Mykoliukas:

Mykoliukas – jau visas Mykolas. Jam arti trijų dešimtų. Jis gražiai išaugęs, storas juosmenyje,
pečiuitas, daugiau kaip vidutinio ūgio ir pagali. Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs,
mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs, nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs. Dirbo
tylomis, kalbėjo tik kas reikia. Vis dėlto jis nebuvo paniuręs, nuobodžius. Viską taisė mėlynos jo akys,
tokios ramios ir lipšnios, jog už vienas jas negalima buvo jo kitaip šaukti kaip malonėjamu žodžiu:
Mykoliuk. Tačiau už visų jo darbų niekas nepamato, niekas jam už tai ačiū nepasako, niekuo
neatlygina, jokio gardėsio jam nepakiša.

Mykoliukas yra darbštus, pareigingas, geros širdies, poetiškos sielos, turintį glaudų ryšį su gamta
asmenybė. Mykoliukas viską dirbo tylomis, neatsikalbinėdamas ir nepriekaištaudamas.

Severja:

Severja - ji savo prigimtimi artima Mykoliukui. Juos abu sieja širdies jautrumas, grožio jausmas.
Severiutė kupina jaunystės žavesio, švelnumo. Sunki gyvenimo našta užgriūva ir jos pečius.
Mykoliukas ir pamilsta tokią Severją, ir ji jam neabejinga, tačiau, nors Severjai ir buvo gera su juo, ji jo
atsižada, pasirinkdama tijūną Rapolą. Severiutė turėjo stiprų šeimos jausmą, ji žinojo, kad Mykoliukas,
būdamas tik “dėdė”, neturi savo kampo ir negalės suteikti jai prieglobsčio. Tačiau likimas
nepasigailėjo ir Severiutės. Ji taip pat tampa “dėdiene” – ujama ir niekinama. Pradžioje, netekusi
vienintelio žmogaus, kuriuo ji rūpinosi, Severja pajunta darbo beprasmiškumą ir pradeda lankytis
karčemoje kartu su kaimo vyrais. Tačiau tai tik laikinas maištas, kuriam nutrūkus, Severja paguodą
randa maldoje.

Rapolas Geišė:

Tijūnui Rapolui Geišei nesvetimas gilesnis dvasingumas, savotiška vidinė kultūra. Tai “protingas
beraštis ir nematyto sąžiningumo”, mėgėjas pasakoti būtas ir nebūtas istorijas, ji tik yra klausytojų.
Ramus, pakankamai protingas “Rapolas tiesiog sukvailioja iš laimės”. Meilė jį darė geresnį,
žmoniškesnį. Netekęs tijūno padėties, Rapolas palūžta, vengia bet kokio darbo. Tai tinginystė, o ne
kokia negalia.

Iš pradžių jis buvo visų gerbiamas dvaro tijūnas, visi turėjo jam paklusti, tačiau jis susižavėjo jauna
mergina Severija, kurią vedė. Vėliau, panaikinus baudžiavą, Rapolas buvo išvarytas iš dvaro, todėl
jam teko apsigyventi pas savo brolį Dovydą ir jo šeimą. Čia jis tapo tik dykaduoniu, kuris visiems
nurodinėjo, ką daryti, tačiau pats darbų nesiėmė, tik ištisas dienas leido su brolio sūnum Adomėliu,
kuriam Rapolas buvo lyg tėvas.