Buitinė plotmė Mykoliuko išorinė
(gyvenamoji vieta, kokiam charakteristika
socialiniam sluoksniui
priklauso, kaip save
vertina pats Mykoliukas,
kokia jo vieta
kasdieniniame gyvenime)
“Kasdien prastas valgis,
truputis audimo ir kailių
gėdai prisidengti kitam būtų
buvę mažoka už tokį triūsą”.
Mykoliukas pamažu virto
“dėde”, kuris aria, akėja,
dvare lažą atlieka, namie
berną atstoja. Nors “dėdė”
tylus kaip žemė, šis
nedraugiškas pasaulis jam
gerokai apkarsta.
Mykoliukas visur šoka,
bėga, nė neviptelėjęs,
mažiausiu žodeliu
nepaprieštaravęs,
nepasiteisinęs, niekam, nė
namiegams, nepasiskundęs.
Dirbo tylomis, kalbėjo tik
kas reikia. Vis dėlto jis
nebuvo paniuręs,
nuobodžius
Netoli 30 metu.Jis gražiai
išaugęs, storas juosmenyje,
pečiuitas, daugiau kaip
vidutinio ūgio ir pagali. Šieno
plakais, grūdų maišais jis
žaiste žaidžia, visą vežimą tik
vilpš už galo, jei užkliuvo.
Uostai šepečiu panosėje, nes
karpė nuo burnos, kad nelįstų
į šaukštą valgant.
Mykoliukas nerūkė.
Viską taisė mėlynos jo akys,
tokios ramios ir lipšnios, jog
už vienas jas negalima buvo
jo kitaip šaukti kaip
malonėjamu žodžiu:
Mykoliuk.
Tylus buvo Mykoliukas.
Vidinio pasaulio
plotmė
Mykoliukas prisimena savo
geriausią draugą – smuiką,
kuris leidžia jam užmiršti ir
sunkų vargą, ir žmonių
skriaudas, ir savo širdies
liūdesį.
Niekur Mykoliukas nėjo,
niekur nesikišė, niekuo
nesisielojo. Tėvų jam senai
nebėra.
Niekas neįvertino
Mykoliuko muzikos, kaip
neįvertino jo darbo, nė
meilės.