socialiniam sluoksniui plotmė priklauso, kaip save vertina pats Mykoliukas, kokia jo vieta kasdieniniame gyvenime)
“Kasdien prastas valgis, Netoli 30 metu.Jis gražiai Mykoliukas prisimena savo
truputis audimo ir kailių išaugęs, storas juosmenyje, geriausią draugą – smuiką, gėdai prisidengti kitam būtų pečiuitas, daugiau kaip kuris leidžia jam užmiršti ir buvę mažoka už tokį triūsą”. vidutinio ūgio ir pagali. Šieno sunkų vargą, ir žmonių plakais, grūdų maišais jis skriaudas, ir savo širdies Mykoliukas pamažu virto žaiste žaidžia, visą vežimą tik liūdesį. “dėde”, kuris aria, akėja, vilpš už galo, jei užkliuvo. dvare lažą atlieka, namie Uostai šepečiu panosėje, nes Niekur Mykoliukas nėjo, berną atstoja. Nors “dėdė” karpė nuo burnos, kad nelįstų niekur nesikišė, niekuo tylus kaip žemė, šis į šaukštą valgant. nesisielojo. Tėvų jam senai nedraugiškas pasaulis jam nebėra. gerokai apkarsta. Mykoliukas nerūkė. Niekas neįvertino Mykoliukas visur šoka, Viską taisė mėlynos jo akys, Mykoliuko muzikos, kaip bėga, nė neviptelėjęs, tokios ramios ir lipšnios, jog neįvertino jo darbo, nė mažiausiu žodeliu už vienas jas negalima buvo meilės. nepaprieštaravęs, jo kitaip šaukti kaip nepasiteisinęs, niekam, nė malonėjamu žodžiu: namiegams, nepasiskundęs. Mykoliuk. Dirbo tylomis, kalbėjo tik kas reikia. Vis dėlto jis Tylus buvo Mykoliukas. nebuvo paniuręs, nuobodžius