Lietuviu Literaturos Konspektas Abiturie

LIETUVIŲ
LITERATŪROS
KONSPEKTAS
ABITURIENTUI
RAŠYTOJŲ GYVENIMAS IR KŪRYBA

KONTEKSTAI
baltos lankos
TURINYS
Pratarmė.............................................................................................................................7
Martynas Mažvydas.......................................................................................................... 9
Onutė Baublienė, Saulius Žukas
Mikalojus Daukša.................................................................................................... 13
Onutė Baumilienė
Jonas Radvanas................................................................................................................17
Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Motiejus Kazimieras Sarbievijus....................................................................................21
Onutė Baumilienė, Eglė Patiejūnienė
Kristijonas Donelaitis......................................................................................................26
Irena Kanišauskaitė
Adomas Mickevičius................................................................................................... 33
Antanas Baranauskas .................................................................................................... 39
Vincas Kudirka................................................................................................................44
Maironis.......................................................................................................................... 48
Jonas Biliūnas.................................................................................................................. 53
Irena Kanišauskaitė, Saulius Žukas
Šatrijos Ragana............................................................................................................... 58
Nijolė Servenikaitė
Vaižgantas....................................................................................................................... 62
Vincas Krėvė................................................................................................................... 69
Balys Sruoga.................................................................................................................. 74
5
Jonas Aistis......................................................................................................................79
Dalia Satkauskytė, Saulius Žukas
Vincas Mykolaitis-Putinas.............................................................................................. 86
Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
Jurgis Savickis............................................................................................................. 94
Marius Mikalajūnas, Saulius Žukas
Henrikas Radauskas........................................................................................................ 98
Vytautas Mačernis........................................................................................................ 103
Bronius Krivickas......................................................................................................... 109
Saulius Žukas
Salomėja Nėris.............................................................................................................. 112
Saulius Žukas
Antanas Škėma.............................................................................................................. 117
Loreta Mačianskaitė, Saulius Žukas
Marius Katiliškis...........................................................................................................123
Česlovas Milošas.......................................................................................................... 130
Irena Kanišauskaitė, Dainius Vaitiekūnas
Justinas Marcinkevičius.................................................................................................137
Juozas Aputis.................................................................................................................145
Judita Vaičiūnaitė.......................................................................................................... 150
Marcelijus Martinaitis...................................................................................................155
Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė, Saulius Žukas
Sigitas Geda.................................................................................................................. 160
Jurgis Kunčinas.......................................................................................................... 165
Aidas Marčėnas.............................................................................................................169
Onutė Baumilienė, Dalia Satkauskytė, Nijolė Servenikaitė
Marius Ivaškevičius...................................................................................................... 174
Onutė Baumilienė
Teminės gijos................................................................................................................ 180
Irena Kanišauskaitė, Nijolė Servenikaitė
MARTYNAS MAŽVYDAS
apie 1510-1563
ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA
XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija - religinis sąjūdis, siekiantis reformuo

ti katalikybę. Daugiakalbei Lietuvai tai būtų buvusi galimybė valstybės gyvenime
įtvirtinti lietuvių kalbą, mat protestantizmo pradininkas Martynas Liuteris (Martin
Luther) reikalavo tikėjimą skleisti tautinėmis kalbomis. Bet oficialioji tikyba čia
buvo katalikų, todėl rašyta lotyniškai, o kalbėta daugiausia lenkiškai. Todėl rašytinė
lietuvių kalba gimė ne Didžiojoje Lietuvoje, t. y. LDK, o Prūsijos Kunigaikštystėje -
istorinėse baltų žemėse, vadinamose Mažąja Lietuva, kurių oficialioji religija buvo
liuteronybė. Taigi nors lietuvių raštijos šaknys LDK, nes iš čia kilę jos kūrėjai hu
manistai Abraomas Kulvietis, Stanislovas Rapolionis, Jurgis Zablockis, Baltramiejus
Vilentas, Martynas Mažvydas, pirmoji lietuviška knyga buvo išspausdinta Mažojoje
Lietuvoje. Taip XVI a. viduryje prasidėjo naujas Lietuvos kultūros istorijos etapas,
kuriam jau būdinga lietuviška raštija.
Minėtieji europinį išsilavinimą įgiję lietuviai šviesuoliai savo veiklą siejo su evan
gelikų liuteronų tikyba kaip tik dėl to, kad ji buvo demokratiška ir laikėsi principo
Dievo žodį skleisti tikinčiųjų gimtąja kalba. Vienam iš jų - Martynui Mažvydui -
buvo lemta sukurti pirmąją lietuvišką knygą.
BIOGRAFIJA
Išsilavinimas
Manoma, kad Martynas Mažvydas gimė Didžiojoje Lietuvoje, greičiausia Šilutėje:
tai patvirtina jo žemaitiška tarmė. Tikrų žinių esama nuo 1546 m., kai Prūsijos ku
nigaikštis Albertas laišku pakvietė jį į Karaliaučių. Kunigaikštis ieškojo išsilavinusių
lietuvių, galinčių dirbti liuteronų kunigais Mažojoje Lietuvoje. Atvykęs Mažvydas
Karaliaučiuje baigė universitetą - beje, jis priklauso pirmajai šios alma mater laidai
(1548 m.). Iš viso bakalauro laipsnį įgijusiųjų buvo septyni, Mažvydas vienintelis
lietuvis. Jis mokslus išėjo per tris semestrus vietoj aštuonių, tad turėjo būti kur nors
studijavęs anksčiau, nes jau kunigaikštis Albertas laiške jį vadino eruditu - mokytu
žmogumi. Taigi tiek biografijos faktai, tiek šešios parengtos lietuviškos knygos, tiek
laiškų stilius leidžia laikyti Mažvydą humanistu - itin išsilavinusiu asmeniu, išsiski
riančiu filologine kultūra.
9
Socialinė padėtis
Iš Mažvydo lotyniškai rašytų laiškų (jų išlikę trylika, dvylika - kunigaikščiui
Albertui) matyti, kad jis buvo neturtingas, nes studijuodamas nuolat gaudavo sti
pendiją, o vėliau, eidamas klebono pareigas Ragainėje, ne kartą kreipėsi j kunigaikštį
įvairios paramos. Mažvydas vedė ankstesnio Ragainės klebono vyriausiąją dukterį
Benigną Lauterštern ir ne vienus metus rūpinosi jos gausia šeima - broliais ir seseri
mis. Materialinę padėtį sunkino dar ir tai, kad jam rūpėjo ne ūkininkavimas, o lie
tuviškų knygų rengimas. Gyvenimo pabaigoje neapsikentęs jis paprašė kunigaikščio
išvaduoti nuo nesisekančių ūkio darbų ir skirti metinį išlaikymą iš valstybės iždo,
bet šis noras nebuvo patenkintas. Mažvydas mirė Ragainėje 1563 m. gegužės 21 d.,
ten ir palaidotas.
Kūrybinis darbas
Be kunigavimo ir ūkininkavimo, Mažvydas uoliai darbavosi kurdamas lietuviš
ką raštiją. Jam buvo lemta parašyti šešias knygas lietuvių kalba, trys išleistos dar
esant gyvam - „Katekizmo prasti žodžiai, mokslas skaitymo rašto ir giesmės, dėl
krikščionystės bei dėl bernelių jaunų naujai suguldytos** (trumpai - „Katekizmas”,
1547 m.), „Giesmė šv. Ambraziejaus bei šv. Augustino" (1549 m.) ir „Forma krikš-
tymo“ (1559 m.). Kitos trys - „Giesmės krikščioniškos" (pirma dalis 1566m., antra
dalis 1570 m.) ir „Parafrazis" (1589 m.) - išėjo po Mažvydo mirties, tuo pasirūpino
pusbrolis ir bendradarbis Baltramiejus Vilentas. Be pirmosios lietuviškos knygos,
itin svarbios giesmės, nes liuteronai giedojimą laikė svarbiausia pamaldų dalimi.
„KATEKIZMAS" - PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA
Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė

Pirmoji lietuviška knyga - mažo formato (18 x 11 cm) 79 puslapių knygelė, išspaus
dinta daugiausia gotikiniu šriftu. Manoma, kad tiražas buvo du trys šimtai egzemp
liorių, šiuo metu išlikę du: vienas saugomas Vilniaus universitete, kitas Torunės uni
versitete Lenkijoje. Knygą sudaro kelios dalys - dedikacija, dvi prakalbos (lotyniška
ir lietuviška), elementorius, katekizmas, giesmynas. Itin iškalbinga, kad knyga dedi
kuojama LDK. Vadinasi, autorius galvojo apie visą Lietuvą, kurios dalis, Mažąją ir
Didžiąją, turi sujungti evangelikų liuteronų tikėjimas.
Apskritai rašytinio žodžio radimasis yra tautos kultūrinės brandos ženklas, to
dėl pirmoji lietuviška knyga simbolizuoja nacionalinės kultūros pradžią. Taigi šios
knygos autorius Martynas Mažvydas atliko istorinę misiją - tautos kultūrą pakylėjo
į aukštesnį lygmenį.
Autorystė
Pirmoji lietuviška knyga, trumpai vadinama „Katekizmu", nėra pasirašyta. Kad au
torius tikrai Martynas Mažvydas, liudija Baltramiejus Vilentas vienos savo knygos
10
pratarmėje ir 1938 m. kalbininko Jano Safarevičiaus (Jan Safareivicz) atrastas akros
tichas - lietuviškojoje prakalboje iš pirmųjų 3-19 eilutės raidžių sudėtas lotyniškas
autoriaus vardas MARTINUS MASVIDIUS.
Lietuviškoji prakalba
Vos pradėjęs studijuoti, 1547 m., Mažvydas atidavė spausdinti jau parengtą
„Katekizmą". Knygelę išleido Karaliaučiaus spaustuvininkas Johanas Vainraichas.
Sunku patikėti, kad Mažvydas turėjo laiko ją parašyti mokydamasis Karaliaučiuje:
greičiausia rankraštį bus atsivežęs iš LDK. Tai patvirtina ir kalbinės teksto ypaty
bės - daugiau slavizmų nei germanizmų, nes atvykęs į Prūsiją Mažvydas vokiškai dar
nemokėjo. Senosios graikų kalbos žodis „katekizmas" reiškia pamokymą. Kas, ko ir
kaip moko „Katekizme"? Itin svarbi knygelės lietuviškoji prakalba - pirmas žino
mas lietuviškas eilėraštis. Jo kompozicija trinarė: pačios knygelės žodžiai, autoriaus
ir valstiečio dialogas, autoriaus nurodymai kunigams.
Pirmiausia į žmones kreipiasi pati knyga: „Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit
<...>r Jungtuko „ir" kreipinyje nebuvimas (asindetoninė žodžių pora) - tarsi užuo
mina apie trokštamą žmonių vienybę. Personifikuota knyga, prašanti dėmesio, kvie
čia kalbėtis, susikalbėti, vienas kitą suprasti visus lietuvius, bet kurio amžiaus, lyties
ar luomo. Ragina siekti mokslo, kuris jau prieinamas, nors tėvų karta „to negalėjo
nė vienu būdu gauti". Siūlo maloniai, su džiaugsmu priimti visiems lietuviams skirtą
žodį. Apie kokį žodį, t. y. mokymą, kalba knygelė ? Ji kviečia kiekvieną savarankiškai
studijuoti Dievo žodį - Šventąjį Raštą. Katalikams jį aiškinti galėjo tik kunigai, o
liuteronybė krikščioniškų tiesų siūlo mokytis patiems:
Neužtrukit, broliai, seserys, manęs skaityti,

Jei pagal valios Dievo norit gyventi <...>
Dieną ir naktį prieg savęs mane laikykit
Ir niekada manęs nuogjūsų neatmeskit.
Tikėjimo tiesos - tai mokslas, pažinimas, kultūra:
Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,

Tasai amžinose tamsybėse tur būti, -
be to mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas, netgi savęs kūrimas:
Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit

Ir pagal jį jūs patys save rėdysit.
Žemaičių tarme parašytame tekste veriasi ir kitos prasmės - žodis, žemaitiškai žadis,
tampa dangaus karalystės pažadu:
Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,

Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti, -
11
ir kitokio gyvenimo, sveiko ir laimingo, viltimi:
Tasai kožnam žmogui vienas gal padėti,

Sveikatą ir palaimą tasai gal priduoti.
Taip primenama biblinė žodžio, kaip kūrimo instrumento, galia, mat
Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė,

Šituo būdu žmones ir visus daiktus padarė.
Žmonėms būtina patikėti žodžiu, galinčiu iš pagrindų pakeisti jų gyvenimą.
Nuo 63 eilutės kalba jau pats autorius, prakalbos adresantas. Iš imituojamo dialogo
su valstiečiu ima aiškėti vertybinis kontrastas: deja, paprastam žmogui, žemdirbiui,
Dievo žodis nerūpi - jam svarbesnės pagoniškos apeigos. Pavartota litotė (meninis
sumažinimas) turi pabrėžti senovinio tikėjimo mastą:
Aš žinau ir tatai dręsu1 čia sakyti,

Jog šimte žmonių vieno negalėčiau atrasti,
Kursai vieną žodį Dievo prisakymo mokėtų
Ir poteriaus ben du žodžiu atmintų.
Mažvydas konstatuoja - valstietis „geresniai atmen arti, nent poterį byloti“, t. y. ge
riau moka arti negu kalbėti maldas, o jam norisi įtikinti paprastą žmogų, kad tikėji
mo tiesų mokymasis nė kiek ne prastesnis už artojo darbą.
Trečios kompozicinės dalies pradžia galima laikyti 79 prakalbos eilutę - retorišką

kreipimąsi į ponus ir kunigus, į pasaulio galinguosius, nes mokyti žmonės privalo
užtikrinti krikščionių tikėjimo tiesų sklaidą: „Ak, ponai, klausykit ir permanykit!",
„Ei, viešpatys visokie, ant žmonių susimilkit!" Ornamentuotos prakalbos leksikos2
puošmena - pasikartojanti biblinė avelių metafora, tiek emociniu, tiek kalbiniu
aspektu priartinanti Mažvydo „Katekizmą" prie Šventojo Rašto. Pasak paties au
toriaus, katekizmas - tikėjimo pagrindai - yra pirmas žingsnis didžiojo mokslo,
Šventojo Rašto, link:
Raginkit žmones to trumpo mokslo išmokti,

Be kurio platesnis mokslas negal stovėti.
Puošni antikinė ir biblinė retorika3 rodo Mažvydo pastangas sekti Europos kultūros
tradicija. O klausimai ir atsakymai, būdingi dialogo imitacijai antroje prakalbos da
lyje, leidžia pačias tikėjimo tiesas interpretuoti plačiau - kaip mokslą, nes kaip tik
klausimai yra bet kokio pažinimo pradžia.
1 Dręsu - drįstu.
2 Leksika - žodynas.
3 Retorika - iškalba, kalbėjimo menas.
12
MIKALOJUS DAUKŠA
apie 1532-1613
Kontrreformacija
Istorijos aplinkybės susiklostė taip, kad lietuviškų knygų Didžiojoje Lietuvoje ėmė
rastis tik XVI a. pabaigoje. Protestantai, kaip antai M. Mažvydas, anksčiau už kata
likus supratę knygų gimtąja kalba svarbą, vyko jų rengti ir leisti j liuteronišką Prūsiją.
LDK pirmoji lietuviška knyga, parengta bene šviesiausios asmenybės Renesanso
epochos Lietuvos katalikų bažnyčioje Mikalojaus Daukšos, pasirodė praėjus be
veik penkiasdešimt metų po Mažvydo „Katekizmo". Kas tai nulėmė ? Lietuvos, kaip
katalikiškos valstybės, kultūros raidai didžiulę įtaką padarė 1545-1563 m. Italijos
Tridento (Trento) mieste vykęs visuotinis Katalikų bažnyčios susirinkimas, skirtas
kovai su Reformacijos padariniais. Po Tridento susirinkimo kilo galingas kontrre
formacijos sąjūdis. Jam atstovauja ir M. Daukša, lietuviškomis knygomis siekęs stab
dyti protestantizmo plitimą.
Jėzuitų ordinas
Dideli kultūrinį vaidmenį to meto LDK suvaidino Jėzaus draugijos, Romos katalikų
vienuolių ordino, nariai. Jėzuitus į Lietuvą pakvietė Vilniaus vyskupas Valerijonas
Protasevičius. Viena svarbiausių jų veiklos sričių buvo švietimas. Turėdami pakan
kamai intelektinių pajėgų ir politinės galios, jėzuitai 1579 m. įkūrė Vilniaus univer
sitetą. Kaip tik universiteto spaustuvėje išleistos pirmosios LDK lietuviškos knygos.
GYVENIMAS
Biografijosfaktai
Mikalojus Daukša gimė tikriausiai Babėnuose, dabar tai Kėdainių miesto dalis.
Kilęs iš bajorų, ilgainiui tapo aukštu katalikų dvasininku. Iš pradžių klebonavo
Krakėse netoli Kėdainių, vėliau gavo Žemaičių vyskupijos kanauninko pareigas ir
persikėlė į Varnius - ne tik Žemaičių vyskupijos, bet ir lituanistinės kultūros centrą.
Nežinoma, kur Daukša mokėsi, bet buvo puikiai išsilavinęs, turėjo nemažą bibliote
ką. Jo išprusimą patvirtina Žemaičių vyskupiją vizitavęs popiežiaus Grigaliaus XIII
įgaliotinis Tarkvinijus Pekulas.
13
Vyskupo Merkelio Giedraičio vaidmuo
Dirbant Žemaičių vyskupijoje M. Daukšai teko kurį laiką bendrauti su vyskupu
Merkeliu Giedraičiu - didiku, šviesiu žmogumi, daug nuveikusiu kontrreformacijos
judėjime. Kunigaikštis Giedraitis buvo Daukšos mecenatas - rėmė literatūrinę veik
lą, kuri svarbi kaip atsakas į kultūrinius ir religinius protestantizmo iššūkius.
Daukša mirė 1613 m. Varniuose, ten ir palaidotas.
SVARBIAUSI KŪRINIAI
M. Daukša išvertė iš lenkų kalbos dvi knygas - ispanų jėzuito Jokūbo Ledesmos
„Katekizmą" (1595 m.) ir lenkų jėzuito Jokūbo Vūjeko „Postilę” (1599 m.). Abi
išspausdintos Vilniaus universiteto spaustuvėje. „Katekizmas", kurį Daukša paren
gė Varniuose, supažindina skaitytoją su pagrindinėmis katalikų tikėjimo tiesomis.
Kaip ir M. Mažvydo „Katekizme", čia itin smerkiama pagonybė. Sis leidinys svarbus
tautinei kultūrai kaip seniausia LDK išleista lietuviška knyga. Vienintelis išlikęs jos
egzempliorius saugomas Vilniaus universitete.
„POSTILĖS“ PRAKALBA
Humanistinės idėjos
Svarbiausias darbas, Mikalojui Daukšai pelnęs didžiausią pripažinimą, yra
„Postilė" - pamokslų rinkinys. Pagrindinis knygos tikslas - neleisti Lietuvoje plisti
protestantizmui ir skleisti katalikybę. Neteisinga būtų į Daukšą žiūrėti tik kaip į
vertėją - „Postilės" prakalbose lotynų ir lenkų kalba jis pasirodo kaip Renesanso
idėjų propaguotojas. Ypač svarbi lenkiškai parašyta „Prakalba į malonųjį skaitytoją",
nes čia Daukša skelbia naują požiūrį į gimtąją kalbą, iškelia ją kaip didžiausią tautos
vertybę. Jis smerkia prasidėjusį Lietuvos bajorų lenkėjimą, gimtosios kalbos panie
kinimą, nesirūpinimą jos ugdymu. Prakalba parašyta lenkiškai, kad suprastų visas
Lietuvos elitas - bajorai ir dvasininkai. Dėl šių minčių lenkiškąją prakalbą galima
laikyti manifestu - iškilmingu programiniu kreipimusi dėl lietuvių kalbos teisių ir
puoselėjimo. Daugiakalbėje LDK Daukšos požiūris turėjo atrodyti originalus, nes
buvo įprasta laikytis viduramžių pažiūros - tautiškumą tapatinti su valstybe ar reli
gija. O čia mėginama įtvirtinti visiškai nauja idėja, renesansinė tautos samprata: vie
nos tautos žmones sieja tėvų žemė, papročiai ir svarbiausias bruožas - gimtoji kalba.
Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų
savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos? Visais amžiais žmonės
kalbėjo savo gimtąja kalba ir visados rūpinosi ją išlaikyti, turtinti, tobulinti ir gra
žinti. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų
vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir
svetimų tautų istorijas, senas ir naujas, jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai
ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie.
14
Taip Daukša priartėjo prie tautinės valstybės idėjos, kuri lietuviams tapo aktua
li tik XIX a. pabaigoje. M. Mažvydo aplinkoje to negalėjo atsitikti, nes Mažojoje
Lietuvoje leidžiami raštai buvo skirti lietuviams valstiečiams šviesti, o Daukšos
..Prakalboje j malonųjį skaitytoją" atsirado vietos ir lietuvių kalbos santykiui su vals
tybės reikalais aptarti.
Renesansinė argumentacija
„Prakalbos j malonųjį skaitytoją1 stilius - itin raiškus renesansinės retorikos pavyz
dys. Meninių vaizdų šaltiniai yra du: gamtos dėsniai ir žmogaus prigimtis.
Per gamtą reiškiasi Dievas, vadinasi, ji yra dieviškosios tvarkos modelis.
Neprieštaraudami gamtai, imdami iš jos pavyzdį žmonės gali darniai sugyventi ir
susikalbėti. Nė vienam gyvūnui nešauna į galvą keisti savo prigimtį, todėl ir žmogus
neturi pažeisti gamtai būdingos tvarkos:
Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštin
gala, o lakštingala - krankti kaip varnas, ožys - staugti kaip liūtas, o liūtas - bliauti
kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir
tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų
tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl
kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pa
miršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir
kalbos.
Daukša sako, kad prigimtis labiausiai susaisto žmogų su tauta ir pirmiausia reiškiasi
gimtosios kalbos vartojimu. Pateikia pavyzdžių iš įvairių šalių gyvenimo: Persijos
ir Lenkijos Karalystės, Romos ir Graikijos, arabų ir italų valstybių. Tos šalys išliko
galingos ir žinomos, nes pakluso gamtos ir žmogaus prigimties dėsniui - mylėjo ir
saugojo savą kalbą. Lietuviai turi sekti kitų kraštų pavyzdžiu, kad neišnyktų gimtoji
kalba ir nesumenktų valstybė. Taigi gimtosios kalbos paniekinimas tolygus prigim
ties išsižadėjimui ir neprotingam priešinimuisi Dievo ir gamtos tvarkai.
Vertimų svarba
Daukšai svarbus knygų vertimas į lietuvių kalbą - tai ir pagarbos gimtajai kalbai
argumentas, ir tautos kultūros ženklas. Verstiniai tekstai ugdo meilę bei pagarbą
gimtajai kalbai, parodo tautos išprusimą:
Žinau, kaip visos tautos vertina, myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus
(todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas <...>.
Sektinas pavyzdys - italų šviesuomenė, nes
<...> taip rūpinasi išlaikyti ir skleisti savo kalbą, jog nėra jokių, net sunkiausio turi
nio knygų, kurių jos žmonės nebūtų išvertę į savo kalbą.
15
Leisdamas verstinį pamokslų rinkinį Daukša tikisi savo pavyzdžiu paraginti lietuvių
šviesuomenę atsigręžti į gimtąją kalbą, nes ne kas kita, o kalba turi tapti visų luomų
lietuvių rūpesčiu:
Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių

kalbą, gana man bus, jog šiuo, nors ir mažu savo darbeliu, - kaip manau ir gei
džiu, - duosiu pradžią ir paskatinsiu mūsiškius mylėti gimtąją kalbą, jos laikytis ir ją
ugdyti. Juk tatai mums ir visiems Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojams,
kaip sakyta, labai turėtų rūpėti.
Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiū

rį į gimtąją kalbą:
<...> tiktai mūsų lietuvių tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip
yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai
mato, bet už tai vargu ar kas ją pagirs.
Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbų apleidusiems

lietuviams
Ar galima autorių kaltinti nepagarba kitoms kalboms, ypač lenkų, dėl to, kad prie
kaištauja ją puikiai mokantiems ir nuolat vartojantiems lietuviams? Jokiu būdu:
„Postilės" vertimas išėjo Lietuvai jau sudarius uniją su Lenkija (1569 m.), ir Daukša
jos nevertina negatyviai. Jis tik skatina lietuvius atsigręžti į pamirštą gimtąją kalbą:
Visa tai sakau ne tam, kad peikčiau kitų kalbų mokėjimą ir vartojimą (tai visados
visų žmonių buvo ir tebėra vertinama ir giriama), ypač lenkų kalbos, kuri, mūsų
Didžiajai Kunigaikštystei mielai susijungus su garsinga Lenkijos valstybe, virto
lyg ir gimtąja. Aš tiktai smerkiu mūsų gimtosios lietuvių kalbos apleidimą, kone
išsižadėjimą ir bodėjimąsi ja.
Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tole

rantiškas kitakalbiams, su pagarba atsiliepia apie lenkus ir jų karalystę („<...> mūsų
kaimyninės Lenkijos, kurioje kaip žydi ir turtėja kalba - kas nežino?"), tačiau nepa
kantus gimtosios kalbos niekintojams.
16
JONAS RADVANAS
(IOANNES RAD FANUS)
XVIa. vid. - 1 5 9 2
Humanizmas
XVI a. Renesanso idėjos - proto ir vaizduotės galia, asmenybės laisvė, išsilavini
mas - pasiekė įvairiais keliais: per lietuvius, studijuojančius Europos universitetuose,
mokslininkus ir menininkus, atvykstančius iš svetur, o bajorijos kultūrinius intere
sus geriausiai atspindi susidomėjimas knygomis. įsigalėjus požiūriui, kad spausdin
tas literatūros kūrinys yra geriausias paminklas, to meto LDK poetai ima šlovinti ne
tik legendinius praeities didvyrius, bet ir realius, pažįstamus asmenis.
Reformacija
Naujoji pasaulėžiūra - humanizmas - žmogų laiko didžiausia vertybe. Religinis
Reformacijos sąjūdis įtvirtina humanistinės pasaulėžiūros nulemtus pokyčius.
Reformacijai Lietuvoje plisti padeda tiek religinė tolerancija, tiek galingi globė
jai - garsūs didikai Radvilos. Vienas iš šių didikų patikėtinių paragina poetą Joną
Radvaną sukurti karvedį Mikalojų Radvilą Rudąjį šlovinančią poemą.
ASMENYBĖ. ANTIKOS KULTŪROS AUKLĖTINIS
Žinių apie Joną Radvaną nedaug, nežinomos net gimimo ir mirties datos. Spėjama,
kad kilęs iš Vilniaus ar jo apylinkių arba ilgai tose vietose gyvenęs, mat pirmą savo
eilėraštį pasirašė Vilnensis (Vilnietis). Buvo protestantas - tai patvirtina tiek drau
gystė su Radvilų aplinkos žmonėmis, tiek kūryba. Tobulai išmanė antikinę litera
tūrą ir kultūrą, išsilavinimą įgijo greičiausia užsienyje (kadangi neaukštos kilmės,
galėjo vykti į užsienį kokio aukštakilmio palydoje ir mokytis kartu, - Lietuvoje iki
Vilniaus universiteto atidarymo 1579 m. aukštųjų mokyklų nebuvo).
POEMOS „RADVILIADA BRUOŽAI
Herojinio epo tema

Lotyniškai hegzametru parašyta apie 3300 eilučių poema „Radviliada“ 1592 m.
išleista Vilniuje. Tai didžiausias tų laikų lietuvių literatūrinis herojinis epas. Šiam
žanrui „Radviliada“ priskirtina dėl dviejų dalykų - herojaus paveikslo ir tėvynės
istorijos, nulemiančios herojaus poelgius. Keturiose poemos dalyse pavaizduotas
Mikalojaus Radvilos Rudojo gyvenimas nuo gimimo iki mirties. Pirmoje dalyje pa
sakojama apie jo kilmę, šeimą, auklėjimą ir veiklos pradžią; antra aprėpia Livonijos
karo pradžios įvykius, trečioje vaizduojama pergalė prie Ūlos upės ir tolesnė karo
eiga, ketvirtoje - karo pabaiga ir herojaus mirtis.
Panegirika
„Radviliada“ - tradicinė panegirika, šlovinanti tėvynės gynėją Mikalojų Radvilą
Rudąjį, vieną iš talentingiausių karvedžių Lietuvos istorijoje. Pasak poemos vertėjo
Sigito Narbuto, karvedžio „gyvenime turbūt būna vienas, bet pats svarbiausias mū
šis, kurį laimėjęs jis pelno nemarią nugalėtojo šlovę, šimtmečiais gyvenančią žmonių
lūpose. Radvilos Rudojo gyvenime toks buvo Ūlos mūšis". Mūšyje prie Ūlos upės
(dabartinėje Baltarusijoje) Mikalojus Radvila Rudasis nugali Maskvos valstybės
caro Ivano Rūsčiojo kariuomenę, susiruošusią pulti Vilnių.
Tėvynės gynėjo auklėjimas stoikų1 dvasia

Auklėtojas Mūsajas būsimą karvedį moko esminių vertybių: materialūs dalykai lai
kini, o nemirtingos yra tik žmogaus dorybės. Jaunajam Radvilai auklėtojas piešia
du kelius: didvyrio, tarnaujančio tėvynei, ir išpuikėlio, apakinto savo didybės, pai
sančio tik savo interesų. Mūsajas iš anksto įspėja Radvilą: „Tau pragaištingas garbės
troškimas tegu nepakenkia.1' Anot jo, karžygiui, tėvynės gynėjui, tinka tik vienas
kelias - tarnavimas tėvynei, paklusnumas, pagarba protėviams („žiūrėk Lietuvos
kuo pirmiausia!", „savo tėvynei tarnauk", „sek praeities karvedžiais ir senolių įsta
tymus dėkis"). Taigi auklėtojas moko būsimą karžygį stojiškos laikysenos - dvasios
tvirtybės pagundų ir grėsmių akivaizdoje. Nenuostabu, kad tokia dvasia ugdytas
Mikalojus Radvila Rudasis net mirties patale Dievo prašo malonės tėvynei:
Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai

Lietuvai dar dovanok ir skeptrą, ir garbę, ir šlovę!
Sapnas prieš Ūlos mūšį

Literatūrinį herojų - tėvynės gynėjo idealą - Radvanas piešia Livonijos karo
fone. Itin svarbus Mikalojaus Radvilos Rudojo sapnas. Naktį prieš Ūlos kautynes
(1564 m.) jam prisisapnavęs Vytautas puikus „kaip tada, kai po pergalės Griunvaldo
mūšy / grobio paėmęs gražaus iš kryžiuočių į Lietuvą grįžo". Bet didysis kunigaikš
tis nelaimingas - „Argi dėl to kažkada mes žaizdas kariaudami kentėm?" J klausi
1 Stoikų filosofija grindžiama kukli, nuosaiki, ori gyvensena.
18
mą, kodėl nusiminęs, jis atsako: „Mano tautiečių dalia negarbinga <...> / sukrėtė",
„Lietuvos nelaimės mane sugraudino!' Metonimiškas jausmų srities, krūtinės, pami
nėjimas („Narsios krūtinės, o ne kazematai, kuorai ir sienos - / toji galybė") atsklei
džia didžiausią trūkumą - meilės tėvynei stoką. Radvilą Vytautas vadina vienintele
Lietuvos viltimi pasipriešinti Maskvos jėgai. Grėsmės akivaizdoje siekia sužadinti
kario ambicijas, todėl ragina: „Štai kas svarbu: nugalėk!" Lietuvos likimą Vytautas
patiki Mikalojui Radvilai Rudajam - „tik vienas gali nugalėti". Taigi poetas Jonas
Radvanas siekė heroizuoti Radvilų giminę kaip pajėgią grąžinti prarastą LDK šlovę
ir politinę įtaką.
Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas

Kaip būdinga antikinei tradicijai - Homero, Vergilijaus epams, - ir Radvano hero
jus turi skydą, ant kurio pavaizduotas garsus praeities pasaulis:
Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė

auksino, jį puošdama marginiais geltono metalo.
Sitam skyde Lietuvos praeitis ir garbingos senolių
pergalės <...>.
Skyde iškalti didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Jogaila ir kiti pa
rodomi sėkmingai kariaujantys su įvairių kraštų gentimis ir tautomis iš Rytų (rusais,
totoriais) ir Vakarų (vokiečiais, kartais lenkais). Sėkmė mūšio lauke turi pabrėžti
šalies galybę.
Ypač svarbu buvo priminti legendą apie romėnišką lietuvių didikų kilmę: gimi
nystė su kadaise galingiausia Romos imperija turėjo pabrėžti lietuvių kilmingumą,
karingumą ir vertę, priartinti LDK prie Europos kultūros. Be šios legendos, ant
skydo vaizduojamas ir Vilniaus įkūrimo mitas. Radvano pasakojimas įdomus tuo,
kad Gediminas nėra LDK sostinės įkūrėjas, bet jam valdant Vilnius tampa žinomas,
garsus ir galingas:
Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo:

šarvu tvaskios geležies apdarytą, šį žvėrį sukūrė
rankos sumanios, kurios panašumo į vilką suteikti
geidė pamėnui gyvam, o šisai kad užstaugė - lyg staugtų
šimtas vilkų jo pilve! „Čia miestas iškils pagarsėjęs", -
taria žynys Lizdeika, ir lemtingi žodžiai pagimdo
Vilnių - globėją tautų, ir kadaise stovėjusios lūšnos,
kėlusios juoką kitiems, į didingą sostinę virsta:
miestams didžiausiems dabar ji prilygsta dėl galios lietuvių.
Nors pats savininkas skydo puošybos nemato, ją gerai mato priešas: magiškoji tų
vaizdų galia turi ne tik apsaugoti karį, bet ir paveikti priešą. Skyde pavaizduoti siuže
tai Radvilai tampa įkvėpimo šaltiniu. „Radviliados" pasakojime apie skydą išryškėja
istoriniai, kultūriniai ir tautiniai Lietuvos valstybės pagrindai - romėniška lietuvių
kilmė, sostinė Vilnius, valdovų Gediminaičių dinastija.
19
LDKpeizažas
Poemos erdvė plati, atvira - vaizduojama Vytauto Didžiojo laikų Lietuva nuo
Baltijos iki Juodosios jūros, lietuviams turinti kelti pasididžiavimą. Jos gūdžiose gi
riose apstu įvairių žvėrių, ąžuolų kamienais srūva medus, o šaltiniai girdo Dnieprą
(Boristenį), Dauguvą, Nemuną, Nerį, Šventąją ir kitas upes. Upių išvardijimu pa
brėžiamas kraštovaizdžio istoriškumas, nes jos tekėjo kunigaikščio Vytauto laikų
Lietuvos žemėmis. Tas kraštovaizdis poetizuojamas, itin meniškai piešiama gamta,
pavyzdžiui, hiperbolizuotas girių aprašymas - „jos viršūnėmis šičia žvaigždynus /
remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia1. Lietuva poemoje it biblinis
rojaus sodas, vešintis žemėje.
Nors tiek daug girių ir upių, Lietuva gana atšiauri, o palyginti su Pietų kraštais -
netgi skurdi. Nedavusi švelnaus klimato, naudingųjų iškasenų motina gamta šiuo
stygiumi ugdo ypatingas žmonių savybes - narsą, ištvermę, meilę gimtinei. Gamta
apibūdinama epitetu „išmintinga", nes su žmonėmis elgiasi kaip protinga motina su
vaikais: perteklius neretai gimdo nedorybes, o trūkumą atsveria skiepijamos dory
bės. Tad rūsti, atšiauri Lietuvos gamta - kario, Lietuvos gynėjo, auklėtoja.
„RADVILIADOS" REIKŠMĖ
Jonas Radvanas įamžino didingą tėvynės vaizdinį, sukūrė amžinos, galingos Lietuvos
mitą. Tas vaizdinys susijęs su pagrindiniais lietuvių ideologijos simboliais - kara
liumi Mindaugu, didžiuoju kunigaikščiu Vytautu, Mikalojumi Radvila Ruduoju,
Vilniumi - ir Vytauto laikų kraštovaizdžiu. Didžiausiu savo gyvenimo kūriniu
jam pavyko perteikti tokį tėvynės paveikslą, kokį vėliau romantinėse vizijose regės
A. Mickevičius, S. Daukantas, A. Baranauskas, Maironis.
20
MOTIEJUS KAZIMIERAS SARBIEVIJUS
(MATHIAS CASIMIRUS SARBIEVIUS)
1595-1640
Baroko pasaulėjauta Europoje

XVII amžius laikomas Renesanso idėjų žlugimo laikotarpiu, atvedusiu j baroki
nę minties krizę, tad baroko menas išreiškia nestabilią krizėje atsidūrusio žmogaus
sąmonę. Amerikos atradimas, M. Koperniko heliocentrinė sistema, J. Keplerio ir
G. Galilėjaus astronomijos atradimai, praplečiantys visatos ribas, nesiliaujantys ka
rai - visa tai baroko žmogui kelia abejonių dėl savo pažinimo galių: jis ima nepasi
tikėti savimi, aplinkinį pasaulį laiko regimybe, nesupranta dieviškosios tvarkos, bijo
nenuspėjamo likimo. Neatsitiktinai mene dažnas mirties motyvas - memento mori
(„atmink, kad mirsi“). Literatūroje įsivyrauja svarstymai apie žmogaus menkystę,
dorybių aukštinimas - tam ypač tinka stoikų filosofija ir krikščionybė, didžiausios
laikino ir maraus žmogaus dvasinės atramos.
Baroko kultūra LDK

Barokas - ryškiausias LDK kultūros laikotarpis, subrandinęs nemažai reikšmingų
kultūros reiškinių (savitą architektūrą, baroko teatrą), išauginęs didelių asmeny
bių - pirmosios Lietuvos istorijos autorių Albertą Vijūką-Kojalavičių, kalbininką
ir pamokslininką Konstantiną Sirvydą, Europoje garsaus retorikos vadovėlio au
torių Žygimantą Liauksminą, pirmąjį lietuvių misionierių, krikščionybės skleidėją
Kinijoje Andrių Rudaminą, populiariosios „Kelionės į Jeruzalę" autorių Mikalojų
Kristupą Radvilą Našlaitėlį, vieną garsiausių XVII a. Europos poetų Motiejų
Kazimierą Sarbievijų.
BIOGRAFIJA
Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje

įstojo į jėzuitų naujokyną, studijavo Braunsberge (tuometinėje Prūsijos karalystėje),
vėliau dėstė poetiką Kražių ir Polocko kolegijose, o 1620 m. buvo priimtas mokytis
į Vilniaus universitetą. Nuo 1622 m. studijavo teologiją Romoje, ten greitai išgar
sėjo kaip talentingas poetas. Popiežius Urbonas VIII žavėjosi Sarbievijaus poezija,
paskelbė jį poetu laureatu. Pirmas Sarbievijaus poezijos rinkinys buvo išspausdintas
21
1625 m. Kelno mieste, o antraštinio lapo eskizą 1632 m. Amsterdame leidžiamai
kūrybos rinktinei nupiešė Peteris Paulis Rubensas (Peter Paul Rubens) - vienas gar
siausių baroko epochos dailininkų. Ordino sprendimu 1627 m. Sarbievijus grįžo j
LDK ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. Čia laisvu nuo paskaitų metu baigė
reikšmingą literatūros teorijos veikalą „Apie aštrų ir šmaikštų stilių". Jo mintis to
kia: kūrinio grožį parodo stilius, sujungiantis nedarną ir darną. Šią stiliaus teoriją vė
liau išplėtojo garsiausi Europos mokslininkai. Sarbievijus garsėjo pamokslais lotynų
ir lenkų kalba Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje. Jo talentą įvertino ATR val
dovas Vladislovas IV Vaza - pakvietė į Krokuvą dvaro pamokslininku. Sarbievijus
mirė 1640 m. Varšuvoje.
POEZIJOS BRUOŽAI
Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“

Sarbievijui didžiulę įtaką padarė stoikų filosofija ir krikščionybė, kurių pasaulėžiū
ros pagrindas - dorybės. Odėje „Janui Libinijui“ dorybės sąvoka minima ne kartą:
„Tad lai paslėps mane / Mana dorybė", „Dorybė vengia, net jei verta yra, / Šlovingo
garso? Dorybė apgina žmogų nuo laikinų, dažnai kenksmingų pagundų. Skrydį
aukštybėn nutraukia pavyduolių strėlės, sulaužančios „netvirtus ir neužgrūdintus"
šlovės sparnus - „Krinta jinai ir skausmingai trenkias / Į kietą uolą". Eilėraštis bai
giamas apibendrinimu:
<...> Kuo nuo žmonių toliau,

Tuo mus rečiau pasieks pavydas:
Mėgsta mat jis su draugais ateiti.
Odės moralas - stojiška laikysena (nuosaikumas, kuklumas) gali apsaugoti nuo pavo
jų, nes kur šlovė, ten pavydas. Atsargus protas perspėja: šlovė nėra blogis, blogis - pas
kui ją neišvengiamai sekantis pavydas. Sarbievijus kalba apie kuklią laimę (odės pra
džioje menka trobelė priešinama svetingai kviečiantiems rūmams) - ji nebus visiems
matoma, bet nejauks sielos ramybės, išsaugos nesugriautus trapius dvasios namus.
Gyvenimo pilnatvė toli nuo minios - štai kas odės subjekto laimė, ir jai nereikia
žiūrovų: „Savęs aš pilnas. Ko man daugiau norėt?" Gyvenimas tėra iliuzija, pasau
lis primena teatro dekoracijas, vadinasi, viskas laikina. Tad žmogaus būtis, artima
akimirkai, negali būti įvertinta kitų tokių pat laikinų žmonių. Kalbantysis nurodo
vienintelį vertintoją - Dievą:
Mane tik viena jaudina: kaip aš pats

Atliksiu savo vaidmenį dramoj šioj,
Ar bus patenkinta Dievybė,
Ar pasitiks jį karštais plojimais.
Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad

jei mane gerai įvertins, / Būsiu laimingas, nors nieks nemato."
22
Saiko principas. „Pauliui Kozlovijui“
Saikas - viena svarbiausių dorybių Sarbievijaus poezijoje. Odė „Pauliui Kozlovijui"
Įdomi tuo, kad gvildendamas saiko klausimą poetas atveria Vilniaus miesto erdvę.
Įtemptą mokymąsi turi keisti poilsis: „Duok Paladės darbams, Pauliau, atokvėpį!'
Reikia laikytis saiko, nes „net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali".
Siekiant įtikinti moksladraugį elgtis protingai pasitelkiama ypatinga meninė kalba:
Vilniaus gamtinės erdvės gyvenimas nuolat sukasi ratu, metų laikai kontrastingai
keičia vienas kitą:
Topolį, neseniai buvusį po sniegu,

Gūsiais nepastoviais glosto Etezijai1
Ir nekliudomai plaukia
Upė, ledą pralaužusi.
Gamtos pasaulio kaitos vaizdais užsimenama: kaip pavasaris keičia žiemą, taip
Paladės darbus - mokymąsi - turi keisti poilsis.
Sykiu prieš skaitytojo akis skleidžiasi mitinė ir istorinė praeities bei dabarties
erdvė. Nuo mitinių laikų (Vilnius lyginamas su antikine Roma, Gedimino pilis su
Kapitolijumi2, miesto gyventojai vadinami kviritais3, minimas Palemono mitas) ei
nama prie poeto gyvenamojo meto: Vilniuje taika, prieš trejus metus baigėsi ATR
karas su Švedija. Politinio valstybės gyvenimo kontrastas (karas ir taika) - tai dar
vienas argumentas odės adresatui, užmiršusiam aukso vidurio taisyklę. Miesto ku
polai, šventyklos, dvi pilys sudaro sakralią architektūrinę Vilniaus erdvę, nes šios
didingos vietos susijusios su valstybingumu ir religija. Negana to, Vilnius stebimas
nuo Lukiškių kalno (dab. Tauro kalnas (Pamėnkalnis), tarsi iš paukščio skrydžio, o
kalnas literatūroje dažnai simbolinė pasaulio ašis, ne tiek fizinio, kiek dvasinio re
gėjimo vieta, ir žiūrėjimas nuo kalno ypatingas - ne realus, bet įsivaizduojamas, nes
tikrovėje draugo nėra šalia. Taigi Vilniaus erdvė (gamtinė, mitinė, architektūrinė)
ir įvairialypis laikas tampa siekiamybe bei rūpesčiu išsakyti saiko principo svarbą.
PAULIUI KOZLOVIJUI (fragmentas)
Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Kur aukšti ąžuolai ošia ir dengia j j,
įsiklausę, kaip gurga
Vandenys plaukdami prošal.
Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

Visą Vilnių apžvelgt mudu galėsime,
Kaip apsupus jį laiko
Vilija savame glėby.
1 Etezijai - pasatai, pastovūs tropinių sričių vėjai.

2 Viena iš septynių Romos kalvų.
3 Kviritai - romėnai, visateisiai Romos piliečiai.
Čia matysim gerai spindinčius iš toli
Kupolus, šventyklas, dvi iškilias pilis,
Didžiojo Palemono
Karalystę turėtąją.
Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu!

Dar treji po karų metai nesibaigė,
O senieji kviritai
Turi tris šventyklas naujas.
Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų

Gedimino pilis lyg Kapitolijus
Stūkso ir į padangę
Bokštais remiasi išdidžiais.
Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai

Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.
Žvelk iš čia, kaip banguoja
Kalvos savo žaliais gūbriais.
Bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema.

„Telefui Likui“
Viena iš dramatiškos žmogaus savijautos išraiškų - Įvairiai poezijoje perteikia
mas nepastovumo pojūtis. Odėje „Telefui Likui“ žmogų gąsdina likimo ir sėkmės
permainingumas:
Viskas laikina žemėj šioj,

Ką materija čia sukuria nerangi.
Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmo

nėmis ir tautomis, karaliais ir valstybėmis. Nepastovumo kamuojamas žmogus it
begalinių vandenų svaidomas laivelis nesupranta, kur tikrovė, o kur sapnas:
Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,

Ar apgaulė akių tiktai ?
Ar matyto seniai sapno gražaus tąsa?
Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „žaidžia ratas lemties,

žaidžia mumis, deja.“ Besisukančio rato įvaizdis padeda suvokti bene svarbiau
sią kosmoso dėsnį - nuolatinį judėjimą kaip keitimosi ir atsinaujinimo galimybę.
Pusiausvyros įspūdį sustiprina šokinėjančio kamuolio vaizdas:
Čia jis siekia dangaus skliautus,

Čia j žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.
24
Taigi laimingas tas, kurį išmintis moko kantriai susitaikyti su neišvengiamomis liki
mo permainomis.
Dieviškoji tvarka ir laikas - svarbiausi poezijos motyvai.

„Krispui Levinijui“
Menkas akistatoje su laiku žmogus nepajėgus suprasti dieviškosios visatos tvarkos.
Odėje „Krispui Levinijui“ per laiko nuorodas (valandos, mėnesiai, metai), upės
įvaizdį skleidžiasi laikinumo tema („Greitai pasibaigs maloni jaunystė"). Laiko tėk
mė reiškia viso, kas žemiška ir žmogiška, netvarumą.
Dešine dosnia valanda ką davė,

Vėl kita pagrobs apgaulia kairiąja
Lyg mama, kuri nekaltom vilionėm
Vaiką apgauna.
Taigi žmogus tėra amžinas vaikas ne tik dėl lemties žaidimų, bet ir dėl jam nepa
valdžios pasaulio tvarkos. Nieko nėra amžino: po kurio laiko suirs šalmas, sudūlės
dailus apsiaustas, sudils auksas. Iš greitai pralekiančio gyvenimo sumaišties žmogų
vaduoja išminties dorybė. Stebėdamas aplinką jis turi suprasti, kad viskas greitai
baigiasi, todėl neprotinga pasitikėti laikina šlove, turtais, jaunyste, negali kliautis
likimu, nes jis ir duoda, ir atima. Reikia žinoti, jog trumpas žmogaus gyvenimas nu
lemtas dieviškosios tvarkos, kurios niekas negali pakeisti. Visatą valdo tas, kas valdo
laiką, vadinasi, laikas Dievo, ne žmogaus valioje:
Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats

Uždeda sparnus per visatą skristi.
Nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis galbūt regisi negailestingas, bet iš tiesų visur

galioja dieviškoji tvarka, tik laikinam žmogui atrodanti priešiška.
25
KRISTIJONAS DONELAITIS
1714-1780
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS
Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas - protestantiškąją

ir katalikiškąją. Nuo XVI a. jos vystėsi šalia viena kitos, XVIII a. lietuvių raštija
Prūsijoje išgyveno tam tikrą pakilimą, o Didžiojoje Lietuvoje, gilėjant valstybės kri
zei, menko, buvo veikiama lenkų kultūros.
Kristijonas Donelaitis gyveno ir kūrė Rytų Prūsijoje, vadinamoje Mažąja Lietuva.
1709-1711 m. maro epidemija nusinešė beveik pusę lietuvių, ištuštėjusiuose kai
muose įsikūrė nemažai kolonistų - vokiečių, prancūzų, šveicarų. Kolonistus rėmė
valdžia, todėl jų - laisvų ūkininkų ar amatininkų - padėtis buvo geresnė nei bau
džiauninkų lietuvių. Pastarieji turėjo nepasiduoti kitataučių įtakai, kovoti už išliki
mą - XVIII a. germanizacija stiprėjo. Kita vertus, stiprėjo ir raginimas ginti lietuvių
kalbos teises, domėtis bendruomenės papročiais, liaudies kūryba.
Krašto lietuvių (lietuvininkų) tikėjimas, papročiai, kultūra skyrėsi nuo
Didžiosios Lietuvos lietuvių. Mažosios Lietuvos gyventojai daugiausia buvo evan
gelikai liuteronai. Si krikščionybės kryptis skatino gyventi paprastai, kukliai, dirbti,
pasitikėti Dievo tvarka. Darbas buvo vertinamas kaip svarbiausia žmogaus parei
ga. Dievobaimingumą, pamaldumą ypač pabrėžė pietizmas, tam tikra liuteronybės
atmaina. Si liaudiška religija ragino apriboti gyvenimą kasdieniais darbais, nuošir
džia malda ir Biblijos skaitymu, ugdė bendruomeniškumą.
BIOGRAFIJA
Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėlių kaime. Anksti mirus tė
vui, motina viena leido vaikus į mokslus. Vyresnysis sūnus tapo garsiu Karaliaučiaus
auksakaliu, įvairių instrumentų meistru. Busimasis poetas studijavo teologiją
Karaliaučiaus universitete, lankė lietuvių kalbos seminarą, mokėsi klasikinių kalbų
ir poetikos meno. Donelaitis gebėjo eiliuoti vokiečių ir lietuvių kalbomis, mokėjo
graikų, lotynų, hebrajų, prancūzų kalbas, buvo gerai susipažinęs su antikine ir savo
laikų literatūra, įgijo ir muzikinį išsilavinimą.
Baigęs universitetą trejus metus dirbo Stalupėnuose, čia galbūt jau rašė pasakė
čias. Nuo 1743 m. iki mirties (1780 m.) Donelaitis - Tolminkiemio parapijos pas
torius. Kaip ganytojas, jis gerai pažino parapijiečių gyvenimą, lietuvių ir kitataučių,
dvaro ir kaimo santykius.
26
ASMENYBĖS BRUOŽAI
Donelaitis buvo veiklus ir tvarkingas pastorius. Nors sunki ūkio darbų našta slė
gė visą gyvenimą (apie tai su kartėliu užsimena užrašuose), jis kruopščiai prižiūrėjo
bažnyčiai priklausantį 40 ha ūkį. Net turėjo nusibraižęs visų savo laukų planą ir su
sirašęs parapijiečius - atskirai doruosius, t. y. darbščius, paisančius Dievo žodžio, ir
tuos, kurie tingi dirbti, nelanko bažnyčios. Tolminkiemyje jis pastatydino mūrinę
bažnyčią, mokyklą, namus pastorių našlėms, iš pagrindų atnaujino klebonijos pasta
tus. Vokiškai parašytame eilėraštyje poetas suformulavo tokią gyvenimo nuostatą:
Kiekvienam daryti gera

Savo darbu ir žodžiu,
Visad elgtis taip, kaip dera,
Ir teisingas būt geidžiu.
Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamoks

lus dviem kalbom - iš ryto vokiškai, po pietų lietuviškai, ypač rūpinosi lietuvybės
išsaugojimu. Išlikti dorais lietuviais, „neužmiršti lietuvių kalbos vokiškame krašte"
ragino ir bičiulius. Stipri valia, atkaklumas, garbės ir orumo pajautimas, pareigos
jausmas ir meilė žmonėms - šios savybės darė įspūdį amžininkams, apylinkės švie
suomenei, su kuria poetas mielai bendravo, kartu muzikuodavo, paskaitydavo savo
giesmių - būsimos poemos - ištraukų. Laisvalaikiu Donelaitis, gabus mechanikas,
mėgo šlifuoti stiklus, konstruoti laikrodžius, barometrus (sumeistravo net pianiną ir
fortepijoną), rūpinosi paties užveistu sodu.
KŪRYBA
Apie 1765-1775 m. Donelaitis sukūrė keturias epinio pobūdžio giesmes -

„Pavasario linksmybės", „Vasaros darbai", „Rudenio gėrybės", „Žiemos rūpesčiai" (iš
viso 2968 eilutės). Be to, išliko šešios pasakėčios, keli vokiški eilėraščiai. Savo kūrinių
Donelaitis nespausdino. Keturias giesmes 1818 m. paskelbė Liudvikas Rėza. Jo su
galvotas pavadinimas „Metai" prigijo visiems laikams.
POEMA „METAl“
Tematika
Poemoje Donelaitis vaizduoja XVIII a. Mažosios Lietuvos būrų buitį ir pasaulė
žiūrą, pasakoja, kaip gyvena Vyžlaukio valsčiaus lietuviai baudžiauninkai: aprašo
jų darbus ir papročius skirtingais metų laikais, kalba apie santykius su ponais ir
kitataučiais.
27
Gamta
„Metuose" atsiskleidžia žemdirbių kultūrai būdinga pasaulėjauta. Gamta - nuolat
atsinaujinantis, gyvybingas pasaulis, kuriame aiškiai jaučiama šviesos ir tamsos, gy
venimo ir mirties kaita. Pavasarį prisikelia visa, „kas rudens bjaurybėj numirė verk-
dams“. Gyvybės stebuklas - paskata džiaugtis („linksmytis visi susirinko", „visi visur
sumišai šokinėdami džiaugės") ir garbinti tobulą Dievo kūriniją. Jo buvimą labiau
siai jaučia ir šlovina paukščiai:
Gegužės ir strazdai sumišai lakstydami žaidė

Ir Sutvertoj; linksmai rykaudami gyrė.
Metų ratą įsuka ir gyvybę pabudina saulė („Jau saulelė vėl atkopdama budino svie
tą"), jai slepiantis, žemė, atidavusi derlių, apmiršta, gamtos grožybės „nei kapas sens
pasirodo". Pavasarį ir vasarą aiškiausiai juntama Dievo kūrybinė galia, o žiemą įsivy
rauja tamsa, chaosas, mirtis (girias „jau giltinė suka"). Sis gamtos ritmas, amžinas,
nesikeičiantis, žemdirbiui liudija dieviškąją būtį.
Tobulai sutvarkyta, darni gamta yra gyvenimo mokytoja. Paklusdamas dieviš
kajai tvarkai, žmogus turi daug dirbti, paprastai, saikingai gyventi, pasitikėti „dan
giškuoju tėtučiu". Poemoje esama pasakėčias primenančių alegorinių gamtos vaiz
dų, kurie skirti tiesiogiai pamokyti, pavyzdžiui, gandrų ar lakštingalos epizodas
„Pavasario linksmybėse". Toks gamtos vaizdas baigiamas moralu: „pasisotindams
gardžiaus n’užmiršk savo Dievą", „Tav, žmogau! miels Dievs daugių daugiaus dova
nojo, / O tu dar nurni..? Tai aiškus didaktinis elementas.
Žmogus
Žmogus suvokiamas kaip visos kūrinijos dalis, todėl jam nevalia nei kaip nors pa
žeisti jos tvarką, nei išsiskirti iš bendruomenės. Žmogui svarbu išmanyti ir gerai nu
dirbti tradicinius žemės darbus. Kukliai gyvendamas ir daug dirbdamas, jis pritam
pa prie dieviškojo gamtos pasaulio, o tie, kurie niekina Dievą, nutolsta nuo žemės
darbų, praranda dorybes, savotiškai apanka. Toks yra Diksas - vien savo „glūpumą"
rodo tuščiai pūsdainasis ir niekindamas Dievą.
Jokio darbo nedirbantys ponai yra amoraliausi: naudojasi svetimu triūsu, nuolat
persiryja ir prisigeria - gyvena nesaikingai, taigi ir neprotingai, priešingai gamtos
tvarkai. „Pavasario linksmybėse" apsirijęs ponas kvailu elgesiu gąsdina paukščius.
„Didpilvis" vaizduojamas groteskiškai:
Voliojos ant aslos ir prasikeikdams rėkė:

Nes jis velnius ir velniūkščių kaimenę visą,
Dievą bluznydams, taip baisiai šaukti pagavo,
Kad visa pekla dėl to nusigandusi rūko
Irgi bedugniai jos bei pamotos prasivėrė.
Ponai nutolsta nuo Dievo, griauna jo nustatytą tvarką, todėl nusipelno pasmerkimo,
o paprastai gyvenantys, daug vargstantys būrai Donelaičio poetiniame pasaulyje
stovi arčiausia dieviškojo idealo.
28
Darbas
Darbas lemia žmogaus vertę. Donelaitis žino, kad būrai velka sunkią baudžia
vos naštą („būrą baudžiava baudžia11), kad žmogui daug vargo skirta, bet tokia
Aukščiausiojo valia: „<...> be trūso Dievs mus išmaityt nežadėjo!1 Taigi dirbantis
žmogus atlieka pareigą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro gėdos nei sau, nei
bendruomenei. Slunkius, bandantis pateisinti savo tingėjimą, rūsčiai smerkiamas:
Eik, - tarė, - šūdvabali! kur šūdvabaliai pasilinksmin.

Juk tu jau su savo namais, kasmets šūdinėdams,
Sav ir mums, lietuvninkams, padarei daug gėdos.
Darbas, pirmučiausia žmogaus reikmė, lemia fizinį ir moralinį būro tvirtumą.

Darbas yra gyvenimo pagrindas, išminties šaltinis. „Glūpas“ vaikas tik mėgdžio
ja tėvų vaidmenis, o išminties įgyja mokydamasis, patirdamas pirmuosius vargus.
Išmintingu žmogumi tampa tada, kai pradeda žemdirbio darbus, kurie įtraukia į
gamtos gyvenimo ritmą. Poetas žino, kad žemdirbio triūsas lemia visos visuomenės
gerovę:
Ak! kur dingtų ponai, kad jie būro netektų

Ir kad biedžius toks su šūdais jiems nepadėtų.
Todėl niekinamas būras gali didžiuotis dorai atliekantis kasdienius darbus, kurie iš
kelia jį ir padeda pajusti savo vertę. Donelaitis pabrėžia, kad su džiaugsmu dirbamas
darbas tarsi pašventina būtį:
Taigi nutverk rykus, kurie tam yr padaryti,

O mėžk greitai ir linksmai pakvipusį skarbą!
Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro;
O iš mėšlo smirdinčio žegnonė pareina.
Žmogui lemti nepabaigiami darbai ir vargai yra pagrindinis gyvenimo dėsnis.

„Metai“ ir baigiami šiuo akcentu:
Taigi, tėtuti, toliaus už kožną reikalą mūsų

Rūpyk tėviškai, kad vėl jau vasara rasis
Ir mes vėlei ant laukų trūsinėdami vargsim.
Būrai ir ponai
Donelaitis „Metuose" nuolat primena, kad visi žmonės iš prigimties lygūs. Bet
pasaulis taip sutvarkytas, kad ponų luomas aukščiau už būrus. Vis dėlto geresnė
socialinė padėtis nelemia aukštesnės moralės - dvaras vaizduojamas kaip visokių
ydų šaltinis. Būrai morališkai pranašesni už ponus, net apie „nenaudėlių" ydas kal
bama ne taip piktai kaip apie ponų nedorybes. Svarbiausia, kad be būro veltėdžiai
neišgyventų:
29
Rods yr daug žioplių, kurie nabagėlį būrą
Iš nelabos širdies per paiką drimelį laiko,
O štai patys juk daugsyk kaip drimeliai elgias.
Kas tokiems išdykėliams gardžiai pasivalgyt
Ir prisisurbt saldžiai pelnytų reikalą kožną,
Kas dirvas užartų, sėtų bei nuvalytų,
Kas grūdelius iškultų ir parduot nuvažiuotų,
Kad nei Lauro, nei dosningo Krizo nebūtų?
Būrus Donelaitis užstoja ne tik dėl to, kad jie nuskriausti ir bejėgiai, bet ir todėl, kad
pats jų gyvenimas vertas ne paniekos, o pagarbos.
Dočys, teisiamas už tai, kad liepė pusberniui prišaudyti varnų, o tas šaudamas
kaimynų „visas supleškino trobas", viešai kaltina ponus:
Juk jūs, ponai, mus, būrus, jau taip nustekenot,

Kad paskiaus mums ėst reiks žiurkes irgi pelėdas.
Jei pasaulis būtų tobulas, ponai elgtųsi tėviškai, užstotų būrus, jų gailėtų. Buvo toks
ponas, deja, „numirė pernai”. Taigi socialinis gyvenimas nėra teisingas, ir vienintelė
išeitis - moralinis tobulėjimas.
Lietuviai ir kitataučiai
Būrai didžiuojasi savo papročiais, kalba, kaip svarbūs tautinės tapatybės ženklai mi
nimi lietuviški valgiai (dešros, lašiniai), drabužiai. Bendravimas su kitataučiais ardo
būrų bendruomenės uždarumą, keičia įpročius:
Ak, kur dingot jūs, lietuviškos gadynėlės,

Kaip dar prūsai vokiškai kalbėt nemokėjo
Ir nei kurpių, nei sopagų dar nepažino,
Bet vyžas, kaip būrams reik, nešiodami gyrės.
Doriems lietuviams svetimųjų pavyzdys daro neigiamą įtaką:
Ogi dabar, želėk Dieve, tikt gėda žiūrėti,

Kad lietuvninkai, prancūziškai pasirėdę,
Į bažnyčią vos išgirst ką kyšteria galvas,
O paskui tuo žaist ir šokt j karčemą bėga.
„Metuose" nesipiktinama netinkamu kitataučių elgesiu, bet lietuvių nedorumas

griežtai smerkiamas. Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: išsižadėdami savo pa
pročių lietuviai praranda „viežlybumą", moralinį tvirtumą. „Viežlybumas" būtinas
lietuvių bendruomenei išlikti, naikinančiam germanizacijos poveikiui pasipriešinti.
Teisingai, tvarkingai gyvendami, laikydamiesi krikščioniškosios etikos, lietuviai ne-
nutols nuo Dievo ir išsaugos tautiškumo pagrindus. Doru gyvenimu jie gali pelnyti
ir kitataučių palankumą.
30
„ Viežlybieji “ ir „nenaudėliai “
„Metuose” būrai skirstomi į teigiamus, „viežlybuosius”, ir neigiamus - „nenaudė
lius”. Neigiami personažai ryškūs, įsimintini. Jie išsiskiria, nes labiau paklūsta pri
gimties impulsams, o ne bendruomenės taisyklėms, todėl pažeidžia jos gyvenimo
tvarką.
Slunkius ir Pelėda - tinginiai, apsileidėliai. Kai pavasarį būrai skuba griebtis dar
bų, Slunkius gailestauja, kad baigėsi žiema. Jis norėtų, kad „vis miegot mums sviete
būtų paskirta”. Tinginyste Slunkius didžiuojasi lyg kokia giminės tradicija, stengiasi
ją pateisinti įvairiais palyginimais ir tėvų pavyzdžiu, taigi yra savotiškas filosofas.
Plaučiūnas - nerūpestingas būras, vis nespėjantis laiku atlikti darbų. Visų pievos
jau tuščios, o jo sklypas dar nejudintas. Nuvykęs į Karaliaučių pirkti dalgio, mat se
nąjį prieš metus girtas pametė, žioplinėdamas pamiršo kelionės tikslą, net kuinpalai-
-<į pragėrė, todėl grįžęs pievą „rėplinėdams vis su pjautuvu kirto”. Pyktį dėl nesėkmių
Plaučiūnas lieja ant šeimos. Vis dėlto šis būras turi ir gerų savybių - yra vaišingas,
pakviečia kaimynus į krikštynas.
Dočys - įdomiausias neigiamas personažas. Būrai jo nemėgsta dėl ėdrumo, gir
tuoklystės, jis ne tik pats į karčemą skuba, bet ir žmoną su vaikais vedasi. Nederamas
Dočio elgesys, nesivaldymas pavojingas bendruomenei: jis sukelia sumaištį „nesvie
tiškai” smarkiai kuldamas žirnius, neturėdamas ko valgyti siunčia pusbernį šaudyti
varnų, dėl to supleška kaimynų trobos. „Girtuodams bei durnai smaguraudams”
elgiasi pagal savo įgeidžius. Bet Dočys drąsus, teisiamas už sukeltą gaisrą nebijo pa
sakyti tiesos apie ponus.
„Viežlybųjų” būrų paveikslai ne tokie individualizuoti, abstraktesni. Svarbiausias
„Metų” personažas - šaltyšius Pričkus, dvaro ir kaimo tarpininkas. Nemėgstantis
tinginių Pričkus nuolat ragina būrus dirbti, moko, kiekviena proga aiškina darbo
vertę. Nors apie ponus dažniausiai atsiliepia kritiškai, jo taktika - tylėti, kai muša
per ausį, nepūsti prieš vėją. „Rudenio gėrybėse” stropusis šaltyšius skundžiasi, kad jo
-ikimas panašus į kuino - abu nuvaryti baudžiavos. Pričkus ir miršta šykštaus pono
sumuštas.
Krizas - sumanus, darbštus, nagingas, taupus ir dėl to sugebėjęs prasigyventi
būras. Pasakotojas juo atvirai žavisi:
Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška,

Kad širdingai jis savo Dievą pradeda garbint.
Kaimynai jį gerbia, į dukters vestuves renkasi kaip į didelę šventę.

Lauras mėgsta filosofuoti apie likimą, žmogaus amžių prilygina pražystančioms
:r sunykstančioms žolelėms. Dėl moralės nuosmukio jis kaltina kitataučius, piktina
si, kad šie valgo lietuvių duoną, šveičia dešras ir lašinius, bet pačius lietuvius niekina.
Seimas, religingas būras, smerkia keikūnus, nedorėlius, karčemą pamėgusius la-
oiau už bažnyčią. Jis kalba, kad visi žmonės lygūs prieš Dievą, dorai elgtis dera ir
lietuviams, ir kitataučiams.
Enskys iš kitų „viežlybųjų” išsiskiria energingumu, svečiuose savo iniciatyva iš
meta laukan į vestuves atsibasčiusius Slunkių su Pelėda.
31
Svarbiausios lietuvio valstiečio moralinės vertybės - darbštumas, kuklumas, pa
prasta gyvensena, saikas, ištikimybė lietuviškoms tradicijoms, bendruomeniškumas.
Taip gyvenantis žmogus jaučia savo vertę ir buvimo prasmę.
„METŲ“ STILIUS
Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gam

tos ir būrų buities, darbo vaizdų. Būrų gyvenimą aprašė turtinga, bet nenudailinta
lietuvių kalba. Žemasis stilius itin sodrus tuose epizoduose, kur vaizduojami ar ba
rami nenaudėliai.
Nors apie valstiečių gyvenimą kalbama kasdieniais žodžiais, pasakojimas suei
liuotas iškilminga, antikiniams epams būdinga eilėdara - hegzametru. Antikinės li
teratūros tyrinėtoja Dalia Dilytė teigia, kad didžiausias Donelaičio nuopelnas - ypa
tingas epas, didaktinio ir herojinio epo sintezė. Didaktinio epo bruožas „Metuose"
yra pamokymai, o herojinio - ilgos personažų kalbos, vaizdingos hiperbolės, „viež-
lybumo" idėja. Panašiai kaip herojinių epų veikėjai, Donelaičio būrai turi priešintis
svetimųjų įtakai, kantriai ir atkakliai saugoti savus papročius, kalbą, išlikti dori ir
garbingi, kovoti su savo ydomis.
Poemoje galima atsekti skirtingų kultūros epochų pėdsakų. Baroko pasaulėjau
tą primena gyvenimo trapumo motyvas, žoleles šienaujančios giltinės vaizdinys,
hiperbolizuoti, natūralistiniai vaizdai. Su klasicizmu sieja metų ciklu grįsta kom
pozicija, veiksmo vietos ir personažų pastovumas, didaktiniai tikslai. Donelaičiui,
kaip Apšvietos epochos poetui, būdingas noras įžvelgti gyvenimo dėsningumus
(visi žmonės iš prigimties lygūs, augdamas ir įsitraukdamas į darbų ritmą žmogus
įgyja išminties), racionaliai paaiškinti įvairių reiškinių priežastis, šviesti, mokyti.
Skirtingi elementai vienas kitą papildo, taip randasi išsamus, visa apimantis gyveni
mo paveikslas.
KRISTIJONO DONELAIČIO KŪRYBOS REIKŠMĖ
Donelaitis sukūrė savitą epą, atskleidžiantį valstietiškos pasaulėjautos esmę. Žmogus

šimtus metų gyveno klausydamas amžinųjų būties ritmų, prisitaikydamas prie pasau
lio tvarkos ir taip ją palaikydamas. Šios pasaulėjautos ypatybės nuo Donelaičio at
eina iki Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos, Romualdo
Granausko ir kitų rašytojų kūrybos.
Donelaičio stilistika, pasak poeto Sigito Gedos, „tiesiog gyvesnis, šiurkštesnis,
ne toks gražus ir nudailintas mūsų poezijos klodas", imponavo keturvėjininkams,
buvo prisimenama ir vėliau, šeštame septintame XX a. dešimtmetyje atsinaujinant
lietuvių poezijai.
Kaip Europos kultūrai reikšmingas kūrinys „Metai" išversti į vokiečių, latvių,
lenkų, rusų, anglų, čekų, japonų ir kitas kalbas, 1977 m. įtraukti į Europos literatū
ros šedevrų biblioteką.
32
ADOMAS MICKEVIČIUS
(ADAM M'ICKLEIVIC ZJ
1798-1855
XIX a. Lietuvos visuomenei rūpėjo tautos išlikimo problema. Viltys atkurti praras
tą valstybę buvo siejamos su Napoleono armija, vėliau stiprėjo bręstant sukilimams
1830-1831, 1863 m.). Netekus valstybingumo, buvo svarbu išlaikyti kultūrinį ša
ltumą, piliečių atmintyje saugoti buvusios valstybės viziją.
Šimtmečio pradžioje auga susidomėjimas lietuvių kalba, liaudies kūryba, isto
rija. Vilniaus universiteto profesoriai pabrėžia literatūros tautinį savitumą, laiko ją
rautos dvasios atspindžiu. Stiprėjantis dėmesys Lietuvos ir Lenkijos istorijai, kultū
rai susijęs su Tautų pavasariu Vidurio ir Rytų Europoje, sklindančiomis romantizmo
-dejomis.
Didžiulę įtaką Lietuvos visuomenei tuo laiku daro Vilniaus universitetas - švieti
mo ir mokslo centras. Edukacinės komisijos reformuotose mokyklose išauklėta karta
-rudijuodama rengiasi dirbti krašto gerovei. Įkvėpti patriotinės dvasios, moksleiviai
r studentai buriasi į draugijas (Filomatų, vėliau jos įkurtas Filaretų, Spindulingųjų ir
-•Litas), pasiryžę šviestis, morališkai tobulėti, būti naudingi visuomenei.
Dalis šviesuomenės jau aiškiai suvokia savo lietuviškąją tapatybę, lietuvių kalbos
ir kultūros svarbą. Pirmiausia tai pasakytina apie žemaičių kultūrinio sąjūdžio veikė-
-is - Dionizą Pošką, Simoną Stanevičių, Simoną Daukantą.
XIX a. Lietuvos literatūra kuriama keliomis kalbomis, pirmiausia lenkų ir lie
tuvių. Vilniaus romantinei mokyklai priskiriami rašytojai Adomas Mickevičius,
’onas Cečiotas, Juozapas Ignotas Kraševskis, Julijus Slovackis įkvėpimo ieško gar
bingoje LDK praeityje, tautosakoje. Jų kūriniuose šlovinami didieji kunigaikščiai
Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Vytautas, vaizduojamos lietuvių kovos su kry
žiuočiais. Taigi bendra kultūros tradicija šimtmečio pradžioje tebėra gyvybinga, ją
palaiko prisirišimas prie savo krašto, domėjimasis jo istorija, liaudies kūryba.
GYVENIMAS
Adomas Mickevičius, talentingiausias Vilniaus mokyklos ir apskritai romantizmo

;oochos poetas, padarė didžiulę įtaką lietuvių tautinei savimonei ir literatūrai. Pasak
Viktorijos Daujotytės, iš Mickevičiaus kelios kartos mokėsi meilės Lietuvai.
33
Jis gimė ir augo netoli Naugarduko smulkiųjų bajorų šeimoje, puoselėjančio
je patriotinę dvasią. 1815-1819 m. studijavo Vilniaus universitete, buvo aktyvus
Filomatų draugijos narys. 1819-1823 m. mokytojavo Kaune. Tuo metu išgyveno
aistringą, bet nelaimingą meilę Marilei Vereščak.
1823 m. caro valdžia susekė slaptąsias Filomatų ir Filaretų draugijas. Poetas su
draugais buvo {kalintas Vilniaus bazilijonų vienuolyne, 1824 m., išvykdamas j trem
tį, visiems laikams paliko Lietuvą. Mickevičius gyveno Peterburge, Odesoje (lankėsi
Kryme), Maskvoje, bendravo su rusų rašytojais, būdavo maloniai priimamas aukš
tuomenės salonuose.
1829 m. išvažiavo į Vakarų Europą, keliavo po įvairius miestus, ilgiau gyveno
Paryžiuje.
1855 m„ prasidėjus Rusijos ir Turkijos karui, poetas išvyko į Turkiją telkti lenkų
legionų kovoti su Rusija. Deja, Konstantinopolyje susirgo cholera ir mirė. Adomo
Mickevičiaus palaikai vėliau buvo perkelti į karališkąją Vavelio pilį Krokuvoje.
KŪRYBA
Apžvalga
Mokytojaudamas Kaune, A. Mickevičius išleido pirmąsias poezijos knygas. 1822 m.
Vilniuje išėjo pirmas „Poezijos” tomas, kurio pagrindas - baladės ir romansai. Sis
eilėraščių tomelis laikomas romantizmo pradžia ir Lietuvos, ir Lenkijos literatūroje.
Po metų antrame tome paskelbta poema „Gražina”, „Vėlinių" II ir IV dalys.
1826 m. Maskvoje pasirodė A. Mickevičiaus „Sonetai" - „Krymo sonetų" ciklas
ir meilės sonetai, 1828 m. Peterburge poema „Konradas Valenrodas".
1832 m. Dresdene per keletą savaičių, pagautas ypatingo įkvėpimo, Mickevičius
sukūrė „Vėlinių" III dalį. 1834 m. baigė paskutinį didelį poetinį kūrinį - poemą
„Ponas Tadas".
Jaunystės polėkiai. „Odė jaunystei “

1820 m. parašytoje „Odėje jaunystei" reiškiamas jaunajai kartai būdingas stiprių
jausmų ir plačių užmojų troškimas, jaunatviškas entuziazmas keisti pasaulį. Kaip
Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller) odėje „Džiaugsmui", Mickevičius skelbia žmo
nių bendrystės, brolybės idėją, tikėjimą pasaulio atsinaujinimo galimybe, auštančia
laisvės epocha:
Išvien visi, draugai jaunieji!

Visų bendroji laimė - mūs tikslai.
Vienybėj jkvėptoj jėga stiprėja,
Išvien visi, draugai jaunieji!..
Laimingas kritęs kovoje tasai,
Kuris kitiems padėjo kelią tiesiant
Į rūmus ateities, j garbę šviesią.
34
Pakili, neramiai pulsuojanti intonacija, iškilminga retorika liudija aistringą tikėjimą
•aunųjų kūrybos galia, energija. Odėje skamba ir švietėjiškas ryžtas kovoti su ydo
mis, tobulėti bei tobulinti visuomenę, ir romantiniai šūkiai:
Žvelk ten, kur nepasieks akis,

Laužk tai, ko nepajėgs ir protas:
Jaunyste, aras tu sparnuotas,
Ir nieks tavęs nesulaikys!
Jausmo galia. „Romantika“

Pirmo „Poezijos" tomo baladėse žmogus susiduria su paslaptinga antgamtine būti
mi, anapusybe. Programinis eilėraštis „Romantika" sukurtas kaip draminis vaizde
lis - žmonės stebi mergaitę, kuri regi ir kalbina mirusį mylimąjį, jaučia jo buvimą:
Visas išbalęs lyg sniegas,

Rankos - tarytum ledinės!
Jai artimesnis kitiems nematomas pasaulis:
Aš prabylu - jie negirdi,

Aš štai regiu - jie nemato.
Eilėraščio pabaigoje supriešinamas senio ir pasakotojo požiūris: vieno racionalisti

nis, švietėjiškas, grįstas protu („Dvasios - gryniausia pasaka, žmonės!"), kito roman
tinis, kylantis iš vaizduotės, jausmo, nuojautos. Pasakotojas tvirtina, kad jausmas
svarbiau už racionaliai suvokiamą tiesą, ragina: „Žvelk širdimi tik į širdį!" Tik širdis
Įžvelgia paslėptus, bet esminius būties reiškinius, pasaulio gelmę, šventumą.
Herojiškos aukos prasmė. „Gražina„Konradas Valenrodas“

Poemose „Gražina. Lietuvių sakmė" ir „Konradas Valenrodas. Lietuvių ir prūsų žy
gių istorinė sakmė" vaizduojami kovų su kryžiuočiais laikai. Istorinius siužetus sieja
pasiaukojimo tėvynei idėja, aiškiai suformuluota „Konrade Valenrode":
Aš meilę, laimę, dangų, visą klotį

Mokėjau tautai jaunas paaukoti <...>.
Pagrindiniai herojai vieninteliam tikslui - tėvynės laisvei - pasiekti aukoja ne tik

laimę, bet ir gyvybę. Tik taip Gražina gali išgelbėti savo vyro, Naugarduko kuni
gaikščio, ir gimtinės garbę, Konradas Valenrodas - įgyvendinti keršto planą (tapęs
ordino magistru, pasiekia, kad kryžiuočiai pralaimėtų). Herojiška auka išgelbsti
Lietuvą, atsidūrusią prie gyvenimo ir mirties ribos. Vaizduodamas praeitį, poetas
kelia Lietuvos istorinės lemties, dabarties ir išlikimo klausimus. Tokie kūriniai ugdė
tautinę savimonę, stiprino patriotinius jausmus.
35
Nuo nelaimingo įsimylėjėlio iki kovotojo. „Vėlinės“
Romantikus žavėjusi kūrybos laisvė labiausiai juntama skaitant „Vėlines". Meninis
pasaulis kuriamas iš liaudies tikėjimų ir asmeniškų patyrimų, iš vaizduotės ir sociali
nių politinių realijų, girdėti filomatų ir filaretų bylos atgarsiai.
II poemos dalyje vaizduojamos paslaptingos Vėlinių apeigos nuošalioje kaimo
koplyčioje. Burtininko iššauktos vaikų, žiauraus pono ir merginos vėlės pasakoja
savo istorijas, jų ištarmės pabrėžia žmogaus pareigą atjausti kitą, gyventi ne vien sau,
galvoti ir apie kito laimę. Taigi poetas kelia socialinio teisingumo, atsakomybės už
savo gyvenimą, žmoniškumo idėjas.
Baigiantis apeigoms pasirodo nekviesta vėlė kraujuojančia širdimi. „Saitas, ne
bylus ir kurčias" vaiduoklis gali priklausyti tiek mirusiųjų, tiek gyvųjų pasauliui. Sis
veikėjas sieja II ir IV „Vėlinių" dalis.
IV dalyje veiksmas vyksta kunigo kambaryje, kur Vėlinių vakarą atklysta atsi
skyrėlis Gustavas. Jis apmąsto dramatišką savo istoriją: ieškojo nežemiškos meilės,
pamilo, bet mylimoji pasirinko kilmingą, turtingą vyrą. Mylėdamas Gustavas patyrė
didžiausią laimę ir baisiausią kančią. Jausmų gelmė jj iškelia aukščiau paprastų mir
tingųjų. Iš naujo išgyvenęs savo didžiąją dramą, jaunuolis nusižudo. Tai simbolinis
veiksmas - mirtis nelaimingą įsimylėjėlį išlaisvina iš meilės kančių. Taigi IV dalis
atskleidžia skaudų svajonės, idealo ir tikrovės neatitikimą. Aistringa, pulsuojančia ir
trūkinėjančia veikėjo išpažintimi Mickevičius perteikė meilės Marilei išgyvenimus.
Toks gyvenimo ir kūrybos suartinimas būdingas romantikams.
„Vėlinių" III dalyje įvyksta dar viena metamorfozė: skaudžios meilės kamuoja
mas Gustavas tampa Konradu, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių laimę. Čia
atgyja filomatų ir filaretų bylos prisiminimai. Kitų kančias atjaučiantis, prieš dvasios
priespaudą maištaujantis veikėjas - visų tautos kankinių simbolis.
įspūdingiausias III dalies tekstas - „Improvizacija", didingas Konrado mono
logas, gimęs iš ypatingo įkvėpimo (romantikai tikėjo, kad tikra poezija randasi tik
įkvėpimo akimirką, plg. Maironio „Poeziją"). Monologas atskleidžia romantinio
genijaus išskirtinumą, galią kurti naujus pasaulius.
Kelionės motyvas. „Krymo sonetai“

Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės". Kuriamas gamtos vaizdas, kaip įpras
ta romantikams, tampa žmogaus būsenos išraiška. Eilėraštyje svarbus keliavimo mo
tyvas („Vežimas tartum laivė žalumynuos narsto") asocijuojasi su gyvenimo kelione,
klaidžiojimu ieškant orientyrų („Žvelgiu į dangų, ieškau žvaigždžių, mūs vedėjų").
Įsiklausoma ir įsižiūrima ne tik į aplinką, bet ir į save. Lyrinis subjektas junta tėvynės,
kaip dvasinio orientyro, ilgesį:
Įsiklausau tyloj... Išgirst ausis galėtų

Balsus iš Lietuvos. Važiuokim, nieks nešaukia.
36
Pasaulis, kurio nebėra. „Ponas Tadas'
Poema „Ponas Tadas“ įkvėpta tėvynės ilgesio, poeto žodžiais, virtusio „chroniška,
lėtine liga“. Kūrinio paantraštė „Bajorų nuotykiai iš 1811 ir 1812 metų dvylikoje ei
liuotų knygų" nurodo laiką, žadantį gyvenimo pokyčius. Poetas grįžta į savo vaikys
tės ir paauglystės žemę, kuria sodrų senosios bajorijos gyvenimo paveikslą. Kivirčų,
mūšių ir medžioklių, kasdienių darbų ir vaišių scenos atskleidžia praeitin grimztantį
pasaulį, turintį idiliškų bruožų.
įspūdingai vaizduojama Lietuvos gamta, ypač miškai, menantys kunigaikščių
laikus. Miškas poemoje iškyla kaip paslaptingas gyvybės centras, laisvos ir darnios
būties simbolis. (Šią temą plėtos Antanas Baranauskas „Anykščių šilelyje")
PONAS TADAS (ištrauka)
Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą!

Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato,
Kas jau tavęs neteko. Nūn tave vaizduoju
Aš, ilgesy grožiu sujaudintas tavuoju.
Šventoji Motina, Censtakavos gynėja,

Tavim ir Aušros Vartai Vilniuje garsėja.
Tu Naugarduko žmones su pilim globoji,
Išgydė ir mane šventa globa Tavoji:
Kai sergantį mane motutė Tau aukojo,
Apmirę akys vėl gyvybe suliepsnojo,
Ir tuoj galėjau aš prie Tavo slenksčio stoti,
Kad grąžinai sveikatą, Dievui padėkoti, -
Taip Tu ir mus grąžinsi į tėvynę mielą.
Dabar Tu neški mano ilgesingą sielą
Į tas kalvas miškingas, į lankas žaliąsias,
Kur Nemunas plačiai banguoja mėlynasis;
Į tuos laukus derlingus, pasėliais spalvotus,
Paauksintų kviečių, balkšvų rugelių plotus,
Kur gintarinės svėrės, kaip pusnis grikučiai,
Kur rausta dobilai ir padirvio žvangučiai,
O viskas apsupta ežia kaip juosta lygia,
Joje laukinių kriaušių šen ir ten pridygę.
Vidur tokių laukų kadaise, prie upelio,

Beržiniam gojuje, stovėjo ant kalnelio
Bajoro senas dvaras. Trobesiai mediniai
Su mūro pamatais baltavo žalumyne
Šakotų topolių, kur atokiau šlamėjo
Ir saugojo namus nuo rudeninių vėjų.
Pats rūmas ne per didis, bet kuplus, švarutis,
Didžiulė daržinė ir susigūžę kūtės,
Prie daržinės stūksojo trys nemažos stirtos,
37
Derlingų dirvų pertekliui sukrauti skirtos.
Matyti iš gubų, kur eilėmis stovėjo
Ir tartum žvaigždės tankiai ražienoj mirgėjo,
Matyti ir iš skaičiaus dirbančių artojų,
Kur juodus pūdymus iš anksto jau vagojo,
Iš sėjai paruošto lyg daržas lysių baro,
Kad esama čia gero, išteklingo dvaro.
Ir vartai taip vaišingai stovi atkilnoti,
Lyg tarsi kviestų jus viešnagei čia sustoti.
1. Kaip pagrįstumėte teiginį, kad poetas kuria idilišką gimtinės paveikslą, šviesią viziją?
2. Kokius jausmus išgyvena poemos pasakotojas?
3. Palyginkite gimtinės paveikslą antroje poemos strofoje ir Maironio eilėraščiuose „Mano gimtinė",
„Kur bėga Šešupė".
4. Trečia strofa - lyg dar viena, kitokios intonacijos įžanga. Palyginkite Adomo Mickevičiaus poe
mos ir Šatrijos Raganos apysakos „Sename dvare“ pradžią. Koks seno dvaro paveikslas kuriamas
šiuose tekstuose? Kas apie jį pasakoja?
38
ANTANAS BARANAUSKAS
1835-1902
XIX a. viduryje sąlygos plėtotis kultūrai Lietuvoje nebuvo palankios. Po 1831 m.

sukilimo uždarytas Vilniaus universitetas - svarbiausias kultūros, švietimo, naujų
idėjų sklaidos centras. Stiprėjo rusifikacija (rusų kalba tapo privaloma valdžios įstai
gose), griežtėjo cenzūra. Nuo 1864 m. uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis, už
darytos lietuviškos parapinės mokyklos.
Amžiaus viduryje, 1845-1863 m„ svarbiu kultūros centru tapo Varniai, kur lie
tuvių kultūra ir liaudies švietimu besirūpinančius žmones telkė seminarijos rekto
rius, vėliau Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius.
XIX a. Lietuvos literatūra buvo kuriama dviem kalbomis - lietuvių ir lenkų.
Pastaroji tradiciškai laikyta rašytinės kultūros kalba, bet daugėjo autorių, apsispren
dusių rašyti lietuviškai, - tai Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, Antanas
Baranauskas. Daug rašytojų ir apskritai kultūros veikėjų buvo dvasininkai (nuo
penkto dešimtmečio vienintelė galimybė neturtingiems jaunuoliams siekti moks
lo - Varnių kunigų seminarija).
BIOGRAFIJA
Poetas Antanas Baranauskas gimė 1835 m. Anykščiuose. Jau pradinėje mokykloje

pasižymėjo matematiniais gabumais, puikia atmintimi. Mokėsi dvimetėje raštinin
kų mokykloje Rumšiškėse, deja, mokymo turinys neatitiko gabaus jaunuolio lūkes
čių. Dirbdamas raštininku Žemaitijos miesteliuose, Baranauskas kūrė proginius
eilėraščius lenkų kalba. Kūryba buvo atsvara slegiančiai, nuobodžiai raštininko kas
dienybei. Tuo metu rašytas dienoraštis atspindi pastangas formuoti savo charakterį,
ugdytis valią, norą šviestis.
Dirbdamas Sedoje, Baranauskas susipažino su garsėjančia žemaičių krašto poete
Karolina Praniauskaite. Ji skatino kurti, domėtis amžininkų poezija. Praniauskų šei
mos remiamas Baranauskas įstojo į Varnių kunigų seminariją. Čia apsisprendė rašyti
lietuviškai, sukūrė patriotinį eilėraštį „Dainų dainelę".
Per 1858 ir 1859 m. Baranauskas parašė svarbiausius kūrinius - poemas
„Anykščių šilelis", „Kelionė Petaburkan", „Pasikalbėjimas Giesminyko su Lietuva",
„Dievo rykštė ir malonė". Poeto giesmės sparčiai plito liaudyje, jis pats komponavo
joms melodijas. Aukštaitijoje jos buvo giedamos ir XX a. pradžioje.
39
1866 m. Baranauskas pradėjo dirbti Kauno kunigų seminarijoje. Be kitų dalykų,
dėstė lietuvių kalbą, tad įsitraukė j jos tyrinėjimą - parašė gramatiką, rinko tarmi
nius tekstus. Vėliau, pradėjęs kilti bažnytinės karjeros laiptais, susidomėjo matema
tikos studijomis, jas vertino kaip proto mankštą. 1897 m. paskirtas Seinų vyskupu.
Mirė 1902 m., palaidotas Seinų katedroje.
Antanas Baranauskas buvo plačių interesų, imlaus ir neramaus proto asmenybė.
Jaunystėje patyręs poetinio įkvėpimo galią, vėliau apribojo gyvenimą kunigyste, kū
rybinių jėgų perteklių nukreipė j mokslo sritį.
„ D A I N Ų D A I N E L Ę 11
Eilėraštyje „Dainų dainelę" poetas aprėpia Lietuvos istoriją nuo mitinių laikų iki
gyvenamojo meto. Panašiai kaip S. Daukantas, žavisi senove - tarsi aukso amžiaus
laikais, kai
Žmonės laisvingi buvo turtingi,

Niekur nebuvo vergijos.
Ilgainiui padėtis keitėsi: „Augo didžiūnai, augo galiūnai", paprasti žmonės pakliuvo
vergijon.
Tėvynės likimo ženklas - sunykę miškai („Miškai išgriuvo, medžiai supuvo").
Viltis atgauti laisvę siejama su tautos vedliu, „kelio vedėju", išugdytu krašto praeities
ir gamtos:
Ūžia šileliai, kriokia upeliai

Ir kalnai staugia terp vėjų;
Pievos žaliuoja, girios linguoja -
Auklėja kelio vedėjų.
Tokiais poetiniais vaizdais reiškiama naujo laiko, naujo pasaulio nuojauta.
„ANYKŠČIŲ ŠILELIS1'
Poemos kompozicija
Poemos sandara grįsta romantinei literatūrai būdingu praeities ir dabarties kontras
tu. Idealizuotą gyvybingos praeities paveikslą įrėmina nykios, merdinčios dabarties
vaizdai:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę!

Kas jūsų grožei senobinei tiki ?
Kur toj puikybė jūsų pasidėjo?
Kur ramus jūsų ūžimas nuo vėjo,
40
Kai balto miško lapeliai šlamėjo
Ir senos pušys siūravo, braškėjo?
Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,
Katrų čilbančių teip ramu klausytis ?
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?
Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?
Visa prapuolę; tik ant lauko pliko
Kelios pušelės apykraivės liko!..
Plynė šilelio vietoje liudija grožio ir gyvybės sunaikinimą. Kartojamas motyvas „visa
prapuolę11 itin dramatiškai nuskamba poemos pabaigoje,
Mat toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.
Taip atsiveria dėl tėvynės nelaisvės kenčianti širdis, skausmas yra palaužęs jos kūry
bines galias.
Šilelis senovėje
Pirmoje poemos dalyje aprašomas praeityje žaliavęs miškas. Jo vaizdus atkuria žmo
gaus atmintis, visu grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje:
Miškan, būdavo, eini - tai net akį veria;

Vat teip linksmina dūšią, ažu širdies tveria,
Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:
Ar miške aš čia stoviu, ar danguj, ar rojuj?!
Žmogaus atminties tvarumas, vaizduotės galia yra naikinimo priešprieša. Roman

tiškai, iš vidinių galių sutelkties, išauga šilelio paveikslas - uogų, grybų, krūmų, me
džių, žvėrių ir paukščių, garsų ir tylos pasaulis:
Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!

Kur tik uostai, vis miela: giria nosį trina!
Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!
Ką tik jauti, vis ramu: širdį glosto, griaudžia!
Visa, ko yra miške, Baranauskas vaizduoja kaip vienį: vaizdai, kvapai, garsai susipina,
susilieja taip, kad „jų skyrium nežymu, - ė tik širdį griaudžia11. Sis vaizduotėje at
kurtas grožio, gyvybės, darnos pasaulis jaučiamas lyg sakrali erdvė, prarastasis rojus.
Atrama tautos atmintis ir kūrybos pradas

-
Poemos subjektas neretai kalba apibendrintu „tu“ ar „mes“ vardu - vadinasi, remia
masi tautos atmintimi. Atskleidžiama žmonių patirtis, gebėjimas justi gamtos grožį.
Ne veltui gamtos paveikslai siejami su liaudies vaizduote:
41
Čia ąžuolai ir uosiai prie eglėm sustojo,
Lyg tartum čia žalktienė patį apraudojo,
Kai pieno putos vietoj kraujo puta plūdo <...>.
Per pasakų, sakmių, dainų motyvus reiškiasi kūrybiška žmogaus prigimtis, susijusi ir
su gamtos grožio pajauta.
Būties ir sielos slėpiniai

Žmogus miške patiria būties paslaptį, begalybę - šis išgyvenimas įspūdingai perteik
tas vidurnakčio epizode:
Vidunaktyj teip tyku, - kad girdi, kaip jaunas

Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;
Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalba šventa,
Kaip žvaigždelės plevena, gaili rasa krinta.
Dėl to ir širdyj visos pajautos nutilsta,
Ramum tykumu malda dūšia dangun kilsta.
Taip „Anykščių šilelyje" pirmą kartą lietuviškai nusakytas sąlytis su pasaulio pa
slaptimi (panaši patirtis svarbi Vinco Mykolaičio-Putino, Justino Marcinkevičiaus
lyrikoje).
Miško ramybė, grožis nutildo kasdienius rūpesčius. Gamtos šventumo, „gražaus
ramumėlio" pajautimas pažadina žmogaus kūrybines galias. Šie motyvai lyriškai iš
skleisti antros poemos dalies pradžioje:
Ai būdavo, būdavo iš mūsų šilelio

Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!
Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,
Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,
Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino, -
Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.
Ė tik junta dažniausiai, kad širdis neskaudžia,
Ė tik pilna pajautų labai ramiai griaudžia:
Ir lyg rasos žemčiūgais gausiai atgaivinta,
Ir lyg rasa per veidą ašarėlės krinta.
Paskum ilgai krūtinėj šilelis kvėpuoja;
Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja.
Lyg tartum ramumas teip dūšion įslinko,
Kad net dūšia kaip varpa pribrendus nulinko.
Iš to, matai, ašaros ir atsidusimas,
Iš to šventos pajautos, iš to giesmės imas.
Dabar visa prapuolę... tik ant lauko pliko
Kelios kraivos, nuskurdę pušelytės liko...
Gamtiniais palyginimais Baranauskas apibūdina sunkiai žodžiais išreiškiamą sielos

pilnatvę („Atsidusus krūtinė lyg giria linguoja", „dūšia kaip varpa pribrendus nulin
42
užsimena apie grožio ir ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro liūdesio ir
ko"),
;erumo („Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino").
Žmonių ir miško istorijos paralelė

Antroje poemos dalyje pasakojama dramatiškų lūžių paženklinta istorija. Per am
žius miškas buvo lietuvio maitintojas, gynėjas, dvasios prieglobstis. Poetas pabrėžia
u kaimynišką sugyvenimą, darnius santykius:
E lietuviai su medžiais vis zgadoj gyvenę,

Jaunystėj pasižinę ir draugėj pasenę.
Miškas iškyla lyg kokia galinga, tautos būtį sauganti jėga. Šios temos kulminacija -
r.erojiška miško auka bado ir maro metais:
Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,

Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs
Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!
Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado!"
Gyvenimo pervartos, negandos, žmogaus godumas ne kartą naikino mišką.

Pasakodamas jo istoriją poetas tartum sako: santarvė su gamtos pasauliu lemia bū-
r.es džiaugsmą, gyvenimo gerovę, darnos ardymas - menkėjimą, merdėjimą. Poema
raigiama dramatišku naikinimo motyvu - svetima galybė ne tik „miškus sugraužė",
r et ir širdį prislėgė. Vis dėlto giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas
ra tėvynės nemirtingumo simbolis. (Atminties ir poetinio žodžio galią prikelti tai,
•:as laikui bėgant sunyko, liudija ir Adomo Mickevičiaus poema „Ponas Tadas".)
ANTANO BARANAUSKO KŪRYBOS REIKŠMĖ
_:etuvių kultūros istorijoje Baranauskas iškyla kaip vienas talentingiausių XIX a.

roetų. Daukantas istorijos veikalais, Baranauskas poetiniu žodžiu įtvirtino lietuvių
--reratūroje romantinę miško metaforą. Miško ir lietuvio temą XIX a. pabaigoje tęs
:iutinio atgimimo poezija, Maironio lyrika, natūralų žmogaus ir gamtos sugyveni
mą apsakymuose poetizuos Vincas Krėvė.
Maironis paskaitoje apie Baranauską taip nusakė „Anykščių šilelio" autoriaus
■-ikšmę: „<...> be jo gal ir mūsų nebūtų buvę". Baranauskas pirmasis lietuvių kalba
-kūrė įspūdingą miško paveikslą ir prabilo apie slapčiausius sielos išgyvenimus. Jo
r oema ir šiandien kalba apie lietuviams esminį ryšį su gamta, dvasios vertybių svar-
: a, darnios būties grožį.
43
VINCAS KUDIRKA
1858—1899
Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje prasidėjo visuotinis gyventojų rusinimas: uždraus

ta spauda lotyniškais rašmenimis, lietuviškos pradinės mokyklos. Tačiau caro val
džios prievarta suaktyvino gynybines tautos galias. Žemaičių vyskupo Motiejaus
Valančiaus švietėjiška veikla, jo iniciatyva suorganizuotas lietuviškų raštų spausdini
mas Prūsijoje ir gabenimas j Lietuvą žadino valstiečių tautinį sąmoningumą, skati
no vienytis (pavyzdžiui, būrėsi nelegalių lietuviškų spaudinių platinimo draugijos).
Knygnešystė liudija tautos atsparumą, dvasinę brandą.
XIX a. pabaigoje ne vienas Lietuvos šviesuolis visuomeninį darbą suprato kaip
įsipareigojimą, svarbesnį nei asmeninės gerovės siekis. Išsilavinusi jaunuomenė ėmė
sąmoningai vengti lenkų kalbos suvokdama, kad tauta gali išlikti tik kurdama kul
tūrą gimtąja kalba. Tuo laikotarpiu subrendo tautiniam darbui pasiryžusių aktyvių
inteligentų karta: Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka, Jonas Mačiulis-Maironis,
Juozas Tumas-Vaižgantas.
Pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra" (1883-1886) ir „Varpas" (1889-1905)
telkė lietuvius, brėžė visuomeninio, kultūrinio darbo gaires. Vinco Kudirkos reda
guojamas „Varpas" propagavo pozityvizmo idėjas, skatino ekonominį ir kultūrinį
visuomenės švietimą, pažangų ūkininkavimą, darbą visų labui. Kritiškas žvilgsnis į
tikrovę ir pastangos ją taisyti rodo varpininkų ryžtą kurti modernią lietuvių tautą.
Jai stiprėjant, plėtojasi ir lietuvių kultūra, literatūra.
GYVENIMAS
Vincas Kudirka - vienas pagrindinių tautinio sąjūdžio ideologų, publicistas,

prozininkas ir poetas, literatūros kritikas. Kilęs iš Vilkaviškio apskrities. Mokėsi
Marijampolės gimnazijoje, čia pradėjo rašyti eilėraščius lenkų kalba. Tėvo verčiamas
įstojo į Seinų kunigų seminariją, bet nebaigė - buvo pašalintas dėl pašaukimo sto
kos. Nors ir netekęs tėvų paramos, baigė gimnaziją ir medicinos studijas Varšuvos
universitete.
Kaip ir daugelis mokslus einančių jaunuolių, gimnazijoje patekęs į aukštesnės
kultūros aplinką Kudirka vengė kalbėti valstiečių tėvų kalba:
44
Vos spėjau apsivilkti mėlyną mandieraitę su baltais sagučiais ir susimaišiau su
draugais mokintiniais, pajutau, kad mano dvasioje kasžin kas dedasi. Kas dedasi,
numanyti ir išreikšti negalėjau, tik jaučiau, kad man gėda atsiminti, kuomi aš buvau,
o ypač bauginausi, kad draugai nepatirtų, jogei aš moku lietuviškai. Tas dalykas ga
lėjo mane išduoti artojaus sūnum esant. <...> Tapau mat lenku ir sykiu ponu - tekau
lenkiškai dvasiai. <...>
Pabaigiau gimnaziją su ta mislia ir jausmu, kad lietuviu būti lyg nepritinka, ypač
jog tada visi tyčiojosi iš kokių ten litvomanų <...>. Sakydavau, kad aš sykiu lietuvis
ir lenkas, nes istorija sujungė lenkus su lietuviais. Mat prisipažinimu pusiau prie
lenkystės tariau atpirksiąs nors pusę tos kaltės, kad aš lietuvis. O veidmainingas
besiteisinimas pagedusio jauno vaikino!
Savo tautiškumo prabudimą jis sieja su pirmuoju lietuvišku laikraščiu „Aušra”:
Ėmiau skubiai skaityti „Aušrą" <...>. Tiek pamenu, kad atsistojau, nuleidau galvą,
nedrįsdamas pakelti akių ant sienų mano kambarėlio... rodos, girdėjau Lietuvos
balsą, sykiu apkaltinantį, sykiu ir atleidžiantį: „O tu, paklydėli, kur ikšiol buvai?"
Paskui pasidarė man taip graudu, kad, apsikniaubęs ant stalo, apsiverkiau. Gaila
man buvo tų valandų, kurios nesugrąžintinai išbrauktos tapo iš mano gyvenimo,
kaipo lietuvio, ir gėda, kad taip ilgai buvau apgailėtinu pagedėliu... Potam pripildė
mano krūtinę rami, smagi šiluma ir, rodos, naujos pajiegos pradėjo rastis... Rodos,
užaugau išsyk ir ta pasaulė jau man per ankšta... Pajutau save didžiu, galingu:pasiju
tau lietuviu esąs...
Ta valanda antrojo užgimimo per daug yra svarbi mano gyvenime, kad galėčiau
ją užmiršti.
Iš mano atsiminimų keletas žodelių, kuriuos, kaipo liudijimą padėkavojimo,

iš tikros širdies mūsų vyrui J. Basanavičiui, pirmajam redaktoriui „Aušros",
aukauju („Varpas“, 1893 m.)
• incas Kudirka kalba apie du savo gyvenimo tarpsnius - buvimą sau ir buvimą tau
rai. Sis tautinės savivokos liudijimas jį iškelia kaip simbolinę lietuvių tautos atgimi
mo figūrą. „Aušra" paveikė ne tik Kudirką - pasak Jono Jablonskio, ji tapo jaunosios
Kartos evangelija, su ja prasidėjo naujas lietuvių kultūros etapas.
1890 m. grįžęs į Lietuvą, Kudirka pasinėrė į kultūrinę veiklą. Nuo 1889 m. iki
mirties rūpinosi „Varpo" leidimu, kiekvienam mėnraščio numeriui pats rašydavo
>:raipsnių įvairiomis temomis. Net paskutinius kelerius metus, jau sunkiai sirgda
mas, sekamas žandarų, sparčiai mąžtančias jėgas aukojo „Varpui", kūrybai, verti
mams (vertė Adomą Mickevičių, Džordžą Baironą (GeorgeByron), Frydrichą Šilerį).
KŪRYBA
Vincas Kudirka sukūrė keturias satyrines apysakas („Viršininkai", „Lietuvos tilto at
iminimai", „Cenzūros klausimas", „Vilkai") ir keliolika eilėraščių (rinkinys „Laisvos
valandos", 1899 m.). Dalis eilėraščių yra proginiai: „Labora!" parašytas baigiant
45
universitetą, „Varpas" pradedant leisti laikraštį, „Tautiška giesmė" - „Varpo" dešimt
mečiui. Eilėraščiuose tiesiai kreipiamasi į adresatą, pakiliai, emocingai raginama įsi
traukti į visuomenės gyvenimą. Poetinei kalbai būdingi taiklūs aforistiniai posakiai,
aiški, logiška forma.
POEZIJA
Jauno žmogaus siekiai. „Labora!“

Tai oratorinis eilėraštis. Jaunas žmogus primygtinai skatinamas rinktis veiklų ir
prasmingą gyvenimą: „sėk pasėlio grūdus", „gyvenimo knygą skaityk laps į lapą".
Šviesuolis nelyginant sėjėjas turi triūsti tautinėje dirvoje. Darbas visuomenei reika
lauja sąmoningo apsisprendimo, ryžto, todėl svarbu ne gėrėtis kilniais idealais, o
jais gyventi: „Siek prie idealo, tik doro ir aukšto." Poetas perspėja: lengva idealus
iškeisti į trupinį aukso, gardaus valgio šaukštą, bet toks gyvenimas menkas, tuščias.
Tik prasmingas darbas lemia asmens stiprybę, gyvenimo vertę:
Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji,

Kur traukia prie darbo ir duoda tiek vieko1,
Jog menkas ir silpnas net milžinu stoji,
O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!
Stojiškas pasipriešinimas kūno ir dvasios silpnumui eilėraštyje iškeliamas kaip pa

grindinis jauno žmogaus orientyras. Poetas siekia ugdyti skaitytoją - veiklų idealis
tą, atsidavusį kilniausiai tarnavimo tėvynei idėjai. Svarios mintys, pakilus tonas, re
torinės raiškos priemonės, embleminės metaforos (šventa ugnis krūtinėj, gyvenimo
knyga, sėti pasėlio grūdus) lemia eilėraščio įtaigą.
Tautos žadintojas. „ Varpas ‘

Pirmoje eilėraščio dalyje varpas - savimonės žadintojas, įsakmiai kviečiantis lietu
vius prie tautinio darbo: kiekvienas posmas baigiamas raginimu „Kelkite, kelkite,
kelkite, kelkite..." Simboliška, kad varpas prabyla auštant:
Kad rytą saulė spinduliu pirmiausiu

Apreiškė žemei tekėjimą savo,
Užgaudė varpas liepimu aiškiausiu,
Tarytum jisai žmogaus lūpas gavo:
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Aušros - tautos atgimimo - simbolį išpopuliarino laikraštis „Aušra" (programinį

straipsnį J. Basanavičius baigė aiškiai suvokiamais vaizdiniais: „Kaip aušrai auštant
nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taipjau prašvistų Lietuvos dvasė").
1 Galių.
46
Antroje dalyje varpo simbolį keičia laikraščio pavadinimas - tautos žadinimo misiją
kerima spausdintas žodis:
Tai skambink, „Varpe"! tegul gaudims tavo

Išilgai, skersai eina per Lietuvą!
Budink ir šauki graudžiu balsu savo,
O tas šaukimas perniek tenežūva!
Kelkite, kelkite, kelkite, kelkite...
Taigi eilėraštyje susiejami du vaizdų klodai: rytui auštant sugaudžia varpas, „Aušros"
pradėtą tautos žadinimo darbą tęsia „Varpas". „Liepimu aiškiausiu" Kudirkos varpas
mnčia žinią, kad reikia nuolat ugdyti žmonių tautiškumą, kelti juos veikliam gyve
nimui, įkvėpti kurti tėvynę savo pastangomis.
Tėvynės meilės žodžiai. „Tautiškagiesmė"

giesmę Kudirka kūrė kaip tautos himną, todėl siekė joje aprėpti esminius dalykus.
Čia išvardytos svarbiausios tautos vertybės - meilė tėvynei, darbas jos labui, tautie
čių vienybė, dora:
Lietuva, tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme,

Iš praeities tavo sūnūs te stiprybę semia.
Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės,
Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.
Tegul saulė Lietuvoj tamsumas prašalina

Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi.
Tegul meilė Lietuvos dega mūsų širdyse,
Vardan tos Lietuvos vienybė težydi.
Pradžios kreipinys „Lietuva, tėvyne mūsų" primena A. Mickevičiaus poemos „Ponas

Tadas" garsiąją invokaciją Litiuol Ojczyzno moja!, tik Kudirka kalba mes vardu.
Poetas pabrėžia tėvynės ir lietuvio ryšį - Lietuva yra motina savo vaikams, todėl
meilė jai turi degti kiekvieno širdyje.
VINCO KUDIRKOS VEIKLOS IR KŪRYBOS REIKŠMĖ
Kaip ir Simonas Daukantas, Vincas Kudirka tautos atmintyje tebėra herojiško au
kojimosi visuomenės labui pavyzdys. Didysis varpininkas savo gyvenimu ir kūryba
reigė esmines tautos būčiai vertybes - demokratizmą, veiklumą, atsakomybę.
47
MAIRONIS
1862-1932
Paskutiniais XIX a. dešimtmečiais ir pačioje XX a. pradžioje, formuojantis mo

derniai lietuvių tautai, sparčiai brendo ir jos kultūra bei literatūra. Nors spaudos
draudimo laikotarpiu sąlygos kultūrai plėtotis buvo itin nepalankios, vis dėlto nele
galūs spaudiniai, jų sklaida telkė ir brandino tautą. Pagrindinė tautinio sąjūdžio jėga
buvo jauni žmonės - moksleiviai, studentai, mokslus baigę inteligentai. Į lietuviškos
spaudos platinimą įsitraukė ir kaimo gyventojai, dauguma knygnešių buvo kaip tik
valstiečiai. Jų aktyvumą paskatino Motiejaus Valančiaus švietėjiška veikla.
Literatūra buvo suvokiama kaip tautos žadintoja, patriotinių idealų reiškėją,
kūrėjai jautėsi įsipareigoję visuomenei. Grožiniai kūriniai ugdė lietuvių savimonę,
skiepijo tautines vertybes, formavo lietuviškumo sampratą. Svarbu, kad jaunoji inte
ligentų karta suprato būtinybę lietuvių literatūrą kurti lietuvių kalba.
GYVENIMAS
Jonas Mačiulis-Maironis kilęs iš Raseinių krašto. „Puikūs slėniai sraunos Dubysos",

lietuviška valstietiška aplinka, šeimoje puoselėjama pagarba knygai, mokslui -
toks poeto vaikystės pasaulis. Mokėsi Kauno gimnazijoje, vieną semestrą studijavo
Kijevo universitete, 1884 m. pasirinko Kauno kunigų seminariją. 1888-1892 m.
tęsė mokslus Peterburgo dvasinėje akademijoje, tuo laikotarpiu parašė nemažai eilė
raščių, pradėjo pasirašinėti Maironio slapyvardžiu.
Baigęs mokslus, dvejus metus dėstė Kauno kunigų seminarijoje, penkiolika
metų - Peterburgo dvasinėje akademijoje.
1909 m. Maironis grįžo į Kauną, buvo paskirtas kunigų seminarijos rektoriumi.
Apsigyveno rūmuose Rotušės aikštėje (dabar Maironio lietuvių literatūros muzie
jus). Siame prašmatniame bute lankėsi daug žinomų to meto dvasininkų, rašytojų,
visuomenės veikėjų.
Paskutinius gyvenimo dešimtmečius apkartino nusivylimas: intrigos sutrukdė
tapti vyskupu, jaunoji poetų karta, išėjusi Maironio mokyklą, jo poeziją ėmė vertinti
kritiškai.
Maironis mirė 1932 m., palaidotas Kauno katedros kriptoje.
KŪRYBOS APŽVALGA
::ma Maironio publikacija - 1885 m. „Aušroje" Zvalionio slapyvardžiu išspaus-

imtas eilėraštis. Poezijos rinkinys „Pavasario balsai" pasirodė 1895 m., vėliau poetas
-ddo dar tris pataisytus ir papildytus leidimus (1905, 1913, 1920 m.).
Reikšmingiausia Maironio poema - „Jaunoji Lietuva" (1907m.). Joje vaizduoja
mas jaunų tautiniam darbui atsidavusių žmonių pasiaukojimas, tautinio atgimimo
rradžia.
Be eilėraščių ir poemų, Maironis sukūrė istorinių dramų trilogiją: „Kęstučio
“irtis", „Vytautas pas kryžiuočius", „Didysis Vytautas - karalius".
Esminiai poetinio pasaulio bruožai išryškėjo per du pirmuosius kūrybos dešimt
mečius, kai parašyti žymiausi lyriniai kūriniai.
MAIRONIO LYRIKOS ERDVĖ
Poetinio įkvėpimo šaltiniai

■ i viename eilėraštyje Maironis kalba apie poeto misiją, troškimą būti suprastam,
ertintam. Jam svarbi romantinė nuostata, kad individuali kūryba plėtojasi tik at
remdama j savo tautos kultūrą ir kalbą. Meilė tėvynei, žavėjimasis jos praeitimi
r susirūpinimas dabartimi - patriotinės poezijos šaltiniai. Eilėraštyje „Taip niekas
:r.-ęs nemylės" lyrinis subjektas idealizuoja savo „širdies damą" - tėvynę ir pabrė
žia. atsidavimą jai. Kaip romantikas, jis pasitiki giesmės galia: įkvėpta poezija geba
teisti meilę, vienyti, kelti tautą. Taigi poeto kultūrinis vaidmuo tautinio atgimimo
aiku ypatingas.
Poetas Maironio eilėraščiuose yra išskirtinis žmogus - jam lemta patirti „dan-
riškus jausmus", giliai jausti, kentėti. Romantizmas akcentavo kūrybinės vaizduotės,
.Kvėpimo svarbą, ir Maironiui poezija - grožio pasaulis:
O ji, padavusi man lyrą,

Į tą užburtą vedė šalį,
Kur takas ašaromis byra,
Kuriuo retai kas eiti gali.
„Poezija“
Nors kūryba susijusi su skausmu ir kančia, kitus ji ramina, guodžia (eil. „Poetą").
Tėvyn ės pa veikslas
eilėraščiuose „Kur bėga Šešupė", „Mano gimtinė", „Vakaras (Ant ežero Keturių
Kantonų)" Maironis sukūrė iš aukštai apžvelgiamą Lietuvos panoramą. Svarbiausias
os elementas - upės: Dubysa, Šešupė, Nemunas, Nevėžis. Nemunas - visos Lietuvos
_pė, susijusi ir su tautos ypatybėmis. Romantikai mėgo sieti kraštovaizdį su tauta: jis
-emia tautos charakterį ir kartu jį atspindi.
Lietuvos poetiniame kraštovaizdyje svarbūs kalnai ir piliakalniai įtvirtina aukš
čio matmenį. Tai, kas brangiausia, pažymėta didumo, aukštumo ženklu:
Antai pažvelki! Tai Vilnius rūmais

Dunkso tarp kalnų plačiai!
„Vilnius (Prieš aušrą)"
Gimtinės paveiksle regimi ir „broliai artojai" (tautinę bendriją telkia broliškumo

ryšys, viena kalba ir ja kuriama kultūra), ir istoriniai kultūriniai Lietuvos centrai -
Vilnius, Trakai, Kaunas, Birutės kalnas.
Tautos atgimimo viltis

Didinga tėvynės praeitis, herojiški kovų su kryžiuočiais laikai, kai „Vytautas didis
garsiai viešpatavo", įkvepia su pasitikėjimu žvelgti į ateitį. Vilnius, kadaise švietęs
„Lietuvai, mūsų tėvynei", dabar „miega giliai", bet „rytuose aušra jau teka". Amžinas
apmirimo ir atgimimo ritmas siejamas su tautos istorija:
Laikai juk mainos: slėgė pikti, -

Nušvis kiti
Lietuvai, mūsų tėvynei.
„Vilnius (Prieš aušrą)"
Tautos atgimimą Maironis jaučia kaip esminių permainų - prisikėlimo iš ilgaamžio

miego, iš istorinės nebūties - metą, tiki veiklia, prasminga pabudusios tautos bū
timi. Viltį palaiko amžinoji pasaulio tvarka (po žiemos visada ateina pavasaris, po
nakties išaušta rytas) ir krikščioniškoji prisikėlimo idėja.
Žmogaus ryšys su tėvyne

Kad išauštų nauja diena, reikalingos visų pastangos, todėl eilėraščiuose kviečiama,
raginama:
Į darbą, broliai, vyrs į vyrą,

Šarvuoti mokslu atkakliu!
Paimsme arklą, knygą, lyrą,
Ir eisim Lietuvos keliu!
„Užtrauksme naują giesmę"
Taigi tėvynės meilė yra veikli - tai darbas, kova, reikalaujanti herojiškos aukos. Dėl
Tėvynės tenka užgniaužti abejones, „skausmo dūmas", įveikti vidines prieštaras (eil.
„Pasitikėjimas savimi").
Herojiškas pasiaukojimas rodo žmogaus dvasinę brandą ir tokį žmogų Maironis
aukština, o idealų išdavystę, pasak V. Kudirkos, dėl „trupinio aukso, gardaus valgio
šaukšto", negailestingai pasmerkia (satyros „Mano moksladraugiams", „Skausmo
balsas").
50
Žmogaus išgyvenimų įvairovė
Poetas aprėpia ne tik tai, kas svarbu tautai, bet ir kas jaudina individą, kas asmeniš
kai išgyventa. Poezijoje skleidžiasi turtingas, romantiškai pakilus ir audringas vidi
nis žmogaus gyvenimas. Romantinės pasaulėjautos žmogus atsiriboja nuo išorinio
pasaulio, jaučiasi vienišas:
Einu nesuprantamas vienas keliu

Be draugo, ir nieks nepalydi <...>.
„Ko siekiu ir alkstu"
xodėl jis ilgisi artimo draugo, mylinčios širdies (eil. „Draugo liūdesys", „Duetas").
3endrumo džiaugsmas poetiškai išsakytas eilėraštyje „Ant Drūkšės ežero".
Maironio lyrikos žmogus nenuramina troškimų, siekia to, kas yra už tikrovės
ribų, - begalybės, idealybės:
Noris apimti visą pasaulį;

Noris mylėti Dievą aukščiausį;
Noris pasiekti amžiną grožį!..
Ko gi taip liūdna? Ko gi taip ilgu?
„Vasaros naktys*
-is neapibrėžtas egzistencinis ilgesys - romantikui būdinga būsena. Ji suvokiama

kaip lemtis:
Neras tik atilsio širdis:

Viltis nežvelgs įjos gilybes!..
„Užmigo žemė“
Apie tokias sielos gelmes iki Maironio lietuvių poezija dar nekalbėjo.
Laiko tėkmės tema

- Pavasario balsų" žmogus skaudžiai jaučia gyvenimo laikinumą, būties dramatizmą:
Ir kas ta garbė, giesmėmis apdainuota?

Šešėlis, kurs bėga greta!
Išnyko žmogus: ir svajota-sapnuota
Išblyško kaip ryto aušra!
„Išnyksiu kaip dūmas"
Darbai ir kančios, svajonės, poeto giesmės - visa laikina, netvaru. Eilėraštyje „Trakų
rilis" išsakytas „kosminės dramos, bėgančio, nesustabdomo ir negrąžinamo laiko, o
zrauge pasaulio senėjimo ir žmogaus laikinumo pojūtis" (Sigitas Geda).
51
MAIRONIO KŪRYBOS REIKŠME
Literatūros raidoje Maironio poezija tapo klasikiniu pavyzdžiu, moderniosios lietu

vių poezijos atspirties tašku. Pasak Alfonso Nykos-Niliūno, jaunosios kartos poetai
„laikė šventa pareiga savo žygį pradėti ritualiniu atsiribojimu nuo Maironio", bet ir
„jie, prieš pasiekdami sūnų palaidūnų amžių, vienu ar kitu būdu išėjo jo poezijos
mokyklą".
Prieš gerą šimtmetį, kai dar tik formavosi bendrinė lietuvių kalba, Maironis
atkakliai stengėsi rašyti klasiškai skaidrų eilėraštį, tobulinti poetinę kalbą. Jis sukūrė
savitą aukštąjį poezijos stilių, kuriam būdingi nekasdieniai žodžiai, pakilus tonas,
darni visuma. Įtvirtino silabinę-toninę eilėdarą, išbandė įvairius eilėraščio tipus (ora
torinis, išpažintinis, meditacinis) ir žanrus (elegija, satyra, baladė, sonetas, giesmė).
Maironis meniškai įtaigiai išsakė XIX a. tautinio sąjūdžio siekius ir vertybes, pa
teikė apibendrintą lietuviškumo sampratą. Kaip tautos dainius, dvasios vadovas, jis
siekė poetiniu žodžiu veikti jaunos Lietuvos brendimą.
Į poezijos centrą jis iškėlė žmogaus vidinį gyvenimą. Nuo išorės aprašymo, pa
sakojimo kreipė poeziją lyrinio išsisakymo, atsivėrimo linkme. Individualios eg
zistencijos problemos, asmeninės patirties raiška bus pomaironinės kartos (Vinco
Mykolaičio-Putino, Salomėjos Nėries ir kitų) poezijos gairės.
JONAS BILIŪNAS
1879-1907
KULTŪRINĖ APLINKA
.amo žmogaus dilema

Ku XIX a. pabaigoje randasi vis daugiau iš kaimo kilusių inteligentų, įsipareigojan-
::ų atgimstančiai Lietuvai. Šį sudėtingą visuomeninį procesą kultūrologas Vytautas
xavolis apibūdina taip:
Tik paskutiniais XIX a. dešimtmečiais lietuviškai kalbančio žmogaus charakterį

pradeda ryškiau formuoti konservatyvių tėvų ir radikalių sūnų konfliktas. Už šio
konflikto slypi jausmas, kad tradiciniai autoritetai nebepajėgia tvarkyti pasaulio, į
kurį jaunasis inteligentas ruošiasi išeiti.
Konfliktą lemia tradicinės tėvų ir moderniosios sūnų kultūros skirtumas. Tėvai,

numatydami savo vaikų ateitį, svajodavo bent vieną sūnų išmokslinti kunigu.
?įsipriešinti tėvų valiai ir atsisakyti kunigystės reiškė netekti jų paramos. Tam ga-
-cjo ryžtis tik valingi jaunuoliai, nebijantys savarankiškai atkakliai grumtis dėl savo
gyvenimo.
Kultūros atsinaujinimo laikas

XX a. pradžia yra lietuvių kultūros atsinaujinimo metas. 1904 m. panaikinus spau-
i ds draudimą, radosi galimybė legaliai leisti ir platinti lietuvišką spaudą. Nepaprastai
^aktyvėja kultūrinis gyvenimas: steigiamos muzikos, teatro, dailės, mokslo draugi-
: s. Populiarėja lietuviški vakarai, rengiami koncertai, mėgėjų vaidinimai. Pirmojoje
;tuvių dailės parodoje savo darbus eksponuoja Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Šimtmečio pradžioje lietuvių literatūra tęsia XIX a. realizmo ir romantizmo
Tradicijas, bet ryškėja rašytojų pastangos ją moderninti. Realistinė literatūra nuo
ncialinių temų (Žemaitė sutelkusi dėmesį į kaimo kasdienybę, žmogiškąsias ydas)
nukreipia žvilgsnį į asmens psichologiją, moralines prieštaras. Prozos pasakojimas
zarosi subjektyvesnis, sudėtingesnis. Rašytojai nebesiekia visko paaiškinti, jiems
'arbu atskleisti individo būsenas, reakcijas, todėl leidžiama pačiam žmogui kalbėti
iztie save.
Prozos atsinaujinimas sietinas pirmiausia su Jono Biliūno kūryba. Ji yra tam tik
ros ribos ženklas. Literatūrologas Albertas Zalatorius rašė:
53
<...> po J. Biliūno nė vienas žymesnis lietuvių novelistas nebegrįžo prie Žemaitės ar
Lazdynų Pelėdos principų. A. Vienuolis, V. Krėvė, I. Šeinius, J. Savickis, P. Tarulis,
P. Cvirka, A. Venclova, A. Vaičiulaitis - niekas iš jų nebekūrė detalaus ir nuoseklaus
optinio bei akustinio vaizdo ir nebesistengė kuo daugiau faktų aprėpti. J. Biliūnas
buvo lūžis ir pradžia.
BIOGRAFIJA
Jonas Biliūnas gimė 1879 m. Niūronių kaime, valstiečių šeimoje, mirė 1907 m.
Zakopanėje, Lenkijoje. 1953 m. palaikai perlaidoti netoli gimtinės, ant Liūdiškių
kalno prie Anykščių.
Tėvai norėjo, kad sūnus taptų kunigu, bet jis pasirinko rašytojo profesionalo ke
lią. Literatūrą studijavo Leipcige ir Ciuriche, rašė kritikos straipsnius, publicistiką,
meninę prozą. Rašytojui teko patirti, kas yra skurdas ir nuolatinis nepriteklius. Kaip
ne vienas bendraamžis, J. Biliūnas susirgo džiova.
Dar besimokydamas Liepojos gimnazijoje jis buvo subūręs slaptą lietuvių moks
leivių lavinimosi būrelį, skatino puoselėti gimtąją kalbą, domėtis Lietuvos kultūra,
istorija. J. Biliūnas palaikė Lietuvoje vykstantį nacionalinį pasipriešinimą carizmui.
Jo gyvenimo patirtis kurstė aktyviai protestuoti prieš politinę ir socialinę neteisybę.
Todėl įsitraukė į socialdemokratų judėjimą, nors vėliau nuo aktyvios politinės veik
los atitolo.
Pirmieji J. Biliūno grožiniai kūriniai - darbininkiškos tematikos apsakymai.
Vėliau įvyko svarbus posūkis psichologinio realizmo link - jis sukūrė noveles
„Kliudžiau", „Vagis", „Žvaigždė". Paskutiniais gyvenimo metais, jau sirgdamas, pa
rašė pagrindinius savo kūrinius: noveles „Joniukas", „Lazda", „Ubagas", „Brisiaus
galas", apysaką „Liūdna pasaka".
SMULKIOSIOS PROZOS BRUOŽAI
Autobiografiškumas
Biliūno kūryba gana autobiografiška: dažnai vaizduojama vaikystės aplinka, gimti
nės kraštovaizdis. Kai kurių kūrinių pasakotojo gyvenimo faktai primena autoriaus
biografiją: mokslas užsienyje, atostogos tėviškėje, liga. Šiuo atžvilgiu tipiška apsaky
mo „Ubagas" pradžia: „Parvažiavęs iš užsienių Lietuvon, gulėjau vieną gražią pava
sario dieną pas brolį gonkelyje ir traukiau silpnon krūtinėn pakvipusį nuo sužydusių
medžių orą?
Subjektyvumas
Vienas svarbiausių Biliūno prozos savitumų - pasakojimas pirmuoju asmeniu.
Pasakotojas dalyvauja veiksme, prisimena vaikystėje patirtus įspūdžius. Jo svarsty
mai neretai tampa kūrinio prasmės centru: „Tai buvo vienatinis mano gyvenime šū-
54
:s. Bet laimingas: aš jį ir ligi šiolei dar tebenešioju savo krūtinėje..(„Kliudžiau').
*oks subjektyvus kalbėjimas primena išpažintį ir yra gerokai intymesnis už pasako
ją trečiuoju asmeniu, kai į veiksmą bei veikėjus žvelgiama iš šalies.
Psichologizmas ir lyrizmas
subjektyviame pasakojime daugiau dėmesio skiriama ne detaliam aplinkos aprašy
mui, o žmogaus vidiniam pasauliui, jo reakcijoms į tai, kas vyksta. Šio tipo pasako-
:mas vadinamas psichologiniu. Biliūnas gilinasi į veikėjų išgyvenimus, analizuoja
r>ichologines būsenas.
Vienas raiškiausių psichologinės savianalizės pavyzdžių - novelė „Vagis".
Pagrindinis veikėjas, pasakojantis savo gyvenimo istoriją, negali pamiršti jaunystėje
radaryto nusikaltimo - užmušė arkliavagį gindamas savo gyvybę ir turtą. Ši nelaimė
zkrėtė dvasią, sąžinės kirminas graužia ir po daugelio metų. Rašytojas pabrėžia, kad
amogui svarbi vidinė ramybė, santarvė su pačiu savimi.
Kadangi pasakojimas pirmuoju asmeniu perteikia žmogaus savijautą, nuotaikų
■ aitą, prisiminimus, jis būdingas lyrinei prozai. Taigi Jonas Biliūnas - lietuvių psi-
-\iologinės ir lyrinės prozos pradininkas. Šią tradiciją vėliau tęs Antanas Vienuolis,
:ncas Mykolaitis-Putinas, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas, Bronius
-.adzevičius.
skriaudos ir kaltės tema

Daugelio Biliūno kūrinių centre - žmogaus santykis su kitu, sąžinės, atsakomybės,
apautos temos. Novelėje „Lazda" kalbama apie atleidimą skriaudėjui. Pasakotojo
:-vas nesmerkia buvusio dvaro prievaizdo Dumbraucko, kadaise jį žiauriai sumušu-
- ir panaikinus baudžiavą priglaudžia skriaudėją savo namuose. Toks atlaidumas
;iamas su krikščioniškomis vertybėmis - meile artimui, nuolankumu, atsidavimu
-cmčiai. Tėvas neprisiima teisuolio vaidmens, priešingai, stengiasi suprasti kitą, pir
miausia yra reiklus sau. Atlaidumas Biliūno novelėse - graži žmogaus dvasingumo
apraiška.
Skriaudos ir kaltės tema plėtojama apsakymuose apie silpnojo, nereikalingo-
dalią. Savo nedoro poelgio nepamiršta novelės „Kliudžiau" veikėjas: skaudi
ramoka jam padėjo suprasti, kad ir kitas kenčia, kad nežmoniška skriausti silp
nesnį. Vadinasi, kaltės išgyvenimas žmogų daro jautresnį, geresnį, sulaiko nuo
: aurumo.
Novelėje „Ubagas" liūdnas abiejų veikėjų - pasakotojo ir Petro Sabaliūno - liki
mas: parvažiavęs tėviškėn sergantis pasakotojas likęs vienas brolio namuose, sūnaus
-varytas senas tėvas priverstas vaikščioti pakiemiais. Ir vienas, ir kitas oriai išgyve
na savo nelaimę, nieko nekaltina. Sabaliūnas sielojasi, nes patirtą skriaudą suvokia
:;ndriau: pamirštama priedermė seniems tėvams, šeimoje paminamas žmonišku
mas. Pasakotojas, jautrus, humaniškas žmogus, pajunta kaltės visuotinumą: „<...>
auėiau, kad dalį amžinos vaikų kaltės ir aš savyje nešioju!1 Šie nelaimingi žmonės
apranta ir atjaučia vienas kitą. Įsijausti į kito nelaimę, išgyventi ją kaip savą - tai
a iro, geros širdies žmogaus bruožas.
Svajonės apie laimę
Biliūnui artimiausias realistinis vaizdavimas, bet jo tekstuose esama ir modernioms
literatūros kryptims būdingų ypatybių. Neoromantizmui artimas alegorinis apsa
kymas „Laimės žiburys". Jame poetizuojamas aukojimasis dėl kitų: „Ir ėjo šitie visi
drąsuoliai prie kalno savo gyvybės už žmonių laimę aukotų, užmiršdami patys save,
savo mylimuosius..!* Nors „erškėčiais išklotas buvo jų kelias", vis naujos drąsuolių
minios lipo į kalną - žuvusiųjų pasiaukojimas ne vieno širdyje įkvėpė stebuklingą
galią. Pasiryžėlių vieni gailėjo, kiti iš jų juokėsi, vadino bepročiais, svajotojais, bet
daugybės aukų kaina viršūnė buvo pasiekta.
Išsvajotąją laimę Biliūnas įsivaizduoja taip:
Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią
šviesą, savo širdyse ir galvose - neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo
nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės;
visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių
laimė...
Taigi rašytojui istorija yra didžiulio ryžto ir beatodairiško aukojimosi reikalaujanti

kova už žmonių laisvę, laimę, lygybę. Kultūrologas Vytautas Kavolis apibendrina:
Istorijos tikslą pasiekia nekaltieji, savo auka tapdami žmoniją išpirkusio Dievo
pakaitalu: „išganytojai", kurių „gyvenimo ir darbų paskesniųjų žmonių eilės mokės
kaip poterių ir katekizmo..!1 Moraliai sąmoningo žmogaus pareiga - dalyvauti
laisvai ir humaniškai siekiant šviesos visiems.
APYSAKA „LIŪDNA PASAKA
Kompozicija
Apysaką „Liūdna pasaka" sudaro trys skirtingos stilistikos dalys:
• impresionistinės manieros, artima poezijai prakalba „Baltasai šešėlis",
• realistiškai vaizduojamas pirmas pasakotojo susitikimas su Juozapota,
• pakylėta intonacija pasakojama Juozapotos istorija, primenanti pasaką ar sak
mę, taigi artima neoromantinei tradicijai.
Šias dalis sieja bėgančio laiko, laimės trapumo, meilės ir ištikimybės temos.
Tema
Apysakoje vaizduojamas tragiškas Banių šeimos likimas. Apibendrinant galima sa
kyti, kad tai visos tautos likimas 1863 metų sukilimo laikotarpiu.
Papūtęs „naujas vėjelis" jauno žmogaus širdyje įžiebia drąsią svajonę:
Jam pradėjo regėtis, kad jisai nebe neturtėlis pono vergas, bet jau laisvas ūkininkas,
turintis pakaktinai nuosavos žemės, turintis paaugusius vaikus ir ramiai sau su jais ir
su savo moterim gyvenantis...
56
Petrą ir kirus vyrus j miškus išveda viltis sulaukti geresnio gyvenimo. Kaip ir „Laimės
žiburyje”, kaip tik jaunieji eina kovoti už žemę ir laisvę, nors kiti iš jų juokiasi ir rū
pinasi tik savimi.
Juozapotos lemtis
Pasakojimas atskleidžia vienos likusios namie Juozapotos nerimą, baugias nuojautas.
Kankinanti nežinia, baimė pakeičia moterį:
Tat jau nebebuvo toji graži moteris, kurios akys kaip žvaigždės nuvargusį vyrą nese
niai dar ramino. Akys aptemo, veidas pajuodavo. Nei vilties, nei laimės nebeliko.
Juozapotos tragedijos fonas - gęstantis sukilimas:
Papūtė šiaurus žiemys vėjas ir kartu su lapais išnešiojo karščiausias žmonių viltis, -
išnešiojo ir laisvės priešų kojomis purvynan sumynė. Išnyko paskutinis laimės šešė
lis, išsisklaidė kaip dūmas po orą. Ant viso krašto klaiki šmėkla savo sparnais šviesų
dangų uždengė, žmonių krūtinėn aštrius nagus giliai įleisdama.
Tą pačią akimirką, kai Juozapota išvysta kartuvėse savo Petriuką, jos dvasia miršta.
Aptemusioje sąmonėje išlieka dvi frazės: „Kiek ponų... kokie g r a ž ū s . i r „Ar nežinai
tamsta, kur mano Petriukas?.!* Ilgai sirgusi, kankinta kalėjime, išvaryta iš savo kam
po, ji tampa kampininke ubagėle, klaidžioja tarp žmonių „kaip klaikus „memento
mori“. Jautrus pasakotojas sakosi iš sopulingo moters veido, iš jo raukšlių išskaitęs
šią istoriją - liūdną pasaką.
JONO BILIŪNO PASAKOJIMO YPATYBĖS
Biliūno kūrybai būdingas glaustas pasakojimas, dėmesys detalėms. Kurdamas vei

kėjų paveikslus, jis pabrėžia kelis svarbiausius išorės ir charakterio bruožus, nesiekia
išsamaus ir visapusiško vaizdo. Pasakoja nuosekliai, kūrinio pabaigoje nesiūlo vie
nintelės išvados - skaitytojas pats turi ieškoti atsakymų, nes keliamos moralinės ar
egzistencinės problemos yra amžinos. Beveik visada išlaiko ramų ir švelnų kalbėjimo
toną, kartais ir ritmą.
ŠATRIJOS RAGANA
1877-1930
GYVENIMAS
Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana gimė 1877 m. Medingėnų dvare netoli

Rietavo, dvarininko šeimoje. Jos vaikystė ir jaunystė prabėgo Žemaitijos dvaruose -
Labūnavoje, Užventyje, - kurių aplinka formavo pasaulėjautą ir kūrybą. Ypač buvo
mylimas Užvenčio dvaras su ūksmingomis liepų alėjomis, senu malūnu, Venta, ne
toliese ošiančia Želvių girele, medine bažnyčia, kapinynu. Šią vietą vėliau Šatrijos
Ragana laikys vieninteliais savo namais, kur prabėgo laimingiausios dienos, kai visa
šeima dar buvo kartu, kur pirmąsyk patyrė kūrybos džiaugsmą.
Itin glaudus ryšys mažąją Mariją siejo su motina, kurią net ir suaugusi rašytoja
vadino mamate - reta žemaitiška forma. Išnykus „senam dvarui“, iširus šeimos liz
dui labai rūpinosi motina, norėjo kartu gyventi. „Mano Motina buvo beveik šven
ta - kantrybės, savęs atsižadėjimo idealas, visados pilnai sutinkanti su Dievo valia,
labai maldinga", - rašė Marija Pečkauskaitė, ir pati daug iš mamos perėmusi: meilę
žmonėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems, nuolankumą, atlaidumą, geranoriš
kumą, rūpestingumą ir polinkj į meną, ypač muziką (motinos sesuo buvo profesio
nali pianistė).
Nuo mažens Marija kalbėjo lenkų kalba, lenkiškai parašė ir pirmuosius kūrinius,
bet jau aštuoniolikos suvokė, kas yra gimtoji kalba, apgailestavo gerai nemokanti lie
tuviškai. Jaunai mergaitei didelį poveikį darė tada dar gimnazistas Povilas Višinskis:
iš jo mokėsi lietuvių kalbos, jo dėka tapo karšta Lietuvos patriote, demokrate.
Gimnazijos kursą išėjo tėvų namuose, Varšuvoje lankė bitininkystės kursus, stu
dijavo Šveicarijoje. Marija Pečkauskaitė to meto lietuvių kultūriniame gyvenime
buvo pirmoji europinio išsilavinimo moteris, skleidžianti naujausias pedagogikos
ir katalikybės idėjas. Grįžusi į Lietuvą Vilniuje įsteigė lietuviškų leidinių knygyną,
vėliau vadovavo Marijampolės mergaičių progimnazijai. Prasidėjus Pirmajam pasau
liniam karui persikėlė į Židikus.
Židikuose M. Pečkauskaitė garsėjo kaip labdarė ir pedagogė. Per karą buvo įstei
gusi jaunimo mokyklėlę ir pati veltui mokė vaikus, be to, savo lėšomis išlaikė senelių
prieglaudą ir ambulatoriją. Ji aktyviai dalyvavo to meto jaunimo ir moterų veiklo
je: skaitydavo paskaitas, rengdavo vaidinimus. Nors gyveno provincijoje, bendra
darbiavo su Kauno spauda - vertė iš lenkų kalbos. Pati buvo mergaičių moksleivių
žurnalo „Naujoji vaidilutė1' vyriausioji redaktorė. Židikuose parašė reikšmingiausią
savo kūrinį - „Sename dvare“ (1922 m.).
58
APYSAKA „SENAME DVARE“
Tema ir kompozicija
Apysaka „Sename dvare" gimė iš ilgesio mirus mylimiems žmonėms - broliams
Steponui ir Vincui, motinai - ir iš didžiulio noro įamžinti tėviškę netoli Užvenčio.
Galbūt todėl kūrinyje tokia skausminga laiko, atimančio visa, kas brangiausia, pa-
-iuta. Pasak Vytauto Kubiliaus, apysaka buvo rašoma kaip pilnas liūdesio atsisveiki
nimas su praėjusiu laiku, kuriame liko baltų motinos rankų švelnumas, dvaro sode
žydinčios rožės ir „didelis miegūstas tvenkinys". Namų ir aplinkos (gėlynų, sodo)
aizdai persmelkti romantinei pasaulėjautai būdingo paslaptingumo ir grožio ilge-
>:o. Atmintyje iškilę auksinės vaikystės prisiminimai, sužadinti rožių „sidabrinių
ikių" žvilgsnio, pradedami pasakoti kaip sapnas ar pasaka: „O pro langą sidabrinės
įkys žiūri vis. Ir jųjų kvapo bangos audžia seną seną aukso sapną." Ir paskutinėse
įpysakos eilutėse suskamba ilgesys to pasaulio, į kurį iš žemiškojo lizdo iškeliavo
iztimiausi žmonės, kuriame „jau nieks neirsta". Toks įrėminimas pabrėžia atminties
rėmą ir padeda išlaikyti įtampą visame kūrinyje - juk visa, apie ką pasakojama, tėra
Draeities šešėliai.
Dvaro kasdienybė
Kitaip nei amžininkių XX a. pradžios rašytojų Lazdynų Pelėdos, Gabrielės
Petkevičaitės-Bitės, Žemaitės kūriniuose, Šatrijos Raganos apysakoje senasis dvaras
za šviesos skleidėjas. Jo gyventojai - dori, siekiantys mokslo, veiklūs ir pasiauko-
nntys žmonės, vaizduojami su meile ir švelniu humoru: bočelis kasdien iškilmingai
ėdasi prie stalo užsidėjęs krakmolintą krūtinę ir pašiaušęs kuodą, 1831 m. sukilimo
dalyvis giriasi nakvojęs su Adomu Mickevičiumi, ponas Jonavičius, neseniai grįžęs
~:š kažin kokių užsienių į savo dvarą" vakarais muzikuoja su mamate, vis nenuleis
damas nuo jos akių. Dvare vyksta pokyliai, šokiai, medžioklės, veikėjų pokalbiuose
rirdėti lenkiškos frazės, vakaronėse - lenkų eilėraščiai ir dainos. Šeimininkai priima
kaimo žmones, atėjusius patarimo ar pagalbos: vyrai prašo išspręsti ginčą dėl bičių
oiečiaus, moterys atveda pas mamatę susirgusius vaikus. Dvarą regime jo gyvento-
u - aštuonerių metų mergaitės Irusios (Irutės) ir jos motinos (mamatės) - akimis.
Kasdienė buitis, namiškių pokalbiai, santykiai su kaimiečiais, giminaičių vizitai -
' įsa, kas patenka į jų akiratį, yra išgyvenama ir apmąstoma.
-Tamatės paveikslas
rragmentiško pasakojimo ašis - mamatės, trijų vaikų motinos, žmonos, dvaro šeimi
ninkės, paveikslas. Tai jausminga, labai religinga, subtiliai jaučianti meną moteris.
Skaitydama poeziją ji užmiršta „viską, viską..klausydamasi ar pati skambindama
zortepijonu Šopeną nepastebi, kaip praeina vasaros naktis, išgirsta tylią, subtilią
rakalnučių varpelių melodiją, baltų rožių ir jazminų kvapas jai primena pažįstamą
muziką. Jai atrodo, kad vidurnakčio tyloje „kiekvienas daiktas gyvena, mąsto ir jau-
zia". Aplinkui regėti grožį, svajoti, muzikuoti ir skaityti poeziją kartu su vaikais, būti
kiekvieno „gailestinga seserim" - taip ji suvokia savo pašaukimą.
Prasmė ir laimė
Mamatė trokšta didesnės prasmės, negu gali duoti kasdienis gyvenimas, kurio pa
viršius jai baugus ir nuobodus, tik „grožio anojo čia atvaizdas menkas, nublankęs".
Vyras Liudvikas rūpinasi šeima, bet nesupranta žmonos sielos gelmės, skausmo ma
tant lėtą dvaro mirtį - įsigalintį prakticizmą, dykaduoniavimą ir tuščias pramogas.
Mamatė trokšta meilės, artimo žmogaus, abipusio supratimo. „Gal būsi laimingesnė,
Irusia, ir turėsi sielą, kuri svajos drauge su tavim", - sako ji dukrai. Tačiau griežtos
krikščioniškos nuostatos ir padorumas neleidžia jokio artumo su jai simpatizuojan
čiu ponu Jonavičium. Mamatė stengiasi neprarasti aukštų idealų ir sieloje liūdi dėl
jų nepasiekiamumo.
Dienoraščio mintys ir jausmai

Be Irusios regimo mamatės paveikslo, pasigirsta ir autentiškas balsas - „Mamatės
užrašai". Tai, pasak Viktorijos Daujotytės, ir laisvo mąstymo išraiška, ir džiaugsmas
kalbėtis su savimi, ir savianalizė, ir svarbių idėjų pajauta.
Nepaisant visų lenkiškų rūbų, lietuvė yra mano siela. <...> Nors pati užauklėta
lenkų kalba, tačiau myliu lietuvių kalbą. Tokia ji senutė, amžių pelėsiais apaugusi,
miela. Jos garsuose, rodos, girdžiu šventų girių ošimą, jaučiu kvapą šventų žolių,
deginamų dievams amžinojoje ugnyje. Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.
Man rodos, jokia tauta neturi tokių švelnių, dvasingų liaudies dainų, kaip mes.
Rodos man, kad lenkų kalba - tai tik įmotė. Gera, maloni, bet vis dėlto įmotė. <...>
tačiau atminus senutę motiną, apleistą tamsiame užkampyje, stipriau suplaka širdis.
Yra kažkokių slaptingų siūlų, rišančių vaiko širdį su motina, kad ir užmirštąja, kad
ir paniekintąja.
Kitoje „Užrašų" vietoje vėl su rūpesčiu tariama:
Norėčiau, kad bent mano vaikai prisidėtų prie Lietuvos atgimimo <...> žmogus
tuomet tegali būti tikrai naudingas savo tėvynei, jei yra išaugęs iš savo tautos kul
tūros. Svetimų kultūrų turtai, renkami jo iš visur, turi lyg grūdai kristi į savą žemę.
Dėl to stengiuos, kad mano vaikai kuo daugiausia girdėtų, mokėtų, dainuotų mūsų
žemaitiškų dainų, pasakų, padavimų. Man rodos, jei žmogus nepasisavins visa tai
tebebūdamas vaiku, jis visuomet jau bus lyg svetimtautis.
Dienoraštyje mamatė išryškėja kaip svajotoja, idealiste, nuolat besiilginti grožio -

begalybės atspindžio. Jos siela veržiasi prie absoliuto, „kurį nujaučia, kurio trokšta ir
be kurio negali gyvuoti". Jai, giliai tikinčiai katalikei, „viskas čia, žemėje, tik sapnas,
o tikrenybė - ne čia", mirtis - amžinojo pabudimo valanda. Tik gamta šioje „pla
čiojoje žemėj' gali sužadinti neaiškų sielos ilgesį, apgaubti paslaptimis, atverti vaiz
duotę, duoti impulsų kūrybai ir svajonei. „Užrašuose" mamatė ne kartą prisimena
pasivaikščiojimus gamtoje, senose kapinaitėse:
<...> diemedžiai dvelkia savo mistišką kvapą. <...> Ant kiekvieno stiebelio kabo
voratinklių siūlas. Rodos, tolimame kapinių kampe atsisėdo Melancholija ir, pri
60
dengusi savo plačiu sidabriniu šydu šventąjį lauką, tyliai skambina rudens simfo
niją. Apie nukritusius lapus, apie nuvytusias gėles, apie vėjų dejavimus, apie lytaus
teškėjimą juodomis naktimis <...>.
ŠATRIJOS RAGANOS INDĖLIS

Į LIETUVIŲ LITERATŪROS PLĖTOTĘ
Pačia pasakojimo maniera apysaka „Sename dvare“ yra novatoriškas kūrinys to meto
lietuvių literatūroje. Jam būdingas autobiografiškumas, prisiminimų aktualizavi
mas, siekimas perteikti subtiliausius jausmus ir mintis, eksperimentavimas įvairia
kalbėsena (kalbėjimas pirmuoju asmeniu, vidinis monologas, dienoraštis), polinkis
į emocingumą, psichologiškumą, bandymas kurti intelektualų pasakojimą.
Didžiausi autoritetai Šatrijos Raganai buvo Maironis ir Vaižgantas. Pasak
V. Daujotytės, Maironis davė poezijai vyriškąjį įsipareigojimą tarnauti Tėvynei, ne
nuilstamai ja rūpintis, o Šatrijos Ragana to meto prozoje įkūnijo moterišką emocin
gumą, lyrizmą ir kartu valingą apsisprendimą gyventi ne sau, o kitiems. Ir Vaižganto
romantiškąjį idealizmą Šatrijos Ragana atitiko kaip niekas kitas iš nepriklausomybės
metų (1918-1940) prozininkų.
61
VAIŽGANTAS
1869-1933
Lietuvių kultūros būklė spaudos draudimo sąlygomis

XIX a. pabaigoje Lietuvos kultūriniame gyvenime vyravo jtampa tarp caro politi
nio režimo (uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis) ir senosios aristokratiškosios
kultūros (daug rašytojų susiję su lenkiška dvaro aplinka, skaitoma lenkų literatūra).
Todėl svarbiausi kultūros ir literatūros uždaviniai buvo gaivinti gimtąją kalbą, prie
šintis rusifikacijai ir lenkėjimui, diegti tautinį susipratimą. Norminės rašomosios
lietuvių kalbos nebuvo, kiekvienas autorius laikėsi savų taisyklių, bet svarbu, kad
rašė lietuviškai.
į raginimą kurti tautinę kultūrą Vaižgantas atsiliepė nebijodamas rizikuoti dva
sininko karjera. Nemažai konservatyvių pažiūrų kunigų kovojo su nelegalia spauda,
viešai iškeikdavo, įskundinėdavo jos platintojus. Vaižgantas priešingai - kiek ga
lėdamas rūpinosi kultūros demokratėjimu, stengėsi artinti religinę ir pasaulietinę
sąmonę.
Romantinė tautos sielos samprata

Savo grožinėje kūryboje Vaižgantas gyvai reagavo į XX a. pradžios nuostatas: ieškoti
tautos sielos išraiškos, ne žavėtis protėvių žygiais, o istorijos faktuose įžvelgti „tau
tiškos idėjos ženklus", labiau orientuotis ne į valstiečius, o į inteligentiją, atsigręžti
į tautosaką. Rašytojas gynė romantinį lietuvių literatūros pobūdį, tvirtino, kad be
veik visa ji tebėra romantinė, nes lietuvis - ne praktiško veiksmo, o ilgesio, tylios
meditacijos, laisvos dvasios žmogus.
BIOGRAFIJA IR ASMENYBĖ
Juozas Tumas gimė 1869 m. rytų Aukštaitijoje, Maleišių kaime netoli Svėdasų.
Baigęs Daugpilio realinę gimnaziją įstojo į Kauno kunigų seminariją. Dar gimnazi
joje įgytas konspiracinės veiklos patyrimas (priklausė slaptiems lavinimosi rateliams,
nagrinėjantiems draudžiamus raštus) pravertė ir seminarijoje - jos slaptosios draugi
jos jaunus idealistus nuteikdavo patriotiškai, skatino dirbti tautai. „Niekam nebuvo
galvoje karjeros darytis ar turtai krautis", - vėliau rašė Vaižgantas. Seminarijoje pra
62
leisti penkeri metai išugdė stiprų charakterį ir pareigingumą, o gyvas ryšys su kaimu
ir namais, aktyvi veikla klierikų draugijose formavo tautinę pasaulėžiūrą.
Baigęs seminariją Juozas Tumas, kaip tautiškai susipratęs, todėl pavojingas, buvo
paskirtas vikaru ne į Lietuvos, o į Latvijos, Mintaujos, bažnyčią, bet ir ten įsitraukė
: vietos lietuvių inteligentų tautinę veiklą. Jie aktyviai rėmė V. Kudirkos leidžiamą
„Varpą“, rašė straipsnius, vertė grožinius kūrinius.
Grįžusio į Lietuvą J. Tumo kunigavimas primena odisėją: trylika metų vaikomas
po tolimiausius užkampius (Mosėdis, Kuliai, Micaičiai, Vadaktėliai, Sidabravas),
valdžios ir vyskupijos vyresnybės persekiojamas, jis nenustojo dirbti tėvynei. Visą
energiją skyrė lietuviškai spaudai - uoliai bendradarbiavo Prūsijoje leidžiamuose
laikraščiuose, slapta gabeno juos per sieną, įsteigė, redagavo, platino katalikišką lei
dinį „Tėvynės sargas", jame daug rašė apie lietuvių spaudos reikalingumą, aiškino
rusiškų mokyklų žalą vaikų sąmonei, ragino mokyti juos slapta namie.
Sulaukęs spaudos grąžinimo 1904 m. Tumas rūpinosi steigti lietuviškas mokyklas,
1905 m. organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Tik spėjęs įsikurti vienoje vieto
je, tuoj būdavo keliamas kitur, mat baimintasi didelės kunigo įtakos žmonėms. Galop
Tumas tapo pavojingiausiu žmogumi - nuspręsta jį išguiti iš Vilniaus į Laižuvą.
Kitaip nei daugelis to meto vyresnės kartos kunigų, jis netapo klebonu ūkininku.
Žemiškieji dalykai jo sielos nesupančiojo, parapijos horizontas buvo per ankštas.
1918 m. pavasarį kunigas Tumas grįžo į Vilnių. Netrukus miestą užėmė bolševi
kai. Bijodami teroro daug žmonių iš Vilniaus pasitraukė - tik ne Tumas. Jis mėgino
drauge su nauja valdžia dirbti ne politinį, bet kultūrinį darbą, nes apskritai gyveni
me labiau ieškojo to, kas žmones vienija, o ne kas skiria. Kaip pats sakė, „viso mano
gyvenimo tendencija - tiesti tiltą tarp vieno ir kito krypsnio inteligentų". Savos po
zicijos gynimu, drąsa, demokratiška laikysena Vaižgantas primena XIX a. pradžios
kunigą ir poetą Antaną Strazdą.
Lietuvai tapus nepriklausomai patriotams, regis, jau nebuvo dėl ko kovoti. Bet
tik ne Vaižgantui! Jis drąsiai smerkdavo tai, kas jam atrodė smerktina, užsipuldavo
brolių lietuvių tamsumą, konservatyvumą, pašiepdavo tariamą inteligenciją. Vieną
straipsnį baigė taip: „<...> daug ir kitų literatūros veikalų yra. Jie recenzuojami, jie
vitrinose išstatomi ir vis dar tebelaukia, kada mūsų šviesuolis galų gale pajus reika-
lą - įsigyti knygų spintą." Metams bėgant vis dažniau atsigręždavo į jaunimą, prieš
mirtį labai rūpinosi pastatydinti studentams bendrabutį - Vaižganto namus.
„Aš buvau gyvas - lietuvių reikalais", - sakė apie save. Stengėsi padėti ir įkalin
tam buvusiam Lietuvos prezidentui, ir paprastam žmogui - yra vadavęs dešimtis
įvairių politinių kalinių, prašęs paleisti ir krikščionių demokratų, ir komunistų vei
kėjų. Prašymai, pateikti raštu, galėjo tapti įkalčiu, bet jam svarbiau už asmeninius
interesus buvo gailestingumas ir pakanta. Gindamas asmeninį apsisprendimą dirbti
išvien su visais, jei tik tas darbas neš naudos Lietuvai, Vaižgantas ne kartą įrodė, kad
jo žodžiai nesiskiria nuo darbų. Būti tarp žmonių, nuoširdžiai mylėti tuos, kuriems
tarnauji, žinoti, kad esi naudingas visuomenei, jam, kunigui, buvo didžioji gyveni
mo prasmė, o giedra nuotaika, pozityvus mąstymas - jaunatviškos energijos šaltinis.
„Sprogstantis optimistas", - taip Vaižgantą apibūdino V. Krėvė. Vaižgantas mirė
1933 m., palaidotas Kaune, Vytauto bažnyčioje, kurioje ilgą laiką darbavosi.
63
KŪRYBOS APŽVALGA
Atsiminimai ir kelionės apybraižos

Pirmieji Vaižganto kūriniai - atsiminimų „Vaizdeliai" ir kelionės j Ameriką aprašy
mų knyga. Po 1601 m. išleistos Mikalojaus Kristupo Radvilos Našlaitėlio „Kelionės
j Jeruzalę", išpopuliarėjusios lotyniškai skaitančioje Europoje, Vaižganto „Ten gera,
kur mūsų nėra“ buvo pirma lietuvių literatūroje kelionės apybraižų knyga. Joje ra
šytojas karštai ragina lietuvius imtis iniciatyvos savame krašte: „Grįžkite dar gyvais
žmonėmis, o ne vien pelenų urnomis ar vien maišeliais pinigų!'
„Pragiedruliai “
Stambiausias Vaižganto kūrinys - dviejų tomų veikalas „Pragiedruliai". Šio kūri
nio žanrą geriausiai nusako pavadinimas ir paantraštė „Vaizdai kovos dėl kultūros".
Dėmesys sutelktas ne į fabulą, ji sieja tik dalį vaizdų, o į siekį ne tik pavaizduoti lietu
vių kultūrinį atgimimą - knygnešių veiklą, ekonominius krašto reikalus, - bet ir su
prasti, kur slypi tautos gyvybingumas. Skirtingo pobūdžio vaizdus „Pragiedruliuose"
vienija pasakotojas ir jo idėjinė pozicija - rūpinimasis lietuvių savimonės ugdymu,
tautos dvasiniu tobulėjimu. Metaforiškais ir realistiniais vaizdais, publicistiniais
nukrypimais jis formuoja nacionalinės kultūros modelį, kuriame svarbiausia vieta
tenka išmintingos gamybos (agrokultūros), meilės darbui ir gamtai pavyzdžiams.
APYSAKA „DĖDĖS IR DĖDIENĖs“
Tema
Lietuvių etninis savitumas - pagrindinė Vaižganto kūrybos tema, meniškiausiai iš
plėtota apysakoje „Dėdės ir dėdienės". Apysaką sudaro keturios dalys. Pirmoje dalyje
„Labai senai: Mykoliukas ir Severiutė" vaizduojami baudžiavos laikai, baudžiaunin
kų Mykolo ir Severjos bundanti meilė. Abu veikėjai susitaikę, kad jų laimei nelem
ta išsipildyti: Mykoliukas užgniaužia norą turėti savą gyvenimą, Severja pasiduoda
tijūno Rapolo Geišės geismui ir tėvo sprendimu išteka už šio „dvaro prižiurnos".
Kitose trijose dalyse pasakojama, kaip susiklostė veikėjų gyvenimas po baudžiavos
panaikinimo. Beteisė socialinė padėtis, menka savivoka, nuolankumas, visiškas atsi
davimas aplinkybėms ir stipresniųjų (tėvo, brolio, kaimo bendruomenės, Bažnyčios,
galiausiai gamtos gaivalo - instinktų) valiai yra pagrindiniai šių žmonių bruožai,
nulemiantys likimą.
Pasakotojas ir jo veikėjai
Apysakoje dominuoja pasyvumas. Laisvas ir aktyvus, pasak Jūratės Sprindytės, tik
pasakotojas. Jis žino, supranta ir permato daugiau nei veikėjai. Štai Mykoliukas lyg
„gamtos brolis žiogas" groja sau niekuo daugiau nesirūpindamas. O pasakotojas kal
ba ir apie savaimingai spontanišką muzikanto prigimtį, lygina su saule, kurios „dirb
64
tinai nepasigaminsi", ir apie baudžiavos - „verguvės" - nežmoniškumą, net daro
išvadą: nors ir primityvus, tas menas vis lengvina sunkų baudžiauninkų gyvenimą.
Veikėjams tai nerūpėjo, nes jie „nemokėjo galvoti". Apie jų savimonę beveik nieko
negalima pasakyti, nes pasakotojas nuolat primena: „nenusimanė", „nežinojo", „ne-
sumesdavo". Vienintelis dvaro tijūnas Rapolas Geišė rodosi esąs aukštesnės savimo
nės, bet ir jj pasakotojas vadina „protingu beraščiu". Gamtos jausmo Vaižganto vei
kėjai irgi beveik neišgyvena, nes patys yra „stiprios gamtos stiprūs padarai". Kad siela
ieškotų gamtoje kokio nors atbalsio, reikia refleksijos - gebėjimo suprasti ir matyti
save iš šalies, o apysakos veikėjai šios savybės neturi. Pasakotojas teisina savo veikė
jų primityvumą, nes grožisi jų natūralumu, spontaniškumu. Tad ir mistines gamtos
pajautas dera priskirti jam, o ne veikėjams. Net ir įsijausdamas į veikėjų išgyveni
mus jis nesitapatina su jais, priešingai - neretai vertina ironiškai. Pasakotojas kalba
apie baudžiauninkų gyvenimą prisimindamas pavyzdžių iš Biblijos, lygindamas savo
veikėjus su Europos literatūros personažais, kartais nuklysdamas į didmiesčio gat
ves, kur cypia tramvajai, įpindamas ne vieną tarptautinį žodį. Tokio pasakotojo iki
Vaižganto lietuvių literatūroje nebuvo.
Mykolas Šiukšta
Mykoliukas - jautrios, pasiaukojančios sielos žmogus. Portretas atskleidžia jo svei
katą ir jėgą - „gražiai išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas, daugiau kaip vidutinio
ūgio ir pagali. Šieno plakais, grūdų maišais jis žaiste žaidžia". Dirba neprieštarauda
mas, nesiskųsdamas. Bet žmonių būryje visada vienas, į save nugrimzdęs. Jo mėly
nos lipšnios akys šypsosi „kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems neregimu
būdu <...> tame pasaulyje negalėjo būti žmonių, nes žmonių Mykoliukas nebuvo
reikalingas". Visko jam užteko - ir kasdienio valgio, ir prasto rūbo. Tik paties pa
sidirbtą skripkelę, kuria kaimo jaunimui grieždavo negudrią melodiją, Mykoliukas
brangino. Ir dar Severją - nujausdavo ją iš tolo, žinojo esant gražiausią, meiliausią ir
tėvams paklusniausią. Mykoliukas „juste juto, kaip Severiutė yra jam artima, kokią
didelę dalį jo būtybės sudaro". „Aš tau pačią saulę atiduosiu, nes tu man skaistesnė
už saulę", - dainavo jo širdis, tačiau prieiti, užkalbinti, juo labiau vesti net svajoti
nedrįso. į kokius namus ją parsivestų, jei pats kaip kampininkas glaudžiasi pas bro
lį? Gandas, kad Severja išteka už Rapolo Geišės, atėmė iš Mykoliuko visas jėgas -
„nebebuvo jokios energijos, nei tos kojos bežingsniavo savaime, nei rankos besitiesė
ko paimti". Tik Severjos, atėjusios prašyti pagroti vestuvėse, glamonė vėl prikelia
Mykoliuką gyventi: „Nieko panašaus jis nebuvo prityręs per visą savo amžių. Lyg
dangus jam tai valandai būtų prasivėręs ir davęs jam paragauti savo saldybių!' Šią va
landą jis paskui prisimena visą gyvenimą, jau tapęs Dzidoriumi Artoju. Po daugelio
metų, pasipuošęs Severiutės dovanotu šaliku, bažnyčioje tarp žmonių dėdė Mykolas
„laikėsi nė kiek ne menkiau už pačius didžiuosius, pačius turtinguosius ūkininkus
<...> - net rimčiau ir didesniu savo vertybės jautimu už patį kleboną". Žinojimas,
kad mylėjo ir buvo mylimas, padeda jam nesugniužti, atlaikyti likimo negandas ir
jaustis laimingam: „Ir buvo tiek laimingas, tiek laimingas, tiek to pilnas, jog ničnie
ko daugiau ir nebegeidė iš gyvenimo. Žinojo jį nieko daugiau nebegalint duoti."
65
Severja Pukštaičia
Severja - darbšti, „slauni ir verta nemenko likimo“ mergina, tik jos „gyvenimas ki
taip pasuko savo ratą”. Nepatenkinta tėvų namų aplinka, ji susikuria savą pasaulį: jos
klėtelė iš tolo kvepia švara, džiovintais žolynais ir raugintais grybais - krembliais,
pelniusiais šeimininkei namiškių ir kaimo moterų pagyras. Severja gražina savo bui
tį: klėtelės sienas puošia šventi paveikslai, indauja ir skrynia išmargintos gėlėmis, net
vienintelės kėdės atlošas išdrožinėtas piešiniais. Iš kaimo jaunimo jai artimiausias
Mykoliukas, nenuilstantis griežėjas. Jiems gera kartu tylomis sėdėti, „taip gera, kaip
pilnu žiedu pražydusiems žolynams”. „Dievas juos buvo besurenkąs į dvejetą, tik gy
venimas išskyrė!1 Dėl Severjos susikerta dviejų vyrų troškimai ir laimi aktyvesnis, la
biau savimi pasitikintis Rapolas Geišė. Bučiniais ir glamonėmis jis pažadina Severjos
moteriškąją prigimtį - norą sukurti šeimą, auginti vaikus. Ištekėjusi už dvaro tijūno,
mylima ir lepinama, Severja patiria moteriškos laimės pilnatvę. Ji tampa vaišinga
šeimininke, gera žmona, laiminga motina. Tačiau panaikinus baudžiavą Rapolienei
belieka dėdienės, neapmokamos darbininkės vyro brolio šeimoje, dirbančios už du,
lemtis. Ji bejėgė ir prieš kasdienybės nuobodulį, rutiną, kaimo gyvenimo inerciją.
Mirus vyrui dėl „per didelio neramumo” neberanda sau vietos nei Geišių namuose,
nei savo jaunystės biržėse, kur tiek jos mėgstamų kremblių ir žemuogių. „Jai kažin
ko viduje trūksta, ir tuščia, ir šalta!1 Minios nuotaika ją nuneša bažnyčion, minios
ūpas nuveda ir karčemon.
Rapolas Geišė
Iš pažiūros stropus ir rūstus „dvaro prižiurna“ iš tikrųjų jautrus ir atlaidus kaimo
žmonėms. Skirstydamas darbus kitiems pats taip ir neišmoko dirbti. Tijūnavimas
buvo jo tikrasis pašaukimas, užtat ir tarnavo dvarui su „nematytu teisingumu ir išti
kimybe". Saveikių seniūnijos žmonės gerbė Geišę, mat „nei jis mušės, nei jis keikės,
nei ką piktino. <...> Tipingas ramus kavalierius rodės kaip tik skirtas vienišu pragy
venti amželį”. Betgi krinta jam į akį Pukštų Severja. Svarstydamas, kodėl vienaip ar
kitaip susiklostė veikėjų likimai, pasakotojas ne kartą mini gamtą kaip stiprių ins
tinktų šaltinį. Ir Geišė - „galingas gamtos epizodas” Severjos gyvenime. Jis „sutrau
kė Severjos giminės ryšius <...> ir pasiėmė ją sau kaip jam skiriamą, kaip gyvenimo
kovos grobį ar ką panašu. Nei kūnu, nei dvasia tai galybei nepasipriešinsi”. Vedęs
Severiutę Rapolas „perkėlė ją į visai kitą buitį, į dvaro buitį, kur jis vėl buvo galingas,
didžius darbus tvarkė kaip koks inžinierius, ir visi jo klausė”. Tačiau „lūžus verguvei,
lūžo ir jos tarnas Geišė; lūžo visais galais, nelūžo tik vienu liežuviu”. Panaikinus bau
džiavą visą savo neišnaudotą energiją jis skiria brolio vaikui Adomukui: per dienų
dienas pasakoja jam tikras ir pramanytas istorijas, seka pasakas, moko atpažinti bet
kurį augalėlį ar gyvį. Rapolas karšinčius tampa vieninteliu vaiko mokytoju, draugu
ir patarėju, o Adomukas - vieninteliu jo klausytoju.
„Diemančiukai “
Vaižgantas literatūros istorijoje dažnai apibūdinamas kaip „diemančiukų” ieškoto
jas. Kalbėdamas apie „Pragiedrulių” sumanymą pats sakė - „mano norai buvo paser
66
gėti ir sukaupti j vieną vietą lietuviškos tautos „diemančiukų**, kurių yra pilkame jų
gyvenime**. Tokių „diemančiukų** nemaža „Dėdėse ir dėdienėse**: tai ir Mykoliuko
jautrumas, meilė brolio vaikams, svajingumas, ir Severjos darbštumas, švara, polinkis
prie grožio net ir skurdžioje buityje, ir Rapolo pasakojimai, gebėjimas palenkti vaiko
sielą padavimais ir sakmėmis. Pasakotojas neslepia, kad jam gražūs šie žmonės, kai
dirba, ilsisi ar meldžiasi. Jam svarbu išryškinti, kas, jo manymu, yra gera patriarcha
liniame kaime - patvari šeima, darbštumas, religingumas. Vis dėlto tame Vaižganto
posakyje - ne tik deimančiukai, yra ir jų priešprieša, „pilko gyvenimo** užuomina.
Apysakos įžangoje pabrėžiama, kad „dėdės ir dėdienės pavadinimai anuolaik reiš
kė visai ne giminės ar šeimos santykį, tiktai tam tikrą socialinį vienetą šeimoje**.
„Vargingoji buitis**, „žemės vargai ir kartybės** - taip ne kartą nusakomas veikėjų
gyvenimas. Pasakotojui rūpi ne tik užguito žmogaus grožis, bet ir trūkumai - tingi
nystė, inercija, apsileidimas (Severjos tėvų pirkios vaizdas primena Žemaitės aprašy
mus), dvasios nuopuolis (girtuoklystė, nesąžiningumas).
Idealizuojamieji tautos bruožai tvirtybė, darbštumas,

-
sielos liūdesys
Literatūros tyrinėtojai Vaižgantą dažnai vadina tautinio charakterio vaizduotoju.
Kokį lietuvį regi apysakos „Dėdės ir dėdienės** pasakotojas?
Pirmiausia fiziškai stiprų, sveiką, tvirtą, ištvermingą. Apie Mykoliuką sako:
„Dirba tikrai už du, už tris!* O lygi, blizganti „lyg lakuota** Severjos oda „reiškė ge
ležinį kūno padarymą ir jo patvarumą**. Lietuvis vyras kaip Mykoliukas - „gražiai
išaugęs, storas juosmenyje, pečiuitas**. Moterys, „sveikosios ir riebiosios lietuvaitės**,
„kresnos ir storagalės**, apsisegusios keliais sijonais „tyčia, kad būtų storiau pastur
galyje ir dėl to laibiau rodytųsi juosmenyje**. Riebumas - vienas svarbiausių lietuvių
portretinės charakteristikos bruožų. Jei tik pasakotojas sako „gražus**, čia pat pridu
ria ir „riebus**. Severiutė mąsto apie Mykoliuką: „Kad nebūt toks blogas, būt gražus!*
Anot pasakotojo, „blogas - reiškė: neriebus, sublogęs, sumenkęs**.
Kitas pasakotojui svarbus lietuvių bruožas - darbštumas. Mykoliukas ir Severja
nuo aušros ligi sutemos darbų sūkuryje. Mykoliuko vikrumas, greitumas, bet kokių
darbų nesikratymas pažymėtas pačioje apysakos pradžioje. Severja ne tik nudirba
ūkio darbus namie - visam kaimui miegant dar ir prikrembliauja, kad žiemą ne tik
šeimai užtektų, bet ir viešnioms būtų ko pakišti. Kiek hiperbolizuotas personažų
darbštumas, matyt, padėjo susidaryti nuomonei, kad Vaižgantas laiko lietuvius
darbščia tauta. Tačiau pabrėždamas Mykoliuko ir Severjos darbštumą pasakotojas
šio bruožo nepriskiria visos tautos būdui, niekur plačiau to nesvarsto. Geišę, irgi
lietuvį, vengiantį „mažiausio darbelio**, pavadina iškrypėliu, nes „jam tuštumo rei
kėjo, kad visados būtų laisvas, nieko nenusitvėręs**, o jo tingėjimą laiko pirmykščiu
(suprask, paveldėtu iš protėvių, iš seniausių laikų) ir čia jau ne vieną pastraipą skiria
lietuviškam nerangumui aptarti. Paskui lyg susigriebia, esą neveiklumas - „ne tų vie
nų lietuvių liga**, bet Geišės gyvenseną vis tiek pavadina „tautiniu tingėjimu**. Taigi
lietuvis - tingus padaras, o Mykoliuko ir Severjos darbštumas greičiau ne tipiškas, o
išskirtinis bruožas, kiekvienam sektinas pavyzdys.
67
Kalbėdamas apie lietuvių charakterį pasakotojas randa ir kuo pasidžiaugti.
Pirmiausia sielos paveikslu. Melancholija ir liūdesys - būdinga lietuvio savijauta.
„Mykoliukas buvo ne tragedijoms ar skaudžioms dramoms pergyventi, tik melan
cholijai, liūdesiui reikšti <...>. Tokiam dalykui tinkamas nebent vienų tik lietuvių
vidus!' Pilnai liūdesio, tyliai kenčiančiai lietuvio sielai, pasak Vaižganto, artima poe
zija, nes „viena poezija tai težino, ir ta - tik nujautimu”. Šiuo atžvilgiu komplikuotas
Severjos charakteris. Jos išvaizda, darbštumas ir tvarkingumas dera bendrame „lietu
viško paveikslo" fone. Bet aistros - noras išsiveržti iš aplinkos, gebėjimas provokuo
ti, kurti sau palankią situaciją (sėdėdama su Mykoliuku skiria pasimatymą Geišei)
ir rinktis (pati bučiuoja Mykoliuką) - tarsi paneigia, kad lietuviai tokie jau pasyvūs
melancholikai. Šiose teksto vietose pasakotojas nesamprotauja apie lietuvių būdą,
bet į apysaką tokiu aspektu žvelgiančiam skaitytojui būtų ką pasvarstyti.
VAIŽGANTO KŪRYBOS REIKŠMĖ
Lietuvių etninis charakteris ir tautinė savimonė Vaižgantui buvo svarbiausias kū

rybos šaltinis. Pasak jo, gimtojo kaimo moraliniai pamatai - būdo švelnumas, šir
dies gerumas - yra didžioji lietuvių dvasios ir kultūros stiprybė. „Mums, daugiau
romantikams, neg praktikams", būdingas žvelgimas į pasaulį dvasios akimis, daiktų
ir įvykių suvokimas „gyvu jausmu". Kaip ir Vincas Krėvė, Vaižgantas kūrė tautos
charakterio ypatingumo mitą, pats tuo mitu tikėjo ir jį gynė.
68
VINCAS KRĖVĖ
1882-1954
GYVENIMO IR KŪRYBOS APŽVALGA
Vincas Mickevičius-Krėvė gimė Subartonyse, Merkinės parapijoje. Jo senelis esą at

sikėlęs iš kitos parapijos, kur Mickevičius vadinę Krėvėmis. Šią pravardę rašytojas
vėliau pasirinko slapyvardžiu. Subartonys pačiame Dzūkijos vidury. Ežerai, slėniai ir
aukšti kalneliai, nuo kurių atsiveria mėlynuojančių šilų vaizdas, istorinės vietovės -
Merkinės piliakalnis, Punios Margirio kalnas, Liškiavos pilies griuvėsiai, Perloja,
Gilšės ir Ilgio ežerai - nuo pat mažens žadino kūrybinę vaizduotę. Herojišką
Dzūkijos krašto praeitį rašytojas pavaizdavo romantiniuose „Dainavos šalies senų
žmonių padavimuose11.
Pasimokęs Merkinės pradinėje mokykloje, paskui savarankiškai, Peterburge iš
laikė progimnazijos egzaminą ir įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, bet po dvejų
metų buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos. Greičiausia buvo įskųstas, nes daug
skaitė, domėjosi istorijos, kultūros, socialinio gyvenimo ir moralės klausimais. Dėl
ūmaus charakterio, lengvai pažeidžiamo garbės jausmo sunkiai tai išgyveno. Be to,
slėgė santykiai su namiškiais: netrukus Mickevičių šeimoje mirė du vaikai, ir artimų
jų priekaištai, kad šitaip Dievas baudžia šeimą, Vincą sukrėtė. Taip radosi amžinos
kaltės ir pasaulio neteisingumo jausmas, o įskaudinto vienišo žmogaus paveikslas
literatūroje jam pasidarė pats artimiausias. Pasak Alberto Zalatoriaus, buvo mestas
iššūkis ne tik tėvų valiai, kunigo profesijai, Bažnyčiai, bet ir krikščionybei kaip verty
bių sistemai. Iš čia noras pažinti ne tik Kristaus mokymą, bet ir kitas religijas: Krėvė
gilinosi į budizmą, panteizmą, pagonybę, domėjosi antikos kultūra.
Kadangi Vilniaus universitetas po 1831 m. sukilimo caro įsaku buvo uždarytas,
Krėvė studijavo Kijeve, Lvove, Vienoje. Dešimt metų gyveno Kaukaze, mokyto
javo Baku realinėje gimnazijoje. Buvo puikus mokytojas: daug cituodavo atminti
nai, formuluodamas įdomias diskusines rašto darbų temas pratino mokinius nuo
sekliai ir logiškai mąstyti, drąsiai kalbėdavo apie draudžiamus dalykus (tuo metu
Užkaukazė kaip ir Lietuva buvo Rusijos užkampis), su pagarba atsiliepdavo apie
senąją Azerbaidžano kultūrą, istoriją, skiepijo mokiniams tautinio orumo jausmą.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę Krėvė grįžo į Kauną, dirbo profesoriumi
Kauno, vėliau Vilniaus universitete. Vasaras leisdamas tėviškėje su aistra rinko
tautosaką, išleido ne vieną liaudies dainų, padavimų, patarlių rinkinį. Kaip rašy
toją Krėvę išgarsino kaimiškoji proza (apsakymų rinkinys „Šiaudinėj pastogėj" ir
novelių apysaka „Raganius"), kurioje vaizduojami vis dar tradiciškai gyvenantys
69
senieji Lietuvos kaimo žmonės, išlaikę tautinio būdo savitumą, esmines lietuviško
charakterio ypatybes. Senasis išminčius skerdžius Lapinas (apsakymas „Skerdžius"),
išsaugojęs paslaptingą ryšį su medžiu, gamtą suvokia kaip Dievo dovaną visiems
žmonėms, todėl ūkininkui Grainiui sumanius savo žemėje nukirsti šimtametę liepą
karštai ją gina: „Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori ? Ar gal
ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi?“ Žuvus liepai „lyg dangus pra
kiuro toje vietoje". „Jau kai žmonės tokių medžių, kaip liepa, nesigaili, tai jie ir nieko
nesigaili. E, mirti geriau, negu tokiais laikais gyventi", - sielvartauja skerdžius, o ne
trukus pasiligoja ir miršta. Senojo skerdžiaus paveikslu Krėvė išaukštino dar Simono
Daukanto ir Antano Baranausko įžvelgtą lietuvių bruožą - jautrumą gamtai kaip
džiaugsmo, santarvės su pasauliu, gyvenimo pilnatvės šaltinį.
1940 m. V. Krėvė buvo pakviestas ministru pirmininku į SSRS okupuotos
Lietuvos vyriausybę. Negalėdamas sulaikyti Lietuvos nepriklausomybės ir ekono
mikos griovimo važiavo aiškintis į Maskvą, ten pokalbiuose su Viačeslavu Molotovu
paaiškėjo Stalino kėslai. Matydamas, kad negalės paveikti sovietų valdžios sprendi
mo inkorporuoti Lietuvą į SSRS, Krėvė atsistatydino. 1947 m. pasitraukė į JAV,
Pensilvanijos universitete dėstė rusų ir lenkų kalbas bei literatūras. Emigracijoje
jautėsi vienišas, nepritapęs - „mano vardas liko Lietuvoje, čia atsivežiau tik pavar
dę, kuri jau nieko nereiškia", „mano siela nesugeba nei priimti „amerikoniškojo"
gyvenimo, jo pažiūrų, nei prisitaikinti..!' Prieš mirtį išsakė paskutinį norą - „grįžti
Lietuvon ir ten atsigulti amžinam poilsiui šalia savo tėvų ir protėvių ant Subartonių
kapinyno". Laukti teko ilgai. Beveik po keturiasdešimt metų, 1992 m., rašytojo pa
laikai perlaidoti Subartonyse.
drama „Skirgaila'
Literatūrinis kontekstas
V. Krėvės dramos radosi ne tuščioje vietoje. XIX a. pabaigoje jau buvo išspausdinta
ir suvaidinta Antano Vilkutaičio-Keturakio komedija „Amerika pirtyje". Prasidėjo
slaptų lietuviškų vakarų, „klojimo teatro", sąjūdis. Paskutiniu XIX a. dešimtmečiu
V. Kudirka išvertė D. Bairono „Kainą", kelias E Šilerio dramas, A. Mickevičiaus
„Vėlinių" III dalį, bet šie kūriniai nebuvo pastatyti. Įvairių meno draugijų rengia
muose vakaruose buvo populiarios Žemaitės ir Gabrielės Petkevičaitės-Bitės ko
medijos, Gabrieliaus Landsbergio-Žemkalnio drama „Blinda svieto lygintojas",
Miko Petrausko muzikinė drama „Birutė" - pirmoji lietuviška opera. Mėgėjų teatre
Mažojoje Lietuvoje pirmąsias savo dramas pastatė Vydūnas (1868-1953), ideali
zuoto tikrovės paveikslo, dažnai perteikiamo abstrakčiais simboliais ir alegorijomis,
kūrėjas.
Pradinė situacija, kūrinio at?nosfera

Lygindami su XIX a. pabaigos - XX pradžios draminiais kūriniais, literatūrologai
dramą „Skirgaila" (1924 m.) vadina pirmąja tikra drama lietuvių literatūroje. Joje
70
yra visa, ko stigo ankstesnėms lietuviškoms pjesėms, - konfliktas, nuolat stiprėjanti
įtampa, tragiška situacija, draminė kolizija, t. y. priešingų siekių, interesų, nuomo
nių susidūrimas. Šiame dramos veikale dėmesys sutelktas į Lietuvos kunigaikščio
Skirgailos tragediją. Pirmą kartą lietuvių literatūroje skleidžiasi istorinio asmens
vidinis pasaulis, parodomi valdovo dvasios pakilimai ir nuopuoliai. „Skirgailą11 lite
ratūros istorikai dažnai lygina su V. Šekspyro dramomis, nes Krėvė irgi rėmėsi istori
jos šaltiniais. Beveik visas dramos veiksmas vyksta Vilniaus Aukštojoje pilyje, kurią,
atrodo, supa dar ne miestas, o gūdi giria. Remarkose nurodytas rekvizitas: ąžuolinės
skobnys, suolai, žvėrių kailiai, rago taurės. Pasak Redos Pabarčienės, Aukštoji pilis,
kaip Elsinoras „Hamlete11, yra ir veikėjo dvasinės situacijos, supančio pasaulio meta
fora. Hamletą gaubia šiaurietiško šalčio, drėgmės atmosfera, Skirgailos „ore“ tvyro
sunkumas, nerimas, įtampa, persmelkianti herojaus vidų ir simboliškai įsikūnijanti
viduramžiškos pilies vaizdinyje. Abiejų dramų pagrindiniai veikėjai tragiški: jų idea
lai nedera su tikrove, norai su galimybėmis, tikslai su įgyvendinimo būdais.
Religinės ir politinės prieštaros

Skirgailą matome tragiškoje padėtyje, kurios jis negali nei pakeisti, nei išvengti:
Lietuva jau pakrikštyta, kunigaikščio pilyje gyvena katalikų kunigas, svečiuojasi
vokiečių riteriai, bet valdovo bendražygiai, ypač vaidila Stardas, tiki senaisiais die
vais, ilgisi laikų, kai buvo gerbiami šventieji ąžuolynai, kai dainius įkvėpdavo garsūs
didvyrių žygiai. Vienas svarbiausių Skirgailos vidinio dramatizmo šaltinių yra pro
to ir jausmų konfliktas. Jis supranta, kad reikia gelbėti ne senąjį tikėjimą, o tautą
(„<...> apsupo šalį mūsų dievų priešai <...> Mes neišgalėsim atsilaikyti visam pa
sauliui11), tačiau širdyje gerbia pagoniškuosius dievus ir slapta pritaria Stardui: „Kas
nenorėtų grąžinti garbingų senovės laikų!.. Bet jų sugrąžinti neišgali dievai, ir mes
nebepajėgsime!1
Skirgailos vidinės prieštaros

Kaimyninių šalių pasiuntiniai, su kuriais tenka bendrauti Skirgailai, apie niūrų
ir rūmų etiketo nepaisantį Lietuvos valdovą atsiliepia nepagarbiai, bet patys nė
kiek ne geresni. Prisidengę tėvynės ir Bažnyčios vardu jie rūpinasi tik savo nauda.
Svetimšaliai dramoje vaizduojami praradę riterijos vertybes - tiesumą ir atvirumą,
žodžių ir darbų dermę. Diplomatijos vingrybių ir apgaulės, naujosios Europos gink
lų, vėliau griebiasi ir Skirgaila. Jo monologai valdingi, išdidumu, ironiška panieka
priešams ir kitamaniams saviesiems, pykčio priepuoliais jis demonstruoja valstybės
galią. Dažnai negirdi pašnekovo, gilinasi vien į save, svarsto gėrio ir blogio, žmogaus
ir dievybės, gyvenimo prasmės klausimus. Kalbėdamas su Ona Duonute guodžiasi,
kad visuomet nori gero, bet nemoka pasiekti: „Ką aš manau, kad gera yra, visuomet
pasirodo, kad pikta <...>. Aš matau, kad bloga gyvent pasauly, bet kas tuo kaltas,
aš nenumanau!1 Tačiau kai krivis Skurdulis iškelia žmogiškosios etikos principą -
„išgyventi taip amžių, kad savo darbais nenuskriaustai kitų ir nepriverstai jų kentė
ti11, - Skirgaila jo patarimus atmeta. Sakosi norįs panaikinti visa, kas yra pikta, o pats
keršija, smurtauja - per prievartą veda Oną Duonutę, gyvą palaidoja Kelerį.
71
Vienišo žmogaus tragizmas
Skirgaila tragiška asmenybė, nes negeba valdovo pareigų suderinti su troškimu būti
laimingam, mylimam. Įkalinęs pilyje Lydos kunigaikštytę Oną Duonutę, kad len
kams kaip kraitis neatitektų jos žemės, vis dėlto nori būti švelnus, siekia meilės ir ra
mybės, net pasiryžta atsisakyti sosto, bet ir čia patiria pralaimėjimą. Pripažindamas
tik savo teisumą („Čia nėra kitos valios, jeigu aš savo pasakiau1) negali suprasti Onos
Duonutės, niršta, kad ji jaučiasi savo likimo valdovė. Pamilusi vokiečių riterį Kelerį
kunigaikštytė atstumia Skirgailą. Jos drąsa, savosios garbės pajautimas, ori laikysena
rodo, kad tai stipri asmenybė, lygi Skirgailai.
Keleris Skirgailos antagonistas. Šviesusis ir Tamsusis vyras

-
Tragišką konfliktą dramoje sustiprina ir Skirgailos priešininkas Keleris. Tai suma

nus ir narsus karys, atvykęs į pilj kaip kaimyninės šalies pasiuntinys. Jis pamilsta
Oną Duonutę ir pasiaukoja dėl jos garbės - neišsiduoda, kad buvo kunigaikštytės
miegamajame, ir leidžiasi užkasamas gyvas. Kelerio vidinius prieštaravimus pasku
tinėmis gyvenimo valandomis slepiantis Stardo karste atskleidžia sąlyginė scena:
Šviesusis ir Tamsusis vyrai - du jo vidiniai balsai - išsako skirtingas gyvenimo nuo
statas. Tamsusis vyras gundo gyvenimo malonumais („Juk tavęs dar laukia ir garbė,
ir laimė, ir kiti gyvenimo džiaugsmai. Aš tau suteiksiu progos dar šimtą kartų pažinti
moters meilės saldžius jausmus”), provokuoja vadindamas jį bailiu, praradusiu vy
riškumą („<...> ar tu netapai panašus moteriai, kuri svyruoja ir abejoja?"), kursto
savimeilę („Užtenka tau tik sujudėti karste, pakelti galvą, ir visi čia esamieji išsigandę
išbėgios į visas šalis"). Šviesusis vyras kalba apie sielos išganymą, apie kilnią auką, už
kurią „laukia amžina šviesa", perspėja, kad niekingas gyvenimas sunkesnis nei gar
binga mirtis („Čia net išsigelbėjusio laukia tavęs gėda, kad pražudei moterį, jai iš
gelbėjimą pažadėjęs ir pažado netesėjęs"). Keleris morališkai stipresnis už Skirgailą,
nes pamiršęs savisaugą žūsta dėl kito žmogaus. Paaukojęs gyvybę už moters garbę jis
lieka ištikimas viduramžių riterių idealams.
Stardas. Tautos vertybių, kolizija

Skirgailos oponentas dramoje yra vaidila Stardas. Jis ištikimai saugo tautos garbę:
gina senąjį tikėjimą, ragina valdovą su bendražygiais sutelkti valią ir imtis veiklos.
Kaltina Skirgailą už savųjų dievų išdavystę, žadina patriotinius jausmus, kursto
karžygiškas ambicijas („Panorėk, kunigaikšti, ir vėl atgims mūsų kraštui senovės
didvyrių gadynė"), ragina klausyti, ką liepia širdis, moko, kaip „elgtis dera garsiųjų
tėvų ainiams". Skirgailai atrėžus, kad lietuvius gali ištikti prūsų likimas, todėl reikia
„tėvynę gelbėti ir tautą", o „dievais tesirūpina kriviai", Stardas valdovui ir bajorams
prikaišioja bailumą, vadina vergais, praradusiais senų tėvų narsą ir garbės suprati
mą - geriau žūti, nei vergauti. Jis nesupranta politinių Skirgailos užmačių, jam rūpi
istorinės atminties, tautos dvasios - kalbos, papročių - išsaugojimas: „<...> liaudis,
jus pamėgdžiodama, atsižadės senų papročių, veja užželdins takus į tėvų našlaičių
kapus ir pamirš šventą mūsų dainų kalbą." Svarbiausias vertybes - tautos laisvę, jėgą,
grožį - Stardas regi praeityje. Dabartis jam niūri, neverta herojinių dainų: „Nebeliko
72
didvyrių pasauly, turi mirti ir daina.“ Matydamas, kad nepajėgs Skirgailos ir bajorų
krūtinėse „keršto gaisrą pakurti”, Stardas sudaužo kanklius.
Ir Stardas, ir Skirgaila - abu teisūs: vienas gina protėvių tradicijas, kitas valsty
bės interesus, ir abu nepripažįsta kompromisų. Skirgaila supranta Lietuvos politinę
situaciją, bet nieko negali pakeisti, nes yra valdomas silpnybių ir aistrų - nesuge
ba tramdyti pykčio, todėl keršija, nemoka mylėti, todėl pasiduoda aklam įniršiui.
Pagrindinių veikėjų tragiška baigtis: Stardas žūva, Keleris užkasamas gyvas, Skirgaila
lieka vienas, pralaimėjęs, neradęs kelio nei sau, nei tautai, praradęs artimuosius, su
naikinęs savyje gebėjimą mylėti ir aukotis, pamynęs riterio idealus.
VINCO KRĖVĖS KŪRYBOS REIKŠMĖ
Krėvė, karštos, jautrios, maksimalistiškos prigimties asmenybė, gyvenime ir kūrybo

je teigė jausmų, minčių ir veiksmų darną, asmens laisvę, sąmoningą apsisprendimą,
teisę į laimę. Savo kūryba jis nemoko ir nemoralizuoja, atvirai nerodo simpatijų ir
antipatijų. Jam įdomūs netikėti veikėjų poelgiai, sudėtingas vidinis pasaulis. Kaip
būdinga Europos romantizmui, rašytojui rūpi vienišas, nesuprastas, maištingas
žmogus. Romantikų herojai abejoja idealais, galimybe juos įgyvendinti. Krėvės vei
kėjai nepasitiki įprasta gyvenimo tvarka, civilizacijos štampais. Iš šio nepasitenkini
mo, žmogiškosios laimės troškimo, siekio vadovautis savomis nuostatomis kyla jų
maištas. Didžiausia Krėvės veikėjų vertybė - laisvė.
73
BALYS SRUOGA
1896-1947
ISTORINIS LAIKAS, „DIEVŲ MlŠKO“

GENEZĖ IR LIKIMAS
Baliui Sruogai, moderniosios lietuvių poezijos ir istorinės poetinės dramos pradi

ninkui, Antrojo pasaulinio karo metais teko išeiti fašistinės koncentracijos stovyk
los, arba lagerio, „mokyklą”. 1943 m. kartu su kitais lietuvių intelektualais jis buvo
suimtas, įkalintas Štuthofo koncentracijos stovykloje ir tapo visos nužmoginimo sis
temos liudytoju. Baigiantis karui grįžęs į Vilnių rašytojas neberado šeimos - žmona
su dukterimi buvo pasitraukusios į Vakarus. Nors silpnos sveikatos, kamuojamas ar
timųjų ilgesio, pasinėrė į literatūrinį darbą - gydydamasis Birštono sanatorijoje per
du mėnesius parašė atsiminimų knygą „Dievų miškas”.
Mintis memuarų knygoje parodyti fašistinio lagerio tikrovę Sruogai kilo dar
kalint Štuthofe. 1943 m. pavasarį lietuvių įkaitų grupė buvo paskelbta „garbės kali
niais”. Rašytojas savo noru dirbo lagerio raštinėje. Rizikuodamas gyvybe domėjosi
slaptais dokumentais, drąsiai naršė lagerio archyvuose. Ir „Dievų miške” jis liudija
sąmoningas pastangas gilintis, rinkti ir sisteminti lagerio tikrovės duomenis: „<...>
iš raštinės - taip toli matyti: visas lageris, visi žmonės, visa tvarka, - visa reikalingoji
medžiaga...”
1945 m. gegužę, tik grįžęs iš Štuthofo, rašytojas ėmėsi kurti eskizus apie stovyk
lą - tą nuo seno Dievų mišku vadinamą vietovę, kurioje prasidėjus karui „apsigy
veno piliečiai, panašūs į velnius”. Kolegoms ir draugams, atvykusiems į Birštoną jo
aplankyti, paskaitydavo ištraukų. Naujas kūrinys iš karto patraukė stiliaus išraiškin
gumu, originalia tematika, pasakojimo savitumu. Bet būta ir priešingų vertinimų.
Kai kurie, ypač turintys Štuthofo pragarą patyrusių artimųjų, kalbėjo, kad taip rašyti
negalima - „juk čia žmonių gyvybė, kančios”, o Sruoga verčia „net juoktis”. Jiems
būtų buvęs geriau suprantamas realistinis pasakojimas, juokas mirties akivaizdoje
atrodė lyg nesusipratimas, netgi beprotybė. Abejota, ar lagerio tematika apskritai
tinka grožiniam kūriniui. Sruoga tokią spontanišką reakciją ir kritiką labai vertino.
„Aš rašiau ne dienoraštį, - sakė draugams. - Jeigu be ironijos būčiau rašęs, nebūčiau
išgyvenęs. Ironija buvo tas skydas, kuriuo aš prisidengiau nuo mirties pavojaus. Nuo
skausmo gindamasis parašiau, kitaip negalėjau rašyti!'
Sruoga tikėjosi greitai išvysiąs savo kūrinį knygynų lentynose. O čia rašyto
jus užgriuvo įvairių viešų įstaigų reikalavimai rodyti lojalumą sovietinei valdžiai.
Universitete prasidėjo paskaitų tikrinimas: ką dėstytojai kalba studentams, kokius
74
kūrinius aptarinėja, kaip juos vertina. Laiške Rašytojų sąjungos pirmininkui Petrui
Cvirkai Sruoga piktinosi menininkų dvasiniu prievartavimu:
Žmogaus psichika „pagal liniją" niekuomet nesiformuoja, kol ji tebėra žmogaus psi
chika! Rašytojas rašo taip, kaip jis jaučia, kaip jis mato pasaulį, - kiekvienas kitaip,
savaip. O paskui jam sako: ne taip, ne pagal liniją! <...> Kodėl aš niekur nežymiu
savo vidujų išgyvenimų? Argi aš niekuomet nepasiilgęs savųjų, Tėvynės ir 1.1. Aš
į tokį priekaištų naivumą galėjau atsakyti tiktai šypsena <...>. Aš duodu faktus, jų
išdėstymas, parinkimas, sugrupavimas savaime turi sukelti skaitytojo dvasioje tam
tikrą reikalingą nuotaiką. Ir tai yra savo rūšies ta pati propaganda, tik daug inteli
gentiškesnės formos už tąją, kurios iš manęs reikalaujama.
Netrukus visuotiniame rašytojų susirinkime komunistų partijos sekretorius Kazys

Preikšas sukritikavo šią „netikusią Sruogos knygą", nes joje vaizduojama antihero-
jinė tikrovė, kuriai nebūdinga „pasipriešinimo kova". „Dievų miškas" parašytas ne
silaikant peršamų socialistinio realizmo reikalavimų. Kūrinys pritrenkė kitonišku
mu, paradoksaliu mąstymu, ir skaitytojas jį vertindamas galėjo kliautis vien estetine
nuojauta. Tačiau kas pokario metais galėjo drįsti garsiai pareikšti turįs individualų
skonį ? Iš kritikų ir skaitytojų reikalauta vienodo stalinistinio literatūros traktavimo.
Rašytojas jautriai reagavo į savo kūrinio likimą, išgyveno dvasinę krizę - jautėsi lyg
išmestas, niekam nereikalingas, vienišas staugiantis šuo. Galop valdžios kabinetuo
se buvo suformuluota nuomonė, kad kūrinys sovietiniam skaitytojui nepriimtinas.
Sruoga pavadintas nuo liaudies gyvenimo atitrūkusiu rašytoju. Praradęs viltį pa
skelbti naujų „tinkamų" kūrinių, jis ėmėsi vertėjo, mokslininko darbo.
ATSIMINIMŲ KNYGA „DIEVŲ MIŠKAS“
Savitas santykis su tikrove

Knyga pasirodė 1957 m., praėjus dešimtmečiui po rašytojo mirties. Ilgą jos kelią
pas skaitytoją lėmė pokario politika ir kultūros padėtis. Partijos funkcionieriams
Sruogos kūrinys kėlė asociacijų su stalininiais lageriais, apie kuriuos rašyti buvo
draudžiama ir viešai prabilta tik XX a. pabaigoje. Bet „Dievų miškas" skiriasi nuo
tremtinių literatūros. Atsiribojęs nuo asmeninių išgyvenimų Sruoga pagrindine
vaizdavimo priemone pasirinko ironiją. „Šiaip aš žvalus ir giliai ironiškas - ne žmo
nių, su kuriais kartu žūstu, bet viso plačiojo pasaulio atžvilgiu", - rašė jis laiške iš
Štuthofo, o grįžęs šį ironišką žvilgsnį perleido memuarų knygos pasakotojui.
Tema, vieta ir laikas

„Dievų miške" pasakojama apie lietuvių inteligentus, patekusius į fašistinę mirties
stovyklą, ir tenykštę tvarką. Apibūdinami prižiūrėtojai esesininkai ir jų pakalikai,
kalinių santykiai. Aprašoma asmens orumą žeminanti lagerio buitis - kankinimus
primenantys darbai, kai žmonės kinkomi į vežėčias, klipatų eisenos, absurdiška
„prievolė" numirti, kalinių mityba, apranga. Pasakojimo fragmentus susieja bendra
75
erdvė (Dievų mišku vadinama vietovė netoli Gdansko), laikas (nuo 1943 iki
1945 m.) ir pasakotojas - visų įvykių liudytojas.
Pasakotojas
Pasakotojo vaidmuo šioje knygoje labai svarbus. Jo - beteisio kalinio - akimis žvel
giame į lagerio kasdienybę. Įvykiai ir personažai aprašomi dokumentiškai tiksliai,
bet pasakotojas nėra nešališkas stebėtojas - visa vertinama humanisto, su pasauline
kultūra susipažinusio intelektualo požūriu. Šiurpūs Štuthofo gyvenimo epizodai pa
sakojami santūriai, be sentimentų, beveik nekalbama apie gimtinės ir šeimos ilgesį,
nedaug ir tiesių pasipiktinimo, protesto žodžių. Intelektualumas, blaivus žvilgsnis,
atstumas tarp pasakotojo ir vaizduojamos tikrovės, net savotiška ramybė išskiria
„Dievų miško“ pasakotoją iš lietuvių memuarinės literatūros konteksto.
Groteskiški budelių paveikslai

Vertinamasis santykis su vaizduojamais dalykais dažniausiai reiškiamas per ironi
ją - pagrindinę stilistinę priemonę. Vokietija, anot pasakotojo, iš „kultūrtrėgerės"
virto „lagertrėgere“, ėmė garsėti nebe barokine, o barakine kultūra. Įsimintini, raiš
kūs lagerio budelių portretai - juos kurdamas rašytojas pasitelkia satyrą ir groteską,
pasakoja taip gyvai, sąmojingai, kad mums prieš akis iškyla ne tik išorė - portretinis
šaržas ar karikatūra, - bet ir būdo bruožai, kartais atskleidžiami vidiniu monologu.
Pasirinkęs vieną kurį kalinių engėjo bruožą pasakotojas jį hiperbolizuoja - išdidina,
išryškina taip, kad matome visą charakterį. Lagerio prižiūrėtojai ironiškai vadinami
„narsuoliais", „karžygiais", šalia Kalėdų eglutės sumaniusio statyti kartuves Majerio
skonis - „pavyzdingu". Tokiais apibūdinimais - antifrazėmis - ir deminutyvinėmis
formomis „galvažudėliai", „banditėliai" pasakotojas šaiposi iš budelių ir juos nie
kina. Satyriškai piešiami šių veikėjų portretai ir biografijos, iškrypusios psichikos
nulemtas elgesys perteikia nužmoginančią lagerio dvasią ir autoriaus poziciją - tota
litarinės žmogų naikinančios sistemos pasmerkimą.
Aukos ironišku žvilgsniu

Ironiškas požiūris neišnyksta kalbant apie nelaimingus kalinius ir save. Gailią šypse
ną pasakotojui kelia bandymas prisitaikyti prie nežmoniškos lagerio aplinkos, save
jis pašiepia kaip poetą, patekusį į civilizacijos sukurtą pragarą. Šaiposi ir iš kūrybos,
kuri nepajėgi apginti nuo žiaurumo ir niekšybės. Tad ironija Sruogai yra ir pasau
lio vertinimo, ir savisaugos priemonė. Ji padeda nepasiduoti naikinančiam „giltinės
malūnui". Ironija tarsi kauke prisidengia kenčiantis, kitus užjaučiantis žmogus, tokia
pasakojimo maniera apsaugo nuo pavojingo jausmų proveržio, skatina apmąstyti ne
vien asmeninę dramą, bet ir ištisų tautų tragišką likimą XX a. viduryje.
„ D I E V Ų M I Š K O *1 L I T E R A T Ū R I N I S K O N T E K S T A S
Tautosaka, senoji Europos literatūra

Galima įžvelgti netiesioginių Balio Sruogos knygos sąsajų su tautosaka. „Dievų miš
ke” vaizduojama situacija primena lietuviškų sakmių, pasakų erdvę ir veikėjus: lageris
ir jo budeliai - pragaro ir velnių atitikmuo. Galima perskaityti kūrinį ir pasitelkus
mitologinę interpretaciją, kaip grumtynes su pirmykščiu chaosu, juk koncentraci
jos stovykloje paneigtas vienas svarbiausių europinės civilizacijos laimėjimų - hu
manizmo idėjos. Literatūrologė R. Pabarčienė lygina „Dievų miško“ ir viduramžių
epochos poeto Dantės (Dante Alighieri) „Dieviškosios komedijos", Renesanso mąs
tytojo Fransua Rablė (Franęois Rabelais) „Gargantiua ir Pantagriuelio" groteską.
Primo Levio „Jei tai žmogus“

„Dievų miškas" gretintinas ir su italų rašytojo P. Levio (Primo Levi) autobiografi
ne knyga „Jei tai žmogus" (1947 m.). Šiuos kūrinius sieja ta pati tema - žmogaus
patirtis ekstremalioje situacijoje. Už pasipriešinimą nacizmui Levis 1943 m. buvo
suimtas ir vienuolika mėnesių praleido Aušvice. Knyga „Jei tai žmogus" suformu
lavo žmonijai Holokausto problemą, įtaigiai atskleidė humanistinių vertybių žlu
gimą XX amžiuje. Levis nekalba apie heroizmą mirties akivaizdoje. Jį domina bio
loginės ir dvasinės egzistencijos riba, tas slenkstis, kurį peržengęs individas nustoja
būti žmogumi. Jis mėgina suprasti, kas įgimta ir kas įgyta reiškiasi tada, kai tenka
kovoti dėl išlikimo. Levio knyga sukrečia ne vaizdais, kaip žmogus žudo kitą žmo
gų, o pasakojimu, kaip žmoguje naikinamas žmogus. Nors knygoje „Jei tai žmogus"
aprašyta baisi patirtis, pats kūrinys nėra neviltingas. Autorius tvirtina: yra kelias nuo
žmogaus prie gyvulio, bet yra ir kelias atgal (pirma žmogiškumo apraiška lageryje -
kai kaliniai sutinka po riekę duonos atiduoti kitiems). Primą Levį su Baliu Sruoga
sieja pasakotojo intelektualumas, kultūros žmogaus patirtis, bet stilius kitoks - jis
stengiasi kalbėti objektyviai, jam rūpi pati tiesa, o ne raiškos įtaigumas. Knygai „Jei
tai žmogus" artimi Dalios Grinkevičiūtės memuarai „Lietuviai prie Laptevų jūros".
Šios autorės tikslas toks pat - liudyti tiesą.
Antano Škėmos „Balta drobulė“

Antroje XX a. pusėje ironiško pasakojimo tradiciją lietuvių literatūroje plėtojo
A. Škėma. Jo romane „Balta drobulė" (1958 m.) kaip ir Sruogos kūrinyje išsakoma
abejonių dėl žmonijos kultūros: kokia jos prasmė, jei nieko neverta žmogaus gyvybė.
Pasaulis tarsi subyrėjęs, žmogui nelikę jokių atramų - gali tik šaipytis iš gyvenimo
absurdo ir savo beviltiškos padėties. Kaip tik dėl egzistencinės ironijos Škėmos ro
manas artimas „Dievų miškui".
Icchoko Mero „Lygiosios trunka akimirką

Žmogaus laikyseną totalitarizmo akivaizdoje kiek vėliau apmąstė Icchokas Meras.
Pasak kritikų, Merui pavyko pralaužti kelią Holokausto temai to meto „socialisti
nėje" lietuvių literatūroje. Jo romanai kaip ir Sruogos „Dievų miškas" neturi nieko
77
bendra su sovietmečiu privalomu socialistinio realizmo metodu. Rašytoją domina
ne daiktų pasaulis, o idėjos, bendražmogiška pasirinkimo prasmė, amžina gėrio ir
blogio kova. Romane „Lygiosios trunka akimirką" (1963 m.) vaizduojamas Vilniaus
getas Antrojo pasaulinio karo metais. Komendantas Sogeris lošia šachmatais su sep
tyniolikmečiu Izaoku Lipmanu. Jei jaunuolis laimės partiją, nebus sušaudyti geto
vaikai, bet jis pats žus; pralaimėjęs liks gyvas, bet mirs vaikai. Izaokas stengiasi siekti
lygiųjų, bet galop renkasi pergalę, t. y. mirtį. Romanas teigia laisvą pasirinkimą net
neįmanomomis sąlygomis - niekas negali pavergti žmogaus dvasios. Žmoniškumo
vertybė ir egzistencijos autentiškumas (būti savimi) ginamas net mirties kaina. Pats
autorius apie knygą „Lygiosios trunka akimirką" yra sakęs: „Šio romano veiksmas
gali vykti nebūtinai okupacijos metais, nebūtinai gete; jis vyks bet kur, ten, kur to
kios pat aplinkybės, kur žmonės priešinasi, kur jie susiburia į bendrą kovą su tamsia,
galinga jėga, nukreipta prieš žmoniškumą!'
78
JONAS AISTIS
1904-1973
KULTŪRINĖ APLINKA
„Granitas" ir „Naujoji Romuva“

XX a. ketvirto dešimtmečio pradžioje abstrakti simbolistų poezija ir keturvėjininkų
eksperimentai jau nebedomino skaitytojų taip, kaip šių sąjūdžių pradžioje, todėl
imta ieškoti naujų estetinių principų ir formų. Svarbų vaidmenį to meto kultūros
gyvenime suvaidino Juozas Keliuotis, Sorbonos universitete Paryžiuje studijavęs
visuotinę literatūrą, filosofiją, meno istoriją ir žurnalistiką. Jo redaguojamas litera
tūros almanachas „Granitas" (1930 m.) subūrė jaunus rašytojus, kurie „modernišku-
mo nelaiko šmėkla" ir remiasi „didžiaisiais katalikybės principais". „Granito" autoriai
Salomėja Nėris, Antanas Vaičiulaitis, Bernardas Brazdžionis, Jonas Grinius pasisakė
prieš tiesmuką realizmą, palankiai vertino romantikų literatūrą. Ištisą kultūrinį są
jūdį įkvėpusiame žurnale „Naujoji Romuva" (1931-1940 m.), irgi vadovaujamame
Keliuočio, buvo propaguojamos katalikybės ir lietuvybės idėjos, rašytojai raginami
taikyti įvairias modernistinių krypčių naujoves, kurti kitokį - sintetinį - meną, kuria
me derėtų skirtingos tradicijos. Šių leidinių bendradarbiai nuolat aptardavo spaudoje
įsižiebusią diskusiją apie lietuvių romantizmą, taip atsirado naujos literatūros krypties
pavadinimas - neoromantizmas. Neoromantikais tuo metu paprastai vadinti poetai,
nors ne vienas prozos kūrėjas irgi buvo įrašytas į naujųjų romantikų gretas.
Antroji neoromantikų karta

Pirmąja neoromantikų karta buvo laikomi Vincas Krėvė, Vaižgantas: jų kūrybai
būdinga tautosakos stilistika ir įvaizdžiai, tautinio charakterio analizė, domėjimasis
egzotiškais Rytais, bibliniai įvaizdžiai. Ketvirtame dešimtmetyje lietuvių literatū
roje įsitvirtino antroji rašytojų neoromantikų karta - Jonas Aistis, Salomėja Nėris,
Antanas Miškinis, Bernardas Brazdžionis. Visi jie - kūrybinės individualybės, saviti
menininkai, bet jų poezijoje esama ir tų pačių motyvų (apie bėgantį laiką kalbama
kaip apie trumpalaikį žydėjimą, žmogaus gyvenimas suvokiamas kaip kelionė), sti
listikos, pasaulėjautos bendrybių.
Tradicija ir modernumas
Neoromantikų ypatumas, atsispindintis pačiame kartos pavadinime, - tradicijos
ir modernumo jungtis. Viena vertus, šie menininkai tęsia romantizmo tradici
ją: jų poezijai būdingas lyrinis kalbėjimas, eilėraščio centre dažniausiai yra lyrinio
79
subjekto vidinis pasaulis, jausmai ir būsenos. Kita vertus, jie aiškiai supranta, kad
nuoširdžių jausmų gerai poezijai nepakanka. Jų kūryboje atsiranda moderniajai lite
ratūrai būdinga distancija ir ironija. Jausmingumo ir ironijos derinys ypač būdingas
romansui - jų dažnai stilizuojamam dramatiškam meilės eilėraščiui. Neoromantikų
poezijoje apstu pasakos elementų: siužetų nuotrupų, personažų, pavienių detalių.
Pati poezija suvokiama kaip pasakiška - eilėraštis yra iš žodžių kuriamas stebuklas,
paneigiantis kasdienę buitinę logiką. Todėl eilėraščiuose ir peizažas dažnai yra ne
tik gamtos aprašymas, ne tik žmogaus jausmų atspindys, bet ir pasakiškas vaizdas:
Tarytum laužo žarijas būt žarstę,

Rūsčiais veidais susėdę milžinai
Palei skaisčiosios karalaitės saulės karstą,
Kur jau žarijos blėsta, grindžias pelenais.
Jonas Aistis, „Kūrimo valanda"
Neoromantikų poezijoje derinami gamtos ir kultūros elementai, gamtą linkstama

apibūdinti kultūros sąvokomis:
Pažvelgė naktis, lyg juodos akys per vualį

Su baltais taškais,
Ir nuėjo mėnuo, baltas Persevalis1,
Rymančiais miškais.
Jonas Aistis, „Persevalis"
Ironiška žodžių vartosena, pakilių romantiškų vaizdų derinimas su pabrėžtinai pro

ziškomis detalėmis - avangardistinės stilistikos elementai. Mėgstami tarptautiniai
žodžiai, intarpai užsienio kalbomis:
Vakaro toks asketiškas vaizdas.

Liūdna ir gera, Dieve mano!
Aplink saulę Pranciškaus žaizdos,
Alyvos trenkia „rorigan’u"2.
Jonas Aistis, „Šv. Pranciškus“
Kaip ir ankstesni poetai, neoromantikai naudojosi tautosakos stilistinėmis priemonė

mis ir motyvais. Tačiau jiems bene pirmiesiems lietuvių poezijoje toks svarbus buvo
įvairių kraštų ir epochų literatūrinis bei kultūrinis kontekstas. Vadinasi, jiems rūpėjo
universalios problemos, o lietuvių poeziją jie suvokė kaip pasaulinės kultūros dalį.
Jų poezijoje ryški nuopuolio, žlugimo, katastrofos nuojauta. Tai susiję su mo
dernaus žmogaus savivoka istorijos pervartų akivaizdoje. Artėjo Antrasis pasaulinis
karas.
1 Persevalis - viduramžių legendų personažas, vienas iš karaliaus Artūro Apvaliojo Stalo riterių.
2 „L’origan de Coty“ - nuo 1905 m. iki šiol gaminami garsūs prancūziški kvepalai.
80
Bet kas iš to, kad piršto nepajudini,
Bet kas iš to, kad ten, krūtinėj, sopa...
Aš gyvenu agonija, geltonu rudeniu
Drauge su merdinčia, su mirštančia Europa.
Jonas Aistis, „Džiazas"
Biografija
Jonas Aistis (tikroji pavardė Aleksandravičius) gimė netoli Rumšiškių, Kauno ap
skrityje. Mokėsi Rumšiškių pradžios mokykloje, vėliau Kauno „Aušros" gimnazi
joje. 1927 m. Jonas Aleksandravičius įstojo į Kauno universitetą studijuoti litua
nistikos. 1932 m. išleido pirmąjį poezijos rinkinį „Eilėraščiai". Iki 1940 m. išėjo
dar trys rinkiniai. 1936 m. poetas gavo Švietimo ministerijos stipendiją ir išvyko
į Prancūziją, Grenoblio universitetą, studijuoti prancūzų kalbos ir literatūros. Į
Lietuvą jis nebegrįžo. Po karo persikėlė į JAV, ten išleido kelias poezijos ir eseistikos
knygas. Pastarosiose Aistis išsako asmenišką santykį su literatūros istorija, svarsto
istorines, visuomenines problemas, apmąsto išeivio padėtį.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Nuoširdumas ir poetinė meistrystė

Aistis kuria lyrišką, elegišką eilėraštį, kuriame dominuoja lyrinio subjekto skausmas
ir kančia. Šiems jausmams reikšti pasitelkiami pasaulinės kultūros įvaizdžiai, tauto
sakos motyvai, romanso stilistika. Bet Aisčio eilėraštyje ryški ir distancija, ironiškas
santykis su išsakomu jausmu. Poetas supranta, kad nuoširdus, tikras jausmas dar
nėra pakankama sąlyga eilėraščiui rastis, nėra jo estetinės vertės garantija, - poezija
gimsta ne tik iš jausmų, bet ir iš žodžių, išgyvenimo nuoširdumui perteikti būtina
poetinė meistrystė. Tačiau ar meistrystė padeda išsakyti jausmą? Šiuos klausimus
Aistis svarsto pačiame eilėraštyje kurdamas kraujo ir rašalo, gyvos širdies žaizdos
ir negyvo žodžio priešpriešas, neretai kalba apie kūrybos kančią arba nesėkmę: „Ir
nelaša kraujas rašalu juodu" (eil. „Karunka").
KATARSIS3
Aš tik tau visas širdies gelmes atversiu,

Kaip aš niekad, kaip aš niekam nesakau.
Nusiplauk nekruvinos aukos katarsiu,
Mano žodžio kruvina auka.
Nesu niekad niekam sakęs šito,

Šito niekam pasakyti negaliu:
3 Katarsis - vidinis apsivalymas išgyvenus emocinį sukrėtimą. Pirmas šią sąvoką pavartojo filosofas
Aristotelis, veikale „Poetika” aptardamas tragedijos poveikį žiūrovui.
81
Žodis - žiedas pumpure nuvytęs,
Jis numiršta j pasaulį pakeliui.
Tujen niekam nebuvai širdies atvėręs,

Tujen šito nesuprasi niekuomet -
Tau smulkiom stiklų šukelėm žėri
Aukšto skliauto nemarioji klaikuma.
Netelpa many, tai veržias dėkingumas,

Nežinau aš pats, aš pats dėl ko,
O taip trokštu visas tapti dūmais
Ir sutirpti kruvinoj aukoj,
Kad tik tau kentėti nebereiktų

To paties gyvenimo - kančios:
Trupučiuką džiaugsmo sopuliui suteikti
Ir į tavo širdį pereit nejučiom...
Tai aš tau ant aukuro padėjau širdį -

Gal nė netikėsi, kad jinai gyva?!
Nenorėjau niekad aš tavęs nugirdyt,
O tiktai norėjau palytėt tave!
Paverstą į vyną mano kraują gersi

Ir mane pajusi širdyje, giliai.
Taip nusivalysi tu aukos katarsiu,
O ištikęs skausmas greit tave apleis!
1. Trumpai nusakykite eilėraščio temą.
2. Apibūdinkite eilėraščio lyrinį subjektą. Apie kokį atsivėrimą jis kalba? j ką kreipiasi?
3. Pirmoji strofa (ir tolesnis eilėraščio tekstas) mus verčia prisiminti du kontekstus - antikinį (trage
dijos poveikio, t. y. katarsio, teoriją) ir biblinį (kruvinosios ir nekruvinosios aukos Dievui). Kas iš šių
kontekstų svarbu Aisčio eilėraštyje?
4. Ta pati žodžio auka - ir kruvina, ir nekruvina. Kaip suprantate šį prieštaravimą?
5. Aptarkite, kaip eilėraštyje suprantama kūryba. Kokiomis metaforomis ji nusakoma? Kuo kūryba
pavojinga? Kuo prasminga?
6. Koks kultūros kontekstas veriasi eilėraščio pabaigoje? Kaip jis papildo kūrybos sampratą?
7. Koks adresato - skaitytojo - vaidmuo kūrybos procese?
8. Aptarkite kūrybos ir aukos santykį eilėraštyje. Kaip manote, kada kūrybos auka yra prasminga?
Distancijos ir kitos realybės kūrimas

Distancija kuriama pagal spektaklio logiką: kokia nors istorija pateikiama kaip tikra,
o paskui parodoma, kad ji suvaidinta, sugalvota. Polinkį į vaizdo teatrališkumą rodo
pasikartojantis kaukės ir tikro veido motyvas. Į žaidimą įtraukiamas pats skaitytojas:
82
jam siūloma eilėraštį skaityti kaip tikro jausmo, tikros gyvenimo situacijos aprašy
mą: „Atėjo vakaras, suraukęs antakius. / Kaip žmogžudys, krauju rankas s u t e p ę s . o
paskui parodoma, kad tai kitokios prigimties realybė: „Tai vakaras netikras - mano
sukurtinis" (eil. „Atėjo vakaras"). Toji kita realybė yra pasaka, iš žodžių sukurtas
stebuklas, kuriuo vieninteliu ir įmanoma pasidalyti su skaitytoju: „Susikūriau savo
pasakišką šalį - / Pats nepasidžiaugęs, perdaviau žodžiu" (eil. „Karunka"). Iš visų
neoromantikų kaip tik Aisčiui pasakiškumas svarbiausias. Sis poetas ne tik mėgsta
pasakos motyvus ir situacijas (bene dažniausia pasakiškos situacijos veikėja - kara
laitė), bet ir pačią poeziją suvokia kaip pasaulį, paneigiantį tikrovės dėsnius. Nuo
Aisčio - vienas žingsnis iki Radausko, paskelbusio: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu!‘
PASAKA
Vėl tu mano kerinti tikrovė, -

O tavęs taip trokštu!
Ten ant marių krašto stovi
Gintariniai bokštai.
O tie bokštai į padanges stiepias

Ten jinai gyvena;
Ten jai šlama šimtametės liepos,
Karalaitei mano.
Ten gėlėse rasos gailios

Jai kas rytas juokias...
Buvo tokia mano meilė,
Mano laimė tokia.
O tenai ir jojo, ir važiavo,

Ir laivai ten plaukė.
Bėgo amžiai, karalaitės savo
Vartuose vis laukiau.
Įrišėjo... Laimė! Pažai dailiai

Šermuonėlius nešė...
Aš jos laukiau, jos ir meilės,
Kaip pavargęs grašio.
Karalaitė! Nužengė nuo sosto,

Ir nebuvo ilgu -
Pažvelgė, ir josios skruostas
Ašara sužvilgo.
Pažai žengiančiai į kalną

Šermuonėlius nešė...
Liko vienas mano delne
Sidabrinis grašis.
83
1. Kokia prieštara remiasi eilėraštis? Koks pasikeitimas jame įvyksta?
2. Kokiais įvaizdžiais kuriama pasakos tema?
3. Kodėl šis eilėraštis priskirtinas meilės lyrikai?
4. Kaip apibūdintumėte lyrinio subjekto padėtį?
5. Kieno dar metafora gali būti karalaitė ir jos aplinka?
6. Kaip suprantate dvi paskutines eilėraščio eilutes?
Tėvynė iš arti ir iš toli

Kaip ir kitų neoromantikų, Jono Aisčio eilėraščiuose meilė tėvynei jau nebėra meilė
abstrakčiai idėjai - kalbama apie konkrečią vietą, detalę, situaciją. Kalbama be pato
so, nevengiama parodyti tėvynės kasdienybės, vargo ir skurdo.
PEIZAŽAS
Laukas, kelias, pieva, kryžius,

Šilo juosta mėlyna,
Debesėlių tankus ižas
Ir graudi graudi daina.
Bėga kelias, ir berželiai

Linksta vėjo pučiami;
Samanotas stogas žalias
Ir šuns balsas prietemy.
O toliau - paskendęs kaimas,

Tik žirgeliai tarp klevų -
Šlama liepos tokia laime,
Tokiu liūdesiu savu.
Tik sukrykš lyg gervė svirtis,

Sušlamės daina klevuos...
Gera čia gyvent ir mirti!
Gera vargt čia, Lietuvoj!..
1. Eilėraščio peizažas kuriamas nuosekliai einant nuo atskirų detalių prie platesnio vaizdo. Aptarkite
erdvinį detalių išsidėstymą. Kuris vaizdas detales sutelkia į visumą?
2. Pagrįskite arba paneikite teiginį, kad eilėraštį galima perskaityti kaip pasakojimą apie žmogaus
grįžimą namo.
3. Koks lyrinio subjekto emocinis santykis su tėviške?
4. Palyginkite „Peizažą" su Maironio eilėraščiu „Lietuva brangi". Kaip juose piešiamas Lietuvos kraš
tovaizdis, kuo jis skiriasi? Kaip viename ir kitame eilėraštyje išsakomi lyrinio subjekto jausmai
žvelgiant į tėvynės vaizdus?
84
Emigracijoje sukurta Aisčio poezija skiriasi nuo prieškarinės - joje vyrauja tėvynės
meilės, ilgesio motyvai, išpažįstama kaltė ją palikus ir neapgynus (eil. „Vienas kraujo
lašas"). Tiesa, tų jausmų užuomazgų galima rasti ir ankstyvuosiuose eilėraščiuose -
„Peizažas", „Einu šilan", „Šilainė", „Miškas ir lietuvis", „Džiazas".
VIENAS KRAUJO LAŠAS
Vienas kraujo lašas būt tave nuplovęs,

O varge jo vieno tu pasigedai,
Nors stiprybę sėmėm iš didžios senovės -
Liko netesėti mūsų pažadai...
Vienų vienas žodis būt tave apgynęs,

Bet varge jo vieno tu pasigedai,
Nors visi žadėjom mirti už tėvynę -
Liko netesėti mūsų pažadai...
Thompson, 1948
1. Kas yra šio eilėraščio kalbančiojo adresatas?
2. Apie kokią kaltę kalbama eilėraštyje?
3. Kuo šis vėlyvosios, emigracinės, Aisčio poezijos kūrinys skiriasi nuo jo neoromantinės lyrikos?
JONO AISČIO KŪRYBOS REIKŠMĖ
Nors po karo J. Aisčio kūryba Lietuvoje nepublikuota kone keturiasdešimt metų

(rinktinė „Katarsis" išėjo tik 1988 m.), ji padarė didžiulę įtaką lietuvių poezijos rai
dai, modernistiniam atsinaujinimui. Tiesa, ji gana sudėtinga, todėl niekada nebuvo
tokia populiari kaip, pavyzdžiui, Salomėjos Nėries lyrika.
85
VINCAS MYKOLAITIS-PUTINAS
1893-1967
GYVENIMAS IR ISTORINIS KULTŪRINIS

KONTEKSTAS
Vincas Mykolaitis-Putinas gimė Pilotiškių kaime Prienų apylinkėse, darbščių, reli

gingų ūkininkų šeimoje. Baigė Seinų kunigų seminariją, Peterburge buvo įšventin
tas į kunigus ir studijavo dvasinėje akademijoje. Būdamas dvidešimt ketverių išleido
pirmąją eilėraščių knygą. Didelės reikšmės Putinui turėjo muzika ir rusų poezija -
Fiodoras Tiutčevas, Afanasijus Fetas, simbolistas Jurgis Baltrušaitis.
Šveicarijoje, Fribūro universitete, V. Mykolaitis studijavo filosofiją, meno istori
ją, apgynė daktaro disertaciją. Literatūrologijos žinias gilino Miuncheno universi
tete. Grįžęs į Lietuvą, Kauno universitete dėstė lietuvių literatūrą, rašė eilėraščius,
dramas, prozą, literatūros kritikos straipsnius. Be to, dalyvavo katalikiškų organi
zacijų veikloje, redagavo literatūros ir mokslo žurnalą „Židinys", globojo studentų
ateitininkų meno draugiją „Šatrija". 1927 m. išėjo reikšmingas Putino simbolistinės
lyrikos rinkinys „Tarp dviejų aušrų", kuriame apmąstoma visatos darna ir žmogaus
prigimties prieštaros.
Ketvirto dešimtmečio pradžioje V. Mykolaitis ėmė tolti nuo dvasininkų luomo,
1935 m. oficialiai atsisakė kunigystės, nes neįstengė kunigo pareigų suderinti su kū
ryba. Jis sukūrė šeimą, 1936 m. buvo ekskomunikuotas (atskirtas nuo Bažnyčios).
Tai skausmingai išgyveno artimieji, ypač motina. Ši patirtis teikė medžiagos ir kū
rybai: 1932-1933 m. rašytojas išleido intelektualinį psichologinį romaną „Altorių
šešėly", kuriame plėtojama pagrindinio veikėjo Liudo Vasario gyvenimo ir nutolimo
nuo kunigystės istorija. Romaną galima suvokti ir universaliau - kaip savęs ieškoji
mą einant skaudžių apsisprendimų keliu.
Nuo 1940 m. Putino gyvenimas susijęs su Vilniumi. Čia jis patyrė visas tris oku
pacijas - sovietinę, nacistinę ir vėl sovietinę, čia dirbo mokslinį darbą, dėstė Vilniaus
universitete.
Dar prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui Europos rašytojai vis garsiau
prabildavo apie artėjančios katastrofos nuojautas, kultūros bejėgiškumą, žmogaus
gyvenimo absurdą tokiomis sąlygomis. Poeto Česlovo Milošo žodžiais, „prakeik
tosios kartos" poetai, gyvenantys arti bolševizmo ugnikalnio, aiškiai juto „visišką
absurdiškumą to, kas dedasi mūsų planetoje, košmarą, kuris negalėjo gerai baigtis".
Dramatiška prieškario ir karo metų patirtis veikė ir lietuvių rašytojų kūrybą. Apie
slegiančius asmeninius išgyvenimus suvokiant, kad netrukus teks apsispręsti - trauk
86
tis į Vakarus, dėtis prie antisovietinio partizaninio judėjimo ar mėginti prisitaikyti
prie naujosios valdžios, lietuvių poetai buvo linkę kalbėti abstrakčiai, universaliais
vaizdais. Tai pasakytina ir apie to meto Putino kūrybą: tragiška įtampa perteikiama
biblinę apokalipsę primenančiais vaizdais.
Vienas reikšmingiausių karo metais sukurtų Putino eilėraščių - „Vivos plango,
mortuos voco“. Antraštė - lotyniška sentencija, imituojanti varpo gaudesį, todėl
nuo viduramžių įprasta ant bažnyčių varpų: Vivos voco, mortuos plango, fulgoraJran-
go - „Gyvuosius šaukiu, mirusiuosius apraudu, žaibus išsklaidau“. Poetas sukeitė
pirmųjų dviejų sentencijos frazių žodžius. Iš pažiūros absurdišku žodžių junginiu
„gyvuosius apraudu, mirusiuosius šaukiu" nusakoma pasaulio tvarkos ir vertybių
griūtis. 1943-1944 m., per Lietuvą į Vakarus ritantis frontui ir artėjant antrajai so
vietų okupacijai, rašytas kūrinys pelnytai laikomas šalį užgriuvusios prievartos api
bendrinimu. Jis ne tik aprėpia pirmosios sovietų ir nacių okupacijos patirtį, bet ir
pranašauja pokario Lietuvos tragediją.
Tame kūrinyje tilpo ir Rainiai, ir Pravieniškės, ir Panevėžys, ir Štuthofas <...>, ir

kankinamų žmonių klyksmas, prasiskverbiantis pro uždarus langus... Putinas tuo
vienu eilėraščiu išsakė ir atskiro žmogaus, ir tautos tragizmą <...>. Tokio Putino ligi
šiol manyje niekad nebuvo. <...> Po „Vivos plango, mortuos voco“ jokiais „sveikini
mais žemei“, jokiais nusilenkimais valdžiai, sistemai nebegalėjai tikėti, -
prisimena Meilė Lukšienė. Iš detalių, ženklų šiame eilėraštyje atpažįstama komunis

tinė ideologija, totalitarizmas kaip apverstų vertybių sistema. Tai vienas įtaigiausių
rezistencinės literatūros pavyzdžių.
1944 m. buvo išblaškyta Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedra, liko
tik Putinas. Tada į naują katedrą buvo pakviesti Kauno ir Vilniaus universiteto ab
solventai. Pačiu nepalankiausiu - pokario - laikotarpiu šie žmonės suvaidino svarbų
vaidmenį Lietuvos kultūriniame gyvenime. Valdžios ideologai reikalavo, kad kiek
vienas kūrėjas išsakytų savo santykį su sovietine tikrove. Putinas parašė eilėraščių
sovietinėmis temomis, 1950 m. išleido rinkinį „Sveikinu žemę". Pasak literatūros
ir kultūros istorikės Meilės Lukšienės, „buvo tam tikro susigūžimo, bet kartu buvo
nuostata opoziciškai veikti, buvo noras išlaikyti žmogišką orumą, nesugniužti, ne
tapti visiškais veidmainiais".
Paskutinis Putino kūrybos tarpsnis susijęs su lyriniu atsinaujinimu. Api
bendrindamas gyvenimišką ir dvasinę patirtį, jis grįžo prie asmeninių motyvų, egzis
tencinės problematikos. Čia vėl pasireiškia visa jo talento galia, paneigianti ir prie
spaudos patirtį, ir senatvę. Vėlyvieji poezijos rinkiniai „Būties valanda" (1964 m.)
ir „Langas" (1966 m.) - vieni geriausių sovietinio laikotarpio lietuvių poezijoje.
1966 m. Putinas susitaikė su Katalikų bažnyčia, jam buvo panaikintos visos bažny
tinės nuobaudos. Rašytojas mirė Kačerginėje, savo vasarnamyje. Palaidotas Vilniaus
Rasų kapinėse.
87
EILĖRAŠČIŲ RINKINYS „TARP DVIEJŲ AUŠRŲ“
Visatos atspindys žmogaus sieloje

Putinas - visų pirma lyrikas, poeziją kūręs nuo ankstyvos jaunystės iki paskutinių
gyvenimo metų. Jo lyrikos savitumą daugiausia lemia filosofinė pasaulėjauta, sieki
mas realaus pasaulio vaizdams suteikti gilesnę prasmę, jais atskleisti dramatišką as
menybės jauseną. „Menininkas atsižada regimojo pasaulio kaip savo kūrybos tikslo,
susitelkia savo sieloj ir kuria tai, ką pasiekia savo vidaus patyrimu", — rašė poetas
1921 metais. Jungdamas romantizmo ir simbolizmo patirtį, jis aiškiai linko į vidinio
pasaulio analizę, filosofinį dvasinės patirties apmąstymą.
Rinkinio pavadinimu pasirinktas ypatingas Putinui laikas - tarp saulėlydžio ir
saulėtekio. Naktį, kai tamsoje ištirpsta daiktų kontūrai, galima susitelkti į save, ap
mąstyti santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Tik naktį atsiveria „pasaulis kaip pasaka",
žmogus juo žavisi
patirdamas tolimą,
paslaptingąją,
nesibaigiamąją,
vientisą būtį.
„Tarp dviejų aušrų"
Lyrinis subjektas nesijaučia lemtingai atskirtas nuo tos tolimos būties. Tamsos prie
globstyje jis patiria svaiginančią begalybę ir susiliejimą su ja:
Pakėliau veidą j žvaigždėtą aukštį -

Ir tartum lašas jūroj išnykau.
„Rudenio naktį“
Tokią būties pajautą ir vaizdavimą galima sieti su Mikalojaus Konstantino Čiur

lionio, kuris jauniems poetams buvo lyg dieviškas pranašas, kūryba.
Dramatiškas šviesos ir tamsos, dangaus ir žemės kontrastas

Jono Basanavičiaus „Aušros" poetai, tarp jų Maironis, šviesos, ryto, aušros įvaizdžiais
kalbėjo apie tautos atgimimą, prasmingą ateities būtį. Vincas Kudirka „Tautiškoje
giesmėje" su šviesa siejo su tėvynės gerovę, žmogaus dorybes. Putino eilėraščiuose,
kaip Vakarų Europos romantikų poezijoje, svarbesnis ir prasmingesnis nakties me
tas, atveriantis idealybės erdvę, leidžiantis patirti būties begalybę.
Kontrastingi šviesos ir tamsos pasauliai atitinka dramatiškas žmogaus sielos
prieštaras. Jis ilgisi idealybės, jos siekia, bet aistringai išgyvena ir žemės trauką. Kaip
ir pasaulis, žmogus yra dvilypis:
Tu pasėjai mano gyvastį, dangau,

Bet aš čia, juodojoj žemėj, išdygau.
„Skriski, are“
Nors „buities kelionė”, „žemės tremtinio takai“ nuvilia (eil. „Rudenio naktį“), jam
svarbi žemiškoji prigimtis:
Graži ir galinga esi, nuodėmingoji žeme!

Tu praneši dangų savųjų žiedų skaidrumu.
Iš tavo gelmių sau vaivorykštės metmenis semia, -
Iš tavo krūtinės ir aš sau gyvybės imu.
„Žemei*
Tikrovės ir idealo prieštara

Nesutaikomą tikrovės ir idealo priešpriešą perteikia viršūnių ir gelmių antitezė. Ji
yra ciklo „Viršūnės ir gelmės11 centras. Simbolistiniuose eilėraščiuose Putinas ven
gia detalių, konkrečių vaizdų, smulkių potėpių, pasaulėvaizdį konstruoja iš kosmi
nių elementų. Viršūnės ir gelmės tokiame pasaulėvaizdyje žymi priešingus polius.
Viršūnėms poetas suteikia idealo, siekiamybės reikšmę. Pakalnės, bedugnės - apa
tinis pasaulio polius - paniekinamas ilgintis dieviškų viršūnių, bet žmogus negali
atsiskirti nuo žemės. Nuolat išgyvendamas siekių ir galimybių, svajojamo idealo ir
realaus gyvenimo skaudžius kontrastus, jis svajoja juos sutaikyti, suderinti, vienu
metu pasiekti ir viršūnes, ir gelmes - aprėpti būties visumą.
Kadangi būties priešybių sujungti neįmanoma, žmogaus lemtis - nuolatinė ke
lionė, veržimasis, troškimas įveikti kūno ir proto ribas, patirti nežinomybę, pasaulio
begalybę ir viliojančią paslaptį. Šioje kelionėje didžiai prasmingos pastangos nepasi
duoti dvasinei prievartai ir siekti laisvės, įveikti vergo savimonę ir tapti savo likimo
kūrėju, - tai pagrindinė poemos „Vergas“ tema. Maištingasis vergas trokšta išsiva
duoti, kad pajustų savo egzistencijos prasmę:
Ne, ne gyvis aš, į lukštą įsitraukęs,

Tik naujos būties ir gyvasties kūrėjas,
Kur erdvu, platu ir laisva, ir džiaugsminga,
Tartum Dievo būtum skrendanti dvasia.
Vien nesibaigiantis ieškojimas įprasmina gyvenimą, ir nepasotinamas sielos alkis -

didžioji to gyvenimo vertybė.
Ir ėjau aš, Viešpačio palikęs rūmus,

Į naujos būties nežinomą kelionę,
Tiktai vieną žodį širdyje kartodams:
Aš nei vergas, nei karalius, tik žmogus.
Aš žmogus, kuriam prailgo jojo dienos

Be nežinomų kitos būties platybių,
Kur kita šviesa kitokius ugdo žiedus,
Kur nėra nei pabudimų, nei sapnų.
89
Tokie polėkiai lyrinj subjektą suartina su romantikų herojumi. Dvasios maištas,
nuolatinis nerimas, pastangos ištrūkti iš nykaus, svetimo pasaulio, vienišumo kan
čia - ryškiausi Putino poezijos žmogaus bruožai.
Būties prieštaros, herojiška vidinė kova, amžinas veržimasis aukštyn lemia pate
tišką, didingą eilėraščių skambesj. Poetas siekia aprėpti žmogiškosios būties visumą,
pažvelgti j ją iš šalies, kosminėje perspektyvoje. Tai naujas svarbus lietuvių poezijos
patyrimas. Eilėraščių rinkinys „Tarp dviejų aušrų" (1927 m.) - įspūdingiausia lietu
viškojo simbolizmo knyga.
ROMANAS „ALTORIŲ ŠEŠĖLY''
Autobiografiškumo klausimas
Romanas „Altorių šešėly", pasirodęs 1933 m., sukėlė audringą visuomenės reakciją.
Vieni kaltino autorių, kad per daug atvirai ir drąsiai pavaizdavo kunigų luomo gyve
nimą, kiti kūrinį skaitė kaip Putino autobiografiją, treti gyrė romaną kaip naują reiš
kinį lietuvių literatūroje. Iš tikrųjų, kaip pripažino pats rašytojas, pagrindinį veikėją
Liudą Vasarį „kvaršinę klausimai yra autobiografinio pobūdžio". Bet jis neigė, kad
siužetas, konkreti gyvenimo aplinka, Liudo Vasario santykiai su kitais personažais
yra autoriaus biografijos atitikmuo.
Liudo Vasario paveikslas

Kūrinio pavadinimas nusako pagrindinę siužeto kryptį: trijose romano dalyse Liudo
Vasario gyvenimas rutuliojasi „altorių šešėly". Romano laikas - aštuoniolika metų,
nuo įstojimo į seminariją iki prašymo pasitraukti iš kunigų luomo. Visus tuos metus
Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą mėgindamas suderinti kunigo ir poe
to kelią. Kunigo gyvensena, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties žmogui,
yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti - vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti lėtai dvasinei
mirčiai. Bet Vasaris - ne romantizmo laikų maištininkas, vienas stojantis prieš vi
sus, kad galėtų eiti pasirinktu keliu (kaip Džordžo Bairono Kainas ar Vinco Krėvės
Skirgaila). Savo svyravimais, polinkiu analizuoti poelgius ir išgyvenimus, nuolati
nėmis abejonėmis jis labiau primena neryžtingąjį Hamletą, pasirinkusį vienatvės ir
individualaus protesto kelią. Vasaris neįstengia prisitaikyti prie kunigui privalomų
gyvenimo normų, bet negali ir aktyviai priešintis, nes pats nėra tikras dėl savo pa
šaukimo, be to, jį smarkiai veikia socialinė aplinka. Todėl belieka viena - nugrimzti į
save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse analizuojant savo ir kitų veiksmus, žo
džius, jausmus. Tokios dramatiškos asmenybės, skausmingos žmogaus formavimosi
istorijos lietuvių literatūroje iki Putino niekas nebuvo pavaizdavęs.
Psichologizmas ir intelektualumas. Pasakotojo vaidmuo

Svarbu atkreipti dėmesį į Vasario išgyvenimų vaizdavimą ir apskritai į romano
pasakojimą.
90
Nors romano centre - pagrindinio veikėjo dvasios pasaulis, jausmų ir būsenų
kaita, visa tai regime ne paties veikėjo akimis, sužinome ne iš jo vidinių monologų,
kaip Įprasta psichologiniame romane, o tarsi iš šalies. Vasariui savianalizė yra kas
dienė dvasinė veikla, tačiau jo svarstymus perteikia pasakotojas, kartu ir aiškinantis,
nagrinėjantis, o svarbiausia - vertinantis. Jis aiškiai žino, ką reikia pabrėžti kalbant
apie Vasario gyvenimą, kuriuos momentus išryškinti. Atrodo, jauno klieriko savi-
stabai trūksta patyrimo, jis menkai pažįsta žmones, nemoka „deramai" įvertinti savo
poelgių, todėl už jį sprendžia pasakotojas. Tai subrendusio, didelę gyvenimo patir
tį turinčio žmogaus išvados. Į akis krinta svarbus pasakotojo užmojis - pateisinti
Vasario elgseną ir sprendimus, vis primenant, kad „iš tiesų turbūt yra kažin kokis
žmogaus likimas arba kažin kokia nenumaldoma gyvenimo logika, iš kurios nubrėž
to kelio mes nepajėgiame iškrypti". Veikėjo savianalizę pasakotojas papildo žvelgda
mas iš laiko perspektyvos, todėl yra savotiškas antrininkas, tarsi jau subrendęs, daug
patirties sukaupęs pats Liudas Vasaris. Galbūt todėl jis jaučiasi galįs brautis į vei
kėjo sielą, apibendrinti visą gyvenimą. Žinant autoriaus biografiją, šį kūrinį galima
suprasti kaip paties Putino parodytą savo dvasinės brandos kelią, o Liudo Vasario
išgyvenimus - kaip savo lyrikos meninį komentarą, nes romano sąsajos su poezija
gana akivaizdžios.
Romane apstu įvairių sąvokų, tarptautinių žodžių, lotyniškų posakių. Pasakotojas
kartais tampa kone šaltu racionaliu stebėtoju, lyg rengtų kokį mokslinį traktatą.
Griežta sakinio sandara, tezių formulavimas, argumentavimas, terminijos gausa
rodo jo intelektą. Dėl analitinio pasakojimo pobūdžio „Altorių šešėly" laikytinas ne
tik psichologiniu, bet ir intelektualiniu romanu.
I dalis „Bandymų dienosSeminarija

Uždara, nuolat prieblandoje skendinti veiksmo erdvė - seminarijos koplyčia,
Katedros skliautai - yra Vasario išgyvenimų ir apmąstymų fonas, o kartu jo vidi
nio pasaulio metafora. Jis ne sykį perkrato mintyse stojimo į seminariją motyvus.
Daug lėmė tėvų noras, bet ir kiti „sumetimai lenkė jį į seminarijos pusę": bodėjimasis
kasdiene aplinka, troškimas pasiaukoti dideliam darbui, Maironio pavyzdys. Vasaris
naiviai tikėjosi, kad studijos seminarijoje pažadins stipresnį religinį jausmą, tačiau su
nepasitenkinimu turi pripažinti: išpažintys nepadeda tobulėti, o teologijos mokslas
tekalba apie pasaulio nuodėmingumą.
Vasaris skaudžiai junta, kad jo vidinis gyvenimas nesutampa su išoriniu. Artimo
draugo Varnėno, kuriuo pasitikėjo ir kurį gerbė, pašalinimas iš seminarijos nugramz
dina į dar gilesnę apatiją ir rezignaciją, mintyse sukelia chaosą. Nepažįstamoji, ku
rią klierikas Vasaris išvysta Katedroje, sužadina „mistišką idealo ilgesį", pažintis su
Liuce - meilės jausmą ir pakursto vyriškas ambicijas, norą patikti moterims.
Idealo ilgesys ir numanymas, kad jo niekada nepasieks, įkvepia Vasarį kurti, jis
parašo pirmąjį eilėraštį. Kūryba teikia ir didelį džiaugsmą, ir liūdesį, nes kunigo
sutana yra atitverusi jį nuo pasaulio. Bet Vasaris sielojasi ne tik dėl egzistencinių
dalykų - bundančios meilės, kūrybos, atšalusių santykių su tėvais (tėvai sako sū
nui „jūs, kunigėli"). Jautrios psichikos jaunuolis skaudžiai reaguoja į menkiausią
įsivaizduojamo pasaulio ir tikrovės neatitikimą. Kai seminarijos inspektorius jį, jau
91
antrakursį klieriką, be jokios priežasties perkelia į bendrą pirmakursių kambarį „la-
birintą“, Vasaris pasijunta tarsi skęstantis {„nevilties bedugnę".
II dalis „Eina gyvenimas". Parapija

Vasaris skiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Jis sąžiningai klauso išpažinčių, tvarko
bažnyčią, laiko mišias. Entuziazmas išblėsta matant, kad jo uolumas tapęs pajuokos
objektu. Vasaris bjaurisi klebonu Platūnu, vien laukais ir tvartais susirūpinusiu ūki
ninku, jam atgrasi ir kunigo Stripaičio politinė veikla. Jis jaučia, kad nesuartės ir su
paprastais žmonėmis, nepajėgs įnešti šviesos į jų gyvenimą.
Nuo sunkių, varginančių pareigų Liudas bėga į gamtą - ten, kur veržiasi jo me
niška siela. Pažintis su baroniene Rainakiene jam atveria kitokį dvasios gyvenimą.
Dvaras jį traukia „kaip kokia užburta pasakos pilis, kurioje piktas raganius slepia ir
auksą, ir sidabrą, ir deimantus, ir perlus ir kalina gražuolę karalaitę". Vasaris godžiai
skaito iš dvaro parsineštas knygas, besišnekučiuodamas su drąsia ir išsilavinusia ba
roniene, pajunta savo vertę, ima atviriau svarstyti kunigo ir poeto problemą.
Tai pagautas entuziazmo ir kūrybinio įkvėpimo, tai vėl susigraužęs, kad elgiasi
nederamai, vikaras Vasaris ieško atramos bendraudamas su pavyzdingais kunigais
Ramučiu ir Šlavantų tėveliu, bet jų asketiška gyvensena jam svetima.
Prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas nutraukia jo ryšius su Kalnynų parapija.
Išvykdamas į užsienį tęsti mokslų, Vasaris stabteli ant kalvos žvilgsniu atsisveikinti
su pirmąja savo darbo vieta ir staiga pamato, kaip kareivių susprogdintas bažnyčios
bokštas smunka žemyn. Jam pasirodo, kad „griuvo ne vien tik bokštas, bet griuvo
daug jaunystės iliuzijų ir idealų, kurių vedamas jis atėjo į tą vietą". Simbolinis griū
vančio bažnyčios bokšto vaizdas pranašauja Vasario išsivadavimą iš kunigų luomo
varžtų.
III dalis „Išsivadavimas“. Sostinė

II ir III dalies įvykius skiria dešimt metų. Per tą laiką baigėsi Pirmasis pasaulinis
karas, buvo sukurta nepriklausoma Lietuvos valstybė. Baigęs mokslus dvasinėje aka
demijoje, Liudas Vasaris keletą metų studijavo Vakarų Europoje. Dabar jį matome
jau įgijusį filosofijos daktaro laipsnį ir kartu subrendusį kaip menininką. Grįžęs į
Lietuvą jis apsigyvena Kaune.
Atgimsta Vasario santykiai su Liuce. Sužinojęs, kad Liucija yra kanauninko
Kimšos dukra, ir skaudžiai išgyvenęs jos savižudybę, Vasaris suvokia, jog kunigystė
gali žmogų pražudyti. Jaučia, kad ir jam pačiam gresia dvasinė katastrofa. Su kuni
gija susaistytas pareigų (dirba katalikiškos gimnazijos direktoriumi), pasaulėžiūros
ir socialinės padėties, jis nesiryžta tų ryšių nutraukti iš karto, be to, bijo įskaudinti
tėvus ir prarasti, kaip pats mano, geriausius savo bruožus - gebėjimą dėl idealo iš
sižadėti gyvenimo pagundų, moralinį tvirtumą, poeto talentą. Vis dėlto grožinės
kūrybos sėkmė paskatina Vasarį ryžtis gyventi vien iš literatūrinio darbo.
Nauja pažįstama Auksė Gražulytė, turtingo Amerikos lietuvio dukra, ragina jį
kovoti su asmenybės dvilypumu, o visokius sielos disonansus laiko žmogiškosios
menkystės apraiška. Auksės paveikslas šiek tiek schematiškas, ne toks gyvas kaip
92
Liucės ar baronienės. Jos tikslai akivaizdūs: veikli, ambicinga mergina siekia suvai
dinti lemtingą vaidmenį Vasario gyvenime, tapti jo vedle į išsilaisvinimą. Pagrindinis
Auksės klausimas - kas bus toliau - kreipia Vasario mintis prie galimybės sukurti
šeimą. Tačiau jam labiau rūpi savo talento ir kūrybos likimas, dėl to jis ryžtasi mesti
kunigystę - ne dėl šeimos. Ir prieblandoje skendintys seminarijos skliautai, ir darbas
Kalnynuose, ir šeimos gyvenimas - visa tai jam per ankšta, jis vis viena jaučiasi nega
lintis atsidėti tikrajam savo pašaukimui.
Kaip ir visame romane, paskutinėje dalyje Vasariui svarbiausia dvasios gyveni
mas. Kūrinio pabaigoje jis aiškiai suvokia save kaip poetą ir supranta savo būties
prasmę: „Be vidaus kovų ir kentėjimų nėra kūrybos. Tik nuolatos degdamas ir at
sinaujindamas meno žmogus gali kūrybiškai save pareikšti!1 Romanas baigiamas
Vasario pareiškimu NN vyskupystės kurijai.
VINCO MYKOLAIČIO-PUTINO
KŪRYBOS REIKŠMĖ
Gyvenimo pabaigoje V. Mykolaitis-Putinas rašė: „Aš žengiau į gyvenimą pačiu

persilaužimo momentu. Juk aš ir mano karta esame dviejų epochų žmonės!” Pasak
Vytauto Kubiliaus, Putino kūryba iš tiesų liudija lietuvių kultūrinės savimonės per
silaužimą: dogmatišką pasaulio atspindėjimą pakeitė laisva XX amžiaus mąstysena.
Jis įtvirtino lietuvių literatūroje dramatiškos savijautos vaizdavimo ir intelektualios
analizės pradus.
Rašytojo gyvenimą veikė dramatiškiausi XX a. istorijos įvykiai ir sukrėtimai. Jo
indėlis į lietuvių literatūrą išskirtinis, jis - vienas ryškiausių pomaironinės kartos
poetų, psichologinio romano meistras. Be to, Putinas suformulavo ir moderniosios
lietuvių literatūros teorinius pagrindus.
93
JURGIS SAVICKIS
1890-1952
BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA
Jurgio Savickio vardas dažnai siejamas su avangardiniu menu, suklestėjusiu lietu

vių literatūroje XX a. trečiame dešimtmetyje. Avangardistai kvietė nestandartiškai
mąstyti, priešintis literatūrinėms tradicijoms, ieškoti netikėtų raiškos formų, stengė
si priblokšti visuomenę originalumu. Bet Savickio kūryba netelpa vien j eksperimen
tinio meno rėmus, nors daugelis kritikų joje randa ekspresionizmo, impresionizmo
ar absurdo teatro bruožų.
Rašytojas gimė 1890 m. Pagausančio dvare netoli Ariogalos. Mokėsi Maskvoje,
Peterburge, Krokuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais dirbo Kopenhagoje,
Raudonojo Kryžiaus draugijoje, rūpinosi lietuviais karo belaisviais, stengėsi jiems
padėti grįžti į Lietuvą. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, 1919 m. Savickis pasi
rinko diplomato karjerą: buvo Lietuvos atstovas Danijoje, Švedijoje, Norvegijoje,
Olandijoje, Suomijoje. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, apsigyveno pietų
Prancūzijoje. Mirė 1952 metais.
Jurgis Savickis - Vakarų kultūros žmogus. Visą gyvenimą domėjosi menu (dai
le, teatru), dirbdamas Kaune, Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje, kartu ėjo
Valstybės teatro direktoriaus pareigas, laisvai kalbėjo keliomis Europos kalbomis.
Kaip diplomatinių atstovybių vadovas, populiarino užsienyje Lietuvos kultūrą: or
ganizavo parodas, dainininkų gastroles, išleido įvairaus pobūdžio spaudinių apie
Lietuvą. Jono Aisčio žodžiais, Savickis buvo „tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir
tikras savo tautos ambasadorius".
Dirbdamas diplomatu, jis daug keliavo, buvo susipažinęs su įvairialypiu Europos
kultūriniu gyvenimu. Natūralu, kad jo kūryboje atsispindi miestiečio gyvenimo
patirtis ir platus vakarietiškas akiratis. Jis domėjosi kinu, teatru, daile, muzika, ža
vėjosi rašytojais Knutu Hamsunu (Knut Hamsun), Edgaru Alanu Po (Edgar Allan
PoeJ, Oskaru Vaildu (Oscar Wilde), didelį įspūdį jam padarė Akselio Miuntės (Axel
Munthe) „Knyga apie San Mikelę". Taigi, norėdami suvokti Savickio tekstą, skaity
tojai turėjo priprasti prie netradicinio stiliaus ir būti nemenkai išprusę, kad greitai
perprastų netikėtas metaforas, pagautų ironijos žaismę.
94
KŪRYBOS BRUOŽAI
Originalus menininkas
Lietuvių literatūros istorijoje J. Savickis vadinamas moderniosios prozos kūrėju ir lai
komas vienu iš lietuvių prozos atnaujintojų. Pripažįstama, kad jo kūryba artimiausia
ekspresionistų meninei pasaulėjautai, bet joje galima aptikti ir kitų modernistinių
krypčių požymių. Savickis nėra dalyvavęs kokiuose nors avangardistų sąjūdžiuose
ar priklausęs kokiai modernistų grupuotei, skelbęs pareiškimų dėl savo estetinių pa
žiūrų. Jis atėjo j literatūrą tiesiog kaip itin originalus menininkas: jo kūryba išsiskyrė
nauja tematika, netikėta menine forma ir stilistika. Pasak Balio Sruogos, „ypatingas
jo stilius, ypatingas jo siužetas, ypatingas siužeto rutuliojimas". Taikliai jo kūrybą
apibūdino Kazys Binkis:
Jurgis Savickis, Vakarų kultūros žmogus, atėjo į mūsų „pilkąjį" gyvenimą ir ėmė ro
dyti, koks jis yra įvairus, koks jisai margas. <...> pagaliau susilaukėm rašytojo, kurio
raštus galės žmonės skaityti be patriotiško ar kitokio pasišventimo, be kurio lig šiol,
kas žino, ar buvo paskaityta bent viena originali lietuviška knyga.
Tuo metu Lietuvos skaitytojai literatūros naujoves priimdavo gana atsargiai, kar
tais netgi būdavo nusiteikę priešiškai, todėl Savickio novelių rinkiniais ne itin su
sidomėjo, o kritikai jį vertino prieštaringai. Alfonsas Nyka-Niliūnas apgailestavo,
kad Savickio kūriniai liko skaitytojų nepastebėti, tarsi nereikalingi. Įspūdžius apie
šio autoriaus novelių poveikį jis yra užfiksavęs dienoraštyje: „<...> man atrodė kaip
naujo prozos pasaulio atradimas. Tiesiog sunku buvo tikėti, kad tai ne verstinės, bet
lietuvio parašytos knygos."
Atotrūkis nuo tradicijos

Pirmas J. Savickio novelių rinkinys „Šventadienio sonetai", išėjęs 1922 m., moder
numu gerokai lenkė to meto lietuvių rašytojų Šatrijos Raganos, Vinco Krėvės ir kitų
kūrinius. Tai buvo pirma lietuvių literatūroje prozos knyga, kurioje nevaizduojamas
senasis (etnografinis) Lietuvos kaimas, nepabrėžiamas veikėjų lietuviškumas, laužo
mi tradicinio (epinio ar lyrinio) pasakojimo kanonai. Kituose apsakymų rinkiniuo
se - „Ties aukštu sostu" (1928 m.), „Raudoni batukai" (1951 m.) - rašytojas liko
ištikimas savo kūrybos principams. Priešingai nei kiti to meto autoriai, Savickis ne
garbino gamtos ir nesijautė esąs jos vaikas. Jo novelėse gamta nevertinama estetiniu
požiūriu, peizažai primena teatro dekoracijas arba įgudusio dailininko paveikslą.
Daug dėmesio skiriama spalvų, linijų žaismui, ypač šviesos efektams, tačiau, anot
A. Nykos-Niliūno, „viskas čia tebekvepia šviežiais dažais, bet ne gamta". Aplinka
modeliuojama pagal teatro principus, akcentuojamas pasaulio dirbtinumas.
Neįprastas Savickio novelių pasaulis

Savickis pirmas lietuvių prozoje ėmė vaizduoti didmiestį ir jo gyvenimą. Miesto kul
tūra nekritikuojama ir neidealizuojama, rodoma viskas - ir kas gražu, ir kas bjauru.
95
Miestas ir civilizacija nėra blogoji kaimo priešprieša, kaip ne vieno to meto lietuvių
autoriaus kūriniuose. Mieste Savickio žmogus gali ir pražūti, ir realizuoti save - vis
kas priklauso nuo veikėjo pasirinkimo ir prigimties. Skaitytojams galėjo būti sunku
suvokti Savickio noveles, nes jie susidūrė su iki tol lietuvių literatūroje mažai vaiz
duota ir jiems menkai pažįstama gyvensena: veiksmas vyksta Monte Karlo kavinėje,
Paryžiaus kabarete, Versalyje, traukinio miegamajame vagone, „knaipėje"1; veikė
jai - prostitutė, kino aktorius, bankininkas ir panašiai. Be to, glumino tuomet gana
atviras Savickio žvilgsnis į žmogaus prigimties dalykus: veikėjai pasidavę aistroms,
ryškūs erotikos elementai. Novelėse vaizduojamas pasaulis gana žiaurus ir negailes
tingas, tarsi be jokių prošvaisčių, paveiktas blogio ir keliantis grėsmę žmogaus egzis
tencijai. Žmogus jame lyg likimo marionetė2. Novelėje „Fleita* vaizduojama tragiška
fleitininko Žiogo lemtis. Dėl ligos jis negali groti teatre, todėl atsiduria aklavietėje,
nes neturi nei pinigų, nei namų, nei darbo. Prisiglaudęs pas giminaičius, nesugeba
pritapti prie jų gyvensenos, tad iš jo jokios naudos ir jis tiesiog pasmerkiamas mirti.
Tokia tragiška gyvenimo baigtis atskleidžia daug negerovių: žmonių susvetimėjimą,
godumą, abejingumą kito nelaimei, socialinį nesaugumą; norint ką nors keisti, pasaulį
reikia tobulinti iš esmės, o tai neįmanoma. Pasakotojas nieko nesmerkia ir neteisina,
negraudina skaitytojo dėl Žiogo nelaimės, į viską žvelgia iš tam tikro atstumo, net
mirtis nuspalvinama komizmo doze. Mirštantis Žiogas prilyginamas tarakonui, tarsi
būtų praradęs žmogiškąją vertę ir tapęs parazituojančiu vabzdžiu. Kartu išryškinamas
visiškas Žiogo bejėgiškumas, o mirtį netgi galima suprasti kaip vienintelę išeitį ir išsi
vadavimą iš šio negailestingo pasaulio.
Daugiaprasmiškumas
Moderniojoje literatūroje atsisakoma vieno žiūros taško, pavojinga deklaruoti ko
kias nors vertybes, nes gyvenime nieko nėra amžino ir pastovaus, viskas sąlygiška,
bet kuris iš pažiūros vertingas dalykas staiga gali virsti abejotinu. Vienas ryškiausių
Savickio kūrybos bruožų ir yra daugiaprasmiškumas. J novelėse kuriamas situacijas,
veikėjų charakterius pasakotojas žvelgia iš įvairių pozicijų, todėl neįmanoma vertinti
vienpusiškai. Pavyzdžiui, novelėje „Vagis" vaikas, išlaisvinęs vagį, jaučiasi pasielgęs
kilniai, bet paskutiniai pasakotojo sakiniai leidžia suprasti, kad kilnūs vaiko ketini
mai lėmė abejotinas pasekmes.
Novelių veikėjai
Savickio novelių veikėjai dažniausiai kompleksuoti, valdomi instinktų, tuščiagarbiai.
Jų poelgiai ne visada nuspėjami, nes daug ką lemia prigimtis arba atsitiktinumas.
Retkarčiais jie elgiasi veidmainiškai, tartum dangstosi kauke: pašnekovui pasako vie
na, o patys galvoja visai ką kita. Išlaikydamas atstumą, kaitaliodamas pozicijas, pa
sakotojas stebi, kaip personažas jaučiasi neįprastoje padėtyje ar aplinkoje, ir fiksuoja
tik pačias reikšmingiausias akimirkas. Novelėje „Jono Graužos nuotykiai" pagrin
dinis veikėjas šaiposi iš Lietuvos provincijos miestelio ir jo gyventojų, bet, susitikęs
1 Knaipė (ntk.) - smuklė.

2 Marionetė - lėlių teatro lėlė, aktoriaus valdoma virvelėmis.
96
pažįstamą ponią Račienę, apimtas aistros, užsigeidžia trumpalaikio meilės nuotykio,
bando ją sugundyti, nedvejodamas tikina mylintis, nors dėl to anaiptol nėra tikras.
Klausydamasis Račienės pasakojimo apie širdyje saugotą meilę jam, suvokia esąs leng
vabūdis, neatsakingas žmogus, todėl net neaplankęs žmonos ir mylimų vaikų sprunka
atgal j „linksmybių miestą" Berlyną. Mąstydamas apie ateitį, Grauža trokšta keistis,
bet ketinimai nelabai įtikinami, tad pasakotojas jo elgesį vertina ironiškai.
Ironijos meistras
Ironija, paradoksas, sarkazmas3, ekspresionistams būdingas polinkis šokiruoti, gre
tinti nesuderinamus dalykus - irgi svarbūs Savickio prozos bruožai. Cirkas, baletas,
teatras, filmai, marionetės, arlekinai^ - nuolatiniai įvaizdžiai, perimti iš ekspresio
nizmo dailės ir lyrikos. Siame gyvenimo spektaklyje žmogus negali nei pakeisti, nei
atsisakyti savo vaidmens, todėl dažnai žiūri į jį su ironija, kaip į komediją, su kuria
pats nesusijęs. Taigi Savickis vaizduoja ne tiek tikrovę, kiek jos parodiją. Apskritai jis
lietuvių literatūroje įteisino ironišką kalbėseną: iki tol beveik niekas juoko, humoro,
ironijos nesiejo su žmogaus egzistencijos problematika.
Stiliaus savitumas
Modernus Savickio pasakojimas skyla į fragmentus, nėra sklandžių ir nuoseklių pa
straipų. Jomis virsta paskiri sakiniai, pavieniai žodžiai. Ardoma netgi sakinių sintak
sinė konstrukcija, ritmika, kad dar labiau išryškėtų akcentai arba išvada. Stengiantis
kuo labiau suglausti sakinį, paliekama nutylėjimų. Skliausteliais ir kabutėmis išski
riamos lyg tarp kitko pasakytos, bet tekstą ironijos gaida nuspalvinančios pasako
tojo pastabos. Kūrinių kalba prisodrinta tarptautinių ar kitų kalbų žodžių, frazių,
žargonybių. Gausu kultūros nuorodų, kurios metaforizuoja vaizdą, sukelia netikėtų
asociacijų. Pasakojimas gana žaismingas: staigūs kontrastai, vienur kalbama rimtai,
kitur šmaikštaujama, mestelima kandi replika, nevengiama šiurkštumo, komišku
mo. Tekstas komponuojamas tarsi iš atskirų kino kadrų, kuriuos skaitytojui reikia
sujungti į visumą. Visa tai padaro vaizdą itin intensyvų.
3 Sarkazmas - pikta pašaipa, kandi ironija.

4 Arlekinas - juokdarys, pajacas.
97
HENRIKAS RADAUSKAS
1910-1970
GYVENIMAS, KULTŪRINĖ APLINKA
Atotrūkis tarp gyvenimo ir kūrybos

Henrikas Radauskas gimė Krokuvoje, per Pirmąjį pasaulinį karą su šeima pasitraukė į
Rusiją. 1921 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Panevėžio gimnazijoje, 1930-1934 m. Vytauto
Didžiojo universitete studijavo lituanistiką, germanistiką ir rusistiką. 1944 m., artė
jant sovietų kariuomenei, pasitraukė iš Lietuvos. Antrojo pasaulinio karo pabaigos
sulaukė ir pirmuosius emigracijos metus praleido Vokietijoje. 1949 m. persikėlė į
JAV. Čia dešimtį metų gyveno iš rankų darbo: dirbo metalo fabrike, prekių sandėly
je, mažame fabrikėlyje lygino popierines gėles. 1959-1969 m. darbavosi Vašingtono
Kongreso bibliotekoje. Bet šie gyvenimo faktai vargu ar padės suprasti Radausko
kūrybą. Poetas išgyveno du pasaulinius karus, traukimąsi iš Lietuvos, pirmųjų emi
gracijos metų sunkumus, o eilėraščiuose šito beveik nejunti. Kaip atsiminimuose
rašo poeto draugas Jurgis Blekaitis, „ta galinga grožio nostalgija, ta trapi, bet jokio
kalibro sviedinių nesudraskoma, nenuslopinama poetinė muzika ir yra Radausko
atkirtis supančiam smurtui ir tamsai".
Santykis su neoromantikais
Suprasti kūrybą padeda ne pliki faktai, o Radausko asmenybė. Išoriniams dalykams
poetas neteikė didelės reikšmės, buvo linkęs laikytis stebėtojo pozicijos. Menas jį
domino kur kas labiau nei gyvenimas.
Kaip ir neoromantikai, Radauskas lietuvių poezijoje pasirodė ketvirtame XX a.
dešimtmetyje - 1935 m. debiutavo eilėraščių rinkiniu „Fontanas". Juos sieja polinkis
kurti pasakišką eilėraščio vaizdą, bet sykiu Radauskas polemizavo su neoromantine
poezijos samprata. Neoromantikams rūpėjo pasakos ir tikrovės santykis, asmeninis
jausmas ir jo raiška, o Radauskas pirmame rinkinio eilėraštyje tikrovę drąsiai atme
tė: „Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu" (eil. „Pasaka"). Jo kūryba atsiremia ne į tikrovę,
tėvynės gamtą ar asmeninius išgyvenimus, o į meną, mitą, poetinio žodžio gebėjimą
tarsi iš nieko sukurti savitą pasaulį:
O eilėraštis gimsta - kaip vėjas - iš nieko

Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta - kaip vėjas - į savo namus.
„Žiemos daina“
98
Todėl pasitraukęs iš tėvynės poetas neišgyveno didesnio kūrybinio lūžio. Išeivijoje
jis laikėsi tų pačių kūrybos principų kaip Lietuvoje, rašė tokios pat preciziškos for
mos eilėraščius. Į jo kūrybą galima žiūrėti kaip j vientisą reiškinį. Išeivijoje Radauskas
išleido porą eilėraščių rinkinių.
PASAKA
Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,

Pro užrakintas geležies duris,
Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,
Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,
Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -
Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,
Ir mirga margas spindulių lietus.
Septynias mylias žengia vaiko koja.

Našlaitės neliečia vilkai pikti.
O Eglės broliai dalgiais sukapoja
Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.
Voras su trupiniu j dangų kelias.

Kalba akmuo ir medis nebylys.
Ir ieško laimės, ant aklos kumelės
Per visą žemę jodamas kvailys.
Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą

Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.
Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,
Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.
1. Kaip suprantate Pasakos ir pasaulio priešpriešą? Kokiais vaizdais ji kuriama? Koks lyrinio subjekto
santykis su Pasaka ir su pasauliu?
2. Kokių pasakų siužetai minimi eilėraštyje?
3. Kokia tema sieja pasakų siužetų fragmentus?
4. Eilėraštyje ryškūs poetinio pasakojimo elementai. Aptarkite, kaip plėtojamas šis pasakojimas.
Kurią vietą laikytumėte kulminacine?
5. Kokią kūrybos sampratą teigia šis eilėraštis?
99
POETINIO PASAULĖVAIZDŽIO BRUOŽAI
„ Vykstantis“ eilėraštis
Vienas pagrindinių H. Radausko kūrybos ypatumų - vadinamoji estetinė distan
cija. Jo eilėraščiuose neatsispindi gyvenimo ar istorijos įvykiai, nekalbama apie as
meninius jausmus, tad beveik nėra ir poezijai įprasto lyrinio subjekto, lyrinio aš. Jį
pakeičia pasakotojas, tarsi iš šalies, neretai su ironija stebįs besiplėtojantį siužetą.
Kalbėdami apie Radausko poeziją turime pasitelkti prozą apibūdinančius termi
nus - pasak literatūros kritiko Rimvydo Silbajorio, tai poezija, kuri n c yra, o vyksta.
Todėl norint suprasti eilėraštį reikia atkreipti dėmesį, kokia jame klostosi istorija,
kas jos veikėjai, - o jie įvairūs, pavyzdžiui, grįžtantis namo girtuoklis, tarnaitė, va
karas, pavasaris. Radausko eilėraščiai
<...> labai pilni daiktų. Medžiai, vaisiai, žiedai, stalai, vinys, gėlių krautuvės,
mėsinės - visi svieto1 margumynai eilėraščiuose bendrauja tokiu ypatingu būdu,
kad, išstūmę žodžius, reiškiančius jausmus ar idėjas, perima jų funkcijas, tampa
daiktais-jausmais, daiktais-idėjomis. Mums kalba pats su savimi likęs pasaulis, o ne
jį nusižiūrėjęs, jį suabstraktinęs poetas.
R. Šilbajoris
Teatriškumas
Neretai H. Radausko poezija apibūdinama kaip teatriška. Joje esama su teatru su
sijusių įvaizdžių - pavyzdžiui, pats teatras, scena, arlekinas. Teatriškumas būdingas
net eilėraščio struktūrai: mėgstamos dramatiškos, komiškos, tragikomiškos aplinky
bės, primenančios spektaklio ar filmo scenas, eilėraštyje galima įžvelgti scenografijos
elementų:
Tirštoj, itališkoj dangaus mėlynėj

Du medžiai rieda tartum rutuliai <...>
„Peizažas“
arba
Per teatrinį dangų, blogai nutapytą,

Praskrido netikro angelo šešėlis.
„Lunatikas"
Gamta ir kultūra
Gamtos vaizdas kuriamas visai kitaip nei romantinėje lyrikoje. Romantikai gamtą
suvokia kaip žmogaus sielos atspindį, jų peizažas liūdi ir džiaugiasi drauge su lyri
niu subjektu. O Radausko kūryboje gamta net nėra grožėjimosi objektas. Kaip ir
daiktų pasaulis, ji labai dinamiška, peizažas gali būti veikėjas („Nuo kalno upėn ri
tasi peizažas" - eil. „Peizažas"), gamtos reiškinys gali tapti mitine būtybe ar pasakos
personažu, antai eilėraštyje „Sutemos" debesys virsta su dieviškąja sfera susijusiais
1 Svietas (ntk.) - pasaulis.
100
„balčiausiais gyvuliais". Nerasime Radausko kūryboje ir jokių išskirtinių lietuviško
peizažo elementų: dangus čia itališkas, „įtūžęs kaip Otelo" po miškus laksto Panas2
ir ganosi vienaragiai3. Gamta neatskiriama nuo kultūros. Radausko poezijoje apstu
kultūros įvaizdžių: graikų ir romėnų dievybių, literatūros kūrinių ir pasakų perso
nažų, kompozitorių, dailininkų, filosofų vardų, egzotiškų terminų ir svetimų kalbų
žodžių. Poetas mėgsta su ironija žaisti stereotipiniais įvaizdžiais - romantikų mėgs
tama žydra spalva jam „mėlynų melodijų melai" (eil. „Juk tai romantika"), apsnūdę
poetai „sidabro rašalu" rašo „šnerančią poemą apie miegą" (eil. „Poetai romantikai").
Poetinės transformacijos principas

Eilėraščiuose neretai perteikiamas poeto požiūris į kūrybą. Pasakojimas prasideda
tikrovės neigimu, išnykimu (dažnos mirties, net smurto, žiaurumo metaforos). Tai
tarsi išlaisvina kelią vaizduotei ir leidžia rastis kitai - poetinei - tikrovei, kurioje
įmanomi visokie stebuklai. Taigi pasaulis transformuojamas, keičiamas poetiniu,
pasakišku. Vienas pagrindinių pasikeitimo požymių yra balsas, kurį įgauna persi
mainiusi tikrovė: „Gėlė pragysta gatvėj paukšteliu" (eil. „Mūza"), saulė „pasineria /
Į gailiai giedančius dažus" (eil. „Skenduolė"), žiema „pabyra brangiais metalais / Ir
prabyla apaštalais" (eil. „Žiemos darbai").
„Aš nevedu tautos“

Kaip minėta, pasitraukimas iš tėvynės beveik nepaliko pėdsakų H. Radausko poe
zijoje. „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos" (eil. „Dainos gimimas") - taip poetas
pradeda pirmąjį išeivijoje 1950 m. išleistą eilėraščių rinkinį „Strėlė danguje". Šiomis ei
lutėmis jis polemizuoja su Bernardo Brazdžionio poeto pranašo pozicija (eil. „Saukiu
aš tautą"). Regis, eilėraštyje „Tėvynės vėjas" turėtų būti kalbama apie gimtojo krašto
ilgesį. Vis dėlto namų link čia suka ilgesį pajutęs Odisėjas. Mitas, menas, kultūros
įvaizdžiai asmeninį jausmą paverčia apibendrinimu - kas apskritai būdinga žmogaus
prigimčiai. Tačiau filosofavimo ir filosofinės poezijos Radauskas nemėgo - jo nuomo
ne, filosofija iš esmės svetima menui. Tiesa, vėlyvieji eilėraščiai (pavyzdžiui, „Fleita")
dažniau kalba apie bėgantį laiką, mirtį, pabaigą, bet santūriai, su ironiška šypsena:
Bacho fleita gieda apie mirtį

Kaip apie pavasarį - ramiai.
DAINOS GIMIMAS
Aš nestatau namų, aš nevedu tautos,

Aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.
Ir vėjas dangiškas į jos lapus atklysta,

Ir paukštis čiulbantis joj suka savo lizdą,
2 Panas - senovės graikų mitologijoje miškų ir ganyklų dievas su ožio ragais, ausimis ir kanopomis.
3 Vienaragis - mitinis gyvūnas, viduramžiais vaizduotas kaip baltas žirgas su ilgu smailiu ragu
kaktoje, nepaprastai baikštus, simbolizuojantis skaistybę.
101
Ir skamba medyje melodija tyli,
O aš klausausi jos ir užrašau smėly,
Ir vamzdį paimu, ir groju, ir dainuoju

Su vėju ir paukščiu ir su medžiu baltuoju,
Ir ūžia debesys nežemiškos spalvos

Virš tos dainuojančios ir grojančios kalvos.
1. Pagrindinis eilėraščio „įvykis1' nusakytas pavadinimu - tai poezijos („dainos") gimimas. Aptarkite
jo pradžią: kas sukuria melodiją?
2. Pirma eilėraščio eilutė - kitos pozicijos atmetimas (tai vienas iš nedaugelio Radausko eilėraščių,
parašytų pirmuoju asmeniu). Kokį požiūrį į kūrybą atskleidžia tolesnis eilėraščio tekstas?
3. Kokiais muzikos terminais kalbama apie kūrybą?
4. Pagrįskite arba atmeskite teiginį, kad šį eilėraštį galima laikyti požiūrio „menas menuf manifestu.
5. Koks lyrinio subjekto santykis su girdima melodija? Koks kūrybos ypatumas pabrėžiamas metafora „užra
šau smėly"?
6. Remdamiesi eilėraščiu įrodykite, kad kūryba keičia ir kuriantį žmogų, ir aplinkinį pasaulį.
TARP MODERNIZMO IR KLASICIZMO
Henriko Radausko eilėraščiai griežtos klasikinės formos - gebėjimą sklandžiai eiliuo

ti jis laikė vienu svarbiausių poeto privalumų. Kompozicija vientisa - joje nesunku iš
skirti atskiras dalis: pradžią, pabaigą, poetinio pasakojimo kulminaciją. Asmeniniai
jausmai nereiškiami tiesiogiai. Esama pasikartojančių įvaizdžių, motyvų, pavyz
džiui, susijusių su metų laikų kaita. Visa tai būdinga klasicistinei poetikai.
Bet eilėraščio vaizdas itin dinamiškas - viskas jame juda, mainosi. Mėgstami
proziški veikėjai, erdvės detalės. Tai jau modernizmo bruožai.
Dėl tokios skirtingų poetikų dermės Radausko poezija priskiriama neo-
klasicizmui - vienai iš modernizmo atšakų. Štai kaip jis pats apibūdina savąjį kūry
bos idealą:
Kiekvienas tikras poetas visų pirma sukuria savo, vien tik jam charakteringų meta
forų, vaizdų sistemą, savo metodą proziniams daiktų vardams paversti poetiniais
simboliais, savo stilių ir savo kalbą. Tame naujo estetinio mikrokosmoso sukūrime
ir glūdi jo reikšmė.
Vienas iš svarbiųjų naujosios poezijos pažymių4 - tegu ir ne visiems jos atsto
vams privalomas - yra vis didesnis iracionalių, taip pat fantastinių pradų veržimasis
į poeziją. Reikia tačiau pasakyti, kad šitos rūšies poetinė kūryba dažnai pasiduoda
klasikinei disciplinai ir dėl to visai įmanomas toks poeto apibūdinimas: iracionalus
savo dvasia, bet klasikinis savo stilium.
Požymių.
102
VYTAUTAS MAČERNIS
1921-1944
GYVENIMAS IR ISTORINIS LAIKAS
Vytautas Mačernis gimė Žemaitijos vidury, Šarnelės kaime netoli Žemaičių

Kalvarijos, gausioje šeimoje. Šviesiausias vaikystės prisiminimas - babūnė, „Vizijose"
vadinama senole, kuri mažąjį Vytuką užaugino ir labai mylėjo. Iš savo šeimos ir drau
gų jis išsiskyrė polinkiu į vienatvę, uždarumu. Save dažnai vadindavo svajotoju, fan
tastu. Kartais jį pagaudavo keisti regėjimai - tas akimirkas labai brangino: „Vizija -
tai mano turtas, svajonė - tai mano dabartis, praeitis ir ateitis. Be jų aš nieko neturiu,
be jų daugiau nieko ir nenoriu!'
Telšių gimnazijoje Mačernis išsiskyrė rimtumu, būdavo nuolat į kažką įsigilinęs,
susikaupęs. „Vienumos, kaip paukštis erdvės, noriu. Kažkaip tuščias darausi su visais
gyvendamas", - rašė laiške gimnazijos draugei. Kitokie nei moksladraugių būdavo
ir jo rašiniai. Aštuoniolikos metų nusiuntė „Ateities" žurnalui straipsnį, kuriame
ragina bendraamžius pažinti save, atrasti savus gyvenimo kelius, susivokti pasaulyje,
suprasti gyvenamąjį metą, atsakingai rinktis vertybes: „Venkime prabangos, gyven
kime kuldiai. Atsiminkime, kad turtas yra ne žmogaus užvaldymui, o tik jo pragyve
nimo reikalui. Niekur taip greitai neišsenka jėgos, kaip sėdint minkštame fotelyje!1
Mačernis anksti subrendo, tarsi peršoko nerūpestingos jaunystės laiką. Apie save
dienoraštyje rašė: „<...> aš degiau nerimu, vedančiu į pažinimo gelmes."
1939 m. rudenį atvykęs studijuoti į Kauno Vytauto Didžiojo universitetą,
Mačernis pasirinko anglų kalbą ir literatūrą - jį traukė tai, kas sena ir turi tradici
ją. Jam buvo devyniolika, kai Kaune pasirodė rusų tankai. Kaip ateitininkų išug
dytos jaunosios literatų kartos atstovas, Lietuvos okupaciją sutiko be jokių iliuzijų,
nepriėmė nė vieno sovietinės ideologijos teiginio. 1940-ųjų rudenį Humanitarinių
mokslų fakultetą perkėlus į Vilnių, Mačernis apsisprendė studijuoti filosofiją.
Jo dėmesį traukė Frydricho Nyčės (Friedrich Nietzsche) ir kitų Europos filoso
fų idėjos, universiteto profesorių Vosyliaus Sezemano, Balio Sruogos, ypač Levo
Karsavino paskaitos ir seminarai. Iš rašytojų Mačernis labiausiai vertino Fiodorą
Dostojevskį.
Vilniuje jis baigė „Vizijų" ciklą, apmąstė didelę dalį „Metų sonetų". Savo kūrybą
skaitydavo draugams - jam rūpėjo pamatyti, pajusti, kaip eilėraščiai veikia klausyto
ją. Poetinis žodis Mačerniui buvo tarsi nematoma siena, kuria galima atsitverti nuo
kraupios tikrovės. Pasak poeto Henriko Nagio, būdavo sunku suprasti, kaip jis įsten
gia tokiu beviltišku metu kurti ir planuoti, tarytum nieko nebūtų atsitikę. Dauguma
poetų jautėsi bežadžiai, tarsi mirę, o Mačerniui atrodė, kad visa tai nepastovu,
103
laikina. Jam buvo svarbu kūryba, nes tik ja poetas iš tiesų gyvena. „Mokėkime gy
venti ir dūžtančiose formose", - tokia buvo jo nuostata.
Pirmuosius karo metus Mačernis praleido Vilniuje, į Sarnelę grjžo 1943 m.
vokiečiams uždarius universitetą. Neramūs karo metai - brandžiausias Vytaut.
Mačernio, kaip poeto, laikas. Sarnelėje jis jautėsi saugus, užsisklęsdavo apmąstv-
muose, panirdavo j savo regėjimus. Čia galėjo būti vienas su poezija. Kaimo pasako
jimai, tradicijos, sodri žemaičių kalba, senoje sodyboje gyvenusių protėvių istorijo-
buvo svarbiausia poeto atrama.
Grįžęs į Vilnių Mačernis draugams pasirodė kaip subrendęs poetas. Baigta^
„Vizijų" ciklas sulaukė puikių įvertinimų. Mačernio eilėraščiai plito nuorašais, nuo
lat gaudomi, keliantys susižavėjimą. Autorius vadintas jaunu genijumi. Tam mitu.
rastis padėjo ir jo laikysena - buvo išdidus, pasitikintis savimi. Tačiau sau poetas kėlė
didelius reikalavimus - nepasiduoti tuštybei, neiššvaistyti savęs kasdienybėje, atsi
kratyti „nelabai didžių minčių: keršto, neapykantos, <...> tuščių fantazijų". Laiške
mylimajai Bronei Vildžiūnaitei rašė:
Jeigu kas nors vertingo yra tiek šiapus, tiek anapus, - tai aukštosios akimirkos,
kurių metu žmogus išsiskleidžia Visatos pilnatvėje. Tu klausi, kas yra gyvenimas,
ir aš atsakau: aukštosios akimirkos! Jos vienos padaro žmogaus gyvenimą tikrai
vertingą.
Jis tikėjo, kad būties prasmės suvokimas gali padėti žmonėms išsilaikyti pasauliniu
katastrofų laikais, kad ypatinga poeto misija - atverti būties tiesas ir „išmokyti geist
tų aukštųjų akimirkų".
Netrukus prasidėjo masinis traukimasis iš Lietuvos į Vakarus. Paskutinę savo gy
venimo dieną poetas rašė eilėraščių ciklo „Songs of Myself" XV giesmę:
Mano akys yra liūdnos, nes jos mato daug

spalvų, kurios blunka.
Taip ramiai jis kalba apie atsiskyrimą, išsako nuojautą, kas neišvengiamai artėja.
Paskutinė giesmė - lyg susitaikymas su lemtimi. Paskubom susižėręs rankraščius,
Mačernis su draugu arkliais leidosi Žemaičių Kalvarijos link, nors fronto linija buvo
visai priartėjusi. Jo gyvybę nutraukė atsitiktinė sprogusio sviedinio skeveldra.
LITERATŪRINIS KONTEKSTAS
Nors studijų draugai, literatai Vytautą Mačernį pažino kaip poetą, eilėraščių rinki
nys „Žmogaus apnuoginta širdis" buvo išleistas tik 1970 m., po autoriaus mirties
praėjus ketvirčiui amžiaus.
Be kūrybos Mačernis neįsivaizdavo savo gyvenimo. Menininkui kėlė aukštus
reikalavimus: pasak jo, rašytojas privalo būti šventas, bet niekad nesitraukti iš pur
vinų žmonijos aikščių, tą visą purvą naikinti ir aikštes švariom paversti. Poezija turi
104
būti kelianti, žmogaus žingsnius palengvinanti. O norint tokią poeziją rašyti, reikia
amžinai degti, liepsnoti. Ramybę, pasitenkinimą ir gerą, laimingą gyvenimą verčiau
užmiršti:
Be kančios, tiesiog fizinės, aš neparašau pusantros eilutės. Kūryba man - sunkiau

sias katorgos gyvenimas. Tai, kas gražu, yra mano sielvarto atžymėta.
Su populiariais ketvirto dešimtmečio poetais neoromantikais Jonu Aisčiu, Salomėja

Nerimi, Antanu Miškiniu Mačernis turi mažai ką bendra, nes jį labiau traukė kla
sika - Maironis, Putinas. Savo mokytoju jis laikė XIX a. gyvenusį rašytoją Motiejų
Valančių, lietuvių prozos pradininką, nes manė, kad žodžiui, kalbai reikia grąžinti
tikrąją reikšmę. Tad iš Valančiaus pirmiausia mokėsi kalbos.
Nepriklausomoje Lietuvoje užaugo talentinga jaunoji poetų karta - Kazys
Bradūnas, Juozas Kėkštas, Vytautas Mačernis, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-
Niliūnas. Iš jų tik Mačerniui neteko patirti išeivio, klajoklio, tremtinio dalios. Šių
poetų kūryba pirmą kartą išspausdinta 1951 m. Los Andžele išėjusioje poezijos
antologijoje „Žemė", todėl jie vadinami žemininkų karta. Su žemininkais Mačernį
sieja kūrybos tematika: namų, gimtinės svarba žmogaus gyvenime, tiesos, gyvenimo
prasmės ieškojimas.
„ V I Z I J O S 11
Na?nai
Nors Mačernis dažnai sakydavo, kad menininkas - dievų išrinktasis, ir pats jautėsi
esąs toks, svarbiausia jo gyvenime visuomet buvo tėviškė, gimtoji Šarnelė. Nuo jos
negalėjo atitrūkti, mėgo pasakoti apie savo senuosius namus, kur gimė didžioji jo
kūrybos dalis. Namai, pasak jo, ten, kur gyveno tėvai ir protėviai, kur liko vaikystė,
sušildyta artimų žmonių globos. Gimtoji žemė - tai kūrybos galių ir apskritai pras
mingos būties šaltinis. Namuose jis pajuto gebėjimą regėti keistas vizijas, kuriose
atgyja sena giminė, vėl po sodą vaikšto senolė ir laimina jo, būsimo poeto, gyvenimą.
Namų reikšmę geriausiai atskleidžia eilėraščių ciklas „Vizijos” (1939-1942).
Regėjimai
„Vizijų" lyrinis subjektas išgyvena įvairias dvasios būsenas - nuo pilnatvės ir palai
mos iki visiškos tuštumos ir nuobodulio. Eilėraščių turinys - tai lyrinis pasakojimas
apie šią jausmų patirtį. Kiekvienoje ciklo dalyje pasikartoja panaši istorija: koks nors
garsas ar regimasis įspūdis pažadina lyrinio subjekto prisiminimus ir šie virsta regė
jimu. Tai labiausiai laukiama ir trokštama eilėraščio žmogaus būsena, prilygstanti
svaiguliui, įvardijama ugnies, liepsnos metaforomis. Grįžus į tikrovę vėl apima nuo
bodulio, dvasinės tuštumos jausmas.
105
Senolė
Palaimos akimirkomis eilėraščio žmogus dažniausiai regi savo senolę. Ji ne tik glo
boja, saugo, padeda pažinti pasaulį, bet ir skatina eiti tolyn, žadina troškimą, siekti,
ieškoti. Senolė yra jo dvasios kelionės lėmėja ir vertintoja. „Vizijų" žmogus regi sau
lės nušviestus laukus ir žemę ariančius protėvius, girdi vėją, šnabždantį pranašiškus
žodžius. Mato ir save - einantį, ieškantį, bendraujantį su senosiomis protėvių karto
mis. Susitikimas su senole ir protėviais sukelia palaimos būseną, eilėraščio žmogus
jaučiasi dalyvaująs šventose apeigose.
Dvasios stiprybės šaltinis

Gimtinės erdvei priešinama miesto erdvė - tamsi, purvina. Ten gyvenama be
džiaugsmo ir vilties. Ten žmogus supilkėją, nebepažįsta savęs, ne augina, o griauna
kūrybines galias. Gyvybė atgyja tik pajutus savy „per kartų kartas sukurto kraujo ir
jėgos" liepsną. Įsilieti į gyvybės ratą žmogui reiškia įprasminti ir savo buvimą. Jis nu
jaučia galįs ir privaląs praturtinti, pratęsti žemdirbių genties gyvenimą nemirtingu
kūrybos žodžiu:
Kai saulė sužėrės, aš grįšiu vėl į protėvių namus, ant rankų nešdamas karalių gėlę,
O pasitikt išeis išdidžios vakarų ir šiaurės gentys <...>.
Protėvių genties bendrumo jausmas, šviesus gimtųjų namų paveikslas įkvepia gy
venti ir kurti, padeda suvokti savos egzistencijos tikslą: eilėraščio žmogus, išgyvenęs
pakilimų ir nuopuolių, degdamas „prasmingo žygio" troškuliu, tapatinasi su nauja
milžinų karta ir išeina į pasaulį siekti „didžiųjų aukštumų".
„METŲ SONETAl“
Mintis irforma
Vytauto Mačernio, kaip ir visų žemininkų, kūryboje vyrauja ne asmeniniai išgyveni
mai, ne visuomeniniai siekiai, o apmąstymai. Tai minties poetai, jų eilėraščio žmo
gus kelia klausimus, susijusius su gyvenimo prasmės, laimės, mirties slėpiniu, ir ieško
atsakymų. Šios temos skleidžiasi paskutiniais gyvenimo metais rašytame, nebaig
tame Mačernio eilėraščių cikle „Metų sonetai". Klasicizmo literatūros pavyzdžiu
eilėraščiai suskirstyti pagal metų laikus: pradedama „Rudens sonetais" ir baigiama
„Vasaros sonetais", daugiausia sukurta „Žiemos sonetų". Mačernis laikosi griežtos
soneto formos - eilėraštį sudaro du ketureiliai ir du trieiliai. Eilėraščio pabaiga yra
apibendrinimas, apstu aforizmų ir abstrakčių sąvokų. „Aš turiu, - sakė poetas drau
gams, - į tas keturiolika eilučių sutalpinti didelę mintį."
106
Iliuzijų erdvė
Priešingai nei „Vizijų", sonetų žmogus neįžvelgia pasaulyje nieko pastovaus, abejoja
visomis tiesomis ir vertybėmis, net tvaria gimtųjų namų apsauga. Pažinimo alkis jį
išveda į pasaulį:
Savo sielą, alkaną kaip žvėrį,

Maitinu geriausiais žemės vaisiais:
Mokslu ir menu; tegu ji gėris
Spalvomis ir tonais įkvėptaisiais.
Sonetų personažai atpažįstami iš Europos kultūros tekstų - nimfos, fėjos, sparnuo

tasis žirgas Pegasas, Venera, miškų ir ganyklų dievybė Panas, literatūros kūrinių vei
kėjai Don Kichotas, Sančas Pansa, Don Zuanas.
Sonetų žmogus yra klajūnas ir ieškotojas - tiesos pažinimas niekados nesibaigia.
Namų palaima vien iliuzinė, už jų baugi tuštuma:
Kur veržies? - Tuštumon.

Ką surasi ten? - Nieko.
Todėl kartais jis jaučiasi pavargęs ir vienišas, dažnas jo palydovas - vėjas, skraidinan
tis į svajonių ir sapnų erdves.
Amžinieji klausimai
Sonetų žmogui rūpi
Išspręst gyvybės ir mirties lygtis

Su begale nežinomųjų.
Jis mąsto apie laimę, žmogaus vietą pasaulyje, meilę, kūrybą, trokšta kančios, nes ji
skatina eiti, kovoti ir laimėti. Jis nebijo vienatvės: „Kas didėja nuolatos, tas tampa
vienas", tik vienumoje gali apmąstyti savo patirtį. Nori suprasti buvimo prasmę:
Kodėl kas nors yra? Kodėl aš pats esu

Didžiausia paslaptis visatos slėpinių?
Didžiausia vertybė sonetų žmogui - laisvė, net ir teisė klysti. Kad patirtų, „<...>
kaip gelia / Klaidoje širdis", jis prašo Dievo:
Bet dabar man duoki mano dalią - laisvės turtą,

Aš jau pats, aš pats bandysiu savo laimę kurti.
Egzistencinis nerimas
Nerimas - nuolatinė sonetų žmogaus būsena. Tai jis kartais „išmeta į klausimo ke
lius" ir pažadina pažinimo troškulį, o kartais nugramzdina į juodžiausią neviltį ir
107
sukelia bejėgiškumo, nusivylimo jausmą. Tokiomis akimirkomis žmogus pasitraukia
į kūrybos šalj, kur saulė, putoja vynas ir žydi amžinas pavasaris, kad galėtų savo neri
mą „išreikšti žodžiais ir poezijos vaizdais".
VYTAUTO MAČERNIO INDĖLIS

Į LIETUVIŲ POEZIJĄ
Mačerniui teko gyventi ir kurti dramatišku laiku. Pasak Vytauto Kubiliaus, poeto
lyrikos subjektas, kaip Albero Kamiu (Albert Camus) veikėjai, suvokia, kad gyve
nimo arenoje viešpatauja mirtis ir žmogus iš anksto pasmerktas. Nebūtis apglėbia
kiekvieną. Žvilgsniu perskrodęs „Tuštumos beribį okeaną" poetas neberanda tvirtos
atramos nei religijoje, nei istorijos vyksme. Viskuo abejojantis ir nusivylęs, jis ieš
ko savyje vidinės jėgos, kuri atlaikytų būties absurdą. Išlikti išdidžiam ir laisvam -
svarbiausia vidinio pasipriešinimo nuostata. „Vizijos" ir „Metų sonetai" - tai balsas
nepasidavusio žmogaus, „sopulio didžio, sunkios nežinios" svorį pakeliančio su sto-
jiška tvirtybe.
108
BRONIUS KRIVICKAS
1919-1952
ISTORINĖS APLINKYBĖS
Pokariu provincijoje beveik dešimtmetį vyko nuožmi nepriklausomybę ginančių

partizanų kova su Lietuvoje dislokuota SSRS kariuomene ir jos talkininkais, sovie
tinį režimą palaikančiais vadinamaisiais stribais. Naktį į valstiečio trobą belsdavosi
Lietuvos partizanai, dieną - stribai ir sovietų kareiviai. Sužinojus, kad šeimininkas
kaip nors - maistu, nakvyne - padeda partizanams, visa šeima būdavo ištremiama
į Sibirą ar kitus atšiaurius SSRS pakraščius. Jėgos buvo nelygios. Kas galėjo įsivaiz
duoti, kad pasiryžę aukai partizanai įveiks ką tik pasaulinį karą laimėjusią kariuome
nę? Tai buvo veikiau moralinis pasipriešinimas okupacijai.
GYVENIMO IR KŪRYBOS KELIAS
Bronius Krivickas - vienas žymiausių ginkluotame pasipriešinime dalyvavusių lie

tuvių rašytojų. Jo kūrybinis kelias prasidėjo dar prieš karą. Jis baigė Biržų gimna
ziją, 1938-1943 m. studijavo lietuvių literatūrą Kauno Vytauto Didžiojo, vėliau
Vilniaus universitete. Buvo V. Mykolaičio-Putino globojamos literatų grupės narys,
lankė B. Sruogos vadovaujamą teatro seminarą. Rašė poeziją, prozą, dramas, reiškė
si kaip literatūros kritikas, vertėjas. Karo metais studijuodamas aktyviai dalyvavo
Vilniaus literatūriniame gyvenime.
Artėjant frontui, B. Krivickas svarstė galimybę trauktis į Vakarus, bet apsispren
dė likti Lietuvoje. Pasak jo kraštiečio rašytojo Jono Mikelinsko, tada manyta, kad
„sovietai jau nebe tie, jau pasikeitę, sužmoniškėję... Juk jie susidraugavo ir kartu ko
vojo su demokratinėmis valstybėmis..." Žinoma, jaunųjų literatų viltys nepasiteisi
no - tik grįžus sovietams, prasidėjo teroras. 1944 m. rudenį Krivickas pradėjo dirbti
Biržų gimnazijoje, bet naujoji valdžia aiškiai pasakė: kas ne su mumis, tas prieš mus,
trečio kelio nėra, - ir 1945 m. pradžioje persekiojamas mokytojas įsitraukė į parti
zaninę kovą. Vienas jo bičiulis, atsidūręs tame pačiame partizanų būryje, prisimena:
Rengdavome partizaninius pobūvius, kuriuose Bronius apibūdindavo politinę

padėtį pasaulyje ir Lietuvoje. <...> Dažnai su Bronium išeidavom į ramų miško
kampelį, kur Bronius man skaitydavo savo eilėraščius ir prašydavo įvertinimo. <...>
Jo eilėraščiai buvo nepaprastai gilūs ir prasmingi. Tai buvo lyg ir atsakas į Bernardo
Brazdžionio klausimą „Kur tu, Lietuva?"
109
Miške Krivickas atrodė neįprastai - su skrybėle, akiniuotas, o rankose ginklas.
Kurti jis sugebėdavo ir prie žmonių: atsisėda nuošaliau ir rašo, o vakare prie laužo
deklamuoja eiles. 1951 m. Krivickas perėjo į apygardos štabą, jam buvo patikė
ta partizanų spauda. Jis redagavo laikraščius „Laisvės kova“ ir „Aukštaičių kova“.
1952 m., pasinaudoję išdaviko parodymais, sovietai surengė didžiulę operaciją,
tada buvo surastas Krivicko ir jo kovos draugo bunkeris. Per susišaudymą abu parti
zanai žuvo. 1953 m. partizanų spaudoje pasirodžiusiame nekrologe prisimenama,
kad į siūlymą pogrindžio sąlygomis išleisti bent dalį poezijos Krivickas atsakęs:
„Ne viskas atitiks laiko dvasią." Toliau nekrologo autorius rašo: „Visgi nutariam
išleisti, kad būtų ryški ir vienišo lietuvio dalia šioje didingoje kovoje." Čia turima
galvoje individualistinė Broniaus Krivicko lyrika, kurioje atsispindi partizano ke
lią pasirinkusio žmogaus jausena. Kalbėdamas apie Krivicko kūrybą literatūrolo
gas Virginijus Gasiliūnas pažymi:
Brandžiausieji jos puslapiai liudija buvus talentą, pajėgų išreikšti (taigi: įamžinti)
tragiškiausią ir kartu didingiausią dalyką - jausmus ir mintis žmogaus, suvokusio,
kad laisvė yra ir asmens, ir tautos visavertės egzistencijos pamatas, suvokusio, kad
visada yra galimybė rinktis - laisvę, nors ir gyvybės kaina.
POEZIJOS BRUOŽAI
Herojiškas apsisprendimas
Partizanaudamas B. Krivickas sukūrė lyrinių eilėraščių, sonetų, satyrose pašiepė
sovietinę tikrovę, daug vertė, rašė publicistiką. Jo poezijoje kovojantis žmogus
atsiskleidžia kaip pasiryžusi aukotis dėl tėvynės ir tą auką apmąstanti asmenybė.
Kaip ir kitų partizanų kūryboje, Krivicko eilėraščiuose į herojišką toną įsiterpia ir
liūdesio gaidų, kalbama apie rudenį, gelstančius lapus. Rudeninio grožio pajauta
tarsi papildo mirties nuojautas:
Mano dienos nebūtin pasvirę.

Aš keliauju rudenio taku.
Ir gryniausio aukso vainiku
Mano kaktą puošia lapai mirę.
„Mano dienos nebūtin pasvirę”
Tai nėra susitaikymas su lemtimi, gal net priešingai - blaivus pasirinkimas. Per ke
lerius kovos metus buvo progų apmąstyti savąjį kelią. Eilėraštyje užfiksuota būsena,
kai pajuntama vidinė ramybė ir galima bent mirksnį susitelkti į aplinkinio pasaulio
grožį.
Moralinė pergalė
Vėlyvuosiuose Krivicko eilėraščiuose labai svarbi garbės tema. 1951 metų eilė
raštyje „Kai kovoj kelies tu į ataką" nematyti vilties įveikti priešą, likti gyvam,
110
bet, pasak poeto, mūšį - kad ir žūdamas - laimės tas, kuris renkasi aukojimosi
kelią. Herojiška laikysena yra moralinės pergalės įrodymas. Susiklosčiusi padėtis
iš žmogaus reikalauja labai aiškiai apsispręsti. Kylantis j kovą su kur kas stipresniu
priešu žmogus yra ir savojo heroizmo įkvėpėjas, ir galbūt vienintelis liudytojas.
Suvokdamas tragišką asmens ir tautos lemtį, sonetų lyrinis subjektas neabejoja
kovos prasmingumu:
Mūsų liko gal iš šimto vienas.

Bet kova vis tęsias atkakli.
Užtat turim būt savam kely
Šimtą kartų tvirtesni nei plienas,
Nes per vėtrą švilpiančio metalo,

Per marias nelaimių ir kančių
Mūsų rankos lig dienų skaisčių
Vėliavą kovos išnešt privalo.
„Mūsų liko gal iš šimto vienas"
Partizanų kūryboje stebina ryžtas, visiškai natūralus, nors kalbantysis nepalieka sau
jokios vilties - kelio kryptis tik viena, tragiškas finalas neišvengiamas. Tokios poezi
jos lietuviai dar nebuvo turėję, matyt, nedaug tautų apskritai tokią turi. Pasiryžimą ir
kovotojo kelio neišvengiamybę susieja aukos tema, „pasiaukojama mirtis", kaip sakė
Kauno universiteto profesorius Levas Karsavinas, miręs Komijos lageryje. Santūrus
kalbėjimas apie neišvengiamą mirtį partizanų rašiniuose, poezijoje nėra jokia poza.
Suprantama, tai ne tik moralinio idealo formulavimas, bet ir nuolatinis raginimas
sau, kai kada pasitelkiant ir stiprinančius ryžtą klasikinius siužetus (pavyzdžiui, bib
linių siužetu grįstas B. Krivicko eilėraštis „Dovydas prieš Galijotą").
Meilės šviesa
Broniaus Krivicko eilėraščių žmogus - ne tik herojiškas kovotojas, nujaučiantis
mirties neišvengiamybę. Jis ilgisi kitokios būties:
Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną,

Nes gyvenam kruvinoj grėsmėj,
O norėtųs meilėj ir dermėj
Ilgą amžių eiti kelią vieną <...>.
„Mes nežinom, ar teks baigt šią dieną"
Dramatiškoje kasdienybėje meilė yra šviesos šaltinis, jėga, pakylėjanti ir taurinan

ti sielą. Lyrinis subjektas kalba apie „šviesią meilės galią, / Daug stipresnę nei tam
si mirtis" („Ko laikų griūty mane lydėti"), apie Dievo siųstą jausmą, įpareigojantį
rūpintis vienas kitu.
111
SALOMĖJA NĖRIS
1904-1945
GYVENIMAS IR ISTORIJOS PERVARTOS
Žymiausia neoromantike
Salomėja Nėris - lyrikė, savičiausia romantinės pasaulėjautos kūrėja iš visų lietuvių
neoromantikų. Ankstyvojoje jos kūryboje ši pasaulėjauta reiškiasi maksimalizmu,
svajonės ir jaunystės poetizavimu. Romantinis maksimalizmas būdingas visai poe
tės kūrybai, tik vėlesniuose rinkiniuose įgauna dramatiškų atspalvių, jaunatvišką
džiaugsmą pamažu išstumia nerimas. Brandžiausiame prieškario poezijos rinkinyje
„Diemedžiu žydėsiu” jauno žmogaus jausenų ir nuotaikų išsakymą keičia būties ap
mąstymai. Čia dažnesnis vienišumo, apleistumo motyvas, bet ryškesnis ir harmoni
jos ieškojimas. Atrama dramatiškame pasaulyje - ryšys su gimtąja žeme. Žmogaus
laikinumo ir gamtos amžinumo apmąstymas nuspalvintas šviesaus liūdesio (eil.
„Alyvos”, „Diemedžiu žydėsiu”). Skaidriu vaizdu, žmogaus likimo gretinimu su
gamta Salomėjos Nėries eilėraščiai artimi liaudies dainai. Apie tėviškės svarbą ji iš
naujo prabils karo meto eilėraščiuose.
Istorinių įvykių sūkuryje

Įgyvendindama Baltijos valstybių prijungimo planą, Sovietų Sąjunga 1940 m. birže
lio 15 d. į Lietuvą įvedė okupacinę Raudonąją armiją. Tačiau sovietai siekė sudaryti
įspūdį, kad Lietuvos valstybė pati nori tapti Sovietų Sąjungos respublika. Buvo su
daryta marionetinė Liaudies vyriausybė, jos nariais paskirti ir keli žinomi rašytojai.
Į vadinamąjį Liaudies seimą išrinkta Salomėja Nėris su dar keliais lietuvių rašytojais
buvo įtraukta į delegaciją, turinčią vykti į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į Sovietų
Sąjungą. Pasinaudota ir rašytojų literatūriniu talentu. Po oficialios Justo Paleckio
kalbos Aukščiausiojoje Taryboje Salomėja Nėris perskaitė „Poemos apie Staliną”
ištrauką. Liaudies seimo deputatės vaidmuo jautrios sielos, nuolatos užsisklendusią
provincijos, vėliau Kauno gimnazijos mokytoją iškėlė į politinių įvykių areną ir tarsi
apakino. Ji atsidūrė dėmesio centre ir tapo sovietų surengto spektaklio Maskvoje
puošmena.
Rusijoje
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Salomėja Nėris su sūneliu traukėsi į Rytus.
Traukimasis buvo chaotiškas, rizikingas ir skausmingas. Rusijos gilumoje poetė pra
leido sunkius karo metus. Labiausiai slėgė vienišumas, atskirtis nuo gimtinės, neri
112
mas dėl Lietuvoje likusių artimųjų. Dvasinę krizę dėl šios įtampos Salomėja Nėris,
regis, išgyveno 1942 m. žiemą, persikėlusi j Ufą.
Nepritekliaus kamuojamoje šalyje ja, kaip poete ir Sovietų Sąjungos deputate,
buvo rūpinamasi, todėl materialinės sąlygos buvo palyginti neblogos. Aišku, už gau
tą paramą reikėjo atidirbti. į Rusiją pasitraukę sovietinės Lietuvos valdžios atstovai
ragino lietuvių rašytojus kurti aktualiomis temomis. Kūryba turėjo atitikti propa
gandos reikalavimus.
KŪRYBOS BRUOŽAI.
RINKINYS „PRIE DIDELIO KELIo“
Rankraščio likimas
Eilėraščių rinkinį „Prie didelio kelio“ Salomėja Nėris sudarė karo pabaigoje, bet
sovietų valdžiai jis netiko. Rinkinys buvo sudarkytas ir išėjo pakeistu pavadini
mu. Yra išlikę keli rankraštiniai „Prie didelio kelio“ egzemplioriai. Rankraštinę
eilėraščių knygą grįžusi į Vilnių poetė parodė ir to meto lietuvių poezijos autori
tetui Vincui Mykolaičiui-Putinui. Matyt, ji norėjo reabilituotis ir tikėjo savo karo
metų kūrybos verte. Deja, tokios knygos išleisti nepavyko. Salomėja Nėris laikyta
sovietine poete, taigi eilėraščiai ir jų tvarka rinkinyje turėjo atitikti ideologinius
sovietų sistemos reikalavimus. 1944 m. sudaryta knyga buvo išspausdinta po pusės
šimtmečio - 1994-aisiais.
Dvilypumas
Traukimosi ir gyvenimo Rusijoje patirtys išsiliejo skausmingais lyriniais apmąsty
mais brandžiuose dramatiškuose eilėraščiuose. Bet vykstant karui iš poetės reikalau
ta visai kitokios kūrybos - optimistinės, herojiškos, kviečiančios į kovą su nacistine
Vokietij a. Jai nebuvo lengva prisitaikyti prie tų reikalavimų, nes pati jautėsi visai ki
taip, sakė, kad „širdis skyla“, - poetinis talentas neleido meluoti sau. Vis dėlto sovie
tinės lietuvių poetės statusas ir aplinkos spaudimas vertė eiliuoti valdžios pageidau
jamus optimistiškus posmus. Taigi čia susidūrė dvi prieštaringos kūrybos sampratos.
Viena tradicinė, įprasta prieškario Lietuvoje, kai poetas rašo iš asmeninės patirties
ir didžiausia vertybe laikomas vidinio žmogaus gyvenimo apmąstymas, dramatiškų
lūžių ir komplikuoto jausmų pasaulio raiška. Veikiama šios neoromantinės tradici
jos Salomėja Nėris susiformavo kaip poetė ir pelnė pripažinimą. Kita poezijos sam
prata akcentavo visuomeninę kūrybos paskirtį: tada dažniausiai kalbama ne „aš“,
o „mes“ vardu, aukštinami svarbūs visuomenei idealai, kartojami raginimai veikti.
Apibendrindamas Salomėjos Nėries padėtį karo metais Vytautas Kubilius rašo:
Stichišką poetinį impulsą ima lydėti logiški samprotavimai, o visą kūrinį stebi atsar
gi abejonė - ar tiks. Pirmykštis kūrybinio proceso darnumas (išgyvenau, parašiau,
išspausdinau) nutrūko. Vienus eilėraščius S. Nėris siunčia į spaudą, deda į rinkinius,
o kitus slepia stalčiuose ir niekam nerodo. Per trejetą metų nespausdintų kūrinių
skaičius priartėja iki šimto. Šitoks dvilypumas (vieni dalykai - visuomenei, kiti -
sau) tik mezgėsi ir dar nespėjo suskaldyti poetės asmenybės į skirtingus polius ir
113
kontrastiškas kūrybos puses, bet vis dėlto ji <...> gyveno ir rašė jau šito dvilypumo
paženklintame lauke.
Tėviškės ilgesys
Namų ilgesio, sugrįžimo temos asmeninę poetės patirtį galėjo suartinti su to meto
aktualijomis, bet abejonė gniaužė jai balsą. Gimtinės ilgesio tema yra viena iš ly
rinę poeziją maitinančių versmių, tačiau neduoda ramybės klausimas, ar gimtieji
namai sugrįžusią priglaus, ar tėviškė liks sava, artima.
SAVĘS AŠ GAILIUOS
Neilsėjos, neėdė, negėrė, -

Vilkė bėgo laukais klupdama.
Baimės genamą, sergantį žvėrį
Šaukė miško žalia glūduma.
Sutema samanų aksominė

Amžinuoju miegu užliūliuos...
Kad mane - taip sutiktų tėvynė!

Kaip sunku, kaip savęs aš gailiuos.
1. Kokią eilėraščio temą nurodo pavadinimas ir paskutinė frazė?
2. Kaip eilėraštyje kalbama apie vilkės likimą?
3. Kokią kalbančiosios būseną atskleidžia gretinimas su vilke?
4. Apie kokj savo troškimą kalbančioji užsimena paskutiniame dvieilyje?
Poetė nujaučia, kad grįžti į Lietuvą nebus paprasta, juk dar prieš karą buvo pareikšta
kritiškų jos politinės veiklos vertinimų. Pasirodžius „Poemai apie Staliną", nusivylė
ne vienas jos talento gerbėjas. Tad Salomėjos Nėries karo metų eilėraščiuose greta
tėvynės ilgesio temos atsirado kaltės, atsiprašymo tema. Žinant, kokia tuomet buvo jos
dvasinė būsena, nemažai karo metų eilėraščių galima perskaityti kaip išpažintį.
Kaltė ir atgaila
Paskutinio Salomėjos Nėries rinkinio eilėraščiai radosi dramatiškomis istorinėmis
aplinkybėmis ir labai sudėtingu jos gyvenimo bei kūrybos tarpsniu. Vidinė įtampa
buvo pasiekusi aukščiausią tašką: poetė jautėsi svetima ir sau, ir aplinkai. Todėl eilė
raščiuose pasigirsta beteisės (eil. „Beteisė"), našlaitės motyvai:
Oi, žydėk, žydėki, obelėle!

Tu sausa žydėki, be lapelių!
O kaip man žydėt užmirštuolėlei?
O kaip man sugrįžti tokį kelią?
„Dideliam name“
114
Kankino sąžinės priekaištai dėl dalyvavimo prijungiant Lietuvą prie Sovietų
Sąjungos. Iki tų lemtingų įvykių Salomėja Nėris romantiškai priešindavo save sočiai
ir patenkintai visuomenei, o atsidūrusi toli nuo gimtinės pajuto, kad jos savotiškas
„kerštas” buvo nepadorus, kad ji nusikalto savo žemei, tautai, kultūrai. Ji norėjo tą
kaltę išpirkti. Įsivaizduojamas teismas, bausmė, kančia turėjo suteikti apsivalymą.
Programinis tokios savijautos eilėraštis - „Maironiui". Šiam poetui, svarbiausiam
lietuvybės saugotojui, moraliniam ir poetiniam autoritetui, ji ryžosi atsiverti:
Ar galėjau iš pusiaukelės sugrįžti?

Ar galėjau - tais pačiais keliais ?
Gena, gena pikto dievo rykštė, -
Atgalion ir atsigręžt neleis.
Aplink žemę skridusi su vėtrom,

Vėl išgirsiu mylimus vardus.
Tik akmuo, paduotas duonos vietoj,
Bus man atpildas skurdus.
Salomėja Nėris atgailavo neverčiama, savu gyvenimo keliu artėdama prie krikščio
niškosios atgailos esmės.
Atsiprašymas, atgaila skaitytojams buvo suprantama. Tai aiškiai rodo eilėraščio
„Tolimas sapnas" likimas. Eilėraštis sklido tarp žmonių rankraščiais, po karo buvo
paskelbtas pogrindinėje spaudoje, platinamas kartu su sovietų laikais draudžiama
Bernardo Brazdžionio, Antano Miškinio poezija.
TOLIMAS SAPNAS
Tarp žydinčių kaštanų

Raudona bažnytėlė. -
Juk čia vaikystė mano!
Nejau ji grįžo vėlei ?
Aš nedrąsi stovėjau
Pilioriun prisiglaudus, -
O žmonės trankiai ėjo
Ir prie altoriaus spaudės.
Manęs čia nepažįsta

Pro gedulingą šydą.
Bet kojos žengt nedrįsta -
Tiek daug, tiek daugel klydę.
Sakykloj kalba - keista! -

Jisai - iš Galilėjos:
- Tebūna jai atleista,
Nes daug jinai mylėjo!
115
Ir man be galo graudu -
Malda širdy netilpo.
Vargonai gaudė, gaudė...
Ir žvakės tirpo, tirpo...
1. Savais žodžiais atpasakokite, kas vyksta bažnytėlėje.
2. Aptarkite eilėraščio pavadinimą. Kodėl pasakojamas įvykis vadinamas sapnu?
3. Palyginkite kalbančiosios ir žmonių elgesį.
4. Kas prabyla ketvirtoje strofoje? Kam ir kas sakoma?
5. Kaip eilėraštį padėtų suprasti biblinis sūnaus paklydėlio palyginimas?
6. Kaip paaiškintumėte paskutinę eilėraščio strofą? Aptarkite, kaip kinta eilėraščio kalbančiosios
savijauta.
Tautosakos įvaizdžiai
Grįžimo j namus tema daug kur plėtojama pasitelkus tautosakos įvaizdžius:
Juodasai varne, vėjo broleli,

Duok savo sparną, juodą sparnelį!
Dieną ir naktį - tartum šešėlis

Skrisiu ir skrisiu - niekur nesėsiu.
Kur baltas miestas, kur Nemunėlis,
Ten aš nutūpsiu, ten pailsėsiu.
„Kur baltas miestas"
Į karo baisumus žvelgiama be herojiškos pozos, stengiamasi atjausti eilinį karį.

Kartais prabylama žuvusio kario balsu, vienišo, nuo tėvynės atskirto žmogaus skaus
mas perteikiamas tautosakiniais našlaičio, motinos ir sūnaus, brolio ir sesers pa
veikslais, eilėraščio kalbančioji lyg išėjusio kario sesuo ir guodžia, ir pati laukia užuo
jautos. Tautosakiškais vaizdais reiškiamas sielvartas dėl daugybės suluošintų likimų:
Ir gluosniais mes virtom prie didelio kelio,

Beržais svyrūnėliais prie stepės plačios.
Ir svyra mums šakos, ir krinta lapeliai,
Ir veria mus speigas lig šerdies pačios.
„Prie didelio kelio"
Paskutiniai Salomėjos Nėries gyvenimo metai užmena ne vieną mįslę, iš kūrybos

matyti jos pažiūrų keitimasis. Akivaizdu, kad jos poetinis talentas priešinosi prime
tamoms kūrybos taisyklėms, o asmeninė patirtis sunkiai derėjo su oficialiosios pro
pagandos šūkiais.
116
ANTANAS ŠKĖMA
1910-1961
BIOGRAFIJA IR KULTŪRINĖ APLINKA
Sukrečiantys vaikystės prisiminimai

Lietuvių moderniosios literatūros kūrėjas, prozininkas ir dramaturgas Antanas
Škėma gimė Lenkijoje, Lodzėje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, šeima pa
sitraukė j Rusiją, vėliau Ukrainą. Jai teko patirti po bolševikų perversmo Rusijoje
kilusio pilietinio karo baisybes. Rašytojas prisimindavo žaidimus su pakartais ant
žibintų baltagvardiečiais ir išgyventą siaubą, kai j butą įsiveržę girti raudonarmiečiai
vos nenušovė tėvo ir kėsinosi išprievartauti motiną. Si vaikystės patirtis vėliau atgims
apysakoje „Saulėtos dienos". 1921 m. šeima grįžo į Lietuvą. Baigęs gimnaziją, Škėma
studijavo mediciną, teisę, bet mokslų nebaigė. Daugiausia laiko skirdavo teatrui:
vaidino Kauno ir Vilniaus valstybiniuose dramos teatruose, režisavo spektaklius,
pats ėmėsi dramaturgijos.
Antrasis pasaulinis karas

Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžioje Škėma dalyvavo kovose su besitrau
kiančia sovietų kariuomene. Karo metais su šeima gyveno Vilniuje, vaidino ir reži
savo Vilniaus dramos teatre. 1944 m., vokiečiams traukiantis, buvo kviečiamas dėtis
prie partizanų, bet atsisakė ir su žmona bei dukra pasitraukė į Vokietiją. Nuo to lai
ko visuomet kritiškai vertindavo savo ir kitų patriotizmą, sakydavo, kad pirmaeiliai
didvyriai žuvo ir žūsta Lietuvoje, o išeiviai visada liks antraeiliai.
Pabėgėlių stovyklose ir Amerikoje

Po karo Škėma kurį laiką gyveno Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Dalyvavo me
nininkų sambūriuose, bendradarbiavo periodikoje, 1947 m. išleido novelių knygą
„Nuodėguliai ir kibirkštys".
1949 m. rašytojas su šeima persikėlė į JAV Gyvendamas Niujorke, dirbo dar
bininku fabrike, liftininku. Net ir neturėdamas palankių sąlygų kurti, rašė dramas,
prozą. Aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos teatrinėje veikloje, bendradarbiavo lietu
viškoje spaudoje. 1961 m., grįždamas iš „Santaros-Šviesos" kultūrininkų sąjūdžio
suvažiavimo, A. Škėma žuvo autoavarijoje.
117
Modernus žmogus
Rašytojas ir aktorius Antanas Škėma buvo maištingo būdo, nepriklausomos laikyse
nos. Apie vieną svarbiausių jo bruožų prisiminimuose rašė Jurgis Blekaitis:
<...> didelis, nepavargstantis intelektualinis smalsumas, noras pažinti naujausias

idėjas, pamatyti eksperimentinius dramos veikalus, įsiklausyti j keisčiausią nūdienę
muziką, įsiskaityti naujausion poezijon, įeiti žingsniu ir sąmone j nūdienių dailinin
kų kūrybą. Kraštutinai priešingas senųjų vertybių archyvaro tipui, Antanas Škėma
nuoširdžiai mylėjo visa, kas jauna, drąsu, naujoviška. Savo dvasine struktūra - ne
vien forma ar dėl laiko mados - jis buvo mūsų vienas nedaugelio tikrųjų modernios
epochos ir modernaus žmogaus dvasios reiškėjų.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Dramaturgija
Į literatūrą A. Škėma atėjo iš teatro, jis yra sukūręs devynias dramas ir laikomas vienu
pirmųjų modernios formos kūrėjų lietuvių teatre. Vienas vertingiausių scenos vei
kalų - drama „Pabudimas". Veiksmas vyksta Vilniaus NKVD rūmuose pirmaisiais
stalinistinių represijų metais: mirtinoje dvikovoje susiremia buvę jaunystės draugai
ir varžovai - laisvės kovų dalyvis Kazys ir NKVD tardytojas Pijus. Kazys priverstas
rinktis: išduoti ginklų sandėlio vietą ar atiduoti į prievartautojo rankas savo žmoną.
„Pabudimas" artimas prancūzų egzistencialistų literatūrai, vaizduojančiai veikėjus
ribinėse gyvenimo situacijose, kai išryškėja tikroji kiekvieno žmogaus esmė ir pasi
rinkimo kaina.
Smulkioji proza
Kaip prozininkas A. Škėma debiutavo 1929 m. novele „Baimė“, kurioje atsispindi
esminė jo ieškojimų kryptis - dėmesys žmogaus psichikos būsenoms, protu nesuvo
kiamiems likimo posūkiams. Vėliau Vokietijoje ir Amerikoje rašytojas išleido keletą
novelių ir apysakų knygų: „Nuodėguliai ir kibirkštys" (1947 m.), „Šventoji Inga“
(1952 m.), „Čelesta" (1960 m.). Jose ironiškai žvelgiama į žmonijos istoriją, veikėjai
absurdiškame pasaulyje ieško Dievo ir meilės. ] rinkinį „Šventoji Inga“ įėjo vaikys
tės patirtimi grįsta novelių apysaka „Saulėtos dienos", artima tradicinei literatūrai,
nors joje ryškūs ekspresionistinio pasakojimo bruožai. Kai kuriose šios apysakos
vietose, vaizduojant dramatišką pilietinio karo metą, priartėjama prie siurrealizmo.
Autorius kalba apie veikėjų geismus ir seksualinius kompleksus - lietuvių literatūro
je to ilgą laiką buvo vengiama.
Romanas
„Balta drobulė" - vienas žymiausių romanų lietuvių literatūroje ir svarbiausias
Antano Škėmos kūrinys, parašytas 1954 m., bet išspausdintas tik 1958 metais. Jis
išsiskiria modernia pasakojimo forma. Net ir dabar šis romanas - vienas skaito-
miausių grožinių kūrinių, nes pagrindinio veikėjo išgyvenimai jaudina ir šių dienų
žmones, patiriančius panašių dalykų: tėvų nesantaiką, nelaimingą meilę, savęs nera-
dimo kančią, konfliktą su bukinančia aplinka, gyvenimo absurdą. Romanas nesiūlo
kokios nors gyvenimo prasmės formulės, tik skatina skaitytoją savarankiškai spręsti
pagrindinį veikėją kankinančius klausimus. Jame susipina rašytojo patirtis, daugybė
apmąstytų idėjų ir novatoriškos formos ieškojimas.
Publicistika, kritika
A. Škėmos požiūris į literatūrą atsiskleidžia ne tik grožinėje kūryboje, bet ir publi
cistikoje, literatūros kritikoje. Jis smerkė tokius kūrinius, kuriuose tiesiogiai dekla
ruojamos tautinės ar krikščioniškos vertybės, svarbesnės už meninius ieškojimus.
Škėma šaipėsi iš miesčioniško išeivijos skonio ir antrarūšių skaitinių garbinimo. Jo
nuomone, lietuvių literatūra turi tapti moderni, priartėti prie Vakarų literatūros
konteksto.
Ironija
Vienas būdingiausių A. Škėmos kūrybos bruožų yra ironija. Jau ankstyvuosiuose
rašytojo kūriniuose matyti gebėjimas demaskuoti absurdiškus, dažnai skausmingus
dalykus, kritiškas santykis su kitais ir savimi pačiu. Net ir vaizduodamas iš pažiūros
nereikšmingas, komiškas gyvenimo situacijas, Škėma apmąsto pamatines žmogaus
vietos istorijoje, kūrybos prasmės, meilės ir pasitikėjimo temas. Jo kūryboje ironija
ir humoras yra ne tik kritinio požiūrio išraiška, bet ir egzistencinės terapijos forma,
būdas atsilaikyti prieš neperprantamą lemtį.
Modernus pasakojimas
Moderniame Škėmos pasakojime susipina praeitis ir dabartis, išorinė ir žmogaus
vidinė tikrovė. Rašytojas buvo įvaldęs įvairius pasakojimo būdus. Sąmonės srauto
technika, žvilgsnio plotmių kaita labiausiai tiko didmiestyje gyvenančio, nuolat
skubančio, nervingo, pervargusio, kenčiančio žmogaus vidiniam pasauliui perteik
ti. Pasakojimo srautas, dažnai atrodantis kaip laisva tėkmė, turi savo vidinę logiką.
Nuolat atsiranda nuorodų į kitus kultūros kontekstus, tarp personažų, atskirų deta
lių mezgasi asociacijų ryšys. Taigi pradinis chaotiškumo įspūdis klaidina - iš tiesų
kuriama prasminga meninė visuma.
Tikrumas
Tikrumas - viena svarbiausių A. Škėmos gyvenimo ir kūrybos vertybių. Jis kovojo
su prisitaikymu prie miesčioniškos gyvensenos standartų, priešinosi iliuzijas kurian
čiai literatūrai, kuri buvo tapusi populiari išeivijoje. Škėma nuolat demaskuodavo
sumiesčionėjusios išeivijos apsimestinį patriotizmą. Jo nuomone, išeivija gyvena
uždarame geto pasaulyje, sentimentaliai garbina praeitį ir gręžiasi nuo skaudžios
dabarties, atsisako pripažinti savo kaltę ir atsakomybę palikus tėvynainius, kurie tre
miami į Sibirą, kovoja miškuose ar kenčia okupacijos priespaudą. Lietuvių literatū
ros atgimimo viltį Škėma siejo su Vakarų dvasios ir lietuvybės sinteze, jo nuomone,
119
ji būdinga ne tik amžininkams Henrikui Nagiui, Henrikui Radauskui, Alfonsui
Nykai-Niliūnui, Jonui Mekui, bet ir ankstesnių kartų rašytojams - Kristijonui
Donelaičiui, Baliui Sruogai, Kaziui Binkiui.
ROMANAS „BALTA DROBULĖ"
Pasakojimo ypatybės
Romano „Balta drobulė" veiksmas trunka beveik parą - prasideda be šešių minučių
ketvirtą po pietų ir baigiasi kitos dienos rytą apie dvyliktą. Šioje „paros istorijoje"
dominuoja sąmonės srautas, t. y. pasaulis vaizduojamas taip, kaip jį suvokia pagrin
dinis veikėjas liftininkas Antanas Garšva. Išorinė tikrovė rodoma kaip Garšvos
sąmonės produktas: prisiminimai, jausmai, požiūris į žmones, kuriuos kelia liftu,
asociacijos, net išgyvenamos vizijos - viskas susipina ir teka fragmentišku, bet ne
nutrūkstamu srautu. Be sąmonės srauto, daugiausia perteikiamo pirmuoju asmeniu,
esama ir komentaro iš šalies. Visažinis pasakotojas primena kai kuriuos Garšvos
ankstesnio gyvenimo epizodus. Dar romane pateikiami Garšvos užrašai, kuriuose
jis pasakoja apie savo gyvenimą Lietuvoje ir Vokietijoje. Šie trys pasakojimo tipai
romane nuolat kaitaliojami.
Erdvės ir laiko ribos bei užribiai

Romane pavaizduota tik vieno personažo - keturiasdešimtmečio Antano Garšvos,
dirbančio keltuvininku, t. y. liftininku, gyvenimo istorija, bet ji atsiskleidžia skir
tingais atžvilgiais. Garšva privalo vilkėti uniformą - tai suvienodinimo ženklas,
su uniforma jis jaučiasi praradęs individualybę, tapęs vien 87 numeriu, negalinčiu
bendrauti su žmonėmis, nes privalo stropiai atlikti keltuvininko pareigas uždaroje,
kalėjimą primenančioje keltuvo erdvėje. Bet Garšva dar ir poetas. Kūryba jį gelbsti
nuo rutinos ir gniuždančios aplinkos. Jis tiki, kad gelbsti ir nuo mirties, žmogų daro
žmogumi. Romano pabaigoje Garšva atranda, kad gyvenimo prasmė yra pats gyve
nimas, ir atsisako minties būtinai įrėžti savo vardą literatūros istorijoje.
Absurdo žmogus
Garšva jaučiasi esąs absurdo žmogus, skaudžiai išgyvena būties beprasmybę ir savo
padėties tragizmą, nes absurdą, kaip filosofas ir rašytojas Alberas Kamiu, suvokia
sąmoningai, mėgina jį įveikti panieka ir ironija. Absurdišką Garšvos savijautą at
skleidžia kontrastas: vienokius žodžius jis taria mintyse, visai kitokius garsiai sako
viešbučio klientams. Pavyzdžiui, prisiminęs prarastą mylimąją Jonę, tramdydamas
ašaras mintyse plūstasi:
Prakeikti kalės vaikai, išmaltos kekšės, impotentiški palaižos, prasmirdę dizenteri-

kai, sifilitikių alfonsai, išmatų rijikai, senučių nekromanai. Ką dar šlykštaus galiu
sugalvoti ?
120
Iškart po šio vidinio monologo eina trumputė scena keltuve, kur Garšva kalba pa
brėžtinai mandagiai.
- Labai malonus oras, madam. Jūs šiandien nuostabiai atrodote! Vos pažinau, -
sako Garšva hotelio gyventojai, kuri šešiasdešimties metų.
- Jūs esate žavus, - atsako ji. Ir abu šypsosi.
Kūryba ir meilė
Pagrindinį romano veikėją galime analizuoti įvairiais atžvilgiais: kaip lietuvį išei
vį, istorijos nublokštą į svetimą žemę ir negalintį joje pritapti, kaip žlungančios
humanistinės Vakarų civilizacijos atstovą, kaip absurdo žmogų, „nevykusį žemės
gyventoją'*, besiilgintį tikrojo ryšio su Dievu ir jo nerandantį. Vienas svarbiausių
vaidmenų - poeto.
Amerikoje Garšva dirba darbą, kuris toli nuo poezijos, bet kasdienybės rutinai,
kitaip nei kiti viešbučio darbuotojai, priešinasi nuolatinėmis kūrybos pastangomis.
Poezijos rašymu jis ne tik grumiasi su gyvenimo banalybe, bet ir aistringai, kone ma
niakiškai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros
istorijoj. „Bijau mirti, todėl geriu. Bijau mirti, todėl rašau. Bijau mirti, ryju tabletes.
Viskas vardan mirti“, - sako jis Elenai, ir šioje ištarmėje skaitytojas atpažįsta pomir
tiniu pasauliu nebetikinčio žmogaus jauseną. Garšvos supratimu, neišvengiama mir
timi pasibaigiantis žmogaus gyvenimas pats savaime neturi jokios vertės ir nedaug
kuo skiriasi nuo šinšilų vegetacijos.
Sutikęs Eleną, Garšva atgimsta kaip menininkas ir patiki, kad jam pavyks sude
rinti šeimą ir kūrybą. Jis išsako mylimajai savo svajones apie ateitį dviese:
Tu nori gyventi su manimi? Būtų gerai. Aš nebegersiu ir mažiau rūkysiu. Pakeisiu

darbo laiką, kad vakarais būtume drauge. Retkarčiais prašysiu tavęs: nueik į kiną,
aplankyk pažįstamus. Aš rašysiu. Nebesityčiosiu daugiau. <...> Aš labai norėčiau
ištarti keletą žodžių. Galutinių žodžių. Pačiam sau. Norėčiau parašyti ciklą eilėraš
čių, kur kiekviena raidė lyg neišskaptuojamas ornamentas. <... > Aš visą laiką sergu
šituo. Keletas brūkšnių marmure, štai ko trokštu. Nemirtingumo iliuzija? Tegul.
Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas.
Supratęs, kad gyvenimo prasmė yra pats gyvenimas, Garšva patiria tikrąją ramybę
ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą literatūros istorijoje. Dabar jis
sako:
Numirti su tikra iliuzija, tikras reikalas būti absoliučiai originalus. Mano dvasia
rado santykį su pasauliu. Aš būsiu nežinomas lyg senobinis japonų tapytojas.
Garšva pasitiki kūryba ir tikra meile. Šių dalykų romane nebandoma nei nužeminti,
nei priskirti absurdo sričiai. Vienas iš Garšvos keliamų egzistencinių klausimų - ar
gali tame pačiame žmoguje sugyventi poetas ir vyras, mylintis moterį ir nuoširdžiai
prie jos prisirišęs. Meilės samprata glaudžiai susijusi su romantinės literatūros tra
dicija. Romantikai aukštino dvasinę vyro ir moters meilę. Jų nuomone, bendro
121
gyvenimo kasdienybė, bėgantis laikas nužudo šį ryšį, o išsiskyrimas, ypač vieno kurio
mirtis, tik sustiprina. Prarastasis amžiams išlieka mylinčiojo atmintyje kaip tobulas
siekinys ir svajonė.
Tokia idealiąja moterimi Garšvai buvo tapusi paliktoji Jonė. Panaši ateitis laukia
ir Elenos: atsinaujinusi liga sugriauna iliuzijas, ir Garšva nutraukia ryšius su myli
mąja. Pasakojimo dabartyje nuo išsiskyrimo praėjusios vos dvi savaitės, Garšva dar
jaučia stiprų geismą, todėl negali kurti idealizuoto Elenos paveikslo.
Romano pabaigoje personažas išgyvena vidinį virsmą: ilgai ieškotas eilėraštis
susidėlioja mintyse - scenoje prieš išprotėjimą poetą matome sėdintį prie stalo ir
rašantį. Paskutinėje scenoje, jau virtęs idiotu šinšilos veidu, jis laimingas plėšo popie
riaus lakštą, kuriame, kaip skaitytojas gali įsivaizduoti, ir buvo rašomas „išspręstas"
eilėraštis.
„Nevykęs žemės gyventojas'

Antano Škėmos romane regime tragišką destruktyvaus moderniųjų laikų pasaulio
viziją, neįprastą daugiausia kaimo tematikos lietuvių prozoje. Romane svarstomi pa
saulio pokyčiai, žmogaus dvasinė krizė, naujas santykis su tikrove ir Dievu. Kitaip
nei klasikinė literatūra, vaizduojanti pasaulį amžinybės perspektyvoje, modernus
romanas „Balta drobulė" pasakoja apie žmogaus gyvenimą, pasibaigiantį sulig mir
timi. Ankstesnių laikų žmogus tikėjo Dievo gailestingumu ir gyveno viltimi, kad per
Kristaus auką jo siela gali pelnyti amžinybės palaimą. Modernusis žmogus, gyvenantis
pasaulyje be Dievo, neturi kas atleistų kaltes, kurios jam nebepakeliamos. Antanas
Garšva mėgsta svajoti apie Kristų, bet netiki jo išganinga auka ir dalyvavimu žmogiš
kojoje būtyje: „Ne visais keliais praeina Kristus ir iškelia įspėjančią ranką!1 Veikėjas
ne kartą tapatinasi su Kristumi, jaučia artumą Dievo Sūnui, kuris žemėje irgi ieškojo
pasakos, išsižadėjo moters, paliko savo žodį ir buvo žmonių atstumtas. Romano pava
dinimas „Balta drobulė" sietinas ne tik su ištrinta bepročio sąmone, bet ir su nukan
kinto Kristaus įkapėmis. Autoriaus požiūriu, XX amžiuje poetas, maištaujantis prieš
nusistovėjusią tvarką, yra toks pat nereikalingas sumaterialėjusiam pasauliui, kaip ir
meilės žodžių skelbėjas, prieš du tūkstantmečius nukryžiuotas ant Golgotos kalno.
Šių laikų Kristus ne nukryžiuojamas, o išvaromas iš proto aukštyn žemyn slankiojan-
čiame keltuve.
122
MARIUS KATILIŠKIS
1914-1980
BIOGRAFIJA IR ISTORINIS LAIKAS
Marius Katiliškis (tikrasis vardas Albinas Marius Vaitkus) gimė Gruzdžiuose,

Šiaulių apskrityje. Marius buvo devintas iš vienuolikos vaikų. Vaikystėje vasarą ga
nydavo, o paaugęs dirbdavo ūkio darbus, nors pašaukimo ūkininkauti nejautė. Labai
mėgo piešti ir drožinėti, bet labiausiai jj traukė knygos. Pomėgį skaityti ir apskritai
palinkimą prie kultūros perėmė iš šeimos. Jo tėvai prenumeravo keletą laikraščių,
kaime pirmieji įsigijo radiją, dviratį. Iš tėvo gautus pinigus sūnus dažnai išleisdavo
knygoms, namie turėjo sukaupęs biblioteką. Iš tėvo paveldėjo pasakotojo talentą -
nė viena talka neapsieidavo be Mariaus pasakojamų nugirstų ar skaitytų istorijų, ku
rias dar pagražindavo savais intarpais.
Baigęs progimnaziją, Albinas Vaitkus tarnavo kariuomenėje, grįžęs dirbo
Pasvalio bibliotekoje. 1944 m. pasitraukė į Vakarus. Palikti Lietuvą jam buvo
nelengvas išbandymas.
Kažin ar kuris kitas mūsų rašytojų yra išgyvenęs baisesnį karo pragarą kaip Marius
Katiliškis, su kuriuo apsuptoje Gdynėje kartu valgėm arklieną, gėrėm iš vokiškų san
dėlių išplėštą konjaką, ant Baltijos kranto kasėm duobę čia pat artilerijos sviedinio
skeveldros užmuštam bendražygiui, -
prisimena paskutinius karo mėnesius kartu praleidęs draugas. Savo laikino būsto
sienas rašytojas išmargino anglimi pieštais paveikslais. Virš jų užrašė: „Negalima
gyventi be duonos, negalima taip pat gyventi be tėvynės!' Ši nuostata beveik nepasi
keitė iki gyvenimo pabaigos.
1949 m. Marius Katiliškis apsigyveno JAV, Čikagoje, vedė ZinaidąNagytę - bū
simą poetę Liūnę Sutemą. Daug ir sunkiai dirbo, nes reikėjo išlaikyti šeimą. Spaudė
ir namų rūpesčiai: sūnaus liga, menkas uždarbis, paskolos našta. Rašyti laiko turė
jo mažai. Vis dėlto, be kelių apsakymų rinkinių, išleido tris romanus: „Užuovėja"
(1952 m.), „Miškais ateina ruduo" (1957 m.), „Išėjusiems negrįžti" (1958 m.).
Rašytojui buvo svetimas didmiesčio gyvenimas. „Čia niekad negyvensiu, - rašė laiš
ke žmonai, - neįprasiu tame mieste, jis mane purto drebuliu!1 Ieškodamas ramybės ir
artimesnio ryšio su žeme, nusipirko sklypelį Lemonte, netoli Čikagos, pats pasistatė
namą, prisodino medžių ir įsikūrė sodyboje. Pasijuto arčiau žemės. Tačiau skaudus
tėvynės ilgesys neslopo. Premijos už romaną „Išėjusiems negrįžti" įteikimo proga ra
šytojas kalbėjo, kad savoji žemė kaip buvo, taip ir liks ta pati, sunki, nepažeidžiama,
123
viskas prieš ją nublanksta, visur ir visais laikais ji vienintelė. „Ir aukščiausia jos kai
na - nebesugrįžimas jon! Nes tavo kaulai bus palaidoti kitur."
Lemonte, savo sodyboje, rašytojas gyveno iki mirties. Istorijos viesulų nublokštas
toli nuo gimtinės, visą gyvenimą nešiojosi ją širdy. Žurnalisto paklaustas, ko norėtų
palinkėti savo skaitytojams, Katiliškis atsakė:
Rašyti ir skaityti lietuviškai. Labai nedidelis, nesudėtingas ir iš lietuvio nieko nerei

kalaujantis vyksmas. Ir čia, ir ten tas pats - palikti lietuviu. Nieku neužsiangažuo
jant, nieko neprarandant - tik išlaikant save.
KŪRYBA IR LITERATŪRINIS KONTEKSTAS
Reikšmingiausia Mariaus Katiliškio literatūrinio palikimo dalis - trys romanai -

sukurta pasitraukus iš Lietuvos. Prarastos tėvynės ir jos žmonių gyvenimo, gamtos
vaizdai yra Katiliškio kūrybos pagrindas. Ne vienas mūsų rašytojas klasikas siekė
atskleisti žemdirbio pasaulėjautą, ieškojo tautinės tapatybės ženklų žmogaus būtyje.
Tokie Vinco Krėvės senieji skerdžiai, jų nesenstanti patirtis, ateinanti iš tų laikų,
kurių net žmonių atmintis nesiekia, ir Vaižganto tautiniai „diemančiukai", „stiprios
gamtos stiprūs padarai" Mykoliukas ir Severja, - jų paveikslais rašytojai atskleidė
dvasinį lietuvio tipą, išskyrė jį kaip ypatingą ir unikalų. Katiliškis tęsia šią tradiciją -
vaizduodamas nepriklausomos Lietuvos kaimą, jis tautos išlikimą sieja su žemdirbių
kultūra. Geriausiai tai atsiskleidžia novelių romane „Užuovėja". Jo veikėjai myli gim
tąją žemę ir darbą, mėgsta dainuoti, sekti būtas nebūtas istorijas, prisimena ir gerbia
protėvius. Tai prarastos gimtinės ilgesio įkvėptas kūrinys, kuriame prieškario kaimo
gyvenimas - darbas, buitis, šventės - sureikšmintas, virtęs kone ritualu. Romane
poetizuojama žemdirbio stiprybė, pasitikėjimas savimi, amžinas ir šventas žmogaus
ir žemės ryšys.
Romane „Miškais ateina ruduo", kaip ir „Užuovėjoje", aiški autoriaus nuostata
vaizduoti tarpukario Lietuvos kaimo gyvenimą. Tačiau šis romanas, ne vieno kritiko
vadinamas brandžiausiu, yra daugiau nei nostalgiška kelionė į praeitį. Trys Mariaus
Katiliškio romanai, pasak literatūros kritikės Violetos Kelertienės, - vieno Lietuvos
etapo savotiškas metraštis ar kronika. „Užuovėja" - tai nepriklausoma Lietuva su
savo tradicijomis, kaimiško gyvenimo ritualais ir darbais, tarsi rojaus kampelis.
Romane „Miškais ateina ruduo" rojus išsigimsta: atsiranda žaltys ir gundymas, nuo
dėmė ir nuosmukis. O „Išėjusiems negrįžti" - tai jau išvarymas iš rojaus ir praga
ras, kurį išeiviams įkūnijo Antrasis pasaulinis karas. Romane atskleidžiamas karo
siaubas, dramatiško kelio į nežinią patirtis, kai tūkstančiai lietuvių turėjo palikti
gimtuosius namus ir ieškoti prieglobsčio svetur. Romano skyrius sieja pasakotojo -
išėjusiojo - žvilgsnis. Jis kalba kaip įvykių liudytojas ir kartu apmąsto visos tautos li
kimą. Literatūros kritikės Elenos Bukelienės žodžiais, „tai sutryptos Lietuvos sūnaus
žvilgsnis į totalitarizmo beprotybę". Sis Katiliškio užmojis - lietuvių tautos kelias iš
rojaus į pragarą - pareikalavo visų kūrybinių jėgų ir visos per gyvenimą sukauptos
medžiagos.
124
ROMANO „MIŠKAIS ATEINA RUDUO“ SANDARA
Du siužeto planai
Iš pirmo žvilgsnio, pasakojama banali meilės istorija. Intriga kyla iš dviejų meilės
trikampių: jaunas miškakirtys Tilius blaškosi tarp dviejų moterų - naivios, tra
pios Agnės ir patyrusios, aistringos Monikos; Basiuliškių ūkio šeimininkė Monika
turi laviruoti tarp dviejų vyrų - nekenčiamo sutuoktinio, turtingo ūkininko Petro
Doveikos, ir geidžiamo samdinio Tiliaus.
Veikėjų likimai sprendžiasi kaimo kasdienybės ir gamtos fone, kuris nėra tik
veiksmo scena. Gamtos gyvenimas glaudžiai susijęs su žmonių rūpesčiais ir darbais.
Pelkės sausinimas, upės vagos platinimas rodo ir kaimo žmonių norą prakusti, ir
kartu visos Lietuvos veržimąsi j naują, geresnį gyvenimą. Pasak V. Kelertienės,
Katiliškis plėtoja nepriklausomos Lietuvos kaimo žmonių ir gamtos paralelę. Metų
laikų kaita pabrėžia žmogaus gyvenimo kaitą, ir „tame laiko tarpe Virsnės lyg koks
mikrokosmas pergyvena tai, kas vyko nepriklausomoje Lietuvoje". Nematyta pažan
ga - ūkinis pakilimas, elektra, nuolat kursuojantis autobusas - keičia uždaro kaimo
gyvenimą, pelkė sausinama tikintis kasti durpes, kurios, pasakotojo žodžiais, „sukurs
mūrinę Lietuvą".
Taigi intriguojanti meilės istorija ir nepriklausomos Lietuvos ekonominio, socia
linio, dvasinio gyvenimo pokyčiai yra dvi lygia greta plėtojamos temos.
Erdvė
Romano erdvė - Aukštaitijos užkampis, Virsnių kaimas, nuo pasaulio atskirtas
tankių miškų ir pelkių. Neseniai nutiestu keliu kas dieną atvažiuojantis autobusas
uždarą kaimą bent kiek suartina su miesteliu. Prie kelio, ant kalnelio, svarbiausia
susitikimų vieta - Gužienės parduotuvė, dažnai virstanti ir smukle. Salia pieninė, iš
čia matyti turtingas Basiuliškių vienkiemis. Kiek atokiau nuo jo išsimėčiusios kelios
naujakurių sodybos, brūzgynuose nuo senų laikų įsikūrusio eigulio namai. Kitame
upės krante darbuojasi miško kirtėjai. Romane nuolat pabrėžiamas erdvės uždaru
mas, ankštumas. Tiliaus „vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miš
kų padūmavęs lankas". Moniką šiurpas nukrečia supratus, kad jos galimybių riba yra
Virsnių kaimo pieninė, o ištekėjusi už Doveikos ji pasijunta lyg pakliuvusi į narvą,
tartum už tvoros „be spragų ir be vartų, taisyklingu lanku apjuosusios žemės plote
lį, <...> išeiti ji negalėjo". Basiuliškių ūkis, kuriame Monika jaučiasi kaip kalėjime,
kaimas, kuriame vasarą, pasak jauniausios romano veikėjos Agnės, galima numirti iš
nuobodulio, pančioja veikėjų prigimtį, neleidžia išsiskleisti svajonėms. Net jų cha
rakteristikose pabrėžiamas ribojimas, varžymas: Tilius primena jauną žirgą, ant ku
rio kažkas užmetė sunkius pavalkus, miškakirtį Petrą lyg „būtų kas spaudęs iš viršaus
negailestingu, akmeniniu svoriu".
Laikas
Romano veiksmas trunka apie pusmetį - nuo ankstyvo pavasario iki rudens pra
džios. Gaivališkas pavasaris ne tik sujaukia miškakirčių darbą, bet ir paliečia širdis.
125
Tilius stengiasi dažniau užsukti į Gužų parduotuvę ir susitikti su jauniausia jų dukra
Agne, atkakliai gina ją nuo valdininko Špico dėmesio. Vasarą ramų kaimo gyvenimą
sudrumsčia ne tik pelkės sausinimo darbai, žadantys gerą uždarbį, bet ir pagrindinių
veikėjų jausmų drama, o artėjantis ruduo pranašauja neišvengiamą pabaigą. Nors
ruduo įrašytas į romano pavadinimą, rudeniškos gamtos vaizdų kūrinyje iš viso nėra.
„Žemė džiūvo ir skeldėjo iki kraujo", „vasara dainavo, brisdama į galą su paskutiniai?
javų vežimais", - sakoma viename paskutinių skyrių. Ruduo romane virsta iškalbin
ga veikėjų būsenų metafora. Štai Agnė, pajutusi Tiliaus atsitolinimą, vasaros karščiu:
alsuojant, staiga suaugo, pasikeitė: „Į jos akių mėlynumą įsisuko tamsūs ratai <...> ru
dens nykuma tvenkėsi krūtinėn". Tilių ruduo „svaiginamai purtė ir užraugė nerimu .
Doveika, lemtingą naktį grįždamas namo, klausia savęs, nejau leidžiasi „pakalnėn su
rudeniu, su savo amžiaus pavakare". Pasikartojantys ribos, izoliacijos, uždarumo ir mo
notonijos ženklai romane sukuria aplinką, kurioje žmonių santykiai darosi įtempti,
o blaivus protas užleidžia vietą gaivališkoms aistroms ir primityviai jėgai. Tokioje
aplinkoje meilė negali skleistis ir žydėti, ji pasmerkta baugaus rudens šalnoms.
Miškas kaip kompozicijos ašis

Miško vaizdai laikytini romano kompozicine jungtimi. Jie iškalbingai pasakoja apie
metų laikų kaitą, padeda atskleisti veikėjų charakterius, tampa išraiškinga metafora,
bylojančia apie žmogaus dvasios permainas. Trys miško naikinimo aprašymai - trys
jo kančios etapai, liudijantys pasikeitimus ir žmonių gyvenime.
Visą žiemą iki pavasario mišką niokoja kirtėjai - krauna turtus apsukriems pre
keiviams. Pasmerktas miškas „traukėsi nuo upės tokiais plotais, kokius spėdavo gi
rininkas su gauja eigulių apmatuoti per vasarą, žiemą paguldyti ant šono <...> ir
nuplukdyti pavasarį į Melamėdo tvenkinį".
Sausinimo darbai tyrelyje, antroji miško naikinimo banga, - lemtingų pokyčių
riba. Perėjūnai grioviakasiai atneša į tarpmiškę savo „kultūrą", ir kaimą tarsi dru
gys būtų ėmęs krėsti. Nesibaigia naktinės išgertuvės, muštynės, erzelis. Senieji be
miegėmis naktimis veltui saugo nuo įsibrovėlių savo turtą ir dukrų klėtis, kurios vis
lengviau atsiveria įžūliems atėjūnams. Jaunų žmonių sielose plečiasi toks pat chaosas
kaip sudarkytoje gamtoje.
Rudenį ateina atomazga: „Tada užsidegė miškas!* Gaisro vaizdai - paskutinis ir
pats baisiausias miško kančios etapas. Pasibaigė lietuvio gyvenimas „miškų lanke",
išseko gamtiškasis jo laikas su „baigiančiais griūti senaisiais kaimais, lūžtančiais pra
amžinu medžių pavėsiuose". Uždara erdvė turi plėstis, atsiverti pasauliui, civilizaci
jai, laisvei. Tačiau žmogus psichologiškai dar nepasirengęs permainoms.
ROMANO VEIKĖJAI IR jy ISTORIJOS
Kas sieja pagrindinius veikėjus

Romane keturi ryškūs personažai: Agnė, Tilius, Monika ir Doveika. Tai žmonės,
aistringai trokštantys laimės. Bet jų troškimams nelemta išsipildyti. Nuo pirmų
126
puslapių romane tvyro nelaimės, kažin ko neatšaukiamo ir neatitaisomo nuojauta.
Tragiškos baigties ženklų vis daugėja, kol galiausiai užgriūva katastrofa. Romano
veikėjai, nors dėl skirtingų priežasčių, vienodai paklūsta lemčiai, nejspėjamiems jos
dėsniams. Jie pakliūva j neišpainiojamų įvykių pinkles ir nepajėgia ar nenori išsiverž
ti iš gaivališkos prigimties diktato. Kita vertus, autorius kelia ir charakterio, lemian
čio žmogaus likimą, problemą.
Agnė
Agnė - „pati gražiausia pavasario apraiška", tikra miškų dukra, „dar tik prasikalęs
daigas, sprogstantis pumpuras". Tilius ją mato apsuptą gėlių, jam ji panaši j stirną,
žadinančią šunų vijikų alkį. Net Monika, Agnės konkurentė, vadina ją geltonplauke
puriena, pūkuotu vieversėliu. Užaugusi tarp miškų, ji atvira pasauliui, jos mintys
skaidrios, be piktų kėslų, žodžiai nuoširdūs. Ji išgirsta gamtos šauksmą ir pasiduo
da jam. Tiliaus meilę Agnė priima pasitikėdama, atsiverdama, su sunkiai slepiamu
džiaugsmu. Su Tiliumi mergaitė išgyvena patį svaigiausią metą - ji pirmąkart myli.
Abiem nepamirštamą naktį, kai lieka dviese siaučiant audrai, tarsi atsiliepiančiai į
;ausmų sumaištį, Agnė leidžiasi čaižoma šėlstančio lietaus, kaip jos kūnas leidžiasi
apkabinamas sunkių, bet švelnių Tiliaus rankų. Jos meilės džiaugsmo išraiška - pa
šėlęs lėkimas sūpynėse: Velykų dieną ji prašo Tiliaus supti ją vis aukščiau. Vėliau,
patyrusi mylimojo išdavystę ir atsisveikindama su Virsnėmis, Agnė vėl nueina prie
sūpynių, kuriose „vieną auksinę pavasario dieną ją buvo sugriebęs pašėlęs svaigulys.
Kada norėjo lėkti, skristi padebesiais, nudraskyti paukščiams sparnus, nulaužyti stir
nų ožiams ragus ir sukristi, mirtinai nusikamavus, tyrelio samanose". Tiliui pasi
traukus, padūkusi, drąsi, besijuokianti Agnė tampa rami, susimąsčiusi, užsidaro savy
..be skundų, be priekaištų". Ji pasirenka kitą kelią - jau ne svaiginančios meilės, o
blaivaus apskaičiavimo. Sutikusi važiuojantį į miestelį Doveiką, užsimena jam apie
žmonos neištikimybę. Si auksaplaukė mergaitė, užaugusi pamiškėje, kur visko „per
daug - saulės, laisvės, žalumos, graudaus ilgesio ir lūkesių", nekovoja dėl savo laimės.
Galbūt jai trūksta patyrimo? Kas sutrukdo Agnei būti laimingai - naivus pasitikėji
mas pasauliu ir žmonėmis ar pasidavimas lemties jėgai?
Tilius
Kaip ir Agnė, užaugęs tarp miškų, Tilius vis dėlto svajoja išsiveržti iš uždaro kaimo
gyvenimo. Jo svajonė - valdiška tarnyba. Bet šis jaunas vyras, kupinas jėgų ir norų,
nieko nedaro, kad troškimai pildytųsi. Romano pradžioje matome Tilių, ketinantį
mesti miškakirčio darbą ir išeiti, o kur - jis nežino. Tilius laukia laiško - kvietimo
i naują darbą, laukimo būsena trunka iki romano pabaigos. Laukti, delsti, neapsi-
spręsti, pasiduoti aplinkybėms ir dėl to kentėti - toks Tiliaus būdas. Jei kartais ką
ir nusprendžia, vis tiek pasielgia priešingai: laukia valdiškos tarnybos, bet praran
da teisę dirbti pasienio policijoje, pas Doveiką ateina laikinai, bet pasilieka, svajo
ja apie ateitį su Agne, o pasirenka Moniką. Atrodo priklausomas nuo aplinkybių
ir stipresnių už jį žmonių. Tačiau labiausiai Tilius priklauso nuo savo prigimties.
Jis bejėgis suvaldyti geismą, pabudusį sulig pavasario polaidžiu. Po miško darbų
127
užsukusiam j Gužienės krautuvę „širdis tirpo kaip lajinė žvakė" žiūrint j šeimininkę.
vėliau ir į Moniką, stebint jos gyvenimą ištaigingame Doveikos ūkyje. Monika stov:
tarp Tiliaus ir Agnės kone nuo pirmų jų draugystės dienų. Nors dar gerai nepažįsta
Agnės, vos kartą matė parduotuvėje, kartą turguje, dar klausėsi muzikos, sklindan
čios iš jos kambario, jo sąmonė jau apnuodyta: ir jaučiant Agnės plaukų švelnumą
ir laikant ranką, galvoje knibžda mintys apie kitą gyvenimą, kitą moterį. Jis leidžias:
nešamas geismo ir aistros, neturi į ką atsiremti, už ko užsikabinti. Skendimo, nėrimo
gilyn, grimzdimo motyvai romane sutankėja įsisiūbavus Tiliaus ir Monikos meilei:
„Tai buvo graibstymasis tuščiais mostais ir vis nesugaunant virš galvos besisupan
čios liaunos, lanksčios šakos." Tuščias mostas - lyg anų pavasario sūpynių su Agne
imitacija. Tilių iškalbingai charakterizuoja ir erdvės detalės. Su Agne jis dažniau
siai susitinka prie upės, ant tilto, jungiančio du Vilkijos krantus. Vienas krantas,
simboliškai tariant, Agnės, ten jos namai, kitame krante Basiuliškių sodyba - ta:
Monikos krantas. Savo „kranto" Tilius neturi. Kuo aitresniu karščiu plieskia Tiliau>
ir Doveikienės meilės vasara, tuo labiau jį kausto bejėgiškumas. Užplūdusį geismą ji>
jaučia kaip akmenį, kaip nelaimę, „lyg viesului perėjus per rugių lauką". Tilius nieko
nedaro, tik laukia „kas kartas vis baisiau ir baisiau", kol galų gale krinta nuo pavydaus
Doveikos kulkos.
Monika
Monika „savo meilę turėjo išplėšti, užgrobti nagais ir išlaikyti, jais kruvinai įsikir
tus". Baigusi aukštesniąją pienininkystės mokyklą, ji į Virsnių kaimą atvyksta ne
savo noru ir neketina ilgiau užsibūti. Spaudžiama gyvenimo aplinkybių, čia jaučia
si kaip kalėjime, lyg „įmesta gilion duobėn, apkalta aklina statinių tvora, neperli
pama, neperlendama". Kaimą juosiantis miškas jai atrodo svetimas ir baugus. Gal
todėl ji neatstumia senio Doveikos, neatsispiria jo meilikavimams ? Jeigu jau lemta
gyventi šiame užkampyje, atskirtame nuo pasaulio, tai gyventi kaip poniai, didelio
ūkio šeimininkei, kuri gali įsakinėti kitiems. Su tokia pat gaivališka jėga Monika
pasiima ir Tilių: „Gaisrą, šėlstantį ir siaubiantį viską pakeliui, apėmusį ją nuo kojų
nagų iki galvos plauko, ji tegalėjo užgesinti tokia pat ugnimi!' Kaitros, gaisro, ugnies,
liepsnos figūros ženklina Doveikienės ir Tiliaus meilę. Negalėdamas ar nenorėda
mas priešintis aistros ugniai, Tilius mąsto, kad Monika jį „sudegins vieną kartą".
Kilimo aukštyn, skrydžio jausmo, kuris nuolat pabrėžiamas epizoduose su Agne,
būdamas su Monika Tilius nepatiria - „jie sruvo pakalnėn, jie puolė baisiu greičiu".
Jų susitikimų vietos - rugių laukas, daržinė, kur sukrautas naujas derlius, - sietinos
su intymumu, slaptumu, kūniškumu, seksualumu. Čia pravartu prisiminti Agnės
skiriamus pasimatymus ant tilto, svaigų kilimą sūpuoklėse, pavasario liūtį, apgobu
sią pirmą glamonių naktį, - kokia skirtinga Monikos ir Agnės meilė. Doveikienė
duoda Tiliui tai, ko negalėjo duoti Agnė, - subrendusios moters patirtį, kuri gamtos
apsupty užaugusiam vyrui „mįslė ir migla, užtemdanti sąmonę". Monikos meilė -
nieko nepaisanti, akla, agresyvi, kaip „liepsna, ryjanti sausą kirtimų žolę". Galų gale
ji pražudo juos abu.
Doveika
Petras Doveika „pradėjo iš nieko <...>. Baigti jis turėjo priešingai - pačia viršūne".
Tai kietas, apsukrus ūkininkas be didelių skrupulų. Kadaise atėjęs į ūkj kaip nuo
lankus samdinys, tapo Basiuliškių sodybos šeimininku. Jis vienintelis iš pagrindinių
veikėjų ne itin mėgstamas kaimo žmonių. Juo nepasitikima, nes kadaise nieko netu
rėjęs ilgainiui pasidarė turtingiausias apylinkės žmogus, dar ir j viršaičius prasimušė.
Konfliktas su kaimynu Krivicku charakterizuoja Doveiką kaip nenuolaidų, gobšų
ir gudrų žmogų. Šios savybės jam ir padeda didinti ankstesnių sodybos šeiminin
kų sukrautus turtus. Ūkis pertekęs visokių gėrybių, namai įrengti pagal naujausią
madą - net radijas yra, stalas lūžta nuo valgių ir nematytų gėrimų. Doveika save lai
ko kovos žmogumi. „Eiti per gyvenimą ir laimėti" - toks jo šūkis. Nė vienas jo suma
nymas nenueina niekais. Jis mėgsta būti svarbiausias, jam patinka, kai kiti su pavydu
žiūri į jo turtingus namus ir jauną gražią pienininkę, kurią parsivedė į ūkį. Monika
Doveikai tarsi didysis prizas už ilgus laukimo metus, kol karšino nemylimą žmoną.
Jis vertina žmones kaip daiktus - ir Moniką įsigyja kaip brangų, vertingą daiktą,
paklojęs ne vieną šimtinę, kol stengėsi įtikti prašmatniomis dovanomis. Užtat gali
didžiuotis tokia ūkio puošmena, rodyti ją svečiams. Apsvaigęs nuo sėkmės, Doveika
ir įkliūva į Monikos spąstus. Pasak Elenos Bukelienės, atėjęs į Basiuliškes iš kito pa
saulio, Doveika įkūnija aktyvųjį naujų laikų pradą. Bet jis stokoja moralės ir intelek
to, būdingo kultūros žmogui. Jo aktyvumas primityvus, agresyvus, reiškiasi necivi
lizuotomis formomis. Jis tarsi pavojingo užkrato nešiotojas, negalintis nei pats būti
laimingas, nei suteikti laimės kitiems.
TRADICINĖS ŽMOGAUS IR GAMTOS

PARALELĖS PLĖTOJIMAS
MARIAUS KATILIŠKIO KŪRYBOJE
M. Katiliškio vaizduojamo žmogaus lemtis - tarsi gamtoje vykstančių procesų galu

tinė išdava. Pasak literatūros kritiko Rimvydo Šilbajorio, kol žmogus neprievartauja
gamtos, nesistengia kaip nors jos paveikti, tol ir pats jaučiasi tvirtas. Pradėjęs keisti
gamtą, irgi neišvengiamai ima keistis, dažniausiai rieda žemyn, menkėja ir išsigimsta,
o tada jau lauk nelaimės. Romano „Miškais ateina ruduo" įtampą kuria vis aiškesni
nelaimės ženklai, vis stiprėjantis jausmas, kad atsitiks kažkas negera, ir galiausiai vei
kėjus užgriūva skaitytojo jau seniai nujaučiama katastrofa. Kai kurie veikėjai lieka
akli iki galo, kitiems duota pasibaisėtina dovana suprasti visus ženklus, žinoti, kad
tragedija įvyks, bet vis tiek jie bejėgiai įveikti gyvenimo srovę.
129
ČESLOVAS MILOŠAS
(CZESLA WMIL OSZ)
1911-2004
KONTEKSTAS
Česlovas Milošas - iš Lietuvos kilęs poetas, prozininkas, eseistas, literatūros tyrinėto

jas, vertėjas, 1980 metų Nobelio premijos laureatas, vienas didžiųjų praėjusio šimtme
čio Europos kultūros autoritetų, kartais pavadinamas XX amžiaus Dante. Rašytojo
kūryba išversta į daugiau nei keturiasdešimt kalbų. Gimimo šimtmečiui pažymėti
2011 metus UNESCO buvo paskelbusi Tarptautiniais Česlovo Milošo metais.
Milošas save vadino lenkiškai kalbančiu lietuviu, jautėsi esąs Lietuvos Didžiosios
Kunigaikštystės žmogus, stengėsi Lietuvą, Vilnių padaryti artimesnį Vakarų skaity
tojams. Didžiąją gyvenimo dalį praleidęs svetur, jis niekada neužmiršo savo šaknų.
Per Nobelio premijos laureato paskaitą sakė: „Gera yra gimti mažoje šalyje, kur gam
ta yra žmogiško masto, kur per šimtmečius drauge gyveno įvairios kalbos ir religijos.
Aš kalbu apie Lietuvą - padavimų ir poezijos kraštą.“ Gimtinė, „žmogiško masto“
gamta - poetinio įkvėpimo erdvė. Poeto teigimu, jo vaizduotę formavo lietuviškas
kaimas prie Nevėžio, Vilniaus apylinkių miškai ir vandenys.
Kaip ir Adomo Mickevičiaus, Česlovo Milošo kūryba išaugo iš LDK kultūrinės
tradicijos. Ją Milošas jautė kaip asmenišką patirtį, įgytą vaikystėje lenkiškai kalban
čių Lietuvos bajorų šeimoje, iš kartos į kartą perduodančioje giminės ir gimtinės
istorinę atmintį. Iš senelių dvaro (protėviai Setenių dvare gyvenę nuo XVI a.) poe
tas išsinešė stiprų daugiasluoksnės Lietuvos kultūros pojūtį. Pasak jo, Antrasis pa
saulinis karas ir sovietinė okupacija galutinai palaidojo LDK tradiciją, ištrynė jos
ženklus.
Poeto brendimui didelę įtaką turėjo pažintis su tolimu giminaičiu, poetu,
Lietuvos Respublikos diplomatu Oskaru Milašiumi: susitikimas su šiuo originaliu
žmogumi, jo kūryba, pasak Milošo, įdiegė priešinimąsi literatūrinei madai. Save
Milošas laikė dviejų poetų - Adomo Mickevičiaus ir Oskaro Milašiaus - įpėdiniu.
Milošo gyvenimas aprėpia beveik visą XX amžių, todėl itin svarbi asmeninė
patirtis, neretai skaudi, gelianti: jam teko patirti XX a. vidurio dramatiškus įvy
kius, emigracijos sunkumus, nepritapimą, vienatvę. Skaudžių patirčių išgyvenimas
ir apmąstymas sieja Milošą su lietuvių išeivijos rašytojais, pirmiausia žemininkais.
Gyvendamas Amerikoje jis bendravo su Alfonsu Nyka-Niliūnu, Mariumi Katiliškiu
ir Liūne Sutema, Algimantu Mackumi. Produktyvi buvo draugystė su Tomu
Venclova, išvykusiu iš Lietuvos 1977 m., - iš dviejų intelektualų pokalbių radosi
garsusis „Dialogas apie Vilnių".
130
GYVENIMAS
Česlovas Milošas gimė ir augo Šetenių dvare Kėdainių apylinkėse, ant vaizdingo
Nevėžio kranto. Nuo 1921 m. lankė gimnaziją Vilniuje, 1929-1934 m. studijavo
Stepono Batoro universitete, įgijo teisės magistro laipsnį, bet teisininku niekada ne
dirbo, gautomis žiniomis pasinaudojo kaip eseistas, visuomenės ir politikos kritikas.
Studijų metais ypač domėjosi kultūra, filosofija, istorija.
Studijuodamas debiutavo kaip poetas, 1933 m. išleido pirmąją poezijos knygą
„Poema apie sustingusį laiką". Bet tikrąja kūrybinio kelio pradžia Milošas laikė an
trąjį eilių rinkinį „Trys žiemos" (1936 m.). Jam pasirodžius, autorius buvo pripažin
tas vienu talentingiausių jaunųjų lenkų poetų, katastrofistinės pasaulėjautos reiškėjų.
1937 m. Milošas persikėlė į Varšuvą, po karo dirbo Lenkijos diplomatu JAV ir
Prancūzijoje. Suvokęs totalitarinės prievartos baisumą, 1951 m. Prancūzijoje pa
prašė politinio prieglobsčio. Rašytoją išgarsino 1953 m. Paryžiuje išleista esė knyga
„Pavergtas protas". Ją rašė itin sunkiu laikotarpiu, emigracijos pradžioje, socialisti
nėje Lenkijoje smerkiamas kaip išdavikas, puolamas ir kai kurių lenkų išeivių, atskir
tas nuo žmonos, vaikų. Knyga, kurioje analizuojamas sovietinės ideologijos poveikis
asmenybei, sukėlė prieštaringų reakcijų. Dabar ji vertinama kaip įžvalgi totalitariz
mo studija.
1960 m. Milošas išvyko į JAV, Berklio universitete dėstė slavų literatūrą.
Gimtąjį kraštą poetas aplankė 1992 m., po penkiasdešimt dvejų metų, tapo
Lietuvos Respublikos garbės piliečiu, Vytauto Didžiojo universiteto garbės daktaru.
Paskutinius gyvenimo metus Česlovas Milošas praleido Krokuvoje. Mirė
2004 m., sulaukęs devyniasdešimt trejų metų.
KŪRYBOS APŽVALGA
Milošo kūrybinis kelias truko septynis dešimtmečius. Pirmiausia jis yra poetas, išlei
dęs nemažai poezijos rinkinių, tarp jų „Išgelbėjimas" (1945 m.), „Miestas be vardo"
(1969 m.), „Kur saulė teka ir kur leidžiasi" (1974 m.), „Ant upės kranto" (1994 m.),
„Kita erdvė" (2002 m.). 1955 m. parašytame romane „įsos slėnis" grįžtama į vaikys
tės dvaro pasaulį. Milošo gyvenimą ir patirtį, mąstymo gelmę atskleidžia ir eseisti
kos knygos „Pavergtas protas" (1953 m.), „Gimtoji Europa" (1959 m.), „Ulro žemė"
(1977 m.), „Tėvynės ieškojimas" (1992 m.) ir kitos.
POEZIJOS BRUOŽAI
„Sutvertas esu tik tam, kad būčiau poetas..."

Milošo nuomone, poezija - tai tikrovės ieškojimas, prilygstantis tiesos ieškojimui,
taigi ji yra epochos liudytoja. Būti poetu - vadinasi, susieti savojo ir praeities laiko,
asmeninę ir pasaulio patirtį ir ją paversti tekstu. Poezija nėra tik saviraiška, estetinis
131
žaidimas. Poetas pašauktas sakyti tiesą apie pasaulį ir žadinti artimo meilę, tikėjimą,
viltį. Jis turi jausti atsakomybės visuomenei naštą:
Mano plunksna lengvesnė

Negu kolibrio. Ne mano
Pečiams ši našta.
Tačiau kaip gyvent čia, kur koja
Liečia artimųjų
Nepalaidotus kaulus ?
Girdžiu balsus, matau šypsenas. Nieko
Negaliu rašyt: penkerios
Rankos stvarsto mano plunksną
Ir liepia dėstyt jų istoriją -
Jų gyvenimo ir mirties.
„Varšuvoje"
Poezijoje Milošas išsako aukštus etinius siekius, skaudžių patirčių kaina pasiektą iš
mintį, teigia teisingumo, laisvės, tolerancijos idėjas, moralines vertybes. Tokia poe
zija yra reikalinga, ji teikia žmogui dvasinę atsparą. Milošas tikėjo, kad poezija gali
padėti žmonėms suvokti save, savo dvasios galimybes, išsaugoti tapatybę:
Iš poezijos tiek naudos, kad mums primena nuolat,

kaip sunku išlikti yra tuo pačiu asmeniu,
nes namai atviri mūs, duryse jokio rakto,
o neregimieji svečiai įeina, išeina.
„Ars poetica?“
Talpesnės formos ieškojimas

Pasak Tomo Venclovos, Milošas visada buvo antiformalistas ir moralistas. Poetas
siekia derinti esmingas filosofines įžvalgas ir tikslią, santūrią raišką, aiškią formą,
konkretų žodį. Si nuostata išsakyta eilėraštyje „Ars poetica?“:
Nuolat ilgėjaus formos kuo talpesnės,

kas nebūtų pernelyg poetiška arba proziška
ir leistų susikalbėt <...>.
„Miloszas poeziją suvokė kaip nepakeičiamą pasaulio aiškinimosi, supratimo būdą,

kuriame išlieka ir gali įgauti prasmę kiekviena žmogaus gyvenamo pasaulio detalė,
neaprėpiama jų įvairovė, susiklostanti į nepaliaujamai, vis iš naujo skaitomą slapta
raštį", - rašo Brigita Speičytė. Poetui būdingas daiktiškas tikrovės suvokimas: eilė
raščiuose gausu konkrečių detalių, iš kurių nuspėjamos žmogaus vidinės prieštaros,
išgyvenamos būsenos, atsiveriančios įžvalgos. Taigi Milošas ir gana žemiškas poetas,
ir intelektualas, mąstantis apie esminius žmogaus būties klausimus.
132
Atminties tema
Milošo nuomone, rašytojas kūryboje išsako ypatingą asmeninę ir istorinę patirtį, kū
rėjui svarbūs bruožai - sąžiningumas, gebėjimas jausti ne tik gyvenamąjį metą, bet
ir praeitį. Esė „Pavergtas protas11 jis pabrėžia, kad prievartos ideologija pirmiausia
siekia ištrinti istorinę atmintį, o ją praradęs žmogus yra silpnas, pažeidžiamas. Todėl
poetas turi maištauti prieš grėsmingą užmarštį, ginti amžinąsias vertybes ir sykiu
žmogaus orumą.
Eilėraštyje „Campo di Fiori“ vaizduojamos dvi skirtingos erdvės: Gėlių aikštė
Romoje, kur inkvizicijos teismo sprendimu buvo sudegintas Renesanso filosofas ir
astronomas Džordanas Brunas (Giordano Bruno), ir karuselės aikštelė prie degančio
žydų geto sienos Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais.
Šičia kadaise ant laužo

Degė Giordano Bruno,
Budelis peleną žarstė,
Smalsuoliai grūdos į ratą.
O vos tik užgesus liepsnai
Vėl pilnos buvo tavernos,
Alyvų, citrinų kraitės
Vėl ant galvų lingavo.
Mąsčiau apie Campo di Fiori

Varšuvoj prie karuselės
Giedrą pavasarį, temstant,
Aidint muzikos trenksmui.
Salves už geto mūrų
Stelbė melodijos trenksmas,
Skriejo krykšdamos poros
Į giedrą vakaro dangų.
Vėjas iš degančių gatvių

Juodus aitvarus nešė,
Juodus vainiklapius gaudė
Žmonės prie geto sienų.
Plaikstė rūbus mergaitėms
Tas vėjas iš degančių gatvių,
Linksmos minios klegėjo
Šventišką Varšuvos dieną.
Ir Romos, ir Varšuvos „liaudis / Prekiauja, mylisi, žaidžia / Ir net nepastebi laužo“.

Kai pasaulis nebemato tų, kurie žūva vienatvėj, tik poetas gali įžiebti maištą prieš už
maršties kultūrą, tevertinančią vartojimą ir linksmybes. Užmarštis yra bėgimas nuo
atsakomybės, - tokia laikysena poetui nepriimtina. Tragiškos istorijos akivaizdoje
poezija, pasak Milošo, yra patikimesnė liudytoja už publicistiką. Ji liudija ir kiekvie
no atsakomybę už artimo kančią.
133
Eilėraštyje „Rue Descartes" Milošas kalba apie tai, kas nutinka pamiršus gimtines
papročius:
Vėliau daugelis mūsų iš Jasų ir Kološvaro, Saigono ir Marakešo

Buvo žudomi, panorėję įveikti gimtinės papročius.
Paskui jų bičiuliai paimdavo valdžią,

Kad patys žudytų gražių universalijų labui.
Eilėraščio subjektas prisimena vieną sunkiųjų savo nuodėmių:
Kartą eidamas miško taku prie upokšnio

Mečiau didelį akmenį į susivijusį žolėje vandens žaltį.
Ir tai, kas man paskui atsitiko, tebuvo teisinga bausmė,

Kurią sulaužęs draudimą anksčiau ar vėliau patirsi.
Taigi papročių ir tradicijų nepaisymas yra pražūtingas. XX amžius teikia pakanka

mai įrodymų, kad įvairios ideologijos gali pavergti žmogų. Tik ryšys su praeitimi pa
deda orientuotis gyvenime, perspėja dėl klystkelių, kurių reikia vengti. Patriotizmas
Milošui nėra savo tautos garbinimas (jis irgi pražūtingas), tai moralinių principų
paisymas, atsakomybė už jų perdavimą ateities kartoms.
Lietuvos prisiminimai
Milošo poezijoje svarbūs vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Jis kuria legendą apie
gražią vaikystės žemę, apie LDK - daugiatautę tolerantišką valstybę, apie Vilnių,
miestą ties mito ir istorijos riba. Poetas prisipažįsta ilgėjęsis tik savo prigimtos žemės,
vienintelės vietos su debesimis ir medžiais. Vaikystės pasaulis eilėraščiuose virsta
prarastuoju rojumi, kuriame stebuklingai atgyja daiktai, kvapai, garsai. Nuolat grįž
tama prie pirminių vaizdinių, įstrigusių vaikystėje, prie gyvenimo Vilniuje detalių:
Niekad tavęs, mieste, negalėjau palikti,

Ilgos buvo mylios, tačiau stūmė mane atgal it šachmatų figūrą.
Bėgau žeme, kuri sukosi vis greičiau,
Bet visados atsidurdavau ten: su knygom drobinėj terbelėj,
Įbedęs akis į bronzines kalvas už Šv. Jokūbo bokštų <...>.
„Niekad tavęs, mieste"
Lietuviška tematika ryški poemose „Miestas be vardo", „Kur saulė teka ir kur leidžia
si", sukurtose Amerikoje septintą-aštuntą dešimtmetį. Atmintis turi galią išsaugoti
praeities gyvenimo detales, susieti šios ir ankstesnių kartų gyvenimus:
Su skudučiais ir su deglais,
ir su bum bum būgnelio,
tai tas, miręs prie Bosforo, prieky pačiame
134
už parankės su panele,
ir kregždutės virš jų lakioja.
Nešas irklus, lazdas, apvyniotas lapais,

prie Žaliųjų ežerų susiskintas puokštes.
Vis arčiau arčiau čion Pilies gatve -

nieko, debesis tik
virš Polonistų ratelio1
Originaliosios kūrybos sekcijos.
„Miestas be vardo“, 3
Įsivaizduojamoje eisenoje ir Mickevičius su bičiuliais filomatais, ir tarpukario

studentai. Vilnius iškyla kaip miestas, kuriame sugyvena skirtingos kultūros.
Universitetas - kultūrinio gyvenimo židinys, gyvybingas, kunkuliuojantis, sau
gantis praeities palikimą ir skleidžiantis modernias idėjas. Jame Milošas, kaip prieš
šimtą metų Mickevičius, kūrybingų bendraminčių susibūrimuose ugdė savo poetinį
talentą.
Pasak Mindaugo Kvietkausko, „C. Milošas buvo poetas, kuriam visada išliko
svarbus ryšys su bendrija, su savuoju žmonių ratu, ir realiu, ir gyvuojančiu tik atmin
ty, kaip Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ar dingusio Vilniaus bendruomenė".
Sugrįžimas į tėvynę
Grįžimo į gimtinę Česlovas Milošas laukė visą gyvenimą. Laiškuose ne kartą rašė sap
navęs sugrįžimą į gimtuosius Setenius, į Vilnių - miestą, kurį nuolat lankydavo kur
damas, kuris atmintyje išliko „Baroko bokštų keliamas ligi dangaus" (eil. „Mieste").
Vilnius, kuriame Adomas Mickevičius „rašė apysaką apie kunigaikštienę, vardu
Gražina", - vienas svarbiausių poeto vaizduotės šaltinių.
Grįžimą į gimtąsias vietas prie Nevėžio Milošas išgyveno kaip kelionę į savo įkvė
pimo žemę.
Tu buvai mano pradžia, ir vėl esu drauge su Tavim, čia,

kur pramokau keturių pasaulio šalių.
Žemai anapus medžių Upės šalis, anapus manęs ir sodybos

Miško šalis, dešinėje Šventosios Brastos šalis, kairėje -
Kalvės ir Kelto.
Kad ir kur klajočiau, po kokius žemynus, visada buvau

atsigręžęs veidu į Upę.
„Seteniuose“, I
1 Polonistų ratelis veikė Stepono Batoro universitete Č. Milošo studijų metais.
135
Gilūs asmeniniai išgyvenimai, patirti po pusės amžiaus Šeteniuose, virto naujais
poezijos kūriniais. Eilėraščių cikle „Lietuva po penkiasdešimt dvejų metų“ sugrįži
mas suvokiamas kaip laimės dovana.
LANKA
Tai buvo paupio lanka, vešli, dar nešienauta,

Skaisčiausiąją birželio saulės dieną.
Aš jos ieškojau visą amžių, radau, atpažinau,
Ten tarpo žolės ir gėlės, kadaise pažįstamos vaikui.
Pro primerktus vokus siurbiau tą šviesumą,
Ir kvapas mane apsėmė, bet koks žinojimas liovės.
Staiga pajutau: išnykstu ir raudu iš laimės.
1. Kokie pojūčiai užplūsta lyrinį subjektą vaikystės žemėje?
2. Pasvarstykite, kodėl žmogus jaučiasi išnykstąs, kodėl nebėra svarbus žinojimas, iš kur kyla didžiu
lės laimės banga.
ČESLOVO MILOŠO KŪRYBOS REIKŠMĖ
C. Milošo kūryba darė ir tebedaro įtaką lietuvių rašytojams, apskritai intelektua

lams. Ji buvo svarbi Lietuvai siekiant nepriklausomybės. Mūsų dienomis Milošo
poezija, eseistika skleidžia tolerancijos, darnaus sugyvenimo su kitais žmonėmis ir
su gamta idėjas, skatina apmąstyti savo tapatybę atvirame pasaulyje ir puoselėti pri
sirišimą prie pačių brangiausių vietų.
136
JUSTINAS MARCINKEVIČIUS
(1930-2011)
GYVENIMAS IR ISTORIJOS APLINKYBĖS
Justinas Marcinkevičius gimė Važatkiemio kaime Prienų apylinkėse. Mokėsi Prienų

„Žiburio" gimnazijoje, baigė lituanistikos studijas Vilniaus universitete. Dirbo
„Genio" ir „Pergalės" žurnalų redakcijose, buvo Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos
sekretorius, vėliau pirmininko pavaduotojas.
Sovietiniais metais Justinas Marcinkevičius buvo laikomas tautos poetu, į jo kū
rybos vakarus suplaukdavo minios žmonių. Nors valdžia jj pripažino ir globojo (tai
liudija įvairūs titulai, apdovanojimai), skaitytojai laikė tautinių vertybių reiškėju ir
gynėju. Ir pats poetas nuolat pabrėždavo dainuojantis Lietuvą:
Poezija man visada buvo gimtasis kraštas, jo praeitis ir dabartis, miškai, kurie jame
ošia, upės ir ežerai, kurie jį skalauja, paukščiai, kurie jame čiulba, ir žmonės, kurie
jame gyvena. Žmonės, jų darbai ir žygiai, jų rūpesčiai ir svajonės, pastangos suprasti
pasaulį ir save. Visa tai ir gyvenimas, ir poezija.
„Dienoraštis be datų“
Ne kartą kalbose, interviu, susitikimuose poetas pabrėžė sąmoningą ryšio su skai

tytojais ieškojimą, abipusį tikėjimą ir pasitikėjimą. Tokia kūrėjo - artimo, savo -
laikysena ir kūrybos įtaiga, išpažįstant meilę Lietuvai, jos žmonėms buvo svarios
populiarumo priežastys.
Atgimimo pradžioje Justinas Marcinkevičius, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės na
rys, rašytojo profesijai ir kūrybai skyrė ypatingą kultūrinę misiją. 1988 m. rudenį jis
skaito istorinį pranešimą, kuriame reikalaujama lietuvių kalbai suteikti valstybinės
kalbos statusą, grąžinti tautinę vėliavą, himną ir Vytį. „Esu giliausiai įsitikinęs, - rašė
jis po metų, - kad rašytojas visada ir visur pirmiausia atstovauja savo tautai, jos kul
tūrai, gina jos interesus, nes toks yra rašytojo darbas." Pakantumo, santaikos, prieš
tarų sutaikymo motyvas persmelkia kone visus nepriklausomybės metais rašytus jo
publicistikos tekstus. Tačiau greitai poetas pasitraukė iš politinio Lietuvos gyveni
mo: politikoje pasigedo švaros. 1994 m. Justinui Marcinkevičiui pirmajam įteikta
Santarvės premija.
137
POEZIJOS TEMOS IR PAGRINDINIAI ĮVAIZDŽIAI
Socialinės pažangos iliuzijų žlugimas

Priešingai nei XX a. vidurio Europos egzistencialistai, istoriją laikantys siau
bo ir mirties sinonimu, žmogų triuškinančia galybe, neturinčia jokios logikos,
J. Marcinkevičiaus pirmųjų rinkinių poezijos žmogus istoriją, kartu ir socialistinę
santvarką, supranta kaip protingą jėgą, „absoliučią gyvenimo tiesą“, tiki jos pažan
ga, išlaisvinančia žmoniją iš priespaudos ir skurdo. Jis nori kurti geresnį, teisingesnį
gyvenimą, aukotis dėl kitų laimės, niekina ramybę ir renkasi „nervingai aukštą įtam
pą". Tautos istorijos, ypač pokario, apmąstymai lyrikoje skamba dramatiška gaida.
Poetas ieško žodžių, kurie paguostų, nuramintų, išteisintų ir sutaikytų dėl skaudžių
praradimų kenčiančius žmones. Pasak Vytauto Kavolio, Justino Marcinkevičiaus
„dalyvavimo istorijoje būdas - kentėjimas kartu su kitais lietuviais dėl jų išgyventų
skriaudų ir nepriteklių. Mylinti lietuvybė reikalauja būti žūtbūt arčiau žmonių ir
verčia nesakyti visos tiesos”. Iš tikrųjų poeto lyrikos žmogus neįsipareigoja istorijos
tiesai ir nekalba apie asmeninę atsakomybę. Kita vertus, pati mintis, kad įmanoma
viešai bent užsiminti apie rezistencinę kovą, daugeliui to meto skaitytojų atrodė
drąsi. Ir vėlesniuose lyrikos rinkiniuose, prisimindamas ir apmąstydamas tautos pra
eitį, Marcinkevičius dažnai pavartoja priešpriešas „kalbėti" - „tylėti", „melas" - „tie
sa", bet jų nekonkretizuoja. Pasikartojančios metaforos „kraujo lempa - gimtinė",
„kruvinos lūpos", „kryžiaus ir kraujo keliai", „istorijos sparnas rūstus", „rankos kaltos
nekaltos" skatina mąstyti apie sutrikusį, kenčiantį žmogų, kalbantį prislopintu bal
su, atodūsiu ir nutylėjimu reiškiantį dvasios diskomfortą.
Tėviškė ir žemdirbių kultūra kaip dvasios stiprybės šaltinis

J. Marcinkevičiaus lyrikos subjektui dvasine atrama tampa tėviškė, gimtoji kalba, na
mai, žemė, žemdirbio darbai, liaudies dainos. Kaip svarbiausia idėja lyrikoje iškyla
žmogaus ir tėvynės ryšys. Dar romantikų išpuoselėta mintis, kad apdainuota gimtoji
žemė ir tauta yra amžinos vertybės, Marcinkevičiaus poezijoje pabrėžiama stipriau
siai. Eilėraščių rinktinės „Amžino rūpesčio pieva" (2005 m.) įžangoje poetas rašo:
Esu kaimiškos (agrarinės) kultūros augintinis. Aplink mano galvą čiulbėdama

skraidė dar gyva liaudies daina, augo ir žydėjo papročiai, apeigos, tikėjimai, anksti
pradėjau dirbti visus darbus, kuriuos reikėjo dirbti žemės žmogui. Maudžiausi
kalboje, virš kurios dar nekybojo griausmingas kitos kalbos debesis. Kaip dabar
suprantu, gyvenimas nebuvo lengvas. Bet man atrodo, buvau laimingas. <...>
Tikriausiai skaitytojui bus nesunku pastebėti, kaip namai, gimtinė, žemė, peizažas
prisipildo Lietuvos, kaip ji užima ne vieną mano eilėraštį, kaip jos likimas tampa
mano likimu. Einu į jos istoriją, į kalbą, į gamtą ir kultūrą tarytum į amžiną savo
žemę. Su Nemuno kilpa ant kaklo. Su laiko našta, su jo gerumu ir žiaurumu, su eg
zistencine žmogaus problematika, su jo laime ir kančia, ištikimybe ir dora, pareiga ir
pašaukimu, laisve ir įsipareigojimu... Toks yra kelias į didžiuosius namus, į Lietuvą.
Žemdirbio gyvenseną Marcinkevičius laiko bene vienintele atspara tautos naikinimo

akivaizdoje. Kaimas suvokiamas ne kaip gyvenamoji vieta, o kaip prieglobstis, kur
138
gamtos aplinkoj dar gyva liaudies kultūra. Į kaimą žvelgiama miestiečio akimis. Tas
pasaulis - tyrumo, ramybės, vidinės darnos, socialinių ir etninių vertybių saugykla.
Jo erdvė neįsivaizduojama be liaudies dainos, paties svarbiausio elemento, dažnai ir
simbolio: „Liaudies daina apsivilkęs, einu!1 Lietuviškas kaimas - tarsi idealas, nepa
valdus laikui, iškylantis sapnuose, prisiminimuose, vizijose. Iš „Dienoraščio be datų“
sužinome, kad vaikystės kaime įgyti ir socialinio teisingumo, etikos pradmenys, ir
meno pajauta - iš pasakų, dainų, patarlių ir mįslių, raudų ir apeigų, audinių, medžio
drožinių. Ir žmogaus biografinio (baigtinio) laiko gretinimas su gamtos (cikliniu)
laiku į poeto kūrybą ateina iš tautosakos, kuri maitino vaizduotę vaikystėje.
Namai
Į kaimo erdvę įsikomponuoja ir jaukus namų pasaulis - dar viena būtina atrama
Marcinkevičiaus lyrikos subjektui. Mąstant apie namus, randasi simbolinės reikšmės
metaforos (langas, slenkstis, ugnis, duona), išaugančios iki apibendrinto Lietuvos
paveikslo:
Tai gražiai skambėjo žodžiai:

laukas, pieva, kelias, upė.
Tai gražiai iš jų išaugo
vienas žodis: Lietuva.
Gamta
Gamtos ir žmogaus gretinimas - vienas esminių Marcinkevičiaus lyrikos bruožų.
Eilėraščių subjektas jaučiasi prarandantis ryšį su gamta ir siekia jį sugrąžinti. Šią pa
stangą rodo pakartojimai, kreipiniai, dažna veiksmažodžio liepiamoji nuosaka:
Ištark mane, žeme,

ištark mane lygų su medžiais,
su žole, ežerais ir su paukščiais,
ištark mane švelnų kaip bitės,
kamanės dūzgimas <...>.
Kalba
Žmogaus ir gamtos vienovę, tegul ir prarastą ar prarandamą, padeda atkurti kalba.
Gimtoji kalba priartina prie žemės, leidžia ją pajusti, pažinti. Artėdamas prie gam
tos žmogus tarsi artėja prie paties savęs. Žemdirbio gyvenimas dar nenutolęs nuo
gamtos ritmo, miesto kultūra dar ne visai užgožusi poetinę liaudies kūrybą. Todėl
daiktiško, apčiuopiamo, ne tiek sąmoningai, kiek intuityviai įvardijančio pasaulį lie
tuviško žodžio ilgimasi kaip prarastos darnos, santarvės su būtimi ir pačiu savimi:
Žodis - kaip lašas - kaupiasi.

Kaip saulė jis prieš tekėjimą.
Klaupiasi žodis, klaupiasi
ir gieda savo tikėjimą:
139
į mintį, į kalbą, į žmogų,
į tą jo gyvenimą margą.
Matau jį tavy - lyg po stogu
padėtą padargą.
Miesto ir kaimo priešprieša lietuvio sąmonėje

J. Marcinkevičiaus lyrikoje svarbus ir paliktos žemės motyvas. Žemė vis labiau trau
kia žmogų, ir ta trauka - iš savo kaltės apleistai žemei suvokimo, kuris išsakomas
dramatiškomis intonacijomis, raudų stilistika:
Neši mane arčiau savęs, žemele.
Buvau visai užmiršęs, kad esi.

Bet vis labiau tave dabar man skauda.
Atleiski mano neprotingom rankom

išsiskyrimą su žagre - matai,
kaip jos dabar tave apsikabino?
Miesto ir kaimo priešprieša, dažna XX a. antros pusės lietuvių rašytojų kūryboje,

J. Marcinkevičiaus lyrikoje ypač raiški. Eilėraščio „Prie rugių ir prie ugnies" subjek
tas, kalbėdamas visų vardu, pabrėžia išėjusiųjų iš namų atsakomybės jausmą:
Ką mes paliksim prie rugių,

ką prie ugnelės pastatysim?
Ai tas gyvenimas svetur -
vienplaukis lietuje liūdnumas.
„MAŽVYDAS"
Poetinės dramos žanras

Septintas ir aštuntas dešimtmetis - lietuvių istorinės poetinės dramos, kuriai pa
grindus tarpukario Lietuvoje padėjo Vincas Krėvė, Balys Sruoga, klestėjimo metas.
Ryškiausi poetinės dramos pavyzdžiai - Juozo Grušo „Barbora Radvilaitė", Justino
Marcinkevičiaus draminė trilogija „Mindaugas" (1968 m.), „Katedra" (1971 m.)
ir „Mažvydas" (1977 m.). Poetinėje dramoje nesiekiama atkurti istorinės tikrovės.
„Dienoraštyje be datų" Marcinkevičius teigia:
Dramaturgas rašo žmogų, bet ne istoriją. <...>

Trilogijos veiksmas vyksta senovėje, praeityje. Bet problematika, mano manymu,
šiuolaikinė. Negaliu ir nenoriu atitrūkti nuo savo epochos, gyvenu jos rūpesčiais,
jos žygiais ir idealais. Ties visais istoriniais paminklais sklando šiandienos paukščiai
giesmininkai.
140
Savo draminę trilogiją laikydamas „savotišku nacionaliniu epu ar mitu apie mūsų
pradžią”, poetas siekia apmąstyti ir atskleisti, jo manymu, svarbiausius naciona
linės būties elementus, pagrindines tautinio sąmoningumo formas: „Mindauge"
įprasminamas valstybės kūrimas, „Mažvyde" lietuviško rašto ir knygos radimasis,
„Katedroje" - tautos kultūros formavimasis. Kartu vaizduojama ir žmogaus vidinė
drama.
Žmogus, - sako poetas, - yra viso istorinio vyksmo priežastis ir tikslas. O ten,
kur žmogus, - ten ir drama. Ieškodamas socialinių, visuomeninių, nacionalinių,
moralinių, estetinių ir kitokių savo gyvenimo formų, jis be paliovos kuria dramati
nes situacijas, kurių turinį sudaro vidinės ir išorinės tikrovės (kitaip sakant, idealo ir
tikrovės) konfliktas.
Taigi poetinėje dramoje nėra įprasto draminio konflikto, kai susiduria veikėjų in
teresai, vyksta priešingų jėgų, atskirų žmonių ir jų požiūrių kova. Poetinės dramos
konfliktas dažnai rutuliojasi veikėjo viduje, skaitytojas ar žiūrovas regi sudėtingą
jo paveikslą su visomis aistromis, charakterio prieštaringumu. Neretai suardoma
įvykių chronologija: į dabarties veiksmą įsiterpia praeities scenos, iškylančios kaip
prisiminimai (pavyzdžiui, Vilniaus įvykiai „Mažvyde"). įtaigumą sustiprina eiliuota
kalba. Poetinį žodį, kaip idėjų raiškos priemonę dramoje, pabrėžia ir pats autorius -
„žodis labiau daugiareikšmis negu veiksmas". Poetinei dramai itin svarbią vyksmo
nuotaiką padeda kurti giedamos giesmės.
Dramos šaltiniai ir genezė

Kaip žinoma iš istorijos šaltinių, liuteroniško Karaliaučiaus universiteto studentas
Martynas Mažvydas 1547 m. išleido lietuvišką knygą „Katekizmo prasti žodžiai",
krikščionių tikėjimo pradžiamokslį, taip prisidėdamas prie Europos protestantizmo
idėjos skleisti žmonėms Dievo žodį gimtąja kalba įkūnijimo. Be paties katekizmo, į
knygą įdėjo dvi prakalbas, lietuvišką elementorių, moralinių pamokymų įvairiems
luomams ir kelias giesmes. Knygą dedikavo Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.
Dramą „Mažvydas" J. Marcinkevičius baigė pirmosios lietuviškos knygos
430 metų sukakties išvakarėse. Klaipėdos dramos teatre ją pastatė Povilas Gaidys.
Pagrindinis dramos veikėjas - istorinė asmenybė, liuteronų kunigas, pirmosios
lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas. Grįsdamas temos pasirinkimą,
„Dienoraštyje be datų" Marcinkevičius rašo:
„Mažvydu" baigiau draminę trilogiją. Visu šiuo darbu norėjau parodyti, per kokį
vargą ir skausmą dygo mūsų šaknys, kaip sunkiai gimė pirmosios mūsų nacionalinio
gyvenimo formos - valstybė, raštas, menas. Istorija, deja, išsaugojo labai nedaug
duomenų apie Mažvydo gyvenimą bei veiklą. Nežinoma net jo gimimo data ir
vieta. Nedaug turime šaltinių ir paminklų, bylojančių apie to meto kultūrą ir buitį,
socialinius, religinius, tautinius, kitus ideologinius vaizdinius. Todėl, restauruojant
epochą ir žmones, ne sykį teko vadovautis analogija, pasiremti intuicija, fantazija.
Tačiau rašytojas - ne istorikas. Jam svarbu ne buitis, o žmogaus ar įvykio prasmė.
141
Akivaizdu, kad autoriui rūpėjo parodyti ne tik knygos reikšmę kultūrai apskritai,
bet ir spausdintinio žodžio svarbą mažos tautos likimui. Mažvydo paveikslą poetas
kūrė labiau kliaudamasis vaizduote nei istorine medžiaga.
Dievas ar tėvynė?
Pagrindinis veikėjas Martynas Mažvydas vaizduojamas gyvenantis ir klebonaujantis
Ragainėje, prie Lietuvos sienos. Dramos veiksmas rutuliojasi 1562 m., penkiolika
metų nuo pirmosios lietuviškos knygos išleidimo. Apsisprendimą pasilikti Prūsijoje
Mažvydas gana miglotai aiškina troškimu padėti vietiniams lietuviams:
Aš privalėjau čia atvykti, čia,

Kad šičia ginčiau tūkstančius lietuvių
Nuo dvasiškos ir kūniškos mirties.
Be to, jis jaučiasi skolingas Prūsijos kunigaikščiui, kurio remiamas studijavo. Bet
svarbiausia priežastis - įsipareigojimas tarnauti Lietuvai. Mažvydas su kartėliu prisi
mena kunigaikščio išsakytą siekį knyga ir Dievo žodžiu atvesti Lietuvą į Prūsiją, tai
yra pavergti, o vėliau germanizuoti. Jis guodžiasi Vilentui:
Tie žodžiai buvo peilis man į širdį!

Kokia ironija! Įsivaizduoji,
Pats savo rankom sau neriesi kilpą.
Ir Mažvydas išsikelia priešingą tikslą: „Aš Prūsiją į Lietuvą parvesiu!1 Si priešprieša

lieka antrame dramos plane, bet iš esmės lemia Mažvydo veiklos Ragainėje kryptį. Iš
pradžių pirmenybę teikęs Dievui („Jaunystėje kartojau: / „Geriau prarasti Lietuvą
nei dievą“), vėliau pasiaukoja Lietuvai, nes svarbiausią savo pareigą supranta taip:
aš turėjau <...>
suteikt amžinybėje balsą
tai žemei
tai Lietuvai
Aš jos liežuvis
kurs šaukia
istorijos tamsai ir vėjui:
aš čia aš čionai
Apmąstydamas gyvenimą svetimame krašte Mažvydas net suabejoja savo kunigystės

prasme, pabrėžia darbo tėvynei svarbą:
Bijau prisipažinti, kad ne dievui

Tai buvo pareiga, o žodžiui. Žodžiui,
Kurį reikėjo iš mirties vaduoti,
Kuriam pavidalą reikėjo rast...
<...>
142
Esu čionai, kad pats save atpirkčiau.
Kad ginčiau žodį. Žodis mano dievas.
Mažvydas išsižada pareigos tikėjimui dėl pareigos tėvynei, gimtajai kalbai. Jo - dva
sininko - vidinis prieštaringumas matyti ne tik iš savo pašaukimo apmąstymų, bet
ir iš pokalbių su šeimos nariais. Kalbėdamasis su Kristupu apie Dievą ir žmogų,
Mažvydas suabejoja Šventojo Rašto mokymu, sodina jj prie knygos, „deja, ne prie
šventos", o tos, kurioje registruoja parapijos pajamas ir išlaidas. Sako, kad ji padės
geriau suprasti žodžius apie laimę ir gėrį. Kita vertus, perpratęs dvejopą žmogaus pri
gimtį („Širdyje yra kertelių, kur vienas dievas žiūri arba velnias"), jis stengiasi gerais
darbais ugdyti špitolės1 gyventojų gėrio troškimą, juos šviesti, nusidėjėlius bausti.
Jo supratimu, tikėjimas turi būti grindžiamas gerais darbais, nes be jų malda - tik
beverčiai žodžiai, kaip ir tuščios yra kalbos apie artimo meilę, jei ji neįrodoma kon
krečiais poelgiais:
Jei kuo ir šviečiam - tai gerais darbais.

Tikėjimas - ir tas be gero darbo -
Kaip valtis be irklų.
Ir leisdamas lietuvišką knygą, ir kunigaudamas Ragainėje, Mažvydas nepatiria

konflikto su aplinka, nesusiduria su prieštaravimais, trukdančiais atlikti savo misiją.
Didžiausias yra jo vidinis konfliktas, kai reikia apsispręsti, kam tarnauti - Prūsijai ar
Lietuvai.
Meilės ir pareigos nedermė

Be šios pagrindinės prieštaros, dar sprendžiasi asmeninė Mažvydo drama, turinti įta
kos veiksmo plėtotei, stiprinanti įtampą. Mažvydui meilė - irgi aukščiausia vertybė.
Lietuvoje jis prisiekė meilę sužadėtinei Marijai (tai liudija žodžiai ant žiedo „Dabar
ir visados"), bet priesaiką sulaužė. Ir čia jis teisinasi pareiga tėvynei. Aukojimasis
dėl lietuviško žodžio ne tik neteikia džiaugsmo, bet ir sugriauna asmeninę laimę.
Ryškiausia draminė kolizija - kai Mažvydas susitinka su pabėgėliu iš Lietuvos ir iš
siaiškina, kad tai Marijos sūnus Kasparas. Atpažįsta žiedą, sužino apie Marijos mir
tį, jaučiasi nusikaltęs, bet viliasi nors iš dalies savo klaidą atitaisyti. Mažvydas nori
Kasparą įsūnyti, o šis apkaltina tėvą bailumu, vadina melagiu ir išdaviku, kad netesė
jo pažado ir dabar bijo prisipažinti turįs nesantuokinį sūnų.
Asmeninė auka tarsi atperka vienas kaltes, bet gimdo kitas. Mažvydas jaučiasi su
gniuždytas, viešai pripažįsta sūnų, bet nepajėgia apginti - kareiviai Kasparą išsiveda,
nes kunigaikštis jau pasirašęs įsakymą perduoti jį Lietuvos valdžiai. Išgyvendamas
tragišką netektį, sukniubęs prieš kryžių, Mažvydas sako Dievui:
Dabar ir aš kaip tu... Išleidau sūnų.

Atidaviau, kad jo krauju išpirkčiau
Save ir savo kaltę...
Špitolė - parapijos pavargėlių, elgetų, ligonių prieglauda.
143
Bet ir savo maldoje grįžta prie to paties atsakymo:
Paimk mane už rankos, vesk, parodyk

Bent vieną mažą, silpną, gležną daigą
Ir pasakyk: „Štai laimė? Vesk, parodyk,
Nes ką aš pasakysiu, kai manęs
Paklaus štai šitie žmonės ? Kai aš pats
Savęs paklausiu? Ką aš pasakysiu?
(Vėlpripuola prie lango, žiūri užsigulęs)
Galbūt aš pasakysiu: Lietuva...
Mažvydas suabejoja, ar jo pasiaukojimas Lietuvai buvo toks prasmingas, kad tam

reikėjo paaukoti gyvenimą ir šeimą.
Epochų sąšauka „Mažvyde“

Mažvydas - dvilypės tapatybės herojus. Jam svarbi ir liuteronybė, ir tautiškumas.
Lietuvoje ir Prūsijoje nepriimtina arba viena, arba kita jo savasties dalis. Mažvydas
skelbia tarnavimą žmogui, moko kitus daryti gerus darbus, o pats išduoda brangiau
sius žmones - mylimąją Mariją ir jųdviejų sūnų. Galbūt iš šios dramatiškos situacijos
ir kyla Mažvydo svarstymai apie ištikimybę tikėjimui, Lietuvai ir žmogui kaip apie
karčią, sunkią pareigą. J. Marcinkevičius ne kartą pabrėžė „Mažvyde" (ir visoje tri
logijoje) svarstantis šiuolaikinio žmogaus problematiką (drama parašyta 1977 m.).
Kalbėdami apie Mažvydą, neišvengiamai pagalvojame apie sovietmečio istorinę,
kultūrinę situaciją: dviveidiškumą, menininko laikyseną prievartos akivaizdoje. To
laikotarpio menininkai, kaip ir Mažvydas, jautėsi įsprausti į kultūrinės rezistencijos
būseną: be kompromiso su sąžine kurti nebuvo įmanoma, o kompromiso kaina - ir
kaltė, ir savigrauža, ir atgaila. Poetinėje dramoje „Mažvydas" Marcinkevičius iškėlė
svarbiausius savo kartos moralinius klausimus, todėl dabar šį kūrinį skaitome kaip
kūrėjo sąžinės dramą.
144
JUOZAS APUTIS
1936-2010
ISTORINĖ IR KULTŪRINĖ APLINKA
Trečioji sovietmečio rašytojų karta

Stalinizmo laikotarpiu žmogus buvo svarbus tik tiek, kiek padeda ar trukdo kur
ti socializmą. Atėjus chruščioviniam „atšilimui", literatūra ėmė darytis žmogiškes
nė, vaizdavimo centras persikėlė j buities, kultūros, moralės ir individo intymaus
gyvenimo erdvę. Bet kad rastųsi išliekamąją vertę turinčios literatūros, reikėjo su
laukti trečios sovietmečio rašytojų kartos. Jai priklauso prozininkai Romualdas
Granauskas, Juozas Aputis, Saulius Šaltenis, Bitė Vilimaitė, Bronius Radzevičius,
poetai Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė. Naujoji prozininkų
karta vis mažiau stengėsi įtikti valdžiai. Rašytojų kūryboje jau kalbama apie sovie
tiniame kaime plintantį alkoholizmą, žmonių abejingumą, žmogiškųjų vertybių
pamynimą.
Ezopinė kalba
1970-1985 m., kai literatūroje įsitvirtino trečioji rašytojų karta, siekiant apeiti sovietinę
cenzūrą buvo ištobulinta subtili užuominų kalba, vadinama ezopine siejant su antikos pa
sakėčių kūrėjo vardu. Tokios kalbos tikslas - už žodžių paslėpti kitokią prasmę. Jei norėjo
kritikuoti santvarką ar gvildenti draudžiamas temas, rašytojai privalėjo laviruoti - paslėpti
mintį taip, kad skaitytojai suprastų, o cenzoriai neprikibtų. Pasitelkus Ezopo kalbą, buvo
įmanoma rašyti draudžiamomis istorijos temomis, netiesiogiai išsakyti kritišką požiūrį į
gyvenamąjį metą. Ilgainiui cenzūros reikalavimai švelnėjo, rašytojai išsikovojo įvai
resnės tematikos ir stilistikos laisvę, tačiau visiškai atsikratyti cenzūros lietuvių lite
ratūra galėjo tik pačioje sovietinės epochos pabaigoje.
Novelistika
Novelistikai geriau pavykdavo išvengti cenzūros nei stambiajai prozai. Trumpojo
žanro meistrai, mažiau globojami valdžios, rado savą nišą aštunto dešimtmečio li
teratūroje. Ideologiniai suvaržymai tada jau buvo gerokai silpnesni, nors psicholo
ginis spaudimas rašytojams išliko. Į kompromisus nesileidžiančių autorių oficialioji
valdžia nemėgo, dažnai užkliūdavo modernios raiškos kūriniai, atskleidžiantys dva
sinio gyvenimo sudėtingumą. Ypač svarbi kaimiškoji proza, sauganti tautos gyvas
tį, perspėjanti apie gresiantį nutautėjimo, nužmogėjimo, ryšio su gamta praradimo
145
pavojų. Ši kryptis nusižiūrint j R. Granausko apsakymą kartais vadinama „duonos
valgytojų" literatūra.
Pastangos išsaugoti dvasines vertybes

Sovietmečiu intensyvi žemės ūkio pertvarka - melioracija, kaimo industrializacija, pri
verstinis žmonių iškeldinimas j gyvenvietes - keitė įprastą lietuvišką kraštovaizdį, grio
vė agrarinės gyvensenos pamatus, ardė kartų ryšį. Dauguma užaugusiųjų kolūkiniame
kaime jau buvo tikri homo sovieticus. Kaimiškosios prozos kūrėjams itin rūpėjo dvasinių
vertybių praradimo tema, jie poetizavo žmogaus ir gamtos ryšį, kvietė atsigręžti į ilgaam
žes tradicijas, ieškojo atramos vaikystės išgyvenimuose ir dabarties žmonių bendrystės ir
jautrumo apraiškose.
Lyrizmas
Šio laikotarpio prozoje vyrauja lyrikai, o ne epikai artimesnė žmogaus ir pasaulio
samprata: pasakojimą apie įvykį pakeičia būsenos aprašymas - kas nors vyksta žmo
gaus jausmuose, sąmonėje, nors išoriškai tarsi nieko neatsitinka. Kitas svarbus to
kios prozos bruožas - asociatyvumas. Čia itin svarbus pasakotojas. Paprastai jis yra
pagrindinis autoriaus minčių reiškėjas, neslepiantis savo požiūrio, neretai tiesiogiai
išsakantis emocinį vertinimą. Vyrauja monologinės pasakojimo formos, dialogas
dažniausiai perkeliamas į personažų vidų kaip pokalbis su pačiu savimi.
BIOGRAFIJA
Prozininkas Juozas Aputis gimė atokiame Balčių kaime 35 km nuo Raseinių.

1960 m. baigė Vilniaus universitetą, dirbo savaitraščio „Literatūra ir menas", nuo
1980 m. - „Pergalės" žurnalo (nuo 1991 m. - „Metai") redakcijose. Išleido keletą
novelių rinkinių, romaną, esė ir pokalbių knygą.
Sovietiniais metais Apučio kūryba vertinta prieštaringai, nes neatitiko ideo
loginių reikalavimų: 1978 m. anuliuota jau paskirta Valstybinė premija, apysaka
„Skruzdėlynas Prūsijoje", parašyta 1971 m., paskelbta tik pertvarkos metais. Kitaip
nei daugelis sovietmečiu susiformavusių lietuvių prozininkų, Aputis sugebėjo kū
rybiškai atsinaujinti posovietinėmis sąlygomis. 2005 m. išleistoje novelių knygoje
„Vieškelyje džipai" apmąstoma, kaip penkiolika nepriklausomybės metų paveikė
skirtingas kartas ir pačius rašančiuosius. Šalia klasikinių tekstų čia įdėtos naujos no
velės, pratęsiančios veikėjų istorijas iki šių dienų. Knyga reikšminga ne tik estetiniais
atradimais, bet ir atsigręžimu į egzistencines vertybes, rūpesčiu dėl lietuvių dvasinės
būklės.
146
KŪRYBOS BRUOŽAI
Kaimo rašytojas
Dėl tematikos Juozas Aputis laikomas kaimo rašytoju. Net miesto apsakymų veikėjai
inteligentai yra išeiviai iš kaimo, tebesaugantys ryšį su tėviške, kurioje gavo pirmąsias
tikrumo ir žmoniškumo pamokas. Aputis vienas pirmųjų prabilo apie senojo lietu
viško kaimo nykimą, dramatišką vertybių kaitą, kolūkyje gyvenančio žmogaus dva
sios praradimus (novelės „Susipažinimas su žilagalviu senuku", „Šūvis po Marazyno
ąžuolu"). Rašytojui vertinga tik tai, kas tikra, todėl jo novelių pasakotojas neretai
pasišaipo iš snobiško domėjimosi etnografija ir senove, nepiktai pajuokia senosios
kartos žmones, sugundytus naujojo laiko vilionių. Ne viename kūrinyje idealizuoja
mas patriarchalinis šeimos modelis, aukštinamos tradicinės vertybės - atjauta, išti
kimybė, rūpestingumas.
Dorovinis pasirinkimas
Apučio kūryboje itin svarbus žmogaus išbandymo smurto akivaizdoje motyvas. Jam
rūpi žmogaus gebėjimas atsilaikyti, neišduoti savęs, vaizduojamos dorovinio pasi
rinkimo, vidinės stiprybės išmėginimo situacijos. Rašytojas jaučiasi įsipareigojęs
saugoti gėrį. Aptardamas šį Apučio kūrybos aspektą Albertas Zalatorius rašo:
Klausimas, ką daryti, susidūrus su niekšybe, šiurkščia jėga ir prievarta, - tai ne

retorinis klausimas, o egzistencinės situacijos suvokimas. Jis turėjo rimtai kankinti
rašytoją, nes tapo <...> rinkinio „Keleivio novelės'1 leitmotyvu. Žmogiškumo ir
smurto susidūrimas yra pagrindinė šio rinkinio tema, o išeities ieškojimas - di
džiausias autoriaus rūpestis.
„Keleivio noveles", kaip ir kiekvieną rimtą, talentingą knygą, galima analizuoti
įvairiausiais požiūriais <...> bet, mano supratimu, svarbiausia ieškoti to, kas skaity
toją jaudina pirmiausia, kas aktyviausiai žadina mūsų pilietinę sąmonę ir verčia kal
bėti. Prie tokių momentų aš ir priskiriu klausimą: „Ką daryti, nuogomis rankomis
susidūrus su geležimi kaustyta niekšybe?"
Aputis neduoda vienareikšmio atsakymo, nesiūlo naivių receptų, bet neno
ri slapstytis ir už slidžios tiesos, kad viskas priklauso nuo to, kiek tu esi savyje
išsaugojęs žmogiškumo, kiek sugebi pajusti menkiausius smurto pasireiškimus ir
kiek tavyje yra natūralaus poreikio smurtui priešintis. Užtat kiekvienoje novelėje
lyg koks idealas iškyla begalinis, tiesiog mimoziškas žmogaus jautrumas, gebėjimas
akimirksniu pastebėti mažiausią melą ir klastą („Žmogų pamatyti reikia žaibiškai,
akimirksniu suvokti jį, kol jis nepradėjo darytis nenatūralus, kol neėmė vaidinti"),
didžiulė simpatija kito žmogaus taurumui, mokėjimas persiimti jo kančia, pajusti jo
emocijos virptelėjimą, baimė jį įskaudinti ar paniekinti, kartu nepataikaujant jam ir
pačiam nevaidinant.
Veikėjai: suprasti save ir kitą

Apučio veikėjai skausmingai jaučia bėgantį laiką, suvokia, kad kaita yra neišven
giamas gyvenimo dėsnis, kuriam žmogus negali pasipriešinti. Kitados patirti ir vėl
iš naujo išgyvenami dalykai padeda suprasti, kas esi dabar ir ko gali iš savęs laukti
147
rytoj. Atjauta, nuoširdumas, atlaidumas - svarbiausios vertybės, jas būtina puoselėti
paveiktame bedvasės technikos, biurokratėjančiame dabarties pasaulyje. Literatūros
kritikės Jūratės Sprindytės teigimu, Aputis „sugeba į daug ką pažiūrėti Kito žmogaus
akimis, įlįsti į svetimą kailį, stengiasi suvokti, kaip ir kodėl tas jaučia ir mąsto". Toks
gebėjimas „atsitolinti nuo savo egocentrizmo" yra jo prozos stiprybė. Aputis labai
vertina asmeninę žmogaus patirtį, gyvenimo stebėjimą, žmonių pažinimą. Ne vienas
apsakymo veikėjas (pavyzdžiui, Vinculis) turi prototipą, kai kurie tuo pačiu vardu
keliauja iš vieno kūrinio į kitą.
Atmintis
Labai svarbi atminties galia, vaikystės ir jaunystės išgyvenimai padeda susigaudyti pa-
kitusiame pasaulyje. Autobiografiniai elementai lemia Apučio vaizduojamo pasaulio
tikroviškumą, emocingą kalbėjimą, atvirą įvykių vertinimą. Bet autobiografiškumo
reikšmės literatūroje nereikėtų perdėti. Pats rašytojas yra sakęs: „Dažnai kalbame apie
literatūrą kaip gyvenimo atspindį (ir tai gražiai įrodom pavyzdžiais), tačiau retai apie
kūrinį šnekame kaip apie atskirą meninį pasaulį, kur veikia savi dėsniai ir kuris būna
mažai panašus į realų!1 Apie Apučio vaizduojamą žmogaus jautrumą, to jautrumo išta
kų ieškojimą vaikystės atsiminimuose kalba A. Zalatorius:
Žmogaus jautrumas toli gražu nėra pavaldus blaiviam apskaičiavimui: esą taip, o
ne kitaip bus geriau. Jo neužslopinsi ir nenutildysi proto argumentais, jis maitinasi
kitų jautrumu ir intuityviu suvokimu, kad bent kiek palengvini kito dalią, o jeigu
nepalengvini, tai nors nuoširdžiai nori palengvinti.
Tas „subtilaus stiprumo įtaisas" žmogui nėra duotas visiems laikams, ir ne
visų jis vienodas. Gal jis ir duotas, bet jį reikia palaikyti ir tobulinti. Pagal J. Aputį,
jį bene geriausiai ištobulina nuolatinis praeities apmąstymas ir pastovi reikmė
aukščiausiais humanizmo kriterijais matuoti visus sąmoningai ar nesąmoningai
žengtus žingsnius. J. Apučio herojai labai atkakliai braunasi savo į vaikystę ir paaug
lystę, ieškodami ten tikrųjų savo ištakų, bandydami suvokti, kada jie buvo taurūs,
kada niekingi, nes kaip tik tada žmogus save suklijavo kaip kregždė lizdą <...>.
Ezopinės kalbos meistras

Žmonių likimai Apučio kūryboje nėra atskirti nuo istorinio laiko. Sakykim, laiko
nuoroda apsakymo „Dobile. 1954 metų naktį" antraštėje ar 1947 metai, paminėti
priešpaskutiniame apsakymo „Šunelis alksnio viršūnėje" sakinyje, atkreipia skaity
tojo dėmesį, kad veiksmas vyksta pokariu, ginkluoto pasipriešinimo sovietų valdžiai
metais. Laiko nuorodos yra užuomina, kad tai, kas vaizduojama, turi istorinę ar po
litinę potekstę. Kaip tik dėl tokių užuominų Aputis ir pripažįstamas ezopinės kal
bos meistru, gebėjusiu sovietmečiu rasti būdų pasakyti nors dalį tiesos.
Kelionės motyvas
Kelias, kelionė, judėjimas - itin dažnas Apučio kūrybos motyvas, įsirašęs ir į knygų
pavadinimus: „Sugrįžimas vakarėjančiais laukais", „Vieškelyje džipai", „Keleivio no
velės". Kelionė yra mėgstamas novelių siužetas (važiuojama mašina, traukiniu, auto
148
busu, einama, ruošiamasi išvykti), ir tai ne tik veiksmo fonas, bet neretai ir vidinio
pasikeitimo sąlyga, kartais - gyvenimo metafora.
Šnekamosios kalbos poveikis stiliui

Rašytojo stiliui būdinga emocingas kalbėjimas, atviras vertinimas, asmeninės pozi
cijos išsakymas. Jis mėgsta šnekamosios kalbos žodžius, nebijo pavartoti vieno kito
barbarizmo, archaizmo, kartais šmėkšteli ironija, o štai epitetus vartoja taupiai, daž
nai - visai paprastus (mėgstamas epitetas „gražus" ir išvestinės jo formos). Žavesio
tekstui suteikia tarmybės.
LIETUVIŲ PROZOS ATNAUJINTOJAS
Juozas Aputis atnaujino lietuvių prozą. Jis pasirinko ne išorinį pasaulį, o vidinį žmo-
nių gyvenimą vaizduojančią prozą: rašyti ne kas kam nutiko, o kas įvyko ar vyksta
žmoguje. Jis įtvirtino lyrinę pasaulėjautą, asociatyvų kalbėjimą, kuriame kiekviena
smulkmena reikšminga. Vienas pirmųjų to meto lietuvių prozoje ėmė vaizduoti vi
zijas, sapnus, kurti sąlygišką tikrovę. Sovietinės ideologijos kontekste svarbus Apučio
siekis kalbėti apie žmogaus norą ir gebėjimą pasipriešinti smurtui.
149
JUDITA VAIČIŪNAITĖ
1937-2001
BIOGRAFIJA IR KŪRYBINĖ APLINKA
Juditos Vaičiūnaitės kūrybinis debiutas septinto dešimtmečio pradžioje sutapo su

politinio „atšilimo" laikotarpiu Sovietų Sąjungoje po Stalino mirties. Tai buvo ki
toks balsas lietuvių literatūroje: ji poetizavo ne nykstantį žemdirbio pasaulį, o mies
tą ir jo kultūrą. Poetei, gimusiai ir vaikystę praleidusiai Kaune, vėliau visą gyvenimą
pragyvenusiai Vilniaus senamiestyje, miesto gatvės, architektūra, pati kasdienybė
buvo pagrindinis poetinio įkvėpimo šaltinis.
Vilniaus universitete J. Vaičiūnaitė baigė lituanistiką, kurį laiką dirbo įvairiose
redakcijose, o vėliau gyveno tik iš kūrybos. Jos poetinis palikimas gausus - keliolika
poezijos rinkinių, eilėraščiai ir pjesės vaikams, atsiminimai.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Akimirkos įspūdis. Poetinės kalbėsenos savitumas

Poetė eilėraštyje perteikia akimirkos nuotaiką, meno kūrinio, miesto erdvės frag
mento sukeltą įspūdį, kasdienybės grožį, kartais ir nelabai poetiško vyksmo atmo
sferą. Miestas jos kūryboje - natūrali ir jauki žmogaus aplinka, kaip kitiems poe
tams gamta. Jo gatvės ir kvartalai, architektūra (konkrečios Vilniaus, Kauno vietos),
iš pirmo žvilgsnio nepoetiškos detalės, kaip aprūkę kranai ar suodina stoties kavinė,
glaudžiai susijusios su lyrinio subjekto išgyvenimais.
Nors dažnai parašyti vadinamuoju verlibru, t. y. nerimuotomis laisvosiomis eilė
mis, J. Vaičiūnaitės kūriniai itin muzikalūs, raiškiai ritmiškai organizuoti. Eilėraštis
primena impresiją, dialogo ar monologo fragmentą - pradedamas jungtuku ar
daugtaškiu, pastaruoju neretai ir baigiamas. Tokia teksto struktūra leidžia sukurti
trūkčiojančio, jausmingo kalbėjimo įspūdį.
Vaikystės pasaulis
Juditos Vaičiūnaitės poezijoje ypatingas vaikystės prisiminimų vaidmuo. Literatūros
kritikė Rita Tūtlytė rašo:
Iš vaikystėje pamatytų peizažų, mielų kampelių arba tiesiog tų, kurie susiję su kokia
nors svarbia patirtimi, poetė audžia savo gyvenimo turinį ir suteikia jam prasmę.
ISO
Asmeniškos patirtys, kamerinis pasaulis, jauki namų aplinka yra didžiulė vertybė
rašančiajai. Vaikystėje patirti įspūdžiai susiję su namais, namų aplinka: tamsus
koridorius su gipsinėm gėlėm, kutuota sena sofa, „trūkusių karolių gintarai / dar vis
ant etažerės", triaukštis namas su vijokliais, antrą valandą krentanti įstriža šviesa ant
vaikystės oleandro, ant kušetės pamiršta skara su povais, siuvamos mašinos garsas,
seno sijono geltonas velvetas, pro miglą skambantis sesers pianinas...
FUNIKULIERIUS
Vaikystės funikulierius kyla į kalną.

Stveriuos už odinių kilpų,
kad išlaikyčiau pusiausvyrą...
Kaip griozdiškas užmirštas žaislas,
siūbuojantis saulėtam sausvėjy,
jis kybo ant skardžio -
sustoti dabar nebegalima.
Vaikystės funikulierius, išniręs iš sapno,

išplėšęs iš kambario sienų,
neša į kalno viršūnę,
kur baltos alyvos, erškėčiai, akacijos
naktį virš šulinio
svarina ūko šakas,
kur dešimtmečių sąnašom
jau užneštas dugnas

su grynu blizgančiu vandeniu,
su nebepasiekiamu aidu, jame nugramzdintu,
šventadienių juokui nutrūkus...
1. Kaip Kauno funikulieriaus motyvas susijęs su autorės biografija?
2. Kokią universalią reikšmę įgauna eilėraštis, išaugęs iš asmeninių išgyvenimų?
3. Aptarkite lyrinio subjekto santykį su vaikyste.
4. Kokių dar reikšmių funikulieriaus įvaizdis įgyja eilėraštyje?
Eilėraščio noveliškumas ir daiktiškumas

Kai kurie Vaičiūnaitės eilėraščiai turi novelės bruožų. Dažnai juose pasakojamas
moters ir vyro istorijos fragmentas, įsipina dialogo nuotrupų, o aplinka - poetės itin
mėgstama kambario erdvė ar kuri nors miesto, užmiesčio vieta, nusakoma keliomis
raiškiomis detalėmis: vanduo stiklinėje, neplauti indai ant palangės, nyki šlapdri
ba, eilėraštyje virstanti perlų vėriniu. Novelės modelį galima įžvelgti eilėraščiuose
„Kriaušė žydi“, „Mažas epilogas", „Gimtadienio žvakės", „Kavinukas su pastoralėm".
Kasdienės buities aplinkoje skleidžiasi pakylėto, sutaurinto gyvenimo vizija. Vienas
151
iš Vaičiūnaitės poetinės kūrybos tikslų - priešinantis romantinės poezijos klišėms,
poetizuoti kasdienius, „negražius" dalykus.
KAVINUKAS SU PASTORALĖM
Ant palangės - neplauti indai

(mano veidas ir vėl suirzo).
Kavinukas su pastoralėm
Iš rudo vaikystės servizo
(pro vandens ir viryklės ūžimą -
violos, fleitos, klavesinai,
garai - lyg pavasario rūkas...).
Atleisime vėl. Gal esi
iš nebūtos lemties, iš negrįžtančių posmų
namo parkeliavęs,
kai miestas po širdgėla ir šerkšnu -
lyg senovinis porcelianas.
1. Eilėraštyje matyti dvi vaizduojamo pasaulio plotmės - kasdienybės ir pro ją prasiveržiančio gro
žio. Kas priklauso pirmajai ir kas antrajai plotmei?
2. Ką išgyvena lyrinis subjektas, kaip kinta jo būsena?
3. Kokia tema miesto, porceliano įvaizdžius sieja su lyrinio subjekto jausena?
Gamtos ir kultūros dermė

Juditos Vaičiūnaitės eilėraščiuose gamta nėra miesto priešybė - kultūra ir natū
ra jaukiai sugyvena, miestas atviras gamtos grožiui, kaitai. Žolė, prasikalusi pro
miesto grindinį, kaštonas prie bažnyčios, kambarinė gėlė - tokios jų sugyvenimo
formos. Gamtos ir kultūros įvaizdžiai kartais savaime susilieja į metaforą, o iš jos
išauga harmoninga, kone sakrali jausmų pagava.
...O gal nežinomas žiemos peizažų meistras

sutaurino tau niūrų tamsiamūrį kiemą,
kad snigtų baltas dažas iš dangaus,
kad šmeižtas
netemdytų širdies,
kad taip švaru - lyg giedama,
lyg būtų klūpoma po kovo šalta pilnatim,
po spingsinčia migloj,
ir lyg pro žvakių mirgesį
išvystum veidą,
šerkšno rožėm apipintą,
senamiesčio lange,
iš nuojautos apmiręs...
„Sekmadienį senamiesty", 7
152
Meilės tema
Poetės kūryboje labai svarbi meilės tema. Apie meilę kalbama ir kaip apie jaunatviš
ką nerimą, švelnumą, ir kaip apie aistrą, kuri gali būti beribė ir pražūtinga. Vienas
pagrindinių kalbančiosios bruožų - romantiškas maksimalizmas. Tačiau ir šios, ir
kitų temų eilėraščių lyrinis subjektas gerokai skiriasi nuo tradicinio, savo jausmus
išsakančio tiesiogiai. Linkstama j save žvelgti iš šalies, būseną perteikti per santykį
su aplinkos detalėmis:
Kai tiksi tamsiam valgomajame

didelis sieninis laikrodis
vestuvinių žvakių šviesoj,
ant patalo byrant žiedlapiams,
kai rožės - nakties padūmavusiam veidrody,
kai įsižiebia
dvi poros laimingų akių,
aš jaučiu, kaip debesys sklaidosi...
Ciklas „Laikrodis Kirkės bokšte",
6. „Mėlynos lubos"
Dažnai į kitą kreipiamasi, apie jį kalbama visiškai savęs neminint, slepiamasi po li
teratūrinio veikėjo kauke, pavyzdžiui, cikle „Keturi portretai" apie meilę bylojama
keturių Homero „Odisėjos" moterų lūpomis.
Eilėraščiai istorijos temomis

Intymus poetės santykis su pasauliu ir istorinės tematikos eilėraščiuose: istorija ne
aprašoma, o išgyvenama, praeitis skleidžiasi ne šalia lyrinio subjekto, o kaip jo paties
patyrimas. Vaizduojami ne didieji įvykiai, o išlikę jų pėdsakai - pastebėta koklio
nuolauža, senovinis paveikslas, po remonto tebesimėtantys plytgaliai. Iš to gimsta
emociškai nuspalvinti praeities vaizdiniai. Iš istorinių asmenybių J. Vaičiūnaitė irgi
kartais renkasi ne didžiąsias, centrines figūras, o savo likimu sudominusius šešėlyje
likusius asmenis - kunigaikščio Kęstučio brolius, Vytauto dukterį. Poetę ypač domi
no dramatiško likimo, talentingos, stiprių aistrų moterys (ciklai „Kanonas Barborai
Radvilaitei", „Senos fotografijos", „Pro smėlio klodus").
Gedimino dukterys,
pelkė atspindi sietyną. Vidurnaktis
jūsų medinėj pily.
Trys paauglės, trys Gedimino dukterys,
miegančios ant lokenų,
pabuskit iš sapno, per iškilmių karštį
vilkitės paskubomis mėnesienoj
karališkus krikšto marškinius.
Gedimino dukterys,
slėpkit dėžutėj iš beržo tošies
gintaro dievukus................................................................
153
.........................Kiek sykių dar kalno paunksmėj kartosies,
šokanti Aldona -
karaliene, raminama juokdario ir muzikantų,
slepianti gestuose išgąstį - vaikišką, grubų, nekantrų?
Gedimino dukterys,
kaukia vilkai...
Laukinės ir kilnios,
klaupkitės sutuoktuvių koplyčioj.
Bet neužmirškit Vilniaus...
„Pilis", 2
154
MARCELIJUS MARTINAITIS
1936-2013
ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS,

KŪRYBOS KELIAS
Žaidimai su cenzūra
Marcelijaus Martinaičio poetinis debiutas sutapo su chruščioviniu „atšilimu*
Sovietų Sąjungoje. Sovietiniu laikotarpiu poezija lietuvių visuomenei tapo itin svar
bi. Išmokusi kalbėti užuominomis, užšifruoti eilėraščio mintį, ji pasakydavo daugiau
nei publicistika ar stambioji proza, cenzūros stebima kur kas akyliau. Poezija kalbė
jo apie dalykus, įgavusius slaptas, neoficialias formas. Šią dviprasmę padėtį tiksliai
įvardija Martinaičio poezijos rinkinys simbolišku pavadinimu „Akių tamsoj, širdies
šviesoj": jame aiškiai atskirta tai, kas oficialu, matoma, ir tai, kas glūdi žmogaus šir
dyje, kuo galima tikėti ir pasidalyti su bendraminčiais.
Biografija
Marcelijus Martinaitis gimė Paserbenčio kaime netoli Raseinių, šią vietovę jis ne
kartą mini eilėraščiuose. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, dirbo įvairiose
redakcijose, vėliau ilgą laiką dėstė universitete ir vadovavo literatų, jaunųjų kūrėjų,
būreliui. Aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, buvo Sąjūdžio seimo tarybos narys.
Martinaitis žinomas ne tik kaip svarbi figūra lietuvių poezijoje, bet ir kaip literatū
ros, tautosakos tyrinėtojas, eseistas, publicistas. Straipsniuose, interviu jis blaiviai
vertino šiuolaikinės Lietuvos gyvenimą. Poetas liko ištikimas savo šaknims - žem
dirbių kultūrai.
Gyvenimo pabaigoje, apmąstydamas nueitą kelią, į lietuvišką kaimą poetas pa
žvelgė jau šiek tiek iš šalies. Nors daugumai Lietuvos poetų ir prozininkų kaimas -
vis dar prarastasis rojus, Martinaitis jį ėmė vertinti ne taip vienareikšmiškai, kaip
pasaulį, ugdantį kūrybingumą, bet drauge ir jį ribojantį:
Per knygas įgijęs platesnį pasaulio supratimą, pajutau - vis dėlto kaimas, kad ir kaip
aš jį dabar savo prisiminimuose garbinčiau, negalėjo palaikyti gilesnių intelekto pa
jautų ar jų ugdyti, greičiau jų nesuprato ar jas slopino. Tai gerai jaučiau jau paauglys
tėje. Gražu tenai augti, išmokti kalbą, bet kartais turi iš ten išeiti, kartais - suvisai.
„Mes gyvenome", 2009 m.
155
POEZIJOS BRUOŽAI
Santykis su tradicine žemdirbio kultūra

Pirmieji Marcelijaus Martinaičio eilėraščių rinkiniai drauge su Sigito Gedos.
Juditos Vaičiūnaitės pirmosiomis knygomis buvo lietuvių literatūros atsinaujini
mo ženklas: poetai ėmė tolti nuo primetamų socialistinio realizmo reikalavimu
Martinaitis j literatūrą atėjo iš kaimo, iš valstietiškų vertybių pasaulio, kuris soviet
mečiu buvo suvokiamas kaip atsvara oficialiajai ideologijai. Žemdirbio pasaulėjau
ta eilėraštyje reiškiasi savitu tautosakos motyvų panaudojimu, tautosakos žanru
(baladės, melų pasakos, raudos) stilizavimu, pastangomis atkurti mitinį mąstymą.
Poeto santykis su šia, regis, darnia pasaulėjauta dvejopas: jai akivaizdžiai simpa
tizuojama, bet sykiu ji suvokiama kaip negrąžinamai grimztanti į užmarštį. Tad
Martinaičio poeziją galima laikyti bandymu įamžinti nykstantį žemdirbių kultū
ros klodą. Tuo ji artima Juozo Apučio, Romualdo Granausko prozai.
KREIPIMASIS } ARCHYVĄ DĖL ŽEMĖS

SUGRĄŽINIMO PASERBENTYJE
Neturiu kitų dokumentų, išskyrus dainas,

Žodyną, Maironio eilėraščius, seną verpstę:
tik tai gali paliudyti mano teisę į žemę.
Atsivertęs Dainyną, atpažįstu namus.

Dainose yra pasakyta,
kur buvo vartai, darželis, sena obelis,
pro kurį langą tekėdavo saulė.
Kai atsivertęs Dainyną kas nors uždainuoja,

mano žemėj užteka saulė, atsiveria vartai,
pasigirsta artojų balsai...
Ir taip dainose bus per amžius!
Jose viskas išsaugota.

Prašau tai patvirtinti ir žemę grąžinti su tuo,
kas ten buvo: su tėvu, motina, ilgais vakarais...
Tenai man priklauso mūsų saulė, mėnulis, aušrinė.
Prašau antspaudu patvirtinti Dievą.
Visa tai gali patikslint Žodynas:

jame surašyti visi mūsų įrankiai, darbai,
pastatai, medžiai, žolynai...
Ar žodžiai yra antspauduoti?
Pagal juos atpažįstu javus (jie

pirmieji mus išdavė, perėjo jų pusėn).
156
Ilgiausiai su mumis pasiliko ugnis, vanduo,
vargas, Maironio eilėraščiai, vakaro žiburys,
šuo...
Kai grįždamas iš toli pamatydavau žiburį

ir išgirsdavau lojant - suprasdavau:
tai ir yra tėvynė...
Prašau tai patvirtinti antspaudu.
Štai dar verpstė - ir ji

suteikia teisę į žemę
(joje - išrantytas Visatos planas).
Visa tai atsiimdamas,

perleidžiu poezijos nuosavybėn.
1. Kreipimasis dėl žemės - biurokratinis dokumentas. Atkreipkite dėmesį, kaip poetas suderina du
kalbėjimo stilius - kanceliarinį ir poetinį.
2. Kas kalba eilėraštyje: valstietis žemdirbys, miesto žmogus, poetas ar valdininkas?
3. Remdamiesi pirmo sakinio struktūra, paaiškinkite, kodėl lyrinio subjekto išvardyti daiktai įgauna
tokią pat vertę kaip ir dokumentai. Kas sieja eilėraščio pradžioje išvardytus dalykus?
4. Kokia „istorijos" apie Dainyną prasmė?
5. Kodėl eilėraščio žmogus rūpinasi, ar žodžiai yra antspauduoti? Kokią reikšmę šiame eilėraštyje
įgauna patvirtinimo antspaudu, antspaudavimo motyvas?
6. Su kuo žmogui asocijuojasi tėvynė? Kodėl?
7. Eilėraštis pradedamas žodžiu „neturiu". Ko neturi ir ką turi eilėraščio žmogus? Ar tai daug, ar
mažai?
8. Sį eilėraštį būtų galima interpretuoti ir kaip pasakojimą apie poeziją, poezijos gyvybę, poetinio
įkvėpimo šaltinius. Raskite argumentų tokiai nuomonei pagrįsti.
„Kukučio baladės“
Vėlesnėje Martinaičio kūryboje dažnai kalbama kokio nors veikėjo vardu. Lyrišku
mas eilėraštyje supinamas su poetiniu pasakojimu, kurio centre - mitinį, tautosa
kinį požiūrį į pasaulį įkūnijantys veikėjai: motina eilėraštyje „Rauda adant žuvusio
sūnaus pirštinę", „trečiojo - nebylio - brolio sesuo" Severiutė eilėraštyje „Severiutės
rauda", Onulė eilėraštyje „Kvailutės Onulės rauda". Ryškiausias tautosakinis veikė
jas yra žemaitis Kukutis iš „Kukučio baladžių". Baladėse jungiami du laikai - realusis
ir mitinis, - tarp kurių Kukutis laisvai keliauja. Kukučio ir kitų veikėjų naivumas sle
pia didžią išmintį: prisidengę kvailio kauke, veikėjai gali sakyti tiesą. Tai gana tipiš
kas vadinamosios ezopinės kalbos, ištobulintos sovietmečiu, pavyzdys: netiesiogiai
prabylama apie istorinę ir kultūrinę tautos savimonę, gyvenamojo meto absurdą.
Martinaičio amžininkas S. Geda taip apibūdina baladžių kontekstą:
157
Poetinis „Kukučio baladžių1 principas - sakyti teisybę lyg tarp kitko, lyg kalbant
niekus, apsimetus kvailiu ar keistuoliu, - nėra naujas ir originalus. Svarbu, kad juo
naudojantis autoriui pavyksta prasmingai sugretinti kelis laiko planus, mąstymo,
psichologijos klodus. Tradicinė, nepaslanki žemdirbių galvosena čia atsitrenkia j
amžiaus daiktus ir realijas.
NAKVYNĖ PAS ŽEMAITĮ KUKUTĮ
Už miško, už miško -
pelėdos dvi akys,
pelėdos trobelė apsamanojus.
Nei gyvas, nei miręs,
pusiau jau apakęs,
už miško gyvena Kukutis vienkojis.
Kol ūkė apuokas,

kol kirvarpa graužė sienoją,
kapai kol jdubo,
kol jautis giliai atsiduso, -
pasauliu keliavo pirmoji žinia apie Troją,
ir pranešė radijas:
žemėj išnyko jau prūsai.
Kol šalys apaugo miškais

ir kol išmirė šlėktos,
gyvenimo pusę išgėrėm per naktį lig dugno.
Aš merkiau per stalą liūdnai ir prislėgtai
vienturtei gražuolei -
kuprotai jo dukrai.
Kol merginau dukrą,

kol leido paimti už rankų -
sugriovę Berlyną,
vaikai vienakojai sugrįžo...
Ir aš pražilau,
ir mes svarstėm,
kas šviečia padangėj:
gal Skuodo pašvaistė,
gal jau bombarduoja Paryžių?
Ir kol mes supratom,

kad mūsų riba - begalybė,
vienturtė jau meldės kampe
lyg susenus pelėda.
Kol kuprė žegnojos,
suiro kraštai ir valstybės
ir padais į šiaurę atsigulė žemėn žuvėdai.
Ir kol žemaičiavo jis vokiškai,
rusiškai,
lenkiškai,
lyg briedis miške,
traukinys nuvažiavęs subliovė.
Mums pašvietė degantis dvaras,
kol pasilenkusi
sena Kukutienė kamaroj paklojo man lovą.
Ir baigės politika...
Miunchenas perdavė džiazą.
Lyg prūsų žirgai pririšti -
saksofonai sužvengė...
Knapsojom už stalo
gyvenimo pusę išdažę -
nei ačiū už Varšuvą,
anei už Prūsiją danke.
Ir kolei Kukutis pritaisė sau dešinę koją,

vos lempą suspėjo uždegti -
ir šimtmetį visą gaidys išgiedojo
per vieną vienintelę naktį.
1. Aptarkite baladėje vaizduojamą situaciją - vietą, laiką, veikėjus.
2. Apibūdinkite Kukučio pasaulį, paaiškinkite jo paradoksalumą.
3. Kaip istorinis laikas susijęs su Kukučio ir jo pašnekovo laiku?
4. Remdamiesi eilėraščiu paaiškinkite Martinaičio požiūrį į civilizacijos pažangą ir istoriją.
Vėlyvoji kūryba
Panašūs dalykai Martinaičiui rūpi ir kūriniuose, parašytuose jau nepriklausomybės
metais. Ypač svarbios istorinės atminties ir asmeninės atsakomybės temos, kartoja
si negailestingo laiko, kaitos, nykimo motyvai, apmąstoma poezijos paskirtis kin
tančiame pasaulyje. Šios poezijos, kuriai nebereikalingas ezopinės kalbos apdaras,
stilius lakoniškesnis, ironiškesnis. Tęsiama tautosakos stilizavimo tradicija, bet da
bar ji derinama su sudėtingesne, intelektualesne ir atviresne kalbėsena. Poetinės kū
rybos lūžis, drauge ir tąsa kiek kitokiu pavidalu matyti rinkinyje „K. B. įtariamas”
(2004 m.). Kukutį čia pakeičia mįslingas personažas K. B., bandantis ieškoti gyve
nimo ir kūrybos prasmės dabartiniame pasaulyje, žemdirbių kultūros įvaizdžius -
miesto kasdienybės detalės. Pasaulis šiame rinkinyje ne mažiau paradoksalus nei
„Kukučio baladėse”.
159
SIGITAS GEDA
1943-2008
Bandymai keisti kontekstą

XX a. septinto dešimtmečio viduryje ir aštunto pradžioje lietuvių poezija keitėsi - j
literatūrą atėjo keletas poetų, kuriems rūpėjo modernizuoti eilėraštį. Atsinaujinimas
matyti iš Sigito Gedos, Juditos Vaičiūnaitės, Marcelijaus Martinaičio, Jono
Strielkūno, Jono Juškaičio, Tomo Venclovos knygų. Šie poetai jau nebesižvalgė į so
vietinės literatūros tradiciją. Jų kūryboje aiškiai jaučiamas pasaulinės - ir Vakarų,
ir Rytų - poezijos kontekstas. Patys poetai ėmėsi šį kontekstą įtvirtinti vertimais.
Septintą-aštuntą dešimtmetį išėjo kelios reikšmingos klasikinės ir moderniosios
Vakarų poezijos vertimų knygos. Iš slapta į Lietuvą įvežamų knygų jau buvo pažįsta
ma egzodo poezija. Ji gana įvairi, bet skirtingus kūrinius sieja socialistinio realizmo
normų neatitinkantis žmogaus ir pasaulio traktavimas, gerokai sudėtingesnė, inte
lektualesnė poetinė kalba.
Tradicinės kultūros moderni raiška

Kaip ir ankstesnės kartos iš kaimo kilusių poetų, Sigito Gedos, Marcelijaus
Martinaičio, Vytauto Bložės kūryboje gana daug valstietiškos kultūros ženklų.
Tačiau joje nebėra idiliško grožėjimosi gamta, žmogaus ir gamtos gretinimo, taip
mėgstamo neoromantikų. Žemdirbių kultūros įvaizdžiai, tautosakos stilistika, de
rinama su kasdieniška, proziška ir intelektualia kalbėsena, laužyta, avangardistinę
manierą primenančia sintakse, tampa sudėtingos metaforos pagrindu. Nebėra ir
įprasto lyrinio subjekto - eilėraštyje kalbama keliais balsais, pasakojama, slepiama
si už veikėjo. Poetai ne tiek kalba apie jausmus, kiek transformuoja, t. y. perkuria,
tikrovę, joje svarbūs mito elementai.
KŪRYBOS APŽVALGA
Sigito Gedos kūrybinės veiklos laukas buvo labai platus, o palikimas - didžiulis.
Literato kelią jis pradėjo kaip poetas, ir poezija laikytina svarbiausia jo kūrybos dali
mi. Vilniaus universitete baigęs lituanistiką, 1966 m. jis išleido pirmąjį eilėraščių rin
kinį „Pėdos“, to meto lietuvių poezijoje išsiskiriantį tautosakinės ir avangardistinės
160
stilistikos derinimu. Tai būdinga ir vėlesniems poezijos rinkiniams „26 rudens ir va
saros giesmės" (1972 m.), „Mėnulio žiedai“ (1977 m.), „Žydinti slyva Snaigyno eže
re" (1981 m.), „Mamutų tėvynė" (1985 m.), „Septynių vasarų giesmės" (1991 m.),
„Jotvingių mišios" (1997 m.), poemai „Strazdas" (1967 m.).
Be poezijos, Geda rašė dramas, scenarijus, reiškėsi kaip literatūros kritikas, turin
tis savitą požiūrį, dažnai prieštaraujantį įprastiems vertinimams.
Jo kūrybinėje biografijoje labai svarbūs vertimai. Jis yra išvertęs pasaulinės raš
tijos šedevrų - Biblijos Psalmyną („Psalmių knygos"), Koraną, Dantės „Pragarą",
Fransua Vijono (Franęois Villon), Sarlio Bodlero (Charles Baudelaire), kitų genialių
poetų eilėraščių.
Vėlyvuoju kūrybos laikotarpiu Geda intensyviai rašė dienoraštinius užrašus:
juose komentuojama lietuvių literatūros klasika, šiuolaikinė literatūra, dabartinės
Lietuvos socialinės problemos, aprašomi susitikimai su žinomais ir nežinomais žmo
nėmis, dėstoma savita kūrybos, pašaukimo, tikėjimo, istorijos samprata. Eseistikoje
svarstė poezijos, kūrybos proceso klausimus.
POEZIJOS BRUOŽAI
Mitinė atmintis
Nors gimęs Dzūkijos kaime, Geda kaimo nelaiko prarastu rojumi, apie kurį kalbama
su graudulingu ilgesiu. Kaimas jam yra vieta, kur galima aptikti universalų mitinį
mąstymą, o poezija - būdas tam mąstymui užrašyti. Tokio mąstymo pėdsakų poe
tas randa visur, tad ir pasitelkia įvairius kultūrinius kontekstus, iš kurių galima jį
atkurti: tautosaką ir senąją lietuvių literatūrą (atsigręžia į Antaną Strazdą, Antaną
Vienažindį, Dionizą Pošką, Antaną Baranauską), Rytų poeziją ir viduramžių dailę,
Bibliją ir senųjų kultūrų (baltų, egiptiečių, šumerų, babiloniečių, japonų) mitologiją.
1964 m. datuotame eilėraštyje „Arkliai siūbuoja žalią horizontą" pavasaris vaizduo
jamas kaip pasaulio sukūrimo, šviesos gimimo aktas. Jo aprašyme susipina lietuviško
peizažo detalės, bibliniai motyvai, tautosakos citatos, užuominos apie gamtmeldžių
ritualus, literatūrinės sąšaukos su kitais lietuvių poetais, gebėjusiais lietuvišką kraš
tovaizdį apibūdinti keliais žodžiais (prisiminkime Jono Aisčio „Peizažo" pradžią:
„Laukas, kelias, pieva, kryžius..."). Paskutinėje eilutėje gamtos pavidalai įgauna siur
realistines formas. Gedos poezijai suprasti svarbi priešpaskutinė šio eilėraščio strofa,
kurioje susilieja Tėvynės, savosios giminės ir gamtos gyvastingumo pojūtis.
Iš ciklo
SUGRĮŽIMAS IŠ KAUKAZO
Arkliai siūbuoja žalią horizontą,

Stačiom galvom iš žemės lenda vyturiai,
Išsiskėtė beržai
Ir laukia žalio žaibo -
161
Senoji Šiaurė.
Molio Lietuva.
Dangus sapnuodamas kažką jau žada.
Nedalomai įaugo į peizažą
Du medžiai. Ežeras. Ir motinos galva.
Aukšti kalnai. Visur ledynų žymės.

Kai, būdavo, susprogsta žalios žievės,
Atšilus po pagoniškos maldos,
Į pelkę žmonės vijo mamutus.
Nuo ežerų parjoja surūstėjęs

Kaip Dovydas per jūrų žolę - tėvas,
Šakom aprietus šviesų erdvės plotą,
Vėl žydi grūšia, šobliom apkapota.
Tėvynės, Motinos
Ir Žemės jausmas.
Didžiulis, kosminis
Žibuoklės džiaugsmas.
Tebus šviesu,
Tebus labai šviesu -
Žibuoklės auga lig už debesų.
1. Eilutes „Tėvynės, Motinos / Ir Žemės jausmas" galima laikyti apibendrinimu, pagrindine eilėraščio
mintimi. Kaip eilėraščio kalbantysis jaučia ir supranta tėvynę?
2. Aptarkite eilėraštyje kuriamą Lietuvos vaizdą: kas jame tikroviška, o kas išaugę iš poeto
vaizduotės?
3. Kaip matyti ir iš daugelio kitų eilėraščių, poeto vaizduotę maitina bent keletas kultūros šaltinių.
Raskite eilėraštyje nuorodų į šiuos šaltinius.
Iššūkio poetas
Sigito Gedos eilėraštis daugiaklodis, jame susipina asmeninis lyrinio subjekto
požiūris, kasdienis pasaulis ir mitinis kosmosas, poetinis laikas ir erdvė paneigia
įprastinius tikrovės dėsnius. Pats lyrinis subjektas įvairialypis: gali būti įprastas
kalbantysis, gali užsidėti autoriaus kaukę ir būti tapatinamas su juo, gali kalbė
ti kito žmogaus, pavyzdžiui, prancūzų viduramžių poeto Fransua Vijono, vardu,
gali būti poetinės istorijos veikėjas ar pasakotojas. Sakralumą, su šventumu susiju
sius žodžius ir stilių poetas mėgsta derinti su buitine kalba, net piktžodžiavimu.
Kęstutis Nastopka apie Gedos poeziją rašo:
Iš tikrųjų žodis poetiniame kūrinyje tuo pat metu vartojamas ir tiesiogine, ir per
keltine prasme. Eilėraštyje gali nebūti nė vieno tropo, nė vieno specialaus poetinio
papuošalo, ir, nepaisant to, jis visas gali būti prisodrintas vidinių poetinių prasmių.
162
Poetas yra išmėginęs įvairias eilėraščio formas - ir griežtas (klasikiniu ketureiliu pa
rašyti eilėraščiai, sonetai, rytietiški trioletai), ir laisvas, dažnai grįstas asociatyviais
ryšiais, sukūręs ir poezijos ciklų, ir trumpučių rytietiško stiliaus eilėraščių.
Poetinės vaizduotės galia

Viena svarbiausių Gedos kūrybos temų yra pasaulio gyvastingumas, gaivališkumas,
nuolatinis atsinaujinimas ir žmogaus nuostaba į jį žvelgiant. Dažnai eilėraštis tampa
pradžios, ištakų (viso pasaulio, tautos, kokio nors daikto, kalbos), netikėtų sąsajų
ieškojimu. Poetui apskritai svarbu kilmė, jis mėgina užčiuopti arba mistifikuoti (su
kurti ir pateikti kaip tikrą) atskiro žodžio, gramatinės formos atsiradimą. Kartais,
pavyzdžiui, eilėraščių rinkinyje „Babilono atstatymas" (1994 m.), jis tarsi siekia at
kurti pirmykštį kalbos gausmą, žaidžia garsais, derina žodį ir piešinį:
Čia kriaušaitė, čia serbentas,

Čia kažkas... vėl, Dieve
šventas!
Sveikinas: lenkia galvelę
Rausvas mėlynės žiedelis!
„Mistinis aukojimo stalas"
Sudėtingi poeto tekstai įrodo, kokia galinga yra kūrybinė vaizduotė ir kokios jos
versmės slypi mūsų kalboje. Sovietiniu laikotarpiu, kai reikalauta, kad literatūra
būtų „tikroviška" ir visiems aiški, Gedos poezija sukeldavo viešų protestų dėl ne
suprantamumo, ir poeto bendraminčiams yra tekę rašyti net ginamųjų straipsnių.
Programiniame eilėraštyje „Ars poetica" kūrybinę vaizduotę, poezijos gimi
mą Geda sieja su žmogaus nuostaba žvelgiant į supančią gamtą. Ypač pabrėžiamos
vaikystės patirtys, nuo kurių prasideda kelias į poeziją. Svarbiausias poetui kylan
tis klausimas - kaip perteikti, kaip papasakoti apie didingą pasaulio grožį, žemės
žydėjimą.
ARS POETICA1
R. K.
Taurumas mano sieloj pynės

su kilnumu, man iš krūtinės
švelni melodija tekėjo,
bet, palytėta žemės vėjo,
suskilo, aižėjo kaip molis
didžioj kaitroj, dabar miruolis
aš laukiu savo valandos
sudėti rankoms ant lentos.
1 Ars poetica (lot.) - poezijos menas.
163
Kai mažas eidavau žiūrėti
sugrįžus pempių, tyloje
pavasarinėje ryškėti
keisti ženklai akmenyje
man imdavo, o danguje,
tarsi praskleidus Dievo skėtį,
žiedai visokie, lapija
man nepaliaudavo spindėti.
Aš nežinau, ar būna rojus,

ar būna sielai kur gražiau,
apmirus gamtai ir sustojus
jos judesiams, aš ją nešiau
kaip motiną, kaip palikimą,
kaip sapno nuotrupas, kurios
dabar staiga atgyti ima
nuo tos melodijos tyros.
Kažkur pačioj gilybėj slypi

tos grožio sėklos ir daigai,
jie iš aukštybių, pasiklydę,
ir tu juos sieloje laikai,
o man skaudžiausia - pasakyti
bent puse lūpų apie didį
pasaulį, kurs aplinkui žydi,
aš nemokėjau taip ilgai.
1. Nusakykite eilėraščio temą. Kaip ji susijusi su pavadinimu?
2. Kaip eilėraštyje keičiasi kalbėjimo būdas?
3. Pirmą eilėraščio strofą galima laikyti įvadine. Kokios dvi temos joje ryškėja? Kada lyrinis subjektas
prabyla apie patirtus poetinius išgyvenimus?
4. Apie kokias vaikystės patirtis, nuo kurių prasideda kelias į poeziją, kalbama antroje strofoje?
5. Kas lyriniam subjektui kelia nuostabą? Kokiomis poetinėmis priemonėmis ji reiškiama? Kurioje
eilėraščio vietoje užsimenama apie poezijos gimimą iš nuostabos?
6. Paskutinėje strofoje kalbama apie grožio patyrimą: iš kur jis ateina? Dėl ko lyriniam subjektui
skaudu?
7. Apibendrinkite, kaip šiame eilėraštyje suprantama poezija.
164
JURGIS KUNČINAS
1947-2002
KŪRYBINĖ BIOGRAFIJA
Jurgis Kunčinas - poetas, prozininkas, eseistas, vertėjas. Vilniaus universitete stu

dijavo vokiečių filologiją, nuo 1977 m. išleido šešias poezijos, septynias apsakymų,
novelių vaikams ir eseistikos knygas bei šešis romanus.
Kaip rašytojas Kunčinas atsiskleidė atgavus nepriklausomybę, buvo stebina
mo darbštumo ir produktyvumo autorius. Jis laikomas bene geriausiu pasakoto
ju iš lietuvių prozininkų, sovietmečio metraštininku. Grožinėje kūryboje užfik
savo daugybę konkrečių gyvenamojo laiko detalių, vietų, papročių. Žymiausias
Kunčino romanas „Tūla“, išleistas 1993 m., ligi šiol laikomas lietuvių prozos viršūne,
verčiamasį kitas kalbas.
ROMANAS „TŪLA
Siužetas
Romano veiksmas - bevardžio pasakotojo, valkataujančio inteligento, poeto, ir dai
lininkės Tūlos punktyrinė meilės istorija - apima beveik dešimt metų. Bet įvykių
nedaug. Veikėjai susitinka Vilniaus dailės parodų rūmų kavinėje aštunto ir devin
to dešimtmečio sandūroje, iš karto vienas kitą atpažįsta kaip lemtą žmogų, savaitę
drauge praleidžia Tūlos nuomojamame kambaryje Užupyje. Paskui jie važiuoja pas
Tūlos tėvus į Kauną, tėvai nepritaria dukros pasirinkimui, ir mylimieji išsiskiria.
Įsiskaudinęs vyriškis išvyksta į Klaipėdą ir toliau gyvena bohemiškai. Vėliau jis pa
tenka į Vilniaus psichiatrijos ligoninės Vasaros gatvėje II skyrių, kur gydomi žmonės,
sergantys priklausomybe nuo alkoholio, kelis kartus mieste ir ligoninėje susitinka su
Tūla. Pasakotojas rašo mylimajai laiškus ir eiles, ima įsivaizduoti esąs šikšnosparnis,
naktimis skrendantis pas ją. Uždarytas į vadinamąjį girtuoklių kalėjimą, gydymo ir
darbo profilaktoriumą, ten praleidžia pusantrų metų, beveik kasdien rašo Tūlai,
tačiau atsakymo į laiškus beveik niekada nesulaukia. Išėjęs iš kalėjimo susitinka
su baltaruse menininke, kupriuke Marina, ir jie drauge su jos sūnumi važiuoja į
Krymą. Jis tos moters nemyli, yra jai neištikimas ir grįžta į Lietuvą. Toliau gyvena
taip, kaip yra pasirinkęs, nors toks gyvenimas veda į pražūtį. Sykį, sumuštas chuli
ganų, vos lieka gyvas. Praėjus septyneriems metams nuo pažinties, veikėjai susitinka
Vilniuje, Sereikiškių parke. Dabar Tūla su tėvais gyvena Pagudėje ir yra tik dienai
165
atvažiavusi j Vilnių. Mylimieji plaukia laivu j Valakampius, meilės naktj praleidžia
Užupyje prie Vilnelės. Daugiau jie nebesusitinka, o po kurio laiko pasakotojas su
žino, kad Tūla sudegė pirtyje ant miškų upelės kranto. Jis ten nuvyksta, suranda
miške užkastą urną su Tūlos pelenais ir palaidoja kadaise mylimosios nuomotame
kambaryje po grindimis.
Romanas apie jausmus ir laiką

Romanas sukomponuotas kaip užrašai, daugiausia skirti Tūlai. Jie aprėpia ne tik pa
grindinių veikėjų pažinties laiką, bet ir kitus svarbius tarpsnius. Minimi Antrojo
pasaulinio karo metai, trumpai prisimenamas septinto dešimtmečio vidurys.
Pasakojimas vingiuoja nuo vienos temos prie kitos, vienas prisiminimas pažadi
na kitą, nutolstama ir vėl grįžtama prie pagrindinės linijos. Kai kurie romano pus
lapiai parašyti kaip nerimuota poezija, realistinis pasakojimas pinasi su fantastika.
Veikėjas, negalėdamas pasiekti mylimosios, skrenda pas ją pasivertęs šikšnosparniu
ir nematomas dalyvauja jos gyvenime, - tokie fantastiniai intarpai tik sustiprina ro
mano įtaigą, leidžia skaitytojui geriau pajusti visa apimantį pasakotojo ilgesį.
Romanas autobiografiškas, beveik visi veikėjai turi prototipus, minimos konkre
čios vietos ir to laiko detalės. Rašytojo žodžiais, „Tūla“ - tai romanas apie jausmus,
bet pirmučiausia apie laiką, apie tam tikrą laikotarpį Vilniuje.
Meilės tema
Knygoje nėra atsakymų į klausimus, kodėl mylintys žmonės negali būti kartu, kodėl
pasakotojas nepasistengia išlaikyti mylimos merginos, kodėl Tūla tokia priklauso
ma nuo tėvų, kodėl neatsako į laiškus. Skaitytojui paliekama pačiam spręsti, kurios
priežastys svarbesnės, išorinės ar glūdinčios veikėjų viduje - jautri prigimtis, meni
ninko vaizduotė, nesavarankiškumas, negebėjimas prisiimti atsakomybės. Romanas
skatina mąstyti apie veikėjų santykius ne vien psichologijos lygmeniu, bet ir siejant
požiūrį į meilę su estetine tradicija - romantizmu plačiąja prasme. Romantikai
poetizavo neįmanomą meilę, kankinančią, pasmerktą, bet nepaprastai gražią, pra
nokstančią banalią kasdienybę. Panašiai ir Kunčino romane meilė vaizduojama kaip
jausmas, leidžiantis patirti būties pilnatvės ir visiško artumo su kitu žmogumi aki
mirką. Tikrovėje tokia meilė būtų užgesusi, ją būtų sutepusi gyvenimo kasdienybė,
o išsiskyrimas kaip tik apsaugo jausmus, atmintyje jie išlieka tyri ir amžini. Nors ir
skaudi, meilė yra didžiausia dovana - ji suteikia gyvenimui prasmės, sustiprina žmo
gaus tikėjimą pačiu savimi, atveria kūrybingumą.
Kūrybos tema
Abu kūrinio veikėjai yra menininkai. Tūla, dailininkė, nerealizuoja savęs kaip kūrybos
žmogus. Pasakotojas - iš universiteto išmestas filologas germanistas, kartais verčia
įvairius tekstus, rašo eiles, bet nepublikuoja. Romane cituojami keli jo eilėraščiai.
Kaip tik rašymas yra priešinimasis gniuždančiai aplinkai ir pastanga išlikti savimi;
jis aktyvina atmintį ir skatina norą apmąstyti nugyventą laiką, padeda įžvelgti skir
tingų patirčių ryšius ir prasmę:
166
Kuo smulkiausiai aprašiau susitikimą su Būku, su ponu „Schnauzbart", aprašiau
Vilnelę prieš lietų ir po lietaus, keliais štrichais nutapiau vakarėjantį Bernardinų pei
zažą; įterpiau net kelis trumpus dialogus su Gerasimu Mucha - juk prisimeni, Tūla,
tą vargšą durininką, kuris tirtėjo savo poste, bet nesitraukė iš jo nė žingsnio ?
Labai svarbu, kad pasakotojo gyvenime yra mylimoji, įsivaizduojama kaip jo laiškų
(ar užrašų) skaitytoja. Iš tiesų net nėra būtina, kad ji atsakytų į laiškus, - rašančiajam
pakanka žinoti, jog egzistuoja visiškai jį suprantantis žmogus. Jo užrašai nėra tik pa
sakojimai apie praeities laiką, tai ir kito pasaulio kūrimas - įsivaizduojamas buvimas
drauge su mylimąja, jos garbinimas ir kaltės išpažinimas.
Bohemiško gyvenimo samprata

Kunčino veikėjų gyvensena ir savivoka neatsiejama nuo vadinamosios bohemos.
Kunčino veikėjui bohema yra ir būdas neigti miesčioniškas vertybes, ir protestas
prieš sovietmečio nykumą, asmeninės ir kūrybinės laisvės ribojimą. „Gyvenimas po
dangumi" nepatogus ir rizikingas, tačiau, veikėjo supratimu, tik taip patiriamas tik
ras gyvenimo skonis, pažįstami žmonės ir įmanoma kūryba. Bohemišką gyvenseną
jis linkęs idealizuoti kaip kūrybos šaltinį, nors pripažįsta, kad alkoholis pražūtingai
veikia asmenybę, prarandančią ne tik ryšius su kitais žmonėmis, bet ir savigarbos
pagrindus.
Veiksmo aplinka - sovietmetis

Romano vyksmas plėtojasi sovietmečiu, daugiausia paskutinį jo dešimtmetį, tad
vaizduojamoji erdvė pilna to laiko nuorodų - minimi gatvių pavadinimai, pamink
lai, kurių dabar jau nėra, išnykusios kavinės. Veikėją sovietmetis yra palietęs tiesio
giai, lemtingai paveikęs likimą, suformavęs ar deformavęs asmenybę. Iš universiteto
jis išmestas dėl konflikto su karine katedra.
Viena iš priežasčių, dėl kurių išyra pasakotojo šeima, - žmonos stojimas į partiją
(antra priežastis - neištikimybė su garsiu tapytoju).
Mano ekspati buvo iš ryžtingų moterų, kurios žūtbūtinai kovoja už savo vietą ir
po saule, ir po mėnuliu. Saule švietė jai kompartija, į kurią buvo taip nelengvai
priimta, o mėnuliu virš jos žibėjo išgeltęs nuo gyvenimo, tabako ir dažų tamsbru-
vis tapytojo Romano Būko veidas. Tokius žmones pati partija vadina kovingais ir
principingais, - amžinai kam nors įsipareigojusi, nuolat skubanti, nerami ir įtūžusi
mano antroji pusė puikiai derėjo ir funkcionierių, ir Romano Būko pašonėje. Tik
giliai širdyje ji šaipėsi iš savo partijos, gal net nekentė jos, kaip nekentė užsikimšusio
klozeto, srutų dušuose ir už lango šmėsčiojančių žiurkių. Dar - mano girtų kalbų,
kad toji partija pati padvės...
Užsimenama ir apie sovietmečiu įprastus kūrybos apribojimus, antai pasakotojo bi

čiulis savo bute nutapo freską „Rusų kunigaikščiai kloja savo vėliavas po kunigaikš
čio Kęstučio kojom", kažkas įskundžia jį „meno tarybai", kurso vadovas primygtinai
167
pataria uždažyti ir ateityje nepaisyti nei Kęstučio, nei Algirdo, jau geriau Žalgirio
mūšį1, o dar geriau - Stalingradą.
Pasakotojas šaiposi iš sovietinio režimo, jį demaskuoja. Vadinamasis girtuoklių
kalėjimas, arba profilaktoriumas, panašus į Stalino laikų lagerius. Čia niekinamos
asmens teisės, ypač kultūros žmonių. Tai primena ir vokiečių koncentracijos stovyk
lų aprašymus, pažįstamus pirmiausia iš Balio Sruogos „Dievų miško“. Pasakotoją
dažnai matome kaip abejotinos moralės valkatą, ir nesyk jis gali pasirodyti nesim
patiškas. Bet santykis su režimu jį atskleidžia kaip labai įžvalgų, kritišką, tiksliai for
muluojantį mintį, ironišką žmogų, gebantį analizuoti gyvenamojo meto situaciją ir
pasipriešinti jai pačia savo laikysena - atsisakymu eiti į kompromisus.
Vilniaus tema
Vienas svarbiausių pasakotojui rūpimų dalykų yra ryšys su Vilniumi, savęs ieškoji
mas juntant Vilnių fiziškai ir mąstant apie jį. Vilnius - tai pirmiausia Užupis, kuria
me gyveno jo tėvai ir giminaičiai, o vėliau Tūla ir daugybė pažįstamų. Be Užupio, ro
mano žemėlapyje itin svarbūs Vilnelės tiltai, Bernardinų bažnyčia, Savičiaus gatvė su
namu, kuriame gyveno Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, ir Svč. Mergelės Marijos
Ramintojos bažnyčia, „Ryto" kavinė ir Vasaros gatvės ligoninė, profilaktoriumas
Rasų gatvėje, Vilniaus kalvos.
Už viską svarbiau bažnyčios, jos bent priverčia tave užversti galvą į viršų, o viršuje
visados dangus - žemas, šėmas, parūkavęs, tačiau dangus. Kai regiu šitą kriokiantį,
pasruvusį krauju, pilną žiurkių ir žmonių - valkatų, vargšų, ligonių, invalidų, dva
sios ubagų kvartalą <...> - man užkaista sprandas, ima svaigti galva - ne, ne, jokios
prošvaistės! Užtat bažnyčios. Jos jei ir nepriversdavo suklupti ir sudėti pamaldžiai
rankas, tai bent, jau sakiau, pakeldavo mano akis aukštyn; anuo metu tai buvo labai
daug, bent man.
Kalbėdamas apie Vilnių, pasakotojas užduoda svarbų klausimą: kiek esame jo verti,
kiek esame prisijaukinę miestą, kuriame susipynę skirtingi architektūros stiliai, ku
riame gyveno ir paliko pėdsakus įvairių tautų ir kultūrų žmonės ? Prisipažįsta, kad
jį nervina rašymai apie meilę Vilniui ir priesaikos grįžti į šį amžinąjį miestą, nes jis
abejoja vadinamųjų Vilniaus patriotų meile ir nesavanaudiškumu. Sykiu sakosi ir
pats nežinąs, ar gali mylėti miestą, kuriame patyrė tiek paniekos, skurdo ir nesėkmių,
tačiau jaučiasi pažinęs jį tiek, kiek buvo lemta.
Žalgirio mūšio, kaip pasipriešinimo vokiečiams, tema buvo paranki ir Antrojo pasaulinio karo
metais, ir vėliau - interpretuojant jį kaip lietuvių kovą su Vakarais.
168
AIDAS MARČĖNAS
g. 1960
VIETOJ BIOGRAFIJOS
Aidas Marčėnas, lietuvių poetas ir kritikas, gimė Kaune, studijavo Lietuvos konser
vatorijoje. Poetas yra dirbęs įvairiausius darbus: ir autoserviso sargo, ir apšvietėjo
Operos ir baleto teatre, ir gaisrininko, ir knygų pakuotojo. Be šių patirčių, kaip pats
sako, yra sodinęs ir kirtęs medžius, traukiniais lydėjęs karves į Aziją, dirbęs kūriku
Vilniaus universiteto Botanikos sode. 1993-iaisiais, stodamas į Rašytojų sąjungą,
autobiografijoje Marčėnas rašė: „Nuo 1982 metų galutinai apsisprendžiau tapti po
etu, ir tada mano gyvenimas pasibaigė."
Poetas debiutavo sovietinio laikotarpio pabaigoje eilėraščių rinkiniu „Šulinys"
(1988 m.), iki šiol išleido dar aštuonias poezijos knygas. Jo kūrybinį kelią apibendri
na eilėraščių rinktinė „Eilinė" (2006 m.). Į ją nepateko tik trijų vėliau išėjusių rinki
nių („Šokiai" 2008 m., „Dievų taupyklė" 2009 m„ „Ištrupėjusios erdvės" 2012 m.)
eilėraščiai.
KŪRYBOS BRUOŽAI
Poetinės transformacijos principas

Ar galima pasitikėti poeto biografija, jei jis, kaip pats sako, yra „tiesą meluojantis"
žmogus ?
Poetinė kalba, transformuojanti, perkurianti autoriaus asmeninę patirtį, eilėraš
tyje sukuria naują tikrovę. Panašiai kaip Henrikui Radauskui, poetinės transforma
cijos principas Marčėnui labai svarbus. Radauską jis neabejotinai laiko vienu pagrin
dinių savo mokytojų. Tai liudija ir eilėraštis „Radausko nužudymas" - kad taptum
savitu poetu, mokytoją reikia simboliškai nužudyti, atsikratyti jo įtakos (prisiminki
me, kaip Radauskas mėgsta simboliškai „žudyti" tikrovę kurdamas poetinį pasaulį).
Tačiau Marčėnas yra išėjęs ne tik Radausko poetinę mokyklą. Jis išmoningai žaidžia
su lietuvių poetine tradicija: eilėraščiuose užtiksime tiesioginį ar netiesioginį dialo
gą su Sigitu Geda, Tomu Venclova, Sigitu Parulskiu.
169
ĮTAKOS
man darė įtaką lietus

ir jaunas buninas, ir vėjas,
ir šventas jonas - du kartus,
ir tris kartus - šviesos kūrėjas
ir keturis kartus kadai,

o ne, penkis - tarkovskio kinas,
ir kokį trisdešimt - baltai
kasmet pražystantis jazminas
kelis kartus, sakykim, mūzos,

bet daug dažniau - mėlynė, guzas
ir daugel panašių dalykų
iliuzijos, pegasų karčiai,

ir vieną sykį - šitas karčiai
saldus gyvenimas už dyką
1. Remdamiesi tekstu įrodykite, kad eilėraščio subjektas - menininkas, galbūt poetas.
2. Kokiu pagrindu būtų galima suskirstyti lyrinio subjekto patirtas įtakas? Apibendrindami įvardyki
te, kas veikė kūrybą.
3. Ką eilėraščiui suteikia „tikslus" įtakų suskaičiavimas?
4. Remdamiesi eilėraščiu pasvarstykite, kas Aidui Marčėnui yra kūryba.
Laiko ženklai
Aido Marčėno poezijoje fiksuojama tam tikro laiko atmosfera. Ankstyvesnėje kū
ryboje tas laikas - poeto vaikystė, sovietinių laikų pabaiga. Šlaistymąsi po miestą,
bohemišką gyvenseną Marčėnas ir jo bendražygiai menininkai - ne tik rašytojai,
bet ir dailininkai, muzikantai - suvokė kaip atsiribojimą nuo sovietinės tikrovės.
Sovietinę sistemą, kaip apversto, iškreipto pasaulio modelį, poetas sakosi aiškiai
perpratęs psichiatrijos ligoninėje - ten pateko norėdamas išsisukti nuo tarny
bos kariuomenėje. Kalbėdamasis su literatūros kritiku Valentinu Sventicku, jis
prisimena:
1981 ar 1982 m. patekau į beprotnamį. Jaučiausi ten labai gerai. Jaučiausi esąs
normalioj aplinkoj, galėjau laisvai kalbėtis. Žmonės ten buvo su savom problemom,
bet atrodė, kad nenormalus pasaulis yra kitapus beprotnamio tvoros. Siurrealistinis
pasaulis. Kokia baisi buvo santvarka! Beprotnamy jauteisi esąs tarp normalių savų
žmonių.
Vėlyvesnėje ir naujausioje Marčėno poezijoje yra posovietinės Lietuvos detalių.

Pirmuoju nepriklausomybės dešimtmečiu, kai menininkų kasdienybė buvo gana
170
sunki, jis pateikė prašymą Lietuvos rašytojų sąjungos valdybai: „Prašau man dabar
išmokėti pinigus, kuriuos RS vis vien turėtų išleisti karstui ir būsimoms laidotu
vėms, nes po mirties susideginsiu ir išsibarstysiu po Lietuvą. O dabar noriu valgyti?
Poetas sako juokavęs rašydamas tą prašymą ir vis dėlto priduria: „Bet juokuose yra
dalis tiesos, ar ne ?“ To meto eilėraščių subjektas nepasiduoda bendram ūpui atgavus
laisvę, tėvynę mato tokią, kokia ji yra, - be euforijos ir patoso:
Nubusk ir melskis: „Tėve nebe mūsų,

neduok daugiau jiems duonos kasdieninės,
pyrago duok.“ Kasdien mažiau tėvynės.
Teliko himnas, o giesmė užduso.
„Metai be žiogo"
Santykis su gimtuoju miestu

A. Marčėnas - Vilniaus poetas. Jis miestą regi iš neparadinės pusės, kur nėra turistų
lankomų vietų, išgražintų gatvių, restauruotos senovės. Tai prišiukšlintų skersgatvių,
purvinų tarpuvarčių erdvė, joje gyvena Marčėno poezijos žmogus. Tokį miestą - ap
šiurusį, apgriuvusį, bet tikrą - jis myli ir apmąsto. Atmintyje gyvos kadais įsirėžusios
konkrečios miesto detalės, sutikti žmonės, vakaro kavinėje nuotaika, draugų vardai,
muzika, klajojimai po apylinkes, biografijos faktai - vaikystė Antakalnyje, darbas
Botanikos sode. Iš eilėraščių galima atkurti vėlyvojo sovietmečio Vilniaus erdvę - su
centru, vadinamuoju gorkynu (Maksimo Gorkio, dabar Pilies ir Didžiąja gatve), ka
vinėmis, kur rinkdavosi bohemiškas jaunimas, Senamiesčio gatvelėmis, nuo kurios
nors Vilniaus kalvos staiga atsiveriančiais vaizdais. Dabartiniam skaitytojui tos de
talės gali būti nežinomos, bet juk eilėraštis kalba apie visiems pažįstamus dalykus -
žmogaus savijautą miesto erdvėje, netikėtų grožio akimirkų patirtį, bėgančio laiko
pajautą, žmogiškųjų ryšių trapumą.
Vertybės
Marčėno poezijos lyriniam subjektui būdingas ironiškas santykis su bedvasiu, kom
piuterizuotu pasauliu. Jis netiki kilniomis idėjomis, abejoja žmonijos mitais, yra nu
sivylęs skelbiamomis vertybėmis:
Nėra prasmės. Ir dar mažiau naudos.

Jokių iliuzijų, jokių naujų idėjų.
Kokia kalba kompiuteris giedos
giesmes mėnulių, ežerų ir vėjų?
„Metų pabaiga"
Jis pavargęs ir nuo bohemiško gyvenimo. Bohema - anaiptol ne idealas, į ją žvelgia

ma su pašaipa - pragertos naktys, rytinės pagirios, depresijos. Eilėraščių žmogus to
neslepia ir nesiteisina. Šaltame, nejaukiame pasaulyje jį gelbsti retas bendravimas su
draugu ar knyga. Ir autoironija.
171
Vertybių hierarchijos pagrindu tampa pati poezija:
Pasaulis baigiasi, todėl

reikia rašyti eilėraščius.
„ars poetika"
Ji suvokiama kaip galimybė pasipriešinti šiuolaikinio pasaulio chaosui ir jį suval

dyti. Poezija atveria laikiną, trapų pasaulio grožį ir taip atsveria mirties visagalybę.
Vaikystė, kitaip nei Sigitui Parulskiui, yra laikas, kurio galima „nusitverti" nevilties
akimirką, o Dievas, nors ir vengiama jį įvardyti, jaučiamas kaip pirmasis šio pasaulio
grožio kūrėjas (antrasis - poetas). Tad Marčėnas, nors ironiškai melancholiškas, vis
dėlto vilties poetas. Nesvetimas jam ir komizmas:
ir dardi į tolių tolį

per metaforų žemes
per palyginimų molį
kol į patvorį išmes
„Kartais taip“
Išmintingas poetas visada truputį juokdarys: Hamleto žodžiai žvelgiant į karaliaus

juokdario kaukolę „vargšas Jorikas" tapo Marčėno eilėraščių rinkinio pavadinimu.
Poetas yra kalbos ir pasaulio tarpininkas, apdovanotas dieviška galia kurti tarsi iš
nieko. Tad apie jo misiją kalbama ir romantiškai, ir visai kasdieniškai, proziškai.
Poetika
Marčėnas mėgsta tradicines, poetinio amato išmanymo reikalaujančias eilėraščio for
mas. Jo tekstai skambėjimu primena sklandžias klasikų Maironio, Salomėjos Nėries,
Henriko Radausko eiles. Tiesa, tas aukštasis stilius - klasikinė eilėraščio sandara, tai
syklingo rimo, ritmo muzikalumas, grakštus vaizdas - ne visai grynas. Poetas mėgsta
žaisti šiek tiek padėvėtais įvaizdžiais, prozaizmais, į pakilų sakinį įterpti sąmojingą
frazę - taip ir randasi naujas poetinis pasaulis. Lyrinis subjektas yra atviras, nebijo
išsakyti, ką jaučia, nuostaba - viena pagrindinių jo būsenų. Sykiu jis ironiškai žvel
gia ir į aplinką, ir į savo jausmus. Už sklandžių ir melodingų eilių dažniausiai slypi
paradoksali mintis, estetiškai patraukliai bylojama apie proziškus, tradicinei poezijai
neįprastus dalykus. Pasak Sigito Parulskio, Aidas Marčėnas yra vienas iš tų paskuti
nių mohikanų, kurie archajiška forma priešinasi realybės netobulumui.
Poetas postmodernistas
A. Marčėno poezijoje esama postmodernizmo bruožų. Atrodo, kad jo eilėraščių
žmogui smagiausia mąstyti ir kalbėti laisvai cituojant įvairioms kultūros epo
choms, literatūros srovėms priklausančius kūrinius, parafrazuoti nurodant cita
tos šaltinį arba ir nenurodant. Jo poezijos subjektas nepasitiki nusistovėjusiomis
nuomonėmis, tarsi žaisdamas gretina skirtingus požiūrius, pats neprisirišdamas
nė prie vieno. Todėl eilėraščiuose apstu paradoksų ir žaismės, stilistinių kaukių.
172
Dažnai netikėtai viename kūrinyje gretimais atsiduria tai, kas tradiciškai žiūrint
stilistiškai ir tematiškai prieštaringa. Pomėgis jungti net labai nutolusius, priešin
gus dalykus susijęs su savitu požiūriu j vertybes - tiek menines, tiek egzistencines.
Eilėraštyje „Grynojo proto kritika" lyrinis subjektas tarsi polemizuoja su Imanueliu
Kantu (Immanuel Kant), XVIII a. vokiečių filosofu, kuris vertina protą, nes, pasak
jo, žmogaus proto užtenka sukurti moralei, nustatyti elgesio principams ir jiems pa
klusti. Kantas teigia, kad dorovė turi būti charakterio pagrindas, ragina turėti drąsos
naudotis savo protu. Marčėnas savo eilėraščiui pasiskolina iš Kanto jo rimto veikalo
pavadinimą ir pateikia savą žmogiškojo proto vertinimą.
GRYNOJO PROTO KRITIKA
protas, vienatinis toks,

nepakartoj amas,
nepataisomai šypsantis protas
protingiausias dažniau vakarais

mano grynas mažutis protelis,
jei taip pagalvotum -
turiu ten kažką
protą, vėjo malūną,

protą malantį vėją,
kai išeinu
išeinu pasivaikščiot su šuneliu,

su šikančiu šuneliu
neprotingas,
susimąstęs po žvaigždėmis
1. Kaip lyrinis subjektas kalba apie žmogaus protą eilėraščio pradžioje?
2. Kokią prasmę eilėraščio žmogaus svarstymams suteikia antrame posme minimas paros metas?
3. Paaiškinkite proto, malančio vėją, metaforą.
4. Filosofas Imanuelis Kantas yra pasakęs: „Du dalykai man kelia nuostabą ir pagarbią baimę -
žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje.” Kokia kantiškoji šio posakio prasmė ir
kaip jj parafrazuoja Marčėnas?
5. Raskite aukštojo ir žemojo stiliaus posakių. Kokią prasmę kuria jų gretinimas?
Postmodernistu Marčėną galima laikyti ir kitu aspektu - tai neabejotinai daugia

sluoksnis poetas. Jo kūrybą galima skaityti ir kaip jausmingą lyriką su ironijos at
spalviu, ir kaip dialogą su tradicija - melodingą, gražų žaidimą kalba, poeziją apie
pačią poeziją.
173
MARIUS IVAŠKEVIČIUS
G. 1973
BIOGRAFIJA
Prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius M. Ivaškevičius gimė

Molėtuose. Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Ivaškevičius taip apibūdina savo atėjimą j suaugusiųjų pasaulį:
Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip ir mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku
atėjo „gerieji" laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę.
Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą <...>. Turėjau
laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis
tenka toli gražu ne visiems.
Dirbo dienraščio „Respublika" reporteriu, Lietuvos televizijos Kultūros laidų re

dakcijos žurnalistu, režisieriumi, buvo Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza"
bendradarbis. Išleido novelių rinkinį „Kam vaikų" (1996 m.), romanus „Istorija
nuo debesies" (1998 m.), „Žali" (2002 m.). Parašė pjeses „Artimas" (2002 m.),
„Malyš" (2002 m.), „Madagaskaras" (2004 m.), „Mistras" (2010 m.), „Išvarymas"
(2012 m.). Ivaškevičius rašo ir vaidybinių, dokumentinių filmų scenarijus. Vienas iš
rašytojų, kurių kūryba daugiausia verčiama į kitas kalbas.
SAVITAS SANTYKIS SU ISTORIJA KŪRYBOJE
M. Ivaškevičių labiausiai domina individo, tautos santykis su istorija. Tragiški įvy

kiai vaizduojami žaismingai, kartais net komiškai. Apie tautai svarbius dalykus rašy
tojas kalba be išankstinių nuostatų, pasišaipydamas iš to, kas atgyvenę, siūlo naują
požiūrį.
drama „Madagaskaras"
Mitų paneigimas
Dramos ypatybė - stereotipų ir štampų, įsigalėjusių Lietuvos sampratoje, nei
gimas, naujo santykio su tėvyne ieškojimas. Pasak kritikės Jūratės Sprindytės,
174
„Madagaskaras" yra tikras XX a. tautinių idėjų ir mitų lobynas: veidu j jūrą (Kazys
Pakštas), veidu į debesis (Steponas Darius ir Stasys Girėnas), veidu j meną ir estetiz-
mą (Juozapas Albinas Herbačiauskas), Rytų ir Vakarų sintezė (Stasys Šalkauskis),
pranašiškos vizijos (Oskaras Milašius), Vilniaus vadavimas, krepšiasvydis kaip reli
gija, ūkinė trumparegystė. Pagrindiniai visuomenėje įsigalėję mitai, kuriais abejoja
autorius, susiję su lietuvių kilme, nacionaliniu charakteriu, kalba ir agrarine gyveni
mo sankloda.
Pozityvaus lietuvių charakterio mitas

Herojiškas, romantizuotas kario ar žemdirbio paveikslas, būdingas klasikinei lietu
vių literatūrai, modernaus individo nebetenkina. Pjesėje labiau pabrėžiamos neigia
mos lietuvio savybės:
• pražūtingas naivumas, kritinio mąstymo stoka (Salės pasitikėjimas slibi
nais - komunistais);
• priešiškumas kaimynams (Oskaras tiki savo regėjimu, kad nukritęs Mėnulis
išvaduos lietuvius nuo pavojingų kaimynų);
• menka savivertė, nepakanta kitataučiams (lietuvis „kartais gerokai pristingąs
nerviško pajėgumo, tuomet įvairiai išsiliejantis: arba su kilpa ant kaklo, arba
kaimyną kapot", „Vasarą mūsų tautiečiai linkę nekęsti lenkų, žiemą jie linkę
nekęsti aptariamos žiemos");
• susireikšminimas, pasipūtimas (Pokštas ir Oskaras įtikėję aukšta lietuvių
kilme);
• agresyvumas (svajoja okupuoti Madagaskarą, nes reikės vietos naujakuriams
lietuviams, nuolat ieško priešų: „Betgi išorės priešą, net ir juodajam žemyne,
lepiame kontinente, tautai į krūvą sutelkti apsimoka augint").
Senos ir nekintančios kalbos mitas

Veikėjų vartojama stilizuota tarpukario laikų kalba turi dvejopą funkciją: kelia juo
ką, nes pasikeitusi daugelio žodžių reikšmė (pavyzdžiui, santykiauti anuomet reiškė
bendrauti) arba dabar jie išvis nevartojami (pramatymai - planai, idėjos, televizio-
nierius - vizijų regėtojas, krepšiasvydis - krepšinis), ir iš dabarties perspektyvos lei
džia suvokti pokyčius.
Idealizuotas lietuvių kilmės mitas

Metraščiuose užrašytas ir kai kurių rašytojų (Jono Radvano, Motiejaus Kazimiero
Sarbievijaus) kūryboje kartojamas lietuvių kilmės iš romėnų mitas ne tik įtvir
tino ypatingą tautos statusą, bet ir leido jai įsirašyti į Vakarų Europos kultūros
žemėlapį. „Madagaskare" pateikiama lietuvių kilmės iš mistinės Atlantidos versija,
tikėjimas, kad senieji graikų išminčiai kilę iš lietuvių, greičiau rodo susireikšmini-
mą, stereotipinę mažos tautos gigantomanišką mąstyseną. Perdėtas, liguistas lie
tuvybės puoselėjimas pajuokiamas iškalbinga remarka I veiksmo 7 scenos (Pokšto
ir Oskaro dialogo) pabaigoje: „Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu
prasmenga
175
Nekintančio pasaulio mitas
Jis byloja apie amžiną, nesikeičiančią agrarinę sanklodą. Daugelio lietuvių rašytoju
kūrybos pagrindas - kaip tik žemdirbio pasaulėjauta ir agrarinės kultūros tradicija.
Dabartiniam žmogui, gyvenančiam globaliame pasaulyje, žemdirbio pasaulėvaizdis
per ankštas. Senoji gyvenimo sankloda seniai suirusi, o jos vertybės - lėtumas, pasy
vumas, nenoras keistis - žmogui gali būti net pražūtingos. Ne veltui kritikuojamas
Pokšto tėvų neūkiškumas (ketina pjauti ariamą jautį), patriarchališka tvarka šeimo
je, tamsumas (nevertina knygų), pasyvumas (bijo naujovių).
Nuvainikuodamas tautinius mitus Ivaškevičius skatina mąstyti apie tai, kas mūsų
tradicijoje iš tiesų amžina, o kas virtę prietarais ir stabdžiu. Kritiškas požiūris į lie
tuvių kultūrą, istoriją - tai autoriaus pastanga padėti tautai išgyti nuo perdėto savęs
garbinimo ar niekinimo.
Komizmas
Komišką įspūdį sudaro tiek veikėjų kalba, tiek siekis įgyvendinti fantastinius su
manymus. „Madagaskaras" yra idėjų drama: joje nėra veiksmą plėtojančio išorinio
konflikto, veiksmo variklis - skirtingų idėjų susidūrimas. Pokšto idėja - išgelbėti
Lietuvą perkeliant į kitą kraštą, Salės - įprasminti gyvenimą romantiška meile idea
liam vyrui.
Kalba - itin savitas komizmo elementas. Komiškas efektas pasiekiamas įvairiai
žaidžiant žodžiais:
• neįprastai užrašant ir taip pakeičiant prasmę (geografas Pakštas virsta dramos
protagonistu Pokštu, jausmingo žanro - „melo dramos" - kūrinys prilygina
mas prasimanymui, „jūroskeptikai" skamba panašiai kaip „euroskeptikai");
• vieną reikšmę pakeičiant kita (Indijos vandenynas vadinamas Indauja,
Antananaryvas - Antano narvu);
• manipuliuojant netaisyklingos darybos žodžiais („Rūsti Lietuva yra geni
jams. Kaip Dantiniai pragaro ratai", - „Dantiniai" yra ir netaisyklingas daik
tavardžio „dantis" vedinys, ir užuomina apie Dantės „Pragarą").
Ironija pasitelkiama kalbant apie romantizuotą lietuvybės idėją. Lakūnams
Steponui ir Stasiui Pokštas sako: „Skriskit ir būkit pirmieji lietuviai tarpe aniuo-
lų. Skleiskite lietuvybę tarpe Dievo tarnų." O taip jis apibūdina emigrantų lie
tuvybę: „<...> po ilgų dešimtmečių sunkiausio ir įtempto darbo skambės per
pasaulį lietuviai su beisbolo lazdomis." Ironija randasi iš idėjos ir jos įgyvendinimo
neatitikimo.
„Madagaskaro“santykis su kitais tekstais

Ausdamas dramą iš citatų, nuorodų, užuominų, autorius tarsi nekuria nieko nau
jo, tik kartoja, parodijuoja žinomus tekstus. Bet dėl intertekstualumo seni siužetai
įgauna naują prasmę. Štai Salė, rodydama į bažnyčią, sako Milei:
Drauge, žvelk į šiuos mūrus. <...> Salta yra tuose mūruose. Drėgna ir nejauku. Eik ir
juos sušildyk. Glauskis altorių šešėly, pildyki juos jaukumu. O kuomet mylimasai eis
griekų išklausyti, tu prie jo priklaupk.
176
Siame fragmente „perskaitomi" Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo epizodai
(draugystė su būsima žmona, šios bičiulystė su poete Salomėja Nerimi), nuspėja
mas poeto ir kunigo vidinis konfliktas, užsimenama apie romaną „Altorių šešėly".
Intertekstualumo pavyzdys - ir istorinių asmenybių pasirinkimas, ir dramoje mi
nimos jų gyvenimo peripetijos (diplomato ir rašytojo Oskaro Milašiaus pranašiški
regėjimai, geografo Kazimiero Pakšto siekis sukurti „atsarginę" Lietuvą, Salomėjos
Nėries kolaboravimas su komunistais). Intertekstualumas leidžia kūrinį priskirti
postmodernizmo literatūrai.
MADAGASKARAS
I veiksmo 7 scena (fragmentas)
Pokštas: Tai šit kaip, gerbiamas Oskarai. Skaudu man tai jums sakyti, triauškiant
ananas, bet mūsų neprigulmingumas neturi jokios ateities šiųdienėje Europoj.
<...> Mūs neprigulmingumas, mano giliu pramatymu, tėra tik šviesus meteoras,
žybtelėjęs danguje. O mano tiksliu apskaičiavimu, gyvenant apsupime tarp
ruso, lenko ir vokiečio, mums likę gyvuot maža daug penkiolika, dvidešimt
metų. <.„> Kokis iš to išėjimas, klausiate jūs manęs? Atsakau. Planinė emigraci
ja. Siūlote man kafė ir stebitės, kodėl aš - lietuvis Kazimieras Pokštas - siūlymo
jūsų nepriimu? Jis tautiškai neteisingas. Patriotiniai nebrandus. Tūkstančiai
mūsų piliečių savo raumenų pajėgas atiduoda brazilui, čiliui, kolumbiui,
urugviui dirbdami jų plantacijoj jūsų primėgtą kavą. Ar jie toje saulėtoj terpėj
tarp džiaugsmingų žmonių, mėgstančių tango, vyną ir nuogąją moteriją, ilgai
pasiliks lietuviais? Griežtai tvirtinu: ne. Nespės per pasaulį pereiti nė kelios
dešimtys metų, kai buvusi jų lietuvybė bus sumalta į kavą ir kitataučių vartoja
ma kaipo kafė olė1.
Pokštas laukia Oskaro reakcijos, tačiau jos ir vėl nėra.
Pokštas: Klausiat manęs taipogi, ar aš nesušalau? Kas žino, gal man ir šalta. Vėsoka
yra jūsų bute. Bet netgi jei aš stovėčiau sušalęs į ledo statują, neleistina būtų lie
tuviui, savo tautos patriotui, o tokis tamsta ir esti, sviesti į židinį anglį ir tuomi
mane išsaugot. Iškart atsakau kodėl. Kadangi mūs lietuvybė, be pramanytos
tvarkos išmėtyta po Naujorką, Bostoną ar Čikagą, naudojama kaipo įrankis ka
syklose anglį išgaut. Kiek ji ilgai dar tvers tamsioj, prakaitingoj šachtoj? Šimtą,
tūkstantį metų? Dvidešimt maža daug. Toliaus tie lietuviški muskulai pataps
amerikoniškais, daininga lietuvių kalba išvirs į šachtiorų slengą ir vėlei mūs
lietuvybė traginiai bus sukūrenta Žiemių Amerikos pečiuose.
Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Jeigu jums šitaip šalta, galėčiau atnešti malkų.
Pokštas: Ne, gerbiamasai Oskarai. Man šalta yra vidujiniai. Išoriniai aš pra
kaituoju, kaipo Žemės žmogus. Karšta esti Paryžiuj. Bet giliai patriotiniai,
tautiniai aš šąlu. Ir baisiai mane prišildytų jūsų apsisprendimas ambasaduoti
Angoloje ar kurioje kitoje Afrikos šalyje. Tiktais ten aš dar pramatau tinkamą
žemės tuštumą, kurioje ilgainiui iškiltų rezervinė Lietuva. Kasmet iš manęs
1 Žodžių žaismas: cafėau lait (pranc.) - kava su karštu pienu, geriama Europoje, Siaurės
Amerikoje, Cafė Olė - užkandinių tinklo prekės ženklas. Čia reiškia greitai suvartojamą
produktą.
177
Uc^ imtų keist odo, Spalv,. Kaipo p,—,s jūs mm. P'™"
X\ vv uv$ ^svotys
'CCCŠNS.'UaVSVeilY^KvS,\<0«v\ČX«.\\^Y\\\VV\^\'C\YC5,s\^0V4.^v«.v-iyyv.wč^>V
Ilgainiui, kuomet sustiprėtų rezervinė Lietuva, galima būtų pajungti bendram

lietuvybės reikalui ir juodąją moteriją. Juodieji lietuviai taptų didele parama
pradedant santykiauti su juodaisiais kaimynais. Meistriškai išplėtoję savo
agrarinį ūkį, išstatę juodąjį Vilnių - rezervinę mūsų sostinę, taipogi ir juodąjį
Kauną, jei Vilnių vėlei užgrobtų kaimynas juodasis lenkas, mes duotume savo
kaimynams geresnio gyvenimo pavyzdį. Taip kad per du šimtu metų Afrikos
kontinentas taptų plačiai užusėtas juodai baltais ir spalvotais mūsų tautos
patriotais. Tuomet jau galėtume grįžti ir pagrūmoti lenkui, vokiečiui arba rusui
viso labo pirštu. Ir kaipo prisiminimą, iš skausmingos nostalgijos atkurtume
pirmąją Lietuvą, suniokotą ir nutautintą barbarų svetimų. Tokią aš kaipo poli
tikas matau vienatinę išeitį šviečiančiam danguje ir būsimai užgesintam mūsų
tautos meteorui.
Į kambarį grįžta Oskaras, vienoje rankoje nešinas kalaviju, kitoje padėklu su ananasu.
Oskaras: Atleiskite, mesjė Pokšt. Ar matote, ką jums nešu?
Pokštas: Suprantama, gerbiamas Oskarai.
Oskaras: Tai yra ananas. <...> Asmeniškai man ananas nė iš tolo neprimena juodos
lietuviškos duonos. Į baltąjį tautinį lašinį jis irgi nepanašus. Šeršė, lietuvybės
drauge, skirtumo nuo cepelino. Prapjovęs jį nesurasi nė grumstelio mėsos.
Manau, kad gražus mesjė planas pirmiausia skaudžiai pakirstų mūsų tautos
kulinarinį, pilvinį patriotizmą. O iš ten jau tiesiausias kelias į prie varlių prisival-
gymo ir kitokių bžitkumų. Štai kur mesjė klaida. Giliausioji lietuvybė slypinti
skrandžio sultyse.
Pokštas: Aš, tamista, juk ne pramogai kuriu išėjimo planą. Mane tai verčia daryti
politinis padėjimas. Tik paaukoję savitą lietuviško pilvo tautybę, galėtume
išsigelbėti nuo didesnės aukos.
Oskaras: Norit, atskleisiu jums paslaptį, kurios jūs, giliu mano prašymu, visuome
nei neišduosit. <...> Atsiduokim (pakeliapirštą į viršų).
Pokštas: Viešpačiui?
Oskaras: Mėnuliui. <...> Sakau tai kaip ambasadorius, tautos priskirtas Pari. Pusė
Mėnulio nakčia nusivoš ant Rosijos. Et fine. Rusija sunaikinta. Lietuva rytuose
turi platų pasienį su neitraliu Mėnuliu. Galima megzti santykius, siųsti į jį
diplomatą, vargšus kolonistus. Rankioti meteorus, kraterius užusėt. Žodžiu,
kaimynas ramus, patikimas, kaipo belgas.
Pokštas: (sutrikęs priima tai kaip pokštą) Mes kartais, politikieriai, mėgstam kalbėt
metaforiniai, bet kitąkart dėl puošnybės suaukojam aiškumą. Sakykite, kaip tai
atrodytų išdėliojus realiniai.
Oskaras: Rusija - jums realu?
Pokštas: O kaipgis, gerbiamas Oskarai. Kartais net nejauku nuo šito jos realumo.
Oskaras: Mėnulis - jums realu?
Pokštas: Suprantama, negi Mėnulis būtų tik išmislo fikcija, padarinys vaizduotuvės.
178
Oskaras: Tai kas jums čia metaforinio ? Du realūs dalykai krenta vienas ant kito ir
vienas kitą priploja.
Pokštas: O, tarkite, kodėl pusė, kaip jis atsidalins?
Oskaras: Simplė2 (kerta kalaviju per ananasą ir šis skyla pusiau).
Pauzė
Pokštas: Ar jūs su kuo nors konsultavotės ? Įspėjote Tautų Sąjungą? Lietuvos
vyriausybę ?
Oskaras: Konsultavausi? Su juo (pakelia į viršų pirštą).
Pokštas: Mėnuliu?
Oskaras: Viešpačiu. Aš, mesjė Pokšt, per jj gaunu įvairių televizijų. <.„> įdomios
yra televizijos. Man buvo kraupus atradimas, kuomet atėjo žinia, kad tai lietu
vybės darbas buvo atvežti į Graikiją tuos iškilius lietuvius: Sofoklį, Homerą,
Sokratasą. Jaučiausi, kaip kad mesjė, sunkiai beįtikėdamas mėnuliškom galimy
bėm. O dar kuomet sužinojau, iš kur jie tuos vyrus atvežė.
Pokštas: Gerbiamas ambasadoriau. Mane nuo jūsų pramatymų išmušė tautinis
prakaitas. Jaučiu, kad mane jis visą persmelkia vidujai.
Oskaras: Man tai pažįstamas jausmas. Ir žinot, iš kur atėjo tie iškilūs lietuviai?
Valgykit ananas. Iš saulėtos Atlantidos. Girdėjot, koji nuskendo? Nagi nebe
pakėlė išaugusios mūs lietuvybės. Daug jos prisigamino, o laivybos nebuvo,
nebuvo jūrinio mąstymo. Teisybę jums pasakysiu, netgi uostų nebuvo. Žodžiu,
nebuvo sąlygų saugiai išemigruot.
Pokštas: (braukdamas nuo kaktos prakaitą) Labai man yra pripažįstamas šis lietuvy
bės bruožas.
Oskaras: Nepakėlė žemynas sudėtingos tautos, nu ir kapituliavo, pasinėrė po
vandeniu.
Pokštas: Dėkui jums, ambasadoriau, už gausingas vaišes ir netradicišką matymą
mūs pasaulinės kilmės.
Pokštas atsistoja, ieško, kur čia išeiti, blaškosi po Oskaro butą.
Oskaras: Tada jie gyveno po vandeniu. Dugną rugiais apsėjo. Labai tauta gyvybin
ga. Kariuomenę stiprią turėjo. Bet koks tas karas po vandeniu. Strėlės plaukia
lėtai. Radosi pranašų, maniusių, kad reikėtų lipti į kontinentą. Lipo, bet buvo
tokie dvasiniai milžinai, kad kontinentas po kojomis lūžinėjo kaip ledas. Todėl
dabar taip nukandžiota atrodo mūs Europa. Teko išsidalinti. Gaila buvo žemyną
po vandeniu nuskandint. Vieną jau taip nudaigojo. Žodžiu, išlipo kas kur.
Išsiplėtė, nutautėjo. Naujakalbių prisigamino, graikiškai prakalbėjo. Romėnus
bandė vaizduot. Ir laukė tūkstančius metų, baisiausius vargus kentėjo staugdami
į Mėnulį patino vilko balsais. Jednak Mėnulis ir bus tas pakojinis pagrindas,
kuris visus lietuvius galės krūvoje išlaikyti. Nes žemės liesi kontinentai neturi
tokios jėgos, kuri pakeltų šią tautą. Išėjote, mesjė Pokšt. Pabūgote televizijos.
Nelengva prisipažinti sau praeities didybėj.
Pokštas grįžta ir atsisėda šalia Oskaro.
Pokštas: Aš čia, gerbiamas Oskarai. Atkirskite man ananas. Ir žinote, gal geriaus
išjunkime televiziją. Baikime politikuot. Kartais labai mane vargina amžini,
nenustojantys politikierių debatai. Norisi kartais žmogiškai, be skaudulių pa
kalbėti su protingais tautiečiais iš lietuvybės elito apie mūs sunkumus.
Grindys, neišlaikiusios lietuvybės, įlūžta, ir jiedu prasmenga.
Simple (pranc.) - paprasta.
179
TEMINĖS GIJOS
Kartojant literatūros kursą, pravartu pamąstyti, ką literatūra kalba apie pasaulį,

tautą, valstybę, individo būtį, moralę. Teminių gijų lentelė padės aprėpti skirtingų
laikotarpių Lietuvos literatūrą, palyginti, kaip esminius gyvenimo klausimus svarsto
vienas ar kitas rašytojas.
Lentelė nėra ir negali būti baigta - siūlome tapti jos bendraautoriais: papildyti
kitais kūriniais ar jų ištraukomis, pasižymėti pagrindines jų idėjas, pateiktus teigi
nius išplėsti savomis įžvalgomis, formuluoti galimus rašinių pavadinimus.
Linkime kūrybinio įkarščio ir svarių minčių rengiantis ne tik egzaminui, bet ir
gyvenimui.
Aspektai Autoriai Komentarai
Žmogaus ir M. K. Sarbievijus, Žmogaus menkystė priešinama kūrinijos

pasaulio odės „Telefui Likui“, „Krispui didybei. Lemtis žaidžia žmogaus gyveni
prieštaringumas, Levinijui“ mu: Fortūnos ratas gali ne tik iškelti, bet ir
prigimties nugramzdinti.
dualizmas Maironis, Žmogus yra vienišas, ilgisi ryšio su kitais.
eilėraščiai „Ko siekiu ir Kasdienis gyvenimas neatitinka svajojamo
alkstu", ,„Nuo Birutės kalno", idealo, nepatenkina lūkesčių. Pasaulio
„Vasaros naktys", „Užmigo harmonija nenuramina širdies troškimų.
V. Krėvė, Valdovas trokšta žmonėms gero, bet nemoka

drama „Skirgaila" to pasiekti. Sako norįs naikinti blogį, bet
pats keršija ir smurtauja.
Tiki senaisiais dievais, juos gerbia, bet mano,
kad reikia gelbėti ne tikėjimą, o tautą.
Putinas, Jausmai ir intelektas, pareiga ir troškimai,
eilėraščiai „Skriski, are", siekiai ir galimybės nesuderinami.
„Tarp dviejų aušrų", „Rudenio Kasdienybė nyki, žmogus trokšta patirti
naktį", poema „Vergas", roma beribę, paslaptingą būtį. Pasaulyje ir žmo
nas „Altorių šešėly" gaus širdyje atsiveria dramatiškos viršūnių ir
gelmių prieštaros.
Vasaris neįstengia nei prisitaikyti prie kunigų
gyvenimo normų, nei aktyviai priešintis, nes
nėra tikras dėl savo pašaukimo.
S. Nėris Eilėraščiai apie tėvynės ilgesį, vienišumą,

širdgėlą, savigraužą nedera su sovietinės
ideologijos reikalavimais.
180
J. Marcinkevičius, Pareiga tėvynei verčia kentėti. Herojus

poetinė drama „Mažvydas" jaučiasi nelaimingas, išdavęs ir Lietuvą,
ir artimuosius.
Stojiška J. Radvanas, Būtina nepamiršti svarbiausių vertybių:
asmenybės poema „Radviliada“ aukotis tėvynei, gerbti protėvius, neišpuikti,
laikysena nesididžiuoti žemiškais turtais.
M. K. Sarbievijus, Raginama paisyti saiko, būti kukliam,
odės „Pauliui Kozlovijui", išmokti grumtis su nuodėmingais troški
„Publijui Munacijui", mais. Žemiškasis pasaulis išbando žmogaus
„Krispui Levinijui" stiprybę, todėl reikia įveikti savo silpnybes.
K. Donelaitis, Būrai turi priešintis svetimųjų įtakai,

poema „Metai" kantriai ir atkakliai saugoti lietuviškus
papročius, kalbą, išlikti dori ir garbingi.
Doru gyvenimu žmogus patvirtina ištikimy
bę Dievui ir pelno bendruomenės pagarbą.
V. Kudirka, Išaukštinamas stojiškas pasipriešinimas
eilėraštis „Labora!" fiziniam ir dvasiniam silpnumui.
V. Krėvė, Keleris sugeba atsispirti žemiškiems gundy

drama „Skirgaila" mams, egoizmui ir pasiaukoti dėl mylimo
sios garbės.
B. Krivickas, Lyrinis subjektas suvokia savo padėties

sonetai „Mūsų liko gal iš beviltiškumą, bet renkasi kovą su stipresniu
šimto vienas", „Kai kovoj priešu - tai jo moralinė pergalė. Sąmoningas
kelies tu j ataką" pasirinkimas herojiškai aukotis suteikia
stiprybės, ryžto.
B. Sruoga, Rašytojo nepalaužia lagerio nežmonišku

atsiminimų knyga mas - jis sugeba į absurdišką pasaulį ir į savo
„Dievų miškas" kančią žvelgti ironiškai.
J. Aputis, apsakymas Vaikas jaučiasi atsakingas už sergantį tėvą ir

„Vakarėjant gražios ryžtingai kovoja su sovietiniais biurokratais.
dobilienos"
Asmens laisvės A. Mickevičius
manifestavimas
ir siekimas
Vaižgantas Pasak V. Kavolio, Vaižganto asmenybė ir

veikla išreiškė ir stiprino nepriklausomos
asmenybės tradiciją lietuvių kultūroje.
Putinas, Žmogaus laisvės siekimas - tai nuolatinis ėji

poema „Vergas", romanas mas, tobulėjimas, įveikiant vidines prieštaras.
„Altorių šešėly" Vasaris yra ištroškęs laisvės tikėti, mąstyti ir
jausti, bet suvokia, kad, nutraukęs ryšius su
kunigų luomu, vidinių konfliktų neišvengs.
B. Sruoga, Nežmoniškomis nelaisvės sąlygomis žmogus

atsiminimų knyga „Dievų išlieka laisvas - jo valia pasirinkti laikyseną.
miškas"
B, Krivickas, sonetas „Mano Laisvės išraiška - gyvenimo kelio pasirinki
dienos nebūtin pasvirę" mas: Krivickas sąmoningai renkasi pavojų
kupiną likimą.
181
A. Škėma, Garšvos pozicija - nepasiduoti vartotojiškai
romanas „Balta drobulė" kultūrai, svetimoms idėjoms, stereotipams.
Kūryba yra būdas išreikšti savo laisvę.
M. Martinaitis, Kukutis yra kaukė, kuria prisidengęs poetas

„Kukučio baladės* gali kalbėti tiesą apie sovietinę sistemą.
Ezopinė kalba neišvengiama kritikuojant
sovietinio gyvenimo absurdą.
J. Kunčinas, Romano veikėjui bohemiškas gyvenimas

romanas „Tūla“ yra būdas neigti miesčioniškas vertybes ir
protestuoti prieš sovietmečio nykumą, asme
ninės ir kūrybinės laisvės ribojimą.
Tauta istorijoje J. Radvanas,

poema „Radviliada“
A. Baranauskas, Mišką ir tautą sieja bendra istorija - išgyven

poema „Anykščių šilelis" ti didybės, klestėjimo ir nuosmukio laikai.
Visais amžiais santarvė su gamtos pasauliu
lėmė žmonių gerovę. Dramatiška poemos
pabaiga pabrėžia sunkią tautos, kuri kenčia
svetimųjų prievartą, padėtį.
Maironis, eilėraščiai
„Milžinų kapai*, „Oi
neverk, matušėle!“,
„Nepriklausomybę atgavus*,
„Kur bėga Šešupė*
V. Krėvė, Skirgaila priešinasi vaidilos Stardo reikala

drama „Skirgaila4 vimui neišduoti senojo tikėjimo. Valdovui
rūpi gelbėti tėvynę ir tautą, nes lietuvius gali
ištikti prūsų likimas. Grėsmės akivaizdoje
reikia taikytis prie istorijos aplinkybių,
rinktis pažangesnį kelią.
C. Milošas, Poezija yra epochos liudytoja, pašaukta

eilėraščiai „Rue Descartes*, kalbėti tiesą apie istoriją.
poemos „Miestas be vardo*,
„Kur saulė teka ir kur
leidžiasi*
M. Ivaškevičius, Lietuvos praeities mitų dekonstravimas.
drama „Madagaskaras* Rašytojas skatina atsisakyti išankstinio
požiūrio, stereotipų. Nuolaidžiavimas prie
vartai - tragiška tautos klaida.
Tautinės M. Daukša,
tapatybės gaivi „Prakalba į malonųjį
nimas ir kūrimas skaitytoją*
K. Donelaitis, Tautiškumą Donelaitis sieja su dora: tik

poema „Metai* išlikdami „viežlybi lietuviai gali atsispirti
neigiamoms įtakoms. Griežtai smerkiami
būrai, kurie mėgdžioja kitataučių papročius,
pamiršta lietuviškus valgius, aprangą - svar
bius tautinės tapatybės ženklus.
182
V. Kudirka, Kudirka yra pasiaukojamo darbo pavyzdys,
eilėraštis „Varpas", „Tautiška skatinantis įsisąmoninti savo pareigą tėvynei.
giesmė'1 Publicistiniuose tekstuose be gailesčio kriti
kuojami inteligentai, išmainę tautos idealus į
sotesnį kąsnį.
Maironis, .............................
eilėraščiai „Užtrauksme naują ...........................................
giesmę", „Nebeužtvenksi .............................
upės“ ...........................
Šatrijos Ragana, .............................

apysaka „Sename dvare" ............................
Vaižgantas Visą gyvenimą Vaižgantas skyrė lietuvybės

puoselėjimui: rūpinosi draudžiama spauda,
rašė straipsnius, kritikavo lietuvių ydas, būrė
juos kultūrinei veiklai: „Aš buvau gyvas -
lietuvių reikalais."
J. Marcinkevičius,
poetinė drama „Mažvydas"
įsipareigojimas J. Radvanas, Auklėtojas Mūsajas stengiasi įdiegti globo-

tėvynei ir poema „Radviliada" tiniui mintį, kad aukšta kilmė įpareigoja ne
visuomenei tik nesuteršti krašto garbės, bet ją didinti.
Sapnas prieš Ūlos mūšį įkvepia herojų nuga
lėti priešus ir įrodyti Lietuvos galią.
M. Daukša, Gimtąją kalbą būtina vartoti visose gyveni
„Prakalba į malonųjį mo srityse. Jos paniekinimas prilyginamas
skaitytoją" prigimties išsižadėjimui.
A. Mickevičius, Poemų herojai tėvynės laisvei aukoja laimę

poemos „Vėlinės" III dalis, ir gyvybę. „Vėlinių" III dalyje pagrindinis
[poemos „Gražina", veikėjas tampa maištininku prieš priespau
„Konradas Valenrodas"! dą, kovotoju už savo tautos ir visų žmonių
laimę.
V. Kudirka Pasijutęs esąs lietuvis, Kudirka net sunkiai
sirgdamas pasiaukojamai dirba tautos labui.
Prasmingas darbas lemia asmens stiprybę,
gyvenimo vertę.
Maironis Tėvynės meilė - tai darbas, kova, reikalau
janti herojiškos aukos. Tokiam gyvenimui
gali ryžtis tik dvasiškai brandus žmogus.
Satyriškai vaizduojami tie, kurie susirūpinę
tik savo gerove išsižadėjo kilnių idealų.
V. Krėvė, Skirgaila, kaip Lietuvos valdovas, jaučiasi

drama „Skirgaila" atsakingas už valstybės likimą, jos žemių
išsaugojimą.
183
Šatrijos Ragana, Rašytoja jautė pareigą padėti kaimo žmo

apysaka „Sename dvare“ nėms, ypač nuskriaustiems, nelaimingiems.
Skleidė švietimo, katalikybės idėjas, garsėjo
kaip labdarė ir pedagogė.
Mamatė, senojo dvaro šeimininkė, rūpinasi
kaimo žmonėmis, ligoniais, neturtėliais.
B. Krivickas
J. Aistis, Pripažįstama kaltė netesėjus pažadų - neap-

eilėraštis „Vienas kraujo lašas“ gynus tėvynės, nepasiaukojus dėl jos laisvės.
C. Milošas Išlaikydamas ryšį su praeitimi, su anksčiau
gyvenusiomis bendruomenėmis, žmo
gus priešinasi užmarščiai. Atsiminti - tai
prisiimti atsakomybę. Pražūtinga paminti
gimtinės papročius, tradicijas.
J. Marcinkevičius, Mažvydas stengiasi gerais darbais ugdyti

poetinė drama „Mažvydas" špitolninkų gėrio troškimą, juos šviesti
ir auklėti. Savo įsipareigojimą tėvynei
Mažvydas suvokia kaip jos gelbėjimą nuo
istorinės nebūties: tauta, kurianti savą raštiją,
kultūrą, turi išlikti.
Siekis V. Kudirka
tobulinti pasaulį
Maironis,
eilėraštis „Užtrauksme naują
giesmę"
J. Marcinkevičius,
J. Aputis, Rašytojas apeliuoja į skaitytojo moralinį
apsakymai „Autorius ieško jautrumą, tarsi klausia, kieno pusėje šis
išeities", „Šūvis po Marazyno būtų. Taip žadinama jo sąžinė, smerkiama
ąžuolu" prievarta, smurtas. Atjauta, nuoširdumas,
teisingumas, orumas - svarbiausios vertybės,
kurias reikia puoselėti dabarties pasaulyje.
Troškimas Purinas,
pažinti pasaulį romanas „Altorių šešėly",
ir save poema „Vergas"
Šatrijos Ragana,
apysaka „Sename dvare"
V. Mačernis, Pažinimo alkis sonetų ir vizijų žmogų išveda

ciklas „Vizijos", „Rudens į pasaulį - ieškojimų kelias niekada nesibai
sonetai" (7, 12, 13, 25), gia. Mokslas ir menas - svarbiausi pažinimo
„Žiemos sonetai" (29, 31) šaltiniai.
184
Žmogus ir A. Baranauskas, Miške žmogus patiria būties pilnatvę,

gamta poema „Anykščių šilelis" paslaptį, begalybę. Gamtos grožis nuramina
ir turtina žmogaus sielą, pripildo šventų
pajautų. Pasakų, sakmių, dainų motyvai
pabrėžia tautos kūrybišką prigimtį, susijusią
su gamtos grožio jausmu.
Maironis Ramybė gamtos pasaulyje pažadina tobu

lybės, amžino grožio ilgesį, meilės svajones.
Gamta atsiliepia ir į romantišką ilgesį,
ir į audringus jausmus. Kaip ir praeities
paminklai, gamta perduoda žmogui istorinę
atmintį.
Putinas, Gamtoje Vasaris pailsi nuo sunkių, vargi
eilėraščiai „Rudenio naktį", nančių pareigų, apmąsto savo likimą, joje
„Rūpintojėlis", „Žemei", skleidžiasi meniška siela.
romanas „Altorių šešėly"
J. Aistis, Įsižiūrima į mažas gamtos detales, peizažas
eilėraštis „Peizažas" jaukus, šiltas, atpažįstamas.
S. Nėris, Mėgstamas impresionistinis gamtos vaizdas.

eilėraščiai „Prie šaltinio", Gamtos detalės sužadina tėviškės prisimi
„Širvinta", „Dagilėlis" nimus. Su gamta kalbamasi, joje ieškoma
paguodos.
M. Katiliškis, Naikinamo, niokojamo miško vaizdai liudija

romanas „Miškais ateina pasikeitimus žmonių gyvenime - materia-
ruduo" lėjimą, doros praradimą. Metų laikų kaita
pabrėžia gyvenimo kaitą: materialus gyveni
mas gerėja, o vidujai žmogus skursta.
J. Marcinkevičius, Lyrinis subjektas siekia neprarasti ryšio su

eilėraštis „Tai gražiai mane gamta, nes ji - žmogaus būties pagrindas.
augino" Iš gamtos pajautos auga tėvynės meilė.
Grožio ir Maironis, Žemiškasis gyvenimas nenumalšina roman-

tobulumo siekis eilėraščiai „Pavasaris" tinio ilgesio - amžino grožio, tobulybės.
„Užmigo žemė", „Vasaros Žmogaus lūkesčiai neapibrėžti,
naktys", „Ko siekiu ir alkstu"
Šatrijos Ragana, .............................
apysaka „Sename dvare" .............................
Putinas, .............................
eilėraščiai „Rūpintojėlis", .............................
„Žemei" ............................
H. Radauskas, Tikrovė paneigiama, kad rastųsi kitas -

eilėraščiai „Pasaka", „Dainos vaizduotės, pasakos - pasaulis. Gamtos
gimimas", „Stebuklas" grožis - dangiška melodija, žydintys kašta
nai - žadina kūrėjo vaizduotę. Grakščiame
eilėraštyje tobulai dera vaizdas ir sąskambių
melodija, - būties grožio atvaizdas.
V. Mačernis .............................
185
A. Škėma,
romanas „Balta drobulė"
J. Vaičiūnaitė
Kūrybos galia Maironis, Estetinis išgyvenimas, įkvėpimas ir tėvynės

eilėraščiai „Poezija", „Taip meilės jausmas yra kūrybos šaltiniai. Kūryba
niekas tavęs nemylės", „Poetą" sieja žmones, uždega širdis meile. Kitiems
poezija neša ramybę, paguodą, išganymą.
Putinas,
J. Aistis,
eilėraščiai „Katarsis",
„Karunka"
H. Radauskas
V. Mačernis Poeto išskirtinė misija - savo kūryba atverti

būties tiesas ir žadinti „aukštųjų akimirkų",
t. y. dvasios pilnatvės, troškimą.
A. Škėma, Eilėraščiais Garšva ne tik aistringai siekia

romanas „Balta drobulė" išreikšti save, kad įveiktų mirtį ir paliktų
pėdsaką literatūros istorijoje, bet ir grumiasi
su gyvenimo banalybe, pasaulio absurdu.
S. Geda
A. Marčėnas
Miestas kaip Maironis,

atminties ir vaiz eilėraštis „Vilnius
duotės šaltinis (Prieš aušrą)“
Č. Milošas, Miesto gatvės, aikštės, pastatai saugo seniau

eilėraščiai „Niekad tavęs, jame gyvenusių bendruomenių dvasios pali
mieste", „Mieste", „Campo di kimą. Pabrėžiama Vilniaus - įvairių kultūrų
Fiori", poemos „Miestas be miesto - svarba. Jaunystės metų, praleistų
vardo", „Kur saulė teka ir kur Vilniuje, detalės yra poetinio įkvėpimo
leidžiasi" šaltinis.
J. Vaičiūnaitė, Kasdienėse miesto detalėse įžvelgtas grožis -

eilėraščiai „Funikulierius", svarbus poetinio įkvėpimo šaltinis.
„Saulėgrąža", „Vilnius. Aplinkos vaizdai glaudžiai susiję su lyrinio
Archeologija" subjekto išgyvenimais.
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
A. Marčėnas Eilėraščių subjektas Vilnių mato ne išgražin

tą, paradinį, o tokį, koks yra.
Miestas - ne tik lyrinio vyksmo erdvė: jis
tampa ir draugu, ir pašnekovu, ir netikėtai
atsiveriančio grožio šaltiniu.
186
Meilės patirtys A. Mickevičius, Idealizuojama nežemiška meilė — pagrin

poemos „Vėlinės*1 IV dalis dinė laimės sąlyga. Meilė ir kančia šalia
viena kitos - palaima išsisklaido it miražas,
ir romantinis veikėjas pasijunta „iš rojaus
išvarytas".
Maironis,
eilėraščiai „Ant Drūkšės
ežero", „Duetas"
Šatrijos Ragana, Mamatei meilės pagrindas - sielos artumas,

apysaka „Sename dvare" dvasios giminystė. Sielų bendrumo šeimoje
ji nejaučia, bet, kaip nuoširdi krikščionė,
padori žmona ir motina, aukojasi vyrui ir
vaikams.
Vaižgantas,
apysaka „Dėdės ir dėdienės"
Putinas,
A. Škėma,
M. Katiliškis, Pasidavimas gaivališkai prigimčiai, akla aistra

romanas „Miškais ateina pražudo Tilių ir Moniką. Meilė negali būti
ruduo" perkama kaip vertingas daiktas ar sėkmingo
gyvenimo puošmena (Doveikos likimas).
J. Vaičiūnaitė,
ciklas „Kanonas Barborai
Radvilaitei"
J. Kunčinas, Meilė vaizduojama romantiškai, kaip
romanas „Tūla" jausmas, pranokstantis banalią kasdienybę.
Ji leidžia patirti būties pilnatvę, artumą
su kitu žmogumi, nors yra trapi, sukelia
skausmą. Meilė suteikia žmogaus gyvenimui
prasmės, sustiprina tikėjimą savimi, žadina
kūrybingumą.
Vienatvės Maironis, Romantinės pasaulėjautos žmogus vienatvę
patirtys eilėraščiai „Nuo Birutės suvokia kaip skirtį: jam lemta vienam keliau
kalno", „Draugo liūdesys", ti gyvenimo keliu ir ilgėtis artimos sielos.
„Ko siekiu ir alkstu" Jautri, nerami širdis išskiria lyrinį subjektą iš
kitų, todėl giliausius savo jausmus jis linkęs
slėpti.
Šatrijos Ragana,
Vaižgantas,
V. Mačernis, Lyrinis subjektas nebijo vienatvės, nes tik

„Rudens sonetai" (21, 25), vienumoje, atsiskyręs nuo pasaulio šurmulio,
„Žiemos sonetai" (4, 8, 21, gali apmąstyti savo patirtį, būties prasmę.
24) Vienatvė žmogų augina.
187
A. Škėma, ..........................................................................
romanas „Balta drobulė” ...................................................
J. Aputis, ............................................................................
apsakymas „Nesmagu, kad ................................................
liekat vienas” .....................................................................
J. Kunčinas, ........................................................................
romanas „Tūla“ ..................................................................
Namai, šeima J. Biliūnas, Netekti namų, artimųjų - blogiausia, kas

apsakymas „Ubagas11, apysaka gali ištikti gyvenime. Iš namų išvarytas
„Liūdna pasaka11 žmogus jaučiasi nelaimingas, neramus. Savi
namai — tai ir saugus prieglobstis, ir gyveni
mo centras.
Šatrijos Ragana,
Vaižgantas,
A. Škėma,
romanas „Balta drobulė11
M. Katiliškis,
romanas „Miškais ateina
ruduo"
J. Aputis, Namai ir šeima - nekintančios vertybės

apsakymai „Erčia, kur gaivus žmogaus gyvenime. Šeimoje vaikas įgyja
vanduo", „Dobile. 1954 metų svarbiausią patirtį, bet jį vilioja ir platusis
naktį", „Vakarėjant gražios pasaulis. Išėjus iš namų, į juos grįžtama min
dobilienos" timis, ieškant atramos ir stiprybės.
Vaikystės J. Biliūnas,
patyrimai novelė „Kliudžiau"
Šatrijos Ragana,
J. Savickis, Noras turėti mylinčius tėvus, tokius „kaip ir

apsakymas „Kova" kiti", verčia vaiką iki galo beviltiškai kovoti
už savo šeimą - už motiną, karčemos koketę,
ir nusigėrusį silpnabūdį tėvą.
A. Škėma,
J. Aputis, Vaikystės patirtis, į kurią dažnai atsiremia

apsakymai „Balta balta buvu novelių veikėjai, padeda susigaudyti pakitu-
sio laiko dėmelė", „Praradimų siame pasaulyje, geriau suprasti save ir kitus.
aidai", „Dobile. 1954 metų
naktį"
Moters siela J. Biliūnas,
apysaka „Liūdna pasaka"
Vaižgantas,
188
Šatrijos Ragana,
Putinas,
A. Škėma, Garšvos motina - romantiškos sielos mote

romanas „Balta drobulė" ris, dėl šeimos išsižadėjusi meilės, nelaimin
ga ir palūžusi. Iš jos sūnus perima grožio
pajautą, romantinį požiūrį į pasaulį. Elena -
subtili, protinga moteris, nenorinti būti nei
kankine, nei šventąja, pasiryžusi kovoti už
savo laimę.
M. Katiliškis,
ruduo"
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
Gyvybės vertė ir J. Biliūnas, Kito gyvybė yra šventa. Atimti ją - tai

nuvertinimas apsakymai „Kliudžiau", atimti ir savo sielos ramybę, pasmerkti save
„Brisiaus galas" svarbiausiam - sąžinės - teismui.
B. Sruoga,
atsiminimų knyga „Dievų
miškas"
A. Škėma,
J. Aputis, Modeliuojama situacija - pienininkas

novelė „Šūvis po Marazyno nušauna seną šunį - skatina mąstyti apie
ąžuolu" pataikavimą niekšybei, nusilenkimą smurtui,
primityviai jėgai.
Darbo vertė K. Donelaitis, Darbas lemia žmogaus vertę, išaukština

poema „Metai" būrus. Dirbantis žmogus atlieka savo parei
gą, prisitaiko prie pasaulio tvarkos, nedaro
gėdos nei sau, nei bendruomenei. Darbas
teikia fizinio ir moralinio tvirtumo, ugdo
išmintį.
V. Kudirka
Vaižgantas, Darbštumas, Vaižganto manymu, greičiau

apysaka „Dėdės ir dėdienės" ne tipiškas, o išskirtinis lietuvių bruožas,
kiekvienam sektinas pavyzdys. Žemės darbai
supoetinami (orės vaizdas), jie teikia žmogui
atgaivą ir pasitenkinimą.
M. Katiliškis,
ruduo"
J. Marcinkevičius,
189
Atjauta K. Donelaitis, Pasakotojas užjaučia ujamus, dvaro išnaudo

poema „Metai“ jamus būrus, bet skatina susitaikyti su tokia
gyvenimo tvarka, po vargų laukti šviesesnių
dienų.
J. Biliūnas, Fiumaniškas pasakotojas supranta ir atjaučia
apsakymai „Lazda", „Ubagas" kito nelaimę, stengiasi padėti, prisiima kaltę
dėl kito žmogaus kančios.
Tėvas nesmerkia savo skriaudėjo, yra atlai
dus, stengiasi suprasti ir pateisinti jo elgesį.
Vaižgantas, Pasakotojas grožisi veikėjais, žvelgia į juos su

apysaka „Dėdės ir dėdienės" nuostaba ir užuojauta, gaili dėl baudžiavos
verguvės, supranta jų neišsipildžiusios laimės
skausmą.
J. Aputis, Novelėse aukštinamos tradicinės vertybės:

apsakymai „Nesmagu, kad atjauta, nuoširdumas, atlaidumas, ištikimy
liekat vienas", „Autorius ieško bė, rūpestingumas. Aputis į daug ką geba
išeities" pažiūrėti kito žmogaus akimis.
Komizmas ir Maironis,
absurdas satyros „Mano moksladrau
giams", „Skausmo balsas",
„Kai kam"
J. Savickis, Į veikėjų poelgius pasakotojas žvelgia ironiš

apsakymai „Kova", „Ad astra", kai, kaip į komediją, su kuria pats nesusijęs.
„Fleita" Net apie mirtį pasakojama pasitelkiant
komiškas detales. Savickis ne tiek atkuria
tikrovę, kiek vaizduoja jos parodiją.
B. Sruoga,
atsiminimų knyga „Dievų
miškas"
M. Martinaitis, Paradoksalus Kukučio galvojimas paran

„Kukučio baladės" kus autoriui žaismingai svarstant „keistus"
klausimus: kodėl Lietuva panaši į Lietuvą,
kaip pamatyti tėvynę, kodėl „negalvojant /
galvoti / ko nereikia / galvoti" ? Prisidengęs
šia kauke, poetas kalba ne tik apie sovietme
čio, bet apskritai apie gyvenimo paradoksus.
J. Kunčinas,
romanas „Tūla"
M. Ivaškevičius,
drama „Madagaskaras"
190

Lietuviu Literaturos Konspektas Abiturie

Uploaded by

Document Information

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Lietuviu Literaturos Konspektas Abiturie

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

LIETUVIŲ

RAŠYTOJŲ GYVENIMAS IR KŪRYBA

ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA

XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija - religinis sąjūdis, siekiantis reformuo­

„KATEKIZMAS" - PIRMOJI LIETUVIŠKA KNYGA

Pirmosios lietuviškos knygos reikšmė

Neužtrukit, broliai, seserys, manęs skaityti,

Tikėjimo tiesos - tai mokslas, pažinimas, kultūra:

Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,

be to mokslo neįsivaizduojamas visavertis žmogaus gyvenimas, netgi savęs kūrimas:

Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit

Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,

Tasai kožnam žmogui vienas gal padėti,

Taip primenama biblinė žodžio, kaip kūrimo instrumento, galia, mat

Tasai Dievas dangų, žemę žodžiu vienu sutvėrė,

Žmonėms būtina patikėti žodžiu, galinčiu iš pagrindų pakeisti jų gyvenimą.

Aš žinau ir tatai dręsu1 čia sakyti,

Trečios kompozicinės dalies pradžia galima laikyti 79 prakalbos eilutę - retorišką

Raginkit žmones to trumpo mokslo išmokti,

ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA

Sektinas pavyzdys - italų šviesuomenė, nes

Pagaliau, kad ir negautum kitos paramos ir naudos iš tų knygų, išverstų į lietuvių

Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiū­

Tolerancija kitakalbiams, priekaištas savo kalbų apleidusiems

Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tole­

ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA

ASMENYBĖ. ANTIKOS KULTŪROS AUKLĖTINIS

Herojinio epo tema

Tėvynės gynėjo auklėjimas stoikų1 dvasia

Tik, Visagali, prašau: pagailėjęs lietuvių, galingai

Sapnas prieš Ūlos mūšį

1 Stoikų filosofija grindžiama kukli, nuosaiki, ori gyvensena.

Mikalojaus Radvilos Rudojo skydas

Puošnų jo skydą ilga praeities nutikimų grandinė

Kalno viršūnė aure suskambėjo nuo vilko staugimo:

ISTORINĖ KULTŪRINĖ APLINKA

Baroko pasaulėjauta Europoje

Baroko kultūra LDK

Motiejus Kazimieras Sarbievijus gimė Lenkijos šiaurėje, septyniolikos metų Vilniuje

Stoikų filosofija ir krikščionybė. „Janui Libinijui“

<...> Kuo nuo žmonių toliau,

Mane tik viena jaudina: kaip aš pats

Tik Dievybė, o ne mirtingas ir laikinas žmogus atstovauja dieviškajai tvarkai: „Tad

Topolį, neseniai buvusį po sniegu,

PAULIUI KOZLOVIJUI (fragmentas)

Mes į kalną žalių Lukiškių kopsime,

Čia, sustoję pačioj kalno viršūnėje,

1 Etezijai - pasatai, pastovūs tropinių sričių vėjai.

Kaip atgyja lengvai tautos taikos metu!

Čia galėsim stebėt, kaip ant aukštų kalvų

Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai

Bauginančio likimo, žmogaus menkumo tema.

Viskas laikina žemėj šioj,

Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmo­

Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra,

Žmogaus menkumo pojūtis išsakomas žaidimo motyvu: „žaidžia ratas lemties,

Čia jis siekia dangaus skliautus,

Dieviškoji tvarka ir laikas - svarbiausi poezijos motyvai.

Dešine dosnia valanda ką davė,

Valandoms visoms šio pasaulio Viešpats

Nesuprantamas ir nepavaldus pasaulis galbūt regisi negailestingas, bet iš tiesų visur

ISTORINIS KULTŪRINIS KONTEKSTAS

Istorinės aplinkybės suformavo dvi lietuvių raštijos tradicijas - protestantiškąją

Kiekvienam daryti gera

XVI a. Europoje ėmė plisti Reformacija - religinis sąjūdis, siekiantis reformuo

Jo nuomone, verstinių tekstų trūkumas parodo netikusį išsilavinusių žmonių požiū

Taigi kritika skiriama ne kitataučiams, o nutautėjusiems lietuviams. Daukša tole

Negailestingas likimas, įvardijamas lemties rankos ir rato įvaizdžiais, žaidžia žmo

Suprasdamas Mažosios Lietuvos kultūrinę situaciją, Donelaitis sakydavo pamoks

Donelaitis tikroviškai pavaizdavo bendruomenės gyvenimą, sukūrė įspūdingų gam

Eilėraščio pabaigoje supriešinamas senio ir pasakotojo požiūris: vieno racionalisti

Žmogaus atminties tvarumas, vaizduotės galia yra naikinimo priešprieša. Roman

Po 1863 m. sukilimo Lietuvoje prasidėjo visuotinis gyventojų rusinimas: uždraus