Mykolo Šiukštos paveikslas

Apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ Vaižganto parašytoje, pagrindinis veikėjas yra Mykolas,

suaugęs vyras, bet vis tiek visų vadinamas Mykoliuku. Mykoliukas iš išvaizdos buvo vikrus,
nemažas, atrodė kaip suaugęs vyras: „Gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau
kaip vidutinio ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Mykoliukas
buvo visų vaikomas, visiems padėjo kiek galėjo: „ -Mykoliuk šen, Mykoliuk ten“,
Mykoliukas visur šoka, bėga, nė neviptelėjęs, mažiausiu žodeliu nepaprieštaravęs,
nepasiteisinęs, niekam, nė namiegams, nepasiskundęs. Dirbo tylomis, kalbėjo tiktais ką
reikia“. Mykoliukas labai mylėjo Severiūtę, kuri iš pradžių nekreipė dėmesio į jį, bet paskui jį
apibūdino esantį: „Juodi juodi plaukeliai, net blizga iš juodumo, tamsus tamsus veidelis, lyg
išblyškęs nusigandus. Graži graži lietuviškai smaili noselė“. Mykoliuko geriausias draugas
buvo smuikas. Jis grodamas smuiku pamiršdavo viską, kas yra aplink. Mykoliukas buvo
kantrus ir užsispyręs, grojo savo didžiosios meilės vestuvėse ir matė, kaip jo meilė yra kito
vyro glėbyje: „Jis vykdė savo pažadą – dar kartą, paskutinį kartą per vestuves pagrot ir
tesėjo: : nesisakė, kiek jam tai kainuoja. Jis grojo Severijai“. Kai Mykoliukas grojo Severjos
vestuvėse, jam nutrūko stygos: „ūmai pasigirdo svečiams skaudus balsas – brrm, ir suprato,
jog skripkuotojas savo stygas perdilino. Mykoliuko skripkelės trūko stygos.“ Po vestuvių
Mykoliukas nebegrojo, nes buvo pažadėjęs Severjai, kad jai gros paskutinį kartą: „Paskutinį
kartą pagrosiu – tau,“. Mykolas labai mėgo gamtą: „Išėjo Mykoliukas su savo liūdesiu,
visame kaime sužadinęs ilgesį, norą eiti toliau toliau, į gamtą griežėjėlę, į gamtą dainuotoją, į
gamtą dabitą, kur gražu, kur prakilnu, iš kur – „tol matyt“, destis, kas atitinka lietuvio liūdesį
ir ilgesį“.

Dora Heynold 3c