Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė

PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO

METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
Metodinė priemonė

VšƲ Šiauliǐ universiteto leidykla

2010
UDK 371.1(075)
Po-07

Re­cen­za­vo:
prof. dr. Valdonė Indrašienė (Mykolo Romerio universitetas);
lekt. Daiva Penkauskienė (VšĮ Šiuolaikinių didaktikų centras).

Re­da­ga­vo Gin­ta­rė Ga­li­nie­nė

Ino­va­ty­vaus mo­ky­mo(si) me­to­do „Prak­ti­nės pro­jek­tų val­dy­mo me­to­do tai­ky­mo ga­li­my­

bės“ va­do­vas (me­to­di­nė prie­mo­nė) pa­reng­tas vyk­dant pro­jek­tą „Stu­di­jų or­ga­ni­za­vi­mo ir mo­ky­
mo(si) ino­va­ci­jų die­gi­mas Šiau­lių uni­ver­si­te­te (SOMID)“ (Nr. VP1-2.2-ŠMM-07-K-01-100),
ku­rio tiks­las – ge­rin­ti uni­ver­si­te­to stu­di­jų pro­gra­mų ko­ky­bę ir di­din­ti jų tarp­tau­tiš­ku­mą in­teg­ruo­
jant ino­va­ty­vius stu­di­jų or­ga­ni­za­vi­mo bei mo­ky­mo(si) me­to­dus ir for­mas. Me­to­di­nė­je prie­mo­nė­
je pri­sta­ty­ta te­ori­nė pro­jek­tų me­to­do sam­pra­ta, ypa­tu­mai ir tiks­lai, pro­jek­tų pla­na­vi­mo ir val­dy­
mo cik­las, mo­ky­mo(si) pro­ce­so or­ga­ni­za­vi­mas tai­kant pro­jek­tų val­dy­mo me­to­dą ir prak­ti­nės šio
me­to­do tai­ky­mo stu­di­jų pro­ce­se ga­li­my­bės.

ISBN 978-609-430-056-1

© Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė, 2010

© Šiaulių universitetas, 2010
© VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, 2010
 TURINYS

ĮVADAS.......................................................................................................................................4
1. PROJEKTAS: SAMPRATA, POŽYMIAI, ĮVAIROVĖ........................................................7
2. PROJEKTO VALDYMAS..................................................................................................11
2.1. PROJEKTŲ VALDYMO CIKLAS............................................................................. 11
2.1.1. Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo pro­ce­sas........................................................................... 13
2.1.2. Pro­jek­to pla­na­vi­mo pro­ce­sas............................................................................ 16
2.1.3. Pro­jek­to vyk­dy­mo (įgy­ven­di­ni­mo) pro­ce­sas.................................................... 34
2.1.4. Pro­jek­to už­bai­gi­mo, sklai­dos, tęs­ti­nu­mo pro­ce­sai............................................ 37
2.2. PROJEKTO SĖKMĖS / NESĖKMĖS PRIEŽASTYS............................................... 40
3. PROJEKTŲ METODAS STUDIJŲ PROCESE.................................................................43
3.1. PROJEKTAIS GRĮSTO MOKYMO(SI) SAMPRATA IR REIKŠMĖ........................ 43
3.2. PROJEKTŲ METODO ISTORINĖS IŠTAKOS, RAIDA IR METODOLOGIJA...... 46
3.3. pro­jek­tų me­to­do paSIrinkimo kri­te­ri­jai............................................... 51
4. PROJEKTŲ METODO VALDYMAS STUDIJŲ PROCESE............................................54
4.1. STUDIJŲ PROCESO VALDYMAS TAIKANT PROJEKTŲ METODĄ................. 54
4.2. Sėk­min­go pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo stu­di­jų pro­ce­se
prie­lai­dos.............................................................................................................. 71
5. Prak­ti­niai PROJEKTŲ TAIKYMO IR VALDYMO STUDIJŲ PROCESE
pa­vyz­džiai......................................................................................................................79
LITERATŪRA...........................................................................................................................94
PRIEDAI....................................................................................................................................96


 ĮVADAS

Ug­dy­mo pro­ce­se šian­dien pri­ori­te­tas tei­kia­mas mo­ky­mui­si, o tai iš es­mės kei­čia vi­sų ug­
dy­mo pro­ce­so da­ly­vių vaid­me­nis. Be­si­mo­kan­ty­sis tam­pa re­a­liu ir ak­ty­viu ug­dy­mo(si) pro­ce­so
da­ly­viu, t. y. jis ne tik sie­kia ko­ky­biš­kai įsi­sa­vin­ti stu­di­jų tu­ri­nį ir iš­siug­dy­ti stu­di­jų pro­gra­mo­je
nu­ma­ty­tas kom­pe­ten­ci­jas, bet ak­ty­viai da­ly­vau­ja ku­riant ir pa­tį mo­ky­mo(si) pro­ce­są. Tai vi­
siš­kai ati­tin­ka į be­si­mo­kan­tį­jį orien­tuo­to mo­ky­mo(si) es­mi­nes nuo­sta­tas: mo­ky­mo(si) tu­ri­nio
kon­stra­vi­mas, at­lie­piant be­si­mo­kan­čio­jo in­te­re­sus, su­da­rant są­ly­gas jam mo­ky­tis pa­gal sa­vo
mo­ky­mo­si sti­lių ir in­di­vi­du­a­lius mo­ky­mo­si po­rei­kius ir pan., ak­ty­vi jo, kaip ly­gia­ver­čio stu­di­jų
pro­ce­so part­ne­rio, po­zi­ci­ja vi­suo­se stu­di­jų pro­ce­so eta­puo­se (for­mu­luo­jant mo­ky­mo(si) tiks­lus,
nu­ma­tant tu­ri­nį, mo­ky­mo(si) me­to­di­ką ir pan.). Pa­di­dė­ju­si be­si­mo­kan­čio­jo lais­vė ir ak­ty­vu­mas
stu­di­jų pro­ce­se ak­cen­tuo­ja ir di­des­nę jo at­sa­ko­my­bę už stu­di­jų re­zul­ta­tus, stip­res­nės mo­ty­va­ci­
jos ir įsi­trau­ki­mo į mo­ky­mo(si) pro­ce­są po­rei­kį.
Į be­si­mo­kan­tį­jį orien­tuo­to mo­ky­mo(si) kon­teks­te kei­čia­si ir ug­dy­to­jo – dės­ty­to­jo – vaid­
muo ir rei­ka­la­vi­mai ug­dy­mo pro­ce­so or­ga­ni­za­vi­mui. Ug­dy­mo(si) pro­ce­sas ir iš­orė­je (t. y. pa­čių
stu­di­jų or­ga­ni­za­vi­mas, ga­li­my­bė rink­tis stu­di­jų mo­du­lius, pa­čiam be­si­mo­kan­čia­jam kon­struo­ti
sa­vo stu­di­jų pro­gra­mą ir pan.), ir vi­du­je (t. y. stu­di­jų pro­ce­se die­giant me­to­dus, su­da­ran­čius pa­
lan­kes­nes są­ly­gas stu­den­tams ak­ty­viai da­ly­vau­ti, rem­tis sa­vo pa­tir­ti­mi, ana­li­zuo­ti ki­tų pa­tir­tį,
spręs­ti re­a­lias gy­ve­ni­miš­kas pro­ble­mas ir pan.) tu­ri tap­ti daug lanks­tes­niu ir pa­to­ges­niu pa­čiam
be­si­mo­kan­čia­jam. Vie­na ga­li­my­bių šio­je si­tu­a­ci­jo­je yra ino­va­ty­vių mo­ky­mo­si me­to­dų, ku­rie bū­
tų orien­tuo­ti į stu­den­to sa­va­ran­kiš­ką mo­ky­mą­si vi­są gy­ve­ni­mą, ug­dy­tų jo kū­ry­biš­ku­mą, kri­ti­nį
ana­li­ti­nį mąs­ty­mą ir sa­va­ran­kiš­ko dar­bo ge­bė­ji­mus bei įgū­džius, sie­kį nuo­lat in­teg­ruo­ti te­ori­ją
ir prak­ti­ką, tai­ky­mas stu­di­jų pro­ce­se. Vie­nas to­kių me­to­dų yra pro­jek­tų me­to­das. Šis ino­va­ty­
vus mo­ky­mo­si me­to­das įga­li­na su­kur­ti pa­trauk­lią ir be­si­mo­kan­čia­jam pa­to­gią stu­di­jų ap­lin­ką,
kai te­ori­nės ži­nios tai­ko­mos prak­ti­ko­je, sie­kiant ją ne tik pa­žin­ti, bet ir re­konst­ruo­ti, to­bu­lin­ti.
Pro­jek­tų va­dy­ba spar­čiai kin­tan­čia­me glo­ba­li­za­ci­jos pa­sau­ly­je už­ima do­mi­nuo­jan­čias po­zi­ci­jas,
to­dėl jau stu­di­jų me­tais tiks­lin­ga įgy­ti te­ori­nę ir prak­ti­nę šio me­to­do tai­ky­mo pa­tir­tį.
Pro­jek­tų me­to­dui, ku­rio pa­grin­di­niai prin­ci­pai yra pro­ble­mos iš­kė­li­mas, va­do­vau­jan­tis
pa­čių be­si­mo­kan­čių­jų vaid­me­niu, vie­šas re­zul­ta­to pri­sta­ty­mas, bū­din­ga tai, kad re­a­laus gy­ve­
ni­mo pro­ble­mos iš­spren­džia­mos nau­do­jant įvai­rių moks­lų ži­nias, te­ori­ją de­ri­nant su prak­ti­ka.
Šiam me­to­dui bū­din­gas in­teg­ra­lu­mas, to­dėl jį ga­lima nau­do­ti vie­na­me ar­ba ke­liuo­se stu­di­jų da­
ly­kuo­se / mo­du­liuo­se, ypač jei juo­se yra ben­drų ar glau­džiai su­si­ju­sių te­mų. Pro­jek­tų me­to­das
ska­ti­na su­si­do­mė­ji­mą, no­rą mo­ky­tis, nes nag­ri­nė­ja­mi reiš­ki­niai yra ima­mi iš gy­ve­ni­mo, o gau­ti
re­zul­ta­tai vėl tai­ko­mi prak­ti­ko­je. Aiš­ku, kaip ir ki­ti mo­ky­mo­si me­to­dai, taip ir šis me­to­das tu­ri
tam tik­rų ap­ri­bo­ji­mų: be­si­mo­kan­tie­ji ga­li ne­tu­rė­ti pa­kan­ka­mai pa­tir­ties ar­ba ati­tin­ka­mo da­ly­ko
ar te­mos ži­nių; ga­li kil­ti as­me­ni­nių kon­flik­tų ar fi­nan­si­nių pro­ble­mų, no­rint re­a­li­zuo­ti pa­reng­tą
pro­jek­tą, ir pan. Ta­čiau mi­nė­ti ri­bo­tu­mai ne­men­ki­na pa­ties me­to­do, prie­šin­gai, jie tu­rė­tų bū­ti
trak­tuo­ja­mi tik kaip są­ly­gos, į ku­rias rei­kia at­si­žvelg­ti tai­kant pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jų pro­ce­se.
Vy­rau­jan­ti stu­di­jų, ku­rio­se tai­ko­mas pro­jek­tų me­to­das, kon­cep­ci­ja yra mo­ky­mas ir mo­ky­ma­sis
spren­džiant pro­ble­mas.
Pro­jek­tais grįs­tas mo­ky­mas(is) su­tei­kia stu­di­joms lanks­tu­mo, pa­de­dan­čio siek­ti veik­los
efek­ty­vu­mo. Pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mas ska­ti­na stu­den­tus su­sie­ti įgy­tas te­ori­nes spe­cia­ly­bės da­
ly­ko ži­nias ir prak­ti­nės veik­los pro­ble­mas, ku­rioms spręs­ti bū­ti­ni uni­ver­sa­lūs stu­den­tų ge­bė­
ji­mai: dar­bas ko­man­do­je; at­sa­ko­my­bė už pa­si­rink­tą pro­ble­mą ir jos spren­di­mą bei prak­ti­nių
re­ko­men­da­ci­jų tei­ki­mas; kū­ry­biš­ku­mas, ak­ty­vu­mas, sa­va­ran­kiš­kas mąs­ty­mas ir veik­la, pa­de­dan­
ti sis­te­min­ti įgy­tas ži­nias bei pa­tir­tį, ir kt. Vi­sų šių ge­bė­ji­mų ir as­me­ni­nių nuo­sta­tų ypač rei­kia
bū­si­miems ug­dy­mo spe­cia­lis­tams, juo la­biau, kad pro­jek­tų me­to­das ga­na pla­čiai tai­ko­mas ir iki­
mo­kyk­li­nė­je, ir mo­kyk­li­nė­je ug­dy­mo prak­ti­ko­je. Stu­den­tas, reng­da­mas pro­jek­tą, jį vyk­dy­da­mas

 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
ir t. t., ne tik įgy­ja ži­nių, mo­kė­ji­mų, įgū­džių, su­si­ju­sių su stu­di­juo­ja­mu da­ly­ku, bet ir pa­ty­ri­mi­nio
mo­ky­mo­si pa­grin­du iš­moks­ta, kaip tai­ky­ti pro­jek­tų me­to­dą ug­dy­mo pro­ce­se.
Pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo stu­di­jų pro­ce­se sėk­mė pri­klau­so ir nuo dės­ty­to­jo kom­pe­ten­ci­
jos, ir nuo jo ver­ty­bi­nių nuo­sta­tų, svar­bių tai­kant ir val­dant šį mo­ky­mo(si) me­to­dą.
Ak­tu­a­lios šiuo po­žiū­riu bū­tų to­kios dės­ty­to­jo nuo­sta­tos:
• be­si­mo­kan­ty­sis yra ug­dy­mo cen­tras;
• mo­ky­mas kei­čia­mas į mo­ky­mą­si;
• te­ori­nės ži­nios sie­ja­mos su prak­ti­ka, mo­kan­tis spręs­ti re­a­lias pro­ble­mas;
• ug­dy­mą su­sie­jant su re­a­ly­be, ak­tu­a­li­zuo­ja­mas stu­di­jų tu­ri­nys;
• dės­ty­to­jas yra be­si­mo­kan­čio­jo part­ne­ris, pa­gal­bi­nin­kas ir pa­ta­rė­jas;
• per­ei­na­ma nuo rep­ro­duk­ci­nės prie in­ter­pre­ta­ci­nės pe­da­go­gi­kos, nuo ži­nių for­ma­laus
per­tei­ki­mo ir at­kar­to­ji­mo prie jų tiks­lin­gos pa­ieš­kos ir prak­ti­nio in­ter­pre­ta­vi­mo;
• mo­ky­mo­si pro­ce­se įgy­ven­di­na­mas de­mok­ra­ti­jos prin­ci­pas ir ug­do­mos so­cia­li­nės
kom­pe­ten­ci­jos (ben­dra­dar­biau­ti spren­džiant pro­ble­mas, mo­ky­tis su­si­tar­ti, įsi­klau­sy­
ti į ki­to nuo­mo­nę, bū­ti to­le­ran­tiš­kiems, su­vok­ti in­di­vi­do ir gru­pės san­ty­kį);
• įgy­ven­di­nant pro­jek­tus su­da­ro­mos ga­li­my­bės in­teg­ruo­ti ke­lis stu­di­juo­ja­mus da­ly­
kus;
• stu­di­jų pro­ce­sas ir pro­jek­to ei­ga pla­nuo­ja­mi kar­tu su be­si­mo­kan­čiai­siais;
• stu­di­jų re­zul­ta­tai pa­sie­kia­mi ir pa­tir­tis įgy­ja­ma per prak­ti­nę veik­lą, be­si­mo­kan­čio­jo
pa­ty­ri­mą, mo­ky­mą­si at­ran­dant;
• be­si­mo­kan­ty­sis įtrau­kia­mas į ak­ty­vią veik­lą, ska­ti­na­mas jo sa­va­ran­kiš­ku­mas, mo­ky­
ma­sis tam­pa mo­ty­vuo­tu ir pra­smin­gu;
• kiek­vie­nas pro­jek­tas yra ap­ta­ria­mas, ska­ti­na­ma stu­den­tų re­flek­si­ja, įver­ti­na­mas stu­
den­to da­ly­va­vi­mas pro­jek­te, pa­siek­ti re­zul­ta­tai.
Tai­gi pro­jek­tų me­to­dą bū­tų ga­li­ma api­brėž­ti kaip mo­ky­mo(si) bū­dą, kai be­si­mo­kan­tie­ji,
ben­dra­dar­biau­da­mi tar­pu­sa­vy­je ir su dės­ty­to­ju ir / ar ki­tais su­in­te­re­suo­tais pro­jek­tu as­me­ni­mis,
spren­džia pro­ble­mas, eg­zis­tuo­jan­čias so­cia­li­nė­je re­a­ly­bė­je. Veik­la pro­jek­to me­tu su­da­ro ga­li­my­
bes ma­ty­ti pla­tes­nę pro­ble­mos per­spek­ty­vą, ją spręs­ti kū­ry­biš­kai, sie­jant su esa­mu kon­teks­tu,
siek­ti gi­les­nio pa­ži­ni­mo ir kom­pe­ten­ci­jų. Ku­riant ir įgy­ven­di­nant pro­jek­tą me­to­dai ir prie­mo­nės
pa­ren­ka­mi at­si­žvel­giant į pa­si­rink­tą pro­ble­mą, be­si­mo­kan­čio­jo pa­tir­tį, pa­si­ren­gi­mo ly­gį ir kt.
Pro­jek­tų tai­ky­mo ug­dy­mo prak­ti­ko­je (Ta­mo­šiū­nas, 1999; Gra­žie­nė, 2009; Grei­čiū­tė,
2010; Te­re­se­vi­čie­nė, Ado­mai­tie­nė, 2000; Šiau­ly­tie­nė, 2001 ir kt.) pa­tir­tis įro­do šio me­to­do
uni­ver­sa­lu­mą, no­va­to­riš­ku­mą, at­vi­ru­mą, lanks­tu­mą, orien­ta­ci­ją į re­a­lių ir kon­kre­čių pro­ble­mų
spren­di­mą bei pa­brė­žia šiuos pro­jek­tų me­to­do pri­va­lu­mus be­si­mo­kan­čio­jo at­žvil­giu:
• kiek­vie­nas be­si­mo­kan­ty­sis įgy­ja skir­tin­gą, jam ak­tu­a­lią pa­tir­tį;
• ska­ti­na­mas be­si­mo­kan­čio­jo pa­si­ti­kė­ji­mas, su­tei­kia­ma ga­li­my­bė at­si­skleis­ti as­me­ny­
bei;
• be­si­mo­kan­ty­sis tu­ri ga­li­my­bę da­ry­ti įta­ką pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui, ug­dy­tis at­sa­ko­my­
bę už sa­vo pri­im­tus spren­di­mus, veik­lą;
• mo­ky­mo­si pro­ce­se nau­do­tis įvai­riais in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais (kny­go­mis, en­cik­lo­pe­di­
jo­mis, žur­na­lais, laik­raš­čiais, kom­pak­ti­nė­mis plokš­te­lė­mis, in­ter­ne­tu ir kt.);
• su­da­ro­mos ga­li­my­bės pri­tai­ky­ti te­ori­ją prak­ti­ko­je, ir prie­šin­gai – gau­ti prak­ti­niai re­
zul­ta­tai lei­džia at­lik­ti te­ori­nius api­ben­dri­ni­mus;
• su­da­ro­mos ga­li­my­bės ge­ne­ruo­ti idė­jas ir jas įgy­ven­din­ti prak­tiš­kai;
• mo­ko­ma­si bū­ti at­vi­riems idė­joms, im­tis ini­cia­ty­vos, ska­ti­na­mas ino­va­ty­vu­mas;
• be­si­mo­kan­ty­sis ug­do­si ge­bė­ji­mą veik­ti grei­tai kin­tan­čio­je ap­lin­ko­je;
• plė­to­ja­mi ne­for­ma­lūs, per veik­lą at­si­ran­dan­tys na­tū­ra­lūs ry­šiai su ap­lin­ka, vi­suo­me­
ne, ša­lies kul­tū­ra, tra­di­ci­jo­mis ir kt.;

Įvadas 
 • ska­ti­na­ma so­cia­li­nių san­ty­kių plėt­ra, ben­dra­dar­bia­vi­mas;
• su­da­ro­mos ga­li­my­bės ug­dy­tis uni­ver­sa­lius ge­bė­ji­mus, kri­ti­nį ir kū­ry­bi­nį mąs­ty­mą,
ver­ty­bi­nes nuo­sta­tas;
• be­si­mo­kan­ty­sis su­si­du­ria su tik­ro­mis pro­ble­mo­mis, ky­lan­čio­mis re­a­lia­me gy­ve­ni­
me;
• įgy­ja va­dy­bos kom­pe­ten­ci­jų (pla­nuo­ti, or­ga­ni­zuo­ti, kon­tro­liuo­ti) ir kt.
Me­to­di­nės prie­mo­nės „Prak­ti­nės pro­jek­tų val­dy­mo me­to­do tai­ky­mo ga­li­my­bės“ au­to­
rės re­mia­si es­mi­ne nuo­sta­ta, kad pro­jek­tais grįs­tas mo­ky­mas(is) su­da­ro ga­li­my­bes stu­den­tams
ug­dy­tis ne tik spe­cia­li­ą­sias pro­fe­si­nes kom­pe­ten­ci­jas, bet ir ben­drą­sias XXI a. kom­pe­ten­ci­jas,
svar­bias bet ku­rio­je veik­lo­je: ben­dra­dar­bia­vi­mo (pvz., ge­bė­ji­mas ras­ti kon­sen­su­są), ge­bė­ji­mo
dirb­ti ko­man­do­je (pvz., ko­o­pe­ruo­ti veik­lą ir spren­di­mus), ko­mu­ni­ka­ci­nius ge­bė­ji­mus (pvz., ko­
mu­ni­kuo­ti raš­tu, žo­džiu nau­do­jant in­for­ma­ci­nes ir ko­mu­ni­ka­ci­nes tech­no­lo­gi­jas), kū­ry­biš­ku­mą
(pvz., nau­jų ori­gi­na­lių idė­jų ge­ne­ra­vi­mas), or­ga­ni­za­ci­nius ge­bė­ji­mus (pvz., api­brėž­ti tiks­lus,
pla­nuo­ti, kon­tro­liuo­ti veik­lą ir kt.), pro­ble­mų spren­di­mo (pvz., pro­ble­mos iden­ti­fi­ka­vi­mas, for­
mu­la­vi­mas), sa­vęs val­dy­mo (pvz., tiks­lin­gas sa­vęs nu­krei­pi­mas), so­cia­li­nės at­sa­ko­my­bės (pvz.,
at­sa­ko­my­bė veik­lo­je, pa­si­rin­ki­mų at­sa­ko­my­bė), tech­no­lo­gi­jų įval­dy­mo ge­bė­ji­mus, va­do­va­vi­mo
ir ly­de­ria­vi­mo ge­bė­ji­mus (pvz., ge­bė­ji­mas va­do­vau­ti, da­ry­ti įta­ką, įti­kin­ti, nu­kreip­ti, de­rin­ti),
kri­ti­nį mąs­ty­mą, ge­bė­ji­mą dirb­ti sa­va­ran­kiš­kai, pri­im­ti spren­di­mus, ge­bė­ji­mą ty­ri­nė­ti.
Lei­di­nį su­da­ro pen­ki sky­riai. Pir­muo­se sky­riuo­se ana­li­zuo­ja­ma ben­dra pro­jek­to ir jo
val­dy­mo sam­pra­ta, pro­jek­to val­dy­mo cik­las ir eta­pai, pro­jek­to sėk­mių ir ne­sėk­mių prie­žas­tys.
Tre­čia­me sky­riu­je at­sklei­džia­mas ir pa­grin­džia­mas pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mas stu­di­jų pro­ce­se,
pro­jek­tų me­to­do iš­ta­kos, me­to­do­lo­gi­ja, pro­jek­tų me­to­do pa­si­rin­ki­mo kri­te­ri­jai. Ket­vir­tas sky­
rius skir­tas pro­jek­tų me­to­do val­dy­mo ypa­tu­mų stu­di­jų pro­ce­se ana­li­zei. Pa­bai­go­je pa­tei­kia­mi
kon­kre­tūs stu­di­jų pro­jek­tų pa­vyz­džiai, lei­džian­tys su­si­da­ry­ti vi­su­mi­nį pro­jek­tų tai­ky­mo stu­di­jų
pro­ce­se ga­li­my­bių vaiz­dą. Po sky­riais ir po­sky­riais pa­teik­ti klau­si­mai ir už­duo­tys re­flek­si­jai
su­ku­ria prie­lai­das ap­mąs­ty­ti me­to­di­nė­je prie­mo­nė­je pa­teik­tą me­džia­gą, pro­jek­tuo­jant ją kon­kre­
čia­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je bei kon­kre­čia­me pro­jek­to tai­ky­mo kon­teks­te.
Pa­si­rink­ta me­to­di­nės prie­mo­nės struk­tū­ra, sky­rių ir po­sky­rių iš­dės­ty­mo tvar­ka su­da­rė
prie­lai­das ak­tu­a­li­zuo­ti pro­jek­to reikš­mę šian­die­nio žmo­gaus veik­los pa­sau­ly­je bei pro­jek­tais
grįs­to mo­ky­mo(si) svar­bą ug­dant šiuo­lai­ki­nio žmo­gaus kom­pe­ten­ci­jas, iš­sa­miai at­skleis­ti pro­
jek­to val­dy­mo te­ori­nius pa­grin­dus, ku­rie įpras­mi­na pro­jek­to me­to­do val­dy­mo ga­li­my­bes stu­di­jų
pro­ce­se.
Lei­di­nys bus nau­din­ga ba­ka­lau­ro ir ma­gist­ro stu­di­jų pro­gra­mų dės­ty­to­jams ir stu­den­tams,
tai­kant pro­jek­tų me­to­dą, ug­dy­ti(s) ben­drą­sias, pro­fe­si­nes ir as­me­ni­nes kom­pe­ten­ci­jas, plė­to­jant
ir gi­li­nant jų so­cia­li­nę-kog­ni­ty­vi­nę pa­tir­tį nuo­lat evo­liu­cio­nuo­jan­čio mo­ky­mo­si ap­lin­kos są­ly­
go­mis bei to­bu­li­nant sa­vo kom­pe­ten­ci­jas, la­biau at­lie­pian­čias šian­die­ni­nei ug­dy­mo te­ori­jai ir
prak­ti­kai ky­lan­čius iš­šū­kius. Me­to­di­nė prie­mo­nė „Prak­ti­nės pro­jek­tų val­dy­mo me­to­do tai­ky­mo
ga­li­my­bės“ ak­tu­a­li kiek­vie­nam dės­ty­to­jui, ke­ti­nan­čiam sa­vo da­ly­ko / mo­du­lio stu­di­jo­se dieg­ti
pro­jek­tų me­to­dą ir jį val­dy­ti, bei vi­sų ly­gių be­si­mo­kan­čia­jam, stu­di­jų pro­ce­se sie­kian­čiam ne tik
įgy­ti ži­nių, ge­bė­ji­mų, kom­pe­ten­ci­jų, bet ir tap­ti so­cia­liai ak­ty­viu stu­di­jų pro­ce­so da­ly­viu.

 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 1. PROJEKTAS: SAMPRATA, POŽYMIAI, ĮVAIROVĖ

Žo­dis pro­jek­tas pir­mą kar­tą bu­vo pa­var­to­tas apie XVI a. ir yra ki­lęs iš lo­ty­nų kal­bos žo­
džio pro­ji­ce­re, t. y. „mes­ti į prie­kį“. Ki­taip ta­riant, pro­jek­tas reiš­kia ju­dė­ji­mą, tra­jek­to­ri­ją, tam
tik­rą san­ty­kį su erd­ve ir lai­ku.
Šian­dien vis pla­čiau tai­kant pro­jek­tus įvai­rio­se vi­suo­me­nės veik­los kon­teks­tuo­se, plė­to­
jant pro­jek­tų va­dy­bos te­ori­nius pa­grin­dus, jų prak­ti­nio įgy­ven­di­ni­mo pa­tir­tį moks­li­nė­je li­te­ra­tū­
ro­je ir in­for­ma­ci­nė­je erd­vė­je, su­si­du­ria­ma su įvai­rio­mis su pro­jek­tu su­si­ju­sio­mis sam­pra­to­mis:
• Pro­jek­tas – iš anks­to nu­ma­ty­tas ir pa­reng­tas vei­ki­mo pla­nas, pa­gal ku­rį nu­ma­ty­tą
ob­jek­tą ga­li­ma pa­sta­ty­ti, pa­to­bu­lin­ti ar su­re­mon­tuo­ti (Tarp­tau­ti­nių žo­džių žo­dy­nas,
2001).
• Pro­jek­tas yra pla­nin­ga ir or­ga­ni­zuo­ta veik­la, ku­rios tiks­las – įveik­ti už­duo­tį ar iš­
spręs­ti pro­ble­mą taip, kad gau­tu­me no­ri­mų re­zul­ta­tų (Ar­tyn vai­ko, 1997).
• Pro­jek­tas yra vien­kar­ti­nė, daž­niau­siai nau­ja už­duo­tis, ku­ria sie­kia­ma aiš­kiai su­for­
mu­luo­to tiks­lo: ji ski­ria­si nuo kas­die­nių bei ru­ti­nos už­duo­čių, nes tu­ri aiš­kiai nu­sta­ty­
tą pra­džią ir pa­bai­gą. Ši už­duo­tis pa­pras­tai pla­nuo­ja­ma ir kon­tro­liuo­ja­ma (Prak­ti­nis
va­do­vas Lie­tu­vos ne­vy­riau­sy­bi­nėms or­ga­ni­za­ci­joms, 1998).
• Pro­jek­tas yra lai­ki­nos pa­stan­gos, ku­rio­mis sie­kia­ma su­kur­ti nau­ją pro­duk­tą ar­ba
pa­slau­gą (Tem­pus Hand­bo­ok. Ob­jec­ti­ve Orien­ted Pro­ject De­sing and Ma­na­ge­ment,
1998).
• Pro­jek­tas – tai iš anks­to ap­mąs­ty­tas ir pa­reng­tas pla­nas, su­ma­ny­mas, nu­kreip­tas į
tam tik­ro ob­jek­to ar sis­te­mos su­kū­ri­mą ar pa­kei­ti­mą, at­si­žvel­giant į nu­sta­ty­tus tiks­
lus, ter­mi­nus, nu­ma­ty­tas są­nau­das ir re­zul­ta­tų ko­ky­bę (Ku­čins­kie­nė, Ku­čins­kas,
2005).
• Pro­jek­tas – tai lai­ki­na veik­la, nu­kreip­ta į uni­ka­laus tiks­lo pa­sie­kimą, tu­rin­ti sa­vo
pradžią ir pa­baigą bei baig­ti­nius ište­klius; tai vien­kar­ti­nis dar­bas, tu­rin­tis kie­ky­bi­
niais ir ko­ky­bi­niais ro­dik­liais išreikštą tikslą ir lai­kiną or­ga­ni­za­cinę struk­tūrą, ku­ri
lik­vi­duo­ja­ma jam pa­si­bai­gus (pa­ra­mos fon­do Eu­ro­pos so­cia­li­nio fon­do agen­tū­ros
lei­di­nys „Pro­jek­to val­dy­mo cik­las – pen­ki eta­pai jū­sų pro­jek­to ko­ky­bei pa­ge­rin­ti“).
• Pro­jek­tas, re­mian­tis Pro­jek­tų val­dy­mo ins­ti­tu­to (angl. Pro­ject Ma­na­ge­ment Ins­ti­tu­te
(PMI) pa­reng­tu pro­jek­tų val­dy­mo stan­dar­tu – tai lai­ki­na veik­la, skir­ta su­kur­ti uni­ka­
liam ob­jek­tui (pro­duk­tui ar pa­slau­gai) (PMBOK, 2001).
Įvai­rios pro­jek­to api­brėž­tys iš­ryš­ki­na spe­ci­fi­nius jam bū­din­gus bruo­žus, ku­rie pro­jek­tą
ski­ria nuo ki­tų me­to­dų bei veik­lų. Daž­niau­siai mi­ni­mi to­kie pro­jek­tui bū­din­gi po­žy­miai:
• Pro­ble­mai iš­spręs­ti nu­ma­to­mas aiš­kus ir kon­kre­tus tiks­las (re­zul­ta­tas), nu­ma­to­mi
nuo­sek­lūs žings­niai (už­da­vi­niai) tiks­lui pa­siek­ti.
• Pro­jek­tams bū­din­gas nau­ju­mas, ori­gi­na­lu­mas, uni­ka­lu­mas, ne­pa­kar­to­ja­mu­mas.
Uni­ka­lu­mas reiškia, kad veik­la, pro­duk­tas ar pa­slau­ga yra kažkuo išskir­ti­ni nuo pa­
našių veik­lų, jau esa­mų pro­duk­tų ar pa­slau­gų. Vi­si pro­jek­tai ky­la iš nau­jų idė­jų. Jie
yra nau­jo­viš­ki. Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį į tai, jog at­si­žvel­giant į pro­jek­tų po­bū­dį ir
spren­džia­mų pro­ble­mų tu­ri­nį, pro­jek­tai ga­li bū­ti ir ti­pi­niai, t. y. at­ku­ria­mi skir­tin­go­se
si­tu­a­ci­jo­se ir kon­teks­tuo­se, juos pa­ko­re­ga­vus (jei to rei­kia) ir pri­tai­kius kon­kre­čioms
są­ly­goms.
• Pro­jek­tams bū­din­gas lai­ki­nu­mas, ku­ris reiškia, kad kiek­vie­nas pro­jek­tas įgy­ven­di­
na­mas per tam tik­rą lai­ką, t. y. tu­ri kon­kre­čią pra­džią ir pa­bai­gą. Pro­jek­tas bai­gia­si,
kai jo tiks­lai yra pa­siek­ti, tuo pro­jek­tas iš es­mės ski­ria­si nuo nuo­la­ti­nės be­si­kar­to­
jančcios veik­los.

1. Projektas: samprata, požymiai, įvairovė 

 • Pro­jek­to re­zul­ta­tui bū­din­ga nau­ja ko­ky­bė, per­tvar­kos, po­ky­čiai, ku­riems įgy­ven­din­ti
nau­do­ja­mi įvai­rūs iš­tek­liai: fi­nan­si­niai, ma­te­ria­li­niai, in­for­ma­ci­niai, žmo­giš­kie­ji ir
pan.
• Pro­jek­tui reng­ti ir įgy­ven­din­ti yra su­ku­ria­ma lai­ki­na or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra (pro­jek­
to ko­man­da), ku­riai va­do­vau­ja pro­jek­to va­do­vas.
Pa­pil­do­mos pro­jek­to cha­rak­te­ris­ti­kos:
• Pro­jek­tus su­da­ro eta­pai: pro­jek­tai tu­ri aiš­kius, nu­sta­to­mus eta­pus.
• Pro­jek­tai yra su­dė­tin­gi: pro­jek­tams vyk­dy­ti rei­kia įvai­rių pla­na­vi­mo ir įgy­ven­di­ni­
mo įgū­džių, juo­se da­ly­vau­ja įvai­rūs part­ne­riai, su­in­te­re­suo­ti pro­jek­tu as­me­nys.
• Pro­jek­tui bū­din­ga ri­zi­ka, nes kiek­vie­nas pro­jek­tas yra skir­tin­gas ir no­va­to­riš­kas, jie
vi­suo­met su­si­ję su ne­tik­ru­mu ir ri­zi­ka.
• Pro­jek­tai tu­ri bū­ti re­a­lis­tiš­ki / įvyk­do­mi, jų tiks­lai tu­ri bū­ti pa­sie­kia­mi, va­di­na­si,
at­si­žvel­gia­ma į pro­jek­tą ren­gian­čios or­ga­ni­za­ci­jos ar as­me­nų ga­li­my­bes, kon­teks­to
ypa­tu­mus, į tu­ri­mus fi­nan­si­nius, žmo­giš­kuo­sius ir ki­tus iš­tek­lius.
• Pro­jek­tai yra ri­bo­ti erd­vė­je, t. y. jie įgy­ven­di­na­mi kon­kre­čio­je vie­to­je ir kon­teks­te.
Šie po­žy­miai tie­sio­giai su­si­ję ir su sėk­min­go­mis pro­jek­to cha­rak­te­ris­ti­ko­mis, yra ar ga­li
bū­ti ir pro­jek­to ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai.
Pa­teik­tos pro­jek­tų sam­pra­tos lei­džia api­brėž­ti ir pa­grin­di­nius pro­jek­to tiks­lus:
• Iš­spręs­ti eg­zis­tuo­jan­čią pro­ble­mą, su­ku­riant ori­gi­na­lų pro­duk­tą, pa­slau­gą ar to­bu­li­
nant esa­mą si­tu­a­ci­ją.
• Siek­ti aukš­tes­nės esa­mos si­tu­a­ci­jos ko­ky­bės, val­dy­ti po­ky­čius ir dieg­ti ino­va­ci­jas.
• Įgy­ti nau­jas, plė­to­ti ir gi­lin­ti tu­ri­mas pro­jek­to da­ly­vių kom­pe­ten­ci­jas.
Rem­da­mie­si pro­jek­tų val­dy­mo pa­tir­ti­mi ir ana­li­ze dau­ge­lis au­to­rių tra­di­ciš­kai ak­cen­tuo­
ja tris svar­biau­sius pa­ra­met­rus / di­men­si­jas, ku­rios su­si­ju­sios su ky­lan­čių pro­ble­mų spren­di­mu
ir pro­jek­to sėk­me – tai lai­kas / truk­mė, lė­šos / iš­tek­liai ir re­zul­ta­tai / ko­ky­bė. Jų der­mė yra
la­bai svar­bi val­dant pro­jek­tą ir api­brė­žia­mas kaip pro­jek­to val­dy­mo tri­kam­pis (žr. 1 pav.).

LAIKAS / TRUKM

IŠTEKLIAI / LŠOS KOKYB / REZULTATAI

1 pav. Pro­jek­to val­dy­mo tri­kam­pis

Šian­die­ni­nia­me vi­suo­me­nės rai­dos eta­pe pro­jek­tai nau­do­ja­mi pa­čio­se įvai­riau­sio­se veik­

los sri­ty­se, to­dėl ap­tin­ka­ma di­de­lė jų įvai­ro­vė, ku­ri le­mia ir įvai­rias pro­jek­tų kla­si­fi­ka­ci­nes sis­
te­mas. Pro­jek­tų ti­po­lo­gi­ja la­bai įvai­ria­ly­pė, nes kri­te­ri­jai, ku­riais re­mian­tis jie kla­si­fi­kuo­ja­mi,
yra skir­tin­gi. Pro­jek­tai ga­li bū­ti la­bai įvai­rūs – jie ga­li skir­tis sa­vo svar­bu­mu, dy­džiu, nau­ju­mu,
tu­ri­niu, truk­me, da­ly­viais, su­dė­tin­gu­mu ir t. t. Api­ben­dri­nus įvai­rių au­to­rių (Ne­ve­raus­kas ir kt.,
2005; Ku­čins­kas, Ku­čins­kie­nė, 2005; Zu­ze­vi­čiū­tė, Žvi­nie­nė, 2007; Les­sel, 2007 ir kt.) pa­teik­tas
pro­jek­tų kla­si­fi­ka­ci­jas, aki­vaiz­džiai ga­li­ma pa­ma­ty­ti di­džiu­lę pro­jek­tų įvai­ro­vę, ku­ri su­da­ro ga­li­
my­bę pa­si­rink­ti tin­ka­miau­sią tam tik­rai si­tu­a­ci­jai pro­jek­tą.
Pa­gal pro­jek­to ap­im­tį ir su­dė­tin­gu­mą iš­ski­ria­mos to­kios pro­jek­tų kla­sės:
• mo­nop­ro­jek­tai (at­ski­ri, ne­pri­klau­so­mi, ne­su­dė­tin­gi);

 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • mul­tip­ro­jek­tai (su­dė­tin­gas pro­jek­tų kom­plek­sas ar pro­gra­ma, su­si­de­dan­ti iš tar­pu­sa­
vy­je su­si­ju­sių mo­nop­ro­jek­tų);
• me­gap­ro­jek­tai (la­bai su­dė­tin­gi pro­jek­tai, pvz., tiks­li­nės re­gio­nų plėt­ros pro­gra­mos,
ap­iman­čios ke­le­tą mo­no- ir mul­tip­ro­jek­tų).
At­si­žvel­giant į pa­grin­di­nę pro­jek­to veik­los sri­tį, ku­rio­je jis įgy­ven­di­na­mas, ir spren­džia­
mą pro­ble­mą, ski­ria­mi šie pro­jek­tų ti­pai:
• so­cia­li­niai (jiems pri­ski­ria­mi ir švie­ti­mo pro­jek­tai);
• eko­no­mi­niai;
• or­ga­ni­za­ci­niai;
• tech­ni­niai;
• in­ves­ti­ci­niai pro­jek­tai;
• miš­rie­ji ir kt.
At­si­žvel­giant į pro­jek­tų tiks­lų po­bū­dį, ga­li­ma skir­ti to­kias pro­jek­tų gru­pes:
• ga­my­bos pro­jek­tai (tiks­las – nau­jas ga­mi­nys);
• pa­slau­gų kū­ri­mo pro­jek­tai (tiks­las – nau­ja pa­slau­ga);
• ty­ri­mų pro­jek­tai (tiks­las – nau­ji dės­nin­gu­mai, jų tai­ky­mo ga­li­my­bės ir pan.);
• miš­rūs (sie­kiant su­kur­ti nau­ją ga­mi­nį ar pa­slau­gą daž­nai bū­ti­na su­pla­nuo­ti ir at­lik­ti
tam tik­rus ty­ri­mus).
At­si­žvel­giant į spren­džia­mų pro­ble­mų tu­ri­nį, nu­sa­kan­tį pro­jek­to ak­tu­a­lu­mą ir nau­ju­mą,
pro­jek­tai bū­na:
• uni­ka­lūs, ori­gi­na­lūs, ne­pa­kar­to­ja­mi (jie ne­ga­li bū­ti ti­ra­žuo­ja­mi, nes skir­ti tam tik­rai
pro­ble­mai spręs­ti);
• ti­pi­niai, ku­rie ga­li bū­ti at­ku­ria­mi skir­tin­go­se si­tu­a­ci­jo­se ir kon­teks­tuo­se, juos pa­ko­re­
ga­vus (jei to rei­kia) ir pri­tai­kius kon­kre­čioms są­ly­goms.
Pro­jek­tai ge­og­ra­fi­niu po­žiū­riu ga­li bū­ti:
• lo­ka­li­niai;
• re­gio­ni­niai;
• na­cio­na­li­niai;
• tarp­tau­ti­niai.
Pa­gal re­zul­ta­tų po­bū­dį pro­jek­tai skirs­to­mi į:
• ma­te­ria­lius (jų me­tu su­ku­ria­mas il­ga­lai­kis ma­te­ria­lus tur­tas);
• ne­ma­te­ria­lius (jų me­tu ku­ria­mas ne­ma­te­ria­lus tur­tas: ga­li­my­bių stu­di­ja, ren­gia­mi
mo­ky­mai, se­mi­na­rai ir t. t., ku­rių me­tu su­ku­ria­mos ži­nios ir įgy­ja­ma pa­tir­tis).
At­si­žvel­giant, ko­kiu mas­tu ga­li­ma api­bū­din­ti siek­ti­ną re­zul­ta­tą, struk­tū­ros ir for­ma­lu­
mo ly­gį, veik­los ži­nių ly­gį, ski­ria­mi to­kie pro­jek­tų ti­pai:
• kon­kre­tūs (tu­ri la­bai aiš­kias pa­rei­gas, sis­te­mas ir pro­ce­dū­ras. Pa­vyz­džiui, lo­gis­ti­ka,
pa­ro­dų or­ga­ni­za­vi­mas, re­no­va­ci­ja, nau­jų ga­mi­nių iš­lei­di­mas ir kt.);
• at­si­tik­ti­niai (nau­do­ja­mi kaip prie­mo­nės or­ga­ni­za­ci­niams po­ky­čiams ar vien­kar­ti­
niams veiks­mams at­lik­ti);
• at­vi­ri (jų me­tu su­ku­ria­mos svar­bios ino­va­ci­jos, pro­jek­tai yra efek­ty­vios per­mai­nų
prie­mo­nės).
Pa­gal veik­los truk­mę pro­jek­tai bū­na:
• trum­pa­lai­kiai (iki 3 me­tų);
• vi­du­ti­nės truk­mės (nuo 3 iki 5 me­tų);
• il­ga­lai­kiai (be­si­tę­sian­tys dau­giau nei 5 me­tus).
Šian­dien, vis pla­čiau tai­kant pro­jek­tus įvai­riuo­se vi­suo­me­nės veik­los kon­teks­tuo­se, plė­
to­jant pro­jek­tų va­dy­bos te­ori­nius pa­grin­dus ir prak­ti­nio įgy­ven­di­ni­mo pa­tir­tį bei ke­liant nau­jus
rei­ka­la­vi­mus pro­jek­tų ren­gi­mui ir jų įgy­ven­di­ni­mui, at­si­ran­da įvai­rių su pro­jek­tu su­si­ju­sių pro­

1. Projektas: samprata, požymiai, įvairovė 

 ble­mų ir iš­šū­kių, for­muo­ja­si nau­jas po­žiū­ris į pro­jek­tus ir pro­jek­ti­nę kul­tū­rą. To­dėl ti­kė­ti­na,
kad at­ei­ty­je pro­jek­to sam­pra­ta ga­li kis­ti pri­klau­so­mai nuo pro­jek­tų re­zul­ta­tų ver­tės, tva­ru­mo ir
il­ga­am­žiš­ku­mo, t. y. pro­jek­to re­zul­ta­to po­vei­kio per­spek­ty­vi­nia­me vi­suo­me­nės rai­dos kon­teks­te
bei kin­tan­čių rei­ka­la­vi­mų pro­jek­tams ir jų ren­gi­mui.

1. Ko­dėl, Jū­sų ma­ny­mu, pro­jek­to val­dy­me svar­bi lai­ko / truk­mės,

lė­šų / iš­tek­lių ir re­zul­ta­tų / ko­ky­bės der­mė?
2. Pa­gal­vo­ki­te, ko­kius pro­jek­to ti­pus Jūs ga­lė­tu­mė­te re­a­li­zuo­ti sa­
vo dės­to­ma­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je?
3. Pa­gal­vo­ki­te, ką Jums kaip dės­ty­to­jui duo­da to­kia pro­jek­to
sam­pra­tų ir rū­šių įvai­ro­vė? Kuo ji ga­li bū­ti nau­din­ga ir ko­kių
sun­ku­mų dėl to ga­li kil­ti?

10 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 2. PROJEKTO VALDYMAS

2.1. Projektų valdymo ciklas

No­rint sėk­min­gai tai­ky­ti pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jų pro­ce­se, rei­kia ži­no­ti pro­jek­to val­dy­mo
pa­grin­dus ir ge­bė­ti tin­ka­mai jį su­pla­nuo­ti bei val­dy­ti. Ana­li­zuo­jant pro­jek­tų va­dy­bos te­ori­ją ir
prak­ti­ką, su­si­du­ria­ma su di­džiu­le po­žiū­rių ir nuo­mo­nių įvai­ro­ve ne tik api­brė­žiant pro­jek­tų sam­
pra­tą, bet ir iš­ryš­ki­nant pro­jek­tų val­dy­mo pro­ce­są, iš­ski­riant at­ski­rus pro­jek­to val­dy­mo cik­lus,
taip pat su­tin­ka­ma įvai­rių pro­jek­tų va­dy­bos mo­de­lių.
Pro­jek­to pra­džia vi­sa­da su­si­ju­si su pro­jek­to idė­jos at­si­ra­di­mui. Idė­jos kū­ri­mui svar­būs
to­kie klau­si­mai:
• KUR MES ESAME DABAR?
Si­tu­a­ci­jos ana­li­zė, pro­ble­mų iden­ti­fi­ka­vi­mas ir jų for­mu­la­vi­mas.
• KĄ MES NORIME PASIEKTI?
Pri­ori­te­tai, vi­zi­ja, pro­jek­to idė­ja.
• KAIP MES TAI PASIEKSIME?
Tiks­lai, už­da­vi­niai, už­duo­tys, vaid­me­nys, ter­mi­nai, ga­li­my­bių ana­li­zė, biu­dže­tas, ste­bė­se­
nos (mo­ni­to­rin­go) ir įver­ti­ni­mo pla­nas.
Pro­jek­to gy­va­vi­mo cik­lą (ar­ba pro­jek­to val­dy­mo cik­lą, ar­ba tie­siog pro­jek­to cik­lą) su­
da­ro to­kie tar­pu­sa­vy­je cik­liš­kai su­si­ję pro­ce­sai: ini­ci­ja­vi­mo; pla­na­vi­mo; vyk­dy­mo; kon­tro­lės;
pro­jek­to už­bai­gi­mo; veik­los re­flek­si­jos, tęs­ti­nu­mo ir pro­jek­ti­nės veik­los per­spek­ty­vos. Pro­jek­to
gy­va­vi­mo cik­las at­spin­di pro­jek­to lai­ki­nu­mą, t. y. lai­ko ap­ri­bo­tą veik­lą, tu­rin­čią aiš­kią pra­džią ir
pa­bai­gą. Šie pro­ce­sai pa­vaiz­duo­ti 2 pa­veiks­le. Žvel­giant į šiuos pro­ce­sus per­spek­ty­vos po­žiū­riu,
mi­nė­ti pro­ce­sai vyks­ta be­si­ple­čian­čios spi­ra­lės prin­ci­pu, t. y. įvyk­džius vie­ną pro­jek­tą, sie­kia­ma
jį tęs­ti ir plė­to­ti nau­jos ko­ky­bės lyg­me­niu.

INICIJAVIMAS SKLAIDA
Idja, TSTINUMAS
problema

PROJEKTO
CIKLAS
PLANAVIMAS UŽBAIGIMAS

VYKDYMAS
Kontrol

2 pav. Pro­jek­to cik­las

Val­dant pro­jek­tą, re­ko­men­duo­ja­ma rem­tis šiais prin­ci­pais (Колесникова, Горчакова,

2005; Ne­ve­raus­kas ir kt., 2004 ir kt.):
• Prog­no­za­vi­mo prin­ci­pas. Pro­jek­to pri­gim­tis orien­tuo­ta į prog­no­za­vi­mą – nu­ma­to­
ma veik­la, jos eta­pai, kryp­tys, ga­li­mas nau­jas pro­duk­tas ar pa­slau­ga.
• Nuo­sek­lu­mo prin­ci­pas (ei­liš­ku­mo prin­ci­pas). Pro­jek­ti­nė veik­la vyk­do­ma nuo­sek­
liai per­ei­nant nuo vie­no eta­po prie ki­to: iš pra­džių pa­si­ren­ka­ma te­ma, to­liau vyk­do­

2. Projekto valdymas 11
 ma idė­jos kris­ta­li­za­ci­ja, for­mu­luo­ja­ma pro­ble­ma, nu­ma­to­mi iš­tek­liai, for­muo­ja­mos
gru­pės, vyk­do­mas pro­jek­tas ir t. t. Kiek­vie­nas eta­pas nuo­sek­liai ei­na vie­nas po ki­to
ir re­mia­si anks­tes­nio eta­po re­zul­ta­tais.
• Grįž­ta­mo­jo ry­šio prin­ci­pas. Po kiek­vie­no pro­jek­te nu­ma­ty­to eta­po, pro­ce­dū­ros sie­
kia­ma gau­ti grįž­ta­mą­ją in­for­ma­ci­ją, kad bū­tų ga­li­ma ko­re­guo­ti pro­jek­to veik­lą, pa­
tiks­lin­ti ir pro­duk­ty­viai siek­ti nu­ma­ty­to re­zul­ta­to. Tai pro­jek­to pla­no ko­re­ga­vi­mo
ga­li­my­bė, at­si­žvel­giant į re­zul­ta­tus, už­fik­suo­tus pro­jek­to kon­tro­lės ar ste­bė­se­nos me­
tu.
• Pro­duk­ty­vu­mo prin­ci­pas. Pro­jek­ti­nė veik­la pa­si­žy­mi prag­ma­tiš­ku­mu, nes sie­kia­ma
su­kur­ti tin­ka­mą var­to­ti pro­duk­tą.
• Ry­šio su so­cia­li­ne ap­lin­ka prin­ci­pas. Pro­jek­to veik­la ir re­zul­ta­tai tu­ri bū­ti ak­tu­a­lūs,
nau­din­gi tai so­cia­li­nei ap­lin­kai, ku­rio­je vyk­do­mas pro­jek­tas ir ku­riai ski­ria­mas su­kur­
tas pro­duk­tas.
• In­te­re­sų de­ri­ni­mo prin­ci­pas. Pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je sie­kia­ma ne tik at­si­žvelg­ti į da­ly­
vių in­te­re­sus, po­rei­kius ir ge­bė­ji­mus, bet ir juos su­de­rin­ti.
• Ak­ty­vu­mo prin­ci­pas. Pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je svar­bios są­mo­nin­gos, kryp­tin­gos pa­stan­
gos sėk­min­gai at­lik­ti vi­sas pro­jek­te nu­ma­ty­tas veik­las, spręs­ti iš­ki­lu­sias pro­ble­mas.
Pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je be­si­mo­kan­tie­ji at­lie­ka in­di­vi­du­a­lius ir gru­pi­nius kū­ry­bi­nio po­
bū­džio dar­bus, to­dėl jų ak­ty­vu­mas ir sa­va­ran­kiš­ku­mas yra la­bai svar­bus.
• Vys­ty­mo­si prin­ci­pas. Pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je su­da­ro­mos prie­lai­dos as­me­ny­bės to­bu­lė­ji­
mui: be­si­mo­kan­ty­sis iš­moks­ta pla­nuo­ti, nu­ma­ty­ti, ko­or­di­nuo­ti veiks­mus, ben­dra­dar­
biau­ti, spręs­ti pro­ble­mas, va­do­vau­ti, for­muo­ja­si ly­de­rio sa­vy­bės ir t. t.
• Orien­ta­ci­ja į tiks­lą. Vi­sa pro­jek­to veik­la pla­nuo­ja­ma orien­tuo­jan­tis į tam tik­rą spe­ci­
fi­nį ga­lu­ti­nį tiks­lą – nau­ją pro­duk­tą ar pa­slau­gą, nau­din­gą tam tik­rai so­cia­li­nei ap­lin­
kai.
• Kom­plek­siš­ku­mas. Sie­kiant vie­no, pro­jek­te nu­ma­ty­to tiks­lo, ga­li bū­ti pla­nuo­ja­mos
skir­tin­gų rū­šių veik­los. Kom­plek­siš­ku­mas pro­jek­te reiš­kia, kad vie­nas tiks­las ga­li
bū­ti sie­kia­mas pa­si­tel­kus dau­ge­lį prie­mo­nių ir to­mis pa­čio­mis prie­mo­nė­mis ga­li bū­ti
sie­kia­ma įvai­rių tiks­lų.
• Iš­tek­lių ba­lan­sa­vi­mo prin­ci­pas. Vi­siems į pro­jek­tą įtrauk­tiems dar­bams tu­ri bū­ti nu­
ma­ty­ti iš­tek­liai.
• Sis­te­miš­ku­mas. Sis­te­mi­nis pla­na­vi­mas tei­kia sis­te­mi­nį po­žiū­rį į pro­jek­to ap­lin­ką ir
jos pa­si­kei­ti­mo veiks­nių įver­ti­ni­mą. Pla­nuo­jant pro­jek­tą, nu­ma­to­mas vi­sų veik­lų są­
ry­šin­gu­mas, nuo­sek­lu­mas.
• Lanks­tu­mas. Pla­na­vi­mo lanks­tu­mas lei­džia prog­no­zuo­ti ir įver­tin­ti ga­li­mus pa­si­kei­
ti­mus bei su tuo su­si­ju­sias pa­sek­mes. Pla­nuo­jant tu­ri bū­ti su­teik­ta ga­li­my­bė lais­vai
va­ri­juo­ti pro­jek­tą vei­kian­čią ap­lin­ką, ap­ri­bo­ji­mais ir pri­ori­te­tais. Tuo nau­do­jan­tis
ga­li­ma su­da­ry­ti ke­lis pla­nų va­rian­tus, at­spin­din­čius pro­jek­tą vei­kian­čios ap­lin­kos
pa­si­kei­ti­mus.
• Funk­cio­na­lu­mas. Pla­na­vi­mas tu­ri ap­im­ti vi­sas pro­jek­to val­dy­mo funk­ci­jas.
• Op­ti­ma­lu­mas. Nu­ma­ty­tų at­lik­ti veiks­mų ei­ga tu­ri bū­ti ra­cio­na­li ir ge­riau­siai ati­tik­ti
pa­si­rink­tus kri­te­ri­jus.
• Su­de­ri­na­mu­mas ir lo­giš­ku­mas. Vi­si veiks­mai tu­ri bū­ti tar­pu­sa­vy­je su­de­rin­ti ir lo­giš­
kai su­sie­ti. Kiek­vie­na anks­tes­nė veik­la sie­ja­si su ki­ta veik­la ir da­ro jai di­de­lę reikš­
mę.
Pro­jek­to sėk­mė la­bai pri­klau­so nuo pro­jek­tą įgy­ven­di­nan­čių žmo­nių kom­pe­ten­ci­jų, jų as­
me­ni­nių sa­vy­bių (ko­mu­ni­ka­bi­lu­mo, ener­gin­gu­mo, at­sa­kin­gu­mo, pa­rei­gin­gu­mo ir kt.), da­ly­ki­nės
ir pro­jek­ti­nės veik­los pa­tir­ties.

12 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 1. Ko­dėl, Jū­sų ma­ny­mu, pro­jek­to val­dy­me cik­lo per­spek­ty­va sie­ja­
ma su spi­ra­lės prin­ci­pu?
2. Kaip pro­jek­to val­dy­mo cik­lo eta­pai sie­ja­si su ben­drai­siais va­dy­
bos eta­pais (funk­ci­jos)?
3. Ko­kį pa­ste­bi­te pro­jek­tų val­dy­mo spe­ci­fiš­ku­mą ir kas, Jū­sų nuo­
mo­ne, jį le­mia?
4. Kaip Jū­sų da­ly­ke nu­ma­to­muo­se vyk­dy­ti pro­jek­tuo­se bū­tų re­a­li­
zuo­ja­mi pro­jek­to val­dy­mo prin­ci­pai?

2.1.1. Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo pro­ce­sas

Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo pro­ce­sas – tai idė­jos ge­ne­ra­vi­mas ir at­ran­ka. Jis ap­ima:

• pro­jek­to ar jo fa­zės ini­ci­ja­vi­mą;
• pro­jek­to kon­cep­ci­jos pa­ren­gi­mą;
• tech­ni­nį-eko­no­mi­nį pa­grin­di­mą;
• pro­jek­to įver­ti­ni­mą ir tvir­ti­ni­mą.
Bet ku­ris pro­jek­tas per­ei­na pro­jek­to idė­jos for­ma­vi­mo, pro­ble­mos iden­ti­fi­ka­vi­mo, at­ran­
kos ir pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo eta­pus. W. Les­sel (2007) pa­žy­mi, jog pro­jek­to idė­ja ga­li at­si­ras­ti kaip
kon­kre­tus tam tik­ro jos ini­cia­to­riaus no­ras įgy­ven­din­ti per­mai­nas ar­ba bū­ti­ny­bė iš­spręs­ti su­si­da­
riu­sias pro­ble­mas. Pro­jek­to su­ma­ny­mas ar idė­ja at­si­ran­da ana­li­zuo­jant so­cio­kul­tū­ri­nę, edu­ka­ci­
nę ap­lin­ką ar ki­tą kon­teks­tą, ku­ris ke­lia ne­pa­si­ten­ki­ni­mą, yra su­si­jęs su ne­pa­kan­ka­ma ko­ky­be
ar pro­ble­ma. Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mą ga­li lem­ti ir nau­ji po­rei­kiai bei rei­ka­la­vi­mai, in­for­ma­ci­nė ir
tech­no­lo­gi­nė pa­žan­ga, esa­mos ap­lin­kos ne­ati­ti­ki­mas rei­ka­la­vi­mams, kin­tan­tys eko­no­mi­niai ir
so­cia­li­niai po­rei­kiai, ne­pa­si­ten­ki­ni­mas esa­ma būk­le ar tie­siog nau­jo pa­ži­ni­mo po­rei­kis, sie­kis
įgy­ti nau­jų ge­bė­ji­mų, plė­to­ti ir gi­lin­ti tu­ri­mas kom­pe­ten­ci­jas. Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo prie­žas­tys
nu­ro­do­mos ir ap­ra­šant bei pa­grin­džiant pro­jek­to me­tu spren­džia­mą pro­ble­mą, nes pro­jek­to ini­ci­
ja­vi­mo pro­ce­so es­mė ir tiks­las tie­sio­giai sie­ti­nas su pro­ble­mos nu­sta­ty­mu, iš­gry­ni­ni­mu ir jos api­
brė­ži­mu. Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo me­tu daž­niau­siai su­bu­ria­ma ir pro­jek­to ko­man­da, t. y. as­me­nys,
su­in­te­re­suo­ti pro­jek­to idė­ja ir no­rin­tys iš­spręs­ti eg­zis­tuo­jan­čią pro­ble­mą. Pa­pras­tai ši ko­man­da
da­ly­vau­ja ir pro­jek­to pla­na­vi­mo bei jo įgy­ven­di­ni­mo pro­ce­suo­se.
Pa­ren­kant stu­di­jų pro­jek­to idė­ją, rei­kia įver­tin­ti, ko­kiu laips­niu pro­jek­to idė­jos įgy­ven­
di­ni­mas pa­dės siek­ti mo­du­lio tiks­lų ir pri­si­dės prie kom­pe­ten­ci­jų ug­dy­mo(-si). Svar­biau­sia,
kad ap­ta­riant ir įver­ti­nant vi­sas idė­jų al­ter­na­ty­vas, pa­si­rink­ta idė­ja la­biau­siai ati­tik­tų lū­kes­čius
ir ga­li­my­bes. Pri­ėmus spren­di­mą ir ap­si­spren­dus dėl pro­jek­to idė­jos, for­mu­luo­ja­ma pro­jek­to
te­ma, įvar­di­ja­ma jo me­tu spren­džia­ma pro­ble­ma ir ima­ma­si veik­los dėl api­brėž­tos pro­ble­mos
pa­grin­di­mo.
Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo me­tu at­lie­ka­ma pro­ble­mos ana­li­zė. Pro­ble­mų ana­li­zės tiks­las,
kaip tei­gia pro­jek­tų val­dy­mo cik­lo au­to­riai (Ne­ve­raus­kas ir kt., 1999; Ku­čins­kas, Ku­čins­kie­nė,
2005), yra skir­tas nu­sta­ty­ti nei­gia­mus esa­mos si­tu­a­ci­jos as­pek­tus bei prie­žas­ties ir pa­sek­mės ry­
šį tarp iden­ti­fi­kuo­tų pro­ble­mų. Pro­ble­mų ana­li­zė yra svar­bus eta­pas, nes pro­jek­tai yra ku­ria­mi
sie­kiant iš­spręs­ti pro­ble­mą, t. y. ad­re­suo­ja­mi tam tik­rai pro­ble­mai. To­dėl pro­jek­tas ne­ga­li bū­ti
ge­rai su­pla­nuo­tas, jei ne­iš­ana­li­zuo­ta esa­ma spren­džia­mos pro­ble­mos si­tu­a­ci­ja ir ap­lin­ka, ku­rie
le­mia pro­jek­to pla­na­vi­mo eta­pą ir es­mi­nių spren­di­mų pri­ėmi­mą. Pro­ble­mai iš­ana­li­zuo­ti ir ją pa­
grįs­ti nau­do­ja­mi įvai­rūs bū­dai ir me­to­dai:

2. Projekto valdymas 13
 • do­ku­men­tų, su­si­ju­sių su nag­ri­nė­ja­ma pro­ble­ma, ana­li­zė;
• li­te­ra­tū­ros, ki­tų in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių stu­di­ja ir ap­žval­ga;
• ko­mu­ni­ka­vi­mą su žmo­nė­mis ir tų or­ga­ni­za­ci­jų at­sto­vais, ku­rie tie­sio­giai ar ne­tie­sio­
giai su­si­ję su pro­ble­ma, iš­ryš­ki­nant jų in­te­re­sus pro­ble­mos at­žvil­giu;
• ap­klau­sa ar ki­ti ty­ri­mo me­to­dai, lei­džian­tys pa­grįs­ti pro­ble­mą, in­for­muo­ti apie ją,
iš­si­aiš­kin­ti pro­ble­mos ak­tu­a­lu­mą, žmo­nių ar or­ga­ni­za­ci­jos na­rių fi­nan­si­nės ar ki­tos
pa­gal­bos bei in­dė­lio ti­ki­my­bę re­a­li­zuo­jant pro­jek­tą.
Pro­ble­mos ana­li­zės re­zul­ta­tas tu­ri bū­ti iš­sa­miai ap­ra­šy­tas ir pa­teik­tas pro­jek­to do­ku­men­
te. Sie­kiant iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mą, ga­li­ma nau­do­ti pro­ble­mų me­džio me­to­dą (žr. 3 pav.). Daž­nai
vie­nos pro­ble­mos yra ki­tų pro­ble­mų prie­žas­tys, to­dėl la­bai svar­bu nu­sta­ty­ti prie­žas­ti­nį pro­ble­
mų san­ty­kį.

Bloga savivaldybs darbo

Bendrasis
kokyb
tikslas

Blogas klient Blogas užsienio

Uždavini
aptarnavimas interesant
lygmuo elektroniniu paštu aptarnavimas

Uždavini Žema darbuotoj kompetencija kompiuterinio raštingumo ir

lygmuo užsienio kalbos srityse

Veikl Darbuotojams trksta Darbuotojams trksta

lygmuo angl kalbos praktini kompiuterinio
gdži raštingumo gdži

3 pav. Pro­ble­mų me­dis (pa­reng­ta re­mian­tis Pro­jek­to val­dy­mo cik­las – pen­ki eta­pai jū­sų pro­jek­
to ko­ky­bei pa­ge­rin­ti. Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą: <http://www.esf.lt>)

Šia­me eta­pe ap­si­spren­džia­ma ir dėl pro­jek­to te­mos, jo pa­va­di­ni­mo. Jis tu­ri bū­ti kiek
įma­no­ma tiks­les­nis, at­spin­dė­ti tiek spren­džia­mą pro­ble­mą, tiek in­for­ma­ci­ją apie tai, kur ši pro­
ble­ma bus spren­džia­ma.
Ver­ti­nant pro­jek­to ak­tu­a­lu­mą ir įvyk­do­mu­mą, bū­ti­na:
• įvar­dy­ti, kas nau­dos su­kur­tą pro­duk­tą;
• api­brėž­ti ga­lu­ti­nį pro­jek­to re­zul­ta­tą kaip da­ran­tį tei­gia­mą įta­ką ir le­mian­tį tei­gia­mus
po­ky­čius;
• nu­sta­ty­ti pro­jek­to už­da­vi­nių nau­dą tiks­li­nėms gru­pėms;
• api­brėž­ti ga­li­mus pa­vo­jus ir ri­zi­ką, su­si­ju­sią su pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mu;
• įver­tin­ti pla­nuo­ja­mų veik­lų įvyk­do­mu­mą ir ga­li­mas kliū­tis.
Ini­ci­ja­vi­mo pro­ce­se, ap­si­spren­džiant dėl pro­jek­to, tiks­lin­ga bū­tų at­sa­ky­ti į klau­si­mus,
pa­teik­tus 1 len­te­lė­je.

14 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS

Pro­jek­to for­ma­vi­mas pa­gal klau­si­mus, ku­riuos rei­kia už­duo­ti prieš­pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je
Pa­grin­di­nės te­mos
Tiks­lų, kon­teks­to ir tiks­li­
nės gru­pės nu­sta­ty­mas
Pro­jek­to tu­ri­nys
Kur ir ka­da?
Prak­ti­niai klau­si­mai
Iš­tek­liai ir fi­nan­sa­vi­mas
Part­ne­ris
Pro­jek­to or­ga­ni­za­ci­nė
struk­tū­ra (ko­man­da)
Ko­mu­ni­ka­ci­ja
Pro­jek­to už­bai­gi­mas ir
ver­ti­ni­mas
Pro­jek­to tęs­ti­nu­mas
Nu­spren­dus vyk­dy­ti pro­jek­tą, re­ko­men­duo­ja­ma jį pri­sta­ty­ti pro­jek­to da­ly­viams, part­ne­
riams, tiks­li­nėms gru­pėms, ben­druo­me­nei, vi­suo­me­nei. Ga­li­ma pa­si­nau­do­ti tam tik­ra sche­ma
(žr. 4 pav.).
2. Projekto valdymas
1 len­te­lė
Klau­si­mai, ku­riuos rei­kia už­duo­ti prieš pra­de­dant pro­jek­tą
Ko­kia­me kon­teks­te pro­jek­tas bus vyk­do­mas?
Ko­kius po­ky­čius jis su­kels?
Kas tu­ri at­lik­ti šį pro­jek­tą?
Koks yra ti­kė­ti­nas re­zul­ta­tas?
Kam pro­jek­tas yra su­kur­tas?
Ko­kios ga­li­mos ri­zi­kos?
Ko­kia pro­jek­to te­ma ir tu­ri­nys? Koks bū­das (me­to­di­ka) pa­si­rink­tas? Ko­
kia veik­la bus vyk­do­ma? Ko rei­kia, kad pro­jek­tas sėk­min­gai vyk­tų?
Kur pro­jek­tas bus įgy­ven­di­na­mas?
Kiek lai­ko jis truks?
Ka­da jis pra­si­dės ir baig­sis?
Ko­kios lo­gis­ti­kos rei­kia?
Ko­kius prak­ti­nius klau­si­mus rei­kia spręs­ti?
Ko­kių iš­tek­lių pro­jek­tui įgy­ven­din­ti rei­kia ir kur juos ras­ti?
Ko­kia ben­dra pro­jek­to kai­na?
Iš kur bus gau­na­mas rei­kia­mas fi­nan­sa­vi­mas?
Ar ga­li­ma pa­si­nau­do­ti esa­mo­mis prie­mo­nė­mis ar są­ly­go­mis?
Ko­kie as­me­nys ar or­ga­ni­za­ci­jos su­in­te­re­suo­ti šia pro­ble­ma?
Kas bus part­ne­riais? Koks jų vaid­muo?
Kaip bus vyk­do­mas su­in­te­re­suo­tų gru­pių ko­or­di­na­vi­mas?
Ko­kių žmo­nių (kom­pe­ten­ci­jų) pro­jek­tui įgy­ven­din­ti rei­kia?
Ko­kia pro­jek­to or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra tu­ri bū­ti su­da­ry­ta?
Kaip bus pa­si­skirs­ty­ta veik­lo­mis ir at­sa­ko­my­bė­mis?
Kaip bus vyk­do­ma vi­di­nė ir iš­ori­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja?
Kaip bus vyk­do­ma kon­tro­lė ir ste­bė­se­na?
Ko­kios pro­jek­to už­bai­gi­mo pro­ce­dū­ros?
Ko­kie bus pro­jek­to ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai?
Kas, kaip ir ka­da ver­tins pro­jek­tą?
Ar bus tar­pi­niai pro­jek­to ver­ti­ni­mai?
Koks tęs­ti­nu­mas pla­nuo­ja­mas?
15
 Rezultatai

Paskirtis Tikslai

Projekto
Projekto pristatymas
pistatymas Galimi sunkumai

Veiklos metodai
Užbaigimas
Užbaigimas

Finansiniai
Finansiniaisprendimai
sprendimai Rekomendacijos
Rekomendacijos

4 pav. Pro­jek­to pri­sta­ty­mo stra­te­gi­jos sche­ma (At­kin­son, 2001)

Sche­mos tu­ri­nys at­sklei­džia, jog, pri­sta­tant pro­jek­tą, rei­kė­tų nu­sa­ky­ti jo pa­skir­tį, tiks­lus,
lau­kia­mus re­zul­ta­tus, bū­si­mas veik­las, fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nius, kaip ir ka­da jis bus už­baig­tas, ko­
kios ga­li­mos ri­zi­kos ir kt.

1. Kas ga­lė­tų ini­ci­juo­ti Jū­sų dės­to­mo stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio tu­

ri­nį at­spin­din­čius pro­jek­tus?
2. Kas ga­lė­tų bū­ti Jū­sų dės­to­ma­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je ren­
gia­mų pro­jek­tų tiks­li­nė­mis gru­pė­mis, part­ne­riais?
3. Pa­ban­dy­ki­te su­da­ry­ti pro­ble­mų me­dį pa­si­rink­tai bū­si­mo pro­jek­
to pro­ble­mai spręs­ti.

2.1.2. Pro­jek­to pla­na­vi­mo pro­ce­sas

Šia­me eta­pe pa­ren­gia­mas pla­nas, ku­ris leis­tų sėk­min­gai pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lus. Jis ap­
ima:
• ob­jek­ty­vi­nių sri­čių (tiks­lų, re­zul­ta­tų) pla­na­vi­mą;
• pro­jek­to struk­tū­ri­nę de­kom­po­zi­ci­ją;
• dar­bų ir ry­šių tarp jų nu­sta­ty­mą;
• iš­tek­lių pla­na­vi­mą;
• dar­bų truk­mės nu­sta­ty­mą;
• dar­bų ka­len­do­ri­nį pla­na­vi­mą;
• iš­lai­dų įver­ti­ni­mą ir pro­jek­to biu­dže­to for­ma­vi­mą;
• or­ga­ni­za­ci­nį pla­na­vi­mą;
• pro­jek­to ko­man­dos for­ma­vi­mą;
• ko­mu­ni­ka­ci­nį pro­jek­to pla­na­vi­mą;
• ri­zi­kų iden­ti­fi­ka­vi­mą ir įver­ti­ni­mą;
• prie­mo­nių ri­zi­kai ma­žin­ti pa­ren­gi­mą;
• pro­jek­to pla­no su­da­ry­mą (api­ben­dri­nan­tis do­ku­men­tas, ap­iman­tis vi­sų pla­na­vi­mo
pro­ce­sų re­zul­ta­tus).

16 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 H. S. Wo­od­row (2003), mo­ky­da­mas pro­jek­tų va­dy­bos, nu­ro­do, jog pro­jek­tai grin­džia­mi
ypač de­ta­liu pla­na­vi­mu, o pro­jek­tų va­dy­ba yra pa­stan­gos su­de­rin­ti veik­lą ra­cio­na­liau­siu ir lo­giš­
kiau­siu bū­du, ku­rį iliust­ruo­ja mo­de­lis „pla­nuo­k–at­li­k–į­ver­tink“. Šio­je se­ko­je pla­na­vi­mas ei­na
pir­miau nei veik­la, o veik­los re­zul­ta­tai įver­ti­na­mi klau­siant: ar mes at­li­ko­me tai, ką pla­na­vo­me?
Ar at­li­ko­me taip, kaip pla­na­vo­me? Ką at­ei­ty­je tu­rė­tu­me da­ry­ti ki­taip?
Iš­ski­ria­mi to­kie pro­jek­to pla­na­vi­mo prin­ci­pai: orien­ta­ci­ja į tiks­lą; kom­plek­siš­ku­mas; iš­
tek­lių ba­lan­sas; sis­te­miš­ku­mas; lanks­tu­mas; funk­cio­na­lu­mas; op­ti­ma­lu­mas; sta­bi­lu­mas; ne­per­
trau­kia­mu­mas; su­de­ri­na­mu­mas ir lo­giš­ku­mas (Ta­mo­šiū­nas, 1999).
Pa­pras­tai for­mu­luo­ja­mi to­kie pro­jek­to veiks­mų pla­no su­da­ry­mo klau­si­mai:
• Ką rei­kia da­ry­ti?
• Kas tai da­rys?
• Ka­da rei­kia tai pa­da­ry­ti?
• Ko­kie bū­ti­ni iš­tek­liai?
• Koks ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas?
Iš­ski­ria­mi du pro­jek­to pla­na­vi­mo kom­po­nen­tai:
1) pla­no, ku­ris leis­tų sėk­min­gai pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lus, pa­ren­gi­mas;
2) api­ben­dri­nan­čio do­ku­men­to, ap­iman­čio vi­sų pla­na­vi­mo pro­ce­sų re­zul­ta­tus, pa­ren­gi­
mas.

1. Pla­no, ku­ris leis­tų sėk­min­gai pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lus, pa­ren­gi­mas. Sėk­min­gai

pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lų ga­li­ma tik kruopš­čiai pa­ren­gus pro­jek­to pla­ną.
• Tiks­lo / re­zul­ta­to pla­na­vi­mas ir for­mu­la­vi­mas. Pro­jek­tas tu­ri tiks­lą, ku­riam pa­siek­ti
jis yra skir­tas. Pro­jek­to tiks­lai – tai veik­los gai­rės: ko pro­jek­tas sie­kia, ko­kią nau­ją ko­ky­bę juo
nu­ma­to­ma su­kur­ti. Pro­jek­to tiks­las api­brė­žia ga­lu­ti­nį re­zul­ta­tą, ku­rio re­mian­tis da­ro­mi spren­di­
mai ki­lus dis­ku­si­joms ir kon­flik­tams. Jis yra svar­biau­sias vi­sų pla­nuo­ja­mų pro­jek­to dar­bų orien­
ty­ras (Ne­ve­raus­kas ir kt., 2003, p. 35).
Pa­grin­di­niai tiks­lo kė­li­mo rei­ka­la­vi­mai, at­si­žvel­giant į pro­jek­to pa­grin­di­nes cha­rak­te­ris­ti­
kas, yra jų kon­kre­tu­mas, iš­ma­tuo­ja­mu­mas, įvyk­do­mu­mas, re­a­lu­mas ir lai­ki­nu­mas.
Nu­sta­tant pro­jek­to tiks­lą(-us), su­for­mu­luo­ja­ma tai, ko bus sie­kia­ma įgy­ven­di­nant pro­
jek­tą (sie­kia­ma si­tu­a­ci­ja at­ei­ty­je), ku­rių pa­grin­du ga­li­ma su­kur­ti veiks­mų pla­ną šiems tiks­lams
pa­siek­ti. Kai tiks­lai yra aiš­kūs, la­bai ne­sun­ku nu­sta­ty­ti ge­riau­sius įgy­ven­di­ni­mo veiks­mus, va­do­
vau­tis į tiks­lą nu­kreip­tu val­dy­mu.
• Už­da­vi­nių for­mu­la­vi­mas. Pro­jek­to už­da­vi­niai – tai pro­jek­to tiks­lų kon­kre­ti­ni­mas.
Pro­jek­to už­da­vi­niai – tai pro­jek­te nu­sta­to­mi eta­pai ga­lu­ti­niams tiks­lams pa­siek­ti (Ta­mo­šiū­nas,
1999) ar­ba spe­ci­fi­nių veiks­mų vi­su­ma, ku­ria pa­sie­kia­mas pro­jek­to tiks­las. Už­da­vi­niai sie­ja­mi
su pro­jek­to re­zul­ta­tais, kad vė­liau bū­tų ga­li­ma pa­tik­rin­ti, ar šis už­da­vi­nys įgy­ven­din­tas ir re­zul­
ta­tas ma­to­mas, iš­ma­tuo­ja­mas, aki­vaiz­dus. La­bai svar­bu iš­si­aiš­kin­ti pro­jek­to tiks­lų, už­da­vi­nių ir
prie­mo­nių už­da­vi­niams pa­siek­ti san­ty­kį. To­dėl nu­ma­čius pro­jek­to tiks­lą, rei­kia ap­svars­ty­ti, ko­
kios svar­biau­sios už­duo­tys (už­da­vi­niai) tu­ri bū­ti at­lik­tos, kad bū­tų pa­siek­tas ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas.
Iš­skai­džius pro­jek­to tiks­lą, ima­ma­si kiek­vie­nos nu­ma­ty­tos už­duo­ties at­ski­rai, ta­čiau jos ir to­liau
skai­do­mos. Bai­gus dar­bą gau­na­mas tiks­lų ir už­duo­čių „me­dis“ – nuo ga­lu­ti­nio tiks­lo vir­šu­je
iki kon­kre­čių veiks­mų apa­čio­je. 5 pa­veiks­le pa­vaiz­duo­ti ry­šiai tarp už­da­vi­nių ir dar­bų (veik­lų)
jiems įgy­ven­din­ti.

2. Projekto valdymas 17
 TIKSLAS

1 uždavinys 2 uždavinys 3 uždavinys

1 VEIKLA 2 VEIKLA 1 VEIKLA 2 VEIKLA 1 VEIKLA 2 VEIKLA

5 pav. Projekto tikslo, uždavinių ir planuojamų veiklų ryšys (pagal Laurinčikienę, 2002)

5 paveiksle pateikta schema padeda projekto kūrėjui(-ams) greičiau suvokti glaudžias

sąsajas tarp tikslo (siekiamo rezultato), uždavinių (etapų tikslui pasiekti) ir planuojamų veiklų
bei sėkmingiau ir nuosekliau numatyti veiklas (darbų sekas), kurios padeda siekiant numatytų
uždavinių. Šio ryšio supratimas daro įtaką kokybiškam veiklų paskirstymui per visą projekto
įgyvendinimo laikotarpį (kitus projekto planavimo etapus) ir sudaro galimybes sėkmingai
prižiūrėti ir kontroliuoti projektą. Projekto uždaviniai turi atitikti SMART formulės reikalavimus
(žr. 6 pav.).

SMART formuls reikalavimai uždaviniams:

S (angl. specific) – konkrets.
M (angl. measurable) – išmatuojami.
A (angl. achievable) – pasiekiami.
R (angl. realistic) – reals.
T (angl. time-related) – apriboti laiko

6 pav. SMART formulės reikalavimai uždaviniams

Projekto inicijavimo proceso metu parengtas problemų medis transformuojamas į

uždavinių medį, kuriame nuosekliai matyti, kaip tikslas skaidomas į uždavinius, pastarieji – į
veiklas. Tačiau visa tai problemų medžio metodikoje išreikšta priežasties-pasekmės sąryšyje,
formuluojant galutinius tikslo, uždavinių ir veiklų rezultatus.

18 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Pagerinti savivaldybs
Bendrasis darbo kokyb
tikslas

Pagerinti klient aptarnavim Pagerinti užsienio

Uždavini
elektroniniu paštu interesant
lygmuo
aptarnavimą

Rezultat Pagerinti darbuotoj kompetencij kompiuterinio raštingumo

lygmuo ir užsienio kalbos srityse

Veikl Suorganizuoti užsienio kalb Suorganizuoti

lygmuo praktini gdži mokymus ECDL mokymo
kursus

7 pav. Uždavinių medis (parengta remiantis Projekto valdymo ciklas – penki etapai jūsų
projekto kokybei pagerinti. Prieiga per internetą: <http://www.esf.lt)>)

Formuluojant uždavinius, svarbu nepamiršti įvertinti projekto aktualumo ir įvykdomumo

šiais aspektais:
• Kas naudos sukurtą produktą?
• Kokios teigiamos įtakos turės galutiniai projekto rezultatai ir kokius pokyčius
sąlygos?
• Kokia projekto nauda tikslinėms grupėms?
• Kokie galimi pavojai ir rizikos, susiję su projekto įgyvendinimu?
• Koks planuojamų veiklų įvykdomumas ir galimos kliūtys?

• Darbų trukmės nustatymas, kalendorinis darbų planavimas. Darbų pasiskirstymo

struktūra (angl. Work Breakdown Structure (WBS) – tai projekto turinio, pagrindinių gairių
schema; tai veiklų planavimas pagal laiko parametrus. Kalendorinio plano sudarymas – tai
darbų pradžios ir pabaigos momentų ir tarpusavio priklausomybės nustatymas. Kalendorinis
planavimas apima tokius etapus:
• Darbų sąrašo sudarymas. Darbų sąrašo sudarymo metu identifikuojami visi projekto
darbai.
• Darbų eiliškumo ir tarpusavio priklausomybės nustatymas.
• Atlikimo trukmės, darbų pradžios ir pabaigos momentų nustatymas.
• Gairių plano veikloms atlikti sudarymas.
• Projekto veiklų grafiko (arba plano) sudarymas. Jame apibrėžiama veiksmų seka,
pareigų ir atsakomybės pasiskirstymas, darbų atlikimo laikas.
Projekto darbų / veiklų sąrašas užfiksuojamas atskirame dokumente (Gantto diagramoje),
kuriame pažymimas darbų pavadinimas, trukmė, atlikėjas kaip atsakingas už veiklos(-ų)
atlikimą.

2. Projekto valdymas 19
 2 lentelė
Gantto tinklinės diagramos pavyzdys (šešių savaičių trukmės projektas)

Eil. Uždaviniai ir (Užrašomi mėnesių pavadinimai)

Atsakingas asmuo
Nr. veiklos 1 2 3 4 5 6
1. 1 uždavinys
1.1. 1 veikla
1.2. 2 veikla
1.3. 3 veikla
2. 2 uždavinys
2.1. 1 veikla
2.2. 2 veikla
3. 3 uždavinys
3.1. 1 veikla
3.2. 2 veikla

Ren­giant pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo pla­ną, la­bai svar­bu nu­ma­ty­ti vi­sų bū­ti­nų at­lik­ti veik­lų
ir (ar) prie­mo­nių tar­pu­sa­vio ry­šius bei veik­las ar prie­mo­nes iš­dės­ty­ti pa­gal at­li­ki­mo lai­ką. Tai
at­lie­ka­ma nu­brai­žant veik­lų ar prie­mo­nių tar­pu­sa­vio ry­šio tin­kli­nę diag­ra­mą, ku­rio­je ma­ty­ti pro­
jek­to įgy­ven­di­ni­mo me­tu at­lie­ka­mų veiks­mų ei­liš­ku­mas ir jų tar­pu­sa­vio ry­šys. Šį pla­na­vi­mo eta­
pą pa­to­gu at­lik­ti tai­kant Gant­to pa­siū­ly­tą me­to­dą ir su­da­rant Gant­to tin­kli­nę diag­ra­mą. M. Aukš­
tuo­lie­nė (2004) pa­žy­mi, jog Gant­to diag­ra­ma yra vie­nas pa­grin­di­nių pro­jek­tų val­dy­mo įran­kių.
Pa­si­nau­do­jant šiuo įran­kiu, ga­li­ma nu­ma­ty­ti, ko­kios veik­los ga­li (tu­ri) bū­ti at­lie­ka­mos vie­nu me­
tu, ko­kios – nuo­sek­liai vie­na po ki­tos, ko­kios veik­los ga­li bū­ti at­lie­ka­mos ne­pri­klau­so­mai vie­na
nuo ki­tos. Veik­lų iš­dės­ty­mas pa­gal jų at­li­ki­mo lai­ką at­si­spin­di 2 len­te­lė­je, ku­rios kai­rė­je pu­sė­je
iš­var­di­ja­mos veik­los, pa­si­rink­tu in­ter­va­lu – pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo lai­kas. Lai­ko­tar­pis, ku­rio
me­tu pla­nuo­ja­ma vyk­dy­ti vie­ną ar ki­tą veik­lą, už­brūkš­niuo­ja­mas. Pa­si­nau­do­jant to­kia diag­ra­ma,
ga­li­ma to­ly­giai iš­dės­ty­ti vi­sas veik­las, įver­ti­nant jų tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bę, ei­liš­ku­mą, taip
pat pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo veik­lą de­rin­ti su įpras­ta pla­nuo­ja­ma ins­ti­tu­ci­jos / stu­di­jų veik­la. Taip
už­tik­ri­na­ma, kad pro­jek­to su­kur­ta ap­lin­ka ir veik­los ne­pri­eš­ta­rau­tų įpras­tai ins­ti­tu­ci­jos / įstai­gos
ar stu­di­jų ap­lin­kai ir veik­lai (tai vie­na pro­jek­to ypa­ty­bių ir sėk­mės są­ly­gų).
Pla­nuo­jant pro­jek­to veik­las, dr. Wo­od­row H. Se­e­ars (2003) re­ko­men­duo­ja pir­mu­mo me­
to­dą, pa­gal ku­rį pla­nuo­ja­mi dar­bai vi­suo­met iš­dės­to­mi tre­jo­pai:
1) vie­ni dar­bai tu­ri bū­ti at­lik­ti pir­ma ki­tų;
2) kai ku­rių dar­bų ne­ga­li­ma pra­dė­ti prieš tai ne­pra­dė­jus ar ne­pa­bai­gus ki­tų;
3) kai ku­riuos dar­bus ga­li­ma at­lik­ti vie­nu me­tu.
Pa­gal pir­mu­mo me­to­dą pla­nuo­ti pro­jek­tų veik­las au­to­riai re­ko­men­duo­ja, nes:
• jis yra pa­pras­tas;
• leng­vai pa­nau­do­ja­mas;
• ne­sun­kiai iš­moks­ta­mas;
• vi­siems su­pran­ta­mas;
• uni­ver­sa­liai pri­tai­ko­mas.
Pir­mu­mo nu­sta­ty­mui ir­gi ga­li­ma pa­si­telk­ti gra­fi­nes sche­mas, ku­rios pa­de­da ne tik iš­skir­ti
es­mi­nius da­ly­kus, bet pa­ro­do jų tar­pu­sa­vio są­sa­jas ir pan.
• Veik­los re­zul­ta­tų api­brė­ži­mas ir ro­dik­lių / in­di­ka­to­rių / kri­te­ri­jų nu­ma­ty­mas. Šia­me
eta­pe nu­sta­to­ma pro­jek­to ei­gos įver­ti­ni­mo me­to­di­ka, api­brė­žia­mi ro­dik­liai – at­lik­tų veik­lų ma­
ta­vi­mo prie­mo­nės. Nu­sta­tant veik­lų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus, t. y. kaip bus pa­siek­tas re­zul­ta­tas ir

20 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
ver­ti­ni­mo prie­mo­nės, pro­jek­to su­da­ry­to­jai pri­vers­ti nu­ma­ty­ti, kaip pro­jek­tas bus tik­ri­na­mas ir
ver­ti­na­mas. Nu­sta­čius pro­jek­to tiks­lus ir api­brė­žus už­da­vi­nius, bū­ti­na ap­si­spręs­ti, kaip bus ver­
ti­na­mas pro­jek­to vyk­dy­mo pro­ce­sas, t. y. ver­ti­na­ma tai, kas bu­vo pa­siek­ta. Sie­kiant, kad įgy­ven­
din­ti už­da­vi­niai ir at­lik­tos veik­los bū­tų įver­ti­na­mos, rei­kia nu­ma­ty­ti ir api­brėž­ti ro­dik­lius, pa­gal
ku­riuos bus ga­li­ma rink­ti in­for­ma­ci­ją apie už­da­vi­nių ir veik­lų įver­ti­ni­mą. Tuo pa­čiu me­tu tu­ri
bū­ti nu­sta­ty­tos ir kri­te­ri­jų ma­ta­vi­mo prie­mo­nės. Kri­te­ri­jus tu­ri bū­ti tie­sio­giai su­sie­tas su veik­los
tiks­lu, t. y. jis tu­ri tiks­liai nu­ro­dy­ti, ar tiks­las pa­siek­tas, ar ne. Ro­dik­lius ga­li­ma nu­sta­ty­ti re­mian­
tis ke­tu­riais eta­pais:
• api­brėž­ti ro­dik­lį;
• nu­sta­ty­ti ko­ky­bę;
• nu­sta­ty­ti kie­kį;
• nu­sta­ty­ti lai­ką.
Rei­kia at­kreip­ti dė­me­sį, kad kuo tiks­liau bus ap­ra­šy­ti lau­kia­mi re­zul­ta­tai (pri­im­ti­ni vi­
siems pro­jek­to da­ly­viams), api­bū­din­ti jų ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, tuo leng­viau pro­jek­tas bus įgy­ven­
di­na­mas ir tiks­liau įver­tin­ti pa­siek­ti re­zul­ta­tai. Veik­los re­zul­ta­tų api­brė­ži­mui ir ro­dik­lių / in­di­
ka­to­rių / kri­te­ri­jų nu­ma­ty­mui tiks­lin­ga bū­tų su­da­ry­ti mat­ri­cą, ku­ri leis­tų kon­tro­liuo­ti ir ver­tin­ti
pro­jek­to ei­gą ir pa­siek­tus re­zul­ta­tus (žr. 3 lent.).
3 len­te­lė
Už­da­vi­nių ir veik­lų len­te­lė

Eil. Už­da­vi­niai Įro­dan­tys ro­dik­liai, kad už­da­vi­nys įgy­ven­

Re­zul­ta­tai
Nr. ir veik­los din­tas ir veik­la at­lik­ta sėk­min­gai
1. 1 už­da­vi­nys Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, kad 1 pro­
re­a­li­za­vus 1 užda­vi­nį? jek­to užda­vi­nys bu­vo įgy­ven­din­tas?
1.1. 1 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 1
įgy­ven­di­nus 1 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
1.2. 2 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 2
įgy­ven­di­nus 2 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
1.3. 3 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 3
įgy­ven­di­nus 3 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
2. 2 už­da­vi­nys Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, kad 2 pro­
re­a­li­za­vus 2 užda­vi­nį? jek­to užda­vi­nys bu­vo įgy­ven­din­tas?
2.1. 1 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 1
įgy­ven­di­nus 1 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
2.2. 2 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 2
įgy­ven­di­nus 2 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
3. 3 už­da­vi­nys Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, kad 3 pro­
re­a­li­za­vus 3 užda­vi­nį? jek­to užda­vi­nys bu­vo įgy­ven­din­tas?
3.1. 1 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 1
įgy­ven­di­nus 1 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.
3.2. 2 veik­la Koks re­zul­ta­tas bus pa­siek­tas Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­na, kad 2
įgy­ven­di­nus 2 veiklą? veik­la bu­vo at­lik­ta.

3 len­te­lė­je pa­teik­tą už­da­vi­nių ir veik­lų len­te­lę re­ko­men­duo­ja­ma pil­dy­ti stu­den­tams, pra­

de­dan­tiems gi­lin­tis į pro­jek­tų ren­gi­mą ar tu­rin­tiems ne­di­de­lę pro­jek­ti­nės veik­los pa­tir­tį.
Lo­gi­nę mat­ri­cą, pa­teik­tą 4 len­te­lė­je, ga­lė­tų pil­dy­ti aukš­tes­nio kur­so stu­den­tai, tu­rin­tys
pro­jek­tų ren­gi­mo ir va­dy­bos pa­tir­tį.

2. Projekto valdymas 21
22
Lo­gi­nės mat­ri­cos len­te­lė (pa­reng­ta re­mian­tis 4 len­te­lė

Pro­jek­to val­dy­mo cik­las – pen­ki eta­pai jū­sų pro­jek­to ko­ky­bei pa­ge­rin­ti. Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą <http://www.esf.lt>)

Eil. TIKSLAS, UŽDAVINIAI
Nr. IR VEIKLOS
BENDRAS TIKSLAS –
kaip pro­jek­tas pri­si­dės prie
so­cio­kul­tū­ri­nės ap­lin­kos
po­ky­čių, stu­di­jų pro­gra­mos
tiks­lų įgy­ven­di­ni­mo (pro­jek­
to įta­ka kom­pe­ten­ci­jų plėt­
rai), na­cio­na­li­niu ir / ar vie­tos
lyg­me­niu
1. 1 UŽDAVINYS
Ką sie­kia­ma pa­da­ry­ti / pa­keis­ pa­siek­tas re­a­li­za­vus
ti re­a­li­za­vus 1 užda­vi­nį?
1.1. 1 veik­la
Pir­ma užduo­tis, ku­rią rei­kia pa­siek­tas įgy­ven­di­nus na, kad veik­la bu­vo at­lik­ta.
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
1 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
1.2. 2 veik­la
An­tra užduo­tis, ku­rią rei­kia pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta?
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
1 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
INFORMACIJOS
REZULTATAI (aki­ PRIELAIDOS (at­sa­ko į klau­
RODIKLIAI / ŠALTINIAI (at­sa­ko
vaiz­dūs, re­a­lūs, ap­čiuo­ simą „Ko­kie išori­niai ir vi­di­
INDIKATORIAI (įro­dan­tys, kad į klau­simą „Kur mes
pia­mi pro­duk­tai ir niai veiks­niai ga­li da­ry­ti įtaką
už­da­vi­nys įgy­ven­din­tas ir veik­la ra­si­me įro­dy­mų, kad
pa­slau­gos, su­ku­ria­mi pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui, pro­
at­lik­ta sėk­min­gai) pa­sie­kė­me tai, ką nu­ma­
pro­jek­to ei­go­je) jek­to sėk­mei?)
tė­me?“)
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie yra pa­grin­di­niai ro­dik­liai, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias išori­nes ir vi­di­nes sąly­
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus su­siję su ben­drų­jų tiks­lų pa­sie­ki­ nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius rei­kia ir bū­ti­na
pro­jektą? mu ir bus nau­do­ja­mi ver­ti­nant, ar šiuos ro­dik­lius? at­sižvelg­ti, no­rint sėk­min­gai
pro­jek­tas pa­sie­kė ir kiek pa­sie­kė pa­siek­ti lau­kia­mus pro­jek­to
lau­kia­mus re­zul­ta­tus? (ma­te­ria­laus re­zul­ta­tus per pro­jek­te nu­ma­tytą
ar ver­ty­bi­nio re­zul­ta­to ro­dik­lis). laiką?
(Po­vei­kio ro­dik­liai – il­ga­lai­kiai
pa­da­ri­niai.)
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Iš ko­kių šal­ti­nių gau­na­ma Ko­kie veiks­niai ir są­ly­gos rei­ka­
kad pro­jek­to 1 užda­vi­nys bu­vo jau eg­zis­tuo­jan­ti ar nau­jai lin­gi įgy­ven­di­nant 1 už­da­vi­nį
pirmąjį užda­vi­nį? įgy­ven­din­tas? ren­ka­ma in­for­ma­ci­ja? (iš­ori­nės ir vi­di­nės są­ly­gos)?
(Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai Ko­kie me­to­dai rei­ka­lin­gi Į ko­kius ri­zi­kos veiks­nius tu­ri
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ren­kant šią in­for­ma­ciją? bū­ti at­si­žvelg­ta?
Koks re­zul­ta­tas bus Įvar­di­ja­mi ro­dik­liai, ku­rie pa­tvir­ti­ Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta, no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta, no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?

Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS

1.3. 3 veik­la
Tre­čia užduo­tis, ku­rią rei­kia
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti 1
užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus re­
2. Projekto valdymas
zul­ta­tus
2. 2 UŽDAVINYS
Ką sie­kia­ma pa­da­ry­ti / pa­keis­
ti re­a­li­za­vus 2 užda­vi­nį?
2.1. 1 veik­la
Pir­ma užduo­tis, ku­rią rei­kia
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
2 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
2.2. 2 veik­la
An­tra užduo­tis, ku­rią rei­kia
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
2 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
3. 3 UŽDAVINYS
Ką sie­kia­ma pa­da­ry­ti / pa­keis­
ti re­a­li­za­vus 3 užda­vi­nį?
3.1. 1 veik­la
Pir­ma užduo­tis, ku­rią rei­kia
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
3 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
3.2. 2 veik­la
An­tra užduo­tis, ku­rią rei­kia
at­lik­ti, sie­kiant įgy­ven­din­ti
3 užda­vi­nį ir gau­ti no­ri­mus
re­zul­ta­tus
23
4 len­te­lės tęsinys
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta? nius nau­do­si­me rink­da­mi sąly­gas ir veiks­nius tu­ri bū­ti
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? at­sižvelg­ta, no­rint
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) įgy­ven­din­ti nu­ma­tytą veiklą?
Koks re­zul­ta­tas bus pa­ Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Iš ko­kių šal­ti­nių gau­na­ma Ko­kie veiks­niai ir sąly­gos rei­ka­
siek­tas re­a­li­za­vus 2 užda­ kad 2 pro­jek­to užda­vi­nys bu­vo jau eg­zis­tuo­jan­ti ar nau­jai lin­gi įgy­ven­di­nant 2 užda­vi­nį
vi­nį? įgy­ven­din­tas? ren­ka­ma in­for­ma­ci­ja? (išori­nės ir vi­di­nės sąly­gos)?
(Pa­sek­mių ro­dik­liai  – tie­sio­gi­niai Ko­kie me­to­dai rei­ka­lin­gi Į ko­kius ri­zi­kos veiks­nius tu­ri
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ren­kant šią in­for­ma­ciją? bū­ti at­sižvelg­ta?
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta? nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta? nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?
Koks re­zul­ta­tas bus pa­ Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Iš ko­kių šal­ti­nių gau­na­ma Ko­kie veiks­niai ir sąly­gos rei­ka­
siek­tas re­a­li­za­vus 3 užda­ kad 3 pro­jek­to užda­vi­nys bu­vo jau eg­zis­tuo­jan­ti ar nau­jai lin­gi įgy­ven­di­nant 3 užda­vi­nį
vi­nį? įgy­ven­din­tas? ren­ka­ma in­for­ma­ci­ja? (išori­nės ir vi­di­nės sąly­gos)?
(Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai Ko­kie me­to­dai rei­ka­lin­gi Į ko­kius ri­zi­kos veiks­nius tu­ri
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ren­kant šią in­for­ma­ciją? bū­ti at­sižvelg­ta?
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta? nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta, no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?
Koks re­zul­ta­tas bus Ko­kie ro­dik­liai aiškiai pa­tvir­ti­na, Ko­kius in­for­ma­ci­jos šal­ti­ Į ko­kias vi­di­nes ir išori­nes sąly­
pa­siek­tas įgy­ven­di­nus kad veik­la bu­vo at­lik­ta? nius nau­do­si­me rink­da­mi gas bei veiks­nius tu­ri bū­ti at­
veiklą? (Pa­sek­mių ro­dik­liai – tie­sio­gi­niai šiuos ro­dik­lius? sižvelg­ta, no­rint įgy­ven­din­ti nu­
pa­da­ri­niai nau­dos ga­vė­jams.) ma­tytą veiklą?
 Kiek­vie­nas gru­pės na­rys pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bę už kon­kre­čią veik­los sri­tį, at­si­žvelg­da­mas
į tu­ri­mas kom­pe­ten­ci­jas, po­mė­gius ir ge­bė­ji­mus: vie­ni ieš­kos in­for­ma­ci­jos kny­go­se ir en­cik­lo­
pe­di­jo­se, ki­ti su­da­rys ty­ri­mo in­stru­men­tą, tre­ti ap­do­ros gau­tus duo­me­nis, ket­vir­ti pa­rengs rep­re­
zen­ta­ci­ją ir t. t. Vi­si pro­jek­to da­ly­viai tu­ri pa­si­skirs­ty­ti pa­gal pro­jek­to veik­los sri­tis ir ak­ty­viai
da­ly­vau­ti jas vyk­dant.

Klausimai darbo eigos plano svarstymui palengvinti:

 K reikia daryti?
 Kas tai darys?
 Kokie veiklos etapai?
 Kokios veiklos kryptys?
 Kokios veiklos užduotys?
 Kada reikia tai padaryti?
 Kokios laiko snaudos?
 Kokias užduotis atliks kiekviena grup?
 Kokie btini ištekliai?
 Koks galutinis rezultatas?

8 pav. Klau­si­mai dar­bo ei­gos pla­no svars­ty­mui pa­leng­vin­ti

Šių klau­si­mų svars­ty­mo pa­grin­dą su­da­ro:

• nu­ma­to­mi pa­grin­di­niai pro­jek­to dar­bai, ku­riuos rei­kės at­lik­ti;
• nu­ma­to­mi at­sa­kin­gi už pro­jek­to veik­los kryp­čių vyk­dy­mą as­me­nys;
• skirs­to­mos pro­jek­to už­duo­tys ir nu­ma­to­ma, kas jas ko­or­di­nuos;
• įver­ti­na­ma kiek­vie­no dar­bo ap­im­tis lai­ko at­žvil­giu;
• nu­ma­to­mos lai­ko są­nau­dos kiek­vie­nai vei­klos kryp­čiai;
• su­ku­ria­ma vi­di­nės ko­mu­ni­ka­ci­jos sis­te­ma;
• pa­tvir­ti­na­mi pro­jek­to ko­ky­bės in­di­ka­to­riai;
• nu­ma­to­mos pro­jek­to kon­tro­lės prie­mo­nės;
• pa­ren­gia­mos pro­jek­to ste­bė­se­nos ir ver­ti­ni­mo stra­te­gi­jos;
• nu­ma­to­mi ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai.

• Iš­tek­lių pla­na­vi­mas. Iš­tek­lių struk­tū­ra (angl. Re­sour­ce Bre­ak­down Struc­tu­re (RBS) –

tai pro­jek­te nau­do­ja­mų iš­tek­lių hie­rar­chi­nis mo­de­lis. Pro­jek­to iš­tek­liai – tai kin­ta­mie­ji, rei­ka­lin­
gi vyk­dant dar­bus ir ga­lin­tys da­ry­ti įta­ką pro­jek­tui.
Nau­do­ja­mos to­kios iš­tek­lių rū­šys:
• Žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai. Tai žmo­nės, ku­rie pri­si­de­da prie pro­jek­to ar­ba ja­me da­ly­vau­ja
(jų kva­li­fi­ka­ci­ja, pa­tir­tis, ge­bė­ji­mai ir pan.). Pro­jek­to sėk­mė itin pri­klau­so nuo pro­jek­
tą įgy­ven­di­nan­čių žmo­nių, jų as­me­ni­nių (ko­mu­ni­ka­bi­lu­mo, ener­gin­gu­mo, at­sa­kin­gu­
mo, pa­rei­gin­gu­mo ir kt.) sa­vy­bių, da­ly­ki­nės pa­tir­ties. Žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai at­sa­ko į
klau­si­mą: kas tai tu­ri pa­da­ry­ti? Pro­jek­tus įgy­ven­di­na kon­kre­tūs žmo­nės, ku­rie tu­ri
tu­rė­ti tam tik­rų ži­nių, ge­bė­ji­mų ir pa­tir­ties at­lik­ti vie­ną ar ki­tą dar­bą. Jau prieš pla­nuo­
jant pro­jek­tą, bū­ti­na įver­tin­ti, ar ko­man­da yra pa­si­ruo­šu­si at­lik­ti pro­jek­te nu­ma­to­mą
veik­lą: ar yra dar­buo­to­jų, tu­rin­čių spe­cia­lių­jų ži­nių ir ga­lin­čių sėk­min­gai įgy­ven­din­ti
pro­jek­tą bei pa­siek­ti nu­ma­ty­tų tiks­lų?
• Ma­te­ria­lie­ji iš­tek­liai. Tai prie­mo­nės, me­džia­gos, ener­gi­ja, ne­kil­no­ja­ma­sis tur­tas ir
pan.

24 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • Fi­nan­si­niai iš­tek­liai. Tai pi­ni­gai, ku­rie ga­li bū­ti nau­do­ja­mi plėt­ros pro­jek­tams (pvz.,
as­me­ni­nės san­tau­pos, vys­ty­mo ban­kų pa­sko­los, fon­dų sti­pen­di­jos ir pan.).
• Tech­no­lo­gi­niai iš­tek­liai. Tai ži­nių, me­džia­gų, me­to­dų, skir­tų prak­ti­niams ir ga­my­bi­
niams tiks­lams, pri­tai­ky­mas.
• In­for­ma­ci­niai iš­tek­liai. Tai idė­jos ir duo­me­nys kny­go­se, ty­ri­mo ata­skai­tos, fil­mai,
įra­šai ir ki­tos prie­mo­nės, juos ku­rian­tys as­me­nys ir or­ga­ni­za­ci­jos.
• In­di­vi­du­a­lūs iš­tek­liai. Pro­jek­tą vyk­dan­tis as­muo dau­ge­liu at­žvil­giu pats yra iš­tek­
lius, ne­ma­žai pri­si­de­dan­tis prie sėk­min­go pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo. Jie tu­rė­tų trak­tuo­ti
sa­ve kaip iš­tek­lius, nau­do­ja­mus įgy­ven­di­nant pro­jek­tus. Pla­nuo­jant ir no­rint efek­ty­
viai iš­nau­do­ti iš­tek­lius, bū­ti­na at­sa­ky­ti į šiuos klau­si­mus:
– Apie ko­kią iš­tek­lių rū­šį kal­ba­ma?
– Kaip iš­tek­liai ga­li bū­ti pa­nau­do­ti įgy­ven­di­nant pro­jek­tą?
– Ko­kie iš­tek­liai rei­ka­lin­gi ati­tin­ka­mų už­duo­čių kom­plek­sams įgy­ven­din­ti?
– Su ko­kio­mis iš­lai­do­mis yra su­si­ję rei­kia­mi iš­tek­liai?
Api­brė­žiant iš­tek­lius, rei­kė­tų lai­ky­tis to­kios lo­gi­kos:
• api­brėž­ti iš­tek­lių po­rei­kį;
• iden­ti­fi­kuo­ti vi­sus rei­kia­mus iš­tek­lius sėk­min­gai pro­jek­to baig­čiai. Ne­ga­li­ma ap­si­ri­
bo­ti tik žmo­giš­kai­siais iš­tek­liais (pvz., lek­to­riai, ty­rė­jai), rei­kia iden­ti­fi­kuo­ti ir ki­tų
rū­šių iš­tek­lius;
• iden­ti­fi­ka­vus iš­tek­lius, rei­kia nu­ro­dy­ti rei­kia­mą tų iš­tek­lių kie­kį, ku­ris ga­li bū­ti ma­
tuo­ja­mas vie­ne­tų skai­čiu­mi.
Pa­pras­tai vyk­dant pro­jek­tą, as­muo at­sa­kin­gas už at­lie­ka­mus dar­bus, taip pat at­sa­ko už
šiam dar­bui skir­tų iš­tek­lių (žmo­nes, me­džia­gas ir kt.) nau­do­ji­mą.
Pla­nuo­jant iš­tek­lius tai­ko­mi šie bū­dai:
• Ta­ri­fi­nis – nu­ma­to­mas iš­tek­liaus vie­ne­tų skai­čius, rei­ka­lin­gas kon­kre­čiam dar­bui
at­lik­ti.
• Nor­ma­ty­vi­nis – nu­ma­to­mas iš­tek­liaus vie­ne­tų skai­čius per lai­ko vie­ne­tą, iš­tek­lių po­
rei­kis nu­sta­to­mas pa­gal esa­mus nor­ma­ty­vus.
• Eks­per­ti­nis – įver­ti­na­mas pro­jek­to iš­tek­lių po­rei­kis.
• Ana­lo­gi­nis – iš­tek­liai pla­nuo­ja­mi pa­gal ana­lo­giš­kus pro­jek­tus.
• Iš­lai­dų dar­bams įver­ti­ni­mas ir pro­jek­to biu­dže­to (iš­lai­dų są­ma­tos) pa­ren­gi­mas. Biu­
dže­tas – tai iš­lai­dų pla­nas (są­ma­ta), ap­iman­tis vi­sas pro­jek­to veik­los sri­tis. Čia api­brė­žia­mi rei­
kia­mi dar­bams at­lik­ti iš­tek­liai, pa­ren­gia­mas iš­lai­dų gra­fi­kas, de­ta­lus biu­dže­tas. Įvai­riuo­se pro­jek­
tuo­se daž­nai nu­ro­do­mi skir­tin­gi rei­ka­la­vi­mai są­ma­tos pa­tei­ki­mui. Vie­nas pa­pras­tes­nių va­rian­tų
pa­teik­tas 5 len­te­lė­je.
5 len­te­lė
Pro­jek­to biu­dže­to len­te­lės pa­vyz­dys

Eil. Priemonės Kaina Kiekis Suma Finansavi mo šaltiniai

Nr. pavadinimas (Lt) (vnt.) (Lt) * * *
1.
2.
N

* Stul­pe­lių yra tiek, kiek yra fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­nių.

Pro­jek­to biu­dže­te ga­li bū­ti nu­ma­to­mos įvai­rios prie­mo­nės, ku­rios bū­ti­nos ir rei­ka­lin­gos
pro­jek­to veik­loms at­lik­ti. Tai ga­lė­tų bū­ti kan­ce­lia­ri­nės, fo­to­pre­kės, in­ven­to­rius, in­for­ma­ci­nės
tech­no­lo­gi­jos, kny­gos, vaiz­do ir gar­so apa­ra­tū­ra, ko­mu­ni­ka­ci­nės iš­lai­dos ir kt.

2. Projekto valdymas 25
 1. Su­for­mu­luo­ki­te pro­jek­to tiks­lą, už­da­vi­nius ir, rem­da­mie­si teks­
tu, pa­si­tik­rin­ki­te, ar jie ati­tin­ka jiems ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus.
2. Pa­ban­dy­ki­te su­da­ry­ti už­da­vi­nių me­dį, kad įsi­ti­kin­tu­mė­te, jog
pro­jek­to tiks­las, už­da­vi­niai ir veik­los yra su­si­ju­sios.
3. Su­da­rę Gant­to tin­kli­nę diag­ra­mą, dar kar­tą įsi­ti­kin­ki­te, ar pa­
kaks lai­ko pla­nuo­toms veik­loms at­lik­ti.
4. Pa­si­tik­rin­ki­te, ar at­sa­kin­giems už veik­las as­me­nims yra su­pran­
ta­ma ir aiš­ku, ko­kiais ro­dik­liais (in­di­ka­to­riais) bus pa­grįs­ta, kad
veik­la at­lik­ta ir už­da­vi­nys įgy­ven­din­tas sėk­min­gai? Ar at­sa­kin­
giems as­me­nims už­teks pa­si­ren­gi­mo ir kom­pe­ten­ci­jų val­dy­ti nu­
ma­ty­tas veik­las?
Pa­si­tik­rin­ki­te, ar op­ti­ma­liai ir pro­por­cin­gai pa­skirs­ty­tos at­sa­ko­my­
bės.

• Or­ga­ni­za­ci­nis pla­na­vi­mas – pro­jek­to ko­man­dos pla­na­vi­mas. Or­ga­ni­za­ci­jos struk­tū­ra

(angl. Or­ga­ni­za­tion Bre­ak­down Struc­tu­re (OBS) – tai pro­jek­to gru­pės or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra,
ku­rią su­da­ro va­do­vas ir pro­jek­to ko­man­da, ku­riuos sie­ja ben­dras su pro­jek­tu su­si­jęs tiks­las. Pro­
jek­to ko­man­da daž­niau­sia su­bu­ria­ma kilus pro­ble­mai kon­kre­čia­me so­cia­li­nia­me kon­teks­te ar
žmo­gaus veik­lo­je, pro­fe­si­nė­je sri­ty­se ir kt. Tai žmo­nės, ku­rie yra su­si­do­mė­ję esa­ma pro­ble­ma ir
no­ri ją iš­spręs­ti. Daž­niau­siai pro­jek­to ko­man­da da­ly­vau­ja tiek pro­jek­to pla­na­vi­mo pro­ce­se, tiek
vyk­do pa­tį pro­jek­tą.
Pro­jek­to ko­man­da – tai as­me­nų, ku­ri yra su­bur­ta ben­dram dar­bui ir ben­driems pro­jek­to
tiks­lams pa­siek­ti, gru­pė. Ko­man­dą pa­pras­tai su­da­ro skir­tin­gų as­me­ny­bių de­ri­nys, su­da­ran­tis
prie­lai­das iš­nau­do­ti kar­tu dir­ban­čių žmo­nių skir­tin­gas ži­nias, pa­tir­tį ir as­me­ni­nius bruo­žus. Tai
trak­tuo­ja­ma kaip es­mi­nis ko­man­di­nio dar­bo pri­va­lu­mas. Dėl ko­man­dos na­rių as­me­ny­bių skir­tin­
gu­mo pa­brė­žia­ma ir kon­flik­tų kaip na­tū­ra­laus reiš­ki­nio ga­li­my­bė ko­man­do­je. Bū­tent ge­bė­ji­mas
ver­tin­ti žmo­nių skir­ty­bes ir yra efek­ty­viai dir­ban­čios ko­man­dos pa­ma­tas. Ko­man­dos na­riams
la­bai svar­bu kuo ge­riau pa­žin­ti vie­ni ki­tus, nes tai lei­džia ge­riau­siai iš­nau­do­ti stip­riuo­sius kiek­
vie­no žmo­gaus as­me­ni­nius bruo­žus ir pa­tir­tį. Pro­jek­to or­ga­ni­za­ci­nė­je struk­tū­ro­je kal­ba­ma ne
tik apie ko­man­dos for­ma­vi­mą, bet ir apie jos vys­ty­mą bei vys­ty­mo(-si) eta­pus. Svar­bu, kad
kiek­vie­nas ko­man­dos na­rys pri­si­im­tų įsi­pa­rei­go­ji­mus dėl tam tik­rų veiks­mų ir rem­tų ko­man­dos
vys­ty­mą(-si).
Itin at­sa­kin­gas vaid­muo čia ten­ka pro­jek­to va­do­vui, ku­ris pri­va­lo nuo­lat ska­tin­ti ir mo­
ty­vuo­ti ko­man­dos na­rius ar jų gru­pes, ska­tin­ti po­zi­ty­vų po­žiū­rį ir el­ge­sį ko­man­do­je, na­rių ben­
dra­vi­mą, ben­dra­dar­bia­vi­mą, da­li­ji­mą­si ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi, teik­ti vi­so­ke­rio­pą pa­gal­bą, ge­bė­ti
val­dy­ti kon­flik­tus ir pan., nes tik ta­da įma­no­ma siek­ti mak­si­ma­lių tiks­lų. Pro­jek­to va­do­vas api­bū­
di­na­mas kaip pa­grin­di­nis sub­jek­tas, nuo ku­rio pri­klau­so pro­jek­to sėk­mė. Tin­ka­mai su­for­muo­ta
ko­man­da pro­jek­to va­do­vui su­da­ro ti­ki­my­bę ir prie­lai­dą sėk­min­gam pro­jek­to vyk­dy­mui, jo me­tu
iš­ki­lu­siems sun­ku­mams spręs­ti ir sėk­min­gai pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lus.
Pa­gal JAV at­lik­tą ty­ri­mą (duo­me­nys pa­im­ti iš Me­re­dith ir kt., 2000) pro­jek­to va­do­vai
tu­rė­tų pa­si­žy­mė­ti tam tik­ro­mis kom­pe­ten­ci­jo­mis (žr. 6 lent.).

26 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 6 len­te­lė
Pro­jek­to va­do­vų kom­pe­ten­ci­jos

• iš­klau­sy­mas
1. Ben­dra­vi­mo įgū­džiai
• įkal­bė­ji­mas / įti­ki­ni­mas
• pla­na­vi­mas
2. Or­ga­ni­za­ci­niai ge­bė­ji­mai • tiks­lų nu­sta­ty­mas
• ana­li­za­vi­mas
• em­pa­ti­ja
3. Ko­man­dos su­for­ma­vi­mo įgū­džiai • mo­ty­va­ci­ja
• vie­nin­gu­mo dva­sia
• pa­vyz­džio ro­dy­mas
• ener­gin­gu­mas
4. Va­do­va­vi­mo įgū­džiai • įžval­gu­mas
• pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi
• ge­bė­ji­mas skir­ti už­duo­tis, ku­rias at­liks ki­ti
• lanks­tu­mas
• kū­ry­biš­ku­mas
5. Ge­bė­ji­mas „su­si­tvar­ky­ti“ su po­ky­čiais
• kan­try­bė
• at­kak­lu­mas
• pa­tir­tis
6. Tech­no­lo­gi­niai ge­bė­ji­mai
• pro­jek­ti­nės ži­nios

B. Vi­jei­kie­nė, J. Vi­jei­kis (2000) iš­ski­ria ir api­brė­žia ke­tu­ris ko­man­di­nio dar­bo eta­pus,

prieš tai ak­cen­tuo­da­mi, jog ko­man­dos na­riai skir­tin­gai re­a­guo­ja į ino­va­ci­jas ir ko­man­di­nį dar­
bą. Bū­tent šie po­žiū­rių skir­tu­mai lei­džia už­im­ti skir­tin­gas po­zi­ci­jas ko­man­di­nio pro­ce­so me­tu.
Ide­a­liu at­ve­ju ko­man­do­je yra bent po vie­ną ar ke­lis žmo­nes, at­lie­kan­čius ke­tu­rias skir­tin­gas, bet
la­bai tar­pu­sa­vy­je su­si­ju­sias funk­ci­jas.
Pir­mo­ji funk­ci­ja – kū­ry­bi­nė. Čia gims­ta vi­sos idė­jos ir kon­cep­ci­jos. Kū­ry­bin­gi ir ino­
va­ty­viai mąs­tan­tys žmo­nės pa­pras­tai ne­pai­so jo­kių rė­mų, ieš­ko spren­di­mų, kar­tais ne­įpras­tų ir
uni­ka­lių. Kaip šios idė­jos bus įgy­ven­din­tos ir ar ap­skri­tai jos įgy­ven­di­na­mos, šie da­ly­kai kū­rė­
jams ma­žiau­siai rū­pi.
Ant­ro­ji funk­ci­ja – to­bu­li­ni­mo. Ant­ra­ja­me eta­pe ini­cia­ty­vos ima­si to­bu­lin­to­jai, ku­rie
įver­ti­na nau­jas idė­jas ir ku­ria jų įgy­ven­di­ni­mo bū­dus. Šios gru­pės žmo­nės at­lie­ka tam tik­ro fil­tro
funk­ci­ją: ana­li­zuo­ja idė­jas pa­gal są­ly­gas rin­ko­je ir ben­dro­vės ga­li­my­bes bei pa­tir­tį.
Tre­čio­ji funk­ci­ja – ver­ti­ni­mo. Pa­reng­ta idė­jos įgy­ven­di­ni­mo struk­tū­ra per­duo­da­ma ver­
tin­to­jams. Jie yra la­biau­siai ne­mėgs­ta­mi, nes kri­ti­kuo­ja idė­jas, nu­ma­ty­da­mi įvai­rias grės­mes,
mė­gi­na ap­tik­ti sil­pną­sias idė­jų vie­tas, kri­ti­nius mo­men­tus ir siū­lo to­bu­lin­ti.
Ket­vir­to­ji funk­ci­ja – įgy­ven­di­ni­mo. Tai žmo­nės – idė­jų įgy­ven­din­to­jai. Ko­man­da pa­
pras­tai tu­ri va­do­vą, ku­ris at­lie­ka tar­pi­nin­ko funk­ci­jas ir už­tik­ri­na, kad pro­gra­ma bū­tų nuo­sek­liai
įgy­ven­di­na­ma.
R. Ku­čins­kie­nė, V. Ku­čins­kas (2005) pa­žy­mi, jog no­rint, kad su­si­bur­tų sėk­min­gai vei­
kian­ti ko­man­da, bū­ti­na iš­spręs­ti to­kias ke­tu­rias svar­biau­sias pro­ble­mas:
• ap­si­brėž­ti mi­si­ją, tiks­lą(-us) ir už­da­vi­nius;
• pa­si­skirs­ty­ti vaid­me­nis ir pa­rei­gas (ką ir ka­da kiek­vie­nas tu­ri at­lik­ti);
• iš­si­aiš­kin­ti dar­bų at­li­ki­mo tvar­ką ir ki­tas pro­ce­dū­ras;
• sėk­min­gai val­dy­ti tar­pas­me­ni­nius san­ty­kius.
Gru­pei taip pat svar­bu su­vok­ti ir sa­vo ge­bė­ji­mus bei jų der­mę su ki­tų gru­pės na­rių ge­bė­
ji­mais. Šiuo po­žiū­riu ga­li bū­ti nau­din­ga at­lik­ti sa­vo­tiš­ką gru­pės na­rių ge­bė­ji­mų ana­li­zę, nau­do­
jan­tis pa­teik­to­mis re­ko­men­da­ci­jo­mis

2. Projekto valdymas 27
 Veiksniai grups gebjimams išsiaiškinti:

1. Kokie gebjimai bus mums reikalingi?

2. Koki gebjim mums trksta?
3. Kaip galime trkstamus gebjimus ištobulinti?
4. Ar aš kaip lyderis žinau, ko siekiu?

9 pav. Veiks­niai gru­pės ge­bė­ji­mams iš­si­aiš­kin­ti

Ms dabartiniai gebjimai

Šiuo metu ms komandoje yra žmoni, gebani:

- objektyviai analizuoti;
- gerai suvokti darbo pabaig;
- gerai komunikuoti;
- gerai administruoti;
- pateikti idjas;
- gerai dirbti su kitais asmenimis;
- gerai išklausyti kitus;
- gerai atlikti tai, kas jiems liepta.

10 pav. Ko­man­dos na­rių ge­bė­ji­mų są­ra­šas

• Pro­jek­to ko­mu­ni­ka­ci­nis pla­na­vi­mas. Jis at­lie­ka­mas ben­drau­jant ir ben­dra­dar­biau­jant

gru­pė­s viduje ir su iš­ore. Da­ly­vau­jant pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je, vyk­dant pro­jek­to už­duo­tis, la­bai
svar­bus gru­pės na­rių ge­bė­ji­mas ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti. Vi­sa pro­jek­ti­nė veik­la re­mia­si nuo­
la­ti­niu gru­pės ben­dra­dar­bia­vi­mu. Vyk­dant pro­jek­to už­duo­tis gru­pės na­rių mo­ky­ma­sis vyks­ta
ben­dra­dar­biau­jant. Daž­nai gru­pės na­rio pa­dė­tį ir vaid­me­nį le­mia jo ge­bė­ji­mas ben­drau­ti ir ben­
dra­dar­biau­ti su ki­tais as­me­ni­mis. As­me­ny­bės struk­tū­ros svar­biau­si veiks­niai yra ben­dru­mo jaus­
mas, sa­vo reikš­min­gu­mo sie­ki­mas. Ben­dru­mo jaus­mas – pats svar­biau­sias ir lem­tin­giau­sias. Tai
pa­si­ren­gi­mas ben­drau­ti, drau­ge iš­gy­ven­ti, su­pras­ti, bū­ti at­sa­kin­gu.
E. H. Schein (1992) pa­brė­žė, kad gru­pė at­lie­ka so­cia­li­nes, psi­cho­lo­gi­nes, mo­ky­mo­si
funk­ci­jas, nes veik­la gru­pė­je su­da­ro są­ly­gas jos na­riams įgy­ven­din­ti sa­vo so­cia­li­nius, psi­cho­lo­
gi­nius, mo­ky­mo­si po­rei­kius:
• Gru­pė pa­ten­ki­na sa­vo na­rių pri­ėmi­mo po­rei­kius t. y. su­si­drau­gau­ja­ma, su­lau­kia­ma
pa­ra­mos, pa­lai­ky­mo, pa­gal­bos.
• Veik­la gru­pė­je su­da­ro ga­li­my­bę at­ras­ti ir iš­ban­dy­ti sa­vo ge­bė­ji­mus, pa­žin­ti sa­ve.
• Veik­la gru­pė­je gru­pės na­riams su­ke­lia pa­si­di­džia­vi­mo džiaugs­mą ir pa­de­da iš­lai­ky­ti
bei stip­rin­ti sa­vi­gar­bos jaus­mą, nes pa­ti veik­la ir pa­siek­ti re­zul­ta­tai ga­li bū­ti jos na­
riams sa­vi­raiš­kos prie­mo­nė.
• Veik­la gru­pė­je mo­ko de­rin­ti veiks­mus, iš­klau­sy­ti ki­tų nuo­mo­nę, pri­im­ti vie­nin­gus
su­de­rin­tus spren­di­mus, lai­ky­tis įsi­pa­rei­go­ji­mų.
• Veik­la gru­pė­je gru­pės na­riams ma­ži­na ne­sau­gu­mo, ne­ri­mo, be­jė­giš­ku­mo jaus­mus,
nes esant gru­pė­je vi­sa­da ga­lima ti­kė­tis pa­gal­bos ir tin­ka­mo pa­ta­ri­mo bei pa­lai­ky­mo,
už­ta­ri­mo.

28 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • Gru­pė pa­de­da sa­vo na­riams sėk­min­gai ko­mu­ni­kuo­ti, už­megz­ti tar­pu­sa­vio san­ty­
kius.
• Veik­la gru­pė­je pa­de­da pa­žin­ti gy­ve­ni­mo tik­ro­vę, už­im­ti tam tik­rą vaid­me­nį jo­je.
Gru­pė efek­ty­viai veiks ir vyk­dys pri­si­im­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus, jei (Smith, Dodds 1997):
• ra­cio­na­liai pa­si­skirs­tys veik­los sri­tis;
• efek­ty­viai va­do­vaus ir lai­ku vyk­dys veik­los kon­tro­lę;
• lai­ku pri­ims spren­di­mus ir ša­lins at­si­ra­du­sias pro­ble­mas;
• efek­ty­viai ko­mu­ni­kuos ir da­ly­sis in­for­ma­ci­ja;
• kaups in­for­ma­ci­ją ir idė­jas;
• lai­ku tik­rins pri­im­tų spren­di­mų ir veik­los re­zul­ta­tų efek­ty­vu­mą;
• ko­or­di­nuos sa­vo veik­lą;
• vyk­dys sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus;
• lai­ku spręs kon­flik­tus;
• efek­ty­viai pa­nau­dos gru­pės na­rių su­kaup­tą pa­tir­tį ir ge­bė­ji­mus.
R. B. Ba­les nu­sta­tė ke­tu­rias san­ty­kių gru­pes, ku­rios iš­ryš­kė­ja gru­pės na­riams ak­ty­viai
ben­drau­jant veik­lo­je (Перспективы социальной психологии, 2001):
So­cia­li­niai-emo­ci­niai po­zi­ty­vūs san­ty­kiai:
• so­li­da­ru­mo san­ty­kiai;
• įtam­pos ma­ži­ni­mo san­ty­kiai;
• su­si­ta­ri­mo san­ty­kiai.
San­ty­kiai spren­džiant įvai­rias už­duo­tis:
• san­ty­kiai tei­kiant pa­siū­ly­mus;
• nuo­mo­nės iš­sa­ky­mas;
• veik­los kryp­ties siū­ly­mas.
San­ty­kiai kei­čian­tis in­for­ma­ci­ja:
• su­si­do­mė­ji­mas vei­kos sri­ti­mis, kryp­ti­mis;
• su­si­do­mė­ji­mas ki­tų nuo­mo­nė­mis;
• su­si­do­mė­ji­mas pa­siū­ly­mais.
So­cia­li­niai-emo­ci­niai ne­ga­ty­vūs san­ty­kiai:
• ne­pri­ta­ri­mas;
• įtam­pos kū­ri­mas;
• an­ta­go­niz­mas, prie­ši­ni­ma­sis.
K. D. Ben­ne ir P. She­ats (pa­gal Ka­siu­lį, Tar­vy­die­nę, 2001, p. 61) iš­sky­rė dvy­li­ka vaid­me­
nų, ku­riuos at­lie­ka gru­pės na­riai, ak­ty­viai da­ly­vau­da­mi gru­pės veik­lo­je. Vaid­me­nys su­gru­puo­ti
į tris gru­pes: A – į už­duo­tį orien­tuo­ti vaid­me­nys; B – į pa­lai­ky­mą orien­tuo­ti vaid­me­nys; C – į
sa­ve orien­tuo­ti vaid­me­nys.
A. Į už­duo­tį orien­tuo­ti vaid­me­nys:
• Ini­cia­to­rius pa­gal­bi­nin­kas siū­lo nau­jas idė­jas ir po­ky­čius dar­be.
• In­for­ma­ci­jos tie­kė­jas, spren­džiant pro­ble­mą, gau­na fak­tų bei in­for­ma­ci­jos apie ki­tų
pa­tir­tį.
• Ko­or­di­na­to­rius ran­da tin­ka­miau­sią vi­sų idė­jų san­ty­kį ir ban­do su­de­rin­ti vi­sus pa­ta­ri­
mus.
• Ver­tin­to­jas ste­bi ir sa­vo ver­ti­ni­mais at­spin­di gru­pės pa­žan­gą.
B. Į pa­lai­ky­mą orien­tuo­ti vaid­me­nys:
• Ska­tin­to­jas su­ke­lia pa­lan­ku­mą ir so­li­da­ru­mą, ska­ti­na pri­ta­ri­mą ir pa­lai­ky­mą.
• Har­mo­ni­zuo­jan­tis re­gu­liuo­ja ne­su­ta­ri­mus, vei­kia in­di­vi­du­a­lius skir­tu­mus bei ma­ži­na
prieš­prie­šą.
• „Var­ti­nin­kas“ sten­gia­si at­ver­ti ga­li­my­bę dis­ku­tuo­ti vi­siems: ska­ti­na ty­le­nius, stab­do
ple­pius.

2. Projekto valdymas 29
 • Gru­pės ap­žval­gi­nin­kas ir ko­mu­ta­to­rius siū­lo kreip­ti dė­me­sį į gru­pės pro­ce­sus, duoda
pa­ta­ri­mų, ge­ri­nan­čių gru­pės dar­bą.
C. Į sa­ve orien­tuo­ti vaid­me­nys. Tai nei­gia­mi vaid­me­nys, kai as­me­nį at­stu­mia gru­pė, šiam
ne­si­ė­mus jo­kio po­zi­ty­vaus vaid­mens:
• Ag­re­so­rius nei­gia ki­tus – men­ki­na jų idė­jas ar ata­kuo­ja vi­są gru­pę iš kar­to.
• Blo­kuo­to­jas grįž­ta prie iš­spręs­tų pro­ble­mų su ne­ga­ty­via nuo­sta­ta, re­vi­zuo­ja pri­im­tus
spren­di­mus.
• Pa­gal­bos sie­kė­jas iš vi­sų ap­lin­ki­nių no­ri pa­gal­bos ir sim­pa­ti­jos, de­monst­ruo­ja su­tri­ki­
mą ir ne­ran­gu­mą.
• „Pla­y­bo­jus“ tei­kia ne­su­si­ju­sius su si­tu­a­ci­ja pa­siū­ly­mus. Truk­do vi­siems, de­monst­ruo­
ja sa­ve.
„T-Kit“ pro­jek­tų val­dy­mo mo­ky­mo va­do­ve (2003) ak­cen­tuo­ja­ma, kad pro­jek­to me­tu bū­ti­
na iš­lai­ky­ti har­mo­nin­gą san­ty­kį tarp pro­ce­dū­rų lai­ky­mo­si ir val­dy­mo, pro­duk­to kū­ri­mo pro­ce­so
ir žmo­nių ben­dra­vi­mo bei jų sa­vi­jau­tos da­ly­vau­jant pro­jek­te (žr. 11 pav.).

PRODUKTAS (REZULTATAS)

(Tikslas, užduotys, veiklos kryptys)

PROCESAS ŽMONS

(struktrinis bendradarbiavimas: taisykls, (žmogiškasis bendradarbiavimas:

metodai, strategijos, atsakomybs ir santykiai tarp asmen, buvimas dalimi,
sipareigojim paskirstymas) buvimas svarbiu)

11 pav. Pu­siau­svy­ra ko­man­do­je tarp tri­jų po­lių („Tri­jų P“ tri­kam­pis)

(„T-Kit“ pro­jek­tų val­dy­mas, 2003)

„Tri­jų P“ tri­kam­pis (angl. Pro­duct-Pro­ce­du­re-Pe­op­le) sim­bo­li­zuo­ja, jog no­rint, kad ko­

man­da veik­tų efek­ty­viai, tu­ri bū­ti išlaikyta pu­siau­svy­ra tarp tri­jų po­lių – pro­duk­to, pro­ce­so ir
žmo­nių:
• Jei per­ne­lyg daug dė­me­sio su­kon­cen­truo­ja­ma į pro­ce­dū­rų, tai­syk­lių lai­ky­mą­si, „nu­
žu­do­mas“ žmo­gaus kū­ry­biš­ku­mas, spon­ta­niš­ku­mas, blo­gė­ja psi­cho­lo­gi­nis kli­ma­tas
ko­man­do­je, tar­pu­sa­vio san­ty­kiai, žmo­nės jau­čia­si pra­stai, o tai nei­gia­mai vei­kia pro­
jek­to re­zul­ta­tus.
• Jei per­ne­lyg daug dė­me­sio su­kon­cen­truo­ja­ma į žmo­nes, jų tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir
sa­vi­jau­tą ko­man­do­je, nu­krei­pia­mas dė­me­sys nuo pro­jek­to vyk­dy­mo ir sie­kia­mo re­
zul­ta­to.
• Jei per­ne­lyg daug dė­me­sio su­kon­cen­truo­ja­ma į re­zul­ta­to sie­ki­mą, pro­duk­to su­kū­ri­
mą ir ne­krei­pia­ma dė­me­sio į žmo­nes, tai nei­gia­mai pa­vei­kia ko­man­dos na­rius, jų
ko­mu­ni­ka­ci­nius ry­šius, ma­žai lai­ko ski­ria­ma idė­jų pa­si­da­li­ji­mui, jų ap­ta­ri­mui, dar­bo
ver­ti­ni­mui.
• Ri­zi­kų iden­ti­fi­ka­vi­mas ir įver­ti­ni­mas, prie­mo­nių ri­zi­kai ma­žin­ti nu­ma­ty­mas. Ne­svar­
bu, kaip ge­rai su­pla­nuo­tas ir pa­reng­tas pro­jek­tas, ta­čiau kar­tais ne vis­kas vyks­ta pa­gal pla­ną. Pro­

30 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
jek­tą, jo įgy­ven­di­ni­mą ir re­zul­ta­tus ga­li lem­ti tiek vi­di­niai, tiek iš­ori­niai veiks­niai bei są­ly­gos,
taip pat lai­ko veiks­nys. Šios są­ly­gos tu­ri bū­ti nu­ma­ty­tos pro­jek­to pla­ne. Kiek­vie­nam pro­jek­to
tiks­lui, ke­ti­ni­mams, re­zul­ta­tams ir veik­lai rei­kia nu­ma­ty­ti ri­zi­kos prie­lai­das, ku­rių bus im­ta­si
at­si­ra­dus tam tik­ram nu­kry­pi­mui nuo rei­kia­mos si­tu­a­ci­jos. Kri­tiš­kas prie­lai­dų ir ri­zi­kos nu­sta­ty­
mas ga­li tu­rė­ti įta­kos pro­jek­to sėk­mei, taip pa­di­di­nant pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ti­ki­my­bę.
Pro­ble­mų ga­li kil­ti vyk­dant pro­jek­tą, kai kei­čia­si ap­lin­ka, o tai ne­bu­vo nu­ma­ty­ta ren­giant
pro­jek­tą. Ta­da rei­kia ko­re­guo­ti pa­tį pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą.
Pro­jek­to ri­zi­ka su­si­ju­si su ne­ti­kė­tais įvy­kiais ar­ba są­ly­go­mis, ku­rie, jei taip at­si­tin­ka,
ga­li tu­rė­ti tei­gia­mą ar­ba nei­gia­mą įta­ką pro­jek­to ko­ky­bei. To­dėl bū­ti­na ap­tar­ti ir ri­zi­kos val­dy­
mą, ku­ris api­brė­žia­mas kaip ri­zi­kos nu­sta­ty­mas bei pla­nų, ke­lių ir bū­dų nu­ma­ty­mas ri­zi­kos
po­vei­kių pro­jek­tui su­ma­ži­ni­mas. Ri­zi­kos įvy­kis, ti­ki­my­bė ir ri­zi­kos su­kel­tų pa­sek­mių dy­dis yra
pa­grin­di­nės ri­zi­kos cha­rak­te­ris­ti­kos. Ap­ta­riant pro­jek­to ri­zi­ką, ku­ri daž­nai bū­na ne­iš­ven­gia­ma,
iš­ski­ria­ma:
• pa­pras­ta ri­zi­ka (pvz., ko­man­dos na­rio li­ga);
• di­de­les pa­sek­mes su­ke­lian­ti ri­zi­ka (pvz., pro­jek­to su­ma­ny­mas kei­čia stra­te­gi­nius or­
ga­ni­za­ci­jos tiks­lus).
To­dėl pro­jek­tų va­dy­bo­je siū­lo­ma ri­zi­kos po­vei­kį ma­tuo­ti pro­jek­to są­nau­dų ter­mi­nais:
že­mos ar­ba ma­žos, vi­du­ti­nės, stip­rios ar­ba di­de­lės.
Šian­dien kal­ba­ma ir apie tei­si­nę pro­jek­to ri­zi­ką, ku­ri su­si­ju­si su pro­jek­to me­tu nau­do­ja­
ma ir pil­do­ma do­ku­men­ta­ci­ja. Tei­si­nei ri­zi­kai iš­veng­ti ar su­ma­žin­ti siū­lo­mos to­kios pa­grin­di­nės
tai­syk­lės:
1. Tin­ka­mai ir tei­sin­gai do­ku­men­tuo­ti pro­jek­tą (pro­ce­są ir re­zul­ta­tus).
2. Tin­ka­mai įfor­min­ti (ypač su­tar­tis ir jų pa­kei­ti­mus). Čia svar­būs yra pa­ra­šai ir ant­spau­
dai.
3. Bū­ti­na vi­sus pro­jek­to do­ku­men­tus ar­chy­vuo­ti ir sau­go­ti.
Ri­zi­kos kaip ti­ki­my­bės ne­pa­lan­kioms ap­lin­ky­bėms at­si­ras­ti val­dy­mas ap­ima ri­zi­kos nu­
sta­ty­mą (iden­ti­fi­ka­vi­mą), ri­zi­kos ana­li­zę (ko­ky­bi­nį ir kie­ky­bi­nį ri­zi­kos pa­sek­mių įver­ti­ni­mą),
ri­zi­kos pla­na­vi­mą (ga­li­my­bių ri­zi­kos po­vei­kiui su­ma­žin­ti), ri­zi­kos ste­bė­ji­mą (vi­so pro­ce­so me­
tu).












12 pav. Pro­jek­to ri­zi­kos val­dy­mo or­ga­ni­za­vi­mas

2. Projekto valdymas 31
 Sie­kiant iš­veng­ti ri­zi­kos įgy­ven­di­nant pro­jek­tą, pla­na­vi­mo eta­pe siū­lo­mos to­kios ap­lin­
kos ana­li­zės sche­ma:
1. Pri­va­lu­mų, trū­ku­mų, ga­li­my­bių ir pro­ble­mų (SSGG (angl. SWOT) ana­li­zė:
S (angl. Strenghts) – stip­ry­bės, ar­ba tei­gia­mos or­ga­ni­za­ci­jos vi­di­nės sa­vy­bės.
W (angl. We­ak­nes­ses) – sil­pny­bės, ar­ba nei­gia­mos or­ga­ni­za­ci­jos vi­di­nės sa­vy­bės.
O (angl. Op­por­tu­ni­ties) – ga­li­my­bės, ar­ba pa­lan­kūs iš­ori­niai veiks­niai, ku­rie ga­li pa­ge­rin­
ti or­ga­ni­za­ci­jos per­spek­ty­vą ar pro­jek­to baig­tį.
T (angl. Thre­ats) – grės­mės, ar­ba iš­ori­niai veiks­niai, ga­lin­tys pa­blo­gin­ti (suž­lug­dy­ti) pro­
jek­to per­spek­ty­vą.
Stip­ry­bės ir sil­pny­bės daž­niau­sia yra vi­di­niai or­ga­ni­za­ci­jos veiks­niai, ku­rie eg­zis­tuo­ja da­
bar, šiuo me­tu, o ga­li­my­bės ir grės­mės yra iš­ori­niai veiks­niai, ku­riuos rei­kia ir bū­ti­na įver­tin­ti.

Strenghts Weaknesses

Stiprybs Silpnybs
SWOT
SSGG
Opportunities Threats

Galimybs Grsms

13 pav. SSGG ana­li­zės mat­ri­ca

SSGG pa­de­da pa­ma­ty­ti vi­są pro­jek­to įgy­ven­di­na­mu­mo vaiz­dą, ob­jek­ty­viai įver­tin­ti esa­
mą si­tu­a­ci­ją, iš­si­aiš­kin­ti sil­pną­sias ir stip­ri­ą­sias pu­ses, ku­rios pa­de­da su­vok­ti, ko­kios lau­kia grės­
mės, ga­li­mos pro­ble­mos ir ko­kio­mis ga­li­my­bė­mis ga­li­ma pa­si­nau­do­ti įgy­ven­di­nant pro­jek­tą.

1. Ko­kios vi­di­nės grės­mės, su­si­ju­sios su stu­den­tų gru­pe ir jos ren­

gia­mu pro­jek­tu, ga­lė­tų iš­kil­ti?
2. Ar bus ga­li­ma įvyk­dy­ti stu­den­tų ren­gia­mą pro­jek­tą dėl iš­ori­nių
grės­mių įta­kos?
3. Pa­ren­ki­te ri­zi­kos val­dy­mo pla­ną kon­kre­čiam pro­jek­tui.

Api­ben­dri­nan­čio do­ku­men­to, ap­iman­čio vi­sų pla­na­vi­mo pro­ce­sų re­zul­ta­tus, pa­ren­

gi­mas. Pa­pras­tai pro­jek­to do­ku­men­to sche­mą reg­la­men­tuo­ja pro­jek­to rė­mė­jas, to­dėl do­ku­men­to
struk­tū­ra įvai­riems pro­jek­tams ga­li kiek skir­tis, pri­klau­so­mai nuo rė­mė­jų ke­lia­mų rei­ka­la­vi­mų
pro­jek­to do­ku­men­tui (ar pa­raiš­kai). Iš­ana­li­za­vus dau­ge­lio rė­mė­jų tei­kia­mas do­ku­men­tų for­
mas, at­rin­kus tas da­lis, ku­rios vy­rau­ja vi­suo­se pro­jek­to do­ku­men­tuo­se, stu­di­jų pro­ce­se ren­gia­
miems ir įgy­ven­di­na­miems pro­jek­tams siū­lo­mos to­kios pro­jek­to do­ku­men­to struk­tū­ri­nės da­lys
(žr. 7 lent.).

32 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 7 len­te­lė
Pro­jek­to do­ku­men­to struk­tū­ros pa­vyz­dys (re­mian­tis Brėkš­ta, 1999)

Eil. Pro­jek­to do­ku­men­ Pro­jek­to do­ku­men­to struk­tū­ Pro­jek­to do­ku­men­to struk­tū­ri­nės da­
Nr. to struk­tū­ri­nės ri­nės da­lies tu­ri­nys lies po­žy­miai
da­lys
1. Pa­va­di­ni­mas Iš jo tu­ri bū­ti aiš­ku, koks tai pro­ Tu­ri bū­ti la­bai tiks­lūs.
jek­tas
2. Pro­ble­mos Pa­aiš­ki­na­ma, ko­kia yra si­tu­a­ci­ja Įvai­rūs duo­me­nys, ty­ri­mo re­zul­ta­tai, pa­
pa­grin­di­mas (pro­ble­ma), ku­ri rei­ka­lau­ja kaž­ grin­džian­tys pro­ble­mos ak­tu­a­lu­mą, rei­ka­
ką da­ry­ti, keis­ti. lin­gu­mą, įro­dan­tys, kad ją bū­ti­na spręs­ti.
SSGG ana­li­zė, įro­dan­ti, kad pro­jek­ti­nė
gru­pė pa­jėgs iš­spręs­ti pro­ble­mą.
3. Truk­mė Nu­ro­do­ma pro­jek­to truk­mė Tiks­li pro­jek­to pra­džios ir pa­bai­gos da­ta.

4. Or­ga­ni­za­to­rius ir Nu­ro­do­ma or­ga­ni­za­ci­ja ir as­ Or­ga­ni­za­to­rius (ins­ti­tu­ci­jos pa­va­di­ni­mas),

pro­jek­to vyk­dy­to­ muo, at­sa­kin­gas už pro­jek­tą, pro­ part­ne­riai (su­in­te­re­suo­ti šia pro­ble­ma).
jai, part­ne­riai jek­to ko­man­da(-os) ar gru­pės,
ku­rios pri­si­de­da prie pro­jek­to.

5. Tiks­li­nės gru­pės Nu­ro­do­mos tos vi­suo­me­nės gru­ Vai­kai, pa­aug­liai, stu­den­tai, mo­ki­niai, mo­
(kam tai­ko­ma?) pės, ku­rioms pro­jek­tas skir­tas ir ky­to­jai, tu­ris­tai, vie­ti­nė ben­druo­me­nė, pen­
bus nau­din­gas. si­nin­kai ir pan.
6. Ben­dra­sis tiks­las Tai ga­lu­ti­nis sie­kia­mas pro­jek­to At­spin­di api­brėž­tą pro­ble­mą ir re­zul­ta­tą,
re­zul­ta­tas ar pa­sek­mės, ku­rias ku­ris bus gau­tas pa­si­bai­gus pro­jek­tui.
su­ke­lia pro­jek­tas po to, kai jis
įvyk­dy­tas.
7. Pro­jek­to me­tu gau­ Ko­kie po­ky­čiai įvy­ko įgy­ven­di­ Nau­jai su­kur­to pro­duk­to po­vei­kis ap­lin­
ti re­zul­ta­tai nus pro­jek­tą? kai, nau­da tiks­li­nei gru­pei, pro­jek­to da­ly­
viams.
8. Už­da­vi­niai Tie­sio­gi­niai pro­jek­to re­zul­ta­tai. Tu­ri ati­tik­ti SMART rei­ka­la­vi­mus.
Tai, kas tu­ri bū­ti pa­da­ry­ta, kad
bū­tų pa­siek­tas tiks­las.
9. Dar­bai / veik­los Ką kon­kre­čiai rei­kia pa­da­ry­ti Tu­ri lo­giš­kai sie­tis su nu­ma­ty­tu už­da­vi­niu
įgy­ven­di­nant iš­kel­tus už­da­vi­ ir pro­jek­to tiks­lu.
nius?
10. Pro­jek­to veik­lų Ko­kie yra ob­jek­ty­vūs ver­ti­ni­mo Ro­dik­liai, pa­gal ku­riuos ver­ti­na­ma veik­
įver­ti­ni­mas kri­te­ri­jai ir kaip bus ma­tuo­ja­mi los sėk­mė, bū­dai, kaip bus ma­tuo­ja­mas
re­zul­ta­tai? už­da­vi­nių ir veik­los įgy­ven­di­ni­mas.
11 Iš­tek­liai Ko rei­kia, kad bū­tų ga­li­ma įgy­ Pa­tal­pos, įren­gi­niai, prie­mo­nės, žmo­nės,
ven­din­ti veik­las? jų kom­pe­ten­ci­ja ir kt.
12. Biu­dže­tas Kiek tai kai­nuos? Me­džia­gos, pa­tal­pų ir įren­gi­nių nu­oma,
trans­por­to iš­lai­dos, re­kla­ma, in­for­ma­ci­ja,
lei­dy­ba, ry­šių iš­lai­dos ir pan.

13. Fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­ Kas rems pro­jek­to įgy­ven­di­ni­ Jū­sų pa­čių, part­ne­rių ir kitų in­dė­lis.
niai mą?
14. Pro­jek­to tęs­ti­nu­ Kaip pla­nuo­ja­ma tęs­ti pro­jek­to Ar šio pro­jek­to idė­ja yra tęs­ti­nė? Ar rei­ka­
mas me­tu re­a­li­zuo­tą idė­ją? lin­gas idė­jos tęs­ti­nu­mas? Kaip ir ko­kiais
bū­dais tai bus at­lie­ka­ma?

2. Projekto valdymas 33
 Šian­dien kaip ga­li­my­bė mo­ki­niams / stu­den­tams ug­dy­ti in­te­lekti­nes ir kū­ry­bi­nes ga­lias,
va­dy­bos ge­bė­ji­mus, as­me­ni­nes kom­pe­ten­ci­jas yra nu­ro­do­mi ir ne­są­ma­ti­niai pro­jek­tai. Ne­są­ma­
ti­niai pro­jek­tai – tai in­te­lek­to kū­ry­bos pro­duk­tas, dar­bi­nė me­džia­ga ir pa­grin­das kon­kre­čiam
su­ma­ny­mui re­a­li­zuo­ti. Jam bū­din­gas su­ma­ny­mas, ap­gal­vo­ti tiks­lai ir už­da­vi­niai, tiks­liai api­brėž­
ta veik­los ap­rėp­tis ir de­ta­lus pla­nas, at­ski­rų veik­los kom­po­nen­tų lai­ki­nis ir per­so­na­li­nis pa­si­skirs­
ty­mas (Kul­bis, 1998).
Ta­čiau D. Šiau­ly­tie­nė (2001) nu­ro­do, jog ir edu­ka­ci­niams pro­jek­tams svar­būs ir rė­mė­jai
bei įvai­rių sri­čių spe­cia­lis­tų ir eks­per­tų da­ly­va­vi­mas šių pro­jek­tų veik­lo­je. Pro­jek­tų rė­mė­jai yra
fi­nan­si­niai pro­jek­tų rė­mė­jai, su­tei­kian­tys ma­te­ria­li­nę pa­ra­mą, pa­vyz­džiui, su­tei­kian­tys įran­gą,
pa­tal­pas pro­jek­ti­nei veik­lai ir kt. Pro­jek­tų rė­mi­mas yra svar­bus vi­suo­me­nės po­žiū­rio į ug­dy­mą,
vai­kų ir jau­ni­mo kul­tū­rą kai­tos žen­klas. Edu­ka­ci­nių pro­jek­tų veik­lo­je taip pat pa­gei­dau­ti­nas ir
ska­tin­ti­nas yra įvai­rių sri­čių as­me­ny­bių, spe­cia­lis­tų da­ly­va­vi­mas. Šie as­me­nys pro­jek­tuo­se ga­li
da­ly­vau­ti įvai­riai: kaip pro­ce­so da­ly­viai, kaip ver­tin­to­jai, kaip eks­per­tai, kaip kon­sul­tan­tai, kaip
sve­čiai.
Pro­jek­ti­nis dar­bas pra­ple­čia ug­dy­mo erd­vę, įtrau­kia vi­suo­me­nę į ak­ty­ves­nį ug­dy­mo pro­
ble­mų pa­ži­ni­mą ir spren­di­mą, tu­ri įta­kos per­ma­nen­ti­nio mo­ky­mo­si plėt­rai. Ak­ty­vus vi­suo­me­
nės da­ly­va­vi­mas pro­jek­te tu­ri tei­gia­mos įta­kos moks­lei­vių mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­jai. Moks­lei­viai,
jaus­da­mi di­des­nį vi­suo­me­nės dė­me­sį sa­vo veik­lai, ima pa­tys pa­gar­biau ver­tin­ti mo­ky­mo­si pro­
ce­są, sa­vo kū­ry­bą ir dar­bus. Svar­bu ir tai, jog ug­do­si moks­lei­vių ge­bė­ji­mai da­ly­vau­ti re­a­lia­me
gy­ve­ni­me, vi­suo­me­ni­nė­je veik­lo­je. Vi­si šie as­pek­tai lei­džia da­ry­ti iš­va­dą, kad pro­jek­ti­nis dar­bas
efek­ty­vus ne tik ug­dy­mo po­žiū­riu, bet kar­tu sa­vi­tai da­ro įta­ką kul­tū­ri­niam gy­ve­ni­mui, for­muo­ja
sa­vi­tą kul­tū­ri­nę erd­vę.

1. Pa­ban­dy­ki­te už­pil­dy­ti pro­jek­to do­ku­men­tą kon­kre­čiam pro­jek­

tui.
2. Ku­rias do­ku­men­to da­lis reng­ti bu­vo leng­viau­sia? Ku­rias sun­kiau­
sia?

2.1.3. Pro­jek­to vyk­dy­mo (įgy­ven­di­ni­mo) pro­ce­sas

Pro­jek­to vyk­dy­mo (įgy­ven­di­ni­mo) pro­ce­sas – tai žmo­giš­kų­jų ir ki­tų iš­tek­lių ko­or­di­na­vi­

mas įgy­ven­di­nant pro­jek­tą. Šiems pro­ce­sams pri­ski­ria­mas:
• pro­jek­to pla­no vyk­dy­mas, veik­lų ko­or­di­na­vi­mas;
• pro­jek­to ko­man­dos ug­dy­mas;
• vi­di­nis ir iš­ori­nis ko­mu­ni­ka­vi­mas;
• pro­jek­to vyk­dy­to­jų, part­ne­rių ir tiks­li­nių gru­pių ben­dra­dar­bia­vi­mo ska­ti­ni­mas bei
ko­or­di­na­vi­mas;
• pro­jek­to ei­gos ste­bė­se­na ir kon­tro­lė (ei­gos, po­ky­čių, fi­nan­si­nė).
Pro­jek­to va­do­vo funk­ci­jos pro­jek­to vyk­dy­mo me­tu vaiz­duo­ja­mos 14 pa­veiks­le.

34 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 PAGALBA VADOVAVIMAS

Remiamasi
bendradarbiavimu
(pagalba) DELEGAVIMAS MOKYMAS

Remiamasi užduoi
skirstymu (direktyva)

14 pav. Pa­grin­di­nės pro­jek­to va­do­vo val­dy­mo funk­ci­jos

Kon­tro­lės pro­ce­sai. Tai pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ei­gos ste­bė­ji­mas, ver­ti­ni­mas, ko­re­guo­

jan­čių veiks­mų nu­sta­ty­mas ir ne­pa­lan­kių veiks­mų pa­ša­li­ni­mas.
Pro­jek­tų val­dy­me, kal­bant apie pro­jek­to ei­gos kon­tro­lę, pa­brė­žia­ma, jog „ge­ra kon­tro­lė
ne­pa­tai­sys pra­stai su­pla­nuo­to pro­jek­to, ta­čiau pras­ta kon­tro­lė ga­li nie­kais pa­vers­ti kiek­vie­ną pro­
jek­tą“ (Bū­da, Chmie­liaus­kas, 2006, p. 72). To­dėl pa­grin­di­nis kon­tro­lės tiks­las – nuo­lat ly­gin­ti
pro­jek­to pla­ną ir fak­tiš­kai at­lik­tą bei pa­grįs­tą veik­lą. Tai su­da­ro ga­li­my­bę pri­rei­kus ko­re­guo­ti
pro­jek­to ei­gą, keis­ti pa­bai­gos da­tą ar per­skirs­ty­ti iš­tek­lius bei ope­ra­ty­viai spręs­ti pro­ble­mas, pa­
si­tai­kan­čias pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ei­go­je. Pro­jek­to ei­gos ver­ti­ni­mo pro­ce­dū­ra yra svar­bi kon­tro­
lės pro­ce­so da­lis, su­si­ju­si su veik­lų ko­ky­be ir jų val­dy­mu. Tam pa­si­tar­nau­ja de­ta­lus ir kruopš­čiai
pa­reng­tas pro­jek­to pla­nas. Kas tu­ri at­lik­ti kon­tro­lę? At­sa­kant į šį klau­si­mą, ga­li­mi ke­li kon­tro­lės
pro­ce­so va­rian­tai:
• Pro­jek­to va­do­vas (juo ga­li bū­ti ir dės­ty­to­jas, ir stu­den­tai), ku­ris pe­ri­odiš­kai ste­bi ir
ver­ti­na pro­jek­to ei­gos re­zul­ta­tus. Taip va­do­vas ge­riau su­si­pa­žįs­ta su smul­kiau­siais
pro­jek­to as­pek­tais ir pro­jek­to ko­man­dos na­riais. Jis ga­li tie­sio­giai da­ry­ti įta­ką dar­
bams, siū­ly­da­mas, jo ma­ny­mu, ge­riau­sius spren­di­mus.
• Ki­ti ko­man­dos na­riai, rink­da­mi in­for­ma­ci­ją apie pro­jek­to ei­gą ir pa­teik­da­mi bei
ap­tar­da­mi ją su pro­jek­to va­do­vu. Tam ga­li bū­ti nau­do­ja­ma iš anks­to nu­sta­ty­ta ata­
skai­tos for­ma, ku­ri pil­do­ma ko­man­dos (ar jos na­rių). Čia tu­rė­tų at­si­spin­dė­ti pro­jek­to
dar­bai ir jų įver­ti­ni­mas, ati­tin­kan­tis pro­jek­to do­ku­men­te nu­ma­ty­tus veik­lų re­zul­ta­tus
ir kri­te­ri­jus.
• Spe­cia­liai pro­jek­to va­do­vo ar ko­man­dos pa­skir­tas na­rys.
Pro­jek­to ei­gos kon­tro­lės ir ver­ti­ni­mo pe­ri­odiš­ku­mas yra iš anks­to ap­ta­ria­mas pro­jek­to
va­do­vo kar­tu su ko­man­da, ku­ri įgy­ven­di­na šį pro­jek­tą. Tai daž­niau­siai le­mia pro­jek­to ir ja­me
su­pla­nuo­tų dar­bų truk­mė. Vi­sų dar­bų ap­skai­ta tu­ri bū­ti at­lie­ka­ma iš­kart pra­si­dė­jus pro­jek­tui ir
vyk­ti per vi­są pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo lai­ko­tar­pį. Svar­bu nuo­lat fik­suo­ti, ko­kia veik­la at­lik­ta, kas
ir ka­da ją at­li­ko, ar re­a­liai at­lik­ti dar­bai ati­tin­ka pro­jek­to pla­ne nu­ma­ty­tus dar­bus. Sie­kiant tei­sin­
gai įver­tin­ti pro­jek­to vyk­dy­mo ko­ky­bę, kny­gos Mo­kyk­los svei­ka­ti­ni­mo pro­jek­tų va­dy­bos (2006)
au­to­riai pa­žy­mi, jog ren­giant pro­jek­to ap­ra­šy­mą, nu­ma­tant tiks­lus, už­da­vi­nius ir lau­kia­mus re­
zul­ta­tus, iš anks­to bū­ti­na su­si­tar­ti ir nu­ma­ty­ti kri­te­ri­jus, pa­gal ku­riuos pro­jek­tas bus ver­ti­na­mas.
Daž­nai li­te­ra­tū­ro­je apie pro­jek­tų val­dy­mą (Ku­čins­kas, Ku­čins­kie­nė, 2005) ši veik­la sie­ja­ma su
pro­jek­to ste­bė­se­na (nuo­la­ti­niu būk­lės ir si­tu­a­ci­jos po­ky­čių ste­bė­ji­mu), ku­ris pa­de­da pri­žiū­rė­ti
pro­jek­to vyk­dy­mo ei­gą ir spręs­ti apie tai, ar dar­bai vyks­ta pa­gal nu­ma­ty­tą pro­jek­to pla­ną, o pri­
rei­kus – ko­re­guo­ti.

2. Projekto valdymas 35
 Ben­dra­dar­bia­vi­mui bū­ti­na nu­ma­ty­ti tar­pi­nius pro­jek­to da­ly­vių su­si­ti­ki­mus, kar­tais net
ir tar­pi­nius pro­jek­to veik­lų ir re­zul­ta­tų pri­sta­ty­mus. Šioms vei­koms at­lik­ti ga­li bū­ti nau­din­gi ir
re­flek­si­jos klau­si­mai.

Refleksijos klausimai
Kiek mano patirtis siejasi su kit projekto dalyvi patirtimi?
Kokias problemas veikiau skmingai? Kas padjo jas veikti?
Koki problem veikti nepasisek? Kas trukd jas veikti?
Kaip galiu pasinaudoti kit patirtimi?
Ko pasimokiau iš savo patyrimo?
Ko pasimokiau iš kit patyrimo?
Ko išmokome kaip grup?
K dar norime išsiaiškinti?
Koki ištekli tam reikia?

15 pav. Re­flek­si­jos klau­si­mai

Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ei­gos ste­bė­se­nos ir ver­ti­ni­mo pla­na­vi­mą ga­lė­tų pa­leng­vin­ti 16

pa­veiks­le nu­ro­dy­tos veik­los.
Nustatykite
procedras kartu

Veikite kartu Nustatykite

patikrinimo etapus:
kada ir k stebti?

Skatinkite ir Stebkite kartu su

motyvuokite komanda

Aptarkite uždavinius Stebsena Naudokite vairius

ir darbus ir vertinimas informacijos šaltinius

Procesas taip pat Neskms yra

svarbu normalu. Ieškokite j
priežasi

Keiskite tik tai, k Registruokite

reikia keisti rezultatus

Užtikrinkite
žmogiškuosius
santykius

16 pav. Pro­jek­to ste­bė­se­na ir ver­ti­ni­mas (re­mian­tis „T-KIT“ pro­jek­tų val­dy­mas, 2003)

36 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Gi­les­niam pro­jek­to ste­bė­se­nos ir ver­ti­ni­mo es­mės su­pra­ti­mui siū­lo­mas pro­jek­tų va­dy­
bo­je pri­sta­to­mas „Pa­ti­kėk, bet tik­rink“ val­dy­mo kur­sas kaip vie­nas ga­li­mų pro­jek­to vi­di­nės
kon­tro­lės me­to­dų. JAV va­dy­bos aso­cia­ci­ja šį me­to­dą siū­lo kaip sėk­mę le­mian­tį re­cep­tą. No­rint,
kad dar­buo­to­jai sėk­min­gai at­lik­tų už­duo­tis, vi­sų pir­ma jie tu­ri tiks­liai ži­no­ti, ką tu­ri da­ry­ti,
kad re­zul­ta­tai ati­tik­tų rei­ka­la­vi­mus. To­dėl pro­jek­to ko­man­dos na­riams tu­ri bū­ti aiš­kūs jų dar­bo
ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai. No­rint iš­veng­ti ne­sėk­mių, taip pat svar­bu nuo­lat tik­rin­ti, ar at­lie­ka­mi dar­
bai ati­tin­ka ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus. „Pa­ti­kėk, bet tik­rink“ val­dy­mo kur­sas ak­cen­tuo­ja tiks­lius ir
aiš­kius rei­ka­la­vi­mus bei už­duo­čių api­brėž­tis. Pro­jek­tų val­dy­me tai sie­ja­si su tuo, kad dar­buo­to­
jams vi­sų pir­ma tu­ri bū­ti aiš­kiai api­bū­din­tos už­duo­tys, tech­ni­niai rei­ka­la­vi­mai, tiks­liai įvar­dy­ta
dar­bų truk­mė, iš­lai­dos, iš­sa­miai vis­kas ap­tar­ta. „Tik­rink“ reiš­kia, kad vyk­do­mi dar­bai tu­ri bū­ti
tik­ri­na­mi ir nuo­lat per­žiū­ri­mi, sie­kiant, kad re­zul­ta­tai bū­tų pa­siek­ti lai­ku ir sėk­min­gai, ne­vir­šy­
tų biu­dže­to. Pa­ste­bė­jęs ne­ati­ti­ki­mus va­do­vas, rem­da­ma­sis pro­jek­tų ri­zi­kos va­dy­bos žings­niais,
ga­lė­tų im­tis ati­tin­ka­mų veiks­mų ir lai­ku si­tu­a­ci­ją ko­re­guo­ti su mi­ni­ma­lio­mis lė­šo­mis bei lai­ko
nuo­kry­piais. At­kreip­ti­nas dė­me­sys į tai, kad šio­je me­to­di­ko­je kal­ba­ma ne apie blo­gai dir­ban­čių
žmo­nių kon­tro­lia­vi­mą, bet apie lai­da­vi­mą, kad už­si­brėž­ti tiks­lai bū­tų pa­siek­ti lai­ku, o veik­los
at­lik­tos ko­ky­biš­kai. Tam ga­lė­tų pa­dė­ti to­kie klau­si­mai: kaip se­ka­si? Ar nie­ko ne­trūks­ta? Ar ge­
bė­si­te dar­bą baig­ti iki ki­to nu­ma­ty­to lai­ko? Ar už­ten­ka lė­šų pla­nuo­toms iš­lai­doms? Iš­ski­ria­mi
ke­tu­ri svar­būs „Pa­ti­kėk, bet tik­rink“ me­to­do as­pek­tai, orien­tuo­jan­tis į veik­lą at­lie­kan­tį ar už jį
at­sa­kin­gą as­me­nį, ku­ris:
• tu­ri tei­sę ir pri­va­lo ži­no­ti, ką tu­ri da­ry­ti, kad pro­jek­tas bū­tų sėk­min­gai įgy­ven­din­
tas;
• tu­ri tei­sę ži­no­ti pro­jek­to ei­gos per­žiū­rė­ji­mo re­zul­ta­tus, kad ga­lė­tų sa­vo dar­bus nu­
kreip­ti rei­kia­ma lin­kme, iš­tai­sy­ti klai­das;
• tu­ri tei­sę ži­no­ti tiks­lus, ku­riuos tu­ri pa­siek­ti, ir kad jų dar­bai bus re­gu­lia­riai per­žiū­ri­
mi ir tik­ri­na­mi;
• tu­ri su­pras­ti, kad tik­ri­na­ma sie­kiant re­zul­ta­to ko­ky­bės ir tiks­lių ter­mi­nų, o ne juos
kon­tro­liuo­ti ir baus­ti.

1. Ko­kio­mis prie­mo­nė­mis nau­do­tu­mė­tės, vyk­dy­da­mi pro­jek­to ei­

gos kon­tro­lę? Ko­dėl, Jū­sų ma­ny­mu, jos bū­tų efek­ty­vios?
2. Ko­kias kon­tro­lės for­mas ir me­to­dus siū­ly­tu­mė­te stu­den­tams?
3. Koks pla­nas pa­dė­tų efek­ty­viai vyk­dy­ti pro­jek­tų ei­gos kon­tro­
lę?

2.1.4. Pro­jek­to už­bai­gi­mo, sklai­dos ir tęs­ti­nu­mo pro­ce­sai

Pro­jek­to už­bai­gi­mas. At­ėjus nu­sta­ty­tam pro­jek­to pa­bai­gos ter­mi­nui, vi­si už­da­vi­niai tu­ri
bū­ti įgy­ven­din­ti, nu­ma­ty­ti dar­bai – iki ga­lo at­lik­ti. Tai ro­dys, kad pro­jek­tas vi­siš­kai už­baig­tas, nu­
ma­ty­tas tiks­las pa­siek­tas. Šia­me eta­pe pa­pras­tai yra pa­ren­gia­ma ga­lu­ti­nė pro­jek­to ata­skai­ta, su
pro­jek­to re­zul­ta­tais su­pa­žin­di­na­mi vi­si pro­jek­te da­ly­va­vę part­ne­riai ar su­in­te­re­suo­tos juo ša­lys.
Svar­bu, kad pro­jek­to už­bai­gi­mas bū­tų pa­žy­mi­mas, suor­ga­ni­zuo­tas spe­cia­liai pro­jek­to bai­gi­mui
skir­tas ren­gi­nys, ku­ria­me pri­sta­to­mi re­zul­ta­tai, įvy­kę po­ky­čiai, ku­riuos są­ly­go­jo pro­jek­tas, pa­

2. Projekto valdymas 37
 dė­ko­ta pro­jek­te dir­bu­siai ko­man­dai, tiems, ku­rie rė­mė pro­jek­tą. Čia tiks­lin­ga ap­tar­ti ir pro­jek­to
tęs­ti­nu­mo ga­li­my­bę. Ka­dan­gi pro­jek­tas api­brė­žia­mas kaip lai­ki­na veik­la, pro­jek­to už­bai­gi­mas
sie­ja­mas ir su pro­jek­to ko­man­dos iš­for­ma­vi­mo įvy­kiu. To­dėl kny­gos „Pro­jek­to ly­de­ris“ (2007)
au­to­riai (Bri­ner, Has­tings, Ge­dies, 2007) pa­žy­mi, kad „pro­jek­to pa­bai­ga – emo­ci­nis įvy­kis, o
jo sėk­mės iš­kil­min­gas pa­mi­nė­ji­mas pa­de­da žmo­nėms su­si­tai­ky­ti su jų gy­ve­ni­me vyks­tan­čio­mis
per­mai­no­mis“. Pri­sta­tant pro­jek­tą ne­ma­žiau svar­bu pro­jek­to ei­gos pri­sta­ty­mo vi­zu­a­li­za­ci­ja (nuo­
trau­kos, tech­ni­niai spren­di­mai, pla­ka­tai, tar­pi­nių ata­skai­tų ar veik­lų do­ku­men­tai ir kt.), ku­ri leis
pa­ma­ty­ti pro­jek­ti­nių veik­lų mo­men­tus, at­spin­dė­ti ben­dra­dar­bia­vi­mą pro­jek­to ko­man­do­je. Au­to­
riai (Ne­ve­raus­kas ir kt., 2005) nu­ro­do, jog pro­jek­to už­bai­gi­mo ad­mi­nist­ra­vi­mas ap­ima su­tar­čių
„už­da­ry­mą“, for­ma­lų pro­jek­to re­zul­ta­tų pri­ėmi­mą ir ben­drą ga­lu­ti­nį pro­jek­to įver­ti­ni­mą.
Ren­giant ga­lu­ti­nę pro­jek­to at­skai­tą, kaip nu­ro­do au­to­riai (Aukš­tuo­lie­nė, 2004), ne tik
bū­ti­na įver­tin­ti pro­jek­to re­zul­ta­tus, bet ir nu­ro­dy­ti, su ko­kiais sun­ku­mais, sėk­mė­mis ir ne­sėk­mė­
mis pro­jek­to me­tu bu­vo su­si­dur­ta, ko­kios kliū­tys bu­vo iš­ki­lu­sios ir kaip šios pro­ble­mos bu­vo
iš­spręs­tos, ko­kie ne­pla­nuo­ti dar­bai pro­jek­to me­tu bu­vo įgy­ven­din­ti, ko­kie me­to­dai ir prie­mo­nės,
tai­ky­tos pro­jek­te, ga­lė­tų bū­ti to­bu­li­na­mi. Vi­sa tai ga­li tu­rė­ti nau­dos ki­tų pro­jek­tų ren­gė­jams.
Pro­jek­to sklai­da ir tęs­ti­nu­mas. Šia­me eta­pe anks­čiau nau­do­tas pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­
dos pla­nas yra kei­čia­mas nau­ju va­lo­ri­za­ci­jos (lau­kia­mų pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­dos ir pa­nau­do­
ji­mo) pla­nu. Pro­jek­tų va­lo­ri­za­ci­jos pra­džia sie­ja­ma su ES Ko­mi­si­jos va­lo­ri­za­ci­jos stra­te­gi­jos
pa­skel­bi­mu 2002 m. ir va­lo­ri­za­ci­ja kaip nau­ju iš­šū­kiu Le­o­nar­do Da Vin­čio pro­jek­tams Lie­tu­vo­
je. 2005–2006 m. šios pro­gra­mos pro­jek­tams va­lo­ri­za­ci­jos veik­la ta­po ne tik pri­va­lo­ma, bet ir
svar­biu kri­te­ri­ju­mi at­ren­kant pro­jek­tus. Ma­no­ma, jog vi­so­mis kryp­ti­mis skleid˛ia­mų re­zul­ta­tų
va­lo­ri­za­ci­ja pa­leng­vi­na sis­te­mų ir prak­ti­nės veik­los ino­va­ci­jas, tuo pat me­tu su­ku­riant pa­lan­kią
tau­py­mo stra­te­gi­ją. Rei­ka­lau­ja­ma, kad va­lo­ri­za­ci­ja bū­tų įtrauk­ta pa­čia­me pro­jek­to pla­na­vi­mo
eta­pe ir bū­tų ati­džiai se­ka­mas jos vyk­dy­mas vi­so pro­jek­to gy­va­vi­mo cik­lo me­tu. Va­lo­ri­za­ci­jos
veik­la tu­ri bū­ti iš­dės­ty­ta vie­na­me nuo­sek­lia­me va­lo­ri­za­ci­jos pla­ne, ap­iman­čia­me su­ba­lan­suo­
tą pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­dos ir pri­tai­ky­mo veik­los ap­ra­šy­mą (va­lo­ri­za­ci­jos pla­nas = sklai­da +
pri­tai­ky­mas). Jau nuo pat pro­jek­to pra­džios pra­si­ple­čia pro­jek­to vyk­dy­mo ga­li­my­bių spek­tras,
ak­cen­tuo­jan­tis re­zul­ta­tų pa­nau­dos už­tik­ri­ni­mą, kon­kre­tų va­lo­ri­za­ci­jos veik­los nu­ma­ty­mą, o vė­
liau – ir įgy­ven­di­ni­mą, su­si­ju­sį su pro­jek­tų re­zul­ta­tų pri­tai­ky­mu, re­zul­ta­tų sklai­da, aiš­kes­nė­mis
tęs­ti­nu­mo per­spek­ty­vo­mis. Šioms veik­loms re­a­li­zuo­ti skir­tas lė­šas siū­lo­ma nu­ro­dy­ti pro­jek­to
biu­dže­te. Va­lo­ri­za­ci­jos es­mė ta, kad pro­jek­to re­zul­ta­tai ne­ga­li bū­ti vien­kar­ti­niai – jie tu­ri bū­ti
tai­ko­mi, jais tu­ri bū­ti nau­do­ja­ma­si. Va­lo­ri­za­ci­jos pla­ne tu­ri bū­ti pa­aiš­kin­ta, kaip bus nau­do­ja­mi
ir sklei­džia­mi re­zul­ta­tai vyk­dant pro­jek­tą ir jam pa­si­bai­gus, ko­kiu bū­du tai bus pa­siek­ta. Pro­jek­
to re­zul­ta­tų sklai­da yra stra­te­gi­nė va­lo­ri­za­ci­jos prie­mo­nė, ku­rio­je tu­ri bū­ti nu­ma­ty­tos pro­jek­to
re­zul­ta­tų pri­tai­ky­mo, pa­nau­do­ji­mo ir tęs­ti­nu­mo už­tik­ri­ni­mo tech­no­lo­gi­jos. Va­lo­ri­za­ci­jos re­zul­
ta­tams svar­bus nuo­la­ti­nis ben­dra­dar­bia­vi­mas su pro­jek­to part­ne­riais ir pro­jek­to re­zul­ta­tų var­
to­to­jais vi­so pro­jek­to gy­va­vi­mo cik­lo me­tu. To­dėl efek­ty­vi va­lo­ri­za­ci­ja ir rei­ka­lau­ja į pro­jek­tą
įtrauk­ti pro­jek­to re­zul­ta­tų var­to­to­jus, jų gru­pes, į ku­rias ir yra orien­tuo­tas pats pro­jek­tas, ypač
jo re­zul­ta­tai, kiek įma­no­ma efek­ty­viau pa­si­da­ly­ti pro­jek­to re­zul­ta­tais ir to­liau juos plė­to­ti. Net
ir po to, kai pro­jek­to lai­kas bai­gia­si, gal­vo­ti apie tai, kaip re­zul­ta­tai bus pa­nau­do­ja­mi įtrau­kiant
kiek įma­no­ma dau­giau vi­suo­me­nės na­rių.
Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ro į s a­ k y­ m e Dėl 2007–2013 m. žmo­
giš­kų­jų iš­tek­lių plėt­ros veiks­mų pro­gra­mos 2 pri­ori­te­to „Mo­ky­ma­sis vi­są gy­ve­ni­mą“ VP1-2.2-
ŠMM-07-K prie­mo­nės „Stu­di­jų ko­ky­bės ge­ri­ni­mas, tarp­tau­tiš­ku­mo di­di­ni­mas“ pro­jek­tų fi­nan­sa­
vi­mo są­ly­gų ap­ra­šo Nr. 2 pa­tvir­ti­ni­mo (2010 m. rug­sė­jo 2 d. Nr. V-1452) pa­teik­ta to­kia pro­jek­to
va­lo­ri­za­ci­jos ter­mi­no api­brėž­tis: „Pro­jek­to va­lo­ri­za­ci­ja – tai lau­kia­mų pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­
da ir pa­nau­do­ji­mas (pri­tai­ky­mas), sie­kiant pa­di­din­ti stu­di­jų pro­gra­mų ver­tę, su­stip­rin­ti po­vei­kį
bei in­teg­ruo­ti juos į mo­ky­mo sis­te­mas ir me­to­dus na­cio­na­li­niu ir Eu­ro­pos lyg­me­niu. Pro­jek­te
nu­ma­to­ma va­lo­ri­za­ci­jos veik­la tu­ri bū­ti aiš­kiai ir iš­sa­miai iš­dės­to­ma va­lo­ri­za­ci­jos pla­ne, ku­ria­

38 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
me įvar­di­ja­mi pro­jek­to re­zul­ta­tų ga­lu­ti­niai var­to­to­jai (ne­tie­sio­gi­nės tiks­li­nės gru­pės), nu­sta­ty­ti
su­in­te­re­suo­tų sek­to­rių, sri­čių ir var­to­to­jų po­rei­kiai (ex-an­te ana­li­zė), už­tik­rin­ta, kad vi­so pro­jek­
to vyk­dy­mo lai­ko­tar­piu jie bus kon­sul­tuo­ja­mi; pa­aiš­kin­ta, kaip bus nau­do­ja­mi ir sklei­džia­mi
re­zul­ta­tai vyk­dant pro­jek­tą ir jam pa­si­bai­gus, ko­kiu bū­du tai bus pa­siek­ta, kas da­ly­vaus šia­me
pro­jek­te. Už­bai­gę pro­jek­tus, jų ren­gė­jai tu­rė­tų vie­šai pa­skelb­ti pro­jek­tų re­zul­ta­tus in­ter­ne­te kaip
de­monst­ra­ci­nį jų dar­bo pa­vyz­dį. Va­lo­ri­za­ci­jos pla­no tiks­las – pa­aiš­kin­ti, kaip pro­jek­to ei­go­je ir
jam pa­si­bai­gus pro­jek­to re­zul­ta­tai bus sklei­džia­mi ir pri­tai­ko­mi sie­kiant už­tik­rin­ti jų „tęs­ti­nu­mą“
(pro­jek­tui pa­si­bai­gus, pro­jek­to re­zul­ta­tai ir to­liau tu­ri bū­ti nau­do­ja­mi). Va­lo­ri­za­ci­jos pla­ne tu­ri
bū­ti pro­por­cin­gai ir tiks­liai ap­ra­šy­tos veik­los, su­si­ju­sios su pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­da ir re­zul­ta­tų
pri­tai­ky­mu, ska­ti­nan­čios ga­lu­ti­nius ir (ar­ba) po­ten­cia­lius var­to­to­jus nau­do­ti re­zul­ta­tus pro­jek­to
pra­džio­je nu­sta­ty­tų tiks­li­nių gru­pių nau­dai, šių veik­lų įgy­ven­di­ni­mo prie­mo­nės ir jų įgy­ven­di­ni­
mo ka­len­do­rius, tu­ri­mi iš­tek­liai (žmo­giš­kie­ji ir fi­nan­si­niai). Pro­jek­to biu­dže­te tu­ri bū­ti aiš­kiai
nu­ro­dy­tos va­lo­ri­za­ci­jos veik­lai įgy­ven­din­ti skir­tos lė­šos. Tarp­tau­ti­nių stu­di­jų rin­ko­da­ros pla­nas
tu­ri bū­ti sie­ja­mas su pro­jek­to va­lo­ri­za­ci­jos pla­no pa­ren­gi­mu ar­ba įgy­ven­di­ni­mu“.
Klau­si­mai Ex-an­te ver­ti­ni­mui at­lik­ti:
• Koks ga­lu­ti­nis pro­jek­to re­zul­ta­tas? (re­zul­ta­to nu­ma­ty­mas)
• Ko­kius ir kie­no po­rei­kius jis ten­kins?
• Kas bus pro­jek­to re­zul­ta­tų var­to­to­jas ir / ar­ba ga­lu­ti­nis (ir po­ten­cia­lus) jų pe­rė­mė­jas?
(re­zul­ta­tų tęs­ti­nu­mas)
• Kas vyk­dys re­zul­ta­tų sklai­dą?
• Ko­kio­mis prie­mo­nė­mis ir bū­dais bus vyk­do­ma re­zul­ta­tų sklai­da?
• Ka­da bus vyk­do­ma re­zul­ta­tų sklai­da? (su­de­rin­ta su dar­bo pla­nu)
• Ko­kios ga­li­my­bės plė­to­ti pro­jek­to re­zul­ta­tus sa­vo or­ga­ni­za­ci­jo­je, ki­to­se or­ga­ni­za­ci­jo­
se, vi­sos ša­lies mas­tu? ir pan.
Ex-post ver­ti­ni­mas at­lie­ka­mas įgy­ven­di­nus pro­jek­tą:
• Ar su pro­jek­to re­zul­ta­tais su­pa­žin­din­ti vi­si pro­jek­tu su­in­te­re­suo­ti as­me­nys ar or­ga­ni­
za­ci­jos?
• Ar nu­ma­ty­ti pro­jek­to re­zul­ta­tų sklai­dos bū­dai yra pa­kan­ka­mi ir efek­ty­vūs?
• Ar pro­jek­to re­zul­ta­tai pa­skelb­ti vie­šai ir yra pri­ei­na­mi?
• Kam dar ga­lė­tų bū­ti nau­din­gi Jū­sų pro­jek­to re­zul­ta­tai? Kas jais ga­lė­tų nau­do­tis?
• Kaip ska­tin­si­te var­to­ti Jū­sų su­kur­tą pro­duk­tą ar pa­slau­gą?
• Kaip bus už­tik­ri­na­mas pro­jek­to re­zul­ta­tų tęs­ti­nu­mas pro­jek­tui pa­si­bai­gus? Kas tai
da­rys?
Sie­kiant aiš­kes­nio pro­jek­to va­lo­ri­za­ci­jos pro­ce­so, pa­tei­kia­mas va­lo­ri­za­ci­jos mo­de­lis (žr.
17 pav.).

2. Projekto valdymas 39
 Rezultatų tvarumas ir ilgaamžiškumas

Įgytos patirties pritaikymas organizacijos trategijai

Įgytos patirties pritaikymas kitiems projektams

Rezultatų perkėlimas ir plėtojimas naujuose kontekstuose

Rezultatų perkėlimas ir plėtojimas kituose organizacijose

Rezultatų plėtojimas organizacijoje

Rezultatų skaida

17 pav. Pro­jek­to va­lo­ri­za­ci­jos mo­de­lis

1. Ko­kie veiks­niai įro­do, kad pro­jek­tas yra baig­tas?

2. Ap­mąs­ty­ki­te, ko­kios for­mos bū­tų veiks­min­giau­sios pri­sta­tant
pro­jek­tą?
3. Kas tu­rė­tų da­ly­vau­ti pro­jek­to pri­sta­ty­mo ren­gi­ny­je?
4. Kur pa­skelb­si­te apie pro­jek­tą ir jo re­zul­ta­tus?
5. Ap­gal­vo­ki­te, kaip už­tik­rin­si­te pro­jek­to tęs­ti­nu­mą? Kur bus pa­
nau­do­ta įgy­ta pa­tir­tis ir pro­jek­to re­zul­ta­tai?

2.2. Projekto sėkmės / nesėkmės priežastys

Pro­jek­tas lai­ko­mas sėk­min­gu, jei­gu per pro­jek­te nu­ma­ty­tą lai­ką pa­sie­kia­mi vi­si ja­me nu­
ma­ty­ti tiks­lai, pa­nau­do­jant pla­nuo­tus iš­tek­lius. Re­mian­tis įvai­rių au­to­rių iš­sa­ky­to­mis min­ti­mis,
ga­li­ma iš­skir­ti to­kias pa­grin­di­nes prie­žas­tis, dėl ku­rių pro­jek­tai pa­vyks­ta ar ne­pa­vyks­ta:
• Su­si­ju­sios su pro­jek­to tiks­lu, už­da­vi­niais ir rei­ka­la­vi­mais. Tai prie­žas­tys, ku­rias le­
mia ne­tin­ka­mai su­for­mu­luo­ti pro­jek­to tiks­lai ir už­da­vi­niai. To­dėl for­mu­luo­jant pro­jek­to tiks­lus
ir už­da­vi­nius svar­bu, kad jie bū­tų iš­dės­ty­ti su­pran­ta­mai kiek­vie­nam pro­jek­to da­ly­viui, aiš­kūs jų
įgy­ven­di­ni­mo bei pa­sie­ki­mo kri­te­ri­jai, ku­riais re­mian­tis bū­tų ga­li­ma įver­tin­ti tiks­lų pa­sie­ki­mo
ly­gį.
• Su­si­ju­sios su pro­jek­to rei­ka­lin­gu­mo pa­grin­di­mu. Šios prie­žas­tys at­si­spin­di pro­jek­
to pa­grin­di­me, ku­ris yra svar­bus ke­liais as­pek­tais. Pir­miau­sia, tai su­si­ję su tuo, ar pro­jek­tui bus
gau­na­ma fi­nan­si­nė ir ki­to­kia pa­ra­ma ir ar jam bus pri­tar­ta; an­tra, tai su­si­ję su pro­jek­to da­ly­viais,
ku­rie tu­ri bū­ti su­in­te­re­suo­ti pro­jek­tu ir da­ly­va­vi­mu ja­me. Ak­tu­a­li­zuo­jant pro­jek­to idė­ją, bū­ti­na

40 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
pa­grįs­ti pro­jek­te spren­džia­mos pro­ble­mos ak­tu­a­lu­mą, svar­bą ir reikš­min­gu­mą, nes tai stip­rus
mo­ty­vuo­jan­tis veiks­nys pro­jek­te da­ly­vau­jan­tiems as­me­nims, sie­kiant pro­jek­te nu­ma­ty­tų tiks­lų.
Tai svar­bu ir pro­jek­to tiks­li­nė­mis gru­pė­mis bei part­ne­riais. Iš­sa­mi ir pa­grįs­ta pro­jek­to idė­jos ana­
li­zė yra ge­ra prie­mo­nė pro­jek­to pri­ta­ri­mui ir įgy­ven­di­ni­mo sėk­mei. At­sa­kant į klau­si­mą Ko­dėl?,
rei­ka­lin­gas pro­jek­tas ir ver­ta jo im­tis, svar­bu iš­dės­ty­ti prie­žas­tis, pa­aiš­ki­nan­čias, ko­dėl pro­ble­
ma yra ak­tu­a­li ir ko­dėl ją rei­kia spręs­ti, ko­kioms ben­druo­me­nės gru­pėms ji yra ak­tu­a­li, ko­kios
yra šios pro­ble­mos spren­di­mo ga­li­my­bės, ko­kių pa­sek­mių ti­ki­ma­si, jei pro­ble­ma bus spren­džia­
ma, ir kas įvyks, jei pro­ble­ma ne­bus spren­džia­ma (jei­gu pro­jek­tas ne­bus įgy­ven­din­tas).
• Su­si­ju­sios su pro­jek­to vyk­dy­mu ir kon­tro­le. No­rint pa­siek­ti pro­jek­to tiks­lus, rei­kia
ge­rai ap­gal­vo­ti, ko­kio­mis prie­mo­nė­mis tai bū­tų ga­li­ma pa­da­ry­ti. Pla­nuo­ja­mos pro­jek­to įgy­ven­
di­ni­mo prie­mo­nės tu­ri bū­ti pa­grįs­tos da­ly­ki­nė­mis ži­nio­mis ir pa­tir­ti­mi, tin­ka­mai pa­rink­tos pa­gal
tiks­li­nės gru­pės ypa­ty­bes (am­žių, so­cia­li­nį sta­tu­są, iš­si­la­vi­ni­mą, pri­klau­sy­mą ben­druo­me­nėms
ir pan.), pa­ren­ka­mos at­si­žvel­giant į tu­ri­mus žmo­giš­kuo­sius ir ma­te­ria­liuo­sius iš­tek­lius, prak­tiš­
kai įvyk­do­mos. To­kiu bū­du tiks­li­nių gru­pių ir pro­jek­to ko­man­dos val­dy­mas yra ri­zi­kos veiks­nys
pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo eta­pe. Svar­bus pro­jek­to sėk­mės ga­ran­tas yra sis­te­min­ga kon­tro­lė pro­jek­
to įgy­ven­di­ni­mo me­tu ir ei­gos ver­ti­ni­mas, nuo­la­ti­nė ko­mu­ni­ka­ci­ja ko­man­do­je. Ta­čiau per di­de­lė
kon­tro­lė ir re­gu­lia­vi­mas sie­ti­nas su žmo­nių, dir­ban­čių pro­jek­te, ne­pa­si­ten­ki­ni­mu ir ga­li­mo­mis
ne­sėk­mė­mis.
• Su­si­ju­sios su po­ky­čių val­dy­mu vyk­dant pro­jek­tą. Kiek­vie­nas pro­jek­tas yra su­si­jęs
su kon­kre­čiu kon­teks­tu ir įvai­rio­mis ap­lin­ko­mis bei daž­nai yra jų są­ly­go­ja­mas. Jo įgy­ven­di­ni­
mui įta­kos tu­ri vi­di­niai, su ins­ti­tu­ci­ja, ku­ri vyk­do pro­jek­tą, po­ky­čiai bei iš­ori­nė­je ap­lin­ko­je nuo­
lat vyks­tan­tys po­ky­čiai. Šių po­ky­čių ste­bė­ji­mas ir ver­ti­ni­mas pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo veik­lo­je
yra svar­bus, nes veik­lų de­ri­ni­mas prie be­si­kei­čian­čios si­tu­a­ci­jos yra la­bai svar­bus pro­jek­to sėk­
mę le­mian­tis veiks­nys. To­dėl ge­bė­ji­mas val­dy­ti ri­zi­kas, re­gu­lia­riai įver­tin­ti pro­jek­to veik­las, įgy­
ven­di­na­mų prie­mo­nių veiks­min­gu­mą yra svar­bus pro­jek­to ga­lu­ti­niam tiks­lui pa­siek­ti. At­sa­kant
į kau­si­mą Ko­kie iš­orės ir vi­daus veiks­niai ga­li tu­rė­ti įta­kos pro­jek­to baig­čiai ir re­zul­ta­tams?,
bū­ti­na įver­tin­ti tiek pa­lan­kius, tiek ne­pa­lan­kius vi­di­nius ir iš­ori­nius veiks­nius, ku­rie ga­li tu­rė­ti
po­vei­kį pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui ir jo sėk­mei: iš­orės veiks­nius (po­li­ti­niai spren­di­mai, tei­sės ak­tai,
so­cia­li­niai-eko­no­mi­niai po­ky­čiai, ben­druo­me­nės, su­si­ju­sios su pro­jek­te spren­džia­ma pro­ble­ma,
ar vi­suo­me­nės po­žiū­ris į pro­jek­tą, ga­li­my­bė gau­ti fi­nan­sa­vi­mą ir t. t.), vi­daus veiks­nius (dar­buo­
to­jų kai­ta pro­jek­tą įgy­ven­di­nan­čio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, pro­gra­mų ir rei­ka­la­vi­mų kai­ta, ne­pla­nuo­ti
vi­daus iš­tek­lių po­ky­čiai, ma­te­ria­lie­ji iš­tek­liai (pa­tal­pos, bib­lio­te­ka, in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos
ir kt.), žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai (dar­buo­to­jų kom­pe­ten­ci­jos) bei or­ga­ni­za­ci­jos po­žiū­riai ir nuo­sta­tos
į vyk­do­mus pro­jek­tus (pro­jek­ti­nė kul­tū­ra ir pan.). No­rint, kad pro­jek­to ap­lin­ka bū­tų pa­lan­ki ir
kiek ga­li­ma pa­sto­ves­nė, ji tu­ri bū­ti val­do­ma. Val­dy­mo po­žiū­riu pro­jek­to ap­lin­ką ga­li­ma iš­skir­ti
į tris lyg­me­nis:
• Su­si­ju­sios su per­ne­lyg op­ti­mis­ti­niu po­žiū­riu į pro­jek­to pla­na­vi­mą, vyk­dy­mą ir ver­
ti­ni­mą. Šiai gru­pei pri­ski­ria­mas pro­jek­to ren­gė­jų ne­pa­kan­ka­mai su­pras­tas ir at­sa­kin­gas po­žiū­ris
į pro­jek­to įgy­ven­di­na­mu­mą, ku­rį nu­le­mia ne­pa­kan­ka­mai pa­grįs­tai su­pla­nuo­ti pro­jek­to įgy­ven­di­
ni­mui rei­ka­lin­gi iš­tek­liai. Ypač tai bū­din­ga, kaip pa­žy­mi Mo­kyk­los svei­ka­ti­ni­mo pro­jek­tų va­dy­
bos (2006) ren­gė­jai, ne­in­ves­ti­ci­niams pro­jek­tams, kai di­džio­ji pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo veik­los
da­lis ten­ka pa­čiai pro­jek­tą įgy­ven­di­nan­čiai ins­ti­tu­ci­jai ir jos ben­druo­me­nei (pvz., ug­dy­to­jams,
be­si­mo­kan­tie­siems ir kt.). Ak­cen­tuo­ja­ma, kad pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas vi­soms šioms ug­dy­mo
įstai­gos ben­druo­me­nės gru­pėms yra pa­pil­do­ma veik­la, ku­rią rei­kia at­lik­ti ša­lia pa­grin­di­nių funk­
ci­jų. Per­ne­lyg am­bi­cin­gi pro­jek­to tiks­lai bei op­ti­mis­ti­nis jų įgy­ven­di­ni­mui rei­ka­lin­gų pa­stan­gų
ver­ti­ni­mas ga­li baig­tis vi­sos ug­dy­mo įstai­gos ben­druo­me­nės ne­pa­si­ten­ki­ni­mu ne dėl ne­tin­ka­mo
pro­jek­to pla­na­vi­mo bei jo įgy­ven­di­ni­mo val­dy­mo, bet dėl pa­ties pro­jek­to tiks­lo. Ne­pa­vy­kęs ar
ne­įgy­ven­din­tas (ne iki ga­lo įgy­ven­din­tas) pro­jek­tas ga­li tu­rė­ti įta­kos nei­gia­mam po­žiū­riui į pa­tį
pro­jek­tą kaip veik­los val­dy­mo bū­dą ir mo­ky­mo(-si) me­to­dą.
Ga­li­ma nau­do­tis ir api­ben­drin­to­mis sėk­mės ir ne­sėk­mės prie­žas­čių len­te­lė­mis. Pa­vyz­

2. Projekto valdymas 41
 džiui, de­šimt prie­žas­čių, ko­dėl pro­jek­tai pa­vyks­ta:
1. Or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra tin­ka pro­jek­to ko­man­dai.
2. Pro­jek­to ko­man­da da­ly­vau­ja pla­nuo­jant.
3. Pro­jek­to ko­man­da yra pa­si­ren­gu­si su­da­ry­ti gra­fi­kus.
4. Pro­jek­to ko­man­da pa­si­ren­gu­si su­da­ry­ti biu­dže­tą.
5. Aiš­kiai api­brėž­tos pro­jek­to na­rių funk­ci­jos, pa­rei­gos ir at­sa­ko­my­bė.
6. Ren­giant pro­jek­tą tin­ka­mai nau­do­ja­ma­si tin­kli­nio pla­na­vi­mo tech­ni­ko­mis.
7. Pro­jek­to ko­man­da su­ta­ria dėl spe­ci­fi­nių ir re­a­lių pro­jek­to tiks­lų.
8. Tiks­li­nė gru­pė da­ly­vau­ja nuo pro­jek­to pra­džios.
9. Vyks­ta nuo­la­ti­nis pro­jek­to ko­man­dos na­rių ko­mu­ni­ka­vi­mas.
10. Ap­tar­tos pro­jek­to ste­bė­se­nos ir kon­tro­lės pro­ce­dū­ros, nu­sta­ty­ti ko­ky­bi­niai ir kie­ky­bi­
niai ro­dik­liai.
De­šimt prie­žas­čių, ko­dėl pro­jek­tai ne­pa­vyks­ta:
1. Ne­pa­kan­ka­mos pro­jek­to va­do­vo kom­pe­ten­ci­jos, ne­ge­bė­ji­mas dirb­ti ko­man­do­je.
2. Ne vi­si ko­man­dos na­riai da­ly­vau­ja pla­nuo­jant pro­jek­tą.
3. Ne­aiš­kiai api­brėž­ti pro­jek­to tiks­lai ir už­da­vi­niai.
4. Ne­re­a­lūs pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo ter­mi­nai.
5. Ne­tin­ka­mai su­for­muo­ta pro­jek­to ko­man­da.
6. Pla­nuo­jant pro­jek­tą ne­pro­por­cin­gai pa­skirs­ty­tas veik­los krū­vis ir at­sa­ko­my­bė.
7. Pro­jek­to ko­man­da ne­da­ly­vau­ja spren­džiant pro­ble­mas.
8. Ne­ge­bė­ji­mas siek­ti kom­pro­mi­so ki­lus kon­flik­ti­nei si­tu­a­ci­jai, spren­džiant pro­ble­
mas.
9. At­sa­ko­my­bės sto­ka už pri­si­im­tus įsi­pa­rei­go­ji­mus.
10. Pro­jek­te spren­džia­ma pro­ble­ma nė­ra ak­tu­a­li tiek ko­man­dos na­riams, tiek so­cia­li­
niam kon­teks­tui.

1. Ko­kios prie­žas­tys ga­lė­tų tu­rė­ti įta­kos Jū­sų pro­jek­to sėk­mei?

2. Dėl ko­kių prie­žas­čių ga­lė­tų ne­pa­vyk­ti Jū­sų pro­jek­tas?
3. Su­sie­ki­te sėk­mių ir ne­sėk­mių ver­ti­ni­mą su SSGG ana­li­ze.

42 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 3. PROJEKTŲ METODAS STUDIJŲ PROCESE

3.1. Projektais grįsto mokymo(si) samprata ir reikšmė

Įpras­mi­nant šian­dien ak­tu­a­lius Lie­tu­vos švie­ti­mo tiks­lus, orien­tuo­tus į as­me­ny­bės kom­

pe­ten­ci­jų ug­dy­mą(si), pri­ori­te­tai ski­ria­mi tiems ug­dy­mo(si) me­to­dams ir bū­dams, ku­rie su­da­ro
ga­li­my­bę XXI a. kom­pe­ten­ci­joms iš­siug­dy­ti.
Pro­jek­to me­to­das – tai mo­ky­mo(si) bū­das, ku­rį nau­do­jant su­da­ro­ma ga­li­my­bė ug­dy­ti(s)
pro­ble­mų spren­di­mo ge­bė­ji­mus ir ki­tas be­si­mo­kan­čio­jo kom­pe­ten­ci­jas. Nau­do­jant pro­jek­tų me­
to­dą sie­kia­ma pa­leng­vin­ti mo­ky­mą­si ir re­a­guo­ti į kom­plek­si­nes švie­ti­mui ke­lia­mas pro­ble­mas
bei nau­jus žmo­gaus ren­gi­mo vi­suo­me­nei ke­lia­mus iš­šū­kius.
Ug­dy­me, ku­rio re­zul­ta­tai orien­tuo­ti į at­ei­tį, bū­ti­na su­pras­ti, kad dir­ba­ma su jau­nais žmo­
nė­mis, ku­rie gy­vens in­for­ma­ci­nė­je, at­ei­ty­je – ir kū­ry­bi­nė­je vi­suo­me­nė­je, kur bus ypač svar­bios
to­kios as­me­ni­nės sa­vy­bės kaip ko­mu­ni­ka­bi­lu­mas, mo­kė­ji­mas su­pras­ti ir val­dy­ti in­for­ma­ci­jos
srau­tą, dirb­ti su ta in­for­ma­ci­ja ir pan. Be­si­kei­čian­čios są­ly­gos su­po­nuo­ja ir nau­jus rei­ka­la­vi­mus
ug­dy­mui: ug­dy­mo(si) tiks­lams, tu­ri­niui, or­ga­ni­za­vi­mui. Šia­me kon­teks­te kei­čia­si ir mo­ky­mo(si)
prin­ci­pai, ir pa­ti mo­ky­mo(si) pro­ce­so or­ga­ni­za­vi­mo pri­ei­ga. Pri­ori­te­tai šiuo­lai­ki­nia­me švie­ti­me
ski­ria­mi mo­ky­mui(si) mo­ky­tis, to­kių as­me­ny­bei svar­bių kom­pe­ten­ci­jų ir sa­vy­bių ug­dy­mui(si)
kaip pi­lie­tiš­kai ak­ty­vios ir at­sa­kin­gos po­zi­ci­jos, ko­mu­ni­ka­ci­nių ge­bė­ji­mų, kri­ti­nio ir kū­ry­bi­nio
mąs­ty­mo, ge­bė­ji­mo ty­ri­nė­ti ap­lin­ką, iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mas, ieš­ko­ti jų spren­di­mų at­si­žvel­giant
į be­si­kei­čian­čias ap­lin­ky­bes, ver­tin­ti už­si­brėž­tų tiks­lų įgy­ven­di­ni­mo sėk­min­gu­mą, mo­kė­ji­mo
ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti, dirb­ti, veik­ti ir bū­ti kar­tu. Šios nuo­sta­tos į mo­ky­mą ir mo­ky­mą­si
ak­cen­tuo­ja­mos tiek Lie­tu­vos na­cio­na­li­niuo­se, tiek Eu­ro­pos Ben­dri­jos švie­ti­mo do­ku­men­tuo­se.
Gau­sė­jant in­for­ma­ci­jos srau­tui, ple­čian­tis in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių įvai­ro­vei, ak­cen­tuo­jant
kū­ry­bos svar­bą vi­suo­me­nė­je bei kū­ry­biš­kos as­me­ny­bės ug­dy­mo(si) bū­ti­ny­bę, kin­ta dės­ty­to­jo
kaip ži­nių per­tei­kė­jo vaid­muo. Jis tam­pa be­si­mo­kan­čių­jų part­ne­riu, pa­dė­jė­ju, ska­tin­to­ju, ap­rū­
pin­to­ju, pa­lan­kios stu­di­jų ap­lin­kos kū­rė­ju. Šiuo­lai­ki­nio švie­ti­mo nuo­sta­tos rei­ka­lau­ja pa­dė­ti be­si­
mo­kan­čia­jam su­vok­ti sa­ve ir ap­lin­ką, ras­ti in­for­ma­ci­jos gau­so­je tin­ka­mą in­for­ma­ci­ją ir pa­vers­ti
ją nau­din­go­mis ir pra­smin­go­mis, be­si­mo­kan­čio­jo in­te­re­sus ir po­rei­kius ati­tin­kan­čio­mis ži­nio­mis
bei ži­no­ji­mu. Įvai­riuo­se švie­ti­mo do­ku­men­tuo­se pa­brė­žia­mas be­si­mo­kan­čių­jų kom­pe­ten­ci­jų ug­
dy­mas, iš­ryš­ki­na­ma, jog svar­bu plė­to­ti ben­druo­sius, as­me­ni­nius, so­cia­li­nius, pa­ži­ni­mo, ko­mu­ni­
ka­ci­nius, dar­bo ir veik­los ge­bė­ji­mus, tarp ku­rių la­bai svar­būs yra to­kie ge­bė­ji­mai kaip ge­bė­ji­mas
mo­ky­tis, ko­mu­ni­kuo­ti, ras­ti, tvar­ky­ti ir per­duo­ti in­for­ma­ci­ją, kri­tiš­kai mąs­ty­ti ir spręs­ti pro­ble­
mas, veik­ti kū­ry­biš­kai, ini­cia­ty­viai, pra­smin­gai ir sa­va­ran­kiš­kai, ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti ir
kt. Edu­ka­ci­nė­je te­ori­jo­je ir prak­ti­ko­je nu­ro­do­ma, kad pro­jek­tų me­to­das, pro­jek­ti­nis dar­bas kaip
tik ir su­da­ro pui­kias ga­li­my­bes to­kiems ug­dy­mo(si) tiks­lams re­a­li­zuo­ti.
Apie pro­jek­tų me­to­dą mo­ky­mo(si) pro­ce­se ra­šiu­sių au­to­rių M. Te­re­se­vi­čie­nės ir J. Ado­
mai­tie­nės (2000) tei­gi­mu, pro­jek­tas tai­ko­mas mo­ky­mo(si) pro­ce­se – tai mo­ky­mo(si) me­to­das,
ku­riam ne­už­ten­ka vien te­ori­nių stu­di­jų, bet rei­kia ir prak­ti­nės pa­tir­ties, ge­bė­ji­mo te­ori­nes ži­nias
tai­ky­ti prak­tiš­kai, ne­pa­kan­ka dė­me­sin­gai iš­klau­sy­ti mo­ky­to­jo, bet rei­kia pa­čiam ak­ty­viai da­ly­
vau­ti, mąs­ty­ti, kri­tiš­kai įver­tin­ti si­tu­a­ci­ją ir pri­im­ti tin­ka­mus spren­di­mus. D. Šiau­ly­tie­nė (2001)
pro­jek­tus, skir­tus ug­dy­ti­niams, ku­rie pa­si­žy­mi įvai­riu tei­gia­mu jiems po­vei­kiu, va­di­na edu­ka­ci­
niais pro­jek­tais. V. Gra­žie­nė (2009) pa­brė­žia, jog pro­jek­tų me­to­das yra efek­ty­vus ir ver­tin­gas
vai­ko ug­dy­mui­si ir pe­da­go­gų men­ta­li­te­to kai­tai, te­ori­jos ir prak­ti­kos san­ty­kio įtvir­ti­ni­mui bei
švie­ti­mo po­li­ti­kos už­da­vi­nių re­a­li­za­vi­mui.
Nau­do­jant pro­jek­tų me­to­dą mo­ky­mo(si) pro­ce­se, sie­kia­ma įvai­rių tiks­lų. Pro­jek­tų ir pro­
jek­tų me­to­do tai­ky­mas tei­gia­mai ver­ti­na­mas dėl įvai­rių prie­žas­čių:

3. Projektų metodas studijų procese 43

 1. Be­si­mo­kan­tie­ji įtrau­kia­mi į ak­ty­vią ir pra­smin­gą veik­lą.
Be­si­mo­kan­ty­sis ga­li:
• lais­vai ap­si­spręs­ti ir pa­si­rink­ti jį do­mi­nan­čią te­mą;
• pa­si­rink­ti re­a­lią, gy­ve­ni­miš­ką veik­los sri­tį;
• pa­tir­ti en­tu­ziaz­mą ir pa­si­ten­ki­ni­mą dir­bant tam tik­rą dar­bą;
• pa­tir­ti pa­si­ten­ki­ni­mą sa­vo dar­bo re­zul­ta­tais;
• tir­ti, kur­ti, kel­ti idė­jas;
• sa­va­ran­kiš­kai plė­to­ti ir gi­lin­ti sa­vo ži­nias, stu­di­juo­ti nau­ją li­te­ra­tū­rą, ieš­ko­ti in­for­ma­
ci­jos.
2. La­vi­na­mi sa­va­ran­kiš­ko ir kū­ry­bi­nio dar­bo ge­bė­ji­mai.
Sa­va­ran­kiš­ką ir kū­ry­bi­nę veik­lą le­mian­tys veiks­niai:
• sa­vo pa­ties dar­bo ana­li­zė;
• veiks­nių, tu­rin­čių įta­kos pro­ble­mų spren­di­mui, sa­va­ran­kiš­ka ana­li­zė;
• rei­kia­mos me­džia­gos, in­for­ma­ci­jos su­ra­di­mas, at­ran­ka ir pa­nau­do­ji­mas ty­ri­nė­ji­mui
ir re­zul­ta­tų nag­ri­nė­ji­mui;
• dar­bo už­bai­gi­mas ir iš­va­dų for­mu­la­vi­mas;
• ini­cia­ty­vu­mas, iš­ra­din­gu­mas ir su­ma­nu­mas.
3. Ug­do­mi ge­bė­ji­mai ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti.
Ben­drau­ja­ma ir ben­dra­dar­biau­ja­ma su mo­ky­to­jais, ben­dra­am­žiais ir ki­tais as­me­ni­mis:
• dir­ba­ma gru­pė­mis, ko­man­do­mis;
• su­ku­ria­ma pla­tes­nė in­for­ma­ci­nė erd­vė;
• mo­ko­ma­si dis­ku­tuo­jant (sa­vi­re­gu­lia­ci­jos, pa­kan­tu­mo, kri­tiš­ku­mo, ar­gu­men­tuo­to sa­
vo nuo­mo­nės dės­ty­mo, pa­si­ti­kė­ji­mo);
• mo­ko­ma­si pa­dė­ti ki­tiems ir ieš­ko­ti pa­gal­bos sau.
4. Plė­to­ja­mas ir gi­li­na­mas pa­ži­ni­mas ir su­pra­ti­mas, mo­kė­ji­mai ir ge­bė­ji­mai:
• mo­ko­si mo­ky­tis: nau­do­tis pa­pil­do­ma li­te­ra­tū­ra; kaup­ti, sis­te­min­ti ir api­ben­drin­ti
in­for­ma­ci­ją; įgy­tas te­ori­nes ži­nias pa­nau­do­ti prak­ti­ko­je; dirb­ti ben­dra­dar­biau­jant;
ma­ty­ti, nag­ri­nė­ti ir spręs­ti pro­ble­mas; ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti; dirb­ti gru­pė­mis.
• įgy­ja pa­pil­do­mų ži­nių, įgū­džių, ge­bė­ji­mų, įvai­rios pa­tir­ties.
5. Ug­do­mas kri­ti­nis ir kū­ry­bi­nis mąs­ty­mas: ana­li­zuo­ja­ma pro­ble­ma, ti­ria­mas pro­ble­mos
kon­teks­tas, ieš­ko­ma ne­tra­di­ci­nių, ori­gi­na­lių pro­ble­mos spren­di­mo bū­dų, dis­ku­tuo­ja­ma, ke­lia­mi
klau­si­mai, ieš­ko­ma prie­žas­ties ir pa­sek­mės ry­šių ir t. t.
6. To­bu­li­na­mi as­me­ni­niai ge­bė­ji­mai ar įgy­ja­mos nau­jos as­me­ni­nės kom­pe­ten­ci­jos, ska­
ti­na­mos jų as­mens sa­vy­bės ir ver­ty­bės: sa­va­ran­kiš­ku­mas, kū­ry­biš­ku­mas, drau­giš­ku­mas, smal­su­
mas, pa­si­ti­kė­ji­mas sa­vi­mi, to­le­ran­ci­ja, so­cia­lu­mas, in­di­vi­du­a­lu­mas, at­sa­ko­my­bė ir kt.
7. Stip­ri­na­mas do­mė­ji­ma­sis iš­kel­ta pro­ble­ma, at­si­ran­da tei­gia­ma mo­ky­mo­si mo­ty­va­ci­
ja, įsi­trau­kia­ma į įdo­mią veik­lą.
Pro­jek­tų me­to­das at­lie­ka svar­bų vaid­me­nį ir ug­dant šiuo­lai­ki­nio pe­da­go­go pro­fe­si­nes ir
ben­drą­sias kom­pe­ten­ci­jas, są­ly­go­ja jų plėt­rą ir nuo­la­ti­nį to­bu­lė­ji­mą, nes ug­dy­mo pro­ce­se pa­gei­
dau­ja­ma kuo dau­giau vie­tos skir­ti pra­smin­gam be­si­mo­kan­čio­jo dar­bui, nuo­šir­džiam jo ben­dra­
dar­bia­vi­mui su pe­da­go­gais ir ben­dra­moks­liais. To­dėl pe­da­go­gai prak­ti­kai vis la­biau įsi­trau­kia
į įvai­rių pro­jek­tų ren­gi­mą ir or­ga­ni­za­vi­mą, da­ly­vau­ja įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se pro­jek­tuo­se,
ska­ti­na sa­vo ug­dy­ti­nius, ak­tu­a­li­zuo­ja jų veik­lą, mo­ko ma­ty­ti ir spręs­ti įvai­rias gy­ve­ni­mo ir mo­
ky­mo(si) pro­ble­mas. Pe­da­go­gų pro­jek­tų va­dy­bos kom­pe­ten­ci­ja yra svar­bi ir įtrauk­ta į kva­li­fi­ka­
ci­nių rei­ka­la­vi­mų struk­tū­rą. Pe­da­go­gas, nau­do­da­mas ug­dy­mo pro­ce­se pro­jek­tų me­to­dą, plė­to­ja
to­kias sa­vo kom­pe­ten­ci­jas:
• ge­ba spręs­ti ak­tu­a­lias ug­dy­mo(si) pro­ble­mas, su­sie­tas su ar­ti­miau­sia be­si­mo­kan­čių­
jų ap­lin­ka;

44 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • plė­to­ja ben­dra­vi­mo ir ben­dra­dar­bia­vi­mo pa­tir­tį su mo­ki­niais;
• plė­to­ja prak­ti­nės, kul­tū­ri­nės veik­los or­ga­ni­za­vi­mo ge­bė­ji­mus;
• plė­to­ja kū­ry­bi­nės veik­los ge­bė­ji­mus;
• su­da­ro są­ly­gas mo­ky­to­jui at­skleis­ti sa­vo as­me­ny­bi­nius, kū­ry­bi­nius ge­bė­ji­mus;
• mo­ko­si mo­ty­vuo­ti ug­dy­ti­nius;
• ge­ba įžvelg­ti der­mę tarp te­ori­jos ir prak­ti­kos;
• ge­ba ug­dy­ti ben­druo­sius ir as­me­ni­nius be­si­mo­kan­čių­jų ge­bė­ji­mus;
• plė­to­ja ge­bė­ji­mus nau­do­ti ino­va­ty­vius stu­di­jų me­to­dus;
• plė­to­ja ge­bė­ji­mus įtrauk­ti be­si­mo­kan­čiuo­sius į mo­ky­mo­si pro­ce­są;
• plė­to­ja to­kius ge­bė­ji­mus kaip kon­sul­tan­to, pa­ta­rė­jo, pa­gal­bi­nin­ko;
• ge­ba kū­ry­biš­kai pa­nau­do­ti įvai­rius ug­dy­mo me­to­dus, for­mas ir ieš­ko­ti nau­jų veik­los
bū­dų;
• plė­to­ja ge­bė­ji­mus kū­ry­biš­kai re­a­li­zuo­ti ug­dy­mo tu­ri­nio so­cio­kul­tū­ri­nę ir tarp­da­ly­ki­
nę in­teg­ra­ci­ją.
At­si­žvel­giant į pro­jek­ti­nio dar­bo pri­va­lu­mus, ga­li­ma kon­sta­tuo­ti, jog pe­da­go­gai tu­rė­tų
nuo­lat ug­dy­ti ir plė­to­ti pro­jek­tų val­dy­mo įgū­džius bei ge­bė­ji­mus. Pro­jek­tų me­to­das ska­ti­na ieš­
ko­ti di­dak­ti­nių ino­va­ci­jų, ug­do tei­gia­mą po­žiū­rį į nuo­la­ti­nį mo­ky­mą­si, nes dar­bas pro­jek­tų me­
to­du rei­ka­lau­ja pe­da­go­gi­nio pa­si­ren­gi­mo, al­truis­ti­nių nuo­sta­tų, pa­si­ry­ži­mo dirb­ti dau­giau nei
rei­ka­lau­ja ug­dy­mo ir stu­di­jų pro­gra­ma. Pro­jek­tų me­to­du dir­ba ini­cia­ty­vūs, ieš­kan­tys, or­ga­ni­
zuo­ti, sa­va­ran­kiš­ki pe­da­go­gai, ku­rie ug­do­mą­ją veik­lą su­vo­kia kaip kū­ry­bi­nę veik­lą. Pro­jek­tų
me­to­das lei­džia pa­gy­vin­ti ug­dy­mo(si) pro­ce­są. Pe­da­go­gų edu­ka­ci­nė veik­la, dir­bant pro­jek­tų
me­to­du, įgau­na nau­jų bruo­žų. Dirb­da­mas pro­jek­tų me­to­du mo­ky­to­jas ug­dy­mo pro­ce­są orien­tuo­
ja į be­si­mo­kan­tį­jį, t. y. be­si­mo­kan­ty­sis at­si­ran­da ug­dy­mo pro­ce­so cen­tre. Pe­da­go­go tin­ka­mas
me­to­di­nis pa­si­ren­gi­mas or­ga­ni­zuo­ti be­si­mo­kan­čių­jų pro­jek­ti­nę veik­lą su­da­ro prie­lai­das jiems
pa­siek­ti to­kį ly­gį, ka­da jie pa­tys sa­va­ran­kiš­kai ga­li spęs­ti pro­ble­mas, rink­tis ty­ri­mo me­to­dus,
prie­mo­nes, iš­sa­ky­ti skir­tin­gus po­žiū­rius bei juos kri­tiš­kai ir kū­ry­biš­kai ver­tin­ti, pri­sta­ty­ti sa­vo
pro­jek­to re­zul­ta­tus, da­ly­tis pro­jek­ti­nės veik­los me­tu įgy­ta pa­tir­ti­mi, o vė­liau pa­tiems reng­ti pro­
jek­tus ir jiems va­do­vau­ti.
Vi­si pro­jek­to me­to­dą pro­pa­guo­jan­tys ir apie jį ra­šan­tys moks­li­nin­kai bei prak­ti­kai pa­žy­
mi, kad es­mi­nis pro­jek­tų po­žy­mis tas, jog jo me­tu yra spren­džia­ma pro­ble­ma. Tai pa­grin­džia ir
pro­jek­tų me­to­do sam­pra­ta, ku­ri pro­gra­muo­ja tam tik­rą pro­ble­mos su­vo­ki­mo ir in­ter­pre­ta­vi­mo
mo­de­lį, taip pat re­konst­ruk­ci­jas ir veik­los bū­dų sis­te­mos pro­ble­mai spręs­ti pa­si­rin­ki­mą, įpa­rei­
go­ja pe­da­go­gą ar pro­jek­to ren­gi­mo gru­pę ieš­ko­ti ne­tra­di­ci­nio pro­ble­mos spren­di­mo ke­lio, ku­ris
tu­ri bū­ti kruopš­čiai ir de­ta­liai ap­gal­vo­tas. Nors šiuo­lai­ki­nė­je edu­ka­ci­nė­je li­te­ra­tū­ro­je yra ne­ma­
žai ra­šo­ma apie pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo pa­tir­tį ug­dy­mo prak­ti­ko­je, ta­čiau dau­ge­lis ug­dy­to­jų
vis dar pa­ti­ria ne­ma­žai pro­jek­tų pla­na­vi­mo ir jo val­dy­mo sun­ku­mų.

1. Pa­mąs­ty­ki­te, ar pro­jek­tų me­to­das bū­tų tin­ka­mas Jū­sų dės­to­

mo stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio tiks­lams re­a­li­zuo­ti?
2. Ką ir kaip, Jū­sų nuo­mo­ne, rei­kė­tų keis­ti Jū­sų dės­to­ma­me stu­di­
jų da­ly­ke / mo­du­ly­je tai­kant pro­jek­tų me­to­dą?
3. Ko­kių stu­di­jų tiks­lų (sie­ki­nių, re­zul­ta­tų) sie­ki­mui šis me­to­das
bū­tų ypač nau­din­gas?

3. Projektų metodas studijų procese 45

 3.2. Projektų metodo istorinės ištakos, raida ir metodologija
Pro­jek­ti­nė veik­la ma­ty­ti vi­suo­se vi­suo­me­nės rai­dos eta­puo­se kaip be­ga­li­nis žmo­gaus
no­ras pa­žin­ti pa­sau­lį ir ak­ty­viai jį keis­ti. Pro­jek­ti­nė veik­la kaip ypa­tin­ga ak­ty­vu­mo for­ma re­mia­
si pri­gim­ti­niu žmo­gaus ge­bė­ji­mu min­ti­mis nu­ma­ty­ti bū­si­mą ob­jek­tą ir jį su­kur­ti. Pro­jek­ti­nės
veik­los pa­nau­do­ji­mas mo­ky­mo pro­ce­se, sie­kiant plė­to­ti be­si­mo­kan­čių­jų pa­žin­ti­nes ga­li­my­bes,
su­tei­kiant ži­nių ir for­muo­jant mo­kė­ji­mus bei įgū­džius, pra­ėjo il­gą is­to­ri­nį ke­lią. Pe­da­go­gi­kos
is­to­ri­kai ir te­ore­ti­kai pro­jek­tų me­to­do iš­ta­kas sie­ja su ak­ty­vio­jo ug­dy­mo pe­da­go­gi­ka, ku­rios
pa­grin­di­nė idė­ja ta, kad ug­dy­mo pro­ce­so cen­tre tu­ri bū­ti ne mo­ko­ma­sis da­ly­kas, ne ži­nios, ne pe­
da­go­gas, bet vai­kas ir jo pa­tir­tis. Ak­ty­vio­ji pe­da­go­gi­ka sie­kia ug­dy­ti vai­ko ge­bė­ji­mus, įgū­džius
prak­ti­nė­je veik­lo­je, ug­dy­ti ge­bė­ji­mą veik­ti, kur­ti, tai­ky­ti ži­nias prak­ti­ko­je. Pe­da­go­gas tam­pa
vai­ko part­ne­riu ir pa­gal­bi­nin­ku, krei­pian­čiu jo min­tis rei­kia­ma kryp­ti­mi. Ak­ty­vio­jo ug­dy­mo
iš­ta­kos ap­tin­ka­mos Re­ne­san­so hu­ma­nis­tų dar­buo­se. Vė­liau ak­ty­vų­jį ug­dy­mą plė­to­jo „liau­dies
mo­kyk­la“, „na­tū­ra­lio­jo ug­dy­mo“ pe­da­go­gi­kos ša­li­nin­kai. Vie­nas pa­grin­di­nių ak­ty­vio­jo ug­dy­mo
me­to­dų, pa­de­dan­čių ug­dy­mą sie­ti su veik­la, yra pro­jek­tų me­to­das. Ak­ty­vio­jo mo­ky­mo idė­jų
pirm­ta­kais įvar­di­ja­mi fi­lo­so­fai F. Be­con (1561–1626), J. Loc­ke (1632–1704) ir J. J. Rous­se­au
(1712–1778).
F. Be­con (F. Be­ko­nas) la­biau­siai do­mė­jo­si, kaip mes mąs­to­me. Pa­grin­di­nia­me sa­vo
trak­ta­te „No­vum or­ga­non scien­tia­rum“ jis iš­dės­tė nau­ją ži­no­ji­mo ir moks­lo sam­pra­tą, pa­rem­tą
pa­ty­ri­mu, ra­gi­no mąs­ty­ti ir plė­to­ti pra­ty­ri­mu pa­grįs­tą ži­no­ji­mą. Jo ma­ny­mu, in­duk­ci­ja leis­tų
pa­žvelg­ti į pa­sau­lį eks­pe­ri­men­tiš­kai. Iš es­mės F. Be­ko­no idė­jos į pir­mą vie­tą iš­kė­lė žmo­giš­ką­jį
kas­die­nio gy­ve­ni­mo pa­ty­ri­mą (Ba­con, 2004).
J. Loc­ke (Dž. Lo­kas) ty­ri­nė­jo, kaip žmo­gus pa­ti­ria ir pa­žįs­ta daik­ti­nį pa­sau­lį, nag­ri­nė­jo
žmo­giš­ką­jį pa­ty­ri­mą ir pa­ži­ni­mą. At­lik­ti ty­ri­nė­ji­mai lei­do jam pri­ei­ti prie iš­va­dos, kad tik gi­mu­
sio žmo­gaus pro­te nė­ra nie­ko t. y. jo pro­tas yra ta­bu­la ra­sa ir tik il­gai­niui, per pa­ty­ri­mą, jis pa­žįs­
ta pa­sau­lį. Idė­jos pro­te ky­la iš pa­ty­ri­mo, t. y. kuo dau­giau žmo­gus pa­ti­ria, tuo dau­giau jo pro­te
at­si­ran­da idė­jų ir ga­li­mų jų de­ri­nių. J. Loc­ke tei­gi­mu, pa­ty­ri­mas ky­la iš dvie­jų šal­ti­nių: iš­ori­nis
jus­li­nis su­vo­ki­mas (angl. sen­sa­tion) ir vi­di­nė sa­vi­vo­ka (angl. re­flec­tion), su­si­ju­si su mąs­ty­mo,
ti­kė­ji­mo ir t. t. ak­tais (Kunz­mann, 1998). Pa­žįs­ta­ma tai, kas pa­ti­ria­ma. Pro­tas ope­ruo­ja pa­tir­ti­
niais duo­me­ni­mis, ir nors jie gau­na­mi iš iš­orės, pro­tas ga­li de­rin­ti ir tvar­ky­ti pa­ty­ri­mą bei ži­no­ti
apie tai. J. Loc­ke nuo­mo­ne, bet ko­kios ži­nios ky­la iš pa­ty­ri­mo, o pa­ty­ri­mas jas kon­tro­liuo­ja.
Vie­nin­te­lis bū­das ga­ran­tuo­ti, kad mū­sų idė­jos tei­sin­gos, yra jų pa­tik­ri­ni­mas pa­ty­ri­mu (Oz­mon,
Cra­ver, 1996).
Pran­cū­zų fi­lo­so­fas J. J. Rous­se­au (Ž. Ž. Ru­so) sa­vo žy­mia­ja­me pe­da­go­gi­nia­me ro­ma­ne
„Emi­lis, ar­ba Apie auk­lė­ji­mą“ iš­kė­lė tuo me­tu nau­ją te­zę, kad svar­biau­si mo­ky­to­jai yra mū­sų
ran­kos, akys, ko­jos, to­dėl rei­kia ug­dy­ti­niui su­da­ry­ti ga­li­my­bes pa­čiam ieš­ko­ti at­sa­ky­mo į klau­
si­mus, ty­ri­nė­ti ir at­ras­ti. J. J. Rous­se­au iš­plė­to­jo ori­gi­na­lią ži­nių ga­vi­mo me­to­di­ką, pa­grįs­tą tuo,
kad vai­kas reiš­ki­nius iš­ti­ria pats, sa­va­ran­kiš­kai at­ran­da moks­lo tie­sas (Ru­so, 1979).
Žy­mus če­kų mąs­ty­to­jas ir te­ori­nės pe­da­go­gi­kos pra­di­nin­kas J. A. Ko­mens­kis (1592–
1670), siek­da­mas, kad mo­ky­mo pro­ce­sas bū­tų efek­ty­ves­nis, sa­vo vei­ka­le „Di­džio­ji di­dak­ti­ka“
ra­šė: „Žmo­nes rei­kia mo­ky­ti kiek ga­li­ma dau­giau im­ti iš­min­tį ne iš kny­gų, bet iš dan­gaus ir že­
mės, iš ąžuo­lų ir skrob­lų rei­kia mo­ky­ti pa­žin­ti ir ty­ri­nė­ti pa­čius daik­tus, o ne sve­ti­mas pa­sta­bas
ir nuo­mo­nes apie juos“ (Ko­mens­kis, 1986, p. 199).
Švei­ca­rų moks­li­nin­kas pe­da­go­gas J. H. Pes­ta­loz­zi (J. H. Pes­ta­lo­cis) (1746–1827) sa­vo
so­cia­li­nia­me-pe­da­go­gi­nia­me ro­ma­ne „Lyn­har­das ir Ger­trū­da“ bei ki­tuo­se pe­da­go­gi­niuo­se vei­ka­
luo­se pa­brė­žia, kad kiek­vie­nas mo­ky­mas tu­ri rem­tis ste­bė­ji­mu bei ban­dy­mu ei­ti prie iš­va­dų ir
api­ben­dri­ni­mų. Ste­bė­da­mas vai­kas pa­ti­ria re­gė­ji­mo, gir­dė­ji­mo ir ki­tus po­jū­čius, ku­rie ža­di­na jo
min­tį bei po­rei­kį ak­ty­viai veik­ti. Jo tei­gi­nys, kad „pa­ty­ri­mas yra kiek­vie­no pa­ži­ni­mo pa­grin­das“,
ta­po ak­ty­vio­jo ug­dy­mo for­mu­le (Pes­ta­lo­cis, 1989).

46 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Vo­kie­čių pe­da­go­gas A. Dies­ter­weg (A. Dys­ter­vė­gas) (1790–1866) tei­gė, kad ver­tin­gos
tik tos ži­nios ir įgū­džiai, ku­riuos mo­ki­niai įgy­ja sa­va­ran­kiš­kai, to­dėl mo­ky­mo pro­ce­se tin­ka­mi
vi­si me­to­dai, ku­rie ska­ti­na mo­ki­nį sa­va­ran­kiš­kai mąs­ty­ti. Jis ra­šė: „Mo­ki­niams tu­ri bū­ti pa­tei­kia­
ma ne tai, kas už­baig­ta, bet kas at­ski­ra ir yra taps­mo būk­lė­je. Tik­ras mo­ky­to­jas ro­do sa­vo mo­ki­
niui ne ga­ta­vą pa­sta­tą, į ku­rį įdė­ta tūks­tant­me­čiai dar­bo, o ska­ti­na jį dė­ti ply­tas, sta­ty­ti pa­sta­tą
kar­tu, mo­ko jį sta­ty­ti“ (Dies­terweg,1988, p. 178). A. Dies­ter­weg ypač ver­ti­no eu­ris­ti­nį me­to­dą
ir sky­rė to­kias jam bū­din­gas sa­vy­bes (Dies­terweg, 1988):
• ska­ti­na mo­ki­nio sa­va­veiks­miš­ku­mą;
• ska­ti­na mo­ki­nių no­rą sa­va­ran­kiš­kai ieš­ko­ti at­sa­ky­mų į ki­lu­sius klau­si­mus;
• su­da­ro­mos ga­li­my­bės ty­ri­nė­ti reiš­ki­nį;
• tie­sos ieš­ko­ji­mas vyks­ta sa­va­ran­kiš­kai mąs­tant, ste­bint, ty­ri­nė­jant;
• in­duk­ci­nis sam­pro­ta­vi­mas.
Di­de­lį po­stū­mį ug­dy­mo pro­ce­se pro­jek­ti­nė veik­la kaip mo­ky­mo me­to­das ir mo­ky­mo
for­ma įga­vo XX a. 3-ia­ja­me de­šimt­me­ty­je. Di­de­lės įta­kos tu­rė­jo prag­ma­tiz­mo są­jū­dis JAV ir
ki­to­se ša­ly­se. Prag­ma­tiz­mas yra gry­no­jo pa­ty­ri­mo fi­lo­so­fi­ja, tei­gian­ti, kad tik­ro­vė ne­ga­li bū­ti
sub­stan­cio­na­li, fik­suo­ta, už­baig­ta, kad pa­ty­ri­mo pa­sau­lis yra vie­nin­te­lis pa­sau­lis, ku­rį ga­li­ma
mąs­ty­ti. Tik­ro­vė su­vo­kia­ma kaip di­na­miš­ka ir pliu­ra­lis­ti­nė, kaip mū­sų pa­ty­ri­mas, ku­rį žmo­gus
tvar­ko sau nau­din­ga lin­kme ir taip pats for­muo­ja tik­ro­vę. Tai­gi pa­sau­lis yra plas­tiš­kas, ne­už­
baig­tas, jo ne­ga­li­ma įspraus­ti į tam tik­rus rė­mus. Ja­me vi­sa­da yra vie­tos kū­ry­bai. Prag­ma­ti­kai
tei­gė, kad ug­dy­mą rei­kia ver­tin­ti ne kaip pa­si­ren­gi­mą gy­ve­ni­mui, o kaip pa­tį gy­ve­ni­mą, vyks­mą,
pro­ce­są. Prag­ma­tiz­mo fi­lo­so­fi­jos po­žiū­riu, ug­dy­mo pa­skir­tis – iš­mo­ky­ti ug­dy­ti­nį spręs­ti re­a­lias
gy­ve­ni­mo pro­ble­mas ir, su­kau­pus jų spren­di­mo pa­tir­tį, pa­siek­ti mak­si­ma­lią as­me­ni­nę ge­ro­vę,
de­ran­čią su vi­suo­me­nės po­rei­kiais. To­dėl da­ro­ma prie­lai­da, kad ug­dy­mo struk­tū­ro­je svar­bios ne
pa­čios ži­nios ar so­cia­li­nės idė­jos, o in­di­vi­du­a­lus ge­bė­ji­mas vi­suo­me­ni­nę pa­tir­tį pa­nau­do­ti as­me­
niš­kai reikš­min­goms pro­ble­moms spręs­ti. Ug­dy­mas tu­ri iš­lais­vin­ti mo­ki­nio veik­lu­mą. Prag­ma­ti­
kai yra į veiks­mą orien­tuo­to ug­dy­mo ša­li­nin­kai, to­dėl jie iš­ke­lia į veik­lą orien­tuo­tą aši­nį po­žiū­rį,
kad mo­ki­niai ne tik su­si­pa­žin­tų su įvai­rių ži­no­ji­mo rū­šių tar­pu­sa­vio ry­šiais ir iš­mok­tų jas tai­ky­ti
pro­ble­moms spręs­ti, bet ir pa­tys ga­lė­tų jas pa­veik­ti, kad iš­sa­miau per­pras­tų ty­ri­nė­ji­mą. Prag­ma­
tiz­mo fi­lo­so­fi­jo­je pa­grin­di­nė yra eks­pe­ri­men­ta­vi­mo sam­pra­ta. Prag­ma­ti­kų su­pra­ti­mu, tin­ka­miau­
sias ug­dy­mo me­to­das yra eks­pe­ri­men­ti­nis – lanks­tus, ne­tu­rįs pa­bai­gos, orien­tuo­tas į in­di­vi­do
ge­bė­ji­mą mąs­ty­ti ir pro­tin­gai da­ly­vau­ti, veik­ti vi­suo­me­nės gy­ve­ni­me. Eks­pe­ri­men­ti­nis me­to­das
pri­pa­žįs­ta, kad nė­ra fik­suo­tų, ne­kin­tan­čių ir ab­so­liu­čių iš­va­dų, to­dėl prag­ma­ti­nis ug­dy­mas iš
tie­sų yra ug­dy­mas at­ran­dant. Tai­gi mo­ki­niai at­ras­da­mi la­bai daug iš­moks­ta. Mo­ky­to­jas ga­li pa­
aiš­kin­ti mo­ki­niams reiš­ki­nį, pa­pa­sa­ko­ti apie daik­tą, ta­čiau gy­vas at­ra­di­mo bū­das kur kas ge­riau
įtvir­ti­na ži­no­ji­mą. To vien pa­mo­ky­mais ne­ga­li­ma pa­siek­ti. Ug­dy­ti­nių sa­va­ran­kiš­kas mo­ky­ma­sis
ski­ria­mas ne va­do­vė­lio me­džia­gai įsi­min­ti, o gy­ve­ni­mo bei pa­ži­ni­mo pro­ble­moms, įvai­riems
pro­jek­tams spręs­ti. To­kio mo­ky­mo­si ver­tė dve­jo­pa: iš­moks­ta­ma svar­bių da­ly­kų ir plė­to­ja­mi
ty­ri­nė­ji­mo įgū­džiai bei sa­va­ran­kiš­ku­mas, pra­ver­sian­tis at­ei­ty­je. Prag­ma­ti­kams rū­pė­jo iš­mo­ky­ti
vai­kus, kaip spręs­ti pro­ble­mas, o jas spręs­ti ska­ti­na gy­ve­ni­miš­kos si­tu­a­ci­jos. Iš­ki­lus pro­ble­mai
vai­kai svars­to pla­nus ir ga­li nu­tar­ti, kaip no­rė­tų ją spręs­ti (Oz­mon, Cra­ver, 1996). Prag­ma­ti­kai
pa­siū­lė va­di­na­mą­jį pro­jek­ti­nį po­žiū­rį į mo­ky­mą­si. Jie pro­jek­tų ren­gi­mą pa­tei­kė kaip vie­ną mo­ky­
mo for­mų, įgy­ven­di­nan­čių ti­ria­mą­jį me­to­dą, ku­ris su­jun­gia eu­ris­ti­nį, ti­ria­mą­jį, eks­pe­ri­men­ti­nį
ir moks­li­nį pra­dus.
Ame­ri­kie­čių psi­cho­lo­gas ir prag­ma­ti­nės fi­lo­so­fi­jos kū­rė­jas W. Ja­mes (V. Džeim­sas)
(1842–1910) tik­ro­vę ta­pa­ti­na su pa­ty­ri­mu, o tie­są – su nau­din­gu­mu. W. Ja­mes žmo­giš­ka­sis pa­
ty­ri­mas yra pir­mi­nė me­džia­ga. „Kai jau­nuo­lis auk­lė­ja­mas vie­nas na­muo­se ir ne­pa­žįs­ta nie­ko,
iš­sky­rus kny­gas, jis vi­sa­da yra nu­skriaus­tas, nes nu­to­lęs nuo gy­ve­ni­mo fak­tų, ir iš to ky­lan­tis
są­mo­nės ne­sau­gu­mas da­ro jį sve­ti­mu že­mė­je, ku­rio­je jis tu­rė­tų jaus­tis vi­sai kaip na­mie“ (Ja­mes,
1998, p. 104). Jis ra­gi­no mąs­ty­to­jus su­telk­ti dė­me­sį ne į abst­rak­ci­jas ar uni­ver­sa­li­jas, o į pa­ty­ri­

3. Projektų metodas studijų procese 47

 mą. Tie­sos kri­te­ri­jus yra prak­ti­nis pa­tik­ri­ni­mas. Pa­ty­ri­mo pa­sau­lis yra vie­nin­te­lis pa­sau­lis, ku­rį
ga­li­ma mąs­ty­ti (Džeim­sas, 1995).
Pro­jek­tų me­to­do pra­di­nin­ku lai­ko­mas ame­ri­kie­čių fi­lo­so­fas ir pe­da­go­gas, prag­ma­ti­nės
pe­da­go­gi­kos at­sto­vas J. De­wey (1859–1952). Pa­ži­ni­mo te­ori­jo­je jis at­sto­va­vo in­stru­men­ta­liz­
mui ir tei­gė, kad pa­ži­ni­mas jo­kiu bū­du nė­ra pa­sy­vus; pa­ži­ni­mas – tai veik­la (Kunz­mann, 1998).
J. De­wey tei­gė, kad mo­ki­nys iš mo­ky­mo pro­ce­so ob­jek­to tu­ri virs­ti mo­ky­mo­si pro­ce­so sub­jek­tu.
Mo­ko­mo­ji me­džia­ga ne­tu­ri bū­ti už­duo­da­ma mo­ki­niui, o tu­ri bū­ti tie­siog ke­lia­mos pro­ble­mos,
ku­rias ban­do­ma spręs­ti. J. De­wey pats ne­su­kū­rė pro­jek­tų me­to­do, bet šios jo min­tys bu­vo pa­nau­
do­tos šiam mo­ky­mo me­to­dui pa­grįs­ti. La­bai svar­bi šiuo po­žiū­riu J. De­wey kny­ga „Pa­ty­ri­mas ir
ug­dy­mas“ (angl. Ex­pe­rien­ce and Edu­ca­tion), ku­rio­je bu­vo iš­dės­ty­tas nau­jas po­žiū­ris į mo­ky­mą.
Pa­sak J. De­wey, mo­ky­mo­si tiks­lai: 1) tu­ri iš­aug­ti iš esa­mų są­ly­gų; 2) tu­ri bū­ti eks­pe­ri­men­ti­niai
ir lanks­tūs; 3) tu­ri iš­lais­vin­ti veik­lu­mą. J. De­wey fi­lo­so­fi­jo­je in­te­lek­tui ir mąs­ty­mui skir­ta svar­
biau­sia vie­ta. Jis ma­nė, kad pa­žin­ti­nės ga­lios vys­to­si per tiks­lin­gą veik­lą – nag­ri­nė­jant pro­ble­
mas ir su­ran­dant spren­di­mus. Mo­ki­niai, im­da­mie­si pro­ble­mų ir mė­gin­da­mi ras­ti jų spren­di­mus,
pra­de­da ge­riau su­pras­ti ir kon­tro­liuo­ti sa­vo veik­lą, gy­ve­ni­mą, li­ki­mą (Oz­mon, Cra­ver, 1996).
Idė­jos, J. De­wey ma­ny­mu, yra ver­ti­na­mos kaip in­stru­men­tai, rei­ka­lin­gi pro­ble­moms spręs­ti. Jis
iš­sky­rė svar­biau­sias pro­ble­mos spren­di­mo pa­ko­pas:
• at­si­ran­da prieš­ta­ra­vi­mas ar­ba pro­ble­ma;
• pro­ble­ma iš­nag­ri­nė­ja­ma ir api­brė­žia­ma;
• siū­lo­mos idė­jos pro­ble­mai spręs­ti;
• apmąstomos galimos pasekmės;
• tolesnis tyrinėjimas ir eksperimentavimas.
J. De­wey prag­ma­ti­nio ug­dy­mo fi­lo­so­fi­jos pa­ma­tas yra pa­ty­ri­mo są­vo­ka, iš­reiš­kian­ti as­
mens ir ap­lin­kos są­vei­ką, ap­iman­ti vi­so gy­ve­ni­mo reiš­ki­nių įvai­ro­vę. J. De­wey nuo­mo­ne, pa­tir­
tis – prak­ti­nė­je veik­lo­je ir ug­dy­mo pro­ce­se įgy­ja­ma ver­ty­bė. Jis ak­cen­ta­vo vai­ko sa­va­ran­kiš­ko
dar­bo ir ini­cia­ty­vos svar­bą ug­dy­mo pro­ce­se ir pa­brė­žė, kad ug­do­mas in­di­vi­das yra so­cia­lus ir
tu­ri spręs­ti pro­ble­mas, ku­rias iš­ke­lia re­a­li ap­lin­ka, gy­ve­ni­miš­kos si­tu­a­ci­jos.
Prag­ma­tiš­ko ug­dy­mo pa­se­kė­jų nuo­mo­ne, ne­ga­li bū­ti vie­nin­te­lio vai­kų ug­dy­mo bū­do.
Tai­ky­ti­ni įvai­rūs me­to­dai, ta­čiau prag­ma­ti­kų efek­ty­viau­si pri­pa­žįs­ta­mi ak­ty­vie­ji me­to­dai. Šiuos
ug­dy­mo me­to­dus ga­li­ma bū­tų va­din­ti įvai­riai: ak­ty­viais, eks­pe­ri­men­ti­niais, ug­dy­mu at­ran­dant,
pro­ble­mi­niu ug­dy­mu, pa­tir­ties me­to­dais. J. De­wey pa­se­kė­jas W. H. Kil­pat­rick (1871–1965) su­
sis­te­mi­no J. De­wey idė­jas ir pa­siū­lė pro­jek­ti­nį po­žiū­rį į mo­ky­mą­si, t. y. J. De­wey nau­do­tus ug­dy­
mo pro­ce­se me­to­dus pa­siū­lė va­din­ti pro­jek­tų me­to­du. W. H. Kil­pat­rick nuo­mo­ne, pro­jek­tas yra
kom­plek­si­nė veik­la, ku­rio­je mo­ki­niai pa­tys pla­nuo­ja, ke­lia tiks­lus, ieš­ko spren­di­mų ir t. t. Pa­sak
W. H. Kil­pat­rick, pro­jek­tų me­to­do re­zul­ta­tas – ben­dras iš­si­la­vi­ni­mas. Jis tei­gė, kad kiek­vie­na
spren­džia­ma pro­ble­ma yra pro­jek­tas, ir iš­sky­rė ke­tu­ris pro­jek­tų ti­pus (Валаткиене, 1987):
• ga­my­bi­niai (kū­ry­bi­niai), ar­ba kon­struk­ty­vūs – ko­kios nors ga­my­bi­nės už­duo­ties at­li­
ki­mas, kai su­ku­ria­mas pro­duk­tas;
• var­to­to­jiš­ki (es­te­ti­niai) – su­si­ję su ma­lo­nu­mu, pra­mo­go­mis (pa­veiks­lo ap­žiū­rė­ji­mas,
me­ni­nio kū­ri­nio kū­ri­mas);
• pro­jek­tai su­si­ję su in­te­lek­ti­nių pro­ble­mų spren­di­mu (at­lie­ka­mas tyrimas, spren­džia­
mi gal­vo­sū­kiai);
• pro­jek­tai-pra­ti­mai (spe­cia­li­za­ci­jos pro­jek­tai), skir­ti iš­la­vin­ti, įgy­ti spe­cia­lius mo­kė­ji­
mus ir įgū­džius.
W. H. Kil­pat­rick nuo­mo­ne, pro­jek­tas ver­čia mo­ki­nius spręs­ti pro­ble­mą, ieš­ko­ti iš­ei­ties
iš su­si­da­riu­sios si­tu­a­ci­jos. Svar­bu, kad pro­jek­tas sti­mu­liuo­tų ir la­vin­tų mo­ki­nių mąs­ty­mą, to­dėl
mo­ki­niai tu­ri spręs­ti re­a­lią pro­ble­mą, ku­ri juos do­mi­na ir jau­di­na. Pro­jek­ti­nei veik­lai tu­ri bū­ti
bū­din­ga:

48 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • pro­ble­mos su­pra­ti­mas;
• rei­kia­mų ži­nių pa­ieš­ka;
• ži­nių pa­nau­do­ji­mas prak­ti­nė­je veik­lo­je;
• mo­ky­mo pro­ce­sas vyks­mas na­tū­ra­lio­je ap­lin­ko­je, na­tū­ra­lio­mis są­ly­go­mis (kiek­vie­
nas pro­jek­tas ima­mas iš re­a­laus gy­ve­ni­mo).
E. Kol­lings ypač pa­brė­žia pro­ble­mi­nę pro­jek­to pu­sę ir pro­jek­tų me­to­do pa­nau­do­ji­mą
grin­džia šiais tei­gi­niais (Валаткиене, 1987):
• vai­kai tu­ri pa­tys pa­reng­ti pro­jek­tą, t. y. tu­ri bū­ti lais­vas pa­si­rin­ki­mas;
• pir­miau­sia bū­ti­na nu­ma­ty­ti veik­lą, o ži­nios tu­ri bū­ti tel­kia­mos pri­klau­so­mai nuo at­lie­
ka­mos veik­los;
• mo­ky­mo pro­gra­ma – tai ban­dy­mų, pro­ble­mų, eks­pe­ri­men­tų vi­su­ma.
Įvai­rūs au­to­riai skir­tin­gai trak­tuo­ja pro­jek­tų me­to­do pa­grin­dą. A. Char­ter ypač iš­ryš­ki­na
pro­ble­mi­nį pro­jek­tų me­to­do pa­grin­dą. W. H. Kil­pat­rick pro­jek­to me­to­das – tai kom­plek­si­nė mo­
ki­nio veik­la. Ki­ti pro­jek­tų me­to­do pa­grin­du lai­ko ty­ri­mo pro­ce­są, te­ori­jos ir prak­ti­kos ry­šį.
So­cio­lo­gai ir is­to­ri­kai nu­ro­do, kad prag­ma­tiz­mo pe­da­go­gi­ka pa­da­rė di­de­lę įta­ką JAV vi­
suo­me­nės for­ma­vi­mui­si ir šios ša­lies eko­no­mi­nei sėk­mei.
B. Bi­ti­nas (2000), ana­li­zuo­da­mas prag­ma­tiz­mo pe­da­go­gi­kos idė­jų rai­dą ir sklai­dą šiuo­
lai­ki­nia­me pa­sau­li­nia­me kon­teks­te, ją įvar­di­jo kaip pro­gre­sy­vis­ti­nę ug­dy­mo kon­cep­ci­ją. Pa­sak
B. Bi­ti­no, pro­gre­sy­vis­ti­nė ug­dy­mo kon­cep­ci­ja yra eu­ro­pie­tiš­ka prag­ma­tiz­mo pe­da­go­gi­kos at­
mai­na. Pro­gre­sy­viz­mo di­dak­ti­ka grin­džia­ma šiais prin­ci­pais (Bi­ti­nas, 2000, p. 160):
1) lais­vės prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad ug­dy­ti­niams bū­tų su­da­ro­mos są­ly­gos plė­to­tis lais­
vai;
2) in­di­vi­du­a­lios pa­tir­ties prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad ug­dy­ti­nis sis­te­min­gai tik­rin­tų sa­vo
po­lin­kius ir in­te­re­sus;
3) eks­pe­ri­men­ta­vi­mo prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad mo­ky­mo tu­ri­nio pa­grin­dą su­da­ry­tų ne
abst­ra­huo­ti te­ori­niai moks­lo mo­de­liai, o re­a­li tik­ro­vė bei vi­di­niai ir iš­ori­niai jos prieš­
ta­ra­vi­mai;
4) pe­da­go­gi­nio kon­sul­ta­vi­mo prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad mo­ky­to­jas at­si­sa­ky­tų au­to­ri­ta­ri­
nio va­do­va­vi­mo ug­dy­mui, va­do­vau­tų ug­dy­mo pro­ce­sui kaip mo­ki­nių veik­los or­ga­ni­
za­to­rius ir pa­ta­rė­jas;
5) rė­mi­mo­si šei­ma prin­ci­pas rei­ka­lau­ja, kad tė­vai tie­sio­giai da­ly­vau­tų ug­dy­mo pro­ce­se,
drau­ge su mo­ky­to­jais nu­spręs­tų, ko tu­ri mo­ky­tis jų vai­kai, kaip ver­tin­ti ug­dy­mo re­
zul­ta­tus.
Pro­gre­sy­viz­mas da­bar tam­pa vy­rau­jan­čia Eu­ro­pos pe­da­go­gi­ne kon­cep­ci­ja, ati­tin­kan­čia
de­mok­ra­ti­jos stan­dar­tus, pa­de­dan­čia įtvir­tin­ti de­mok­ra­ti­ją vi­suo­me­nė­je, sie­kian­čio­je re­a­li­zuo­ti
vi­sa, ką ge­riau­sia yra su­kū­ru­si žmo­ni­ja.
Lie­tu­vo­je ak­ty­vio­jo mo­ky­mo idė­jos pli­to jau pir­mai­siais XX a. de­šimt­me­čiais. Šių idė­jų
ša­li­nin­kai bu­vo M. Peč­kaus­kai­tė, G. Pet­ke­vi­čai­tė-Bi­tė, P. Ma­šio­tas, A. Vi­re­liū­nas, J. Ge­niu­šas,
V. Ruz­gas, A. Bu­si­las, J. Ma­čer­nis, J. Va­ba­las-Gu­dai­tis, J. Lau­ži­kas, S. Šal­kaus­kis ir kt. pe­da­go­
gai. JAV plin­tan­čias ak­ty­vaus ug­dy­mo te­ori­jas XX a. pir­mo­je pu­sė­je Lie­tu­vo­je pri­sta­tė ne­ma­žai
žy­mių pe­da­go­gų. Sa­vo su­si­do­mė­ji­mą prag­ma­ti­nės pe­da­go­gi­kos idė­jo­mis iš­dės­tė žy­mus pe­da­go­
gas M. Gus­tai­tis, ku­ris, ap­si­lan­kęs 1914 m. JAV mo­kyk­lo­se, iš­lei­do kny­gą „Ame­ri­kos mo­kyk­
la“ (1919). S. Mat­jo­šai­tis-Es­mai­tis kny­go­je „Pe­da­go­gi­kos is­to­ri­ja“ (1930) pa­lan­kiai at­si­lie­pė
apie prag­ma­ti­nį ug­dy­mą, pa­brėž­da­mas ug­do­mą mo­ki­nių kū­ry­biš­ku­mą, veik­lu­mą, pa­sta­bu­mą,
sa­va­ran­kiš­ku­mą, vi­suo­me­niš­ku­mą. Au­to­rius pa­brė­žė ak­ty­vią mo­ky­to­jo po­zi­ci­ją tai­kant pro­jek­tų
me­to­dą mo­ky­mo pro­ce­se. Prag­ma­tiz­mo fi­lo­so­fi­ja ir pe­da­go­gi­ka do­mė­jo­si J. Va­ba­las-Gu­dai­tis
(1983). Pro­jek­tų me­to­dą jis api­bū­di­no kaip su­si­da­riu­sią di­na­mi­nę sis­te­mą tarp na­rių, ku­rio­je
kiek­vie­nas da­ly­vis at­lie­ka skir­tin­gą veik­lą, bet vi­si spren­džia vie­ną pro­ble­mą.

3. Projektų metodas studijų procese 49

 Pas­ta­ruo­sius du de­šimt­me­čius Lie­tu­vo­je prag­ma­tiz­mo pe­da­go­gi­kos idė­jos plė­to­ja­si kaip
prak­ti­nė pa­tir­tis. Šiuo me­tu ypač po­pu­lia­rus ta­po pro­jek­tų me­to­das, plin­tan­tis mo­kyk­lo­se mo­
ky­to­jams ir mo­ki­niams da­ly­vau­jant įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se, res­pub­li­ki­niuo­se, re­gio­ni­niuo­se,
mo­kyk­li­niuo­se ir ki­to­kiuo­se pro­jek­tuo­se. Lie­tu­vos moks­li­nin­kų T. Ta­mo­šiū­no, V. Gra­žie­nės,
M. Te­re­se­vi­čie­nės, D. Šiau­ly­tie­nės ir kt. dar­buo­se api­brė­žia­ma pro­jek­ti­nio dar­bo sam­pra­ta ir
or­ga­ni­za­vi­mo ypa­tu­mai ug­dy­mo pro­ce­se.
Šian­dien vis daž­niau po­žiū­ris į mo­ky­mą­si grin­džia­mas kog­ni­ty­vi­ą­ja te­ori­ja, ku­ri ak­cen­
tuo­ja vi­di­nius žmo­gaus ži­nių įgi­ji­mo pro­ce­sus. Kog­ni­ty­vio­sios te­ori­jos es­mę nu­sa­ko mo­ki­nio
ug­dy­mas, ku­ris sie­ja­mas su kon­struk­ty­viz­mo – in­di­vi­du­a­laus su­vo­ki­mo kū­ri­mo – są­vo­ka. Kon­
struk­ty­viz­mas yra ži­nių kū­ri­mo te­ori­ja, ku­rios prin­ci­pas – pa­tir­ti­mi pa­grįs­to ži­no­ji­mo kū­ri­mas,
ku­ria­me mo­ki­nys ak­ty­viai da­ly­vau­ja. Kon­struk­ty­viz­mo po­žiū­riu, mo­ky­ma­sis yra su­pran­ta­mas
kaip ak­ty­vus pro­ce­sas, kaip nuo­la­ti­nis hi­po­te­zių for­mu­la­vi­mas ir spren­di­mų pri­ėmi­mas. Kon­
struk­ty­vis­tai pa­brė­žia, kad mo­ki­nių mo­ky­ma­sis ne­vyks­ta tik ste­bint, klau­sant ar jau­čiant. Svar­
biau­sios yra mąs­ty­mo struk­tū­ros, ku­rios plė­to­ja­mos re­mian­tis in­di­vi­do veik­la ir pa­tir­ti­mi. To­kio
mo­ky­mo tiks­las – ne per­duo­ti ir gau­ti in­for­ma­ci­ją, bet ska­tin­ti ir ug­dy­ti pa­čių mo­ki­nių su­pra­ti­mą
bei ak­ty­vu­mą, iš­mo­ky­ti su­si­vok­ti pa­sau­ly­je, ku­ria­me jis gy­ve­na, su­pras­ti įvy­kių pras­mę, ty­ri­
nė­ti, eks­pe­ri­men­tuo­ti, ko­lek­ty­viai spręs­ti pro­ble­mas (Fos­not, 1996; Bro­oks & Bro­oks, 1999).
Šian­dien šie ge­bė­ji­mai yra la­bai svar­būs, nes ge­bė­ji­mas spręs­ti pro­ble­mas, ty­ri­nė­ji­mas, įžval­gos
įvai­rio­se žmo­gaus veik­los sri­ty­se tam­pa nuo­la­ti­ne bū­se­na. To­dėl jau mo­kyk­lo­je vi­si mo­ki­niai
tu­ri tu­rė­ti ga­li­my­bę įgy­ti pro­ble­mų spren­di­mo įgū­džių ir pa­tir­ti at­ra­di­mo džiaugs­mą.
Mo­ky­ma­sis mo­kyk­lo­je yra įvai­ria­pu­sis pro­ce­sas, da­ran­tis įta­ką as­me­ny­bės vys­ty­mui­si.
No­rint tin­ka­mai jį or­ga­ni­zuo­ti ir pa­dė­ti vai­kams mo­ky­tis, rei­kia ži­no­ti, kaip kei­čia­si vai­ko psi­chi­
ka, el­ge­sys, veik­la. As­me­ny­bės taps­mo pro­ce­se ypa­tin­gą vie­tą už­ima vai­ko ska­ti­ni­mas pa­žin­ti.
Pa­ži­ni­mo pro­ce­sų ak­ty­vu­mas yra es­mi­nis ge­ro mo­ky­mo­si veiks­nys. To­dėl la­bai svar­bu ak­ty­vin­ti
su­vo­ki­mo, at­min­ties, mąs­ty­mo ir vaiz­duo­tės pro­ce­sus (Jo­vai­ša, 2001). Į pa­ži­ni­mo pro­ce­są įtrauk­
tas vai­kas ska­ti­na­mas ste­bė­ti, ty­ri­nė­ti, ana­li­zuo­ti, api­ben­drin­ti. Moks­li­nin­kai tei­gia, kad tik pa­
žin­ti­nė ak­ty­vi mo­ki­nio veik­la ga­li da­ry­ti di­džiau­sią įta­ką as­me­ny­bės vys­ty­mui­si.
Mo­ky­to­jas, lin­kęs daž­niau or­ga­ni­zuo­ti mo­ki­nių rep­ro­duk­ci­nę veik­lą, ga­li pa­siek­ti rei­kia­
mų re­zul­ta­tų, ta­čiau ne­pai­sant to, kad mo­ki­niai įsi­sa­vi­no ga­ta­vą in­for­ma­ci­ją ir įgi­jo mo­kė­ji­mų
bei įgū­džių, dar ne­reiš­kia, kad jie įsi­sa­vi­no kū­ry­bi­nės, pro­ble­mų spren­di­mo, ty­ri­nė­ji­mo pa­tir­tį.
Mo­ky­da­ma­sis tik pa­gal pa­vyz­dį mo­ki­nys ne­įgy­ja sa­va­ran­kiš­ko mo­ky­mo­si ir ieš­ko­ji­mo įgū­džių.
Ge­ro­kai di­des­nis efek­tas gau­na­mas mo­ki­nį įklam­pi­nus į si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je jis pa­jus ne­tik­ru­mą
ir abe­jo­nes bei jam iš­kils įvai­rių klau­si­mų nei vis­ką iš­aiš­ki­nant ir mo­kant pa­gal pa­vyz­dį. To­kia
si­tu­a­ci­ja leng­vai su­ku­ria­ma pro­jek­ti­nės veik­los me­tu, ku­rio­je su­da­ro­mos ga­li­my­bės ug­dy­ti mo­
ki­nių ge­bė­ji­mą spręs­ti pro­ble­mas, kri­ti­nį mąs­ty­mą, įžval­gas, kū­ry­biš­ku­mą, ug­dy­ti as­me­ny­bės
sa­vy­bes. Or­ga­ni­zuo­jant pro­jek­ti­nę mo­ki­nių veik­lą, su­da­ro­mos prie­lai­dos mo­ki­niams ak­ty­viai ir
sa­va­ran­kiš­kai veik­ti. Ši­taip dirb­da­mi mo­ki­niai iš­moks­ta ty­ri­nė­ti, su­vok­ti pro­ble­mą, for­mu­luo­ti
tiks­lus ir už­da­vi­nius, ana­li­zuo­ti pro­jek­to re­zul­ta­tus, pa­tik­rin­ti gau­tų spren­di­mų pa­ti­ki­mu­mą, pri­
rei­kus iš­kel­ti nau­ją pro­ble­mą ir t. t.
Ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, kad pro­jek­tų me­to­das su­da­ro prie­lai­das ak­tu­a­li­zuo­ti ug­dy­mo tu­ri­
nį, įvai­rius gy­ve­ni­mo reiš­ki­nius įtrauk­ti į ug­dy­mo pro­ce­są, ska­ti­na be­si­mo­kan­čiuo­sius for­muo­ti
sa­vo pa­žiū­ras. Pro­jek­tų me­to­das są­ly­go­ja pri­im­ti­nų so­cia­li­nių san­ty­kių for­ma­vi­mą­si, ska­ti­na
ben­dra­dar­bia­vi­mą, pa­gar­bą ko­man­dos na­riams. Dir­bant pro­jek­tų me­to­du, į pir­mą vie­tą iš­ke­lia­
ma kon­kre­ti pro­ble­ma, o tik pas­kui pa­si­tel­kia­mos te­ori­nės ži­nios jai spręs­ti. Mo­ky­mo da­ly­kai
tam­pa įran­kiu spren­džiant pro­ble­mą.
Api­ben­dri­nant moks­li­nin­kų ty­ri­nė­ji­mus, ga­li­ma teig­ti, jog pro­jek­tų me­to­do veiks­min­gu­
mas įro­dy­tas jau XX a. pra­džio­je, pa­tik­rin­tas lai­ko ir dau­ge­lio pe­da­go­gų prak­ti­ne pa­tir­ti­mi.

50 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 1. Ap­mąs­ty­ki­te pro­jek­tų me­to­do iš­ta­kas, pro­jek­tuo­da­mi jas da­
bar­ty­je.
2. Ko­kio­mis me­to­do­lo­gi­nė­mis nuo­sta­to­mis grįs­tas pro­jek­tų me­to­
do tai­ky­mas stu­di­jų pro­ce­se?

3.3 Projektų metodo pasirinkimo kriterijai

Pro­jek­tų me­to­do, kaip ir bet ku­rio ki­to mo­ky­mo(si) me­to­do, pa­si­rin­ki­mą są­ly­go­ja dau­ge­
lis veiks­nių. Rem­da­mie­si įvai­rių moks­li­nin­kų nuo­mo­ne (Šiau­čiu­kė­nie­nė, Stan­ke­vi­čie­nė, 2002;
Ra­jec­kas, 1999 ir kt.), iš­skir­ti to­kie pro­jek­tų me­to­do pa­si­rin­ki­mo ir tai­ky­mo veiks­niai:
• Me­to­do pa­skir­ties ati­ti­ki­mas mo­ky­mo ir mo­ky­mo­si tiks­lams. Kiek­vie­nas me­to­das
sa­vy­je su­po­nuo­ja tam tik­rą di­des­nį ar ma­žes­nį or­ga­ni­nį ry­šį su ati­tin­ka­mu tiks­lu.
Pro­jek­tų me­to­das su­da­ro pa­lan­kias są­ly­gas stu­den­tams ug­dy­tis es­mi­nius dar­bi­nius ir
mo­ky­mo­si vi­są gy­ve­ni­mą ge­bė­ji­mus, įgy­ti gi­les­nį mo­ko­mo­sios me­džia­gos ir prak­ti­
nio jos tai­ky­mo su­pra­ti­mą, im­tis spręs­ti re­a­lias pro­ble­mas, ieš­ko­ti to­les­nės kar­je­ros
ga­li­my­bių, nau­do­ti tech­no­lo­gi­jas ir pri­sta­ty­ti sa­vo idė­jas bei dar­bus įvai­rioms au­di­to­
ri­joms už ug­dy­mo įstai­gos ri­bų. Pro­jek­tais grįs­tas mo­ky­ma­sis efek­ty­viau mo­ty­vuo­ja
tuos stu­den­tus, ku­riems tra­di­ci­nis mo­ky­ma­sis ga­li at­ro­dy­ti nuo­bo­dus ir be­pras­mis.
• Tiks­li­nės be­si­mo­kančių­jų gru­pės na­rių in­te­re­sai, pa­gei­da­vi­mai, pa­tir­tis (mo­ky­mo­si,
pro­fe­si­nė, as­me­ni­nė), mo­ty­va­ci­jos, įsit­rau­ki­mo, kar­tais net ir amžiaus, ly­ties ir kt.
cha­rak­te­ris­ti­kos yra svar­bios tai­kant pro­jek­tų me­to­dą. Pro­jek­tų me­to­do val­dy­mui
įta­kos ga­li tu­rė­ti ir gru­pės dy­dis bei jos spe­ci­fi­ka. Pa­vyzdžiui, dir­bant su di­de­lė­mis
stu­den­tų gru­pė­mis, dės­ty­to­jui ga­li bū­ti sun­ku val­dy­ti vi­są pro­ce­są, bet mažoje gru­pė­
je ga­li bū­ti ri­bo­tas skirs­ty­mas į at­ski­ras gru­pes (to­kiu at­ve­ju ge­riau for­muo­ti po­ras).
• Stu­di­jų tu­ri­nio spe­ci­fi­ka (jo su­dė­tin­gu­mas, ap­im­tis, abst­rak­tu­mo bei aka­de­mišku­mo
ly­gis ir pan.) ir mo­ky­mo(si) stra­te­gi­ja (į be­si­mo­kan­tį­jį ar į da­ly­ką orien­tuo­tas mo­ky­
mas(is) ir kt.);
• Mo­ky­mo(si) pro­ce­so ei­ga ir truk­mė, t. y. kon­kre­tus mo­ky­mo(si) eta­pas, da­ly­ko / mo­
du­lio vie­ta stu­di­jų pla­ne, stu­den­tų da­ly­ki­nio pa­si­ren­gi­mo bū­ti­nu­mas, ben­drų­jų ge­bė­
ji­mų, stu­di­jų re­zul­ta­tų įver­ti­na­mu­mo ga­li­my­bės ir pan.).
At­sižvel­giant į anksčiau išvar­dy­tus kri­te­ri­jus bei ren­kan­tis pro­jek­tą kaip mo­ky­mo(-si)
me­to­dą, ga­li­ma bū­tų at­sižvelg­ti ir į to­kias jo su­tei­kia­mas ga­li­my­bes kaip (Mo­ko­mės dia­lo­go,
2005):
– Są­ly­gos at­si­pa­lai­duo­ti ir ju­dė­ti. Dau­ge­lis mo­ky­mo(si) pro­ce­so da­ly­vių jau ne­bė­ra įpra­
tę 90 min. kon­cen­truo­tai klau­sy­tis ir mo­ky­tis. Pa­ma­tuo­ta kai­ta tarp įtam­pos ir at­si­pa­lai­da­vi­mo
bei ju­dė­ji­mo ir ra­my­bės ska­ti­na kon­cen­tra­ci­ją, ge­ri­na re­zul­ta­tus ir sa­vi­jau­tą.
– Ga­li­my­bė įtrauk­ti kaip ga­li­ma dau­giau da­ly­vių ir su­da­ry­ti ga­li­my­bę jiems ben­drau­ti.
Ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas pa­di­di­na mo­ky­mo­si efek­ty­vu­mą. Ben­dra­vi­mas tarp mo­ky­mo(si) pro­ce­so
da­ly­vių su­ku­ria pa­si­ti­kė­ji­mą vie­nas ki­tu. At­si­ra­dęs „mes“ jaus­mas ska­ti­na so­cia­li­nę at­sa­ko­my­bę
už „sil­pnes­nius“ gru­pės na­rius. At­mos­fe­ra, kai vie­nas da­ly­vis ben­drau­ja su va­do­vu, o vi­si ki­ti
pa­smerk­ti nie­ko ne­veik­ti ar­ba vien tik klau­sy­ti, pro­vo­kuo­ja nuo­bo­du­lį ir truk­džius.
– Ga­li­my­bė ak­ty­vin­ti da­ly­vių jau tu­ri­mas ži­nias bei stip­ry­bes ir pa­vers­ti jas nau­din­go­
mis gru­pei. Stu­di­juo­da­mi stu­den­tai tu­ri as­me­ni­nės gy­ve­ni­miš­kos, mo­ky­mo­si ar net dar­bi­nės

3. Projektų metodas studijų procese 51

 ap­lin­kos pa­tir­ties, ku­rios dės­ty­to­jas ga­li ir ne­tu­rė­ti. To­dėl pra­smin­ga šią pa­tir­tį at­skleis­ti ir pa­nau­
do­ti ne tik to vie­no žmo­gaus mo­ky­mui­si, bet pa­vers­ti tai ben­dru vi­sos gru­pės lai­mė­ji­mu.
– Ga­li­my­bė ne­ak­cen­tuo­ti ir ne­iš­ryš­kin­ti nė vie­no da­ly­vio ži­nių ir / ar įgū­džių spra­gų.
Jei­gu mo­ky­mo(si) pro­ce­so da­ly­vis pa­teks į si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je aki­vaiz­džiai bus pa­ro­dy­ta, kad jis
ne­tu­ri bū­ti­nų ži­nių, tuo­met ši ne­sėk­mė ne tik nei­gia­mai pa­veiks as­mens sa­vi­gar­bą, bet ir pa­kenks
so­cia­li­niam jo sta­tu­sui. To­dėl mo­ky­mo­si si­tu­a­ci­ja įgaus nei­gia­mą at­spal­vį, at­si­ras už­bur­tas ra­tas,
ku­rį su­da­rys mo­ky­ma­sis, stre­sas, mąs­ty­mo blo­ka­dos ir ne­sėk­mė. Kai pa­si­tel­kus me­to­dus į mo­
ky­mą­si ak­ty­viai įtrau­kia­ma dau­ge­lis da­ly­vių, at­si­ran­da kei­ti­ma­sis nuo­mo­nė­mis, sau­gu­mas dėl
sa­vo ne­ži­no­ji­mo (pas­ta­ra­sis nė­ra ak­cen­tuo­ja­mas, to­dėl su­vo­kia­mas kaip si­tu­a­ci­nis, t. y. iš­tai­so­
mas), at­si­ran­da ga­li­my­bė kur­ti at­pa­lai­duo­jan­čią, mo­ty­vuo­jan­čią ir be­bai­mę at­mos­fe­rą.
– At­mos­fe­ros gru­pė­je ge­ri­ni­mas. Kaip jau mi­nė­ta, tei­gia­mas so­cia­li­nis ben­dra­vi­mas yra
vie­na sėk­min­go mo­ky­mo(si) prie­lai­dų, nes so­cia­li­nis kli­ma­tas yra le­mia­mas veiks­nys, ku­ris vei­
kia pa­si­ren­gi­mą mo­ky­tis, dar­bo sti­lių ir mo­ky­mo­si re­zul­ta­tus.

Pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mą rei­kė­tų de­rin­ti su stu­den­tų pa­si­ren­gi­mo ly­giu. Pa­si­ren­gi­

mas su­vo­kia­mas kaip be­si­mo­kan­čio­jo ge­bė­ji­mas, no­ras ir anks­tes­nis pa­ty­ri­mas dir­bant pro­jek­tų
me­to­du (Ak­ty­vaus mo­ky­mo­si me­to­dai, 1999, p. 35). Tai ypač svar­bu tai­kant pro­jek­tų me­to­dą
(kaip ir ki­tus ak­ty­vaus mo­ky­mo­si me­to­dus), nes čia be­si­mo­kan­ty­sis tam­pa ak­ty­viu mo­ky­mo(si)
pro­ce­so da­ly­viu ir nuo jo pa­si­ren­gi­mo bei įsi­trau­ki­mo į šį pro­ce­są pri­klau­sys ir jo pa­ties, ir gru­
pės stu­di­jų re­zul­ta­tų ko­ky­bė.
Stu­den­to pa­si­ren­gi­mo ly­gis nu­sta­to­mas, įver­ti­nant be­si­mo­kan­čio­jo:
• da­ly­ki­nes ži­nias ir pa­ty­ri­mą;
• pa­ty­ri­mą mo­kan­tis pro­jek­tų me­to­du;
• no­rą da­ly­vau­ti pro­jek­tuo­se;
• no­rą iš­ban­dy­ti nau­jus da­ly­kus;
• kom­pe­ten­ci­ją;
• no­rą im­tis at­sa­ko­my­bės (Ak­ty­vaus mo­ky­mo­si me­to­dai, 1999, p. 35).
Gru­pės, ku­rios ge­ba ir no­ri dirb­ti pro­jek­tų me­to­du, yra va­di­na­mos pui­kiai pa­si­ren­gu­sio­
mis gru­pė­mis. Gru­pės, ku­rios tu­ri ge­bė­ji­mų, bet ne­no­ri ar­ba no­ri, bet ne­ge­ba dirb­ti pro­jek­tų me­
to­du, yra įvar­di­ja­mos kaip vi­du­ti­niš­kai pa­si­ren­gu­sios. Gru­pės, ku­rios ne­ge­ba ir ne­no­ri (ar­ba jau­
čia­si ne­sau­giai), va­di­na­mos ne­pa­kan­ka­mai pa­si­ren­gu­sio­mis gru­pė­mis. Nuo gru­pės pa­si­ren­gi­mo
ly­gio pri­klau­sys, kaip ga­li­ma pro­jek­tų me­to­dą tai­ky­ti dir­bant su kon­kre­čia gru­pe. Net tos pa­čios
stu­di­jų pro­gra­mos stu­den­tų gru­pės, jau ne­kal­bant apie skir­tin­gas stu­di­jų pro­gra­mas, ga­li ir daž­
nai yra skir­tin­gai pa­si­ren­gu­sios dar­bui pro­jek­tų me­to­du. Ta­čiau tai ne­reiš­kia, kad ne­pa­kan­ka­mai
pa­si­ren­gu­sio­je gru­pė­je ne­bus ga­li­ma tai­ky­ti šio me­to­do. Stu­den­to mo­ky­mas(is) ir spe­cia­lis­to ug­
dy­mas(is) (ypač edu­ko­lo­gi­jos pro­fi­lio stu­di­jų pro­gra­mo­se) vyks­ta ne tik įsi­sa­vi­nant ati­tin­ka­mą
stu­di­jų tu­ri­nį, bet ir plė­to­jant pa­čią stu­di­jų veik­lą, t. y. dir­bant ati­tin­ka­mais me­to­dais, at­lie­kant
kon­kre­čias veik­las ir pan. Ti­kė­ti­na, kad stu­di­jų pro­ce­se dir­bęs pro­jek­tų me­to­du, o ne tik skai­tęs
ar gir­dė­jęs apie jį, bū­si­mas ug­dy­mo spe­cia­lis­tas (mo­ky­to­jas, auk­lė­to­jas ir kt.) ir pats no­riau bei
pro­fe­sio­na­liau jį tai­kys sa­vo pro­fe­si­nė­je veik­lo­je.
No­rint mo­ky­tis dirb­ti nau­ju kon­kre­čiai gru­pei mo­ky­mo(si) me­to­du, siū­lo­ma lai­ky­tis tam
tik­rų de­ri­ni­mo tai­syk­lių (Ak­ty­vaus mo­ky­mo­si me­to­dai, 1999). Kai gru­pės yra ne­pa­kan­ka­mai
pa­si­ren­gu­sios, pro­jek­tų me­to­das stu­di­jų pro­ce­se tu­rės bū­ti griež­tos struk­tū­ros. Struk­tū­ra šiuo
at­ve­ju reiš­kia laips­nį, ku­riuo dės­ty­to­jas nu­sa­ko stu­den­tams už­duo­tis ir tai­syk­les. Ne­pa­kan­ka­mai
pa­si­ren­gu­sio­se gru­pė­se tai tu­ri bū­ti aki­vaiz­džiai api­brėž­ta. Stu­den­tai tu­ri gau­ti aiš­kias in­struk­ci­
jas, kaip ir ką žings­nis po žings­nio da­ry­ti. Pir­mą kar­tą dir­ban­tiems pro­jek­tų me­to­du stu­den­tams
ne­tu­rė­tų bū­ti su­da­ry­ta ga­li­my­bė nu­kryp­ti nuo tai­syk­lių. Vi­du­ti­niš­kai pa­si­ren­gu­sio­se gru­pė­se
nau­do­ja­mi ne­la­bai griež­tos struk­tū­ros me­to­dai. Stu­den­tai tu­rė­tų lai­ky­tis nu­ro­dy­tų tai­syk­lių, bet

52 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
tu­ri tam tik­rą veiks­mų lais­vę ir ga­li pa­tys pri­im­ti tam tik­rus spren­di­mus. Dės­ty­to­jas šiuo at­ve­ju
lanks­čiau val­do pro­ce­są, o stu­den­tų in­dė­lis į už­duo­ties at­li­ki­mą taip pat ne­ma­žas. Pui­kiai pa­
si­ren­gu­sio­se gru­pė­se nau­do­ja­mi vi­siš­kai ne­griež­tos struk­tū­ros me­to­dai, o stu­den­tai ga­li bū­ti
daug sa­va­ran­kiš­kes­ni. Daž­nai dės­ty­to­jas tik nu­ro­do mo­ky­mo(si) už­da­vi­nius, o stu­den­tai ga­li
pa­tys nu­spręs­ti, kaip bus mo­ko­ma­si. Dės­ty­to­jas šiuo at­ve­ju at­lie­ka pa­gal­bi­nin­ko ir ben­dra­dar­bio
vaid­me­nis.

1. Kiek Jū­sų dės­to­ma­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je nu­ma­to­mas

vyk­dy­ti pro­jek­tas at­spin­di pro­jek­tų me­to­do pa­si­rin­ki­mo ir tai­
ky­mo veiks­nius?
2. Kaip stu­den­tų pa­si­ren­gi­mo ly­gis da­rys įta­ką pro­jek­tų me­to­do
tai­ky­mui Jū­sų dės­to­ma­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je?

3. Projektų metodas studijų procese 53

 4. PROJEKTŲ METODO VALDYMAS STUDIJŲ PROCESE

4.1. Studijų proceso valdymas taikant projektų metodą

Šiuo­lai­ki­nės stu­di­jos tu­rė­tų nu­ma­ty­ti dau­giau ga­li­my­bių pa­čiam be­si­mo­kan­čia­jam ak­ty­

viai mo­ky­tis ir įsi­trauk­ti į stu­di­jų pro­ce­są, su­vok­ti na­tū­ra­liai eg­zis­tuo­jan­čias mo­ky­mo(si) ir kas­
die­nio gy­ve­ni­mo są­sa­jas, įžvelg­ti kai­tos pro­ce­sų įta­ką pro­fe­si­nės veik­los po­ky­čiams ir t. t. Kaip
jau mi­nė­ta, sie­kiant šių tiks­lų stu­di­jų pro­ce­se, ypač tin­ka­mas yra pro­jek­tų me­to­das, ku­ris kai ku­
rių au­to­rių (Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo ren­gi­mo me­to­do­lo­gi­ja, 2008, p. 30) yra su­vo­kia­mas kaip ati­tin­
ka­mų stu­di­jų da­ly­kų / mo­du­lių prak­ti­nis-tai­ko­ma­sis dar­bas. Pro­jek­tu kaip prak­ti­niu-tai­ko­muo­ju
stu­di­jų dar­bu sie­kia­ma ne tik gi­lin­tis į pa­si­rink­tą stu­di­jų sri­tį (te­mą ar pro­ble­mą), bet ir mo­ky­tis
prak­tiš­kai tai­ky­ti te­ori­nių stu­di­jų me­tu įgy­tas ži­nias ir ge­bė­ji­mus bei įgy­ti pro­jek­ti­nės veik­los pa­
tir­ties. Tai­gi stu­di­jų pro­ce­se pro­jek­tas su­vo­kia­mas ir kaip kon­kre­čių re­zul­ta­tų pa­sie­ki­mo bū­das
(tai ati­tin­ka įpras­tą pro­jek­to sam­pra­tą), ir kaip mo­ky­mo(si) me­to­das, skir­tas ben­dra­jam stu­di­jų
da­ly­ko / mo­du­lio tiks­lui pa­siek­ti. Pa­grin­di­nė stu­di­jų pro­jek­tų idė­ja – iden­ti­fi­kuo­ti stu­di­jų sri­ty­je
eg­zis­tuo­jan­čias pro­ble­mas ir as­me­nis / or­ga­ni­za­ci­jas, ku­rie tu­ri di­džiau­sią po­ten­cia­lą pri­si­dė­ti
prie pro­ble­mos spren­di­mo. Stu­di­jų pro­jek­to ver­tę nu­sa­ko jų ati­ti­ki­mas pa­grin­di­nėms stu­di­juo­
ja­mo da­ly­ko / mo­du­lio tu­ri­nio idė­joms ir stu­di­jų sie­ki­niams, ga­li­my­bė ska­tin­ti ir įtrauk­ti stu­di­
juo­jan­čiuo­sius į ak­ty­vų mo­ky­mą­si, ini­ci­juo­ti re­a­lių, su pro­gra­mos te­mo­mis su­si­ju­sių pro­ble­mų
spren­di­mus, ku­rie kar­tu pa­grįs­tų ir te­ori­nių ži­nių svar­bą bei jų pra­smin­gu­mą. Stu­di­jos, grįs­tos
pro­jek­tų me­to­du, pa­de­da stu­di­juo­jan­tie­siems pa­si­reng­ti da­ly­vau­ti po­ky­čių pro­ce­suo­se at­ei­ty­je,
įsi­trauk­ti ir sėk­min­gai da­ly­vau­ti kon­kur­si­nė­se pro­jek­tų veik­lo­se. To­kiuo­se dar­buo­se la­vi­na­mi
pro­ble­mų spren­di­mo, pla­na­vi­mo, pro­jek­ta­vi­mo, prak­ti­nės pa­tir­ties įfor­mi­ni­mo, per­tei­ki­mo, pri­
tai­ky­mo, in­di­vi­du­a­laus ir gru­pi­nio dar­bo, kū­ry­biš­ku­mo ir ki­ti ge­bė­ji­mai.
Stu­di­jų pro­ce­se pro­jek­tai ga­li bū­ti tai­ko­mi ga­na pla­čiai, t. y. mo­kant(is) įvai­rių stu­di­jų
da­ly­kų, įvai­riuo­se stu­di­jų pro­ce­so ly­giuo­se ir eta­puo­se, pri­va­lo­muo­se ir pa­si­ren­ka­muo­se stu­di­jų
da­ly­kuo­se / mo­du­liuo­se. Pri­klau­so­mai nuo stu­di­jų sie­ki­nių ir si­tu­a­ci­jos pro­jek­tų me­to­das ga­li
bū­ti tai­ko­mas da­ly­ko / mo­du­lio stu­di­jų pra­džio­je, kaip įva­das į tam tik­ros sri­ties stu­di­jas ar­ba
kaip tęs­ti­nis, vi­so da­ly­ko / mo­du­lio stu­di­jų lai­ką trun­kan­tis me­to­das. Stu­di­jų sie­ki­niai le­mia ir
pro­jek­to ap­im­tį, ku­riai re­a­li­zuo­ti ga­li rei­kė­ti nuo ke­lių die­nų iki ke­lio­li­kos sa­vai­čių ar net vi­so
se­mest­ro, ir pan. Pro­jek­tai ga­li skir­tis už­duo­ties po­bū­džiu (t. y. orien­tuo­ti tik į veik­los pro­jek­ta­
vi­mą, ne­ke­liant tiks­lo pro­jek­tą įgy­ven­din­ti, ar orien­tuo­ti į prak­ti­nę veik­lą, kai dar­bo už­duo­ty­je
rei­ka­lau­ja­ma ne tik su­pro­jek­tuo­ti, bet ir įgy­ven­din­ti pro­jek­tą bei api­ben­drin­ti gau­tus re­zul­ta­tus),
orien­ta­vi­mo po­bū­džiu (orien­tuo­ti į pro­ble­mos spren­di­mo pa­ieš­ką ar orien­tuo­ti į nau­jo me­to­do,
bū­do ar prie­mo­nės tai­ky­mo sri­ties ir bū­dų pa­ieš­ką), už­duo­ties at­li­ki­mo or­ga­ni­za­vi­mo for­mo­mis
(in­di­vi­du­a­lūs, at­lie­ka­mi po­ro­mis ir gru­pė­mis) ir kt.
Re­mian­tis Buck Ins­ti­tu­te for Edu­ca­tion pa­ta­ri­mais dės­ty­to­jui, kaip or­ga­ni­zuo­ti pro­jek­tais
grįs­tą mo­ky­mą(si), ga­li­ma teig­ti, kad pro­jek­tais grįs­tas mo­ky­mas(is) tai­ko­mas sie­kiant il­ga­lai­
kio įsi­mi­ni­mo, ži­nių įpras­mi­ni­mo, ben­drų­jų ge­bė­ji­mų (pvz., idė­jų in­teg­ra­vi­mo, pro­ble­mų spren­
di­mo, ko­mu­ni­ka­vi­mo, kū­ry­biš­ku­mo ir kt.) ug­dy­mo(si), stu­den­tų ir dės­ty­to­jų pa­si­ten­ki­ni­mo ir
di­des­nio įsi­trau­ki­mo į mo­ky­mo(si) pro­ce­są ir kt., ga­li bū­ti daug efek­ty­ves­nis už tra­di­ci­nį mo­ky­
mą­si, ku­ris la­biau orien­tuo­ja­si į da­ly­ko tu­ri­nį, o ne į be­si­mo­kan­tį­jį (į be­si­mo­kan­čių­jų kom­pe­
ten­ci­jų įgi­ji­mą ir plė­to­ji­mą). Pro­jek­tų me­to­das ga­li bū­ti la­bai efek­ty­vus dir­bant su že­mes­nių­jų
aka­de­mi­nių pa­sie­ki­mų stu­den­tais, nes su­da­ro jiems ga­li­my­bes dirb­ti sa­vo ge­bė­ji­mų lyg­me­niu,
ben­dra­dar­biau­ti, to­bu­lin­ti ir plė­to­ti sa­vo kom­pe­ten­ci­jas ne tik mo­kan­tis in­di­vi­du­a­liai, bet ir iš
ki­tų ko­le­gų ir pan.

Pro­ject ba­sed le­ar­ning for the 21st cen­tu­ry. Buck Ins­ti­tu­te for Edu­ca­tion. (http://www.bie.org/to­ols/ad­vi­ce)

54 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Kaip ir kiek­vie­nas mo­ky­mo(si) me­to­das pro­jek­tų me­to­das ga­li bū­ti nau­do­ja­mas efek­ty­
viai ir ne­efek­ty­viai. Pir­muo­ju at­ve­ju jis ga­li ypač ska­tin­ti stu­den­tų mo­ky­mo­si pa­tir­tį, su­kur­ti
mo­ky­mo­si ben­druo­me­nę, ku­ri bū­tų orien­tuo­ta ne tik į pa­sie­ki­mus, bet ir į meist­riš­ku­mą, ben­drą
veik­lą sie­kiant tiks­lo ir pan. Ne­efek­ty­viai nau­do­ja­mas pro­jek­tų me­to­das stu­di­jų pro­ce­se ga­li­ma
tik ne­tiks­lin­gai iš­švais­ty­ti stu­di­joms skir­tą lai­ką, taip ir ne­pa­sie­kiant iš­kel­tų tiks­lų. To iš­veng­ti
ga­li pa­dė­ti stu­di­jų pro­jek­tų spe­ci­fi­kos su­vo­ki­mas, tiks­lin­gas ir pla­nin­gas (va­do­vau­jan­tis ne tik
ben­drai­siais di­dak­ti­kos, bet ir va­dy­bos prin­ci­pais bei nuo­sta­to­mis) pro­jek­tų me­to­do nau­do­ji­mas
stu­di­jų pro­ce­se, t. y. at­ski­rų pro­jek­to eta­pų ži­no­ji­mas ir jo­se at­lie­ka­mų veik­lų su­vo­ki­mas bei
val­dy­mas ir kt. Ap­skri­tai vi­so pro­jek­to cik­lo įval­dy­mas su­da­ro pui­kias prie­lai­das sėk­min­gam
pro­jek­to val­dy­mo me­to­do tai­ky­mui stu­di­jų pro­ce­se. Sie­kiant efek­ty­viai val­dy­ti pro­jek­tų me­to­dą
stu­di­jų pro­ce­se, ver­tė­tų pri­si­min­ti pa­grin­di­nes va­dy­bos funk­ci­jas (pla­na­vi­mą, or­ga­ni­za­vi­mą, va­
do­va­vi­mą ir ver­ti­ni­mą) ir joms ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus.
Nors pri­klau­so­mai nuo už­duo­ties po­bū­džio stu­di­jų pro­ce­se tai­ko­mi pro­jek­tai ga­li bū­ti
orien­tuo­ti į prak­ti­nę veik­lą, t. y. į pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą ar­ba tik į veik­los pro­jek­ta­vi­mą,
ne­sie­kiant jo įgy­ven­di­ni­mo, tiks­lin­ga bū­tų de­ta­liau ap­žvelg­ti pro­jek­tų me­to­do val­dy­mą pa­gal
pro­jek­tų val­dy­mo eta­pus. Re­mian­tis M. Te­re­se­vi­čie­ne, D. Ol­dro­yd, G. Ged­vi­lie­ne (2004) ir kt.,
ga­li­ma iš­skir­ti to­kius stu­di­jų pro­ce­se tai­ko­mų pro­jek­tų val­dy­mo eta­pus:
• Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mas ir pra­džia.
• Pro­jek­to pla­na­vi­mas.
• Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas.
• Pro­jek­to ata­skai­ta.
Stu­di­jų pro­jek­tų spe­ci­fiš­ku­mą le­mia jų pa­skir­tis – jie skir­ti ug­dy­mo(si) tiks­lams siek­ti ir
kom­pe­ten­ci­joms ug­dy­tis, to­dėl daug dė­me­sio juo­se tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma gru­pių su­da­ry­mui, pro­
jek­to da­ly­vių ben­dra­vi­mui bei ben­dra­dar­bia­vi­mui pro­jek­to pla­na­vi­mo ir val­dy­mo pro­ce­suo­se,
pro­jek­to re­zul­ta­tų pri­sta­ty­mui, re­flek­si­jai ir pan. Tai­kant pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jo­se kiek­vie­na­me
pro­jek­to eta­pe rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į spe­ci­fi­nius da­ly­kus, są­ly­go­jan­čius ir ati­tin­ka­mo eta­po,
ir vi­so pro­jek­to ko­ky­bę.
To­liau, at­si­žvelg­da­mi į pa­grin­di­nes pro­jek­to va­dy­bos funk­ci­jas, iš­sa­miau ap­tar­si­me kiek­
vie­ną pro­jek­to eta­pą ir jam bū­din­gas veik­las bei ak­tu­a­lius mo­ky­mo(si) me­to­dus.

Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mas ir pra­džia

Pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mas ir pla­na­vi­mas yra sun­kiau­sias ir at­sa­kin­giau­sias pro­jek­to eta­pas.
Vi­sa­da yra sun­ku pra­dė­ti, nes ky­la įvai­rių abe­jo­nių, sun­ku nu­ma­ty­ti, ko­kia pro­jek­to te­ma­ti­ka
bū­tų ver­tin­giau­sia, ko­kią pa­si­rink­ti kryp­tį, pro­jek­to ti­pą, ko­kia bus pro­jek­to nau­da be­si­mo­kan­
čia­jam, ug­dy­mo ins­ti­tu­ci­jai ir / ar ins­ti­tu­ci­jai, ku­rio­je pro­jek­tas bus įgy­ven­din­tas, ir pan. Be to,
nag­ri­nė­jant ir svars­tant pro­jek­to idė­ją, bū­ti­na nu­sta­ty­ti tiks­li­nę pro­jek­to gru­pę, iden­ti­fi­kuo­ti ir
tiks­liai api­brėž­ti pro­ble­mą, ku­rią sie­kia­ma iš­spręs­ti pro­jek­tu, su­pla­nuo­ti ori­gi­na­lų tos pro­ble­mos
spren­di­mą, su­kur­ti ap­lin­ką, pa­de­dan­čią stu­den­tui pa­siek­ti stu­di­jų sie­ki­nių, ir pan. Tam tiks­lui
jau pro­jek­to ini­ci­ja­vi­mo eta­pe rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į pa­grin­di­nes pro­jek­tų eta­po da­lis ir
tin­ka­mai jas at­lik­ti:
Pro­jek­to pra­džio­je bū­si­mi pro­jek­to da­ly­viai su­pa­žin­di­na­mi su nu­ma­to­ma veik­la, t. y. pri­
sta­to­mas pro­jek­to te­mos lau­kas (stu­di­jų da­ly­ko te­ma, ku­rios erd­vė­je bus su­for­mu­luo­ta kon­kre­ti
pro­jek­to te­ma), jo vie­ta ir ak­tu­a­lu­mas stu­di­jų pro­ce­se, pro­jek­tų me­to­do pri­va­lu­mai, sie­kiant
stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio tiks­lų. Šios pro­jek­to eta­po da­lies pa­skir­tis – su­do­min­ti stu­den­tus ir
pa­ska­tin­ti juos ak­ty­viai įsi­trauk­ti į pro­jek­tą. Taip ga­li­ma su­kel­ti stu­den­tams ža­vė­ji­mą­si nau­ja
veik­la, t. y. pro­jek­tu bei pa­siek­ti, kad stu­den­tai jau iki pro­jek­to pra­džios im­tų gal­vo­ti apie jį, nes
ta­da jie bus pa­si­ren­gę įsi­trauk­ti į pro­jek­tą. Bū­si­mo pro­jek­to te­ma­ti­kos pri­sta­ty­mas, po­kal­biai
apie jį ga­li pra­si­dė­ti net ke­le­tą mė­ne­sių iki pa­ties pro­jek­to. Jų me­tu stu­den­tams ga­li­ma už­duo­ti

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 55

 klau­si­mų, pa­teik­ti nuo­ro­dų ir tam tik­rų už­duo­čių, ku­rias jie tu­rė­tų at­lik­ti iki pro­jek­to pra­džios.
Jei rei­kia, ap­ta­ria­ma, kaip bū­tų ga­li­ma dirb­ti ku­riant pro­jek­to dar­bo gru­pes ir t. t. Ap­skri­tai
kuo anks­čiau stu­den­tai ims gal­vo­ti apie pro­jek­tą, tuo ge­riau da­ly­ki­ne ir psi­cho­lo­gi­ne pras­me
pa­si­rengs pro­jek­tui. Įva­di­nį ren­gi­nį ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti ir pla­tes­nei au­di­to­ri­jai, kad kuo dau­giau
stu­den­tų (įvai­rių kur­sų ir spe­cia­ly­bių) su­si­do­mė­tų pro­jek­tais, pro­jek­tų me­to­du ir su­vok­tų, jog ši
veik­la iš es­mės ski­ria­si nuo tra­di­ci­nio dar­bo au­di­to­ri­jo­je. Dėl šios prie­žas­ties siū­lo­ma dės­ty­to­jui
rink­tis ir ne­tra­di­ci­nes įva­di­nio ren­gi­nio for­mas, vie­ši­nant pro­jek­ti­nę veik­lą, pvz., kon­fe­ren­ci­ją,
at­vi­rą dis­ku­si­ją ar su­si­rin­ki­mą, ku­rio me­tu ga­li bū­ti de­monst­ruo­ja­mos skaid­rės, re­flek­tuo­ja­ma
pa­tir­tis, iš­sa­ko­mos pa­čių stu­den­tų prak­ti­kos me­tu įžvelg­tos pro­ble­mos, su­si­ju­sios su siū­lo­mo
pro­jek­to te­ma­ti­ka ir kt.
Šio­je pro­jek­to da­ly­je stu­den­tus tiks­lin­ga su­pa­žin­din­ti su ben­drai­siais pro­jek­tui ir pro­jek­
ti­nei veik­lai ke­lia­mais rei­ka­la­vi­mais, at­li­ki­mo ko­ky­bės kri­te­ri­jais, ku­rie tu­ri bū­ti vie­ši ir ži­no­mi
stu­den­tams jau iki pro­jek­to pra­džios. Jie tu­ri bū­ti pa­grįs­ti, re­a­lūs, su­sie­ti su stu­di­jų da­ly­ko /
mo­du­lio sie­ki­niais, iš­ma­tuo­ja­mi ir pan. Siū­lo­ma kur­ti pro­jek­tus, ku­rie at­lie­pia vie­tos, re­gio­no,
na­cio­na­li­nius po­rei­kius.

1.  Pro­jek­ti­nės veik­los sri­ties ir pro­ble­mos pa­si­rin­ki­mas, te­mos for­mu­la­vi­mas. Te­mą

pro­jek­ti­nei veik­los sri­čiai ga­li bū­ti pa­siū­ly­ta pa­ties dės­ty­to­jo (iš stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio, ku­rio
me­tu tai­ko­mas pro­jek­tas, pro­gra­mos) ar­ba pro­jek­ti­nės veik­los sri­tį ga­li pa­si­rink­ti pa­tys stu­den­
tai. Kar­tais, ren­giant pro­jek­tą ke­lių stu­di­jų da­ly­kų / mo­du­lių kon­teks­te, pro­jek­ti­nės veik­los sri­
tys ga­li bū­ti iš­plės­tos ir per­ženg­ti at­ski­ro da­ly­ko ri­bas ar­ba tęs­tis ke­le­tą se­mest­rų. Pa­si­rin­ki­mą
pa­leng­vi­na orien­ta­vi­ma­sis į spe­ci­fi­nę prak­ti­nės veik­los erd­vę, ku­rio­je iš­ryš­kė­ja ky­lan­čios pro­
ble­mos, tiks­li­nės šios erd­vės gru­pės, spe­ci­fi­niai tai ap­lin­kai pro­ble­mų spren­di­mo bū­dai ir pan.
Su­kon­kre­ti­nus ir aiš­kiai ap­si­brė­žus pro­jek­ti­nės veik­los sri­tį, ne­tu­rė­tų bū­ti sun­ku su­for­mu­luo­ti
ir ori­gi­na­lią pro­jek­to idė­ją, o vė­liau – iš­gry­nin­ti pro­jek­to pro­ble­mą, su­for­mu­luo­ti pa­va­di­ni­mą.
Pa­tar­ti­na ras­ti te­ma­ti­ko­je sri­tį, ku­rio­je stu­den­tams no­rė­tų­si ir bū­tų įdo­mu dirb­ti. Svar­bu, kad
pro­jek­to te­ma sie­tų­si su stu­di­jų tu­ri­niu, ak­tu­a­liu so­cia­li­niu kon­teks­tu, bū­tų pro­ble­miš­ka ir re­a­li,
įgy­ven­di­na­ma. Tai ypač ak­tu­a­lu į prak­ti­nę veik­lą orien­tuo­to pro­jek­to at­ve­ju. Siek­da­mi api­brėž­ti
pa­grin­di­nę te­mą, stu­den­tai dis­ku­tuo­ja, iš­sa­ky­da­mi sa­vo nuo­mo­nę, pa­teik­da­mi siū­ly­mus. Gru­pei
ta­rian­tis, dis­ku­tuo­jant ir for­mu­luo­jant pro­ble­mas, la­bai svar­bu, kad be­si­mo­kan­tie­ji su­si­do­mė­tų
ti­ria­muo­ju dar­bu ir su­vok­tų jo rei­ka­lin­gu­mą. Svar­bu, kad kiek­vie­nas iš­sa­ky­tų sa­vo nuo­mo­nę.
Vi­sos idė­jos vie­no­dai ver­tin­gos ir ne­kri­ti­kuo­ja­mos. Vi­sos nuo­mo­nės už­ra­šo­mos ir svars­to­mos.
Su­sis­te­mi­nus vi­sus pa­siū­ly­mus, pro­ble­ma for­mu­luo­ja­ma, ke­liant klau­si­mą, į ku­rį vė­liau rei­kės
ras­ti at­sa­ky­mą, ar for­mu­luo­jant tei­gi­nį, ku­rį rei­kės nag­ri­nė­ti. Rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad pro­ble­ma
yra pro­jek­ti­nio dar­bo iš­ei­ties taš­kas. Ge­ne­ruo­jant pro­jek­to idė­jas svar­bu api­brėž­ti, ko­kios pro­
ble­mos bus ti­ria­mos ir spren­džia­mos, ir iš­skir­ti vie­ną ben­driau­sią pro­ble­mą, su ku­ria su­si­ju­sios
ir ki­tos pro­ble­mos. No­rint ge­rai su­pras­ti pro­ble­mą, rei­kia ją tiks­liai api­brėž­ti ir tei­sin­gai su­for­
mu­luo­ti. Pro­ble­ma su­pran­ta­ma, kaip prieš­ta­ra­vi­mas tarp to, ką tu­ri­me, ir to, ką no­rė­tu­me tu­rė­ti.
Pro­ble­ma ky­la tuo­met, kai esa­ma pa­dė­tis ne­su­tam­pa su pa­gei­dau­ja­ma. Ke­liant pro­ble­mas svar­
bu, kad jos bū­tų su­si­ju­sios su re­a­liu gy­ve­ni­mu, t. y. ne­bū­tų tik te­ori­niai sam­pro­ta­vi­mai. Pa­pras­tai
pa­si­ren­ka­mos aki­vaiz­džios pro­ble­mos. Jas leng­viau at­pa­žin­ti, jos grei­čiau at­krei­pia spren­dė­jo
dė­me­sį (Rob­bins, 2003). Te­mą for­mu­luo­jant bū­ti­na:
• Iden­ti­fi­kuo­ti prak­ti­ko­je eg­zis­tuo­jan­čias, spręs­ti­nas pro­ble­mas.
• Su­kaup­ti ir ak­tu­a­li­zuo­ti bū­ti­nas ži­nias, in­teg­ruo­ti iš įvai­rių šal­ti­nių gau­tą in­for­ma­ci­
ją.
• Su­sie­ti te­mą su stu­di­juo­ja­mu da­ly­ku / mo­du­liu.
• Iš­ana­li­zuo­ti vi­sus ga­li­mus iden­ti­fi­kuo­tų pro­ble­mų as­pek­tus.
• Su­for­mu­luo­ti ben­drą te­mą ir su­skai­dy­ti, jei rei­kia, ją į po­te­mes.

56 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Rei­kia ne­pa­mirš­ti, kad tin­ka­mas pro­ble­mos su­for­mu­la­vi­mas yra es­mi­nė pro­jek­to sėk­mės
prie­lai­da – pro­jek­to tiks­lo ir už­da­vi­nių įgy­ven­di­ni­mas bei sėk­min­gas pro­jek­to re­zul­ta­tas.
Svar­bu, kad pro­ble­ma bū­tų ak­tu­a­li stu­den­tams ir su­si­ju­si su stu­di­juo­ja­mu da­ly­ku. Pro­
ble­mos for­mu­la­vi­mo pro­ce­sas rei­ka­lau­ja be­si­mo­kan­čių­jų mo­ty­va­ci­jos ir pa­tir­ties (ži­nių, mo­kė­ji­
mų, įgū­džių), ge­bė­ji­mo in­teg­ruo­ti įvai­rius da­ly­kus, su­sie­ti te­ori­ją ir prak­ti­ką (žr. 18 pav.).

Besimokanij patirtis ir motyvacija

Problemos
formulavimas

vairi dalyk integracija Teorijos ir praktikos ryšys

18 pav. Pro­ble­mos for­mu­la­vi­mo pro­ce­sas

Ren­kan­tis te­mą ir for­mu­luo­jant pro­ble­mi­nius klau­si­mus, rei­kė­tų steng­ti kuo dau­giau į

šį pro­ce­są įtrauk­ti stu­den­tus. Siek­ti­na, kad kiek­vie­nas stu­den­tas su­vok­tų pro­jek­to te­mą ir pro­
ble­mi­nį klau­si­mą, ge­bė­tų ras­ti są­sa­jas tarp te­mos ir pa­grin­di­nių pro­ble­mi­nių klau­si­mų ir pan.
Pro­ble­mi­nis klau­si­mas tu­rė­tų bū­ti su­for­mu­luo­tas taip, kad ga­lė­tų bū­ti ana­li­zuo­ja­mas įvai­rio­mis
per­spek­ty­vo­mis, kad in­tri­guo­tų ir do­min­tų įvai­rias stu­den­tų gru­pes. Pro­jek­te ga­li bū­ti vie­nas
pro­ble­mi­nis klau­si­mas, ku­ris vė­liau su­skai­do­mas į smul­kes­nius, ku­riuos stu­den­tai jau ga­li nag­
ri­nė­ti.
Vi­sos šios pro­jek­to pla­na­vi­mo da­lies ei­go­je vyks­ta abi­pu­sė ko­mu­ni­ka­ci­ja tarp stu­den­tų
ir dės­ty­to­jų. Pas­ta­rie­ji šia­me pro­ce­se tu­rė­tų ak­ty­vin­ti stu­den­tus, ska­tin­ti juos kel­ti idė­jas ir pro­
ble­mas, nu­kreip­ti rei­kia­ma lin­kme, pa­dė­ti stu­den­tams su­vok­ti, kad ži­nių, in­for­ma­ci­jos pa­ieš­ka
yra nuo­la­ti­nė ir ne­si­bai­gia, iš­klau­sius tam tik­rą kur­są ar jo da­lį. Dės­ty­to­jas taip pat tu­rė­tų siek­ti,
kad da­li­niai (smul­kes­nie­ji) klau­si­mai bū­tų for­mu­luo­ja­mi taip, kad pa­ska­tin­tų gi­les­nį, ko­ky­biš­
kes­nį te­mos, tu­ri­nio su­pra­ti­mą. Prie pa­grin­di­nio pro­ble­mi­nio klau­si­mo pa­tar­ti­na grįž­ti kiek­vie­ną
pro­jek­to vyk­dy­mo die­ną. Taip pro­jek­to klau­si­mai tam­pa diag­nos­ti­niai, t. y. iš at­sa­ky­mų į juos
ga­li­me spręs­ti apie da­ro­mą pa­žan­gą, vyk­do­mos veik­los ko­ky­bę ir pan.
Šia­me eta­pe vyks­ta idė­jos kris­ta­li­za­ci­ja (Ber­man, 1997), to­dėl tiks­lin­ga nau­do­ti me­to­dus,
ku­rie ak­ty­vi­na be­si­mo­kan­čiuo­sius ir su­da­ro jiems ga­li­my­bes dis­ku­tuo­ti, ge­ne­ruo­ti idė­jas, jas
svars­ty­ti, pa­si­rink­ti pri­ori­te­tus ir pan. Siū­lo­mi to­kie mo­ky­mo­si me­to­dai:
• Min­čių lie­tus. Tai pui­kus me­to­das pri­sta­tant te­mą, ku­ris pa­de­da kiek­vie­nam be­si­mo­
kan­čia­jam pa­si­jus­ti įtrauk­tu į mo­ky­mą­si ir ga­lin­čiu įneš­ti tam tik­rą in­dė­lį. Šis me­to­das daž­niau­
siai pa­de­da iš­kel­ti nau­ją min­tį, ku­ri su­si­ju­si su nag­ri­nė­ja­ma te­ma, sti­mu­liuo­ja kū­ry­bi­nį mąs­ty­mą,
ska­ti­na tin­ka­mą gru­pės ir lai­ko va­dy­bą, yra nau­din­gas spren­džiant pro­ble­mas. Gru­pei pa­tei­kia­
ma te­ma ar­ba už­duo­da­mas klau­si­mas, tuo­met 5–10 min. da­ly­viai spon­ta­niš­kai iš­sa­ko sa­vo idė­
jas ir nuo­mo­nes, t. y. vis­ką, kas su­si­ję su ati­tin­ka­ma si­tu­a­ci­ja ar nag­ri­nė­ja­ma pro­ble­ma. Da­ly­vių
iš­sa­ky­tos min­tys už­ra­šo­mos. Per trum­pą lai­ką su­ren­ka­ma daug įvai­rios ir nau­din­gos in­for­ma­ci­
jos. Pa­bai­go­je be­si­mo­kan­tie­ji ko­men­tuo­ja, dis­ku­tuo­ja ir įver­ti­na vi­sas pa­teik­tas idė­jas. Pa­teik­tus
siū­ly­mus ga­li­ma ran­guo­ti ar ki­tais bū­dais at­rink­ti ver­tin­giau­sias idė­jas ir pan. Svar­bu lai­ky­tis
šių tai­syk­lių: nuo­mo­nės ga­li bū­ti iš­sa­ko­mos bet ko­kia tvar­ka, jų ne­aiš­ki­nant, ne­ver­ti­nant, ne­ko­

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 57

 men­tuo­jant iš kar­to. Me­to­do tai­ky­mo pa­bai­go­je, de­ta­li­za­vus pro­jek­to idė­jas, iš­ski­ria­ma vie­na
pa­grin­di­nė pro­ble­ma, su ku­ria su­si­ju­sios ir ki­tos pro­ble­mos. Pro­jek­to te­ma tu­ri iš­reikš­ti šios pro­
ble­mos spren­di­mo es­mę, tiks­lą. Pa­si­rin­kus te­mą, kiek­vie­nas pro­jek­to da­ly­vis pa­si­sa­ko, ką ma­no
apie ją. Vi­są iš da­ly­vių gau­na­mą in­for­ma­ci­ją ver­ta sis­te­min­ti pa­gal at­ski­ras te­mas ar­ba at­ski­rus
pro­jek­to kom­po­nen­tus. Kar­tu ga­li bū­ti nu­sta­to­ma ir ben­dro­ji pro­jek­to ei­ga, pro­jek­to struk­tū­ra ir
pro­jek­ti­nės veik­los po­ten­cia­li ba­zė (Ta­mo­šiū­nas, 1999).
• In­for­ma­ci­jos ir fak­tų ana­li­zė, in­for­ma­ci­jos struk­tū­ra­vi­mas. Šie me­to­dai su­da­ro prie­
lai­das su­rink­ti rei­kia­mą in­for­ma­ci­ją. Su­rink­ta fak­ti­nė in­for­ma­ci­ja „su­de­da­ma“ į fak­tų pi­ra­mi­dę
(Bu­ehl, 2004), ku­ri su­ku­ria prie­lai­das struk­tū­ruo­tai ana­li­zuo­ti in­for­ma­ci­ją, nu­kreip­ti dė­me­sį į
svar­biau­sius fak­tus. Fak­tų pi­ra­mi­dė gra­fiš­kai su­skirs­to in­for­ma­ci­ją tri­mis lyg­me­ni­mis: 1) pa­
ma­ti­nė in­for­ma­ci­ja, ku­ri su­da­ro fak­tų pi­ra­mi­dės smai­ga­lį, yra svar­biau­sia ir es­mi­nė; 2) trum­
pa­lai­kiai fak­tai – tai in­for­ma­ci­ja, ku­ri lei­džia su­ži­no­ti tam tik­rų de­ta­lių, pa­de­da ge­riau su­pras­ti
kon­teks­tą, da­ry­ti api­ben­dri­ni­mus, iš­va­das; 3) pa­pil­do­mos de­ta­lės – tai ant­ra­ei­lės pa­pil­do­mos
de­ta­lės, skir­tos in­for­ma­ci­jai kon­kre­tin­ti. Svar­bu iš­si­aiš­kin­ti prieš­ta­rin­gus fak­tus, nu­sta­ty­ti prieš­
ta­ra­vi­mų prie­žas­tis, ga­li­mas pa­sek­mes, api­brėž­ti ga­li­mą su­de­ri­na­mu­mą.
• Al­ter­na­ty­vų iš­kė­li­mas. Pri­imant spren­di­mą, svar­bu nu­ma­ty­ti al­ter­na­ty­vas, ga­lin­čias
pa­dė­ti iš­spręs­ti pro­ble­mą. Nu­ma­čius al­ter­na­ty­vas, rei­kia jas kri­tiš­kai iš­ana­li­zuo­ti ir įver­tin­ti. Tai
da­ro­ma įver­ti­nant al­ter­na­ty­vas pa­gal nu­sta­ty­tus kri­te­ri­jus. Kiek­vie­nos al­ter­na­ty­vos pri­va­lu­mai ir
trū­ku­mai pa­aiš­kė­ja, kai jos ly­gi­na­mos pa­gal iš anks­to nu­ma­ty­tus ir ap­si­brėž­tus kri­te­ri­jus, tuo­met
ga­li­ma leng­viau numatyti po­ten­cia­lias ga­li­my­bes ir veik­los kryp­tis.
• Ar­gu­men­tai „už“ ir „prieš“. Į gra­fi­nę sche­mą ar ant dvie­jų po­pie­riaus la­po pu­sių su­
ra­šo­mi vi­si gru­pės, pa­vie­nio da­ly­vio pa­siū­ly­to tei­gi­nio ar idė­jos ar­gu­men­tai „už“ ir „prieš“.
Su­ra­šius vi­sus įma­no­mus ar­gu­men­tus, jie ana­li­zuo­ja­mi tol, kol pri­ima­mas spren­di­mas „už“ ar­
ba „prieš“. Kar­tais ga­li­ma ten­kin­tis tik kie­ky­bi­ne ana­li­ze, t. y. tie­siog su­skai­čiuo­ti, kiek yra
ar­gu­men­tą, idė­ją pa­tvir­ti­nan­čių, ir kiek yra juos pa­nei­gian­čių, at­me­tan­čių tei­gi­nių. Kai ku­riais
at­ve­jais dar rei­kia at­lik­ti ir ko­ky­bi­nę ana­li­zę, gal­būt net iš­si­kel­ti pa­pil­do­mus kri­te­ri­jus to­les­niam
svars­ty­mui.
• Dis­ku­si­jos gru­pė­se („Dūz­gian­čios“ gru­pės). Šis me­to­das pa­na­šus į „Min­čių lie­taus“
me­to­dą, ta­čiau gru­pės tu­ri bū­ti ne­di­de­lės, pa­pras­tai jas su­da­ro 4–6 na­riai. Gru­pės trum­pai dis­ku­
tuo­ja tam tik­ra te­ma. To­kio­se ma­žo­se gru­pė­se ska­ti­na­mas vi­sų na­rių da­ly­va­vi­mas, ku­ris ga­li bū­ti
nau­din­gas ir re­flek­tuo­jant. Dis­ku­si­jos gru­pė­se su­da­ro ga­li­my­bę pa­si­da­ly­ti idė­jo­mis ir pri­im­ti
spren­di­mą, ku­riam pri­ta­rė dau­gu­ma. Dis­ku­si­jos gru­pė­se ge­ri­na be­si­mo­kančių­jų tar­pas­me­ni­nę
ko­mu­ni­ka­ci­ją, su­ku­ria pa­si­ti­kė­ji­mo ir pa­ra­mos vie­nas ki­tam at­mos­fe­rą.
• Min­čių že­mė­la­pis. Min­čių že­mė­la­pį leng­va pa­si­da­ry­ti, skai­ty­ti ir įsi­min­ti. Pa­grin­di­nė
tai­syk­lė da­rant šį že­mė­la­pį – kur ga­li­ma, var­to­ti tik pra­smi­nius žo­džius, ku­rie, juos skai­tant, tu­rė­
tų pri­min­ti vi­są min­tį. Pra­smi­niai žo­džiai daž­niau­siai yra daik­ta­var­džiai, nes daik­tų var­dus leng­
viau­sia įsi­min­ti. Min­čių že­mė­la­piu ga­li­ma pa­si­nau­do­ti per įvai­rius pa­si­sa­ky­mus, ku­riant fi­nan­si­
nį pla­ną, stra­te­gi­ją, ver­slo or­ga­ni­za­vi­mo pla­ną ar tie­siog sie­kiant ge­riau įsi­sa­vin­ti ir su­pras­ti me­
džia­gą. Ku­riant min­čių že­mė­la­pius cen­tre ra­šo­ma te­ma, o es­mi­nės idė­jos, iš­plau­kian­čios iš jos,
gru­puo­ja­mos ap­lin­kui. Tols­tant nuo cen­tro te­ma vis la­biau de­ta­li­zuo­ja­ma iki rei­kia­mo lyg­mens.
No­rint ge­riau įsi­min­ti ir įžvelg­ti struk­tū­ros kom­po­nen­tus bei jų są­sa­jas, ga­li­ma nau­do­ti skir­tin­gų
spal­vų ra­šik­lius, skir­tin­gai pa­žy­mė­ti kiek­vie­ną struk­tū­ri­nę da­lį, te­mą ar po­te­mę, nau­do­ti įvai­rius
žen­klus, klaus­tu­kus ir pan. To­kiu bū­du bus ge­riau su­pran­ta­ma ir įsi­me­na­ma in­for­ma­ci­ja. Li­ni­jos,
su­sie­jan­čios pa­grin­di­nę te­mą / pro­ble­mą su pa­gal­bi­nė­mis, vi­zu­a­li­zuo­ja idė­jas. Taip in­for­ma­ci­ja
pa­tei­kia­ma la­bai kon­cen­truo­tai, pa­žy­mint pa­grin­di­nes min­tis ar pra­smi­nius žo­džius. Ka­dan­gi
min­čių že­mė­la­pis yra vaiz­di­nis, leng­va jį at­si­min­ti ir taip pa­leng­vin­ti ar pa­vers­ti mo­ky­mą­si bei
pro­jek­to idė­jų svars­ty­mą pa­to­ges­niu ir aiš­kes­niu. Taip vie­nu me­tu ap­ima­ma in­for­ma­ci­ja lei­džia
per trum­pą lai­ką su­vok­ti vie­ną te­mą / pro­ble­mą dau­ge­liu as­pek­tu.

58 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 • Pa­vyz­džių pa­ieš­ka. Mo­ky­ma­sis ste­bint ki­tų pa­tir­tį ir ją pa­pil­dant sa­vą­ja yra la­bai nau­
din­gas. Toks mo­ky­ma­sis ga­li bū­ti iš­reikš­tas for­mu­le „Rem­kis ma­no pa­tir­ti­mi ir to­bu­link ją“.
Ieš­kant pa­vyz­džių ir juos pri­tai­kant sa­vo reik­mėms, be­si­mo­kan­ty­sis iš da­lies iš­lais­vi­na sa­ve nuo
bū­ti­ny­bės il­gai kaup­ti pa­tir­tį „ban­dy­mų ir klai­dų“ me­to­du, ap­si­sau­go nuo di­de­lių klai­dų ir su­tau­
po ne­ma­žai lai­ko.
• „Di­džio­jo pa­veiks­lo“ vi­zu­a­li­za­ci­ja. Tai pui­ki prie­mo­nė idė­jos at­ran­kai. Vi­zu­a­li­za­ci­jai
la­bai svar­bu gal­vo­ti apie įvai­rius no­rus ir sva­jo­nes esa­muo­ju lai­ku: „Esu, tu­riu, ma­tau, jau­čiu…“.
Kryp­tin­gas įsi­vaiz­da­vi­mas – tai stra­te­gi­ja, iš­ke­lian­ti ak­ty­vios be­si­mo­kan­čių­jų vaiz­duo­tės svar­bą
mo­de­liuo­jant „di­dį­jį“ pro­jek­to vaiz­dą. Svar­bus yra vaiz­di­nis in­for­ma­ci­jos pa­tei­ki­mas mo­de­lių ir
sche­mų for­ma, jos aiš­ki­ni­mas ir svars­ty­mas.
2. Pro­ble­mos pa­grin­di­mas, ak­tu­a­li­za­ci­ja. Sie­kiant, kad be­si­mo­kan­tie­siems pa­si­rink­ta
pro­ble­ma bū­tų ak­tu­a­li ir mo­ty­vuo­tų ak­ty­viai veik­ti, bū­ti­na dau­giau su­ži­no­ti apie pro­ble­mą ir
skir­ti lai­ko ją iš­ana­li­zuo­ti. Čia rei­kia at­sa­ky­ti į to­kius klau­si­mus: ko­dėl pro­jek­tas ak­tu­a­lus ir
rei­ka­lin­gas? Ko­dėl rei­kia im­tis šios pro­ble­mos spren­di­mo? Iš­sa­miai svars­to­ma, ko­kia yra si­tu­a­
ci­ja, su­si­ju­si su nu­ma­ty­ta spręs­ti pro­ble­ma. Vi­sos šios veik­los ga­lu­ti­nis re­zul­ta­tas – pro­ble­mos
pa­grin­di­mas.
No­rint tiks­liai api­brėž­ti pro­ble­mą ir ją iš­spręs­ti, rei­kia ge­rai su­pras­ti ne tik jos kom­po­nen­
tus, bet ir prie­žas­tis, ko­dėl at­si­ra­do pro­ble­ma, koks jos kon­teks­tas. To­dėl bū­ti­na at­lik­ti vi­sa­pu­sę
pro­jek­to pro­ble­mi­nės si­tu­a­ci­jos ana­li­zę, t. y. iš­tir­ti so­cia­li­nį kon­teks­tą ir / ar su­si­pa­žin­ti su ki­tų at­
lik­tais ty­ri­mais šio­je sri­ty­je. Tam tiks­lui ga­li bū­ti at­lie­ka­ma moks­li­nės li­te­ra­tū­ros, straips­nių, pub­
li­kuo­tų moks­li­nių ty­ri­mų me­džia­gos ana­li­zė, įsta­ty­mų ir do­ku­men­tų ana­li­zė. Sie­kiant api­brėž­ti
pro­ble­mi­nę pro­jek­to si­tu­a­ci­ją, ga­li­ma at­lik­ti ko­ky­bi­nius ir kie­ky­bi­nius, so­cia­li­nės-de­mog­ra­fi­nės
struk­tū­ros ty­ri­mus. Sie­kiant iš­sa­miau iš­si­aiš­kin­ti pro­ble­mos si­tu­a­ci­ją, ga­li­ma nu­vyk­ti ir į or­ga­
ni­za­ci­ją, ku­rio­je to­kia pro­ble­ma eg­zis­tuo­ja. No­rint iš­spręs­ti pro­ble­mą, bū­ti­na ge­rai su­si­pa­žin­ti
ne tik su ja, bet ir su są­ly­go­mis, ku­rios pa­ska­ti­no šiai pro­ble­mai at­si­ras­ti. Tai pa­de­da pro­jek­to
da­ly­viams re­a­liai pa­ma­ty­ti si­tu­a­ci­jos vi­su­mą, ak­tu­a­lu­mą, su­da­ro są­ly­gas pa­žin­ti ir pa­jaus­ti tą
si­tu­a­ci­ją, o vė­liau, pla­nuo­jant pro­jek­to už­duo­tis – pa­si­rink­ti tin­ka­mus veiks­mus. At­lik­ta pro­ble­
mos ana­li­zė lei­džia nu­sta­ty­ti nei­gia­mus esa­mos si­tu­a­ci­jos as­pek­tus bei prie­žas­ties ir pa­sek­mės
ry­šį tarp iden­ti­fi­kuo­tų pro­ble­mų. Pro­ble­mos pa­grin­di­mo struk­tū­rą su­da­ro:
• pro­jek­to kon­teks­to ana­li­zė;
• pa­grin­di­nė prie­žas­tis;
• ša­lu­ti­nės pro­ble­mos prie­žas­tys;
• ga­li­mos pa­sek­mės, jei ne­bus im­ta­si jo­kių veiks­mų (jei pro­jek­tas ne­bus vyk­do­mas).
Iš­ana­li­za­vus ir ak­tu­a­li­za­vus pro­jek­te nu­ma­ty­tą spręs­ti pro­ble­mą, bū­ti­na at­sa­ky­ti į to­kius
klau­si­mus: ar pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas pa­dės iš­spręs­ti ke­lia­mą pro­ble­mą? Ar šią pro­ble­mą ga­
lė­si­me iš­spręs­ti mes? Kas yra su­si­jęs su šia pro­ble­ma ir kam ji yra ak­tu­a­li? Ko­kių są­ly­gų ir
prie­mo­nių rei­kės įgy­ven­di­nant pro­jek­tą? Ga­li­ma pa­si­nau­do­ti SSGG ana­li­zės, pro­ble­mų me­džio
ir ki­tais me­to­dais.
Pro­jek­to pro­ble­mai pa­grįs­ti ga­li bū­ti tai­ko­mi įvai­rūs ty­ri­mo me­to­dai, pvz.: ap­klau­sa (an­
ke­ti­nė ap­klau­sa, po­kal­bis, in­ter­viu ir kt.), do­ku­men­tų (sta­tis­ti­nių, t. y. len­te­lių, gra­fi­kų ir kt.,
ver­ba­li­nių, t. y. laik­raš­ti­nių pra­ne­ši­mų, ata­skai­tų, ap­ra­šy­mų, as­me­ni­nių pa­ste­bė­ji­mų ir kt., bei
miš­rių, ar­ba ofi­cia­lių, t. y. tar­ny­bi­nio po­bū­džio do­ku­men­tų, ku­rie yra su­rink­ti ir pa­tvir­tin­ti ati­tin­
ka­mų or­ga­ni­za­ci­jų, ir ne­ofi­cia­lių, ku­rie ne­tu­ri ofi­cia­laus tei­sin­gu­mo, tik­ru­mo, veiks­min­gu­mo pa­
tvir­ti­ni­mo) ana­li­zė, ku­rios me­tu in­for­ma­ci­ja gru­puo­ja­ma į ka­te­go­ri­jas, skai­čiuo­ja­mi jų daž­niai,
in­ter­pre­tuo­ja­mi re­zul­ta­tai, ste­bė­ji­mas, eks­per­tų me­to­das ir kt.

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 59

 1. Ko­kias veik­las at­lik­tu­mė­te prieš pra­dė­da­mi tai­ky­ti pro­jek­tų me­
to­dą stu­di­jų pro­ce­se?
2. Kaip or­ga­ni­zuo­tu­mė­te pro­jek­ti­nės veik­los sri­ties ir pro­ble­mos
at­ran­ką (ei­ga, me­to­dai ir kt.)?
3. Ko­kia pro­ble­ma la­biau­siai su­kon­kre­tin­tų pro­jek­ti­nės veik­los sri­
tį?
4. Ko­kia te­ma iš pa­si­rink­tos pro­jek­ti­nės veik­los sri­ties ge­riau­siai
ati­tik­tų stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio tiks­lus?
5. Įver­tin­ki­te te­mą pa­gal jos for­mu­la­vi­mui ke­lia­mus rei­ka­la­vi­mus.
6. Kaip gal­vo­tu­mė­te pa­grįs­ti, ak­tu­a­li­zuo­ti pro­ble­mą?
7. Kaip stu­den­tų pa­si­ren­gi­mo ly­gis turės įta­kos pro­jek­tų me­to­do
tai­ky­mui Jū­sų dės­to­ma­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je?

Pro­jek­to pla­na­vi­mas
1. Gru­pių su­da­ry­mas. No­rint sėk­min­gai įgy­ven­din­ti pro­jek­tą ir pa­siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų
bei re­zul­ta­tų, bū­ti­na su­da­ry­ti tin­ka­mas gru­pes ir pa­skirs­ty­ti jų veik­los sri­tis. Su­da­rant gru­pes,
rei­kia at­si­žvelg­ti į tai, ko­kios jos bus, ko­kius dar­bus rei­kės at­lik­ti, ko­kie bus gru­pės na­rių vaid­
me­nys, ko­kia bus kiek­vie­no gru­pės na­rio at­sa­ko­my­bė, kaip na­riai ben­dra­dar­biaus tar­pu­sa­vy­je,
ko­kie bus gru­pės kaip vi­su­mos ben­dra­dar­bia­vi­mo prin­ci­pai bei bū­dai ir pan. For­muo­jant gru­pes,
svar­bu pri­si­min­ti, kad gru­pė nė­ra vie­na­ly­tis reiš­ki­nys ar pa­pras­ta as­me­nų su­ma. Gru­pę su­da­ro
in­di­vi­dų vi­su­ma, tu­rin­ti tie­sio­gi­nį kon­tak­tą tarp gru­pės na­rių, api­brėž­tą ben­dra­vi­mo truk­me, pa­
sto­vu­mu ir au­to­no­miš­ku­mu, sie­kiant ben­drų tiks­lų (Sa­va­ne­vi­čie­nė, Ši­lin­gie­nė, 2005). Gru­pes
su­da­ro skir­tin­gų žmo­nių, tu­rinčių įvai­rių as­me­ni­nių sa­vy­bių, po­rei­kių, elg­se­nos stan­dar­tų, ži­nių,
po­žiū­rių į ap­lin­ko­je vyks­tan­čius reiš­ki­nius ir kt., vi­su­ma. Ta­čiau, net ir bū­da­mi la­bai skir­tin­gi,
žmo­nės ge­ba efek­ty­viai są­vei­kau­ti ir pro­duk­ty­viai dirb­ti kar­tu.
Ga­li­ma nau­do­ti įvai­rias gru­pių su­da­ry­mo stra­te­gi­jas. Pro­jek­to dar­bo gru­pės ga­li bū­ti su­da­
ry­tos dės­ty­to­jo, stu­den­tų ar abie­jų ini­cia­ty­va. Gru­pių kū­ri­mas stu­den­tų ini­cia­ty­va pa­gal drau­gys­
tės ir ben­dra­vi­mo prin­ci­pą vei­kia ge­rai, jei pro­jek­ti­niai dar­bai rei­ka­lau­ja daug dirb­ti už au­di­to­ri­
jos ri­bų. Ta­čiau ren­kan­tis, su kuo dirb­ti, daž­nai iš­ky­la ne­ma­žai pro­ble­mų. Tarp be­si­mo­kan­čių­jų
vi­sa­da yra mėgs­ta­mų žmo­nių, su ku­riais dau­gu­ma no­ri dirb­ti, ir ne­pri­tam­pan­čių­jų, ku­rių gru­pė
ne­mėgs­ta ar net ig­no­ruo­ja, to­dėl dės­ty­to­jas ne­ga­li leis­ti gru­pes su­da­ry­ti sa­va­ran­kiš­kai.
Vi­sai ki­to­kio ti­po gru­pė yra rei­ka­lin­ga, jei už­duo­tis yra kom­plek­si­nė ir rei­ka­lau­ja dau­ge­
lio skir­tin­gų ge­bė­ji­mų. Šiuo at­ve­ju la­biau rei­kia gal­vo­ti apie ge­bė­ji­mus, rei­ka­lin­gus už­duo­čiai
at­lik­ti. Ga­li­ma stu­den­tus su­bur­ti į eks­per­tų ko­man­das, nu­krei­piant juos ty­ri­nė­ti skir­tin­gas ap­lin­
kas ir kaup­ti pa­tir­tį skir­tin­go­se sri­ty­se. Taip kiek­vie­nos gru­pės na­riai tam­pa ati­tin­ka­mos sri­ties
eks­per­tais. Vė­liau, ku­riant nau­jas ko­man­das, jo­se bus po vie­ną na­rį iš kiek­vie­nos eks­per­tų ko­
man­dos. Tai­gi vi­sos ko­man­dos tu­rės tam tik­ros sri­ties eks­per­tus.
Ap­skri­tai pir­miau­sia rei­kia gal­vo­ti apie gru­pės su­da­ry­mo tiks­lus, t. y. ku­riant gru­pes rei­
kia pa­gal­vo­ti, ko­dėl jos ku­ria­mos ir kas joms ga­li bū­ti rei­ka­lin­ga pro­jek­te. Gru­pes rei­kia kur­ti
ta­da, ka­da pa­gal pro­jek­to veik­las to rei­kia. Dės­ty­to­jas vi­są lai­ką tu­ri kon­tro­liuo­ti gru­pės su­dė­tį
ir jų ga­li­my­bes at­lik­ti pro­jek­ti­nę veik­lą. Stu­den­tų pro­jek­ti­nės veik­los pa­tir­tis yra skir­tin­ga, to­dėl
į tai rei­kė­tų at­si­žvelg­ti prieš su­da­rant gru­pes, kad jie ga­lė­tų mo­ky­tis vie­ni iš ki­tų. Stu­den­tai iš
pra­džių ga­li dirb­ti po­ro­se, ku­rios vė­liau ga­li bū­ti nau­do­ja­mos su­da­rant gru­pes (pvz., 4–6 žmo­nių

60 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
gru­pės). To­kia pri­ei­ga ir dės­ty­to­jui, ir stu­den­tui lei­džia ste­bė­ti, ko­kiu prin­ci­pu yra su­da­ro­mos
gru­pės, kon­tro­liuo­ti gru­pių su­da­ry­mo pro­ce­są, ge­riau pa­si­reng­ti dar­bui di­des­nė­se gru­pė­se ir
pan. Ga­li­ma nau­do­ti at­si­tik­ti­nu­mo prin­ci­pą, kad „pro­ble­miš­ki“ stu­den­tai pa­tek­tų į skir­tin­gas
gru­pes. Vie­nas dės­ty­to­jo sie­kių yra pa­dė­ti stu­den­tams su­vok­ti jų gru­pės stip­ry­bes, bet ne­rei­kė­tų
leis­ti jiems veik­ti tik jų stip­ry­bių kon­teks­te. Stu­den­tai tu­ri pa­ma­ty­ti ir sa­vo sil­pny­bes, kad ga­lė­tų
jas įveik­ti. Tiks­lin­ga keis­ti gru­pių su­dė­tį, nes tai ple­čia aka­de­mi­nius ir so­cia­li­nis stu­den­tų ge­bė­ji­
mus, su­da­ro ga­li­my­bes jiems ge­riau pa­žin­ti sa­ve ir ki­tus, su­si­ras­ti nau­jų drau­gų ir pan. Su­da­rant
gru­pes, dės­ty­to­jui de­rė­tų at­si­žvelg­ti į kiek įma­no­ma dau­giau pa­ra­met­rų (be­si­mo­kan­čių­jų no­rai,
jų po­lin­kiai, ge­bė­ji­mai (žr. 1 prie­dą) ir kt.), ga­lin­čių tu­rė­ti įta­kos sėk­min­gam pro­jek­to dar­bui.
Iš stu­di­jų per­spek­ty­vos tiks­lin­ga bū­tų gru­pes kur­ti pa­gal kon­kre­čias be­si­mo­kan­čių­jų pa­si­
rink­tas te­mas ir tiks­lus. Ka­dan­gi gru­pės na­riai da­ly­vaus dis­ku­si­jo­se, kai ku­rie jų sieks va­do­va­vi­
mo, įta­kos ir ly­de­rio po­zi­ci­jų, dės­ty­to­jas tu­rė­tų ste­bė­ti gru­pės veik­lą. Leis­da­mas ir ska­tin­da­mas
gru­pių sa­va­ran­kiš­ku­mą ir ne­pri­klau­so­mų spren­di­mų pri­ėmi­mą dės­ty­to­jas kar­tu nu­ro­do ir ga­li­
mus veik­los orien­ty­rus, ne­tie­sio­giai va­do­vau­ja gru­pės ir vi­sų gru­pių veik­lai. Ta­čiau ga­lu­ti­nis
spren­di­mas tu­ri bū­ti pa­lie­ka­mas pa­čių gru­pės na­rių va­liai ir ap­si­spren­di­mui. Nuo pu­siau­svy­ros
tarp gru­pės sie­kia­mų tiks­lų ir tar­pas­me­ni­nių san­ty­kių pri­klau­so gru­pės mo­ra­lė, su­telk­tu­mas, so­
li­da­ru­mas, pro­duk­ty­vu­mas. Jei gru­pė­je ky­la kon­flik­tas, dės­ty­to­jas tu­ri pa­dė­ti jį iš­spręs­ti. Dės­ty­
to­jas taip pat tu­rė­tų įsi­terp­ti į sa­va­ran­kiš­ko mo­ky­mo­si pro­ce­są, kai be­si­mo­kan­tie­siems ne­aiš­ku,
ko jie sie­kia, kai jų veik­la ne­ati­tin­ka iš­kel­to tiks­lo ar trūks­ta or­ga­ni­zuo­tu­mo.
Su­da­ro­mos gru­pės ga­li bū­ti ho­mo­ge­ni­nės (t. y. pa­na­šių ge­bė­ji­mų be­si­mo­kan­čių­jų gru­
pės) ir he­te­ro­ge­ni­nės (t. y. įvai­rių ge­bė­ji­mų be­si­mo­kan­čių­jų gru­pės). Ho­mo­ge­ni­nis pa­skirs­ty­mas
į gru­pes pra­na­šes­nis tuo, kad gru­pės na­riai dir­ba vie­no­du tem­pu, ku­ris ga­li bū­ti di­des­nis ar­ba
ma­žes­nis, ly­gi­nant su ki­to­mis gru­pė­mis, ir kiek­vie­nas gru­pės na­rys įne­ša apy­tiks­liai vie­no­dą
in­dė­lį į vi­sos gru­pės dar­bą. Ta­čiau to­kio pa­si­skirs­ty­mo gru­pės tu­ri ir tam tik­rų ri­bo­tu­mų, t. y.
sil­pniau be­si­mo­kan­tie­ji ga­li ne­įveik­ti su­dė­tin­ges­nių pro­jek­ti­nės veik­los už­duo­čių, to­dėl jas rei­
kė­tų di­fe­ren­ci­juo­ti pa­gal jų pa­si­ren­gi­mo ir ga­li­my­bių ly­gį. Tuo tar­pu he­te­ro­ge­ni­nė­se gru­pė­se
ge­riau be­si­mo­kan­tie­ji tam­pa sa­vo­tiš­kais „tre­ne­riais“, ly­de­riais. Ben­dra­dar­biau­da­mi skir­tin­gų
ge­bė­ji­mų, ly­ties, nuo­sta­tų, pa­žiū­rų as­me­nys tu­ri pui­kes­nes ga­li­my­bes plė­to­ti ly­de­rys­tės, ko­mu­ni­
ka­vi­mo, kon­flik­ti­nių si­tu­a­ci­jų spren­di­mų ge­bė­ji­mus, ku­rie yra svar­būs so­cia­li­za­ci­jai, kom­pe­ten­
ci­jų įgi­ji­mui ir pro­fe­si­nei sėk­mei. Be to, gru­puo­da­mi kar­tu aukš­tes­nių ir že­mes­nių aka­de­mi­nių
pa­sie­ki­mų stu­den­tus, mes ne­įžei­džia­me pas­ta­rų­jų. Tai mo­ky­mo­si ap­lin­kai su­tei­kia drau­giš­ku­
mo, nes dirb­da­mi kar­tu stu­den­tai už­mez­ga įvai­rius so­cia­li­nius kon­tak­tus, su­si­drau­gau­ja ir pan.
Ta­čiau kai ku­riais at­ve­jais su­vo­ki­mas, kad ki­ti ga­li ge­riau ar grei­čiau at­lik­ti tam tik­ras veik­las
ir už­duo­tis, ga­li ska­tin­ti ir tam tik­rą kai ku­rių gru­pės na­rių pa­sy­vu­mą, as­me­ni­nės at­sa­ko­my­bės
su­sil­pnė­ji­mą ir pan.
Ap­skri­tai va­do­va­vi­mas gru­pė­je tu­rė­tų vyk­ti ro­ta­ci­jos prin­ci­pu. Net siū­lo­ma at­ski­ruo­se
pro­jek­to eta­puo­se tai­ky­ti skir­tin­gas gru­pa­vi­mo stra­te­gi­jas. Pa­vyz­džiui, vie­na­me eta­pe su­for­muo­
ja­mos gru­pės (ko­man­dos) pa­gal eks­per­ti­nį prin­ci­pą (t. y. po vie­ną tam tik­ros sri­ties eks­per­tą
kiek­vie­no­je gru­pė­je), po to il­ges­nėms veik­loms at­lik­ti lei­džia­ma stu­den­tams jau pa­tiems rink­tis
gru­pes. Sie­kiant, kad ne­lik­tų to­kių, ku­rie ne­tu­ri drau­gų ir ne­ga­li su­kur­ti gru­pės, ga­li­ma pa­siū­ly­ti
su­da­ry­ti po­ras, iš ku­rių vė­liau ga­li­ma su­da­ry­ti ir di­des­nes gru­pes. Taip ir ne­tu­rin­tie­ji stip­rių so­cia­
li­nių ry­šių bei tu­rin­tys tam tik­ras el­ge­sio pro­ble­mas stu­den­tai bus įtrauk­ti į tam tik­rą gru­pę.
Su­si­skirs­ty­mas į gru­pes ir at­sa­ko­my­bės pri­si­ė­mi­mas už ati­tin­ka­mą veik­los sri­tį su­kon­kre­
ti­na veik­lą ir ak­ty­vi­na gru­pės da­ly­vių veiks­mus. Kiek­vie­na pro­jek­to gru­pė, pa­si­rin­ku­si kon­kre­
čią te­mą, ta­ria­si ir dis­ku­tuo­ja. Svar­bu nu­ma­ty­ti kiek­vie­nos gru­pės veik­los kryp­tį, tiks­lus, in­dė­lį į
ben­drą pro­jek­to re­a­li­za­vi­mą, re­zul­ta­tus. Tam tiks­lui taip pat bū­ti­na pla­nuo­ti ir nu­ma­ty­ti pro­jek­to
gru­pių ben­dra­dar­bia­vi­mo stra­te­gi­ją (žr. 19 pav.).

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 61

 Bendra-
darbiaujanti
projekto
grup

Bendra- Projekto Bendra-

darbiaujanti darbiaujanti
projekto
komanda projekto
grup grup

Bendra-
darbiaujanti
projekto
grup

19 pav. Pro­jek­to gru­pių ben­dra­dar­bia­vi­mo stra­te­gi­ja (At­kin­son, 2001)

Gru­pės na­riai tu­ri už­megz­ti tar­pas­me­ni­nius san­ty­kius ir siek­ti už­si­brėž­tų tiks­lų. D. Ja­qu­e­
so (pa­gal Te­re­se­vi­čie­nę, Ged­vi­lie­nę, 2003 p. 63) tei­gi­mu, gru­pės dar­bo ko­ky­bę ge­ri­na jos iš­kel­ti
tiks­lai, to­dėl gru­pės na­riai pri­va­lo aiš­kiai su­pras­ti tiks­lus, ku­rių sie­kia; su­pras­ti, kas vyks­ta ir
kaip tų tiks­lų sie­kia­ma (są­mo­nin­gas vyks­tan­čių pro­ce­sų su­pra­ti­mas ga­li dar­bą pa­vers­ti efek­ty­
ves­niu); ži­no­ti sa­vo na­rių ge­bė­ji­mus, ta­len­tus, ga­li­my­bes; skir­ti lai­ko sa­vo dar­bui įver­tin­ti ir
nu­ma­ty­ti ga­li­my­bes jį to­bu­lin­ti (įver­ti­ni­mas pa­de­da su­ži­no­ti vi­sų nuo­mo­nes ir jaus­mus).
At­si­žvel­giant į tai, kaip gru­pė sie­kia sa­vo už­si­brėž­tų tiks­lų, ver­ti­na­mas ir vi­sas jos funk­
cio­na­vi­mas. Ge­rai funk­cio­nuo­jan­čiai gru­pei bū­din­gi aiš­kiai su­pran­ta­mi, ati­tin­kan­tys gru­pės po­
rei­kius tiks­lai, aiš­kus bei tiks­lus idė­jų ir jaus­mų gru­pės na­riams per­tei­ki­mas, efek­ty­vus abi­pu­sis
ben­dra­vi­mas, vi­sų gru­pės na­rių da­ly­va­vi­mas, va­do­va­vi­mas bei ge­rai pa­skirs­ty­ti vaid­me­nys ir
at­sa­ko­my­bės, lanks­tūs ir pri­tai­ko­mi si­tu­a­ci­jai spren­di­mai. Di­de­lis gru­pės su­si­tel­ki­mas pa­pras­tai
bū­na grįs­tas tar­pu­sa­vio su­pra­ti­mu, pa­si­ti­kė­ji­mu ir pa­lai­ky­mu.
Val­dant gru­pių su­da­ry­mo pro­ce­są, dės­ty­to­jui ver­tė­tų ži­no­ti gru­pės kū­ri­mo ir vys­ty­mo­si
eta­pus bei ati­tin­ka­mai juos val­dy­ti (Бандурка, Бочарова, Землянская,1998; Ньюстром, Кейт,
2000; Žel­vys, 1995 ir kt.):
• For­ma­vi­mas. Vyks­ta orien­ta­ci­ja gru­pė­je. Gru­pės na­riai kei­čia­si in­for­ma­ci­ja, su­si­pa­
žįs­ta ir įver­ti­na vie­nas ki­tą, for­mu­luo­ja gru­pės už­duo­tis. Kiek­vie­nas gru­pės na­rys kaž­ko ti­ki­si
iš ben­dros veik­los. Tai lau­ki­mo, ste­bė­ji­mo ir po­ten­cia­lių pa­vo­jų nu­ma­ty­mas, to­dėl tar­pu­sa­vio
san­ty­kiai ne­ryž­tin­gi ir at­sar­gūs.
• Ko­va dėl val­džios. Gru­pės na­riai kon­ku­ruo­ja dėl aukš­tes­nio sta­tu­so, san­ty­ki­nės įta­kos,
dis­ku­tuo­ja apie nu­ma­to­mą veik­lą. Vie­ni gru­pės na­riai no­riai pa­klūs­ta ly­de­riams, ki­ti pra­de­da
siek­ti as­me­ni­nio pri­pa­ži­ni­mo ir įta­kos. Va­do­vas ga­li tap­ti kri­ti­kos ob­jek­tu. Gru­pė­je tarp jos na­rių
su­si­klos­to ga­na įtemp­ti san­ty­kiai. Jei gru­pė ge­ba įveik­ti šias de­struk­ci­nes ten­den­ci­jas, ji sėk­min­
gai su­si­vie­ni­ja siek­da­ma ben­dro tiks­lo. Pats tiks­las tam­pa prie­mo­ne pa­si­da­ly­ti įta­kos sri­ti­mis.
• Nor­mi­ni­mas. Gru­pės na­riai, sie­kian­tys kom­pro­mi­so, vei­kia kaip tar­pi­nin­kai ir pa­de­da
ki­tiems na­riams už­megz­ti glau­des­nius tar­pu­sa­vio san­ty­kius ir orien­tuo­tis siek­ti tiks­lo. Gru­pė
ima orien­tuo­tis ir nu­kreip­ti sa­vo veik­lą ben­drų tiks­lų link, nu­sta­to­ma kon­ku­ruo­jan­čių jė­gų pu­
siau­svy­ra ir gru­pės tai­syk­lės, api­brė­žian­čios gru­pės na­rių el­ge­sį, gru­pės na­rių ben­dra­dar­bia­vi­

62 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
mas efek­ty­vė­ja. Tai ge­ros va­lios ir har­mo­ni­jos pe­ri­odas. Ima­ma la­biau to­le­ruo­ti gru­pės na­rių el­
ge­sio ypa­tu­mus, stip­rė­ja ben­dru­mo jaus­mas, at­vi­riau kal­ba­ma­si, la­biau pa­si­ti­ki­ma, in­ten­sy­viau
ben­drau­ja­ma.
• Dar­bo at­li­ki­mas. Gru­pė per­ei­na į bran­dos sta­di­ją. Kiek­vie­nas gru­pės na­rys gru­pė­je
su­ran­da sa­vo vie­tą ir vei­kos sri­tį, ati­tin­kan­čią jo as­me­ni­nius bruo­žus ir ge­bė­ji­mus. Gru­pės na­rių
ben­dra­dar­bia­vi­mas vis efek­ty­vė­ja, in­ten­sy­viai kei­čia­ma­si nuo­mo­nė­mis, ta­ria­ma­si, dis­ku­tuo­ja­
ma. Kon­flik­tai, ky­lan­tys gru­pė­je, spren­džia­mi vis ra­cio­na­liau. Gru­pės na­riai vie­nas ki­tą pa­re­mia
ir su­pran­ta, pri­si­i­ma at­sa­ko­my­bę už gru­pės vei­kos re­zul­ta­tus, kar­tu vei­kia ir ieš­ko spren­di­mų.
Kiek­vie­nas gru­pės na­rys in­ten­sy­viai at­lie­ka jam skir­tas funk­ci­jas, iš­au­ga vi­di­nė at­sa­ko­my­bė už
sa­vo veik­lą, sie­kia­ma įneš­ti sa­vo in­dė­lį į gru­pės ku­ria­mą pro­duk­tą.
• Iš­si­sky­ri­mas. Gru­pė iš­si­ski­ria, nes at­ei­na ben­dro dar­bo pa­bai­ga, tiks­lai pa­siek­ti, pro­
duk­tas su­kur­tas. In­ten­sy­vūs gru­pės na­rių so­cia­li­niai san­ty­kiai pa­ma­žu sil­pnė­ja ir nu­trūks­ta. Iš­si­
sky­ri­mas vi­sa­da su­si­jęs su liū­de­siu ir nos­tal­gi­ja.
Dės­ty­to­jui tiks­lin­ga ži­no­ti veiks­nius, ku­rie le­mia žmo­gaus pa­dė­tį gru­pė­je, nes kiek­vie­no
gru­pės na­rio pa­dė­tis jo­je yra kin­tan­ti (Ka­siu­lis, Bar­vy­die­nė, 2001; Te­re­se­vi­čie­nė, Ged­vi­lie­nė,
1999). Šiais veiks­niais ga­li bū­ti meist­riš­ku­mo ly­gis, as­me­ny­bės sa­vy­bės (so­cia­lu­mas, prin­ci­pin­
gu­mas, pa­si­au­ko­ji­mas, tei­gia­mas ir ge­ra­no­riš­kas po­žiū­ris į ko­le­gas, in­te­li­gen­tiš­ku­mas, tei­sin­gu­
mas ir kt.), ati­ti­ki­mas gru­pės lū­kes­čiams, sub­jek­ty­vus sa­vo po­zi­ci­jos jo­je su­vo­ki­mas ir pan.
Su­da­rant gru­pes dės­ty­to­jui rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį ir į šiuos kri­te­ri­jus (Ka­siu­lis, Bar­vy­
die­nė, 2001):
• Bū­ti­nas gru­pės sta­bi­lu­mas, prie­šin­gu at­ve­ju ne­bus pa­siek­tas nu­ma­ty­tas tiks­las ir už­
da­vi­niai.
• Su­kur­ti at­ėji­mo į gru­pę ir pa­si­trau­ki­mo iš jos ga­li­my­bę, nes, su­si­da­rius tam tik­roms
ap­lin­ky­bėms, ga­li rei­kė­ti ku­riam nors na­riui keis­ti gru­pę.
• Svar­bu, kad gru­pė bū­tų op­ti­ma­laus dy­džio.
• Svar­bu, kad gru­pė bū­tų kiek ga­li­ma la­biau re­fe­ren­tiš­ka kiek­vie­nam gru­pės na­riui,
t. y. kiek­vie­nas as­muo bū­tų pa­trauk­lus ki­tiems sa­vo veik­la, el­ge­siu ir pan.
• Svar­bu, kad gru­pė bū­tų au­to­no­miš­ka, t. y. sa­vo­tiš­kai at­si­ri­bo­tų nuo ki­tų gru­pių, pa­si­
žy­mė­tų sa­vi­tu­mu ir sa­va­ran­kiš­ku­mu.
• Gru­pė tu­rė­tų bū­ti su­si­tel­ku­si. Kiek­vie­nas gru­pės na­rys tu­ri jaus­tis svar­bus ir rei­ka­lin­
gas tar­si vi­su­mos da­lis. Svar­bu, kad at­si­ras­tų jaus­mas „mes“.
• Va­do­va­vi­mas ir ly­de­ria­vi­mas gru­pė­je tu­ri bū­ti kiek įma­no­ma la­biau ko­le­gia­lus ir ro­
tuo­ja­mas.
Sie­kiant gru­pa­vi­mo sėk­mės, dar iki pir­mo­jo pro­jek­to su­si­ti­ki­mo ga­li­ma pa­pra­šy­ti pa­čių
stu­den­tų iš­ana­li­zuo­ti sa­vo stip­ri­ą­sias ir sil­pną­sias pu­ses (žr. 1 prie­dą). To­kia veik­la jiems bus
sa­vo­tiš­ku ar­gu­men­tu ir pa­čių su­vok­ta prie­lai­da baig­ti pro­jek­tą sėk­min­gai.
Jei at­ski­ri gru­pės na­riai ne­įsi­trau­kia į veik­las, rei­kia juos pa­pil­do­mai mo­ty­vuo­ti. Tai ga­li­
ma pa­da­ry­ti tai­kant įvai­rius bū­dus, pvz., ne­at­lik­da­mi už­duo­čių gru­pė­je, jie tu­ri gau­ti al­ter­na­ty­vių
in­di­vi­du­a­lių už­duo­čių už gru­pės ri­bų ar­ba jiems pa­siū­lo­ma at­lik­ti tra­di­ci­nes mo­ky­mo­si veik­las.
Tai tu­rė­tų pa­ska­tin­ti juos ver­čiau ak­ty­viai da­ly­vau­ti pro­jek­te dir­bant kar­tu vi­sais. Dės­ty­to­jas tu­ri
pa­ro­dy­ti vi­sai gru­pei, kad pa­ste­bi, jog ne vi­si stu­den­tai dir­ba vie­no­dai, to­dėl ga­li bū­ti siū­lo­ma
per­žiū­rė­ti dar­bų ar lai­ko gra­fi­kus. Gru­pių ir jos na­rių dar­bo ste­bė­se­na at­lie­ka­ma nuo­lat. Stu­den­
tai tu­ri ži­no­ti, kad jie bet ka­da ga­li kreip­tis į dės­ty­to­ją, kad šis at­lik­tų ati­tin­ka­mas in­ter­ven­ci­jas
į pro­jek­to ei­gą ar veik­las. Gru­pių veik­los ste­bė­se­nos me­tu ga­li­ma nau­do­ti in­di­vi­du­a­lias ir gru­
pi­nes re­flek­si­jas, pro­ce­so ir at­lik­tos veik­los, pa­siek­to re­zul­ta­to kri­ti­ką kaip pre­ven­ci­nes veik­las,
kad pro­jek­to pa­bai­go­je ne­pa­aiš­kė­tų, kad ne vi­si stu­den­tai dir­bo vie­no­dai.
At­ski­rų stu­den­tų mo­ty­va­vi­mas ir ak­ty­vi­ni­mas yra la­bai in­di­vi­du­a­lus da­ly­kas, to­dėl dės­ty­
to­jas tu­ri nau­do­ti įvai­rias prie­mo­nes. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma pa­sa­ky­ti gru­pei, kad jau ku­rį lai­ką ste­bi­

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 63

 te juos, bet ne­ma­to­te jo­kių po­slin­kių ir pa­pra­šy­ti pa­si­aiš­kin­ti. Jei pa­vyks iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mą,
bus ga­li­ma ją iš­spręs­ti. Rei­kė­tų taip pat ne­pa­mirš­ti, kad nei vie­nas žmo­gus (net tu­rin­tis el­ge­sio
pro­ble­mų) ne­no­ri bū­ti naš­ta ki­tiems ar pa­tir­ti ne­sėk­mę.
Vi­so gru­pių dar­bo me­tu dės­ty­to­jas tu­ri sek­ti kiek­vie­nos gru­pės pa­žan­gą. Va­do­va­vi­mas
gru­pėms vyks­ta cik­liš­kai, nuo­lat gau­nat iš kiek­vie­nos gru­pės in­for­ma­ci­ją, tei­kiant jai pa­ra­mą ir
pan. Va­do­vau­ti gru­pėms ga­li­ma pa­tei­kiant aiš­kius nu­ro­dy­mus ir ter­mi­nus, re­gu­lia­riai nau­do­jant
trum­pus ar il­ges­nius su­si­ti­ki­mus (pvz., trum­pas kon­fe­ren­ci­jas), ir pan. Tiks­lin­ga bū­tų pa­skir­ti
vie­ną die­ną sa­vai­tė­je to­kioms kon­sul­ta­ci­joms, ei­na­mo­sioms dis­ku­si­joms apie gru­pės pa­žan­gą,
pro­ble­mas, ga­li­my­bes, pa­siek­tus re­zul­ta­tus, sėk­mes ir ne­sėk­mes. Stu­den­tai ir pa­tys ga­li pla­nuo­ti
sa­vo gru­pės veik­las. Pa­vyz­džiui, nau­do­da­mi spe­cia­liai pa­ruoš­tas for­mas, at­sa­ky­ti į to­kius klau­
si­mus: ką jie ke­ti­na ar tu­ri pa­da­ry­ti per duo­tą lai­ko­tar­pį? Ko­kių iš­tek­lių jiems tam rei­kės? Kaip
jie įver­tins sa­vo pa­žan­gą? ir pan. (žr. 2–4 prie­dus). Po to dės­ty­to­jo ir gru­pės su­si­ti­ki­mo me­tu
pa­gal šią pla­na­vi­mo for­mą bū­tų dis­ku­tuo­ja­ma, ap­ta­ria­ma pro­jek­to ei­ga ir pan. Gru­pių pa­žan­gos
ir pro­ble­mų fik­sa­vi­mui ga­li­ma nau­do­ti ir kor­te­les, ku­rios vė­liau ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip len­tos la­pe­
liai-lip­du­kai. Ga­li­ma pa­pra­šy­ti pa­čios gru­pės at­lik­ti in­di­vi­du­a­lią ar gru­pi­nę re­flek­si­ją. Uni­ver­sa­
lių re­cep­tų čia nė­ra ir ne­ga­li bū­ti, to­dėl kiek­vie­nas dės­ty­to­jas tu­ri ieš­ko­ti tin­ka­miau­sių dar­bo su
kon­kre­čiais stu­den­tais bū­dų, tuo pa­de­monst­ruo­da­mas stu­den­tams ir sa­vo sie­kį to­bu­lė­ti.
Se­kant gru­pių pa­žan­gą dės­ty­to­jui tiks­lin­ga tu­rė­ti kiek­vie­nai gru­pei skir­tą ap­lan­ką, ku­ria­
me bū­tų de­da­ma vi­sa rei­ka­lin­ga in­for­ma­ci­ja apie gru­pės dar­bą, jos pa­žan­gą ir t. t. Iš jo ga­li­ma
su­ži­no­ti, ką gru­pė vei­kė kiek­vie­ną die­ną, ką ke­ti­na da­ry­ti ry­toj. Ati­tin­ka­mas ap­lan­kas ga­li bū­ti
skir­tas kaup­ti me­džia­gą apie gru­pės at­lik­tus dar­bus – tai bus rei­ka­lin­ga tar­pi­nėms ir ga­lu­ti­nei
pro­jek­to ata­skai­tai. Su­si­ti­ki­mų me­tu ap­lan­kų tu­ri­nys tu­ri bū­ti per­žiū­ri­mas, o at­lik­tas dar­bas, jo
ko­ky­bė įver­tin­ta.
Taip pat rei­kia ska­tin­ti, kad ir pa­čios gru­pės sek­tų sa­vo pa­žan­gą, ypač tuo at­ve­ju, kai
daug gru­pės dar­bų vyks­ta ne au­di­to­ri­jo­je. Dės­ty­to­jui nau­din­ga kaup­ti gru­pės pa­žan­gos įro­dy­
mus (tar­pi­nius ir ga­lu­ti­nius), ku­rie tu­ri bū­ti vie­ši ir pri­ei­na­mi ki­toms pro­jek­to gru­pėms. Kiek­vie­
nas pro­jek­to veik­los kom­po­nen­tas ar eta­pas tu­ri bū­ti at­lik­tas bent pa­ten­ki­na­mai ir už­fik­suo­tas
ati­tin­ka­muo­se do­ku­men­tuo­se. Tiks­lin­ga nau­do­tis įvai­riais gra­fi­niais vaiz­dais, ku­rie vi­sai gru­pei
pa­ro­dy­tų at­ski­rų pro­jek­to gru­pių pa­žan­gą. Šie įro­dy­mai bus nau­din­gi vė­les­niuo­se pro­jek­to ei­gos
su­si­ti­ki­muo­se, aiš­ki­nan­tis kiek­vie­no stu­den­to dar­bo in­dė­lį, jo pa­žan­gą ir pan. Taip gru­pės ar at­
ski­rų jos na­rių at­sa­ko­my­bė nė­ra su­men­ki­na­ma, o tai la­bai mo­ty­vuo­ja stu­den­tus. To­kiu bū­du stu­
den­tą ska­ti­na ne tik dės­ty­to­jas, bet ir jis pats bei ki­ti gru­pės na­riai. Ap­skri­tai siū­lo­ma kiek­vie­ną
veik­lą pra­dė­ti ir baig­ti, ski­riant ke­le­tą mi­nu­čių tiks­lams pri­si­min­ti ir ak­tu­a­li­zuo­ti ar api­ben­drin­ti
tai, kas per tam tik­rą lai­ką yra pa­da­ry­ta, ne­ti­kė­tai ki­lu­sioms pro­ble­moms įvar­dy­ti. Sie­kia­ma, kad
tai at­lik­tų pa­tys stu­den­tai. Taip pat pa­gal ga­li­my­bes stu­den­tams rei­kė­tų su­da­ry­ti są­ly­gas ste­bė­ti
ar net įsi­trauk­ti į ki­tų gru­pių veik­las. Tai kar­tu pa­ro­do, kad vi­sos pro­jek­to gru­pės ir jų veik­los
yra su­si­ju­sios, tu­ri ben­drą pa­grin­dą (vi­si tu­ri­me at­lik­ti kaž­ką svar­baus), o tai ska­ti­na gru­pių ben­
dra­dar­bia­vi­mą ir da­li­ji­mą­si iš­tek­liais ir pan. Taip gru­pė­je su­si­for­muo­ja tin­ka­ma psi­cho­lo­gi­nė
at­mos­fe­ra, ku­ri la­bai rei­ka­lin­ga pro­jek­to sėk­mei pa­siek­ti.
2. Dar­bo ir at­sa­ko­my­bės pa­skirs­ty­mas, lai­ko ir iš­tek­lių pla­na­vi­mas. Pla­nuo­jant pro­jek­
tą, taip pat svar­bu at­si­žvelg­ti į dar­bų po­bū­dį. Kruopš­tus ir at­sa­kin­gas už­duo­ties dar­bų su­pla­na­
vi­mas, pa­grin­di­nių dar­bų at­li­ki­mo eta­pų, jų at­li­ki­mo truk­mės ir iš­dės­ty­mo lai­ke nu­ma­ty­mas,
pro­jek­to da­ly­vių at­sa­ko­my­bių pa­si­skirs­ty­mas, veik­lų ko­ky­bės kri­te­ri­jai – bū­ti­nos veik­los pro­jek­
to sėk­mei. Ypač svar­bu nu­ma­ty­ti tar­pi­nių re­zul­ta­tų pa­ren­gi­mo ter­mi­nus, nes to­les­ni pro­jek­ti­nio
dar­bo eta­pai tie­sio­giai pri­klau­so nuo prieš tai pa­siek­tų re­zul­ta­tų. Šia­me eta­pe svar­bu su­da­ry­ti
aiš­kų dar­bo ei­gos pla­ną, ku­ria­me nu­ro­do­mi kon­kre­tūs ter­mi­nai at­ski­roms už­duo­tims at­lik­ti, jų
de­ri­ni­mas. Pro­jek­to dar­bo ei­gos pla­nas kiek­vie­no­je gru­pė­je ruo­šia­mas at­ski­rai. Kiek­vie­nas gru­
pės na­rys tu­ri pri­si­im­ti tam tik­tas funk­ci­jas pro­jek­te ir bū­ti už jas at­sa­kin­gas. Dar­bo pro­jek­ti­nė­je
veik­lo­je nu­ma­ty­mas, lai­ko jam at­lik­ti pla­na­vi­mas ir at­sa­ko­my­bės nu­ma­ty­mas ga­li rem­tis ben­

64 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
drai­siais pro­jek­tų val­dy­mo rei­ka­la­vi­mais. Pa­grin­di­nis dės­ty­to­jo už­da­vi­nys – lai­duo­ti kiek­vie­nos
gru­pės dar­bo pa­skirs­ty­mo pla­no su­da­ry­mą.
Kiek­vie­no, net ir tik į veik­los pro­jek­ta­vi­mą orien­tuo­to pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mui rei­kia
tam tik­rų lai­ko ir ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių (kan­ce­lia­ri­nių, fo­to-, ry­šio prie­mo­nių, dar­bo in­stru­men­tų
(pvz., kom­piu­te­rio), pa­tal­pų ir t. t.). Vi­sa tai bū­ti­na pla­nuo­ti dar iki pro­jek­to vyk­dy­mo eta­po.
Svar­bu ra­cio­na­liai nau­do­ti lai­ko iš­tek­lius, iš anks­to nu­ma­tant vi­sos ko­man­dos, gru­pių ir gru­pės
na­rių su­si­ti­ki­mus. Bū­ti­na iš anks­to nu­ma­ty­ti ga­li­mus part­ne­rius ir pa­gal­bi­nin­kus, ap­svars­ty­ti jų
da­ly­va­vi­mo tiks­lin­gu­mą ir veik­los sri­tis. Pro­jek­tas tu­ri aiš­kiai api­brėž­tą lai­ką ir baig­ti­nu­mą. Jis
ne­tu­ri pa­si­kar­to­jan­čios, tęs­ti­nės veik­los, ne­bent to­kia bus nu­ma­ty­ta įvyk­džius pro­jek­tą, to­dėl
tu­ri bū­ti nu­ma­ty­tas ga­lu­ti­nis kiek­vie­no pro­jek­to ir at­ski­rų jo veik­lų.
Dės­ty­to­jas tu­ri at­kreip­ti dė­me­sį į tai, kad per il­gai trun­kan­tis, už­si­tę­sęs pro­jek­tas ga­li
su­sil­pnin­ti stu­den­tų su­si­do­mė­ji­mą ir įsi­gi­li­ni­mą bei su­si­kon­cen­tra­vi­mą į jį, to­dėl, pla­nuo­jant pro­
jek­tą, rei­kia nu­ma­ty­ti op­ti­ma­lų die­nų skai­čių jam ir dar pri­dė­ti apie 20 proc. lai­ko. Taip pat rei­
kia nu­ma­ty­ti svar­biau­sias veik­las ir ter­mi­nus joms at­lik­ti. Tai pa­dės tin­ka­mai val­dy­ti pro­jek­tui
skir­tą lai­ką, o esant rei­ka­lui ir ga­li­my­bėms – kaž­kiek pra­tęs­ti kai ku­rių veik­lų at­li­ki­mo ter­mi­nus.
Tai reiš­kia, kad pro­jek­to tvar­ka­raš­tis tu­ri bū­ti pa­kan­ka­mai lanks­tus, nes ga­li­mos įvai­rios ri­zi­kos
ir ne­ti­kė­tu­mai, ku­rių iš anks­to su­pla­nuo­ti ne­įma­no­ma. Nors tra­di­ciš­kai veik­loms at­lik­ti pri­trūks­
ta lai­ko, ta­čiau kai ku­rias veik­las stu­den­tai ga­li at­lik­ti grei­čiau nei ti­kė­ta­si. Taip pat kar­tais stu­
den­tams ga­li at­ro­dy­ti, kad jie jau at­li­ko veik­lą ar už­duo­tį, tuo tar­pu dės­ty­to­jo toks at­li­ki­mas ar jo
ko­ky­bė ne­ten­ki­na. To­kiu at­ve­ju la­bai svar­būs tam­pa iš anks­to su­tar­ti pro­jek­to veik­lų bei re­zul­ta­
to ko­ky­bės ir ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai. Šiai pro­ble­mai iš­spręs­ti ga­li­ma pa­si­telk­ti ir eks­per­tus.
Lai­ko pla­na­vi­mas ypač ak­tu­a­lus tarp­dis­cip­li­ni­niuo­se pro­jek­tuo­se, kur dir­ba daug dės­ty­to­
jų ir stu­den­tų. Šiuo at­ve­ju rei­kia pla­čios ko­mu­ni­ka­ci­jos ir veiks­mų ko­or­di­na­vi­mo. Re­ko­men­duo­
ti­na to­kius ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tus at­lik­ti su ta pa­čia stu­den­tų gru­pe, ypač kai su ja dir­ba
ke­li dės­ty­to­jai. Ta­da įvai­rūs eta­pai ga­li bū­ti pla­nuo­ja­mi kar­tu. To­kiuo­se pro­jek­tuo­se tiks­lin­ga
or­ga­ni­zuo­ti dės­ty­to­jų su­si­ti­ki­mus ir kiek įma­no­ma dau­giau jų įtrauk­ti į pro­jek­ti­nes veik­las. Kiek­
vie­nas ga­li pa­dė­ti ren­giant ir vyk­dant pro­jek­tą. Pro­jek­tuo­se ga­li­ma su­jung­ti įvai­rių moks­lų ži­
nias. Šio ti­po pro­jek­tuo­se dės­ty­to­jų ko­man­da pla­nuo­ja tvar­ka­raš­tį, ga­lu­ti­nį pro­duk­tą / re­zul­ta­tą,
rei­ka­la­vi­mus, kon­tro­lės eta­pus, ver­ti­ni­mo stra­te­gi­jas ir kt. Iš anks­to tu­rė­tų bū­ti nu­ma­ty­ta, kaip
bus įtrau­kia­mi ki­ti ug­dy­mo įstai­gos pa­da­li­niai, ieš­ko­ma įvai­rių bū­dų, kaip to­bu­lė­ti pa­tiems dės­
ty­to­jams ben­dra­dar­biau­jant ir dir­bant ko­man­do­se. Tam ypač pa­lan­ki ap­lin­ka, ku­rio­je dės­ty­to­jai
ga­li ben­drau­ti for­ma­liai ir ne­for­ma­liai. Ga­li­ma nu­ma­ty­ti ir de­ta­liai su­pla­nuo­ti nuo­la­ti­nius su­si­ti­
ki­mus, pvz., tre­čia­die­nį (30 min.) ir penk­ta­die­nį (30 min.).
Pla­nuo­jant pro­jek­to veik­las, dės­ty­to­jas ga­li nau­do­ti to­kius me­to­dus:
• Pro­jek­to veik­lų de­ta­li­za­vi­mui nau­do­ja­mas struk­tū­ri­nės de­kom­po­zi­ci­jos me­to­das, ku­
rio me­tu su­da­ro­ma dar­bų iš­skai­dy­mo struk­tū­ra (DIS). Šiam me­to­dui bū­din­ga tai, kad pro­jek­to
tiks­lai skai­do­mi į ma­žes­nius ir leng­viau val­do­mus struk­tū­ri­nius ele­men­tus. Toks skai­dy­mas at­
lie­ka­mas iki to mo­men­to, kai de­ta­lu­mo ly­gis bus pa­kan­ka­mas efek­ty­viam pla­na­vi­mui, pro­jek­to
įgy­ven­di­ni­mui, dar­bų kon­tro­lei ir pro­jek­to už­bai­gi­mui.
• Sche­ma­ti­za­vi­mas, ku­rio pa­gal­ba iš­ryš­ki­na­mi ob­jek­tų gru­pėms bū­din­gi bruo­žai, at­me­
tant in­di­vi­du­a­lias jų ypa­ty­bes. Sche­ma­ti­zuo­tas pa­tei­ki­mas (pvz., kor­te­lės, ku­rias ga­li­ma per­kel­ti
pri­klau­so­mai nuo dis­ku­si­jos ei­gos, struk­tū­ruo­tos sche­mos, mo­de­liai, sis­te­mos, brė­ži­niai ir pan.)
pa­de­da ste­bė­ti pro­ce­są at­ski­ruo­se jo eta­puo­se ir pa­ma­ty­ti ga­li­mus ry­šius tarp at­ski­rų da­lių. Su­
kur­tos sche­mos lei­džia struk­tū­riš­kai mo­de­liuo­ti vi­su­mi­nį pro­ce­so vaiz­dą, ma­ty­ti ga­li­mas ten­den­
ci­jas, struk­tū­ri­nių da­lių są­sa­jas.
• Dis­ku­si­ja nau­din­ga iš­sa­kant nuo­mo­nes, ieš­kant su­ta­ri­mo, ti­riant kon­teks­tą, pro­ce­sus,
re­zul­ta­tus, po­vei­kį ar­ba / ir ino­va­ci­jas bei vys­ty­mo­si ap­raiš­kas gru­pė­je. Dis­ku­si­jų įvai­ro­vė api­
brė­žia mo­ky­mo­si pro­ce­so tur­tin­gu­mą. Kuo dau­giau in­te­rak­ty­vu­mo ir įžval­gų, tuo ge­res­nis ir
gi­les­nis mo­ky­mo­si pro­ce­sas.

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 65

 Ren­giant į veik­los pro­jek­ta­vi­mą orien­tuo­tus pro­jek­tus pra­var­tu pri­si­min­ti, kad nors ir
re­a­liai su­pla­nuo­tas pro­jek­tas ne­bus vyk­do­mas, jis vis tik nė­ra te­ori­nis dar­bas, to­dėl dau­giau­sia
dė­me­sio ir čia tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma veik­loms mo­de­liuo­ti ir joms įgy­ven­din­ti. Pro­jek­ti­nių dar­bų
ren­gi­mo sėk­mę le­mia ge­ras prak­ti­nės si­tu­a­ci­jos ma­ty­mas, re­a­lios pro­ble­mos ap­čiuo­pi­mas ir
spren­di­mo idė­jos iš­kė­li­mas, pro­jek­ti­nio dar­bo už­duo­ties ir to­je už­duo­ty­je var­to­ja­mos pro­jek­ta­vi­
mo sam­pra­tos aiš­ku­mas. Ak­cen­tuo­ti­na kon­sul­ta­vi­mo­si su dės­ty­to­ju svar­ba.
Ren­giant į prak­ti­nę veik­lą orien­tuo­tus pro­jek­tus, ver­tė­tų at­kreip­ti dė­me­sį, kad jų at­ve­ju
kai ku­rie pro­jek­to pla­na­vi­mo eta­pai yra ypač svar­būs. Pla­nuo­jant pro­jek­tą rei­kė­tų nu­ma­ty­ti pro­
jek­to kon­tro­lės ir eks­per­ti­nio ver­ti­ni­mo me­cha­niz­mus. Ka­dan­gi pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo me­tu
da­ro­mas po­vei­kis prak­ti­nės veik­los sri­tims, bū­ti­na at­sa­kin­gai įver­tin­ti bū­si­mą po­vei­kį ir ga­li­mus
jo pa­da­ri­nius. Dar už­duo­ties pa­tei­ki­mo eta­pe su­ta­ria­ma, kas, ka­da ir kaip ver­tins pro­jek­tus: ar
prieš įgy­ven­di­ni­mo eta­pą dės­ty­to­jas per­žiū­rės ir pa­tvir­tins pro­jek­tus, ar bus pa­si­rink­ti ki­ti ver­
tin­to­jai (pats stu­den­tas, jo drau­gai ar prak­ti­nės veik­los at­sto­vas iš iš­orės), ar tai bus at­lik­ta vie­šo
pro­jek­tų svars­ty­mo me­tu ir pan. Tam tik­ra pras­me tai pri­klau­sys nuo stu­di­jų kur­so. (Kaip jau
mi­nė­jo­me, pra­de­dan­tiems ar ne­tu­rin­tiems pro­jek­ti­nės pa­tir­ties be­si­mo­kan­tie­siems vi­sos veik­los
tu­rė­tų bū­ti la­biau ir griež­čiau struk­tū­ruo­tos, o stu­di­juo­jan­tys aukš­tes­niuo­se kur­suo­se ar tu­rin­tys
pa­tir­ties ga­lė­tų dirb­ti sa­va­ran­kiš­kiau. Ap­skri­tai, to­bu­lė­jant ir ple­čian­tis be­si­mo­kan­čių­jų kom­pe­
ten­ci­joms, tu­rė­tų keis­tis ir pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo stu­di­jų pro­ce­se ga­li­my­bės.) Po eks­per­ti­nio
ver­ti­ni­mo vi­sa­da yra pa­tei­kia­mos pa­sta­bos ir re­ko­men­da­ci­jos įgy­ven­din­ti ar­ba pa­tai­sy­ti pro­jek­
tą. Pa­gal po­rei­kį pro­jek­tas ga­li bū­ti de­ri­na­mas ir su prak­ti­nės veik­los at­sto­vais, tiks­li­ne pro­jek­to
gru­pe ir kt.

1. Ko­kiais kri­te­ri­jais rem­da­mie­si su­da­ry­tu­mė­te pro­jek­to gru­pes

kon­kre­čiam pro­jek­tui?
2. Kaip pa­skirs­ty­tu­mė­te dar­bus ir at­sa­ko­my­bes gru­pėms ir gru­pė­
se kon­kre­čia­me pro­jek­te?
3. Į ką rei­kė­tų at­si­žvelg­ti pla­nuo­jant kon­kre­taus pro­jek­to veik­las,
lai­ką ir iš­tek­lius?
4. Ko­kie ga­lė­tų bū­ti nu­ma­ty­to vyk­dy­ti pro­jek­to kon­tro­lės ir eks­
per­ti­nio ver­ti­ni­mo me­cha­niz­mai? Kaip juos rei­kė­tų pla­nuo­ti?

Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo eta­pas

Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo kon­kre­čio­je prak­ti­nės veik­los si­tu­a­ci­jo­je me­tu at­lie­ka­ma tai, kas
bu­vo nu­ma­ty­ta pro­jek­te. Šio eta­po veik­los ski­ria­si pri­klau­so­mai nuo pro­jek­to po­bū­džio. Pa­grin­
di­nė į veik­los pro­jek­ta­vi­mą orien­tuo­tų pro­jek­tų pa­skir­tis yra mo­ky­tis pro­jek­tuo­ti, to­dėl šių
pro­jek­tų tai­ky­mo at­ve­ju svar­bus yra ir pa­reng­tas pro­jek­tas, ir mo­ky­ma­sis iš pa­ties pro­jek­ta­vi­mo
pro­ce­so. Pro­jek­ta­vi­mo ei­gos ap­mąs­ty­mo da­ly­je ana­li­zuo­ja­mos jo me­tu ki­lu­sios pro­ble­mos ir
sun­ku­mai, klai­dos, pa­da­ry­ti at­ra­di­mai ir pan. Ki­taip ta­riant, mo­ko­ma­si iš sa­vo ir ki­tų be­si­mo­kan­
čių­jų mo­ky­mo­si pa­tir­ties. Tiks­lin­gi yra pro­jek­ta­vi­mo pa­tir­ties ap­mąs­ty­mo klau­si­mai, ku­riuos,
jei ne­nu­ma­ty­ta už­duo­ty­je, ga­li su­si­for­mu­luo­ti pa­tys be­si­mo­kan­tie­ji. Pa­vyz­džiui: kaip se­kė­si su­
pras­ti pro­jek­ti­nę už­duo­tį ir ją įgy­ven­din­ti? Kas ge­riau­siai pa­vy­ko? Ką rei­kė­tų lai­ky­ti ne­sėk­me?
Ku­ris pro­jek­to ren­gi­mo eta­pas bu­vo su­dė­tin­giau­sias ar leng­viau­sias? Ko­dėl? Ką rei­kė­tų da­ry­ti
ki­taip, jei dar kar­tą tek­tų reng­ti pa­na­šų dar­bą? Kaip pa­vy­ko pa­si­skirs­ty­ti dar­bus tarp gru­pės
na­rių? Kaip kiek­vie­nas gru­pės na­rys įsi­trau­kė į ben­drą gru­pės dar­bą? Ko­kius rai­dos eta­pus
įvei­kė gru­pė, reng­da­ma pro­jek­tą? Svar­bu, kad ap­ta­riant pro­jek­ta­vi­mo ei­gą, bū­tų pa­da­ry­tos ir
už­ra­šy­tos iš­va­dos.

66 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Į prak­ti­nę veik­lą orien­tuo­tuo­se pro­jek­tuo­se pra­šo­ma ne tik su­pro­jek­tuo­ti, bet ir įgy­ven­
din­ti pro­jek­tą. To­kiu bū­du ša­lia pro­jek­ta­vi­mo dar­bų at­si­ran­da ir kon­kre­ti prak­ti­nė veik­la, įgy­
ven­di­nant pro­jek­te ap­ra­šy­tą su­ma­ny­mą, tos prak­ti­nės veik­los ap­mąs­ty­mas ir gau­tų re­zul­ta­tų
įver­ti­ni­mas. Stu­di­jų pro­ce­se tai tam­pa įma­no­ma tik esant pa­kan­ka­mai stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio
ap­im­čiai ir stu­di­jų truk­mei. Prie­šin­gu at­ve­ju di­dė­ja ri­zi­ka ne­pa­grįs­tai pa­di­din­ti be­si­mo­kan­čių­jų
sa­va­ran­kiš­ko dar­bo krū­vį ar­ba pa­tir­ti ne­sėk­mę re­a­li­zuo­jant pro­jek­tą.
Aki­vaiz­du, kad dar la­biau nei į veik­los pro­jek­ta­vi­mą orien­tuo­tų pro­jek­tų tai­ky­mo at­ve­ju,
ren­giant įgy­ven­din­ti skir­tus pro­jek­tus, bū­ti­na įver­tin­ti, kiek re­a­lus yra pro­jek­tas: ar su tu­ri­mais
iš­tek­liais per ati­tin­ka­mą lai­ką, ku­ris daž­nai yra ri­bo­tas, pa­vyks pro­jek­tą įgy­ven­din­ti? Jei są­ly­gos
tam ne­pa­kan­ka­mos (pvz., nė­ra prak­ti­nės veik­los erd­vės, ku­rio­je pro­jek­tą ga­lė­tu­mė­te įgy­ven­din­
ti) ar­ba trūks­ta iš­tek­lių (lai­ko ar me­džia­gų), tai pro­jek­tuo­jant rei­kia į tai at­si­žvelg­ti ir ne­si­im­ti pro­
jek­tuo­ti to, ko ne­bus ga­li­ma įgy­ven­din­ti (Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo ren­gi­mo me­to­do­lo­gi­ja, 2008).
Šia­me pro­jek­to eta­pe sie­kia­ma re­a­li­zuo­ti iš­si­kel­tus tiks­lus, prak­tiš­kai tik­ri­na­mos prie­lai­
dos ir pla­nai. Pri­klau­so­mai nuo stu­den­tų da­ly­ki­nio pa­si­ren­gi­mo ir pro­jek­ti­nės pa­tir­ties, dės­ty­to­jo
va­do­va­vi­mas pro­jek­ti­nei veik­lai kin­ta nuo tie­sio­gi­nio va­do­va­vi­mo iki jo kaip pa­gal­bi­nin­ko, pa­ta­
rė­jo ir kon­sul­tan­to, ben­dra­dar­bio, rė­mė­jo, ko­re­guo­to­jo-ver­tin­to­jo ir glo­bė­jo vaid­mens. Pa­pras­tai
šia­me pro­jek­to eta­pe pro­jek­ti­nės gru­pės jau tu­ri tiks­lą ir jam re­a­li­zuo­ti iš anks­to pa­ruoš­tą dar­bo
pla­ną, ku­rio sie­kia­ma su ar be dės­ty­to­jo pa­gal­bos. Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo eta­pe pro­jek­to da­ly­
viai at­lie­ka įvai­rias veik­las: ren­ka in­for­ma­ci­ją, stu­di­juo­ja li­te­ra­tū­rą, at­lie­ka ste­bė­ji­mus, ap­klau­
sas, ki­tas pro­jek­te nu­ma­ty­tas veik­las ir kt. Pri­klau­so­mai nuo pro­jek­to po­bū­džio ir sie­kia­mų tiks­
lų, pro­jek­ti­nė veik­la daž­nai at­lie­ka­ma už tra­di­ci­nės įpras­tos mo­ky­mo­si ap­lin­kos ri­bų. Ap­skri­tai
siū­lo­ma pla­nuo­ti pro­jek­tus, ku­rie vyk­tų už au­di­to­ri­jos ri­bų, nes kuo dau­giau bus iš­nau­do­ja­mas
iš­orės kon­teks­tas, tuo dau­giau nau­dos gaus stu­den­tais.
Įgy­ven­di­nant pro­jek­tą kiek­vie­nas gru­pės na­rys vyk­do sa­vo įsi­pa­rei­go­ji­mus pro­jek­te, ku­
rių re­zul­ta­tai pe­ri­odiš­kai yra pri­sta­to­mi ir ap­ta­ria­mi ma­žo­je ir di­de­lė­je gru­pė­se. To­kiuo­se su­si­ti­
ki­muo­se ga­li­ma nau­do­ti įvai­rius me­to­dus, pvz., snie­go gniūž­tės efek­to / Del­fų me­to­das su­da­ro
ga­li­my­bes iš­si­aiš­kin­ti, ką ki­ti gal­vo­ja apie kon­kre­čius fak­tus, kaip ver­ti­na tuos pa­čius da­ly­kus
ir pan. Do­ku­men­tuo­tos nuo­mo­nės ar mo­ky­mo­si die­no­raš­čio ra­šy­mas pa­de­da re­flek­tuo­ti sa­vo
pa­tir­tį, ne­pa­mirš­ti sa­vo pa­ste­bė­ji­mų ir kt. Šie už­ra­šai ga­lė­tų bū­ti at­lik­ti pa­ties be­si­mo­kan­čio­jo
pa­si­rin­ki­mu: ra­šo­mas sklan­dus teks­tas, fik­suo­ja­mos tik tam tik­ros de­ta­lės, pa­sta­bos, brai­žo­mos
sche­mos, pie­šia­ma ir kt. Su­si­ti­ki­mų me­tu ga­li bū­ti da­ro­mi įvai­rūs pri­sta­ty­mai (pre­zen­ta­ci­jos),
ku­rie pa­de­da įdo­miai ir vaiz­džiai pa­teik­ti in­for­ma­ci­ją apie pro­jek­to ei­gą, re­zul­ta­tus, su­kur­tą
pro­duk­tą ir pan. Jų me­tu gau­ta in­for­ma­ci­ja tu­ri iš­lie­ka­mą­ją ver­tę. Pri­sta­ty­mų me­tu tin­ka­mai
nau­do­ja­mos vaiz­di­nės prie­mo­nės ga­li pa­da­ry­ti vie­šą kal­bą ne­pa­pras­tai įspū­din­gą ir efek­tin­gą.
Pri­sta­ty­mo ren­gi­mui rei­kia skir­ti pa­kan­ka­mai lai­ko, aiš­kiai su­for­mu­luo­ti tiks­lus ir iš­ryš­kin­ti pa­
grin­di­nę min­tį. Kaip jau mi­nėta, pri­sta­ty­mai ne­tu­ri bū­ti per­krau­ti teks­tu ir vaiz­dais, jie tu­ri bū­ti
už­de­gan­tys, in­for­ma­ty­vūs, nau­din­gi ir įdo­mūs.
Vyk­dant pro­jek­tą rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad nors ir pui­kiai su­pla­nuo­tas pro­jek­tui skir­tas lai­
kas, ta­čiau dėl įvai­rių prie­žas­čių daž­nai pro­jek­tai trun­ka il­giau ar trum­piau nei ti­kė­ta­si. To­dėl,
pvz., pro­jek­to pa­bai­gai rei­kia re­zer­vuo­ti pa­pil­do­mo lai­ko, kad būtų spėta vi­sas pro­jek­to veik­las
at­lik­ti lai­ku. Pro­jek­to pa­bai­go­je pa­ta­ria­ma ne­pla­nuo­ti su­dė­tin­gų, svar­bių veik­lų (pvz., ne­da­ry­ti
pa­ro­dos kaip bai­gia­mo­jo eg­za­mi­no), nes, jei dėl kaž­ko­kių prie­žas­čių ne­lik­tų tam lai­ko, jos būtų
ga­li­ma leng­viau at­si­sa­ky­ti ir tai ne­su­men­kin­tų vi­so pro­jek­to reikš­mės.
Tą pa­tį bū­tų ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie vi­są pro­jek­to tvar­ka­raš­tį. Nu­ma­ty­tas tvar­ka­raš­tis nie­
ka­da ne­bus re­a­lus tvar­ka­raštis. Norint tin­ka­mai su­pla­nuo­ti lai­ką, rei­kia pa­tir­ties, ži­no­ji­mo, kiek
lais­vės rei­kia su­teik­ti stu­den­tams, kaip va­do­vau­ti pro­jek­tui ir t. t.

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 67

 1. Kaip pro­jek­to me­to­das bus val­do­mas kon­kre­taus pro­jek­to įgy­
ven­di­ni­mo eta­pe?
2. Ko­kie yra svar­biau­si šio eta­po rei­ka­la­vi­mai?
3. Kaip bus už­tik­rin­ta kon­kre­taus pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mo kon­tro­lė
veik­lų, lai­ko, at­sa­ko­my­bių as­pek­tu?
4. Kaip šia­me eta­pe bus ko­mu­ni­kuo­ja­ma gru­pė­se ir tarp gru­pių?

Pro­jek­to ata­skai­ta
• Gau­tų re­zul­ta­tų (te­ori­nio pro­jek­to mo­de­lio ar pro­jek­to re­a­li­za­vi­mo me­tu gau­tų re­
zul­ta­tų) pri­sta­ty­mas. Tam, kad ga­lė­tu­me tai pa­da­ry­ti, rei­kia ap­mąs­ty­ti ir api­ben­drin­ti pro­jek­to
įgy­ven­di­ni­mo ei­gą. Šia­me eta­pe ver­ta sa­vęs pa­klaus­ti: kaip pa­vy­ko įgy­ven­din­ti vi­sus pro­jek­te
nu­ma­ty­tus dar­bus? Kas bu­vo kei­čia­ma (truk­mė, at­si­sa­ko­ma kai ku­rių eta­pų, pa­renkami nau­ji
dar­bai ar kt.)? Ko­kių įgy­ven­di­ni­mo sun­ku­mų iš­ki­lo? Kaip į pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą žiū­rė­jo ki­ti,
su ta prak­ti­ne veik­la su­si­ję žmo­nės (pvz., mo­ki­niai, mo­ky­to­jai, mo­kyk­los va­do­vai ar kt.)?
Pro­jek­to pa­bai­go­je ir be­si­mo­kan­tie­ji api­ben­dri­na sa­vo dar­bo re­zul­ta­tus: kas bu­vo pla­nuo­
ta ir kas pa­da­ry­ta? Ko­kie gau­ti re­zul­ta­tai? Gru­pių ir tar­pi­nių ata­skai­tų pa­grin­du ruo­šia­ma vi­so
pro­jek­to ata­skai­ta – ga­lu­ti­nis dar­bo pro­duk­tas. Pro­jek­ti­nio dar­bo re­zul­ta­tai daž­niau­sia pa­tei­kia­
mi dviem for­mo­mis: raš­tu ir / ar žo­džiu, t. y. vie­šu pri­sta­ty­mu. Dėl dar­bo re­zul­ta­tų pa­tei­ki­mo for­
mos, ter­mi­nų ir kt. tu­rė­tų bū­ti su­ta­ria­ma dar už­duo­ties sky­ri­mo, t. y. pro­jek­to pla­na­vi­mo me­tu.
Pro­jek­to pri­sta­ty­mui ir sklai­dai ga­li bū­ti nau­do­ja­mi įvai­rūs bū­dai:
• Vi­zu­a­li­nė me­džia­ga: ma­ke­tai, pla­ka­tai, pa­ro­dos, sten­dai, buk­le­tai, vaiz­do me­džia­ga,
tin­kla­la­pis, lei­di­nys ir kt.
• Bai­gia­ma­sis ren­gi­nys: pa­skai­ta, kon­fe­ren­ci­ja, ki­to­kie ren­gi­niai (mu­gė, kon­cer­tas,
spek­tak­lis, šven­tė) ir kt.
• Ra­šy­ti­nė at­skai­ta ir pan.
Raš­tu pa­tei­kia­ma ata­skai­ta tu­ri ati­tik­ti ben­druo­sius raš­to dar­bų pa­tei­ki­mo ir įfor­mi­ni­mo
rei­ka­la­vi­mus. Ga­li­ma rem­tis ti­pi­ne raš­to dar­bų san­da­ra:
1. Įva­di­nė da­lis. Jo­je pri­sta­to­ma pa­grin­di­nė pro­jek­to idė­ja ir jos pa­grin­di­mas, at­si­žvel­
giant į švie­ti­mo ar mo­ky­mo­si są­ly­gas, ku­rio­mis ku­ria­mas pro­jek­tas, re­a­lią pa­dė­tį prak­ti­nė­je
veik­lo­je, tiks­li­nę gru­pę ir pro­ble­mą. Šio­je da­ly­je api­brė­žia­mi pro­jek­to tiks­lai ir už­da­vi­niai, pa­
si­rink­ta dar­bo ren­gi­mo me­to­di­ka, t. y. pro­jek­ta­vi­mo lo­gi­ka, dar­bą ren­gu­si ko­man­da (jos na­rių
at­sa­ko­my­bės sri­tys ir kiek­vie­no na­rio in­dė­lis į ben­drą dar­bą) bei gru­pės na­rių tar­pu­sa­vio ben­dra­
dar­bia­vi­mo bū­dai.
2. Pro­jek­to pri­sta­ty­mas. Pro­jek­to pri­sta­ty­mo da­ly­je nuo­sek­liai pa­tei­kia­ma vi­sa pro­jek­to
ei­ga. Pro­jek­to pri­sta­ty­mo struk­tū­rą le­mia pro­jek­ti­nio dar­bo už­duo­tis ir pro­jek­ta­vi­mo lo­gi­ka. Pro­
jek­to pri­sta­ty­mo da­ly­je tu­ri bū­ti at­skleis­tas siū­lo­mas pro­ble­mos spren­di­mo ar me­to­do tai­ky­mo
bū­das. Čia dau­giau­sia dė­me­sio tu­rė­tų bū­ti ski­ria­ma sa­vo spren­di­mo siū­ly­mui ir re­a­liai gau­tų
re­zul­ta­tų pri­sta­ty­mui, o ne li­te­ra­tū­ros ap­žval­gai. Dar­bas su li­te­ra­tū­ra čia at­lie­ka tik pa­gal­bi­nį
vaid­me­nį, pa­grin­di­nis ak­cen­tas – adap­ta­vi­mas, mo­de­lia­vi­mas, kon­stra­vi­mas ir kū­ry­ba.
3. Iš­va­dos. Iš­va­dos ga­li bū­ti da­ro­mos iš pro­jek­to ren­gi­mo pro­ce­so (pvz., pri­sta­to­ma, ką
in­di­vi­du­a­lus dar­bo ren­gė­jas ir ren­gė­jų gru­pė su­pra­to, iš­mo­ko pro­jek­to ren­gi­mo me­tu ir pan.) ar
iš pro­jek­to re­a­li­za­vi­mo pro­ce­sų. Bet ku­riuo at­ve­ju iš­va­do­mis pa­ro­do­ma dar­be kel­tų už­da­vi­nių
iš­spren­di­mo būk­lė ir pa­tei­kia­mas nau­jas su­pra­ti­mas ren­giant pro­jek­tą, iš­ryš­ki­na­mos sėk­mės ir
ne­sėk­mės. Čia ga­li bū­ti ap­ta­ria­mas ir pro­jek­to tęs­ti­nu­mo klau­si­mas.
Li­te­ra­tū­ros są­ra­šas. Pri­sta­to­ma li­te­ra­tū­ra, ku­ria re­mian­tis bu­vo ren­gia­mas pro­jek­tas.

68 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Prie­dai. Dar­bo prie­duo­se pa­tei­kia­mas pro­jek­to pla­no do­ku­men­tas, stam­bes­nės sche­mos,
de­ta­liai pri­sta­to­mos nau­do­tos prie­mo­nės ir in­for­ma­ci­ja, pa­de­dan­čios su­vok­ti dar­bo tu­ri­nį, įvai­
rios vi­zu­a­li­nės prie­mo­nės ir kt. Kiek­vie­nas prie­das nu­me­ruo­ja­mas ir pa­tei­kia­mas nau­ja­me pus­la­
py­je. Jei­gu prie­dų yra dau­giau nei trys, prieš juos at­ski­ra­me la­pe pa­tei­kia­mas prie­dų są­ra­šas.
Pri­sta­tant žo­džiu ga­li­ma lai­ky­tis to­kios pat pri­sta­ty­mo lo­gi­kos ir san­da­ros, tik jo truk­mė
ir ap­im­tis tu­rė­tų bū­ti trum­pes­nė (pvz., 5–10 min.). Pri­sta­ty­mui žo­džiu ga­lio­ja to­kios pat tai­syk­
lės, kaip ir bet ku­riam ki­tam to­kio ti­po pri­sta­ty­mui. Tiks­lin­ga jo me­tu pa­teik­ti ir iliust­ra­ci­nę me­
džia­gą, ku­ri pa­leng­vin­tų in­for­ma­ci­jos pri­ėmi­mą, pa­pil­dy­tų, su­kon­kre­tin­tų kal­bą, leis­tų pa­ma­ty­ti
svar­biau­sius da­ly­kus ir pro­jek­to vi­su­mą.
Pro­jek­to už­bai­gi­mui ir ata­skai­tos pa­ren­gi­mui ga­li­ma tai­ky­ti to­kius me­to­dus kaip
re­flek­si­ja, ku­ri pa­de­da iš­mok­ti ge­riau su­pras­ti si­tu­a­ci­ją, ku­rio­je yra dir­ba­ma, ir jos po­vei­kį as­me­
ni­niams ir ben­druo­me­nės tiks­lams; aiš­kiau su­vok­ti, kaip stu­den­tai kaip ko­man­da ga­lė­tų veik­ti
efek­ty­viau ir nau­din­giau; per­im­ti ir pri­tai­ky­ti gau­tus re­zul­ta­tus sau; ap­žvelg­ti sa­vo pa­čių mo­ky­
mo­si veik­los di­na­mi­ką. Re­flek­si­ja ypač mo­ty­vuo­ja mo­ky­tis iš sa­vo pa­tir­ties. Taip pat ga­li­ma
nau­do­ti įvai­rius do­ku­men­tus (pvz., ata­skai­tas, pro­to­ko­lus ir kt.). Kai ku­rie šių do­ku­men­tų ra­
šo­mi ir ta­da, kai ne­vyks­ta joks ver­ti­ni­mas. Ta­čiau jie svar­būs, kai ver­ti­ni­me pri­rei­kia re­flek­si­jos
ele­men­to. Be to, šiuo­se do­ku­men­tuo­se fik­suo­ti fak­tai ga­li pa­si­tar­nau­ti kaip me­džia­ga to­les­nei
ana­li­zei. Daž­niau­sia ata­skai­tos ren­gia­mos pa­gal tam tik­rus iš anks­to ži­no­mus rei­ka­la­vi­mus. To­
kias ata­skai­tas leng­viau skai­ty­ti, o pa­teik­ti re­zul­ta­tai ke­lia di­des­nį pa­si­ti­kė­ji­mą. Ata­skai­tos dau­
giau­sia ra­šo­mos bū­tuo­ju lai­ku. Esa­ma­sis lai­kas var­to­ja­mas ata­skai­to­se, ku­rio­se ap­ra­šo­mas dar
vyks­tan­tis pro­ce­sas, iš ku­rio dar bus gau­ta pa­pil­do­mų duo­me­nų. Duo­me­nys ga­li bū­ti kau­pia­mi
įvai­ria for­ma.
Pro­jek­to ste­bė­se­nai ypač ak­tu­a­lios įvai­rios kri­ti­nės ap­žval­gos. Kri­ti­nes pa­sta­bas ga­li pa­
teik­ti ko­le­gos, vi­di­niai ar iš­ori­niai eks­per­tai, pa­tys pro­jek­to da­ly­viai, tiks­li­nės pro­jek­to gru­pės ir
kt. Kvie­čiant ki­tus at­vyk­ti ir pa­reikš­ti sa­vo nuo­mo­nę apie pro­jek­to ei­gą, jo re­zul­ta­tus ir kt., yra
po­zi­ty­viai iš­pro­vo­kuo­ja­mi de­ba­tai, su­si­ję su pro­jek­to ko­ky­bės ver­ti­ni­mu.
Kaip ir vi­so­se mo­ky­mo­si veik­lo­se, taip ir tai­kant pro­jek­tų me­to­dą, svar­bią vie­tą už­ima
ver­ti­ni­mas. Ver­ti­ni­mas tu­ri di­de­lį po­vei­kį vi­sai be­si­mo­kan­čio­jo mo­ky­mo­si veik­lai. Ver­tin­ti
rei­kia, kad gau­tu­me grįž­ta­mą­ją in­for­ma­ci­ją apie be­si­mo­kan­čio­jo veik­lą, tiks­lų pa­sie­ki­mą. Ga­
li­mos įvai­rios ver­ti­ni­mo rū­šys (for­ma­lus, ne­for­ma­lus, diag­nos­ti­nis, ei­na­ma­sis, for­muo­ja­ma­sis
(ug­do­ma­sis), bai­gia­ma­sis ir pan.). Ver­tin­ti ga­li dės­ty­to­jas, pa­tys stu­den­tai (sa­ve ir ki­tus), ki­tos
pro­jek­to gru­pės, mo­ky­to­jai ir t. t. Pa­tį ver­ti­ni­mo pro­ce­są rei­kė­tų skir­ti į dvi da­lis: pro­jek­to ei­gos
ver­ti­ni­mą ir re­zul­ta­to ver­ti­ni­mą.
Ver­ti­ni­mo pro­ce­se neretai su­si­du­ria­ma su to­kiais sun­ku­mais:
1. Pro­jek­to vyk­dy­mo me­tu ga­li su­si­da­ry­ti ne­nu­ma­ty­tų si­tu­a­ci­jų, ku­rias sun­ku val­dy­ti ir
ver­tin­ti.
2. Dės­ty­to­jui sun­ku kon­tro­liuo­ti pro­jek­to gru­pių dar­bą ir re­zul­ta­tus, sun­ku ap­rėp­ti vi­sų
veik­lą ir da­ly­vau­ti jų dar­be.
3. Nė­ra ir ne­ga­li bū­ti vie­nin­gų stan­dar­tų, ką be­si­mo­kan­tie­ji iš­moks. Jie ga­li iš­mok­ti
da­ly­kų, ku­rių ne­bu­vo ga­li­ma iš anks­to net nu­ma­ty­ti. To­dėl dės­ty­to­jus ga­li bau­gin­ti
įsi­vaiz­duo­ja­mas au­to­ri­te­to, jo kaip eks­per­to vaid­mens pra­ra­di­mas.
4. Ver­ti­nant be­si­mo­kan­čio­jo pa­siek­tus stu­di­jų sie­ki­nius, sun­ku iš­ma­tuo­ti kiek­vie­no gru­
pės na­rio in­dė­lį į ben­drą gru­pės dar­bą; nu­sta­ty­ti ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus ir ati­tin­ka­mą
ver­ti­ni­mo ma­tą; yra ri­zi­ka, jog ver­ti­ni­mas (ypač nei­gia­mas) ga­li pa­kenk­ti to­les­niam
be­si­mo­kan­čio­jo veik­los ak­ty­vu­mui, ir pan.
Sie­kiant iš­veng­ti šių sun­ku­mų, rei­kė­tų, kad dar pro­jek­to pla­na­vi­mo eta­pe vyktų plana­
vimas ir ver­ti­ni­mas: nu­ma­to­mi ir pa­vie­ši­na­mi ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai, šal­ti­niai, su­ta­ria­ma dėl ver­ti­
ni­mo for­mų, me­to­dų, ter­mi­nų ir pan. Sie­kiant kiek įma­no­ma ob­jek­ty­viau įver­tin­ti pro­jek­to re­
zul­ta­tą ir be­si­mo­kan­čių­jų pa­stan­gas bei in­di­vi­du­a­lią pa­žan­gą, sie­kiant stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 69

 tiks­lų, dės­ty­to­jui siū­lo­ma nau­do­ti kuo dau­giau įvai­rių tik­ri­ni­mo ir ver­ti­ni­mo me­to­dų (raš­tu ir
žo­džiu, kaip gru­pę ir in­di­vi­du­a­liai, už dar­bo re­zul­ta­tą ir pa­stan­gas ir t. t.). Ga­li bū­ti ra­šo­mas ben­
dras ba­las už gru­pės pa­siek­tą re­zul­ta­tą, ir kar­tu kiek­vie­nas gru­pės na­rys ga­li gau­ti in­di­vi­du­a­lų
ba­lą už sa­vo in­dė­lį į ben­drą re­zul­ta­tą. Kiek­vie­nas stu­den­tas ga­li ver­tin­ti vi­sų ki­tų gru­pės stu­den­
tų dar­bą. Ga­li­ma tai­ky­ti tik in­di­vi­du­a­lų kiek­vie­no gru­pės na­rio dar­bo ver­ti­ni­mą, neat­si­žvel­giant
į vi­so pro­jek­to įver­ti­ni­mą. Pro­jek­to ver­ti­ni­mai ga­li bū­ti orien­tuo­ti į es­mi­nių ge­bė­ji­mų (sa­vęs
ir gru­pės val­dy­mas, or­ga­ni­za­vi­mas, grei­tu­mas, ga­lu­ti­nis pri­sta­ty­mas) ver­ti­ni­mą. Ap­skri­tai bet
ko­kie ver­ti­ni­mai ska­ti­na stu­den­tus siek­ti pa­žan­gos ir dir­bant kar­tu, ir at­lie­kant už­duo­tis. Re­ko­
men­duo­ti­na ver­tin­ti kuo daž­niau (net už da­li­nes veik­las ir už­duo­tis), nes tik vie­nos ku­rios nors
da­lies įver­ti­ni­mas ne­le­mia ga­lu­ti­nio įver­ti­ni­mo. Ver­ti­na­muo­sius as­pek­tus nu­ma­ty­ti ga­li­ma kar­tu
su stu­den­tais.
Ren­kan­tis kon­kre­tų tik­ri­ni­mo ir ver­ti­ni­mo me­to­dą bei bū­dą, rei­kė­tų at­sa­ky­ti į šiuos klau­
si­mus: ko­kio po­bū­džio in­for­ma­ci­ją jie su­teiks? Ko­kios in­for­ma­ci­jos rei­kia re­mian­tis stu­di­jų
da­ly­ko / mo­du­lio sie­ki­niais?
Ver­ti­nant rei­kė­tų ne­su­men­kin­ti in­di­vi­du­a­laus stu­den­tų in­dė­lio. Tai at­lie­pia ir stu­den­tų
lū­kes­čius, nes kiek­vie­nas no­ri ma­ty­ti sa­vo pa­žan­gą ir pa­sie­ki­mus. Bū­tų ga­li­ma tai­ky­ti kau­pia­
mą­jį ver­ti­ni­mą, pvz., 75 proc. ga­lu­ti­nio įver­ti­ni­mo su­da­ro in­di­vi­du­a­laus in­dė­lio ver­ti­ni­mas ir
25 proc. – gru­pės dar­bo įver­ti­ni­mas ar­ba gru­pės ir in­di­vi­du­a­lus dar­bas bū­tų ver­ti­na­mas ly­gio­mis
da­li­mis (po 50 proc. kiek­vie­nas). Gru­pi­niai įver­ti­ni­mai tu­rė­tų bū­ti ra­šo­mi at­sar­giai, nes vie­ni stu­
den­tai ga­li gau­ti aukš­tus įver­ti­ni­mus už ne­di­de­lį in­dė­lį, o ki­ti – že­mus už di­des­nį dar­bą. Ta­čiau,
ki­ta ver­tus, stu­den­tai tu­ri ži­no­ti, kad jų kaip ko­man­dos dar­bo re­zul­ta­tai ir­gi yra reikš­min­gi. Jei
jie ži­nos, kad bus ver­ti­na­mas pro­jek­tas kaip vi­su­ma, jie la­biau ska­tins vie­nas ki­tą ko­ky­biš­kai
at­lik­ti pro­jek­to už­duo­tis.
Sie­kiant, kad dės­ty­to­jai ir be­si­mo­kan­tie­ji ga­lė­tų kar­tu da­ly­vau­ti ver­ti­nant pro­jek­tą, ga­li­
ma bū­tų ves­ti spe­cia­lius už­ra­šus, ku­riuo­se bū­tų ra­šo­mos kiek­vie­no pro­jek­to da­ly­vio pa­sta­bos
(pa­sie­ki­mai ir ne­sėk­mės). Šie už­ra­šai pra­ver­čia ga­lu­ti­nio ver­ti­ni­mo me­tu. Be­si­mo­kan­ty­sis, su­si­
pa­ži­nęs su dės­ty­to­jo in­for­ma­ci­ja, ko­men­ta­rais, mo­ko­si pats kri­tiš­kai ver­tin­ti sa­vo dar­bo re­zul­ta­
tą ir in­dė­lį. Tai su­da­ro ga­li­my­bę be­si­mo­kan­čia­jam pa­žin­ti sa­vo pa­tir­tį ir ge­bė­ji­mus, tei­gia­mus ir
tai­sy­ti­nus bruo­žus, su­si­for­muo­ti ob­jek­ty­vų po­žiū­rį į sa­ve, il­gai­niui tai ga­lė­tų virs­ti veik­los mo­ty­
vu. At­si­ras­tų sti­mu­las ne tik bū­ti pri­pa­žin­tam ki­tų, bet ir po­rei­kis įvyk­dy­ti rei­ka­la­vi­mus, iš­kel­tus
sau pa­čiam. Ver­ti­ni­mas veiks­min­gas ga­li bū­ti tik tuo­met, kai be­si­mo­kan­ty­sis įsi­ti­ki­nęs jo tei­sin­
gu­mu. Kiek­vie­nas pro­jek­to da­ly­vis ži­no, kaip at­li­ko dar­bą, t. y. įver­ti­no sa­ve. Ši be­si­mo­kan­čio­jo
nuo­mo­nė ne vi­sa­da ga­li su­tap­ti su dės­ty­to­jo ver­ti­ni­mu. Ge­rai, kai dės­ty­to­jo pa­ra­šy­tas pa­žy­mys
su­tam­pa su be­si­mo­kan­čio­jo sa­vęs pa­ties ver­ti­ni­mu. Tai ne­su­ke­lia kon­flik­ti­nės si­tu­a­ci­jos. Rei­kė­
tų pa­žy­mė­ti, kad ver­tin­ti­nas ob­jek­tas tu­rė­tų bū­ti ne tik ži­nios, mo­kė­ji­mai, bet ir be­si­mo­kan­čių­jų
darbš­tu­mas, ini­cia­ty­vu­mas, ak­ty­vu­mas, draus­min­gu­mas, kū­ry­bin­gu­mas, sa­va­ran­kiš­ku­mas, san­
ty­kiai su gru­pe ir pan.
Pro­jek­tą vyk­dan­čių as­me­nų ver­ti­ni­mas ir kri­te­ri­jai tu­ri bū­ti su­sie­ti su pro­gra­mos tiks­lais
ir re­zul­ta­tais. Kri­te­ri­jai ga­lė­tų bū­ti kie­ky­bi­niai ir ko­ky­bi­niai. Ver­ti­na­mi tiek in­for­ma­ci­niai, tiek
elg­se­nos, po­žiū­rių, pa­tir­ties, ge­bė­ji­mų po­ky­čiai, at­si­spin­din­tys pro­jek­to ata­skai­to­je ir stu­den­tų
re­flek­si­jo­se. To­kiu bū­du svar­bu įver­tin­ti ir re­zul­ta­tus, ir re­a­li­zuo­to pro­jek­to ug­do­mą­ją nau­dą.
La­bai svar­bus pro­jek­to po­vei­kio ją vyk­džiu­siems as­me­nims įver­ti­ni­mas, nu­ro­dan­tis pro­jek­to
po­vei­kį iš­mo­ki­mo ly­giui ir pa­si­kei­ti­mams. Tai są­ly­go­tų ir pro­jek­to tiks­lin­gu­mo, ir efek­ty­vu­mo
pa­grįs­tu­mą bei leis­tų pri­im­ti spren­di­mus dėl pro­jek­to ko­rek­ci­jos at­ei­ty­je.
Dės­ty­to­jas su stu­den­tais tu­rė­tų ap­tar­ti, ką jie nau­jo su­ži­no­jo ir iš­mo­ko per pro­jek­tą, ko­
kias kon­kre­čias už­duo­tis at­li­ko, ko­kie ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai pa­si­tei­si­mo, bu­vo in­for­ma­ty­vūs ir
ko­kie ne, kaip ga­li­ma ge­riau at­lik­ti nu­ma­ty­tas už­duo­tis ir pan. Po kiek­vie­no pro­jek­ti­nio dar­bo
eta­po stu­den­tai įsi­ver­ti­na sa­vo pa­sie­ki­mus, ap­tar­da­mi tai gru­pė­je, pa­gal po­rei­kį ir su dės­ty­to­ju.
Jie ana­li­zuo­ja sa­vo ir vie­nas ki­to at­lik­tus dar­bus pa­gal iš anks­to ap­tar­tus ir api­brėž­tus veik­los

70 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
kri­te­ri­jus. Svar­bu, kad ver­ti­ni­mo pro­ce­se stu­den­tai mo­ky­tų­si pa­ste­bė­ti bei pri­pa­žin­ti kiek­vie­no
pa­stan­gas, pa­sie­ki­mus ir nuo­mo­nes. In­di­vi­du­a­lų dar­bą, pa­tį dar­bo pro­ce­są ko­man­do­je ga­li ver­
tin­ti ir gru­pės (ko­man­dos) stu­den­tas-va­do­vas. Dės­ty­to­jas ver­ti­na stu­den­tų-va­do­vų veik­lą, vi­sų
stu­den­tų dar­bus, re­cen­zi­jas ir kt. Ga­li­ma tik­rin­ti ir tar­pi­nius dar­bo re­zul­ta­tus, ku­riuos ga­li­ma
fik­suo­ti kal­ban­tis su ko­man­dų va­do­vais. Ap­skri­tai ver­tin­ti pro­jek­tų vyk­dy­mą yra su­dė­tin­ga. Tai­
gi ver­tin­ti rei­kia at­si­žvel­giant į tiks­lus. Pro­jek­to me­tu ir jam pa­si­bai­gus stu­den­tai pa­tys tu­rė­tų
nu­spręs­ti ir api­brėž­ti, kas jiems pa­si­se­kė, iš­kel­ti sau nau­jus tiks­lus, su­si­ju­sius su vyk­dy­tu pro­jek­
tu ar nau­jo­mis idė­jo­mis ki­tiems pro­jek­tams. Taip bū­tų re­a­li­zuo­ja­mas nuo­lat be­si­tę­sian­tis mo­ky­
mo­si cik­las, nuo­la­ti­nis sa­vęs to­bu­li­ni­mas, nau­jų kom­pe­ten­ci­jų sie­kis.
To­les­nė veik­la. Iš pro­jek­to įgyvendini­mo ap­mąs­ty­mo ir įver­ti­ni­mo tu­rė­tų iš­plauk­ti tam
tik­ros iš­va­dos: pro­jek­to to­bu­li­ni­mo ga­li­my­bės, jo įgy­ven­di­ni­mo ri­bo­tu­mai ir pan. Šia­me eta­pe
tai­so­mos klai­dos ir ne­tiks­lu­mai, iš­ke­lia­mos nau­jos pro­ble­mos, ku­rias bū­tų ga­li­ma spręs­ti at­ei­ty­
je, api­ben­dri­na­ma gau­ta mo­ko­mo­ji nau­da, įgy­tos ži­nios ir ge­bė­ji­mai, nu­spren­džia­ma, ko iš­mok­
ta iš šio pro­jek­to, ką ga­li­ma tai­ky­ti ki­to pro­jek­to dar­be, to­les­nia­me mo­ky­me­si.

1. Kaip už­baig­si­te pro­jek­tą? Kas ro­dys pa­si­rink­tų prie­mo­nių efek­

ty­vu­mą?
2. Dar kar­tą per­mąs­tyt­ki­te kon­kre­taus pro­jek­to ir pro­jek­tų me­
to­do val­dy­mo ko­ky­bės ver­ti­ni­mo pro­ce­dū­ras: ver­ti­ni­mo kri­te­ri­
jus, rū­šis, me­to­dus ir kt.
3. Kaip įver­tin­si­te stu­den­tų da­ly­va­vi­mą ir pa­sie­ki­mus?
4. Įver­tin­ki­te pro­jek­to sklai­dą ir tęs­ti­nu­mą, rem­da­mie­si va­lo­ri­za­
ci­jos rei­ka­la­vi­mais.

4.2. Sėk­min­go pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo stu­di­jų pro­ce­se prie­lai­dos

Be­si­mo­kan­čio­jo pa­ži­ni­mas
Tai­kant pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jų pro­ce­se, svar­bu pa­žin­ti stu­di­jų da­ly­vius bei jų pa­tir­tį ir
ga­li­my­bes da­ly­vau­ti pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je. Dėl šių prie­žas­čių stu­di­jų pro­jek­tai tu­rė­tų bū­ti skir­tin­
gai tai­ko­mi įvai­riuo­se kur­suo­se su skir­tin­gais be­si­mo­kan­čiai­siais, pvz., I kur­so ar pra­de­dan­tiems
dirb­ti pro­jek­tų me­to­du stu­den­tams vi­suo­se pro­jek­to eta­puo­se ga­li tek­ti dau­giau dirb­ti va­do­vau­
jant dės­ty­to­jui nei sa­va­ran­kiš­kai. Va­do­va­vi­mas ir ste­bė­se­na to­kiu at­ve­ju bū­tų la­biau struk­tū­ruo­
ta ir reg­la­men­tuo­ta, pvz., daž­nes­nės kon­sul­ta­ci­jos, dau­giau tar­pi­nių at­si­skai­ty­mų, daž­nes­nės
pro­jek­to da­ly­vių re­flek­si­jos apie pro­jek­to ei­gą ir pan. Tuo tar­pu vė­liau, įgi­jus dar­bo pro­jek­tų
me­to­du pa­tir­ties, be­si­mo­kan­čių­jų ak­ty­vu­mas ir sa­va­ran­kiš­ku­mas pro­jek­tuo­se tu­rė­tų to­ly­džiai
di­dė­ti. Stu­den­tų pa­ži­ni­mas, jų stip­ry­bių ir sil­pny­bių iden­ti­fi­ka­vi­mas yra svar­būs no­rint pri­tai­ky­ti
pro­jek­tą be­si­mo­kan­čių­jų po­rei­kiams. Dar iki pro­jek­to pra­džios re­ko­men­duo­ja­ma dės­ty­to­jams
įver­tin­ti stu­den­tų ge­bė­ji­mus ir in­te­re­sus. Net­gi siū­lo­ma moks­lo me­tus pra­dė­ti nuo mi­nip­ro­jek­tų,
ku­riuo­se kar­tu ga­lė­tų dirb­ti že­mes­nių­jų ir aukš­tes­nių­jų kur­sų stu­den­tai. To­kiu at­ve­ju vy­res­nie­ji
mo­ky­tų jau­nes­niuo­sius, da­ly­tų­si sa­vo pro­jek­ti­ne ir as­me­ni­ne pa­tir­ti­mi ir pan. Dar iki pro­jek­to
pra­džios stu­den­tai tu­ri su­pras­ti, ko rei­kia pro­jek­tui, ko iš pro­jek­to me­to­do tai­ky­mo ti­ki­ma­si ir
pan. Dės­ty­to­jas tuo pa­čiu tu­ri su­pras­ti, ko­kios yra stu­den­tų nuo­sta­tos pro­jek­to at­žvil­giu, ką jie
gal­vo­ja apie pro­jek­tą ar at­ski­ras jo veik­las, kiek yra mo­ty­vuo­ti da­ly­vau­ti, koks yra jų da­ly­ki­nio
ir pro­jek­ti­nio pa­si­ren­gi­mo ly­gis ir pan.
Rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad stu­den­tų dar­bo tem­pas, ge­bė­ji­mas su­sio­rien­tuo­ti ir kt. yra skir­
tin­gi. Vi­sa­da bus stu­den­tų ar gru­pių, ku­rie dirbs lė­čiau ar grei­čiau nei ki­ti / ki­tos. Pas­ta­rie­ji tu­ri

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 71

 dau­giau ga­li­my­bių sėk­mingai atlikti pro­jek­tus. Ta­čiau dės­ty­to­jas tu­ri su­struk­tū­ruo­ti mo­ky­mo(si)
tu­ri­nį ir val­dy­ti pro­jek­tą taip, kad vi­si stu­den­tai jį baig­tų lai­ku ir vie­nu me­tu, to­dėl kar­tais at­ski­rų
gru­pių veik­los ga­li bū­ti skir­tin­gos ap­im­ties, su­dė­tin­gu­mo ir pan.
Dės­ty­to­jas taip pat tu­ri at­si­žvelg­ti ir į tai, kad aka­de­mi­niai stu­den­tų ge­bė­ji­mai ir­gi yra
skir­tin­go ly­gio. Gru­pė­je, kur aka­de­mi­niai ge­bė­ji­mai yra aukš­tes­ni, dir­ba­ma ki­taip nei gru­pė­je,
kur šie ge­bė­ji­mai yra že­mes­ni. Dės­ty­to­jas tu­rė­tų ras­ti bū­dų kur­ti to­kią mo­ky­mo(si) ap­lin­ką, kad
stu­den­tai ga­lė­tų pa­nau­do­ti jų tu­ri­mus ge­bė­ji­mus. Pro­jek­tas tu­ri įga­lin­ti stu­den­tus iš­reikš­ti sa­ve,
ska­tin­ti jų ge­bė­ji­mų to­bu­li­ni­mą, vys­ty­mą­si. Dės­ty­to­jas ga­li siū­ly­ti spręs­ti tas pa­čias pro­ble­mas,
nag­ri­nė­ti tą pa­čią te­mą su skir­tin­gų ge­bė­ji­mų stu­den­tais, ta­čiau jis tu­ri su­vok­ti, kad ga­lu­ti­nis pro­
jek­to re­zul­ta­tas skir­sis, t. y. jis ati­tiks stu­den­tų tu­ri­mus ge­bė­ji­mus.
Jei dės­ty­to­jas ar stu­den­tai ne­tu­ri pro­jek­ti­nės veik­los pa­tir­ties ir tik pa­de­da tai­ky­ti pro­
jek­tus stu­di­jų pro­ce­se, rei­kė­tų pra­dė­ti pa­ma­žu. Čia ga­li­ma pri­si­min­ti auk­si­nę tai­syk­lę: Ma­žiau
yra dau­giau. Pats pro­jek­tas yra tik da­lis vi­sos mo­ky­mo(si) veik­los ir jos or­ga­ni­za­vi­mo. Daž­nai
tai­kant pro­jek­tus stu­di­jo­se, rei­kia ne tik pa­reng­ti pro­jek­tą, bet ir per­tvar­ky­ti mo­ky­mo­si ap­lin­ką,
pa­keis­ti dar­bo po­bū­dį, o tai ne­leng­va pa­da­ry­ti iš kar­to. To­dėl pra­de­dan­tiems dės­ty­to­jams ir stu­
den­tams siū­lo­ma iš pra­džių im­tis ma­žų pro­jek­tų. Jų pra­na­šu­mas tas, kad dės­ty­to­jui už­ten­ka lai­ko
re­flek­tuo­ti, ana­li­zuo­ti tai, kas vyks­ta, kas da­ro­ma, ir tik po to da­ry­ti ati­tin­ka­mus spren­di­mus ir
ko­rek­ci­jas. To­kios veik­los yra at­lie­ka­mos su vi­sais pro­jek­tais, bet vyk­dant ma­žus pro­jek­tus tai
pa­da­ry­ti leng­viau. Pra­džio­je siū­lo­ma prie įpras­tų stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio už­duo­čių tie­siog pri­
dė­ti kai ku­rių pro­jek­ti­nės veik­los ele­men­tų, o vė­liau vi­siš­kai per­ei­ti prie pro­jek­tų me­to­do.
Stu­den­tams, ku­rie su­pran­ta pro­jek­tais grįs­to mo­ky­mo­si es­mę ar­ba ku­rie yra pa­si­ren­gę
da­ly­vau­ti pro­jek­tuo­se, ne­rei­kės daug lai­ko su­si­pa­žin­ti su pro­jek­tu (tai ga­li­ma pa­da­ry­ti ir per
vie­ną die­ną). Ta­čiau ki­tus stu­den­tus ga­li tek­ti mo­ky­ti pa­ties me­to­do ir jo tai­ky­mo me­to­di­kos.
Su ne­ži­nan­čiais pro­jek­tų me­to­do ir ne­tu­rin­čiais šio­je sri­ty­je pa­tir­ties stu­den­tais ne­rei­kia pro­jek­
to pra­dė­ti nuo pir­mo mo­ky­mo­si mė­ne­sio. Prieš vyk­dant pro­jek­tus jiems rei­kia duo­ti smul­kias
pro­jek­ti­nės veik­los už­duo­tis, ug­dy­ti ati­tin­ka­mus ge­bė­ji­mus, tai­ky­ti gru­pi­nį ir ko­o­pe­ruo­tą mo­ky­
mą(si), su­pa­žin­din­ti su sa­vęs ste­bė­se­nos pro­jek­te ga­li­my­bė­mis ir kt. Taip bus įgy­ta rei­ka­lin­ga
pa­tir­tis ir ži­nios. Pro­jek­tą tiks­lin­ga pra­dė­ti, kai stu­den­tai jau ži­no, kas yra pro­jek­tas, ką reiš­kia
dirb­ti gru­pė­mis ir pan. Ta­čiau bet ku­riuo at­ve­ju pir­ma­sis pro­jek­tas yra lyg led­lau­žis, to­dėl iš jo
ne­rei­kė­tų ti­kė­tis kaž­ko ypa­tin­go. Kai stu­den­tai įgys dau­giau ži­nių, ge­bė­ji­mų, kom­pe­ten­ci­jų ir
pro­jek­ti­nės veik­los pa­tir­ties, jie gaus ir di­des­nę nau­dą iš pro­jek­tų. Be to, trum­pės ir įvai­rioms
veik­loms at­lik­ti rei­ka­lin­gas lai­kas, to­dėl per tą pa­tį lai­ką ga­li­ma bus pa­da­ry­ti dau­giau. Tuo tar­pu
pir­mo­jo pro­jek­to me­tu lai­ko kiek­vie­nai veik­lai rei­kė­tų skir­ti kiek dau­giau nei įpras­tai.

1. Ko­kios be­si­mo­kan­čio­jo cha­rak­te­ris­ti­kos ga­lė­tų bū­ti trak­tuo­ja­

mos kaip pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo sėk­mės prie­lai­dos?
2. Ini­cijuo­da­mi stu­di­jų pro­jek­tą įver­tin­ki­te kon­kre­čių be­si­mo­kan­
čių­jų pa­si­ren­gi­mą pa­gal įvai­rius kri­te­ri­jus.

Di­dak­ti­nės ir va­dy­bi­nės dės­ty­to­jo kom­pe­ten­ci­jos

Pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo pro­ce­se ypač svar­bios va­dy­bi­nės dės­ty­to­jo kom­pe­ten­ci­jos, nes
nuo jų ga­li pri­klau­sy­ti ir vi­so pro­jek­to sėk­mė. Pir­miau­sia dės­ty­to­jas tu­rė­tų kruopš­čiai pla­nuo­
ti pro­jek­tų tai­ky­mą stu­di­jų pro­ce­se. Kar­tais stu­den­tams ar ki­tiems as­me­nims ga­li su­si­da­ry­ti
klai­din­gas įspū­dis, kad, dir­bant pro­jek­tų me­to­du, dės­ty­to­jas nie­ko ne­vei­kia, o dir­ba ir ak­ty­vūs
yra tik stu­den­tai. Ta­čiau tai ne­tie­sa, nes pro­jek­tų me­to­das rei­ka­lau­ja kruopš­taus pla­na­vi­mo ir pa­
si­ruo­ši­mo, aiš­kaus pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo ma­ty­mo vi­so­je stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio pro­gra­mo­

72 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
je. Pa­vyz­džiui, ga­li­ma 40 proc. lai­ko skir­ti tra­di­ci­nėms veik­loms au­di­to­ri­jo­je, o 60 proc. – skir­ti
pro­jek­tui. Iš­kė­lus stu­di­jų da­ly­ko mo­ky­mo­si tiks­lus, rei­kia nu­spręs­ti, ko­kios tra­di­ci­nės stra­te­gi­
jos ge­riau­siai leis tuos tiks­lus pa­siek­ti. Taip pat rei­kia per­gal­vo­ti, ko­kias veik­las ge­riau or­ga­ni­
zuoti tra­di­ci­niu bū­du, ko ne­no­ri­ma pra­ras­ti, ko­kiems tiks­lams pa­siek­ti bus pasirinktas pro­jek­tų
me­to­das. Kar­tais pa­skai­tos yra tin­ka­miau­sias ir eko­no­miš­kiau­sias bū­das pa­teik­ti stu­den­tams
in­for­ma­ci­ją. Jei pro­jek­te rei­kės ge­bė­ji­mų, ku­rių stu­den­tai dar ne­tu­ri, vi­sų pir­ma rei­kia jų įgy­ti
ar ieš­ko­ti ga­li­mų šių ge­bė­ji­mų trū­ku­mų kom­pen­sa­vi­mo bū­dų. Tam tiks­lui ga­li­ma net vi­du­ry­je
pro­jek­to tu­rė­ti struk­tū­ruo­tą pa­skai­tą ar ki­tą tra­di­ci­nę veik­lą. Pro­jek­tais grįs­tą mo­ky­mą­si ga­li­ma
su­vok­ti kaip tam tik­rą tęs­ti­nu­mą, t. y. jo lyg ne­ga­li­ma pra­dė­ti ir už­baig­ti. Pro­jek­to me­tu ug­do­
mos pa­grin­di­nės ži­nios, įgy­ja­ma ati­tin­ka­mų ge­bė­ji­mų. Pro­jek­tas jo vyk­dy­mo me­tu tu­ri bū­ti
kruopš­čiai do­ku­men­tuo­ja­mas. Siū­lo­ma vis­ką de­ta­liai už­ra­šy­ti ir sau­go­ti tuos už­ra­šus, pa­sta­bas,
pa­grin­di­nius ir nu­krei­pian­čius klau­si­mus, tu­ri­nio stan­dar­tus ir pan. Šie už­ra­šai ga­li bū­ti nau­din­
gi sa­vi­kon­tro­lei. Ne­rei­kė­tų vyk­dy­ti ke­lių pro­jek­tų iš kar­to vie­nu me­tu. To­kiu at­ve­ju kai ku­rių
pro­jek­tų rei­kė­tų at­si­sa­ky­ti ar­ba reng­ti ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tus, in­teg­ruo­jant juo­se į ke­lių
stu­di­jų da­ly­kų / mo­du­lių tu­ri­nį. Tai lems pro­jek­to ko­ky­bę.
Vie­nas svar­biau­sių pa­ta­ri­mų, skir­tų pra­de­dan­tiems dės­ty­to­jams, bū­tų vi­sų pir­ma ge­rai at­
lik­ti vie­ną pro­jek­tą, o tik po im­tis ki­tų. Ne­rei­kė­tų pra­dė­ti ir nuo la­bai di­de­lės ap­im­ties pro­jek­tų.
Kar­tais pro­jek­tai ga­li bū­ti ne­įvei­kia­mi ir ga­na kom­pli­kuo­ti, o pro­jek­to va­do­vas, taip pat dės­ty­to­
jas, vi­są lai­ką tu­ri val­dy­ti pro­jek­tą, jį kon­tro­liuo­ti, ko­re­guo­ti ir pan. Į pir­muo­sius vyk­do­mus pro­
jek­tus ne­pa­tar­ti­na įtrauk­ti daug dės­ty­to­jų, vyk­dy­ti di­de­lius ben­dra­dar­bia­vi­mo pro­jek­tus. Tu­ri­mų
ge­bė­ji­mų ir pa­tir­ties su­val­dy­ti to­kį pro­jek­tą ga­li pri­trūk­ti, o tai ga­li pa­kenk­ti vi­sam pro­jek­tui.
Dė­me­sio rei­kia skir­ti in­for­ma­ci­jos apie pro­jek­tą vie­ši­ni­mui. In­for­ma­ci­ją apie pro­jek­tą
tiks­lin­ga skelb­ti mo­kyk­los tin­kla­la­py­je. Sklai­da ga­li bū­ti vyk­do­ma ir ki­tus su­in­te­re­suo­tus as­me­
nis kvie­čian­tis į pro­jek­to eta­pų, veik­lų, re­zul­ta­tų ap­ta­ri­mus. Tai da­ro­ma tam, kad ir ki­ti, ku­rie tuo
me­tu ne­da­ly­vau­ja pro­jek­te, su­vok­tų, kad pro­jek­tų veik­la la­bai ski­ria­si nuo tra­di­ci­nės veik­los,
kad su­si­do­mė­tų ar net su­si­ža­vė­tų pro­jek­ti­ne veik­la. Tai­kant pro­jek­to me­to­dą rei­kės ko­mu­ni­kuo­ti
su dau­ge­liu žmo­nių, ku­rie gal­būt tie­sio­giai ne­bus su­si­ję ar ne­da­ly­vaus pro­jek­te, ta­čiau ir jie tu­ri
su­vok­ti pro­jek­ti­nės vei­kos es­mę ir ži­no­ti, ko iš jų ti­ki­ma­si pro­jek­te. To­kia in­for­ma­ci­ja ga­li bū­ti
pa­teik­ta in­ter­ne­to sve­tai­nė­je, elek­tro­ni­niais laiš­kais ir pan. Gre­ta ben­dro pro­jek­to pri­sta­ty­mo
ga­li bū­ti pa­teik­tas ir jo ka­len­do­rius, dar­bo pla­nas su pa­grin­di­niais pro­jek­to eta­pais, pro­jek­to sie­
ki­niai, te­le­fo­no nu­me­riai kon­tak­tams ir pan. Kar­tais pra­šo­ma at­sa­ky­ti į to­kius laiš­kus, kad bū­tų
aiš­ku, kad ad­re­sa­tas juos skai­tė. In­for­ma­ci­ja apie pro­jek­to ei­gą tu­rė­tų bū­ti pla­ti­na­ma nuo­lat. Pro­
jek­to pa­bai­go­je siun­čia­ma ir pro­jek­to ata­skai­ta. Vi­sos šios veik­los la­bai pa­de­da ap­lin­ki­niams,
pvz., part­ne­riams, su­pras­ti, kaip stu­den­tai mo­ko­si per pro­jek­tus.
Dės­ty­to­jas tu­ri ge­rai ap­gal­vo­ti apie eks­per­tų įtrau­ki­mą į pro­jek­to veik­las. Jie tu­ri bū­ti
kvie­čia­mi ta­da, kai jų da­ly­va­vi­mo tik­rai rei­kia, nes eks­per­tų da­ly­va­vi­mas kar­tais ga­li trik­dy­ti
stu­den­tus, kel­ti ne­ri­mą ir pan. Dėl šios prie­žas­ties eks­per­tų at­ran­ka tu­rė­tų bū­ti la­bai kruopš­ti ir
at­sa­kin­ga.
Mo­ky­ti stu­den­tus ras­ti in­for­ma­ci­ją įvai­riuo­se šal­ti­niuo­se, su­vo­kiant, kad in­ter­ne­tas yra
tik vie­nas in­for­ma­ci­jos šal­ti­nių. Dės­ty­to­jas ir stu­den­tai tu­ri su­vok­ti, kad in­ter­ne­tas yra pir­mi­
nis šal­ti­nis, bet to­kios įstai­gos kaip bib­lio­te­ka, ki­ti in­for­ma­ci­niai cen­trai daž­nai tu­ri ir ge­res­nės
in­for­ma­ci­jos už tą, ku­rią ga­li­ma ras­ti in­ter­ne­te. Bib­lio­te­ki­nin­kas ar ki­to pa­na­šaus cen­tro dar­
buo­to­jas ga­li bū­ti ir pro­jek­to part­ne­riu, da­ly­vau­ti pro­jek­te nuo pat pra­džių iki pa­bai­gos, ta­čiau
jie tu­ri aiš­kiai su­pras­ti sa­vo vaid­me­nį pro­jek­te. Dės­ty­to­jas tu­ri pa­dė­ti stu­den­tams iš­mok­ti ras­ti
in­for­ma­ci­ją in­ter­ne­te. Ne vi­sa­da tiks­lin­ga in­for­ma­ci­jos pa­ieš­ką pa­lik­ti stu­den­tų nuo­žiū­rai. Net
nau­do­jan­tis in­ter­ne­tu rei­kė­tų kar­tu su stu­den­tais pa­si­ruoš­ti to­kiai veik­lai: pir­miau­sia tiks­lin­ga
per­žiū­rė­ti tin­ka­mus, nau­din­gus tin­kla­la­pius ir pa­teik­ti stu­den­tams pir­mi­nį są­ra­šą, nuo ku­rio jie
ga­lė­tų pra­dė­ti. Ki­taip stu­den­tai ga­li su­gaiš­ti daug lai­ko bergž­džiai in­for­ma­ci­jos pa­ieš­kai. Stu­den­
tai daž­nai nau­do­ja­si įvai­riais tin­kla­la­piais, bet daž­nai jie ne­tu­ri pa­kan­ka­mai ži­nių nag­ri­nė­ja­ma

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 73

 te­ma ir rei­ka­lin­go žo­dy­no, kad aiš­kiai su­pras­tų, ko jie ieš­ko ir ką tu­ri ras­ti. Rei­kia juos to mo­ky­
ti. Be to, jie ne vi­sa­da yra tik­ri, kad ras­tos in­for­ma­ci­jos ko­ky­bė yra tin­ka­ma. Rei­kė­tų pri­si­min­ti,
kad in­for­ma­ci­ja in­ter­ne­te nuo­lat kin­ta, to­dėl bū­ti­na iš­sau­go­ti kai ku­rią ypač svar­bią in­for­ma­ci­ją.
Stu­den­tai taip pat tu­ri bū­ti mo­ko­mi įver­tin­ti in­for­ma­ci­jos ko­ky­bę, tin­ka­mu­mą, nau­do­tis įvai­riais
šal­ti­niais ir pan., ska­tin­ti jais rem­tis ir ne­ig­no­ruo­ti spaus­din­tų šal­ti­nių.
Ap­skri­tai tin­ka­mas ir tiks­lin­gas tech­no­lo­gi­jų nau­do­ji­mas ga­li bū­ti ga­lin­gu įran­kiu mo­
ky­mo(si) pro­ce­se, ta­čiau ne­tin­ka­mai nau­do­ja­mos jos ga­li įgau­ti net griau­na­mą po­vei­kį. Pla­nuo­
jant pro­jek­tą dės­ty­to­jas tu­rė­tų ap­gal­vo­ti, kaip tech­no­lo­gi­jos ga­li pa­vers­ti pro­jek­tą efek­ty­ves­niu.
Ne­rei­kė­tų nau­do­ti tech­no­lo­gi­jų ak­lai. Pla­nuo­jant pro­jek­tą rei­kė­tų nu­spręs­ti, kur ir ko­kios tech­no­
lo­gi­jos bus rei­ka­lin­gos. Ne­tei­sin­ga gal­vo­ti, kad tik tech­no­lo­gi­jos už­tik­rins pro­jek­to sėk­mę. Jos
tu­rė­tų bū­ti nau­do­ja­mos ten, kur jų tik­rai rei­kia, t. y. pra­smin­gai. Jo­kiu bū­du į ant­rą­jį pla­ną ne­ga­li­
ma nu­stum­ti pa­ties pro­jek­to tu­ri­nio, jo es­mės. Ben­druo­me­nės pa­tir­tis yra kur kas svar­bes­nė nei
tech­no­lo­gi­jos. Be to, jei tech­no­lo­gi­jas nau­dos stu­den­tai, rei­kia įsi­ti­kin­ti, ar jie mo­ka nau­do­tis
ati­tin­ka­ma tech­no­lo­gi­ja ar­ba rei­kia skir­ti lai­ko to iš­mok­ti. Nau­do­jant tech­no­lo­gi­jas, nau­din­ga
tu­rė­ti grei­tai pa­sie­kia­mą tech­no­lo­gi­jų spe­cia­lis­tą, ga­lin­tį grei­tai pa­tai­sy­ti ge­di­mus. Be to, dės­ty­to­
jas pir­miau­sia pats tu­ri bū­ti iš­ban­dęs tech­no­lo­gi­ją ir tik po to ją ga­li siū­ly­ti stu­den­tams. Ap­skri­tai
tech­no­lo­gi­ja tu­ri pa­dė­ti dirb­ti, o ne frust­ruo­ti ar ap­sun­kin­ti mo­ky­mą­si.
Dės­ty­to­jas ne­tu­rė­tų bi­jo­ti pro­jek­to ei­go­je at­lik­ti rei­ka­lin­gų ko­rek­ci­jų. To­kios ko­rek­
ci­jos ga­li bū­ti rei­ka­lin­gos ma­tant, kad stu­den­tai pra­lei­do kaž­ką, at­lie­ka ne­tin­ka­mai, trūks­ta lai­ko
ar pan. Ne­rei­kia bi­jo­ti pri­pa­žin­ti, kad kaž­kas bu­vo ne­nu­ma­ty­ta. Klys­ti yra na­tū­ra­lu, bet pa­ste­bė­
jus klai­dą ar pra­žiū­rė­ji­mą, rei­kia tai iš­tai­sy­ti. Kar­tais yra sun­ku su­si­tai­ky­ti su tuo, kad pro­jek­tas
ne­vyks­ta pa­gal pla­ną, bet vi­si pro­jek­to da­ly­viai tu­ri iš­mok­ti tai pri­pa­žin­ti, nustatyti ne­sėk­mių
priežastis ir ieš­ko­ti ke­lio į sėk­mę. Rei­kia gi­lin­tis į prie­žas­tis, ko­dėl pro­ble­mos ar ne­sėk­mės ki­lo,
ir pa­dė­ti stu­den­tams įveik­ti sun­ku­mus (pvz., lai­ko va­dy­ba, or­ga­ni­za­ci­ja, darbš­tu­mas, ra­šy­mo
ge­bė­ji­mai ir pan.). Sie­kiant iš­spręs­ti šiuos sun­ku­mus ir pro­ble­mas bei at­lik­ti rei­ka­lin­gas ko­rek­ci­
jas, ga­li­ma reng­ti su­si­ti­ki­mus, or­ga­ni­zuo­ti pa­pil­do­mas veik­las ar jas ko­re­guo­ti, da­ry­ti tar­pi­nius
at­si­skai­ty­mus bei ver­ti­ni­mus ir kt. To­kie su­si­ti­ki­mai plė­to­ja dės­ty­to­jo ir stu­den­to san­ty­kius ir
kei­čia jų ko­ky­bę. Kar­tais pro­jek­to ne­sėk­mės yra su­si­ju­sios su iš­ori­niais veiks­niais, ku­rių nei
dės­ty­to­jas, nei tuo la­biau stu­den­tai ne­ga­li kon­tro­liuo­ti. To­kiu at­ve­ju svar­bu pa­aiš­kin­ti gru­pei ir
ben­druo­me­nei, dėl ko­kių prie­žas­čių ne­ga­li­ma pa­siek­ti nu­ma­ty­to tiks­lo. Daž­niau­siai to­kios tar­pi­
nės ko­rek­ci­jos bū­na ne­di­de­lės, ne­es­mi­nės. Taip yra to­dėl, kad vy­ko su­si­ti­ki­mai ir po­kal­biai su
da­ly­viais in­di­vi­du­a­liai ir gru­pė­se iki pro­jek­to, ir tie da­ly­viai ži­no, kur rei­kia kreip­tis, kai sun­ku­
mai ir pro­ble­mos dar nė­ra di­de­li.
Dės­ty­to­jui svar­bus at­ski­rų pro­jek­to da­lių iš­ma­ny­mas, ti­pi­nių pro­ble­mų ir sun­ku­mų, ky­
lan­čių be­si­mo­kan­tie­siems, ži­no­ji­mas ir ge­bė­ji­mas juos val­dy­ti. Pa­vyz­džiui, įva­di­nė­je da­ly­je be­
si­mo­kan­tie­siems (ypač jei­gu jie yra pir­mų­jų stu­di­jų me­tų stu­den­tai) daž­nai ky­la ne­tik­ru­mo,
ne­ži­no­my­bės, ne­sau­gu­mo jaus­mas. Te­mos pa­rin­ki­mo eta­pe be­si­mo­kan­tie­siems sun­ku­mų ke­lia
tin­ka­mas pro­ble­mos pa­si­rin­ki­mas, o gru­pių su­da­ry­mo eta­pe jiems sun­ku ap­si­spręs­ti, į ko­kią
gru­pę įsi­trauk­ti, ir pan. Pro­ble­mų for­mu­la­vi­mo eta­pe be­si­mo­kan­tie­ji ieš­ko vie­tos vie­nas ki­to
at­žvil­giu (kas kon­tro­liuos, da­rys įta­ką, im­sis ini­cia­ty­vos ir pan.). Be­si­mo­kan­tie­siems taip pat
ga­li kil­ti sun­ku­mų ap­ta­riant ir nu­sta­tant dar­bo tiks­lą. Dar­bo pla­na­vi­mo eta­pe be­si­mo­kan­tie­siems
(ypač pra­de­dan­tiems) ga­li kil­ti pro­ble­mų ap­gal­vo­jant ir su­da­rant dar­bo ei­gos pla­ną, pa­si­skirs­
tant dar­bus ir pan. (pvz., iš­si­aiš­kin­ti san­ty­kius gru­pė­je, iš­si­aiš­kin­ti kiek­vie­no na­rio elg­se­ną ir jo
veik­los mo­ty­vus bei po­rei­kius). Vi­sais šiais at­ve­jais dės­ty­to­jas tu­ri teik­ti įvai­rią pa­ra­mą, t. y. pa­
dė­ti su­siau­rin­ti be­si­mo­kan­čių­jų siū­lo­mus tiks­lus ir pa­si­rink­ti re­a­les­nius, iš­veng­ti pa­vir­šu­ti­niš­ko
su­pra­ti­mo, at­lik­ti kon­flik­tų ir ne­su­ta­ri­mų pre­ven­ci­ją, pa­drą­sin­ti ir kt. Jei be­si­mo­kan­tie­siems yra
sun­ku įver­tin­ti gau­tus re­zul­ta­tus ar tam­pa ne­be­įdo­mu steng­tis dėl ga­lu­ti­nio re­zul­ta­to, dės­ty­to­jas
pa­de­da gau­tus re­zul­ta­tus te­ore­ti­zuo­ti, api­brėž­ti są­vo­kas, pa­ruoš­ti juos pri­sta­ty­ti.

74 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 1. Ko­kios dės­ty­to­jo kom­pe­ten­ci­jos ga­lė­tų bū­ti trak­tuo­ja­mos kaip
pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo sėk­mės prie­lai­dos? Ku­rios iš jų bū­din­
gos Jums?

Pa­lan­ki mo­ky­mui­si pro­jek­tų me­to­du ap­lin­ka

Tai­kant pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jų pro­ce­se, rei­kė­tų at­si­žvelg­ti ir į rei­ka­la­vi­mus ap­lin­kai.
Svar­bu su­vok­ti, kiek pri­ei­na­ma yra in­for­ma­ci­ja apie stu­di­jų pro­gra­mo­je nag­ri­nė­ja­mos veik­los
pro­ce­są (žmo­nes, nau­jos veik­los ten­den­ci­jas, po­ky­čius bei juos le­mian­čius veiks­nius, veik­los
ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jus ir pan.). Kar­tu ak­tu­a­li šiuo po­žiū­riu yra ir tu­ri­ma sam­pra­ta apie veik­los
kon­teks­tą, ga­li­my­bę įver­tin­ti veik­los efek­ty­vu­mą (duo­me­nų ba­zės, do­ku­men­tai, fi­nan­si­niai as­
pek­tai, ver­ty­bės, fak­tai ir skai­čiai, tei­si­niai rei­ka­la­vi­mai, or­ga­ni­za­ci­nė struk­tū­ra ir kt. kon­teks­to
veiks­niai) bei dar­bo prak­ti­ką pla­tes­nia­me so­cia­li­nia­me kon­teks­te skir­tin­guo­se lyg­me­ny­se ir skir­
tin­guo­se švie­ti­mo pro­ce­so eta­puo­se, su­si­ju­siuo­se su kon­kre­čiais mo­ky­mo­si pro­ce­sais, mo­ky­mo
prak­ti­ka, įgy­ven­di­na­mo­mis pro­gra­mo­mis, or­ga­ni­za­ci­ja, jos va­do­vais ir va­dy­ba, iš­ori­ne ko­mu­ni­
ka­ci­ja ar pla­tes­niu, su ben­druo­me­ne su­si­ju­siu kon­teks­tu. Ga­li­ma iš­skir­ti ke­le­tą pro­jek­tų me­to­do
tai­ky­mui pa­lan­kios ap­lin­kos ir jos kū­ri­mo as­pek­tų, ku­riuos ap­tar­si­me iš­sa­miau.
Fi­zi­nės ap­lin­kos, pa­leng­vi­nan­čios pro­jek­ti­nę veik­lą, su­kū­ri­mas. Pra­de­dant vyk­dy­ti pro­
jek­tus, rei­kia su­kur­ti dar­bi­nes ap­lin­kas au­di­to­ri­jo­je ir ap­si­rū­pin­ti pa­grin­di­nė­mis prie­mo­nė­mis,
ku­rios bus rei­ka­lin­gos stu­den­tams. Pro­jek­tams at­lik­ti ga­li pri­reik­ti la­bai įvai­rios me­džia­gos, ku­ri
tu­rė­tų bū­ti ati­tin­ka­mai kom­plek­tuo­ja­ma ir nau­do­ja­ma.
Dės­ty­to­jo ir stu­den­to vaid­me­nų kai­ta. Kaip jau mi­nė­ta, pro­ble­mos spren­di­mo mo­ky­mas
kon­cen­truo­ja­si į stu­den­tą, ku­ris jau kaž­ką ži­no ir dar no­ri su­ži­no­ti dau­giau, kad ga­lė­tų iš­spręs­ti
su­dė­tin­gas pro­ble­mas. Dės­ty­to­jo spren­di­mo bū­das la­bai daž­nai ne­tin­ka stu­den­tui, tuo la­biau,
kad pas­ta­ra­sis daž­nai gal­vo­ja, kad jo spren­di­mas bū­tų ge­res­nis. Dės­ty­to­jas ne­bė­ra šio pro­ce­so
„iš­min­čius“. Jo pa­rei­ga – nu­kreip­ti stu­den­tus tei­sin­ga lin­kme ir pa­tar­ti bei pa­dė­ti jiems, teik­ti
in­di­vi­du­a­lią ar gru­pi­nę pa­gal­bą, įvai­rius stu­den­tų įga­li­ni­mo bū­dus. Stu­den­tas pro­jek­tų me­to­do
me­tu tam­pa ak­ty­viu mo­ky­mo­si pro­ce­so da­ly­viu: dir­ba ko­man­do­je, at­lie­ka tam tik­ras funk­ci­jas
ir už­duo­tis, de­ri­na tar­pas­me­ni­nius san­ty­kius, ren­ka­si veik­lą ir pan. Tai­gi be­si­mo­kan­ty­sis ir dės­ty­
to­jas tu­ri dirb­ti su­tar­ti­nai, pla­nuo­ti, ap­mąs­ty­ti ir įgy­ven­din­ti su­ma­ny­mus.
Kul­tū­ros, ak­cen­tuo­jan­čios stu­den­tų sa­vi­val­dų mo­ky­mą­si, kū­ri­mas. Mo­kyk­lo­se daž­nai
dar neug­do­mas ak­ty­vus, sa­vi­val­dus ir sa­va­ran­kiš­kas be­si­mo­kan­ty­sis. Pro­jek­tų me­tu to­kios stu­
den­to cha­rak­te­ris­ti­kos, vie­na ver­tus, ga­li bū­ti sėk­min­go dar­bo pro­jek­te prie­lai­dos, ki­ta ver­tus,
pro­jek­ti­nė veik­la ypač pa­lan­ki to­kioms cha­rak­te­ris­ti­koms ug­dy­tis. Tuo tiks­lu stu­den­tai tu­rė­tų
bū­ti su­pa­žin­din­ti su stu­di­jų pro­gra­ma ir jos rei­ka­la­vi­mais, ap­tar­ta, ko­kie yra jų lū­kes­čiai stu­di­jų
pro­ce­se, ko­kie yra ug­dy­mo įstai­gos rei­ka­la­vi­mai, kaip rei­kė­tų ir / ar bū­tų tiks­lin­ga mo­ky­tis, stu­di­
juo­ti, dirb­ti įvai­ria­ly­pė­je ap­lin­ko­je. Vie­na es­mi­nių šiuo­lai­ki­nio dės­ty­to­jo funk­ci­jų yra ne pa­pras­
čiau­siai mo­ky­ti, per­teik­ti tu­ri­nį, bet mo­ky­ti mo­ky­tis. Ge­rai be­si­mo­kan­tie­ji daž­niau­siai tai mo­ka.
Jie ži­no, kad, pvz., iš bib­lio­te­kos rei­kia pa­si­im­ti ne vie­ną kny­gą, kad ne­rei­kia pa­si­rink­ti la­bai pla­
čios te­mos pro­jek­tui, nes bus per di­de­lis kie­kis in­for­ma­ci­jos, ir pan. Dės­ty­to­jo vaid­muo – pa­dė­ti
stu­den­tams įveik­ti įvai­rius sun­ku­mus, pa­dė­ti jiems mo­ky­tis ir pa­siek­ti stu­di­jų da­ly­ko / mo­du­lio
pro­gra­mo­je nu­ma­ty­tų tiks­lų. Dės­ty­to­jas taip pat tu­ri ug­dy­ti stu­den­tų lai­ko va­dy­bos ir or­ga­ni­za­
ci­nius ge­bė­ji­mus. Tra­di­ci­nis dės­ty­to­jas tra­di­ci­nė­je au­di­to­ri­jo­je val­do vi­są mo­ky­mo(si) pro­ce­są,
to­dėl stu­den­tams nė­ra po­rei­kio ži­no­ti ir mo­kė­ti val­dy­ti lai­ką – tai da­ro ar­ba dės­ty­to­jas, ar­ba pats
tvar­ka­raš­tis, ta­čiau pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo me­tu val­dy­ti lai­ką ir veik­las tu­ri pats stu­den­tas(ai).
Dės­ty­to­jas tu­ri su­vok­ti, kad jis nė­ra tik tu­ri­nio per­tei­kė­jas, kad stu­di­jos yra skir­tos stu­den­tų

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 75

 mąs­ty­mui ug­dy­ti. Ne­rei­kia nu­ver­tin­ti stu­den­tų mąs­ty­mo svar­bos: dės­ty­to­jas ne­tu­rė­tų su­pla­nuo­ti
ab­so­liu­čiai vis­ko. Jis tu­ri bū­ti at­vi­ras stu­den­tų idė­joms. Rei­kia leis­ti stu­den­tams mo­ky­tis iš sa­
vo klai­dų, kur­ti mo­ky­mo­si ap­lin­kas, ku­rio­se stu­den­tai ga­lė­tų pri­si­im­ti dau­giau at­sa­ko­my­bės už
mo­ky­mo­si tu­ri­nį, veik­las ir už mo­kyk­los ri­bų. Tam ypač pa­lan­kus pro­jek­tų me­to­das. Mo­ky­mo­si
ap­lin­kos per­tvar­ky­mas dės­ty­to­jui reiš­kia per­ėji­mą nuo „iš­min­čiaus“ prie „gi­do“ vaid­mens. Tai
reiš­kia ben­dra­dar­biau­jan­čios ap­lin­kos su­kū­ri­mą, įtrau­kiant į tai ir stu­den­tus, nes pro­jek­tai yra
abi­pu­sė at­sa­ko­my­bė. Dės­ty­to­jas tu­ri per­mąs­ty­ti san­ty­kį su stu­den­tais ir tap­ti dau­giau fa­si­li­ta­to­
riu­mi ir va­do­vu. Iš pir­mo žvilgs­nio ga­li at­ro­dy­ti, kad dės­ty­to­jas pra­ran­da mo­ky­mo(si) kon­tro­lę,
bet iš tik­ro taip nė­ra. Dės­ty­to­jas vis dar kon­tro­liuo­ja vi­sus pro­ce­sus, bet kar­tu jis pri­pa­žįs­ta, kad
stu­den­tai ga­li ir pa­tys pri­im­ti spren­di­mus ir bū­ti už juos at­sa­kin­gi. Per­ėji­mas nuo į dės­ty­to­ją ar
tu­ri­nį orien­tuo­to prie į stu­den­tą orien­tuo­to mo­ky­mo­si rei­ka­lau­ja di­de­lių po­ky­čių ir ga­li kel­ti
įvai­rių jaus­mų, net frust­ra­ci­jų, nes rei­ka­lau­ja iš­mok­ti daug nau­jų da­ly­kų. Ta­čiau rei­kia siek­ti abi­
pu­sės – dės­ty­to­jų ir stu­den­tų – ne­pri­klau­so­my­bės stu­di­jų pro­ce­se. Jei stu­di­jų pra­džio­je stu­den­tai
yra ga­nė­ti­nai pri­klau­so­mi nuo dės­ty­to­jo, tai stu­di­jų pa­bai­go­je tai iš es­mės pa­si­kei­čia. Dės­ty­to­jas
tu­ri iš­mok­ti ne pa­teik­ti at­sa­ky­mus, o kel­ti klau­si­mus ir to pa­ties mo­ky­ti stu­den­tus.
Stu­di­jų tu­ri­nio tin­ka­mu­mas pro­jek­tų me­to­dui. Kal­bant apie mo­ky­mo(si) ap­lin­ką, pa­lan­
kią pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mui stu­di­jų pro­ce­se, rei­kė­tų at­kreip­ti dė­me­sį į stu­di­jų tu­ri­nio tin­ka­mu­
mą taikant pro­jek­tų me­to­dą. Stu­di­jų / mo­ky­mo(si) tu­ri­nys tu­rė­tų bū­ti:
• Op­ti­ma­lios ap­im­ties, t. y. jis tu­rė­tų bū­ti nei per pla­tus, nei per siau­ras. Per pla­tų stu­di­jų
da­ly­ko / mo­du­lio tu­ri­nį rei­kės skai­dy­ti, o per daug siau­rą – su­jung­ti su ki­to stu­di­jų da­ly­ko tu­ri­
niu, in­teg­ruo­jant ir tu­ri­nį, ir veik­lų rū­šis. Ta­čiau tai ga­li bū­ti sun­kiau, pvz., dėl vi­di­nės ko­mu­ni­ka­
ci­jos stu­di­jų pro­gra­mo­je, ypač kai stu­di­jų da­ly­kai yra skir­tin­guo­se se­mest­ruo­se, ar dar­bo ko­man­
do­je ga­li­my­bių ri­bo­tu­mų. Šiuo po­žiū­riu la­bai pra­vers­tų mo­du­li­nė stu­di­jų pro­gra­mos są­ran­ga,
kai stu­di­jų tu­ri­nys for­muo­ja­mas stam­bes­nės ap­im­ties, ta­čiau sa­vo es­me ir tu­ri­niu or­ga­niš­kai
su­si­ju­siais vie­ne­tais – mo­du­liais. Tu­ri­nio pras­me bū­da­mas in­teg­ra­les­nis mo­du­lis la­biau at­lie­pia
ir pa­čios prak­ti­kos in­teg­ra­lu­mą, o tai su­da­ro pa­lan­kes­nes są­ly­gas tai­ky­ti pro­jek­tų me­to­dą stu­di­jų
pro­ce­se.
• Su­dė­tin­gu­mas, t. y. kon­kre­tu­mo ir abst­rak­tu­mo, aka­de­miš­ku­mo ir prak­tiš­ku­mo san­ty­
kis tu­ri­ny­je. Per daug abst­rak­tus ir aka­de­miš­kas tu­ri­nys, vie­na ver­tus, ga­li bū­ti kliū­tis sie­kiant
įgy­ven­din­ti pro­jek­tą, nors, ki­ta ver­tus, pro­jek­to me­to­das ga­li pa­leng­vin­ti įsi­sa­vin­ti ir ga­na „sau­
sas“ aka­de­mi­nes te­mas. Ta­čiau bet ku­riuo at­ve­ju dės­ty­to­jas tu­rė­tų su­vok­ti, kad ne vi­sa me­džia­ga
yra tin­ka­ma stu­di­juo­ti pro­jek­tų me­to­du.
• Pro­ble­miš­ku­mas, t. y. stu­di­jų tu­ri­nys sa­vy­je tu­ri su­po­nuo­ti re­a­lias pro­ble­mas, al­ter­
na­ty­vius jų spren­di­mo bū­dus ir pan., nes juk es­mi­nis pro­jek­to bruo­žas yra jo ori­gi­na­lu­mas ir
nau­ju­mas. Kaip tei­gia T. Ta­mo­šiū­nas (1999), pro­jek­ti­nis dar­bas nė­ra ma­te­ma­ti­nio už­da­vi­nio
spren­di­mas pa­gal ži­no­mą al­go­rit­mą. Šia­me dar­be do­mi­nuo­ja ne­apib­rėž­tu­mai, ne­tir­ti reiš­ki­niai,
ne­ži­no­mos są­ly­gos, ne­nu­ma­ty­ti veiks­niai.
• Pro­ble­mų re­a­lu­mas, t. y. tik to­kiu at­ve­ju bus ga­li­ma įgy­ven­din­ti pa­reng­tus pro­jek­tus
ug­dy­mo prak­ti­ko­je, kai be­si­mo­kan­tie­ji ga­lės ana­li­zuo­ti re­a­lų gy­ve­ni­mą ir ug­dy­mo prak­ti­ką,
ku­ri daž­nai yra la­biau kom­plek­si­nė, in­teg­ra­li, įvai­ria­pu­sė ir dau­gia­ma­tė nei nag­ri­nė­ta te­ori­ja.
Pas­ta­ro­jo­je mo­ky­mo­si tiks­lais daž­nai tam tik­ri ele­men­tai at­ri­bo­ja­mi vie­nas nuo ki­to, kad bū­tų
ga­li­ma įsi­gi­lin­ti į vie­ną, tar­si tei­giant, kad ki­ti tuo me­tu ne­tu­ri nag­ri­nė­ja­mam ele­men­tui įta­kos.
Tuo tar­pu ug­dy­mo prak­ti­ko­je jie yra tar­pu­sa­vy­je su­si­ję ir vei­kia vie­nas ki­tą. Be to, nag­ri­nė­jant
re­a­lias pro­ble­mas, be­si­mo­kan­čių­jų įsi­trau­ki­mas, ini­cia­ty­va, pa­si­ten­ki­ni­mas ir mo­ty­va­ci­ja, iš­
spren­dus re­a­lią gy­ve­ni­miš­ką pro­ble­mą, yra kur kas di­des­nis nei dir­bant su imi­ta­ci­nė­mis ap­lin­
ko­mis.
• Įgy­ven­di­na­mu­mas, ku­ris yra svar­bus net ir tuo at­ve­ju, kai pro­jek­tas yra la­biau orien­tuo­
tas ne į prak­ti­kos kon­stra­vi­mą ir re­konst­ra­vi­mą, t. y. į re­zul­ta­tą, o į mo­ky­mo­si, tai­kant pro­jek­to

76 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
me­to­dą, pro­ce­są, į veik­los pro­jek­ta­vi­mą. Šiuo at­ve­ju iš­lai­ko­mos vi­sos struk­tū­ri­nės pro­jek­to da­
lys, pro­jek­to pla­na­vi­mo ir val­dy­mo cik­lo eta­pai, ta­čiau re­a­liai įvyk­dy­tas bus gal­būt tik pro­jek­to
pla­na­vi­mo eta­pas, ki­tus pro­jek­to val­dy­mo cik­lo eta­pus pa­lie­kant te­ori­nio mo­de­lia­vi­mo lyg­me­ny­
je.
• Da­ly­ko / mo­du­lio stu­di­jų truk­mė bei pro­por­ci­jos tarp at­ski­rų tie­sio­gi­nio stu­den­tų dar­
bo kom­po­nen­tų. Tai­kant pro­jek­tų me­to­dą kon­kre­čia­me stu­di­jų da­ly­ke / mo­du­ly­je, tie­sio­gi­nis
dar­bas au­di­to­ri­jo­je ne­tu­rė­tų už­im­ti di­džio­sios da­ly­ko / mo­du­lio stu­di­joms skir­to lai­ko da­lies.
Prie­šin­gai, šiuo at­ve­ju tiks­lin­ga bū­tų di­din­ti sa­va­ran­kiš­kam stu­den­tų dar­bui skir­tą lai­ką, nes ne­
ma­žai pro­jek­to veik­lų rei­kės at­lik­ti už au­di­to­ri­jos ri­bų, pvz., fa­kul­te­te, uni­ver­si­te­te ir už jo ri­bų,
t. y. mo­kyk­lo­je, ki­to­se ug­dy­mo ins­ti­tu­ci­jo­se, ben­druo­me­nė­je ir kt. To­dėl tu­ri bū­ti nu­ma­ty­ta ir
stu­den­tų kon­sul­ta­vi­mo, ir tar­pi­nio pro­jek­to re­zul­ta­tų, ir ei­gos kon­tro­lės, ir ver­ti­ni­mo tvar­ka.
Ben­druo­me­nės ir ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių pro­jek­tui nu­ma­ty­mas. Nors stu­di­jų pro­ce­se tai­
ko­miems pro­jek­tams bū­din­ga tai, kad pa­grin­di­nę už­duo­tį for­mu­luo­ja to da­ly­ko / mo­du­lio dės­
ty­to­jas(-ai), kiek­vie­no pro­jek­to sėk­mė pri­klau­so nuo dau­ge­lio veiks­nių – tiek vi­di­nių, tiek iš­ori­
nių. Pro­jek­to ap­lin­ką su­da­ro or­ga­ni­za­ci­jos / ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios įgy­ven­di­na pro­jek­tą, tiks­li­nės
pro­jek­te da­ly­vau­jan­čios gru­pės bei ki­ti su­in­te­re­suo­ti pro­jek­tu as­me­nys ir su jais su­si­ję kon­teks­
tai. Ap­lin­ka čia su­pran­ta­ma kaip emo­ci­nė, edu­ka­ci­nė, t. y. pro­jek­te da­ly­vau­jan­čios gru­pės, tiks­
li­nės gru­pės, su­in­te­re­suo­tos pro­jek­to vyk­dy­mu ša­lys (sub­jek­ty­vūs veiks­niai), so­cia­li­nė-fi­zi­nė
ap­lin­ka (ob­jek­ty­vūs veiks­niai). Pro­jek­to su­in­te­re­suo­to­sios ša­lys (angl. sta­ke­hol­ders) – tai ki­tos
or­ga­ni­za­ci­jos ir as­me­nys (ar­ba jų gru­pės), ku­rie vie­naip ar ki­taip do­mi­si pro­jek­tu, da­ro įta­ką pro­
jek­to ei­gai ar­ba pa­tys yra jos vei­kia­mi.
Su­in­te­re­suo­to­sioms ša­lims pro­jek­tas ga­li bū­ti svar­bus dėl dau­ge­lio da­ly­kų: į pro­jek­tą
in­ves­tuo­ja­mos lė­šos ar pa­stan­gos; kon­ku­ruo­ja­ma su pro­jek­tu; var­žo­ma­si dėl iš­tek­lių; vyk­do­ma
pro­jek­to prie­žiū­ra; tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai da­ro­ma įta­ka pro­jek­to vyk­dy­mui ar­ba pa­ti­ria­mas
pro­jek­to po­vei­kis; tie­sio­giai ar ne­tie­sio­giai da­ro­ma įta­ka pro­jek­to re­zul­ta­tams ir pan.
Įvai­rūs ap­lin­kos veiks­niai, pvz., vie­šo­ji nuo­mo­nė, įsta­ty­mų ir reg­la­men­tuo­jan­čių tei­sės
ak­tų pa­tai­sos, įvai­rūs po­ky­čiai or­ga­ni­za­ci­jo­je (gal­būt ša­ly­je ar už­sie­ny­je), po­ky­čiai edu­ka­ci­nė­je
ir stu­di­jų ap­lin­ko­je, no­va­to­riš­kų me­to­dų ir tech­no­lo­gi­jų nau­do­ji­mas, kon­ku­ren­tų veik­la ir pan.
ga­li da­ry­ti tei­gia­mą ar­ba nei­gia­mą įta­ką pro­jek­tui bei jį vyk­dan­čiai or­ga­ni­za­ci­jai.
Į pro­jek­to sėk­mei svar­bių ma­te­ria­li­nių iš­tek­lių ir ry­šių pa­ieš­ką ga­li bū­ti įtrauk­ti ir ar­ti­mie­
ji. Vy­res­nie­ji stu­den­tai ko­le­gos taip pat ga­li pa­siū­ly­ti pro­jek­tams at­lik­ti tin­ka­mų vie­tų. Įmo­nės,
ki­tos or­ga­ni­za­ci­jos ar ben­druo­me­nės daž­nai ne­su­pran­ta, kas iš tik­ro yra stu­den­tai ir ką jie ga­li.
To­dėl, jei pro­jek­tai vyk­do­mi ki­tur, pir­miau­sia rei­kia jiems su­teik­ti pa­kan­ka­mai in­for­ma­ci­jos
tam, kad jie ga­lė­tų su­teik­ti pra­smin­gą pa­gal­bą stu­den­tams pro­jek­to me­tu. Kiek­vie­na iš­ori­nė
or­ga­ni­za­ci­ja, no­rin­ti ben­dra­dar­biau­ti su ug­dy­mo įstai­ga, vi­sų pir­ma tu­ri su­si­pa­žin­ti su ja ir be­si­
mo­kan­čiai­siais. Jie tu­ri su­vok­ti stu­den­tų ge­bė­ji­mų ly­gį, mo­ky­mo­si veik­los ypa­tu­mus, struk­tū­rą
ir pan. Dės­ty­to­jui rei­kė­tų pri­si­min­ti, kad ne vi­si ga­li at­lik­ti vis­ką. Skir­tin­gi žmo­nės tei­kia pir­
mu­mą skir­tin­giems da­ly­kams, to­dėl pa­gal ga­li­my­bes rei­kė­tų as­me­niš­kai su­si­tik­ti su žmo­nė­mis,
ku­riems ren­gia­ma­si pa­dė­ti pro­jek­to me­tu ar­ba su­si­pa­žin­ti su tar­pi­nin­kais. To­kiems su­si­ti­ki­mams
rei­kia pa­ruoš­ti ir stu­den­tus, jie pra­ti­na­mi są­vei­kau­ti su ben­druo­me­nės na­riais. Tai jiems ga­li bū­ti
nau­din­ga ieš­kant fi­nan­sa­vi­mo ar ki­tos pa­gal­bos at­ei­ties pro­jek­tams.
Pro­jek­to ap­lin­kos val­dy­mas. No­rint, kad pro­jek­to ap­lin­ka bū­tų pa­lan­ki ir kiek įma­no­
ma pa­sto­ves­nė, ji tu­ri bū­ti val­do­ma. Val­dy­mo po­žiū­riu pro­jek­to ap­lin­ką ga­li­ma iš­skir­ti į tris
lyg­me­nis:
• Tiks­li­nių gru­pių ir su­in­te­re­suo­tų­jų ša­lių val­dy­mas. Pro­jek­to tiks­li­nė au­di­to­ri­ja yra
tai, į ką yra orien­tuo­tas pro­jek­tas. Rei­kė­tų iš­si­aiš­kin­ti, ko­kios tiks­li­nės au­di­to­ri­jos bus tie­sio­giai
vei­kia­mos pro­jek­to, ko­kius jų po­rei­kius ga­lės pa­ten­kin­ti, kaip jie ga­li re­a­guo­ti į pro­jek­to re­zul­
ta­tus. Nu­sta­ty­ti, kas yra tiks­li­nės pro­jek­to au­di­to­ri­jos, ga­li­ma at­sa­kant į to­kius klau­si­mus: kie­no

4. Projektų metodo valdymas studijų procese 77

 po­žiū­ris ir įgū­džiai yra pa­na­šūs? Kas ga­li bū­ti įtrauk­tas į pro­jek­to vyk­dy­mą? ir pan. Tiks­li­nes
au­di­to­ri­jas pro­jek­tas ga­li veik­ti tiek tei­gia­mai, tiek nei­gia­mai. Ta­čiau ne­rei­kė­tų pa­mirš­ti, kad
stu­di­jų pro­jek­tuo­se ne­tie­sio­gi­ne tiks­li­ne gru­pe tam­pa ir pa­tys be­si­mo­kan­tie­ji.
• Or­ga­ni­za­ci­jos / ins­ti­tu­ci­jos, ku­rios tie­sio­gi­nė­je ap­lin­ko­je vyk­do­mas pro­jek­tas, nu­sta­
ty­mas ar pri­tai­ky­mas. Čia svar­būs tiek tu­ri­mi vi­di­niai ma­te­ria­lie­ji iš­tek­liai (pa­tal­pos, bib­lio­te­
ka, in­for­ma­ci­nės tech­no­lo­gi­jos ir pan.), žmo­giš­kie­ji iš­tek­liai (dar­buo­to­jų kom­pe­ten­ci­jos) bei
or­ga­ni­za­ci­jos / ins­ti­tu­ci­jos po­žiū­riai ir nuo­sta­tos į vyk­do­mus pro­jek­tus (pro­jek­ti­nė kul­tū­ra), tiek
iš­ori­niai veiks­niai, ku­rie pa­pras­tai bū­na su­si­ję su iš­ori­niu kon­teks­tu. Čia svar­būs ir san­ty­kiai su
tiks­li­nė­mis gru­pė­mis (pvz., su­tar­tys ir su­si­ta­ri­mai).
• Pro­jek­to ko­man­dos val­dy­mas. Nu­sta­to­mos stu­den­tų gru­pės, ar stu­den­tai bus vei­kia­mi
pro­jek­to, ku­rios gru­pės da­ly­vaus pro­jek­te, iš­si­aiš­ki­na­mi jų in­te­re­sai, da­ly­va­vi­mas pro­jek­te ir
ga­li­my­bės. Api­brė­žia­ma, kaip tai ga­li tu­rė­ti įta­kos pro­jek­to ri­zi­kai ir įgy­ven­di­na­mu­mui.
Stu­den­tų da­ly­va­vi­mo pro­jek­ti­nė­je(-ėse) veik­lo­je(-ose) bei pa­sie­ki­mų ver­ti­ni­mas ir
įsi­ver­ti­ni­mas. Svar­bus vaid­muo, ku­riant mo­ky­mui(si) pa­lan­kią ap­lin­ką, ten­ka ir ver­ti­ni­mo pro­
ce­sams. Jų pa­skir­tis yra ne tik įver­tin­ti stu­di­jų re­zul­ta­tus, bet ir ska­tin­ti mo­ky­tis to­liau. Ka­dan­gi
pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je dau­giau­sia dė­me­sio ski­ria­ma tai­ko­ma­jam as­pek­tui, na­tū­ra­lu, kad ir ver­ti­
nant nau­do­ja­mi ki­to­kie nei te­ori­nių dar­bų kri­te­ri­jai: ak­tu­a­lu­mas (ver­ti­na­ma, kaip aiš­kiai pa­vy­ko
įvar­dy­ti ak­tu­a­lią prak­ti­nę pro­ble­mą ir vi­są dar­bą nu­kreip­ti į tos pro­ble­mos spren­di­mą), te­ori­jos
ir prak­ti­kos ry­šys (la­biau ak­cen­tuo­ti­nas ne analiti­nis, o tai­ko­ma­sis po­žiū­ris į te­ori­ją bei de­duk­
ci­nis, o ne in­dukcinis mąs­ty­mas ir jo ro­dy­mas, ge­bė­ji­mas teorijo­je įžvelg­ti prak­ti­nės veik­los
prin­ci­pus ir juos pri­tai­ky­ti), re­a­lu­mas (prak­ti­nio dar­bo ver­tė ga­li bū­ti nu­sa­ko­ma jo po­tencialia
ga­li­my­be pa­to­bu­lin­ti prak­ti­nę veik­lą. Ge­ras projek­tas nė­ra ne­pa­ma­tuo­ta vaiz­duo­tė, tai re­a­liai įgy­
ven­di­na­mas su­ma­ny­mas. To­kiam dar­bui pa­reng­ti rei­kia vi­sa­pu­sio prak­tinės veik­los si­tu­a­ci­jos
ma­ty­mo ir su­vo­ki­mo), kū­ry­biš­ku­mas (la­bai svar­bu pa­ti dar­bo idė­ja, ori­gi­na­lus po­žiū­ris į pro­ble­
mą ar ne­stan­dar­ti­nis jos spren­di­mo su­ma­ny­mas), ino­va­ty­vu­mas (spren­džiant prak­ti­nes pro­ble­
mas, re­mia­ma­si nau­jau­sio­mis te­ori­jo­mis, nau­do­ja­mi nau­jau­si pro­ble­mos spren­di­mo me­to­dai,
tai­ko­mos šiuo­lai­ki­nės prie­monės ir tech­no­lo­gi­jos. Ge­ras prak­ti­nis tai­ko­ma­sis dar­bas daž­niau­siai
siū­lo nau­jo­vę), nuo­sek­lu­mas (pro­jek­ti­nio dar­bo nuo­sek­lu­mas ga­li bū­ti ap­rašomas pa­gal tris
pa­grin­di­nius po­žy­mius: 1) per vi­są dar­bą nuo­sek­liai lai­ko­ma­si pa­grin­di­nės dar­bo idė­jos; 2) vi­
sa­me pro­jek­ta­vi­mo pro­ce­se nuo­sek­liai lai­ko­ma­si pa­si­rink­tos pro­jektavimo lo­gi­kos; 3) pro­jek­to
pri­sta­ty­mo me­tu nuo­sek­liai dės­to­ma min­tis (Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo ren­gi­mo me­to­do­lo­gi­ja, 2008).
Kaip jau mi­nė­ta, rei­kia ver­tin­ti, kad bū­tų gau­ta grįž­ta­mo­ji in­for­ma­ci­ja apie be­si­mo­kan­
čio­jo veik­lą, tiks­lų pa­sie­ki­mą / ne­pa­sie­ki­mą, kad bū­tų mo­ty­vuo­ta to­les­nei veik­lai. At­vi­ras ver­ti­
ni­mas leis be­si­mo­kan­čia­jam ap­si­spręs­ti, ar jo veik­la nau­din­ga, ar rei­kia keis­ti sa­vo elg­se­ną, ar
tik kai ku­riuos veiks­mus. Rei­kė­tų ne­pa­mirš­ti, kad ver­ti­ni­mas tu­ri di­de­lį po­vei­kį vi­sai mo­ky­mo­si
veik­lai. Tei­gia­mas ver­ti­ni­mas su­ku­ria ge­rą mo­ky­mo­si at­mos­fe­rą, ska­ti­na dirb­ti. Nei­gia­mas ver­ti­
ni­mas šal­do be­si­mo­kan­čių­jų ir dės­ty­to­jo tar­pu­sa­vio san­ty­kius.

1. Ko­kios mo­ky­mo­si ap­lin­kos bū­ti­nos pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo

sėk­mei už­tik­rin­ti?
2. Įver­tin­ki­te vi­di­nius ir iš­ori­nius stu­di­jų ap­lin­kos kom­po­nen­tus
nu­ma­to­mam pro­jek­tui.
3. Ko­kią įta­ką pro­jek­tų me­to­do tai­ky­mo ir val­dy­mo sėk­mei ga­li tu­
rė­ti įvai­rios su­in­te­re­suo­tų gru­pių pro­jek­te spren­džia­mos pro­
ble­mos?

78 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 5. PRAKTINIAI PROJEKTŲ TAIKYMO IR VALDYMO STUDIJŲ PROCESE
PAVYZDŽIAI

Sie­kiant, kad dės­ty­to­jams bū­tų leng­viau ras­ti bū­dus, kaip pro­jek­tų me­to­dą pa­nau­do­ti
stu­di­jų pro­ce­se, pa­teik­si­me ke­le­tą kon­kre­čių prak­ti­nių pro­jek­tų pla­na­vi­mo, or­ga­ni­za­vi­mo, kon­
tro­lės ir ver­ti­ni­mo pa­vyz­džių. Pa­tei­kia­mi pa­vyz­džiai pa­dės dės­ty­to­jui su­vok­ti pro­jek­to vi­su­mą
ir vi­zu­a­liai pa­ma­ty­ti su­pla­nuo­tas pro­jek­to veik­las (pro­jek­to do­ku­men­tą).

1 PROJEKTAS
Pa­teik­tas pro­jek­to pa­vyz­dys ŽINYNO APIE LIETUVOS ŽYMIUS PEDAGOGUS
PARENGIMAS „XX am­žiaus Lie­tu­vos žy­mūs pe­da­go­gai“ ga­li bū­ti vyk­do­mas stu­di­jų da­ly­ko
Ug­dy­mo sis­te­mos (ku­ris stu­di­juo­ja­mas pir­ma­me ar­ba ant­ra­me kur­se) me­tu bei to­liau tę­sia­mas
stu­di­jų da­ly­kuo­se Di­dak­ti­ka, He­de­ge­ti­ka, So­cia­li­nė pe­da­go­gi­ka, pil­dant ir to­bu­li­nant pa­reng­to
ži­ny­no tu­ri­nį. Ži­ny­nas ga­lė­tų bū­ti pa­pil­dy­tas ir pa­to­bu­lin­tas ki­tų stu­den­tų ir iš­leis­tas uni­ver­si­te­
to lei­dyk­lo­je CD for­ma­tu bei nau­do­ja­mas stu­di­jų pro­ce­se (pra­ty­boms, raš­to dar­bams reng­ti ir
kt.).

Pro­jek­to
Eil.
do­ku­men­to Pro­jek­to do­ku­men­to struk­tū­ri­nės da­lies tu­ri­nys
Nr.
struk­tū­ri­nės da­lys
1. Pa­va­di­ni­mas ŽINYNO APIE LIETUVOS ŽYMIUS PEDAGOGUS PARENGIMAS
„XX am­žiaus Lie­tu­vos žy­mūs pe­da­go­gai“

2. Pro­ble­mos Lie­tu­vo­je nė­ra pa­reng­ta ir iš­leis­ta api­ben­dri­nan­čio lei­di­nio, ku­ria­me bū­tų su­
pa­grin­di­mas rink­ta ir api­ben­drin­ta vi­sa edu­ka­ci­nė in­for­ma­ci­ja apie žy­mius pe­da­go­gus,
ypač XX am­žiaus, ir jų in­dė­lį į Lie­tu­vos pe­da­go­gi­kos moks­lo te­ori­ją ir prak­
ti­ką. Kar­tu pa­si­gen­da­ma sis­te­mi­nės pri­ei­gos, lei­džian­čios ma­ty­ti Lie­tu­vos
pe­da­go­gų ty­ri­mų kryp­tis ir jų kai­tą ret­ros­pek­ty­vos ir šian­die­nos edu­ko­lo­gi­jos
moks­lo kon­teks­te. To­kios in­for­ma­ci­jos sty­gius yra kliū­tis re­a­li­zuo­ti kon­teks­
tu­a­lu­mo prin­ci­pą; stu­den­tams nė­ra ga­li­my­bių iš­sa­miau pa­žin­ti sa­vo kraš­to
edu­ka­ci­nę kul­tū­rą ir ge­bė­ti ver­tin­ti edu­ka­ci­nį pa­li­ki­mą bei žy­mių pe­da­go­gų
pa­sie­ki­mus.
At­lie­ka­ma ir SSGG ana­li­zė, ku­ri pa­teik­ta 1 prie­de. Ana­li­zė at­spin­di pro­jek­to
įgy­ven­di­na­mu­mą, ri­zi­kos veiks­nius, sėk­mės prie­lai­das.
3. Truk­mė Spa­lio 1 d. – lap­kri­čio 30 d.
4. Or­ga­ni­za­to­rius ir Pro­jek­to or­ga­ni­za­to­rius – Edu­ko­lo­gi­jos ka­ted­ros dės­ty­to­jas
pro­jek­to vyk­dy­to­ Pro­jek­to vyk­dy­to­jai – I ar­ba II kur­so stu­den­tai
jai, part­ne­riai Pro­jek­to part­ne­riai – bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai
5. Tiks­li­nės gru­pės Stu­den­tai,
(Kam tai­ko­ma?) dės­ty­to­jai
6. Ben­dra­sis tiks­las Pa­reng­ti ži­ny­ną apie XX am­žiaus Lie­tu­vos žy­mius pe­da­go­gus, nau­do­jan­tis
moks­li­ne li­te­ra­tū­ra ir ki­tais in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais.
7. Už­da­vi­niai 1. Dir­bant gru­pė­mis ap­tar­ti ži­ny­no struk­tū­rą, jos mo­de­lį, pe­da­go­go biog­ra­fi­
jos bei veik­los pri­sta­ty­mo sche­mą ir pa­si­skirs­ty­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus gru­pėms.
2. Gru­pė­je pa­si­skirs­ty­ti at­sa­ko­my­be, in­di­vi­du­a­liai rink­ti in­for­ma­ci­ją apie Lie­
tu­vos žy­mius pe­da­go­gus, ją ap­tar­ti gru­pė­je, vi­są gru­pės na­rių su­rink­tą me­
džia­gą api­ben­drin­ti ir su­sis­te­min­ti.
3. Pri­sta­ty­ti gru­pių su­rink­tą me­džia­gą, ją su­sis­te­min­ti ir pa­reng­ti ži­ny­ną.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 79

 8. Pro­jek­to 1. Bus pa­reng­tas ži­ny­nas „XX am­žiaus Lie­tu­vos žy­mūs pe­da­go­gai“.
re­zul­ta­tai 2. Reng­da­mi ži­ny­ną stu­den­tai su­ži­nos apie Lie­tu­vos žy­mių pe­da­go­gų gy­ve­ni­
mą ir moks­li­nę-pe­da­go­gi­nę veik­lą, pa­sie­ki­mus ir su­pras jų in­dė­lį į Lie­tu­vos
ir Eu­ro­pos edu­ko­lo­gi­jos moks­lo te­ori­ją ir prak­ti­ką.
3. Rink­da­mi me­džia­gą ži­ny­nui stu­den­tai to­bu­lins to­kias ben­drą­sias kom­pe­
ten­ci­jas kaip kri­tiš­kai mąs­ty­ti, ben­drau­ti ir ben­dra­dar­biau­ti, rink­ti ir ana­li­zuo­
ti, api­ben­drin­ti ir sis­te­min­ti in­for­ma­ci­ją, kū­ry­biš­kai veik­ti, nau­do­tis įvai­riais
in­for­ma­ci­jos šal­ti­niais bei in­for­ma­ci­nė­mis tech­no­lo­gi­jo­mis ir kt.
4. Pro­jek­to me­tu, dirb­da­mi gru­pė­je, at­lik­da­mi veik­las ir vyk­dy­da­mi įsi­pa­
rei­go­ji­mus, stu­den­tai plė­tos va­dy­bi­nes kom­pe­ten­ci­jas: pla­nuo­ti lai­ką, va­do­
vau­ti, iden­ti­fi­kuo­ti ir spręs­ti pro­ble­mas, nu­ma­ty­ti ri­zi­kos veiks­nius, vyk­dy­ti
sa­vi­kon­tro­lę ir kt.
5. Da­ly­vau­da­mi pla­nuo­jant pro­jek­tą ir jį vyk­dant stu­den­tai įgis pa­tir­ties apie
pro­jek­tus ir jų įgy­ven­di­ni­mą.
9. Dar­bai / veik­los Veik­los at­si­spin­di Gant­to diag­ra­mo­je (žr. 2 prie­dą).
10. Pro­jek­to veik­lų Ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai-ro­dik­liai, ku­riais bus ma­tuo­ja­mi veik­lų at­li­ki­mo re­zul­ta­
įver­ti­ni­mas tai, pa­teik­ti 3 prie­de.
(ro­dik­liai)
11. Iš­tek­liai Žmo­giš­kie­ji:
• stu­den­tai, ku­rie rinks in­for­ma­ci­ja, ją sis­te­mins ir api­ben­drins;
• dės­ty­to­jai, ku­rie kon­sul­tuos ir teiks edu­ka­ci­nę pa­gal­bą stu­den­tams;
• bib­lio­te­kos dar­buo­to­jai, ku­rie teiks in­for­ma­ci­nę pa­gal­bą.
Ma­te­ria­li­niai:
• bib­lio­te­kos pa­tal­pos, ku­rio­se stu­den­tai dirbs gru­pė­mis;
• kan­ce­lia­ri­nės pre­kės;
• nuo­trau­kos;
• kom­piu­te­ris.
In­for­ma­ci­niai:
• bib­lio­te­kos fon­dai;
• kny­gos;
• mu­zie­jų ar­chy­vai;
• in­ter­ne­tas.
In­di­vi­du­a­lūs:
• stu­den­tai, jų in­di­vi­du­a­li pa­pil­do­ma veik­la ir pa­stan­gos;
• dės­ty­to­jai, jų pa­pil­do­ma veik­la
Fi­nan­si­niai:
• lė­šos kan­ce­lia­ri­nėms prie­mo­nėms: po­pie­riui, ko­pi­ja­vi­mui, ske­na­vi­
mui, ži­ny­no įri­ši­mui ir kt.;
• lė­šos nuo­trau­kų ga­my­bai.
12. Biu­dže­tas Biu­dže­tas pa­teik­tas 4 prie­de.
13. Fi­nan­sa­vi­mo Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą rems fa­kul­te­to ad­mi­nist­ra­ci­ja, sa­va­no­riš­kai fi­nan­suo­
šal­ti­niai ti su­ti­kę as­me­nys.
14. Pro­jek­to 1. Pro­jek­tas bus tę­sia­mas pa­pil­dant ži­ny­ną nau­ja in­for­ma­ci­ja.
tęs­ti­nu­mas 2. Bus ieš­ko­ma ga­li­my­bių ži­ny­ną apie žy­mius XX am­žiaus Lie­tu­vos pe­da­
go­gus iš­leis­ti ar pa­dau­gin­ti ko­pi­juo­jant.

80 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 1 PRIEDAS
SSGG ana­li­zė

STIPRYBĖS
• Stu­den­tų no­ras pa­žin­ti XX–XXI am­žiaus
Lie­tu­vos žy­mius pe­da­go­gus, su jais su­si­ju­sį
so­cio­e­du­ka­ci­nį kon­teks­tą.
• No­ras da­ly­vau­ti pro­jek­te, įgy­ti nau­jų kom­pe­
ten­ci­jų.
• Tu­ri­mos stu­den­tų is­to­ri­jos ži­nios bus nau­din­
gos orien­tuo­jan­tis Lie­tu­vos is­to­ri­jos rai­dos
eta­puo­se.
SILPNYBĖS
• Ri­bo­tos pe­da­go­gi­nės stu­den­tų ži­nios.
• Ne­pa­kan­ka­ma ko­man­di­nio dar­bo pa­tir­tis.
• Ne­pa­kan­ka­mas pa­si­ren­gi­mas da­ly­vau­ti pro­
jek­ti­nė­je veik­lo­je.
GALIMYBĖS
• Pui­ki uni­ver­si­te­to bib­lio­te­ka ir jos fon­dai.
• Ga­li­my­bė bib­lio­te­kos ap­lin­ko­je nau­do­tis
gru­pi­nio dar­bo ka­bi­ne­tais ir in­for­ma­ci­nė­
mis tech­no­lo­gi­jo­mis.
• Ga­li­my­bė kon­sul­tuo­tis su dės­ty­to­jais.
• Bib­lio­te­kos dar­buo­to­jų pa­gal­ba.
GRĖSMĖS
• Pro­jek­to truk­mė ir stu­di­jų pro­gra­mos tu­
ri­nys ri­bo­ja ga­li­my­bes ap­žvelg­ti vi­sus žy­
mius XX am­žiaus Lie­tu­vos pe­da­go­gus.
• Sun­ku tiks­liai api­brėž­ti at­ran­kos kri­te­ri­
jus.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 81

 2 PRIEDAS

Eil. Už­da­vi­niai ir veik­los Spa­lio 1 d. – lap­kri­čio 30 d. At­sa­kin­gas

Nr. 1 2 3 4 5 6 7 8
1. Dir­bant gru­pė­mis ap­tar­ti ži­ny­no Pro­jek­to ko­
struk­tū­rą, jos mo­de­lį, pe­da­go­go man­dos gru­
biog­ra­fi­jos ir veik­los pri­sta­ty­mo pių va­do­vai,
sche­mą bei pa­skirs­ty­ti įsi­pa­rei­go­ji­ dės­ty­to­jas
mus gru­pėms.
1.1. Su­da­ry­ti žy­mių XX am­žiaus Lie­tu­ Pro­jek­to ko­
vos pe­da­go­gų są­ra­šą. man­dos gru­
pių va­do­vai,
dės­ty­to­jas
1.2. Dis­ku­si­ja apie ži­ny­no tu­ri­nį, jo struk­ Dės­ty­to­jas
tū­rą, pe­da­go­go biog­ra­fi­jos ir veik­los
pri­sta­ty­mo sche­mą.
1.3. Ži­ny­no tu­ri­nio su­da­ry­mas, pe­da­go­ Pro­jek­to ko­
go biog­ra­fi­jos ir veik­los pri­sta­ty­mo man­dos gru­
sche­mos de­ta­li­za­vi­mas (at­min­ti­nės pių va­do­vai,
pa­ren­gi­mas) ir dar­bų pa­si­skirs­ty­mas dės­ty­to­jas
gru­pė­mis (kiek­vie­na gru­pė bus at­sa­
kin­ga už 20 me­tų lai­ko­tar­pį).
2. Gru­pė­je pa­si­skirs­ty­ti at­sa­ko­my­be, Pro­jek­to ko­
in­di­vi­du­a­liai rink­ti in­for­ma­ci­ją man­dos gru­
apie Lie­tu­vos žy­mius pe­da­go­gus, pių va­do­vai
ją ap­tar­ti gru­pė­je, vi­są gru­pės na­
rių su­rink­tą me­džia­gą api­ben­drin­
ti ir su­sis­te­min­ti.
2.1. Rei­ka­la­vi­mų in­for­ma­ci­jos rin­ki­mui Pro­jek­to ko­
ap­ta­ri­mas ir su­kon­kre­ti­ni­mas, pa­si­ man­dos gru­
skirs­ty­mas in­di­vi­du­a­lia at­sa­ko­my­be pių va­do­vai
už me­džia­gos su­rin­ki­mą apie vie­ną
ar dau­giau pa­si­rink­tą žy­mų pe­da­go­
gą.
2.2. In­for­ma­ci­jos rin­ki­mas, api­ben­dri­ni­ Pro­jek­to gru­
mas, sis­te­mi­ni­mas ir pri­sta­ty­mas gru­ pių na­riai ir
pė­je. Gru­pės ata­skai­tos pa­ren­gi­mas. va­do­vai
3. Pri­sta­ty­ti gru­pių su­rink­tą me­ Pro­jek­to gru­
džia­gą, ją su­sis­te­min­ti ir pa­reng­ti pių va­do­vai,
ži­ny­ną. dės­ty­to­jas
3.1. Su­rink­tos me­džia­gos struk­tū­ra­vi­mas, Pro­jek­to gru­
ma­ke­ta­vi­mas, dau­gi­ni­mas ko­pi­juo­ pių va­do­vai,
jant. dės­ty­to­jas
3.2. Ži­ny­no apie žy­mius Lie­tu­vos pe­da­ Vi­sa pro­jek­to
go­gus pri­sta­ty­mas fa­kul­te­to ben­druo­ ko­man­da
me­nei

82 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS

Už­da­vi­nių ir veik­lų mat­ri­cos len­te­lė
Eil.
Už­da­vi­niai ir veik­los
Nr.
1. 1 už­da­vi­nys
Dir­bant gru­pė­mis ap­tar­ti ži­ny­no
struk­tū­rą, jos mo­de­lį, žy­maus pe­
da­go­go pri­sta­ty­mo sche­mą ir pa­si­
skirs­ty­ti įsi­pa­rei­go­ji­mus gru­pėms
1.1. Su­da­ry­ti žy­mių Lie­tu­vos pe­da­go­gų
są­ra­šą
1.2. Dis­ku­si­ja apie ži­ny­no tu­ri­nį, jo struk­
tū­rą ir pe­da­go­go biog­ra­fi­jos bei veik­
los pri­sta­ty­mo sche­mą
1.3. Ži­ny­no tu­ri­nio su­da­ry­mas, pe­da­go­
go biog­ra­fi­jos ir veik­los pri­sta­ty­mo
sche­mos de­ta­li­za­vi­mas (at­min­ti­nės
pa­ren­gi­mas) ir dar­bų pa­si­skirs­ty­mas
gru­pė­mis (kiek­vie­na gru­pė bus at­sa­
kin­ga už 20 me­tų lai­ko­tar­pį).
2. 2 už­da­vi­nys
Gru­pė­je pa­si­skirs­ty­ti at­sa­ko­my­be,
in­di­vi­du­a­liai rink­ti in­for­ma­ci­ją
apie Lie­tu­vos žy­mius pe­da­go­gus, ją
ap­tar­ti gru­pė­je, vi­są gru­pės na­rių
su­rink­tą me­džia­gą api­ben­drin­ti ir
su­sis­te­min­ti.
2.1. Rei­ka­la­vi­mų in­for­ma­ci­jos rin­ki­mui
su­kon­kre­ti­ni­mas, pa­si­skirs­ty­mas in­
di­vi­du­a­lia at­sa­ko­my­be už me­džia­gos
su­rin­ki­mą apie pa­si­rink­tą žy­mų pe­da­
go­gą (vie­ną ar dau­giau)
2.2. In­for­ma­ci­jos rin­ki­mas, api­ben­dri­ni­
mas, sis­te­mi­ni­mas ir pri­sta­ty­mas gru­
pė­je. Gru­pės ata­skai­tos pa­ren­gi­mas.
3. 3 už­da­vi­nys
Pri­sta­ty­ti gru­pių su­rink­tą me­džia­
gą, ją su­sis­te­min­ti ir pa­reng­ti ži­ny­
ną
3.1. Su­rink­tos me­džia­gos struk­tū­ra­vi­mas,
sis­te­mi­ni­mas, ma­ke­ta­vi­mas, dau­gi­ni­
mas ko­pi­juo­jant
3.2. Ži­ny­no apie žy­mius XX am­žiaus Lie­
tu­vos žy­mius pe­da­go­gus pri­sta­ty­mas
fa­kul­te­to ben­druo­me­nei
5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 83
3 PRIEDAS
Ro­dik­liai, įro­dan­tys, kad
Re­zul­ta­tai už­da­vi­nys įgy­ven­din­tas ir
veik­la at­lik­ta sėk­min­gai
Pa­reng­tas ži­ny­no „XX Ži­ny­no struk­tū­ros mo­de­lis
am­žiaus Lie­tu­vos žy­mūs
pe­da­go­gai“ struk­tū­ros
mo­de­lis
Su­da­ry­tas žy­mių Lie­tu­vos Są­ra­šo do­ku­men­tas
pe­da­go­gų są­ra­šas
Įvy­ku­si dis­ku­si­ja ir ap­tar­ Stu­den­tų, da­ly­va­vu­sių dis­ku­si­
tas ži­ny­no tu­ri­nys, žy­maus jo­je, są­ra­šas.
pe­da­go­go biog­ra­fi­jos ir Dis­ku­si­jos pro­to­ko­las.
veik­los pri­sta­ty­mo sche­ma Nuo­trau­kos.
Su­da­ry­tas ži­ny­no tu­ri­nys ir Ži­ny­no tu­ri­nio do­ku­men­tas.
žy­maus pe­da­go­go biog­ra­ Rei­ka­la­vi­mų in­for­ma­ci­jos rin­
fi­jos ir veik­los pri­sta­ty­mo ki­mui at­min­ti­nės do­ku­men­tas.
sche­ma. Pri­si­im­ti gru­pių Gru­pių įsi­pa­rei­go­ji­mų pro­to­
įsi­pa­rei­go­ji­mai pa­reng­ti ati­ ko­las.
tin­ka­mą ži­ny­no tu­ri­nio da­lį
Gru­pių su­rink­ta, api­ben­ Su­rink­ta gru­pių me­džia­ga ži­
drin­ta ir su­sis­te­min­ta in­for­ ny­nui
ma­ci­ja apie ati­tin­ka­mo lai­
ko­tar­pio Lie­tu­vos žy­mius
pe­da­go­gus
Įvy­kęs gru­pės su­si­rin­ki­mas Gru­pės na­rių, da­ly­va­vu­sių su­
si­rin­ki­me, są­ra­šas, dis­ku­si­jos
ir in­di­vi­du­a­lios at­sa­ko­my­bės
pro­to­ko­las.
Pa­reng­ta ata­skai­ta. Įvy­kęs Gru­pių su­si­rin­ki­mų pro­to­ko­
gru­pės su­si­rin­ki­mas lai. Nuo­trau­kos. Gru­pių ata­
skai­tos.
Pa­reng­tas ži­ny­nas „XX am­ Pa­reng­ti ir pa­dau­gin­ti ko­pi­juo­
žiaus Lie­tu­vos žy­mūs pe­ jant 20 ži­ny­no „XX am­žiaus
da­go­gai“ Lie­tu­vos žy­mūs pe­da­go­gai“
eg­zem­plio­rių (kiek­vie­nam stu­
den­tui, dės­ty­to­jui, rė­mė­jams).
Su­ma­ke­tuo­tas ži­ny­nas, ku­ Pa­reng­tas ži­ny­no ma­ke­tas ir
rio tu­ri­nį su­da­ro at­ski­rų 20 ži­ny­no „XX am­žiaus Lie­
pro­jek­to gru­pių pa­reng­ta tu­vos žy­mūs pe­da­go­gai“ eg­
me­džia­ga ir in­teg­ruo­ta į zem­plio­rių
ben­drą lei­di­nio struk­tū­rą
Įvy­kęs ži­ny­no „XX am­ Ren­gi­nio nuo­trau­kos, da­ly­va­
žiaus Lie­tu­vos žy­mūs pe­ vu­sių­jų ren­gi­ny­je re­flek­si­jos,
da­go­gai“ pri­sta­ty­mui skir­ in­for­ma­ci­ja apie įvy­ku­sį ren­gi­
tas ren­gi­nys nį fa­kul­te­to ži­nia­tin­kly­je
 4 PRIEDAS
Pro­jek­to biu­dže­tas

Fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai
Ben­dra
Eil. Kai­na Kie­kis As­me­ni­
Prie­mo­nės pa­va­di­ni­mas su­ma Fa­kul­te­to Ki­ti rė­
Nr. (Lt) (vnt.) nės lė­šos
(Lt) lė­šos mė­jai
(na­tū­ra)
1. Kan­ce­lia­ri­nės pre­kės
1.1. A4 for­ma­to po­pie­riaus blo­kas 11,99 4 47,96 47,96 – –
1.2. Spal­vo­tas po­pie­rius 0,35 100 35,00 35,00 – –
1.3. Kom­pak­ti­nis dis­kas (CD) 2,79 3 8,35 8,35 – –
1.4. Seg­tu­vai 1,20 20 24,00 24,00 – –
2. Dau­gi­ni­mo pa­slau­gos 0,15 1600 240.00 – – 240,00
3. Fo­to­pre­kės 1,20 50 60,00 – 60,00 –
Iš vi­so: 415,31 115,31 60,00 240,00

84 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 2 PROJEKTAS
Pro­jek­tas – edu­ka­ci­nė pro­gra­ma IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­
gas“ ga­li bū­ti ren­gia­mas ir vyk­do­mas stu­di­jų da­ly­kų So­cia­li­nė pe­da­go­gi­ka ir psi­cho­lo­gi­ja (II
ar III kur­se), Vai­ko tei­sių pa­grin­dai me­tu ar­ba in­teg­ruo­jant mi­nė­tų da­ly­kų su­si­ju­sias te­mas. Stu­
den­tai, tai­kant pro­jek­to me­to­dą, su­pras vai­ko tei­sių ir pa­rei­gų tar­pu­sa­vio pri­klau­so­my­bę, ge­bės
at­skleis­ti jų tu­ri­nį pra­di­nė­se kla­sė­se, ge­bės kur­ti edu­ka­ci­nes pro­gra­mas, skir­tas vai­ko tei­sių ir
pa­rei­gų mo­ky­mui(si).

Pro­jek­to pa­va­di­ni­mas
Edu­ka­ci­nė pro­gra­ma IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“

Pa­grin­di­mas
Vai­kys­tė yra gra­žiau­sias ir daž­nai ge­riau­sias žmo­gaus gy­ve­ni­mo lai­ko­tar­pis. Ji ku­pi­na emo­
ci­jų, ieš­ko­ji­mų ir at­ra­di­mų, ne­už­mirš­ta­mų mi­nu­čių ir įspū­džių. Vai­kys­tė pra­bė­ga kaip trum­pa
aki­mir­ka, bet pa­lie­ka ryš­kų pėd­sa­ką žmo­gaus gy­ve­ni­me. Vai­kas, vai­kys­tė, vai­ko tei­sės – daž­nai
gir­di­mos są­vo­kos šiuo­lai­ki­nė­je vi­suo­me­nė­je. Ta­čiau ar vai­kai ži­no sa­vo tei­ses? Kiek­vie­nas vai­
kas tu­ri nau­do­tis tei­sė­mis be jo­kių iš­im­čių ir skir­tu­mų ar dis­kri­mi­na­vi­mo ra­sės, odos spal­vos,
ly­ties, kal­bos, re­li­gi­jos, po­li­ti­nių ar ki­to­kių pa­žiū­rų, tau­ty­bės, so­cia­li­nės kil­mės, tur­ti­nės, luo­mo
pa­dė­ties ar ki­to­kių jį pa­tį ar jo šei­mą lie­čian­čių ap­lin­ky­bių pa­grin­du. Vai­kams, ypač pra­di­nių kla­sių,
apie vai­kų tei­ses kol kas kal­ba­ma la­bai ma­žai, ski­ria­mos tik ke­lios pa­mo­kos, ku­rių me­tu jos ap­
ta­ria­mos abst­rak­čiai. Vai­kai su jo­mis tu­ri bū­ti su­pa­žin­di­na­mi jau pra­di­nė­je mo­kyk­lo­je, kad bū­tų
pa­dė­ti pa­grin­dai to­les­niam jų ug­dy­mui­si ir pi­lie­ti­nei at­sa­ko­my­bei. Ne­re­tai vai­kai sa­vo tei­sė­mis
ma­ni­pu­liuo­ja ir ma­no, jog jie ga­li elg­tis kaip no­ri. Tai su­si­ję su tuo, jog vai­kai yra ne­tei­sin­gai
in­for­muo­ja­mi bei lai­ku ne­su­pa­žin­di­na­mi su tik­ro­sio­mis jų tei­sė­mis ir svar­biau­sia – su pa­rei­go­
mis, pas­ta­ro­sios yra tar­si nu­blokš­tos į ant­rą­jį pla­ną. Tai­gi vai­kams apie jų tei­ses ir pa­rei­gas rei­kia
kal­bė­ti jau pra­di­nė­se kla­sė­se, kad jie ge­bė­tų skir­ti leis­ti­ną ir ne­leis­ti­ną su­au­gu­sių­jų el­ge­sį su jais,
bei ži­no­tų, koks jų pa­čių el­ge­sys yra leis­ti­nas, o koks – ne­pri­im­ti­nas.
Pa­gal Eu­ro­pos Ta­ry­bos mi­nist­rų ka­bi­ne­tų siū­ly­mus dėl žmo­gaus, vai­ko tei­sių mo­ky­mo(si)
mo­kyk­lo­je su tei­sė­mis tu­ri bū­ti su­pa­žin­di­na­ma kiek ga­li­ma anks­čiau. To­dėl pro­jek­tą ren­gė­me
IV kla­sių moks­lei­viams.
Ana­li­zuo­jant pro­ble­mą, nu­ma­to­ma spręs­ti pro­jek­te, bu­vo at­lik­tas ty­ri­mas, ku­ria­me da­ly­va­
vo IV kla­sės mo­ki­niai (N = 48), jų tė­vai (N = 40) ir pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai (N = 12). Ty­ri­mas
at­lik­tas nau­do­jant an­ke­ti­nę ap­klau­są ir po­kal­bio me­to­dą. Ty­ri­mu bu­vo sie­kia­ma iš­si­aiš­kin­ti nu­
ma­to­mo pa­reng­ti ir re­a­li­zuo­ti edu­ka­ci­nės pro­gra­mos IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo tei­ses
ir pa­rei­gas“ po­rei­kį. At­lik­ta ty­ri­mo duo­me­nų ana­li­zė at­sklei­dė esa­mą si­tu­a­ci­ją apie ne­pa­kan­ka­mą
mo­ki­nių tei­sių ir pa­rei­gų ži­no­ji­mą, tė­vų ir mo­ky­to­jų po­žiū­rį į siū­lo­mą pro­jek­te spręs­ti pro­ble­mą
ir edu­ka­ci­nės pro­gra­mos po­rei­kį. Ty­ri­mo re­zul­ta­tai pa­ro­dė, kad vi­sos trys res­pon­den­tų gru­pės yra
su­in­te­re­suo­tos nag­ri­nė­ja­ma pro­ble­ma ir no­ri da­ly­vau­ti edu­ka­ci­nė­je pro­gra­mo­je.

SSGG ana­li­zė

STIPRYBĖS
• Šiau­lių uni­ver­si­te­to ir Šiau­lių mies­to ben­
dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lų ben­dra­dar­bia­vi­mo
su­tar­tys.
• Pro­jek­to vyk­dy­to­jų da­ly­ki­nis pa­si­ren­gi­mas
lei­džia įgy­ven­din­ti edu­ka­ci­nę pro­gra­mą.
• Pro­jek­to ren­gė­jų (ko­man­dos) en­tu­ziaz­mas ir
no­ras ug­dy­ti mo­ki­nių pi­lie­tiš­ku­mą.
GALIMYBĖS
• Ne­di­de­lė stu­den­tų pe­da­go­gi­nė pa­tir­tis dir­
bant su pra­di­nių kla­sių mo­ki­niais.
• Ne­pa­kan­ka­mai at­pa­žįs­ta jau­nes­nio­jo mo­kyk­
li­nio am­žiaus vai­kų psi­cho­lo­gi­nius ypa­tu­
mus.
• Ga­li­mi ne­sklan­du­mai dėl pro­jek­to fi­nan­sa­vi­
mo.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 85

 Pa­reng­ta pro­jek­to SSGG ana­li­zė ro­do, jog pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mas ir pa­reng­ta edu­ka­ci­
nė pro­gra­ma tu­ri stip­ry­bių ir ga­li­my­bių, taip pat sil­pny­bių ir grės­mių, ku­rių rei­kė­tų veng­ti.

Or­ga­ni­za­to­rius ir pro­jek­to vyk­dy­to­jai, part­ne­riai

Or­ga­ni­za­to­rius ir pro­jek­to vyk­dy­to­jas –
Šiau­lių uni­ver­si­te­to Edu­ko­lo­gi­jos fa­kul­te­to edu­ko­lo­gi­jos (šei­mos pe­da­go­gi­kos ir vai­ko
tei­sių ap­sau­gos) spe­cia­ly­bės III kur­so spe­cia­ly­bės stu­den­tai.
Pro­jek­to part­ne­riai:
1. Šiau­lių uni­ver­si­te­to dės­ty­to­jai, dės­tan­tys šiuos da­ly­kus: Vai­ko tei­sių mo­ky­mo­si pa­grin­
dai; So­cia­li­nė psi­cho­lo­gi­ja ir pe­da­go­gi­ka; Edu­ko­lo­gi­jos pa­grin­dai.
2. Šiau­lių mies­to N pra­di­nės mo­kyk­los IV kla­sių moks­lei­viai ir mo­ky­to­jai.
3. Šiau­lių mies­to Švie­ti­mo sky­rius.
4. Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­rius.

Tiks­li­nės gru­pės (kam tai­ko­ma?)

Pra­di­nių kla­sių mo­ki­niai – N pra­di­nės mo­kyk­los dvi IV kla­sės (iš vi­so 48 kla­sės)
Ne­tie­sio­gi­niai nau­dos ga­vė­jai – mo­ki­nių tė­vai ir pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai

Truk­mė
3 mė­ne­siai (2010-03-01–2010-05-15).

Ben­dra­sis tiks­las
Pa­reng­ti pra­di­nių kla­sių mo­ki­niams skir­tą edu­ka­ci­nę pro­gra­mą „Ži­nau sa­vo tei­ses
ir pa­rei­gas“, įga­li­nan­čią juos ge­riau su­vok­ti sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas bei jų tar­pu­sa­vio ry­
šius.

Pro­jek­to už­da­vi­niai
1. Pa­reng­ti edu­ka­ci­nę pro­gra­mą IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo tei­ses ir
pa­rei­gas“.
2. Pa­reng­ti me­to­di­nę me­džia­gą sie­kiant re­a­li­zuo­ti pro­gra­mą.
3. Edu­ka­ci­nę pro­gra­mą re­a­li­zuo­ti tiks­li­nė­se gru­pė­se – dve­juo­se N pra­di­nės mo­
kyk­los IV kla­sė­se.
4. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos įver­ti­ni­mas ir to­bu­li­ni­mas.
5. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos „Ži­nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“ sklai­da ki­to­se mies­to
mo­kyk­lo­se.

Pro­jek­to re­zul­ta­tas
- Reng­da­mi edu­ka­ci­nę pro­gra­mą stu­den­tai įgys nau­jų ži­nių, plė­tos jau tu­ri­mas
stu­di­jų me­tu įgy­tas da­ly­ki­nes ži­nias apie vai­ko tei­ses ir pa­rei­gas bei per­tei­ki­mo
mo­ki­niams stra­te­gi­jas ir tech­no­lo­gi­jas.
- Įgy­ven­din­da­mi edu­ka­ci­nę pro­gra­mą mo­kyk­lo­je stu­den­tai plė­tos pe­da­go­gi­nę pa­
tir­tį ir ge­bė­ji­mą ži­nias tai­ky­ti kon­kre­čio­je edu­ka­ci­nė­je ap­lin­ko­je.
- Reng­da­mi ir vyk­dy­da­mi pro­jek­tą stu­den­tai įgys va­dy­bi­nės pa­tir­ties.
- Da­ly­vau­da­mi edu­ka­ci­nė­je pro­gra­mo­je moks­lei­viai su­ži­nos ir per įvai­rią veik­lą su­pras
sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas, jų svar­bą, reikš­mę, ug­dy­sis pi­lie­ti­nę at­sa­ko­my­bę.
- Da­ly­vau­da­mi pro­jek­te pra­di­nių kla­sių mo­ky­to­jai gi­lins sa­vo pa­tir­tį apie vai­kų tei­sių ir
pa­rei­gų mo­ky­mą.
- Dės­ty­to­jai plė­tos ben­dra­dar­bia­vi­mą su so­cia­li­niais part­ne­riais, gi­lin­sis į pe­da­go­gi­nę
re­a­ly­bę.

86 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 Dar­bai / veik­los
Veik­los at­si­spin­di Gant­to diag­ra­mo­je (žr. 1 prie­dą).

Pro­jek­to veik­lų įver­ti­ni­mas (ro­dik­liai)

Ver­ti­ni­mo kri­te­ri­jai-ro­dik­liai, ku­riais bus ma­tuo­ja­mi veik­lų at­li­ki­mo re­zul­ta­tai, pa­teik­ti
2 prie­de.

Iš­tek­liai
Žmo­giš­kie­ji:
• stu­den­tai, ku­rie rinks in­for­ma­ci­ja ir ją sis­te­mins bei api­ben­drins;
• dės­ty­to­jai, ku­rie kon­sul­tuos ir teiks edu­ka­ci­nę pa­gal­bą stu­den­tams;
• Vai­ko tei­sių ap­sau­gos sky­riaus dar­buo­to­jai teiks in­for­ma­ci­nę pa­gal­bą, su­si­ju­sią su
pro­ble­mo­mis vai­ko tei­sių pa­žei­di­mų sri­ty­je.
Ma­te­ria­li­niai:
• bib­lio­te­kos pa­tal­pos, ku­rio­se stu­den­tai dirbs gru­pė­mis;
• kan­ce­lia­ri­nės pre­kės;
• nuo­trau­kos;
• kom­piu­te­ris.
In­for­ma­ci­niai:
• bib­lio­te­kos fon­dai (kny­gos, įvai­rūs do­ku­men­tai, su­si­ję su vai­ko tei­sių ap­sau­ga);
• in­ter­ne­to tin­kla­la­piai.
In­di­vi­du­a­lūs:
• stu­den­tai, jų in­di­vi­du­a­li pa­pil­do­ma veik­la ir pa­stan­gos;
• dės­ty­to­jai, jų pa­pil­do­ma veik­la.
Fi­nan­si­niai:
• lė­šos kan­ce­lia­ri­nėms prie­mo­nėms: po­pie­riui, dau­gi­ni­mui, ske­na­vi­mui, at­min­ti­nės
apie vai­ko tei­ses ir pa­rei­gas (vai­kams ir tė­vams) pa­ren­gi­mui bei lei­dy­bai ir kt.;
• nuo­trau­kų ga­my­bai.

Pro­jek­to biu­dže­tas pa­teik­tas 3 prie­de.

Fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai
Pro­jek­to įgy­ven­di­ni­mą rems:
- fa­kul­te­to ad­mi­nist­ra­ci­ja;
- Švie­ti­mo sky­rius;
- mo­kyk­la.

Pro­jek­to sklai­da ir tęs­ti­nu­mas

1. Pro­jek­tas bus tę­sia­mas re­a­li­zuo­jant pa­reng­tą edu­ka­ci­nę pro­gra­mą „Ži­nau sa­vo tei­ses
ir pa­rei­gas“ ki­tų mo­kyk­lų IV kla­sė­se.
2. Apie pro­jek­tą ir jo re­zul­ta­tus bus pa­skelb­ta uni­ver­si­te­to laik­raš­ty­je ir Švie­ti­mo sky­
riaus tin­kla­la­py­je, pa­ra­šy­tas straips­nis ra­jo­no laik­raš­ty­je.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 87


Už­da­vi­nių ir veik­lų mat­ri­cos len­te­lė
Eil.
Už­da­vi­niai ir veik­los
Nr.
1. Pa­reng­ti pro­gra­mą IV kla­sių X X
moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo
tei­ses ir pa­rei­gas“
1.1. Su­si­rin­ki­mas-dis­ku­si­ja dėl pro­ x
gra­mos tu­ri­nio ir te­mų
1.2. De­ta­laus pro­gra­mos pla­no
pa­ren­gi­mas
2. Pa­reng­ti me­to­di­nę me­džia­
gą, skir­tą re­a­li­zuo­ti pro­
gra­mą
2.1. Prak­ti­nių už­duo­čių, veik­los
la­pų mo­ki­niams pa­ren­gi­mas,
in­for­ma­ci­jos apie vai­kų tei­ses
ir pa­rei­gas vi­zu­a­li­za­ci­ja
2.2. At­min­ti­nės apie mo­ki­nių tei­
ses ir pa­rei­gas pa­ren­gi­mas bei
pa­dau­gi­ni­mas
3. Edu­ka­ci­nę pro­gra­mą re­a­li­
zuo­ti tiks­li­nė­se gru­pė­se
3.1. Te­mos „Ko­kios yra ma­no tei­
sės ir pa­rei­gos?“ re­a­li­za­vi­mas
3.2. Te­mos „Mes – pa­sau­lio vai­
kai“ re­a­li­za­vi­mas
3.3. Te­mos „Ma­no tei­sės yra gi­na­
mos“ re­a­li­za­vi­mas“
3.4. Te­mos „Aš ži­nau ne tik sa­vo
tei­ses, bet ir pa­rei­gas“ re­a­li­za­
vi­mas
4. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos
įver­ti­ni­mas ir to­bu­li­ni­mas
4.1. Pro­jek­to įgy­ven­din­to­jų su­
si­ti­ki­mas su mo­ky­to­jais ir
mo­ki­nių tė­vais
4.2. Pro­jek­to įgy­ven­din­to­jų su­si­
ti­ki­mas su pro­gra­mo­je da­ly­
va­vu­siais mo­ki­niais
4.3. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos ap­
ta­ri­mas da­ly­vau­jant stu­den­
tams, dės­ty­to­jams ir pro­jek­
to part­ne­riams
5. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos
„Ži­nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­
gas“ sklai­da ki­to­se mies­to
mo­kyk­lo­se
88 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
1 PRIEDAS
Ko­vo 1 d. – ge­gu­žės 15 d.
At­sa­kin­gas
1 2 3 4 5 6 7 8 9 10
Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai, dės­ty­to­jai
Vi­si pro­jek­to da­ly­viai:
stu­den­tai ir dės­ty­to­jai
x Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai
X X Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai
x x Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai
x x Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai
x x x x Pro­jek­to gru­pių va­do­
vai
x Pro­jek­to pir­mos gru­pės
va­do­vas
x Pro­jek­to ant­ros gru­pės
va­do­vas
x Pro­jek­to tre­čios gru­pės
va­do­vas
x Pro­jek­to ket­vir­tos gru­
pės va­do­vas
X Pro­jek­to ko­man­dos
gru­pių va­do­vai
x Pro­jek­to ko­man­dos
gru­pių va­do­vai
x Pro­jek­to ko­man­dos
gru­pių va­do­vai
x Pro­jek­to ko­man­dos gru­
pių va­do­vai, dės­ty­to­jai
X Pro­jek­to ko­man­dos
gru­pių va­do­vai
 2 PRIEDAS
Už­da­vi­nių ir veik­lų mat­ri­cos len­te­lė

Ro­dik­liai, įro­dan­tys, kad

Eil.
Už­da­vi­niai ir veik­los Re­zul­ta­tai už­da­vi­nys įgy­ven­din­tas ir
Nr.
veik­la at­lik­ta sėk­min­gai
1. 1 už­da­vi­nys Pa­reng­ta edu­ka­ci­nė pro­gra­ma Pro­gra­ma
Pa­reng­ti pro­gra­mą IV kla­sių IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­
moks­lei­viams „Ži­nau sa­vo nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“
tei­ses ir pa­rei­gas“
1.1. Su­si­rin­ki­mas-dis­ku­si­ja dėl pro­ Pa­rink­tos ir su­for­mu­luo­tos Stu­den­tų, da­ly­va­vu­sių dis­ku­si­
gra­mos tu­ri­nio ir te­mų te­mos, su­da­ry­tas pro­gra­mos jo­je są­ra­šas.
tu­ri­nys Dis­ku­si­jos pro­to­ko­las.
1.2. De­ta­laus pro­gra­mos pla­no Pa­reng­tas de­ta­lus pro­gra­mos Pa­reng­tos edu­ka­ci­nės pro­gra­
pa­ren­gi­mas pla­nas mos do­ku­men­tas
2. 2 už­da­vi­nys Pa­reng­tas me­to­di­nės me­džia­gos Me­to­di­nės me­džia­gos pa­ke­tas
Pa­reng­ti pro­gra­mos re­a­li­za­ pa­ke­tas edu­ka­ci­nei pro­gra­mai
vi­mui me­to­di­nę me­džia­gą „Ži­nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“
įgy­ven­din­ti
2.1. Prak­ti­nių už­duo­čių, veik­los Pa­reng­ta me­džia­ga mo­ki­nių Prak­ti­nių už­duo­čių ir veik­los
la­pų mo­ki­niams pa­ren­gi­mas, prak­ti­nei veik­lai, vi­zu­a­li­zuo­ta la­pų pa­vyz­džiai, vi­zu­a­li­zuo­ta
in­for­ma­ci­jos apie vai­kų tei­ses me­džia­ga pro­gra­mos te­mų tu­ri­ te­mų me­džia­ga (mul­ti­me­di­ja,
ir pa­rei­gas vi­zu­a­li­za­ci­ja nio at­sklei­di­mui fil­mas)
2.2. At­min­ti­nės apie vai­ko tei­ses ir Pa­reng­ta at­min­ti­nė ir pa­dau­gin­ At­min­ti­nės apie vai­ko tei­ses ir
pa­rei­gas pa­ren­gi­mas ir pa­dau­ ta kiek­vie­nam edu­ka­ci­nės pro­ pa­rei­gas pa­vyz­dys
gi­ni­mas gra­mos da­ly­viui
3. Pro­gra­mą re­a­li­zuo­ti tiks­li­ Re­a­li­zuo­ta edu­ka­ci­nė pro­gra­ma Do­ku­men­tai, įro­dan­tys, kad
nė­se gru­pė­se IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­ pro­gra­ma bu­vo re­a­li­zuo­ta
nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“
3.1. Te­mos „Ko­kios yra ma­no tei­ Parengtas už­si­ė­mi­mas IV kla­ Mo­ki­nių są­ra­šas ir nuo­trau­kos
sės ir pa­rei­gos?“ re­a­li­za­vi­mas sių moks­lei­viams te­ma „Ži­ apie mo­ki­nių veik­las už­si­ė­mi­
nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“ mo me­tu
3.2. Te­mos „Mes – pa­sau­lio vai­kai“ Pa­reng­tas už­si­ė­mi­mas IV Mo­ki­nių są­ra­šas ir nuo­trau­kos
re­a­li­za­vi­mas kla­sių moks­lei­viams te­ma apie mo­ki­nių veik­las už­si­ė­mi­
„Mes – pa­sau­lio vai­kai“ mo me­tu
3.3. Te­mos „Ma­no tei­sės yra gi­na­ Pa­reng­tas už­si­ė­mi­mas IV kla­ Mo­ki­nių są­ra­šas ir nuo­trau­kos
mos“ re­a­li­za­vi­mas“ sių moks­lei­viams te­ma „Ma­ apie mo­ki­nių veik­las už­si­ė­mi­
no tei­sės yra gi­na­mos“ mo me­tu
3.4. Te­mos „Aš ži­nau ne tik sa­vo Pa­reng­tas už­si­ė­mi­mas IV kla­ Mo­ki­nių są­ra­šas ir nuo­trau­kos
tei­ses, bet ir pa­rei­gas“ re­a­li­za­ sių moks­lei­viams te­ma „Aš apie mo­ki­nių veik­las už­si­ė­mi­
vi­mas ži­nau ne tik sa­vo tei­ses, bet ir mo me­tu
pa­rei­gas“
4. Pro­gra­mos įver­ti­ni­mas ir Re­mian­tis mo­ky­to­jų, mo­ki­nių Do­ku­men­tai apie pro­jek­to da­
to­bu­li­ni­mas ir jų tė­vų, stu­den­tų, dės­ty­to­jų ly­vių su­si­ti­ki­mus (pro­to­ko­lai,
re­flek­si­jos pa­grin­du įver­tin­ta ir da­ly­vių są­ra­šai, nuo­trau­kos);
pa­to­bu­lin­ta edu­ka­ci­nė pro­gra­ma už­fik­suo­tos pro­jek­to da­ly­vių
IV kla­sių moks­lei­viams „Ži­ re­flek­si­jos; iš­plė­to­tos ir pa­pil­
nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“ dy­tos pro­gra­mos pa­vyz­dys
4.1. Pro­jek­to įgy­ven­din­to­jų su­si­ti­ Įvy­kęs su­si­ti­ki­mas ir už­fik­suo­ Su­si­ti­ki­mo pro­to­ko­las, da­ly­va­
ki­mas su mo­ky­to­jais ir mo­ki­ tos mo­ky­to­jų bei tė­vų nuo­mo­ vu­sių są­ra­šas; nuo­trau­kos; do­
nių tė­vais nės apie edu­ka­ci­nę pro­gra­mą ir ku­men­tai, at­spin­din­tys mo­ky­to­
jos reikš­min­gu­mą mo­ki­niams jų ir mo­ki­nių tė­vų re­flek­si­ją

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 89

 2 PRIEDO TĘSINYS
4.2. Pro­jek­to įgy­ven­din­to­jų su­si­ti­ Įvy­kęs su­si­ti­ki­mas ir už­fik­suo­ Su­si­ti­ki­mo pro­to­ko­las, da­ly­
ki­mas su pro­gra­mo­je da­ly­va­ tos mo­ki­nių nuo­mo­nės apie va­vu­sių są­ra­šas; nuo­trau­kos;
vu­siais mo­ki­niais už­si­ė­mi­mus, veik­lą juo­se, ką do­ku­men­tai, at­spin­din­tys mo­ki­
da­ly­vau­da­mi edu­ka­ci­nė­je pro­ nių re­flek­si­ją
gra­mo­je su­ži­no­jo ir iš­mo­ko
4.3. Edu­ka­ci­nės pro­gra­mos ap­ta­ri­ Įvy­kęs ap­ta­ri­mas ir už­fik­suo­tos Ap­ta­ri­mo pro­to­ko­las, da­ly­vių
mas da­ly­vau­jant stu­den­tams, stu­den­tų ir dės­ty­to­jų nuo­mo­nės są­ra­šas; nuo­trau­kos; do­ku­men­
dės­ty­to­jams ir pro­jek­to part­ apie edu­ka­ci­nės pro­gra­mos tai, at­spin­din­tys stu­den­tų ir
ne­riams įgy­ven­di­ni­mo pro­ce­są, tu­ri­nį, dės­ty­to­jų re­flek­si­ją
sėk­mes ir ne­sėk­mes
5. Pa­reng­tos ir re­a­li­zuo­tos Pa­reng­ta re­kla­mi­nė in­for­ma­ci­ja Pa­reng­tos re­kla­mi­nės in­for­ma­
pro­gra­mos „Ži­nau sa­vo apie edu­ka­ci­nę pro­gra­mą „Ži­ ci­jos pa­vyz­dys; Švie­ti­mo sky­
tei­ses ir pa­rei­gas“ sklai­da nau sa­vo tei­ses ir pa­rei­gas“ riaus pri­ta­ri­mas
ki­to­se mies­to mo­kyk­lo­se ir iš­pla­tin­ta elek­tro­ni­niu bū­du
ki­toms mies­to mo­kyk­loms

3 PRIEDAS
Pro­jek­to biu­dže­tas

Fi­nan­sa­vi­mo šal­ti­niai
Ben­dra
Eil. Kai­na Kie­kis Švie­ti­mo As­me­ni­
Prie­mo­nės pa­va­di­ni­mas su­ma Fa­kul­te­to
Nr. (Lt) (vnt.) sky­rius / mo­ nės tė­vų
(Lt) lė­šos
kyk­la lė­šos
1. Kan­ce­lia­ri­nės pre­kės
1.1. A4 for­ma­to po­pie­riaus
10,86 10 108,60 108,60 – –
blo­kas
1.2. Spal­vo­tas po­pie­rius 0,35 100 35,00 – 35,00 –
1.3. Flo­mas­te­riai 3,20 24 76,80 – 76,80 –
1.4. Seg­tu­vai 5,40 6 32,40 32,40 - –
1.5. Brai­žy­bos la­pai 4,80 12 57,60 – 57,60 –
2. Dau­gi­ni­mo pa­slau­gos 0,10 2000 200,00 – – 200,00
3. Fo­to­pre­kės 1,20 60 72,00 36,00 36,00 –
Iš vi­so: 582,40 177,00 205,40 200,00

90 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 3 PROJEKTO PAVYZDYS
Pa­teik­tas pro­jek­to pa­vyz­dys – stu­di­jos „Mi­ni­ki­no te­at­ras“ įren­gi­mas. Ne­tra­di­ci­nės ap­
lin­kos ug­dy­mui(-si) su­kū­ri­mas N mo­kyk­lo­je.
Pro­jek­tas Stu­di­jos „Mi­ni ki­no te­at­ras“ įren­gi­mas vyk­do­mas yra pa­reng­tas stu­di­jų da­ly­
ke Pro­jek­tų va­dy­ba ir yra orien­tuo­tas į veik­los pro­jek­ta­vi­mą. Pro­jek­tą ini­ci­juo­jant ir jį pla­nuo­
jant, stu­den­tai ge­bės iden­ti­fi­kuo­ti pro­ble­mas kon­kre­čio­je edu­ka­ci­nė­je re­a­ly­bė­je, įgys pro­jek­to
va­dy­bos pa­tir­tį, ge­bės ana­li­zuo­ti fak­tus ir in­for­ma­ci­ją, ben­drau­ti su įvai­rio­mis su­in­te­re­suo­to­mis
gru­pė­mis, su­bur­ti pro­jek­to ko­man­dą, at­lik­ti ap­lin­kos ver­ti­ni­mo ana­li­zę, pa­reng­ti pro­jek­to stra­te­
gi­ją, nu­ma­ty­ti pro­jek­to tiks­lą ir už­da­vi­nius, pla­nuo­ti pro­jek­to veik­las.
Čia pa­teik­tas ne­pil­nas pro­jek­to do­ku­men­tas, ap­ra­šy­tos tik at­ski­ros jo da­lys.

PROJEKTO PAVADINIMAS – Stu­di­jos „Mi­ni ki­no te­at­ras“ įren­gi­mas. Ne­tra­di­ci­nės

ap­lin­kos ug­dy­mui(-si) su­kū­ri­mas N mo­kyk­lo­je.

PROBLEMOS PAGRINDIMAS
• Šiuo­lai­ki­nė­je mo­kyk­lo­je svar­bu su­kur­ti pa­lan­kias ap­lin­kas ug­dy­mui(-si), mo­ki­nių
sa­vi­raiš­kai ska­tin­ti, mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių kū­ry­bi­niams su­ma­ny­mams įgy­ven­din­ti.
Prak­ti­kos me­tu pa­ste­bė­ta, kad N mo­kyk­los moks­lei­vių gy­ve­ni­mas ne­pa­kan­ka­mai
pra­smin­gas ir įdo­mus. Ne­for­ma­lių po­kal­bių su mo­ki­niais me­tu bu­vo iš­girs­ta nuo­mo­
nių, jog jie no­rė­tų tu­rė­ti pa­tal­pą, ku­rio­je bū­tų ga­li­ma or­ga­ni­zuo­ti įdo­mes­nes pa­mo­
kas, po­pa­mo­ki­nius ren­gi­nius, dis­ku­tuo­ti, reng­ti te­at­ro, mu­zi­kos, ki­no va­ka­rus. Šią
idė­ją ypač en­tu­zias­tin­gai pa­lai­kė dra­mos bū­re­lio „Jau­nie­ji re­ži­sie­riai“ va­do­vė, ku­ri
vai­kų bu­vo mėgs­ta­ma už di­džiu­lį en­tu­ziaz­mą, kan­try­bę ir įdo­miai or­ga­ni­zuo­ja­mą
bū­re­lio veik­lą. To­dėl kar­tu su kla­sių, ku­riuo­se bu­vo at­lie­ka­ma prak­ti­ka, mo­ki­niais
ir jų kla­sių auk­lė­to­jo­mis ėmė­me apie tai kal­bė­tis, ieš­ko­ti pa­tal­pų mo­kyk­lo­je, ku­rios
ga­lė­tų bū­ti tin­ka­mos mo­ki­nių no­rams ir po­rei­kiams įgy­ven­din­ti. Taip ki­lo idė­ja apie
mi­ni­ki­no te­at­rą, ku­ri bu­vo pa­siū­ly­ta ini­cia­ty­vą pa­lai­kan­tiems mo­ki­niams ir mo­ky­to­
jams. Šiuo su­ma­ny­mu bu­vo pa­si­da­ly­ta ir su mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi, ku­ris pri­ta­rė šiai
idė­jai. Po ke­lių die­nų direktorius pa­siū­lė ap­žiū­rė­ti pa­tal­pas, ku­rios, jo nuo­mo­ne, ir
ga­lė­tų bū­ti pri­tai­ky­tos pro­jek­to idė­jai re­a­li­zuo­ti.
• Mi­ni­ki­no te­at­ro įren­gi­mas mo­kyk­lo­je – tai sie­kis su­kur­ti ne­tra­di­ci­nę ap­lin­ką N mo­
kyk­los ben­druo­me­nės na­riams, ku­ri pri­si­dė­tų tiek prie pra­smin­ges­nio mo­kyk­los gy­
ve­ni­mo or­ga­ni­za­vi­mo, tiek ga­li­my­bės pa­į­vai­rin­ti mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų ben­dra­vi­mo
bei ben­dra­dar­bia­vi­mo ga­li­my­bes, ne­for­ma­lio­jo ug­dy­mo(si) plėt­ros, įku­riant mo­kyk­
lo­je „Jau­nų­jų re­ži­sie­rių“ bū­re­lį, skir­tą vai­kų sa­vi­raiš­kai ir kū­ry­biš­ku­mui ska­tin­ti.
• Įren­gus mi­ni­ki­no te­at­rą, bū­tų ga­li­ma ves­ti pa­mo­kas, jas la­biau vi­zu­a­li­zuo­ti, at­ver­ti
di­des­nes ga­li­my­bes „Jau­nų­jų re­ži­sie­rių“ bū­re­lio veik­lai, reng­ti mo­kyk­los ki­no fes­ti­
va­lius ar sa­vai­tes, pa­skai­tas tė­vams bei ki­tus įvai­rius ren­gi­nius. Šia pa­tal­pa ga­lė­tų
nau­do­tis kla­sių auk­lė­to­jai.
• Mo­kyk­lo­je bu­vo at­lik­ta mo­ky­to­jų ir mo­ki­nių an­ke­ti­nė ap­klau­sa. Jos me­tu pa­aiš­kė­jo,
kad dau­ge­lis mo­ki­nių (92  proc.) ir dau­giau nei pu­sė mo­ky­to­jų (63 proc.) pri­ta­rė
pro­jek­to idė­jai. Pa­sak mo­ki­nių, mo­kyk­lai to­kia pa­tal­pa tik­rai la­bai rei­ka­lin­ga, jo­je
ga­lė­tų vyk­ti ren­gi­niai, bū­tų ro­do­mi pa­čių mo­ki­nių su­kur­ti spek­tak­liai, vyk­tų kon­cer­
tai, mo­ky­to­jai čia ga­lė­tų ves­ti ir pa­mo­kas, mo­ki­niai di­džiuo­tų­si tu­rė­da­mi mi­ni­ki­no
te­at­rą mo­kyk­lo­je. Mo­ky­to­jai, pri­ta­rę to­kiai idė­jai ir ini­cia­ty­vai, iš­sa­kė šias min­tis: to­
kio­je pa­tal­po­je mo­ki­niams bū­tų ga­li­ma ro­dy­ti fil­mus, juos ap­tar­ti, reng­ti dis­ku­si­jas,
or­ga­ni­zuo­ti ren­gi­nius ne­tra­di­ci­nė­je ap­lin­ko­je, ska­tin­ti mo­ki­nių ben­dra­dar­bia­vi­mą,
or­ga­ni­zuo­ti in­teg­ruo­tas pa­mo­kas, su­si­tik­ti su mo­ki­nių tė­vais. Svar­biau­sia, kad bū­tų
įkur­tas ir veik­tų „Jau­nų­jų re­ži­sie­rių“ bū­re­lis.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 91

 SSGG ana­li­zė

STIPRYBĖS GALIMYBĖS
• Pro­jek­to ino­va­ty­vu­mas. • Mo­kyk­la su­ti­ko skir­ti pa­tal­pą mi­ni­ki­no te­at­
• Pro­jek­to ini­cia­to­rių ir ren­gė­jų mo­ty­va­ci­ja. rui.
• Mo­kyk­los ak­ty­vus da­ly­va­vi­mas įvai­rio­se • Tei­gia­mos mo­ki­nių ir mo­ky­to­jų nuo­sta­tos.
pro­gra­mo­se.
SILPNYBĖS GRĖSMĖS
• Or­ga­ni­za­to­rių pa­tir­ties, or­ga­ni­zuo­jant pro­ • Ne­sta­bi­lus fi­nan­sa­vi­mas.
jek­tus, sto­ka. • Ga­li su­ma­žė­ti va­lan­dų skai­čius, skir­tas ne­
for­ma­lia­jam vai­kų ug­dy­mui.

PROJEKTO TRUKMĖ – 3 mė­ne­siai (2009 m. lie­pos 1 d. – rug­sė­jo 30 d.).

PROJEKTO ORGANIZATORIUS, VYKDYTOJAI, PARTNERIAI:

Pro­jek­to ini­cia­to­riai ir or­ga­ni­za­to­riai – ŠU stu­den­tai, bū­si­mie­ji mo­ky­to­jai.
Pro­jek­to vyk­dy­to­jai – pro­jek­to ko­man­da, su­da­ry­ta pro­jek­to va­do­vės (mo­kyk­los dra­mos
te­at­ro bū­re­lio va­do­vė).
Pro­jek­to part­ne­riai: N mo­kyk­los ad­mi­nist­ra­ci­ja, N mies­to Švie­ti­mo ir Kul­tū­ros sky­riai,
N mo­kyk­los mo­ki­nių tė­vai.

TIKSLINĖ GRUPĖ – N mo­kyk­los mo­ki­niai, jų tė­vai, mo­ky­to­jai.

PROJEKTO TIKSLAS – įreng­ti stu­di­ją Mi­ni­ki­no te­at­ras N mo­kyk­lo­je.

PROJEKTO METU GAUTI REZULTATAI:
1. Bus re­no­vuo­ta pa­tal­pa ir įreng­tas mi­niki­no te­at­ras mo­kyk­lo­je.
2. Įren­gus mi­ni­ki­no te­at­rą bus su­kur­ta ne­tra­di­ci­nė ug­dy­mo(si) ap­lin­ka.
3. N mo­kyk­los ben­druo­me­nė bus pa­ska­tin­ta įsi­trauk­ti į pro­jek­ti­nę veik­lą, reng­ti ir įgy­
ven­din­ti pro­jek­tą, plė­tos da­ly­va­vi­mo pro­jek­ti­nė­je veik­lo­je kom­pe­ten­ci­jas.
4. Stu­den­tai pa­gi­lins pro­jek­tų va­dy­bos kom­pe­ten­ci­jas, ge­bės kū­ry­biš­kai iš­nau­do­ti ne­
tra­di­ci­nes edu­ka­ci­nes erd­ves, jas kur­ti ir mo­de­liuo­ti, su­da­rant pa­lan­kias ap­lin­kas
mo­ki­nių ug­dy­mui­si ir sa­vi­raiš­kai.
5. N mo­kyk­los ben­druo­me­nė ir stu­den­tai mo­ky­sis spręs­ti pro­ble­mas ben­drau­jant bei
ben­dra­dar­biau­jant, kar­tu dir­bant ir vei­kiant.
6. Bus su­da­ry­tos są­ly­gos mo­ky­to­jams ieš­ko­ti nau­jų veik­los bū­dų mo­ky­mui(si), sėk­min­
ges­niam mo­ki­nių so­cia­li­za­ci­jos pro­ce­sui bei ne­for­ma­lia­jam ug­dy­mui or­ga­ni­zuo­ti.

PROJEKTO UŽDAVINIAI IR VEIKLOS

1 už­da­vi­nys – įreng­ti mi­ni­ki­no te­at­rui skir­tą pa­tal­pą.
Už­da­vi­nys bus įgy­ven­din­tas at­li­kus to­kias veik­las:
1.1. Pa­tal­pos re­konst­ruk­ci­jos pro­jek­to pa­ren­gi­mas.
1.2. Pa­tal­pos re­mon­tas.
1.3. In­ven­to­riaus įsi­gi­ji­mas.
1.4. Vaiz­do bei gar­so įran­gos įsi­gi­ji­mas ir ins­ta­lia­vi­mas.

92 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 2 už­da­vi­nys – or­ga­ni­zuo­ti mi­ni­ki­no te­at­ro kaip ne­tra­di­ci­nės ug­dy­mo(si) ap­lin­kos
ati­da­ry­mo šven­tę.
Už­da­vi­nys bus įgy­ven­din­tas at­li­kus to­kias veik­las:
2.1. Pa­si­ren­gi­mas ati­da­ry­mui.
2.2. Spek­tak­lio pa­ren­gi­mas.
2.3. Ati­da­ry­mo šven­tė.

PROJEKTO TĘSTINUMAS
• Pa­si­bai­gus pro­jek­tui, jis bus tę­sia­mas ir to­liau, nes mi­ni­te­at­ro sa­lė­je bus ve­da­mos
pa­mo­kos nau­do­jant vaiz­di­nes prie­mo­nes (fil­mus, mul­ti­me­di­ją ir pan.), ren­gia­mi mo­
kyk­los te­at­ro, ki­no fes­ti­va­liai, mo­kyk­los mo­ki­nių ir sve­čių kon­cer­tai, tė­vų die­nos ir
pan.
• Nu­ma­to­ma, kad ša­lia pa­grin­di­nės mi­ni­ki­no te­at­ro sa­lės funk­ci­jos, jo­je vyks bū­re­lio
„Jau­nų­jų re­ži­sie­rių“ už­si­ė­mi­mai.
• Įgy­ven­di­nus šį pro­jek­tą, įreng­to­je pa­tal­po­je bus sie­kia­ma įsteig­ti vi­de­o­te­ką.

5. Praktiniai projektų taikymo ir valdymo studijų procese pavyzdžiai 93

 LITERATŪRA

1. A gui­de to the pro­ject ma­na­ge­ment bo­dy of know­led­ge: PMBOK gui­de. (2004). New­towm Squ­a­re,
PA: Pro­ject Ma­na­ge­ment Ins­ti­tu­te.
2. Ak­ty­vaus mo­ky­mo­si me­to­dai: mo­ky­to­jo kny­ga. (1999). Vil­nius: Gar­ne­lis.
3. Ar­tyn vai­ko 2. Kny­ga auk­lė­to­jams, stu­den­tams, dės­ty­to­jams ir tė­vams. (1998). Vil­nius:
4. At­kin­son J. (2001). De­ve­lo­ping Te­ams Through Pro­ject-Ba­sed Le­ar­ning. Bur­ling­ton.
5. Aukš­tuo­lie­nė M. (2004). Pro­jek­tų val­dy­mas ir ren­gi­mas su MS PROJECT. Mo­ko­mo­ji kny­ga. Vil­nius:
Cik­lo­nas.
6. Ba­con F. (2004). Nau­ja­sis or­ga­no­nas, ar­ba Tei­sin­gi nu­ro­dy­mai kaip aiš­kin­ti gam­tą. Vil­nius: Mar­gi
raš­tai.
7. Ber­man S. (1997). Pro­ject Le­ar­ning for the Mul­tip­le In­tel­li­gen­ces Clas­sro­om. Il­li­nois: Sky Light.
8. Bi­ti­nas B. (2000). Ug­dy­mo fi­lo­so­fi­ja. Vil­nius: En­cik­lo­pe­di­ja.
9. Brėkš­ta A. (1999). Pi­lie­ti­nė vi­suo­me­nė ir pro­jek­tai. Idė­jos ir ini­cia­ty­vos apie pi­lie­tiš­ku­mą, vi­suo­me­ni­
nį veiks­mą ir su­au­gu­sių­jų švie­ti­mą. Vil­nius: Da­nie­lis.
10. Bri­ner W., Pa­stings C., Ge­dies M. (2007). Pro­jek­tų ly­de­ris. Vil­nius: Va­ga.
11. Bro­oks, J. G., Bro­oks, M. G. (1999). In Se­arch of Un­ders­tan­ding: The Ca­se for Const­ruc­ti­vist Clas­
sro­oms. Ale­xan­dria, Vir­gi­nia, USA: ASCD – As­so­cia­tion for Su­per­vi­sion and Cur­ri­cu­lum De­ve­lop­
ment.
12. Bu­ehl D. (2004). In­te­rak­ty­vio­jo mo­ky­mo­si stra­te­gi­jos. Vil­nius: Gar­ne­lis.
13. Dys­ter­vė­gas A.(1988). Pe­da­go­gi­niai raš­tai. Kau­nas: Švie­sa.
14. Džeim­sas V. (1995). Prag­ma­tiz­mas: Nau­jas kai ku­rių se­nų mąs­ty­mo bū­dų pa­va­di­ni­mas. Vil­nius: Pra­
dai.
15. Es­mai­tis. (1930). Pe­da­go­gi­kos is­to­ri­ja. Kau­nas: Spau­dos fon­das.
16. Fos­not C. T. (1996). Const­ruc­ti­vism: The­o­ry, Per­spec­ti­ves and Prac­ti­ce. New York – Lon­don: Te­
achers Col­le­ge Press.
17. Gra­žie­nė V. (2009). Pro­jek­tų me­to­do pa­grin­dai. Vil­nius: Gim­ta­sis žo­dis.
18. Grei­čiū­tė R. (2010). Pro­jek­tų me­to­das [žiū­rė­ta 2010-10-01]. Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą: <http:/np.ipc.lt/me­
džia­ga/pro­jek­tu_me­to­das_lt.html>.
19. Ja­mes W. (1998). Po­kal­biai su mo­ky­to­jais apie psi­cho­lo­gi­ją ir su stu­den­tais apie kai ku­riuos gy­ve­ni­
mo ide­a­lus. Vil­nius: Va­ga.
20. Jo­vai­ša L. (2001). Edu­ko­lo­gi­jos prad­me­nys. Šiau­liai: ŠU lei­dyk­la.
21. Ka­siu­lis J., Bar­vy­die­nė V. (2001). Va­do­va­vi­mo psi­cho­lo­gi­ja. Kau­nas: Tech­no­lo­gi­ja.
22. Ko­mens­kis J. A. (1986). Pe­da­go­gi­niai raš­tai. Kau­nas: Švie­sa.
23. Ku­čins­kie­nė R., Ku­čins­kas V. (2005). So­cia­li­nių pro­jek­tų ren­gi­mas ir val­dy­mas. Klai­pė­da: KU lei­dyk­
la.
24. Kul­bis A. (1998). Ne­są­ma­ti­niai ir ma­žos są­ma­tos pro­jek­tai ir jų per­spek­ty­va gam­ti­nia­me ug­dy­me.
Gam­ta­moks­li­nis ug­dy­mas ben­dro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­lo­je. Vilnius: Žaliasis pasaulis.
25. Kunz­mann P. (1998). Fi­lo­so­fi­jos at­la­sas. Vil­nius: Al­ma li­te­ra.
26. Lau­rin­či­kie­nė L. (2002). Me­to­di­ka, ska­ti­nan­ti ben­dra­dar­biau­ti. In­for­ma­ci­nio lei­di­nio prie­das
Nr. 17 (152), lap­kri­tis.
27. Les­sel W. (2007). Pro­jek­tų val­dy­mas. Veiks­min­gas pro­jek­tų pla­na­vi­mas ir sėk­min­gas jų įgy­ven­di­ni­
mas.Vil­nius: Al­ma li­te­ra.
28. Ma­čiū­nas E., Mi­kuls­kie­nė R., Ma­čiū­nie­nė R. (Sud.) (2006). Mo­kyk­los svei­ka­ti­ni­mo pro­jek­tų va­dy­ba.
Me­to­di­nės re­ko­men­da­ci­jos. Vil­nius: Vals­ty­bi­nis ap­lin­kos svei­ka­tos cen­tras.
29. Me­re­dith, J. R., Man­tel, S. J. (2000). Pro­ject Ma­na­ge­ment: a Ma­na­ge­rial Ap­pro­ach. New York: John
Wi­ley & Sons.
30. Mo­ye V. H., Howard D. L. (1998). Pro­blem-Ba­sed Le­ar­ning in So­cial Stu­dies: Cu­es to Cul­tu­re and
Chan­ge.Prin­ted in the Uni­ted Stats of Ame­ri­ka. SkyLight Trai­ning and PublishingINC.
31. Ne­ve­raus­kas B., Stan­ke­vi­čius V., Vi­liū­nas V. ir kt. (2005). Pro­jek­tų val­dy­mas. Kau­nas: Tech­no­lo­gi­
ja.

94 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
32. Oz­mon H. A., Cra­ver S. M. (1996). Fi­lo­so­fi­niai ug­dy­mo pa­grin­dai. Vil­nius: Lei­dy­bos cen­tras.
33. Pes­ta­lo­cis J. H.(1989). Pe­da­go­gi­niai raš­tai. Kau­nas: Švie­sa.
34. Pro­ject ba­sed le­ar­ning for the 21st cen­tu­ry. BIE: Buck Ins­ti­tu­te for Edu­ca­tion [žiū­rė­ta 2010-10-30].
(2010). Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą: <http://www.bie.org/to­ols/ad­vi­ce/cat/plan­ning_and_pre­pa­ring>.
35. Pro­jek­to val­dy­mo cik­las – pen­ki eta­pai jū­sų pro­jek­to ko­ky­bei pa­ge­rin­ti [žiū­rė­ta 2010-09-05]. Pri­ei­ga
per in­ter­ne­tą: <http://www.esf.lt>.
36. Pro­jek­to val­dy­mo cik­lo me­to­di­kos tai­ky­mo so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos pro­jek­tuo­se va­do­vas. (2008). Pa­ren­
gė A. Zu­ba­vi­čie­nė. Vil­nius: UAB „Sap­nų sa­la“.
37. Rob­bins S. P. (2003). Or­ga­ni­za­ci­nės elg­se­nos pa­grin­dai. Kau­nas: Po­li­gra­fi­ja ir in­for­ma­ti­ka.
38. Ru­so Ž. Ž. (1979). Rink­ti­niai raš­tai. Vil­nius: Min­tis.
39. Sa­va­ne­vi­čie­nė A., Ši­lin­gie­nė V. (2005). Dar­bas gru­pė­se. Kau­nas: Tech­no­lo­gi­ja.
40. Sa­va­ran­kiš­ko dar­bo ren­gi­mo me­to­do­lo­gi­ja: mo­ko­mo­ji kny­ga. (2008) Pa­ren­gė: A. Va­liuš­ke­vi­čiū­tė,
A. Zu­lums­ky­tė, D. Ma­li­naus­kie­nė, E. Mar­ti­šaus­kie­nė, L. Sa­jie­nė, M. Te­re­se­vi­čie­nė, G. Lin­kai­ty­tė,
G. Ged­vi­lie­nė. Kau­nas: Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­tas.
41. Schein E. H. (1992). Or­ga­ni­za­tio­nal Cul­tu­re and Le­a­ders­hip. San Fran­cis­co: Jos­sey – Bass.
42. Smith B., Dodds B. (1997). De­ve­lo­ping Ma­na­gers Through Pro­ject-Ba­sed Le­ar­ning. Lon­don: Go­
wer.
43. So­cia­li­nio ug­dy­mo tech­no­lo­gi­jos. (2004). Sud. V. In­dra­šie­nė. Vil­nius: VPU lei­dyk­la.
44. Sta­er­feldt E., Mat­hia­sen Ch. (1999). Pe­da­go­gi­ka ir de­mok­ra­ti­ja. Vil­nius: Ai­dai.
45. Šiau­ly­tie­nė D. (2001). Pro­jek­tų me­to­das me­ni­nia­me ug­dy­me. Vil­nius: Švie­ti­mo ap­rū­pi­ni­mo cen­tras.
46. Ta­mo­šiū­nas T. (1999). Pro­jek­tų me­to­das ug­dy­mo pro­ce­se. Šiau­liai: ŠU lei­dyk­la.
47. Tem­pus Hand­bo­ok. Ob­jec­ti­ve Orien­ted Pro­ject De­sing and Ma­na­ge­ment [žiū­rė­ta 2010-09-15].
(1998). Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą: <http://eacea.ec.eu­ro­pa.eu/tem­pus/doc/ob­jec­ti­ve_en.pdf>.
48. Te­re­se­vi­čie­nė M., Ado­mai­tie­nė J. (2000). Pro­jek­tai mo­ky­mo(si) pro­ce­se: mo­ko­mo­ji kny­ga. Kau­nas:
VDU.
49. Te­re­se­vi­čie­nė M., Ged­vi­lie­nė G. (1999). Mo­ky­ma­sis ben­dra­dar­biau­jant. Vil­nius: Gar­ne­lis.
50. Te­re­se­vi­čie­nė M., Ged­vi­lie­nė G. (2003). Mo­ky­ma­sis gru­pė­se ir as­me­ny­bės kai­ta: mo­nog­ra­fi­ja. Kau­
nas: VDU lei­dyk­la.
51. Te­re­se­vi­čie­nė, Ged­vi­lie­nė, Zu­ze­vi­čiū­tė (2006). An­dra­go­gi­ka. Kau­nas: VDU lei­dyk­la.
52. Te­re­se­vi­čie­nė M., Ol­dro­yd D., Ged­vi­lie­nė G. (2004). Su­au­gu­sių­jų mo­ky­ma­sis. Kau­nas: KTU lei­dyk­
la.
53. „T-Kit“ pro­jek­tų val­dy­mas: mo­ky­mų va­do­vas. (2003). Vil­nius: Bal­to­ji ko­pi­ja.
54. Tur­ner J. R. (2009). The hand­bo­ok of pro­ject-ba­sed ma­na­ge­ment: le­a­ding stra­te­gic chan­ge in or­ga­ni­
za­tions. New York: McGraw-Hill.
55. Va­ba­las-Gu­dai­tis J. (1983). Psi­cho­lo­gi­jos ir pe­da­go­gi­kos straips­niai. Vil­nius: Moks­las.
56. Va­lan­tie­jie­nė R. (2005). Dar­bas ko­man­do­je skir­tin­gus žmo­nes ve­da tuo pa­čiu ke­liu į vie­ną tiks­lą [žiū­
rė­ta 2010-09-09]. Pri­ei­ga per in­ter­ne­tą: <http://www.zeb­ra.lt>.
57. Vi­jei­kie­nė B., Vi­jei­kis J. (2000). Ko­man­di­nio dar­bo pa­grin­dai. Vil­nius: Rosma.
58. Wo­od­row H. Se­ars (2003). Pro­jek­tų va­dy­ba. Vil­nius: VĮ „Eu­roi­dė­ja“.
59. Zu­ze­vi­čiū­tė V., Žvi­nie­nė V. (2007). Pro­jek­tų ren­gi­mas ir val­dy­mas. Vil­nius: VPU lei­dyk­la.
60. Žel­vys R. (1995). Ben­dra­vi­mo psi­cho­lo­gi­ja. Vil­nius: Vals­ty­bi­nis lei­dy­bos cen­tras.
61. Бандурка А. M., Бочарова С. П., Землянская Е. В. (1998). Психология управления. Харков:
Фортуна-прес.
62. Валаткиене C. (1987). Активизация обучения. Вильнюс.
63. Колесникова И. А., Горчакова М. П. (2005). Педагогическое проектирование. Москва: Асаde­
mia.
64. Ньюстром Д., Кейт Д. (2000). Организационное поведение. Санкт-Петербург: Питер.
65. Перспективы социальной психологии. (2001). Москва: ЭКСМО-Пресс.

Literatūra 95
 PRIEDAI

1 PRIEDAS

Ko­man­dos na­rių ge­bė­ji­mų įver­ti­ni­mo len­te­lė

Dauguma
Mū­sų da­bar­ti­nė ko­man­da Visada Įprastai Retai Niekada
žmonių
Mū­sų ko­man­do­je šiuo me­tu:
Ger­bia ly­de­rį
Ger­bia vie­nas ki­tą
Vi­si tu­ri nau­jau­sius dar­bo api­bū­di­ni­mus
Su­vo­kia ko­man­dos svar­bą sėk­min­gai kom­pa­ni­jos
veik­lai
Vie­nas ki­tą iš­klau­so
Mėgs­ta pri­si­dė­ti sa­vo idė­jo­mis
Vi­sa­da daug dir­ba
Ap­mąs­to ir su­vo­kia esa­mas ga­li­my­bes
Ge­rai pri­si­tai­ko prie pa­si­kei­ti­mų
Su­vo­kia ko­man­dos sie­kius
Rū­pi­na­si dėl biu­dže­to
Su­vo­kia dar­bo pa­bai­gos svar­bą
Spren­džia pro­ble­mas kū­ry­bin­gai
Spren­džia pro­ble­mas prak­tiš­kai
Su­ren­gia efek­ty­vius pa­si­ta­ri­mus
Ran­da kom­pro­mi­sų, kai iš­ky­la ne­su­ta­ri­mų
Su­stab­do kon­flik­tus, vos tik jie ky­la
Pri­ima spren­di­mus be pa­gie­žos
Ap­ta­ria vi­sų spren­di­mus
Ven­gia ap­kal­bų kom­pa­ni­jo­je
Ven­gia ker­šy­ti ki­tiems
Ap­ta­ri­nė­ja kom­pa­ni­jos pro­ble­mas tik su ko­man­da
Ge­ba spręs­ti kon­flik­tus drau­giš­kai
Tu­ri tas pa­čias ver­ty­bes kaip ir ko­man­da
No­ri dirb­ti ten pat, kur dir­ba vi­sa ko­man­da
No­ri dirb­ti tą pa­tį, ką ir vi­sa ko­man­da

96 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 2 PRIEDAS

Len­te­lė skir­ta ap­ra­šy­ti, ką da­rė­te, kad su­rink­tu­mė­te in­for­ma­ci­ją

1 pro­jek­to mo­ky­mo­si an­ke­ta

In­for­ma­ci­jos rin­ki­mas

• Per­skai­ty­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Ap­lan­ky­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Ty­ri­nė­ta
.......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• In­ter­viu
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• In­ter­ne­tas
.....................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Ki­ta veik­la
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

Priedai 97
 3 PRIEDAS

Len­te­lė skir­ta ap­ra­šy­ti, ką da­rė­te, kad ap­do­ro­tu­mė­te in­for­ma­ci­ją

2 pro­jek­to mo­ky­mo­si an­ke­ta

In­for­ma­ci­jos ap­do­ro­ji­mas

• Ap­žvelg­ta / ap­ra­šy­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Iš­ana­li­zuo­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Su­skai­čiuo­ta / pa­vaiz­duo­ta gra­fiš­kai

......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Su­kur­tas pir­mi­nis vaiz­das

......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Vi­zu­a­li­zuo­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Pa­pil­do­ma veik­la
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

98 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė. PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
 4 PRIEDAS

Len­te­lė skir­ta ap­ra­šy­ti, ką da­rė­te, kad pri­tai­ky­tu­me in­for­ma­ci­ją

3 pro­jek­to mo­ky­mo­si an­ke­ta

In­for­ma­ci­jos pri­tai­ky­mas

• Iš­ban­dy­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Įver­tin­ta
.......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Ap­žvelg­ta
.......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Pa­kar­to­ta
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Pa­de­monst­ruo­ta
.....................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

• Pa­pil­do­ma in­for­ma­ci­ja
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................
......................................................................................................................................................

Priedai 99
 Rasa Pocevičienė, Vilhelmina Lukavičienė, Dalia Augienė

PRAKTINĖS PROJEKTŲ VALDYMO

METODO TAIKYMO GALIMYBĖS
Metodinė priemonė

_______________________

SL 843. 2011-02-08. 8,3 aut. apsk. l. Tiražas 200. Užsakymas 10.

Išleido VšĮ Šiaulių universiteto leidykla, Vilniaus g. 88, LT-76285 Šiauliai.
El. p. leidykla@cr.su.lt, tel. (8 ~ 41) 59 57 90, faks. (8 ~ 41) 52 09 80.
Spausdino UAB „Šiaulių knygrišykla“, P. Lukšio g. 9A, LT-76207 Šiauliai.