau kada nors teko ma­
tyti laidotuves Palerme.
- Man apskritai nieko neteko matyti Palerme, - burbtelėjo Tonijus.
Gvidas vartė natas ant stalo.
- Žodžiu, senuką pirmiausia reikėjo pasodinti krėslan bažnyčioje ir at­
likti ceremoniją, o tada įkurdinti kapucinų katakombose šalia kitų gimi­
naičių. Katakombos - tai požeminis nekropolis, kur ilsisi šimtai mirusių­
jų, vieni stovėdami, kiti gulėdami, visi puikiai apsitaisę. Juos prižiūri vie­
nuoliai.
Tonijus susiraukė. Jam buvo tekę girdėti apie tokias vietas, nors šiau­
rinėje Italijoje nieko panašaus nebuvo.
- Grafienė, žinoma, turi pakankamai sicilietiško kraujo, taigi jai tos
apeigos nė motais. Bet senuko našlės, jaunosios anglės, vos neištiko iste­
rijos priepuolis. Ją teko iš ten išvesti.
- Nieko nuostabaus.
- Šiaip ar taip, grafienė sugrįžo. Ji atliko savo pareigą, palaidojo pus­
brolį, ir ši puota jai tiesiog būtina. Todėl prašau tavęs, atvažiuok ten
anksčiau.
- Bet kuo aš čia dėtas?
- Grafienė tave myli, ji visuomet tave mylėjo, - pasakė Gvidas ir stipriai
apkabino Tonijaus pečius. - Bet tik, kaip sakiau, negerk daug vyno.

Kai pasiekė grafienės rūmus, ten buvo tamsu. Iš bažnyčios išėjo iš­
kart, kai Kafarelis sudainavo pirmąją ariją - klasikinį kūrinį kastratui, ku­
ris jaudino ir kartu gniuždė. Ne, Tonijus neprisiminė Venecijos, juk nuo
to laiko dažnai tekdavo girdėti Kafarelį, jis tiesiog troško dar kartą pasi­
 - 231 -
mėgauti šia tobulybe, ta aistra balse, begalės dalykų supratimu, kurį taip
retai pavykdavo įžvelgti kituose žmonėse.
O dar jis norėjo, kad Kafarelis ypatingu būdu jį įkvėptų. Norėjo, jog
dainininkas, pats to nežinodamas, suteiktų narsos, kurios jam taip stigo.
Ar gavo, ko ieškojo, ar ne, taip ir nesuprato.
Bet buvo malonu ateiti į grafienės namus anksti, dar prieš atvykstant
svečiams. Jis atidavė apsiaustą šveicoriui, pasakė kol kas nieko nenorįs bei
ėmė vienas vaikštinėti po tuščius kambarius. Paprasti baldai prieblandoje
atrodė vaiduokliški ir tarsi pleveno virš kilimų, ant kurių išryškėjo mar­
gaspalviai ornamentai. Šiltas oras buvo gaivus, jame nesijautė nei dūmų,
nei sudegusio vaško kvapo, nei prancūziškų kvepalų.
Iš tiesų Tonijus visai nebuvo nusiteikęs prieš vizitą čionai, kaip kad
manė Gvidas. Jis tiesiog pradėjo pavargi nuo viso šito, ypač nuo tada, kai
prieš penkis ar šešis mėnesius dingo šviesiaplaukė mergina. Bet galbūt ji
pasirodys šiandien. Pro atlapotus langus į namus plūdo kvapni naktis,
sklidina vabzdžių čirškimo, rožių aromato, kurie, ko gero, sudaro pačią
pietų krašto esmę. Netgi neįtikėtina tarnų gausa atrodė tarsi šių vietų
ypatybė, tarytum šis namas suteiktų prieglobstį visiems elgetoms, kurie
išsipustę nėriniais bei atlasu dirbo čia už grašius.
Jis išėjo į sodą. Visai nesinorėjo, kad namas atgytų. Bet atsigręžęs at­
gal pro ką tik paliktos svetainės tamsą pamatė tolumoje, koridoriuje, pa­
sirodančius muzikantus, nešinus kontrabosais ir violončelėmis ant nuga­
rų. Drauge su jais atėjo Frančeskas. Jis tarsi negyvą paukštį ant peties laikė
smuiką.
Tonijus pažvelgė į mėnulį aukštybėse, paskui nukreipė žvilgsnį į jį
supančius, rūpestingai apkirptus citrinmedžius, menkai apšviestus mar­
murinius suolelius ir akmenimis grįstą takelį, tiesiai iš po kojų bėgantį
tamson.
Jis nužingsniavo takeliu. Jusdamas už nugaros vis ryškiau įsižiebian­
čius žiburius, įėjo pro vartelius į rožyną, esantį, kaip žinojo, kairėje pu­
sėje. Rožės čia augo tiesiog stebuklingos, grafienė pati jas prižiūrėjo. No­
rėjosi, kad ši palaima kuo ilgiau neatsitrauktų. Įsimintina data žadino
įvairias mintis... Taigi reikėjo vienumos.
Bet įėjęs į rožyną, tolumoje, už gėlyno, ūmai pastebėjo šviesos srau­
tą, sklindantį iš mažo namelio, netoli galinės palaco pusės. Durys buvo
atdaros, ir Tonijus neskubėdamas patraukė link namelio, pakeliui per­
braukdamas ranka per itin stambius žiedus, o prisiartinęs pamatė pro
duris nuostabią spalvų bei veidų virtinę ir kažką/ kas priminė žydro
dangaus skiautę.
Jis sustojo. Įdomi iliuzija. Durys panėšėjo į vartus, vedančius į ypa­
tingu, perpildytą ir neramų pasaulį.
Žengęs dar kelis žingsnius, dirstelėjo į kambarį, pilną paveikslų. Vie­
nas, didžiulis, kybojo ant sienos, priešais jį, ant molberto, stovėjo dar kele­
tas kitų, ir Tonijus kurį laiką apžiūrinėjo darbus. Iš tolo jie atrodė užbaigti
bei kupini gyvybės: grupės biblinių personažų, taip pat tobulai nupieštų,
kaip ir anksčiau matyti ant bažnyčių bei koplyčių sienų. Buvo čia ir ar­
 - 232 -

kangelas Mykolas, vedantis prakeiktuosius į pragarą. Už nugaros besi­

plaikstantis apsiaustas, veide - apačioje liepsnojančios pragaro ugnies atšvai­
tai. O šalimais pavaizduota jam nežinoma šventoji - moteris, spaudžianti
prie krūtinės kryžių. Spalvos mirguliavo šviesoje. Visi paveikslai atrodė
niūresni, liūdnesni už tuos, kuriuos būdamas vaikas matė Venecijoje.
Staiga išgirdo iš kambario gilumos sklindančius tylius garsus.
Sodo tyla bei tamsa jį paslėpė, apėmė malonus jausmas, jog yra ne­
matomas, ir Tonijus priėjo dar arčiau prie paveikslų traukdamas į save
dažų, terpentino bei aliejaus kvapą.
Bet peržengęs slenkstį suprato, jog viduje dirba dailininkas. "Čia ne­
gali būti ji", - pagalvojo. Šiems paveikslams buvo būdingas toks valdin­
gumas, gal net vyriškumas, kurio nesijautė šviesiose, lengvose freskose
ant koplyčios sienų. Bet kai pamatė prie drobės palinkusią figūrą juodu
drabužiu, suprato regįs moterį, laikančią rankoje teptuką. Jai ant nuga­
ros krito švytinčių auksinių plaukų kupeta.
Čia dirbo toji pati dailininkė.
"Ir mudu čia dviese", - pagalvojo jis, staiga sulaikęs kvapą.
Bet pažvelgęs į apnuogintas jos rankas, dažais išteptą drabužį, paju­
to paniką. Ji atrodė tikra gražuolė. Tonijus neatitraukdamas akių stebeilijo
į švelnų profilį, sodriai rožines lūpas, gilų akių mėlynumą.
Ir tuo momentu, kai suprato privaląs tučtuojau išeiti, mergina atsisu­
ko šiugždėdama apatiniais taftos sijonais bei pažvelgė tiesiai jam į veidą.
- Senjore Treški, - ištarė, ir išgirdus jos balsą Tonijui sugniaužė krūti­
nę. Ji kalbėjo švelniu, saldžiu sopranu.
Netikėtai užkluptas jis tiesiog paliepė sau jai atsakyti.
- Senjorina, - sumurmėjo ir šiek tiek nusilenkė.
Ji nusišypsojo, mėlynose akyse įsižiebė žiburėliai. Kai pakilo nuo kė­
dės, tamsaus drabužio raišteliai atsirišo, ir jis pamatė švelnią rausvą odą
viršum juodos suknelės korsažo. Merginos skruostai, kai šypsojosi, tapo
putlūs, viskas joje ūmai jam pasirodė apskrita bei tikra, tarsi anksčiau bū­
tų ją matęs tik scenoje. Dabar ji stovėjo visai arti.
Jos plaukai kaip visuomet buvo papurę, nors nesugarbanoti. Tiesiai
perskirti per vidurį tiesiog laisvai krito ant pečių, ir išsyk kilo noras juos
paliesti. Griežtumas galėjo pavesti žiauriu kiekvieną kitą veidą, bet tik ne
mielą jos veidelį, kuriame labiausiai išryškėjo mėlynos akys po dūmų
spalvos blakstienomis.
Dailininkės veido išraiška aiškiai pasikeitė, ir Tonijus pajuto, jog pasi­
keitė veikiausiai dėl jo. Akimoju suvokė jos išskirtinumą: ji nemokėjo
slėpti savo jausmų bei emocijų kaip kitos moterys.
Ji nejudėjo, bet Tonijus pajuto jos skleidžiamą kvietimą. Buvo tikras,
jog mergina nori jį paliesti, ir pats troško paliesti ją. Aiškiai įsivaizdavo,
kokia glotni jos kaklo oda, koks švelnus skruostas. Norėjosi pirštu per­
braukti per grakščius ausų išlinkimus. Mintyse regėjo darąs su ja siaubin­
gus dalykus, ir pajuto, jog rausta. Jam atrodė absurdiška, kad ji apskritai
apsirengusi. Švelnios jos rankos, ploni riešai, po suknele šmėkščiojanti
rausva oda - visa tai kažin kokios nuostabios būtybės dalys, kurias kaž­
kodėl slepia maskarado kostiumas.
 - 233 -

Visa tai buvo siaubinga.

Kraujas plūstelėjo į veidą, ir Tonijus sekundei palenkė galvą, paskui
nukreipė akis į paveikslus aplinkui, galingus raudonus, degančios ginta­
rinės spalvos, auksinius bei baltus potėpius, kurie sudarė tą svaiginančią
visatą, akivaizdžiai sukurtą jos teptuko.
Jis norėjo išeiti, pabėgti, pasislėpti - bet negalėjo žengti nė žingsnio.
Toji moteris jį gąsdino. Jaudino net juoda suknelės tafta. Kodėl ji turi
piešti apsitaisiusi juodai? Matinį audinį ištepė dažai, o pati mergina atro­
dė tokia jauna ir nekalta, kad juoda spalva jai visai netiko; kartu jai buvo
būdingas mielas nerūpestingumas, kuris atsispindėjo akyse kiekvieną
kartą, kai susitikdavo judviejų žvilgsniai.
Mergina vėl narsiai šypsojosi jam. Tonijus jautė turįs ją užkalbinti.
Norėjo pasakyti ką nors mandagaus, deramo tokiomis aplinkybėmis, bet
negalėjo nieko sugalvoti, ir tuomet, didžiausiam jo siaubui, dailininkė iš­
tiesė apnuogintą ranką.
- Gal įeisite, senjore Treški? - pakvietė tuo pačiu melodingu sopranu.
- Gal pasėdėsite su manimi truputį?
- O ne, senjorina, - šįkart jis žemiau nusilenkė ir atsitraukė atgal. -
Nenoriu jums trukdyti, senjorina... Aš... mes... Aš norėčiau... Turiu ome­
nyje, kad mes taip ir nebuvome iš tiesų vienas kitam pristatyti, ir aš...
- Bet visi jus pažįsta, senjore Treški, - ištarė mergina, švelniai linkte­
lėdama šalia stovinčios kėdės pusėn, ir linksma kibirkštėlė vėl žybtelėjo
jos akyse, o paskui tuojau pat išnyko.
Ji tylėdama žiūrėjo į Tonijų, o šis į ją, ir abu nejudėjo.
Taip jisai ir stovėjo sustingęs, kol išgirdo, kaip už nugaros grafienės
liokajus keletą kartų pakartojo jo vardą bei pranešė, jog senjoro Treskio
laukiama viršuje.

Jis pulte puolė ten, kur buvo kviečiamas. Name jau skambėjo juokas
ir negarsi muzika. Liokajus nuvedė jį viršutiniu koridoriumi iki asmeni­
nių grafienės apartamentų.
Įėjęs Tonijus pamatė prie stalelio tingiai sėdintį Gvidą. Po atlapotais
nėriniuotais marškiniais matėsi krūtinė. Pati grafienė, akivaizdžiai ką tik
užsimetusi raukčiais puoštą chalatą, stovėjo šalia didžiulės, prabangiai
užtiestos lovos.
Vaikiną suėmė įtūžis, bet toji moteris nė nemėgino jo įžeisti, juk jinai
nieko nežinojo apie mokinio ryšį su maestro. Pamačiusi Tonijų, grafienė
išsyk nušvito.
- Ak, žavingasis vaikeli, - šūktelėjo ji. - Prieik. Eikš čionai ir paklausyk
m anęs.
Abiem rankom moteris pakvietė jį artyn iš kito kambario galo.
Tonijus nusišypsojo Gvido pusėn ledine šypsena ir trumpai linktelė­
jęs prisiartino. Tvirta grafienės figūrėlė dvelkė tokia šiluma, tarsi būtų ką
tik išlindusi iš po šiltos antklodės arba mylėjusis.
- Na, koks šį vakarą tavo balsas, ką? - paklausė. - Padainuok man dabar!
Tonijus nesitvėrė pykčiu. Sužaibavo akimis į Gvidą. Jis įviliotas į
spąstus.
 - 234 -
- Pange Lingua, - pridūrė grafienė.
- Padainuok, Tonijau, - švelniai ištarė Gvidas. - Išties įdomu, kaip
šiandien skamba tavo balsas. - Susitaršiusiais plaukais, atlapota apykakle,
mokytojas atrodė atsipalaidavęs.
"Taigi tavo žavingasis vaikelis, - pagalvojo Tonijus, tavo cherubinas. O
štai ką aš gaunu už meilę mužikui."
Jis gūžtelėjo pečiais ir visu balsu užtraukė himno pradžią.
Grafienė atšlijusi aiktelėjo. O Tonijus nė kiek nenustebo, kad ankšta­
me kambaryje jo balsas nuskambėjo pernelyg galingai bei nenatūraliai.
- Ką gi, - pratarė senjora Lamberti, išsiųsdama aplinkui su žvakėmis
tūpčiojančias tarnaites. Pasiraususi lovos klostėse, ji surado natų lapus. -
Ar galėsi sudainuoti štai šitą, žavingasis vaikeli? Šiandien, čia? - ir pati at­
sakė į savo klausimą švelniai linktelėdama. - Čia, su manimi.
Kelias akimirkas Tonijus stebeilijo į viršelį, niekaip negalėjo visko su­
sieti. Jos balsas... Taip, jis, žinoma, girdėjo jos balsą ir anksčiau, girdėjo
daug kartų. Grafienė Lamberti buvo puiki dainininkė mėgėja, bet jau se­
niai nebedainavo, o čia, šiuose namuose, šimtų svečių akivaizdoje, be to,
Gvidas juk žino, kaip jis to nenori! Vaikinas atsisuko į mokytoją.
Šis nekantriai parodė į natas.
- Tonijau, būk malonus, nusileisk iš padebesių, kuriuose skrajoji, ir
pažiūrėk, ką laikai rankose, - patarė jis. - Pasiruošimui turi valandą lai­
ko...
- Aš nedainuosiu! - piktai pareiškė Tonijus. - Grafiene, aš negaliu to
padaryti. Tiesiog neįmanoma, aš...
- Brangus vaikeli, tu privalai, privalai, - sumurkė ji. - Turi padainuoti dėl
manęs. Aš ką tik patyriau šiurpų išmėginimą Palerme. Aš taip mylėjau savo
pusbrolį, o jis buvo toks kvailas, mažoji jo žmona taip kentėjo, ir visiškai be
reikalo. Tik vienas dalykas gali pakelti man nuotaiką: aš turiu vėl dainuoti,
tiiriu sudainuoti Gvido kūrinį, ir aš noriu dainuoti su tavimi!
Jis įsistebeilijo į ją. Norėjo peržvelgti kiaurai, įtardamas slepiamą melą.
Tačiau grafienė atrodė tokia nuoširdi! Ir pats to nenorėdamas jis pažvelgė
į natas. Čia buvo geriausias Gvido kūrinys, serenada, Veneros bei Adonio
duetas. Ir vos sekundei Tonijus įsivaizdavo, kaip dainuoja šį kūrinį per pa­
moką, su Pjeru, tačiau čia...
- Ne, tai neįmanoma, paprašykite ko nors kito...
- Jis nesuvokia, ką kalba, - įsiterpė Gvidas.
- Bet, Gvidai, juk aš šito net nerepetavau. Na, gal sudainavau porą sykių
su Pjeru, - o paskui šnipštelėjo: - Kaip galėjai šitaip su manimi pasielgti?
- Mielas vaikeli, - kreipėsi grafienė, - apačioje yra maža svetainė. Eik
ten ir parepetuok. Gali mokytis ištisą valandą. Ir nepyk ant Gvido. Čia
mano prašymas.
- Tu nesupranti, kokia garbė tau suteikta! - šūktelėjo mokytojas. - Pati
grafienė dainuos su tavimi.
"Spąstai, tikrų tikriausi spąstai, - pagalvojo Tonijus. - Po valandos po
šiuo stogu susirinks trys šimtai žmonių!" Ir tada vėl prisiminė natas. Jis
puikiai mokėjo Adonio partiją - aukštą, švelnią, tyrą. Tuo metu apačioje
 - 235 -
jau rinkosi svečiai. Jie pasistengs palengvinti jam šį pasirodymą, juk tiesa?
Jie atleis už dvasinį blaškymąsi bei ilgą jėgų kaupimą. Jis žinojo: taip ir
bus; jam tereikia leisti, kad taip nutiktų, kad siaubas pavirstų euforija, vos
tik pamatys susirinkusiųjų akis. Ir tuo pat metu žinojo tiesiog neturįs kitos
išeities.
- Eik apačion, parepetuok, - Gvidas nuvedė jį link durų. Ir staiga su­
šnibždėjo, atkartojo it aidas: - Kaip gali šitaip su manimi elgtis?
Tonijus dėjosi niūrus ir nepalenkiamas, bet žinojo, jog veidas jau tapo
bereikšmis, svajingas. Jis jautė, kaip atlyžta, suprato, jog mūšis pralaimė­
tas, ir žinojo, absoliučiai tiksliai žinojo, kad ateis momentas pasinaudoti ta
galia, apie kurią svajojo šią vakarą klausydamasis Kafarelio.
- Tu tiki, kad man pavyks? - jis pažvelgė į Gvidą.
- Žinoma, - atsakė šis. - Tu patį pirmą kartą, dar dažams ant popie­
riaus neišdžiuvus, nuostabiai sudainavai šį kūrinį! - o paskui, padrąsin­
damas ir nuramindamas jaunuolį, maestro pažvelgė į jį meilės sklidinu
žvilgsniu bei sušnibždėjo: - Tonijau, dabar tinkamas metas.

Ir štai atėjo momentas, kai nebeliko nė menkiausios abejonės dėl to,

kad dainuoti teks, ir Tonijus pernelyg stipriai to norėjo, kad bijotų. Jis re­
petavo ištisą valandą ir dar pusvalandį, paskui nusibraukė nuo kaktos
prakaitą, užpūtė žvakes ant klavesino bei išėjo į laiptų aikštelę.
Tuomet akimirksnį vėl patyrė baimę. Ne, blogiau: tikrą siaubą. Nes
išmušė tasai neišvengiamas momentas tokio pobūdžio sambūryje, kai
susirinkę jau visi pakviestieji. Tie, kurie atėjo anksti, dar neišėjo, o susi­
vėlinusieji jau atvyko. Lengvos kalbos ir juoko bangos švelniai plakėsi į
sienas, kur bepažvelgsi, visur matei vyrus bei moteris, margaspalvius šil­
kus, perukus, baltus it burės; jie plaukė per šią banguojančią jūrą, atsimu­
šančią į veidrodžius ir besiveržiančią pro žiojinčias durų angas.
Dainininkas susuko natas į ritinėlį ir stengdamasis apie nieką negalvoti
ėmė leistis laiptais. Bet vos pasukęs orkestro pusėn patyrė dar didesnį su­
krėtimą. Ką tik atvyko pats Kafarelis: dabar jis bučiavo grafienei rankutę.
Tonijų apėmė jausmas, jog atėjo pasaulio pabaiga. Nejaugi bent kam
nors galėjo dingtelėti, esą jis dainuos girdint Kafareliui! Kol jis svarstė, ar
toks posūkis geras, ar blogas, pasirodė Gvidas.
- Tau reikia daugiau laiko? - skubiai paklausė jis. - Ar jau esi pasirengęs?
- Gvidai, atėjo Kafarelis, - sušnibždėjo Tonijus.
Rankos išsyk tapo lipnios bei drėgnos. Jis norėjo ir kuo greičiau pra­
dėti pasirodymą, ir kokiu nors būdu to išvengti. Ne, jis negalėjo, negalėjo
dainuoti Kafarelio akivaizdoje.
Bet Gvidas tik šyptelėjo. Vieną akimirką, kol minia dar neužstojo garsiojo
dainininko, Tonijus žiūrėjo į jį, ir vėl, kaip prieš daugelį metų Venecijoje,
pasirodė, jog netgi čia tasai žmogus skleidžia neįtikėtiną valdingumą.
- Viską daryk taip, kaip aš tau sakiau, - priminė Gvidas. - Tegu prade­
da grafienė, aš seksiu jai iš paskos, o paskui prisijungsi tu.
- Bet, Gvidai, - pradėjo Tonijus, ir staiga tarytum nutirpo liežuvis. Įvy­
ko kažkokia siaubinga klaida. Tačiau mokytojas jau nuėjo į šalį.
 - 236 -
Tuo momentu pasirodė maestro Kavala su Benedetu, o skubiai prie To­
nijaus sugrįžęs Gvidas ištarė:
- Eik prie klavesino ir lauk. Metas.

Jis nežinojo, kur dėti rankas. Tiesa, laikė natas, bet nenumanė, kaip
aukštai derėjo jas pakelti. Netikėtai suvokė, jog dainuos pati namų šeimi­
ninkė, todėl visi klausysis itin dėmesingai. Tai štai ką padarė Gvidas! Ir, ži­
noma, maestro nenuleido nuo jo akių, suprantama, ir Benedetas žiūrėjo į
jį; kažkas pasivedėjo į šalį Kafarelį, o šis linktelėjo. "O-o-o Viešpatie! Bet ko­
dėl Kafarelis šiandien toks velniškai malonus, nors paprastai elgiasi abso­
liučiai nepakenčiamai?! Kodėl niekas nesibaimina, kad jis ims siautėti?"
Kafarelio akys akimirksniui įsmigo į Tonijų, kaip kartą jau buvo nutikę
vienoje Venecijos svetainėje.
Bet salė jau rimo, tarnai iš visų pusių nešiojo minkštas kėdutes, damos
sėdosi ant jų, o ponai įsitaisė tarpduriuose, tarsi tam, kad neleistų niekam
pabėgti.
Staiga Tonijaus riešą palietė putlus grafienės delnas. Atsigręžęs jis pa­
matė, jog namų šeimininkės plaukai išpudruoti ir dailiai sugarbanoti. Ji
atrodė labai dailutė. Grafienė lingavo galvą skaičiuodama pirmuosius me­
lodijos, kuri turėjo nuskambėti išsyk po įžangos, taktus ir netikėtai pa­
merkė jam akį.
Tonijui atrodė, tarytum kažką užmiršo, lyg turi jos kažko paklausti.
Toji mintis varė iš proto, bet jis negalėjo prisiminti, ko reikia paklausti. Ir
tuomet suprato, jog iki šiol nepamatė šviesiaplaukės dailininkės. Kur ji?
Negalima pradėti be jos, tikriausiai ji norėtų būti čia ir, be abejo, po se­
kundės ar kelių pamatys jos veidą.
Tačiau salėje jau viešpatavo visiška tyla, išskyrus taftos šiugždesį, ir To­
nijų vėl apėmė panika, kai pastebėjo, kaip Gvidas uždėjo rankas ant kla­
višų, o smuikininkai pakėlė strykus. Suvirpėjo stygos, ir ėmė lietis muzi­
ka.
Rodos, akimirksniui Tonijus užsimerkė, o kai vėl atsimerkė, jį ūmai
apgaubė visiška ramybė, šiluma, lengva, be galo raminanti šiluma, kūnas
atsipalaidavo, kvėpavimas tapo lygus. Jis aiškiai matė kiekvieną veidą
priešais save, sustingusių spalvų masė atitirpo, pavirto šimtais žmonių, pa­
sirodo, užpildžiusių šią salę. Jis netgi spėjo dirstelėti ten, kur tarp papras­
tų vyrų ir moterų tarsi liūtas sėdėjo Kafarelis.
Smuikai nusklendė aukštyn. Tyrais balsais suskambo rageliai. Visi
drauge jie suteikė melodijai tokio ritmingumo, jog Tonijus nejučia pradėjo
linguoti kartu. Kai muzika nutilo, pabaigoje nuskambėjusi dar liūdniau
bei melodingiau, Tonijus pasijuto kažkur plaukiąs ir dėl viso pikto užmer­
kė akis.
Atsimerkęs pirmiausiai išvydo mažąją grafienę. Klavesinas grojo jos
dainos įžangą. Fone, švelnios lyg tylūs atodūsiai, skambėjo violončelės. Jos
galvelė vėl pradėjo linguoti, kaip ir visas smulkus kūnas, ir staiga žemas,
kibirkščiuojantis balsas išsiveržė iš jos gerklės taip energingai, taip svaigi­
 - 237 -

namai melodingai, jog Tonijus užmiršo viską pasaulyje. Ji atitraukė akis

nuo natų ir pažvelgė į jį. Vaikino lūpos pačios nusišypsojo.
Jos akys spinduliavo, putlūs skruostai išsipūsdavo tarsi dumplės, jinai
dainavo jam, jog myli jį, jog jis tapsiąs jos meilužiu, kai pradėsiąs dainuoti.
Pirmoji jos dainos dalis baigėsi. Stojo neišvengiama tyla ir, subtiliai
suskambus klavesinui, uždainavo Tonijus.
Jis neatitraukė akių nuo grafienės ir pastebėjo, kaip ji švelniai šyptelėjo
bei nežymiai linktelėjo galvą. Bet tuojau pat pajuto, kaip švelnūs, aukšti
fleitos garsai persipina su jo balsu, ir ėmė dainuoti kartu su fleita, sekda­
mas paskui ją aukštyn bei žemyn, aukščiau, aukščiau, o paskui vėl že­
myn, o tada fleita įvedė jį į pasažų seriją, kuriuos jis lengvai įveikė.
Ir Tonijus suvokė iš tiesų norįs išgirsti grafienės balsą ir kad ji tai ži­
no, o kai partnerė jam atsakė, jisai iš tikrųjų ją įsimylėjo. Skambant sty­
goms, Tonijus uždainavo jai stipriai, galingai, ir atrodė, tarytum dainuo­
jami meilės žodžiai - gryna tiesa.
Jo balsas viliojo jos balsą ne tik vardan atsakymų, bet ir dėl to mo­
mento, kai juodu abu susilies. Net pačios švelniausios, labiausiai tęsiamos
natos kalbėjo jai apie tai, o lėti jos pasažai, sklidini gilių, tamsių spalvų,
tarsi aidas kartojo tą patį virpantį troškimą.
Pagaliau juodu sujungė pirmasis duetas, ir abu apėmė neapsakomai
malonus jaudulys, Tonijus net ėmė linguoti drauge su ja, juodose moters
akutėse sužiburiavo juokas. Žemos jos natos nuostabiai susiliejo su pleve­
nančiais jo meilės prisipažinimais, tada prisijungė trečias garsas - nuosta­
bus instrumentų skambesys, kylantis bei slopstantis, tarsi suteikiantis
juodviem galimybę laisvai skrajoti.
Tonijaus-Adonio balsą užpildė kančia, kai turėjo sudainuoti atsisakąs
Veneros, o grafienė atsakinėjo jam sklidina tokio pat veriančio skausmo.
Galų gale smuikai vėl nusklendė aukštyn, suskambo ragelis, vesdama­
sis Tonijų paskui save. Jis paskutinį sykį kvietė ją, ragino eiti drauge, su­
sivienyti su juo. Grafienė palinko į priekį, pasistiebė ir, rodos, iš pačių
sielos gelmių atsakinėjo į svaiginančius jo pakilimus. Ir pagaliau, po trum­
pučio atokvėpio, jie pradėjo finalinį duetą.
Jos balsas vėl susituokė su jo balsu. Grafienės skruostai liepsnojo, aky­
se žvilgėjo ašaros. Mažutis kūnas tarytum pleveno ore, ant lengvų įstabių
vibracijų bangų, o Tonijaus balsas kilo vis aukščiau ir aukščiau, veržda­
masis iš didžiulių plaučių bei geibaus, menko karkaso - kūno, likusio sto­
vėti nejudria, grakščia poza, kai balsas ištrūko į laisvę.
Viskas baigėsi.
Salė nušvito. Kafarelis atsistojo ir plačiu mostu pirmasis pradėjo tikrą
ovacijų audrą.
Mažoji grafienė pasistiebė bei pabučiavo Tonijų. O sutikusi jo žvilgs­
nį, pilną neapsakomo liūdesio, apkabino jaunuolį ir padėjo galvą jam ant
krūtinės.

Viskas įvyko be galo greitai. Rodos, Kafarelis uždėjo ranką jam ant
peties bei linksėdamas visiems iš eilės dešinės rankos mostais prašė publi­
 - 238 -
kos nesiliauti plojus. Iš visų pusių skambėjo komplimentai - girdi jis dai­
navęs taip nuostabiai, net pati grafienė sudainavusi su juo duetu, o čia jau
nemenkas pasiekimas, jis turįs ypatingą balsą, ir kaip gaila, kad jie negir­
dėję apie jį anksčiau, tai yra visus tuos metus, kuriuos jis praleido švento­
jo Angelo konservatorijoje, ir kur buvęs maestro!
Bet kodėl jam buvo taip sunku viso šito klausytis, kodėl beprotiškai
norėjosi pabėgti? Gvido mokinys? Taip, Gvido mokinys. O kokia dieviška
kompozicija! O tasai Gvidas, kur jis? Visa tai buvo pernelyg nuostabu ir
kartu beveik nepakeliama. Jei tik Gvidas būtų čia!
- Kur jis? - šnipštelėjo Tonijus grafienei.
Vieną sekundę priešakyje šmėkštelėjo maestro Kavala, bet dingo, To­
nijui nespėjus suprasti jo veido išraiškos. O paskui grafienė spustelėjo jam
ranką atkreipdama dėmesį.
- Tonijau, susipažink su senjoru Rudžerium, - ištarė, tarsi būtų visiškai
įmanoma pasikalbėti su kuo nors tokiame triukšme.
Jaunasis dainininkas nusilenkė nepažįstamam žmogui, paspaudė jam
ranką. Pajuto, jog kažkas jį apkabino ir pamatė senyvąją markizę: ši vėl
priglaudė sausas lūpas vaikinui prie skruosto. Jis pajuto meilės antplūdį
šiai moteriai, blankioms jos akims, susiraukšlėjusiai odai, net jį apkabinu­
siai rankai - panašiai į reptilijos galūnę, bet kartu stebėtinai stipriai.
Vėliau šalia, taip pat netikėtai, išdygo dar kažkas. Grafienė tuo metu
kalbėjosi su senjoru Rudžerium, o paskui minia staiga prispaudė juodu
vieną prie kito, ir grafienė ranka apglėbė Tonijaus juosmenį. Ūmai jį per­
vėrė prisiminimas.
- Grafiene, - sukuždėjo jis. - Toji jauna moteris, šviesiaplaukė... - jis su­
prato, jog visą laiką laukė, kada ją pamatys, ir kad jos čia tiesiog nėra. Širdį
apniko nusivylimas, ir Tonijus išsyk nutilo, nors ir toliau gestais vaizdavo
purius jos plaukus. - Mėlynomis, tamsiai mėlynomis akimis, - sumurmė­
jo, - bei nuostabiais plaukais.
- Ak, žinoma, tu turi omenyje mano mažąją giminaitę, mano mažąją
našlelę, - ištarė grafienė, pažindindama jį dar su vienu ponu, anglu iš pa­
siuntinybės. - Ji gedi, brangusis, gedi vyro, mano siciliečio pusbrolio... Bet
argi aš tau nepasakojau? O dabar ji nenori grįžti Anglijon...
Grafienė palingavo galvą.
Našlė!
Ar gerai nugirdo? Dabar jis lenkėsi dar kažkam. Senjoras Rudžerius
kalbėjo grafienei kažką labai svarbaus, ir štai grafienė jau nueina.
Našlė. Bet kurgi Gvidas? Mokytojo nesimatė. Netrukus Tonijus paste­
bėjo kitame salės pakraštyje maestro Kavalą, o šalia ir Gvidą, ir grafienę, ir
tą mažą žmogelį, Rudžerių.
Dar kažkas paėmė jį už rankos bei nuoširdžiai pasakė, girdi jis turįs
nepaprastą balsą ir jam reikią debiutuoti čia, švento Karlo teatre, o ne va­
žiuoti į Romą. Ir kodėl visi būtinai vis dar turi važiuoti į Romą?
Bet jo galvoje tuo metu sukosi viena mintis: "Ji našlė". Dailininkę tary­
tum apgaubė jausmingumo aureolė, pavertusi dar labiau gundančia, arti­
 - 239 -
mesne, visiems laikams išbraukė iš neprieinamų mergelių pulko, kuriam
anksčiau buvo ją priskyręs.
Dabar jis visų atsiprašinėjo, bergždžiai stengdamasis prasibrauti prie
tolumoje stovinčių Gvido bei maestro Kavalos.
Ir tuomet pamatė iš minios išpuolantį Paolą, pasipuošusį nauju kos­
tiumu ir panašų į dailutį mažą princą. Berniukas skubiai apkabino Tonijų.
- Ką tu čia veiki? - paklausė Tonijus, tuo pat metu linktelėdamas sena­
jam rusų grafui Seržinskiui.
- Maestro man leido ateiti pasiklausyti tavęs, - Paolas prisiglaudė prie
jo. Vaiką visi šie įvykiai taip sujaudino, jog jis beveik nebeįstengė kalbėti.
- Ką turi omenyje? Tu žinojai, kad aš dainuosiu?
- Visi žinojo, - sunkiai alsuodamas atsakė Paolas. - Čia ir Pjeras, ir Ga-
etanas, ir...
- Ak, tasai Gvidas! - sukuždėjo Tonijus.
Bet jis vos tramdė juoką.
Šįkart jis sparčiai nuėjo, kartu išsivesdamas ir Paolą, mat pastebėjo,
kad Gvidas, maestro Kavala bei nepažįstamas ponas dingo.
Kol pasiekė koridorių, trijulė jau užėjo į kažkurią svetainę. Visos du­
rys buvo uždarytos. Jam teko pastovėti, nuraminti alsavimą ir tiesiog pa­
simėgauti apėmusiu jauduliu.
Jautėsi toks laimingas, jog beliko tik užsimerkti bei nusišypsoti.
- Vadinasi, visi žinojo, - pasakė jis.
- Taip, - atsakė Paolas, - o tu niekada nedainavai geriau, niekada. Toni­
jau, aš gyvenime šito neužmiršiu.
Staiga vaiko veidelis susiraukė, atrodė, jis tuoj tuoj pravirks.
Berniukas prisispaudė prie Tonijaus. Dvylikametis buvo labai liesas -
kaip nendrė, ir neaukštas, jo galva tesiekė Tonijaus pažastį. Akyse atsi­
spindintis begalinis skausmas sukėlė Tonijui nerimą.
- Kas nutiko, Paolai?
- Atleisk, Tonijau. Bet mudu atvykome į Neapolį drauge. O dabar tu
išvyksti. Aš liksiu vienas.
- Ką čia kalbi? Išvykstu? Tik todėl, kad...
Tuomet Tonijus išgirdo balsus už vienų uždarų durų tolėliau. Jis švel­
niai apkabino Paolą, raminamai patapšnojo per petį. Mažasis florencietis
vis dar galynėjosi su ašaromis.
Tuo metu ginčas tęsėsi.
- Penki šimtai dukatų, - ištarė Gvidas.
- Leisk man viską sutvarkyti, - paprašė kapelmeisteris.
Tonijus tyliai stumtelėjo duris ir pamatė, jog jie šnekasi su tuo pačiu
tamsiaplaukiu senjoru Rudžerium. Pastebėjusi Tonijų, grafienė nuskubė­
jo prie jo.
- Eik į viršų, žavingasis vaikeli, - pasakė ji išeidama į koridorių ir už­
darydama duris.
- Bet kas tasai žmogus? - sušnibždėjo jis.
- Nenoriu tau sakyti, kol viskas nesutvarkyta, - tarstelėjo namų šeimi­
ninkė. - Eime.
 - 240 -

15
Trečią valandą nakties pusė svečių vis dar nesiskirstė.
- Mielas vaikeli, - kreipėsi grafienė, uždarydama duris, - senjoras Ru-
džerius visai atsitiktinai užsuko čia. Mes visi buvome tikri, jog žinoda­
mas tu tikrai būtum atsisakęs dainuoti!
Keletą valandų Tonijui teko vienam laukti erdviame antro aukšto
kambaryje, kurio langas žvelgė į judrią gatvę.
"Penki šimtai dukatų! - svarstė jis. - Didžiulis turtas. Tikriausiai vyksta
kažkokios teatrinės derybos. Bet dėl ko?"
Pakaitomis apimdavo čia baimė, čia klaikus nusivylimas. Vis dėlto
pats Kafarelis jam plojo! Ne, ko gero, jis tiesiog maloniai parodė pagarbą
grafienei. Tonijus visai susipainiojo. Ką visa tai reiškė?
Privažiuodavo ir nuvažiuodavo ekipažai. Svečiai neskubėjo leistis iš
priebučio, juokėsi, glėbesčiavosi. Mirguliuojančioje fakelų šviesoje ant
priešais stovinčios bažnyčios laiptelių matėsi elgetų siluetai, kuriems šią
nuostabią šiltą naktį nereikėjo ieškoti prieglobsčio, jie galėjo išsitiesti tie­
siog mėnesienoje.
Tonijus pasitraukė nuo lango ir ėmė žingsniuoti po kambarį.
Ant židinio lentynėlės tiksėjo laikrodis. Iki aušros liko trys valandos.
Jis dar nenusirengė; Gvidas tikrai ateis čionai.
O jeigu Gvidas lovoje su grafiene? Ne, šią naktį mokytojas negalėjo
taip pasielgti. O ir grafienė žadėjo ateiti, kai "viskas susitvarkys".
"Gali paaiškėti, jog viskas čia gryniausi niekai, - tvirtai tarė sau septy­
nioliktą kartą. - Tasai Rudžerius tikriausiai kokio nors mažo teatrėlio
Amalfėje ar kur nors kitur direktorius. Taigi jie nori nuvežti mane tenai ir
surengti patikrinimą... Bet už penkis šimtus dukatų?" Jis pakraipė galvą.

Tačiau kad ir kokį nerimą kėlė visi šie įvykiai, Tonijus negalėjo negal­
voti apie šviesiaplaukę dailininkę. Jis dar neatsigavo po sukrėtimo, kurį
sukėlė naujiena apie jos našlystę, tereikėjo bent akimirkai atitrūkti nuo
minčių, ir prieš akis vėl iškildavo jinai juodos taftos gedulo suknele ir ta­
sai paveikslų pilnas kambarys.
Jokių violetinių juostų, kaspinų. Ir dabar ji našlė. Toji spalva vienintelė
jai tiko, išskyrus šviesų plaukų atspalvį. Ir dar dažų, kuriais piešė savo
paveikslus. Tie paveikslai neabejotinai jos.
Kaip idiotiškai jis elgėsi - tik nerišliai mykė ir vėpsojo į ją. O juk dau­
gybę sykių svajojo likti su ja akis į akį! Ir kai pagaliau taip nutiko, viską
sugadino!
O gal visai galimas daiktas, kad iš kokio nors palaco kampelio jinai
girdėjo jį dainuojant.
Ūmai Tonijus prisiminė jos paveikslus. Neįtikėtina, kad jinai juos nu­
tapė! Bet juk pats matė dailininkę tarp tapybos darbų. Drobė priešais ją
buvo milžiniška, jei tik prisimintų ten pavaizduotas figūras, galėtų suly­
ginti jas su kitomis.
Įstabu, kad ji visa tai sukūrė. Dabar Tonijus suprato, jog šviesiaplau­
 - 241 -
kė dailininkė buvo ištekėjusi už to senyvo pono, kurį visuomet laikė jos
tėvu, ir visą moters gyvenimą tarytum nušvietė nauja šviesa. Jis aiškiai
prisiminė pirmąjį judviejų susitikimą, jos ašaras, gilią kančią, su kuria su­
sidūrė - girtas, grubus ir kartu kankinamas šviesiaplaukės nepažįstamo­
sios grožio bei jaunystės.
Ji buvo to senio žmona, o dabar tapo laisva.
Ir tapė ji ne tik mergeles bei angeliukus. Ji vaizdavo milžinus, miš­
kus, siautėjančią jūrą.
Tonijus stovėjo tamsiame miegamajame ir klausėsi tolimo varpų
skambesio, panašaus į tylų, liūdną aidą. Mažas išmargintas židinio laik­
rodis skubėjo.
Jis užsisagstę liemenę, pasitaisė surdutą ir patraukė link durų. Ko ge­
ro, visi jį užmiršo. Ir Gvidas, žinoma, drauge su grafiene. Namuose vieš­
patavo tyla.
Tačiau tolimoje laiptinėje degė ryški šviesa. Įtempęs ausis Tonijus
išgirdo balsus. Apsisuko ir nuskubėjo galinių laiptų pusėn.

Naktis tebebuvo labai šilta. Nužengęs ant žolės, jis pamatė virš gal­
vos pasklidusias įvairaus ryškumo žvaigždes. Kai kurios matėsi be galo
ryškiai, atrodė bemaž geltonos ar net rožinės, o kitos panėšėjo tik į ma­
žučius baltos šviesos taškelius. Dangumi plaukė debesys. Užvertęs gal­
vą, jis nejučia susverdėjo: pasirodė, tarsi juda pats dangus arba apskritai
visažemė.
Šviesa tryško pro svetainės langą. Prigludęs prie stiklo, Tonijus pa­
matė, kad maestro Kavala vis dar neišėjęs. Gvidas kalbėjosi su senjoru
Rudžerium, o senjoras Rudžerius, rodos, kažką aiškino, braižydamas
pirštu ant tuščio stalo paviršiaus. Grafienė juos stebėjo.
Tonijus pasuko šalin. Nepaisant susijaudinimo, vaikinas suvokė, jog
eiti vidun jam nedera.
Jis skubiai perėjo per sodą, bemaž bėgte pasileido pro rožių krūmus ir
sulėtino žingsnį, artindamasis prie nuošalaus pastato, skendinčio tamso­
je. Akimirkai mėnulis skaisčiai apšvietė žemę ir, kol debesys vėl jį už­
dengė, Tonijus spėjo pamatyti vis dar atdaras duris. Jis lėtai patraukė ton
pusėn. Po kojomis šnarėjo žolė. Ar pasielgs neteisingai, jei įeis, kai viskas
taip lengvabūdiškai atlapota? Tarė sau: "Aš tik pastovėsiu prie durų".
Nedrąsiai ranka pasirėmęs į staktą pamatė paveikslus. Tamsa pasig­
lemžė spalvas, bet veidai liko ryškūs. Pamažu išryškėjo archangelo My­
kolo pavidalas, o paskui baltos dar nebaigto kūrinio dalys. Tonijaus žings­
niai garsiai aidėjo ant akmeninių grindų; lėtai atsisėdęs ant suolelio, sto­
vinčio priešais drobę, jis pradėjo apžiūrinėti baltų figūrų grupę, susipy­
nusių tamsių medžių masę vaizduojančiame fone.
Jis kraustėsi iš proto, negalėdamas pamatyti dailininkės ir kartu neri­
mavo įsiveržęs čionai prieš jos valią. Nenorėjo liesti jos teptukų, rūpes­
tingai uždarytų dažų indelių arba audinio, kuris sulankstytas gulėjo šone.
Tačiau šie daiktai jį traukė. Jis prisiminė, kaip mergina sėdėjo čia, vėl iš­
girdo jos balsą, įstabų tembrą, kiek neaiškius žodžius ir tik dabar supra­
to, jog ji kalbėjo su šiokiu tokiu akcentu.
 - 242 -
Sekundę padvejojęs, paėmė nuo šalia stovinčio stalo degtukus ir užsi­
degė žvakę.
Įsižiebė žiburėlis. Kai liepsnelė įsidegė, kambarį užliejo lygi šviesa.
Didžiulėje drobėje prie sienos išryškėjo spalvos. Paveiksle pasirodė besan­
čios pavaizduotos sode šokančios nimfos - auksaplaukės, bemaž perregi­
mais drabužiais, vos dengiančiais lanksčius kūnus, mažomis rankomis
laikančios gėlių girliandas.
Šie darbai nė kiek nepanėšėjo į tyras, rūsčias freskas grafienės koply­
čioje. Paveikslai atrodė kur kas gyvesni ir kartu dar meistriškiau nutapyti.
"O kodėl gi ne?" - pagalvojo Tonijus. Juk ko tik pats neperpratau vokalo
meno srityje per tuos trejus metus! Argi nenatūralu, kad ji savojoje irgi
patobulėjo? Vis dėlto nimfų veiduose jis įžvelgė kažką, kas neabejotinai
jas siejo su mergele Marija koplyčioje, kuria jisai taip žavėjosi. Jis negalėjo
atplėšti akių nuo apnuogintų šokančių nimfų rankų bei kojų ir netgi šūk­
telėjo iš pasigėrėjimo, dėl ko pats susigėdo.
Dažai ant paveikslo dar buvo švieži, palietęs galėjo jį sugadinti. Bet
Tonijus neketino liesti paveikslo. Pakako į jį žiūrėti ir žinoti, kad visa tai
nutapė šviesiaplaukė moteris.
Jis prisiminė Gvido pasakojimą apie laidotuves Sicilijoje. Vadinasi, ji -
toji pati anglė giminaitė, mažoji našlė, kurią taip išgąsdino šiurpios kata­
kombos, jog teko ją iš ten išvesti. Taip, juk jis iš tiesų pastebėjo jos akcen­
tą, teikiantį merginai dar daugiau žavesio. Tonijus pagalvojo, jog dabar,
kai liko viena, be vyro, galbūt jai dar blogiau, nei gyvenant santuokoje.
Jam pasidarė liūdna, be galo liūdna. Vaikinas suprato, kad visuomet,
kai matė ją, bet kokioje vietoje, net pačioje triukšmingiausioje minioje, ji
visuomet atrodė labai vieniša.
Bet kuo labiau žavėjosi dailininke, tuo labiau dėl to kamavosi, taigi
ryžtingai ištiesęs ranką, tyčia nusidegindamas pirštus, užgesino žvakę.
Ir atsistojo, suprasdamas, jog reikia eiti. Galų gale ar jis galėjo ją sudomin­
ti? Kokią reikšmę turėjo jos meistriškumas ir talentas, jos kūryba, paver­
čianti ją ne eiline mergina, o fėja? Kažkur sąmonės gilumoje jis suvokė,
kad tyrumas bei šioks toks manieringumas - tai tik paviršinis sluoksnis,
o iš tiesų jos prigimtis kur kas sudėtingesnė, kitaip argi galėtų atsirasti to­
kie paveikslai.
Tačiau ką bendro visa tai turi su juo? Kodėl jis taip jaudinosi? Kodėl
sudrėko delnai?
Kiūtindamas link durų, Tonijus staiga pagalvojo norįs, kad jinai palik­
tų jį ramybėje, bet paskui sumetė: juk ne dailininkė, o jisai pats be palio­
vos į ją spoksojo, taigi galų gale mergina jam linktelėjo. Bet kodėl tuomet
ji kam nors nepasakė apie nederamą jo elgesį, velniai griebtų? Ūmai su­
pyko ant merginos.
Ir tuomet pakėlęs akis pamatė ją.
Ji sėdėjo tarp rožių, o ilgas drabužis mėnesienoje atrodė skaidriai baltas.
Tonijus sulaikė kvapą. Stovėjo nustėręs ir jautėsi esąs visiškas mul­
kis. Jinai pamatė šviesą dirbtuvėse ir visą šį laiką jį stebėjo!
Kraujas plūstelėjo į veidą. O paskui apstulbęs pamatė, kaip ji pakilo
 - 243 -
nuo marmurinio suoliuko bei patraukė jo pusėn, taip lėtai ir tyliai, rodos,
ne ėjo, o plaukė. Basos jos pėdos išryškėjo žolės fone, o paprasto, vėjo
plaikstomo plonyčio apdaro sluoksniai prisiplojo prie figūros, ir atrodė
nuausti vien iš šviesos.
Turbūt jam derėjo tik linktelėti merginai bei kuo greičiau nueiti. Bet
Tonijus nekrustelėjo, tik žiūrėjo į ją. Ir kažkas, galbūt jos viduje slypintis
ryžtas, ėmė jį bauginti.
Jinai vis artinosi bei artinosi, jau galėjo matyti jos veidą, įžiūrėjo net
raukšlelę ant kaktos, atsiradusią, kai mergina šiek tiek kilstelėjo anta­
kius, tarsi nusistebėdama. O paskui Tonijus pajuto jos kvapą: gaivų vasa­
ros lietaus aromatą. Daugiau apie nieką nebegalvojo. Nepastebėjo nei ap­
skritų skruostų, nei putlių lūpų. Veikiau aprėpė žvilgsniu ją visą, šitą fėją,
virpančią po perregimo audinio skraiste, pasislėpusią po palaidais auksi­
niais plaukais, jos kūną - kaitrų, dvelkiantį drėgme lietaus, suplakančio
palei takelius žydinčias gėles bei nukritusius lapus.
Neįtikėtinai stiprus geismas panėšėjo į agoniją. Jis visa savo esybe jos
troško, tuo pat metu buvo ir įsitempęs, ir suparalyžiuotas. Jautėsi lyg
košmariškame sapne, kai negali nei riktelėti, nei pajudėti iš vietos. Ūmai
Tonijus pasibaisėjo: nejaugi ji tokia neapdairi, tokia neatsargi? Juodu sto­
vėjo dviese didžiuliame tuščiame sode, toli nuo snūduriuojančio namo.
Nejaugi nekalta mergina gali sau leisti štai taip susitikinėti su bet kokiu
kitu vyru? Staiga jį užplūdo nežmoniškas pyktis, dailininkė tarsi virto
pasibjaurėtinu padaru, o ne pačia nuostabiausia ir grakščiausia būtybe,
kokią teko matyti.
Panoro ją įskaudinti, sugriebti, sugniaužti, atverti akis: tegul mato,
kas jis iš tiesų yra! Tonijus visas drebėjo, girdėjo savo paties alsavimą.
Bet štai jos veidas pradėjo keistis: ji šiek tiek susiraukė, paskui palen­
kė galvą, susigūžė ir staigiai atsitraukė, tarsi nuo prarajos krašto.
Tonijus priblokštas žiūrėjo į nueinančią merginą. Paėjėjusi toliau,
dailininkė ištiesė pečius bei pakėlė galvą. Ir, kol neišnyko tamsoje, auksi­
niai jos plaukai švytėjo naktyje.

Atsidūręs kambaryje, jis atsišliejo į uždarytas duris. Įrėmė kaktą į

nulakuotą medieną.
Graužiamas gėdos, nelaimingas Tonijus negalėjo patikėti nuėjęs taip
toli. Dingojosi, tarytum daugelį metų juodu buvo kažin kokio stebuklin­
go šokio partneriai ir visuomet egzistavo šis bauginantis, viliojantis artu­
mo pažadas.
Ir štai kaip viskas įvyko!
Faktas, jog jinai pasiūlė jam save, nekėlė abejonių, ir susisielojęs, pa­
žemintas, jis dabar žinojo, kas esąs, ir ji irgi žinojo. O jeigu danguje dar
paliktas jam bent lašelis gailestingumo, netrukus turėjo ateiti Gvidas su
grafiene bei pranešti, jog jis išvyksta į Romą - ten, kur daugiau niekada
nebepamatys šviesiaplaukės dailininkės.

Jis taip ir užmigo apsirengęs, užsimetęs ant peties apklotą, o nubu­

dęs šalimais pamatė grafienę su Gvidu.
 - 244 -
- Žavusis vaikeli, pažadėk man kai ką, - pradėjo grafienė.
O Gvidas nė nežiūrėjo į jį. Vaikščiojo po kambarį čia suspausdamas,
čia praverdamas lūpas, lyg sakytų begarsį monologą.
- Ką? Kas nutiko? - paklausė apsimiegojęs Tonijus.
Akimirksniui prieš akis šmėkštelėjo šviesiaplaukė mergina, bet tuo­
jau pat išnyko. Jis pajuto daugiau nebegalįs ištverti laukimo.
- Pasakykite man, - paprašė. - Dabar pat!
- Taip, taip, mielas vaikeli, - kaip visuomet ramiai ir mandagiai atsilie­
pė grafienė, - pažadėk man, jog tapęs garsenybe visiems pasakosi, kad
pirmą kartą dainavai mano namuose, Neapolyje.
- Garsenybe? - jis atsisėdo lovoje, o grafienė įsitaisė šalia ir pakštelėjo
jam į skruostą.
- Mano nuostabusis, vaike, - pratarė ji, - aš ką tik parašiau savo gimi­
naičiui, kardinolui Kalvinui, į Romą. Jis tavęs lauks, galėsi gyventi jo na­
muose, kiek panorėsi. Gvidas pageidauja išvykti nedelsiant, jis nekantrau­
ja ištirti publiką ir pradėti rašyti operą. O aš, be abejo, atvyksiu į prem­
jerą, norėsiu pamatyti jus abu. Ak, brangusis vaikeli! Viskas jau nuspręs­
ta: tau teks atlikti pagrindinę Gvido operos partiją Romos Argentina teat­
re sausio pirmąją dieną.

16
Bet iš tiesų iki išvykimo dienos praėjo daugiau nei dvi savaitės.
Visi daiktai buvo supakuoti. Tonijaus kambariai liko tušti, tebestovė­
jo tik prabangusis klavesinas, kurį padovanojo kapelmeisteriui. Bagažo
prigrūstos karietos laukė konservatorijos kieme.
Tonijus stabtelėjo prie lango ir paskutinį kartą pro dulkėtą arką pa­
žvelgė į sodą.
Jis bijojo išsiskyrimo su Paolu momento, ir šis išties praėjo siaubingai,
kaip kad ir numanė. Apatijos apimtas berniukas beveik nekalbėjo, tik
kažką nerišliai burbuliavo. Jis nepajėgė ištverti Tonijaus bei Gvido išvy­
kimo. Ir nors dabar vaikas jau išėjo, Tonijus žinojo negalįs štai šitaip pa­
likti mažojo florenciečio.
Iš tikrųjų jis jau sugalvojo planą, bet baiminosi, kad šis nepavyks; taigi
bemąstant, kokių veiksmų reikėtų imtis, į kambarį įėjo maestro Kavala.
- Ką gi, sunkusis momentas atėjo, - atsiduso maestro.
Tonijus žvelgė į jį meilės kupinu žvilgsniu, bet nepratarė nė žodžio.
Maestro pabarbeno pirštais į dailiai išmargintą klavesino dangtį, ir Toni­
jui buvo malonu pastebėti, kad kapelmeisteris brangina dovaną.
- Ką gi, ar dabar atlaidžiau vertini nedidelį pokštą, kurį iškrėtėme tau
grafienės namuose? - pasidomėjo maestro. - Aš tikėjausi, kad taip ir nutiks.
Tonijus tik šyptelėjo. Atlaidžiau, taip, atlaidžiau.
Bet veidas virptelėjo iš skausmo, ir vaikinas nežinojo, ar maestro Ka­
vala atkreipė dėmesį į šį virptelėjimą. Nors, žinoma, maestro įdėmiai jį
stebėjo.
- Apie ką galvoji? - paklausė Kavala. - Pasakyk man.
 - 245 -
- Nieko rimto, - tyliai atsiliepė Tonijus. - Galvoju apie tą patį, apie ką
galvoja visi, išvykdami iš čia. - Pamatęs klausiamą maestro miną, Tonijus
prisipažino: - Bijau patirti nesėkmę Romoje.
Ir nukreipė žvilgsnį į šalį, supratęs, jog pagudravo. Jį slėgė kur kas
daugiau dalykų, susijusių su gyvenimu apskritai, su galimais gyvenimo pa­
siūlymais jam, su tuo, kaip stipriai šito troško, bei su noru daug ką užmiršti.
Prieš trejus metus pasižadėjo dainuosiąs tik savo malonumui. Kaip
naiviai dabar skambėjo šis pažadas, koks atrodė kvailas.
Dabar jis ketino tapti geriausiu dainininku Italijoje. Norėjo, kad Gvi­
das parašytų geriausią žmonių kada nors girdėtą operą. Ir dar bijojo, bai­
minosi dėl jų abiejų ir negalėjo įveikti baimės. Klausė savęs, ar bijojo vi­
suomet, nuo pat to momento, kai sužinojo, kas jam liko, ar baimė buvo
tokia stipri, jog teko susigalvoti kitą, ne tokį aukštą gyvenimo tikslą?
Miglotai prisiminė ankstesnius ketinimus ir neapykantą, niūrias savo
priesaikas.
Bet gyvenimas - nuostabūs spąstai; ir dabar mintys sukosi apie vienin­
telį dalyką - apie gyvenimą. Beprotiškai panoro atsidurti karietoje, pake­
liui į Romą.
Pakilimo apimtas Gvidas ne itin domėjosi jo rūpesčiais bei jauduliu.
Mokytojas dieną naktį rašė scenas naujajai operai. Jis nuolatos niurnėjo
panosėje, o kartais, pakėlęs akis, žvelgdavo į Tonijų, ir šis pajusdavo juo­
du vienijančią baimę, sumišusią su maloniu jauduliu.
- Tu nepatirsi nesėkmės, - švelniai patikino maestro Kavala. - Aš ta­
vęs neišleisčiau, jei nebūčiau tikras, jog tau pavyks.
Tonijus linktelėjo, neatitraukdamas akių nuo apžėlusios arkos. Dauge­
lis, išties daugelis išvykdavo iš šių namų kupini vilčių, palaiminti maest­
ro, o sugrįždavo paniurę ir pažeminti, lyg primušti šunys.
"Bet nejaugi bent vienas iš jų jautė pralaimėjimą taip, kaip mes jį jau­
čiame, - svarstė Tonijus, - mes, taip žeminti ir kankinti vardan sėkmės
akimirkos?" Jis jautėsi esąs vienas iš tų dainininkų, vis labiau suvokė savo
priklausomybę brolijai tų, kurie, žinia, visuomet stovėjo jo pusėje.
Kai išgirdo maestro prisiartinant, pastebėjo, kad Kavala sunerimęs,
liūdnas ir susimąstęs, tuomet Tonijaus mintys ūmai pakrypo kita linkme.
O jeigu jo laukia triumfas? O jeigu viskas klostysis taip, kaip jis fanta­
zavo, ir publika stovėdama apipils jį ovacijomis? Tik sekundėlei įsivaizda­
vo, jog taip ir nutiks ir jis patirs nenuginčijamą pergalę, prieš akis išryš­
kėjo kelias, kuris ims driektis nuo tos akimirkos, kelias, kurį galima va­
dinti pačiu gyvenimu.
Ir vos tik vaizduotėje išvydo šį gyvenimą/ jį apėmė siaubas.
- Viešpatie, - sušnibždėjo bei krestelėjo galvą, stengdamasis atsitokėti.
Kapelmeisteris palietė jo petį. Atsisukęs Tonijus atitrūko nuo savų
minčių ir pažvelgė maestro į veidą.
Sis iš tiesų kažko nerimavo.
- Mudu turime pasikalbėti, - ryžtingai pasakė Kavala. - Kol neišvažiavai.
- Pasikalbėti?
Tonijus pasijuto nejaukiai. Atsisveikinti pasirodė besą be galo sunku.
 - 246 -
Bet jam pasidingojo, kad maestro nori ne šiaip geros kelionės palinkėti. O
dar Paolas. Tonijus žinojo negalįs palikti Paolo.
- Sykį aš pasakiau, - pradėjo maestro, - žinąs, kas tau nutiko.
- O aš jums atsakiau, - šiurkščiai atsiliepė Tonijus, - kad nežinote. - Jis
pajuto viduje užverdantį ankstesnį apmaudą ir pasistengė nusiraminti.
Bet Kavala tęsė:
- Aš žinau, visus šiuos metus tu išlikai kantrus čionai tave pasiuntu­
sių žmonių atžvilgiu...
- Jūs nežinote nieko, - Tonijus iš paskutiniųjų stengėsi išlikti manda­
gus. - Kodėl apie tai kalbate kaip tik dabar, nors iki šiol tylėjote?
- Kartoju: aš žinau. Visi žino. Manai, mes visi čia kvailiai, nusimanan­
tys vien apie teatrinius siužetus? Aš žinau. Visada žinojau. Ir žinau, kad
tavo brolis Venecijoje dabar augina du sveikus sūnus. Ir dar žinau, kad tu
niekada nesiuntei ten samdomų žudikų. Venete nesklandė nė menkiausi
gandai apie tokius mėginimus.
Tonijui šie žodžiai virto smūgiais į veidą. Trejus metus jis su niekuo
apie tai nekalbėjo, o dabar viskas, ką slėpė, pasakyta garsiai.
Jis žinojo, kad įniršis jį visiškai pakeičia. Ir pasakė kaip įstengdamas
šalčiau bei grubiau:
- Nekalbėkite su manimi apie tai!
Tačiau maestro nenutilo.
- Tonijau, be to, aš žinojau, kad tą žmogų dieną ir naktį saugo jo sam­
domų nuožmių galvažudžių gauja. Anot gandų, bravai niekada, net na­
muose, neatsitraukia nuo jo toliau nei per balso atstumą.
Tonijus patraukė link durų. Maestro sugriebė jį ir privertė pasilikti.
Kelias akimirkas šio žmogaus valia grūmėsi su jaunuolio valia, paskui To­
nijus, virpėdamas iš įniršio, nusileido.
- Kam mums pyktis? - tyliai paklausė. - Kodėl negalime tiesiog apsi­
kabinti ir atsisveikinti?
- Bet mes nesipykstame, - paprieštaravo Kavala. - Tiesiog aš pranešu
tau žinąs apie tavo ketinimus atsiteisti su broliu, - prisiartinęs jis pradėjo
kalbėti pašnibždomis, Tonijus net jautė jo kvėpavimą. - Bet tasai žmogus
laukia tavęs kaip voras voratinklyje. O įsakas, draudžiantis tau įkelti ten
koją, visą Veneciją pavertė jo tinklu. Jis tave sunaikins, jei stosi prieš jį.
- Gana, - nukirto Tonijus. Jis taip niršo, jog vos tvardėsi, bet tuo pat
metu matė, kad maestro visiškai nekreipia dėmesio į savo žodžių daro­
mą įspūdį. - Jūs nieko apie mane nežinote, - piktinosi jaunuolis. - Nei iš
kur aš atėjau, nei kodėl. Aš nestovėsiu čia ir nesiklausysiu, kaip jūs kalba­
te apie visa tai lyg apie pačius paprasčiausius dalykus! Ir, prašau, nekal­
bėkite apie juos tokiu pat tonu, kokiu auklėjate mokinius arba pranešate
apie operos žlugimą!
- Bet man anaiptol nėra lengva apie tai kalbėti, - paprieštaravo Kavala.
- Dėl Dievo meilės, paklausyk manęs! Pasiųsk ką nors kitą, tegul atlieka
šį darbą už tave! Pasiųsk tokius pat galvažudžius kaip tie, kurie jį saugo.
Bravai išmokyti žudyti. Užpjudyk juos tokiais pat kaip jie patys!
Tonijus bergždžiai mėgino išsivaduoti. Jis neįstengė pakelti rankos
 - 247 -
prieš šį žmogų. Ir kapelmeisteris dar aiškino jam, kas yra bravai! Argi jis
daugybę kartų nenubusdavo vidury nakties po košmaro, kuriame vėl
mėgino ištrūkti iš šiurpių jų letenų Flovigo kambarėlyje? Jis tebejautė tas
rankas, jautė dvokiantį vyrų kvėpavimą. Ir puikiai prisiminė bejėgišku­
mą, apėmusį tuo momentu, kuo aiškiausiai jautė peilį, kuriuo buvo
pjaustomas. Niekada to neužmirš.
- Tonijau, jeigu aš neteisus, - ištarė maestro, - jeigu tu siuntei samdo­
mus žudikus, ir šie nieko nepešė, tuomet peršasi tik viena išvada: tu šio
sumanymo neįstengsi įgyvendinti pats.
Kavala šiek tiek atpalaidavo gniaužtus, bet Tonijų ūmai apleido visos
jėgos. Jis žvelgė į šalį. Retai kada jautėsi toks vienišas kaip dabar, nebent
pirmosiomis čia praleistomis dienomis. Jis nebūtų galėjęs atsiminti ką tik
pasakytų žodžių. Sutrikęs neįsidėmėjo beveik nieko, išskyrus tai, jog
maestro tęsė ir tęsė šią temą, manydamas, jog supranta daug, bet iš tie­
sų neišmanė visiškai nieko.
- Jeigu tu būtum eilinis dainininkas... - senasis mokytojas atsiduso. -
Jei neturėtum balso, apie kurį kiti gali tik svajoti, pasakyčiau: daryk, ką
privalai padaryti.
Jis paleido Tonijų. Vaikino rankos nukaro išilgai kūno.
- O, aš buvau ne itin atidus, - tarstelėjo jis, - ir nesistengiau tavęs su­
prasti anksčiau. Man atrodė, jog esi čia viskuo patenkintas bei laimingas.
- O kas čia keisto, jei aš patenkintas? - paklausė Tonijus. - Kas čia blo­
go, jei atradau laimę? O gal jūs galvojate, kad drauge su visais kitais daly­
kais jie išpjovė ir mano sielą? Jūs taip ilgai vadovavote šitam kastratų
sambūriui pats toks nebūdamas! Jūs užmiršote, koks yra tikras gyveni­
mas! O gal manote, kad pasaulį sudaro vien pažeminti luošiai, kurie
apsipylę ašaromis ir krauju kiūtina į priekį persekiodami savo likimą?
Bet juk čia nėra tikras gyvenimas!
- Tavo balsas - štai kas tavo gyvenimas! Jis sudaro tavo gyvenimą nuo
tada, kai čionai atvykai! Juk nenori, kad netikėčiau savo paties juslėmis! -
maldaujamai ištarė maestro.
- Ne, - papurtė galvą Tonijus. - Čia menas, išpuošta scena, muzika,
mažas pasaulėlis, kurį susikūrėme sau. Bet čia ne gyvenimas! Jeigu jūs
norite pasikalbėti su manimi apie mano brolį ir apie tai, ką jis padarė, tu­
rite kalbėti apie gyvenimą. Ir aš pasakysiu jums, jog už man padarytą
blogį jam turi būti atkeršyta. Kiekvienas žmogus iš gatvės tą suprastų.
Bet kodėl taip sunku suprasti jums?
Nors šie žodžiai akivaizdžiai paveikė kapelmeisterį, jis nepasidavė.
- Argi tu kalbi apie gyvenimą, ruošdamasis vykti Venecijon ir nužu­
dyti savo brolį? - sušnibždėjo jis. - Tu kalbi apie mirtį, ir ne apie jo mirtį,
o apie savo. Ak, jei tu būtum vienas iš daugelio! Ak, jeigu būtum ne tas,
kas esi!
- Aš tiesiog vyras, - atsiduso Tonijus. - Štai kas aš. Aš gimiau vyru ir
turėjau užaugti vyru, toks ir tapau, nepriklausomai nuo kažkieno mėgi­
nimų užkirsti tam kelią. O dabar pasakysiu jums: vyras negali pakęsti to,
kas buvo padaryta man.
 - 248 -
Maestro Kavala nusisuko. Rodės, jis nebeįstengia tvardytis. Tą akimir­
ką kambarį apgaubė šalta tyla. Tonijus išsekęs atsišliejo į sieną ir vėl pa­
matė pro langą lapais apaugusią arką.
Prieš akis ėmė suktis kažkokie pavidalai, tarsi smegenys, atsiriboju­
sios nuo visų minčių, tegalėjo kurti vizijas. Regėjo gan konkrečius daiktus,
turinčius reikšmes: stalo sidabrą, žvakes ant koplyčios altoriaus, vestuvi­
nius vualius, kūdikių lopšius, švelnų šilko šnarėjimą - moterų glamones.
O visų vaizdinių fonu tapo milžiniška drobė - Venecija, papildyta garsais,
trimitų gausmu, jūros brizo kvapu.
"Ko aš norėjau vos prieš akimirką?" - galvojo Tonijus. Jis pamėgino pa­
mažu persikelti į centrą susijaudinimo sūkurio, nuolatos laukiančio už te­
atro uždangos, užuodė grimo, pudros kvapą, išgirdo kitapus uždangos
šaižiai, šiurkščiai sucirpiančius smuikus, trinksinčias atlenkiamas kėdes.
"Apie ką aš galvojau?" Jis išgirdo savo balsą, aiškiai išdainuojantį natas, ir
šis balsas, rodos, neturėjo nieko bendro nei su vyrais, nei su moterimis, nei
su gyvenimu, nei su mirtimi. Nė vienos iš šių minčių jis neištarė garsiai.
Tik po kurio laiko maestro vėl atsisuko į vaikiną.
Tonijaus akyse žvilgėjo ašaros.
- Aš nenorėjau iš čia išvykti štai šitaip, - pratarė Tonijus tyliai, tarsi
pripažindamas savo pralaimėjimą. - Nors jūs ant manęs pykstate, aš my­
liu jus. Mylėjau nuo tada, kai čionai atvykau.
- Kaip mažai tu apie mane žinai, - atsiduso maestro. - Aš niekada ant
tavęs nepykau. Meilę, kurią jaučiu tau, čia nedaugelis pelnė.
Jis priėjo prie Tonijaus, bet vis dar nesiryžo jo apkabinti. Ir tuo mo­
mentu Tonijus fiziškai pajuto šio žmogaus artumą, jo jėgą, grubumą - vi­
siškai įprastus paprastų vyrų bruožus.
Ir tuo pat metu suvokė, kaip pats atrodo šio vyro akimis, tarytum iš
šalies pamatė savo jaunumą, nenatūraliai baltą odą.
- Prieš išsiskiriant turėjau pasakyti jums keletą žodžių, - sumišęs
pratarė Tonijus. - Norėjau padėkoti...
- Nebūtina. Visai netrukus aš atvažiuosiu į Romą ir pamatysiu tave
scenoje.
- Bet yra dar kai kas, - paprieštaravo Tonijus, neatitraukdamas akių
nuo maestro. - Norėjau jūsų kai ko paprašyti. Gailiuosi taip ilgai atidėlio­
jęs. Dabar jūs galite nepatenkinti mano prašymo, o man jis - bemaž svar­
biausias pasaulyje.
Kavala atsisuko ir pažvelgė Tonijui į akis.
- Pasaulyje. Prieš kelerius metus aš pamėginau tau paaiškinti, kas yra
pasaulis - ne tas, iš kurio atėjai, o pasaulis, kurį gali pakerėti savo balsu.
Maniau, jog įsiklausei į mano žodžius. Bet tu didis dainininkas, taip, di­
dis dainininkas, o nori atsukti pasauliui nugarą.
- Kai ateis laikas, maestro, kai ateis laikas, - Tonijaus balse vėl suskam­
bo pyktis. - Kiekvienas miršta savo laiku, - atkakliai pakartojo jis. - Aš
skiriuosi tik tuo, kad galiu tiksliai įvardyti vietą, kurioje tai įvyks. Pats ją
pasirinksiu. Aš galiu sugrįžti namo numirti, savanoriškai atsisakyti gyve­
nimo. Kai ateis laikas. Bet dabar aš gyvenu bei kvėpuoju, kaip ir kiekvie­
nas kitas.
 - 249 -
- Tuomet paaiškink man, ko tu nori, - pasakė maestro. - Aš pasiren­
gęs išpildyti kiekvieną tavo norą.
- Maestro, man reikia Paolo. Noriu išsivežti jį į Romą, - pamatęs Ka-
valos veide nuostabą bei nepritarimą, skubiai pridūrė: - Aš juo rūpinsiuo-
si, jūs žinote, ir netgi, jei kada nors man teks vėl jį atsiųsti jums, vaikui
nepakenks su manimi praleistas laikas. Juk atsverti neapykantą niek­
šams, kurie taip su manimi pasielgė, gali nebent meilė kitiems žmonėms.
Meilė Gvidui, meilė Paolui ir jums.

Tonijus surado Paolą pačiame nuošaliausiame koplyčios kamputyje.

Berniukas sėdėjo susigūžęs ant kėdės, mažas riestanosis veidelis plūdo
ašaromis. Padėrusiu žvilgsniu jis stebeilijo į tabernakulį. Pamatęs su­
grįžtantį Tonijų, lyg jam būtų per maža vieno atsisveikinimo, Paolas tik­
riausiai pasijuto išduotas.
Ir nusisuko.
- Tu tik nesijaudink bei paklausyk manęs, - skubiai prabilo Tonijus.
Vaikinas paglostė juodus berniuko plaukus ir uždėjo ranką ant kaklo,
kuris jam pasirodė labai trapus. Toks pat trapus, kaip ir visas vaikas. To­
nijus ūmai pajuto tokį meilės antplūdį mažajam florenciečiui, jog nega­
lėjo pratarti nė vieno žodžio. Šiltame koplyčios ore tvyrojo vaško bei
smilkalų kvapas, o paauksuotas altorius tarsi sutraukė visą saulę, besi­
skverbiančią vidun dulkėtais šviesos srautais.
- Užmerk akis ir minutėlę pasvajok, - sušnibždėjo Tonijus. - Ar norė­
tum gyventi rūmuose? Norėtum važinėti nuostabiomis karietomis bei
valgyti iš sidabrinių lėkščių? Norėtum puošti pirštus brangakmeniais, vil­
kėti tik šilką ir atlasą? Ar norėtum gyventi su manimi bei Gvidu? Drauge
su mumis vykti į Romą?
Berniuko veide atsispindėjo tokia neviltis, jog Tonijui užėmė kvapą.
- Bet tai neįmanoma! - slogiu balsu pralemeno Paolas.
- Įmanoma, - atsakė Tonijus. - Viskas yra įmanoma. O dar tiksliau:
įmanoma tuomet, kai mažiausiai tikiesi.
Pamatęs Paolo veide sušvintantį tikėjimą ir viltį, jį apkabinti siekian­
čias rankutes, Tonijus prisitraukė berniuką prie savęs.
- Eime, - paragino. - Jeigu turi daiktų, kuriuos norėtum pasiimti, susi­
rink juos dabar.

Kai karieta pagaliau pajudėjo, buvo jau po vidurdienio. Gvidas, Paolas

ir Tonijus važiavo pirmuoju ekipažu, antrasis gabeno tarnus bei didžiąją
dalį bagažo.
Leidžiantis Via Toledo link jūros, paskutinį kartą nužvelgęs miestą,
Tonijus nejučia pasižiūrėjo į melsvą Vezuvijaus viršūnę, siunčiančią į
dangų siaurą dūmelį.
Karietos įvažiavo į Molo. Tviskantis dangus driekėsi iki pas horizonto
ir palaipsniui susiliejo su juo. Paskui jie pasuko į šiaurę, ir kalnas dingo
iš akių. O po keleto valandų, kai naktis apgaubė nuostabius begalinius
Kampanijos laukus, Tonijus vienintelis iš keleivių verkė.
 Penkta dalis

1
Vos atvykus juos pasikvietė kardinolas Kalvinas. Nei Tonijus, nei Gvi­
das nesitikėjo taip greitai sulaukti šios garbės. Juodu nedelsdami nusekė
paskui juodą sutaną vilkintį sekretorių į viršų. Paolas nuskubėjo įkandin.
Nei Venecijoje, nei Neapolyje Gvido regėtos grožybės neparengė jo
milžiniškų rūmų vaizdui pačiame Romos centre, vos už dvidešimties mi­
nučių kelio nuo Vatikano iš vienos pusės, ir maždaug tiek pat nuo Ispa­
nijos aikštės - iš kitos. Už niūraus gelsvo fasado slėpėsi antikos skulptū­
romis apstatyti koridoriai, flamandų gobelenais apkabinėtos sienos ir vidi­
niai kiemeliai, apjungiantys graikiškus bei romėniškus elementus su ko­
losaliomis šiuolaikinėmis statulomis prie vartų, fontanais bei tvenkiniais.
Aplinkui vaikštinėjo daugybė aukštuomenės atstovų, įeidavo ir išei­
davo dvasininkai juodomis sutanomis, o už dvejų dvivėrių durų pasirodė
besanti ilga bibliotekos salė, kur, palinkę virš popierių, plunksnomis
krebždeno juodai apsitaisę raštininkai.
Tačiau didžiausiu netikėtumu tapo pats kardinolas. Anot gandų, šis
giliai religingas žmogus nuėjo ilgą kelią į viršūnę nuo eilinio dvasininko,
o toks atvejis tarp kardinolų buvo ne itin tipiškas. Be to, sklido kalbos,
esą jis labai mylimas liaudies, ir minios žmonių ištisas valandas sukiojasi
gatvėje laukdamos, kada pasirodys jo karieta.
Romos varguomenė tapo ypatingo jo rūpesčio objektu. Kardinolas
globojo daugelį našlaičių prieglaudų bei labdaros įstaigų, kurias nuolatos
lankė. Kartais, nė kiek nesirūpindamas per purvą besivelkančia tamsiai
raudona sutana, palikęs palydą už durų, jis užsukdavo į vargšų lūšneles,
gerdavo vyną kartu su darbininkais bei jų žmonomis, bučiuodavo jų vai­
kus, kasdien padėdavo skurstantiems iš savo lėšų.
Kalvinas buvo bemaž penkiasdešimties. Gvidas tikėjosi jį esant griež­
tą bei asketišką, kas ne itin derėtų prie aplinkinės prabangos spindesio,
raštuotų įvairiaspalvio marmuro grindų, nenusileidžiančių švento Petro
bazilikos grindims.
Tačiau kardinolas tiesiog spinduliavo geraširdiškumą, jo akys links­
mai švytėjo, skleidė gyvybinę energiją ir draugiškumą, apjungiantį pa­
prastą maloningumą bei meilę kiekvienam sutiktam žmogui.
Kardinolas buvo aukštas ir liesas, pelenų spalvos plaukais bei stebėti­
nai lygiais akių vokais, be menkiausios raukšlelės ar klostelės. Bet kai ku­
rie jo veido bruožai buvo labai grubūs, lyg nutašyti iš marmuro, tarytum
senosiose bažnyčiose stovinčių šventųjų statulų, kurios dabar atrodė iš­
kreiptos, net grėsmingos.
Tiesa, jis pats anaiptol nebuvo niūrus ar atstumiantis.
Apsuptas prašmatniai apsitaisiusių didikų, prasiskyrusių jam paliepus,
 - 251 -

kardinolas pakvietė Gvidą prisiartinti. Kai maestro pabučiavo jo žiedą,

kardinolas jį apkabino ir pasakė, jog jo pusseserės muzikantai galį gyven­
ti jo rūmuose kiek tinkami.
- Jums tikriausiai reikia instrumentų? - paklausė Kalvinas. - Mielai pa­
siųsiu jų nupirkti. Jūs tik pasakykite mano sekretoriui, ko jums reikia, ir
jums tuojau pat bus pristatyta viskas, ko pageidausite.
Suėmęs delnais Paolo veidą, jis perbraukė nykščiu per skruostą. Ber­
niukas išsyk atgijo bei nušvito, o kardinolas prispaudė jį prie savo ilgos
tamsiai raudonos sutanos.
- O kur jūsų dainininkas? - paklausė ir tuojau pat susipratęs pažvelgė
į Tonijų.
Išsyk tapo aišku, jog Kalvinas susidomėjęs; jo veidas persimainė. Kai
Tonijus žengtelėjo į priekį pabučiuoti jo šventenybės žiedo, Gvidui pasi­
rodė, jog ir visi aplinkiniai neabejotinai turėjo pastebėti šį pasikeitimą.
Tonijus buvo tik šiek tiek susitaršęs po kelionės, tamsiai žalio akso­
mo surdutas truputį apdulkėjo, Gvido akimis, vaikinas panėšėjo į ange­
lą, apsitaisiusį žmogiškais drabužiais. Aukštas ūgis nesukaustė jo jude­
sių, o fechtavimo treniruočių dėka per pastaruosius dvejus metus jis įgijo
šokėjo grakštumo. Tačiau Gvidui jau nebe pirmą kartą pasidingojo, kad
Tonijus elgėsi lyg užhipnotizuotas: visi jo judesiai sulėtėjo, net akys tapo
tarsi stiklinės.
Kardinolo lūpos virptelėjo. Iš pradžių jis žvelgė į Tonijų nustebęs, ta­
rytum šis kažkaip keistai, nesuprantamai elgtųsi, o paskui šviesiai pilkos
Kalvino akys pasidarė bereikšmės.
Gvidas ūmai pajuto neapsakomą karštį. Iš pradžių pamanė tiesiog
dūstąs nuo kaitros šioje perpildytoje salėje. Bet kai pamatė Tonijaus veidą
ir į kardinolą įsmeigtą žvilgsnį, kai pajuto netikėtą tylą aplinkui, maestro
patyrė šį tą daugiau nei baimės dilgtelėjimą. Ne, aišku, čia visai ne tai, ką
jis išsigalvoja, žinoma, ne.
Tačiau kas neatkreiptų dėmesio į tokio įstabaus grožio jaunuolį ir
kas nežiūrėtų į šitokį žmogų, kaip jo šventenybė, baimingos pagarbos
kupinu žvilgsniu?
Tačiau baimė nesitraukė, tarsi aidas atsiliepdama į slogias mintis, ku­
rios sukosi Gvido galvoje visą kelią iki Romos. Jį apniko ir nerimas dėl
tūkstančio praktinių smulkmenų, susijusių su būsima opera, ir patį nu­
stebinę išgyvenimai dėl balso praradimo prieš daugelį metų.
- Aš niekada nebuvau didelis operos gerbėjas, - švelniai prabilo kardi­
nolas, kreipdamasis į Tonijų, - ir baiminuosi pernelyg mažai žinąs apie šį
meną, tačiau mums visiems malonu, kad turime dainininką, kuris mums
padainuos po vakarienės.
Tonijus sustingo. Gvidas pajuto, jog atlikėjo išdidumui suduotas gan
skausmingas smūgis: jis prilyginamas eiliniam muzikantui. Tonijus, kaip
kad visuomet elgdavosi panašiomis aplinkybėmis, ilgai žiūrėjo į grindis,
paskui lėtai pakėlė akis ir šiek tiek pabrėžtinai ištarė:
- Taip, mano pone.
Kardinolas suprato, jog kažkas negerai. Buvo įdomu stebėti, kaip jis
vėl suėmė Tonijaus ranką savosiomis ir pridūrė:
 - 252 -

- Jeigu jūs būsite toks malonus.

- Man bus garbė, pone, - lediniu mandagiu balsu atsakė Tonijus, kaip
princas, besikalbantis su princu.
Tuomet kardinolas nusikvatojo - linksmai, užkrečiamai - ir atsisukęs
j sekretorių beveik vaikiškai pratarė:
- Mano priešai ir vėl turės apie ką kalbėti.

Jie nedelsiant buvo palydėti į paskirtus apartamentus - erdvių kamba­

rių anfiladą, kurios langai atsivėrė į vidinį sodą, kur ant nukirptos žolės
krito neryškūs medžių šešėliai. Išsipakavę daiktus, jie apėjo kambarius.
Paolas nesitvėrė džiaugsmu pamatęs jam skirtą lovą raižytiniu galvūga­
liu, dengiamą raudonai rudų užuolaidų. O Gvidas suprato, jog juodu su
Tonijumi turi apsigyventi skirtinguose kambariuose ir dėl Paolo dabar
miegoti atskirai.
Iki vakaro Gvidas išsidėliojo visas natas bei perskaitė grafienės įteik­
tus rekomendacinius laiškus. Jam derėjo apsilankyti visuose įmanomuose
koncertuose bei aukštuomenės vakarėliuose. Būtinai reikėjo pasikalbėti
apie operas, patyrusias pasisekimą per pastaruosius dvejus metus, bei pa­
siklausyti kuo daugiau vietinių dainininkų. Kardinolo sekretoriai jau pri­
statė jam pageidautas partitūras bei libretus. Šį vakarą turėjo nueiti į pir­
mą nedidelį koncertą kažkokio anglo namuose.
Tad kodėl jis nedžiūgavo matydamas, kaip kardinolo tarnai įneša kla­
vesiną, o lentynose rūpestingai išdėlioja knygas?
Tonijų Roma, be abejo, pakerėjo. Juodu su Paolu be paliovos aptarinė­
jo, ką matę pakeliui į miestą, o šį vakarą ketino nueiti apžiūrėti popie­
žiaus lobių Vatikano muziejuje. Juodu eidavo drauge vykdyti įvairių pa­
vedimų ir kiekvieną kelionę miestan laikė nauju nuotykiu.
O Gvidas likęs vienas niekaip negalėjo atsikratyti blogos nuojautos,
kuri persekiojo jį visą kelią nuo Neapolio iki Romos.
Tačiau kas gi iš tiesų nedavė jam ramybės?

Aišku, jis negalėjo užmiršti košmaro, susijusio su ankstyvąja Toni­

jaus vaikyste ir paskutiniosiomis dienomis Venecijoje, apie kurias berniu­
kas niekada nekalbėdavo.
Gvidui nereikėjo įrodymų, jog ne kas kitas, o Karlas, vyresnysis Toni­
jaus brolis, kaltas dėl berniuko patirtos prievartos. Ir jis puikiai suprato,
kodėl Tonijus niekada neleido šiai informacijai pasklisti.
Viskas tapo aišku iš popierių, kuriuos Tonijus pasirašė ir nusiuntė į
Veneciją prieš atvykdamas į Neapolį. Karlas Treskis buvo paskutinis gi­
minės vyriškos lyties palikuonis.
Gvidas miglotai prisiminė elegantiškai apsitaisiusį vyriškį, bemaž
draugijos sielą, keliuose vakarėliuose, į kuriuos buvo užklydęs viešėda­
mas Venecijoje, kol įvykiai nepakrypo dramatiška linkme. Gvidas atkrei­
pė į jį dėmesį tik todėl, kad jis buvo "patricijaus trubadūro", kaip kad
buvo vadinamas Tonijus, brolis. Augalotas, labai dailus vyras, juokingų is­
torijų pasakotojas, deklamatorius, poezijos mylėtojas, kupinas noro su­
 - 253 -
teikti kitiems malonumą, pelnyti jų dėmesį ir meilę. Tuo metu jis atrodė
tik vienas iš daugelio gerai išauklėtų bei be galo paslaugių venecijiečių.
Bet dabar vien mintis apie jį ledu sukaustydavo Gvido širdį.
Gvidas niekad viso šito neaiškino kapelmeisteriui. Tačiau nė nereikėjo:
laikui bėgant Kavala pats viską suprato, kaip būtų supratęs bet kuris kitas
žmogus.
Bet abu mokytojai tikėjo, jog po to, kai Tonijus nusprendė visa esybe
pasinerti į dainavimą, laikas bei sėkmė užgydys jo širdies žaizdas. O kaip
jo brolis? Juodu vylėsi, kad Tonijui teks jam atleisti, ir dėkojo Dievui už tai.
Tačiau Karlas Treskis juos nustebino. Jis ne tik vedė Tonijaus motiną
("To pakaktų pačiam nuolankiausiam kastratui suerzinti!" - pakomentavo
šią naujieną maestro, o juk Tonijaus nieku gyvu negalėjai pavadinti
"nuolankiu kastratu"), bet ir per trejus metus paleido į pasaulį du svei­
kus sūnus.
O Mariana Treški vėl laukėsi.
Gvidas pernelyg nesuko dėl to galvos, kol neatėjo laikas išvykti iš Ne­
apolio ir maestro jo neperspėjo, kad nenuleistų nuo Tonijaus akių.
- Aš baiminuosi, jog vaikinas laukia tinkamos progos. Jo viduje tary­
tum grumiasi du dvyniai. Vienas labiau už viską pasaulyje myli muziką,
o kitas trokšta keršto.
Gvidas nieko neatsakė, bet prisiminė mažą Veneto miestelį ir sumuštą,
vaistų apsvaigintą berniuką, gulintį purvinoje, krauju aptaškytoje lovoje.
Dar blogiau: jis prisiminė savo vaidmenį šiame košmare.
Žvelgdamas į kapelmeisterį, jis ūmai pajuto silpnumą ir tarytum ne­
teko žado. Dvynių viename kūne paveikslas jį sukrėtė. Gvidas niekada
anksčiau negalvojo apie tokius dalykus. Jis nė nežinojo, kaip tokį dalyką
pavadinti. Bet neretai jo mielas švelnus meilužis parodydavo tamsiojo
dvynio veidą, ganėtinai dažnai tekdavo patirti iš jo sklindančią neapykan­
tą, pyktį ir šaltį, juntamus fiziškai, kaip šerkšną ant drėgnų kokios nors
šiaurės viešbučio sienų.
Bet mokytojas pažinojo ir kitą dvynį, gyvenantį bei kvėpuojantį To­
nijaus kūne - tą, kuris taip pat karštai troško pasirodyti Argentina teatro
scenoje, kaip to troško Gvidas. Tasai dvynys turėjo balsą, kokiu negalėjo
pasigirti daugiau niekas pasaulyje, jis sugebėjo mylėti karštai bei švelniai.
Štai šitas žmogus ir tapo Gvido gyvenimu.
- Nenuleisk nuo jo akių, - prašė maestro baimės virpinamu balsu. -
Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul jis patiria visus malonu­
mus, kokių tik panorės. Penėk tik vieną dvynį, o kitą priversk badauti, kad
tą valandą, kai tarp jųdviejų įvyks mūšis, vienas būtinai nusileistų kitam.
Gvidas linktelėjo. Šis vaizdas irgi jį pribloškė. Tačiau viršum kamba­
rio pakibusioje švininėje tyloje jis neįstengė išspausti nė menkiausių pri­
tarimo žodžių, tegalėjo galvoti tik apie tą mažą miestelį, apie pažemintą
vaiką, kurį laikė rankose. Jis galvojo apie tai, jog netgi tame košmaro sū­
kuryje taip troško gauti įstabųjį balsą, jog neįstengė gedėti išniekintos
nekaltybės.
O tai reiškė, kad Tonijaus širdyje gyvavo dalelė jo paties, kuri irgi nu­
sipelnė keršto.
 - 254 -
Žinoma, o kaip kitaip galėjo būti!

Taip, senoji baimė vėl jį aplankė. Nors ji nė nebuvo išnykusi. Tik

anksčiau Gvidas baiminosi, kad Tonijus taps savo paties dvasinių kančių
auka. Dabar tapo aišku, jog didžiausia bėda - keršto troškimas. Tiesą sa­
kant, čia buvo vienas ir tas pats. Gvidas nuolatos širdyje nešiojosi nelaimės
nuojautą, panašią į savojo mirtingumo suvokimą, kuri sukeldavo neviltį,
priversdavo nutilti bei pajusti oda perbėgantį šaltuką.
Pasikalbėti apie tai su Tonijumi niekada nepavykdavo. Iš tiesų tomis
baisiomis dienomis, kai ateidavo laiškai iš Venecijos, kaip tik tasai antrasis
dvynys juos skaitydavo ir naikindavo, o paskui sustingdavo, tarytum pri­
sikvėpavęs atsiųsto popieriaus skleidžiamų nuodingų garų.
Bet egzistavo ir kitas - švytintis, energijos kupinas - Tonijus, kuris kalbė­
davosi su juo apie būsimą operą, apie teatrą, apie tai, ką reikia pasiimti iš
Neapolio, o ką palikti. Jis klausinėjo, kiek žiūrovų telpa Argentina teatre.
- Aš suprantu, ką tai reiškia tau, - sykį pasakė jis Gvidui. - Ne, ne, kal­
bu ne apie save ir ne apie tave kaip mano mokytoją. Kalbu apie Gvidą
kaip kompozitorių. Aš suprantu, ką tai reiškia.
- Tada nekalbėk apie tai, - nusišypsojo Gvidas. - Nes nukamuosi mus
abu.
Juodu kalbėjosi švelniai, jausmingai ir nuolat juokėsi, pakuodami natų
lapus, knygas bei gausybę įvairiausių daiktų, brangakmenių ir nėriniuotų
Tonijaus drabužių.
"Penėk vieną dvynį", - sakė jam maestro.
Taigi jis taip ir elgsis, nes čia vienintelis dalykas, kurį gali padaryti, vie­
nintelis, kurį iki šiol darė. Jis įstengia tik mokyti, nukreipti, mylėti bei iš­
aukštinti šį neprilygstamai talentingą, puikų dainininką, savo mylimąjį
Tonijų, dabar svajojantį apie tokią pačią sėkmę, kurios jis, Gvidas, laukė
daugelį metų, ketindamas debiutuoti Romoje.

Bet kažkodėl visą kelią iki Romos Gvidą kankino prisiminimai apie ki­
tą tragediją - apie tai, kaip jis pats prarado balsą. Jis nė kiek nebuvo linkęs
kapstytis po praeitį, bent jau ne labiau, nei nagrinėti sudėtingus simbo­
lius, tačiau tam tikromis akimirkomis, užplūdus senajam skausmui, jis
suprasdavo: laikas šitų prisiminimų nė kiek nesušvelnino.
O gal, kai viskas jau buvo padaryta ir pasakyta, šios mintys užplūsda­
vo todėl, kad negalėjo galvoti apie išsiskyrimą su maestro Kavala bei mo­
kykla, kurioje gyveno nuo šešerių metų amžiaus.
Taigi sąmonė ištraukė iš gelmių senąją kančią, apsaugodama nuo sun­
kaus išsiskyrimo. Tačiau jis ne itin tuo tikėjo. Ir pats nežinojo kodėl.
Praradimo skausmas ir toliau jį kamavo, dar labiau sustiprintas maest­
ro žodžių apie Tonijų: "Leisk jam pamatyti viską, ką siūlo pasaulis. Tegul
patiria visus malonumus, kokių tik panorės."
Tad ką galų gale patyrė Gvidas? Skausmingą jausmą, jog praranda
kažką be galo brangaus ir kad iš jo atimama kažkas, kas susiję su jo balsu?
Ne! Dabar Tonijus nieku gyvu nepaliks Gvido, idant įvykdytų klaikiąją
apeiginę kelionę į Veneciją, net jei ir iš tiesų ketina kada nors ten vykti.
 - 255 -
Vis dėlto netikrumo jausmas išliko. Negera nuojauta, kelianti siaubą.
Net dabar, sėdėdamas tyliame kambaryje kardinolo rūmuose, Gvidas
suvokė, kad nelaimės nuojauta nesitraukia. Ji tik dar labiau sustiprėjo pri­
siminus, kaip nušvisdavo kardinolo Kalvino veidas kaskart, kai žvilgtelė­
davo į Tonijų. Kokia nekaltybė! Tikriausiai jo šventenybė išties buvo
šventas, kokiu visi jį laikė, kitaip sugebėtų nuslėpti savo jausmus ir nie­
kada nebūtų taip kvailai pajuokavęs.
Pasisveikinęs su muzikantais, kardinolas išvyko iš rūmų.
Gvidas stebėjo pro vartus išvažiuojančią nepaprastą procesiją. Penkios
karietos, aptarnaujamos livrėjas vilkinčių vežėjų bei liokajų, sudarė kardi­
nolo palydą. Ir jau už keleto žingsnių nuo namų kardinolas sviedė mi-
nion pirmąją auksinių monetų saują.
Įėjo Tonijus. Juodu su Paolu jau spėjo aplankyti siuvėją, kuris turėjo
berniuką aprengti lyg sosto įpėdinį. Vaikinas nusipirko puikią špagą,
apie dešimtį knygų ir smuiką, kadangi šis buvo mylimiausias Paolo in­
strumentas, o Gvidas primygtinai reikalavo, kad - dėl visa pikta - berniu­
kas tobulai grotu bent vienu instrumentu...
Mintys apie praradimą; ilgesys. Kodėl Gvidas taip dėl to nerimavo?
"Dėl viso pikto!" Ne, jokia tragedija netyko Paolo! Niekas negresia nė vie­
nam iš jų.
Bet Gvido širdį slėgė sunkumas. Siame erdviame kambaryje jis jautėsi
sugniuždytas. Šventieji paauksuotuose rėmuose nė trupučio jo neramino.
Tonijus nusirenginėjo prie durų.
Gvidas stebėjo, kaip jis nusitraukia minkštus baltus marškinius, nusi­
mauna bridžius, o senasis Ninas, liokajus, grafienės išsiųstas drauge su
jais, surenka ir išneša tas drapanas,
Tonijus stovėjo atgręžęs Gvidui nugarą, tarsi mėgaudamasis kūną
glostančiu vėsiu oru. Paskui apsivilko žalio šilko chalatą, laisvai susirišo
ties juosmeniu. O kai atsisukęs lėtai pakėlė akis, Gvidas pagalvojo, jog
vaikino išorėje esama rytietiškų bruožų: minkštose plaukų garbanose,
švelnaus audinio banguojančiame kritime nuo kampuotų pečių išilgai
aukšto, liekno kūno...
- Ko tu toks rūškanas? - paklausė Tonijus taip tyliai, jog Gvidas iš pra­
džių nenugirdo. Žodžių prasmei teko įveikti prieblandoje skendinčio
kambario erdvę.
- Visai aš ne rūškanas, - pagaliau atsakė Gvidas.
Bet jis suprato keliais žodžiais neišsisuksiąs. Tonijus atsisėdo taip arti,
jog galėjo sulenktais pirštais paliesti mokytojo ranką. Ir Gvidas vėl susivo­
kė stebįs Tonijų iš šalies, kaip ir prieš akimirką, tarytum juodu nesikal­
bėtų.
Prieš kelerius metus jis pranašavo Tonijų būsiant tokį grakštų kaip
Domenikas ir nesuklydo. Tačiau Tonijaus gracija pranoko visus lūkesčius.
Galūnių ilgumą Tonijus užmaskuodavo jam įprastais lengvais judesiais;
žemas jo balsas pasižymėjo gilumu bei galia ir tapo preliudija dainininko
stiprybei, kai ši atsiskleisdavo.
Veido bruožai, rodos, šiek tiek sustambėjo bei praplatėjo, o štai pa­
slaptingumas akyse išliko tas pats. Žvelgdamas į Tonijų, netgi dabar Gvi­
 - 256 -
das mažumėlę sutrikdavo. "Peilio magija, - nuvargęs pagalvojo jis. - Šio
ypatingo vylingumo priežastis ta, jog peilis išlaisvina, o ne atima. Jam ne­
reikia to žinoti nė mėginti pasinaudoti. Jis tiesiog tai turi. O kartu su jo
ankstesnėmis venecijietiškomis manieromis šie bruožai gali kiekvieną iš­
varyti iš proto.
- Gvidai, - tarsi iš tolo ataidėjo Tonijaus balsas. - Paolui viskas bus ge­
rai! Aš žinau! Aš pats jj mokysiu.
Staiga Gvidą suėmė pyktis. Jis panoro, kad Tonijus išeitų. Pažvelgė į
vaikiną, bet negalėjo užkalbinti. Prisiminė momentą prieš daugelį metų,
kai gulėjo ant klasės grindų, jausdamasis be galo nelaimingas po meilės
akto. O žmogus, kurio taip geidė, tuomet pasilenkė ir kažką pasakė į au­
sį. Tačiau ką?
- Paolas čia niekuo dėtas, - ištarė susierzinęs, niršdamas, kad Tonijus
jo nesupranta. - Paolas puikus dainininkas. - Jį džiugino mintis, kad čia,
Romoje, Paolas išmoks kur kas daugiau nei konservatorijoje. Maestro
širdyje berniukas užėmė reikšmingą vietą. Tačiau dabar jis norėjo, kad
Tonijus paliktų jį vieną.
- Aš pavargęs po kelionės, - trumpai tepasakė. - Manęs laukia daugy­
bė darbo. Negaliu gaišti laiko.
Tonijus pasilenkė prie mokytojo ir sušnibždėjo į ausį kelis švelnius,
intymius žodžius. Gvidas suprato, jog juodu vieni šiuose kambariuose,
juk Tonijus išsiuntė tarnus.
- Būk man atlaidus, - ištarė piktai ir įžvelgė Tonijaus veide skausmą.
Tačiau Tonijus tik linktelėjo. Jis visuomet išlikdavo toks: neįtikėtinai
maloningas venecijietis. Pažvelgė į Gvidą be menkiausio pykčio ir nusi­
šypsojęs lūpų krašteliu atsistojo, ketindamas išeiti.
Priblokštas Gvidas patylom žvelgė, kaip jis eina per kambarį. Maestro
išvydo jį scenoje, įsivaizdavo minias, laukiančias dainininko prie grimo
kambario. O paskui staiga prisiminė kardinolo Kalvino veidą ir stebėtinai
guvias jo akis.
"Tu nė nenutuoki, kaip būsi garbinamas, negali šito numanyti. Žino­
ma, kompozitorius irgi sulauks komplimentų. Jeigu opera bus gera, jie
gali netgi įrašyti mano vardą afišose, nors gali ir neįrašyti. Čia tau Roma
atsivers it kiaušinis, idant vėl atgimtų. Ir aš noriu, kad šitaip nutiktų. Bet
iš kur tasai keistas jausmas?"
Tonijus buvo kažkur už durų. Tačiau Gvidui atrodė, jog jis šalia. Stai­
ga jis mintyse išvydo, kaip smogia Tonijui, kaip tą nuostabų veidą išmu­
ša raudonos dėmės. Jis pakilo iš už stalo nesuvokdamas, ką daro, ir sku­
biai nuėjęs į miegamąjį sustojo pamatęs Tonijų prie lango, žvelgiantį
kiemą.
- Tu juk žinai, kokia toji Romos publika, - ištarė Gvidas. - Žinai, kas
manęs laukia. Būk man kantrus.
- Aš kantrus, - atsiliepė Tonijus.
- Tu turi daryti viską, ko aš paprašysiu!
Jis pajuto stiprų, skausmingą ginčo troškimą. Iškilo visos piktinančios
ir erzinančios Tonijaus savybės. Bet jis žinojo, kad dabar dar ne laikas.
 - 257 -
- Padarysiu viską, ko paprašysi, - mandagiai atsiliepė Tonijus žemu, gi­
liu, santūriu balsu.
- O taip, viską, tik nepasirodysi moteriška suknele, nors žinai, jog kaip
tik tai ir reikia padaryti. Būtent čia, Romoje, o ne kur nors kitur! Be abejo,
tu padarysi viską, tik ne tai, kas žūtbūtinai reikalinga tau pačiam!
- Gvidai! - pertraukė Tonijus. Pirmą kartą jis parodė apmaudą bei ne­
kantrumą. Angeliško veido pasikeitimas niekados nesiliaudavo stulbinęs
Gvido. - Šito padaryti negaliu. Nėra prasmės ginčytis.
Gvidas paniekinamai šyptelėjo. Jis pasiekė, ko norėjo: Tonijus nurau­
do, vaikino akys padvelkė šalčiu. Tačiau kam jam prireikė kivirčo pačią
pirmąją dieną Romoje, kai galėjo rasti pakankamai laiko pavežioti Tonijų
po teatrus, parodyti jam kastratus moteriškais kostiumais, kad suprastų,
kokie šie galingi ir patrauklūs?
Tonijus staigiai apsisukęs patraukė į drabužinę. Jis jau vilkosi chala­
tą, tuojau apsirengs bei išeis. Kambariai ištuštės. Gvidas liks vienas.
Mokytoją užplūdo visiška neviltis.
- Eikš čionai! - šaltai pareikalavo maestro. Ir nužingsniavo prie lovos.
- Ne, pirmiausia užrakink duris, - pasitaisė, - o paskui prieik.
Akimirksnį Tonijus tik įdėmiai žiūrėjo į jį.
Jis šiek tiek suspaudė lūpas, o paskui vėl kantriai linktelėjęs, kaip kad
jam buvo būdinga, padarė viską, kas įsakyta. Vaikinas atsistojo prie aukš­
tos lovos, uždėjo ranką ant antklodės ir ramiai žvelgdamas mokytojui į
akis laukė. Gvidas atsisegęs bridžius pajuto, kaip aistra sugeria visas
emocijas ir sumaišiusi paverčia viena jėga.
- Nusivilk chalatą, - šiurkščiai paliepė. - Ir gulk. Veidu į apačią. Gulk.
Tonijus stovėjo tylėdamas, vis dar neatitraukdamas nuo jo gražių, net
pernelyg gražių akių. Paskui, šmėkštelėjus vos pastebimam nepritarimui,
įvykdė paliepimą.
Gvidas užsiropštė ant viršaus. Nuogo kūno pojūtis pro drabužius va­
rė jį iš proto. Jis delnu prispaudė Tonijaus veidą prie lovos ir paėmė jį pa­
čiu grubiausiu būdu.
Paskui, kaip jam pasirodė, juodu labai ilgai gulėjo šalimais. Pagaliau
Tonijus pakilo, ketindamas išeiti.
Nė žodeliu nesiskųsdamas jis apsirengė, užsimovė žiedus ir pasiėmęs
lazdelę priėjo prie lovos. Pasilenkęs pabučiavo Gvidą į kaktą, o paskui į
lūpas.
- Kodėl tu mane pakenti? - sušnibždėjo Gvidas.
- O kodėl neturėčiau tavęs pakęsti? - taip pat tyliai ištarė Tonijus. - Aš
tave myliu, Gvidai, - pasakė jis. - Mudu abu esame šiek tiek išsigandę.

__________________________ 2__________________________
Toji gatvė, žvaigždės virš galvos, kambario lubos, jo dantys, smingan­
tys į kūną, ir peilis, tikras peilio dūris, bei riaumojimas, kuris, pasirodo,
besąs jo paties...
Paskui jis nubudo delnu užsispaudęs burną ir suprato, jog iš tiesų ne­
išleido nė garselio.
 - 258 -
Jis miegojo kardinolo Kalvino rūmuose. Jis buvo Romoje.
Kokie niekai tasai senas sapnas ir bravų veidai, kuriuos, kaip jam kar­
tais atrodydavo, matydavo gatvėse. Aišku, visuomet paaiškėdavo, jog ten
ne jie. Tiesiog truputį įsisiūbuodavo jo fantazija. Jis įsivaizduodavo, kaip
sutikęs netikėtai užklumpa vieną iš jų. "Prisimeni Marką Antonijų Tres-
kį, berniuką, kurį išgabenai į Flovigą?" O paskui susmeigia durklą jam
tarp šonkaulių.
Prieš išvykdamas iš Neapolio, Tonijus praleido visą pusdienį vieno
tikro bravo draugijoje, ir šis išmokė jį kelių gudrybių, naudojantis dur­
klu. Tasai žmogus, gavęs už pamoką puikų atlygį, liko išties patenkintas
gabiu mokiniu.
- Tačiau kam jums pačiam teptis rankas, senjore? - paklausė jis tyliai,
žvelgdamas į Tonijaus kostiumą, žiedus, brangakmenius. - Aš dabar
kaip tik neturiu darbo. Mano paslaugos ne tokios brangios, kaip gali pa­
sirodyti.
-Tiesiog išmokyk mane, - nusišypsojo Tonijus.
Šypsena tokiais momentais visuomet jam pagelbėdavo. O bravas, ku­
ris, ko gero, buvo apsigimęs mokytojas, tik gūžtelėjo pečiais.
Šis prisiminimas kaipmat išvaikė miegus. Ir dar nespėjęs pastatyti
nuogų pėdų ant svaiginamai vėsių marmurinių plytelių Tonijus vėl pagal­
vojo apie tai, jog gyvena kardinolo rezidencijoje, pačiame Romos centre.
Sapnas panėšėjo į nemalonų prieskonį burnoje arba silpną galvos
skausmą. Nieko, netrukus praeis.
Miestas jo jau laukė. Pirmą kartą gyvenime Tonijus tapo iš tiesų lais­
vas. Prieš kelerius metus auklėtojų priežiūrą pakeitė Gvido rūpestis ir
konservatorijos drausmė, taigi dabar jis vis dar negalėjo priprasti prie
minties, jog viskas liko praeity.
Tačiau Gvidas aiškiai leido jam tai suprasti. Paolas turėjo savus moky­
tojus bei auklėtojus, o Tonijus, nors rytais ir atlikdavo vokalo pratimus,
neprivalėjo niekam atsiskaitinėti. Ir Gvidas šito nereikalavo. Tiesiog taip
jau buvo. Po siestos, kai visi dar tysodavo lovose, Gvidas dingdavo ir galė­
davo grįžti tik apie vidurnaktį. O paskui klausinėdavo tam tikra manie­
ra, kaip kad žmonės teiraujasi vienas kito: "Na, kur tu šiandien lankeisi?"
Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo. Naktinio košmaro nė pėdsako nebeli­
ko. Jis jau galutinai nubudo ir galėjo suspėti į rytines kardinolo mišias,
aišku, jei pasiskubins.

Kiekvieną dieną kardinolas Kalvinas laikydavo mišias savo koplyčioje

dalyvaujant namiškiams. Altorių puošė baltos gėlės, arkose po didžiuliais
atvaizdais nukryžiuoto Kristaus, kuriam iš rankų ir kojų gausiai sruveno
mirguliuojantis kraujas, kabojo didžiuliai sietynai.
Kai Tonijus įžengė į koplyčią, ryški šviesa akimirksniui jį apakino.
Niekieno nepastebėtas jis atsisėdo ant galinės kėdės. Pats nesuprato, kodėl
negali atitraukti akių nuo tolimos figūros prie altoriaus. Kardinolas atsisu­
ko, ir pasimatė jo rankose laikoma auksinė taurė.
Keletas jaunų romėnų atsiklaupė priimti komunijos. O už jų - dvasi­
ninkai, nusižeminę, kuklesniais drabužiais. Tonijus nepasekė jų pavyz­
 - 259 -
džiu. Jusdamas malonų silpnumą, jis atrėmė galvą į paauksuotą koloną už
kėdės ir užsimerkė.
Kai vėl atsimerkė, kardinolas pakėlęs ranką teikė susirinkusiems
baigiamąjį palaiminimą. Lygus jo veidas tarytum neturėjo amžiaus, buvo
pakylėtai tyras, lyg jis nieko nežinotų apie blogį ir nė sykio nebūtų nusi­
dėjęs net mintimis. Kiekvienas jo judesys spinduliavo tvirtumą bei tikė­
jimą, ir Tonijų užplūdo įsitikinimas tuo, jog kardinolo gyvenimas, skirtin­
gai nei daugelio žmonių, turi prasmę. Jis tiki Dievą, tiki savimi, tiki tuo,
kas yra, ir tuo, ką daro.

Jau po vidurdienio, keletą valandų pasimokęs su Gvidu bei Paolu, To­

nijus įžengė į tuščią rūmų fechtavimo salę.
Šiuo kambariu daugelį metų niekas nesinaudojo. Poliruotas grindis
dengiančiame dulkių sluoksnyje įsispaudžiantys pėdsakai jam priminė
Veneciją. Išsitraukęs iš dėklo špagą, vaikinas pradėjo atakuoti nemato­
mą priešininką, patylom niūniuodamas, tarsi šis mūšis, lydimas didingos
muzikos, išties sudarytų dalį puikaus vaidinimo scenoje.
Net pavargęs jis ir toliau treniravosi, kol pajuto malonų dilgsėjimą
blauzdose.
Bet ištisą valandą treniravęsis ūmai sustojo. Pasidingojo, tarytum kaž­
kas jį stebi.
Tonijus staigiai atsisuko, spausdamas rankoje rapyrą.
Aplinkui nieko nesimatė. Koridorius už nugaros buvo tuščias, nors iš
milžiniškų namų gilumos aidėjo prislopinti garsai.
Tačiau pojūtis, jog kažkas buvo atėjęs, išliko. Skubiai apsivilkęs sur­
dutą ir įsikišęs špagą dėklan, vaikinas leidosi bemaž be tikslo klajoti po rū­
mus, linkčiodamas bei lankstydamasis kiekvienam praeinančiam pro šalį.
Jis prisiartino prie kardinolo kabineto, bet pamatęs uždarytas duris
ėmė vaikštinėti po mezoniną, apžiūrinėdamas didžiulius flamandiškus
gobelenus ir didingus praėjusio šimtmečio žmonių, nešiojusių didžiulius
perukus, portretus. Balti plaukai bangomis krito jiems ant pečių. Dailiai
apvedžiotų veidų oda švytėjo kaip gyva.
Staiga apačioje pasigirdo triukšmas. Atvyko kardinolas.
Tonijus stebėjo, kaip pažų bei svitos apsuptas jo eminencija kopia pla­
čiais balto marmuro laiptais. Kalvinas dėvėjo peruką su maža kasele, ide­
aliai tinkantį prie prakaulaus jo veido. Kardinolas maloniai kalbėjosi su
palydovais ir tik kartą stabtelėjo atgauti kvapo, pasiremdamas ranka į
marmurinius turėklus bei pasišaipydamas iš savęs.
Net šio priverstinio sustojimo metu jis neprarado didingumo. Tačiau,
nepaisant tamsiai raudonos muaro sutanos prašmatnumo, sidabrinių pa­
puošalų, iškilmingos palydos, kardinolo veidas švietė tuo pačiu nepapras­
tu guvumu.
Tonijus, pats nežinodamas kodėl, palinko į priekį. Galbūt tik norėda­
mas iš arčiau pasižiūrėti į laiptais lipantį žmogų.
Antrąkart stabtelėjęs, kardinolas pastebėjo Tonijų ir pažvelgė į jį ilgu
žvilgsniu. Tonijus nusilenkęs atsitraukė atgal.
 - 260 -
Jis nežinojo, kodėl pasistengė, kad Kalvinas jį pastebėtų, ir dabar, vie­
nas stovėdamas tamsiame koridoriuje, kurio kitame gale pro aukštą langą
krito saulės šviesa, nukaito iš gėdos.
Vis dėlto negalėjo neprisiminti nežymios kardinolo šypsenėlės ir to,
kaip ilgai šis žiūrėjo į jį prieš švelniai linktelėdamas.
Vaikino širdis ėmė dunksėti kaip mažas kūjis.
- Eik į miestą! - sušnibždėjo pats sau.

________________________3________________________
Keletą savaičių Gvidas nekalbėjo apie Tonijaus pasirodymą scenoje
apsivilkus moteriška suknele.
Tačiau tvarkydamas su darbu susijusius reikalus ir lankydamasis įvai­
riose vietose vis labiau įsitikino, jog toks pasirodymas būtinas.
Užsukęs į Argentina teatrą jis pasikalbėjo su Rudžerium apie kitus
dainininkus, kuriuos derėjo pasamdyti spektakliui, patikrino techninę
scenos būklę, liko ja patenkintas ir pagaliau susitarė dėl savojo procento
nuo operos partitūrų pardavimų.
O Tonijus pirko Paolui drabužius, kuriuos mažasis florencijietis te­
oriškai galėjo kada nors apsivilkti, pradedant auksu siuvinėtomis lieme­
nėmis ir baigiant vasariniais bei žieminiais apsiaustais (nepaisant to, kad
buvo vasara), tuzinais nosinių, marškinių, puoštų Tonijaus taip mėgsta­
mais venecijietiškais nėriniais, bei tymo šlepetėmis.
Tonijus akivaizdžiai provokavo Gvidą, bet šis neturėjo kada piktintis.
Be to, Tonijus pasirodė besąs puikus mokytojas ir padėjo Paolui ne tik
mokytis vokalizių, bet ir studijuoti lotynų kalbą.
Tankūs kaštoniniai berniuko plaukai dabar buvo dailiai sušukuoti,
rengėsi jis taip, kad kiekvienu momentu būtų pasirengęs išeiti miestan,
o vakarais, fakelų šviesoje, juodu lankė muziejus. Laokoontas kėlė Paolui
siaubą dėl tų pačių priežasčių, kaip ir kitiems: berniukas krimtosi dėl to,
kad tasai žmogus ir du jo sūnūs, apsupti gyvačių, turėjo žūti vienu metu.
O dar Tonijus mokė Paolą aristokratiškų manierų.
Kiekvieną rytą, atitraukę tamsiai raudonas užuolaidas, jie trise pusry­
čiaudavo prie vieno aukšto lango, ir Gvidui teko pripažinti, jog jam ma­
lonu klausytis tos porelės čiauškėjimo, juolab kad niekas jo neragino įsi­
traukti į pašnekesį. Jam apskritai patikdavo, kai žmonės aplinkui šne­
kučiuojasi, jei tik jie neversdavo šnekėti jo paties.
Gvidui pakakdavo pokalbių vakarais. Reguliariai jam rašančios grafie­
nės dėka vakarus jis leido priėmimuose ir visur domėjosi vietiniu skoniu.
Dėdamasis neišmanėliu klausėsi, kai žmonės kuo smulkiausiai pasakoda­
vo jam apie pastarąsias operas.
Skindamasis kelią per didžiules pokylių sales, kopdamas kardinolų
rūmų bei iš užsienio atvykusių muzikos mėgėjų namų laiptais, jis tyrinėjo
gausią čionykštę aukštuomenę, be galo pasitikinčią savimi ir kur kas
kritiškiau nusiteikusią kitų atžvilgiu negu matytoji kituose miestuose.
O ko gi kito, tiesa sakant, buvo galima tikėtis? Juk čia Roma, visos Eu­
ropos magnetas. Anksčiau ar vėliau visi patekdavo čionai ir būdavo iš­
 - 261 -
aukštindami arba pažeminami, priimti arba nesuprasti, atstumti bei išva­
ryti. Čia gyveno ištisos emigrantų bendruomenės. Ir nors Roma nepaleis­
davo į pasaulį tokios gausybės kompozitorių kaip Neapolis pastaruoju
metu, o Venecija praeityje, būtent čia būdavo kuriamos arba griaunamos
reputacijos. Puikūs dainininkai, nusiskynę laurus šiaurėje arba pietuose,
galėjo būti nušvilpti Romoje, o garsius kompozitorius čia kartais varyte
išvarydavo iš teatro.
Čionykščiams gyventojams pietūs atrodė nuostabūs, bet to nepakako,
jie vis tiek grįždavo į Romą. O iš venecijiečių jie juokėsi tvirtindami, esą
iš ten kilusi vien tik barkarolė - gondoljerų muzika; jie nejautė nė men­
kiausios užuojautos tiems, kurių likimus sugriovė praeityje.
Kartais šis piktavališkas snobizmas labai erzino Gvidą, ypač žinant,
jog pastaruoju metu kaip tik Neapolis tiekė talentus visam pasauliui, o iš
Venecijos kilęs Vivaldis buvo vienas geriausių Europos kompozitorių. Ta­
čiau Gvidas nemaištavo. Jis čionai atvažiavo mokytis.
Ir jį pavergė šitas miestas.
Dieną jis šlaistydavosi po kavines, traukdamas į save gyvenimą, kun­
kuliuojantį klestinčioje Via Veneto ir siauroje Via Kondotti, susidomėjęs
pastebėdavo minioje jaunus kastratus arba narsiai apsitaisiusius prašmat­
niomis moteriškomis sukniomis, arba besislepiančius po apgaulingai as­
ketiškais juodais bažnyčios tarnų drabužiais. Gaivi jų veidų spalva ir nuo­
stabūs plaukai traukte traukė akį.
Užsukdamas į vasaros teatrus, į komiškas operas arba dramatiškus
spektaklius, Gvidas tyrinėjo tų berniukų elgesį scenoje ir vis labiau įsiti­
kindavo, jog Romoje, labiau nei bet kuriame kitame jo aplankytame mies­
te, egzistavo eunuchų mada bei jų paklausa.
Čia bažnyčia iki šiol neatšaukė draudimo moterims rodytis scenoje -
draudimo, anksčiau varžiusio visus Europos teatrus. Todėl čionykštė
publika niekada nematė moterų rampos šviesoje, niekada neregėjo, kaip
nuostabiai pražysta moters kūnas aidint tamsioje salėje susigrūdusių tūks­
tančių žmonių susižavėjimo šūksniams bei aplodismentams.
Net balete moterų partijas atlikdavo šokėjai vyrai.
Ir Gvidas puikiai suprato, jog išbraukus moterį iš tam tikros gyveni­
mo srities, beje, imituojančios ištisą pasaulį, neišvengiamai reikia sukurti
pakaitalą.
Buvo lemta atsirasti kažkam, kas sugebėtų užimti moters vietą, kas
įstengtų tapti moterimi. Ir kastratai buvo ne šiaip dainininkai, aktoriai,
kažin kokia anomalija: jie atstojo pačias moteris.
Ir jie tą žinojo. Kaip jie kraipė klubus, kaip jie šaipėsi bei provokavo
išbadėjusius žiūrovus!
Gvidas abejojo, ar derėtų visa tai rodyti Tonijui, rizikuojant suteikti
jam nepakeliamų kančių. Bet kartu šie pavyzdžiai padėtų jam suvokti,
kaip daugel kartų sustiprėtų jo poveikis publikai, jei sutiktų suvaidinti
moterį.
"Čia išties slypi kandi ironija", - galvojo Gvidas, klausydamasis įstabių
sopranų. Čia buvo tas pats menas, kuris sudarė visą maestro gyvenimą,
 - 262 -

tačiau jis virto dieviška nešvankybe, kur kas jausmingesne už patį gyveni­
mą, kurį jis įkūnijo.
"Mano priešai vėl turės apie ką pakalbėti", - tuomet pasakė netikėtai
užkluptas kardinolas. Ir jis buvo teisus.
Gvidas atsiduso. Kai ką pasižymėjo kišenėje nešiojamoje užrašų kny­
gelėje. Jis aprašydavo tų, kuriuos stebėjo, temperamentą, įpročius, neža­
botus pomėgius.
Mokytojas neabejojo, jog pirmąją naujųjų metų dieną Argentina teat­
ro scenoje Tonijus privalo pasirodyti virtęs moterimi. Tiesa, jo balsas ir
taip atkreips dievų dėmesį, bet Romoje jis turi įkūnyti patį jausmingumą,
kūnišką jėgą. Jis ir tik jis. Pats Gvidas neištvers, jei kuris nors kitas jaunas
dainininkas pasinaudos Tonijaus atsisakymu. Jis privalo tą padaryti. Priva­
lo nugalėti.

Ir čia tebuvo vienas Gvido laukiančio mūšio aspektas, o jis ketino

triumfuoti visais atžvilgiais. Maestro turėjo pagaliau pažinti šį miestą ir
susitaikyti su jo negailestingumu - juk priešingu atveju baimė jam sutruk­
dytų atlikti, ką privalo. Taigi kasdien leisdamasis kelionėn po miestą ma­
estro stengdavosi jį perprasti.

Ir pamažu jį įsimylėjo.
Jis apžiūrėjo švento Jono baziliką Laterane, švento Petro sukaustytojo*
katedrą, Vatikano lobyną, žole apžėlusį milžinišką antikos Koliziejų, išsi­
barsčiusius senojo forumo griuvėsius. O pro šalį dundėdamos lėkė kardi­
nolų karietos, viena po kitos ėjo gobtuvais prisidengusių vienuolių proce­
sijos, sutanuoti kunigai, dvasininkai iš viso pasaulio, atvykę čionai išgirsti
Šventojo Tėvo balso, aidinčio ne tik didžiausioje žemės bažnyčioje, bet ir
toli už jos ribų - už jūrų marių, iki pat krikščioniškojo pasaulio pakraščių.
Stovėdamas švento Petro aikštėje, Gvidas jau nebe pirmą kartą pajuto
neįveikiamą Amžinojo miesto didybę. Net Romos ore jautėsi kažkas ypa­
tingo. Tačiau kas?
Jis girdėjo kažkokį gausmą, kunkuliavimą, ir atrodė, tarsi pats gigan­
tiškas miestas sudaro vulkano šerdį. Iš šio kraterio veržėsi ugnis bei dū­
mai, ir visus, kas čia gyveno bei kovojo, siejo paslaptinga bendra jėga.
Tad argi nėra teisinga, jog būtent Romoje visa kas privalėjo išlaikyti
paskutinį patikrinimą? Tegul publika švilpia ir šaukia, ir varo iš teatrų bei
paties miesto visus, kam nėra vietos šiame panteone. Galų gale čia ne įgei­
dis, čia jos teisė.

Maestro patraukė namo.

Ir dirbo tol, kol įskaudo akis bei liovėsi girdėti užrašomas natas. Jau
turėjo parašęs daugumą arijų visiems balsams.
Bet vis dar neturėjo siužeto.

*San Pietro in Vincoli bazilika Romoje (pastatyta 432-440 m.), kur relikvijoriuje po pagrindiniu al­
toriumi saugomos grandinės, kuriomis buvo sukaustytas Jeruzalėje kalintas šv. Petras.
 - 263 -

# 0 •
Pagaliau kardinolas liepė pakviesti Tonijų ir paprašė jo padainuoti.
Neoficialioje vakarienėje dalyvavo tik trisdešimt penki asmenys; prie
stalo vyko gyvi pašnekesiai. Kai tolimame salės kampe prie klavesino pa­
sirodė Tonijus, anaiptol ne visi jį pastebėjo.
Gvidas davė jam paprastutę ariją lengvai įsimenama melodija, kuri
galėjo atskleisti daugiausia ketvirtadalį jo talento bei galimybių. Kai vaiki­
nas uždainavo, Gvidas pakėlė akis nuo klavišų ir ėmė stebėti susirinkusių­
jų reakciją.
Tonijaus balsas buvo aukštas, tyras, sklidinas liūdesio. Jam pradėjus
dainuoti, visi pašnekesiai nutrūko, svečių galvos pasisuko jo pusėn.
Kardinolas irgi žiūrėjo į dainininką. Siek tiek įkypos jo akys keistais
lygiais vokais nežymiai žybčiojo.
Vakarienės metu per pertaukėles tarp pokalbių, reikalavusių jo dėme­
sio, Kalvinas sudorodavo viską, kas patekdavo jo lėkštėn. Jo valgymo ma­
niera pasižymėjo neslepiamu jausmingumu. Jis pjaustė mėsą stambiais
gabalais, gėrė vyną dideliais gurkšniais.
Tačiau kardinolas buvo liesas, taigi atrodė, jog viskas, ką suvalgo, tuo­
jau pat sudega viduje. Yda virsdavo būtinybe, net kai jis pakeldavo prie
lūpų žvilgančias vynuoges.
Bet dabar, kai Tonijus uždainavo, kardinolas nebekreipė dėmesio į
valgį. Jis įsmeigė į medinį stalviršį ilgą peilį perlais papuoštu kotu ir ap­
glėbęs pastarąjį rankomis pasirėmė smakru.
Kalvinas nenuleido akių nuo Tonijaus ir atrodė giliai susimąstęs.

Vakarais Gvidas dažnai sėdėdavo prie savo rašomojo stalo jusdamas

tokį nuovargį, jog net negalėdavo užrašinėti natų. Kartais tiesiog nežmo­
niškai nusikamuodavo ir nepajėgdavo nukėblinti iki lovos bei nusirengti.
Ak, jeigu jis galėtų tiesiog gulėti šalia Tonijaus, jeigu tai būtų savaime su­
prantamas dalykas! Tačiau ilgų, iki pat ryto besitęsiančių, apsikabinimų
metas praėjo, geriausiu atveju buvo kuriam laikui atidėtas. Ir vėl sugrįžo
ankstesnioji Gvido baimė, nuo kurios šie svetimi kambariai nesaugojo.
Vis dėlto mylimojo paieškos nepaneigiamai teikė savotiško malonu­
mo, saldaus ir paslaptingo, kai tyliai žengdamas šaltomis grindimis perei­
davo per kambarį, atidarydavo duris bei prisiartindavo prie jo lovos.
Štai ir dabar atidėjęs plunksną pažvelgė į puslapius, gulinčius prieš
akis. Viskas pavyko taip skandžiai, tačiau be menkiausio įkvėpimo! Jau
visai netrukus reikės suteikti savo kūriniui išbaigtą pavidalą. Visą vakarą
jis skaitė įvairiausius Metastazio (dėl kurio visi dabar buvo tarsi pamišę
ir kuris, laimė, buvo romietis) libretus, bet niekaip nerado tinkamo siuže­
to. O viskas todėl, jog dar nepasiekė paskutiniosios pergalės. Ir šią naktį
neturėjo nė menkiausio šanso ją pasiekti.
Bet dabar negalėjo galvoti. Jį degino aistra Tonijui.
Geismas pamažu, bet neišvengiamai stiprėjo.
Gvidas krenkštelėjo, pabaksnojo krumpliais sau į lūpas ir mintyse
vieną po kitos atkūrė saldžiai kankinančias scenas.
Paskui tyliai perėjo per patalpą. Tonijus kietai miegojo. Plaukai užkrito
 - 264 -
jam ant akių. Tobulas veidas atrodė negyvas tarsi Mikelandželo statulos.
Tačiau jau pirmojo bučinio metu Gvidas lūpomis pajuto jo šilumą.
Jis pakišo ranką po antklode ir prisitraukė Tonijų. Jaunuolio akys atsi­
merkė, jis sudejavo ir, pro miegus išsigandęs, pamėgino ištrūkti. Jo kū­
nas buvo įkaitęs lyg karščiuojančio vaiko. Paskui jis pravėrė burną įsi-
leisdamas Gvidą.

Juodu gulėjo tamsoje vienas šalia kito. Gvidas stengėsi neužmigti, nes
negalėjo leistis aptinkamas Tonijaus lovoje.
- Tu vis dar priklausai man, visa savo esybe? - sušnibždėjo tikėdama­
sis vietoj atsakymo išgirsti vien tik tylą.
- Aš visuomet tavo, - atsiliepė apsnūdęs Tonijus.
Rodos, nuskambėjo ne jo, o viduje miegančios būtybės balsas.
- Ir tau daugiau niekas nereikalingas?
- Niekas.
Tonijus pasimuistė, prisispaudė prie Gvido ir, apsivijęs jį rankomis,
jaukiai įsitaisė ant krūtinės. Kai juodu šitaip susipynė, o glotnus karštas
Tonijaus pilvas atsidūrė Gvido lytinio organo lygmenyje, šis panardino
smakrą į tankius juodus jaunuolio plaukus, visuomet jį stulbinančius sa­
vo minkštumu.
- O ar tu niekada neįsivaizdavai, kad tai gali nutikti? - lėtai paklausė
jis. - Su vyru? Arba su moterimi?
Gvidas atsimerkė, ir jį tarytum nusinešė švelnumo srautas, kai išgir­
do atsakymą, tokį patį tylų, kaip ir anksčiau:
- Niekada.

_______________________ 4________________________
Gvidas parėjo labai vėlai.
Rūmuose viešpatavo visiška tyla. Matyt, kardinolas anksti nuėjo į sa­
vo apartamentus. Tik keliuose žemutiniuose kambariuose degė šviesos.
Koridoriai skendėjo tamsoje, kurioje paslaptingai švytėjo baltos skulptū­
ros - aptrupėję dievai bei deivės.
Lipdamas laiptais Gvidas jautėsi išsekęs.
Visą antrąją dienos pusę jis praleido su grafiene jos viloje Romos pa­
kraštyje. Senjora Lamberti atvyko išspręsti tam tikrų klausimų, susijusių
su atvykimu į tuos namus metų pabaigoje, ir ketino dabar pabūti Romoje
tik keletą dienų, o sugrįžusi Kalėdų išvakarėse - praleisti čia visą operos
sezoną.
Ji taip elgėsi dėl Gvido su Tonijum, kadangi jai pačiai labiau patiko
pietūs, taigi Gvidas jautėsi dėkingas už tokį sprendimą.
Tačiau pamatęs, jog juodu veikiausiai neturės šiandien galimybės lik­
ti dviese, pasijuto įžeistas ir tapo bemaž atžarus.
Grafienė šiek tiek nustebo, bet supratusi jį liepė sekti iš paskos į rū­
mus, kuriuose apsistojo kaip viešnia. O kai atsidūrė lovoje, juodu abu ap­
stulbino liepsnojantis Gvido geismas.
Jie niekada apie tai nesikalbėjo, tačiau sueities metu vadovaujantį vaid­
 - 265 -
menį visuomet vaidindavo grafienė. Ji patirdavo pasitenkinimą pati įkai­
tindama ir įaudrindama Gvidą savo bebaimėmis švelniomis lūpomis bei
rankomis. Iš tiesų su maestro ji elgėsi taip, lyg šis priklausytų jai. Jinai gla­
monėjo jį tarsi vaiką, kaip savo nuosavybę, tarytum jis būtų be galo pa­
trauklus jai, lyg būtų žmogus, kurio ji nė truputėlio nebijojo.
Gvidui patiko jos globa. Beveik visi aplinkui jo prisibijojo, o greta gra­
fienės jis galėjo nesirūpinti dėl to, ką ji galvoja.
Giliausiame sąmonės lygmenyje jis žinojo, jog ji jam turėjo grynai sim­
bolinę reikšmę. Ji buvo moteris, o Tonijus buvo Tonijus, jo aistros ob­
jektas.
Gvidas suprato, kad taip visuomet būna tarp vyrų ir moterų bei tarp
vyrų ir vyrų, tad jeigu susivokdavo svarstąs apie santykių skirtumus,
stengdavosi tuojau pat išmesti tokias mintis iš galvos.
Bet tą dieną jis elgėsi bemaž kaip gyvulys. Naujas nepažįstamas mie­
gamasis, keistas mokinio elgesys, trumpas išsiskyrimas - viskas drauge su­
teikė judviejų su grafiene meilės žaidimui ypatingo rafinuotumo.
Paskui juodu ne iškart pakilo iš lovos: gėrė kavą su likeriu ir šneku­
čiavosi.
Staiga Gvidui dingtelėjo į galvą mintis: įdomu, kodėl juodu su Toni-
jumi taip kariauja? Šįryt jų ginčas, kilęs dėl moteriško vaidmens, pasie­
kė bjaurųjį savo apogėjų, kai Gvidas pateikė sutartį, kurią Tonijus pasira­
šė su Rudžeriumi, kur juodu ant balto buvo parašyta, jog jis pasamdytas
kaip primadona. Tonijus įniršęs nubloškė sutartį į šalį. Matėsi, jog vai­
kinas čia įžvelgia išdavystę.
Tačiau Gvidas pastebėjo pirmuosius Tonijaus pasidavimo požymius,
pasireiškusius tuo, jog po kurio laiko mokinys piktai pareiškė niekada ne­
pasivadinsiąs sceniniu pseudonimu. Jis tapsiąs žinomas publikai tik Toni­
jaus Treskio vardu. Jeigu būtinai reikia vieno vardo, tegul būsiąs vadina­
mas tiesiog Tonijumi.
Gvidas supyko. Kam reikia taip nukrypti nuo visuotinai pripažintos
normos? Tonijus bus apkaltintas puikybe. Argi jis nesupranta, kad dau­
guma žmonių niekada nepatikės, kad jis - Venecijos patricijus? Jie tokį el­
gesį laikys tiesiog pretenzingumu.
Tonijus aiškiai jautėsi įžeistas.
Jis ilgai tylėjo, o paskui ryžtingai pareiškė:
- Man vis vien, ką manys žmonės. Jų nuomonė neturi nieko bendra su
tuo, kur aš gimiau ir kuo galėjau tapti. Mano vardas - Tonijus Treskis.
Štai ir viskas.
- Gerai, bet tu atliksi vaidmenį, kurį tau parašysiu, - neatlyžo Gvidas.
- Tau mokama tiek pat, o gal net daugiau nei patyrusiems dainininkams.
Tu pakviestas čionai suvaidinti moteriško vaidmens. Tavo vardas, nesvar­
bu, ar Tonijus Treskis, ar koks nors kitas, bus užrašytas afišose didelėmis
raidėmis, nors kol kas tu čionykštei publikai esi niekas. Į teatrą juos su­
trauks tik tavo jaunystė, išorė ir kiti panašūs dalykai. Publika laukia ta­
vęs pasirodančio su moteriška suknele.
Ištaręs šiuos žodžius, jis negalėjo žiūrėti Tonijui į veidą.
 - 266 -

- Aš tuo netikiu, - ramiai atsakė Tonijus. - Trejus metus tu man tvirti­

nai, kad Romos publika - pati griežčiausia visame pasaulyje. O dabar kal­
bi, esą ji tetrokšta išvysti sijonuotą berniuką. Ar kada nors matei senas gra­
viūras, vaizduojančias kankinimo įnagius? Geležines kaukes ir apyrankes,
tikrus kankinimo kostiumus? Štai kuo man taps moteriška suknelė! O tu
sakai: "Apsivilk ją!" Kai aš sakau: "Neapsivilksiu."
Gvidas negalėjo to suprasti. Jaunystėje, iki aštuoniolikos metų, jam te­
ko dešimtis kartų vaidinti moteriškus vaidmenis. Tačiau Tonijaus mąsty­
senos keistumas varė jį į neviltį. Mokytojas tegalėjo tik primygtinai pakar­
toti:
- Tau teks nusileisti.
Na, kaip gali žmogus, mylintis vokalinį meną taip, kaip myli Tonijus,
dievinantis teatrą taip, kaip dievina Tonijus, nepadaryti visko, ko iš jo rei­
kalauja šis menas?
Tačiau Gvidas ničnieko apie tai nepasakojo grafienei.
Negalėjo jis jai prisipažinti ir paties blogiausio dalyko: šaltumo Toni­
jaus atžvilgiu ir priešpriešos dėl vaikino užsispyrimo.
Taigi jis tiesiog klausėsi, kai grafienė liejo savų nemalonumų srautą.
Jai nepavykę įtikinti pusbrolio iš Sicilijos našlės, jaunosios anglės, kuri
greta dailaus veidelio dar ir nuostabiai piešia, apsvarstyti antros santuokos
perspektyvos.
Mergina negrįšianti namo, į Angliją. Ji neieškosianti naujo vyro. Mat ji
norinti būti dailininke.
- Man ji visuomet patiko, - sumurmėjo Gvidas, nors naujiena jį ne itin
sudomino. Maestro mąstė apie Tonijų. - Ji tikra profesionalė. Piešia kaip
vyras.
Tačiau grafienė šito nesuprato. Moteris, trokštanti turėti savo studiją,
moteris, kuri kopia ant pastolių bažnyčioje arba rūmuose, laikydama ran­
koje teptuką!
- Bet juk tu nuo jos nenusigręši? - švelniai paklausė Gvidas. - Juk ji dar
visai jauna.
- Viešpatie, ne! - šūktelėjo grafienė. - Galų gale ji ne mano duktė. Be to,
mano pusbrolis ją vedė būdamas septyniasdešimties. Aš jaučiuosi šiek
tiek kalta. Beje, - pastebėjo senjora atsidususi, - mergina pakankamai tur­
tinga, taigi gali daryti, ką nori.
- Atsivežk ją Romon, į operą, - patarė Gvidas snūduriuodamas. - Gal ji
čia susiras tinkamą vyrą.
- Mažai tikėtina, - atsakė grafienė. - Bet ji atvyks. Ji nieku gyvu nepra­
leistų pirmojo Tonijaus pasirodymo Romos scenoje.

Pamažėle žingsniuodamas koridoriumi savo kambarių pusėn, Gvidas

po durimis pastebėjo šviesą. Prisimindamas judviejų su Tonijumi nesuta­
rimus jis nudžiugo, bet kartu ir sunerimo. Nuspaudęs durų rankeną ma­
estro įėjo į kambarį.
Tonijus nemiegojo, o apsirengęs sėdėjo kampe laikydamas rankoje
raudono vyno taurę. Gvidui įėjus, vaikinas neatsistojo, tik pakėlė akis bei
prisimerkė nuo šviesos.
 - 267 -

- Nereikėjo manęs laukti, - bemaž šiurkščiai tarstelėjo Gvidas. - Aš pa­

vargau ir eisiu miegoti.
Tonijus neatsakė. Jis lėtai atsistojęs priėjo prie apsiaustą atsisegiojan-
čio mokytojo. Gvidas neskambino liokajui. Jis apskritai nemėgo būti ap­
tarnaujamas ir mieliau nusirenginėdavo pats.
- Gvidai, - atsargiai sušnibždėjo Tonijus, - ar mes galime išvykti iš šių
namų?
- Ką reiškia "išvykti iš šių namų"?
Gvidas nusivilko švarką bei pasikabino ant kablio.
- Gali įpilti man truputį vyno, - pasakė jis. - Aš labai pavargau.
- Tai reiškia: išvykti iš šių namų, - pakartojo Tonijus. - Tai reiškia gy­
venti kur nors kitoje vietoje. Pinigų turiu pakankamai.
- Ką čia paistai? - dygiai pasiteiravo Gvidas, bet jau patyrė nestiprų
daugybę dienų jį kankinusio siaubo priepuolį. - Kas tau? - paklausė pri­
simerkęs.
Tonijus papurtė galvą. Jo lūpos nuo vyno blizgėjo. Veidas persikreipė
tarsi nuo skausmo.
- Kas nutiko? Atsakyk, - primygtinai ir nekantriai pareikalavo Gvidas.
- Kodėl staiga panorai išvykti iš šių namų?
- Prašau, nepyk ant manęs, - lėtai ištarė Tonijus, pabrėždamas kiek­
vieną žodį.
- Jei nepaaiškinsi man, kas yra, aš tau trenksiu. Nedariau šito daugelį
metų. Bet dabar nesusiturėsiu, - pareiškė Gvidas, - jeigu nepasakysi.
Jis įžvelgė Tonijaus veide neviltį ir pasibjaurėjimą, bet neįstengė sa­
vęs nugalėti.
- Gerai, papasakosiu tau viską, - atsiduso Tonijus. - Šį vakarą kardino­
las liepė mane pakviesti. Pasakė negalįs užmigti, taigi nusiraminimui jam
reikią muzikos. Jo miegamajame stovėjo mažas klavesinas. Kalvinas pa­
prašė manęs pagroti bei padainuoti.
Kalbėdamas jis žiūrėjo į Gvidą. Maestro bemaž nieko negirdėjo. Jis
įsivaizdavo šią sceną, ir jam vėl pasidarė nepakeliamai karšta.
- Ir kas toliau? - piktai paklausė.
- Jam reikėjo ne muzikos, - tęsė Tonijus; matėsi, kaip vaikinui sunku
kalbėti. Paskui pridūrė: - Nors aš abejoju, ar jis pats tą suprato.
- Tuomet kaip tu supratai? - užriaumojo Gvidas. - Ir nesakyk man,
kad tu jį atstūmei!
Tonijus taip nustėro, jog stingte sustingo.
Gvidas įniršęs kilstelėjo ranką. Apėjo nediduką ratuką kambaryje,
paskui pakėlė abi rankas.
Tonijus žvelgė į jį smerkiamu žvilgsniu ir tylėjo.
- Vadinasi, tu išėjai? Pabėgai? Kaip viskas vyko? - šaukė Gvidas. - Ar
jis supyko? Kas iš tiesų atsitiko?
Buvo akivaizdu, kad Tonijus neįstengia atsakyti. Jis žiūrėjo į Gvidą
taip, lyg šis būtų jam smogęs.
- Tonijau, paklausyk manęs, - pagaliau Gvidas prakalbo ramesniu to­
nu. Jis žinojo neturįs parodyti jį apėmusios baimės. - Sugrįžk pas kardi­
 - 268 -
nolą ir, dėl Dievo meilės, supratingai reaguok į jo norus. Mes jo namuose,
Tonijau, jis mūsų globėjas šiuose namuose. Jis yra grafienės pusbrolis, be
to, kardinolas...
- Kas? Kardinolas? - pakartojo Tonijus. - Supratingai reaguoti j jo no­
rus? Tuomet kas aš, Gvidai? Kas tuomet aš?
- Tu berniukas, štai kas tu. Tu kastratas, - šiurkščiai rėžė Gvidas. - Ir
tai nieko nereiškia. Tau nieko nenutiks, jei tą padarysi! Bet jeigu nepada­
rysi, labai daug kas pasikeis! Nejaugi nematei, jog viskas klostėsi šia lin­
kme? Ar esi aklas? Ak, Tonijau, tu nori mane pražudyti. Aš bejėgis prieš
tavo užsispyrimą bei išdidumą! - jis patylėjo ir užbaigė ramesniu tonu: -
Tu privalai dabar pat grįžti pas kardinolą.
- Pražudyti tave! - šūktelėjo Tonijus. - Tu liepi man eiti pas jį bei da­
ryti viską, ko jis panorės, lyg būčiau gatvės kekšė!
- Bet tu ne kekšė. Jeigu tu būtum kekšė, tavęs nebūtų šiuose namuo­
se, niekas tavęs nemaitintų ir tau nesuteiktų pastogės pats kardinolas. Tu
kastratas. Dėl Dievo meilės, duok jam, ko jis nori. Aš nedvejodamas taip
pasielgčiau, jeigu jis to panorėtų iš manęs.
- Tu mane gąsdini, - sukuždėjo Tonijus. - Tu man atgrasus. Kitaip ne­
galiu to pavadinti. Tu ištrauktas iš Kalabrijos, aptaisytas aksomu ir pa­
verstas nemąstančiu, beširdžiu padaru, tik iš išorės panašiu į kilmingą
poną. Siekdamas tikslo tu pasiryžęs padaryti bet ką. Tu nepažįsti gar­
bės, neturi įsitikinimų nė padorumo. Nori atimti iš manęs vardą, įprastą
išvaizdą, mat šito būtinai reikią vardan muzikos; o dabar siunti mane į
kardinolo lovą, ir vėl skatinamas tos pačios būtinybės...
- Taip, taip, taip! - sušuko Gvidas. - Įsakau tau visa tai padaryti. Lai­
kyk mane velniu, jei nori, bet aš tau pasakysiu, jog visi tavo sudėtingi iš­
vedžiojimai gražūs, bet bereikšmiai. Tavęs nesaisto vyrų taisyklės. Tu
kastratas. Tu gali taip elgtis.
- O tu pats? - paklausė Tonijus tuo pačiu kuždesiu. - Kaip jausiesi tu, jei
aš su juo atsigulsiu? - jis tarsi nedrįso pakelti balso. - Tu nieko nepajusi?
Gvidas atsuko jam nugarą.
- Siunti mane iš savo lovos į jo, - tęsė Tonijus, - tarsi aš būčiau dova­
nėlė jo eminencijai, pagarbos ir dėkingumo ženklas.
Gvidas tik pakraipė galvą.
- Tu nesupranti, kas yra garbė, ar ne, Gvidai? - tyliai paklausė Tonijus.
- Gal jie tau ją išpjovė ten, Kalabrijoje? Tačiau man jie jos neišpjovė!
- Garbė, garbė... - Gvidas nuvargęs atsisuko bei pažvelgė vaikinui į
veidą. - Jeigu nėra širdies, nėra išminties, kas tuomet yra garbė? Ką ji reiš­
kia? Argi negarbinga suteikti tam žmogui, ko jis prašo, kai tu pats nė
kiek nebūsi pažemintas? Tu - amžina puota, kurioje jis nori sudalyvauti
- vieną ar du kartus, kol gyveni po jo stogu. Argi šis įvykis tave pakeis?
Jei būtum nekalta mergelė, galėtum jo maldauti to nedaryti. Bet tokiu at­
veju jis tavęs ir nesiektų. Juk jis šventas žmogus. O jeigu būtum vyras,
tau būtų gėdinga prisipažinti, jog išpildyti jo prašymą tau nieko nereiš­
kia. Tuomet galėtum atvirai išreikšti pasibjaurėjimą, net jei iš tiesų jo ne­
jaustum. Bet tu ne mergelė ir ne vyras, Tonijau, tu laisvas, laisvas! Yra dau­
 - 269 -
gybė vyrų bei moterų, kurie kiekvieną naktį svajoja apie tokią laisvę. O tu
laisvę jau turi ir pats to atsisakai. O jis... Jis - kardinolas, iš meilės Dievui.
Tad ką tokio neįkainojamo tau suteikė Viešpats, ką ketini saugoti kaž­
kam, kas bus vertesnis už patį kardinolą?!
- Nutilk! - pareikalavo Tonijus.
- Aš pirmą kartą tave paėmiau, - neklausydamas tęsė Gvidas, - ant
klasės grindų Neapolyje. Tu buvai vienas ir visiškai bejėgis. Be tėvo, be
motinos, be giminaičių ir draugų. Kur čia garbė?
- Ten buvo meilė, - paprieštaravo Tonijus. - Ir aistra!
- Tad pamilk jį! Jis didis žmogus. Žmonės ištisas valandas stovi prie
vartų vien norėdami pamatyti jį važiuojantį pro šalį. Nagi eik ir bent
trumpą akimirką padovanok jam savo meilę. O aistra... Aistra... atsiras.
Gvidas staigiai atsuko vaikinui nugarą.
Tyla tapo nepakeliama. Gvidą draskyte draskė įniršis, jam atrodė, jog
visa neviltis, kuri taikėsi užklupti nuo pat šios ilgos kelionės pradžios,
dabar jį visiškai užvaldė, ir išsigelbėjimo nebeliko.
Tačiau sumišimo bei nerimo apsuptyje jį aplankė nušvitimas.
Ir kai išgirdo atsiveriant bei užsiveriant duris, rodos, gavo smūgį į
tarpum entę.
Maestro ryžtingai priėjo prie rašomojo stalo.
Atsisėdo priešais atverstą partitūrą ir skubiai pamirkęs plunksną pra­
dėjo rašyti.
Užbaigęs ilgai žiūrėjo į ženklus ant pergamento. Paskui įsistebeilijo
į plunksną rankoje. Galų gale atsargiu judesiu padėjo plunksną, tarsi ne­
norėtų sutrikdyti nieko aplinkui, net ore besisukančių dulkių.
Jis nužvelgė kambaryje esančius daiktus. Ir stipriai apglėbęs save de­
šine ranka, lyg norėdamas sukaupti jėgas bei atremti šiurpų puolimą, pa­
dėjęs galvą ant kėdės atlošo užmerkė akis.

5
Tonijus stovėjo prie kardinolo apartamentų durų.
Širdies gilumoje jautė skausmingą įsitikinimą, jog pats prisišaukė
šiuos įvykius. Jis tiksliai nežinojo kodėl, bet jautė, jog dėl visko pats yra
kaltas.
Net kai senasis Ninas pirmą kartą atėjo jo pakviesti ir tarė: "Jo eksce­
lencija negali užmigti", Tonijus patyrė miglotą susijaudinimą dėl to, kad
yra kviečiamas didžio žmogaus.
Senasis tarnas elgėsi mažumėlę keistai, skubėdamas nuvilkti Tonijui
įprastą surdutą ir pasiūlyti prašmatniai išsiuvinėtą drabužį. Senuko ju­
desiai, manieros dvelkė paslaptingumu: tarytum jis kažkodėl turėjo
vaikščioti ant pirštų galų, skubėti, pasirūpinti, kad niekas jų nepamatytų.
Jis išsitraukė iš kišenės senas, nelygias, grublėtas šukas ir sušukavo
Tonijų.

Iš pradžių Tonijus nesuprato atsidūręs miegamajame. Matė tik gobė-

 - 270 -

lenus ant sienų, vaizduojančius antikinius personažus medžioklės metu,

mažučius gyvūnėlius tarp lapų bei gėlių. Mirguliuojančioje žvakių švieso­
je matėsi susikaupę raitelių, vyrų bei moterų, veidai, šiek tiek įkypomis
akimis žvelgiantys į amžinybę.
Paskui jis pastebėjo klavesiną - mažą nešiojamą instrumentą su vie­
nintele juodų klavišų eile. Ir tik tuomet - kardinolą, kuris nejudėdamas
stovėjo prie sienos. Jo vilkimo chalato spalva susiliejo su tamsa, kurią iš­
sklaidė tik keletas žvakių prašmatniose žvakidėse.
Kardinolas prabilo, tačiau Tonijus girdėjo jo balsą tarytum sklindantį
kažkur iš tolo ir nesuprato žodžių prasmės: ausyse skambėjo tik jo paties
širdies dūžiai. Vaikinas suvokė tik pusę Kalvino kalbos: kardinolas kaž­
ką kalbėjo apie dainavimą, apie dainos galią. Rodos, jis norėjo, kad Toni­
jus padainuotų.
Tonijus atsisėdo prie instrumento bei palietė klavišus. Garsai skambė­
jo tiksliai ir labai švelniai, jis nudžiugo, kad instrumentas puikiai suderin­
tas. Tonijus pradėjo ariją, vieną iš gražiausių bei liūdniausių Gvido kūri­
nių, meilės meditaciją iš serenados, dar nė sykio neatliktos viešai. Si dai­
na jam patiko labiau už dainuotąją Neapolyje, labiau už virtuoziškus kū­
rinius, kuriuos Gvidas jam rašė pastaruoju metu. Nežinomo poeto žo­
džiuose, tame mylimosios ilgesyje, atsispindėjo dvasingumo ilgesys; Toni­
jų šie žodžiai išties žavėjo.
Dainuodamas jis tik kartą pakėlė akis. Ir pamatė kardinolo veidą -
keistą, tarsi nukaltą jo tobulumą, atgaivintą netikėtai kilusio jausmo, kuris
ir pavertė šį žmogų tokiu pastebimu, patraukiančiu dėmesį, kad ir kur
jis pasirodytų. Jo eminencija nepratarė nė žodžio, bet aiškiai jautė pasi­
tenkinimą, ir Tonijus suprato, jog kaip įmanydamas stengiasi atlikti ariją
maksimaliai gerai. Juodu su šiuo žmogumi buvo dviese, jo miegamaja­
me, ir Tonijus jam grojo. Ir tuomet sąmonėje šmėkštelėjo kažkoks prisi­
minimas, o gal tiesiog bemaž užmirštas palaimos pojūtis.
Baigęs groti jis susimąstė apie tai, ką galėtų sudainuoti, kad suteiktų
kardinolui kuo didesnį malonumą. Staiga jo eminencija pastatė priešais
vaikiną brangakmeniais inkrustuotą taurę burgundiško vyno, ir Tonijus
suprato, jog čia nėra netgi tarnų ir juodu vieni, visiškai vieni.
- Mano pone, leiskite man...
Jis atsistojo patarnauti matydamas, kad kardinolas nori užpildyti savo
taurę. Bet tą akimirką Kalvinas sugriebęs jį prisitraukė, juodu prisispau­
dė vienas prie kito, ir Tonijus išgirdo, kaip plaka kardinolo širdis.
Vaikiną apėmė keistas sumišimas. Jis jautė šito vyro jėgą, slypinčią po
juodu chalatu, girdėjo kimų jo alsavimą bei pajuto, kokią kančią kardino­
las patyrė jį paleidęs.
Paskui Tonijus, rodos, atsitraukė atatupstas. O kardinolas stovėjo prie
lango žvelgdamas į tolimus žiburius. Priešakyje išryškėjo artimiausios
kalvos kontūrai, maži langeliai, smailūs stogai, smingantys į blyškų dangų.
Neviltis. Neviltis. Ir kartu stiprus triumfo pojūtis, bemaž svaiginantis
draudžiamo vaisiaus dvelksmas, lyg ore pasklidus kvepalams. Bet kai kar­
dinolas vėl atsisuko į jį, buvo akivaizdu, kad jis pasiryžo. Kalvinas apglėbė
 - 277 -

Tonijaus kaklą delnais ir švelniai perbraukė nykščiais nuo smakro žemyn,

o paskui pusiau pašnibždomis paprašė vaikino nusivilkti drabužius.
Šie žodžiai nuskambėjo taip maloniai, taip paprastai! Taip, vieninte­
liame Kalvino prisilietime, rodos, slypėjo jėga, galinti pavergti Tonijų, pri­
versti paklusti.
Bet jis tik atšlijo. Minčių knibždėlynas atvėsino bundantį geismą,
stipresnį net už maloningą kardinolo įsakymą. Jis negalėjo žiūrėti į Kal­
viną ir maldaujamai paprašė leidimo išeiti.
Jo eminencija sudvejojo. O paskui pasakė taip nuoširdžiai, taip švelniai:
- Turi man atleisti, Markai Antonijau. Taip, taip, žinoma, tau reikia išeiti.
Tad kas gi liko? Jausmas, kad, tiesą sakant, pats Tonijus to troško, kad
jis paskatino šiuos įvykius ir kažin kokiu nepaaiškinamu būdu suklaidi­
no šį žmogų.

O dabar stovėdamas prie kardinolo durų, virpantis, tarytum nuplaktas

piktų Gvido žodžių, jis galvojo: "Dėl tavęs, Gvidai. Aš taip elgiuosi dėl
tavęs." Dėl maestro jis visuomet nugalėdavo bauginančius dalykus ir iš­
moko ištverti tai, kas bent kiek jį žemino.
Bet čia! Čia buvo visai kas kita, nors Gvidas iki galo nesuvokė šito skir­
tumo. Gvidas tiesiog nesuprato, ką daro, siųsdamas Tonijų čionai!
Tačiau Tonijus suprato. Ir netikėtai suvokė jautęs potraukį kardinolui
nuo pat pirmos akimirkos, kai jį pamatė. Troško jo taip, kaip netroško
nieko kito, gaubiamas Gvido meilės šilumos bei saugumo. Bet kardinolas
buvo tikras vyras ir galingas žmogus. Taip, jis buvo vyras. Ir Tonijui atro­
dė, jog į štai šį, dabar paskirtą, pasimatymą jis ėjo labai ilgą laiką.
Durys pajudėjo, kai jis pasibeldė. Pasirodo, buvo neužrakintos.
Pasigirdo kardinolo balsas.
- Įeikite.

Kardinolas sėdėjo pasilenkęs prie rašomojo stalo. Kambaryje niekas

nepasikeitė, tik atsirado maža senovinė aliejinė lempa. Priešais jo eminen­
ciją gulėjo knyga išdailintomis raidėmis. Mažos figūrėlės vaizdavo didži­
ąsias raides; jos žvilgėjo, kai virpanti jo ranka versdavo puslapį.
- Ak, tik pamanykit, - ištarė jis šypsodamasis, kai pamatė Tonijų, -
rašto kalba priklauso tiems, kurie prisiima naštą ją išsaugoti. Mane am­
žiams pakerėjo žinių perteikimo forma, sukurta ne gamtos, o žmonių -
tokių kaip mes.
Jis dabar vilkėjo ne laisvą juodą chalatą, o tamsiai raudoną sutaną. Ant
krūtinės kybojo sidabrinis kryžius, veide atsispindėjo toks įdomus sumi­
šimo ir įgimto gyvumo mišinys, jog Tonijus ilgą laiką tiesiog žiūrėjo į
kardinolą nieko nesakydamas.
- Mano brangus Markai Antonijau, - ištarė kardinolas šiek tiek nuste­
bęs, jo lūpas vėl ištempė šypsena, - kodėl tu sugrįžai? Juk leidau tau su­
prasti, jog turi teisę išeiti.
- Ar turėjau aš tokią teisę, pone? - paklausė Tonijus.
Jis virpėjo. Jautėsi labai keistai, drebėdamas ir to neparodydamas, tie­
 - 272 -

siog jusdamas viduje įkalintus panikos signalus. Vaikinas prisiartino prie

stalo. Pasižiūrėjo į lotyniškas frazes, daugybę mažų padarėlių, pasikly­
dusių schemiškoje netvarkoje, gyvenančių ir mirštančių tarp skaisčiai rau­
donų, purpurinių bei auksinių užraitymų.
Kardinolas ištiesė jam delną.
Tonijus palinko prie jo rankos ir, vos prisilietus šiems pirštams, aiš­
kiai pajuto susijaudinimą, nors, kaip ir anksčiau, mėgino jį nugalėti.
"Laisvas!" - karčiai pagalvojo. Netgi dabar būtų pabėgęs bei pasislėpęs
Gvido glėbyje - jei tik būtų galėjęs. Atrodė, tarytum griūva kažkas, ką
taip ilgai saugojo. Bet jis nepajudėjo. Žvelgė žemyn, Kalvinui į veidą. No­
rėjosi paliesti glotnius vokus, bespalves lūpas...
Tačiau ir patį kardinolą griaužė nerimas. Bet draskomas aistros at­
stumti Tonijaus jis negalėjo.
- Aš, - sumurmėjo tarsi kalbėdamasis pats su savimi, - nepatyręs mo­
kytojas kūniškų nuodėmių srityje. - Jo žodžiuose nesijautė nė krislelio iš­
didumo. - Tu privertei mane susigėsti ir buvai teisus. Tad kodėl sugrįžai?
- Mano pone, nejaugi mes pateksime į pragarą dėl keleto glamonių?
Nejaugi tokia Dievo valia? - paklausė Tonijus.
- Tu esi velnias angelo veidu, - pratarė kardinolas šiek tiek atšlydamas,
bet Tonijus išgirdo, kad jo kvėpavimas tapo sunkus ir nelygus, pajuto jo
širdyje vykstančią vidinę kovą.
- Nejaugi išties, mano pone? - Tonijus lėtai priklaupė ant vieno kelio ir
pažvelgė kardinolui į akis.
Sis vyras turėjo įstabų, tobulai proporcingą veidą, ryškių bruožų,
traukiantį vyrišku grubumu.
- Mano pone, - sušnibždėjo Tonijus, - nuo to laiko, kai man tiek daug
buvo išpjauta, aš ėmiau dažnai galvoti, jog kūnas - visa ko motina.
Kardinolui nepavyko sutramdyti sumišimo, apėmusio po šių žodžių.
Ir pats Tonijus nutilo, nustebintas išsprūdusio prisipažinimo. Kas šiame
žmoguje pažadindavo norą viską išsipasakoti?
Kardinolas vis dar nenuleido nuo vaikino įdėmaus žvilgsnio, tarsi ra­
gindamas jį suprasti. Ir Tonijų persmelkė mintis: tasai žmogus buvo vi­
siškai tyras, iš tiesų tyras ir jam būtinai reikėjo vadovo.
- Aš jau pakankamai nusidėjau už mus abu, - ištarė kardinolas, bet
ne itin tvirtu balsu. - O dabar tu turi išeiti ir leisti man laimėti savo mūšį,
vardan Dievo bei vardan savęs paties.
- Bet jeigu jūs pralaimėsite, pone, kas tuomet?
- Ak, ne! - maldaujamai šūktelėjo kardinolas, dar tvirčiau apkabinda­
mas ir prisitraukdamas Tonijų.
- Mano pone, - neatlyžo Tonijus, - tegul Dievas man atleidžia, jei esu
neteisus, bet argi tiesa nėra ta, jog nuodėmė jau įvyko? Argi mes nesame
prakeikti už aistrą vienas kitam? Juk jūs nepasikvietėte nuodėmklausio,
aš irgi ne, ir jeigu mums lemta dabar numirti, mes sudegsime pragare
taip, lyg jau būtume atlikę šį veiksmą. Tačiau jeigu taip, mano pone, leis­
kite jums suteikti bent mažą dalelytę rojaus, kol tai dar įmanoma.
Jis palietė lūpomis kardinolo veidą. Ir kai Kalvinas atsistojęs ištiesė ran­
kas, Tonijų vėl sukrėtė nauji pojūčiai, dar nepažįstamo kūno tvirtumas.
 - 273 -

Nuo geismo sukosi galva, linko kojos. Jeigu tik reikėtų, dabar pats
būtų maldavęs artumo.
Jį uždegė šito vyro ugnis.
Rodos, jis pats nusivedė kardinolą prie lovos. Pastatė šalia žvakidę ir
užgesino visas žvakes, išskyrus vieną. Svajingai žvelgdamas į blausią jos
liepsnelę ir į savo šešėlį ant sienos, pajuto, kaip kardinolo pirštai pradėjo
vaduoti jį iš drabužių.
Norėjosi, kad viskas vyktų lėtai, todėl nepadėjo kardinolui. Vaikinas
žvelgė į geismo esmę jusdamas, kaip atslūgsta šokas. Tarytum iš šalies To­
nijus stebėjo ant grindų krintančius drabužius ir jautė, kaip kardinolas
žvilgsniu jį apčiupinėja. O paskui išgirdo jį sušnibždant:
- To pakaks.
- Mano pone, - ištarė Tonijus, uždedamas ranką ant to kietumo, tos
galios. - Aš degte degu. Leiskite man suteikti jums malonumą, nes kitaip
išprotėsiu.
Jis prigludo prie kardinolo lūpų, nusistebėjo tyru jų minkštumu, o pas­
kui, dar labiau apstulbintas, pasidavė nerangiai jo rankų jėgai. Kardinolas
glostė jam plaukus tarp kojų, užčiuopęs perbraukė delnu per randus, krūp­
telėjo nepajėgdamas nuslopinti aistros. Kalvinas suvaitojo kartu su Toniju-
mi, nes negyvi randai ūmai atgijo, atsiliepė staigiai sutirtėdami. Išrietęs nu­
garą Tonijus pajuto, kaip kardinolo burna palietė įsitempusį penį.
- Ne, pone, prašau jūsų...
Apsiblaususiu žvilgsniu, tarytum nuo stipraus skausmo virpant lūpo­
mis, Tonijus atšoko ir atsiklaupęs prie lovos krašto sušnibždėjo:
- Mano pone, leiskite man jį pamatyti. Leiskite man, prašau!
Jam atrodė, jog kardinolas pusiau praradęs sąmonę. Jis ištiesė rankas,
tarsi padaręs kažkokį atradimą, o Tonijus palengva nuvilko tamsiai raudo­
ną sutaną.
Ir išvydo šaknį, slepiančią tą pačią jėgą, apskritą ir kietą, tarsi medinę.
Tonijui užgniaužė kvapą, jis suėmė delnais sunkų šilko švelnumo kapšelį.
Jo lengvumas ir kartu sunkumas, viduje slypinčios galios trapumas atrodė
antgamtiškas. Pasilenkęs Tonijus pamėgino suimti į bumą jį visą, paragauti
šio minkšto plaukuoto kūno, pajusti jo sūrumą, stiprų aromatą bei sklei­
džiamą kaitrą. Paskui atsitiesė ir paėmė į burną patį organą.
Kai Tonijus pradėjo įnirtingai jį čiulpti glamonėdamas dantimis, penis
pasiekė tolimąją jo burnos sienelę, ir tuomet tarp jo kojų įvyko pirmas ga­
lingas sprogimas: matyt, jo paties organas įgijo galimybę atlikti lengvas
frikcijas.
Tonijus jau negalėjo sustoti. Aistra pradėjo vėl kilti bemaž tą pačią aki­
mirką, kai pasiekė viršūnę. Jis tarytum stengėsi praryti tą grubų, tvirtą
daiktą tuo pat metu ranka spausdamas minkštą kapšelio sunkumą, kartu
ir įtempto, ir švelnaus. Ir vėl užkopęs į neišvengiamą viršūnę atsistojo, iš­
sitempė, prisispaudė prie kardinolo, kad savuoju nuogumu pajustų jo
nuogumą, ir jam nerūpėjo, ar visas pasaulis išgirs prislopintą jo riksmą, ar
ne. Kardinolas raitėsi, spaudėsi prie jo, beprotiškai jo geisdamas ir kartu
 - 274 -

būdamas toks nekaltas, tarytum visiškai nežinojo, ką daryti, tarsi tegalėjo

tik vykdyti Tonijaus įsakymus.
Tonijus išsitiesė ant lovos, ištiesė į jį ranką, lyg Kalvinas būtų apsiaus­
tas, kuriuo norėtų apsigaubti, ir praskyrė kojas.
Vaikinas jautė, kaip kardinolas bučiuoja nuogą jo nugarą, glamonėja
sėdmenis, ir pats ranka nukreipė įnagį, parodė, kur šis turi įsismelkti.
Pervėrė skausmas, bet kartu užliejo nesuvaldoma, nuostabi galia, su­
lig pirmuoju dūriu išplėšusi laukinę dejonę, o paskui visas kūnas ėmė ju­
dėti tuo pačiu ritmu ir pasitenkinimas ratilais sklido kartu su kiekvienu
smūgiu, o jis grieždamas dantimis davė patį šventvagiškiausią sutikimą.
Kai po paskutinės skausmingų stūmių serijos kardinolas baigė, jis taip
suriko, lyg būtų ilgai kentėjęs ir daugiau nebegalėtų ištverti. Jis atsiplėšė
nuo Tonijaus, bet nepaleido jo iš rankų, tarsi baimindamasis, jog kažin
kokia jėga gali juodu atskirti.

Tonijus nubudo turbūt maždaug po valandos. Akimirksnį negalėjo

suprasti, kur esąs. O paskui sumetė, kad Kalvinas stovi prie lovos nusisu­
kęs nuo atviro lango, už kurio atsivėrė žvaigždėtas dangus, ir žvelgia į jį iš
viršaus į apačią.
Kardinolas kažką kalbėjo. Paskui uždėjo ranką Tonijui ant peties ir
pamatęs atmerktas jo akis palietė skruostą.
- Nejaugi Viešpats galėjo prakeikti mane už šią ekstazę? - atsiduso jis.
- Kokią pamoką aš išmokau?
Tas pats stulbinantis tyrumas. Ir tas pats vaikiškas akių gyvumas vi­
suomet didingame veide glotniais vokais bei šiek tiek nuleistais burnos
kampučiais.
- Aš jau seniai buvau už tai prakeiktas, - sušnibždėjo Tonijus ir pajuto,
kaip grimzta į miegą.

Kai vėl nubudo, rausvą dangų jau buvo išmarginę auksiniai debesė­
liai. Kažkur tolumoje gageno žąsys, mūkė karvės. O kai užgiedojo gaidys,
šiltas oras tarsi perskėlė kambarį perpus, ir brokatas bei ornamentai, tar­
pūs, lyg dulkėtų skrynių turinys sandėliuke, pradėjo irti. Pirmuose į kili­
mą įsmigusiuose saulės spinduliuose sukosi dulkių dalelės, ir kiekvienas
šilto vėjo dvelktelėjimas atnešdavo šviežiai suartos žemės aromatą. Tasai
kvapas, be galo tyras bei grynas, maišėsi su smilkalų ir vaško aromatais.
Tonijus staigiai pašoko. Negalėjo suprasti, kodėl kardinolas iki šiol ne­
liepė jam išeiti. Tokį elgesį palaikė neįtikėtinu maloningumu. Jo eminen­
cija per miegus vis dar tiesė ranką link šilto įdubimo ant paklodės, kur ką
tik gulėjo Tonijus.
Vaikinas tyliai apsirengė ir pilkais apytamsiais koridoriais nusileido į
savo kambarius.
Įėjęs į Gvido miegamąjį pamatė šį pasidėjusį galvą ant sulenktos ran­
kos bei užmigusį tiesiog prie rašomojo stalo. Salia stovėjo seniai sudegusi
žvakė.
 - 275 -

0 & ❖
Tonijus ilgai žiūrėjo į mokytoją - į palenktą galvą, tankias garbanas. O
paskui palietė petį. Gvidas krūptelėjo nubusdamas ir pamažu, nerangiai
nukėblino link lovos. Tyliai įėjo senasis Ninas, nuavė maestro batus bei
užklojo antklode.
Tonijus, dar truputėlį pastovėjęs šalia mokytojo, apsisukęs nuėjo į
savo kambarius.
Jis užsimerkė ir vaizduotėje išvydo save, glamonėjantį kardinolą,
prispaudžiantį veidą prie jo lieso, nelankstaus kūno, jaučiantį jo virpulį.
Lūpos vėl prasivėrė prisiminus, kas įvyko, ir, nebepajėgdamas to iškęsti,
jis pradėjo žingsniuoti po kambarį pirmyn bei atgal.
Pagautas šio ritmo įniko vaikštinėti ratais, o paskui atlapojo langą ir
persisvėrė per atbrailą norėdamas įtraukti gaivaus oro. Apačioje kibirkš­
čiavo idealiai apskritos formos fontanas. Iš viršaus krintančio vandens re­
ginys užbūrė jį anksčiau, nei suvokė nė negirdįs vandens pliuškenimo.
Tarp jo su Gvidu niekada nieko panašaus nebus.
Ir Gvidas, be abejo, tą žinojo. Tuomet kodėl jis šitaip pasielgė? Jisai,
Tonijus, gyveno užrakintame kambaryje su savo mylimuoju, o Gvidas jį
išleido, Gvidas atrakino duris. Ir išsyk visas švelnus tos meilės sudėtingu­
mas, visas grubokas švelnumas išblėso Tonijaus akyse, apleido jį nepali­
kęs nė prieskonio burnoje. Netikėtai pajuto nebegalįs savyje sužadinti
apie ją jokių prisiminimų, kurie jį nuramintų bei padrąsintų. Ankstesnioji
aistra dabar atrodė lyg tolima praeitis. Jį pernelyg nudegino kardinolo ug­
nis.
Roma jam panėšėjo veikiau ne į miestą, o į idėją. Tonijus atsiklaupė ir
kakta palietė palangę.
"Kokią pamoką aš išmokau"? - klausė savęs kardinolas. Tačiau Tonijus
žinojo, kokią pamoką išmoko jis. Jis buvo tikras, jog praranda Gvidą. Ilgė­
damasis kardinolo, triuškinančios jo aistros, suprato padarysiąs viską, kad
tik Gvidas to nesužinotų. Šio sprendimo genialumą sudarė siekis praran­
dant Gvidą vėl jį atrasti ir visiems laikams iš naujo sulaikyti glėbyje.

_________________________ 6_________________________
Vos atsisėdus kambario viduryje jį apėmė snaudulys. Čia tvyrojo ypa­
tingas aromatas, o apšvietimas priminė kitą, kur kas mažesnę patalpą, ir­
gi pilną audinių bei bižuterijos, kurioje kadaise lankėsi ir, beje, vienas.
Bet jis neleido sau to prisiminti. Tai buvo nesvarbu. Svarbiausia - už­
baigti, kas pradėta.
Toji moteris kažko iš jo tikėjosi ir aiškiai ketino padėti. Jos tarnaitės
lyg juodos paukštytės sutūpė kambario pakraščiuose. Mažos tamsios jų
rankutės be paliovos judėjo: rinko gumelių, siūlų galelius, tempė perukus
ant medinių galvų. Nejaugi ji mano, kad jis tiesiog čia nusivilks vyrišką
kostiumą ir išties į ją rankas lyg į savo auklę?
Jis pasirėmė alkūne ūmai užsižiūrėjęs į savo atvaizdą tamsiame veid­
rodyje. Nepriklausomai nuo galvoje ūžiančių minčių, savas veidas jam pa­
 - 276 -

prastai atrodydavo neperžvelgiamas. Tarytum užaugusi stangri moteriška

oda būtų paslėpusi emocijas ir pavertusi jį amžinai jaunu.
"Tačiau kaip aš varstysiuosi šį korsetą, - svarstė jis, - kaip segsiuosi si­
jonus? Gal parnešti juos į kardinolo rūmus ir atiduoti tam bedančiui se­
niui, kuris net paleidęs į pasaulį dešimtį vaikučių ankštoje nuošalios
gatvytės lūšnelėje nieko neišmano apie moteriškus drabužius?"
Kambaryje buvo karšta, už uždarų langinių skambėjo ir ūžė Roma,
nuostabų šilko sijoną išmargino šviesos juostos.
Atrodo, siuvėja pajuto jo abejones. Pliaukštelėjo delnais atkreipdama
dėmesį ir išsiuntė visas padėjėjas iš kambario.
- Senjore, - siuvėja pasilenkė ir ištiesė rankas prie jo apsiausto. Jis pa­
juto, kaip išnyko drabužio svoris. - Aš rengiau pačius garsiausius pasau­
lio dainininkus. Aš ne šiaip siuvu kostiumus! Aš kuriu iliuzijas! Leiskite
man parodyti jums savo meną, senjore. Kai dar sykį pažvelgsite į veidro­
dį, nepatikėsite savo akimis. Ak, jūs toks dailus, senjore! Jūs tas, apie kurį
aš svajoju siūdama.
Tonijus tik abejingai nusijuokė.
Jis atsistojo apstulbindamas moterį aukštu savo ūgiu ir šypsodamasis
pažvelgė iš viršaus apačion į rusvą raukšlėtą veidą. Jos akys panėšėjo į
du mažus slyvos kauliukus, ką tik ištrauktus iš burnos bei dar blizgan­
čius nuo drėgmės.
Siuvėja nuvilko jo surdutą ir bemaž susižavėjusi padėjo į šalį glosti-
nėdama audinį kaip pardavėjas, giriantis vertingą prekę. Tačiau meiliau­
sius gestus pataupė daiktams, kuriais ketino jį apvilkti.
- Bridžius irgi nusimaukite, senjore. Būtinai reikia, - ji raminamai mos­
telėjo ranka jusdama jo dvejonę. - Nesidrovėkite manęs. Šiuo atžvilgiu
jauskitės taip, lyg būčiau jūsų motina. Matote, norėdamas elgtis kaip mo­
teris, jūs turite ir pasijusti moterimi po visais šitais drabužiais.
- O gal kentauru, senjora? - tyliai paklausė jis. - Pasirengusiu kiekvie­
nu momentu sutrypti nėrinius bei raukčius ir sukelti siaubą švelnioms
mergelėms pirmoje eilėje.
Moteris nusijuokė.
- Turite aštrų liežuvį, senjore, - pakomentavo numaudama kojines bei
nuaudama batus.
Jis lėtai atsiduso primerkdamas akis.
Ir sustingo kambario viduryje jusdamas savo kūno nuogumą, tarsi pa­
talpos oras, nors ir šiltas, dvelktų į jį šalčiu. Siuvėja prisiartinusi paglostė
jo odą taip pat, kaip glostė audinį, akivaizdžiai žavėdamasi jos glotnumu.
Paskui užsegė jam drobinį apatinį sijoną plačiais krinolinais ir užrišo
juosteles už nugaros. Papureno krinolinus bei užmetė ant viršaus plony­
tį pavilkinį. Paskui atėjo prašmatnaus smulkiomis rožinėmis gėlytėmis
išmarginto alyvinio šilko sijono eilė. Puiku, puiku! O viršuje - gausiai nė­
riniuota palaidinė, kurią ji vikriai susagstė priekyje iki pat apačios.
Dabar jos judesiai sulėtėjo. Ji, rodos, suprato, jog korseto matavimasis
- lemtingas etapas. Juk svarbiausia, kad šis tiktų per pečius. Tamsiai aly­
vines korseto rankoves puošė krintančios mezginių kaskados. Siuvėja iš­
 - 277 -

skleidė drabužį priešais Tonijų ir, kai šis įkišo į rankoves rankas, pradėjo
varstyti, visų pirma suverždama juosmenį.
- Ak, bet jus išties pasiuntė Viešpats atsiliepdamas į mano maldas, - iš­
tarė ji susegdama kilpelę.
Tonijus pajuto į korsetą įsiūtas banginio ūsų plokšteles. Jos sukaustė
kūną, bet kartu išliko vėsios ir stangrios. O kai siuvėja ėmė vis stipriau
bei stipriau veržti korsetą, jis patyrė keistą jausmą, bemaž malonumą,
tarsi šis apdaras jį prilaikytų, suteiktų jam tvirtumo, suformuotų.
Akimirksniui jos rankos stabtelėjo ant apnuoginto jo kaklo, glotnios
odos, besileidžiančios link gilios nėriniuotos iškirptės, kuri horizontalia
juosta kirto krūtinę. Paskui nepaprastai konfidencialiai šnipštelėjo:
- Leiskite, senjore...
Ir skubiai šmurkštelėjusi grubiomis šiltomis rankomis po audiniu,
kurį ką tik užveržė, kilstelėjo odą bei vikriai suteikė jai tam tikrą formą,
tad nuleidęs akis jis pamatė ten švelnų pakilimą ir ankštą griovelį, mote­
riškos krūtinės iliuziją.
Seilės burnoje apkarto. Jis nežiūrėjo į veidrodį. Stovėjo nejudėdamas
bei buku žvilgsniu spoksojo į šalį. Moteris pataisė pasipūtusį violetinį si­
joną ir suglostė korsetą, o paskui pasiūlė jam atsisėsti. Jis įsistebeilijo į sa­
vo rankas.
- Senjore, jūsų veido nė nereikia grimuoti, - pratarė ji. - Ak, atsirastų
moterų, pasirengusių jus nužudyti už tokias blakstienas ir plaukus! Kokie
puikūs jūsų plaukai!
Vis dėlto siuvėja šukomis juos subraukė atgal, sulygino, o tada uždėjo
ant galvos peruką. Ne itin didelį, baltutėlį, nusagstytą mažais perliukais,
suimtą ties kaklu ir krintantį ant nugaros minkštomis garbanomis. Ap­
glėbusi kaklą po plaukais ji atsuko Tonijų į save taip, kad jo veidas nežy­
miai palietė putlias moters krūtis.
- Tik truputėlis dažų, senjore. Juodoji magija, - nusijuokė ji, - akims.
- Aš galiu ir pats, - jis pamėgino paimti iš jos teptuką.
- Senjore, jūs mane baudžiate. Aš noriu šį darbą atlikti pati, - paerzi­
no siuvėja bei nusijuokė kimiu senutės juoku. - Ne, ne, kol kas nežiūrėki­
te į veidrodį, - perspėjo ištiesusi rankas, lyg jis ketintų pabėgti.
Moteris pasilenkusi palietė akis įgudusiu judesiu, kas jam pačiam,
aišku, nebūtų pavykę. Blakstienas padengė plonytis dažų sluoksnis, pas­
kui ji suglostė bei paryškino antakius.
- Tarsi auksu siuvinėčiau leliją! - sukikeno, palingavo galvą ir staiga ne­
tikėtai, tarsi nesusilaikiusi, pabučiavo jį į abu skruostus.
Tonijus palenkęs galvą į šoną susimąstė: "Kai iš čia išeisiu, tarnui
teks nešti mano špagą. O juk jis toks avigalvis. Man apskritai susidaro
įspūdis, jog kardinolas linkęs suburti aplink save gryniausius puspročius.
O gal ir aš esu toks pat pusprotis." Jis ranka prisidengė akis nugrimzda­
mas į liūdnas mintis. Tuo metu siuvėja atvėrė langines, ir šilta saulės švie­
sa užliejo kambarį. Tonijus pajuto šviesą anksčiau, nei ją pamatė, o mo­
teris pratarė:
- Mielas vaikeli, - ir suspaudė rankomis jo pečius.
 - 278 -
"Vėl šitie žodžiai", - pagalvojo jis susierzinęs.
- Atsistokite ir pasižiūrėkite j veidrodį. Argi aš neištesėjau pažado? -
sukuždėjo ji. - Jūs - įsikūnijusi tobulybė. Vyrai kris po jūsų kojomis.
Tonijus stovėjo ir žiūrėjo. Tylėdamas.
Jis nesuprato, kokią būtybę regi priešais save. Ar ji graži? Taip, ji bu­
vo graži. Ir nekalta, visiškai nekalta. Didelės tamsios akys žvelgė į jį
griežtai, tarsi kaltindamos nedoromis mintimis. Ties juosmeniu siauras
korsetas kilo kreminės spalvos raukčių bei kaspinų eilėmis iki baltos glot­
nios odos, sudarančios puikiausią moteriškų krūtų iliuziją. Domenikas
sprogtų iš pavydo!
O peruko dėka veidas tapo trapus bei smulkus, paversdamas jo bruo­
žus naivios jaunos mergaitės bruožais. Balti plaukai kilo nuo lygaus už-
lanko ant kaktos ir garbanomis krito ant žvilgančio ilgų purių rankovių
šilko.
Moteris abiem rankom jį apgręžusi pasistiebė, tarsi norėdama įžiū­
rėti reikšmingą detalę, o paskui pamerkusi pirštą į raudonų dažų indelį
perbraukė jam per lūpas.
- Ak! - ji žengtelėjo atgal gėrėdamasi rezultatu. - O dabar duokite man
koją, - paprašė atsisėsdama ir užversdama šiugždančius sijonus.
Jis padėjo koją jai ant kelių. Jinai suraitė kojinę bei pradėjo mauti kil­
dama aukštyn, aukštyn, kol sutvirtino raiščiu prie kelio.
- Taip, viskas ir viduje, ir išorėje turi būti tobula, - ištarė, tarytum primin­
dama pati sau. Ji laikė baltus odinius batelius taip, lyg būtų pristigus oro.
- Senjore! - moteris prisimerkė. - Prisiekiu Dievu, jūs įstengtumėte
apgauti net mane!
Ir toliau žiūrėjo į jį taip, lyg nenorėtų, kad jis pajudėtų.
- Pamenate, ką jums sakiau, - pratarė, kai jis priėjo prie kablio, ant ku­
rio kybojo jo surdutas. - Judėkite pamažu, visai ne taip, kaip juda mote­
rys, nes jeigu jūs nenustygsite vietoje, kaip kad elgiasi moteriškės, iliuzija
išsisklaidys. Judėkite netgi lėčiau, nei žmonės paprastai juda, ir laikykite
rankas arčiau kūno.
Jis linktelėjo. Tonijus apie tai jau galvojo; negana to, stebėjo kiekvieną
sutiktą moterį taip ilgai ir susikaupęs, jog rizikavo pasirodyti nemandagus.
- Bet ką jūs darote? - siuvėja priėjusi atitraukė jo rankas nuo senų dra­
bužių.
Tuo metu jis išsitraukė durklą, kurį pamačiusi siuvėja sustojo.
Įsikišęs ledinį ginklą tiesiog tarp "krūtų", Tonijus jai nusišypsojo.
Moteris staigiai apsisuko, ištraukusi iš vazos nedidelę rožę pakėlė ją
prieš šviesą, pažvelgdama į plaukuotą kotuką, įmerktą stiklinėn kolbe-
lėn, ir įbruko rožę jam už korsažo, šalia durklo rankenos, taigi matomas
liko tik rožės žiedas.
Paskui glostydama jo pirštus užmovė žiedus su brangakmeniais ir pa­
galiau uždėjo jo pirštus ant tos mažutės, bet kvapnios bei puikios rožės.
- Pajuskite jos švelnumą, - sušnibždėjo moteris. - Štai koks jūs turite
atrodyti. - Ir vėl šiurkščios jos lūpos palietė skruostą. Pamačiusi, kad jis
nusišypsojo, ji prigludo prie jo lūpų. - Aš baigiu jus įsimylėti! - ištarė že­
 - 279 -
mu krutininiu balsu ir santūriai nusišypsojo, parodydama dailius smul­
kius dantis.

Karieta nuolat stabčiodama pamažu važiavo Via Veneto paskui proce­

siją. Naktį lijo, todėl važiuojamoji dalis virto purvynu. Pėsčiųjų minia lipo
ant kulnų šnarpščiantiems bei galvas kratantiems nekantraujantiems ar­
kliams.
Uždėjęs balta pirštine apmautą ranką ant apatinio langelio krašto, To­
nijus nenuleido akių nuo atvirų kavinių ir staiga pabarškino į karietos sto­
gą. Ir tuojau pat pajuto, kaip ši nerangiai, girgždėdama suka į kelkraštį.
Bedantis senas liokajus nušokęs ant žemės atidarė duris. Laikydamas
rankose Tonijaus špagą, kaip kad šis įsakė, senukas nusekė "poniai"
įkandin per minią, lydinčią gražuolę santūriais, bet susižavėjusiais
žvilgsniais iki pat kavinės durų, pro kurias toji įėjo.
Į dešinę nuo įėjimo, nors ir ne prie pat sienos, alkūnėmis pasirėmęs
į stalą sėdėjo Gvidas. Priešais maestro stovėjo nepaliesta vyno taurė. Mo­
kytojo akys buvo primerktos. Atrodė labai pavargęs. Bet apsunkęs vei­
das išliko nepaprastai jaunas, tarsi nuovargis būtų susilpninęs jo savikon­
trolę, o neviltis bei nerimas suteikę jo išorei natūralaus berniokiškumo.
Jis nė nepastebėjo šalimais pastatyto suolelio ir ne išsyk pamatė, kaip
ten atsisėdo dama.
Paskui krūptelėjęs pasitempė. Turbūt pirmiausia išvydo violetinį šil­
ką. Tonijus, nejudrus it lėlė, sėdėjo tarp pasipūtusių sijonų bei ramiai
žvelgė į gatvę.
Oras buvo šiltas, švelnus ir kai lengvas šalikėlis slystelėjo jam nuo
krūtų, Tonijus jo nepasitaisė. Į jį spoksojo visi. Kavinės darbas sutriko.
Net berniukas padavėjas nežinojo, ar prieiti, ar nusilenkti, ar kažkaip įsi­
gudrinti atlikti abu veiksmus, ir tik nerangiai vaikštinėjo aplinkui, laiky­
damas rankose padėklą. Pajutęs Gvido žvilgsnį, Tonijus lėtai palenkė
galvą bei nusisuko. Todėl, kai vėl pakelė akis į mokytoją, žvelgė iš apačios
į viršų.
Gvido veidas nustebino nepaprasta akių išraiška, keistu lūpų išlinki­
mu. Ir netikėtas suvokimas užplūdo it palaimos banga. Gvidas nesuprato,
ką regi prieš save! Tada Tonijus paėmė vėduoklę, kaip mokė senoji mo­
teris, ir išskleidė taip, tarsi šiuo judesiu atskleistų nuostabiausią paslaptį,
o paskui, vėduokle prisidengęs lūpas, nuleido bei vėl pakėlė blakstienas.

7
Nugrimzdęs į savas mintis jis bemaž negirdėjo Gvido kalbų, mielo
čiauškėjimo, būdingo mokytojui tomis retomis akimirkomis, kai jis kuo
nors susižavėdavo. Tonijus leido maestro šnekas negirdomis, tik kartais
mandagiai linktelėdavo.
Nepaisydami kaitros, juodu pasisamdė atvirą ekipažą ir važinėjo po
miestą - žavinga senjora ir įsimylėjęs jos palydovas, kuriam ji nuolat prie­
kaištavo dėl įžūlaus meilinimosi, bet galų gale maloningai atleisdavo. Juo­
 - 280 -

du susikibę už parankių apėjo gal penketą bažnyčių, ir poniutė nuolat iš­

skleisdavo savo skėtj, ilgesingai dūsaudama nuo karščio. Juodu dar su
šviesa papietavo Via Condotti ir po privalomojo pasivaikščiojimo nuo vie­
no Corso galo iki kito sugrįžo namo.
Bet prieš grįždami užsuko pas siuvėją, senjorą Bjanką, ir pasiūlė jai pa­
dirbėti užkulisiuose, kol bus demonstruojama Gvido opera, kuri, kaip bu­
vo nuspręsta, vadinsis "Achilas Skire" ir bus sukurta pagal naująjį popu­
liariojo Pjetro Metastazio libretą - poeto, kurio eiles Gvidas taip svajojo pa­
naudoti.
- Tau bus tiesiog idealu, - kalbėjo Maestro. - Achilo motina nori jį ap­
saugoti nuo Trojos karo ir siunčia į Skiro salą perrengtą jauna mergina,
vardu Pirą. Dalį operos tu vaidinsi Pirą. O paskui, vystantis siužetui, atsi­
skleis tikra tavo esybė, ir tu pasirodysi įkūnijęs Achilą auksiniais šarvais.
Kaip matai, liksi vyru, kuris vaidina moterį!
- Taip, išties puiku! - sumurmėjo Tonijus šyptelėdamas.
Bet jis tarytum skrajojo kažkur toli, tik kartais sugrįždamas į realybę,
galbūt tam, kad vėl pasinertų į malonius prisiminimus apie tai, kaip mė­
gavosi savo maskaradu, gaudė susižavėjusių vyrų žvilgsnius ir patyrė mig­
lotą keršto jausmą, užgožusį visa, kas atrodė juokinga bei apgailėtina ir
kartu beprotiška bei vaikiškai nekalta. Rankose jis laikė iš siuvėjos gautąją
rožę. Pamerktas žiedas puikiai išsilaikė. Apsitaisęs patogesniais marški­
niais bei bridžiais, užsikėlęs kojas ant priešais stovinčios kėdutės, Tonijus
grubiai pašė rožės žiedlapius, stengdamasis ją praskleisti.
- Kaip matai, tu traukei visų žvilgsnius, mėginančius suprasti, kas esi...
- Gvidai, švento Karlo teatre sezonas jau prasidėjo Sario opera tokiu
pat siužetu. Juk mudu drauge ją žiūrėjome, - tyliai pastebėjo Tonijus.
- Tiesa, bet juk tu neatkreipei ypatingo dėmesio į libretą, ar ne? Be to,
aš gerokai jį pakeičiau. Turi išguiti tokias mintis iš galvos. Aš žinau, ko
nori romiečiai. Į valias prisižiūrėjau. Jiems reikia tikslaus originalo atkar­
tojimo, paįvairinto itin atsargiomis naujovėmis. Jie trokšta solidumo, pra­
bangos ir tobulo atlikimo.
"O juk čia iššūkis, - galvojo Tonijus. - Štai kas čia." Tapti neatpažįsta­
mu, pasislėpus po maskarado drabužiais ir stebėti, kaip jie apsikvailina at­
sargiai į jį dirsčiodami arba netgi atvirai kviesdami. "Įdomu, kada įvyko
tasai posūkis, kada jisai tapo veikiau begėdiško įsikūnijimo kaltininku nei
auka? Kada ankstesnis nesaugumo jausmas virto galios pojūčiu?" Šito pa­
sakyti jis negalėjo.

Jau gerokai po pietų Gvidas pakilo nuo krėslo, stovinčio prie lango, pa­
imti iki vartų pristatyto laiško.
Paolas nuėjo gulti. Tonijus snūduriavo, laikydamas rankoje taurę vyno.
- Kas čia? - mieguistas paklausė pamatęs Gvidą sunkiai žnektelint savo
vieton ir nušveičiant į šalį sulamdytą lapelį. Maestro veidas buvo neper­
žvelgiamas.
- Rudžerius pasamdė dar du kastratus. Jie turės pasirodyti kartu su ta­
 - 281 -
vimi, - pranešė Gvidas. Jis vėl atsistojo ir sustingo susikišęs rankas į atlasi­
nio chalato kišenes. Atrodė užsigalvojęs. - Galėjo būti ir... blogiau.
- Kas jie?
- Vienas - Rubinas, senas dainininkas, puikus meistras, bet jo stilius
jau pasenęs. Anksčiau romiečiai jį mėgo. Rubino tikrai neverta bijoti. Ta­
čiau reikia melstis, kad jis neprarastų balso, - Gvidas susimąstė, tarsi nė
nepastebėdamas Tonijaus.
- O kitas? - nesulaukęs tęsinio paklausė Tonijus.
- Betikinas, - atsakė Gvidas.
- Betikinas! - sukuždėjo Tonijus. Pastarąjį pažinojo visi. - Vienoje sce­
noje su Betikinu!
- Prisimink! - šiurkščiai pertraukė Gvidas. - Aš sakiau, jog galėjo būti
ir blogiau. - Bet, atrodo, jo įsitikinimas čia pat ištirpo. Maestro, žengęs,
kelis žingsnius, atsisuko. - Jis šaltas, valdingas, elgiasi lyg koks karalius,
nors iš tiesų iškilo iš purvo, kaip ir mes visi... tiksliau, kaip kai kurie iš
mūsų, - mokytojas ironiškai žvilgtelėjo į Tonijų. - Ir, be abejo, jis turi ne
balsą, o ištisą orkestrą. Šnekama, esą jis kartais pritaria kitiems daininin­
kams, jei mano, jog šito reikia...
- Bet jis geras dainininkas, didis dainininkas, - negalėjo nurimti Toni­
jus. - Kaip tik šito ir reikia operai, ir tu tą žinai...
- Gvidas pažvelgė į vaikiną taip, lyg nežinotų, ką atsakyti. O paskui
burbtelėjo:
- Romoje jis turi daugybę gerbėjų.
- Tu netiki manimi? - nusišypsojo Tonijus.
- Aš tikiu tik tavimi, - užsiplieskė Gvidas. - Bet ten bus dvi stovyklos
- jo ir tavo.
- Vadinasi, aš privalau visus priblokšti, - pareiškė Tonijus, ryžtingai
pakeldamas galvą. - Argi ne?
Gvidas ištiesė pečius. Ir žvelgdamas tiesiai priešais save patraukė per
visą kambarį link rašomojo stalo.

Tonijus lėtai pakilo nuo krėslo. Tyliai nužingsniavo į mažą kambarė­

lį, kuris jam atstojo drabužinę, ir atsisėdęs prie tualetinio stalelio, ap­
krauto įvairiais indeliais bei buteliukais, įsistebeilijo į violetinę suknelę.
Šone stovėjo spintos, kur kybojo daugybė surdutų ir apsiaustų. Apie
dešimt špagų žvilgėjo atviroje ginklinėje. Dar prieš akimirką buvęs
auksinis dangus už lango dabar pasidarė balkšvai žydras.
Suknelė gulėjo ten, kur ją paliko, ant krėslo. Apatiniai sijonai susiglam­
žė, o šviesūs nėriniuoti raukčiai gerokai prasiskyrė šone, tarsi ne atsegti, o
perplėšti, po jais žiojėjo juoda kiaurymė kieto korseto korpuso viduje.
Viena ranka pasirėmęs į staliuką, kitą ištiesė link šilkinio paviršiaus,
rodos, švytinčio tamsoje.
Jis vaizduotėje regėjo, kaip suknelė apgaubia kūną, ir vėl pajuto ne­
įprastą nuogumą viršum korsažo nėrinių bei sunkų sijonų siūbavimą.
Prisiminė, kaip po kiekvieno naujo pažeminimo atsirasdavo begalinės
valdžios, svaiginančios jėgos jausmas. Ką jam sakė Gvidas? Jog dabar jis
 - 282 -
laisvas, kad vyrai ir moterys gali tik pasvajoti apie tokią laisvę? Kardinolo
glėbyje Tonijus pačiu dieviškiausiu būdu įsitikino šių žodžių tikrumu.
Vis dėlto jautėsi sutrikęs. Kaskart, nuplėšiant kitą drabužių sluoksnį,
jį nukrėsdavo drebulys - nors ir trumpas. Ir dabar, žvelgdamas į šį apda­
rą, palaipsniui susiliejantį su tamsa, jis klausė savęs: "Ar įstengsiu po
premjeros vėl pakilti kupinas jėgos?" Tonijus mintyse išvydo venecijiečių
užpildytas eiles, išgirdo aplinkui tą švelnų dialektą, panašų į kuždesį bei
bučinių garsus, pamatė veidus, kupinus laukimo ir slepiamo siaubo. Visi
tikisi kvapą gniaužiančio reginio: iškastruotas patricijus, išpustytas, iš­
puoštas bei išdažytas lyg Prancūzijos karalienė, ir dar turintis dievišką bal­
są. Ak!
Jis liovėsi fantazavęs.
"Betikinas. Taip, Betikinas. Kaip jis? Užmiršk sukneles, kaspinus, už­
miršk į pietus skubančias venecijiečių karietas. Užmiršk visa tai. Dabar
pagalvok apie Betikiną, pagalvok, ką tai reiškia."
Anksčiau jis bijojo prastų dainininkų ir visų banalių nemalonumų, ku­
rių šie gali pridaryti: priklijuoti prie dėklo kartoninį kalaviją, ir jo negalėsi
ištraukti, įberti į vyną kokių nors miltelių, nuo kurių tau pasidarys bloga
vos išėjus į sceną, pasodinti salėje savo šalininkus, už užmokestį tave
nušvilpsiančius.
Tačiau Betikinas? Šaltas, išdidus, arogantiškas scenos princas, turintis
neprilygstamą reputaciją ir tobulą balsą? Čia kilnus iššūkis, o ne žemi­
nančios varžybos.
Savo charizma jis gali visiškai nustelbti Tonijų, nustumti į patį scenos
pakraštį, iš kur jam teks pelnyti Betikino ką tik pakerėtos publikos dė­
mesį!
Jis krūptelėjo. Kaip giliai pasinėrė į vienas kitą vejančius apmąstymus!
Tonijus sugriebė suknelę, tarsi trokšdamas priglusti prie paskutiniosios
tamsoje dar matomos šviesiai violetinės spalvos skiautelės. Jis pakėlė ir
prispaudė prie veido glotnų, vėsų šilką.
- Kada gi tu abejojai savo balsu? - sukuždėjo. - Kas tau atsitiko?
Šviesa išnyko. Lange pulsavo sodrus nakties mėlynumas. Staigiai at­
sistojęs, Tonijus išėjo iš savo apartamentų ir nužingsniavo koridoriais ne­
galvodamas apie nieką, tik klausydamasis savo pakulnių kaukšėjimo į
akmenines grindis.
- Tamsa, tamsa, - bemaž meiliai šnibždėjo. - Tavo dėka tampu nema­
tomas, todėl nesijaučiu esąs nei vyras, nei moteris, nei kastratas - aš tiesiog
gyvenu.
Prisiartinęs prie kardinolo kabineto durų, jis nė sekundės nedvejoda­
mas pasibeldė ir įėjęs pamatė prie stalo sėdintį Kalviną.
Staiga šis menkai apšviestas kambarys, juosiamas knygų pilnų lenty­
nų, priminė Tonijui visai kitą vietą. Ir jį apstulbino akimirksniu širdyje
užgimusi meilė bei geismas, vos pamačius aistra suliepsnojusį jo eminen­
cijos veidą.
 - 283 -

8
Vasarai baigiantis, visiems pasidarė akivaizdu, jog galingasis kardino­
las Kalvinas tapo Tonijaus Treskio globėju, kastrato iš Venecijos, užsispy­
rusio scenoje vadintis tikruoju vardu.
- Ak, Tonijus, - kalbėjo smalsuoliams grafienė, kuri vis dažniau lankė­
si Romoje. - Jūs išgirsite, koks stiprus jo balsas: toks įspūdis, tarsi jis pa­
kyla iki pat dangaus. Palūkėkite - tuomet patys įsitikinsite.
Tuo tarpu kardinolas laikė savo lakštingalą narvelyje ir neleido jai dai­
nuoti už rūmų ribų. Taigi tik saujelė bičiulių skleidė legendas apie įstabų
dainininko balsą.

Tačiau Gvidas pasuko kitu keliu.

Jei kas kviesdavo jį į koncertą, maestro būtinai pasiimdavo savųjų
kūrinių natas. Ir jeigu gaudavo pasiūlymą atsisėsti prie klavišų, kartais
grynai iš mandagumo, nedvejodamas sutikdavo.
Mafeo tapo nuolatiniu svečiu diletantų namuose, ir visi dabar kalbėjo
apie jo klavesino kompozicijas, nepaprastai įtaigias, pravirkdančias klau­
sytojus. Tokį poveikį darė netgi lengvesnieji jo kūriniai - plevenančios, ki­
birkščiuojančios, švytinčios sonatos, apsvaiginančios žmones tarsi šam­
panas.
Netrukus jam atsiuntė pakvietimą atvykėlis prancūzų markizas, pas­
kui - anglų vikontas, be to, jį dažnai kviesdavosi į namus Romos kardino­
lai, rengiantys reguliarius koncertus, kartais net privačiuose savo teatruo­
se, kuriems maestro buvo mandagiai, tačiau primygtinai prašomas kurti
muziką.
Bet Gvidas elgėsi protingai. Jis neketino įsipareigoti, kol ruošė savo
operą. Tačiau kiekvienu momentu iš natų pilno aplanko galėjo išsitraukti
stulbinantį koncertą.
"Išties, sprendžiant iš šių trum pų kompozicijų, naujoji jo opera bus
dieviška!" - šnibždėjosi žmonės.
O Tonijus, jo mokinys, nepaisant to, jog visuomet, be išimčių, manda­
giai atsisakydavo dainuoti, akį traukė savo grožiu, kiekvienu tobulu
bruožu.

Toks buvo visuomeninis gyvenimas.

Bet namie Gvidas be paliovos dirbo ir vertė Tonijų mokytis dar įnirtin­
giau nei konservatorijoje, ypatingą dėmesį skiriant spartiems aukštie­
siems glissando - Betikino pasididžiavimui. Po dviejų įtemptų valandų ry­
tinių pratybų jis patikėdavo Tonijui tokias natas ir pasažus, kuriuos šis su­
gebėdavo atlikti tik kaip reikiant įsidainavęs. Šiose sferose Tonijus nesi­
jautė itin tvirtai, tačiau pamokos suteikdavo jam saugumo jausmą, o ir
Gvidas nuolatos primindavo, jog net jei jam ir nereiksią pasitelkti šių
aukštų natų, jis turįs būti pasirengęs varžytis su Betikinu.
- Bet juk jam beveik keturiasdešimt, kaip jisai gali išdainuoti tokius
garsus? - sykį paklausė Tonijus, žvelgdamas į naujus pratimus, dviem
oktavomis aukštesnius nei paprastai.
 - 284 -
- Jeigu jis gali, - atsakė Gvidas, - ir tu privalai. - Ir įteikęs Tonijui dar
vieną ariją, kuri galėjo būti įtraukta į galutinį operos variantą, pasakė: -
Įsivaizduok, kad esi ne čia, šiame kambaryje, su manimi. Tu stovi scenoje,
tūkstančiai žmonių tavęs klausosi. Tu neturi teisės suklysti.
Tonijus paslapčiomis žavėjosi naująja muzika. Niekada gyvendamas
Neapolyje jis nedrįso pareikšti Gvidui kritinių pastabų, bet žinojo, kad jo
paties skonis buvo išlavintas dar gerokai prieš paliekant tėvo namus.
O juk dar tuomet buvo susipažinęs ne tik su Venecijos muzika. Jam te­
ko girdėti ir daug neapolietiškų kūrinių, kurie irgi skambėdavo šiaurėje.
Jis suprato, jog Gvidas, išsivadavęs iš nuobodaus konservatorijos re­
žimo bei nuolatinių buvusių savo mokinių poreikių, dabar stebino pats
save. Ir atlikėjo meistriškumas, ir kūryba tobulėjo kiekvieną dieną, ma­
estro mėgavosi jam pradėtu rodyti dėmesiu.
Baigę dienos pamokas, Gvidas su Tonijum jausdavosi visiškai laisvi.
Ir jeigu Tonijus nenorėdavo lydėti mokytojo į įvairius vakarus bei kon­
certus, Gvidas nereikalaudavo.

Tonijus įtikinėjo save esąs laimingas. Tačiau iš tiesų taip nebuvo. Gvi­
do nepriklausomybė jį trikdė. Grafienės dosnumo dėka maestro dabar
rengėsi kur kas geriau negu Neapolyje ir beveik visuomet nešiojo peru­
ką. Baltai įrėmintas jo veidas įstabiai pasikeisdavo, atrodydavo kilnesnis
bei labiau oficialus, o neįprasti Gvido bruožai - stulbinamai didelės akys,
plokščia, grubi nosis, taip dažnai jausmingai besišypsančios lūpos - pa­
versdavo jį tikru traukos centru net perpildytame kambaryje. Tereikėda­
vo Tonijui pamatyti, kaip Gvidui ant rankos pakimba kokia nors moteris,
kartkartėmis vis krūtimis prisispaūdžianti prie maestro rankovės, ir jo vi­
duje užkunkuliuodavo įniršis, kurį nukreipti galėdavo tik į save patį.
"Viskas keičiasi, - galvojo Tonijus. - Ir tu nieko negali padaryti. Esi
toks pat sugedęs, ištroškęs garbės, kaip ir kiekvienas kitas, kuris tave
tuo apkaltins, jei tik sumanysi papriekaištauti."
Vis dėlto jis džiaugėsi kartais galėdamas pasprukti iš viešų susibūri­
mų. Dainuoti negalėjo, o nuolatiniai pašnekesiai jį išsekindavo. Tonijus
karčiai galvodavo apie tai, jog Gvidas "atidavė" jį kardinolui. Vis dar no­
rėjosi pykti ant mokytojo. Kartais buvo linkęs apskritai dėl visko kaltinti
Gvidą.
Bet vos prisiartinęs prie kardinolo rūmų vartų išsyk savo apmąsty­
mus pamiršdavo.
Galvoje sukdavosi tik viena mintis: greičiau atsidurti kardinolo lovoje.

Kai jo eminencija neturėdavo svečių, judviejų pasimatymai prasidėda­

vo anksti. Tonijus visuomet patikrindavo, ar Paolas kietai įmigęs. Paskui
prasmukdavo į kardinolo apartamentus apie save pranešdamas tik trum­
pu beldimu į duris ir tyliu atsakymu į klausimą "Kas ten?"
Kalvinas jo laukdavo degdamas aistra. Paprastai pirmiausia jis nureng­
davo Tonijų. Kardinolas norėjo, kad šis elgtųsi kaip vaikas, ir pats grum­
davosi su sagomis, raišteliais bei kabliukais, net jei šie jį siutindavo.
 - 285 -
Sykį jis išgirdo, jog Tonijus kartais traukia į miestą vilkėdamas mote­
rišką suknelę. Nė trupučio nenustebęs, kardinolas panoro pamatyti šį
kostiumą, ir dabar Tonijus retsykiais atsinešdavo violetinę suknelę, iš­
puoštą balkšvais kaspinais, o jo eminencija, jei panorėdavo, vaikiną ap­
rengdavo, jei panorėdavo, nurengdavo.
Kartais atrodydavo, kad kardinolą labiausiai jaudina Tonijaus oda. Nu­
stūmęs marškinių audinį, jis tarsi ragaudavo odą liežuviu bei lūpomis.
Jo rankose Tonijus tapdavo toks pat nuolankus, koks kadaise jam bu­
vo Domenikas. Švelniai šypsodamasis žiūrėdavo, kaip kardinolas nuplė­
šia visus balkšvus raukinukus, idant uždėtų ranką ant plokščios krūtinės,
slypinčios po jais. Paskui grubiai sužnybęs Tonijui spenelius - šis vos už­
gniauždavo riksmą - bučiuodavo vaikiną, lyg atsiprašydamas, ir užver­
tęs sijonus subrukdavo savąjį ragą. Kiekvieną sykį bauginantis jo dydis
sukeldavo stiprų skausmą, bet kardinolas uždengdavo Tonijaus burną sa­
vąja, lyg sakydamas: "Jeigu rėksi, rėk į mane."
Kad ir ką darytų Kalvinas - ar taršytų Tonijui plaukus, ar bučiuotų
blakstienas - visi jo veiksmai tryško džiaugsmu, įkarščiu, susižavėjimu.
Bet visai ne švelnios glamonės, ne bučiniai versdavo Tonijų liepsnoti
aistra. Jį jaudino pats Kalvinas. Aistra užkunkuliuodavo, kai suspausdavo
to vyro šlaunis, suimdavo burna jo šaknį, jusdavo, kaip kardinolas siun­
čia jam į burną savo sėklą, kartu ir aitrią, ir saldoką it grietinėlė. Kaip tik
tokiais momentais jo kūną sukrėsdavo ekstazė.
Ne mažiau jaudindavo ir neišvengiamas išprievartavimas, kuriam
kardinolas visuomet teikė pirmenybę: geležis, sunkiai įsiskverbianti jam
tarp kojų.
Todėl jis iškęsdavo viską, pakerėtas minties, jog ne kas kitas, o šis
žmogus visa tai daro; galvodavo: "Taip, čia kardinolas Kalvinas, Bažny­
čios princas, jis artimas Šventajam Tėvui, jis posėdžiauja Šventojoje Ko­
legijoje, ir šiam galingam žmogui aš paklustu, jį aš glamonėju." Jo del­
nai ilgėdavosi tų sunkių sėklidžių, neapsakomai norėjosi vėl įkvėpti jų ši­
lumos, paliesti minkštą plaukuotą apvalkalą ir švelniai suspausti, tarsi
grasinant, bet tik tam, kad pajustų, kaip kardinolo organas pavirsta neįti­
kėtina, nuožmia ietimi.
Bet jis pradėjo suprasti, kad Kalvinui net švelnus žaidimas virsdavo
savotiška išprievartavimo forma. Jis troško parblokšti Tonijų ant paklo­
dės po savimi ir kartu geidė matyti Tonijų vaitojantį iš pasitenkinimo.
Norėjo pavergti mylimąjį pasitenkinimu ne mažiau nei skausmu.
Paskui stebeilydamas stikliniu neregio žvilgsniu Tonijus gulėdavo ša­
lia kardinolo apimtas malonaus silpnumo.

Tačiau jų santykiai tuo nesibaigdavo. Išsyk po pirmosios nakties pra­

sidėjo ir šiek tiek kitoks bendravimas.
Pasimylėję juodu apsirengdavo. Kartais vakarieniaudavo. Kardinolo
rūmų rūsiuose gulėjo daugybė įvairiausių puikiausios kokybės vynų. Kal­
vinas vaišindavo jais Tonijų. Paskui, pasikvietę senąjį Niną, nešina fake­
lu, traukdavo pasivaikščioti po sales.
 - 286 -
Sustodavo prie mirguliuojančios fakelo šviesos nutviekstų statulų, ku­
rios, jo paties prisipažinimu, ilgus metus kardinolui visai nepatiko. "Aš
taip mylėjau šią mažą nimfą, - kalbėjo jis apie vieną romėnišką statulą. -
Ji iškasta mano vilos sode įrenginėjat fontanus. O štai šis gobelenas prieš
daugelį metų man atsiųstas iš Ispanijos."
Nino fakelas dusliai ūžė ir skleidė visur prasiskverbiantį kvapą. Žvel­
giant į pilkas kardinolo akis, liesą, bet šiltą, ranką bronzinės antikinės sta­
tulos fone Tonijų apimdavo ypatinga ramybė.
Jis eidavo paskui Kalviną į sodą, kur švelniai pliuškeno fontanai bei
kvepėjo ką tik nupjauta žole.
Paskui, tarsi į šventyklą, juodu traukdavo į biblioteką, kur odiniai
knygų viršeliai kilo pačion palubėn, net nelygi fakelo šviesa ten jų nepa­
siekdavo.
- Paskaityk man, Markai Antonijau, - sakydavo kardinolas, pasirink­
damas vieną iš mylimiausių savo poetų, Dantę arba Tašo.
Ir sėdėdavo pasidėjęs rankas ant poliruoto stalo paviršiaus, patylom
judindamas lūpas, o Tonijus lėtai, žemu balsu jam skaitydavo.
Tonijų apimdavo malonus stingulys. Prieš daugelį metų, visai kitame
gyvenime, pasitaikydavo valandų, kai užliūliuotas kalbos skambėjimo jis
pasiklysdavo grakščiai perteiktų vaizdų bei idėjų visatoje. Ūmai jį už­
plūsdavo žodžiais neapsakomas švelnumas kardinolui; šioje karalijoje su
Gvidu jam neteko lankytis.
Kartu Tonijus norėjo ir pats šiek tiek atsiskleisti. Jis buvo pakankamai
protingas bei suprato, jog jo eminencija įžvelgia jame tik muzikantu iš­
auklėtą gatvės berniūkštį, ir tegalėjo trokšti, jog taip ir būtų. Kalvino
akyse kartais atsispindėdavo kančia, o dažnai netgi liūdesys. Kardinolas
kankinosi dėl nuodėmingos savo aistros Tonijui. Sis žmogus maištavo
pats prieš save.
Tonijus jautė, jog tam tikru požiūriu visus šiuos malonumus - poeziją,
dailę, muziką bei karštligiškas sueitis - kardinolas laikė sielos priešais:
pasaulietiniais bei kūniškais.
Sykį kardinolas paprašė:
- Papasakok man apie operą, Markai Antonijau. Pasakyk, kas joje ge­
ro? Kodėl žmonės ten eina?
Koks naivus jis atrodė tuo momentu! Tonijus nesusilaikęs šyptelėjo.
Jam nereikėjo pasakoti apie tai, kaip ilgai Bažnyčia kovojo su teatru bei
aktoriais, su bet kokia muzika, išskyrus bažnytinę, ir apie tai, jog ne kas
kitas, o Bažnyčios baimė išleisti į sceną moteris sukūrė kastratus. Visa tai
kardinolas ir pats žinojo.
- Kur slypi operos vertė? - prisimerkęs pašnibždom klausė Kalvinas.
"Aišku, - pagalvojo Tonijus. - Jis mano paėmęs į nelaisvę velnio emi­
sarą, kuris, pats to nesuvokdamas, išsiplepės ir pasakys jam tiesą." Vaiki­
nui teko susitvardyti, kad nepasirodytų įžūlus.
- Mano pone, - lėtai prabilo jis, - aš negaliu atsakyti į jūsų klausimą.
Aš pažįstu tik džiaugsmą, kurį man teikia dainavimas. Aš tik žinau, jog
muzika tokia graži ir galinga, jog kartais atrodo panaši į pačią jūrą arba į
 - 287 -

dangaus platybes. Ją neabejotinai sukūrė Dievas. Dievas paleido muziką į

pasaulį.
Kardinolą gerokai nustebino vaikino atsakymas. Jis atsilošė kėdėje.
- Kalbi apie Dievą taip, tarytum jį mylėtum, Markai Antonijau, - pa­
stebėjo nuvargusiu balsu.
Atrodo, Kalviną pradėjo griaužti abejonės.
"Ar aš myliu Dievą? - pagalvojo Tonijus. - Taip, tikriausiai myliu. Visą
gyvenimą, vos susimąstęs apie jį, pajusdavau meilę: bažnyčioje per mi­
šias, klūpodamas prie lovos... Tačiau prieš trejus metus Flovige? Nema­
nau, kad tą naktį mylėjau Dievą. Ko gero, tuomet juo nė netikėjau."
Bet kardinolui Tonijus nieko neatsakė. Jis matė, kaip Kalvinas kenčia.
Ir suprato, jog naktis jau baigiasi.
Ir dar suprato, kad kardinolas ilgai neatlaikys šios kovos. Nuodėmė
tam žmogui buvo kartu ir bausmė. Ir Tonijui pasidarydavo liūdna, kai su­
prasdavo, jog judviejų susitikimams lemta netrukus baigtis.
"Anksčiau ar vėliau ateis momentas, kai jis mane atstums. Tad tegul
atstumia gailestingai, nes jeigu pasielgs žiauriai..." Šito Tonijus neįstengė
įsivaizduoti.
Juodu išsiskyrė tamsių miegančių namų viduryje.
Ir staiga, paveiktas iki tol nepažįstamų emocijų, Tonijus suspaudė glė­
byje liekną, lanksčią kardinolo figūrą bei prigludo prie jo lūpų ilgu pasku­
tiniuoju bučiniu.
Paskui, prisimindamas šią akimirką, pajuto stiprų susijaudinimą. Jį
persmelkė virpulys, kai palietė pirštu savo lūpas. Na kaip jis galėjo mylėti
tą, kuris jį patį laikė nešvankybe, regėjo tik kastratą, tam tikrą muliažą,
į kurį galima nukreipti savo aistrą, jei negali jos skirti moteriai?
Galų gale jam nerūpėjo.
Širdies gilumoje Tonijus žinojo, kad jam vis vien.
Kiekvieną dieną sklidinas pagarbaus, nebylaus siaubo vaikinas stebė­
jo, kaip prie Viešpaties altoriaus kardinolas tikintiesiems sukuria virsmo
stebuklą. Jis žiūrėdavo, kaip kardinolas vyksta į Kvirinalą, kaip guodžia
ligonius bei vargšus.
Jis negalėjo atsistebėti, jog šis žmogus, kad ir kokios stiprios aistros
užvaldytas, nė sykio neparodė neryžtingumo. Jis visiems demonstravo
meilę Kristui, meilę savo broliams, tarsi nugalėjęs išdidumą žinotų, jog
visa, kas dieviška, yra amžina, neturi pabaigos ir pranoksta jo paties sil­
pnybę, jo ydą.
Netrukus nebeliko nė vienos akimirkos, kai matydamas kardinolą -
nesvarbu, ar vilkintį tamsiai raudoną mantiją bažnytinių apeigų metu, ar
sėdintį vienui vieną savo apartamentų gilumoje - Tonijus patylom neiš­
tartų: "Taip, kol mudu drauge, aš myliu jį, iš tiesų myliu, kol jis manęs
trokšta, teiksiu jam tokį malonumą, kokio jis panorės."

Jei tik šito būtų pakakę.

Tuo metu, iš tolo stebėdamas šitaip jį užvaldžiusį žmogų, įsiaudri­

 - 288 -
nęs Tonijus pradėjo atsiduoti paprastiems vyrams, nepažįstamiesiems, su
kuriais susidurdavo vidury šviesios dienos kardinolo rūmų apartamen­
tuose, net plėšikams, reikšmingai dirsčiojantiems į jį tiesiog gatvėje.
Fechtavimo salės, kur anksčiau ieškodavo raminančio išsekimo, da­
bar virto kankinimų kameromis, pilnomis sveikų, pilnaverčių ir kartais
grubių jaunų didikų kūnų, nuolatos esančių šalia bei varančių iš proto.
Vyrų krūtinės drėgnai žvilgėjo po atsilapojusiais marškiniais, ant ran­
kų išryškėdavo įsitempę raumenys, aiškiai matėsi kapšelio iškilumas.
Net vyriško prakaito kvapas jį kamavo.
Nutraukęs treniruotę, jis nusišluostė kaktą ir užsimerkė. O jau po
akimirkos išvydo priešais save jauną florencietį, grafą Rafaelę di Stefaną,
patį ištvermingiausią savo priešininką, kuris žvelgė neslėpdamas geismo
bei susižavėjimo, o paskui kaltai nusuko akis.
Nejaugi jį visuomet įkaitindavo tik šiems vyrams jaučiama baimė? O
gal jautė geismą, kurio pats sau nenorėjo prisipažinti?
Jis ištiesė nugarą, pasirengęs atremti grafo špagą. Ryžtingai artinda­
masis, privertė grafą atsitraukti. Grafo akys buvo apskritos, tamsios, ap­
suptos tokių tankių blakstienų, jog atrodė lyg apvestos juodais dažais.
Tarp smulkių, dailių bruožų neišryškėjo žandikauliai, o plaukai stulbino
juodumu, tarytum pamirkyti rašale.
Fechtavimo mokytojas praskyrė juos į šalis. Grafas patyrė lengvą su­
žeidimą. Plonyčiai balti marškiniai perplyšo ant peties. Bet Rafaelė neno­
rėjo baigti kovos.
Kai juodu vėl priartėjo, grafas netryško neapykanta, nesijautė nė pa­
minto išdidumo. Jis tik krutino lūpas, uoliai vengdamas galingo Tonijaus
špagos smūgio.
Mūšis buvo baigtas.
Di Stefanas stovėjo sunkiai alsuodamas. Ant krūtinės želiantys plau­
kai siekė kaklą. O šeriai ant smakro atrodė tokie grubūs, jog veikiausiai
galėjo įdurti.
Tonijus atsuko grafui nugarą. Nužingsniavo į poliruotų grindų vidurį
ir sustojo, laikydamas špagą prie šono. Visų žvilgsniai įsmigo į jį. Ir štai
jis pajuto besiartinantį di Stefaną. Sis žmogus skleidė kažin kokį gyvu­
lišką kvapą - aitrų, karštą. Florencietis palietė Tonijaus petį:
- Papietauk su manimi. Aš Romoje vienas, - grubokai ištarė grafas. -
Tu vienintelis fechtuotojas, galintis mane įveikti. Noriu, kad taptum ma­
no svečiu.
Tonijus atsisuko ir pažvelgė į jį. Kvietimo pobūdis nekėlė jokių abe­
jonių, jis viską perskaitė primerktose grafo akyse. Tonijus suabejojo ir ne­
norom nuleido akis. Ir atsisakymą išbėrė tylia greitakalbe, lyg paskubo­
mis mandagiai atsikalbinėdamas.
Bemaž niršdamas pats ant savęs, apsišlakstė veidą šaltu vandeniu ir
ilgai, įnirtingai trynėsi jį rankšluosčiu prieš atsisukdamas į tarną, laikan­
tį paruoštą apsiaustą.
Kai išėjo laukan, grafas, jau atsisėdęs paūžti su draugais priešais įsi­
kūrusioje tavernoje, lėtai kilstelėjo taurę, pasveikindamas jį.
 - 289 -
Išsipustę jaunuoliai aplink Rafaelę sulinkčiojo Tonijui. Šis skubiai din­
go šurmuliuojančioje minioje.

Bet tą pačią naktį tamsioje klaikiai tvankios vilos alkovoje Tonijus at­
sidavė bemaž nepažįstamo žmogaus rankoms bei lūpoms.
Kažkur toli kokiai nors nedidukei kompanijai grojo Gvidas, o Tonijus
tuo metu vedėsi savo persekiotoją vis toliau ir toliau nuo pavojaus būti ap­
tiktiems, kol nebeįstengė atremti stiprių pirštų spaudimo.
Jis jautė vyro liežuvį, įsiskverbiantį į jo burną, kažas kietas trynėsi
jam į kojas. Pagaliau išvadavo tą daiktą iš kelnių, ir šis įsiskverbė į olą
tarp suspaustų jo šlaunų. Tokiais momentais Tonijus tapdavo Ganimedu,
nešamu aukštyn, patiriančiu saldų kapituliacijos pažeminimą, bet kartu
pasirengusį užkariavimams.
Artimiausiomis naktimis daugeliui pavyko jį turėti, dažniausiai gero­
kai už Tonijų vyresniems vyrams pačiame jėgų žydėjime, jau šiek tiek
žilstelėjusiais plaukais. Visi jie skubėjo pasimėgauti jaunu kūnu, nors kar­
tais ir stebėdavosi, kai jis pats puldavo ant kelių bei suimdavo bumon visą
galią, kokią tik įstengė sutalpinti.
O kai jie baigdavo, jisai tebeklūpodavo palenkęs galvą, lyg per pirmą­
ją komuniją prie altoriaus, tarytum jausdamas paties Kristaus artumą.
Žinoma, tokiu elgesiu priblokšdavo savo partnerius, jei juos galima
taip vadinti. Jis niekada nelikdavo su jais akis į akį tuose namuose, kur jie
buvo šeimininkai. Pasimatymams mieliau pasirinkdavo įvairias slaptas
vieteles - užrakintas svetaines arba nenaudojamus kambarius - pageidau­
tina tokias, iš kur girdėjosi puotos muzika, minios šurmulys. Ir durklą vi­
suomet turėjo pasiruošęs, o špaga ištikimai kybodavo prie šono.
Kur benueitų, jį stulbino vyrų ir moterų noras jį suvilioti, bei po visą
miestą plintantys pasakojimai apie naivius užsieniečius, kurie įsimylėdavo
jį, absoliučiai įsitikinę, jog Tonijus - berniuku persirengusi jauna moteris.

Prieš eidamas pas kardinolą, jis išsimaudydavo vonioje ir persireng­

davo arba nepriekaištingai švariais, arba visiškai naujais drabužiais. O
paskui, tarsi įtikinęs save, jog gėdingųjų susitikimų apskritai niekada ne­
buvo, paskęsdavo kardinolo glėbyje.
Tačiau slaptųjų glamonių prisiminimai tik dar labiau sustiprindavo jo
pojūčius.

Pagaliau vieną dieną jis liepė vežėjui pasukti į pačius skurdžiausius

Romos kvartalus.
Ten pamatė sūriais bei mėsos gabalais apkabinėtas arkas, prie namų
slenksčių žaidžiančius vaikus, tiesiog lauke maistą ruošiančius žmones.
Vienoje vietoje karietai kelią pastojo riebi žvilganti kiaulė, apsupta
žviegiančių paršelių. Skalbiniai, išdžiaustyti ant virvių, ištemptų tarp na­
mų, užgožė dangų.
Atsišliejęs į odines pagalvėles, Tonijus žvelgė pro karietos langą, at­
virą, nepaisant iš abiejų pusių tyškančių purslų ir dvoko, kurio neįveikė
nė iš Tiberio pusės sklindanti gaiva.
 - 290 -
Pagaliau jis pamatė tą, kurio ieškojo. Jauną vyrą, sustingusį prie durų.
Sis vilkėjo marškinius, sujuostus sunkiu odiniu diržu, atlapotus iki pat
juosmens bei atidengusius garbanotais juodais plaukeliais apžėlusią krū­
tinę. Plaukai kilo nuo liemens iki mažų rausvų spenelių ir apsupo juos,
sudarydami tarsi kryžiaus skersinio imitaciją. Nors ir glotniai nuskusto,
vaikino veido bruožai buvo grubūs, tarsi išskaptuoti iš medžio. Kai jo
akys susitiko su Tonijaus akimis, tarp judviejų staiga nutekėjo srovė, ir To­
nijui užgniaužė kvapą.
Jis atlapojo išpieštas karietos dureles, sustojo siauroje, bemaž nevaži­
nėjamoje gatvelėje. Auksiniu brokatu apsitaisęs Tonijus dirstelėjo pro du­
reles ir nepakeldamas rankos nuo kelio kviečiamai mostelėjo ištiestais
pirštais.
Vyrukas prisimerkė. Krustelėjo, nežymiai kryptelėjo klubais, ir iški­
lumas po įtemptais bridžiais padidėjo, tarsi tyčia pranešdamas apie save.
O paskui jis įlipo į karietą, ir Tonijus nuleido užuolaidėles. Tik siauri
šviesos dryželiai skverbėsi į vidų.
Arklys patraukė į priekį, nedidukė kabina susiūbavo ant gigantiškų
lingių. Tonijus neatitraukė akių nuo juodų garbanotų plaukų ant gelsvos
vyro odos. Ir netikėtai palietė juos baltu savo delnu praskyręs pirštus; jį
nustebino vyruko krūtinės tvirtumas.
Tamsoje matėsi tik žybčiojančios akys. Šviesos juostelė išryškino ga­
lingą žandikaulį. Labai atsargiai jis palietė smakrą, šerius, likusius po
skutimosi.
Paskui atsitraukė ir palenkė galvą į šoną. Nusisukęs užsidengė nuo
vaikino kairiuoju petimi tuo pat metu tarsi kviesdamas jį. Galiausiai pa­
linko į priekį, rankomis įsirėmęs į sėdynę, ir pajuto, kaip vyras užgriū­
va iš už nugaros visu savo svoriu. Jis lenkėsi vis žemiau bei žemiau, kol
veidu palietė sėdynės apmušalą ir užsimerkė tarsi sapnuodamas.
Jaunuolis, pakišęs po juo kairę ranką, prisitraukė arčiau prie savęs,
kad patogiau būtų atakuoti. Artumo pojūtis, grubių raumenų prisilieti­
mas, iš viršaus slegiantis vyriškas kūnas vertė Tonijų krūpčioti ne ma­
žiau už viduje judančią geležį.
Galų gale skausmas tapo nepakeliamas. Ir tuojau pat plykstelėjęs pa­
sitenkinimas susiliejo su juo į vieną deginančią liepsną. Staiga Tonijus su­
vokė, jog vyras jo nepaleidžia. Jame užvirė įniršis, jis ranka palietė dur­
klą. Bet švelnus kumštelėjimas į šoną leido suprasti, kad jaunasis romie­
tis tik kaupia jėgas prieš kitą ataką.
Viskas baigėsi. Jaunuolis šaltai atsitraukė, kai Tonijus pasiūlė jam pini­
gų, ir išlipo iš karietos laukan. Bet vos ekipažas pajudėjo į priekį, abiem
rankom įsikibo į lango kraštą bei sušnibždėjo šventojo, kurio garbei bu­
vo pavadinta gatvė, vardą. Tonijus linktelėjęs nusišypsojo jam. Tik labai
retais atvejais jis šypsena atsakydavo į šypseną.
O paskui abipus karietos vėl iškilo niūrios sienos, nudažytos geltonai
bei tamsiai žaliai, bet netrukus ir jas paslėpė lietaus šydas.
Tonijaus akys apsiblausė. Kol karieta artinosi prie Vatikano, jis paty­
lom žvelgė pro langą. Ir staiga, tarsi iškilusi iš naktinio košmaro, niekada
 - 291 -
neišsisklaidančio net amžinai būdraujant, prieš akis išryškėjo mažos įstai­
gos iškaba, kuri didžiulėmis raidėmis visam pasauliui skelbė:

ČIA KASTRUOJAMI DAINININKAI

POPIEŽIAUS KOPLYČIAI

9
Atėjus gruodžio pirmajai, jau visa Roma laukė naujosios operos. Gra­
fienė Lamberti turėjo atvykti artimiausiomis dienomis, o didysis kardino­
las Kalvinas pirmą kartą gyvenime išsinuomojo ložę visam sezonui. Dau­
gelis kilmingų asmenų tvirtai palaikė Gvido bei Tonijaus pusę, tačiau
abatai jau pradėjo formuoti visuomenės nuomonę.
O visi žinojo, kad būtent abatai paskelbia lemtingąjį nuosprendį
premjeros vakarą.
Ne kas kitas, o jie pasitikdavo plagiatą garsiu švilpimu, jie nuvaryda­
vo nuo scenos neprofesionalius, garbės nenusipelniusius atlikėjus.
Kad ir kaip besistengdavo žiūrovai iš kilmingų šeimų, sėdintys pir­
majame bei antrajame aukštuose, pastarieji nesugebėdavo išgelbėti vai­
dinimo, jei abatai jį pasmerkdavo, o šie jau paskelbė esantys karštai išti­
kimi Betikinui. Betikinas, jų manymu, buvo sezono dainininkas; Betiki-
nas dabar buvo dar geresnės formos nei ankstesniais metais; Betikinas pui­
kiai pasirodė pernai Bolonijoje; Betikinas buvo įstabus dar prieš išvykda­
mas į Vokietiją.
Jeigu jie ir paminėjo Tonijų, pavadino jį tik išsišokėliu iš Venecijos,
apsiskelbusiu patricijumi bei reikalaujančiu vadinti jį tikruoju vardu. Kas
gi tuo patikės? Kiekvienas kastratas, atsidūręs rampos šviesoje, kalba
esąs kilmingas ir susigalvoja kokią nors kvailą istoriją, bylojančią, girdi jo
kastracija buvusi priverstinis ir neišvengiamas žingsnis.
Paties Betikino kilmė bei istorija irgi skambėjo nekaip. Kilmingos vo­
kiečių damos ir italų pirklio sūnus balsą išsaugojo tik nelaimingo atsitiki­
mo vaikystėje dėka: jį užpuolė mažas žąsiukas.

Paskiri šių šnekų atgarsiai pasiekdavo ausis Gvido, dabar rašančio

dieną bei naktį. Artinantis premjerai, jis atsisakė visų vizitų ir išeidavo iš
namų tik prireikus sutvarkyti kokius nors reikalus grafienės viloje.
Tačiau Tonijus, norėdamas žinoti, kas vyksta, pasiuntė Paolą pasiklau­
syti mieste sklandančių kalbų.
Nudžiugintas galimybės atsikratyti mokytojų bei auklėtojų, Paolas
pirmiausia patraukė pas senjorą Bjanką, kuri pastarosiomis dienomis in­
tensyviai ruošė Tonijui kostiumus, paskui pasišlaistė tarp scenos darbinin­
kų, o tada užsuko į kelias perpildytas kavines ir kiekvienoje iškiurksojo
lygiai tiek, kiek įstengė apsimetinėti kažko laukiančiu.
Kai galų gale sugrįžo, jo veidas liepsnojo iš pykčio, o akyse žvilgėjo
ašaros.
 - 292 -
Tačiau Tonijus nepamatė įėjusio berniuko.
Jis įsigilinęs skaitė Katrinos Lizani laišką, kuriame toji pranešė, jog
dauguma venecijiečių jau išvyko į Amžinąjį miestą genami vienintelio
tikslo: pamatyti scenoje Tonijų Treskį. "Atvažiuos smalsuoliai, - rašė ji, -
bei tie, kurie prisimena tave su begaline meile."
Ši naujiena ne itin stipriai, bet gan nemaloniai jį šokiravo. Tomis die­
nomis jis gyveno kaustomas busimosios premjeros baimės; kartais toji
baimė tapdavo saldi ir jaudinanti, kartais virsdavo tikra kančia. Taigi kai
sužinojo, jog tėvynainiai ketina atvykti į premjerą, tarytum į kažin kokį
karnavalo reginį, jį nukrėtė šaltis, nors sėdėjo šalia užkurto židinio.
Be to, Tonijus nustebo, nes juk įprato laikyti save žmogumi, visiems
laikams išbrauktu iš Venecijos bendruomenės. Jam atrodė, tarsi kažkas
tiesiog ištraukė jį iš to pasaulio, o minios abejingai susiglaudė ir užpildė
vietą, kurioje kadaise stovėjo jis. Ir štai dabar, išgirdus, esą ir ten, Veneci­
joje, kalbama apie būsimą premjerą, užplūdo keistas jausmas, kurio nė
pats negalėjo apibūdinti.
Žinoma, žmonės apie tai kalbėjo, nes Katrinos vyras, senatorius Liza-
nis, vėl pamėgino suorganizuoti nuosprendžio, draudžiančio Tonijui at­
vykti į Veneciją, peržiūrėjimą. Tačiau vyriausybė tik patvirtino ankstesnį
sprendimą: Tonijui visiems laikams uždrausta įvažiuoti į Veneciją, o ne­
paklusus gresia mirties bausmė.
Tačiau labiausiai širdį sužeidė paskutinioji Katrinos laiško dalis.
Mariana meldė Karlą išleisti ją į Romą. Nuo pat pirmo momento, kai
motina išgirdo, jog Tonijus pasirašė sutartį su Argentina teatru, ji prašė
leidimo važiuoti. Tačiau Karlas visą laiką atkakliai atsakinėjo neigiamai,
taigi dabar Mariana sunkiai serganti ir neišeinanti iš savo kambarių.
" Žinoma, teiginys, esą ji serga, dalinai teisingas, - rašė Katrina, - bet,
manau, tu supranti, jog ją kamuoja sielos liga. Nepaisant visų tavo brolio trū­
kumų, jis visuomet buvo be galo dėmesingas Marianai. Taigi čia, ko gero, pir­
masis rimtas sutuoktinių nesutarimas."

Tonijus atidėjo laišką į šalį.

Paolas laukė, berniukas atrodė gerokai išsigandęs, ir Tonijus suprato,
jog dabar yra reikalingas mažajam florenciečiui. Tačiau ištisą akimirką jis
tiesiog neįstengė kalbėti.
Ji norėjo atvažiuoti! Tonijus niekada, niekada apie tai nesvajojo, ir da­
bar atrodė, tarsi plonytė membrana, skyrusi jų gyvenimus, staiga įtrūko,
o pro atsiradusį plyšį ėmė skverbtis švelnus, šiurpokas, svaiginantis
jausmas. Dar niekada per visus tuos metus jis taip aiškiai ir stipriai nejau­
tė Marianos buvimo, odos kvapo, net plaukų švelnumo. Atrodė, tarytum
ji verkia jam ant peties, pyksta bei mėgina jį apkabinti.
Pojūčiai buvo tokie stiprūs ir neįprasti, jog jis nejučia pašokęs ėmė
žingsniuoti po kambarį.
- Tonijau! - trūktelėjo jį Paolas. - Tu neįsivaizduoji, ką žmonės kalba
kavinėse! Tonijau, tai siaubinga...
- Ts-s-s, ne dabar, - sušnibždėjo jis.
 - 293 -
Bet membrana jau pamažu užsitraukė, vėl atskirdama motiną nuo jo,
nunešdama ją kartu su meile bei kančia kažkur toli, į tą kitą gyvenimą,
kuriame jam nebeliko vietos. O jeigu jis būtų vidutinių gabumų daininin­
kas? Ką tokiu atveju reikštų jos noras atvažiuoti čionai?
"Tu kvailys, - išplūdo save. - Tereikia jiems ištiesti ranką, o tu jau at­
lapoji širdį!"
Jis nusipurtė šias mintis, atsisukęs į Paolą suėmė berniuką už pečių,
o paskui kilstelėjo jo smakrą:
- Nagi, kas ten? Papasakok. Nejaugi viskas taip blogai?
- Tonijau, tu neįsivaizduoji, ką jie šneka! Jie laiko Betikiną pačiu ge­
riausiu dainininku Europoje. Jie sako, esą tavo pasirodymas vienoje sce­
noje su Betikinu - gryniausias pasityčiojimas!
- Paolai, jie visuomet kalba ką nors panašaus, - švelniai, raminamai iš­
tarė Tonijus ir išsitraukęs nosinę nušluostė ašarotą vaiko veidą.
- Ne, Tonijau! Jie sako, jog esi niekas ir iš niekur! O tvirtinimai, kad tu
kilmingas venecijietis - melas. Kalba, girdi tu pasamdytas dėl savo
išvaizdos. Atseit Farinelis karjeros pradžioje vadintas berniuku - ii ragaz-
zo, o tu būsi vadinamas la ragazzina - mergaite! O jeigu mergiūkštė, sa­
ko jie, nesugebės dainuoti, mes sumesime jai pinigėlių ir uždarysime į
vienuolyną, kur vis tiek nebus kam jos klausytis!
Tonijus nenorom nusikvatojo.
- Paolai, juk čia tikri paistalai! - šūktelėjo jis.
- Jei tik tu juos išgirstum, Tonijau!
- Visa tai reiškia, - paaiškino Tonijus, nubraukdamas plaukus berniu­
kui nuo kaktos, - kad premjeros metu teatras bus sausakimšas.
- Ne, ne, Tonijau, jie tiesiog tavęs nesiklausys! Šito bijo ir senjora
Bjanka! Jie šauks, staugs, tryps kojomis. Jie nenori tau palikti nė men­
kiausio šanso.
- Mes dar pažiūrėsim! - sušnibždėjo Tonijus, bet vis dėlto sunerimo,
ar tik Paolas nepastebėjo, kaip jis išblyško. Jis buvo tikras, jog išblyško.
- Tonijau, ką mums daryti? Anot senjoros Bjankos, kai jie šitaip nusi­
teikę, lengvai gali uždaryti teatrą! O labiausiai kalta senjora Grimaldi -
kam ji visa tai pradėjo? Jinai atvažiavo į miestą ir pareiškė, girdi tu daina­
vai geriau už Farinelį. Tuomet jie ir pradėjo kalbėti apie Farinelį.
- Senjora Grimaldi? - tyliu balsu paklausė Tonijus. - Kas toji senjora
Grimaldi?
- Tu gi ją pažįsti, Tonijau! Ji kraustosi dėl tavęs iš proto! Neapolyje ji
visuomet sėdėdavo pirmoje eilėje, kai dainuodavai. O dabar štai užvirė
košę. Ir vakar vakare anglų ambasadoriaus namuose ji visiems tvirtino,
jog tu pats geriausias dainininkas nuo Farinelio laikų ir kad ji pati girdėjusi
Farinelį dainuojant Londone. Taigi suprantama, ką dabar kalba romiečiai:
kaip gali kažkokia anglė jiems nurodinėti!
- Palauk, Paolai! Kas jinai? Kaip atrodo?
- Nagi tokia blondinė papurusiais plaukais. Tu ją pažįsti, Tonijau! Ji
buvo ištekėjusi už grafienės pusbrolio, o dabar praturtėjo ir nieko dau­
giau neveikia, tik visą laiką piešia...
 - 294 -

Tonijaus veidas taip persimainė, jog Paolas sekundei nutilo. Bet paskui
vėl springdamas tęsė:
- Tonijau, jie dar prieš jai atvykstant kalbėjo visokius bjaurius dalykus,
o dabar jų tiesiog neįmanoma klausytis! Senjoros Bjankos tvirtinimu, mi­
nia gali tiesiog uždaryti teatrą!
- Vadinasi, ji Romoje! - nesiklausydamas berniuko sušnibždėjo Tonijus.
- Na taip, Romoje. Bet verčiau būtų likusi Londone! - pareiškė Paolas.
- Dabar ji su maestro Gvidu.
- Ką turi omenyje sakydamas: ji su maestro Gvidu?
- Jie grafienės viloje, - gūžtelėjo pečiais Paolas. - Jinai ten įsikrausto. Bet
ką vis dėlto mums daryti?
- Liaukis kvailiojęs, - burbtelėjo Tonijus. - Ji dėl to nekalta. Visi su­
bruzdo dėl operos, štai ir viskas. Jeigu jie šitaip nekalbėtų, tuomet...
Tonijus staigiai apsisuko ir ištiesęs ranką nusikabino apsiaustą. Pasi­
taisęs nėrinius aplink kaklą, patraukė į ginklinę pasiimti špagos.
- Kur tu susiruošei? - paklausė Paolas. - Tonijau, ką mums daryti?
- Paolai, Betikinas nieku gyvu neleis jiems uždaryti teatro, - konfiden­
cialiai ištarė Tonijus. - Priešingu atveju jis liktų be darbo.

Artinosi vakaras, kai jis pasiekė grafienės Vilą pietiniame Romos pa­
kraštyje.
Sode žirklėmis įnirtingai darbavosi sodininkai, paversdami visžalius
krūmus paukščiais, liūtais bei elniais. Vejos saulėtekio šviesoje atrodė ža­
lios ir nepriekaištingai švarios, o visur - nupjautos žolės stačiakampiuose,
takelių sankirtose, po mažų, idealiai apskritų medžių vainikais - čiurleno
fontanai.
Tonijus patraukė į muzikos saloną naujais apmušalais neseniai iškli­
juotomis sienomis, ir pamatė klavesiną po sniego baltumo marška.
Akimirksnį stovėjo nejudėdamas, įsistebeilijęs į grindis, ir jau ketino
išeiti iš kambario tuo pačiu sparčiu, ryžtingu žingsniu, kaip ir įėjo, kai
susidėjęs rankas už nugaros prisiartino senas liokajus.
- Grafienė dar neatvyko, senjore, - pasakė senukas. Garsai švilpdami
veržėsi jam iš burnos. - Bet laukiame artimiausiomis dienomis, artimiau­
siomis dienomis.
Tonijus norėjo kažką burbtelėti apie Gvidą, kai staiga ant tolimosios
sienos pastebėjo didžiulę drobę. Visos spalvos bei rateliu šokančios nim­
fos perregimais švelniais drabužiais buvo jam pažįstamos.
Vaikinas jau žengė kelis žingsnius paveikslo pusėn, kai išgirdo senį
už nugaros tyliai sumurmant:
- A, jaunoji senjora! Ji čia, senjore.
Tonijus atsigręžė.
- Ji turėtų tuojau sugrįžti, senjore. Po vidurdienio juodu su maestro
Gvidu išvažiavo Ispanijos aikštėn.
- Ispanijos aikštėn? - pasitikslino jis.
Šypsena nušvietė raukšlėtą veidą. Senukas vėl pasisupo ant kulnų ne-
atgniauždamas rankų už nugaros.
 - 295 -

- Kaipgi, į jaunosios senjoros studiją, senjore. Juk ji dailininkė, didi

dailininkė! - jo tone jautėsi nežymi pašaipa, tačiau tokia švelni ir nesuas­
meninta, tarsi skirta visam pasauliui.
- Vadinasi, ji turi studiją... - ši frazė nuskambėjo veikiau konstatuoja­
mai nei klausiamai. Tonijus vėl pažvelgė į nimfų ratelį ant sienos.
- Ak, pažvelkite, senjore, ji jau ateina kartu su senjoru Gvidu! - ištarė
senis ir mostelėjo ranka.
Juodu žingsniavo sodo takeliu.
Šviesiaplaukė dailininkė laikė Gvidą už parankės bei nešėsi aplanką,
storą ir, atrodo, sunkų, nors ne tokį didelį, kokį dešinėje rankoje laikė
Gvidas. Lininė gėlėta suknelė kyšojo iš po vilnonio apsiausto, kurio gob­
tuvas buvo atmestas atgal, taigi brizas galėjo kedenti jos plaukus. Ji kalbė­
josi su Gvidu. Ir juokėsi. O Gvidas, neatitraukdamas akių nuo takelio, ku­
riuo ją vedė, šypsojosi bei linksėjo galva.
Tonijus pajuto dailininkę ir Gvidą siejantį laisvą, neformalų ryšį. Juo­
du kalbėjosi apie kažin kokį rimtą dalyką, lyg pažinotų vienas kitą labai
seniai.
Jiems įėjus į kambarį, Tonijui užgniaužė kvapą.
- Kaip? Ar galiu tikėti savo akimis? - ironiškai ištarė Gvidas. - Nejaugi
čia tas pas jaunasis senjoras Tonijus Treskis, garsusis ir paslaptingasis To­
nijus Treskis, kurį netrukus pamatys visa Roma?
Tonijus spoksojo į jį buku žvilgsniu netardamas nė žodžio. Staiga
orą užpildė moters juokas.
- Senjore Treški, - ji greitai atliko mažutį reveransą ir pridūrė malo­
nia ritminga intonacija: - Kaip nuostabu, kad jūs čia.
Jos balsas skambėjo gyvai. Akys linksmai markstėsi ir švytėjo, o gėlėta
suknelė dar labiau sustiprino lengvumo bei judrumo įspūdį, nors ji sto­
vėjo visiškai ramiai.
- Noriu tau kai ką parodyti, Tonijau, - prabilo Gvidas, dėdamas sunkų
aplanką ant klavesino. - Kristina šiandien jį užbaigė.
- Ne, ne, dar nebaigiau! - paprieštaravo ši.
Gvidas ištraukė didelį pastele atliktą etiudą.
- Kristina? - perklausė Tonijus.
Savas balsas jam pasirodė grubus, prislopintas. Jis negalėjo atplėšti
nuo jos akių. Stovėdama prie durų, dailininkė tarytum skleidė šviesą. Jos
skruostai liepsnojo, nors akimirksniui šypsena dingo iš lūpų, mergina
tuojau pat ją sugrąžino.
- Ak, atleiskite! - ramiai tarstelėjo Gvidas. - Kristina, maniau, judu su
Tonijumi tikrai buvote susitikę.
- O taip, mudu buvome susitikę! Tiesa, senjore Treški? - skubiai ištarė
ji ir priėjusi ištiesė ranką.
Jis žiūrėjo į ją suvokdamas tik tiek, kad jos pirštus spaudžia savaisiais
ir kad jos ranka nepaprastai minkšta bei švelni ir dar tokia mažutė lyg lė­
lės. Atrodė neįmanoma įsivaizduoti, jog šie pirštai galėtų atlikti kokį nors
ritmą darbą. Paskui jis susiprotėjo, kad stovi nejudėdamas kaip statula, o
tuodu žiūri į jį. Tonijus tuojau pat pasilenkė pabučiuoti dailininkei rankos.
 - 296 -

Iš tiesų jis neketino liesti jos lūpomis. Tikriausiai Kristina tai pastebėjo,
nes reikiamu momentu šiek tiek kilstelėjo ranką ir vis dėlto gavo jo bučinį.
Jis pakėlė į merginą akis. Ūmai ji jam pasirodė neapsakomai pažei­
džiama.
- Nagi, pažvelk, Tonijau! - lyg niekur nieko šūktelėjo Gvidas, tarsi ne­
pastebėjęs nieko keisto. Jis laikė rankose pastele nupieštą savo portretą.
Piešinys buvo nuostabus; maestro jame atrodė kupinas gyvybės. Pui­
kiai atsispindėjo jo mąslumas ir net pavojingas blizgesys akyse. Neliko
dailininkės nepastebėta nei suplota nosis, nei putlios lūpos, be to, ji pertei­
kė šio žmogaus esmę, pakeitusią visus bruožus.
- Na, Tonijau, - įtaigiai kreipėsi Gvidas. - Ką pasakysi?
- Gal ir jūs sutiktumėte man papozuoti, senjore Treški? - skubiai pa­
klausė Kristina. - Taip norėčiau jus nupiešti! Tiesą sakant, jau nupiešiau,
- bemaž droviai prisipažino mergina, ir jos skruostai šiek tiek nuraudo, -
bet tik iš atminties, o aš trokštu nutapyti tikrą jūsų portretą, kruopščiai
bei rūpestingai.
- Priimk pasiūlymą! - ramiausiai patarė Gvidas, pasirėmęs alkūne į
marška uždengtą klavesiną. - Po mėnesio Kristina bus pati populiariausia
Romos portretiste. Jeigu dabar nesutiksi, tau teks užsirašyti iš anksto ir
laukti eilės kaip paprastam mirtingajam.
- O, jums niekada nereikės laukti eilės! - nusijuokė dailininkė ir neti­
kėtai visa sujudo, šviesūs, purūs garbanoti plaukai lengvai subangavo. -
Ar galėtumėte ateiti rytoj? - paklausė ji jau rimtai. - Aš trokšte trokštu
pradėti jūsų portretą, - jos akys buvo mėlynos, beveik violetinės, ir tokios
gražios! Neįtikėtinai. Jis gyvenime neregėjo tokių mėlynų akių kaip jos. -
Galėtume pradėti vidurdienį, - kalbėjo ji švelniai virpančiu balsu. - Aš
esu anglė ir dieną nemiegu, bet galite ateiti ir vėliau, jei jums taip pato­
giau. Noriu nutapyti jus dar prieš jums tam pant įžymybe, nes tuomet
jus įsigeis piešti visi iš eilės. Padarytumėte man paslaugą.
- Ak, kokie kuklūs tie talentingi vaikai! - nusijuokė Gvidas. - Tonijau,
jaunoji senjora kalba su tavimi...
- Jūs ketinate gyventi Romoje? - sumurmėjo Tonijus.
Jo balsas nuskambėjo taip silpnai, jog nebūtų nustebęs Kristinai su­
skubus pasiteirauti apie jo sveikatą.
- Taip, - atsakė dailininkė. - Čia daug ko galima išmokti, daug ką
nupiešti, - jos mina vėl staigiai pasikeitė, ir ji pridūrė stebėtinai draugišku
tonu: - Galbūt operos sezonui pasibaigus aš vyksiu paskui jus, senjore
Treški. Tapsiu viena iš tų pamišusių moterų, kurios lydi garsius daininin­
kus po visą žemyną. - Jos akys buvo išplėstos, tačiau veidas atrodė susirū­
pinęs. - Galbūt aš negalėsiu tapyti, negirdėdama jūsų balso.
Tonijus sodriai nuraudo. Ir nustėręs išgirdo garsų Gvido juoką.
Bet ji buvo tokia jauna ir visiškai nesuvokė, kaip gali būti suprasti jos
žodžiai! Jai apskritai nederėjo būti čia vienai, be grafienės! Tereikia tik pa­
žvelgti į ją, į dailią figūrėlę, krūtų apvalumus, taip žiauriai suspaustus
nėriniuotų korseto kraštų...
Jis jautė, kaip liepsnoja veidas.
 - 297 -
- Ak, būtų tiesiog nuostabu! - šūktelėjo Gvidas. - Tu važinėtum su mu­
mis visur, ir visur pasirodytų garsiosios Kristinos Grimaldi teptuko sukurti
paveikslai, tavoji šlovė sukrėstų visą Europą. Netrukus mus kviestų dai­
nuoti klausos neturintys arba net visiškai kurti žmonės, tiesiog trokštan­
tys, kad įamžintum juos aliejiniais dažais arba pastelėmis!
Ji nusijuokė raustelėjusi ir švelniai krestelėjo plaukus. Baltas jos kaklas
buvo drėgnas, susiraičiusios garbanėlės lipo prie skruostų.
- Grafienė irgi važinėtų su mumis, - apsimestinio nuobodžio nuspal­
vintu balsu tęsė Gvidas, - keliautume visi drauge.
- Argi nebūtų nuostabu? - sušnibždėjo ji staiga nuliūdusi.
Tonijus sumetė, jog visą šį laiką tiesiog spokso į ją lyg koks vėpla, ir
skubiai nusuko akis. Jis stengėsi galvoti, stengėsi sukurpti bent trumputę
frazę. Bet ką galėjo jai pasakyti? Visas dabartinis jų plepėjimas labiau tiko
lengvabūdėms damoms, linkusioms į neištikimybę, o ši moteris atrodė
tokia tyra ir rimta. Visai neseniai tapusi našle, ji panėšėjo į plaštakę, be­
siveržiančią iš kokono.
O dar tasai trapumas pavertė ją apskritai nežemiška būtybe, ji turėjo
kažin kokio rafinuoto egzotiškumo.
Tonijus vėl pakėlė į ją akis, nes negalėjo nežiūrėti; ir net nedirstelėjęs
į Gvidą pajuto pastarojo nuotaikos pasikeitimą.
- Bet dabar atsakysiu jums rimtai, senjore Treški, - pasakė ji ta pačia
paprasta maniera, - aš išsinuomojau dirbtuvę Ispanijos aikštėje. - Ir ke­
tinu ten gyventi. Gvidas buvo be galo malonus, sutiko man papozuoti bei
kentėjo, kol aš kaitaliojau apšvietimą.
- Taip, mums teko kas penkias minutes kraustytis iš vienos vietos į
kitą, - apsimestinai pasiskundė Gvidas. - Ir kabinėti ant sienų dešimtis pa­
veikslų. Bet studija išties nuostabi. Kai jausiuosi pavargęs bei susierzi­
nęs, galėsiu nueiti tenai pėsčiomis ir stebėti, kaip Kristina dirba.
- Taip, būtinai! - akivaizdžiai nudžiugo ji. - Turėsi mane nuolat lanky­
ti. Ir jūs turėsite ateiti, senjore Treški.
- Mieloji, - staiga kreipėsi Gvidas, - nenoriu tavęs raginti, bet jeigu dar
ketini įleisti čionai savo tarnaites ir užnešti į viršų skrynias bei lagami­
nus, reikia eiti tuojau pat, nes paskui klupinėsime tamsoje.
- Taip, tu teisus, - atsiliepė mergina. - Tad ar ateisite rytoj, senjore
Treški?
Keletą akimirkų Tonijus tylėjo. O paskui numykė kažką panašaus į
sutikimą. Tačiau tuojau pat susizgribo ir užsikirsdamas burbtelėjo:
- Aš negaliu. Negaliu. Turiu omenyje, senjora, kad... Dėkoju jums, bet
man reikia repetuoti, juk iki premjeros nė mėnesio neliko.
- Suprantu, - tyliai atsakė ji. Ir dar sykį nusišypsojo jam spinduliuo­
jančia šypsena per petį, atsiprašė bei išėjo iš kambario.
Tonijus akimirksniu atsidūrė prie durų. Jis jau pasiekė takelį, kai Gvi­
das sugriebė už rankos virš alkūnės.
- Pasakyčiau, jog elgeis labai grubiai, jei nenumanyčiau priežasties, -
rimtai pastebėjo maestro.
- Ir kokia gi toji priežastis? - paklausė Tonijus pro sukąstus dantis.
 - 298 -
Jam pasirodė, kad Gvidas tuoj sprogs iš pykčio. Bet šis tik suspaudė
lūpas ir prisimerkė, lyg tramdydamas šypseną:
- Nori pasakyti, kad pats savęs nesupranti?

10

Artimiausias tris dienas Tonijus repetavo nuo ankstyvo ryto iki vėlu­
mos. Dusyk jau taisėsi išeiti iš rūmų, bet tuojau pat apsigalvodavo. Gvi­
das jau atidavė viską, ką buvo jam parašęs, ir dabar Tonijus turėjo tobu­
linti melizmas ruošdamasis begalę kartų varijuoti arijas. Nė vienas "bi-
sas" negali skambėti lygiai taip pat, kaip atliekant anksčiau. Tonijus pri­
valėjo pasirengti bet kokiam momento reikalavimui arba klausytojų nuo­
taikos pasikeitimui. Todėl jis likdavo namie, pietavo nesitraukdamas nuo
klavesino ir dirbo iki kol krisdavo į lovą.
Tarnai susirinkdavo prie jo kambario durų pasiklausyti dainavimo,
kuris Paolą neretai pravirkdydavo. Net Gvidas, paprastai dieną palikda­
vęs Tonijų vieną ir lankęs Kristiną Grimaldi jos dirbtuvėje, sykį prieš iš­
eidamas pasiliko pasiklausyti dar keleto taktų.
- Kai girdžiu tave dainuojant, - atsiduso maestro, nebijau nė paties vel­
nio pragare.
O Tonijaus nė kiek nenudžiugino ši pastaba, ji tik priminė vaikinui
Gvido baimes.
Kartą, pačiame arijos viduryje, Tonijus staiga liovėsi dainavęs ir pra­
dėjo juoktis.
- Kas nutiko? - nustebo Paolas.
Bet Tonijus tegalėjo tik papurtyti galvą.
- Ten susirinks visi, - sušnibždėjo jis. Akimirksniui užsimerkė ir ūmai
nusipurtęs vėl nusijuokė.
- Nekalbėk šitaip, Tonijau, - nevilties sklidinu balsu pratarė Paolas bei
ėmė kramtyti lūpą. Jis trokšte troško išgirsti Tonijaus padrąsinimą. Aša­
ros jau telkėsi berniuko akyse.
- Beveik kaip vieša bausmė, - paaiškino Tonijus nusiraminęs. - Tuo
atveju, jei viskas išslys iš rankų, - jis vėl tyliai nusijuokė. - Atleisk, Paolai,
nieko negaliu sau padaryti, - jis stengėsi būti rimtas, bet jam nesisekė. -
Ten bus visi, absoliučiai visi.
Dainininkas, purtomas begarsio juoko, nuleido rankas ant klaviatūros.
Tik dabar suprato, ką iš tiesų reiškia debiutas. Didis kvietimas surizikuoti
patirti patį klaikiausią viešą žlugimą, koks tik įmanomas gyvenime.
Jis liovėsi juoktis tik pamatęs kančią Paolo veide.
- Nagi, imkimės darbo, - pratarė atsiversdamas natas, - ir nekreipk į
mane dėmesio.

Tačiau ketvirtą dieną, tirštėjant sutemai, visi garsai jo ausyse tapo pa­
našūs į triukšmą. Tonijus nebegalėjo daugiau nieko daryti. Ir įvertino
įtempto darbo naudą: tau nereikia mąstyti, nereikia nieko suprasti, apie
nieką galvoti, nieko planuoti ir apskritai dėl nieko nerimauti.
 - 299 -
Kai kardinolas, kurį jis lankė jau daugiau nei dvi savaites, netikėtai at­
siuntė tarną jo pakviesti, Tonijus, pakildamas iš už klavesino, susierzinęs
tyliai suniurzgė. Niekas šito neišgirdo. Ninas jau dėliojo drabužius. Ei­
nant pas kardinolą, derėjo apsitaisyti raudonu aksomu ir apsivilkti auksu
siuvinėtą liemenę, užsimauti balkšvius bridžius bei apsiauti baltus batus
aukšta keltimi, kurie turėjo gerokai nutrinti jam pėdas, kad kardinolas
galėtų meiliai liesti šias žymes.
Tonijui atrodė neįtikėtina, jog jis galės dabar suteikti malonumą jo emi­
nencijai. Bet juk pasitaikydavo atvejų, kai eidavo pas jį dar labiau nusika­
mavęs, tačiau nuovargis nesutrukdydavo abiem patirti pasitenkinimą.

Tik prisiartinęs prie kardinolo apartamentų durų, vaikinas staiga su­

metė, jog pasimatymui dar per ankstyvas metas. Namuose vis dar buvo
pilna dvasiškių bei dykaduoniaujančių ponų. Tačiau iškviestas jis buvo ne
kur nors kitur, o į miegamąjį.
Vos įėjęs į kambarį, suprato: kažkas atsitiko.
Kardinolas apeiginiais drabužiais, pasikabinęs ant krūtinės sidabrinį
kryžių, sėdėjo prie rašomojo stalo pasidėjęs rankas ant atverstos knygos.
Priešais jį degė dvi žvakės.
Iš jo veido tryško šviesa, tyra energija, kurios Tonijus nematė jau ke­
letą mėnesių.
- Sėskis, gražuoli, - pakvietė Kalvinas ir mostu liepė tarnams išeiti.
Durys užsidarė. Tamsa susiglaudė aplink juos tarsi vanduo, besitrau­
kiantis atoslūgio metu.
Tonijus padvejojęs pakėlė galvą ir pamatęs pilkas Kalvino akis, skli­
dinas begalinės kantrybės bei nuostabos, pajuto pirmąjį pavojaus signalą.
Pamažu užplūdo miglotas neišvengiamybės pojūtis, kardinolui dar ne­
prabilus.
- Prieik arčiau, - sušnibždėjo jis, tarsi kviesdamas vaiką. Tonijus tuo
metu pasinėrė į keistą svajų viešpatiją, kurios nė negalėjai pavadinti min­
timis, taigi dabar lėtai atsistojo ir patraukė prie Kalvino, šis irgi pakilo nuo
krėslo. Juodu atsistojo vienas priešais kitą, tada kardinolas išbučiavo jau­
nuolį į abu skruostus.
- Tonijau, - prabilo švelniu, tyliu tonu, - šiame gyvenime aš turiu tik
vieną aistrą: meilę Kristui.
Tonijus nusišypsojo:
- Labai džiaugiuosi, mano pone, kad jums daugiau nebereikės plėšti
savęs perpus.
Žvakių liepsnelių atšvaituose kardinolo akys įgavo šviesiai rudą at­
spalvį. Prieš atsakydamas jis prisimerkė, tarsi tyrinėdamas Tonijų:
- Kalbi nuoširdžiai?
- Aš jaučiu jums meilę, mano pone, - atsiliepė Tonijus. - Kaip galėčiau
nelinkėti jums gero?
Kardinolas kur kas dėmesingiau išklausė šiuos žodžius, nei tikėjosi
Tonijus. Akimirksniui Kalvinas nusisuko į šalį, o paskui mostu vėl pa­
kvietė Tonijų sėstis. Sis stebėjo, kaip jo eminencija įsitaiso prie rašomojo
stalo, bet pats liko stovėti sunėręs rankas už nugaros.
 - 300 -
Pilkos, bemaž peleninės, šviesos silpnai apšviestame kambaryje visi
daiktai Tonijui atrodė svetimi bei nereikšmingi. Jam norėjosi, kad žvakės
teiktų daugiau šviesos, o ne vos išsklaidytų tamsą. Jis nusuko akis į aukš­
tą grotuotą langą ir pažvelgė į dangų, kuriame jau mirguliavo pirmosios
žvaigždės.
Kardinolas atsiduso. Akimirksniui jis vėl pasinėrė į savas mintis.
- Šį rytą pirmą kartą po daugelio mėnesių aš laikiau mišias nuošir­
džiai tikėdamas, - Kalvinas pažvelgė į Tonijų, jo veide šmėkštelėjo neri­
mo šešėlis. Jis švelniai, pagarbiai paklausė: - O kaip tu, Markai Antoni­
jau? Kas dedasi tavo širdyje?
Ištarė pašnibždom, nė kiek nesmerkdamas.
Tačiau Tonijus dabar mažiausiai troško tokio pobūdžio pašnekesio.
Jis suprato tik tiek, kad šis gyvenimo skyrius priartėjo prie pabaigos. Jis
nežinojo, ar verks išėjęs iš šių apartamentų, ir galbūt norėjo aiškumo.
Staiga persmelkė keistas jausmas, jog likti čia - nesaugu.
- Mano jausmai tau buvo nuodėmingi, Markai Antonijau, - sunkiai iš­
tarė kardinolas. - Ši nuodėmė pražudė daugelį kur kas už mane stipres­
nių žmonių. Bet aš stengiausi kaip galėdamas... - jis užsikirto. - Nepaisant
visų pastangų, man nepavyko įžvelgti tavyje blogio požymių, negalėjau
aptikti nei piktos valios, nei sugedimo, kurie turėtų išryškėti sąmoningai
įvykdžius tokio pobūdžio nuodėmę, - jis maldaujamai pažvelgė į Toni­
jų. - Padėk man suprasti. Nejaugi tu nejauti kaltės, Markai Antonijau? Ne­
jau neapgailestauji? Padėk man suprasti!
- Bet kodėl, mano pone?! - tuojau pat, nepagalvojęs, šūktelėjo Toni­
jus. Jis labiau apstulbo, nei supyko. - Kiekvienas bent kiek jus pažįstantis
žmogus žino, kad jūs priklausote Kristui. Pirmą kartą į jus pažvelgęs aš
tariau sau: "Šiam žmogui yra dėl ko gyventi." Bet mano tikėjimas nėra
toks stiprus, pone, ir aš nesikankinu dėl jo stygiaus, todėl nejaučiu ir kal­
tės jausmo.
Atrodo, jo žodžiai sujaudino kardinolą: Kalvinas vėl atsistojęs suėmė
delnais Tonijaus galvą. Vaikinui šis judesys buvo nemalonus, bet jis nesu­
judėjo. Kardinolas nykščiais švelniai perbraukė jam po akimis.
- Markai Antonijau, yra žmonių, kurie apskritai gyvena be tikėjimo, -
pastebėjo kardinolas, - tačiau kurie pasmerktų mudviejų santykius vadin­
dami juos nenatūraliais, galinčiais pražudyti mus abu.
- Bet kodėl tai turėtų mus pražudyti, pone? - Tonijus pasipiktino ir su­
sierzino. Jam norėjosi, kad Kalvinas tiesiog lieptų išeiti. - Jūs kalbate man
nesuprantama kalba. Jūs kankinotės, nes davėte įžadus Kristui. Tačiau
jeigu ne įžadai, šis ryšys neturėtų tokios reikšmės. Mūsų sąjunga nie­
kam nepakenkė, pone. Aš negaliu turėti palikuonių. Jūs negalite turėti
palikuonių su manimi. Tad koks skirtumas, ką mudu veikiame dviese? Ir
kam svarbu, kokius jausmus - kokią meilę, šilumą - mudu vienas kitam
jaučiame? Mūsų santykiai visiškai netrikdė jūsų kasdienio gyvenimo. Ir
tikrai nesujaukė manojo. Šiaip ar taip, mes patyrėme meilę, o argi meilė
gali kam nors pakenkti?
Dabar Tonijus tikrai supyko ir pats nesuprato kodėl.
 - 301 -
Jis miglotai prisiminė, jog kadaise Gvidas išsakė tokius pat jausmus,
tik kur kas paprastesniais žodžiais.
Visų šios daugiabriaunės problemos pusių jis iki galo neįstengė aprėp­
ti, ir jam tai nepatiko. Piršosi skaudi, nemaloni mintis, jog visi įsitikini­
mai - trumpalaikiai.
Jį iki šiol kamavo prisiminimas apie motinos vienatvę, tuščią miega­
mąjį, kuriame Mariana praleido jaunystę ir kuris tapo bausme už aistros
proveržį, kurio dėka jisai išvydo pasaulį. Tuo pat metu širdyje nenumal­
domai pyko ant senio, užrakinusio ją tame miegamajame vardan garbės
ir tiesos.
"O aš už visa tai sumokėjau pačią didžiausią kainą", - pagalvojo vaiki­
nas. Net ir pačiomis niūriausiomis akimirkomis jis negalėjo iš tiesų
smerkti motinos už tai, kad ši gulėjo Karlo glėbyje. Pasitaikydavo minu­
čių, kai jį staiga, tarsi maitvanagio nagai, imdavo draskyti mintis, jos jis,
Tonijus, gali vieną kartą sugrąžinti motiną į tą tuščią kambarį, ir kad dėl
jo kaltės jai teks vėl apsivilkti juodus našlės drabužius. Vaikinas krūpte­
lėjo, o stengdamasis tai nuslėpti, nusuko akis į šalį.
Ir po šiai dienai vos pamatęs į lango stiklą besiplakantį drugelį To­
nijus tuojau pat išbėgdavo iš kambario. Jis neatrasdavo jėgų tiesiog paimti
drugį ranka bei išleisti, nes išsyk vaizduotėje išvysdavo Marianą, užra­
kintą tuščiame miegamajame.
Tačiau kitų vyrų glėbyje jis patyrė gydantį pasitenkinimą, kuris pasi­
rodė besąs toks galingas, jog tapo jam apsivalymo malda.
Pyktis buvo nuodėmė. Nuodėmė - žiaurumas. Nuodėmę padarė tie
žmonės Flovige, kurie sunaikino negimusius jo sūnus.
Bet niekas niekada neįstengtų jo įtikinti, esą nusidėjo mylėdamas Gvi­
dą arba mylėdamas kardinolą.
Ir netgi karietoje su tuo grubiu tamsiaodžiu vaikinu jis nepadarė nuo­
dėmės. Neįvykdė nuodėmės ir gondoloje, kurioje mažoji Betina padėda­
vo galvutę jam ant krūtinės.
Tačiau jis žinojo neįstengsiąs išreikšti visų šių jausmų kardinolui -
Bažnyčios princui. Jis negalėjo suvienyti dviejų pasaulių: vieno - be galo
galingo, ribojamo apreiškimų bei tradicijų, kito - įprasto, nerimastingo,
viešpataujančio kiekviename tamsiame žemės kampelyje.
Jis piktinosi, kad kardinolas vis dėlto šito prašė. O kai pamatė bejėgiš­
kumą bei liūdesį jo eminencijos akyse, pasijuto atskirtas nuo šio žmo­
gaus, tarytum artimi juodu buvo prieš daugelį metų.
- Aš negaliu spręsti už tave, - sušnibždėjo kardinolas. - Kažkada sa­
kei man, esą muzika tau - natūralus dalykas, sukurtas šiam pasauliui Vieš­
paties. Ir tu, toks egzotiškai gražus, atrodai natūralus tarsi vynmedžio
žiedai. Ir nors man tu - blogis, dėl tavęs aš pasiryžęs kęsti amžinas
kančias. Aš pats savęs nesuprantu.
- Ak, tuomet nelaukite atsakymų iš manęs! - šūktelėjo Tonijus.
Kardinolo akys žybtelėjo. Jis įtemptai žiūrėjo į ramų Tonijaus veidą.
- Bet argi tu nematai, jog vien tavęs pakanka, kad vyras išsikraustytų
iš proto!
 - 302 -
Jis neįtikėtinai stipriai sugriebė Tonijų už pečių.
Vaikinas giliai atsiduso, stengdamasis atsikratyti įniršio ir tarė sau:
"Šito skausmo nepakanka."
- Mano pone, leiskite man dabar pat jus palikti, - paprašė. - Nes aš
jaučiu jums vien tik meilę ir trokštu, kad šiame pasaulyje būtumėte pats
savimi.
Kardinolas papurtė galvą, neatplėšdamas nuo vaikino akių. Kvapas
šniokšdamas veržėsi jam iš krūtinės, veidas paraudo. Kalvino gniaužtai
stiprėjo, ir Tonijus pajuto viduje užkunkuliuojantį pyktį.
Jam nepatiko, kad kardinolas štai šitaip jį laiko, erzino Kalvino rankų
skleidžiama aistra bei jėga.
Vaikinas žinojo esąs bejėgis. Jis puikiai prisiminė, kokios stiprios šios
rankos, varčiusios jį lovoje tarsi moterį arba vaiką. Tą akimirką pagalvojo
apie rankas, besigrumiančias su juo fechtavimo salėje, įstumiančias į
tamsius miegamuosius, prispaudžiančius prie odinės karietos sėdynės. Ir
dar apie tą paslėptą energiją, trykštančią iš šio žmogaus, kai jis vėl mėgi­
no surasti nuolankumo liudijimą ten, kur tebuvo vien tik aistra.
Tonijui aptemo akys. Rodos, jis riktelėjo. Ir staiga pasimuistė, tarsi ke­
tindamas ištrūkti kardinolui iš rankų, tarsi netgi smogti jam, ir tuojau pat
pajuto, kaip Kalvino gniaužtai dar sustiprėjo. Taip, jis buvo toks bejėgis,
kaip ir įsivaizdavo. Kardinolas lengvai jį išlaikė.
Bet atrodė priblokštas. Tarsi savo konvulsyviu judesiu Tonijus būtų jį
pažadinęs. Dabar vyras žvelgė į Tonijų lyg į persigandusį vaiką.
- Tu norėjai pakelti prieš mane ranką, Markai Antonijau? - paklausė
taip, lyg bijotų išgirsti atsakymą.
- O ne, mano pone, - tyliai atsiliepė Tonijus. - Aš maniau, kad jūs no­
rite pakelti prieš mane ranką. Suduokite man, pone! - jis susiraukė ir
krūptelėjo. - Norėčiau tai pajusti, pajusti jėgą, kurios nesuprantu! - ištie­
sęs rankas, jis įsikibo kardinolui į pečius, o paskui prisispaudė prie jo,
tarsi stengdamasis atpalaiduoti Kalvino kūną.
Kardinolas jį paleido ir atšlijo.
- Ar aš jums išties atrodau natūralus? Aš panašus į vynmedžio žie­
dus? - sukuždėjo Tonijus. - Jei tik suprasčiau jus ar jūsų jausmus! Ir jeigu
suprasčiau ją, tą švelnumą, balselį, panašų į varpelio skambėjimą, jos
slaptą pasaulį, paslėptą po sijonais! Ak, jei jūs abu man nebūtumėt pa­
slaptis, jeigu aš tapčiau vieno iš judviejų arba netgi jūsų abiejų dalimi!
- Kalbi kaip pamišėlis! - šūktelėjo kardinolas ir išlaisvinęs ranką pa­
lietė Tonijaus skruostą.
- Kaip pamišėlis? - vos girdimai sumurmėjo Tonijus. - Pamišėlis! Jūs
išsižadėjote manęs pavadindamas kartu ir natūraliu, ir nuodėmingu. Be
to, pasakėte, esą aš varau vyrus iš proto. Ką šie žodžiai galėtų reikšti
man? Kaip galėčiau visa tai iškęsti? Ir jūs dar sakote, kad pamišėlis - aš!
Tačiau kas gi buvo beprotis Delfų orakulas, jei ne vargšas išsigimėlis, ku­
rio galūnės, nelaimei, pavertė jį geismo objektu?
Jis nusibraukė burną atgalia ranka ir prispaudė ją prie lūpų, tarsi
stengdamasis sulaikyti žodžių srautą.
 - 303 -
Vaikinas žinojo, kad kardinolas žiūri į jį, ir kartu jautė, jog šis nusira­
mino.
Praslinko kelios tylos minutės.
- Atleisk, Markai Antonijau, pagaliau lėtai, žemu balsu pratarė kardi­
nolas.
- Bet dėl ko, mano pone? Už ką? - paklausė Tonijus. - Jūs išliekate
dosnus bei kantrus netgi šiuo atveju?
Kardinolas papurtė galvą, tarsi atsakydamas į savas mintis.
Paskui nenorom atplėšė akis nuo Tonijaus ir paėjėjęs keletą žingsnių
iki rašomojo stalo atsisuko. Rankoje laikė sidabrinį kryžių, žvakių lieps­
na apšvietė raudoną žvilgantį mantijos šilką. Susiaurėjusios Kalvino akys
virto plyšeliais, veide atsispindėjo neapsakomas liūdesys
- Kaip siaubinga, - sušnibždėjo jis, - kad man lengviau gyventi pla­
kant save, nei žinoti, kad tu patiri tokį skausmą.

,________________________________ 11________________________________________
Tą patį vakarą, kai Gvidas parėjo namo iš grafienės vilos, kardinolas
pasikvietė jį ir paklausė, ar maestro nereikią pagalbos ruošiantis netrukus
prasidėsiančiam operos sezonui.
Jis patikino Gvidą šiais metais būtinai lankysiąsis teatre, nors anksčiau
niekada nenuomojęs ložės. Ir pasiūlė premjeros vakarą surengti puotą sa­
vo rūmuose, aišku, jei Gvidas to norės.
Gvidą kaip visuomet giliai sujaudino jo eminencijos gerumas. O pas­
kui paprastai ir tiesiai paklausė, ar kardinolas galėtų skirti Tonijui kelis
ginkluotus asmens sargybinius.
Taip pat paprastai jis paaiškino kardinolui, jog Tonijui uždrausta įva­
žiuoti į Veneciją, kur jis buvęs iškastruotas prieš trejus metus, kad vai­
kinas priklausąs senai giminei, kad visą šią istoriją gaubianti paslaptis,
apie kurią Gvidas nieko nežinąs, ir kad dabar daugybė venecijiečių ketina
atvykti į Romą.
Mažumėlę pasvarstęs, kardinolas linktelėjo:
-M an yra tekę girdėti panašių istorijų, - jis atsiduso.
Šiaip ar taip, prašymas skirti Markui Antonijui nuolatinę poros bra-
vų apsaugą nesukėlė jokių sunkumų. Bet pats kardinolas ne itin išmanė
tokius dalykus ir buvo linkęs pasikliauti kompetentingais žmonėmis.
- Pasirūpinkime tuo Markui Antonijui nežinant, - pasiūlė Kalvinas. -
Nereikia jo jaudinti.
Gvidas negalėjo nuslėpti palengvėjimo, nes rimtai įtarė, jog Tonijus
veikiausiai atsisakytų tokios apsaugos, jeigu jo kas paklaustų.
Maestro pabučiavo kardinolo žiedą ir pasistengė kaip galėdamas
karščiau padėkoti.
O kardinolas kaip visad elgėsi maloniai bei dėmesingai. Bet prieš iš­
leisdamas Gvidą uždavė jam tokį klausimą:
- Sakykite, kokia tikimybė, kad Marko Antonijaus scenoje laukia sėkmė?
Pamatęs Gvido veide išgąstį, išsyk paskubėjo paaiškinti nieko neiš­
manąs apie muziką ir negalįs vertinti Tonijaus balso.
 - 304 -
Mafeo gan griežtai pareiškė, jog Tonijus dabartiniu momentu - pats
geriausias dainininkas Romoje.
Sugrįžęs į savo kambarius, Gvidas ne juokais nusivylė pamatęs, kad
mokinio nėra namuose.
Tonijaus jam reikėjo dabar pat. Maestro troško atrasti ramybę myli­
mojo glėbyje.
Paolas kietai miegojo. Pernelyg pavargęs ir susijaudinęs, dirbti nebe­
pajėgiantis Gvidas tiesiog ilgai sėdėjo mėnesienos užlietame kambaryje
žvelgdamas pro langą į žvaigždes.

O Tonijus tiesiog iš kardinolo apartamentų patraukė į fechtavimo salę,

kur šiek tiek paklausinėjęs sužinojo, kur gyvena florencietis grafas Rafaelė
di Stefanas, kuris anksčiau taip dažnai būdavo jo dvikovų partneris.
Reikiamą namą pasiekė jau tamsoje. Grafas buvo ne vienas. Drauge su
juo pietavo keletas bičiulių, visi neabejotinai turtingi, dykinėjantys nerū­
pestingi žmonės. Jaunas kastratas moteriška suknele dainavo ir grojo liut­
nia.
Jis priklausė tai mažumai kastratų, kurie turėjo bemaž moterišką krū­
tinę. Neskoningos oranžinės suknelės iškirptė puikiai pabrėžė šias
grožybes.
Ant stalo stovėjo keptos žvėrienos bei avienos dubenys, visi puotau­
jantys vyrai iš pažiūros gėrė jau ne vieną dieną iš eilės.
Kastratas, užsiauginęs ilgus kaip moters plaukus, paprašė Tonijaus
padainuoti, prisipažindamas, jog šnekų apie Tonijaus Treskio balsą jau
pilnos ausys.
Tonijus įdėmiai pasižiūrėjo į šią būtybę. Paskui nužvelgė vyrus. Pa­
galiau jo akys įsmigo į grafą di Stefaną, kuris liovėsi valgęs ir stebėjo jį
šiek tiek sunerimusiu žvilgsniu. Tonijus atsistojo, ketindamas išeiti.
Bet di Stefanas tuojau pat prisiartino prie jo. Savo bičiuliams grafas lei­
do sėdėti prie stalo nors ir visą naktį, jei tik jie pageidaus, o Tonijui pasiūlė
užlipti į viršų.

Kai juodu atsidūrė miegamajame, grafas užsklendė duris, ir Tonijus

sustingo žvelgdamas į skląstį. Di Stefanas tuo tarpu nuėjo uždegti žva­
kės. Liepsnelė apšvietė gigantišką lovą raižytinėmis atramomis. Už atviro
lango kybojo gigantiškas mėnulis.
Apskritas grafo veidas tapo bauginamai rimtas. Žvilgančių juodų gar­
banų bei šeriuoto smakro ir net kaklo dėka atrodė šiek tiek panašus į
semitą.
- Atsiprašau už savo draugus, - skubiai pratarė jis. - Jie tave įžeidė.
- Tavo draugai manęs neįžeidė, - ramiai atsakė Tonijus. - Bet įtariu,
kad eunuchas ten, apačioje, puoselėja tam tikras viltis, kurių aš negaliu
pateisinti. Aš noriu išeiti.
- Ne! - bemaž desperatiškai sušnibždėjo grafas.
Di Stefano akys keistai sublizgo, jis prisiartino prie Tonijaus, tarytum
pastūmėtas, priėjo taip arti, jog prisilietimas tapo neišvengiamas. Bet kai
pakėlė ranką, toji taip ir pakibo ore išskėstais pirštais.
 - 305 -
Rodės, vyrukas pakvaišo nuo aistros. Toks susijaudinęs kartais atrody­
davo kardinolas bei kiti kilmingi Tonijaus meilužiai. Be to, di Stefano el­
gesyje nesijautė išdidumo, jis nesipuikavo kaip kad tasai darbininkas, To­
nijaus rastas gatvėje.
Tonijus suėmė durų rankeną, jusdamas viduje už verdančią aistrą ir
jau pamesdamas galvą beveik kaip ir tasai vyras.
Jis atsisuko ir nejučia sušvokštė, nes grafas tuo momentu sugriebė jį
ir prispaudė prie durų.
Kaip retai, kaip nepaprastai retai jo gyvenime pasitaikydavo tokių mo­
mentų, kai jis visiškai nebegalėdavo savęs valdyti!
O juk ilgą laiką manė lengvai galįs kontroliuoti savo aistrą! Kad ir gre­
ta Gvido arba bet kurio iš tų, kuriuos pasirinkdavo tarsi taurę vyno, ir
kiek gi jų buvo, šitų taurių... O štai dabar visiškai sutriko, puikiai supras­
damas esąs po grafo stogu, jo namuose, absoliučioje jo valdžioje. Niekada
anksčiau jis nebuvo atsidūręs jauno, nežaboto meilužio galioje.
Grafas persiplėšė ir nusimetė marškinius. Paskui ranka slystelėjo že­
myn ir atsegė bridžius. Tamsūs jo šeriai skaudžiai badėsi, kai bučiniais
apibėrė Tonijaus kaklą. Tuo pat metu Rafaelė it vaikas mėgino nuvilkti
jam surdutą ir nutraukė prisegtą špagą.
Ginklas žvangėdamas nukrito ant grindų.
Tačiau kai grafas nuogu kūnu prisispaudė prie Tonijaus ir pajuto šio
užantyje durklą, paliko pastarąjį vietoje. Vaitodamas jis prisitraukė Tonijų
prie savęs, ir tas pamatė, kaip pakyla tvirtas, galingas jo penis.
- Duokš jį man, aš jo noriu, - sušniokštavo Tonijus ir atsiklaupęs pa­
ėmė organą į burną.

Buvo jau vidurnaktis, kai Tonijus pakilo iš lovos. Name viešpatavo vi­
siška tyla. Grafas gulėjo pataluose visiškai nuogas, tik ant kairės rankos
smiliaus ir bevardžio piršto blizgėjo auksiniai žiedai.
Žvelgdamas į jį iš viršaus Tonijus palietė šilkinę jo skruostų odą ir
patylom išėjo iš kambario.
Įsėdęs karieton, liepė važiuoti į Ispanijos aikštę.
Privažiavęs prie aukštų Ispanų laiptų ilgai žiūrėjo pro langą į tamsoje
pro šalį einančius žmones. Aukštai virš galvos mėnulio apšviesto dan­
gaus fone mirguliavo daugybė įvairiausių langų, bet jis nepažinojo nei
čionykščių namų, nei jų gyventojų.
Akimirksniui veidą nutvieskė šviesos spindulys, bet žibintą laikantis
žmogus tuojau pat mandagiai nusuko jį į šalį.
Rodos, jis užmigo. Pats nežinojo, miegojo ar ne. Bet ūmai sukruto pa­
jutęs Kristinos artumą, stengdamasis sulaikyti sapną, kuriame juodu gy­
vai šnekučiavosi, jis bergždžiai stengėsi kažką jai išaiškinti, o ji liūdėjo
bei mėgino pabėgti...
Tonijus prisiminė esąs Ispanijos aikštėje ir turįs važiuoti namo. Ta­
čiau kur tie namai, akimirksnį neįstengė prisiminti.
Nusišypsojęs liepė vežėjui judėti ir vėl užmigdamas spėjo pagalvoti:
"Įdomu, kodėl iki šiol neatvažiavo Betikinas?" Ir tik tuomet suvokė, jog
iki operos sezono neliko nė dviejų savaičių.
 - 306 -
12

Per Kalėdas mieste pasklido gandas, jog atvyko Betikinas.

Pirmojo šaltuko nuskaidrintą orą užpildė visų Romos varpų skambe­
sys. Iš bažnyčių chorų aidėjo himnai, o vaikai senu papročiu sakė pa­
mokslus iš sakyklų. Kūdikėlis Jėzus, švytintis tarp svaiginančių daugybės
eilių žvakių žiburėlių, gulėjo tūkstančiuose nuostabiai išpuoštų lopšių.
Sužinojęs, jog Argentina teatro smuikininkai - puikūs muzikantai,
Gvidas perrašė visas styginių partijas. Jis tik nusišypsojo, kai Betikinas pa­
siteisindamas negalavimu atsiprašė dėl to, kad negali atvykti mandagumo
vizito, ir paklausė Gvido, ar šis nemalonėtų tiesiog atsiųsti jam partitūros.
Gvidas buvo pasirengęs visiems sunkumams. Jis žinojo žaidimo tai­
sykles, todėl davė garsiajam dainininkui tris arijas, visais atžvilgiais pra­
nokstančias skirtąsias Tonijui. Jų dėka Betikinas galėjo pademonstruoti vi­
są savo meistriškumą. Gvidas nė trupučio nenustebo, kai po dvidešimt
keturių valandų partitūra buvo grąžinta rūpestingai papildyta garsiojo
dainininko pasiūlytais ornamentais. Dabar Gvidas galėjo imtis akompani­
mento. Ir nors Betikinas nepareiškė jokių komplimentų kūrėjui, skundų
jis irgi neatsiuntė.
Gvidas žinojo, jog šnekos kavinėse pasiekė apogėjų. Ir visi kaip vienas
stengėsi patekti į naująją Kristinos Grimaldi studiją, kur ši tik ir tekalbėjo
apie Tonijų. Teatras turėtų būti perpildytas.
Dabar Gvidui svarbiausia užduotimi tapo nuslėpti nuo mokinio savo
paties baimę.

Likus dviem dienoms iki premjeros, įvyko pirmoji ir paskutinė ben­

dra dainininkų repeticija.
Praėjus porai valandų po vidurdienio, Tonijus su Gvidu patraukė į te­
atrą susitikti su priešininku, kurio gerbėjai ketino išvaryti Tonijų iš sce­
nos.
Tačiau netrukus pasirodė Betikino impresarijus ir pranešė, esą daini­
ninkas vis dar sirguliuojąs, todėl parepetuosiąs tik mizanscenas. Tenorai
išsyk ėmė reikalauti tos pačios privilegijos, taigi Gvidas įsakė Tonijui irgi
neprasižioti.
Tik Rubinas, senyvas kastratas, kuris turėjo atlikti antrą pagal svarbą
vyrišką vaidmenį, ryžtingai pareiškė dainuosiąs. Muzikantai duobėje
net atidėjo į šalį instrumentus, kad galėtų jam paploti. Rubinas iš visos
širdies užtraukė vieną ariją, parašytą kontraltui ir idealiai tinkančią jam.
Atliko kūrinį taip meistriškai bei skaidriai, jog klausytojai vos neapsiaša­
rojo, susijaudino ir pats Gvidas, kuris pirmą kartą girdėjo nepažįstamo
balso atgaivintą savo kūrinį.
Betikinas pasirodė kaip tik po šio mažo spektaklio. Tonijus pajuto,
kaip kažkas praeidamas pro šalį švelniai jį užkliudė, nustebęs atsisuko
ir pamatė ne šiaip žmogų, o tikrą gigantą. Kaklas apmuturiuotas storu
vilnoniu šaliku, ant galvos pūpso kupeta plaukų - tokių šviesių, jog atrodo
bemaž sidabriniai. Nugara siaura ir labai tiesi.
 - 307 -
Tik pasiekęs kitą scenos pakraštį, taip pat abejingai praėjęs pro senąjį
Rubiną, milžinas apsisuko aplink savo ašį ir pirmą kartą ryžtingai pažvel­
gė į Tonijų.
Pažvelgė ledinėmis mėlynomis akimis, šaltesnių vaikinui dar neteko
matyti. Jose tarytum mirguliavo šiaurės pašvaistė. Tačiau įsmigęs į To­
nijų šitų akių žvilgsnis ūmai virptelėjo, tarsi užkibęs ant kabliuko, ir ne­
galėjo atsitraukti.
Tonijus nejudėjo ir nepratarė nė žodžio, bet pajuto kūnu perbėgantį
virpulį, tarsi šis žmogus jam būtų padaręs tokį pat įspūdį kaip dar gy­
vas ungurys, besiraitantis ant smėlėto kranto.
Jis lėtai, beveik pagarbiai, nuleido, o paskui vėl pakėlė akis ir pažvelgė
į mažiausiai šešeto pėdų bei trijų colių ūgio gigantą, kuris visiškai neabe­
jotinai užtemdytų scenoje trapią jo paties figūrėlę.
Bet štai Betikinas nerūpestingu dešinės rankos judesiu trūktelėjo vil­
nonio šaliko galą, šis atsirišęs nuslydo nuo kaklo, visiškai atidengdamas
stambų, kvadratinį dainininko veidą.
Jis buvo dailus, netgi didingas, kaip kad visi ir kalbėjo, pasižymėjo vi­
dine jėga, kurią prieš daugelį metų Gvidas pavadino magija, būdinga tik
nedaugeliui artistų. Kai Betikinas žengė žingsnį į priekį, šis žingsnis, ro­
dės, gali paveikti visą pasaulį.
Dainininkas neatplėšė akių nuo Tonijaus. Stebeilijo tokiu šaltu, tokiu
negailestingu veidu, jog visi aplinkui sutriko. Jusdami vykstant nebylią
dvikovą, muzikantai ėmė kosčioti į kumščius, o impresarijus pradėjo
nervingai trinti rankas.
Tonijus nepajudėjo iš vietos. Betikinas ėjo artyn lėtais, vienodais
žingsniais. O paskui sustojęs priešais ištiesė baltą savo ranką.
Tonijus išsyk ją paspaudė ir sumurmėjo mandagius pasisveikinimo
žodžius. Tuomet dainininkas apsisukęs, dar prieš atplėšdamas žvilgsnį,
mostu liepė muzikantams pradėti.

Vakare apėjęs kavines sugrįžo Paolas ir pranešė, jog abatai grasina

nušvilpsią Tonijų ir išginsią jį nuo scenos.
- Ką gi, nieko stebėtino, - sušnibždėjo Tonijus. Tuo metu jis grojo ma­
žąją sonatą, tiesiog šiaip, savo malonumui, jam labiau patiko klausytis
klavesino muzikos nei savo paties balso.
Kai atėjo Gvidas, Tonijus lyg tarp kitko jo paklausė, ar grafienės ložėje
sėdės Kristina Grimaldi.
- Taip, tu iškart ją pastebėsi. Kristina sėdės tiesiai priešais sceną. Ji nori
viską girdėti.
- Kaip ji laikosi? - paklausė Tonijus.
- Ką sakai? - tarstelėjo Gvidas.
- Kaip ji laikosi? - susierzinęs garsiai pakartojo Tonijus.
Maestro šaltai nusišypsojo.
- O kodėl tau nenuėjus ir nepaklausus jos pačios?
 - 308 -
13

Likus valandai iki uždangos pakėlimo, dangus viršum Romos miesto

kiurte prakiuro. Tačiau niekas - nei griaustinis, nei žaibai, nei vėjas, kuris
riaumodamas daužėsi j užtemdytus teatro langus - negalėjo sulaikyti
žiūrovų, plūstančių pro centrines duris.
Gatvę užtvindė karietos. Paauksuoti ekipažai vienas paskui kitą su­
stodavo išleisti damų bei ponų, žaižaruojančių brangenybėmis ir baltutė­
liais perukais. Viršutinius aukštus jau užpildė žiūrovai. Švilpimas, šūks­
niai bei nešvankios dainelės aidėjo po visą teatrą.
Laikydami rankose blankius žibintus, pirkliai vedėsi į viršutines lo­
žes savo žmonas, o šios skubėjo greičiau užimti vietas, idant pamatytų už
pačią muziką bei veiksmą scenoje ne mažiau įspūdingą prašmatnių ap­
darų paradą žemesniuose aukštuose.
Vos atsidūręs už scenos, visiškai nepaisydamas, jog peršlapo iki siūlo
galo, Tonijus išsyk pripuolė prie plyšelio uždangoje.
Senjora Bjanka skubiai įniko šluostyti jam galvą.
- Ts-s-s, - pastūmėjo ją vaikinas, pasilenkė ir pažvelgė į salę.
Livrėjas vilkintys tarnai vaikščiojo nuo vieno pirmojo aukšto žibinto
prie kito, įkvėpdami gyvybę aksominėms užuolaidoms, veidrodžiams,
lakuotiems staliukams ir minkštiems krėslams.
Žemiau, parteryje, jau įsitaisė šimtai abatų, kiekvienas dešine ranka
laikė žvakę, o kaire - atverstą partitūrą. Girdėjosi įnirtingai laidomos
šiurkščios jų pastabos.
Duobėje kol kas sėdėjo vienui vienas smuikininkas. Bet štai pasirodė
trimitininkas pigiu apšepusiu peruku, vos dengiančiu galvą.
Balkone pasigirdo šūksnis. Tamsoje prašvilpė kažin koks daiktas, o
paskui iš parterio nuskambėjo grubus plūdimasis, kažkas pašoko ant ko­
jų purtydam as kumštį, tačiau aplinkiniai tuojau pat jį pasodino atgal.
Viršuje kilo peštynės, pasigirdo trepsėjimas ant medinių laiptų už sienos.
- Atsisuk į mane! - isteriškai reikalavo senjora Bjanka. - Pasižiūrėk į
save! Gal tu įkritai į upę? Juk po valandos tau dings balsas! Privalau tave
sušildyti!
- Aš jau įkaitęs, - sušnibždėjo Tonijus, bučiuodamas jos mažas, susi­
raukšlėjusias lūpas. - Įkaitęs kaip niekad!
Ir per užkulisiuose viešpataujantį chaosą nuskubėjo į savo grimo
kambarį, kur senasis Ninas maišė inde žarijas, o oras jau buvo karštas it
krosnyje.

Šį rytą Tonijus nubudo anksti ir vos pradėjęs dainuoti išsyk pajuto

malonų jaudulį. Keletą valandų repetavo pačius sudėtingiausius pasažus,
kol įsitikino, kad balsas nepaprastai lankstus bei stiprus.
Kai Gvidas išėjo į teatrą, Tonijus išbučiavo jį į abu skruostus. O Pao-
lui liepė pasistumdyti tarp publikos ir stebėti, kas vyks.
Paskui, kai dangus dar buvo giedras ir šviesus, o ant levandos krū­
muose skendinčių kalvų sumirguliavo namų langeliai, Tonijus patraukė į
 - 309 -
vargšų kvartalus palei Tiberį ir sutelkęs aplink save apiplyšusių vaikiūkš­
čių būrį pradėjo jiems dainuoti.
Danguje žiebėsi žvaigždės. Pirmą kartą per pastaruosius trejus metus
jis girdėjo savo balsą kylantį tarp ankštų akmeninių sienų. Ašarotomis
akimis jis ringavo melodiją vis aukštyn bei aukštyn, kol pagaliau užkopė
iki natų, kurių niekada nemėgino pasiekti, ir išgirdo jas nuplaukiant į
aukštą nakties dangų pro siaurą properšą virš galvos. Iš visų pusių jo bal­
so link skubėjo žmonės. Jie susispietė prie langų, tarpduriuose, artimiau­
siuose skersgatviuose. Kai dainininkas nutilo, klausytojai pasiūlė jam vyno
bei maisto, atnešė taburetę, o paskui net gražią kėdę su pagalvėle. Ir jis
uždainavo vėl, dainuodavo bet kokią dainą, kokią tik žmonės paminėda­
vo, traukė visu balsu, o ausyse skambėjo aikčiojimas, aplodismentai, šūks­
niai "Bravo!", visuose veiduose aplinkui liepsnojo susižavėjimas, o paskui
galiausiai prapliupo lyti.

Tonijus išbučiavo senjorą Bjanką ir senąjį Niną, o šie nuplėšė šlapius

vaikino drabužius ir įniko rankšluosčiais trinti plaukus. Tegul sau plūs­
tasi - jis nė trupučio nepyko.
- Nesijaudinkite, viskas bus gerai, - šnipštelėjo senjorai Bjankai. - Pa­
tikėkite, viskas bus gerai ir Gvidui, ir man.
O širdyje pats sau prisiekė mėgautis kiekviena būsima minute, nepai­
sant to, kas jo laukia: triumfas ar žlugimas, nes kaip tik čia išsišakoja ke­
lias, vedantis į ateities tamsą, ir jis privalo įveikti šią reikšmingą ribą.
Tuo momentu pamėgino įsivaizduoti visus, kurie galėjo dabar sėdėti
salėje. Pasižiūrėjo į priešais gulinčią puikią suknelę - moteriškus rauki-
nukus, kaspinėlius, moterišką grimą. "Kristina!" Ištarė šį vardą taip ty­
liai, jog iš lūpų išsiveržė tik atodūsis. Dabar jam nebeturėjo reikšmės nei
skausmas, nei baimė.
Svarbus buvo tik busimasis išėjimas į sceną; scena buvo kaip tik toji
vieta, kur jis ir norėjo būti.
- Na, mieloji, - kreipėsi jaunuolis į senjorą Bjanką. - Atėjo metas jums
griebtis savo kerų. Pasistenkite ištesėti pažadus. Paverskite mane tokiu
dailiu ir tokiu moterišku, jog galėčiau apkvailinti savo paties tėvą, jei atsi-
sėsčiau jam ant kelių!
- Nedoras berniūkšti! - senjora Bjanka žnybtelėjo jam į skruostą. - Pa­
taupyk savo sidabrinį liežuvėlį publikai. Negąsdink manęs!
Atsilošęs krėsle jis pajuto pirmus švelnius teptuko, šukų bei šiltų jos
pirštų prisilietimus.

Kai pagaliau atsistojo ir atsisuko į veidrodį, pajuto pažįstamą, bet dėl

to ne mažesnį nerimą keliantį sumišimą. Kur šioje tamsiai raudonu atla­
su aptaisytoje smėlio laikrodžio formos figūroje Tonijus? Argi čia berniu­
kas šiomis juodais dažais apvedžiotomis akimis, ryškiai pridažytomis lū­
pomis ir puriais baltais plaukais, bangomis kylančiais nuo kaktos ir stam­
biomis garbanomis krintančiais ant nugaros?
Žvelgiant į veidrodį Tonijui apsvaigo galva, ir tuomet ten atsispindinti
 - 310 -
gražuolė sukuždėjo jo paties vardą, o tada atšoko it vaiduoklis, nesunkiai
galintis akimirksniui atimti jam gyvastį.
Dainininkas pirštinėta ranka palietė nuogus savo pečius. Užsimerkęs
apčiupinėjo pažįstamus veido bruožus.
Staiga jis pastebėjo, jog senjora Bjanka atsitraukė, norėdama įvertinti
savo darbą. Ji ir anksčiau kartais taip elgdavosi, bet dabar rezultatas, atro­
do, pribloškė ją pačią. O paskui, kai Tonijus lėtai atsisuko į moterį, vaiki­
nui susidarė įspūdis, tarytum siuvėja jo bijo.
Kažkur tolumoje pasigirdo minios riaumojimas. Senasis Ninas prane­
šė, jog užžiebtas didysis sietynas. Teatras jau perpildytas, o juk dar liko
nemažai laiko...
Tonijus žiūrėjo į mažąją senjorą Bjanką. Jos veide nesimatė nė men­
kiausio pasitenkinimo šešėlio, įkypose akyse atsispindėjo nerimas. Ro­
dės, ji nori pasislėpti.
- Kas? - sušnibždėjo jis. - Kodėl taip į mane žiūrite?
- Mielasis, - ištarė ji keistu, nesavu balsu. - Tu nuostabus. Apmulkin­
tum net mane...
- Ne, ne! Kodėl jūs taip žiūrite į mane? - pakartojo tuo pačiu šnabž­
dančiu balsu, kurio, buvo tikras, nė vienas žmogus negalėjo palaikyti ne­
moterišku.
Jinai neatsakė.
Ir tuomet jis ėmė slinkti link siuvėjos, slydo grindimis lyg kokia me­
chaninė lėlė. Moteris staigiai atsitraukė nuo jo, netgi riktelėjo.
Tonijus nuožmiai stebeilijo į ją.
- Tonijau, liaukis! - sušuko prikandusi lūpą.
- Tuomet pasakykite, kas yra! - vėl pareikalavo vaikinas.
- Na, gerai. Supranti, tu panašus į velnią. Tobula moteris, bet tokia di­
džiulė, kokia negali būti moteris! Tu mane gąsdini, nes atrodo, tarsi į
kambarį atskrido pats Viešpaties angelas ir užėmė visą kambarį savo
sparnais, iš kurių krintančios plunksnos sukasi ore, aš net girdžiu, kaip
tie sparnai čeža braukiami per lubas! Ir jo galva tokia didelė... Ir rankos...
Štai kas tu toks! Tu tobulas, tu gražus, bet kartu tu...
- Monstras, mano brangioji, - užbaigė jaunuolis. Ir pasidavęs impul­
sui suėmė delnais jos veidą bei vėl stipriai pabučiavo.
Moteriai užėmė kvapą, ji sustingo užsimerkusi ir pravėrusi lūpas. O
paskui sunkios jos krūtys susiūbavo nuo atodūsio.
- Tu priklausai kitam pasauliui... - sumurmėjo senjora Bjanka ir atsi­
merkė.
Iš pradžių tiesiog žiūrėjo į jį neatitraukdama akių, tada veidą nutvies­
kė pasitenkinimas bei pasididžiavimas, ir moteris apkabino Tonijų per
juosmenį.
- Ar mylite mane? - paklausė jis.
- Ak! - ji žengtelėjo atgal. - Argi tau gali rūpėti mano jausmai! Visa Ro­
ma netrukus mylės tave, visa Roma bus pasirengusi kristi tau po kojų! O
tu dar klausi, ar aš tave myliu. Kas aš tokia?
- Taip, taip, bet aš noriu, kad jūs mylėtumėte mane, čia, šiame kam­
baryje, dabar.
 - 311 -

- Tau metas į sceną, - siuvėja nusišypsojo, pakėlė rankas ir paglostė

baltas plaukų bangas, pataisė brangakmeniais nusagstytą smeigtuką. - Be­
galinė savimeilė, - atsiduso ji. - Ir toks pat begalinis godumas.
- Ar tikrai? - tyliai paklausė jis.
- Tu bijai, - sušnibždėjo siuvėja.
- Truputį, senjora. Tik mažumėlę, - jis nusišypsojo.
- Bet, mielasis... - pradėjo moteris.
Ūmai atsilapojo durys ir į kambarį šniokštuodamas įbėgo Paolas šla­
piais susitaršiusiais plaukais.
- Tonijau, jei tik tu būtum girdėjęs tas nesąmones! Jie kalba, esą Ru-
džerius tau sumokėjęs daugiau nei Betikinui, ir jie trokšta muštis! Be to,
čia pilna venecijiečių, Tonijau! Jie sukorė tokį kelią trokšdami išgirsti,
kaip tu dainuoji. Be muštynių apsieita nebus, tačiau jie neketina tau pa­
likti nė menkiausio šanso.

_______________________ 14_______________________
Laiko nebebuvo. Praeity liko dvidešimtjjenkeri metai įtempto darbo
ir lėto judėjimo link lemtingojo momento. Sis laikas pirmiausia sutrum­
pėjo iki dvejų metų, o paskui tirpo mėnuo po mėnesio, diena po dienos,
kol galutinai išseko.
Gvidas girdėjo, kaip derinasi orkestras. Senjora Bjanka jam pasakė, jog
Tonijus pasirengęs, bet jis nenorėjo trukdyti jaunuoliui. Šiandien maest­
ro su Tonijum švelniai apsikabino tardami vienas kitam švelnius žodžius
ir susitarė, jog paskutiniosiomis akimirkomis nė vienas netrukdys kito sa­
vomis abejonėmis.
Gvidas paskutinį sykį nužvelgė save veidrodyje. Glotnus baltas peru­
kas atrodė puikiai, auksu siuvinėto brokato surdutas po kelių siuvėjos pa­
taisymų pagaliau gulėjo pakankamai laisvai ir nevaržė rankų judesių. Gvi­
das pasitaisė nėrinius ant krūtinės, krestelėjo rankogalius bei šiek tiek at­
laisvino diržą tikėdamasis, kad niekas to nepastebės. Tada susirinko natas.
Tačiau prieš nusileisdamas į duobę stabtelėjo už uždangos ir pažvel-
gė į salę.
Didžiulis sietynas ką tik išnyko palubėje, nusinešdamas kartu ryškią,
bemaž dienos šviesą.
Įsivyravusi tamsa tik sustiprino laukinį publikos riaumojimą. Žiūro­
vai balkone trypė kojomis, iš visų pusių aidėjo grubūs šūksniai.
Kaip jis ir tikėjosi, abatai užėmė visą priešakinę parterio dalį, o ložės
buvo sausakimšos. Visur stovėjo įspraustos papildomos kėdės. Tiesiai
virš savęs, dešinėje, Gvidas pamatė apie dešimtį venecijiečių, - jis buvo
įsitikinęs regįs venecijiečius, - o tarp jų pastebėjo vieną pažįstamą, mil­
žiną eunuchą iš šventojo Morkaus katedros, buvusį Tonijaus mokytoją
ir bičiulį.
Susirinko ir visas būrys neapoliečių: grafienė Lamberti bei Kristina
Grimaldi sėdėjo pirmojoje ložės eilėje, nusisukusios nuo stalo, prie kurio
kiti gyvai lošė kortomis. Ložėje įsikūrė ir maestro Kavala, jau atsiuntęs į
užkulisius pasveikinimus.
 - 312 -
Kardinolas Kalvinas buvo tik vienas iš daugelio salėje sėdinčių kardi­
nolų. Jį supo grupelė jaunų didikų, kurie laikydami rankose vyno taures
linkčiojo bei šnekučiavosi tarpusavyje.
Netikėtai tarp eilių orkestro pusėn pasileido kažkoks žmogus ir priki­
šęs prie burnos suglaustus delnus išrėkė kažką pašaipaus. Gvidas įsi­
tempė niršdamas, kad negali suprasti žodžių, ir staiga kažkur iš viršaus,
nuo sijų, pasipylė baltų popierėlių sniegas, žmonės ėmė šokinėti iš vietų
bei gaudyti popieriukus.
Daugelis įniko ūbauti ir trepsėti. Gvidas suprato, jog metas eiti.
Jis užsimerkęs atrėmė galvą į sieną. Ir staiga pajuto, jog kažkas krato
jį už pečių. Sugriežė dantimis, pasiryžęs pareikalauti paskutinės ramy­
bės akimirkos.
- Jūs tik pažvelkite!
Priešais jį purtydamas vieną iš palubės nusileidusį lapelį stovėjo sen­
joras Rudžerius.
Gvidas išplėšė jam iš rankų popieriuką ir pakreipė į šviesą. Grubokas
sonetas tvirtino, esą Tonijus savo tėvynėje buvo apgailėtinas gondoljeras,
tad dabar teturi vieną kelią: nešdintis atgal ir traukti kanaluose barkaroles.
- Tai siaubinga, siaubinga! - murmėjo Rudžerius. - Aš žinau, kai publi­
ka tokios būklės, ji gali uždaryti teatrą! Jie nieko neklausys! Jiems čia tik
pramoga. Dabar jie tetrokšta vieno dalyko - išsityčioti iš Venecijos patrici­
jaus, patekusio jiems į nagus= O Betikinas jų numylėtinis! Jie mus uždarys!
- Kur Betikinas? - paklausė Gvidas. - Jis už viską atsakingas! - Mafeo
apsisuko sugniaužęs kumščius.
- Maestro, jau nebėra laiko! O be to, Betikinas jiems nenurodinėja. Jie
težino tik tiek, kad teatrai atviri, o jūsų berniukas pretenzingu savo elgesiu
įdavė jiems į rankas ginklą! Jei tik jis būtų pasivadinęs pseudonimu, jei
tik nebūtų toks pakvaišęs dėl aristokratizmo ir kitų...
- Užsičiaupk! - riktelėjo Gvidas ir nustūmė impresarijų. - Kurių velnių
man visa tai dabar sakai!
Jį apėmė įsiūtis. Atmintyje tuojau pat iškilo visos senos istorijos apie
neteisingus sprendimus bei žlugimus: koks nelaimingas buvo Loretis tą
vakarą, kai Domenikas patyrė triumfą, o kompozitorius - žlugimą, ir kaip
neišpasakytai nusiminė Pergolezis, kuris po pralaimėjimo taip ir nebesu­
grįžo į Romą.
Ūmai pasijuto esąs visiškas mulkis, o toksai jausmas - pats nemalo­
niausias pasaulyje. Kodėl jis nusprendė, kad jų laukia tribunolas, kurio
sprendimas bus kilnus ir teisingas? Gvidas žengtelėjo link laiptų.
- Maestro, nepameskite galvos, - šnipštelėjo Rudžerius. - Jeigu jie ims
svaidyti į jus visokiausius daiktus, nieku gyvu neatsakykite tuo pačiu!
Gvidas garsiai nusikvatojo. Paskutinį kartą paniekinamai dėbtelėjo į
impresarijų ir nusileidęs į orkestro duobę patraukė prie klavesino. Mu­
zikantai pasitikdami jį skubiai sulinksėjo.

Teatras aprimo. O jeigu kas nors dar mėgino plyšoti, kiti tuojau pat jį
apramindavo. Gvidas pradėjo groti pirmąją triumfo temą, kurią džiaugs­
mingai pasigavo styginiai.
 - 313 -
Muzika užpildė erdvę, akimirksniui nuslopo visos baimės, ir Gvidui
pasirodė, tarytum ne jis palaiko spartų tempą, o pati muzika jį neša.
Pakilo uždanga. Nugriaudėjo aplodismentai, žiūrovai sveikino viršu­
je, scenoje, stovintį Betikiną. Pakako vieno žvilgtelėjimo, kad suprastum,
jog dainininkas tobulai įkūnijo dievybę: šviesūs plaukai žvilgėjo rampos
šviesoje, o blyškią odą puikiai paryškino balta pudra. Gvidas suprato, jog
dabar vyrai lankstosi jam iš ložių, nes akies krašteliu pamatė Betikiną nu­
silenkiantį jiems. Paskui į sceną išėjo Rubinas, o tada, tada... Gvidas pa­
kėlė akis ir pamatė Tonijų.
Net muzika nenustelbė aikčiojimų bei murmesio, nusiritusio per visą
salę. Šis šurmulys panėšėjo į gausmą, lydėjusį ankstesnį reginį - siety­
no užžiebimą.
Reginys išties buvo įspūdingas. Rampos šviesoje stovėjo liekna mote­
ris raudono atlaso suknele, išpuošta auksu siuvinėtais nėriniais. Juodai
apvedžiotos Tonijaus akys panėšėjo į du žaižaruojančius briliantus. Jis
prikaustė visų žvilgsnius, nors stovėjo nejudėdamas kaip manekenas.
Šviesos spindulys gražiai išryškino jo veido bruožus.
Gvidas dar sykį dirstelėjo į viršų, tačiau nesulaukė iš Tonijaus jokio
atsakomojo ženklo. Atrodė, jog jis nerūpestingai apžiūrinėja salę. Tik
tuomet, kai Betikinas baigė nedidelį savo pasivaikščiojimą po sceną, To­
nijus atsakė į jam skirtus pasveikinimus. Lėtai kreipdamas žvilgsnį iš de­
šinės į kairę, jis atliko gilų moterišką reveransą, o tada pakilo - lengvai ir
stulbinamai grakščiai. Žinoma, visų akys tuojau pat nukrypo į jį.
Opera tęsėsi, neišvengiamai artinosi Gvido įstojimo momentas. Jau
praėjo pusė įžanginio rečitatyvo. Betikino balsas buvo sklidinas jėgos.
Ir štai jis užtraukė pirmąją ariją. Dabar Gvidas turėjo būti pasirengęs
menkiausiam pasikeitimui. Styginių skambesys nutilo, virto silpnu, ne­
pertraukiamu sruvenimu, lydinčiu klavesiną.
Dainininkas žengė į avansceną. Žydra ilgo apsiausto spalva atsispin­
dėjo jo akyse, ir šios žėrėjo dar ryškiau. O balsas skambėjo vis stipriau,
vis garsiau, tarsi įrodydamas visą busimojo ginčo beprasmiškumą.
Baigęs antrąją arijos dalį, Betikinas pradėjo kartoti pirmąją, mat tokia
buvo standartinė kiekvienos arijos forma, bet, kaip ir derėjo, ėmė varijuo­
ti, lėtai didindamas garso stiprumą, nors Gvidas puikiai suprato, jog čia
dar vieni juokai palyginti su tikrąja jo galia, kurią dainininkas pademonst­
ruos vėliau. Tačiau pasiekęs paskutinę natą jis pradėjo nuostabų crescen­
do, vis stiprindamas ir stiprindamas garsą vienui vienu ilgėliausiu įkvėpi­
mu, kurio viduryje nebyli publika sustingo. Gvidas irgi nutilo. Ir smuikai
liovėsi griežę. O dainininkas, stovėdamas visiškai ramiai, leido į orą be­
galinį garso srautą be menkiausių įtampos požymių, o paskui, kai visi
manė, jog jis turi arba nutilti, arba numirti, staiga ėmė vėl didinti galią, iš­
keldamas skambesį į dar aukštesnę viršukalnę ir tik tada baigė.
Aplodismentai nugriaudėjo iš visų pusių. Abatai šaukė: "Bravo Betiki­
nas!", tokie pat šūksniai aidėjo iš balkono, galinių parterio eilių ir iš ložių.
Dainininkas pasitraukė nuo scenos - kaip derėjo pasielgti kiekvienam už­
baigus savo ariją. O Gvidas davė ženklą muzikantams tęsti.
 - 314 -
Jis jautė, kaip liepsnoja veidas, ir nedrįso pažvelgti į sceną. Kai pradėjo
groti, pirštai buvo tokie šlapi nuo prakaito, jog ėmė slydinėti ant klavišų.
O juk grojo pirmosios Tonijaus arijos įžangą. Išsigandęs, kad nuvils Toni­
jų, sutramdė baimę ir pakėlė akis į sceną, į ten stovinčią moterišką figūrą.
Tonijus jo nematė, bent jau taip atrodė. Išraiškingos juodos akys buvo
nukreiptos į pirmą aukštą, tarytum tyrinėjo ten sėdinčius žiūrovus. Ir
štai jis uždainavo pačiu tyriausiu bei skaidriausiu balsu, kokį tik kada
nors iš jo lūpų girdėjo Gvidas.
Bet jau iš visur pasigirdo triukšmas, trepsėjimas, galinėse eilėse kilo
šnypštimas, viršuje - švilpesys.
O iš paties viršutinio aukšto ataidėjo šaižus riksmas:
- Nešdinkis atgal į savo Veneciją, į kanalus!
Kažkas iš abatų pašoko ir grūmodamas kumščiu balkonui sušuko:
- Ei, jūs ten, tyliau! Nagi, nutilkite!
Tačiau Tonijus nė nekrustelėdamas dainavo toliau. Jis nekėlė balso,
kad perrėktų triukšmą, kas vis tiek buvo neįmanoma. Sukandęs dantis
Gvidas pats to nepastebėdamas tiesiog tarškino klavišais, tarsi norėdama-
sis išgauti iš jų daugiau garso.
Prakaitas žliaugte žliaugė per veidą, rankas. Dabar jis apskritai liovėsi
girdėjęs Tonijų. Negirdėjo net savo paties instrumento.
Tonijus užbaigė ariją, nusilenkė ir taip pat ramiai nužingsniavo į už­
kulisius.
Visas pirmas aukštas pratrūko ploti, tačiau aplodismentai, susilieję su
švilpimu bei rėkavimu, virto bendru triukšmu, daugiau nieko.

Gvidui atrodė, jog tolesnės akimirkos virto tikru tikriausiu pragaru.

Ant pakylų jau susirinko kitai scenai pasirengusi grupė, o kaip tik šiai bai­
giamajai pirmojo veiksmo daliai Gvidas parašė puikiausią ariją, meistriš­
kai parinkdamas melodijas, idant pademonstruotų visą Tonijaus balso
grožį, be to, ši kompozicijos dalis buvo pati sėkmingiausia, galinti sulai­
kyti tuos kilmingus romiečius bei romietes, kurie per pertrauką ketino
abejingai palikti ložes.
Pati stipriausia Betikino arija turėjo nuskambėti prieš Tonijaus. Tačiau
Betikinas bus išgirstas, o Tonijus ne! Gvidas jautė, jog kraustosi iš proto.
Vos tik Tonijus pasirodė scenoje, Gvidas akies krašteliu pastebėjo, kad
nuo lubų vėl pabiro popierėlių lietus. Tikriausiai dar vienas paskvilis arba
piktas eilėraštukas!
Betikinas išėjo avanscenon. Jam reikėjo atlikti rečitatyvą su akompani­
mentu - bemaž labiausiai kerintį ir originaliausią Gvido kūrinį. Si ope­
ros dalis vienintelė apjungė veiksmą su dainavimu, nes čia dainininkas pa­
sakojo operos siužetą sudarančią istoriją dainuodamas, o ne šiaip sakyda­
mas tekstą, beje, dainuodamas jausmingai.
Kaip tik šiam momentui Gvidas parašė geriausią styginių partiją, ta­
čiau dabar beveik nieko negirdėjo, visai negalėjo galvoti ir vos besuprato,
ką groja. Betikinui pradėjus dainuoti, švilpesys ir šūkaliojimas nutilo, o
paskui, po rečitatyvo, jis užtraukė pačią grandioziškiausią savo ariją.
Prieš duodamas ženklą, atlikėjas išlaikė pauzę. Už rečitatyvą Betikino
 - 315 -
pelnyti aplodismentai pirmą kartą susilaukė audringo atkirčio, ir Gvidas
sulaikė kvapą. Tai reiškė, jog Tonijus, dėkui Dievui, turi ir savų gerbėjų,
kurie dabar kovojo su Betikino garbintojais pastarųjų metodais - švilpimu
bei protesto šūksniais.
Gvidas pamatė dainininko ženklą pradėti, ir užgrojo švelniosios arijos
įžangą. Nė viena operos arija negalėjo prilygti šiai, išskyrus tą, kurią Toni­
jus turėjo sudainuoti iškart po Betikino. Gvidas jam akompanavo vienas.
Betikinas sulėtino tempą, ir Gvidas tuojau pat padarė tą patį. Ir tuo­
met net Gvidas galėjo įvertinti lygaus bei tikslaus Betikino įstojimo meist­
riškumą. Balsas skleidėsi taip sklandžiai ir kartu galingai, tarsi vyniotųsi
plonytė, bet neįtikėtinai tvirta viela.
Jis šiek tiek atmetė galvą, kartodamas pirmąją arijos dalį, įstabia trele
išdainavo pirmąją natą, nenukrypdamas nuo jos nei į viršų, nei į apačią,
o tiesiog švelniai vėl ir vėl ją akcentuodamas. Paskui nuslydo į švelnesnes
frazes, neprilygstamai jas artikuliuodamas, o galiausiai vėl atliko triuką
keisdamas garso stiprumą, kai nata pradedama didžiausiu garsumu, pas­
kui pamažu tyla, sustingsta, o švelnus baigiamasis diminuendo sukelia patį
giliausią liūdesį.
Rimstantį, gęstantį garsą, tarsi ištirpstantį savame aide, gaubė mirtina
tyla. Ir staiga atlikėjas ėmė dainuoti vėl galingiau bei galingiau, kol garsas
pasiekė stipriausią tašką, o tada nutilo, ryžtingai krestelėdamas galvą.
Sužavėti Betikino gerbėjai riaumote užriaumojo. Bet jiems nė nerei­
kėjo kurstyti aistrų parteryje: abatai patys apdovanojo dainininką kurti­
nančiu trepsėjimu ir įnirtingais šūksniais: "bravo!"
Betikinas, apėjęs ratą scenoje, vėl sustojo priekyje sudainuoti biso.
Aišku, niekas nesitikėjo, kad jis pakartos viską lygiai taip pat: variaci­
jos buvo būtina sąlyga, taigi Gvidas prie klavišų pasirengė patiems men­
kiausiems pokyčiams, tačiau, be abejonės, visi laukė tremolo demonstra­
cijos, trelių ir tų stulbinančių triukų, sudarytų iš crescendo bei diminuendo,
kurie, rodės, pranoko žmogaus galimybes. Taigi virtuoziški triukai galų
gale ir užėmė beveik ištisą valandą.
Betikinas atliko ariją trečią ir paskutinį kartą, o paskui pasitraukė nuo
scenos nutaisęs miną nugalėtojo, kuriam niekas neišdrįs mesti iššūkio.
Ką gi, Gvidas neketino liūdėti ir nejautė apmaudo, kad žiūrovai buvo
pasirengę šokinėti iš susižavėjimo. Ak, jei tik tiems niekšams pakaktų
proto suprasti, jog jų dainininkas patyrė triumfo akimirką ir jokia Toni­
jaus įžanga nesumažins šios minutės reikšmingumo. Bet argi konkuren­
tai kada nors laikosi mandagumo taisyklių? Jiems nepakako to, kad jų sta­
bas ką tik įrodė esąs nepažeidžiamas. Dabar jiems dar reikėjo sutriuškin­
ti Tonijų.
Ir štai vėl prie rampos prisiartino žavinga jauna moteris lygiu, mąsliu
veidu, nerūpestinga, tarsi niekas pasaulyje neįstengtų jos sukrėsti.
Kaip ir pirmą sykį, pirmiausia šūksniai pasigirdo balkone, bet paskui
prisijungė ir parteris.
- Nešdinkis atgal į savo kanalus! - šaukė žiūrovai. - Nedrįsk stovėti
vienoje scenoje su dainininku!
Tuo metu įtūžę abatai savo ruožtu atsakinėjo:
 - 316 -
- Tegul berniūkštis padainuoja! Baiminatės, kad jis pranoks jūsų favoritą?
Vyko tikras karas, iš viršaus pasipylė pirmieji sviediniai: supuvusios
kriaušės bei obuolių graužtukai. Tarp eilių pasirodė policininkai. Aki­
mirksniui įsivyravo tyla, bet paskui vėl kilo švilpesys ir riksmas.
Gvidas liovėsi groti ir uždėjo rankas ant klavišų.
Jis jau norėjo pakilti nuo suolo, kai staiga pamatė, jog Tonijus atsisu­
kęs tvirtu mostu liepė jam nutraukti protestą. Paskui nežymiai, bet ryž­
tingai linktelėjo: "Tęsk!"
Gvidas pradėjo groti, nors neįstengė nei girdėti, nei jausti, ką daro.
Styginiai akimirksniui nugalėjo riksmus, bet kartu sukėlė tik dar stipres­
nį riaumojimą.
Tačiau Tonijaus balsas irgi kilo vis aukščiau ir, rodos, niekas nebega­
lėjo jo išmušti iš vėžių. Vaikinas sudainavo pirmuosius pasažus nedvejo­
damas, be galo gražiai, kaip kad ir svajojo Gvidas. O maestro iš akių vos
netryško ašaros.
Bet staiga teatro salę sudrebino absoliučiai neįtikėtinas triukšmas.
Kažkas įleido į parterį šunį, ir šis lodamas pasileido orkestro link.
Rodos, visas pirmas aukštas pašoko bei užriaumojo iš įniršio. Kardi­
nolas Kalvinas įtūžęs ragino visus nurimti.
Gvidas liovėsi grojęs.
Orkestras nutilo. Kol abatai abipus tako plūdo šunį, balkoną ir parte­
rį užpildė policininkai, visur kilo susistumdymai, aidėjo šūksniai; keli
prasižengėliai buvo ištempti laukan, kur turėjo būti išperti, o tada galėjo
grįžti į teatrą.
Gvidas nejudėdamas sėdėjo ant suolelio ir žiūrėjo tiesiai prieš save. Jis
žinojo, kad po keleto sekundžių salė ištuštės, bet ne policijos, ne pareigū­
nų dėka, o tiesiog sekant kilmingų damų bei ponų pavyzdžiu, kurie nusi­
vylę ims palikinėti savo krėslus. Maestro jautė, kaip jį apleidžia jėgos ir
sugebėjimas mąstyti.
Susilieję abatų šūksniai jo ausyse virto vienu galingu riaumojimu.
Pro karčių ašarų skraistę jis dar sykį pažvelgė į salę, panašią į milžiniš­
ką pasagą, sudarytą iš įniršusių, įsiutusiii veidų.
Tačiau kažkas vyko. Kažkas keitėsi. Šuo vis dar retsykiais amtelėda­
vo, bet jau velkamas šalin, ir netikėtai vieningų aplodismentų sprogimas
užgožė šūkavimą, trepsėjimą, juoką.
Scenon sugrįžo Betikinas. Ir iškėlė į viršų rankas, ragindamas nurimti.
Jo veide liepsnojo įtūžis. Nuraudęs iki plaukų pašaknių, jis visu balsu
riktelėjo:
- Tylos!
Jo kvietimą pasitiko pritarimo šurmulys, nustelbęs paskutiniuosius
piktus šūksnius.
- Tegul berniukas padainuoja! - suriko Betikinas.
Tą pat akimirką visas pirmas aukštas pritariamai pratrūko griausmin­
gais aplodismentais. Ir paskui abatus, kurie sutartinai atsisėdo, išsiėmė
partitūras bei pataisė žvakes, visa publika pradėjo sėstis į savo vietas.
Betikinas stebėjo salę grėsmingai žaibuodamas akimis.
 - 317 -
Įsivyravo tyla.
Ir tuomet, persimetęs per petį apsiaustą, Betikinas nutaisė ramesnį
veidą bei lėtai atsisuko Tonijaus pusėn. Dainininko veide pražydo pati ne­
kalčiausia šypsena. Jis ištiesė ranką Tonijui ir nusilenkė vaikinui.
Nustėręs Gvidas žiūrėjo į Tonijų, kuris stovėjo vienui vienas po negai­
lestingais rampos spinduliais, apsuptas absoliučios tylos.
Betikinas, sunėręs rankas už nugaros, sustingo laukimo poza.
Gvidas užsimerkė. Reikšmingai linktelėjo, atkišo į priekį rankas ir
išgirdo, kaip muzikantai aplinkui įniko šiugždenti natas. O paskui sutar­
tinai užgrojo arijos įžangą.
Tonijus buvo ramus kaip ir anksčiau. Įsmeigęs žvilgsnį ne į ką nors
iš publikos, o į atokiau stovinčią dainininko virtuozo figūrą, jis prasižiojo
ir kaip visuomet laiku pradėjo.
"Lėčiau, lėčiau!" - mintyse meldė Gvidas, o Tonijus jau traukė antrąją
dalį, kur prasidėjo patys sudėtingiausi pasažai, judėjimas atgal ir į priekį,
aukštyn ir žemyn, lėtas trelių atlikimas; vaikinas viską padainavo lengvai
bei laisvai, o paskui sugrįžęs į pirmąją dalį pradėjo tikrąją puošybą.
Gvidas manė esąs tam pasirengęs, bet ūmai jam teko prisitaikyti: To­
nijus pasirinko tą pačią vienos natos trelę, kurią anksčiau taip tobulai at­
liko Betikinas, ir dabar dainavo ją nuspalvindamas ne savo, o Betikino ari­
jos ritmika, nors pašalinė ausis šio pakeitimo veikiausiai nepastebėjo. Ty­
ras, skaidrus, kibirkščiuojantis garsas stiprėjo bei stiprėjo, nes neper­
traukdamas trelės Tonijus pradėjo jį stiprinti, o paskui silpninti. Tokiu
būdu jis vienu metu ir kartu tobulai atliko abu puikiuosius Betikino triu­
kus, atliko taip, jog, atrodė, šis begalybėn nukreiptas skambesys niekada
nesibaigs. Gvidui užgniaužė kvapą, jis pajuto, kad plaukai ant pakaušio
atsistojo piestu pamačius, kaip Tonijus šiek tiek užvertęs galvą be jokio
stabtelėjimo pradėjo patį nuostabiausią pasažą ir ėmė kilti aukštyn, aukš­
tyn, kol išdainavo ankstesniąją natą, tik viena oktava aukščiau.
Ir pamažu, labai pamažu jaunuolis ėmė stiprinti garsą, šis pulsuoda­
mas veržėsi iš jo gerklės pasiekęs pačią aukščiausią ribą, kokią tik įsten­
gia pasiekti žmogaus balsas. Ir tuo pat metu balsas pasidarė aksominis,
švelnus, lyg neįtikėtinai gražus liūdesio atodūsis, besitęsiantis taip ilgai,
jog darėsi tiesiog nepakeliamas.
Jeigu Tonijus dabar ir atsikvėpė, niekas to nepastebėjo, niekas neišgir­
do; visi tesuprato, kad jis taip pat lėtai nusileido žemyn ir žemesniu bal­
su, skambančiu dabar kaip jausmingas, virpantis kontraltas, švelniai švel­
niai išdainavo liūdesio, skausmo žodžius, o paskui vos pastebimai kreste­
lėjęs galvą liovėsi dainuoti bei sustingo.
Gvidas palenkė galvą. Lentas po jo kojomis sudrebino kurtinantis
riaumojimas, pasigirdęs iš visų salės kampelių. Jokie ankstesni įtūžusios
minios šūksniai garsumu negalėjo prilygti tam griausmui, kuris dabar iš­
reiškė bendrą šioje salėje susirinkusių dviejų tūkstančių moterų bei vyrų
susižavėjimą. Tačiau Gvidas dar laukė, laukė, kol išgirdo iš skirtingų par­
terio vietų pagaliau nuskambančius tuos balsus, kuriuos jis būtinai turėjo
išgirsti - pačių abatų balsus, jų šūksnius: "Bravo, Tonijau! Bravo, Tonijau!"
 - 318 -

O paskui, kai jis jau tarė sau, jog čia puiki pergalė, tad ar beverta galvoti
apie save, pasigirdo antrasis šūksnis, kurį tuojau pat pasigavo visa salė:
"Bravo, Gvidai Mafeo!"
Vieną, du, šimtą kartų išgirdo jis šiuos vienas su kitu susiliejančius
šūksnius. Tuomet, jau ketindamas atsistoti bei nusilenkti publikai, pakė­
lęs akis pamatė, kad Tonijus tebestovi nejudėdamas ir apskritai nežiūri į
salę, už spalvingo dekoracijų pasaulio ribų. Vaikinas tylėdamas žvelgė į
Betikiną.
Dainininko akys buvo primerktos, veidas atrodė šaltas. Ir staiga Beti-
kinas plačiai nusišypsojęs linktelėjo. Kai tai įvyko, salėje nugriaudėjo
nauja aplodismentų audra.

_______________________ 15_______________________
Buvo jau po vidurnakčio. Teatrą drebino į gatvę besiveržiančios mi­
nios judėjimas, tamsoje paskendusiais laiptais besileidžiančių žmonių juo­
kas bei šūksniai.
Tonijus įėjęs užtrenkė grimo kambario duris ir skubiai užstūmė
skląstį. Nusitraukęs nuo galvos paauksuotą kartoninį šalmą, atrėmė pa­
kaušį į duris bei įsistebeilijo į senjorą Bjanką.
Beveik tą pat akimirką prasidėjo beldimas į duris.
Jis stovėjo gaudydamas kvapą ir jautė užplūstantį nuovargį. Keturias
valandas iš eilės juodu su Betikimi rungėsi, kiekvieną ariją paversdami
varžybomis bei kiekvieną bisą užpildydami nauju triumfu bei staigme­
nomis. Jis negalėjo patikėti tuo, kas įvyko. Norėjosi išgirsti iš kitų, jog vis­
kas buvo, kaip jis pats jautė. Ir kartu troško likti vienas, kad nieko nebūtų
šalia, o miego bangos taikėsi išsinešti jį iš šio kambario, toli nuo visų,
kurie taip įnirtingai dabar veržėsi vidun.
- Mielasis, mielasis, - lemeno senjora Bjanka, - vyriai tuoj išlūš, reikia
atidaryti.
- Ne, ne, pirmiausia turiu atsikratyti šitų! - Tonijus žengė į priekį, nu­
plėšė prie rankos pririštą kartoninį skydą ir numetė šalin platų medinį
kardą.
Ir staiga sustingo, priblokštas siaubingo atspindžio veidrodyje. Prida-
žytas moteriškas veidas, skaisčiai raudonos lūpos, juodai apvedžiotos
akys - ir šitie graikiški šarvai, auksiniai antkrūtiniai, turėję paversti jį ne­
žemišku kariu.
Jis jau nusiėmė pripudruotą peruką, bet šis Achilas prakaito permerk­
ta tunika, baltu it karnavalinė kaukė veidu, lygiai taip pat slepiančiu tik­
rąją jo esybę, atrodė ne mažiau velniškas nei mergina Pirą, kurią vaidino
uždangai pakilus pirmą kartą.
- Nuvilkite visa tai! - paprašė, nerangiomis rankomis stengdamasis nu­
sitraukti tuniką.
Senjora Bjanka puolė jam padėti.
Jis apsivilko įprastus savo drabužius ir įniko karštligiškai valytis gri­
mą nuo akių bei skruostų.
Ir štai pagaliau jaunas, šiek tiek susitaršęs vaikinas Tonijus, įraudusiu
 - 319 -

veidu, žvilgančiais juodais plaukais, atsistojo priešais duris, pasirengęs iš­

girsi pirmuosius šūksnius ir patekti į pirmąjį glėbį.
Nepažįstami vyrai bei moterys, orkestro muzikantai, smuikininkas
Frančeskas iš konservatorijos, jauna rudaplaukė prostitutė - visi jie spaudė
Tonijų glėbyje ir apibėrė skruostus drėgnais bučiniais. Laikydami rankose
dovanas, laukdami savo eilės, mindžikavo gausybė tarnų. Kiekvienas kur­
jeris reikalavo tučtuojau perskaityti atgabentą laišką bei pateikti atsaky­
mą. Plūdo ir plūdo gėlės, o impresarijus Rudžerius taip suspaudė jį glė­
byje, jog vos nepamėtėjo į orą. Senjora Bjanka verkė.
Minia išstūmė jį į didelę atvirą erdvę už durų, kur pargriuvęs, ro­
dos, suplėšė užpakalinę dekoraciją. Bendrame triukšme staiga pasigirdo
Paolo balselis: "Tonijau, Tonijau! - ir Tonijus išstumdydamas žmones
puolė to balso pusėn, pamatė ištiestas berniuko rankas, čiupo jį bei prisis­
paudė prie peties. Bemaž tuo pat metu kažkas jį sulaikė. Augalotas po­
nas sugriebė vaikiną už dešinės rankos ir įspraudė mažą, brangakme­
niais nusagstytą tabakinę. Nusilenkti buvo neįmanoma. Padėkos žo­
džiai, kuriuos sukuždėjo, nuskriejo neteisinga kryptimi. Staiga jauna mo­
teris pabučiavo jį tiesiai į lūpas, ir supanikavęs jis vos neparkrito aukštiel­
ninkas. Kai Paolo kojos galiausiai palietė grindis, jo vėl vos nesutrypė.
Bet Tonijus skubiai sumetė, kad Rudžerius stumia jį atgal į grimo
kambarį, kur per tą laiką atsirado pustuzinis minkštų kėdžių, o ant tua­
letinių stalelių kūpsojo krūvos gėlių.
Jis klestelėjo ant kėdės. Staiga pasirodė kažkokia moteris, lydima ke­
leto livrėjas vilkinčių vyrų, ir suėmusi delnais ištisą glėbį švelnių baltų gė­
lių, prispaudė tiesiog jam prie veido. Tonijus garsiai nusijuokė pajutęs
minkštų žiedlapių vėsą. Kai pakėlė į ją akis, moteris tylėdama nusišypso­
jo vien akimis. Jis dėkodamas linktelėjo.
O paskui pamatė Gvidą, kuris nepastebimai įsmuko į kambarį ir da­
bar stovėjo prie sienos stebėdamas mokinį susižavėjimo sklidinu žvilgs­
niu. Tonijus nejučia prisiminė tą akimirką grafienės Lamberti namuose,
kai pirmą kartą padainavo viešai: tuomet, kaip ir dabar, Gvido veide švy­
tėjo per kraštus besiveržiantis pasididžiavimas bei meilė. Tonijus puolė
mokytojui į glėbį, ir juodu sustingo apsupti tylos, kurion nugrimzdo vi­
sas kambarys. Tyloje nebeliko nieko, tik juodu su Gvidu. Arba taip jiems
atrodė.
O kažkur toli Rudžerius kažkieno mandagiai atsiprašinėjo. Kažkas
jam prieštaravo, girdi šeimininkė laukianti atsakymo. O senjora Bjanka
baisėjosi pamačiusi kruviną Paolo dešinę ranką.
- Dieve gailestingas, tasai šuva tave apkandžiojo!
Bet juodu viso šito negirdėjo, nes kiekvienas klausėsi tik kito širdies
plakimo. O paskui Gvidas švelniai palydėjo Tonijų iki kėdės ir nepatrauk­
damas rankų pasakė:
- Dabar mes turime nueiti bei pareikšti pagarbą didžiajam dainininkui...
- O ne, tik ne per šią minią! - papurtė galvą Tonijus. - Tik ne dabar...
- Mes privalome, ir kaip tik dabar... - primygtinai pakartojo Gvidas, o
šyptelėjęs pridūrė: - Tai labai, labai svarbu mums.
Tonijus klusniai atsistojo, Rudžerius su Gvidu nuvedė jį per minią už
 - 320 -
durų, o paskui ir per kitą minią, besiveržiančią pro Betikino duris, į erd­
vų, ryškiai apšviestą dainininko grimo kambarį, labiau primenantį sve­
tainę, kur įsitaisę krėsluose gėrė vyną penki ar šeši vyrai bei moterys.
Su jais sėdintis Betikinas, vis dar nusigrimavęs, tebevilkintis scenos kos­
tiumą, tuojau pat pakilo pasisveikinti su Tonijumi.
Akimirksniui kilo bendras sąmyšis, o paskui, Betikino reikalavimu, iš
kambario išėjo visi, išskyrus Gvidą, kuris stovėjo dainininkui už nugaros.
Gvido veidas maldaute maldavo Tonijų elgtis kuo maloniau.
Tonijus pagarbiai nulenkė galvą.
- Senjore, šį vakarą aš daug iš jūsų išmokau. Džiaugiuosi, jog man te­
ko laimė pasirodyti vienoje scenoje su jumis...
- Ak, liaukitės! - pašaipiai pertraukė Betikinas ir garsiai nusijuokė. -
Neverskite manęs klausytis visų tų nesąmonių, senjore Treški, - tęsė jis.
- Mes abu puikiai žinome, kad čia buvo jūsų triumfas. Aš privalau atsipra­
šyti už savo gerbėjus, bet abejoju, ar jiems kada teko surengti spektaklį,
bent iš tolo prilygstantį šiam.
Jis mažumėlę patylėjo, o paskui ištiesė pečius ir atstatė krūtinę, tarsi
ketintų kažką pulti įrodinėdamas savo teisumą. Jo mimiką pabrėžė ne­
nuvalytas grimas: auksinė pudra ir baltas blizgesys.
- Žinote, - pratarė dainininkas, - jau labai seniai aš nedemonstravau
scenoje visko, ką sugebu. Nė vienoje scenoje. Bet pasitelkiau visus suge­
bėjimus šį vakarą, ir jūs matėte, jog man teko taip pasielgti. Už tai dėko­
ju jums, senjore Treški. Bet rytoj vakare ir poryt, ir užporyt, nelipkite
prieš mane ant pakylos, neapsiginklavęs viskuo, ką jums suteikė Dievas,
nes dabar aš pasirengęs susitikti su jumis. Ir jums prireiks visų jėgų, no­
rint atsilaikyti prieš mane.
Tonijus nuraudo iki plaukų pašaknių, akyse susitelkė ašaros. Tačiau
jis šypsojosi, tarsi atsiprašinėdamas už tai, kad negali susitvardyti.
Ir tada, tarsi perskaitęs Tonijaus mintis, Betikinas ištiesė rankas. Aki­
mirksniui prisispaudė jaunuolį ir paleido.
Tonijus tarytum sapnuodamas atidarė duris, bet vis dėlto stabtelėjo,
kai už nugaros išgirdo Betikiną, besikreipiantį į Gvidą:
- Bet juk iš tiesų čia ne pirmoji jūsų opera, ar ne, maestro? Ir kurgi jūs
ketinate dirbti vėliau?

______________________ 16______________________
Kardinolo Kalvino surengtoje puotoje, užsitęsusioje iki pat aušros, daly­
vavo šimtai svečių. Senų Romos šeimų atstovai, atvykėliai aristokratai, net
karališko kraujo žmonės vaikštinėjo po erdvias, ryškiai apšviestas sales.
Kardinolas asmeniškai pristatė Tonijų daugybei svečių, ir galų gale
begalinės pagyros, susižavėjimo kupinas įvairiausių jo atlikimo momentų
vardijimas, mandagūs pasveikinimai, švelnūs rankų paspaudimai, kad ir
kokie malonūs, visiškai nukamavo Tonijų. Jis šypsojosi girdėdamas men­
kinant Betikiną. Betikinas jam buvo didis dainininkas, nesvarbu kas ir ką
apie tai kalbėjo.
 - 321 -
Tačiau kuriam laikui Tonijus privertė visus užmiršti šį faktą.
Net patį kardinolą pasirodymas apstulbino. Nutaikęs momentą, jis
pasivedėjo Tonijų į šalį ir pamėgino apibūdinti savo įspūdžius.
- Aš galvoju apie angelus, Markai Antonijau, - pratarė jis tramdyda­
mas nuostabą. - Kokie jie? Kokie jų balsai? Ir kaip apskritai žemiška bū­
tybė gali dainuoti taip, kaip šiandien dainavai tu?
- Jūs per daug kilniaširdiškas, mano pone, - atsakė Tonijus.
- Argi aš neteisus sakydamas, jog šis dainavimas buvo nežemiškas?
Gal aš kažko nesuprantu? Ten, teatre, trumpam akimirksniui jie susiliejo
- dvasios ir kūno pasauliai, ir iš šio susiliejimo iškilo tavo balsas. Aš ma­
čiau aplink save paprastus žmones. Jie juokėsi, gėrė vyną, pramogavo,
kaip kad elgiasi žmonės visur. Ir staiga stojo absoliuti tyla, visi sustingo iš­
girdę tave dainuojant. Kas tai buvo, jei ne jų jausminio pasitenkinimo vir­
šūnė? O gal jis virto dvasiniu pasitenkinimu, kuris akimirksniui susirišo
su žemiškumu?
Tonijus gėrėjosi kardinolo rimtumu. Akivaizdus Kalvino susižavėji­
mas jį šildė, vaikinas jautė, jog dabar mielai paliktų visus šituos žmones,
gėrimą, saldų vakaro kvaitulį, kad tik galėtų pabūti vienas su jo eminen­
cija bei pasišnekučiuoti šia tema.
Bet kardinolas jau paėmė jį už rankos ir nuvedė pas svečius. Livrėjas
vilkintys tarnai atlapojo puotos salės duris, ir Tonijų su kardinolu jau vėl
taikėsi išskirti minia.
- Bet tu mane kai ko išmokei, Markai Antonijau, - tarsi vogčiomis
skubiai sušnibždėjo prisipažinimą Kalvinas. - Tu išmokei mane mylėti
dalykus, kurių nesuprantu. Dabar aš jau nepasakysiu tau, jog mylėti ne­
suvokiamą grožį - tuštybė, o ne dorybė, - ir jis pabučiavo Tonijų trumpu
oficialiu bučiniu.
Grafas Rafaelė di Stefanas irgi pareiškė komplimentus dainininkui bei
kompozitoriui prisipažindamas, jog anksčiau opera jį ne itin žavėjusi. Jis
nuolat sukiojosi netoli Tonijaus ir, nors pats ne itin daug su juo kalbėjosi,
varstė aplinkinius pavydžiu žvilgsniu.
Puotai tebesitęsiant, Rafaelės povyza ėmė vis labiau ir labiau kamuoti
Tonijų. Grafas taip aiškiai priminė tą miegamąjį, jog kartkartėmis jo akyse
virsdavo būtybe, kuriai apskritai nederėtų rengtis, kaip rengiasi kiti vyrai.
Tankūs plaukai išorinėje riešo pusėje atrodė nei šiaip, nei taip po nėrinių
sluoksniais, ir Tonijui tekdavo nuolat sukti šalin žvilgsnį, nes priešingu at­
veju būtų dabar pat palikęs svečius bei išsivedęs Rafaelę drauge.
Tik viena aplinkybė vaikiną nuliūdino: nepasirodė Kristina Grimaldi.
Jis visur ieškojo šviesiaplaukės. Buvo tikras, kad negalėjo jos pražiop­
soti, ir spėliojo, kodėl dailininkė neatėjo.
Juk teatre Kristina buvo, jis ją matė! Ateiti į užkulisius ji, suprantama,
negalėjo. Bet kodėl neatvyko čionai, į kardinolo namus?
Į galvą lindo pačios bjauriausios mintys. Tonijus jautėsi smengąs į
tikrą košmarą, vos tik pagalvodavo apie tai, jog jinai matė jį vilkintį mo­
terišką suknelę. Bet juk jis nusilenkė Kristinai pamatęs ją grafienės ložėje,
ir ši atsakė linktelėjimu, o paskui susižavėjusi plojo mažomis rankutėmis
 - 322 -

po kiekvienos arijos, ir jis matė jos šypseną nepaisant juodu skiriančios

bedugnės!
Tad kur ji buvo dabar?
Bet jis nesiryžo paklausti Gvido arba grafienės, kuri nuolatos sukinė­
josi šalia.
Tą vakarą daugelis atėjo tik todėl, kad gavo kardinolo Kalvino pakvie­
timą. Taigi grafienė iš paskutiniųjų stengėsi kuo daugiau svečių supa­
žindinti su savo muzikantais, juk tokiu atveju kitą dieną į operą galėjo at­
eiti žmonės, niekada anksčiau nesilankę teatre.
Tačiau operos sėkmė jau buvo užtikrinta.
Rudžerius neabejojo, jog dabar opera vyks kiekvieną vakarą iki pat
karnavalo pabaigos, o Gvidas su Tonijumi tą vakarą ne kartą išgirdo klau­
simus apie ateities planus.
Buvo minima Bolonija, Milanas, net Venecija.
Venecija! Išgirdęs šį žodį, Tonijus atsiprašęs nukreipė pokalbį kita
linkme.
Tačiau tokie pašnekesiai jį kerėjo, kerėjo ir besikartojantys pristatinė-
jimai karališkos šeimos nariams.

Galų gale juodu su Gvidu liko dviese. Durys buvo užrakintos. Ir juodu
mylėjosi prisipažindami vienas kitam esą mažumėlę nustebinti savojo
geismo stiprumo.
Paskui Gvidas užmigo, o Tonijus gulėjo atmerktomis akimis, tarsi ne­
norėdamas leisti šiai nakčiai pasibaigti.

Pagaliau mozaika išklotas grindis dulkėtomis juostomis išmargino žie­

mos saulė. Tonijus vienišas klajojo pirmyn ir atgal po erdvius nesutvarky­
tus kambarius, periodiškai nužvelgdamas aukštą, sulig jo ūgiu, dovanų
bei laiškų krūvą, suverstą ant apskrito marmurinio stalo.
Jis atidėjo į šalį vyną ir paprašė stiprios kavos. Atsinešęs krėslą, pra­
dėjo peržiūrinėti čežančius ornamentuotus pergamento lapus, mėginda­
mas įtikinti save patį, esą nieko konkretaus neieško, tiesiog daro, ką pri­
valo padaryti. Bet vis dėlto kažko ieškojo.
Ak, nuolat pasitaikydavo venecijietiškos pavardės! Virpančia širdimi
jis perskaitė tetos Katrinos sveikinimus supratęs, jog, nepaisant duoto pa­
žado, ji irgi buvo čia. Ką gi, jis su ja nesusitiks. Nes dabar jaučiasi perne­
lyg laimingas. Lemų šeima taip pat sėdėjo tarp žiūrovų, ir dar kai kas iš
Lizanių, ir dešimtys kitų, menkai pažįstamų žmonių.
Vadinasi, visas pasaulis stebėjo jį, persirengusį moterišku maskarado
kostiumu, skleidžiantį garsus, būdingus tik dievams bei vaikams. Tary­
tum sugrįžo ankstesnieji košmarai, pažeminimai, tokie pat neįtikėtini,
kaip patys šiurpiausi sapnai.
Jis siurbtelėjo didelį karštos kvapnios kavos gurkšnį.
Peržvelgė pluoštą susižavėjimo žodžių pilnų raštelių, ir atmintyje
iškilo įdomiausieji vakarykščio spektaklio momentai. Atsilošęs krėsle bei
prispaudęs prie lūpų vieno laiško kraštą, jis staiga pagalvojo, kad šią va­
 - 323 -
landą abatai jau tikriausiai renkasi kavinėse ir, kaip ir jis, prisiminimais
grįžta į tas pačias akimirkas.
Be to, rado įvairiausių kvietimų. Du iš rusų aristokratų, vieną iš bava­
ro, dar vieną iš įtakingo hercogo. Keletas kvietė į vėlyvas vakarienes po
pasirodymų, ir pastarieji kvietimai Tonijų sudomino labiausiai.
Jis pagalvojo apie Rafaelę di Stefaną, apie tai, kiek laiko užtruks, kol ap­
sirengs bei pasieks grafo namus. Rafaelė jau miega, kambaryje taip šilta...
ir staiga į Tonijų siūbtelėjo švelni, minkšta miego banga; jis susidėjo ran­
kas ant krūtinės bei užsimerkė.
Iš Kristinos jokios žinutės. O kodėl, tiesą sakant, jis kažko tikėjosi?
Kodėl?
Vis dėlto pakilęs nuo krėslo dar sykį dirstelėjo į laiškus. Ir, vėduokle
išskleidęs rankoje dar neperskaitytus, pastebėjo pažįstamą rašyseną.
Negalėjo pasakyti, kieno čia rašyta. O išlankstęs laišką perskaitė štai to­
kius žodžius:

Mano Tonijau,
nežinia, kas būtų išėję, jei būtum laimėjęs prieš mažiau žinomą žmo­
gų. Bet tu šventei pergalę. Tokias aukštumas pasiekia nedaugelis. Šiandien
tu atkreipei į save pačių angelų dėmesį. Tegul Dievas niekada tavęs neap­
leidžia,
Alesandras

O žemiau, tarsi šiek tiek pasvarsčius, buvo prirašytas Alesandro adre­

sas Romoje.

Beveik po valandos Tonijus išėjo iš rūmų. Grynas oras gaivino, taigi

keletą gatvelių, skiriančių jo namus nuo tų, kuriuos Alesandras paminėjo
raštelyje, vaikinas perėjo pėsčiomis.
Kai kambario durys atsidarė, ir Tonijus pamatė pažįstamą veidą, ėmė
taip virpėti, kaip nevirpėjo beveik niekad gyvenime. Niekada jis nesijautė
toks sužvarbęs kaip dabar, šiame tuščiame koridoriuje; niekada nesijautė
esąs toks mažas, nors ūgiu jau seniai pasivijo Alesandrą.
Paskui pajuto, kaip Alesandras jį apkabino, ir pirmą kartą nuo tada,
kai išvyko iš Neapolio, Tonijus vos nepravirko.
Jis stovėjo nejudėdamas, o nepralietos ašaros graužė akis. Užliejo di­
džiulė skausmo banga. Dabar, šiame kambaryje, su juo buvo Venecija -
pati Venecija su kreivais skersgatviais bei erdviais kambariais, kurie dau­
gelį metų sudarė jam šį miestą. O paskui viskas per vieną akimirką suby­
rėjo, paliko jį nuogą, atgrasų, pažemintą.
Tonijus išspaudė pačią švelniausią šypseną, kokią tik įstengė. O kai Ale­
sandras patylom pasodino jį ant kėdės, atsisėdo priešais ir ištiesė ranką link
raudonojo vyno ąsočio, Tonijus atpažino tą pačią neskubrią graciją.
Jis pastatė priešais Tonijų taurę, ir juodu drauge išgėrė. Netardami nė
žodžio.
Alesandras nedaug tepasikeitė. Net odą dengiantis plonytis raukšlelių
 - 324 -
tinklas liko toks pat - panašus į šydą, pro kurį išryškėjo laikui nepavaldus
švytėjimas.
Jis vilkėjo pilką vilnonį chalatą. Kaštoniniai plaukai laisvai krito ant
pečių. Kiekviename grakščių rankų judesyje slypėjo neišsakyti, skaus­
mingi įspūdžiai.
- Aš toks dėkingas tau, kad atėjai, - prabilo Alesandras. - Katrina liepė
man prisiekti, kad nesiartinsiu prie tavęs.
Tonijus supratingai linktelėjo. Dievas žino, kiek kartų jis sakė Katrinai
nesusitikinėsiąs su venecijiečiais.
- Atėjau turėdamas konkretų tikslą, - atsakė Tonijus, ir jam pasirodė,
tarytum nuskambėjęs balsas - kažkieno kito. O pats jis tuo metu tūnojo
užrakintas kažkur viduje ir patyliukais klausinėjo: "Ką tu matai, žiūrėda­
mas į mane? Ar matai šias ilgas rankas, šį beveik groteskiško ūgio kūną?
Tu matai..." - jis negalėjo tęsti.
Alesandras žiūrėjo į jį be galo pagarbiai bei dėmesingai.
- Mane paskatino ateiti ne tik meilė, - pradėjo aiškinti Tonijus. - Nors ir
vienos meilės būtų pakakę. Ir dar noro sužinoti, kaip tu gyveni. Aš galėjau
išgyventi visus savo praradimus taip ir nepamatęs tavęs. Aš turėjau su
tuo susitaikyti. Nes tuomet būčiau išvengęs tokio didžiulio skausmo.
Alesandras linktelėjo.
- O kas tada? - paklausė jis nuolankiai. - Pasakyk man. Ką galėčiau tau
papasakoti? Ką galėčiau padaryti?
- Turi niekam niekada nepasakoti, jog aš tavęs šito klausiau, bet pa­
sakyk: ar mano brolio Karlo bravai - tie patys žmonės, kurie jam tarnavo,
kai aš paskutinį kartą buvau Venecijoje?
Alesandras mažumėlę patylėjo, paskui atsakė:
- Tie žmonės išnyko vos tau išvykus. Valstybės inkvizitoriai visur jų
ieškojo. O dabar jam tarnauja kiti žmonės, ne mažiau pavojingi...
Tonijus linktelėjo. Jo veidas atrodė bereikšmis.
Viskas buvo paprasta, labai paprasta, kaip jis ir tikėjosi. Jie pabėgo
gelbėdami savo kailį. Italija juos prarijo. Galbūt kur nors kada nors jis juo
sutiks ir pasinaudos proga, jei tokia pasitaikys. Tačiau jie Tonijui nerūpė­
jo. Būtų neįtikėtina, jei Karlas nebūtų radęs būdo jų nutildyti amžiams.
Taigi dabar jo laukė tik Karlas.
- Ką dar tau papasakoti? - paklausė Alesandras.
Po pauzės Tonijus paprašė:
- Apie mano motiną. Katrina man parašė, jog ji sirgo.
- Ji ir dabar sega, Tonijau, labai serga, - atsakė Alesandras. - Du vaikai
per trejus metus, o visai neseniai - trečiojo praradimas.
Tonijus atsidusęs palingavo galvą.
Tavo brolis šiuo atžvilgiu nesivaldantis bei nekontroliuojamas, kaip ir
visais kitais. Bet jos liga sena, Tonijau, - Alesandro balsas virto šnabžde­
siu. - Kaip ir kiti dalykai. Tu žinai jos prigimtį.
Tonijus nusuko akis į šalį šiek tiek palenkęs galvą.
Ilgokai patylėjęs, paklausė:
- Bet argi jis nesuteikė jai laimės? - jo tonas padvelkė tylia neviltim.
 - 325 -
- Kuriam laikui. Tiek pat laimės jai galėjo suteikti kiekvienas, - atsakė
Alesandras nenuleisdamas akių nuo Tonijaus. Jis tarytum tyrinėjo vaikiną
ir, rodos, stengėsi suprasti, ką slepia šis klausimas. - Ji verkia dėl tavęs, To­
nijau, - pridūrė netrukus. - Ir niekada nesiliovė verkusi. O kai sužinojo,
jog dainuosi Romoje, troškimas tave pamatyti ją tiesiog apsėdo. Viena iš
oficialiųjų man patikėtų užduočių - parvežti jai operos partitūrą ir išsamią
ataskaitą, kaip viskas vyko. Privalėsiu jai papasakoti kiekvieną smulkme­
ną, kokią tik įstengsiu prisiminti, - jo lūpose šmėstelėjo šypsena. - Maria­
na tave myli, Tonijau. O paskui, nuleidęs balsą tiek, jog vos galėjai išgirs­
ti, užbaigė: - Jos padėtis visiškai nepakeliama.
Tonijus išklausė tylėdamas, nežiūrėdamas į Alesandrą. Bet kai prabi­
lo, balsas skambėjo įtemptai ir nenatūraliai.
- O mano brolis? Ar jis jai ištikimas?
- Susidaro įspūdis, tarytum jis nori išpešti iš gyvenimo tiek daug, lyg
jame gyventų ne vienas, o keturi vyrai, - atsakė Alesandras. Jo veidas tapo
rūstesnis. - Visuomeninė veikla jam sekasi puikiai, bet nedaugelis žavisi
jo elgesiu asmeniniame gyvenime, ir dėl visko kaltas nepasotinamas jo
geidulingumas.
- Ar ji žino?
- Nemanau, - papurtė galvą Alesandras. - Jis jai labai dėmesingas. Bet
jam vis negana moterų, gėrimų, azartinių lošimų...
- O kas tos moterys? - pasidomėjo Tonijus abejingu tonu, tačiau palie­
tė Alesandro ranką, pabrėždamas klausimo svarbą. - Papasakok man apie
jas. Kokio jos tipo?
Alesandras susirūpino išgirdęs tokį klausimą. Anksčiau jis apie tai
nesusimąstydavo.
- Visų tipų, - gūžtelėjo pečiais. - Žinoma, geriausios kurtizanės. Nuo­
bodžiaujančios žmonos. O kartais net merginos, jeigu jos ypatingai gra­
žios bei leidžiasi nuperkamos. Manau, jam svarbu tik tai, kad jos būtų
dailutės ir kad dėl to nekiltų skandalas.
Jis įdėmiai žiūrėjo į Tonijų, akivaizdžiai mėgindamas suprasti, ar
šiam visa tai labai svarbu.
- Bet Karlas visuomet elgiasi išmintingai bei apdairiai. O tavo motinai
jis - saulė ir mėnulis, juk jos pasaulis toks mažas. Tačiau jisai negali Maria­
nai suteikti vienintelio dalyko, kurio jai reikia - sūnaus Tonijaus.
Alesandro veidas tapo liūdnas bei susimąstęs.
- Jinai vis dar myli Karlą, - sukuždėjo Tonijus.
- Taip, - patvirtino Alesandras. - Bet kada ji turėjo bent truputį laisvės?
Žinai, per pastaruosius mėnesius Mariana keletą kartų veržėsi pėsčiomis
išeiti iš namų pas tave, ir būtų išėjusi, jei niekas nebūtų jos sulaikęs.
Tonijus papurtė galvą. Ir netikėtai ėmė muistytis, mosuoti rankomis,
tarsi nebegalėtų viso to ištverti, nenorėtų leisti pasipilti ašaroms, bet nebe­
įstengtų savęs kontroliuoti. Paskui atsilošė kėdėje ir išgėrė Alesandro pa­
siūlytą vyną.
Kai pagaliau pakėlė paraudusias akis, šios atrodė tuščios bei pavargu­
sios. Jis nusivylęs numojo ranka.
Vaikiną stebėjęs Alesandras impulsyviai sugriebė jį už peties.
 - 326 -
- Paklausyk manęs, - ištarė. - Jis pernelyg gerai saugomas! Dieną ir nak­
tį, namuose ir gatvėje jį nuolatos sekioja keturi bravai.
Tonijus linktelėjęs karčiai perkreipė lūpas:
- Žinau.
- Tonijau, kiekvieno, kurį pasiusi prieš jį, laukia nesėkmė. Be to, tokiu
būdu tik dar labiau jį išgąsdintum. Venecijoje jau ir taip pernelyg daug
kalbama apie tave. O po šiandieninio pasirodymo kalbų kils dar daugiau.
Negaišk laiko, Tonijau, išvažiuok iš Italijos.
Tonijus vėl karčiai nusišypsojo.
- Taigi tu niekada tuo netikėjai? - tyliai paklausė jis.
Alesandro veidan plūstelėjo toks įtūžis, jog akimirksnį atrodė nebepa­
našus pats į save. Jis susiraukė, o paskui lūpas ištempė paniekos šypsenė­
lė. Niūros ironijos sklidinu tonu jis paklausė:
- Na kaip gali šito klausti? - o paskui, pasislinkęs prie Tonijaus, pridū­
rė: - Jei tik būčiau galėjęs, būčiau pats jį užmušęs.
- Ne, - sušnibždėjo Tonijus papurtęs galvą. - Palik jį man, Alesandrai.
Dainininkas atsišliejo į kėdės atlošą. Dirstelėjo į savo taurę, šiek tiek pa-
skalandavo vyną ir išgėrė. O paskui pasakė:
- Vis dėlto pakentėk, Tonijau, pakentėk! Ir, dėl Dievo meilės, būk at­
sargus. Neleisk jam atimti tavo gyvybės. Jau ir taip jis iš tavęs pernelyg
daug atėmė.
Tonijus vėl nusišypsojo, paėmė bičiulį už rankos ir švelniai, raminamai
spustelėjo.
- Aš būsiu šalia, - pažadėjo Alesandras, - kada tau beprireiktų.

Juodu ilgam nutilo, bet toji tyla buvo tokia lengva ir be įtampos, tarsi
vienijanti du senus bičiulius, kuriems nebūtina kalbėtis. Tonijus, rodos,
nugrimzdo į prisiminimus.
Pamažu jo veidas pragiedrėjo, sušvelnėjo, akys vėl sveikai sublizgo.
- O dabar, - prabilo vaikinas, - noriu sužinoti, kaip laikaisi tu pats. Ar
vis dar dainuoji šventojo Morkaus katedroje? Ir dar pasakyk: ar vakar va­
kare didžiavaisi savo mokiniu?

Praslinkus dar vienai valandai, Tonijus susiruošė išeiti. Ašaros vėl su­
sitelkė akyse, taigi pasistengė, kad atsisveikinimas taptų kuo trumpesnis.
Bet kai judviejų su Alesandru akys susitiko paskutinį kartą, Tonijus
staiga prisiminė viską, ką anksčiau galvojo apie šį tokį mylimą žmogų, pri­
siminė naivų pranašumo jausmą, kurį patyrė būdamas berniūkštis, kai
laikė Alesandrą menkesniu už tikrą vyrą, bei visas kančias, susikaupusias
viršum šių senų nuostatų. Visa tai vienu metu užplūdo Tonijų, jau stovintį
tarpduryje.
Ir staiga aiškiai suvokė neišsakytą tiesą: juodu abu dabar tos pačios
padermės būtybės, bet nė vienas nė už ką gyvenime apie tai neprasitars.
- Mes dar susitiksime, - sušnibždėjo Tonijus baimindamasis, kad bal­
sas jo neišduotų.
Ir anaiptol neįsitikinęs tuo, ką dabar pasakė, apkabino bičiulį, aki­
mirksniui prispaudė prie savęs, o tada apsisuko ir nuskubėjo šalin.
 - 327 -

$ $ $
Artinosi vidurdienis. Tonijui būtinai reikėjo numigti, bet jis negalėjo.
Praėjęs pro kardinolo rūmus taip, lyg būtų nepažinęs vartų, galų gale
atsidūrė vienoje iš daugybės Romos bažnyčių, kurioje dar neteko lanky­
tis. Bažnyčioje viešpatavo šešėliai, smilkalų kvapas, šimtų žvakių šviesa.
Nupiešti šventieji žvelgė į jį iš paauksuotų altorių. Juodai apsirengu­
sios moterys patylom judėjo link atokiau stovinčio lopšio, iš kurio kūdi­
kėlis Kristus tiesė į jas rankutes.
Apėjęs visas nišas, Tonijus staiga pamatė jam nežinomą šventąjį. Ir
suklupo ten, šešėlyje, priešais mažą altorių, o paskui sukniubęs visu ūgiu
išsitiesė ant akmenų paslėpęs veidą delnuose bei pravirko. Verkė ir verkė
nesugebėdamas sustoti netgi dėl tų švelnių Romos moterų, kurios atsiklau­
pė prie jo ir vis šnibždėjo, šnibždėjo kažkokius paguodus žodžius.

17
Visą kitą savaitę Gvidas su Tonijum, kaip niekad anksčiau, gyveno ir
kvėpavo vien tik opera. Visą dieną praleisdavo nagrinėdami ankstesniojo
pasirodymo "klaidas" ir silpnesnes vietas. Gvidas šiek tiek pakeisdavo
akompanimentą ir užduodavo Tonijui sudėtingiausių pratimų, absoliučiai
neįsivaizduojamų praeityje. Senjora Bjanka ardė siūles, taisė krinolinus,
prisiuvinėjo naujus nėrinius arba blizgučius. Paolas visuomet buvo pasi­
rengęs skubiai įvykdyti bet kokį pavedimą.
Savo trelėmis ir aukštosiomis natomis Betikinas pranoko pats save, o
Tonijus nedelsdamas pagerindavo kiekvieną jo pasiekimą. Duetu suskam­
bę jų balsai sukurdavo išties ypatingą grožį, nieko panašaus neprisimi­
nė nė vienas; kas juodu girdėjo, taigi publika, nuščiūvanti tomis fantastiš­
komis akimirkomis, netrukus pratrūkdavo šaukti "bravo!" Kiekvieną už­
dangos pakėlimą ir nuleidimą lydėjo griausmingos ovacijos.
Pirmame ir antrame aukštuose susirinkdavo visa aukštuomenė. Už­
sieniečiai rengė vis daugiau lošimų kortomis bei vakarienių, o bilietai į
kiekvieną spektaklį būdavo išpirkti dar prieš Rudžeriui atidarant duris.
Kiekvieną vakarą užkulisiuose Gvidą apipuldavo ne tik gerbėjų mi­
nios, bet ir agentai, siūlantys kitą sezoną dirbti Drezdene, Neapolyje,
Madride.
Į grimo kambarį plūdo gėlės, brangios tabokinės, kaspinėliais perrišti
laiškai. Vežėjai laukdavo atsakymų. Rūškanas grafas di Stefanas kaskart
kantriai linksėjo, kai maestro akmeniniu veidu kaskart pareikšdavo, esą
Tonijus nepasirengęs pasinerti į visuomeninio gyvenimo sūkurį.
Pagaliau, po septinto sėkmingo pasirodymo, Gvidas atsisėdo su senjo­
ra Bjanka užrakintame grimo kambaryje ir sudarė sąrašą kvietimų, ku­
riuos Tonijui derėjo priimti pirmiausia.
Dabar jis galėjo bet kuriuo metu, kada panorėjęs, susitikti su grafu di
Stefanu. Galėjo aplankyti Rafaelę šį vakarą.
Gvidui nebeliko abejonių. Jo mokinys išlaikė visus įmanomus išmėgi­
nimus. Jis gavo kvietimus iš geriausių pasaulių operos teatrų. Ir Gvidas
 - 328 -

pirmą kartą pritarė Rudžerio tvirtinimams, jog opera bus demonstruoja­

ma iki pat karnavalo pabaigos.

Tačiau Gvido triumfas buvo nevisiškas, kol nubudęs apyaušriu prie

savo lovos nepamatė Tonijaus. Sis sėdėjo ir žiūrėjo pro atdarą langą.
Praėjusį vakarą grafas di Stefanas išsivedė Tonijų bemaž jėga. Juodu
susipyko, paskui susitaikė ir išvažiavo. Ir nors di Stefano įsimylėjimas kė­
lė Gvidui šiokį tokį nerimą, bet kartu atrodė juokingas.
Jis pats, išsivadavęs iš grafienės, kuri sugrįžo atgal į Neapolį, pralei­
do keturias saldžias valandas su jaunu tamsiaodžiu kastratu iš Palermo.
Tasai berniukas, vardu Marčelas, dainavo gan neblogai, bet tiko tik men­
kiems vaidmenims, ir Gvidas atvirai jam apie tai pasakė.
O paskui prasidėjo lėtas, nuostabus bei rafinuotas meilės žaidimas,
nes jaunesnysis iš judviejų pasirodė besąs pačių įvairiausių jutimų paslap­
čių meistras. Jo oda kvepėjo duona, be to, jis buvo vienas iš nedaugelio
išromytųjų, kurie turėjo putlias krūtis, saldžias ir sultingas kaip moters.
Paskui vaikinukas buvo labai dėkingas už keletą monetų, kurias
įbruko Gvidas. Ir meldė įleisti jį užkulisius, žadėdamas nusipirkti naują
sur-dutą už pinigus, gautus iš maestro.
Supratęs, jog šie malonūs pasimatymai lauks kiekvieną naktį, Gvidas
pasistengė reaguoti ramiai ir galvoti apie tai kaip apie kasdienišką dalyką.
O dabar buvo ankstyvas rytas, ir šaltas žiemos vėjas plūstelėjo į
kambarį, kai Tonijus atsisuko bei priėjo prie mokytojo.
Gvidas pasitrynė akis. Jam pasirodė, kad visą Tonijų dengia mažuly­
čiai šviesos taškeliai. Paskui jis suprato, jog čia lietaus lašai, vis dėlto jau­
nuolis panėšėjo į šmėklą. Šviesa mirguliavo ant auksaspalvio apsiausto,
baltų apykaklės raukinukų ir šiek tiek susitaršiusiuose juoduose plaukuo­
se. Kai vaikinas įsitaisė šalia Gvido, atrodė kupinas žaižaruojančios ener­
gijos.
Gvidas atsisėdo lovoje ir ištiesė rankas. Jis pajuto, kaip Tonijaus lupos
palietė jo kaktą, paskui blakstienas, o tada patyrė be galo pažįstamą ap­
kabinimą.
Tą akimirką Tonijus jam atrodė esąs nuostabi, bemaž stebuklinga bū­
tybė. Ir tuomet Gvidas išgirdo Tonijų tyliai pratariant:
- Mums pavyko, tiesa, Gvidai? Mums pavyko!
Gvidas sėdėjo ir tylėdamas žiūrėjo į Tonijų, glamonėjamas pro atvirą
langą besiveržiančio gaivaus oro, kvepiančio lietumi. Ir staiga iš kažkur iš­
niro keista mintis - atsitiktinė, bet jaudinanti: maestro pagalvojo, kad žie­
mos oras dvelkia tokia gaiva, lyg jis ūmai būtų persikėlęs toli toli nuo šio
sudvisusio miesto, ant savo gimtinės Kalabrijos kalvų.
Ir tą akimirką, kai prieš akis iškilo visas gyvenimas, apimantis praeitį,
dabartį bei ateitį, jis neįstengė kalbėti. Jis tiek daug dirbo ir pernelyg pa­
vargo. Be to, niekaip negalėjo priprasti prie tokios laimės.
Bet maestro žinojo, kad Tonijus perskaitė jo akyse atsakymą į savo
klausimą.
- Ir dabar mes galime tą padaryti, ar ne? - pasigirdo tylus Tonijaus
 - 329 -
šnabždesys. - Mes galime pradėti gyventi sau, jei panorėsim. Mums tai
įmanoma.
- Jei panorėsim? Ką reiškia "jei", Tonijau? - nusistebėjo Gvidas.
Kambaryje buvo labai šalta. Gvidas nukreipė žvilgsnį į pieno baltu­
mo dangų Tonijui už nugaros. Pilki lietaus debesys atrodė labai tankūs,
bet kartu švytėjo skaidria, beveik sidabrine šviesa.
- Kodėl tu pasakei "jei"? - švelniai paklausė jis.
Iš Tonijaus veido tryško begalinis sielvartas.
Bet gal Gvidui taip tiesiog pasirodė? Nes kai Tonijus vėl pažvelgė į jį,
vaikinas šypsojosi.
Akių kampučiuose nusidriekė raukšlelių spinduliai, veidas nušvito, ir
Gvidas liūdnai pagalvojo: jam niekada nepavyks iš tiesų susilieti su Toni-
jumi bei tapti šio grožio dalimi.
- Iš čia mes vyksime į Florenciją, - Gvidas paėmė Tonijų už rankų. - O
paskui - kas žino, kur mes patrauksime! Gal į Drezdeną, o gal net į Lon­
doną. Važiuosime, kur panorėsime!
Mokytojas jautė, kaip jo virpulys persiduoda Tonijui. Vaikinas prita­
riamai linksėjo, ir Gvidui atrodė, kad ši akimirka pernelyg nuostabi, kad
širdis nebeišlaikys. Maestro nerado žodžių begaliniam dėkingumui už
tai išreikšti.
Bet Tonijus jau nugrimzdo į savas mintis ir tarsi atsiskyrė nuo Gvido,
o šiam beliko gėrėtis jo jaunyste, jo grožiu.
Staiga Gvidas suvokė, jog žiūrėdamas į Tonijų prisimena neseniai ma­
tytą jo atvaizdą - puikų portretą ant porceliano, sukėlusį jam tokį pat
stulbinantį ir beveik mistinį pojūtį.
Jį apėmė susijaudinimas. Beveik švelniai - kas jam buvo visai nebū­
dinga - pabučiavęs mylimąjį, maestro pakilo iš lovos ir basas šaltomis
grindimis perėjo per visą kambarį iki savo rašomojo stalo, kurio stalčiuje
surado mažą ovalų portretą aukso filigrano rėmeliuose. Dabar, tamsoje,
atvaizdo negalėjai įžiūrėti. Siek tiek padvejojęs Gvidas pažvelgė į mig­
lotą siluetą prie savo lovos.
Paskui priėjo ir įdėjo miniatiūrą Tonijui į rankas.
- Ji man davė prieš keletą dienų ir prašė perduoti tau, - prisipažino,
nė nesitikėjęs, kad šios mažos dovanėlės įteikimas suteiks jam tokį ma­
lonumą.
Tonijus įsižiūrėjo į portretą. Iš po juostos išslydę plaukai krito jam
ant veido.
- Kaip tiksliai ji tave atvaizdavo, tiesa? O svarbiausia, iš atminties. Ab­
soliučiai! - Gvidas pakraipė galvą.
Jis žvelgė žemyn į mažutį portretą: baltą veidą, juodas akis. Miniatiū­
ra panėšėjo į baltą liepsną, degančią ištiestame Tonijaus delne.
- Jinai ant manęs pyks, - pratarė Gvidas, - už tai, kad buvau užmir­
šęs paveikslėlį.
Iš tiesų maestro neužmiršo, tiesiog laukė tinkamos progos, tokios kaip
ši - tylios, ramios akimirkos, ir dabar pats nesuprato, kodėl pasijuto toks
patenkintas.
 - 330 -
- O kaip ji apskritai laikosi? - sušnibždėjo Tonijus beveik be garso, tar­
si traukdamas garsą į save, užuot iškvėpęs. - Gyvena viena Romoje, tapo
portretus...
- O, ji be galo populiari, - nusišypsojo Gvidas. - Nors pastaruoju metu,
manau, pernelyg daug laiko praleidžia teatre.
Gvidas pamatė, kaip Tonijus vėl nuleido akis į portretą.
Kaskart išėjęs nusileidus uždangai Tonijus žvelgdavo į Kristinos ložę ir
grakščiai, žemai nusilenkdavo dailininkei. O ši, persisvėrusi per turėklus,
šypsodavosi ir audringai plodavo.
- Bet kaip ji gyvena? - neatlyžo Tonijus. - Nejaugi niekas jos negloboja?
Nejaugi grafienė ne... Aš turiu omenyje...
Gvidas sekundėlę luktelėjo, o paskui lėtai apsisuko ir nužingsniavo
link rašomojo stalo. Ten jis atsisėdo ir ėmė žvelgti pro langą į šviesėjantį
dangų. Žvaigždės nyko, pro debesų properšas pasirodė pirmieji žiemos
saulės spinduliai.
- Nejaugi ji neturi giminaičių, kurie ja rūpintųsi? - šnibždėjo Tonijus. - Ir
ką jie pagalvotų, jeigu sužinotų, jog jinai pasiuntė dovaną žmogui, kuris...
Ir vaikinas vėl nutilo, laikydamas miniatiūrą priešais save abiem ran­
kom lyg nepaprastai trapų daiktą.
Gvidas nesusilaikęs šyptelėjo.
- Tonijau, - švelniai pasakė jis. - Kristina laisva jauna moteris ir gyvena
savo gyvenimą, kaip kad mes visi gyvenam savąjį, - ir dar labiau sušvelni­
nęs toną paklausė: - Negi man vėl teks piršliauti?
 Šešta dalis

Paskutinį sykį nusilenkęs Tonijus prasibrovė pro tankią gerbėjų minią

į grimo kambarį, liepė senjorai Bjankai mandagiai atsiprašius išsiųsti na­
mo grafo vežėją bei skubiai persirengė.
Po antrosios pertraukos jis nusiuntė Kristinai raštelį ir paskutinioji
spektaklio dalis jam virto tikra kankyne.
Tik tuomet, kai uždanga nusileido paskutinį sykį, Paolas įteikė jam dai­
lininkės atsakymą.
Tačiau tik visiškai persirengęs ir vėl tapęs pačiu savimi, tik susivėlu­
siais, susitaršiusiais plaukais, Tonijus išskleidė laiškelį:

"Ispanijos aikštė, Sanfredo rūmai, mano dirbtuvė, viršutinis aukštas."

Akimirksnį jis stovėjo nustėręs. Ir net ne iškart pastebėjo įėjusį Gvidą,

kuris atnešė svarbių naujienų apie busimąjį velykinį sezoną Florencijoje ir
pirmą kartą prakalbo, jog prieš išvykdami iš šalies jie turi pasirodyti kiek­
viename geriausiame Italijos teatre.
- Mūsų atsakymo laukiama artimiausiu metu, - pasakė Gvidas, baks­
nodamas pirštu į rankoje laikomą popieriaus lapą.
- Bet kodėl jiems reikia sužinoti dabar? - sumurmėjo Tonijus.
Įėjo senjora Bjanka. Jai vos ne vos pavyko uždaryti duris.
- Tu privalai išeiti bent kelioms minutėms, - tarė ji, kaip kad sakydavo
kiekvieną vakarą.
- ...Todėl, kad mes kalbame apie Velykas, o Velykos bus praėjus vos
keletui dienų po to, kai baigsime pasirodymus čia. Kalbame apie Floren­
ciją, Tonijau! - šūktelėjo Gvidas.
- Gerai, taip... Tai yra žinoma... Mes dar apie tai pasikalbėsime, - burb­
telėjo Tonijus, bergždžiai stengdamasis susišukuoti.
Ar jis sulankstė raštelį? Ar įsikišo į kišenę?
Gvidas tuo tarpu įsipylė vyno.
Į kambarį įsmuko įraudęs Paolas ir su perdėtu palengvėjimu žnektelė­
jo prie durų ant grindų.
- Eik pas juos, Tonijau, dabar pat ir užbaik šį reikalą! - senjora Bjanka
apsuko jį bei išstūmė į minią.
Bet kodėl jam buvo taip sunku? Rodos, visi norėjo jį paliesti, pabu­
čiuoti, sugriebti už rankos ir pasakyti, koks jis jiems svarbus. O jis jautė,
jog nenori nieko įžeisti. Tačiau kuo daugiau šypsojosi bei linkčiojo, tuo
įnirtingiau atakavo gerbėjai, taigi galų gale prasiveržęs atgal į kambarį vai­
kinas virte virė iš įniršio ir vienu mauku išgėrė Gvido pasiūlytą vyną.
Į grimo kambarį vėl plūdo gėlės: milžiniškos puokštės iš oranžerijų.
Senjora Bjanka jam šnipštelėjo, jog už durų laukia di Stefano žmonės.
 - 332 -
- Prakeikimas! - šūktelėjo jis ir pačiupinėjo kišenėje Kristinos raštelį.
Mergina nepasirašė, bet jis ūmai ištraukė laiškelį ir nekreipdamas dėme­
sio į Gvidą, Paolą bei senjorą Bjanką, spoksančius į jį kaip į pamišėlį, su­
degino popierėlį žvakės liepsnoje.
- Luktelėk! - šūktelėjo senjora Bjanka, kai jis nusisuko, ketindamas iš­
eiti. - Kur tu susiruošei? Pasakyk man, pasakyk maestro, kol neišėjai!
- Koks skirtumas! - susierzinęs atsakė jis. Ir pamatęs Gvidą nežymiai
besišypsantį iš vaikiškų aistrų besijuokiančio suaugusiojo šypsena, užvirė
tyliu įniršiu.
Vos įžengęs į koridorių, pamatė Rafaelės žmones. Bet jo laukė ne tar­
nai, o grafo bravai.
- Senjore, jo prakilnybė nori jus matyti...
- Gerai, bet ne šiandien. Šiandien nepavyks, - skubiai pasakė Tonijus
ir patraukė laukan.
Akimirksnį pasirodė, jog šie žmonės pastos jam kelią. Tačiau prieš iš­
sitraukdamas špagą ar iškrėsdamas kitą kvailystę jis lediniu tonu pakarto­
jo neigiamą atsakymą. Matyt, Rafaelės asmens sargybiniai buvo visiškai
nepasirengę tokiam posūkiui, todėl nebežinojo, kaip pasielgti, sutriko ir
nesiryžo jėga įbrukti Tonijaus į gatvėje laukiančią karietą.
Bet įsėdęs į savo ekipažą dainininkas pamatė grafo vyrukus irgi užšo­
kant ant žirgų. Todėl Tonijus, sugalvojęs gudrų planą, įsakė vežėjui nuga­
benti jį į Ispanijos aikštę.
Prie Sanfredo rūmų jo karieta sulėtino greitį ir ėmė šliaužti kaip vėžlys.
Pravažiavęs pro rūmus, Tonijus pasiekė antrą skersgatvį, kur kelias tapo
itin siauras, ir karieta bemaž kliudė sienas, nepastebimai išsmuko laukan
bei uždarė dureles, o tada pasislėpęs tamsoje palaukė, kol bravai prajos
pro šalį.

Taigi išmušė lauktoji valanda.

Tonijus atidarė rūmų pirmojo aukšto duris ir pamatęs fakelą, apšvie­
čiantį laiptų aikštelę, sustojo bei pažvelgė į viršų. Apleistas ir šaltas laiptų
šulinys atrodė tarsi gatvės tąsa. Žvelgdamas į jį Tonijus pasistengė apie
nieką negalvoti. Kitaip mintys neišvengiamai imtų suktis apie tai, jog jau
trejus, ne, ketverius metus jis negulėjo su moterimi, ir apie tai, jog jis ne­
įstengs išvengti to, kas laukia, nors ir neturėjo nė menkiausio supratimo,
kuo visa tai galėtų baigtis.
Vienu momentu jis net balsu sumurmėjo, nors ir gan neaiškiai, kad
galima rasti sprendimą. Reikia įtikinti save, jog ji negraži, nepatraukli. Ir
tuomet išsivaduos iš jos kerų.
Tačiau nepajudėjo iš vietos.
Ūmai visiškai netikėtai jį užklupo dviejų anglų pasirodymas pro duris.
Juodu kalbėjo savo gimtąja kalba ir beveik bičiuliškai pasisveikino su vai­
kinu. Tonijui pasirodė, jog svetimšaliai bemaž apimti pagarbaus siaubo
žvilgčioja į jo ūgį, nors ir patys buvo šiek tiek aukštesni už italus. Jaunuo­
lis tiesiog suakmenėjo. Jis nė neabejojo, kad nepažįstamieji spokso į jį, nes
jis atgrasus. Lediniu žvilgsniu nulydėjo juodu laiptais aukštyn.
 - 333 -

Jam dingtelėjo, jog aptikęs čia veidrodį galėtų pasižiūrėti į jį ir pama­

tyti, kas vis dėlto esąs. Peraugėlis vaikas, kaip pačiam kai kada atrodyda­
vo, o gal siaubūnas visiems laikams? Jis susimąstė. Užplūdus liūdesiui,
darėsi silpna, bet staiga dingtelėjo mintis, jog laisvai galėtų šį vakarą nu­
vykti pas grafą, tuomet toji mergina, galutinai įžeista, imtų jo vengti.
Tad pagaliau pastatęs koją ant laiptelio ir pradėdamas lipti aukštyn,
Tonijus pats save šiek tiek nustebino.

Studijos durys buvo atidarytos, ir pirmiausia į akis krito dangaus

skliautas, visiškai juoda padangė, nusėta skaisčių žvaigždžių.
Kambaryje nedegė šviesos, tačiau pro didžiulius langus - tiesiai prie­
šais Tonijų ir dešinėje - bei šiek tiek nuožulnias stiklines lubas atsivėrė
vaizdas į naktį.
Dusliai skambėjo žingsniai; akimirksniui jis prarado pusiausvyrą, jam
pasidingojo, tarsi dangus viršum šio mažučio žemės lopinėlio Romos vi­
duryje juda, lyg viršum vandenyne plaukiančio laivo.
Žvaigždės spindėjo įstabiai. Neįtikėtinai aiškiai matėsi žvaigždynai.
Giliai traukdamas į save kambarin besismelkiantį gaivų orą, jis lėtai pasi­
suko po dangumi, tarsi visiškai neturėtų ko bijoti šiame pasaulyje, ir ne­
tikėtai pasijuto esąs labai mažas bei visiškai laisvas.
Tik vėliau pastebėjo, jog kambaryje vis dėlto esama daiktų: stalas, kė­
dės, paveikslai ant molbertų, o juose - tamsios figūros, išryškėjančios
šviesiame fone; eilėmis rikiavosi buteliukai bei stiklainėliai... užuodė stip­
rų terpentino kvapą, staiga nustelbusį sodrų ir malonų dailininkų naudo­
jamo aliejaus aromatą.
O paskui pamatė ją, Kristiną, stovinčią šešėlyje, pačiame tolimiausia­
me nuo langų kampe. Jos galvą dengė laisvos gobtuvo klostės.
Baimė jį surakino, sukaustė, atėmė jėgas. Visi sunkumai, kuriuos įsi­
vaizdavo, vėl pradėjo kamuoti. Ką jis jai pasakys? Kaip juodu pradės? Kas
apskritai gali tarp judviejų įvykti? Kas laikoma savaime suprantamu da­
lyku? Ką apskritai juodu abu čia veikia?
Galūnės ėmė virpėti, džiaugdamasis, kad kambaryje tamsu, jis palen­
kė galvą. Aukštą, į dangų atsiveriantį kambarį užpildė liūdesys, liūdesys
iškilo lyg siena, juodesnis už pačią naktį. Jam atrodė, kad ši mergina
pernelyg nekalta, o prisiminimas apie jos grožį sukūrė sąmonėje absoliu­
čiai nežemišką pavidalą.
Tačiau realybėje tamsi figūra jau artinosi link jo, staiga tuščiame kam­
baryje nuskambėjo Kristinos balsas, ir šis balsas ištarė jo vardą.
- Tonijau, - pratarė ji, tarsi juodu jau sietų tam tikras artumas, ir vos
išgirdęs žemą, melodingą jos balsą, vaikinas nejučia priglaudė prie lūpų
pirštą.
Dabar matė jos veidą po gobtuvu, o pats gobtuvas staiga sukėlė mintis
apie vienuolius, paprastai lydinčius ant ešafoto pasmerktuosius myriop,
tuomet skubiai ištiesė ranką, lengvai įveikdamas juodu dar skiriantį at­
stumą, ir nutraukė gobtuvą nuo jos plaukų.
Ji nekrustelėjo. Ir neišsigando. Net ir tada, kai jo pirštai pasinėrė į
 - 334 -
stangrias sruogas bei praskyrę jas susiglaudė ant pakaušio. Ji žengtelėjo
artyn.
Ir netikėtai pasistiebusi prisiglaudė visu jaunu savo kūnu, gaubiamu
plono vilnonio audinio bei nėrinių. Jis lietė minkštą smakrą, putlias, nekal­
tas lūpas, o paskui, jai staigiai suvirpėjus, pajuto merginą apėmusį geismą.
Sis geismas jį pavergė, persidavė visam kūnui, traukiančiam aistrą iš
jos lūpų, šiltos, saldžios kaklo duobutės, o paskui ir iš aukštų, plonu au­
diniu pridengtų krūtų apvalumo.
Tonijus prisispaudė jos galvą sau prie krūtinės taip stipriai, jog tikriau­
siai net sukėlė Kristinai skausmą, paskui veidu įsirausė jai į plaukus žars­
tydamas juos žvilgančiomis rieškučiomis, kurios net ir šiame tamsiame
vėsiame kambaryje švytėjo auksu. Mažutės garbanėlės sukuteno veidą,
tuomet atsitraukęs nuo merginos jis tyliai atsiduso, ir šis vos girdimas
garsas tuojau pat ištirpo ore.
Kristina žengtelėjo atgal ir paėmusi jį už rankos nusivedė į gretimą
kam barį.
Palietus net jos pirštai atrodė keisti - trapūs it brangenybės. Jis pakėlė
jos ranką prie lūpų.
Priešakyje prie sienos stovėjo lova. Visi kiti baldai buvo uždengti;
kambarys atrodė seniai nenaudojamas.
- Žvakių, - sušnibždėjo jis. - Šviesos.
Ji sustingo, tarsi nesupratusi. O paskui papurtė galvą.
- Ne, leisk man tave matyti, - sušnibždėjo Tonijus ir prisitraukė ją, pri­
versdamas vėl pasistiebti.
Bet šito jam pasirodė negana, tuomet lengvai pakėlė ją taip, kad jos
akys susilygintų su jo. Merginos plaukai sukrito į priekį apgaubdami juos
abu, ir akimirksnį jis nejautė nieko, išskyrus savo paties drebulį bei jos
virpėjimą, tekantį į jo kūną.
Pakėlęs Kristiną lyg mažą vaiką viena ranka ir gan miglotai suvokda­
mas, ką daro, jis užstūmė durų skląstį. Paskui paėmęs mažą žvakidę
pastatė ją prie pat lovos, kurią iš visų pusių uždengė sunkiomis aksomi­
nėmis užuolaidomis. Nuo užuolaidų sklido slogus dulkių kvapas. Tonijus
užžiebė degtuką, vieną po kitos uždegė tris žvakes, ir mažą kambarėlį,
sudarytą vien iš užuolaidų, minkštų patalų bei pagalvių, nutvieskė mir­
guliuojanti šviesa. Kristina klūpojo priešais jį. Jos veide išryškėjo įstabūs
kontrastai. Tamsiai pilkos blakstienos, gaubiančios pilkšvas akis, sudrėko,
tarsi ji ką tik būtų verkusi, o skaisčios rožinės lūpos atrodė niekada nepa­
žinusios dažų. Ir staiga jis be galo nustebęs pamatė, jog po juodu apsiaus­
tu ji vilki tą pačią nuostabią šilkinę suknelę, kurios violetiniai atšvaitai
teikė skruostams nežemiško blizgesio bei pritemdė viršum korsažo nėri­
nių bemaž švytinčių apskritų krūtų antgamtišką baltumą. Violetinė spal­
va išryškino jos bruožus, vos pastebimu šešėliu paliesdama švelniais pū­
keliais padengtą veido odą.
Visa tai jis aprėpė vienu žvilgsniu, bet paskui įsižiūrėjo į merginos
veidą ir pasijuto sukrėstas. Ši išraiška jį išgąsdino sustiprindama jau ir
taip pašėlusiai tvinkčiojantį pulsą, nes vaikinas suprato: šiame kūne gy­
 - 335 -
vena tokia pat geležinė, rūsti siela, kaip ir jo paties. Kristina jo nebijojo. Ji
skleidė susikaupimą, narsą ir valią. Ištiesusi ranką link žvakidės, mergina
žvilgsniu paprašė užgesinti žvakes.
- Ne... - sušnibždėjo jis.
Ištiesė ranką, bet vis dar nedrįso paliesti jos veido. Kur kas lengviau
buvo liesti visą jos kūną tamsoje! Vos pajutęs pirštais šilkinius pūkelius
ir odą po jais, Tonijus susiraukė tarsi nuo skausmo. Ir išsyk iš merginos
veido dingo rimtumas. Suraukti dulsvi antakiai išsilygino ir dabar atrodė
it pieštuku nubrauktos linijos viršum žibančių akių. O akis užpildė aša­
ros, šiek tiek užtemdančios, bet kartu ir išryškinančios jų mėlynumą. Ta­
čiau matėsi, kad mergina bijo pravirkti.
Tonijus užpūtęs žvakes atitraukė užuolaidas, įsileisdamas po balda­
kimu žvaigždžių šviesą, o paskui atsisuko į Kristiną liepsnodamas geis­
mu ir nekreipdamas dėmesio į tai, jog ji atšoko, išgąsdinta jo atkaklumo,
nuplėšė šilkus bei nėrinius ir išlaisvino krūtis.
Mergina riktelėjusi pradėjo priešintis. Bet jis vėl ją sugriebė bei apibė­
rė bučiniais, ir staiga jos lūpos prasivėrė, jo liežuvis prasiveržė iki jos dan­
tų, ir Tonijus pajuto, kaip nuolankiai tirpsta viršutinė jos lūpa, ir jam ėmė
atrodyti, kad jos burna - jau ne šiaip burna, o maži, gyvi atsiveriantys kū­
no vartai.
Paskui jis nusimetė savo drabužius, išmėtydamas aplink, ir šie atsi­
dūrė po judviejų kūnais, kai užsiropštęs ant Kristinos ir išsitiesęs jai
tarp kojų nuleido galvą tarp krūtų.
Aistra pavertė jį grubiu, varė iš proto. Merginos pavidalas bei kvapas
susimaišė jo sąmonėje. Suėmęs lūpomis iš pradžių vieną, o paskui kitą
spenelį jis pajuto, kaip jinai įsitempė po juo, ir tuomet kilstelėjęs aukš­
čiau kelius pakėlė ir ją, tarsi mėgindamas apsaugoti nuo savęs paties.
Kristinos plaukai krito ant nuogų jo pečių; kakta, į kurį trynėsi jo
skruostas, atrodė it šiltas akmuo; o po juo siūbuojančių minkštų krūtų
karštis panėšėjo į sapną atmerktomis akimis, ir visa mergina buvo pati
saldybė, nuolankumo įsikūnijimas. Tačiau skverbdamasis į slapčiausias
jos vieteles, išskleisdamas ją tarsi gėlę, žiedlapis po žiedlapio, Tonijus pa­
juto nebegalįs ilgiau laukti, vilkinti šio momento ištisą amžinybę, paju­
to privaląs paimti ją tuojau pat.
Bet kai ūmai į ją įsiskverbė, pajuto pasipriešinimą. Mergina staigiai
įsitempė, ramindamas ją lūpomis Tonijus ištiesęs ranką palietė drėgnus
plaukelius jai tarp kojų.
Kristina tyliai riktelėjo, tuomet jis atsitraukė ir pradėjo laukti, laukti
liesdamas patį slapčiausią jos taškelį ir jusdamas, kaip šis paburksta, o
aitrus kvapas prasiskverbia į pačias jo smegenis.
Mergina apsivijo jį rankomis, tarsi norėdama jame nuskęsti, o paskui
pagaliau kilstelėjo šlaunis, ir jis įsigavo vidun, o patyręs aplink susiglau­
dusią ankštumą liovėsi valdyti savo kūną. Staiga ties pačia kantrybės riba
pajuto atsirėmęs į nekaltybės barjerą, ir prasibrovė pro jį į pačią pasiten­
kinimo viršūnę.
Ji verkė. Verkė prisispaudusi prie jo. O paskui pakėlė mažą rankutę
 - 336 -
ir nusibraukė nuo veido šlapias sruogas. Tonijus sėdėjo ant lovos neatit­
raukdamas nuo jos rankų bei neatplėšdamas akių nuo trapaus kūno išlin­
kimų po plaukų lietumi. Ir kilstelėdamas jos veidą suprato mirsiąs, jei ji
dabar jį atstums.
- Aš nenorėjau sukelti tau skausmo, - sušnibždėjo. - Juk aš nežino­
jau...
Bet mažutė jos burna prasivėrė pasitikdama jį taip pat noriai, kaip ir
anksčiau.
Nuogas jos kūnas, nuostabūs, kvapnūs apvalumai ir duobutės šliete
šliejosi prie jo, o ant paklodės juodavo mergiško jos kraujo dėmė.
Ir nors ramindamas merginą jis pradėjo meiliai kalbėtis su ja, apsupo
švelniausiais žodžiais bei bučiniais, jam atrodė, kad šnekos skamba kaž­
kur labai toli ir kad kalba kažkas kitas. Jis tiesiog mylėjo ją, beprotiškai ją
mylėjo. Jinai priklausė jam. O kraujas ant paklodės išstūmė iš jo sąmonės
bet kokias racionalias mintis. Kristina iki tol nepriklausė nė vienam vyrui!
Aistra varė Tonijų iš proto. Jis jautė, jog visa jo gyvenimo vaga sudrebėjo
ir dingo migloje, o siauras takelis, vingiuojantis į šiaurę, po žemės dre­
bėjimo pasislėpė rūke. Jis pajuto siaubą, o dar absoliučiai aklą poreikį pa­
daryti taip, kad mylimoji patirtų pasitenkinimą. Lygiai tokį pat poreikį,
tik jau jo paties atžvilgiu, Tonijus pastebėjo kardinolo aistroje pirmosio­
mis judviejų naktimis prieš keletą mėnesių.
Prieš keletą mėnesių! O, rodės, praėjo jau daugelis metų. Visa tai tapo
lyg tolima fantazija po laiko mėnesiena, kokia jau seniai pasidarė Venecija.
Jam norėjosi vėl ją paimti. Dabar jis parodytų mylimajai tokį meistriš­
kumą ir tokį švelnumą, jog visas jos skausmas išnyktų kaip kraujas, te­
kantis jai tarp kojų. Jis bučiuotų tą įstabųjį taškelį bei šilkinę šlaunų
odą, ir po pažastimis, ir po sunkiomis baltomis krūtimis. Jis jai suteiktų
ne tik tai, ką gali suteikti kiekvienas vyras, o visas savo kantrybės, išma­
nymo paslaptis, visą kvapnųjį vyną naktų, praleistų vardan meilės bei
skendint meilėje, kai savo glėbyje dar neturėjo šios brangiausios, virpan­
čios, pažeidžiamos moters.
- Tai paslaptis, paslaptis! - sukuždėjo jis, ir širdis vėl ėmė daužytis.

__________________________ 2__________________________
Dešimtą valandą ryto nubudęs savo lovoje, Tonijus skubiai ėmėsi
darbo ir sušildė balsą atlikdamas seriją sudėtingų duetų su Paolu. Paskui
apsivilko sniego baltumo nėriniuotus marškinius, siuvinėtą liemenę, savo
mėgstamiausią pilko aksomo švarką ir prisisegęs pačią sunkiausią špagą
tuojau pat išvyko į Via dėl Corso. Ten jo karieta kurį laiką judėjo greta
Kristinos, o paskui jis kuo nepastebimiau įsmuko pas ją.
Mergina atrodė nepaprastai žavi. Atsidūręs šalia, jis išsyk puolė ją
aistringai bučiuoti ir neabejotinai būtų pradėjęs mylėtis čia pat, karietoje,
jei tik būtų pavykę ją įkalbėti.
Kristinos plaukai buvo šilti, sklidini ryto saulės sušildyto aromato, o
kai ji šiek tiek prisimerkė, tamsių blakstienų dėka akys tapdavo skaidriai
 - 337 -

mėlynos. Jis palietė tas blakstienas pirštų galiukais. Ir pajuto esąs įsimylė­
jęs šią kiek paburkusią apatinę lūpą.
Bet jei tik leistųsi, liūdesys vėl būtų jį užvaldęs; kai tai pajuto, liovėsi
bučiavęs Kristiną, nors ir nepaleido. Pasisodino ją ant kelių, sūpavo deši­
ne ranka, merginos plaukai užliejo jį aukso lietumi, o paskui, kai jos vei­
de vėl apgaulingai sumišo naivumas ir rimtumas, Tonijus pirmą kartą iš­
tarė mylimosios vardą:
- Kristina.
Juokaudamas pamėgino ištarti taip, kaip taria anglai, kaip tardavo ji
pati, paversdama garsą stangria užtvara. Tačiau pasirodė besą taip sunku,
jog suraukė kaktą bei ištarė jos vardą itališkai, palikdamas liežuvį prieša­
kinėje burnos dalyje ir leisdamas orui laisvai pereiti nuo skiemens prie
skiemens: Tonijus jį išdainavo.
Mergina nusijuokė įstabiu čiurlenančiu juoku.
- Ar tu niekam nepasakei, kur aš buvau šią naktį? - netikėtai paklau­
sė jis.
- Ne. Bet kodėl aš neturiu niekam sakyti? - nusistebėjo Kristina.
Skambus merginos balselis jį užburdavo. Buvo beveik neįmanoma
klausytis ne balso muzikos, o žodžių.
- Tu jauna, naivi ir akivaizdžiai nepažįsti pasaulio, - paaiškino jis. - Aš
negaliu leisti tau kentėti. Jau vien mintis apie tai nepakeliama. O tu visai
nesirūpini savimi.
- Ar tu ketini netrukus mane palikti?
Jį pribloškė šis klausimas. Nežinojo, ar jo jausmai atsispindi veide.
Dabar negalėjo sutelkti dėmesio į nieką, tegalvojo tik apie tai, jog ji šalia,
kad laiko ją savo glėbyje.
- Tuomet leisk man tave atbaidyti kartą ir visiems laikams, - pratarė ji.
- Leisk pasakyti tau, kad man nerūpi pasaulio nuomonė.
- Hm-m-m...
Jis iš paskutiniųjų stengėsi klausytis. Bet Kristina buvo tokia gundanti,
o įžūlumas tariant pastaruosius žodžius jį ypač sujaudino. Ji tiesiog lieps­
note liepsnojo ryžtu, tarsi būtų paprasčiausias žmogus, o ne spinduliuo­
janti būtybė, nors, žinoma, ji negalėjo būti paprasta moteris, nes už šito­
kio grožio negalėjo slypėti dar ir protas.
Ne, kokie niekai! Nepaisant nepaprasto patrauklumo, dailininkės kal­
boje išryškėdavo neginčijamas bei galingas intelektas.
- Man nesvarbu, ką kiti apie mane galvoja, - aiškino ji. - Aš buvau iš­
tekėjusi. Buvau paklusni. Ir dariau, kas man buvo liepiama.
- Bet tu buvai ištekėjusi už pernelyg seno žmogaus, nebeprisimenan­
čio savo teisių arba privilegijų, - atsakė Tonijus. - Esi jauna, paveldėjai pa­
likimą, gali vėl ištekėti.
- Aš neketinu vėl tekėti! - šūktelėjo Kristina primerktomis akimis
žvelgdama į saulę, šmėkščiojančią tarp lapų. - Ir kodėl tu man visa tai
sakai? - paklausė ji nuoširdžiai susidomėjusi. - Kodėl tau taip sunku su­
prasti, kad aš noriu būti laisva, noriu piešti, noriu dirbti savo dirbtuvėje,
noriu gyventi tokį gyvenimą, koks man prie širdies?
 - 338 -
- Ak, šitaip kalbi dabar, - pastebėjo jis, - bet paskui gali pasakyti visiškai
priešingą dalyką, o juk labiausiai tau kenksmingas lengvabūdiškumas.
- Ne, - ji priglaudė pirštą jam prie lūpų. - Aš nesu lengvabūdė. Aš my­
liu tave. Visuomet tave mylėjau. Mylėjau tave nuo pirmos akimirkos, kai
pamačiau prieš daugelį metų, ir tu tai žinojai. Tu žinojai netgi tuomet.
- Ne, - Tonijus papurtė galvą. - Tu mylėjai tą, kurį matei scenoje, baž­
nyčių choruose...
Kristina vos sutramdė juoką.
- Aš mylėjau tave, Tonijau, aš myliu tave dabar, - pasakė ji. - Ir savo
meilėje neįžvelgiu jokio lengvabūdiškumo. O jeigu čia netgi ir esama šio­
kio tokio neapdairumo, man nė trupučio nerūpi.
Jis pasilenkė jos pabučiuoti, tikėdamas mylimąja tą minutę. O kai ap­
kabino Kristiną, jam pasirodė, tarytum jos jaunystės ir tyrumo žavesys
įgavo galingesnį bei nuostabesnį pavidalą.
Vis dėlto jis švelniai pratarė:
- Aš baiminuosi dėl tavęs. Ir dorai nesuprantu.
- Ką čia suprasti? - sušnibždėjo ji jam į ausį. - Argi tais metais Neapo­
lyje tu bent akies krašteliu neįžvelgei, kokia aš nelaiminga? Juk visą laiką
mane stebėjai, - mergina jį pabučiavo ir padėjo galvą jam ant krūtinės. -
Ką aš galiu tau papasakoti apie savo gyvenimą? Kad tapau nuo aušros iki
sutemų. Kad dirbu naktimis, esant prastam apšvietimui. Kad svajoju apie
užsakymus, apie koplyčių bei didžiųjų bažnyčių sienas. Bet vis dažniau
pastebiu, jog labiausiai man patinka piešti veidus - vargšų ir turtingų, tų
kurie užkelia mane į mados aukštybes, ir tų, kuriuos matau gatvėse. Ne­
jaugi visa tai taip sunku suprasti? Tokį gyvenimą?
Jo rankos be paliovos lietė mylimąją, glamonėjo, braukė atgal banguo­
tas sruogas, o šios tuojau pat grįždavo į ankstesnę vietą.
- Žinai, kas aš? - paklausė Kristina žavingai šypsodamasi. - Ispanijos
aikštėje aš patyriau tokią laimę, jog akimirksniu tapau naivuole.
Tonijus nusijuokė.
Bet netrukus jo veidas pasikeitė, nes vaikinas susimąstė.
- Naivuole, - sušnibždėjo jis.
- Na, taip. Gryniausia naivuole, - ji suraukė kaktą. - Aš nubundu, gal­
voju apie tapybą, eidama gulti irgi galvoju apie tapybą, apskritai man rūpi
vienintelė problema: kaip prailginti dieną...
Ir jis suprato. Pačiais šiurpiausiais momentais, kai negalėdavo išguiti
iš galvos minčių apie Karlą bei Veneciją, kai jam atrodydavo, kad pačios
Treskių rūmų sienos suspaudžia jį, o aplinkui trykštanti šviesa - Veneci­
jos šviesa, jis svajodavo apie tokį paprastumą, apie kokį ji kalbėjo. Kito­
kiomis aplinkybėmis jis irgi būtų tapęs toks pat. Gvidas pasižymėjo tuo
dievišku paprastumu, nes muzika tapo visa apimančia jo aistra, jo esybe,
jo svajonėmis. Paskutiniąsiąs septynias dienas ir naktis, kai Gvidas dirbo
peržengęs išsekimo ribą, šiuo paprastumu persismelkęs jo veidas tapo
keistai bereikšmis.
- Tačiau meilei bei vienatvei, - kalbėjo ji dabar, ir balse jautėsi kartėlis,
- meilei bei vienatvei mano esamas gyvenimas būtų Dievo dovana.
 - 339 -
- Vadinasi, tetrūksta tik meilės? - sušnibždėjo Tonijus. - Vadinasi, te­
trūksta tik mano meilės, kad tavo gyvenimas taptų Dievo dovana?
Kristina atsistojusi apsivijo rankomis jo kaklą. Šviesa mirguliavo lapi­
joje jai už nugaros auksinėmis, žaliomis, tamsiomis dėmėmis, ir Tonijus
užsimerkė, prispaudė ją prie savęs, apkabinęs savo ilgomis, plačiomis
rankomis pajuto, kokia ji mažutė bei švelni. Atrodė, jog jeigu kada nors
anksčiau jam teko patirti tokią laimę, jau seniai ją užmiršo, o šios aki­
mirkos neužmirš niekada, kad ir kas vėliau benutiktų.

Visus jų veiksmus tą rytą ir tą dieną lydėjo lengvumas bei veržlumas.

Juodu perėjo per krautuvėles. Kristina ieškojo senų paveikslų, dėl ku­
rių derėjosi kietai kaip vyras. Ji pažinojo savininkus, o kai kurie netgi spe­
cialiai jos laukė. Mergina ryžtingai judėjo tarp dulkėtų vertybių kalnų ir,
rodos, akimirksniui užmiršo šalia esantį Tonijų.
Tamsios, įvairiausių daiktų prikimštos krautuvėlės jam labai patiko.
Jis apžiūrinėjo senus rankraščius, žemėlapius, kardus. O suradęs pluoš­
telį Vivaldžio natų ir keletą senesnių kompozitorių rinkinių, tuojau pat
juos nusipirko.
Didžiąją laiko dalį jis tiesiog susižavėjęs stebėjo Kristiną, kol meno
krautuvėlių savininkai su ja derėjosi bei įkalbinėjo, o paskui vis tiek su­
tikdavo su jos kaina. Dailininkė nusipirko keletą romėniškų statulų frag­
mentų, paaiškinusi, jog naudos juos kaip modelius tapybai, ir Tonijus pa­
dėjo vežėjui rūpestingai suvynioti vertybes į senas paklodes bei nunešti
iki karietos. Dar mergina įsigijo kelis portretus, suskeldėjusius ir patam­
sėjusius, bet sklidinus įdomių, reikšmingų detalių.
Tonijui buvo labai lengva bendrauti su Kristina. Jį žavėjo jos savitvar­
da. Be to, jam patiko, nors ir nesusimąstė apie tai, jos gyvenimo pilnatvės
pojūtis. Jis klausėsi, kaip jinai kalba apie savo brangenybes, apie tai, jog
turi išmokti geriau piešti rankas bei pėdas, privalo ištyrinėti gėles, audi­
nius, išmokti suprasti, kas gerai, o kas blogai.
Užplūdo nepaprastas pojūtis, tarytum pažinojo šią moterį visuomet,
visada buvo drauge su ja ir mėgavosi miela jos draugija, bet tuo pat metu jį
stulbino kiekvienas jos judesys, kiekvienas auksinių plaukų krestelėjimas.

Karieta išvažiavo iš Romos ir atvira vietove riedėjo į pietus. Pakeliui

dažnai pasitaikantys griuvėsiai teikė kraštovaizdžiui romantiško žavesio.
Čia už vynuogienojų šmėkštelėdavo akvedukas, čia staiga iškildavo vie­
niša kolona, nuspalvinanti peizažą nykiomis irimo spalvomis. Kristina
jausmingu balsu pasakojo apie įstabų Italijos grožį bei apie tai, esą ji sap­
nuodavusi Italijos gamtovaizdį ir tai supratusi išsyk, kai tik jį išvydo; o
jos vyras, kuris visuomet buvęs jai labai geras, vežiojęs ją po visą Italiją
bei suteikdavęs galimybę piešti eskizus ir tapyti, kada tik ji panorėdavo.
Kurį laiką Tonijus dar suprato, kur jie yra, kadangi kelias driekėsi ne­
toli grafienės vilos, bet paskui karieta pasuko toliau į pietus, jūros pusėn,
ir netrukus atsidūrė ilgoje alėjoje, iš abiejų pusių apsodintoje smailiavir-
šūnėmis tuopomis, besistiebiančiomis į žydrą dangų.
 - 340 -
Priešakyje išniro namas, kurio stačiakampį fasadą, nusidriekusį į kairę
ir į dešinę, statmenai alėjai, išmargino gilūs įskilimai bei drėgmės dėmės,
o geltoni dažai, kadaise dengę sienas, nusilupo ir kai kur karojo atplaišos.
Vis dėlto saulės užlietas namas švytėte švytėjo, tik langinių dengiami lan­
gai juodavo it tamsios dėmės. Juodviem privažiavus artyn, Kristina paėmė
Tonijų už rankos ir nusivedė vidun pro pagrindines duris.
Tamsias akmenines grindis nuklojo lapai. Kampe kažkas sušnarėjo, į
šviesą išlėkė kelios vištelės. Paskui po aukštomis lubomis nuaidėjo dus­
lokas įkyrus avių bliovimas. Palei išpieštas sienas mėtėsi šiaudų kuokštai.
Tiesiog per freskas, ant senų aplūžusių baldų, tekėjo lietaus kriokliai.
- Koks čia namas? - paklausė jis Kristinos, kuri ėjo priekyje, prilaiky­
dama sijonus kaip princesė.
Staiga jis sustojo ir sustingo. Šių griuvėsių vaizdas sukėlė drebulį. To­
nijus prisiminė, kaip prieš daugelį metų Venecijoje stovėjo tokiuose tuš­
čiuose, saulės užlietuose kambariuose, laikydamas rankoje tamburiną; ga­
linga ritmiška muzika suskambo ausyse bei nutilo, kai užsimerkė ir akių
vokais pajuto saulės šilumą.
Gaivus oras pleveno aplinkui. Jisai nejautė nei liūdesio, nei apgailestavi­
mo. O vėl atsimerkęs pamatė už langų ryškius saulės spindulius bei iški­
lusią žemę tolumoje, ir ši vieta jam pasirodė panaši į milžiniškus namo
griaučius, atvirus lietui ir vėjams, žalumos ir visa ko augančio kvapams.
Kristina stovėdama ant laiptų pašaukė jį.
- Čia mano namas, - pasakė ji, kai Tonijus priėjęs paėmė ją už paran­
kės. - Jeigu aš panorėsiu. Ar suteiksi palaiminimą? - ji žvilgtelėjo visiškai
nekaltu pažeidžiamos moters žvilgsniu. - Aš galiu keliauti po visą Europą
ir piešti, galiu tapyti portretus, o gal net freskas bažnyčiose, kaip kad sva­
jojau, bet paskui grįžčiau čionai, į šį namą, namo.
Kristinai įkandin jis užkopė laiptais į erdvią salę, iš kur atsivėrė vaiz­
das į kaimo peizažą. Už ilgos pilkos tuopų tvoros vėjui lenkėsi aukšta
kaip kviečiai žolė. Žemai viršum lauko karojo tarytum auksu apvedžioti
debesys.
Mergina patylom stovėjo priešais jį pakėlusi apskritą veidelį, jos
skruostai atrodė tokie minkšti, kad norėjosi tuojau pat suimti delnais my­
limosios veidą.
Ir tą pat akimirką pajuto jos gyvybinę jėgą. Lygiai taip pat, kaip paju­
to prieš keletą minučių, kai mergina patikėjo jam savo svajones. Staiga
dingtelėjo mintis, jog aplinkui gyvena daugybė vyrų bei moterų, kurie ne­
pažįsta tokios energijos, tokių svajonių. Tačiau jos, be abejo, pažįstamos
Gvidui. Ir Betikinui. Ir visiems tiems, kurie gyvena bei dirba vardan mu­
zikos. Ir Kristinai.
Šis žinojimas skyrė jį nuo visų grafienių, markizų bei grafų, visų tų
išsipuošusių, prisidažiusių žmonių, kurie sudarė teatrą kas vakarą užpil­
dančią publiką. Ir jis pajuto esąs pasirengęs suprasti šią moterį, suprasti,
ką ji kalba bei ką daro, suprasti tikrąją jos jėgą ir suvokti, kodėl ji visuo­
met jam atrodė tokia vieniša, net kai šokdavo pilnose puotų salėse.
Tonijus žiūrėjo į merginą, į patamsėjusias, sunerimusias akis.
 - 341 -
Ir stebėjosi, jog anksčiau laikė dailininkę tiesiog žemiško grožio įsikūni­
jimu, galinčiu jam sugrąžinti didžią prarastą galią. O štai dabar ji stovėjo
priešais jį, ir jis suprato, kad šis naivios bei neprieinamos gražuolės pavida­
las tebuvo kiautas, kuris dabar atsivėrė, parodydamas visą stulbinančią tik­
rosios jos esybės gelmę. Pamatęs liūdesį jos veide, - jam pasirodė, jog regi
būtent liūdesį, - Tonijus prisitraukė Kristiną ir stipriai apkabino.
Laikė jos veidą delnuose, glostė plaukus, atsidavė jai, jusdamas, kaip ji
atsiduoda jam, ir juodu mylėjosi šiaudų guolyje, šildydami vienas kitą sa­
vo šiluma.

Jisai sapnavo sniegą.

Nematė sniego nuo tada, kai išvyko iš Venecijos, ir apskritai niekada
neregėjo tokios galingos pūgos, padengiančios žemę balta antklode, viską
paslepiančios po savimi. Sapnavo, tarytum nubudo toje pačioje vietoje ir
pamatė, jog viską aplinkui, nuo pat horizonto, dengia švarus, baltas snie­
gas. Plikos tuopos žvilgėjo ledu, nuostabios minkštutės, besvorės snaigės
sukosi ore ir krito, krito žemėn. Įsigavusios pro atvirus langus, jos lygiu
ir stebėtinai baltu kilimu užklojo grindis.
Kristina buvo čia, su juo. Bet ne taip arti, kad galėtų ją paliesti. Ir tuo­
met pamatė ant tolimosios sienos nupieštus šimtus anksčiau nepastebėtų
figūrų: archangelus galingais sparnais bei liepsnojančiais kalavijais, siun­
čiančius prakeiktuosius į pragarą, ir šventuosius į dangų nukreiptais kan­
kinių žvilgsniais. Juoda kreida nupiešti pavidalai buvo tokie gyvybingi,
tarsi dailininkės ranka būtų ištraukusi juos iš sienos, kur jie anksčiau glū­
dėjo užmūryti. Tonijus žvelgė į surauktus jų antakius, virš galvų sūku­
riuojančius debesis bei liepsnos liežuvius, pasirengusius praryti pasmerk­
tus nusidėjėlius.
Sis paveikslas savo didybe kėlė siaubą. Kristinos figūrėlė greta atrodė
tokia mažutė! Palaidais plaukais, nuo judesių besiplaikstančiu sijonu ji
vaikščiojo iš vienos vietos į kitą ištiesusi į priekį ranką, keitė formą to,
kas atrodė nepakeičiama ir neišreiškiama.
Kristinai atsigręžus, vaikinas pamatė, jog ir ją padengė sniegas, krin­
tantis ant sijono, krūtų, nuožulnių pečių. Jos plaukai tapo balti nuo snie­
go, švelniai užklojančio juos abu.
Bet ką visa tai reiškė? Ką reiškė pūga tokioje neįtikėtinoje vietoje? Net
sapnuodamas Tonijus neapsakomai troško gauti atsakymą į šį klausimą.
Iš kur tokia nepaprasta ramybė, toks žiburiuojantis grožis? Ir dar sykį
pažvelgęs į kalvotą žemę, nusidriekusią po perlamutriniu dangumi, jis
suprato apskritai esąs ne Italijoje, o toli toli nuo visų tų vietų, kurios jam
brangios, kurių jis bijo, kurios jam reikšmingos. O Venecija, Karlas, visas
tas lėtas gyvenimo grimzdimas į chaosą tiesiog neegzistuoja! Jis buvo pla­
čiajame pasaulyje ir kartu jokioje konkrečioje vietoje - visur bei niekur, o
krintantis sniegas vis tankėjo ir tankėjo, darėsi baltesnis, labiau akinantis.
Stovėdamas sniege pajuto, kaip jį apsivijo Kristinos rankos. Angelai
su šventaisiais žvelgė į juodu nuo sienos, o Tonijus žinojo, kad myli ją ir
nebebijo.
 - 342 -

Įis nubudo.
Šilti besileidžiančios saulės spinduliai lietė veidą. Jis gulėjo vienas ant
šiaudų. Kurį laiką nejudėjo. Ir staiga iš tamsos pamažu išryškėjo didžiu­
lis paveikslas ant sienos, lygiai toks, kokį regėjo sapne. Suprantama, pa­
matė jį prieš užmigdamas, nors ir neprisiminė. O priešais paveikslą sto­
vėjo ji, mergina auksiniais plaukais.

3
Kiekvieną naktį, vos tik nusileidus uždangai, Tonijus išbėgdavo iš te­
atro, iššokdavo iš karietos Via dėl Korso ir slapstydamasis nuo jį vis dar
persekiojančių Rafaelės bravų purvinomis, painiomis gatvelėmis skubėda­
vo pas ją, į Ispanijos aikštę.
Tarnaitė, tamsiaodė susiraukšlėjusi senutė, nuolatos šmirinėjo po
kambarį valydama dulkes, bereikalingai sukiojosi aplink ir varstė Tonijų
mažomis juodomis akutėmis, tarsi jis priklausytų jos nekenčiamų "vyrų"
padermei. Pamačius senę, jį apimdavo pašėlęs įniršis. Bet tuojau pat iš
tamsios kambario gelmės pasirodydavo Kristina ir jį nuramindavo. Jinai
gėrė jo bučinius prisimerkus, lyg narkotikus, ir tirpte tirpdavo glėbyje, o
paskui maldaudavo jo truputį papozuoti.
Jį krėsdavo drebulys. Meilė atrodė esanti kančia. Visas tyras susijaudi­
nimas, kurį patirdavo scenoje, virsdavo liepsnojančiu, laukiniu geismu.
Netrukus visą dirbtuvę nutvieksdavo žvakės, ir ryški šviesa pavers­
davo aukštus langus veidrodžiais. Kristina pasodindavo Tonijų priešais,
išsitraukdavo popierių, pritvirtindavo ant lentos ir pradėdavo piešti pas­
telėmis, sparčiai tušuodama kontūrus, tad netrukus jos pirštų galiukai
pasidarydavo spalvoti.
Ritmingas kreidos čežėjimas jį neretai užliūliuodavo. Iš visų pusių
tarsi gyvi į jį žvelgė portretai - sodrūs, ryškūs. Kai kuriuos veidus paži­
nojo, kiti priklausė mistinio dydžio personažams, nutapytiems gigantiš­
kos padangės bei debesų fone taip realistiškai, jog, rodės, tuoj ims judėti.
Iš aukšto, visu ūgiu nutapyto portreto švelniai, kaip gyvas, žvelgė pats
kardinolas Kalvinas, absoliučiai panašus į save, įamžintas tiksliai ir dėl to
sužadinantis Tonijaus širdyje slaptą kančią.
Kristinos talentas nekėlė abejonių. Tos tvirtos pažįstamos ir nepažįs­
tamos figūros slėgė jį visa nesutramdoma savo galia.
O tarp gausybės veidų bei figūrų dirbo dailininkė. Prieš šviesą banguo­
jantys gyvi jos plaukai atrodė vis įstabesni ir įstabesni. Pasidarė smalsu, ar
ji supyktų, jei atspėtų jo mintis: ji jam atrodė tokia egzotiška kaip balta ba­
landėlė, nusileidusi iš dangaus aukštybių tik tam, kad pažaistų ant klavesi­
no dangčio. Ji spinduliavo tokį jausmingumą, jog atrodė tikras geismo įsi­
kūnijimas. Ir kaip tokiame apvalkale galėjo tūnoti protas, talentas bei šitokia
valia? Šios neįmenamos mįslės vis sukosi ir sukosi jo galvoje.
Jau bemaž kraustydamasis iš proto ir savo paties malonumui tebekan-
kindamas save, Tonijus įsivaizduodavo Kristiną skaitančią knygas, nes ji
neabejotinai nuolatos skaitė knygas, arba rašančią filosofinius traktatus,
 - 343 -
kadangi jinai, aišku, sugebėjo juos rašyti, o paskui vėl žiūrėjo ir žiūrėjo į
įnirtingai judančią kreiduotą jos ranką, laužančią perpus kreideles, gaba­
lėlis po gabalėlio, kuriančią savo darbo vietoje nediduką chaosą. Kad ga­
lėtų štai šitaip karštligiškai vieną po kitos tepti spalvas, jai būtinai reikėjo
laisvės. Jos veide švytėte švytėjo susikaupimas, o jis žvelgė į ją ir tesvajojo
apie vieną dalyką: pagrobti bei išsinešti.
Tačiau meilės reikalams laiko likdavo pakankamai.
Ir jis bijojo to neišvengiamo ateities momento, kai užplūs skausmas.
Sąmonėje ruseno vienas miglotas prisiminimas: jis gyveno nuostabio­
je, stebuklingoje vietoje, pilnoje muzikos, ir staiga toji muzika nutilo, jis
pajuto į sielą tykinančią klaikią baimę. Rodos, skambėjo Vivaldis, ver­
žlieji smuikai iš "Metų laikų". Tą akimirką, kai muzika nutilo, jis fiziškai
pajuto oro tuštumą.

Galų gale paveikslas buvo baigtas. Dešimt dienų Tonijus išbuvo daili­
ninkės nelaisvėje, atsidavęs vien tik operai, jai ir niekam daugiau.
Jau besibaigiant nakčiai, Kristina parodė jam portretą, ir jis tyliai aik­
telėjo.
Emalio miniatiūroje, kurią perdavė per Gvidą, dailininkė užfiksavo jo
švelnumą ir tyrumą. Tačiau naujajame portrete jautėsi niūrumas, slogus
mąslumas, netgi šaltumas. Jis nė neįtarė, kad menininkė visa tai mato.
Nenorėdamas jos nuvilti, sumurmėjo kažkokius susižavėjimo žo­
džius. Atidėjo portretą į šalį, priėjo prie jos, atsisėdo šalia ant medinio
suolo ir atėmė kreidą.
"Mylėti ją, mylėti ją" - štai viskas, apie ką galėjo galvoti Tonijus, ką
galėjo jausti, kur galėjo kreipti savo veiksmus. Ir jis stipriai apkabino Kris­
tiną, vėl stebėdamasis, kokia siaurutė riba skiria prievartą nuo nežabotos
aistros.
Mylėti tokį žmogų kaip ji reiškė priklausyti tam žmogui. Laisvė paklu­
so protui, ir laimė atrado geriausią vietą, geriausią laiką. Jis prispaudė ją prie
savęs, nenorėdamas nieko kalbėti, ir atrodė, jog karštas, minkštas jos kū­
nas, linkstantis priešais jį, atskleidžia jam pačias baisiausias paslaptis.
Mylėti, mylėti, turėti ją.
Jis nunešė merginą ant lovos, nurengė, paguldė. Troško užsimiršti.
O paskui atėjo visiško atsipalaidavimo akimirka, kurią taip dažnai
anksčiau patirdavo su Gvidu: kūnas pagaliau nurimo, ir jam norėjosi tie­
siog būti šalia mylimosios.
Ant juodviem padengto stalo degė žvakės. Kristina apgaubė jo pečius
chalatu ir nusivedė prie stalo, ant kurio tarnaitė jau pastatė vyną bei ga­
ruojančių spagečių prikrautas lėkštes. Juodu kimšte prisikimšo keptos
veršienos su karšta duona, tuomet Tonijus pasisodino bičiulę ant kelių ir
užsimerkę juodu pradėjo mažutį rankų bei bučinių žaidimą.
Netrukus viskas atrodė taip: kai Tonijus aklai čiupinėjo Kristinos vei­
delį, jinai darė tą patį, kai jis spaudė trapius jos petukus, ji įsikibdavo į jo
pečius, ir šitaip tęsėsi tol, kol juodu galutinai ištyrinėjo vienas kitą.
Jis nusijuokė, ir mergina, tarsi gavusi jo sutikimą, taip pat prajuko
 - 344 -
kaip vaikas, nes absoliučiai visais atžvilgiais judviejų kūnai skyrėsi. Vaiki­
nas pabučiavo jos šilkinę apatinę lūpą, glostė glotnų apskritą pilvą bei
švelnią odą vidinėje kelių pusėje, o paskui pagriebęs ant rankų vėl nusi­
nešė j lovą, idant surastų visus tuos drėgnus plyšelius, pūkuotas kloste-
les, šiltus virpančius taškus, kurie priklausė tiktai jai. O pro langus tuo
metu jau dirsčiojo rytas.

Išaušo. Saulės šviesa skverbėsi į kambarį. Tonijus atsisėdo prie lango

pasidėjęs rankas ant palangės ir staiga, pats nusistebėjęs, pradėjo galvoti
apie Domeniką, Rafaelę, kardinolą Kalviną, kurį prisiminus širdį vis dar
persmelkdavo skausmas, panašus į smuikų skambesį.
Kadaise mylėjo juos visus, štai kas įdomu. Tačiau šią tylią minutę iš
tos meilės nebeliko ničnieko, kas jį kamuotų. O Gvidas? Gvidą dabar my­
lėjo labiau nei kada nors anksčiau, bet šita meilė buvo gili, rami ir nebe-
reikalavo aistros.
Tačiau ką jautė dabar?
Jam atrodė, jog kraustosi iš proto. Ir toji ramybė, apgaubusi penketą
minučių trukusiame sapne apie sniegą, dabar pasitraukė.
Jis pažiūrėjo į Kristiną.
Mergina ramiai miegojo savo lovoje. Jis jautėsi esąs vyras, brolis, tė­
vas. Norėjosi pasiimti ją iš čia ir išsigabenti toli toli - tiktai kur? Kur nors,
kur krinta sniegas? Arba atgal į tą vilą už vartų, kur juodu galėtų am­
žiams įsikurti dviese. Užvaldė siaubingas fatališkumo jausmas. Ką jis iš­
krėtė? Ko iš tiesų nori? Argi jis laisvas? Ne, jam negalima nieko mylėti,
jam nevalia mylėti net paties gyvenimo.
Ir staiga suvokė: jeigu nepaliks Kristinos dabar, ji amžiams jo neteks.
Bet kadangi jautė begalinę šios moters galią, norėjosi verkti. Arba tiesiog
gulėti šalia ir laikyti ją apkabinus.
Jis taip beprotiškai mylėjo Kristiną, jog suprato: netrukus ji galės su
juo daryti ką tik panorėjusi, net ir iškrėsti kažką žiauraus. O dar jis su­
prato, jog anksčiau mylėdamas niekada nebijojo, nebijojo net ir Gvido. O
jos bijojo ir pats nežinojo kodėl. Žinojo tik tiek, kad baimė susijusi su
skausmu, kuris laukia, kai mylimoji tiesiog privalės jį atstumti.
Bet ji niekada taip nepasielgs su juo. Tonijus pažinojo Kristiną. Žinojo
slaptąsias jos vietas. Jautė jos širdyje slypintį didį, paprastą gėrį, kurio il­
gėjosi jo siela.
Skubiai priėjęs prie lovos apkabino Kristiną ir suspaudė glėbyje. Jos
akys lėtai prasivėrė, ji sumirksėjo, žvelgdama į viršų neregės žvilgsniu.
- Ar tu mane myli? - sušnibždėjo jis. - Ar myli mane?
Staiga išsiplėtusias jos akis užpildė švelnumas ir liūdesys, kai pamatė,
kokia jo būsena. O Tonijus suprato, kad mergina permato jį kiaurai.
- Taip! - atsakė ji, tarsi ką tik tai suvokusi.

Vieną vidudienį po keleto dienų, kai, rodos, pusė Romos susirinko jos
studijoje, saulė liejosi pro nepridengtus langus, ponios ir ponai plepėjo,
gėrė vyną bei anglišką arbatą, skaitė angliškus laikraščius, Kristina stove-
 - 345 -

jo palinkusi prie molberto, išsitepusi skruostą kreida, nerūpestingai per­

sirišusi plaukus violetiniu kaspinu. O Tonijus, žvelgdamas į dailininkę
kažkur iš šono, suprato priklausąs jai. "Koks tu kvailys, - galvojo jis, - tu
tik didini savo skausmą." Tačiau šis suvokimas nieko nekeitė.

4
Gvidas jautė: kažkas nutiko, bet buvo tikras, jog Kristina čia niekuo
dėta.
Sparčiai artinosi Romos karnavalas. Opera sėkmingai vyko jau keletą
savaičių, bet Tonijus vis tiek kaip įmanydamas vengė aptarinėti busimuo­
sius angažementus. Nepaisant Gvido spaudimo, jaunuolis meldė palikti jį
vieną.
Dainininkas skundėsi esąs be galo pavargęs, prastai nusiteikęs, įtiki­
nėjo privaląs skubiai susitikti su Kristina. Tvirtino, jeigu jau juodu abu tre­
čiai valandai pakviesti į pobūvį, apie nieką daugiau tiesiog neįmanoma
galvoti.
Atsiprašymų ir pretekstų atsirado begalė. O kai Gvidas kartais tiesiog
priremdavo Tonijų prie sienos kur nors nuošaliame teatro grimo kamba­
rio kampe, vaikino veidas tuojau pat suakmenėdavo sukaustytas šalčio,
kuris maestro visuomet keldavo siaubą. Tokiomis akimirkomis Tonijus
tik piktai burbtelėdavo:
- Aš negaliu dabar apie tai galvoti, Gvidai. Nejaugi viso to nepakanka?
- Pakanka? Bet juk čia tik pradžia, Tonijau, - paprastai atsakydavo
Gvidas.
Iš pradžių maestro nusprendė, jog dėl visko kalta Kristina.
Visų pirma, jis niekada nematė Tonijaus tokio, koks šis tapo dabar: vi­
siškai pasinėrusio į meilę, užimančią visą laiką už teatro ribų.
Bet sykį, pasinaudojęs tuo, kad Tonijus išvyko į priėmimą, kurio nie­
kaip negalėjo išvengti, Gvidas pagaliau aplankė Kristiną ir ne itin nustebo
pamatęs nuoširdžią merginos nuostabą.
Suprantama, dailininkė nė neketino įkalbinėti Tonijaus atsisakyti ve­
lykinės sutarties Florencijoje. Juodu apskritai apie tai nesišnekėję.
- Gvidai, aš pasirengusi sekti paskui jį bet kur, - paprastai pasakė
Kristina. - Tapyti aš laisvai galiu bet kurioje kitoje vietoje. Man reikia tik
molberto, dažų ir drobės. Man nieko nereiškia patraukti net į pasaulio
kraštą, - merginos balsas virptelėjo, - kol jis su manimi.
Seimininkė ką tik išlydėjo paskutiniuosius svečius. Kambarinės rinko
taures ir arbatos puodelius. O dailininkė, pasiraitojusi rankoves, ruošė
aliejų bei dažiklius. Priešais ją stovėjo karmazininių dažų, cinoberio ir
ochros stiklainėliai. Merginos pirštų galiukai buvo raudoni.
- Bet kodėl, - paklausė ji nusibraukdama nuo kaktos plaukus, - kodėl jis
nenori kalbėti apie ateitį, Gvidai? - jam pasirodė, jog Kristina bijo išgirsti at­
sakymą. - Kodėl jis primygtinai reikalauja viską slėpti, kad visi mus laikytų
tiesiog gerais bičiuliais? Aš jam sakiau esanti laisva ir galinti elgtis taip, kaip
man šaus į galvą, jog jis privalo persikraustyti pas mane! Gvidai, visi, ku­
 - 346 -
riems įdomu, puikiai žino, kad jis - mano meilužis. Bet žinai, ką jis man ne
per seniausiai pasakė? Buvo jau vėlu, o jis išgėrė pernelyg daug vyno. Tai
štai, Tonijus pasakė nė kiek neabejojąs, jog nepaisant to, ką tu esi jo labui
padaręs, tau pačiam būtų geriau, jeigu tu jį suprastum. "Štai tuomet vėjas
išpūs Gvido bures", - pareiškė jis. O apie mane pasakė, girdi man visai ne­
būsią gerai, jei jisai mane paliks suteršęs reputaciją ir jog nė už ką pasaulyje
negalėtų to leisti. Bet kodėl jis kalba apie pasitraukimą, Gvidai? Iki šios nak­
ties maniau, kad kaip tik tu reikalauji, jog mes išsiskirtume.
Žinodamas, kad Kristina žiūri į jį neatitraukdama akių, Gvidas dar
stipriau suspaudė merginos ranką, bet nebeturėjo ką jai pasakyti. Jis žvel­
gė į stogus pro aukštus atvirus langus ir jautė širdyje nubundant} seną
priešą, seną savo košmarą.
Jis nepasakė merginai nieko daugiau, tik pažadėjo pasikalbėti su Toni-
jumi ir švelniai palietęs lūpomis jos skruostą išėjo už durų.
Pamiršo Kristinos studijoje trikampę skrybėlę, bet negrįžo pasiimti,
nusileido nykiais laiptais bei išėjo į žmonių užtvindytą Ispanijos aikštę, o
paskui pasuko link Tiberio ir, nuleidęs galvą, sunėręs už nugaros rankas,
nukiūtino šalin.

Roma apraizgė jį tinklu kreivų gatvelių, kurios vedė nuo vienos nedi­
dukės aikštės iki kitos, pro milžiniškas statulas, žėrinčius fontanus, o jis
bergždžiai stengėsi negalvoti apie tai, kas vyksta.
Po keleto valandų pastatė koją ant nuostabių įvairiaspalvių Vatikano
Šventojo Petro bazilikos grindų. Praėjo pro didingus popiežių kapus.
Meistriškai nukaltos akmeninės skulptūros viršum antkapių tarytum šai­
pėsi iš jo. Tikintieji pasauliečiai stumdėsi iš visų pusių.

Gvidas žinojo, kas darosi Tonijui. Žinojo dar prieš aplankydamas Kris­
tiną, bet privalėjo įsitikinti.
Lakia vaizduote nepasižyminčioje, įpratusioje viską tiesiogiai suvokti
sąmonėje vėl iškilo tasai vaizdas, kurį nupiešė šnekusis maestro Kavala:
Tonijus, pamažu plėšiamas perpus.
Dabar jis kaip tik ir matė dviejų dvynių kovą: vieno, trokštančio gy­
venti, ir antrojo, kuris negalėjo gyventi be vilties atkeršyti.
Ir dabar, kai Kristina spaudė glėbyje šviesųjį dvynį, kai opera apgaubė
jį palaiminimais bei pažadais, tamsusis dvynys iš paskutiniųjų stengėsi
pražudyti mylintįjį iš baimės, jog to nepadaręs gali žūti pats.
Gvidas neįstengė iki galo viso to suvokti. Jo sąmonei šis paveikslas bu­
vo pernelyg sudėtingas. Bet jis suprato: kuo daugiau gyvenimas duoda
Tonijui, tuo daugiau vaikinas suvokia negalįs niekuo mėgautis, kol nesu­
mokėtos senos sąskaitos Venecijoje.
Dabar Gvidas stovėjo vienas vidury begalinės minios, plūstančios per pa­
čią didžiausią pasaulio bažnyčią, ir žinojo, kad niekas pasaulyje jam nepadės.
- Negaliu, - sušnibždėjo maestro ir aiškiai išgirdo savo žodžius tarp
daugybės aplinkinių ^arsų. - Negaliu be tavęs gyventi.
 - 347 -
Ryškūs saulės spinduliai užtemdė akis. Niekas nekreipė į jį dėmesio, ir
Gvidas nejudėdamas iš vietos kalbėjo toliau.
- Mano meile, mano gyvenime, mano balse, - kuždėjo jis. - Be tavęs
joks vėjas neišpūs mano burių. Be tavęs nebus nieko.
Ir toji nuojauta, kuri kankino jį pakeliui į Romą - baimė prarasti jau­
ną bei ištikimą mylimąjį - tebuvo menkas niekas greta šios besiartinan­
čios prarajos.

Prasidėjo karnavalas. Naktys tapo šiltesnės. Publika blaškėsi nuo vie­

no reginio prie kito. Į Romą sugrįžusi grafienė kas vakarą kėlė puotas.
Gvidas atsisakė visų pavasario planų. Tačiau agentams iš Florencijos
vis dar nepateikė jokio atsakymo. Jei tik jam pavyktų priversti Tonijų su­
tikti sudaryti dar vieną sutartį! Juk davęs žodį Tonijus nieku gyvu jo ne­
sulaužys, taigi tokiu būdu laimėtų laiko. Laimėti laiko - tik tiek jam ir te­
pavyko sugalvoti.

Bet sykį, netrukus po vidurdienio, kai Gvidas rašė Betikinui su Toni-

jum naują duetą, norėdamas patikrinti, ar jiems visa tai neįsipyko - o dai­
nininkams jau išties spėjo nusibosti - jį aplankė vienas iš vyriausiųjų kar­
dinolo padėjėjų ir pranešė, jog senjoras Džakomas Lizanis, atvykęs iš Ve­
necijos, pageidauja susitikti su Tonijumi.
- Kas jis toks? - susierzinęs paklausė Gvidas.
Tonijaus nebuvo namie - juodu su Kristina linksminosi karnavale.
Bet vos tik Gvidas pamatė šviesiaplaukį jaunuolį, išsyk jį prisiminė.
Prieš kelerius metus Kalėdų išvakarėse jis lankė Tonijų Neapolyje.
Tasai vaikinas buvo Tonijaus pusbrolis, moters, kuri taip dažnai jam
rašydavo, sūnus. Rankose jis laikė nedidelį lagaminėlį, arba veikiau dėžu­
tę, ir pageidavo asmeniškai įteikti ją Tonijui.
Atrodė labai nusiminęs, kai išgirdo, jog Tonijaus dabar nėra. Gvidui
prisistačius, svečias paaiškino, kas nutiko: daugiau nei prieš dvi savaites
Venecijoje po ilgos ligos mirė Tonijaus motina.
- Taigi jūs suprantate, - pratarė jaunuolis. - Aš privalau pranešti jam
asmeniškai.
Susiklostė taip, kad Tonijus nepasirodė iki pat vaidinimo, o prieš
spektaklį Gvidas nesiryžo pranešti jam slogios naujienos.
Taigi tą padaryti teko jau po vidurnakčio, kai jaunasis venecijietis su­
grįžo į kardinolo rūmus nešinas skrynute ir kaip galėdamas švelniau
pranešė Tonijui liūdną žinią.
Pažvelgęs tą akimirką jaunuoliui į veidą, Gvidas suprato daugiau nie­
kada nenorįs pamatyti tokios išraiškos.
Paskui Tonijus pabučiavo pusbrolį, nusinešė dėžutę į savo kambarį,
atidarė ir ilgai žiūrėjo į jos turinį, o po kurio laiko ramiai pasakė Gvidui
norįs išeiti į lauką.
- Leisk man eiti su tavimi arba palydėti tave pas Kristiną, - paprašė
Gvidas. - Nesistenk šios naštos pakelti vienas, be mūsų.
Tonijus ilgai žiūrėjo į maestro, tarsi nesuprasdamas žodžių prasmės. Ir
 - 348 -
Gvidas pajuto, kokia bedugnė jį skiria bei visuomet skirs nuo Tonijaus.
Jam nežinoma šio žmogaus gyvenimo dalis, susijusi su tais, kuriuos jis
pažinojo ir mylėjo Venecijoje, buvo vaikino paslaptis, kurion jis negalėjo
įsileisti nieko.
- Prašau, - vos girdimai perdžiūvusiomis lūpomis ištarė Gvidas. Jo
rankos drebėjo.
- Gvidai, jei tu mane myli, - pasakė Tonijus, - leisk man dabar pabūti
vienam.
Net tokios būklės jis išliko švelnus, mėgino nusišypsoti, ramindamas
ištiesė į Gvidą ranką... Ir išėjo iš kambario.

Visai netrukus pasirodė kardinolas.

Gvidas sėdėjo vienas ir apžiūrinėjo daiktus skrynutėje, kurią Tonijus
paliko atidarytą.
Įdėmiai apžiūrinėdamas dėžutės turinį, jautėsi toks sugniuždytas,
jog neįstengė pratarti nė žodžio.
O daiktų buvo daug.
Ten gulėjo natos, daugiausiai Vivaldžio muzika senais aptaisais, o ant
viršelio mergiška rašysena buvo išvedžiotas Marianos Treški vardas. Dar
knygos, prancūzų stebuklinės pasakos ir pasakos apie graikų dievus bei
didvyrius - žodžiu, knygelės, paprastai skaitomos vaikams.
Bet labiausiai, perverdami skausmingu nelaimės pajautimu, Gvidą su­
krėtė įvairūs vaikiški, kūdikio daikteliai.
Ten gulėjo balti krikšto marškinėliai, be abejonės, Tonijaus, pustuzinis
išsaugotų mažų kostiumėlių, mažulyčiai batukai ir netgi pora mažučių
pirštinėlių.
O galiausiai pastebėjo portretus, emalio miniatiūras ir vieną nuostabų
paveikslą, vaizduojantį dailų tamsiaakį berniuką, koks kadaise buvo To­
nijus.
Žvelgdamas į tokius įvairius daiktus, Gvidas suprato regįs žmogaus
gyvenimo relikvijas, kažkam be galo brangias, bet retai kada saugomas
tų, kuriems kažkada priklausė.
Ir štai dabar jos buvo nuvalytos, supakuotos ir išsiųstos į Romą kaip
neabejotinas liudijimas, jog Treskių giminėje neliko nė vieno žmogaus,
kuris mylėtų kadaise ten gyvenusį jaunuolį. Atrodė, tarsi Tonijus ir visi
tie, drauge su kuriais jis kažkada gyveno, jau mirė.
Kardinolas švelniai paklausė Gvido, ar nereikią jo pagalbos. Išsiuntęs
tarnus stovėjo vienas - kantrus, be galo kilniaširdis - ir laukė paprasto mu­
zikanto, kuris privertė jį mindžikuoti prie durų lyg kokį liokajų.
Gvidas pakėlė į jį akis. Sumurmėjo mandagius atsiprašymo žodžius
už šį konfūzą. Jis negalėjo suprasti, kaip šį žmogų jaudina tiesa apie To­
nijų ir ar jis pajėgus kaip nors pakeisti padėtį.
Jis pasekė kardinolo žvilgsnį, nukrypusį į keistą ant stalo išdėliotų
daiktų rinkinį.
-Num irė Tonijaus motina, - tyliai pasakė maestro.
Šie paprasti žodžiai slėpė suvokimą, jog Mariana Treški, kurios Gvidas
 - 349 -
niekada nematė ir nepažinojo, buvo veikiausiai vienintelė aplinkybė, kuri
iki šiol sulaikydavo Tonijų nuo neišvengiamos kelionės į Veneciją.

________________________5________________________
Romos karnavalas pasiekė patį įkarštį; vyko paskutinieji, patys siautu-
lingiausi operos sezono vakarai. Nuo ankstyvo ryto iki sutemų siaurąją
Via dėl Corso užtvindydavo linksmi maskarado dalyviai. Abipus šios gat­
vės, pagrindinės miesto arterijos, stovėjo tribūnos, kimšte prikimštos
kaukėtų žiūrovų. Prašmatniai išpuošti kilmingų šeimų iškilmių vežimai
lėtai slinko gatve, linkdami prie žemės nuo fantastiškai apsitaisiusių indė­
nų, sultonų, dievų ir deivių. Didžiulė Lamberčių platforma buvo skirta iš
jūros putos žengiančios Veneros temai. Pati mažoji grafienė, papuošta gė­
lių girliandomis, stovėjo ant jos milžiniškoje jūros kriauklėje, pagamintoje
iš papjė mašė. Iš paskos lėtai, judėdamos colis po colio, dardėjo karietos.
Jų keleiviai irgi dėvėjo kaukes, į abi puses barstė cukruotų migdolų kon­
feti, o visur aplink vaikštinėjo vyrai moteriškomis suknelėmis, moterys,
persirengusios princais, jūreiviais, kaukių komedijos personažais. Tos pa­
čios senos temos, tas pats amžinas pamišimas...
Tonijus - su kauke, apsisiautęs ilgu juodu tabarro, slepiančiu drabu­
žius - vedėsi iš paskos Kristiną, kurios maža figūrėlė nuostabiai atrodė ap­
taisyta karininko kostiumu. Plaukus ji vyriškai suėmė už nugaros. Porelė
čia prasibraudavo prie scenos ir kvatodavo iš kvailų Pulčinelos pokštų,
čia keletui minučių nubėgdavo į kokią nors tarpuvartę pasibučiuoti, pa-
siglamonėti arba tiesiog atgauti kvapą.
Vakarėjant minia išsisklaidydavo, nes artinosi jaudinantis reginys -
žirgų lenktynių finalas. Penkiolika arklių pirmiausia už apynasrio būdavo
nuvedami iš Liaudies aikštės į Venecijos aikštę, o paskui atgal į pirmąją,
kur žmonės juos paleisdavo, ir žirgai šuoliais, visiškai laisvai, lėkdavo į
antrąją aikštę. Reginys buvo žiaurus, kupinas jaudinančio pavojaus. Gy­
vuliai stumdėsi, neišvengiamai sutrypdavo kažką iš minios ir galų gale
įsiverždavo Venecijos aikštėn, kur paaiškėdavo nugalėtojas.
Paskui, kai saulė nusileisdavo, maskarado dalyviai nusiimdavo kau­
kes, gatvės ištuštėdavo, visi patraukdavo toliau - į puotas, gaudžiančias
visame mieste, arba į pagrindinę pramogą - į teatrą.
Operos publika šėlo kaip niekad. Ir nors kaukės jau buvo nuimtos,
dauguma žmonių salėje vilkėjo maskarado kostiumus, ypač laisvės sutei­
kiančius tabarro. Moterys vyriškais kariškių kostiumais mėgavosi kelnių
teikiamomis galimybėmis. Priešiškos Betikino ir Tonijaus gerbėjų stovyk­
los siautėjo besistengdamos perrėkti viena kitą.
Ložės atrodė tokios perpildytos, jog galėjo bet kurią akimirką sugriū­
ti; teatrą periodiškai drebino aplodismentai bei šūksniai "bravo!"
Paskui visi vykdavo namo, o Tonijus su Kristina - į vienas kito glėbį,
kad nubustų auštant bei vėl pasinertų į karnavalo sūkurį.
Bet kartais sumaišties vidury Tonijus staiga sustingdavo vietoje, užsi­
merkdavo ir supdamasis ant kulnų įsivaizduodavo esąs šventojo Mor­
 - 350 -
kaus aikštėje. Artimiausios sienos išnykdavo, jas pakeisdavo atviras dan­
gus bei auksinė mozaika, tviskanti viršum gausios minios lyg didžiulės
nemirksinčio akys. Jam atrodė, tarytum užuodžia jūros kvapą.
Greta buvo jo motina ir Alesandras, viskas vyko puikiojo paties pir­
mojo karnavalo metu, kai jie pagaliau gavo laisvę, o pasaulis atrodė toks
nuostabus bei pilnas neįtikėtinų stebuklų. Vaikinas girdėjo jos juoką, jau­
tė rankos paspaudimą, ir atrodė, jog visi prisiminimai apie ją buvo tobuli,
nepaliesti tolimesnių nelaimių. Juodu siejo bendras gyvenimas, ir šitaip
bus visados.
Jam patiko galvoti, jog ji šalia, jog kažin kokiu būdu ji žino bei su­
pranta visa tai.
Šiomis slaptos širdgėlos dienomis jį varstė skausmas tik dėl to, kad
jam taip daugiau ir nepavyko pasišnekėti su motina, pasėdėti šalia spau­
džiant jos rankas savosiose, dėl to, kad nespėjo pasakyti, kaip stipriai ją
myli ir dėl to, kad neįstengė ko nors pakeisti.
Ir jos mirtis atrodė sklidina to paties bejėgiškumo, kaip ir gyvenimas.
Tačiau atmerkęs akis Tonijus vėl atsidurdavo Romoje, romietės mer­
ginos, bėgiodamos aplink, vytelių šluotelėmis kuteno tuos, kurie nedėvė­
jo kaukių, vyrai advokatų kostiumais plūdo minią, o patys įžūliausieji -
jaunuoliai moteriškomis suknelėmis - siūlėsi kitiems apnuogindami krū­
tines ir demonstruodami šlaunis. Matydamas aplinkui kunkuliuojantį
gyvenimą, Tonijus nebe pirmą kartą suvokdavo tai, ką žinojo visuomet:
jis niekada, niekada neketino skirtis su motina. Niekada, net košmariš­
kuose sapnuose apie kerštą bei atlygį jis nesapnavo atsisveikinimo, nei
ištiestos rankos, nei meilės atodūsio. Jis veikiau miglotai įsivaizdavo ją ge­
dulo drabužiais, verkiančią tarp našlaičiais tapusių vaikų, nes jo vyras,
vienintelis vyras, kurį ji išties pažino, nužudytas ir atimtas iš jos.
Mariana buvo apsaugota nuo viso šito. Visa tai atimta iš jo. Jai nebe­
teks apsivilkti gedulo suknelės. Ji miegojo karste. O Karlas ją apraudojo.
"Jis sugniuždytas sielvarto, - rašė Katrina. - Jis kaip nesavas ir žada nieko
negailėti savo vaikams. Bet nors jis dirba vis daugiau ir daugiau prisiekinė-
damas, jog atstos savo vaikams ir tėvą, ir motiną, Karlo būklė tokia apgai­
lėtina, kad jis gali bet kuriuo momentu išeiti iš valstybinės kanceliarijos
pastato bei leistis klajoti po aikštę kaip beprotis."
Tonijus pajuto, kaip Kristina suspaudė jo ranką.
Minia stumdėsi iš visų pusių ir vos jo nepargriovė. Jis vėl regėjo Maria­
ną. Motina gulėjo karste. "Įdomu, pagalvojo Tonijus, - kaip jie ją aprengė?
Ar užsegė tuos nuostabius baltus perlus, dovanotus Andrea?" Prieš akis
praplaukė laidotuvių procesija - jūra žmonių, apsitaisiusi raudonai - mirties
spalva - judėjo link juodų gondolų, banguojanti minia, banguojanti jūra, jis
girdėjo tylų raudotojų rypavimą, ištirpstantį sūriame vėjyje.
Kristinos veidas buvo pilnas meilės ir liūdesio.
Ji stovėjo pasistiebusi, apsikabinusi jį. Ji buvo tokia įstabiai tikra, tokia
šilta, švelniai bučiuojančios jos lūpos tarytum prašė: sugrįžk pas mane.

Juodu nuskubėjo Via Condotti. Užbėgo laiptais aukštyn, į studiją Is-

 - 351 -
partijos aikštėje. Dideliais gurkšniais tiesiai iš kakliuko ištuštinę vyno bu­
telį, užsitraukė sunkias lovos užuolaidas ir įniko karštligiškai mylėtis.
Paskui tylėdami gulėjo bei klausėsi tolimo minios gaudesio. Staiga
apačioje kažkas skambiai nusijuokė. Juokas tarytum užkilo sienomis ir
nusklendė į atvirą dangų.
- Kas tau, pasakyk? - pagaliau paprašė ji. - Apie ką tu galvoji?
- Apie tai, kad aš gyvas, - atsiduso Tonijus. - Tiesiog apie tai, kad aš
gyvas ir labai labai laimingas.
- Eime, - Kristina staigiai pakilo. Trūktelėdama ištraukė jį iš šiltos lo­
vos, užmetė ant pečių marškinius. - Turi dar valandą iki teatro. Jei pasku­
bėsime, pamatysime lenktynes.
- Laiko nelabai daug, - nusišypsojo jis, vildamasis sulaikyti ją namie.
- O naktį, - kalbėjo mergina vėl ir vėl jį bučiuodama, - eisime pas gra­
fienę, ir šį sykį tu su manimi pašoksi. Juk m udu niekada nešokome. Nė
vienoje puotoje Neapolyje, kur lankėmės... drauge.
Jisai nejudėjo, ir tuomet Kristina aprengė jį tarsi vaiką, savo piršteliais
rūpestingai užsagstė perlų sagutes.
- O ar tu apsivilksi violetinę suknelę? - sušnibždėjo jai į ausį Tonijus. -
Jei apsivilksi, pašoksiu su tavimi.

Pirmą kartą po ilgos pertraukos jis kaip reikiant prisigėrė. Žinojo, kad
apsvaigimas - liūdesio priešas. Kaip ten rašė Katrina? "Karlas slankioja po
aikštę kaip pamišėlis, o vynas - vienintelis jo palydovas"?
Bet salė buvo pilna žmonių, sūkuriu skriejo ryškios spalvos, skambėjo
nepailstantis muzikos ritmas. O Tonijus šoko.
Šoko taip, kaip nebuvo šokęs jau daugelį metų, atmintyje stebuklingu
būdu atgijo visi senieji pa. Matydamas priešais save susižavėjusį Kristinos
veidelį, jis kaskart pasilenkdavo bei vogčiomis ją pabučiuodavo, ir jautėsi
tarytum atsidūręs Neapolyje, tais senais laikais, kai nuolatos svajojo apie
H-
O dar jis dabar buvo Venecijoje, Katrinos namuose. Arba tą tolimą va­
sarą prie Brentos.
Visas jo gyvenimas staiga jam pasirodė gigantiškas ratas, kuriame jis
šoko, šoko ir šoko, apsisukdamas bei lankstydamasis energingu menueto
tempu, o visi, kuriuos mylėjo, buvo šalia.
Gvidas buvo čia, ir pastarojo meilužis Marčelas - gražus jaunas eunu­
chas iš Palermo, ir grafienė, ir Betikinas su savo garbintojais.
Tonijui įėjus, visos galvos, rodos, pasisuko į jį. Jis tarsi išgirdo, kaip visi
ėmė šnibždėtis: "Tonijus, čia Tonijus!"
Muzika plaukė ore aplink jį, o pasibaigus eiliniam šokiui, Tonijus pa­
čiupo taurę vyno bei akimirksniu ištuštino.
Kristina, atrodo, ketino kviesti jį šokti kadrilio, bet jis švelniai pabu­
čiavo mylimajai ranką ir pasakė verčiau pasigėrėsiąs ja iš šalies.
Jis negalėjo nustatyti, kuriuo tiksliai momentu suprato sulauksiąs ne­
malonumų arba kada pirmą kartą pamatė besiartinantį Gvidą.
Gal tą akimirką, kai įėjęs į salę pajuto, jog Gvidui kažkas negerai. To-
 - 352 -
nijus tuojau pat apkabino maestro ir pamėgino jį pralinksminti, kad šis
nusišypsotų, net jei visiškai to nenorėjo.
Tačiau Gvido veide atsispindėjo tik nerimas, o kuždesys dvelkė neviltim.
- Eik ir pats pasakyk grafienei, kodėl mes nevažiuojame į Florenciją,
- sušnibždėjo jis.
- Nevažiuojam į Florenciją?
Kada jie taip nusprendė? Ir viskas aplinkui išsyk tarsi apsiblausė, ir
jau tapo nebeįmanoma apsimesti, esą čia Neapolis arba Venecija. Čia buvo
Roma, artinosi operos sezono pabaiga, jo motina numirė, buvo perpluk­
dyta per jūrą ir paguldyta į žemę, o Karlas slankiojo po švento Morkaus
aikštę laukdamas jo.
Niūrus Gvido veidas atrodė patinęs, jis skubiai bei vos girdimai pa­
kartojo:
- Taip, pasakyk grafienei, pasakyk jai, kodėl mes nevažiuojame į
Florenciją.
Ir, rodos, tuo pačiu momentu Tonijus, savo paties pykčiui, pasijuto
tarsi ištremtas.
- Mes nevažiuojam, nevažiuojam... - sukuždėjo jis, o tuomet Gvidas
išstūmė vaikiną į blankiai apšviestą koridorių ir nusitempė pro neseniai
išdažytas sienas, apdailintas tamsiai raudonu brokatu, išsiuvinėtu auksi­
nėmis lelijomis, link kažin kokių atvirų durų.
Eidamas maestro vis kalbėjo, kalbėjo, žarstė grasinimus bei baisius,
šiurpius kaltinimus.
- Ir ką gi mes darysime vėliau? - pats savęs klausė Gvidas. - Na, gerai,
net jei mes nevažiuojame į Florenciją, rudenį, žinoma, galėsime vykti į
Milaną. Esame kviečiami į Milaną. Dar mes kviečiami į Boloniją.
Ir jis žinojo: jeigu sustos, pasakys kažką baisaus, neatitaisomo. Kažką,
kas gali išsiveržti iš tamsos, kur iki tol tūnojo.
Kambaryje laukė grafienė. Mažas apskritas jos veidas atrodė pablyš­
kęs. Viena ranka ji prilaikė sijonus, o kita meiliai tapšnojo Gvidui per petį.
- ...Niekada ir niekur neketini važiuoti, taip? Atsakyk man, atsakyk!
Tu neturi teisės šitaip su manimi elgtis! - matėsi, jog Gvido širdis sruvo
krauju.
"Nereikalauk, neversk manęs to pasakyti. Nes pasakęs aš negalėsiu
atsiimti savo žodžių." Tonijų užplūdo džiugus jaudulys, jautėsi tarsi pa­
kylėtas. Bet kartu atrodė, tarytum stovi ant bedugnės krašto. Tereikia
žengti porą žingsnelių, ir jau nebepajėgs išsilaikyti.
- Tu žinojai, tu visuomet žinojai.
Nejaugi Tonijus taip pasakė?
- Juk buvai ten, mano bičiuli, mano tikrasis, pats brangiausias bičiuli,
mano vienintelis broli žemėje, tu buvai ten, tu matei savo akimis! Mano
atvejis nė kiek nepanėšėjo į operacijas, atliekamas mažiems berniukams,
kurie yra prausiami, puoselėjami ir globojami, o paskui gretomis siunčia­
mi į konservatoriją lyg gaideliai j turgų! Gvidai...
- Tuomet nukreipk pyktį į mane! - meldė maestro. - Nes aš irgi ten
dalyvavau! Aš buvau tavo brolio įnagis, ir tu tai žinai...
Apkabinusi Gvidą grafienė mėgino jį nuraminti. Ir tarytum iš tolo at­
 - 353 -
sklido maestro aimana: "Aš negaliu be tavęs gyventi, Tonijau, negaliu gy­
venti be tavęs..."
Bet Tonijus buvo šaltas kaip ledas. Viskas nutolo, liūdnai ir nebesugrą­
žinamai. Jis išspaudė žodžius:
- Tu ten nedalyvavai. Tu tebuvai šachmatų figūrėlė, stumdoma iš vie­
no langelio į kitą.
Gvidas šaukė, jog jis sėdėjo šventojo Morkaus aikštės kavinėje, jog
buvo ten, kai tie žmonės atėjo ir pasakė, girdi jis privalo nugabenti Tonijų
į Neapolį.
- Nekalbėk apie visa tai! - maldavo grafienė.
- Aš kaltas! Aš galėjau visa tai sustabdyti! Jeigu nori keršyti, keršyk
man! - šaukė Gvidas.
Nutempusi jį atgal, grafienė pasivedėjo Tonijų į šalį. Jos veidas atrodė
labai senas, ir kalbėjo ji be galo tyliu balsu, nes šnekėjo apie šiurpią pa­
slaptį, esą čia sena sąskaita ir reikią pasiųsti samdomus žudikus, o jam
nesą reikalo teptis savo rankų, nejaugi jis nežinąs, jog turi draugų, kurie
gali visu tuo pasirūpinti? "Tu tik tark žodį!" Bet Tonijus beveik nesiklau­
sydamas jos žvelgė pro langą, kur alsavo mėnesienos nutviekstas sodas, o
kitapus sodo plieskė puotos salės šviesos, kur jis pats visai neseniai buvo.
Ir vaikinas pagalvojo: "Kažin ar Kristina dar ten?" Ir pamėgino įsivaiz­
duoti ją šokančią su Alesandru.
- Aš gyvas, - sušnibždėjo.
- Ak, spindulingasis vaikeli, - pratarė grafienė.
Gvidas raudojo.
- Bet juk jis visuomet žinojo, kad ateis laikas, kai jam teks likti vie­
nam. Aš jo nepaleisčiau, - prisipažino Tonijus grafienei, - jei jis nebūtų
pasirengęs. Bet Milano žiūrovai panorės jį pamatyti ir be manęs. Ir jūs
pati tą žinote...
Ji palingavo galvą.
- Bet, spindulingasis vaikeli, juk žinai, kas nutiks, jei tu dabar nuva­
žiuosi į Veneciją! Kaip man tave perkalbėti...
Taigi šie žodžiai nuskambėjo. Tai įvyko. Padaras, kuris tamsoje taip
ilgai laukė savo valandos, pagaliau išsiveržė į laisvę, ir dabar tapo nebe-
sutramdomas.
Ir vėl Tonijų užvaldė džiugus jaudulys. "Važiuok į Veneciją. Padaryk,
ką privalai. Tegul tai įvyksta. Ir daugiau nebereikės laukti, laukti, dusti iš
neapykantos bei kartėlio. Daugiau nebereikės žiūrėti į tviskantį, nuosta­
bų gyvenimą, aplinkui besivaržantį su tamsa, begaline širdgėla..."
Bet tuomet Gvidas puolė prie jo, grafienei teko pakibti ant jo visu kū­
nu stengiantis sulaikyti. Dabar maestro veide atsispindėjo neužmaskuotas
įniršis.
- Sakyk, kaip tu gali taip su manimi elgtis! - šaukė jis. - Pasakyk man,
pasakyk, kaip gali taip elgtis mano atžvilgiu! Net jei aš tebuvau figūrėlė
tavo brolio rankose, aš išgabenau tave iš to miesto, aš išvežiau tave, kai
buvai sužalotas ir palaužtas...
Grafienė bergždžiai stengėsi jį nuvesti į šalį.
- ...pasakyk, ar būtum norėjęs, kad aš būčiau palikęs tave ten numirti?
 - 354 -

Taip, jie būtų tave užmušę, jei būčiau ten tave palikęs! Ir pasakyk man, jog
tu nenorėjai ničnieko, nenorėjai nieko iš to, kas vėliau tau nutiko!
- Ne! Liaukis! - grafienė iškėlė rankas.
Ir tuomet Tonijų užvaldęs džiugus jaudulys virto įniršiu. Jis atsigrę­
žė į Gvidą ir išgirdo šiurkštų, šaižų savo balsą:
- Tu žinai priežastį. Zinai geriau nei bet kas kitas! Žmogus, kuris taip
su manimi pasielgė, vis dar gyvas ir nesulaukė bausmės. Ar aš galiu va­
dintis vyru, pasakyk man, ar galiu vadintis vyru jos neįvykdęs!
Ūmai jį apėmė silpnumas, ir Tonijus išsverdėjo į sodą.
Prie puotos salės durų būtų tikrai parkritęs, tačiau už parankės su­
griebė tarnas.
- Namo, - pratarė Tonijus, pamatęs šalia apsiverkusią Kristiną.

Buvo rytas.
Rodos, visą naktį juodu kariavo. Jis su Gvidu. Ir šie kambariai, dabar
tokie šalti, iš miegamųjų virto šiurpiu mūšio lauku.
O kažkur toli už šių namų sienų jo laukė Kristina. Nesigulė, sėdėjo
apsirengusi, galbūt prie lango, ranka parėmusi smakrą, žvelgdama že­
myn, į Ispanijos aikštę.
Bet Tonijus neskubėjo eiti jos guosti. Jis buvo vienas. Ir matė savo atvaiz­
dą kitapus kambario stovinčiame blausiame veidrodyje. Bereikšmis žvilgs­
nis pavertė jį panašiu į demoną angelo veidu. Visas pasaulis pasikeitė.
Paolas verkė.
Berniukas viską girdėjo. Ir atėjo pas jį, o jis tegalėjo atstumti vaiką ty­
lėjimu.
Ir dabar, susirietęs kažkur prieblandoje, Paolas karčiai raudojo. Jo
verksmo garsas kilo ir krito, aidėjo, kaip kad kadaise didžiulio apgriuvu­
sio namo koridoriuose, kur Tonijus slinko palei sieną basomis, apdulkėju­
siomis kojomis, ašaromis paplūdusiu veidu, o įėjęs į kambarį pamatė
motiną, persisvėrusią per palangę. Bejėgiškumo bei siaubo gniužulas
įstrigo gerklėje, kai atsistojęs traukė ją už sijono, o paskui nuskambėjo
aido išnešiojamas jo riksmas, vis garsėjantis ir garsėjantis. Marianai atsisu­
kus berniukas užsidengė rankomis akis, kad nematytų jos veido. O po to
pasijuto krentąs. Jo galva daužėsi į sienas, į marmurines pakopas, jis ne­
galėjo sustoti. Ir šaižiai suriko, o tada jinai, besiplaikstančiu sijonu, nusi­
leido prie jo, pasigavo jo šauksmą bei pavertė klyksmu, kuris darėsi vis la­
biau veriantis.
Jis atsistojo, žengė į kambario vidurį ir vėl pažvelgė į veidrodį. "Ar
tu mane myli?" - sušnibždėjo nejudindamas lūpų. Ir pamatė Kristinos
akis atsimerkiančias lyg mechaninės lėlės, ir jos burnytę, kuri sužvilgusi
ištarė vienui vieną žodį: "Taaaaip".
Paolas atsidūrė šalia. Berniukas pasirodė besąs ganėtinai sunkus, kai
netikėtai pakibo ant jo. Tonijus vos išstovėjo ant kojų. Paolo verksmas ai­
dėjo tarytum iš tolo. Vaikas taip stipriai įsikibo į Tonijų, jog šiam teko il­
gais baltais pirštais atgniaužti jo rankas. Laikydamas Paolą už rankų, jau­
nuolis vėl pažvelgė į veidrodį.
 - 355 -
- Kodėl tu manęs neperspėjai? - ištarė savo atvaizdui, blyškiaveidžiam
milžinui juodu venecijietišku apsiaustu, už kurio, nuleidęs galvą ir žūtbū­
tinai prisispaudęs rankomis bei kojomis, stovėjo vaikas. - Kodėl neperspė­
jai manęs, kad laikas baigėsi? Jis jau beveik išseko.
Tonijus nerangiai nužingsniavo iki lovos, vilkdamas iš paskos Paolą.
Krito ant pagalvių. Berniukas prisiglaudė šalia. Ir Tonijui atrodė, jog net
per miegus girdi vaiko verksmą.

________________________ 6________________________
Pasiekęs teatrą jis vis dar jautė nuovargį. Kiek anksčiau nuvedė Paolą
į mažą kavinukę, kur juodu abu sočiai papietavo. Dabar jam šiek tiek ūžė
galvoje, ir pasaulis aplinkui žaižaravo, nors spalvas truputį išblukino lie­
tus, išvaikęs maskarado dalyvius. Paolas nelietė maisto, kol nepamatė,
kaip Tonijus pradėjo valgyti. Rodos, Tonijus leido jam išgerti per daug
vyno.
Manė šiandien negalėsiąs dainuoti. Bet kartu suvokė, jog niekas ne­
įstengtų jam to uždrausti.
Ir vos tik išgirdo žiūrovų minios trepsėjimą bei riaumojimą, vos pama­
tė nusigrimavusį, kostiumą apsivilkusį Betikiną - didingą apdarą sudarė
šilkas ir šarvai - jam į pagalbą kartu su valios jėga atskubėjo įprastas jau­
dulys.
Jaunasis dainininkas rengėsi rūpestingiau nei paprastai ir baltais dažais
pasišviesino veidą taip pat subtiliai bei profesionaliai kaip Betikinas. Kai
pagaliau atsistojo rampos šviesoje, vėl buvo pats savimi, o balsas, priešinę­
sis tik pačioje pradžioje, paskui suskambo visu galingumu. Tonijus jautė
karnavališką žiūrovų pagyvėjimą, skambantį kimiuose, meilės sklidinuo­
se šūksniuose "bravo!" Jis leido sau sekundėlei nužvelgti salę - daugybę
miglotų, į jį nukreiptų veidų - ir suprato, jog ši naktis sukurta rizikin­
giems pasažams, įvairiausiems triukams, įvairiaspalviam fantazijos polė­
kiui.
Po pirmojo veiksmo į užkulisius atėjo Kristina. Pirmą kartą jinai taip
iš arti matė jį vilkinį moterišką apdarą, todėl prieš įsileisdamas merginą į
grimo kambarį Tonijus užsidėjo brangakmeniais nusagstytą kaukę.
O ji, žvelgdama į mylimąjį, nesusilaikiusi šūktelėjo iš nuostabos. Tiks­
liau, ne į jį, o į moterį tamsiai violetinio aksomo suknele, papuoštą balto
atlaso rožytėmis.
- Prieik prie manęs, mielasis, - grėsmingai sukuždėjo jis, norėdamas tie­
siog išgąsdinti merginą.
Pati Kristina buvo tapusi mažučiu karininku, vilkinčiu švarką su epo­
letais bei mūvinčiu ankštus bridžius, gundomai aptempusius lieknas jos
kojytes. Panaši į drovų berniūkštį, ji prisiartino bemaž baimingai ir iškė­
lusi ranką palietė jo veidą. Jis jai nusišypsojo, puikiai matydamas veidro­
dyje, kaip atrodo saldi judviejų porelė. Artistas pasitaisė sijonus ir atsisėdo
krėslan, o Kristiną pasisodino ant kelių. Ryškios trikampės medžiagos
raukšlės jai tarp kojų tuojau pat sužadino nenumaldomą norą jas paliesti.
Tačiau teko pasitenkinti švelniu balto jos kaklo šilku.
 - 356 -
Kristina pakėlė vyno taurę bei padavė jam, o paskui godžiai pabučia­
vo. Tonijus lėtai atsuko merginą taip, kad ši galėtų matyti jų atspindį
veidrodyje: augalota moteris su tviskančia katės kauke, baltu pripudruotu
veidu ir ryškiai pridažytomis lūpomis, o jai ant kelių - dailutis berniukas.
Jinai atsisuko į jį, palietė museles ant veido. Jis nusiėmė kaukę, o pa­
mačiusi apvedžiotas jo akis Kristina dar kartą nejučia aiktelėjo.
- Jūs mane gąsdinate, senjore, - sušnibždėjo jis tuo pačiu gundančiu
moterišku šnabždesiu, ir ji, jusdama gerklėje lengvą pulsaciją, apsimetė,
tarsi nori jį išprievartauti.
Maža jos rankutė palindo jam po sijonais, palietė nuogas kojas, o pas­
kui, užčiuopusi sukietėjusį penį, taip grubiai jį sugriebė, jog Tonijus vos
girdimai sumurmėjo:
- Atsargiai, mielasis, nepražudyk to, kas ten dar liko!
Ji sukrūpčiojo iš juoko. Paskui prisispaudė prie jo ir atsiduso. Juodu
pasistengė nusiraminti. Niekada anksčiau jis nekalbėjo jai nieko panašaus,
niekada nė frivolišku tonu nešnekėjo apie tai, kas jis iš tiesų yra. Tačiau
dabar galėjo juokauti šia tema ir atlaidžiu žvilgsniu žiūrėti į Kristiną tarsi
į vaiką.
- Myliu tave, - sukuždėjo ji.
Jis užsimerkė. Veidrodis išnyko, o drauge ir juodu dengiantys drabu­
žiai. O gal taip tik atrodė? Tonijus vėl svajingai pagalvojo apie taip, kaip
vaikystėje mėgdavo slėptis tamsoje. Niekas negalėjo jo įskaudinti, kai tap­
davo nematomas. Bet kai vėl pažvelgė į ją, suprato, jog jinai mato ne da­
žus, ne peruką, ne aksomą ar atlasą, o tik jį patį, tarsi juodu abu būtų ne­
matomi tamsoje.
- Kas? - paklausė Kristina. - Apie ką tu galvoji, kai taip žiūri?
Jis papurtė galvą. Nusišypsojo. Pabučiavo ją. Ir vėl pažvelgė į žvilgantį
atspindį veidrodyje. Net užsimaskavę maskarado kostiumais, juodu atro­
dė puiki pora.

Tą patį vakarą, tik šiek tiek vėliau, kai juodu pasiekė Kristinos dirbtu­
vę, Tonijus sužinojo, kad Gvidas jau pasišnekėjo su ja.
Dailininkė buvo pasirengusi palikti viską, kad tik per Velykas atsidur­
tų Florencijoje. Visus užsakytus portretus spėtų užbaigti iki Gavėnios pa­
baigos ir, žinoma, jis galėtų palaukti iki to laiko. O tuomet juodu vyktų į
Florenciją drauge.
Lengvais, skubriais žingsniais vaikščiodama po studiją, ji aiškino rody­
dama savo darbus, girdi šitą galinti užbaigti tuomet, o šitas jau beveik
baigtas. Ji jau nusipirkusi naują odinį lagaminą pastelėms; ji taip trokštan­
ti tapyti Florencijos bažnyčiose. Kristina prisipažino niekada nesilankiusi
Florencijoje. O paskui - reikiamu momentu - išsitraukė kaspiną bei išsilei­
do plaukus.
Kaip visuomet po spektaklio, Tonijus jautėsi žvalus ir beveik besvoris;
savas vyriškas kostiumas atrodė toks lengvas po visų tų graikiškų šarvų
bei moteriškų sijonų. O Kristina vis dar vaidino berniūkštį, tik išleisti auk­
 - 357 -

siniai plaukai suteikė jai panašumo į pažą arba angelą iš senovinio pa­
veikslo.
Jis žiūrėjo į ją netardamas nė žodžio ir galvodamas apie tai, jog verčiau
Gvidas būtų nieko jai nesakęs, ir kartu žinodamas, kad Gvidas kažkiek
palengvino pasiaiškinimą jam. Bet paskutiniosios naktys su ja... paskuti­
niosios naktys... kaip jis nori jas praleisti?
Teisybė, dabar, žiūrėdamas į ją, nenorėjo nieko. Ir joje neįžvelgė nei
liūdesio, nei baimės.
Tonijus pašaukė Kristiną į miegamąjį, ir ši tuojau pat atbėgo pas jį.
Jis pastvėrė merginą bei nusinešė šnipštelėjęs: "Ganimedas", jusdamas
moterišką jos figūrą po bridžiais ir po tankiu dvieiliu švarku.
Jautėsi taip pat, kaip tuomet kavinėje su Paolu: nepaisant mieguistu­
mo, viduje pulsavo gyvybė. Ir spalvos aplinkui buvo ryškios, sodrios. Jis
glamžė pirštais plonytes paklodes, glamonėjo švelnią jos kelių lenkmenų
odą. Jos pečiai atrodė tarytum nuskalauti melsva šviesa. Ir prispaudęs
mylimąją prie savęs jis pagalvojo: kiek dar įstengs visa tai išlaikyti? Kada
užplūs nepakeliamas, veriantis skausmas?

Meilės suminkštinta Kristina vėl uždegė žvakes, įpylė jiems abiem

vyno ir pradėjo kalbėti.
- Aš važiuosiu su tavimi nors ir į pasaulio kraštą, bet kur, - pratarė ji. -
Tapysiu kilmingų Drezdeno bei Londono damų portretus. Tapysiu rusus
Maskvoje, tapysiu karalius ir karalienes. O Vokietija! Tu tik pagalvok, Toni­
jau, apie visas tas bažnyčias, muziejus bei pilis su bokštais ir bokšteliais ant
aukštų kalvų! O ar tu kada nors matei šiaurės šventoves? Ten tiek vitražų!
Tik įsivaizduok tokią bažnyčią, ne marmurinę, o akmeninę, aukštais,
siaurais skliautais, smingančią į dangų, ir daugelį žvilgančių įvairiaspalvių
stikliukų, iš kurių susidėlioja angelų bei šventųjų veidai! Tu tik pagalvok
apie tai, Tonijau! O Sankt Peterburgas žiemą! Naujas miestas, pastatytas
Venecijos pavyzdžiu, apgaubtas nuostabaus balto sniego antklode...
Jos balse nesijautė nevilties, o akys svajingai švytėjo, jis neatsakyda­
mas spustelėjo mylimajai ranką, tarsi skatindamas tęsti.
- Mes keliautume visur keturiese, - kalbėjo ji. - Tu, Gvidas, Paolas bei
aš. Nusipirktume pačią brangiausią kelioninę karietą ir galėtume netgi
pasiimti drauge nepakenčiamąją senjorą Bjanką. O galbūt Gvidas pasi­
kviestų ir savo gražuoliuką Marčelą. Kiekviename mieste išsinuomotume
prašmatnų būstą, pietautume drauge, ginčytumėmės, lankytume teatrą!
Dienomis aš tapyčiau, o vakarais tu dainuotum. O jeigu kokia nors vieta
mums patiktų labiau už kitas, pasiliktume ten ir galbūt kartais išvyktu-
me užmiestin pabūti vieni, toli nuo visų bei visko. Juk mudu dar labiau
mylėtume ir suprastume vienas kitą. Tu tik įsivaizduok, Tonijau!
- Man derėjo pabėgti su keliaujančia opera, - tyliai sumurmėjo jis.
Ji pasilenkė prie jo, susikaupusi suraukė auksinius antakius, bet su­
pratusi, jog jis nekartos to, ką pasakė, tiesiog pabučiavo jį į lūpas.
- Mes nusipirktume vilą, kurią rodžiau tau prieš mėnesį, ir ši taptų
mūsų tikraisiais namais. Pavargę nuo užsienio kalbų mes sugrįžtume
 - 358 -
namo, ir Italija pasitiktų mus ryškiu savo švytėjimu! O, tu nė negali įsi­
vaizduoti, kaip būtų nuostabu! Gvidas galėtų vakarais rašyti sonatas, o Pa­
olas užaugtų ir taptų puikiu dainininku. Jisai irgi debiutuotų Romoje.
Mes visi priklausytume vienas kitam. Kad ir kas nutiktų, liktume
drauge, būtume viena didelė šeima, vienas didis klanas. Aš tūkstantį
kartų apie tai svajojau, - prisipažino ji. - Ir jeigu po visų mano mergiškų
svajonių gyvenimas galėjo padovanoti man tave, tuomet ir visa kita gali
tapti tikrove.
Kristina patylėjo įdėmiai žvelgdama į jį.
- Ką tu pasakei Paolui, kai išsigabenai jį iš Neapolio? Paolas pats man
papasakojo. Pareiškei, jog viskas yra įmanoma tuomet, kai mažiausiai ti­
kiesi. O dabar jo gyvenimas pavirto pasaka, pilna rūmų, turtuolių ir bega­
linių dainų. Tonijau, viskas yra įmanoma - čia tavo žodžiai.
- Koks naivumas, - atsakė jis.
Ir pasilenkęs pabučiavo Kristiną, paglostė jos veidą žavėdamasis įsta­
biai minkštais, beveik nepastebimais pūkeliais, dengiančiais jos skruos­
tus. Paskui piršto galiuku palietė jos lūpas. Ji niekada nebuvo gražesnė nei
dabar.
- Ne, ne naivumas, - užprotestavo ji. - Tonijau, čia įžvalgumas.
- Paklausyk manęs, gražuole, - ištarė Tonijus šiurkščiau, negu pats
norėjo. - Tu labai stipriai mane myli. Taip pat stipriai, kaip ir aš tave. Bet
tu niekada iš tiesų nepažinai vyriškos meilės. Tu nepažįsti vyriškos jėgos,
vyriškų poreikių, vyriškos ugnies. Tu kalbi apie šiaurės šventyklas, apie
akmenis, vitražus, apie skirtingus grožio tipus. Taigi vyrai tokie pat. Yra
skirtingi meilės tipai. Ir vyriška meilė - kitokia. Ateis laikas, ir tu sužinosi,
jog didžiulis pasaulis pilnas paslapčių, slypinčių paprasčiausiuose daly­
kuose, kuriuos kiti laiko savaime suprantamais. Kalbu apie paprastą kiek­
vieno vyro jėgą. Ir argi tu nematai, kai viskas jau pasakyta bei padaryta,
jog toji galia ir yra kaip tik tai, kas buvo atimta iš mūsų abiejų, kas buvo
atimta iš manęs?
Kaip manai, ką man reiškia nuolatinis suvokimas, jog niekada negalė­
siu suteikti tau to, ką gali bet kuris vyriokas, eilinis darbininkas: gyvybės
kibirkštėlę tavo viduje, kūdikį, kuriame susijungtume m udu abu? Kad
ir kaip karštai tvirtintum dabar mylinti mane, kaip gali būti tikra, kad
neateis diena, kai tau atsiskleis tikroji mano esybė!
Jis pamatė išgąsdinęs merginą. Tvirtai lakė ją už pečių - tokių trapių,
dailių, jos lūpos virpėjo, o akys blizgėjo, pilnos ašarų.
- Tu pats nežinai, kas esi, - riktelėjo Kristina, - kitaip nesakytum man
viso šito!
- Aš nebekalbu apie respektabilumą, - paprieštaravo jis. - Dabar aš
galiu patikėti tavimi, kai tvirtini negalvojanti apie santuoką, sakai, esą tau
nerūpi šnekos, pasmerkimas dėl meilės dainininkui kastratui. Tu mane
įtikinai esanti pakankamai stipri, galinti nepaisyti liežuvavimo. Bet tu ne­
žinai, ką reiškia laikyti glėbyje vyrą! Negi, tavo manymu, aš įstengsiu iš­
tverti akimirką, kai pamatysiu tavo akyse, jog tau nusibodau ir tu pasiren­
gusi susirasti kitą...
 - 359 -
- Argi jau taip blogai, kad aš myliu tavyje vyrams nebūdingą švelnu­
mą? - piktai paklausė ji. - Ar keista, kad mieliau renkuosi tavo ugnį, o ne
bet kurią kitą, kuri galėtų mane sunaikinti? Nejaugi tu nematai, koks ga­
lėtų būti mūsų gyvenimas dviese! Kodėl aš turiu norėti to, ką man gali
duoti kiekvienas, kai turiu tave! Argi po tavęs kas nors kitas man gali tu­
rėti reikšmės? Kas dar gali turėti bent šiokios tokios vertės? Tu - Tonijus
Treskis, talentingas ir didingas, kiti to įnirtingai siekia visą gyvenimą ir nie­
ko nepeša. Ak, kaip aš dabar pykstu ant tavęs! Net panorau tave įskaudin­
ti! Nirštu todėl, kad netiki manimi! Netiki, jog mudu galėtume gyventi
drauge ir kaip būtų nuostabu! Tu pasirenki už mus abu, niekada tau šito
neatleisiu! Supranti? Tu padovanojai man save tokiam trumpam laikui!
Niekada tau šito neatleisiu!
Kristina sėdėjo palinkusi į priekį. Nuogas krūtis slėpė auksinių plaukų
šydas. Užsidengusi rankomis veidą, ji tankiai krūpčiojo nuo slopinamos
raudos.
Tonijus norėjo ją paliesti, paguosti, bet pats irgi jautėsi piktas ir nelai­
mingas.
- Tu negailestinga, - netikėtai ištarė jis. O kai mergina pakėlė užverktą,
nuo ašarų ištinusį veidą, paaiškino: - Tu negailestinga berniukui, kuriuo aš
buvau, ir vyrui, kuriuo galėjau tapti. Tu negailestinga, nes nematai, jog
kaskart spausdamas tave glėbyje aš žinau, kas galėtų tarp mūsų būti, jei­
gu...
Ji uždengė delnais jam burną. Tonijus nustebęs pažvelgė į ją, o paskui
atitraukė jos ranką.
- Ne! - papurtė galvą Kristina. - Tuomet mes apskritai niekada nebūtu­
me susitikę. Ir aš prisiekiu tau visu kuo, kas man šventa, jog tavo priešai
yra ir mano priešai; tie, kurie žeidžia tave, žeidžia ir mane. Bet juk tu kalbi
ne apie kerštą, o apie mirtį. Vardan šito ketini nutraukti savo gyvybę.
Gvidas tai žino. Ir aš žinau. O kodėl? Todėl, kad tasai žmogus turi žinoti,
ar ne? Jis privalo žinoti, jog ne kas kitas, o tu atėjai jo nužudyti po viso to,
ką jis tau padarė. Jis privalo žinoti, jog atėjai tu!
- Taip, tu teisi, - tyliai atsakė Tonijus. - Tikra tiesa. Tu viską suformu­
lavai geriau ir aiškiau, nei pavyktų man pačiam.

Gerokai vėliau, kai Tonijus nusprendė, kad Kristina, išverkusi visas

ašaras, užmigo, susipynusi su juo karštomis rankomis bei kojomis, jis ty­
liai išslydo iš merginos glėbio, atsargiai pataisė pagalvę jai po galva, nuėjo
į dirbtuvę ir atsisėdęs prie lango įsmeigė akis į smulkias žvaigždes.
Vikruolis vėjas jau išvaikė sunkius debesis, bet miestas vis dar žvilgė­
jo, nupraustas lietaus, ir atrodė toks nuostabus mėnesienoje. Šimtai žibu­
rėlių mirgėjo balkonuose bei languose, pro sulūžusių langinių plyšius vi­
sose siaurose gatvelėse apačioje, po blizgančiais stogais.
Jis pagalvojo: ar Kristina jį kada nors supras? Jei atsitrauks dabar, tai
reikš, jog atsitraukė visiems laikams. O kaip jis galės gyventi nuolat jusda-
mas šį savo silpnumą, košmariško pralaimėjimo pripažinimą, suvokimą,
jog leido Karlui sumaitoti ir sugriauti jo gyvenimą, o tuomet paliko jį gy­
venti lyg niekur nieko?
 - 360 -
Prieš akis iškilo namai Venecijoje. Žmonos, kurios niekada nepažino,
šmėkla ir vaikų šmėklų pulkelis. Išvydo žiburius viršum kanalo bei švy­
tinčius rūmus, lėtai išnykstančius po vandeniu. "Kodėl taip pasielgta su
manimi?" Norėjosi rėkti, ir staiga pajuto Kristiną stovint šalia, jam prie
šono.
Mergina atrėmė mažą galvutę jam į petį, Tonijus pažvelgė jai į akis
ir išsigando pražiopsojęs svarbiausią savo gyvenimo momentą. Tikriau­
siai kažkada padarė kažką siaubingai blogo, priešingu atveju tiesiog nega­
lėjo šitaip nutikti Tonijui Treskiui, gimusiam dideliems darbams!
Kliedesiai.
Tūkstančius piktadarysčių įvykdė tie, kurie niekada nebuvo nei ap­
kaltinti, nei nubausti; nepaisant didingų pažadų, niekada nebuvo nieko
daugiau, tik nelaimės bei nepritekliai - štai kur slypėjo šio pasaulio siau­
bas. Vaikai, suluošinti tam, kad būtų paversti serafimų choru, jų daina
virto rauda, nukreipta į dangų - į dangų, kuris jų negirdi.
O jam pačiam visa tai nutiko gryno atsitiktinumo dėka - įstabaus atsi­
tiktinumo - tik todėl, kad vieną tolimą žiemą naktimis dainuodavo siau­
rose Venecijos gatvelėse, apnuogindamas širdį po tokiomis pat kaip ir
šios žvaigždėmis.
"O jeigu vis dėlto įsivaizduočiau, kad išties yra taip, kaip pasakė ji..."
Tonijus stovėjo tamsoje ir žiūrėjo į Kristiną, į jos galvos linkį, nuogus pe­
čius po laisvai krintančiu apklotu, kuriuo ji apsigaubė, o kai mylimoji pa­
kėlė į jį akis, jis pamatė kaktos baltumą bei tamsius veido kontūrus.
"Jeigu įsivaizduočiau, jog visa tai išties įmanoma... Jog kažkur žemės
pakrašty, žėruojančiame jų pačių pasaulio kampelyje, juodu galėtų gy­
venti drauge ir mylėti vienas kitą, o visa kita - tai, kas duota kitiems - te­
prasmenga skradžiai!"
- Aš myliu tave, - pasakė jis bei pagalvojo: "Ir tu beveik privertei mane
tuo patikėti."
Tonijaus balsas virptelėjo. Tačiau kaip jis gali ją palikti? Kaip gali palik­
ti Gvidą? Kaip gali išsiskirti pats su savimi?
- Taigi kada tu išvyksti? - paklausė Kristina. - Jei jau nusprendei taip
pasielgti ir niekas pasaulyje negali tavęs sulaikyti...
Tonijus papurtė galvą. Kad tik ji daugiau nieko nesakytų! Mylimoji
dar nesusitaikė su šia mintim, ne, dar nesusitaikė, ir bent jau šią akimirką
jis negalėjo pakęsti, girdėdamas ją apsimetinėjant. Paskutinysis operos
pasirodymas turėjo įvykti kitą vakarą. Bent jau tiek laiko jiems dar liko.

__________________ 7________________________
Ir štai atėjo baigiamųjų žirgų lenktynių metas. Arkliai veržėsi į prie­
kį, įsirėždavo į minią mindydami žiūrovus, ir nors orą drebino šaižūs
klyksmai, niekas negalėjo sulaikyti gyvulių veržimosi Venecijos aikštės
link. Žuvusieji bei sužeistieji buvo tuojau pat nunešami į šalį. Tonijus sto­
vėjo tribūnos viršuje spausdamas prie savęs Kristiną ir žvelgė į aikštę, kur
ant pakvaišusių, suplukusių arklių galvų žmonės metė pilkus skarmalus.
 - 361 -
Tamsa pamažu leidosi ant namų stogų. Prasidėjo didysis karnavalo
užbaigimo ritualas, skelbiantis paskutiniąsias valandas prieš Gavėnios pra­
džią: moccoli*.
Žvakės visur.
Jos suplazdėjo visuose siauros gatvelės languose; įsižiebė ant karietų
stogų, ant karčių, tarpduriuose sėdinčių moterų, vaikų, vyrų rankose... ir
štai jau aplinkui mirguliavo tūkstančių tūkstančiai žvakių. Tonijus skubiai
sugriebė šalimais stovinčio žmogaus žvakigalį ir palietė Kristinos žvakę,
nes aplinkui jau pasigirdo grėsmingas kuždesys: "Šia ammazzato chi non
portą moccolo" - "Mirtis tam, kuris nelaiko žvakės!"
Tuojau pat kažin kokia tamsi figūra puolė į priekį ir užpūtė Kristinos
žvakę, nors toji ir mėgino pridengti liepsną ranka. Nuskambėjo šūksnis:
"Šia ammazzato la signorina!** Tonijus tuojau pat vėl uždegė bičiulės žva­
kę, o paskui, pridengęs savąją ugnelę nuo to paties nenaudėlio, stipriu iš­
kvėpimu iš galingų savo plaučių užpūtė jo žvakę ir ištarė tą patį prakeiks­
mą: "Šia ammazzato ii signore!"***
Visa gatvė apačioje virto blausiai apšviestų veidų jūra. Kiekvienas
stengėsi apsaugoti savosios žvakės liepsną ir tuo pat metu užpūsti kito
žvakelę. "Mirtis tau, mirtis tau, mirtis tau..."
Paėmęs Kristiną už rankos, Tonijus nusivedė ją žemyn nuo tribūnos,
užpūsdamas silpnus žiburėlius kairėje ir dešinėje, o žmonės aplinkui mė­
gino jam atkeršyti. Prasispraudęs į pačią minios tankumą, Tonijus prisit­
raukė Kristiną bei apkabino. Jis svajojo apie kokią nors nuošalią gatvelę,
kur juodu galėtų atsikvėpti ir vėl pradėti tą mažą meilės žaidimą, kuriuo
kankino vienas kitą visą šią dieną atskiesdami visa tai vynu, juoku bei be­
maž desperatišku linksmumu.
Šį vakarą operos vaidinimas turėjo būti trumpas ir baigtis prieš dvy­
liktą, tai yra dar prieš prasidedant Pelenų dienai, o dabar jis negalvojo apie
nieką daugiau, tik apie žvaigždėtą dangų, apie juodu supantį mažučių ži-
burėlių vandenyną bei šnabždesius aplinkui: "Mirtis tau, mirtis tau, mirtis
tau..." Ūmai jo liepsnelė užgeso, Kristinos irgi. Mergina aiktelėjo, bet tuo
momentu iš visų pusių stumdomas ir kumščiuojamas Tonijus prisispaudė
mylimąją bei pravėrė jos lūpas savosiomis, nekreipdamas jokio dėmesio į
užgesusias abiejų žvakeles. Minia pasigavusi nusinešė juos drauge tarsi jū­
ros banga.
- Duokite man savo ugnelės, - skubiai kreipėsi Kristina į šalimais sto­
vintį augalotą žmogų. Uždegė savo žvakę ir perdavė liepsnelę Tonijui.
Iš apačios apšviestas jos veidas atrodė šiurpokai. Minkštos garbanėlės
mirguliavo auksu. Mergina pasidėjo galvą mylimajam ant krūtinės ir pri­
glaudė prie jo žvakės savąją, kad dideli jo delnai galėtų pridengti abu
liepsnos liežuvėlius.

Galų gale atėjo metas išeiti. Minia pamažėle sklaidėsi. Vaikai vis dar už-
pūtinėjo žvakes tėvams bei erzino juos ritualiniu prakeiksmu, tėvai atsaky­
*Moccoli - dgs. Iš moccolo - maža žvakė, žvakigalis (it.).
**Mirtis senjorinai! (it.).
***Mirtis senjorui! (it.).
 - 362 -
davo tuo pačiu, ir šis pamišimas pamažu persikėlė į šonines gatveles. Tačiau
Tonijus stovėjo nejudėdamas, nenorėdamas palikti šios paskutinės karnava­
lo salelės net vardan paskutiniųjų teatrinės ekstazės momentų.
Visuose languose tebedegė žiburiukai. Gatvėse kybojo daugybė žibin­
tų, pro šalį pravažiuojančiose karietose ribuliavo švieselės.
- Tonijau, turime mažai laiko... - sušnibždėjo Kristina.
Jis be jokių pastangų sulaikė mažą merginos rankutę prieš jos valią.
Bičiulė tempė jį, bet vaikinas nejudėjo. Tuomet Kristina pasistiebė ir už­
dėjo ranką jam ant pakaušio.
- Tonijau, tu apie kažką svajoji...
- Taip, - sumurmėjo jis. - Apie amžinąjį gyvenimą...
Dailininkė nusivedė jį į Via Condotti. Ji bemaž šoko priešakyje ir
tempė draugužį už ilgos rankos lyg už pavadėlio.
Staiga prišokęs kažkoks berniūkštis sušnypštė:
- Šia ammazzato...
Įžūliai šyptelėjęs, Tonijus iškėlė ranką ir išgelbėjo savo liepsnelę.
Vėliau viskas įvyko taip greitai, jog paskui jis nebeįstengė sudėlioti
mozaikos gabalėlių į vieną visumą. Netikėtai priešakyje išdygo siluetas,
paskui pasirodė grimasos perkreiptas veidas, pasigirdo šnabždesys: "Mir­
tis tau!", o tada Kristina paleido jo ranką, jis parkrito praradęs pusiausvy­
rą ir išgirdo draugės riksmą.
Jaunuolis išsitraukė durklą tuo momentu, kai pajuto kito peilio ašme­
nis sau prie gerklės.
Jis numušė ginklą aukštyn, geležtė tespėjo brūkštelėti per veidą, ir at­
kišo į priekį savąjį durklą, smogė vieną kartą, antrą, trečią į žmogų, mė­
ginusį prispausti jį prie sienos.
Bet tą akimirką, kai tasai žmogus ėmė visu svoriu kristi ant jo, vaiki­
nas pajuto už nugaros esant dar vieną užpuoliką, ir staiga kaklą sugniau­
žė kilpa.
Užvaldytas absoliutaus siaubo, jis ėmė grumtis, kaire ranka pasiekė iš
už nugaros puolantį vyrą, o dešine sukiojo durklą kito žarnose.
Pasigirdo trepsėjimas, riksmas, Kristinos riksmas. O jis jau duso, virvė
įsirėžė jam į kūną... Ir staiga kilpos nebeliko.
Tonijus atsisukęs puolė smaugiką, tačiau kažkas sugriebęs jį už ran­
kų sušuko:
- Senjore, senjore, mes jūsų paslaugoms!
Atsigręžęs išvydo niekad anksčiau nematytą žmogų, šiam už nuga­
ros stovėjo Rafaelės bravai, tie patys, kurie persekiojo jį keletą savaičių, o
tarp tų vyrukų - Kristina; bravai laikė ją, tačiau taip, tarsi gintų, anaiptol ne­
ketindami skriausti. Tonijui prie kojų gulėjo jo paties nužudytas žmogus.
Vaikino krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis prisispaudė prie sienos, lyg nie­
kuo nepasitikintis, į kampą įvarytas žvėris.
- Mes tarnaujame kardinolui Kalvinui, - pasakė jam nepažįstamasis.
Aiškiai matėsi, kad Rafaelės žmonės jo nepuolė. Jie stovėjo čia pat.
Aplinkui susigrūdo minia, šimtai žvakelių. Ir pamažu Tonijus suvokė:
visi šie žmonės atėjo jo apginti.
 - 363 -
Jis žiūrėjo į nužudytąjį.
Atbėgo mažų vaikų pulkelis ir tuojau pat atšoko pamatę negyvėlį.
Vaikų pirštukai atrodė raudoni bei perregimi žvakių liepsnos fone.
- Jūs turite kuo greičiau eiti iš čia, senjore! - patarė jam asmens sargy­
binis, o Rafaelės vyrukai pritariamai sulinksėjo. - Čia gali atsirasti ir dau­
giau norinčiųjų jus užpulti.
Keli bravai nuvedė jį šalin, o vienas pasilenkęs apieškojo lavoną.

________________________ 8________________________
Jis sėdėjo prie pat slenksčio. Kardinolas Kalvinas nesitvėrė pykčiu.
Pasikvietęs grafą Rafaelę di Stefaną, Kalvinas karštai padėkojo už pa­
galbą, kurią pastarojo žmonės suteikė gindami Tonijų ir Kristiną, saugiai
nugabentą į grafienės namus.
Rafaelė pareiškė nepasitenkinimą dėl to, kad užpuolikai galėjo prieiti
taip arti prie Tonijaus.
Tačiau kas buvo tie plėšikai? Ir kardinolas, ir Rafaelė uždavė šį klausi­
mą Tonijui, kuris tik pakraipė galvą bei pasakė žinąs ne daugiau už juodu.
Netrukus paaiškėjo, jog abu užpuolikai buvo užkietėję galvažudžiai. Jų
kišenėse buvo rasti Venecijos pasai, aptikta venecijietiškų monetų. Vieną
nudūrė kardinolo sargybinis, kitą nugalabijo pats Tonijus.
- Kas Venecijoje gali geisti tavo mirties? - kamantinėjo Rafaelė. Mažos
juodos jo akutės gręžte gręžė Tonijų. Dainininko ramybė varė jį iš proto.
Tonijus vėl papurtė galvą.
Faktas, jog sugebėjo nusigauti iki teatro ir įstengė išeiti į sceną, atrodė
jam tikras stebuklas, o susidoroti su savo darbu padėjo profesinis meistriš­
kumas bei įpratimas, kurių jis nevertino iki pat pastarojo momento.
Tačiau šis kambarys jam tapo dar didesne bausme negu šviesų nu­
tvieksta scena, kur tarytum iš tolo klausydamasis savo paties balso galėjo
pasinerti į savas mintis.
Jautė malonų jaudulį, panašų į patirtąjį prieš dvi dienas, kai atvėrė
Gvidui širdį, jaudulį, kuris paversdavo jį šaltu ir tvirtu, kurį lengvai galėjo
paslėpti grimas bei kostiumas.
Dabar jis prisivertė sėdėti ramiai ir nejudėti. Tačiau negalėjo užmiršti
žymės ant kaklo, negalėjo atsikratyti minties apie tai, kaip giliai turėjo įsi­
rėžti virvė, kad visiems laikams atimtų iš jo balsą, o gal net gyvybę.
Be to, prisiminė prie gerklės prikištą peilį. Peilis prie gerklės, kilpa ant
kaklo.
Jis pakėlė akis ir įsmeigė žvilgsnį į Gvidą, kuris stebėjo kamantinėjimą
taip, lyg jaustųsi susirūpinęs bei išgąsdintas ne mažiau už kitus.
Maestro veidas tapo neišskaitomas. Galėjai neabejoti: mokytojas neke­
tina niekam nieko sakyti.
- Nuo šiol Marką Antonijų saugos keturi žmonės, - tarė kardinolas.
Nepaisant viduje vis dar kunkuliuojančio įniršio, Kalvinas elgėsi taktiš­
kai ir neklausė Rafaelės, iš kur ten staiga atsirado jo žmonės. Kardinolo
 - 364 -
sargybiniai kalbėjo su tais vyrais taip, lyg būtų geri pažįstami bei nesiste­
bėtų juos ten sutikę.
"O jeigu nė vieno iš jų ten nebūtų buvę?"
Tonijus prisimerkė ir nusuko akis, kai Rafaelė pasilenkė pabučiuoti
žiedo ant kardinolo piršto.
Ramybės kauke prisidengęs Gvidas kitame kambario gale atrodė pa­
niuręs. Tarsi jau matytų krauju paplūdusį Tonijaus kūną miesto gatvėje.
Tonijus vėl pasičiupinėjo įpjovą. Rafaelė jau išėjo. Bravai liks stovėti
sargyboje visuose rūmų koridoriuose. Lygiai taip pat Karlo apsaugininkai
kadaise slėpėsi visuose Treskių palaco koridoriuose.
- Išeik, Gvidai, - sušnibždėjo Tonijus.
Pagaliau juodu su kardinolu Kalvinu liko vieni.
- Pone, - prabilo Tonijus. - Ar po tiekos malonių nesuteiktumėte man
dar vienos? Ar negalėtume dabar mudu abu nueiti į koplyčią ir ar nema-
lonėtumėte ten išklausyti mano išpažinties?

________________________9________________________
Juodu tylėdami nužingsniavo koridoriumi. O atidarę koplyčios duris
pajuto iš vidaus sklindančią šilumą. Priešais marmurinius šventuosius
mirgėjo žvakės, o auksinės tabernakulio durelės švelniai švytėjo viršum
baltutėliu audiniu apdengto altoriaus.
Kardinolas nuėjo iki pirmosios raižytinių kėdžių eilės priešais Dievo
stalą ir atsisėdo, pasiūlęs Tonijui gretimą krėslą. Juodviem nebuvo būti­
nybės naudotis medine klausykla. Kardinolas palenkė galvą, leisdamas
Tonijui suprasti, jog šis gali pradėti, kada panorės.
- Mano pone, - kreipėsi Tonijus. - Viskas, ką jums pasakysiu, privalo
išlikti išpažinties paslaptimi. Šito negalima atskleisti niekam.
Kardinolas suraukė kaktą.
- Markai Antonijau, kodėl man tai primeni?
Jis pakėlė dešinę ranką ir ryžtingu mostu palaimino.
- Nes aš neprašau formalaus nuodėmių atleidimo, mano pone. Galbūt
tiesiog ieškau teisingumo. Ieškau tiesos dangaus akivaizdoje. Aš tiksliai
nežinau, ko ieškau, bet turiu jums pasakyti, kad žmogus, pasiuntęs man
samdomus žudikus, yra mano tėvas, visų ir kiekvieno laikomas mano
broliu.
Tolesnis pasakojimas vystėsi sparčiai, aiškiai, tarsi metai būtų nuplovę
visas banalybes bei nereikalingas smulkmenas, palikdami tik esmę. Kar­
dinolo veidas įsitempė iš skausmo ir nuo sutelkto dėmesio. Nuleisti glot­
nūs vokai atrodė tarytum pusrutuliai virš akių. Kartais jis palinguodavo
galvą nenutraukdamas iškalbingos tylos.
- Visa tai, kas buvo padaryta man, kitą žmogų būtų seniai pastūmėję
įvykdyti kerštą, - sušnibždėjo Tonijus. - Ir aš žinau, kad tik mano laimė ver­
tė mane atidėlioti šio tikslo siekimą. Aš nejaučiu savo gyvenimui neapykan­
tos nė paniekos. Aš jį vertinu. Balsas man ne tik Dievo dovana, bet ir
džiaugsmas, ir visi aplinkiniai žmonės mane džiugino, nors geidulingumo
 - 365 -
niekad netrūko, o šit aistros akivaizdžiai stigo. Aš negaliu šito neigti. Bet aš
gyvenu. Kartais pats sau atrodau tarsi vandens stiklinė, į kurią pataikius
saulės spinduliui šviesa susprogsta, ir stiklinė tampa pačia šviesa.
Tad kaip aš galėjau jj nužudyti? Vėl paversti savo motiną našle, o jų
vaikus - našlaičiais? Kaip galėjau į tuos namus atnešti tamsą bei mirtį? Ir
kaip galėjau pakelti prieš jį ranką, kai jis - mano tėvas, kuris mylėdamas
mano motiną padovanojo man gyvybę? Kaip galėjau šitaip padaryti tuo
metu, kai, nepaisant mano neapykantos jam, gyvenau toks laimingas bei
patenkintas, koks nesijaučiau niekad, netgi vaikystėje?
Todėl aš vis atidėliojau savo užmačias. Nusprendžiau, jog Karlas pri­
valo turėti du vaikus. Aš laukiau. Ir netgi tuomet, kai neliko nieko, kas
mane sulaikytų, kai nebeliko įsipareigojimų tiems, kuriuos mylėjau, bei
kliūčių mano kelyje, baimė sugriauti savo paties laimę vertė mane nesi­
imti veiksmų. Bet dar svarbiau, pone, kad mano laimė vertė mane jausti
kaltę dėl to, jog ketinu jį nužudyti. Kodėl jis privalo mirti, kai aš turiu
visą pasaulį, meilę ir viską, apie ką tik gali svajoti vyras! Štai ko pats sa­
vęs klausinėjau.
Bet netgi šiandien, šią pat dieną, aš vis dar laukiau kovodamas su savo
sąžine ir išsikeltu tikslu. Ginčijausi ne su kitais, o pats su savimi.
Akimirksnį patylėjęs, Tonijus karčiai atsiduso.
- Ir štai dabar, jūs matote, jis pats perkirto šį mazgą: pasiuntė samdo­
mus žudikus, kad mane užmuštų. Dabar jis gali taip elgtis. Mano motina
mirė ir yra palaidota. Ketveri metai praėjo nuo to laiko, kai kas nors galė­
jo rasti nenuginčijamų motyvų, kurie mano nužudymo atveju užtikrintų
jam mirties nuosprendį. O aš visus tuos metus buvau ištikimas namams,
šeimai ir net jam, paskutiniajam mūsų giminės palikuoniui.
Pasiųsdamas tuos galvažudžius nužudyti manęs jis pamėgino su­
griauti patį gyvenimą, kuris laikė mane atokiau nuo jo, tą gyvenimą, ku­
ris man sakė: užmiršk jį, lai gyvena!
Bet aš negaliu jo užmiršti. O dabar jis nepaliko man pasirinkimo. Aš
privalau važiuoti tenai bei užmušti jį, ir Dievas liudininkas: nėra prie­
žasties, dėl kurios negalėčiau to padaryti, o paskui sugrįžti pas tuos, ku­
riuos myliu ir kurie manęs laukia. Pasakykite man, jog nėra priežasties,
dėl kurios aš privalėčiau sunaikinti save, idant atsiskaityčiau su tuo žmo­
gumi, šiandien pamėginusiu mane nužudyti.
- Bet ar gali tu su juo atsiskaityti, Markai Antonijau, - paklausė kardi­
nolas, - neaukodamas savo paties gyvybės?
- Taip, mano pone, - tvirtai atsakė Tonijus. - Aš galiu taip padaryti. Jau
seniai radau būdą įvilioti jį į savo tinklus minimaliai rizikuodamas.
Kardinolas patylom mąstė apie viską, ką išgirdo, ir prisimerkęs žvel­
gė į tolį, į tabernakulį.
- Ak, kaip menkai aš tave pažinojau, kaip mažai težinojau apie tai,
ką tu išgyvenai... - pagaliau ištarė jis.
- Mano galvoje sukasi vienas vaizdinys, - tęsė Tonijus. - Visą vakarą
jis mane kamavo. Prisiminiau seną legendą, kurioje didžiajam užkariauto­
jui Aleksandrui buvo pateiktas vadinamasis Gordijaus mazgas, o jis per­
 - 366 -
kirto šį kalaviju. Mat šita metafora labai taikliai atspindi mano sielos būse­
ną. Tikras Gordijaus mazgas, kur susipina troškimas gyventi bei tikėjimas,
jog neįstengsiu gyventi, kol nesunaikinsiu jo ir kartu nesusinaikinsiu pats.
Ką gi, jisai perkirto Gordijaus mazgą savųjų samdinių peiliais. Ir šiandien
vakare, kai aš scenoje šypsojausi, kalbėjau ar net dainavau, be paliovos
galvojau pagaliau supratęs, kodėl man niekad nepatiko ši sena legenda.
Kokia gi čia išmintis - tiesiog imti ir perkirsti bei sunaikinti mįslę, kuri įva­
rė aklavietėn kur kas šviesesnes galvas? Koks grubus, tragiškas nesupra­
tingumas! Bet vyrai paprastai taip ir elgiasi, mano pone: jie perkerta arba
nukerta. Ir, ko gero, tik tie iš mūsų, kurių negalima priskirti vyrų giminei,
įstengia aiškiau pamatyti gėrio bei blogio išmintį ir patirti paralyžiuojančią
jos jėgą.
Ak, jei turėčiau laisvę rinktis, aš visą laiką leisčiau eunuchų, moterų,
vaikų ir kalavijų vulgarumą niekinančių šventųjų draugijoje! Bet aš nesu
laisvas. Jis ateina manęs. Jis man primena, jog vyriškos prigimties taip
lengvai nesunaikinsi, jog ją galima pažadinti giliausiose mano gelmėse ir
nukreipti prieš jį. Viskas yra taip, kaip aš visuomet maniau: aš ne vyras
ir kartu vyras, ir aš negaliu gyventi nei kaip vienas, nei kaip kitas, kol jisai
nesusilaukė bausmės!
- Tuomet yra tik vienas teisingas kelias iš aklavietės, - kardinolas paga­
liau atsisuko į jį. - Tu negali pakelti rankos prieš tėvą už tai nesumokė­
damas. Pats man taip pasakei. Nėra reikalo cituoti tau Šventojo Rašto.
Tačiau tavo tėvas mėgino tave nužudyti, nes jisai tavęs bijo. Išgirdęs
apie tavąjį triumfą scenoje, tavo turtą, fechtavimo įgūdžius, apie tai, ko­
kie įtakingi žmonės tapo tavo draugais, jis negalėjo nepagalvoti, jog ketini
stoti prieš jį.
Taigi tu privalai nuvykti i Veneciją. Tu turi priversti jį paklusti. Aš
galiu pasiųsti drauge su tavimi savo arba grafo di Stefano vyrus, kaip pa­
norėsi. Ir surenk su juo akistatą, jei tu šito taip trokšti. Įsitikink, jog vi­
sus šiuos metus jis kentėjo bei atliko bausmę už tau padarytą blogį. O
paskui paleisk jį. Ir tuomet jis galų gale įsitikins, jog tu niekada jam ne­
pakenksi. Tu irgi būsi patenkintas. Gordijaus mazgas atsiriš, ir kalavijų
neprireiks.
Sakau tau visa tai ne kaip dvasininkas. Kalbu kaip žmogus, jaučiantis
pagarbią baimę, žinantis, ką tu išgyvenai, ką praradai ir kiek, nepaisant
nieko, pasiekei. Dievas niekada nebandė manęs taip, kaip bandė tave. O
kai aš nusidėjau savo Viešpačiui, tu buvai man, nuodėmingajam, atlaidus
ir neparodei nei paniekos, nei begalinio pranašumo mano silpnybės aki­
vaizdoje.
Elkis taip, kaip aš tau pasakiau. Žmogus, leidęs tau taip ilgai gyventi,
iš tiesų nenori tavęs žudyti. Jis labiausiai trokšta gauti tavo atleidimą. Ir
tik pamatęs jį klūpantį prieš save ant kelių, galėsi savo tėvą įtikinti, jog
tau pakanka stiprybės jam atleisti.
- Bet argi man pakanka stiprybės? - paklausė Tonijus.
- Kai suprasi, jog ši stiprybė - pati galingiausia iš visų, tu jos įgysi. Tu
tapsi tuo, kuo nori būti. O tavo tėvas bus amžinas šio tapsmo liudininkas.
 - 367 -
❖ 0 0
Gvidas nemiegojo, kai įėjo Tonijus. Maestro sėdėjo tamsoje prie savo
rašomojo stalo, iš ten sklido tylūs garsai: štai jis pakėlė taurę, štai gurkš­
telėjo iš jos, štai beveik be garso pastatė taurę ant medinio stalo pavir­
šiaus.
Paolas gulėjo susirietęs į kamuoliuką Gvido lovos viduryje. Mėnesie­
na apšvietė ašarotą berniuko veidą bei pasklidusius plaukus; matėsi, kad
vaikas užmigo nenusirengęs ir kad jam buvo šalta, nes gulėjo apglėbęs
save abiem rankom.
Tonijus, pakėlęs sulankstytą apklotą, užklojo berniuką. O paskui pa­
silenkęs pabučiavo Paolą.
- Juk ir tu apraudi mane? - atsisuko jis į Gvidą.
- Galbūt, - atsakė Gvidas. - Gal tave. O gal save. Ir Paolą. Kristiną irgi.
Tonijus priėjo prie stalo. Luktelėjo, kol tamsoje pamažu išryškėjo
Gvido veidas.
- Ar spėsi parašyti operą iki Velykų?
Maestro padvejojęs linktelėjo.
- Tuomet nueik pas impresarijų ir susitark su juo. Pasamdyk karietą,
pakankamai didelę, kad jūs visi - Kristina, Paolas, senjora Bjanka - galė­
tumėte nukakti į Florenciją ir ten išnuomoti mums namą. O aš pažadu:
jeigu negrįšiu anksčiau, tuomet Velykų sekmadienį būsiu šalia tavęs dar
prieš atsiveriant teatro durims.
 Septinta dalis
1

Net po pamažėle smarkėjančio lietaus šydu šis miestas atrodė pernelyg

gražus, kad būtų realus. Jis labiau panėšėjo į protu nesuvokiamą svajonę.
Senoviniai rūmai dunksojo viršum ribuliuojančio vandens, sukurdami
vieną didingą, nuostabų, nesibaigiantį miražą. Saulė skverbėsi pro pra-
driskusius debesis sidabru ataustais krašteliais, viršum styrančių laivų
stiebų sklandė žuvėdros, pleveno ir nuo vėjo plaikstėsi vėliavos, panašios
į ryškius šviesos žybsnius blankiai švytinčio dangaus fone.
Vėjas plakė visą aikštę dengiančią ploną vandens plėvelę, o kažkur
tolumoje skambėjo varpai - taip suspausti šalčio, jog jų garsas atrodė pa­
našus į žuvėdrų klykavimą.
Prasidėjo šventas senovinis spektaklis - Šviesiausios Tarybos narių iš­
ėjimas pro valstybinės kanceliarijos portikus. Raudonos mantijos vilkosi
per vandenį, vėjas plėšė baltus perukus, bet eisena judėjo kranto link,
valstybės vyrai vienas paskui kitą lipo į juodutėlius gedulo barkasus ir
plaukė aukštyn neprilygstamos didybės prospektu - Didžiuoju kanalu.
Ak, nejau šis vaizdas niekada nesiliaus stulbinęs, nesiliaus alinęs šir­
dį ir protą? O gal šito niekuomet nebūna gana dėl tų penkiolikos karčios
tremties metų Stambule? Amžinai kankinantis, amžinai paslaptingas,
amžinai negailestingas miestas, Venecija - svajonė, kuri vėl ir vėl tampa
realybe.
Karlas pakėlė prie lūpų brendį, šis išsyk nudegino gerklę. Viskas ap­
linkui susiūbavo ir atsistojo į savo vietas. Sustingo į dangų besiveržian­
čios žuvėdros. Vėjas degino akis.
Jis atsisuko bei vos neprarado pusiausvyros. Ir pamatė savo patikėti­
nius, savo bravus, kurie iki tol stovėjo it neryškūs šešėliai, o dabar prislin­
ko arčiau, dvejodami, ar jam reikalinga pagalba, ar ne, bet pasirengę tuo­
jau pat pribėgti, jei jis pargriūtų.
Karlas nusišypsojo. Pakėlęs prie burnos gertuvę, gurkštelėjo didelį
gurkšnį. Minia tuojau pat pavirto lėtai judančių spalvų telkiniu, atsispin­
dinčiu vandenyje, tokiu pat nematerialiu, kaip ir pats lietus, ištirpstantis
nebylioje migloje.
- Už tave, - sukuždėjo jis orui, dangui bei jį supančiam materialiai
efemeriškam stebuklui, - už tave kiekviena ir visokeriopa auka, mano
kraujau, mano prakaite, mano sąžine. - Užsimerkęs susiūbavo praūžus
vėjo gūsiui. Jam patiko, kaip vėjas vėdino odą, patiko skendėti nuostabia­
me svaigulyje, kai nebejauti nei skausmo, nei sielvarto. - Už tave aš žu­
dau, - sušnibždėjo. - Už tave aš nužudysiu.
Jis atsimerkė. Patricijų raudonomis mantijomis jau nebebuvo. Ir aki­
mirksniui jis įsivaizdavo - patirdamas ganėtinai malonų jausmą - jog jie
vienas po kito nuskendo jūroje.
 - 369 -
- Jūsų prakilnybe, leiskite parvesti jus namo.
Atsisukęs jis pamatė Frederiką, įžūloką vyruką, laikantį save ne tik
asmens sargybiniu, bet ir jo tarnu.
Ir brendis atsidūrė prie lūpų anksčiau, nei apsisprendė išgerti.
- Tuoj, tuoj... - Karlas norėjo kažką pasakyti, bet pajuto akis aptrau­
kiantį ašarų šydą, sudrumsčiantį iškilusią viziją: tušti kambariai, tuščia
lova, jos suknelės, vis dar kybančios ant kabliukų, ir netgi ore tebesklan-
dantis jos kvepalų aromatas. - Laikas nieko nesušvelnina, - ištarė balsu. -
Nei mirties, nei netekties, nei fakto, kad netgi mirties patale jinai ištarė jo
vardą!
- Senjore!
Frederikas akimis parodė tamsų siluetą, kuris išsyk pasistengė dingti
iš akių - vieną iš kas žingsnis pasitaikančių valstybės šnipų.
Karlas nusijuokė.
- Apskųsk mane! Ei tu, girdi? "Jis šlaistosi girtutėlis, nes jo žmoną po
žeme graužia kirminai!"
Jis nustūmė į šalį tarną.
Minia išpampo lyg gyvas padaras, ir išsikleidė tik tam, kad vėl susig­
laustų. Vėjo blaškomas lietus plakėsi į akių vokus, lūpas, virtusias šypse­
na, perkreipusia veidą. Karlas susverdėjo, bet tuojau pat vėl išsitiesė ir
gurkštelėjęs dar vieną gurkšnį pasakė:
- Laikas.
Pasakė garsiai, beatodairiškai, kaip šneka tik kaip reikiant įkaušęs
žmogus, ir pagalvojo: "Kartais laikas nė kiek nepadeda", o paskui su­
šnibždėjo:
- Girtumo svaigulys irgi. Nesuteikia nieko, tik galimybę kaskart ma­
tyti šį grožį ir jo slepiamą visa ko prasmę.
Debesų kraštus puošė sidabras, žaižaruojanti auksinė mozaika atrodė
gyva. Įdomu, o ką ji regėdavo apsvaigusi, tomis minutėmis, kai plėšda­
vo jam iš rankų vyną, o jis jos prašydavo: "Mariana, lik su manimi, ne-
begerk, lik su manimi!"? Ir apskritai, ar ji ką nors sapnuodavo, kai gulė­
davo be sąmonės savo lovoje?
- Jūsų prakilnybe, - sušnibždėjo Frederikas.
- Palik mane vieną!
Deginantis brendis panėšėjo į skystą ugnį; gėrimo šiluma palaikė
Karlą nepraleisdama ledinio oro, ir staiga jį pervėrė mintis, jog visas šis
grožis, pasirodo, labiausiai reikalingas tuomet, kai kažkas pats pasiekia ri­
bą, už kurios nebejaučia skausmo.
Lietus dar stipriau pliūptelėjo iš dangaus. Įkypos čiurkšlės šnypšda­
mos tiško į didžiulę balą, tyvuliuojančią priešaky.
- Ką gi, labai greitai jis bus su tavimi, mano meile, - sušnibždėjo Kar­
las perkreipęs lūpas. - Jis bus su tavimi, judu gulėsite drauge didžiajame
žemės patale.
Kaip žemai ji galų gale puolė! "Aš važiuosiu pas jį! Supranti, aš va­
žiuosiu pas jį! Nedrįsk laikyti manęs čia įkalintos! Jisai Romoje, ir aš va­
 - 370 -

žiuosiu pas jį!" O jis jai atsakydavo: "Ak, brangioji, argi tu įstengtum bent
batus ar šukas pati susirasti?"
- Ta-a-aip! Judu vėl būsite drauge, - šie žodžiai išsiveržė tarsi oras. - O
tuomet, tuomet aš galėsiu kvėpuoti!
Jis užsimerkė, vildamasis, jog atmerkęs akis vėl išvys šitą grožį, si­
dabrinį saulės šviesos sprogimą ir aukso bokštus, dunksančius viršum
žėrinčios mozaikos.
- Mirtis ištaisys visas mano praeities klaidas, mirtis padarys taip, kad dau­
giau nebebus jokio Tonijaus, kastrato Tonijaus, dainininko Tonijaus! - su­
švokštė jis. - Mirties patale ji šaukėsi tavęs, supranti? Jinai tarė tavo vardą!
Jis vėl gurkštelėjo brendžio, pajuto malonų virpulį visame kūne ir ap­
silaižė lūpas, norėdamas ilgiau jausti skonį.
- Ir tu sužinosi, kaip aš už visa tai sumokėjau, kaip kankinausi, kaip
brangiai man kainavo kiekviena akimirka, kurią atidaviau tau! O dabar
jau nebeturiu ko tau atiduoti, mano pavainikis sūnau, nuolatinis, nenu-
ramdomas mano varžove! Ir štai dabar tu mirsi, mirsi dėl to, kad aš galė­
čiau gyventi!
Vėjas plaikstė jo plaukus, degino veidą, skverbėsi per ploną surduto
audinį, subrukdamas tarp kojų ilgus juodo apsiausto skvernus.
Bet netgi pasviręs į šoną, nuvydamas mirties kambario viziją, kurios
pastarosiomis savaitėmis nepavykdavo nė akimirksniui atsikratyti, Karlas
pastebėjo, jog tiesiai į jį per visą aikštę žingsniuoja - visiškai reali - ge­
dulo drabužiais apsitaisiusios moters figūra, kurią jis jau ne sykį matė
šiomis girtomis, priešiškumo sklidinomis, karčiomis dienomis čia gatve­
lėje, čia krantinėje, čia vėl gatvelėje.
Jis prisimerkė nukoręs galvą į šalį.
Jos sijonai taip pamažu plaukė viršum žvilgančio vandens, jog atrodė,
tarytum ji juda ne raumenų dėka, o karštligiškos gedinčios sąmonės pa­
stangomis.
- O tu esi viso šito dalis, brangioji, - sukuždėjo jis, mėgaudamasis savo
paties balso skambesiu galvoje, nors niekas kitas nepastebėjo nei jo paties,
nei atkimšto butelio rankoje. - Ar tu tai žinai? Tu viso šito dalis, bevarde,
beveide, bet tokia daili būtybe! Lyg šiai vietai nepakaktų savo grožio, ji
dar pagimdė tave, apsitaisiusią kaip mirtis, juodą kaip mirtis, amžinai be­
siartinančią prie manęs, tarsi mes būtume meilužiai, tu ir aš, mirtie...
Aikštė susiūbavo, bet vėl atsistojo savo vieton.
Ir tuomet brendis, vynas bei kančia, keistai susimaišę, atliko savo
darbą: atėjo momentas, kai jis galėjo iškęsti viską. "Taip, Tonijui teks
mirti, nes aš neturiu pasirinkimo, nes aš negaliu pasielgti kitaip! Ir tegul
- jei reikia - šitai ištirpsta poezijoje, mano giedantis paukštužėli, mano
dainininke, mano sūnau kastrate! Ilga mano ranka pasieks Romą, su­
griebs tave už gerklės, ir tu nutilsi amžiams, užtat aš pagaliau galėsiu
kvėpuoti!"
Po arkada šmėžavo jo bravai, niekada pernelyg neatsitolinantys.
Karlas panoro vėl nusišypsoti, pajusti šypseną savo veide. Taip skais­
čiai žaižaruojanti aikštė tiesiog turi susprogti beformiu švytėjimu.
 - 371 -
Tačiau jį jau slėgė kitas jausmas, kita vizija, kažkas, kas ištirpdė šį pa­
trauklų malonumą, siūlantį jam skonį... ko? Kažin ko panašaus į begar­
sį riksmą iš pražiotos burnos.
Karlas išgėrė brendžio. Gal dėl visko kalta toji moteris arba judantys
jos sijonai, jos šydas, vėjo prilipintas prie veido, sužadinantis keistą nežy­
mią paniką, skatinančią gurkštelėti dar sykį ir dar?
Jinai ėjo artyn taip pat, kaip artinosi ir anksčiau!
Kas ji? Gal kurtizanė, Gavėnios proga apsirengusi juodai? Ji lėtai eina
jo pusėn, ji artinasi! Rodos, iš visos aplinkui šmirinėjančios minios tos
moters pasirinktas tikslas - būtent jis, ta-a-a-aip! Jinai jį persekioja, dėl to
jau nebekyla abejonių. O kur jos tarnaitės? Gal slepiasi atokiau, kaip ir
Karlo vyrukai?
Jam patiko įsivaizduoti, kad jinai jį persekioja. Taip, jinai jį persekio­
ja. Iš po juodojo savo šydo ji matė jo šypseną. Ir mato jo šypseną dabar.
"Aš noriu šito, aš noriu viso šito! - jis net sugriežė dantimis. - Aš no­
riu šito, aš visai nenoriu kentėti, tik pasakyk man, tik pasakyk man, tik
tegul jie man pasako, kad jis nebegyvas!"
Karlas plačiai atmerkė akis. O kai pamatė miglotą jos veido ovalą ir
rankų judesius po plevenančiu vualiu, ji pasirodė jam esanti ne žmogiška
būtybė, o kažin kokia šmėkla, pasiųsta sekti įkandin bei guosti.
Ūmai ji nusisuko, bet nesiliovė judėjusi. Reginys buvo toks įstabus,
jog Karlas šiek tiek palenkęs galvą vėl prisimerkė, kad geriau matytų.
Jinai tolo, ir dabar visos gazo klostės išsiskleidė, o sijonai susiūbavo
nuo vėjo. Nepaisant kulniukų, ji nė sykio nekluptelėjo, ėjo ryžtinga vyriš­
ka eisena, o paskui vėl apsisuko aplink.
Karlas tyliai nusijuokė. Jis niekad gyvenime nematė šitaip besielgian­
čios moters.
O kai ji atsisuko, sijonai išsiskleisdami apsisuko kartu su ja, ir nepa­
žįstamoji vėl pradėjo artintis šiurpoku besvoriu žingsniu; Karlui šoną
pervėrė staigus skausmas.
Kartu su iškvėpimu iš krūtinės išsiveržė švilpesys.
"Girta, kvaila kurtizanė, našlė - kad ir kas tu būtum, - galvojo jis, ir
pyktis skverbėsi vidun, tarsi kūne staiga būtų atsiradusi tamsi dėmė, pro
kurią galėjo prasiskverbti nuodai, - ką tu žinai apie tai, kas yra aplink ta­
ve, ir ar tu gali įsivaizduoti, jog esi viso šito grožio dalis! Tu sudarai dalį
šio grožio, nepaisant tavo atgrasių, banalių bei neišvengiamai pasibjaurė­
tinų minčių!"
Butelis buvo tuščias.
Visai neketino jo išmesti, bet staiga šis sudužo į šipulius ant šlapių
akmenų jam po kojomis. Plonytis vandens sluoksnis suribuliavo. Po van­
deniu blizgančios šukės nugrimzdo į dugną. Karlas jas užmynė. Jam pa­
tiko traiškomo stiklo garsas.
- Dar vieną! - mostelėjo ranka. Ir akies krašteliu pamatė, kaip vienas
šešėlis artėdamas vis didėja bei aukštėja.
- Senjore! - tarnas įteikė butelį. - Prašau, eime namo.
- Ak! - jis atkimšo butelį. - Argi aš šiandien neturiu dėl ko liūdėti? -
 - 372 -

jis piktai pažvelgė Frederikui j veidą. - Dabar, kai mes stovime čia, jis vei­
kiausiai jau pradėjo irti, ir visos tos moterys, alpusios nuo jo balso, dabar
verkia bei rauda, o jo bičiuliai, turtingi ir įtakingi Romos bei Neapolio po­
nai, tikriausiai ruošia jam prašmatnias laidotuves.
- Senjore, meldžiu...
Karlas papurtė galvą. Vėl tasai klaikus kambarys ir tas... kas ten buvo?
...Tasai siaubas, kurį juste pajuto, tarsi prieskonį ant liežuvio, kai ji staiga
atsisėdo lovoje: "Tonijau!"
Jis uždėjo ranką Frederikui ant krūtinės bei atstūmė jį.
Ir pradėjo gerti lėtai, dideliais gurkšniais, svajodamas, kad sugrįžtų
liūdesys, šviesus bedugnis jausmas be jaudulio bei nerimo.
O kurgi ji, juodai apsirengusi moteris? Kur ji dingo?
Apsisukęs ant kulnų pamatė ją vos už dešimties žingsnių nuo savęs.
Neabejojo, jog ji pasuko galvą ir pažvelgė į jį, vos tik Karlas dirstelėjo ne­
pažįstamosios pusėn!
Taip, jinai pažvelgė į jį.
Žvelgė į jį iš nakties tamsos. Jisai ją niekino ir kartu žinojo, jog tuo
momentu, kai nusišypsojo jai susižavėjusia šypsena, jo akys geidulingai
sužibo. Visuomet tas pats įžūlumas, tas pat koketavimas, tas pats slėpy­
nių žaidimas, nors iš vidaus jį griaužia sielvartas. "Manai, aš tavęs noriu,
manai, geidžiu tavęs! Taip, aš trokštu išgerti tave tarsi vyną, o paskui
numesti šalikelėn tau dar nespėjus suprasti, kas įvyko. Bet ji! Tai buvo
laikui nepavaldi meilė. Ir aš ją pražudžiau! "Tonijau!" - ir daugiau nė vie­
no žodžio iki pat mirties."
Jis gėrė brendį pernelyg godžiai: gėrimas tekėjo smakru, varvėjo ant
drabužių.
Kažkas su juo pasisveikino, nusilenkė ir skubiai nuėjo šalin pamatęs,
kokios jis būklėn. Bet jie atleis! Visi jam atleisdavo. Juk suprantama: žmo­
na numirė, vaikai rauda gedėdami motinos, verkia ir jis. O kažkur už
penkių šimtų mylių į pietus toji negarbė, senas skandalas. "Ak, senato­
rius Karlas Treskis! - tikriausiai kalba jie. - Kiek jam teko ištverti!"
Dar kažkas. Frederikas palietė alkūnę. O jis neatitraukė akių nuo mo­
ters juodais drabužiais. Toji aiškiai bandė jį suvilioti.
- Juk sakiau, palik mane vieną.
- ...Atplaukė, ir jame nieko nebuvo, senjore.
- Jame? Neišgirdau, ką sakei.
- Pašto laive, senjore. Ten nebuvo...
Kekšė grakštumu priminė katę; ji dvelkė elegancija - suknelės plevė­
savimas arba jos žingsniavimas prieš vėją. Jis jos geidė, jisai jos geidė! O
kai viskas bus baigta, jis atsiklaups ir prisipažins: "Aš jį nužudžiau. Aš
neturėjau pasirinkimo, aš ne..." Karlas apsisuko aplink ir įdėmiau pasi­
žiūrėjo į Frederiką.
- Ką tu pasakei?
- Pašto laive nieko nebuvo, senjore. Jokio pranešimo negavome, - ir
nuleidęs balsą bemaž pašnibždomis pridūrė: - Jokio pranešimo iš Romos.
- Jei nebuvo, tuomet bus.
 - 373 -

Karlas ištiesė pečius. Taigi laukimas tęsiasi, o kartu ir kaltės jausmas.

Ne, ne kaltė, tiesiog nesmagumas, įtampa, trukdanti kvėpuoti.
Dabar jis laukė to pranešimo bemaž apimtas siaubo. Po pirmojo įtū­
žio protrūkio, kai paklausė, ar gali pasikliauti jų ištikimybe, šie atsakė:
"Mes atgabensime jums įrodymą." - "Nejaugi? Ir kokį gi? - paklausė jis
tuomet. - Kruviną galvą maiše?"
Tada Karlas nusijuokė, ir netgi jie, galvažudžiai, nustėro iš siaubo,
nors ir pamėgino nuslėpti išgąstį, nutaisę neišskaitomus veidus - tarsi
nukaltus iš medžio, grubius, nenušlifuotus. "Nereikia vežti man įrody­
mų. Reikia tik įvykdyti užduotį. O naujiena greitai mane pasieks."
Dainininkas Tonijus Treskis! Kaip tik taip jisai vadinamas, netgi gir­
dinti Karlui, net kreipiantis į jį, jo brolį, drįstama sakyti: "Dainininkas
Tonijus Treskis!"
Prieš daugelį metų kiti irgi žadėjo atvežti įrodymą, bet Karlas atsisa­
kė. O kai jie vis dėlto išvyniojo jo akivaizdoje krauju nudažytą skarmalą,
ir jis išvydo kruviną masę, atšoko už kėdės, kad nebematytų, ir subliu­
vo: "Patraukite šalin, patraukite!"
- Jūsų prakilnybe... - Frederikas kreipėsi į jį.
- Aš neisiu namo.
- Jūsų prakilnybe, jeigu pranešimo vis dar nėra, vadinasi, tikėtina,
kad...
- Kas tikėtina?!
- Tikėtina, kad jiems nepavyko.
Frederiko balse skambėjo šioks toks susierzinimas ir nerimas. Jo akys
bėgiojo po aikštę, bet tik aklai nuslydo pro netikėtai pasirodžiusią mote­
rį juodais drabužiais. "Taigi tu jos nematai? O aš matau!" - nusišypsojo
Karlas.
- Nepavyko? - nusišaipė jis. - Dėl Dievo meilės, juk jis tik sumautas
kastratas! Jie galėjo plikomis rankomis jį pasmaugti.
Karlas kilstelėjo butelį ir beveik bičiulišku mostu pastūmėjo Frederi­
ką, kad neužstotų nepažįstamosios. Moteris vėl buvo čia. "Puiku, gra­
žuole, nagi eikš pas mane!" - sumurmėjo jis patylom ir skubiai nurijo
brendį.
Deginantis gėrimas praskalavo bumą, praskaidrino akis. Besvoris lie­
tus krito be garso, panašus į sidabro nėrinius.
Šiluma krūtinėje atrodė tikra prabanga; Karlas neatitraukė nuo bur­
nos butelio.
Paskutiniosiomis savo dienomis Mariana blaškėsi po kambarį ištrau­
kinėdama spintų bei komodų stalčius: "Atiduok! Tu neturi teisės jo iš ma­
nęs atimti! Aš jį čia pasidėjau! Tu manęs nesulaikysi!"
O paskui nuskambėjo senojo gydytojo perspėjimas: "Ji save nužu­
dys". O galų gale koridoriumi bėgančios Ninos klyksmas: "Ji nekalba, ji
nejuda!" - ir verksmas, verksmas...
Likus keturioms valandoms iki mirties ji tai žinojo. Jinai atsimerkė ir
pasakė: "Karlai, aš mirštu."
"Aš neleisiu tau numirti, Mariana!" - šaukė jis. O paskui ji akimirks­
 - 374 -

niui atsipeikėjo, atsisėdo lovoje, išplėtė akis. "Tonijau!" - ir daugiau nepra­

tarė nė žodžio.
Tonijus, Tonijus, amžinai vien tiktai Tonijus.
- Senjore, metas namo... Jeigu užduoties nepavyko įvykdyti taip, kaip
derėjo, esama pavojaus, jog...
- Ką? Jiems tereikėjo nusukti sprandą vištgaidžiui! Jeigu jie to dar ne­
padarė, vadinasi, padarys. Nebenoriu daugiau apie tai kalbėti. Eik!
"Dainininkas Tonijus Treskis!" - paniekinamai išsišiepė Karlas.
- Bet pašto laive turėjo būti koks nors pranešimas.
- Aha, įrodymas, - pratarė jis. - Įrodymas.
Galva kruviname maiše.
"Patraukite šalin, patraukite šalin, patraukite šali-i-i-n!"
Jinai niekad nesiliovė kamantinėjusi: "Juk ne tu tą padarei? Juk ne
tu?" Ir jis tūkstantį kartų kuždėjo neigimo žodžius. Tūkstantį kartų pir­
mosiomis dienomis, kai visi buvo pasirengę jį užpulti kaip maitvanagiai.
Ten, už uždarų durų, ji spaudėsi prie jo, kabinosi nagais it paukštis:
"Mano sūnus! Mano vienintelis sūnus! Mūsų sūnus! Tu to nepadarei!"
"Tad pasakyk dabar!" Jis juokėsi, juokėsi: "Ne, brangioji, tūkstantį
kartų ne! Aš negalėčiau padaryti nieko panašaus. Jis pats žengė šį neap­
galvotą žingsnį." Ir tuomet jos veidas sušvelnėdavo, jinai juo patikėdavo,
bent jau tą akimirką, kai būdavo jo glėbyje.
- ...Kam šitaip gedėti?
Kas taip pasakė?
Karlas skubiai atsigręžė ir pamatė dvi skubiai nutolstančias figūras:
sunkūs ilgi patricijų drabužiai, balti perukai... Budrūs bei amžinai smer­
kiantys varžovai!
Frederikas buvo jau toli, labai toli, stebėjo iš arkados, o greta jo ir kiti.
Keturi puikūs durklai, keturi raumenų kalnai - pakaktų apginti jį nuo bet
ko, išskyrus beprotybę, išskyrus kartėlį, išskyrus jos mirtį, begalinius,
klaikius metus be jos, begalinius metus...
Girtas ilgesys griūte užgriuvo. "Kaip aš jos geidžiau, savosios Maria­
nos! Kaip nupasakoti tą jausmą?" Net kai verkdavo ant jo rankų, net kai
klykė, kad atiduotų butelį, net kai girtos akys žvelgdavo smerkiamai, o
lūpos nuslysdavo į šalis atidengdamos akinamai baltus dantis! "Argi tu
nematai, kad aš dabar su tavimi, - kalbėdavo jai. - Mudu drauge, o jie visi
pasitraukė, ir jau niekada neįstengs mūsų išskirti, tu tokia pat graži kaip
visuomet, ne, ne, nenusigręžk nuo manęs, pažvelk į mane, Mariana!"
Ir tik trumpai akimirkai tas neišvengiamas švelnumas, nuolankumas:
"Aš žinau, tu negalėtum taip pasielgti, nuskriaustum bet ką, tiktai ne To­
nijų! O jis laimingas, tiesa? Juk ne tu... ir jis laimingas."
"Ne, mano mieloji, mano brangenybe, - atsakydavo jis. - Jis būtų mane
apkaltinęs, jei būčiau tą padaręs. Juk savo akimis matei jo pasirašytus
popierius. Ką jis laimėtų neapkaltindamas manęs?"
"Tik laiko, kol sugalvos, kaip mane nužudyti. Štai ką jis laimėjo. Ak,
pirmiausia mano sūnūs, mano sūnūs Treskių giminei, o taip, viskas Tres-
 - 375 -

kių giminei, štai dėl ko jis nuslėpė tiesą, dainininkas Tonijus, fechtuotojas
Tonijus, Tonijus iš Treskių giminės!"
Ar paskalos kada nors baigsis?
"Neapoliečiai, pasakysiu jums, siaubingai jo bijo, jie uoliai stengiasi jo
nesupykdyti. Girdėjau, jisai įniršęs, kai jį įžeidęs tasai jaunas toskanie­
tis, ir perrėžęs berniukui gerklę! O tos peštynės tavernoje, kai jis nužu­
dė kitą berniuką? O-o, jis pavojingas - jis vienas iš pavojingiausių
kastratų, pačių pavojingiausių..."
"O kur manoji kekšė juodais drabužiais? - ūmai pagalvojo Karlas. -
Kur mano gražioji dama Mirtis, mano kurtizanė, taip narsiai viena vaikš­
tinėjanti po aikštę? Galvok apie gyvą, užmiršk mirusią. Mirusią, miru­
sią, mirusią.
Taip, galvok apie gyvą kūną, šiltą kūną, slypintį po juodais apdarais.
Kad tik tu būtum graži, kad tik būtum verta kiekvieno cechino*!"
Tuo tarpu milžiniška bala, nuo kurios paviršiaus vėjas nuvijo lietų, vėl
virto nuostabiu veidrodžiu. Ir tame veidrodyje jis pamatė artėjančią figū­
rą tamsiais apdarais. Ne, jau stovinčią priešais.
Ak!
Karlas nusišypsojo žvelgdamas į jos atspindį vandenyje. "Taigi, nar­
sioji, gundanti kekše juodais drabužiais, reikalai pasistūmėjo į priekį!"
Bet balsiai jam iš lūpų išsiveržė vienui vienas žodis:
- Gražuolė.
Ar ji tai pamatė?
"O jeigu aš nutrauksiu tavo skraistę? Tu neišdrįsi manęs mulkinti,
tiesa? Ne, tu būsi graži! Ir dar pamaiva, lengvabūdė, turinti aštrų liežuvė­
lį! Derėsies bei koketuosi, ir visą laiką manysi, jog aš tavęs geidžiu. O
juk visus tuos metus aš netroškau nieko, išskyrus vienintelę moterį, tik­
tai vieną gražią ir pamišusią moterį. Kuri sušuko: "Tonijau!" - ir numirė
ant mano rankų."
Dabar gedulą dėvinti nepažįstamoji buvo taip arti, jog galėjo įžiūrėti
išsiuvinėtą vualio kraštelį. Juodo šilko siūlai, nuostabios gėlės, juodo gin­
taro lašeliai.
Ir staiga po šydu kažkas subolavo. Nuogos jos rankos!
"Veidas, koks jos veidas? Nagi, atidenk veidą!"
Ji stovėjo ramiai ir gan toli, kur kas toliau, nei atrodė, kai žiūrėjo į jos
atspindį baloje. "Juk ji tiesiog milžinė, o ne moteris! Ar taip tik atrodo?
Tegu sau eina! Aš neisiu įkandin. Išgėriau per daug brendžio ir jaučiuosi
pernelyg nelaimingas." Jis jau buvo pasirengęs kilstelėti ranką ir pakviesti
Frederiką.
Bet moteris nenuėjo.
Rodos, jos galva po šydu grakščiai palinko į šoną. Visas ilgas jos kū­
nas tarytum krypo jo pusėn, ir miglotos, sentimentalios mintys staiga iš­
sisklaidė.
- Taip, mieloji? - sušnibždėjo Karlas, tarsi iš taip toli ji galėtų išgirsti.
Bet tuo metu pro šalį ėjo kiti žmonės; keli vyrai tamsiais, vėjo plaiks­
*Cechinas (it. zecchino) - senovinė Venecijos auksinė moneta.
 - 376 -

tomais apsiaustais atskyrė jį nuo nepažįstamosios to neįtardami, tačiau

Karlas neatplėšė akių nuo vienišos, gundančios jos figūros, o moteris -
Karlas jautė - žvelgė tiesiai į jį iš po savo gedulo šydo.
Ir kaip tik tuomet, kai jis staiga išsigando pamesiąs ją iš akių, pro tuo
momentu priešais ją atsidūrusio žmogaus petį pamatė, kaip nepažįsta­
moji baltomis savo rankomis pakėlė vualį. Ir Karlas išvydo jos veidą.
Akimirksniui nustėro.
Ir tuomet jinai priėjo. Karlas žinojo nesąs toks girtas, kad regėtų haliu­
cinacijas. Ji buvo graži! Ji buvo tokia pat graži, kaip ir viskas aplink, ir pati
tai žinojo! Moteris ėjo artyn, tarsi jo paties iškviesta dvasia, ji turėjo neįti­
kėtiną manekeno veidą, lėlės, didumo sulig žmogumi.
Tasai veidas atrodė porcelianinis, tobulai baltas. O dar tos akys!
Dabar jau jisai ėjo jos pusėn, ir lietus sukosi sidabrinėje šviesoje, taigi
jam teko prisimerkti, kad geriau ją įžiūrėtų, kai grįžtelėjusi per petį ne­
pažįstamoji vėl parodė savo veidą. "Taip, paskui ją! Paskui ją!"
Dabar gražuolė narsiai, žavingai įžūliai kvietė jį paskui save!
Ak, buvo taip keista, taip malonu, jam taip šito reikėjo dabar, nes
skausmas bent trumpam atsitraukdavo.
Moteris ėjo vis greičiau ir greičiau.
O pasiekusi priešais nusidriekusį kanalą atsisuko.
Vualis lėtai nusileido.
Bet ir puiku, atrodė be galo gundomai. Karlas ėmė ją vytis ir žengęs
kelis žingsnius atsidūrė beveik šalia jos. Jos sijonai bemaž lietė vandenį.
Jam atrodė, jog mato, kaip alsuojant pakyla ir nusileidžia jos krūtinė.
- Įžūli tiek pat, kiek ir graži! - pratarė jai, nors ji vis dar buvo perne­
lyg toli ir negalėjo išgirsti. Moteris pasisuko ir mostelėjo gondoljerui.
Jis pastebėjo už nugaros susiburiančius savo žmones, o Frederiką ei­
nantį artyn.
Ir tuomet bėgte pasileido jai įkandin, sunkiai bei nerangiai žengė į
valtį, kuri išsyk susiūbavo po juo ir tarsi įstūmė Karlą į uždarą kajutę,
kur jau dingo moteris.
Atsilošęs ant sėdynės jis tuojau pat pajuto jos suknelės taftos prisilie­
timą.
Valtis pajudėjo. Tvokstelėjo kanalo dvokas. O priešais jį sėdėjo toji
gražuolė nuostabiu apdaru, jisai girdėjo jos alsavimą.
Širdis daužėsi, upeliais žliaugė prakaitas. Štai pabėgimo kaina! Bet
Karlas turėjo ją! Nors vos galėjo ją įžiūrėti; šviesa skverbėsi į kajutę pro
užuolaidų plyšelį.
- Aš noriu tave matyti, - sušnibždėjo, stengdamasis nugalėti nemalo­
nų maudulį krūtinėje, - aš noriu matyti...
- Ką jūs norite matyti? - sušnibždėjo ji.
Jos žemas kimokas balsas skambėjo be jokios baimės. Be to, ji buvo
venecijietė, kaip jis ir tikėjosi!
Karlas nusijuokė! Ir atsisukęs į ją trūktelėjo į viršų vualį.
- Tavo veidą!
Jis užgriuvo ant jos ir uždengė jos burną savąja, įspausdamas moterį
 - 377 -

į pagalves. Ir išsyk pajuto, kaip įsitempė jos kūnas, nepažįstamoji kilstelėjo

rankas, norėdama jį sulaikyti.
- O ką tu sau manei? - jis atsitiesė, apsilaižė lūpas ir pažvelgė tiesiai į
prieblandoje švytinčias juodas jos akis. - Manei galinti su manimi žaisti?
Moteris žvelgė į jį nepaprastai keistu, nustebusiu žvilgsniu. Jos veide
nesimatė nei koketiško pasipiktinimo, nei apsimestinio išgąsčio. Ji tiesiog
žiūrėjo į jį tarytum jo pakerėta, tarsi tyrinėdama jį, kaip kad tyrinėtų ko­
kį negyvą daiktą, ir dabar, prietemoje, nepažįstamoji jam atrodė gražes­
nė už visas kada nors matytas būtybes.
Neįtikėtinas grožis! Karlas laukė, kada visa tai baigsis, kada sulauks
neišvengiamo nusivylimo ir pamatys neabejotinus jos trūkumus. Bet kol
kas nepažįstamoji išliko tokia nuostabi, jog jam atrodė, tarytum pažinojo
šį grožį visada, jog jis slypėjo mažoje sielos slaptavietėje, kur jis geidulin­
gai bei begėdiškai kuždėjo meilės dievui: "Duok man tai, kaip tik tai, ir
tai, būtent tai!" Ir štai jinai prieš akis! Ir niekas šiame veide jam neatrodo
svetima. Nei jos akys, tokios juodos, riestomis blakstienomis, nei stangri
skruostų oda, nei didelė, gundanti, stebėtinai daili burna!
Karlas palietė jos odą. Ak! Atitraukė pirštus, o paskui perbraukė per
juodus antakius, per skruostikaulius, per lūpas.
- Ar tau nešalta? - iškvėpė. - O dabar noriu, kad iš tikrųjų mane pa­
bučiuotum!
Šie žodžiai nuskambėjo kaip išsprūdusi dejonė; suėmęs delnais jos
veidą, jis prispaudė moterį prie sėdynės atlošo ir ėmė aistringai bučiuoti,
akimirksniui atsiplėšdamas ir vėl bučiuodamas.
Atrodo, gražuolė dvejojo. Sekundėlei jam pasirodė, jog ji tarsi suak­
menėjo, o paskui kupina ryžto, kuris jį pralinksmino, atsidavė bučiniui:
jos lūpos prasivėrė, kūnas suglebo, ir tuomet jis - nepaisant girtumo - pa­
juto pirmąjį krustelėjimą tarp kojų.
Ir nusijuokė.
Atsilošė ant pagalvių. Pro užuolaidėles šmėsčiojo blausūs šviesos
žybsniai. O jos veidas atrodė pernelyg baltas, net nežmogiškas. Tačiau ji
buvo žmogus. Taip, taip, tuo jis jau įsitikino!
- Jūsų kaina, senjora? - Karlas atsisuko į ją ir atsidūrė taip arti, jog bal­
ti pripudruoti plaukai pakuteno veidą. Moteris pažvelgė į jį bemaž pa­
liesdama blakstienomis. - Ko jums reikia, ko jūs norite?
- O ko norite jūs? - nuskambėjo tas pats gilus, šiek tiek kimus balsas.
Nuo šio garso Karlas pajuto spazmą gerklėje.
- Tu žinai, ką aš turiu omenyje, mieloji... - sumurkė jis. - Kiek tau su­
mokėti už malonumą nurengti tave? Toks grožis reikalauja atlygio, - ir jis
švelniai palietė lūpomis moters skruostą.
Bet toji kilstelėjo ranką.
- Jūs veltui švaistote tai, kuo galėtumėte ilgai mėgautis, - atsakė. - O iš
jūsų aš nepaimsiu nieko.

Juodu buvo kambaryje.

Iš pradžių ilgai kopė laiptais - vis aukštyn, aukštyn drėgnomis pako­
 - 378 -
pomis, ir jam tai nepatiko. Tokia apleista vieta! Aplinkui šmirinėjo žiur­
kės, Karlas net girdėjo jas cypsint. Visa tai tapo nesvarbu: paslaptingoji
gražuolė pagirdė jį tokiu aistringu bučiniu, ir jos oda buvo tokia, tokia
oda, už kokią galėjai nužudyti!
O dabar juodu buvo kambaryje.
Jinai vis vertė Karlą valgyti, o vynas po brendžio atrodė panašus į
vandenį.
Sis namas jam buvo nepažįstamas.
Patį rajoną žinojo, ir aplinkinius namus, pilnus šiltų mažų miegamų­
jų bei kurtizanių, kurios jam visai patiko. Bet šitas namas...
Žvakės spigino į akis. Ant stalo stovėjo atšalę valgiai, o atokiau matė­
si lova, gan nerūpestingai pridengta auksu ataustomis užuolaidomis. Nuo
židinyje liepsnojančios ugnies pasidarė nepakenčiamai karšta.
- Pernelyg karšta, - pastebėjo Karlas.
Moteris uždarė visas langines. Kai kas šiame kambaryje jam kėlė ne­
rimą: per daug voratinklių palubėje, aplinkui tokia drėgmė, drėgmė ir
puvėsių kvapas.
O greta prabanga: taurės, sidabrinis dubuo... Visa tai panėšėjo į teatro
dekoracijas: kai prieini pernelyg arti scenos, staiga pamatai gegnes ir už­
kulisius.
Tačiau dar kažkas jam kėlė nerimą, kažkas ypatingo. Kas gi? Ogi...
jos rankos.
- Dieve, jos tokios didelės... - sušnibždėjo Karlas. Nuosavo balso gar­
sas bei ilgėliausių baltų pirštų vaizdas privertė suakmenėti, nors tuo pat
metu jis miglotai nerimavo, ypač dėl šiandieninių atminties spragų.
Ką ji pasakė? Negalėjo prisiminti, kaip juodu išlipo iš gondolos.
- Per karšta? - paklausė moteris. Tuo pačiu kimiu kuždesiu, kuris kėlė
norą paliesti jos gerklę.
Tuo momentu Karlui vėl prašviesėjo akyse, ir jis pirmą kartą išvydo vi­
są nepažįstamąją. Ne rankas, o ją visą. Jeigu ir buvo koks nors kitas mo­
mentas, kai matė ją visu ūgiu, negalėjo šito prisiminti. Ir tuomet pagalvojo,
veikiausiai tiesiog iš įpročio, jog jo žmonės, be abejo, sukiojasi netoliese.
Bet jinai buvo tokia nuostabi!.. Kilstelėjęs taurę, Karlas žvelgė į mig­
lotą gražuolės siluetą, tankiai mirksėdamas ir stengdamasis įveikti girtą
svaigulį. Burgundiškasis buvo malonaus skonio, bet per silpnas.
- Neprieštarauji, mieloji? - paklausė atkimšdamas gertuvę.
- Jūs jau nebe pirmą kartą klausiate, - nusišypsojo toji. Jos balsas panė­
šėjo į alsavimą. Ir argi kada nors bent viena pažinota moteris turėjo tokį
balsą?
Ji dėvėjo prancūzišką peruką. Nepriekaištingos baltos garbanos, nu­
sagstytos mažučiais perlais, bangomis krito jai ant pečių. Ir dar ji buvo to­
kia jauna! Kur kas jaunesnė, nei pamanė gondoloje, kur ji atrodė čia ap­
skritai neturinti amžiaus, čia visai sena. Be to, ji akivaizdžiai gimusi Ve­
necijoje. Nė pats nežinojo kodėl, bet tuo nė kiek neabejojo.
-D ar visai vaikelis, - švelniai ištarė Karlas.
Ūmai jo galva staigiai linktelėjo į priekį, ir jis suprato, kaip smarkiai
 - 379 -

įkaušo. Stengdamasis išsaugoti orumą, atsitiesė. Gražuolės lūpos buvo ne

tamsiai rožinės, ne šviesiai rožinės, o kažin kokios sodresnės, natūralios
spalvos. Ne, nepridažytos. Gondoloje jis paragavo šių lūpų, pajuto jų sko­
nį bei kvapą. Nepažįstamoji buvo nepaprastai daili. Ypač traukė jos akys,
kurios žvelgė į jį neatsiplėšdamos.
O jos suknutė ir išsiuvinėta juosta, aptempusi iškirptės kraštą! Išsyk
apėmė noras kyštelėti tenai ranką, perplėšti juostą bei išleisti krūtis laisvėn.
- Kodėl laukei tiek metų, kodėl anksčiau neatėjai pas mane?! - žais­
mingai nusijuokė jis.
Tačiau jos veidas netikėtai persimainė.
Ji visa tarytum nusipurtė. Tačiau viskas įvyko taip greitai, kad Karlas
suabejojo, ar tik nebus pasivaidenę. O dabar atsilošusi kėdėje gražuolė
plačiai nusišypsojo ir šiek tiek primerkė akis.
- Atrodo, laikas pats tinkamiausias, - atsakė ji.
- Taigi tinkamiausias, - it aidas atsiliepė jis.
"Ak, jei tu žinotum, jei tik tu žinotum!" Kaskart laikydamas glėbyje
moterį, Karlas įsivaizduodavo glamonėjąs savo žmoną, kiekvieną kartą
savo žmoną jis vis tvirčiau bei tvirčiau spaudė prie savęs, o paskui ateida­
vo šiurpus momentas, ir jis pamatydavo laikąs ne Marianą, o tiesiog nie­
ką, tiesiog kažką... kaip kad ir ši... kaip ši kekšė.
Geriau negalvoti dabar apie visa tai. Geriau apie nieką negalvoti.
Karlas ištiesė ranką ir pastatė liepsnojančią žvakę sau iš dešinės.
- Kad tave geriau matyčiau, vaikeli, - ironiškai pamėgdžiojo prancū­
zišką pasaką.
Paskui nusijuokęs atrėmė galvą į aukštą sunkaus ąžuolinio krėslo
atlošą.
Bet kai moteris pasilenkė į priekį, pasirėmė alkūnėmis į stalą ir priar­
tino veidą prie šviesos, jis ūmai pasijuto sukrėstas. Užėmė kvapą, Karlas
sustingo šiek tiek kilstelėdamas pečius.
- Ar aš jus gąsdinu? - sušnibždėjo nepažįstamoji.
Karlas neatsakė. Buvo kvaila jos bijoti! Bet jis pajuto viduje užverdantį
įniršį, prisiminė, jog jo laukia neišvengiamas nusivylimas, kai galų gale
išryškės paslaptinga veido išraiška maskuojamas koketavimas, o galbūt
ir vulgarumas, ir, savaime suprantama, godumas. Jis pajuto košmarišką
nuovargį. Pasijuto išsekęs. O tasai kambarys toks ankštas... Jis įsivaizda­
vo, kaip atsigula į savo lovą, įsivaizdavo Marianą, gulinčią greta... O pas­
kui lėtai, karčiai pagalvojo: "Ji kape."
Ir apskritai jis pernelyg girtas tokiems dalykams. Baiminosi, jog tuoj
susivems. Be to, visiškai aiškiai žinojo nepatirsiąs pilno malonumo.
- Bet kodėl jūs toks liūdnas? - paklausė kambario šeimininkė m ur­
kiančiu balsu.
Jam pasirodė, jog moteris iš tiesų nori išgirsti atsakymą. Ir dar joje sly­
pėjo kažin koks valdingumas... Tačiau kas tai? Negailestingumo bei gro­
žio derinys. Nepažįstamoji išties galėjo jį priversti... Bet juk iš pradžių jis
visuomet taip galvodavo, o kuo viskas pasibaigdavo? Grumtynės ant pa­
klodės, paskui - jo žiaurumo protrūkis, nors ir ganėtinai silpnas, o tada
 - 380 -
neišvengiamos derybos bei kartais grasinimai. Taip, jis pernelyg girtas to­
kiems dalykams, pernelyg apsvaigęs.
- Aš turiu eiti, - pratarė Karlas vos judindamas lūpas.
Dabar derėtų išsiimti piniginę, jei tik ją turėtų. Apsiaustas! Kur dingo
jo apsiaustas? A, štai jis, ant grindų. Gražuolė būtų visiška kvaiša, jei su­
manytų jį apvogti. Ir ji puikiai tą žino.
Moters veidas jam atrodė... pernelyg didelis. Nenatūraliai didelis. Tačiau
juodos, viena nuo kitos nutolusios akys buvo tiesiog neįtikėtinos. Jis žvelgė
į gražuolės pirštus, kuriais ši suko garbanėles prie smilkinių, dailią kaktą,
nepriekaištingai kylančią iki brangaus prancūziško_peruko. Tačiau jokia
moteris neturi tokių didžiulių rankų. O dar tos akys! Ūmai Karlui suribulia-
vo akyse, ir jis nebesuvokė, kur esąs. Prisiminė, jog lygiai tą patį patyrė
gondoloje, ir ši būsena neturėjo nieko bendro su vandeniu. Ar turėjo?
Atrodė, jog kambarys juda, tarsi juodu vis dar sėdėtų ankštoje valtyje.
- Aš turiu... eiti. Man reikia atsigulti.
Ir tuomet jis pamatė, kaip moteris atsistoja.
Stojasi, stojasi ir stojasi.
- Bet tai neįmanoma, - sumurmėjo Karlas.
- Kas neįmanoma? - sukuždėjo jinai.
Gražuolė atsistojo šalia, jis traukė į save jos aromatą, ne tiek prancū­
ziškų kvepalų kvapą, o jos pačios gaivą/ jos saldumą, jos jaunystę. Gra­
žuolė kažką laikė rankose; kažką panašaus į didelę kilpą iš... iš odos.
Diržą su sagtimi.
- Neįmanoma, kad tu... būtum tokia aukšta, - atsakė Karlas.
O ji pakėlė kilpą jam virš galvos.
- Jūs tik dabar pastebėjote? - paklausė šypsodamasi.
"Velniškai daili!"
Tuo momentu atrodė, jog gali ją įsimylėti, įsivaizduoti tai, pamilti šią
moterį. Dingojosi, tarytum joje esama kažko... Ne nuspėjamas paslaptin­
gumas ir neišvengiamas vulgarumas, o kažin koks begalę kartų stipres­
nis įnirtis...
- Bet ką tu darai? - nusistebėjo jis. - Kas čia... tavo rankose?
Tos rankos visai nepanėšėjo į žmogaus rankas.
Moteris užmetė ant jo odinę kilpą. "Kaip keistai ji elgiasi!" Karlas pa­
žvelgė žemyn ir pamatė, jog kilpa suveržė jam krūtinę bei rankas.
- Ką tu padarei? - vėl paklausė Karlas.
O paskui, pamėginęs pajudėti, suprato.
Ji užmetė kilpą ir ant kėdės atlošo, ir užveržė taip stipriai, jog jis ne­
galėjo pasilenkti į priekį, o rankas įstengė pakelti tik iki alkūnių. Visa tai
buvo neapsakomai keista!
- Ne! - pratarė jis šypsodamasis. Paskui staigiai sulenkė rankas per al­
kūnes, kilstelėjo į viršų ir vos neišlaistė brendžio iš gertuvės. Tada ūmai
kryptelėjo į priekį.
Pajudėti pasirodė besą neįmanoma. Didžiulis, sunkus krėslas nė ne­
krustelėjo.
 - 381 -
- Ne! - pakartojo vėl. Jo šypsena tapo šalta. - Man taip nepatinka, - ir,
tarsi auklėdamas mažą vaiką, švelniai papurtė galvą.
Tačiau moteris užėjo jam už nugaros, taigi jis nebegalėjo jos matyti.
Pamėginęs ištempti diržą dešine ranka suprato, kad kilpa užveržta per­
nelyg stipriai.
Tada sukryžiavęs rankas jis sugriebė diržą pirštais. Brendis apvirto ant
stalo. Slapi pirštai slydo diržo oda. Kažkas tvirtai laikė diržą už nugaros.
Keistoji moteris pasirodė prie jo dešinio peties.
- Taigi jums nepatinka? - paklausė ji.
Karlas vėl pažvelgė į ją šaltai šypsodamasis. Kai šis kvailiojimas baig­
sis, privers ją kaip reikiant sumokėti. Kai nuplėš jai drabužius ir užspaus
burną ranka, ji atsidurs visiškoje jo valioje. Nieko itin žiauraus, šiaip, ne­
didelė pamoka. Jis jau įsivaizdavo, kaip užkiša pirštus už šios plačios iš­
siuvinėtos juostos bei perplėšia ją.
- Nagi, nusek visa tai, brangioji, - tyliu lediniu ir įsakmiu tonu paliepė
jis. - Nusek nuo manęs visa tai, vikriau!
Jinai stovėjo šalia nuleidusi rankas išilgai kūno, o Karlas žvelgė į gi­
gantišką plaštaką, neįtikėtinai ilgus pirštus, plonus bei baltus, ant kurių
netgi žiedai atrodė pernelyg dideli: rubinai ir smaragdai. Šita moteris
anaiptol nebuvo vargšė! Rubinai, smaragdai bei perlai plaukuose!
Netikėtai atkišęs į priekį dešinę ranką, Karlas sugriebė gražuolę už
riešo ir prisitraukė ant kelių.
- Man visa tai nepatinka, - šnipštelėjo jai į ausį. - Ir aš įkąsiu tau į
dailų kakliuką, jei dabar pat neištiesi rankos bei neatsegsi sagties.
- Ak, nejaugi jūs taip pasielgsite? Nejaugi? - paklausė moteris be men­
kiausios baimės.
Tuo tarpu jam kažkas darėsi. Kai žvelgė į ją, į tobulą jos veidą, sąmo­
nė prašviesėjo, tačiau kūną dar kaustė girtas silpnumas. Priešakinėje kak­
tos dalyje telkėsi skausmas. Diržas taip stipriai suveržė rankas, jog kaire
jis veikiausiai negalėtų pasiekti moters kaklo. Tačiau, jei prireiktų, akimo­
ju sulaužytų jai ranką bei pargriautų ant grindų. Ir tuomet viskas baigtų­
si. Bet Karlas buvo pernelyg girtas. Jam apskritai nereikėjo čionai ateiti.
- Nusek diržą! - įsakė dar kartą. - Mikliau!
Nepažįstamoji neatsiliepdama žvelgė tiesiai į jį. Ir staiga jis pajuto, jog
ji kažkaip suglebo bei subruzdo jam ant kelių. Ir tuo pačiu momentu pa­
stebėjo, kad juodos jos akys pačiame centre nežymiai švyti mėlynai. Ar­
tėjantis jos veidas užstojo Karlui šviesą. Ji buvo taip arti, jog juto jos alsa­
vimą - tokį gaivų ir tyrą, kad vėl ėmė jos geisti, kaip užsigeistų net tuo­
met, jei ji būtų neišvaizdi, vien dėl jos jaunystės.
Tą akimirką jam reikėjo kūno. Jos lūpos palietė Karlo lūpas, ir jis neti­
kėtai atsimerkė bei nejučia paleido nepažįstamosios riešą. Tačiau toji ne­
pajudėjo iš vietos. O užsitęsęs bučinys sukrėtė jį, sužadino tokį stiprų
geismą, jog, atrodė, tą akimirką nebuvo nieko svarbesnio.
Jis atsitraukė nuo jos ir palietė galva krėslo atlošą.
- Nurišk diržą, - ištarė tyliai, švelniai. - Nagi, aš noriu tavęs! Aš ta­
 - 382 -
vęs geidžiu... - pakartojo pašnibždomis. - Kodėl mane provokuoji, kvaila
moterie?
- Bet aš ne moteris, - sukuždėjo ji kaip tik tuo momentu, kai jis už­
dengė jai burną bučiniu.
- Hm-m-m-m... - Karlas šiek tiek suraukė kaktą. Kvailame jos pokšte
slypėjo prieštaravimas, klaikus prieštaravimas. O jo pasimėgavimas buvo
tingus, kovojantis su svaiguliu, taigi jis tik miglotai suvokė, jog nepažįs­
tamoji perkėlė jo rankas ant krėslo ranktūrių ir prispaudė delnais. Švel­
niai, žaismingai, kankindama jį kiekvienu judesiu ir labai, labai keistai...
- Ne moteris? - jos oda atrodė kažin kokia nežemiška, tokia saldi,
minkšta ir kartu ne... - Tuomet kas tu? - sukuždėjo jis nusišypsodamas,
nenutraukdamas bučinio, - jeigu ne moteris?
- Aš esu Tonijus, - iškvėpė ji jam į burną. - Jūsų sūnus.
- Tonijus.
Karlas atsimerkė ir dar nesuvokus ištartų žodžių prasmės kūnu per­
bėgo košmariški, karštligiški traukuliai, galvoje suūžė, rankos trūktelėjo,
mėgindamos kartu ir nublokšti moterį, ir sulaikyti, ir sugriebti, ir nu­
mesti. Iš gerklės išsiveržė laukinis riksmas.
O gražuolės jau nebebuvo ant kelių. Ji stovėjo priešais, tiksliau -
dunksojo priešais ir žvelgė į jį; tą akimirką Karlas suprato viską, suvokė
visą šį maskaradą, supaisė, kas vyksta, bei pakvaišo.
Jo pėdos slidinėjo ir daužėsi į grindis, rankos mėgino ištrūkti iš diržo
kilpos, galva maskatavo į šalis.
- Frederikai! - baubė jis. - Frederikai! - riaumojo ir toliau įnirtingai
blaškydamasis, stengdamasis ištrūkti, riaumojo be žodžių, bergždžiai
kojomis talžydamas akmenines grindis.
O paskui staiga, visiškai netikėtai, tarsi akimoju supratęs, kad krėslas
nejuda, kad jis bejėgis, kad negali ničnieko padaryti, nutilo ir sustingo.
O jinai žvelgė į jį iš viršaus į apačią bei šypsojosi.
Palenkęs galvą į šalį jis atsišliejo į krėslo atlošą. Išplėstos jo akys
varstė ją, o ji juokėsi žemu, paslaptingu juoku, tokiu pat kimiu bei jaus­
mingu, kaip ir anksčiau skambėjęs jos balsas.
- Gal norėtumėte dar kartą mane pabučiuoti, tėve? - sušnibždėjo ji, o
dailiame, nepriekaištingame veide tą akimirką sustingo neįtikėtinai mie­
la, nerūpestinga šypsena.
Karlas spjovė į ją.
Sukandęs dantis, ištiesęs rankas, mėgindamas sugriebti ją išskėstais
pirštais, spjovė dar kartą.
O paskui atšlijo atgal virpėdamas, dar labiau nukardamas galvą į šo­
ną: viskas jam staiga pasidarė absoliučiai aišku, o sumanyto ir įgyvendin­
to plano tobulumas jį pribloškė.
Scena, nesibaigiančios šnekos apie jo grožį ir meistriškai kuriamas
iliuzijas, apie tai, jog rampos šviesoje jis atrodo lyg moters įsikūnijimas, o
dar tos rankos, tos klaikios, košmariškos rankos, bei toji oda!
Karlas pajuto gerkle kylantį šleikštulį. Sukandęs dantis įtempė visą
valią, kad nepasiduotų panikai ir neleistų jai pasimėgauti jo pažeminimu.
 - 383 -
Tačiau liautis riaumojęs bei dejavęs - riaumojęs bei dejavęs pro sukąstus
dantis - jis neįstengė.
Jinai! Karlas užsimerkė krūpčiodamas. Jį pykino. Jis nurijo šleikštulį
ir ėmė tirtėti dar smarkiau. O kai atsimerkė, priešais jį stovėjo Tonijus,
žinoma, Tonijus, laikantis rankose didžiulį prancūzišką, perlais nusags-
tytąbaltų plaukų peruką.
Šypsena dingo iš jo veido. Stikliniame išplėstų akių žvilgsnyje atsi­
spindėjo panieka.
Vaikinas tarsi šarvus nusimetė juodą korsetą. Nusirišo sijonus, ir šie
nukrito ant grindų. Ir štai, vienais sulamdytais baltais marškiniais bei bri­
džiais, drėgnais susitaršiusiais plaukais, priešais Karlą stojo gigantiškas,
pavojingas lyg plėšrūnas vyras. Už diržo kyšojo durklas brangakmeniais
inkrustuotu kotu. Žengtelėjęs iš taftos krūvos, sumestos ant grindų, jis
paėmė durklą į ranką - ilgą savo ranką.
Karlas vėl nuslopino šleikštulį. Burnoje jautėsi pasibjaurėtinas skonis.
Tyla tvyrojo tarp judviejų tarytum plonytės vielos vibracija.
Juodu ilgai žvelgė vienas į kitą - demonas ledinėmis akimis, angelo
veidu, ir jis, Karlas, tyliai, kvailai prunkštelėjęs.
Jis apsilaižė lūpas. Perdžiūvusias, rūgštokas. Ant suskeldėjusios apa­
tinės lūpos sukepė kraujas.
- Mano žmonės... - pratarė jis.
- ...Pernelyg toli ir jūsų neišgirs.
- Ateis...
- ...Dar labai labai negreitai.
Ir Karlas vėl prisiminė - nors ir gan miglotai - laiptus, kylančius vis
aukštyn, aukštyn. Tuomet dar pasakė jai: "Girdžiu kažkur tekantį van­
denį. Gal prasiveržė kanalas..." Jis užuodė kanalo smarvę. O ji, toji būty­
bė, pabaisa, tasai demonas, atsakė jam: "Nesvarbu. Čia nėra nė gyvos dva­
sios..."
Nieko, visame name nė vienos gyvos dvasios, kuri galėtų jį išgirsti.
Nieko visame didžiuliame apgriuvusiame sename name.
O čia, šiame kambaryje, kur liepsnoja židinys, jis tuomet priėjo prie
lango įkvėpti oro, ir savo akimis pamatė ne gatvę, kurioje stovi ir laukia
jo žmonės, o tamsų vidinio kiemo šulinį, smingantį per keturis aukštus
žemyn! Juodu vieni atsidūrė pačiame šio namo viduryje, ir Tonijus
žingsnis po žingsnio leido jam visa tai suprasti!
Ak, visas šis sumanymas buvo pernelyg tobulas, pernelyg gudrus!
Prakaitas žliaugė kūnu. "Ir prieš šį padarą aš pasiunčiau tik porą pri­
mityvių galvažudžių!" Prakaitas sruvo nugara bei po pažastimis. Karlas
pajuto, kokie drėgni ir slidūs pasidarė delnai, kai suspaudė bei atgniaužė
kumščius, vėl grumdamasis su panika, primygtiniu poreikiu priešintis,
nors ąžuolinis krėslas nepasislinko nė per colį.
O juk kiek kartų perspėjo Frederiką netrukdyti, kai jis su moterimi!
Kiek sykių uždraudė ištempti jį iš lovos!
Pastatymas išties puikus, tik deja, čia ne opera. O jis dar sakė: "Juk ji­
sai apgailėtinas kastratas! Jie gali jį pasmaugti plikomis rankomis!"
 - 384 -
Karlas pamatė, kaip Tonijus atsisėdo prie stalo veidu į jį. Marškinių
apykaklė atrišta, šviesa mirguliavo ant skruostikaulių, ir kiekvienas šiur­
piai grakštus judesys priminė gigantiškos katės, panteros judesius.
Karlas pajuto užverdančią neapykantą, pavojingą neapykantą, nu­
kreiptą į šį veidą, tobulą veidą, į kiekvieną atsiveriančią smulkmeną, į
viską, ką visuomet žinojo ir taip skausmingai troško sužinoti apie daini­
ninką Tonijų, apie Tonijų - raganą rampos šviesoje, jauną bei nuostabų
Tonijų, garsųjį Tonijų. Kūdikį, užaugintą Andrea, palaimintą, apgaubtą
atlaidumo, po tuo pačiu stogu, tais pačiais metais, kai jis nesitvėrė įniršiu
Stambule, Tonijų, turėjusį viską, nuo kurio neįmanoma pabėgti, nuo ku­
rio nė akimirksniui negali pasislėpti, Tonijų, Tonijų, Tonijų, kurio vardą ji
išrėkė net mirties patale. Tonijų, kurio rankose jis dabar atsidūrė, tapo be­
jėgiu belaisviu, nepaisant peilio ir ilgų, silpnų kastrato galūnių, nepaisant
visų bravų bei apsaugos priemonių.
Jeigu jis nebūtų šiurpiai, klaikiai užriaumojęs, toji neapykanta būtų
išvariusi jį iš proto.
Bet jis galvojo, galvojo. Jo žmonėms reikėjo laiko. Laiko suprasti, kad
namas tuščias, kad viduje pernelyg tamsu. Laiko, jog pradėtų nerimauti.
- Kodėl tu manęs nenužudei? - paklausė Karlas ir staigiai įtempė rau­
menis, tikrindamas diržo tvirtumą, rankomis kabindamasis už oro. - Ko­
dėl nepadarei to gondoloje? Kodėl nenužudei manę-ę-ęs?
- Greitai, slapta? - pasigirdo pažįstamas kimus kuždesys. - Be jokio
paaiškinimo? Taip, kaip jūsų žmonės ketino nužudyti mane Romoje?
Karlas prisimerkė.
Laiko, jam reikia laimėti laiko. Frederikas uoste užuodžia pavojų. Jis
supras, jog kažkas ne taip. Juk, žinoma, jis kažkur netoliese, kažkur ša­
lia šio namo.
- Noriu vyno, - pratarė Karlas.
Jo akys nukrypo į stalą, į mėson įbestą peilį kauliniu kotu, kurio pa­
siekti niekaip negalėjo, į taures ir ant šono gulinčią brendžio gertuvę.
- Noriu vyno! - pareikalavo garsiau. - Kad tu prasmegtum, bet jeigu
jau neužmušei manęs gondoloje, tuomet duok man vyno!
Tonijus tiriamai žvelgė į jį, tarsi turėtų savo žinioje visą pasaulio laiką.
O paskui neįtikėtinai ilga ranka pastūmėjo taurę Karlui.
- Prašau, tėve, - ištarė.
Karlas pakėlė taurę, bet norint gurkštelėti, teko pasilenkti. Siurbtelė­
jęs į burną vyno jis praskalavo burną, nuplaudamas šlykštų skonį, o kai
vėl pakėlė akis, galva taip stipriai apsvaigo, jog vėl nusviro į šoną.
Jis ištuštino taurę.
- Duok dar, - pareikalavo.
Peilis buvo per toli. Net jei pavyktų kaip nors prisitraukti stalą, dar
sunkesnį už krėslą, kuriame sėdėjo surištas ir bejėgis, jis nieku gyvu ne­
suspėtų laiku sugriebti peilio.
Tonijus pakėlė butelį.
Frederikas supras, kad susiklostė nenumatytos aplinkybės. Jis prieis
prie durų. Durys. Durys.
 - 385 -
Kopdamas laiptais priešais gražuolę, Karlas girdėjo name nuaidėjus}
triukšmą, tarsi patrankos dundėjimą. Tuomet dingtelėjo mintis, kad mo­
teris negalėtų taip lengvai užstumti skląsčio, kaip kad pavyko jai.
Tačiau jo žmonėms ir toks skląstis nesukliudys.
- Kodėl tu to nepadarei? - vėl paklausė jis. - Kodėl nenužudei manęs
anksčiau?
- Todėl, kad norėjau pasikalbėti su jumis, - atsakė Tonijus taip tyliai,
jog jo žodžiai panėšėjo į kuždesį. - Aš norėjau sužinoti... kodėl jūs mė­
ginote mane nužudyti. - Iki tol bejausmis jo veidas dabar raustelėjo. - Ko­
dėl pasiuntėte į Romą samdomus žudikus, nors per ketverius metus nė
trupučio jums nepakenkiau ir nieko jūsų neprašiau? Gal mano motina su­
laikydavo jūsų ranką?
- Tu žinai, kodėl aš juos pasiunčiau! - pareiškė Karlas. - Kiek dar ke­
tinai laukti prieš prisikasdamas iki manęs? - Jis pajuto, kaip užsiplieskė
ir išrasojo veidas, apsilaižė sūrias lūpas. - Visi tavo veiksmai bylojo, kad
atvažiuosi! Tu paprašei atsiųsti tėvo špagas, galybę laiko praleisdavai
fechtavimo salonuose, Neapolyje sugebėjai papjauti eunuchą, o kažkokį
jauną vyruką iš Toskanos privertei sprukti. Visi tavęs bijojo!
O tavo bičiuliai! Galingi bičiuliai, apie kuriuos man be paliovos visi pa­
sakojo. Lamberti, kardinolas Kalvinas, di Stefanas iš Florencijos... O pas­
kui scenoje tu išdrįsai pasinaudoti mano vardu. Juk čia buvo man į veidą
sviesta pirštinė! Tu sąmoningai gyvenai taip, tarsi tyčiotumeisi iš manęs.
Tau taip gyvenant, durklo smaigalys vis artėjo ir artėjo prie mano gerklės!
Jis atsilošė krėsle. Krūtinę draskė skausmas, bet visdėlto jautė didžiulį
palengvėjimą. Kaip puiku, ak, kaip puiku buvo pagaliau išsakyti visa tai
balsu, jausti, kaip žodžiai veržiasi nevaldomu nuodų bei karščio srautu.
- O tu manei, kad pulsiu viską neigti? - liepsnojančiu žvilgsniu jis ste­
beilijo į priešais patylom sėdinčią figūrą, į ilgas baltas rankas, klaikius
pirštus, žaidžiančius su kauliniu ilgo peilio kotu. - Kadaise palikau tau gy­
vybę manydamas, jog suspaudęs ją tarp kojų paspruksi kuo toliausi. Bet
tu pavertei mane kvailiu. Dieve, nepasitaikė nė vienos dienos, kad negir­
dėčiau apie tave, nebūčiau priverstas kalbėti apie tave, neigti tą, neigti
aną, prisiekinėti esąs nekaltas, lieti netikras ašaras, pliurpti visokias bana­
lybes, įteikinėti atstatydinimo prašymus, meluoti, meluoti be galo. Tu pa­
vertei mane kvailiu, be to, be galo sentimentaliu kvailiu, bijančiu pralieti
tavo kraują!
- Ak, tėve, prikąskite liežuvį! - pasigirdo nustebinto Tonijaus kužde­
sys. - Ne itin išmintingai elgiatės!
Karlas nusijuokė nelinksmu, sausu juoku, nuo kurio skaudžiai nudie­
gė smilkinius.
Pats to nepastebėdamas, jis vienu mauku išgėrė vyną ir pamėgino pa­
siekti butelį. Tas ūmai pats palinko, ir skystis išbėgo į taurę.
- Neišmintingai elgiuosi? - jis tebesijuokė. - O tu nori, kad aš viską
neigčiau? Arba svajoji išgirsti maldavimą pasigailėti? Ką gi, tada tau teks
gerokai nusivilti! Greičiau trauk savo špagą, įžymiąją špagą, kurią tik­
riausiai turi čia kažkur paslėpęs, ir panaudok ją pagal paskirtį. Praliek sa­
 i
- 386 -
vo tėvo kraują! Parodyk man, jog nesugebi pasielgti gailestingai, kaip kad
aš pasielgiau su tavimi!
Vienam akimirksniui dideli burgundiškojo gurkšniai jį atvėsino, nu­
plaudami skausmą ir sausą juoką, tarsi nusitempiantį drauge žodžius.
Jis norėjo ranka nusibraukti lūpas bei siuto, negalėdamas to padaryti.
Ir dėl to, kad negalėjo nusivalyti lūpų, vėl supanikavo, pajuto stiprų -
bei neįgyvendinamą - norą ištrūkti iš šių spąstų.
- Aš nenorėjau siųsti tų žmonių į Romą! - išrėkė jis. - Bet aš neturėjau
pasirinkimo! Jeigu viskas būtų susiklostę kitaip, jeigu būčiau išgirdęs,
jog tu užaugai ramus, drovus, nuolankus, bijantis savo paties šešėlio! Pa­
žinojau daug tokių eunuchų. Toks, pavyzdžiui, buvo tasai apgailėtinas se­
nis Bepas, kuris pasikorė savo celėje išsyk po tavo išvykimo. Toks ir tasai
tylenis Alesandras. Nepaisant įžūlumo, nepasižymintis nė menkiausia
dvasios stiprybe. Argi gali bijoti tokių kastratų? Bet tu! Tavo atveju šis
mechanizmas nesuveikė! Tu buvai pernelyg stiprus, pernelyg gražus, per­
nelyg kilmingas! O galbūt buvai tiesiog pernelyg suaugęs? Gandai apie
tave nesiliovė. Zinai, kartais man atrodydavo, kad tu guli su manimi ant
vienos pagalvės, gyveni ir kvėpuoji po mano stogu! Ką man beliko daryti?
Pasakyk! Aš neturėjau pasirinkimo!
Pro žvakių skleidžiamų dūmų uždangą jis matė Tonijaus veide tą pa­
čią nuostabą, bet kartu sūnaus veidas tapo labiau susimąstęs ir bemaž
liūdnas.
- Ak jūs neturėjote pasirinkimo! - karčiai sušnibždėjo Tonijus. - O ko­
dėl jūs nesumanėte tiesiog atvažiuoti į Romą? Kodėl mudu negalėjome
susitikti taip, kaip susitikome dabar, ir aptarti to, ką aptarinėjame dabar?
- Susitikti? Aptarti? - pakartojo Karlas paniekos kupinu balsu. - Ir kuo
gi visa tai būtų pasibaigę? Mano maldavimu atleisti už tai, kad paverčiau
tave kastratu? - jis nusijuokė. - Argi neprisimeni, kaip vis meldžiau tavęs
nusileisti man, paklusti? Tavęs, savo pavainikio sūnaus! O tu atsisakei.
Tu pats nulėmei savo likimą. Tu taip nusprendei, ne aš!
- Vargu ar pats tuo tikite, - sušnibždėjo Tonijus.
- Aš neturėjau pasirinkimo! - užriaumojo Karlas. - Sakau tau dar kar­
tą: aš neturėjau pasirinkimo. Velniop žmones, kuriuos pasiunčiau į Ro­
mą, niekai. Kur kas geriau tai, kad jie pastūmėjo tave apsispręsti įvykdyti
savo misiją ir atvykti čionai. Ir tu tą žinai. Kartoju tau: aš neturėjau pasi­
rinkimo!
Jo žvilgsnis apsiblausė. Bet jis vis tiek matė, koks dailus to velniško
padaro veidas, ir - kokia ironija - toks jaunas. Jaunystė, jaunystė, štai ką jis
labiausiai apraudojo!
Tačiau taurė vėl buvo tuščia. Vynas varvėjo per smakrą. Jis ištiesė
ranką link butelio.
- Susitikti su tavimi, aptarti... - Karlas atsiduso. Jo krūtinė kilnojosi,
akys buvo primerktos.
Jis menkai tesuprato, ką daro, ką kalba. Jo žvilgsnis klaidžiojo po to­
limas, vorų apgyvendintas lubas, didžiulį apytamsį skliautą, ant kurio
 - 387 -
vos pastebimai mirguliavo žvakių liepsnelės ir žvilgėjo lietaus lašai, prasi­
skverbiantys pro plonytį įtrūkų tinklą.
Jam reikėjo laiko, reikėjo sulaukti, kol sutems, o visi iš vidaus besilie-
jantys žodžiai panėšėjo į nuodus, besisunkiančius iš senų žaizdų.
Karlas jautė viduje pasklindančią vyno šilumą, visą kūną apimantį
vangumą ir begalinį silpnumą, bet jam nerūpėjo.
Jį siutino visa ši neteisybė, žiauri, negailestinga neteisybė, besitęsian­
ti metų metus. Begalinė melo bei kaltinimų virtinė, ir už viską reikėjo
mokėti, mokėti, mokėti! Čia slypėjo kažin kokia paslaptis: viskas, ko jis
pasiekdavo, jam taip brangiai kainuodavo, jog galiausiai kaina pasirody­
davo besanti per didelė. Argi jisai kada nors mėgavosi kuo nors, už ką ne­
reikėtų sumokėti jaunyste, krauju bei begaliniais ginčais, ir ar patyrė kada
nors bent lašelį supratimo, bent vieną akimirką/ kai galėjo visa tai kaž­
kam iškloti?
- Ką tu apie tai žinai? - ūmai užlietas naujos energijos paklausė jis. -
Apie mano Stambule praleistus metus, kai tu tuo tarpu buvai lepinamas,
paikinamas ir puoselėjamas! Apie tai, jog Mariana buvo iš manęs atimta,
o kai sugrįžau, jinai dėl visko apkaltino mane, apkaltino mane! Zinai, ji
niekada manimi netikėjo! Visuomet buvo tiktai Tonijus, Tonijus, vien tik
Tonijus! Aš tūkstantį kartų jos maldavau mesti gerti, atvesdavau gydyto­
jus, slauges. Ko tik aš nedariau! Ji turėjo brangenybių, paryžietiškų suk­
nelių, tarnų, pasirengusių išpildyti kiekvieną jos įgeidį, švelniausias auk­
les mūsų mažyliams! Aš jai daviau viską! Tačiau ko ji norėjo, kai viskas
buvo pasakyta ir padaryta? Tiktai Tonijaus! O dar ji norėjo vyno, vyno,
kuris paguldė ją mirties patalan, o mirties patale ji šaukėsi tavęs!
Karlas pasižiūrėjo, kokį įspūdį jo žodžiai padarė Tonijui. Ką jis pa­
matė? Nepatiklų žvilgsnį? Nevalingą skausmą? Jis negalėjo to pasakyti.
Bet jam nerūpėjo.
- Ko gero, visa tai turėtų tave paguosti, - karčiai pastebėjo vėl palinkda­
mas į priekį gurkštelėti vėsaus vyno. Galva visai apsunko. - O jos pasku­
tinės dienos! Zinai, ką ji man pasakė prieš mirtį? Kad aš ją pražudžiau,
sužlugdžiau, išvariau iš groto, paverčiau girtuokle ir atėmiau vienintelį
džiaugsmą, mūsų sūnų! Štai ką ji man pasakė!
- O jūs ja, žinoma, nepatikėjote? - sušnibždėjo Tonijus.
- Patikėti tuo? Po to, ką dėl jos iškentėjau?! - įsitempęs odinis diržas
taip stipriai įsirėžė į kūną, jog Karlas atsišliejo į kėdės atlošą, tebespaus­
damas rankoje butelį. - Po to, ką dėl jos padariau! Išvykau tremtin iš
meilės jai! Kas apskritai po visų Stambule praleistų metų, kai ji tuo tarpu
gyveno mano tėvo namuose, suktų dėl jos galvą!
Bet aš ją mylėjau, toji aistra tęsėsi penkiolika metų. O kas ją pražudė?
Anaiptol ne laikas ir ne mano tėvas, turėk omeny. Ją pražudei tu! "Toni­
jau!" - ištarė ji ir numirė. Ji nė nežiūrėjo į mūsų vaikus...
Jo balsas virptelėjo. Pats dėl to nustebo. Dabar, jei būtų galėjęs, būtų
užsidengęs veidą rankomis.
Diržas veržė nepakeliamai skaudžiai, bet būtų buvę kur kas blogiau,
jei jis būtų mėginęs ištrūkti iš šios kilpos, išmėginti jos stiprumą. Ir jis
 - 388 -
iš paskutiniųjų stengėsi save tuo įtikinti sėdėdamas ramiai, bet bandyda­
mas ranka pasiekti veidą bei pamažėle purtydamas galvą.
- Tu klausi, ar aš ja patikėjau. Kokią teisę tu turi manęs klausinėti!
Kokią teisę turi čia sėdėti ir mane teisti!
Jis pasiekė gertuvę bei skubiai išpylė brendį į taurę. Išgėrė iki dug­
no mėgaudamasis gėrimo stiprumu, ir visas kambarys ūmai susiūbavo,
viskas tarytum ėmė virsti aukštyn kojomis. Staiga sąmonėje iškilo skaus­
mingas vaizdas: jauna, graži Mariana tą dieną, kai jis pirmą kartą pasiėmė
ją iš vienuolyno ir atsigabeno į savo buveinę, ir kaip ji suriko supratusi,
kad jis neketina jos vesti.
Karlas krūptelėjo prisiminęs piktų žodžių laviną, kuria jinai jį už­
tvindė, kai pamėgino ją nuraminti tikindamas, girdi jam tereikią laiko lai­
mėti prieš tėvą. " Aš vienintelis jo sūnus, supranti, jis tiesiog privalo man
nusileisti!"
Ne, šito dabar nereikia. Karlas jau bemaž kliedėjo. Jį kamavo miglo­
tas, žodžiais nenusakomas to meto pojūtis, kai dar buvo gyva motina, visi
broliai, pasaulis atrodė toks džiugus, sklidinas vilties ir meilės. Tuomet
tarp jo bei tėvo egzistavo galingas buferis, ir nebuvo nieko, ko jis negalėtų
atitaisyti. Bet visa tai buvo iš jo atimta taip pat žiauriai, kaip paskui buvo
atimta ji, atimta jaunystė, ir dabar atrodė, jog atmintyje teliko tik kova bei
kartėlis, ištrynę visa kita.
Jis suvaitojo. Ilgai žvelgė į pietų stalą. Miglotai prisiminė, kur esąs ir
kas jį čia laiko. Jis pajuto esąs surištas, pajuto skaudžiai veržiantį diržą,
o paskui, vėl kažkur prasmegęs, priminė sau, jog dabar jam tereikia vie­
no dalyko - laimėti laiko.
Žvakės jau baigė degti, o liepsna židinyje virto rusenančių žarijų krūva.
Kai tą rytą jis girtas patraukė į Broglio ir prisiekė vesti ją, nesvarbu ar gaus
leidimą, ar ne, tėvas, atgręžęs jam nugarą, tos siaubingos savitvardos skli­
dinu balsu ištarė: "Tu drįsti pasipriešinti man?" O ji raudojo ant lovos pur­
viname jo kambaryje: "O Viešpatie švenčiausias! Ką tu man padarei?"
Rodos, jis vėl suvaitojo.
Staiga belaisvis nustebęs pastebėjo, kad kambaryje tapo tamsiau, o
pati patalpa pradėjo atrodyti didesnė. Tonijus sėdėjo priešais ir žvelgė į
jį, nutaisęs tą pačią miną. Tik lūpų linija pasidarė griežtesnė.
Juodi jo plaukai išdžiūvo, švelnios garbanos įrėmino veidą. Į ką jis
dabar panėšėjo? Net peilis nesutrukdė išlikti panašiam į portretus, de­
šimtis portretų, nutapytų prieš daugel daugel metų, kai jie visi dar buvo
drauge, jo broliai ir jis, ir motina tebegyveno... Tačiau čia buvo Tonijus!
Karlą vėl supykino.
- Tu... - viduje užvirė įniršis, kūnu perbėgo virpulys. - Tu laikai ma­
ne čia nelaisvėje, tu surengei man teismą! Tai štai ko tu čionai atvykai!
Manęs nuteisti! Tu, likimo numylėtini, - jis nusišypsojo, o paskui nusi­
juokė tuo pačiu, tyliu šiugždančiu juoku, drauge nusinešančiu žodžius,
- mano tėvo išrinktasis, o dar dainininkas, ta-ai-aip, garsusis dainininkas,
Romos įžymybė, kurio karietą moterys apiberia gėlėmis, kurį savo rū­
 - 389 -
muose priima karaliai, kurio piniginėn teka aukso upeliai. Pats Tonijus,
kurio kiekvieną norą išpildo didysis kardinolas Kalvinas!
Tonijaus veide šmėkštelėjo kažkoks jausmas.
- Taip, taip! - sausai nusijuokė Karlas. - Manai, aš nieko nežinau apie
atgrasią lemtį, į kurią taip neapgalvotai, pasidavęs impulsui, tave pastū­
mėjau? Manai, nieko negirdėjau apie tavo meilužius, gerbėjus, draugu­
žius? Argi liko bent vienerios durys, kurios tau neatsilapotų? Argi tu ne­
gavai bent ko nors, ko panorėjai? Kastratas! Dieve mano, ar jie apskritai
tau ką nors išpjovė, jei romiečių lovose sukėlei tokią apgultį, kokios nere­
gėjo nė barbarų ordos! Ir štai tu pasirodai čia - turtingas, jaunas, dievų nu­
mylėtas, nepaisant, jog esi siaubūnas, sugundai savo tėvą ir surengi man
teismą. Klausi manęs, kodėl padariau taip, kodėl padariau kitaip!
Karlas nutilo, bergždžiai stengdamasis pirštais nusibraukti lūpas.
Taurės dugne likęs brendis nudegino burną.
- Sakyk, - jis palinko į priekį, galva vėl nusviro į šoną, - nejaugi tu
pasiliktum visa tai, jei galėtum susigrąžinti, Tonijau? Ar visko atsisaky­
tum vardan gyvenimo, kurį aš nuo to laiko gyvenu? - jis įsmeigė žvilgs­
nį į sūnų. - Pagalvok prieš atsakydamas. Gal pirmiausia man derėtų pa­
pasakoti, koks tasai gyvenimas. Jau nekalbant apie žmoną, be paliovos
raudančią sūnelio, nekalbant apie brangiąją tavo tetulę Katriną, kuri dieną
ir naktį puldinėjo mane it harpija vis giliau bei giliau suleisdama nagus,
laukdama, kada mane išduos menkiausias nuo liežuvio nusprūdęs žode­
lis! O visi tie sukriošę senatoriai ir patarėjai, jo šalininkai? Tikri maitvana­
giai, nė sekundei nenuleidžiantys nuo manęs akių!
Ne, aš kalbu ne apie juos, dabar kalbu apie Veneciją, apie pareigų ir
atsakomybės sklidiną gyvenimą, kurį taip žiauriai iš tavęs pavogiau, dai­
nininke Tonijau, įžymusis Tonijau, kastrate! Ką gi, įdėmiai manęs pa­
klausyk.
Karlas sušvelnino bei nuleido balsą, tarsi ketindamas atskleisti svarbią
paslaptį, ir prabilo karštligiškai greitai:
- Štai pirmiausia didžiuliai pūvantys rūmai, palengva iščiulpiantys iš
tavęs visą turtą begale savo kambarių, irstančiomis sienomis, griūvančiais
pamatais, kurie lyg gigantiška jūrų pintis susiurbia viską, ką duodi, ir be
paliovos reikalauja daugiau, galų gale virsdami pačios Respublikos simbo­
liu. O didžioji vyriausybė kiekvieną tavo gyvenimo dieną kviečia tave į
valstybės kanceliariją, kur privalai lankstytis, šypsotis, derėtis, meluoti,
prašyti bei pirmininkauti, kol vyksta nesibaigiantys, amžini pakriki ple­
palai, sudarantys kasdieninės išdidžiojo miesto veiklos esmę, miesto, ne­
turinčio nei valdžios, nei ateities! Šnipai ir inkvizitoriai, ritualai ir tradici­
jos, ant beprotybės ribos balansuojanti pompastika! O juk dėl kiekvieno
naujo spektaklio, reginio, šventės, jubiliejaus, iškilmių arba ekstravagan­
tiško pasirodymo jie vis lenda bei lenda į tavo kišenę!
O kas po to, kai tu pagaliau atsikratai sunkių drabužių ir būtinybės
paistyti visokius niekus? Štai pagaliau, nutrintomis kojomis bei nuo am­
žino apsimetinėjimo įskaudusiais veido raumenimis, tu laisvas ir gali šim­
 - 390 -
tąjį kartą išleisti pinigus Ridotto arba permiegoti su ta pačia kurtizane, ar­
ba ta pačia mergina iš tavernos, arba su neištikima kieno nors žmona, su
kuria jau vien praėjusią savaitę septynis kartus susikivirčijai... Tačiau vals­
tybės šnipai amžinai šmirinėja panosėje, o tavo priešai tik ir temoka tave
smerkti, narstyti tavo elgesį, o kai supranti, kaip nuo viso šito pavargai,
kaip tau viskas įsipyko, kaip tau stinga oro, apsidairai aplink, žvalgaisi į
šalis, nužvelgi ankštą salą nuo vieno krašto iki kito ir supranti, jog kitą
dieną vėl viskas prasidės nuo pradžių!
Ir tu sugrįžai namo manęs teisti!
Tu nori visa tai susigrąžinti! Nori gauti tai vietoje operos, vietoje savo
gražuolės anglės iš Ispanijos aikštės, nori atsisakyti savojo balso, pavertu­
sio tave dievu tarp žmonių, neprilygstamu bei vieninteliu, tik tam, kad
sugrįžtum čionai ir taptum vienu iš tūkstančio godžių aristokratų, besi­
pešančių už tas pačias brangias bei beviltiškai nuobodžias valstybines pa­
reigybes šioje Respublikoje, kad tik pasiliktų tarp šių sienų, supančių tą
pačią aikštę, kurioje tu šiandien sušokai savo klastingą šokį!
Vėl tylus juokas. Jis, kaip ir žodžiai, paklusdavo savam impulsui, pra­
siverždavo, kada norėdavo, negalėjai jo sulaikyti.
- Pasiimk tą prakeiktą dvokiantį namą! Pasiimk prakeiktą prasmirdu­
sią vyriausybę! Pasiimk visa tai ir...
Jis netikėtai nutilo.
Karlas žvelgė priešais save, ir akimirksnį jam pasidingojo, kad smege­
nys tapo absoliučiai tuščios, energijos sprogimas, uždegęs jas, dabar iš­
blėso, palikdamas jį silpną bei išsekusį.
Smegenys mėgino į kažką įsitverti, bet jis nė pats nesuvokė, į ką.
Nepaisant to, čia slypėjo esminė gija. Ir jeigu tik jis į ją įsikabintų, o
įsikibęs patrauktų į savo haliucinacijų bei kliedesių labirintą, neabejotinai
atsidurtų aikštėje lyjant lietui, tuo momentu, kai virš galvos skrajojo žu­
vėdros, o vėjas plaikstė vėliavas. Jis prisiminė tą šviesų liūdesį, tokį iš­
baigtą ir visa apimantį, o dabar tokį tolimą, ir tą momentą, kai apgaubė
ramybė, viltis bei gilus dėkingumas už tai, kad bent akimirkai viskas įga­
vo prasmę. Jei tik Tonijus būtų miręs, jei tik Tonijus pagaliau būtų palai­
dotas, jeigu tik... tuomet jis galėtų kvėpuoti.
Karlas žvelgė į sūnų. Rodės, jau ištisą amžinybę juodu praleido drau­
ge šiame kambaryje.
Šnypštė vaškiniai žvakigaliai, ugnies beveik nebeliko, bet kambaryje
tebebuvo šilta, o galva... Galva plyšte plyšo!
Bet kažkas buvo ne taip.
Kažkas buvo visiškai ne taip. Ir tasai "ne taip" egzistavo jo galvoje.
Kažkas buvo ne taip, nes jo žodžiai nebuvo melas ar tiesiog gudrybė,
tauškalai, padedantys laimėti laiko, kad suspėtų ateiti jo žmonės. Iš jo
veržėsi visai kas kita, ir šis prisipažinimas pasižymėjo tiesos švytėjimu
bei jėga, bet negalėjo būti tiesa - ne jo kalbos, o pats jo gyvenimas.
Tonijaus veidas dabar atrodė kitoks. Jis tarsi akimoju suaugo, veide at­
sispindėjo gilūs ir sudėtingi jausmai. Tarsi šios gundytojos, šios kerėtojos
viduje ūmai būtų atgijusi siela.
 - 391 -
Bet Karlui visai nerūpėjo, ką dabar išgyveno Tonijus.
Jis stebeilijo į chaosą, viešpataujantį jo paties galvoje. Siaubas buvo
šalia, visai arti, tasai siaubas, kurį pajuto aikštėje, kurį pats pasikvietė,
siaubas, susisukęs jam ant liežuvio it nebylus riksmas!
Jis iš paskutiniųjų stengėsi kažką paaiškinti, kažką, kas niekada, nie­
kada nebuvo suprantama.
Argi jis apskritai norėjo ką nors žudyti, kastruoti? Argi jis apskritai no­
rėjo kovoti? Jis tiesiog buvo priverstas...
Tylėjimas jį slėgė. Klaikiai kamavo ramybės būsena! O paskui, tarsi
tylėjimui nebetekus galios jį sulaikyti, Tonijus pakilo iš savo vietos.
Karlas neatplėšė akių nuo ilgų jo rankų, pakėlusių juodus drabužius -
korsetą bei sijonus, perlais nusagstytą baltą peruką.
Ir pasibaisėjęs pamatė, jog Tonijus užmetė visa tai ant rusenančių ža­
rijų krūvelės, ir pajuodusias plyteles, kuriomis buvo išklotas židinys, nu­
švietė užsiplieskusi liepsna. Kiaurymę peruko viduje užpildė dūmai.
Perlai sutvisko prieš šviesą, o paskui perukas, akimoju apimtas mažų
liepsnos liežuvėlių, pradėjo raukšlėtis, traškėdamas trauktis, tarsi iš abie­
jų pusių sugnybta burna. Po juo skaisčiai liepsnojo juoda tafta.
- Kodėl tu visa tai degini? - išgirdo Karlas savo paties balsą. Ir vėl ap­
silaižė lūpas. Gertuvė ištuštėjo, taurė irgi...
Niekad anksčiau jis nejautė nieko panašaus. Suprato privaląs kažką
pasakyti, suprato turįs pradėti kalbėti, surasti būdą atitolinti pabaigą, kad
vyrukai spėtų jį surasti... Bet negalėjo atsikratyti siaubo.
- Mane privertė, - sušnibždėjo taip tyliai, kad tik pats galėjo save iš­
girsti. - Mane verste privertė! Aš už viską sumokėjau milžinišką kainą!
Bet ar vertėjo? Ar buvo verta? - jis papurtė galvą, jo žodžiai nebuvo skirti
Tonijui. Jis kalbėjo sau pačiam.
Bet Tonijus išgirdo.
Rankoje jis laikė žarsteklį, kurio įkaitęs galas švytėjo tamsoje. Lėta, ka-
tiniška eisena Tonijus prisiartino prie Karlo, laikydamas rankoje žarsteklį.
- Bet jūs užmiršote dar vieną dalyką, tėve, - prabilo vaikinas ramiu,
šaltu balsu, lyg šnekučiuotųsi su bičiuliu. - Jūs man papasakojote apie
žmoną, kuri jus nuvylė, vyriausybę, išsunkiančią iš jūsų visus syvus ir
jus žlugdančią, apie varžovus, kurie jus persekioja, apie mano tetą, nuo­
latos jus kaltinančią, papasakojote apie daugelį dalykų, kurie jus kamuoja
ir paverčia jūsų egzistenciją kančia. Bet iki šiol jūs man ničnieko nepasa­
kojote apie savo sūnus!
- Savo sūnus... - Karlas prisimerkė.
- Jūsų sūnus, - sušnibždėjo Tonijus. - Apie jaunuosius Treskius, mano
brolius. Kuo jie nusikalto, tėve? Juk jie dar kūdikiai! Kaipgi jie jus kanki­
na, kokią neteisybę patiriate iš jų? Gal jų verksmas pažadina jus nakti­
mis? Gal jie vagia iš jūsų užsitarnautą poilsio laiką?
Karlas kažką nerišliai burbtelėjo.
- Nagi, tėve! - tyliai pro dantis iškošė Tonijus. - Juk tikriausiai, jei visa kita
- tik pareigos ir sunkus, nuobodus darbas, tikriausiai jie to verti, tėve, jei prieš
ketverius metus jūs taip šiurkščiai suardėte mano gyvenimo tėkmę!
 - 392 -
Karlas žvelgė priešais save. Dvejodamas papurtė galvą, paskui pasi­
tempė, kilstelėjo pečius, prispaudė pėdas prie grindų.
- Mano sūnūs... - pratarė, - mano sūnūs... Ogi mano sūnūs užaugs,
suras tave ir užmuš už tai! - suriko jis.
- Ne, tėve, - Tonijus nusisukęs nerūpestingai nusviedė į ugnį žarstek­
lį. - Jūsų sūnūs niekada nesužinos, kas jums nutiko, - sukuždėjo jis. - Jei­
gu jūs čia numirsite.
- Šlykštus melas! Jie užaugs geisdami tavo mirties, jie gyvens laukda­
mi dienos, kai...
- Ne, tėve. Juos išauklės Lizaniai, ir jie niekada beveik nieko nesužinos
nei apie kurį nors iš mūsų, nei apie seną mudviejų vaidą.
- Melas, melas, mano žmonės niekada nepaliks...
- Jūsų žmonės pabėgs iš šio miesto kaip žiurkės, vos išgirdę, jog ne­
sugebėjo jūsų apsaugoti.
- Valstybės inkvizitoriai tave suras ir...
- Jeigu jie žinotų mane čia esant, būtų seniai areštavę, - ramiai atsakė
Tonijus. - O daugybė žmonių matė, kaip jūs išplaukėte iš aikštės kekšės
draugijoje.
Karlas mėgino sudeginti jį žvilgsniu, neįstengdamas pratarti nė žodžio.
- Taigi niekas nesužinos, kas jums nutiko, tėve, - atsiduso Tonijus, -
jeigu jūs čia mirsite.
Vaikinas nusisukęs perėjo per kambarį - jam teprireikė keleto žings­
nių - ir atidarė lakuotą ginklų spintą.
Tarsi suakmenėjęs Karlas stebėjo, kaip lengvai, grakščiais judesiais
Tonijus ištraukė iš spintos padėvėtą surdutą bei apsivilko, paskui prisise­
gė prie šono špagą ir užsimetęs ant pečių apsiaustą susirišo po kaklu. Gi­
lios juodos vilnos klostės krito ant grindų.
Ilgi pirštai užmetė ant galvos gobtuvą, tamsiame trikampyje subolavo
Tonijaus veidas.
Karlas šoktelėjo į priekį. Jį krėtė traukuliai. Sukandęs dantis jis visu
svoriu pamėgino nustumti kėdę atgal. Bet kėdė nejudėjo.
Figūra artinosi. Juodas apsiaustas plaikstėsi tuo pačiu ritmu kaip sijo­
nas tuomet aikštėje. Tonijus dirstelėjo į vakarienės likučius ir ištraukė iš
paukštienos peilį ilgu kauliniu kotu.
Įniršio ašarų sklidinos Karlo akys nemirksėjo. Ne, dar ne viskas baig­
ta. Ne, dar ne pabaiga. Jei bent minutei pagalvotų, kad čia galas, imtų rėk­
ti kaip beprotis, nes viskas negalėjo šitaip pasibaigti, negalėjo pasibaigti
štai šitaip neteisingai, taip pat neteisingai! Jo sąmonėje tvinkčiojo tik ne­
apykanta Tonijui, neapykanta ir baisus apgailestavimas, kad kadaise jo ne­
nužudė.
- Zinai, ką aš visuomet maniau padarysiąs tuo momentu, - sukuždėjo
Tonijus, - kai jis ateis?
Jis laikė peilį priešais Karlą. Ašmenys blizgėjo nuo paukštienos rieba­
lų ir šviesos žaismo.
Karlas prisispaudė prie kėdės atlošo.
- Aš visuomet galvojau atimsiąs iš tavęs akis, - sušvokštė Tonijus, at­
 - 393 -
sargiai pakeldamas peilį, - kad tu, kuris mylėjai taip, kaip aš niekada ne­
galėsiu mylėti, ir kuris pradėjai sūnus, kurių aš niekada negalėsiu pradėti,
taptum taip pat atkirstas nuo gyvenimo, kaip buvau atkirstas aš, bet kar­
tu liktum gyvas, kaip ir aš!
Ašaros, prasiveržusios Karlui iš akių, nusirito skruostais. Jis krutino
lūpas ir tylėdamas žvelgė į Tonijų. O paskui sutelkęs visą turimą valią,
spjovė jam į veidą.
Tonijaus akys išsiplėtė.
Beveik automatiškai jis kilstelėjo apsiausto kraštą ir nusišluostė seiles.
- Labai narsus poelgis, ar ne, tėve? - sukuždėjo. - Narsos tu turi? Tiesa?
Prieš daugelį metų tu pasakei, jog šia narsa pasižymiu ir aš. Prisimeni? Bet
argi narsa, tėve, skatina tave priešintis man dabar, kai mano valioje tavo
gyvybė ir mirtis? Argi čia narsa, kai atsisakai paklusti, nesutinki nusilenkti
net vardan sūnų, net vardan Venecijos, net vardan paties gyvenimo?
O gal čia kur kas grubesnis dalykas, kur kas primityvesnis? Ar tik ne
išdidumas ir savimeilė pavertė tave tiesiog nežabotos savo valios vergu,
taigi kiekvienas prieštaravimas jai žaibiškai sužadina tavo širdyje mirtiną
priešiškumą, nepriklausomai nuo to, kas pastatyta ant kortos?
Priėjęs arčiau, jis prakalbo dar aistringiau:
- Argi ne išdidumas, savimeilė bei nežabota savivalė privertė tave iš­
sigabenti mano motiną iš ją priglobusio vienuolyno, sugriauti jos gyveni­
mą ir išvaryti iš proto, kai jai tuomet galėjo pasitaikyti dešimtis puikiau­
sių partijų, ji dešimt kartų galėjo ištekėti ir gyventi sveika bei laiminga? Ji
buvo "Pietos" numylėtinė, jos dainavimas tapo legenda. Bet tu įsigeidei ją
turėti, nepaisant to, ar ji taps tavo žmona, ar ne!
Argi ne savimeilė, išdidumas bei savivalė paskatino tave pasipriešinti
savo tėvui grasinant nutraukti giminę, kuri tęsėsi tūkstantį metų prieš
tavo gimimą!
O ką tu padarei, kai sugrįžęs namo pamatei, jog bausmė už visus
tuos nusikaltimus dar nepanaikinta? Apimtas išdidumo, savimeilės ir sa­
vivalės tu pamėginai susigrąžinti tai, kai laikei savo nuosavybe, net jei tai
reiškė prievartą, išdavystę bei melą! "Nusileisk man!" - kalbėjai tu, o kai
aš negalėjau tau nusileisti, įsakei mane iškastruoti, išvaryti iš tėvynės ir
išskirti su visais bei viskuo, ką pažinau ir mylėjau. Tu supratai, kad aš
verčiau niekada negrįšiu į Veneciją, bet neapkaltinsiu tavęs, nes mane
mažiau baugina sava negarbė negu mūsų giminės išnykimo grėsmė. O
dabar tu man sakai, jog visa tai, dėl ko tu mane pažeminai bei suluošinai,
tėra tik persekiojimas, nepakeliamos pareigos ir vieni nemalonumai!
Dieve mano, tu nusmukdei bei bemaž sunaikinai mūsų namus, tu
pražudei ir išvarei iš proto žmoną, iškastravai savo sūnų bei sugriovei
jam gyvenimą, o dabar drįsti skųstis dėl kaltinimų bei įtarinėjimų ir pa-
reiški buvęs priverstas meluoti!
Gailestingasis Dieve, kas gi tu toks iš tiesų, jei tavo savivalė, tavoji sa­
vimeilė bei išdidumas reikalauja tokios kainos!
- Aš tavęs nekenčiu! - suriko Karlas. - Aš tave prakeikiu! Gailiuosi,
kad tavęs nenužudžiau! Jei tik galėčiau, nudėčiau tave dabar!
 - 394 -
- O, tikrai tikiu, - atsiliepė Tonijus silpnu, virpančiu balsu. - Bet tu ir
vėl man pasakytum, jei tau pasitaikytų tokia proga, jog šiuo atveju, kaip
ir visais kitais, tu neturėjai pasirinkimo!
- Taip, taip ir dar kartą taip! - subliuvo Karlas.
Tonijus nutilo. Jis vis dar virpėjo, veikiamas savųjų žodžių jėgos ir da­
bar, rodos, mėgino nusiraminti, tyla atvėsinti užvirusį pyktį. Jo akys žvel­
gė į Karlą be jokių emocijų. Tiksliau, visas veidas vėl nušvito nekaltumu.
- O dabar tu nepalikai man pasirinkimo, ar ne? - paklausė jis. - Tu pa­
darytum viską, kad aš būčiau priverstas tave užmušti, čia, dabar, nors vi­
si instinktyvūs jausmai manyje mėgina tave išgelbėti, nepaisant tavo pa­
ties noro.
Karlo veidas, sustingdytas įniršio, vos pastebimai virptelėjo.
- Aš nenoriu tavęs žudyti! - sušnibždėjo Tonijus. - Nepaisant visos
tavo neapykantos, negailestingumo bei begalinio pykčio, aš nenoriu ta­
vęs žudyti. Ne iš gailesčio tau, nelaimingam žmogui, o dėl priežasčių,
kurių tu niekada negerbei ir niekada, niekada nesupratai.
Jis patylėjo laukdamas, kol atgaus kvapą. Jo veide atsispindėjo židinio
ugnis.
- Aš turiu omenyje, kad tu - Andrea sūnus, - paaiškino lėtai, bemaž
nuvargusiu balsu. - Kad tu - jo kūnas ir kraujas, tu - mano kūnas ir krau­
jas. Tu - Treskis, mano senelio namų šeimininkas. Tu globoji mažamečius
mano brolius, kurių aš nenoriu palikti visiškais našlaičiais. Ir tu, nepaisant
karčių tavo skundų, Venecijos vyriausybėje atstovauji mūsų šeimai!
Vardan viso šito aš palikčiau tave gyvą. Dėl to aš atvažiavau čionai
vildamasis, kad įstengsiu išsaugoti tavo gyvybę, o dar ir dėl liūdnos tie­
sos, kad tu - mano tėvas, ir aš nenoriu susitepti rankų tavo krauju!
Tonijus vėl nutilo. Peilį tebelaikė rankose, o apsiblaususios akys žvel­
gė į tolį. Rodos, jį užgriuvo nepakeliamas nuovargis, jo nuotaika ryškiai
pasikeitė.
Įžvalgusis Karlas pasikeitimą pastebėjo, nors jo veidas išliko pašai­
pus, bylojantis, jog jis netiki Tonijaus nuoširdumu.
- O dar galbūt pagaliau todėl, - sukuždėjo Tonijus, - kad aš nenoriu
leistis tavo priverčiamas taip padaryti. Nenoriu stoti priešais Viešpatį
kaip tėvažudis ir inkšti, kaip inkšti tu: "Aš neturėjau pasirinkimo!" Bet
ar tu gali suprasti? Ar gali suprasti išmintį, pranokstančią tavo savivalės
bei išdidumo ribas? Ir sutikti, jog nėra kito būdo išnarplioti šį keršto,
neteisybės bei kraujo mazgą?
Palenkęs galvą į šalį, Karlas žiūrėjo į Tonijų viena primerkta akimi.
Neapykanta sūnui pulsavo viduje širdies plakimo ritmu.
- Aš pavargau tavęs nekęsti, - tyliai kalbėjo Tonijus. - Pavargau tavęs
bijoti. Man dabar atrodo, kad tu man - niekas, atgrasi audra, paklaidinusi
neapsaugotą mano laivelį. To, ką praradau, neįmanoma sugrąžinti. Bet aš
nebenoriu vaidytis su tavimi. Nebenoriu neapykantos, nebenoriu pykčio.
Pasakyk man, tėve, nors tu nieko manęs neprašei, ar tu gali patikėti
tuo, kad man iš tavęs nereikia nieko daugiau, tik tavojo pažado? Tu pri­
žadi nuo šiol nemėginsiąs manęs nužudyti, o aš tuomet palieku tave čia
 - 395 -
gyvą bei sveiką. Aš išvyksiu iš Venecijos taip pat, kaip atvykau, ir niekada
nemėginsiu pakenkti nei tau, nei tiems, kuriuos myli. Jeigu tu netiki tuo
dabar, patikėsi, kai paliksiu tave. Bet dėl to, tėve, dabar tu turi nusileisti.
Privalai duoti man žodį. Štai dėl ko aš čionai atvažiavau. Štai kodėl iki
šiol tavęs nenužudžiau. Aš noriu, kad tarp mūsų viskas būtų baigta!
Noriu, jog tu sugrįžtum į mūsų namus, pas mano broliukus. Noriu, kad
tu duotum žodį!
Karlas lėtai suraukė antakius. Žemu, gomuriniu balsu sumurmėjo:
- Tu tyčiojiesi iš manęs...
Tonijaus veidas mėšlungiškai persikreipė, bet jau po sekundės išsily­
gino. Jis nuleido akis.
- Tėve, dėl Dievo meilės! - sukuždėjo jis. - Dėl paties gyvenimo!
Karlas įdėmiai žiūrėjo į sūnų. Jo regėjimas tapo skvarbus, skausmin­
gai skvarbus, nors visas kambarys jau skendėjo tamsoje. Jis jautė tokią ne­
apykantą šalia dunksančiai tamsiai figūrai, jog kitos mintys vargiai tega­
lėjo prasmukti jo sąmonėn.
Jis pamatė, jog peilis Tonijaus rankoje sujudėjo. Tonijus grakščiai jį
apsuko ir laikė kotu į Karlą. Panorėjęs šis galėjo ginklą sugriebti.
- Tėve, tavo pažadas! Tavo gyvenimas už mano gyvenimą, dabar ir vi­
siems laikams. Pasakyk tai! - pratarė Tonijus. - Pasakyk taip, kad aš tavi­
mi patikėčiau.
Karlas lėtai lėtai linktelėjo.
- Pasakyk tėve! - pakartojo Tonijus.
- Aš pažadu... kad niekada daugiau... nemėginsiu tavęs nužudyti... -
sumurmėjo jis.
Ir apstulbęs pamatė, kaip Tonijus ištiesė peilį.
- Paimk, perpjauk diržą. Ir mes būsime laisvi vienas nuo kito visiems
laikams.
Karlas paėmė peilį, akimirksniu prikišo prie diržo bei perpjovė iš vi­
dinės pusės prie kairiojo dilbio. Oda garsiai pokštelėjusi nutrūko, jo krū­
tinė ir rankos tapo laisvos. Atsargiai, laikydamas rankoje peilį, jis atsistojo.
Tonijus paėjo kelis žingsnius atgal, bet judėjo sulėtintai. Ilgas juodas
apsiaustas plaikstėsi aplink jį, ugnis auksu atsispindėjo apsiausto pakraš­
čiuose ir žybčiojo tamsiose Tonijaus akyse.
Karlo akys lėtai išsiplėtė. Jei tik jis galėtų pamatyti, kas slypi po juodo­
mis vilnos klostėmis, visiškai paslėpusiomis Tonijaus figūrą! Jei tik galėtų
geriau įžiūrėti jo veido išraišką! Tačiau sugebėjimas racionaliai mąstyti
dabar tapo pajungtas neapykantai, visą vakarą maitintai įtūžio protrū­
kiais, kilusiais dėl to, kad ne kas kitas, o Tonijus laikė jį čia, Tonijus, kurio
nekentė ir kurį seniai turėjo nužudyti, o svarbiausia, Tonijus kastratas,
pavertęs jį visišku kvailiu.
Ir tuomet paskutinį sykį jo akys lėtai bei iškalbingai nužvelgė prie­
šais stovinčią figūrą, lūpos išsitempė ir nusišypsojo didžiausios paniekos
kupina šypsena.
Tą pačią akimirką jis puolė į priekį atkišęs peilį.
Bet aukšta tamsi figūra išsisuko lyg vaiduoklis tokiu neįtikėtinai štai-
 - 396 -
giu judesiu, kad Karlas vos jį pastebėjo. Ir tuojau pat pasisukęs išgirdo
žvangant Tonijaus špagą. Siauras šviesos spindulys pervėrė juodu ski­
riančią erdvę, o aštrus skausmas - Karlo krūtinę.
Peilis skimbtelėdamas nukrito ant grindų.
Karlas pirštais įsikibo į špagos ašmenis, jį pervėrusius ugnimi, o kai
pamėgino kažką pasakyti, burnon plūstelėjo šiltas skystis, kuris tuojau
pat nusruveno per smakrą.
Ne, viskas dar nebaigta, nebaigta! Bet jo balsas nuskendo klaikiame
gargaliavime.
Kai pasijuto krentąs, kai aplinkui susitvenkė tamsa, o sąmonę užpil­
dė absoliutus siaubas, jis pamatė, jog mirguliavimas Tonijaus akyse virp­
telėjo ir išsiliejo, o veidas persikreipė iš skausmo, bet paskui vėl išsilygino
bei nušvito įprasta nekaltybės šviesa.

_________________________ 2_________________________
Dvi valandas Tonijus praleido kambaryje šalia tėvo.
Nužudytojo kūnas atšalo, visos ugnys užgeso. Žvakės ištirpo, o žari­
jos židinyje virto pelenais. Tonijus norėjo užkloti Karlą juodu jo tabarro.
Norėjo priglausti jo rankas prie kūno. Bet nieko nepadarė. O kai visiškai
sutemo, atsistojo bei išėjo iš namo.
Jeigu kas nors ir matė jį pasirodant pro šonines duris, jis pats to ne­
pastebėjo. Niekas jo nepersekiojo, kai ėjo taip gerai pažįstamomis gatve­
lėmis. Nė vienas šešėlis neslinko iš paskos, kai traukė per plačią tuščią
aikštę.
Kai prisiartino prie šventojo Morkaus bazilikos durų ir pamatė šias
esant užrakintas, sutrikęs sustojo kaip žmogus, nesugebantis iškart su­
vokti, jog niekaip negali įeiti ten, kur nori.
Galų gale atsišliejo į portiko koloną ir pažvelgė į juodą dangų viršum
miglotų varpinės kontūrų.
Valstybės kanceliarijos languose degė tik keli žiburiai. Bet kai kurių
aikštės kavinių durys, nepaisant lietaus, tebebuvo atviros. Per aikštę
prieš vėją skubantys žmonės nekreipė į jį jokio dėmesio.
Netrukus Tonijaus veidas ir rankos visai sustingo nuo šalčio. Bet jis vis
tiek nejudėjo iš vietos. Įkypos lietaus čiurkšlės permerkė drabužius.
Naktis tęsėsi. Laikrodis mušė vieną valandą po kitos. Kavinėse užge­
so šviesos, ir net elgetos pasitraukė iš arkadų. Miestas aplinkui užmigo.
Iš civilizacijos ženklų teliko tik laiką mušantis laikrodis bokšte bei ne­
lygi keleto fakelų šviesa tolumoje.
Tonijui atrodė, kad skausmas ir šaltis, kuriuos jautė, susilieja į vieną
visumą. Jis negalėjo patikėti savo poelgio teisingumu bei jautė poreikį įsi­
vaizduoti tuos, kuriuos mylėjo, pajusti jų buvimą. Nepakako it maldą
kartoti jų vardus. Jis vaizdavosi esąs kažkokioje ramioje, saugioje vietoje
su kardinolu Kalvinu ir mėginąs jam paaiškinti, kas įvyko.
Bet visa tai tebuvo svajonės.
Jis stovėjo vienas, ir jis nužudė savo tėvą.
 - 397 -
Ir jeigu jam lemta dabar išeiti, jam teks nešti šią naštą visą likusį gyve­
nimą. Jis niekada niekam nepapasakos, kas nutiko. Jis niekada nieko ne­
prašys atleisti nuodėmes ar dovanoti.
Galų gale, kai beveik išaušo, Tonijus smarkiau užsitraukė apsiausto
gobtuvą, kad paslėptų veidą, ir patraukė į aikštę.
Iš ten pažvelgė į didingus pastatus, kuriuos kadaise laikė pasaulio ri­
ba, o paskui apsisukęs visiems laikams išvyko iš Venecijos.

________________________3________________________
Keletą dienų Tonijus keliavo į pietus, Florencijos pusėn. Žiema dar ne­
sibaigė, ir laukus naktimis nubalindavo šalna. Svetimų žmonių draugija
pašto karietose jam buvo nepakeliama, taigi jis verčiau kiekvienoje stotyje
pasiimdavo pabalnotą žirgą. Kartais tiesiog eidavo kelio pakraščiu vesda­
masis arklį už apynasrio, dėl to retsykiais likdavo be nakvynės.
Į Boloniją įžengė pėsčiomis: purvu aptaškytu apsiaustu, suplyšusiais
batais; jei ne špaga, galėjai palaikyti jį valkata.
Gatvėse jį erzino triukšmas ir šurmulys. Tonijus taip mažai valgė, jog
galvoje viešpatavo spengianti tuštuma; jis visiškai nepasikliovė savo juslėmis.
Vėl atsidūręs už miesto, suprato daugiau nebegalįs eiti. Pasibeldęs į
artimiausio vienuolyno duris, įteikė pusę turimų pinigų vienuolyno vir­
šininkui.
Jis lengviau atsikvėpė, kai vienuolis nuvedė jį į lovą; paskui atnešė
duonos bei vyno, o drabužius ir batus nunešė išvalyti bei pataisyti. Už
lango matėsi mažas saulės užlietas sodelis. Prieš užmerkdamas akis Toni­
jus paklausė, kelinta šiandien diena ir kiek liko iki Velykų sekmadienio.
Neabejojo tik dėl vieno dalyko: Velykų sekmadienį būtinai turi būti
kartu su Gvidu bei Kristina.

Slinko dienos, iš jų susidarė savaitės.

Tonijus gulėjo lovoje ir žvelgė į sodą, kuris jam priminė kitus laikus,
kai buvo patenkintas gyvenimu, saulė glostė plytelėmis išklotus takelius
bei žybčiojo fontano čiurkšlėse, arkados nišos skendėjo šešėlyje. Bet ka­
da tai buvo ir kur, jis negalėjo tiksliai prisiminti. Galvoje viešpatavo tuš­
tuma.
Jis apgailestavo, kad dabar Gavėnia ir negali pasiklausyti vienuolių
giesmių.
O kai ateidavo naktis ir likdavo celėje vienas, apimdavo neįtikėtinos
nevilties jausmas, ir jis paniškai bijojo, kad dabar kasmet šis jausmas stip­
rės bei darysis skausmingesnis. Tonijus įsivaizdavo motiną, miegančią sa­
vo lovoje girtu miegu, ir negalėjo atsikratyti minties, kad ji nusinešė į ka­
pus kažin kokią išminties kupiną paslaptį.
Viduje nevyko jokių pokyčių. O gal taip tik atrodė. Bet pamažu jis
pradėjo daugiau valgyti. Paskui ėmė vis anksčiau keltis ir eidavo su vie­
nuoliais į rytines mišias. Be to, vis dažniau susizgribdavo galvojąs apie
Gvidą bei Kristiną.
 - 398 -

❖ ❖ ❖
Ar sėkmingai pavyko jų kelionė iš Romos? Ar Paolas dėl jo jaudinosi?
Tonijus vylėsi, kad Marčelas, dainininkas iš Sicilijos, irgi išvažiavo drau­
ge, ir, žinoma, jie negalėjo išvykti be senjoros Bjankos.
Kartais ne tiek galvodavo apie juos, kiek įsivaizduodavo. Matė juos
pietaujančius drauge, besišnekučiuojančius tarpusavyje. Nerimavo, kad
tiksliai nežino, kur jie dabar. Gal išsinuomojo vilą ant kalvų? Vilą su tera­
sa, kurioje galėtų sėdėti vakarais? O gal jie pačioje miesto širdyje, kokioje
nors triukšmingoje gatvėje šalia teatro ir Mediči rūmų?
Pagaliau vieną rytą, be išankstinio apsisprendimo bei plano, jis apsi­
rengė, apsiavė batus, prisisegė špagą, užsimetė ant rankos apsiaustą ir pa­
traukė pas vienuolyno vyriausiąjį pranešti, jog iškeliauja.
Vienuoliai sode genėjo palmių šakas bei krovė į medinį vežimą. Jis
žinojo, kad šiandien penktadienis prieš Didžiąją savaitę, Švenčiausios
Mergelės Marijos Septynių skausmų diena. Iki operos premjeros liko dvy­
lika dienų.

Kol pasiekė pašto stotį, Tonijus žvėriškai išalko. Sočiai pavalgęs

ėmė nepaprastai susidomėjęs stebėti atvykstančius ir išvykstančius kelei­
vius. Paskui išsinuomojo geriausią arklį, kokį tik išgalėjo, bei nušuoliavo
Florencijos pusėn.

O atjojęs į mažą Fiesole miestelį pamatė pirmąją operos afišą.

Buvo ankstyvas rytas, prieš pat aušrą. Moterys ir darbininkai kaip tik
traukė iš pačių pirmųjų Verbų sekmadienio mišių nešini pašventintomis
palmių šakelėmis. Pro atviras bažnyčios duris ant akmeninių laiptelių kri­
to šilta geltona šviesa.
Tonijus vedėsi žirgą už apynasrio per aikštę ir staiga pamatė ant lie­
taus bei vėjų išblukintos sienos didžiosiomis raidėmis parašytą savo var­
dą: SENJORAS TONIJUS TRESKIS.
Iš pradžių pamanė regįs haliucinaciją. Bet paskui apėmė nevaldomas
susijaudinimas. Ir, nors toks elgesys pačiam atrodė be galo kvailas, prive­
dė arklį prie sienos bei įsistebeilijo į sulamdytą afišą.
Ryškiai apvedžiota raudona ir auksine spalvomis afiša skelbė, jog per
Velykas Della Pergola gatvėje įvyks operos "Kserksas" premjera. Afišoje
puikavosi netgi Gvido vardas, įrašytas smulkesnėmis - kuklesnėmis - rai­
delėmis. Dar ten buvo gan dailus Tonijaus portretas ovaliuose rėmeliuose
ir įmantrios eilės, liaupsinančios jo balsą.
Tonijus vedžiojo arklį pirmyn bei atgal, ranka ramstydamas sieną.
Vėl ir vėl skaitė plakatą.
O paskui paklausė pirmo pasitaikiusio praeivio, ar dar toli miestas.
- Užkopkite ant kalvos ir pamatysite, - nuskambėjo atsakymas.

Tamsiai mėlyname danguje dar mirguliavo smulkios žvaigždelės, kai

jis pasiekė kalvos viršūnę, ir apačioje prieš akis nusidriekė didžiulis
miestas - Florencija. Matė rūke skendinčias varpines, šimtus ribuliuojan­
 - 399 -
čių žiburių bei Arno upės juostą, kurioje kol kas nevyko joks judėjimas.
Miestas jam atrodė toks pat gražus kaip miegantis Betliejus kalėdiniuose
paveikslėliuose.
Žvelgdamas į tolimus bokštus, Tonijus pagalvojo niekad gyvenime
dar nepatyręs tokios akimirkos.
Gal nebent premjeros vakarą stovėdamas Romos teatro užkulisiuose
išgyveno panašų vis stiprėjantį jaudinantį laukimą. O galbūt tą patį jautė
prieš daugelį metų, Venecijoje, kai dalyvavo Senza šventėje ant vandens.
Bet jis nepasinėrė į šiuos prisiminimus.
Saulei dar nespėjus patekėti, jis jau susitiks su Gvidu bei Kristina. Ir
pirmą kartą jie iš tiesų bus drauge.
 fine Rice
KASTRATAI

Romanas

GINTARAS ALEKSONIS
redaktorius
SVETLANA ČALKINA
meno redaktorė

www.eridanas.lt
Formatas 84x108 1/32. Popierius ofsetinis. Gamitūra "Palatino".
SL Nr. 950. Ofsetinė spauda 12,5 sąl.sp.l.
Kaina sutartinė
"Eridanas", 50210 Kaunas, Partizanų 4, tel. 73-39-67
Spausdino "ARX Baltica" spaustuvė, Veiverių 142 b/c, Kaunas
"Jus pakerės, visiškai apžavės
neįtikėtinas rašytojos talentas,
ir košmariška, bet ekstazės
kupina personažų realybė."

THE BOSTON GLOBĖ

O peros kastratai - gėdinga ir, kai kam,

žavinga Europ os kultūros praeitis.
Farinelis, Kafarelis - kiek daugiau nei
prieš du šimtmečius šie vardai buvo kone
garsesni už šiuolaikinius operos grand us
Lu čianą Pavarotį, A n d re a Bočelį, Placidą
Dom ingą. Dieviški, angeliški kastratą
sopranai skam bėjo Paryžiaus, M iuncheno,
Neapolio operose, net pačioje Siksto koplyčioje,
Popiežius Sikstas V reorganizavo Sv. Petro
bazilikos chorą, kad jam e galėtų giedoti
keliasdešimt kastratų. X V I I I a. pradžioje
Italijoje "m e n o v a r d a n " per metus buvo
kastruojam a apie 4000 berniukų.
K ą iš tiesų jautė šie žmonės, atsibudę iš
opium o narkozės, kas dėjosi jų širdyse
bei sąmonėje, kai suvokdavo, jog gyvens
gerokai trum piau negu paprasti m irtingieji?
A r tikrai jų seksualinis alkis buvo toks
ryškus, kad apie tai rašė net pats K a za n o v a ?

Aline Rice, vienu žymiausių šiuolaikinių

rašytojų. net kelerius metus studijavo
archyvus ir itin raiškiai nutapė šių operos
eunuchų paveikslus skandalingame
romane "Kastratai”, (la! ir norėtume
užmiršti šį kraupų Europos kultūros
paveldu, bet pirma reikėtų sužinoti
vis(Į tiesų.

9 7 8 9 9 8 6 9 7 2 4 0 2