Michael Crichton - Tekanti Saulė

Romanas
Iš anglų kalbos vertė

G IE D R Ė T A R T Ė N IE N Ė
Ii
OMOLYS
U D K 820(73)-3 Versta is: M ic h a e l Crichton
Cr47 R isin g Sun

Arrow Books Ltd., London, 1992
ISBN 978-9955-700-86-9
Copyright © 1992 by M ichael Crichton

© Vertimas / lietuvių kalbą, Giedrė Tartėnienė, 2008
© Viršelio dizainas, A n d rius M orkeliūnas, 200 8
© M E D I A I N C O G N I T O , 2008
M a n o m am ai,
Z u la i M ille r Crichton
Įžengiame į pasaulį, kuriam e senosios
taisyklės nebegalios.
F h illip a s Sandersas
Verslas - tai karas.
Japonų patarlė
L O S A N D Ž E L O P O LIC IJO S D E P A R T A M E N T A S
S L A P T A S V ID A U S P R O T O K O L O A P R A Š A S
Turinys: film uotos detektyvo P iterio D ž . Sm ito kvotos aprašas
kovo m ėn. 13-15 d.
D ė l: „N akam oto žm ogžudystės“ (A 8895-404)
Šis aprašas yra Lo s A n d že lo p o licijo s departam ento nuosavybė ir skir
tas tik vid iniam naudojim ui. Kopijavim as, citavim as, bet koks daugini
mas ar atskleidim as ribojam as įstatym o. Neteisėtas naudojim as griežtai
baudžiam as.
V isais klausim ais kreipkitės į:
Los A n d že lo policijos departam ento
V idaus reikalų skyriaus viršin in ką
P/d 2029
Lo s Andželas, K a 92038-2029
T e l: (213) 5 55-7600
Fax: (213) 5 55-7812
Film u ota kvota: Detektyvas P. D ž . Sm itas
3/13-3/15
Byla: „N akam oto žm ogžudystė“
Kvotos aprašymas: subjektas (leitenantas Smitas) buvo tardom as tris
dienas, 22 valandas, nuo kovo 13 d., pirm adienio, ik i kovo 15 d., trečia
dienio. Apklausa įrašyta S -V H S / S D vaizdo juostoje.
V aizdo aprašymas: subjektas (Smitas) sėdi prie stalo film avim o patal
poje N r. 4, Los A n d že lo p o licijo s departam ento būstinėje. U ž subjekto
ant sienos m atyti laikrodis. Vaizdas apim a stalo paviršių, kavos p u od elį ir
10 MICHAEL CR ICH TO N
subjektą nuo juosmens į viršų. Subjektas v ilk i kostium ą ir kaklaraištį (p ir
ma diena), m arškinius ir kaklaraištį (antra diena), vienm arškinis (trečia
diena). D ata ir laikas - apatiniam e dešiniajam e kam pe.
Kvotos tikslas: išaiškinti subjekto vaidm enį „N akam oto žm ogžudys
tėje“. (A 8895-404) kvotą atlieka detektyvas T . Konvėjus ir detektyvas P.
Chem ondas. Subjektas advokato paslaugų atsisakė.
B ylos baigtis: saugoma kaip „nebaigta byla“.
Aprašas: kovo mėn. 13 d. (1)
Kvotėjas: Taigi. Juosta sukasi. Prašom pasakyti savo vardą.
Sub.: Peteris Džeim sas Sm itas.
Kvotėjas: Pasakykite am žių ir laipsnį.
Sub.: Trisdešim t ketveri. Los A n d že lo p olicijos departam ento specia
lių jų tarnybų skyriaus leitenantas.
Kvotėjas: Leitenante Sm itai, kaip žinote, k o l kas jums nepareikšti kal
tinim ai dėl nusikaltim o.
Sub.: Ž inau .
Kvotėjas: Tačiau turite teisę reikalauti, kad jums atstovautų advoka
tas.
Sub.: Atsisakau.
Kvotėjas: G erai. A r kokiu nors būdu buvote verčiamas čionai ateiti?
Sub.: (Ilga pauzė) N e. N ie k a ip nebuvau verčiamas.
Kvotėjas: Supratau. Turim e pakalbėti apie N akam oto žm ogžudystę.
K ad a pirm ą kartą susidūrėte su šia byla?
Sub.: K etvirtad ien io, vasario devintosios vakarą, apie devintą valan
dą.
Kvotėjas: K as tada atsitiko?
Sub.: Buvau namuose. Suskam bo telefonas.
Kvotėjas: O ką darėte tuo m etu, kai suskam bo telefonas?

PIRMAS VAKARAS
Tiesą sakant, sėdėjau ant lovos savo bute K alver Sityje, išjungęs
garsą stebėjau Leikersų rungtynes ir tuo pat m etu bandžiau m okytis
iš įvad in io japonų kalbos vadovėlio.
Vakaras buvo ramus. A p ie aštuntą paguldžiau m iegoti dukte
rį. M agnetofone ant lovos sukosi kasetė, ir m alonus moters balsas
kalbėjo kažką panašaus į: „Sveiki, aš policijos pareigūnas. K u o galiu
padėti ?“ arba „Prašome parodyti m eniu“. Po kiekvieno sakinio ji pa
darydavo pauzę, kad galėčiau pakartoti japoniškai. K lu p au , bet sten
giausi kiek galėjau. Paskui m oteris kartojo: „D aržovių parduotuvė
uždaryta. K a ip n ueiti į paštą?“ ir panašius dalykus. K artais susikaup
ti buvo sunku, bet stengiausi. „Ponas Hajašis tu ri du vaikus!“
Bandžiau atsakinėti. Hajaši-san va kodom oga fu r...fu tu r... - nusi
keikiau. O m oteris ir vėl kalbėjo: „Sis gėrimas netinkamas.“
A n t lovos, greta dukros žaisliuko Pono Bulviagalvio, gulėjo at
verstas m ano sąsiuvinis. Salia voliojosi nuotraukų albumas ir fo to
grafijos iš antrojo mergytės gim tadienio. Po M išelės šventės jau buvo
praėję keturi mėnesiai, bet nuotraukas tebedėliojau į album ą. N ie
kaip nesusidoroju.
„Susirinkim as įvyks antrą valandą.“
N uotraukos ant lovos to li gražu neatspindėjo tikrovės. Po keturių
m ėnesių M išelė atrodė visiškai kitaip. Buvo gerokai aukštesnė: išau
go brangią ju od o aksom o su baltų n ėrinių apykakle suknelę, kurią
šventei nupirko m ano buvusi žm ona.
Nuotraukose m ano buvusioji p u ik iai pastebim a: M iše le i pučiant
žvakutes, laiko tortą, padeda išvynioti dovanas. A tro d o kaip pašiau-

12 MICHAEL C R IC H TO N
kojanti mamytė. Tačiau iš tikrųjų dukra gyvena su m anim i, o buvusi
žm ona m ato ją retai. D ažn ai nepasirodo sutartais savaitgaliais, pa
m iršta alim entus.
Bet iš gim tadienio nuotraukų to niekaip nepasakytum .
„K u r yra tualetas ?“
„Turiu autom obilį. G alim e važiuoti kartu“.
Taigi, m okiausi. Ž in om a, oficialiai tą naktį dirbau - esu budintis
specialiųjų tarnybų.skyriaus centro būstinės pareigūnas. Bet vasario
devintosios ketvirtadienis buvo ramus, nesitikėjau daugybės įvykių.
Iki devynių sulaukiau tik trijų skam bučių.
Specialiosiom s tarnybom s priklauso ir policijos departam ento
diplom atinis poskyris. M es nagrinėjam e problem as su diplom atais
ir garsenybėmis, taip pat parūpinam e vertėjų bei ryšių pareigūnų už
sieniečiams, kurie dėl vienų ar k itų priežasčių susiduria su p olicija.
Darbas kuo įvairiausias, bet ne įtem ptas. K a i budžiu, tikiuosi k okio
pusės tu zin o pagalbos prašym ų, ir nė vienas nebus kritin is. Vargiai
kada sunkiau darbavausi. K u r kas daugiau pastangų reikalauja p o li
cijos atstovo spaudai pareigos, kurias ir užėm iau prieš patekdamas į
specialiąsias tarnybas.
Bet kuriuo atveju vasario devintosios vakarą pirm as skam butis
buvo dėl Fernando Konsekos, Č ilė s vicekonsulo. Jį sustabdė p o lic i
jos patrulis. Fem is buvo per daug girtas vairuoti, bet teigė turįs d i
plom atinę neliečiam ybę. Paliepiau patruliam s parvežti vyruką nam o
ir pasižymėjau, jo g ryte pasiskųsiu konsulatui.
Paskui, p o valandos, paskam bino detektyvai iš Gardenos. Jie
areštavo įtariam ą susišaudymu restorane, kalbantį tik samoa kalba.
Vyram s reikėjo vertėjo. Pažadėjau parūpinti, bet sam oajiečiai papras
tai kalba angliškai, ta šalis ilgus metus buvo am erikiečių globojam a
teritorija. D etektyvai pažadėjo susitvarkyti. Paskui paskam bino, kad
televizijos furgonai užblokavo priešgaisrinį privažiavim ą per Aeros-
m ith koncertą. Liep iau pareigūnam s skam binti į priešgaisrinės ap
saugos departam entą. K itą valandą buvo ram u. G rįžau prie užrašų ir
dainingosios ponios, teigiančios: „Vakar buvo lietinga“.
Tada paskam bino Tom as Greiham as.

T e k a n t i saulė 13
- Sušikti japoškės, - ėmė burnoti. - N egaliu patikėti, k o k į šūdą
mala. G eriau paskubėk, Piteri-san. Tūkstantis šimtas Figueroa, Sep
tintosios kampas, naujasis N akam oto pastatas.
- Kas atsitiko? - paklausiau.
Greiham as - puikus detektyvas, bet bjauraus būdo, tad kartais
problem as neregėtai išpučia.
- Bėda ta, - rėžė Greiham as, - kad sušikti japoškės reikalauja
pakviesti prakeiktą specialiųjų tarnybų ryšių pareigūną. T a ig i tave,
drauguži. Sako, jog neleis p o licija i tęsti, k o l nepasirodys ryšių parei
gūnas.
- Tęsti ko ? K ą ten turi ?
- N užudym ą, - atsakė Greiham as, - m aždaug dvidešim t penke-
rių baltoji m oteris, kokių šešių pėdų ir colio. Išsitiesusi kaip ilga pra
keiktam jų posėdžių kam baryje. T ie sio g paveikslėlis. G eriau skuosk
čia taip greitai, kaip tik gali.
- A r tikrai fone girdėti m uzika? - paklausiau.
- Po veln ių taip, - nervinosi Greiham as. - Č ia kaip reikiant va
karėlis. Šiandien didysis N akam oto bokšto atidarymas, taigi vyksta
priėm im as. T ie sio g atvažiuok, gerai ?
Pasakiau, kad b ūtinai atvyksiu. Paskam binau kaim ynei, p on iai
Askenijo ir paprašiau prižiū rėti vaiką - trum pai, k ol būsiu išvykęs. Ji
niekuom et neatsisako p apildom o uždarbio. Laukdam as, k o l m ote
ris ateis, persivilkau m arškinius ir apsirengiau gerąjį kostium ą. Tada
paskam bino Fredas H ofm anas, departam ento k rim in a lin io skyriaus
vyriausias budėtojas, kresnas žilaplaukis vyriškas.
- Paklausyk, Pitai, - pradėjo, - manau, tau gali p rireikti pagal
bos.
- K o d ė l gi? - paklausiau.
- A tro d o , turim e nužudym ą, į kurį įtraukti japonai. G a li bū ti
keblu. K ie k laiko esi ryšių pareigūnas?
- A p ie šešis mėnesius.
- Tavo vietoje pasitelkčiau patyrusius pagalbininkus. Paskam
b in k K o n o ru i ir kartu pasiim k į centrą.
- K ą tokį ?
- D žo n ą K onorą. N e g i negirdėjai ?
- A išku , girdėjau. - Skyriuje visi buvo girdėję apie K onorą. V yru
kas buvo tikra legenda, geriausiai nusim anantis iš specialiųjų tarny
bų pareigūnų. - Bet argi jis neišėjęs j atsargą?
- Jis pasiėmė neterm inuotų atostogų, bet darbuojasi su japonais
susijusiose bylose. G alvoju, tau jis būtų naudingas. Štai ką sugalvojau
- pats paskam binsiu. T u tiesiog užvažiuok jo pasiim ti, - ir H o fm a
nas padiktavo adresą.
- G erai, pu iku . A č iū .
- Ir dar štai kas. T ik fiksuotas ryšys, gerai, Pitai?
- Supratau, - atsakiau. - K as reikalauja?
- T iesio g taip bus geriau.
- K a ip pasakysi, Fredai.
„ T ik fiksuotas ryšys“ reiškia nesinaudoti radijo stotim is, kad
transliacijų nenusičiuptų p olicijos dažnių besiklausantys žurnalistai.
Tam tikrose situacijose tokia procedūra buvo įprasta. V isada perei
davome prie fiksuoto ryšio, vos Elizabeta T e ilo r patekdavo į ligoninę.
Pereidavome prie fiksuoto ryšio, kai autokatastrofoje žūdavo kokios
nors garsenybės paauglys sūnus. Norėdavom e u žtikrin ti, kad tėvai
išgirstų naujieną dar prieš žiniasklaidai pradėjus belstis į jų duris.
Tokiais atvejais naudodavom ės fiksuotu ryšiu. B et niekada anksčiau
nenaudojom e jo nužudym o atveju.
Tačiau važiuodam as centro lin k , nesinaudojau au tom ob ilin iu
telefonu, o klausiausi radijo stoties. Buvo pranešama apie šūvį į tri
m etį berniuką, kuris dabar nuo juosmens paralyžiuotas. Vaikas tapo
apiplėšim o 7-Eleven liu d y to ja A tsitiktin ė kulka kliudė nugarą ir
nelaim ėlis... Perjungiau kitą stotį: transliavo pokalb ių šou. Priešaky
m ačiau kylančias į rūką centro dangoraižių šviesas. Prie San Pedro
išsukau iš greitkelio - paim ti K o n o ro .
A p ie K o n o rą težinojau, jog jis kurį laiką gyveno Japonijoje, kur
g ilin o japonų kalbos ir kultūros žinias. K ažku riu o m etu septintaja
me dešim tm etyje jis buvo vienintelis sklandžiai japoniškai kalbantis
pareigūnas, nors Los A n džele ir buvo pati gausiausia japonų kolon ija
už gim tųjų salų ribų.

Ž in o m a, šiuo m etu departam ente darbuojasi daugiau nei aštuo
niasdešim t japoniškai kalbančių pareigūnų, o dar daugiau, kaip ir
aš, bando tą kalbą išm okti. Prieš keletą m etų K onoras atsistatydino.
B et su juo dirbę ryšių pareigūnai pripažįsta, jog jis buvo geriausias.
Kalbam a, jog vyrukas d irb o labai sparčiai, dažnai išspręsdavo bylą
per kelias valandas. Turėjo prityrusio detektyvo ir ypatingo kvotėjo
reputaciją, galėdavo kaip niekas kitas išgauti iš liu d ytojų inform aciją,
bet labiausiai ryšių pareigūnai liaupsino jo nešališką požiūrį. K artą
m an pasakojo: „ D irb ti su japonais - tarsi balansuoti ant įtem pto
lyno. A n ksčiau ar vėliau visi nukrinta. K a i kurie nusprendžia, jog ja
p onai - puikūs ir negali padaryti nieko bloga. K it i laiko juos baisiais
bjaurybėm is. O Konoras visuom et sugebėdavo išbalansuoti. L ik ti
viduryje. Jis visuom et tiksliai žinodavo, ko imasi.“
D žonas K onoras gyveno pram oniniam e Septintosios gatvės ra
jone, d idžiu liam e plytiniam e sandėlyje išilgai dyzelin ių traukinių
depo. K ro v in in is liftas pastate buvo sulaužytas. Laiptais užlipau į
trečią aukštą ir pasibeldžiau.
- A tidaryta, - išgirdau.
įėjau į mažą butuką. Svetainė buvo tuščia ir įrengta japonišku sti
liu m i: tatam iai, šoji širmos ir m edžio panelių sienos. Kaligrafijos riti
nys, juodas lakuotas staliukas ir vaza su balta orchidėja - vieninteliai
ryškūs akcentai.
G reta durų m ačiau išrikiuotas dvi poras batų, vieni - vyriški tv irti
raštuotos odos su skylutėm is. A n tri - m oteriški aukštakulniai.
- K ap iton e K o n o rai? - pasitikslinau.
- M in u tėlę.
Pasislinko šoji širm a ir pasirodė Konoras. Jis buvo stebėtinai aukš
tas, kokių m etro devyniasdešimties - gerokai daugiau negu šešių
pėdų. D ėvėjo jukatą, lengvą japonišką apsiaustą iš m ėlynos m edvil
nės. A p y tik ria i nustačiau, kad jam kokie penkiasdešim t penkeri. Pla
čiapetis, praplikęs. Tvarkingais ūsiukais, aštrių bruožų, veriančiom is
akim is. G iliu balsu. Ramus.
- Labas vakaras, leitenante.

16 MICHAEL C R IC H TO N
Paspaudėme rankas. K onoras nužvelgė mane nuo galvos ik i kojų
ir pritariam ai sulinksėjo:
- Puiku. Lab ai reprezentatyvu.
- Darbavausi spaudai, - paaiškinau. - N iekada nežinai, kada gali
atsidurti prieš kameras.
Jis linktelėjo.
- O dabar esate specialiųjų tarnybų budintis pareigūnas?
- Teisingai.
- K ie k laiko dirbate ryšių pareigūnu?
- Šešetą mėnesių.
- Kalbate japoniškai ?
- Šiek tiek. M okausi.
- D u o k ite m an kelias m inutes persirengti. - Jis apsisuko ir din go
už širmos. - Nužudym as?
- Taip.
- Kas jus inform avo?
- Tom as Greiham as. Jis vadovauja tyrim ui nusikaltim o vietoje.
Pasakė, jog japonai reikalauja ryšių pareigūno dalyvavim o.
- Suprantu.
Tyla. Pasigirdo tekantis vanduo.
- A r toks reikalavim as įprastas ?
- N e. Tiesą sakant, niekada nieko panašaus negirdėjau. Paprastai
pareigūnai kviečia ryšių pareigūnus, kai tu ri kalbos problem ų. N ie
kada negirdėjau, kad japonai kviestų ryšių pareigūną.
- Ir aš negirdėjau, - pridūrė Konoras. - A r Greiham as prašė mane
atsivežti? Nes m udu niekuom et vienas k itu nesižavėjome.
- N e, - atsakiau, - jus įtraukti pasiūlė Fredas H ofm anas. Jis jau
čia, jog man neužteks patirties. Pasakė, jog pats jum s paskam bins.
- Taig i jum s į namus paskam bino dukart? - paklausė K onoras.
- Taip.
- Suprantu. - Jis vėl pasirodė, vilkėdam as tamsiai m ėlyną kos
tium ą, pasirišęs kaklaraištį. - A tro d o , laikas spaudžia. - D irstelėjo į
laikrodį. - K e lin tą paskam bino Greiham as?

- A p ie devintą.
- T a ig i praėjo jau keturiasdešim t m in u čių . Važiuojam , leitenante.
K u r jūsų au tom obilis ?
N uskubėjom e laiptais.
Nuvažiavau San Pedro gatve ir A ntrojoje pasukau j kairę, tiesiai
lin k N akam oto pastato. Gatvėje, pažem iui, draikėsi lengvas rūkas.
K onoras žvalgėsi p ro langą. Staiga paklausė:
- A r jūsų atm intis gera?
- M an au , gana gera?
- G alvoju , gal galėtum ėte pakartoti šio vakaro telefoninius p o
kalbius, - paprašė. - Perteikite taip sm ulkiai, k aip tik galite. Ž o d is
žodin, jei tik įm anom a.
- Pam ėginsiu.
Atpasakojau telefoninius pokalbius. K onoras klausėsi neper
traukdamas ir nekom entuodam as. N ežinau, kodėl buvo toks susido
mėjęs, m an ir nepaaiškino. K a i baigiau, paklausė:
- T a i H ofm anas jum s neužsim inė, kas reikalauja fiksuoto ryšio?
-N e .
- K ą gi, bet kuriu o atveju tai p u ik i m intis. N ie k ad a nesinaudoju
au tom ob ilin iu telefonu, jei galiu apsieiti. Šiais laikas pasiklauso per
nelyg daug žm onių.
Pasukau į Figeroa. Priešaky mačiau prie N akam oto bokšto plies
kiančius prožektorius. P ilk o granito statinys k ilo tiesiog į naktį. Per-
sirikiavau į dešinę juostą, spragtelėjęs atidariau p irštin ių skyrelį ir
ištraukiau saują v izitin ių kortelių.
„Detektyvas leitenantas Piteris D ž . Smitas, specialiųjų tarnybų
ryšių pareigūnas“, buvo užrašyta ant kortelės. V ien oje pusėje - anglų
kalba, kitoje - japonų.
K onoras dirstelėjo į korteles.
- K a ip ketinate elgtis šioje situacijoje, leitenante? A r kada nors
derėjotės su japonais?
- R im tai - ne, - atsakiau. - T ik sulaikant keletą girtų vairuotojų.
- T a i gal aš galėčiau pasiūlyti veiksm ų strategiją? - m andagiai pa
siūlė Konoras.
- M a n viskas tinka, - atsakiau. - Būsiu dėkingas už pagalbą.
- Puiku. Kadangi esate ryšių pareigūnas, būtų geriausia, jog atvy
kęs im tum ėtės vadovauti įvykio vietoje.
- G erai.
- T ik manęs nepristatinėkite ir jo k iu būdu į m ane nesikreipkite.
N e t nežiūrėkite j tą pusę.
- G erai.
- A š neegzistuoju. Vadovaujate jūs vienas.
- Puiku, sutarta.
- T a i padės išlaikyti oficialum ą. Stovėkite tiesiai, švarkas visą la i
ką telieka užsagstytas. Jei jie jum s nusilenks, pats nesilenkite, tik tru
p u tį palenkite galvą. U žsienietis niekuom et neįvaldys lankstym osi
etiketo. N e t nem ėginkite.
- G erai, - atsakiau.
- Turėdam as reikalų su japonais neužm irškite, kad jie nemėgsta
derėtis. D erybos, jų m anym u, veda prie konfrontacijos. Savo visuo
menėje kiek galėdam i jų vengia.
- Tvarkoj.
- Sekite savo gestus. Laikykite rankas prie šonų. Platūs rankų
m ostai japonam s atrodo grasinamai. K albėkite lėtai. Jūsų balsas turi
b ū ti ramus ir lygus.
- G erai.
- J e i galėsite.
- Supratau.
- G a li būti sudėtinga. Japonai dažnai erzina. Sį vakarą jum s jie
gali pasirodyti nem alonūs. Elkitės kaip įm anom a geriau. Kas beatsi
tiktų, nepraraskite savitvardos.
- G erai.
- Toks elgesys būtų ypatingai nepriim tinas.
- Supratau, - pakartojau.
K onoras nusišypsojo.
- Esu tikras, p u ik iai susidorosite, - patikino. - Tik ria u sia i jum s
visai nereikės pagalbos. Bet jei pateksite į bėdą, išgirsite mane klau
siant: „G alb ū t galiu padėti ?“ T a i bus ženklas, jog viską perim u. N u o

tos akim irkos leiskite kalbėti m an. N orėčiau, kad nebekalbėtum ėte,
netgi tiesiogiai klausiamas. G erai ?
- G erai.
-J u m s gali norėtis prašnekti, bet nesusigundykite.
- Suprantu.
- D a r daugiau - ką bedaryčiau, nerodykite nustebim o. K ą beda
ryčiau.
- Sutarta.
- Jei jau perim siu vadovavim ą, atsistokite šiek tiek už manęs iš
dešinės. Nesisėskite. N esidairykite. N eatrodykite suglumęs. Prisi
m inkite: mes užaugom e M T V kultūroje, ne jie. Jie - japonai. Bet
koks jūsų elgesys jiem s tu ri reikšmės. Kiekvienas jūsų išorės ar elgesio
aspektas atsilieps jum s, p olicijos departam entui ir m an, kaip jūsų vy
resniajam ir sempai.
- Supratau, kapitone.
- T u rite klausim ų?
- K ą reiškia „sem pai“?
Pravažiavom e prožektorius ir nuožulniąja plokštum a nusileido
me į garažą.
-Ja p o n išk a i, - prab ilo - „sem pai“ reiškia vyresnis žmogus, vado
vaujantis jaunesniajam, vadinam am kohai. Sem pai-kohai ryšys yra v i
siškai įprastas. Jis dažnai atsiranda, kai jaunesnis ir vyresnis asmenys
darbuojasi kartu. Japonai tikriausiai pritaikys šį ryšį m udviem .
- Tarsi auklėtojas ir m okinys? - paklausiau.
- N e visai tiksliai, - atsakė Konoras. - Japonijoje sempai-kohai
turi k itą prasmę. Panašiau į m ylinčius tėvus: tikim asi, jog sempai le
pins savo kohai ir atleis jam visokiausius jaunatviškus paklydim us. -
Nusišypsojęs pridūrė: - Tik siu o si, nieko panašaus nekrėsite?
N usileidom e n uožulnia plokštum a ir pam atėm e erdvų garažą.
Konoras pažvelgė pro langą ir susiraukė:
- K u r visi?
Nakam oto bokšto garažas buvo pilnas lim u zin ų . Prie m ašinų p ri
sišlieję vairuotojai rūkė ir plepėjo. Bet niekur nem ačiau p olicijos au
tom ob ilių . Paprastai, įvykus žm ogžudystei, vieta būna apšviesta kaip
per Kalėdas, ant pusės tu zin o juodai baltų policijos, tyrėjų, parame-
d ikų ir visų k itų ekipažų švysčioja švyturėliai.
Šį vakarą to nebuvo. Garažas atrodė kaip bet kuris kitas garažas
vykstant vakarėliui: grupelėm is, laukdam i savo autom obilių, lū ku
riavo elegantiškai pasidabinę žmonės.
- Keista, - pritariau.
Sustabdžiau autom obilį. Stovėjim o aikštelės patarnautojai atida
rė dureles. Žengiau ant p liu šin io k ilim o , girdėjau tylią m uziką. Su
K o n o ru patraukėm e prie lifto. P u ik iai apsirengę žmonės - vyrai su
sm okingais ir m oterys brangiom is suknelėm is traukė kita k ryp tim i.
O prie lifto pašėlusiai rūkydamas, pasidabinęs dėm ėtu velveto kos
tium u stovėjo Tom as Greiham as.
Būdam as saugas Pietų K arolin os universitete Greiham as n ieku o
m et nežaisdavo pagrindinėje sudėtyje. Šis trupinėlis praeities tapo
tarsi būdo bruožu: atrodė, jog visą gyvenim ą vyrukas praleidžia lem
tingus paaukštinim us, svarbesnius laiptelius detektyvo karjeroje. Jis
blaškėsi iš skyriaus į skyrių, niekaip nerasdamas sau tinkam o rajono
ar gerai tinkan čio partnerio. V isą laiką pernelyg tiesmukas, G re ih a
mas įsigijo priešų valdyboje, ir, būdamas trisdešim t devynerių, atro
dė, daugiau nieko nebepasieks. D abar jis buvo kandus, stačiokiškas,
sparčiai storėjo - gremėzdiškas nuoboda, tikra rakštis subinėje: žm o
nes jis tiesiog erzino. V yru ko įsitikinim as asmenine dora aiškiai buvo
klaidingas, tačiau jis sarkastiškai elgėsi su kiekvienu, nepritariančiu
jo nuom onei.
- Puikus kostium as, - tarstelėjo, kai priėjom e. - Sušiktai gerai
atrodai, Piteri.
N u o m ano adapo nubraukė įsivaizduojam ą dulkelę. N ekreipiau
dėmesio.
- K a ip reikalai, Tom ai ?
- Jūs, vaikinai, turėtum ėte dalyvauti vakarėlyje, o ne darbuotis. -
Pasisukęs į K onorą, palingavo galvą. - Sveikas, D žon ai. K ie n o gi
m intis buvo išversti tave iš lovos ?

T e k a n ti saulė 21
- T ie sio g žvalgausi, - m aloniai atsakė Konoras.
- Fredas H ofm anas paprašė jį atsivežti, - įsiterpiau.
- Po paraliais, - kalbėjo Greiham as, - m an visai patinka, kad
judu čia. G a li p rire ik ti pagalbos. Ten, viršuje, gana neramu.
Nusekėm e paskui G reiham ą j liftą. V is dar nem ačiau k itų p o lic i
jos pareigūnų.
- K u r visi? - paklausiau.
- Geras klausimas, - atrėžė Greiham as. - Japoškės įsigudrino
laikyti m ūsų žm ones prie užpakalinio įėjim o. Prisiekinėja, jog tar
nybinis liftas greitesnis. N epaliauja pliauškę apie d id žio jo atidarym o
svarbą, ir kad niekas neturi jo sutrikdyti.
Prie liftų uniform uotas privačios tarnybos apsaugininkas atidžiai
mus nužvelgė.
- Šie d u - su m anim i, - paaiškino Greiham as.
Apsaugininkas linktelėjo, bet įtariai pašnairavo.
Įėjome į liftą.
- Suknisti japoškės, - nesiliovė Greiham as, kai užsivėrė durys. -
Ju k čia vis dar m ūsų šalis. M es vis dar prakeikti farai savo šalyje.
Liftas buvo stiklo sienom is, taigi kild am i pro lengvą rūką matėme
Los A n d že lo centrą. T ie sia i priešais naktyje visom is šviesomis spin
dėjo Arco pastatas.
- Ž in o te , o tas liftas - nelegalus, - pasakojo Greiham as. - Pagal
įstatym ą stiklin iai lifta i gali kelti tik ik i devyniasdešim to aukšto, o šis
statinys - devyniasdešim t septynių, aukščiausias L o s Andžele. Visas
šitas pastatas - tiesiog d id žiu lis nukrypim as nuo norm ų. Jis suręstas
per šešis mėnesius. Ir žinote, kaip? Vežė surenkamas konstrukcijas iš
Nagasakio, o čia jas sukėlė. N esinaudojo am erikiečių statybininkų
paslaugom is. G avo ypatingą leidim ą apeiti m ūsų profsąjungas dėl va
dinam ųjų tech n in ių problem ų, su kuriom is, atseit, susidoroti gali tik
japonų darbininkai. T ik ite tuo mėšlu?
- U žm igdė Am erikos profsąjungų budrum ą, - pasakiau trukte
lėjęs pečiais.
- V eln iai rautų, užm igdė m iesto tarybą, - atrėžė Greiham as. -
Bet, žinom a, visur pinigai. Ir ką jau ką, bet žinom e, kad japonai
šlam ančių turi užtektinai. Taig i gavo nuolaidų zoniniam s apriboji
mams, potvarkiam s dėl žemės drebėjim ų. Jie gauna viską, ko panori.
V ėl truktelėjau pečiais.
- P olitikai.
- Šikniai. A r žinai, kad suskiai net nem oka m okesčių? T o k ia tie
sa: jie gavo nuolaidas nuosavybės mokesčiams mieste aštuoneriems
metams. Šūdas: mes tiesiog išdovanosim e šią šalį.
A k im irk ą kilom e tyloje. Greiham as žvalgėsi pro langus. Liftas -
greitaeigis H ita ch i, įrengtas pagal naujausias technologijas. G re ičiau
si ir tyliausi liftai pasaulyje. K ilo m e vis aukštyn, į m iglą.
- A r papasakosi apie nužudym ą, ar tegu lieka staigmena? - už
klausiau G reiham o.
- Šūdas, - atsitokėjo Greiham as. Triukšm ingai atvertė b lo k n o
tą, - štai. P irm ojo skam bučio sulaukta dvidešim tą trisdešim t dvi.
Kažkas pasakė, jog „yra problem ų su kūnu“. Vyriškas balsas ryškiu
azijietišku akcentu. A n g liškai kalbėjo prastai. O peratorius iš jo ne
daug teišpešė, tik adresą - N akam oto bokštas. Išvažiavo patruliai,
atvyko dvidešim tą trisdešim t devynios, rado lavoną. Keturiasdešim t
šeštas, biu rų aukštas. A u k a - baltoji m oteris, apie dvidešim t penke-
rių. Pašėlusiai gerai atrodžiusi. Pamatysit.
- Farai ištem pė juostas ir paskam bino į skyrių. Išvažiavau su M e
rino, atvykom e dvidešim t penkiasdešim t trys. N u sik altim o vietos
tyrėjai, analizės skyrius atvyko beveik tuo pačiu m etu, kaip ir dakti-
loskopijos specialistai ir fotografai. K o l kas užteks?
- Taip , - linktelėjęs atsakė Konoras.
- Vos pradėjom e, - tęsė Greiham as, - kai pasirodė kažkoks japoš-
ka iš N akam oto korporacijos su tūkstantį žalių kainuojančiu m ėlynu
kostium u ir pranešė, jog, prieš ko nors im antis jo suknistam pastate,
turi sušiktą teisę pasikalbėti su Los A n d že lo policijos departam ento
ryšių pareigūnu. Ir dar aiškino, neva mes neturim e m otyvų.
- Ž iū riu , kas čia per mėšlas. Ju k m atom e akivaizdų nužudym ą,
galvoju, tas vyrukas atsiknis. Bet tas japoška p u ik iai kalba angliškai
ir atrodo neblogai išm ano teisę. Ir žin ot, visi ten buvusieji kažkaip
susirūpino. M atai, kokia prasmė spausti ir pradėti tyrim ą, jei jis pas
k u i bus pripažintas negaliojančiu, tiesa? O tas krušna japoška prieš
im antis ką nors daryti reikalauja ryšių pareigūno. Kadangi jis velniš
kai gerai kalba angliškai, nesuprantu, kokia problem a. V isada gal
vojau, kad ryšių pareigūnai reikalingi tik tiems, kurie nesusikalba, o
tam vyrukui ant kaktos tiesiog užrašyta - S teinfordo teisės m okykla.
Bet vis tiek, - jis atsiduso.
- Paskam binai m an, - pasakiau.
- A h a.
- Kas tas vyras iš Nakam oto?
- Sūdąs, - Greiham as pervertė užrašus, - Išihara. Išiguri. K a ž
kaip taip.
- T u ri jo vizitin ę ?Jis turėjo d u oti tau vizitinę.
- Ir davė. A tidaviau M e rin o .
- A r ten yra daugiau japonų? - paklausiau.
- Č ia kas, pokštas? - nusijuokė Greiham as. - Ten jų knibždėte
knibžda. Suknistas D isneilendas.
- T u riu om enyje nusikaltim o vietą.
- A š irgi, - atrėžė Greiham as. - N egalim e jų išspirti. Sako, kad
čia jų pastatas ir jie tu ri teisę ten būti. Šiandien - didysis Nakam oto
bokšto atidarymas. Jie tu ri teisę ten būti. Ir taip be paliovos.
- O kur vyksta pats atidarymas? - paklausiau.
- V ie n u aukštu žem iau nei nužudym as, keturiasdešim t penktam e
aukšte. Pragariškos išgertuvės. T ikriau siai kokie aštuoni šim tai žm o
n ių . K in o žvaigždės, senatoriai, kongresm enai - visų neišvardysi.
G irdėjau, atvyko M a d o n a ir Tom as Kruzas. Senatorius H eim ondas.
Senatorius Kenedis. Eltonas D žonas. Senatorius M orton as. M eras
Tomasas. Apygardos prokuroras Vilandas. E i, o gal čia yra ir tavo bu
vusi žm ona, P itai ?Ju k ji vis dar dirba pas V ilan d ą?
- Taip girdėjau.
Greiham as atsiduso.
- T ikriau siai geriau krušti advokatą, nei leistis jo krušam am . K a r
tais m alonu pasikeisti vietom is.
N eketinau postringauti apie buvusią žm oną.
- M es beveik nebebendraujam e, - atrėžiau.

24 M ICHAEL C R IC H TO N
Suskambėjo mažas varpelis ir liftas pasakė: Jondžiusan-kai.
Greiham as dirstelėjo j šviečiančius num erius virš durų.
- Šūdas, ar galit patikėt ?
- Jondžiudžion-kai, - pakartojo liftas. - Mosugu degodzaim asu.
- K ą jis pasakė?
- K a d beveik atvykome.
- Po velnių, - nusikeikė Greiham as, - jei jau liftas kalba, tai gal
galėtų angliškai ?Ju k čia vis dar A m erika.
- K o l kas, - atsakė Konoras, stebėdamas panoram ą.
- Jondžiugo-kai, - pasakė liftas. D u rys atsivėrė.
Greiham as buvo teisus: pragariškas vakarėlis. Visas aukštas buvo
perdarytas j penktojo dešim tm ečio pob ū vio patalpą. V yrai su kostiu
mais. M oterys kokteilių suknelėm is. G ru p ė grojo G le n o M ile rio svin
go m elodiją. Prie lifto laukė žilaplaukis įdegęs vyriškis, atrodė šiek tiek
pažįstamas. Jo pečiai buvo platūs kaip atleto. Įžengęs į liftą, pasisuko
į mane.
- Į p irm ą aukštą, prašyčiau.
U žu od žiau viskį.
G reta atsirado kitas, jaunesnis kostium uotas vyrukas.
- Šitas liftas, senatoriau, kyla aukštyn.
- K a ip tai? - nesuprato žilaplaukis, atsisukdamas į padėjėją.
- Šitas liftas kyla į viršų, pone.
- Supratau. O aš n oriu leistis žem yn. - Jis kalbėjo atsargiai, perdė
tai artikuliuodam as, kaip visi įkaušę žmonės.
- Taip , pone. Ž in au , pone, - m aloniai kartojo padėjėjas. - Palau
kim e k ito lifto, senatoriau.
Jis tvirtai sugriebė žilaplaukį už alkūnės ir išsivedė iš lifto.
D u rys užsivėrė. Liftas k ilo aukštyn.
- D irb a jūsų m okesčių pinigėliai, - pasišaipė Greiham as. - A tp a-
žinote? Senatorius Stefanas Rauvas. Sm agu m atyti jį čionai dalyvau
jantį, ypač žinant, jog jis - Senato finansų kom iteto narys, atsakingas
už visą japonų im p orto reguliavim ą. Bet, kaip ir bičiu lis senatorius
Kenedis, labai jau mėgsta mažules.

T e k a n ti sau lė 25
- T ik ra i ?
- Ir dar kalba, kad gali nem ažai išgerti.
- Pastebėjau.
- Štai kodėl tam posi su tu o vaiku. K a d apsisaugotų nuo nem alo
num ų.
Liftas sustojo keturiasdešim t šeštame aukšte. Švelniai suskambėjo
elektroninis varpelis.Jondžiurkou-kai. Gorijou arigato godzaim ašita.
- G a lų gale, - tarstelėjo Greiham as. - D ab ar galėsime pradėti
d irb ti.
D u ry s atsivėrė. Atsim ušėm e j tvirtą tam siai m ėlynų dalykinių
kostium ų sieną, visą galybę nugarų. Plotelyje priešais liftą grūdosi gal
dvidešim t vyrų. O ras buvo net tirštas n u o cigarečių dūm ų.
- Praleiskit, praleiskit, - kartojo Greiham as, grubiai braudamasis
pro žmones.
Sekiau paskui, už manęs - tylus, niekuo neišsiskiriantis Konoras.
Keturiasdešim t šeštas aukštas, kuriam e buvo įrengtas Nakam oto
Industries adm inistracijos biuras, atrodė įspūdingai. Stovėdamas k i
lim ais išklotam e priim am ajam e prie pat liftų , m ačiau visą aukštą -
m ilžin išką atvirą erdvę. M aždaug šešiasdešimt su keturiasdešim t
m etrų, beveik pusės fu tb o lo aikštės dydžio. A tro d ė labai erdvu ir
elegantiška. Aukštos lubos apkaltos m edžiu, visi baldai - m ediniai,
m inkštos dalys - aptrauktos gobelenais, kilim as - storiausias. Garsai
prislop in ti, šviesos dulksvos, viskas ram u, prabangu, kokybiška. N e
panėšėjo į verslo biurą, greičiau jau į banką.
Turtingiausią kada nors m atytą banką.
A trod ė, esi priverstas stovėti ir dairytis. Sustojau prie geltonos
nusikaltim o vietos juostos, užtverusios praėjim ą į aukštą, ir bandžiau
susiorientuoti. T ie sia i prieš akis vėrėsi didelis atrijus, savotiškas atvi
ras aptvaras sekretoriams ir žem esnio rango tarnautojams, stovėjo
sugrupuoti stalai ir erdvę išskaidantys vazoniniai augalai. Atrijaus
centre stovėjo didelis Nakam oto bokšto ir tebestatom ų a p lin k in ių
pastatų kom plekso maketas. A n t m aketo k rito šviesos pluoštas, bet
k itu r buvo sąlyginai tamsu, degė tik naktinės lempelės.

Vadovaujančių darbuotojų asm eniniai kabinetai buvo įrengti
ap link atriju. Stiklinės kabinetų sienos vėrėsi į bendrą erdvę, užpa
kalinės sienos taip pat buvo stiklinės, taigi iš ten, kur stoviu, m ačiau
supančius Los A n d že lo dangoraižius. Tod ėl atrodė, jog aukštas p lū
duriuoja erdvėje.
Kairėje ir dešinėje buvo d u pasitarim ų kam bariai stiklo sienom is.
Kam barys dešinėje - mažesnis. Jame m ačiau ant ilgo ju od o stalo gu
lin tį m erginos kūną. M e rg in a vilkėjo juodą suknutę. V ie n a koja buvo
nukarusi žemyn. K rau jo niekur nem ačiau. Bet stovėjau pakankam ai
toli, gal už kokių šešių m etrų. Buvo sunku įžiūrėti detales.
Išgirdau sutraškant p olicijos radijo stotis ir G reiham ą sakantį:
- Štai jūsų ryšių pareigūnas, džentelm enai. G a l dabar galim e pra
dėti tyrim ą, Piteri?
Pasisukau į prie lifto stovinčius japonus. N ežinojau, su kuriu o tu
rėčiau kalbėti. Jaučiausi kebliai, k o l vienas jų žengė priekin. M aždaug
trisdešim t penkerių, brangiu kostium u. Vyriškis tik nežym iai nusi
lenkė, tik tru putį palenkė galvą. Linktelėjau atsakydamas.
Jis prakalbo:
- Konbanva. Hadžim em ašite, Sumisu-san. Išiguro desu. D od zo
jorošiku.
O ficialu s pasisveikinim as, beveik atsainus. Jok io laiko švaistymo.
Jo pavardė - Išiguras. M a n o pavardę jis jau žinojo.
Atsakiau:
- Hadžim em ašite. Vataši va Sum isu desu. D odzo jorošiku.
Labas vakaras. M a lo n u susipažinti. įprastos frazės.
- Vataši no meiši desu. D odzo.
Padavė vizitin ę kortelę. Judėjo greitai, stačiokiškai.
- D om o arigato godzaim asu.
Paėmiau jo kortelę abiem rankom is, tai tikrai nebuvo būtina,
bet, laikydam asis K o n o ro patarim ų, norėjau elgtis kuo cerem onin-
giau. Paskui daviau jam savo vizitinę. Tradicijos reikalavo, kad abu
pažvelgtum e vienas į k ito korteles ir pasikeistum e trum pais kom en
tarais, pavyzdžiui, užduotum e tokius klausim us kaip: „ A r čia jūsų
darbovietės telefono num eris?“

Išiguras m ano kortelę paėmė viena ranka ir paklausė:
- A r čia jūsų nam ų telefono num eris, detektyve?
Nustebau. A n g liška i jis kalbėjo visai be akcento. Taip išm oksti
tik gyvendamas labai ilgai, nuo mažumės. Tik ria u sia i čia jis lankė
m okyklą. V ienas iš tūkstančių japonų, aštuntajame dešim tm etyje
studijavusių Am erikoje. T u o m etu, kai japonai, norėdam i geriau pa
žin ti m ūsų šalj, į A m e riką siuntė p o šim tą penkiasdešim t tūkstančių
studentų per metus, mes j Japoniją siuntėm e per metus po d u šimtus
studentų.
- Taip , apačioje yra m ano nam ų telefono num eris, - atsakiau.
Išiguras įkišo m ano kortelę į m arškinių kišenėlę. Pradėjau m anda
gius kom entarus apie jo kortelę, bet jis mane pertraukė.
- K lausykit, detektyve, manau, galim e apsieiti be form alum ų.
V ien in telė priežastis, kodėl šį vakarą turim e problem ų, ta, jog jūsų
kolegai stinga išm inties.
- K olegai?
Išiguras truktelėjo galvą.
- Tam storu liu i. G reih am u i. Jo reikalavim ai neprotingi. M es
griežtai priešinam ės jo ketinim am s šį vakarą ad ik ti tyrim ą.
- K o d ė l gi, pone Išigurai? - paklausiau.
- N etu rite jokios rim tos priežasties taip elgtis.
- K o d ė l taip sakote?
Išiguras sušnarpštė.
- Galvojau, tas akivaizdu, netgi jums.
Išlikau ramus. Penkerius metus dirbęs detektyvu, vėliau - metus
spaudos skyriuje, išm okau išlikti ramus.
- N e, pone. Bijau, nėra akivaizdu, - tariau.
Jis pažvelgė į mane su panieka.
- T ik ro vė ta, leitenante, jog neturite jokios priežasties susieti
m erginos m irties su aukštu žem iau vykstančiu vakarėliu.
- A tro d o , ji v ilk i pobūvio drabužius...
Jis šiurkščiai mane nutraukė:
- Spėju, nustatysite, kad m ergina m irė atsitiktinai perdozavusi
narkotikų. Ir todėl jos m irtis su mūsų vakarėliu neturi nieko bendra.
A rg i nepritarsite ?
G ilia i įkvėpiau.
- N e, pone, nepritarsiu. Be tyrim o nepritarsiu. - D a r kartą įkvė
piau. - Pone Išigurai, suprantu jūsų susirūpinim ą, bet...
- Nem anau, jog suprantate, - vėl pertraukė mane Išiguras. - R e i
kalauju, kad šį vakarą įvertintum ėte N akam oto kom panijos padėtį.
Sis vakaras m ums labai reikšm ingas, labai viešas. N atūralu, neram ina
perspektyva, kad m ūsų veikla gali b ū ti nepagrįstai susieta su m oters
m irtim i, ypač šios, nereikšm ingos moters.
- N ereikšm ingos m oters?
Išiguras atsainiai mostelėjo. A trodė, pavargo su m anim i kalbėtis.
- Ju k akivaizdu vos į ją pažvelgus - nė kiek ne geresnė už eilinę
prostitutę. A pskritai negaliu suprasti, kaip ji pateko į šį pastatą. Ir
todėl sm arkiai priešinuosi detektyvo G reih am o ketinim am s apklaus
ti apačioje vykstančio priėm im o svečius. T a i visiškai nesuprantama.
Tarp svečių nem ažai senatorių, kongresm enų, o ficialių Los A n d želo
pareigūnų. T ikriau siai sutiksite, kad tokiem s garsiems žm onėm s tai
bus labai neparanku...
- Palaukite m inutę, - pertraukiau. - Detektyvas Greiham as pa
sakė, kad ketina apklausti kiekvieną priėm im o svečią?
- B ūtent taip ir pasakė. Taip.
Pagaliau ėm iau suprasti, kodėl buvau iškviestas. Greiham as ne
mėgo japonų ir grasino suteršti jų vakarą. Ž in o m a, šito niekada neat
sitiktų. N ebuvo jokios tikim ybės, kad Greiham as im tų kvosti Jung
tin ių Valstijų senatorius, jau nekalbant apie apygardos prokurorą ar
merą. T ik ra i ne, jei dar norėjo rytoj ateiti į tarnybą. Bet japonai jį
erzino, taigi Greiham as nusprendė ir pats juos panervinti.
- G alėtum e apačioje įrengti registracijos stalą, kur išeidam i jūsų
svečiai pasirašytų, - pasakiau Išigurai.
- Bijau, bus sudėtinga, - pradėjo Išiguras, - nes tikriausiai sutik
site...
- Pone Išigurai, tą mes padarysime.
- Bet tai, ko prašote, itin sudėtinga...
- Pone Išigurai...
- M atote, mums tai reikš...

- Atsiprašau, pone Išigurai. T iesio g aiškinu, kokia bus policijos
procedūra.
Jis įsitem pė. Stojo tyla. Nusišluostęs prakaitą n u o viršutinės lūpos
Išiguras pasakė:
- N usivyliau. Leitenante, iš jūsų tikėjausi glaudesnio bendradar
biavim o.
- Bendradarbiavim o? - štai dabar viskas tikrai pradėjo {gristi. -
Pone Išigurai, jūsų patalpose g u li negyva m oteris, o mūsų darbas yra
ištirti, kas atsitiko...
- B et turite p rip ažin ti ypatingas aplinkybes.
Tada išgirdau G reiham ą sakant:
- Vaje, Kristau, kas g i čia?
Pažvelgęs per petį pam ačiau nediduką pedantišką japoną, gal d vi
dešim t m etrų prasibrovusį už geltonos juostos - vyrukas fotografavo
nusikaltim o vietą. Jo fotoaparatas buvo toks mažas, kad beveik slė
pėsi delne, tačiau japonas negalėjo nuslėpti fakto, jog perkirto juostą.
Stebėjau, kaip jis lėtai ir apgalvotai juda lin k m ūsų: akim irkai pakelia
rankas fotografuodam as, tada sum irkčioja p o savo akiniais, rinkda
masis naują nuotraukos kam pą.
Greiham as nuėjo prie juostos ir tarė:
- D ė l D ie v o meilės, nešdinkitės. Č ia nusikaltim o vieta. N egali
ma fotografuoti.
Vyras nekreipė dėmesio. T oliau slinko atbulom is. Greiham as at
sisuko:
- Kas tas vyrukas?
- M ū sų tarnautojas ponas Tanaka, - atsakė Išiguras. - D irb a N a -
kamoto apsaugoje.
Vos galėjau tikėti tuo, ką mačiau. Japonų sam diniai šlaistosi už
geltonos juostos, teršdami nusikaltim o vietą. V isa i nežm oniška.
- Liep k ite jam išeiti, - paliepiau.
- J is fotografuoja.
- N egalim a.
- B et čia - tik naudojim ui korporacijos viduje, - aiškino Išigu-
ras.
- M a n nerūpi, pone Išigurai, - atrėžiau. - Jis negali bū ti už gelto
nos juostos. Išveskit jį iš ten. Ir atidu okit juostelę man.
- N uostabu.
Išiguras kažką greitai pabėrė japoniškai. Atsisukau kaip tik laiku,
kad pam atyčiau Tanaką, praslystantį pro geltoną juostą ir pradings
tantį tarp prie lifto susigrūdusių vyrų tam siai m ėlynais kostium ais.
Per jų galvas m ačiau prasiveriančias ir užsidarančias lifto duris.
Kalės vaikas. Pykau.
- Pone Išigurai, jūs trukdote oficialiam policijos tyrim ui.
- Pam ėginkite suprasti m ūsų padėtį, detektyve Sm itai, - ram iai
pasakė Išiguras. - Ž in o m a, visiškai pasitikim e Lo s A n d že lo p olicijos
departam entu, bet privalom e ir patys im tis privataus tyrim o, o tam
turim e turėti...
Privataus tyrim o? Kalės vaikas. Staiga praradau kalbos dovaną.
Sukandęs dantis, siutau. Buvau įtūžęs. N orėjau suim ti Išigurą. N o
rėjau jį apsukti, prispausti prie sienos, ant jo prakeiktų riešų uždėti
antrankius ir...
- G a lb ū t galėčiau padėti, leitenante? - pasigirdo balsas už nuga
ros.
Atsisukau. M a lo n ia i šypsojosi D žonas Konoras.
Žengiau į šoną.
K onoras atsistojo priešais Išigurą, šiek tiek nusilenkė ir padavė
vizitinę. K albėjo greitai.
- Tocudzen šicurei desuga diikošiokai šitemo joroši desuka. Vataši
va D io n K on o r to mošimasu. M e ili o dodzo. D odzo jorošiku.
- D žonas K onoras? - pasitikslino Išiguras. - Tas pats D žonas
K onoras ? O m eni kakarete koei desu. Vasaši va Išiguro desu. D od zo jo
rošiku.
Sakė, jog labai džiaugiasi, galėdamas susipažinti.
- Vataši no meiši desu. D odzo.
M a lo n ia i padėkojo.
Bet, vos baigėsi form alum ai, pokalbis tapo toks greitas, jog gau
džiau tik atsitiktinius žodžius. Buvau priverstas rodyti susidom ėjim ą,
stebėti ir lin k čio ti, nors iš tikrųjų neturėjau supratim o, apie ką jiedu
kalbasi. K artą išgirdau K o n o rą apie mane sakant: „Vakaim ono“, tai
reiškė - „m okinys“, arba „protežė“. K eletą kartų jis rūsčiai j mane
dėbtelėjo ir papurtė galvą kaip nusivylęs tėvas. A tro d ė , atsiprašinėja
už mane. T a ip pat girdėjau jį atsiliepiant apie G reiham ą kaip apie
„bušicuki“, tai yra, sunkiai sukalbam ą žm ogų.
Bet šie atsiprašinėjim ai savo padarė. Išiguras nusiram ino, nuleido
pečius. Pradėjo atsipalaiduoti. N e tg i nusišypsojo. G a lų gale paklau
sė:
- Vadinasi nenustadnėsite m ūsų svečių tapatybių?
- T ik ra i ne, - p atikino Konoras. - Jūsų garbingi svečiai gali lais
vai ateiti ir išeiti kada panorėję.
N orėjau protestuoti. K onoras pervėrė mane žvilgsniu.
- Identifikacija nėra būtina, - o ficialiu tonu tęsė Konoras, nes
esu tikras, jog nė vienas N K svečias negalėtų b ū ti įsipainiojęs į tok į
nelaim ingą nutikim ą.
- T ik s lia i! - sušnibždėjo Greiham as.
Išiguras tiesiog spinduliavo. Bet aš buvau įtūžęs. K onoras m an
prieštaravo. A trod žiau kaip kvailys. Ir, lyg to bū tų maža, jis nesilaikė
policijos procedūros - vėliau visi galim e turėti bėdų. Piktas susigrū-
dau rankas į kišenes ir nusisukau.
- Esu labai dėkingas už to k į delikatų situacijos sutvarkymą, kapi
tone K o n o rai, - pareiškė Išiguras.
- N ie k o tokio nepadariau, - kuklin osi K onoras, dar kartą oficia
lia i nusilenkdam as. - B et tikiuosi, dabar sutiksite, jog reikėtų ištuš
tin ti aukštą, kad p olicija galėtų pradėti tyrim ą?
Išiguras sumirksėjo.
- Ištuštinti aukštą?
- Taip , - atsakė K onoras, išsitraukdamas bloknotą. - Ir, prašau,
padėkite m an: kai prašysite išeiti, pasakykite už jūsų stovinčių džen
telm enų pavardes.
- Nesupratau?
- U ž jūsų stovinčių džentelm enų pavardes.
- G a liu paklausti, kam?
K o n o ro veidas patamsėjo, jis išrėkė trum pą frazę japoniškai. A š
nesupratau, bet Išiguras patapo skaisčiai raudonas.

- Atleiskite, kapitone, bet nesuprantu, kodėl jūs taip kalbate...
Štai tada K onoras prarado savitvardą - staigiai ir įspūdingai. Jis
ėmė sėlinti prie japono, aštriai baksnodamas pirštu ir šūkaudamas:
- Ikagen n i širo! Šoko o doke! K iteru n oka!
A pstulbintas tokios žodinės atakos, Išiguras staigiai palenkė galvą
ir nusisuko.
K onoras p alin k o virš jo, balsas buvo šiurkštus ir sarkastiškas:
- D oke! D oke! Vakaranainoka ?
Pasisukęs staigiai mostelėjo lin k prie lifto susispietusių japonų.
Susidūrę su atviru K o n o ro pykčiu, japonai suko žvilgsnius į šoną ir
neram iai traukė savo cigaretes. Bet niekur nėjo.
- Sveikas, R iči, - prabilo Konoras, kreipdam asis į k rim in a lin io
skyriaus fotografą. - Suveik man šių vyrukų indentifikavim o d u o
m enis, gerai?
- Ž in o m a, kapitone, - atsakė R ičis. Pakėlė kam erą ir, greitai
spragsėdamas, nukeliavo išilgai vyrų eilės.
Išiguras staiga susijaudino ir, pakėlęs rankas, žengė priešais fo to
aparatą.
- Palaukite, palaukite. K ą visa tai reiškia?
Bet japonai jau išeidinėjo, kaip žuvų tuntas vengdam i m irgančios
blykstės. Per kelias sekundes neliko nė vieno. Keturiasdešim t šeštas
aukštas atiteko m ums. L ik o tik nejaukiai besijaučiantis Išiguras.
Jis kažką pasakė japoniškai. Tikria u sia i kažką netinkam a.
- T ik ra i ? - pasitikslino Konoras. - T a i tu čia esi kaltasis, - pabrė
žė. - T a i tu visų rūpesčių šaltinis. Ir pam atysi, jog m ano detektyvai
gaus bet kokią pagalbą, kokios jiems prireiks. N o riu pasikalbėti su
kūną suradusiu asm eniu ir su žm ogum i, kuris pirm as paskam bino.
N o riu žin o ti vardą kiekvieno, vėliau buvusio šiame aukšte. N o riu
juostos iš Tanakos fotoaparato. Ore va honkida. Suim siu tave, jei to
liau trukdysi tyrim ui.
- Bet turiu pasitarti su vadovais...
- N am erunajo, - Konoras palinko arčiau. - N ežaiskit su m ani
m i, Išigurai-san. D ab ar išeikit ir leiskite m ums dirbti.
- Ž in o m a, kapitone, - nesipriešino Išiguras. Paskubom is trum
pai linktelėjęs, jis išėjo - suvargęs ir nelaim ingas.

Greiham as sukikeno.
- G erai jį sutvarkėte.
K onoras apsisuko.
- K ą sau galvojot pasakydamas, kad ketinate apklausti kiekvieną
iš vakarėlio?
- N u jo, šūdas, taigi m u ilin au akis, - teisinosi Greiham as. - Jo k iu
būdu neketinčiau kvosti m ero. K ą galiu padaryti, kad tie subingal-
viai neturi hum oro jausmo?
- Jie tu ri hum oro jausmą, - atrėžė Konoras. - K vailiu lik a i tu.
Nes Išiguras turėjo bėdų ir jūsų pagalba jas išsprendė.
- M a n o pagalba? - susiraukė Greiham as. - A p ie ką kalbat?
- V isiškai akivaizdu, kad japonai norėjo uždelsti tyrim ą, - paaiš
k in o Konoras. - Agresyvi jūsų taktika suteikė jiem s p u ik ią dingstį
paskam binti specialiųjų tarnybų ryšių pareigūnui.
- N ag i, liaukitės, - ginčijosi Greiham as. - Tarp kitko, jie žino, jog
ryšių pareigūnas gali atvykti per penkias m inutes.
K onoras palingavo galvą.
- N eapgaudinėk savęs: jie tiksliai žinojo, kas šią naktį bu d i. Jie
tiksliai žinojo, kur gyvena Sm itas ir kiek tiksliai užtruks jam atvykti.
Taigi, jiem s pavyko atidėti tyrim ą pusantros valandos. Puikus darbas,
detektyve.
Greiham as ilgokai žvelgė į K onorą. Paskui nusisuko.
- Mėšlas, - pratarė, - čia tik šūdo m alim as, patys žinot. G erai,
b ičiu liai, einu d irb ti. R iči, pradėk. T u ri trisdešim t sekundžių viską
įam žinti, paskui ateis m ano berniukai ir m ins tau ant uodegos. E i
nam, visi. N o riu užbaigti, k ol ji dar nepradėjo dvokti.
Ir nudram blojo į nusikaltim o vietą.
Tyrėjai su lagam inėliais ir įkalčių vežim ėliais nusekė paskui G re i-
hamą. Priešaky žingsniavo R ičis Valtersas, visą kelią ik i konferencijų
kam bario pleškindam as į kairę ir į dešinę. D ulsvas pasitarim ų kam
bario sienų stiklas slopino blykstę, bet mačiau, kaip R ičis viduje suka
ratus ap link kūną. Jis daug fotografavo suprasdamas, kad byla bus
sudėtinga.
Stovėjau už K o n o ro .
- M an iau , sakėte, kad blogas tonas - prarasti savitvardą japonų
akivaizdoje, - pasakiau
- T a ip ir yra, - p atvirtin o Konoras.
- T a i kodėl taip pasielgėte?
- D eja, - atsakė vyriškis, - tai buvo vienintelis būdas pagelbėti
Išigurui.
- Pagelbėti Išigurui?
- Taip. V isk ą dariau Išiguro labui - jam reikėjo išsaugoti reputa
ciją boso akivaizdoje. Išiguras nebuvo svarbiausias žm ogus kam bary
je. V ienas prie lifto stovinčių vyrų buvo džujaku, tikrasis bosas.
- Nepastebėjau, - pasakiau.
- T o k ia praktika gana įprasta - į p riekį išstum ti žem esnio rango
žm ogų, o bosas lieka užnugaryje ir gali laisvai stebėti visą įvykių eigą.
Taip , kaip ir aš elgiausi su jum is, kohai.
- Išiguro bosas visą laiką stebėjo?
- Taip. Išigurui aiškiai buvo duotas nurodym as neleisti pradėti
tyrim o. M a n reikėjo pradėti tyrim ą. Bet turėjau pasielgti taip, kad
Išiguras nepasirodytų nekom petentingas. Todėl suvaidinau nesu-
sivaldantį gaid žin . D ab ar jis m an skolingas. Ir gerai, nes vėliau gali
p rireikti jo pagalbos.
- J is jum s skolingas? - pasitikslinau, negalėjau suvokti. K ie k p risi
m enu, K onoras visai nesenai ant Išiguro rėkė ir gerokai jį pažem ino.
K onoras atsiduso.
- N e t jei nesupranti, kas atsitiko, patikėk m anim i: Išiguras kuo
puikiausiai supranta. Jam k ilo sunkum ų, o aš padėjau.
V is dar nieko nesupratau ir žiojausi paklausti, bet K onoras pakėlė
ranką.
- M anau, verčiau apžiūrėkim e nusikaltim o vietą, k ol Greiham as
ir jo vyrukai visko dar labiau neiškraipė.
Praėjo beveik dveji m etai nuo to laiko, kai dirbau k rim in a lin ia
me skyriuje, todėl visai įdom u buvo vėl atsidurti nužudym o vietoje.
Sugrįžo prisim inim ai: įtam pa naktim is, adrenalino antplūdis nuo
prastos kavos popieriniuose puodeliuose, ap link besidarbuojančios
kom andos - toks savotiškas pam išim as supa centrą, kuriam e tyso
kažkas negyvas. Visas nužudym ų vietas supa tokia pati energija,
o centre - užbaigtum as. K a i žiū ri į negyvėlį, tam pa akivaizdu, jog
susiduri su nenusakom u slėpiniu. N e t p o paprasčiausių šeim yninių
peštynių, kai m oteris galų gale nusprendžia nudėti vyrioką, žiū ri į ją,
visą išm argintą randais, apsvilintą cigaretėmis, ir klausi savęs: kodėl
būtent šią naktį? Kas atsitiko šią naktį? V isada yra, kas akivaizdu, ir
visada yra kai kas, ko trūksta. V iskas vienu m etu.
N u žu d ym o vietoje jauti, jog susiduri su pagrindinėm is gyve
n im o tiesom is: kvapais, defekacija, brinkim u. Paprastai kas nors
verkia, taigi klausaisi. N iekam s nebelieka vietos - kažkas m irė. Tas
faktas neišvengiamas, kaip akm uo ant kelio, priverčiantis bet kokį
transportą apvažiuoti aplink. Štai šituose žiauriuose, tikroviškuose
rėmuose pasireiškia tikroji draugystė, nes darbuojiesi su žm onėm is,
kuriuos pažįsti, kuriuos iš tikrų jų esi labai gerai perpratęs, nes nuolat
juos m atai. Lo s A n džele per dieną įvyksta keturios žmogžudystės.
V ie n a kas šešios valandos. K iekvieno nusikaltim o vietoje esančio de
tektyvo neatliktų darbų sąraše velkasi dar dešim t nužudym ų, kurie
tą naująjį nusikaltim ą daro nepakeliam a našta, taigi ir jis, ir visi k iti
tikisi išspręsti jį iš karto, tiesiog patraukti iš kelio. Štai tokios rūšies
užbaigtum as, įtam pa ir energija maišosi drauge.
K a i d irb i tą darbą keletą m etų, pasirodo, visai pamėgsti. M a n o
nustebim ui, įėjęs į pasitarim ų kam barį supratau, jog šito pasiilgau.
Patalpa buvo elegantiška: juodas stalas, odinės kėdės aukštom is
atkaltėmis, naktinės dangoraižių šviesos už stiklo sienos. K am bario
viduje ram iai kalbėjosi ap lin k negyvos m erginos kūną vaikštinėjan
tys tech n in iai darbuotojai.
M erg in a buvo trum pų šviesių plaukų, m ėlynų akių, p u tlių lūpų.
A trod ė kokių dvidešim t penkerių. Aukšta, ilgakojė, panaši į sporti
ninkę. Juoda plona suknele.
Greiham as tyrim o m etu jautėsi pu ikiai. Stovėdamas stalo gale,
vienoje rankoje laikydam as m ažą žibintuvėlį, kitoje - bloknotą šnai
ravo į juodus atvirus m erginos auštakulnius.

36 MICHAEL CRICHTO N
K o ro n e rio padėjėjas K elis norėdamas apsaugoti įkišo m erginos
plaštakas į popierinius maišus ir apklijavo lip n ia juosta. K onoras jį
sustabdė.
- M in u tė lę .
Jis dirstelėjo į vieną ranką, patikrin o riešą, atidžiai apžiūrėjo pa
nages. Pauostė vieną panagę. Tada, greitai, vieną p o kito, pasprigtavo
pirštus.
- N evarkit, - tarstelėjo Greiham as. - D a r nesustingusi, panagėse
nieko nėra, jo k ių odos ar audeklo pėdsakų. Tiesą sakant, tu riu pasa
kyti, labai m ažai kovos požym ių.
K elis įkišo ranką į maišelį.
- A r jau žinote m irties laiką? - paklausė jo Konoras.
- Nustatinėju, - K elis kilstelėjo m erginos sėdmenis, norėdamas
įkišti žarnų zondą. - Pažastims termoelementas jau vietoje. Ž in o sim
p o m inutės.
K onoras palietė juodą suknelės audinį, patikrin o etiketę. H elena,
tyrėjų grupės narė, pasakė:
-Jam am o to .
- M atau, - pritarė Konoras.
- K as tas „Jam am oto“ ? - paklausiau.
- Lab ai brangus japonų dizaineris, - atsakė H elena. - Šitas ma
žas juodas niekutis kainuoja m ažiausiai penkis tūkstančius dolerių.
D aran t prielaidą, kad nusipirko ją dėvėtą. N auja tikriausiai kain u otų
pen kiolika tūkstančių.
- Įm anom a atsekti? - paklausė K onoras.
- G alb ū t. Priklauso nuo to, kur m ergina tą suknelę pirko: čia, E u
ropoje ar Tokijuje. U žtru ks kelias dienas, k o l patikrinsiu.
K onoras akim irksniu prarado susidom ėjim ą.
- Nesvarbu. Bus per vėlu.
Pasiėmė nediduką žibintuvėlį su šviesolaidžiu, juo ištyrė m ergi
nos galvos odą ir plaukus. Tada greitai žvilgtelėjo į abi ausis, ties deši
niąja nustebęs kažką sum urm ėjo. Pasilenkęs pažvelgiau jam per petį
ir auskaro skylutėje pam ačiau lašelį sudžiūvusio kraujo. T ikriau siai
priėjau per arti K o n o ro , nes jis dirstelėjo į mane.

- Atsiprašau, kokai.
Žengiau žingsnį atgal.
- Atleiskite.
Paskui K onoras apuostė m erginos lūpas, greitai pražiodė žandi
kaulius, su žibintuvėliu kaip zondu išbaksnojo burnos vidų ir užčiau
pė. Paskui pasukiojo jos galvą į kairę ir į dešinę. K u rį laiką užgaišo
švelniai čiuopdam as, beveik glam onėdamas pirštais jos kaklą.
Ir tada, beveik šiurkščiai atsitraukęs nuo kūno, pasakė:
- Viskas, aš baigiau.
Ir išėjo iš posėdžių salės.
Greiham as pakėlė akis.
- N u sik altim o vietoje jis nė skatiko nevertas.
- K o d ė l taip kalbi? G irdėjau, jis puikus detektyvas.
- V eln iai rautų, - prieštaravo Greiham as, - ju k pats matei. Jis net
nenutuokia, ką daryti. Neišm ano procedūros. K onoras nėra detek
tyvas. K onoras tu ri ryšių. Štai kaip išnarpliojo tas bylas, per kurias
išgarsėjo. Prisim eni Arakavas, sušaudytus per medaus mėnesį? N e?
Spėju, tas buvo prieš tau pradedant, Pitai-san. K ad a buvo Arakavos
byla, K e li?
- Septyniasdešim t šeštaisiais, - atsakė koronerio padėjėjas.
- Teisingai, septyniasdešim t šeštaisiais. D id e lė sušikta tų m etų
byla. Ponas ir p on ia Arakavos, jauna pora per savo medaus m ėne
sį apsilankiusi Lo s A ndžele, m iesto rytinėje dalyje sustojo prie kel
kraščio ir buvo nušauti iš pravažiuojančio autom obilio. D a r blogiau,
adikus skrodim ą paaiškėjo, kad pon ia Arakava laukėsi. Spauda gavo
p u ikios m edžiagos: Lo s A n d že lo p olicijos departamentas negali
suvaldyti grėsm ingų gaujų, štai kaip viskas pasisuko. Iš viso m iesto
plaukė laiškai ir pinigai. V is i labai liūdėjo dėl nelaimės, nutikusios ką
tik iškeptai jaunai porai. Ir, žinom a, bylai p riskirti detektyvai nesu
gebėjo nieko iškapstyti. T a i yra, nužudytų japonų byloje jie atsimušė
į sieną.
- Taig i p o savaitės paskam bino K o n o ru i. Jis išsprendė bylą per
vieną dieną. Sušiktas tyrim o stebuklas. Supranti, po savaitės. Įkalčiai
užsigulėję, jaunavedžių kūnai seniai Osakoje, gatvės kampas, kur vis

kas vyko, apkrautas vystančiom is gėlėmis. Bet Konoras sugebėjo įro
dyti, kad jaunasis ponas Arakava yra Osakos blogiukas. Jis įrodė, kad
gangsterių susišaudymas ant kam po iš tiesų yra Japonijoje užsakyta
ir Am erikoje įvykdyta jakudzų žm ogžudystė. Ir dar įrodė, kad garsu
sis jaunavedys tik nekaltas stebėtojas: iš tikrųjų šaudė į žm oną, nes
žinojo, kad ji nėščia ir norėjo pam okyti jos tėvą. Štai taip. K onoras
apvertė viską aukštyn kojom is. Suknistas stebuklas, ar ne?
- T a ig i galvoji, kad jam pasisekė, nes Japonijoje turėjo ryšių?
- T a i tu pasakyk, - atšovė Greiham as. - T ik žinau, kad labai grei
tai jis metams išvyko į Japoniją.
-K o ?
- G irdėjau, d irb o apsauginiu dėkingoje japonų kom panijoje. Jie
juo pasirūpino, štai kaip buvo sutarta. K onoras jiem s adiko darbelį,
jie atsiskaitė. B en t jau taip įsivaizduoju. N iekas tikrai nežino. B et tas
žm ogus nėra detektyvas. Jėzau, tik pažiūrėk į jį.
A triju je K onoras mąslus ir užsisvajojęs dairėsi į aukštas lubas. Iš
pradžių žvelgė viena kryp tim i, paskui pasižiūrėjo kitur. A tro d o , sten
gėsi susidėlioti m intis. Staiga sparčiai nužingsniavo prie liftų , tarsi
ruoštųsi išeiti. Tada taip pat staigiai apsisuko ant kulnų, grįžo į patal
pos vid ų ir sustojo. Paskui pradėjo tyrin ėti ap link kam barį sustatytų
vazonuose pasodintų palm ių lapus.
Greiham as papurtė galvą.
- Jis ką, sodininkas? Sakau, keistas vyrukas. Z in a i, vyko į Japo
niją daugiau nei kartą. Ir visada grįžta. Jo nesuprasi. Japonija - tarsi
m oteris, su kuria jis negali gyventi, bet ir be jos negali, supranti ? Pats
niekada nepasirašyčiau. M a n patinka A m erika. B ent jau kas iš jos
liko.
Jis atsisuko į tyrėjus, jau besitraukiančius nuo kūno.
- N a g i draugužiai, suradote kelnaites ?
- D a r ne, Tom ai.
- Ieškome, Tom ai.
- K okias kelnaites? - paklausiau.
Greiham as paraitojo m erginos sijoną.

- Jūsų draugužis D žonas nepasirūpino baigti tyrim ą. O aš sakau,
jog čia šis tas reikšm inga. Sakau, kad iš makšties sunkiasi sėkla, ji ne
dėvi kelnaičių, nors štai čia, ties kirkšnim is, m atyti raudona linija, kur
jos buvo įsispaudusios. Išorinės genitalijos paraudusios ir n u b rozd in
tos. V isišk ai aišku, jog prieš nužudant m ergina buvo išprievartauta.
T a i ir paprašiau vyrukų surasti kelnaites.
V ienas tyrėjų paklausė;
- G a l ji apskritai nem ūvėjo kelnaičių?
- M ūvėjo, supratai? - atrėžė Greiham as.
Atsisukau į K e lį.
- O kaip narkotikai?
Jis truktelėjo pečiais.
- Paėmėme visų skysčių laboratorinius m ėginius. Bet iš pažiūros
atrodo švari. Lab ai švari.
Pastebėjau, jog K elis kažkaip keistai jaučiasi. Greiham as taip pat
tą pastebėjo.
- Vardan Kristaus, ko tu taip uodegą pabrukęs, K eli? Sutrukdė
me vėlyvą pasim atym ą, ar ką?
- N e, - atsakė K elis, - bet, kalbant atvirai, nėra ne tik kovos ar
narkotikų įkalčių. Nem atau jo k ių įrodym ų, jog ji apskritai buvo nu
žudyta.
Greiham as apstulbo.
- N ėra įrodym ų, kad ji buvo nužudyta? T u ką, juokauji ?
- M e rg in a i yra m ėlynių ant kaklo, - pradėjo aiškinti K elis. - Jos
rodo, jog ji gali turėti seksualinės vergovės sindrom ą. Po grim u yra
žym ių, rodančių, jog anksčiau ji ne vieną kartą buvusi surišta.
- Taigi?
- Taigi, techniškai kalbant, gal ji visai nenužudyta. G a l ji staiga
m irė dėl natūralių aplinkybių?
- Vaje, K ristau. Tęsk.
- V isa i įm anom a, jog čia vadinamas m irties dėl slopin im o atvejis.
Staigi fiziologinė m irtis.
- K ą tai reiškia?

- Žm ogus m iršta, ir tiek.
- Be jokios priežasties ?
- N a, ne visiškai. Paprastai būna m enkas širdies nervo pažeidi
mas. B et nepakankamas, kad sukeltų m irtį. K artą turėjau atvejį, kai
dešim tm ečiui per beisbolo rungtynes pataikė į krūtinę - net ne labai
stipriai - ir vaikiukas m irė m okyklos kiem e. N ie k o per dvidešim t
m etrų nuo jo nebuvo. K itas atvejis - m oteris patyrė nesunkią au
to m o b ilio avariją, atsitrenkė į vairą krūtine, ne labai stipriai, o, kai
atidariusi m ašinos dureles išlipo, k rito negyva. A tro d o , taip gali nu
tikti, kai yra kaklo ar krūtinės pažeidim ai, galintys sudirginti į širdį
einančius nervus. Taig i taip, Tom ai. Techniškai, aiškiai įm anom as
staigios m irties atvejis. O kadangi du lkin tis ne nusikaltim as, tai ne
nužudymas.
Greiham as pašnairavo.
- Taig i tv irtin i, kad jos niekas nenužudė?
K elis'truktelėjo pečiais. Paėmė bloknotą.
- N ie k o , ką dabar kalbėjau, neparašiau. M irtie s priežastį įvardijau
kaip uždusim ą smaugiant. N es yra tikim ybė, kad ji buvo smaugiama.
Bet smegenų kertelėje turi prisim in ti, kad gal ir nebuvo. G a l ji tiesiog
staiga m irė.
- Nuostabu, - pasišaipė Greiham as. - T a ip ir pažym ėsiu: pagal
m edicinos eksperto fantazijas. Tarp kitko, gal kuris nors nustatėte
jos asmenybę?
Tyrėjai, tebešm irinėjantys p o kam barį, atsakė neigiam ai.
- M anau, jau žinau m irties laiką, - pasakė K elis. Jis patikrino
tem peratūros zondą ir nuskaitė duom enis. - Užrašau: šerdis rodo
trisdešim t šešis ir nulis penkias. Tokioje aplinkos tem peratūroje reiš-
kia, jog ji m irė prieš kokias tris valandas.
- M aždaug prieš tris valandas? Lab ai gerai. Klausyk, K e li, jau ž i
nojom e, jog ji m irė kažkuriuo metu šį vakarą.
- T ie k tegaliu padaryti, - papurtė galvą Kelis. - D eja, per tris va
landas vėsim o kreivės pernelyg neišsiskiria. Viskas, ką galiu pasaky
ti - kad m irtis ištiko kažkuriuo m etu trijų valandų laikotarpyje. Bet

man susidaro įspūdis, jog m ergina jau kurį laiką m irusi. Jei atvirai,
sakyčiau, nem ažiau kaip tris valandas.
Greiham as pasisuko j tyrėjus.
- A r kas nors rado kelnaites?
- N e taip greitai, leitenante.
Greiham as apžvelgė kam barį ir pasakė:
- N e i rankinės, nei kelnaičių.
- M an ai, kas nors čia aptvarkė? - paklausiau.
- N ežinau, - suabejojo Greiham as. - Bet argi m ergina, ateinan
ti į p obūvį su trisdešim t tūkstančių kainuojančia suknele, paprastai
nesineša rankinės?
Tada, pažiūrėjęs m an per petį, pridūrė:
- Z in a i ką, P itai-san, tave n o ri pam atyti viena gerbėja.
L in k manęs žirgliojo E lin a Farli, m ero atstovė spaudai. E lin a i
buvo trisdešim t penkeri, tamsi blon din ė ežiuku nukirptais plaukais,
p u ik iai prisižiūrėjusi, kaip visada. Jaunystėje buvo diktorė, bet jau
daug m etų darbavosi m ero kontoroje. E lin a Farli buvo sum ani, grei
ta ir turėjo tikrai nuostabų kūną, kurį, kaip visi žinojo, itin saugojo
ir puoselėjo.
Ji m an visai patiko, taigi, kai dar dirbau L o s A n d že lo policijos
skyriuje, padariau jai keletą paslaugėlių. K adangi meras ir policijos
viršininkas vienas k ito nekentė, pageidavimus iš m ero kabineto kar
tais m an perduodavo E lin a, o aš susitvarkydavau. Daugiausiai tai bū
davo vieni niekai: sulaikyti m edžiagą ik i savaitgalio, kad ją paskelbtų
tik šeštadienį. A r pranešti, kad kaltin im ai byloje dar nepateikti, net
jeigu jie ir pateikti. M ie la i pasitarnaudavau, nes Farli visuom et bū
davo tiesm uka, visada išsakydavo savo m intis. A trod ė, jog ji ir dabar
ketina išrėžti savo nuom onę.
- Klausyk, Pitai, - pradėjo m oteris, - nežinau, kas čia vyksta, bet
meras iš pon o Išiguro išgirdo keletą gana griežtų nusiskundim ų...
- Neįsivaizduoju...
- M eras prašė p rim in ti, kad nėra jokios dingsties pareigūnams
šiame mieste b ū ti šiurkštiems su užsieniečiais.

- Ypač kai jie taip dosniai parem ia kam panijas, - garsiai pasakė
Greiham as.
- U žsieniečiai negali rem ti Am erikos p o litin ių kam panijų, - at
k irto Farli. - Puikiausiai žinote. - Siek tiek tyliau pridūrė: - Si byla
delikati, Pitai. N o riu , kad būtum atsargus. Z in a i, jog japonai turi
ypatingą požiūrį į tai, kaip su jais elgiamasi Am erikoje.
- G erai, pasistengsiu.
J i pažvelgė pro stiklines pasitarim ų kam bario sienas, į atriju.
- A r ten - D žonas Konoras?
- Taip.
- M an iau , jis atsistatydino. K ą jis čia veikia?
- Padeda m an tirti bylą.
Farli susiraukė.
- Z in a i, japonai dėl jo nesutaria. T u ri net specialų žodį. K ažkam ,
žm ogui, kuris yra Japonijos num ylėtinis ir p uola į kitą kraštutinu
m ą - tam pa banditu.
- K onoras - ne banditas.
- Išiguras jaučiasi labai įžeistas.
- Išiguras aiškino, ką turim e daryti, - atkirtau. - O čia g u li nužu
dyta m ergina, kurią, atrodo, visi pam iršta...
- Liau kis, Pitai, niekas neketina aiškinti, kaip tau ad ikti savo dar
bą. Tesakau, kad privalai atsižvelgti į ypatingas...
Ji nutilo.
Žiū rėjo į kūną.
- Elin a? - paklausiau. - A r ją pažįsti?
- N e, - ji nusisuko.
- E s i tikra?
M ačiau , kad ji išsigando.
- M atėte ją anksčiau, apačioje? - paklausė Greiham as.
- N e - galbūt. M anau, taip. K lausykit, vyručiai, turiu grįžti.
- E lin a , liaukis.
- N ežinau, kas ji tokia, Pitai. Ju k žinai, jei žinočiau, pasakyčiau.
T ik bū k nuoširdus su japonais. T a i viskas, ką meras norėjo, kad pasa
kyčiau. O dabar tu riu eiti.

J i nuskubėjo prie liftų . Stebėjau nueinančią, jaučiausi bjauriai.
Greiham as priėjęs atsistojo greta manęs.
- G ra ži subinė, - pasakė. - Bet ji neatvira, netgi su tavim i, šir-
duk.
- K ą tu ri omeny, sakydamas, netgi su m anim i? - paklausiau.
- V is i žino, jog ju du su Farli artim ai draugavote.
- A p ie ką kalbi?
Greiham as kum štelėjo m ane j petį.
- Liaukis. Ju k dabar tu išsiskyręs. Nesilaužyk.
- Netiesa, Tom ai, - tvirtinau.
- Ju k gali elgtis kaip tinkam as. Toks dailus kaip tu vyrukas.
- Sakau tau, pram anai.
- G erai jau, gerai. - Jis pakėlė rankas. - Suklydau.
Stebėjau Farli kitam e atrijaus gale - ji p ra lin d o p o juosta. Paspau
dusi lifto m ygtuką, m indžiukuodam a nekantriai laukė.
- T ik ra i m anai, jog ji atpažino m erginą? - paklausiau.
- A tp ažin o, velniai rautų, - atsakė Greiham as. - Z in a i, kodėl me
ras ją mėgsta? J i stovi prie šono ir šnibžda visų pavardes. Ž m o n ių ,
kurių nebuvo m ačiusi m etų metus. Vyrų, žm onų, vaikų - kiekvieno.
Farli žino, kas ta m ergina.
- T a i kodėl m um s nepasakė?
- Po galais, - rėžė Greiham as, - kažkam tai svarbu. Ji išlėkė kaip
kulka, argi ne? Pasakysiu tau, geriau išsiaiškinkim e, kas ta m irusioji
galėtų būti. Nes nekenčiu b ū ti šitam suknistam mieste paskutinis,
kuris sužino.
Skersai kam bario m ums m ojo Konoras.
- K o dabar jis n o ri? - nervinosi Greiham as. - Šitaip m oja. K ą
laiko rankose?
- Panašu j rankinę, - atsakiau.
- Šerilė Lyn O stin , - perskaitė Konoras. - G im u si M id lan d e,
Teksase, ten baigusi valstijos universitetą. D vid e šim t trejų. G yvena
apartamentuose Vestvude, bet ne taip dar ilgai, kad būtų pasikeitusi
teksasietišką vairuotojo pažym ėjim ą.

Rankinės turinys buvo paskleistas ant stalo. Stum dėm e daiktus
pieštukais.
- K u r radote šią rankinę? - paklausiau.
R ankinė buvo maža, tamsi, siuvinėta karoliukais, be rankenos, su
perlų sagtim i. V in ta žin is penktojo dešim tm ečio rankinukas. B ran
gus.
- Palmės vazone greta pasitarim ų salės, - Konoras atsegė m ažo
skyrelio užtrauktuką. A n t stalo n u krito gurgždantis tvirtas šim to
dolerių banknotų ritinys. - N uostabu. Panelė O s tin gana pasiturin
ti.
- R aktelių nėra? - paklausiau.
-N e .
- Vadinasi, ji su kažkuo atvažiavo.
Ir akivaizdu, jog ketino su kažkuo išeiti. Taksistas neatiduos grą
žos iš šim to dolerių banknoto.
D a r buvo auksinė Am erican Express kortelė. L ū p ų dažai ir pudra.
Pakelis japoniškų M ild Seven M e n th o l cigarečių. D aim acu n aktin io
klu b o Tokijuje kortelė. K eturios mažos m ėlynos piliulės. M aždaug
tiek.
M anipuliuodam as pieštuku K onoras apvertė karoliukais siuvinė
tą rankinę. A n t stalo pabiro m aži žali trupinukai.
- Ž in o te , kas čia?
- N e, - atsakiau.
Greiham as apžiūrėjo trupinius su padidinam uoju stiklu.
- Č ia žemės riešutai su vasabi, - paaiškino Konoras.
Vasabi - žali krienai, pateikiam i japonų restoranuose. N ebuvau
girdėjęs apie žemės riešutus su vasabi.
- N ežinau, ar jais prekiaujam a ne Japonijoje.
- Jau pakankam ai prisižiūrėjau, - suniurnėjo Greiham as. - T a i
ką dabar m anote, D žon ai? A r Išiguras atsiųs tuos liudytojus, kurių
prašėte?
- G re ita i - nesitikėčiau, - atsakė Konoras.
- Jūs velniškai teisus, - žėrė Greiham as. - Nepam atysim e liu d y
tojų anksčiau nei poryt, k ol jų advokatai nebus aiškiai išdėstę, ką kai-

bėri, - detektyvas atsitraukė nuo stalo. - Ju k suprantate, kodėl mus
gaišina. T ą m erginą nužudė japonai. Štai su kuo susidūrėme.
- G a li būti, - pritarė K onoras.
- N ag i, širduk, daugiau, nei gali. Esame čia. Pastatas jų. O ta m er
giotė tiesiog jų skonio tipas. D a ili ilgastiebė am erikietiška rožė. Ž i
nai, visi tie m ažiukai n o ri krušti tin k lin io žaidėjas.
K onoras truktelėjo pečiais.
- G a li būti.
- N ag i, - nesiliovė Greiham as, - žinai, namuose tie vyrukai diena
iš dienos kapstosi mėšle. G rū d asi m etro, dirba didžiulėse kom pani
jose. N eg a li sakyti, ką galvoja. Paskui atvyksta čionai, to li nuo suvar
žym ų, pasijunta laisvi ir tu rtin gi. G a li daryti ką nori. Ir kartais kai
kuriem s pasim aišo protas. Pasakyk, kur suklydau.
K onoras ilgokai žvelgė į G reiham ą. G a lų gale prakalbo:
- T a i tu m anai, Tom ai, kad japonų žudikas nusprendė susidoroti
su šia m erginaN akam oto pasitarim ų salėje ant stalo?
- Teisingai.
- Tarsi sim bolinis veiksmas?
Greiham as gūžtelėjo.
- D ie v a i žino. Č ia su niekuo norm aliai nepasikalbėjom e. Bet
pasakysiu tau vieną dalyką: ketinu sučiupti tą nuokrušą, kuris taip
padarė, net jei tai būtų paskutinis prakeiktas m ano darbas.
Liftas sparčiai leidosi. K onoras prisišliejo prie stiklo.
- Yra daugybė priežasčių nem ėgti japonų, - pasakė, - bet G re i
hamas nė vienos nežino. Atsidusęs pridūrė: - A r žinai, ką jie apie
mus kalba?
-K ą?
- Japonai sako, kad am erikiečiai per daug nekantrūs, kad kurtų
teorijas, sako, kad mes per m ažai laiko praleidžiam e stebėdami pa
saulį ir todėl nežinom e, kokie daiktai iš tikrųjųjynr.
- A r čia koks Z e n m okym as ?
- N e, - nusijuokė Konoras. - T iesio g pastebėjimas. Paklausk
kom piuterių pardavėjo, ką jis galvoja apie am erikiečius verslo part-

nerius, išgirsi tą patį. Taip galvoja visi japonai, turintys reikalų su
am erikiečiais. O kai žiū ri į Greiham ą, supranti, jog jie teisūs. G rei-
hamas neturi tikrų žin ių , neturi tiesioginio patyrim o. Jis tiesiog su
kaupęs išankstinių nusistatym ų ir žiniasklaidos fantazijų rin k in į. Jis
nieko neišm ano apie japonus, bet jam ir į galvą nešaus aiškintis.
- Vadinasi m anote, jog jis klysta? - paklausiau. - Japonai m ergi
nos nežudė?
- T o nesakiau, kohai, - atsakė Konoras. - Labai gali būti, kad
Greiham as teisus. Bet šiuo metu...
Atsivėrus durim s, pamatėme pobūvį, girdėjom e, kaip grupė groja
„M ė n u lio šviesos serenadą.“ Į liftą įėjo dvi pobūvio svečių poros. Jie
buvo panašūs žmonės su padėtim i: vyrai - žilstelėję ir garbingi, m o
terys - m ielos ir šiek tiek neskoningos.
- J i žemesnė, nei galvojau, - tarstelėjo viena m oteris.
- Taip, sm ulkutė. O tas... ar ten buvo jos draugas?
- Tikriau siai. A rg i ne tas pats, kur kartu su ja nufilm uotas ?
- M anau, kad tas pats.
- K a ip manai, ar jos papai d irb tin ia i ? - paklausė vienas vyras.
- O k itų ką, tikri?
A n tro ji m oteris sukikeno.
- Ž in om a, išskyrus m aniškius.
- Tiesa, K ristina.
- B et kartais pagalvoju. A r matei E m ilę ?
- J i pasidarė tikrai per didelius.
- N a, viską užsuko D žeinė, čia jos kaltė. D abar visos n o ri dide-
lių .
V yrai nusisuko ir žvelgė pro langą.
- Pragariškas pastatas, - tarė vienas. - A p d a ila fantastiška. Turėjo
atsieiti didelius turtus. A r šiuo m etu daug d irb i su japonais, R o n ai ?
- A p ie dvidešim t procentų, - atsakė kitas. - M ažiau nei praei
tais metais. Turėjau p atob u lin ti golfo techniką, nes japonai visą laiką
n ori žaisti golfą.
- D vid ešim t procentų viso verslo?

- A h a . D abar jie perka O rin d ž o apygardą.
- Ž in o m a, jie jau įsigijo Lo s A ndželą, - juokdam asi pasakė viena
m oteris.
- N a , beveik. Jiem s priklauso Arco pastatas, štai tas, - pasakė vy
riškis, rodydamas p ro langą. - Spėju, jog šiuo m etu japonai valdo
kokius septyniasdešimt, septyniasdešim t penkis procentus Lo s A n -
dželo verslo centro.
- Ir dar daugiau Havajuose.
- Po paraliais, jie turi Havajus - devyniasdešim t procentų H o n o
lu lu , šim tą procentų K on os kranto. Rengia golfo laukus kaip pašėlę.
- A r šį vakarėlį rytoj rodys per E T ? Pastebėjau nem ažai kam erų.
- R eikia nepam iršt pasižiūrėt.
- M osugu de godzaim asu, - pasakė liftas.
N usileidom e į garažą, žm onės išėjo. K onoras stebėjo nueinančius,
o paskui papurtė galvą:
- Jokioje kitoje pasaulio šalyje, - pasakė, - neišgirsi žm onių ra
m iai diskutuojančių apie tai, jog jų m iestai ir valstijos parduodam os
užsieniečiam s.
- D iskutuojančių? - nenorėjau sutikti. - Jie - vieni tų, kurie su
daro sandorius.
- Taip. A m erikiečiai labai nekantrauja parduoti. Japonus tas stul
bina. Jie m ano, jog mes vykdom e ekonom inę savižudybę. Ir, žinom a,
jie teisūs.
Kalbėdam as K onoras paspaudė lifto plokštelę su užrašu: „N elai
mės atveju.“
Suzvim bė m onotoniškas pavojaus signalas.
- K o d ė l taip padarėte?
K onoras žiūrėjo į lu bų kam pe sum ontuotą vaizdo kamerą ir ma
lo n ia i pam ojavo. V id in iu telefonu pasigirdo balsas:
- Labas vakaras, pareigūnai. A r galiu kuo padėti ?
- Taip , - atsakė Konoras. - A r kalbu su pastato apsauga?
- Teisingai, pone. A r kas n utiko jūsų liftu i ?
- K u r jūs įsikūrę?
48 M ICHAEL CR IC H TO N
- Pirm am e aukšte, pietrytiniam e kam pe, už liftų .
- Lab ai ačiū, - pasakė Konoras ir paspaudė p irm o aukšto m yg
tuką.
Nakam oto bokšto apsaugos biuras buvo nedidelė patalpa, k okių
penkių su septyniais m etrų. D augiausiai vietos užėmė trys m ilžin iš
k i p lokšti vaizdo ekranai, kiekvienas padalintas j tuziną m ažesnių
m on itorių . Šiuo m etu daugum a jų tebuvo ju o d i stačiakam piai. Bet
viena eilė rodė vaizdus iš vestibiulio ir garažo, kita - įsisiūbavusį va
karėlį. Trečioji eilė rodė p olicijos kom andas keturiasdešim t šeštame
aukšte.
Džerom as Filipsas buvo budintis apsaugininkas, juodaodis, įp u
sėjęs penktą dešim tį. P ilka Nakam oto apsaugos uniform a ties apy
kakle buvo tiesiog perm irkusi, p o pažastim is tamsavo prakaito dė
mės. K a i įėjome, paprašė duris p alikti praviras. Jam buvo pastebim ai
sunku mus kęsti. Jaučiau, jog vyrukas kažką slepia, bet K onoras jį
draugiškai užkalbino. Parodėm e ženklelius ir paspaudėme rankas.
Konoras sugebėjo perteikti m in tį, jog visi esame apsaugos profesio
nalai, tiesiog drauge besišnekučiuojantys.
- T ikriau siai išpuolė pašėlusi naktelė, pone Filipsai?
- Taip, tikrai. Tas vakarėlis ir visa kita.
- Ir perpildytas toks mažas kam barys.
Jis nusišluostė prakaitą nuo kaktos.
- V yručiai, jūs teisūs. V is i čia susigrūdo. Jėzau.
- V is i - kas? - paklausiau.
K onoras dirstelėjo į mane ir pasakė:
- K a i išgujom e japonus iš keturiasdešim t šešto aukšto, jie nusilei
do čionai ir stebėjo mus m onitoriuose. Teisingai, pone Filipsai?
Filipsas linktelėjo.
- G a l ne visi, bet pakankam ai. Č ia , apačioje, rūkė tas savo pra
keiktas cigaretes. Spoksojo, papsėdam i ir perdavinėdam i faksus.
- Faksus?
- O , taip, kas kelios m inutės kas nors atnešdavo naują faksą. Ž i
note, japoniškais rašmenim is. Perdavinėjo juos iš rankų į rankas,

kom entuodam i. Tada kuris nors išeidavo išsiųsti faksą atgal. O k iti
likdavo stebėti vyrukų viršutiniam e aukšte.
- Ir klausytis? - paklausė Konoras.
Filipsas papurtė galvą.
- N e. N eturim e garso perdavim o.
- Stebiuosi, - tarė Konoras. - Si įranga atrodo tokia šiuolaikiš
ka.
- Šiuolaikiška? V eln iai rautų, ji pažangiausia pasaulyje. Šie žm o
nės, pasakysiu jum s vieną dalyką, šie žm onės viską daro gerai. Jie turi
geriausią priešgaisrinę signalizaciją ir gaisro apsaugos sistemą. G e
riausią antiseism inę sistemą. Ir, žinom a, geriausią elektroninę apsau
gos sistemą: geriausias kameras, detektorius - viską.
- M atau, - p atikino K onoras. - Štai todėl ir nustebau, kad nėra
garso perdavim o.
- N ėra. N ėra garso ir nėra spalvų. T ik aukštos raiškos vaizdas.
N eklauskit, kodėl. K a ip elgtis su kam erom is ir ku r jos pakabintos,
tai viskas, ką žinau.
Plokščiam e ekrane m ačiau penkis skirtingus keturiasdešim t šešto
aukšto vaizdus, m atom us iš skirtingų kam erų. A kivaizd u , jog japonai
įrengė kameras visame aukšte. Prisim iniau, kaip K onoras vaikščiojo
p o atriju spoksodamas į lubas. T ikriau siai tada pastebėjo kameras.
D ab ar stebėjau grupei konferencijų kam baryje vadovaujantį
G reiham ą. Jis rūkė cigaretę, nepaisydamas jok ių elgesio nusikaltim o
vietoje taisyklių. M ačiau besirąžančią ir žiovaujančią H eleną. T u o
tarpu K elis ruošėsi perkelti m erginos kūną nuo stalo ant ratukų: už
traukė maiše, ir jis buvo...
Tada m an nušvito.
Ten buvo kameros.
Penkios skirtingos kameros.
D engiančios kiekvieną aukšto kam pelį.
- O , D ieve, - pasakiau ir labai susijaudinęs apsisukau.
Jau ketinau kažką sakyti, kai Konoras m an m aloniai nusišypsojo
ir uždėjo ranką ant peties. Suspaudė petį - stipriai.
- Leitenante, - pratarė.
Skausmas buvo nepakenčiamas. Vos susilaikiau neinkštęs.
- Taip , kapitone?
- G alvoju, ar neprieštarausite, jei užduosiu p o n u i F ilip su i keletą
klausim ų.
- N e , kapitone. Pirm yn.
- G a lb ū t kai ką pasižymėsite?
- P u ik i m intis, kapitone.
Jis paleido m ano petį. Išsitraukiau bloknotą.
K onoras atsisėdo ant stalo krašto ir pradėjo:
- A r seniai dirbate N akam oto apsaugoje, pone Filipsai?
- Taip , pone. Jau šeštus metus. Pradėjau L a H a b ra gam ykloje,
o kai susižeidžiau koją - autom obilio avarijoje - ir negalėjau gerai
vaikščioti, m ane perkėlė į apsaugą. Gam ykloje, nes nereikėjo vaikšti
nėti, kaip m atote. Paskui, kai atidarė Torrance gamyklą, mane perkėlė
ten. Ir žm ona gavo darbą Torrance. Jie renka Toyota mazgus. Paskui,
kai atsidarė šitas pastatas, jie pristatė mane čia, d irb ti naktim is.
- Štai kaip. Iš viso šešerius metus?
- T a ip pone.
- Jum s tikriausiai patinka ?
- Ž in o te , pasakysiu, tas darbas - saugus. O A m erikoje šitai kažką
reiškia. Ž in au , japonai ne kaži ką galvoja apie juodukus, bet visada
gerai su m anim i elgėsi. Ir, p o velnių, prieš tai dirbau G M , prie Van
N u iso , tai buvo... žinote, tai jau praeity.
- Taip, - užjaučiam ai pritarė Konoras.
- T a vieta, - purtydam as galvą pradėjo p risim in ti Filipsas, - K ris
tau. Subingalviai valdytojai liepdavo gultis ant grindų. N epatikėtu
mėte. M . B., sušiktas A ., iš D e tro ito , tik ri kvailiai, tik šūdą malė.
N e t nežinojo, kaip dirba linija. N e žin o jo , iš ko sudarytos detalės.
Bet vis tiek vaikė brigadininkus. U žd irb d avo suknistus d u šimtus
tūkstančių per metus ir nesėdėjo šūde. Ir niekas nedirbo gerai. V is i
autom obiliai - tik ri mėšlo gabalai. O čia, - pasakė, tapšnodamas sta
liuką, - čia, jei turiu bėdų ar kas neveikia, kam nors pasakau. Kas
nors iš karto pas mane nusileidžia, kas supranta sistemą, žino, kaip
ji veikia, ir mes kartu pašalinam e problem ą, pataisome. Iš karto. Č ia

problem os sprendžiam os. Toks tas skirtumas. Pasakysiu jum s: šitie
žmonės kreipia dėmesį.
- Taig i jum s čia patinka?
- Jie visada gerai su m anim i elgėsi, - linkteldam as p atikino F i
lipsas.
Teiginys man nepasirodė tikrai nuoširdus. Jaučiau, jog šis vyrukas
savo darbdaviams niekuo neįsipareigojęs, keliais klausim ais galim a
įvaryti pleištą. Viskas, ką turim e padaryti, - tai pastiprinti skilim ą.
- Lojalum as labai svarbus, - pritariam ai linksėdam as pasakė K o -
noras.
- Ir jiems, - pritarė Filipsas. - Jie tikisi, jog dirbdam as kom panijo
je rodysi entuziazm ą. Taig i žinote, kiekvieną dieną ateinu pen kiolika
ar dvidešim t m in u čių anksčiau ir pasilieku p en k io lika ar dvidešim t
m in u čių pasibaigus pam ainai. Jiems patinka, kai aukoji papildom ai
laiko. T ą patį dariau ir Van N uise, bet niekas net nepastebėjo.
- O kiek trunka jūsų pam aina?
- D irb u nuo devintos ik i septintos.
- O šį vakarą? K u rią valandą atvykote į budėjim ą?
- Be penkiolikos devynios. K a ip ir sakiau, atvykstu p en kiolika
m in u čių anksčiau.
Pirm as skam butis buvo užregistruotas apie aštuonias trisdešim t.
Taigi, jei šis vyras atvyko be penkiolikos devynios, turėjo atvykti be
veik p en k iolika m in u čių per vėlai, kad pam atytų žudiką.
- Kas b u d i prieš jus ?
- N a , paprastai - Tedas K o lis. Bet nežinau, ar d irb o šį vakarą.
- K a ip tai?
Apsauginis nusišluostė kaktą rankove ir nusigręžė.
- K a ip tai, pone Filipsai? - paklausiau šiek tiek griežčiau.
Apsaugininkas nieko nepasakė, tik sum irksėjo ir susiraukė.
- Nes Tedo K o lio , kai ponas Filipsas šį vakarą atvyko, čia nebuvo,
tiesa, pone Filip sai ? - ram iai paklausė Konoras.
Apsaugininkas papurtė galvą.
- N e, nebuvo.
N orėjau užduoti kitą klausim ą, bet Konoras pakėlė ranką.

- Įsivaizduoju, pone Filipsai, turėjote gerokai nustebti, kai be
penkiolikos devynios įėjote į šią patalpą.
- Jūs velniškai teisus, nustebau, - patvirtin o Filipsas.
- O kaip elgėtės tokiom is aplinkybėm is?
- N a , iš karto paklausiau to vyruko: „K u o galiu padėti?“ labai
m andagiai, bet ir tvirtai. M atote, čia ju k apsaugos kam barys. O aš
nežinau, kas jis toks, niekada anksčiau nesu jo matęs. Vyrukas įsi
tempęs. L a b a i įsitempęs. Ir sako m an: „Traukis iš kelio“. T ik ra i įžū
lu, tarsi valdytų pasaulį. Ir brukasi p ro mane, nusitvėręs lagam inėlį.
Sakau, atsiprašau, pone, norėčiau pam atyti asmens dokum entą. Jis
man nieko neatsako, tiesiog išeina iš vestibiulio ir laiptais žem yn.
- N ebandėte jo sustabdyti ?
- N e, pone. N ebandžiau.
- N es jis buvo japonas ?
- Jūs teisus. Bet paskam binau į apsaugos centrą, jis yra devinta
me aukšte, ir pasakiau, kad kam barėlyje radau žm ogų. M a n pasakė:
„N esijaudinkit, viskas gerair B et girdžiu, kad ir jie įsitem pę. V is i įsi
tempę. Ir tada m onitoriuje pam ačiau... m irusią m erginą. Štai tada ir
supratau, dėl ko viskas.
- Tas vyras, kurį matėte - ar galėtumėte pavaizduoti? - paklausė
Konoras.
Apsaugininkas truktelėjo pečiais.
- Trisdešim ties, trisdešim t penkerių. V id u tin io ūgio. Tam siai
m ėlynu kostium u, kokius visi dėvi. Iš tikrųjų tai jis buvo naujamadiš-
kesnis, nei visi k iti. Ryšėjo kaklaraištį su trikam piais. Tiesa, ir randas
ant rankos, lyg nudegim as, ar kažkas panašaus.
- A n t kurios rankos ?
- Kairės. Pastebėjau, kai uždarinėjo lagam inėlį.
- A r matėte, kas lagam inėlio viduje?
-N e .
- Bet vyriškis jį uždarinėjo, kai įėjote į kam barį?
- Taip.
- A r susidarė įspūdis, kad jis kažką iš šio kam bario paėmė ?
- T ik ra i negaliu pasakyti, pone.

F ilip so išsisukinėjimas pradėjo mane erzinti. T o d ė l tiesiai paklau
siau:
- K a ip galvojate, ką jis paėmė?
K onoras metė j mane žvilgsnį.
Apsaugininkas tapo švelnesnis:
- T ik ra i nežinau, pone.
- Savaime suprantam a, nežinot, - pritarė K onoras. - Iš kur gi
galite žin oti, kas kieno nors lagam inėlyje. Tarp kitko, ar įrašinėjate
iš apsaugos kamerų?
- Taip , įrašinėjame.
- A r galėtum ėte parodyti, kaip viskas vyksta?
- Ž in o m a.
Apsaugininkas pakilo nuo suolo ir atidarė duris tolim ajam e kam
bario gale. Nusekėm e paskui jį į kitą mažą kam bariuką, beveik sie
ninę spintą, nuo grindų ik i lu b ų prikrautą m ažų m etalinių dėžučių,
trafaretu pažym ėtų japoniškais kan ji rašm enim is ir arabiškais skait
m enim is, kiekviena su šveičiančia raudona lem pele ir šviesos d io d o
langeliu su bėgančiais skaičiais.
- Štai čia m ūsų įrašym o prietaisai, - aiškino Filipsas. - Į juos at
eina signalai iš visų pastate įtaisytų kam erų. N audoja aštuonių m ili
m etrų didelės raiškos vaizdo juostas.
Jis iškėlė mažą kasetę, panašią į garso kasetę.
- K iekvienoje jų įrašom os aštuonios valandos. Keičiam e devintą
vakare, taigi pirm as dalykas, kurį darau atėjęs į budėjim ą - ištraukiu
senas ir perjungiu į naujas.
- Ir šį vakarą devintą valandą pakeitėte kasetes ?
- Taip , pone. K a ip ir visada.
- O ką darote su ištrauktom is kasetėmis?
- Laikom e jas dėkluose štai čia, - paaiškino Filipsas, pasilenkė ir
parodė mums keletą ilgų, siaurų stalčių. - V isk ą iš kam erų saugome
septyniasdešim t dvi valandas. T a i yra tris dienas. Taig i vienu m etu
saugome devynis juostų rinkinius. Ir tiesiog perstum iam e kiekvieną
rin k in į, kas tris dienas. Suprantate?
K onoras dvejojo.
- G a l geriau užsirašysiu.
Išsitraukė nedidelį bloknotą ir rašiklį.
- K iekviena juosta trunka astuonias valandas, taigi turite devynis
skirtingus rinkinius...
- V isa i teisingai.
K onoras kurį laiką rašė, paskui pradėjo pašėlusiai kratyti rašiklį.
- Prakeiktas rašiklis. Baigėsi tušas. K u r šiukšlių dėžė?
Filipsas parodė į kam pą.
- Štai ten.
- D ėkoju.
K onoras išmetė rašiklį. D aviau jam savo. Jis toliau užsirašinėjo.
- Sakėte, pone Filipsai, kad turite devynis rinkinius...
- Teisingai. Kiekvienas rinkinys sužymėtas raidėm is nuo A ik i
I. Taigi, atėjęs devintą, išim u juostas ir žiūriu, kokia raidė ten buvo,
tada įdedu kitą. K a ip ir šį vakarą, išėm iau rin k in į C , taigi įdėjau D , į
kurį įrašinėjam a dabar.
- Supratau, - pasakė Konoras. - O tada juostų rin k in į C įdėjote
į vieną iš šių stalčių?
- Teisingai. - Jis patraukęs atidarė stalčių. - R inkinys štai čia.
- A r galiu? - paprašė Konoras.
Jis peržvelgė kruopščiai sužymėtas juostų eiles. Tada greitai atida
rė kitus stalčius, užm etė žvilgsnį į kitas juostų krūvas. Išskyrus skir
tingas raides, visi stalčiai atrodė vienodi.
- M anau, dabar suprantu, - p atikino Konoras. - T iesio g rotaci
jos p rin cip u naudojate devynis rinkinius.
- Būtent.
- T a ig i kiekvienas rinkinys naudojamas kas trys dienos.
- Teisingai.
- O kiek laiko apsaugos tarnyba naudoja šią sistemą?
- Pastatas naujas, bet mes darbuojam ės kokius du mėnesius.
- T u riu pasakyti, sistema labai gerai suorganizuota, - su išm any
m u pasakė Konoras. - A č iū , kad m um s paaiškinote. T u riu jau tik
porą paskutinių klausim ų.
- Klauskit.
- Pirm iausia, šie langeliai, - kalbėjo Konoras, rodydamas į šviesos
d iod o langelius ant įrašo prietaisų. - A tro d o , jie rodo prabėgusį lai
ką. Teisingai ? K adangi dabar beveik vienuolikta, o jūs įdėjote juostas
devintą, vienas įrašym o prietaisas rodo valandą penkiasdešim t pen
kias ir trisdešim t, kitas - valandą penkiasdešim t penkias ir dešim t ir
taip toliau.
- Taip , teisingai. įd ed u juostą vieną po kitos, taigi tarp įrašų atsi
randa kelių sekundžių skirtum as.
- Suprantu. V is i prietaisai rodo beveik dvi valandas. Bet pastebė
jau, jog vienas įrašym o prietaisas štai čia rodo praslinkus tik trisde
šim t m in u čių . A r tai reiškia, jog jis sugedęs?
- O , - raukydamasis prab ilo Filipsas, - tikriausiai taip ir yra. K a
dangi pakeičiau juostas vieną p o kitos, kaip ir sakiau. Bet šie įrašym o
prietaisai - naujausių technologijų. Kartais atsiranda staigių gedi
m ų. A rb a būna problem ų su srove. G a li taip n u tikti.
- Taip , visai įm anom a, - sutiko Konoras. - A r galite pasakyti,
kuri kam era p ritv irtin ta prie šio įrašym o prietaiso?
- Taip , žinom a. - Filipsas patikrin o įrašym o prietaiso num erį,
tada nuėjo į pagrindinę patalpą su m onitoriais. - Č ia kam era keturi
šeši pasviras brūkšnys šeši, - pasakė. - Štai tas vaizdas. - Ir parodė į
ekraną.
Č ia buvo kam era iš atrijaus, rodanti visą keturiasdešim t šeštojo
aukšto vaizdą.
- Bet, m atote, - aiškino Filipsas, - sistemos gerumas tas, kad jei
vienas įrašym o prietaisas ir nusim uš, aukšte yra kitos kameros, o k iti
vaizdo įrašym o prietaisai, atrodo, dirba pu ikiai.
- Taip , tikrai, - p atvirtin o Konoras. - Tarp kitko, gal galite pasa
kyti, kodėl keturiasdešim t šeštame aukšte tiek daug kamerų?
- Iš manęs šito neišgirsite, - atsakė Filipsas. - Bet, žinote, kaip
jie mėgsta produktyvum ą. T ikriau siai jie ketina kaizen įstaigos dar
buotojus.
- T a ig i iš esmės šios kam eros įtaisytos tam, kad dienos m etu ste
bėtų tuos, kurie dirba ir padėtų pagerinti našumą?
- G irdėjau taip kalbant.

- K ą gi, manau, taip ir yra, - pritarė K onoras. - O , dar vienas
klausimas. A r turite Tedo K o lio adresą?
Filipsas papurtė galvą.
- N etu riu.
- A r buvote kur nors kartu nuėję, ar bendravote?
- Siek tiek, labai nedaug. Jis keistas vyrukas.
- K ada nors lankėtės jo bute ?
- N e. Jis iš tų, paslaptingųjų. T ikriau siai gyvena su m otina ar pa
našiai. Paprastai einame j tą barą „P alom ino“, n etoli oro uosto. Jam
ten patinka.
K onoras linktelėjo.
- Ir paskutinis klausimas: kur arčiausiai yra taksofonas?
- Vestibiulyje, dešinėje, prie tualetų. B et m aloniai prašom pasi
naudoti šiuo telefonu.
K onoras šiltai pakratė apsaugininko ranką.
- Pone Filipsai, labai dėkoju už p o k a lb iu i sugaištą laiką.
- N ėra už ką.
Padaviau apsaugininkui savo vizitinę.
- Jei vėliau prisim insite ką nors, kas galėtų mums padėti, pone
Filipsai, nesivaržykite skam binti.
Tada išėjau.
Konoras stovėjo prie taksofono vestibiulyje. Č ia buvo viena iš tų
naujai atsiradusių būdelių, tu rin čių du ragelius, - vienoje ir kitoje
pusėje, kurie leidžia dviem žm onėm s vienu m etu kalbėti ta pačia
linija. Tokios kabinos prieš metus buvo įrengtos Tokijuje, o dabar
pradėjo dygti visame Los A ndžele. Ž in o m a, Pacific B e ll jau nebuvo
vienintelis Am erikos viešųjų taksofonų tiekėjas. Japonų gam intojai
prasiskverbė ir į šią rinką. Stebėjau, kaip K onoras į užrašų knygelę
rašosi telefono num erį.
- K ą darote?
- Šią naktį turim e atsakyti į du nesusijusius klausimus. Pirmasis:
kaip m ergina atsidūrė adm inistracijos aukšte, kur buvo nužudy
ta. Bet taip pat reikia surasti pirm ą paskam binusį ir pranešusį apie
žmogžudystę.
- M an ote, jog galėjo skam binti iš šio telefono?
- G a li būti.
Užvertęs užrašų knygelę, Konoras pažvelgė į laikrodį.
- Vėlu. G eriau jau eikim .
- M anau, darom e didelę klaidą.
- K o d ė l gi ? - pasiteiravo Konoras.
- N ežinau, ar galim e apsaugos patalpoje p alik ti juostas. O kas, jei,
kol m ūsų nebus, jas kas nors sukeis?
- Jos jau sukeistos, - atsakė Konoras.
- Iš kur žinot?
- Paaukojau p u ik ų rašiklį, - paaiškino. - D ab ar eime.
Jis pasuko į garažą vedančių laiptų lin k . Nusekiau iš paskos.
- M atai, - kalbėjo Konoras, - kai Filipsas pirm ą kartą aiškino
tą paprastą rotacijos sistemą, akim irksniu supratau, kad juostos gali
b ū ti sukeistos. T ik k ilo klausimas, kaip tą įrodyti.
Betoninėje laiptinėje jo balsas aidėjo. K onoras leidosi, vienu m etu
peršokdamas du laiptelius. Skubinausi, kad neatsilikčiau.
- Jei kas nors sukeitė juostas, tai kaip ? - tęsė kolega. - Ju k d irb o
paskubom is, jautė spaudim ą. Baim inosi suklysti. T ikriau siai nenorė
jo p alik ti jo k ių in krim inu ojan čių įrašų. Taig i tikriausiai paėmė visą
rin k in į, o padėjo kitą. Bet pakeitė kuo? Negalėjo tiesiog išim ti. K a
dangi apskritai tėra devyni juostų rin kiniai, per daug kristų į akis,
kad vienas rinkinys dingo, teliko aštuoni. A k is badytų akivaizdžiai
ištuštėjęs stalčius. N e, pasiim tą rin k in į reikėjo pakeisti visiškai nau
ju. D vid ešim t visiškai naujų juostų. O tas reiškė, kad turiu patikrin ti
šiukšles.
- T a i štai kodėl išm etėt rašiklį.
- Taip. Nenorėjau, kad Filipsas susigaudytų, ką darau.
-Ir?
- Šiukšlių dėžė buvo p iln a sulam dytų plastikin ių pakuočių. T o
kių, į kokias būna įvyniotos naujos vaizdo juostos.
- Suprantu.
- Kadangi žinojau, jog juostos buvo pakeistos, teliko sužinoti,
kuris rinkinys. Taig i suvaidinau kvailį ir pažiūrėjau į visus stalčius.
T ikriau siai pastebėjai, kad rin k in io C , kurį Filipsas išėmė atėjęs į

budėjim ą, etiketės šiek tiek baltesnės? Lab ai subtilu, juo labiau kad
tarnyba dirba dar tik du mėnesius, bet galim a pastebėti.
- Suprantu.
Kažkas atėjo j apsaugos patalpą dvidešim čia naujutėlių juostų ne
šinas, jas išvyniojo, užrašė naujas etiketes ir sukišo į vaizdo aparatūrą,
pakeisdamas ten buvusias juostas, įrašiusias žmogžudystę.
- Jei paklaustum ėt manęs, tai Filipsas žin o daugiau, negu pasa
kė, - tariau.
- G alb ū t, - nesiginčijo K onoras, - bet turim e daug svarbių dar
bų. B et kuriuo atveju žinom e nedaug. A p ie žm ogžudystę telefonu
pranešė dvidešim tą trisdešim t. Filipas atvyko be penkiolikos devin
tą. Taig i žmogžudystės jis nematė. G a lim e tarti, kad ankstesnysis
apsaugininkas K o lis matė. Bet be p enkiolikos devintą K o lio jau ne
buvo, apsaugos kam baryje lagam inėlį uždarinėjo nežinom as japonų
tautybės vyras.
- M an ote, jog būtent jis sukeitė juostas ?
- Lab ai tikėtina. Tiesą sakant, labai nenustebčiau, jei tas vyras
ir būtų žudikas. T ik iu o s i ką nors išsiaiškinti ne čia, o panelės O stin
apartamentuose.
Jis atidarė duris ir įėjo į garažą.
Pobūvio svečiai išsirikiavę laukė, k o l patarnautojai atvarys jų au
tom obilius. Pam ačiau Išigurą, besišnekučiuojantį su m eru Tom asu ir
jo žm ona. K onoras palydėjo mane prie jų. Stovėdamas greta m ero,
Išiguras atrodė toks širdingas, beveik vergiškai nuolankus. M u m s
plačiai nusišypsojo.
- O , džentelm enai. A r tyrim as vyksta sėkm ingai ? G a l galiu dar
kuo nors padėti?
Iki tos akim irkos sm arkiai nepykau. Bet, kai pam ačiau, kaip jis
šunuodegiauja m erui, taip įsiutau, kad pradėjau raudonuoti. Tačiau
Konoras žiūrėjo į viską ram iai.
- D ėkoju, Išigurai-san, - p r sakė nežym iai nusilenkdamas. - T y
rimas vyksta p u ikiai.

- A r jum s suteikė visą pagalbą, kurios prašėte? - teiravosi Išigu-
ras.
- O , taip, - p atikino Konoras. - V is i n oriai bendradarbiavo.
- G erai, gerai. D žiaugiuosi.
Išiguras dirstelėjo j merą ir vėl nusišypsojo. A tro d ė , jis visas - vie
na šypsena.
- Bet, - staiga tarė K onoras, - yra dar vienas dalykėlis.
- T ik pasakykit. Jeigu galėsime padėti...
- A tro d o , buvo paim tos apsaugos juostos.
- Apsaugos juostos? - Išiguras susiraukė, akivaizdžiai užkluptas.
- Taip , - pakartojo K onoras, - apsaugos kam erų įrašai.
- N ie k o apie tai nežinau, - išsisuko Išiguras. - B et leiskite u žti
krin ti, jei kokios nors juostos egzistavo, jas gausite.
- D ėkoju , - kalbėjo m ano kolega, - deja, atrodo, esminės juostos
iš N akam oto apsaugos biu ro buvo paim tos.
- Paim tos ? D žentelm enai, tikiu, jog įvyko kažkokia klaida.
M eras atidžiai sekė p okalbį.
- G alb ū t, - tarė K onoras, - bet nemanau. B ū tų ramiau, pone Iši-
gurai, jei jūs asmeniškai pasidom ėtum ėte šiuo klausim u.
- B ū tin ai pasidom ėsiu, - p atikino Išiguras. - Bet privalau dar
pakartoti: negaliu įsivaizduoti, kapitone K o n o rai, jog dingo kokios
nors juostos.
- A č iū už pagalbą, pone Išigurai.
- N ėra už ką, kapitone, - atsakė tas, vis dar šypsodamasis. - M a
lonu pasitarnauti kaip tik galiu.
- Kalės vaikas, - neiškenčiau. Važiavom e į vakarus Santa M o n i
kos greitkeliu. - M ažas pirdžius žiū ri tiesiai į akis ir meluoja.
- Tas erzina, - sutiko Konoras, - bet supranti, Išiguro požiūris
kitas. Stovėdamas greta m ero, jis m ato save kitokiam e kontekste, su
kitokiais įsipareigojim ais ir elgesio reikalavim ais. K adangi jis toks
jautrus kontekstui, gali elgtis labai skirtingai, visai kitaip, nei anks
čiau. M u m s jis atrodo kaip visai kitas žmogus. O Išiguras tiesiog jau
čiasi tinkam as.

- M an e siutina, kad jis elgiasi taip užtikrintai.
- Ž in o m a, u žtikrintai, - pasakė K onoras. - Ir labai nustebtų su
žinojęs, kad ant jo pyksti. T u laikai j j nem oraliu, jis laiko tave naiviu.
Nes japonam s pastovus elgesys atrodo neįm anom as. A p su p ti k ito k io
rango asmenų, japonai tam pa kitais žm onėm is. K itais žm onėm is jie
tampa net tada, kai savo namuose pereina iš vieno kam bario į kitą.
- A h a , - pasakiau. - N uostabu, bet tiesa ta, kad tas kalės vaikas
m eluoja.
K onoras dirstelėjo į mane.
- A r šitaip kalbiesi ir su m otina?
- Ž in o m a, ne.
- T a ig i ir pats keitiesi priklausom ai nuo situacijos, - paaiškino
Konoras. - Tiesa ta, kad visi keičiamės. T ie sio g am erikiečiai tiki, kad
yra kažkokia in d iv id u ali esmė, kuri nuo vienos akim irkos ik i kitos
nepasikeičia. O japonai tiki, jog viską nulem ia situacija.
- Skam ba, - pasakiau, - kaip adeidim as už melą.
- J is nemanė, kad m eluoja.
- B et jis melavo.
K onoras gūžtelėjo pečiais.
- T ik tavo p ožiūriu , kohai. N e jo.
- V eln iai rautų!
- Klausyk, gali pasirinkti: suprasti japonus ir turėti reikalų su
tokiais, kokie jie yra, arba ant visko nusispjaut. B et m ūsų šalies p ro
blem a yra ta, kad nesugebame bendrauti su japonais taip, kaip jie
nusipelno.
A u to m o b ilis pateko į g ilią išgraužą ir pašoko taip staiga, jog auto
m ob ilin is telefonas išlėkė iš laikiklio. K onoras pakėlė jį nuo grindų
ir padėjo atgal.
Priešais pam ačiau išvažiavim ą į B an d į (Bundy). Pasukau į deši
niąją juostą.
- Neaiškus dar vienas dalykas, - pasakiau. - K o d ė l m anote, kad
vyriškis su lagam inėliu apsaugos kam baryje gali b ū ti žudikas?
- D ė l laiko sekos. M atai, apie žm ogžudystę pranešė aštuonios
trisdešim t. M ažiau nei už penkiolikos m inučių, dvidešim tą ketu

riasdešimt penkios, japonas buvo apačioje, keitė juostas, organizavo
nuslėpim ą. Labai greita reakcija. G erokai per greita japonų kom pa
nijai.
- K o d ė l gi?
- Iš tikrųjų japonų kom panijos labai lėtai reaguoja j krizę. Jų
sprendim ų priėm im ai rem iasi precedentais, kai situacija nepreceden-
tinė, žm onės nėra tikri, kaip pasielgti. Prisim eni faksus? Esu tikras,
faksai kiaurą naktį skries pirm yn atgal į N akam oto būstinę Tokijuje.
Be abejonės kom panija tebesistengia nuspręsti, ką daryti. Japonų or
ganizacija naujoje situacijoje paprasčiausiai negali greitai veikti.
- O vienas veikiantis asmuo gali?
- Taip. Būtent.
- Tod ėl galvojate, kad žm ogus su lagam inėliu gali būti žudikas? -
paklausiau.
- Taip. A rb a žudikas, arba kas nors, glaudžiai susijęs su žudiku.
Bet daugiau sužinosim e panelės O stin apartamentuose. T ikriau siai
tas namas priešais, dešinėje.
Im perial A rm s buvo pastatas su nuom ojam ais butais prie trijų
juostų gatvės - kilom etras j vakarus nuo Vestvud V ilid ž o . T iu d o -
rų stilių im ituojančios sijos prašyte prašėsi dažų ir teptuko, o visas
statinys, atrodė, tuoj sugrius. B et šitai nebuvo neįprasta tokiem s vi
duriniosios klasės butams, kuriuos nuom ojo ką tik m okslus baigę
studentai ir jaunos šeimos. Tiesą sakant, p ig i Im perial A rm s išorė
garantavo anonim iškum ą: galim a važiuoti pro to k į statinį kiekvieną
dieną ir jo net nepastebėti.
- Puiku, - pasakė Konoras, kai kopėm e laipteliais prie įėjim o, -
būtent tai jiem s patinka.
- Kas kam patinka?
įžengėm e į vestibiulį, kuris buvo renovuotas pačiu prim ityviau
siu K aliforn ijos stilium i: pasteliniai sienų apm ušalai su gėlių raštu,
m inkštos kušetės, pigios keram inės lem pos ir chrom uotas kavos
staliukas. V ien in telis dalykas, skyręs jį nuo šim tų k itų apartam entų
vestibiulių, buvo apsaugos stalas kam pe, už kurio sėdintis stambaus
sudėjim o japonas durininkas pakėlė galvą nuo kom iksų knygelės aiš
kiai nedraugiškai.
- K u o galiu?
K onoras parodė ženklelį. Paklausė, ku r Serilės O stin butas.
- Pranešiu, - pasakė durininkas, siekdamas telefono.
- N esivarginkit.
- N e. Pranešiu. G a lb ū t ji turi svečių.
- Esu tikras, neturi, - patikino K onoras. - Korė va keisacu no ši-
Pasakė, kad adiekam e oficialią policijos užduotį.
D u rin in k as įsitem pęs nusilenkė.
- K iugo šitų.
Ir ištiesė K o n o ru i raktus.
Praėjome pro antras stiklines duris ir nužingsniavom e išklotu k i
lim u korid oriu m i. K iekvieno koridoriaus gale stovėjo mažas laku o
tas staliukas, ir, būdamas toks paprastas, interjeras atrodė stebėtinai
elegantiškas.
- T ip iš k a i japoniška, - šypsodamasis tarė Konoras.
Pam aniau, aplūžęs, im ituojantis T iu d o rų stilių apartam entų pas
tatas Vestvude? T ip iš k a i japoniškas?
Iš kam bario kairėje sklido pašėlęs repas: naujausias H am m e r h i
tas.
- T a i todėl, kad išorė visiškai neatskleidžia vidaus, - paaiškino
K onoras. - Toks esminis japonų m ąstym o principas. Viešas fasa
das - tik m askuotė: architektūroje, žmogaus veide - visur, visada
taip būna. T ik pažiūrėk į senus samurajų namus Takajam oje ar K io -
te. Iš išorės nieko nepasakysi.
- T a i čia japonų pastatas ?
- Ž in o m a. K o d ė l gi dar japonų tautybės asmuo, vargiai kalbantis
angliškai, būtų durininkas? Be to, jis - jakudza. T ikriau siai pastebė
jai tatuiruotę.
Nepastebėjau. Jakudzos - japonų gangsteriai. N ežinojau, kad
A m erikoje yra jakudzų, taip ir pasakiau.

- Privalai suprasti, - aiškino Konoras, - kad egzistuoja šešėlinis
pasaulis. Č ia , Los Andžele, H o n o lu lu , N iu jorke. D ažniausiai jo net
nepastebi. Gyvenam e įprastame am erikietiškam e pasaulyje, vaikš
tom e Am erikos gatvėmis ir net nepastebime, kad gretimais mūsų
pasaulio yra kitas. Lab ai slaptas, labai privatus. G a lb ū t N iu jork e
pastebėjai japonus verslininkus, įeinančius pro duris be iškabų ar
šm ėstelinčius klu b ų užkulisiuose. G a lb ū t būsi girdėjęs apie mažus
sušio barus Los A ndžele, kur mokestis - tūkstantis d u šim tai dolerių
žm ogui: To k ijo kainos. Bet tokie barai nepažym ėti turistų vadovuo
se. Jie nėra am erikietiško pasaulio dalis. Jie - šešėlinio pasaulio dalis,
prieinam a tik japonams.
- Ir ši vieta?
- Č ia betaku. M eilės buveinė, kur laikom os meilužės. Ir čia yra
panelės O stin butas.
K onoras atrakino duris d u rin in ko duotu raktu. Įėjome vidun.
Patekome į dviejų m iegam ųjų būstą, apstatytą brangiais d id elių
m atm enų pastelinės rausvos ir žalios spalvų nuom ojam ais baldais.
A lie jin ia i paveikslai ant sienos taip pat buvo nuom oti. Etiketė vieno
rėm o šone skelbė: „B riunerio nuom a“. V irtuvės bufetas buvo tuščias,
stovėjo tik vaisių dubuo. Šaldytuve radom e tik jogurto ir dietinės k o
los skardinių. Sofos svetainėje atrodė taip, tarsi ant jų niekas niekada
nebūtų sėdėjęs. A n t kavos stalelio gulėjo H o liv u d o žvaigždžių n u o
traukų albumas ir vaza su džiovintom is gėlėmis. V is u r mėtėsi tuščios
peleninės.
V ienas miegamasis buvo paverstas jaukiu p o ilsio kam bariu su
kušete, televizorium i ir dviračiu treniruokliu kam pe. Viskas buvo
visiškai nauja. A n t televizoriaus ekrano skersai kam pe tebesipuikavo
lipdukas, skelbiantis: „Skaitm eninis reguliavimas? D vira čio vairas
tebebuvo apvyniotas plastikin iu įpakavim u.
Šeim ininkės miegamajame galų gale užtikau šiokios tokios žm o
giškos netvarkos. V eidrodinės spintos durys buvo atidarytos, ant
lovos gulėjo numestos trys brangios pobūvių suknios. A kivaizdu , ji
bandė išsirinkti, ką apsivilkti. A n t tualetinio staliuko buvo išdėlio-

ti kvepalų buteliukai, deim antų vėrinys, auksinis Rolex, įrėm intos
nuotraukos ir peleninė su M ild Seven M e n th o l cigaretės nuorūka.
V iršu tin is stalčius su kelnaitėm is ir apatiniais - truputį pravertas.
Pamačiau kam pe įgrūstą pasą ir greitai perverčiau. Pastebėjau vizas į
Saudo Arabiją, į Indoneziją ir tris įvažiavim o į Japoniją įspaudus.
G arso aparatūra kam pe tebebuvo įjungta, leistuvas išmetęs kasetę.
Įstūmiau ją, ir uždainavo D žeris L i Liuisas: „Tu draskai m ano nervus
ir trikdai m ano protą, per daug meilės paverčia vyrą bepročiu..r Tek
saso m uzika, pernelyg senamadiška tokiai jaunai m erginai. B et gal jai
patinka senos geros dainos.
V ėl atsisukau į tualetinį staliuką. Keletas įrėm intų p ad id in tų spal
votų Serilės O stin nuotraukų, kuriose ji šypsojosi kažkur A zijoje -
fone buvo m atyti raudoni šventyklos vartai, taisyklingas sodas, gatvė
su pilkais dangoraižiais, traukinių stotis. A trodė, jog nuotraukos da
rytos Japonijoje. D augum oje fotografijų Serilė buvo viena, bet k e lio
se ją lydėjo vyresnis vyras japonas su akiniais ir nuo kaktos praside
dančia plike. Paskutinė nuotrauka rodė ją buvus kažkur, kas panašu į
A m erikos Vakarus. Serilė stovėjo greta dulkėto sunkvežim io, šypso
josi greta trapios, į senelę panašios m oters su saulės akiniais. Senoji
nesišypsojo ir, atrodė, nesijaučia patogiai.
U žk išti greta staliuko stovėjo keli d id e li popieriaus ritin iai. V ien ą
išskleidžiau. T a i buvo Serilės su b ik in iu plakatas. J i šypsojosi ir laikė
butelį A sa h i alaus. V is i užrašai ant plakato buvo japoniški.
Patraukiau į vonią.
K am pe pam ačiau sulam dytus džinsus, ant spintutės mėtėsi baltas
megztukas. A n t kabyklos prie dušo kabinos - šlapias rankšluostis,
kabinos viduje - vandens lašai. Prie spintelės - išjungtos elektrinės
žnyplės plaukam s. U ž veidrodžio rėm o buvo užkištos Serilės, sto
vinčios ant M a lib u m olo su k itu japonu, nuotraukos. Sis vyras buvo
įpusėjęs ketvirtą dešim tį, m alonus. V ien oje nuotraukoje jis buvo fa
m iliariai užmetęs ranką jai ant peties. A išk ia i mačiau randą.
- Bingo, - pasakiau.
K onoras įėjo į kam barį.

- K ažk ą radai?
- V yru ką su randu.
- Puiku.
K onoras įdėm iai apžiūrėjo nuotrauką. D a r kartą apžiūrėjau į ne
tvarką vonioje. Pažvelgiau į šlamštą greta plautuvės.
- Ž in o te , - pasakiau, - kažkas šioje vietoje m an neduoda ramy
bės.
- Būtent?
- Ž in au , kad ji gyveno čia neilgai. Ir žinau, kad viskas nuom ota...
bet vis dėlto... negaliu atsikratyti jausmo, kad šitos vietos vaizdas iš
galvotas. T ik negaliu perprasti, kodėl.
- Labai gerai, leitenante. Vaizdas tikrai dirb tin is. Ir tam yra prie
žastis.
Jis padavė m an p olaroid o nuotrauką. Joje buvo pavaizduotas v o
nios kam barys, kuriam e m udu stovėjome. K am pe nusviesti džinsai.
Pakabintas rankšluostis. Žnyplės ant spintelės. B et ji buvo padaryta
su tuo ypač plataus kam po fotoaparatu, kuris viską iškraipo. Kartais
įkaičiam s fotografuoti tokius naudoja tyrėjai.
- K u r šitą gavote ?
- Iš šiukšlių dėžės koridoriuje, prie liftų .
- T a ig i nufotografuota šį vakarą, bet anksčiau.
- Taip . A r pastebi, kuo skiriasi?
A tid ž ia i apžiūrėjau polaroidą.
- N e, viskas atrodo taip pat... Lu k te lk it m inutėlę. Tos už rėmo
užkištos nuotraukos. Polaroide jų nėra. N uotraukos pridėtos.
- T ik s lia i, - K onoras vėl patraukė į m iegamąjį. Pakėlė nuo tuale
tin io staliuko vieną įrėm intą nuotrauką. - D ab ar pažvelk į šitą, - pa
sakė. - Panelė O stin ir jos draugas japonas Šinjuku stotyje Tokijuje.
T ikriau siai ją nusitem pė į K ab u kičo rajoną1, o galbūt ji tiesiog apsi
pirkinėjo. A tkre ip k dėmesį į dešinį nuotraukos kraštą. Pastebi siaurą
šviesesnę juostelę ?
1 R audon ų jų žib in tų kvartalas Tokijuje.

- Taip. - Supratau, ką ta juostelė reiškia: ant šios viršaus buvo kita
fotografija, kyšojo tik šios nuotraukos kraštelis ir buvo saulės n u b lu
kintas. - N u im ta ant viršaus buvusi nuotrauka.
- Taip , - pritarė Konoras.
- Butas buvo apieškotas.
- Taip, - tarė Konoras. - Lab ai kruopštus darbas. Japonai atė
jo anksčiau, pasidarė nuotraukas polaroidu, apieškojo kam barius,
o paskui sudėjo daiktus atgal. B et neįm anom a viską ad ik ti tiksliai.
D augum oje sudėtingų situacijų japonai elgiasi nem okšiškai. Ir nie
kaip negali pasikeisti, yra tarsi apsėsti. T o d ė l rėm elius su nuotrauko
m is pernelyg išrikiuoja ant staliuko, šiek tiek per daug rūpestingai iš
dėlioja kvepalų buteliukus. T ie sio g tru putį persistengia. A k is m ato,
jei smegenys ir nesuvokia.
- B et kam apieškoti kam barį ? - paklausiau. - K okias nuotraukas
jie išsinešė? Jos su žudiko atvaizdu?
- Neaišku, - atsakė Konoras. - A kivaizd žios jos sąsajos su Japo
nija ir su japonais vyrais nebuvo sm erktinos. Bet buvo kažkas, ką jie
turėjo pašalinti, ir tai gali b ū ti tik...
Tada iš svetainės nedrąsus balselis paklausė:
- Lyn? Širdele? A r tu ten?
D airydam asi ji stovėjo tarpdury. Basa, su šortais ir palaidinuke
su petnešėlėmis. G erai neįžiūrėjau veido, bet m ergina akivaizdžiai
buvo tokia, kokią m ano senas kolega Andersonas pavadintų pašėlu
siai seksualia.
K onoras parodė ženklelį. Ji pasisakė esanti D žu lija Jang. K alb ą
truputį bjaurojo pietietiškas akcentas. D žonas įjungė šviesą, taigi ga
lėjom e ją geriau m atyti. M ergin a buvo daili. Nedrąsiai įėjo į kam barį.
- G irdėjau m uziką - ar ji čia? A r Šerilinai nieko neatsitiko? Ž i
nau, kad šį vakarą ji išėjo į vakarėlį.
- N ie k o negirdėjau, - pasakė Konoras, metęs staigų žvilgsnį į
mane. - Pažįstate Šeriliną?
- Taip, žinom a. G yvenu kitoje koridoriaus pusėje, aštuntame nu
meryje. K o d ėl visi jos kam baryje?
- V isi?
T ek a n ti saulė 67
- N a , judu. Ir tie du vyrukai japonai.
- K ada jie čia buvo?
- N ežinau. G a l prieš pusvalandį. A r kažkas n u tik o Šerilinai?
- A r matėte tuos vyrus, panele Jang? - paklausiau, galvodamas,
kad ji galėjo pažiūrėti p ro durų akutę.
- N a , ko gera, taip. Pasisveikinau.
- K a ip u i?
- V ie n ų jų p u ik iai pažįstu. E d į.
- E d į?
- E d į Sakamurą. V is i pažįstam e E d į. Spartuolį E d į.
- A r galite jį pavaizduoti ? - paprašiau.
Ji keistai į mane dirstelėjo.
- Jis - tas vyrukas nuotraukose - jaunas vyras su randu ant ran
kos. M an iau , E d į Sakam urą visi pažįsta. Jis visą laiką švysčioja la i
kraščiuose. Labdara ir narkotikai. Jis - šaunusis vakarėlių liūtas.
- G a l turite kokių m in čių , kur galėtum e jį rasti ? - paklausiau.
- E d is Sakamura yra vienas polin eziečių restorano „Borą Borą“
Beverli H ilse savininkų. Jis ten dažnai lankosi, - įsiterpė Konoras.
- Panašu į jį, - paaiškino D žu lija . - T a vieta jam tarsi biuras.
Pati negaliu ten išbūti, per daug triukšm inga. Bet E d is tik ir šlaistosi
aplink, m edžiodam as aukštas blondines. Jis mėgsta paieškoti m er
gaičių.
J i atsišliejo į stalą, gundančiai nusibraukė nuo veido tankius ru
dus plaukus, dirstelėjo į mane ir patem pė lūpą.
- A r ju du partneriai ?
- Taip, - atsakiau.
- Jis parodė m an ženklelį, o tu savo neparodei.
Išsitraukiau piniginę. J i pasižiūrėjo.
- Piteris, - perskaitė. - Pats pirm as m ano vaikinas buvo vardu
Piteris. B et ne toks mielas, kaip tu.
Ji m an nusišypsojo. K onoras atsikrenkštė ir pasakė:
- A r anksčiau esate buvusi Serilinos bute?
- N a, ko gera. G yvenu tik skersai kelio. Bet pastaruoju m etu jos
beveik nebūna mieste. A tro d o , tarsi ji visą laiką keliautų.

- K eliau tų kur?
- V isur. N iujorkas, Vašingtonas, Sietlas, Č ikaga... visur. Jos drau
gužis daug keliauja. Iš tikrųjų manau, kad jiedu susitinka tik tada, kai
šalia nėra jo žm onos.
- Tas draugas vedęs ?
- N a , kažkas stovi skersai kelio. N a , žinai. Tru kdo.
- A r žinote, kas jis ?
- N e. K artą Šerilina prasitarė, jog jis niekada neateina j jos butą.
Jis yra kažkoks labai svarbus. T ik ra i turtingas. A tsiu n čia jai lėktuvą,
ir ji išskrenda. K a d ir kas jis bebūtų, varo E d į iš proto. Bet, žinai,
Ed is - pavydus tipas. Padarytų iro otoko visoms m erginom s. Jau d i
nantis m eilužis.
- A r Serilinos ryšiai su tuo draugužiu - paslaptis? - paklausė K o -
noras.
- N ežinau. N iekada negalvojau, kad galėtų būti. Jie tikrai stiprūs.
J i beprotiškai įsim ylėjusi tą vyruką.
- Beprotiškai įsim ylėjusi?
- N e t neįsivaizduojat. M ačiau , kaip viską m eta ir bėga su juo su
sitikti. V ie n ą vakarą parvažiuoja, kiša m an du bilietus į Springstino
koncertą, visa tokia susijaudinusi, nes vyksta į D etroitą. Rankose
laiko m ažą m ielą rankinuką, apsivilkusi m ielą m ergaitišką suknelę,
nes anas ką tik, prieš dešim t m in u čių paskam bino ir pasakė: „Pasitik
mane.“ J i visa švyti, atrodo kaip penkiam etė. Nesuprantu, kaip ji ne
sugeba suprasti.
- Suprasti ko?
- K a d tas vyrukas ja tik naudojasi.
- Šerilina nuostabi ir tikrai atrodo subtiliai. J i d irb o m odeliu v i
same pasaulyje, daugiausia A zijoje. B et g iliai viduje lik o m ažo mies
telio m ergaičiukė. Nesvarbu, kad M id lan d as - naftininkų miestas,
jame sukasi daugybė pin igų , bet jis vis tiek yra mažas miestelis. Taig i
Šerilina n ori žiedo ant piršto, vaikų ir kiem e pririšto šuns. O tas vy
rukas šito pasiūlyti neketina. Ji nesupranta.
- B et ju k nežinote, kas tas vyriškis? - pasakiau.

- N e , nežinau, - jos veidu nuslinko gudri m ina. J i perkėlė svorį,
nu leido vieną petį, taigi krūtinė išsišovė priekin. - B et ju k jūs čia tik
rai ne dėl kažkokio seno draugužio?
- T ik ra i ne, - linktelėjo Konoras.
D žu lija žinančiai nusišypsojo.
- J u k tai Edis, tiesa?
- H m m m ... - išsisuko Konoras.
- T a ip ir žinojau, - rėžė m ergina. - Žin ojau, kad anksčiau ar vė
liau jis pateks į bėdą. V isos taip sakėme, visos čia gyvenančios m ergi
nos. - J i išsiblaškiusi mostelėjo. - N es jis visko n o ri per greitai. Spar
tuolis Edis. N e t nepagalvotum , kad jis japonas - toks staigus.
- J is iš Osakos? - paklausė Konoras.
- Jo tėvas ten stambus pram onininkas, dirb a su D aim atsu. Jis
puikus senyvas vyriškis. K a i čia atvyksta, kartais susitinka su viena
m ergina iš antro aukšto. Edis. Buvo tikim asi, jog per kelerius metus
Ed is čia įgis išsilavinim ą, tada grįš nam o d irb ti kaiša, kom panijoje.
B et jis negrįš nam o. Jam patinka čia. K o d ė l gi ne ?Jis tu ri viską. N u si
perka naują Ferrari, kai tik sudaužo senąjį. Jis tu ri daugiau p in ig ų nei
Dievas. Gyvena čia jau pakankam ai seniai ir atrodo kaip tikras ame
rikietis. M alonus. Seksualus. Ir dar tie narkotikai. Ž in o t, Ed is tikras
vakarėlių liūtas. K am jam Osaka?
- Bet m inėjote, visada nujautėte... - pertraukiau.
- K a d jis prisidarys bėdos? Ž in o m a. D ė l tos savo pašėlusiosios
pusės. T o alkio. - J i truktelėjo pečiais. - D augum a jų tokie - vyru
kai atvyksta iš Tokijo, ir net jei jie tu ri šokai, rekomendacijas, vis tiek
reikia b ū ti atsargioms. T iem s vyrukam s nieko nereiškia per naktį
išleisti dešim t ar dvidešim t tūkstančių. Jiems tokie p in ig ai tarsi ar
batpinigiai. Palieka stalčiuje. Bet tai, ką jie n o ri daryti, bent jau kai
kurie iš jų...
M erg in a nutilo. Akyse atsirado tuštum a, žvilgsnis pradėjo k lai
d žioti. N ie k o nesakiau, tiesiog laukiau. K onoras žiūrėjo į ją užjaučia
m ai linksėdamas.
Staiga ji vėl prašneko, tarsi ir nepadariusi pauzės.

- Jiem s jų norai, jų troškim ai yra tokie pat natūralūs kaip d u oti
arbatpinigių. Savaime suprantam i. N e t nekalbu apie silpną geltoną
srovelę ar, pavyzdžiui, antrankius, suprantate. N e tg i smagu, jeigu vy
rukas patinka. Bet nieku gyvu nesileisčiau pjaustoma. Nesvarbu už
kokią sumą. Jo k ių tų dalykėlių su peiliais ir kardais... bet jie kartais
būna... daugum a jų, jie būna tokie mandagūs, tokie korektiški, bet
kai užsiveda, jie gali... šitaip jie... - J i nu tilo, papurtė galvą. - Jie -
keisti žmonės.
K onoras dirstelėjo į laikrodį.
- Panele Jang, jūs labai padėjote. M u m s gali reikėti dar su jum is
pasikalbėti. Leitenantas Sm itas užsirašys jūsų telefono num erį...
- Taip , žinom a.
Atverčiau užrašų knygutę.
- E in u , persim esiu keliais žodžiais su du rin in ku , - pasakė K o n o
ras.
- Sinišis, - tarstelėjo m ergina.
K onoras išėjo. Paklausiau D žu lijo s num erio. Ji apsilaižė lūpas ir
stebėjo mane rašantį. Tada pasakė:
- G a li man pasakyti. Jis ją nužudė ?
-K a s ?
- Edis. A r jis nužudė Seriliną?
D žu lija buvo m iela m ergina, bet jos akyse m ačiau jaudulį. Ž iū rėjo
į mane nem irksėdam a, švytinčiom is akim is. T a i kėlė baim ę.
- K o d ė l klausi?
- Todėl. Jis visada ketino. K a d ir šią popietę - jai grasino.
- Ed is buvo čia šią popietę? - paklausiau.
- Ž in o m a, - ji gūžtelėjo. - Jis čia sukiojasi visą laiką. Šią popietę
užsuko tikrai įsiutęs. K a i tvarkė šitą namą, į sienas įdėjo papildom os
garso izoliacijos. B et vis tiek galiu girdėti juos spiegiančius vienas ant
kito. Jį ir Seriliną. Jau negana, kad ji savo D že rį L i Liu isą groja dieną
naktį, kol beveik išprotėji, paskui dar jie rėkia ir svaido daiktus. Jis
visada šaukia: „N udėsiu tave, nudėsiu tave, kale.“ Taigi. N udėjo?
- N ežinau.
- Bet ji negyva? - m erginos akys vis dar švytėjo.

- Taip.
- T a ip ir turėjo atsitikti, - pasakė. A trod ė visiškai rami. - V is i tą
žinojom e. Č ia buvo tik laiko klausimas. Jei norėsi, paskam bink. Jei
reikės daugiau inform acijos.
- Taip, paskam binsiu. - Padaviau jai savo kortelę. - Ir jei dar ką
nors prisim insi, gali skam binti man šiuo num eriu.
Ji pasisukusi įsikišo kortelę į šortų kišenėlę ant klubo.
- M a n patiko su tavim šnekučiuotis, Piteri.
- Taip. Puiku.
N uėjau koridoriu m i. Priėjęs galą, atsisukau. J i stovėjo savo buto
tarpduryje ir m ojavo atsisveikindam a.
K onoras skam bino iš telefono vestibiulyje, o durininkas n iū riai
stebėjo, tarsi norėdamas jį sustabdyti, bet negalėdamas sugalvoti
priežasties.
- Teisingai, - kalbėjo K onoras, - visus išeinančius skam bučius iš
šio telefono nuo aštuonių ik i dešimtos vakaro. Teisingai. - A k im irk ą
klausėsi. - G erai, m an nerūpi, kad jūsų duom enys taip neapdoroti,
tiesiog juos m an pateikite. K ie k tai užtruks ? R ytoj ? N e b ū k it ju o k in
gi. Kas, m anote, čia vyksta? M a n reikia per dvi valandas. Perskam
binsiu. Taip. Ir jūs eikit šikt. - Jis pakabino ragelį. - Eim e, kohai.
Išėjome į lauką, prie m ašinos.
- T ik rin o te savo ryšius? - paklausiau.
- Ryšius? - jis atrodė suglumęs. - O , Greiham as užsim inė apie
m ano kontaktus. N e tu riu jo k ių ypatingų inform atorių. Greiham as
tik galvoja, kad turiu.
- Pam inėjo Arakavos bylą.
K onoras atsiduso.
- Seni dalykėliai.
N uėjom e lin k mašinos.
- N o ri sužinoti ? Viskas paprasta. N u žu d y ti du japonai. D eparta
mentas bylą atiduoda detektyvams, nekalbantiem s japoniškai. G a lų
gale p o savaitės atiduoda bylą man.
- O ką darote jūs?
- Arakavos buvo apsistoję N ew O ta n i viešbutyje. Gavau jų skam
b učių į Japoniją išklotines ir paskam binau tais num eriais, pasikalbė
jau su keliais žm onėm is Osakoje. Tada paskam binau j O saką ir pa
sikalbėjau su tenykšte policija. Vėl japoniškai. Jie buvo nustebę, kai
sužinojo, kad mes nežinom e visos istorijos.
- Supratau.
- N e visiškai, - tęsė Konoras, - nes p olicijos departamentas la
bai sutriko. Spauda atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, nes kritikavo
departam entą, visokiausi žm ogeliai siuntė gėles. Jie surengė d id ž iu lį
užuojautos šou tiems, kas pasirodė besą gangsteriai. A p sirik o daugy
bė žm onių. T a ig i visą kaltę suvertė m an. Spręsdamas bylą atidengiau
kažką slapta. įkyrėjo ik i gyvo kaulo, pasakysiu.
- T a i štai kodėl išvykote į Japoniją?
- N e. Č ia jau kitas pasakojimas.
Priėjom e autom obilį. Atsigręžęs į Im perial A rm s pam ačiau lange
stovinčią D žu liją Jang ir žiū rin čią į mus.
- Patraukli, - pasakiau.
- Tokias m oteris japonai vadina širigaru ona. Sako, jų lengva su
binė. - Jis atidarė autom obilio dureles ir įlip o . - B et ji apsvaigusi.
Taig i negalim e tikėti nė vienu jos žodžiu. N e t jei taip, ryškėja vaiz
das, kuris m an nepatinka. - Dirstelėjęs į laikrod į K onoras papurtė
galvą. - V eln iai rautų, užtrunkam e per ilgai. G eriau važiuojam į „Pa-
lom iną“ pasim atyti su p onu K o liu .
Vairavau į pietus, lin k oro uosto. K onoras sėdėjo atsilošęs, ant
krūtinės sukryžiavęs rankas. Spoksojo į savo pėdas ir atrodė nelinks
mas.
- K o d ė l sakote, kad ryškėjantis vaizdas jum s nepatinka?
- Pakuotės šiukšlių krepšyje, - atsakė Konoras. - P olaroido n u o
trauka tarp adiekų. N eturėtų b ū ti taip akivaizdžiai palikta.
- Pats sakėte, kad jie skubėjo.
- G alb ū t. Bet žinai, jog japonai am erikiečių p oliciją laiko nekom
petentinga. Sis aplaidum as gali būti nepagarbos ženklas.
- N a , nesame nekom petentingi.
K onoras papurtė galvą.

- Palyginti su japonais, esame. Japonijoje sugaunami visi nusi
kaltėliai. U ž svarbesnius nusikaltim us nuteisiam a devyniasdešimt
devyni procentai. Taig i kiekvienas nusikaltėlis Japonijoje iš anksto
žino, kad bus sučiuptas. O čia nuteisiam a vos septyniolika procen
tų. M ažiau nei kas penktas. Taig i Valstijose nusikaltėliai žin o, kad
tikriausiai nebus sugauti, o jei ir bus, tai nebus nuteisti, dėl tų legalių
apsaugos garantijų. Ir, kaip žinai, kiekvienas A m erikos policijos efek
tyvum o tyrim as rodo, kad m ūsų detektyvai arba išnagrinėja bylą per
pirm as šešias valandas, arba niekada jos neišpainioja.
- K ą norite pasakyti ?
- N o riu pasakyti, jog nusikaltim as įvykdytas tikintis, kad nebus
išnarpliotas. O aš n oriu jį išaiškinti, kobai.
K itas dešim t m in u čių K onoras tylėjo. Sėdėjo labai ramus, sunėręs
rankas, smakrą nuleidęs ant krūtinės. Kvėpavo g ilia i ir lygiai. Būčiau
pagalvojęs, kad miega, jeigu ne atmerktos akys.
T ie sio g vairavau ir klausiausi ramaus kvėpavim o.
G a lų gale jis tarė:
- Išiguras.
- K ą norite pasakyti?
- Jei sužinotum e, kas privertė Išigurą elgtis taip, kaip jis elgėsi,
perprastum e šią bylą.
- Nesuprantu.
- A m e rikiečiu i sunku aiškiai perprasti japoną, - pasakojo K o
noras, - nes A m erikoje galvojama, kad tam tikras klaidų kiekis yra
norm alu. T ik ie si, kad lėktuvas vėluos. T ik ie si, kad pašto gali nepri
statyti. T ik ie si, kad skalbiam oji mašina gali sulūžti. V isada tikiesi,
kad kas nors atsitiks ne taip.
- Japonijoje yra kitaip. Japonijoje viskas veikia. To k ijo traukinių
stotyje, jei atsistosi ant pažym ėtos vietos, kai traukinys sustos, du
rys atsidarys tiesiog prieš tave. Trau kin iai atvyksta laiku. Lagam inai
nepasimeta. Ryšiai nenutrūksta. Laikom asi term inų. Viskas vyksta
kaip ir planuota. Japonai yra išsilavinę, pasirengę ir m otyvuoti. Jie
m oka tvarkyti reikalus. Jie neužsiim inėja niekais.

- Aha...
- O šis vakaras buvo didysis N akam oto korporacijos vakaras. G a li
būti tikras, jie suplanavo viską ik i sm ulkiausių detalių. Pasirūpino
vegetariškais hors doeuvres, kuriuos taip mėgsta M ad on a, pasamdė
jos mėgstamus fotografus. Patikėk m anim i: jie pasiruošė kiekvienai
k ritin ei situacijai. Ž in a i, kaip buvo? Jie susėdo ir aptarinėjo begali
nes galimybes: o kas, jei kils gaisras ?Jei įvyks žemės drebėjimas ? Bus
paslėpta bom ba? D in g s elektra? Begalinis m ažiausiai tikėtinų įvykių
pergalvojimas. T a i lyg apsėdimas, bet kai ateina lemiamas vakaras, jie
jau apgalvoję viską ir viską visiškai kontroliuoja. Lab ai blogas tonas
nekontroliuoti. Sutinki?
- Sutinku.
- Bet mūsų draugužis Išiguras, oficialus Nakam oto atstovas, stovi
priešais negyvą m erginą ir akivaizdžiai nevaldo padėties. Jisjo šiki no,
priešinasi vakarietišku stilium i, bet jaučiasi nejaukiai. Esu tikras, pa
stebėjai prakaitą virš lūpos. Ir delnai drėksta, vis šluosto juos į kelnes.
Jis rikucupoi, per daug ginčijasi. Per daug kalba.
- Tru m p ai tariant, jis elgiasi taip, tarsi net nežinotų, kas toji m er
gina, o tikrai žin o, nes pažįsta visus, pakviestus į pobūvį, ir apsimeta,
kad nenutuokia, kas ją nužudė, kai ir šitai tikriausiai num ano.
M ašina sm uko į duobę, gerokai krestelėjo.
- Palaukit m inutėlę, Išiguras žino, kas nužudė tą merginą?
- Esu tikras. Ir ne jis vienas. Kas ją nužudė, šiuo m etu turėtų ž in o
ti m ažiausiai trys žmonės. Sakei, jog buvai atstovas spaudai?
- Taip. Pernai.
- A r tu ri kokių ryšių T V žiniose ?
- Nedaug, - atsakiau. - G a li b ū ti parūdiję. Kam ?
- N orėčiau peržiūrėti kai kurias šiandien nufilm uotas juostas.
- T ik pažiūrėti? N ekviečiant į teismą?
- Teisingai. T ik pažiūrėti.
- Tada sunkum ų neturėtų k ilti, - pasakiau. Pagalvojau, kad galiu
paskam binti D ženiferei L iu is iš K N B C arba B o b u i A rtū ru i iš K C B S .

G eriau - B obu i.
- Turėtų b ū ti kas nors, su kuo susisiektum asmeniškai, - paaiš
k in o Konoras. - K itu atveju stotis m um s nepadės. A r pastebėjai,

jog šiąnakt nusikaltim o vietoje nebuvo T V kom andų? Daugum oje
nusikaltim o vietų turi tiesiog brautis pro kameras, kad patektum už
juostos. Bet šįvakar nebuvo nei kam erų, nei reporterių. N ieko.
G ūžtelėjau pečiais.
- D irb am e tik fiksuotu ryšiu. Žurnalistai negalėjo nugirsti radijo
perdavim ų.
- J ie jau buvo tenai, - atkirto Konoras, - nušvietinėjo vakarėlį su
Tom u K ru zu ir M adon a. O tada aukštu aukščiau nužudom a m ergi
na. Taig i, kur T V kom anda?
- K ap iton e, aš jų nepapirkau, - pasakiau.
Būdam as spaudos atstovas sužinojau vieną dalyką - negali būti
jokios konspiracijos. Ž u rn alistai labai skirtingi ir, tam tikra prasme,
labai dezorganizuoti. Tiesą sakant, tais retais atvejais, kai reikėdavo
embargo, pavyzdžiui, esant pagrobim ui kai vyksta derybos dėl išpir
kos, sugaišdavome begalę laiko, m ėgindam i susitarti.
- Laikraščiai užsidaro anksčiau. T V kom andos tu ri parengti vie
nuoliktos valandos žinias. Tik ria u sia i jie grįžo redaguoti savo pasa
kojim ų.
- N esutinku. M anau, japonai išreiškė susirūpinim ą savo ktgiou,
kom panijos įvaizdžiu, ir spauda sutiko nenušviesti. Patikėk m anim i,
kohai: buvo panaudotas spaudimas.
- N egaliu patikėti.
- Pasikliauk m ano žodžiu, - tvirtin o Konoras. - Spaudimas yra.
Tada suskambėjo au tom obilio telefonas.
- V eln iai tave rautų, Piteri, - suriaum ojo pažįstamas šiurkštus
balsas, - koks ten velnias vyksta su tuo žmogžudystės tyrim u?
Šefas. Balsas skambėjo taip, tarsi būtų išgėręs.
- K ą turite omeny, šefe?
K onoras dirstelėjo į m ane ir paspaudė garsiakalbio m ygtuką, kad
galėtų girdėti.
- A r jūs, vyručiai, įžeidinėjat japonus? - barėsi šefas. - A r depar
tam entui vėl pateiks kaltinim us rasizmu?
- N e, pone, — tikinau. — T ik ra i ne. N ežinau, ką ten nugirdote...

- N ugirdau, kad sušiktas kvailys Greiham as, kaip paprastai, svai
dosi įžeidinėjim ais, - atrėžė šefas.
- N a, nepasakyčiau, kad įžeidinėjim ais, šefė...
- Klausyk, Piteri, nem austyk manęs. Fredas H ofm anas jau atsiė
mė už tai, kad į įvykio vietą pasiuntė Greiham ą. N o riu , kad tas rasis
tinis šūdžius nedalyvautų tyrim e. N u o dabar visi turim e eiti išvien su
japonais. T a ip sutvertas pasaulis. A r g irdi, Piteri?
- Taip , pone.
- D ab ar apie K on orą. Vežiojiesi jį kartu, tiesa?
- Taip , pone.
- K o d ė l jį įpainiojai?
Pagalvojau: „K o d ėl aš jį įpainiojau?“ T ikriau siai Fredas H o fm a
nas nusprendė pasakyti, kad K onoras - m ano m intis, o ne jo.
- Atsiprašau, - pasakiau, - bet aš...
- Suprantu, - pasakė šefas. - T ikriau siai pagalvojai, kad pats su
byla nesusitvarkysi. N orėjai šiokios tokios pagalbos. Bet, bijau, pa
tirsi daugiau rūpesčių nei pagalbos. N es japonai nemėgsta K o n o ro .
Ir ketinu tau pasakyti, jog kažkada su D žo n u turėjau reikalų. Pen
kiasdešim t devintaisiais kartu įstojom e į akademiją. Jis visada buvo
vienišius, visada keldavo rūpesčių. Z in a i, kiekvienas, kuris išvažiuoja
gyventi į užsienį, taip elgiasi dėl to, kad negali pritap ti čia, namuose.
N en oriu , kad jis sugadintų šį tyrim ą.
- Šefe...
- M a n taip atrodo, Piteri: tiri nužudym ą, greičiau prasisuk ir bai
kim . Padaryk viską švariai ir tvarkingai. Prižiūrėsiu tave ir tik tave
vieną. A r girdi?
- Taip , pone.
- A r ryšys geras?
- Taip , pone, - atsakiau.
- Prasisuk, P itai, - pasakė šefas. - N e n o riu , kad man dar kas nors
skam binėtų.
- Taip, pone.
- Pabaik vėliausiai ik i rytojaus. Viskas.

Ir padėjo ragelį.
Įstačiau telefoną į laikiklį.
- Taigi, - prabilo K onoras, - sakiau, kad panaudotas spaudimas.
Važiavau 405-uoju greitkeliu j pietus, lin k oro uosto. Č ia tvyrojo
dar tirštesnis rūkas. K onoras spoksojo pro langą.
- Japonų organizacijose to k io skam bučio niekuom et nesulak
tum . Šefas paprasčiausiai tave sudirbo. Jis neprisiim a atsakomybės,
viskas - tavo paties problem a. Ir kaltina tave dalykais, niekuo su
tavim i nesusijusiais, kaip Greiham as ir aš, - K onoras papurtė gal
vą. - Japonai taip nedaro. Japonai turi posakį: ieškok problem os, o
ne kaltin in ko. A m e rikiečių organizacijose viskas tik ir sukasi apie tai,
kuris prisidirbo. K ie n o galva nulėks. Japonų organizacijose aiškina
si, kas negerai ir kaip tą pataisyti. N iekas nieko nekaltina. Jų būdas
geresnis.
K onoras nu tilo, tylom is žvelgė pro langą. Važiavom e pro Slauso-
ną, virš m ūsų rūke k ilo tamsus M arin os greitkelio skliautas.
- Šefas tiesiog blogos nuotaikos, tai ir viskas.
- Taip. Ir, kaip visada, blogai inform uotas. Bet, jei ir taip, nuskam
bėjo, tarsi turėtum e išnagrinėti bylą, kol jis rytoj atsikels iš lovos.
- O ar galim e?
- Taip , jei Išiguras pateiks juostas.
V ėl suskambo telefonas. A tsiliepiau. Skam bino Išiguras. Padaviau
telefoną K o n o ru i.
Per garsiakalbį Išiguro balsą girdėjau silpnai. Jis kalbėjo įsitempęs,
greitai bėrė žodžius:
- A , mosi mosi, Konor-san desuka. K e ib i no hejani denva šitande-
sugane. D arem o denaindesujo.
K onoras uždengė telefoną delnu ir išvertė:
- J is kvietė apsaugininkus, bet nė vieno nebuvo.
- Sorede, ciuokeibišicu n i renraku site, hito vo okute moraimasite,
isšio n i tepu o kakunin šite kim ašita.
- Tada paskam bino į centrinę apsaugos būstinę ir paprašė n u lip ti
kartu su juo p atikrin ti juostų.

- Tepu va subete rekoda no naka n i arim asu. Nakunatem o torika-
eraretemo imasen. Subete daidžiobu de$u.
- V isos juostos yra įrašym o įrenginiuose. Jokios juostos nedin-
gusios ir nesukeistos. - K onoras susiraukė ir atsakė: - Ija, tepu va
surikaerarete iru hadzu nanda. Tepu o sagose!
- D akaro , daidžiobu nandesu, Konor-san. Doširo to iu n desu ka.
- Jis tvirtina, kad viskas tvarkoje.
K onoras pasakė:
- Tepu o sagose!
Atsisukęs į mane paaiškino:
- Pasakiau, kad n oriu prakeiktų juostų.
- D a id žio b u da to iterudešiou. Došite sonani tepu n i kodavarun-
desuka.
- O re niva vakate irunda. Tepu va nakunate iru . Ž in a u daugiau,
negu jūs m anote, pone Išigurai. M oičtdo iu, tepu o sagasunda!
K onoras metė telefoną į la ik ik lį ir atsisėdo, p iktai raukydamasis.
- Bjaurybės. Tvirtin a, kad juostos nedingo.
- Ir ką? - paklausiau.
- J ie nusprendė žaisti grubiai. - K onoras žiūrėjo pro langą į kelią
ir tapšnojo pirštu dantis. - Jie niekuom et to nedarytų, jei nejaustų,
jog tu ri stiprias pozicijas. Neįveikiam as pozicijas. T a i reiškia...
K onoras paskendo apmąstymuose. Pravažiuojant gatvės apšvieti
m o lem pą, jo veidas trum pai atsispindėdavo ant stiklo.
- N e , ne, ne, - pasakė galų gale, tarsi su kažkuo kalbėtųsi.
- K a s - „ n e “?
- N egali b ū ti Greiham as. - Papurtė galvą. - Greiham as - per
daug rizikinga. Per daug praeities vaiduoklių. Taip pat ir ne aš. A š -
senas paukštis. Taigi, turėtum būti tu, Piteri.
- A p ie ką čia kalbate? - paklausiau.
- Kažkas nutiko, - paaiškino Konoras, - jei Išiguras galvoja, kad
gali turėti įtakos. Ir, spėju, tas kažkas susijęs su tavim i.
- Su m anim i?
- A h a . T a i beveik šim tu procentų kažkas asmeniška. A r turėjai
problem ų praeityje ?
- K o k ių problem ų?
- K o k ių nors ankstesnių areštų, vidaus reikalų tyrim ų, įtarim ų
netinkam u elgesiu, tarkim , gėrim ai, hom oseksualum as ar m oterų
persekiojim as? K o k ia nors narkotikų reabilitacija, problem os su par
tneriais, problem os su vyresnybe. Bet kas asmeniška arba iš profesi
nės pusės. B et kas.
Truktelėjau pečiais.
- Po paraliais! N ežinau.
K onoras, žiūrėdam as į mane, tiesiog laukė. G a lų gale pratarė:
- Jie m ano, kad kažką turi, Piteri.
- A š išsiskyręs. Esu vienišas tėvas. T u riu dukterį M išelę. Jei dveji
m etukai.
- Taip...
- G yvenu ram iai. R ū p in u osi vaiku. Esu atsakingas.
- O tavo žm ona?
- M a n o buvusi žm ona - apygardos p rokuroro teisininkė.
- K ad a judu išsiskyrėte?
- Prieš dvejus metus.
- Prieš gim stant k ū d ikiu i?
- Siek tiek po gim im o.
- K o d ė l išsiskyrėte?
- K ristau. K o d ė l visi išsiskiria?
K onoras nieko nepasakė.
- Buvom e susituokę vos metus. K a i susitikom e, ji buvo jaunu
tė. D vid e šim t ketverių. K u p in a visokiausių svajonių. Susitikom e
teisme. J i manė, jog esu šiurkštus ištverm ingas detektyvas, kiekvieną
dieną susiduriantis su pavojais. Jai patiko, kad nešioju ginklą. Tokie
niekai. Taig i pradėjom e rom aną. K a i pastojo, “nepanorėjo darytis
aborto. Verčiau jau ištekėti. T o k ia buvo viena jos rom antiškų svajo
nių. Iš tikrų jų visko gerai neapmąstę. Bet nėštumas pasitaikė sunkus,
o abortui jau buvo per vėlu, taigi ji labai greitai nusprendė, jog n eno
ri gyventi su m anim i, nes m ano butas mažas, neužkalu pakankam ai
p in ig o ir gyvenu K alver Sityje, o ne Brentvude. K a i galų gale gim ė
vaikas, ji buvo visiškai nusivylusi. Pasakė, jog suklydo. N orėjo tęsti

karjerą. N enorėjo b ū ti ištekėjusi už faro. N enorėjo auginti kūd ikio.
Pasakė, jog apgailestauja, bet viskas buvo klaida. Ir išėjo.
K onoras klausėsi užm erktom is akim is.
- Taip...
- Nesuprantu, kokią tai tu ri reikšmę. J i išėjo prieš dvejus metus.
O tada aš negalėjau, nebenorėjau d irb ti detektyvu, nes reikėjo augin
ti kūd ikį, taigi įveikiau testus ir perėjau į specialiąsias tarnybas, pra
dėjau d irb ti atstovu spaudai. Ten - jo k ių problem ų. Viskas klostėsi
pu ikiai. Paskui, praeitais metais, pasitaikė tas ryšių pareigūnų A zijo s
šalims darbas, priedo, geriau apmokamas. Atliekam a pora šim tinių
per mėnesį. Taig i kreipiausi su prašymu.
- Aha...
- N o riu pasakyti; turiu kur išleisti pinigus. T u riu papildom ų išlai
dų, pavyzdžiui, M išelės lopšelis. N utuokiate, kiek dvim ečiui k ain u o
ja lopšelis? T u riu tvarkyti visą nam ų ūkį, o Lorena sum oka geriausiu
atveju pusę alim entų. Sako, jog negali išgyventi iš algos, bet ką tik
nusipirko naują B M W \ taigi nežinau. N o riu pasakyt, o ką daryt,
tem ptis ją į teismą? J i dirba suknistam apygardos prokurorui.
Konoras tylėjo. Prieš akis mačiau virš greitkelio besileidžiančius
lainerius. Artėjom e prie oro uosto.
- Bet kuriuo atveju, - tęsiau, - apsidžiaugiau, kai pasitaikė šitas
ryšių pareigūno darbas. Nes apsim okėjo ir pagal valandas, ir pagal
pinigus. T a i štai kodėl atsidūriau šičia. Siam e autom obilyje su jum is.
Viskas.
- K oh ai, - tyliai ištarė Konoras, - m udu abu įsivėlę, tiesiog pasa
kyk. K o k ia problem a?
- N ėra jokios problem os.
- K oh ai.
- Nėra.
- Kohai...
- K lausykit, D žo n a i, - atrėžiau, - kai ką jum s pasakysiu. K a i pa
siprašai tapti specialiųjų tarnybų ryšių pareigūnu, tavo bylą perkrato
penkios skirtingos kom isijos. Norėdam as gauti ryšių pareigūno dar
bą, turi b ū ti švarus. K om isijos perkratė m ano dosjė. Ir nerado nieko
esm inio.
- B et kažką rado ?
- Kristau, - sudejavau, - ju k penkerius metus atidirbau detekty
vu. N eįm anom a taip ilgai d irb ti ir nesulaukti jo k ių kaltin im ų. Juk
pats žin ot.
- O kokie tie kaltin im ai prieš tave?
Papurčiau galvą.
- N ie k o rim ta. V ie n i niekai. Pirm ais metais suėm iau vyruką, jis
apkaltino mane perdėtu jėgos panaudojim u. Po tyrim o kaltinim us
atmetė. U ž ginkluotą apiplėšim ą sulaikiau m oterį. J i pareiškė, jog
pakišau dozę. K altin im u s atmetė - narkotikai buvo jos. K altin am a
sis nužudym u tvirtin o, kad kvotos m etu jį m ušiau ir spardžiau. Bet
visą tą laiką dalyvavo ir k iti pareigūnai. Išgėrusi m oteris, kaltinam a
sm urtu namuose, vėliau paskam bino ir aiškino, kad tvirkinau jos
vaiką. Pati atsiėmė kaltinim us. Paauglys gaujos vadeiva, sulaikytas už
nužudym ą, pareiškė, jog liečiau jį kaip pedikas. K a ltin im a i atmesti.
Viskas.
Jei esi faras, žinai, jog tokie kaltin im ai tėra fon in is triukšmas -
kaip eism o gaudimas gatvėje. N ie k o negali pakeisti. E si priešiškoje
aplinkoje - visą laiką k a ltin i žm ones nusikaltim ais. Jie, savo ruožtu,
kaltina jus. Jeigu kaltin im ai nesikartoja, departamentas nekreipia jo
k io dėmesio. Jei vyrukas per porą m etų tris ar keturis kartus apkalti
namas perdėta jėga, atliekamas tyrim as. T a ip pat adiekamas tyrim as
p o daugybės rasinių kaltin im ų. B et kitais atvejais, kaip visą laiką kar
toja viršinin ko padėjėjas O lsonas, b ū ti faru - darbas storaodžiam s.
K onoras ilgokai nieko nesakė. Susiraukęs viską pergalvojo. G a lų
gale pratarė:
- O tos skyrybos? G a l yra kokių problem ų?
- N ie k o neįprasta.
- A r judu su buvusia kalbatės ?
- Taip. M es sutariame. N e puikiai, bet gerai.
Jis vis dar raukėsi. V is dar kažko ieškojo.
- D etektyvų padalinį palikai prieš dvejus metus?

- Taip.
- K odėl?
- J a u sakiau.
- Sakei, kad negalėjai d irb ti valandų valandom is.
- Taip , daugiausia dėl to.
- T a i ir kas dar?
Gūžtelėjau.
- Po skyrybų tiesiog nebenorėjau tirti nužudym o bylų. Jaučiausi,
na, nežinau. Nusivylęs. Turėjau kūdikėlį, o žm ona išsinešdino. J i ke
tin o gyventi savo gyvenim ą, pasisamdydam a advokate kokiam šului.
Buvau paliktas rūpintis vaiku. Jaučiausi išvargęs. D augiau nebenorė
jau b ū ti detektyvas.
- T u o m etu ieškojai pagalbos? G ydeisi?
-N e .
- Turėjai bėdų su narkotikais ar alkoholiu?
-N e .
- K itų m oterų buvo?
- Keletas.
- Santuokos laikotarpiu?
Susvyravau.
- H arlei? Iš m ero kabineto?
- N e. J i buvo vėliau.
- Bet kažkas buvo ir santuokos metu?
- Taip. Bet šiuo m etu ji gyvena Finikse. Jos vyrą perkėlė.
- J i d irb o departamente?
Truktelėjau pečiais.
K onoras atsilošė sėdynėje.
- G erai, kokai, - pasakė, - jei tikrai viskas, tu švarus.
D irstelėjo į mane.
- Viskas.
- Bet tu riu tave įspėti, - pridūrė. - Jau turėjau panašių reikalų
anksčiau, su japonais. K a i japonai žaidžia šiurkščiai, reikalai gali pa
kryp ti nem alonia linkm e. Tik ra i nem alonia.
- M ėg in at mane įbauginti ?
- N e. T ie sio g pasakoju, kas laukia.
- Prakeikti japonai, - pasakiau. - N e tu riu ko slėpti.
- Puiku. Dabar, manau, geriau paskam bink savo bičiuliam s j ka
nalą ir pasakyk, kad būsim e, kai susitvarkysime šioje stotelėje.
T ie sio g virš galvų riaum ojo 747, lėktuvo nusileidim o žiburiai
blyksėjo rūke. Laineris praskrido blykčiojančią neoninę iškabą:
„M E R G IN O S ! M E R G IN O S ! V IE N T IK N U O G O S ! M E R G I
N O S !“ K a i įėjom e, buvo beveik pusė dvyliktos.
Pavadinti „P alom ino“ klubą striptizo baru, - vadinasi, pernelyg
pagražinti. Č ia buvo tiesiog pertvarkytas boulingas su ant sienų iš-
tapytais arkliais ir kaktusais. V id u je pasirodė gerokai mažesnis, nei
tikėjom ės iš išorės. O ranžinėje šviesoje apatiškai raivėsi kokių ketu
riasdešimties m etų m oteris sidabru ornam entuota klubų juostele.
Jai atrodė taip pat nu obodu , kaip ir lankytojam s, susibūrusiems apie
mažus rausvus staliukus. D ū m ų kupinam e ore vaikštinėjo padavėjos
nuogom is krūtim is. M ag n etofon o grojam oje m uzikoje buvo girdėti
garsus šnypštimas.
Vyrukas prie durų pasakė;
- D v y lik a baksų. M ažiausiai du gėrimai.
K onoras parodė ženklelį.
- K ą gi, gerai, - tarstelėjo vyrukas.
Apsidairęs aplink, K onoras pasakė:
- N ežinojau, kad čia lankosi japonai.
M ačiau tris verslininkus tamsiai m ėlynais kostium ais, sėdinčius
prie kam pin io stalelio.
- Lab ai jau retai, - p atikin o apsauginis. - Jiem s labiau patinka
„Star Strip“ m iesto centre. D augiau blizgučių, daugiau spenelių. Jei
manęs paklaustum ėte, tai tie vyrukai atsiliko nuo grupės.
K onoras linktelėjo:
- Ieškau Tedo K o lio .
- Prie baro. Vyrukas su akiniais.
Tedas K o lis sėdėjo prie baro. Nakam oto apsaugininko uniform ą
slėpė striukė. B u kai pažiūrėjo, kai priėjom e ir atsisėdome šalia.

Priėjo barmenas.
- D u Budo.
- N e tu rim Budo. A sa h i tiks ?
- T ik s .
K onoras išsitraukė ženklelį. K o lis papurtė galvą ir nusisuko. Įdė
m iai spoksojo į šokėją.
- N ie k o nežinau.
- A p ie ką? - paklausė Konoras.
- A p ie nieką. R ū p in u osi tik savo reikalais. Šiuo m etu n edirbu ,-
jis buvo tru putį įkaušęs.
- K e lin tą išėjote iš darbo? - paklausė Konoras.
- Šį vakarą išėjau anksčiau.
- K o d ė l gi?
- Skrandžio bėdos. T u riu opą, kartais ji pasireiškia. Taig i išėjau
anksčiau.
- K e lin tą valandą?
- Vėliausiai dvidešim tą penkiolika.
- A r pažym ėjote išvykim o laiką?
- N e. M es to nedarom e. N ėra laikm ačio.
- Kas pavadavo?
- M an e pakeitė.
-K a s ?
- V iršin in kas.
- Kas jis toks?
- Nepažįstu. Japonas. A n ksčiau nebuvau jo matęs.
- Jūsų viršininkas, o nesate matęs ?
- Naujas. Japonas. N epažįstu. A pskritai, ko iš manęs norite?
- T ie sio g u žd u oti keletą klausim ų, - atsakė Konoras.
- N e tu riu ko slėpti, - drėbė K olis.
V ienas iš sėdėjusių kam pe japonų atsistojo ir priėjo prie baro. A t
sirėmė netoliese ir paklausė barm eno:
- K okios rūšies cigarečių turite?
- M arlb o ro , - atsakė barmenas.
- K o k ių dar?
- G a l Kools. T u riu pažiūrėti. Bet tikrai žinau, kad turim M a rlb o
ro. A r n o rit M arlb oro?
Tedas K o lis žiūrėjo į japoną. Stovintis prie baro japonas, atrodė,
jo nepastebi.
- O K en t? - paklausė japonas. - G a l tu rit k okių lengvų K ent?
- N e . N eturim e K ent.
- G erai, tada M arlb o ro , - sutiko japonas. Atsisukęs j mus, nusi
šypsojo. - J u k č iz M a rlb o ro šalis, tiesa?
- Teisingai, - sutiko K onoras.
K o lis pakėlė alų ir siurbtelėjo. V is i tylėjom e. Japonas m uzikos ri
tm u barbeno j barą.
- P u ik i vieta, - pasakė. - N uostabi atmosfera.
Nesupratau, apie ką jis kalba. Č ia buvo tikra landynė.
Japonas jsitaisė baro kėdėje greta mūsų. K o lis tyrinėjo alaus butelį
tarsi niekada anksčiau nebūtų jo matęs. Sukiojo delnuose, brėžda
mas ratus ant baro paviršiaus.
Barm enas atnešė cigaretes, japonas ant stalo mestelėjo pen kių do
lerių banknotą.
- G rąžą pasilikite.
Atplėšęs pakelį išsiėmė cigaretę ir vėl nusišypsojo.
K onoras išsitraukė žiebtuvėlį ir pridegė. K a i vyrukas atsilošė nuo
liepsnos, pasakė:
- D oko kaišia iteno?
Vyriškis sumirksėjo.
- Atsiprašau?
- Vakane no? - pakartojo K onoras. - D oko kaišia iteno?
Vyriškis nusišypsojo, nuslydo iš baro kėdės.
- Soro soro ikanakuteva. Šicurei šimasu.
Lengvai m ostelėjo ir skersai patalpos patraukė prie draugų.
- D eva m ata, - tarstelėjo Konoras. A pėjo ir atsisėdo ant kėdės,
kurioje sėdėjo japonas.
- K ą visa tai reiškia?
- Tiesio g paklausiau, kokioje kom panijoje jie dirba, - paaiškino
Konoras. - Bet jis nepanoro kalbėtis. Spėju, skubėjo grįžti pas bičių-
86 MICHAEL CRICH TO N
liūs?'— Konoras perbraukė rankom is pastalę, čiuopdam as. - A tro d o ,
švaru.
Pasisukęs j K o lį, K onoras paklausė:
- Taigi, pone K o li, teigiate, kad jus pakeitė viršininkas. K e lin tą
valandą?
- D videšim tą penkiolika.
- Ir jūs jo nepažįstate ?
-N e .
- O prieš tai, k o l budėjote, ar jrašinėjote į vaizdo juostas ?
- Ž in o m a. Apsaugos tarnybą visą laiką įrašinėja iš kam erų.
- A r viršininkas išėmė juostas ?
- Išėmė? Nem anau. K ie k žinau, juostos vis dar ten.
Jis žvelgė į mus suglumęs.
- Jum s, vyručiai, rūpi juostos ?
- Taip , - p atvirtin o Konoras.
- N es aš niekuom et į juostas nekreipiau daug dėmesio. M a n e la
biau d om in o kameros.
- K a ip suprasti?
- Pastatą ruošė m ilžiniškam pobūviui, paskutinėm is akim irko
m is daug ką reikėjo nuveikti. Bet lieka tik stebėtis, kad jie paėmė tiek
daug kam erų iš k itų pastato dalių ir sutempė į tą aukštą.
- K ą padarė?
- Vakar rytą tiek daug kam erų keturiasdešim t šeštame aukšte
nebuvo, - paaiškino K o lis. - Jos buvo išsibarsčiusios ap link statinį.
D ien ą jas kažkas perkėlė. Jas lengva perkelti, žinote, nes jos nep ritvir
tintos laidais.
- Kam eros neturi laidų?
- N e. Pastato viduje veikia korinis ryšys. T a ip įrengta. Štai kodėl
nėra garso. K o rin iu negalim a perduoti viso intervalo. Taig i siunčia
tik vaizdą. Bet gali k iln o ti tas kameras pagal poreikį. M a tyti, ką n ori
pam atyti. N ežin ojot?
- N e, — atsakiau.
- Stebiuosi, kad niekas jum s nepaaiškino. T a i viena pastato ypa
tybių, kuria jie labai didžiuojasi. - K o lis siurbtelėjo alaus. - M a n rū

pėjo tik viena: kodėl reikėtų paim ti penkias kameras ir įdiegti aukšte
virš vakarėlio? N es nėra jo k ių saugumo sum etim ų. G alim a neleisti
liftam s k ilti aukščiau tam tikro aukšto. Taigi, dėl apsaugos reikėtų
kam erų aukštuose žem iau vakarėlio. N e aukščiau.
- B et liftai nebuvo užrakinti.
- N e. Pagalvojau pats sau, jog tas kiek neįprasta, - skersai dirste
lėjo į japonus. - G re ita i turėsiu eiti.
- G erai, - pasakė Konoras. - Buvot labai naudingas, pone K o li. -
N orėsim dar kartą jus apklausti...
- Užrašysiu savo telefono num erį, - pasakė K o lis, skrebendamas
ant servetėlės.
- Ir adresą?
- Taip , gerai. Bet, tiesą sakant, keliom s dienom s išvykstu iš mies
to. M o tin a pasijuto blogai ir paprašė keletui dienų nuvežti į M e k si
ką. Tik ria u sia i važiuosiu šį savaitgalį.
- Ilga kelionė?
- M aždaug savaitei. D a r tu riu atostogų, atrodo, tinkam as metas
jas išnaudoti.
- Ž in o m a, - pritarė Konoras. - Suprantu, kaip svarbu. D a r kar
tą ačiū už pagalbą. - Jis papurtė K o lio ranką ir lengvai spustelėjo
petį. - Ir pasirūpinkite savo sveikata.
- Ž in o m a, pasirūpinsiu.
- Liaukitės gėręs ir saugiai grįžkite nam o, - trum pai patylėjo, -
ar kur benuspręstumėte šią naktį vykti.
K o lis linktelėjo:
- M anau, jūs teisus. N ebloga m intis.
- Ž in au , jog esu teisus.
K o lis pakratė m ano ranką. K onoras ėjo lin k durų.
- Nesuprantu, ko jūs vyručiai, varginatės.
- D ė l juostų?
- D ė l japonų. K ą jūs padarysite? Jie visais požiūriais mus lenkia.
Ir laiko savo kišenėse didelius šulus. Šiuo m etu neįm anom a jų p ri
čiupti. Jūs dviese niekaip jų nepričiupsite. Jie tiesiog per geri.
Lauke, po m irgančiom is neono šviesomis, K onoras pasakė:

- Eim e, švaistome laiką.
Įsiropštėme j autom obilį. Jis ištiesė m an servetėlę. Spausdintinė
m is raidėm is ant jos buvo išvedžiota: „JIE P A V O G Ė J U O S T A S ?
- Važiuojam , - pasakė Konoras.
U žvedžiau variklį.
V ien u oliktos valandos žinios jau buvo pasibaigusios, o ž in ių re
dakcija šį vakarą - beveik tuščia. M u d u su K o n o ru patraukėm e k o ri
d o riu m i į garso studiją, kur dar tebedegė užrašas: „Vyksta laida“.
Prietaisuose išjungus garsą buvo kartojam a šio vakaro laida.
- A š ne kvailys, Bobai. V isk ą stebiu. Pastaruosius tris vakarus
įžangą ir suvestinę skaitė ji, - rodydamas į m on itorių kalbėjo d ik
torius. Paskui jis atsilošė krėsle ir sukryžiavo rankas. - Lau kiu, ką
pasakysi, Bobai.
M a n o draugas Bobas Arturas, apkūnus, nuvargęs vienuoliktos va
landos ž in ių prodiuseris, iš didžiulės kaip jo kum štis stiklinės gurkš
telėjo gryno viskio.
- D žim a i, šitaip suplanuota.
- Iškrušk mane šitaip, - atšovė diktorius.
D ikto rė , spalvinga raudonplaukė žudančia figūra jau pernelyg il
gai vartė savo užrašus, taigi buvo aišku, jog pasiliko slapta pasiklausy
ti B o b o ir diktoriaus pokalbio.
- Klausyk, - aiškino diktorius, - m ano kontrakte parašyta: pusė
įžangų ir pusė suvestinių. T a ip sutarta.
- Bet, D žim a i, šio vakaro įžanga buvo Paryžiaus mados ir N ak a-
moto vakarėlis. T a i žm onėm s įdom iausias mėšlas.
- Galėjom e papasakoti apie serijinį žudiką.
Bobas atsiduso.
- K altin im us atidėjo. B et kuriuo atveju, pu b lika pavargo nuo se
rijin ių žudikų.
D ik to riu s nenorėjo sutikti.
- P ublika pavargo nuo serijinių žudikų? Č ia dabar, iš kur ištrau
kei?
- G a li pats paskaityti apklausos duom enis, D žim a i. Serijiniai
žudikai per dažnai pasirodo. M ū sų p u b lik ai rūpi ekonom ika. Ž m o
nėms nebereikia serijinių žudikų.
- M ū sų p u b lika dom isi ekonom ika, taigi pasirodom e su N a k a -
moto ir Paryžiaus m adom is?
- Teisingai, D žim a i, - kalbėjo Bobas Arturas. - Sunkiais laikais
rodom žvaigždžių vakarėlius. Tą, ką žmonės n o ri m atyti: madas ir
svajones.
D ik to riu s atrodė paniuręs.
- A š žurnalistas. Esu čia, kad skaityčiau rim tas žinias, ne madas.
- Teisingai, D žim ai, - pritarė prodiuseris, - štai kodėl šiandien
įžangą skaitė Liza . N o rim e pasilaikyti tave rimtesnėms žiniom s.
- Tedis Ruzveltas vedė šią šalį iš D id žio sio s depresijos tikrai ne
m adom is ir svajonėmis.
- Franklinas Ruzveltas.
- Nesvarbu. Supranti, ką n oriu pasakyti. Jei žm onės jaudinasi, tai
ir rodykim ekonom iką. R od ykim m okėjim ų balansus ar ką ten dar.
- Teisingai, D žim ai. Bet čia vietinės televizijos vienuoliktos va
landos žinios ir žmonės nenusiteikę girdėti...
- Štai kas A m erikoje blogai, - paskelbė diktorius, baksnodamas
orą pirštu, - žmonės nenusiteikę girdėti tikrų žin ių .
- Teisingai, D žim ai. T u visiškai teisus. - Jis uždėjo ranką d ik to
riu i ant peties. - E ik kiek pailsėti, gerai? Pasikalbėsim e rytoj.
T ikriau siai tai buvo koks sutartinis ženklas, nes diktorė sutvarkė
užrašus ir išžingsniavo.
- A š žurnalistas, - pakartojo diktorius. - T ik n oriu daryti darbą,
kurio buvau m okom as.
- G erai, D žim ai. Rytoj. G eros nakties.
- Kvailas kiaušingalvis, - pasakė Bobas Arturas, lydėdamas mus
koridoriu m i. - Tedis Ruzveltas. Jėzau. Jie - ne žurnalistai. Jie - akto
riai. Ir skaičiuoja savo eilutes, kaip ir visi aktoriai, - atsidusęs trukte
lėjo škotiško. - D abar dar kartą paaiškink, ką judu, vyručiai, norite
pam atyti ?
- Juostas iš Nakam oto atidarym o.
- K a lb i apie transliuotą laidą? M edžiagą, kurią leidom e šį vaka
rą?
- N e , norim e pam atyti pradinę film uotą m edžiagą iš kameros.
- Jėzau, darbines juostas. T ik iu o s i, jos dar likusios. G a li b ū ti iš
krautos.
- Iškrautos?
- Išmagnetintos. Ištrintos. Per dieną nufilm uojam e keturiasde
šim t kasečių. D augum a jų beveik iš karto ištrinam os. D arbines juos
tas turėtum e saugoti savaitę, bet, žinote, m ažinam e išlaidas.
V ien oje ž in ių redakcijos pusėje stovėjo lentynos, prikrautos
Betam ax kasečių. Bobas pirštais perbėgo dėžutes.
- Nakam oto... Nakam oto... ne, nematau.
Pro šalį ėjo m oteris.
- S in d i, ar Rikas tebėra?
- N e , išėjo nam o. A r ko nors reikia?
- D a rb in ių N akam oto juostų. Lentynose jų nėra.
- Patikrink D o n o kam barį. Jis jas karpė.
- G erai.
Bobas nulydėjo mus per ž in ių redakciją į tolim ąjį galą, į redagavi
m o skyrių. A tidarė vienerias duris. įėjom e į mažą, netvarkingą kam
barėlį su dviem m onitoriais, keliais m agnetofonais ir redagavim o
konsole. A n t grindų mėtėsi juostos dėžutėse. Bobas pasiknaisiojo.
- N uostabu, vyručiai, jum s pasisekė. Kam eros pradinės. Č ia jų
daugybė. Paprašysiu Dženės jas perleisti. J i - m ūsų geriausia stebėto
ja. V isk ą žino. - Jis iškišo galvą pro duris. - D žene? D žene!
- N ag i, pažiūrėkim e, - p o kelių m in u čių pasakė D ženė Gonzales,
akiniuota stam boka m oteris, įpusėjusi ketvirtą dešim tį. Ji peržvelgė
redaktoriaus užrašus ir susiraukė. - Nesvarbu, kiek bekartočiau, n ie
kas nieko tinkam ai nesutvarko... pagaliau. Štai jos. K eturios juostos.
D v i - atvykstančių lim u zin ų . D v i - klaid žiojim ų viduje, vakarėlyje.
K ą norite pam atyti?

- Pradėkim e nuo atvykim ų, - pasakė K onoras. Dirstelėjęs j lai
krodį, paklausė: - A r yra koks būdas pagreitinti ? M es skubame.
- K a ip pageidaujate. Esu įpratusi. Peržiūrėkim e did eliu greičiu.
Ji paspaudė m ygtuką. K a i paleido d id e liu greičiu, pam atėm e
stabtelinčius lim uzinus, staiga atsidarančias dureles, iššokančius ir
trūkčiojančia eisena nuskubančius svečius.
- Ieškote ko nors konkretaus? Nes redaguojant m ačiau kažkieno
sužymėtą juostą su garsenybėmis.
- G arsenybių neieškome, - pasakiau.
- Tada blogai. N es tik jas ir film uojam e.
Stebėjome juostą. D ženė kalbėjo:
- Č ia senatorius Kenedis. Siek tiek sublogo, tiesa? K a d tave, d in
go. Ir senatorius M orton as. A tro d o labai prideram ai. N ie k o keista.
Tas baisusis jo patarėjas. Pamačius plaukai pasišiaušia. Senatorius
Rouvas, kaip paprastai, be žm onos. Tom as H enksas. O šito japono
nepažįstu.
- H iro šis Masukava, M ic u i viceprezidentas, - paaiškino K o n o
ras.
- Štai, prašau. Senatorius Čalm eris, plaukų transplantacija pavy
ko p u ikiai. Kongresmenas Levinas, kongresmenas Danielsas. K a d ir
kaip keista, blaivus. Ž in o te , aš nustebusi, kad N akam oto pavyko p ri
sikviesti tiek vašingtoniečių.
- N a , kai geriau pagalvoji, ju k čia tiesiog naujo pastato atidary
mas. Įprastos kolektyvinės išgertuvės Vakariniam e krante. O N a k a
moto šiuo m etu gana kontroversiškas. Barbara Straizand. N epažįstu
jos palydovo.
- N akam oto kontroversiškas? K odėl?
- D ė l M icro C o n pardavim o.
- Kas yra M icro C o n ? - paklausiau.
- M icro C o n yra am erikiečių kom panija, gam inanti kom piuterių
įrangą. Ją m ėgina nusipirkti japonų kom panija, kuri vadinasi A k a i
Ceramics. Kongresas priešinasi pardavim ui, nes baim inasi, kad A m e
rika atiduos technologijas Japonijai.

- O ką tai tu ri bendra su Nakam oto? - paklausiau.
- N akam oto yra m otin in ė A k a i kom panija. - P irm oji juosta bai
gėsi ir iššoko. - N ie k o , ko ieškojot?
- N ie k o . Tęskime.
- G erai, - ji įstūm ė kitą juostą. - B et kuriu o atveju stebiuosi, kiek
daug senatorių ir kongresm enų nusprendė, jog tinkam a čia šį vakarą
pasirodyti. G erai, tęskime. D a r svečių. Rodžeris Hilerm anas, antra
sis valstybės sekretorius R am iojo vandenyno klausimams ir jo pata
rėjas. K en ičis A ik o u , Japonijos generalinis konsulas Los A ndžele.
Ričardas M ejeris, architektas. D irb a Getty. Šitos nepažįstu. K ažkoks
japonas...
- H isašis Kojam a, H o n d a Jungtinėse Valstijose viceprezidentas.
- O , taip, - tarstelėjo D ženė. - Jis čia jau kokius trejus metus.
T ikriau siai greitai vyks nam o. Č ia Ed n a M o ris, ji vadovauja Ju n g ti
n ių Valstijų delegacijai G A T T derybose. Ž in o te , Bendrasis susitari
mas dėl m u itų ir prekybos. N egaliu patikėti, kad ji čia pasirodė, tai
akivaizdus interesų konfliktas. Bet ji čia, besišypsanti ir atsipalaida
vusi. Čakas Norisas. Ed is Sakamura. Savotiškas vietinis pleibojus. Jo
palydovės nepažįstu. Tom as Kruzas su australe žm ona. Ir, žinom a,
M ad on a.
Pagreitintoje juostoje beveik nepaliaujam ai m irksėjo blykstės, kai
iš lim u zin o didžiuodam asi išlip o M ad on a.
- N o rite sulėtinti? Jum s įdom u?
- N e šį vakar, - atsakė Konoras.
- N a , ją tikriausiai rodys ilgai, - pasakė D ženė. J i prasuko pirm yn
did eliu greičiu, vaizdas tapo pilkas. K a i sustabdė, M ad on a kraipė
klubus lifto lin k , parim usi ant liauno ispanų berniuko su ūsiukais
rankos. Vaizdas sum irguliavo, kai kam era atsisuko į gatvę, paskui vėl
išsilygino.
- D an ielis O k im o to , Japonijos pram onės p olicijos ekspertas. A r
noldas su M arija. O paskui juos - Stivas M artinas su A rata Isozakiu,
m uziejų suprojektavusiu architektu...
- Palaukit, - sustabdė Konoras.
Ji paspaudė konsolės m ygtuką. Vaizdas sustingo. D ženė atrodė

nustebusi.
- D om itės Isozakiu?
- N e. T ru p u tį atgal, prašyčiau.
Juostai sukantis atgal, blykčiojo ir m irguliavo kadrai su Stivu
M a rtin u , paskui - su kitais, atvykstančiais lim uzinais. Bet vieną aki
m irką panoram iniam e vaizde ekrane pasirodė grupelė žm onių, jau
išlipusių iš lim u zin ų ir einančių k ilim u išklotu šaligatviu.
- Č ia , - pasakė Konoras.
Kadras sustingo. Siek teik išsiliejusiame vaizde m ačiau aukštą
b lon d in ę juoda kokteilių suknele, einančią greta m alonaus vyriškio
tam siu kostium u.
- O , - tarstelėjo D ženė, - dom itės ja ar juo?
-J a .
- Leiskite pagalvoti, - suraukusi kaktą pasakė D ženė, - jau kokius
devynis mėnesius matau ją vakarėliuose su tais tipais iš Vašingtono.
J i - šių m etų K ėlė Em berg. Atletiškas m odelis. B et subtili, tarsi k o
kia Tatjana. J i vardu... O stin . Sindė O stin , Kerė O stin ... Šerilė O stin .
T ik ra i.
- D a r ką nors žinote? - paklausiau.
D ženė papurtė galvą.
- K lausykit, manau, sužinoti vardą jau yra pakankam ai daug. Tos
m erginos visur rodosi. Kas šeši mėnesiai, kas m etai pam atai naują, o
paskui jos pradingsta. D ie v a i žino, kur. Kas jas suseks?
- O jos palydovas ?
- Ričardas Levitas. Plastikos chirurgas. Padarė daugybę d id elių
žvaigždžių.
- K ą jis čia veikia?
Ji truktelėjo pečiais.
- T ie sio g sukiojasi. K a ip ir daugybė k itų vyrukų. Jis lydi žvaigž
des, kai jom s to reikia. Jei jo pacientai išsiskiria, ar panašiai, jis lyd i
m oteris. K a i jo nepasikviečia nė vienas klientas, jis drauge pasikvie
čia m odelį - kaip ši. K artu jie tikrai gerai atrodo.
M o n ito riu je Šerilė ir jos palydovas ėjo lin k m ūsų trūkčiojančiais
judesiais - vienas kadras per trisdešim t sekundžių. Žengė lėtai. Pa
stebėjau, jog jie visai nežiūri vienas į kitą. Ji atrodė įsitem pusi, kažko
laukianti.
- Taigi. Plastikos chirurgas ir m odelis, - pasakė D ženė G o n za
les. - A r galiu paklausti, koks čia su jais susijęs reikaliukas? N es tokį
vakarą, kaip šis, jiedu tėra, žinote, tik sm ulkm ė.
- J i šiąnakt buvo nužudyta, - pasakė Konoras.
- O , taij i? Įdom u.
- K ą nors girdėjote apie žm ogžudystę? - paklausiau.
- N a , žinom a.
- A r pranešė žiniose?
- N e , vienuoliktos valandos - nepranešė, - atsakė D ženė. - Ir
tikriausiai rytoj dar irgi nepaskelbs. Pati nem ačiau. T a i tikrai ne me
džiaga žiniom s.
- K o d ė l gi? - paklausiau, dirstelėjęs j K on orą.
- N a , čia šuo ir pakastas.
- Nesuprantu.
- Nakam oto teigia, jog čia žinios tik todėl, kad viskas nu tiko jų
vakarėlyje. Japonai laikosi pozicijos, jog bet koks pranešimas juos ap-
šmeiš. B et tam tikra prasme jie teisūs. N o riu pasakyti, jei ši m ergina
būtų nužudyta greitkelyje, ji tikrai nepatektų į žinias. Jei ją nušautų
per m aisto prekių parduotuvės apiplėšim ą, į žinias nepatektų. Kas
vakarą tok ių būna dvi ar trys. Taig i faktas, kad ją nužudė vakarėlyje...
kam rūpi? T a i vis dar ne pagrindas žiniom s. J i jauna ir daili, bet ne
ypatinga. Ju k ji nėra aktorė, ar kas panašaus.
K onoras dirstelėjo j laikrodį.
- A r užmesime akį į kitas juostas ?
- M edžiagą iš vakarėlio? Ž in o m a. Ieškosite šios konkrečios m er
ginos?
- Taip.
- G erai, pradedam . - D ženė įstūm ė trečią juostą.
Pamatėme epizodus iš vakarėlio keturiasdešim t penktajam e aukš
te: svinguojančią grupę, p o kabančiom is dekoracijom is šokančius
žmones. M in io je ieškojom e švystelint m erginos. D ženė pasakė:
- Japonijoje m um s nereikėtų to daryti ran kiniu būdu. Toje ša
lyje pakankam ai ištobulinta vaizdo atpažinim o įranga. Japonai turi
program ą, kurioje nurodai vaizdą, tarkim , veidą, o ji autom atiškai

p eržiū ri juostą ir randa visus to veido pavyzdžius. Randa ir m inioje,
ir bet kur, kur jis pasirodo. Yra galim ybė nustatyti pavienio trim ačio
objekto vaizdą ir atpažinti tą objektą kituose vaizduose. Labai suma
nu. Bet lėta.
- Stebiuosi, kad stotis tokios neturi.
- O , čia ja neprekiaujam a. Pažangiausia japonų vaizdo įranga ga
lim a tik jų šalyje. Jie laiko mus trim is ar penkeriais metais atsiliku
siais. Č ia jų privilegija. Tos technologijos jų, taigi gali daryti ką nori.
B et tikrai būtų naudinga to k iu kaip šis atveju.
Pašėlusiai m irgėdam i p ro šalį skriejo vakarėlio vaizdai.
Staiga ji sustabdė vaizdą.
- Č ia . Fonas kam eros kairėje. Jūsiškė O s tin kalbasi su E d ž iu Sa-
kam ura. Ž in o m a, jis ją pažįsta. Sakamura pažįsta visus m odelius. Pa
leisti norm aliu greičiu?
- Prašau, - paprašė K onoras, įsistebeilydam as į ekraną.
Kam era lėtai parodė panoram inį kam bario vaizdą. Serilė O stin
išliko m atom a beveik per visą kadrą. A tm etusi galvą atgal, ilsindam a
plaštaką ant jo rankos juokėsi su E d ž iu Sakam ura, atrodė laim inga
greta jo. Ed is vaipydamasis ją linksm in o. A trod ė, mėgaujasi galim y
be ją prajuokinti. B et kartkartėm is jo akys sužaibuodavo, apskrie-
dam os kam barį. Tarsi jis lauktų ko nors atsitinkant. A rb a ko nors
atvykstant.
K ažku riu o m etu Sakamura suprato, jog ne visiškai užvaldė m ergi
nos dėmesį. G riebęs už rankos, šiurkščiai ją prisitraukė. Serilė nusuko
veidą. Jis palin ko arčiau ir kažką p iktai burbtelėjo. Tada priekin, visai
arti kameros, žengė plikas vyriškis. Jo veidą nušvietė blykstė, išblu
kinusi bruožus, o jo galva užstojo E d ž io ir m erginos vaizdą. Paskui
kam era pasuko kairėn ir juos pamėtėme.
- V eln iai rautų.
- D a r kartą?
D ženė atsuko juostą ir peržiūrėjom e vaizdą dar kartą.
- E d is akivaizdžiai su ja nelaim ingas.
- Pritariu.
K onoras susiraukė.
- T a ip sunku suprasti, ką matom e. A r čia yra garsas ?
Ž in o m a, - p atikino D ženė, - bet tikriausiai ne koks.
J i suspaudė m ygtukus ir dar kartą paleido įrašą. G arso takelyje
buvo girdėti nepaliaujamas kokteilių vakarėlio gaudesys. T ik trum
pam nugirsdavom e atskiras frazes.
V ie n u m etu Šerilė O s tin pažvelgė į E d į Sakamurą ir pasakė:
„... nepadės, jei tau svarbu, aš..!* Jo atsakas buvo išsikraipęs, bet vėliau
aiškiai pasigirdo: „Nesupranti... Viskas dėl šeštadienio susitikim o..?
Keliose paskutinėse panoram inio vaizdo sekundėse prisitrauk
damas jis šiurkščiai ištaria kažką panašaus į „...būk kvaila... nesipi-
gink...“
- A r jis pasakė „nesipigink“ ? - paklausiau.
- K ažkaip panašiai, - atsakė Konoras.
- A r dar kartą sukti ? - paklausė D ženė.
- N e, - atsakė Konoras. - Č ia daugiau nieko nesužinosim e. Ž iū
rėkim e toliau.
- G erai, - pasakė D ženė.
Vaizdas paspartėjo: puotautojai tarsi pašėlo, juokėsi ir kėlė taures,
paskubom gurkšnodam i. Paskui pasakiau:
- Palaukit.
V ėl norm alus greitis. B lo n d in ė šilkin iu A rm a n i kostium ėliu kratė
ranką p lik iu i, m atytam vos prieš kelias akim irkas.
- K as čia? - paklausė D ženė, žiūrėdam a į mane.
- Č ia jo žm ona, - paaiškino Konoras.
M oteris p alin k o ir švelniai pabučiavo p lik į į lūpas. Paskui žengė
atgal ir pasakė kelis žodžius apie jo vilk im ą kostium ą.
- J i - apygardos prokuroro teisininkė, - pasakė D ženė. - Lorena
D eivis. J i padėjo keliose didelėse bylose. Saulėlydžio smaugiko, K e-
lerm ano žudynėse. J i labai am bicinga. A p su k ri ir tu rin ti ryšių. Sako,
kad tu ri ateitį, jei pasiliks kabinete. T ikriau siai tiesa, jeigu Veilandas
neleidžia jai pasirodyti. K a ip matai, ji p u ik iai atrodo, bet jis laiko ją
nuošaly nuo m ikrofon ų . Plikis, su kuriuo ji kalba - D žonas M akena,
vienas iš Regio M akenos atstovų. T ai San Fransisko kom panija, rekla
m uojanti daugum ą aukštųjų technologijų firm ų.

- Žiū rėkim e toliau, - pasakiau.
D ženė paspaudė m ygtuką.
- J i tikrai tavo žm ona, ar partneris pajuokavo?
- Taip , tikrai m ano žm ona. Buvusi.
- Ju du išsiskyrėte ?
-A h a .
D ženė atsisuko į mane, žiojosi kažką sakyti, paskui apsigalvojo ir
vėl nusigręžė j ekraną. M o n ito riu je labai sparčiai tęsėsi vakarėlis.
Pagavau save galvojantį apie Loreną. K a i ją pažinau, buvo ryški ir
am bicinga, bet tikrai ne itin sum ani. Ji augo išlepinta, lankė G eb en ių
lygos m okyklas ir kaip daugum a privilegijuotų asmenų buvo giliai
įsitikinusi, kad viskas, ką pagalvos, - tikriausia tiesa. Bent jau pakan
kam ai sum anu. N iekam nereikėtų tru kdyti susidurti su realybe.
Ji buvo jauna, čia ir esmė. Ji vis dar čiuopė pasaulį, aiškinosi, kaip
jis veikia. Buvo kupina entuziazm o ir aistringai aiškinosi savo įsitik i
nim us. Bet, savaime suprantam a, jos įsitik in im ai nuolat keitėsi, p ri
klausom ai nuo to, su kuo ji paskutinįsyk buvo kalbėjusi. Lorena labai
pasiduodavo įtakai. J i matavosi idėjas taip, kaip kitos m oterys ren
kasi skrybėlaites. Ji visą laiką nutuokė apie naujausias kryptis. K u rį
laiką laikiau tą m erginą jaunatviška ir žavinga, galiausiai ji pradėjo
mane nervinti.
Lorena neturėjo jokios šerdies, jokios realios esmės. Ji tarsi televi
zijos program a: tiesiog rodė naujausius serialus. K a d ir kas beatsitik
tų, niekuom et neabejodavo.
G aliausiai did žiu oju Lorenos talentu tapo prisitaikym as. Ji pasi
darė tikra televizijos, laikraščių, viršininkų, visų, ką laikė autoritetais,
stebėjim o ir nustatym o, iš kur pučia vėjai, ekspertė. Ir pateikdavo
save taip, kad atsidurtų ten, kur ir turėtų būti. Nenustebau, kad ji
ropštėsi pirm yn. Jos vertybės, kaip ir jos drabužiai, visada buvo ma
d in g i ir šiuolaikiški...
- ...jums, leitenante, bet jau vėlu... leitenante ?
Sumirksėjęs atitokau. D ženė kalbėjo su m anim i. J i rodė į ekraną,
kuriam e buvo m atyti sustingusi Šerilė O stin juoda suknute, stovinti
greta dviejų pagyvenusių kostium uotų vyrų.

Atsisukau j K on orą, bet jis buvo nusigręžęs ir kalbėjo telefonu.
- Leitenante ? A r jum s įdom u?
- Taip, žinom a. Kas jie?
D ženė norm aliu greičiu paleido juostą.
- Senatorius D žonas M orton as ir senatorius Stefanas Rouvas.
Jie abu priklauso Senato Finansų kom itetui. Tam pačiam , kuriam e
svarstomas M icro C o n pardavimas.
Šerilė ekrane juokiasi ir linkčioja. J i nepaprastai daili. Jos judesiai
- nenusakomas nekaltum o ir seksualumo m išinys. Kartais m erginos
veidas atrodo visa išm anantis ir beveik atšiaurus. Panašu, kad ji pažįs
ta abu vyrus, bet gal nelabai gerai. J i nepriėjo arčiau nė prie vieno jų,
nė vieno nepalietė, tik kai sveikindam asi spaudė rankas. Savo ruožtu,
senatoriai atrodė gerai įsisąm oninę, jog stovi priešais kam erą ir elgėsi
draugiškai, nors gal šiek tiek cerem oningai.
- M ū sų šalis ritasi velniop, o senatoriai antradienio vakarą pokš
tauja su m odeliais, - piktin osi D ženė. - N ie k o keista, kad turim e
sunkum ų. O šie vyrukai tikrai svarbūs. A p ie M o rto n ą kalbam a kaip
- O ką žinote apie jų asm eninius gyvenim us? - paklausiau.
- A b u vedę. K ą gi, Rouvas pusiau išsiskyręs, jo žm ona palikta na
muose V ird žin ijo je , o jis keliauja. Lin kęs per daug truktelėti.
Pažvelgiau į Rouvą ekrane. M ačiau tą patį vyruką, kuris anksčiau
veržėsi į mūsų liftą. Tu om et buvo įkaušęs, net svirduliavo. Bet k o l kas
tikrai blaivas.
- O M ortonas?
- K o gera, jis Ponas D oru o lis. Buvęs atletas, pakvaišęs dėl geros
fizinės būklės. Valgo tik sveiką maistą. Šeim os tėvas. M o rto n o ar
kliukas - m okslas ir technologijos. A p lin k a . Am erikos konkuren-
tiškumas, am erikietiškos vertybės. V isa tai. Bet tokiam doram bū ti
neįm anom a. G irdėjau, turįs jauną draugužę.
- A r tikrai?
D ženė truktelėjo pečiais.
- G an d ai sklinda, jo darbuotojai stengiasi viską paneigti. B et kas
gali pasakyti, kas tiesa, kas - pram anai?
Juosta iššoko, D ženė įstūm ė kitą.

- Šita paskutinė, vyručiai.
K onoras padėjo ragelį, atsistojo ir tarė:
- Pam iršk juostas, kohai, turim e vykti.
- K od ėl?
- Kalbėjausi su telefonų kom panija apie skam bučius iš taksofono
N akam oto bokšto vestibiulyje tarp dvidešim tos ir dvidešim t antros
valandos.
- N a ir?
- T u o m etu niekas neskam bino..
Ž in o ja u K o n o rą m anius, kad kažkas išbėgo iš apsaugos posto ir
paskam bino iš taksofono - K o lis arba vienas japonų. D abar jo viltys
šitaip atsekti skam butį sužlugo.
- Lab ai blogai, - pasakiau.
- Lab ai blogai ? - nustebęs pasitikslino Konoras. - Sakyčiau, ypač
naudinga. Pastebim ai susiaurina paiešką. Panele Gonzales, ar turite
nors vieną juostą, kurioje n u film u oti iš pastato išeinantys žmonės?
- Išeinantys? N e. Vos svečiai susirenka, visos kom andos lipa į
viršų film u oti patį pobūvį. Paskui, p ob ū viu i tebevykstant, sutem pia
juostas čia, kad spėtume paruošti m edžiagą.
- N uostabu. Tuom et manau, čia baigėme. D ė k u i už pagalbą. Jūsų
žiniom s nėra lygių. K o h a i, eime.
V ėl važiuojam e. Šį kartą - pagal adresą B evedi H ilse. Jau buvo
pirm a nakties, jaučiausi pavargęs.
- K o d ė l taksofonas vestibiulyje toks svarbus? - paklausiau.
- Todėl, - atsakė Konoras, - kad visa šios bylos esmė sukasi apie
tai, ar skam bino kažkas iš to taksofono, ar ne. Šiu o m etu svarbiausias
klausimas - kuri japonų kom panija nesutaria su Nakam oto.
- K u ri japonų kom panija? - pasitikslinau.
- Taip. V isiškai aišku, jog korporacijos priklauso skirtingom s kei-
recu, - paaiškino Konoras.
- Keirecu? - pakartojau.
- Savo verslą japonai form uoja didelėm is organizacijom is, vadi
nam om is keirecu. Japonijoje tokios yra šešios pagrindinės, tikrai m il
žiniškos. Pavyzdžiui, M itsu b ish i keirecu sudaryta iš septynių šim tų

atskirų kom panijų, kurios arba kartu dirba, arba tu ri susijusius finan
sus, arba įvairiausių rūšių bendrų sutarčių. Tokios didelės struktūros
Am erikoje neegzistuoja, nes pažeistų antim onopolinius įstatymus.
Bet Japonijoje jos yra norm a. M es linkę galvoti, kad bendrovė yra
atskira. K a d perprastum japonų požiūrį, tu ri įsivaizduoti, tarkim ,
I B M , Citybank, F o rd ir Ex xo n asociaciją: bendrovės tu ri slaptų tar
pusavio bendradarbiavim o sutarčių, dalijasi finansais ir tyrim ais. Va
dinasi, japonų bendrovė niekuom et nėra atskira, ji visuom et bendra
darbiauja su šim tais k itų kom panijų. Ir konkuruoja su kitos keirecu
kom panijom is.
- Taigi, kai galvoji, kuo užsiim a N akam oto korporacija, tu ri savęs
paklausti, kuo užsiim a N akam oto keirecu Japonijoje. Ir kokios kitos
keirecu kom panijos su ja varžosi. Nes šis nužudym as nepalankus N a
kamoto. Jį galim a laikyti tik prieš N akam oto nukreipta ataka.
-A ta k a ?
- Pats pagalvok. N akam oto ruošia m ilžinišką, žvaigždžių p erp il
dytą savo pastato atidarym o vakarą. N o ri, jog viskas pavyktų tobulai.
D ė l kažkokios priežasties pasmaugiama pob ū vio viešnia. T a ig i klau
simas - kas paskam bino?
- K as pranešė apie žm ogžudystę?
- Teisingai. Nes, tarp kitko, aplinką visiškai kontroliuoja N a
kamoto: čia jų pastatas, jų vakarėlis. Jie ram iausiai galėjo lu ktelti ik i
vienuoliktos, k ol baigsis pobūvis, išsiskirstys svečiai, ir tik tuom et
pranešti. Jei man rūpėtų, kaip atrodo iš šalies, rūpėtų viešosios išorės
niuansai, taip ir pasielgčiau. Nes niekas negali labiau pakenkti N a k a
moto korporacijos įvaizdžiui.
- Supratau.
- B et pranešim o neuždelsė, - tęsė Konoras. - Priešingai, kažkas
skam bino dvidešim tą trisdešim t dvi, vos įsibėgėjus pobūviui, šitaip
ant kortos pastatydam i visą vakarą. Tod ėl esm inis klausimas lieka:
kas skam bino?
- Paliepėt Išigurui rasti skam binusįjį, - pasakiau, - bet jis ik i šiol

to nepadarė.
- Teisingai. N es negali.
- Jis nežino, kas skam bino ?
- Teisingai.
- Nem anote, kad skam bino kas nors iš N akam oto korporacijos?
- Taip.
- Skam bino N akam oto priešas ?
- D u o d u gaivą nukirst.
- Tuom et, kaip sužinosim e, kas paskam bino ir pranešė? - nega
lėjau suprasti.
K onoras nusijuokė.
- Štai kodėl tikrinau taksofoną vestibiulyje. Jis atsakant į šj klau
sim ą labai svarbus.
- K o d ė l labai svarbus?
- Įsivaizduok, d irb i konkurentų bendrovėje ir n ori žin o ti, kas
vyksta N akam oto viduje. Išsiaiškinti negali, nes japonų korporacijos
savo darbuotojus samdo visam gyvenim ui. Tarnautojai jaučiasi esą
šeimos dalis. Ir niekuom et neišduoda savo šeimos. Taig i Nakam oto
korporacija likusio pasaulio akivaizdoje dėvi kaukę, pro kurią neįm a
nom a prasiskverbti, dėl to net sm ulkiausios detalės tampa reikšm in
gos: kurie tarnautojai iš Japonijos atvykę šičia; kas su kuo susitinka,
ateina, išeina ir taip toliau. Tas detales gali sužinoti, jei užm egsi ry
šius su am erikiečiu apsaugininku, kiaurą dieną sėdinčiu prie m o n ito
rių. Ypač jei šis apsaugininkas buvo susidūręs su japonų nusistatym u
prieš juodaodžius.
- Tęskite, - paprašiau.
- Japonai dažnai m ėgina papirkti vietinius konkurentų įm on ių
saugos darbuotojus. Japonai - garbingi, bet jų papročiai tokį elgesį
leidžia. M eilėje ir kare tinka visos priem onės, o japonai verslą laiko
karu. Papirkinėti - puiku, jei m okate tuo pasinaudoti.
- A iš k u .
- T a ig i esame tikri, jog per keletą pirm ų akim irkų p o žm ogžudys
tės tik du žmonės žinojo, kad m ergina nužudyta. V ienas - pats žu d i
kas. A ntras - apsaugininkas Tedas K o lis, viską stebėjęs m onitoriuje.
- Palaukit, palaukit. Tedas K o lis viską stebėjo m onitoriuje? Jis
žino, kas žudikas?
- A kivaizd u .
- M u m s pasakė, kad išėjo dvidešim tą penkiolika.
- M elavo.
- Bet jei žinojote, kodėl mes ne...
- M u m s jis niekuom et nepasakys, - atrėžė Konoras. - Taip , kaip
nepasakojo ir Filipsas. Štai kodėl nesulaikiau K o lio , nenuvežiau jo
kvosti. G a lų gale viskas pasirodytų besą laiko švaistymas, o laikas
mums gyvybiškai svarbus. Ž in o m e, jog m um s jis nepasakys. K lausiu:
a rjis d a r kam nors pasakė?
Pradėjau nu tu okti, kur lin k jis suka.
- N o rite pasakyti, ar K o lis nuėjo iš apsaugos kam bario prie tak
sofono vestibiulyje, kam nors paskam bino ir pranešė, kad įvykdyta
žmogžudystė?
- Teisingai. N es negalėjo pasinaudoti kabineto telefonu. Pasinau
dojo taksofonu ir kam nors paskam bino - N akam oto priešui, kon
kuruojančiai bendrovei. Kažkam .
- B et dabar žinom e, jog iš to taksofono skam binta nebuvo, - pa
sakiau.
- Teisingai, - nesiginčijo Konoras.
- Taig i visa jūsų priežastingum o seka suyra.
- N e visiškai. G a lim a paaiškinti. Jei K o lis niekam nepranešė, tu o
m et kas skam bino į policiją? V isiškai aišku, jog šaltinis gali b ū ti tik
tai pats žudikas.
Pajutau, kaip nukrėtė šiurpas.
- Ž u dikas paskam bino, kad pakenktų N akam oto?
- Tikriau siai, - pritarė Konoras.
- Tu om et iš kur jis skam bino?
- D a r neaišku. D arau prielaidą, jog kažkur iš pastato vidaus. T a
čiau yra keletas k itų dar neapsvarstytų trikdančių detalių.
- Pavyzdžiui?
Suskam bėjo telefonas. K onoras atsiliepė ir ištiesė ragelį m an.
- Skam bina tau.
- N e, ne, - kalbėjo p on ia Askenijo. - V aik u čiu i viskas gerai. Prieš
kelias m inutes žiūrėjau. Viskas gerai. Leitenante, norėjau pasakyti,
kad skam bino p on ia D eivis.

Šitaip ji vadino m ano buvusią žm oną.
-K a d a ?
- M anau, prieš dešim t m in u čių .
- A r paliko telefono num erį?
- N e. Pasakė, jog šią naktį bus nepasiekiama. B et norėjo jum s per
duoti: kažkas atsitiko ir jai gali tekti išvykti iš m iesto. Todėl m inėjo,
kad šį savaitgalį tikriausiai nepasiim s vaikelio.
Atsidusau.
- K ą padarysi.
- Pasakė, jog paskam bins rytoj ir pasakys konkrečiau.
- G erai.
Nenustebau. Loren ai būdinga viską pakeisti paskutinę m inutę.
N iekuom et nieko negalim a plan u oti, įtraukiant Loreną, nes ji visuo
m et persigalvoja. G a lb ū t šis paskutinis pakeitim as reiškia, jog ji turi
naują draugužį ir išvyks su juo. Iki rytojaus Lorena nežinos.
A š visada galvojau, kad toks nenuspėjamumas neduos nieko gero
M išelei, kad m ergytė gali jaustis nesaugi. Bet vaikai labai praktiški.
A tro d o , M išelė suprato, jog toks jos m otinos būdas, todėl nenusi
m indavo.
N usim indavau aš.
- A r greitai grįšite, leitenante? - paklausė p o n ia Askenijo.
- N e. A tro d o , užtruksiu visą naktį. A r galite p asilikti ?
- Taip , bet ryte devintą turėsiu išeiti. A r galiu pasikloti ant so
fos?
Svetainėje stovėjo sofa. K aim ynė joje m iegodavo, kai tekdavo pa
silikti.
- Taip , žinom a?
- K ą gi, viso geriausio, leitenante.
- Labanakt, p on ia Askenijo.
- K as nors atsitiko? - paklausė Konoras.
Nustebau, jo balse išgirdęs įtam pą.
- N e . T ik m ano buvusioji m ala įprastą šūdą. J i nėra tikra, ar šį
savaitgalį pasiim s mergaitę. K o d ė l klausiat?

- T iesio g paklausiau.
Negalvojau, kad viskas taip paprasta.
- K ą turėjote omeny, anksčiau pasakydamas, kad ši byla gali tapti
bjauri? - pasiteiravau.
- G a l ir ne, - atsakė Konoras. - Geriausias sprendim as būtų iš
siaiškinti viską per keletą artim iausių valandų. G a li būti, m um s pa
vyks. Priešais, kairėje, yra restoranas.
Pam ačiau neono iškabą. „Borą Borą“.
- Č ia Sakamuros restoranas?
- Taip. Tiesą sakant, jis tik dalininkas. N eleisk patarnautojui nu
varyti autom obilio. Sustok raudonoje zonoje. G a li tekti paskubom is
išsinešdinti.
„Borą Borą“ buvo šios savaitės m adingiausias Los A n d že lo resto
ranas. V idaus dekoras - tikra polinezietiškų kaukių ir skydų maiša
lynė, virš baro kaip dantys styrojo žaliosios citrinos spalvos m ediniai
irklai. V irš atviros virtuvės m ilžiniškam e penkių m etrų įstrižainės
ekrane tarsi vaiduoklis tampėsi Princas. M e n iu siūlė R am iojo van
denyno baseino patiekalus, triukšmas buvo kurtinantis, klien tai -
daugiausiai daug žadantys k in o verslo atstovai. V is i buvo apsirengę
juodai.
K onoras šypsojosi.
- A tro d o kaip „Trader V ic “1po bom bos sprogim o, tiesa? Liau kis
spoksojęs. A rg i jie tau dar neatsibodo?
- Tiesą sakant, ne, - atsakiau.
K onoras nusisuko pasikalbėti su azijietiškų ir europietiškų b ru o
žų tu rinčia adm inistratore. A š žiūrėjau j barą, kur tiesiai į lūpas bu
čiavosi dvi moterys. Siek tiek tolėliau japonas o d in iu p ilo to švarku
laikė apkabinęs stam bią blondinę. Jiedu abu klausėsi vyriškio išretė
jusiais plaukais ir, atrodo, linku sio ginčytis. Jis m an pasirodė panašus
j direktorių...
1 Polinezietiškų restoranų tinklas.

- N agi, - tarė m an K onoras, - eime.
-K ą ?
- E d ž io čia nėra.
- T a i kur jis?
- K ažkokiam vakarėlyje. Važiuojam .
Pagal adresą reikėjo k ilti vingiuotu keliu į kalvą virš Sanseto bu l
varo. N u o tos vietos atsiveria nuostabi m iesto panoram a, bet viską
dengė rūkas. Privažiavę pamatėme, kad abi gatvės pusės prigrūstos
prabangių autom obilių: daugiausiai Lexus sedanų, bet buvo ir M e r
cedes kabrioletų, keletas Bentley. Tvarkdariai atrodė nustebę, kai pa
statėme savo Chevy sedaną ir patraukėm e prie nam o.
K a ip ir kitas gatvės rezidencijas, nam ą juosė trijų m etrų siena,
įvažiavimas buvo užtvertas n u o to lin io valdym o p lien o vartais. V irš
vartų buvo įtaisyta apsaugos kamera, dar viena kabėjo virš tako, ve
dančio į patį namą. Prie tako stovėjęs asmens sargybinis p atikrin o
m ūsų ženklelius.
- K ie n o šitas namas? - paklausiau.
Prieš dešim tm etį tokią įm antrią apsaugą Lo s A n d žele turėjo tik
mafijos bosai arba žvaigždės, tokios kaip Stalonė, kurių grėsm ingi
vaidm enys traukė grėsm ingą dėmesį. B et vėliau, atrodo, visos pasi
turinčios rezidencijos įsitaisė apsaugą. T o buvo tikim asi, beveik ma
dinga. Žingsniavom e kaktusų sodu šiuolaikiško b etoninio, tvirtovę
prim enančio nam o lin k . G arsiai skambėjo m uzika.
- Sis namas priklauso M a x im N o ir savininkui.
T ikriau siai K onoras pastebėjo sutrikusį m ano žvilgsnį.
- T a i prabangi drabužių parduotuvė, garsėjanti pasipūtusiais par
davėjais. Ten perka Ser ir D žekas N ikolsonas.
- Šer ir Džekas N ikolsonas? - pasitikslinau, purtydam as galvą. -
Iš kur žinote tokius dalykus?
- Šiu o m etu M a x im N o ir apsiperka nem ažai japonų. K a ip ir dau
guma prabangių am erikiečių parduotuvių, ši bankrutuotų, jei nesu
lauktų klien tų iš Tokijo. M a x im N o ir priklausom a nuo japonų.
K a i priėjom e prie paradinių durų, pasirodė stambus vyriškis spor
tin iu kostium u. Jis laikė segtuvą su pavardėmis.

- Apgailestauju, ponai, tik su pakvietim ais.
K onoras švystelėjo ženkleliu.
- N orėtum e pasikalbėti su vienu svečių, - paaiškino.
- K u riu o gi svečiu, pone?
- Ponu Sakamura.
Vyrukas neatrodė laim ingas.
- Palaukite čia, prašau.
P ro įėjim ą šiek tiek matėme svetainę. J i buvo perpildyta - vakarė
lių šulai iš p irm o žvilgsnio atrodė beveik tie patys, kaip ir N akam o-
to priėm im e. K a ip ir restorane, beveik visi vilkėjo juodai. Bet m ano
dėmesį patraukė pats kam barys: sniego baltum o, beveik be apdai
los. Jo k ių paveikslų ant sienų. Jo k ių baldų. T ik plikos baltos sienos
ir tuščias kilim as. A trodė, svečiams nepatogu. Jie laikė servetėles ir
gėrimus, dairydam iesi kokios nors vietelės, kur galėtų viską pasidėti.
| valgom ąjį p ro mus praėjo pora.
- Rodąs visada žino, ką daryti, - pasakė m oteris.
- Taip , - pritarė vyriškis. - Toks elegantiškas m inim alizm as. Š i
tokios detalės, šitaip sutvarkytas kam barys. N eįsivaizduoju, kur jam
apskritai pavyko gauti tokių dažytojų. D arbas adiktas tobulai. Jo k io
teptuko dryžio, jokios dėmelės. Tobulas paviršius.
- N a , taip ir turėjo būti, - kalbėjo m oteris. - V iskas įsilieja į ben
drą kam bario koncepciją.
- T ik ra i labai drąsu, - pritarė vyriškis.
- Drąsu? - pasitikslinau. - A p ie ką jie kalba? Č ia tik tuščias kam
barys.
- Pavadinčiau taifa u x zen. S tiliu m i be tu rin io.
Žvalgiau m inią.
- Č ia yra senatorius M orton as.
Jis stovėjo kam pe kažką pam okslaudam as. Lab ai p rim inė k an d i
datą į prezidentus.
- Žin om a.
Apsaugininkas vis negrįžo, taigi žengėme kelis žingsnius į kam ba
rį. Priėjęs artyn prie senatoriaus M o rto n o , išgirdau šį sakant:

- T aip , galiu jum s tiksliai pasakyti, kodėl nerim auju dėl japonų sa
vin in k ų masto Am erikos pram onėje. Jei prarasime galim ybę gam inti
savo pačių produktus, prarasim e galim ybę lem ti savo likim ą. Viskas
labai paprasta. Pavyzdžiui, dar tūkstantis devyni šim tai aštuonias
dešim t septintaisiais sužinojom e, kad Toshiba pardavė rusams svar
bią technologiją, leidusią sovietams n u tild y ti povanden in ių laivų
propelerius. Taigi, rusų povandeniniai tūno prie pat m ūsų krantų,
bet negalim e jų susekti, nes jie įsigijo japonišką technologiją. K o n
gresas įtūžo, Am erikos p iliečiai pasiruošė kovai. Ir teisingai, viskas
tikrai p ik tin o. Kongresas suplanavo ekon om in į kerštą prieš Toshi
ba. B et Am erikos kom panijų lobistai prašė užtarim o, nes kai kurios
A m erikos kom panijos, pavyzdžiui, Hew lett-Packard ir Com paq buvo
priklausom os nuo Toshiba kom piuterių dalių. Jos nebūtų ištverusios
b oikoto, nes neturėjo k ito tiekim o šaltinio. Tiesa ta, jog nesugebėjo
me atkeršyti. Japonai gali parduoti gyvybiškai svarbias technologijas
m ūsų priešams, o mes n ičn ieko negalim e padaryti. Štai čia slypi p ro
blem a. D ab ar mes priklausom i nuo japonų, o aš tikiu , jog A m erika
neturi priklausyti nuo jokios kitos tautos.
Kažkas uždavė klausim ą, M orton as linktelėjo.
- Taip , tiesa, m ūsų pram onė išgyvena ne geriausius laikus. Tikras
uždarbis šioje šalyje siekia šešiasdešimt antrųjų ly g . Am erikos dar
b in in k ų perkam oji galia tokia pat, kaip ir prieš trisdešim t m etų. O
tai tu ri reikšmės net ir pasiturintiem s žm onėm s, kuriuos regiu šiame
kam baryje, nes tai reiškia, jog am erikiečiai vartotojai neturi p in ig ų
žiūrėti film ų, p irkti autom obilių ar drabužių, ar kitkam , ką mūsų
žm onės n o ri parduoti. Tiesa ta, kad m ūsų tauta ritasi žemyn.
M o te ris uždavė kitą klausim ą. K lausim o neišgirdau, o M orton as
- Taip , sakiau tūkstantis devyni šim tai šešiasdešimt antrųjų ly
gis. Suprantu, sunku patikėti, bet p risim in kim šeštą dešim tm etį, kai
A m erikos darbin in kai pajėgė įsigyti namus, k urti šeimas, vaikus iš
leisti į koledžus vien iš adyginim o. O dabar, nors abu tėvai dirba,
daugum a žm on ių vis dar neišgali įsigyti namo. D oleris vertas ma
žiau, viskas brangsta. Žm onės kovoja, kad bent jau išlaikytų tą, ką
turi. Jie negali judėti pirm yn.

Pajutau, jog klausausi ir linkčioju . M aždaug prieš mėnesį ieškojau
nam o, tikėdamasis, kad M išelė galės žaisti kieme. B et nam ų kainos
Los A n džele tiesiog neįm anom os. Jei nevesiu antrą kartą, niekuom et
nesugebėsiu įsigyti nam o, gal net ir tada ne, priklausom ai nuo...
Pajutau stiprų smūgį į šonkaulius. Apsisukau ir pam ačiau apsau
gininką. Jis m ostelėjo galva lin k paradinių durų.
- A tg al, vyruti.
Supykau. Dirstelėjau į K onorą, bet jis ram iausiai p ėdino išėjim o
lin k .
Tarpduryje tvarkdarys pareiškė:
- Patikrinau. P ono Sakamuros čia nėra.
- Ponas Sakamura, - pasakė K onoras, - yra japonas, stovintis
kam bario gale į dešinę nuo jūsų ir kalbantis su rudaplauke.
D u rin in k as papurtė galvą.
- Apgailestauju, vyručiai, bet, jeigu neturite kratos orderio, turiu
paprašyti jus išeiti.
- N ėra jokios problem os, - tarė K onoras. - Ponas Sakamura -
m ano draugas. Ž in au , jog m ielai su m anim pasikalbės.
- Apgailestauju. A r turite kratos orderį ?
- N e, - atsakė Konoras.
- Tuom et tai piktnaudžiavim as. Prašau jus išeiti.
Konoras kuo ram iausiai stovėjo.
D u rin in k as žengtelėjo atgal ir plačiai praskėtė kojas.
- M anau, turėtum ėte žin oti, kad turiu juodą diržą, - pasakė.
- A r tikrai? - pasišaipė Konoras.
- Džefas - taip pat, - pridūrė durininkas, kai priėjo antras vyriš
kis.
- D žefai, - paklausė Konoras, - ar tai tu veši savo draugužį į li
goninę?
D žefas reikšm ingai nusijuokė.
- E i, žinai, mėgstu hum orą. Juokinga. G erai, ponas gudruti, esi
netinkam oje vietoje. Tau jau paaiškino. N ešdinkis. D a b a r, - ir trum
p u storu pirštu dūrė K o n o ru i į krūtinę.

- Č ia užpuolim as, - tyliai pasakė Konoras.
- Iškrušk, žąsine, - atrėžė Džefas. - Sakiau, kad esi netinkam oje
vietoje...
Staiga Konoras kažkaip labai greitai sujudėjo ir Džefas atsidūrė
ant grindų vaitodam as iš skausmo. N usiritęs vyrukas atsitrenkė j
juodas kelnių klešnes. Dirstelėjęs j viršų pam ačiau, kad juodų kelnių
savininkas visas v ilk i juodai: ju o d i m arškiniai, juodas kaklaraištis,
juodas adaso švarkas. Jis buvo baltų plaukų, elgėsi teatrališkai, H o li
vudo stilium i.
- A š - Rodąs D vaieris. Č ia m ano nam ai. K o k io s problem os?
K onoras m andagiai mus pristatė ir parodė ženklelį.
- M es čia su oficialia u žd u otim i. Prašiau leisti pasikalbėti su vie
nu svečių, p on u Sakamura, tuo vyriškiu, stovinčiu štai ten, kam pe.
- O šis vyrukas? - paklausė D vaieris, rodydam as j kam pe orą
gaudantį ir kosintį D žefą.
- Jis mane puolė, - ram iai atsakė Konoras.
- Iškrušk, nepuoliau! - suriko Džefas, pasiremdamas alkūnėm is
ir užsikosėdamas.
- A r palietei šį vyriškį ? - paklausė D vaieris.
Džefas, p iktai spoksodamas, tylėjo.
D vaieris vėl atsisuko į mus.
- Apgailestauju, kad taip nutiko. Šie vaikinai - naujokai. N e t ne
žinau, kas jiem s šovė į galvą. G a l galiu pasiūlyti ko išgerti ?
- D ė k u i, mes dirbam e, - atsisakė Konoras.
- Tu om et paprašysiu Sakam urą ateiti su jum is pasikalbėti. Pra
šom pakartoti pavardę.
- Konoras.
D vaieris nužingsniavo. D u rin in k as padėjo D že fu i atsistoti ant
kojų. N ušlubčiodam as D žefas sum urm ėjo:
- Prakeikti subingalviai.
- A r menate kokį atvejį, kai p olicija buvo gerbiama? - paklau
siau.
Bet K onoras tik papurtė galvą žiūrėdamas į grindis.
- M a n labai gėda, - suniurnėjo.

no M ICHAEL C R ICH TO N
- K odėl?
Tačiau paaiškinti nespėjo.
- Sveiki, D žo n a i! D žonas K onoras! H isašib u ri d an a! Ilgai nesi
matėme! T a i kaip laikaisi, vyruti? E i! - vyrukas kum štelėjo K o n o ru i
j petį.
Iš arti Ed is Sakam ura nebuvo toks dailus. Veidas buvo pilkšvas,
oda rauplėta, iš burnos tvoskė vakarykščiu viskiu. Judėjo kam puotai,
kažkaip pernelyg aktyviai, kalbėjo labai greitai. Spartuolis E d is ne
buvo romus žmogus.
- P u ik iai laikausi, E d i. O kaip gi tu? K a ip tu gyveni?
- N a , negaliu skųstis, kapitone. G a l tik vienu k itu niekeliu. Pa
gal penki vienas: vairavimas išgėrus, m ėginim as sprukti, bet žinai, su
m ano charakteristika, darosi sunku. E i! Gyvenim as tęsiasi! K ą tu čia
darai? Pašėlusi vietelė, tiesa? Naujausia m ada: jo k ių baldų! Rodąs
pradeda naują stilių. N uostabu! D augiau niekas nebesėdi! - Jis pra
juko. - Naujas stilius! N uostabu!
Jaučiau, jog jis apsvaigęs nuo narkotikų. Buvo per daug m aniakiš
kas. G erai įsižiūrėjau į randą ant kairės rankos: raudonai purpurinis,
kokių trijų keturių centim etrų. A trod ė kaip senas nudegimas.
K onoras tylesniu balsu pratarė:
- Tiesą sakant, E d i, mes čia dėljakaigoto Nakam oto bokšte šį va
karą.
- A ch , tai, - taip pat tyliau atsiliepė Edis. - N ie k o keista, kad ji
taip prastai baigė. Č ia hentai.
- J i buvo prievartaujama? K o d ėl taip sakai?
- G a l n ori paeiti į šoną? - paklausė Edis. - M ėgstu parūkyti, o
Rodąs nam ie traukti dūm o neleidžia.
- G erai, E d i.
Išėjome į lauką ir sustojome kaktusų sodelio pakrašty. E d is p risi
degė M ild Seven M enthol.
- N ag i, kapitone, nežinau, kiek jau esi girdėjęs. Bet toji m ergaitė,
ji du lkin osi su kai kuriais čia esančiais. D u lk in o s i su R od u . Ir su kai
kuriais kitais. Taigi. Č ia galim e ram iai pasikalbėti, teisingai ?

- Ž in om a.
- T ik ra i gerai pažinojau tą m erginą. Iš tikrųjų gerai. Ž in a i, aš
hiparidako, supranti? N ie k o negaliu padaryti. Populiarus vyrukas!
O ji visur. V isą laiką.
- Ž in au , E d i. Bet sakai, kad ji turėjo bėdų?
- D id e lių bėdų, am igo. R im tų problem ų. Pasakysiu tau. J i buvo
ligonė, ta mergaitė. J i kaifavo nuo skausmo.
- Pasaulyje tokių daug, E d i.
Jis čiulpė cigaretę.
- E i, ne, - paprieštaravo. - K a lb u apie dar kai ką. Pasakoju, kaip
ji kaifuoja. K a i tikrai sm arkiai ją skaudini, ji patiria orgazmą. J i vis
laiką prašo: dar, dar. Stipriau. Spausti tvirčiau.
- K aklą? - paklausė Konoras.
- A h a . Kaklą. Teisingai. Spausti kaklą. A h a . A r girdi? Ir kartais
dar - plastikinis maišelis. Ž in a i, maišas iš valyklos ? U žm au n i ant gal-
vos ir užverži, laikai rankas ant kaklo, k o l ją kruši, o ji čiulp ia plastiką
ir m ėlynuoja. Nagais vagoja tau nugarą. G au d o orą ir inkščia. D ieve
V isagali. N esijaudinkit, viskas gerai. Bet sakau jums, ta m ergiotė tu
rėjo nieko sau putę. N o riu pasakyti, su ja - pašėlęs pasijodinėjim as.
T o k io nepam iršti. Sakau jum s. Bet m an - šiek tiek per daug. V isą
laiką ant ašmenų, supranti ? V isą laiką - rizika. V isą laiką kraštutinu
mai. O gal šj kartą? G a l šis kartas paskutinis? Suprantat, ką sakau? -
jis nuspriegė cigaretę, ta nuskriejo tarp kaktusų kam ienų. - K artais
jaudina. K a ip rusiška ruletė. O paskui nebegali ištverti, kapitone.
R im tai. A š nepajėgiu. O tu mane pažįsti, m an patinka pašėlusios
pram ogos.
Pagalvojau, kad nuo E d ž io Sakamuros mane krečia šiurpas. K o l
jis kalbėjo, m ėginau žym ėtis, bet žodžiai iš jo virte virto, nespėjau.
D rebančiom is rankom is jis prisidegė dar vieną cigaretę ir toliau pas
kubom is liejo žodžius, o norėdamas ką nors pabrėžti, švaistėsi žėrin
čiu cigaretės galiuku.
- N o riu pasakyti, kad pati m ergina buvo problem a, — kalbėjo
Edis. — Ž in o m a, panelė daili. Lab ai daili. Bet kartais negali niekur iš
eiti, nes atrodo visai ne kaip. Kartais jai reikia daug grim o, nes kaklo
oda labai jautri, ponai. O josios - vienos mėlynės. Ž ie d a i palei apy
kaklę. N e kaip. Tikria u sia i matėte. A r matėte ją negyvą, kapitone?
- Taip, m ačiau.
- Taig i tuom et... - jis sudvejojo. A trod ė, persigalvojęs atsitraukia.
N ukratė cigaretės pelenus. - Taigi, ji uždusinta, ar ne?
- Taip, E d i. Pasmaugta.
Jis įkvėpė.
- Taip. Suprantam a.
- A r m atei ją, E d i ?
- A š? N e. A p ie ką kalbat? K a ip galėjau ją m atyti, kapitone? - jis
iškvėpė, išpūsdamas dūm us j naktį.
- E d i, pažiūrėk į mane.
E d is atsisuko į K on orą.
- Ž iū rė k m an į akis. O dabar pasakyk. A r m atei kūną?
- N e. K apiton e, baikit. - Ed is trum pai nervingai sukikeno ir nu
sisuko. Jis spriegė cigaretę taip, kad ta persivertė ore, pažerdam a k i
birkštis. - K ą tai reiškia? Trečio laipsnio? N e. A š nem ačiau kūno.
- E d i.
- Prisiekiu, kapitone.
- E d i. K a ip tu su šituo susijęs?
- A š? Mėšlas. N e aš, kapitone. Pažįstu m erginą, tiesa. Kartais ją
matau. D u lk in u ją, ir tas tiesa. J i šiek tiek keista, bet m iela. Ž a v i pa
nelė. P u ik i subinė. Štai kaip, žmogau. B et tai ir viskas. - Jis apsidairė,
prisidegė dar vieną cigaretę. - Nuostabus kaktusų sodelis, tiesa? Va
dinam as Xeriscape \ Naujausios mados klyksmas. L o s Andželas grįž
ta į dykum ą. T a i hajaterunosa-. labai m adinga.
- E d i.
- Liaukitės, kapitone. N egali būti. Seniai vienas kitą pažįstame.
- Ž in o m a, E d i. Bet yra šiokių tokių problem ų. O kaip apsaugos
juostos?
E d is atrodė suglumęs, nekaltas.
- Apsaugos juostos ?
1 Xeriscape* - d irb tin a i sukurtas landšaftas, kuriam nereikia papildom o drėkinim o. K sero...
(gr.) - sausas, land scap e (angį.) — kraštovaizdis.
- Vyriškis su randu ant rankos ir kaklaraiščiu su trikam piukais
įėjo į N akam oto apsaugos biurą ir paėmė apsaugos vaizdajuostes.
- Šūdas. K oks apsaugos biuras? K ą norite pasakyti, kapitone?
- E d i.
- Kas jums pasakė? Pram anai, žm ogau. Paėmiau apsaugos juos
tas? N iekada nieko panašaus nedarau. T u ką, pamišęs? - Jis apsuko
kaklaraištį, dirstelėjo į etiketę. - Č ia Polo kaklaraištis, kapitone. R a l
fas Lorenas. Polo. T o k ių daugybė, prisiekiu.
- E d i. O ką pasakysi apie Im perial Arm s?
- O ką turėčiau?
- Ėjai ten šį vakarą?
-N e .
- Sutvarkei Šerilės kam barį ?
- K ą? - Ed is buvo šokiruotas. - K ą? N e. Tvarkau jos kam barį?
K u r semi visą tą mėšlą, kapitone ?
- M e rg in a kitapus koridoriaus... D žu lija Jang, - paaiškino K o n o -
ras. - Sakė, kad matė tave šį vakarą, su k itu vyriškiu. Šerilės kam ba
ryje Im perial Arm s.
Ed is teatrališkai ištiesė rankas.
- Jėzau. K apitone. Paklausyk. T o ji merga nesupranta, ar matė
mane praeitą naktį, ar praeitą mėnesį, žmogau. T a merga - prakeikta
narkom anė. Pažiūrėk jai tarp kojų pirštų - rasi žym ių. Pažiūrėk po
liežuviu. D irstelk į putę. V isu r rasi žym ių. T ik ra svajoklė, žmogau. Ji
nežino, kas ap linku i vyksta. Žm ogau. O tu ateini pas mane ir aiškini
tokius dalykus. M a n nepatinka. - E d is išmetė savo cigaretę ir tu o
jau pat prisidegė kitą. - M a n tai visai nepatinka. A r supranti, kas čia
vyksta?
- N e , - atsakė Konoras, - papasakok man, E d i. Kas čia vyksta?
- Tas mėšlas - pram anai, žm ogau. Viskas - melas, - jis greitai
šnopavo. - Z in a i, dėl ko viskas? Č ia ne dėl kokios suknistos m er
giotės, žm ogau. Č ia dėl šeštadienio susirinkim o. D ojou kai, Konorai-
san. Slapto susirinkim o. Štai dėl ko viskas.
K onoras spragtelėjo pirštais.
- Sona bakana.
- N e bakana, Konorai-san. N e nesąmonės.
- K ą m ergiotė iš Teksaso žin o apie D o ju k a i?
- K a i ką žino. H on to nanda. O ji mėgsta p ridaryti problem ų, ta
m ergiotė. Jai patinka kelti sąmyšį.
- E d i, galvoju, gal geriau važiuok su m um is.
- Puiku. N uostabu. P u ik iai jiems pasitarnausite. Kurom aku, - jis
atsisuko į K on orą. - Mėšlas, kapitone. B aikit. Ju k žinot, kaip būna.
Šią m erginą nužudė N akam oto pastate. Ž in o te m ano šeimą, m ano
tėvą, daim acu. Staiga Osakoje visi perskaito, kad N akam oto bokšte
nužudyta m ergina, o ryšium su tuo areštuotas aš. Jo sūnus.
- Sulaikytas.
- Sulaikytas. K oks skirtumas. Pats supranti, ką tas reiškia. Tai-
henakoto n i naru dzo. M a n o tėvas atsistatydina, jo kom panija turi
atsiprašyti Nakam oto. G a lb ū t pateikti kom pensaciją. Suteikti prana
šumą versle. Č ia galingas osavagi n i narudzo. T a ip atsitiks, jei mane
sulaikysiu - Jis nuspriegė cigaretę. - E ik it sau! Jei m anot, kad aš
įvykdžiau tą žm ogžudystę, areštuokit mane. Puiku. Bet jei tik n o rit
pridengt savo subines, gal per daug žalos m an pridarysit. K ap iton e,
viską kuo puikiausiai suprantat.
K onoras kurį laiką nepratarė nė žodžio. Tyla truko ilgai. Jie suko
ratus p o sodą.
G a lų gale E d is pasakė:
- Konorai-san, mate kure jo...
Jo balsas skam bėjo kaip maldavimas. A trodė, tarsi jis prašytų pa
leisti.
Konoras atsiduso.
- A r tu ri pasą, E d i ?
- Taip, žinom a. Visada.
- A tid u o k .
- Taip, žinom a. G erai, kapitone. Štai, im kit.
Konoras dirstelėjo į dokum entą ir ištiesė jį m an. Įsikišau į kišenę.
- G erai, E d i. B et geriau čia nebūtų m u rin a koto. A rb a būsi pa
skelbtas persona non grata, E d i. Tada aš asm eniškai įsodinsiu tave į
kitą lėktuvą O sakon. Vakataka?

- K apiton e, jūs ginat m ūsų šeimos garbę. O n n i k iru jo , - ir jis
prispaudęs rankas prie šonų cerem oningai nusilenkė,.
K onoras atsakydamas taip pat nusilenkė.
T ie sio g spoksojau. Negalėjau patikėti tuo, ką matau. Konoras
ketino jj paleisti. Pagalvojau, kad vyrukas tikras beprotis, jei taip pa
sielgs.
Ištiesiau E d ž iu i savo vizitin ę kortelę ir susakiau įprastus žodžius:
kad jis gali paskam binti m an vėliau, jei ką nors prisim ins. Ed is truk
telėjo pečiais ir įsikišo kortelę į m arškinių kišenę, o paskui prisidegė
eilinę cigaretę. A š nieko nereiškiau - jis tvarkė reikalus su K o n o ru .
E d is žengė nam o lin k , paskui stabtelėjo:
- Č ia yra tokia rudaplaukė, labai įd om i, - pasakė. - Išėjęs iš vaka
rėlio, keliausiu nam o. Jei manęs prireiks, būsiu ten. Labanakt, kap i
tone. Labos nakties, leitenante.
- Labanakt, E d i.
N u lip o m e laiptais.
- T ik iu o s i, žin ot, ką darot, - pasakiau.
- Ir aš tikiuosi, - atitarė Konoras.
- Tod ėl, kad m an jis pasirodė kaltas kaip kažin ką.
- G a li būti.
- J e i manęs paldaustum ėte, aš verčiau būčiau jį sulaikęs. T a ip sau
giau.
- G a li būti.
- G a l norite grįžti ir jį sulaikyti ?
- N e. - Jis papurtė galvą. - M a n o d a i rokan sako „ne“.
Ž in o ja u tą žod į - jis reiškė „šeštasis pojūtis“. Japonai in tu icijai
skyrė daug dėmesio.
- N a , gerai, - pasakiau, - tikiuosi, jūs teisus.
Tam soje leidom ės laiptais.
- B et kuriuo atveju, - tarė Konoras, - aš jam skolingas.
- U ž ką?
- V ie n u tarpu, prieš keletą m etų, m an prireikė šiokios tokios
inform acijos. A r prisim eni žuvies fugu nuodų verslą? N e? N a , bet

kuriuo atveju, niekas iš japonų bendruom enės nieko m an nesakė,
tik visokeriopai trukdė. O m an reikėjo žin o ti. T a i buvo... tai buvo
svarbu. Ed is viską papasakojo. Baim inosi, nes norėjo, kad niekas ne
sužinotų. Bet vis tiek papasakojo. K o gera, aš jam skolingas gyvybę.
Pasiekėme laip tų apačią.
- Ir jis jums tai p rim inė ?
- Jis niekada neprim ins. T a i m ano reikalas - atsim inti.
- N uostabu, kapitone, - pasakiau. - V is i šitie įsipareigojim ai ža
vūs ir kilnūs. Ir aš abiem rankom už tarprasinę harm oniją. Bet, be
kita ko, visai įm anom a, jog jis ją nužudė, pavogė juostas ir sutvarkė
jos butą. Ed is Sakamura m an pasirodė prisprogęs narkotikų. Elgėsi
kaip įtariamasis. O mes paprasčiausiai nuėjome. Leidom e jam pasi
traukti.
- Teisingai.
Žingsniavom e nesustodami. V isk ą pergalvojau ir dar labiau su
nerim au.
- Ž in o te , - pasakiau, - oficialiai - čia m ano tyrim as.
- O ficia lia i čia G reih am o tyrim as.
- A h a , tiksliai. Bet pasirodysim e kaip avigalviai, jei paaiškės, kad
čia Sakamuros darbas.
K onoras atsiduso, tarsi būtų beprarandąs kantrybę;
- G erai. Perm ąstykim viską. K a ip galvoji, viskas buvo? Ed is nu
žudė m erginą, teisingai?
- Teisingai.
- Jis gali su ja bet kada susitikti, bet nusprendžia išd u lkin ti ant
posėdžių kam bario stalo, paskui nužudo. Vėliau nusileidžia į vesti
b iu lį ir apsimeta vienu iš Nakam oto adm inistracijos, nors Ed is Saka
m ura m ažiausiai panašus į adm inistracijos darbuotoją. Bet, sakykim,
jis tokiu apsimeta. Pavyksta suklaidinti apsaugininką. Paim a juostas.
Išeina, vos atėjus Filip su i. Tada pasileidžia į Šerilės apartamentus vis
ko sutvarkyti, bet kažkodėl palieka už veidrodžio užkištą savo n u o
trauką. Paskui stabteli „Borą Borą“ ir visiems pasipasakoja vykstąs į
vakarėlį H o liv u d e . Č ia jį ir randame kam baryje be baldų, ram iausiai
kabinantį rudaplaukę. T a i šitaip, tavo m anym u, klostėsi šio vakaro

reikalai?
N ie k o neatsakiau. N elabai ir supratau, kai jis viską taip išdėstė.
A n tra vertus...
- T ik tikiuosi, kad jis to nepadarė.
- Ir aš tikiuosi.
N usileidom e į gatvę. Patarnautojas nubėgo atvaryti m ūsų auto
m ob ilio.
- Ž in o t, - pasakiau, - jis taip stačiokiškai pasakoja apie visus tuos
dalykus, na, tą m aišą ant galvos, tiesiog šiurpą kelia.
- O , šitai nieko nereiškia, - p atikin o Konoras. - P risim in k, ja
p onai niekada nepripažino Froid o ar krikščionybės. Jie niekuom et
nesijautė kalti ar sutrikę dėl sekso. Jo k ių problem ų dėl hom oseksu
alum o, jo k ių problem ų dėl iškrypusių santykių. T ie sio g dalykiškai
konstatuojam a: kai kuriem s žm onėm s tai patinka, kai kurie - taip
elgiasi, na ir kas, p o paraliais. Japonai negali suprasti, kodėl mes taip
susinervinam e dėl paprasčiausių kūno funkcijų. Jie m ano, kad mes
truput} perdedam e dėl sekso. Ir tu ri pagrindo, - K onoras dirstelėjo
į laikrod į.
Prišliuožė apsaugos autom obilis. G alvą iškišo uniform uotas vy
rukas.
- E i, ar ten, vakarėlyje, k ilo problem ų?
- Pavyzdžiui?
- Pora vyrukų įsiveržė jėga? A r kažkaip panaudojo jėgą? Turim e
pranešim ą telefonu.
- N ežinau, - atsakė K onoras, geriau nueikite ir patikrinkite.
Apsaugininkas išlipo iš autom obilio, pasitaisė d id e lį pilvą ir pra
dėjo lip ti laiptais. K onoras atsigręžė į aukštas sienas.
- A r žinai, jog šiuo m etu privačių apsaugos tarnybų yra daugiau,
negu policijos. V is i renčia sienas ir samdo sargybinius. O Japonijoje
vidury nakties gali nueiti sau į parką ir sėdėti ant suoliuko, ir nieko
tau nenutiks. Esi absoliučiai saugus ir dieną, ir naktį. G a li eiti bet
kur. N ebū si nei apiplėštas, nei primuštas, nei nugalabytas. N ereikia
nepaliaujam ai dairytis, nuolat nerim auti. N ereikia sienų ir asmens
sargybinių. Tavo saugumas yra visos visuomenės saugumas. E si lais
vas. Nuostabus jausmas. O čia visi n o ri užsirakinti. U žra k in ti duris.

U žra k in ti autom obilius. Žm onės, leidžiantys visą gyvenim ą užsira
kinę, yra kaliniai. Beprotybė. T a i nužudo dvasią. Bet viskas trunka
taip seniai, kad am erikiečiai pam iršo, ką reiškia jaustis tikrai saugiai.
Nesvarbu. Štai m ūsų autom obilis. Važiuojam .
Vos pradėjom e leistis gatve žem yn, paskam bino k rim in a lin io sky
riaus operatorė.
- Leitenante Sm itai, - pasakė, - reikia specialiųjų tarnybų pagal
bos.
- Esu labai užim tas, - atsakiau, - gal galėtų p erim ti rezervas?
- Leitenante Sm itai, - paaiškino m oteris, - patruliuojantys pa
reigūnai reikalauja specialiųjų tarnybų dėl „Es, aso“ devynioliktam
rajone.
J i norėjo m an pasakyti, kad yra problem ų su garbingą postą u ži
m ančiu svečiu.
- Suprantu, - pasakiau, - bet jau d irb u su viena byla. Perduokit
rezervui.
- Bet problem a k ilo Sanseto aikštės apvažiavime, - nepasidavė
operatorė, - argi jūs ne...
- Taip , - pasakiau. D abar supratau, kodėl ji taip prim ygtinai pra
šo. Iškvietimas vos už kelių kvartalų. - G erai, - pasidaviau, - kokia
problem a?
- „Es, asas“, V . I. Pranešta kaip „A -lygis plius vienas“. Pavardė -
Rouvas.
- Supratau, - pasakiau. - Važiuojam .
Padėjau ragelj ir apsukau autom obilj.
- Įdom u, - tarstelėjo Konoras. - „A -lygis plius vienas“ yra A m e
rikos vyriausybė?
- Taip , - patvirtinau.
- Pam atysim senatorių Rouvą?
- Panašu, - pasakiau. - Vairavimas išgėrus.
Juodas L in co ln sedanas stovėjo pievutėje prie nam o stačiojoje
Sanseto aikštės apvažiavim o dalyje. Prie kelkraščio šliejosi du kelių
patru lių autom obiliai, m irksintys raudonom is lem putėm is. A n t pie
velės greta L in k o ln o stovėjo koks pustuzinis p iliečių : vyriškis vonios
chalatu, ant krūtinės sukryžiavęs rankas, pora m ergaičių trum pom is
blizgančiom is žvyneliais nusagstytom is suknutėm is, labai išvaizdus
m aždaug keturiasdešimties blondinas su sm okingu ir jaunesnis vy
riškis m ėlynu kostium u, kurį atpažinau kaip jaunuolį, kartu su sena
toriu m i R ouvu ankstėliau stovėjusį prie lifto.
Patrulis laikė pakėlęs vaizdo kamerą, ir ryški šviesa plieskė tiesiai
senatoriui R ou vu i į veidą. Tas šliejosi prie p riek in ių apsauginių L in
coln grotelių ir pakėlęs rankas bandė prisidengti nuo ryškios šviesos.
K a i m udu su K o n o ru išlipom e, senatorius garsiai burnojo.
Prie mūsų atskubėjo vyriškis vonios chalatu ir pareiškė:
- N o riu žin oti, kas už visa tai sumokės.
- Palaukit m inutę, pone, - pasakiau eidamas.
- N egalim a tiesiog taip suniokoti m ano pievelę. U ž tai tu ri būti
adyginta.
- T ie sio g duokite man m inutę, pone.
- Pragariškai išgąsdino m ano žm oną, o jai, be kita ko, vėžys.
- Pone, m aldauju, duokite m an vieną m inutę, - pakartojau, -
paskui su jum is pasikalbėsiu.
- Ausies vėžys, - pasakė pabrėžtinai. - Ausies.
- Taip , pone. Supratau, pone, - žingsniavau lin k L in co ln ir ryš
kios šviesos.
K a i ėjau pro padėjėją, tas prisigretino prie manęs ir pareiškė:
- G a liu viską paaiškinti, detektyve. - Vyrukas buvo kokių trisde
šimties ir tos nuobodžios kongresm eno etatinio darbuotojo išvaiz
dos. - Esu tikras, galiu viską sutvarkyti.
- T ik m inutėlę, - pasakiau. - Leiskite pasikalbėti su senatoriumi.
- Senatorius nekaip jaučiasi, - kalbėjo padėjėjas. - Jis labai pa
vargęs, - žengė prieš mane. Paprasčiausiai apėjau aplink. Padėjėjas
skubėjo mane sulaikyti. - T a i ritm o sutrikim as dėl laiko skirtum o,
štai kur bėda. Kaltas skrydis.
- Privalau pasikalbėti su senatorium i, - kartojau, įžengdamas į
ryškią šviesą. Rouvas vis dar laikė rankas pakeltas. — Senatoriau Rou-
vai?
- Išjunk šitą supistą daiktą, velniai tave rautų, - burnojo Rouvas.
Jis buvo stipriai apkvaitęs. Ž o d ž ia i pynėsi, buvo sunku suprasti, ką
sako.
- Senatoriau Rouvai, - pakartojau, - bijau, turiu jūsų paklausti...
- Pisau tave ir tavo kalę.
- Senatoriau Rouvai, - nepasidaviau.
- Išjunk tą prakeiktą kamerą.
Dirstelėjau į p atru lį ir daviau jam ženklą. Vyrukas nenoriai išjun
gė kamerą. Šviesa dingo.
- Jėzau K ristau , - sudejavo Rouvas, pam ažu nuleisdamas ran
kas. Pažvelgė į mane apdujusiom is akim is. - Kas čia, velniai griebtų,
vyksta?
Prisistačiau.
- T a i kodėl nieko nedarot tiem prakeiktiem s avigalviam , - pa
priekaištavo Rouvas, - aš tiesiog važiuoju į savo suknistą viešbutį.
- Suprantu, senatoriau.
- Nesuprantu... - jis abejingai m ostelėjo ranka, - kokios čia, vel
n iai griebtų, problemos.
- Senatoriau, ar jūs vairavote tą au tom obilį ?
- Iškrušk. Vairavau, - jis nusisuko. - D že ri? Paaiškink jiems. Var
dan Kristaus.
Padėjėjas akim irksniu pribėgo.
- Atsiprašau dėl visko, - tarė sklandžiai, - senatorius nekaip jau
čiasi. T ik vakar vakarą sugrįžom e iš Tokijo. R itm o sutrikim as dėl lai
ko skirtum o. Jis kaip ne savas. Jis pavargęs.
- Kas vairavo autom obilį ? - paklausiau.
- A š, - tarė padėjėjas, - tikrai.
V ie n a m ergiūkščių sukikeno.
- N e, ne jis, - iš kitos autom obilio pusės šūktelėjo vyriškis vonios
chalatu. - Šitas vairavo. Ir net iš m ašinos nepajėgė išlip ti, pardribo.
- Jėzau, tai subinkišys, - kasydamas galvą nusikeikė senatorius

Rouvas.
- Detektyve, - tarė padėjėjas, - autom obilį vairavau aš, o šios dvi
m oterys paliudys, kad taip ir buvo, - jis m ostelėjo m erginų vakarėlio
suknelėm is lin k . Reikšm ingai į jas žvilgtelėjo.

- Prakeiktas melas, - rėžė vyras su chalatu.
- N e , tai tiesa, - pirm ą kartą prašneko išvaizdus vyriškis su sm o
kingu. Jis buvo įdegęs saule, elgėsi laisvai, buvo m atyti, kad jo n u ro
dym ų klausom asi. T ikriau siai V olstrito berniukas. Neprisistatė.
- A š vairavau autom obilį, - pakartojo padėjėjas.
- E ik it visi šikt, - m urm ėjo Rouvas, - n oriu į viešbutį.
- A r kas nors sužeistas? - paklausiau.
- N iekas nesužeistas, - paskubėjo atsakyti padėjėjas, - visi jau
čiasi gerai.
K reipiau si j greta stovintį patrulį:
- A r turite form ą vienas-dešim t?
T o k ia form a reikalinga pranešim ui apie nuosavybės žalą eism o
įvykio m etu.
- N eprireiks, - pareiškė patrulis. - A u to m o b ilis - vienas, nuos
to liai - nepakankam i. Form ą reikia p ild y ti d k tuom et, kai žala vir
šija du šim tus dolerių. G a li p rireikti tik penki-vienas. Jei n o rit sukti
šitą reikalą.
N enorėjau. Svarbiausias dalykas, kurį išm oksti dirbdam as specia
liosiose tarnybose, yra S A R - situaciją atitinkantis reagavimas. S A R
reiškia, kad, kai tu ri reikalų su renkamais pareigūnais arba garseny
bėmis, jei niekas neketina kelti kaltin im ų, reikia juos paleisti. Iš tiesų
tai reiškia, jog nesuimama trūkstant nusikaltim o sudėties.
Padėjėjui pasakiau:
- Užsirašykite nuosavybės savininko pavardę ir adresą, tuom et
galėsite susitarti dėl žalos pievelei adyginim o.
- M a n o pavardę ir telefoną jis jau turi, - atsiliepė vyriškis vonios
chalatu, - tačiau n oriu sužinoti, kokių priem on ių bus im tasi?
- Pasakiau, kad adyginsim e visus nuostolius, - pasakė padėjė
jas. - U žtikrin au . A tro d o , jis turėtų būti...
- Prakeikim as, pažiūrėkit: jos augalai suniokoti. O ji serga ausies
vėžiu.
- M in u tė lę , pone, - padėjėjo paklausiau: - K as dabar vairuos au
tom ob ilį?
- A š, - patikino padėjėjas.
- Puiku, - pasakiau, - norėčiau p atikrin ti jus alkotesteriu...
- Žin om a, suprantu...
- Ir pam atyti jūsų vairuotojo licenciją.
- Žin om a.
Vaikinas papūtė į alkotesterį ir padavė m an savo vairuotojo licen
ciją. Išduota Teksase. D žeraldas D . H ardinas, trisdešim t ketvertų.
Adresas O stine, Teksase. Užsirašiau duom enis ir licenciją atidaviau.
- G erai, pone H ard in a i, ketinu senatorių šį vakarą atiduoti jūsų
priežiūrai.
- A č iū , leitenante. V ertinu jūsų supratingum ą.
- Ketinate j į paleisti ? - pasipiktino vyriškis vonios chalatu.
- M in u tėlę, pone, - pasisukau į H ard in ą , - norėčiau, kad šiam
p o n u i duotum ėte savo vizitin ę kortelę ir palaikytum ėte ryšį. T ik iu o
si, jog žala kiem ui bus adyginta pagal savininko pageidavimus.
- Savaime suprantama. Žin om a. Taip , - H ardinas įkišo ranką
į kišenę ieškodamas kortelės. Ištraukė kažką baltą tarsi nosinaitę ir
paskubom is susigrūdo atgal. Paskui n u žirgliojo atiduoti kortelės vy
riškiui su vonios chalatu.
- Pasiruoškite atsodinti visas jos begonijas.
- Ž in om a, pone, - neprieštaravo H ardinas.
- V isu t visutėles.
- Taip. Savaime suprantama, pone.
Senatorius Rouvas pasitraukė nuo p riek in ių grotelių ir stovėjo
naktyje svyruodamas.
- Suknistos begonijos, - burnojo, - K ristau, kas per sušikta nak
telė. A r turi žm oną?
- N e, - atsakiau.
- O aš turiu, - tarė Rouvas. - Suknistos begonijos. Iškrušk.
- Štai čia, senatoriau, - kalbėjo H ardinas. Jis padėjo R o u v u i įsi
taisyti keleivio sėdynėje. M erginos įsiropštė į galą, abipus d ailiai at
rodančio V olstrito berniuko. Padėjėjas įsitaisė prie vairo ir paprašė
Rouvą raktelių. Atsisukau pažiūrėti, kaip nuo šalikelės pajuda juodai
balti p atrulių autom obiliai. K a i vėl atsigręžiau, H ardinas nuleido šo
n in į stiklą ir dirstelėjo į mane. - A č iū jum s už viską.

- Atsargiai vairuokit, pone H ard in a i, - pasakiau.
Varydam as autom obilį atbulom is nuo pievelės, H ardinas perva
žiavo gėlių lysvę.
- D a r ir irisai, - šūktelėjo vyriškis vonios chalatu, kai autom obilis
nuriedėjo ant kelio. Jis žiūrėjo tiesiai į mane. - Sakau jums, vairavo
kitas vyrukas ir buvo visiškai girtas.
- Štai m ano vizitinė, - pasakiau. - Jei reikalai jūsų netenkins,
paskam binkit.
Jis pažvelgė į kortelę, papurtė galvą ir nukėblino į namą. M u d u su
K o n o ru susėdome į autom obilį. Riedėjom e nuo kalvos.
- Surinkai inform aciją apie padėjėją? - pasiteiravo Konoras.
- Taip , - atsakiau.
- Kas buvo jo kišenėje ?
- M anyčiau, m oteriškos kelnaitės.
- Ir m an taip pasirodė, - pritarė Konoras.
Ž in o m a , nieko padaryti negalėjome. Asm eniškai aš būčiau su
m ielu n oru apsukęs tą pasipūtusį šunsnukį, prispaudęs prie autom o
b ilio ir apieškojęs tiesiog vietoje. Bet abu žinojom e, jog mūsų rankos
surištos: neturėjom e pakankam os priežasties nei apieškoti H ard iną,
nei jį suim ti. Jaunas vyriškis važiuoja su dviem panelėm is ant galinės
sėdynės, - bet kuri jų galėjo b ū ti be kelnaičių, - ir girtu Ju n g tin ių
Valstijų senatorium i keleivio vietoje. V ien in telis protingas poelgis
buvo juos paleisti.
A trod ė, jog visą vakarą taip visus ir paleidinėsim e.
Suskam bo telefonas. Paspaudžiau m ygtuką.
- Leitenantas Smitas.
- Sveikas, širduk. - Skam bino Greiham as. - T u p iu m orge, ir
žinai, ką? K ažkoks japoniūkštis lenda reikalaudamas dalyvauti au-
topsijoje. N o ri sėdėt ir spoksot, ar gali patikėti tokiu mėšlu? Tiesio g
perširdo, kad pradėjom e skrodim ą be jo. Bet laboratorija jau įsisma
gino, nesustabdysi. Japonų šulams tas nepatinka. Pasakyčiau, kažko
kia japonų invazija. Taigi: atvarai čia, ar kaip?

Dirstelėjau j K onorą. Šis linktelėjo.
- Atvažiuojam , - pasakiau.
Greičiausias kelias j lavoninę vedė p ro C entrinės apygardos lig o
ninės priim am ąjį. Eid am i matėme ant patiesalo sėdint} kruviną ju o
daodį, kuris, apim tas narkotikų sukelto susijaudinim o, be paliovos
šaukė: „U žm ušk dvasininkus! Ž u d y k dvasininkus! Iškrušk!“ Pustu
zinis m edikų bandė jį apram inti. V yriškio pečiuose ir rankose buvo
m atyti šautinės žaizdos. Priim am ojo sienos ir grindys buvo aptašky
tos krauju. K o rid o riu m i žingsniavo valytojas ir valė kraują šluoste.
Praėjimuose buvo p iln a prisėdę juodaodžių ir ispanakalbių. K a i ku
rie glėbiuose laikė vaikus. V is i gręžėsi šalin nuo kruvinos šluostės. Iš
koridoriaus galo sklido riksm ai.
Suėjom e į liftą. Č ia buvo tylu.
- Kas dvidešim t m in u čių - žm ogžudystė, - pasakė Konoras. -
Kas septynios m inutės - išžaginimas. Kas dvidešim t m in u čių nužu
domas vaikas. Jokia kita šalis nepakęstų to k io sm urto lygio.
D u rys atsivėrė. Palyginus su priim am uoju, apygardos lavoninės
koridoriuje rūsyje buvo tikrai ramu. Jautėsi stiprus form aldehido
kvapas. Priėjom e prie registratūros stalo, kur prie kažkokių popierių
palinkęs aukštas prakaulus stažuotojas H aris Lendonas kram snojo
sum uštinį su kum piu. N e t nepakėlė akių.
- Sveiki, vyručiai.
- Sveikas, H ari.
- Jūs čia - dėl ko ? D ė l O s tin skrodim o ?
- A h a.
- Pradėjo m aždaug prieš pusvalandį. Spėju, ta m ergiotė kelia ne
m enką sumaištį ?
- K a ip suprasti?
- N a , šefas iš lovos išvertė daktarą T im ą , liepė jam pasiskubinti.
Tas gerokai suirzo. Ju k žin ot, koks nepaprastas daktaras Tim as, - sta
žuotojas nusišypsojo. - Sukviesta daugybė laboratorijos darbuotojų.
A r kada nors girdėjot apie visų pajėgų pajungim ą vidury nakties ?

N o riu pasakyt, kiek visa tai kainuos, ju k teks m okėti už viršvalan
džius!
- O kur Greiham as? - paklausiau.
- Šlaistosi kažkur. Jį persekioja kažkoks japoška. P rilip o kaip la
pas. M aždaug kas pusvalandį tas m ažius klausia manęs, ar galėtų pa
skam binti, tada skam bina. K a lb a japoniškai. Paskui grįžta nervin ti
G reiham ą. A r galit patikėt: sako, kad n o ri pažiūrėt skrodim ą. Len d a
ik i šleikštulio. Tačiau japoniūkštis prieš dešim t m in u čių paskutinį
syk paskam bino, ir staiga kažkas pasikeitė. A š buvau čia, prie stalo,
m ačiau iš jo veido. Jis purtė galvą, kartojo modžio, m odžio, tarsi ne
galėtų patikėti savo ausimis. O paskui išbėgo. T a ip ir norėjau pasaky
ti: išbėgo.
- K u r atliekamas skrodim as?
- A n tro j laboratorijoj.
- A č iū , H a ri.
- U žd a ry k it duris.
- Sveiki, T im a i, - pasakiau įeidamas į skrodim o patalpą. Tim as
Jošim ura, visiems žinom as kaip daktaras Tim as, buvo palinkęs virš
nerūdijančio p lien o stalo. N o rs buvo be dvidešim t antra, vidurys
nakties, vyriškis atrodė kaip visad nepriekaištingai. Viskas buvo savo
vietoje. Plaukai rūpestingai sušukuoti. Kaklaraištis tobulai sumegz
tas. Iš standaus laboratorinio chalato kišenėlės tvarkingai išlygiuoti
kyšojo rašikliai.
- A r g ird i mane ?
- U ždarinėju, T im a i.
D u rys turėjo pneum atinį savaeigį uždarym o m echanizm ą, bet ti
kriausiai daktarui T im u i šis buvo per lėtas.
- T ik dėl to, kad nenoriu, jog čia kaišiotų nosį tas japonų tauty
bės pilietis.
- J is išėjo, T im a i.
- Nejaugi? Bet gali grįžti. N eįtikėtin ai įkyrus ir erzinantis tipas.
Japonai gali būti tikra rakštis subinėj.
- Keista iš tavęs girdėti, T im a i, - pasakiau.

- A ch , aš - ne japonas, - rim tai pasakė vyriškis, - aš - japono-
am erikietis, jų akim is žiūrint, g a id iin . Jei nuvykčiau j Japoniją, jie
elgtųsi su m anim i kaip su bet kuriuo užsieniečiu. Nesvarbu, kaip at
rodau, gim iau Toranse, ir taškas. - Jis dirstelėjo per petį. - Kas čia
su tavim i? A r tik ne D žonas Konoras? V isą am žių tavęs nem ačiau,
D žon ai.
- Sveikas, T im a i.
M u d u su K o n o ru priėjom e prie stalo. M ačiau, jog skrodim as jau
buvo gerokai įsibėgėjęs, jau atliktas „Y “ form os pjūvis, pirm ieji orga
nai išim ti ir kruopščiai sudėlioti ant nerūdijančio plien o padėklų.
- G a lb ū t dabar kas nors m an galėtų pasakyti, kodėl šita byla tokia
svarbi? - paklausė Tim as. - Greiham as toks susinervinęs, jog neno
ri nieko sakyti. Jis nuėjo į kaim yninę laboratoriją pažiūrėti pirm ųjų
rezultatų. Bet vis tiek n oriu žin oti, kodėl dėl šio darbo mane išvertė
iš lovos. B u d i M arkas, bet jis tikriausiai nepakankam ai patyręs šitai
užduočiai. O M . E ., žinom a, nėra mieste, jis konferencijoje San Fran-
siske. Dabar, kai tu ri tą naują draugužę, jo nuolat nėra. Taig i paskam
b in o m an. N eprisim enu, kada paskutinįsyk buvau išverstas iš lovos.
- N eprisim eni? - nustebau. Daktaras T im as buvo preciziškas v i
suomet, net ir kalbant apie atm intį.
- Paskutinįsyk - sausio mėnesį prieš trejus metus. B et tada reikė
jo pavaduoti. Beveik visas personalas buvo išgriuvęs dėl gripo, bylas
vis atidėjinėjom e. G a lų gale pasibaigė spintelės. K ū n a i buvo tiesiog
maišuose suguldyti ant grindų. Sukrauti krūvom is. Reikėjo kažką
daryti. Kvapas tapo nepakenčiamas. Bet ne, negaliu p risim in ti, kad
būčiau iškviestas vien dėl to, kad byla p o litišk ai įtem pta. K a ip ši.
- M es taip pat nesame tikri, kodėl byla įtem pta, - įsiterpė K o n o
ras.
- Bet gal vis tiek geriau nutuokiate. N es jaučiu daug spaudim o.
M . E . paskam bino iš San Fransisko ir pasakė: „Padaryk dabar, šią
nakt, ir padaryk gerai!* Atsakiau: „Ž in om a, B ili“, o jis pridūrė: „K la u
syk, T im a i, atlik viską tinkam ai. D irb k lėtai, daug fotografuok, daug
užrašinėk. Užsirašinėk ik i sm ulkm enų. Fotografuok su dviem fotoa-

paratais. Nes nujaučiu, jog visi, kuriem s teks padirbėti su šia byla, gali
g iliai įk lim p ti j mėšlą“. T a ig i natūralu pasidom ėti, kas čia per byla.
- K e lin tą valandą tau paskam bino? - paklausė Konoras.
- M aždaug dvidešim t antrą trisdešim t, gal apie vienuoliktą.
- M . E . užsim inė, kas skam bino jam?
- N e, bet paprastai tik vienas iš dviejų: policijos viršininkas arba
meras.
T im as apžiūrėjo kepenis, atskyrė skiltis ir padėjo ant p lie n in io
padėklo. Padėjėjas su blykste nufotografavo organą, paskui atidėjo
įšalj.
- Taigi, ką suradote ?
- J e i atvirai, {domiausi radin iai ik i šiol - išoriniai, - atsakė dakta
ras Tim as. - A n t jos kaklo - storas grim o sluoksnis, dengiantis dau
g yb in ių sum ušim ų žymes. Įvairiausio senumo mėlynės. Be spektrinės
hem oglobino irim o p rod u ktų kreivės m ėlynių vietoje vis tiek sakau,
jog sum ušim ai - skirtingo laikotarpio, ik i dviejų savaičių seniūno.
G a l ir dar senesni. A titik tų nuolatinius, pasikartojančius kaklo su
žalojim us. Nem anau, jog kyla kokių klausim ų: m atom e seksualinės
asfiksijos atvejį.
- J i - gasper? dūsuotoja?
- Taip . Buvo.
T a ip manė ir Kelis. B ent kartą K elis buvo teisus.
- D ažn iau būdinga vyrams, bet pasitaiko ir tarp m oterų. S in d ro
mas pasireiškia tuo, kad asm uo seksualiai susijaudina tik atsiradus
hipoksijai dėl smaugimo. Tokie žmonės savo sekso partnerių pra
šo juos smaugti arba ant galvos užm auti p lastikin į maišelį. Būdam i
vieni, kartais ant kaklo m auna virvę ir besim asturbuodam i kariasi.
K adangi poveikiu i pajusti jie tu ri būti sm augiam i beveik ik i m irties,
labai lengva suklysti ir n ueiti per toli. Taip ir atsitinka - nuolat.
- Ir šiuo atveju?
T im a s truktelėjo pečiais.
- N a, ant kūno yra fizin ių požym ių, susijusių su ilgai trunkančiu
seksualinės asfiksijos sindrom u. Jos makštyje rasta spermos, ant išo

rin ių ly tin ių lū pų yra nubrozdinim ų, rodančių priverstinį ly tin į aktą
m irties naktį.
- A r esi tikras, jog ly tin ių organų įbrėžim ai atsirado prieš m ir
tį? - paklausė Konoras.
- O , taip. T a i neabejotinai p riešm irtiniai sužalojim ai. N ėra jo k ių
abejonių, kad kažkuriuo m etu prieš m irtį ji turėjo priverstinių sek
sualinių santykių.
- Teigiat, kad ji buvo žaginama?
- N e, taip tvirtai neteigčiau. K a ip m atote, įbrėžim ai nesmarkūs,
be to, ant k itų kūn o vietų atitinkam ų sužalojim ų nėra. Tiesą sakant,
visai nėra fizin io pasipriešinim o ženklų. Taig i m anyčiau, kad požy
m iai susiję su skubotu įsiskverbim u į m akštį pakankam ai nesudrėkus
išorinėm s lytinėm s lūpom s.
- Sakot, kad ji nebuvo sudrėkusi? - įsiterpiau.
Tim as atrodė įžeistas.
- Taip. G ru b iais teisėtvarkininkų term inais kalbant.
- M aždaug kiek laiko prieš m irtį atsirado šie n u brozdinim ai ?
- G alėtų bū ti net valanda ar dvi. T ik ra i ne prieš pat m irtį. G alim a
pasakyti pažiūrėjus į kraujosruvas ir pažeistų p lo tų paburkim ą. Jei
m irtis būtų ištikusi greitai p o sužalojim o, kraujo tekėjimas sustotų,
todėl paburkim as būtų mažesnis arba nebūtų visai. Šiuo atveju, kaip
m atote, paburkim ai gana stipriai išreikšti.
- O sperma?
- Pavyzdžiai nunešti į laboratoriją. D rauge su visais įprastais skys
čiais. - Tim as truktelėjo pečiais. - Palaukit ir pam atysit. N ag i, tai gal
judu galėtumėte suteikti papildom os inform acijos? Nes m an atrodo,
jog anksčiau ar vėliau ši mažylė būtų prisidariusi bėdos. N o riu pa
sakyti, ji d a ili, bet iškrypus. Taigi... koks čia rim tas reikalas? K o d ė l
mane išspyrė iš lovos vid ury nakties a d ik ti rūpestingą, dokum entuo
tą kažkokios mažos iškrypėlės skrodim ą?
- N enu tu okiu , - pasakiau.
- Liaukis. Iš tikrųjų, - kalbėjo daktaras Tim as, - aš savo kortas
atidengiau, dabar jūsų eilė.
- Klausyk, T im a i, - įsiterpė Konoras, - juokauji.

- E ik it šikt, - nervinosi Tim as, - judu, vyrukai, man skolingi.
N agi.
- Bijau, Piteris nem eluoja, - p atikino K onoras. - Težinom e, jog
ši žm ogžudystė įvykdyta d id e lio viešo japonų priėm im o m etu, ir jie
nekantrauja kuo greičiau viską išsiaiškinti.
- Suprantam a, - sutiko Tim as. - Paskutinįsyk čia k ilo pragariš
kos aistros, kai su byla buvo susijęs Japonijos konsulatas. Prisim enat
Takašim os pagrobim o bylą. G a l ir neprisim enat: ji nebuvo pateku
si į laikraščius. Japonai sugebėjo viską sutvarkyti la b a i tyliai. B et vis
tiek, sargybinis buvo nužudytas labai keistom is aplinkybėm is, ir net
dvi dienas jie m ūsų įstaigą pašėlusiai spaudė. Buvau nustebintas to,
ką jie sugeba. Pats senatorius Rouvas asm eniškai m um s skam bino ir
aiškino, kaip elgtis. Asm eniškai skam bino gubernatorius. V is i skam
b ino. Pagalvotum , kad pagrobė prezidento atžalą. N o riu pasakyti,
tie žm onės tu ri įtakos.
- Ž in o m a, turi. Jie dosniai už viską sum oka, - įeidamas į patalpą
pareiškė Greiham as.
- U žd aryk duris, - pabrėžė Tim as.
- Bet šį kartą visa suknista įtaka nepadės, - tarė Greiham as, - nes
šį kartą sučiupom e juos už pautų. Turim e nužudym ą, ir, rem iantis
laboratorijos duom enim is, be jo k ių abejonių galim e teigti, kad žu
dikas - japonas.
D id eliam e gretimame kam baryje su tvarkingom is m ikroskopų
eilėmis, apšviestame lygiom is eilėm is fluorescencinių lem pų, buvo
įsikūrusi patologijos laboratorija. Bet vėlyvą naktį didelėje erdvė
je darbavosi tik du laborantai. G reta jų piktdžiugiaudam as stovėjo
Greiham as.
- Patys pasižiūrėkit. Iššukavus gakdplaukius rastas vyro gaktos
plaukas, vidutiniškai garbanotas, kiaušininio pjūvio, beveik šim tu
procentų azijiečio. Iš p irm in ių spermos tyrim ų nustatyta kraujo gru
pė: A B , sąlyginai reta tarp baltųjų, bet daug įprastesnė tarp azijiečių.
P irm inė spermos skysčio baltym ų analizė rodo neigiam ą genetinę
žymę... ko? K a ip jis vadinasi?

- E tan olio dehidrogenazės, - atsakė laborantas.
- Teisingai, etanolio dehidrogenazės. T a i baltymas. Jo neturi
japonai. Jo nėra ir spermos skystyje. Tačiau yra D ieg o faktorius -
kraujo grupės baltym as. Laukiam e k itų tyrim ų rezultatų, bet tam pa
aišku, jog ši m ažulė, prieš ją nužudant, turėjo sm urtinių ly tin ių san
tykių su vyru japonu.
- A išku tik tiek, jog jos vaginoje radote japono spermos, - atšovė
Konoras, - ir viskas.
- Kristau, - susinervino Greiham as, - japono sperma, japono
gakdplaukis, japono kraujo faktorius. K albam e apie japoną {taria
mąjį.
Jis buvo išsidėliojęs nusikaltim o vietos nuotraukas, kuriose ant
posėdžių salės stalo gulėjo Serilė. Pradėjo vaikštinėti į kairę ir į de
šinę.
- Ž in au , kur, jūs, vyručiai, buvot ir žinau, jog tik švaistėt laiką, -
pareiškė Greiham as. -N u ė jo t vaizdo juostų, bet jos buvo dingusios,
tiesa? Tada nusibeldėte į jos butą, bet, prieš jum s ten atsirandant,
viskas buvo sutvarkyta. B ūtent to ir reikėtų tikėtis, jei nusikaltėlis -
japonas. Viskas aišku kaip du kart du.
Greiham as parodė į nuotraukas.
- Štai mūsų m ažulė. Serilė O stin iš Teksaso. D ailu tė. Jauna. P u i
kiai sudėta. Ji - aktorė, na, kažkas panašaus. N u sifilm u oja keliose re
klamose. G a lb ū t Nissan. Nesvarbu. Sutinka keletą žm onių. U žm ez
ga šiokių tokių p ažinčių. Patenka į kai kuriuos sąrašus. Sutinkate?
- Taip , - pritariau G reiham uL K onoras įdėm iai žiūrėjo į n u o
traukas.
- V ien aip ar kitaip, m ūsų Serilei neblogai sekasi, todėl, pakviesta
į d id įjį N akam oto bokšto atidarym ą, gali apsivilkti )x\o&\Jamamo-
to drapanėlę. J i atvyksta su kažkokiu biču, gal draugu, o gal kirpėju.
T ik ra s iššūkis. G a l ji pažįsta kitus, dalyvaujančius pobūvyje, gal ir ne.
Bet, bėgant laikui, kažkas, didis ir galingas, pasiūlo jai trum pam iš
trūkti. J i sutinka lip ti viršun. K o d ėl gi ne? Ši mergaitė mėgsta nuoty
kius. Jai patinka pavojai. J i ieško kliaučių. Taig i kopia į viršų - gal su
k itu vyriškiu, gal viena. B et kuriuo atveju, jie susitinka viršuje ir ieško
vietos tam padaryti. Jaudinančios vietelės. Ir nusprendžia, tikriausiai
jis, padaryti tai ant suknisto posėdžių stalo. Taig i, jie pradeda, k n i
sasi, bet reikalai išslysta iš rankų. Jos m eilužis šiek tiek persistengia,
galbūt jis irgi iškrypęs, ir... suspaudžia jos kaklą šiek tiek per stipriai.
J i m iršta. V is dar klausotės?
- Taip...
- Taig i m eilu žiu i kyla sunkum ų. Jis u žlipo laiptais iškrušti mer
gos, bet, nelaim ei, ją nužudė. Taigi, ką jis daro ? K ą jis gali daryti ?Jis
leidžiasi žemyn, vėl įsilieja į pobūvį, ir, kadangi jis didelis samurajų
šulas, pasako vienam savo pavaldinių, kad turi nedidelę problem ėlę:
ką tik nutraukė vietinės kekšės gyvastį. Labai neparanku, kai tvarka
raštis toks užim tas. Taigi parankiniai palaksto ir išm ėžia boso mėšlą.
Jie išvalo inkrim inuojančius įkalčius viršutiniam e aukšte. Išima vaiz
do juostas. Nuvyksta į butą ir pašalina visus įkalčius. Viskas puiku,
tik užtrunka. Tod ėl kažkas tu ri sulaikyti policiją. Štai tada pasirodo
m eilikaujantis suskis teisininkas Išiguras. Jis užkalbinėja m ums dan
tis geras pusantros valandos. Taigi. K a ip skamba?
K a i jis baigė, stojo tyla. Laukiau, kol prabils Konoras.
- N a , - galų gale pratarė Konoras, - keliu prieš tave skrybėlę, T o
mai. D augum a atžvilgių, tokia įvykių seka skamba nepriekaištingai.
- T u velniškai teisus, nepriekaištingai, - pasipūtė Greiham as, -
velniškai teisus.
Suskam bo telefonas.
- A r čia yra kapitonas Konoras? - paklausė laborantas.
K onoras nuėjo atsiliepti. Greiham as atsisuko į mane:
- Ž in a i, ką pasakysiu, japoškė nužudė tą m ažulę, o mes tuojau jį
surasime ir nudirsim e kailį. Nudirsim e.
- V is tiek, kodėl tu ant jų grieži dantį ? - paklausiau.
Greiham as dėbtelėjo į m ane paniuręs.
- A p ie ką kalbi?
- K a lb u apie tai, kaip tu nekenti japonų.
- E i, paklausyk, - užsivedė Greiham as, - išsiaiškinkim kai ką,
P itai-san. A š nieko ne nekenčiu. D irb u savo darbą. Juodas, baltas,
japonas - jok io skirtum o.

- Supratau, Tom ai.
Buvo vėlu, nenorėjau ginčytis.
- N e, velniai rautų. T u sušiktai galvoji, kad aš iš anksto nusistatęs.
- T ie sio g pam irškim , Tom ai.
- N e, p o paraliais. N epam irškim . N e dabar. Leisk m an kai ką tau
pasakyti, Pitai-san. T u sau susiveikei šitą sukruštą ryšių pareigūno
darbą, tiesa?
- Teisybė, Tom ai.
- Ir kodėl prašei to darbo ? K a d labai m ėgsti japonų kultūrą?
- N a , tuo m etu dirbau atstovu spaudai...
- N e, ne, nem alk šūdo. T u parašei prašymą, - pyko Greiham as, -
nes ten papildom ai m oka, tiesa? D u , trys tūkstančiai per metus.
M o k y m o stipendija. Departam entas gauna pajam ų iš Japonijos ir
Am erikos draugystės fondo, o naudoja jas kaip m okym o stipendiją
pajėgų nariams, kad jie galėtų to b u lin ti japonų kalbą, susipažintų su
kultūra. Taigi. K a ip sekasi tos studijos, Pitai-san?
- M okausi.
- K a ip dažnai?
- V ie n ą vakarą per savaitę.
- V ie n ą vakarą per savaitę. O jei praleisi pam oką, stipendiją pra
rasi?
-N e .
- T u suknistai teisus, neparasi. Tiesą sakant, nėra jokios skirtu
m o, lankai pam okas, ar ne. Tiesa ta, širduk, jog tu gauni kyšį. Tau j
kišenę įkrenta trys tūkstančiai baksų, tiesiai iš tekančios saulės šalies.
Ž in o m a, ne tiek jau ir daug. N iekas už tris gabalus tavęs nenupirks,
tiesa? Ž in o m a, ne.
- Klausyk, Tom ai...
- Reikalas tas, jog jie tavęs neperka. Jie tiesiog daro tau įtaką. T ie
siog nori, kad tu du kartus pagalvotum . K a d palankiau į juos žiūrė
tum .. ir kodėl gi ne? T o k ia žmogaus prigim tis. Jie daro tavo gyveni
m ą trupučiuką geresnį. Jie įneša dalį į tavo gerovę. Tavo šeimos. Tavo
mažylės. Jie kaso tau nugarą, tai kodėl tu negalėtum jiems pakasyti?
A r ne taip, Pitai-san?
- N e, ne taip, - pradėjau pykti.
- Būtent taip, - nepasidavė Greiham as. - B ūtent taip veikia įta
ka. N egin čytin ai. Sakai, jog tai netiesa. Pats sau neigi, bet viskas tie
sa. V ien in telis būdas lik ti švariam - tai bū ti svariam , žm ogau. Jeigu
negautum savo dalies, jei negautum iš ten jok ių pajamų, tuom et ga
lėtum kalbėti. A n tra vertus, žm ogau, jie tau m oka, o aš sakau, jog tu
jiems priklausai.
- T ik sušiktą m inutę...
- Taig i ne tau kalbėti apie neapykantą, žm ogau. Si šalis įsitrau
kusi į karą. K a i kurie žm onės tą supranta, o kai kurie k iti palaiko
priešo pusę. K a ip ir Antrajam pasauliniam kare - kai kuriem s m o
kėjo Vokietija, kad jie skelbtų nacių propagandą. N iu jo rk o laikraš
čiai spausdino vedam uosius tiesiai iš A d o lfo H itle rio lūpų. K artais
žmonės to net nežinojo. Bet taip buvo, taip ir būna kare, žmogau. O
tu - sušiktas kolaborantas.
Buvau dėkingas, kai tą akim irką sugrįžo K onoras. M u d u su G rei-
ham ui jau ketinom e k ib ti vienas kitam į adapus, kai K onoras ram iai
- Klausyk, Tom ai, pagal tavo scenarijų, kur po m erginos nužudy
m o pasidėjo juostos ?
- O , p o paraliais, tos juostos pragaišo, - atsakė Greiham as. - N ie
kuom et daugiau jų nepamatysite.
- N a, tuom et įdom u. N es skam bino iš skyriaus. A tro d o , centre
apsilankė ponas Išiguras. Ir atsinešė dėžutę su vaizdo juostom is.
M u m s peržiūrėti.
A š išvažiavau su K o n o ru . Greiham as sėdo į savo autom obilį.
- K od ėl, - paklausiau, - sakėt, kad japonai niekada neliestų G rei-
ham o?
- G reiham o dėdė, - pradėjo pasakoti Konoras, - A n tro jo pasau
lin io karo m etu buvo karo belaisvis. Buvo dislokuotas Tokijuje, ten
ir pradingo. G reiham o tėvas p o karo vyko išsiaiškinti, kas jam n u ti
ko. O kas nutiko - nem aloni istorija. T ikriau siai žinai, kad kai kurie
am erikiečiai karo belaisviai Japonijoje m irė nuo pragaištingų m edi

cin in ių eksperim entų. Buvo pasakojama, kad japonai pokštaudam i
m aitino savo pavaldinius jų kepenim is ir panašūs dalykėliai.
- N e, nieko panašaus nežinojau, - atsakiau.
- M anau, visi linkę tuos laikus pam iršti, - pasakė K onoras, - ir
gyventi toliau. Ir tikriausiai teisingai. D ab ar ten visai kita šalis. D ė l
ko užsivedė Greiham as?
- D ė l m ano ryšių pareigūno stipendijos.
- Sakei, kad tik penkiasdešim t per savaitę, - tarstelėjo Konoras.
- Tru p utėlį daugiau.
- K ie k daugiau?
- Beveik šimtas dolerių per savaitę. Penki tūkstančiai penki šim
tai per metus. B et čia mokesčiams už kursus, knygom s, praktikos
pratim am s, ateinančiai auklei, viskam .
- Taigi, gauni penkis gabalus, - konstatavo K onoras. - Ir ką?
- Greiham as sako, kad tai daro įtaką m ano sprendim am s. K a d
japonai mane papirkinėja.
- N a , tikriausiai bando, - pritarė Konoras. - Ypač subtiliai.
- Bandė ir jus?
- O , žinom a, - jis patylėjo. - Ir dažnai sutikdavau. D u o ti dovanas
užsitikrinant, kad bus pažiūrėta palankiai - japonai taip elgiasi ins
tinktyviai. N edaug skiriasi nuo to, ką darom e mes, pavyzdžiui, kvies
dam i bosą vakarienės. Reputacija yra reputacija. B et mes nekviečiam
boso vakarienės, kai tikim ės paaukštinim o. T in k a m a yra pakviesti
bosą ankstėliau, kai niekas nestatoma ant kortos. Tuom et telieka
gera valia. Tas pats ir su japonais. Jie tiki, jog turėtum gauti dovaną
anksčiau, todėl kad tuom et tai dar nėra kyšis. T a i - dovana. Būdas
užm egzti ryšius, k o l dar nėra jok io spaudim o.
- M anote, jog tai norm alu?
- M anau, jog taip sukasi pasaulis.
- Nem anote, jog čia kvepia korupcija?
K onoras dirstelėjo į m ane ir paklausė:
- O tu?
U žtru ko, k ol atsakiau.
- Taip. M anau, tikriausiai.

Jis pradėjo juoktis.
- N a , koks palengvėjimas, - pasakė, - nes, k itu atveju, japonai
visus savo pinigus tau švaistytų veltui.
- O kas čia taip juokinga?
- Tavo sutrikim as, kohai.
- Greiham as m ano, jog čia karas.
- N a , tai tiesa, - nesiginčijo Konoras. - M es neginčytinai kariau
jame su japonais. Tod ėl pažiūrėkim e, kokį siurprizą šiam susirėm i
m ui m ums paruošė ponas Išiguras.
K a ip paprastai, centro k rim in a lin io skyriaus vestibiulis penkta
me aukšte virte virė, netgi antrą valandą nakties. D etektyvai stum
dėsi tarp sum uštų prostitučių ir apklausai atitem ptų trūkčiojančių
narkotikų prekeivių. K am pe vyriškis languotu sp ortin iu kostium u
m oteriai pareigūnei su segtuvu šūkavo: „Pasakiau, prikąsk prakeiktą
liežu vį!“
Siam e verpetuojančiam e triukšm e M asao Išiguras akivaizdžiai
atrodė ne vietoje. Apsivilkęs tam siai m ėlynu šviesiais ruoželiais kos
tium u, sėdėjo kam pe suglaudęs kelius, nuleidęs galvą. A n t kelių laikė
kartoninę dėžę.
Pamatęs mus, pašoko ant kojų. Prispaudęs rankas prie šlaunų,
žem ai nusilenkė, taip pabuvo net kelias sekundes - gilios pagarbos
ženklas. Atsitiesęs tučtuojau dar kartą nusilenkė, šį kartą laukė, pa
silenkęs ir spoksodamas į grindis, k ol K onoras kažką jam sakė japo
niškai. Išiguras atsakė taip pat japoniškai, jo atsakymas buvo ramus
ir pagarbus. N epaliovė spoksojęs į grindis.
Tom as Greiham as truktelėjo mane prie vandens šaldytuvo.
- Šventas Kristau, - pratarė, - atrodo, lyg čia vyktų kokia sušikta
išpažintis.
- A h a , o gal? - atsakiau. N ebuvau tikras. Jau anksčiau teko m aty
ti, kaip Išiguras keičia savo elgseną.
Stebėjau su Išiguru kalbantį K onorą. Japonas tebeatrodė kaltas.
V isą laiką žiūrėjo į grindis.

- N iekuom et nebūčiau įsivaizdavęs, kad čia jis, - pasakė G reiha-
mas, - net p o m ilijo n o m etų. N iekada - kad jis.
- K a ip tai?
- T u ką, juokauji ? N u žu d y ti m erginą, paskui p asilikti kam baryje
ir visus siuntinėti. K o k ie sušiktai p lie n in ia i nervai. B et pažiūrėk į jį
dabar: Kristau, jis beveik bliauna.
Tas buvo tiesa: ašaros jau kaupėsi Išiguro akyse. K onoras paė
mė dėžę ir nusisuko, skersai kam bario atėjo prie mūsų. Padavė dėžę
man.
- Susitvarkyk su šituo. A š užrašysiu Išiguro parodym us.
- Taigi, - paklausė Greiham as, - jis prisipažino?
-K ą ?
- K a d nužudė.
- Po paraliais, ne, - nustebo K onoras, - kas privertė tave taip
pagalvoti?
- N a , jis visą laiką lankstosi ir inkščia...
- Č ia tiesiog sumimasen. N ežiūrėčiau į šitai per daug rim tai.
- Jis praktiškai verkia, - pridūrė Greiham as.
- V ie n todėl, kad m ano, jog ašaros jam padės.
- T a i jis neprisipažino?
- N e, bet, be kita ko, jis pripažino, kad juostos buvo paim tos. T a i
reiškia, jog vyrukas rim tai suklydo viešai girdamasis m ero akivaiz
doje. D abar gali b ū ti apkaltintas įkalčių slėpim u. Jam gali uždrausti
verstis advokato praktika. Jo bendrovė gali patekti į nem alonę. Išigu-
ras turi rim tų nem alonum ų ir tą supranta.
- T a i todėl jis buvo toks nusižem inęs? - paklausiau.
- Taip. Japonijoje, jei susim auni, geriausia, ką gali padaryti, tai
eiti pas valdžią ir surengti d id elį vaidinim ą: kaip tu apgailestauji ir
kaip blogai jautiesi, ir kaip niekada daugiau to nedarysi. Č ia tik pro
fo rm a, bet adm inistracijai susidarys įspūdis, kad išm okai pam oką.
T a i ir yra sumimasen-. begalinis atsiprašinėjimas. Savotiška japoniška
atsidavim o teism o m alonei versija. Japonijoje tai suprantama kaip
geriausias būdas gauti adeidim ą. Štai kaip elgėsi Išiguras.

- N o r it pasakyti, jis vaidino, - pasitikslino Greiham as. D e te k ty
vo žvilgsnis sugriežtėjo.
- Ir taip, ir ne. Lab ai sunku paaiškinti. Klausyk, peržvelk juostas.
Išiguras sakė, kad atnešė kasetinį vaizdo m agnetofoną, nes visos juos
tos įrašytos neįprastu form atu ir jis baim inasi, jog p eržiū rin t gali k ilti
sunkum ų. G erai?
A tid ariau kartoninę dėžutę. Pamačiau dvidešim t m ažų aštuonių
m ilim etrų laikm enų, panašių į garso juostų laikm enas ir m ažą W alk
m an dydžio dėžutę, kuri ir buvo kasetinis vaizdo m agnetofonas.
K a rtu buvo įdėti ir laidai priju n g ti prie televizoriaus.
- G erai, - pasakiau, - užm eskim akį.
Pirm ojoje juostoje, rodžiusioje keturiasdešim t šeštą aukštą, buvo
vaizdas iš kameros, pakabintos aukštai atrium e ir nukreiptos žem yn.
Juostoje buvo m atyti biure besidarbuojantys žm onės, tarsi ir įprasta
darbo diena. Prasukom e greičiau. Saulės šviesos stulpas, krintantis
pro langus, nubrėžė aukštą arką, paskui pradingo. Iš lėto blėstant
dienos šviesai, apšvietimas aukšte silpo, bluko. V ie n a p o kitos įsižie
bė stalinės lem pos. D arb u otojai judėjo lėčiau. Pam ažu pradėjo išei
dinėti, vienas p o k ito palikinėjo savo darbo stalus. K a i žm on ių pra
retėjo, pastebėjome dar šį tą. D abar kamera retkarčiais pajudėdavo
ir parodydavo panoram inį vaizdą su p ro šalį praėjusiu darbuotoju.
Tačiau anksčiau kamera to k io vaizdo nerodė. Pamažu supratome,
kad kam era nustatyta autom atiniam sufokusavim ui ir sekim ui. Jei
kadre daug juda - keletas žm on ių laksto į skirtingas puses, - kamera
nejuda. B et jei kadras beveik tuščias, kam era susifokusuoja į pro šalį
einantį atskirą in d ivid ą ir jį seka.
- Keista sistema, - nusistebėjo Greiham as.
- G a l apsaugos kam erai tai norm alu, - pasakiau. - Jiem s daug
labiau rū p i atskiras žm ogus aukšte, negu m inia.
M u m s bestebint įsižiebė naktinės lem pos. Prie rašomųjų stalų
nieko nebeliko. D abar juosta pradėjo smarkai m irksėti, beveik kaip
stroboskopas.
- Kažkas n utiko juostai ? - įtariai prisim erkė Greiham as. - Jie ką,
mus m ulkina? - N ežinau. N e, palaukit. N e tai. Pažiūrėk į laikrod į.
A n t sienos buvo m atyti biuro laikrodis. M in u tin ė rodyklė lėtai
sukosi nuo septintos trisdešim t lin k aštuntos valandos.
- La ik o slinktis, - pasakiau.
- Kas čia, fotografuojam a?
Linktelėjau.
- Tikriau siai, jei sistema kurį laiką nieko neidentifikuoja, kas de
šim t ar dvidešim t sekundžių ji fotografuoja pavienius kadrus, kol...
- N ag i, o kas čia?
M irksėjim as liovėsi. K am era pradėjo rodyti panoram inį ištuštė
jusio aukšto dešinės pusės vaizdą. B et kadre nieko nebuvo. T ik tušti
rašom ieji stalai ir atsitiktinės naktinės lempelės, m irksinčios vaizdo
juostoje.
- G a l kameroje įm ontuotas plataus spektro sensorius, - pasa
kiau, - kuris jaučia už paties vaizdo ribų. A rb a taip, arba kamera
pajudinta m echaniškai. G alb ū t, apsaugininko. G a lb ū t iš apsaugos
p u lto apačioje.
Panoram inis vaizdas sustojo ties lifto durim is tolim am e dešinia
jame kam pe, giliam e šešėlyje, p o kažkokia vaizdą užstojančia lubų
pertvara.
- Po perkūnais, na ir tamsu. A r ten kas nors yra?
- N ie k o nematau, - pasakiau.
Vaizdas kaitaliojosi, niekaip nesusifokusavo.
- Kas dabar nutiko? - stebėjosi Greiham as.
- A tro d o , kad autom atinis sufokusavimas sutriko. G a lb ū t negali
nuspręsti, į ką susifokusuoti. G a lb ū t pertvara k liu d o loginei grandi
nei. M aniškė kam era lygai taip pat elgiasi. Sutrinka, kai negali su
prasti, ką film uoju.
- Taig i kam era bando ties kažkuo susitelkti? Nes aš tai nieko ne
įžiū riu . Tiesiog juoda ir viskas.
- N e, įsižiūrėk. Ten kažkas m atyti. Pora blyškių kojų. Lab ai p lo

nos.
- Kristau, - pratarė Greiham as, - čia mūsų m ažulė. Stovi prie
lifto. N e , palauk. D ab ar ji juda.
Po akim irkos Serilė O stin žengė iš p o lu bų perdangos, ir pirm ą
kartą ją aiškiai pamatėme.
D a ili ir pasitikinti, nedvejodam a nužingsniavo j patalpos vidų.
Ė jo tiesiai, tikslingai, absoliučiai lengvai, spindėdam a jaunatvišku
nerūpestingum u.
-Jė za u , ji tikrai gerai atrodo, - pasakė Greiham as.
Serilė O stin buvo aukšta ir liekna, dėl trum pų šviesių plaukų
atrodė dar aukštesnė. Buvo tiesi. Lėtai apsisuko, apžiūrėjo kam barį
taip, tarsi jis jai priklausytų.
- N egaliu patikėti, kad tai m atom e, - sum urm ėjo Greiham as.
Supratau, ką jis n o ri pasakyti. M atėm e vos prieš keletą valandų
nužudytą m erginą. Regėjom e ją vaizdo juostoje, vaikštinėjančią vos
kelios m inutės prieš m irtį...
Ekrane Serilė O s tin nuo vieno rašom ojo stalo pakėlė spaudę, pa
sukiojo rankose, padėjo atgal. Atsisegė rankinę, vėl užsegė. Paskui
dirstelėjo į laikroduką.
- Pradeda nerim auti.
- Jai nepatinka, kad yra verčiam a laukti, - paaiškino Greiham as. -
Ir, lažinuosi, dažnai laukti jai netenka. T ik jau ne tokiai m erginai.
Į stalo paviršių ji pradėjo pirštais b ilsn oti aiškų ritm ą. M a n jis pa
sirodė pažįstamas. Lingavo galvą tuo ritm u. Greiham as sužvairavo į
ekraną:
- A r ji kalba? A r ji kažką sako ?
- Panašu, - atsakiau. Vos įžiūrėjom e judant jos lūpas. Ir tuom et
staiga perpratau jos judesius, supratau, jog galiu skaityti iš lūpų:
„Kram tau nagus ir laužau nykščius. T ik ra i panikuoju, bet jaučiuosi
smagus. M ažyte, m ane tu iš p ro to varai..!“
- Jėzau, - apstulbo Greiham as, - tu teisus. Ir kaip tau šovė į gal
vą?
. - K iln i, m aloninga ir stipri kaip ugnis...
Serilė liovėsi dainavus. Atsisuko į liftą.

- A , na, štai.
M e rg in a pasuko lin k liftų . Vos žengusi p o perdanga, apsivijo ran
kom is atvykusį vyriškį. Jiedu apsikabino ir šiltai pasibučiavo. Bet
vyriškis lik o p o perdanga. M atėm e Šerilę glėbiančias jo rankas, bet
niekaip neįžiūrėjom e veido.
- Velnias, - nusikeikė Greiham as.
- N esijaudink, - pasakiau, - netrukus jį pam atysim e. Jei ne su
šita kamera, tai su kita. Bet, manau, tikrai galim a pasakyti, jog su juo
ji tikrai ne ką tik susipažino. Šitą ji jau pažįsta.
- N eben t ji tikrai draugiška. E i, pažiūrėk, tas vyrukas laiko ne
švaisto.
V yriškio rankos nuslydo juoda suknute, pakėlė sijoną. Suspaudė
sėdmenis. Šerilė O s tin prisispaudė prie vyriškio. Jiedu apsikabino sti
priai, aistringai. N epaleisdam i vienas kito, lėtai sukdamiesi, ėjo gilyn
į patalpą. D abar į mus buvo atsukta vyriškio nugara. Šerilės sijonas
buvo užraitotas ik i juosmens. J i siekė ranka ir trynė jam tarpkojį. P o
relė pusiau nuėjo, pusiau nu klupčiojo prie artim iausio stalo. Vyriškis
adošė m erginos nugarą, bet staiga ji užprotestavo ir jį atstūmė.
- O i, oi, ne taip greitai, - pasišaipė Greiham as. - Be kita ko, mūsų
m erginos laikosi tam tikrų nuostatų.
N ustebčiau, jei viskas dėl to. Šerilė, atrodė, jau beveik jį p risilei
do, paskui staiga apsigalvojo. Pastebėjau, kad jos nuotaika pasikeitė
beveik akim irksniu, todėl pradėjau spėlioti, ar tik ji visą tą laiką ne-
apsim etinėjo, ar jos aistra nebus suvaidinta. Vyriškis tikrai neatrodė
ypatingai nustebintas staigaus jos pasikeitim o. Sėdėdama ant stalo, ji
nepaliovė jo stūm usi, beveik piktai. Vyriškis atsitraukė. Buvo vis dar
atsukęs mums nugarą. V eido negalėjome m atyti. Vos jis žengtelėjo
atgal, Šerilė vėl pasikeitė: dabar koketiškai šypsojosi. Lėtai n u sliu o
gė nuo stalo, pasitaisė sijoną, provokuodam a sukiojosi, vis dairėsi.
M atėm e vyriškio ausį ir veido šoną, pakankam ai, kad pastebėtume
judant žandikaulius. Jis kažką sakė m erginai. Ji šypsodamasi priėjo
artyn, vėl apsivijo rankom is kaklą. Jiedu vėl pradėjo bučiuotis, ran
kom is glam onėjo vienas kitą. Lėtai patraukė per biurą pasitarim ų
kam bario lin k .
- Taig i, vadinasi, pasitarim ų kam barį išsirinko ji?
- Sunku pasakyti.
- Velnias, vis dar nematau jo veido.
Šiuo m etu pora jau buvo beveik pasiekusi patalpos vidurį, kam era
film avo beveik tiesiai žemyn.
- A r jis tau panašus į japoną? - paklausiau.
- Iškrušk, kas pasakys. K ie k dar kam erų buvo šioje patalpoje?
- D a r keturios.
- N uostabu. Visose keturiose jo veido negali nesim atyti. M e s tą
šikn ių vis tiek nutversim .
- Z in a i, Tom ai, - pasakiau, - šitas vyrukas atrodo did žiu lis. Jis
atrodo už ją aukštesnis. O Šerilė aukšta m ergina.
- K as gali pasakyti, nelygu kaip pažiūrėsi. A išku tik tiek, kad jis
v ilk i kostium ą, nieko daugiau. N a gi, štai kur jie nudrožė. Į konferen
cijų salę.
Pasiekus pasitarim ų kam barį, ji staiga vėl pradėjo priešintis.
- O h o , - tarstelėjo Greiham as, - ji vėl ožiuojasi. Jauniklė nepa
stovios nuotaikos.
V yriškiai ją stipriai sugriebė, o Šerilė staigiai apsisuko, m ėgino iš
silaisvinti. Jis pusiau nešė, pusiau vilko ją į kam barį. Tarpduryje ji dar
kartą pasisuko ir priešindam asi sugriebė durų rėmą.
- A r čia ji pametė rankinę ?
- Tikriau siai. A išk ia i nem ačiau.
Pasitarim ų kam barys buvo tiesiai priešais kam erą, taigi aprėpėme
visos patalpos vaizdą, bet viduje buvo taip tamsu, kad du žmonės
tebuvo siluetai dangoraižių šviesų, m atom ų pro stiklą, fone. Vyriškis
pakėlė m erginą ant rankų ir aukštielninką paguldė ant stalo. J i gulėjo
pasyvi, bejausmė, k ol jis raitojo sijoną ant šlaunų. A trodė, ji sutinka,
skuba jo pasitikti. Tada jis padarė staigų judesį ir kažkas nuskriejo.
- Štai ir kelnaitės.
A trod ė, jog jos n u krito ant grindų, bet buvo sunku pasakyti. Jei
ten tikrai buvo kelnaitės, tai juodos arba kokios kitos tamsios spal
vos. „Per daug, - pagalvojau, - senatoriui R o u v u i“.

- K a i mes atvykom e, kelnaitės buvo dingusios, - žiūrėdam as j
ekraną pareiškė Greiham as. - Prakeiktas įkalčių slėpimas, aišku ir
paprasta, - jis pasitrynė rankas. - N ep a silik Nakam oto akcijų, šir-
duk, aš savo jau pardaviau, nes ik i rytojaus popietės jos bus ir sudilu
sio skatiko nevertos.
Ekrane ji vis dar kvietė, vyriškis krapštėsi su užtrauktuku, kai stai
ga ji atsisėdo ir sm arkiai smogė jam į veidą.
- N a štai, prasideda, - tarstelėjo Greiham as, - šiek tiek priesko
nių.
Vyriškis sugriebė jos rankas, pabandė pabučiuoti, bet ji priešinosi,
suko veidą šalin. Jis prispaudė Šerilės nugarą prie stalo. U žgulė visu
svoriu ir taip laikė. Jos nuogos kojos spardėsi ir maskatavo.
D u siluetai jungėsi ir skyrėsi. Buvo sunku nustatyti, kas tiksliai
vyksta. A trodė, tarsi Serilė tebem ėgintų atsisėsti, o vyriškis tebestum-
tų jos nugarą. Žm ogėnas laikė ją prispaudęs, vieną ranką uždėjęs ant
krūtinės, tuo tarpu ji spardė jį kojom is, sukiodam asi ant stalo. Jis su
gebėjo m erginą išlaikyti, bet atrodė, kad veiksmas reikalauja daugiau
pastangų, negu jaudina. Ilgainiui m an pasidarė sunku stebėti vaizdą,
kurį matau. A r čia buvo tikras žaginim as? A r ji vaidina? Be kita ko,
ji nepaliovė spardytis ir kovoti, bet niekaip nepajėgė jo nustum ti. Ž i
nom a, vyriškis gali bū ti stipresnis, bet m an susidarė įspūdis, kad būtų
jį nuspyrusi, jei tikrai būtų norėjusi. O kartais atrodydavo, kad jos
rankos apsiveja jo kaklą ir visai nem ėgina stum ti. Bet sunku ką nors
tikrai pasakyti, kai matai...
- O h o , nem alonum ai.
Vyriškis liovėsi ritm ingai judėjęs, Serilė p o juo suglebo. M ergin os
rankos nuslydo nuo jo pečių, nu krito ant stalo. Jos kojos atsipalaida
vusios tysojo abipus vyriškio.
- A r čia tai? - nusistebėjo Greiham as. - A r tai ką tik įvyko?
- N egaliu pasakyti.
Vyriškis paplekšnojo jai per skuostus, paskui aršiau papurtė. A t
rodė, kažką sako. K u rį laiką jis taip pabuvo, kokias trisdešim t sekun
džių, o paskui nusiropštė nuo kūno. M erg in a lik o ant stalo. Vyriškis
apėjo aplink. Judėjo lėtai, tarsi negalėdamas patikėti.

Paskui jis dirstelėjo j kairę, tarsi būtų ką nors išgirdęs. Pastovėjo
akim irką sustingęs, paskui, atrodo, susivokė. Ėm ė veikti: vaikščiojo
p o kam barį, m etodiškai dairydamasis. K ažk ą pagriebė nuo grindų.
- Kelnaitės.
- J is pats jas paėmė, - susinervino Greiham as, - mėšlas.
Paskui vyriškis apėjo ap lin k m erginą ir trum pam iš kitos pusės
pasilenkė prie jos kūno.
- K ą jis ten daro?
- N ežinau. Nem atau.
- Mėšlas.
Vyriškis atsitiesė ir išskubėjo iš pasitarim ų kam bario atgal į atriu-
mą. D ab ar matėme nebe siluetą. D abar turėjom e galim ybę nustatyti
vyriškio asmenybę. Bet jis ėjo atsigręžęs į pasitarim ų kam barį. Į m i
rusią m erginą.
- E i, katinėli, - kreipėsi Greiham as į vaizdą ekrane, - pažiūrėk
čionai, katinėli. N ag i, tik m inutėlei.
Ekrane, tebežiūrėdamas į negyvą draugę, vyriškis žengė dar kelis
žingsnius atrium u. Tuom et pasuko ir sparčiai nužingsniavo į kairę.
- J is neketina grįžti prie liftų , - pasakiau.
- N e. Ir nematau jo veido.
- K u r jis pasileido?
- Tolim am e gale yra laiptai, - paaiškino Greiham as. - Atsarginis
išėjimas.
- K o d ė l jis eina ten, o ne prie liftų?
- Kas žino. A š tik n oriu dirstelėti jam į veidą. T ik kartelį.
B et dabar vyriškis jau buvo to li į kairę nuo kameros, ir, nors nebe
buvo nusisukęs, matėme tik jo kairę ausį ir skruostikaulį. Jis sparčiai
žingsniavo. N etrukus jis pradings mums iš akiračio p o lubų perdan
ga tolim ajam e patalpos gale.
- A c h , p o paraliais, tas kam pas netikęs. Pažiūrėkim e kitą juostą.
- M in u tė lę , - paprašiau.
M ūsiškis vyrukas žingsniavo lin k tamsaus praėjim o, vedusio prie
laiptų. Bet pakeliui praėjo pro dailų veidrodį paauksuotais rėmais,

kabantį ant sienos praėjim o dešinėje. Jis praėjo pro veidrodį, beveik
iš karto pasilenkė p o perdanga ir galutinai pradingo tamsoje.
- Štai dabar!
- K a ip sustabdyti šitą daiktą?
Pašėlusiai m aigiau m agnetofono m ygtukus. G a lų gale radau vie
ną, kuris sustabdė juostą. Atsukom e atgal. Tada vėl paleidom e p ir
m yn.
Ir vėl vyriškis tikslingai žengė tamsaus praėjim o lin k ilgais, spar
čiais žingsniais. Jis praėjo p ro veidrodį ir tik akim irkai - vieninte
liam vaizdo kadre - galėjom e pam atyti veidrodyje atsispindėjusį jo
veidą - aiškiai pam atyti. Paspaudžiau stabdym o m ygtuką vaizdui
sulaikyti...
- Bingo, - pasakiau.
- Sukruštas japoškė, - apsidžiaugė Greiham as, - o ką aš sakiau.
Iš veidrodžio sustingęs žvelgė veidas žudiko, žingsniavusio laiptų
lin k . N ebuvo sunku atpažinti įsitem pusio E d ž io Sakamuros b ru o
žus.
- Šitas m ano, - pareiškė Greiham as. - Byla m ano. K etin u eiti ir
suim ti šunsnukį.
- Ž in om a, - nesiginčijo Konoras.
- N o riu pasakyti, - tarė Greiham as, - geriau aš eisiu vienas.
- Ž in o m a, - neprieštaravo Konoras, - čia tavo byla, Tom ai. Elkis,
kaip tau atrodo geriausia.
Kapitonas brūkštelėjo G reih am u i E d ž io Sakamuros adresą.
- T a i nereiškia, jog nevertinčiau jūsų pagalbos, - kalbėjo G re ih a
mas, - bet geriau susitvarkysiu pats. D ab ar geriau tiesiai paklausiu:
judu, vyručiai, šį vakarą jau kalbėjotės su juo ir nesulaikėte ?
- Teisingai.
- G erai jau, nesijaudinkit, - tęsė Greiham as, - raporte apie tai
pam iršiu. N egrįšiu prie jūsų, pažadu. - Besimėgaudamas būsim u Sa
kam uros areštu Greiham as tapo kilniaširdis. D irstelėjo į laikrodį. -
Suknistas „P u ik iai“. M ažiau nei šešios valandos p o pirm o skam bu
čio, o jau turim žudiką. N eblogai.

- N a , tiesiog čia žudiko neturim e, - paprieštaravo Konoras. - Jei
būčiau tavo vietoje, areštuočiau jj nieko nelaukdamas.
- J a u einu, - spirgėjo Greiham as.
- Taip , Tom ai, - tarstelėjo lin k durų einančiam G reih am u i K o
noras, - Ed is Sakamura - keistas bičas, bet tikrai ne smurtautojas.
Lab ai abejočiau, ar jis ginkluotas. T ikriau siai net neturi ginklo. Jis su
rudaplauke patraukė nam o iš vakarėlio. D abar tikriausiai su ja lo v o
je. M anau, turėtų b ū ti akivaizdu, jog sulaikyti jį reiktų gyvą.
- E i, - nusistebėjo Greiham as, - kas čia judviem pasidarė?
- T ie sio g pasiūliau, - pasakė Konoras.
- T ik ra i m anot, kad ketinu nušauti tą mažą subingalvį ?
- Ju k ketin i pasiim ti porą p atru lių pastiprinim ui, tiesa ? - n esilio
vė K onoras. - Patrulius lengva sudirginti. T ie sio g dėstau faktus.
- Klausyk, ačiū už tokią suknistą pagalbą, - atrėžė Greiham as ir
išėjo. Jis buvo toks stambus, jog, norėdamas praeiti pro duris, turėjo
tru putį pasisukti.
Stebėjau jį išeinantį.
- K o d ė l leid ot jam tvarkytis vienam?
- Č ia jo byla, - truktelėjo pečiais Konoras.
- Bet visą naktį atkakliai nagrinėjote šią bylą. K o d ė l dabar liovė
tės?
- Leiskim e G reih am u i p risiim ti šlovę, - atsakė Konoras. - Tarp
kitko, ką tai tu ri bendra su m um is ? A š - atsistatydinęs faras, o tu viso
labo korum puotas ryšių pareigūnas. - Lin ktelėjo į vaizdo m agneto
foną. - A r parodysi, prieš parveždam as mane nam o ?
- Ž in o m a, - atsukau juostą.
- D a r būtų neblogai išlenkti pu od elį kavos, - tarė Konoras. -
K rim in a lin io skyriaus laboratorijoje ją ruošia pu ikiai. Bent jau anks
čiau.
- N o rit, kad nueičiau kavos, kol stebėsit juostą? - pasitikslinau.
- B ū tų nuostabu, kohai, - šyptelėjo Konoras.
- Ž in o m a, - paleidau juostą ir pasisukau eiti.
- Ir, kohai, k ol esi čia, paklausk n aktinio budėtojo, kokia vaizdo
įranga yra departamente. Nes visa tai reikia perrašyti. Be to, gali p ri
reikti kokybiškų kai kurių kadrų kopijų. Ypač jei departam entą dėl
Sakamuros arešto apkaltins japonų p u olim u . M u m s gali prireikti
nuotraukos kaip pateisinančio dokum ento. Patiems apsiginti.
Geras požiūris.
- G erai, - pasakiau, - patikrinsiu.
- N orėčiau juodos su šaukšteliu cukraus, - dar pasakė K onoras ir
nusisuko j ekraną.
K rim in alin ės tyrim ų skyrius, arba K T S , buvo Parker C e n tro rū
syje. K a i nusileidau, jau buvo p o antros nakties ir daugum a sekcijų
uždarytos. K T S daugiausia d irb o nuo devynių ik i penkių. Ž in o m a,
kom andos darbavosi ir naktį, rinko įkalčius iš nusikaltim ų vietų, bet
paskui įkalčiai ik i k ito ryto buvo saugom i arba centro, arba vieno iš
pad alin ių spintelėse.
N uėjau prie kavos aparato mažoje kavinukėje prie Slaptų atspau
dų skyriaus. V isu r ap lin k kabojo m aždaug tokie užrašai: „ A R P L O -
V E IS I R A N K A S ? T A U S V A R B U “ arba „ N E K E L K P A V O J A U S
B IČ IU LIA M S P A R E IG Ū N A M S . P LA U K IS R A N K A S “. Prie
žastis paprasta: K T S kom andos naudojo nuodus, ypač krim inalistų
kom anda. A p lin k maišėsi tiek daug gyvsidabrio, arseno ir chrom o,
kad anksčiau pareigūnai kartais apsirgdavo vos atsigėrę iš plastikin io
p uodelio, kurį atsitiktinai palietė kitas laboratorijos darbuotojas.
B et dabar žm onės tapo daug atsargesni. Paėmiau du puodelius
kavos ir nuėjau prie n aktin io budėtojo posto. Budėtoja D žeke L e
vin, stam bi m oteris toreadoro kelnėm is ir oran žin iu peruku, sėdėjo
ant stalo susikėlusi kojas. N epaisant keistuoliškos išvaizdos ji buvo
plačiai pagarsėjusi kaip geriausia departam ento sunkiaadetė. Skaitė
žurnalą „Šiuolaikinė nuotaka“.
- K e tin i dar kartą pabandyti, D žeke? - paklausiau.
- Po paraliais, ne, - atšovė m oteris. - M a n o duktė.
- J i išteka?
- Paplepėkim apie ką nors linksm esnio, - paprašė D žeke. - A r
viena tų kavų - man?
- A deisk, - pasakiau, - bet turiu tau klausim ą. Kas tvarkosi su
vaizdo įkalčiais?
- V aizdo įkalčiais?
- Pavyzdžiui, juostom is iš sekim o kam erų. K as jas analizuoja,
daro pilnam etražes kopijas ir panašiai ?
- N a , mums nedažnai dėl šito skam bina, - tarė m oteris. - A n k s
čiau tvarkėsi tie, kas dirba su elektronika, bet dabar užleido. Šiuo
m etu vaizdo juostos keliauja į Slėnį ar M e d la r H o lą . - Ji atsisėdo
tiesiai, pervertė adresų knygą. - Jei nori, gali pasikalbėti su B ilu H e i-
relsonu iš M ed laro. Bet, jei tu ri ką ypatinga, gal geriau perduokim
R V L arba Sudėtingų vaizdų laboratorijai prie P ietų K aliforn ijos u n i
versiteto. N o ri kontaktin ių num erių ar eisi per H eirelsoną?
Kažkas jos balse pašnibždėjo, kaip reikia elgtis.
- T ikriau siai paim siu kontaktinius num erius.
- Taip , ir aš taip pasielgčiau.
Užsirašiau telefonų num erius ir pasukau atgal į skyrių. K onoras
jau buvo peržiūrėjęs juostą ir dabar suko ją p irm yn atgal toje vietoje,
kur veidrodyje pasirodo Sakam uros veidas.
- Ir kaip? - paklausiau.
- Č ia tikrai Edis, viskas teisingai, - jis atrodė ramus, beveik abe
jingas. Paėmė kavą ir siurbtelėjo. - Siaubinga.
- Taip , žinau.
- K itad os buvo geresnė, - K onoras padėjo p u od elį, išjungė vaiz
do m agnetofoną, atsistojo ir pasirąžė. - K ą gi, m anau, šį vakarą p u i
k iai pasidarbavome. K ą pasakytum , jei šiek tiek num igtum e? Rytą
Sanset H ils e tu riu svarbų g olfo mačą.
- G erai, - sutikau. Sudėjau į dėžutę juostas, rūpestingai įstačiau
ir vaizdo m agnetofoną.
- K ą ketin i daryti su tom is juostom is ? - paklausė Konoras.
- Padėsiu įkalčių saugykloje.
- Č ia originalai, - pasakė K onoras, o kopijų neturim e.
- Ž in au , bet ik i rytojaus nieko negaliu padaryti.
- Būtent taip ir manau. Tod ėl kodėl tau jų nepasiėmus?
- Pasiim ti nam o?
D epartam ento veikė visa krūva draudim ų dėl įkalčių nešim osi
nam o. Švelniai tariant, tai prieštaravo taisyklėms.

Jis gūžtelėjo pečiais.
- A š jų nepalikčiau, nerizikuočiau. Pasiim k juostas, o rytoj pats
galėsi padaryti kopijas.
Pasikišau dėžutę p o pažastim i ir paklausiau:
- A r nem anote, jog kas nors iš departam ento galėtų...
- Ž in o m a, ne, - p atikino Konoras, - bet čia esm iniai įkalčiai ir
ju k nenorim e, kad, k o l m iegosim e, kas nors įkalčių saugykloje pasi
vaikščiotų su stipriu m agnetu.
T a ig i vis dėlto juostas pasiėm iau. Pasukę lin k išėjim o, praėjome
pro ram utėliai sėdintį ir atgailaujantį Išigurą. K onoras kažką greitai
pasakė jam japoniškai. Išiguras pašoko ant kojų, paskubom is nusi
lenkė ir nužingsniavo.
- A r jis tikrai toks išsigandęs ?
- Taip , - p atikino K onoras.
Išiguras greitai skuodė k orid oriu m i m um s priešaky, žem ai nulei
dęs galvą: tikra baikštaus, įsibaim inusio žmogaus karikatūra.
- K odėl? - stebėjausi. - Ju k jis gyvena čia pakankam ai seniai, kad
žin otų , jog bet kokia byla, kurią galim e jam iškelti dėl įkalčių nuslė
p im o, nebus svari. Ir turim e dar m ažiau argum entų prieš Nakam oto.
- Viskas ne taip, - atsakė Konoras. - Jis jaudinasi ne dėl teisėtu
m o. Jis jaudinasi dėl skandalo. Nes, jei būtum e Japonijoje, b ūtinai
k iltų skandalas.
Pasukome už kam po. Išiguras laukė prie liftų . M es taip pat lū
kuriavom e. A k im irk a buvo kebli. Atvažiavo pirm as liftas, ir Išiguras
mus praleisdamas žengė į šoną. D urys užsidarė, o jis vis linkčiodam as
lik o vestibiulyje. Liftas pajudėjo žem yn.
-Ja p o n ijo je ir su juo, ir su jo kom panija būtų amžiams baigta.
- K o d ė l?
- Nes Japonijoje skandalas yra dažna priem onė, griaunanti nu
sistovėjusią tvarką. Padedanti atsikratyti galingo oponento. Ten to
kia procedūra gana įprasta. Atrandate pažeidžiam ą vietą, pateikiate
spaudai arba vyriausybės tyrėjams. Neišvengiam ai kyla skandalas,
o asmuo arba organizacija žlunga. Štai kaip per šauktinių skandalą
buvo nuverstas m inistras pirm ininkas Takešita. A rb a finansų skan

dalas, aštuntame dešim tm etyje nuvertęs m inistrą p irm in in k ą Tana-
ką. Šitaip japonai prieš porą m etų apm ulkino G eneral Electric.
- A p m u lk in o General Electric?
- Yokogava skandalas. Ju k girdėjai? N e? N a , čia klasikinis japo
niškas ėjimas. Prieš keletą m etų General Electric gam ino geriausią pa
saulyje tyrim ų įrangą ligoninėm s. General Electric suformavo dukte
rinę bendrovę Yokogava M e d ical, ku ri užsiim tų kom panijos įrangos
pardavim u Japonijoje. G eneral Electric darė verslą japonišku būdu:
numušė kainas, kad užkariautų d alį rinkos, pasiūlė puikų tiekim ą ir
aptarnavim ą, sm agino klientus - dovanojo potencialiem s pirkėjams
lėktuvų bilietus ir kelionės čekius. M es vadintum e tai kyšiais, bet Ja
ponijoje tokia procedūra standartinė. Yokogava greitai tapo rinkos
lyderė, aplenkdam a japonų kom panijas, pavyzdžiui, Toshiba. Japo
nų bendrovėm s tai nepatiko ir jos pradėjo skųstis neteisybe. T aig i
vieną dieną vyriausybės agentai surengė reidus Yokogava biuruose ir
rado kyšininkavim o įrodym ų. Areštavo keletą Yokogava tarnautojų ir
skandalu apjuodino įm onės vardą. General Electric pardavim ai Japo -
nijoje itin sumažėjo. N iekam nerūpėjo, kad japonų kom panijos taip
pat siūlo kyšius. D ė l tam tik rų priežasčių į pinkles pateko ne japonų
bendrovė. N uostabu, kaip kartais nutinka.
- A r tikrai taip blogai? - pasmalsavau.
- Japonai gali b ū ti labai ryžtingi, - pasakojo K onoras. - Jie sako:
„Verslas - tai karas“, tą ir tin i omenyje. Ju k žinai, jog japonai visą
laiką m um s teigia, kad jų rin ka atvira. Tačiau, jei anksčiau japonas
nusipirkdavo am erikietišką autom obilį, vyriausybė jam adikdavo au
ditą. Taig i labai greitai am erikietiškų autom obilių niekas nebepirko.
V a ld in in k a i tik gūžčiojo pečiais: ką jie gali padaryti ?Jų rinka atvira:
jie negali padėti, jei niekas nenori am erikietiškų transporto priem o
nių. Trukdym ai begaliniai. Kiekvienas im portuojam as autom obilis
dar doke atskirai tu ri b ū ti patikrintas, ar atitinka išm etam ųjų dujų
standartus. K artą buvo uždraustos užsieninės slidės, nes japoniškas
sniegas neva drėgnesnis nei amerikietiškas ar europietiškas sniegas.
Štai kaip japonai elgiasi su kitom is šalimis, todėl nieko keista, kad
bijo, jog gali tekti pajusti savo pačių vaistų skonį.

- Taig i Išiguras tikisi kažkokio skandalo? Nes taip n utiktų Japo
nijoje?
- Taip. Jis bijo, kad su N akam oto bus susidorota vienu kirčiu . G a
lim ybių yra, toks verslo tvarkymas bus įprastas rytojaus Los Andžele.
N uvežiau K o n o rą atgal į jo butą. K a i jis lip o iš mašinos, pasa
kiau:
- N a , buvo įdom u , kapitone. A č iū už kartu praleistą laiką.
- N ėra už ką, - atsakė Konoras. - Jei kada reikės pagalbos, skam
bin k.
- T ik iu o si, jo g jūsų rytdienos golfo mačas nelabai anksti.
- Tiesą sakant, septintą, bet m ano am žiuje jau nereikia daug m ie
go. Ž aisiu Sanset H ilse .
- A r ten ne japonų kortai ?
Pastaruoju m etu Los A n džele Sanset H ils o užm iesčio klu b o įsi
gijim as buvo vienas labiausiai p iktin an čių dalykų. Tūkstantis devyni
šim tai devyniasdešim tais metais vakarų Lo s A n d že lo golfo aikšty
nas buvo nupirktas už nežm oniškai didelę grynųjų sumą: du šim tus
m ilijo n ų dolerių. Tada nauji savininkai japonai pareiškė, jog nieko
nekeis. B et šiuo m etu nariai am erikiečiai iš lėto išstum iam i paprasta
procedūra: vos am erikietis išstoja, jo vieta pasiūlom a japonui. T o k i
juje vieta Sunset H ils o golfo klube parduodam a už m ilijon ą dolerių.
Yra ilgas laukiančiųjų sąrašas.
- N a , - tarė K onoras, - žaidžiu su vienu japonu.
- A r dažnai?
-Ja p o n a i, kaip žinai, pam išę dėl golfo. Stengiuosi žaisti du kartus
per savaitę. Kartais sužinau įd o m ių dalykėlių. Labanakt, kohai.
- Labanakt, kapitone.
Nuvažiavau nam o.
Sukau į Santa M o n ik o s greitkelį, kai suskambo telefonas. Skam
b in o k rim in a lin io skyriaus operatorė.
- Leitenante, turim e specialiųjų tarnybų iškvietim ą. D etektyvu i
įvykio vietoje reikia ryšių pareigūno pagalbos.

- G erai, - atsidusau.
M e rg in a padiktavo m o b ilio jo num erį.
- Sveikas, širduk.
Greiham as.
- Sveikas, Tom ai, - pasakiau.
- A r tu jau vienas?
- Taip . Važiuoju nam o. O ką?
- G alvoju, - pasakė Greiham as, - gal šiame arešte verčiau tegu
dalyvauja ir ryšių pareigūnas japonam s ?
- M an ia u , n o ri susitvarkyti vienas.
- A h a , na, galbūt norėtum atvykti ir padėti. N a , kad viskas būtų
pagal įstatymą?
- A r reikia P T S ? - paklausiau. Turėjau om eny - priden gti tavo
šikną.
- E i. T a i ar padėsi m an, ar ne?
- Ž in o m a , Tom ai. A š pakeliui.
- Laukiam .
E d is Sakamura gyveno mažame namelyje vienoje tų siaurų besi
sukančių gatvelių aukštai H o liv u d o kalvose virš 101-ojo greitkelio.
Buvo be p enkiolikos trečia, kai p o dar vieno posūkio pam ačiau du
juodai baltus p atru lių autom obilius išjungtom is šviesomis ir gelsvai
rudą G reih am o sedaną, pastatytus šalikelėje. Greiham as, stovėda
mas su patruliu, rūkė cigaretę. Turėjau pavažiuoti šiek tiek atgal, kol
radau vietą sustoti. Tada nuėjau pas vyrus.
Žvelgėm e į E d ž io namą, iškilusį virš gatvės lygyje esančio gara
žo. Nam as buvo penkto dešim tm ečio statybos, vieno ar dviejų m ie
gamųjų, baltai nutinkuotas. Šviesos nedegė, girdėjom e dainuojant
Frenką Sinatrą.
- Jis ne vienas, - nusprendė Greiham as, - atsivedė keletą m erg
šių.
- K a ip n o ri elgtis? - paklausiau.
Greiham as ėmė pasakoti:

- V aikinai liks čia. N esijaudink, liepiau jiem s nešaudyti. M u d u su
tavim nueisim e ir jį suim sim e.
Statūs laiptai vedė iš garažo į namą.
- G erai, tu e in i per priekį, aš eisiu iš galo.
- Po paraliais, ne, - paprieštaravo Greiham as. - N o riu , kad bū
tim i su m anim , širduk. Ju k jis nepavojingas, tiesa?
Pam ačiau pro vieną langą praeinant m oters siluetą. J i atrodė n u o
ga-
- Turėtų būti, - pasakiau.
- Tu om et gerai, im k im ir padarykim .
Po vieną pradėjom e kopti laiptais. Frenkas Sinatra dainavo „M a n o
kelias“. G irdėjom e m oterų juoką. A trod ė, jog tikrai krizena daugiau
nei viena.
- Kristau, tikiuosi, jie prisiuostę kokių prakeiktų narkotikų.
Pagalvojau, jog tikim ybė tikrai didelė. V is lankstydam iesi, kad
nebūtum e pam atyti p ro langus, pasiekėme laiptų viršų.
Priekinės ispaniškos durys buvo sunkios ir tvirtos. Greiham as
luktelėjo. Žengiau keletą žingsnių lin k nam o galo, kur mačiau žalsvą
baseino lem pučių švytėjimą. T ikriau siai buvo ir į baseiną vedančios
galinės durys. M ėg in au nustatyti, kur jos yra.
Greiham as patapšnojo m an per petį. G rįžau . Jis atsargiai pasuko
p riek in ių durų rankeną. A trakin ta. Greiham as išsitraukė revolverį ir
dirstelėjo į mane. Paėmiau savo ginklą.
Jis luktelėjo, pakėlęs tris pirštus. Skaičiavo ik i trijų.
Greiham as spyrė į priekines duris, ir m udu staigiai įpuolėm e,
šaukdam i: „Ram iai, p olicija! N ė iš vietos, p o licija !“ Prieš patekda
mas į svetainę, girdėjau m oterų spiegimą.
Jos buvo dvi, visiškai nuogos, lakstė p o kam barį ir spiegė iš visų
plaučių: „E d i, E d i!“ E d ž io niekur nebuvo.
- K u r jis? - rėkis Greiham as. - K u r Ed is Sakamura?
Rudaplaukė, pastvėrusi nuo sofutės pagalvę, prisidengė ir suspie
gusi: „N ešdinkis iš čia, tu išpera!“, sviedė pagalvę į Greiham ą. K ita

m ergina, b londinė, cypdam a nukūrė j miegamąjį. Nusekiau ją, o ru
daplaukė sviedė į mus kitą pagalvę.
Miegam ajam e blon din ė parkrito ant grindų ir suvaitojo iš skaus
m o. Greiham as pasilenkė prie jos su revolveriu.
- Nešauk! - suklykė m ergina. - A š nieko nepadariau!
Greiham as sugriebė ją už kulkšnies. Jos nuogas kūnas pašėlusiai
sukiojosi. M erg in a puolė j isteriją.
- K u r Edis? - klausė Greiham as. - K u r jis?
- Susitikim e! - suspiegė m ergina.
-K u r?
- Susitikim e! - ir suspurdėjusi laisvąja koja spyrė G reih am u i į
pautus.
- O , Kristau, - sum aurojo Greiham as ir paleido m erginą. Jis užsi
kosėjo ir sunkiai sudribo ant grindų. A š grįžau į svetainę. Rudaplau
kė apsiavė aukštakulnius, bet daugiau - nieko.
- K u r jis? - paklausiau.
- Jūs - niekšai, - iškošė m ergina, - jūs sukrušti niekšai.
N uėjau p ro ją lin k durų tolim ajam e kam bario kam pe. U žrakintos.
Rudaplaukė pasivijusi pradėjo kum štukais daužyti m ano nugarą.
- P alik jį ramybėje! P alik jį ramybėje!
K o l ji mane trankė, m ėginau atidaryti užrakintas duris. A trodė,
jog iš kitapus girdžiu sklindančius balsus. K itą akim irką į duris tren
kėsi stambus G reih am o korpusas ir m edis išlakstė į šipulius. D urys
atsidarė. Pamačiau virtuvę, apšviestą žalių lauko baseino šviesų. Pa
talpa buvo tuščia. G alinės durys atidarytos.
- Velnias.
D ab ar rudaplaukė užšoko m an ant nugaros ir kojom is apsivijo
liem enį. Rėkaudam a nešvankybes, rovė man plaukus. Sukausi ratais,
m ėgindam as ją nusim esti. Č ia buvo vienas tų keistų m om entų, kada,
vidury sumaišties, galvoji: „B ū k atsargus, tik nesužeisk jos“, nes at
rodys nekaip, jei jaunai m ergaitei lūš ranka ar trekštelės šonkaulis.
V is vien visi įžiūrės vien policijos brutalum ą, nesvarbu, kad šiuo m o
m entu ji su šaknim is rauna m an plaukus. Rudaplaukė įkando m an į

ausį, baisiai suskaudo. Bloškiausi į sieną ir išgirdau, kaip ji krioktelė
jo, tarsi pritrūkus kvapo. A tsikabino.
P ro langą m ačiau laiptais žem yn bėgančią tamsią figūrą. G reiha-
mas ją irgi matė.
- Iškrušk, - nusikeikė.
Jis nuskuodė, aš pasileidau iš paskos, bet rudaplaukė tikriausiai
pakišo m an koją, nes sunkiai dribau, o kai atsistojau, išgirdau įsijun
giant patru lių au tom ob ilių sirenas ir užsivedant variklius.
Tu om et jau buvau lauke, bėgau laiptais žem yn. G a l dešim čia m e
trų, kokias trisdešim t pėdų atsilikau nuo G reiham o, kai E d ž io Ferra
r i išsuko iš garažo, įkalė pavarą ir nuriaum ojo gatve.
P atrulių autom obiliai akim irksniu pradėjo jį persekioti. G reiha-
mas bėgo prie savo sedano. Jis jau nuvažiavo paskui patrulius, o aš vis
dar bėgau prie savo au tom obilio, pastatyto tolėliau gatvėje. G re ih a
m o au tom ob iliu i švystelint pro mane, m ačiau jo veidą - nuožm ų ir
piktą.
Įšokau į savo au tom obilį ir nusekiau.
G re ita i lėkti kalvose ir kalbėti telefonu neįm anom a. N e t nem ė
ginau. Buvau gal per k o k į puskilom etrį atsilikęs nuo G reiham o, o
jis dar šiek tiek - nuo dviejų patru lių au tom obilių. K a i pasiekiau
viaduką per 101-ąjį, m ačiau greitkeliu lekiančius m irksinčius žiburė
lius. Turėjau įju ngti atbulinę pavarą, sugrįžti ik i išvažiavim o žem iau
M alh olan d o, o paskui įsukau į pietų k ry p tim i riedančių autom obi
lių srautą.
K a i eismas sulėtėjo, ant stogo prisitvirtin au švyturėlį ir įsukau į
dešinę avarinę juostą.
Privažiavau apsauginį betono pylim ą m aždaug trisdešim t sekun
d žių vėliau, kai Ferarri rėžėsi tiesiai į jį šim to šešiasdešimties kilom e
trų per valandą greičiu. Spėju, jog nuo sm ūgio sprogo degalų bakas,
pen kiolika m etrų į viršų šoko liepsnos. Karštis buvo nepakeliamas.
A trodė, jog gali užsidegti net m edžiai ant kalvos. N ie k a ip negalėjai
prisiartin ti prie sum aitoto autom obilio liekanų.
K a rtu su dar trim is ju odai baltais p atru lių autom obiliais atvažia
vo pirm a gaisrinė. V isu r švysčiojo žiburėliai, spygavo sirenos.

Pavažiavau atgal, padarydam as vietos tarnybų sunkvežim iam s,
paskui nuėjau pas G reiham ą. K a i gaisrininkas pradėjo ant nuolaužų
p ilti putas, jis užsirūkė.
- Kristau, - sum urm ėjo, - kokia sušikta m akalynė.
- K o d ė l pastiprinim o p atru liai nesulaikė, k ol jis buvo garaže ?
- N es, - atrėžė Greiham as, - aš liepiau jiems nešaudyti. O mūsų
ten nebuvo. Jie sprendė, ką daryti, o vyrukas išvažiavo, - detektyvas
papurtė galvą. - Raporte visa tai atrodys kaip tikras mėšlas.
- V is dėlto taip turbūt geriau, negu kad būtum jj nušovęs, - ra
m inau.
- G alb ū t, - jis numetė nuorūką ant žemės.
T u o tarpu gaisrininkai jau užgesino liepsną. Iš j betoną sugurusio
Ferrari teliko tik niekam tikęs sm ilkstantis m etalo laužas. O re sklido
aitrus dvokas.
- N a , - tarstelėjo Greiham as, - jo k io tikslo čia pasilikti. G rįšiu
atgal j namą. Pažiūrėsiu, ar tos mergiotės vis dar ten.
- A r tau manęs dar reikia?
- N e . K u o ram iausiai gali eiti. Rytas už vakarą gudresnis. Šūdas,
k o l viskas baigsis, laukia dar kalnai popierizm o. - Greiham as dirs
telėjo į mane. D vejojo. - M es sutariame dėl to, kas įvyko? D ė l viso
šito?
- Po paraliais, taip, - pasakiau.
- N ėra prasmės traktuoti skirtingai, - pridūrė Greiham as, - kiek
matau.
- Taip , - pritariau, - čia tik vienas iš daugybės panašių n u tik i
m ų.
- G erai, širduk, pasim atysim rytoj.
- Labanakt, Tom ai.
M u d u sulipom e į autom obilius.
Nuvažiavau nam o.
Ponia Askenijo garsiai knarkė ant sofos. Buvo be penkiolikos ke
tvirta ryto. A n t pirštų galiukų nupėdinau pro m iegančią m oterį ir
dirstelėjau į M išelės kam barį. D u k rytė m iegojo ant nugaros, nuspy-

rusi apklotą, rankas pakėlusi virš galvos. Pro vaikiškos lovelės virbus
kyšojo pėdutės. Apkam šiau m ažylę ir nuėjau j savo kam barį.
Televizorius vis dar veikė. Išjungiau. Nusirišęs kaklaraištį, atsisė
dau ant lovos nusiauti batų. Staiga suvokiau, koks esu pavargęs. N u
sivilkau švarką, nusim oviau kelnes ir užm ečiau juos ant televizoriaus.
Atsigulęs ant nugaros pagalvojau, jog turėčiau n usivilkti m arškinius.
Jaučiausi suprakaitavęs ir purvinas. A k im irk a i užsim erkiau ir leidau
galvai grim zti j pagalvę. Paskui pajutau žnaibym ą ir kad kažkas tam
p o m ano akių vokus. G irdėjau čirpim ą ir baimės akim irką pam aniau,
jog m ano akis kapoja paukščiai.
G irdėjau balsą, sakantį:
- A tsim erk, tėtuk. Atsim erk.
Tu om et supratau, jog čia m ano duktė, bandanti mažais pirštukais
praverti m ano akių vokus.
- O jo jo i, - sumurmėjau. Probėgšmais pam ačiau dienos šviesą,
persiverčiau ir įsikniaubiau veidu į pagalvę.
- Tetuk, atsim erk. A tsim erk, tėtuk.
- Tėtukas vakar vėlai grįžo, - m urm ėjau. - Tėtukas pavargęs.
J i nekreipė jo k io dėmesio.
- Tetuk, atsim erk. A tsim erk, tėtuk. A tsim erk, tėtuk.
Ž in oja u , kad ji kartos ir kartos tą patį, k o l aš prarasiu nuovoką
arba atsim erksiu. Apsiverčiau ant nugaros ir užsikosėjau.
- Tėtukas vis dar labai pavargęs, Sele. E ik ir pažiūrėk, ką daro p o
n ia Askenijo.
- Tetuk, atsimerk.
- A rg i negali leisti tėtukui tru putį pam iegoti ? Šį rytą tėtukas n ori
pam iegoti truputį ilgiau.
- D abar jau rytas, tėtuk. A tsim erk. Atsim erk.
Atsim erkiau. Ji buvo teisi.
Buvo rytas.
Prakeikim as.
ANTROJI DIENA
- Valgyk blynus.
- D augiau nenoriu.
- D a r vieną kąsnelį, Sele.
Pro virtuvės langą liejosi saulės spinduliai. Žiovavau. Buvo septin
ta valanda ryto.
- A r m am ytė šiandien ateis?
- N ekeisk temos. N ag i, Sele. D a r vieną kąsnelį. Prašau.
M u d u sėdėjome prie vaikiško staliuko virtuvės kam pe. K artais
įkalbindavau ją pavalgyti prie m ažo staliuko, kai nepavykdavo to pa
daryti prie norm alaus. Bet šiandien sekėsi nekaip. M išelė nenuleido
nuo manęs akių.
- A r mam ytė ateis ?
- Tikriau siai. N ežinau. - Nenorėjau jos nuvilti. - Palaukim ir pa
m atysim .
- A r mam ytė vėl ketina išvykti iš miesto?
Atsakiau:
- Tikriau siai, - ir pagalvojau, ką žodžiai „išvykti iš m iesto“ reiškia
dvim etei, kokie vaizdiniai jai iškyla.
- A r ji ketina išvykti su dėde R iku?
K as toks dėdė Rikas? Laikiau šakutę jai prieš veidą.
- N ežinau, Sele. N agi, išsižiok. D a r kąsnelį.
- Jis tu ri naują autom obilį, - pasakė M išelė, rim tai linksėdam a,
kaip visada, kai pranešdavo m an svarbią naujieną.
- T ik ra i?
- A h a . Juodą.
- Supratau. O kokia tai mašina?
- Desas.
- Sedanas?
- N e, desas.
- T u ri om eny mersedesą?
- A h a . Juodą.
- N uostabu, - pasakiau.
- K ada mam ytė ateis ?
- D a r kąsnelį, Sele.
J i išsižiojo, aš greitai pastūm iau šakutę, bet paskutinę akim irką
mergaitė pasuko galvą į šoną ir suspaudė lūpas. - N e , tėtuk.
- G erai, - pasakiau, - pasiduodu.
- A š ne alkana, tėtuk.
- M atau.
Prieš išeidama į savo butą, p on ia A skenijo tvarkė virtuvę. U ž pen
kiolikos m in u čių ateis nam ų šeim ininkė Eleinė ir nuves M išelę į lo p
šelį. D a r turėjau ją aprengti. D ėjau mergaitės lėkštę į kriauklę, kai
suskambo telefonas. Skam bino E lin a Farli, m ero atstovė spaudai.
- A r žiūri?
-K ą?
- Ž in ias. Septintą kanalą. Būtent dabar rodo autom obilio avari
ją
- T ik ra i?
- Perskam bink, - pasakė m oteris.
N uėjau į m iegam ąjį ir įsijungiau televizorių. Balsas sakė: „...pra
nešimas apie persekiojim ą d id e liu greičiu H o liv u d o greitkelyje pietų
kryp tim i, pasibaigusį, kai įtariamasis įvairavo savo sportin į Ferrari
į V ainstrito viaduką n etoli nuo H o liv u d B ou lo. M ačiu sieji pasako
ja, kad autom obilis rėžėsi į apsauginį b eto n in į pylim ą daugiau nei
šim to m ylių per valandą greičiu ir tučtuojau pradingo liepsnose. Į
įvykio vietą buvo iškviestos gaisrininkų brigados, bet gyvų neliko.
V airuotojo kūnas taip liepsnojo, kad net jo akiniai išsilydė. U ž gau
dynes atsakingas pareigūnas, detektyvas tomas Greiham as sakė, kad
vairuotojas, ponas Edvardas Sakamura buvo paieškomas įtariant

moters nužudym u m iesto centre. Bet šiandien p on o Sakamuros
draugai išreiškė nepasitikėjim ą tokiu kaltin im u ir pasiskundė, kad
policijos taktika vartojant jėgą išgąsdino įtariam ąjį ir paskatino jį
bėgti. Yra nusiskundim ų, kad incidentas rasiškai m otyvuotas. N ėra
aišku, ar p olicija ketino apkaltinti poną Sakamurą nužudym u, o ap
žvalgininkai pažym i, kad tai jau trečiasis persekiojim as did eliu grei
čiu 101-ąjame greitkelyje per pastarąsias dvi savaites. Klausim as, ar
p olicija tu ri teisę šitaip persekioti, buvo iškeltas praeitų m etų sausį,
kai gaudynių d id eliu greičiu m etu žuvo m oteris iš K om p ton o. N e
pavyko gauti interviu nei iš detektyvo G reiham o, nei iš jo padėjėjo
leitenanto Piterio Sm ito, o mes laukiam e žin ių - ar pareigūnai buvo
sudrausm inti, ar departamentas nušalins...“
Jėzau.
- Tėtuk...
- M in u tė lę , Sele.
Ekrane rodė sum aitotą rūkstantį laužą, kraunam ą ant sunkveži
m io su platform a skubant patraukti nuo greitkelio krašto. Ten, kur
autom obilis rėžėsi į seną, ant betono juodavo dėmė.
La id a vėl grįžo į studiją, kur diktorė, atsisukusi į kamerą, kalbė
jo:
- Iš k itų šaltinių K N B C pavyko sužinoti, jog d u policijos pareigū
nai anksčiau tą patį vakarą ryšium su byla apklausė poną Sakamurą,
bet jo neareštavo. Kapitonas D žonas Konoras ir leitenantas Piteris
Smitas gali susidurti su drausm ine patikra, bus keliam i klausim ai dėl
galim ų procedū rin ių neatitikim ų. Tačiau geroji žin ia ta, kad pietų
k ry p tim i 101-ąjame greitkelyje transportui nebėra apribojim ų. D a
bar tavo eilė, Bobai.
Be jausm o spoksojau į televizorių. D rausm inė patikra.
Suskam bėjo telefonas. V ėl E lin a Farli.
- Supratai viską?
- A h a , supratau. N egaliu patikėti. K o d ė l taip? Elin a.
- N iekas nepasklido iš m ero kabineto, jei to klausi. Bet japonų
bendruom enė jau ir anksčiau buvo nepatenkinta G reiham u. Jie
m ano, jog jis rasistas. Ir panašu, jog vyrukas padarė ėjim ą jų naudai.
- Buvau ten. Greiham as elgėsi teisingai.
- A h a , žinau, kad ten buvai, Pitai. Jei atvirai, tai tikra nelaim ė.
N enorėčiau m atyti tavęs tem piam o ant to paties kurpalio.
- Greiham as elgėsi teisingai, - pakartojau.
- A r klausaisi, Pitai?
- K a ip suprasti tą nušalinim ą ir drausm inę patikrą?
- Pirm ą kartą išgirdau, - atsakė E lin a, - tikriausiai žinios sklinda
iš vidaus. Viskas plaukia iš tavo departam ento, Pitai. Tarp kitko, ar
tai tiesa? A r ju du su K o n o ru paeitą naktį matėte Sakamurą?
- Taip.
- Ir jo nesuėmėte ?
- N e. T u o m etu, kai kalbėjom ės, neturėjom e jo k io pagrindo areš
tuoti. Pagrindas atsirado jau vėliau.
- A r tikrai m anote, jog jis galėjo įvykdyti tą žm ogžudystę? - pa
siteiravo Elin a.
- T ik s lia i žinom e. Tu rim e juostą.
- Juostą? T u ką, rim tai ?
- A h a . Turim e vienos N akam oto apsaugos kam erų užfiksuotą ir
vaizdo juostoje įrašytą žmogžudystę.
K u rį laiką ji tylėjo.
- Elin a? - pašaukiau.
- Klausyk, - pasakė E lin a, - ne p rotokolu i, gerai?
- Ž in om a.
- Nesuprantu, kas čia vyksta, Pitai. Kažkas, ko nesuprantu.
- K o d ė l praeitą vakarą m an nepasakei, kas toji mergina?
- Apgailestauju. Turėjau daug kuo pasirūpinti.
- Elin a.
Tyla. O paskui:
- P itai, ta mergelė visur sukiojosi. Pažinojo daugybę žm onių.
- A r pažinojo ir merą?
Tyla.
- A r artim ai jį pažinojo?
- Paklausyk, - prabilo E lin a, - tiesiog sakykim , kad ji buvo d aili
mergužėlė ir mieste pažinojo daugybę žm onių. Asm eniškai aš ma

nau, kad buvo nesveika, bet pašėlusiai gerai atrodė ir darė pragarišką
poveikį vyrams. Turėtum pam atyti, kad patikėtum . D abar iš to skal
dom a per daug m alkų. A r m atei šiandienykštį Tim es?
-N e .
- U žm esk akį. Jei manęs paklaustum , porą dienų tau reikia bū ti
labai atsargiam. Sutvarkyk viską ik i sm ulkm enų, sudėk visus taškus
ant i. V isk ą daryk pagal taisykles. Ir saugokis, gerai ?
- G erai. A č iū , Elin a.
- N edėkok. A š tau neskam binau. - Paskui jos balsas sum inkštė
jo - Pasirūpink savim i, Piteri.
G irdėjau pypsėjimą.
- Tėtuk?
- M in u tė lę , Sele.
- A r galiu pažiūrėti film ukus ?
- Ž in o m a, saulute.
Suradau kanalą, rodantį kažkokius anim acinius film ukus ir nuė
jau į svetainę. Atidaręs priekines duris nuo k ilim ė lio pasiėm iau T i
mes. Siek tiek užtruko, kol paskutiniam e puslapyje, M etro skiltyje,
radau m edžiagą.
R A S IS T IN IS P O L I C I J O S IŠ P U O L IS
A P T E M D Ė JA P O N Ų V A K A R ĖLĮ
Perm ečiau p irm ą paragrafą. O ficialū s asmenys iš N akam oto kor
poracijos skundėsi „beširdžiu ir bejausm iu“ p olicijos elgesiu, kuris,
jų teigim u, sum enkino žvaigždžių perpildytą naujo dangoraižio
Figueroa atidarym o vakarėlį. V ienas N akam oto darbuotojas išreiškė
požiūrį, kad p olicijos veiksm ai buvo „rasistiškai m otyvu oti“. A ts to
vas sakė: „N etikim e, kad Los A n d že lo policijos departamentas būtų
taip pat elgęsis, jei nebūtų įp ain iota japonų bendrovė. M es aiškiai
jautėme, kad policijos veiksm ai atspindi dvigubus elgesio su japo
nais, patekusiais į am erikiečių pareigūnų rankas, standartus. Ponas
H iro šis O gura, Nakam oto valdybos narys dalyvavo vakarėlyje, p ri
traukusiame daugybę garsenybių, kaip antai Tom as Kruzas ar M a

dona, bet negalėjome su juo susisiekti, kad pakom entuotų incidentą.
Atstovas teigia, kad „ponas O gu ra g iliai sunerimęs dėl to, kad pa
reigūnų priešiškumas galėjo aptem dyti susibūrim ą. Jis labai apgai
lestauja dėl kilu sių nem alonum ų. Pasak m ačiusiųjų, meras Tomasas
nusiuntė savo darbuotoją derėtis su policija, bet tai beveik nedavė
rezultatų. Policija nepakeitė savo elgesio, nepaisant to, jog dalyvavo
specialus ryšių pareigūnas japonams leitenantas Piteris Smitas, kurio
darbas - sušvelninti rasiškai jautrią situaciją...
Ir taip toliau.
Reikėjo perkaityti keturias pastraipas, kad sužinotum , jog įvyk
dyta žm ogžudystė. S i konkreti detalė atrodė beveik nereikšm inga.
Pažiūrėjau į santrum pą. M edžiagą pateikia m iesto naujienų tar
nyba, taigi autoriaus pavardės nerasiu.
Pakankam ai supykau, kas pasiryžčiau paskam binti savo senam
pažįstam am iš Times K e n u i Subikui. Kenas buvo pagrindinis M etro
skilties reporteris. Jis tiesiog gyveno laikraščiu, todėl žin ojo viską,
kas vyksta. K adangi buvo dar tik aštunta ryto, paskam binau jam į
namus.
- K enai, čia Pitas Smitas.
- O , sveikas, - pasakė kitam e laido gale, - džiaugiuosi, kad gavai
m ano žinutę.
Fone girdėjau kažką panašaus į paauglės zirzim ą: „N agi, liaukit,
tėti, kodėl negaliu?“
- Dženifere. Leisk m an m inutėlę pasikalbėti, - pasakė Kenas.
- K o k ią žinutę? - paklausiau.
- Skam binau tau praeitą naktį, nes m aniau, kad privalai iš karto
sužinoti, - atsakė Kenas. - Jis akivaizdžiai nenuspėjamas. Bet gal turi
kokių m inčių, kas už viso to slypi?
- U ž ko? - paklausiau. Neturėjau supratim o, apie ką jis kalba. -
Apgailestauju, K enai, negavau jokios tavo žinutės.
- T ik ra i? - negalėjo patikėti bičiulis. - Skam binau tau praeitą
vakarą, maždaug pusė dvyliktos. K rim in a lin io skyriaus dispečerė
pasakė, kad tu tiri bylą, bet tu ri au tom obilio telefoną. Pasakiau jai,
kad svarbu ir kad perduotų tau, kad būtinai paskam bintum m an j
namus. Nes, buvau tikras, norėsi žinoti.
Fone m ergiotė zirzė: „Tėti, nagi, tu riu nuspręsti, ką apsivilkti“.
- D ženifere, prakeikim as, - susinervino vyriškis, - atsiknisk. -
M a n jis pasakė: - Ju k tu ri dukrą, tiesa?
- Taip , - atsakiau, - bet jai ar tik dveji.
- T ru p u tį palauk, - tarė Kenas, - klausyk, P itai, tu tikrai negavai
m ano žinutės?
- N e, - patikinau. - A š skam binu dėl kai ko kita - m edžiagos
rytiniam e laikraštyje.
- K o k io s medžiagos?
- Nakam oto įvykių nušvietim as aštuntame puslapyje. Tas apie be
širdžius rasistus p o licin in k u s atidarym o pokylyje.
- Jėzau, net negalvojau, kad jau vakar turėjom e m edžiagą apie
Nakam oto. Žin ojau, kad D ž u d i nušviečia vakarėlį, bet ta m edžiaga
nepasirodys ik i rytojaus. Ž in a i, japonus traukia blizgučiai. Bet D že-
fas vakar nieko nepateikė M e tro m aketui.
D žefas buvo M etro redaktorius.
- Š io ryto laikraštyje yra m edžiaga apie nužudym ą.
- K o k į nužudym ą? - nesuprato Kenas. Jo balsas skambėjo keis
tai.
- Praeitą vakarą N akam oto įvykdyta žm ogžudystė. M aždaug d vi
dešim tą trisdešim t. Buvo nužudyta viena viešnia.
K itam e ragelio gale Kenas tylėjo. D ė lio jo daiktus į vietas. G a lų
gale paklausė:
- Ir tu su tuo susijęs ?
- Žm ogžudysčių skyrius pasikvietė mane kaip ryšių pareigūną
japonams.
- H m m m , - num ykė Kenas, - paklausyk, gal aš nuvažiuosiu į
darbą ir pažiūrėsiu, ką galiu iškapstyti. Pasikalbėsim e po valandos.
Ir p ad iktu ok m an savo num erį, kad galėčiau tiesiogiai tau paskam
binti.
- G erai.
Jis atsikrenkštė.
- Klausyk, P itai, tik tarp mūsų. A r k ilo kokių bėdų?
- Pavyzdžiui?
- M o ra lin ių problem ų, problem ų su banko sąskaita. N esutapim ų
apie praneštas pajamas... Bet ko, ką turėčiau žin oti. K a ip draugas.
- N e , - pasakiau.
- M a n nereikia sm ulkm enų. Bet jei yra kažkas, kas ne visai tvar
koje...
- N ie k o, Kenai.
- Nes jei turėsiu tave užstoti, nenorėčiau pasijusti įmynęs j mėš-
lą.
- Kenai, kas čia vyksta?
- N e n o riu tiesiog dabar leistis j detales. Bet eksprom tu pasaky
čiau, jog kažkas ruošiasi tave iškrušti į subinę, - pareiškė Kenas.
- Tėti, tai pasu/y&ifėtina, - pasipiktino mergaitė.
- N a , nesitikėjau, kad klausaisi, Pitai?
- Taip , atsakiau, - klausau.
- Paskam bink m an p o valandos, - paprašė Kenas.
- T u tikras draugas, - sušukau, - aš tau skolingas.
- T u velniškai teisus, - p atikino Kenas ir padėjo ragelį.
Apžvelgiau butą. V iskas tebeatrodė taip pat. R yto saulė vis dar
skverbėsi į kam barį. M išelė, sėdėdama savo mėgstamoje kėdėje, žiū
rėjo film ukus ir čiulpė nykštį. Bet kažkodėl viską suvokiau kitaip.
Buvo kažkaip baugu, tarsi pasvirtų pasaulis.
Bet turėjau daug ką nuveikti. O laikas slinko. Turėjau aprengti
dukrą prieš Eleinės atėjimą nuvesti į lopšelį. Pasakiau, kad laikas
rengtis, m ergytė pradėjo verkti, todėl išjungiau televizorių, o m anoji
puolė ant grindų ir pradėjo spardytis bei spiegti. „N e, tėtuk! M u lt i-
k ą , tėtu k!“
Pasičiupau ją, persim ečiau per ranką ir nusinešiau į miegamąjį
perrengti. Ji spiegė iš visos gerklės. Vėl suskambėjo telefonas. Šį kartą
skam bino skyriaus dispečerė.
- Labas rytas, leitenante. T u riu jūsų neišklausytas žinutes.

- Tuojau pasiim siu pieštuką, - pasakiau. N u leid au M išelę ant že
mės. J i verkė dar garsiau. - G a l galėtum išsirinkti batukus, kuriuos
norėtum šiandien avėti? - paprašiau.
- Skam ba, lyg pas jus ten būtų įvykusi žm ogžudystė, - pajuokavo
dispečerė.
- M ergaitė nenori rengtis j m okyklą.
M iše lė tampė m an už kojos.
- N e , tėtuk. N e m okyklą. Tetuk.
- Taip , m okyklą, - pasakiau ryžtingai. Ji įsibliovė. - D ik tu o k it, -
pasakiau dispečerei.
- G erai. Vakar dvidešim t trečią trisdešim t skam bino Kenas Su-
botikas ar Subotnikas iš Los Angeles Times, jis paprašė jam paskam
binti. Skaitau žinutę: „Žebenkštis tave tikrina“. Sakė, suprasit, ką tai
reiškia. G a lite paskam binti jam į namus. Tu rite num erį ?
- Taip.
- P uiku. Pirm ą keturiasdešim t dvi jums skam bino ponas Edis
Saka... panašu į Sakamura. Jis sakė, kad skubu, prašė paskam binti
jam į namus, 5 55 -8 4 3 4 . Č ia dėl dingusių juostų. Supratot?
Mėšlas.
- K ad a buvo tas skam butis? - pasitikslinau.
- P irm ą keturiasdešim t dvi ryte. Skam butis buvo perduotas apy
gardos centriniam ir, spėju, jų kom utatorius negalėjo nustatyti jūsų
buvim o vietos. T ikriau siai buvote lavoninėje ar panašiai.
- Aha.
- Apgailestauju, leitenante, bet jeigu nesate savo autom obilyje,
turim e veikti per tarpininkus.
- V iskas gerai. Kas nors dar?
- Taip , šeštą keturiasdešim t trys ryte kapitonas K onoras paliko
pranešim ų gaviklio num erį, kuriuo galite skam binti. Sakė, šį rytą žais
golfą.
- Supratau.
- Ir septintą dešim t skam bino Robertas Vudsonas iš senatoriaus
M o rto n o kabineto. Senatorius M orton as norėtų šiandien pirm ą va
landą susitikti su jum is ir kapitonu K o n o ru Los A n d že lo priem iesčio

klube. Prašė, kad jūs paskam bintum ėte ir patvirtintum ėte, ar susitik
site su senatorium i. M ėg in au su jum is susisiekti, bet jūsų telefonas
buvo užimtas. A r paskam binsite senatoriui?
Pasakiau, kad senatoriui paskam binsiu. Paprašiau dispečerės už
mane perduoti pranešim ą į K o n o ro pranešim ų gaviklį, kad jis skam
b in tų man į autom obilį.
Išgirdau atsidarant priekines duris. Įėjo Eleinė.
- Labas rytas, - pasisveikino
- Bijau, kad Šelė dar neapsirengusi.
- N ie k o tokio, - nuram ino m oteris, - aš aprengsiu. K e lin tą va
landą pon ia D eivis ateis jos pasiim ti ?
- Laukiam e žin ių .
Eleinė jau buvo tai girdėjusi daugybę kartų.
- Eikš, M išele. Išsirinkim e drabužėlius šiai dienai. Laikas ruoštis
į m okyklėlę.
Dirstelėjau į laikrod į ir ruošiausi įsip ilti dar vieną pu odelį kavos,
kai suskambėjo telefonas.
- Prašyčiau leitenantą Sm itą.
Č ia buvo šefo pavaduotojas D žim as Olsenas.
- Sveikas, D žim a i.
- Labas rytas, P itai. - Skam bėjo draugiškai. Bet D žim as Olsenas
niekada niekam neskam bindavo ik i dešim tos valandos ryto, nebent
kildavo did elių problem ų. - Jaučiuosi, lyg už uodegos būtum e nu
tvėrę barškuolę gyvatę, - pasakė Olsenas. - A r m atei šiandienos la i
kraščius?
- Taip, m ačiau.
- A r norėtum sužinoti rytm ečio naujienas?
- Tikriausiai.
- Šefas paskam bino m an dėl žalos kontrolės. N orėjau prieš pa
teikdamas rekomendacijas sužinoti tavo pozicijas. G erai ?
- Taip.
- K ą tik kalbėjau telefonu su Tom u G reiham u. Jis sutinka, kad
praeitą naktį kaip reikiant susimovė. N iekas nedžiūgauja.

- M an au , kad ne.
- D v i nuogos mergšės sukliudė dviem stipriem s pareigūnams ir
sutrukdė sulaikyti {tariamąjį. A r taip?
Skam bėjo absurdiškai.
- Turėjote tai pam atyti, D žim a i, - pasakiau.
- A h a , aha, - suniurnėjo jis. - Bet yra ir vienas geras dalykas. Pa
tikrinau, ar buvo teisėtai surengtos gaudynės. A k ivaizd u , taip. T u ri
me kom piuterių įrašus, turim e balsų įrašus iš radijo stočių, ir viskas
griežtai pagal taisykles. A č iū D ie v u i, niekas net neliudija. Galėsim e
atiduoti tuos įrašus žiniasklaidai, jei reikalai pablogės. Taig i čia tu ri
me priedangą. B et didelė nesėkmė, kad Sakamura negyvas.
- Taip.
- Greiham as grįžo atgal sulaikyti m erginų, bet namas jau buvo
tuščias, m erginos dingusios.
- Suprantu.
- V isoj toj sum aišty niekas nepaklausė m erginų pavardžių?
- N e , bijau, kad ne.
- Vadinasi, įvykiam s name nėra liudytojų. T a ig i esame šiek tiek
pažeidžiam i.
- Aha.
- Sį rytą jie iš nuolaužų išpjovė Sakamuros kūną, liekanas nuvežė
į lavoninę. Greiham as, tiek, kiek jis susijęs, pasakė m an, kad byla iš
spręsta. Suprantu, kad yra vaizdo juostos, kuriose Sakamura m erginą
nužudo. Greiham as sako esąs pasiruošęs įrašyti šitas išvadas p e n k i-
septyn i-devyn i ataskaitoje. A r ir tau taip atrodo? Byla baigta?
- Spėju, taip, šefe. Ž in o m a.
- Tu om et galim e tuos šiknius užčiaupti, - pasakė viršininkas. -
Japonų bendruom enė laiko N akam oto tyrim ą trikdančiu ir įžei
džiančiu. Jie nenori, kad tyrim as tęstųsi ilgiau nei būtina. Taig i jei
galim e pasitenkinti pasiektais rezultatais, būtų gerai.
- M a n tinka, - pasakiau, - tarkim , baigta.
- Tu om et viskas puiku, P itai, - pasakė šefo pavaduotojas. - K e
tinu pasikalbėti su viršininku, pažiūrėsiu, ar galim e išvengti kokių
nors drausm inių veiksm ų.

- A č iū , D žim ai.
- Pasistenk nesijaudinti. A š pats nematau čia jokios drausminės
m edžiagos. T ol, k ol turim e juostas, rodančias, kad tai padarė Saka-
m ura.
- Taip . Turim e.
- D ė l tų juostų, - kalbėjo D žim as, - paliepiau M a rčiu i paieškoti
įkalčių saugykloje. A tro d o , jis neranda.
G ilia i įkvėpiau ir pasakiau;
- Neras, aš jas pasiėm iau.
- Praeitą naktį tu jų neužrakinai įkalčių saugykloje?
- N e, norėjau padaryti kopijas, - pasakiau.
- Ž in a i ką pasakysiu, - tarė D žim as, - padaryk kopijas, ir kad
originalai ik i dešim tos gulėtų ant m ano stalo. Supratai?
- Supratau.
- G a li užtrukti gana ilgai, k ol įkalčių saugykloje surandi ko reikia.
Z in a i, kaip būna.
T a i reiškė, jog jis mane pridengs.
- A č iū , D žim ai.
- N edėkok, nes aš nieko nepadariau, - atsakė vyriškis. - K ie k ži
nau, procedūros buvo laikom asi.
- Teisingai.
- Bet tik tarp m ūsų: pradėk veikti dabar pat. Sugebėsiu adaikyti
tvirtovę tik porą valandų. Kažkas darosi tiesiog čia. N ežinau, iš kur
tai ateina. Todėl nebandyk likim o, gerai?
- Supratau, D žim a i, jau lekiu.
Padėjau ragelį ir nuskubėjau daryti kopijų.
Pasadina atrodė tarsi panardinta rūgpienio stiklinės dugne. Reak
tyvin ių variklių laboratorija buvo įsikūrusi m iesto pakraštyje, prie-
kalnyje n etoli R o u z B ou lo, bet net pusę devintos ryto kalnus m ačiau
pro gelsvai baltą m iglą.
Pasikišau juostų dėžutę p o pažastim i, parodžiau ženklelį, pasira
šiau apsaugininko aplanke, patvirtindam as, jog esu Am erikos pilietis.
Pareigūnas nusiuntė mane į centrinį pastatą skersai v id in io kiem o.

D ešim tm ečius reaktyvinių variklių laboratorija buvo Am erikos
kosm inių erdvėlaivių, fotografuojančių Jupiterį ir Saturno žiedus ir
siunčiančių nuotraukas kaip vaizdo m edžiagą į žemę, valdym o cen
tras. R V L buvo ta vieta, kur išrandam i naujausi vaizdo m edžiagos
apdorojim o m etodai. Jei kas nors ir gali padaryti m ano juostų k o p i
jas, tai jie.
Atstovė spaudai M e ri D žein ė Keleher nusivedė mane j trečią
aukštą. N užingsniavom e žaliųjų citrin ų spalvos korid oriu m i, praėjo
me keletą į tuščius kabinetus atvertų durų. U žsim iniau apie tai.
- Tiesa, - palingavo galvą m oteris. - N etekom e keleto p u ik ių
žm onių, Piteri.
- K u r jie išėjo?
- Daugiausiai į pram onę. V isu om et keletas pabėga į I B M A rm o n -
ke arba į Belo laboratoriją N iudžersyje. Bet tos laboratorijos neturi
pažangiausios įrangos, nėra labiau finansuojam os. O dabar atsirado
japonų tyrim ų laboratorijos: H ita c h i L o n g Biče, Sanyo Toranse, C a
non Inglvude. D ab ar jos sam do daugybę Am erikos tyrinėtojų.
- A r R V L dėl to krem tasi ?
- Ž in o m a, - patikino m oteris. - V is i žino, jog geriausias bū
das perduoti technologiją - tai pernešti ją kieno nors galvoje. Bet
ką galim e padaryti? - ji truktelėjo pečiais. - Tyrinėtojai n ori adikti
tyrim us. O A m erika jau nebeteikia tiek reikšmės tyrim am s ir plė
trai. Biudžetas apkarpytas. Taig i geriau darbuotis japonams. Jie gerai
m oka ir nuoširdžiai gerbia tyrinėtojus. Jei tau reikia kokio įrenginio,
jį gauni. Bent jau taip pasakoja draugai. Štai ir atėjom.
J i įsivedė mane į laboratoriją, kim šte prikim štą vaizdo įrangos.
A n t m etalo lentynų ir m etalo stalų pūpsojo juodos dėžės, grindim is
driekėsi kabeliai, buvo p iln a įvairiausių m o n ito rių ir ekranų. V is o to
viduryje šeim ininkavo barzdotas ketvirtą dešim tį įpusėjęs vyriškis
vardu Kevinas H auzeris. Jo m onitorius rodė k in tan čių vaivorykštės
spalvų krum pliaračių m echanizm o vaizdą. Rašomasis stalas buvo
nukrautas kolos skardinėm is, prim ėtytas tuščių saldainių popierė
lių - tikriausiai vyrukas d irb o visą naktį.

170 MICHAEL CRICHTON
- K evinai, čia leitenantas Smitas iš Lo s A n d že lo policijos depar
tam ento. Jis turi keletą neįprastų vaizdo juostų, reikia kopijų.
- T ik kopijų? - nusivylė H auzeris. - Nereikės nieko d a ry ti?
- N e , K evinai, - pasakė m oteris, - nereikės.
- Jo k ių problem ų.
Parodžiau H au ze riu i vieną kasečių. Jis pasukiojo ją rankose ir
gūžtelėjo pečiais.
- A tro d o kaip standartinė astuonių m ilim etrų kasetė. Kas joje?
- Aukštos raiškos japonų televizija.
- N o ri pasakyti, aukštos raiškos signalas?
- Tikriau siai.
- N eturėtų k ilti sunkum ų. A r tu ri leistuvą, kuriuo galėčiau pasi
naudoti.
- Taip , - išėm iau iš dėžės m agnetofoną ir padaviau vyrukui.
- Po perkūnėliais, jie tuos daikčiukus d ailiai padaro, tiesa? G ra
žuoliukas, - Kevinas ištyrinėjo p riek in į valdym o panelį. - Taip , čia
tikrai aukšta raiška, viskas pu iku . G a liu sutvarkyti. - Jis apsuko dė
žutę ir įsispoksojo į kištukus gale. Tada susiraukė. Šiek tiek pakreipė
stalinę lem pą ir atidaręs plastikin į kasetės dangtelį atidengė juostą.
J i turėjo silpną sidabro atspalvį. - H m ... A r šios juostos susijusios su
kuo nors teisišku?
- Iš tikrųjų, taip.
Jis padavė ją m an atgal.
- A tleisk, negaliu jų kopijuoti.
- K o d ė l ne?
- M a ta i sidabro spalvą. Č ia garu m etalizuota juosta. Labai d ide
lio tankio. K ertu lažybų, toks formatas reikalauja skubaus slėgim o
ir slėgio dekom pensacijos, išeinančių iš tos dėžės. N egaliu padary
ti kopijų, nes negaliu atiderinti form atų, vadinasi, negaliu suderinti
atitinkam ų signalų, kurie garantuotų skaitom um ą. G a liu kopijuoti,
bet negaliu u žtikrin ti, kad kopija bus tiksli, nes negaliu suderinti for
m atų. Taig i jei čia kokie teisiniai dalykai - o, darau prielaidą, taip ir
yra, - turėtum neštis juos k opiju oti kur nors kitur.
- Pavyzdžiui, kur?
- Č ia turėtų b ū ti naujas patentuotas D -ketu ri formatas. Jei taip,
tai vienintelė vieta, kur galim a n u kopijuoti - H am aguchi.
- H am aguchi?
- Ty rim ų laboratorija G lyn d e ile , priklausanti K aw akam i Indus
tries. Jie tu ri visą žm onijai žin om ą vaizdo įrangą.
- M an ai, jie m an padės? - paklausiau.
- N u k o p iju o ti? Žin om a. Pažįstu vienos laboratorijos viršininką
D žim ą D onaldsoną. G a liu paskam binti ir susitarti, jei nori.
- B ū tų nuostabu.
- Jo k ių problem ų.
H am ag uch i tyrim ų institutas buvo niekuo neišsiskiriantis veidro
d in io stiklo pastatas pram oniniam e rajone G le n d e ilo šiaurėje. N u si
nešiau savo dėžutę į vestibiulį. U ž tviskančios registratūros m ačiau
atrium ą pastato centre ir iš visų pusių jį supančias laboratorijas m ati
n io stiklo sienomis.
Paklausiau daktaro D ž im o D on ald son o ir atsisėdau vestibiulyje.
K o l laukiau, įėjo du kostium uoti vyriškiai, kaip su pažįstam u pasi
sveikino su priim am ojo sekretorium i ir klestelėjo ant sofos greta ma
nęs. N ekreipdam i į mane jo k io dėmesio, ant kavos stalelio išskleidė
blizgančias brošiūras.
- Pažiūrėk čia, - tarė vienas jų, - štai apie ką kalbėjau. Štai su
šituo viską pabaigsime. Šitas viską sutvarkys.
Dirstelėjęs ton pusėn pam ačiau lauko gėlių ir sniegu padengtų
kalnų viršūnių vaizdus. Pirm as vyriškis baksnojo nuotraukas.
- M atai, čia U o lin ia i K aln ai, drauguži. Jie visom is prasmėmis
am erikietiški. Štai kodėl taip gerai perkam i. Pragariškas sklypas.
- K o k io , sakei, jis dydžio?
- Šim tas trylika tūkstančių akrų. D idžiausias vis dar galimas įsi
gyti M on ta n os gabalas. D vid ešim t su dešim čia kilom etrų nuosta
biausio ū kio U o lin ių K a ln ų papėdėje. Tiesio g n acionalin io parko
dydis. T u ri didybės. T u ri išmatavimus, užm ojį. Lab ai gera kokybė.
Tob u la vieta japonų konsorcium ui.
- Jie derėjosi dėl kainos ?

- D a r ne. Bet žinai, ū kin in ka i dabar sunkioje padėtyje. Šiuo
m etu užsieniečiam s leidžiam a eksportuoti jautieną j Tokiją, o jautie
na Japonijoje m aždaug dvidešim t, dvidešim t du doleriai už kilą. Bet
niekas Japonijoje nepirks am erikietiškos jautienos. Jei am erikiečiai
siųs jautieną, ji supus dokuose. Bet jei parduos savo ūkį japonams,
jautieną eksportuoti galės. Nes japonai pirks iš ū kio savininko japo
no. V is i ū kiai M on tanoje ir Vajom inge jau parduoti. Lik u sių rančų
savininkai aptvertose ganyklose m ato jodinėjančius japonų kau bo
jus. Jie m ato, kaip k iti ū kiai įdiegia naujoves, atstato tvartus, perka
šiuolaikinę įrangą ir panašiai. Nes k iti ū kiai Japonijoje gali užsiplėšti
aukštą kainą. Taigi, am erikiečiai savininkai, jie ne kvailiai. Jie m ato
pragaištingus ženklus. Ž in o , jog negali varžytis. Tod ėl parduoda.
- B et ką am erikiečiai daro paskui ?
- Pasilieka ir dirba japonam s. Č ia ne problem a. Japonam s reikia
ko nors, kas pam okytų ū kin in kauti. Ir visiems gerai. Japonai jautrūs
am erikiečių jausmams. Jie jautrūs žmonės.
- Ž in au , bet m an tai nepatinka, - paprieštaravo antras vyriškis. -
Viskas m an iš esmės nepatinka.
- Viskas nuostabu, Tedai. K ą norėtum padaryti? Parašyti savo
kongresm enui? V is tiek jie visi dirba japonam s. Po paraliais, japo
nai eksploatuoja tas rančas su Am erikos vyriausybės subsidijom is.
- Vyriškis pasukiojo auksinę grandinėlę ant riešo. Pasislinko arčiau
pašnekovo. - Klausyk, Tedai. G a l apsieikim e be m oralizavim ų, nes
negaliu to pakęsti. Ir tu negali. M es kalbam e apie keturis procentus
bendrų ir penkis m etin ių išm okų už septynių šim tų m ilijon ų p irk i
nį. B ū k im tikri, jog to nepraleisim e, gerai. Asm eniškai tu žiū ri į be
veik pustrečio m ilijo n o vien per pirm us metus. Ir dar penkerių m etų
išm oka. Teisingai ?
- Ž in au . Bet m an vis tiek neramu.
- Klausyk, Tedai, nemanau, kad nerim ausi, kai sandėris bus baig
tas. B et reikia sutvarkyti dar keletą sm ulkm enų...
T ą akim irką, jie, atrodo, suvokė, kad klausausi. Atsistojo ir pasi
traukė už girdim um o ribos. D a r išgirdau pirm ą vyrą sakant kažką

apie „garantiją, kad M on tanos valstija pritaria ir aprobuoja..!*, o an
trais lėtai lingavo galvą. Pirm asis kum štelėjo jam j petį, truputį pra
linksm indam as.
- Leitenante Sm itai?
Prie m ano kėdės stovėjo m oteris.
- Taip.
- A š - K risten, daktaro D on a ld so n o asistentė. Jus atsiuntė K evi-
nas iš R V L ? Jum s reikia kažkokios pagalbos dėl juostų?
- Taip , reikia jas nukopijuoti.
- Apgailestauju, bet tuo m etu, kai skam bino Kevinas, manęs ne
buvo. A tsiliepė kažkuri sekretorė, gerai nežinanti padėties.
- K a ip suprasti?
- D eja, daktaro D on a ld son o šiuo m etu čia nėra. Šį rytą jis skaito
pranešim ą.
- Suprantu.
- T o d ė l m ums kyla sunkum ų. K a i jo laboratorijoje nėra.
- M a n tereikia perrašyti keletą juostų. G a lb ū t kas nors kitas iš
laboratorijos galėtų padėti? - paklausiau.
- Paprastai - taip, bet, bijau, šiandien tai neįm anom a.
Stovėjau priešais japonų užtvarą. Labai delikačią, bet užtvarą. A t
sidusau. Buvo tikriausiai nerealu įsivaizduoti, kad m an padės japonų
tyrim ų kom panija. N e tg i tokiam e paprastame reikale, kaip juostų
perrašymas.
- Suprantu.
- Šį rytą laboratorijoje išvis nieko nėra. Vakar visi skubėjo užbaig
ti vieną projektą, d irb o ik i vėlum os. Spėju, kad užtruko ik i apyaušrio.
Taig i šiandien visi susirinks vėlai. Štai ko nesuprato kita sekretorė.
Žm onės ateina vėlai. Taigi. N ežinau, ką jums pasakyti.
M e čia u paskutinį kozirį.
- K a ip žinot, m ano bosas - policijos viršininkas. Č ia jau antra
vieta, kur šįryt lankausi. Jam tikrai skubiai reikia tų kopijų.
- M ie la i jum s padėčiau. Ž in au , kad ir daktaras D onaldsonas su
m alonum u padėtų. Ir anksčiau esame atlikę ypatingas p olicijos už

duotis. Ir, esu tikra, galim e perrašyti bet kokią jūsų turim ą m edžiagą.
G alb ū t, šiandien vėliau. A rb a jeigu galėtum ėte palikti...
- Bijau, šito negaliu.
- Taip. Žin o m a. Suprantu. Tiesiog, apgailestauju, leitenante. G a l
būt galėtumėte atvykti vėliau? - ji vos m atom ai gūžtelėjo pečiais.
- T ikriau siai ne, - pasakiau. - Spėju, jog m an tiesiog nepasisekė,
kad visi vakar turėjo ilgai d irb ti.
- Taip. Tokia gana neįprasta situacija.
- O kodėl, kažkas atsitiko? K ažkokios tyrim ų problem os?
- T ik ra i nežinau. Č ia mes turim e tiek vaizdo galim ybių, retkar
čiais gauname skubų reikalavim ą ad ikti ką nors neįprasta. Televizi
jos reklam om s reikia ypatingų specialiųjų efektų ar kažkas panašaus.
Darbavom ės su nauju M a ik lo D žeksono vaizdo k lip u Sony įrašų
studijai. A rb a kam nors prireikia atgam inti sugadintą juostą. Ž in o te ,
atgam inti signalą. B et nežinau, kas nutiko praeitą vakarą. Išskyrus
tai, kad turėjo b ū ti daugybė darbo. A tro d o , reikėjo sutvarkyti apie
dvidešim t juostų. D arbas tikrai skubus. G irdėjau, jie nebaigė ik i pa
ryčių.
G a li būti, - pagalvojau.
M ėginau galvoti, kaip pasielgtų K onoras, kaip m udu susidorotu
me. Pagalvojau, jog verta sm ogti iš pasalų.
- K ą gi, esu tikras, N akam oto dėkingi už jūsų sunkų darbą, - pa
sakiau.
- O , tikrai. Nes žm onėm s viskas p u ik iai pavyko. Užsakovai labai
patenkinti.
- M in ė jo t, kad daktaras D onaldsonas skaito pranešimą...
- Daktaras D onaldsonas, taip...
- K u r?
- K o le kty v in io m okym o seminare „Bonaventūros“ viešbutyje.
Tyrin ėjim ų valdym o m etodai. Šį rytą turėtų b ū ti labai pavargęs. Bet
jis visada puikus oratorius.
- D ėkoju, - ištiesiau jai savo kortelę, - jūs m an labai padėjote, ir
jeigu dar ką prisim insite ar norėsite m an pasakyti, paskam binkit.
- G erai, - m oteris dirstelėjo į kortelę, - ačiū.

Apsisukau eiti. M a n išeinant, kokių trisdešim ties am erikietis su
A rm a n i kostium u, pasipūtęs, verslo m agistro, skaitančio m adų žur
nalus išvaizdos, nusileido laiptais ir pasakė kitiem s dviem vyriškiam ;
- D žentelm enai, ponas Nakagava jus priim s.
V yrai pašoko, sugriebė savo blizgančias brošiūras bei nuotraukas
ir nusekė lifto lin k paskui padėjėją, žingsniuojant} ramiais, lygiais,
vienodas žingsniais.
Išėjau į lauką, j smogą.
K orid oriu je pakabintam e plakate perskaičiau: „D IR B A M E
K A R T U : J A P O N Ų IR A M E R I K I E Č I Ų V A D O V A V I M O M E
T O D A I “. Pasitarim ų kam bario viduje mačiau vykstantį vieną tų
neaiškių verslo seminarų, kai vyrai ir m oterys sėdi prie ilgų p ilk u
audeklu uždengtų stalų ir rūškanais veidais užsirašinėja, ant pakylos
m onotoniškai kalbant lektoriui.
K o l ten stovėjau, prie stalo su vėluojančių ženkliukais su pavardė
mis, prie manęs priėjo akiniuota m oteris ir paklausė:
- A r užsiregistravote ? A r gavote paketą?
Siek tiek pasisukau ir parodžiau ženklelį.
- N orėčiau pasikalbėti su daktaru D on ald son u, - pasakiau.
- J is - m ūsų kitas lektorius. Pradės po septynių ar aštuonių m in u
čių. G a l dar kuo galiu padėti ?
- T ie sio g išnaudosiu akim irką.
M o te ris dvejojo.
- B et ju k tiek m ažai lik o ik i jo pranešim o pradžios...
- T a i jūs geriau paskubėkit.
J i pažvelgė į m ane taip, lyg būčiau jai sudavęs. N ežinau, ko tikė
josi. Buvau policijos pareigūnas ir paprašiau su kai kuo pakalbėti.
G a l ji manė, kad tai - svarstytina. Suirzau prisim inęs m adingą jauną
pam aivą A rm a n i kostium u. Vaikšto išm atuotais žingsneliais, tarsi
ypatingos padėties ir svarbos asmuo, o nusivedė nekilnojam o turto
pardavėjus. K o d ė l tas vaikis m ano, kad yra toks svarbus. G a l jis ir turi
verslo m agistro laipsnį, bet jis vis tiek atidarinėja duris savo bosui
japonui.
Stebėjau kaip m oteris pasuka j konferencijų kam barį ir nueina
lin k pakylos, ant kurios laukdam i savo pranešim ų pradžios sėdi ke
tu ri vyriškiai. Verslo auditorija užsirašinėjo, o vyriškis ant p od iu m o
sm ėlio spalvos plaukais pasakė: „Užsieniečiam s japonų korporaci
jose atsiranda vietos. Ž in o m a, ne pačiose viršūnėse, galbūt net ne
viršutiniuose ešelonuose. B et vis tiek, žinom a, vietos. Tu rite suvokti,
kad vieta, kurią jūs, kaip užsienietis, užim ate japonų korporacijoje,
yra svarbi, kad jūs esate gerbiamas ir kad turite a d ik ti darbą. K a ip
užsieniečiui, jum s gali tekti įveikti kai kurias ypatingas kliūtis, bet
jūs sugebėsite. Jum s pasiseks, jei prisim insite, jog turite žin o ti savo
vietą“.
Žiūrėjau į kostium uotus verslininkus, užsirašinėjančius, palenk
tom is galvom is. Spėliojau, ką jie rašo? Ž in o ti savo vietą?
O ratorius tęsė: „D aug kartų išgirsite vadovus sakant: „A š netu
riu vietos japonų korporacijoje ir turiu išeiti? A rb a išgirsite žmones
kalbant: „Jie manęs nesiklauso, neturiu jo k ių galim ybių įgyvendinti
savo idėjas, jokios tikim ybės gauti paaukštinim ą“. Tokie žm onės ne
supranta užsieniečių vaidm ens japonų visuomenėje. Jie nesugebėjo
prisitaikyti, todėl tu ri išeiti. B et čia jų problem a. Japonai p u ik iai pa
siruošę p riim ti am erikiečius ir kitus užsieniečius į savo kom panijas.
T ik ra i, jie netgi svajoja apie tokius darbuotojus. Ir jūs būsite p riim ti
nas: tol, kol atsim insite savo vietą“.
V ie n a m oteris pakėlė ranką ir paklausė:
- O kaip dėl nusistatym o prieš m oteris japonų korporacijose?
- N ėra nusistatym o prieš m oteris, - atsakė oratorius.
- G irdėjau, kad m oterys negauna paaukštinim ų.
- T a i paprasčiausiai netiesa.
- Tuom et iš kur visi tie ieškiniai? Sum itom o korporacija ką tik
baigė didelę antidiskrim inacinę bylą. Skaičiau, kad trečdalis japonų
korporacijų gauna ieškinius, iškeltus am erikiečių tarnautojų. K ą į tai
atsakysite?
- T a i p u ik iai suprantam a, - nesutriko pranešėjas. - Kiekvieną
kartą užsienio korporacijos, pradėjusi veiklą kitoje šalyje, supranta
ma, daro klaidų, k o l prisitaiko prie tos šalies papročių ir m odelių.

K a i am erikiečiai šeštame ir septintam e dešim tm etyje kūrė tarptau
tines bendroves Europoje, jiem s taip pat k ilo sunkum ų tose šalyse,
kuriose kūrėsi, tuom et irgi buvo keliam i ieškiniai. T a ig i nėra nieko
nepaprasta, kad japonų korporacijos patiria tam tikrą prisitaikym o
periodą Am erikoje. Būtina išlik ti kantriem s.
- A r kada nors būna m om entų, kada su japonais nereikia bū ti
kantriem s ? - juokdam asis paklausė kažkoks vyriškis. B et nuskam bė
jo liū d n ai, ne piktai.
K it i kam baryje nepaliovė užsirašinėti.
- Pareigūne? A š - D žim as D onaldsonas. K am manęs prireikė?
Apsisukau. Daktaras D onaldsonas pasirodė esąs aukštas liesas
akiniuotas vyriškis skrupulinga, gal net m anieringa m ina. Buvo ap
sirengęs akadem iniu stiliu m i - sp ortin iu tvido švarku ir raudonu
kaklaraiščiu. Bet iš švarko kišenės kaip pas tikrą vėplą m oksliuką sty
rojo rašikliai. Spėjau, jog jis - inžinierius.
- T u riu tik porą klausim ų apie N akam oto juostas.
- N akam oto juostas ?
- Tas, kurios praeitą naktį buvo jūsų laboratorijoje.
- M a n o laboratorijoje? Pone, m m m ...
- Sm itas, leitenantas Sm itas, - padaviau savo vizitinę.
- Leitenante, atsiprašau, bet nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Juos
tos m ano laboratorijoje praeitą naktį?
- Jūsų sekretorė K risten sakė, kad visa laboratorija vakar ik i vėlu
mos krapštėsi su kažkokiom is juostom is.
- Taip , teisybė. D augum a personalo.
- O juostas gavote iš Nakam oto.
- Iš N akam oto? - jis papurtė galvą. - Kas jums tą pasakė?
- Sekretorė.
- U žtik rin u jus, leitenante, juostos buvo ne iš Nakam oto.
- G irdėjau, kad buvo dvidešim t juostų.
- Taip , m ažiausiai dvidešim t. Nesu tikras, koks tikslus skaičius.
Bet jos buvo iš M cCann-Erickson. Reklam inė A sab i alaus kam pani
ja. K iekvienoje kam panijos reklam oje turėjome pakeisti logo. K a d
A sa b i alus jau yra numeris pirm as Am erikoje.

- B et N akam oto klausimas...
- Leitenante, - nekantriai pertraukė daktaras, dirsčiodam as į
pakylą, - leiskite kai ką paaiškinti. D irb u H am ag uch i tyrim ų lab o
ratorijoje. H am aguchi priklauso K aw akam i Industries. N akam oto
konkurentam s. K onkurencija tarp japonų kom panijų labai {tempta.
Labai. Patikėkite m ano žodžiu: laboratorija praeitą naktį nedirbo su
jokiom is juostom is iš Nakam oto. T a ip niekada nenutiktų, jokiom is
aplinkybėm is. Jei m ano sekretorė taip ir pasakė, ji suklydo. T a i jau
visiškai iš fantastikos srities. D abar tu riu eiti skaityti pranešim ą. A r
dar turite ko paklausti ?
- N e, - atsakiau. - D ėkoju.
Pasigirdo p ad riki plojim ai ką tik baigusiam pranešėjui. Apsisu
kau ir išėjau.
Važiavau iš „Bonaventūros“, kai iš golfo aikštyno paskam bino nu
sivylęs Konoras:
- Gavau tavo pranešim ą. Turėjau nutraukti žaidim ą. G eriau tegu
būna verta.
Pasakiau apie pirm os valandos susitikim ą su senatorium i M o rto -
nu.
- G erai, - sutiko K onoras. - Pusę vienuolikos pasiim k mane iš
čia. D a r kas nors?
Papasakojau apie savo kelionę į R V L ir H am aguchi, paskui apie
savo p oka lb į su D onaldsonu.
Konoras atsiduso.
- La ik o švaistymas.
- K o d ė l?
- Nes H am aguchi rem ia Kaw akam i, o jie su N akam oto - varžovai.
Laboratorija jo k iu būdu nesiims nieko daryti N akam oto naudai.
- Būtent taip m an ir paaiškino D onaldsonas, - pasakiau.
- K u r važiuoji dabar?
- Į P K U vaizdo laboratoriją. V is dar m ėginu padaryti juostų k o

pijas.
K onoras patylėjo.
- G a l dar ką nors turėčiau žin o ti ?
-N e .
- G erai. Pasim atysim pusę vienuoliktos.
- K o d ė l taip anksti?
- Pusę vienuoliktos, - pakartojo jis ir padėjo ragelj.
Nespėjau padėti ragelio, kai telefonas vėl suskambo.
- Tikėjausi, kad paskam binsi, - papriekaištavo Kenas Šubikas.
Buvo suirzęs.
- Atsiprašau. Užsiknisau. G a l galim e pakalbėti dabar?
- Ž in o m a.
- G avai inform acijos?
- Klausyk, - jis patylėjo, - gal tu kur nors netoliese?
- U ž k okių pen kių kvartalų nuo tavęs.
- Tu om et užsuk pu od elio kavos.
- N e n o ri kalbėti telefonu?
- N a ...
- Liau kis, K enai, tu visada m ielai k alb i telefonu.
Subikas, kaip ir visi Times reporteriai, sėdėdavo prie kom piute
rio stalo užsidėjęs ausines ir visą dieną p liurpė telefonu. Toks buvo
mėgstamiausias jo būdas tvarkyti reikalus: visas personalas prieš akis,
kalbiesi ir kom piuteriu rašai straipsnius. K a i dirbau atstovu spaudai,
m ano biuras policijos būstinėje Parker C en tre nuo Times pastato
buvo vos už dviejų kvartalų. Ir vis tiek reporteriai, tokie kaip Kenas,
m ieliau kalbėdavo su m anim i telefonu, nei susitikdavo asmeniškai.
- Tu om et laukiu, Pitai.
D ab ar pakankam ai aišku - Kenas kalbėti telefonu nenori.
- G erai, puiku, - pasakiau. - Pasim atysim p o dešimties m in u
čių.
Los Angeles Times - pelningiausias Am erikos laikraštis. Ž in ių
skyrius užim a visą aukštą Times pastate, o tas plotas toks, kaip m iesto
kvartalas. Erdvė m eistriškai padalyta, todėl niekada nesuprasi, kokia
didelė ji iš tikrųjų yra ir kokia daugybė žm onių ten dirba. Bet vis tiek
atrodo, jog niekaip nepaliauji ėjęs pro reporterius, įsitaisiusius prie

m o d u lin ių darbo stalų b lokų su šviečiančiais kom piuterių ekranais,
m irksinčiais telefonais ir prism eigtom is vaikų nuotraukom is.
K e n o darbo vieta buvo M etro skyriuje, rytinėje pastato dalyje. R a
dau jj stovintį prie stalo, m indžiukuojantį. Laukiantį. Paėmė mane
už alkūnės.
- Kavos, - pasakė, - eim e gerti kavos.
- Kas čia vyksta? - nustebau. - N e n o ri b ū ti su m anim pam aty
tas?
- N e, p o paraliais, stengiuosi išvengti Žebenkšties. Šiuo m etu jis
kadrina tą naują panelę iš užsienio naujienų skyriaus. K o l kas m er
giotė nieko neperprato, - Kenas linktelėjo lin k tolim ojo patalpos
galo. Ten, palei langus, pam ačiau pažįstam ą V ilio V ilh e lm o , visiems
žin om o kaip Žebenkštis V ilhelm as, figūrą. Siauras kaip šeško V ilio
snukutis šiuo m etu buvo užsidėjęs besišypsančio dėm esingum o kau
kę, nes vyrukas juokavo su priešais term inalą sėdinčia blondine.
- Labai daili.
- A h a . T ik subinė per didelė. Ji olandė, - paaiškino Kenas. - Č ia
dar tik savaitę. A p ie šitą tipą dar negirdėjo.
D augum oje organizacijų yra panašių į Žebenkštį: jie labiau am bi
cingi, nei sąžiningi, visuom et randa būdų prisigerinti valdžiai, nors
visi k iti aplinkui jų nekenčia. Toks buvo ir Žebenkštis V ilhelm as.
K a ip daugum ą negarbingų žm onių, Žebenkštį visuom et d om in o
tik blogiausios asmens ar reiškinio pusės. V isu om et galėjai tikėtis,
jog įvykius jis nušvies pačiu nepalankiausiu kam pu, visada pasirū
pins, kad kuo m ažiau būtų nutylėta. Jis turėjo uoslę žm on ių silpny
bėms, nuojautą m elodram om s. Bet kuria kaina knisdavo kokios nors
situacijos tiesą, p u ik iai num atydavo silpnąsias puses. T a Žebenkšties
iškapstyta tiesa visuom et būdavo didelis šlamštas, bet su tuo šlamštu
jis ir dirbo.
K it i Times reporteriai jo neapkentė.
M u d u su K en u išėjome į centrinį korid orių . Nusekiau iš paskos
ik i kavos aparatų, bet jis nusivedė mane į biblioteką. Ž in ių skyriu
je Times turėjo biblioteką, didesnę ir geriau aprūpintą nei daugum a
bibliotekų koledžuose.
- N a , tai ką Žebenkštis? - paklausiau.
- Praeitą naktį jis čia buvo, - pasakė Kenas. - Atėjau p o spek
taklio pasiim ti šiokių tokių užrašų, kurių reikėjo rytiniam interviu.
B ibliotekoje pam ačiau Žebenkštį. T ikriau siai vienuoliktą valandą
vakaro. Pats žinai, kokie am bicingi tie m aži suskiai. M ačiau tą jo vei
de. Jis užuodžia kraują. Taigi, natūralu, jog norėjau sužinoti, kieno.
- Savaime suprantama, - pritariau.
Žebenkštis buvo prityręs pasalūnas. Prieš metus sugebėjo patvar
kyti, kad iš darbo būtų adeistas „Sekm adienio kalendoriaus“ redak
torius. T ik paskutinę m inutę jis suklydo ir pats nenusičiupo to dar
bo.
- Taig i pasišnibždėjau su L ile , naktine bibliotekin inke, - pasa
kojo Kenas. - „Kas vyksta? K o knisasi Žebenkštis?“ J i ir sako: „ T ik
rina policijos pranešim us apie kažkokį farą“. T ik pagalvok, koks
palengvėjimas. B et paskui pradėjau stebėtis. N o riu pasakyti, aš vis
dar vyriausias M etro reporteris. V is dar porą kartų per mėnesį rengiu
m edžiagą iš Parker C en tro. K ą žin o jis, ko nežinau aš? K a ip supran
tu, čia turėtų b ū ti m ano m edžiaga. Taig i paklausiau Lilės, kokia to
faro pavardė.
- Leisk m an spėti, - pasakiau.
- Teisingai, - patvirtin o Kenas. - Piteris D ž . Smitas.
- K e lin tą tai buvo valandą?
- A p ie vienuoliktą.
- N uostabu, - pasakiau.
- Pagalvojau, kad norėsi žin o ti, - pasakė Kenas.
- Ž in o m a.
- Taig i pasakiau L ile i - čia praeitą vakarą - pasakiau: „Lile , kokį
šlamštą jis knisa?“ O jis, pasirodo, knisa viską, visas senas iškarpas iš
archyvo ir aiškiai Parkerio vidaus sistemoje turi šaltinį, kuris pasiruo
šęs atskleisti v id in ių reikalų ataskaitas. K ažkoks svarstymas dėl vaiko
tvirkinim o. Prieš dvejus metus mestas kaltinim as.
- O t, šūdas, - nusikeikiau.
- T a i tiesa? - pasiteiravo Kenas.
- Buvo svarstyta, - pasakiau, - bet viskas - niekai.

Kenas dirstelėjo į mane.
- Apšviesk.
- Viskas vyko prieš trejus metus, - pradėjau pasakoti, - dar d ir
bau detektyvu. M u d u su partneriu išvažiavome pagal iškvietim ą dėl
b u itin io sm urto Laderos Aukštum ose. Susimušė ispanakalbių pora.
A b u gerokai įkalę. M oteris prašo, kad areštuočiau jos vyrą, o kai at
sisakau, aiškina, kas jis seksualiai priekabiavo prie jų kūd ikio. N u ė
jau, pažiūrėjau j kūd ikį. V iskas tvarkoje. V is dar nesutinku areštuoti
vyrą. M oteris įsiuto. K itą dieną atsivilko ir apkaltino mane seksuali
n iu tvirkin im u . Buvo prelim inarus svarstymas. K a ltin im a i panaikin
ti nesant pagrindo.
- Supratau, - pasakė Kenas, - o gal buvo kokių abejotinų k elio
nių?
Susiraukiau.
- K elion ių ?
- Žebenkštis pareitą naktį bandė iškapstyti k elion ių ataskaitas.
Skrydžius, piknikus, perdėtas išlaidas...
Papurčiau galvą.
- Neišdegs.
- Taip, supratau, jog čia jis apsirinka. T u - vienišas tėvas, nesiren
gi į jokius piknikus.
- N iekada.
- Puiku.
Įlindom e giliau į biblioteką. Priėjom e prie kam po, iš kur pro stik
lo sieną galėjome m atyti ž in ių skyriaus M etro tarnybą. M ačiau Ž e
benkštį, tebekalbantį su m ergina, ją kabinantį.
- Štai ko nesuprantu, K enai, - pasakiau, - kodėl aš? N o riu pasa
kyti, su niekuo nesipykstu. Jo k ių polem ikų. Jau trejus metus nedirbu
detektyvu. Jau netgi nebesu atstovas spaudai. T ie sio g ryšių pareigū
nas. N o riu pasakyti, d irb u p o litin į darbą. T a i kodėl Times reporteris
mane m edžioja?
- N o ri pasakyti, vienuoliktą valandą antradienio naktį ? - pridūrė
Kenas. Jis žiūrėjo į mane, tarsi būčiau idiotas. Lyg m an nuo smakro
tįstų seilės.
- M an a i, šito prireikė japonam s? - nustebau.
- M anau, Žebenkštis kam nors dirba. Jis - parsidavėliškas šun-
kara. D irb a studijom s, įrašų kom panijom s, brokerių kontorom s, net
prekeiviam s nekilnojam u turtu. Jis - konsultantas. Žebenkštis šiuo
m etu vairuoja Mercedes 5 0 0 S L , žinojai?
- O , tikrai?
- T ru p u tį per gerai iš reporterio adyginim o, ką pasakysi ?
- Taip . Sakyčiau.
- Taigi, perbėgai kam nors kelią? Praeitą naktį ?
- G a li būti.
- N es kažkas paskam bino Žebenkščiai ir užsakė tave pasekti.
- N egaliu patikėti, - pasakiau.
- T a i jau patikėk, - tarė Kenas. - V ien in telis mane neram inan
tis dalykas yra Žebenkšties šaltinis Parker C e n tro viduje. Kažkas iš
departam ento teikia m edžiagą apie vidaus reikalus. D epartam ento
viduje tavo reikalai tvarkoj ?
- M anau, taip.
- G erai, nes Žebenkštis ruošiasi savo įprastom s suktybėms. Sį
rytą kalbėjau su R odžeriu Baskom bu, m ūsų advokatu.
-Ir?
- Spėk, kas jam visas suirzęs skam bino praeitą naktį ? Žebenkštis.
G a l n o ri spėti, kokį klausim ą pateikė ?
N utylėjau.
- Jis paklausė, ar policijos atstovas spaudai yra privatus, ar viešas
asmuo. A r, kaip viešas asmuo, negali iškelti ieškinio dėl šmeižto?
- Jėzau, - pasakiau.
- T ik ra i.
- O ką atsakė?
- K am rū p i atsakymai? Ž in a i, kaip viskas veikia. Viskas, ką Ž e
benkštis turi padaryti, tai paskam binti keliems žm onėm s ir pasakyti:
„Sveiki, čia Bilas V ilh elm as iš Los Angeles Times. R ytoj pateiksim e
m edžiagą apie vaikų prievartautoją leitenantą Piterį Sm itą, ar galite
kaip nors pakom entuoti?“ K e li skam bučiai tinkam ais adresais ir m e
džiagos išvis nereikės spausdinti. Redaktoriai gali viską paneigti, bet
žala vis tiek padaryta.

184 M ICHAEL CRICH TO N
Tylėjau. Žinojau, kad viskas, ką sako Kenas, tiesa. Jau ne kartą b i
jojau taip atsitiksiant.
- K ą galiu padaryti ? - paklausiau.
Kenas nusijuokė.
- G a li pritaikyti savo mėgstamą Los A n d že lo policijos brutalu
mą.
- Nejuokinga.
- N iekas šitame laikraštyje apie tai nerašys, pažadu. G a li tą šiknių
tiesiog nudėti. O ką, jei kas nors susuktų mėgėjišką film uką? Ž m o
nės, gal norite sukrapštyti centų ir pam atyti tai ekrane?
- Kenai.
Kenas atsiduso.
-J a u ir pasvajoti negalim a. G erai. Yra viena galim ybė. Pernai, tada,
kai V ilhelm as buvo įsitraukęs į tą, na, į pokyčius „Kalendoriaus“ va
dovybėje, paštu gavau an on im in į paketą. Ir keletas k itų žm onių. T u o
m etu niekas nieko nesiėmė. Per daug nešvaru. Susidom ėjai?
-A h a .
Iš vidinės sportinio švarko kišenės Kenas išsitraukė vyniojam ojo
popieriaus voką, apnarpliotą pakavim o virvute. Voke buvo ant siau
ros popieriaus juostelės atspausdinta serija nuotraukų, kuriose V ilis
V ilh elm as in tym iai bendravo su juodaplaukiu vyruku - šio galva
buvo sukišta V iliu i į sterblę.
- N e visais kam pais Žebenkšties veidas gerai matomas, - pasakė
Kenas, - bet čia tikrai jis. N uotrauka reporterio, besilinksm inančio
su savo inform acijos šaltiniu. K a ip sakoma, nuėjo išmesti kelių tau
relių.
- Kas tas vyrukas?
- Teko paplušėti. Baris Borm anas. K aišei Elektronics Pietų K a li
fornijoje regioninių pardavim ų vadovas.
- O ką su šituo galiu padaryti ?
- D u o k man savo vizitinę, - pasiūlė Kenas, - įdėsiu ją į voką ir
pristatysiu Žebenkščiai.
Papurčiau galvą.
- Nem anau.
- Esu tikras, priverstum e j j pagalvoti dukart.
- N e, - pasakiau, - tai ne man.
Kenas gūžtelėjo pečiais.
- T ik ra i. Tarp kitko, gali ir nesuveikti. N e t jei ir sugriebsime Ž e
benkštį už pautų, japonai tikriausiai tu ri k itų kelių. A š vis dar nega
liu atknisti, kaip vakar naktį išėjo ta m edžiaga. Viskas, ką girdžiu,
tai: „N urodym as iš aukščiau, nurodym as iš aukščiau“. K a d ir ką tai
reikštų. O gali ir nieko nereikšti.
- Kažkas turėjo straipsnį parašyti.
- Sakau, nerandu. Bet žinai, japonai laikraščiui daro labai d ide
lę įtaką. T a i daugiau, negu užsakom osios reklamos. D augiau, nei u
negailestinga visuom eninės inform acijos ir reklamos mašina, bū gni
janti iš Vašingtono, arba vietinis bandym as paveikti ir p o litin ių figū
rų bei organizacijų kam panijų rėmimas. Č ia viskas kartu ir dar daug
daugiau. Ir jau pradeda k laid in ti. Būna, sėdi su personalu pasitari
me, aptarinėji kokią m edžiagą ir staiga supranti, jog niekas nenori jų
įžeisti. Klausim as ne tas, ar m edžiaga teisinga, nauja ar ne nauja. T a i
nėra ir vienas su vienu lygtis, pavyzdžiui: „N egalim e to skelbti, nes jie
nutrauks savo reklamą“. V iskas daug subtiliau. K artais žiū riu į savo
redaktorius ir galiu pasakyti, kad jie nenori spausdinti kokios nors
m edžiagos, nes bijo. Jie net tiksliai nežino, ko bijo. T ie sio g bijo.
- Ir tai vadinasi laisva spauda.
- E i, - pertraukė Kenas, - neturim e laiko vaikiškam m ėšlui. Pats
žinai, kaip viskas veikia. A m erikos spauda dėsto vyraujančią n u om o
nę. Vyraujanti nuom onė yra nuom onė grupės, esančios valdžioje.
Šiuo m etu valdžioje - japonai. Spauda skelbia, kaip visada - vyrau
jančią nuom onę. Jok ių netikėtum ų. T iesio g bū k atsargus.
- Pasistengsiu.
- Ir nedvejodamas skam bink, jeigu nuspręsi, kad n o ri pasinaudo
ti pašto paslaugom is.
N orėjau pasikalbėti su K o n o ru . Pradėjau suprasti, kodėl kap i
tonas taip nerim avo ir kodėl norėjo greitai užbaigti tyrim ą. Todėl,
kad gerai organizuota u žuom inų kam panija yra siaubingas dalykas.
Patyręs praktikas - o Žebenkštis ir yra patyręs - suorganizuos viską
taip, jog diena p o dienos, net jeigu nieko ir neatsitiks, pasirodys vis
nauja m edžiaga. Sumirgės antraštes: „ D I D Ž I O J I Ž I U R I N E A P
S I S P R E N D Ž I A D Ė L P O L I C I N I N K O K A L T Ė S “, net jei prisie
kusieji dar net nesusirinkę. Bet žmonės diena p o dienos m ato antraš
tes ir daro savo išvadas.
Tiesa ta, kad visuom et yra galim ybė ką nors suregzti. U žu o m i
nų kam panijos pabaigoje - jeigu staiga subjektas pasirodo esąs ty
ras kaip krištolas, vis dar galim a sugalvoti m aždaug tokią antraštę:
„D ID Ž IO JI Ž IU R I N E N U S T A T Ė P O L I C I N I N K O K A L T Ė S “
arba „ A P Y G A R D O S P R O K U R O R A S N E S IR Y Ž T A B A U S TI
A P K A L T I N T O F A R O “. Tokios antraštės nė kiek ne geresnės už
nuosprendį.
O p o ilgalaikių negatyvių atsiliepim ų spaudoje nėra jo k ių galim y
b ių atsitiesti. K altin im u s prisim ena visi. A d e id im o - niekas. Tok ia
žmogaus prigim tis. Jei kartą buvai apkaltintas, sunku g rįžti į norm a
lų gyvenim ą.
Darėsi baugu, kan kino bloga nuojauta. Sukdamas į stovėjim o
aikštelę prie Pietų K a lifo rn ijo s universiteto Fizikos fakulteto jau
čiausi šiek tiek susirūpinęs. T u o m etu vėl suskambėjo telefonas.
Skam bino šefo padėjėjas Olsenas.
- Piteri.
- Taip , pone.
- Jau beveik dešimta. M an iau , turėtum b ū ti čia ir dėti juostas
m an ant stalo. Pažadėjai.
- T u riu sunkum ų su tų juostų kopijavim u.
- A r tuo ir užsiim i ?
- Ž in o m a. K o d ė l klausiat?
- Todėl, kad pasak skam bučių, tu neapleidai tyrim o, - atsakė
D žim as Olsenas. - Per pastarąją valandą uždavinėjai klausim us ja
p onų tyrim ų institute, paskui kvotei m okslininką, d irbantį japonų
tyrim ų institute. Slam pinėjai kažkokiam japonų seminare. Pasakyk
tiesiai, Piteri: tai byla baigta, ar ne?
- Baigta, - atsakiau, - aš tik bandau padaryti juostų kopijas.

- U žtik rin k , kad taip ir būtų, - paliepė viršininkas.
- G erai, D žim ai.
- V is o departam ento labui - ir jame dirban čių žm on ių - n oriu ,
kad viskas liautųsi.
- G erai, D žim ai.
- N e n o riu prarasti šios situacijos kontrolės.
- Suprantu. •
- T ik iu o s i, kad supranti, - tarė Olsenas, - daryk tas kopijas ir
nešk šen savo subinę.
Ir padėjo ragelį.
Pastačiau autom obilį ir patraukiau į Fizikos fakultetą.
A u d ito rijo s viršuje laukiau, k o l Filipas Sandersas baigs paskaitą.
M o k slin in k as stovėjo priešais sudėtingų form ulių prirašinėtą lentą,
patalpoje sėdėjo kokie trisdešim t studentų, daugum a - pirm ose gre
tose. M ačiau tik jų pakaušius.
Daktaras Sandersas buvo k okių keturiasdešimties, vienas tų ener
gingų tipų , kurie nuolat juda. Žin gsn iu oja pirm yn atgal ir baksnoja į
lygtis ant lentos, trum pais pabrėžtinais bakstelėjim ais kreida rodyda
mas „signalo kovarianto koeficiento nustatym ą“ ar „delta faktorialo
triukšm o juostos p lo tį“. Galėjau nebent spėti, k okį dalyką jis dėsto.
G a lų gale padariau išvadą, jog čia tikriausiai elektros inžinerija.
Nuskam bėjus skam bučiui studentai atsistojo ir susikrovė krep
šius. Apstulbau: beveik visi klasėje buvo azijiečiai - ir vyrai, ir m ote
rys. Japonai, kinai, indai ar pakistaniečiai. Iš trisdešim ties studentų -
tik vienas - baltasis!
- Teisingai, - vėliau, kai k orid oriu m i žingsniavom e į laboratori
ją, pasakė m an Sandersas, - tokie kursai, kaip „ F iz ik a - 101“ am eri
kiečių netraukia. Šitaip jau m etai iš m etų. Pram onė taip pat negali
tok ių rasti. M es išeitum e šunim s šėko pjaut, jei nebūtų šitų rytiečių
ir indų, kurie atvyksta čia įg y ti m atem atikos ar inžinerijos daktaro
laipsnį, o paskui darbuojasi Am erikos kom panijose.
N u sileidom e kelis laiptelius žem yn ir pasukom e į kairę. Sandersas
sparčiai žingsniavo į rūsį vedančiu koridorium i.

- Bet bėda ta, kad viskas keičiasi, - tęsė m okslininkas. - M a
niškiai azijiečiai studentai pradėjo keliauti nam o. K orėjiečiai grįžta
į Korėją. Taip pat ir taivaniečiai. N e t in d ai kartais grįžta. Jų šalyse
pragyvenim o lygis kyla, gim tinėje dabar jie tu ri daugiau galim ybių.
K a i kuriose šių užsienio šalių yra labai daug pu ik iai išsim okslinusių
žm onių. - Sandersas sparčiai vedė mane laiptais žemyn. - A r žinote,
kokiam e pasaulio mieste yra didžiausias fizikos m okslo daktarų skai
čius p er capita?
- Bostone?
- Seule, Korėjoje. P risim inkite tai, kai įžengsim e į X X I am žių.
Lėkte lėkėme k itu koridoriu m i. Paskui trum pam išėjome į lauką,
į saulę, paėjėjome žem yn asfaltuotu keliuku į kitą pastatą. Sandersas
vis žvalgėsi per petį, tarsi bijodam as mane pam esti. Bet nė akim irką
nesiliovė kalbėjęs.
- O užsienio studentams grįžus į gim tinę nebelieka pakankam ai
in žin ierių atlikti tyrinėjim ų Am erikoje. N epakanka kvalifikuotų
darbuotojų. Sunkum ų kyla net tokiom s didelėm s kom panijom s kaip
I B M . K valifiku otų specialistų paprasčiausia nėra. Atsargiai - durys.
D u rys sukosi tiesiai į mane. Praėjau.
- B et jeigu tiek daug tuščių darbo vietų aukštų technologijų sri
tyje, ar jos nepradės vėl traukti studentus ?
- N e taip, kaip investicinė bankininkystė arba teisė. - Sandersas
nusijuokė. - A m erikoje gal ir trūksta in žin ierių ir m okslininkų, bet
užtat pasaulyje pirm aujam e pagal teisininkų paruošim ą. Am erikoje
gyvena pusė viso pasaulio teisininkų. T ik pagalvokite, - jis papur
tė galvą, - Jungtinėse Valstijose gyvena keturi procentai pasaulio
gyventojų. Č ia sukaupta aštuoniolika procentų pasaulio ekonom i
kos. Tačiau turim e penkiasdešim t procentų pasaulio teisininkų. Ir
dar trisdešim t penkiais tūkstančiais padaugėja kasm et - pasipila iš
m okyklų. Štai kur nukreiptas mūsų produktyvum as. Štai kur mūsų
nacionalinis dėm esio centras. Pusė am erikietiškų T V serialų - apie
teisininkus. A m erika tam pa teisininkų šalim i. V is i kelia ieškinius.
V is i ginčijasi. V is i teismuose. Ju k trys ketvirčiai m ilijo n o Am erikos

teisininkų turi ką nors daryti. Jie turi užkalti savo tris šimtus tūkstan
čių per metus. K ito s šalys galvoja, kad mes - bepročiai.
Sandersas atrakino duris. Pam ačiau ranka rašytą ženklą: „ S U D Ė
T I N G Ų V A I Z D Ų L A B O R A T O R I J A “ ir rodyklę. M o k slin in k as
nusivedė mane ilgu rūsio korid oriu m i.
- N e t gabiausi am erikiečių vaikai prastai išsilavinę. G eriausi
mūsų vaikai dabar yra d vylikti pasaulyje po išsivysčiusių Europos ir
A zijo s šalių. Ir tai - mūsų geriausi studentai. O visur - dar blogiau.
Trečdalis baigusiųjų aukštąsias m okyklas negali suprasti autobusų
tvarkaraščio. Jie neraštingi.
Pasiekėme koridoriaus galą ir pasukom e į dešinę.
- Ir tie vaikiai, kuriuos matau, - tinginiai. N iekas nenori dirb ti.
M o k a u fizikos. U žtru n ka kelerius metus, kol išm oksti. Bet visi tie
vaikiai n o ri rengtis kaip Č a rlis Šynas ir u žd irb ti m ilijon ą dolerių dar
nesulaukę dvidešim t aštuonerių. V ien in telis būdas gauti tokius p i
nigus yra teisė, investicinė bankininkystė, Volstritas. V ietos, kur žai
džiant gaunama popierinė nauda, kažkas už nieką. Bet būtent taip
tie vaikiai šiom is dienom is ir n ori žaisti.
- G a l tik P K U ?
- Patikėkit m anim , visur. V is i jie žiū ri televizorių.
Jis pastūmęs atidarė dar vienerias duris, pam ačiau dar vieną k o ri
dorių. Šiame dvelkė pelėsiais, drėgme.
- Ž in au , žinau, aš - senamadiškas, - neužsičiaupė Sandersas, -
tikiu, kad kiekviena žm ogiška būtybė kažko verta. Jūs kažko vertas.
A š kažko vertas. V ie n tik būdam i šioje planetoje, vilkėdam i drabu
žius, dirbdam i darbus, mes kiekvienas ko nors vertas. Bet, atrodo,
šitame mažame pasaulio kam pelyje mes verti tiktai kim šti šlamštą.
Aptarinėjam e žin ių laidas, stebime, kur kažkas šlaistėsi su tom pra
keiktom kam erom . Nagrinėjam e televizijos reklamas ir serialus, kur
visas triukas...
Sandersas staiga sustojo.
- Kas atsitiko?
- A r čia dar kas nors buvo ? - paklausė. — A r jūs atvažiavote dar
su kuo nors?
- N e. T ik aš.
- A , gerai, - Sandersas toliau skubėjo nutrūktgalvišku greičiu. -
A š visuom et nerim auju, kad nepamesčiau žm onių. Viskas gerai. Štai
ir atėjom. Laboratorija, gerai. D urys ten, kur ir palikau.
Plačiu m ostu jis atidarė duris. Sukrėstas įsistebeilijau į patalpą.
- Ž in au , kad atrodo nekaip, - pasakė Sandersas.
N a , pagalvojau, gerokai p er švelniai pasakyta.
Žiūrėjau į rūsį. A p rū d iję vam zdžiai ir armatūra karojo tiesiog nuo
lubų, žalias linoleum as keliose vietose buvo užsiraitęs, lin d o plikas
betonas. A p lin k kam barį buvo išrikiu oti sukiužę stalai, kiekvienas
apkrautas įranga, nuo stalų šonų karojo laidai. Prie kiekvieno stalo,
įdūręs akis į ekraną, sėdėjo studentas. K eliose vietose į ant grindų
pastatytus kibirus lašėjo vanduo.
- V ien intelė vieta, kurią galėjome gauti, - paaiškino Sandersas, -
šis rūsys. O p in ig ų tokiem s m alonum am s kaip lubos neturim e. N e
kreipkite dėmesio, nesvarbu. T iesio g saugokite galvą.
Profesorius nužingsniavo į kam bario gilum ą. A š - m aždaug m etro
aštuoniasdešimties ūgio, ne p iln a i šešių pėdų, bet vis tiek įžengda
mas į patalpą turėjau pasilenkti. K ažku r iš lubų viršuje sklido šaižus
nem alonus džergždesys.
- Pačiūžos, - paaiškino Sandersas.
- Nesupratau?
- M es p o ledo arena. Priprasit. Tiesą sakant, dabar visai neblogai.
K a i popietę vyksta ledo ritu lio treniruotės, girdėti šiek tiek daugiau
triukšm o.
M o k slin in k as ėjo vis gilyn. Jaučiausi, lyg būčiau povandeniniam e
laive. Žvilgčiojau į dirbančius studentus. V is i buvo įkn iu bę į savo rei
kalus, m um s praeinant niekas nesidairė.
- K okias juostas norite kopijuoti? - pasiteiravo Sandersas.
- A štu o n ių m ilim etrų japoniškas. Apsaugos vaizdajuostes. G a li
b ū ti sudėtinga.
- Sudėtinga? - nustebo Sandersas. - Lab ai abejoju. - Ž in o te ,
kai buvau jaunas, daug rašiau apie ankstyvuosius vaizdo perdavim o

T e k a n t i s a u lė 191
stiprin im o algoritm us. Ž in o te , apie vaizdo išlyginim ą, inversiją ir
kontūro nustatym ą. Panašius dalykus. Sanderso algoritm ais visi nau
dojosi. T u o m etu baiginėjau K alifo rn ijo s technologijų universitetą.
Laisvu laiku dirbau R V L . N e, ne, galim e viską padaryti.
Padaviau jam juostą. Jis dirstelėjo.
- M ie la s daikčiukas.
- O kas atsitiko? - paklausiau. - Jūsų algoritm am s?
- Jie netiko kom erciniam naudojim ui, - atsakė m okslininkas. -
D evintam e dešim tm etyje tokios Am erikos kom panijos, kaip R C A
ir General Electric, išvis pasitraukė iš kom ercinės elektronikos. M a
niškės vaizdo p atob u lin im o program os A m erikoje didelės paklau
sos neturėjo. - Jis truktelėjo pečiais. - Taigi pam ėginau parduoti jas
Sony, japonams.
-Ir?
-Ja p o n a i jau buvo užpatentavę tuos produktus. Japonijoje.
- N o rite pasakyti, jie jau turėjo algoritm us?
- N e . Jie tiesiog įsigijo patentus. Patentavimas Japonijoje yra vie
na karo form ų. Japonai patentuoja kaip pamišę. Ir turi labai keistą
sistemą. Japonijoje gauti patentą užtrunka aštuonerius metus, bet
jūsų prašymas paviešinamas p o aštuonių m ėnesių, o nuo tada galim a
u žginčyti autorinį honorarą. Ir, žinom a, A m e rika su Japonija neturi
licencijavim o savitarpio sutarčių. Č ia vienas b ū d ų išsaugoti prana
šumą.
- B et kuriu o atveju, kai nuvykau į Japoniją, sužinojau, kad Sony
ir H ita c h i užregistravusios kažkokius panašius patentus. T a i vadi
nam a „patentų tvindym u“, k itaip sakant, apsisaugoma nuo galim ų
panašių patentų. Jie neturėjo teisės panaudoti m ano algoritm ų, bet
išsiaiškinau, kad ir aš neturiu. N es jie jau užpatentavo m ano išradim o
licenciją. - Jis gūžtelėjo. - Sunku paaiškinti. Bet kuriuo atveju, čia
sena istorija. Š iuo m etu japonai išradę daug sudėtingesnę vaizdo apa
ratūrą, to li pranokstančią viską, ką turim e mes. Šiuo m etu jie gerokai
mus lenkia. Bet šioje laboratorijoje mes kovojame. O štai ir žmogus,
kurio m um s reikia. D enai, ar tu labai užsiėmęs ?

N u o kom piuterio konsolės pakėlė galvą jauna m oteris. D idelės
akys p o akiniais raginiais rėmeliais, tamsūs plaukai. Jos veidą šiek
tiek dengė nuo lu bų nukarę vam zdžiai.
- Č ia ne Denas, - nustebęs pasakė Sandersas. - K u r Denas, Te
resa?
- La ik o vid urio semestro egzaminus, - paaiškino Teresa, - aš tik
padedu užbaigti skubius darbus. Jau beveik viskas.
M a n susidarė įspūdis, jog ji vyresnė už kitus studentus. T ik s lia i
buvo sunku pasakyti, kodėl. T ik ra i ne dėl drabužių: m ergina ryšėjo
ryškiaspalvį plaukų raištį, p o džin sin iu švarku vilkėjo U 2 m arškinė
lius. Bet buvo kažkokia ypatingai ram i ir gal dėl to atrodė vyresnė.
- A r gali im tis k ito darbo? - apeidamas ap lin k stalą ir žiūrėdamas
į m o n ito rių paklausė Sandersas. - Nes turim skubių reikalų. Reikia
padėti policijai.
Daužydam as galvą į vam zdžius, sekiojau paskui Sandersą.
- T ikriau siai galėsiu, - atsakė m oteris. Ji pradėjo išjunginėti b lo
kus ant darbo stalo. Iš pradžių darbavosi atsukusi nugarą ir tik po
kiek laiko pagaliau pam ačiau, kaip ji atrodo - tamsaus gym io, eg
zotiškos išvaizdos, tikriausiai m aišyto kraujo. Tiesą sakant, m ergina
buvo graži, nuostabiai graži. J i atrodė kaip viena tų gerai apm oka
m ų žurnalų gražuolių. K u rį laiką stovėjau sutrikęs, nes tokia m oteris
buvo per graži darbuotis elektronikos laboratorijoje kažkokiam rūsy.
Nesuprantam a.
- Susipažinkite su Teresa Asakum a, vienintele japonų studente,
likusia d irb ti čia.
- Sveika, - pasakiau. N u kaitau . Jaučiausi kvailai. Jaučiau, jog in
form acija užplūdo mane per staigiai. V isk ą apsvarsčius, verčiau jau
japonam s reikalų su tom is juostom is neturėti. B et jos vardas ne ja
poniškas, ji nebuvo panaši į japonę, ji atrodė kaip europietė, na, gal
tu rin ti šiek tiek japonų kraujo, tokia egzotiška, gal ji netgi buvo...
- Labas rytas, leitenante, - pasisveikino m ergina. Ištiesė kairę -
ne tą - ranką pasisveikinti. Laikė ją įkypai - taip elgiasi tie, kurių
dešinioji sužalota.
Paspaudėme vienas kitam rankas.

- K a ip laikotės, panele Asalcuma?
- Teresa.
- G erai.
- A rg i ji ne graži? - įsiterpė Sandersas elgdamasis taip, tarsi už
pagyrą gautų papildom ų taškų. - T iesio g gražuolė.
- T aip , - patikinau, - tiesą sakant, stebiuosi, kad jūs - ne m ode
lis.
Stojo kebli akim irka. Negalėjau pasakyti, kodėl. J i greitai nusisu
ko.
- M anęs tie dalykai niekuom et nedom ino, - atsakė.
A k im irk sn iu įsikišo Sandersas ir pasakė:
- Teresa, leitenantui S m itu i reikia kelių juostų kopijų. Š itų juos-
tų.
Sandersas ištiesė jai vieną. Ji paėmė juostą kaire ranka ir pakėlė
prieš šviesą. D ešinė taip ir lik o sulenkta per alkūnę, prispausta prie
liem ens. Tada pam ačiau, kad jos dešinioji nesveika, baigiasi m ėsingu
stram pu, kyšančiu iš džin sin io švarkelio rankovės. Buvo panašu į ta-
lid o m id u sukeltą apsigim im ą.
- V isa i įdom u, - pasakė ji, prisim erkusi apžiūrinėdam a juos
tą. - D id e lio tankio, aštuonių m ilim etrų. G a lb ū t čia patentuotas
skaitm eninis formatas, apie kurį girdėjom e. T ikriau siai čia vaizdas
sustiprinam as realiam laike.
- Apgailestauju, nežinau, - pasakiau. Jaučiausi kvailai, kad užsi
m iniau apie m odelį. Įkišau ranką į dėžutę ir ištraukiau leistuvą.
Teresa nieko nelaukdam a paėmė atsuktuvą ir nusuko dangtelį.
Palinko ties viduriais. M ačiau žalią m ikroschem ą, juodą varikliuką,
tris mažus kristalinius cilindrus.
- Taip , čia naujos kartos prietaisas. Lab ai gudrus. D aktare San-
dersai, pažiūrėkit, juos gam ina tik su trim is galvutėmis. Plokštelė tu
rėtų generuoti R G B kom ponentą, nes čia, - m anote, čia suglaudim o
schemos?
- T ikriau siai skaitm eninio konverteris į analogą, - pasakė San
dersas. - Labai dailus. Toks m ažytis. - Jis pasisuko į mane, laikyda
mas dėžutę. - Ž in o te , kodėl japonai sugeba pagam inti tokius daik

čiukus, o mes - ne? Jie juos kaizen. N u o lat, kantriai apgalvotai atlie
ka to b u lin im o procesą. Kiekvienais metais produktas išeina truputį
geresnis, truputį mažesnis, truputį pigesnis. A m erikiečiai taip ne
mąsto. A m erikiečiai visą laiko ieško kvantinio šuolio, did elio spur
to pirm yn. A m erikiečiai m ėgina išm ušti žemę iš p o kojų - iš karto
nugalėti konkurentą, o paskui ilsėtis. Japonai išmušinėja p o kruopelę
ir niekuom et nesiilsi. Taig i šitas paprastas daikčiukas ne kas kita, o
skirtingų filosofijų išraiška.
Šitaip kalbėdamas jis kurį laiką sukiojo cilindrus, jais žavėjosi.
G a lų gale pasakė:
- A r galėsi n u kop iju oti šitas juostas ?
- Ž in o m a, - atsakė Teresa. - Iš konverterio galim e išgauti šito
prietaiso signalą ir perkelti jį į kokią tik norite laikm eną. N orėtum ėte
trijų ketvirčių? Profesionalią optinę? Paprastą vaizdo?
- Paprastą vaizdo, - pasakiau.
- Bus nesunku, - tarė m ergina.
- Bet ar kopija bus tiksli? Žm onės R V L ’e sakė, kad negali garan
tu o ti kopijos tikslum o.
- O , prakeikta R V L , - nusikeikė Sandersas. - Jie taip kalba tik dėl
to, kad dirba vyriausybei. O čia mes viską padarom e. Tiesa, Teresa?
B et Teresa nesiklausė. Stebėjau, kaip ji junginėdam a kabelius ir
laidus greitai darbuojasi sveikąja ranka, o stram pu stabilizuoja ir p ri
laiko dėžutę. K a ip ir daugum os neįgalių žm onių, jos judesiai buvo
tokie sklandus, jog vos galėjai pastebėti, kad m erginai trūksta dešinės
plaštakos. N etrukus ji m ažąjį m agnetofoną prijungė prie k ito ir dar
kelių skirtingų ekranų.
- O kam šitie ?
- P atikrinti signalą.
- N o rite pasakyti, m agnetofono?
- N e. D idysis ekranas rodys vaizdą. K itu ose galėsiu sekti signalo
charakteristikas ir duom enų planą: kaip vaizdas gula į juostą.
- A r tai būtina? - paklausiau.
- N e. Tiesio g n oriu pašniukštinėti. Lab ai smalsauju, kaip jie iš
gauna tokio d id elio tankio form atą.

- K as pirm in is m edžiagos šaltinis? - paklausė Sandersas.
- M edžiaga iš įstaigos apsaugos kam erų.
- O šios juostos - originalai ?
- T a ip manau. K o d ėl klausiat?
- N a , jei čia orig in ali m edžiaga, norim e b ū ti itin atsargūs, - pasa
kė Sandersas. Jis kalbėjo Teresai, duodam as nurodym us. - Ju k neno
rim e, kad atsirastų grįžtam ojo ryšio kontūrai, įsirėšiantys laikm enos
paviršiuje arba signalo pratekėjimas nuo galvutės, kuris sutrikdytų
duom enų srauto integralum ą.
- N esijaudinkit, - atsakė m ergina, - susitvarkysiu. - J i parodė į
nustatymus. - M atote? T a i įspės apie tariam osios varžos pokyčius.
Taip pat stebėsiu centrinį procesorių.
- Puiku, - nusiram ino Sandersas. Jis džiūgavo kaip išdidus tė
vas.
- K ie k laiko užtruks? - paklausiau.
- N eilgai. G alim e nustatyti labai spartų signalą. G re ičio lim itas
yra leistuvo funkcija, o jis, atrodo, tu ri persukim o funkciją. Taigi, ti
kriausiai trys keturios m inutės vienai juostai.
Dirstelėjau į laikrodį.
- D ešim t trisdešim t turiu susitikim ą, į kurį negaliu vėluoti, o šitų
nenoriu čia palikti...
- Jum s reikia visų nukopijuotų?
- Tiesą sakant, tikrai svarbios yra penkios.
- Tu om et tas pirm as ir padarykim .
V ie n ą p o kitos leidom e pirm as kiekvienos juostos sekundes -
ieškojom e tų penkių, kuriose įrašyti vaizdai iš keturiasdešim t šešto
aukšto. Kiekvienos juostos pradžioje įrašytą kameros nufilm uotą
vaizdą m ačiau pagrindiniam e ekrane ant Teresos stalo. Šoniniuose
m onitoriuose signalo pėdsakai šokčiojo ir svyravo kaip intensyvio
sios terapijos skyriuje. U žsim iniau apie tai.
- Jūs iš dalies teisus, - pasakė m ergina, - intensyvi terapija vaiz
dui. - Ji išėmė vieną juostą, įstūm ė kitą ir paleido. - O jo jo i, sakot,
kad šita m edžiaga - originali ? T ik ra i ne. Šitos juostos - kopijos.
- Iš kur žinote?
- Nes gavome pabaigos pėdsaką, - Teresa pasilenkė prie įrangos
ir, atidžiai stebėdama signalo takelį, pradėjo kažką atsargiai regu
liu o ti.
- M anau, štai ką jūs atsinešėte, taip, - pasakė Sandersas. Atsisuko
į mane: - M atote, su leistuvu sunku nustatyti, ar vaizdas yra k o p i
ja. Senesnėse analoginio vaizdo juostose kopijose m atyti šioks toks
vaizdo pablogėjim as, bet tokiose kaip ši, skaitm eninėse sistemose,
visiškai nėra skirtum o. Kiekviena kopija tikra to žod žio prasme iden
tiška originalui.
- T a i kaip tuom et galite sakyti, kad juostos yra kopijos ?
- Teresa nežiūri į vaizdą, - paaiškino Sandersas. - J i žiū ri į signa
lą. N e t jei ir negalim e atskirti kopijos pagal vaizdą, kartais galim e
pasakyti, ar vaizdas įrašytas iš kameros, ar iš k ito vaizdo grotuvo.
Papurčiau galvą.
- K aip ?
- R eikia stebėti, koks signalas ateina per pirm ą pusę sukim o se
kundės. Jei prietaisas, kuris įrašo, pradėjo veikti anksčiau nei tas,
kuris rodo, kartais, pastarajam įsijungus, atsiranda silpnas signalo
leid im o svyravimas. Č ia m echaninė funkcija: leistuvu varikliai ne
gali akim irksniu įgauti reikiam o greičio. Šiam poveikiu i sum ažinti
į leistuvus m ontuojam os elektroninės m ikroschem os, bet visą laiką
prieš pasiekiant greitą išlieka intervalas.
- T a i štai ką nustatėte ?
Ji linktelėjo. ,
- T a i vadinam a „suerzinim o žym e“.
- T a ip niekada nenutinka, jeigu signalas ateina tiesiai iš kam e
rų, — aiškino Sandersas, — nes kamera neturi judančių dalių ir yra
akim irksniu pasiruošusi.
Susiraukiau.
- Taig i šios juostos - kopijos.
- A r tai labai blogai? - paklausė Sandersas.
- N ežinau. Jei jos buvo nukopijuotos, tai galėjo b ū ti ir pakeistos,

tiesa?
- Teoriškai - taip, - p atvirtin o m okslininkas. - Praktiškai - rei
kia labai atidžiai apžiūrėti. Ir bus labai sunku tiksliai išsiaiškinti. Šios
juostos - iš japonų kom panijos?
- Taip.
- N akam oto?
Linktelėjau.
- Taip.
- J e i atvirai, aš nė kiek nenustebęs, kad jums įteikė kopijas, - tarė
Sandersas. - Japonai ypač atsargūs. Jie ne itin pasitiki pašaliniais. O
japonų korporacijos A m erikoje jaučiasi taip, lyg užsiim tų verslu N i
gerijoje: jie m ano, jog yra iš visų pusių apsupti laukinių.
- E i, ei, - p rim inė apie save Teresa.
- Atsiprašau, - tarstelėjo Sandersas, - bet ju k žinai, ką n o riu pa
sakyti. Japonam s atrodo, jog turi taikstytis su mūsų neišm anym u, lė
tum u, kvailum u, kom petencijos stoka. Tod ėl im a saugotis. Taigi, jei
gu šios juostos tu ri kokios nors teisinės svarbos, paskutinis dalykas,
ką jie padarys - tai atiduos originalus tokiam barbarui p o lic in in k u i
kaip jūs. N e, ne, jie atiduos jum s kopijas, o originalus pasilaikys seife,
gynybai. Ir bus visiškai tikri, jog su pasenusiom is am erikietiškom is
vaizdo technologijom is vis tiek niekuom et nenustatysite, kad jūsų
rankose - kopijos.
Susiraukiau.
- K ie k laiko užtruktų padaryti kopijas?
- N eilg ai, - atsakė Sandersas, purtydam as galvą. - Taip , kaip da
bar skenuoja Teresa, penkios m inutės juostai. Įsivaizduoju, kad japo
nai gali padaryti daug greičiau. Tarkim , dvi m inutės juostai.
- Vadinasi, praeitą naktį prid aryti kopijų jie turėjo marias laiko.
M u m s kalbant, Teresa toliau keitė juostas, žiūrėjo kiekvienos pra
džią. Vos pasirodydavo vaizdas, ji dirsteldavo į mane. A š papurty
davau galvą. V is m ačiau vaizdus iš k itų apsaugos kam erų. G a lų gale
pasirodė pirm a juosta iš keturiasdešim t šešeto aukšto: pažįstamas,
jau matytas įstaigos vaizdas.
- Štai viena.
- G erai, tuom et pradedam . Patalpinkim ją j V H S . - Teresa pra
dėjo pirm ą kopiją. Paleido juostą pirm yn d id eliu greičiu, greitai kei
tėsi dryžuotas vaizdas. Šoniniuose ekranuose signalas nervingai šok
čiojo ir lankstėsi. - A r tai kaip nors susiję su praeitą vakarą įvykdyta
žm ogžudyste? - paklausė m ergina.
- Taip. K ą nors žinote?
Ji gūžtelėjo pečiais.
- M ačiau per žinias. Žu d ikas m irė autom obilio avarijoje?
- Teisingai, - patvirtinau.
J i nusisuko. T rijų ketvirčių kam pu m erginos p rofilis su aukštu
skruostikaulio lanku buvo sukrečiančiai gražus. Pagalvojau, kad Ed is
Sakamura buvo žinom as pleibojus. Tod ėl paklausiau:
- G a l jį pažinojote?
- N e , - atsakė m ergina. A k im irk ą patylėjusi, pridūrė: - Jis buvo
japonas.
D a r viena nesmagi akim irka užklupo m ūsų būrelį. A trodė, jog
Teresa ir Sandersas žin o kažką, apie ką nenutuokiu aš. Bet nebuvo
kaip paklausti, todėl spoksojau į ekraną.
D a r kartą stebėjau lubom is judančią saulės šviesą. Paskui, suma
žėjus personalo, įsižiebė kam bario lem pos. Paskui biuras ištuštėjo.
O tada, did eliu greičiu, pasirodė vyriškio lydim a Serilė O stin . Jiedu
aistringai bučiavosi.
- A h a , - tarstelėjo Sandersas. - Č ia tai ?
- Taip.
Stebėdamas veiksmą, m okslininkas raukėsi.
- N o rite pasakyti, žm ogžudystė įrašyta ?
- Taip , - pasakiau, - daugybėje kam erų.
-Ju o k au jat.
Stebėdamas tolesnius veiksmus, Sandersas nutilo. D ryžuotam e
pagreitintam e vaizde buvo sunku įžiūrėti ką nors daugiau, nei es
m inius įvykius. D u žmonės nužingsniuoja į konferencijų salę. Stai
gi kova. Jos nugara, prispausta prie stalo. Staiga atsitraukiam a šalin.
Paskubom is išeinama iš kam bario.
N iekas nekalbėjo. V is i stebėjome juostą.

Dirstelėjau į Teresą. Ji sėdėjo sumišusi. Vaizdas atsispindėjo aki
n ių stikluose.
Ed is praėjo pro veidrodį ir įžengė į tamsų koridorių . Juosta sukosi
dar kelias sekundes, paskui kasetė iššoko.
- Č ia viena. M in ė jo t, kad kasečių daugiau. K ie k iš viso?
- M an au , penkios, - atsakiau.
Ji lip d u k u pažym ėjo p irm ą kasetę. Į leistuvą įdėjo kitą kasetę ir
d id eliu greičiu pradėjo kopijuoti.
- A r šios kopijos tikslios? - paklausiau.
- O , taip.
- T a ig i jos teisėtos.
Sandersas susiraukė.
- Teisėtos kuria prasme ?
- N a , kaip įkalčiai teism o rūmuose...
- O i, ne, - atsakė m okslininkas, - šios juostos niekada nebus p ri
pažintos teism o salėje.
- B et jei kopijos tikslios...
- N ie k o nepadarysi. Jokios fotografijos form os, tarp jų ir vaizda
juostės, daugiau nebepriim tinos teisme.
- N esu to girdėjęs, - pasakiau.
- D a r ne, - patikslino Sandersas, - precedentinė teisė nėra v i
siškai aiški. B et metas jau artėja. V isos fotografijos šiom is dienom is
yra įtartinos. Nes dabar, su skaitm eninėm is sistemomis, jos gali būti
tobulai pakeistos. Tobulai. Č ia kažkas nauja. Prisim inkite, kaip prieš
metus Rusija pašalino p o litik ų nuotraukas iš Gegužės pirm osios pa
rado fotografijų. Viskas buvo labai grubiai išpjauta ir sutvarkyta -
visur galėjai m atyti, kad kažkas pasidarbavo. A tsirado keista erdvė už
likusių žm on ių pečių. A rb a bespalvės dėmės ant galinės sienos. A rb a
galim a buvo įžiūrėti teptuko brūkštelėjim us, kai buvo m ėginta re
tušuoti padarytą žalą. Tačiau, bet kuriuo atveju, viskas gana lengvai
pastebim a. M a tyti, jog nuotrauka pakeista. Visas tas reikalas tiesiog
komiškas.
- Prisim enu, - pasakiau.

- N uotraukos visada buvo tikslios ir teisingos, nes jų nebūdavo
įm anom a pakeisti. Tod ėl manėme, kad fotografijos atspindi tikrovę.
Bet jau keletą m etų kom piuteriai leidžia nuotraukose padaryti ne
m atom ų pakeitim ų. Prieš keletą m etų N a tio n a l Geographic viršelyje
įdėjo D id žiosios E g ip to piram idės nuotrauką. Redaktoriam s nepa
tiko vieta, kur piram idė stovi, todėl pagalvojo, jog ji įsikom ponuos
geriau, jei bus truputį pastum ta. Taig i jie paprasčiausiai pakeitė n u o
trauką ir piram idę pastūmė. N iekas to nepasakytų. Bet jeigu su fo
toaparatu nuvykęs į Eg ip tą pam ėgintum ėte tą nuotrauką pakartoti,
pam atytum ėte, kad negalite. Nes tikrovėje nėra tokios vietos, kur p i
ramidės taip išsidėstytų. N uotraukos daugiau nebeatspindi tikrovės.
N iekas nepasakytų. Č ia tik menkas pavyzdėlis.
- Ir kas nors tą patį gali padaryti su juostom is ?
- Teoriškai, bet koks vaizdas gali būti pakeistas.
Ekrane stebėjau antrą kartą įvykstančią žmogžudystę. Si kam e
ra film avo iš tolim ojo patalpos galo. Žm ogžudystė buvo m atom a ne
itin gerai, bet, kita vertus, aiškiai buvo m atyti lin k kameros einantis
Sakamura.
- K a ip galim a pakeisti vaizdą? - paklausiau.
- Šiom is dienom is galite padaryti kokį tik norite velnišką keiti
mą, - nusijuokė Sandersas.
- A r galėtumėte pakeisti žudiko asmenybę?
- Techniškai, taip, - atsakė Sandersas. - V eido perkėlim as ant su
dėtingo judančio objekto dabar įm anom as. Techniškai įm anom as.
Bet praktiškai - tikra kankynė.
N utylėjau. Tegu taip ir lieka. Sakamura buvo mūsų pagrindinis
įtariamasis, be to, negyvas. Šefas nekantravo užbaigti bylą. Todėl
nieko ir nesakiau.
- Ž in om a, - tęsė Sandersas, - japonai turi visokių fantastiškiau
sių vaizdo algoritm ų išorės žym ėjim ui ir trijų m atavim ų transform a
cijom s. Jie gali ad ikti tą, ką mes vargiai tegalim e įsivaizduoti. - Jis
vėl subarbeno pirštais į stalą. - K oks šių juostų grafikas? K o k ia jų
istorija?
- Žm ogžudystė įvykdyta praeitą vakarą dvidešim tą trisdešim t, -
pradėjau pasakoti, - taip rodo laikrodis. M u m s pasakė, kad juostos

iš apsaugos p u lto buvo išneštos m aždaug dvidešim tą keturiasdešim t
penkios. Paprašėme juostų, o paskui šiek tiek pasitam pėm e su japo
nais.
- K a ip visada. Ir kada galų gale jas gavote ?
- Į departam ento būstinę juostas atnešė naktį, apie pirm ą trisde
šimt.
- Supratau, - tarė Sandersas. - Vadinasi, juostas jie turėjo nuo
dvidešim tos keturiasdešim t penkios ik i m aždaug pusės antros nak
ties.
- Teisingai. Tru p u tį m ažiau, nei penkias valandas.
Sandersas susiraukė.
- Penkios juostos, penki skirtingi kam erų kam pai, reikia pakeisti
per penkias valandas? - M o k slin in k as papurtė galvą. - Jo k iu būdu.
T ie sio g neįm anom a, leitenante.
- T ik ra i, - įsiterpė Teresa, - neįm anom a. N e tg i japonams. Per
daug pikselių reikia pakeisti.
- J ū s tikri? - pasitikslinau.
- N a , - tarė Teresa, - vienintelis būdas viską ad ik ti taip greitai -
pasinaudoti autom atine program a, tačiau net pačios pažangiausios
program os reikalauja, kad detales nugludintum ran kiniu būdu. K o
kie nors netikslūs kontūrai gali viską sugadinti.
- N etikslūs kontūrai? - pakartojau. Supratau, jog su m alonum u
uždavinėju klausim us šiai m erginai. M a n patiko žiūrėti į jos veidą.
- N eteisingi judesio kontūrai, - įsiterpė Sandersas. - Vaizdas ro
domas trisdešim t kadrų per sekundę greičiu. Įsivaizduok kiekvieną
vaizdo kadrą kaip nuotrauką, fotografuotą vienos trisdešim tosios se
kundės greičiu. O tai labai lėtai - daug lėčiau, nei film uoja kišeninės
kameros. Jei film uosi bėgiką kas trisdešimtąją sekundės dalį, vietoj
kojų bus m atyti tik brūkšneliai. N etikslūs kontūrai.
- T a i vadinam a judesio netikslum u. Jeigu judesį keiti m echaniš
kai, atrodo nekaip. Vaizdas tam pa per aštrus, per glaustas. Kraštai
keistai atrodo. Prisim enant rusus: galim a įžiūrėti, jog pakeista. Tam ,
kad judesys būtų tikras, reikalingas tinkam as susiliejimas.
Supratau.
- O dar yra spalvų pasikeitim as, - pridūrė Teresa.
- Teisingai, - pritarė Sandersas, - pačiam e susiliejim e yra spalvų
pasikeitim as. Pavyzdžiui, pažiūrėkit į m on itorių . Vyriškis dėvi m ėly
ną kostium ą. K a i jis suka m erginą ap lin k kam barį, sukasi ir švarkas.
Dabar, jei paim tum ėm šio judesio kadrą ir išskaidytum ėm pikseliais,
pam atytum ėte, kad švarkas yra tamsiai mėlynas, bet kontūre yra p ro
gresuojantys šviesesnės m ėlynos šešėliai, o prie pat kraštų jis atrodo
beveik perregimas - iš vieno kadro tiksliai negalite pasakyti, kur bai
giasi švarkas ir prasideda fonas.
Sunkiai įsivaizdavau.
- Tarkim ...
- Jei krašto spalvos blunka netiksliai, tučtuojau tą pastebėsite.
G a li užtrukti valandų valandas, kol sutvarkysite keletą juostos se
kundžių, kaip darom a reklam iniuose klipuose. Bet jei to nepadarysi
te, išvysite maždaug šitai, - ir jis spragtelėjo pirštais.
- Taigi, nors juostas japonai nukopijavo, jų pakeisti negalėjo?
- N e per penkias valandas, - atsakė Sandersas. - Jiem s tiesiog ne
būtų pakakę laiko.
- Tu om et m atom e viską, kas iš tikrųjų atsitiko.
- N ėra abejonių, - p atvirtin o Sandersas. - Bet, kai išeisite, mes
dar pašniukštinėsim p o šituos vaizdus. Teresa n o ri pasikrapštinėti,
žinau, taip ir padarys. T a ig i ir aš padėsiu. Susisieksim e vėliau. Pasa
kysime, ar radome ką nors keista. Bet, iš esmės, visko pakeisti nebuvo
įm anom a. Bent jau tokioje laboratorijoje.
K a i įsukau į ratą prie Sanset H ils o užm iesčio klubo, pam ačiau
prieš d id e lį tinkuotą klu b o pastatą stovintį K on orą. Jis nusilenkė
trim s greta stovėjusiems golfo žaidėjams, jie atsakė tuo pačiu. Paskui
K onoras atsisveikino visiems paspausdamas rankas, įm etė lazdas ant
galinės sėdynės ir įsėdo į autom obilį.
- Vėluoji, kohai.
- Atsiprašau. T ik keletą m inučių. A š ką tik iš Pietų K aliforn ijos
universiteto.
- Tavo vėlavimas visiems pridarė nepatogum ų. Iš m andagum o tie
vyrai jautėsi turį palaikyti m an kom paniją, kol laukiau tavęs. Tokios
padėties žm onėm s nejauku stoviniuoti. Jie užsiėmę. Bet jie jautėsi
m an įsipareigoję. Pridarei nem ažai keblum ų. Ir varganai pasirodei
kaip departam ento atstovas.
- Atsiprašau. N e t nenutuokiau.
- Pradėk nutuokti, kohai. Pasauly gyveni ne vienas.
Įjungiau pavarą ir pajudėjau. G a lin io vaizdo veidrodėlyje m ačiau
japonus. Jie m ojavo mums tolstant. N eatrodė nelaim ingi ar labai
skubantys.
- Su kuo žaidėte?
- Aokis-san - Tokio M a rin e Vankuveryje prezidentas. H a n a d a -
san - M its u i B an k Lon d on e viceprezidentas, o K en ičis Ašaka valdo
visas Toyota’s pietryčių A zijoje nuo K u ala Lum pū ro ik i Singapūro. Jo
būstinė Bankoke.
- O ką jie veikia čia?
- Atostogauja, - atsakė Konoras. - Trum pos atostogos Valstijose
pažaisti golfą. Jie m ano, jog m alonu pailsėti tokioje neskubrioje ša
lyje kaip mūsiškė.
Įsukau j vin gį lin k Sanseto bulvaro ir sustojau prie šviesoforo.
- K u r važiuojam ?
- Į „K etu rių m etų laikų“ viešbutį.
Pasukau į dešinę Beverli H ils o lin k .
- O kodėl šie vyrai su jum is žaidžia golfą?
- N a , mes jau senokai pažįstam i, - atsakė Konoras. - Bėgant m e
tams, keletas paslaugų ten, keletas šen. A š nesu svarbus. Bet savitar
p io santykius reikia puoselėti. Skam butis telefonu, maža dovanėlė,
mačas, kai esi mieste. Nes niekuom et nežinai, kada tau prireiks ryšių.
Savitarpio santykiai yra inform acijos šaltinis, apsauginis vožtuvas,
ankstyvo įspėjim o sistema. Šitaip japonai m ato pasaulį.
- O kas pakvietė pažaisti?
- H anada-san planavo žaisti, aš tik prie jo prisijungiau. K a ip ži
nai, esu neblogas žaidėjas.
- O kodėl norėjote žaisti ?

2 04 MICHAEL CRICH TO N
- Nes norėjau daugiau sužinoti apie šeštadienio susirinkim us, -
atsakė Konoras.
Prisim iniau šeštadienio susirinkim us. Ž in ių studijoje žiūrėtoje
vaizdo juostoje matėme, kaip Sakamura sučium pa Šerilę O s tin ir ta
ria: „Tu nesupranti, viskas dėl šeštadienio susirinkim ų!
- Jie jums papasakojo ?
- Panašu, jog tie susitikim ai prasidėjo labai seniai, - ėmė pasako
ti, - kokiais tūkstantis devyni šim tai aštuoniasdešim tais metais. Iš
pradžių vykdavo „C en tu ry Plaza“, paskui - „Seratone“, o galiausiai -
„B iltm ore“.
K onoras žiūrėjo pro langą. A u to m o b ilis šokinėjo per Sanseto
bulvaro duobes.
- K eletą m etų susirinkim ai vyko reguliariai. Iškilūs japonų pra
m on in in kai, kuriem s pasitaikydavo tuo m etu būti mieste, dalyvau
davo pastoviose diskusijose apie tai, ką reikėtų Am erikoje daryti.
A rb a kaip turėtų b ū ti valdom a Am erikos ekonom ika.
-K ą ?
- Taip.
- B et ju k tai siaubinga!
- K odėl? - nustebo K onoras.
- Kodėl? Ju k čia mūsą šalis. Ju k negali tuntas užsieniečių, susirin
kusių į slaptą susitikim ą, sėdėti ir spręsti, kaip ją tvarkyti!
- Japonam s ne taip viskas atrodo, - tarė Konoras.
- Esu tikras, būtent taip! Ir dar žinau, jog jie galvoja esą velniškai
teisūs!
- T a i jau tikrai, jie galvoja esą teisūs. Ir tiki, jog tu ri teisę spręsti...
- Kristau...
- N es jie daug investavo j mūsų ekonom iką. Paskolino m ums
daugybę pin igų , Piteri: daugybę p in ig ų . Šim tus m ilijardų dolerių.
Beveik visus pastaruosius pen kiolika m etų Jungtinės Valstijos per sa
vaitę tu ri m ilijardo dolerių prekybos su Japonija deficitą. M ilijard as
dolerių kiekvieną savaitę, su kuriuo japonai turi kažką daryti. P in ig ų

srautas, plūstantis tiesiai jiems į rankas. Jie neypatingai geidžia tokios
daugybės dolerių. K ą jiems daryti su tais papildom ais m ilijardais?
- T a ig i japonai nusprendė skolin ti pinigus mums patiem s. M ū sų
vyriausybė m etai p o m etų vykdė biudžeto deficitą. Neišgalėjom e
susim okėti už savo pačių programas. T a ig i m ūsų biudžeto deficitą
finansavo japonai. Jie j mus investavo. Skolin o pinigus rem dam iesi
tam tikrom is m ūsų vyriausybės teikiam om is garantijom is. V ašingto
nas pažadėjo japonams, kad savo namuose įvesime tvarką. A p karp y
sime deficitą. Reform uosim e švietim ą, atstatysime infrastruktūrą, jei
reikės - netgi padidinsim e m okesčius. Tru m pai tariant, pagerinsim e
savo veiksmus. N es tik tok iu atveju investavimas į A m e riką taps p ri
im tinas.
- A -h a, - sumurmėjau.
- B et ničnieko nepadarėme. D a r pabloginom e deficitą, devalva
vom e dolerį. Tūkstantis devyni šim tai aštuoniasdešim t penktaisiais
jo vertė n u krito dvigubai. A r žinai, kas atsitiko japonų investitoriam s
Am erikoje? Juos iškrušo. Tai, į ką jie investavo aštuoniasdešim t ket
virtaisiais, dabar buvo verta vos pusė tiek.
M ig lo ta i kažką prisim iniau.
- M an ia u , taip padarėme, kad išspręstume savo prekybos deficito
reikalus, padidintum e eksportą, - pasakiau.
- T a ip ir buvo, bet niekas nesuveikė. Prekybos balansas su Japon i
ja tik pablogėjo. Paprastai jeigu pusiau devalvuoji savo valiutą, padvi
gubėja viso im p orto kainos. B et japonai gerokai sum ažino kasetinių
vaizdo m agnetofonų ir k opiju oklių kainas, todėl išlaikė dalį rinkos.
A tsim in k , verslas - tai karas. Viskas, ką pasiekėme, - tai n u p ig in o
me A m erikos žemę ir A m erikos kom panijas, ir jas galėjo nusipirkti
japonai, nes jena tapo du kartus stipresnė nei anksčiau. V is i didžiausi
pasaulio bankai atiteko japonam s. O A m eriką pavertėme neturtinga
šalim i.
- O ką tas tu ri bendra su šeštadienio susirinkim ais?
- N a , - padėjo Konoras, - įsivaizduok, jog turi išgeriantį dėdulę.
Jis sako, jog, jei paskolinsi jam pin igų , liausis gėręs. Bet nesiliauja.
O pinigus atgauti tu nori. Iš savo prastos investicijos n ori susigrą-

2 06 MICHAEL CR ICH TO N
žirn i viską, kas tik įm anom a. Be to, žinai, kad išgėręs tavo dėdė visai
pasiunta ir gali ką nors sužeisti. Jis tam pa nevaldomas. Taig i kažką
daryti reikia. Tada šeima susėda ir sprendžia, kaip elgtis su proble
m atišku dėde. Štai ką nusprendė daryti japonai.
- T ik ra i.
K onoras tikriausiai išgirdo skepticizm ą m ano balse.
- Paklausyk, - pasakė, - mesk šitas konspiracines nesąmones sau
iš galvos. A r norėtum užgrobti Japoniją? N o ri valdyti jų šalį ? Ž in o
ma, ne. Jokia nuovoki šalis nenori užgrobti kitos šalies. V aryti b iz
n į - taip. Palaikyti ryšius - taip. Bet ne užgrobti. N iekas nenori at
sakomybės. N iekas nenori b ū ti trukdom as. V isa i kaip su g irtu okliu
dėde - rengi susitikim us tik tada, kai esi priverstas. Č ia paskutinė
priem onė.
- T a i štai kaip viską m ato japonai ?
'• , - Jie regi m ilijardų m ilijardus savo dolerių, kohai. Investuotų d i
delių sunkum ų turinčioje šalyje. Šalyje, p ilnoje keistų individualistų,
nepaliaujam ai tauškiančių. Ž m o n ių , kurie nuolat vienas su k itu gin
čijasi, pešasi. Ž m o n ių , kurie nėra gerai išsilavinę, apie pasaulį žin o
mažai, o inform aciją semia iš televizijos. Ž m o n ių , nem ėgstančių
sunkiai dirb ti, toleruojančių smurtą, narkotikus ir nepanašu, jog ke
tinančių prieš tai protestuoti. Japonai įdėjo m ilijardus dolerių šioje
keistoje šalyje ir visai norėtų tinkam o p elno iš savo investicijų. Ir net
galvojant, kad Am erikos ekonom ika žlunga - greitai ji taps trečiąja
pasaulyje po Japonijos ir Europos - vis tiek svarbu pam ėginti ją išlai
kyti. K ą jie visi ir m ėgina padaryti.
- T ik ra i ? - pasišaipiau. - Jie tiesiog daro gerą darbą - gelbsti
A m eriką?
- K ažkam reikia gelbėti, - nepasidavė Konoras. - Toliau taip tęs
tis negali.
- Patys susitvarkysime.
- Šitaip visada sakė anglai. Bet dabar A n g lija - vargana. Ir A m e
rika taip pat tam pa vargšė.
- K o d ė l gi tampa vargšė? - paklausiau garsiau nei ketinau.

- Japonai sako, taip yra todėl, kad A m erika tam pa šalim i be pa
grindo, be esmės. Leidžiam e išslysti savo fabrikam s. D augiau nebe-
gam inam e daiktų. K a i gam ini produktus, p rid ed i vertės žaliavai ir
tikra tų žodžių prasme kuri turtą. Tačiau A m erika liovėsi tą dariusi.
A m erikiečiai dabar kuria pinigus popierinėm is m anipuliacijom is, o
japonai teigia, kad mus tas įklam pins, nes popierinis pelnas neatspin
d i tikro turto. Jie m ano, kad m ūsų susižavėjimas V olstritu ir niekam
tikusiom is vertybėm is yra pamišėliškas.
- Ir todėl japonai turėtų mus valdyti ?
- Jie m ano, kad kas nors turėtų valdyti. Todėl linkę užsiim ti tuo
patys.
-Jė za u .
K onoras pasim uistė kėdėje.
- Patausok savo pasipiktinim ą, kohai, nes, pasak H anada-san,
šeštadienio susirinkim ai liovėsi tūkstantis devyni šim tai devyniasde
šim t pirm aisiais.
- T ik ra i?
- Taip. Tada, kai Japonija nusprendė nebesirūpinti, ar A m erika
pagerins savo veiklą, ar ne. Jie pamatė esamos situacijos privalum us:
A m erika snaudžia ir nebrangi įp irkti.
- Taig i šeštadienio susirinkim ų daugiau nebėra.
- T ik atsitiktiniai. D ė l ničibei kankei: n u olatin ių japonų ir ame
rikiečių ryšių. D vie jų šalių ekonom ikos susijungusios. N ė viena šalis
ne tik negali ištrūkti, bet ir nenori. Bet susitikim ai jau nebesvarbūs.
Jie daugiau socialinės reikšmės. Taig i tai, ką Sakamura pasakė O s-
tin - netiesa. Ir jos m irtis nieko bendra su šeštadienio susirinkim ais
neturi.
- T a i su kuo ji tada susijusi ?
- M a n o draugai linkę galvoti, kad viskas asmeniška. C ijou no
mocure, aistros nusikaltim as. N uostabi irokičigai m oteris ir pavydus
vyras.
- Ir jūs jais tikite?
- N a, reikalas tas, kad jie buvo vieningi. V is i trys verslininkai. Ž i
nom a, japonai nenorom is pasakoja apie tarpusavio nesutarimus, net

neišsivysčiusios prasčiokiškos šalies golfo aikštynuose. Bet išm okau,
kad vieningum as p ritg a id ž in gali dengti daugybę nuodėm ių.
- M anote, jie melavo?
- N ebūtinai, - K onoras papurtė galvą, - bet m an susidarė įspū
dis, kad jie m an kažką pasakė kažką nutylėdam i. Š io ryto žaidim as
buvo bara no saguriai. M a n o b ičiu lia i nenorėjo pasipasakoti.
K onoras nupasakojo golfo mačą. Rytą visi ilgai tylėjo. Visas ket
vertas buvo mandagūs ir dėm esingi, bet žodinės pastabos buvo retos
ir santūrios. Beveik visą laiką vyrai vaikštinėjo aikštyne visiškai tylė
dam i.
- O ju k nuėjot tenai inform acijos? - nustebau. - K a ip ištverėte?
- O , inform aciją aš surinkau.
Bet, kaip jau ir sakė, visi buvo nekalbūs. Iš esmės, japonai tu ri su
pratim ą, parem tą bendros kultūros šim tm ečiais, kad tarpusavy su
geba kom u n iku oti pojūčiais - be žodžių. Toks artumas Am erikoje
egzistuoja tarp tėvų ir vaikų - vaikai dažnai supranta viską vien tik
iš tėvų žvilgsnio. Bet am erikiečiai dažniausiai nepasikliauja never
baline kom unikacija, o japonai ja visiškai pasitiki. Yra taip, tarsi visi
japonai būtų vienos šeimos nariai ir galėtų bendrauti be žodžių. Ja
ponam s tyla turi reikšmę.
- N ie k o m istiška ar nuostabaus, - aiškino K onoras, - iš d id ž io
sios dalies taip yra dėl to, kad japonus taip raizgo visokios taisyklės ir
susitarim ai, jog galų gale jie nebegali nieko pasakyti. Iš m andagum o
ar n o rin t išsaugoti reputaciją kitas asmuo yra priverstas suprasti pa
dėtį, kontekstą, subtilias kūno pozas ir žodžiais neišsakytų jausmų
ženklus. Nes pirm asis jaučia, jog iš tikrųjų žodžiais nieko išsakyti ne
gali. B et koks kalbėjim as būtų netaktas. Tod ėl esmė tu ri bū ti supran
tam ai perteikta kitais būdais.
- Ir šitaip jūs praleidote rytą? - nusistebėjau. - Nekalbėdam as?
K onoras papurtė galvą. Jis jautęs, jog pakankam ai aiškiai ben
drauja su japonų golfo žaidėjais, ir tyla jo visiškai netrikdė.
- Prašiau, kad jie papasakotų apie kitus japonus - šeimos narius -
ir turėjau savo klausim ą labai delikačiai pateikti. Taip, tarsi klausčiau,

ar tavo sesuo kalėjim e ar ką nors, kas skausminga arba nem alonu.
Tada reikia atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko užtrukai prieš atsakyda
mas, į pauzes tarp teiginių, balso toną - visokius dalykus. U ž žod in io
bendravim o ribų. Supranti?
- Suprantu.
- T a i reiškia, jog jauti in tu ityviai.
- Ir ką intuicija jum s pasakė ?
-Ja p o n a i teigė: „Nepam iršom e, jog anksčiau m um s pasitarnavai.
Jaučiam e troškim ą dabar padėti tau. Bet ši žm ogžudystė - japonų
reikalas, ir todėl negalim e pasakyti tau visko, ką norėtum e. Iš mūsų
nutylėjim ų pasidarysi naudingas išvadas apie g iliai glū din čią esmę“.
Štai ką jie m an pasakė.
- Ir koks tas esminis klausimas?
- N a, - tarė Konoras, - jie kelis kartus pam inėjo M icro C o n .
- T ą aukštųjų technologijų kom paniją?
- Taip. Tą, kuri parduodam a. A kivaizdu , jog tai maža kom pani
ja S ilicio slėnyje, gam inanti specializuotą kom piuterių įrangą. Par
duodant iškilo p o litin ių problem ų. Jie kelis kartus užsim inė apie tas
problem as.
- Taig i ši žm ogžudystė gali b ū ti susijusi su M icro C o n ?
- M anyčiau. - Jis vėl pasim uistė sėdynėje. - Tarp kitko, ką u n i
versitete sužinojai apie juostas?
- Pirm iausia, kad tai yra kopijos.
- Turėjau tokią prielaidą.
- Turėjot?
- Išiguras jo k iu būdu neatiduotų mums originalų. Japonai galvo
ja, kad visi, kurie nėra japonai, tikri barbarai. Taip ir galvoja, tikra to
žodžio prasme, barbarai. D vokiantys, vulgarūs, kvaili barbarai. Jie
m andagiai tyli, nes supranta, jog niekaip negali atitaisyti nesėkmės,
jog negim ei japonu. Bet taip galvoja.
Linktelėjau. D augiau ar m ažiau panašiai kalbėjo ir Sandersas.
- A n tra vertus, - tęsė Konoras, - nors japonai ir klesti, bet nėra
linkę riziku oti. Jie intrigantai ir krapštukai. Taig i negali atiduoti

m um s originalų, nes nenori praleisti jokios galimybės. K ą dar suži
nojai?
- K o d ė l galvojate, kad buvo dar kažkas? - paklausiau.
- K a i žiūrėjai į juostas, - atsakė K onoras, - esu tikras, pastebėjai
svarbią detalę...
O tuom et jį pertraukė telefonas.
- K ap iton e K o n o rai, - kreipėsi m alonus balsas per telefono gar-
siakalbj, - čia D žeris O ras iš Sanset H ils o užm iesčio klubo. Išvažia
vote nepasiėmęs dokum entų.
- D okum entų?
- Paraiškos, - paaiškino O ras, - reikia ją u žpildyti, kapitone. Ž i
nom a, čia tik form alum as. G a liu u žtikrin ti, nekils jo k ių problem ų,
atsižvelgiant į tai, kas yra jūsų rėmėjas.
- M a n o rėmėjas, - pakartojo Konoras.
- Taip , pone, - kalbėjo O ras. - Tarp kitko, sveikinu. K a ip žinote,
šiom is dienom is beveik neįm anom a gauti narystę Sansete. Bet pon o
H anados kom panija prieš kiek laiko nusipirko kolektyvinę narystę,
tad nusprendė įtraukti ir jūsų pavardę. Turėčiau pasakyti, toks jūsų
draugų gestas labai gražus.
- Taip , tikrai, - raukydamasis tarstelėjo K onoras. Žiūrėjau į ko-
legą.
- Jie žino, kaip mėgstate čia žaisti golfą, - nesiliovė O ras, - su
prantam a, žinote term inus. Narystė penkerius metus priklausys
H anadai, bet paskui bus perrašyta jūsų vardu. Taig i, kai išstosite iš
klu bo, galėsite vietą parduoti. Taigi, dokum entus prigriebsite čia ar
norėtum ėte, kad atsiųsčiau jum s į namus?
K onoras atsakė;
- Pone O ra i, būkite m alonus, perduokite m ano širdingiausią pa
dėką p o n u i H anadai už tokį neapsakomą dosnum ą. N e t nežinau, ką
pasakyti. Bet paskam binsiu jums vėliau.
- Puiku. T iesio g pasakykite, kur atsiųsti dokum entus.
- Paskam binsiu vėliau, - pakartojo Konoras.

Jis paspaudė pokalb io pabaigos m ygtuką ir raukydamasis įsispok
sojo į priekį. Stojo ilga tyla.
- K ie k verta narystė tame klube ? - paklausiau.
- Septynis šimtus penkiasdešim t. G a l m ilijoną.
- T ie sio g nuostabi jūsų draugų dovana, - pasišaipiau. V ėl galvo
jau G reiham ą ir apie tai, kad Greiham as numanė, jog K onoras sėdi
japonų kišenėje. D abar neatrodė, jog k iltų daug abejonių.
- Nesuprantu.
- K o čia nesuprasti? - pasakiau. - Jėzau, kapitone. M a n atrodo
visiškai nesudėtinga.
- N e, aš nesuprantu, - pakartojo Konoras.
Vėl suskambėjo telefonas. Šį kartą - man.
- Leitenante Sm itai ? Č ia L u iza Gerber. T a ip džiaugiuosi, kad pa
vyko jum s prisiskam binti.
Pavardė m an nieko nesakė, taigi pasakiau:
- Taip?
- K adangi rytoj šeštadienis, pagalvojau, gal surastumėte laiko ap
žiūrėti nam ui.
Tu om et prisim iniau, kas ji tokia. Prieš k okį mėnesį su agente
apžiūrėjom e keletą nam ų. M išelė augo, norėjau ištraukti ją iš buto.
Jei galėčiau d u o ti jai kiemą... Laukė vien nusivylim as. N e t kritus ne
kilnojam ojo turto vertei, už pačius mažiausius namus prašė keturių
pen kių šim tų tūkstančių. Iš savo atlyginim o niekuom et to neišgalė
čiau.
- Situacija labai ypatinga, - kalbėjo m ergina, - todėl pagalvojau
apie jus ir apie jūsų mažąją dukrytę. N am elis nedidukas, Palmse, -
labai nedidukas, bet sklypas kam pinis, taigi yra puikus kiemas. Gėlės
ir d aili pievutė. Prašo trijų šim tų. Bet priežastis, kodėl pagalvojau
apie jus, ta, kad pardavėjas nenori atiduoti visų dokum entų. M anau,
galėtum ėte gerokai nusiderėti. A r norėtum ėte pam atyti?
- O kas pardavėjas? - paklausiau.

- T ik s lia i nežinau. Situacija neįprasta. N am o savininkė - senyva
m oteris, ketinanti persikelti į slaugos namus, o Topekoje gyvenantis
jos sūnus ketina parduoti, bet norėtų pajam ų įtekėjim o, ne parda
vim o iškart. Nuosavybė dar form aliai neįtraukta į sąrašą, bet žinau,
kad pardavėjas suinteresuotas. Jei galėtum ėte rytoj pasirodyti, ga
lėtum ėte ko nors im tis. Kiem as nuostabus. T a ip ir matau ten jūsų
dukrytę.
D ab ar jau K onoras žiūrėjo į mane.
- Panele G erber, - pasakiau, - norėčiau daugiau apie tai sužinoti.
K as pardavėjas ir taip toliau.
J i atrodė nustebusi.
- E i, o aš galvojau, kad jūs tiesiog šokinėsit iš džiaugsm o. Tokios
aplinkybės ne dažnai pasitaiko. N e g i visai n enorit pažiūrėti?
K onoras linguodam as galvą žiūrėjo į mane. Pajudino lūpas, saky
damas „taip“.
- A š jum s paskam binsiu, - pasakiau.
- G erai, leitenante, - sutiko m ergina. Balse jautėsi nusivylim as. -
N epalikite nežinioje.
- Paskam binsiu.
Ir padėjau ragelį.
- Kas, p o velnių, čia vyksta? - nusistebėjau, nes nebuvo jokios
galim ybės suprasti. Tarp m ūsų kalbant, mums ką tik pasiūlė krūvą
p in ig ų . Daugybę pin ig ų .
- N ežinau.
- A r tai susiję su M icro C o n ?
- N ežinau. M an iau , kad M icro C o n - nedidelė kom panija. N esu
prantam a. - J is atrodė labai sunerimęs. - K as tiksliai yra M ic ro C o n i
- M anau, žinau, ko paklausti, - pasakiau.
- M icro C o n ? - pasitikslino Ronas Levinas, prisidegdam as d id e lį
cigarą. - Žin om a, galiu papasakoti apie M icro C o n . Bjauri istorija.
Sėdėjome įsitaisę Am erican F in a n cia l Netw ork, kabelinės žin ių
tarnybos, įsikūrusios n etoli oro uosto, žin ių studijoje. Pro R o n o

kam bario langus ant gretim o garažo stogo m ačiau baltas palydovines
lėkštes. Ronas užsitraukė cigarą ir nusišiepė. Prieš im dam asis televi
zijos žurnalisto darbo, jis buvo Times finansų reporteris. A F N - vie
na nedaugelio televizijos tarnybų, kur priešais kameras kalbantiem s
žm onėm s nebuvo rašom i scenarijai. Jie turėjo išm anyti tai, apie ką
kalba, o Ronas tikrai išmanė.
- M icro C o n , - prabilo Ronas, - prieš penkerius metus buvo su
form uotas Am erikos kom piuterių gam intojų konsorcium as. K o m
panija ketino gam inti naujos kartos rentgeno sp in d u lių litografijos
įrenginius kom piuterių lustams. T u o m etu, kai kūrėsi M ic ro C o n ,
niekas A m erikoje litografijos įrenginių negam ino - jie visi buvo iš
stum ti iš verslo devintam e dešim tm etyje po smarkios konkurencinės
kovos su Japonija. M icro C o n išvystė naują technologiją ir pradėjo ga
m in ti įrenginius Am erikos kom panijom s. Suprantat?
- Suprantam , - atsakiau.
- Prieš dvejus metus M icro C o n buvo parduotas D arley-H iggins,
rinkodaros kom panijai iš D žordžijos. K ito s D arley operacijos strigo,
taigi kom panija nusprendė parduoti M icro C o n , kad p asididin tų gry
nųjų kiekį. Jie rado pirkėją A k a i Ceramics, Osakos kom paniją, kuri
jau gam ino litografijos įrenginius Japonijoje. A k a i turėjo daugybę
grynųjų ir troško nusipirkti Am erikos kom paniją, kad ir už aukštą
kainą. Kongresas ėmėsi pardavim ą stabdyti.
- K od ėl?
- Am erikos verslo nuosm ukis pradėjo neram inti netgi K ongre
są. M es jau pralošėme tiek daug pag rin d in ių pram onės šakų japo
nams: p lien o pram onę ir laivų statybą septintam e, televizorius ir
kom piuterių lustus - aštuntame, staklių gam ybą - devintam e de
šim tm ečiuose, kurią nors dieną kas nors pabus ir suvoks, kad šios
pram onės šakos buvo gyvybiškai svarbios Am erikos gynybai. Prara
dom e galim ybę gam inti kom ponentus, būtinus m ūsų nacionaliniam
saugum ui. Esame visiškai priklausom i nuo Japonijos tiekim o. Taigi
Kongresas pradėjo nerim auti. Bet girdėjau, kad pardavimas vis tiek
įvyks, bet kuriu o atveju. K o d ė l klausiat? Judu, vyručiai, kažkaip su
siję su pardavim u?
- Tam tikra prasme, - atsakė Konoras.
-Ju m s pasisekė, - papsėdamas cigarą pareiškė Ronas. - Jeigu esa
te susiję su pardavim ais japonams, m anykit, atradot naftos telkinį.
V is i praturtėja. Įsivaizduoju, regite neblogas dovanas.
- Lab ai dideles.
- Esu tikras, - pareiškė Ronas, - japonai jum is pasirūpins: nu
pirks namus ar autom obilius, suteiks lengvatinę paskolą ar kažką
panašaus.
- K am jiems to reikia? - paklausiau.
- O kodėl jie valgo sušį ? - nusijuokė Ronas. - Šitaip jie tvarko
verslą.
- B et argi M icro C o n - ne mažas pardavimas? - pasiteiravo K o
noras.
- Taip , visai nedidelis. K om panija verta šim to m ilijonų. A k a i
perka ją už šim tą penkiasdešim t. O priedo dar išleis papildom us
dvidešim t m ilijo n ų kaip paskatinim ą dabartiniam s korporacijos
tarnautojams, galbūt dešim t m ilijon ų teisininkam s, dešim t m ilijon ų
konsultacinėm s įm okom s visur Vašingtone ir dešim t m ilijon ų įvai
riausiom s dovanėlėm s tokiem s žm ogeliam s kaip judu. Taigi, pava
d inčiau tai iš viso dviejų šim tų m ilijon ų sandoriu.
- D u šim tai m ilijon ų už kom paniją, vertą šim to m ilijonų? - ne
galėjau suprasti. - K o d ė l jie m oka daugiau, nei ji verta?
- N em oka, - atkirto Ronas, - tiek, kiek jie suinteresuoti, ją gauna
praktiškai už dyką.
- K odėl?
- N es, - paaiškino Ronas, - jei tu įsigyji įrengim us, naudojam us
gam inti kažką tokio, kaip kom piuterių lustai, tu įsigyji ir susijusias
pram onės šakas, kurios nuo tų įrengim ų priklauso. M icro C o n leis
jiem s valdyti A m erikos kom piuterių pram onę. Ir, kaip paprastai, lei
sime tam nutikti. T o k iu pat būdu, kaip praradom e televizorių pra
m onę ir staklių gamybą.
- O kas nutiko televizorių pram onei ? - paklausiau.
Ronas dirstelėjo į laikrodį.

- Po A n tro jo pasaulinio karo A m erika buvo pasaulyje pirm au
janti televizorių gam intoja. D vid ešim t septynios Am erikos kom
panijos, tokios kaip Z en ith , R C A , G E ir Em erson stipriai tech n o
logiškai lenkė užsienio gam intojus. Am erikos kom panijom s sekėsi
visame pasaulyje, išskyrus Japoniją. Į Japonijos rin ką nepavyko prasi
skverbti. Buvo pasakyta: jei norite pardavinėti Japonijoje, turite leisti
savo technologijas licen ciju oti Japonijos kom panijom s. Ir televizori-
n in k ai tą padarė, nenorom is, bet spaudžiam i Am erikos vyriausybės,
kuri norėjo m atyti Japoniją kaip draugišką sąjungininkę prieš Rusiją.
Suprantat?
- Taip.
- T a ig i licencijų pardavim as buvo bloga m intis. Vadinasi, Japon i
ja galėjo pati naudoti mūsų technologijas, o mes praradom e Japoniją
kaip eksporto rinką. Labai greitai Japonija pradėjo gam inti pigius
nespalvotus televizorius ir eksportuoti juos į A m e riką - kažkas, kas
mums nepasisekė Japonijoje, tiesa? Tūkstantis devyni šim tai septy
niasdešim t antrais metais šešiasdešimt procentų Am erikos nespal
votų televizorių buvo im p ortin iai, o septyniasdešim t šeštais metais
im p o rtin iai jau buvo visas šimtas procentų. Praradom e nespalvotų
televizorių rinką. Am erikos d arb in in kai to k ių televizorių nebegam i-
no. Tas darbas iš Am erikos dingo.
- Pasakysite, kas čia tokio: m ūsų kom panijos persim etė prie spal
voto. B et Japonijos vyriausybė pradėjo intensyvią spalvotų televizorių
pram onės vystym o program ą. D a r kartą Japonija licencijavo A m e ri
kos technologijas, ištobu lin o jas savo apsaugotose rinkose ir užplūdo
mus. D a r kartą eksporto produkcija išstūmė Am erikos kom panijas.
Beveik tokia pati istorija. Tūkstantis devyni šim tai aštuoniasdešim
tais metais tik trys Am erikos kom panijos gam ino spalvotus televizo
rius, o aštuoniasdešim t septintais - tik viena - Z en ith .
- B et japoniški televizoriai buvo geresni ir pigesni, - įsiterpiau.
- G eresni jie galėjo būti, - pasakė Ronas, - bet buvo tik pigesni,
nes parduodam i pigiau savikainos, n o rin t panaikinti Am erikos kon
kurentus. T ai vadinam a dem pingu. Neteisėta nei pagal Am erikos,
nei pagal tarptautinius įstatymus.

- T a i kodėl jų nesustabdėme? - nesupratau.
- Geras klausimas. Ypač todėl, kad dem pingas buvo tik vienas iš
daugelio nelegalių japonų prekybos m etodų. T a ip jie fiksavo kainas:
turėjo kažką, vadinam ą „D ešim tos dienos grupe“. Kas dešim t dienų
Japonijos vadybininkai susitikdavo Tokijo viešbutyje ir nustatydavo
kainas Am erikoje. Protestavome, bet susirinkim ai nesiliovė. T a ip pat
jie slaptais susitarimais išplatindavo savo produktus. Japonai taria
m ai m okėjo dėkingum o m okestį Am erikos skirstytojams, tokiem s,
kaip Sears. Jie masiškai apgaudinėjo vartotojus. Ir suardė A m erikos
pram onę, kuri negalėjo konkuruoti.
- Ž in o m a, m ūsų kom panijos protestavo ir kėlė ieškinius - prieš
japonų kom panijas federaliniam e teisme buvo iškelta tūkstančiai
bylų dėl dem pingo, apgaulės ir neteisėto pardavim o. D em p in g o
bylas paprastai išnarplioja per metus. Bet m ūsų vyriausybė netei
kė paramos, o japonai - prityrę vilkintojai. A m erikos lobistam s jie
m okėjo m ilijonus už užtarim ą. K o l ieškiniai, dvylika m etų pavėlavę,
patekdavo į teismą, kova jau būdavo išspręsta - pardavim o vietoje. Ir
žinom a, Am erikos kom panijos niekaip negalėjo suduoti atsakom ojo
sm ūgio japonams. Jom s netgi nepavyko įsilieti į Japonijos rinką.
- Teigiate, kad japonai užvaldė televizorių pram onę nelegaliai?
Ronas truktelėjo pečiais.
- Be mūsų jie to padaryti negalėjo, - atsakė. - M ū sų vyriausybė
lepin o Japoniją, nes iš pradžių matė tik m ažytę kylančią valstybėlę.
O Am erikos pram onei, atrodė, vyriausybės paramos visai nereikia.
A m erikoje visą laiką egzistavo kažkokia „antiverslinių sentim entų“
atmaina. Bet mūsiškė vyriausybė, atrodo, niekada nesuprato, jog
čia visai ne tas pats. K a i Sony sukūrė W alkm an, nesakėme: „D ailu s
daikčiukas. D abar parduokite licenciją G E ir pardavinėkite jį per
Am erikos kom panijas“. K a i ieško distributorių, mes jiems nesako
me: „A tleiskite, bet visos A m erikos parduotuvės jau tu ri išankstinių
susitarim ų su A m erikos tiekėjais. Platinkite per A m erikos kom pan i
jas. K a i ieško patentų, nesakome: „Sprendim as dėl patento bus p ri
imtas p o aštuonerių m etų, o tuo laikotarpiu jūsų paraiška bus viešai
prieinam a, taigi m ūsų kom panijos galės skaityti, ką išradote ir k o p i

juoti laisvai ir nekaltinam os, taigi ik i to laiko, kol išduosim e patentą,
mūsų kom panijos jau turės savą jūsų technologijos versiją“.
- N ie k o panašaus nedarom e. O japonai būtent taip elgiasi. Jų
rinkos uždaros. M ū sų rinkos plačiai atvertos. T a i nėra lygus žaidim o
laukas. Ir išvis ne žaidim o laukas. T a i vienos krypties gatvė.
- D ab ar šioje šalyje tvyro pralaim ėto verslo klim atas. A m erikos
kom panijos, gam inusios nespalvotus televizorius, lik o kvailių vieto
je. Paskui jos visiškai apsikvailino su spalvotais televizoriais. Ju n g ti
n ių Valstijų vadovybė atsisakė padėti m ūsų kom panijom s nugalėti
nelegalią japonų prekybos praktiką. Taigi, kai Am pex išrado kasetinį
vaizdo m agnetofoną, net nem ėgino pagam inti kom ercinio produkto.
Paprasčiausiai pardavė licenciją Japonijai ir ėjo pirm yn. Labai greitai
sužinosite, kad Am erikos kom panijos neatlieka tyrim ų. K am vystyti
naujas technologijas, jei mūsų pačių vyriausybė tokia priešiška tom s
pastangoms, kad jūs nebūsite pajėgus įd ieg ti gam inio į rinką?
- B et argi Am erikos verslas nėra silpnas ir blogai valdomas?
- Toks standartinis požiūris, - tarė Ronas. - T a ip skelbia japonai
ir jų am erikiečiai atstovai. T ik kelis kartus žm onės bent viena akim i
pamatė, kokie nežm oniški japonai iš tikrųjų buvo. K a d ir H ou d aile
byla. G ird ė jo t apie tokią? H o u d aile - staklių kom panija, kuri p ri
siekinėjo, kad japonų kom panijos sulaužė jų patentus ir licencijas.
Federalinis teisėjas pasiuntė H o u d aile teisininką į Japoniją rin kti
įkalčių. Bet japonai atsisakė jam išduoti vizą.
-Ju o k a u ji.
- O kas jiem s darbo? - nenutilo Ronas. - Jie žino, kad mes n ie
kuom et neatsim okėsim tuo pačiu. K a i H o u d aile byla atsidūrė prieš
Reigano adm inistracijos nosį, ši nieko nesiėmė. T a ig i H o u d aile d in
go iš m ašinų gamybos. Nes niekas negali atsilaikyti prieš prekiavim ą
dem pingo pagrindais - štai ir visa esmė.
- B et jei prekiauji dem pingo pagrindais, argi neprarandi pinigų?
- K u rį laiką - taip. Bet parduodi m ilijonus vienetų, taigi gali pa
to b u lin ti produkcijos lin iją ir sum ažinti savikainą. Po poros m etų
tikrai gali gam inti produktą už mažesnę kainą. T u o m etu jau esi
nušlavęs konkurentus ir valdai rinką. M atai, japonai galvoja strate

giškai - jie ruošiasi ilgai kelionei - kaip viskas atrodys p o penkias
dešimties m etų. Am erikos kom panija tu ri rodyti pelną kas trys mė
nesiai, kitaip adm inistracija ir tarnautojai atsidurs gatvėje. Japonam s
išvis nerūpi trum palaikis pelnas. Jie n o ri rinkos dalies. Verslas jiems
kaip kova. Įsigyti pagrindą. Išnaikinti konkurentus. Pasiekti rinkos
kontrolę. Štai ką jie daro pastaruosius trisdešim t m etų.
- Taig i japonai dem pingo pagrindais prekiavo plienu, televizo
riais, plataus vartojim o elektronika, kom piuterių lustais, staklėmis ir
niekas jų nesustabdė. O mes praradom e savo pram onę. Japonų kom
panijos ir Japonijos vyriausybė taikosi ir užkariauja ypatingas pram o
nės šakas. Pramonės šaka p o pram onės šakos, m etai p o m etų - kol
mes posėdžiaujam e ir tauškiame apie laisvą prekybą. Bet laisva preky
ba tėra bereikšmė, jeigu nėra teisingos prekybos. Ž in o t, japonai turi
priežastį m ėgti Reiganą. Jo prezidentavim o m etu jie gerai pasipelnė.
Prisidengęs laisva prekyba, jis tikrai plačiai išskėtė mūsų kojas.
- K o d ė l am erikiečiai šito nesupranta? - paklausiau.
K onoras nusijuokė.
- K o d ė l jie valgo m ėsainius? T iesio g tokie yra, kohai.
Iš ž in ių skyriaus šūktelėjo m oteris:
- A r yra kas nors, pavarde Konoras? Jum s skam bina iš „K etu rių
m etų laikų“ viešbučio.
K onoras dirsterėjo į laikrod į ir atsistojo.
- Atsiprašau.
Jis išėjo iš kabineto. Pro stiklą m ačiau kalbantį telefonu ir kažką
užsirašinėjantį.
- Supranti, - kalbėjo Ronas, - tai vis dar vyksta. K o d ė l japoniš
ka kam era pigesnė N iu jorke, negu Tokijuje? Laivas apiplaukia pusę
pasaulio, m okam i reikšm ingi m uitai ir distribucijos m okesčiai, o ka
mera vis tiek pigesnė? K a ip tai gali būti įm anom a? Japonų turistai
perka čia savo pačių produktus, nes pigiau. T u o tarpu am erikiečių
produktai Japonijoje kainuoja septyniasdešim čia procentų brangiau
nei čia. K o d ėl Am erikos vyriausybė nepagalvoja? N ežinau. D a lis at
sakym o tiesiog čia.

Jis dūrė j ekraną kabinete. V irš bėgančios teksto eilutės kalbėjo
garbingai atrodantis vyriškis. Garsas buvo pritildytas.
- M a ta i šitą vyruką? D eividas Raulingas. Stenfordo verslo profe
sorius. R am iojo vandenyno baseino specialistas. Jis tipiškas... pagar
sink. Jis gali užsim inti apie M icro C o n .
Pasukau televizoriaus rankenėlę. Išgirdau R aulingą sakant:
„... nau, kad Am erikos nuostata yra visiškai klaidinga. Be kita ko, ja
p on ų kom panijos am erikiečių darbininkus aprūpina darbu, o tuo
tarpu Am erikos kom panijos perkelia darbo vietas j užsienį, atim da
m i jas iš savo žm onių. Japonai negali suprasti, kuo jie kaltin am i“.
Ronas atsiduso.
- Įprastas mėšlas, - pasakė.
Ekrane profesorius Raulingas kalbėjo: „M anau, jog am erikiečiai
greičiau jau nedėkingi už pagalbą, kurią m ūsų šalis gauna iš užsienio
investicijų“.
Ronas pradėjo juoktis.
- Raulingas yra dalis grupės, kurią vadinam e „chrizantem ų bu-
čiuokliais“. A kad em in iai ekspertai, vystantys japonų propagandos
liniją. Jie tikrai neturi pasirinkim o, nes privalo p rilįsti prie japonų,
kad galėtų d irb ti, ir jei jie pradės postringauti kritiškai, jų kontaktai
su japonais dings. Jiems užsidarys durys. O A m erikoje japonai kam
reikia pašnibždės į ausį, kad prasižengusiu žm ogum i negalim a pasi
tikėti ar kad jų požiūris yra „pasenęs“. A r dar blogiau: kad jie - rasis
tai. Kiekvienas, kritikuojantis japonus, yra rasistas. Labai greitai šie
akadem ikai praras paskaitų sutartis ir konsultacinį darbą. Jie žino,
kas n utiko iš rikiuotės išžengusiems kolegom s. Jie tos pačios klaidos
nebekartos.
Į kam barį grįžo Konoras.
- A i M icro C o n pardavim e yra kas nors nelegalu?
- Ž in o m a, - atsakė Ronas. - Priklausys nuo to, ką nuspręs Va
šingtonas. A k a i Ceramics jau tu ri šešiasdešimt procentų A m erikos
rinkos. M icro C o n suteiks jai visišką m onopoliją. Jei A k a i būtų A m e
rikos kom panija, vyriausybė uždraustų pardavim ą ryšium su antim o-
nopolistiniais įstatymais. B et kadangi A k a i - ne Am erikos kom pa-

nija, pardavimas taip atidžiai nenagrinėjamas. Ir galų gale tikriausiai
bus leista parduoti.
- N o rite pasakyti, kad japonų kom panija gali turėti m on opolį
Am erikoje, o am erikiečių - negali?
- Šiom is dienom is taip dažnai susiklosto, - atsakė Ronas. - A m e
rikos teisė tiesiog skatina m ūsų kom panijų pardavim ą užsieniečiams.
K a ip M atsushita n upirko Universal Studios? Universal buvo parduo
dama m etų metus. Ją bandė n u p irkti keletas Am erikos kom panijų,
bet negalėjo. Tūkstantis devyni šim tai aštuoniasdešim tais metais
m ėgino Westinghouse. Sandoris nepavyko: sulaužytas antim ono-
polistin is įstatymas. Bandė R C A . Jo k io sandorio: atsirado interesų
konfliktas. Bet, kai pasirodė M atsushita, neatsirado išvis jo k ių įsta
tym ų. Neseniai mūsų įstatym ai pasikeitė. Pagal dabartinius įstaty
mus, R C A galėtų nu sipirkti Universal. B et tada, anksčiau, negalėjo.
M icro C o n tiesiog yra paskutinis pam išėliško am erikietiško valdym o
pavyzdys.
- B et ką apie M icro C o n pardavim ą sako Am erikos kom piuterių
kom panijos? - paklausiau.
- Am erikos kom panijom s pardavimas nepatinka, - atsakė R o
nas. - Bet jos taip pat negali pasipriešinti.
- K o d ė l negali?
- Todėl, kad Am erikos kom panijos iš vyriausybės pusės jau pajuto
per griežtą reguliavim ą. Keturiasdešim t procentų Am erikos ekspor
to sulaikom a saugumo sum etimais. M ū sų vyriausybė neleidžia pre
kiauti R ytų Europoje. Šaltasis karas baigėsi, o taisyklės tebegalioja.
T u o tarpu Japonija ir Vokietija prekiauja kaip pašėlusios. Taig i ame
rikiečiai nori, kad m ažiau reguliuotų. B et nem ato jok ių vyriausybės
pastangų b loku oti M icro C o n pardavim ą.
- K o l kas vis tiek nieko nesuprantu.
- Pritariu, - tarė Ronas, - Am erikos kom panijos per kelis atei
nančius metus ketina žlugti. Nes jeigu Japonija bus vienintelis lustų
gamybos įrenginių šaltinis, jie pasistengs sulaikyti tuos įrenginius
nuo A m erikos kom panijų.
- A rg i jie išdrįstų?
- Jau anksčiau taip darė, - atrėžė Ronas. - Jon ų im plantacijos ir
k iti įrenginiai. Bet Am erikos kom panijos nepajėgia susivienyti. Jos
riejasi tarpusavyje. T u o tarpu japonai jau šešerius pastaruosius metus
perka aukštų technologijų kom panijas p o vieną kas dešim t dienų.
M u s paprasčiausiai išmėsinės, bet mūsų vyriausybė nekreipia dėm e
sio, nes turim e kažką, vadinam ą J V U I K - Ju n g tin ių Valstijų užsie
n io investicijų kom itetą, kuris valdo aukštųjų technologijų kom pa
nijų pardavim us. T ik kad J V U I K niekada net piršto nepajudino.
Iš penkių šim tų paskutinių pardavim ų tik vienas buvo sustabdytas.
Parduodam os kom panija p o kom panijos, o Vašingtone nė šuo nesu-
loja. G a lų gale senatorius M orton as sukelia skandalą ir sako: „Palau
k it tru p u tį“, bet niekas jo nesiklauso.
- Pardavimas bet kuriuo atveju įvyksta?
- T a ip šiandien girdėjau. Japonų viešųjų ryšių mašina p u ik iai dar
buojasi, kepte kepa sau palankų viešumą. Ir jie gana kibūs. Jie visada
pirm auja. T u riu omeny, visada...
Pasigirdo beldim as į duris, ir galvą įkišo blondinė.
- Atsiprašau, kad sutrukdžiau, R on ai, - pasakė, - bet K itas ką
tik sulaukė skam bučio iš N H K , nacionalinės Japonijos televizijos,
atstovo Los A ndžele. Jis n ori žin oti, kodėl mūsų reporteris p liekia
japonus.
Ronas susiraukė.
- P liekia japonus? A p ie ką jis kalba?
- J is prisiekinėja, kad mūsų reporteris eteryje pareiškė: „Prakeikti
japonai baigia užkariauti šitą šalį“.
- Liau kis, - tarė Ronas, - niekas taip nepasakytų - į eterį. Kas
tariam ai taip pasielgė?
- Lenis. Iš N iu jo rk o . Perduodant signalą, - atsakė m oteris.
Ronas pasim uistė kėdėje.
- O jo jo i, - sum urm ėjo, - ar patikrinai įrašus?
- A h a , - p atvirtin o m oteris, - dabar centrinis pultas seka perda
vim ą, bet, manau, kad tai tiesa.
- V eln iai rautų.
- K ą reiškia „perduodant signalą“? - įsiterpiau.

- T u rim p alydovinį kanalą. K iekvieną dieną iš N iu jo rk o ir Va
šingtono gaunam segmentus ir juos transliuojam e. V isada yra m in u
tė prieš ir p o eterio. Išpjauname, bet gryną transliaciją gali perim ti
bet kas, m edžiojantis signalus su asmenine lėkšte. O žmonės taip
daro. Įspėjame brangučius, kad atsargiai elgtųsi prieš kameras. Bet
praeitais metais L u iza atsisegė palaidinę ir pati prisisegė m ik ro fo
ną - sulaukėme skam bučių iš visos šalies.
Suskam bo R o n o telefonas. Jis kurį laiką pasiklausė, paskui pasa
kė:
- G erai. Suprantu, - ir padėjo ragelį. - P atikrino juostą. Lenis
kalbėjo į kamerą prieš perdavim ą. Pasakė Lu izai: „Prakeikti japonai,
užkariaus šitą šalį, jeigu nesusiprotėsim e“. N e laidos m etu, bet vis
tiek pasakė. - Jis papurtė galvą. A trod ė pasigailėtinai. - A r vyrukas
iš N H K žino, kad to netransliavom e ?
- Taip , bet sako, kad m edžiagą galim a nusičiupti ir tuo pagrindu
reiškia protestą.
- V eln iai rautų, - nusikeikė Ronas, - taigi jie stebi netgi mūsų
perduodam us signalus. Jėzau. K ą ketina daryti K itas ?
- K itas sakė jau pavargo įspėjinėti N iu jo rk o brangučius. N o ri,
kad tu sutvarkytum .
- N o ri, kad paskam binčiau vyrukui iš N H K ?
- J is sakė, kad pasitelktum sveiką protą, bet mes turim e bendrauti
su N H K dėl pusvalandinio serialo, kurį jiem s kas dieną siunčiam e, ir
jis nenorėtų riziku oti. M a n o , kad turėtum atsiprašyti.
Ronas atsiduso.
- T u riu atsiprašyti netgi už tai, ko nebuvo laidoje. V eln iai rau
tų, - dirstelėjo į mus. - V yru čiai, turiu eiti. A r dar ko nors norėjot?
- N e , - pasakiau, - sėkmės.
- Klausyk, - tarė Ronas, - sėkmės reikia m um s visiems. Ž in o te ,
N H K pradeda G b b a l News Netw ork su m ilijardo dolerių kapitalu.
Jie visame pasaulyje ketina susirem ti su Tedo Ternerio C N N . O ka
dangi iš praeities klaidų nesim okom a... - jis gūžtelėjo pečiais. - Pa
sakykit Am erikos žiniasldaidai „viso gero“.
M u m s išeinant, girdėjau R on ą telefonu sakant:

- Pone Akasaka? Ronas Levinas iš A F N . Taip, pone. Taip , pone
Akasaka. Pone, n oriu išreikšti savo susirūpinim ą ir g iliai atsiprašyti
dėl to, ką prieš palydovą pasakė m ūsų reporteris.
Išėjome ir uždarėme duris.
- K u r dabar? - paklausiau.
„K etu rių m etų laikų“ viešbutis buvo mėgstamas žvaigždžių ir p o
litik ų , be to, turėjo labai prašm atnų įėjim ą, tačiau mes sustojome už
kam po, prie tarnybinių durų. Prie kro vin ių platform os buvo sustojęs
didelis pieninės sunkvežim is, o virtuvės personalas iškraudinėjo dė
žes su pienu. Laukėm e kokias penkias m inutes. K onoras dirstelėjo į
laikrodį.
- K o d ė l mes čia? - pasmalsavau.
- Laikom ės Aukščiausiojo Teism o nurodym ų, kohai.
Prie k ro v in ių platform os pasirodė m oteris dalykin iu kostium ėliu,
apsidairė ir pam ojavo. K onoras pam ojavo jai atsakydamas. Paskui
pasiėmė p in ig in ę ir išsitraukė porą dvidešim tinių.
- V ienas dalykų, kurį perpratau, dirbdam as detektyvu, - tarė
K onoras, - tas, kad viešbučio personalas gali b ū ti neapsakom ai nau
dingas. Ypač kai šiuo m etu p o licija i taikom a tiek daug apribojim ų. Į
viešbučio kam barį be kratos orderio įe iti negalim e. Jeigu taip pasi
elgtum e, kad ir ką rastume, bū tų nepriim tina, tiesa?
- Teisingai.
- Bet kam barinės įe iti gali. Patarnautojai, adm inistratoriai ir
kam barių tarnyba gali.
- Aha.
- T a ig i sužinojau, kad reikia užm egzti ryšius visuose d id žiu osiu o
se viešbučiuose. - Jis atidarė dureles. - U žtru k siu tik akim irką.
K onoras nuėjo prie kro vin ių platform os ir palaukė. Barbenau
plaštakom is vairą, į galvą lin d o žodžiai:
Apsigalvojau - ši m eilė nuostabi.
K iln i, m aloninga ir stipri kaip ugnis.

A n t krovin ių platform os pasirodė uniform uota kam barinė ir
trum pai pasikalbėjo su K o n o ru . Tas išsitraukė užrašus. D eln e m ergi
na laikė kažką auksinį. K onoras to daikčiuko nepalietė, tiesiog pasi
žiūrėjo ir linktelėjo. K am barinė įsidėjo jį atgal į kišenę. Tada K o n o
ras davė jai banknotą. M e rg in a nuėjo.
T u draskai m ano nervus ir trikdai m ano protą,
Per daug meilės paverčia vyrą bepročiu...
Palaužei m an valią, bet koks virpulys...
A n t krovin ių platform os pasirodė patarnautojas, m ėlynu vyrišku
kostium u ant pakabos nešinas. K onoras kažko paklausė, o vaikinu
kas prieš atsakydamas dirstelėjo į laikrodį. Paskui K onoras pritūpė ir
atidžiai apžiūrėjo apatinius kostium o švarko palankus. Atsegė švarką
ir patikrin o ant pakabos kabėjusias kelnes.
Patarnautojas nusinešė šį kostium ą, o ant platform os atnešė kitą,
šį kartą - tam siai m ėlyną su siaurais šviesiais ruoželiais. Konoras
pakartojo apžiūrą. A tro d o , ant švarko kažką surado ir rūpestingai
nukratė į mažą skaidrų paketėlį. Paskui užm okėjo patarnautojui ir
grįžo į autom obilį.
- T ik rin o t senatorių Rouvą? - paklausiau.
- T ik rin a u daugybę dalykų, - atsakė K onoras, - bet, taip, sena
torių Rouvą.
- R ouvo padėjėjo kišenėje praeitą vakarą buvo baltos kelnaitės.
Serilė m ūvėjo juodas.
- Teisybė, - nesiginčijo Konoras, - bet, manau, mes darom e p ro
gresą.
- K ą turite pakete ?
Jis išsiėmė n ediduką skaidrų m aišelį ir pakėlė prieš šviesą. Pro
plastiką mačiau tamsias sruogas.
- M anau, k ilim o plaušas. Tamsus, kaip ir kilim as N akam oto kon
ferencijų kam baryje. Bet, n o rin t įsitikin ti, reikia p atikrin ti labora
torijoje. T u o tarpu turim e išnarplioti dar vieną problem ą. Užvesk
autom obilį.
- Į D arley-H iggins. Į kom paniją, kuriai priklauso M icro C on .
Vestibiulyje greta priim am ojo sekretorės darbininkas ant sienos
tvirtin o didžiules aukso raides: D A R L E Y - H I G G I N S I N C “. A p a
čioje buvo parašyta: „ P U I K U S V A L D Y M A S “. K it i darb in in kai k o
ridoriuje klojo kilim ą.
Parodėm e ženklelius ir paprašėme susitikti su D arley-H iggins
prezidentu A rtu ru G reim enu.
Pasipūtusi priėm im o sekretorė kalbėjo su pietietišku akcentu:
- Ponas Greim enas visą dieną susitikim uose. A r jūs susitarę?
- M es dėl M icro C o n pardavim o.
- Tu om et jum s reikia p on o Enderso, viešųjų reikalų viceprezi
dento. Jis žm onėm s pasakoja apie M icro C o n .
- G erai, - sutiko Konoras.
Atsisėdom e ant sofutės priim am ajam e. A n t kitos sofutės skersai
kam bario sėdėjo d aili m oteris aptem ptu sijonėliu. Po pažastim i laikė
projektų ritin į. D arbin inkas nepaliovė taukšėjęs plaktuku.
- M an iau , kom panija turi finansinių sunkum ų, - pasakiau. - K o
dėl tuom et dabinasi?
K onoras gūžtelėjo.
Sekretorė atsiliepinėjo telefonu, nukreipinėjo skam bučius.
- D arley-H iggins, prašom m inutėlę palaukti. D arley-H iggins...
O , prašom luktelti, senatoriau... D arley-H iggins, taip, ačiū...
N u o kavos staliuko pagriebiau brošiūrą. Č ia buvo m etinė D arley-
H iggin s valdym o grupės, turinčios biurus A dantoje, Dalase, Siede,
San Fransiske ir Lo s A ndžele, ataskaita. Radau A rtu ro G reim en o
nuotrauką. Jis atrodė linksm as ir savim i patenkintas. Pranešime buvo
ir jo pasirašyta esė, pavadinta „M eistriškum o pasižadėjim u“.
- Ponas Endersas tuojau pas jus ateis, - pasakė m ums sekretorė.
- D ėkoju, - atsakė Konoras.
N etrukus į vestibiulį įžengė du vyriškiai verslo kostium ais. M o te
ris su projektais atsistojo ir tarė:
- Sveiki, pone Greim enai.

- Sveika, Beverli, - atsakė vyresnis vyriškis. - Po akim irkos prie
jūsų prieisiu.
K onoras taip pat atsistojo. Sekretorė akim irksniu įsiterpė:
- Pone G reim enai, šitie vyrai...
- M in u tėlę, - pertraukė Greim enas. Atsisuko j kartu atėjusį, jau
nesnį, vos pradėjusį ketvirtą dešim tį vyriškį, - tiesiog užtikrinkite,
kad išsiaiškinsite su R odžeriu, - pasakė Greim anas.
Jaunesnis vyriškis papurtė galvą.
-J a m tai nepatiks.
- Ž in au , kad nepatiks. Bet vis tiek pasakyk. Šeši m ilijon ai tiesio
ginei vadovaujančio personalo kom pensacijai yra m inim um as.
- Bet, A rtū rai...
- T iesio g jam pasakyk.
- Pasakysiu, A rtū ra i, - taisydamasis kaklaraištį p atikino jau
nesnysis, ir tylesniu balsu pridūrė: - B et valdyba gali užsispirti dėl
pakėlim o daugiau negu šeši, kai kom panijos adyginim ai taip labai
sumažėjo...
- K albam e ne apie atlyginim us, - atrėžė Greim enas, - kalbam e
apie kompensaciją. Su adyginim ais ji neturi nieko bendra. Valdyba
tu ri suderinti einam osios kom pensacijos ly g vadovaujančiam perso
nalui. Jeigu Rodžeris negali suderinti valdybos veiksm ų, aš pasiruo
šęs atšaukti kovo m ėnesio posėdžius ir prašyti pakeitim ų. Taip jam
ir pasakyk.
- G erai, A rtū ra i, pasakysiu, bet...
- Tiesiog pasakyk. Vakare paskam bink.
Jiedu paspaudė vienas kitam rankas. Jaunesnysis nelaim ingas iš
ėjo.
- Pone G reim enai, šitie vyrai... - pakartojo sekretorė.
Greim enas atsisuko į mus.
Konoras pasakė:
- Pone G reim enai, norėtum e keletą m in u čių pasikalbėti su jum is
apie M icro C o n , - ir šiek tiek nusisukęs parodė ženklelį.
A trodė, Greim enas sprogs iš įniršio.

- O , vardan Kristaus. T ik ne vėl. Tas prakeiktas priekabiavim as.
- Priekabiavim as?
- O kaip dar pavadintum ėte? Č ia sėdi senatoriaus darbuotojai,
sėdi F T B . D ab ar dar ir Los A n d že lo policija? M es ne nusikaltėliai.
Turim e kom paniją ir turim e teisę ją parduoti. K u r Luisas?
- Ponas Endersas ateina, - atsakė sekretorė.
- Pone G reim enai, labai apgailestauju, kad jum s sutrukdėm e, -
ram iai pasakė Konoras. - Tu rim e tik vieną klausim ą. U žtruks vieną
m inutę.
- K o k s klausimas? - p iktai dėbtelėjo Greim anas.
- K ie k buvo pretendentų p irk ti M icro C o n ?
- O čia ne jūsų reikalas, - atrėžė prezidentas. - Bet kuriuo atveju
susitarimas su A k a i sąlygoja, kad negalim e jo k iu būdu viešai aptari
nėti pardavim o.
- Taig i buvo daugiau nei vienas kandidatas? - pasitikslino K o
noras?
- K lausykit, jei tu rit klausim ų, eikit ir kalbėkitės su Endersu.
A š užsiėmęs. - Jis atsisuko j m oterį su projektais. - Beverli, ką m an
turi?
- Peržiūrėjau valdybos kam bario projektus, pone G reim enai, ir
tualeto p lyte lių pavyzdžius. Lab ai gražios pilkos, tikiuosi, jum s pa
tiks.
- G erai, gerai, - jis nusivedė ją korid oriu m i toliau nuo mūsų.
K onoras stebėjo nueinančius, o paskui staiga pasuko liftų lin k .
- Eim e, kohai. Įkvėpkim e šviežio oro.
- O koks skirtumas, ar buvo daugiau kandidatų? - pasiteiravau,
kai vėl sėdėjome autom obilyje.
- Sugrįžtam e atgal prie esm inio klausim o, - atsakė Konoras. -
Kas n o ri p rid aryti sunkum ų N akam oto? Ž in o m , kad M icro C o n par
davimas tu ri strateginę reikšmę. Štai kodėl nerim auja Kongresas. Bet
todėl beveik šim tu procentų aišku, kad kitos grupės taip pat jaudi
nasi.
2 28 M ICHAEL C R IC H TO N
-Jap o n ijo je ?
- Būtent.
- K as viską žin o ?
- A k a i.
Priim am ojo sekretorė japonė, pam ačiusi K o n o ro ženklelį, sukri
zeno.
- N orėtum e susitikti su pon u Jošida, - pasakė Konoras.
Jošida buvo kom panijos prezidentas.
- Palaukit m inutę, - ji atsistojo ir nuskubėjo, beveik nubėgo.
A k a i Ceramics buvo įsikūrusi penktam e niekuo neišsiskiriančio
b iu rų daugiaaukščio E i Segunde aukšte. D ekoras buvo santūrus, be
veik pram oninis. N u o priim am ojo matėme didelę nepadalytą erdvę:
daugybę m etalinių rašom ųjų stalų ir žmones prie telefonų. T y lia i
spragsėjo tekstų rengim o sistema.
Dirstelėjau į biurą.
- G ana nyku.
- V iskas dėl verslo, - linksėdam as galvą aiškino Konoras. - Japo
nijoje puikavim uisi nepritariam a. Vadinasi, jūs nerimtas. K a i senasis
ponas M acušita buvo trečios didžiausios Japonijos kom panijos pre
zidentas, tarp savo būstinių Osakoje ir Tokijuje vis tiek skraidė įpras
tais keleiviniais reisais. O buvo penkiasdešim ties m ilijardų dolerių
vertos kom panijos galva. Bet neturėjo asm eninio lėktuvo.
K o l laukėme, stebėjau prie rašomųjų stalų besidarbuojančius
žmones. T ik saujelė buvo japonai. D augum a - baltieji. V is i su tam
siai m ėlynais kostium ais. Beveik nebuvo m atyti m oterų.
-Jap o n ijo je , - pasakojo Konoras, - jei kom panijai sekasi nekaip,
pirm iausia vadovybė apkarpo savo atlyginim us. Jie jaučiasi atsakingi
už kom panijos sėkmę, todėl num ano, kad ir jų pačių turtas gausės
arba menkės klestint arba žlungant kom panijai.
M oteris grįžo ir nė žod žio nepasakiusi atsisėdo už stalo. Beveik
tučtuojau prie m ūsų priėjo tamsiai m ėlynu kostium u vilkin tis japo
nas. Žilaplaukis, su akiniais raginiais rėm eliais ir o ficialių m anierų.
- Labas rytas, esu ponas Jošida, - prisistatė.

K onoras prisistatė. V is i nusilenkėm e ir pasikeitėme vizitinėm is
kortelėm is. M ū sų korteles ponas Jošida paėmė abiem rankom , kiek
vieną kartą oficialiai nusilenkdam as. Darėm e tą patį. Pastebėjau, kad
K onoras japoniškai nekalba.
Jošida nusivedė mus j savo kabinetą. Jo langai buvo n u kreipti tie
siai j oro uostą, apstatymas asketiškas.
- G a l norėtum ėte kavos ar arbatos?
- N e , ačiū, - atsakė K onoras, - esame čia su oficialia užduotim i.
- Suprantu, - vyriškis judesiu pakvietė mus atsisėsti.
- Norėtum ėm e pasikalbėti apie M icro C o n įsigijim ą.
- A , taip. Varginantis reikalas. B et aš nežinojau, kad įsitraukė ir
policija.
- G a l ir ne, - pasakė Konoras. - A r galite papasakoti apie parda
vim ą ar sutartis slapta?
Ponas Jošida atrodė nustebęs.
- Slapta? V isa i ne. Viskas labai vieša, ir taip buvo nuo pat pra
džių. Praeitų m etų rugsėjį susisiekėme su p on u Kobajašiu, Tokijuje
atstovaujančiu D arley-Higgins. Iš karto, vos sužinojom e, kad kom
panija parduodam a. Jei atvirai, buvom e nustebę, kad ji buvo pasiūly
ta. Spalio pradžioje pradėjom e derybas. Jau lapkričio vid ury derybų
grupė turėjo prelim inaraus susitarim o pagrindus. Artėjom e prie ga
lutinės derybų stadijos. Bet tada lapkričio septynioliktą užprotestavo
Kongresas.
- M in ė jote, jog nustebote, kai kom paniją pasiūlė parduoti, - pa
sakė Konoras.
- Taip , tikrai.
- K o d ė l gi?
Ponas Jošida padėjo rankas ant stalo ir pradėjo lėtai pasakoti:
- M es supratom e, kad M icro C o n buvo vyriausybės nuosavybė,
dalinai finansuojam a iš vyriausybinių fondų. T rylik a procentų kapi
talo, jei gerai pam enu. Japonijoje taip būtų, jei kom panija priklau
sytų vyriausybei. Taig i natūralu, kad eidam i į derybas nerim avome.
N enorėjom e nusižengti. B et m ūsų atstovai Vašingtone u žtikrino,
kad nebus jok ių draudim ų įsigyti.

- Supratau.
- Bet dabar, kaip ir baim inom ės, iškilo sunkum ų. G alvoju, prie
žastis esame mes. Vašingtone kai kurie žmonės nerimauja. M es to
nenorėjom e.
- Nesitikėjote, jog Vašingtonas ims protestuoti ?
Ponas Jošida droviai gūžtelėjo.
- D v i šalys skirtingos. Japonijoje žinom e, ko tikėtis. O čia visa
da atsiranda koks nors individas, kuris išsako k ito k ią nuom onę. Bet
A k a i Ceramics nenori b ū ti labai pastebim a. D abar taip nem alonu.
K onoras užjaučiam ai palingavo galvą.
- Skam ba taip, lyg norėtum ėte atsitraukti.
- Daugelis centrinėje būstinėje mane kritikuoja, kad nenum ačiau,
kas atsitiks. Bet aš jiem s pasakiau, kad neįm anom a žin oti. V ašingto
nas tvirtų nuostatų neturi. Viskas keičiasi kiekvieną dieną, priklau
som ai nuo politikos, - jis nusišypsojo ir pridūrė: - A r, pasakyčiau,
m um s dabar taip atrodo.
- Bet tikitės, kad pardavim as judės pirm yn?
- N egali pasakyti. G a lb ū t kritikos iš Vašingtono bus per daug. O
žinote, kad To k ijo vyriausybė n ori b ū ti su A m erika draugais. Jie daro
įtaką verslui, prašo nedaryti p irk in ių , kurie n u liū d in tų A m eriką.
R okfelerio centras ir Universal Studios - šie p irk in ia i sukėlė didelę
m ums skirtos kritikos bangą. M u m s pasakė, jog turim e būti jo d žin -
bukai. T a i reiškia...
- Apdairūs, - pasakė Konoras.
- Atsargūs. Taip. N erim auti, - jis dirstelėjo į K onorą. - K albate
japoniškai?
- Siek tiek.
Jošida linktelėjo. K u rį laiką atrodė, svyruoja, ar nepereiti prie ja
p on ų kalbos, bet apsigalvojo.
- N o rim e išlaikyti draugiškus santykius, - pasakė. - T o ji kritika,
jaučiam e, jog ji nėra teisinga. D arley-H iggins bendrovė tu ri daug fi
nansinių sunkum ų. G a l dėl blogo valdym o, gal dėl k itų priežasčių.
N egaliu pasakyti. Bet tikrai ne dėl m ūsų kaltės. M es už tai neatsakin

gi. Ir nesivaikom e M icroCon.]\ mums pasiūlė. D abar mus kritikuoja
už bandym ą padėti, - vyriškis atsiduso.
U ž lango iš oro uosto k ilo didelis laineris. Langai pradėjo virpėti.
- O k iti kandidatai j M ic r o C o n ? - pasiteiravo Konoras. - K ad a
jie atkrito?
Jošida susiraukė.
- N ebuvo k itų kandidatų. K om paniją pasiūlė privačiai. D arley-
H iggin s nenorėjo paviešinti savo finansinių sunkum ų. Taig i pradėjo
me bendradarbiauti. Bet dabar... Ziniasklaida apie mus skleidžia daug
dezinform acijos. M es jaučiamės labai... kidzu cuita. Pažeidžiam i ?
- Taip.
- Štai taip dabar jaučiamės. T ik iu o s i, supratote m ano varganą
anglų kalbą?
Stojo tyla. Tiesą sakant, niekas nekalbėjo kokią m inutę. K onoras
sėdėjo priešais Jošidą. A š sėdėjau greta K o n o ro . P akilo dar vienas lėk
tuvas, langai vėl sudrebėjo. V is dar niekas nekalbėjo. Jošida pratisai
atsiduso. K onoras linktelėjo. Jošida pasim uistė kėdėje ir sulenkė ran
kas prie diržo. K onoras atsiduso ir suniurnėjo. Jošida atsiduso. A b u
vyrai atrodė visiškai susikaupę. Kažkas vyko, bet aš nesupratau, kas.
N usprendžiau, jog čia ir bus neverbalinė intuicija.
G a lų gale Jošida pasakė:
- K apiton e, tikiuosi, nesusipratim ų nebus. A k a i Ceramics - gar
binga kom panija. M es nedalyvaujame jokiose... iškilusiose k o m p li
kacijose. M ū sų padėtis sudėtinga. B et padėsiu jum s kuo tik galėsiu.
- Esu labai dėkingas, - atsakė K onoras.
- N ėra už ką.
Tada Jošida atsistojo. K onoras atsistojo. Atsistojau ir aš. V is i n u
silenkėme, paskui paspaudėme rankas.
- N edvejodam i vėl susisiekite su m anim i, jei galėsiu b ū ti naudin
gas.
- D ėkoju, - pasakė Konoras.
Jošida palydėjo mus ik i savo kabineto durų. M es vėl nusilenkėm e,
jis atidarė duris.

2 32 MICHAEL CRICHTO N
U ž durų stovėjo skaisčiaveidis penktą dešim tį pradėjęs am erikie
tis. Iš karto jį atpažinau: tas pats blondinas, praeitą naktį važiavęs
vienu autom obiliu su senatorium i Rouvu. Vyriškis, kuris tada nepri-
sistatė.
- O , Ričm ondas-san, - tarė Jošida. - T ik ra sėkmė, kad jūs esate
čia. T ie ponai ką tik klausinėjo apie M icro C o n baisiu. - Jis atsisuko į
mus. - G a lb ū t norėsite pasikalbėti su p on u Ričm ondu? Jo anglų kal
ba kur kas geresnė, nei maniškė. Jis gali pateikti jum s kur kas daugiau
detalių, kurias jūs galbūt norėtum ėte žin oti.
- Bobas Ričm ondas iš „M ajerso, Loson o ir R ičm o n d o “.
Jo rankos paspaudim as buvo tvirtas. Vyrukas buvo įdegęs, pana
šu, jo g daug laiko praleidžia žaisdamas tenisą. M a lo n ia i nusišypsojo.
- Pasaulis mažas, tiesa?
M u d u su K o n o ru prisistatėme.
- A r senatorius Rouvas sėkm ingai grįžo? - paklausiau.
- O , taip, - p atikino Ričm ondas. - D ėkoju už pagalbą. - Jis nu
sišypsojo. - Baisu net pagalvoti, kaip jis šįryt jautėsi. Bet, spėju, ne
pirm as kartas. - Jis pasiūbavo ant pirštų galiukų, kaip padavim o lau
kiantis tenisininkas. A trod ė šiek tiek susirūpinęs. - Turėčiau pasaky
ti, jog ju du m ažiausiai tikėjausi čia išvysti. A r yra kažkas, ką turėčiau
žin o ti ? Atstovauju A k a i derybose dėl M icro C o n .
- N e, - švelniai atsakė Konoras. - T ie sio g renkam pagrindinius
duom enis.
- A r tai susiję su praeito vakaro nu tikim u Nakam oto bokšte?
- N e visai, - atsakė K onoras. - T ie sio g duomenys.
- J e i norite, galim e pasikalbėti posėdžių salėje.
- D eja, - atsakė K onoras, - vėluojam e į susitikim ą. B et gal galė
sime pasikalbėti vėliau?
- Ž in om a, - sutiko Ričm ondas. - Sėkmės. G rįš iu į savo kabinetą
m aždaug po valandos, - ir ištiesė mums vizitinę.
- Puiku, - tarstelėjo Konoras.
B et Ričm ondas vis dar atrodė nerimaująs. N u lyd ėjo mus ik i lifto.
- Ponas Jošida - senosios m okyklos auklėtinis, - pasakė. - Esu
tikras, buvo m andagus. Bet galiu u žtikrin ti, jis įtūžęs dėl visko, kas
i T e k a n t i saulė 233
vyksta su tuo M icro C on . G^vą galą prašneka su A k a i Tokijuje. Viskas
labai nešvaru. Vašingtonas jį tikrai prispaudė. Iš pradžių u žtikrin o,
jog nebus jok ių pardavim o draudim ų, o paskui M orton as išmušė pa
grindą tiesiog jam iš p o kojų.
- B ūtent taip nutiko? - pasitikslino Konoras.
- J o k ių abejonių, - p atikino Ričm ondas, - nežinau, kas pasidarė
D ž o n u i M o rto n u i, bet jis mus tiesiog užsipuolė. Pateikėme visus tin
kamus dokum entus. Ilgokai p o derybų pabaigos J V U I K neišreiškė
jok ių protestų. Negalim a šitaip tvarkyti verslo. T ie sio g tikiuosi, kad
D žonas praregės ir leis reikalams išsirutulioti. Nes šiuo m etu viskas
atrodo ganėtinai rasistiška.
- Rasistiška? T ik ra i ?
- Ž in o m a. Žin om a, tiksliai kaip F a irch ild byloje. Prisim enat to
kią? Fujitsu m ėgino nusipirkti F a irch ild Semiconductor aštuoniasde
šim t šeštais metais, bet Kongresas pardavim ą užblokavo, sakydamas,
kad tai prieštarauja valstybės saugum ui. Kongresas nenorėjo F a ir-
ch ild p arduoti užsienio kom panijai. Po poros m etų F a irch ild susi
ruošė p irk ti prancūzų kom panija, ir šį kartą iš Kongreso nepasigirdo
nė cyptelėjim o. A kivaizdu , užsienio kom panijai parduoti visai tin
kama, tik ne japon ų kom panijai. Sakyčiau, tokia p o litik a - rasistinė,
aišku ir paprasta. - Atėjom e prie lifto. - V is tiek, paskam binkit. Pa
sistengsiu rasti laiko.
- D ėkoju , - pasakė Konoras.
Suėjom e į liftą. D urys užsidarė.
- Subingalvis, - burbtelėjo Konoras.
Vairavau į šiaurę V ilšy ro išvažiavim o lin k , į susitikim ą su senato
riu m i M o rto n u .
- K o d ė l subingalvis? - paklausiau.
- Iki praeitų m etų Bobas Ričm ondas buvo Am andos M ard en
padėjėjas prekybos derybose su Japonija. Jis inform uotas apie visus
strateginius Am erikos vyriausybės posėdžius. Po m etų staiga išvertė
k ailį ir pradėjo d irb ti japonams. Šie dabar jam m oka penkis šim tus
2 34 MICHAEL CR ICH T0N
tūkstančių per metus ir priedus už sutvardytus reikalus. O jis to ver
tas, nes žin o viską, ką tik galim a žinoti.
- A r tai teisėta?
- Žin om a. Tokia procedūra gana įprasta. Jie visi taip elgiasi. Jei
Ričm ondas d irb tų aukštų technologijų bendrovėje, pavyzdžiui, M i
crosoft, turėtų pasirašyti sutartą, kad penkerius metus nepereis d irb ti
pas konkurentus. K a d negalėtų priešininkam s parduoti kom ercinių
paslapčių. Bet vyriausybėje taisyklės paprastesnės.
- O kodėl subingalvis ?
- D ė l to rasistinio mėšlo, - K onoras prunkštelėjo. - Jis žin o ge
riau. Ričm ondas tiksliai žino, kas nutiko su F a irch ild pardavim u. Ir
nieko bendra su rasismu.
-N e ?
- Ir čia dar vienas dalykas, kurį žin o Ričm ondas: japonai - patys
didžiausi rasistai pasaulyje.
- T ik ra i?
- K u o tikriausiai. T iesą sakant, kai japonų diplom atas...
Suskam bėjo telefonas. Paspaudžiau atsakiklio m ygtuką ir pasa
kiau;
Per garsiakalbį pasigirdo vyriškas balsas:
- Jėzau, galų gale. K u r jūs, vyručiai, lindėjote? N orėčiau pam ie
goti.
Iš balso atpažinau praeito vakaro budėtoją Fredą H ofm an ą.
- A č iū , kad susisiekei su m um is, Fredai, - pasakė Konoras.
- T a i ko gi norite?
- N a , mane dom ina, - tarė Konoras, - visi praeito vakaro skam
bučiai, susiję su Nakam oto.
- Tave ir visus kitus šiame mieste, - atrėžė H ofm anas. - Pusė de
partam ento m an neduoda ramybės. D žim as Olsenas praktiškai įsi
kūrė ant m ano stalo, knisasi p o dokum entus. N o rs šiuo m etu viskas
kaip įprasta.
- Jei tik perm estum , kas vyko...

- Ž in om a. Pirm iausia perdavė skam butį iš M etro. T a i buvo pra
dinis skambutis. M etro nebuvo tikri, ką jis reiškia, nes skambinusysis
šnekėjo ryškiu azijietišku akcentu ir b iivo sutrikęs. A rb a apsvaigęs.
Jis kalbėjo apie problem as su kūno padėtim i. Jie negalėjo išsiaiškinti,
ką jis paisto. Bet kuriuo atveju, apie dvidešim tą trisdešim t pranešiau
patruliam s. Paskui, kai jie p atvirtin o įvykus žm ogžudystę, pranešiau
T o m u i G reiham ui ir R o d žiu i M e rin o - už ką paskui ir pasipylė visas
tas mėšlas.
- A h a , aha.
- Bet, p o paraliais, jie abu sąraše iš eilės. Ju k tikim asi, kad griežtai
laikysim ės detektyvų paskirstym o eilės. K ad išvengtum e ypatingo
elgesio problem ų. Tokia tvarka. T ie sio g jos laikiausi.
- Taip , taip.
- Nesvarbu. Paskui dvidešim t pirm ą valandą paskam bino G re i-
hamas ir pasakė, kad įvykio vietoje k ilo sunkum ų, kad reikalaujam a
specialiųjų tarnybų ryšių pareigūno. V ėl patikrinau sąrašą. Specialių
jų tarnybų budėtojas tą vakarą buvo Piteris Sm itas. D aviau G re ih a
m ui jo nam ų num erį. Spėju, Pitai, jis tau paskam bino.
- Taip , - atsakiau, - paskam bino.
- G erai, - nekantravo Konoras, - kas vyko paskui?
- Praėjus maždaug dviem m inutėm s p o G reih am o skam bučio,
galbūt, dvidešim t pirm ą penkios, kažkas skam bino ir kalbėjo su ak
centu. Sakyčiau, skambėjo kaip azijietiškas akcentas, bet tikrai ne
žinau. Vyrukas pasakė, N akam oto vardu reikalaująs, kad byla būtų
pavesta kap iton u i K o n o ru i.
- A r skam bintojas prisistatė?
- Ž in o m a, prisistatė. Pats paprašiau prisistatyti. Užsirašiau pavar
dę. K o ičis N išis.
- Ir jis buvo iš N akam oto?
- Bent jau taip sakė, - atsakė H ofm anas. - A š tik sėdžiu čia, d ir
bu prie telefono, iš kur, p o velnių, galiu žin oti. Sį rytą Nakam oto
o ficialiai užprotestavo faktą, kad byla atiduota K o n o ru i, ir pasakė,
kad joks K o ičis N išis pas juos nedirba. Jie prisiekinėja, kad viskas
sufabrikuota. Bet, leiskite pasakyti, kažkas ju k skam bino. A š neišsi
galvojau.
- Esu tikras, neišsigalvojai, - ram ino Konoras. - Sakai, skam bi
nusysis kalbėjo su akcentu?
- Taip . Jo anglų kalba buvo gana gera, žinai, beveik šiuolaikiška,
bet buvo justi aiškus akcentas. Keista tik vienas, pagalvojau, atrodo,
jis pernelyg daug apie tave žino.
- K o k ia prasme?
- N a , visų pirm iausia jis pasiteiravo, ar žinau tavo telefono nu
m erį, ar jis turįs padiktuoti. Pagalvojau, m an nereikia, kad kažkoks
japoška sakytų telefono num erį žmogaus, tarnaujančio pajėgose.
Tada jis pasimaivė, tipo, žinote, kapitonas Konoras šiuo num eriu ne
visuom et atsiliepia. B ū tų tikriau pasiųsti ką nors jo paim ti.
- Įdom u, - tarstelėjo Konoras.
- Taig i paskam binau P itu i S m itu i ir pasakiau, kad užsuktų ir pa
im tų tave. T ai ir viskas, ką žinojau. N o riu pasakyti, čia viskas, viskas
siejasi su kažkokiom s p olitin ėm problem om , kurias tu ri Nakam oto.
Ž in ojau, kad Greiham as bus nepatenkintas. Įsivaizdavau, jog nepa
tenkintų bus ir daugiau. B et visi žino, kad K o n o ro ryšiai su ben dru o
mene ypatingi, taigi pasielgiau taip, kaip pasielgiau. Ir dabar pasipylė
visas tas mėšlas. Sušiktai užknisa.
- Papasakok apie tą mėšlą, - paprašė Konoras.
- V iskas prasidėjo kokią dvidešim t trečią valandą, kai paskam bi
no šefas dėl G reiham o. K o d ė l aš įvėliau Greiham ą. Paaiškinau. Bet
jis vis tiek nebuvo patenkintas. Paskui, baigiantis m ano budėjim ui,
kokią penktą valandą ryto pasipylė klausim ai, kaip buvo įveltas K o
noras. K a ip tai atsitiko, kodėl taip atsitiko. O dabar dar ta m edžiaga
Times ir visi tie paistalai apie rasizmą policijoje. Net. nežinau, kaip
elgtis. N epaliauju aiškinęs, kad elgiausi kaip visada. Pagal taisykles.
N iekam nerūpi. B et tai tiesa.
- Esu tikras, taip ir yra, - tarė Konoras. - Paskutinis klausimas,
Fredai. A r išklausei p irm in į skam butį į M etro?
- T u velniškai teisus, išklausiau. Išgirdau jį m aždaug prieš valan
dą. K o d ė l klausi?
- A r skam binusio balsas skambėjo nepanašiai j pono N išio ?
H ofm anas nusijuokė.
- Kristau. Kas žino, kapitone. G albū t. K lausi manęs, ar vienas
azijiečio balsas skambėjo kaip k ito azijiečio balsas, kurį esu anksčiau
girdėjęs. Sąžiningai, nežinau. P irm in io skam bučio balsas atrodo ga
nėtinai sutrikęs. T ikriau siai apim tas šoko. G a l apsvaigęs nuo narko
tikų, nesu tikras. Viskas, ką žinau, yra viena: kad ir kas ponas N išis iš
tikrųjų bebūtų, jis pragariškai daug apie tave žino.
- N a , tai labai naudinga. E ik kiek pailsėti.
K onoras padėkojo budėtojui ir baigė pokalbį.
Išsukau iš greitkelio ir nuvažiavau į V ilšyrą, į susitikim ą su sena
toriu m i M o rto n u .
- G erai, senatoriau, dabar pažiūrėkite šičia, prašom... tru p utį dau
giau... taip, taip labai stipru, labai vyriška, m an labai patinka. Taip,
velniškai gerai. D abar prašau trijų m in u čių . - Režisierius, įsitem pęs
vyrukas lakūno striuke ir beisbolo kepuraite, n u lip o nuo kopėtėlių ir
su britišku akcentu išrėkė nurodym us: - D že ri, prid en k tenai, saulė
per ryški. A r galim ką nors padaryti su akim is? R eikia kažkaip pa
d id in ti į akis. E lin a, matai tą šviesą ant dešiniojo peties? Prigesink,
širdele. Išlyginkit apykaklę. A n t kaklaraiščio m atyti m ikrofonas.
N egaliu įžiūrėti žilum o plaukuose. Paryškinkit. Žm onės, ištiesinkit
kilim ą, kad eidamas neužkliūtų. Prašau. Pradėkit tučtuojau, kitaip
dings apšvietimas.
M u d u su K o n o ru stovėjome šone, su m iela kūrybos asistente var
du D ebė, ant krūtinės pasikabinusia segtuvą. M erg in a reikšm ingai
pasakė:
- Režisierius - Edgaras Lynas.
- Šitą pavardę turėtum e žin oti? - paklausė Konoras.
- Jis pats brangiausias ir geidžiamiausias reklam ų režisierius pa
saulyje. Jis nuostabus m enininkas. Edgaras kūrė fantastišką Apple rek
lam ą tūkstantis devyni šim tai aštuoniasdešim t ketvirtaisiais ir..., o,
daugybę kitų . T a ip pat jis režisavo ir garsius film us. Edgaras tiesiog
geriausias. - Ji truputį patylėjo. - Ir ne per daug pamišęs. T ik ra i.

238 MICHAKL C R IC H T O N
Senatorius D žonas M orton as kantriai stovėjo priešais kamerą,
k ol keturi žmonės čiupinėjosi su jo kaklaraiščiu, švarku, plaukais,
grim u. M orton as vilkėjo kostium ą. Stovėjo p o m edžiu prabangaus
golfo aikštyno ir Beverli H ils o dangoraižių fone. Film avim o kom an
da jam p o kojom is buvo patiesusi kilim ą.
- O kaip gi senatorius? - paklausiau.
D eb ė linktelėjo.
- V is a i nieko. M anau, tu ri galimybę.
- K a lb i apie galim ybę prezidentauti ? - pasitikslino Konoras.
- Taip . Ypač, jei Ed g aru i pavyks griebtis savo magijos. Pažiūrėkim
tiesai j akis - senatorius M orton as tikrai ne M elas Gibsonas, supran
tat, ką n oriu pasakyti. Jo nosis didelė, šiek tiek praplikęs, o tie šla
kai - problem a, nes ju k fotografuojam a taip dažnai. O jie atitraukia
dėmesį nuo o akių. Nes būtent akim is ir reklamuojamas kandidatas.
- A k im is, - pakartojo Konoras.
- O , taip. Žm onės renka pagal akis. - J i truktelėjo pečiais, tar
si tai bū tų visiems žinom a. - B et jeigu senatorius atsiduos į Edgaro
rankas... Edgaras - d id is m enininkas. Jis gali padaryti, kad taip n u
tiktų.
Edgaras Lynas praėjo p ro mus kartu su operatorium i priglaudęs
galvą prie kameros.
- N u im k it tuos maišus paakiuose, - šaukė Lynas. - Padarykit
smakrą. S utvirtin kit smakrą - labai tamsiu, vos vos ir aukštyn.
- Supratau, - pasakė operatorius.
K ū rybos asistentė atsiprašiusi nuėjo, o m udu stebėdam i laukėme.
Senatoriui M orton as tebestovėjo tolėliau, apspistas m akiažą ir dra
bužius tvarkančių žm onių.
- Ponas Konoras? Ponas Smitas?
Atsisukau. U ž m ūsų stovėjo jaunas vyriškis tam siai m ėlynu švie
siais plonais ruoželiais kostium u. Buvo panašus į Senato tarnautoją:
gerai atrodantis, atidus, mandagus.
- Esu Bobas Vudsonas iš senatoriaus kabineto. A č iū , kad atvy
kote.
- N ėra už ką, - atsakė Konoras.

- Ž in au , kad senatorius nekantrauja su jum is pasikalbėti, - pasa
kė Vudsonas. - Apgailestauju, atrodo, viskas užtruks. K etin om e ik i
pirm os film avim ą užbaigti. - Vyrukas dirstelėjo j laikrodį. - Tačiau,
spėju, kurį laiką užgaiš. Bet žinau, kad senatorius n ori su jum is pasi
kalbėti.
- A r žinote apie ką? - pasiteiravo Konoras.
Kažkas sušuko:
- Peržiūra! G arso ir kameros peržiūra, prašom !
Būrys ap link senatorių M o rto n ą dingo, o Vudsonas nukreipė dė
mesį į kamerą.
Edgaras Lynas žiūrėjo pro objektyvą.
- V is dar m ažai žilum os plaukuose. Elin a? R eikia pridėti daugiau
žilės į plaukus. D abar nem atyti.
- T ik iu o s i, - pastebėjo Vudsonas, - jie neketina senatoriaus per
nelyg pasendinti.
D ebė, kūrybos asistentė, paaiškino:
- Č ia tik bandymas. D abar nesižiūri, taigi pridėsim e šiek tiek
pilkos. - Ž iū rė k it, E lin a darbuojasi tik ties sm ilkiniais. Padarys jį iš
skirtinį.
- N e n o riu seno senatoriaus. Ypač kai pavargęs, jis kartais atrodo
senas.
- N esijaudinkit, - ram ino padėjėja.
- D ab ar gerai, - sustabdė Lynas, - jau pakanka. Senatoriau, gal
pabandom ?
- K a ip prasideda? - paklausė senatorius.
- Eilutė?
Scenariste pasakė;
- G a l, kaip ir aš...
- T a ig i jau darom e pirm ą dalį ? - paklausė M orton as.
- Teisingai, širdele, - atsakė Lynas. - Pradedame tau pasisukus į
kamerą: pasižiūri į mus labai griežtai, labai vyriškai ir pradedi: „G al,
kaip ir aš..r Teisingai ?
- Supratau, - pasakė M orton as.
- A tsim in k . G alv o k vyriškai. M ąstyk griežtai. M ąstyk valdingai.

- G a l galim a film u oti ? - paklausė M ortonas.
- Lynas pradeda j j nervinti, - pasakė Vudsonas.
- G erai, - tarė Edgaras Lynas, - film uojam repeticiją. Prade
dam .
Senatorius M orton as pradėjo eiti kameros lin k .
- G a l, kaip ir aš, - kalbėjo, - jūs nerimaujate dėl pastarųjų m etų
m ūsų nacionalinės padėties irim o. A m erika tebėra didžiausia karinė
valstybė, bet m ūsų saugumas priklauso nuo galimybės apsiginti kare
ir ekonom ikoje. O būtent ekonom ikoje A m erika atsilieka. K ie k at
silieka? N a, pastarųjų dviejų adm inistracijų valdym o m etu A m e ri
ka d in g o iš didžiausių kred itorių sąrašo ir tapo didžiausia kada nors
pasauliui m atyta skolininke. M ū sų pram onė atsilieka nuo likusio
pasaulio. M ū sų d arb in in kai m ažiau išsilavinę nei k itų šalių darbi
nin kai. M ū sų investoriai trokšta trum palaikio pelno ir naikina mūsų
pram onės gebėjimą planuoti ateitį. O dėl to sparčiai krinta pragyve
n im o lygis. M ū sų vaikų perspektyva m iglota.
- Kažkas iš tikrųjų taip sako, - sum urm ėjo Konoras.
- O šiuo nacionalinės krizės laikotarpiu, - tęsė M orton as, - dau
gum ai am erikiečių iškylą dar kitas rūpestis. M ažėjant m ūsų ekono
m iniam pajėgum ui, tam pam e pažeidžiam i naujos invazijos rūšies.
D augum a am erikiečių baim inasi, kad galim e tapti ekonom ine Japo
nijos arba Europos kolonija. Ypač Japonijos. D augum a am erikiečių
junta, kad japonai grobia m ūsų pram onės šakas, m ūsų poilsio zonas,
net m ūsų miestus, - senatorius m ostelėjo golfo aikštyno su dango
raižiais fone lin k .
- Jei taip nutiktų, kai kurie baim inasi, kad Japonija įgys galios
form uoti ir num atyti A m erikos ateitį.
M orton as nutilo, sustojo p o m edžiu taip, kad atrodytų, jog mąs
to.
- A r pagrįsti šie nuogąstavim ai dėl Am erikos ateities? A r reikėtų
nerim auti ? Atsiras tokių, kurie pasakys, kad tos užsienio investicijos
- tikra palaim a, kad jos padeda mūsų nacijai. K it i laikosi priešingo
p o žiū rio ir jaučiasi taip, tarsi parduotum e savo brangias prigim tines
teises. K uris požiūris teisingas? K uris turėtų, kuris yra, kuris - o, šū
das! K oks toliau tekstas?
- N u film u ota, nufilm uota, - sušuko Edgaras Lynas, - im am pen
kis, visi. Reikia išryškinti kelias detales, o tada galėsim film u ot iš tik
rųjų. Labai gerai, senatoriau. M a n patiko.
- K u riu o turėtume patikėti vardan Am erikos ateities, senato
riau, - pasakė scenariste
- K u riu o turėtume patikėti vardan... - pakartojo senatorius, pas
kui papurtė galvą. - N ie k o keista, kad negaliu atsim inti. Pakeiskim
tą eilutę. M ardže? Prašom pakeisti tą eilutę. Nesvarbu, atnešk m an
rankraštį, aš pats pakeisiu.
M in ia m akiažo ir drabužių tvarkytojų vėl jį apspito, d ailin o ir p u
reno.
- Palaukit, pabandysiu suorganizuoti jum s kelias m inutes, - pa
sakė Vudsonas.
Stovėjom e greta gaudžiančio sunkvežim io, nuo kurio į visas puses
tįso laidai. Vos M orton as prie m ūsų priėjo, prie jo pribėgo pora pa
dėjėjų, m osikuojančių storom is kom piuteriu spausdintos m edžiagos
bylom is.
- D žo n a i, geriau čia užm eskit akį.
- D žo n a i, geriau apsvarstykite šitai.
- Kas čia, - paklausė M orton as.
- D žo n a i, čia paskutiniai G a lu p o ir Fyld ing o rezultatai.
- D žo n ai, čia dalinė balsuotojų pagal amžiaus grupes analizė.
-Ir?
i
- G alu tin is rezultatas - prezidentas teisus.
- N esakykit m an to. A š stoju prieš prezidentą.
- Bet, D žo n ai, jis teisus dėl žodžio iš „ T “ raidės. Savo televizijos
reklamoje negali m inėti žod žio iš „ T “.
- N egaliu m in ėti žodžio „taupymas“ ?
- N egali, D žon ai.
- Jis reikštų žlugim ą, D žo n ai.
- Skaičiai taip rodo.

- N o ri, kad neatsižvelgtume j skaičius, D žonai?
- N e, - atsakė M ortonas. D irstelėjo j m udu su K on oru . - T u č
tuojau, - pasakė su šypsena.
- B et pažiūrėkit čia, D žon ai.
- Viskas aišku, D žo n ai. Taupym as reiškia gyvenim o būdo suvar
žymą. Žm onės jau patyrė gyvenim o būdo suvaržymą. Jie daugiau to
nenori.
- B et tai netiesa, - atkirto M ortonas, - ne taip viskas veikia.
- D žo n ai, bet rinkėjai taip galvoja.
- J ie klysta.
- D žo n ai, jei n o ri šviesti rinkėjus - pu iku ir sėkmės.
- Taip , aš n oriu šviesti rinkėjus. Taupym as nėra gyvenim o būdo
apribojim o sinonim as. Jis - didesnės gerovės, galios ir laisvės sin on i
mas. M in tis ne ta, kad reikia tenkintis mažu. M in tis ta, jog viskam,
ką darai dabar - namams šildyti, au tom obiliu i - sunaudoti m ažiau
dujų ir kuro. R eikia tiesiog efektyvesnių šildytuvų namuose ir efek
tyvesnių autom obilių gatvėse. Svaresnis oras - geresnė sveikata. Tą
galim a padaryti. K ito s šalys susitvarkė. Japonija susitvarkė.
- D žo n ai, m aldauju.
- N e Japonija.
- Per pastaruosius dvidešim t m etų, - kalbėjo M orton as, - Japo
nija šešiasdešimčia procentų apkarpė energijos sąnaudas galutinei
produkcijai. A m erika nepadarė nieko. D abar Japonija gali gam inti
prekes pigiau nei mes, nes Japonija investavo j energetiškai efekty
vesnes technologijas. Saugojimas yra konkurencingas. O mes nekon-
kurencingi...
- Puiku, D žon ai. Taupym as ir statistika. Tik ra i nuobodu.
- N iekam neįdom u, D žon ai.
- Am erikiečiam s įdom u, - atkirto M ortonas.
- D žo n ai, įsiklausyk: visiškai neįdom u.
- Jie neketina to klausytis. Pažiūrėk, D žon ai, čia statistika pagal
amžiaus grupes. Daugiausia vyresni nei penkiasdešim t penkerių, su
darantys stipriausią balsuotojų grupę, itin pastebim ai pirm auja šioje

srityje. Jie nenori m ažinti sąnaudų. N e n o ri taupyti. Senyvi A m erikos
p iliečiai to nenori.
- Bet vyresni žmonės turi vaikų ir vaikaičių. Jiems turi rūpėti atei
tis.
- Vyresni žmonės dėjo ant ateities, D žon ai. Č ia parašyta ju od u
ant balto. Jie m ano, kad nerūpi savo vaikams, ir yra teisūs. T o d ė l ne
sirūpina savo vaikais. Viskas paprasta.
- B et vaikai neabejotinai...
- V aikai nebalsuoja, D žo n ai.
- D žo n ai, m aldauju. Paklausyk mūsų.
- N ereikia saugojimo, D ž o n a i Konkurencingum as - tebūnie.
Žvilgsnis j ateitį - tebūnie. Pažvelkim e problem om s j akis - tebūnie.
N auja dvasia - tebūnie. Bet ne taupymas. T iesio g užm esk akį j skai
čius. N esielk šitaip.
- Prašau.
- Pagalvosiu, vyručiai, - atsakė M orton as.
A b u padėjėjai, atrodo, suprato, kad daugiau nieko negali tikėtis.
G arsiai užvertė savo aplankus.
- N o rit, kad nusiųstum e M ardžę perrašyti?
- N e, aš dar galvoju.
- G a lb ū t M ardžė tiesiog brūkšteltų keletą eilučių?
-N e .
- G erai, D žo n a i, gerai.
- Ž in o t, - pasakė M orton as jiem s nueinant, - kurią nors dieną
koks nors Am erikos p olitikas pasakys tai, ką galvoja, o ne ką liepia
apklausa. A trodys rėvoliucinga.
D u padėjėjai kaip vienas atsigręžė.
- Liau kis, D žo n ai, tu pervargai.
- K elion ė buvo ilga, mes suprantam .
- D žo n a i, patikėk m um is, gavome skaičius. D evyniasdešim t pen
k ių procentų tikslum u sakome tau, kaip jaučiasi žmonės.
- Velniškai gerai žinau, kaip jie jaučiasi. Jie susierzinę. Ir žinau,
kodėl. Jau pen kiolika m etų jie neturėjo tikro vedlio.

- D žon ai, nekartokim e klaidų. Jau dvidešimtas amžius. Lyderys-
tė yra sugebėjimas sakyti žmonėms tą, ką jie n ori girdėti.
V yru kai nuėjo.
A k im irk sn iu m obiliuoju telefonu nešinas priėjo artyn Vudsonas.
Jis jau žiojosi, bet M orton as pakėlė ranką:
- N e dabar, Bobai.
- Senatoriau, manau, jums vertėtų atsiliepti...
- N e dabar.
Vudsonas atsitraukė. M orton as dirstelėjo j laikrodį.
- J u d u - ponas Konoras ir ponas Smitas?
- Taip , - p atvirtin o Konoras.
- Pasivaikščiokim , - pasiūlė M ortonas. Jis patraukė tolyn nuo fil
m avim o grupės, lin k kalvos, stūksančios virš prabangaus golfo aikš
tyno. Buvo penktadienis. Ž aid ė ne daug žm onių. Sustojome m až
daug už penkiasdešim ties m etrų nuo film avim o grupės.
- Paprašiau jūsų atvykti, - paaiškino M ortonas, - nes, kaip su
prantu, esate pareigūnai, atsakingi už Nakam oto bylą.
Jau ketinau protestuoti, esą atsakingas pareigūnas yra Greiham as,
bet K onoras atsakė:
- Taip , tiesa.
- T u riu keletą klausim ų apie tą bylą. K ie k girdėjau, ji jau išspręs
ta?
- A tro d o .
- A r jūsų tyrim as baigtas ?
- V isais praktiniais klausim ais - taip, - atsakė Konoras. - T y ri
mas baigtas.
M orton as linktelėjo.
- Sakau, judu - ypač išmanantys apie japonų bendruom enę pa
reigūnai, tiesa? V ienas jūsų netgi gyvenote Japonijoje?
K onoras šiek tiek nusilenkė.
- A r jūs šį rytą žaidėte golfą su H anada ir Ašaka? - paklausė se
natorius.
- Jūs p u ikai inform uotas.

- Šj rytą kalbėjausi su ponu H anada. Praeityje turėjome kontak
tų - kitais klausimais, - M orton as staigiai apsisuko ir tėškė: - M a n o
klausimas toks: ar Nakam oto verslas susijęs su M icro C on ?
- O kaip jūs m anot? - pasiteiravo Konoras.
- M icro C o n pardavimas japonams atsidūrė Senato finansų k om i
tete, kuriam aš vadovauju. Paprašėm rekom endacijų M o k s lo ir tech
nologijos kom itete, kuris iš tikrųjų vykdo pardavim ą. K a ip žinote,
sandoris kontroversiškas. A n ksčiau aš oficialiai buvau pardavim o
priešininkas. D ė l daugybės priežasčių. Jūs esate susipažinę?
- Taip , - atsakė Konoras.
- V is dar turiu problem ų, - kalbėjo M ortonas. - Pažangios M i
croCon technologijos iš dalies išsivystė dėl am erikiečių m okesčių
m okėtojų p in ig ų . Piktinuosi, kad m ūsų m okesčių m okėtojai tu ri
m okėti už tyrim us, kurie bus p ard uoti japonam s, o paskui panaudoti
varžantis su m ūsų pačių kom panijom is. A išk ia i jaučiu, jog privalom e
g in ti Am erikos sugebėjimus aukštų technologijų srityje. Jaučiu, jog
turėtum e saugoti savo intelektualinius išteklius. Jaučiu, jog turėtum e
apriboti užsienio investicijas j m ūsų bendroves ir mūsų universitetus.
Bet jaučiu, jog taip manau vienintelis. N erandu bendram inčių nei
Senate, nei pram onėje. Reklam a čia nepadės. Prekybos atstovai bai
m inasi, kad sužlugdysiu ryžių derybas. R yžių. N e t Pentagonas šioje
srityje m an priešiškas. Ir aš tik spėlioju, jei Nakam oto yra m otin in ė
A k a i Ceram ics kom panija, ar tik praeitos nakties įvykiai neturi kokio
nors ryšio su siūlom u pardavim u?
Jis n u tilo ir žiūrėjo į mus taip įdėm iai, tarsi tikėtųsi, jog tikrai ką
nors žinom e.
- A p ie jo k į glaudų ryšį nežinau.
- A r N akam oto padarė ką nors neleistina ar nedora, kad paska
tintų pardavim ą?
- T ie k , kiek žinau, ne.
- O jūsų tyrim as oficialiai baigtas?
- Taip.
- A š tik n oriu išsiaiškinti. N es jei nustosiu priešintis šiam parda
vim ui, nenoriu pasijusti lyg įkišęs ranką į dėžę su gyvatėmis. G alim a
ginčytis, kad Nakam oto vakarėlis buvo bandymas nugalėti pardavi
m o oponentus. Taig i pozicijos pasikeitimas gali sukelti susirūpini
mą. Kongrese. Tokias atvejais tave gali greitai pašalinti.
- A r liovėtės priešinęsis pardavim ui? - paklausė Konoras.
Iš kitapus pievelės pašaukė padėjėjas:
- Senatoriau? V is i pasiruošę, pone.
- G erai, - M orton as gūžtelėjo pečiais. - N a, likau vienas nepa
vydėtinoje padėtyje. N iekas nepritaria m ano pozicijai dėl M icro C on .
Asm eniškai aš manau, jog čia dar vienas Fa irch ild atvejis. Bet jei šis
mūšis negali b ū ti laimėtas, sakyčiau, tai ir nesikaukim . Bet kuriuo
atveju, yra daugybė k itų kautynių.
Senatorius atsitiesė, išlygino kostium ą.
- Senatoriau, kai tik pasiruošite, pone, - vėl šūktelėjo padėjėjas, -
grupė nerim auja dėl apšvietim o.
- Jie nerim auja dėl apšvietim o, - purtydam as galvą pakartojo
M orton as.
- N eturėtum e jūsų trukdyti, - tarė Konoras.
- Nesvarbu, - kalbėjo M orton as, - norėjau išgirsti jūsų išvadas.
Suprantu, kad sakote, jog praeito vakaro įvykiai su M icro C o n nesu
siję. |sipainioję asmenys - taip pat. Neš nenorėčiau kitą m ėnesį per
skaityti, kad kažkas d irb o užnugaryje, mėgindam as prakišti ar b lo
ku oti pardavim ą. N ie k o panašaus.
- K ie k aš žinau, ne, - dar kartą tarė Konoras.
- D žentelm enai, ačiū, kad atvykote, - pasakė senatorius. Paspau
dė m um s rankas ir pradėjo eiti. Paskui staiga grįžo. - Prašau jus la i
k yti šį reikalą paslaptyje. Nes, kaip žinote, turim e b ū ti atsargūs. Juk
kariaujam e su Japonija. - K reivai išsišiepęs pridūrė: - Palaidas liežu
vis laivus skandina.
- Taip , - pritarė K onoras, - nepam irškim e ir Perl H arb oro.
- Kristau, dar ir šitai, - jis papurtė galvą ir ėmė šnibždėti tarsi ber
niūkštis, - žinote, pažįstu kolegų, sakančių, kad anksčiau ar vėliau
turėsime num esti dar vieną bom bą. Jie m ano, jog prie to artėjama. -
Senatorius nusišypsojo: - B et aš jaučiuosi kitaip. K a ip visada.

Tebesišypsodamas jis patraukė film avim o grupės lin k . Einant
ap link jį rinkosi žmonės; iš pradžių moteris su pakeistais tekstais,
paskui - drabužius tvarkantis vyrukas, paskui - su m ikrofonu kuitė
si ir prie liem ens elem entų bloką pritaisė garso operatorius, paskui -
grim uotoja. K o l galų gale senatorius dingo iš regos lauko, tebuvo
m atyti tik grupelė žm onių, negrabiai judančių pievele.
- Jis m an patiko, - pasakiau.
Vairavau atgal į H o liv u d ą . Pastatai skendėjo smoge.
- K o d ė l gi jis neturėjo tau patikti? - tarstelėjo Konoras. - Jis -
politikas. Jo darbas elgtis taip, kad tau patiktų
- Tu om et jis p u ik iai adieka savo darbą.
- M an au , tai labai gerai.
K onoras tylėdamas spoksojo p ro langą. Jaučiau, jog jį kažkas ne
ram ina.
- A rg i jum s nepatiko, ką jis kalbėjo per reklamą? Skam bėjo visai
kaip jūsų žodžiai.
- Taip. Patiko.
- Tada, kas yra?
- N ie k o , - atsakė Konoras. - T ie sio g galvoju, ką jis iš tikrųjų/M -
sakė.
- Jis m inėjo Fairchild.
- Ž in o m a, - pritarė Konoras, - M orton as žin o tikrąją F a irch ild
istoriją, labai gerai.
Jau norėjau klausti, kas tada atsitiko, bet K onoras pats pradėjo
pasakoti:
- A r kada girdėjai apie Seim urą Krėjų? M e ta i iš m etų jis buvo
geriausias pasaulyje superkom piuterių kūrėjas. Cray Research gam i
n o greičiausius pasaulyje kom piuterius. Japonai m ėgino pasivyti, bet
nepajėgė. Jis buvo per daug talentingas. B et devinto dešim tm ečio v i
duryje japoniškų lustų dem pingas daugum ą vietin ių Krėjaus tiekėjų
išstūmė iš verslo. Taig i Krėjus turėjo savo ypatingus lustus užsisakyti
pas japonų gam intojus. A m erikoje niekas jų pagam inti negalėjo. Stai
ga prasidėjo tiesiog m istiški uždelsim ai. Japonų tiekėjai užtrukdavo

metus, kol pristatydavo konkrečius Krėjaus užsakytus lustus, o per
tą laiką konkurentai japonai žengdavo m ilžinišką žingsnį pirm yn.
Taig i k ilo klausimas, ar tik jie nevagia jo naujų technologijų. Krėjus
įtūžo. Suprato, kad japonai jį kruša. Jis nusprendė, jog turi sukurti
ryšį su Am erikos gam intoju ir pasirinko F airch ild Semiconductor,
nors kom panija ir buvo finansiškai silpna, to li gražu ne geriausia. Bet
Krėjus daugiau pasitikėti japonais nebegalėjo. Reikėjo pradėti d irb ti
su Fairchild. Taig i F airch ild pradėjo gam inti naujos kartos užsako
muosius lustus. Ir staiga jis sužino, kad F a irch ild kepinama parduoti
Fujitsu, didžiajam jo konkurentui. Susirūpinęs dėl takios padėties ir
net iškilusio nacionalinio saugumo klausim o Kongresas užblokavo
pardavim ą Fujitsu.
- O tada?
- N a, pardavim o blokavim as F a irch ild finansinių problem ų neiš
sprendė. K om panija vis dar turėjo sunkum ų. Ilgainiui vis d ek turėjo
būti parduota. Sklido gandai, kad ją ketina p irk d B u ll - prancūzų
kom panija, nesivaržanti superkom piuterių gamyboje. T o k į pardavi
mą Kongresas galėjo leisti. Bet galų gale Fa irch ild buvo parduotas
A m erikos kom panijai.
- Taig i M icro C o n yra dar vienas Fairch ild?
- Taip , nes M icro C o n suteiks m o n o p o lį gyvybiškai svarbių lustus
gam inančių įrenginių gam yboje. Jei jau turės m on opolį, japonai ga
lės netiekti įrenginių A m erikos kom panijom s. Bet dabar galvoju...
Štai tada suskambo telefonas. Palikau įjungtą garsiakalbį.
Skam bino Lorena, m ano buvusi žm ona.
- Piteri?
- Sveika, Lorena, - pasakiau.
- Piteri, skam binu pasakyti, kad ketinu šiandien M išelę pasiim ti
anksti, - jos balsas buvo įsitempęs, oficialus.
- T ik ra i ? N em aniau, kad išvis ją pasiim si.
- N iekada taip nesakiau, Piteri, - greitai atsakė Lorena. - Ž in o
ma, ją pasiim siu.
- G erai, nuostabu, - tariau. - Tarp kitko, kas toks - Rikas?

Stojo tyla.
- T ik ra i. T ai neverta tavęs, Piteri.
- K o d ė l gi ? — nustebau. — T iesiog smalsauju. M išelė m inėjo šįryt.
Sakė, kad jis turi juodą mersedesą. Tavo naujas draugas ?
- Piteri, tikrai galvoju, kad tai neetiška.
- Kas neetiška? - nesupratau.
- N ežaiskim žaidim ėlių, - atkirto m oteris. - Viskas pakankam ai
sudėtinga. Paskam binau pasakyti, kad pasiim siu M išelę anksti, nes
veduosi ją pas gydytoją.
- K od ėl? Peršalimas jau praėjo.
- A š veduosi ją ištirti, Piteri.
- K am ?
- Ištirti.
- G irdėjau, - pasakiau, - bet...
- Ją tirs gydytojas Robertas Strausas. Sakau, jis ekspertas. K la u
sinėjau bendradarbių, kas geriausias. N ežinau, kaip viskas pasisuks,
Piteri, bet noriu, kad žinotum , jog nerim auju, ypač mūsų istorijos
šviesoje.
- Lorena, apie ką tu kalbi?
- K a lb u apie priekabiavim ą, - atrėžė ji, - apie seksualinį tvirki
nim ą.
-K ą ?
- D ab ar nėra ko išsisukinėti. Pats žinai, kad anksčiau buvai tuo
apkaltintas.
Pajutau kylant šleikštulį. V isuom et, kai santykiai apkarsta, išlieka
apm audo liku čiai, kažkokie nuožm um o ir pykčio telkiniai - daugy
bė asmeniškų dalykų, kuriuos žinai apie kitą žm ogų ir gali prieš jį
panaudoti. Jeigu nutarsi taip padaryti. Lorena nutarė.
- Lorena, žinai, kad kaltinim as tvirkin im u buvo panaikintas.
V isk ą apie tai žinai. T u o m etu m udu buvom e vedę.
- Ž in a u tik tai, ką m an pasakojai, - jos balsas skambėjo tarsi kaž
kur toli, m oralizuojantis, šiek tiek sarkastiškas. K a ltin to jo balsas.
- Lorena, vardan Kristaus, ju k tai absurdiška. Kas vyksta?
- T a i ne absurdiška. T u riu atsakomybę kaip m otina.

- N agi, dėl D ievo meilės, anksčiau niekada pernelyg nesijaudinai
dėl m otiniškos atsakomybės. O dabar...
- T a i tiesa, turiu daug laiko atim ančią karjerą, - led in iu ton u pa
reiškė Lorena, - bet niekada net klausim ų nekilo, kad dukra svarbes
nė už viską. Ir aš labai labai apgailestauju, jei m ano ankstesnis elgesys
kokiu nors būdu lėmė šias nem alonias dabartines aplinkybes. - Jau
čiausi taip, tarsi ji kalbėtų ne man. Tarsi repetua|b- Bandė žodžius,
norėdam a pažiūrėti, kaip jie nuskambės teisėjo akivaizdoje. - A išku ,
Piteri, jei vaikas buvo tvirkintas, ji negali toliau su tavim i gyventi. Ir
netgi su tavim i matytis.
Pajutau skausmą krūtinėje. Veržiantį.
- A p ie ką tu kalbi ? Kas tau pasakė, kad vaikas buvo tvirkintas ?
- Piteri, nemanau, jog dabar tinkam as laikas kom entuoti.
- A r V ilhelm as? Kas tau skam bino, Lorena?
- Piteri, nėra jokios prasmės leistis į kalbas. A š tau oficialiai pra
nešu, kad ketinu paim ti M iše lę ketvirtą valandą popiet. N o riu , kad
šiandien ketvirtą valandą p o pietų ji būtų pasiruošusi.
- Lorena...
- M a n o sekretorė panelė V ilso n klausosi gretim a lin ija ir steno
grafuoja pokalbį. A š o ficialiai pareiškiu, kad ketinu pasiim ti savo
dukterį gydytojo tyrim ui. A r turi kokių klausim ų dėl m ano spren
dim o?
-N e .
- Tuom et ketvirtą valandą. A č iū už bendradarbiavim ą. Ir leisk
p rid u rti asmeniškai, Piteri, tikrai apgailestauju, kad viskas taip pa
sisuko.
Lorena padėjo ragelį.
K a i buvau detektyvas, dirbau seksualinio tvirkin im o bylose. Ž i
nojau, kaip viskas vyksta. Tiesa ta, jog m edicininės apžiūros m etu
paprastai niekas nieko negali nustatyti. V isada viskas abejotina.
Jeigu vaiką klausinėja psichologas, kuris tiesiog užspiečia į kam pą
klausim ais, vaikas pam ažu im a su viskuo sutikti ir k urp ti atsakymus

gydytojui pam aloninti. Paprastai reikalaujama, kad psichologas įra-
šinėtų seansą, nes norim a įrodyti, kad apklausa nebuvo kryptinga.
Bet situacija, kai byla galų gale atsiduria pas teisėją, beveik visada
būna neaiški. Todėl teisėjas turi spręsti atsargiai. Vadinasi, nuspręs,
jeigu bus tvirkin im o prielaida, laikyti vaiką kuo toliau nuo tv irk i
nusio tėvo. A rb a bent jau neleisti pasim atym ų be priežiūros. Jo k ių
apsilankym ų su nakvyne. A rb a galbūt net...
- Jau gana, - pasakė sėdintis greta manęs K onoras. - D abar atsi
peikėk.
- Atsiprašau, - pasakiau, - bet tokie dalykai slegia.
- Neabejoju. O dabar sakyk, ko nepam inėjai ?
- A p ie ką?
- A p ie kaltin im ą tvirkinim u .
- N ie k o . T ik ra i nieko.
- K ob ai, - ram iai tarė K onoras, - negalėsiu tau padėti, jei n eno
rėsi m an papasakoti.
- T a i neturi nieko bendra su seksualiniu priekabiavim u,- pareiš
kiau. - T a i buvo visiškai kas kita. D ė l p inigų.
K onoras tylėjo. Tiesiog žiūrėdamas į mane laukė.
- Po velnių, - nusikeikiau.
Ir papasakojau.
G yvenim e būna tokių akim irkų, kai esi įsitikinęs, kad žinai, ką
darai. Vėliau atsigręžęs pam atai, kad elgeisi to li gražu neteisingai.
Įlindai kur nors ir visiškai susimovei. B et tuo m etu galvoji, kad vis
kas - nuostabu.
N u tik o taip - įsimylėjau. Lo fe n a buvo viena tų aristokratiškų pa
nelių, liekna ir m aloni. A trod ė tarsi augusi tarp žirgų. Buvo jauna ir
labai graži.
V isą laiką num aniau, kad m udviem nieko neišeis, bet vis tiek
m ėginau. M u d u susituokėme, apsigyvenom e kartu, ir prasidėjo jos
nepasitenkinim ai. Jos netenkino m ano butas, gyvenamasis rajonas,
p in ig ų kiekis. Viskas. Ji pradėjo priekaištauti, bet niekas nepadėjo.
Ji rasdavo kliau čių autom obilyje, lovoje, kliaučių rasdavo visur. J i

buvo tokia liūdna ir nelaim inga, kad mėginau pam aloninti ją mažais
niekučiais. Pirkdavau jai dovanėles. K ą nors pamešdavau. G am inau
valgyti. Tvarkiau namus. Paprastai to nedarydavau, bet buvau įsim y
lėjęs. Įjunkau, įp ročiu tapo jai įtik ti. M ė g in ti ją pam aloninti.
Spaudimas buvo nuolatinis. Daugiau to, daugiau ano. D augiau
p in ig ų . Daugiau, daugiau.
Turėjom e ir ypatingą problem ą. Jos, apygardos prokuroro kabine
to tarnautojos, sveikatos draudim as neapm okėjo nėštum o, neapm o
kėjo ir manasis. Vos susituokę m udu nespėjome laiku įsigyti draudi
m o susim okėti už gim dym ą. K ainavo aštuonis tūkstančius dolerių,
turėjom e juos rasti. N ė vienas iš mūsų p in ig ų neturėjo. Lorenos tė
vas buvo gydytojas V ird žin ijo s valstijoje, bet jo prašyti ji nenorėjo,
nes visų pirm a jis nepalankiai žiūrėjo į m udviejų santuoką. M a n o
šeima p in ig ų neturėjo. Taigi. P in ig ų nebuvo. Ji d irb o pas apygardos
prokurorą. A š darbavausi departamente. Savo M a ste rC a rd ji turėjo
daugybę įsiskolinim ų, ėmė pinigus autom obiliui. Turėjom e kur nors
iškapstyti aštuonis tūkstančius dolerių. T a bėda kabėjo virš mūsų
galvų. K a ip susitvarkysime? Ir, nors garsiai neištarta, bet, savaime su
prantam a, bent jau jos akim is žiūrint, viską sutvarkyti privalau aš.
Taig i vieną rugpjūčio vakarą atsiduriu vienuose namuose Laderos
Aukštum ose iškvietim e dėl sm urto. Ispanakalbė pora. A b u išgėrę,
ir gana nemažai, jai praskelta lūpa, jam - fanaras paaky, gretimame
kam baryje klykia vaikas, bet labai greitai žm ogelius nuram inom e,
pamatėme, kad niekas rim tai nesužalotas, taigi susiruošėme išvykti.
M oteris, supratusi, kad ketinam e išvykti, tą pačią akim irką pradėjo
spiegti, kad jos vyras kvailiojo su dukteria. Fiziškai priekabiavo prie
dukters. Vyras, tai išgirdęs, gerokai pyktelėjo. Pagalvojau, kad visiška
nesąmonė, o m oteris tyčia taip daro, - m ėgindam a vyru i pakenkti.
Bet m oteris prim ygtinai reikalavo, kad patikrintum e mergaitę, taigi
nuėjau į vaikų kam barį, o devynių m ėnesių kūdikis spiegia net rau
donas. N utraukiau apklotą p atikrin ti, ar nėra nu b rozd in im o žym ių.
Ir tada pam ačiau gal kilogram ą sveriantį baltą paketą. Po vaiko ant
klode.
Taigi.
N ežinau, čia viena tų pain ių situacijų: jiedu susituokę, jai reikės
liu d y ti prieš sutuoktinį, nėra galinio pagrindo, paieška negaliojan
ti, ir taip toliau. Jei vyras įsitaisys bent pusiau padorų advokatą, tas
viską sutvarkys, neliks problem ų. Taigi einu ir pasikviečiu vyruką.
Ž in au , kad nieko negaliu padaryti. G alvoju apie tai, kad jeigu kū
d ik iu i ta plyta pateks į burnytę, jei m ergytė pragrauš kam putį, šitai
ją nužudys. N orėjau jam tai pasakyti. Įsivaizdavau, kaip jį prispirtų.
Bent šiek tiek išgąsdinu.
Taig i m udu esame vaiko kam baryje. Ž m on a vis dar su m ano part
neriu svetainėje, ir staiga vyrukas ištraukia poros centim etrų storio
voką. Atplėšia. M atau šim to dolerių kupiūras. C o lio storio šim to
dolerių banknotų pluoštas. O vyrukas sako:
- A č iū už pagalbą, pareigūne.
Voke tikriausiai koks dešim t tūkstančių dolerių. G a l ir daugiau.
N ežinau. Vyrukas tiesia voką ir žiū ri į mane. T ik is i, jog paim siu.
Paistau kažkokias nesąmones apie tai, kaip pavojinga slėpti šūdą
vaiko lovelėje. T ą pat akim irką vyrukas pačium pa paketą iš lovelės,
meta ant grindų ir paspiria p o lova, toliau nuo akių. Paskui sako:
„Jūs teisus. D ėkoju, pareigūne. Nepakęsčiau, jei m ano dukrytei kas
nors n u tiktų “. Ir vis laiko voką.
Taigi.
V isu r tokia m akalynė. Svetainėje jo žm ona spiegia ant partnerio.
K ū d ik is klykia prie mūsų. Vyrukas tiesia voką. Šypsosi ir linkčioja.
M aždaug, pirm yn, paim k. Jis tavo. Ir aš pagalvojau... nežinau, ką pa
galvojau.
K itą akim irką lyg apdujęs jau esu svetainėje ir tvirtin u , kad vaikui
viskas gerai. Tada m oteris pradeda spiegti girtuoklės riksm u, esą aš
tvirkinau jos vaiką, dabar jau aš, nebe jos vyras, kad m udu susim o-
kėm, kad m udu abu - vaikų tvirkintojai. M a n o partneriui atrodo,
kad ji pam išusi, prisisprogusi, todėl m udu išeiname, štai ir viskas.
Partneris pareiškia: „Ilgokai užtrukai tame kam baryje“. „Reikėjo pa
tik rin ti k ū d ik į“, - atsakau. Ir viskas. Tačiau kitą rytą m oteris apsireiš
kia ir pateikia m an oficialų kaltinim ą vaiko tvirkinim u. Ji apdriskusi

ir tu ri įrašą, bet net ir tokiu atveju kaltinim as rim tas ir kaip p re lim i
narus peržiūrim as sistemoje, paskui atmetamas.
Štai taip.
T a i šitaip nutiko.
Tokia istorija.
- O pinigai? - paklausė Konoras.
- Savaitgalį nuvažiavau į Las Vegasą. G erokai išlošiau. Tais metais
sumokėjau mokesčius už trylika tūkstančių nedarbinių pajamų.
- K ie n o buvo ta m intis?
- Lorenos. J i patarė, kaip viską sutvarkyti.
- T a ig i ji žino, kas nutiko?
- Ž in om a.
- O kaip departam ento tyrimas? A r yra prelim inaraus posėdžio
protokolas?
- Nem anau, kad viskas nuėjo taip toli. Jie tiesiog aptarė atvejį žo
d žiu ir atmetė. T ikriau siai byloje yra pastaba, bet tikrai ne p ro to ko
las.
- Supratau, - pasakė K onoras, - dabar pasakok toliau.
T a ig i papasakojau jam apie K eną Šubiką ir Times, ir apie Žebenkš
tį. K onoras klausė tyliai raukydamasis. M a n kalbant, jis pradėjo pro
dantis traukti orą - šitaip japonai rodo nepritarim ą.
- K oh a i, - pasakė, kai baigiau, - gerokai apsunkinai m an gyveni
mą. Ir, žinom a, privertei atrodyti kvailam , kai toks nesu. K o d ė l anks
čiau šito nepapasakojai?
- N es tai nieko bendra su jum is neturi.
- K oh ai, - jis purtė galvą, - K ohai...
V ėl galvojau apie savo dukterį. A p ie tikim ybę - tik tikim ybę -
kad negalėsiu jos m atyti - kad negalėsiu...
- Klausyk, - tarė Konoras, - sakiau, kad gali b ū ti nem alonu. Pa
tikėk m ano žodžiu. G a li tapti daug bjauriau nei dabar. Č ia tik pra
džia. G a li pasidaryti grasu. Turim e veikti greitai ir pam ėginti viską
išnarplioti.
- G alvojau, viskas jau išnarpliota.
K onoras atsiduso ir papurtė galvą.
- T ik ra i ne, - pasakė. - O mes turim e viską išspręsti prieš tau ket
virtą valandą susitinkant su žm ona. Taig i pasistenkime ik i to laiko
suspėti.
- K ristau, sakyčiau, gana sušikta bylos baigtis, - pasakė G reiha-
mas, sukdamas ratus Sakamuros name H o liv u d o kalvose. Paskutiniai
k rim in a lin io skyriaus žmonės pakavosi daiktus ir ruošėsi išvykti.
- N ežinau, kokia širšė šefui įgėlė, - pasakojo Greiham as. - K r i
m inalistai daugum ą darbo turėjo ad ikti tiesiog čia, vietoje, tokia sku
ba. Bet, ačiū D ie v u i, viskas tobulai išsidėliojo. Sakamura - mūsų. Iš
šukavome jo lovą, ieškodam i gaktiplaukių - jie atitinka gaktiplaukį,
rastą ant m erginos. Iš jo dantų šepetėlio išskyrėme išdžiūvusių seilių.
Jos atitinka kraujo grupę ir genetines spermos iš m erginos makšties
žymes. A titik im o tikslum as - devyniasdešim t septyni procentai.
Sėkla viduje, gaktiplaukis ant kūno. Tas vyras ją išdulkino, paskui
nužudė. O kai atvykom e suim ti, supanikavo, spruko ir dėl to žuvo.
K u r Konoras?
- Lauke, - atsakiau.
Pro langus m ačiau K onorą, stovintį prie garažo apačioje ir kal
bantį su policin in kais, sėdinčiais juodai baltam e p atru lių autom obi
lyje. K onoras rodė pirm yn atgal gatve, jie atsakinėjo į klausim us.
- K ą jis ten veikia? - pasmalsavo Greiham as.
Atsakiau, kad nežinau.
- V eln iai rautų, aš jo nesuprantu. G a li pasakyti, kad atsakymas į
jo klausim ą neigiamas.
- K o k į klausim ą?
- J is skam bino m an prieš valandą, - pasakė Greiham as. - Pasakė,
kad n o ri žin oti, kiek porų skaitym o akin ių čia radome. Patikrinom e.
Atsakym as - neradom e, neradom e skaitym o akinių. D augybę saulės
akinių. D v i poros m oteriškų saulės akinių. Bet tai ir viskas. N ežinau,
ko jis jaudinasi. Keistas žmogus, tiesa? K ą , p o paraliais, jis dabar iš
darinėja?
Stebėjome, kaip Konoras žingsniuoja pirm yn atgal ap link ope
ratyvininkų autom obilį, paskui vėl m osteli į gatvę. Vienas vyrukas
sėdėjo autom obilyje ir kalbėjo į radijo stotį.
- A r tu supranti? - paklausė Greiham as.
- N e, nesuprantu.
- J is tikriausia m ėgina susekti merginas, - svarstė Greiham as. -
Kristau, taip norėčiau nustatyti tos rudaplaukės asmenybę. Ypač, kai
viskas taip išsisprendė. Ji tikriausiai irgi su juo d u lkinosi. G alėtum e
iš jos išskirti šiek tiek spermos ir atlikti tikslų palyginim ą pagal visus
faktorius. Be to, atrodau kaip tikras avigalvis, kad tas merginas pa
leidau. Bet, p o paraliais, kas galėjo žin oti, kad viskas taip pasisuks.
V iskas taip greitai. A p lin k šokčioja nuogos bobos, natūralu, kad vy
rukas pasim eti. Velnias, jos buvo patrauklios, tiesa?
Pasakiau, tikai taip.
- O iš Sakamuros nieko neliko, - pareiškė Greiham as. - Prieš
valandą kalbėjau su kelių tarnybos vyrukais. Jie centre, pjausto m aši
nos korpusą, bet, spėju, sudegė neatpažjstamai. Laboratorija ketina
pabandyti, lin k iu sėkmės, - jis nelinksm ai žiūrėjo pro langą. - Ž in a i
ką? Su šia byla susitvarkėme geriausiai, kaip tik galėjome, - pasa
kė. - M anau, padirbėjom e tikrai šauniai. Suradom e teisingą vyruką.
G re ita i, be vargo, be nervų. B et dabar girdžiu tik garsiai rėkiančius
japoškes. Iškruškit. N ie k a ip negali laim ėt.
- A h a , - pritariau.
- Ir, Kristau, jiems reikia išsikapanoti, - kalbėjo Greiham as, - to
dėl gerokai svilina m an šikną. M a n skam bina šefas, nori, kad viską
išriščiau. Keletas Times reporterių mane tikrina, kapsto kažkokį seną
mėšlą apie abejotiną jėgos panaudojim ą prieš ispanakalbį septynias
dešim t aštuntais. N ie k o bendra. Bet tas reporteris bando parodyti,
kad aš visą laiką buvau rasistas. O kokia šios istorijos esmė? Praeitą
vakarą k ilo „rasinis“ incidentas. Taig i dabar m ano pavyzdžiu rodo
ma, kad rasizmas vėl kelia savo bjaurią galvą. Pasakysiu. Japonai -
tik ri šm eižim o meistrai. Velniškai neram ina.
- Ž in au , - pasakiau.
- J ie knisasi ir po tavim?
Linktelėjau.
- D ė l ko?
- V aiko tvirkinim as.
- K ristau, - pasipiktino Greiham as. - O tu ju k tu ri dukrą.
- Taip.
- A rg i tavęs tai nesiutina? U žu om in ų ir šmeižto taktika, Pitai-san.
N ie k o bendra su tikrove. Bet pam ėgink tą paaiškinti reporteriams.
- K u ris gi? - paklausiau. - K u ris reporteris su tavim kalbėjosi?
- L in d a Džensen. A tro d o , taip sakė.
Linktelėjau. L in d a Džensen buvo Žebenkšties protežė. Kažkas
kažkada sakė, kad L in d a darė karjerą ne per lovą. T ik ra i. Ji pati kru-
šo k itų žm on ių reputacijas ir taip pasidarė karjerą: prieš pasiekdama
viršūnę Lo s A ndžele, d irb o skyrelyje apie asm eninį garsenybių gyve
nim ą Vašingtone.
- N ežinau, - perkeldamas svorį ant kitos kojos pasakė G re ih a
mas, - asm eniškai aš manau, kad niekas neturi prasmės. Jie verčia šią
šalį antra Japonija. Žm onės jau pradeda b ijoti prašnekti. B ijo pasaky
ti ką nors prieš. Žm onės tiesiog nenori kalbėti apie tai, kas vyksta.
- Padėtų, jei vyriausybė išleistų keletą įstatym ų.
Greiham as nusijuokė.
- Vyriausybė. Jie nusipirko vyriausybę. Ž in a i, kiek jie kasmet išlei
džia Vašingtone? K eturis šim tus m ilijon ų sušiktų baksų per metus.
T o pakanka apm okėti kiekvieno tip o Ju n g tin ių Valstijų Senate ir A t
stovų rūm uose kam panijai. Č ia velniška krūva pin ig ų . D abar m an
pasakyk, ar jie leistų visus tuos pinigus, m etai p o m etų, jeigu neapsi
m okėtų? Ž in o m a, neleistų. Sūdąs. A m erikai galas, širduk. Klausyk,
atrodo, tavo bosui tavęs prireikė.
Dirstelėjau p ro langą. K onoras man m ojo.
- G eriau eisiu, - pasakiau.
- Sėkmės, - tarė Greiham as. - Klausyk, aš gal pasiim siu porą sa
vaičių atostogų.
- T ik ra i? Kada?
- T ikriau siai vėliau šiandien, - pasakė detektyvas, - šefas užsi
m inė. Sakė, kad k ol prakeiktas Times lipa man ant kulnų, turbūt rei-
258 M ICHAEL CR ICH TO N
ketų. M anau, savaitėlei išvarysiu j Finiksą. Ten turiu šeimą. T iesio g
norėjau, kad žinotum , kad, ko gera, išvyksiu.
- G erai, supratau, - atsakiau.
K onoras vis dar m ojo. A tro d o , nekantravo. Nuskubėjau žemyn.
Lipdam as laiptais pam ačiau privažiuojantį juodą Mercedes sedaną ir
pasirodant pažįstam ą figūrą.
Žebenkštis V ilhelm as.
K o l nulipau, V iljam as jau išsitraukė bloknotą ir d iktofoną. Iš lūpų
kam pučio styrojo cigaretė.
- Leitenante Sm itai, galvojau, gal galėčiau su jum is pasikalbėti.
- A š labai užsiėmęs, - atšoviau.
- A te ik , - pašaukė m ane K onoras, - nešvaistyk laiko.
Jis laikė man atidaręs dureles. N uėjau K o n o ro lin k . Žebenkštis
prisitaikė ir ėmė žingsniuoti greta. Prie pat veido laikė m ažytį juodą
diktofoną.
- Įrašinėju, tikiuosi, jum s netrukdo. Po M a lk o lm o bylos turim e
b ū ti ypač apdairūs. G alvoju, gal norėtum ėte pakom entuoti rasistines
užuom inas, neva padarytas jūsų kolegos detektyvo G reih am o praei
tos nakties Nukainoto tyrim e?
- N e, - atsakiau nesustodamas.
- M u m s buvo pasakyta, kad Greiham as pavadino japonus „su
kruštais japoškėm“.
- Jo k ių kom entarų, - pasakiau.
- Jis taip pat vadino japonus „mažais šikniais“. A r m anote, kad
tokios kalbos tinka garbiam pareigūnui ?
- Apgailestauju. Jo k ių kom entarų, V ili.
M u m s einant, jis laikė m ikrofoną prie pat m ano veido. T a i nervi
no. N orėjau jį nublokšti, bet nepadariau.
- Leitenante Sm itai, ruošiam e m edžiagą apie jus ir turim e kele
tą klausim ų apie M artin e zų bylą. A r prisim enat? V iskas vyko prieš
porą m etų.
Nesustojau.
- A š dabar labai užsiėmęs, V ili, - pasakiau.

- M artin e zų byla baigėsi kaltin im u vaiko tvirkinim u, kurį patei
kė Silvija M orelija, M arijos M artin e z m otina. Buvo atliktas vidaus
tyrim as. G alvoju, gal galit pakom entuoti.
- Jo k ių kom entarų.
- Jau kalbėjau su tuom etin iu jūsų partneriu Tedu Andersonu.
K lausiu, gal jūs turite ką pasakyti ?
- A d e isk it, ne.
- T a ig i jūs neketinate atsakyti į tokius rim tus pareiškim us prieš
jus?
- V ien in telis, ką žinau darant tuos pareiškim us, esi tu, V ili.
- Tiesą sakant, ne visai tikslu, - šypsodamasis atkirto jis m an. -
Sakau, kad apygardos prokuroro kabinetas pradėjo tyrim ą.
Nesakiau nieko. Spėliojau, ar tai tiesa.
- Tokiom is aplinkybėm is, leitenante, ar negalvojate, kad teismas
suklydo, paskirdamas jums g lob oti m ažą dukrelę?
V is kartojau:
- Atsiprašau, jo k ių kom entarų, V ili.
Stengiausi, kad balsas skam bėtų pasitikinčiai. Pradėjau prakai
tuoti.
- Ein am , einam , nėra laiko, - tarė Konoras.
Įsėdau j autom obilį. K onoras atsigręžė į V ilį:
- Sūneli, atsiprašau, bet mes užsiėmę. R eikia važiuoti.
Jis užtrenkė autom obilio dureles. U žvedžiau variklį.
- Važiuojam , - pasakė Konoras.
V ilis įkišo galvą p ro langą.
- A r nem anote, kad kap iton o K o n o ro atsiradimas šiame tyrim e
yra dar vienas pavyzdys to, jog departam entui trūksta sveikos nu ovo
kos rasiškai jautriais atvejais?
- Iki, V ili, - užsukau langą ir pajudėjau nuo kalvos.
- J e i truputį greičiau, neprieštaraučiau, - pasiūlė Konoras.
- Ž in o m a, - pasakiau, paspausdamas pedalą.
G a lin io vaizdo veidrodėlyje m ačiau prie Mercedes bėgantį Ž e
benkštį. G reičiau įsukau į posūkį, sužviegė padangos.
- K a ip tas padugnė sužinojo, kur mus rasti ? Jis seka radijo daž
nius?
- M es nedirbam e su radijo stotim is, - atsakė Konoras. - Z in a i,
dėl radijo buvau atsargus. Bet gal, kai atvykom e, kur nors skam bino
patrulis? G a l m ūsų autom obilyje yra blakė? G a l jis tiesiog pamanė,
kad čia užsuksime? Jis šunkara. Ir susijęs su japonais. Jis - jų šnipas
Times. Paprastai japonai su kuo nors bendradarbiaudam i būna išran
kesni. Bet, spėju, jis daro viską, ko jie nori. P u ik i mašinytė, tiesa?
- Stebiuosi, kad ne japoniška.
- J u k negali b ū ti akivaizdu, - tarė Konoras. - Jis mus seka?
- N e, manau, atsikratėme. K u r važiuojam ?
- Į Pietų K aliforn ijos universitetą. Sandersui jau bus pakakę laiko
pašniukštinėti.
Leidom ės gatve nuo kalvos 101-ojo greitkelio lin k .
- Tarp kitko, - paklausiau, - kaip suprasti tuo skaitym o aki
nius?
- T ik maža sm ulkm enėlė pasitikrinti. N ebuvo rasta jo k ių skaity
m o akinių, tiesa?
- Tiesa. T ik saulė sakiniai.
- T a ip ir galvojau, - pasakė Konoras.
- O Greiham as sakė, kad išvyksta iš miesto. Šiandien. Važiuoja j
Finiksą.
- A h a , aha, - K onoras pažiūrėjo j mane. - T u irg i n o ri išvažiuoti
iš m iesto?
- N e, - atsakiau.
- Puiku, - tarstelėjo Konoras.
N uriedėjau nuo kalvos ir 101-uoju greitkeliu pasukau j pietus.
Seniau ik i P K U nusigaudavai per dešim t m inučių, dabar u žtrunki
ilgiau nei pusvalandį. Ypač tokiu m etu, vidurdienį. Bet, ko gera, nie
kada nebebūna greičiau. Eismas visą laiką siaubingas. V isą laiką tvy
ro siaubingas smogas. Vairavau pro m iglą.
- M a n o t, elgiuosi kaip kvailys ? - paklausiau. - M a n o t, kad reiktų
pasičiupti vaiką ir sprukti ?
- Č ia vienas būdų, - atsiduso K onoras. - Japonai - netiesiogi
n ių veiksm ų meistrai. Jie tiesiog instinktyviai taip elgiasi. Jei kas nors
Japonijoje tavim i nepatenkintas, jie niekuom et tau nepasakys į akis.

Pasakys tavo draugams, kolegom s, bosui. Taip, kad žodžiais atkeršy
tų. Japonai griebiasi įvairiausių netiesioginės kom unikacijos būdų.
Štai kodėl jie tiek daug bendrauja, taip dažnai žaidžia golfą, renkasi
išgerti į karaokės barus. Jiems reikia šitų papildom ų ryšių kanalų, nes
negali ateiti ir pasakyti, kas jų galvose. T a i nežm oniškai neefektyvu,
kai pagalvoji. Laiko, energijos ir p in ig ų švaistymas. Bet kadangi ja
ponai negali k onfron tuoti, nes konfrontacija beveik kaip m irtis, tada
jie pradeda prakaituoti ir pan iku oti - jie neturi k ito pasirinkim o. Ja
ponija - bėgim o ik i galo šalis. Jie niekada nepasitenkina viduriu.
- Taip , bet...
- Taig i elgesys, kuris am erikiečiui atrodo bailus ir klastingas, -
tiesiog įprastas veikim o būdas Japonijoje. N ie k o ypatinga. Jie tiesiog
taip praneša, kad galingieji tavim i nusivylė.
- Praneša? K a d galiu atsidurti teisme dėl dukters? K a d m ano
ryšiai su vaiku gali būti suardyti? K a d m ano reputacija gali b ū ti su
dergta?
- N a , taip. Tokios bausmės įprastos. Socialinės nem alonės grės
mė įprastas dalykas, to gali tikėtis ką nors nuvylęs.
- G erai, atrodo, dabar jau žinau, - piktinausi, - manau, susida
riau prakeiktą vaizdelį.
- Č ia nieko asmeniška, - ram ino Konoras, - tiesiog jie taip el
giasi.
- A h a , tikrai. Jie skleidžia melą.
- Tam tikra prasme.
- N e, ne tam tikra prasme. Č ia sušiktas melas.
K onoras atsiduso.
- Ilgokai užtruko, kol supratau, - pasakė, - kad japonų elgesys
pagrįstas atokaus kaim o vertybėm is. K a d ir kiek būtum girdėjęs apie
samurajus ir feodalizm ą, g iliai ištakose japonai yra kaim iečiai. O jei
gyveni kaim e ir n u vili kitus kaim iečius, tave ištremia. Vadinasi, tu
miręs, nes nė vienas kitas kaim as neįsileis ramybės drum stėjo. Taigi.
N u v ilk bandą - ir tu negyvas. Štai kaip jie į viską žiūri.
- Vadinasi, japonai ypač jautrūs bendruom enės santykiams. D a u
giau nei kas nors kitas jie prisitaikę derintis prie grupės. Jie privalo
nestovėti nuošalyje, nelaukti galimybės, nebūti pernelyg savanau
džiai. Ir nebūtinai reikalauti tiesos. Japonai nelabai tik i tiesa. Ji atro
do jiem s šalta ir abstrakti. Tarsi m otinai, kurios sūnų apkaltino nusi
kaltim u. Jai nerūpi, kas tiesa. Jai rūpi sūnus. T a ip pat ir su japonais.
Japonams svarbiausia ryšiai tarp žm onių. Štai tikroji tiesa. Faktinė
tiesa nėra svarbi.
- Supratau, nuostabu, - pasakiau, - bet ko jie nerim sta dabar?
K o k ia prasmė? Žm ogžudystė išaiškinta, tiesa?
- N e, neišaiškinta, - paprieštaravo Konoras.
- K a ip tai ne?
- N e . Štai kodėl patiriam e tokį spaudim ą. A kivaizd u , kažkas bai
siai nori, kad būtų baigta. Jie nori, kad m udu liautum ėm ės.
- Jie spaudžia mane ir G reiham ą - tai kodėl tuom et nespaudžia
jūsų?
- Spaudžia, - vėl paprieštaravo Konoras.
- K aip ?
- Padarydam i mane atsakingą už tai, kas nutiks tau.
- K a ip jie gali daryti jus atsakingą? Nesuprantu?
- Ž in au , kad nesupranti. Bet jie tą daro. Patikėk. Jie daro.
Stebėjau šliaužiančią j priekį autom obilių virtinę, pranykstančių
centro m igloje. Pravažiavom e elektronines skelbim ų lentas; H ita
chi ( K O M P I U T E R I S N R .l A M E R IK O JE ), Canon (A M E R I
K O S K O P I J U O K L I Ų L Y D E R I S ) ir H o n d a ( P E R K A M I A U S I A S
A M E R I K O S A U T O M O B I L I S !) . K a ip daugum a naujų japoniškų
reklam ų, šios buvo pakankam ai ryškiai m atom os ir dieną. R eklam i
nės lentos nuom a parai siekė trisdešim t tūkstančių dolerių. D au gu
ma Am erikos kom panijų negalėjo sau to leisti.
- Esm ė ta, kad japonai žino, kaip viską pakreipti labai nem alonia
linkm e, - tarė K onoras. - K eldam i dulkes ap lin k tave, jie tarsi sako
m an: „Susitvarkyk“. N es m ano, kad galiu viską užbaigti. Liautis.
- A r gali ?
- Ž in o m a. N o ri baigti dabar? Einam gerti alaus ir pasim ėgaukim
japoniška tiesa. O gal n o ri eiti ik i galo ir sužinoti, kodėl buvo nužu
dyta Šerilė O stin?

- N o riu eiti ik i galo.
- A š irgi, - pritarė Konoras. - T a ip ir darykim , kohai. M anau,
Sanderso laboratorija turi m um s naudingos inform acijos. Š iuo m etu
sprendim as - juostose.
Filipas Sandersas zvim bė kaip sukutis.
- Laboratorija uždaryta, - tarė iš nevilties grąžydamas rankas. -
Ir nieko negalim a padaryti. Nieko.
- K ada tai nutiko? - paklausė Konoras.
- Prieš valandą. A tėjo iš „Pastatų ir pam atų“ ir liepė visiems išeiti
iš laboratorijos, o paskui ją užrakino. Paprasčiausiai. A n t p riek in ių
durų kabo d id žiu lė spyna.
- O kokia priežastis? - pasiteiravau.
- Pranešimas, kad dėl struktūrinio lu bų silpnum o rūsys yra ne
saugus, ir jei čiuožykla nugarmės m ums ant galvų, universiteto drau
dim as negalios. Kažkokios kalbos apie tai, kad studentų saugumas
visų svarbiausias. Bet kuriuo atveju, laboratoriją uždarė ir laukia sta
tybos in žin ierių tyrim ų rezultatų ir išvadų.
- O kada baigs?
Jis m ostelėjo telefono lin k .
- Lau kiu žin ių . G a lb ū t kažkada kitą savaitę. G a l net kitą mėnesį.
- K itą mėnesį?
- A h a . T ik ra i, - Sandersas perbraukė rankom is nepaklusnius
plaukus, - takus išm yniau pas dekaną. B et dekanate nieko nežino.
A tėjo iš universiteto viršūnių. K ažku r kažkas surado turtingus d o n o
rus, kurie atrieks kelių m ilijon ų vertės pyrago gabalą. Įsakymas atėjo
aukštesnio lygio, - Sandersas nusijuokė. - Šiais laikais paslapčių vis
mažiau.
- K o k ia prasme? - paklausiau.
- Suprantate, japonai g iliai įsiskverbę į Am erikos universitetų
struktūrą, ypač technikos fakultetuose. Tas vyksta visur. Japonų
kom panijos šiuo m etu dotuoja dvidešim t penkias profesūras M T U ,
daug daugiau, nei kokia kita tauta. Nes žino, - nepaisant visų nesą
m onių, jog negalės atsinaujinti taip, kaip galim e mes. Kadangi jiems
reikia atnaujinim o, jie elgiasi akivaizdžiai. Jie jį perka.

- Iš Am erikos universitetų.
- Žin om a. Klausykit. K aliforn ijos universiteto Irvine tyrim ų pas
tate yra du aukštai, kur negali patekti, jei neturi japoniško paso. Ten
jie adieka tyrim us H ita ch i. Am erikos universitetas uždaras am erikie
čiams, - Sandersas apsisuko, sum osikavo rankom is, - ir visur taip, jei
įvyksta kažkas, kas jiems nepatinka, paprasčiausiai kas nors paskam
bina universiteto rektoriui, o mes ką galim e padaryti? Jie stengiasi
nesupykinti japonų. Taigi, ko anie užsim ano, tą ir gauna. Ir jeigu pa
norėjo uždaryti laboratoriją, tai ir uždarė.
- O kaip gi juostos? - paklausiau.
- V iskas tenai užrakinta. Jie privertė viską palikti.
- T ik r a i?
- Jie visi velniškai skubėjo. Elgėsi kaip gestapininkai. Stum dė
mus ir ragino nešdintis. N e t negalite įsivaizduoti, kokia kyla panika
A m erikos universitete, jei pam ato, kad gali prarasti kokį nors finan
savimą, - m okslininkas atsiduso. - N ežinau. G a l Teresai pavyko pa
čiu p ti kelias juostas ? G alėtum ėte jos paklausti.
- O kur ji?
- M anau, nuėjo pačiuožinėti.
Susiraukiau.
- Pačiuožinėti?
- T a ip ji pasakė ketinanti. Todėl turėtum ėte ten ir pažiūrėti.
Jis pasižiūrėjo tiesiai į K on orą. G ana reikšm ingai.
Č iu ožykloje Teresos Asakum os nebuvo. Arenoje čiuožinėjo tris
dešim t m ažam ečių su jauna m okytoja, bergždžiai besistengiančia
juos suvaldyti. V aikai atrodė kokie ketvirtaklasiai. Jų juokas ir šūka
vim ai aidėjo tarp aukštų čiuožyklos skliautų.
Pastatas buvo beveik tuščias, žiūrovų vietose beveik niekas nesė
dėjo. Kam pe spietėsi būrelis studenčiokų, žiū rin čių žem yn ir kumš-
nojančių vienas kitą. M ū sų pusėje, aukštėliau, n etoli lu bų tvarkėsi
prižiūrėtojas. Pora suaugusių, atrodančių kaip tėvai, stovėjo prie tu
rėklų apačioje, arčiau ledo. Vyriškis prieš mus skaitė laikraštį.
N ie k u r nem ačiau Teresos Asakum os.

K onoras atsiduso. Jis nuvargęs atsisėdo ant m ed in io suolelio ir
atsilošė. Ilsėdamasis sukryžiavo kojas. Stovėjau ir žiūrėjau j jj.
- K ą darote? A kivaizdu , jog jos čia nėra.
- Sėskis.
- B et jūs visada taip skubinatės.
- Sėskis. Pasim ėgauk gyvenim u.
Atsisėdau ąreta. Stebėjom ant ledo ratus sukančius vaikus. M o
kytoja šūkavo:
- Aleksandrai? Aleksandrai! Jau sakiau. N esistum dyk! N estum
dyk jos!
Ir aš atsilošiau j suolelį. Pam ėginau atsipalaiduoti. K onoras stebė
jo vaikus ir krizeno. Jis atrodė visiškai besiilsintis, niekas jam pasau
lyje nerūpi.
- A r m anot, kad Sandersas teisus? K a d japonai spaudžia univer
sitetą?
- Ž in o m a, - p atikino Konoras.
- O visos tos kalbos apie tai, kaip japonai lenda į am erikiečių
technologijas ? Pirkdam i profesūras M T U ?
- T a i būtų neteisėta. Jie rem ia m okslininlpis. K iln u s idealas.
Susiraukiau.
- T a i galvojat, kad viskas tvarkoj ?
- N e, - atsakė vyriškis. - V is a i nemanau, kad viskas tvarkoj. Jei
prarandi savo paties institucijų kontrolę, prarandi viską. Ir, kaip pa
prastai, kas m oka už institucijas, tas ir valdo. Jei japonai n o ri įlie ti
p in ig ų - ir jeigu Am erikos vyriausybė ir Am erikos pram onė n eno
ri - tuom et japonai kontroliuos A m erikos švietimą. K a ip žinote, jie
jau įsigijo dešim tį Am erikos koledžų. Įsigijo juos visiems laikams.
N u sip irko savo jaunim o m okym ui. Tam , kad užsitikrintų galim ybę
siųsti jaunus japonus į A m eriką.
- B et jie jau ir taip gali tą daryti. D augybė japonų atvyksta į A m e
rikos universitetus.
- Taip . Bet, kaip visada, japonai planuoja į priekį. Jie žino, kad
ateityje gali tapti sunkiau. Jie žino, kad anksčiau ar vėliau sulauks
priešiškos reakcijos. Nesvarbu, kaip diplom atiškai jie žaidžia - o šiuo

m etu jie yra įsisavinim o fazėje, todėl elgiasi labai diplom atiškai. Nes
tiesa ta, kad valstybėms nepatinka, kai jose kas nors im a d om in u oti.
Jom s nepatinka būti okupuotom s - m ilitarisdškai arba ekonom iškai.
Tod ėl japonai supranta, kad am erikiečiai kurią nors dieną prabus.
Stebėjau arenoje čiuožinėjančius vaikus. Klausiausi jų juoko. G a l
vojau apie savo dukrą. G alvojau apie ketvirtos valandos susitikim ą.
- K o d ė l mes čia sėdim? - paklausiau.
- Todėl, - atsakė Konoras.
T a ig i sėdėjome. T u o tarpu m okytoja subūrė vaikus ir išsivedė iš
arenos.
- Pačiūžas n u siim kit čia. Prašau, n u siim kit pačiūžas. Ir tu, A le k
sandrai! Aleksandrai!
- Ž in a i, - tarė K onoras, - jei norėtum n usipirkti japonų kom
paniją, negalėtum. Ten dirbantys žm onės palaikytų gėdingu dalyku
b ū ti perim tiem s užsieniečių. T a i būtų gėda. Jie niekada to neleistų.
- M an iau , galim a. M an ia u , japonai liberalizavo savo įstatymus.
- Techniškai. Taip. Techniškai gali n usipirkti japonų kom paniją.
Bet praktiškai negali. N es jei n o ri perim ti kom paniją, pirm iausiai
turi kreiptis į jų banką, ir gauti banko sutikim ą. Štai kas būtina, pagal
galiojančius įstatymus. O bankas nesutiks.
- M an iau , G M priklauso Isuzu.
- Trečdalis Isuzu priklauso G M . N e kontrolin is paketas. Taip,
yra atskiri atvejai. Bet, bendrai paėmus, užsienio investicijos per
pastaruosius dešim tį m etų Japonijoje sumažėjo per pusę. V ie n a po
kitos bendrovės suvokia, kad Japonijos rin ka per daug sudėtinga. Jie
pavargsta nuo visų nesąm onių, kivirčų, sąm okslų, d irb tin ių kainų,
dango, slaptų susitarim ų nieko neįsileisti. Jie pavargsta nuo vyriau
sybės reguliavim o. Išsisukinėjim o. Ir pam ažu pasiduoda. Jie tiesiog...
liaujasi. D augum a k itų šalių pasidavė: Vokietija, Italija, Prancūzija.
V is i pavargsta, m ėgindam i daryti verslą Japonijoje. N es nesvarbu, ką
besakytų, Japonija yra uždara. Prieš keletą m etų T . B on is Pikensas
nusipirko ketvirtadalį japonų kom panijos akcijų, bet nesugebėjo įsi
skverbti į direktorių tarybą. Japonija yra uždara.

T e k a n t i saulė 2 67
- Tu om et ką reikėtų daryti?
- T ą patį, ką ir Europa, - atsakė Konoras. - G rįžtam um o p rin
cipas. D an tis už dantį. V ien a jūsų už vieną m ano. Visas pasaulis turi
tokių pat bėdų su Japonija. V is dar klausimas, kuris sprendimas su
veiks geriau. Eu ropiečių sprendim as gana atviras. Veikia gerai, bent
jau k ol kas.
L e d o arenoje apšilim ą pradėjo daryti kažkokia paauglė, padarė
keletą bandom ųjų šuoliukų. M o k yto ja tuo tarpu vedė savo p u lkelį
k orid oriu m i pro mus. Praeidama paklausė:
- A r kuris nors iš jūsų - leitenantas Smitas?
- Taip , ponia, - atsakiau.
- A r tu ri ginklą? - paklausė kažkuris vaikiščias.
M o k yto ja pasakė:
- M o te ris paprašė jums perduoti, kad tai, ko ieškote, yra vyrų per
sirengim o kam baryje.
- T ik ra i? - paklausiau.
- A r galiu pažiūrėti ? - nerim o vaikiščias.
- Ž in o te , rytietė m oteris? M anau, ji rytietė.
- Taip , - p atvirtin o K onoras, - ačiū jums.
- N o riu pam atyti ginklą.
- Liau kis, kvaily, - pasipiktino kitas berniūkštis, - ką tu supran
ti? Jie dirba po priedanga.
- N o riu pam atyti ginklą.
M u d u su K o n o ru pradėjom e eiti. V aikai sekė paskui, vis prašinė
dam i pam atyti ginklą. K ito je arenos pusėje sėdintis vyriškis dirstelė
jo susidomėjęs. Stebėjo, kaip išeiname.
- N ie k o panašaus į nepastebimą išėjimą, - sum urm ėjo Konoras.
V yrų persirengim o kam barys buvo tuštutėlis. Pradėjau naršyti ža
lias m etalinės spindutes, vieną po kitos, ieškodamas juostų. K onoras
nesivargino. G irdėjau, kaip šaukia:
- A te ik čia.
Jis stovėjo galinėje pusėje, prie dušų.
- R a d ot juostas.
-N e .
Jis laikė atdaras duris.
Palypėjom e betoniniais laiptais žem yn, ik i aikštelės. Radom e
dvejas duris. V ienos atsidarė į sunkvežim ių privažiavim ą. K ito s vedė
į tamsų k orid orių su m edinėm is sijomis.
- Č ia , - pasakė Konoras.
Pasilenkę nusliūkinom e tuo koridoriu m i. Praėjome pro gaudžian
čius nerūdijančio p lien o įrenginius ir pamatėme daugybę durų.
- A r žinot, kur einam? - paklausiau.
V ien o s durys buvo praviros. K onoras pastūmęs jas atidarė. A vari
nės šviesos nedegė, bet vis tiek supratau, kad atsidūrėme laboratori
joje. K am putyje blankiai švytėjo m onitorius.
Patraukėme lin k jo.
Teresa Asakum a atsitiesė nuo stalo, ant kaktos pastūm ė akinius ir
pasitrynė savo dailias akis.
- Jei nekelsime pernelyg daug triukšm o, viskas bus gerai, - pasa
kė. - A n ksčiau už p ag rin d in ių durų stovėjo sargybinis. N ežinau, ar
jis vis dar ten.
- Sargybinis?
- Taip . Jie labai rim tai pasišovė uždaryti laboratoriją. Buvo įspū
dinga, kaip narkotikų reidas. A m erikiečius tikrai nustebino.
- O jus?
- A š ko kita tikiuosi iš šitos šalies.
K onoras parodė į prieš ją stovintį ekraną. Jame buvo m atyti su
stingęs apsikabinusios ir einančios į konferencijų salę poros vaizdas.
Tas pats vaizdas, matomas kitais kam pais, iš k itų kam erų, kartojosi
kituose ekranuose ant darbastalio. K a i kuriuose ekranuose buvo ma
ty ti ant vaizdo viršaus nubrėžtos raudonos linijos, sklindančios nuo
naktinių lem pučių.
- K ą sužinojai iš juostų?
Teresa parodė į pag rin d in į ekraną.
- Nesu tikra, - pasakė, - kad būčiau visiškai tikra, reiktų paleisti
3 -D form atu, suderinti kam bario m atm enis ir atsekti visus šviesos
šaltinius ir visus šviesos šaltinių suform uotus šešėlius. D a r neatlikau
ir tikriausiai nesugebėsiu su šiame kam baryje esančia įranga. T ik ria u
siai reikėtų d irb ti m ažų m ažiausiai visą naktį. G a l ištaikysiu laiko kitą
savaitę astrofizikos fakultete. M atan t, kaip viskas klostosi, gal ir ne.
Bet šiuo m etu tu riu aiškią nuojautą.
- K u ri sako?
- Šešėliai neatitinka.
Tam soje K onoras lėtai linktelėjo, tarsi suprastų.
- K u rie šešėliai nesutampa?
Ji parodė į ekraną.
- Šiems žm onėm s einant, jų m etam i šešėliai gula netiksliai. K a r
tais ne toje vietoje, kartais ne tokia form a. D ažn ai tai vos pastebim a.
Bet, manau, tikrai taip.
- O faktas, kad šešėliai nesutam pa reiškia...
Ji truktelėjo pečiais.
- Sakyčiau, juostos buvo perdirbtos, leitenante.
Trum pa tyla.
- K a ip perdirbtos?
- N esu tikra, kiek daug pakeista. Bet, atrodo, aišku, kad kam ba
ryje buvo kitas asmuo. Bent jau kurį laiką.
- D a r vienas asmuo? N o rite pasakyti, trečias?
- Taip , kažkas žiūrėjo. Ir tas trečiasis asmuo buvo nuosekliai iš
trintas.
- V eln iai griebtų, - pasakiau.
N u o to, ką girdėjau, m an padėjo suktis galva. Dirstelėjau į K o n o -
rą. Jis įdėm iai stebėjo m onitorius. A trod ė visiškai nenustebęs.
- A r jūs tai jau žinojot? - pasiteiravau.
- K ažk o panašaus tikėjausi.
- K od ėl? - paklausiau.
- Sm ulkm enos, kokai. Tas mažas detalytes paprastai pam iršta
me.
Jis dirstelėjo į Teresą, tarsi nenorėtų per daug pasakoti jai girdint.
- N e, n oriu išgirsti, - paprieštaravau. - K ada pirm ą kartą supra
tot, kad juostos perdirbtos ?

2 70 MICHAEL CRICHTON
- Nakam oto apsaugos patalpoje.
- K aip ?
- D ė l dingusios juostos.
- K okio s dingusios juostos? - nesupratau. Jis anksčiau jos nem i
nėjo.
- P risim ink, - tarė K onoras, - apsaugos patalpoje apsauginis pa
pasakojo, kad apie devintą valandą atėjęs budėti pakeitė juostas.
- Taip...
- O visi įrašym o įrenginiai tu ri laikm ačius, rodžiusius praėjus
m aždaug dvi įrašinėjim o valandas. Kiekvienas m agnetofonas pradė
davo veikti dešim čia ar pen kiolika sekundžių vėliau negu ankstesnis.
Nes atsiranda laiko intervalas, reikalingas juostai pakeisti.
- Teisingai... - visa tai prisim iniau.
- O aš jam parodžiau, kad vienas m agnetofonas nepritam pa prie
sekos. Juosta jame sukosi vos pusvalandį. Taig i paklausiau, ar laikm a
tis nesugedęs.
- O apsauginis, atrodo, pagalvojo, kad sugedęs.
- Taip. Šitaip jis pasakė. A š leidau jam išsisukti. Iš tikrųjų vyrukas
p u ik iai žinojo, kad laikm atis nesugedęs.
- Nesugedęs?
- N e. T a i buvo viena iš nedaugelio klaidelių, kurias padarė japo
nai. Ir taip atsitiko tik todėl, kad jie įstrigo - negalėjo to išvengti. Jie
negalėjo pralenkti savo pačių technologijos.
Atsirėm iau į sieną. Atsiprašinėjam ai pažvelgiau į Teresą. Toje tik
m o n ito rių sklaidom oje tamsoje ji atrodė nuostabi.
- Atsiprašau. Pasim ečiau.
- Todėl, kad atm eti akivaizdžius aiškinim us, kobai. P risim ink.
Jeigu m atai daugybę m agnetofonų, kurių kiekvienas veikia keliom is
sekundėm is trum piau, negu ankstesnis, ir staiga pastebi, jog vienas
m agnetofonas į tą seką netinka, ką pagalvoji?
- K a d kažkas to m agnetofono juostą pakeitė vėliau.
- Teisingai. B ūtent taip ir atsitiko.
- V ie n a juosta buvo išim ta vėliau?
- T a ip .
Suraukiau kaktą.
- B et kodėl? V isos juostos buvo pakeistos devintą valandą. Taigi
nė viena iš pakeistų jų vis tiek neparodys žmogžudystės.
- Teisingai, - neprieštaravo Konoras.
- T a i kam p o to keisti vieną juostą?
- Geras klausimas. Sunkiai suprantamas. Ilgokai negalėjau išsi
aiškinti, bet dabar jau žinau, - kalbėjo Konoras. - T u ri prisim in ti
laiko žym ėjim ą. V isos juostos buvo pakeistos dvidešim t pirm ą valan
dą. Paskui viena juosta vėl buvo pakeista dvidešim t antrą trisdešim t.
A k iv a izd i prielaida būtų, kad kažkas svarbaus n u tiko tarp dvidešim t
pirm os valandos ir dvidešim t antros trisdešim t, kad tai buvo įrašyta,
ir kad dėl to juosta paim ta. Klausiau savęs: koks tas svarbus dalykas
galėjo būti?
Bandžiau prisim in ti. Raukiau kaktą. N ie k o negalėjau sugalvoti.
Teresa pradėjo linksėti ir šypsotis, tarsi kažkas ją būtų pralinks
m inę.
- J ū s žinote? - paklausiau.
- N um anau, - atsakė ji, šypsodamasi.
- N uostabu, - susinervinau, - džiaugiuosi, kad visi, išskyrus mane,
žin o atsakymą. Nes aš negaliu sugalvoti nieko svarbaus. D vid ešim t
pirm ą valandą jau buvo ištemptas geltonas barjeras, atskiriantis nu
sikaltim o vietą. M ergin os kūnas gulėjo kitoje patalpos pusėje. Prie
liftų grūdosi krūva japonų, o Greiham as skam bino m an telefonu,
prašydamas pagalbos. Bet niekas iš tiesų nepradėjo tyrim o, k o l apie
dvidešim t antrą nepasirodžiau. Paskui ilgokai tampėmės su Išiguru.
Nem anau, jog ik i dvidešim t antros trisdešim t kas nors apskritai k irto
geltoną juostą. Sakykim , anksčių anksčiausiai - dešim tą penkiolika.
Taigi, jei kas nors žiūrėjo į įrašą, viskas, ką matė, tai tuščią kam barį ir
ant stalo g u lin čią m erginą. Štai ir viskas.
- Lab ai gerai, - pasakė K onoras, - tik tu kai ką užm iršai.
- A r kas nors k irto patalpą? - pasiteiravo'Teresa. - Nesvarbu,
kas.
- N e , - pasakiau. - Buvom e uždėję geltoną juostą. N ie k o nelei
dom e į kitą pusę. Tiesą sakant...

Ir tuom et prisim iniau.
- Palaukit m inutę! Kažkas buvo! Tas m ažiukas su kamera, - pa
sakiau. - Vaikščiojo kitoje užtvaros pusėje, fotografavo.
- Teisingai, - p atvirtin o Konoras.
- K oks mažiukas? - nustebo Teresa.
- Japonas. Jis fotografavo. D a r paklausėme Išiguro, kas čia toks.
Jis pasakė, kad jo pavardė, a...
- Ponas Tanaka, - užbaigė Konoras.
- Teisingai, ponas Tanaka. Paprašėt Išiguro juostos iš jo fotoapa
rato, - susiraukiau, - bet negavome.
- N e, - pritarė Konoras, - ir, jei atvirai, niekada ir nem aniau, kad
gausim.
- Tas vyras fotografavo? - paklausė Teresa.
- Abejoju, ar jis tikrai fotografavo, - pasakė Konoras, - galbūt jis,
kadangi naudojo tokj m ažutėlį Canon...
- T o k į, kuris dar ir film uoja, užuot tik fotografavęs ?
- Teisingai. A r retušuojant būtų naudos?
- G alėtų būti, - atsakė Teresa. - V aizdai gali b ū ti panaudojam i
struktūros žym ėjim ui. Jie turėjo veikti greitai, nes jau pervedinėjo
įrašus į skaitm eninę form ą.
- Tuom et galbūt jis ir fotografavo, be kita ko. Bet m an tapo aišku,
kad fotografavim as tik dingstis patekti už geltonos linijos.
- Supratau, - linksėdam a galva pasakė Teresa.
- K a ip supratot? - paklausiau.
- P risim ink, - tarė K onoras.
Stovėjau priešais Išigurą, kai Greiham as suriko: „Vaje, Kristau, kas
gi čia?“ Pažvelgęs per petį pam ačiau nediduką pedantišką japoną, gal
dešim t m etrų prasibrovusį už geltonos juostos. Vyriškis buvo atsukęs
m an nugarą. Jis fotografavo nusikaltim o vietą. Jo fotoaparatas buvo
toks mažas, kad beveik slėpėsi delne.
- A r prisim eni, kaip jis judėjo? - paklausė K onoras. - Jis judėjo
labai charakteringai.
M ėginau prisim in ti. Negalėjau.
Greiham as nuėjo prie juostos ir tarė: „D ė l D ie v o meilės, jum s ten
negalim a. Č ia nusikaltim o vieta. N egalim a fotog rafu oti!“ A pskritai,
buvo sujudimas. Greiham as rėkė ant Tanakos, bet jis ir toliau buvo
visiškai pasinėręs į savo užsiėm im ą, darbavosi fotoaparatu, m um s
atsukęs nugarą. N epaisant riksm o, Tanaka nepadarė to, ką būtų pa
daręs norm alus žm ogus - apsisukęs ir nuėjęs prie juostos. Jis ir to
liau judėjo nugara juostos lin k , ir, vis dar nusisukęs, palenkė galvą ir
pralindo.
- J is nė karto neatsisuko. V isą kelią ėjo atbulas, - pasakiau.
- Teisingai. Č ia ir yra pirm a mįslė. K o d ė l jis ėjo atbulas? D abar,
manau, jau žinom e.
- Ž in om e?
- J is atbuline tvarka kartojo m erginos ir žudiko kelią, taigi ėjimas
buvo įrašytas į vaizdo juostą, ir buvo gautas geras šešėlių, gulančių
kam baryje, įrašas, - paaiškino Teresa.
- Teisingai, - pritarė Konoras.
Prisim iniau, jog tada užprotestavau, o Išiguras m an pasakė: „ Č ia
mūsų tarnautojas ponas Tanaka. D irb a Nakam oto apsaugoje“.
Pasakiau, kad tai nežm oniška, kad fotografuoti negalim a.
Bet Išiguras paaiškino: „Bet čia - tik naudojim ui korporacijos
viduje“.
O vyriškis tuo tarpu pradingo m inioje, praslydo p ro tuntą vyrų
prie lifto.
Bet č ia - t ik naudojim ui korporacijos viduje.
- Prakeikim as! - sušukau. - Taig i Tanaka mus paliko, nusileido
žemyn ir ištraukė juostą, įrašiusią jo paties pasivaikščiojim ą po kam
barį ir metam us šešėlius?
- Teisingai.
- O tuos juostos jam reikėjo pakeitim am s pradinėje juostoje pa
daryti?
- Teisingai.
G a lų gale pradėjau suprasti.

- Bet, net jeigu ir įsivaizduojam e, kaip juostos perdirbtos, jos ne
gali figūruoti teisme, teisingai?
- Teisingai, - pasakė Teresa. - Bet koks geras teisininkas įrodys,
kad jos netinkam os.
- Taig i vienintelis kelias pajudėti pirm yn yra gauti liudytoją, pa
pasakosiantį, kas buvo padaryta. Sakamura gal ir žinojo, bet jis negy
vas. Taig i įstrigom , nebent galėtum e kokiu nors būdu pačiupti poną
Tanaką. M anau, geriau jį tuojau pat suim kim e.
- A bejoju, ar tai iš vis įm anom a, - pasakė K onoras.
- K o d ė l ne? M a n o t, jį nuo mūsų slepia?
- N e , nemanau, kad slėptų. Labiau tikėtina, kad ponas Tanaka
jau negyvas.
K onoras tą pačią akim irką atsisuko į Teresą.
- A r gerai išm anai savo darbą?
- Taip , - p atikino m ergina.
- Lab ai gerai?
- M anau, taip.
- L ik o nedaug laiko. Padirbėk su Piteriu. Pažiūrėkit, ką dar gali
m a išspaust iš juostų. Gumbate: labai pasistenkit. Patikėkit m anim ,
jūsų pastangos bus adygintos. O dabar m an reikia kai kam paskam
b in ti.
- Išeinat? - paklausiau.
- Taip . M a n reikės autom obilio.
Padaviau raktelius.
- K u r važiuosit?
- A š ne tavo žm ona.
- T ie sio g paklausiau, - pasiteisinau.
- D ė l to nesuk sau galvos. T u riu su kai kuo susitikti, - jis pasisuko
eiti.
- Bet kodėl sakot, kad Tanaka negyvas ?
- N a , gal ir gyvas. Padiskutuosim apie tai, kai turėsim daugiau
laiko. O dabar ik i keturių dar daug ką turiu užbaigti. Č ia tikrai mūsų
paskutinis terminas. M anau, atsargoje dar tu ri staigmenų, kokai. Pa

vadinkim tai m ano iokan, m ano intuicija. G erai? Jei bus sunkum ų ar
kas nors netikėta, skam bink m an į autom obilį. Sėkmės. D ab ar pasi
darbuok su šia m iela panele. Urajam aši ne!
Ir išėjo. G irdėjom e užsidarant galines duris.
- K ą jis pasakė? - paklausiau Teresos.
M erg in a nusišypsojo tamsoje.
- Pasakė, kad tau pavydi. Pradėkim .
J i greitai suspaudė įren gin io m ygtukus. Juostos iš eilės pradėjo
suktis į pradžią.
- K ą darysim e? - pasiteiravau.
- Yra trys pagrin din iai būdai sužinoti, ar vaizdas suklastotas. P ir
masis - neatitikim as ir spalvos kraštuose. Antrasis - šešėlių linijos.
Bandžiau padirbėti su šiais elementais, bet plušu jau dvi pastarąsias
valandas ir nedaug tepasistūmėjau.
- O trečias metodas?
- Atsispindėję elementai. Jų dar neieškojau.
Papurčiau galvą.
- Iš esmės, atsispindėję elem entai - A E - yra objektai, atsispin
dintys pačiam e vaizde. K a ip ten, kur Sakamura eina iš kam bario, o jo
veidas atsispindi veidrodyje. Beveik šim tu procentų patalpoje yra ir
kitų atspindžių. Stalinė lem pa gali b ū ti chrom o ir parodyti išsikrai
piusius praeinančius žmones. K onferencijų salės sienos - stiklo. G a l
būt pasiseks su atspindžiu stikle. Sidabrinė prespapjė ant rašom ojo
stalo ir atspindžiai ant jos. S tiklinė gėlių vaza. Plastiko šiukšliadėžė.
B et kas gali pakankam ai blizgus, kad susidarytų atspindys.
Stebėjau, kaip ji persuka juostas ir ruošia paleisti iš pradžių. Jos
sveikoji ranka kalbant sparčiai judėjo nuo vieno įrenginio prie kito.
Buvo keista stovėti šalia tokios gražios ir taip nesuvaržytos savo gro
žio moters.
- Beveik visuose vaizduose kažkas atsispindi, - aiškino Teresa. -
Lauke yra m ašinų taukšai, šlapios gatvės, langų stiklai. O kam bario
viduje btu^a paveikslų rėm ai, veidrodžiai, sidabro žvakidės, ch ro
m uotos stalo kojos... V isada ką nors surasi.
- B et argi negalim a pakeisti ir atspindžių?

- Jei turi laiko. Nes dabar yra kom piuterinės program os, užde
dančios vaizdą ant bet kokios form os. G a li nužym ėti vaizdą ant su
dėtingo, persukto paviršiaus. B et užtrunka. Taigi, tikėkim ės, kad jie
neturėjo laiko.
J i paleido juostas pirm yn. Pradžioje, k ol Serilė O s tin tik pasirodo
prie liftų , buvo tamsu. Žiūrėdam as j Teresą paklausiau:
- K a ip jautiesi dėl viso šito?
- K ą n o rit pasakyt?
- K a d padedat m ums. Policijai.
- T u rit omeny, kad aš japonė, - ji dirstelėjo j mane ir nusišypsojo
keista, kreiva šypsena, - dėl Japonijos neturiu jo k ių iliu zijų . A r ž in o
te, kur yra Sako?
-N e .
- T a i miestas - m iestelis pačioje šiaurėje, H okaid e. G ili p ro v in ci
ja. Ten yra am erikiečių oro uostas. A š gim iau Sako. M a n o tėvas buvo
kokudžin m echanikas. Ž in o t tą žodj - kokudžin? N iguro. Juodas.
M o tin a d irb o m akaronų krautuvėlėje, kur eidavo p irk ti oro uosto
personalas. Jie susituokė, bet tėvas m irė per nelaim ingą atsitikim ą,
kai m an tebuvo dveji. Našlės pensija nedidelė, bet p in ig ų šiek tiek
turėjom e. Bet didum ą pasiim davo senelis, nes tvirtin o, kad m ano
gim im as jam užtraukė gėdą. A š buvau ainoko ir niguro. N e pačiais
gražiausiais žodžiais jis m ane vadino. Bet m otina norėjo lik ti tenai,
lik ti Japonijoje. Taigi, augau Sako. Toje... vietoje...
Jos balsas skambėjo karčiai.
- Ž in o te , kas yra burakum in? - paklausė Teresa. - N e? N ie k o
keista. Japonijoje, šalyje, kur visi, kaip m anom a, yra lygūs, niekas
nekalba apie burakum in. Bet prieš vestuves jaunuolio šeima tikrin a
nuotakos šeimos istoriją, kad įsitikin tų , ar praeityje nebuvo buraku
m in. N uotakos šeima daro tą patį. Ir jei kyla nors m enkiausia abejonė,
vestuvės neįvyksta. Burakum in yra japonų neliečiam ieji. A tstum tieji,
žem iausi iš žem iausių. Jie k ailiad irbių ir odos apdirbėjų palikuonys,
kurie budizm e yra nešvarūs.
- Supratau.
- O aš buvau dar žem iau už burakum in, nes buvau suluošinta. Ja
ponam s luošum as yra gėda. N e liūdesys, ne našta. G ėda. T a i reiškia,
jog padarei kažką bloga. Luošum as užtraukia gėdą tau, tavo šeim ai ir
tavo bendruom enei. A p lin k tave esantys žm onės trokšta, kad m ir
tum . O jei dar esi pusiau juodas, ainoko didžianosio am erikiečio... -
ji papurtė galvą, - vaikai žiaurūs. O ten buvo g ū d i provincija, mažas
miestukas.
Ji stebėjo, kaip sukasi juosta.
- T a ig i džiaugiuosi, kad esu čia. Jūs, am erikiečiai, net nen u tuo
kiate, kokia palaim inta jūsų šalis. K o k ia laisve širdyse mėgaujatės.
N egalite jsivaizduoti gyvenim o Japonijoje grubum o, jei esi išstum ia
mas iš grupės. B et aš tą labai gerai žinau. Ir m an nesvarbu, jeigu ja
p onai dabar truputj pasikankins nuo m ano pastangų su viena sveika
ranka.
J i dirstelėjo į mane. Įtampa pavertė jos bruožus kauke.
- A r atsakiau j jūsų klausim ą, leitenante ?
- Taip , - patikinau, - atsakėte.
- K a i atvykau j A m eriką, pagalvojau, kad am erikiečiai labai kvai
lai elgiasi su japonais, bet nesvarbu. D ab ar seka tokia. Jūs stebite du
m onitorius viršuje. A š - tris apačioje. A tid ž ia i ieškokit atsispindin
čių objektų. Ž iū rė k it įdėm iai. Štai, prasideda.
Tam soje stebėjau m onitorius.
Teresa Asakum a jautė kartėlį dėl japonų, bet panašiai jaučiausi ir
aš. Incidentas su Ž eben kštim i V ilh e lm u mane supykdė. T u o pykčiu,
kuriuo pyksta išsigandęs žm ogus. V ienas jo ištartas sakinys nepaliau
jam ai lin d o m an į galvą.
Tokiomis aplinkybėmis, leitenante, a r negalvojate, k ad teismas su
klydo, paskirdam as jum s globoti m ažą dukrelę?
N iekad a nenorėjau globos. V isoje dėl skyrybų kilusioje sumaiš
tyje, kai Lorena kraustėsi, pakavosi, čia jos, čia'm ano - visame tame
paskutinis dalykas, kurio troškau, buvo septynių m ėnesių k ū d ik io
globa. Šelė buvo vos pradėjusi, įsikibusi baldų, kėb lin ti p o svetainę.
Ju k ji pasakys: „M am a“. Savo pirm ą žodį. Bet Lorena nenorėjo at-

sakomybės ir vis kartojo: „A š nesusitvarkysiu, Piteri. Paprasčiausiai
nesusitvarkysiu“. Taig i perėm iau globą. K ą dar galėjau daryti ?
B et praėjo jau beveik dveji metai. Pakeičiau darbą, pasikeitė tvar
karaštis. D abar M išelė buvo m ano dukra. Ir m intis apie jos atėm im ą
žeidė kaip pilve sukiojamas peilis.
Tokiomis aplinkybėmis, leitenante, a r negalvojate...
M o n ito riu je stebėjau, kaip tamsoje Serilė O s tin laukia m eilužio
pasirodym o. Stebėjau, kaip ji dairosi kam baryje.
Teismas suklydo...
N e , galvojau, teismas nesuklydo. Lorena nesusitvarkė, ji nieku
gyvu nesusitvarkytų. Ji praleido pusę savaitgalių. Buvo per daug
užim ta, kad susitiktų su savo pačios dukrele. K artą p o savaitgalio ji
grąžino M iše lę m an verkiančią. „Tiesiog nežinau, ką daryti“, - pareiš
kė Lorena. Patikrinau. M ergaitės vystyklai buvo šlapi, ją skausm ingai
bėrė. M iše lę visuom et išberdavo, kai laiku nepakeisdavai vystyklų.
Savaitgaliais Lorena vystyklų dažnai nekeitė. Taig i pakeičiau aš, ir
ant M išelės ly tin ių lū p u čių pam ačiau išm atų ruoželius. Ji nepakan
kam ai švariai nuprausė savo dukterį.
A r negalvojate, k ad teismas suklydo...
N e, negalvoju.
- Iškrušk, - nusikeikiau.
Teresa, paspaudusi m ygtuką, sustabdė juostas. Visuose m o n ito
riuose vaizdas sustingo.
- Kas atsitiko? - paklausė. - K ąpam atėt?
- N ie k o.
J i žiūrėjo į mane.
- Atsiprašau, aš galvojau apie kai ką dar.
- N ie k o.
Ji vėl paleido juostas.
Daugybėje ekranų vyriškis apkabino Serilę O stin . V aizdai iš skir
tingų kam erų nykiai derėjo. Tarsi m atytum e įvykį iš visų pusių - iš
priekio ir iš galo, iš viršaus ir iš šonų. Buvo panašu į judantį architek
tūros projektą.
Ir baugoka.
D u m aniškiai ekranai rodė vaizdą iš tolim ojo kam bario galo ir
iš aukštai, tiesiai žem yn. Serilė ir jos m eilužis vienam e m onitoriuje
buvo m aži, o kitam e m ačiau tik jų viršugalvius. Bet stengiausi stebėti
įdėm iai.
S tovinti greta manęs Teresa Asakum a kvėpavo lėtai, vienodai.
Įkvepia, iškvepia. Dirstelėjau j ją.
- S utelkit dėmesį.
Atsisukau į ekranus.
M e ilu ž ia i aistringai glėbesčiavosi. Vyriškis prispaudė Serilės nu
garą prie stalo. Vaizde iš viršaus m ačiau jos, gulinčios ant nugaros,
veidą, žiū rin tį tiesiai į viršų. G reta jos ant stalo nu virto įrėm inta n u o
trauka.
- Č ia , - pasakiau.
Teresa sustabdė juostą.
- K as yra? - paklausė.
- Č ia .
Parodžiau į nuotraukos rėm elį. Rėm elis n u krito stiklu į viršų.
M atėm e stikle atsispindėjusius palinkusio virš Serilės vyro galvos
kontūrus. Vos vos. T ik siluetą.
- A r iš šito galim a išskirti vaizdą? - paklausiau.
- N ežinau. Pam ėginkim .
Jos ranka greitai perbėgo valdym o rankenėlėm is, trum pai jas pa
lietė.
- Vaizdas skaitm eninis. D ab ar jis kom piuteryje, - paaiškino. -
Pažiūrėkim , ką galim a padaryti.
K eičian t mastelį, vaizdas pradėjo šokinėti ir augti, slinko nuo su
stingusio grūdėto Serilės veido, aistros akim irką atgal atmestos gal
vos, jos peties, rėm elio lin k .
K u o labiau didinam as, ju o grūdėtesnis darėsi vaizdas. G a lų gale
pradėjo irti į dėm ių raštą - tarsi laikraščio nuotrauką laikytum prie
pat veido. Paskui jau pačios dėmės padidėjo, suform avo kraštus, vir
to mažais pilkos spalvos blokais. Labai greitai jau negalėjau pasakyti,
į k ą žiūrim e.
- A r suveiks?
- A bejoju. Bet štai čia - rėm o kraštas, štai čia - veidas.
D žiaugiausi, kad ji m ato. A š nemačiau.
- Paryškinkim .
J i paspaudė m ygtukus. Vaizdas paryškėjo, tapo tikresnis. B et rė
m elio vis dar nem ačiau. G alvos kontūrų irgi.
- D a r paryškink.
Paryškino.
- G erai. D abar sureguliuosim e pilkos skalę...
Iš tamsos pradėjo n irti veidas rėmuose.
Šiurpu.
T ie k daug padidinus, grūdėtum as buvo baisus - kiekvienas akies
vyzdys kaip atskiras juodas taškas - ir tikrai negalėjome pasakyti, kas
čia toks. V yro akys buvo plačiai atmerktos, burna persikreipusi - iš
kreipta arba aistros, arba susijaudinim o, arba neapykantos. B et tiks
lia i pasakyti negalėjome.
T ik spėlioti.
- A r čia japono veidas ?
J i papurtė galvą.
- O rig in a le per m ažai detalių.
- Išryškinti negali?
- Vėliau pabandysiu. B et tikriausiai ne. Ryškiau nebus. Tęskim .
V aizdai grįžo į norm alų dydį. Serilė staiga atstūmė vyriškį, trenkė
jam į krūtinę ištiestu delnu. Veidas iš nuotraukos rėm o išnyko. T o
liau stebėjome penkis ekranus.
Pora iširo, m ergina reiškė nepasitenkinim ą, vis atstum dam a vyriš
kį. Jos veidas atrodė piktas. D abar, kai pam ačiau rėme atsispindėjusį
vyro veidą, spėliojau, ar ji nebus išsigandusi to, ką pamatė. B et buvo
neįm anom a pasakyti.
M e ilu ž ia i stovėjo tuščiam e kam baryje, tarėsi, kur eiti. J i apsidairė.
Jis linktelėjo galvą. J i parodė konferencijų salės lin k . A trodė, jis p ri
taria arba sutinka.
Jie pasibučiavo, vėl susikibo. Buvo m atyti fam iliarum o tame, kaip
jie jungėsi, skyrėsi, vėl jungėsi.

Teresa taip pat tai matė.
- M e rg in a j j pažįsta.
- Taip, sakyčiau.
Tebesibučiuodam a pora nerangiai pajudėjo konferencijų kam ba
rio lin k . Šioje vietoje m ano m onitorius tapo nebe toks naudingas.
T o lim o ji kam era rodė visą patalpą, o pora judėjo šonu skersai, iš deši
nės j kairę. B et figūrėlės buvo mažytės, sunku įžiūrėti. Jie judėjo tarp
stalų, eidam i link...
- Palauk, - pasakiau. - Kas čia buvo?
J i grįžo atgal, kadras p o kadro.
- Č ia , - sustabdžiau.
Parodžiau į vaizdą.
- M atai? Kas čia?
Porai judant skersai kam bario kam era nuslinko per d id elį japo
nišką kaligrafijos ritin į, kabantį ant sienos šalia lifto. R itinys buvo
įstiklintas. Tru m pą akim irką ant stiklo blykstelėjo šviesa. Štai už ko
užkliuvo m ano akis.
Šviesos blyksnis.
Teresa susiraukė.
- Č ia ne poros atspindys, - pasakė.
-N e .
- Pažiūrėkim .
J i vėl pradėjo keisti mastelį. Vaizdas šoko kabančio ritin io lin k , su
kiekvienu žingsniu darydamasis vis grūdėtesnis. Blyksnis padidėjo,
perskilo į dvi dalis. Buvo m atyti neaiški šviesos dėmė kam pe ir verti
kalus šviesos dryžis, tįstantis beveik per visą paveikslo ilgį.
- Pasukiokim , - pasiūlė Teresa.
J i pradėjo vaizdą sukti tai pirm yn, tai atgal, p o vieną kadrą, p o
vieną spustelėjimą. V ienam e kadre vertikalus dryžis išnyko, kitam e
vėl atsirado. Vertikalus blyksnis buvo matomas kituose dešim tyje ka
drų, paskui dingo ir jau nebeatsirado. B et neaiški dėmė kam pe lik o
visą laiką.
- H m m m ...
J i p riartin o dėmę. V is artinant, d id in an t ji suskilo ir galų gale
atrodė kaip žvaigždžių spiečius astronom ijos paveiksle. Bet atrodė,
kad figūros turi kažkokią vid in ę organizaciją. Beveik įžiūrėjau „ X “
form ą. T a ip ir pasakiau.
- Taip , - pritarė Teresa, - paryškinkim .
Paryškino. K om piuteris apdorojo duom enis. M ig lo ta dėm ė pra
dingo. D ab ar viskas atrodė kaip rom ėniški skaitmenys.
rixd
- Kas, p o galais, čia yra? - nesupratau.
J i toliau tvarkė.
- K o n tū ro pėdsakas, - pasakė.
R om ėniškų skaitm enų kontūrai tapo aiškesni.
TIX3
Teresa nepaliovė m ėginus skaidyti. Jai besidarbuojant, kartais
vaizdas paryškėdavo, o kartais vėl tapdavo m ažiau aiškus. B et pam a
žu jau atpažinom e.
f IX:!
- Išėjimo ženklo atspindys, - tarė m ergina. - Tolim am e kam ba
rio gale priešais liftus yra išėjimas, tiesa?
- Taip , - patvirtinau.
- J is ir atsispindi ant ritin io stiklo. Štai ir viskas. - J i peršoko prie
k ito kadro. - Bet šis vertikalus šviesos stulpas. Įdom u. M atai? Pasi
rodo, ir išnyksta.
Ji keletą kartų peršoko pirm yn ir atgal.
Ir tuom et viską supratau.
- Ten yra atsarginis išėjimas, - pasakiau, - ir žem yn vedantys
laiptai. Č ia tikriausiai atspindys iš laiptinės, kai kas nors atidaro d u
ris ir vėl jas uždaro.

- N o r it pasakyti, jog į kam barį kažkas įėjo, - pasitikslino Tere
sa. - Pro atsarginį išėjimą?
- Taip.
- Įdom u. Pabandykim pasižiūrėti, kas jis toks.
J i prasuko juostas pirm yn. T a ip padidinus, grūdėtas vaizdas šok
čiojo ir sproginėjo kaip fejerverkai ekrane. A trodė, tarsi mažiausios
vaizdo dalelytės yra gyvos ir šoka, nepriklausom ai nuo vaizdo, kurį
sudaro kartu surinktos. Bet žiū rin t sekino. Pasitryniau akis.
-Jė za u .
- G erai. Č ia .
Pasižiūrėjau. J i buvo sustingdžiusi vaizdą. N em ačiau nieko dau
giau, tik padrikus juodai baltus taškus. A trodė, yra raštas, bet pasa
kyti, kas, negalėjau. P risim iniau ultragarso nuotraukas, kai Lorena
buvo nėščia. G ydytojas pasakodavo: „ Č ia vaikučio širdelė, čia p ilv u
kas“... Bet aš nieko nem ačiau. T ie sio g abstrakciją. M a n o duktė vis
dar įsčiose.
G ydytojas kalbėjo: „M ato t? J i pajudino pirštukus. M atot? Jos šir
dutė plaka“.
M ačiau besidaužančią jos širdutę. M ažą širdutę p o mažais šon
kauliukais.
- M a to t? - pasakė Teresa. - Č ia jo petys. O čia - galvos kontūras.
D ab ar jis juda pirm yn - m atot, didėja? O dabar stovi šitam tolim am
k o rid o riu i, žiū ri iš už kam po. Jis atsargus. T ą akim irką, kai jis atsi
suka pažiūrėti, m atyti jo nosies profilis. M ato t? Ž in au , kad sunku.
Stebėkit atidžiai. D ab ar jis žiū ri į juos. Jis juos stebi.
Ir staiga jį pam ačiau. Dėm ės, atrodo, pačios sukrito į vietas. Pa
mačiau siluetą vyro, stovinčio koridoriuje prie atsarginio išėjimo.
Jis stebėjo.
Skersai kam bario m eilužiai raitėsi bučinyje. Jie nepastebėjo naujo
atvykėlio.
Bet kažkas juos stebėjo. M an e nupurtė šiurpas.
- A r galit įžiūrėt, kas jis toks ?
Ji papurtė galvą.
- Neįm anom a. M es ir taip peržengėm ribas, negaliu išryškint net
akių, burnos. N ieko.
- Tu om et tęskim.
Juostos grįžo atgal, į norm alų greitį. M a n e suerzino staigus grį
žimas į norm alų dydį ir norm alų judėjim ą. Stebėjau kaip m eilužiai,
aistringai bučiuodam iesi, toliau kerta kam barį.
- T a ig i dabar jie stebim i, - tarstelėjo Teresa. - Įdom u. K o k ia čia
mergina?
- M anau, terminas yra torigaru onai.
- J i yra šviesa ir paukštis ? - nesuprato Teresa. - O ri kaip ?
- Nesvarbu. N orėjau pasakyti, laisvo elgesio m oteris.
Teresa papurtė galvą.
- V yrai visada panašiai kalba. O m an atrodo, tarsi m ergina jį m y
lėtų, bet jis trikdo jos protą.
M e ilu ž ia i pasiekė konferencijų kam barį, ir Serilė staiga pasisuko,
m ėgindam a išsilaisvinti nuo vyro..
- Jei ji jį m yli, renkasi keistą būdą tą parodyti, - pasakiau.
- Pojūčiai kartais klaidina.
- K o d ė l?
- N ežinau. G a l ji ką nors girdi. K itą vyrą. N ežinau.
K o k ia bebūtų priežastis, Serilė kovojo su m eilužiu, kuris dabar
uždėjo abi rankas jai ant liem ens ir beveik nusitem pė į konferencijų
kam barį. Serilė dar kartą apsisuko ties durim is, kai vyriškis stengėsi
ją įstum ti.
- Č ia gera galim ybė, - pasakė Teresa.
Juosta vėl sustingo.
V isos konferencijų salės sienos buvo iš stiklo. Pro išorines sie
nas buvo m atyti m iesto šviesos. B et vidinės sienos, atsuktos į atriju,
buvo pakankam ai tamsios, kad pasitarnautų kaip juodas veidrodis.
K adangi Serilė ir jos m eilužis grūm ėsi n etoli v id in ių stiklo sienų, jų
atvaizdai atsispindėjo stikle.
Kadras p o kadro Teresa suko juostą pirm yn, ieškodama vaizdo,
kurį galėtų sustabdyti. K artkartėm is kurį nors padidindavo, patik

rindavo pikselius, vėl sum ažindavo. Buvo sunku. D u žmonės judė
jo greitai, dėl to atspindžiai dažniausiai buvo neryškūs, išsklidę. Ir
šviesos iš k itų dangoraižių kartais užstodavo kitais atžvilgiais gerą
vaizdą.
Viskas erzino. Labai jau lėtai. Stop. Padidinim as. Slydim as per
vaizdą, m ėginim as nustatyti sekciją, kurioje pakanka detalių. A tg al.
Vėl pirm yn. V ėl stabdymas.
G a lų gale Teresa atsiduso.
- N iekas nepavyksta. Tas stiklas - tikras siaubas.
- Tu om et tęskime.
M ačiau , kaip Serilė sugriebia d u rų rėmą, m ėgina išsilaikyti neį
stum ta į konferencijų kam barį. Vyras galų gale ją išlaisvina, ji slysteli
atgal su siaubo išraiška veide, paskui užsim oja tvoti vyrui. Jos ran ki
nukas nuskrieja. Paskui - jie abu salės viduje. Siluetai juda greitai,
sukasi.
Vyras prispaudžia jos nugarą prie stalo, ir Serilė atsiduria priešais
tiesiai žem yn nutaikytą konferencijų salės kamerą. Jos trum pi šviesūs
plaukai kontrastuoja su tam siu stalo m edžiu. N u o taika vėl pasikei
čia, akim irkai ji liaujasi kovojus. A tro d o lyg kažko tikėtųsi. Susijau
dinusi. A p silaižo lūpas. A k im is seka dės ja palinkstantį vyrą. Jis už-
raitoja jos sijoną ant šlaunų.
M e rg in a šypsosi, papučia lūpas, šnibžda jam į ausį.
Vyras staigiu judesiu nutraukia jos kelnaites.
Serilė jam šypsosi. Šypsena įtem pta, pusiau sujaudinta, pusiau
m aldaujanti.
Ji susijaudinusi nuo savo pačios baimės.
V yro rankos apglėbia jos kaklą.
Stovėdam i užtem dytoje laboratorijoje, virš galvos ledo areno
je džeržgiant pačiūžom s, kelis kartus peržiūrėjom e sm urto aktą.
Penkiuose ekranuose skirtingais kam pais buvo m atyti, kaip Seri
lė užm eta blyškias kojas vyriškiui ant pečių, kaip jis palinksta virš
jos, kaip kuičiasi kelnėse. K artojan t pam ačiau anksčiau nepastebė
tas sm ulkm enas: kaip ji kraipydam a šlaunis slysta stalu jo pasitikti;

kaip įsiskverbim o akim irką išsiriečia vyro nugara; kaip pasikeičia jos
gundanti, išm ananti, savanaudiška šypsena; kaip m oteris jį ragina,
kažką kalbėdam a, rankom is glėbia ir glam onėja pečius, paskui staiga
jos nuotaika pasikeičia, akyse švysteli pyktis, ji staigiai sm ogia. Iš pra
d žių ji priešinosi jam gundydam a, o paskui, vėliau - visiškai kitaip,
nes n u tin ka kažkas negera. Jos išplėstos akys rodo tikrą neviltį. Jos
plaštakos stum ia jo rankas, atraitoja švarko rankovę, trum pai subliz
ga siaura m etalinė apyrankės grandis. Spingteli jos laikrodis. M e r
ginos ranka atkrenta delnu į viršų - p en ki blyškūs pirštai ant stalo
tamsumos. Rankos suvirpa, pirštai sutrūkčioja ir nurim sta.
Vyriškis ne iškarto suvokia, kad kažkas negerai. N es akim irkai su
stingsta, paskui suim a jos galvą delnais, sukioja pirm yn atgal, bando
ją pažadinti, paskui galų gale pasijudina. V ie n žiūrėdam as į jo nugarą
beveik jutau jo baim ę. Jis elgėsi lėtai, tarsi apimtas transo. M ė g in d a
mas atgauti protą, nuspręsti, ką daryti, žingsniavo p o kam barį be
tiksliais mažais žingsneliais..
K iekvieną kartą žiūrėdam as pasikartojantį epizodą jaučiausi skir
tingai. Iš pradžių jaučiau įtam pą, nepaprastą, beveik seksualinį jau
d u lį. O kuo toliau, tuo labiau dariausi bešališkesnis, analitiškesnis.
Tarsi būčiau pasišalinęs, atsitraukęs nuo ekrano. O galų gale visas
epizodas tarsi pasidalijo prieš akis, kūnai visiškai prarado žm ogišką
identitetą, tapo abstrakcijom is, kom pozicijos elementais, besikilno
jančiais ir judančiais tamsioje erdvėje.
- M e rg in a pasijuto blogai, - pasakė Teresa.
- Panašu.
- J i - ne auka. Bent jau ne ši.
- G a l ir ne.
Peržiūrėjom e dar kartą, bet jau nesupratau, kodėl vis grįžtam e
prie to paties. G a lų gale paprašiau:
- Ž iū rė k im toliau, Teresa.
Pagal leistuvo skaitiklį žiūrėdavom e epizodą ik i tam tikros vietos,
o paskui atsukdavome atgal. Taig i vieną juostos dalį stebėjome dau
gybę kartų, bet nepasistūm ėjome pirm yn. Beveik iš karto, kai prade-
jom e žiūrėti toliau, atsitiko šis tas ženklaus. Vyras nustojo žingsnia
vęs ir įdėm iai įsižiūrėjo į vieną pusę - tarsi būtų kažką pamatęs arba
kažką išgirdęs.
- K itas vyriškis? - paklausiau.
- Tikriau siai, - ji parodė į ekranus. - Č ia toji juostų vieta, kur
atrodo, kad nedera šešėliai. D ab ar žinom e, kodėl.
- Kažkas buvo ištrintas?
Teresa atsuko juostas. Šoniniam e ekrane matėme vyriškį pasižiū
rin t išėjim o kryp tim i. Iš jo laikysenos aiškiai buvo galim a suprasti,
kad jis kažką pamatė. Bet neatrodė išsigandęs ar kaltas.
Teresa pritraukė. Vyriškis tebebuvo tik siluetas.
- A r gali ką nors įžiūrėti ?
- P rofilį.
- Ir ką m anai?
- Ž iū riu į žandikaulio liniją. Taip. M atai? Žan d ikau lis juda. Jis
kalba.
- K alb a su k itu vyriškiu?
- A rb a pats su savim. B et jis tikrai kažkur žiū ri. O dabar m atai?
Jis tarsi įgauna naujų jėgų.
Vyriškis konferencijų kam baryje pradėjo judėti tikslingai. Prisi
m iniau, kaip trikdė šita dalis, kai stebėjau praeitą naktį policijos būs
tinėje. B et su penkiom is juostom is viskas paaiškėjo. T ik s lia i matėme,
ką jis daro. Vyriškis nuo grindų paėmė kelnaites.
O paskui pasilenkė prie m irusios m erginos ir nusegė jos laikrodį.
- N ie k o sau, - pasakiau, - vyrukas nusegė jos laikrodį.
G alėjau sugalvoti tik vieną priežastį, kodėl: laikrodyje turėjo bū ti
įrašas. Vyras įsidėjo kelnaites ir laikro d į į kišenę ir pasisuko eiti, kai
vaizdas vėl sustingo. Teresa jį sustabdė.
- K as atsitiko? - paklausiau.
J i parodė vieną iš penkių ekranų.
- Č ia , - pasakė.
Ji žiūrėjo į šon in į vaizdą, iš visaapim ančios kameros, rodančios iš
atrijaus m atom ą konferencijų salę. M ačiau m erginos ant stalo siluetą
ir vyrą konferencijų kam bario viduje.

- Taip? Ir?
- Č ia , - rodydam a pakartojo Teresa. - Jie pam iršo ištrin ti šitai.
Ekran o kam pe pam ačiau vaiduoklišką siluetą. Kam pas ir apšvie
timas buvo kaip tik tokie, kad galėtume jj pam atyti. Ten stovėjo vy
riškis.
Trečiasis vyriškis.
Jis buvo paėjėjęs priekin, stovėjo atrijaus viduje ir žiūrėjo j pasita
rim ų salėje stovinu. Ž u d iką . Trečio vyriškio atvaizdas visas atsispin
dėjo stikle, bet labai neryškiai.
- A r gali ką nors padaryti ? A r gali išryškinti ?
- Pam ėginsiu, - pasakė Teresa.
J i pradėjo keisti mastelį. Traukiant artyn, vėl m ačiau suyrantį
vaizdą. J i paryškino, p ad id in o kontrastą. Vaizdas susiruožavo, paskui
prislopo, išsilygino. J i kantriai grįžo, pertvarkė. V is artino, d id in o .
Tas darbas sekino, bet jau beveik galėjome nustatyti asmenybę.
Beveik, bet nepakankam ai.
- Pabandykim e p o kadrą pirm yn, - pasiūlė Teresa.
D ab ar vienas p o k ito peršokinėjo kadrai. V yriškio vaizdas buvo
paeiliu i tai ryškesnis, tai išsklidęs, tai vėl ryškus.
Ir tada, pagaliau, aiškiai pamatėme laukiantį vyrą.
- V eln iai griebtų, - nusikeikiau.
- Ž in o te , kas jis toks?
- Taip , - atsakiau, - čia E d is Sakamura.
Paskui sparčiai judėjom e pirm yn. Be jokių abejonių žinojom e,
kad juostos perdirbtos, o žudiko asmenybė pakeista. Stebėjom e, kaip
tikrasis žudikas išeina iš kam bario ir, apgailestaujančiai žvilgtelėjęs į
m irusią m erginą, nueina lin k išėjimo.
- K a ip jie galėjo vos per kelias valandas pakeisti žudiko veidą? -
stebėjausi.
- Jie turi labai šiuolaikišką žym ėjim o program inę įrangą, - pa
aiškino Teresa. - G erokai pažangesnę už kitas. Japonų program inė
įranga tam pa kur kas geresnė. N etrukus jie ir šioje srityje to li pra
lenks A m eriką, kaip ik i šiol pralenkė kom piuteriais.

- Taig i jie pasitelkė tobulesnę program inę įrangą?
- N e t su geriausia program ine įranga - labai drąsu. O japonai to li
gražu nėra bebaim iai. Taig i tikiuosi, jog šis konkretus darbas nebu
vo toks sudėtingas. Kadangi žudikas didum ą laiko bučiuoja m erginą
arba tū n o šešėlyje, jo veido nem atyti. T o d ė l spėju, kad asmenybės
keitim as - tik atsarginis variantas. Nes jie manė, kad užtenka pakeis
ti tik šią konkrečią vietą... Č ia , kur jis praeina pro veidrodį.
Veidrodyje aiškiai m ačiau E d ž io Sakamuros veidą. Jis ranka per
braukė sieną, pasirodė randas.
- M atai, - tarė Teresa, - jei pakeiti šitą vietą, likusią juostų, iš visų
kam erų, dalį galim a p alikti. Č ia auksinė galim ybė, ir jie ja pasinau
dojo. Štai kaip manau.
Ekranuose E d is Sakamura praėjo p ro veidrodį, į šešėlį. J i atsuko
atgal.
- Pažiūrėkim .
J i išskyrė atspindį veidrodyje ir pam ažu artino veidą, kol jis išskli
do į blokus.
- Štai, - pasakė, - dabar m atai pikselius. M a ta i taisyklingum ą.
Kažkas čia šiek tiek paretušavo. Č ia , ant skruostikaulio, kur p o aki
m is šešėliai. Paprastai dviejų p ilk ų skalių sandūroje turėtų b ū ti tam
tikras netaisyklingum as. O čia lin ija išvalyta. Ji pataisyta. Leisk pa
žiūrėti...
Vaizdas pasisuko šonu.
- Taip . Ir čia.
D a r daugiau blokų. Negalėjau pasakyti, į ką ji žiū ri.
- Kas čia?
- Jo dešinė ranka. T a su randu. M atai, iš pikselių išsidėstym o ga
lim a pasakyti, kad randas pridėtas.
M a ty ti nem ačiau, bet patikėjau jos žodžiu.
- Tu om et kas tikrasis žudikas?
J i papurtė galvą.
- N u statyti bus sunku. Ieškojome atspindžių ir nieko neradom e.
D a r yra paskutinė procedūra, kurios nebandžiau, nes ji yra lengviau
sia iš visų, bet taip pat ir lengviausiai pakeičiam a. R eikia paieškoti
šešėlio elem entų.

- Šešėlio elementų?
- Taip. G alim a pabandyti suintensyvinti vaizdą tamsiose vieto
se - šešėliuose, siluetuose. G a li atsirasti vietų, kur pakaks aplinkos
apšvietim o išgauti atpažįstam ą veidą. G alim e pam ėginti.
Neatrodė, jog ji labai entuziastingai tikėtų perspektyva.
-N e m a n a i, jog pasiseks ?
J i gūžtelėjo.
- N e. Bet vis tiek galim e pabandyti. T a i viskas, kas liko.
- G erai, - pritariau, - pam ėginkim .
J i pradėjo sukti juostą atgal. Ed is Sakamura nužingsniavo pro
veid rod į nugara į konferencijų salę.
- Palauk m inutėlę, - paprašiau, - o kas n u tin ka p o veidrodžio?
Tos dalies nežiūrėjom e.
- A n ksčiau peržiūrėjau. Jis nueina p o perdanga ir keliauja toliau,
ik i laiptų .
- V is tiek pažiūrėkim .
- G erai.
Juosta pasisuko pirm yn. E d is Sakamura sparčiai žingsniavo iš
ėjim o lin k . Praeinant jo veidas švystelėjo veidrodyje. K u o dažniau
žiūrėjau, tuo labiau dirbtin ė m an atrodė ši akim irka. N e tg i susidarė
įspūdis, kad yra kažkoks uždelsim as, trum putė pauzė judesiuose, kad
galėtum e lengviau nustatyti asmenybę.
T a ig i žudikas nužingsniavo į tamsų praėjim ą nem atom ų laiptų,
buvusių kažkur už kam po, lin k . B et siluetas buvo visiškai tamsus,
jo k ių m atom ų detalių.
- N e , - pasakė Teresa, - šią vietą prisim enu. Č ia nieko nėra. Per
tamsu. Kuronbo. Taip, kaip jie mane vadino. Tam si asmenybė.
- M an iau , sakei, kad gali paieškot šešėlio elem entų.
- G a liu , bet ne čia. V is tiek manau, kad ši vieta bus perdaryta. Jie
nuspėjo, kad tirsim e juostos dalis abipus veidrodžio. Jie žinojo, kad
pasitelksim e pikselius ir tikrinsim e kiekvieną kadrą. Taig i šį plotą su
tvarkė rūpestingai. Ir pajuodino šio vyriškio šešėlį.
- G erai, bet net tuom et...
- E i! - staiga šūktelėjo Teresa. - Kas ten buvo?

Vaizdas sustingo.
M ačiau žudiko, einančio lin k baltos sienos su išėjim o ženklu
aukštėliau, kontūrą,.
- A tro d o kaip siluetas.
- Taip , bet kažkas negerai.
J i lėtai atsuko juostą.
Stebėdamas, pasakiau:
- M a č ig a i no ū m i ošete kudasai.
Šią frazę išm okau iš vienos savo kasečių.
Ji tamsoje nusišypsojo.
- Turėčiau padėti jum s m okytis japonų kalbos, leitenante. K la u
sėte, ar ten yra klaida?
- Taip.
- Tas žodis - „tunu“, ne „ūm i“. „Ū m i“ reiškia „vandenynas“.
„Ū m u“ reiškia, kad jūs klausiate „taip“ ar „ne“ dėl ko nors. Ir taip,
tikiu, kad jie suklydo.
Juostos dar atsisuko, žudiko siluetas sugrįžo m ūsų lin k . Iš nuste
b im o ji g ilia i jtraukė oro.
- Štai čia klaida. N egaliu patikėti. A r dabar matote?
- N e, - pasakiau.
J i vėl paleido juostą pirm yn. Stebėjau nueinančio vyriškio siluetą.
- Č ia , ar dabar m atote.
- Apgailestauju, ne.
Ji pradėjo nekantrauti.
- Sutelkite dėmesį. Ž iū rė k it į petį. Stebėkite vyriškio petį. Ste
bėkit, kaip jis kyla ir leidžiasi sulig kiekvienu žingsniu, ritm ingai, ir
paskui staiga... Č ia ! M atėte?
Pam ačiau. G a lų gale.
- Kontūras, atrodo, pašoka. Tam pa didesnis.
- Taip . T ik s lia i. Padidėja. - J i sureguliavo valdym ą. - G eroka i
padidėja, leitenante. Jie bandė susilpninti šuolį į viršų, padaryti jį m a
žiau įtartiną. B et nepakankam ai pasistengė. V is tiek aiškiai m atyti.
- Ir ką tai reiškia?
- T a i reiškia, kad jie arogantiški, - piktai pasakė Teresa.

Negalėjau suprasti, kodėl, taigi paklausiau.
- Taip . D abar tai jau m ane sunervino, - pasakė m ergina. K a i d i
d in o vaizdą, jos ranka sparčiai darbavosi. - D ė l to, kad jie akivaiz
d žiai suklydo. Jie tikėjosi, kad mes niekam tikę. K a d nebūsim įžval
gūs. K a d nebūsim sumanūs. K a d nebūsim japonai.
- Bet...
- O , kaip aš jų nekenčiu. - Vaizdas judėjo, kito. Teresa sutelkė visą
dėm esį į galvos kontūrą. - Z in a i, kas toks Takešita N o b o ru .
- A r koks nors gam intojas ? - bandžiau spėti.
- N e, Takešita buvo m inistras pirm ininkas. Prieš keletą m etų,
lankydamasis karin io jū rų laivyno laive, jis pajuokavo apie ten tar
naujančius am erikiečių jūreivius. Jis pasakė, kad A m e rika dabar to
kia nuskurusi, kad jūsų laivyno vaikinai negali išlip ti į krantą ir pa
sim ėgauti Japonija. V iskas jiem s per daug brangu. Jis sakė, jog varg
šeliai gali tik tupėti savo laivuose ir užkrėsti vienas k itą Ž I V . Geras
juokelis.
- J is taip pasakė?
J i linktelėjo.
- Jei būčiau am erikietis ir kas nors m an taip tėkšteltų, patrauk
čiau savo laivus ir pasakyčiau Japonijai: užsikrušk, pati rūpinkis savo
gynyba. N ežin ojai, kad Takešita taip pasakė?
- N e ...
- Am erikietiškos žinios, - ji papurtė galvą, - kokie niekai.
Buvo įtūžusi, darbavosi sparčiai. Jos pirštai slydo valdym o pu ltu ,
vaizdas šoko atgal, prarado apibrėžtum ą.
- Sūdąs, šūdas.
- N u siram in k, Teresa.
- K ą reiškia nusiram ink? M u m s tuojau pasiseks!
J i išskyrė galvos siluetą, atskyrė, paskui jį sekė, kadras p o kadro.
M ačiau , kaip vaizdas akivaizdžiai didėja.
- M atai, čia yra jungtis, - aiškino Teresa. - Šioje vietoje pakeistas
vaizdas grįžta į p radin į. N u o čia juostoje yra pradinė m edžiaga. Č ia
jau pirm as vyras eina tolyn nuo mūsų.
Siluetas judėjo tolim osios sienos lin k . Teresa jį sekė, kadras po ka
dro. Paskui kontūras pradėjo keisti form ą.

- A , nuostabu. G erai, šito ir tikėjausi...
- K as vyksta?
- J is paskutinį kartą atsigręžia. Paskutinį kartą apžvelgia patalpą.
M a to t ?Jo galva pasisuka. Č ia jo nosis, o dabar nosis vėl dingsta, nes
jis visiškai atsisuka. D ab ar jis žiū ri tiesiai į mus.
Siluetas buvo tirštai juodas.
- M u m s tai ne kažin kiek duoda.
- Stebėkit.
D a r šiek tiek pareguliavusi, Teresa pasakė:
- D etalė yra čia. J i lyg tam si ekspozicija juostoje. D etalė įrašyta.
Bet jos dar neįžiūrim e. Taigi... dabar sustiprinsiu. O dabar ištrauksiu
šešėlio detalę... Štai!
Ir staiga, sukrečiančią akim irką, juodas siluetas tarsi pražydo,
fone esanti siena sušvito baltai, apie galvą susidarė tarsi aureolė.
Tam sus veidas prašviesėjo, ir pirm ą kartą aiškiai ir tiksliai išvydom e
bruožus.
- O i, baltasis, - nusivylusi tarstelėjo Teresa.
- O , D ieve, - pratariau.
- Pažįstat?
- Taip , - pasakiau.
B ru ožai buvo persikreipę nuo įtam pos, viršutinė lūpa persikrei
pusi lyg urzgiant. B et asmenybė buvo neabejotinai akivaizdi.
Žiūrėjau į senatoriaus M o rto n o veidą.
Spoksodam as į sustingusį vaizdą, atsisėdau. G irdėjau įrangos
gausmą. G irdėjau į kibirus kapsintį vandenį kažkur laboratorijos
tamsoje. G irdėjau kažkur šalia alsuojančią Teresą, dūsuojančią kaip
bėgikas, ką tik baigęs distanciją.
Sėdėjau ir tiesiog spoksojau į ekraną. V iskas stojo į savo vietas,
kaip sudedamajame paveikslėlyje, kuris pats susidėliojo prieš m ano
akis.
D žu lija Jang: „ji turi draugužį, kuris daug keliauja. J i visą laiką
važinėja. N iujorkas, Vašingtonas, Sietlas... jiedu susitikinėja. Šerilė
beprotiškai jį įsimylėjusi.“
D ženė T V studijoje: „M orton as tu ri jauną draugužę, varančią j j
iš proto. Verčia jį pavydėti. K ažkokią jauną m ergaitę“.
E d is: „Jai patinka prid aryti rūpesčių. Jai patinka kelti sum aištį“.
D ženė: „Si mergaitė jau kokius šešis mėnesius lankosi vakarėliuo
se su kai kuriais tipais iš V ašingtono“.
E d is: „Ji buvo nesveika. Ji mėgo skausmą“.
D ženė: „M orton as vadovauja Senato Finansų kom itetui. Tam ,
kuriam e buvo svarstomas M icro C o n pardavim as“.
K o lis, apsaugininkas bare: „Jų kišenėse sėdi d id e li vyrukai. Jie
juos nusipirko. D abar jų neįveiksim e“.
Ir Konoras: „Kažkas n ori, kad tyrim as pasibaigtų. Jie n ori, kad
mes liautum ėm ės“.
Ir M orton as: „Taigi jūsų tyrim as o ficialiai baigtas?“
- V eln iai rautų, - nusikeikiau.
- K as jis ? - paklausė Teresa.
- Senatorius.
- O , - ji žiūrėjo į ekraną. - O kodėl jie juo rūpinasi ?
- Vašingtone jis užim a stiprią padėtį. Ir manau, kažkaip susijęs su
kom panijos pardavim u. G a l yra ir k itų priežasčių.
J i linktelėjo.
- A r galim a atspausdinti šį kadrą? - paklausiau.
- N e. N eturim e įrangos sudėtingom s kopijom s. Laboratorija ne
pajėgi jų įsigyti.
- Tu om et ką galim e padaryti ? M a n reiktų ką nors pasiim ti.
- G a liu padaryti p olaroid o nuotrauką, - pasiūlė Teresa. - N e
nuostabu, bet pradžiai visai gerai.
J i ėmė naršyti laboratorijoje, klupinėdam a tamsoje. G a lų gale
atėjo su fotoaparatu. Priėjo arčiau ekrano ir nufotografavo kelis ka
drus.
Stovėdam i žydroje ekranų šviesoje palaukėme, k o l nuotraukos
pasirodė,.
- A č iū , - padėkojau, - už pagalbą.
- N ėra už ką. Ir atsiprašau.

- U ž ką?
- Ž in au , tikėjotės, kad vyras bus japonas.
Suvokiau, jog ji kalba už save. N ie k o neatsakiau. N uotraukos pa
tamsėjo. Jos buvo geros kokybės, vaizdas aiškus. K a i kišau jas j kišenę,
užčiuopiau ten kažką kietą. Išsitraukiau.
- Tu rite japonišką pasą? - nustebo Teresa.
- N e. Jis ne m ano. Jis E d žio , - įsikišau pasą atgal į kišenę. - Tu riu
eiti, - pasakiau, - reikia rasti kapitoną K onorą.
- G erai, - ji vėl nusisuko į ekranus.
- K ą ketin i daryti ? - paklausiau.
- D a r liksiu ir padirbėsiu.
Palikau ją, išėjau pro galines duris ir nuėjau tam siu k orid oriu m i į
lauką. M irksėdam as ryškioje dienos šviesoje nuėjau prie taksofono ir
paskam binau K o n o ru i. Jis buvo autom obilyje.
- K u r jūs? - paklausiau.
Viešbutyje.
- K okiam e viešbutyje?
- „Keturiuose m etų laikuose“, - atsakė K onoras, - senatoriaus
M o rto n o viešbutyje.
- B et ką jūs ten darot? - nustebau. - A r žinot...
- K o h a i, - pertraukė K onoras, - atviros linijos, prisim eni? Išsi-
kviesk taksi ir susitinkam p o dvidešim ties m in u čių prie vienas keturi
trisdešim t Vestvudo bulvare.
- B et kaip...
- D augiau jo k ių klausim ų, - ir padėjo ragelį.
Žiūrėjau į n u ob odų rudą pastatą Vestvudo bulvare. A n t durų
buvo užrašytas num eris - vienas, keturi, trisdešim t. V ien oje pusėje
įsikūręs prancūzų knygynas, kitoje - laikrod žių taisykla.
Priėjau ir pabeldžiau į dvuis. Po num eriu pastebėjau n edidelį žen
klą japoniškais rašmenim is.
N ie k o neįvyko, taigi atidariau duris. A tsidū riau elegantiškame,
nedidukam e sušio bare. Lankytojam s tebuvo keturios kėdės. K o n o
ras ten buvo vienas, sėdėjo tolim am e gale. Pam ojo man.
- Pasisveikink su Imamu. G eriausiu sušio ruošėju visame Lo s A n -
džele. Imajis-san, Sumisu-san.
Virėjas linktelėjo ir nusišypsojo. Jis kažką padėjo ant baro lenty
nos prie m ano kėdės.
- K orė o dodzo, Sumisu-san.
Atsisėdau.
- D om o, Imae-san.
- Vakata.
Žiūrėjau j sušį. K ažkokios rūšies rausvi ikrai su žaliu geltonu kiau
šinio tryn iu ant viršaus. Pagalvojau, kad atrodo atstum iančiai.
Atsisukau į K onorą. Jis pasakė:
- K orė o tabetakoto aru kai?
Papurčiau galvą.
- Atsiprašau. Nebesuprantu.
- D ė l naujos m erginos turėtum p atob u lin ti japonų kalbą.
- K o kio s naujos m erginos?
- M an iau , padėkosi, - pasakė Konoras. - D aviau tau tiek laiko
pabūti dviese.
- T u rit om eny Teresą?
Jis nusišypsojo.
- T ik iu o s i, visko nepabloginai, kohai. Spėju, kažkada taip nutiko.
Nesvarbu, klausiau, ar žinai, kas čia? - jis parodė į sušį.
- N e , nežinau.
- Putpelės kiaušinis ir lašišos ikrai, - paaiškino. - Puikus baltym ų
šaltinis. Energijos. Tau pravers.
- A r tu riu valgyti ? - paklausiau.
- Pasistiprinkit dėl savo draugės, - pasakė Imajis ir nusijuokė.
G re ita i kažką pasakė K o n o ru i japoniškai.
K onoras atsakė, ir abu garsiai nusikvatojo.
- Kas čia juokinga? - paklausiau. Bet norėjau pakeisti temą, todėl
suvalgiau vieną sušį. Jei nekreipi dėm esio į gleivėtum ą, jis tikrai buvo
puikus.
- Skanu? - paklausė Imajis.
- Labai, - atsakiau. Suvalgiau antrą ir atsisukau į K on orą. - Ž i
not, ką radom tose juostose? N eįtikėtin a.

K onoras iškėlė rankas.
- Prašau. Iš japonų tau reikėtų pasim okyti atsipalaiduoti. Viskas
savo laiku. Oaiso onegai šimasu.
- H a i, Konor-san.
Sušio meistras ištiesė sąskaitą, K onoras atsiskaitė. Jis nusilenkė, ir
jie dar paskubom is parsim etė japoniškai.
- Išeinam? - paklausiau.
- Taip , - pasakė Konoras. - A š jau pavalgiau, o tu, drauguži, nie
kaip negali vėluoti.
- K od ėl?
- D ė l savo buvusios žm onos, prisim eni? G a l geriau važiuojam į
tavo butą su ja susitikti.
V ėl vairavau. K onoras žiūrėjo pro langą.
- K a ip sužinojot, kad tai M orton as?
- N ežinojau, - paprieštaravo Konoras, - bent jau ik i šio ryto. Bet
jau praeitą naktį m an buvo aišku, kad juostos perdarytos.
Pagalvojau, kiek pastangų m udu su Teresa įdėjom e, kaitaliodam i
mastelį, visaip m an ip u liu od am i ir tyrinėdam i vaizdą.
- N o rite pasakyti, kad vos užm ėtėte akį į juostą ir jau žinojote ?
- Taip.
- K a ip tai?
- Yra viena šiurkšti klaida. P risim in k, kai vakarėlyje susipažino
me su Ed žiu ? Jam ant rankos buvo randas.
- Taip . Panašus į seną nudegim ą.
- A n t kurios rankos randas buvo?
- A n t kurios rankos? - suraukiau kaktą. Pergalvojau susitikim ą.
Edis naktį kaktusų sodelyje, rūko, nuspriegia nuorūką. Ed is pasisu
ka, juda nervingai. La ik o cigaretes. Randas buvo ant... - ant kairės
rankos, - prisim iniau.
- Teisingai, - pritarė K onoras.
- B et randas pasirodo ir juostoje, - pasakiau, - kai jis eina pro
veidrodį, aiškiai jį m atom e. Jo ranka akim irką paliečia sieną...
N u tilau .
Juostoje vyriškis sieną paliečia dešine ranka.
-Jė za u , - pasakiau.
- Taip , - patvirtin o Konoras. - Japonai suklydo. G a l susimaišė,
kur vaizdas, o kur atspindys. B et įsivaizduoju, jog darbavosi pasku
bom is ir negalėjo tiksliai prisim in ti, ant kurios E d ž io rankos yra ran
das, tad tiesiog jį pridėjo. T o k ių klaidų pasitaiko.
- Taig i praeitą naktį pamatėte randą ne ant tos rankos...
- Taip . Ir iš karto supratau, kad juostos pakeistos, - paaiškino
K onoras. - Turėjau pasirūpinti, kad ryte juostas patikrintum , taigi
pasiunčiau tave į krim inalistikos poskyrį sužinoti reikalingas pavar
des ir vietas. O paskui nuėjau nam o num igti.
- B et leid ot suim ti E d į. K od ėl? Ju k žinojote, kad Ed is - ne žu d i
kas.
- K artais tu ri leisti viskam tekėti sava vaga, - atsakė Konoras. -
Buvo aišku: iš m ūsų tikim asi, kad galvosim , jog m erginos žudikas
Edis. Taig i: tegul taip ir būna.
- B et žuvo nekaltas žm ogus, - tariau.
- N epavadinčiau E d ž io nekaltu, - paprieštaravo K onoras. - Ed is
lind ėjo mėšle ik i kaklo.
- O senatorius M orton as? K a ip supratot, kad ten buvo M o rto -
nas?
- Nesupratau, kol jis m ūsų šiandien nepakvietė į tą nedidelį susi-
tikim uką. M orton as pats išsidavė.
- K a ip ?
- M eilikavo, viską glaistė. O pagalvok, ką iš tikrųjų kalbėjo, - aiš
k in o Konoras. - Tarp visų paistalų įterpęs, tris kartus lyg tarp kitko
paklausė, ar tyrim as baigtas. Paklausė, ar nužudym as tu ri ką nors
bendra su M icro C o n pardavim u. K a i pagalvoji, tie klausim ai gana
asmeniški.
- K od ėl? Jis tu ri ryšių. Ponas H anada. K it i žmonės. Pats m ums
sakė.
- N e , - purtydam as galvą paprieštaravo K onoras. - Jei išmesime
visus paistalus, jo m in čių seka bus m aždaug tokia: ar tyrim as baig

tas ? A r galite jį susieti su M icro C o n ? Nes ketinu pakeisti savo poziciją
dėl M icro C o n pardavim o.
- G erai...
- Bet jis taip ir nepaaiškino esmės: kodėl ketina pakeisti p o žiū rį
dėl M icro C o n pardavim o ?
- Pasakė, - paprieštaravau. - N iekas neparemia, niekam nerūpi.
K onoras padavė m an kopiją. Dirstelėjau: laikraščio puslapis. G rą
žindam as pasakiau:
- Vairuoju, papasakokit.
- Č ia senatoriaus M o rto n o in terviu The Washington Post. Jis pa
kartoja savo p o žiū rį dėl M icro C o n . Pardavimas prieštarauja naciona
lin io saugum o interesams ir Am erikos konkurencingum ui. P le ple
ple. A rd o m ūsų technologinę bazę, m ūsų ateitį parduoda japonams.
P le ple ple. Toks buvo žmogaus požiūris ketvirtadienio rytą. K e tv ir
tadienio vakarą jis apsilanko vakarėlyje K aliforn ijoje. Penktadienio
rytą jo požiūris į M icro C o n pasikeičia. Jam visai priim tinas pardavi
mas. D ab ar tu m an pasakyk, kodėl.
-Jė za u , - pasakiau, - ką mes dabar darysim?
Nes tokia ir yra buvim o p o licin in k u esmė. D id u m ą laiko jautiesi
gana gerai. B et tam tikrais m om entais, tai, kad tu esi tiesiog faras,
atsigręžia prieš tave. Tiesa ta, kad kartais pjauni šaką, ant kurios pats
sėdi. N e tu ri jo k io noro susirem ti su tam tikrais žm onėm is, tam tik
rom is jėgom is. Pasidaro keblu. Išsprūsta iš kontrolės. Pats tu ri pasi
rū p in ti savo subine.
- K ą darysim ? - pakartojau.
- V iskam savo laikas, - tarė Konoras. - A r čia tavo namas?
Prie gatvės buvo išrikiu oti T V autobusiukai. Stovėjo keletas se
danų su ženkleliu „Spauda“ p o stiklais. Prie paradinių laiptinės durų
ir gatvėje grūdosi tuntas reporterių. Tarp jų m ačiau Žebenkštį V il
helm ą, prisišliejusį prie autom obilio. Buvusios žm onos niekur nepa
stebėjau.
- V ažiuok toliau, kokai, - paliepė Konoras, - važiuok ik i kvartalo
pabaigos ir pasuk į dešinę.

- K od ėl?
- N eseniai leidau sau paskam binti į apygardos prokuroro kabine
tą. Suorganizavau susitikim ą su tavo žm ona parke tolėliau.
- T ik ra i?
- Pam aniau, kad taip visiems bus geriau.
Pasukau už kam po. H e m p to n o parkas buvo greta pradinės m oky
klos. Šiom is popietės valandom is vaikai lakstė lauke, žaidė beisbolą.
Lėtai važiavau gatve, ieškodamas, kur sustoti. Pravažiavau sedaną su
viduje sėdinčiais dviem žm onėm is. K eleivio sėdynėje cigaretę rūkė
vyriškis. M oteris prie vairo, bilsnojanti pirštais j prietaisų skydelį,
buvo Lorena.
Pastačiau autom obilį.
- Palauksiu čia, - pasakė Konoras. - Sėkmės.
J i visuom et mėgo pastelines spalvas. Lorena vilkėjo sm ėlio spal
vos kostium ėlį ir krem inę šilko palaidinę. Šviesius plaukus susišuka
vusi atgal. Jok ių papuošalų. Seksualu ir dalykiška tuo pat m etu - jos
ypatingas talentas.
Stebėdam i, kaip vaikai žaidžia beisbolą, šaligatviu nuėjom e į par
ko pakraštį. N ė vienas nieko nesakėme. Su ja atvažiavęs vyriškis laukė
autom obilyje. U ž kvartalo matėme m ano butą apgulusius reporte
rius.
Loren a stebėdama juos pasakė:
- Jėzau Kristau, Piteri, negaliu patikėti, tikrai negaliu patikėti.
Lab ai blogai pasielgta. Labai nejautru m ano atžvilgiu.
- K as jiem s pasakė ? - paklausiau.
- N e aš.
- Kažkas pasakė. Kažkas turėjo pasakyti, kad susitinkam e ketvir
tą valandą.
- G erai, tai ne aš.
- T ie sio g atsitiktinai atvykai p u ik iai nusigrim avusi?
- Rytą buvau teisme.
- Supratau. Puiku.
- U žsikišk, Piteri.
- Pasakiau, puiku.
- Suknistas faras.
J i apsisuko ir grįžom e tuo pačiu keliu, kuriu o atėjome. Tolom e
nuo žurnalistų.
Ji atsiduso.
- Klausyk, - pasakė, - pasistenkim e viską aptarti civilizuotai.
- Sutinku.
- Nesuprantu, kaip įsivėlei į visą tą mėšlą, Piteri. Apgailestauju,
bet turėsi atsisakyti globos. N egaliu leisti, kad m ano dukra augtų
įtartinoje aplinkoje. N egaliu to leisti. T u riu galvoti apie savo padėtį.
A p ie savo reputaciją tarnyboje.
Lorena visada pasinerdavo į vaidm enį.
- K o d ė l gi įtartinom is aplinkybėm is?
- K od ėl? K altin im as vaiko tvirkin im u ypač sunkus, Piteri.
- N ebuvo jo k io vaiko tvirkin im o.
- Į ankstesnius kaltinim us reikia atsižvelgti.
- T u viską žin ai apie tuos kaltinim us, - pasakiau, - buvai už m a
nęs ištekėjusi. V isk ą apie tai žinai.
Ji užsispyrusi pakartojo:
- M iše lę reikia ištirti.
- G erai. Tyrim as bus neigiamas.
- Šiu o atveju m an visai nerūpi, ką parodys tyrim as. Viskas gero
kai sudėtingiau, Piteri. K e tin u gauti globą. Vardan ramybės.
- T ik nepradėk, dėl D ie v o meilės.
- K o d ėl, Piteri?
- T u nežinai, ką reiškia auginti kūd ikį. Jis atims per daug tavo
karjeros laiko.
- N e tu riu pasirinkim o, Piteri. N epalikai m an pasirinkim o, - ji
kalbėjo tarsi nepaliaujam ai kentėtų. K ankinystė visą laiką buvo jos
stiprioji pusė.
- Lorena, - pasakiau, - p u ik iai žinai, kad ankstesni kaltin im ai -
melas. T u užvedei viską tik todėl, kad paskam bino Vilhelm as.
- J is skam bino ne m an. Jis skam bino apygardos prokuroro padė
jėjui. Jis skam bino m ano bosui.

- Lorena.
- Apgailestauju, Piteri, bet tu pats įsitraukei.
- Lorena.
- A š nejuokauju.
- Lorena, tai labai pavojinga.
J i atžagariai nusijuokė.
- M a n sakai? M an ai, nežinau, kaip tai pavojinga, Piteri? G a liu
lik ti kvailės vietoje.
- K ą čia kalbi?
- A p ie ką, tu sau m anai, aš kalbu, tu, kalės vaike? - įtūžusi rėžė
buvusioji. - K a lb u apie Las Vegasą.
Tylėjau. V isiškai nesupratau, kur lin k ji suka.
- Klausyk, - tarė, - kiek kartų buvai Las Vegase?
- T ik kartą.
- Ir tą vienintelį kartą gerokai išlošei ?
- Lorena, tu viską apie tai žinai...
- Taip , žinau. G erai žinau. O kaip dėl laiko sutapim o: tavo k e lio
nės į Las Vegasą ir kaltin im o vaiko tvirkinim u? Savaitės skirtumas?
D vie jų savaičių?
T a ig i štai kas. J i baim inosi, kad kas nors susies šiuos du dalykus ir
kažkaip viską atseks. Ir ji bus įpainiota.
- Turėjai dar kartą nuvažiuoti, pernai.
- Buvau užsiėmęs.
- J e i prisim eni, Piteri, liepiau tau važiu oti kas m etai, kokius porą
m etelių. Sukurti pastovum o įspūdį.
- Buvau užsiėmęs. Turėjau auginti kūd ikį.
- N a , - ji papurtė galvą, - dabar viskas štai kaip susiklostė.
- O kokia problem a? - paklausiau. - N ie k a ip nesuprantu.
Štai tada ji tikrai pašėlo.
- N ie k o nesupranti? Jie ja u suprato. Jie jau žino, Piteri, esu tikra,
jie jau pasikalbėjo su M artinezais ar Hernandesais, ar kuo ten pavar
de ta pora.
- Bet jie negali tikrai...
- D ė l D ie v o meilės. K a ip tu m anai, kaip kas nors gauna ryšių pa
reigūno japonams darbą, P iteri ?

Suraukiau kaktą, m ėginau prisim in ti. Viskas vyko daugiau nei
prieš metus.
- Departam entas gavo paskyrim ą. Buvo pateiktas kandidatų są
rašas...
- Taip , o paskui?
Dvejojau. Tiesa ta, kad nebuvau tikras, kas vyko adm inistracijoje.
T iesio g padaviau pareiškim ą dėl darbo ir viską pam iršau, kol buvo
paskelbta. Tom is dienom is buvau užsiėmęs. Darbas visuom eninių
ryšių skyriuje tikrai beprotiškas.
- Papasakosiu tau, kas būna, - prareiškė Lorena, - specialiųjų
tarnybų viršininkas departam entui pateikia galu tin į nutarim ą dėl
konkretaus kandidato pasitaręs su azijiečių bendruomenės nariais.
- N a , tikriausiai tai tiesa, bet nematau...
- A r žinai, kiek laiko A zijo s bendruom enė peržiūrinėja k an d i
datų sąrašą? Tris mėnesius, Piteri. T a i pakankam ai ilgai, kad apie
žm ogų iš to sąrašo sužinotum viską. Viską. Jie žin o viską, pradedant
tavo m arškinių d ydžiu baigiant tavo finansine padėtim . Ir, patikėk
m anim i, žin o apie kaltin im ą vaiko tvirkinim u . Ir apie kelionę j Las
Vegasą. Ir gali tuos dalykus susieti. B et kas gali tai susieti.
N orėjau protestuoti, bet prisim iniau, ką ankstėliau tądien sakė
Ronas: dabar jie seka visus perduodam us signalus.
- Taig i ketin i stovėti čia ir aiškinti, kad nežinai, kaip viskas vei
kia? - p ik tin osi Lorena. - K a d nekreipei dėm esio j procesą? V ie š
patie, Piteri, liaukis. Ju k supranti, kodėl susigundei ryšių pareigūno
darbu: norėjai p in ig ų . K a ip ir visi k iti, kurie tu ri reikalų su japonais.
Ju k žinai, kaip jie tvarko reikalus. Kiekvienas kažką gauna. T u kažką
gauni, kažką gauna departamentas, kažką gauna viršininkas. O m ai
nais jie pasistveria būtent tą žm ogų, kurio ir n o ri kaip ryšių pareigū
no. Ž in o , kad su tavim susitvarkys. O dabar tu ri susitvarkyti dar ir
su m anim i. Ir viskas todėl, kad tu, p o paraliais, pernai nenuvažiavai j
Las Vegasą nuoseklum o vaizdui sudaryti, kaip buvau tau sakius.
- Taig i dabar galvoji, kad privalai gauti M išelės globą?
Ji atsiduso.
- Šiuo m etu mes tik atliekam e savo vaidm enis.

J i dirstelėjo j laikrodį, pažiūrėjo į reporterius. M ačiau , kad nekan
trauja įsilieti, susitikti su spauda ir pasakyti kalbą, kurią jau pasiruo
šė. Lorena visada turėjo stiprų dram os jausmą.
- A r esi tikra dėl savo vaidm ens, Lorena? Nes čia per kitas kelias
valandas užvirs tikras pragaras. G a l nenori įsitraukti.
- A š jau įsitraukusi.
- N e, - ištraukiau iš kišenės polaroidą ir jai parodžiau.
- K as čia?
- Kadras iš N akam oto apsaugos juostų, nufilm uotas praeitą naktį.
Šerilės O s tin nužudym o m etu.
J i susiraukusi žiūrėjo į nuotrauką.
-Ju o k a u ji?
-N e .
- U žsuksiviską?
- Privalau.
- K e tin i areštuoti senatorių M o rto n ą . T u išsikraustei iš savo var
gano proto.
- G a li būti.
- Tau galas, Piteri.
- G a li būti.
- Jie užkas tave taip greitai ir taip g iliai, kad niekas nė su žib u riu
neras.
- G a li būti.
- N egali šitaip elgtis. Ž in a i, kad negali. G a lų gale pakenksi M i-
šelei.
N ie k o neatsakiau. K iekvieną akim irką jaučiau, kaip vis labiau jos
nemėgstu. Ein a n t smailūs buvusiosios k u ln iu ka i kaukšėjo į šaliga-
tvį.
- Piteri, jei ir toliau būsi toks užsispyręs ir neapgalvotai elgsiesi,
nieko negalėsiu padaryti. K a ip tavo draugė, patariu nieko nesiim ti.
B et jei užsispirsi, niekuo negalėsiu padėti.
Neatsakiau. Laukiau ir ją stebėjau. Ryškioje saulės šviesoje m a
čiau, kad Lorenos veide atsirado raukšlių. M ačiau tamsias jos plaukų
šaknis. Lū p d ažio ruoželį ant dantų. J i nusiėmė saulės akinius ir dirs

telėjo į mane, o akys lakstė. Paskui apsisuko ir pažvelgė j žurnalistus.
Patapšnojo saulės akiniais sau j delną
- Jeigu tikrai viskas taip pasisuko, Piteri, pagalvojau, gal geriau
dienelę kitą susilaikysiu ir pažiūrėsiu, kaip klostosi įvykiai.
- Puiku.
- Suprask: savo interesų neapleidžiu, Piteri.
- Suprantu.
- Bet nem anau, kad M išelės globos klausimas tu ri būti p ainioja
mas dar su kažkuo, visiškai priešingu.
- Ž in o m a, ne.
Ji vėl užsidėjo akinius.
- M a n tavęs gaila, Piteri. T ik ra i gaila. V ie n u m etu departamente
turėjai daug žadančią ateitį. Ž in au , jog buvai m inim as kaip galimas
viršinin ko pavaduotojas. B et jeigu šitaip elgsiesi, niekas tavęs neiš
gelbės.
Nusišypsojau.
- K ą gi.
- A r tu ri ką nors, išskyrus fotografijas ?
- N ežinau, ar galiu atskleisti tau tiek daug detalių.
- Nes, jei tavo įkalčiai - tik nuotraukos, Piteri, bylai jų nepakaks.
Apygardos prokuroro jos nepaveiks. N uotraukos jau nebegalioja
kaip įkalčiai. Jas taip lengva suklastoti. Teismas tai žino. Jei viskas, ką
turite - nusikaltim ą darančio vyruko nuotraukos, tai nesuveiks.
- Pam atysim .
- Piteri, - tarė Lorena, - viską prarasi. Savo darbą, karjerą, vai
ką - viską. Prabusk. N edaryk šito.
J i nužingsniavo lin k autom obilio. Ėjau greta. N ie k o nekalbėjo
me. Laukiau, k o l ji pasiteiraus, kaip jaučiasi M išelė, bet ji nepaklausė.
N ie k o keista. J i turėjo galvoti apie kitką. G a lų gale priėjom e jos auto
m o b ilį, ji nužingsniavo prie vairuotojo durelių.
- Lorena.
J i pažiūrėjo į mane pro autom obilio viršų.
- Elkim ės tinkam ai kitas dvidešim t keturias valandas, gerai ? J o
kių gerai apgalvotų skam bučių - niekam .

- N esijaudink, - nuram ino buvusioji. - N ie k o negirdėjau. Jei
atvirai, norėčiau b ū ti niekada negirdėjusi apie tave.
J i įsėdo į autom obilį ir nuvažiavo. Stebėdamas tolstantį autom o
b ilį jaučiau, kaip virpa pečiai, kaip dingsta įtam pa. Pavyko, padariau
tai, ką ir ketinau - atkalbėjau ją, bent jau kuriam laikui. Ir dar dau
giau. K a i kas pradingo visiems laikams.
M u d u su K o n o ru , vengdam i žiniasklaidos, kopėm e į m ano butą
atsarginiais laiptais. Pasakojau jam, kaip viskas klostėsi. Jis truktelėjo
pečiais.
- A r tau tai buvo staigmena? K a ip parenkam i ryšių pareigūnai?
- Taip . K o gera, niekuom et nekreipiau dėmesio.
Jis linktelėjo.
- T a ip viskas ir vyksta. Japonai labai patyrusiai pasirūpina vadi
namąja paskata. Iš pradžių departam ente kildavo dvejonių, kad pa
šaliniam s pranešama apie kandidatus. B et japonai pasakė norį, kad
su jais paprasčiausiai būtų pasitarta. Jų rekom endacijos nebūsiančios
privalom os. Ir pastebėjo, kad suprantam a, jog jie n o ri turėti įtaką pa
sirenkant ryšių pareigūną.
- A ha...
- Pakui, norėdam i parodyti, kad jie teisingi, pasiūlo įnašą para
mos pareigūnam s fo n d u i - viso departam ento labui.
- K ie k ?
- M an au , pusę m ilijon o. O šefą pakviečia į Tokiją papasakoti apie
k rim in a lin ių p rotokolų sistemas. Trijų savaičių kelionė. Savaitės su
stojim as Havajuose. Viskas pirm os klasės. Ir daug viešum o, kurį šefas
taip mėgsta.
Pasiekėme antro aukšto aikštelę. K opėm e į trečią.
- Taigi, - kalbėjo K onoras, - tuo m etu viskas jau baigta ir depar
tam entui tikrai sunku ig n oruoti azijiečių bendruom enės rekom en
dacijas. Per daug pastatyta ant kortos.
-Ja u č iu , kad atsistatydinsiu, - pasakiau.
- V isada yra pasirinkim as, - tarė kapitonas. - Nesvarbu, ju k įkal
bėjai žm oną palaukti ?

- Buvusią žm oną. J i tu ri priežastį. Lorena yra p u ik iai prisitaikęs
p o litin is gyvulys. Bet turėjau jai pasakyti, kas žudikas.
- N edaug ką jai pavyks padaryti per kitas porą valandų.
- Bet kaip dėl tų nuotraukų? - paklausiau. - J i sakė, jos bus ne
tinkam os teisme. T ą patą m inėjo ir Sandersas: fotografijų kaip įk al
čių era pasibaigė. A r turim e k okių k itų įkalčių?
- D irb u ta linkm e, - tarė K onoras. - M anau, viskas bus gerai.
- K aip ?
Atėjom e prie atsarginio įėjim o į m ano butą. A trakinau duris,
įžengėme į tuščią virtuvę. K o rid o riu m i nuėjau į p riek in į korid orių .
Bute buvo tylu. Svetainės durys uždarytos. Bet jautėsi stiprus cigare
tės dūm o kvapas.
Eleinė, m ano nam ų šeim ininkė stovėjo koridoriuje ir pro langą
žiūrėjo į apačioje susirinkusius reporterius. Išgirdusi mus, atsisuko.
A trod ė išsigandusi.
- A r M išelė čia? - paklausiau.
-T a ip .
- K u r ji?
- Ž a id žia svetainėje.
- N o riu ją pam atyti.
- Leitenante, pirm a kai ką norėčiau jum s pasakyti, - pasakė E le i
nė.
- Nesvarbu, - atsakė Konoras, - mes jau žinom .
A tid ariau duris į svetainę ir patyriau didžiausią sukrėtim ą savo
gyvenim e.
D žonas M orton as sėdėjo grim o kėdėje televizijos studijoje su už
apykaklės užkišta servetėle, o grim uotoja pudravo kaktą. Stovėda
mas greta, padėjėjas Vudsonas pasakojo:
- Štai kaip jie siūlo viską sutvarkyti.
Ir padavė M o rto n u i faksą.

- Pagrindinė m intis ta, - kalbėjo Vudsonas, - kad užsienio inves
ticijos pagyvina A m eriką. N u o užsienio kapitalo įplaukų šalis tam pa
stipresnė. A m erika turi daug ko išm okti iš japonų.
- B et mes nesim okom e, - n iū riai tarstelėjo M orton as.
- N a , galim a ginčytis, - pasakė Vudsonas. - T o k ia pozicija per
spektyvi, ir kaip pam atysit, M ardžorė užaštrino viską taip, kad ne
atrodo, jog jūs keičiat p ožiū rį, o tik patobulinat ankstesnį. M anau,
pračiuošite. N eturėtų k ilti klausim ų.
- A r išvis bus užduodam i klausim ai ?
- M anau. Pasakiau reporteriams, kad esate pasiruošęs aptarti
savo p o žiū rio į M icro C o n pasikeitim ą. K a d jūs dabar pritariate par
davim ui.
- K u ris to paklaus?
- T ikriau siai Frankas Pyrsas iš Times.
- Tada viskas gerai, - linktelėjo M ortonas.
- Taip . įvadinis verslo kursas. Turėtų b ū ti gerai. G a lite pakalbėti
apie laisvą rinką, teisingą prekybą. N a cio n a lin io saugumo klausim o
stoką šiame pardavim e. V isa tai.
G rim u o to ja baigė, M orton as atsistojo iš kėdės.
- Senatoriau, atsiprašau, kad trukdau, bet gal galėčiau gauti jūsų
autografą?
- Ž in o m a, - tarė M orton as.
- Č ia m ano sūnui.
- Ž in om a.
- D žo n ai, jei norite pam atyti, turim e grubią reklam os apybraižą.
Lab ai grubią, bet gal norėsit pakom entuoti. Paleisiu gretim am kam
bary.
- K ie k dar tu riu laiko?
- Iki eterio - devynios m inutės.
- Puiku.
Jis pajudėjo durų lin k ir pamatė mus.
- Labas vakaras, ponai, - pasisveikino. - K am jum s manęs p ri
reikė?
- T ik persim esti keliais žodžiais, senatoriau, - pasakė Konoras.

- T u riu peržvelgti juostą, - pasakė M orton as, - tada galėsime pa
sikalbėti. B et turėsime tik kokias porą m inučių...
- Užteks, - p atikino Konoras.
Nusekėme paskui senatorių j gretim ą patalpą, iš kurios buvo ma
tyti apačioje esanti studija. Ten, sm ėlio spalvos „ Į D O M I O S A S M E
N Y B Ė S “ studijoje, reporteriai kuitėsi savo užrašuose ir tik rin o m i
krofonus. M o rto n as atsisėdo priešais televizorių, o Vudsonas paleido
kasetę.
Žiūrėjom e anksčiau tą dieną film uotą reklamą. K ad ro viršuje
bėgo laikas. Pradžia - senatorius M orton as, ryžtingai žengiantis per
golfo aikštę.
Pagrindinė m intis buvo ta, kad A m e rika prarado savo konkuren
cingum ą ir turim e jį susigrąžinti.
- Laikas visiems susiburti draugėn, - ekrane kalbėjo M orton as, -
visiems nuo p o litik ų Vašingtone ik i verslo lyderių ir darbininkų, ik i
m okytojų ir vaikų, visų mūsų, sėdinčių namuose. V is i privalom e la i
ku apm okėti sąskaitas ir sum ažinti biudžeto deficitą. Turim e p ad i
d in ti taupym ą. Pagerinti savo kelius ir švietim ą. M u m s reikia vyriau
sybinės energijos taupym o politikos - m ūsų aplinkai, m ūsų vaikų
plaučiam s ir m ūsų visuotiniam konkurentiškum ui.
Kam era artėjo prie senatoriaus veido baigiam osiom s pastaboms.
- K a i kas sako, kad įžengiam e į naują pasaulinio verslo erą, - kal
bėjo senatorius. - Sako, kad nebesvarbu, kur kom panija įsikūrusi ir
kur pagam intas daiktas. K a d nacionalinės ekonom ikos idėja pasenu
si ir nebegalioja. Tiem s žm onėm s atsakau: Japonija taip negalvoja.
V okietija taip negalvoja. Sėkm ingiausios pasaulio šalys šiom is die
nom is vykdo griežtą nacionalinę energijos saugojimo, im porto k o n
trolės, eksporto skatinim o p o litik ą. Jie puoselėja savo pram onę, gina
ją nuo nesąžiningų užsienio konkurentų. Verslas ir vyriausybė dirba
ranka rankon, rūpinasi savo žm onėm is ir jų darbo vietom is. Tos šalys
elgiasi geriau už A m eriką, nes jų ekonom ikos atspindi tikrą pasaulį.
Jų p olitikos veikia. M ūsiškė - ne. Gyvenam e to li gražu ne idealiam e
pasaulyje, ir, kol to nebus, A m e rikai verčiau susidurti su tiesa akis

j akį. G eriau susikurkim e savo praktišką ekon om in į nacionalizm ą.
G eriau pasirūpinkim e am erikiečiais, nes niekas kitas nepasirūpins.
- N o riu aiškiai pasakyti: pram on in iai Japonijos ir Vokietijos
gigantai nėra m ūsų problem ų priežastis. Tos šalys su nauja tikrove
meta iššūkį A m erikai, ir m ūsų užduotis - stoti prieš tą tikrovę akis
į akį ir sutikti m um s iškeltus ekonom inius iššūkius. Jei taip padary
sime, m ūsų d id žiu lė šalis įžengs į nem atytos gerovės erą. Bet jeigu
tęsime kaip dabar, taukšim e pasenusias banalybes apie laisvos rinkos
ekonom iką, m ūsų lauks negandos. Pasirinkim as - mūsų. Prisidėkite
prie manęs, pasirinkite susitikti su nauja tikrove ir susikurkim e geres
nę ekonom inę ateitį A m erikos žmonėms.
Ekranas užtem o.
M orton as atsilošė.
- K ada pasirodys ?
- Pradėsime p o devynių savaičių. Bandym as pasirodys Č ikagoje
ir T v in Sityje, susijusios tikslinės grupės, paskui pataisym ai, o n acio
nalinis pasirodym as - lippą.
- G erokai p o M icro C on ...
- O , taip.
- G erai, puiku. Tęskit.
Vudsonas paėmė juostą ir išėjo iš kam bario. M orton as atsisuko į
mus.
- N a? K u o galėčiau jum s padėti?
K onoras palaukė, k ol durys užsidarys. Paskui tarė:
- Senatoriau, papasakokite m ums apie Šerilę O stin .
Stojo tyla. M orton as žvilgčiojo tai į vieną, tai į kitą. V eidu perbė
go sutrikim as.
- Šerilę O stin?
- Taip , senatoriau.
- N esu tikras, kad žinau...
- Ž in o te , senatoriau, - neleido pabaigti Konoras. Jis padavė M o r-
to n u i laikrodį. M oterišką auksinį Rolex.
- K u r jį gavote? - paklausė M orton as. D abar jo balsas tapo že
mas, ledinis.
Į duris pabeldė m oteris.
- Šešios m inutės, senatoriau, - ir uždarė duris.
- K u r gavote? - pakartojo M orton as.
- A rg i nežinote? - nepasimetė K onoras. - N e t nepažiūrėjote į
nugarėlę, į graviruotę.
- K u r jū s jį gavote?
- Senatoriau, norėtum e pasikalbėti apie m erginą.
K onoras iš kišenės išsitraukė skaidrų paketą ir padėjo ant stalo
greta M o rto n o . Pakete gulėjo juodos m oteriškos kelnaitės.
- N e tu riu ką jum s pasakyti, ponai, - tarė M orton as. - V isiškai
nieko.
K onoras iš kišenės išsitraukė vaizdo juostą ir padėjo prie senato
riaus.
- Ši juosta - vienos iš pen kių skirtingų kam erų, kurios įrašė in
cidentą keturiasdešim t šeštam aukšte. Juosta perdirbta, bet vis dar
įm anom a išgauti vaizdą, kuriam e m atyti, kas toks buvo su Šerile O s-
tin.
- N e tu riu ką pasakyti, - pakartojo M orton as. - Juostos gali bū ti
sum ontuotos ir perdirbtos, paskui dar kartą perdirbtos. T a i nieko
nereiškia, čia vien tik nepagrįsti ir m elagingi kaltinim ai.
- Apgailestauju, senatoriau, - pasakė Konoras.
M orton as atsistojo ir pradėjo žingsniuoti.
- N o riu pabrėžti, jums, ponai, jūsų m etam ų kaltin im ų rim tum ą.
Juostos gali b ū ti perdirbtos. Ši konkreti juosta priklausė japonų ben
drovei, kuri, galim a ginčytis, norėtų m ane pažaboti. K ą jie norėtų ar
nenorėtų parodyti, užtikrin u jus, neatlaikys kruopštaus nagrinėjim o.
V isuom enė aiškiai pamatys, kad čia tik bandym as apjuodinti vardą
vieno tų am erikiečių, drįstančių pasisakyti prieš japonų grėsmę. O
tiek, kiek aš susijęs, judu abu esate pėstininkai užsienio jėgų rankose.
Judu nesuprantate savo veiksm ų pasekm ių. Keliate pavojingus k a lti
nim us be įrodym ų. N etu rite liud ytojų niekam , kas tariam ai atsitiko.
Tiesą sakant, netgi pasakyčiau...
- Senatoriau, - m andagiai, bet prim ygtinai nutraukė jį K o n o
ras, - prieš tęsdamas, prieš pasakydamas dar ką nors, ko paskui galite

gailėtis, gal pažiūrėtum ėte žem yn, j studiją. Ten yra kai kas, ką turė
tum ėte pam atyti.
- K o k ia prasmė?
- T ie sio g pažiūrėkit, senatoriau. Jei galite.
P iktai prunkštelėjęs, M orton as nužingsniavo prie lango ir pa
žiūrėjo j studiją. Pasižiūrėjau ir aš. M ačiau kėdėse besisukinėjančius
reporterius, besijuokiančius ir pokštaujančius tarpusavy, belaukian
čius, kol galės pradėti. M ačiau kaklaraištį besitaisantį ir m ikrofoną
besisegantį laidos vedėją. M ačiau darbininką, valantį blizgantį žen
klą su užrašu; „ Į D O M I A S M E N Y B Ė “. O kam pe, ten, kur jam ir
buvo paliepta stovėti, m ačiau pažįstam ą figūrą su į kišenes sugrūsto
m is rankom is, žiū rin tį tiesiai į mus. E d į Sakamurą.
Ž in o m a , K onoras viską numatė. K a i atidarėm e svetainės duris ir
pam ačiau savo dukrą, sėdinčią ant grindų ir žaidžiančią konstrukto
riu m i su E d žiu Sakamura, jis net nem irktelėjo. Paprasčiausiai pasa
kė:
- Sveikas, E d i. G alvoju, kiek laiko čia sėdi.
- Taig i visą dieną, - įsižeidęs atsakė Edis. - Judu, vyručiai, nie
kaip negrįžtat. Lau kiu ir laukiu. Su Sele doroju sum uštinius su riešu
tų sviestu. T u rit d ailią mergaitę, leitenante. M ie lą m ergytę.
- E d is juokingas, - pareiškė Serilė. - Jis rūko, tėtuk.
- M atau, - pasakiau. Jaučiausi id iotiškai ir kvailai. V is dar ban
džiau suprasti.
D u k relė priėjo ir iškėlė rankutes.
- P aim k mane, tėtuk.
Pakėliau ją ant rankų.
- Lab ai d aili m ergytė, - pakartojo Ed is. - M u d u padarėme vėjo
m alūnėlį. M ato t? - Jis pasuko konstruktoriaus stipiną. - Veikia.
- M an iau , tu miręs, - pasakiau.
- A š? - jis prajuko. - N e. N iekada nem iriau. Tanaka m irė. Ir iš
m ano m ašinos tik mėšlo krūva. - Jis truktelėjo pečiais. - M a n nesi
seka su Ferrari.
- U žta i Tanakai sekasi, - pastebėjo Konoras.

- Tanakai ? - pasitikslinau.
- Tėtuk, ar galiu pasižiūrėti „Pelenę“ ? - lin d o M išelė.
- N e dabar, - pasakiau. - K o d ė l autom obilyje buvo Tanaka?
- Panikuotojas, - tarė Ed is. - Lab ai nervingas bičas. G a l ir trupu
tuką kaltas? T ikriau siai išsigando, tiksliai nežinau.
- Juostas paėmėte judu su Tanaka? - paklausė Konoras.
- Taip . T ik ra i. Iškart po. Išiguras sako Tanakai: „Paim k juostas“.
Taig i Tanaka jas paim a. T ik ra i. B et aš pažįstu Tanaką. Taig i einu
kartu. Tanaka nuneša jas į kažkokią laboratoriją.
- O kas važiavo į Im perial Arm s?
- Ž in au , kad Išiguras pasiunčia kažkokius vyrus - sutvarkyti. N e
žinau - ką.
- O tu nuvažiavai į restoraną.
- Ž in o m a , taip. Paskui einu į vakarėlį. R o d o vakarėlį. Jo k ių p ro
blem ų.
- O kaip gi juostos, E d i ?
- Jau sakiau. Tanaka jas nuneša. N ežinau, kur. Jis išeina. Jis dirba
Išigurui. N akam otai.
- Suprantu, - tarė K onoras, - bet ju k jis paėmė ne visas juostas,
tiesa?
E d is suktai nusiviepė.
- E ik it sau!
- Pasilikai kelias?
- N e. T ik vieną. Ž in a i, per klaidą. Kišenėje, - jis šypsojosi.
- Tetuk, ar galiu pasižiūrėti Disnėjaus kanalą? - neatstojo M iš e
lė.
- Ž in o m a, - atsakiau. Pastačiau dukrelę ant grindų. - Tau padės
Eleinė.
D ukrelė nuėjo. K onoras toliau kalbėjosi su E d žiu . Pamažu įvykių
seka aiškėjo. Tanaka pradingo su juostom is ir kažkuriuo m om entu
vakare pam ažu suvokė, kad vienos stinga. Jis susigaudę, kaip pasa
kojo Ed is, ir atvažiavo į E d ž io namus pasiim ti dingusios juostos. Su
kliudė E d ž iu i ir m erginom s. Reikalavo juostos.

- T ik r a i nežinau, bet p o p oka lb io su jum is suprantu, kad jie mane
parišo. M es sm arkokai pasiginčijom e.
- O tada atvažiavo p olicija, atvažiavo Greiham as.
E d is lėtai linktelėjo.
- Tanaka deda j kelnes. E in a sau! N elaim ėlis japonas.
- T a ig i privertei viską tau papasakoti...
- O , taip, kapitone. Jis labai greitai m an pasakoja...
- O atsilygindamas tu jam pasakai, ku r dingusi juosta.
- Ž in o m a. M ašinoje. D u o d u jam raktelius. T a ig i jis gali atsira
k in ti. Jis tu ri raktelius.
Tanaka atsidūrė garaže pasiim ti juostos. Apačioje buvę p atru liai
liepė jam stoti. Jis užvedė variklį ir išvažiavo.
- M ačiau , kaip jis išvažiuoja, D žo n ai. Varo kaip pašėlęs.
Taig i, kai autom obilis trenkė į pylim ą, jį vairavo Tanaka. Tanaka
m irtin ai sudegė. E d is paaiškino, kad pasislėpė krūm yne prie baseino
ir palaukė, k ol visi nueis.
- Ten velniškai šalta, - pareiškė.
- Jūs viską žinojote ? - užsipuoliau K on orą.
- Tikėjausi. Pranešimuose apie autoįvykį buvo sakoma, kad kū
nas visiškai sudegė, netgi akin iai išsilydė.
- E i, aš nenešioju akinių, - pertraukė Edis.
- Būtent, - pareiškė K onoras. - Ir vis tiek kitą dieną paprašiau
G reih am o patikrin ti. E d ž io namuose niekas nerado nė vienerių aki
n ių . T a ig i autom obilyje negalėjo sėdėti Edis. K itą dieną, kai nuvažia
vom e į E d ž io namus, paprašiau patru lių p atikrin ti visų gatvėje sto
vin čių au tom obilių registracijos num erius. Ir tikrai: netoliese stovėjo
geltonas Toyota sedanas, registruotas A k iro s Tanakos vardu.
- E i, neblogai, - pagyrė Ed is, - sumanu.
- O kur tu buvai visą tą laiką? - paklausiau E d žio .
- D žazm in os namuose. Lab ai gražus namas.
- Kas ta Džasm ina?
- Karšta rudaplaukė. Lab ai d aili m oteris. Be to, tu ri sūkurinę vo

nią.
- O ko atėjai čia?
M a n atsakė K onoras:
- Reikėjo. Jo pasas pas tave.
- Teisingai, - p atvirtin o Edis. - O pas mane, aš turiu - tavo v i
zitinę. T u m an davei. N am ų adresas ir telefonas. M a n reikia m ano
paso, leitenante. T a ig i tu riu eiti. Taig i ateinu ir laukiu. Ir, o šventas
D ieve, visi tie reporteriai. Fotoaparatai. Viskas. T a ig i pasilenkiu ir
žaidžiu su Sele. - Jis prisidegė cigaretę ir nervingai pasisuko. - Taigi.
K ą pasakysi, leitenante? A r nenorėtum atiduoti m an paso? N ecutu-
ku. Jokios žalos. V is tiek aš negyvas. G erai?
- D a r ne dabar, - pasakė K onoras.
- Liau kis, D žo n ai.
- E d i, pirm iausiai padarysi nedidelį darbelį.
- E ik it sau. K o k į darbelį ? T u riu eiti, kapitone.
- T ik vieną darbelį, E d i.
M orton as g iliai įkvėpė ir nusisuko nuo studijos lango. Stebėjausi
jo savikontrole. Jis atrodė visiškai ramus.
- A tro d o , - tarstelėjo, - kad šiuo m om entu m ano pasirinkim as
kažkaip sumažėjo.
- Taip , senatoriau, - pritarė Konoras.
M orton as atsiduso.
- Ž in o t, tai buvo nelaim ingas atsitikim as. T ik ra i.
K onoras užjaučiam ai palinksėjo.
- A p ie ją nieko nežinau, - pradėjo pasakoti senatorius. - Ž in o
ma, ji buvo nuostabiai graži, bet tai nebuvo... tai nebuvo kažkas. Su
sipažinom visai neseniai. Prieš keturis, gal penkis mėnesius. M an ia u ,
kad ji daili. Teksasietė, m iela. Bet tai buvo... vienas iš tų atvejų. T a ip
tiesiog atsitiko. Ji sugebėjo taip įsism elkti į smegenis. Tikras p am i
šimas. N etikėta. Pradėjau nepaliaujam ai apie ją galvoti. Negalėjau...
ji paskam bindavo, kai būdavau išvykęs. K ažkaip sužinodavo, kad aš
išvykęs. Ir labai greitai jau nebegalėjau liep ti jai pasitraukti. N egalė
jau. Ji, atrodė, visada tu ri p in ig ų , visada turi lėktuvo bilietą. Ji buvo
pam išusi. Kartais ji mane tiesiog vedė iš proto. J i buvo tarsi m ano...
N ežinau. Dem onas. K a i būdavo šalia, viskas keisdavosi. Pamišimas.

Turėjau liautis. Bet pam ažu m an susidarė įspūdis, kad jai m okam a.
Kažkas jai m okėjo. Kažkas apie ją žinojo. Ir apie mane. Taig i turėjau
liautis. Bobas liepė. V eln iai rautų, visi kabinete m an liepė. Negalėjau.
Pagaliau pavyko. Viskas buvo baigta. Bet kai atėjau į tą priėm im ą, ji
ten buvo. Sūdąs, - jis papurtė galvą. - T iesio g taip atsitiko. K o k ia
nesąmonė.
Pro duris įkišo galvą m ergina.
- D v i m inutės, senatoriau. Jie prašo n u lip ti, jei jūs pasiruošęs.
M orton as mums pasakė:
- Pirm a norėčiau ten sudalyvauti.
- Ž in o m a, - pasakė Konoras.
Jo savitvarda buvo neįtikėtina. Senatoriaus M o rto n o veide televi
zijos interviu su trim is reporteriais m etu pusę valandos nebuvo m a
tyti nė ženklo įtam pos ar diskom forto. Jis šypsojosi, laidė juokelius,
šaipėsi iš reporterių. Elgėsi taip, tarsi apskritai neturėtų problem ų.
V ie n u m etu pasakė:
- Taip , tiesa, kad b ritai ir olandai bendrai paėmus A m erikoje in
vestavo daugiau negu japonai. Bet negalim e ig n oruoti kryptingos,
priešiškos japonų praktikuojam os prekybos tikrovės - jų verslas ir
vyriausybė vykdo p la n in į tam tikrų Am erikos ekonom ikos segmen
tų puolim ą. B rita i ir olandai taip nesielgia. Tom s šalims mes neatida-
vėme svarbiausių pram onės šakų. Bet daugybę praradom Japonijai.
Č ia tikrasis skirtum as ir priežastis nerim auti. - Ir, žinom a, - p rid ū
rė, - jeigu norim e p irk ti b ritų ar olandų bendrovę, galim e. Tačiau
negalim e nusipirkti japonų kom panijos.
Interviu vis tęsėsi, bet niekas nepaklausė apie M icro C o n . Taig i jis
pats pakreipė tinkam a linkm e: atsakydamas į vieną klausim ą, p rid ū
rė:
- Am erikiečiam s turėtų b ū ti leista k ritik u o ti japonus ir nebūti
neišvadintiem s rasistais ar banditais. Visose šalyse yra nesutarim ų su
kitom is šalimis. T a i neišvengiama. M ū sų konfliktai su japonais turė
tų b ū ti laisvai aptariam i, be tų bjaurių epitetų. M a n o priešinim asis

M icro C o n pardavim ui buvo pram intas rasistiniu, bet nieko panašaus
tame nėra.
G a lų gale vienas reporteris užklausė apie M icro C o n pardavim ą.
M orton as dvejojo, paskui p alin ko per stalą.
- K a ip žinote, D žordžai, aš nuo pat pradžių priešinausi M icro C o n
pardavim ui. Ir tebesipriešinu. Am erikiečiam s laikas žengti žingsnį ir
išsaugoti nacijos turtus. T ik ru s turtus, m aterialius ir intelektualinius.
M icro C o n pardavim as būtų neišm intingas. A š ir toliau priešinuosi.
Tačiau m an m alonu pranešti, kad, kaip ką tik sužinojau, A k a i Cera
mics atsiėmė savo paraišką įsigyti M icro C o n korporaciją. M anau, čia
visom is prasm ėm is geriausias sprendim as. Ploju A k a i už supratingu
mą šiuo klausim u. Pardavimas nevyks. A š labai pam alonintas.
- K ą? Paraiška atsiim ta? - nepatikėjau.
- Spėju, ką tik, - tarstelėjo Konoras.
M orton as džiaugėsi, kad in terviu artėja prie pabaigos.
- K adangi aš taip kritiškai apibūdinau japonus, galbūt leisite
išreikšti ir susižavėjimą. Japonai tu ri nuostabią linksm ąją pusę, pa
sireiškiančią pačiose netikėčiausiose vietose. Tik ria u sia i žinote, jog
D ze n vienuoliai, artėjant m irties akim irkai, turi parašyti eilėraštį. Č ia
tradicinė m eno form a, o garsiausios poem os cituojam os praėjus šim
tm ečiam s p o jų sukūrim o. Taigi, kaip galite įsivaizduoti, D ze n rosi
patiria d id ž iu lį spaudim ą, kai pajunta, kad yra netoli m irties, nes visi
tikisi, kad sulauks d id in g ų posm ų. V ie n u o lia i nepajėgia daugiau apie
nieką galvoti. B et m ano mėgstamiausias eiles parašė vienas paprastas
vienuolis, pavargęs nuo viso to spaudim o. Leisk it padeklam uoti.
Ir jis pacitavo eilėraštį:
Vosgim ei -
I r baigės dienos.
Parašei eiles a r ne -
G alas vienas.
R eporteriai prap liu p o juokais.
- T a ig i nepriim kim e viso šito japoniško reikalo pernelyg rim
tai, - pasiūlė M orton as. - T a i dar vienas dalykas, ko galim e išm okti
iš japonų.
Pasibaigus interviu M orton as paspaudė trim s reporteriam s ran
kas ir pasitraukė iš aikštelės. Pam ačiau į studiją atvažiavus net raudo
ną iš įtū žio Išigurą. Jis japonų papročiu košė pro dantis orą.
- A , Išigurai-san, - linksm ai pasveikino j j M orton as, - m atau, jau
girdėjote naujienas.
Ir plekštelėjo japonui per nugarą. Stipriai.
Išiguro rūsčiai žvilgterėjo.
- Neapsakom ai nusivyliau, senatoriau. N u o dabar viskas klostysis
nekaip, - jis buvo aiškiai įtūžęs.
- E ik jau? - tarė M orton as. - Ž in a i ką? U žsikrušk.
- M es susitarėme, - sušnypštė Išiguras.
- Taip , susitarėme, - atrėžė M orton as, - bet savosios sutarties da
lies jūs nesilaikėt, tiesa?
Priėjęs prie mūsų, senatorius pasakė:
- M an au , norite, kad padaryčiau pareiškim ą. Leiskit, nusivalysiu
šitą grim ą ir galėsim eiti.
- G erai, - sutiko Konoras.
M orton as nužingsniavo grim o kam bario lin k .
Išiguras atsisuko į K o n o rą ir pasakė:
- Totemo taihena koto n i narim ašita ne.
- Sutinku, - pritarė K onoras, - sudėtinga.
- Lėks galvos, - pro dantis iškošė Išiguras.
- Jūsų - pirm oji, - atrėžė Konoras. - So omova nakai.
M orton as ėjo į antrą aukštą vedančių laiptų lin k . Atskubėjęs V ud-
sonas priglu do prie senatoriaus, jiedu kažką susišnibždėjo. M orton as
perm etė ranką padėjėjui per petį. K u rį laiką vyrai ėjo koja kojon. Pas
k u i senatorius u žlip o laiptais.
Išiguras šaltai pasakė:
- K o n a hadzudžia nakata no ni.

- Bijau, nelabai užjaučiu. Pam ėginot sulaužyti šios šalies įstaty
mus, tai ir k ilo nem enkų sunkum ų. Eraikoto n i narujo, išiguro-san.
- Pam atysim , kapitone, - atsakė Išiguras, paskui atsisuko ir le d i
n iu žvilgsniu perliejo E d į. E d is truktelėjo pečiais ir tarstelėjo:
- E ik sau, aš neturiu problem ų! Z in a i, ką manau, drauguži? D a
bar tu tu ri problem ų, - ir nusijuokė.
Priėjo aukšto tvarkdarys, stambus vyrukas su ausinėmis.
- A r vienas jūsų - leitenantas Smitas ?
Pasakiau, kad tai aš.
-Ju m s skam bina panelė Asakum a. G a lite atsiliepti tiesiog čia, - ir
parodė į svetainės baldus. Kušetė ir lengvos kėdės priešais rytm etinio
m iesto kontūrus. Prie vienos kėdžių pam ačiau m irksin tį telefoną.
Nuėjau, atsisėdau ir pakėliau ragelį.
- Sveiki, čia Teresa, - pasakė. M a n patiko, kad ji prisistatė var
du. - K lausykit, peržiūrėjau paskutinę juostos dalį. Ir manau, gali
b ū ti problem ų.
- Taip? K o k ių problem ų?
Nepasakiau Teresai, kad senatorius M orton as jau prisipažino.
Dirstelėjau skersai pakylos. Senatorius jau u žlip o laiptais, jo nebebu
vo m atyti. Padėjėjas Vudsonas vaikštinėjo pirm yn atgal laiptų apa
čioje, išbalęs, visiškai palūžęs. N ervin g ai krapštinėjosi, per kostium o
švarką čiuopė diržą.
Tada K onoras, sušukęs: „O , velnias!“, puolė bėgti, skuoste n u
skuodė per studiją laiptų lin k . Atsistojau nustebęs, paleidau iš rankų
telefoną ir nusekiau paskui. Prabėgdamas K onoras suriko Vudsonui:
„Tu, kalės vaike!“ ir per dvi pakopas pasileido aukštyn. Lip a u jam
ant kulnų. D a r išgirdau, kaip Vudsonas ištarė kažką panašaus į „tu
rėjau“.
Pasiekęs antro aukšto k orid orių K onoras suriko:
- Senatoriau!
Štai tada išgirdom e vienintelį greitą atsaką. Negarsų, tarsi būtų
nukritusi kėdė.
Bet žinojau, jog čia šūvis.

ANTRA NAKTIS
Saulė grim zdo j sekitei. A n t koncentriškais ratais sugrėbto sm ėlio
ribėjo u olų kontūrai. Sėdėjau ir spoksojau j tuos piešinius. K o n o -
ras kažkur viduje vis dar žiūrėjo televizorių. S ilpnai girdėjau žinias.
Ž in o m a, D ze n šventyklos viduje turi b ū ti televizorius. Jau pradėjau
priprasti prie tok ių prieštaravim ų.
Bet televizoriaus žiūrėti daugiau nenorėjau. Per pastarąją valan
dą pam ačiau pakankam ai, kad suprasčiau, kaip žaidžia žiniasklaida.
Senatorius M orton as pastaruoju m etu patyrė rim tą stresą. Senato
riaus šeimoje k ilo sunkum ų: neseniai, p o nelaim ingo n u tikim o, ku
rio m etu vienas paauglys buvo rim tai sužeistas, už vairavim ą išgėrus
buvo sulaikytas jo paauglys sūnus. S klid o gandai, kad senatoriaus
dukra pasidarė abortą. Ponia M o rto n nieko nekom entavo, nors re
porteriai buvo apspitę šeimos nam ą A rling tone.
Senatoriaus personalas, visi kaip vienas, tvirtin o, kad pastaruoju
m etu senatorius patyręs m ilžin išką spaudim ą, m ėgindam as suderinti
šeimos poreikius ir artėjantį paties kandidatavim ą. M orton as buvęs
kaip nesavas: besikeičiančios nuotaikos, užsidaręs, vieno tarnautojo
žodžiais tariant, „atrodė, kad jį kam uoja kažkokios asmeniškos p ro
blem os“.
Kadangi niekas nekom entavo senatoriaus apsisprendim o, vienas
kolega, senatorius D oulingas, pareiškė, kad M orton as „pastaruoju
m etu buvo kiek fanatiškai nusiteikęs japonų atžvilgiu, galbūt taip
pasireiškė jo patiriam a įtam pa. D ž o n u i neatrodė, kad su japonais
apskritai galim a susitarti, o, žinom a, visi supranta, kad susitarti p ri

valom e. D v i šalys dabar taip glaudžiai susijusios. D eja, nė vienas iš
mūsų nežinojo, kokią įtam pą jis iš tikrųjų patiria. D žonas M orton as
buvo uždaras žm ogus“.
Stebėjau, kaip uolos sode nusidažo auksu, paskui - raudoniu.
A m erikietis D ze n vienuolis išėjęs į lauką paklausė, ar nenorėčiau ar
batos, o gal kolos. Atsisakiau. V ien u o lis nuėjo. Žvelgdam as vidun,
mačiau blykčiojant žydrą ekrano šviesą, bet K o n o ro nebuvo m atyti.
Vėl atsigręžiau į sodą, į uolas.
Pirm as šūvis senatoriaus M o rto n o nepribaigė. K a i spyriu atida
rėme tualeto duris, jis, kraujuojančiu kaklu dar svirduliavo ant kojų.
K onoras suriko: „N ereikia!“, o M orton as įsikišo ginklą į burną ir dar
kartą iššovė. A ntras šūvis buvo m irtinas. Pistoletas iškrito iš rankos
ir sukdamasis slydo grindų plytelėm is, k o l sustojo visai netoli m ano
pėdų. V isu r ant sienų buvo pritiškę gausybė kraujo.
Tada kažkas pradėjo spiegti. Apsisukau ir pam ačiau tarpduryje
stovinčią grim uotoją. M oteris, plaštakom is užsidengusi veidą, rėkė
iš visų plaučių. Pam ažu ją nuram ino tik atvykę m edikai.
M u d u su K o n o ru pabuvom e, kol departamentas atsiuntė B obą
Kaplaną ir T o n į M aršą. Jie buvo atsakingi pareigūnai, taigi galėjome
laisvai išeiti. Pasakiau B ob u i, kad duosim e parodym us kada tik jis
panorės ir išėjome. Pastebėjau, kad Išiguro jau nėra. T a ip pat ir E d ž io
Sakamuros.
Štai dėl to ir sunerim o Konoras.
- V eln ių neštas Edis, - sum urm ėjo, - kur jis?
- K am rūpi? - atsakiau.
- Su E d ž iu gali b ū ti problem ų, - pastebėjo Konoras.
- K o k ia problem ų?
- A r pastebėjai, kaip jis elgėsi šalia Išiguro? Lab ai jau pasitikėjo
savimi, - paaiškino Konoras. - Pernelyg pasitikėjo. Turėjo būti išsi
gandęs, bet nebuvo.
- Pats sakėte, kad Ed is pamišęs. Kas žino, kodėl jis daro tą, ką
daro, - buvau pavargęs nuo bylos ir nuo begalinių K o n o ro paskaitė
lių apie japonus. Pasakiau manąs, kad Ed is tikriausiai grįžo į Japon i
ją. A rb a nuvažiavo į M eksiką, kur, anksčiau m inėjo, n o ri nusibelsti.

- T ik iu o si, tu teisus, - sum urm ėjo Konoras.
Jis nusivedė mane prie užpakalinio televizijos stoties išėjimo. Pa
sakė norįs d in g ti prieš atvykstant žiniasklaidai. Sulipom e į mašiną
ir nuvažiavom e. K onoras parodė kelią į D ze n centrą. K u rį laiką ten
pabuvom e. Paskam binau Lorenai, bet jos įstaigoje nebuvo. Paskam
binau į laboratoriją Teresai, bet lin ija buvo užim ta. Paskam binau
nam o. Eleinė pasakė, kad M išelė laikosi p uikiai, kad reporteriai išsi
nešdino. Paklausė, ar nenorėčiau, kad pasiliktų ir pavalgydintų M i-
šelę. Padėkojau ir pasakiau, kad galiu grįžti vėlai.
O paskui, kitą valandą, žiūrėjau televizorių. K o l daugiau nebega
lėjau.
Beveik visiškai sutemo. Sm ėlis nusidažė pilkšvu purpuru. M a n o
kūnas nuo sėdėjimo sustingo, darėsi šalta. Suzvim bė pranešim ų ga
viklis. Skam bino iš departam ento. O gal Teresa. Atsistojau ir nuėjau
vidun.
Televizoriaus ekrane senatorių s Stefanas Rouvas reiškė užuojau
tą sielvartaujančiai šeimai ir kartojo faktą, kad senatorius M orton as
buvo persitempęs. Senatorius Rouvas pam inėjo, kad A k a i pasiūly
mas atsiimtas nebuvo. Pardavimas, tiek, kiek žino Rouvas, tebevyks
ta ir kad dabar rim to pasipriešinim o nebėra.
- H m m m , - numykė Konoras.
- Pardavimas tęsiamas? - pasitikslinau.
- A trod o, niekada ir nebuvo nutrauktas, - Konoras akivaizdžiai
nerim avo.
- N epritariate pardavim ui?
- A š nerim auju dėl E d žio . Jis buvo toks pasipūtęs. Klausim as, ką
Išiguras dabar darys.
- K oks skirtumas? - buvau pavargęs. M ergin a m irusi, M orton as
miręs, o pardavimas tebevykdomas.
Konoras papurtė galvą.
- A tm in k statomas sumas, - pasakė, - jos m ilžiniškos. Išiguras
nesijaudina dėl niekšingo m enko nužudym o ar net strateginio kaž
kokios aukštų technologijų kom panijos įsigijim o. Išiguras nerim auja

dėl N akam oto reputacijos Am erikoje. Nakam oto Am erikoje tu ri m il
žinišką korporaciją ir nori, kad ji būtų dar didesnė. Ed is jos reputaci
jai gali prid aryti žalos.
- K aip ?
Jis papurtė galvą:
- T ik s lia i nežinau.
Pranešim ų gaviklis vėl suzvim bė. Paskam binau, tai buvo Frankas
Elisas, naktinis departam ento budintis pareigūnas.
- Sveikas, P itai, - pasakė. - Gavom e iškvietim ą specialiosiom s
tarnybom s. Seržantas M edovsklis, transporto priem onės konfiskaci
ja. Jis prašo vertėjauti.
- K as nutiko? - paklausiau.
- Sako, kad apsireiškė pen ki japonai ir reikalauja ištirti sudaužytą
autom obilj.
- K o k į sudaužytą autom obilj ? - susiraukiau.
- T ą Ferrarį. V ie n a d id e lio greičio bylų. A kivaizd u , viskas labai
neišbaigta: nuo sm ūgio ji subyrėjo, paskui užsiplieskė ugnis. O kūną
šj rytą vyrukai išpjovė su litavim o lem pom is. Bet japonai vis tiek rei
kalauja ištirti transporto priem onę. M edovskis iš dokum entacijos
negali pasakyti, ar galim a leisti ką nors ją apžiūrėti, ar ne. Ž in o t, ar
čia dar tebesitęsiančios bylos m edžiaga, ar ne. O su japonais susišne
kėti jis nesugeba. V ienas japonų prisiekinėja esąs susijęs su velioniu .
Taigi, gal norėtum ten nulėkti ir sutvarkyti?
Atsidusau.
- A r aš šią naktj budžiu? Ju k budėjau praeitą.
- N a , lentoj tavo pavardė. Panašu, kad susikeitei su A lan u .
M ig lo ta i prisim iniau. Susikeičiau budėjim ais su D žim u A len u ,
kad jis galėtų nusivesti vaikus j „K ingsų“ ledo ritu lio rungtynes. Suti
kau prieš savaitę, bet viskas atrodė tolim os praeities įvykiai.
- G erai, - pasakiau, - sutvarkysiu.
G rįža u ir pasakiau K o n o ru i, kad turiu išvykti. Jis išklausė pasako
jim o ir staiga pašoko ant kojų.
- Ž in o m a ! Ž in o m a ! Ir apie ką aš galvojau? V eln iai rautų! - Jis
trenkė kum ščiu į delną. - Važiuojam , kokai.

- Važiuojam prie F e rra ri?
- Ferrari? T ik ra i ne.
- T a i ką tuom et darom?
- V eln iai rautų, koks aš kvailys? - nervinosi Konoras.
Jis jau pasileido prie mašinos. Nuskubėjau iš paskos.
K a i stabtelėjau priešais E d ž io Sakamuros namus, K onoras liu o k
telėjo iš autom obilio ir užskuodė laiptais. Sustojau šalikelėje ir nubė
gau paskui. D angus buvo tam siai mėlynas - beveik naktis.
K onoras šoko per dvi pakopas
- A š kaltas, - šūktelėjo, - kad neįžiūrėjau to anksčiau. Turėjau
suprasti, ką tai reiškia.
- Kas ką reiškia? - klausiau. L a ip tų viršuje šiek tiek pridusau.
K onoras plačiai atvėrė duris. Įėjome vidun. Svetainė atrodė lygiai
taip pat, kaip m ačiau paskutinį kartą, anksčiau, tą dieną, kai stovėjau
čia kalbėdamas su G reiham u.
K onoras sparčiai žingsniavo iš kam bario į kam barį. M iegam aja
me gulėjo atidarytas lagaminas. A n t lovos, laukdam i, k o l bus supa
kuoti, tysojo A rm a n i ir Byblos kostium ai.
- M ažas idiotas, - sum urm ėjo K onoras. - Jam jo k iu būdu nebu
vo galim a čia grįžti.
Lauke degė baseino lempelės. A n t lu b ų jos metė žalią raib u liu o
jantį raštą. K onoras išėjo į lauką.
Nuogas kūnas kniūbsčias plūduriavo baseino viduryje - tamsus
siluetas švytinčiam e žaliam e stačiakampyje. Konoras paėmė graibštą
ir nustūm ė E d į prie tolim ojo galo. Išvilkome jį ant b eto n in io kraš
to.
Kūnas buvo pamėlęs ir šaltas, jau pradėjęs stingti. A trod ė, nėra
jo k ių žym ių.
- J ie buvo labai atsargūs, - tarstelėjo Konoras.
- D ė l ko?
- K a d nepaliktų nieko m atom o. Bet, esu tikras, sugebėsime rasti
įrodym ų... - jis išsitraukė žibintuvėlį ir pašvietė E d ž iu i į burną. Pa

tikrin o šnerves ir genitalijas. - Taip. Č ia . M a ta i raudonų taškelių ei
les? A n t kapšelio. Ir čia, ant šlaunies šono...
- K ro k o d ilo gnybtai?
- Taip. Iš elektrošoko grandinės. V eln iai rautų! - nusikeikė K o -
noras. - K o d ė l jis m an nepasakė? V isą tą laiką, k ol važiavom iš tavo
buto j televizijos stotį susitikti su senatorium i. Jis kažką turėjo pasa
kyti. Jis galėjo pasakyti m an tiesą.
- A p ie ką?
K onoras neatsakė. Buvo paskendęs apmąstymuose. Paskui atsi
duso.
- Z in a i, galų gale, m udu tik g a id ž in . U žsieniečiai. N e t jo nevil
tyje mes pašaliniai... V is tiek jis mums tikriausiai nebūtų pasakojęs,
nes...
K onoras nu tilo. įsispoksojo į kūną. G a lų gale nustūm ė jį atgal į
vandenį. Kūnas nuplaukė.
- Tegu su popieriais krapštosi kas nors kitas, - pareiškė K onoras,
atsistodamas. - Nereikėtų, kad būtum e tie, kurie surado kūną. N e
turi prasmės.
Jis stebėjo, kaip Ed is dreifuoja į baseino vidurį: galva lengvai pa
niro, kuln ai kyšojo paviršiuje.
- M a n jis patiko, - kalbėjo Konoras. - Būdavo paslaugus. Japo
nijoje net susipažinau su jo šeima. K a i kuriais šeimos nariais. N e su
tėvu. - Jis stebėjo lėtai besisukantį kūną. - Taig i Ed is buvo šaunus,
todėl dabar n oriu išsiaiškinti.
Pasim ečiau. N enuėjau supratim o, apie ką jis kalba, bet nem aniau,
kad turėčiau ką nors pasakyti. Konoras atrodė supykęs.
- Eim e, - galų gale pasakė, - turim e veikti greitai. Tėra pora gali
m ybių. D a r kartą m udu pražioplinom e. B et jei tai ir bus paskutinis
m ano adiktas darbas, sučiupsiu tą kalės vaiką.
- K o k į kalės vaiką?
- Išigurą.
Važiavom e atgal į m ano butą.
- Tau reikia naktį pailsėti, - pasakė Konoras.

- A s važiuosiu su jum is, - pareiškiau.
- N e. Padarysiu tai vienas, kobai. Bus geriau, jei tu nežinosi.
- K o nežinosiu? - paklausiau.
K u rį laiką taip ir važiavom e. Jis nenorėjo man pasakoti. G a lų gale
pasiryžo:
- Tanaka praeitą naktį nuėjo pas E d į į namus, nes E d is turėjo
juostą. T ikriau siai originalą...
- Teisingai.
- Tanaka norėjo ją susigrąžinti. Štai kodėl jie susiginčijo. K a i pa
sirodėte ju du su G reiham u ir užvirė visas tas pragaras, Ed is pasakė
Tanakai, kad juosta autom obilyje. Taig i Tanaka n u lip o žem yn, pa
matęs policiją supanikavo ir išvažiavo.
- Teisingai.
- V isą laiką dariau prielaidą, kad juosta pražuvo avarijoje ir ugny
je*
- Taip...
- Bet, akivaizdu, taip nebuvo. Nes Ed is nebūtų drįsęs šitaip pūs
tis prieš Išigurą, jei nebūtų turėjęs juostos. Juosta buvo jo koziris, jis
tą suprato. Bet akivaizdžiai nesuprato, koks negailestingas gali būti
Išiguras.
- J į kan kino dėl juostos ?
- Taip . Bet Ed is tikriausiai juos nustebino. Nepasakė.
- Iš kur žinot?
- N es, - kalbėjo K onoras, - kitaip penki japonų tautybės p ilie
čiai neprašytų vid ury nakties p atikrin ti Ferrari nuolaužų.
- T a ig i jie vis dar ieško juostos?
- Taip. A rb a juostos buvim o įrodym ų. Šiuo m etu gal net nežino,
kiek jie prarado.
O m aniau, kad jau viskas.
- K ą ketinate daryti? - paklausiau.
- Surasti juostą, - atsakė Konoras, - nes tai svarbu. D ė l juostos
m iršta žmonės. Jei galėtum e rasti originalą... - jis papurtė galvą, -
Išiguras g iliai p anirtų į mėšlą. K u r jam ir priklauso būti.

Sustojau prie savo namo. K a ip Eleinė ir sakė, reporterių nebebu
vo. Gatvėje ramu. Tam su.
- V is dar norėčiau vykti su jum is, - pakartojau.
- A s - prailgintose atostogose, o tu - ne, - pasakė. - Tau dar rei
kia galvoti apie pensiją. Ir tikrai nenorėtum tiksliai žin oti, ką ketinu
šią naktį daryti.
- Spėju, - pasakiau, - ketinu pakartoti praeitos nakties E d ž io
žingsnius. Ed is išėjo iš savo nam o ir nuvyko pasibūti pas rudaplaukę.
G a lb ū t jis dar kai kur nuėjo...
- Paklausyk, - pertraukė Konoras, - nebešvaistykime laiko, ko
k a i. T u riu šiokių tok ių ryšių, pažįstu kai kuriuos žmones... P alik
viską taip, kaip yra. Jei tau manęs prireiks, skam bink į au tom obilin į
telefoną. Bet neskam bink, kol tikrai neprireiks, nes būsiu užsiėmęs.
- Bet...
- Liaukis, kohai. L ip k lauk. Praleisk vakarą su vaiku. P u ikiai pa
dirbėjai, bet savo jau padarei.
G a lų gale išlipau iš autom obilio.
- Sayonara, - pašaipiai mostelėjęs tarė Konoras ir nuvažiavo.
- Tėtu k! Tėtu k! - ji bėgo į mane ištiesus rankutes. - Pakelk mane,
tėtuk.
Pakėliau dukrytę.
- Sveika, Sele.
- Tėtuk, ar galiu pasižiūrėti „M iegančiąją gražuolę“?
- N ežinau. A r jau vakarieniavai ?
- Suvalgė du dešrainius ir porciją ledų, - tarė Eleinė. M oteris vir
tuvėje plovė indus.
- Po perkūnais, - neištvėriau, - m aniau, jau liovėmės m aitin ti ją
tuo šlamštu.
- N a, daugiau nieko ji nenorėjo, - pareiškė Eleinė. Buvo suirzu
si - praleido ilgą dieną su dvim ečiu vaiku.
- Tetuk, ar galiu pažiūrėti „M iegančiąją gražuolę“?
- Palauk m inutėlę, Sele, kalbuosi su Eleine.

- Įpyliau sriubos, - pasakojo Eleinė, - bet ji net nepalietė. N orėjo
dešrainių.
- Tėtuk, ar galiu pažiūrėti Disnėjaus kanalą?
- M išele, - ram inau.
- Taig i pagalvojau, - kalbėjo Eleinė, - verčiau jau ji ką nors su
valgo. M anau, reiktų leisti. Ž in o t, tie reporteriai ir visa kita. Visas tas
jaudulys.
- Tetuk? A r galiu? „M iegančiąją gražuolę“ ? - ji kaip k irm in iu -
kas raitėsi m ano rankose. Tapšnojo m an veidą, bandydam a atkreipti
dėmesį.
- G erai, Sele.
- D abar, tėtuk?
- G erai.
Pastačiau ją ant grindų. M ergaitė nubėgo į svetainę, įjungė televi
zorių ir, pačiupusi n u o to lin io valdym o pu ltelį, nedvejodam a suspau
dė m ygtukus.
- M anau, ji per daug laiko praleidžia prie televizoriaus.
- V is i taip elgiasi, - truktelėjusi pečiais pareiškė Eleinė.
- Tėtuk?
N uėjau į svetainę ir įdėjau kasetę. Prasukau ik i film uko pradžios
ir paleidau.
- N e šitą dalį, - nekantriai suzyzė mažylė.
Taig i prasukau ik i veiksm o pradžios. Vertėsi knygos puslapiai.
- Šitą, šitą, - tam pydam a m ano ranką sušuko Šelė.
Paleidau juostą norm aliu greičiu. M išelė atsisėdo ant kėdės ir par
dėjo čiu lp ti nykštį. Paskui išsitraukė pirštą iš burnos ir patapšnojo į
sėdynę šalia.
- Č ia , tėtuk, - pasakė.
Ji norėjo, kad drauge pasėdėčiau.
Atsidusau. Apžvelgiau kam barį. K o k ia netvarka! A n t grindų
buvo pažirusios kreidutės ir spalvinim o knygelės. M ėtėsi didelis Tin-
kertoy konstruktoriaus vėjo malūnas.
- Leisk man susitvarkyti, - pasakiau, - būsiu čia, šalia tavęs.

J i susigrūdo nykštį į burną ir nusisuko į ekraną. N irte paniro.
Surinkau kreidutes ir sudėjau į kartoninę dėžutę. Užverčiau spal
vin im o knygutes, sustačiau į lentyną. Staiga pasijutau pavargęs ir
m inutei prisėdau ant grindų prie M išelės. Ekrane į pilies sosto salę
skrido trys fėjos: raudona, žalia ir m ėlyna.
- Č ia O ro fėja, - rodydam a paaiškino M išelė. - Ji m ėlyna.
- G a l sutepti sum uštinį, leitenante? - iš virtuvės paklausė Eleinė.
- B ū tų nuostabu, - atsakiau.
Supratau, kad tenoriu sėdėti čia, šalia savo dukters. N o riu viską
pam iršti, bent trum pam . Jaučiausi dėkingas, kad Konoras m ane iš
metė. Sėdėjau ir bukai spoksojau į televizorių.
Eleinė atnešė sum uštinį su saliam iu, salotom is ir garstyčiom is. B u
vau peralkęs. Eleinė dirstelėjo į televizorių, papurtė galvą ir vėl nuėjo
į virtuvę. Valgiau sum uštinį, kelių kąsnelių išsireikalavo ir M išelė. Ji
mėgo saliam į. Nerim avau dėl dešroje esančių priedų, bet pam aniau,
kad blogiau už dešrainius vis tiek nebus.
Suvalgęs sum uštinį pasijutau gerėliau. Atsistojau toliau tvarkytis.
Paėmiau Tinkertoy vėjo m alūnėlį ir pradėjau ardyti, dėjau detales at
gal į k arto n in į cilin drą.
- N e tą, ne tą! - skausmingu balsu suriko M išelė.
Pam aniau, ji nenori, kad ardyčiau m alūnėlį, bet mergaitė rėkė v i
sai ne dėl to. Sėdėjo delniukai užsidengusi akutes. J i nenorėjo m atyti
Niekadėjos, blogosios raganos. Prasukau vietą su ragana, m ergaitė
nusiram ino.
Išardęs vėjo m alūnėlį, sudėjau viską į k arton in į cilindrą, užden
giau m etaliniu dangteliu ir padėjau ant žemiausios knygų spintos
lentynos. D ėžutė visuom et ten gulėdavo. Pripratau žaislus laikyti
žemai, kad M išelė pati galėtų pasiim ti.
C ilin d ra s n u krito nuo lentynos, nuriedėjo kilim u . Vėl jį paėm iau.
A n t lentynos dar kažkas buvo. M ažas stačiakampis. Iš karto supra
tau, kas tai.
A n t lentynos gulėjo aštuonių m ilim etrų vaizdo kasetė su japoniš
kais rašm enim is ant etiketės.

- Leitenante ? - pašaukė Eleinė. - A r dar ko nors reikės ? - ji buvo
apsivilkusi švarkelį, ruošėsi išeiti.
- Palaukit m inutę, - paprašiau.
N uėjau prie telefono ir paskam binau į centro kom utatorių. Pa
prašiau sujungti su kapitonu K o n o ru m ano autom obilyje. N ekan
triai laukiau. Eleinė žiūrėjo į mane.
- M in u tė lę , Eleine, - prašiau.
Televizorius ekrane čirp ian t paukšteliam s Princas traukė duetą su
M iegančiąja gražuole. M išelė čiulpė nykštį.
- Apgailestauju, autom obilyje niekas neatsako, - tarė operatorė.
- Supratau, - pasakiau. - G a l tu rit kapitono K o n o ro kontaktin į
num erį?
Tyla.
- G aliojančiam e sąraše nėra.
- Ž in a u , bet gal jis paliko num erį ?
- N ie k o neturiu, leitenante.
- Bandau jį surasti.
- Palaukit m inutę.
Ji prašė palaukti. Prakaitavau.
K orid oriu je, nekantraudam a, kada galės išeiti, stovėjo Eleinė.
V ėl išgirdau operatorės balsą:
- Leitenante? Kapitonas Elisas sako, kad kapitonas K onoras iš
ėjo.
- Išėjo?
- Jis čia kurį laiką pabuvo, bet dabar išėjo.
- N o r it pasakyti, buvo centre?
- Taip , bet dabar išėjo. N e tu riu jo num erio. Apgailestauju.
Padėjau ragelį. K ą , p o paraliais, K onoras veikė centre?
Eleinė vis dar stovėjo koridoriuje.
- Leitenante.
- D a r m inutėle, Eleine.
- Leitenante, m an reikia...
- Sakau, minutėlę.
Pradėjau žingsniuoti. N ežinojau, ką daryti. M a n e staiga apėmė
baim ė. D ė l juostos jie nužudė E d į. T ik ra i nedvejodam i nudaigos dar
ką nors. Pažiūrėjau j dukrą, su nykščiu burnoje spoksančią į ekraną.
- K u r jūsų autom obilis? - paklausiau Eleinės.
- Garaže.
- G erai. K lausykit. N orėčiau, kad pasiim tum ėte M išelę ir išva
žiuotum ėt...
Suskam bo telefonas. G rie b iau ragelį, tikėdamasis, kad skam bina
Konoras.
- Klausau.
- M o s i mosi. Konor-san desu k a i
- J o čia nėra, - atšoviau.
Vos žodžiam s išsprūdus, prakeikiau save, bet žala jau buvo pada
ryta.
- Labai gerai, leitenante, - pasakė balsas su labai stipriu akcen
tu. - J ū s tu rit tą, ko mes norim , taip?
- Nesuprantu, apie ką kalbat, - atsakiau.
- M an au , suprantat, leitenante.
L in ijo je girdėjau silpną šnypštimą. Skam bino iš au tom ob ilin io
telefono. Jie gali b ū ti bet kur.
Jie gali b ū ti tiesiog lauke.
V eln iai rautų!
- Kas čia skam bina? - paklausiau.
Bet išgirdau tik pypsėjimą.
- Kas atsitiko, leitenante? - paklausė Eleinė.
Nubėgau prie lango. Gatvėje apačioje m ačiau vienas šalia k ito su
stojant tris autom obilius. Iš jų išlipo penketas vyrų - tamsūs siluetai
naktyje.
Bandžiau išlikti ramus.
- Eleine, - paprašiau, norėčiau, kad paim tum ėte M išelę ir abi
eitum ėt į m ano m iegamąjį. L įs k it p o lova. P asilikit ten ir lindėkite
labai tyliai, kas beatsitiktų. Supratot?

- N e, tėtuk!
- D abar, Eleine.
- N e, tėtuk! N o riu žiūrėti „M iegančiąją gražuolę“.
- G alėsi pažiūrėti vėliau.
Išsitraukiau ginklą ir patikrinau apkabą. Eleinės akys išsiplėtė. Ji
sugriebė M išelę.
- Eim e, širdele.
M iše lė rangėsi jos rankose ir priešinosi.
- N e , tėtuk!
- Mišele.
Sukrėsta m ano tono, m ergaitė nu tilo. Eleinė nusinešė ją j m iega
mąjį. Užtaisiau dar vien apkabą ir įsidėjau į švarko kišenę.
Išjungiau šviesas miegamajame ir M išelės kam baryje. Žiūrėjau į
jos lovelę, į apklotą su m ažų dram bliukų aplikacijom is. N uėjau ir iš
jungiau šviesą virtuvėje.
G rįža u į svetainę. Televizorius tebeveikė. N edorėlė ragana aiškino
savo varnui, kaip rasti M iegančiąją gražuolę: „Tu - m ano paskutinė
viltis, mielas padarėli, nenuvilk manęs“, - kalbėjo paukščiui. Paukš
tis nuskrido.
Pasilenkiau. Pasukau lin k durų. Vėl suskambėjo telefonas. N u ro
pojau atsiliepti.
- Klausau.
- K oh ai.
K o n o ro balsas. G irdėjau statinį autom obilio telefono šnypštimą.
- K u r jūs? - paklausiau.
- T u ri juostą?
- Taip , turiu. K u r jūs ?
- O ro uoste.
- G erai, varykit čia. Tučtuojau. Ir pakvieskit pastiprinim ą! Jė
zau!
G irdėjau garsus laiptinėje, už durų. Tyliu s garsus, tarsi žingsnius.
Padėjau ragelį, prakaitavau.
Kristau.
Jei Konoras oro uoste, vadinasi, už dvidešim ties m inučių nuo m a
nęs. G a l ir daugiau.
G a l ir daugiau.
N elieka nieko kito, kaip susidoroti pačiam .
įdėm iai klausydamasis, stebėjau duris. Bet laiptinėje daugiau nie
ko nebebuvo girdėti.
Iš m iegam ojo išgirdau dukrelę sakant:
- N o riu „M iegančiosios gražuolės“. N o riu tėtuko.
G irdėjau kažką šnibždančią Eleinę. M išelė pradėjo žlium bti.
Paskui viskas nurim o.
V ėl suskambo telefonas.
- Leitenante, - pasakė balsas su stipriu akcentu, - nereikia pastip
rinim o.
Kristau, jie klausosi au tom ob ilin io telefono.
- N enorim e pakenkti, leitenante. N o rim e tik vieno dalyko. G a l
būtum ėt toks m alonus ir atneštumėt m ums juostą?
- T u riu juostą, - pasakiau.
- Žin om e.
- Jūs ją gausite, - pažadėjau.
- G erai. D au g geriau.
Ž in au , kad tu riu spręsti pats. G alvojau greitai. V ien intelė m intis
buvo n u vilio ti juos nuo čia. N u v ilio ti juos nuo m ano dukters.
- Bet ne čia, - pridūriau.
Į duris pabeldė. G reitai, prim ygtinai.
Po paraliais!
Jaučiau, kaip ratas užsiveržia. Viskas vyko per greitai. Tupėjau ant
grindų su nuo stalo nukeltu telefonu. Stengiausi lik ti nematomas
pro langus.
Beldim as pasikartojo.
- G ausite juostą, - pasakiau į ragelį, - bet pirm a atšaukit savo
vyrukus.
- Pakartokit, prašau.
Kristau, sušiktos kalbos problem os.

- Paprašykit savo vyrų pasitraukti. Patraukit juos iš gatvės. K a d
m atyčiau.
- Leitenante, mums reikia juostos!
- Ž in au , - paskiau. - A tid u osiu .
Kalbėdam as nenuleidau akių nuo durų. M ačiau pasisukant ran
keną. Kažkas bandė atidaryti lauko duris. Lėtai, tyliai. Paskui ranke
na atsileido. Kažkas baltas praslydo p o durim is.
V iz itin ė kortelė.
- Leitenante, prašau bendradarbiauti.
N uropojau pirm yn ir pakėliau kortelę. Joje buvo parašyta: „ D ž o
natanas Konoras, kapitonas, Lo s A n d že lo p olicijos departamentas.
Tada kitoje pusėje išgirdau šnabždesį.
- K ohai.
Ž in oja u , kad čia apgaulė. K onoras sakė, kad jis - oro uoste, taigi
čia tik apgaulė...
- G a lb ū t aš galėčiau padėti, kohai.
Tu os žodžius jis jau sakė ir anksčiau, bylos pradžioje. Sutrikau tai
išgirdęs.
- A tid a ryk tas prakeiktas duris, kohai.
T ik r a i Konoras.
Kilstelėjęs atidariau duris. Jis įslin ko į kam barį, pasilenkė. Tem pė
kažką m ėlyną - neperšaunamą liem enę.
- M an iau , jūs... - pradėjau.
Jis papurtė galvą ir sušnibždėjo:
- Žin ojau, kad jie bus čia. Turėjo būti. Laukiau autom obilyje
skersgatvyje už nam o. K ie k jų?
- K o k ie penki. G a l ir daugiau.
Jis linktelėjo.
Balsas su akcentu per telefoną tarė:
- Leitenante? A r klausot? Leitenante?
Patraukiau ragelį toliau nuo ausies, kad ir K onoras galėtų klausy
tis pokalbio.
- Klausau, - pasakiau.
Per televizorių pasigirdo garsus raganos krizenim as.

- Leitenante, girdžiu, kad kažkas su jum is yra.
- Č ia tik „M ieg an čioji gražuolė“, - pasakiau.
- Kas? M ie g an čioji grįžuolė? - sutrikęs pakartojo balsas. - Kas
tai?
- Televizorius, - ram inau, - tai tik televizorius.
K itam e linijos gale girdėjau šnabždantis. G irdėjau pro šalį pra
važiuojantį autom obilį. Prisim iniau, kad tie vyrai - neapsaugotoje
pozicijoje. Stovi gatvėje, iš abiejų pusių apstatytoje gyvenamaisiais
namais. D augybė langų. K iekvieną akim irką kas nors gali pasižiūrė
ti. A rb a išeiti žmonės. V yrai tu ri veikti greitai.
G a l taip ir bus.
K onoras tampė m ano švarką. R odė ženklą nusivilkti. K alb ėda
masis nusirengiau.
- G erai, - pasakiau, - ką norit, kad padaryčiau?
- A tn eškit juostą mums.
Pažiūrėjau į K onorą. Sis linktelėjo. Taip.
- G erai, - pasakiau, - bet pirm a atšaukit savo žmones.
- Atsiprašau?
K onoras suspaudė kum štį. Veide pasirodė grimasa. Jis norėjo, kad
būčiau piktas. Pridengęs ragelį, pašnibždėjo m an į ausį japonišką fra-
zę.
- G a l negirdit? - rėžiau. - Joku kike!
K itam e gale suniurnėjo. Nustebo.
- H a i. V yrai atsitraukia. O dabar jūs ateinat, leitenante.
- G erai, - pasakiau, - ateinu.
Ir padėjau ragelį.
- Trisdešim t sekundžių, - sušnibždėjo Konoras ir dingo pro lau
ko duris. V is dar segiojausi m arškinius ant liemenės. Neperšaunam a
K evlaro liem enė sunki ir labai kaitina. A k im irk sn iu pradėjau prakai
tuoti.
Palaukiau trisdešim t sekundžių, žiūrėdamas, kaip tiksi rodyklė
m ano laikrod žio ciferblate. O tada išėjau.

K o rid oriu je kažkas išjungė šviesą. Suklupau ant kūno. Atsistojęs
pažiūrėjau j m enką azijiečio veidelį. D a r vaikas, stebėtinai jaunas. Pa
auglys. Jis buvo be sąmonės, sunkiai kvėpavo.
Lėtai pajudėjau laiptais žemyn.
A n tro aukšto laiptinėje nieko nebuvo. Leidausi. G irdėjau iš tele
vizoriaus už kažkurių durų antrame aukšte sklindant įrašytą juoką.
Balsas sušuko: „Taigi išduokite, kur buvot per šį pirm ą pasimaty-

■ s«
mą?
Leidausi į pirm ą aukštą. Pastato paradinės durys buvo stiklinės.
Žiūrėjau į lauką ir m ačiau tik pastatytus autom obilius ir gyvatvorę.
N edidelę pievutės priešais pastatą atkarpėlę. V yrai ir autom obiliai
buvo kažkur kairėliau.
Sulaikęs kvėpavimą, laukiau. Širdis daužėsi. Nenorėjau išeiti, bet
galvojau tik apie tai, kaip n u vilio ti juos toliau nuo dukros. Patraukti
veiksm ą toliau nuo mano...
Išžengiau į naktį.
Prakaituotą veidą ir kaklą apgaubė oro vėsa.
Žengiau du žingsnius pirm yn.
D ab ar juos jau m ačiau. V yrai stovėjo m aždaug už dešimties m e
trų, greta autom obilių. Suskaičiavau keturis. Vienas jų m an m ojo,
kvietė. Dvejojau.
O kur kiti?
N em ačiau nieko, tik vyrus prie autom obilių. Jie vėl m ojo, kvietė.
Pajudėjau lin k jų ir staiga sunkus galingas smūgis iš užnugario par
vertė mane kniūbsčią ant šlapios žolės.
T ik po akim irkos susigaudžiau, kas nutiko.
M a n šovė į nugarą.
O tada visur aplinku i pasipylė šūviai. A u tom a tin ių gin klų p ap liū
pos. N u o šūvių gatvė nušvito kaip žaibuojant. N u o abipus gatvės
stovinčių pastatų garsai atsimušė aidu. V irp ė jo stiklai. V isu r aplinku i
girdėjau šūkaujant. Ir vis šaudė. G irdėjau užsivedant variklius, gatve
nuriaum ojant autom obilius. Beveik akim irksniu pasigirdo policijos

sirenos, sužviegė padangos, sublykčiojo žibintai. G ulėjau kur gulėjęs,
veidu į žolę. A trodė, jog gu liu jau visą valandą. Paskui suvokiau, kad
dabar jau šūkauja angliškai.
G a lų gale kažkas pasilenkė prie manęs ir pasakė:
- N ejudėk, leitenante. Leisk, pirm a pažiūrėsiu. - A tpažin au K o -
noro balsą. Jo ranka tiriam ai palietė m an nugarą. Tada jis paklausė: -
A r gali apsiversti, leitenante?
Persiverčiau. Stovėdamas ryškioje prožektorių šviesoje K onoras
iš viršaus žiūrėjo į mane.
- Neprasiskverbė, - pasakė, - bet rytoj turėsi pragariškai dailią
mėlynę.
Jis padėjo m an p ak ilti ant kojų.
Apsigręžiau, norėdamas pam atyti į mane šovusį žm ogų. B et ten
nieko nebuvo, tik ant žalios žolės prie p aradinių durų bolavo kelios
blankiai geltonos šovinio tūtelės.

TREČIA NAKTIS
„V IE T N A M IE Č IŲ G A U JŲ Ž IA U R U M A S P R A S IV E R Ž Ė
V E S T S A I D E “, - rėkė antraštė. Straipsnyje pasakojo, kad Piteris
Sm itas, Lo s A n d že lo policijos departam ento specialiųjų tarnybų pa
reigūnas tapo ta ikin iu žiaurioje O rin d ž o apygardos gaujos, žinom os
kaip Bjaurieji žudikai, nepasitenkinim o atakoje. K o l atvyko pastipri
nim as ir išvaikė įsisiautėjusius jaunuolius, į leitenantą Sm itą šovė d u
kart. N ė vienas iš įtariam ųjų nesulaikytas gyvas, bet du buvo nukauti
per susišaudymą.
Skaičiau laikraščius vonioje, kur m irkiau geliančią nugarą. A b i
pus stuburo ryškėjo dvi bjaurios didžiulės mėlynes, skaudėjo net kvė
puojant.
K o l reikalai susitvarkys, išsiunčiau M iše lę savaitgaliui paviešėti
pas m ano m otiną į San D iegą. V ėlią praeitą naktį ją nuvežė Eleinė.
Skaičiau toliau.
Pasak straipsnio, Bjaurieji žudikai buvo tikriausiai ta pati gauja,
kurios nariai prieš savaitę priėjo prie kiem e Ingilvude su triratuku va
žinėjančio dvim ečio juodaodžio R o d n io H ovard o ir nušovė vaiką į
galvą. S klid o gandai, kad tas nusikaltim as buvo įšventinim as į gaują,
o jo baisumas sukėlė triukšm ingą reakciją, ar Los A n d že lo policijos
departamentas pajėgus sutram dyti gaujų sm urtą Pietų K a lifo rn ijo
je-
Prie m ano durų vėl būriavosi daugybė reporterių, bet nesikalbė
jau su nė vienu. Telefonas skambėjo be paliovos, bet palikau įjungtą
atsakiklį. T iesio g kiūtojau vonioje ir m ėginau nuspręsti, ką daryti.

K ažku riu o m etu rytą paskam binau K e n u i Š ub iku i j Times.
- Spėliojau, kada apsireikši, - tarė šis. - Turėtum jaustis pam alo
nintas.
- D ė l ko?
- K a d esi gyvas, - paaiškino Kenas. - T ie vaikiai - žudikai.
- T u ri galvoje praeito vakaro vietnam iečius vaikius? - pasitiksli
nau. - Tuos, kurie kalbėjo japoniškai?
- B aik.
- Taip , Kenai.
- Tas straipsnis ne visai teisingas?
- N e visai.
- Tu om et viskas aišku, - pareiškė Kenas.
- Kas aišku?
- Šitas straipsnis - Žebenkšties. O Žebenkštis šiandien kažkoks
nepopuliarus. N e tg i kalbam a apie jo adeidim ą. N iekas nieko nesu
pranta, bet kažkas čia vyksta, - pasakojo Kenas. - Kažkuriam iš re
daktorių dėl tų japonų gerokai paspirgino šikną. B et kuriuo atveju,
pradėjom e tyrim ą apie keletą japonų korporacijų Am erikoje.
- K ą , tikrai?
- Ž in o m a, iš šiandienos laikraščių to nepasakysi. M atei verslo
skiltį?
- N e, o ką?
- D arley-H iggins praneša apie M icro C o n pardavim ą A k a i. K e t
virtam puslapy, verslo skiltyje. K etu rių eilučių m edžiaga.
- Ir viskas?
- Spėju, niekam jau nebeįdom u. T ie sio g dar viena am erikiečių
bendrovė parduota japonams. Patikrinau. N u o tūkstantis devyni
šim tai aštuoniasdešim t septintųjų japonai nusipirko šim tą aštuo
niasdešim t Am erikos aukštų technologijų ir elektronikos kom pani
jų. D abar tai jau nebe naujiena.
- B et laikraštis pradėjo tyrim ą?
- T a ip sakoma. Lengva nebus, nes visi em ociniai ind ikatoriai
žemi. M o k ėjim ų balansas su Japonija nukritęs. Ž in o m a, tik atrodo

geriau. Nes jie nebeeksportuoja mums tiek autom obilių. Paprasčiau
siai juos čia gam ina. Ir perm eta savo produkciją mažiems šykštuo
liam s, taigi deficitas atsiranda šių stulpelyje, o ne japonų. P adidino
apelsinų ir m edienos pirkim ą, kad vaizdas būtų gražesnis. Jei atvirai,
elgiasi su m um is kaip su trečiojo pasaulio šalim i. Im portuoja mūsų
žaliavas, bet neperka mūsų gam inių. Sako, kad negam inam nieko,
ko jie nori.
- G a l ir negam inam , Kenai.
- Pasakyk šitą teisėjui, - atsiduso. - Bet jeigu liaudžiai nusispjaut,
aš nežinau. K a d ir dėl m okesčių.
Pasijutau truputį nenuovokus.
- M okesčių?
- Ruošiam didelę m edžiagą apie mokesčius. Vyriausybė galų gale
pastebėjo, kad japonų korporacijos varo Am erikoje daugybę verslo,
bet m enkai m oka mokesčius. K a i kurios nem oka visiškai, absurdas.
Jie kontroliuoja savo pelną per aukštai įkainodam i japoniškus sub-
kom ponentus, kuriuos jiem s priklausančios Am erikos surinkim o
gam yklos im portuoja. T a i siaubinga, bet, žinom a, A m erikos vyriau
sybė niekada per daug neskubėjo bausti japonų. O japonai p o pusę
m ilijardo kasmet išleidžia Vašingtonui, kad visi sėdėtų ramūs.
- B et ju k ketinate ruošti m edžiagą apie mokesčius.
- Taip. Ir dairom ės į Nakam oto. M a n o šaltiniai praneša, kad N u
kainoto ketinam a iškelti bylą dėl kainų fiksavim o. K a in ų fiksavimas
- žaidim ėlis, kurio dažnai im asi japonų kom panijos. Sudariau sąrašą
gavusių ieškinius. N intendo, devyniasdešim t pirm ais, fiksuotų kainų
žaidim ai. M itsubishi, tais pačiais metais, fiksuotų kainų televizoriai.
Panasonic, aštuoniasdešim t devintais. M in o lta , aštuoniasdešim t sep
tintais. Ir supranti, kad čia tik ledkaln io viršūnė.
- Tu om et puiku, kad rengi tą m edžiagą, - pasakiau.
Jis kostelėjo.
- G a l n ori d u oti interviu? A p ie japoniškai kalbančius vietnam ie
čius?
- N e, - pasakiau.
- M es visi kartu įklim pę, - tarstelėjo Kenas.
- Nem anau, kad išeis kas nors gera, - pasakiau.
Su K o n o ru ketinom e užkąsti sušio bare K alver Sityje. K a i priva
žiavom e, kažkas ant lango dėjo lentelę „ U Ž D A R Y T A “. Pamatęs K o -
norą, lentelę apvertė, dabar ji skelbė: „ A T I D A R Y T A “.
- M an e čia pažįsta, - tarstelėjo Konoras.
- N o r it pasakyt, mėgsta?
- O tą sužinoti sunku.
- R eikia jūsų kapitalo?
- N e , - p atikin o Konoras. - T ikriau siai H iro šis m ieliau užsida
rytų. Nebus pelninga laikyti žm ones dėl dviejų g a id žiu klientų. Bet
dažnai čia ateinu. Jis gerbia santykius. T a i tikrai nesusiję nei su p in i
gais, nei su pom ėgiais.
Išlipom e iš autom obilio.
- Am erikiečiam s nesuprasti, - tarė K onoras, - nes japonų siste
ma fundam entaliai priešinga.
- A h a , žinom a, manau, jau pradeda suprasti, - tariau. Papasako
jau, ką girdėjau iš K en o Subiko apie kainų fiksavim ą.
K onoras atsiduso.
- Č ia tik lengvas būdas pasakyti, kad japonai negarbingi. Jie ne
tokie, tik žaidžia pagal kitokias taisykles. A m erikiečiai paprasčiausiai
to nesupranta.
- N uostabu, - pasakiau, - bet kainų fiksavimas neteisėtas.
- Am erikoje, - sutiko Konoras, - taip. Bet Japonijoje tai įpras
ta procedūra. A tsim in k , kokai-, fundam entaliai priešinga. R eikalai
tvarkom i slaptais susitarimais. T ą parodė Nam uros akcijų skandalas.
A m erikiečiai m oralizuoja apie sąmokslus, užuot pam atytę kitą vers
lo darym o būdą. N es tik taip ir yra.
Įėjome į sušio barą. D au g lankstym osi ir sveikinim ų. K onoras
kalbėjo japoniškai. Atsisėdom e prie baro. Neužsisakėme.
- A rg i neužsisakysime? - nusistebėjau.
- N e, - pasakė Konoras, - būtų nepagarbu. H iro šis pats nuspręs,
ką mums patiekti.
T a ig i sėdėjome prie baro, H iro šis atnešė lėkštes. Stebėjau, kaip
vyriškis pjausto žuvį.
Suskam bo telefonas. Iš to lim o jo sušio baro galo kažkoks vyriškis
pasakė:
- Konor-san, ona no hito ga moterų to itemašitajo .
- D om o, - linktelėjęs atsakė K onoras. Atsisuko į m ane ir pakilo.
- A tro d o , galų gale visai nevalgysim . Laikas vykti j kitą susitiki
mą. Pasiėmei juostą.
- Taip.
- G erai.
- Pas tavo draugę, - tarė jis. - Pas panelę Asakum ą.
D u o b ė tu Santa M o n ik o s greitkeliu kratėmės j centrą. Popietės
dangus buvo patamsėjęs, atrodė, tuoj lis. G ėlė nugarą. K onoras žiū
rėjo p ro langą ir kažką niūniavo.
Per visą susijaudinim ą visai pam iršau apie Teresos skam butį pra
eitą naktį. Ji pasakė peržiūrėjusi paskurinę juostos dalį ir galvojanti,
jog turėsime problem ų.
- A r su ja kalbėjotės ?
- Su Teresa? Trum pai. K a i ką jai patariau.
- Praeitą vakarą ji sakė, kad yra problem ų su juosta.
- T ik ra i? M a n to nem inėjo.
Jaučiau, jog jis nesako m an tiesos, bet maudė nugarą ir neturėjau
nuotaikos jo spausti. Būdavo akim irkų, kai manydavau, kad Konoras
pats tapo japonas. Jis buvo toks atsargus, toks paslaptingas.
- N iekuom et nepasakojot, kodėl išvažiavot iš Japonijos, - tars
telėjau.
- O , šitai, - jis atsiduso. - Turėjau darbą, dirbau vienoje korpora
cijoje. Apsaugos konsultavim as. B et viskas susiklostė nesėkm ingai.
- K o d ė l gi?
- N a , su darbu viskas buvo gerai. Jis buvo puikus.
- Tu om et kas nutiko?
Jis papurtė galvą.

T ek a n ti saulė 343
- D augum a žm onių, pagyvenę Japonijoje, išvyksta sumišusiais
jausmais. D augeliu atžvilgių japonai nuostabūs žmonės. Jie darbštūs,
sumanūs, turi hum oro jausmą. T ik ra i sąžiningi. Tačiau jie ir patys
didžiausi rasistai pasaulyje. Štai kodėl visą laiką kitus kaltina rasiz
m u. Jie tokie prietaringi, kad m ano, jog visi k iti taip pat tu ri tokie
būti. O gyvenim as Japonijoje... Po kiek laiko tiesiog pavargau nuo to,
kaip viskas vyksta. T ie sio g pavargau m atyti į kitą gatvės pusę perei
nančias m oteris, kai vakare išvysdavo mane einantį jų lin k . Pavargau
pastebėti, kad paskutinės dvi vietos, užsėdamos m etro, yra d vi vietos
abipus manęs. Pavargau klausytis, kaip japonų stiuardesės klausinėja
japonų keleivių, ar jie teiksis sėdėti greta g aid žin , m anydam os, kad
aš nesuprantu, ką jos kalba, nes kalba japoniškai. Pavargau nuo to iš
skyrim o, subtilaus globėjiškum o, juokelių už nugaros. Pavargau b ū ti
nigeriu. Tiesiog... pavargau. Pasidaviau.
- Nuskam bėjo, lyg tikrai jų nemėgtumėte.
- N e, - paprieštaravo Konoras, - mėgstu. M a n jie labai patinka.
Bet aš - ne japonas, ir jie niekuom et neleidžia m an to užm iršti, -
jis vėl atsiduso. - T u riu daug Am erikoje d irb an čių japonų draugų,
jiems taip pat sunku. A b ip u sio veikim o problem a. Jie irgi jaučiasi
išskiriam i. Žm onės taip pat prie jų nesėda. Bet draugai visada prašo
mane p risim in ti, kad visų p irm a jie žmonės, o tik paskui - japonai.
D eja, m ano patyrim as rodo, kad tas ne visuom et tiesa.
- N o rit pasakyt, kad pirm iausia jie japonai.
- Šeim a yra šeima.
Liku sią kelio d alį važiavom tylėdam i.
Atsidūrėm e mažame kam barėlyje trečiam e užsienio studentų
bendrabučio aukšte. Teresa Asakum a paaiškino, kad čia ne jos kam
barys, jis draugo, kurį laiką studijuojančio Italijoje. A n t stalo ji buvo
pastačiusi n edidelį vaizdo m agnetofoną ir mažą m onitorių.
- Pagalvojau, kad turėčiau išsinešdinti iš laboratorijos, - pasako
jo, greitai prasukinėdam a, - bet norėjau, kad pam atytum ėt šitai. Č ia

pati pabaiga vienos jūsų atneštų juostų. Prasideda iškart p o to, kai
senatorius išeina iš kam bario.
J i sulėtino juostą. Pamatėme platų keturiasdešim t šešto N akam o-
to pastato aukšto vaizdą. Aukštas buvo ištuštėjęs. A n t tamsaus kon
ferencijų stalo tegulėjo Serilės O s tin kūnas.
Juosta toliau sukosi.
N ie k o nevyko - statiška scena.
- J ką žiūrim e ? - paklausiau.
- T ie sio g palaukit.
Juosta sukosi. V is dar nieko.
Ir tada pam alčiau, kaip trūktelėjo m erginos koja.
- Kas čia buvo?
- Spazmas?
- Nesu tikras.
D ab ar pajudėjo m erginos ranka, ištiesta ant tamsaus m edžio. N e
k ilo jo k ių klausim ų. Pirštai susigniaužė ir atsileido.
- J i vis dar gyva!
Teresa linktelėjo.
- B ūtent taip atrodo. D ab ar pažiūrėkit į laikrodį.
Laik ro d is ant sienos rodė dvidešim tą trisdešim t šešias. Stebėjau.
N ie k o nenutiko. Juosta sukosi daugiau nei dvi m inutes.
K onoras atsiduso.
- Laikrod is nejuda.
- N e, - pritarė Teresa. - Iš pradžių, pritraukus arti, pastebėjau
grūdėtą struktūrą. Pikseliai šokinėjo p irm yn atgal.
- K ą tai reiškia.
- M es vadinam e tai rokenrolu. Č ia įprastas būdas užm askuoti su
stingusį vaizdą. N orm alus stabdymas matomas p lik a akim i, nes m a
žiausi vaizdo vienetai staiga tam pa statiški. T u o tarpu norm aliam e
vaizde visada yra m enkas judėjimas, net jeigu ir labai retas. T a ig i kas
trys sekundės pakartojate vaizdą - toks rokenrolas. Atsiranda m en
kas judėjim as, stabdymas pasidaro m ažiau akivaizdus.
- Sakai, kad dvidešim tą trisdešim t šešios juosta buvo sustabdy

ta?
- Ir akivaizdu, kad tuo m etu m ergina buvo gyva. T ik ra i nežinau.
Bet galbūt.
- T a i štai kodėl originali juosta tokia svarbi.
- K o k ia orig in ali juosta? - paklausė Teresa.
Padaviau juostą, kurią praeitą naktį radau savo bute.
- Paleisk, - paprašė Konoras.
Ryškioje šviesoje vėl pamatėme keturiasdešim t šeštą aukštą. V aiz
das buvo iš šoninės kameros - gerai m atyti konferencijų salė. Č ia
buvo viena iš p ra d in ių juostų: matėme žm ogžudystę, matėme, kaip
M orton as palieka m erginą ant stalo.
Juosta sukosi. Stebėjome merginą.
- A r m atot sieninį laikro d į ?
- N e šiuo kam pu.
- K a ip m anote, kiek laiko praėjo?
Teresa papurtė galvą.
- Č ia sulėtintai. N egaliu pasakyti. G a l kelios m inutės.
Paskui m ergina ant stalo sujudėjo. Jos ranka truktelėjo, paskui pa
judėjo galva. Ji buvo gyva. Be jo k ių abejonių.
O konferencijų kam bario stikle matėme vyriškio kontūrą. Jis
pasirodė iš dešinės ir žengė artyn. Įėjo į kam barį, kartą apsidairė ir
įsitikin o, kad yra vienas. Išiguras. Labai atsargiai jis priėjo prie stalo
krašto, sugniaužė rankom is m erginos kaklą ir pradėjo smaugti.
-Jė za u .
A trodė, užtruko ilgai. M erg in a kovojo ik i galo. Išiguras dar laikė
ją prispaudęs gerokai po to, kai ji liovėsi judėjus.
- Jis nepaliko jo k ių galim ybių.
- N e, - pritarė Konoras, - nepaliko.
G a lų gale Išiguras atsitraukė nuo kūno, pasitaisė rankogalius, pa-
tiesino švarką.
- G erai, - tarė Konoras, - gali sustabdyti. Pamačiau pakanka
m ai.
Išėjome j lauką. Vargana saulė sunkiai skverbėsi pro kupiną sm o
go m iglą. Pro šalį, dunksėdam i į duobes, riaum ojo autom obiliai. N a
m ai palei gatvę m an pasirodė pigūs, žūtbūtinai rem ontuotini.
Susėdome į autom obilį.
- Kas dabar? - paklausiau.
Jis ištiesė m an au tom ob ilin į telefoną.
- Paskam bink į centrą ir pasakyk, kad turim e juostą, kurioje m a
tyti, kaip Išiguras įvykdo žm ogžudystę. Pasakyk, kad ketinam e vykti
į N akam oto suim ti Išigurą.
- M an iau , jum s nepatinka autom ob ilin iai telefonai.
- T ie sio g taip padaryk, - tarė Konoras. - V is tiek jau beveik bai
gėme.
Taig i paskam binau. Papasakojau dispečerei m ūsų planus. C e n
tras paklausė, ar reikės pastiprinim o. K onoras papurtė galvą, taigi
pasakiau, kad pastiprinim o nereikės.
Padėjau ragelį.
- O dabar?
- D abar į Nakam oto.
T ie k kartų mačius keturiasdešim t šeštą aukštą vaizdajuostėje,
buvo keista vėl ten atsidurti. N ors šeštadienis, biuras buvo judrus ir
gyvas, šm irinėjo sekretorės ir adm inistratoriai. D ie n ą įstaiga atrodė
visiškai kitaip: iš visų pusių pro m ilžiniškus langus liejosi saulės švie
sa, supantys dangoraižiai net Lo s A n d že lo m igloje atrodė arčiau.
Apsidairęs pam ačiau, kad stebėjim o kameros nuo sienų nuim tos.
Dešinėje esanti konferencijų salė, kurioje m irė Serilė O stin , buvo
pertvarkyta. Tamsūs baldai dingo. D arb in inkas m ontavo šviesų m e
džio stalą ir naujas sm ėlio spalvos kėdes. Kam barys atrodė visiškai
kitaip.
K ito je atrijaus pusėje, didelėje konferencijų salėje, vyko susirin
kimas. Pro stiklo sienas saulė liejosi ant keturiasdešimties žm onių,
susėdusių abipus ilgu žaliu fetru uždengto stalo. V ien oje pusėje -
japonai, kitoje - am erikiečiai. Priešais kiekvieną pūpsojo tvarkinga

dokum entų krūvelė. Tarp am erikiečių ryškiai išsiskyrė teisininkas
Bobas Ričm ondas.
Konoras, stovintis greta manęs, atsiduso.
- Kas čia vyksta?
- Šeštadienio susirinkim as, kohau
- M a n o t, kad čia ir yra šeštadienio susirinkim as, apie kurį kalbėjo
Edis?
- Susirinkim as, užbaigiantis M icro C o n pardavim ą.
G reta liftų sėdėjo priim am ojo sekretorė. J i kurį laiką stebėjo mus,
besidairančius, paskui m andagiai paklausė:
- G a l galiu padėti jums, ponai?
- A č iū , - padėkojo K onoras, - bet mes kai ko laukiam .
Susiraukiau. Iš ten, kur stovėjome, konferencijų salėje aiškiai ma
čiau Išigurą, sėdintį netoli stalo vid urio japonų pusėje ir rūkantį c i
garetę. Dešinėje jo sėdintis vyriškis pasilenkė ir kažką pašnibždėjo,
Išiguras linktelėjo ir nusišypsojo.
Dirstelėjau į K onorą.
- T iesio g palaukim , - tarė šis.
Praėjo kelios m inutės, tuom et jaunas japonas patarėjas nuskubėjo
per atriju ir įėjo į konferencijų salę. K am bario viduje judėjo lėčiau,
kukliai apėjo ap lin k stalą ir atsidūrė už išsiskiriančio žilaplaukio
vyro, sėdinčio tolim ajam e stalo gale, kėdės. Vyrukas pasilenkė ir kaž
ką sušnibždėjo vyresniam vyriškiui.
- Ivabučis, - pasakė Konoras.
- K a s jis toks?
- N akam oto Am erikoje prezidentas. Būstinė N iujorke.
Ivabučis linktelėjo jaunajam patarėjui ir p akilo nuo stalo. Patarė
jas jam patraukė kėdę. Ivabučis praėjo pro japonų derybin in kų eilę.
Praeidamas lengvai brūkštelėjo vienam vyriškiui per petį, priėjo stalo
galą, atidarė stiklo duris ir išėjo į lauką, į terasą už konferencijų kam
bario.
Po akim irkos atsistojo ir išėjo antras vyriškis.

- M orijam a, - paaiškino K onoras. - Lo s A n d želo skyriaus pre
zidentas.
M orijam a taip pat išėjo j terasą. D u vyrai stovėjo saulėje ir rūkė
cigaretes. Prie jų priėjo patarėjas ir ėmė kažką greitai pasakoti, lin k
čiodam as galvą. Vyresni vyrai įdėm iai klausėsi, paskui nusisuko. Pa
dėjėjas lik o stovėti.
Po akim irkos M orijam a vėl atsisuko į patarėją ir kažką pasakė.
Patarėjas greitai linktelėjo ir grįžo į konferencijų salę. N užingsniavo
prie dar vieno, tam siaplaukio su ūsiukais vyro kėdės ir pašnibždėjo
kažką į ausį.
- Sirajus, - pasakė K onoras, - finansų direktorius.
Širajus atsistojo, bet į terasą neišėjo. Jis atidarė vidines duris, perė
jo atriju ir pradingo kabinete tolim am e aukšto gale.
K onferencijų salėje patarėjas priėjo dar ir prie ketvirto vyriškio,
kurį atpažinau k a ip jo š id ą ,^ ^ / Ceram ics prezidentą. Jošida taip pat
pasitraukė iš salės į atriju.
- Kas čia vyksta? - paklausiau.
- Jie atsitraukia, - paaiškino Konoras. - N e n o ri b ū ti ten, kai tai
nutiks.
Atsisukau į terasą ir pam ačiau du japonus vyrus, kasdieniškai
žingsniuojančius per terasą du rų tolim ajam e gale lin k .
- O ko mes laukiam ? - paklausiau.
- Kantrybės, kokai.
Jaunais patarėjas išėjo. Susirinkim as konferencijų salėje tęsėsi. Bet
atrijuje Jošida patraukė jaunuolį į šoną ir kažką sušnibždėjo.
Padėjėjas grįžo į konferencijų salę.
- H m m m , - num ykė Konoras.
Sį kartą padėjėjas nužingsniavo į am erikiečių stalo pusę ir kažką
pašnibždėjo R ičm on d u i. R ičm o n d o veido nemačiau, jis buvo atsu
kęs m um s nugarą, bet jo kūnas krūptelėjo. Jis pasisuko ir prisišliejęs
kažką sušnibždėjo patarėjui. Patarėjas linktelėjo ir išėjo.
Ričm ondas lik o sėdėti prie stalo, tik lėtai purtė galvą. P alin ko prie
užrašų.
O paskui per stalą pastūmė p opierių krūvelę Išigurui.

- Č ia ženklas mums, - tarė Konoras. Jis pasisuko j priim am o
jo sekretorę, parodė ženklelį ir per atriju greitai nuėjo konferencijų
kam bario lin k . ■
Jaunas am erikietis kostium u sm ulkiais šviesiais ruoželiais stovėjo
priešais stalą ir kalbėjo:
- Dabar, jeigu atkreiptum ėte dėmesį į papildym ą C , bendrą turto
išdėstymą ir...
K onoras įėjo į kam barį pirm as. A š - iš karto p o jo.
Išiguro pasižiūrėjo, neparodydamas nustebim o.
- Laba diena, ponai.
Jo veidas lik o tarsi kaukė.
Ričm ondas ram iai paprašė:
- Ponai, jeigu galėtum ėte palaukti, mes įpusėjom e gana sudėtin
g i-
K onoras jį pertraukė;
- Pone Išigurai, jūs suimamas dėl Serilės Lyn O s tin nužudym o, -
paskui, k o l Išiguras įdėm iai į jį žiūrėjo, išvardino jam jo teises. V is i
k iti kam baryje sėdėjo visiškai tylūs. Prie ilgo stalo niekas net nesuju
dėjo. Tarsi paveiksle.
Išiguras lik o sėdėti.
- Absurdas.
- Pone Išigurai, - paprašė Konoras, - gal galėtum ėte atsistoti.
- T ik iu o s i, jūs, vaikinai, žinot, ką darot, - švelniai pasakė R ič
m ondas.
- Ž in a u savo teises, ponai, - pareiškė Išiguras.
- Pone Išigurai, gal galėtum ėte atsistoti, - pakartojo Konoras.
Išiguras nesujudėjo. Priešais jį rangydamasis k ilo cigaretės dūm e
lis.
Ilgokai buvo tylu.
- Parodyk jiem s juostą, - paprašė manęs Konoras.
V ien oje konferencijų salės sienoje buvo sum ontuota vaizdo įran
ga. Suradau vaizdo m agnetofoną, tokį patį, kokiu naudojausi, ir
įdėjau juostą. Bandžiau spausti įvairius m ygtukus, bet vaizdas nepa

sirodė. Iš galo man padėti atskubėjo japonė stenografistė. A tsipraši
nėdam a ir lankstydam asi ji suspaudė tinkam us m ygtukus ir grįžo j
savo vietą.
- A č iū , - padėkojau.
Ekrane pasirodė vaizdas. N e t ryškioje saulės šviesoje viskas buvo
aiškiai m atyti. Č ia buvo būtent toji vieta, kurią stebėjome Teresos
kam baryje. Ta vieta, kur Išiguras prieina prie m erginos ir laiko p ri
spaudęs kovojantį kūną.
- Kas čia? - paklausė Ričm ondas.
- Č ia melas, - pareiškė Išiguras, - klastotė.
- Č ia juosta, nufilm uota N akam oto apsaugos kam era keturiasde
šim t šeštame aukšte ketvirtadienio vakarą.
- T a i neteisėta, - pareiškė Išiguras, - čia klastotė.
Bet niekas nesiklausė. V is i žiūrėjo į ekraną. Ričm ondas išsižiojo.
-Jė za u , - sumurmėjo.
Juostoje, atrodo, ilgokai užtruko, kol m ergina m irė.
Išiguras rūsčiai spoksojo j K onorą.
- Č ia nieko daugiau, tik sensacingas viešas jėgos dem onstravi
mas, - rėžė. - Viskas sufabrikuota. N ie k o nereiškia.
- Jėzau Kristau, - žiūrėdam as į ekraną garsiai baisėjosi R ičm o n
das.
- T a i neturi teisinio pagrindo, - kartojo Išiguras. - T a i nepriim
tina. A š niekada neatsistosiu. Č ia tiesiog žlugdymas...
Jis nu tilo. Pirm ą kartą pažiūrėjo į tolim ąjį stalo galą. Ir pamatė,
kad Ivabučio kėdė tuščia.
Iš pradžių lyg ir nekreipė dėmesio, bet akys lakstė p o kam barį.
M orijam os kėdė tuščia.
Širajaus kėdė.
Jošidos kėdė.
Išiguro akys sutrūkčiojo. Jis apstulbęs žiūrėjo į K onorą. Paskui
linktelėjo, kažkaip kriuktelėjo ir atsistojo. V is i k iti tebežiūrėjo į ekra
ną.
Jis nuėjo prie K on oro.

- N eketin u šito stebėti, kapitone. K a i baigsite savo apgavystes,
rasite m ane lauke, - jis prisidegė cigaretę ir pašnairavo j K on orą. -
Tada ir pasikalbėsim . K icčirito na.
Atidaręs duris, išėjo j terasą. Paskui save durų neuždarė.
K etinau sekti paskui, bet K onoras žvilgsniu mane sulaikė. N ežy
m iai papurtė galvą. L ika u , kur stovėjau.
M ačiau Išigurą lauke, stovintį prie turėklų. Jis surūkė cigaretę ir
atsuko veidą j saulę. Paskui dirstelėjo atgal į mus ir apgailestaudamas
papurtė galvą. Prisišliejo prie turėklų, pakėlė koją...
K onferencijų salėje tebesisuko juosta. V iena am erikietė teisininkė
atsistojo, užvertė savo segtuvą ir išėjo. N iekas daugiau nesujudėjo.
G a lų gale juosta baigėsi.
Išėmiau ją iš įrenginio.
Kam baryje buvo tylu, tik lengvas vėjelis taršė prie ilgo stalo sė
d in čių žm on ių popierius.
Dirstelėjau į terasą. Tuščia. K a i priėjom e prie turėklų, gatvėje
apačioje girdėjom e kaukiant sirenas.
Apačioje, pirm am e aukšte, oras net pilkavo nuo du lkių , buvo gir
dėti kurtinantis perforavim o kūjų bilsmas: priestato statybos greta
N akam oto bokšto buvo pačiam e įkarštyje. Kelkraštyje rikiavosi dau
gybė d id elių cem entovežių. Prasiskyniau kelią per b ūrį japonų tam
siai m ėlynais kostium ais, prasibroviau ir dirstelėjau į šachtą.
Išiguras n u krito ant šlapio betono, kūnas gulėjo įkypai, tik gal
va ir viena ranka stirksojo iš m inkšto b eton in io paviršiaus. Per p ilk ą
masę piršto storio srovelėmis tekėjo kraujas. D a rb in in k a i su m ėly
nais šalmais bam buko lazdom is ir virvėm is bandė jį ištraukti. Jiem s
nekaip sekėsi. G a lų gale vyrukas aukštais gum iniais batais įb rid o
traukti kūno, bet pasirodė ne taip paprasta, kaip tikėjosi. Jis turėjo
kviesti pagalbą.
M ū sų žm onės jau buvo ten: Fredas Peris ir Bobas Volfas. Pro kūjų
gausmą Bobas sušuko:
- A r viską apie tai žinai, Piteri?
- Taip , - pasakiau.
- Ž in a i pavardę?
- M asao Išiguras.
Volfas suskersakiavo.
- Pasakyk paraidžiui.
Pam ėginau perrėkti statybų triukšm ą. G a lų gale tiesiog pasirau
siau kišenėje ir sužvejojau vizitinę. Padaviau V o lfu i.
- Č ia jis?
- Taip.
- K u r ją gavai?
- Ilga istorija, - pasakiau, - bet jis ieškomas dėl žmogžudystės.
Volfas linktelėjo.
- Leisk man išžvejoti kūną, paskui pasikalbėsim .
- Puiku.
G a lų gale teko panaudoti statybinį kraną. Išiguro kūnas, sukrypęs
ir apsunkęs nuo betono, buvo pakeltas į orą, siūbavo pro mane, man
virš galvos.
Iš viršaus krito cem ento gabalėliai ir tyško ant ženklo prie m ano
kojų. Nakam oto statybų bendrovės sim bolis didžiosiom is raidėm is
skelbė: „ P A S T A T A I N A U J A M R Y T O J U I “. O apačioje: „ A T L E I S
K I T E U Ž N E P A T O G U M U S “.
U žtru k o dar valandą, kol viskas susidėliojo į vietas. Iki dienos galo
šefas norėjo ataskaitų, taigi p o viskam turėjom e važiuoti į Parkerį ir
sutvarkyti dokum entaciją.
Jau buvo ketvirta, kai ėjome skersai gatvę į kavinukę greta A n to
nijaus lom bardo. K a d tik ištruktum e iš kabineto.
- V is ų pirm a, kodėl Išiguras nužudė merginą? - paklausiau.
K onoras atsiduso.
- Neaišku. Geriausia, ką galiu sugalvoti, tai šitaip. Ed is visą laiką
d irb o savo tėvo kaišia. V ien a iš jo pareigų buvo aukštus postus u ži
m am iem s atvykėliams parūp in ti m erginų. M e tų metus tuo užsiėmė.
Buvo lengva - jis vakarėlių liūtas, merginas pažinojo. Kongresm enai
norėjo m erginų, o jis turėjo galim ybę susipažinti su kongresmenais.
Bet Serilėje jis įžiūrėjo ypatingą galim ybę, nes prie jos traukė senato
rių M o rto n ą , Finansų kom iteto prezidentą. M orton as buvo pakan
kam ai sumanus, kad tą ryšį nutrauktų, bet Ed is nepaliovė siuntinėjęs
jos privačiais lėktuvais j netikėtus susitikim us, vis atnaujindamas ryšį.
E d ž iu i ji taip pat patiko: tą popietę jiedu mylėjosi. Ir būtent Ed is
suorganizavo jos apsilankym ą Nakam oto pobūvyje, nes žinojo, kad
M orton as ten bus. Ed is spaudė M o rto n ą b lok u oti pardavim ą, tai
gi labai nerim avo dėl šeštadienio susirinkim o. Tarp kitko, kai žin ių
studijoje juostoje tau pasirodo, kad jis sako Serilei „nesipigink“, jis iš
tikrųjų sako „n ičib ei“. A m e rikiečių japonų santykiai.
- Bet, manau, Ed is tik numatė, kad Serilė susitiks su M o rto n u .
Abejoju, ar turėjo kokių m in čių dėl keturiasdešim t šešto aukšto. Jis
tikrai nesitikėjo, kad jiedu nueis ten. M in t į n ueiti į keturiasdešim t
šeštą aukštą vakarėlio eigoje tikriausiai pakišo kas nors iš Nakam oto.
K om pan ija paliko aukštą prieinam ą dėl labai paprastos priežasties:
ten yra m iegam ieji, kuriais adm inistracija kartais naudojasi. K ažku r
užpakalinėje dalyje.
- Iš kur sužinojot? - paklausiau.
- H anada-san užsim inė, kad kartą jais pasinaudojo. A kivaizdu ,
ten gana prašm atnu.
- Taig i jūs turite ryšių.
- K ažkiek turiu. Įsivaizduoju, N akam oto tiesiog buvo paslaugūs.
Jie galėjo sum ontuoti ten kameras dėl šantažo, bet man sakė, kad
m iegamuosiuose nėra kam erų. O faktas, kad kam era kabo tiesiog
konferencijų salėje, tik patvirtina, kad Filipsas nem elavo - kameros
įtaisytos kaizen biu ro darbuotojam s. T ikriau siai niekas nesitikėjo,
kad seksualinis ryšys įvyks ten, kur įvyko.
- B et kuriuo atveju, kai Ed is pamatė Serilę su M o rto n u einant
į kitą N akam oto pastato vietą, tikriausiai velniškai sunerim o. Taig i
nusekė paskui. Jis pasirodė liudytojas žmogžudystės, kuri, tikiu, tik
riausiai buvo atsitiktinė. Ed is padėjo savo draugui M o rto n u i, pasi
kvietė jį ir išvedė iš ten. Ed is kartu su M o rto n u grįžo atgal į vakarėlį.
- O kaip juostos?
- Taip. Prisim eni, kalbėjom apie papirkinėjim us. Taig i E d is pa
pirkinėjo žem o lygio apsaugos pareigūną Tanaką. M anau, Sakamura
riekė jam narkotikus. B et kuriuo atveju vyrukas pažinojo jį jau porą
m etų. Ir kai Išiguras liepė Tanakai išim ti juostas, Tanaka pasakė
E d žiu i.
- O Ed is nuėjo ir išėmė juostas pats.
- Taip. K artu su Tanaka.
- B et Filipsas sakė, kad Ed is buvo vienas.
- Filipsas melavo, nes Tanaką pažinojo. Todėl ir nesukėlė dides
n io šurm ulio, nes Tanaka pasakė, kad viskas gerai. B et kai Filipsas
pasakojo visą istoriją m ums, apie Tanaką neužsim inė.
- O paskui?
- Išiguras nusiuntė porą vyrukų sutvarkyti Serilės buto. Tanaka
nunešė kažkur n u kopiju oti juostas. Ed is nuvyko į vakarėlį kalvose.
- Bet Ed is vieną pasiliko.
- Taip.
V isk ą pergalvojau.
- Bet kai tame vakarėlyje kalbėjom ės su E d žiu , jis papasakojo v i
siškai priešingą istoriją.
- M elavo.
- N e tg i jums, savo draugui ?
- Jis galvojo, kad išsikapstys.
- O kaip gi Išiguras ? K o d ė l jis nužudė m erginą?
- K a d galėtų prispausti M o rto n ą . Ir suveikė - jie privertė senato
rių pakeisti poziciją dėl M icro C o n . K u rį laiką M orton as ketino leisti
vykdyti pardavim ą.
- Išiguras ją nužudė dėl to? D ė l kažkokio korporacijos pardavi
m o?
- N e, nemanau, kad planavo. Išiguras buvo labai įsitempęs, patyrė
d id ž iu lį spaudim ą. Jautė, kad turėtų gerai pasirodyti prieš valdžią. Jis
daug ką buvo pastatęs ant kortos, tiek daug, kad pasielgė priešingai,
nei tokiom is aplinkybėm is įprastai būtų pasielgęs japonas. Y patingo
spaudim o akim irką, taip, nužudė tą m erginą. K a ip jis sakė, ji buvo
nesvarbi m oteris.
- Jėzau.
- Bet, galvoju, čia ne vien tai. M orton as buvo labai dviprasm iškas
su japonais. Jaučiu, jog čia slypi nem ažai ir apm audo - tie ju okeliai
apie numestą bom bą, visa kita. O mylėjimasis ant konferencijų sta
lo... nepagarbu, sakyčiau? Išiguras tikriausiai įsiuto.
- K u ris paskam bino dėl nužudym o?
- Edis.
- K o d ė l.
- N orėjo sutrikdyti Nakam oto. E d is saugiai parvedė M o rto n ą at
gal į vakarėlį, o paskui paskam bino. T ikriau siai kažkur iš pobūvio.
K a i skam bino, dar nežinojo apie apsaugos kameras. Paskui apie ka
meras jam pasakė Tanaka, tad Ed is pradėjo nerim auti, kad Išiguras
gali jį parišt. T a ig i paskam bino dar kartą.
- Ir paprašė savo draugo D ž o n o K o n o ro .
- Taip.
- T a ig i E d is buvo K o ičis N išis? - pasitikslinau.
- Jis tru putį papokštavo. K o ičis N išis yra personažo iš garsaus ja
p onų film o apie korupciją korporacijoje pavardė.
K onoras pabaigė kavą ir pasitraukė nuo bufeto.
- O Išiguras? K o d ė l japonai jį apleido?
- Išiguras sužaidė per greitai ir pralaim ėjo. K etvirtad ien io nak
tį pasielgė per daug nepriklausom ai. Jiem s tai nepatinka. Nakam oto
labai greitai jį būtų išsiuntę atgal. Jis būtų pasmerktas likusį gyveni
mą praleisti Japonijoje m adogiva-dzoku. Kėdėje prie lango. Žm ogus,
kurį aplenkia visi bendri sprendim ai, kuris visą dieną spokso pro lan
gą. Tam tikra prasme, čia bausmė ik i gyvos galvos.
Pergalvojau.
- Tuom et, kai naudojotės au tom ob ilin iu telefonu, skam binot į
stotį, pasakojot, ką planuojat... kas klausėsi?

- Sunku pasakyti, - truktelėjo pečiais Konoras. - Bet Ed is man
patiko. A š jam skolingas. Nenorėjau m atyti nam o grįžtančio Išigu-
ro.
K abinete manęs laukė senyva m oteris. V ilk ė jo juodai, prisistatė
kaip Šerilės O stin senelė. Serilės tėvai žuvo autoįvykyje, kai jai tebu
vo ketveri, vėliau ji augino mažylę. N o rėtų padėkoti už pagalbą tyri
me. Pasakojo, ką m ėgo Serilė, būdam a maža, kaip ji augo Teksase.
- Ž in o m a, ji buvo dailutė, - kalbėjo m oteris, - berniukai, be abe
jonės, ją mėgo. V isu om et tuntai šm irinėjo aplink, negalėjai net su
lazda išvaikyti. - K ie k patylėjo. - Ž in o m a, niekuom et nem aniau,
kad su galva jai viskas tvarkoj. Ji mėgo tuos besisukinėjančius ber
niūkščius. Jai patiko, kaip dėl jos pešasi. Prisim enu, buvo vos septy-
nerių ar aštuonerių, tie vaikiščiai raitėsi dulkėse, o ji plojo delniukais
ir stebėjo. Paauglė jau buvo gerokai patyrusi. A k im irk sn iu žinodavo,
kaip elgtis. N ebuvo labai smagu stebėti. N e, kažkas su galva jai buvo
negerai. Ji m okėdavo b ū ti bjauri. Ir ta daina, kurios visą laiką klausėsi,
dieną naktį. A p ie p roto praradim ą, galvoju.
- D že rio L i Liuso?
- Suprantam a, num anau kodėl. Č ia mėgstamiausia jos tėvo dai
na. K a i ji buvo dar visai mažytė, jis išvažiuodavo su dukryte į miestą
kabrioletu, ją apsikabinęs, o per radiją leisdavo tą siaubingą triukš
mą. Ji vilkėdavo puošniausią savo sarafaną. Buvo toks mielas vaikas.
T ik ra m otinos kopija.
Prisim inusi viską, m oteris pradėjo verkti. Padaviau jai nosinaičių.
M ėgin au b ū ti jautrus.
Lab ai greitai ji užsimanė sužinoti, kaip viskas buvo. K a ip m irė
Serilė.
N ežinojau, ką jai papasakoti.
Išėjusį pro paradinį Parker C e n tro išėjimą ir einantį pro fontanus
mane sustabdė japonas su kostium u. M aždaug keturiasdešimties,
tamsiaplaukis, su ūsiukais. Jis oficialiai mane pasveikino ir padavė

vizitinę. Šiek tiek užtruko, kol susigaudžiau, kad čia ponas Širajus,
N akam oto finansų direktorius.
- N orėjau asmeniškai su jum is susitikti, Sumisu-san, ir pareikšti,
kaip labai m ano kom panija apgailestauja dėl pon o Išiguro elgesio. Jo
veiksm ai netinkam i, jis veikė be {galiojimų. N akam oto yra garbinga
kom panija ir nepažeidžia įstatym ų. N o riu jus u žtikrin ti, kad jis ne
atstovavo m ūsų kom panijai ir mūsų verslo partneriam s. Šioje šalyje
p on o Išiguro pareigos suvedė jį su daugybe investuotojų ban kin in kų
bei žm onėm is, darančiais įtaką pirkim am s. A tv ira i kalbant, jis per
ilgai užsibuvo Am erikoje. Č ia įgijo daug blogų įpročių .
Štai koks jis ir buvo: atsiprašymas ir kaltinim as drauge. V is tiek
nežinojau, ką atsakyti. G a lų gale tariau:
- Pone Širajai, girdėjau apie pasiūlym ą finansuoti mažą nam elį...
- O , tikrai?
- Taip. T ikriau siai jūs nieko negirdėjote?
- Tiesą sakant, manau, kažką tok io girdėjau.
- Įdom u, ką ketinate su šiuo pasiūlym u dabar daryti? - paklau
siau.
Jis ilgokai tylėjo. G irdėjau tik trykštančius dešinėje fontanus.
Širajus skersakiavo į mane m iglotoje p op iečio šviesoje, m ėginda
mas nuspręsti, kaip sužaisti.
G a lų gale pasakė;
- Sumisu-san, pasiūlym as nederamas. Ž in o m a, jis panaikinam as.
- D ėkoju, pone Širajau, - pasakiau.
M u d u su K o n o ru važiavom e į m ano butą. N ė vienas nekalbėjo
me. Vairavau Santa M o n ik o s greitkeliu. V irš galvų kabančius ženklus
gaujos buvo aptaškiusios dažais. Jaučiau, koks nelygus ir duobėtas
kelias. Dešinėje sm ogo m igloje skendo Vestvudo dangoraižiai. K oks
varganas ir aptriušęs kraštovaizdis!
G a lų gale neištvėriau:
- T a i kas vis dėlto čia buvo? T ik konkurencija tarp N akam oto ir
kažkokios kitos japonų kom panijos? D ė l M icro C o n ? A r kas?

- T ikriau siai daugybė priežasčių. Japonai viską apgalvoja. O jiems
A m e rika dabar tėra arena savitarpio varžybom s. Iš dalies, tai tiesa. Jų
akim is, mes nesame labai svarbūs.
Atvažiavom e j m ano gatvę. Buvo laikas, kai m aniau, kad ji visai
jauki, ši nedidelė m edžiais apaugusi gyvenam ųjų nam ų gatvelė su
žaidim ų aikštele dukrai kvartalo gale. D ab ar taip nesijaučiau. O ras
buvo netikęs, gatvė atrodė nešvari, nejauki.
Pastačiau autom obilį. K onoras išlipo, paspaudė m an ranką.
- N esikrim sk.
- N esikrem tu.
- Ir nereikia. T a i labai rim ta. Bet viskas gali pasikeisti. A n ksčiau
buvo kitaip. Ir vėl gali pasikeisti.
- T ik iu o si.
- K ą ketini dabar daryti? - paklausė Konoras.
- N ežinau, - atsakiau. - Jaučiu, kad reiktų kur nors išvažiuoti.
T ik kad nėra kur.
Jis linktelėjo.
- Paliksi departamentą?
- Tikriau siai. T ik ra i išeisiu iš specialiųjų tarnybų. M a n tai... per
daug nešvaru.
Jis linktelėjo.
- R ū p in k is savimi, kohai. A č iū už pagalbą.
- Jum s taip pat, sempai.
Buvau pavargęs. U žkop iau laiptais ik i savo bu to ir įėjau vidun.
Be dukrelės buvo labai ramu. Iš šaldytuvo pasiėm iau kolos skardi
nę, nuėjau į svetainę, bet, kai sėdausi į krėslą, suskaudo nugarą. Vėl
atsistojau ir įjungiau televizorių. Negalėjau žiūrėti. Prisim iniau, kaip
K onoras sakė, kad A m erikoje visi sutelkia dėmesį į nereikšm ingus
dalykus. K a d ir ši padėtis su Japonija: jei šalį parduosi Japonijai, tai ji
Japonijai ir priklausys, ar tau tai patiks, ar ne. O žmonės, kurie įsigyja
kokį daiktą, su juo ir elgiasi kaip nori. Štai kaip tai veikia.
N uėjau j m iegamąjį ir persirengiau. A n t stalelio prie lovos pam a
čiau dukros gim tadienio nuotraukas, kurias rūšiavau tą dieną, kai
viskas prasidėjo. N uotraukas, kurios jau neatrodė kaip m ano dukters
nuotraukos, kurios jau neatspindėjo tikrovės. Klausiausi d irb tin io
juoko iš televizoriaus kitam e kam baryje. Paprastai galvodavau, kad
viskas gana neblogai. Bet iš tikrųjų to li gražu.
N uėjau į dukrelės kam barį. Žiūrėjau į jos lovelę, į apklotėlį su
dram bliukų aplikacijom is. Prisim iniau, kaip ji m iega: taip pasiti
kinčiai, ant nugarytės, virš galvos atmetusi rankutes. Galvojau, kaip
ji pasitiki m anim i, kaip pasitiki pasauliu, kurį jai kuriu. Ir galvojau
apie pasaulį, kuriam e ji užaugs. Pradėjau k lo ti dukrelės lovą, o širdyje
buvo labai labai sunku.
Aprašas: kovo 15 d. (99)
Kvotėjas: K ą gi, P itai, m anau, kaip ir viskas. N ebent tu rit dar ką nors
p rid u rti.
Sub.: N e, viską pasakiau.
Kvotėjas: K a ip suprantu, iš specialiųjų tarnybų atsistatydinate?
Sub.: Teisingai.
Kvotėjas: Ir pateikėte rašytinę rekom endaciją šefui O lsen ui, kad ryšių
pareigūnų A zijo s ša lim s program a būtų pakeista. Teigiate, kad ryšiai su
Japonijos ir Am erikos draugystės fondu turėtų b ū ti griežtesni.
Sub.: Taip.
Kvotėjas: K o d ė l gi?
Sub.: Jei departam entui reikia gerai parengtų pareigūnų, patys turėtu
me m okėti už jų m okym ą. T ie sio g būtų sveikiau.
Kvotėjas: Sveikiau?
Sub.: Taip. A tėjo laikas patiem s pradėti valdyti savo šalį. A tėjo laik as
patiem s m okėti už pasirinktą kelią.
Kvotėjas: A r jau gavote atsakymą iš šefo?
Sub.: N e. V is dar laukiu.

Jei nenori, kad japonai pirktų, neparduok.
A k ito M o rita
PABAIGOS ŽODIS
„Žm onės neigia tikrovę. Jie kovoja prieš tikrus jausmus, nulem tus
tikrų aplinkybių. Jie kuria išgalvotus pasaulius, kurie „turėtų, norėtų,
galėtų“ būti. T ik r i pokyčiai prasideda nuo tikrų įkain ojim ų ir p ripa
žinim ų. T ik tada galim i realūs veiksm ai“.
Č ia D e iv id o Reinoldso, japonų M o rito s psichoterapijos šalinin
ko žodžiai. Jis kalba apie asmenišką elgesį, bet šitie kom entarai p ri
taikom i taip pat ir tautų ekonom iniam elgesiui.
A n ksčiau ar vėliau Jungtinės Valstijos susidurs su faktu, kad Japo
nija tapo svarbiausia pasaulio pram onės valstybe. Japonų gyvenim o
trukm ė ilgiausia. Jų adyginim ai didžiausi, aukščiausias raštingumas,
mažiausias atotrūkis tarp turtingų ir vargšų. Jų gam inam i produktai
aukščiausios kokybės. Jų maistas sveikiausias. Tiesa ta, kad M o n ta
nos valstijos dydžio valstybė, tu rin ti pusę Ju n g tin ių Valstijų gyven
tojų skaičiaus, ekonom iškai netrukus prilygs Jungtinėm s Valstijom s.
Bet jiem s viskas pavyko elgiantis visiškai kitaip, nei elgiasi am eri
kiečiai. Japonija nėra pram oninė Vakarų valstybė. Ji sukurta visai k i
taip. Ir japonai išrado visai naujovišką verslą - priešišką verslą, verslą
kaip karą, verslą, nušluojantį konkurentą, kurio A m erika jau keletą
dešim tm ečių niekaip nepajėgia suprasti. Jungtinės Valstijos ir toliau
prim ygtinai reikalauja, kad japonai elgtųsi am erikiečiam s p riim tin u
būdu. Bet vis dažniau japonų atsakas yra klausimas: kodėl turėtum e
keistis? M u m s sekasi geriau nei jums. T ik ra i, taip ir yra.
K oks turėtų būti Am erikos atsakas? Absurdiška kaltin ti japonus
sėkm ingu elgesiu ar siūlyti, kad jie stabteltų. Japonai palaikytų to

kią am erikiečių reakciją vaikišku inkštim u ir būtų teisūs. D au g tin
kam iau Jungtinėm s Valstijom s prabusti, aiškiai pam atyti Japoniją ir
veikti tikroviškai.
G a lų gale Jungtinėse Valstijose vyktų ženklūs pokyčiai, bet neiš
vengiam ai silpnesnio partnerio tikslas yra prisitaikyti. O Jungtinės
Am erikos Valstijos šiuo m etu, be abejonių, yra silpnesnis partneris
bet kuriam e ekonom iniam e ginče su Japonija.
Prieš šim tą m etų, kai adm irolo Perio Am erikos laivynas atrado tą
kraštą, Japonija buvo feodalinė visuom enė. Jos žm onės suvokė, kad
turi pasikeisti, ir pasikeitė. Pradedant tūkstantis aštuoni šim tai še
šiasdešimtaisiais, jie sukvietė tūkstančius vakariečių specialistų, ku
rie pam okytų, kaip pakeisti vyriausybę ir pram onę. V isa visuom enė
išgyveno revoliuciją. D a r vienas, lygiai toks pat dramatiškas sukrėti
mas įvyko po A n tro jo pasaulinio karo.
Taig i abu kartus japonai susidūrė su iššūkiu akis į akį ir jį priėm ė.
Jie nesakė, tegu am erikiečiai perka mūsų žemes ir mūsų institucijas
ir tikėkim ės, išm okys mus viską daryti geriau. V isiškai ne. Japonai
pakvietė tūkstančius ekspertų, o paskui vėl išsiuntė juos nam o. Jung
tinės Valstijos pasielgtų tinkam ai, jei veiktų panašiai. Japonai nėra
A m erikos gelbėtojai. Jie - konkurentai. N egalim a to pam iršti.

BIBLIOGRAFIJA
Siame rom ane suabejojau visuotinai p riim ta prielaida, kad tie
sioginės užsienio investicijos į Am erikos aukštąsias technologijas iš
esmės yra teigiam os ir todėl tu ri būti leidžiam os be jo k ių suvaržymų
ir apribojim ų. M anau, viskas ne taip paprasta.
N ors ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys, m ano požiūris į ja
pon ų ekon om in į elgesį ir neadekvatų Am erikos atsaką k ilo iš tvirtai
pripažintų ekspertų nuom onės, daugum a jų pam inėti bib liografijo
je. T ik ra i, ruošdamasis rašyti šį romaną, aš daug pasisėmiau iš žem iau
išvardytų šaltinių.
T ik iu o si, skaitytojas susigundys paskaityti daugiau ir labiau išma
nančių autorių. Pagrindinius tekstus išvardijau pagal suprantam um ą
ir ryšį su rom ane nagrinėjam ais klausimais.

PAGRINDINIAI ŠALTINIAI
Clyde V. Prestowiz, Jr., Trading Places: H ow We A re G iving O ur Future to
Japan an d H ow to Reclaim It (New York: Basic Books, 1989).
James Fallows, M ore Like Us: Putting America's Native Strengths and Traditio
n a l Values to Work to Overcome the Asian Challenge (Boston: H oughton
M ifflin , 1989).
James Fallows, ‘C on tain in g Japan,’ The Atlantic, M a y 1989, pp. 40-54.
James Fallows;, ‘G etting A lon g w ith Japan,’ The Atlantic, Decem ber 1989,
pp. 53-64.
Peter F. Drucker, The New York Realities (New York: Harper and Row,
1989).
Ezra F. Vogel, Japan as Num ber One: Lessonsfor Am erica (Cam bridge, Mass.:
Harvard University Press, 1979).
Karel van W olferen, The Enigm a o f Japanese Power (New York: A lfred A .
K n opf, 1989).
Chalm ers Johnson, M I T I a n d Japanese M iracle (Stanford: Stanford U niver
sity Press, 1982).
M ichael T . Jacobs, Short-Term Am erica: The Causes and Cures o f O ur Busi
ness M yopia (Boston: Harvard Business School Press, 1991).
Robert Kuttner, The E b n d o f Laissez-Faire: N ation a l Purpose an d the Global
Economy after the C old War (New York: A lfred A . K nopf, 1991).
M ich e l L . Dertouzos, Richard K . Lester, and Robert M . Solow, M ad e in
Am erica: Regaining the Productive Edge, The report o f the M .I.T. C o m
mission on Industrial Productivity (Cam bridge, Mass.: M .I.T. Press,
1989).
Pat Choate, Agents o f Influence (New York: A lfred A . K nopf, 1990).
D orinne K . K ondo, Crafting Selves: Power, Gender and Discourses o f Identity
in a Japanese Workplace (Chicago: University o f Chicago Press, 1990).

K cn ich i Ohm ae, Fact and Friction: Kenichi Ohmae on U S.-Jap an Relations
(Tokyo: The Japan Tim es, Ltd., 1990).
D onald Mspero, ‘Patent Protection or Piracy - A C E O Views Japan,’ H a r
vard Business Review^ Septem ber-O ctober 1990, pp. 58-67.

KITI ŠALTINIAI
D aniel E . Bob and SRI International,Japanese Companies in Am erican Com -
munities: Cooperation, Conflict an d Role o f Corporate Citizenship (New
York: Japan Society, 1990).
Bryan Burrough and John Helyar, Barbarians at the Gate: The F a ll o f R JR
Nabisco (New York: Harper and Row, 1990).
A lfred D . Chandler, Jr., Scale an d Scope: the Dynam ics o f Industrial Capi
talism (Cam bridge, Mass.: Belknap Press o f Harvard University Press,
1990).
Ronald D ore, Taking Japan Seriously: A Confucian Perspective on Leading
Economic Issues (Stanford: Stanford University Press, 1987).
D avid Halberstant, The N ext Century (New York: W illia m M orrow and
C o ., 1991).
K ich iro Hayashi, editor, The U S . Japanese Economic Relationship: Can It Be
Improved? (New York: N ew York University Press, 1989).
K anji Ishizumi, Acquiring Japanese Companies (Tokyo: The Japan Tim es,
Ltd., 1988).
G ary Katzenstein, Funny Business: A n Outsider's Year in Japan (New York:
Prentice H a ll Press, 1989).
M aryann Keller, Rude Awakening: The Rise, F a ll an d Strugglefo r Recovery o f
General Motors (New York: W illia m M orrow and C o ., 1989).
Paul Kenedy, The Rise an d F a ll o f the Great Power (New York: Random
House, 1987).
W . C a rl Kester, Japanese Takeovers: The Global Contestfo r Corporate Control
(Cam bridge, Mass.: Harvard Business School Press, 1991).
P hilip Kotler, Liam Fahey, and S. Jatustripitak, The New Competition: W hat
Theory Z D id n 't Tell You About M arketing (New Jersey: Prentice H a ll,
1985).
Paul Krugm an, The Age o f D im inished Expectations: U S . Economic Policy in
the 1990s (Cam bridge, Mass.: M .I.T. Press, 1990).
Takie Sugiyama Lebra, Japanese Patterns o f Behavior (H onolulu: University
o f Haw aii Press, 1967).
M ichael Lewis, L ia r s Poker (New York: Penguin Books, 1989).
Charles A . M oore, TheJapanese M in d : Essentials o f Japanese Philosophy and
Culture (H onolulu: University o f Haw aii Press, 1967).
K enichi Ohm ae, The Borderless W orld: Power an d Strategy in the Interlinked
Economy (New York: H arper Business, 1990).
Daniel I. O kim oto, Between M I T T and the M arket: Japanese Industrial Policy
fo r H ig h Technology (Stanford: Stanford University Press, 1989).
L . C raig Parker, Jr., TheJapanese Police System Today: A n American Perspecti
ve (New York: Kodansha, 1987).
M ichael E. Porter, The Competitive Advantage o f Nations (New York: Free
Press, 1990).
Jim Powell, The Gnomes o f Tokyo: The Positive Impact o f Foreign Investment in
N orth Am erica (New York: Am erican Management Association, 1989).
Clyde V. Prestowitz, Jr., A lan Tonelson, and Robert W . Jerome, ‘The Last
Gasp o f G A T T is m ’, H a rv a rd Business Review, M a rch -A p ril 1991, pp.
130-38.
M ichael Random , Japan: Strategy o f the Unseen (W ellingborough, England
Thorsons Publishing G roup, 1987).
D onald Richie, The Film s o f A kira Kurosawa (Berkeley: University o f C a li
fornia Press, 1970).
Robert M . Stem, Trade an d Investment Relations Am ong the United States,
Canada, and Japan (Chicago: University o f Chicago Press, 1989).
Sheridan M . Tatsuno, Created in Japan: From Imitators to World-Class Inno
vators (New York: Harper and Row, 1990).
Peter Trasker, TheJapanese: Portrait o f a N ation (New York: New Am erican
Library, 1987).
Thomas R . Zengage and C . Tait Ratcliffe, TheJapanese Century: Challenge
an d Response (H ong K ong: Longm an G rou p [Far East] Ltd., 1988).

Crichton, M ichael
C r4 7 Tekanti saulė: romanas / Michael Crichton; iš anglų kalbos vertė Giedrė
Tartėnienė. - [Kaunas]: Obuolys [i.e. M E D IA IN C O G N IT O , 2008]. - 368 p.
ISBN 978-9953-700-86-9
Los A ndielo policijos departamento detektyvas Piteris Smitas iškviečiamas tirti

žiaurios žmogžudystės, įvykdytos Nakam oto Industries biuro atidarymo metu. Kadangi
tyrimas susijęs su japonais, pareigūnas pasitelkia į pagalbą Tekančios saulės šalies kultūros ir
gyvenimo būdo žinovą, kolegą Džoną Konorą. Paaiškėja, kad nužudytoji mergina Šerilina
O sdn yra pakankamai garsi , palydovė“, be to, nužudymą įrašė moderni Nakam oto sekimo
aparatūra, .prižiūrinti kompanijos darbuotojus ir padedanti jiems dirbti*. Tačiau detektyvai
iškart susiduria su bendrovės vadovų pasipriešinimu. Kyla abejonių, ar galima pasitikėti
rastu įrašu, ir vis labiau neduoda ramybės klausimas: kam tai naudinga?
U D K 820(73)-3
M ichael C rich to n
T E K A N T I S A U LĖ
Iš anglų kalbos vertė Giedrė Tartėnienė
Viršelio dizaineris A n d riu s M orkeliūn as

Maketavo A lm a Liuberskienė
23 sp. 1. Užsakymas Nr.

Išleido OBUOLYS®
(O BU O LYS yra registruotas
U A B „M E D IA IN C O G N IT O “ leidybinis ženklas)
Savanorių pr. 363-314, LT-49425, Kaunas.
Tel.: +370 699 37779
knygos@obuolys.lt |www.obuolys.lt
Spausdino U A B „Logotipas“, Utenos g. 41 a,
LT-08217 Vilnius, tel.: (8-5)210 11 11,210 11 14

Michael Crichton - Tekanti Saulė

Uploaded by

Document Information

Original Title

Copyright

Available Formats

Share this document

Share or Embed Document

Sharing Options

Did you find this document useful?

Is this content inappropriate?

Copyright:

Available Formats

Michael Crichton - Tekanti Saulė

Uploaded by

Copyright:

Available Formats

Romanas

Iš anglų kalbos vertė

Cr47 R isin g Sun

Copyright © 1992 by M ichael Crichton

Verslas - tai karas.

Turinys: film uotos detektyvo P iterio D ž . Sm ito kvotos aprašas

kovo m ėn. 13-15 d.

D ė l: „N akam oto žm ogžudystės“ (A 8895-404)

Šis aprašas yra Lo s A n d že lo p o licijo s departam ento nuosavybė ir skir­

mas ar atskleidim as ribojam as įstatym o. Neteisėtas naudojim as griežtai

V isais klausim ais kreipkitės į:

Los A n d že lo policijos departam ento

V idaus reikalų skyriaus viršin in ką

Fax: (213) 5 55-7812

Film u ota kvota: Detektyvas P. D ž . Sm itas

Byla: „N akam oto žm ogžudystė“

Kvotos aprašymas: subjektas (leitenantas Smitas) buvo tardom as tris

dienio. Apklausa įrašyta S -V H S / S D vaizdo juostoje.

poje N r. 4, Los A n d že lo p o licijo s departam ento būstinėje. U ž subjekto

subjektą nuo juosmens į viršų. Subjektas v ilk i kostium ą ir kaklaraištį (p ir­

ma diena), m arškinius ir kaklaraištį (antra diena), vienm arškinis (trečia

diena). D ata ir laikas - apatiniam e dešiniajam e kam pe.

Kvotos tikslas: išaiškinti subjekto vaidm enį „N akam oto žm ogžudys­

tėje“. (A 8895-404) kvotą atlieka detektyvas T . Konvėjus ir detektyvas P.

Chem ondas. Subjektas advokato paslaugų atsisakė.

B ylos baigtis: saugoma kaip „nebaigta byla“.

Aprašas: kovo mėn. 13 d. (1)

Kvotėjas: Taigi. Juosta sukasi. Prašom pasakyti savo vardą.

Sub.: Peteris Džeim sas Sm itas.

Kvotėjas: Pasakykite am žių ir laipsnį.

Sub.: Trisdešim t ketveri. Los A n d že lo p olicijos departam ento specia­

lių jų tarnybų skyriaus leitenantas.

Kvotėjas: Leitenante Sm itai, kaip žinote, k o l kas jums nepareikšti kal­

tinim ai dėl nusikaltim o.

Kvotėjas: Tačiau turite teisę reikalauti, kad jums atstovautų advoka­

Kvotėjas: G erai. A r kokiu nors būdu buvote verčiamas čionai ateiti?

Sub.: (Ilga pauzė) N e. N ie k a ip nebuvau verčiamas.

Kvotėjas: Supratau. Turim e pakalbėti apie N akam oto žm ogžudystę.

K ad a pirm ą kartą susidūrėte su šia byla?

Kvotėjas: K as tada atsitiko?

Sub.: Buvau namuose. Suskam bo telefonas.

Kvotėjas: O ką darėte tuo m etu, kai suskam bo telefonas?

garsą stebėjau Leikersų rungtynes ir tuo pat m etu bandžiau m okytis

iš įvad in io japonų kalbos vadovėlio.

Vakaras buvo ramus. A p ie aštuntą paguldžiau m iegoti dukte­

rį. M agnetofone ant lovos sukosi kasetė, ir m alonus moters balsas

kalbėjo kažką panašaus į: „Sveiki, aš policijos pareigūnas. K u o galiu

padėti ?“ arba „Prašome parodyti m eniu“. Po kiekvieno sakinio ji pa­

darydavo pauzę, kad galėčiau pakartoti japoniškai. K lu p au , bet sten­

giausi kiek galėjau. Paskui m oteris kartojo: „D aržovių parduotuvė

uždaryta. K a ip n ueiti į paštą?“ ir panašius dalykus. K artais susikaup­

ti buvo sunku, bet stengiausi. „Ponas Hajašis tu ri du vaikus!“

Bandžiau atsakinėti. Hajaši-san va kodom oga fu r...fu tu r... - nusi­

keikiau. O m oteris ir vėl kalbėjo: „Sis gėrimas netinkamas.“

A n t lovos, greta dukros žaisliuko Pono Bulviagalvio, gulėjo at­

verstas m ano sąsiuvinis. Salia voliojosi nuotraukų albumas ir fo to ­

grafijos iš antrojo mergytės gim tadienio. Po M išelės šventės jau buvo

praėję keturi mėnesiai, bet nuotraukas tebedėliojau į album ą. N ie ­

„Susirinkim as įvyks antrą valandą.“

N uotraukos ant lovos to li gražu neatspindėjo tikrovės. Po keturių

m ėnesių M išelė atrodė visiškai kitaip. Buvo gerokai aukštesnė: išau­

go brangią ju od o aksom o su baltų n ėrinių apykakle suknelę, kurią

šventei nupirko m ano buvusi žm ona.

Šis aprašas yra Lo s A n d že lo p o licijo s departam ento nuosavybė ir skir

subjektą nuo juosmens į viršų. Subjektas v ilk i kostium ą ir kaklaraištį (p ir

Kvotos tikslas: išaiškinti subjekto vaidm enį „N akam oto žm ogžudys

Sub.: Trisdešim t ketveri. Los A n d že lo p olicijos departam ento specia

Kvotėjas: Leitenante Sm itai, kaip žinote, k o l kas jums nepareikšti kal

Kvotėjas: Tačiau turite teisę reikalauti, kad jums atstovautų advoka

Vakaras buvo ramus. A p ie aštuntą paguldžiau m iegoti dukte

padėti ?“ arba „Prašome parodyti m eniu“. Po kiekvieno sakinio ji pa

darydavo pauzę, kad galėčiau pakartoti japoniškai. K lu p au , bet sten

uždaryta. K a ip n ueiti į paštą?“ ir panašius dalykus. K artais susikaup

Bandžiau atsakinėti. Hajaši-san va kodom oga fu r...fu tu r... - nusi

A n t lovos, greta dukros žaisliuko Pono Bulviagalvio, gulėjo at

verstas m ano sąsiuvinis. Salia voliojosi nuotraukų albumas ir fo to

praėję keturi mėnesiai, bet nuotraukas tebedėliojau į album ą. N ie

m ėnesių M išelė atrodė visiškai kitaip. Buvo gerokai aukštesnė: išau

žm ona m ato ją retai. D ažn ai nepasirodo sutartais savaitgaliais, pa

ir garsenybėmis, taip pat parūpinam e vertėjų bei ryšių pareigūnų už

kada sunkiau darbavausi. K u r kas daugiau pastangų reikalauja p o li

buvo dėl Fernando Konsekos, Č ilė s vicekonsulo. Jį sustabdė p o lic i

Vyram s reikėjo vertėjo. Pažadėjau parūpinti, bet sam oajiečiai papras

m ith koncertą. Liep iau pareigūnam s skam binti į priešgaisrinės ap

mala. G eriau paskubėk, Piteri-san. Tūkstantis šimtas Figueroa, Sep

drauguži. Sako, jog neleis p o licija i tęsti, k o l nepasirodys ryšių parei

- Po veln ių taip, - nervinosi Greiham as. - Č ia kaip reikiant va

niekuom et neatsisako p apildom o uždarbio. Laukdam as, k o l m ote

- Paklausyk, Pitai, - pradėjo, - manau, tau gali p rireikti pagal

- Tavo vietoje pasitelkčiau patyrusius pagalbininkus. Paskam

- A išku , girdėjau. - Skyriuje visi buvo girdėję apie K onorą. V yru

kas buvo tikra legenda, geriausiai nusim anantis iš specialiųjų tarny

- pats paskam binsiu. T u tiesiog užvažiuok jo pasiim ti, - ir H o fm a