Lietuvių tautosakoje motina – tai Žemės deivė, įkūnyta kiekvienos moters
sieloje. Kaip ir kiekviena tauta, lietuvių literatūroje motiną aprašo kaip Šventąjį raštą, nes motina yra labai svarbus žmogus visų žmonių gyvenime. Net ir praradę motiną, matome, girdime ir jaučiame ją visą gyvenimą, nes ji laimės šaltinis, vertybių pavyzdys ir meilės žiedas. Deja, ne visi rašytojai vaizduoja motiną kaip deivę, bet dauguma iškelia motinos paveikslą kaip šeimos žydinio puoselėtoją ir kupina tobulybės moterį. Idealios motinos paveikslą lietuvių literatūroje sukūrė rašytoja Šatrijos Ragana apysakoje “Sename dvare”. Tai Šatrijos Raganos reikšmingiausias kūrinys autobiografijos pobūdžio. Šatrijos Raganos pasaulėjauta buvo krikščioniška, patriotinė, mama jos gyvenime buvo itin svarbi, nes tai artimiausias jos žmogus. Todėl motinos figūra yra svarbiausias rašytojos kūrinio paveikslas. Žymi Lietuvos rašytoja savo vaikystę praleido motinos tėvyškėje, senuose Žemaitijos dvaruose, kur įgavo gražiausių ir stipriausių įspūdžiu. Apysakos pagrinde Šatrijos Ragana vaizduoja Žemaitijos dvarininkų šeimų gyvenimus, aprašo jų kasdieninius darbus, buitį, tradicijas, bei gyvą gamtą, kuria prisimenė iš vaikystės pėdų. Apysakoje vaizduojama katalikiška šeima su tvirtomis tradicijomis. Senasis dvaras pavaizduotas kaip prisiminimų oazė, skaitydami kūrinį, žmogus persikelia į Šatrijos Raganos oazė, kur ore sklandžioja stebuklingi garsai, nuostabūs kvapai, gražiausios svajonės iš gilaus rašytojos pasaulio. Ryšys tarp vaiko ir motinos – vienas stipriausių gamtoje egzistuojančių ryšių. Mažosios Irusios akimis moters širdis tai gilus šulinys, kurio apačioje yra vietos paslaptims, meilei, kantrybei ir džiaugsmui. Jų dvasinis ryšys tarsi neatskiriama visuma. Jų tarpusavio pokalbiai yra itin šilti, artimi, kupini meilės ir jausmų impulsais. Mamatė dukrai yra brangiausias žmogus. Jos rankos visada atviros, kai reikia apkabinti nuliūdusia Irusią. Jos jėga ir meilė palaikė Irusią ir mokydavo gyventi tvarkingai pagal krikščioniškus įpročius.