UDK 830-3 Karen Duve

Du 439 Dies ist kein Liebeslied

Eichborn AG, Frankfurt am Main, 2002
ISBN 3-8218-0683-4

© Karen Duve, Eichborn AG,

Germany, 2002
© vertimas Auksė Noreikienė, 2005
ISBN 9986-509-79-3 © viršelis Tatjana Terez, 2005
 Ne
apie meilę
daina
r o ma n a s

2005
Dėkoj u
Doris Engelkei, Volfgangui Hiorneriui
ir Kristinai Hukei už kantrybę
ir pasitikėjimą, Karinai Graf -
už paaiškinimus,
kuo geras seksas skiriasi
nuo prasto, Tomui Mainekei -
už muzikos istorijos patarimus,
Gvidui Šrioteriui -
už futbolo konsultacijas
ir Frydemanui Zitigui -
už angliškus laikraščius.

© 2002 m. rugsėjis, Eichborn AG,

FYankfurtas prie Maino
Informaciją apie leidyklos knygas
rasite adresu:
Eichborn Verlag, Kaiserstr. 66,
D-60329, Frankfurt am Main
www.eichborn.de
 Tai, apie ką pasakoju,
yra mano išmonė.
Vietovės ir įvykiai turi mažai bendra
su realybe. Iš knygų irfilmų
citavau atsainiai.
Nė vieno iš Jūsų
neturėjau galvoje.

Skiriu
vargšui HENRIKUI
 ūdama septynerių metų prisiekiau, kad nie­
kada nemylėsiu. Sulaukusi aštuoniolikos vis
dėlto pamilau. Kaip aš ir būgštavau, buvo
nekas. Tas jausmas - žeminantis, skausmingas ir
visiškai nevaldomas. Mano meilė buvo be atsako;
nieko negalėjau padaryti, kad ką nors pakeisčiau,
o kai pamėginau pati nemylėti, vos nepakvaišau.
Kai imi suvokti, kad pameti galvą, išmintingiausia
yra apie tai nutylėti ir apsimesti, jog esi sveiko proto,
bei elgtis taip, kaip ir kiti žmonės. Visi žmonės
turėjo profesijas, draugų, meilės nuotykių, lankėsi
vakarėliuose, keliavo ir penkias savaitės dienas
džiūgavo dėl savaitgalio. Aš taip pat mylėjausi su
vyrais, o su moterimis traukiau j barus, man nesi­
sekė įvairios tarnybos, nuobodžiavau per šventes
ar kur kitur, o sekmadieniais išsimargindavau žas-
tus peiliu bulvėms skusti. Per tą laiką Bayern Mūn-
chen aštuonis kartus tapo Vokietijos čempionu. Vi­
si žmonės, kuriuos aš pažinojau, įsigijo elektroni­
nius laikrodžius, o vietoj platėjančių kelnių ėmė
mūvėti prigludusius prie kulkšnių džinsus arba mor­
kos formos kelnes. Iranas paskelbė JAV baisiuoju
šėtonu, o MTV pradėjo savo programą Buggies Vi­
deo killed the Radio Star. Anglų kareiviai įžygiavo į
7
Folklendo salas, sovietų - į Afganistaną, amerikie­
čių - j Grenadą. Visi žmonės, kuriuos aš pažino­
jau, vėlgi pakeitė elektroninius laikrodžius j nor­
malius, su rodykle bei ciferblatu, ir įsigijo ausinu­
kus. Černobylio atominės elektrinės ketvirtojo bloko
reaktorius pasėjo savo radioaktyvias atliekas po
visą Europą, todėl buvo patariama dvidešimt metų
nevalgyti miško grybų, ir per dvejus metus jų buvo
valgoma iš tiesų mažiau. Sovietų Sąjunga vėl pasi­
traukė iš Afganistano, šaltasis karas baigėsi, o kai
jau seniai niekas nesitikėjo, sugriuvo Berlyno sie­
na. Manekenės tapo vis populiaresnės ir dar liek­
nesnės, kompiuteriai pasidarė dar mažesni, o ozo­
no skylė - dar didesnė, žmonės vasarą bėgiodavo
ristele tik ankstų rytą ir vėlų vakarą, o vyras, kurį
aš mylėjau, persikėlė gyventi j Londoną. Vyko karai
Persijos įlankoje, Balkanuose, Čečėnijoje, o Ame­
rika organizavo intervenciją Somalyje. Prasidėjo pi­
lietiniai karai Ugandoje, Liberijoje ir Gruzijoje, o
Azerbaidžane imta kovoti su armėnais. Šlageriuose
buvo tebedainuojama apie meilę. Vyrai ir moterys
toliau leido j pasaulį vaikus, lankėsi pas šeimos
konsultantus bei terapeutus ir skyrėsi. Kad ir kas
vyko mano aplinkoje, man niekada neatrodė, kad
tai kaip nors susiję su manimi. Visą laiką aš tam
tikra prasme buvau sulaikiusi kvėpavimą ir lau­
kiau savo progos, laukiau, kada bus ištarti lemtin­
gi žodžiai, kad žengčiau iš už uždangos į sceną ir
atlikčiau savo vaidmenį. Tačiau gyvenimas ir toliau
tekėjo sena vaga, niekas neištarė tų žodžių, o metai
kaupėsi kaip purvas ir lapai stogvamzdyje. Vieną die­
ną, tiksliau, 1996 m. birželio 20-ąją, ketvirtadienį,
8
nusprendžiau, kad šiam reikalui kaip nors reikėtų
padaryti galą. Tai turėjo baigtis arba blogai, arba taip,
kaip aš ir įsivaizduoti negalėjau. Tad nuėjau į kelio­
nių agentūrą ir nusipirkau bilietą į Londono lėktuvą,
kaip kiti žmonės ima ir nusiperka virvę.
***

aigi dabar skrendu šiuo lėktuvu. Mano vie­

ta - prie lango. Jaunas vyriškis akį rėžian­
čiu žydru kostiumu sėdi prie keleivių ta­
ko. Jis sklaido nemokamą Woche laikraštį. Laimė,
krėslas tarp mūsų neužimtas, gal ir stiuardesės tuo
pasirūpino. Šiuo metu sveriu būtent šimtą septy­
niolika kilogramų, ir mano šlaunys, aptemptos cha­
ki spalvos drabužiu, įsirėžusios po ranktūriais į
minkštą gretimos sėdynės apmušalą. Šiaip ar taip,
čia jau negalėtų tilpti kitas keleivis. Nekenčiu savo
kojų. Norėčiau turėti kitokias. Štai turėdama plo­
nas kojas daug paprasčiau galėtum aplankyti žmo­
gų, kurį myli, o jis tavęs nemyli. Ne, nemanau, kad
dėl to pasikeistų jo jausmai man, bet jeigu mano
kojos būtų plonesnės, lengviau susitaikyčiau su tuo,
kad esu nemylima.
Lydimas stiuardesės pantomimos per garsiakalbį
sklinda moteriškas balsas. Jis aiškina, kad nepa­
prastu atveju staiga kritus slėgiui reikia štai taip
prisitraukti deguonies kaukę ir pirmiausia užsidėti
ją sau ant nosies ir burnos, o tik paskui padėti
užsitraukti guminę juostelę ant ausų ne tokiam vik­
riam bendrakeleiviui. Įstrižai už manęs sėdinti ele­
gantiška ponia rodo savo taip pat elegantiškai duk­
9
rai nuotrauką Vogue žurnale. Moteris vilki tamsiai
rožinį kostiumini švarką ir ryši žalią šifoninę ska­
relę, kurią jai tikrai įpiršo spalvų konsultantė. Jos
šviesūs plaukai nukirpti paikai asimetriškai, iš kai­
rės nuo pakaušio vos dengia ausį, kita pusė siekia
smakrą. Žinoma, šie plaukai jai nuolat krinta ant
akių, tad skaitydamaji turi smiliumi juos nubraukti
į šalį. Mergaitė it gazelė pasilenkia virš žurnalo. Už
manęs sėdintys trys vyrai kalbasi apie Polą Gas-
koiną. Galiu lažintis, jie keliauja į Londone vyk­
siančias Europos futbolo čempionato pusfinalio
rungtynes tarp anglų ir vokiečių. Tokios padermės
vyrų labiausiai nepakenčiu; jie baubia perkreiptu
veidu priešais televizorių: “Mušk gi! Mu-u-u-šk!”Po­
las Gaskoinas man patinka. Jis primena šoklųjį
žirgą Meteorą. Šis žirgas, kaip rekordininkas, taip
pat turėjo stebėtiną antsvorį, buvo lėtas ir nedraus­
mingas, tačiau pasirodė esąs iš visų geriausias. Fut­
bolo sirgaliai vėl pasako kažką nešvankaus apie
Gaskoiną. Tada jie kvailai sutartinai juokiasi, to­
dėl neišgirsta, kur yra paslėptos plaukimo lieme­
nės ir kaip greičiausiai nusigauti iki atsarginio iš­
ėjimo. Tuo atveju, jei tektų priverstinai nutūpti La­
manše, jie, nerangiai praėję pro elegantiškąją po­
nią ir jos dukrą, nurūktų priešinga kryptimi, su­
virstų vienas per kitą prie perėjimo ir visiškai jį
užblokuotų, o aš, užspausta savo vietoje prie lan­
go, turėčiau žiūrėti, kaip už lėktuvo iliuminatoriaus
be paliovos kyla vanduo.
Riedame pakilimo tako link, nuo lubų sklinda
vos girdima muzika, melodijos nuotrupos, kurias
vėl bemat nustelbia lėktuvo keliamas triukšmas.
10
Sunku nusakyti, kokia tai muzika, šiaip ar taip,
bent jau ne tokia, kokią norėtųsi išgirsti prieš žūs­
tant lėktuvo katastrofoje. Čia labiau tiktų Hermit-
sų daina No Milk Today. Hermitsai pradeda nepa­
prastai liūdnai, o užsidegus sparnui balsai pakyla
iki melancholiško susijaudinimo; didžiausios ne­
vilties akimirką griežia smuikas, groja kiti muzi­
kos instrumentai - netikėtai pasigirsta absurdiš­
kai viltingas varpo skambesys.
Galbūt ir sunku patikėti, bet, tiesą sakant, aš
mėgstu skraidyti. Manau, jog man tiesiog nuskilo
didžiulė laimė gyventi šimtmečio pabaigoje, kai bu­
vo pagaminti išties nepaprasti lėktuvai. Niekas iš
mano kultūros žmonių man itin nepavydi, kad turiu
bilietą j lėktuvą ar savo senutėlį Quelle televizoriaus
aparatą. Tačiau otonų karalius tikrai atiduotų pusę
savo karalystės, kad atsidurtų mano vietoje.
Projekcijos ekrane pasirodo žaliai mėlynas že­
mėlapis. Mažutis baltas lėktuvėlis trūkčiodamas ju­
da punktyrine linija iš Hamburgo, pažymėto rau­
dona spalva, į Londoną (irgi raudona). Muzikos nuo­
trupų visai negirdėti. Dabar per garsiakalbį pra­
šneko lėktuvo kapitonas. Tai Hermanas Karas ar
Taras; prieš palinkėdamas mums malonaus skry­
džio ponas Karas primena, kad vėjas palankus, tem­
peratūra Hamburge siekia aštuoniolika laipsnių Cel­
sijaus. Jis tiksliai taip ir pasako: “Temperatūra čia,
Hamburge, šiuo metu yra aštuoniolika laipsnių
Celsijaus - juntamoji temperatūra yra šešiolika
laipsnių”.
Šitą naują idiotišką triuką jis turbūt perėmė iš
televizijos, jei skirsto temperatūrą į matuojamą ir
n
juntamą. Tarsi visi jaustų vienodai, Celsijaus laips­
nio tikslumu. Tokį suskirstymą taip pat puikiai ga­
lima pritaikyti kitose srityse: statistinis pavojus su
šiuo lėktuvu patirti katastrofą santykiu 1 su 10 mi­
lijonų; juntamas pavojus santykiu 1 su 20. Statis­
tinio pavojaus santykis yra nustatomas skaičiuo­
jant, kiek lig šiol įvyko šios oro linijos lėktuvų
katastrofų, koks yra Hamburgo Fūlsbiutelio ir Lon­
dono Hitrou oro uostų saugumo standartas, taip
pat turint galvoje aplinkybę, kad skristi tenka virš
vandens. Juntamas pavojus yra nustatomas įskai­
tant mano abejones dėl šios kelionės prasmės, ben­
drą nepasitikėjimą likimu ir matytus kino filmus.
Tuo tarpu, kai lėktuvas dundėdamas ruošiasi atsi­
plėšti nuo žemės, aš apgalvoju savo mėgstamiausią
scfeną iš Alive. Taip vadinasi ekranizuota tikra lėk­
tuvo katastrofa, per kurią Anduose žuvo urugvajie­
čių regbio komanda. Keli žaidėjai išgyveno, bet kol
juos surado, per septyniasdešimt dienų spiginant šal­
čiui teko įveikti ir daug sunkumų. Galų gale stiklo
šukėmis nelaimėliai nugremžė sušalusių bendrake­
leivių lavonų mėsą ir suvalgė ją. Kino filme vienas
išlikęs gyvas žmogus prašo likimo draugų, kad jo
mirusią motiną jie prapjautų paskiausiai. Tačiau da­
bar aš mąstau ne apie šitą sceną, bet apie ankstesnę,
kai lėktuvas atsitrenkia į kalną ir lūžta pusiau. Prie­
kinė fiuzeliažo dalis toliau švilpia ore, o vietoj varik­
lių gausmo staiga pasigirsta tik šnypščiantis, kau­
kiantis priešinis vėjas. Saugos diržais prisisegę prie
sėdynių lėktuvo keleiviai nustėrę laikosi įsikibę jų,
veido oda dreba, lūpos prašieptos iki dantenų, o už
12
keleivių žioji milžiniška skylė, į kurią suktuku že­
myn leidžiasi rankinis bagažas, paskutinės sėdimų
vietų eilės viena po kitos išsiurbiamos, tad juntamas
ir realus pavojus visiškai sutampa.
Lekiame pakilimo taku. Žydrai apsirengęs jau­
nas vyras šalia manęs demonstratyviai skaito laik­
raščio ekonomikos puslapį. Tokia jo laikysena tar­
si sako, kad jam, kaip daug skraidžiusiam žmo­
gui, visa tai nedaro didelio įspūdžio. Turbūt varg­
šeliui tai iš tiesų daugiau nedaro įspūdžio. Žemė
liko už mūsų. Skrendame. Mes iš tikrųjų skrenda­
me. Dvidešimt aštuoni procentai nelaimingų atsiti­
kimų oro erdvėje įvyksta kylant lėktuvui.
***
ano pirmasis draugas buvo Akselis Fo-
lauf. Akselis buvo šviesiaplaukis, lie­
sas, akys didelės, apvalios, visą laiką
taip išplėstos, tarsi kadaise jam būtų tekę žiūrėti
skerdynes arba kaip į kažką pataikė meteoritai, ir
nuo to laiko išliko ta pati veido išraiška. Mūsų
meilė buvo linksma ir santūri. Mes mokėmės toje
pačioje klasėje ir į mokyklą rytais eidavome susi­
kabinę rankomis. Akselis vilkėdavo savo rudąją
sportinę striukę su gobtuvu ir užsidėdavo geltoną
kailinę budinčio milicininko ausinę, o aš - tam-
smėlynį sportišką švarką su išsiuvinėtu herbu ant
vidinės kišenės. Prie herbo buvo išraityta A - pir­
moji mano vardo Anė raidė. Budinčios milicinin-
kės skarelę pamečiau tuoj pat kitą dieną, kai buvau
13
išleista į mokyklą. Kaskart mes susitikdavome ir
išsiskirdavome ties ta pačia sankryža, ten susitar­
davome dėl popietės, kurią praleisdavome mano
tėvų sode po rododendro krūmu. Šiame apsama­
nojusiame žemės lopinėlyje - čia saulėtame, čia še­
šėliuotame - įrengiau gyvūnų ligoninę. Iš pradžių
jai vadovavau viena: buvau ir gydytoja, ir slaugė.
Akselis tik žiūrėdavo. Paskui ir jis panoro būti gy­
dytojas, o kai juo tapo, pareikalavo, kad atsisaky­
čiau kurių nors pareigų.
- Tu negali būti medicinos sesuo ir gydytoja, -
tarė Akselis ir įsistebeilijo į mane savo didelėmis
akimis.
Trokšdama ir ateityje nešioti seselės kepuraitę,
nusprendžiau mesti gydytojo profesiją. Paskirstant
užduotis dėl to niekas nepasikeitė. Aš operuoda­
vau, nes Akselis šiuo darbu bjaurėjosi. Kaip ir anks­
čiau, jis asistuodavo man ir prižiūrėdavo samanų
kilimą ligonių salėje. Mes sumeistraudavome lovas
iš oranžinės spalvos cigarečių pakelių. Jas reikė­
davo kas kartą pakeisti, nes jos greitai suminkštė­
davo naktį iškritus rasai ir nuo drėgnų pacientų
kūnų. Tai buvo varlių lovos. Barnštėtas buvo tikra
varlynė. Varlės atstraksėdavo iš šlapių, dar neįdirbtų
pievų, besidriekiančių už sodų, ir pakliūdavo tie­
siai į naujutėlaites motorines vejapjoves, kuriomis
mūsų kaimynai tarškindavo per savo neseniai ap­
želdintas pieveles. Šioje gatvėje nebuvo nė vieno se­
nesnio kaip penkerių metų namo. Žmonės lyg pa­
kvaišę statėsi namus, kūrė patvarius vertingus daik­
tus, dėjo laimingo šeiminio gyvenimo pamatus ir
neleido užaugti aukštai žolei. Jie prasiskolino ir
14
 tikėjo tuo, kad jų ir ekonominė padėtis ateityje bus
daug geresnė. Meino mama kartais pasakodavo bro­
liui, seseriai ir man, kaip priešais gyvenantys kai­
mynai, siekdami sutaupyti pinigų namo statybai,
dvejus metus pietums suvalgydavo tik vieną dešrą:
du trečdalius ponas Langė, likutį - jo žmona. Kai
tik mama pradėdavo pasakoti apie pasidalytą deš­
rą, ji visada neišvengiamai prisimindavo ir tai, kaip
tėtis mūrijo mūsų namą.
- Jūsų tėtis laikė rankose kiekvieną šio namo
akmenį - kiekvieną atskirai, - sakydavo ji.
Mes buvome sumaniausia pasaulio tauta. Todėl
kitos tautos mūsų nekentė ir mums pavydėjo. Vi­
sus mūsų statytus namus supo medinės žiogrinės
tvoros, šalia kiekvieno namo durų buvo tuščiavi­
duris kvadrato formos stiklo blokas, iš kitos pu­
sės - didžiulis skliautuotas langas, pro kurį buvo
matyti tolimi apylinkės vaizdai, o į jį atsitrenkę
paukšteliai gaudavo galą.
Mano ligoninėje taip pat buvo lova paukščiams:
cigarų dėžutę išklojau nosine ir minkštu popieriu­
mi iš šokoladinių saldainių dėželės. Varlės miego­
davo ant žolės.
Mudu su Akseliu praleisdavome daugelį popiečių
laukdami ligoniukų. Tuo tarpu mes paklausydavo­
me vienas kito plaučius, guminiu plaktuku pastuk­
sendavome kelius ir pasiruošdavome kitai operaci­
jai. Ant dėžės nuo apelsinų išsidėliodavome plast­
masinį skalpelį, žaislinį švirkštą ir vata apvyniotas
lazdeles, ir tik vienintelius daiktus, kurių mums iš.
tiesų reikėdavo, t.y. tikras žirkles ir ritinėlį perma­
tomos lipnios juostos, laikydavau paslėpusi gydy­
15
tojo lagamine, iki jų prireiks. Šiuos daiktus turė­
davau išvogti iš virtuvinio stalčiaus, nes mama man
dar neleisdavo imti aštrių žirklių, o lipni juosta
buvo brangi. Mano tėtis gulėdavo terasoje ant sodo
lovutės ir miegodavo. Jo profesija buvo tokia mįs­
linga, kad nežinojau nei jos paskirties, nei teisingo
pavadinimo. Kai mokykloje privalėjome papasako­
ti, kuo dirba mūsų tėvai, aš to nesugebėjau. Šiaip
ar taip, maniškiui reikėdavo dirbti tik iki anksty­
vos popietės. Jeigu būdavo geras oras, jis nusi­
čiupdavo sulankstomąją lovelę, nusidangindavo už
savo paties statyto namo, rūkydavo Ernte 23, skai­
tydavo Hamburger Abendblatt ir užmigdavo, o saulė
dar labiau nurudindavo jo kūną. Žmonės dar vaikš­
čiodavo su pirštinėmis, o jis, šmurkštelėjęs į šor­
tus, pradėdavo degintis jau kovo mėnesį po pietų
bei savaitgaliais, jei tik švietė saulė, taip leisdamas
laiką kiaurą pavasarį ir vasarą, ligi pat rudens. Jis
miegodavo jautriai, neramiai. Mano tėtis, kaip ir
mes, laukdavo, kada pradės ūžti motorinė vejapjo-
vė. Jis nepakentė motorinių vejapjovių ir jų. kelia-
mo triukšmo. Iš pradžių pasigirsdavo, kaip užsi­
kerta variklis, paskui kaip jis burgzdamas užgęsta,
neretai būdavo bandoma užvesti jį antrą trečią kar­
tą, ir tada jis imdavo gausti tolygiai, o tėtis pašok­
davo, maršuodavo palei medinę žiogrinę tvorą ir
šniukštinėdavo apie gyvatvores, spygliuočius ir ro­
dodendrus, kas gi dabar jam sudrumstė ramybę.
- Vaigoni, - sušnarpštė jis ir sukryžiavo ant krū­
tinės rankas. - Tai Vaigoni. Juk pogulio metu drau­
džiama pjauti žolę.
Tada aš užsidėdavau savo medicinos seselės ke-
16
puraitę ir nusitverdavau gydytojo lagaminą. Akselis
paimdavo šiaudinį krepšelį ir nusekdavo man iš
paskos. Daugelis sodų buvo be tvoros į neįdirbtų
pievų pusę, tad pas kaimynus galėjome pereiti be
vargo. Ponas Vaigoni jau žinodavo, ko mums rei­
kia. Laikydamas savo gaudžiančią ir rūkstančią ve-
japjovę, jis linktelėdavo mums galva ir kviečiančiu
rankos mostu duodavo ženklą, kad su malonumu
galėsime nupjautose pievelėse apieškoti sužeistų var­
lių. Tačiau mums nebuvo leidžiama eiti prieš maši­
nėlę ir gelbėti varles. Ponas Vaigoni būgštaudavo,
kad mūsų pėdas gali įsukti peiliai. Akselis laikyda­
vo pintinę, aš dėdavau į ją varles be kojelių, dide­
lius ir storus gyvius, iš kurių pilvų vertėsi pilkšvos
žarnos, bei paskiras kūnų dalis. Iš esmės gydyda­
vome visas aukas, netgi beviltiškais atvejais, kai
varlės likdavo be galvų arba padalytos pusiau. Grįž­
tančių į tėvų sodą pintinė būdavo pilnutėlė, o po­
nas Vaigoni vis dar pjaudavo veją. Ore pasklisdavo
nušienautos žolės ir benzino kvapas. Tuo tarpu ma­
no tėtis pabėgdavo į namą, bet kas dešimt minučių
išeidavo patikrinti, ar dar neįsivyravo ramybė. Ak­
selis iškratydavo pacientus ant dėžės nuo apelsinų
ir suskaičiuodavo, kiek mudu radome galūnių. Pir­
miausia imdavausi varlių sužeistais pilvais. Jos ne-
bekrutėdavo, tad jas gydyti būdavo paprasčiausia.
Jų vidurius aš sukimšdavau atgal į pilvo ertmę.
- Niekada negalėčiau to daryti, - kaskart sakydavo
Akselis tiek bjaurėdamasis, tiek ir stebėdamasis.
Jis nulupdavo nuo ritinėlio gabalą permatomos
lipnios juostos ir laikydavo, kol aš jos atsikirpda-
vau. Užklijavusi žaizdą, ligoniuką paguldydavau į
17
vieną iš oranžinės spalvos lovų. Užklijuota vieta
bematant pratrūkdavo ir iš jos lašėdavo skaidrus
skystis. Varlės oda buvo drėgna, todėl lipni juosta
prastai laikėsi. Užklijavusi dar vieną atraižą imda­
vau kitą varlę. Amputuoti padarėliai spurdėdavo
kaip pašėlę. Man retai pasisekdavo jiems prikli­
juoti galūnes, taigi tokius pacientus tiesiog pagul-
dydavau į lovą. Jie kaipmat išsirisdavo lauk ir su
kojelių likučiais nušokuodavo po rododendru. Mes
jų nebegaudydavome, tik sudėdavome po krūmu jų
nukapotas kojeles, jeigu vėliau jie sumanytų jas pa­
siimti. Ligoninė mus nuvildavo, nes kitą rytą visi
pacientai būdavo arba pasprukę, arba nugaišę. Ne­
pamenu, kad būtume išgydę nors vieną ligoni.
Mano tėtis nepakentė vejapjovių, tačiau ir kiek­
vienas mūsų šeimos narys kažko nemėgo. Mama
neapsiklausydavo aukštų moterų balsų. Jeigu tiks­
liau, tai turbūt mano senelės balso. Ji gyveno pu­
siau perstatytame mūsų namo mansardiniame aukš­
te. Bet tiesiai mama to niekada nepasakydavo, tik
ištardavo:
- Jau tie spigūs moterų balsai! Nepakenčiu jų.
Kaip dirbti juos girdint!
Mano močiutė negalėjo ištverti triukšmo, kurį
sukeldavo vyrai, įsiverždami i jos mansardą. Ji įti­
kėjo, neva kasnakt pas ją į viršų užlipą vyrai. Jie
slaptajai raudavę plaukus ir nukeldavę puodų dang­
čius, kad žvangintų jais į jos virtuvės sienos kok­
lius. Itin stebėtina buvo tai, kad senelė neturėjo nei
puodų, nei virtuvės. Pati nevirdavo, o valgydavo drau­
ge su mumis apačioje.
18
 Mano vyresniajai seseriai buvo atgrasus paukš­
čių čirškimas. Plušėdama prie namų darbų, tar­
kim, skirtingomis spalvomis žemėlapyje žymėda­
ma upes ir kalvų grandines ar šiaip dorodama ko­
kią nors ketvirtokės užduot}, ji staiga sviesdavo ant
žemės vaškinius pieštukus ir sušukdavo:
- Tie prakeikti paukščiai! Kaip galima dirbti? Jie
be paliovos čirpia.
Sesuo taip pat netoleravo nė menkiausio mano
keliamo triukšmo.
Aš ligi šiol nemėgstu, kai kas nors suspaudžia
kepimo miltelių pakelį ir maigo jį tol, kol šis pokš­
teli, nors mano gyvenime tai iš esmės nieko nekei­
čia. Vienintelis mažasis brolis nejautė jokios anti­
patijos ypatingam triukšmui. Tiesa, jis nemėgo kne­
binėtis su perlamutrinėmis sagomis. Mamai tekda­
vo visas pižamos sagas išpjauti ir kilputes užsiūti.
O štai monetas jis labai mėgo. Turėjo tėčio parvež­
tą iš Suomijos konferencijos taupyklę. Tai buvo ma­
žas skaidrus plastmasinis gaublys su atrakinamu
dugnu, tad brolis visada galėdavo monetas iškraty­
ti ir suskaičiuoti. Kai jis sutaupė ganėtinai pinigų,
tėtis juos iškeitė į tviskančią vienos markės mone­
tą, ir nuo tada brolis ją laikė kartoninėje dėžutėje
po savo lova. Kas vakarą jis ją išsitraukdavo, bu­
čiuodavo ir glostydavo savo pinigą, tada vėl padė­
davo atgal.
Vieną vakarą, grįžusi namo po ilgos ir įtemptos
popietės varlių ligoninėje, įėjau į vaikų kambarį,
pakabinau savo gydytojo lagaminėlį Snieguolės dra­
bužinėje ir išvydau, kaip mano mažasis broliukas,
19
 iškišęs ranką pro lovelės groteles, stengiasi užgriebti
dėžutę su moneta. Jis negalėjo jos pasiekti, nes vaš­
kuodama grindis mama ją nustūmė iki pat sienos.
Nors broliui buvo jau penkeri, jis vis dar miegojo
lovutėje su grotelėmis. Jis taip šėliodavo per miegus,
kad kitu atveju būtų iškritęs. Dabar jis ėmė šaukti.
- Mano pinigai, noriu savo pinigų, - žliumbė jis.
Į kambarį įėjo sesuo. Mat čia gyvenome trise:
sesuo, brolis ir aš. Ji atsigulė ant grindų, atsistū-
mė rankomis ir nučiuožė po jo lova. Sesuo vilkėjo
raudoną languotą suknelę, kurią mama jai pasiuvo
iš tokios pat medžiagos kaip ir man, o ant išvaš­
kuoto linoleumo ji gerai slydo. Staiga ji išlindo iki
pusės ir padavė dėžutę broliui. Šis, išsiėmęs savo
monetą, glostinėjo ją ir blizgino pagalvės kampu.
Sesuo liko ant grindų, slinkosi bei yrėsi rankomis
pirmyn ir slidinėjo ant pilvo po visą kambarį.
- Aš - krokodilas, - tarė ji. - Nagi, saugokitės
greito ir pavojingo krokodilo!
Vienu sykiu ji čiuožtelėjo po mano lova. Mudvi
miegojome dviaukštėje lovoje, ji - viršuje, aš - apa­
čioje, prieš miegą žiūrėdavau į čiužinio apmautą su
daugybe eskimų, indėnų, negrų ir kinų vaikų. Girdė­
jau, kaip sesuo trankėsi, paskui, atsispyrusi kojo­
mis į sieną, išniro iš tamsos prieš pat mano kojū­
galį. Ji laikė rankoje kartoninę dėžutę, kur buvo sau­
gomi mano slėpiniai. Nespėjau ir sukliudyti, kai se­
suo atidarė ją ir išėmė Matchbox* automobilį.
- Iš kur gavai? Tu jį pavogei.
- Ne, - atsakiau aš. - Holgeris Dešuses padovanojo.
Holgeris Dešuses buvo kaimynų berniukas. Nė
* F ir m in is ža islin ių automobilų ženklas.

20
vienas iš mūsų nesugebėjo teisingai ištarti jo pa­
vardės. Netgi suaugusieji. Visi sakydavome: “De-
ziūs“. Nukniaukti šį automobilį buvo labai papras­
ta. Tai buvo pilkas neryškus opeliukas, kurį Hol-
geris laikė drauge su kitais šimtais tūkstančių mi­
lijonų žaislinių automobilių apmušalais apklijuo­
toje skalbiklių statinėje. Tąkart, kai jis ir mano
sesuo nuėjo į vonios kambarį, likusį viena mikliai
pasikišau mašinytę po apatinėmis kelnaitėmis ir
ties ta vieta išlyginau suknutės raukšles. Aš gi ne­
buvau tokia kvaiša, kad pasiimčiau ką nors tokio,
kas kristų į akis, tarkim, policijos, gaisrinės auto­
mobilį ar dar kokį su ištraukiamu diskiniu pjūk­
lu. Niekas niekad nė nebūtų pastebėjęs, kad trūks­
ta opelio.
- Meluoji, - pasakė mano sesuo. - Rytoj mokyk­
loje nueisime kartu pas Holgerį, aš jo paklausiu.
Vargas tau, jei sumelavai!
Tą vakarą sunkiai sekėsi užmigti, bet ir pabusti
kitą rytą buvo nelengva. Iš karto prisiminiau, kad
gresia akistata. Vyliausi, jog sesuo per naktį viską
pamiršo, ir nė nedirstelėjau į ją vonios kambaryje,
kai atsistojau greta, labai lėtai išsivaliau dantis ir
galų gale nusitvėriau šukas. Jos buvo išteptos alie­
juotu beržų vandeniu, kurį mano tėvas naudodavo
nuo plaukų slinkimo. Daugmaž sausi buvo tik di­
dieji šukų dantys. Aš krapščiausi tol, kol įėjo ma­
ma ir padėjo man praustis, nes už durų jau laukė
senelė. Savo vėlyvojo ekonominio stebuklo namą
tėvai pastatė trims vaikams ir senelei, tačiau įrengė
tik vieną vonios kambarį. Tuo metu, kai mama su
21
skuduru plovė mano ištiestas rankas, sesuo, norė­
dama pažiūrėti į save veidrodyje, pasilypėjo ant vai­
kiškos kėdutės. Ji staipėsi ir šiaip, ir taip, tada
pasakė:
- Mano užpakalis kaip obuolys, o tavo - it mieli­
nė bandelė.
Pasukusi galvą įvertinau savo užpakalį. Jis atro­
dė taip bjauriai, kaip ir tikėjausi. It mielinė bande­
lė. Nušokusi nuo kėdutės sesuo griežtai pažvelgė į
mane ir tarė:
- Netrukus susitiksime su Holgeriu Dešuses.
- Man bloga, - pasakiau mamai. Skauda! Kaž­
koks dieglys. Kažkur čia, - parodžiau jai į pilvą. -
Turbūt turiu temperatūros.
Mama pridėjo ranką prie kaktos.
- Neturi temperatūros, - pasakė ji ir atitraukė
ranką.
- Tūriu, - beveik sušukau aš, - pažiūrėk dar kartą.
Ji vėl pridėjo ranką prie kaktos. Aš pasiunčiau
karščio bangą iš pilvo į galvą.
- Iš tiesų. Ir dar kiek! Tuojau pat gulkis į lovą, -
paliepė mama.
Nubrūkšėjau atgal į vaikų kambarį, vėl apsivil­
kau naktinius marškinius ir palindau po dar šilta
antklode. Stebėjau savo mažąjį broliuką, gulintį gro­
tuotoje lovoje ir pagalvės kampeliu trinantį pano­
sę. Į kambarį įėjo sesuo ir mama. Sesuo paėmė
nuo stalo raudonas frotines apatines kelnaites ir
užsitraukėjas ant savo užpakalio, panašaus į obuolį.
Mama laikė rankoje dėžutę su Nivea kremu. Ji pri­
sėdo ant lovos ir patepė termometro galą kremu.
- Gulkis ant pilvo! - pasakė ji.
22
 Turėjau trisdešimt devynis karščio. Aš susiė­
miau ir stengiausi išlaikyti tokią temperatūrą, kol
ateis gydytojas. Pagaliau jam atvykus buvau vi­
siškai nusikamavusi nuo įtampos. Gydytojas ap­
žiūrėjo burną.
- Tymai, - tarė jis.
Mama užtraukė užuolaidas.
Tai reiškė, kad man susirgus tymais Holgeris
Dešuses keletą dienų negalėjo įeiti į šį kambarį.
Paskui ta istorija su automobiliuku turėjo būti se­
niai pamiršta. Nuo šiol aš buvau saugi. Ne vien dėl
to, kas siejo su Holgeriu Dešuses, bet apskritai
visiems laikams. Visada, jei kas nors nesisektų,
tiesiog sugebėčiau apsirgti. Tikrai, rimtai ir negin­
čijamai - ne tik turėdama šiek tiek temperatūros ar
simuliuodama pilvo skausmus. Tereikėjo sukaupti
valios tvirtumą, ir aš galėjau susirgti tymais, rau­
donuke, vėjaraupiais arba skarlatina. Manęs laukė
puikus gyvenimas. Nes kai man blogai sekėsi, iš
tiesų klojosi gerai. Susirgusi tymais gavau naują
galvosūkių žurnalo numerį, keksų ir apelsinų sulčių,
taip pat skambalą, kuriuo tereikėjo paskambinti,
ir mama bemat atšokuodavo atnešdama visko, ko
tik užsigeisdavau. Man susirgus tymais šalia lovos
buvo padėtas lizdas su mažulyčiu kiaušiniu, kurį
visai šeimai grožėtis padovanojo dėdė Horstas. Jis
buvo mano tėčio vyresnysis brolis, liesas senber­
nis, turintis nediduką medinį namelį kolektyvinia­
me sodo sklype ir gyvenantis „iš valstybės kišenės“.
Vizitai pas jį sukeldavo didžiausią nuobodulį. Jis
neturėjo nei radijo, nei televizoriaus. Tėtis priva­
23
lėdavo jam užrašyti loterijos skaičius, o dėdė Hors-
tas sakydavo:
- Kokie kvaili skaičiai, niekas tokių ir neprigal­
votų.
Tačiau cigaretėmis, kurių atnešdavo mano tėvas,
jis negalėdavo atsidžiaugti. Tuomet man atitekdavo
tuščias pakelis. Kartais sėdėdavome priešais pavė­
sinę, ir dėdė Horstas atkreipdavo mūsų dėmėsi j
paukščių balsus:
- Girdite: didžioji zylė čirpauja cituit cituit, o mė­
lynoji - cii-cii-tiūtiūtiū.
Jis nepaprastai blogai mėgdžiojo paukščių bal­
sus. Tarsi skaitytų juos iš kokios nors tam skirtos
knygos. Išeinant jis kaskart dovanodavo didelį balt-
eglės kankorėžį, stirnos kaulą, balzamuotą rupūžę,
kurią mano mama namuose išsyk išmesdavo į pe­
lenų kibirą, arba būtent tą paukščių lizdą, kuris
susirgus buvo atneštas šalia mano lovos.
Be kita ko, mane aplankė Akselis, jau persirgęs
tymais, ir atnešė puokštę geltonų su raudonais dry­
želiais papūginių tulpių. Šios tulpės - gražiausios
pasaulio gėlės. Iš tikrųjų jos reiškia meilę. Kadan­
gi daugelis žmonių nieko nenusimano apie meilę,
todėl ir perka ne jas, o raudonas rožes. Mama pa­
merkė papūgines tulpes į vazą ir pastatė ją ant vai­
kiškos kėdutės, kur prieš tai buvo padėtas lizdas.
Jį jau atėmė iš manęs, nes pabandžiau patupėti ant
kiaušinio. Šis sudužo, o aš išsiterliojau pižamą
tryniu ir mažulyčiu paukščio embrionu. Akselis at­
sisėdo ant lovos krašto ir išėmė iš kelnių kišenės
du guminius žaisliukus, kurie buvo sulig penkių

24
 pfenigų moneta. Jis žinojo, kad aš kolekcionuoju
guminius gyvūnus.
- Nuostabu, aštuonkojis, - pasakiau aš ir lai­
kiau jį prieš šviesą. Jis buvo juodas ir keistai dvi­
matis, tad atrodė dar didesnis.
- Ir avis, - tarė Akselis.
Avies taip pat dar neturėjau.
Akselis mane lankė kasdien. Jis įkalbėjo mano
mamą atitempti radiolą iš gyvenamojo kambario į
vaikų kambarį ir atiduoti mums albumą, kuriame
buvo daug mažų plokštelių. Radiola buvo stačia­
kampė medinė dėžė, stovinti ant plonų išklypusių
kojų. Apvalus garsiakalbis slypėjo po demblio raiz­
giniu, tačiau jį buvo galima apčiuopti, o radijo daž­
nių skalė švytėjo žalia šviesa. Viename iš mano tė­
vų albumų yra nuotrauka, kurioje tėtis, užsidėjęs
ant pakaušio sombrerą, sėdi priešais šitą radiolą
ir pirštų galais laiko plokštelę. Žiūrėdamas į foto­
aparatą jis juokiasi, jo plaukai - tada gerokai veš­
lesni nei dabar - blizga vien nuo beržų vandens.
Mama stovi pasikreipusi už tėvo ir jau taip išlen­
kusi rankas, tarsi labiausiai norėtų iš karto eiti
šokti. Ji mūvi Kapri kelnes, vilki golfą ir atrodo
pribloškiamai graži. Taip, regis, mano ir svetimas
jaunuolis, uždėjęs ranką jai ant peties. Tai gana
šaunus pobūvis, nes visi paikioja, siaučia, regis,
jiems iš tiesų smagu. Ši nuotrauka yra iš tų laikų,
kai mano tėvai buvo vedę, bet dar neturėjo vaikų.
Akselis ištraukė iš albumo šešias mažas plokš­
teles, sudėjo jas vieną virš kitos ant plokštelių dis­
ko pakeitimo ašies ir uždėjo laikiklį. Radiola veikė

25
taip, kad nukrisdavo tik viena plokštelė, o baigus
ją groti ant pirmosios nusileisdavo kita, taigi mes
be pertrūkio gedėjome išklausyti visas plokšteles.
Tada balsavome, kurios labiausiai patiko. Paskui
vėl klausėmės jų. Pirmą kartą laimėjo Billo Ram-
sio daina Pigalle, antrą kartą - danų berniukai Ja­
nas ir Kjeldas ir jų Banjo Boy, trečią kartą - to
paties Billo Ramsio Cafe Oriental. Apskritai jis
buvo garsiausias. Kartais šlagerių parade dalyvau­
davo mano brolis ir sesuo. Mama sakydavo, kad
jie, be abejonės, apsikrės nuo manęs ir tuomet ty­
mais persirgsime visi iš karto. Tačiau man labiau
prie širdies buvo išrinkti nugalėtoją drauge su Ak­
seliu. Mūsų skoniai beveik visada sutapdavo.
Kai pasveikau, popietes vėlgi praleisdavome po
rododendru. Kartais tėtis pasiimdavo mane, seserį
ir brolį prie netoliese esančio Olpeno tvenkinio. Tuo­
met jis mus vis perspėdavo, kad nešokinėtume į
„nežinomus vandenis“. Svarbiausia - bent jau ne
žemyn galva.
- Visų pirma prieš šokdami į vandenį patikrinkite
gylį, - mokė jis.- Bobergo ligoninė perpildyta žmo­
nių, nušokusių ant seklumos. Ir visi suparalyžiuoti.
Tai buvo vasara, kai amerikiečių kosminis lai­
vas nusileido Mėnulyje, pamenu, lauke švietė sau­
lė, o mūsų šeima sėdėjo gyvenamajame kambaryje
su užtrauktomis užuolaidomis. Šiaip jau mano se­
suo, brolis ir aš bergždžiai kovodavome dėl to, kad
saulėtais popiečiais būtų leista žiūrėti televizorių.
Tėtis beveik viską pasižiūrėdavo po du kartus. Vaiz­
das per televizorių buvo klaikus. Kartais dar ir
26
 tvyksčiodavo. Panašiai kaip tada, kai tėtis mėgin­
davo surasti, kur transliuojama VDR programa.
Astronautas, vilkintis baltą kostiumą, nepaprastai
lėtai nulipo kopėčiomis. Tada kadras buvo sustab­
dytas, kažkoks žmogus kažką paaiškino ir paskui
buvo parodytos vaizdinės lentelės, kurių aš nesu­
pratau. Manęs tai itin nejaudino. Man buvo tik sep-
tyneri, daug kas buvo nauja, netgi tėvų plokštelės,
išleistos šeštajame dešimtmetyje. Mokykloje aš kaip
tik mokiausi, kad yra Dievas, kuris už viską atsa­
ko. Namuose to niekas neminėjo. Aš žiūrėjau į Dievo
egzistenciją taip pat abejingai, kaip ir j tai, kad eg­
zistuoja lėktuvai, telefonai ir tekantis karštas van­
duo. Mano manymu, septyneri metai - toks am­
žius, kai tiesiog negalima sau leisti, kad nauji poty­
riai darytų pernelyg dideli Įspūdi. Štai kas iš tikrų­
jų mane sukrėtė, tai mūsų mokytojos pasakojimas
apie tai, kad gyvūnai neturi sielos. Aš mėgau gyvū­
nus. Jie buvo mažieji bičiuliai, kuriuos profeso­
rius Gžimekas atsinešdavo Į studiją: linksmos bež­
džionės arba liesi gepardai, nesutikdavę ramiai tu­
pėti. Išimtinai dėl jų man būdavo leidžiama eiti mie­
goti po aštuntos valandos. Buvo nejmanoma su­
vokti, kodėl jie neturi sielos. Kosmine kelione su­
sidomėjau tik tada, kai Shell degalinėse atsirado
kolekcinių monetų, kurias buvo galima Įspausti Į
atitinkamo dydžio angas kartoniniame žemėlapyje.
Plakate buvo pavaizduota raketa nešėja, kuri atga­
beno Į orbitą Apollo 11, o virš jos - užrašas: „Dan­
gaus užkariavimas“. Kiekvieną kartą, kai tėtis pri­
sipildavo degalų, gaudavo dovanų mažą tūtelę su
moneta. Tiesą sakant, jis parnešdavo monetas raa-
27
no broliui, tačiau, užuot pats rinkęs, šis parduo­
davo jas man po dešimt pfenigų. Tai buvo mano
pirmoji rimta kolekcija, kurią maniau turėsianti
visą. Keli rinkau guminius žvėrelius, man terūpėjo
turėti jų ypač daug ir pavojingų arba neįprastų. Mo­
netų kolekcijai užpildyti pristigo dviejų eksponatų:
Apollo 8 ir J.Alcock. Štai Charles A.Lindbergh bu­
vo net trys vienetai. Mat monetas iš brolio kiekvie­
ną kartą turėdavau pirkti aklai. Nors jis prieš tai
atidarydavo tūteles, tačiau neleisdavo man pasižiū­
rėti, kol nesusimokėdavau. Taip niekada ir nega­
vau tų dviejų monetų, kurių man pritrūko. Serija
baigėsi, o su Akseliu, kuris iš atsidavimo man taip
pat pradėjo rinkti Shell monetų kolekciją, nebega­
lėjau mainyti, nes daugiau nesibičiuliavome.
Vieną dieną pasidarė per šalta plaukioti, o pri­
stigus gyvūnų teko uždaryti ir ligoninę. Dabar mes
su Akseliu žaisdavome namie. Labai keista, bet be­
veik visada pas mane. Tik retsykiais eidavome pas
Akselį, nors ten vietos būtų buvę kur kas daugiau.
Jis augo vienturtis. Mudu taip smarkiai vaidydavo-
mės su mano seseria ir broliu dėl vietos vaikų kam­
baryje, kad galų gale mama mums paliepė iš lego
dalių sudėlioti sienas, padalysiančias kambario
grindis į tris lygius plotus. Kas kartą, vos peržen­
gus kelių centimetrų aukščio sesers gynybos pyli­
mus, kildavo baisus riksmas. Tačiau ne dėl šių
vaidų mano šeima nusiteikė prieš Akselį - veikiau
priešingai. Tiksliai nė nežinau, kaip tai prasidėjo,
bet kažkuriuo metu Akselis įprato staiga ant ko
nors pulti. Iš pradžių tik ant manęs. Mažų mažiau-
28
 šiai du kartus per dieną jis puldavo man ant kaklo
ir laikydavosi įsikibęs tol, kol pritrukdavau oro.
Mane tai gerokai erzindavo. Kadangi jį mėgau, taiks-
tydavausi su tuo ir tiesiog palaukdavau, kol jis pats
liausis. Bet vėliau Akselis užpuldavo dar ir mano
seserį bei mamą, apglėbdavojas per liemenį ir, tvirtai
įsikabinęs su nagais, prisispausdavo galva joms
prie klubų taip, kad tik jėga būdavo galima jį at­
plėšti. Tuo itin bjaurėjosi mano sesuo.
- Kvaily, liaukis, - šaukdavo ji ir mušdavo jį
kumščiu per galvą, - tuoj pat liaukis!
Tačiau Akselis dar tvirčiau įsikibdavo. Net ma-
C

no mama buvo beveik bejėgė prieš jo atakas.

- Jeigu ir toliau taip elgsiesi, neleisiu tau ateiti, -
kartą pasakė ji Akseliui, vargais negalais išsivada­
vusi nuo klubus apsivijusių rankų.
Akselis dar labiau išplėtė savo dideles akis, tuoj
pat metėsi prie kojos ir taip audringai ją apkabino,
kad mama vos nenuvirto.
Vakare ji pasivedėjo mane į šalį:
- Pasakyk savo Akseliui, kad liautųsi. Tai tiesiog
nebepakenčiama. Kiekvieną kartą pamačiusi jį bi­
jau, kad staiga manęs neužpultų. Net nesiryžtu nu­
sigręžti nuo jo nugara.
Kad ir atsargiai prabilus Akselio tema, šis tik
nebyliai išplėšdavo akis ir tuoj pat vėl ant ko nors
mesdavosi. Dabar jis bent penkis kartus per dieną
pakibdavo man ant kaklo ir kuo anksčiau pasiro­
dydavo, tuo mažiau aš būdavau sužavėta.
Kartą kaip tik ketinome pietauti, kai pasigirdo
skambutis į duris. Bemat visi priekaištingai sužiu­
ro į mane, o tėtis, kuris paprastai grįždavo namo
29
jau prieš pusę dviejų ir todėl sėdėjo drauge su mu­
mis prie stalo, ištarė:
- O Dieve, Kukulakis!
- Paprasčiausiai neatidarykime durų, - pasiūlė
mama ir išdalijo karbonadus. Vyrui įdėjo visą, any­
tai ir mums, vaikams, - po pusę. Pati valgė tik dar­
žoves ir bulves. Mama tvirtindavo mėsai neteikianti
reikšmės. Vėl nuaidėjo durų skambutis.
- Vaikėzas. Ir vėl atėjo tas laukinukas, - kalbėjo
falcetu senelė, kuri dažniausiai pasislėpdavo man­
sardoje, kai pasirodydavo Akselis. Aišku, jos jis
dar nė karto neužpuolė.
- Ir ko gi jam čia kasdien ateidinėti? - paklausė
sesuo.
- Kukulakis! Kukulakis! - vienintelis entuziastin­
gai spygavo mano mažasis broliukas, paberdamas
konservuotų žirnių ant klijuote aptraukto stalo.
- Cit, - tildė mama ir kreipėsi į tėtį. - Nesakyk
nuolat „Kukulakis“. Paskui vaikai kartoja.
Senelė ištraukė iš chalato kišenės drėgną skudu­
rą ir sušluostę juo žirnius. Tai buvo rudai pilko
audeklo skiautė. Nereikėjo nė nosies prikišti, kad
užuostum, kaip šlykščiai jis dvokė. Sesuo jį vadin­
davo „epidemijos skuduru“. Kur tik būdavo juo pa­
šluostoma, po to sklisdavo nemalonus kvapas. Se­
nelė kruopščiai suvyniojo žirnius į skudurą ir įsi­
dėjo gniutulą į chalato, išmarginto oranžinėmis ir
žaliomis gėlytėmis, kišenę. Dabar Akselis skambi­
no be paliovos. Sesuo mėgino sukeisti savo karbo­
nado puselę su manąja, kuri buvo su kaulu, tačiau
laiku pastebėjusi patraukiau lėkštę, ir ant stalvir-
šio vėl pabiro krūva žirnių.
30
 - Gana čia kiaulioti! Tuoj pat baigsite pietauti
prie klozeto! - perrėkė durų skambutį mama.
Ji nuolat garsiai grasindavo, tačiau iš tiesų nie­
kada mūsų nenuvarė nuo stalo. Man pasirodė visai
nebloga mintis vienai valgyti vonios kambaryje. Se­
nelė išsitraukė “epidemijos skudurą” ir surinko li­
kusius žirnius, kad jie chalato kišenėje ir supūtų. Į
duris nebeskambino, mama su palengvėjimu nusi­
šypsojo, ir akimirką įsiklausėme į tylą. Suriečiau
kojas po kėde, ir mes pradėjome valgyti. Staiga tė­
tis, kuriam prieš akis vėrėsi sodo vaizdas, užspringo
ir kosėdamas sumosavo į tą pusę. Visi sužiurome į
skliautuotą langą. Ten, prispaudęs veidą prie stik­
lo, stovėjo Akselis Folauf, ir spoksojo į mus savo
didžiulėmis it malūno ratai akimis.
Aš greitai vėl nusigręžiau ir dėjausi apžiūrinė­
janti savo lėkštėje konservuotas daržoves.
- Įleisk jį, kol dar neišterliojo viso lango, - su­
vaitojo mama.
Sesuo niūktelėjo man į ranką ir sušnypštė:
- Nagi, kelkis! Pas tave atėjo Kukulakis.
- Kukulakis, Kukulakis! - šūkalojo mažasis bro­
liukas.
Po daugelio metų mano terapeutas papasakojo
apie pedagoginį triuką, neva eskimų taikytą tam,
kad įbaugintų vaikus eiti iki gyvybei pavojingos le­
do ribos: kai tik eskimų vaikas pasidaro šiek tiek
supratingas, susirenka visas kaimas. Tėtis arba ma­
ma paliepia:
- Eik iki ledo pakraščio, iki ten, kur prasideda
atvira jūra.
Visiems matant vaikas išplumpina, pamalonin­
31
tas netikėtai jam skirto didelio dėmesio. Tačiau vos
tik jis prieina pavojingąją zoną, visi eskimai ima
juoktis. Vaikas sustoja, suglumęs apsidairo, gal­
būt sudvejoja, ar ir jam pridera juoktis. Bet tada
vaikui paaiškėja, kad jį apmovė ir visi juokiasi iš
jo paikumo. Jis stovi ant ledo pakraščio ir verkia,
o žmonės juokiasi tol, kol jis pasitraukia iš pavo­
jingos vietos. Mano terapeutas tvirtino, kad taip su­
gėdintas eskimų vaikas niekada savo noru nenueis
iki ledokraščio ir kad toks auklėjimo būdas veiks­
mingesnis už kokį nors griežtą draudimą. Nežinau,
ar tai tiesa. Galbūt tai dar vienas pasakojimas apie
žmones, kurie tiki, kad kitos tautos iš esmės ge­
riau susitvarko savo gyvenimą. Galbūt iš tiesų es­
kimai žaidžia bingo, o jų vaikai vienas paskui kitą
sukrenta į poliarinę jūrą. Tačiau dėl metodo efekty­
vumo aš nė kiek neabejoju.
Kai Akselis šią popietę pakibo man ant kaklo,
stipriai apsikabino ir kaip paprastai vos neužsmau­
gė, aš nebeištvėriau. Brolis ir sesuo taip pat stovė­
jo šalia ir žiūrėjo. Aš iš karto puoliau muštis, tren­
kiau Akseliui kumščiu į pilvą, spyriau į blauzdi­
kaulį ir galiausiai parbloškiau jį ant žemės.
- Nešdinkis, - rėkiau ant jo, - nagi, nešdinkis!
Nekenčiu! Nenoriu daugiau tavęs matyti!
Ir iš tiesų tai turėjau galvoje. Akselio veidas tie­
siog pažaliavo. Jis mirkčiojo, jo akys netikėtai buvo
ne pastėrusiai išplėstos, bet atrodė visai mažutės su
plikais, minkštais albinoso vokais. Tada jis pradė­
jo žliumbti; jis šniurkštė ir šnopavo, šluostė ranko­
ve veidą, o atsistojęs pastūmė mane į šalį ir išrūko
32
iš vaikų kambario į prieangį, net nemėgindamas dar
ką nors apkabinti. Tuo metu žliumbimas virto vis
šaižesniu klyksmu ir bliovimu, Akselis nutraukė nuo
drabužinės kablio savo rudąją striukę su gobtuvu ir
įsispyrė į batus. Iš virtuvės atėjo mama ir paklausė,
kas gi dabar nutiko. Akselis atlapojo duris ir išdū­
mė į lauką neužsirišęs batraiščių, tik užsimetęs striu­
kę. Tebespiegdamas ir bliaudamas. Brolis, sesuo ir
aš žvelgėme jam pavymui.
- Nenoriu daugiau tavęs matyti! - šaukė mano
mažasis broliukas.
Iš pradžių, atsikračius Akselio, buvo visai smagu.
Smagu, kad niekas priekaištingai nežiūri, kai skam­
bina į duris, smagu, kadniekas nedusina. Buvo smagu
vienai eiti į mokyklą ir galų gale pažaisti su kitais
vaikais. Bet su jais aš toli gražu nesugebėdavau taip
puikiai žaisti. Kaip ir su Akseliu, statydavome iš lego
dalių namus ir inscenizuodavome Matchbox auto­
mobilių avarijas, penėdavome marmeladu Stetff* meš­
kiukus arba surakindavome jiems letenas ant nuga­
ros. Tačiau tai buvo ne tas pats. Pagaliau aš kiekvie­
ną kartą apsirgdavau, kai tik koks nors vaikas iš
mano klasės panorėdavo su manimi susitikti. Kar­
tais sukaupdavau jėgas ir iš tikrųjų susirgdavau, o
kartais tik apsimesdavau. Nuo to laiko po pietų ir
vakarais sėdėdavau pelėsiais atsiduodančioje senelės
palėpėje. Kai močiutė pas mus atsikraustė, drauge
atsivežė ir savo televizorių. Dabar reikėdavo, kad kas
nors jai perjungtų kanalus, o dingus vaizdui pasuki­
nėtų anteną arba padaužytų per aparatą. Pastaruoju
* Žym i žaislųjlrm a.

33
metu jai būdavo sunku atsikelti iš fotelio, todėl kas­
kart už tai, kad turėdavau padaužyti televizorių ar
pasukioti anteną, gaudavau dešimties pfenigų mone­
tą, už kurią nusipirkdavau kramtomosios gumos iš
automato. Be to, galėdavau žiūrėti televizorių mamai
nenormuojant laiko. Gaila, bet mano senelė niekada
nesidomėjo, ar spės Fliperį išvaduoti iš žvejų tinklo,
kol drauge įsipainiojusi mina bus atplukdyta uolos
link, ji žiūrėdavo tik sporto pranešimus ir vaidybi­
nius filmus, kuriuose būdavo daug dainuojama ir
skambinama telefonu. Šiuose filmuose vyrai skam­
bindavo visai normaliai, bet moterys visada įsikib­
davo į ragelį abiem rankom. Jeigu jos būdavo juoda­
plaukės arba ypač elegantiškos, viena ranka žaisdavo
su kabeliu. Tačiau dar labiau nei šios telefoninės-
muzikinės komedijos jai patikdavo operetės ir „Far­
sai su dainomis“. Visada, vos užsimezgus veiksmui,
iš karto pradėdavo dainuoti Cirko princesė ir Čarda-
šo kunigaikštienė. Kai tik Marika Riok imdavo pir­
myn ir atgal siūbuoti klubais, žinodavau: dabar vėl
pertrauka. Tūomet vartydavau pas močiutę ant stalo
gulinčius leidinius Neue Post arba Dos Beste aus
Reader’s Digest. Neue Post visuomet pradėdavauskai­
tyti nuo galo. Iš pradžių paskaitinėdavau paskutinia­
me puslapyje skelbimus, siūlančius maudymosi kos­
tiumėlius į saunas ir liemenėlių įdėklus, lieknina-
muosius diržus ir foliją, kurią užklijavus ant nespal­
voto vaizdo televizoriaus šis pradėtų rodyti spalvotai.
Tada peržiūrėdavau sąmojus su piešiniais, perversda-
vau iki vidurio ištisai nuobodžius reportažus, o at­
verstiniame puslapyje būdavo įvairių naujienų, vaikų
posakių, pasakojimų apie gyvūnų likimą ir pan. Mano
34
 mėgstamiausia rubrika buvo „Tėveliai, atsargiai! Vi­
lionės pakeliui j mokyklą“. Pavojus tykojo visur. Vieną
mergaitę užpuolė, nes ji autobuse pasidažė lūpas.
Viskas baigėsi dar gana švelniai, ir mergaitė pasiža­
dėjo daugiau niekada viešai nesidažyti. Taip pat Dos
Beste aus Reader’s Digest pateikdavo daugybę šiur­
pą keliančių istorijų, kuriose kas nors tuoj netekda­
vo viso apatinio žandikaulio, jei būdavo neatsargiai
sukramtęs žolės stiebelį. Kraujuojant dantenoms
bakterijos galinčios patekti kaip tik Į kaulinę žandi­
kaulio dalį.
Kai Čardašo kunigaikštienė baigdavo dainuoti,
veiksmas vėl truputį pajudėdavo į priekį, tačiau la­
bai mažai, nes jau būdavo atliekama kita daina.
Tai visai patikdavo mano senelei, bet jai gi trūko
vieno šulo. Dainuojant ji kartais pritardavo savo
negražiu falcetu, o kai rodydavo sporto laidas, ji
visada tvirtindavo, jog visa tai ir ji sugebėtų. Net
kai Pele įmušė savo 1000-ąjį įvartį, ji pasakė:
- Ir aš taip moku.
Sykį įjungiau močiutei televizorių, ir kai kine­
skopas tiek įkaito, jog jau buvo galima kažką įžiū­
rėti, ekrane pasirodė ne sportininkai ir dainuojan­
čios “telefonininkės”, bet vyrai lygiais plaukais iki
juosmens, taip grojantys savo gitaromis, kad, ro­
dės, parkris aukštielninki. Suprakaitavęs vyrukas
apatiniais marškiniais pliekė mušamaisiais.
- Ak, tie seniai bitlai. Greitai perjunk, - pasakė
falcetu senelė.
„Bitlai“ buvo vienintelis šiuo metu reikšmingas,
ansamblis, kurio pavadinimą net aš buvau girdėju­
si. Štai dabar sužinojau, kaip jie atrodė. Paprastai
35
 šiuolaikinio pasaulio Įvykiai Barnštėtą pasiekdavo
kiek vėliau. Nors pagal miesto teises priklausėme
Hamburgui, tačiau mada, morale ir muzika atsilik-
davome penkeriais ar dešimčia metų. Svarbiausias,
jeigu ne vienintelis, ryšys su dabartimi buvo televi­
zorius. Tik po daugelio metų suvokiau, kad „Bit­
lai“ grojo ne sunkųjį metalą.
Deja, tėvai, sesuo ir brolis neparodė dėkingumo
už tai, kad dėl jų paaukojau Akselį, o galėjo, mano
manymu. Sesuo vis dar erzindavo mane. Dabar jau
būtuoju laiku.
- Buvai Įsimylėjusi Kukulakį, iki ausų įsimylėju­
si, - tvirtino ji. Greta stovėjo HolgeriS Dešuses.
- Ne, - šaukiau, - netiesa. Visada nekenčiau jo.
- Norėjai netgi ištekėti už jo! - klykė ji.
- Niekada nė neketinau tekėti už Kukulakio, - šau­
kiau aš, nors gerai tai žinojau. Pati pasiūliau Akse­
liui. Jam, beje, šis pasiūlymas pasirodė nuostabus.
- Ne. Tu pasakei: „Džiaugsiuosi, jeigu mes susi­
tuoksime“. Buvai iki ausų įsimylėjusi Kukulakį!
- Ne, - šaukiau aš. - Nieko nemyliu. Niekada! Aš
niekada nepamilsiu!
Mano gimtadienio proga tėtis nenorėjo dovanoti
šuns. Jis sakė, kad šunys suvaržo, kad negali iš­
vykti kada ir kur nori. Ligi šiol buvome nukakę tik
į Daniją. Faktiškai tėtis jau seniai buvo pakliuvęs į
spąstus. Jis turėjo tris vaikus ir negalėjo sau leisti
atostogauti Italijoje arba Ispanijoje, - visada lauk­
davo tik lietingos viešnagės prie Šiaurės jūros. Jis
buvo absoliučiai priklausomas. Pamaniau sau, jei
labai įsigeisčiau šuns, tėtis vis dėlto padovanotų jį
man. Jeigu pažadėčiau, kad nepasikviesiu į gimta­
36
dienį apskritai nė vieno moksladraugio, tėvai pa­
matytų, jog nusipelniau gauti dovanų šunį.
Ir štai atėjo gimimo diena, kartu su ja - ir dova­
nos. Brolis su seseria padovanojo šokoladą, mano
apdujusi močiutė - rožines vilnones apatines kelnai­
tes ir dvi pustuštes keksų tūteles, tėvai - knygų apie
šunis ir pliušinį šuniuką. Apsimečiau besidžiaugian­
ti. Tai nebuvo tiesiog dėsnis, tačiau giliai savyje suvo­
kiau, kad svarbiausia mano gyvenimo užduotis - pa­
jausti, ko iš manęs laukė kiti. Taigi susižavėjusi pri­
siglaudžiau pliušinį šimelį, nors iš nusivylimo man
tiesiog užgniaužė gerklę. Galbūt tėvai ketino padova­
noti tikrą šunį tik po pietų, kai susirinks visi svečiai
ir galės pamatyti, kaip aš juo džiaugiuosi. Jau nebe­
sitikėjau, tad siurprizas juolab būtų vykęs. Po pietų
atėjo Antroji senelė, dėdė Horstas ir buvusi mamos
bendradarbė - bobelė, visada dovanojanti baltinių
komplektus. Antroji senelė atnešė pasakų knygą, dė­
dė Horstas - dėžutę katės liežuvėlių. Šuns nebuvo.
Vis dėlto dar buvo galima laukti. Buvo tikėtina, kad
tėtis staiga atsikeltų ir mįslingai išsišiepęs dingtų.
Buvo tikėtina, kad staiga jis sugrįžtų į gyvenamąjį
kambarį su pintinėle po pažastim. Ant jos būtų pri­
rištas toks didelis kaspinas, kad iš pradžių net nega­
lėčiau pamatyti, kas gi ten viduje. Tik paskutinę aki­
mirką išvysčiau šuniuką. Taip pat buvo tikėtina, kad
staiga išgirsčiau lojant ir krebždant. Šypsodamiesi
tėvai pažvelgtų vienas į kitą ir pasakytų man:
- Nagi, pažiūrėk, kas spintoje nerimsta.
Juk tai buvo įmanoma. Netikėtai pasigirstų inkš­
timas.
- Imk grietinėlės, geriau sueis, - pasakė man bu­
37
 vusioji mamos bendradarbė ir užklojo persikų tor­
to gabalą baltu debesiu.
Visi jau įnikę valgė tortą. Močiutėms prilietus ša­
kute dantų protezus pasigirsdavo tylus kaukšnoji-
mas. Tėtis atstūmė savo kėdę ir išėjo. Spoksojau į
duris, kol sugrįžo. Tačiau jis buvo tik tualete. Aš
taip pat atsistojau, pasiėmiau saldumynų, pasakų
knygą ir įsitaisiau televizoriui žiūrėti skirtame fote­
lyje, kuris stovėjo atokiausiame kambario kampe.
Apgręžiaujį taip, kad atkaltė atskirtų mane nuo šven­
tiško kavai padengto stalo, ir tada prarijau katės
liežuvėlius, du kepinius su marcipanais ir tūtelę Ha-
ribo 2000. Tuo metu skaičiau pasaką apie skrajo­
jantį lagaminą. Staiga šalia manęs atsidūrė buvu­
sioji mamos bendradarbė. Veikiausiai ji prisėlino.
- Ne, - sušuko ji ir suplojo rankomis, - eikšekite
čionai (ji turėjo galvoje mano mamą) ir pasižiūrė­
kite į šią mažą smaližiautoją.
Mama iš tiesų atėjo, ir dabar jos spoksojo į ma­
ne dviese. Krėslą buvau atlošusi atgal taip, kad ga­
lėjau sėdėti pusiau gulėdama, ir žvelgiau į jas, vis
dar prisikimšusi už žandų lakricos. Šalia fotelio
susikaupė krūva saldainių popierėlių.
- Tikrų tikriausia mažoji smaližiautoja, - dar kar­
tą suspigo bendradarbė.
Ant kaklo ji segėjo sunkią auksinę grandinėlę ir
ties ja sena riebi oda buvo susimetusi į storą raukšlę.
- Taip, tą ji mėgsta, - tarė mano mama ir nusi­
juokė.
Aš nenatūraliai nusiviepiau, visiškai suvokda­
ma, kad tai, ką čia dariau, verčiau būtų vykę be
liudininkų.
38
 Štai ir popietė praėjo, mama padengė stalą vaka­
rienei. Galgi gyvulių augintojas turėjo visą dieną daug
darbo, todėl tėtis galės paimti šunį tik vakare. Sene­
lės, dėdė Horstas ir buvusioji mamos bendradarbė
prisikimšo Valdorfo salotų ir dėjosi ant duonos sau­
sų auksinių žuvelių. Sesuo ir brolis ginčijosi dėl puo-
šybinės musmirės - kiaušinio, kurio kepurėlę atsto­
jo pusė pomidoro su taškučiais iš majonezo. Tada
suaugusiesiems atnešė dar vieną butelį degtinės, vi­
siems - po keletą riešutų iš kinų porceliano dubenų,
o tėtis atitempė į kambarį projektorių, norėdamas
pademonstruoti paties susuktus filmus. Nekenčiau
viso to. Beveik kiekvienoje juostoje būdavo epizodas,
kai aš žliumbiu. Šį kartą rodė sceną plaukimo basei­
ne. Ji buvo nufilmuota prieš trejus metus, deja, tebe­
buvo galima atpažinti, kad ten buvau aš. Iš pradžių
buvo matyti sesuo ir brolis - sportiški, smagūs, įde­
gę vaikai raudona maudymosi apranga. Op, dar kar­
tą opa, ir abu sušoko į baseiną, panėrė kaip ruoniu­
kai ir išspjovė vandenį. Tada pasirodžiau aš, balta it
mielinė bandelė, glebi, apsivilkusi tamsiai mėlyną mau­
dymosi kostiumėlį. Aš veikiau krisdavau į vandenį
nei šokdavau, ir tai nesėkmingai. Į baseino kraštą
nusibruožiau užpakalį ir ėmiau klykti. Atrodžiau at­
stumiančiai negraži ir ūmi. Visiškai bjaurus vaikas.
Tėtis nufilmavo mano veidą taip iš arti, kad buvo
galima tiksliai apžiūrėti primerktas akis ir dreban­
čias seilėtas lūpas. Senelės ir mamos bendradarbė
juokėsi. Joms tai atrodė miela.
- Tu tikra verksnė, - pasakė mama. - Kaip ir aš.
Irgi tokia buvau.
Baigęs rodyti filmą tėtis nuvežė į geležinkelio stotį
39
Antrąją senelę, dėdę Horstą ir mamos bendradar­
bę. Paskutinė galimybė. Tiesiog buvo išmintinga par­
sivežti gyvūnėlį, kai pasibaigė visas sambrūzdis.
Tačiau tėtis sugrįžo be šuns, tad aš, padėjusi į
lentyną knygas, šokoladą ir medžiaginį šunį, pasiė­
miau savo senąjį meškiną, atsiguliau į lovą ir pri­
sispaudžiau prie burnos antklodę, kol užmigau, pri­
trūkusi deguonies.
Žinoma, Kalėdos buvo dar prieš akis ir aš galė­
jau turėti vilties. Dėjau vilčių į Kalėdas ir ateinan­
čius gimtadienius. Dabar atkreipiau dėmesį į žen­
klus. Ar ne per daug mėsos pradėjo pirkti mano
mama? Mūsų gatve praėjo nepažįstamų sutuokti­
nių pora, vedina pudeliu. Gal tokiu būdu žmonės
sumanė mano tėvams slapta parodyti savo šunį.
Geras triukas, bet aš jį, be abejonės, pastebėjau.
Štai jeigu man pasisektų nueiti iki mokyklos neuž­
minant nė ant vienos linijos tarp šaligatvio plyte­
lių, aš gaučiau pudelį. Jei sugebėčiau išspręsti vi­
sus kryžiažodžius Rate mal žurnale, jei susidoro­
čiau su skaičiavimo uždaviniais per penkias, ne,
tarkim, per aštuonias minutes, tikrai gaučiau šunį.
Tačiau tai, ką galėjau kontroliuoti, neturėjo nė men­
kiausios įtakos mano gyvenimui.
- Labai prašau visai mažo pekino, - maldavau aš,
- jis būtų pas mane. Juk aš nebežaidžiu su Akseliu.
- Tau niekas netrukdo žaisti su Kukulakiu, - pa­
sakė tėtis.
Nuo to laiko, kai išsiskyriau su Akseliu, jis ne­
pratarė man nė žodžio. Aš - taip pat. Nors sėdėjo-
40
me vos per du suolus, o per pertrauką nuolat neti­
kėtai susidurdavome, absoliučiai ignoravome vie­
nas kitą. Jei susitikdavome eidami į mokyklą, Ak­
selis paspartindavo žingsnį, o aš sulėtindavau ir
apsimesdavau rišanti batraiščius arba kažką ap­
žiūrinėjanti šalikelėje. Tada Akselis nutoldavo nuo
manęs per kokius dvidešimt metrų. Taip mudu el­
gėmės iki ketvirtos klasės. Kai galų gale jis mane
užkalbino, kaip tik buvo fizinio lavinimo pamoka.
Fizinio lavinimo pamokas pradinėje mokykloje
prisimenu kaip buvusį iš pradžių linksmą ir nekal­
tą renginį. Mažos mergaitės ir maži berniukai, vil­
kintys tamsiai mėlynas sportines kelnaites ir bal­
tus marškinėlius, bėgiodavo ratu, o mūsų graži ir
stambi klasės auklėtoja, kaip tais laikais verta pa­
minėti - išsiskyrusi, ponia Miuler tuo metu žvan­
gindavo savo tamburinu. Mokyklos nurodymu bu­
vo privalu vilkėti mėlynos ir baltos spalvų aprangą,
kurią reikėjo įsigyti tam tikroje parduotuvėje ir ne­
šiotis drauge su sportbačiais juodame sudususia-
me sportiniame maišelyje. Dėl batų spalvos ar for­
mos nebuvo kokių nors nuorodų, bet visos ma­
mos nesusitarusios pirko sūnums vienodus mėly­
nus sportbačius su baltais raišteliais, o dukroms
- juodus bedėto batelius. Iš pradžių šis skirtumas
nelabai trikdė. Darydavome pritūpimus, atlikdavo­
me šuoliukus, žaisdavome ratelį, mėtydavome ir
gaudydavome kamuolius, šokinėdavome su lynu ir
ridendavomės ant sporto salės grindų, tad baleto
bateliai būdavo beveik taip pat patogūs, kaip ir.
sportbačiai su raišteliais. Jeigu mano mama man,
vienintelei iš mergaičių, būtų nupirkusi gerą apavą.
41
veikiausiai būčiau gailiai skundusis. Iš tikrųjų sma­
gumas išgaravo nuo trečios klasės, kai pradėjome
žaisti su kamuoliu ir kam nors nuolat būdavo už­
minama ant kojos. Blogiausia būdavo žaidžiant
kvadratą. Dvi komandos - du būriai stengdavosi
kliudyti kamuoliu priešininkus. Žaidėjas, j kurį pa­
taikydavo, iškrisdavo ir gaudavo eiti už priešo lini­
jos j “belaisvių”stovyklą. Ambicingi berniukai kaip
įmanydami stengėsi skausmingai pataikyti kamuo­
liu mergaitėms į šlaunikaulį - jeigu buvo kalbama
apie švelnius ir malonius berniukus. Ne tokie ma­
lonūs stengėsi užvanoti kamuoliu „per snuki“. Mie­
lai būčiau jiems atsilyginusi. Tačiau, kaip ir kitos
mergaitės, mėčiau tiesiog silpnai. Kai kurios nu­
mesdavo kamuolį taip netoli, kad net nekliudydavo
priešininko, net jeigu ir nusitaikydavo tik į mergai­
tes. Kai pačios tapdavome taikiniu, dauguma mūsų
netgi rimtai pagalvodavo apie pabėgimą. Susigrū-
dusios į vieną kampą laukdavome deginančio skaus­
mo, kuris drauge buvo ir išgelbėjimas, nes tada
būdavo galima išeiti iš žaidimo ir daugiau nesibai­
minti. Tiesą sakant, geriausia, kas galėjo įvykti, -
iškristi iš pat pradžių. Nė viena iš mūsų, išskyrus
labai sportišką mergaitę, vardu Štefi, net nemėgino
pagauti kamuolio. Negalėjome leisti, kad mums pa­
taikytų į veidą. Kartais mes truputį padykaudavo­
me, kartais kuri nors apsiverkdavo, du kartus su­
dužo akiniai, o sykį vieną mergaitę po smegenų su­
krėtimo reikėjo nuvežti pas gydytoją. Nejausdama
savo kaltės ponia Miuler buvo tvirtai įsitikinusi,
kad čia reikalas sukosi apie tuos nelaimingus atsi­
tikimus, kurie įvykdavo „mūšio įkarštyje“, o Margit
42
 Holst prieš kiekvieną fizinio lavinimo pamoką už-
rišdavo Jensui Klainšmitui batraiščius, nes šis dar
nemokėjo, nors jau buvo ketvirtokas. Paskui žais­
damas kvadratą jis taikydavosi vien j ją. Kaip tik
mane „išmušė“, - tai buvo taiklus, nelabai skaus­
mingas smūgis i klubus, paliksiantis tik mėlynę, -
nubėgau sporto aikštės pakraščiu į “belaisvių sto­
vyklą”, ten jau lūkuriavo keletas mergaičių ir Akse­
lis. Storulis Helmutas ir Akselis buvo vieninteliai
berniukai, kuriuos kliudydavo kamuoliu dar anks­
čiau nei mergaites. Akselis žvelgė priešais. Nors
žaidimas tęsėsi, jis įsispoksojo tik į mane. Jis ste­
bėjo, kaip aš ateinu. Susinervinau. Daug metų jis
greitai sužiurdavo kur nors kitur, atsitiktinai suti­
kęs mano žvilgsnį, o aš elgiausi kaip tik atvirkš­
čiai. Stengiausi kaip įmanydama vangiai risnoti, ta­
čiau kiekvienas žingsnis buvo kankinamai apgalvo­
tas, o rankų judesys atrodė nenatūralus. Akselis
tebežiūrėjo į mane įsmeigęs akis, nė nemirktelėda­
mas, kol atsidūriau visai prie pat jo, tada nužvelgė
mane ir pasibjaurėjęs paklausė:
- Kodėl, tiesą sakant, mergaitėms bėgant taip
liumpsi šlaunys?
Žiebė į snukį kaip medicinbolu.
Na, žinoma, ne žaibiškai prarandi savo vertės
jausmą tik dėl to, kad berniukas suabejoja mote­
riško jungiamojo audinio kokybe. Pasitikėjimą sa­
vo išvaizda ir verte prarandi ne per dieną. Tai atsi­
tinka per ilgą laiką, palengva. Tuo metu, kai aš
tebemąsčiau apie šlaunis, apskritai apie mergaičių,
ir savąsias, klasės auklėtojai šovė į galvą mintis
atsinešti į pamoką svarstykles, pasverti visus mo­
43
 kinius bei mokines ir užrašius jų svorį suformu­
luoti skaičiavimo uždavinius.
Kuris klasės berniukas yra sunkiausias?
Koks yra vidutinis moksleivių svoris?
Kuri mergaitė yra antra pagal lengvumą?
Apskaičiuok skirtumą tarp sunkiausios mergai­
tės ir lengviausio berniuko!
Koks yra vidutinis penkių sunkiausių mergai­
čių svoris?
Pirmą kartą sužinojau, kiek sveriu, būtent 42
kilogramus. Buvau antra sunkiausia klasės
mergaitė, taip pat antra pagal dydį. Tačiau dabar
negaliu pasakyti, koks tada iš tikrųjų buvo mano
ūgis. Užtat lig šiol labai gerai prisimenu, jog svė­
riau 42 kilogramus. Dar pamenu, kad buvo mer­
gaitė, sverianti tik 28 kilogramus.
Apskaičiuok skirtumą tarp antros pagal sunku­
mą ir lengviausios klasės mergaitės!
Viską būčiau atidavusi, kad tik sverčiau 28 ki­
logramus.
- Jeigu tave trikdo toks svoris, turi laikytis die­
tos, - pasakė mano mama, ir tos dienos, kai su
malonumu, be atodairos ir atgailos valgiau, visiems
laikams nuėjo į praeitį.
Pasiryžimas pirmą kartą laikytis dietos yra le­
miama, jeigu net ne svarbiausia, mergaitės gyveni­
mo akimirka. Šiaip ar taip, reikšmingesnė negu be
saiko pervertintas nekaltybės praradimas. Tai kaž­
kas panašaus į iniciacijos apeigas, skirtumas tik
toks, kad po jų sugrįžti ne kaip moteris, bet kaskart
turi viską pradėti iš pradžių. Tau vienuolika ar dvy­
lika, o gal tik dešimt metų, kai suvoki, kad jokiu
44
būdu nebegali būti tokia, kokia esi. Ateityje tu mė­
ginsi būti kitokia, būtent geresnė - taigi mažesnė.
Tą dieną fizinio lavinimo pamoka, per kurią Ak­
selis atkreipė mano dėmes} i šlaunis, buvo pasku­
tinė. Klasė ne iš karto iškriko, o dar pasiliko pa­
siausti apleistoje statybvietėje šalia mokyklos pa­
stato. Šia dingstimi aš taip smarkiai trenkiau Ak­
seliui Folauf, kad jis, visas švytintis ir įsitikinęs
savo pergale, uoliai mėginęs šturmuoti smėlio kal­
vą, vėl nuriedėjo žemyn. Ši kartą sudaužiau ne šir­
dį - tesulaužiau raktikaulį.

ėktuvas siūbuoja, mes jau seniai pakilę

į reikiamą aukštį, bet čia dar neturėtų bū­
ti Hitrou oro uostas. Lėktuvas tik taip sau
svyrinėja. Būtų baisu, jei reikėtų jau dabar mirti.
Trokščiau būti gavusi daugiau iš gyvenimo arba bent
jau turėjusi daugiau malonumų. Trokščiau, kad
anuomet Akseliui Folauf būčiau sulaužiusi ne tik
raktikaulį, bet ir abi rankas. Niekas nepastebi, kad
lėktuvas krypuoja, tik aš. Taigi turbūt nėra taip blo­
gai. Priešais sėdinti moteris pasiūlo savo dukrai
lakricos saldainį. Žinoma, tai paprasti Haribos, ku­
riuos jos valgo. 300 gramų sverianti tūtelė Aidi par­
duotuvėje kainuoja 1,39 markės. Tačiau ši ponia
Haribos tokioje parduotuvėje niekada nepirktų. Par­
duotuvė, kurioje ji juos nusipirko, vadinasi bent
jau „Saldainių rojus”, ten jai į celofaninį maišelį su
semtuvėle pripylė palaidų lakricos saldainių, 100
gramų kainavo 2,99 markės. Moteris paduoda sa­
vo dukrai šiugždantį maišelį. Duktė pasižiūri į vi-
45
dų, tada paima vienutėlę lakricą, paskui motina iš­
siima taip pat tik vieną saldainį ir susideda maiše­
lį atgal į rankinuką. Nepagaunu! Po pusvalandžio
jos vėl išsitrauks tą maišelį ir pasiims po lakricą.
Ko jau nepakenčiu, tai saiko ir susilaikymo. Ne­
duok Dieve, kad aš kada nors tapčiau tokia kaip
šitos pavyzdingos bobos. Verčiau būsiu narkoma­
nė. Arba alkoholikė. Verčiau keturpėsčia pripampu­
si peršliaušiu nutekamąjį griovį ir savo vėmalus, nei
kad vieną dieną pradarysiu celofaninę tūtelę, pilną
per daug brangių Haribos saldainių, ir išsiimsiu vie­
nui vieną lakricą pasigrožėti. Verčiau visą gyvenimą
būsiu katastrofiškai tukli, siaubo scenarijus visiems
Fit-for-Fun skaitytojams. Jei tik nebūtų šitų kojų, ne­
telpančių į lėktuvo krėslą. Negaliu sau padėti, bet ma­
no kojos atrodo tiesiog kokčiai.
Ausinukai guli pačiame rankinės dugne. Pirmiau­
sia turiu išversti visas garsajuostes; jų yra šešios.
Jas įrašė šeši skirtingi vyrai, su kuriais kadaise
buvau drauge, ir jos nėra visai naujos. Jeigu vyriš­
kis tau įrašo garsajuostę, sužinai apie jį daugiau
negu permiegojusi su juo. Pavyzdžiui, šios dėklas
yra padirbdintas. Jeigu iš viso galima kalbėti apie
garsajuostes dėklą. Ją padovanojęs vyras užklijavo
paveikslėlį iš komiksų knygelės, kuriame atvaizduoti
nepaprastai bjaurūs žmonės mutantai karpotais
kaklais. Viduje ant kartono surašyti tik atlikėjai:
Laibach, Sisters of Mercy, Nick Cave, Lords of the
New Church, Screaming Blue Messiahs, Snake Fin­
ger, Yello. Pavadinimų nėra, eilės tvarka taip pat
neatitinka. Jei dėl eiliškumo užklausčiau šią gar­
sajuostę įrašiusį vyriškį, jis pasakytų:
46
 - Taigi aišku, kas dabar ką dainuoja.
Arba štai ši, antroji: ant jos parašyta home ta­
ping*, ant padirbdinto dėklo - Modern Talking žur­
nalinė nuotrauka. Tai, be abejo, reikštų, kad čia
šiukštu ne Modern Talking dainų įrašai, bet vien
tik muzikinės pjesės, kurių niekas niekada nėra
girdėjęs, tiktai tas vyriškis, kuris kadaise jas įra­
šė. Jis nepažymėjo nei atlikėjų, nei pavadinimų.
Ničnieko. Turėjau jį paklausti, kaip vadinasi ketvir­
ta pjesė antrojoje pusėje. Ojis atsakė:
- Ką? Ką turi galvoje? Nenutuokiu, apie ką tu kalbi.
Pirma turėjau paniūniuoti melodiją, kol jis iš­
spaudė atsakymą:
- Ak, šita! Tai Nation of Ulysses, Shakedown.
Iš jo veido išraiškos galėjau atspėti, kad, be abe­
jo, aš vėlgi pasiteiravau apie patį paprasčiausią ga­
balą, kurį jis įrašė nusileisdamas mano tradici­
niam skoniui, ir staiga visiškai praradau norą nu­
sipirkti Nation of Ulysses plokštelę.
Trečioji garsajuostė - be jokio dėklo, užtat pavyz­
dingai užrašyta. Ant suliniuoto kartono kairėje pusė­
je juodu rašikliu surašyti dainų pavadinimai, o deši­
nėje raudonu - atlikėjai. Ji prasideda E.Šeilos daina
The Belle of St.Mark. Po to eina Flash and the Pan
daina Midnight Man. Ją išrinko ne jis pats - aš pa­
prašiau. Norėdamas įrašyti šią dainą jis turėjo pasi­
skolinti plokštelę iš draugo. Paprastai šis vyras klau­
sosi tik regi muzikos, bet man įrašė ne savo mėgsta­
miausius gabalus. Jis net nemėgino daryti įspūdžio.
Parinko tokią muziką, kuri jam atrodė geriausiai pa­
tiksianti man. Tas vyras mane mylėjo labiausiai iš
* Savos gamybos.

47
visų. Deja, tas pats vyras pamanė, kad aš mielai klau­
sysiuosi Melo Brukso Hitler Rap.
Ketvirtoji garsajuostė - taip pat be dėklo, bet su
pavadinimu, kuris yra ir Būvi citata, ir kartu mei­
lės prisipažinimas: „Tada esu karalius, o tu ...tu -
karalienė“. Čia - vien Deivido Būvi dainos. Ši gar­
sajuostė yra nuo vyriškio, kuris buvo įsitikinęs,
jog mane mylėjo labiausiai. Visos garsajuostės, ku­
rias jis man įrašė, buvo vien Būvi gabalai. Penkto­
sios dėklas buvo, matyt, nevykęs, nes ją padovano­
jęs vyras visą kartoną uždažė juodu flomasteriu.
Apskritai juodas flomasteris yra mėgstamas vyrų,
gaminančių dėklus garsajuostėms, rašiklis. Dau­
giausia muzikos buvo perrašyta iš radijo. Gal to­
dėl, kad šio vyro plokštelių kolekcija nebuvo pati
naujausia. Galimas daiktas, ir dėl nepaprastai šau­
nių fantastiškos anglų radijo stoties įtarpių, kurie
keletą kartų buvo per dažnai įrašyti. Anyway - tai
viena iš mano geriausių melodingų garsajuosčių.
Bet dabar aš įdėsiu šeštąją garsajuostę, kurios
visas kartonas buvo pakeistas dailiu ir tvirtu popie­
riumi. Veikiausiai jis iš Quelle katalogo viršelio, kur
kadaise galėjusi būti pavaizduota vilnonė antklodė,
dabar ji neatpažįstama, įmanoma įžiūrėti tik orna­
mentą. Ant jo dar įskaitomas sakinys Its just a heli
of a good time*, žemiau matyti nespalvotos pašto
ženklo dydžio Helmuto Kolio ir Fransua Miterano
nuotraukos, kur jie vienas kitam laiko už rankos.
Vidinėje pusėje tvarkingomis raidelėmis įrašyti visi
atlikėjai, dainų pavadinimai ir išsamiai užrašyta: The
Mood-Mosaic: a touch of velvet - a sting of brass,
* Marios džiaugsmo.

48
The Jesus and Mary Chain: just like honey, Der
Plan: Europa Hymne, Box Tops: the letter... Perėji­
mas iš A j B pusę pažymėtas dvidešimt trim įstrižais
brūkšneliais. Viduje ties įlinkiu - arba ant nugarėlės
ar kaip ten vadinasi - įrašyti šią garsajuostę dovano­
jusio vyriškio inicialai: RH. Raidės keistai išplatėju­
sios ir susiraizgiusios. Greta - ne tik metai, bet ir
mėnuo, kada jis įrašė šią juostą. 1985/10. Koks nors
kitas taip pat apie muziką nutuokiąs vyras, paėmęs
ją po gero pusmečio, būtų pasakęs:
- Visai neblogai, bet iš tiesų čia nėra naujų dalykų.
Tada būtų išvydęs datą ir paskui būtų galėjęs
pagarbiai šnirpšti. Ši garsajuostė - nuo vyriškio,
kurį aš myliu. Praėjo daug laiko, kol aš galų gale
pamilau. Vėl žvelgiu pro langą. Vien melsvas ūkas,
o apačioje - debesų patalai.
***

/ ^ / ) akeisdama mokyklą galėjau rinktis arba li-

LJf y beralia ir pažangia laikomą bei kairuoliška
— apšauktą Hedenbargo gimnaziją, vėliau pa­
vadintą Karlo Osieckio vardu, arba greičiau konser­
vatyvią, Belhorno gimnaziją, kuri anksčiau vadino­
si Belhorno ir per amžius taip vadinsis. Vienintelė
priežastis, kodėl aš ryžausi lankyti Hedenbargo gim­
naziją, buvo ta, kad dauguma mano buvusios kla­
sės vaikų perėjo į Belhorno gimnaziją. Praeities liu­
dininkai nereikalingi. Mano ligšiolinis gyvenimas
buvo pilnas akligatvių. O štai čia - išeitis. Priimda­
mas mane direktorius paklausė, su kokia drauge
norėčiau pasilikti kartu.
- Su jokia, - atsakiau aš. - Norėčiau patekti į
49
 tokią klasę, kurioje nieko nepažįstu.
Jis pažiūrėjo į mane su nuostaba akyse.
- Na, žinoma, aš turiu draugų, - ištariau pabrėž­
tinai žvaliai, - tačiau norėčiau įgyti jų dar daugiau.
Jeigu pasisektų patekti į tokią klasę, kurioje ma­
nęs niekas nepažinotų, tada galėčiau susitapatinti
su kuo nors visiškai nauju. Galėčiau būti tuo, kuo
norėčiau, atrasti save visai kitokią. Šį kartą viską
daryčiau teisingai nuo pat pradžių.
Mane paskyrė į 5.4. Hedenbarge klasės buvo pa­
žymėtos ne abėcėlės tvarka, bet sunumeruotos.
- Galbūt kas nors iš to ir išeis, - pasakė mama.
Mano sumanymas beveik virto tikrove. Į tą pačią
5.4 klasę atėjo tik Gertrūda Todė. Mes žaidėme ke­
letą kartų drauge, nes mūsų mamos pažinojo viena
kitą, bet aš nebuvau jos bičiulė. Ojeigu ji taip tvir­
tino per pokalbį, kai ją priėmė, vadinasi, melavo.
Kai pirmą dieną mokykloje ieškojome savo naujų
vietų, Gertrūda klestelėjo šalia manęs. Ji elgėsi taip
natūraliai, kad man, visiškai apstulbusiai, teko su
tuo susitaikyti. Priešais sėdėjo nepaprastai graži
aukšta mergaitė ilgais juodais kaip degutas plau­
kais, na, tokia, kuri inscenizuotose pasakose būti­
nai vaidina Snieguolę. Ji atrodė be priekaištų, jeigu
ne tamsūs pūkeliai ant viršutinės lūpos. Kodėl ne
ji atsisėdo šalia manęs? Mūsų klasės auklėtoja pa­
ėmė gabalėlį kreidos ir užrašė ant lentos „Šot“. Kla­
sėje bemat pasigirdo kikenimas, iš visų pusių ėmė
šnibždėti „Šrot“*. Nors Šot buvo trumpai kirptais
plaukais ir vilkėjo madingą kostiumą, tačiau nebu­
*Der Schrott - metalo laužas.

50
vo jauna. Ji išdalijo mums sulenktas kartonines
korteles, ant kurių turėjome užrašyti savo pavardę,
o tada paragino mus išsirinkti klasės atstovą.
- Prašom siūlyti, - sušuko Šrot ir atsirėmė ran­
komis i pultą.
Vienas berniukas pakėlė ranką.
- Anė Štrėlau, - pasakė jis.
Jis pasiūlė mane. Greitomis žvilgtelėjau į korte­
lę su pavarde. Folkeris Majeris. Berniukas buvo
apvalaus veido, Mecki* stiliumi kirptais plaukais
ir apskretusiu smakru. Jau prasidėjo mano nau­
jas puikus ir prasmingas gyvenimas, kuriame dau­
gybė draugų. Jeigu jie mane išrinktų... - o, jeigu jie
vis dėlto mane išrinktų - aš jų nenuvilčiau. Būčiau
geriausia klasės atstovė, kokią kada nors yra tekę
matyti šioje mokykloje. Savo klasę valdyčiau švel­
niai ir maloniai, grumčiausi su neteisybe ir išaiš­
kinčiau nesusipratimus. Bet kuris galėtų ateiti pas
mane, ir kiekvienai problemai būtų rastas sprendi­
mas. Aš surengčiau triukšmingas vasaros šventes,
medžiuose kabėtų geltoni žibintai, o kai patikrin­
čiau, ar visur yra tvarka, ir įsitikinčiau, kad vi­
siems užteko ir gėrimų, ir valgių, tada išvargusi,
bet šypsodamasi nueičiau į šokių aikštelę. Mėnulis
atsispindėtų mano sidabrinėje mini suknelėje, ir
visi, liovęsi šokti, imtų man ploti.
Be manęs, pasiūlė dar du berniukus, Bernardą
ir Tilį. Tai buvo rinkimai slaptu balsavimu. Šrot
išdalijo lapelius iš išplėšto skaičiavimo sąsiuvinio
ir užrašė visų trijų kandidatų pavardes lentoje. Aš
* Kirpimas ežiuku.

51
 parašiau ant savo lapelio „Tilis“ ir palikau jį ant
suolo taip, kad kiekvienas užsinorėjęs pamatytų.
Sulanksčiau tik tada, kai Šrot atkišo seną taukuo­
tą vyrišką skrybėlę.
- Už tave balsavau, - sušnibždėjo man Gertrūda
Todė, įdėdama savo lapelį į skrybėlę.
Rinkimų rezultatas kabojo per plauką. Apsime­
čiau visiškai abejinga, tačiau kas kartą, kai buvo
išvyniojamas popierėlis ir garsiai perskaitoma pa­
vardė, viduje sudrebėdavauir melsdavau, kad tai būtų
manoji, ir nors, kaip sakiau, buvo ties riba, bet
galų gale už mano pavardės atsirado daugiausia krei­
da parašytų brūkšnelių. Šrot priėjo manęs pasvei­
kinti ir paklausė, ar aš sutinkanti būti išrinkta. Nie­
kaip negalėjau susilaikyti neparaudusi. Tuo metu,
kai ji paklausė Tilio, surinkusio po manęs daugiau­
sia balsų, ar jis sutinkąs būti pavaduotoju, svars­
čiau, ar nevertėtų, tiesą sakant, dabar surengti šven­
tę ir ar nederėtų tada visus savo rinkėjus apdovano­
ti, o iš kilnumo - ir tuos, kurie ne už mane balsavo.
Berniukas, ant kurio kortelės buvo parašyta FALKAS
LORENCAS, pakėlė ranką. Jis atrodė gana gerai su
savo susitaršiusiais rudais plaukais.
- Ką norėjai pasakyti? - paklausė Šrot.
- Mes pagalvojome, - kalbėjo Falkas, - ir mano­
me... kad mielai balsuotume dar kartą.
Dar kartą? Kaip tai dar kartą? Kraujas siūbtelė­
jo į ausis. Juk jau išrinkome. Būtent mane. Klasės
atstovė ir pavaduotojas sutiko su rinkimais, tad
pagal paprastas, patikimas demokratijos taisykles
reikalas tuo ir turėjo baigtis. Kas gi čia ne taip?
- Labai norėčiau dar Kiki pasiūlyti, - pasakė Fal­
kas.
52
 Ir tikrai, įstrižai už jo sėdėjo mergaitė, ant savo
kortelės užrašiusi KIKI, ne Kristina, Korina ar dar
kaip nors kitaip, taip pat be pavardės, tiesiog KIKI.
Ji buvo maža ir grakšti, ilgais šviesiais plaukais.
Staiga visa klasė užsidegė pakartotinai balsuoti. At­
rodo, tik dabar visi kaip reikiant įkaito. Šrot pa­
klausė pavaduotojo ir manęs, ar mudu nepriešta­
rautume, bet kas gi beliko?
Antrą kartą skaičiuojant balsus nebesimeldžiau dėl
kiekvieno iš jų. Buvo aišku, kaip turėjo viskas susi­
klostyti, Šrot dar nespėjus nė vieno lapelio išvynioti.
Pirmasis bandymas buvo siaubingas nesusipratimas.
Daugiau neatsirado tokių kvaišų, kurie balsuotų už
mane. Kaip galėjau būti tiek paika, kad sutikau su
tokiais rinkimais? Jie apmovė mane. Idiote! Verčiau
apskritai nebūčiau siūliusis! Be abejonės, laimėjo
Kiki. Kikės visada laimi. Taip jau sutvarkytas pasau­
lis. Nereikia be reikalo dar labiau komplikuoti, kelio
į ten. Tapau pavaduotoja. Nors neketinau kada nors
ir mažojo pirštelio pajudinti dėl šitos niekingos šut­
vės, bet sutikau, kad neatrodytų, jog būčiau įsižeidu­
si. Po pirmųjų rinkimų aš tik iš abejingumo pareiš­
kiau norą atstovauti savo klasei. Pagaliau juk turėjo
kažkas šito imtis. O dabar, deja, esu pavaduotoja,
bet man taip pat vis tiek.
Naujojoje klasėje nesuradau draugų ar draugių.
Bet ir nesistengiau. Taip buvo saugiau. Greta ma­
nęs tebesėdėjo Gertrūda Todė. Kiekvieną kartą, kai
tik ji mėgindavo su manimi susitarti, kada susitik­
sime, aš nusisukdavau ir apsimesdavau neišgirdu­
si. Su niekuo nenorėjau bendrauti, man taip pat
53
buvo nesvarbu, kad ir manęs nemėgo. Va čia tai jau
melas. Kurį laiką regėjosi, tarsi mano draugė bū­
sianti Tania Kėlman, mergaitė Snieguolės plaukais.
Ji kviesdavosi mane į namus, mes kartu atlikda­
vome namų darbus, žaisdavome teismą. Buvo taip,
kaip ir norėjau. Tik tiek, kad visą laiką jausdavau­
si labai įsitempusi. Tanios namai atrodė pritren­
kiamai keistai. Pustuščiuose kambariuose kabojo
abstraktūs paveikslai, o tai, ką vieną kartą Tanios
mama paruošė pietums, buvo nepaprasta: bulvės
ir varškė. Jokios mėsos. Ir apskritai nė vieno kon­
servuoto produkto. Galbūt džiaugiausi, kad mano
tėvai buvo normalūs. Be to, aš norėjau patikti Ta­
niai, tačiau kaip galėjau, kai viskas buvo ne taip?
Ne tokia figūra ir ne tokie džinsai, nenatūralus juo­
kas ir veidmainiškai pasakyti žodžiai; netgi mano
dviratis buvo netikras, tik sudedamasis. Būtų be­
prasmiška vardyti visus mano trūkumus - aš pati
buvau trūkumų rinkinys. Kai atsisveikindavau su
Tania ir važiuodavau namo savo sudedamuoju dvi­
račiu, pasijusdavau iš karto geriau. Po valandėlės
sugalvodavau, kaip čia išsisukus, kad nereikėtų pas
ją apsilankyti. Tai buvo pasigailėtinas metas. Aš
vis dar troškau, kad ji būtų mano draugė, bet bi­
čiuliautis su ja buvo sunkiau nei išgyventi vienatvę.
Netikėtai Tania susitarė susitikti su Gertrūda To-
de. Galbūt ji tyčia išsirinkdavo negražiausias mer­
gaites, kad šalia jų atrodytų dar labiau švytinti. Ge­
rai bent tiek, jog laiku išnykau.
Būti vienai nebuvo blogai. Pati vienatvė buvo gera.
Tik nenorėjau, kad kas nors suprastų, kokia aš bu­
vau vieniša. Todėl nuolat apsimesdavau esanti užim­
54
ta. Kai prieš kitą pamoką visi dar šnekučiuodavosi,
aš jau atlikinėdavau paskutinės pamokos namų už­
duotis arba skaitinėdavau knygą. Taip ir į akis ne-
krisdavo, kad niekas su manimi nesikalba. Per pa­
moką galėdavau bent kiek atsipūsti. Neilgai trukus
tapau mėgstamiausia Šrot mokine. Ji mėgo mane,
nes buvau atidi ir visiškai jai paklusau. Veikiausiai ji
manė, kad man labai patiko vokiečių kalbos pamo­
kos, tačiau vienintelis mane tenkinantis dalykas bu­
vo tas, kad keturiasdešimt penkias minutes kiti man
neįkyrėjo. Apskritai labiau prie širdies buvo seni,
griežti mokytojai. Jauni kaskart paragindavo stalus
sustumdyti ratu. Jie nuolat liepdavo dirbti grupėmis.
Tūrbūt todėl, kad tada galėdavo išeiti iš klasės ir lau­
ke supešti dūmą. Sunkiausia būdavo per ilgąsias per­
traukas. Aš slampinėdavau po klasę, kol budėtojai
mane nutverdavo ir išmesdavo lauk. Mokytojų nuo­
mone, mokiniams labiausiai buvo reikalingas tyras
oras. Tada aš kaip įmanydama palengva sliūkinda-
vau laiptais žemyn. Likdavo dar keturiolika minučių.
Kieme iš tolo aplenkdavau bendraklasius ir eidavau
ten, kur nieko nepažinojau. Aš dėdavausi turinti at­
likti svarbų pavedimą, lakstydavau po mokyklos kie­
mą skersai ir išilgai, nutaisiusi susirūpinusį veidą,
bet vis tiek, visiems buvo akivaizdu, kad aš ničnieko
neturiu, prie ko būčiau galėjusi sustoti. Tai beprotiš­
kai vargino. Pagaliau man kilo mintis pasislėpti per
pertraukas mergaičių tualete. Nuo šiol daugybę laiko
praleisdavau tualetuose.
Nors tiek gerai, kad aš visiškai nebemėginau bū­
ti populiari arba kur nors dalyvauti. Taip išvengiau
55
blogiausio. Ne, blogiausio, žinoma, neišvengiau. Nes
tai buvo fizinio lavinimo pamokos, dabar jos vadi­
nosi „kūno kultūra“. Aš pakliuvau į tokią klasę,
kurioje buvo pilna tvirtų, raumeningų sporto fana­
tikų, ir tai pasakytina tiek apie mergaites, tiek ir
apie berniukus. Jie susižavėję pliekdavo vienas ki­
tą žaisdami kvadratą, iš tikrųjų gėrėdavosi, kai juos
„išmušdavo“, ekstaziškai sudejuodavo ir vėl ban­
dydavo pagauti kamuolį. Apskritai jiems nieko ne­
reiškė žaidžiant išsinarinti pirštą. Jie buvo be proto
įsimylėję skausmą, pastangas ir sporto salės dvo­
ką. Dabar mergaitės mūvėjo juodas arba mėlynas
gimnastikos kelnes, kurių elastinga medžiaga leng­
vai, bet tvirtai aptempė kojas. Be abejonės, su jo­
mis siaubingai prakaituodavome. Be to, jos nusmuk­
davo ir būdavo ne taip paprasta jas užsitraukti ir
sykiu neatrodyti paikai. Tačiau jos apspaudė drebų
kūną, ir mano kojos su tomis kelnėmis atrodė to­
kios juodos, lygios ir stiprios it plastmasinės.
Aš vis dar neapkenčiau kvadrato. Tačiau kol jį
žaidėme, bent jau nereikėjo sportuoti prie gimnas­
tikos prietaisų. Sportinė gimnastika buvo praga­
ras, kankynė, nesuderinama su žmogaus orumu.
Jau po antrosios savaitės mūsų kūno kultūros mo­
kytojas padalijo klasę pagal pajėgumą į tris gru­
pes. Pirmoji grupė vadinosi „Jaunimas treniruoja­
si olimpinėms žaidynėms“. Ją sudarė aštuonios
mergaitės, kurios tuo ir užsiėmė. Jos kasmet va­
žiuodavo į Vakarų Berlyne vykstančias didžiules var­
žybas, o jeigu imdavo lyti, išsitraukdavo iš ranki­
nių tokias kvailas mažas pelerinas su užrašu
JAUNIMAS TRENIRUOJASI OLIMPINĖMS ŽAIDY-
56
 NĖMS ir apsisiausdavo jomis ant savo striukių nuo
lietaus. Šios mergaitės net neprivalėjo dalyvauti
įprastoje kūno kultūros pamokoje. Jos turėjo savo
kampą sporto salėje, ten su savo kūnais darydavo
neįtikėtinus dalykus: be jokių pagalbinių priemo­
nių jos galėdavo pašokti į orą ir atlikti sraigtinį
šuolį. Į antrąją grupę susibūrė beveik visi likusieji
klasės mokiniai, kurie nors ir nemokėjo dvigubo
salto, tačiau paprastai ant rankų persiversdavo per
dėžes ir ožius. Trečioji grupė vadinosi „Iš jų nieko
nebus“. Joje buvo tik trys žmonės: aišku, aš, taip
pat storoji Helga Štainhorst ir įneša Duberkė. Pas­
taroji nešiojo tokius akinius, kokius Viešpats iš­
dalija vienaip ar kitaip nuskriaustiems persona­
žams, kad galutinai juos nukamuotų - su stiklais
kaip medūzos, kokių 28 dioptrijų. Kai pagalvoju
apie tą laiką, prisimenu save, panašią į šlapią mai­
šą, kabantį ant užmegzto alpinisto lyno galo. Prisi­
menu, nesugebančią peršokti net per žemiausią ožį.
Regiu save, kaip sunkiai pasikeliu ant įvairiaaukš-
čių lygiagrečių, kokį šleikštulį jaučiu po to, kai at­
sitrenkiu pilvu į vieną iš jų, nors nepadarau jude­
sio nė per penkis pfenigus, vėl jaučiu pažeminimą,
silpnumą, skausmą ir gėdą, baisią gėdą, kai turiu
prieš visus judinti savo kūną, jaučiu šio kūno svo­
rį, negailestingai traukiantį mane prie žemės. Ne­
suvokiau, kodėl buvau priversta visa tai daryti. Ko­
dėl kūno kultūra buvo lygiavertė disciplina, kaip
matematika arba anglų kalba? Nebuvo nė vienos
tokios profesijos, kad reikėtų šokinėti per ožį, na,
nebent norėjai tapti kūno kultūros mokytoju. Netgi
iš gaisrininko nebuvo reikalaujama, kad sugebėtų
57
persiversti ant rankų. Kodėl paprasčiausiai tiems
sporto idiotams neliepė ruoštis olimpinėms žaidy­
nėms, o manęs nepaliko ramybėje?
Sugrjžusi iš mokyklos papietaudavau, atlikda­
vau namų užduotis, tada atsiguldavau j lovą ir atsi-
versdavau vieną knygą iš rietuvės, tik ką parsiga­
bentos iš knygyno. Man nebepatiko būti pas senelę,
nes tuo metu jai teko vaikščioti su sauskelnėmis,
tad ji atitinkamai kvepėjo. Mano mama buvo lai­
minga dėl to, kad aš niekada neatsivesdavau j na­
mus draugų. Jos akimis, buvau nesunkus vaikas,
sugebantis kuo puikiausiai savarankiškai tvarky­
tis. Iš dalies tai atitiko tiesą. Mano lova buvo sala
ryklių pripildytame gyvenimo vandenyne. Būtų už­
tekę tik pėdą iškišti, ir galėjo nepasisekti, tačiau
tarp šių pagalvių jaučiausi saugi. Man nieko nebū­
tų reiškę praleisti likusį gyvenimą lovoje. Jeigu se­
sers ir brolio nebūdavo, užsitraukdavau užuolai­
das. Dabar daugiausia skaičiau pasakas. Hani ir
Nani atvyko į internatą, Doli - taip pat. Būdama
jauniausia ji privalėjo patarnauti vyresnėms mer­
gaitėms. Nors ji tam priešinosi, bet galų gale jos
surietė ją, ir staiga Doli pati ėmė atkakliai siekti
patarnauti kitiems. Ta knyga mane visiškai susarg­
dino. Neįtikėtina, kieno gi pusę reikėtų palaikyti.
Delijai klojosi geriau. Pabėgėlių gurguolės furgonu
ji patraukė per Laukinius Vakarus. Indėnai užpuo­
lė gurguoles ir išžudė visus pabėgėlius, išskyrus
Deliją. Žinoma, indėnai jos pasigailėjo tik tam, kad
mirtinai nukamuotų ant kankinimo stulpo. Britą,
Bily ir Gundula gyveno tobulame pasaulyje, kuria-
58
 me iš pradžių reikėjo įveikti keletą sunkumų, o pa­
baigoje jų laukė dovana - mylimas arklys. Tuomet
tėvai iš karto nusprendė atsisakyti savo buto ir gy­
venti kaimo sodybos troboje, vešliai apaugusioje
gebenėmis. O štai persikraustydami gatvės pakraš­
tyje jie rado paliktą nusiminusį šunį ir jam nuo
dabar buvo leista pas juos gyventi. Britą, Bily ir
Gundulą saugojo maloningasis Dievas ir rūpinosi,
kad jos, nors ir prastai startavusios, jojimo turny­
re laimėtų aukščiausią apdovanojimą.
Nuolatinė šokolado ir vyno skonio guminukų gau­
sybė padėdavo užsimiršti. Vien skaitymo tiesiog ne­
pakako. Tiek dėl saldainių, tiek ir dėl knygų - turi­
nys buvo antroje vietoje. Visų pirma man reikėjo
tokio kiekio, kokio tikrai būtų užtekę po pietų. Tiesą
sakant, būčiau vartojusi alkoholi, bet degtinė man
paprasčiausiai neatėjo j galvą. Be to, mama turbūt
būtų paprieštaravusi, jeigu aš kasdien būčiau pri­
sigėrusi savo lovoje.
Dažnai pagalvodavau, kad turėčiau atsisakyti šo­
kolado ir vietoj jo daugiau nieko nevalgyti. Nebu­
vau labai stora, ne tokia, kad dėl to mane erzintų.
Pašaipų sulaukdavo Helga Štainhorst. Ji buvo ne­
ką apkūnesnė už mane, tačiau jos veidas buvo ap­
valus kaip mėnulio pilnatis, ir tai mane gelbėdavo,
kai būdavo ieškoma aukos.
Kartą per anglų kalbos pamoką pas mus paso­
dino labai stambią mergaitę iš aukštesnės klasės,
kad ji atiduotų lapelį. Tuo tarpu, kai ji stovėjo prie­
kyje prie ponios Majer-Hanzen, keletas mokinių ėmė
kikenti, ir storulė paraudo. Kai ji išėjo, ponia Ma­
jer-Hanzen pareikalavo, kad mes pasiteisintume. Ji
59
buvo liekna, daili ir galėjo šitai sau leisti.
- Prašom pasakyti, kodėl jūs dabar juokėtės? -
paklausė ji labai Įtūžusi.
Tyla.
Tada Kiki tarė:
- Nes ji buvo tokia laiba.
Visi dar labiau sukrizeno.
- Manau, tai netaktiška, - pasakė ponia Majer-
Hanzen. - Esama būtent tokių žmonių, kurių skyd­
liaukė nesveika, todėl apskritai jie nekalti dėl to,
kad yra apkūnūs.
Liga! Liga - vienintelis dalykas, dėl kurio buvo
atleistina. Kas per daug prišlamštė, tą buvo leista
kritikuoti. Iš tiesų saugus buvo tik liesas žmogus.
Jeigu būčiau buvusi liauna, būčiau netgi elegantiš­
kai atrodžiusi, kai nepadarydavau apsisukimo ant
skersinio arba užsikabindavau už ožio. Tik tiek,
kad kol aš sulieknėčiau, užtruktų daug savaičių.
Tik tiek, kad dabar man kažko reikėdavo, norint
nuolat nejausti tos niekingos rytdienos baimės. Mat
kitą dieną būdavo arba sportinė gimnastika, arba
laukdavo darbas grupėmis, arba dar kokia nors
bjaurastis. Net jei ir nebūdavo numatyta kažko ypa­
tingo, tuomet prieš akis - ilgosios pertraukos, ku­
riąs reikėdavo prastumti. Galbūt per smarkiai pa­
sakyta žodžiu „baimė“ apie tai, ką jaučiau, galbūt
buvau veikiau prislėgta. Šiaip ar taip, tai buvo šlykš­
tus jausmas. Galėdavau taip nesijausti tik atsigu­
lusi Į lovą ir ko nors prisikimšusi sau Į burną, ir
tai būdavo taip nepaprastai saldu, kad tuomet visi
kiti pojūčiai nublankdavo.
- Visai kaip aš, - sakydavo mama, atėjusi Į mano
60
kambarį. - Anksčiau ir aš labai mėgdavau skaityti.
Ji nuolat tvirtindavo, kad aš esanti tokia pat kaipji.
- Tu - kaip ir aš. Esi visai kaip aš, o tavo sesuo
- kaip teta Magda.
Kartais teta Magda ateidavo per gimtadienius, bet
ne per dažnai. Ji buvo vyresnioji mamos sesuo. Kai
jos buvo vaikai, teta Magda, sėdėdama prie pietų sta­
lo, visada prisidengdavo ranka veidą, kad nereikėtų
žiūrėti į mano mamą. Taip labai jos nekentė.
Nenorėjau būti tokia kaip mama. Ji buvo niūri,
baugšti ir nuolat pavargusi. Kai mes su seseria ir
broliu, parėję namo, paprasčiausiai numesdavome
savo striukes ir purvinus batus, mama juos pakel­
davo. Ji buvo niekas. Ant kai kurių laiškų, kuriuos
gaudavo mano mama, netgi nebūdavo jos pavardės.
Būdavo užrašyta: „Poniai Robertui Štrėlau“. O aš
buvau panaši i ją. Tiek panaši, kad visiškai tiksliai
žinojau, ką ir kaip ji jaučia.
Verčiau būčiau buvusi panaši j savo seserį. Ji
buvo ne tik vyresnė ir dailesnė už mane, bet ir kit­
kuo be galo pranaši. Jos naudai bylojo netgi tai,
kad mama visada turėdavo ką jai papriekaištauti.
Man - nieko. Vieninteliai džinsai, kuriuos turėjau,
ir tie buvo nestebuklingi. Mano sesuo avėjo aukš­
tus baltus aulinius batus, nešiojo trumpą raudoną
dirbtinės odos suknelę ir akinius nuo saulės kaip
Džeki O. Nors ji buvo jautri triukšmui, tačiau kiek­
vieną savaitę su drauge pasižiūrėdavo ZDF* hitų
paradą. Kartą dainininkas Danielas Džerardas ne­
sugebėjo pašvilpauti savo melodijos, nes jį kažkas
*ZDF - Antroji Vokietijos televizijos programa.

61
 prajuokino, tuomet sesuo su drauge pratrūko su­
sižavėjusios klykti ir pasislinko arčiau ekrano.
- Argi jis ne mielas? - šaukė mano sesuo.
Danielas Džerardas buvo su vešlia barzda ir
užsidėjęs juodą plačiakraštę skrybėlę. Man buvo ne­
aišku, kuo gi jis toks mielas. Apskritai nesuvo­
kiau, kas apsėdo mano seserį ir jos bičiulę, bet tai
atrodė gana rafinuotai. Regis, jos būtų turėjusios
intymų meilės ryši su Džerardu, ir tai joms leido
motiniškai jaudintis, jei jis netyčia padarė klaidą.
Kai sesuo susipažino su savo pirmuoju draugu,
jos plokštelių kolekcija pasipildė Franco Jozefo Dė-
genharto Spiel nicht mit deri Schmuddelkindern ir
Leonardo Koeno ilgai grojančia plokštele. Negalė­
jau pakęsti sesers draugo. Jam buvo jau dvidešimt
metų, jis studijavo psichologiją ir sakydavo, jog aš
jo neapkenčiu dėl to, kad esu slapta jį įsimylėjusi.
Kai sesers nebūdavo namuose, o tėtis tuo laiku ne­
miegodavo gyvenamajame kambaryje, įsijungusi ra­
diolą klausydavausi jos plokštelių. Kai kurių dai­
nų - po dešimt kartų iš eilės. Dešimt kartų
Lieber Rudi Dutschke ivūrde Vati sagen. Man ta­
po labai akivaizdu, kiek aš buvau atsilikusi. Vie­
nintelės dvi mano turėtos plokštelės - Briuso Lou
Noah ir Vumo, animacinio šuns kriaušės formos
pakaušiu iš laidos Drei mal Neun, Ich ivūnsch mir
‘ne kleine Miezekatze.
Mano sesuo ne tik turėjo geresnį muzikinį sko­
nį, bet dar ir pasiekė, kad gautų sau kambarį, ku­
riame ji galėjo užsidaryti su draugu. Ji įkalbinėjo
tėvus tol, kol šie atlaisvino miegamąjį, o gyvenama­
jame kambaryje pasistatė sudedamąją lovą.
62
 - Trys vaikai tokiomis buto sąlygomis - tai tie­
siog neatsakinga, - pasakė mano sesuo. - Šis na­
mas šešiems asmenims pernelyg mažas. Jums rei­
kėjo pasitenkinti vienu vaiku.
Ankstesnis tėvų miegamasis buvo beveik dvigu­
bai didesnis nei vaikų kambarys, kuriame lig šiol
gyvenome trise. Seseriai buvo leista pačiai numaty­
ti, kaip įsirengti kambarį. Sienos buvo išklijuotos
gruoblėto pluošto apmušalais ir nudažytos baltai.
Čia buvo balta sekcinė spinta, balta knygų lentyna,
baltas kutuotas kilimas, baltas rašomasis stalas,
balta kėdė, balta lova ir - dar štai - ugniaspalvis
sėdmaišis, toks pat kaip Vumo. Pro užtrauktuką
srovele biro baltos plastmasinės kruopelės. Vaikų
kambarys, kuriame likau su broliu, taip pat buvo
išklijuotas naujais apmušalais. Tačiau juos parin­
ko. tėtis - su stambiais, vaikiškais apelsininiais
aguonų žiedais.
- Linksmos spalvos, - tarė tėtis.
Į kambario vidurį buvo pastatyta lentyna, dali­
janti patalpą pusiau, šiaip viskas liko po senovei.
Užteko tik apsižiūrėti abu kambarius, ir iš to galė­
jai spręsti apie mano seserį ir mane.
Į mokyklą eidavau kaip galima rečiau. Kai tik
mama imdavo rytais žadinti, aš, tiesą sakant, kas­
kart pasijusdavau serganti. Švininėmis kojomis, su
neaiškia neapykanta širdyje nusvirduliuodavau iki
vonios kambario. Dažniausiai jis jau būdavo už­
imtas. Atsiremdavau į sieną šalia durų, užsimerk­
davau ir stovėdama dar mėgindavau pamiegoti. Keik­
davau savo mamą. Nejaugi prieš pažadindama ma­
63
ne ji negalėjo palaukti, kol vonios kambarys bus
laisvas? Pagaliau išeidavo senelė arba tėtis, tada
nusvyrinėdavau iki unitazo, nusišlapindavau ir už­
merktomis akimis likdavau pasėdėti dar keletą mi­
nučių, o sesuo ir mažasis broliukas jau stuksen­
davo į uždarytas duris. Nenumanydavau, kaip man
kada nors pavyks vėl atmerkti akis, atsikelti ir nu­
siprausti, bet galų gale vis dėlto kažkaip įstengda­
vau, laikydavau veidą po čiaupu ir braukdavau plau­
kus suterliotomis beržų vandeniu šukomis. Tiesiog
nevertėdavo viso to daryti. Kai įsivaizduodavau, kad
taip bus dar metų metus, mažų mažiausiai kol baig­
siu mokyklą (o kodėl iš tikrųjų po to turėtų būti
geriau?), tada žmogaus mirtingumas atrodydavo vi­
sai priimtina tradicija. Šiaip ar taip, nebetikėjau
tuo, kad kada nors būsiu tokia kaip mano bendra­
klasiai ir sugebėsiu gyventi kaip jie.
Kartais rytais apimdavo tokia klaikuma, kad net
nesikeldavau ir tik dejuodama nusisukdavau į sie­
ną. Tomis dienomis aš susirgdavau. Pavyzdžiui, kai
turėdavo įvykti sporto šventė. Paprasčiausia, žino­
ma, būtų buvę visiems laikams pasilikti gulinčiu
ligoniu, bet man tiesiog nebuvo lemta taip smar­
kiai sunykti. Persirgusi raudonuke ir kiaulyte nie­
ko nepasiekiau. Kaip norėčiau būti akla! Tada galų
gale gaučiau šunį. Neregę vedžiojantį šunį. Neblogai
būtų ir suparalyžiuotai, tada galėčiau toliau sau
skaityti. Be to, tėtis turbūt man padovanotų šunį.
Juk negalima nepatenkinti tokio ligonio norų. Ap­
skritai didelis, matomas sielvartas viską supap­
rastintų. Jei būčiau akla ar suparalyžiuota, mane
atleistų nuo kūno kultūros pamokų, bet aš nepasi-
64
naudočiau šiuo pranašumu. Aš atkakliai stengčiausi
ir toliau sportuoti su visais. Kai akla žaisčiau kvad­
ratą ir klaidžiočiau aplink, niekas nesiryžtų į mdne
nusitaikyti. Tačiau aš susiorientuočiau pagal skren­
dančio kamuolio švilpesį, mesčiausi į jo trajekto­
riją ir visų nuostabai pagaučiau jį. Aš būčiau viena
iš geriausių žaidėjų, kažkas panašaus į stebuklą, ir
tada Dos Beste aus Reader’s Digest paskelbtų pa­
sakojimą apie mane, narsiai įveikusią savo likimą.
Aš liepčiau pristumti invalido kėdę su ratukais prie
įvairiaaukščių lygiagrečių ir reikalaučiau, kad ma­
ne pakeltų iki pat viršutinės. Niekas kažin ko iš to
nesitikėtų, bet ir neišdrįstų pasipriešinti luošės va­
liai. Aš, turėdama raumeningus vairuotojos žastus
ir silpnas plonas kojas, tik kaip balastą, šokčio-
čiau nuo skersinio prie skersinio taip lengvai ir
grakščiai, kad visi imtų spontaniškai ploti. Buvau
visiškai įsitikinusi: kai iš manęs niekas nereika­
laudavo to, kas įprasta, tada aš sugebėdavau atlikti
kažką ypatinga.
Kas dėl paralyžiaus, tai aš toliau nepajudėjau,
man įdėjo į apavą kelis įklotus, kad nebūtų silpni
blauzdiniai pėdos sąnariai. Pabandžiusi apakti, kai
tiesiog ėmiau ir sutelkiau visą valios tvirtybę, vis
dėlto sulaukiau dalinio pasisekimo - keturių diop­
trijų. Iš pradžių džiaugiausi turėsianti akinius. Tai
ne tik būtų mane priartinę arčiau tikslo, bet ir pa­
keitę, o aš iš esmės taip troškau pasikeitimo. Be
to, buvau vienintelė šeimoje, kuri turėjo nešioti aki­
nius. Taigi bent jau tuo nepanėšėjau į savo mamą.
Tačiau džiaugiausi tik tol, kol neturėjau rankose
akinių: paprasto modelio ligonių kasos apmokėtų
65
rėmelių iš permatomos rudai rožinės plastmasės.
Ir tai nebuvo perspektyvus permainos būdas.
- Laimė, nėra taip, kaip anksčiau; dabar su gy­
dytojo receptu galima gauti iš tiesų gražius akinius,
- tarė mama.
Akiniai nebuvo tokie stulbinamai dailūs, kad su­
teiktų man kokių nors lengvatų. Kaip tik dėl jų aš
neturiu nė vienos nuotraukos iš anų laikų.
Vienintelis fizinės veiklos būdas, kuris man ne­
būdavo koktus vien apie tai pagalvojus, - pasijodi­
nėjimai su Zuzi Klafke. Jeigu dar kas nors apskri­
tai buvo, su kuo aš tuo metu plačiausia prasme
draugavau, tai turbūt tik ji. Pradinėje mokykloje
mes ne itin gerai sutarėme. Kartą Zuzi Klafkė ir
dar viena mergaitė patykojo manęs pakeliui j mo­
kyklą, norėdamos iškratyti mano kuprinę. Tačiau,
pirma, dabar aš nešiojau ne kuprinę, bet dirbtinės
odos portfelį, antra, greta kitų pranašumų Zuzi Klaf­
kė dar turėjo du arklius - Kalibaną, dideli išromy­
tą sarti baltomis kojomis, ir piktą tuklų škotiškąjį
ponį. Su sarčiu man leisdavo retai, net labai retai
pajodinėti. Kai sėdėdavau ant Kalibano, jausdavau­
si visai kitu žmogumi - didesnė, stipresnė, gražes­
nė. Savojo kūno netobulumas nebeturėjo reikšmės.
Buvo kažkaip... didinga. Taip, manau, ne per smar­
kiai pasakyta „didinga“. Žinoma, paprastai man tek­
davo jodinėti juodu škotiškuoju poniu. Jo vardas
buvo Princas, jis spirdavo ir griebdavo visus, kurie
priartėdavo prie jo arčiau nei per metrą, - žmones,
šunis, arklius, vištas. Princas nekentė viso pasau­
lio. Puikiai galėjau jį suprasti. Tačiau jis, be jokios
66
abejonės, neturėjo tos galimybės. Mudvi nuginda­
vome jį į ganyklos kampą, laikydavome už apynas­
rio ir valydamos pririšdavome taip trumpai, kad
jis, grikšėdamas iš įniršio dantimis, kandžiodavo
medį. Ponis neturėjo gero balno, tik tokį priegalvį,
vos prikimštą odos gabalą su dviem balnakilpė­
mis, kuris pavojingai sliduodavo ant jo apkūnios
nugaros. Jeigu tik Princas pajusdavo neproporcin­
gą svorį balnakilpėse, netrukus galėjai atsidurti jo
papilvėje.
Aišku, būdavo malonu, kai šiltas padaras tave
nešiodavo po pievas ir miškus, bet tai, kas iš tiesų
man buvo svarbu, ko aš visą laiką geidžiau, - tai
keturių šimtų metrų ilgio lenktynių trasa buvusia­
me žvyro karjere. Poniui - lygiai taip pat. Kuo la­
biau mes prie tos vietos priartėdavome, tuo kvai­
liau jis elgdavosi. Tai buvo turbūt vienintelis mus
siejantis pašėlusios akimirkos troškimas, kai jis
sušnopavęs išsitiesdavo, o jo trumpos kojos taip
greitai sutrepsėdavo žeme, kad sėdėdama ant jo nu­
garos vos pajusdavau judesį. It suakmenėjusi lai­
kydavau kojas balnakilpėse, ir taip bedumiant po
mumis išnykdavo žolė. Aš gerokai pasilenkdavau į
priekį, vadelėmis taikydavau į linkčiojančios gal­
vos taktą ir pasiduodavau tam tempui. Jeigu dabar
ponis sukluptų arba iš pykčio sustotų, aš - žuvusi.
Būtent šitaip jis dažnai mėgdavo pasielgti, staiga
įsiręždamas į žemę priekinėmis kanopomis, o už­
pakalinėmis pasispardydamas. Aš visada apskrie-
davau ta pačia orbita: iš pradžių šaudavau įstrižai į
viršų, pasiekusi aukščiausią tašką persiversdavau
pusiau ir tada, atsitrenkusi nugara, nuskrisdavau
67
statmenai ant žemės, prieš akis kaip paskutinį vaiz­
dą pamatydama nutolstantį dangų. Smūgio metu iš
plaučių išlėkdavo visas oras. Kai pagaliau Zuzi Klaf-
kė rasdavo mane aukštoje žolėje ir sėdėdama ant
arklio klausdavo, ar nesusižeidžiau, aš galėdavau
ištarti tik keistus, gergždžiančius garsus. Man taip
baisiai skaudėdavo, kad kaskart būdavau įsitiki­
nusi, jog visi šonkauliai išlindo pro plaučius. Bū­
čiau galėdavusi išvengti šių kritimų, jeigu būčiau
atsilošdavusi ir sutrumpindavusi vadeles. Tačiau
tai būtų suveikę kaip stabdžiai. Norėdama iš tikrų­
jų mėgautis lenktynėmis, turėdavau palinkti į prie­
kį ir pasikliauti poniu, nors patirtis ir išmokė,
kad juo negalima visiškai pasitikėti. Kad ir kokios
būtų priežastys, bet jeigu jau jis pasiryždavo mane
tąkart pakęsti, tai greitis man leisdavo patirti tikrą
laimės svaigulį. Aš liaudavausi egzistavusi kaip tvirta
materija, aš virsdavau judėjimu. Tuo geriau, kad
bet kurią akimirką galėjau tikėtis nusisukti spran­
dą. Na ir kas, kad esu nemėgstama ir bjauri, užtat
šis jausmas buvo grožio įsikūnijimas.
Gauti arklį dovanų buvo dar beviltiškiau nei šu­
nį. Iš tikrųjų - jokios perspektyvos.
- Boberge pilna suparalyžiuotų žmonių, ir visos
nelaimės per jojimą, - sakė tėtis.
Regis, jis vadovavosi tuo, kad tik tada nukrisda-
vai nuo arklio, kai jis būdavo nuosavas. Kitas ar­
gumentas, žinoma, buvo pinigai. Jeigu būčiau galė­
jusi, pati būčiau užsidirbusi arkliui. Tačiau dar bu­
vau per jauna, man net nebuvo leidžiama išnešioti
Hamburger Abendblatt. Netoliese, už keleto gatvių
68
nuo mūsų namo, buvo dirvonuojantis sklypas. Po
pamokų nesiguldavau į lovą, bet eidavau tenai kirs­
ti medžių ir rauti kelmų, o paskui sugalvojau, kad
ten bus ganykla. Aš taip smarkiai plušau, kad kirs­
dama beržus susibraižiau rankas ir kojas, iška­
sus kelmus rankos nuėjo pūslėm, bet juk turėjo
būti koks nors poveikis, mane nors bent kiek su­
artinantis su arkliu. Parodžiau tėčiui išdirbtą skly­
pą. Jis patraukė pečiais. Nieko negalėjau padaryti.
Visiškai nieko.
Iš pradžių išėjusį pasivaikščioti tėtį lydėdavau
tik todėl, kad pakeliui jį įkalbėčiau nupirkti man
arklį ir pademonstruočiau savo kompetenciją, iš­
vardydama penkiasdešimt arklio galvos piešinių:
žvaigždė, laukis, žibintas, žaibas, snaigė... Tačiau
nors tėtis mano troškimams liko abejingas ir kie­
tas kaip kokoso riešutas, vieną kartą suvokiau,
kad aš visai mielai eidavau su juo pasivaikščioti
po miškus ir kad jį mėgau. Žinoma, aš ir anksčiau
jį mėgau. Jo gyvenimas, priešingai nei mano ma­
mos, visada priklausomos, atrodė jaudinantis ir
mįslingas. Aš vis dar neturėjau aiškaus suprati­
mo. kuo jis, tiesą sakant, vertėsi. Tuo metu, kai
tėtis būdavo išvykęs savo opeliu, ateidavo siunti­
niai, retsykiais vienu kartu dvidešimt didelių siun­
tinių. Tik jam buvo galima juos atplėšti, o mudu
su mažuoju broliuku labai pagarbiai žiūrėdavome
jam per petį. Dažniausiai ten būdavo vien popierga­
liai arba tūbelės, bet pasitaikydavo ir įdomesnių
daiktų, kaip antai: guminiai begemotai, romėnų ir
egiptiečių reljefinės lentelės arba šimtas penkias­
69
 dešimt ryškiai raudonų natūralaus dydžio gipsinių
kojų. Dabar suvokiau, kad mano tėtis buvo nelai­
mingas. Galbūt panašiai kaip ir aš. Galbūt aš bu­
vau visai ne tokia kaip mama, o tokia kaip tėtis.
Pastaruoju metu kai kada įsivaizduodavau galinti
jausti tą patį. Kai matydavau, kaip jis, susisupęs į
lamos antklodę, susirangydavo ant sofos, man su­
spausdavo gerklę. Be abejo, kam nors apsilankius
tėtis bemat atkusdavo. Jis jausdavosi prastai tik
tol, kol būdavo vienas šeimoje. Svečiams jis be pa­
liovos žerdavo sąmojus ir visiems pasakodavo te­
oriškai galėjęs turėti garaže tris Ferrari automobi­
lius. Mano tėtis kaip tik perskaitė laikraštyje, kad
vaiko išlaikymas nuo gimimo iki išmokslinimo pa­
baigos vidutiniškai kainuoja 100 000 markių - ly­
giai tiek, kiek vienas Ferrari. Nuo to laiko jis nuo­
lat kartodavo šį sąmojį. Tačiau aš žinojau, kad jam
tai nėra vien humoras ir kad ne apie tokį gyvenimą
jis kadaise svajojo. Nutariau daugiau neprašyti ar­
klio. Mano tėčiui ir taip buvo sunku. Bent jau tuo
galėjau jo nevarginti. Kadangi lig šiol minėdavau
vien įvairių arklių veislių pranašumus ir nebrangų
gyvulių išlaikymą, turėjau sumąstyti naują temą.
Mes, aišku, negalėjome kalbėtis apie tai, kad buvo­
me nelaimingi. Šnekučiuodavomės apie gamtą ir
techniką, fiziką ir chemiją. Nuo tada, kai mano se­
suo, brolis ir aš sugebėjome protauti, tėtis mūsų
klausinėdavo, kokia yra cheminė vandens formulė,
ir mes kaip automatai išpyškindavome „Haš-du-
O!“ Net istorijose, kurias jis mums anksčiau prieš
miegą pasakodavo, būdavo užmaskuoti fizikos už­
daviniai. Kiekvienoje iš jų karalius užmindavo sa-
70
vo trims sūnums mįslę, ir kiekvieną kartą ją įmin­
davo tik jauniausias princas. Pavyzdžiui, į siaurą
„u“raidės formos vamzdį po žeme buvo nuridentas
sviedinys. Karalystę turėjo paveldėti tas, kuris su­
gebės jį iš ten išimti. Abiem vyresniesiems prin­
cams, kaip įprasta, nepasisekė. Ojaunėlis prileido
iš guminės žarnos vandens į vamzdį, ir sviedinys
pats išplaukė į paviršių.
Papasakojau tėčiui, kad mokykloje, laidais su­
jungus dviračio lemputę su elementu, ji įsižiebė.
Man palengvėjo, kai jis stryktelėjo. Mat niekuomet
nebuvau tikra, ar ilgai tėtis pakęs mano draugiją
pasivaikščiojant, bet dabar jis gyvai pamokslavo
apie srovės cirkuliaciją uždarose grandinėse. Pa­
klausiau, kaip energija patenkanti į elementą, o jis
papasakojo, kad dar niekam nėra pavykę sukurti
perpetuum mobile. Tai visai paprasta:
- Įsivaizduok vandens malūną, - pasakė jis, -
įrengtą vidury uždaro rezervuaro, kurio dešinė pu­
sė pripildyta oro, o kairė - vandens. Mentės yra
pagamintos iš medžiagos, lengvesnės už vandenį.
Dešinėje mentės krenta žemyn, nes jos, žinoma,
sunkesnės nei oras. Tada jos vėl pakyla iš kairės
pusės, veikiamos keliamosios vandens galios. Keblu
tėra sumanyti, kaip mentės gali kaitaliotis iš oro
diapazono į vandens diapazoną, neišbėgant vande­
niui į dešinę pusę.
Mane pakerėjo tėvo protingumas. Mintis buvo tie­
siog geniali. Galbūt vėliau aš studijuosiu fiziką ir
išnarpliosiu šį neaiškumą. Tai buvo nerimastin­
gas, herojiškas pasaulis, į kurį patekti tėtis man
sudarė galimybes, jeigu tik pasiekdavau, kad jis ir
71
toliau su manimi kalbėtųsi. Laužydavau galvą dėl
temų, kurios jį sudomintų tiek, kad jis ir pamirš­
tų, jog jo pašnekovė tebuvau aš. Mano mauna, be
abejo, norėdavo su manimi kalbėtis nuolat. Ji klau­
sinėdavo, kaip sekėsi mokykloje, ko norėčiau pie­
tums, arba perpasakodavo, ką pasakė kokia nors
nuobodi kaimynė. Ji buvo riboto proto ir niekada
nebūtų išradusi perpetuum mobile. Be to, neken­
čiau jos šlapių bučinių. Aišku, supratau, kaip pa­
sigailėtina, kad man prisireikė tėvo draugijos, nes
šiaip jau vargu ar kas būtų norėjęs su manimi tu­
rėti ką nors bendra. Kita vertus, nesitikėjau, kad
bent vienas iš mano bendraklasių būtų sugebėjęs
pasakyti tokių protingų ir įdomių dalykų kaip jis.
Man patikdavo, kaip tėtis žavėdavosi keistomis pro­
blemomis. Ar aklinas kubas, kuriame yra uždaryti
200 banguotųjų kanarėlių, svertų mažiau, jeigu, su­
plojus katučių, jos visos purpteltų? Ar galima išgy­
venti, jeigu krintančiame žemyn lifte pašoki į orą bū­
tent tą akimirką, kai liftas atsitrenkia į žemę? Jeigu
tėtis manęs ko nors panašaus užklausdavo, pasijus­
davau jam artima. Jis labai džiaugdavosi savo žinio­
mis. Bet kartais jis imdavo ir vidur žodžio nuščiūda­
vo, žiūrėdavo į mane raukydamas kaktą ir tylėdavo,
tarsi niekaip negalėdamas suprasti, kaipgi jis tokiai
kaip aš išklojo savo nuostabias idėjas.
Vieną sekmadienio rytą, kai visa šeima sėdėjo
prie pusryčių stalo, pamėginau patraukti tėčio dė­
mesį papasakodama apie mokykloje atliktą chemi­
nį bandymą. Tuo tarpu, kai aš šiek tiek sufantaza-
vau, koks didelis buvo violetinis debesis, tėtis ūmai
72
 atsistojo, netardamas nė žodžio surinko nuo stalo
kiaušinių lukštus ir nuėjo skersai sodo prie kom­
posto krūvos. Negi jis pajuokavo? Veikiausiai tik
pamiršo pakviesti mane, kad eičiau drauge su juo.
Nubėgau iš paskos. Kai prisivijau, tėtis paspartino
žingsnį, aš turėjau beveik bėgti, kad neatsilikčiau
nuo jo. Dabar galėjau jausti, ką jis galvojo.
- Kada visa tai baigsis? - galvojo jis. - Kada visa
tai pagaliau baigsis? Nejaugi niekada?
Buvo aišku, kad man verčiau reikėtų sugrįžti prie
pusryčių stalo. Iš karto! Užuot taip pasielgusi, aš
uždususi atkakliai įkalbinėjau tėtį, kalbėjau taip, it
man būtų gyvybiškai svarbu, mėginau pasislėpti po
žodžių srautu nuo jo bjaurėjimosi ir savo gėdos.
Tėtis sustojo prie komposto krūvos ir atsisuko į
mane. Jo veidas buvo perkreiptas.
- Kodėl nuolat lakstai paskui mane? - iškošė jis
pro dantis. - Ar negali palikti manęs ramybėje?
Sakyk, gal turi Edipo kompleksą, kas tau yra?
Šią akimirką mano pasaulis sudužo. Žinojau,
kas yra Edipo kompleksas. Kažkas susiję su sek­
su. Man pasidarė labai bloga. Tarsi krisčiau, kris-
čiau ir krisčiau. Ir kai jau pamaniau, kad dabar
pasiekiau gėdos dugną, bet ne, aš kritau toliau į
antrąjį rūsį, kur tūnojo pasišlykštėjimas savimi.
Aš atakavau savo tėtį. O Dieve, kokia aš kokti! Ne­
žinau, kaip nuėjau nuo komposto krūvos, ar bė-
gau, kad žliumbdama nugriūčiau į savo lovą, ar
juokingu būdu mėginau susitvardyti: ramiai apsi­
gręžiau, parėjusi atsisėdau prie pusryčių stalo ir
apsimečiau lyg nieko nebūtų atsitikę. Regis, grei­
čiausiai taip ir buvo. Turbūt tepiausi marmeladą
73
ant skrebučio, o mano siela gniužo ir gniužo. Gal­
būt taip pat valgiau šaukšteliais jogurtą: vieną - už
pažeminimą, kitą - už nusivylimą, trečią - už pasi­
šlykštėjimą savimi ir kupiną šaukštelį už neapy­
kantą. Sutinku, buvau įkyri, bjauri ir nemaloni -
bet argi aš daviau tėčiui kokią nors dingstį pagal­
voti, kad noriu su juo mylėtis? Ko gero, jis taip
galvojo visą laiką. Visas tas savaites, kai eidavome
pasivaikščioti, jis sakėsi, kad normali dvylikos metų
mergaitė savo noru neitų vaikštinėti su tėvu, taigi
aš aistringai trokštanti jo. Šiknius! Kvailas šiknius!
O aš taip gėrėjausi juo. Juk jis buvo protingiausias
iš visų, mano mylimiausias tėtukas. Mylimiausias?
Aš gi buvau tokia kokti. Mano tėtis buvo visiškai
teisus! Verčiau iš viso tokios kaip aš nebūtų buvę!
Reikėjo nusižudyti, persikirpti arterijas nagų žir­
klutėmis. Bet netgi čia aš buvau verta pasigailėji­
mo, todėl neapkenčiau savęs ir taip pat gėdijausi.
Vieną dieną, kai nuėjauį mergaičiųtualetą, tenprie­
šais kabinas, atsirėmę į kokliais išklijuotą sieną, sto­
vėjo du devintos klasės mokiniai ir rūkė. Devintokų
tualetai buvo vienu aukštu aukščiau ir juos tikrinda­
vo. Todėl jie nusileido parūkyti pas mus.
- Klausyk, - tarė vienas iš berniukų ir parodė į
uždarytas kabinos duris, - čia iš tiesų kažkas si-
sioja. Tik paklausyk!
Tyloje išgirdau negarsų čiurlenimą. Netrukus du­
rys atsidarė, ir iš kabinos išėjo įneša Duberkė, mer­
gaitė, kurios akinių stiklai buvo kaip medūzos. Ber­
niukai nusijuokė ir numetė savo cigaretes ant grindų.
Aš prisiglaudžiau prie praustuvo ir praleidau juos.
74
Tada nuėjau j vieną iš klozetų, atsiplėšiau pusmetrį
tualetinio popieriaus ir nuleidau jį nuo sėdynės kraš­
to iki nuotėkio. Taip šlapimas nubėgdavo išilgai po­
pieriaus ir be triukšmo nulašėdavo j vandenį. Kai
sugrįžau, įneša vis dar stovėjo prie praustuvo.
- Jie laiko duris, - pasakė ji.
Pastebėjau, kad įneša džiaugėsi, jog buvo uždaryta
ne viena. Už durų kikeno. Aš pažiūrėjau pro rakto
skylutę. Galėjau atpažinti Kiki, mergaitę, vardu Bar­
bara, ir dručkę Helgą. Tada rakto skylutė užtemo, ir
kažkieno akis įsistebeilijo tiesiai į manąją.
Jie dažnai uždarydavo kokią nors mergaitę. Ne­
buvo nieko asmeniška. Galėjo bet kuri įkliūti. Na,
aišku, tik ne Kiki ir Tania, bet šiaip jau visos. Su­
kryžiavusi rankas ant krūtinės atsirėmiau į praus­
tuvą ir laukiau. Galiausiai jie mus išleis ir nubėgs
į klasę tada, kai laiptais užkops matematikos mo­
kytoja. įneša pašėlusiai tampė duris. Kokia ji buvo
paika. Veikiausiai anapus bent dešimtis jų laikė
durų rankeną. Tačiau įneša buvo tokia kvaila, kad
nė nesugebėjo tyliai nusišlapinti. Vėl išgirdau mer­
gaites kikenant ir brazdant. Jos spraudėsi prie rakto
skylutės, kad žvilgtelėtų į mus - vieną su storais
akinių stiklais ir kitą, nesugebėdavusią per kūno
kultūros pamokas peršokti net per mažiausią ožį.
Krisk iš juoko, kad tokios dvi idiotės negalėjo iš­
eiti iš tualeto.
- Jeigu jos dar nors kartą čionai įsispoksos, pa­
leisiu muilo į akis, - pasakiau aš.
- Oho, ir tu tikrai taip padarysi? - sušnabždėjo
įneša, o jos akys sublizgėjo.
Bet gal tai tebuvo tualeto lempos šviesa, lūžusi
75
jos prizminiuose stikluose. Aš paėmiau iš dėžutės
saują muilo kruopelių, ir kai rakto skylutė vėl už­
temo, sviedžiau jas visas tiesiai į kiaurymę.
- O dabar - pirmyn! - sušukau aš.
įneša ir aš drauge pastūmėme duris. Jos pasi­
davė, ir mudvi išvirtome. Kai išėjome, niekas ne­
bandė mūsų sulaikyti. Mergaitės apsupo Doris Piol-
man, mažiausiąją mūsų klasės mokinę. Visi ją va­
dindavo Mažyle Doris, nes buvo dar viena aukšta
mergaitė, taip pat vardu Doris. Mažylė Doris pri­
merktomis akimis sėdėjo ant grindų. Viena iš mer­
gaičių nubėgo prie praustuvo, suvilgė savo nosinę
ir nušluostė jai akis. įneša atšlijo nuo manęs, ir
visos mergaitės pasibaisėjusios sužiuro. Pamažu
mane apėmė baimė. Kas bus, jeigu aš rimtai suža­
lojau Mažylę Doris? Vis dar buvau tos nuomonės,
kad ji to nusipelnė. Juk norėjo pasižiūrėti, kaip aš
buvau uždaryta ir nežinojau, ko imtis. O dabar
žliumbė muilo putomis. Mergaitės nežiūrėjo Į ma­
ne su priekaištu, jos buvo tik pasibaisėjusios. Keli
berniukai sustojo ir paklausė, kas nutikę, tuomet
atėjo matematikos mokytoja, ir visi automatiškai
patraukė j klasę, o Mažylė Doris vis dar buvo ap­
supta mergaičių. Atsisėdau i savo vietą. Man neat­
rodė, kad pridera jai padėti. Aš peržengiau ribą.
Kiti iškrėsdavo nekaltą, gražų mokyklinį pokštą, o
aš buvau piktavalė, aš kažką sužalojau. Pagaliau ir
mokytoja suprato, kad kažkas ne taip, priėjo prie
Mažylės Doris ir paklausė, kas atsitikę.
- Kažkas metė jai muilo į akis, - pasakė Kiki.
Aš piešiau sąsiuvinyje riestes. Matematikos mo­
kytoja apžiūrėjo Doris akis.
76
 - Kas nors privalo ją parvesti į namus, - tarė ji, -
gal tu, Tania?
Tania buvo atleista iš pamokos. Už tai turėjo
būti dėkinga man.
- Kas tai padarė?
Mokiniai ėmė kuždėtis, ir mokytoja su įtūžiu
pažvelgė į mane.
- ... tačiau ji apgailestauja, - išgirdau sakant Ki-
ki. - Aišku, kad tai atsitiko su Doris netyčia.
Regis, Kiki labai rimtai žiūrėjo į savo, kaip kla­
sės atstovės, darbą. Man plūstelėjo į galvą tiek daug
kraujo, jog maniau, kad tuoj trūks viena ausis. Ma­
tematikos mokytoja kreipėsi į mane:
- Ane, ar tyčia taip padarei? Ar norėjai Doris
suteikti skausmo?
Kvaila višta! Žinoma, kad jai turėjo skaudėti.
Juk tam ir meti muilo į akis, kad skaudėtų. Dėl ko
gi dar?
- Ne, - tyliai atsakiau, - aš nenorėjau. Apgailes­
tauju.
Man pasidarė labai negera vien įsivaizdavus, kad
Mažylė Doris net apakti galėtų. Tada savo likusį
gyvenimą turėčiau nugyventi pas ją ir kaip kokia
vergė privalėčiau atlikti viską, ko ji nepajėgtų. Ne­
paisant to, mano kaltė niekada nesumažėtų. Tačiau
dėl kažkokios priežasties visi buvo įsitikinę, kad
taip pasielgti aš galėjau tik atsitiktinai. Tuo geriau,
tegul jie taip mano.
Dar nepasibaigus pamokai čiupau savo portfelį,
o nuskambėjus skambučiui anksčiau už visus iš­
bėgau lauk.
77
 Kitą dieną mokykloje iš karto priėjau prie Mažy­
lės Doris. Taip sumaniau per ilgą bemiegę naktį.
Jos akys atrodė visai normaliai.
- Norėjau atsiprašyti, - ištariau aš. - Apgailes­
tauju dėl to, ką padariau. Ar tau dar skauda?
- Ne, jau ir pamiršau, - draugiškai atsakė ji.
Pareiga atlikta. Dabar - „laisvoji programa“.
- Man iš tikrųjų labai gaila, - pasakiau dar kar­
tą. Nė trupučio man nebuvo gaila, staiga pajutau
labai aiškiai.
- Tiek jau to, - atsakė ji, - gerai. Liaukis gi!
- Ne, - pasakiau aš, - tai iš tiesų buvo blogai. Aš
taip apgailestauju. Tikrai nenorėjau.
Paspaudžiau jai ranką ir, užuot nuėjusi į klasę,
grįžau namo. Parėjusi turėjau karščio. Pasakiau apie
tai mamai ir atsiguliau į lovą. Man regėjosi, kaip
einant Mažylei Doris į namus šiandien įvyktų nelai­
mingas atsitikimas, su manimi apskritai nieko ben­
dra neturintis. Autotraukinys su cisterna nuslysta,
Doris, važiuodama dviračiu, atsitrenkia į jį ir nu­
bloškiama į krūmus. Tuomet autotraukinys atsi­
trenkia į namo sieną. Nuodinga, gaili rūgštis nute­
ka kaip tik iki tos vietos, kur krūmuose guli Doris.
Rūgštis išėda jai veidą, subjauroja visiems laikams,
ji netenka regėjimo. Maldavau Viešpaties autotrau­
kinio su cisterna. Tada išsiėmiau naują knygą iš
šūsnies, parneštos prieš dvi dienas iš knygyno. Doli
vis dar buvo internate. Dabar ji priklausė vyresnė­
lių grupei ir galėjo paliepti aptarnauti save jaunes­
nėms mergaitėms. Ji buvo tokia maloni, jog visos
jaunesnės mokinės viena per kitą varžėsi, kad už­
78
kurtų jai židinį arba išvirtų arbatos. Vėlgi tokia
knyga, kad mieliausiai susivemčiau. Laimė, šiaip
ar taip, sirgau. Visą savaitę.
Mažylė Doris tapo mano drauge. Net būdama
aštuntokė ji vis dar atrodė tarsi daugių daugiausia
ketvirtokė. Jos lūpos buvo siauros ir pagiežingos,
o kūdikiški plaukai - trumpi, ploni ir geltoni. Ma­
žylė Doris ne tik atrodė kaip vaikas, ji ir rengėsi
taip. Ji nešiodavo vaikišką suknutę dideliais rau­
donais ir mėlynais langeliais, o vietoj portfelio -
kuprinę. Kuprinė buvo iš puikios brangios kiaulės
odos, ją nešioti buvo veikiausiai sveikiau dėl laiky­
senos, tačiau nepaisant to atrodė, žinoma, kvailai.
Per pamokas ji piešdavo smailiu pieštuku kaimų
vaizdus, kuriuose buvo matyti milijonai smulkme­
nų, šimtai namukų, o jų languose kabojo užuolai­
dos; maža to, kad užuolaidų raštai buvo skirtingi,
iš už vienos jų dar žiūrėjo mažutė katytė, iš už
kitos buvo matyti apvirtusi gėlių vaza, ne ką dides­
nė už parkerio kapsulę. Bažnytėlė buvo su mažuly­
čiu varpinės laikrodžiu, rodančiu be dvidešimties
minučių vienuoliktą valandą, virš durų - užrašas
„Dievas laimina“ ir metai „1872“. Uoste stovėjo lai­
vai, kurie vadinosi Heini ir Mowe, o irklinių valčių
irklai buvo plonytėlaičiai. Kepėjo vitrinoje buvo ma­
tyti duonos kepaliukai sulig ryžio grūdeliu, laikro­
dininko - maži it smeigtuko galvutės žadintuvai, o
muzikos instrumentų parduotuvėje nuo lubų ka­
bojo skruzdėlės dydžio trimitai. Turėdavau į visą
tai žiūrėti, nes Mažylė Doris sėdėjo greta manęs.
Dabar mūsų klasės kambarys buvo mėlyname pa­
79
viljone. Po keleto metų jį teko nugriauti, nes buvo
užterštas asbestu. Šot išėjo į pensiją, o mes gavome
naują klasės auklėtoją, kūno kultūros mokytoją. Tai
buvo mano išsigelbėjimas. Sportine gimnastika bei
visomis kitomis sporto šakomis Kopmanui leidus
neužsiiminėdavome dažniausiai būtent dėl futbolo.
Nežinau, ar futbolas apskritai yra numatytas moky­
mo plane, šiaip ar taip, tikrai ne taip dažnai, kaip
mes jį žaisdavome. Mergaičių grupei „Jaunimas tre­
niruojasi olimpinėms žaidynėms“ buvo leista toliau
treniruotis salėje - Kopmano akimis, mergaitės -
anoks čia nuostolis, tačiau visi kiti turėdavo būti aikš­
tėje. Karlas Dozė buvo vienintelis mokinys klasėje,
kuriam futbolas iš tikrųjų šį tą reiškė. Nors Tilis
Hinsbergas ir Folkeris Majeris taip pat gerai žaidė,
bet jie tam neteikė didelės reikšmės. Nei vienas, nei
kitas nepriklausė jokiai draugijai, tik Dozė, žinoma.
Be futbolo jis būtų sunykęs kaip gėlytė be šviesos ir
vandens. Ant klasės sienos smeigtukais jis pritvirti­
no dvi paties nupieštas bundeslygos lenteles. Vieną,
kuri perteikė realią vietų eilę futbolo bundeslygoje ir
būdavo nuolat suaktualinama, ir kitą su Dozės trokš­
tamų vietų eile. Kai iš sporto salės išeidavome į aikš­
tę, Kopmanas suburdavo aplink save geriausius fut­
bolo žaidėjus ir bėgdavo su jais. Na, o evoliucinis
šlamštas kicendavo iš paskos. Džiaugiausi netikėtai
atsidūrusi tarp daugelio sporto nevykėlių. Fūtbolo
aikštėje žaisdavau blogiau nei vidutiniškai, nors vi­
durkis, žinoma, ir taip buvo gana prastas. Kai spir­
davau pirštų galais, smūgis būdavo taiklus ir stip­
rus. Mušdavau iš tiesų gerai. Bet Kopmanas tai kas­
kart pastebėdavo ir šaukdavo:
80
 - Tik ne pirštų galais!
Kai pabandydavau keltimi, kamuolys arba
visiškai nevaldomas nutrinksėdavo per aikštę, ar­
ba aš jį nuspirdavau visai šalia. Apskritai būdavo
nesmagiausia nuspirti šalia. Dažniausiai taip
atsitikdavo tada, kai manydavau šįkart būsianti ap­
sukri ir sugebėsianti tikrai gerai smūgiuoti. Todėl
vieną kartą ir lioviausi bandžiusi. Buvo geriau smū­
giuoti kamuolį tyčia bejėgiškai, tik leisgyviai, iš anks­
to žinant, kad tai nebus geras smūgis ir kad apsi­
juokčiau tik truputį, bet ne visiškai.
- Drąsiau! Kamuolys nekanda! - rėkė Kopma-
nas.
Vis dėlto buvo neteisinga, kad renkant komandą
visada atsidurdavau paskutinėje vietoje. Pirmieji,
be abejonės, būdavo Hinsbergas, Majeris, Loren­
cas bei kiti, bet šiaip jau net nebūdavo aišku, ko­
kiais kriterijais vadovaujantis pasirinkdavo juos.
Buvo ir tokių mergaičių, kurios akivaizdžiai pras­
čiau žaidė nei aš, o bet kurią ambicingą komandą
jos tikrai būtų nuvariusios į neviltį, betgi būdavo
atrenkamos pirmiau manęs. Tuo metu, kai laukda­
vau, kada komandos kapitonas manęs pasigailės,
kaskart įsivaizduodavau, kaip vieną dieną aš jiems
įrodysiu, kad esu verta kur kas daugiau. Viskas
vyktų šitaip:
Mūsų klasė turi surengti svarbiasfutbolo rung­
tynes su neapkenčiama priešo mokyklos koman­
da. (Iš tikrųjų tokios mokyklos apskritai nebuvo,
bet Ericho Kestnerio knygose nuolat pasitaikydavo
kažkas panašaus.) Šiaip ar taip, jos yra labai reikš­
mingos. Jeigu laimėsime, pateksime į aukštes­
81
 niąją grupę, lygą ar dar kur nors. Falkas Loren­
cas pasirenka: Karlą Dozę, Tilį Hinsbergą, Hofį
Hofmaną... Jis nieku gyvu nenori paimti į koman­
dą manęs, tačiau daugiau nei pusė klasės susirgo
japoniškuoju gripu, ir jei ne mane, tada teks pa­
imti Inesą Duberkę su prizminiais akiniais, ki­
taip komanda bus ne visos sudėties. O įneša -
absoliuti katastrofa. Taigi niurnėdamas jis nu­
sprendžia priimti mane ir įkala į galvą, kad lik­
čiau užpakalyje ir visada iš karto perduočiau ka­
muolį. Mielu noru būtų pastatęs į vartus, bet tenai
jau stovi Karlas Dozė, nes jis, be visų nelaimių,
lipdamas iš mokyklinio autobuso nikstelėjo koją.
Jau septintąją minutę Karlas Dozė praleidžia ka­
muolį. Mūsų komanda nusiminusi ir žaidžia vis
prasčiau. Jeigu nebūčiau pripuolusi, mums būtų
įmušę dar du įvarčius. Matau keletą galimybių,
kuriomis kiti nepasinaudoja, o kai baudos aikšte­
lėje pagaunu kamuolį ir stoviu visiškai laisvai,
nebeiškenčiu. Bėgu su juo į priekį, bėgu beveik
per visą žalios aikštės ilgį ir, nepaisydama savo
tariamo silpnumo, nusivarau kamuolį pro penkis
priešo gynybos linijos gynėjus. Tačiau prieš pat
mano drąsų pasiryžimą smūgiuoti į vartus kartu
bėgantis Falkas Lorencas sušunka:
- Perduok čionai!
Grieždama dantimis perduodu jam kamuolį.
Bet Falkui nepasiseka, jis smūgiuoja per metrą
nuo vartų, galimybe nepasinaudota, ir antrąjį kė­
linį pradedame rezultatu 0:1, psichologiškai fata­
lišku nuliu. Dabar Falkas Lorencas mane paėmė
iš gynybos ir paskyrė prie puolėjų, aš sutinku be
82
jokių komentarų. Priešo komanda įgauna pasiti­
kėjimo. Vėl turiu sugrįžti į gynybą, kad sukliudy-
čiau įmušti dar vieną įvartį. 80-ąją rungtynių mi­
nutę rezultatas vis dar 0:1, ir, atrodo, pralaimi­
me. Bet tuomet aš vėl pagaunu kamuolį ir įsiver­
žiu į priekį, Falkas Lorencas dumia kartu kita­
pus, priešais mane bėga du priešo gynybos linijos
žaidėjai, jų kojos jau siekia kamuolio, aš suklai­
dinu juos kūnu palinkusi į kairę, bet bėgu toliau
tiesiai, ir kamuolys tiesiog prilimpa man prie ko­
jos, jis mano, yra taip, kaip noriu. Girdžiu savo
vardą, iš pradžių pavieniui, paskui daug kartų,
tada - ūžimas, vieningas visų žiūrovų riksmas:
- Ane! Ane!!
Falkas Lorencas vis dar ten pat.
- Puiku! O dabar - pas mane!
Bet aš gi neišprotėjusi. Nesustodama pakeliu
dešinę koją į šoną, pagaunu kamuolį pirštų ga­
lais, raitausi ore ir žiebiu jį į tinklą virš bergž­
džiai besitiesiančių vartininko pirštų. Audringi plo­
jimai. Tam, kad pamatytų šias svarbias rungty­
nes svetimoje aikštėje, atėjo visa mūsų mokykla.
Net Kopmanas nesitveria savo kailyje. Atkepės-
tuoja visi mano komandos berniukai ir nori man
patapšnoti per petį, o aš šiek tiek pabėgėju risčia
sporto aikštės pakraščiu, kadjų atsikratyčiau. Re­
gis, bus lygiosios. Paskutinė minutė. Priešo koman­
da atakuoja. Puiki reakcija vėl padeda man su­
laikyti kamuolį. Vis dar stoviu toli užpakalyje.
Kadangi liko žaisti tik kelias sekundes ir nėra ki­
tos išeities, tiesiog išdrįstu: šaltakraujiškai įžai-
džiu kamuolį su blauzda, ir tuomet jis nugriaudė-
83
ja oru it patrankos sviedinys per visą aikštės ilgį,
priešo vartininkas dar pašoka susirietęs kaip lyde­
ka, paliečia jį, bet negali sulaikyti, ir ...Įįįįįįįvar-
tis!“ Na štai, aš pasiekiau, kad Hedenbargas pir­
mautų. Finalinis švilpukas. Mes laimėjome. Ir visi
atbėga, visa komanda, jie nori mane pakilnoti į
aukštį, o žiūrovai išbėga į sporto aikštę, Kopmanas
- visų priešakyje, jie puola prie manęs ... bet staiga
toliau eiti nesiryžta. Nes mano žvilgsnis toks šaltas
ir triuškinantis. Ramiai žvelgiu į juos. Jie sustoja
per kelis metrus ir brūkši kojomis per žemę. Aš ap­
sisuku, susikišu rankas į kelnių kišenes ir nueinu
viena skersai futbolo aikštės. Beje, daugelyje mano
fantazijų tai buvo galutinis nusistatymas. Pabaigoje
eidavau per plačią, tuščią aikštę vienui viena.
Būdama keturiolikos ėmiau suvokti niekada ne­
turėsianti draugo. Net jeigu aš jokiu būdu neketin­
čiau įsimylėti, būtų svarbu jį turėti. Suaugusieji vi­
sada apsimesdavo, tarsi mano amžiuje - visi kozi­
riai. Tačiau klasės berniukams mano jaunystė nie­
ko nereiškė. Jie patys buvo keturiolikos ir penkio­
likos metų. Jaunystė nebuvo švietalas, tik pagrin­
dinė prielaida. Laimė, taip buvo daugumai mergai­
čių. Nors visos nuolat kalbėdavo apie tai, kokie
berniukai joms patinka, bet apskritai tik Kiki ir
Tania jau kartą bučiavosi. Jos turėjo kažką, ko tie­
siog stigo tokioms mergaitėms kaip Gertrūda To-
dė, įneša Duberkė, Mažylė Doris arba aš. Mūsų li­
kimas jau buvo nulemtas. Mes visada turėtume sto­
vėti nuošalyje, dovanoti viena kitai sausainius, ku­
rie vadinasi „Hermanas“, ir žiūrėti, kaip šaunios
84
mergaitės gyveno tikrą, visavertį gyvenimą. Sulai­
kiusios kvapą klausytis jų pasakojimų ir guostis
tuo, kad geriau nei jos parašėme klasės darbus.
Nors Kiki ir Tania žinojo daugiau negu mes, tačiau
iš visų dalykų joms sekėsi prasčiau. Mums, pil­
koms pelytėms, buvo būdinga dairytis tik j savo
klasės berniukus. Toliau mūsų vaizduotė nesiekė.
Man buvo visiškai vis tiek, kas mane bučiuotų, kad
tik būtų berniukas, kurj kuo daugiau mergaičių bu­
vo įsimylėjusios, - Falkas Lorencas, Tilis Hinsber-
gas ar Kajus Hofis Hofmanas. Tačiau niekada nė
vienas iš šių nuostabių berniukų, kurie vieninteliai
sugebėjo pelnyti mano pagarbą, nekreipė į mane
dėmesio. Tik gatvėje nepažįstami paaugliai kartais
rikteldavo kažką pavymui, ypač kai jų susirinkda­
vo daugiau. Tada jie šūkalodavo:
- Užpakalis! Užpakalis! Tik pažiūrėk, koks už­
pakalis!
Ir panašiai. Niekuomet nesupratau, kodėl jie taip
elgiasi. (Na, taip, buvau labai bjauri, bet kaip yra,
taip yra.) Mano mauna sakydavo, kad aš esu vienin­
telė moteris mūsų šeimoje, turinti siaurus klubus.
Aišku, tai buvo visiška nesąmonė. Apskritai mano
klubai buvo anaiptol ne siauri. Jeigu berniukai ką
nors šūktelėdavo pavymui, tai beveik visada kažką
apie užpakalį. Maža to, dar ir suaugę vyrai pradėjo
tą pačią giesmelę. Jeigu kuris nors užkalbindavo
gatvėje, būdavau tokia kvaila, kad sustodavau. Kar­
tais jie iš tikrųjų teiraudavosi tik kelio. Bet juk
negalėdavau atspėti, kuris iš jų ketina pakuždėti
kažką nepadoraus. Jie sakydavo keisčiausius daly­
kus, žodžius, kurių dar niekada nebuvau girdėjusi.
85
Bet nepaisant to kuo aiškiausiai suprasdavau, ką
jie turėdavo galvoje.
- Na, jau prisirpai, mergužėle? - sykį šūktelėjo
vyriškis iš savo sodo, kai keliavau prošal dviračiu.
Aš kasdien pravažiuodavau pro šj sodą. Toks
buvo mano kelias į mokyklą. Negalėčiau pasakyti,
kodėl gi tas vyras buvo toks pasitikintis savimi.
Arba kodėl jis buvo įsitikinęs, kad man niekas ne­
padėtų? Vėliau, kai tik pamatydavau jį darbuojan­
tis sode, pasukdavau į kitą gatvės pusę. Tada jis
triumfuodamas juokdavosi. Dabar man tiesiog pa­
sidarydavo bloga iš tolo išvydus statybų aikšteles.
Kuo labiau artėdavau prie jų, tuo nemaloniau jaus­
davausi, tapdavau vabzdžiu, vabalu, reginčiu, kaip
link jo artėja aulinio bato puspadis. Eidavau nu­
delbusi akis ir apsimetusi kurčia, o suprakaitavę,
nudegę darbininkai, vilkintys apatiniais marški­
niais, vienas kitam vardydavo, ką būtų galima su
manimi išdarinėti. Bet ar buvo nepagrįsta sakyti
man tokius dalykus ir juoktis iš manęs? Jeigu ne­
būčiau be paliovos kimšusi, jeigu būčiau nors kiek
plonesnė, tuomet tie seni liurbiai manęs nepaste­
bėtų, o klasės berniukai pagaliau įsidėmėtų ir pa­
matytų, kokia aš esu, tiesą sakant, graži. Nes
retsykiais būdavau ir tokia.
Visada, kai mano tėvai vakarais išeidavo žiūrėti
skaidrių, ilgai neidavau gulti ir sėdėdavau priešais
televizorių, o tuo metu sesuo ir brolis jau seniai
miegodavo. Apie dešimtą būdavo tokia akimirka,
kai pasijusdavau labai pavargusi, bet jei jau įveik­
davau ją, tai, rodės, niekada nebenorėsiu miego.
Pasibaigus programai uždėdavau „Bitlų“ plokštelę,
86
 kurią nusipirkau po to, kai per muzikos pamoką
išanalizavome Eleanor Rigby. Atitraukdavau gyvena­
mojo kambario užuolaidas. Naktį lango stiklo atspin­
dyje netikėtai atrodydavau it tokia mergaitė, kokia ga­
lėčiau būti. Šią užburtą valandą aš būdavau daili.
Netgi su akiniais. Spoksodavau j save, viena ranka
užkeldavau aukštyn plaukus, o kita labai pagarbiai
liesdavau šaltą stiklą ir negalėdavau suvokti, kad tai
esanti aš. Truputį priartėdavau prie savo atspindžio.
Kartais greitai nubėgdavau į koridorių, kur kabojo
veidrodis. Jame aš atrodydavau ne taip šauniai kaip
juodame lango stikle. Aš nusiimdavau akinius ir taip
palinkdavau Į priekį, kad ir be jų sugebėdavau atpa­
žinti savo veidą. Galbūt be akinių aš būčiau netgi
graži. Kažkas buvo ne taip, sunku pasakyti, kas bū­
tent, bet jeigu tai pranyktų, jeigu sublogčiau dešimčia
svarų, vieną gražią dieną atrodyčiau visai puikiai. Net
šią akimirką buvau sau kur kas dailesnė nei prieš tai
per visą dieną. Kodėl gi dabar j namo duris nepa­
skambino vienas iš berniukų? Galbūt Tilis Hinsber-
gas, nes pirmą valandą nakties jis atsitiktinai važiavo
dviračiu gatve, kurioje aš gyvenu, ir kaip tik prieš
mano duris nuleido padangą. Ogal Folkeris Majeris,
slapta įsimylėjęs mane ir nebeištvėręs. Jeigu dabar
jam atidaryčiau, jį sukrėstų mano grožis. Tyliai, kad
nepabustų sesuo ir brolis, pravėriau namo duris, įjun­
giau lauko lempą ir atsistojau į šviesos pluoštą. Visi
pravažiuodami pro mūsų namą galėję pamatyti, ko­
kia aš buvau neįtikėtinai graži. Tačiau tokiu metu au­
tomobilis pravažiuodavo tik kas kelias valandas. Kas
čia negyveno, tas ir nevažinėjo. Valandėlę pastovėjau
šviesoje, tada išjungiau ją ir nuėjau miegoti.
87
 Tiesiog stebėtina, kad mano tėtis pasišovė man
nupirkti kontaktinius lęšius. Jie kainavo didžiu­
lius pinigus. Tai buvo pirmas kartas, kai aš gavau
kažką svarbaus, ko labai troškau. Galbūt tėčio, kaip
ir mano, nuomone, akiniai buvo netikę. Iš pradžių
veidas be jų man atrodė neįprastai grynas ir švel­
nus. Aš apvesdavau akis juodu kosmetiniu pieštu­
ku, irjos įgaudavo kontūrus. Vokus užtepdavau me­
talo mėlio šešėliais. Dabar tereikėjo sulieknėti.
Mano mama, sesuo ir aš laikėmės Majo dietos.
Mama nusirašė receptą nuo kaimynės. Sublogti bu­
vo visiškai nesudėtinga. Rytą suvalgiau pusę greipf­
ruto ir tris kietai virtus kiaušinius, per pietus -
pusę greipfruto ir tris kietai virtus kiaušinius, va­
kare - tris kietai virtus kiaušinius ir žalių salotų
su citrinos sultimis. Kitą dieną svėriau jau dviem
kilogramais mažiau, kelnės kadaravo. Antros die­
nos rytą valgiau tris kietai virtus kiaušinius ir pusę
greipfruto, per pietus - tris kietai virtus kiaušinius
ir pusę greipfruto, vakare - pusę viščiuko be ode­
lės. Po tų kiaušinių viščiukas buvo tiesiog skanės­
tas, beveik galima pasisotinti. Kitą rytą buvau su­
blogusį jau trim kilogramais. Kiekvieną dieną su-
valgant tą daugybę kiaušinių, tik vakarais - virtos
mėsos, žuvies arba koktaus ant grotelių kepto po­
midoro, per savaitę neva galima sulieknėti iki aš-
tuonių svarų. Aš sublogau dvylika. Žinoma, visą
laiką svaigo galva. Kai mokykloje lipdavau per dve­
jus laiptus į fonetikos kabinetą, turėdavau kartais
stabtelėti ir pasilaikyti už turėklų, nes būdavo tam­
su akyse. Be to, trečią dieną nuo kiaušinių ėmė
88
dvokti fosforu. Tačiau tai buvo nesvarbu, pagaliau
vėl svėriau penkiasdešimt penkis kilogramus. Prieš
tai - šešiasdešimt vieną, taigi jau per šešiasdešimt.
Galų gale atrodžiau gerai. Kiekvieną pertrauką nu­
bėgdavau j tualetą pasižiūrėti j save veidrodyje. Kai
galėdavau save matyti, man klodavosi gerai. Jeigu
nematydavau, jausdavausi pobjauriai.
Gaila, bet per dvi pirmąsias dienas po Majo die­
tos tuojaupat priaugau du kilogramus. Todėl vėl ėmiau
laikytis dietos nuo pradžių, kol svėriau penkiasde­
šimt penkis kilogramus. Mano akių obuoliai pagelto.
Kai negalėjau nė pažiūrėti j kiaušinius, perėjau prie
Brigitos dietos. Penkiasdešimt penki kilogramai - man
kaip barjeras. Kai sverdavau daugiau, jausdavausi
kalta. Arba kalta, arba alkana. Tačiau, tiesą pasa­
kius, netgi sverdama penkiasdešimt penkis kilogra­
mus jaučiausi kalta, o juk turėčiau sverti keturiasde­
šimt devynis. Keturiasdešimt devyni arba keturiasde­
šimt septyni būtų priimtinas svoris.
Kai svėriau penkiasdešimt keturis kilogramus,
mane užkalbino Hofis Hofmanas. Tai atsitiko grįž­
tant atgal iš klasės išvykos, Anglijos kelto diskote­
koje. Jis priėjo prie manęs ir tarė:
- Sveika.
- Sveikas, - atsakiau aš ir ėmiau tvirtai laikytis
už jo, nes „Princas Hamletas“ kaip tik suko iš vie­
nos pusės j kitą. Viskas buvo visai paprasta. Jis
paklausė manęs, ar aš nenorinti lipti drauge su juo
į denį, ir pasiūlė cigaretę. Paėmiau ją, buvo nors ką
veikti. Bėgiojome po deni, rūkėme ir nežinojome,,
apie ką kalbėti. Vėjas pūtė plaukus į veidą, oda
pasidarė lipni ir drėgna. Vėso, aš drebėjau, nes dvi
89
 dienas buvau nieko nevalgiusi, tik vandenį gėrusi.
Ėmiau vis labiau žvarbti. Vėl nuėjome į vidų. Hofis
trynė man rankas ir pečius, tariamai norėdamas
mane sušildyti. Jaučiau, koks jis sumišęs ir abe­
jojantis, todėl pati dar labiau sutrikau ir svyravau.
Jis lėčiau trynė rankas ir artinosi prie manęs. Šia­
me koridoriuje buvo šviesu. Čia buvo antroji kla­
sė, vyrai dalykiniais kostiumais praeidavo pro mus
ir žiūrėdavo šypsodamiesi. Kuo mieliausiai būčiau
baigusi tą reikalą, bet Hofis jau bučiavo mane. Jo
liežuvis įsiveržė mano į burną, perbraukė dantis ir
palietė gomurį.
- Eikš, atsisėskime čionai, - pasakė jis po to, ir
pasieniu nuslysdami atsisėdome ant grindų. Kal­
bėjome mažai, kartkartėmis Hofis pabučiuodavo
mane. Jutau, kaip jo oda vis labiau kaista, o kvė­
pavimas dažnėja. Delnu jaučiau kakle pulsuojantį
kraują. Vėliau, atrėmęs galvą man į petį, Hofis už­
migo. Buvau visiškai rami, tik šiek tiek pasišlykš-
tėjusi ir labai išdidi, kad jis priklausė man.
Kitą rytą visi sėdėjome kavinėje ir pusryčiavo­
me. Pristigo vietų, tad atsisėdau Hofiui ant kelių,
šalia įdomių berniukų. Falkas Lorencas be palio­
vos šnekėjo. Kiti buvo pernelyg išvargę. Mergaitės
žvelgė į mus ir pavydėjo man. Po nakties tebevilkė-
jau satininius skarmalus, žinojau, kad plaukai su­
sitaršę, o akių makiažas susiterliojęs. Mažylė Do­
ris dėvėjo raudonas kelnes su antkišeniu, gėlėtą pa­
laidinukę, į plonas plaukų sruogas buvo įsisegusi
tris metalinius segtukus. Jos neįmanoma pakeisti.
Doris nevalgė pusryčių, ji pradėjo laikytis dietos.
Jau buvo lieknesnė nei aš, o dabar valgė dar ma­
90
žiau, kad labiau skirtųsi nuo manęs. Numačiau jos
ketinimus ir taip pat ničnieko nevalgiau.
Spindesys, kurį skleidė buvimas drauge su Ho-
fiu, apgaubė mane tarsi aura. Būdavo malonu, kai
per pertraukas mokykloje jis pabučiuodavo mane i
skruostą, o greta stovėdavo kitos mergaitės; taip
pat būdavo malonu lankytis vakarėliuose, į ku­
riuos šiaipjau niekada nebūtų manęs pakvietę. Man
patikdavo, kaip Hofis prisidegdavo savo cigaretę nuo
manosios. Tačiau dažniausiai būti su juo, vadina­
si, sėdėti jo kambaryje ir, dėl Dievo meilės, nežino­
ti, apie ką turėtume šnekučiuotis. Puikiai galėda­
vau jausti, kad jis kažko laukdavo iš manęs, bet
veikiausiai neturi aiškaus supratimo, ko galima ti­
kėtis. Kai ilgokai patylėdavome, jis bučiuodavo ma­
ne. Tai būdavo dar blogiau.
Kartu išbuvome vienuolika savaičių. Iki vasaros
atostogų pradžios. Paskutinę mokslo metų dieną
Hofis pavėlavo j pamoką, ir kai įžengė į klasę, buvo
užsidėjęs sombrerą. Visi klykavo. Mažylė Doris
kumštelėjo man alkūne.
- Na, tik pažiūrėk į Hofį, - tarė ji su piktdžiuga.
Drebėjau iš pasipiktinimo. Kam visa tai pri­
ėmiau - bučinius, jo drėgnas ieškančias rankas, tas
nepaprastai nykias popietes, jeigu jis mano garbę,
kuri tiesiogiai priklausė nuo jo, taip lengvabūdiš­
kai pastatė ant kortos? Jis nusišypsojo man. Kaip
aš jo neapkenčiau! Kaip jis galėjo taip padaryti?
Buvo svarbu laimėti Hofį, jį turėti - nemalonu ir
visai nemenka rizika. Tądien nė žodeliu su juo ne-
persimetusi parbėgau namo. Paprašiau mamos, kad
91
telefonu atsakytų, jog manęs nėra namie. Ji mielai
sutiko. Kai pasibaigė atostogos, mes su Hofiu išsi­
skyrėme, apie tai atvirai net nepasikalbėję.
Netrukus po to Falkas Lorencas surengė vakarė­
li, ir nors aš nebebuvau su Hofiu, jis pakvietė ma­
ne. Per tą laiką spėjau pasibučiuoti su keletu ber­
niukų, o dabar pirmą kartą buvau pakviesta vieno
iš įdomiausių vaikinų. Apskritai nieko nereiškė,
jeigu tave kvietė įdomi mergaitė. Kai Kiki, Dičkė
Doris ir įneša Duberkė liko antriems metams, kla­
sėje taip sumažėjo mergaičių, kad buvo visai vis
tiek, kuri iš mūsų surengdavo šventę, - visuomet
būdavo kviečiamos visos, net Mažylė Doris. Įdo­
mūs berniukai to nepaisė. Jeigu kuris nors iš jų
švęsdavo, pakviesdavo daugių daugiausia keturias
mūsiškes, kitas - iš paralelinių klasių; į Falko va­
karėlį netgi atėjo keletas mergaičių iš vidurinės mo­
kyklos. Jos atrodė truputį grėsmingai, tarsi kažką
žinotų, ko dar nežinojome mes ir ką bet kuriuo
metu galėtų panaudoti prieš mus. Man palengvėjo,
kai kažkas uždėjo Otto plokštelę, nes dabar visi
klausėsi ir nereikėjo tarpusavyje kalbėtis.
Vakarėliui Falkas ištiesė sode oranžinę palapinę.
Baigus groti plokštelei visi sustojo aplink kepimo
groteles ir rūkė. Iš namo atėjusi Falko mama ant
kempingo stalo pastatė dubenį makaronų salotų. Ji
buvo visiškai kitokia nei maniškė. Falko mamos plau­
kai buvo ilgi ir tiesūs, ji dėvėjo džinsus ir nors kaž­
kodėl buvo blogos nuotaikos, nė kiek nesistengė to
nuslėpti ir mažiausiai valandą pasiliko su mumis.
Tūo metu ji rūkė daugiau negu mes visi drauge. Kas­
92
kart cigaretę jai pridegdavo kitas vaikinas, ji žiūrė­
davo Į jį pro liepsną ir galiausiai išpūsdavo dūmus
jam į veidą. Kai sutemo, ji dėl nesuprantamos prie­
žasties žingtelėjo pro pat kepintuvą ir, netarusi nė
žodžio, nuėjo į namą. Tai visai nesuglumino Falko.
Jis surinko nukritusias grilio dešreles, nušluostė jas
į staltiesę ir vėl uždėjo ant grotelių. Vidurinės mokyk­
los mergaitės paleido per rankas cigarečių pakelį. Rū­
kymo metodas, kurio jos mane išmokė, buvo ypatin­
gas. Užtrauki pirmą dūmą, giliai įkvepi, sulaikai dū­
mus kuo ilgiau plaučiuose ir iškvepi. Apskritai paė­
mus viskas normalu. Bet toliau štai kaip: tada ne­
įkvepi, o iškart užsitrauki kitą dūmą. Dabar plaučiai
visiškai be deguonies. Viskas, ką jie gauna, - vėlgi tik
dūmai. Plaučiams nelieka nieko kita, kaip įtraukti
šiuos dūmus į puikias alveoles bei skilteles ir tikė­
tis, kad drauge pateks nors kiek deguonies. Savijauta
maloniai keista. Vėl išpūti dūmus, bet, užuot paga­
liau įkvėpusi labai reikalingo oro, giliai įtrauki trečią
cigaretės dūmą. Jeigu stovėdavai - na, žinoma, taip
ir buvo, kad patirtum visą efekto malonumą, - tuo­
met kojos imdavo linkti, pusei sekundės netekdavai
sąmonės, susmukdavai ant žemės, o atsigavusi jaus-
davaisi labai švelni ir rami. Berniukai žiūrėjo į mus.
Jiems atrodė „miela“, kai mes palūždavome.
- Mieeeela! Kaip miela! - spiegė Dirkas Buchval-
das, berniukas iš paralelinės klasės.
Tada jis nutvėrė mane už liemens, uždėjo mano
dešinę ranką sau ant peties ir padėjo atsistoti, kiti
stebėjo, kad būtų pakelta kiekviena nusilpusi mer­
gaitė. Berniukai mus vedė į vakarėlio palapinę, tar­
si Raudonojo kryžiaus sanitarai veda lengvai sužeis­
93
tąsias iš mūšio lauko, ir guldė ant čiužinių. Buvo
gera akimirką pagulėti ir žiūrėti i margą mirkčiojan­
čių lempų grandinę. Ne vien dėl to, kad man svaigo
galva. Kai stovėdavau, tuoj imdavo skaudėti nugarą,
bet nesugebėdavau ir nusėdėti. Šiemet aš ištisau kaip
kokia piktžolė. Mažų mažiausiai dvylika centimetrų.
Kai mama pasižiūrėdavo j mane, jos žvilgsnis apsi­
niaukdavo. Ji žavėjosi Kinija, perskaitė viską, ką pa­
rašė Pierl S.Bak*, ir nuolat liaupsindavo dailų azijie­
čių moterų kūno sudėjimą. Dar pastaraisiais metais
ji džiūgavo, kokia aš būsianti maža ir gležna - pir­
moji grakšti moteris šeimoje. Aišku, tai buvo visiška
nesąmonė. Visada ir visur būdavau viena iš aukš­
čiausių savo amžiaus mergaičių. Tačiau mama didvy­
riškai laikėsi savo ir dabar lygindavo mane su sese­
ria. Šioji buvo, žinoma, aukštesnė už mane, betgi ir
vyresnė dvejais metais. Tačiau šiemet aplenkiau ir ją;
šiaip ar taip, jau buvau aukštesnė nei visos klasės
mergaitės; ūgiu mane pranoko tik keturi berniukai.
Kai buvau šimto aštuoniasdešimties centimetrų, ma­
ma nusitempė pas ortopedą, kad jis nustatytų, kas
laukia ateityje, blogiausiu atveju išrašytų piliulių. Or­
topedas peršvietė plaštakos sąnarius ir pasakė, kad
aš daugiau neaugsianti. Nepalengvėjo. Atrodė, jau bu­
vo per vėlu. Mano ūgis labai krisdavo j akis ir suteik­
davo kitiems progos pasakyti šimtus komentarų.
Tarsi dėl mano kūno žmonės jaustųsi asmeniškai
įžeisti ir norėtų man atsiteisti.
- Na, tu ir ilgšė, greitai stogą priaugsi, - pasakė
net dėdė Horstas.
* Penktąjį-šeštąjį dešimtmečiais kičinius kūrinius rašiusi
amerikietė.
94
 Dirkas Buchvaldas atsigulė šalia ir ėmė čiulpti man
kaklą. Jis vilkėjo džinsinę liemenę ir trumparanko-
vius marškinius mėlynais langeliais. Liemenės kiše­
nės pūpsojo. Viena - stačiakampė, ten buvo Marlbo­
ro pakelis, iš kitos kyšojo raudonas plastmasinio
šepetėlio kotelis. Ant kairės liemenės pusės jis buvo
tušinuku nupiešęs vištos galvą, ant dešiniojo peties
buvo raidės AC/DC. Tarpjų - dantyta strėlė. Jo plau­
kai buvo ilgi, nukarę sruogomis, veidas - prakaulus,
dilbiai - dailūs ir įdegę. Ant dešinės rankos riešo
kabojo sidabrinė apyrankė su maža plokštele, kurio­
je buvo išgraviruotas jo vardas.
- Ar nenorėtum su manim nueiti už palapinės? -
paklausė jis.
Nesupratau, kodėl jis norėjo eiti kažkur kitur.
Visi aistringai mylavosi ant čiužinių. Tamjie ir bu­
vo čia. O už palapinės buvo tamsu, nors pirštu į
akį durk. Dirkas Buchvaldas suėmė mano galvą ran­
komis ir pradėjo bučiuoti. Dar joks vaikinas bu­
čiuodamas mane nelaikė galvos rankomis. Dirkas
Buchvaldas man atrodė beprotiškai išdidus. Tiesa,
jis taip smarkiai bučiavo man lūpas, kad net su­
kandžiojo jas. Maniau, taip atsitiko per neapsižiū­
rėjimą, taigi aš leidau ir nesigyniau, kad jo nesugė­
dinčiau. Paskui jis tiesiog įsikibo dantimis man į
burną. Pajutau kraujo skonį. Norėjau išsivaduoti
iš jo rankų, bet jis tvirtai laikė mano galvą, savo
kapliais kramtė lūpas skersai ir išilgai tol, kol per
smakrą ėmė tekėti kraujas. Kai pagaliau paleido,
buvau veikiau sutrikusi nei įbauginta. Nebuvau tik-,
ra, ged man tai ir patiko, o gal reikėjo pasibučiuoti
dar kartą, kad tai suprasčiau. Tuo tarpu, kai apie
95
tai dar svarsčiau ir kelnių kišenėse ieškojau Tempo
nosinaitės, staiga Dirkas Buchvaldas garsiai pagadi­
no orą. Vėlgi iš pradžių pamaniau, kad taip nutiko
netyčia ir kad dabar jam esą labai nesmagu, dar ne­
maloniau negu man už jį, bet tada net tamsoje paju­
tau, kad jis patenkintas savimi šaipėsi iš manęs. Ne­
galėjau ničnieko matyti, visiškai nieko, tik juodumą
kaip rašalas. Tačiau tą vaipymąsi jaučiau taip aiš­
kiai, tarsi pirštus ant jo burnos būčiau uždėjusi, ir
čia man tapo aišku, kad jis taip elgėsi visiškai sąmo­
ningai. Mano manymu, tai buvo netgi tūkstantį kartų
blogiau negu kraujas, kiurį turėjau nusišluostyti nuo
lūpų. Pasidarė taip šlykštu, kad aš išbėgau, pasiė­
miau džinsinį švarką, sėdau ant savo mopedo ir nu­
važiavau namo. Mano mopedas buvo mėlynos ir bal­
tos spalvų Puch. Pakankamai greitai atleidus sankabą
buvo galima pavažiuoti kelio gabalą ant užpakalinio
rato. Laikiau save nepaprastai vikria mopedo vairuo­
toja, gerokai pranašesne už kitus. Antra vertus, buvo
daug dalykų, kuriuos mano bendraklasiai atlikdavo
labai lengvai, o aš su jais tiesiog nesusidorodavau.
Pavyzdys. Aš nesugebėdavauvažiuoti autobusu ir trau­
kiniu, išskyrus ruožą iki centrinės geležinkelio sto­
ties, kcūnereikėdavo persėsti. Nesupratau eismo tvar­
karaščių. Netgi nesugebėdavau pasižiūrėti į juos. Jei­
gu man būtinai reikėdavo nukakti į miesto centrą, lig
šiol visada tuos dvidešimt kilometrų nuvažiuodavau
dviračiu. Kai nusipirkau nenaują mopedą, tėtis, ži­
noma, vėl pradėjo kalbą apie suparalyžiuotuosius:
- Boberge pilna invalidų su vežimėliais, visi nu­
kentėjo per nelaimingus atsitikimus su mopedais.
Važiuodama namo klausiau savęs, ar Dirkas Buch­
valdas visuomet taip darydavo, tiesiog išleisdavo du-
96
jas po to, kai pabučiuodavo ką nors, ar elgėsi be
ceremonijų tik su manimi. Pamaniau, kad tik su ma­
nimi. Lynojo. Atkišau veidą nuostabiems it adatų dū­
riai lietaus lašams ir padidinau greitį, važiuojant 38
kilometrus per valandą mano plaukai plaikstėsi. Šal­
mą buvau privėrusi bagažinėje. Pamiršau Dirką Buch-
valdą, sau niūniavau Kiss You all over ir privažiavau
kelio vingį. ...love you... niūniavau aš, ...need you*....
Staiga netašytų akmenų grindinys tiesiog atšoko po
užpakaliniu ratu. Nebuvo nieko, visiškai nieko, už
ko nors kiek užsilaikytų reljefinis padangos pieši­
nys. Parvirtusi ant šono čiuožiau gatve kartu su mo­
pedu. Kai pagaliau lioviausi, tiesiog nesikėliau ir ver­
kiau. Ne todėl, kad užsigavau, bet kad buvau tokia
nevykėlė. Reikėjo verčiau nusipirkti lengvą negreitą
mergaitišką mopedą Velo-Sonex arba ir toliau važi­
nėti dviračiu. Ir kodėl negalėjau pagaliau sutikti su
tuo, kad buvau negabi, visiškai negabi, absoliučiai
apkvaišusi. Valandėlę dar tebegulėjau lietuje; net ne­
ištraukiau kojos iš po bako. Apsimečiau, neva esu
sunkiai sužeista ir praradusi sąmonę. Vyliausi, kad
mane pervažiuos automobilis. Tačiau tokiame už­
kampyje po vidurnakčio gatvėje nebuvo, aišku, nė
gyvos dvasios.
Praėjus dviem savaitėms nuo to įvykio savo Puch
pardaviau bendraklasiui Jogiui Riūmanui. Vis dar
sopėjo kairįjį kelį. Tiesa, nebuvau dėl to visiškai
tvirta. Aš taip dažnai apsimesdavau serganti, kad
dabar nė negalėjau atskirti, ar man iš tikrųjų skau­
dėjo, ar aš tik norėjau, kad skaudėtų.
* Visą tave išbučiuosiu... myliu tave... trokštu tavęs...

97
 Per kitą vakarėlį Jogis pareikalavo pasiteisinti,
nes mopedas po juo sulūžo, bet kai aš atsisakiau
grąžinti pinigus, jis paklausė, ar norėčiau eiti su
juo. Kaip ir dauguma berniukų, Jogis Riūmanas
buvo žemesnis už mane. Kai stovėdavo greta, turė­
davau susikūprinti ir vieną koją sulenkti, žodžiu,
visa sumažėti. Jis buvo liesas kaip žebenkštis, siau­
rų akių, per dieną surūkydavo du pakelius
Rothhandle ir atrodė klastingas. Mažų dantų ema­
lis buvo juosvas. Vis dėlto negalėjau jam neigiamai
atsakyti, kai paklausė manęs, ar aš norinti eiti su
juo. Jį buvo įsimylėjusios trys bendraklasės. Jos
sakė, kad Jogis Riūmanas esąs mielas. Iš tikrųjų
jo nosis buvo riesta it kūdikio, ir jeigu to pakako,
kad jis būtų laikomas mielu, tai turbūt taip ir bu­
vo. Be to, kartą Jogis, eidamas man iš paskos į
fonetikos kabinetą, sušnibždėjo:
- O tavo visai gražus riebus užpakaliukas.
Taigi buvo lyg ir natūralu, kad jis manęs norėjo.
Gal daugiau niekada niekas manęs nenorės. Sulig
ūgiu šoktelėjo ir mano svoris. Dabar jis svyravo
tarp 65 ir 68 kilogramų. Jeigu pavykdavo keletą
dienų iš eilės nieko nevalgyti ir negerti, sverdavau
64 kilogramus, tačiau magiškos 60 kilogramų ri­
bos nesugebėdavau įveikti. 59, arba ne, geriau, tie­
są sakant, 57 kilogramai būtų mano pageidauja­
mas svoris. Kiekvieną rytą atsistodavau ant svars­
tyklių ir būdavau pernelyg sunki. Kartais dar pasi-
sverdavau popiet arba vakare. Tada būdavau tikrai
per stora. Taip pat buvau per aukšta. Gal turiu stu­
buro auglį, kuris atskirai spaudžia slankstelius?
Vieną dieną jį atrastų ir pašalintų. Per anesteziolo-
98
go klaidą patirčiau komą, o pabudusi po dviejų mė­
nesių būčiau astuoniais centimetrais mažesnė ir,
be visa ko, sulysusi taip, kad žadinčiau gailesti.
Na, tada prasidėtų gyvenimas. Vis dėlto jau dabar
buvo galima matyti mano šonkaulius. Taip pat klu­
bų kaulai styrojo. Vakarais gulėdama lovoje paten­
kinta apžiūrinėdavau plokščią pilvą ir tuos kau­
lus, kurie gulint išryškėdavo dar labiau, atrodyda­
vau sau tokia kaulėta. Kartą vienas vaikinas pa­
glostė man klubus ir pasakė:
- Kokia tu liesa!
Tik, deja, tai buvo netiesa. Mano kojos nebuvo
tokios plonos, kad būtų tikusios prie šių kaulų, ir
užpakalis buvo toks riebus, kad kai kurie vyrai jį
instinktyviai paliesdavo, o Jogis negalėdavo į jį
žiūrėti nedarydamas pastabų. Buvo berniukų, ku­
rie nešiojo 26 dydžio džinsus. Aš nešiojau 31-ojo
Wrangler. 29 arba 28 dydis būtų buvęs priimtinas.
Mano džinsai būdavo tokie ankšti, kad medžiaga
išsitempdavo nuo vieno klubikaulio iki kito, ne­
siekdama pilvo. Einant jie smukčiodavo ant kaulų
šen ir ten, nutrindami odą. Man patikdavo tas jaus­
mas. Tai primindavo man, kokia aš esu liekna per
tą vietą. Kitas geras jausmas - nuolatiniai lengvi
skrandžio skausmai. Aš niekuomet labai daug ne-
prisivalgydavau, kad jie praeitų.
- Pilvo skausmai - geras dalykas, - tvirtino Mažy­
lė Doris. - Kai esi tokia alkana, kad skauda skran­
dį... tą akimirką tu sulysti.
Na, tuomet turėčiau visą laiką blogti. Tačiau ne­
tikėtai mano svoris vėl išaugo iki 67 kilogramų.
Mažylė Doris, priešingai, kiekvieną savaitę vis la­
99
 biau plonėjo. Nė kiek nepaaugo. Tik sulyso. Vis
dar buvo tokia pat maža, kaip anuomet, kai svie­
džiau jai j akis muilo kruopelių. Visi Mažylės Do­
ris kaulai buvo atsikišę, rankos ir kojos apaugu­
sios geltonais pūkeliais - visai kaip bitės. Jai nie­
kad niekas priešais fonetikos kabinetą nepašnibž­
dėtų, kad jos užpakaliukas per riebus. Kita vertus,
Jogis tokios kaip ji nė neklaustų, ar norinti eiti su
juo. Doris taip pat buvo tos nuomonės, kad mano
užpakalis storas, bet, jos manymu, aš turinti su
tuo susitaikyti. Toks esąs polinkis. Kaip kad jos -
likti maža.
- Niekada neatrodysiu iš tiesų gerai, - pasakė ji.
- Turiu akcentuoti būtent savo žavesį.
Apstulbau. Nors Mažylė Doris buvo sąlyginai ma­
ža, bet man niekuomet ir j galvą netoptelėtų mintis
laikyti ją žavia. Siauros lūpos, didelis smakras...,
be to, ji būdavo per daug sutrikusi. Dabar man
atsivėrė akys, kodėl ji rengdavosi daiktelis, įsigy­
tais brangiose madingų vaikiškų drabužių parduo­
tuvėlėse.
- Klausyk, Doris, - tariau aš. - Tu darai didžiulę
klaidą. Kaipgi tu kada nors patrauksi kokį vaikiną,
jeigu bėgioji su šitų palaidu languotu palteliu arba
geltonomis kelnėmis? Turėdama tavo figūrą vilkė­
čiau iš koto verčiantį mini drabužėlį.
- Aš turiu labai gerą skonį, - atsakė Doris. -
Kelnės su antkišeniu pirktos pas Oškošą. Aš tau­
pau pinigus ir tik kas pusę metų nusiperku ką nors
nauja, tačiau labai geros kokybės. O tu? Apskritai
neturi savo stiliaus! Vilki pigius ir visiškai nesko­
ningus drabužius.
100
 Ką gi, tai buvo tiesa. Aš iš tikrųjų visada atro­
džiau kokčiai. Arba nešiodavau džinsus su neiš­
raiškingu tamsmėlyniu medvilniniu sportiniu ner­
tiniu ir suglamžytą indišką skarelę, arba mechani­
ko kombinezoną, kurio apykaklę pasistatydavau,
idant jis šiek tiek panėšėtų j Mao uniformą.
Nepaisant to, man sekėsi labiau nei Doris, turiu
galvoje, tarp berniukų. Mokslai, žinoma, ėjo pra­
styn. Dabar Mažylė Doris viena Įtemptai ruošdavo­
si klasės darbams. Tiesą sakant, ji mokėsi visą
laiką. Ji būtent nesuvokė, kad geri pažymiai jai ap­
skritai toliau nepadės.

Buvau pasiruošusi eiti su Jogiu, ir tada jis tarė:

- Tavo laimė, kad nepasipainiojai man tamsoje,
kai mopedas subyrėjo tiesiog po užpakaliu.
Tačiau ir dieną mes ne itin gerai sugyvendavome.
Kai susitikdavome pas j|, dažniausiai kartu būda­
vo jo draugai, ir Jogis šnekučiuodavosi vien su
jais, o aš sėdėdavau tarsi nebylė. Tie bičiuliai buvo
Falkas, Hofis Hofmanas ir berniukas iš aukštes­
nės klasės, vardu Nacas. Kartais čia būdavo Lokė,
tada ir aš turėdavau su kuo pasikalbėti. Lokė buvo
blogiausios reputacijos mergaitė mokykloje. Pasi­
sveikindami su ja vaikinai griebdavo jai už krūtų
kaip už kokio radijo aparato ir sakydavo:
- Na, ar galiu įjungti siųstuvą?
Jie kviesdavosi Lokę j visus vakarėlius, nes ji
gerai atrodė ir viską iškęsdavo, bet drauge jie ją
užgauliodavo ir neigiamai apie ją atsiliepdavo. Jo­
gis buvo pasirengęs papasakoti daugybę mažai įti-
101
 ketinu istorijų apie Lokę. Kaip ji sykj vienu metu
„pasitvarkė“ su trimis vaikinais. Kaip ji sugebėjusi
gauti iš fizikos netgi patenkinamą pažymį. Kaip ji,
sėdėdama ant Falko mopedo užpakalinės sėdynės,
važiuojant patenkino jį. Žavėjausi Loke. Manau, kad
mes visos ja slapta gėrėjomės. Ji buvo savita, o
mes tokios nesiryžome būti. Daugelis mergaičių ap­
simesdavo negalinčios Lokės pakęsti, bet kai ji pra­
eidavo, jos vogčiomis žiūrėdavo jai įkandin. Įsivaiz­
davau, kad Lokė yra labai vieniša ir mes visos jai
nieko nereiškiame. Ji buvo vienintelė mergaitė, mo­
kanti žaisti futbolą. Jos mama pasirodydavo sce­
noje su pitonais. Norėjau, kad Lokė būtų mano
draugė, bet netrukus ji išėjo iš mokyklos ir įsidar­
bino parfumerijos parduotuvėje. Be to, jai pakenkė
kontraceptinės piliulės ir ji išstorėjo. Net labai. Ne
taip kaip aš, bet tiesiog išplero, išsipūtė tiek, kad
jai buvo reikalingi jau didesnių dydžių drabužiai.
Galima sakyti, ji pati pasitraukė iš mūsų būrio,
nes dabar, aišku, berniukai jos nekviesdavo.
Kai Lokė ir vaikinai išeidavo, mudu su Jogiu
gulėdavome ant jo čiužinio, kol visai sutemdavo.
Ant sienų virš guolio kabojo plakatai. Viename iš
jų buvo pavaizduota burnos formos peleninė, o že­
miau - užrašas: „Kas mėgsta bučiuoti peleninę“,
kitame - geltoni dantys ir antraštė: „Kokie seksua­
lūs bučiniai su nikotinu“. Panašūs plakatai paprastai
kabodavo tik pas tokius rūkalius, kurie dūmydavo
kaip garvežiai. Jogio ranka šmurkštelėjo po marš­
kiniais, paskui nuslydo prie džinsų užtrauktuko.
Jis prakišo ją priekyje, nė neatsegęs sagos, ir nors
džinsai buvo beprotiškai ankšti, jam pavyko
102
įsprausti savo ranką man tarp kojų. Leisti šitai
daryti - dar vienas neišvengiamas žingsnis, jeigu
norėjau kada nors būti tokia kaip Lokė. Jogio pirš­
tai trynė mano sausą gleivinę. Man taip skaudėjo,
kad aš sukiojausi šen ir ten, norėdama išvengti tų
jo pirštų arba siekdama, kad jie maigytų bent jau
kitoje, ne taip pritrintoje vietoje. Gryniausia kan­
kynė. Tačiau negalėjau to sakyti. Nors Jogis mane
ir pakamavo valandėlę, netikėtai nutiko taip, tarsi
kas nors mano viduje tik perkėlė jungiklius į kitą
vietą, ir visas kūnas ėmė dūgzti kaip elektrinė. Vis
dar sopėjo, bet staiga tai įgavo visiškai kitą pobū­
dį: it nesulaikoma banga persirito per mane, skaus­
mas, gėda ir nusiminimas ištirpo nepaprastame pa­
jautime. Tas jausmas buvo karštas ir švelnus, ge­
resnis už visa kita, ką teko pajusti kada nors anks­
čiau, tai buvo netgi geriau už valgymą. Pabandžiau
apsimesti, lyg nieko nebūtų įvykę, bet kažkas mano
kūne šaudė tarsi kulka žaidimų automate nuo krašto
prie krašto, netgi tada, kai tas nuostabus jausmas
išnyko, o skausmai pasiliko kaip buvę. Norėjau,
kad Jogis liautųsi. Dėl to tiesiog ėjome imtynių.
Vienu metu taip suskaudo, kad sulaikiau jo ranką
ir vis dėlto pasakiau:
- Liaukis! Prašau!
Kai taip sakydavau, rodės, lyg kas nors būtų ne­
tikėtai įjungęs šviesą ir pirštu parodęs į mane. Vis
dėlto Jogis pagaliau nurimo. Jį džiugindavo, kai aš
to prašydavau. Mat įsivaizdavo turįs nustoti tik to­
dėl, kad buvo pernelyg gerai.
Jogis jau buvo mylėjęsis su mergaitėmis. Aš ži­
nojau. Visi žinojo. Taigi taip pat turėčiau su juo
103
 permiegoti. Kai Jogio mama išvyko savaitgaliui ir
jis paklausė, ar aš norinti pas jį pernakvoti, iškart
sutikau. Vaistinėje įsigijau Patentex-Oval. Šia prie­
mone apsisaugojo visos mergaitės, apie kurias ži­
nojau, kad jos jau turėjo lytinių santykių. Iš pra­
džių vaistininkė norėjo sužinoti, kiek man metų,
bet paskui vis dėlto padavė pakuotę, nors su savi­
mi neturėjau asmens liudijimo. Tada reikėjo atsi­
klausti mamos. Nesivarginau pramanyti melą. Bu­
vau tikra, kad ji be kalbų leis išeiti. Paprastai ma­
ma nesikišdavo į mano gyvenimą. Tačiau šį kartą,
kad ir kaip būtų keista, ji ėmė aimanuoti. Jeigu
teisingai prisimenu, pagrindinis argumentas - aš
esanti per jauna, o dėl sąvadavimo ji galinti būti
patraukta į teismą. Visiškas absurdas. Man buvo
penkiolika, aš pažinojau mergaičių, kurioms jau
keturiolikos metų buvo pirmą kartą padarytas abor­
tas. Štai mano seseriai nė šešiolikos nebuvo, kai
jos draugas nakvodavo pas mus.
- Kaip tik todėl ir neleisiu, - pasakė mama. - O
dabar baigta kalba! Čia ne viešieji namai!
Nieko neatsakiusi užbėgau laiptais į palėpę. Da­
bar gyvenau senelės kambarėlyje. Nuo tada, kai ne­
bepajėgė kopinėti į viršų, ji buvo išvežta į senelių
prieglaudą, tačiau netgi po remonto čia tebetvyrojo
jos kvapas. Tėtis įtūžo, nes kambarį, taip pat ir
lubas nudažiau tamsiai ruda spalva.
- Visai kaip kartoninėje batų dėžutėje, - pasakė
jis. Būtų tėčio valia - jis vėl išklijuotų sienas ap­
mušalais su linksmomis aguonomis.
Pastovėjau savo kartoninėje batų dėžutėje ir spy­
riau į rudą sieną. Vieną kartą. Antrą. Spirdama
104
antrą sykį kažką pasitempiau ties blauzdiniu pė­
dos sąnariu. Atsiguliau į savo lovą ir sukryžiavau
rankas už galvos. Mielai būčiau uždėjusi plokštelę.
Šiuo metu turėjau keturias ilgai grojančias plokš­
teles ir aštuonis singlus. Dabar labiausiai būtų ti­
kusi Džonio Veikelino In Zaire, bet nebuvo plokš­
telių grotuvo. Todėl klausiausi tik spengesio savo
ausyse. Po valandėlės jėjo mama. Mano kambarys
buvo be užrakto. Ji galėjo tiesiog taip užeiti. Tuo
dažnokai pasinaudodavo.
- Apsvarsčiau dar kartą, - pradėjo šneką mama.
- Tiesą sakant, tu juk teisi. Nesi tokia jau jauna.
Mano laikais buvo kitaip. Taigi dėl manęs gali eiti.
Jeigu iš tikrųjų myli šį vaikiną, tai miegoti drauge
- išties puiku.
Klausiausi stebėdamasi. Ji dar nebuvo mačiusi
Jogio, o aš niekad netvirtinau jį mylinti. Tačiau
dabar mama apskritai nesiliovė kalbėjusi, ji šne­
kėjo labai susijaudinusi. Pagaliau atsisėdo ant ma­
no lovos krašto ir prijuostės kampučiais nusišluos­
tė ašaras. Buvo aišku, kad mama manęs beveik
nepažįsta. Veikiausiai ji vis dar buvo įsitikinusi,
kad aš būsiu tokia kaip ji. Nutariau verčiau ne­
prieštarauti;
Mama pareikalavo, kad ir tėčio atsiklausčiau. Vy­
liausi, jog tai už mane padarys ji. Mat su tėčiu beveik
nesikalbėjau daugiau nei trejus metus. Iš tikrųjų man
viskas jau pakyrėjo. Kodėl prieš permiegodama su
Jogiu turiu apie tai pranešti pusei pasaulio?
Tėtis buvo sode. Jis ne gulinėjo lovutėje, bet su­
kryžiavęs rankas ant krūtinės sunkiai žingsniavo
išilgai lysvių.
105
 - Tėti?
- Taip.
- Mama sako, kad turiu tavęs atsiklausti, ar taip
pat leisi pernakvoti pas Jogį. Tūomet ir ji sutinka.
Kokį šūdą turėjau malti tėvams! Kokius saki­
nius buvau priversta suformuluoti!
- Turbūt visai iš proto išsikraustei! - šūktelėjo
tėtis. Jis nusisuko ir vėl nugrimzdo į save. Vis dar
stovėjau gretajo. Jaučiausi siaubingai, būdama taip
arti.
- Kaip ne? - surikau.
Tėtis niekinamai mostelėjo ranka.
- Juk vis tiek visi darote, ką sumanę, - suniurnė­
jo jis, patraukė pečiais, vėl sukryžiavo rankas ant
krūtinės ir toliau apžiūrinėjo savo lysves.
Tuos žodžius išsiaiškinau kaip leidimą, išsimau­
džiau po dušu, ištrinkau galvą obuolių šampūnu ir
susidėjau į sportinį krepšį dantų šepetėlį, Paten-
tex-Oval pakuotę, geriausius naktinius marškinius,
apatines kelnaites ir rankšluostį. Paskui sėdau ant
dviračio ir išvažiavau. Buvo šilta. Stengiausi nesu­
prakaituoti. Atvykusi pas Jogį galbūt neičiau po du­
šu. Nors panaudojau intymios higienos losjoną, tokį
pat mėlyną kaip Domestos, vis dėlto būgštavau, kad
Jogis gedi manimi pasibjaurėti. Iš Lokės prisiklau­
siau galybę siaubingų pasakojimų apie tai, koks
būdavo pirmas kartas kitoms mergaitėms arba kaip
jos po to tiesiog plaukdavo kraujuose, o tas tešla­
galvis dar klausdavo, ar buvo gera. Štai Bravo ra­
šė, koks nuostabus gali būti pirmas kartas, kai
vaikinas ir mergina trokšta to paties, kad mergi­
noms tai esą kažkas labai svarbaus. Jogis turėjo
106
patirties. Taigi jis buvo atsakingas. Jeigu jam pa­
sakysiu, kad dabar man bus pirmas kartas, galbūt
jis elgsis su manimi maloniai ir atsargiai. Galbūt
netikėtai tapsime visai artimi ir žinosime, apie ką
turėtume šnekėti. Svarsčiau, kas man jame patiko.
Juk turėjo bent kas patikti.
Kai atvažiavau pas Jogį, jo mama jau buvo išvy­
kusi. Tėčio nebuvo matyti. Mamos taip ir neteko
pažinti. Mat visada iš karto eidavome į Jogio kam­
barį. Mano akimis, tai buvo labai šaunu. Neturėjau
jokio noro susitikti su tėvais. Taip pat visiškai ne­
teikiau reikšmės tam, kad kas nors susipažintų su
maniškiais. O kam? Šį kartą Jogis man aprodė
visą namą. Kai priėjome mažojo broliuko kamba­
rio duris, jis pasakė:
- Vakar rytą prabėgu, durys atdaros, ogi brolelis
stovi nuogas ir labai nustebęs žiūri į savo pimpalą.
Šis kaip tik buvo pakilęs. Manau, tai pirmas kar­
tas jo gyvenime. Buvo taip žavu, kai jis į savo var­
putę žiūrėjo. Mikliai dingau, kad tik brolis nepa­
stebėtų, jog jį tą akimirką mačiau. Pirmas kartas,
supranti?
Man nebuvo aišku, kodėl jį ši scena taip nepa­
prastai sujaudino, tačiau pasakojant jo akys visiš­
kai patamsėjo, o aš nenorėjau trikdyti jo jausmų
klausimais. Tik linktelėjau. Mažasis broliukas bu­
vo išvažiavęs drauge su mama. Nuėjome į Jogio
kambarį ir prisidegėme cigaretes. Jogis uždėjo
plokštelę. Ant jos įmautės buvo pavaizduotas barz­
dotas bernas su idiotiška kepure. Jis vadeliojo du
drūtus arklius. Ištisai girdėjome kimius švilpukus.
- Ar tau patinka arkliai? - paklausiau aš.
107
 - Tik tie iš Holsteno, nes pargabena alaus, - at­
sakė Jogis.
Atsigulę rūkėme, klausėmės arkliams skirtų me­
lodijų ir stebėjome, kaip kambaryje temsta. Ret­
karčiais Jogis atsikrenkšdavo, sykį atsistojęs ap­
vertė plokštelę, o kitą kartą uždegė žvakę. Kai vėl
atsigulė šalia, viena ranka apkabino mane per petį
ir prisitraukė arčiau savęs. Jogis bučiavo. Man pa­
tiko. Bučiuotis mėgdavau šiaip jau tik iš pradžių.
Kai tik padraugaudavau su vaikinu keletą dienų,
imdavau šlykštėtis jo bučiniais. Kuo geriau jį pa­
žindavau, tuo labiau bjaurėdavausi jo bučinių sko­
niu. Bučiuodamasi su Jogiu visada jausdavau ciga­
rečių kvapą. Buvo kažkaip neutralu. To iki galo tie­
siog neapgalvojo reklamų kūrėjai, sumanę plaka­
tus su geltonais dantimis ir burna pelenine. Jogis
prigludo skruostu prie manojo - triukas, kad ne­
reikėtų į mane žiūrėti, - ir grabaliojo mano kelnių
užtrauktuko.
- Minutėlę, - tariau aš, atsistojau ir pasičiupau
savo sportinį krepšį.
- Ei, palauk! - šūktelėjo Jogis. - Pabūk dar! Pa­
būk dar čia!
- Ne, - atsakiau, - gal manai, kad esu visiška
kvaiša?
Nuėjau į vonios kambarį, užsklendžiau duris,
nusirengiau ir atsistojau po dušu. Kai nusiprau­
siau, apsivilkau naktinius marškinius ir atidariau
Patentex-Oval dėžutę. Kiekviena žvakutė buvo san­
dariai supakuota į foliją, ją galėjau atplėšti tik
dantimis. Bemat burnoje pajutau muilo skonį. Kar­
tą Lokė pasakojo, kaip per vieną vakarėlį įkritus į
108
 unitazą žvakutei vanduo išsyk suputojo. Ji daugybę
kartų nuleidusi vandenį, bet galiausiai putos išdri­
busios net pervirš.
Kai sugrįžau į Jogio kambarį, jis pasakė:
- Tau nereikėjo išeiti.
Atsiguliau. Įsidėjus žvakutę tai buvo būtina, ki­
taip ji iškristų.
- Turiu tau šį tą pasakyti, - ėmė lementi Jogis. -
Būna taip... na, man nutinka, kad ne visada sugebu
pamylėti merginą. Pavyzdžiui, paskutinį kartą man
nepavyko su panele. Ir nežinau, ar dabar pasiseks.
- Nieko tokio, - pasakiau. - Tai neturi itin dide­
lės reikšmės.
Tokius žodžius ištardavo merginos iš Bravo fo­
tonuotraukų meilės istorijų.
- Svarbiausia - mes patinkame vienas kitam, - taip
pat sakydavo tos panelės, bet aš to neperpratau.
- Turi man truputį padėti, - tarė Jogis. - Tada
tikrai galėsiu!
- Aišku, - sumurmėjau aš. Įsivaizdavau, koks
nelaimingas jautėsi Jogis, nes jo pimpalas nepaki­
lo, dabar - jau antrą kartą. Jeigu vaikinui ir antrą
kartą nepasiseka, jis, ko gero, ima manyti, kad
tai esanti jo kaltė. Tada jam tereikia mielos part­
nerės, - rašė Bravo.
- Galbūt jeigu tu jį paimtum... - paprašė Jogis.
Tikėjausi, kad skaudės, kad Jogis bus nedoras
ir po to blogai apie mane atsilieps. Tačiau nelau­
kiau, kad aš taip pat turėsiu kažką daryti. Kodėl jis
mane pakvietė ateiti, jeigu buvo bejėgis?
- Turi paimti jį štai taip, - pasakė Jogis, - tada
judink pirmyn ir atgal.
109
 Šiltos ištirpusios putos nutekėjo vidine mano
šlaunų puse, padengdamos jas riebiu sluoksniu.
- Apgailestauju, - pasakiau aš, - bet man vėl rei­
kia | tualetą.
Putos bėgo per kelius, blauzdas ir pėdas. Atsi­
stojau vonioje. Iš dušo galvutės bėgo tik šaltas van­
duo. Įrėmiau kaktą j koklius. Kaip troškau vėl būti
viena iš tų gerų, nuobodžių mergaičių, kurių nieka­
dos nekviesdavo i nerimastingas šventes, tada jos
kepdavo „Hermano“ sausainius ir galėdavo sau to­
liau svajoti apie mielus vaikinus, neliesdamos jų
padvokusių pimpalų.
Nuo šiol susitikus su Jogiu viskas vykdavo vie­
nodai. Kai draugai išeidavo, atsiguldavome ant čiu­
žinio, Jogis uždegdavo žvakę, o aš turėdavau suim­
ti jo pimpalą ranka ir trinti tol, kol šis sustandės.
Tada Jogis užsirišdavo ant manęs, bet kai jau ke­
tindavo pradėti, nebesugebėdavo. Bergždžiai steng­
davosi antrą, trečią ir ketvirtą kartą, galų gale turė­
davau jį patenkinti darbuodamasi ranka, retsykiais
net ir taip nepavykdavo. Toks vargas, tarsi reikėtų
bėgti į kopas aukštyn.
- Kartą turėjau draugę, su kuria būdavo visai
nesunku, - pasakojo Jogis, - man gulint ant nuga­
ros ji tiesiog atsisėsdavo ant manęs. Tada susitvar­
kydavau labai lengvai.
Kai būdavau susitarusi susitikti su juo, prieš
tai kas kartą gulėdavau savo kambaryje kaip supa­
ralyžiuota ir vildavausi, o gal per artimiausią pus­
valandį Jogis pateks po automobiliu. Nenorėdavau
pas jį važiuoti ir liesti jo minkšto pimpalo. Man
no
buvo nepaprastai atgrasu. Tačiau taip pat negalėjau
Jogio palikti, priešingu atveju jis pamanytų, kad
taip elgiuosi dėl jo lytinio bejėgiškumo. Dabar bu­
vo būtina jį suprasti.
Tačiau čia tašką padėjo pats Jogis. Jis pasakė
apie tai tą dieną, kai pas mus atsirado šuo. Mano
brolis norėjo šuns. Tėtis vis dar troško išvykti iš
namų, ypač žiemos mėnesiais. Jis išskrisdavo j
kokią nors Kanarų salą, stengdamasis, kaip pats
sakydavo, patrumpinti šį šaltą metų laiką. Tėtis
nepageidavo šuns, bet dabar mama su broliuku tie­
siog ėmė ir išvažiavo pas rotveilerių augintoją nu­
pirkti jauniklio. Tai būsiąs brolio šuo, jam bus
leista jį išsirinkti; šuo miegosiąs ne mano, bet jo
kambaryje. Pagaliau namuose bus šuo. Tuo metu,
kai Jogis paskambino, turėjau dar mažiau ūpo su­
sitikti nei paprastai, tačiau jis tvirtino, esą tai be­
protiškai skubu ir jis turįs su manimi pasikalbėti.
Nuėjau į savo kambarį ir apsiverkiau. Visi, išsky­
rus mane, galės pasitikti šunį ir žaisti su juo, o aš
tuo metu turėsiu trinti Jogio pimpalą. Prieš išva­
žiuodama dar sykį pasisvėriau. Svarstyklės virpte-
lėdamos parodė 65 kilogramus. Per pastarąsias sa­
vaites kažkaip savaime sublogau. Vadinasi, ėjau tei­
singu keliu. Štai filme „Bilitisė“ buvo toks epizo­
das. Vyriškis kalbėjo Bilitisei apie gražią rūmų da­
mą. Jis pasakė, kad Bilitisė nė perpus nebūsianti
tokia daili, jeigu nors truputėlį esanti laiminga. Tik
nelaimė ją pavertė tobulą. Sėdau ant savo dviračio.
Šį kartą jo draugų nebuvo. Kambaryje sėdėjome
vieni, ir Jogis net neketino uždegti žvakės. Jis buvo
m
visą laiką labai šaltas, kalbėjo dar mažiau nei įpras­
ta, žvilgčiojo pro langą arba paėmęs plokštelę ap­
žiūrinėjo jos įmautę. Taip galėjo tęstis ir amžinybę.
Norėjau pareiti namo. Norėjau pamatyti šunį.
- Kas yra? - paklausiau.
- Kodėl? O kas turėtų būti?
- Tu toks keistas.
- Aš? Ne!
- Apie ką gi norėjai su manim pakalbėti?
- Ai... nieko...
- Pastaruoju metu, keli važiuojate paūžti, nė nesi-
veži manęs. Nebenori, kad dalyvaučiau, taip? Tarp
mūsų jau viskas?
O taip, prašau, maniau sau. Baik visa tai! Pasa­
kyk, kad įsimylėjai kitą paną. Jogis patraukė pečiais
ir toliau energingai dirsčiojo pro langą. Baigta. Dau­
giau man niekada nereikės liesti jo pimpalo.
- Kodėl? - paklausiau aš.
Jis vėl patraukė pečiais ir primerktomis akimis
susikaupęs žiūrėjo į kažkokį tolumoje esantį daik­
tą. Ir vis dėlto nekas staiga būti paliktai.
- Tau nesmagu, kai tave mato drauge su manimi,
tiesa? Dėl to? - klausinėjau aš.
Jogis patraukė pečiais trečią kartą.
- Pati žinai, kad atrodai nekaip, - pasakė jis.
Atsikėliau, apsivilkau savo švarką ir išėjau. Šuo
- stengiausi galvoti apie šunį.
Kai grįžau namo, ant kilimo aplink rotveilerį
šliaužiojo mano tėvai, sesuo ir brolis. Netgi tė­
tis. Jauniklis šokčiojo prie visų, atbidzeno ir prie
manęs. Kai atsiklaupiau, jis užsiropštė ant kelių
ir palaižė veidą. Pakėliau jį aukštyn, atsistojau ir
112
lėtai apsisukau ratu. Mažasis rotveileris palaižė man
kaklą ir skardžiai sulojo, o tada puolė prie veido
ir čiupo už nosies. Tai įvyko labai staiga! Kai suri­
kau, nosies sparnelis jau buvo įplėštas. Kraujas
lašėjo, ir šuo laižė jį nuo snukio. Pirma nusijuokė
sesuo, tada - brolis, o po to - ir tėvai. Jie kvatojo­
si ir kvatojosi. Jiems buvo taip juokinga, kad šuo
įkando man į nosį.
- Kam gi ėmei ant rankų? Taip tau ir reikia! -
tarė brolis.
Kai nuėjau į vonios kambarį, jie vis dar juokė­
si. Tiesiog nesusivaidydami. Laikiau galvą virš
kriauklės ir žiūrėjau, kaip į ją kapsi raudoni krau­
jo lašai.
Nemanau, kad kada nors iš tikrųjų norėjau nu­
sižudyti. Faktiškai gyvenimo laikiausi įsikibusi it
varnalėša. Jeigu vis dėlto kas kartą ir įsipjaudavau
riešus, tai tik todėl, jog primygtinai pajausdavau,
kad tokios kaip aš neturėtų būti, kad mane pridera
sunaikinti. Vos ištryškus kraujui bemat palikdavo
geriau, ir aš liaudavausi.
Šį sykį dingstis buvo tiesiog juokinga. Mat pri­
valėjau susitvarkyti kambarį. Mes laukėme dviejų
moksleivių iš Prancūzijos, atvyksiančių pagal mai­
nų programą. Anksčiau mano sesuo gyveno pas jas
Bordo, o dabar jos važiavo pas mus. Tūrėjau mie­
goti pas brolį ant čiužinio, tačiau jis nesutiko su
manimi dalytis kambariu.
- Ar negalėtum apskritai dingti? - paklausė se-:
šuo. - Geriausia būtų, jeigu apsigyventum pas savo
draugę, kol viešės Valerija ir Brigita.
113
 Tai buvo pasakyta visai įprastu tonu. Tad neži­
nau, kodėl aš dabar nuėjau į virtuvę, atidariau san­
dėliuką ir nuo pat viršutinės lentynos nusikėliau
pintinę. Už mikstūros nuo kosulio ir ramunėlių
arbatos dėžutės stovėjo keli sedapono buteliukai;
žydros raminamosios tabletės mano mamai padė­
davo visa ištverti. Prisipyliau stiklinę vandens. Gal­
būt šią valandą ketinau išgerti tik vieną ar dvi tab­
letes, kaip kartaus tai darydavau, bet, nurijusi dvi,
išgėriau dar trečią ir ketvirtą, galų gale iš viso dvi­
dešimt, kol ištuštinau buteliuką. Dabar tegul turisi
kambarį. Juk norėjo. Stvėriau už antro buteliuko,
tačiau tą pačią akimirką mano neviltis spėjo išga­
ruoti. Ėmiau ir susirūpinau. Jeigu numirčiau. Gal­
būt. O gal ir ne. Pintinę ir tabletes pastačiau atgal į
sandėliuką. Nebenorėjau mirti. Šiaip ar taip, su­
gertos tabletės tebuvo raminamosios, bet ne mig­
domosios. Veikiausiai tos daugybės ir nebūtų užte­
kę. Antra vertus, niekada negali žinoti. Tik tiek,
kad kvailai atrodyčiau, jeigu apie tai papasakočiau
mamai. Išgėrus keletą sedapono tablečių iš pat pra­
džių buvo aišku, kad aš, tiesą sakant, nieko rimto
negalvojau. Gal pirma reikėtų suvartoti dar keletą
migdomųjų tablečių ir tik tada prisipažinti mamai?
Valandą blaškiausi, svarsčiau, ir nors iš tiesų turė­
jau nurimti, jaudinausi dar labiau. Vėlgi geras žen­
klas. Jeigu rūpestis tebegraužia prarijus dvidešimt
sedapono tablečių, tai jos gal nėra stipriai veikian­
čios. Nuėjau į savo kambarį, kol jis dar buvo ma­
no. Norėdama prasiblaškyti, ketinau paimti knygą,
bet stovint priešais lentyną man pakirto kojas ir
atsipeikėjau ant grindų. Staiga panorau žūtbūt gy­
114
venti, visai vis tiek, kad buvau bjauri. Vis tiek, kad
ir nesmagu, bet dabar mamai pasakyčiau, ką esu
padariusi.
Taigi „prisifarširavusi“raminamųjų nulipau laip­
tais žemyn ir ėmiau ieškoti mamos. Prieangyje sa­
vo krepšyje gulėjo brolio šuo Benas ir tyliai unkš­
tė. Man neteko ilgai gaišti. Mama stovėjo virtuvėje
ir šaukė ant sesers. Tuoj pat supratau, kad dabar
yra ne pats geriausias momentas.
- Viską gadini! - atkirto jai sesuo. - Kiti tėvai
pasiūlo savo vaikams dar ne tokius dalykus! Iš­
siunčia juos į Ameriką! O tu verkšleni dėl to, kad
čionai savaitei atvyks dvi prancūzaitės.
- Nejaugi nematai, kad tam mūsų namas yra per
mažas. Amžiais per tave nėra ramybės. Tik per ta­
ve! Nei brolis, nei sesuo niekada taip nesielgia, -
šaukė mama.
Dabar atėjo sesers eilė. Ji klykė, kad buvę abso­
liučiai asocialu tokiomis sąlygomis auginti tris vai­
kus, kad tėvams reikėję truputi pagalvoti prieš palei­
džiant Į šj pasaulį vieną vaiką paskui kitą, kad mer­
gaitės jau pakviestos ir, aišku, atvyksiančios, paga­
liau mama turinti liautis be reikalo lieti savo pyktį.
- Aš nelieju jums jokio pykčio! Iš viso niekada! -
suriko mama. - Nusišausiu! Tada turėsite daugiau
vietos. Nusišausiu. Paimsiu tėčio šautuvą ir galų
gale turėsiu ramybę. Tikiuosi, kad patekus į dangų
neteks dirbti. Jei mano tokia laimė, galiu ir ten
debesis valyti!
Tėtis paveldėjo savo tėvo šautuvą ir slėpė jį na-,
me, nes neturėjo leidimo laikyti ginklą.
- Nereikia pykčio! - pasakė mano sesuo. - Ar
115
numanai, kiek čia pribjaurosi, jeigu šausi į galvą?
Nereikia pykčio! Ištrykš iki lubų!
- Nusišausiu sode! - šaukė mama. - Aš niekam
nepriteršiu! Viskas bus švaru.
Dabar buvau visiškai rami. Regis, pagaliau pra­
dėjo veikti tabletės.
- Taip pat galima užsidėti pagalvę ant galvos, -
tariau aš, - tada ne taip trykš.
Apie tai skaičiau kažkokioje knygoje. Tačiau ko­
kioje? Greičiausiai Artūro Šniclerio. O gal mačiau
kino filme? Šiaip ar taip, devynioliktame amžiuje
leitenantai prieš nusišaudami po galva pasidėdavo
pagalvę.
- Lauk iš čia! Abi! Nešdinkitės! - spiegė mama.
Grįžau į savo kambarį. Buvau beveik linksma.
Nieko nereikėjo spręsti, tereikėjo eiti tuo keliu iki
galo. Šie namai jau nebuvo mano namai, tai buvo
tik tunelis, nereikšminga tarpinė stotis tarp dviejų
amžinybių - buvimo „dar ne“ ir „daugiau ne“.
Spėju, kad nusirengiau ir atsiguliau į lovą. Nega­
liu prisiminti. Vidurnaktį pabudau. Buvau su nak­
tiniais marškiniais ir gulėjau veidu į vėmalų masę.
Apskritai man buvo vis tiek. Aš netgi pabandžiau
toliau taip gulėti ir miegoti. Tik čia toptelėjo į gal­
vą, kad reikia būtinai nuvalyti pagalvę. Taigi plum­
pinau laiptais žemyn ir nešiau ją link tualeto ant
ištiestų rankų. Kaip apsivėmęs vaiduoklis. Mama,
žinoma, pabudo. Ji priėjo tuo metu, kai grūdau
pagalvę į kriauklę, ir kaip tik suspėjo sutrukdyti,
kol nesušlapinau plunksnų.
- Kas čia darosi? - paklausė ji.
- Išgėriau tablečių, - sušvebeldžiavau. Dabar jau­
116
čiausi ne kaip vaiduoklis, bet tarsi būčiau po van­
deniu. Viešpatie, kaip keblu - prisiryti tablečių ir
nenumirti. Tačiau tas nesmagumas it kamštis plū­
duriavo virš ramybės, kurioje aš plevenau tartum
dumblis, ir nepasiekė manęs. Mama žadino tėtį:
- Tėtuk! Tėtuk! Pabusk gi! Anė išgėrė tablečių.
Jis norėjo žinoti, kokių ir kiek.
- Keturiasdešimt, - atsakiau. Nenorėjau prisipa­
žinti, kad tik dvidešimt.
- Tai tik sedaponas. Šitos tabletės nekenksmin­
gos. Vis tiek visas išvėmė, - pasakė tėtis. - Tegul
eina sau toliau miegoti.
Pabudau po trisdešimties valandų, kaip tik dar
nespėjus atvykti prancūzėms. Patalpos problemą iš­
sprendėme sutarę, kad miegosiu pas tėvus gyvena­
majame kambaryje ant kušetės.
- Tiesą pasakius, ar tu apskritai susimąstei apie
tai, koks šokas būtų ištikęs mažąsias prancūzai­
tes, jeigu jos atvažiuoja, o čia - savižudybė? - pa­
klausė mama.
Kai ji kalbėdavo apie moksleives, atvykusias pa­
gal mainų tvarką, visada sakydavo „mažosios pran­
cūzaitės“. Jos iš tikrųjų buvo žemesnės už mus,
daugių daugiausia 1,65 metro, ir nekalbėjo nei an­
gliškai, nei vokiškai. Kai sesers nebūdavo, jos su­
sišnekėdavo su mumis vien gestais. Ir labai mik­
liai. Merginos spinduliavo žavesiu, vieną kartą
mums sušoko rokenrolą ir sykį išvirė valgį iš pen­
kių patiekalų, tokių aštrių, kad degino gerklę; mes
užtrukome tris valandas, kol priėjo penktojo patie­
kalo eilė. Dar turėjo būti tortas.
- Panašu, kad jos turi marias laiko, - niršo su­
117
kandusi dantis mama, kai mažosios prancūzaitės
vėl prapuolė virtuvėje. - Dabar dar tortasl Ką tai
reiškia - dabar dar tortas? Nejaugi jos nemato, kad
turėjau mesti visus namų ūkio darbus? Aš negaliu
valgyti keturias valandas. Gal tie prancūzai ir gali,
o man tuoj reikės plauti indus.
Ir tikrai, mažosios prancūzaitės sukrovė nešva­
rius indus mamai, bet užtat mums dar kartą pašo­
ko rokenrolą. Žvelgdamas j jas tėtis šypsojosi. Ko­
kias dukras turėjo kiti vyrai, tokius vėjo viesuliu-
kus, spindinčius žavesiu! Vogčiomis jis dirstelėjo j
šitas dideles nerangias niurzgas, savąsias dukras.
ėktuvas pradeda leistis, ir vėl privalome
prisisegti diržus. Netrukus. Visai netru­
kus atvyksiu ir būsiu išlikusi sveika gy­
va. Mes panyrame į debesų patalą, lėktuvas kiek
pasisukinėja, tada imame leistis žemyn, ir štai jau
galima atpažinti namus su sodeliais, skvere - pilį
su iškelta vėliava, ir sulig kiekvienu metru, kurį
nusileidžiame, didėja viltis, kad liksiu gyva. Tur­
būt yra visai ne taip. Turbūt apskritai nėra skirtu­
mo, ar nukrisi iš dešimties tūkstančių metrų, ar iš
penkiasdešimties. Bet jeigu būtų galima rinktis, ver­
čiau krisčiau iš penkiasdešimties metrų aukščio,
nors tada turėčiau mažiau laiko tam, kad visas gy­
venimas suspėtų prabėgti pro akis. Tačiau taip pat
žinau, kad aš viską sužlugdžiau. Vienintelis daly­
kas, kuris byloja mano naudai, yra tas, kad apie
Peterį Hemstedą niekada nepasakojau savo terapeu­
tui. Nenorėjau matyti nei jo pakeltų antakių, nei
supratingo linksėjimo. Nenorėjau girdėti jo, kaip
118
 terapeuto, nuomonės. Jis nepaliko vietos meilei.
Buvo vien tik negeri tėvai ir prievarta daugybę kartų
imituoti situacijas iš negatyvios vaikystės. Nenorė­
jau girdėti, kad esu verta geresnio vyro, kad turėjau
susirasti tokį, kuris man būtų naudingas. Tarsi
meilėje būtų svarbu susigrąžinti savo investicijas
kaip kokiam sumautam finansų makleriui, koks
dabar tapo mano brolis. Neseniai jis mėgino tele­
fonu įpiršti rizikingą investiciją. Tamprireikusį kre­
ditą jis irgi ketino tuoj pat gauti. Mane sukrečia,
kai įsivaizduojama, jog myli tik dėl to, kad tau nau­
dinga. Nelyg patartum St.Pauli komandos sirga-
liui sveikinti Bayern Mūnchen, nes ši gerokai daž­
niau laimi. Kaip paaiškinti terapeutui, kad yra žaiz­
dų, kurių visai nenorėtum užgydyti?
Nors veikiausiai taip ir atsitiks. Susitikimas su
Hemstedu mane pagydys. Aišku, kaip tokie pasi­
matymai baigiasi. Nusivylimas neišvengiamas. Pe­
teris neturi jokio šanso. Net jeigu būtų dorybės,
grožio ir skonio įsikūnijimas, negalėtų varžytis su
idealu, kokį susikūrė mano nesuvaržyta širdis. Nuo
to laiko, kai mačiau jį paskutinį kartą, praėjo pen-
keri metai, o paskambinusi jam juokingai apsime­
čiau, neva taupumo sumetimais noriu pagyventi pas
jį. Dar niekada visiems suprantamu būdu nesuge­
bėjau išreikšti meilės, kurią jam jaučiu.
Hemstedas pakvietė mane į savo firmą, kad te­
nai ir perduotų buto raktą. Taksi sustoja priešais
pastatą, įstiklintą nuo viršaus iki apačios. Išlipu,
nužvelgiu žalsvą langų sieną, išvystu savo atspindį,
kaip ir paprastai, patiriu šoką ir klausiu savęs, ką
aš čia, tiesą sakant, veikiu. Jis nemylėjo manęs,
119
kai buvau jauna ir graži, o mano galimybės, deja,
netapo geresnės. Galbūt Hemstedas manęs visai ne­
pažins. Dabar sveriu keturiasdešimt dviem kilog­
ramais daugiau negu per paskutinį pasimatymą.
Be to, atrodau kažkokia kreiva - apatinė kūno da­
lis apkūnesnė nei viršutinė. Tokia būdavau ir anks­
čiau, kai dar laikiausi dietų. Pabadavus sulysdavo
veidas ir krūtinė. Netrukus galėdavau ir šonkau­
lius suskaičiuoti. Kai tik pradėdavau valgyti, papil-
nėdavo užpakalis ir kojos. Dabar atrodžiau kaip
trolis arba taip, tarsi kas nors mane būtų iškapo­
jęs iš medžio kamieno, o apačios dar neapdaili­
nęs. Taigi mano figūra buvo deformuota. Tuojau
stovėsiu priešais Peterį, ir jo žvilgsnis draskys ma­
ne į gabalus. Jis pamatys, kokia aš nutukusi. Ir ką
gi? Tegul. Tegul mato! Didelis čia daiktas, kad aš
tokia. O kas gi dėl to kaltas?
***
q / ostas Merzeburgeris, Richardas Bukas,
Štefanas Dormsas ir Peteris Hemstedas
(^ / patraukė mano dėmesį dar pirmosios pa­
kopos semestro pradžioje, nes jie buvo vieninteliai
berniukai, kurie pasirinko individualią sporto ša­
ką „gimnastikos šokiai“. Baigę dešimtą klasę auk­
lėtoją pakeitėme globėju, dalykai buvo suskirstyti į
privalomuosius, pasirenkamuosius privalomus ir
neprivalomus. Gimnastikos šokius lankydavo ar­
ba tik mergaitės, arba visiškai nesportiški moki­
niai. Aš, pavyzdžiui, patenkinau abi sąlygas. Jos-
tas ir jo draugai taip pat neatrodė itin geros for­
120
mos, buvo ištįsę ir nerangūs, veikiau panašūs į
netinkamus kariuomenei. Tačiau net jeigu buvo ga­
lima pasirinkti - lengvąją atletiką, sportinę gim­
nastiką ar gimnastikos šokius kaip kad kankini­
mo suolą, gniaužtuvus pirštams ar ispaniškąjį au­
linį batą*, tai vyriškos giminės netikšiai verčiau
kankindavosi šlako takelyje, nei sutikdavo šokti
su mergaitėmis. Aš nedaug ką žinojau apie jų ket­
vertą, gal tik tai, kad jie nuolat nešiodavo per mo­
kyklos kiemą plastmasinius maišelius iš plokšte­
lių parduotuvių ir juos praskleidę leisdavo vienas
kitam dirstelėti. Mūsų mokykloje Jostas buvo
laikomas labai jautriu berniuku. Jeigu jis pašokdavo
pamokos vidury nuo kėdės, apsidairydavo kaip lau­
kinis ir staiga išdumdavo iš klasės trinktelėdamas
durimis, mokytojai visuomet sakydavo:
- Palikite Jostą ramybėje. Jostas yrajautrus.
Kokia nesąmonė. Visi tokio amžiaus buvome jaut­
rūs. Greičiausiai netgi Ūbersicht** redaktoriai. Tai
buvo antras moksleiviams skirtas laikraštis, neti­
kėtai pradėtas leisti Hedenbarge. Jis reguliariai
spausdindavo Jaunosios sąjungos*** skelbimą, o
redaktoriai nešiodavo megztinius su rombais bei
Burlingtono**** puskojines ir pasistatydavo tuš­
*Ispaniškasis aulinis batas - toks kankinimo įrankis iš dvie­
jų sunkių geležinių plokščių su varžtais, kuriuo suspausda­
vo kankinamojo kojas ir pėdas. Ypač dažnai buvo naudotas
Ispanijos inkvizicijos metu.
**Die Ūbersicht - apžvalga, suvestinė.
***Jaunoji sąjunga - bendra Krikščionių demokratų sąjun­
gos ir Socialinės krikščionių sąjungos jaunimo organizacija.
****Burlingtonas - garsus pasažas pačiame Londono cen­
tre, pastatytas 1819 m. Jame veikia 40 parduotuvių, kuriose
siūloma daugybė geros kokybės prekių.
121
 čius šampano butelius ant spintos jaunimo kam­
baryje. Jostas skyrėsi iš mūsų visišku nesivaldy­
mu. Galimas daiktas, jis buvo taip pat nesuvaldo­
mai jautrus. Žinoma, Jostas, Peteris, Richardas
ir Štefanas dažnai nenueidavo j kūno kultūros pa­
mokas ir nepastebimai pranykdavo kur tik įmano­
ma. Jie be galo ilgai varstydavosi sportbačius arba
apsimesdavo kažką pamiršę persirengimo kamba­
ryje. Bet jeigu jau dalyvaudavo, tai sportuodavo nuo­
širdžiai. Kiekviena kūno kultūros pamoka prasidė­
davo folkloriniu šokiu: visi bėgdavo ratu, sudėję
ištiestas vidurio link plaštakas taip, kad jos panė­
šėdavo į gyvo rato stipinus. Tada Jostas, Richar­
das, Peteris ir Štefanas, suakmenėjusiais veidais
bei negyvomis akimis, taip pat ištiesdavo plašta­
kas. Šokdami jie niekada nepaikiodavo. Atrodyda­
vo bemaž kaip autistai - pajudėdavo tik tiek, kiek
buvo neišvengiama. Jeigu turėdavome pasišokėti,
jie šiek tiek ištiesdavo koją ir pavilkdavo pėdą že­
me. Jeigu turėdavome pakelti į viršų ištiestas ran­
kas, jie iškeldavo jas pusiau sulenktas - tarytum
kas nors į nugarą būtų įrėmęs pistoletą. Knietėda-
vo dažnokai pažiūrėti į tuos vaikinus, nors jie anaip­
tol nebuvo iš tų geidžiamiausių, taigi iš pavydėtinų.
Pasiryžau kaip nors užmegzti ryšį su Peteriu Hems-
tedu. Iš ketvertuko jis mažiausiai krito į akis, buvo
liesas ir nepasižymėjo kaip jo draugai elegantišku
nerangumu. Savo kaulų sandara jis buvo daugiau
panašus į kresną plačiapetį. Kiek man buvo žino­
ma, Peteris dar niekada neturėjo bičiulės. Numa­
čiau jį kaip vaikiną, kuris turbūt džiaugtųsi gailėda­
mas mane pabučiuoti. Šitas Peteris Hemstedas, ši­
122
tas kvailas berniukas didele nosimi, neišraiškingu
plaukų kirpimu ir bereikšmiu vardu buvo tas, kuo
aš tuomet dar galėjau pasitikėti. Mano svoris pa­
siekė 69 kilogramus. Tik labai retai nukrisdavo iki
šešiasdešimt septynių. Man buvo nelengva neviršyti
ir 69 kilogramų. Buvo taip sunku visą laiką jaustis
alkanai. Visas mano gyvenimas buvo varginantis.
Atrodė, kad visi j mane žiūri, o aš tokia stora. Ne­
buvau kviečiama i vakarėlius. Pakviesta turėdavau
sugrįžti namo nė nepasibučiavusi. Priversdavau vai­
kinus pasibučiuoti. Pati bučiuodavau tuos, kurių,
tiesą sakant, bijodavau. Eidavau gatve pro statyb­
vietes. Praleidusi daug pamokų, jau seniai nenu­
tuokiau, apie ką apskritai jose buvo kalbama. Ma­
no gyvenime niekas nesiklojo paprastai arba savai­
me. Problemų nekėlė tik valgymas.
Nuolatinį draugą jau turėjo beveik visos - netgi
paklusnios ir neišvaizdžios mergaitės. Žinoma, ge­
rus draugus, juk ką nors turbūt veikė su jais. Kai
mergaitės eidavo per mokyklos kiemą, žvelgdavau
joms pavymui ir mėgindavau įsivaizduoti, kaip jos
savo bičiuliams padeda užbaigti. Tačiau, tiesą sa­
kant, aš negalėjau iš tikrųjų patikėti, kad kažką
panašaus daro dar kas nors, be manęs. Aišku, ži­
nojau, kad taip yra. Ir Gertrūda Todė, ir Petra Ber­
man, ir dramblotoji Rula, ir jos nuobodus bičiulis
baltu kaip sūris veidu tai darė, taip pat storakasė
Henrieta, Gabi, Sabina. Tiesiog neįsivaizduojama!
Kaip tuomet jos galėjo išdidžiai vaikštinėti po mo­
kyklos kiemą ir elgtis lyg niekur nieko? Be abejo,
tik Mažylė Doris neturėjo draugo. Mane tai savotiš­
123
 kai ramino. Ji taip ir liko neužaugusi ir be galo
laiba. Pastaruoju metu mamajai įdėdavo storų duo­
nos riekių su sūriu arba nutela, bet jeigu ji manė,
kad jos drausmingoji duktė jomis susivilios, tai ji
turėjo būti labai naivi. Per pamokas Doris išvynio­
davo paketėlį ir tik pasižiūrėdavo. Tada ji padėda­
vo jį po savo stalu. Tai mane vedė iš proto. Kurį
laiką bandžiau valgyti tik perpiet. Kai Doris pasta-
lėn kišdavo tuos storus sumuštinius, būdavau ne­
valgiusi mažų mažiausiai dvidešimt valandų. Na,
žinoma, Doris visada man pasiūlydavo.
- Gal nori? Man šlykšti ta šokoladinė masė, -
sakydavo ji.
Iš pradžių atsisakydavau. Klausdavau savęs: kas
tau svarbiau - ar kad berniukai sekiotų paskui, ar
dabar sukimšti šitą duoną? Vis dėlto po keturių ar
penkių dienų priėjau prie išvados, kad man yra ne­
palyginti svarbiau suvalgyti duoną su nutela. Ir da­
bar! Iš karto! Čia! Vienu metu reguliariai šlamš-
čiau Doris sumuštinius. Aš atsiklausdavau jos. Bet
netikėtai ji pati įsigeidė valgyti savo priešpiečius.
- Ne, šiandien aš alkana, - atsakė Doris ir, atsi-
kandusi mažytį kąsnelį, kramsnojo jį be paliovos.
Ji padėjo prakąstą duoną po pultu, kad aš visą
laiką matyčiau. Norėjo, kad prašinėčiau, ir kartais
iš tikrųjų tą dariau.
- Pakaks, duokš gi, - suniurnėjau aš, - juk nebe­
nori!
- Ir kaip galima būti tokiai nepasotinamai, - tarė
Mažylė Doris ir ištiesė riekę savo kaulėta, pūke­
liais apaugusia ranka. Ji tiesiog mėgavosi ir su ma­
lonumu žiūrėjo, kaip valgau jos duoną. Tik nežino­
jo, kad paskui aš išsivemdavau. Nors ir labai daug
124
 laiko praleisdavau tualetuose, mano svoris išliko
69 kilogramai. Doris dabar svėrė 40 kilogramų,
jos pažymių vidurkis buvo 0,9*. Ji anaiptol neketi­
no tuo tenkintis.
- Kam? - klausiau aš, kai ji pradėdavo šneką
apie tai, kad turėtų daugiau mokytis ir būti geresnė
mokinė. Na, kam gi? Juk tai nieko nepakeis. Vis
tiek viskas yra mėšlas.
Mano mokymasis kas savaitę ėjo prastyn. Tie­
siog nesugebėjau susikaupti. Netgi kai pamoka iš
tiesų būdavo įdomi, aš vis įsivaizduodavau, kad
yra kažkas dar svarbesnio ir skubesnio, kas reika­
lauja viso mano dėmesio. Bet kas yra tas skubes­
nis dalykas, taip pat negalėdavau suvokti. Užuot
susikaupusi, mačiaufilmus. Norėjau klausytis, la­
bai stengiausi, tačiau tuo metu, kai mokytojai aiš­
kindavo, kažkas įjungdavo mano galvoje mažutį pro­
jektorių, ir aš vėlgi turėdavau žiūrėti vis tą patį fil­
mą. Buvau vienintelė vaidmens atlikėja, ir tik viena
scena rodė, kaip sėdžiu ant savo kėdės klasėje. Vi­
sos vietos priešais mane arba už manęs buvo tuš­
čios. Staiga atsistojusi pradedu bėgti, tada iššoku
pro langą. Štai ir viskas. Iš esmės filmas truko
mažiau nei penkias sekundes. Aš pašoku į šalį,
vieną koją ištiesusi, kitą surietusi, priešais veidą
sulenkta ranka - tokią pozą mačiau „Kung-fū“ se­
riale. Mano filmas baigdavosi sudužus stiklui į ši­
pulius. Be jokio smūgio. Blogiausia būdavo per che­
mijos pamokas. Mūsų mokytojas paminėdavo są­
voką, formulę, kuri atrodydavo siaubingai sudėtin­
* Vokietijoje žinių įvertinimas „vienetu“ reiškia „labai gerai“.

125
ga, nors vėlgi reiškė tik geležį ar varį, o mano gal­
voje jau prasidėdavo kinas. Mačiau, kaip atsistoju,
įsibėgėju, pribėgu prie lango, ir tada pasigirsta
džerkšt... Būdavo valandų, kai šį filmą pervynioda­
vau dvidešimt kartų. Ne todėl, kad troškau iššokti
pro langą ar kad sąmoningai kūriau šią viziją. Sce­
na buvo veikiau panaši į banalią melodiją, kuri se­
niai įgriso, bet neišeina iš galvos. Man iš tiesų bu­
vo nuobodu. Po pusmečio kažkiek pagerėjo ir taip
dažnai nebenuklysdavau. Vėliau per matematikos
pamoką kino mechanikas į mano galvą netikėtai
įdėjo naują ritę. Šį kartą buvau tokiame pastate,
kuris panėšėjo į senovės egiptiečių ar actekų šven­
tovę, kokią turbūt įsivaizduoja Holivudo rekvizito­
riai, - aukštomis kolonomis, išpieštomis raudo­
nai, geltonai ir mėlynai, o šviesos ruože šoko dul­
kės. Aš buvau beveik nuoga, prisijuosusi tik ilgą
prikyštę, iš šonų švysčiojo aliejumi išteptos rudos
kojos. Rankose laikiau didelį sidabrinį dubenį. Prie­
šais altorių stovėjo aukšto rango šventikas, vilkįs
aukso ir mėlynos spalvų apdarą. Pagarbiai žingte­
lėjau arčiau jo, atsiklaupiau prieš jį ant akmeninių
grindų ir po smakru padėjau dubenį. Tada dar iš­
vydau blykstelint kalaviją, ir memo galva nukrito į
dubenį ant durpių. Anksčiau nė nesupratau, kad
ten buvo durpės. Šis filmas taip pat trukdavo ne
ilgiau kaip dešimt sekundžių, ir tada sugrįždavau į
matematikos pamoką. Geriausiu atveju nesuvokiau
nė vieno sakinio iš viso to, ką mokytoja pasakojo.
„Būk atidi! - įsakinėjau sau. - Susikaupk! Privalai
susikaupti! Negali vėl klajoti!“ Apie tai bemąstyda-
ma praklausydavau kitą sakinį. Dabar pagaliau gir­
126
 dėjau matematikos mokytoją, tačiau nesupratau,
apie ką ji kalbėjo, ir jsistebeilijau j ją dar labiau
sumišusi ir nusiminusi. „Esi kvaila, - tariau sau, -
iš tiesų nepaprastai kvaila“.
- ...todėl šiuo atveju taikoma trečioji binominė
formulė... - pasakė matematikos mokytoja, o aš
vėl atsiklaupiau, pamačiau kalavijo blykstelėjimą,
ir mano galva minkštai nukrito j dubenį, pilną
durpių.
Po to, kai tris kartus paeiliui iš chemijos gavau
šešetus, tėtis atsisakė duoti pinigų vadovėliams. Jo
akimis žiūrint, jeigu iš šio dalyko nuolat užsidirbi
tik tokius pažymius, esi kaip ir žuvęs. Laimė, dau­
gumą knygų vienaip ar kitaip gaudavome nemoka­
mai. Už rezultatus žodžiu mūsų chemijos mokyto­
jas dr.Kirchas man parašė į pažymių knygelę ket­
vertą* su minusu. Iš tikrųjų tai prasilenkė su tiesa,
nes per pamokas nė burnos nepraverdavau. Kartą
Kirchas pamėgino mane paklausinėti. Apimta pa­
nikos įbedžiau į jį akis. Pastarosios penkiasdešimt
chemijos pamokų praėjo arba man be paliovos šo­
kinėjant pro langą, arba be perstogės nukertant man
galvą. Kirchas buvo labai simpatingas. Plaukai bu­
vo tamsūs, jis sušukuodavo juos į viršų tiesius ir
šlapius, kaip ketvirtojo dešimtmečio amerikiečių
filme. Kirchas pradėjo kažką aiškinti, ir aš klau­
siausi, o galvoje - tiesiog stebuklas! - nesisuko
joks filmas, bet vis tiek nesugebėjau pagauti, apie
ką jis kalba. Mokytojas ramiai ir draugiškai užda­
vė vieną klausimą po kito, tačiau aš negalėjau iš-
'Ketvertas - patenkinamas pažymys.
127
tverti, kad jis taip stengiasi dėl manęs, ir pasakiau:
- Aš nežinau! Apskritai viso šito nežinau. Jums
nereikia dabar aiškinti. Aš niekuomet to nesuprasiu.
Beje, turėjau nenusileisti.
- Ar pakeliui j mokyklą eini pro javų lauką? -
paklausė Kirchas.
Tai buvo pirmas klausimas, j kurį galėjau atsa­
kyti. Linktelėjau.
- Turbūt ten pilna šautuvų?*
Vėlgi tipiškas mokytojo sąmojis, tačiau jis buvo
šaunus, nes kiti mokiniai pritilę klausėsi, kokia aš
esu bukaprotė, ir dabar pusbalsiu kikeno. Jis pa­
klausė dar kažko, turbūt labai lengvo dalyko, bet
aš nieko, visiškai nieko nežinojau; tada jis paklau­
sė, ko gi reikėtų įpilti, kad gautume norimą reakci­
ją. Vos nežliumbiau.
- Įpilti, - tarė jis.
- Vandens?
Manau, kad jam palengvėjo labiau nei man.
- Taip, teisingai! - sušuko jis. - O dabar para­
šyk cheminę formulę!
Aš netgi žinojau ją. Vėl susmukau ant stalo. Jei­
gu Kirchas buvo protingas, galėjo ir nekviesti ma­
nęs šią pamoką dar kartą atsakinėti. Be skrupulų
įsivaizdavau, kaip mudu sugulame į lovą. Jis būtų
labai meilus. Jeigu apsimesčiau paika, jis pajuo­
kautų, pasakytų kokį nors gražų, neoriginalų, ne­
kaltą chemijos mokytojo sąmojį, tada apkabintų
mane, ir viskas būtų gerai. Pamėginau įsivaizduoti
*Posakis „mesti šautuvą įjavus" reiškia „pabūgti sunkumų“.
Jis kilęs iš pasakojimo apie kareivį, kuris beviltiškoje kovoje
meta ginklą įjavus ir pabėga.
128
jj nuogą ir įvertinau jo kūną. Jis buvo platus, sto­
rokas ir man patiko. Turbūt aš taip įtemptai įsiste­
beilijau į Kirchą, kad jis greičiausiai pamanė, jog
įsiklausiau į jo samprotavimus ir palaikiau už ge­
rą sumanymą mane dar kartą pašaukti. Jis taip
švytėjo, tarsi jam nebūtų kilusi nė menkiausia abe­
jonė, kad aš žinau atsakymą. Ir vėl mano galvoje
pradėjo suktis tas filmas: čia buvo egiptiečių šven­
tykla, čia - šviesos ruoželis, sklindantis pro siau­
ras angas sienos viršuje, aš dėvėjau savo prikyštę
ir laikiau rankose dubenį. Staiga atsiradęs aukšto
rango šventikas atrodė kaip Kirchas. Šis vilkėjo
aukso ir mėlynos spalvų šventiko drabužį. Atsiklau­
pusi laikiau atkištą dubenį, ir Kirchas įpylė į jį
skaidraus skysčio.
- Vanduo? - atsargiai paklausiau.
- Na, žinoma, - džiūgavo tikrasis Kirchas.
Vieną dieną man paskambino sesuo ir paklau­
sė, ar nenorėčiau vakare nueiti su ja ir jos draugu į
diskoteką. Nuo to laiko, kai ji išsikraustė iš namų,
mudvi sutarėme geriau, nors pabuvus su manimi
vienoje patalpoje ilgiau kaip pusvalandį ją vis dar
apimdavo įniršio priepuolis.
Penktą valandą po pietų į brolio kambarį sune­
šiau visus drabužius, kelnes ir marškinius, kurie
atrodė vargu bau tiksią į diskoteką, ir išdėliojau
juos ant grindų. Benas tupėjo ant lovos. Pabučia­
vau šuns galvą ir padėjau tarp jo letenų plaukų seg­
tukus. Mano brolis dabar turėjo kompaktinių plokš­
telių stereoaparatūrą. Uždėjau savo Hit-Fever ilgai
grojančią plokštelę. And when we talk, it seems
129
 like paradise*. Tris valandas vis persirenginėjau,
išbandžiau visus įmanomus drabužių derinius. Ret­
karčiais nubėgdavau į koridorių pasižiūrėti prie­
šais veidrodį, ar tinka. Why won’t you free me,
free me from your spell**. Nusišypsojau savo at­
spindžiui veidrodyje ir prismeigiau viršugalvy plau­
kus. Vyliausi, kad iš buvusio sesers kambario, ku­
rį tėtis vėl pavertė miegamuoju, neatslinks mama.
Ji sirgo. Tiesą sakant, šiaip jau mama, priešingai
nei aš, niekada nesirgdavo. Dabar virtuvėje riogsojo
rietuvė vakarykščių indų, o visą dieną nebuvo ką val­
gyti. Prastai nusiteikęs tėtis sėdėjogyvenamajame kam­
baryje, brolis išrūko pas draugus. Vėl paleidau plau­
kus, kad kristų ant pečių. Everyone’s a winner, ba­
by. That comes true***. Prieš pradėdama dažytis už­
dėjau brolio Kraftwerk grupės ilgai grojančią plokš­
telę. Tam ją ir pasilaikiau. Visuomet klausydavausi
tik antros dainos ,A“ pusėje, ji buvo tūkstanteriopai
geresnė už kitas. Aš ją grojau ir grojau, sykiu pasida­
žiau lūpas: iš pradžių labai šviesiai, paskui tamsiai,
tada vėlgi labai šviesiai, ir apvedžiau akis juodu pieš­
tuku. Atrodžiau kaip ir graži. Ne vien dėl kosmeti­
kos, - dar gražesnę mane padarė Kraftwerk muzika.
Laimė, kai brolis sugrįžo, plokštelę jau buvau padė­
jusi į vietą ir dar kartą uždėjusi Hit-Fever-LP.
- Ei, gal visai kvaištelėjai?
- Pogo! - suriaumojau jam į veidą.
Jis staigiai nustūmė nuo plokštelės adatėlę. Šuo
nušoko nuo lovos, trepsėjo ir inkštė palei kojas,
* Kai kalbamės, jaučiuosi lyg rojuje.
** Kodėl nenori manęs paleisti, išlaisvink nuo sauo kerų.
*** Kiekvienas gali laimėti, brangioji. Tai gryna tiesa.

130
veltui mėgindamas atkreipti j save dėmesį. Kuo
šlykščiau mano brolis elgėsi, tuo labiau šuo jį my­
lėjo. Kitaip ir nemokėjo.
- Ei tu, nešdinkis! Kas leido liesti aparatūrą?
Nusipirk gi! Tuomet kasdien galėsi klausytis savo
mėšlinos muzikos.
Paėmusi plokštelę išėjau į prieangį. Man iš pas­
kos brolis sviedė drabužius. Juos rinkdama išgir­
dau tyliai šūktelint mamą. Vėl numečiau daiktus ir
nuėjau į miegamąjį. Mamos veidas buvo išbalęs,
visas išpiltas prakaito. Šalia lovos stovėjo kibiras
su vėmalais. Kažkaip ji dar sugebėjo atsikelti ir
atsinešti šitą kibirą. Pastvėriau jį už lanko. Tariau
sau: mano mama yra žmogus, šluostęs man užpa­
kalį, kai pati dar negalėjau ir daugiau niekas to
daryti nenorėjo. Iš esmės jai už viską turiu būti
dėkinga. Taigi pasiėmiau kibirą ir nuėjusi išpyliau
į tualetą. Išskalavau, prileidau šiek tiek vandens ir
nunešiau į miegamąjį. Vergiškas mamos dėkingu­
mas buvo koktus. Nudelbiau akis. Buvo neteisinga
taip jausti, galų gale ji buvo mano mama. Bet ir
kitiems su ja buvo kebloka bendrauti. Nors apie
tai mama gal ir nuo seno gerai žinojo, bet vis dar
manė, kad jeigu ji būtų klusni maža mergaitė, ne­
reikštų pretenzijų ir nuolat aukotųsi, tai visi būtų
sujaudinti jos kuklumo ir už tai ją be galo mylėtų.
Visa bėda buvo ta, kad mano mama mums, vai­
kams, įkūnijo tik valytoją, virėją, skalbėją ir tvark-
darę. Jeigu kokią akimirką ji nevaikščiodavo po
namus „apsiginklavusi“ grindų skuduru, tai, gali­
ma sakyti, lyg ir nustodavo egzistavusi, ir mes ne­
patenkinti nusigręždavome nuo jos.
131
 Slegiama sąžinės prisėdau ant lovos krašto. Pa­
galiau juk kas nors turėjo jai suteikti meilės ar
kaip čia įvardyti. Norėjau paglostyti bent jau kaktą,
bet nė to nepajėgiau. Vėl atsistojau. Vis dėlto kibirą
sutvarkiau, ir kambaryje taip baisiai nedvokė.
Kai sesuo su savo draugu užvažiavo manęs pa­
imti, vilkėjau melzganą suknutę iki kelių, su „V“
raidės iškirpte; iki liemens ji buvo labai aptempta,
o sijonas šokant turėjo plaikstytis. Pirmiausia nu­
vykome j Madhouse. Automobilį vairavo sesers bi­
čiulis, vardu Uvė, šalia sėdėjo jo draugas Karste-
nas, sesuo ir aš - ant galinės sėdynės. BMW muzi­
kinė įranga buvo kur kas šaunesnė nei mano bro­
lio, o garsajuostė, kurios dabar klausėme, taip pat
buvo puikesnė nei tai, ko aš šiaipgi klausydavausi.
Vis dėlto nepasiteiravau, koks čia įrašas. Nenorė­
jau šnekėti. Troškau amžinai būti įsigilinusi į šią
dainą ir žiūrėti, kaip tuo pačiu ritmu virš manęs
šmėkščioja gatvės žibintai. Viskas buvo, kaip turi
būti. Priglaudusi veidą prie šoninio stiklo vyliausi,
kad įvyks nelaimingas atsitikimas ir aš žūsiu. Ne­
norėjau, kad automobilis kur nors nuvyktų ir mums
reikėtų išlipti. Bet, žinoma, būtent tuo ir baigėsi,
kad išlipome ir žirgliojome žemu, blausiai apšviestu
koridoriumi priešais Madhouse. Kiekvieną kartą,
kai šio tunelio gale kas nors atidarydavo plienines
duris, mus pasiekdavo muzikos atgarsiai. Kai jos
užsitrenkdavo, būdavo girdėti tik bosai. Prie sienų
iš dešinės ir kairės vienas šalia kito buvo prisišlie­
ję vieni vaikinai, taip pat buvo ir vyresnių nei tris­
dešimtmečių. Jie avėjo vesterniškus aulinius batus
132
iš zomšos, vilkėjo juodus odinius švarkus, spok­
sojo ir išbadėjusiu, ir drauge niekinamu žvilgsniu.
Viduje visi spraudėsi vienas pro kitą, sumišai, pa­
virsdami dalimi bėgančios žmonių masės, virš ku­
rios kyšojo galvos ir ištiestos rankos su bokalais.
Mes su seseria laikėmės Uvės ir Karsteno apsupty­
je, mat jiems davė kelią. Šokių aikštelės pakraš­
čiuose buvo nišos, kur stovėjo staliai ir kėdės. Virš
jų prie sienos buvo įmontuota pusė VW „vabalo“.
Priešais nišas irgi slampinėjo vaiikinaii. Jų buvo pilna
visur. Mergaičių - nė pusės tiek. Tie vaikinai žvelgė
taip pat kaip vergų prekijai. Jeigu irgi pasižiūrėda­
vau, daugelis jų nusišypsodavo ir netikėtai atrody­
davo visai draugiški, bet kai kurie ir toliau taip
stebeilijo į mane, tarsi tokia kaip aš nesugebėčiau
atlaikyti jų žvilgsnio. Vienas vyrukas pasilenkė į prie­
kį ir tarė: „Eeeeeeei“, bet jau buvau praėjusi pro jį.
Uvė nuėjo pasisveikinti su diskotekos vedėju. Jie
šnekučiavosi, nors, tiesą pasakius, kai toks triukš­
mas, kalbėtis buvo visiškai neįmanoma. Sesuo sto­
vėjo šalia manęs ant laiptų, žvelgė į tuštumą ir žio­
vavo. Mane pagavo žmonių banga. Nesipriešinau,
taip pat nepasitraukiau, bet leidausi nešama į šo­
kių aikštelę ir bandžiau pataikyti į taktą. Bijojau,
kad dabar tai jau visi pamatys, kaip aš prastai šo­
ku. Tačiau toks pavojus visai negrėsė, nes buvo per
daug žmonių. Tada nutiko taip, kaip ir važiuojant
automobiliu: ne aš nusprendžiau, kaip man judėti,
bet nulėmė muzika. Du vyrai pakėlė moterį ir pa­
statė ją ant kolonos atbrailos. Moteris tvirtai laikė­
si ir toliau šoko virš mūsų galvų. Visų vaikinų akys
taip ir susmigo į ją. Ji mūvėjo peršviečiamus sin­
133
 tetinius džinsus, po jais - kažką panašaus j pėd­
kelnes leopardo raštais. Ji buvo daug vyresnė už
mane, ji buvo moteris, atrodė graži ir be galo išdi­
di. Visiškai kitas lygis. Mane tebenešė žmonių srau­
tas, aš šokau ir šokau, kirtau aikštelę sąmoningai
ir nesąmoningai, pagaliau susidūriau su Karstenu.
Jis parodė j moterį sintetinėmis kelnėmis.
- Uši Obermajer, - suriaumojo man į ausį, ir aš
linktelėjau, kad ir kas ten galėjo būti.
Tada pamačiau, kaip jis tą patį šaukė sesers drau­
gui, bet Uvė tik papurtė galvą ir pabaksnojo sau į
kaktą. Taigi gal ir ne Uši Obermajer. Šokant akys
klaidžiojo po patalpą. Užmačiau šviesiaplaukį vaiki­
ną, kuris vilkėjo tamsrudes odines kelnes ir baltus
marškinius, sėdėjo atsišliejęs į koloną sulenktu ke­
liu ir atrėmęs vesternišką aulinį batą į stalo briauną.
Jis vos ne vos mirktelėjo ir žiūrėjo į mane labai rim­
tai. Aš taip pat pasižiūrėjau į jį. Kad ir kaip būtų
keista, nė kiek nesumišau, nors jis buvo gerokai vy­
resnis negu koksai vaikinas, su kuriuo lig šiol turė­
jau ką nors bendra. Jam buvo mažų mažiausiai dvi­
dešimt ketveri, man jis atrodė pernelyg gerai - nepa­
žįstamas, šviesiaplaukis, stambus, įtaikus, švytintis
ir ... subrendęs. Taip, būtent vyriškas. Jis nebuvo
toks kaip tie moksladraugiai, su kuriais šiaip jau
aistringai bučiuodavausi. Šokau toliau, gręžiodama-
si į jį, ir kaskart mūsų akys susitikdavo, žvelgėme
vienas į kitą ilgai ir rimtai tol, kol aš šokdama kiek
nusigręždavau, o atsisukusi vėl sutikdavau jo lau­
kiančias akis. Viskas buvo gerai, bet tarsi be manęs,
nes jeigu būčiau dalyvavusi, būčiau siaubingai įsibai­
minusi. Sesers draugas stvėrė man už peties.
134
 - Nešdinamės, - pasakė jis, ir aš pajudėjau jam iš
paskos, ėjau, sklendžiau ir šokau išėjimo link. Kai
beveik atsidūriau lauke, čia jau stovėjo tas dailus vy­
rukas, atrėmęs pėdą j kitą stalą, tada, atsistūmęs
nuo jo briaunos, ėmė veržtis pro minią, paėjėjo šalia
mainęs, įspraudė į ranką pieštuką ir kelnerio blokno­
tą, o kai parašiau savo telefono numerį, nusišypsojo
ir pasiliko. Mes vėl sėdėjome automobilyje, vėl šmė­
žavo gatvės žibintų šviesos blyksniai. Vaikinai aptari­
nėjo, kur galėtume patraukti dabar. Uvė norėjo į Nach
Acht. Tačiau Karstenas tvirtino, kadją ką tik nusiaubė
gauja iš picerijos, o sesuo niurzgė, kad jau trokšta
namo. Mano širdis vos neapmirė iš baimės, kad tuo
viskas ir baigsis, bet galiausiai išlaipinome ją prie
buto durų ir nuvažiavome trise į Sttrone. Kasoje pa­
teikiau sesers asmens pažymėjimą, sumokėjau, pa­
siėmiau čekį už gėrimus, durys priešais mane atsida­
rė, ir patekau į vidų. Muzika sklido tiesiai link ma­
nęs, ji apgaubė ir užvaldė mane, taip pat ir šokėjus,
kurie jau judėjo jos ritmu. Pati virtau muzikos dali­
mi, ištirpau joje, susiliejau su sale, ūžesiu ir kitais
žmonėmis. Nesupratau, kaip mano sesuo galėjo tai
praleisti? Aš niekada nepavargdavau. Niekada. Čia
tai buvo gyvenimas. Trys markės į kasą ir antspau­
das ant rankos. Tūkstantį kartų geriau negu Mad­
house. Puikesnė muzika, didesnė patalpa, geresnė ir
šokių aikštelė, į kurią reikėjo palypėti kaip į sceną.
Netgi vaikinai, ir tie taip agresyviai nevėpsojo. Atsi­
stojau šalia šokių aikštelės ir pažvelgiau aukštyn. Už­
pakalinė siena - visa veidrodinė. Ten, viršuje, taip
pat buvo pilna liaudies, bet ne tiek, kiek Madhouse,
dar buvo galimajudėti, o šokėjams tuo metu nereikė­
jo šluostyti nuo veido prakaito. Staiga pamačiau Jostą
135
Merzeburgerį, Štefaną Dormsą, Richardą Buką ir Pe­
terį Hemstedą. Kaipgi jie čia? Nė vienam iš jų nebuvo
aštuoniolikos. Jie šoko visai prie pat veidrodžio, ne­
žiūrėdami į jį, bet ir neatsukdami nugaros. Berniu­
kai judėjo panašiai kaip sportiniuose gimnastikos
šokių kursuose. Pėdos slydo pažemiui, judesiai pu­
siau nutrūkdavo. Jie atrodė pavargę, bet vis dėlto tai
buvo visiškai kas kita. Buvo tokie atsipalaidavę. Tar­
si jau ničnieko nesitikėtų šiame pasaulyje, bet ir ne­
apgailestautų, kad taip nieko ir neįvyko. It melancho­
liški čiuožėjai, kurie jau daug laiko buvo pakeliui
drauge.
Suskambus kitai dainai, į šokių aikštelę priėjo
nepaprastai daug šokėjų.
- Kas čia? - paklausiau Karsteno.
- Tik nesakyk, kad nežinai Deivido Būvi.
Akis įsmeigusi žiūrėjau į Jostą. Atkišęs lūpas
jis pritardamas sudainavo visą dainą, nuo pradžios
iki pabaigos, ir ištiesęs ranką parodė į drauge šo­
kančius nustebusius žmones, tarsi jis būtų arkan­
gelas, kuris juos kaip tik ištėškė iš rojaus. Aplink
jį brūkšėjo draugai. Peteris - šiek tiek žvaliau, san­
tūriau, labiau apgalvotai. Kažkaip matematiškai. Ant
pastolių sėdėjo diskotekos vedėjas, aš pasislėpiau
jų šešėlyje ir stebėjau toliau. Vaikinai, kuriuos pas­
taruoju metu bučiavau, buvo geri sportininkai, vie­
nas iš jų turėjo kabrioletą, kiti kažkokiu būdu bu­
vo populiarūs: arba jie buvo kairieji, griežiantys
pirmuoju smuiku, arba klasės atstovai, arba bent
pusiau kriminaliniai nusikaltėliai ir narkomanai.
Dabar supratau, kad visa tai neturi reikšmės. Vis­
ką lėmė tik šitas atsipalaidavimas, šitas suverenu­
mas. Staiga suvokiau sportininkų nuobodumą, kai­
136
riųjų puikybę, narkomanų pagyrūniškumą ir dide­
lių automobilių komizmą. Atidžiau apžiūrinėjau Pė-
terį Hemstedą. Iš esmės jis neatrodė vidutiniškai.
Jo profilis buvo nuostabus, antakiai - visiškai tie­
sūs, sprandas - smailiai išskustas. Lūpos - gra­
žiausios ir minkščiausios visame pasaulyje. Mano
pačios vidutiniškumas neleido suprasti, kaip gerai
jis atrodė. Anaiptol nebuvau tokia tikra, kad leng­
vai užkariausiu jo širdį.
Vaikinas iš Madhouse nepaskambino. Mielu no­
ru būčiau nuėjusi į Sitrone, bet viena nesiryžau.
Baigiantis savaitei paskambino Jogis; vis dėlto jo
neperkėlė j aukštesniąją klasę. Pažymių knygelėje
buvo parašyta, kad jis galėjęs išlyginti pažymius
raštu, jeigu būtų geriau atsakinėjęs žodžiu, bet tam
jis. pavartojo, matyt, ne tuos narkotikus. Akimirką
susimąsčiau: o kodėl jo nepaklausiu, ar eitų su
manimi? Aš to nepadariau. Kai kitą kartą eisiu j
Sitrone, pamiršiu visą savo ligtolinį gyvenimą. Pra­
dėsiu naują, nuostabų, nerūpestingą, ir niekas nė
nenutuoks, kokia pasigailėtina buvau ligi šiol. Jo­
gis pakvietė j šventę. Vėl kažkoks vakarėlis su gri-
liais. Nuobodūs ilgaplaukiai vaikinai uždės paklau­
syti nykių plokštelių, ant kurių įdėklų puikuosis
įmitę arkliai. Tačiau veikiausiai ten pasitaikys pro­
ga užmegzti glaudesnius santykius su vienu iš jų,
pabučiuoti jį, gal net pasimylėti ir šitaip apsišar­
vuoti prieš Peterį Hemstedą.
- Ar kam nors pasakojai apie tai? - paklausė
Jogis.
- Ne... Apie ką? Ne... Tūri galvoje?
- Pati žinai... Juk niekam nepasakojai, ar ne?
137
 O Viešpatie, na, aišku, ne. Dėl ko gi?
Į Jogio šventę atvykau tik prieš vidurnaktį. Visi
atrodė it pakvaišę. Vaikinai mūvėjo platėjančias kel­
nes, panelės vilkėjo ilgas gėlėtas sukneles. Aš - taip
pat. Peteris ir jo draugai visada dėvėdavo siaurė­
jančias į apačią kelnes. Taip atrodė šimtą kartų
geriau. Nuėjau tiesiu taikymu pas Jogio draugą Na-
cą, kuris rūpinosi muzika, atsistojau šalia ir ėmiau
peržiūrinėti plokštelių šūsnį. Ir visai be reikalo,
nes nieko nežinojau. Nei pavadinimo, nei grupės,
nei dainininko. Buvau pasmerkta visuomet klausy­
tis tik to, ko klausydavosi vaikinas, ant kurio čiu­
žinio būtent gulėdavau. Tiesiog nepajėgdavau nu­
kakti į Membran ir peržiūrėti plokštelių. Tenueida­
vau į prekybos centro knygyną. Ten visada nusi­
pirkdavau tik dtv kišeninių knygučių, nes lentyna
buvo tuoj pat iš kairės nuo įėjimo. Toliau eiti ne­
drįsdavau. Bijodavau, kad pardavėja mane užkal­
bins ir paklaus, ko ieškau. Aš visai nenorėjau, kad
mane kas nors šnekintų.
- Ar ieškai ko nors konkretaus?
Patraukiau pečiais.
- Sakyk, ar Deivido Būvi nieko neturi?
Žinoma, jis turėjo.
Antrą valandą nakties pabučiavau Nacą, ir jis pa­
klausė, ar važiuočiau drauge su juo ir keletu kitų į
dar vieną vakarėlį, kur būsiąs nedidelis plaukymo
baseinas. Nacas turėjo milžinišką, labai seną mer-
sedesą, ir nors buvome septyniese, visi sutilpome.
Trys berniukai susispaudė priekyje, o mes, mer­
gaitės, viena prie kitos prigludome ant galinės sė­
dynės, nelyginant auksaplaukiai žiurkėnai gyvūnų
138
 parduotuvėje, ir kikendamos rūkėme žolę. Nacas
sutrumpino kelią važiuodamas per mišką. Vis dar
buvo šilta, ir jis atidarė stoglangį. Virš mūsų pra-
ošdavo medžiai, berniukai stūgavo kaip šunys, ge­
ra muzika iš magnetofono sklido pro automobilio
stogą, kilo į dangų ir užkibo medžių viršūnėse. Už-
sirepečkojusi keliais ant vairuotojo sėdynės, apsi­
vijau Naco pečius. Iki pusės išlindau pro stoglangį
ir ištiesiau rankas ant skardos.
- Kokia čia daina? - surikau aš.
- Tau patinka? Įrašyti į garsajuostę?
Linktelėjau jam.
Dar ir dabar nežinau, kaip vadinosi tas gabalas.
Net jeigu vieną dieną pasiryžčiau nueiti į Membran,
nežinočiau, ko ieškoti. Norėjau dar kartą paklausti
apie tą dainą, bet čia jau grojo kitą, todėl tik prisi­
lenkiau prie Naco paleisdama savo plaukus jam
ant veido ir ilgai bučiavau į lūpas, trokšdama, kad
jis atsitrenktų į medį. Tada likčiau suparalyžiuota,
pagaliau būtų svarbi priežastis, kodėl aš nesugebu
atlikti daugelio dalykų kaip visi normalūs žmonės.
Tėvai labai gailėtų manęs ir padovanotų dar vieną
šunį, o Jostui ir Peteriui Hemstedui duočiau pini­
gų, kad nupirktų gerų plokštelių; turbūt jie neatsi­
sakytų padaryti šią paslaugą vargšei luošei, nega­
linčiai pakilti eskalatoriumi. Tačiau kol Nacas ne­
matė, vairą paprasčiausiai perėmė vienas iš greta
jo sėdinčių vaikinų. Nacas nusijuokė.
- Na, tu ir pašėlusi, - pasakė jis, - tiesiog padū­
kusi mergiotė.
Regis, jam patiko.
Nuvykę į kitą vakarėlį, ten iš tikrųjų radome ne­
139
didelį plaukymo baseiną, bet jau daugelį metų juo
niekas nesinaudojo. Ant dugno likusį vandenį den­
gė plūdenos.
- Labiau panašu į dėlių veisyklą, - tarė Nacas.
Apsvaigusi nuo narkotikų vaidinau paauglę ir įsi­
bėgėjusi įšokau į baseiną, šiek tiek pritūpiau ir
pasiritau į priekį. Tuo tarpu, kai kiti atsisėdo ant
baseino krašto ir toliau rūkė, apkibusi vijokliais
ir plūdenomis pliuškenausi vandenyje iki kelių. Pa­
maniau, jeigu ilgokai pabraidysiu, tikrai pasigau­
siu plaučių uždegimą ir sirguliuosiu, o kol pasveik­
siu, styros vien kaulai, Mažylė Doris galės pasiusti
iš pykčio, o Peteris Hemstedas mane beviltiškai
įsimylės vien iš gailesčio. Visą laiką Nacas murmė­
jo, kad aš esu visiškai išprotėjusi, tada apkvaitęs
nuo narkotikų nusijuokė ir parkrito aukštielnin­
kas. Vis labiau žvarbau.
- Nacai, - sudejavau, - Nacai, man taip šalta.
Kitus palikome švęsti. Tesižino, kaip pargrįžti.
Visą kelią neištariau nė žodžio. Tik žiūrėjau pro
langą ir drebėjau. Nacas uždarė stoglangį. Priešais
namo duris jis pabučiavo mane, atsegė dvi sukne­
lės sagas ir užkišo už šonkaulių savo maloniai šil­
tą ranką. Nesilioviau drebėti, Nacas priglaudė ma­
ne prie savęs ir pratarė:
- Aš tave sušildysiu. Pamatysi, netrukus tau bus
visai šilta.
Tačiau aš drebėjau ir tirtėjau dar baisiau, paga­
liau jis pats pasakė, kad gal geriausia man būtų
pareiti namo ir palįsti po karštu dušu. Jis panoro
mano telefono numerio. Jį užrašiau ant vidinės
kramtomosios gumos popierėlio pusės.
140
 Mano nuostabai, kitą dieną Nacas iš tikrųjų pa­
skambino. Jis norėjo sužinoti, ar aš labai smar­
kiai peršalusi. Kadangi jau seniai stengiausi su­
sirgti, dabar buvau nepaprastai užsigrūdinusi ir
sveika kaip kokerspanielis. Nacas buvo ramus ir
draugiškas vaikinas, vyresnis už mane trejais me­
tais. Neprieštaraučiau, jeigu jis man būtų pirmas,
su kuriuo mylėčiausi.
Vos pabuvome oficialiai drauge, man ir vėl pa­
skambino Jogis.
- Tik žiūrėk, nesugalvok pasakyti Nacui, kad mu­
du niekada nemiegojome. Aš jam pasakojau, kad
mes nuolat „pasitvarkydavome“.
Pažadėjau neišduoti. Negerai buvo, kas jam ta­
da nutiko, tiek mano, tiek ir jo akimis žiūrint, tad
tariausi esanti svarbi saugodama jo paslaptį.
Pirmas kartas su Nacu įvyko mano kambaryje
ant grindų. Nesisekė nuo pat pradžių. Ir Nacas to
norėjo, ir aš, tačiau, kaip netrukus paaiškėjo, abu
bemaž neturėjome patirties, taip pat nieko nejautė­
me vienas kitam, kas mums būtų padėję išeiti iš
keblios padėties. Šį kartą nelaukiau, kol Nacas pa­
prašys padėti jam užbaigti. Nenorėjau girdėti, kaip
jis manęs to prašys. Tetroškau visa tai baigti kuo
greičiau. Po to Nacas gulėjo šalia ir glostinėjo man
plaukus. Mielai būčiau nusiplovusi rankas, tačiau
apačioje vonios kambaryje užsidarė mano brolis. Pra­
laukiau beveik valandą, kol pagaliau patekau į tuale­
tą. Nacas paprašė, kad atneščiaujam skudurą. Prieš
išvažiuodamas namo padavė man įrašytą garsajuos-
tę. Aš vis dar neturėjau magnetofono.
141
 Kai tėvai, norėdami sutrumpinti šaltąjį metų lai­
ką, išskrido į Tenerifę, pasinaudojau dingstimi ir
pabėgau iš namų. Kitos išeities nemačiau. Turėjau
pasiaukoti ir atsiduoti pirmam pasitaikiusiam, kad
Nacas nepastebėtų, jog man dar neteko miegoti nė
su vienu vaikinu, o Jogis galėtų išsaugoti savo au­
toritetą. Tačiau viskas klostėsi ne taip jau sklan­
džiai. Pabandžiau su Nacu dar du kartus ir, nors
pritardama, demaskavau Jogio paslaptį. Nacas bu­
vo priblokštas. Pabėgau iš namų gal todėl, kad iš­
vengčiau ketvirto karto, o gal todėl, kad tai buvo
paskutinė proga apskritai pabėgti iš namų. Šiaip
ar taip, po pusės metų man sukaks aštuoniolika.
Nacui ir Jogiui atskleidžiau savo planus. Priežas­
tis, žinoma, nutylėjau.
- Turiu pabėgti, ar suprantate? Tiesiog turiu pa­
bėgti.
Jie pažiūrėjo į tai gana abejingai ir mėgino mane
atkalbėti.
- Tu pamišai, visiškai pamišai, - daugel kartų
stebėdamasis kartojo Nacas, bet vos tik daviau į
padus, jis įskundė mane policijai.
Prisimenu, kaip pravažiavau Elbės tiltus. Sėdėjau
baltame BMW. Pirmą kartą gyvenime keliavau auto­
stopu. Tai buvo kur kas lengviaunegu traukiniu. Naujai
išasfaltuotas greitkelis vingiavo į žydrą dangų, kupi­
ną garbanukų ir galimybių. Iš automobilio radijo
skambėjo Sailing - ne visai tokia daina, kokią bū­
čiau pasirinkusi savo pabėgimui, bet, nepaisant to,
kiekviena kūno skaidula jaučiau, kad esu laisva, pir­
mą kartą laisva per savo gyvenimą, ir keliavau, kad
prarasčiau nekaltybę, pamirščiau Peterį Hemstedą ir
142
sulaukčiau pasisekimo. Toli toli, svečioje šiltoje ša­
lyje, pajūrio bare skalaučiau stikliukus; kas kartą
dailiam jaunam pianistui pradėjus barškinti instru­
mentu nusišluostyčiau savo raudonas suskirdusias
rankas į prijuostę mėlynais langeliais, paskui palin­
kusi prie pianino tyliai niūniuočiau kartu.
- Dainuok gi drąsiau, - pasakytų vieną dieną pia­
nistas, - aš išmanau, kas turi gražų balsą. Tai pa­
stebiu pažiūrėjęs j žmones. Tavo balsas yra ypač
gražus.
Iš pradžių aš spyriočiausi ir dainuočiau labai
tyliai, tačiau iš tikrųjų mano balsas būtų švarus ir
toks gražus, kad svečiai bemat nuščiūtų. Jūra žėrė­
tų mėnesienoje, žuvis pašoktų aukštyn ir išpurkštų
sidabrinį vandenį.
- Prašom pasirašyti čia, - pasakytų vyriškis iš
plokštelių firmos, atsitiktinai sėdintis bare, ir po
pusmečio išeitų mano pirmoji plokštelė, kur pia­
niną būtų pakeitęs sintezatorius. Akimirksniu iš­
garsėčiau, bet vis tiek kartą per mėnesį padainuo­
čiau mažajame pajūrio bare pas savo bičiulius -
šeimininką ir pianistą.
Ar buvo taip? Ne. Aš priklausiau tiems 70 ar 80
procentų nepilnamečių bėglių, kurie savo noru su­
grįžta į namus jau per pirmąsias tris savaites. Tė­
vai mane apkabino. Tai buvo nemalonu, nes tėtis
per visą savo gyvenimą net minties neturėjo mane
apkabinti - šiaip ar taip, nuo to laiko, kai man
buvo daugiau nei penkeri, o mama, tiesą sakant,.
neišdrįso jau kokius trejus metus. Tačiau šią aki­
mirką juk negalėjau jai to uždrausti.
143
 Mano mėgstamiausia žalia suknelė ir Wrangler
džinsai buvo pavogti. Užsienio pasą nušvilpė tero­
ristai. Dabar mano vardu jie galėjo nudobti nekal­
tus šeimos tėvus. Kaip ir tikėjausi, Bravo teiginys,
kad skaistybės netekimas turįs didelę jtaką kiek­
vienos mergaitės gyvenime, pasirodė esąs naivi fan­
tazija. Be to, paaiškėjo, kad mano pabėgimas buvo
visiškai nereikalingas. Man pasprukus iš namų Na-
cas jau aštuonias dienas turėjo naują draugužę, be
to, jis ir Jogis pasisakė vienas kitam apie bendrą
problemą ir išsiaiškino jos galimas priežastis, tad
dabar jie tiesiog suklestėjo. Mano aukos niekam
nereikėjo. Jogis taip pat turėjo naują paną. Sakė,
su ja jam visada pavyksta. Visur prasidėjo pavasa­
ris. Net Peteris Hemstedas pagaliau susirado drau­
gę - mažutę, nekokią pažiūrėti hipę.
Staiga man pasidarė sudėtinga judėti. Tai buvo
jau daugiau nei mano įprastinis ištižimas. Netgi
pakelti ranką ar koją netikėtai tapo didele proble­
ma. Galimas daiktas, tada, kai pasiryžau pabėgti
iš namų, išeikvojau paskutines valios atsargas ir
dabarjų tiesiog nepakako. Apsižliumbdavau per grei­
tai judėdama. Netgi kartais rytais keldamasi. Valy­
damasi dantis ir rišdamasi batraiščius. Į mokyklą
vis dar keliaudavau dviračiu, tada ašaros tekėdavo
per skruostus upeliais. Stovėdama už krūmo, visa­
da pirmiausia palūkėdavau, kol nudžius veidas, tik
paskui įstumdavau dviratį į mokyklos kiemą. Kad
prie auditorijos atsliūkindavau koja už kojos, tai
dar pusė bėdos, bet va vėluodavau į kiekvieną pa­
moką. Laimė, dabar mokytojai tuo nesipiktino. Tie­
144
siog atidarydavau duris, šmurkštelėdavau j savo vie­
tą ir čia pat ant grindų paleisdavau iš rankų portfe­
lį. Niekas nereikalaudavo atsiprašyti. Per vokiečių
kalbos, sociologijos, istorijos ar filosofijos pamo­
kas mokiniai karštai ginčydavosi. Visada pamokos
pradžioje koks nors išpuikėlis pakeldavo ranką ir
paklausdavo, ar neketiname diskutuoti apie Radi­
kalų įsaką*, branduolinės jėgos panaudojimo už­
draudimą arba pankus. Tada balsuodavo. Kas kar­
tą beveik visi būdavo už, netgi tie, kurie niekada
nieko nesvarstydavo. Vis dėlto diskusija geriau ne­
gu pamoka. Man buvo vis tiek. Tetroškau, kad tris­
dešimt ar keturiasdešimt minučių nereikėtų nė pa­
krutėti. Taigi po trijų ar keturių pamokų vėl va­
žiuodavau dviračiu namo, o iš akių tuo metu tie­
siog trykšdavo ašaros. Tuoj užsikabarodavau laip­
tais į savo kambarį, išsilenkdama stalo ir kėdės
pasiekdavau lovą, atsiguldavau ant nugaros ir visą
likusią dieną žiūrėdavau į rudas lubas. Mano lova
buvo vienintelė vieta pasaulyje, kur galėjau nesijausti
atsakinga ir nebūti įžeidinėjama, šiaip ar taip, kol
būdavau ten viena. Aš buvau tokia pavargusi. Nebe-
skaičiau, taip pat nenorėjau nieko valgyti. Manęs
visiškai niekas nedomino. Jeigu kas nors tiesiog
užkalbindavo, man būdavo beprotiškai sunku ben­
drauti ir ne taip paprasta stebeilyti kiaurai pro sa­
vo pašnekovą. Neturėjau supratimo, kokia būtent
buvo savaitės diena. Laikas nėjo, bet bėgte bėgo. Po
vienos ar dviejų savaičių, o gal ir mėnesių į mano
*Radikalų įsakas - tai toks įsakas, kuriuo ekstremistinės or­
ganizacijos nariui draudžiama dirbti valstybinėje įstaigoje.
145
kambarį atėjo tėtis. Rankoje laikė rudą buteliuką,
panašų į mikstūrą nuo kosulio. Jis norėjo, kad
nuryčiau to skysčio. Su savimi turėjo ir šaukštą.
- Nenoriu, - atsakiau maištingai, nenuleisdama
akių nuo lubų. Nuo tada, kai pažinojau savo tėtį,
jis nusiminęs praleisdavo kiekvieną popietę ant so­
do kušetės arba sofos. O dabar aš gedėsiu bent šiek
tiek paspoksoti į rudas lubas.
- Gersi! - suriaumojo tėtis. - Tuojau pat!
Jis aprėkė mano seserį, brolį ir mane beveik kaip
niekada, tiesą pasakius, tik kaip per Kalėdas. Kai
imdavo tuomet mauroti, būdavo dar efektingiau. Iš­
kart pražiojau burną ir nučiulpiau nuo šaukšto vais­
tus. Tai, kad tėtis juos sugirdė, niekaip neatitiko mū­
sų intymumo laipsnio. Jis paliko buteliuką. Psichot­
ropiniai vaistai. Turbūt išmainė pas kolegą.
- Ei, mano dukrai depresija, gal turi ko nors?
Už tai duosiu penkias tūbeles tepalo pėdų grybeliui
gydyti ir du guminius begemotus.
Nuo šiol rytą ir vakare išliedavau pro langą po
didoką gurkšnį vaistų. Man nerūpėjo būti judres­
nei. Norėjau visą popietę gulėti ant lovos, žiūrėti į
lubas ir nieko nejausti.
Sutikusi tėtį dabar stengdavausi sukaupti jėgas,
praeiti pro jį gana tiesiai ir guviai, o į ašaras pul­
davau tik už pirmo kampo. Apskritai tėtis nesiste­
bėjo, kad jo vaistai taip greitai paveikė. Jis tikėjo
tokiais dalykais.
Galbūt taip įtikinamai tėčiui vaidinau žvalų vai­
ką, kad laikui bėgant apsimestas gyvumas virto tik­
ru. Kad ir kaip būtų, prasidėjus vasaros atosto­
146
goms, turėjau gerą stimulą ieškotis darbo. Gal tie­
siog per ilgai gulėjau ant savo lovos ir spoksojau j
lubas. O gal badaudama atsikračiau tiek svorio,
kad dėl to ir ūpas pakilo. Tiesa, nežinau, kiek tada
svėriau. Dievulėliau, kaip čia taip?
Vokiečių didysis prekybos centras buvo Alsterio
upės slėnio prekybos centro rūsyje. Man užteko vie­
nui vienos dienos, kad suprasčiau, jog čia nevertėjo
dirbti. Net už visus pasaulio pinigus, juo labiau 5,80
markės už valandą. Dirbdavau po aštuonias valan­
das per dieną, tačiau, įskaitant pertraukas, kelio nuo­
tolį, kol apsivilkdavau chalatą ir t.t., kas kartą su-
gaišdavau vienuolika valandų. Visą prakeiktą dieną
būdavau ant kojų. Tikra nesąmonė, bet po to dar
galėdavau miegoti. Taip pat būti mirusi. Beje, iškart
paūmėjo nugaros skausmai. Komercijos direktorius
buvo pavarde Majeris ir visada šlykščiai kaip tėvas
kiekvieną meiliai tapšnodavo, tačiau jis uždraudė rū­
šiuojant konservų dėžutes sėstis ant platformų kraš­
to, nes tai neva atrodo aplaidžiai. Pamaniau, pakaks
to, jeigu dėžutes su žirneliais ir morkomis sustaty­
siu kaip reikia į lentyną. Tačiau, regis, ne tik tėtis, bet
ir visas pasaulis, taip pat senos bobpalaikės, apsi-
perkančios Vokiečių didžiajame prekybos centre, tu­
rėjo man pretenzijų, reikalavo, kad mitriau sukčiau­
si. Prikąsdavau apatinę lūpą ir gyvendavau iki pietų
pertraukos. Tada nusileisdavau eskalatoriumi į pir­
mą aukštą ir parvirsdavau ant suolo greta pensinin­
kų su lazdomis. Ten pratūnodavau vieną valandą ir
apdujusi stebeilydavau į nereikalingų daiktų parduo­
tuvės Eins, Zwei, Drei vitriną. Joje buvo baltos viš­
tos iškamša, į kurią visuomet pasižiūrėdavau.
147
 Savaitę išdirbus prekybos centre, pas mane už­
suko Molė, tokia mergaitė, kurią menkai pažino­
jau. Ji papasakojo, kad nedidelėje įmonėje gamina
susukamus pavadėlius šunims. Ten dirbo daugu­
ma Hedenbargo gimnazijos moksleivių. Apmokė­
davo pavienečiui, tačiau net didžiausi lėtapėdžiai už­
dirbdavo dvigubai daugiau negu aš.
- Manau, kad dar trūksta žmonių, - pasakė Molė.
Šunų pavadėlių fabrikas buvo įsikūręs mažame
name vienai šeimai netoli mūsų mokyklos. Ketu­
rios patalpos su dvylika stalų. Savininko pavardė
buvo Piorksenas. Jis bemat mane priėmė. Mano
darbas - paprasti, nuolat kartojami rankų judesiai,
kuriuos net aš sugebėdavau atlikti daugmaž gerai.
Be to, iš anksto niekada nežinojai, kiek per dieną
padarysi ir uždirbsi. Pasitaikydavo ir gerų, ir blogų
dienų, tad darbas buvo patrauklus. Mudvi su Mole
dirbome prie gretimai stovinčių stalų. Susidrauga­
vome. Abi kovojome su antsvoriu. Dabar svėriau
70 kilogramų. Septyniasdešimt! Šešiasdešimt, ir
tai būtų pernelyg daug. Ant Molės svarstyklių svė­
riau netgi 71 kilogramą - atskaičius keturis svarus
drabužių ir batų, o Molė dar įtikinėjo, kad jos svars­
tyklės per mažai rodančios. Jeigu tai tiesa, galėčiau
pasikarti. Molė buvo šiek tiek mažesnė nei aš. Vai­
kystėje buvo tokia storulė, kad dėl to tėvai ją išsiuntė
gydytis į sanatoriją. „Dručkė Molė - ėdri rubuilė kiau­
lytė!“ - šūkalodavo jos brolis. Ji sulieknėjo tik prieš
dvejus metus, ne per daug, maždaug kaip aš. Ją vis
dar persekiojo baimė pasitaisyti.
- O kaip tau pavyko atsikratyti antsvorio? - pa­
148
 klausiau aš, padėjau kartoną ant paruošto plast­
masinio karkaso ir uždėjau kitą plokštumą. Molės
rietuvė jau buvo iš keturių kartonų. Jai teko dirbti
beveik stačiomis.
- Įsimylėjau tok} vaikiną, - pasakojo Molė, sykiu
kulinariniu švirkštu išspausdama riebalų ant kar­
kaso. - Jis buvo vyresnis ir, aišku, niekada nežiū­
rėdavo j mane. Norėjau, kad pagaliau pastebėtų, ir
pradėjau laikytis dietos, ant duonos užsidėdavau
tik salotos lapą arba pomidoro. Aš nepaprastai su­
blogau - dvidešimčia kilogramų. Ne, daugiau. Jei­
gu pagrindu laikyčiau visą maksimalų svorj, tai buvo
dvidešimt keturi kilogramai. Tada galiausiai tas die­
gas atkreipė dėmes}. Jis jau seniau mane pažinojo,
bet pirmą kartą gerai pažiūrėjo. Ir žinai, ką pasa­
kė? „Numesk dar dešimt svarų, ir būsi tikrai žavi
pupytė“. Po to, kai priaugau dešimt svarų, ligi šiol
jų nenumečiau.
Pertrauką darydavome drauge po pietų. Molė rū­
kydavo, kartais mudvi nueidavome pas kepėją nu­
sipirkti sausainių. Mūsų mitybos Įpročiai buvo pa­
našūs Į pitonų. Dažnai dvi dienas apskritai nieko
nevalgydavome, paskui per trumpiausią laiką su-
šlamšdavome tiek sausainių ir šokolado, kad to
užtekdavo keturioms dienoms. Vėliau iš karto im­
davome apgailestauti. Bet kuris heroiną ar alkoho­
li vartojantis žmogus bent jau gerokai apsvaigsta.
Tačiau saldumynų mėgėjai - na, kad ir mes - viską
sukemša per keletą sekundžių ar minučių. Nedrį­
sau išsivemti firmos tualete plonomis sienomis.
Fatališka buvo tai, kad Molė ir aš badaudavome ir
prisirydavome ne tuo pačiu ritmu, o jeigu kuriai
149
 užeidavo ėdrumo priepuolis, tai įsitraukdavo ir ki­
ta. Iš pradžių priaugome daugiausia vieną kilogra­
mą, bet tuoj jo atsikratėme. Dabar svoris didėjo
nepaliaujamai. Galų gale svėriau 73 kilogramus.
Ant savo svarstyklių. Mes nutarėme, kad toliau taip
tęstis negali. Kai kitą kartą darėme pertrauką, nuė­
jome ne pas kepėją, bet į vaistinę ir įsigijome apeti­
tą malšinančių vaistų, kiekviena po rekatolio pa­
kuotę. Tam, kad jie tinkamai paveiktų, Molė vienu
sykiu išgėrė dvi, aš - tris tabletes. Alkio iš tikrųjų
nejutome. Nors ir mielai būčiau ką nors suvalgiu­
si, bet nebuvau alkana. Mes vėl sublogome. Ir ne
vien tai: kai pradėjome vartoti rekatolį, dirbome
taip pat sparčiau. O plušome kaip idiotės. Kadangi
mokėjo pavienečiui, uždirbome gana gerai. Taupiau
automobiliui. Tėtis sakė, kad kiekvienam savo vai­
kui finansuos vairuotojo teises. Jis įsigijo dar vie­
ną automobilį, seną „vabalą“, su kuriuo vėliau ga­
lėtume važinėti. Bet aš nenorėjau to jo „vabalo“,
troškau sportinio automobilio ar bent jau pana­
šaus j jį. Taupiau Karmann Ghia. Mokykloje vėl
prasidėjo pamokos, negalėjau dirbti visą dieną, bet
jeigu prarydavau išsyk pusę rekatolio pakuotės, per
penkias valandas padarydavau beveik tiek pat šunų
pavadėlių. Tik va po to negalėdavau miegoti. Gulė­
davau lovoje, o širdis taip plakdavo, tarsi nemato­
mas mažas mašinistas ten viduje būtų visiškai nu­
spaudęs akceleratoriaus paminą laisvąja eiga. To­
dėl dažnai po darbo vėl sėsdavau ant savo dviračio
ir sukiodavausi po vietovę iki vidurnakčio. Nuo to
laiko, kai pabėgau iš namų, tėvai ničnieko nedrau­
dė. Galėjau ateiti ir išeiti, kada šovė į galvą. Kažin
150
 kaip visuomet su dviračiu pravažiuodavau Sitrone.
Tada sustodavau kitapus gatvės ir žiūrėdavau, kas
įeina ir išeina. Vieną dieną sukaupiau visą drąsą,
pastačiau dviratį ir įėjau į vidų. Nuo tada kone kiek­
vieną vakarą praleisdavau Sitrone. Atsistodavau į
tamsų kampą ir stebėdavau šokėjus, o jeigu nebū­
davo mano pažįstamų, pati šokdavau. Visada tie­
siai priešais veidrodinę sieną, pusiau nusigręžusi,
bet, aišku, visą laiką žiūrėdavau tenai. Atrodo, aš
judėjau ne taip jau blogai. Šokis prieš veidrodį bu­
vo tiesioginė šokio prieš kambario lango stiklą
tąsa. Kas kartą būdavau netgi nustebinta, kaip aš
gerai atrodau. Kai žiūrėdavau į save, dėdavausi ste­
binti veidrodyje vieną iš vaikinų. Išmokau, kaip vien
tik žvilgsniais galima pasiekti, kad vaikinas tave
įsimylėtų, ir kaip pačiai tokiu pat būdu pamilti.
Jaunesnius nei aštuoniolikos metų jaunuolius po
dešimtos išvarydavo lauk. Tada aš dar kartą užlip­
davau ant mūrinės sienos ir žvelgdavau į tamsą.
Vėl pradėjau rūkyti, nes tai lieknino ir buvo taip
malonu prie griuvėsių. Kartais įkandin užkopdavo
koks nors vaikinas, ir mes aistringai bučiuodavo-
mės. Vidurnaktį gulėdavau lovoje, tačiau pabusdavau
jau ketvirtą ryto. Įkalbėjau Piorkseną palikti man
raktą, kad galėčiau anksčiau pradėti dirbti. Paprastai
fabriką atidarydavo tik septintą ar aštuntą valandą.
Be jokios abejonės, jis nežinojo, kad imdavau dar­
buotis jau pusę penkių, bet turbūt ir tokiu atveju
nieko nebūtų sakęs. Jis smarkiai išplėtė apyvartą ir
nepajėgė taip vikriai atsiųsti susukamų pavadėlių tiek,
kiek buvo užsakyta. Tokį daikčiuką įsigijo net Karo­
lina iš Monako. Rytais pusę penkių nuvažiuodavau į
151
fabriką, dirbdavau iki septynių, astuonių arba devy­
nių, priklausomai nuo to, į kelias pamokas nenuvyk-
siu, tada eidavau j mokyklą, o vėliau užbaigdavau
pradėtų pavadėlių montažą. Paskui - vėl j Sitrone.
Tiesiog stebėtina, bet ėmiau netgi geriau mokytis. At­
sakinėjant žodžiu staiga tapau pašėlusiai aktyvi. Tie­
siog negalėjau užsičiaupti. Jeigu būdavau suvartojusi
pusę ar visą rekatolio pakuotę ir negalėdavau nurim­
ti šokdama arba už akordinį užmokestį presuodama
vieną prie kitos plastmasines detales, tuomet turėda­
vau pliurpti. Kaip šniokščiantis klozetas su nuplau­
namuoju vandeniu. Dabar pamokų pradžioje aš kel-
davau ranką ir siūlydavau kokias nors diskusijų
temas, tarkim, apie RAF*, emancipaciją ir pan. Nie­
kam neleisdavau nė žodžio ištarti, dvidešimt minu­
čių kalbėdavau monologu, lakstydama šen ir ten, ne­
va taip aš galinti geriau susikaupti. Stebuklas, kad
niekam neatėjo į galvą mane nusiųsti pas gydytoją.
Jau ir anksčiau mirksėjau, bet dabar tai taip krito į
akis, kad dėl to mane nuolat užkalbindavo. Tada sa­
kydavau, kad tai dėl kontaktinių lęšių. Gal čia ir bu­
vo tiesos. Kadangi labai mažai miegodavau, su lę­
šiais išbūdavau dvidešimt valandų.
Per pamokas vis dar sėdėjau šalia Mažylės Do­
ris, bet, tiesą sakant, ji manęs nebedomino. Nese­
niai ji man vėl pasiūlė savo priešpiečius. Tada aš
atlaidžiai nusišypsojau ir papurčiau galvą. Kai iš-
alkdavau, tiesiog įsimesdavau į gerklę dar vieną re­
katolio tabletę.
* RAF(Rote Armee Fraktion) - Raudonosios armijos organiza­
cija (teroristinė organizacija VFR).
152
 ***

Per rudens atostogas Molė ir aš išvykome trau­

kiniu j Paryžių. Pasiklioviau savo bičiule, kad pasi­
rūpins bilietais bei eismo tvarkaraščiu, tad visą laiką
tik laksčiau jai iš paskos. Apsistojome pas dvi ne­
pažįstamas prancūzes - pas Molės draugės drau­
ges. Jos gyveno futuristiniame priemiestyje. Namai
panėšėjo j daugiaaukščius garažus, o ten, kur iš
tikrųjų buvo daugiaaukščiai garažai, ant žemės kūp­
sojo milžiniškos ventiliacijos šachtos plačiai atver­
tomis rombo formos žiotimis. Abipus kelio stovė­
jo plikos sienos. Nelyginant bandomosioms žiur­
kėms. Po pietų prancūzės per televizorių žiūrėdavo
filmus apie Anželiką. Man taip pat labai patiko An-
želika. Ji buvo graži it saulė ir ištikima kaip gulbė,
bet vis dėlto nuolat suguldavo su kitais vyrais. Čia
jos sutuoktiniai ir meilužiai krisdavo negyvi kaip
musės, čia Anželiką prievartaudavo piratai, čia jai
neduodavo ramybės Liudvikas XIV Tačiau dažniau­
siai paskutinę akimirką ją išgelbėdavo arba paaiš­
kėdavo, kad viskas ne taip jau blogai. Na, taip, ji
turėjo prieš savo valią ištekėti už šlykščiojo Žofrey,
vyriškio nejudria koja ir baisiais randais ant vei­
do. Bet ne tokie bjaurūs jie buvo. Tiesą sakant, su
tais randais Žofrey atrodė netgi gerai. Tokia kaip
aš dar ne tiek nuolaidų darė.
Prieš pat išvažiuojant pasirodė, kad tuo pačiu
metu Paryžiuje būsią Richardas Bukas ir Peteris
Hemstedas, - aš vėl patikėjau lemtimi. Susitikome
sutartoje vietoje, prie įėjimo į požeminius miesto
nutekamųjų vandenų kanalus. Nusileidome laiptais
žemyn ir įlipome į valtį drauge su turistų grupe.
153
Tadaji susiūbavo, ir mes greitai susėdome ant suolų
iš abiejų pusių. Dvokiančia putojančia kloaka įplau­
kėme į tamsą. Sėdėjau šalia Hemstedo. Dabar vi­
sada jį vadindavau tik pavarde - Hemstedas. Buvo
tamsu nors j akį durk. Žmonės laivelyje kikeno.
Uždegęs lempą valtininkas pašviesdavo su ja nuo
viršaus drėgnas sienas arba rudą vandenį su visa
bjaurastimi, kuri ten plaukiojo. Jis yrėsi metaline
lazda, kuriai atsitrenkus į sieną pasigirsdavo pra­
tisas žvangtelėjimo aidas. Visą tą laiką jaučiau gre­
ta sėdintį Hemstedą. Taip buvo. Pamenu labai tiks­
liai. Tačiau kai po kelerių metų vėl atvažiavau į Pa­
ryžių ir iš sentimentalumo nulipau iki požeminių
vamzdžių, teko konstatuoti, kad čia apskritai buvo
neįmanoma plaukioti valtimi. Paklaustas apie tai
kasininkas atsakė, jog čia dar niekada nesiirstyta.
Aš bėgau aidinčiais koridoriais, sunkiai peržengiau
didelę balą ir nieko neatpažinau. Bet štai vienoje
šimto metų senumo nuotraukoje išvydau tokią pa­
čią valtį, kokioje ir aš su Hemstedu sėdėjau. Neži­
nau, ar susapnavau anuomet, ar sapnuoju dabar.
Tačiau taip tiksliai viską prisimenu. Kai išėjome į
dienos šviesą, Richardas ir Hemstedas pasakė esą
išalkę. Nuėjome į restoraną, kurio užuolaidos bu­
vo mėlynais langeliais. Kaip godžiai vaikinai valgė,
su kokiu apetitu kirto mėsos gabalus, o mes su
Mole tik stumdėme salotas iš vieno lėkštės krašto į
kitą. Paskui, nors ir alkanos, bet lydimos dviejų
sočių vyrukų, vėl išėjome į gatvę. Mes nepaėmėme
su savimi rekatolio - pagaliau juk atostogos! - ir
dabar apgailestavome. Turėjome apsieiti be table­
čių ir šokolado. Žvėrišką apetitą kentėme per visą
154
 kelionę; jis aprimdavo tik tada, kai valgydavome.
Jeigu jau eidavome pro kepyklą ir vitrinoje pamaty­
davome pyragą, užsimanydavome gabalėlio, tuojau
pat, praeidamos pro kitą kepyklą, - dar vieno, o
parduotuvėje užsigeisdavome ir “Marso” batonėlio,
nes suvalgius du gabaliukus pyrago buvo vis tiek.
Žinoma, prieš Hemstedą ir Richardą Buką aš susi­
ėmiau. Tereikėdavo man savęs paklausti, kas la­
biau rūpi - Hemstedas ar pyragas, ir atsakymas
būdavo visiškai aiškus. Tačiau taip pat žinojau, kad
tai veikiausiai tereiškė, jog negausiu ničnieko - nei
Hemstedo, nei kažko valgomo. Man atitekdavo tik
tokie vaikinai, kurių, tiesą sakant, nenorėdavau, bet
kai nutukau, nė tų neliko.
Molė ištvėrė iki antros saldumynų parduotuvės.
Tada ji nusipirko Milky Way batonėlį, kitoje par­
duotuvėje - kažkokią anglišką šokolado plytelę, o
kai ėjome pro kepyklą, norėjo ir ten užsukti.
- Na, sakyk gi, ir kaip tu gali užeidinėti j visas
parduotuves tik tam, kad nusipirktum ką nors su­
šveisti? - paklausė Richardas.
Galimas daiktas, džiaugiausi, kad susilaikiau.
- O koks tavo reikalas? Ko tau parūpo, kiek aš
valgau? - atsakė paraudusi Molė.
Tuomet ėjome keturiese vienas šalia kito ir tylė­
jome. Molė daugiau niekur nebeužsuko.
- Aš tikrai apgailestauju, - vienu metu apsimesti­
nai pratarė Richardas, tačiau bloga nuotaika tebet-
vyrojo. Po valandos sėdėjome ant betoninio gėlių
lysvės aptvaro ir vis dar tylėjome. Pagaliau Richar­
das priėjo prie Molės, įgnybo abiejų rankų pirštais
j žandus ir ištempė jos veidą į plotį.
155
 - Juk tavo pats mieliausias ...varlės veidelis, ko­
kį tik pažįstu, - pasakė jis.
Molė nusijuokė, vaikinai liko patenkinti, Molė ir
aš - beveik.
Manau, keliavome link Triumfo arkos, kai neti­
kėtai Hemstedas perėjo j mano pusę ir paėmė už
rankos. Nė nežinojau, kaip čia taip, nes tam nebu­
vo jokios dingsties. Pažiūrėjau į jį, ir tada pasilei­
dome bėgti. Nuo anųdviejų nutolome tiek, kad mū­
sų dar nepametė iš akių, bet ir pasivyti negalėjo.
Juk jiems reikėjo ramiai išsiaiškinti. Mes su Hems-
tedu nesikalbėjome. Nebuvo ką pasakyti. Vis dar
laikėmės už rankų. Aš buvau nepratusi būti lai­
minga ir truputėlį mirkčiojau.
Priėję pėsčiųjų tunelį prie Triumfo arkos palau­
kėme, kol Richardas ir Molė mus pasivys, tada
drauge įsigijome bilietus ir nušuoliavome įvijais
laiptelis aukštyn; lėkėme tol, kol dunksint širdims
sustojome viršuje, kur vėjas į visas puses plaikstė
plaukus. Tiesa, ne berniukams, nes jie buvo užsi­
movę vilnones uosto darbininkų kepures. Stebėjo­
me apačioje žiedinį judėjimą, o Richardas papasa­
kojo apie turistą, kuris savo automobiliu įvažiavo į
žiedą ir niekaip nesugebėjo iš jo išsukti, tad jam
tekę važinėti aplink Triumfo arką, kol baigėsi ben­
zinas. Hemstedas stovėjo visai prie pat krašto, prie­
šais ilgus plieninius virbus, turinčius sukliudyti sa-
vižudžiams nušokti žemyn, nors vis tiek tai buvo
įmanoma. Pasakiau norinti jį ten nufotografuoti.
Jis atsigręžė į mane, įsisupo į savo tamsiai mėlyną
milinę kaip į tramdomuosius marškinius taip, kad
viršuje būtų matyti ženklelis, ir užsimerkė. Paspau­
156
 džiau fotoaparato mygtuką. Kai nulipome, Hemste-
das net nepaėmė už rankos; praeinant pro kino te­
atrą, kur buvo demonstruojami pornografiniai fil­
mai, pasiūliau užeiti. Šitaip tikėjausi užeisianti jį,
bet, kad ir kaip būtų keista, Hemstedas pritarė šiai
minčiai. Molė nieku gyvu nenorėjo eiti, Richardas -
taip pat. Hemstedas ir aš taip mikliai įsigijome bi­
lietus, kad mūsų draugams neliko nieko kita, kaip
taip pat nusipirkti bilietus ir sekti mums iš pas­
kos. Nė vienas nesugebėjome išversti filmo pavadi­
nimo. Kažkas susiję su haremu. Man iš karto pri­
minė filmus apie Anželiką. Kino teatro salės eilėse
simetriškai sėdėjo devyni vyrai. Susiradome vietas
kaip galima toliau nuo jų.
Molė taip giliai susmuko į savo krėslą, kad, ga­
lima sakyti, tiesiog gulėjo. Richardas kankinio iš­
raiška užsidėjo ranką ant kaktos. Nors filmas bu­
vo seniai prasidėjęs, tačiau tai nieko nereiškė, nes
buvo taip sumanytas, kad per dešimt minučių galė­
jai suvokti, apie ką jis, visai vis tiek, kada įsitrau­
kei į veiksmą. Buvo seklys, kuris rausėsi bylose ir
atrodė labai patikimas. Bet iš tikrųjų nenuvyko į
darbą, nes asistentė būtinai užsigeidė pasimylėti su
juo. Tada pasirodė vyriškis, kuris parsivedė į na­
mus merginą. Jie lytiškai santykiavo, staiga tarsi
lėlių teatre iš spintos ir iš už sofos iššoko vieni
vyrai. Jie tvirtai laikė merginą, suvarė jai į ranką
švirkštą ir įkišo ją į karsto formos dėžę. Ant dėžės
užklijavo lipduką su adresu, parašytu arabiškais raš­
menimis, ir nugabeno į paštą. Kitame epizode pa­
grobtoji mergina glostinėjo nuogą moterį arabų vieš­
namio scenoje. Tai, kad čia arabų viešieji namai, bu­
157
 vo akivaizdu, nes žiūrovai vilkėjo burnusus. Kaip at­
lygį moterys gavo po švirkštą heroino. Paskui vėl ro­
dė seklį, drauge su asistente važinėjantį automobiliu,
matyt, sekantį merginos prekeivių pėdsakais. Visai
nieko tokio, kad nesupratai kalbos.
- Eikime, nagi, eikime pagaliau, - sušnibždėjo
Molė.
- Taip. Pirmyn! - sušnypštė Richardas.
Hemstedas uždėjo pirštą ant lūpų.
Gatvėje vienas iš merginos prekeivių paleido iš
rankų popierinį suktinį maišelį su obuoliais tie­
siai prieš moterį, kurios jis geidė. Ji tuojau pat
pripuolė ir padėjo jam rankioti vaisius. Kadangi
jis dėjosi esąs negrabus ir vis išmesdavo obuolius
ant žemės, ji padėjo jam parnešti tūtą į namus. Na,
o ten, aišku, jau laukė likusieji sėbrai. Vyrai apsto­
jo ratu savo naująją auką ir stumdė ją vienas nuo
kito; kuris ją sugriebdavo, nuplėšdavo po vieną dra­
bužį. Visą laiką moteris žliumbė. Krūtys buvo nu­
karusios, oda pavytusi. Nors moteris buvo liekna,
apskritai atrodė šlykščiai ir be jėgų. Regis, tam čia
ir buvo, kad su ja taip elgtųsi.
Molė užsidengė akis. Ji mane suerzino. Juk tai
tik filmas, nevertėjo taip apsimetinėti.
Moteriškė vis dar šaukė ir raudojo, stengdamasi
užsidengti krūtinę. Du vyrai atsistojo už jos, pa­
stvėrė už rankų ir atlenkė jas atgal. Visai panaši
scena buvo filme apie Anželiką, kai ją parduoda
vergų turguje. Ir ji laiko sukryžiavusi rankas ant
krūtinės, jai taip pat jas užlaužia, bet kai šimteli į
ją įsistebeilijusių vyrų išvysta, kokia ji graži, nuvil­
nija toks pagarbus kuždesys, toks paveiktų didžiu­
158
lio jspūdžio žmonių murmesys, kaip kad toje audi­
torijoje, kur Albertas Einšteinas pirmą kartą iš­
dėstė savo reliatyvumo teoriją. O merginos prekei­
viai juokėsi, rėkavo ir gnaibė moterį taip, kad šioji
šaukė iš skausmo. Be jokios abejonės, pornografi­
nio filmo atlikėja neatrodė kaip Anželika, jos krū­
tys buvo suglebusios. Tik tokiai gražiai merginai
kaip Anželika buvo galima jaustis saugiai ir nepa­
būgti nei pykčio, nei niekšybės.
- Dabar aš išeinu, - pasakė Richardas ir atsistojo.
Molė - taip pat. Šį kartą mudu su Hemstedu
neprieštaravome, sutrikę nusekėme jiems iš pas­
kos. Mus apakino dienos šviesa.
- Ir kodėl, tiesą sakant, visada tokių filmų atli­
kėjų pasturgalis būna spuoguotas? - paklausė Ri­
chardas.
Šnekučiavomės apie jų išvaizdą ir, mūsų many­
mu, visi jie šiam darbui buvo pernelyg negražūs.
Po dviejų dienų Hemstedas, Molė ir aš išvykome
namo. Richardas dar pasiliko Paryžiuje, nes ketino
aplankyti vaikų aukle dirbančią seserį. Kupė buvo­
me vieni. Molė ir aš sėdėjome iš kraštų, o Hemste­
das - priešais mus per vidurį, taigi visi galėjome
užsikelti kojas. Vienu metu ėmėme knapsoti, Molė
pagaliau užmigo. Ritmingas ratų bilsnojimas į bė­
gius sukėlė kažką panašaus į transo būseną. Sėdė­
jau nematydama atmerktomis akimis, vis aiškiau
jausdama Hemstedo artumą. Gailų gale rodėsi, tar­
si visa kupė prisipildė Hemstedo, tačiau geriausiai
jį jaučiau koja, kurią buvau ištiesusi ant sėdynės
greta jo. Negalėčiau pasakyti, ar čia buvo mano ko­
159
ja, judanti link jo, ar jis pasislinko prie manęs; tai
buvo judesys, kuris užsitęsė valandų valandas - bu­
vo neskubrus kaip žiedo skleidimasis. Pagaliau ne­
kilo abejonių, kai aiškiai per dvejų kelnių medžia­
gą pajutau Hemstedo odos šilumą, o mudviejų ko­
jos dar labiau prisiglaudė viena prie kitos, ir jis
labai atsargiai uždėjo savo ranką man ant kelio.
Šis prisilietimas buvo toks švelnus ir savaime su­
prantamas, kad aš visai neišsigandau ir tik vyliau­
si, jog Hemstedas nieko nedarys, na, tarkim, ne­
pereis j mano vietą, kad pabučiuotų, ir šitaip neiš-
sklaidys visų kupė gaubiančių kerų. Tačiau jam pa­
kako tik etai glostinėti man kelį. Anoje kelionėje
traukiniu supratau, kad iš esmės nėra nekaltų pa­
lytėjimų. Žiūrėjau jam j akis ir taip pat uždėjau
savo rankąjam ant kojos, - taip važiavome iki Ham­
burgo. Kartą Molė pabudo, tiriamai pažvelgė j mus,
tada vėl nusisuko ir užsidėjo ant veido savo švar­
ką. Pamėginau nebebūti laiminga. Tas, kas laimin­
gas, privalo kažką prarasti; tik tas, kuris neturi ką
prarasti, gali tai priimti iš gyvenimo. Kai išsiskyrė­
me centrinėje Hamburgo geležinkelio stotyje, jau spė­
jau pajusti šią didelę juodą tuštumą viršum diaf­
ragmos. Na, aišku, tebesitikėjau, kad Hemstedas
man paskambins. Bet drauge užbėgau skausmui už
akių, įtikinėdama save, kad jis to nedarys. Ir tik­
rai, jis nepaskambino.
Hemstedas mane pabučiavo tik prieš Kalėdas.
Man sukako aštuoniolika, aš nusipirkau švie­
siai mėlyną Karmann Ghla. Daugiau nieko nenorė­
jau savo gimtadieniui. Tėvai dovanojo pinigų, o bro-
160
lis - nuotrauką, padarytą tada, kai vėmiau į unita­
zą. Tiek pinigų, kiek jų padovanojo tėvai, laisvai
užsidirbdavau per vieną dieną šunų pavadėlių fab­
rike. Už juos nusipirkau iš Hemstedo juodą odinį
švarką, kurį jis nešiojo, kol įsitaisė trumpą im­
pregnuotą milinę. Jeigu jau turėjau odinį švarką,
tai tuojau ir plaukus nusikirpau. Norėjau tokios
šukuosenos, su kokia mačiau Deividą Būvi ant vie­
nos plokštelės įmautės - visi plaukai trumpai nu­
kirpti ir styro stati, tik ant sprando palikti ilgi.
Atrodė klaikiai. Visą dieną nerimau, tada mamos
siuvėjų žirklėmis nurėžiau ant kaklo krintančias
sruogas. Dar kartą pasirausiau siuvimo reikmenų
dėžutėje, išsitraukiau patį didžiausią žiogelį, kokį
tik galėjau surasti, ir įsmeigiau jį į ausies spenelį.
Kitą dieną ausis ištino, tačiau segtuką vis tiek pali­
kau. Tėvai, priešingai, siūlė jį išimti. Mama ketino
mansardą paversti lyginimo ir siuvimo kambariu,
net nupirko medžiagos užuolaidoms. Paskambinu­
si mano seseriai tarė:
- Man kilo puiki mintis - Anė persikraustys pas
tave!
Seserį ištiko pykčio priepuolis ir truko ištisus
dvejus metus, bet dabar viskas buvo jau nuspręsta.
Tą dieną, keti Hemstedas mane pirmą kartą pa­
bučiavo, sėdėjome trise mano naujajame kambary­
je sesers bute. Aš - ant lovos, Hemstedas - šalia
lovos, o Štefanas Dormsas - kiek tolėliau ant grin­
dų. Visi ketinome pasižiūrėti per televizorių Cha­
peau Claque. Nepamenu, kaip tada susitikome,
šiaip ar taip, buvome susitarę ir dabar čia sėdėjo-
161
me. Lauke jau seniai buvo tamsu. Kambaryje - taip
pat. Švietė tik senas nespalvotas senelės televizo­
rius. Ulrichas Šamonis paraidžiui sakė abėcėlę ir
pirštais demonstravo dešimtainę sistemą, daugiau
nieko iš to filmo nesupratau, nes tuo metu Hems-
tedas užlipo ant lovos ir atsisėdo šalia manęs. Jaus­
mas buvo kitoks nei traukinyje. Hemstedas apka­
bino man kaklą ir perbraukė jį nykščiu. Pasilen­
kęs prie veido pabučiavo mane.
Pamaniau: „Tai įvyko - Hemstedas mane pabu­
čiavo“.
Pamaniau: „Būsiu jo draugė“.
Pamaniau: „Ten, ant grindų, sėdi visiškai vienas
Štefanas Dormsas“.
Pamaniau: „Kol nesversiu mažiau kaip 60 kilog­
ramų, jokiu būdu su Hemstedu nesimylėsiu“.
Hemstedas dar kartą mane pabučiavo, ir dabar
galėjau geriau susikaupti. Jo bučinys buvo per šla­
pias ir per minkštas - tarsi liežuviu būtų išlaižęs
marmelado stiklainį. Vis dėlto bučinys reiškė dau­
giau nei prisilietimas koja. Nors ir nemalonus, jis
pateisino lūkesčius. Vidury juodo kambario sėdėjo
žydrai apšviestas Štefanas Dormsas ir spoksojo į
ekraną.
Pamaniau: „Vargšelis! Kodėl gi pagaliau neatsi-
stoja ir neišsinešdina lauk?“
Bet Štefanas Dormsas išėjo tik pasibaigus fil­
mui. Kažkuriuo metu ir Hemstedas pasakė turįs
eiti namo.
- Paskambinsiu, - tarė jis.
- Rytoj? - paklausiau aš.
- Taip, rytoj po pietų.
162
 Ketvirtą valandą buvo aišku, kad jis nepaskam­
bins, nė “Dienos apžvalgos” nereikėjo laukti. Žino­
jau, kad dabar jokiu būdu neturėčiau jam skam­
binti, kad taip padaryčiau sau tik pasibaisėtiną gė­
dą. Tačiau kiek pažinojau save, šiaip jau būčiau
pralūkuriavusi dar visą sekmadienį ir pamažu vir­
tusi mėšlo gabalu. Verčiau dabar išgirsti. Tuomet
galėsiu verkti visą sekmadienį.
Atsiliepė jo tėvas. Jis pasakė:
- Pėteris susilaužė ranką. Nukrito nuo kopėčių,
kai ketino pakabinti amt kalėdinės eglutės lempučių
girliandą. Mes ką tik grįžome iš ligoninės.
- Ar jam nelabai blogai? Nieko, jeigu jį aplanky­
čiau? Aš užsuksiu, - pasakiau, - netrukus.
Greitai įšokau į Karmann ir nudūmiau link gė­
lių parduotuvės prie geležinkelio stoties. Papūginių
tulpių nebuvo. Ne tas metų laikas. Nupirkau puokštę
baltų rožių, bet kai pastačiau automobilį priešais
Hemstedo namo duris ir išvyniojau gėles, staiga
man pasidarė nesmagu jas dovanoti ir palikau au­
tomobilyje.
Hemstedas vilkėjo tamsmėlynį frotinį maudymosi
chalatą raudonais dryžiais ir atsirėmęs į sieną niū­
riai sėdėjo ant savo lovos. Kairioji rankovė buvo nu­
kirpta, dešiniosios smiliumi jis krapštė skylę gipse.
- Tai taip šlykštu, - subambėjo jis, - o artimiau­
siu metu ims dvokti, oda po gipsu suminkštės ir
pabals kaip supuvusi.
Pabučiavau jam į skruostą ir atsisėdau greta.
- Koks idiotiškas nelaimingas atsitikimas, - par
sakė Hemstedas į tuštumą, - vėl tipiškas. Ir reikė­
jo gi man nukristi nuo kopėčių, kai padėjau savo
163
seniui kabinti ant eglutės tą sušiktą lempučių gir­
liandą. Niekam nė nepapasakosi.
Kalbėti apie mus jis neketino. Taip pat neatrodė,
kad būtų džiaugęsis man atėjus. Labiau panašu,
kad jam įkyriu. Galbūt jam dar ir skauda. Mielai
būčiau išsiaiškinusi, bet vargu bau gedėjau to klau­
sinėti žmogaus, ką tik paleisto iš ligoninės. Tada
atėjo Jostas su Richardu, ir Hemstedas šnekučia­
vosi vien su jais. Tiesą sakant, atsakymas buvo
aiškus: man nevertėjo čionai atskuosti! Ir nereikė­
jo tų kvailų rožių pirkti! Nereikėjo taip familiariai
pakštelėti j žandą! Man nereikėjo egzistuoti!
- Turiu eiti, - tariau aš, išėjusi sėdau j Karmann
ir parvažiavau namo. Verkiau. Už tai savęs neap­
kenčiau ir kaip galėdama stipriau dukart užvožiau
sau per veidą. Padėjo. Nuo gretimos sėdynės paė­
miau rožių puokštę, atsukau šoninį automobilio
langą ir išmečiau gėles lauk.
Po savaitės mokykloje pradėjau rašyti laišką.
Mielas Pėteri, - rašiau aš, - tuojau bus dešimta.
Per tris vokiečių kalbos pamokas turime sukurti
“Jaunojo Verterio kančių” interpretaciją. Dvi jau
praėjo. Ir ar reikia įrodymo, ojo, aišku, nereikia,
bet jeigu dar būtina įrodinėti, kad knyga parašy­
ta ne mano bendraamžiams, tai šitai akivaizdu.
Palinkę virš sąsiuvinių, jie dėsto nieko nejausda­
mi ir nesusimąstydami. Šalia sėdinti Doris rašo
savo apvaliom vaikiškom raidėm, Folkeris Mąje-
ris valgo obuolį, ir abu taip nutolę nuo meilės ir
kančios, kad Doris tikrai gaus vienetą, o Folkeris
- trejetą. Turbūt jie rašo, kad autorius kritikuoja
164
visuomeninę santvarką, ir tai jau didelis privalu­
mas. Bet Gėtėjos anaiptol nekritikuoja. Gėtė pats
sau atrodo nuostabus, tai jo problema. Ojo Verte-
ris nuolat susigraudinęs, kaip stipriai jis jaučia,
kaip tauriai elgiasi, kaip puikiai moka bendrauti
su vaikais, kaip maloniai ir natūraliai kalbasi su
žemėlesnio luomo žmonėmis. Na, gal ir galima iš
to sukurpti visuomeninės santvarkos kritiką. Daž­
niausiai Verteris didžiuojasi savo sentimentalumu.
Kiekvieną kartą, vos tik nepaprastai giliai pajau­
tęs arba įrodęs, koks esąs nuoširdus ir jautrus,
karštosiomis rašo savo mylimiausiam bičiuliui Vil­
helmui. Laiškuosejis kreipiasi įjį “Brangusis drau­
ge”*, o kartą kažką rašė apie meilės žodžius kuž­
dančias lūpas. Labai geras! Baimeris, aišku, vi­
są bėdą suverstų laikui. Tada būtent taip sakyda­
vę. Tačiau aš manau, kad, be jokios abejonės,
Gėtė yra atsakingas už savo jausmingą dejavi­
mą. Jeigu metas nemalonus, tai ir vertinti jį rei­
kia priešiškai. Labiausiai atstumianti scena, kai
mylimųjų pora stovi terasos prieangyje ir stebi,
kaip “lauke ošia ramus lietutis”**, tada, vos jai
ištarus “Klopštokas”***, jis iškart suvokia, ką ji
turi galvoje. Koks perdėtai drovus ir sukaustytas
liurbis, šitas Verteris! Vis dėlto kai jis ėmė kalbėti
apie savo meilę ir nelaimę, man rodėsi, jog regiu
*J.V.Gėtė. Jaunojo Verterio kančios. Vilnius: Vaga, 1984, 8 p.
** Tenpat, 25 p.
*** Klopštokas, Frydrichas Gotlybas (1724 - 1803) - vokiečių
poetas, kūręs svajingas odes, kuriose gausu sąsajų su gam­
ta, ir kupiną išgyvenimų bei jausmų poeziją. Didžiausias
Klopštoko nuopelnas literatūrai - jo įtaka „Audros ir verži­
mosi“judėjimui.
165
savo pačios širdį. Absoliučiai suprantu, ką Gėtė
turi omeny. Dabar ir aš žinau, ką reikėtų parašy­
ti, kad, Baimerio nuomone, būtų gerai. Tik va tie
du dalykai tarpusavyje nesuderinami. Todėl da­
bar tau ir rašau šį laišką. Nededu visiškai jokių
vilčių, nes kokius gi argumentus galėčiau išvar­
dyti, kurie pakeistų tavo jausmus man. Toks ar­
gumentas neįmanomas. Nieko nėra juokingesnio
šiame pasaulyje kaip mano meilė tau, tačiau daž­
nai dėl to apsiverkiu...
Čia lioviausi rašiusi ir po stalviršiu suplėšiau
laišką J skutelius. Jaučiausi lyg silpnaprotė, bet
nieko negalėjau pakeisti. Žinau, kad man nereikėjo
taip elgtis. Skaudėjo ausį. Vietoj žiogelio įsisegiau
paprastą prisukamą auskarą, vis dėlto ausies spe­
nelis dar buvo ištinęs. Aš jį vėsindavau pirštų ga­
lais. Nuo to laiko, kai kasdien surūkydavau po vie­
ną cigarečių pakelį, mano rankos visada būdavo
maloniai šaltos. Besibaigiant pamokai tuščio lapo
viršuje dešinėje užrašiau savo pavardę ir atidaviau.
Turėjau tik menką viltį, kad Baimeris supras, jog
tuščias lapas buvo geresnis atsakymas į temą negu
kokia nors nudailinta interpretacija.
Hemstedas man suteikė rūpesčių. Dar sugebė­
jau su jais susidoroti. Nesunkiai atsisakiau. Vie­
nas iš lengvesnių mano manevrų. Iš arčiau pažvel­
gus, meilė buvo tik tyčia sukelta liga. Jos buvo gali­
ma išvengti stengiantis nepatekti į infekcijos židinį.
Keletą savaičių nesilankiau Sitrone ir praleidinėjau
kūno kultūros pamokas. Esu tikra, būčiau viską
įveikusi, jeigu tuomet, kai Hemstedas padavė Ta­
166
niai garsajuostę, nebūčiau stovėjusi greta.
- Parodyk, - tariau aš, - kas gi ten?
Čia Hemstedas paklausė:
- Ar ir tau įrašyti?
Buvau beatsakanti neigiamai. Kas man iš tos gar-
sajuostės, jei neturiu magnetofono? Tačiau dėl kaž­
kokios priežasties sutikau.
- Gerai būtų, jeigu pinigus už juostą duotum iš
anksto, - pasakė Hemstedas.
Jau kitą rytą jis man įteikė tamsiai mėlyną Me-
morex 90 Chromium dioxide. Vienoje pusėje kažką
neįskaitomai pakeverzojo pieštuku, kitoje užrašė
Kebabtraume. Visą dieną prasinešiojau garsajuos­
tę vidinėje odinės striukės kišenėje, kartkartėmis
paliesdama ją. Vakare paskambinau mamai ir pa­
klausiau, ar brolis namuose. Jo nebuvo. Tada nu­
važiavau į Barnštėtą, įėjau į brolio kambarį ir įdė­
jau juostą į jo magnetofoną. Sukryžiavusi po galva
rankas atsiguliau ant grindų. Visų gabalų trukmė -
tik po vieną minutę. Iškraipyti garsai ir balsai. Iš­
klausius ketvirtąjį pamažu paaiškėjo, kad tai esan­
ti garsajuostė, kurią beširdiškiausiai įrašė vaiki­
nas merginai. Hemstedas tiesiog pragrojo nuo pra­
džios iki pabaigos plokštelę. Kad ir kokia ji ten
buvo, nekenčiau jos. Viskas - mėšlas. Šūdas! Iš
tiesų graži tik viena daina, šiek tiek azijietiška, apie
mergaitę ant raudono dviračio. Jos negalėjau ne­
kęsti, nes buvo tobula. Persukau juostą. „B“pusėje
Hemstedas įrašė kaip pakliuvo įvairių grupių mu­
zikos - ir vokiečių, ir anglų. Angliškos dainos skam­
bėjo laisviau, melodingiau ir gyvenimiškiau, o vo­
167
kiškos buvo kupinos nesutarimų, priekabių, garsų
ir disonansų, jose buvo teigiama, kad gyvenimas
esąs nuobodus, o seksas neteikia jokio malonu­
mo. Toks jspūdis, tarsi Hemstedas man atskleidė
savo daugiaspalvę sielą arba mažų mažiausiai savo
skonio diapazoną, to skonio aš jau nesugebėjau
supaisyti, tačiau buvau sužavėta iki širdies gelmių.
Dainos apie meilę, muzika apie pasaulio skausmą,
intelektualios dainos, klykiamos dainos. Tose dai­
nose buvo tik keliami klausimai. Į juos neatsako­
ma, nes žinoma, kad atsakymo niekada negalės bū­
ti. Taip pat čia buvo dainų, kuriose netgi vengiama
klausti, bet tvirtinama, kad tai ir esąs atsakymas.
Tada, beveik juostos pabaigoje, po vieno gabalo,
kai kažkas riaumojo „Drauge su tavimi aš skrisiu
oro balionu j fantazijos šalį - Vokietijos Federaci­
nę Respubliką“ ir po to tiek atsipalaidavęs spiegė į
mikrofoną, kad aš taip ir regėjau, kaip jis raičioja­
si ant grindų, taigi po jos ėjo neprilygstama daina,
kurios klausantis išgaravo visas mano priešišku­
mas. Angliška daina. Tokia niūri, kokios šiaip jau
būna tik vokiškos dainos, bet drauge kur kas švel­
nesnė, nors joje nestigo siautulingų indėnų ritmų.
Trumpam užmerkiau akis, o atsimerkus viskas ap­
linkui atrodė ryškiau ir šviesiau, brolio gaublinė
taupyklė švytėjo. Tūrbūt taip būna, kai stovi akina­
mai plykstelėjus atominės bombos šviesai, prieš
pat pakylant grybo pavidalo debesiui ir visa kam
sudegant. Dabar, šią akimirką, garsai tapo neįsi­
vaizduojamai gražūs, tai buvo didžiulis atpildas už
visus ramiai praėjusius metus. It vandens stiklinė,
kurią, tiesą sakant, pasiruoši tik tam, kad nemir-
168
 turn iš troškulio. Muzika Įsiveržė Į mane, buvo ma­
nyje, užliejo mane ir užpildė visą mano būtį. O aš,
šita nemalonioji, bjaurioji, kokia ligi šiol buvau,
pagaliau išsivadavau iš savęs. Manyje liko tik tai,
kas gražu. Nuostabu.
Tačiau tas nuostabumas taip pat išnyko. Jau dai­
navo kitas atlikėjas, naujas ritmas permainė tai,
ką jaučiau. Pašokau, atsukau atgal juostą, tikrinau,
vėl sukau šen ir ten, kol suradau dainos pradžią ir
paleidau iš naujo. Nežinojau, ką ir kieno klausau­
si. Peteris nesivargino užrašyti pavadinimų ir atli­
kėjų. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, darėsi aišku,
kad mano gyvenimas nuo pat pradžių susiklostė
neteisingai. Išklausiau garsajuostę iki galo. Paskui
jaučiausi taip, tarsi gyvenimas būtų pasibaigęs.
Vėl atsukau atgal visą „B“ pusę ir pradėjau savo
gyvenimą nuo pradžių. Dainos patiko dar labiau
nei klausantis pirmą kartą. Žinoma, ne visos. Tar­
kim, dabar anaiptol nesužavėjo daina, kurioje mer­
gina be paliovos šaukė „Aua, aua, aua, aua, aua“,
nes jos ranka pateko į duonos pjaustymo automa­
tą, tačiau visos kitos, netgi klykiamos ir triukš­
mingos, pasirodė visai nieko. Tiesą pasakius, visą
tą laiką aš tik ir laukiau tos vienintelės dainos.
Nepasukau juostos į priekį, mėgavausi laukimu.
Sulig kiekviena daina Įtampa taip išaugo, kad tapo
beveik nepakeliama. Pagaliau pasigirdo tas gaba­
las, aš jĮ vis leidau ir leidau. Klausantis aštuntą
kartą brolis atidarė duris paspirdamas jas savo
suvarstomais auliniais batais. Šalia jo įlekavo šuo..
Kai Benas norėjo su manimi pasisveikinti, brolis
timptelėjo jĮ už antkaklio atgal.
169
 - Ei, kas čia darosi? Nešdinkis! Kas leido lįsti
prie įrangos? Nagi, nešdinkis! Gali pati tokią nusi­
pirkti, jei nori klausytis muzikos.
- Kiek? - paklausiau aš. Dabar negalėjau liautis.
Nežinojau, kaip praleisčiau naktį, negalėdama toliau
klausytis. Jis pareikalavo penkių šimtų markių. Kaip
tik tiek dar turėjau. Brolis taip nustebo ir nudžiugo,
kad netgi padėjo man nutempti stereoaparatūrą jKar-
mann, nuvažiavo drauge į sesers butą ir viską dera­
mai sujungė. Atidaviau broliui pinigus ir paleidau
magnetofoną. Daina - ji vėl skambėjo!
- Koks čia šlamštas? - paklausė brolis.
- Išnyk, - pasakiau aš, - aparatūra jau ne tavo.
- Penkis šimtus markių! Klausyk, tu paklojai pen­
kis šimtus markių, - tarė jis, - maždaug tiek kainuoja
nauja. Ir kokia gi tu kvaiša. Mirsiu iš juoko, tikrai.
Jam išėjus dar kartą paleidau dainą. Atsiguliau į
lovą ir žiūrėjau į lubas. Ši muzika kalbėjo man apie
malonumus, kurių niekada nepatyriau, o turėjau jais
džiaugtis. Kaip galėjo būti tokių plokštelių, apie ku­
rias apskritai nežinojau? Kaipgi tai atspėjo Hemste-
das? Norėjau, kad jis gulėtų šalia, mane apkabinęs.
Norėjau liesti tai, ką aš kaip tik išgirdau. Tačiau ne­
galėjau, todėl vėl atsukau garsajuostę, išklausiau dainą
vienuoliktą kartą ir tada pagaliau užmigau.
***
riimamajame pasitinka nors ir jauna mo­
teris, tačiau su plaukų pyne; iki pusės ji
apsivilkusi drabužį auksinėmis sagomis,
pasiūtą iš medžiagos juodais ir raudonais lange­
liais, o prie kaklo matyti daugybė rauktinukų. Ji
170
vėl padeda telefono ragelį, parodo tušinuku link stik­
linių švytuoklinių durų salės gale ir pasako, kad
ponas Hemstedas netrukus nusileis į apačią. Paėjė­
jus į tą pusę marmurinėmis grindimis, mano gumi­
nių batų puspadžiai žliugsi ir gurgžda. Abu durų šo­
nai su žalvario aptaisais, ant jų pritvirtintos ranke­
nos - taip pat iš žalvario. Už durų kur kas tamsiau
nei salėje, nes nematyti dėl atspindžio stikle. Širdies
pumpuojamas kraujas per kaklą pasiekia smilki­
nius. Stengiuosi apie nieką negalvoti, tik nusiramin­
ti, lėtai ir sąmoningai kvėpuodama, ir savo svorį pro­
porcingai perkelti ant abiejų kojų. Vis dėlto nieko
negaliu padaryti - nevisavertiškumo jausmas apima
mane tarsi ant sugeriamojo popieriaus lapo išplin­
tanti rašalo dėmė. Jis užplūsta pilvo ertmę, pakyla
už kaukolės dangos ir nuteka į kiekvieną pirštą at­
skirai. Aš kažko noriu iš Hemstedo. Tai mane paver­
čia visiškai menką. Du kartus įsivaizduoju, kad prie
stiklinių durų artėja vaiduoklis, tada tikrai iš tam­
sos išnyra pilka rankovė, o šviesi ranka atidaro du­
ris. Įeina Hemstedas. Atrodo puikiai. Manau, “pui­
kiai”yra tinkamas žodis. Lieknas, jaunas, nepapras­
tai sveikas, lydimas sėkmės, malonus, kostiumas su­
kurtas dizainerio, pinigai. Objektyviai vertinant, da­
bar jis būtų labiau trokštamas nei kada nors anks­
čiau. Tačiau aš gi negaliu dar stipriaujo mylėti - tą ir
taip darau ir daryčiau, nors jis būtų kuprotas, ap­
driskęs ir labai karpotu veidu. Pamačius, koks jis
gražus, visiškai subliūkšta mano viltys, kurių jam
neišsakiau. Suvokiu, kad mano meilė atgrasi, įkyri
ir vargana. Suprantu, kad nenorima būti šitaip myli­
mam. Visiškai suprantu.
171
 Hemstedas eina prie manęs taip nevikriai, kad
bemaž užkliūva už savo paties kojų. Tai mane nu­
stebina. Gal ne vien mylinčiajam, nieko vertam kir­
minui, įmanoma būti bejėgiui iš sumišimo? Gal
galima taip sutrikti ir dėl to, kad esi mylimas? O
gal jam nesmagu, kad mus drauge pamatys ta pri­
imamojo pelytė? Juk tereikia pažvelgti į mane, kaip
aš stoviu - figūra kaip kelmas, tukli širdis kupina
ilgesio, o manimi rūpinasi firma “H&M”. Hemste­
das sugebėjo nusimesti šlykščią miesčionišką odą.
Nors vis dar nežinau, ką jis, tiesą sakant, veikia,
bet, matyt, jam tai pavyko. Man - ne.
***
( j / au vien tai, kad nesusikirtau per abitūros
egzaminus, buvo stebuklas. Šiaip ar taip,
brandos atestatus gavo visi. Aišku, geriau­
siais pažymiais baigė Mažylė Doris. Todėl per iš­
leistuves jai ir buvo leista pasakyti iškilmingą kal­
bą, iš kurios aš, žinoma, ničnieko nesupratau. Aš
buvau iš tų, kurie, išreikšdami savo priešišką nu­
sistatymą renginiui, nuo stalo nušvilpė lėkštes su
vaisiais ir lauke priešais duris svaidėsi apelsinais,
bananais ir vynuogėmis.
Ilgą laiką buvau įsitikinusi, kad pirmieji metai
baigus mokyklą būsią geriausi mano gyvenimo me­
ted. O kodėl, tiesą sakant? Vis dėlto jie buvo neri-
mastingiausi. Tūo metu pakeičiau daugiausia dar­
boviečių, suvartojau daugiausia narkotikų, nusipir­
kau daugiausia plokštelių, pabučiavau daugiausia
vaikinų, o iš namų išeidavau beveik kas vakarą.
Dabar visi ką nors veikė. Mažylė Doris, be jokios
172
abejonės, studijavo mediciną. Hemstedas tvirtino no­
rįs būti kalėjimo prižiūrėtoju, tačiau studijavo gamy­
bos ekonomiką ir organizavimą. Ten mokėsi kone
pusė berniukų. Tarsi ligi šiol tarp jų egzistavę skirtu­
mai būtų buvęs tik žaidimas arba klaida, o dabar jie
prisiminę savo tikrąjį pašaukimą. Jeigu jiems dar
nereikėjo į bundesverą*. Merginos studijavo germa­
nistiką ir sociologiją arba iš pradžių lankė užsienio
kalbų mokyklą. Ji buvo jų bundesveras.
Tik iš manęs niekai. Aš ir toliau dirbau šunų
pavadėlių fabrike. Kai kas nors paklausdavo, kuo
noriu būti, apsimesdavau negirdinti ir, norėdama
save nuraminti, sumontuodavau dviem pavadėliais
daugiau. Visų pirma mano pažymių vidurkis 3,6
tebuvo aukščiau nei numerus clausus**, norint
studijuoti bent iš dalies priimtiną dalyką; antra,
nežinojau, nuo ko pradėti, kaip patekti į paeilinin-
kų sąrašą, kad galbūt po kokių dvejų metų galėčiau
studijuoti germanistiką arba po septynerių - veteri­
nariją. Vargu bau galėjau nueiti pas savo seserį ar
kokį nors bendramokslį ir pasakyti:
- Padėk man, aš nežinau, kaip užsirašyti. Taip
pat nežinau, kaip apskritai iš čia nusigauti iki uni­
versiteto autobusu ir traukiniu, be to, yra dar „n“
dalykų, kuriuos visi, išskyrus mane, puikiai išma­
no, o aš su tuo paprasčiausiai nesusidoroju, ir jie
vis kaupiasi. Padėk man, dėl Dievo, padėk gi!
Paskutinė viltis - dramatiška liga, galbūt smege­
nų vėžys, su kuriuo išgyvenčiau tik dvejus metus.
Tikiuosi, tiek laiko būčiau palikta ramybėje.
*Bundesveras - VFR ginkluotosios pajėgos.
**Numerus clausus - ribotas laisvų vietų skaičius norintiems
studijuoti aukštojoje mokykloje tam tikrą dalyką.
173
 Aš jau nebesitikėjau, kad kada nors mano lovo­
je galėtų įvykti kas nors puikaus arba kad pabudu­
si vaikino lovoje neužsimanyčiau iškart atsidurti
malonesnėje vietoje. Bučiniais tik prasidėdavo tuš­
ti vaikinų, panorusių su manimi smagintis, bandy­
mai. Ir kas jiems atsitiko? Juk be paliovos kalbė­
davo, su kuo trokštų „paišdykauti“; juk nuolat da­
rydavo tokias užuominas. Arba visa tai buvo bai­
sus melas, arba viskuo kalta buvau aš. Tik su ma­
nimi visus ištikdavo ta vyriška nesėkmė. Bet gal ir
anksčiau jiems nepasisekdavo? Tuomet kodėl ap­
skritai mane užkalbindavo? Kodėl gi taip stengda­
vosi su manimi sugulti? Tie, kurie naudodavosi „sar­
giais“, sakydavo, kad tai dėl jų, nes negalėdavę my­
lėtis, kai užsimaudavę prezervatyvą. Oman atrodė,
kad veikiau dėl kitko: tam buvo per minkšti jų
pimpalai. Viskas baigdavosi tuo, kad nusivylusiam
vaikinui galų gale reikėdavo padėti užbaigti.
Dabar Hemstedo mergina buvo Betina, dar aukš­
tesnė nei aš. Su ja susipažinau, kai skolinausi plau­
kų laką Sitrone tualetų prausykloje, nuolat apsem­
toje vandens. Ta prausykla priešais moterų tualetą
kažkuo priminė susitikimo vietą, nes norint pasi­
kalbėti ten buvo gana ramu. Čionai užeidavo ir vai­
kinai, kai vyrų išvietės būdavo itin nešvarios arba
kai turėdavome jiems apvesti akis kosmetiniu pieš­
tuku; tada jie dar ilgam pasilikdavo, kad pasižiūrė­
tų, kaip mes dažomės, ir drauge paplepėtų. Be visa
ko, čia vyko tablečių mainai. Betina man pakišo
mintį vartoti perkofidrinolį, jis veikė visai panašiai
kaip kaptagonas ir atsiėjo pigiau. Nė pati nežinau,
174
 kodėl gėriau tą bjaurastį. Malonumas - nė skatiko
nevertas ir jokių svaiginamų pojūčių. Išgėrus kele­
tą tablečių ir surūkius cigaretę apimdavo taikinga,
kartais bemaž šventiška nuotaika. Tik šiaip įsime­
tus į gerklę piliulę palikdavo graudu ir slogu. Taigi
nors nemiegodavai ištisas naktis, būdavai labai pa­
kilios nuotaikos ir susikaupęs. Tarsi kas nors bū­
tų pralindęs į smegenis, nutvėręs visas nervų skai­
dulas ir staiga užsivyniojęs jas ant rankos riešo.
Tokia būsena anaiptol nekėlė pasitenkinimo. Vis
dėlto dauguma jaunuolių, kuriuos pažinojau, ger­
davo visokias tabletes, kokios jiems pakliūdavo į
rankas, - ir kaptagoną, ir efedriną, ir valiumą. Ži­
nojau tik viena: man reikėjo piliulių. Kad nebūčiau
savimi, buvau viskam pasiryžusi. Mainydama su
manimi perkofidrinolio buteliuką į sedaponą, Be-
tina prabėgomis papasakojo, kad pastarą naktį at­
ėmė Hemstedui nekaltybę. Jai tai atrodė labai juo­
kinga irji atlošė galvą lygiais juodai nudažytais plau­
kais. Aš mielu noru būčiau sugrūdusi ją į klozeto
kriauklę. Tačiau, užuot taip pasielgusi, prisitrau­
kiau Betiną arčiau savęs ir švelniai pabučiavau į
lūpas. Nesuvokiau, kuo ji patiko Hemstedui. Beti-
na buvo triukšminga, įvaranti baimės mergina, o
bučiavosi visai netgi neypatingai. Nuo šiol stengda­
vausi ją bučiuoti, kad mus kaip tik pamatytų Hems-
tedas, eidamas į Space Invader. Tada jis sliūkin-
davo pro mus kaip priluptas šuo. Irgi nesuvokiau,
kodėl jis tai pakentė.
Tuometinis mano draugas nieko nesuprato. Jis
niekada nieko nepastebėdavo. Mat visą laiką būda­
vo labai užsiėmęs savo žurnalo sirgaliams platini­
175
 mu. Olė buvo gerutis pankas; išlaikęs abitūros eg­
zaminus, dabar laukė laisvos vietos aukštojoje mo­
kykloje ir nė nebandė su manimi sugulti. Jis pado­
vanojo nuotrauką, kur sėdi nutriušusiame krėsle
tarp vienų šiukšlių, betgi kambaryje, kuriame jis
gyveno pas savo tėvus, buvo tvarkinga kaip baldų
reklamoje. Kai pas jį apsilankydavau, jis tuoj pat
nuvalydavo virtuviniu rankšluosčiu ant stalo palik­
tus stiklinių ratilus. Jo platinamo žurnalo, kuris
vadinosi SchlaMMassel*, kaina svyruodavo tarp vie­
nos ir pusantros markės - priklausomai nuo to,
kiek turėjai pinigų. Olė nuolat nešiodavosi po pa­
žastimi keturis ar penkis žurnalo numerius ir steng­
davosi juos parduoti kavinėse bei diskotekose. Ant
kiekvieno SchlaMMassel leidinio viršelio būdavo
priklijuotas mažas reklaminis triukas plastikinia­
me maišelyje; čia būdavo tamponas, plunksnos, nu­
kirpti kojų nagai, šachmatų figūra ar lengva už­
kandėlė. Pačiame žurnale buvo koliažų, sukurtų iš
nukopijuotų nuotraukų, plokštelių kritikos ir įžam­
biai puslapių išspausdintų interviu. Visi parašyti
jo paties. Kai Hamburge grodavo kokia nors gru­
pė, Olė visada lėkdavo tenai drauge su manimi ir
bandydavo nuklausyti kokį nors interviu. Ištisas
dienas lindėdavome plokštelių parduotuvėse. Kar­
tu su juo išdrįsdavau į jas užeiti. Dažniausiai kiū-
todavome Unterm Durchschnitt, apsupti išbalusių
ir sutrikusių muzikos gerbėjų. Mikliais pirštais Olė
stumdydavo įmautes ir išrinkdavo man plokšte­
* Der Schlamassel - nesėkmė, kebli situacija; der Massel -
netikėta laimė. Čia galimas žodžių ir minties žaismas.
176
 les, o aš jas įsigydavau nenorėdama jo įžeisti. Tai
buvo Abivarts daina Amok arba singlas Umsturz
im Kinderzimmer, kuriame smagiausia buvo Gib
mir deri Tod. Kai Olė pirmą kartą atėjo pas mane į
kambarį sesers bute, jis ėmėsi peržiūrėti kartoninę
plokštelių dėžutę, ištraukė Ideal LR beveik visus
mano singlus ir išvertė viską ant grindų. Hit-Fever
ir Pop-Explosion LP buvau spėjusi pati išimti.
- Ta, šita ir ana plokštelė - visa tai šlamštas, -
pasakė jis. - Nesuprantu, kaip gali tokias pirkti.
Juk tai absurdas! Argi tu negirdi?
Dūsaudamas jis atlaidžiai peržiūrėjo Remain in
Light, Scary Monsters, Monarchic und Alltag bei
Street-Level-Sampler. Tada dviem pirštais ištraukė
paskutinę ilgai grojančią plokštelę, garsiai sustu-
go, numetė ją ir taip sumosikavo ranka, tarsi būtų
nusideginęs.
- Keit Buš! - sušuko jis. - Tu klausaisi Keit Buš?
Jis kandžiai nusijuokė, nesulaukęs atsakymo, ma­
no nuostabai, pakėlė nuo grindų tą vienintelę plokš­
telę ir įdėjo atgal į kartoninę įmautę tardamas:
- Na, taip, tipiška mergaitiška plokštelė. Abso­
liučiai!
Kitą dieną pati išėmiau Keit Buš LP ir skauda­
ma širdimi išmečiau lauk. Army Dreamer gabalą
iš tiesų mėgau, tačiau jokiu būdu ta viena mergai­
tiška plokštele nenorėjau užteršti visos kolekcijos.
Kad ir kiek Olė su manimi vargo, žinojau, kad vi­
suomet liksiu priemiesčio mergina, kuriai iš tikrų­
jų labai patinka malonios melodijos ir stimuliuo­
jantys nerimastingi ritmai žemais bosais. Tai glū­
dėjo mano, miesčionės, genuose. Puikiai žinojau,
177
 kad tai - primityvus niekalas, bet buvau bejėgė. Klau­
sytis muzikos geriausiu atveju reiškė vienatvę, aist­
rą ir sukrėtimą, vien tokias būsenas, dėl kurių man
buvo sudėtinga vertinti plokštelę pagal jos abstrak­
tumo laipsnį.
- Solo gitarai, - tiesiog nežinau, kas tai, - šaltai
atsakė Olė. Aistringą matydavau jį tik tada, kai šėl-
davo po koncertų aplink grupės atlikėjus. Tarytum
susijaudinęs šunytis.
- Muftis! - sušuko jis. - Tai Muftis iš Abivdrts! Ei,
Mufti! - palikęs mane stovėti, šast ir nukūrė prie
aukšto nerangaus subjekto, kurį paskui šnekino ke­
letą valandų. Niekada nesupratau, kodėl vaikinai ne­
turi jokios savigarbos. Šita nusižeminimo palaima,
šitas nevaržomas susižavėjimas kitais vyrais. Net Pe­
teris Hemstedas nebuvo nuo to apsaugotas.
- Žiūrėk! Dydrichas Dyderiksenas, - kartą su­
šnibždėjo jis priešais Broadway kino teatrą. Atsi­
sukau. Jaunas, kiek žemesnis už mane vyriškis,
apsivilkęs labai platų paltą, prasta laikysena ėjo
prie kasos, skleisdamas savo spindesį.
- Ak, taip, - tariau aš, nors nežinojau, kas tas
Dydrichas Dyderiksenas, tačiau pasistengiau įsimin­
ti, kaip jis atrodo, kad kitą kartą jį atpažinčiau.
Mylėčiausi su Dydrichu Dyderiksenu. Jeigu jis su
manimi permiegotų, Hemstedo akyse mano vertė
pakiltų.
Žinoma, į kiną Hemstedas nuėjo ne vien su ma­
nimi. Buvo ir Betina, ji sėdėjo tarp mūsų ir visą
laiką bučiavo jam į kaklą, o man sykiu slapčia maigė
šlaunį. Vienu metu neištvėriau, pašokau ir apsime­
čiau, kad mane suerzinęs filmas.
178
 - Tai jau nebepakeliama, nėra jokio veiksmo, tas
diegas tik įjungia ir išjungia radiją, - surikau per-
nelyg garsiai ir išbildėjau iš salės.
Kai tik Hemstedas išsiskirdavo su viena iš savo
draugių, aš nueidavau pas jį ir paprašydavau nau­
jos garsajuostės. Pasiėmusi ją dar truputį pasėdė­
davau kambaryje, o kai būdavo ganėtinai vėlu, atsi­
guldavome į lovą. Mes permiegojome, kai viskas
buvo baigta su Betina. Keista, bet negaliu prisimin­
ti, kaip ten buvo. Nesuvokiama! Juk man, matyt,
buvo nepaprastai svarbu. Aš gi turiu žinoti, ar bu­
vau nusivylusi, ar tai buvo giesmių giesmė. Tačiau
vos pamėginus prisiminti, galvoje pasidaro taip tuš­
čia, kaip neparduodamame naujo namo bute, vi­
siškai jokios minties. Tai, kad jis galėjo su mani­
mi miegoti, dar pamenu, bet vis dėlto mane apima
toks jausmas, tarsi tai įvyko man nedalyvaujant,
kad apie tai man kažkas tik papasakojo, nutylėda­
mas detales. Kartais mudu tik gulėdavome šalimais
ir liesdavome vienas kitą. Niekada nepasilikdavau
iki ryto, nepastebimai išsmukdavau ir parvažiuo­
davau į sesers butą. (Su dviračiu. Karmann paver­
čiau metalo laužo krūva.) Žinoma, vėliau neatrody-
davau nė kiek laimingesnė, tamneturėdavau pagrin­
do, tačiau aš būdavau, be abejonės, labai energin­
ga, keletui valandų pabėgusi nuo svaigulio ir tuštu­
mos, kurie šiaip tūnodavo širdyje. Atėjusi į kam­
barį įdėdavau garsajuostę į kompaktinę įrangą; ta­
da pajusdavau kūne virpesius, kurie apimdavo ma­
ne visą, gausdavo į visas puses. Ši muzika buvo
skirta man, ji išreiškė viską, ko aš nesugebėjau
179
pasakyti. Joje susitikau su pačia savimi, netikėtai
mano meilė Hemstedui nebebuvo kažkas nevisaver­
čio, kažkas, ko turėčiau gėdytis. Ji buvo tokia pat
jaudinanti, kaip ir šios dainos.
Buvusios Hemstedo panelės visada atrodydavo
liūdnos ir nusivylusios, kai sužinodavo, kad aš su
juo mylėjausi. Mano sąžinė nebuvo nešvari. Žino­
jau, kad netrukus jos jsimylės kitą, vėliau - dar
kitą. Opaskui už trečio ar ketvirto ištekės ir paleis
į šį pasaulj v1611 tik savo mažyčių kopijų. Man nak­
tis su Hemstedu reiškė tiek daug, kad jaučiausi
visiškai teisi. Tačiau šiandien aš net nesugebu to
prisiminti.
Dabar vemdavau penkis kartus per dieną. Daž­
niausiai sau pagelbėdavau, o kartais tai Įvykdavo
tiesiog savaime, galų gale man pasidarydavo bloga
vien nuo tablečių kvapo, tada ir lioviausi jas gerti.
Kažkaip keista, tačiau nevartodama perkofidrino-
lio būdavau tokia pat nervinga, kaip ir anksčiau.
Jokio skirtumo. O išsivemti man vis dar reikėda­
vo. Galimas daiktas, aš lengvai apsinuodydavau
maisto produktais. Šunų pavadėlių fabrikas atlei­
do iš darbo, tėtis duodavo 250 markių per mėnesį,
iš jų 50 už telefoną išpešdavo sesuo, o vėliausiai
nuo dvidešimtos dienos misdavau tik jogurtu, ku­
rio vartojimo laikas būdavo pasibaigęs, apgedusiais
vaisiais ir pažaliavusios dešros likučiais. Sulysau
iki 67 kilogramų, mano klubikauliai vėl styrojo, o
eidama Į Sitrone apsirikdavau ankštą juodos spal­
vos satino suknelę ir Įsiverdavau plačius gatvės sti­
liaus auskarus. Kiekvieną naktį būčiau galėjusi Į na­
180
mus parsivesti vis naują vaikiną. Tai ir dariau, tačiau
bandydavau atsikratyti jų arbajau prie laukujų durų,
arba pavaišinusi kava. Seksas tiesiog sukėlė depresi­
ją. Žinau, kad po to visi gyvūnai būna nusiminę, bet
aš vis dėlto buvau aukščiau už juos.
Tada įvyko kažkas keista. Buvau jau nenorinti
mylėtis su vaikinais, kai staiga pasidarė neįmano­
ma jų sustabdyti. Aš sakydavau:
- Žinoma, gali užeiti ir išgerti kavos, bet su tavi­
mi nemiegosiu. Jeigu vis tiek nori kavos - prašom,
tačiau aš nė kiek neįsižeisiu, jeigu dabar atsisakysi
ir savo laiką suplanuosi naudingiau.
Jie atsakydavo:
- Išgerti kavos būtų puiku.
Paskui jie uždėdavo mano ranką ant savo išsi­
pūtusių kelnių užtrauktukų, maldaudavo, kad ne­
sityčiočiau iš jų pimpalų, nebūčiau ta, kuri įaistri­
na vaikiną, o po to palieka sau kęsti siaubingus
sėklidžių skausmus. Jie man iš tiesų įkyrėdavo.
Čia ir vėlgi nenorėdavau numušti jiems ūpo. Be to,
visada yra lengviau pasakyti „taip“ negu „ne“. Tik va
bėda, kad aš nebepajėgdavau. Vaikinai nenorėdavo to
pripažinti ir bandydavo vis iš naujo, erekcija būdavo
šimtaprocentinė. Jie liaudavosi tik tada, kai imdavau
verkti. Prašinėdavo bent masturbuoti ranka. Ogal aš
galinti tai padaryti burna? Maldaudavo kaip pakvai­
šę. Kartais būdavo panašu, kad seksas jiems - tokia
pati problema kaip man valgymas.
- Tik vieną kartą, užbaik vieną kartelį! - prašy­
davo jie. - Jeigu nenori man to padaryti, gal bent
tau galiu?
Pamaniau, negaliu gi visuomet atsakyti neigia­
181
mai. Juk ir pati kalta. Kam parsivedžiau j butą?
Juk žinojau, kuo tai baigiasi. Pamaniau, kad iš ma­
nęs tikrai nedaug reikalauja. Pamaniau, kad pas­
kui tikriausiai jis tuoj pat išsinešdins. Pamaniau,
kad už tai, tiesą sakant, turėčiau imti pinigus.
Kai sversiu mažiau nei 60 kilogramų, nesugul­
siu nė su vienu iš tų vaikinų. Reikia daugių dau­
giausia keleto savaičių, tada turėčiau tvirtą ir įsta-
bų kūną - jau išdrįsčiau pabusti šalia Hemstedo, o
kitiems neleisčiau prisiliesti. Štai šitą minkštą pa­
sibjaurėtiną kūną, šitą tegul turisi, dėl manęs tegul
masturbuoja jį, jis buvo, tiesą sakant, jau ne ma­
no. Aš pasitraukiau iš dabarties ir susikoncentra­
vau į ateitį. Kam rūpėjo, kad dabar neturėjau dar­
bo arba kad Hemstedas vėl su nauja drauguže? Tai
- praeitis. Tik tada, kai būsiu liekna, prasidės ma­
no tikrasis gyvenimas ir viskas išsispręs savaime.
Savaime niekas neišsisprendė. Visą laiką laukiau
galimybės, tačiau tai tebuvo: Otto siuntiniai, „Bal­
tosios rožės“ skubus valymas, saugos diržų suse-
giojimas prie konvejerio, perlų vėrinių išvežiojimas
„Brigitos brangakmeniams“ ir vėl šunų pavadėlių
fabrikas. Galiausiai padariau tai, ko troško tėtis, -
pradėjau mokytis finansų valdybos darbuotojus ren­
giančioje mokykloje.
Tėčio, bet ne mano svajonė buvo mokesčių ins­
pektoriaus specialybė. Apie mokesčių administra­
vimo teisę šį tą dar nutuokiau. Tai atitiko mano
pasyvų charakterį. Tačiau klausantis kitų dalykų
galvoje vėl pradėdavo suktis egiptiečių egzekucinis
filmas. Ir dar kaip! Aš nė apytikriai nesuvokiau,
182
apie ką apskritai tie mokesčių įstatymai. Už dviejų
suolų priekyje sėdėjo vienintelis šauniai atrodantis
vaikinas. Panašus į tokį, kuris dažnai lankosi dis­
kotekose, mėgsta didelius automobilius ir moka
gerai bučiuotis. Neturiu nė mažiausio supratimo,
kas jį čionai atbloškė. Prieš pat paskirstant mus į
atskiras finansų valdybas jis, važiuodamas savo Po­
lo, atsitrenkė į medį ir liko nuo pat sprando supa­
ralyžiuotas. Man labiau pasisekė - aš, deja, tik ne­
išlaikiau egzamino. Iš pradžių apėmė tiesiog eufo­
riška nuotaika. Aš negalėsiu čia pasilikti! Tada vėl
susinervinau, nes nežinojau, kuo dar galėčiau bū­
ti. Mąsčiau, ką gi daryti. Dėl Dievo, ką daryti.
Paskambinau tėvams ir pasakiau:
- Labas, mama. Paskelbti egzaminų rezultatai.
Aš susikirtau.
- O... Taip... Kaip gaila. Na, nieko nepadarysi, -
kalbėjo mama, jos balsas buvo nenatūraliai aukš­
tas, uždusęs ir drauge skambėjo taip dusliai, tarsi
sklistų iš olos.
- Galėčiau dar kartą pabandyti, - tariau aš. Neži­
nau, kodėl tą sakiau, bet tai buvo tiesa. - Tik ne­
manau, kad yra prasmės. Aš nieko nesuprantu.
- Na, taip... Tada... Lik sveika, - pasakė mama
ir padėjo ragelį. Atlikta. Džiaugiausi, kad kalbėjau
su mama, o ne su tėčiu.
Po pusvalandžio suskambo telefonas, tai buvo
mama:
- Tuoj pat grįžk namo! Reikia pasikalbėti! Priva­
lai perlaikyti egzaminą! Jei to nepadarysi, tavo tėtis
nusižudys! Tuoj pat parvažiuok! Jam visai blogai.
Bijau, kad jis pakels prieš save ranką.
183
 Sėdau ant dviračio ir nuvažiavau pas tėvus. Kai
įėjau į gyvenamąjį kambarį, tėtis sėdėjo ant sofos
sukryžiavęs rankas. Atrodė panašus į žmogų, ga­
lintį netrukus taip pasielgti. Neištarė nė žodžio. Kal­
bą rėžė mama:
- Ar matai, kas darosi tėčiui? Manėme, kad pa­
galiau susiėmei. Kad jau įsitraukei į mokslus. Taip
džiaugėmės. Kodėl tu dabar šitaip?
Mielu noru jiems būčiau atsakiusi išmintingai.
Būčiau pasakiusi, kad darbas yra ne toks puikus,
kaip jie mano, o toks sumautas, kokio nesiimtų
normalūs žmonės, tik tie, iš kurių mokykloje šai­
pydavosi. Norėjau jiems pasakyti, kad ten jaunuo­
liai, jau pradėję trečiąją dešimtį, sprendžia kryžia­
žodžius, kad yra beviltiškų girtuoklių ir kad vienin­
telis pretendentas į mokesčių inspektorius, rodės,
panašus į tokį, kuris retkarčiais pasilinksminda­
vo, dabar guli suparalyžiuotas, kad netrukus ir mes,
likusieji, tokie būsime, kad aš jau nebejaučiu savo
širdies.
Tačiau tėčio žvilgsnis mane sulaikė. Jam iš tiesų
blogai sekėsi. Jo gyvenimas ir taip buvo prastas,
tad betrūko jį dar labiau užnuodyti. Tiesiog ne­
įstengiau jam pasakyti, kad, šiaip ar taip, reikalas
baigtas, kad norint pasivyti praleistą kursą ir trijų
savaičių būtų per mažai iki pakartotinio egzamino.
- Gerai, - pasakiau aš, - pabandysiu dar kartą
atlikti testą.
- Taip, nejaugi? Ir tai įmanoma? - sušuko ma­
ma. Tėtis tebetylėjo, sėdėjo vis dar sukryžiavęs ran­
kas ant krūtinės ir įsmeigęs akis žiūrėjo pro langą.
Jis taip lengvai manimi nepatikėjo.
184
 - Na, žinoma, įmanoma, - atsakiau aš, - teks
gerokai pasimokyti, bet tikiuosi susidoroti.
Tada sugrįžau į sesers butą, išverčiau savo kup­
rinę ir pradėjau dėtis daiktus.
Kitą rytą sėdau į greitąjį miesto traukinį, nuva­
žiavau ruožą Centrinė geležinkelio stotis - Berlyno
vartai, paėjėjau gatve aukštyn iki degalinės ir su­
stojusi iškėliau nykštį. Aš paprasčiausiai keliavau
pietų kryptimi ir žvalgiausi pro sunkvežimių lan­
gus lūkuriuodama, kada patiks kraštovaizdis. Išli­
pau prie Europos tilto. Už poilsio aikštelės vedė
siauras išmintas takas, juo ir nužingsniavau pa­
kalnėn. Tai buvo žalias, apytamsis takas, abipus
vešliai apaugęs karališkaisiais paparčiais, visur aps­
tu didelių akmenų. Netrukus šalia kelio aptikau upe­
liuką, iš kurio buvo galima atsigerti, kitur jį kirto
mediniai latakai. Slėnį pasiekiau prieš pat nusilei­
džiant saulei. Netoliese stovėjo pilna šieno daržinė.
Apsidairiusi, ar niekas nemato, švystelėjau į viršų
kuprinę, tada užlipau pati. Tą naktį, kaip seniai
bebuvę, pirmą kartą išmiegojau giliai ir kietai. Kitą
rytą perėjau išilgai slėnį, didelėje kaimo savitarnos
parduotuvėje nusipirkau pakelį sviestinių keksų bei
„Raudonkepuraitės kamambero“ir vėl kopiau į kal­
ną. Pusiaukelėje takas pranyko, toliau stačiu šlaitu
gavau ropštis keturpėsčia. Dvi valandas kopiau pro
visą tą žalumą, išverstus medžius ir atokaitas, kol
pagaliau priėjau akinančiai žėrinčią pievą. Joje au­
go katilėliai ir kitokios gėlės, geltonos ir baltos,
kokių nepažinojau, o vidury pievos netikėtai ištryš­
kęs upeliukas veržliai tekėjo į žole prižėlusius van­
dens klanus, vėl prasimušdamas pro apsamanoju­
185
 sius akmenis. Prie jo ištakų radau tikrą krioklį su
nedideliu baseinėliu, kaip tik tokio aukščio ir plo­
čio, kad galėjau išsimaudyti. Atsigėriau krioklio van­
dens, užsimoviau šortus ir atsigulusi pievoje pra-
tysojau visą likusią popietę. Nieko nemąstydama ir
neveikdama. Įsiklausiau tik Į save ir aplinkinius
medžius. Kai dar buvau vaikas, tariausi sugebanti
jausti tą patį, ką ir medžiai. Tik nemokėjau to nu­
pasakoti, nes tai buvo visai kas kita, ne taip, kaip
jautė žmonės ir žvėrys. Medžių jausmas nesisiejo
su jokia reikme. Tiesiog jis ten buvo kaip švelnus
šnarėjimas. Visada jaučiau, kad medžių draugijoje
man labai palengvėdavo.
Vakare nusiprausiau po krioklio dušu. Buvo taip
šalta, kad susitraukiau Į mažulytį kamuoliuką. Įlin­
dau į miegmaišį, atsiguliau tarp katilėlių ir žiūrė­
jau į dangų, kol sutemo. Žvaigždžių nebuvo, pasi­
rodė tik pjautuvo formos mėnulis. Viskas gerai, aš
netgi nebijojau. Tuosyk miške garsiai pokštelėjo,
aš vis dėlto įsibaiminau ir pragulėjau kaip sustin­
gusi, ištisas valandas laukdama, kas gi čionai galė­
tų atklysti - šernas, lūšis ar žudikas. Pigų, niekada
deramai nešildantį miegmaišį aptraukė rasa. Ant
jo prisiūta etiketė bylojo, kad jame galima miegoti
esant minus 25 laipsnių temperatūrai. Bet gal tai
tereiškė, kad jame neįmanoma sušalti, o ne tai,
kad bus gana šilta, kai miegosi esant plius dešim­
čiai laipsnių. Žvarbau ir kaip mažas žvėrelis klau­
siausi, kada gi miške pasigirs žingsnių traškesys,
kol pagaliau kažkuriuo metu užmigau.
Kitą rytą vėl išsimaudžiau po kriokliu, apsiren­
giau ir laukiau, iki saulutė tiek įkais, kad galėtų
186
 mane sušildyti. Paukščiai giedojo ir triukšmavo.
Nutariau čia pasilikti amžinai. Nepaisydama šer­
no. Pasistatyčiau žolių lūšnelę, iš upelio gerčiau van­
deni ir valgyčiau katilėlius, kol nepastebimai nu­
mirčiau badu, tada išdžiūčiau kaip pervažiuotas
driežas ir pavirsčiau j dulkes. Kramsnočiau žolių
stiebelius, kol mano žandikaulius apniktų milijo­
nai virusų bei bakterijų ir suardytų mane visą iš
vidaus. Gal kaip nors ir išgyvenčiau, kartkartėmis
susirasdama kokį grybą ar saują aviečių. Tuomet
pasilikčiau čia tol, kol tapčiau liesa, svarbi ir im­
čiau kažką suvokti. Saulė pakilo aukščiau ir pasi­
darė šilčiau; kai gręžiau upelyje išskalbtas pusko­
jines, nugirdau balsus, juoką ir dar spėjau prasi­
skverbti į krūmus. Per dvi valandas iš viso praėjo
devyni keliautojai. Jie surengė prie krioklio pikni­
kų; už medžių išsituštino, tada vėl nusileido į pa­
kalnę. Visai čia pat, už krioklio, vienintelėje vieto­
je, kur vakar neapsilankiau, aukštyn į kalną vedė
turistinio žygio maršrutas. Pasidaviau. Užsidėjau
ant pečių kuprinę, nulipau šiuo taku žemyn ir lei­
dausi kelionėn į Hamburgą.
Poilsio aikštelėje neprivažiavus Kaselio teko il­
gai laukti pakeleivingos mašinos. Pradėjo lyti. Iš
viršaus pylė lietus, o nuo kelkraščio iki pat juos­
mens gatvės purvą tėškė automobiliai. Iš pradžių
dar bandžiau išsilenkti tų purvyno fontanų, bet ne­
trukus buvau kiaurai peršlapusi ir atrodžiau tokia
vargana ir nešvari, kad tuo labiau niekas nesustor
jo. Tada privažiavo šitas didelis tamsmėlynis mer-
sedesas. Sulėtino greitį, o aš dėl visa ko iškėliau
187
nykštį. Stiklo valytuvas sušvytavo į šoną, ir pusę
sekundės labai aiškiai mačiau vairuotojo veidą. Jis
įsistebeilijo į mane ir pasibjaurėjo bei pasipiktino.
Kai ant priekinio stiklo vėl susikaupė lietaus van­
dens, dar pamačiau vairuotoją palenkiant galvą ir
pabaksnojant sau į kaktą pirštu. Mano širdį su­
kaustė šaltis, ir aš prisiekiau sau niekada nebal­
suoti už CDU*.
Netrukus išsigiedrijo. Nuėjusi į poilsio aikštelės
tualetą persimoviau šlapias, purvinas kelnes šortais,
nusišluosčiau veidą ir susišukavau plaukus. Nuo lau­
kimo lietuje pavargau kaip šuva. Kai vėl atsistojau
prie įvažiavimo į autostradą, tuojau ir stabtelėjo sunk­
vežimis. Vairuotojas buvo apkūnus ir nekalbus. Ne­
praėjo nė pusė valandos, o mano užmigta ant greti­
mos sėdynės. Jis žadino mane purtydamas.
- Per daug pavojinga, - pasakė jis. - Miegok sau
ramiai, bet ne čia. Kai stabdysiu, gali išlėkti pro
stiklą lauk.
Vairuotojas buvo teisus. Priešais mane -
milžiniškas lango stiklas. Vien tik stiklas.
- Įsitaisyk ant gulto, - pasiūlė jis.
Už mūsų sėdynių buvo siaura dviejų aukštų lova.
Ant viršutinės gulėjo mano kuprinė, įvairūs tolimųjų
reisų vairuotojų reikmenys, žemėlapiai, spiritinė vi-
ryklėlė ir termosai, o apatinė buvo laisva. Kai ten
atsigulsiu - nebepaspruksiu: viršuje gultas, iš šonų
ir iš galo - sunkvežimio skarda, priekyje - sėdynės.
*CDU(Christlich-Demokratische Union) - Krikščionių demok­
ratų sąjunga (KDS;VFR).
188
 - Ne, ne, - tariau, - dabar nemiegosiu.
Tačiau netrukus vėl ėmiau snausti, ir šįkart vai­
ruotojui sustabdžius sunkvežimį aš iš tiesų tvojau-
si į lango stiklą.
- Ar nesakiau? Velniai rautų! Juk sakiau. Žiūrėk
man, kad mikliai eitum ant gulto.
Man neatėjo į galvą mintis paklausti, kokių galų,
tiesą sakant, jam reikėjo taip smarkiai stabdyti;
taigi tuojau pat nedrąsiai nurėpliojau iki apatinio
gulto. Buvo dar tik vidurdienis. Paprastai nemalo­
numai su vairuotojais prasidėdavo sutemus. Da­
bar dėl atsargumo geriau būtų nemiegoti.
Pabudau sunkvežimio vairuotojui beglostinėjant
mano ranką. Jis sėdėjo pusiau tarp atlošų, pusiau
ant gulto.
Mes nevažiavome. Kabinoje degė mažutė sping­
sulė. Šiaip buvo tamsu.
- Tau nieko neatsitiks, - kalbėjo storulis vairuo­
tojas. - Ničnieko, jeigu tik nesiginsi.
Šis sakinys jau buvo girdėtas per XY-ungelost*
laidas. „Dabar mano eilė, - pamaniau sau. - Nutiks
taip, kaip ir visoms XY-ungelost merginoms, važia­
vusioms autostopu. Praėjus pusmečiui grybautoja
suras po eglių šakomis”.
- Jeigu nešauksi ir nesiginsi, nieko nedarysiu, -
pasakė jis ir glostė man ranką aukštyn. Kokia ne­
* “XY-ungelost“- keletą dešimtmečių buvusi labai populiari
televizijos laida, kurią vesdavo Eduardas Cimermanas. Pa­
prastai būdavo atkuriami kriminaliniai įvykiai, o gyventojai
raginami padėti ieškoti nusikaltėlio. Pasitaikydavo net „ra­
ganų medžioklių“, tačiau kartais žiūrovų pagalba būdavo
labai svarbi.
189
 sąmonė! Jis jau kažką darė. Kitą ranką uždėjo man
ant kojos. Žinojau, kad buvau pati kalta. „Juk ji
niekados neklausė, - būtų sakiusi mano mama, -
tad nereikia liūdėti - šiaip ar taip, Anė niekada ne­
sidžiaugė gyvenimu“. Dabar vairuotojas uždėjo ranką
ant krūtinės. Aš leidau. Šis vyriškis svėrė daugiau
negu 150 kilogramų, aš gulėjau beveik po juo. Kai
imdavau jam priešintis, kildavo kova, kurios ne­
galėjau laimėti. Kita vertus, vėliau, teisme, man ši­
tai, aišku, būtų prikišę. Jeigu kada nors dar su­
lauksiu teismo...
- Na, ir? - paklausė sunkvežimio vairuotojas. -
Ką, jeigu dabar tavimi tiesiog pasinaudosiu?
- Tuomet vienas iš mūsų gyvas neliks, - sušnypš-
čiau aš. Nė kiek nepakenkia toks dalykas, kad visą
gyvenimą dažnai žiūrėdavai televizorių. Jis šaipėsi
iš manęs, bet prieš tai buvo pasitraukęs atgal per
centimetrą, kurio man reikėjo, kad pamatyčiau, ar
vairuotojo langas praviras. Jis pastebėjo, jog j kaž­
ką žiūriu, atsigręžė ir taip pat atkreipė dėmesį į
tarpelį. Nepakildamas iš vietos, siektelėjo lango ran­
kenėlės, o man tik ir reikėjo to siauro trikampio,
susidariusio tarp vairuotojo nugaros ir gretą jo
esančios sėdynės. Taip ir šoviau pro jį kaip dvasia
iš butelio. Vairuotojas stvėrė man už kojų, aš spar-
džiausi, laimė, staiga pamačiau durų rankeną, ku­
rią šiaip jau paprastuose automobiliuose surandu
tik iš trečio karto, ją pastūmusi atidariau pagalbi­
nio vairuotojo duris ir pro jas išvirtau. Atsitrenku­
si į kažkokią atsikišusią metalinę dalį, nukritau
ant asfalto. Nuošali automobilių stovėjimo aikšte­
lė. Varganai švietė žibintas, aplinkui - jokios trans­
190
 porto priemonės. Vis dėlto kažkur nelabai toli bu­
vo girdėti autostrada švilpiantys automobiliai.
- Niekšas, šiknius, iškrypėlis, - plūdausi aš.
Jis persilenkė per pagalbinio vairuotojo sėdynę
ir pažvelgė j mane, gulinčią ant žemės, tačiau nė
neketino išlipti. Aš atsistojau.
- Kuprinę, - surikau aš, - duok šen mano kupri­
nę! Nagi!
- Lipk atgal, - tarė dručkis. - Na, pirmyn, nes
niekada iš čia neišsigausi. Lipk atgal!
- Tiktai nešdinkis, - šaukiau aš.
- Na, eikš gi, nekrėsk kvailysčių, - kalbino jis.
Elgėsi taip, tarsi būtume seni bičiuliai, kurie šiek
tiek susibarė. Gal jis pamanė, kad aš iš tiesų no­
rinti su juo permiegoti, tik esanti pernelyg drovi.
Negali žinoti, kas tokioje galvoje dedasi.
- Lipk atgal, nebūk kvaila! - įkalbinėjo vairuoto­
jas.
- Dink pagaliau, nebūk kvaila! - mėgdžiojau jį ir,
pakėlusi nuo žemės akmenį, sviedžiau į sunkveži­
mį. Tada jis išmetė mano kuprinę, uždarė pagalbi­
nio vairuotojo duris ir galų gale nuvažiavo. įsimi­
niau jo žymes, bet tuomet pabandžiau įsivaizduoti,
kaip atrodyčiau atėjusi į policijos nuovadą su ši­
tom trumpom kelnėm ir nusvilusiomis storomis
kojomis. Besimokydama finansų specialistus ren­
giančioje mokykloje kasdien vis labiau tukau, kol
galiausiai svėriau 76 kilogramus. Taip ir įsivaizda­
vau, kaip policininkai mane nužiūrinėtų nuo galvos
iki kojų. Net juokingai atrodytų, kad kas nors stem
gėsi su manimi intymiai suartėti. Būdama tokios
išvaizdos nieko negalėjau įskųsti.
191
 Atsisėdau po žibinto skleidžiamu šviesos pluoš­
tu ir laukiau. Drebėjau. Nors iš tos velniavos išne­
šiau daugmaž sveiką kudašių, tačiau man buvo bai­
siai gėda ir negera. Po dviejų valandų j automobilių
stovėjimo aikštelę įsuko Volvo. Juo keliavo šeima
- tėtis, mamytė ir du vaikučiai ant galinės sėdynės.
Jie laikėsi kaip įmanydami atokiau nuo manęs. Tuo
tarpu, kai vienas vaikas nusimovė kelnes, aš pribė­
gau prie jų ir paprašiau vyriškio pavėžėti mane.
- Juk matote, kad esame labai prisikrovę, -
atsakė.
Jis nebuvo panašus į tokį, kuris apskritai kada
nors savo automobiliu būtų pavėžėjęs svetimą žmo­
gų. Jo žmona nutaisė išgąstingą veidą, o vienas iš
vaikų buvo bepravirkstąs.
- Tik iki kitos poilsio aikštelės, - prašiau aš. -
Vienas tipas bandė išprievartauti ir tada išmetė mane
lauk. Aš gi niekada iš čia neišvažiuosiu! Prašau,
padėkite man!
Kaip ir įsivaizdavau, vyras su žmona nužvelgė ma­
ne pasibjaurėdami, bet vis dėlto priėmė. Sėdėjau
gale šalimais berniukų. Kuprinė buvo bagažinėje. Už­
dėjau rankų plaštakas ant savo baisiai raudonų šlau­
nų. Laimė, automobilyje buvo tamsu. Visa šeima va­
žiavo kaip sustingusi, niekas nepratarė nė žodelio.
Netgi vaikai. Kitoje poilsio aikštelėje mane išlaipino,
o į Hamburgą pargrįžau sunkvežimiu.
Pradėjusi dirbti taksiste vis dar svėriau septy­
niasdešimt keturis kilogramus. Tačiau aš nepapras­
tai greitai sulysau. Darbuodavausi kiekvieną naktį
nuo šeštos valandos vakaro iki šeštos ryto. Jeigu
192
leisdavo pradėti anksčiau arba pamainininkas vė­
luodavo, plušėdavau dar ilgiau. Kol sėdėdavau tak­
si, apskritai nė kąsnio j burną neimdavau. Iš pra­
džių negalėjau nieko valgyti, nes labai erzino radio­
telefonas. Visą laiką reikėdavo atidžiai klausytis,
ar nekviečia postas, prie kurio tuo metu stovėda­
vau, o priėmusi užsakymą privalėdavau atsidurti
vietoje per tris keturias minutes, nesvarbu, ar prieš
tai teko pasižiūrėti į miesto planą, ar privažiavimą
užtvėrė taikos šalininkų vora. Kai klientai įlipdavo
j taksi, aš bemat turėdavau surasti naują kelią, pa­
siekti visiškai kitą tikslą, o jeigu nežinodavau kaip,
būdavo keblu. Bet ir tada, kai prie viso to pripra­
tau, nieko nevalgydavau. Nereikėjo. Buvau soti. Taip
pat su niekuo nesimylėdavau. Mane persekiojo įky­
ri mintis, kad aš nesensiu, jeigu liausiuosi užsii­
minėti seksu. Žmonės to nežinojo, bet po kiekvie­
nos sueities jie pasislinkdavo arčiau mirties. Triu­
ko esmė - visiškai to atsižadėti, pačiai irgi nieko
nedaryti, tuomet įmanoma sulaukti žilos senatvės.
Laikotarpis, kai dirbau taksiste, - pats geriau­
sias mano gyvenime. Netikėtai buvau energinga. Aš
buvau tyra. Sėdėjau mersedese ir važinėjau pernakt
po miestą, klausydamasi muzikos. Pagaliau aš bu­
vau ten, kur gerai jaučiausi. Visada ieškojau tokios
vietos, ir štai dabar paaiškėjo, kad tai ne kas kita
kaip automobilis. Judėjimas buvo vienintelė pri­
imtina būsena, o muzika - vienintelė paguoda. Kar­
tais, kai radijas transliuodavo ypač gerą dainą, aš
išjungdavau radiotelefoną bei taksi stogo skydelį ir
tiesiog apsukdavau kelis ratus pati viena. Kuo il­
giau važinėdavau, tuo linksmesnė ir stipresnė bū­
193
 davau, o tada, kai pasijusdavau ganėtinai tvirta, vėl
užžiebdavau stogo skydelį ir gatvės pakraštyje pa­
imdavau kokį nors naktininką.
- Nuo kada paaugliams leidžiama vairuoti taksi?
- įlipdami klausdavo keleiviai. Ir pridurdavo: - Ne­
norėčiau imtis tavo darbo.
Tačiau jis buvo nuostabus. Vienintelis nemalo­
numas - keleiviai. Bet juk jie už tai sumokėdavo
kompensaciją. Kiekvieną naktį uždirbdavau mažų
mažiausiai po šimtą markių. Aš grūdau tas šimti­
nes į makintošo dėželę, ir banknotų kupeta augte
augo. Pagaliau jų buvo tiek daug, kad pamaniusi,
jog reikėtų kažką nusipirkti, įsigijau seną geltonos
spalvos Audi 100. Pirmą kartą po kelių mėnesių
pasiėmiau laisvą dieną ir kiaurą naktį su savo au­
tomobiliu sukiojausi po miestą. Kažkuriuo metu
suvokiau, kad darau tą patį kaip paprastai, tik be
uždarbio. Pardaviau „audinę". Nieko negeidžiau, tik
girdėti taksi burzgimą, padangų ant šlapio asfalto
čiuožimą, regėti švelnią šviesą, klausantis naktinės
radijo programos, įsisodinti nedraugingus žmones,
būdama tikra, kad netrukus jų atsikratysiu: troš­
kau ramybės, tamsos ir nugrimzti į vienatvę.
Baigusi darbą sėsdavau ant dviračio ir važiuoda­
vau trylika kilometrų iki sesers buto. Septintą arba
pusę aštuonių eidavau miegoti, o trečią valandą po
pietų keldavausi. Tada pasišildydavau skardinę pu­
pelių, godžiai jas suvalgydavau, truputėlį pasižiūrė­
davau televizorių ir vėl vykdavau į taksi firmą. Se­
sers, galima sakyti, nematydavau. Netrukus svėriau
64 kilogramus. Ir, aišku, toks svoris išsilaikė ke­
letą savaičių. Kokia neteisybė. Suvalgydavau skar­
194
dinę pupelių, kurių maistinė vertė buvo gal 68 ka­
lorijos, ir kasdien nuvažiuodavau dviračiu po 26
kilometrus. Ką gi dar reikėjo daryti, kad labiau su-
blogčiau? Nusikirsti ranką? Retsykiais suvalgyda­
vau ir keletą keksų, bet tada tuoj pat išgerdavau
vidurių paleidžiamųjų vaistų. Jeigu užsispyrusi ir
toliau taip elgčiausi, kada nors mano svoris nu­
kristų žemiau nei 64 kilogramai. Grynai fiziškai
kitaip buvo neįmanoma. Šį kartą aš tapčiau vis lai-
besnė ir laibesnė.
Tada susipažinau su Feliksu. Jis taip pat buvo
taksi vairuotojas; po pusmečio paklausė manęs, ar
nenorėčiau gyventi drauge su juo. Pasinaudojau gali­
mybe pagaliau išsikelti iš sesers buto. Feliksas virė
ir tvarkė namų ūkį, o aš vėl pradėjau valgyti ir senti.
- Nevažiuok šiandien, - dažnai sakydavo jis. -
Na, paprasčiausiai pabūk namuose. Reikia pinigų?
Jei taip, kažkiek duosiu.
Keista, bet kuo daugiau Feliksas jų duodavo, tuo
neturtingesnė buvau. Man nebeteikė malonumo vai­
ruoti taksi, aš nesugebėjau dirbti ištisas dvylika
valandų, pagaliau net pasidarė sunku susimokėti
savo nuomos dalį. Dariausi vis didesnė vargšė, vis
labiau pavargusi ir ties postais užmigdavau nuo iš­
sekimo. Jeigu dvi naktis nevairuodavau, negalėda­
vau įsivaizduoti, kad kada nors sugebėjau atsiliepti
radiotelefonu arba surasti tam tikras gatves. Būgš­
tavau, kad viską atliksiu ne taip. Tikrasis šios tar­
nybos privalumas, būtent galimybė laisvai apsi­
spręsti, kada, kiek kartų ir kiek laiko aš noriu dirb­
ti, turėjo savo rezultatą, kuris atsisuko prieš mane
195
pačią, - ėmė progresuojančiai silpti valia. Aš netgi
neįstengiau išsiskirti su Feliksu. Kai pabandžiau,
jis tiesiog nesutiko.
- Pažiūrėk į mane, - tariau aš. - Tik pažiūrėk į
mane. Nuo to laiko, kai mes drauge, priaugau dvy­
lika kilogramų. Esu nelaiminga. Nenoriu su tavimi
mylėtis. Kiekvieną dieną nenormaliai prisiryju, o
jeigu neišsivemčiau, būčiau dar apkūnesnė. Aš ve-
miu bent dukart per dieną. Negi, tiesą sakant, ne­
girdi? Turėtum girdėti. Šiame bute juk viskas gir­
dėti. Leisk man išeiti.
- Ne, - atsakė Feliksas. - Be tavęs nenoriu egzis­
tuoti.
Tuomet pradėjo verkti. Nežinojau, ką jis manyje
įžvelgė. Apskritai nepažinojo manęs, neturėjo net
menkiausio supratimo, kas aš. Nė pati savęs nepa­
žinojau. Galimas daiktas, čia visai nieko tokio ne­
buvo ir aš turėjau džiaugtis, kad Feliksas buvo pa­
siryžęs į šį trūkumą žiūrėti pro pirštus.
Vieną vakarą į mano taksi atsitiktinai įlipo Jos-
tas. Jis papasakojo, kad dabar Hemstedas studi­
juoja ir dar dirba plokštelių parduotuvėje. Šią infor­
maciją prasinešiojau keletą savaičių, kol numetusi
šešis kilogramus pasijutau galėsianti nueiti pas jį.
Valandėlę vaikštinėjau pirmyn ir atgal priešais
plokštelių parduotuvę, tada pasukau į Mionkeberg
gatvę, o nusipirkusi žalius sportinius batelius su­
grįžau atgal ir spindinčioje vitrinoje įvertinau savo
išvaizdą. Vilkėjau baltus bundesvero šortus su ne­
paprastai aukštu juosmeniu ir medvilninį sportinį
mėlynais dryželiais nertinį, kuris nuolat nuslysda-
196
vo ant peties. Mano plaukai dabar vėl buvo ilgi.
Buvau juos surišusi j kuodą skarele, o laisvas sruo­
gas pašiaušusi. Pabandžiau nusišypsoti. Šypsena -
visada gerai. Bet ne man. Tada mano veidas bū­
davo panašus į išsiviepusj demoną*. Lioviausi šyp­
sotis ir žengiau pro duris. Tai buvo didelė parduo­
tuvė, kurioje prekiavo nusileidus keletą pakopų že­
myn; nuo viršaus man buvo labai gerai matyti.
Hemstedas buvo čia, aš iš karto jį pastebėjau, ta­
čiau vis dar slankiojau prie įėjimo. Ilgą lauką tie­
siog žiūrėjau į jį - jo elegantiškus judesius, baltus
marškinius prie chaki spalvos kelnių, sumažėjusią
aroganciją aptarnaujant klientus. Negyvu veidu jis
išklausė, kokių plokštelių pageidauja jauni vyru­
kai, skuodė pro juos greitais, bet anaiptol ne skub­
riais žingsniais per pusę parduotuvės, energingai
ištraukė iš lentynos geidžiamą ilgai grojančią plokš­
telę ir dviempirštais padavėją šnopuojančiam klien­
tui, bemat nusigręždamas ir kažką šūktelėdamas
kitam pardavėjui. Vien tai matydama buvau tokia
laiminga, kad mielai būčiau ir išsmukusi iš par­
duotuvės su šiuo vaizdu akyse, užuot surizikavusi
susitikti kaip pridera. Tik nespėjau nuo to reginio
laiku atsiplėšti. Galiausiai Hemstedas mane paste­
bėjo ir šypsodamasis taip, kad buvo matyti eilė baltų,
stambių dantų, ėjo prie manęs. Šalia dešinės akies
voko man ėmė trūkčioti mažytis raumuo, tai paju­
tusi dar labiau susinervinau. Tūojau pat vien tik iš
bėdos prapliupau šnekėti taip greitai ir tiek daug,
*Autorė turi omeny akmeninius ar skardinius lietvamzdžius,
kuriuos puošdavo (ypač gotikinėje architektūroje) mitinės bū­
tybės, gyvūnų ir žmonių galvos.
197
tarsi vienu sykiu būčiau išgėrusi dvi dėžutes reka-
tolio. Klausinėjau, ką jis veikia, teiravausi apie jo
draugus, papasakojau, kokius buvusius bendra­
klasius sutikau, paprašiau dar vienos garsajuos-
tės, jbrukau savo naująjį telefono numerį, širdyje
keikdama save, bet vis šnekėjau, netgi paklausiau
jo, kodėl per tokį karštį mūvi ne trumpas kelnes,
kalbėjau kaskart greičiau, tarsi perjungus plokšte­
lių grotuvo greitį iki 45 apsisukimų per minutę,
tada kažkas užspaudė gerklėje, ir pasakiau:
- Na, man metas eiti.
Nespėjus Hemstedui atsakyti stvėriau plastma­
sinį maišelį su kartonine batų dėžute ir nukūriau
prie išėjimo. Jis ėjo šalia greitais dideliais žings­
niais, o aš, dar kartą sumurmėjusi “Iš tiesų, ste­
biuosi, kodėl per tokį karštį nemūvi trumpų kel­
nių“, pagriebiau singlą iš Top-Ten lentynos priešais
kasas ir įsimečiau į savo miniatiūrinį krepšelį.
Hemstedas paskambino po savaitės ir pasakė, kad
aš galinti pasiimti garsajuostę. Tą patį vakarą nuva­
žiavau pas jį savo taksi. Jis vis dar gyveno su tėvais.
Duris atidaręs tėvas nuvedė mane į gyvenamąjį kam­
barį. Hemstedas sėdėjo priešais televizorių. Tėvas,
paėmęs nuo stalo laikraštį, išėjo. Tarpduryje dar at­
sisuko ir paklausė, kada Peteris rytoj grįšiąs namo.
- Vėlai, - atsakė Hemstedas, - dar eisiu žaisti
stalo tenisą.
- Pingpongą, - suniurnėjo tėvas, uždarydamas du­
ris, - pingpongas - tai ne sportas.
Atsisėdusi į laisvą krėslą žiūrėjau drauge su
Hemstedu televizorių. Transliavo šou. Renginio pa­
baigoje amerikiečių dainininkė pristatė savo naują­
198
jį hitą, keturi vokiečių jaunuoliai, laimėję baigia­
mąjį šokių konkurso finalą, sušoko breiką. Tačiau
daina apskritai netiko šiam šokiui.
- Pažvelk į juos! Ne, tu tik pažiūrėk! Dabar čia
šoka visas triukšmadarių būrys, - pasakė Hemste-
das ir nusijuokė.
Tie vaikinai traukė pečiais ir egiptietiškai išlen­
kė rankas. Vieno iš jų veidas buvo nepaprastai se­
nas ir nepatenkintas, tada Hemstedas pasakė:
- Atrodo kaip E.T.*
- Dvi Funny-Club merginos nusipirko „E.T.“lėles,
- pasakiau aš. - Visada rytais parvežu jas namo.
- Anuomet nemačiau filmo, - pasakė Hemstedas, -
tik ištrauką per televizorių. Aišku, iškart apsiašaro­
jau. Įžangos nebuvo - tik mačiau, kaip vaikinas atsi­
sveikina su E.T., o šis apkabina jį ir glostinėja savo
panašiais į voro pirštais. Iriš karto pradėjau žliumbti.
Aš verkiau toje vietoje, kai E.T., norėdamas su­
grįžti atgal, susisiekė su savo erdvėlaiviu, o maža­
sis berniukas jam sako: “Čia galėtum būti laimin­
gas. Aš tavimi labai gerai pasirūpinčiau. E.T., mes
galėtume užaugti kartu”.
- Manau, kad E.T. patiko tik pikti ir kietašir­
džiai žmonės, - pasakiau aš.
Sėdėdamas krėsle Hemstedas palinko prie ma­
nęs ir švelniai paglostė skruostą pirštų pagalvėlė­
mis. Kartą skaičiau pasakojimą apie žmogų, kuris
susižeidžia į kaktusą. Tas kaktusas ypatingas, nes,
patekus spygliui po oda ir iškart jo neištraukus,
jis savaime keliauja per visą kūną, o kai pasiekia
*E.T. - Extra Terrestrial - Ateivis iš kosmoso.
199
širdį, žmogus miršta. Toks buvo ir tas palytėjimas.
- Tavo odinę striukę pardaviau broliui, - pasa­
kiau aš, - tačiau su nuostoliu.
Hemstedas atsistojo ir tarė:
- Eikš. Garsajuostė viršuje, mano kambaryje.
Tačiau vos tik atėjome į kambarį ir jis padavė
man juostą, laiptais atidundėjo Jostas ir Richar­
das Bukas; Hemstedas tuojau pat liovėsi su mani­
mi šnekėjęs, tik dirsčiojo atsiprašančiu žvilgsniu.
Jo draugai taip pat nesikalbėjo su manimi. Atsisė­
dusi į krėslą kramsnojau savo plaukų sruogą.
- Kaip, tiesą sakant, su Katrina? - paklausė Jos­
tas. - Ar dar susitinki su ja?
Hemstedas padavė Jostui laišką, gulintį ant ra­
šomojo stalo:
- Štai, ji man dar parašė.
Jostas paėmė lapelį ir vietomis skaitė balsu. Laiš­
kas buvo iš tikrųjų labai kvailas. Apie tokius daly­
kus, kurių tiesiog nereikėjo išsakyti, apie jausmus.
Buvo sunku girdėti, kad ir kitos merginos kamavosi
dėl Hemstedo. Mano meilė buvo ne tik kažkas liguis­
to ir bjauraus, - ji buvo visai kasdieniška. Nepaisant
to, besijuokiantys vaikinai buvo atgrasūs.
- Kartą ir aš tau parašiau laišką, - pasakiau. -
Ačiū Viešpačiui, kad anuomet jo neišsiunčiau.
- Kodėl? O reikėjo! - iškart sušuko Hemstedas.
Parodžiau į Jostą ištardama:
- Juk turbūt nejuokauji.
- Kaip? - paklausė Jostas, nes vis dar skaitė
laišką ir mūsų nesiklausė. - Štai, paklausykite...
Nusijuokiau, jam dar neperskaičius balsu to, ką
turėjome išklausyti.
200
 - Kai tu juokiesi, tavo veidas išsiviepia j nepa­
kartojamą grimasą, - pasakė Hemstedas.
- Šit kaip? - paklausiau aš. - Nejaugi?
Dabar Jostas ir Richardas stebėjo mane susi­
domėję. Jie laukė, kada aš nusijuoksianti, kad pa­
matytų, kaip mano veidą iškreipia ta grimasa.
Neapkenčiau savęs, bjaurėjausi savimi. Tetroš-
kau išnykti, norėjau, kad išdiltų šitas besivaipan­
tis veidas ir šita šlykšti, seilėta meilė manyje. To
neturėjo būti. Sunaikinti, sunaikinti, sunaikinti,
mąsčiau aš. Sėdusi į taksi pirmiausia išėmiau gar-
sajuostę ir įdėjau į magnetofoną. Už tai irgi neap­
kenčiau savęs. Įsukau į gatvę, kurioje nebuvo na­
mų; trys žibintai, o toliau mane apgaubė visiška
tamsa. Pradėjo groti muzika. Angeliški balsai, tačiau
tai buvo angelai su šikšnosparnių sparnais, jie gie­
dojo priešais pragaro vartus, nežemiškai žavingai ir
bauginančiai, drauge mušant lėkštėms. Atsukau visą
garsą. Ir vėl pasigirsdavo lėkščių skambesys. Tada
grėsmingas žemas vyriškas balsas tarė: The world is
my oyster*, o jam pavymui nuaidėjo toks klaikus ir
šiurpus juokas, kad aš staiga pasukau vairą į kitą
pusę ir atsidūriau gatvės griovyje.
- Hahahahahahahahahah... - kvatojosi jis.
Išlipusi apžiūrėjau „siurprizo“ padarinius. Ge­
rokai įklimpau į šį griovį vidury juodžiausios nak­
ties, ir dabar dainavo moteris:
This is not a love song, this is not a love song**.
Šis balsas skambėjo iš tiesų nemaloniai, juo buvo
galima iš karto patikėti.
* The world is my oyster. - Pasaulis yra mano kiautas.
** This is not a love song. - Ne apie meilę daina.
201
 Na, gerai! Ak, tu Dieve, taip, taip, aš gi jau su­
pratau.
Susisiekiau su radiste ir paprašiau j trečiąjį kana­
lą atsiųsti „588“, o kai atsiliepė Feliksas, pasakiau,
kur lindžiu, melsdama mane iš čia ištempti.
Kol jis atvyko, toliau klausiausi garsajuostės. Kaip
galėjo toks šlykštus ir nedoras žmogus kaip Hemste-
das įrašyti šitokią muziką? Muziką, kuri labai pama­
žu man atskleidė, jog išdaviau savo svajones. Ji pa­
rodė, kad mano gyvenimas yra apgailėtinas. „Ir kaip
tu ten patekai?“ - klausė. O tada: „Žiūrėk, kad vėl
išeitum“. Hey Joe, - šaukė, Joe - čia man taikė, - hey
Joe, look around*, tuoj prarasi kažką beprotiškai
svarbaus. Tik neįstengiau prisiminti, kad kada nors
ką nors panašaus būčiau turėjusi. Tiesą sakant, ma­
nęs iš tikrųjų juk nebuvo. Visada, kai draugaudavau
su nauju vyriškiu, virsdavau kitu asmeniu. Buvau tuš­
čia it veidrodis. Į tokį veidrodį pažvelgęs žmogus iš­
vysta tą, kuris sugebėjo patenkinti jo norus ir pakęsti
poreikius. Feliksas taip pat manyje mylėjo kažką, ko
iš pradžių nė nebuvo, bet ilgą laiką jis buvo toks
tikras šitai manyje rasiąs, kad tai iš tiesų atsirado.
Kad ir kas aš dabar buvau, neturėjau teisės to iš jo
atimti. Jis susikūrė sau tai, kas man visiškai nepri­
klausė. Tik būdama su Hemstedu pajusdavau savo
kontūrus ir tapdavau savarankiška. Galbūt ir visai
ne jo man trūko. Gal man pačiai savęs trūko. Man
trūko savęs tokios, kokia buvau tada, kai jį sutikau.
Atvažiavus Feliksui paaiškėjo, kad nereikės vilk­
ti mano automobilio, nes pakako po priekinėmis
padangomis pakišti kojų valiklius.
*Look around - apsidairyk, žiūrėk.
202
 Nuo to laiko, kai lioviausi šypsotis, taksi nuolat
sulaukdavau nemalonumų. Jau buvo aišku, kad vy­
rai nemėgsta nusiminusių moterų. Verčiau jie pa­
tys stovės prie baro skausminga veido išraiška ir
lauks, kol pasirodys spinduliuojantis viesuliukas,
kad pakeltų jiems nuotaiką. Tačiau aš visuomet lai­
kiausi tos nuomonės, kad mano šypsena esanti ne­
mokamas priedas, na, kaip kvepalų bandinys „Dro-
go“ parduotuvėje. O dabar girti vyrai, staiga savo
fizionomijomis prisiartinę prie manęs vos per ke­
lis centimetrus, piktai sakydavo:
- Gal manai esanti verta ko nors geresnio?
Per keturis mėnesius man trenkė į veidą du kar­
tus. Palengva suvokiau, kodėl lig šiol visada šypso-
davausi, bet tuomet juo labiau nebesugebėjau. Pa­
sižvalgius po barus ir diskotekas man rodėsi, tarsi
kiekvienos moters veidui priklijuota šypsena. Tar­
si visos priklausytų tai pačiai bjauriai sektai. Kai
kurios šypsodavosi laimingos, kitos - konvulsiš­
kai, trečios - kaip su kauke, o ketvirtosios - taip
natūraliai, lyg būtų gimusios su šypsuliu. Dabar
retai tegaudavau arbatpinigių, apskritai finansinė
padėtis darėsi vis keblesnė, o čia dar paskambino
mama ir paklausė, ar galėčiau kitas dvi savaites
prižiūrėti šunį. Tuo tarpu mano tėvai sutrumpinda­
vo vokiškąją žiemą, rudenį ar pavasarį mažų ma­
žiausiai dukart per metus nuvykdami į Kanarų sa­
lą. Kadangi buvau vienintelis šeimos narys, netu­
rintis deramos profesijos, visuomet man tekdavo
užduotis sergėti namus ir šunį.
- Taip, aišku, - atsakiau, - na, žinoma, aš viskuo
pasirūpinsiu.
203
 Šią akimirką nieku gyvu negalėjau sau leisti dvi
savaites nedirbti. Net įprastomis aplinkybėmis, kai
tėvai iškeliaudavo, kaskart pasiskolindavau iš Fe­
likso pinigų ir per artimiausius du mėnesius iš­
mokėdavau skolas dalimis. Be to, nakvodama tėvų
namuose, visada pasijusdavau prastai.
- Aš taip džiaugiuosi, kad pagaliau ištruksi iš
miesto, šiek tiek pakvėpuosi grynu oru ir galėsi
išgydyti savo tuberkuliozę, - kalbėjo mama.
Prieš kurį laiką man diagnozavo plaučių tuber­
kuliozę. Iš pradžių, žinoma, buvau sužavėta, bet tik
tol, kol neatsidūriau labai nuobodžioje sanatorijo­
je tarp kriokiančių astmininkų ir neišsiaiškinau,
kad ligoniams, sergantiems užkrečiama tuberkulio­
zės forma ir sumaniusiems pabėgti, buvo skirtas
kambarys su grotuotu langu. Fizioterapeute jau bu­
vo betelkianti mane į sanatorijos krepšininkų ko­
mandą, kai paaiškėjo, kad sergu vis dėlto neužkre-
čiama ligos forma ir galiu sau vykti namo.
- Ne kitaip, kaip pasigavai šią ligą, nes ištisas nak­
tis trankaisi ir gyveni toje lūšnoje, - pasakė mama.
Minėdama lūšną ji turėjo galvoje fabriko aukštą, kur
gyvenome mudu su Feliksu. Mums skambindavo re­
klamų kūrėjai ir redaktoriai, prašydami jiems pra­
nešti, jeigu išsikeltume, tačiau mano tėvai nebuvo gir­
dėję nei apie filmą Diva*, nei posakio loft***, tad at­
*“Diva“(kino ar teatro žvaigždė, įžymybė, garsenybė) - kul­
tinis aštuntojo dešimtmečio prancūzųfilmas apie nuostabią
juodaodę operos dainininkę Paryžiuje irjos meilės istoriją.
**Loft - didžiuliai butai, (rengti po buvusio fabriko aukštų
rekonstrukcijos. Anksčiau juose gyvendavo nepasiturintys
menininkai. Dabar šie butai labai puošnūs ir prabangūs.
204
 kakliai laikėsi savo, jog gyvename asocialiai.
- Ir dar dėl to, kad niekada nevalgai, - pridūrė ji.
- Mama, - tariau, - aš ir taip turiu antsvorio.
Valgau daugiau negu reikia.
- Nieko doro. Visuomet minti tik duona! Šiaip
ar taip, pripildžiau visą šaldytuvą. Tau nereikės netgi
nieko pirkti. Jeigu kas, piniginukėje palikau šešias­
dešimt markių. Tačiau šaldytuvas pilnut pilnutėlis.
Pinigai - tik blogiausiam atvejui. Tiesiog džiugu,
kad bent dvi savaites man nereikės tavimi rūpintis,
nes žinosiu, kad tu čia puikiai atostogauji.
- Klausyk, mama, - atsargiai prašnekau aš, - tai,
kad aš prižiūrėsiu šunį, mane jau suvaržo. Be jokios
abejonės, saugosiu jį su malonumu. Tačiau tai nebus
atostogos. Darau tai tik dėl jūsų. Taip pat negaliu nei
iš šio, nei iš to imti ir nedirbti dvi savaites.
- Jeigu turėtum gerą specialybę, galėtum. Ir ne­
reikėtų gyventi tik šia diena.
- Jeigu turėčiau prideramą specialybę, tuo labiau
nežiūrėčiau jūsų šuns.
- Maniau, kad tai darai mielu noru. Taip pat ma­
niau, kad mėgsti Beną.
- Beną irgi mėgstu. Tik norėčiau, kad pripažin-
tumėt, jog dėl jūsų aukojuosi.
- Aukojies? Na jau ne, mes, žinoma, to nenori­
me. Tuomet negalime išvykti.
- Na, gal žodžiu „aukotis“ pernelyg skambiai pa­
sakyta...
Mama pasisuko nuo telefono ragelio ir riktelėjo
į tolumą:
- Tėti, tėti! Vis dėlto negailime išvažiuoti. Atšauk
viską. Anė nenori prižiūrėti šuns. Kaip manai, ar
205
dar atgautume pinigus iš kelionių agentūros, ar jau
per vėlu?
- Tiek jau to, - pasakiau. - Apgailestauju. Tai
nebus auka. Džiaugiuosi, kad galėsiu saugoti šunį.
Džiaugiuosi, kad šaldytuvas pilnas maisto ir man
nereikės ničnieko pirkti, kad galėsiu visą laiką
šlamšti jūsų sąskaita ir ilsėtis.
Po dviejų dienų nuvežiau tėvus jų automobiliu į
oro uostą.

Paskutinį kartą Hemstedą mačiau 1990-aisiais.

Nusprendžiau su juo daugiau niekada nesusitikti,
tačiau išvengti netikėtų susidūrimų buvo tiesiog ne­
įmanoma. Kadangi vairavau metai iš metų kiekvie­
ną naktį, į mano taksi, galima sakyti, bent kartą
buvo įsėdęs bet kuris hamburgietis. Išskyrus Dyd-
richą Dyderikseną*. Juk visada vyliausi nors kar­
telį jį pavešianti, bet vietoj jo nuolat tekdavo vežti
Alfredą Hilsbergą** į Subito***.
Hemstedas prabėgo pro automobilio kapotą pu­
sę septynių ryto. Taksi, aišku, jau buvau pastačiusi
ir dabar važiavau į savo naująjį butą šimto tūks­
tančių markių vertės mersedesu. Išsiskyrusi su Fe­
liksu ir pasibaigus dažnai besikaitaliojusių meilės
*Dydrichas Dyderiksenas - keistuolis iš Hamburgo, muzikos
kritikas, žurnalistas, filosofas, žinomas tik nedideliam bi­
čiulių būriui.
**Alfredas Hilsbergas steigė muzikosplokšteliųfirmas, drauge
kūrė pankroką ir „naująją vokiečių bangą“. Pamišęs dėl mu­
zikos ir nuolat įklimpęs į skolas, nes įrašinėja naujų grupių
muziką. Irgi Hamburgo originalas, bet veikiau netvarkingas.
***“Subito“- kavinė Hamburge.
206
romanų fazei susipažinau su šio limuzino savinin­
ku ir pirmą kartą savo gyvenime patyriau, kas yra
geras seksas. Nors vis dar negalėjau prisiminti, ką
jaučiau anuomet permiegojusi su Hemstedu, tačiau
dabar žinojau, kad iš tiesų buvo nekaip. Tiek tai
jau aišku. Priešingu atveju būčiau prisiminusi. Ap­
skritai ar dar mylėjau jį? Ne, nieko nebuvo. Visiš­
kai nieko. Iš tiesų niekuomet nieko ir nebuvo. Tur­
būt įsimylėjaujį tik kaip pirmą sutiktąjį, kuris mane
pakentė taip pat, kaip ir mano tėvas. Įlipdamas į
mersedesą Hemstedas su panieka apžiūrėjo jį ir
tarė suraukęs antakius:
- Taigi, Ane, tikrai...
Vis dėlto pastebėjau, kad jį sudomino ištaigin­
gas automobilis.
- Kur pageidauji? - paklausiau. Jis papasakojo,
kad jau seniai persikėlė į nuosavą butą ir daug me­
tų dirba maisto produktų koncernui. Tiksliai ne­
supratau, kokia jo specialybė, ar jis darbuojasi rin-
kodaros skyriuje, ar kur nors panašiai.
- Tai, ką darau, yra, tiesą sakant, visiškai be­
prasmiška, - tęsė Hemstedas. - Jeigu mano darbas
bus neatliktas - jokio nuostolio. Aš nieko negami­
nu ir netaisau, galima tik spėti, ar padedu savo
firmai gauti daugiau pelno. Galbūt visas verslas yra
beprasmis./
- Ar neketini paduoti prašymo dėl išėjimo? - pa­
siteiravau.
- Ne, - atsakė jis kandžiai. - Nieko kito neišmo­
kau. Apskritai daugiau nieko nemoku.
Valandėlę važiavome tylėdami. Kai įsukome į jo
gyvenamąjį rajoną, Hemstedas papasakojo dabar
207
lankęsis pas „jaunuosius socialistus“*. Aš net ža­
do netekau tai išgirdusi.
- Pamažu! Važiuok lėčiau! Ko taip leki? - kalbėjo
Hemstedas. Visą laiką važiavau labai palengva, kad
kuo ilgiau galėčiau pabūti šalia jo.
- Esu Dievo bausmė visiems tiems, kurie neverti
būti gatvėje, - atšoviau aš ir spūstelėjau akcelerato­
rių.
- Ne. Bet tu visiškai asociali! - tarė Hemstedas.
- Trisdešimt! Drauguže, trisdešimt! Šioje zonoje
galima valiuoti trisdešimties kilometrų per valan­
dą greičiu, čia žaidžia vaikai.
- Dabar sekmadienio rytas, maždaug septinta va­
landa, - pasakiau, - čia nežaidžia jokie vaikai, nes
jie, kaip ir pridera, miega.
- Miega! Būtent! - kalbėjo jis. - Čia gyvena sun­
kiai dirbantys žmonės, kurie sekmadienį nori pa­
miegoti ilgiau.
Nukėliau koją nuo pedalo. Dar ne pabaiga. Jeigu
būtų jau viskas baigta, nė nebūčiau sustojusi ir įsi­
sodinusi Hemstedą. Vėl žvelgiau tikrovei į akis: va­
žiavau šimtą tūkstančių markių kainavusiu auto­
mobiliu, bet dabar tai buvo paprasčiausias prole-
tariškas automobilis, tiek taisytas ir rekonstruo­
tas, kad jo net nebuvo gedima pavadinti mersedesu,
dar ir žvaigždė nuimta - tarytum negarbingam kari­
ninkui antpečiai. Vyriškis, kuriamjis priklausė, bu­
vo baisus išpuikėlis, besiblaškantis mano nevisa-
vertiškumo jausmuose it delfinas laivo sukeltoje
bangoje, bet aš tik todėl su juo turėdavau lytinių
*“Jaunasis socialistas“ - Vokietijos socialdemokratų partijos
(SPD) jaunimo organizacijos narys, VFR.
208
 santykių, kad būgštavau šiaip jau niekados nepa-
tirsianti meilės. Iš tikrųjų nieko kito negeidžiau,
tik Hemstedo. Mylėjau jį netgi už tai, kad įstojo į
SPD ir privertė mane važiuoti pamažu. Jo gera so­
cialdemokrato širdis plakė sunkiai dirbančių žmo­
nių labui ir saugojo jų miegą. Turbūt jis nuolat
susimąstydavo apie socialines permainas ir teisin­
gesnį mokesčių paskirstymą. Kaip apmaudu, jog
mano nelaimė buvo ne tokio pobūdžio, kad ją gailė­
tų sušvelninti kokia nors SPD reforma.
Hemstedas paklausė, ar aš norinti su juo pa­
pusryčiauti. Atrodė pavargęs ir išsekęs. Jo paltas
buvo labai suglamžytas.
- Kava būtų puiku, - tariau aš. Buvau su juodo­
mis bridžkelnėmis, juodais auliniais batais ligi ke­
lių ir pilku megztuku - taip apsirengus įveikti dvi
pakopas nieko nereiškia. Siauru koridoriumi
Hemstedas nuvedė mane į savo nykštukinę virtuvę.
Aš atsisėdau priešais jį už sudedamojo stalo. Hems­
tedas išvirė mudviem kavos, tada kažko prisibėrė
iš kartoninės dėžutės į dubenėlį ir užpylė pienu.
Jam bevalgant pačiupau dėžutę ir apžiūrėjau pieši­
nį - mažas kviečių varpų pagalvėles.
- Ir tai - valgoma? - paklausiau.
Pažvelgęs į dėžutę Hemstedas nepritariamai mos­
telėjo šaukštu ir toliau tyliai kąsniavo. Vis taip pat
nebyliai įdėjo dvi baltos duonos riekes į gruzdinda­
vę ir paėmė iš šaldytuvo pakelį sviesto.
- Aha, tas brangus airiškas sviestas, - tariau aš.
- Taip, - atsakė Hemstedas, - dabar leidžiu sau
jo nusipirkti. Kainuoja trisdešimčia pfenigų dau­
giau, tačiau lengviau tepamas. Apsimoka.
209
 - Ar žinai, kad sviestas, kurį taip paprastai te-
piesi ant duonos, buvo vežamas šimtus kilometrų
sudeginant galybę tonų degalų? - paklausiau.
Jis patraukė pečiais.
- Visur toks pat sviestas, - kalbėjau aš. - Karvės
ėda šieną, duoda pieno, kurio dar lieka sviestui.
Galėtum taip pat sėkmingai nusipirkti Šlėzvigo-
Holšteino sviesto.
- Na, taip, bet jis ne taip gerai tepasi, - atsakė
Hemstedas.
Daugiau nieko nešnekėjau, nes apie sviestą pa­
sakiau viską, ką galėjau. Hemstedas pakilo.
- Turiu skubiai išsiprausti po dušu, - tai taręs
išėjo.
Kai išgirdau šniokščiantį vandenį, taip pat atsi­
stojau, norėdama pašniukštinėti po jo virtuvę. Paė­
miau iš prieskonių lentynos pipirmalę ir paslėpiau
ją už filtravimo maišelių priešais kabančioje lenty­
noje. Tada atidariau šaldytuvą. Neskaitant šešių pa­
kelių airiško sviesto, jis buvo tuštutėlis. Šalia ka­
bojo vaistinės kalendorius. Atverstame lape buvo
pavaizduotas žolę skabantis triušis. Paėmusi drus­
kinę truputį pabarsčiau druskos ant grindų.
- Išvaduok mane, - pasakiau airiškajam sviestui
anapus šaldytuvo durelių, - gelbėk mane, nes dabar
mano sielai labiausiai reikia pagalbos. Neatiduok ma­
nęs tam pasipūtėliui, turinčiam sutenerio automobi­
lį. Jis krečia su manimi dalykus, kurie mane susarg­
dina ir baugina. Tačiau tu galėtum mane išvaduoti.
Išėjęs iš dušo Hemstedas taip ir sustojo prie
atdarų virtuvės durų, klubus apvyniojęs vien rank­
šluosčiu.
210
 - Ko čia bildi mano virtuvėje su savo dominos*
batais, - suniurzgė jis. Matyt, Hemstedas pradėjo kil­
noti svorius. O dabar norėjo patikrinti rezultatą. To­
dėl ir stovėjo pusnuogis - kad pamatyčiau jo kūną.
- Nežinau... - sumurmėjau aš.
Hemstedas išėjo į kitą kambarį. Įsivaizdavau jo
kūną šalia savojo, jo rankas - ant savo veido, jo
lūpas - prie savo smilkinių.
- Paliesk mane, - sušnibždėjau airiškajam svies­
tui. - Dar kartelį paglostyk skruostą štai šitaip.
Kodėl negali manęs pamilti? Na, kas gi ne taip?
- Viskas, - atsakė airiškasis sviestas.
Hemstedas sugrįžo vilkėdamas baltą maudymo­
si chalatą.
- Esu beprotiškai pavargęs, - tarė jis. - Nesupyk,
tačiau dabar mielai numigčiau.
Aš paskubomis atsistojau ir išėjau. Bandžiau
įsivaizduoti, kaip maloniai Hemstedas elgdavosi ką
nors mylėdamas. Nesuvokiau. Visuomet meilė jį ap­
lankydavo man nesant. Vėl sėdau į pasipūtėlio au­
tomobilį ir pajudėjau.
Privažiavusi kitą šviesoforą pradėjau verkti. Aš
taip baisiai raudojau, kad teko pavažiuoti į dešinę
ir sustoti šalia prekybos centro. Užsikvempiau ant
vairo, verkiau ir verkiau. Prie prekybos centro es­
kalatoriaus stovėjo vienas iš tų liesų, neprižiūrimų
vaikų, kokių šiais metais buvo apstu visame mies­
te; paprastai jie grodavo armonika arba pigiu sin­
tezatoriumi. Suprantama, vaiko skurdas nekėlė susi­
žavėjimo. Jis atrodė suirzęs ir tarsi jam trūktų vie­
*Domina - 1.vienuolyno viršininkė čia 2.prostitutė, kuri kan­
kindama lytiškai patenkina mazochlstą.
211
no šulo. Svarsčiau, ar išlipti iš automobilio ir pa­
sakyti jam, jog šiandien sekmadienis, jog aštuntą
valandą ryto, šiaip ar taip, niekas čionai neateis
pirkti, tačiau galgi jis turėjo savo slaptų, tik jam
vienam suprantamų sumetimų. Sudedamuoju sin­
tezatoriumi vaikas grojo savotišką „Lambados“ver­
siją. Tai buvo pati liūdniausia „Lambada“, kokią
tik galima įsivaizduoti. Tarytum graudi sunykusio
paukštužėlio giesmė.
***

ušviestas Londono saulės vestibiulis su­

mirga žalia spalva. Hemstedas mane pa­
bučiuoja į skruostą ir nusišypso. Pri­
imamojo darbuotoja apsimeta čia kalbanti telefo­
nu, čia besitaisanti rauktinukus prie kaklo, tačiau
mudviejų nė sekundės neišleidžia iš akių. Vis dar
tebestovime prie stiklinių durų. Hemstedas įbruka
į ranką raktų ryšulį ir šnekasi su manimi, bet aš
esu pernelyg sudirgusi, kad sugebėčiau sulipdyti žo­
džius, jau nekalbu apie ištisus sakinius, iš tų gar­
sų ir skiemenų, tariamų blykstelint jo puikiems
dantims. Prireikia pusės minutės, kol mane pasie­
kia pirmasis žodis. Inselhopping*, sako jis, ir aš
nesu tikra, ar apskritai yra toks žodis. Tada kalba
sukasi apie jachtą, staiga išgirstu “verslo partne­
ris” ir apie netikėtą kvietimą, kurio negalima atsi­
sakyti. Visa tai - tarsi iš nuobodaus televizijos se­
rialo, keista, manau sau, keista, ir tik tuomet su­
vokiu žodžių prasmę.
*Inselhopping - kelionė, kurios metu aplankoma daug to
paties salyno salų iš eilės.
212
 - Kelionių krepšį jau pasiėmiau, - taria Hemste-
das ir linkteli pro šalį skubančiam kolegai. - Po
darbo važiuosiu tiesiai į stadioną, tuoj po rungty­
nių - į oro uostą.
Nejaugi visada taip ir bus? Kokie, tiesą sakant,
prakeiksmai buvo pasakyti virš mano lopšio? Ir
kodėl nebuvo jokios geros fėjos, kuri galėtų sušvel­
ninti vieną iš jų? Hemstedas pasakoja, kaip jam
padovanojo bilietą į varžybas, tačiau kaskart nuty­
la, duryse išnirus elegantiškiems jauniems vyrams
arba disciplinuotoms gražuolėms, norintiems, kad
su jais irgi pasisveikintų. Hemstedas sako, kad fir­
ma pakvietė į pusfinalį kažkokius verslo partne­
rius - ne tuos su jachta, bet kitus. Jie sėdės įžymy­
bių bloke, o Hemstedas bus vienas iš tų darbuotojų,
kuris galės juos lydėti. Kokia laimė. Hemstedas el­
giasi teisingai. O visas triukas toks, kad labai ener­
gingai užsiimant kuria nors veikla paskui negalima
jos atsikratyti: futbolu, arkliais, specialybėmis, plokš­
telių kolekcionavimu, priklijuojamais paveikslėliais,
rinkotyra, politika, tiltų statyba, mokslu apie akva­
riumus, kelionėmis po salas - nesvarbu kuo; esmė,
ar tai įmanoma sukontroliuoti, ar tai palieka nelabai
daug laiko pamąstymams. Galima užsiversti darbu
ir pomėgiais, kasdien sau įsiteigiant, kad tai yra be
galo svarbu, ir jau nebereikia nei mylėtis, nei sužino­
ti, kas esi. Aš neturiu išsilavinimo, pinigų, nematau
jokių perspektyvų, ničnieko, kas tai kompensuotų.
Kadaise turėjau vienintelį pomėgį - būti lieknesne.
Tokia kaip aš pasmerkta meilei - bejėgiškai kaip ka­
čiukas, patekęs į skalbimo mašiną. Norėdama ne­
jausti, kaip smaugia gerklę, imituoju kosulio prie­
213
puolį. Kosėdama gailu stipriai laikyti savo virpantį
smakrą. Ir ko gi aš tikėjausi?
- Juk tai šaunu. Nuostabu. Iš tiesų kaip tau ge­
rai! Ir iškart į kelionę! Drauguži!
- Žinoma, nekreipk dėmesio ir naudokis memo
butu. Išvažiuodama raktus tiesiog įmesk į pašto
dėžutę.
- Taip, - sakau, - aš taip ir padarysiu.
- Na, o dabar turiu grįžti prie darbo, - tarė Hems-
tedas.
- Taip. Aišku. Eik. Ir labai ačiū, kad leidi nau­
dotis savo butu.
Ak, tu Dieve, aš jam vėl palengvinau naštą. Ne­
trukus jis paspruks, viskas liks kaip buvę.
- Lukterk, - sakau aš, kai jis ketina atsisveikin­
damas mane pabučiuoti į skruostą. - Kaip manai,
ko aš it avigalvė atvažiavau į Londoną? Dėl futbolo
rungtynių? Dėl valdovės brangenybių?
Jis patraukia pečiais ir nutaiso perdėtai sutri­
kusio žmogaus veido išraišką.
- Aš prakeikiu tave, Peteri Hemstedai, - ištariu
tyliai ir žiūriu į jį taip neįpareigojančiai draugiškai,
kad priimamojo darbuotoja gali palaikyti mūsų po­
kalbį šnekučiavimusi, - savo šlykščioje firmoje tu
daug pasieksi, tapsi vieno svarbių skyrių viršinin­
ku ar dar kažkuo, ko tu ten trokšti, ir kiekvienais
metais keliausi po salas...
- Ei, Peteri, - šūkteli vienas iš trijų jaunų vyru­
kų, pašaipiai suraukia antakius ir, pakėlęs kairį
dilbį sulig petimi, prabėgdamas pastuksena deši­
nės rankos smiliumi į savo rankinį laikrodį. Taigi
galbūt suraukti antakiai veikiau buvo priminimo
214
 ženklas. Hemstedas žiūri jam pavymui. Vėl savęs
klausiu, gal jam nesmagu, kad mato mus drauge.
Jis dar nieko nepasakė, kad aš taip išstorėjau. O
juk to negalima nepastebėti. Net jeigu esi kažkam
visiškai abejingas. Hemstedas vėl atsisuka j mane.
- Tū susirasi žavingą žmoną, - skubotai žėriu to­
liau savo prakeikimą, - atrodančią kaip fotomodelis
ir baigusią romanų kalbų studijas aukštojoje mo­
kykloje. Jūs turėsite šiuolaikišką butą mieste ir šau­
niąvilą kaime, kurios virtuvei žmonapati pasiūs užuo­
laidas. Susilauksite dviejų vaikų: pirma berniuko,
paskui - mergaitės, o kai vaikai jau bus įveikę di­
džiausius sunkumus, išsituoksi ir vesi tokią pat gra­
žią, išsilavinusią, protingą moterį, bet ji bus penkio­
lika metų už tave jaunesnė ir studijuos dailės istori­
ją. Šį kartą skirsi daugiau laiko kūdikiui, tarnyboje
užtruksi trumpiau, bet, žinoma, vis tiek būsi nepa­
prastai svarbus žmogus, judu gyvensite dar didesnia­
me name. O dabar, Pėteri Hemstedai, įdėmiai klau­
syk manęs, nes metas pasakyti blogiausiąją prakeiks­
mo dalį. - Hemstedas mandagiai pasilenkia į priekį,
duodamas suprasti, kad atidžiai klauso. - Tu būsi
laimingas! Šis gyvenimas tave padarys laimingą. Ap­
skritai nė nepastebėsi, kokį niekingą gyvenimą gyve­
ni! Gulėdamas mirties patale dar pagalvosi: juk vis­
kas tikrai puiku, geriau ir būti negalėjo.
Hemstedas sumirksi akimis, tada ištiesia į priekį
ranką ir paliečia mano skruostą, kad galutinai iš­
vestų iš kantrybės.
- Patrauk savo šūdiną ranką! - surinku.
- Apgailestauju, - ištaria jis. - Bet aš jau paža­
dėjau.
215
 Nueidamas dar kartą atsigręžia, stiklinės durys
užsiveria, ir Hemstedas pranyksta anapus jų tam­
siame koridoriuje. Viskas. Priimamojo dama Įsi­
stebeilija į mane. Aš mechaniškai jai linkteliu, pa­
siimu lagaminą ir išeinu.
Hemstedo butas yra puošniame rajone. Ant ka­
ralienės Viktorijos epochos statinių fasadų kabo
lentelės su užrašais, kad čia kas valandą patruliuoja
sargybos tarnyba. Atrakinti namo duris taip sudė­
tinga, jog iš tiesų nenorėčiau čia būti įsilaužėlė. Su­
kaupusi jėgas atvažiavau taksi, tačiau dabar, kai
apėmė baimė, kad neįeisiu į vidų, pratrūkstu kūk­
čioti, nesulaikydama gailių dejonių. Klebenu, trau­
kau tą velnio spyną ir visą laiką vaitoju. Kai paga­
liau durys atsidaro, manęs tai nė kiek nepaguo­
džia. Aimanuodama sunkiai užtempiu lagaminą
aukštyn per dvi marmurinių laiptų pakopas ir at­
rakinu - šį kartą be vargo - Hemstedo butą. Jis
milžiniškas. Vien tik prieangio ilgis - mažų ma­
žiausiai penkiolika metrų. Visas prieangis tuščias
ir šviežiai išdažytas. Balta spalva. Numetu savo la­
gaminą ir įeinu į pirmąjį kambarį. Jis taip pat bal­
tas ir tuščias, neskaitant stovinčių ant pilko kilimo
šešių didelių sietynų iš ketaus. Pilka. Tai antroji
spalva. Visur išklota pilka kiliminė danga. Dabar
ant visų lubų vietoj šviestuvų kabo plokščios, pa­
našios į iliuminatorius lempos su storomis knie­
dėmis ant metalo. Kita patalpa - miegamasis. Juo­
da plieninė lova, juoda komoda, juoda užuolaida,
pridengianti nedidelę drabužinę. Ant metalinio jos
vamzdžio kabo penki kostiumai: du mėlyni, pilkas,
juodas ir smėlio spalvos. Pirmoje lentynoje - džin­
216
sai, antroje - megztiniai, trečioje - teniso baltinu-
kai, dar dviejose - marškiniai. Baltos sienos, pil­
ka kiliminė danga. Miegamojo durys veda tiesiai į
vonios kambarj. Pageltę kokliai, didelis veidrodis
ir vonia su labai senomis žalvario armatūromis.
Palaikiusi veidą po vandens čiaupu varvėdama su­
grįžtu į miegamąjį, atsisėdu ant lovos ir nusiaunu
aulinius batus. Nors lova ne dvigulė, bet pakanka­
mai plati, kad joje du žmonės gailėtų patogiai mie­
goti. Miegoti. Būtent. Tą dabar ir padarysiu.

ano mama paprastai paskambindavo

telefonu tik anksti rytą, aš dar miegoda­
vau, o kai pasiguosdavau, tuomet ji ga­
lėdavo sakyti:
- Na, ir bjauri tavo profesija, kad kiaurą naktį
turi galvotrūkčiais lakstyti.
Todėl iš karto nepatikliai suklusau, mamai neti­
kėtai paskambinus po pietų.
- Ane? - šaukė ji į ragelį. - Ane, turiu tau keli ką
pasakyti. Tai dėl Beno.
Pamaniau, kad vėl reikės prižiūrėti brolio šunį,
bet ji tęsė toliau:
- Taigi arba atiduodame Beną, arba užmigdome.
- Ką? - paklausiau aš. - Ką?
Žinojau, kad šuo erzino mamą, nes per daug
teršė ir kartais be paliovos unkšdavo. Betgi tai bu­
vo negirdėta neregėta.
- Neįmanoma. Dabar, kai tavo brolis išsikėlė,
Benu gi niekas nesirūpina, visi darbai tenka tėčiui
ir man. Juk tu taip pat nenori jo prižiūrėti.
- Ė, ne, - tariau aš, - čia tai jau netiesa. Juk ligi
217
 šiol visada jį paimdavau. Pas jus būnu dukart per
metus ir saugau šunj.
- Tačiau sakei, kad tau tai našta. Visiems šuo -
tik našta.
Negalėjau jsivaizduoti, kad mama iš tikrųjų leis­
tų užmušti šunj, galų gale jis buvo šeimos narys.
Kita vertus, ji kalbėjo taip tūžmingai, tarsi būtų
galutinai pasiryžusi užbaigti šj reikalą.
- Jūs negalite taip pasielgti, - tariau. - Aš jį pri­
žiūrėsiu. Visada, kai tik panorėsite išvykti, aš glo­
bosiu šunj. O jeigu norite jo atsikratyti, tai paim­
siu jj. Nereikia žudyti Beno!
- Nė nenumanai, kas čia dėjosi, - pasakė mama.
-Juk nebuvai šalia. Čionai atėjo tavo brolis su
Zuzana, o tėtis - bemaž nusikamavęs. Vargšė mer­
gina taip sutriko. „Na, pagaliau išėjau j pensiją ir
gedėčiau keliauti, - taurė jis, - bet ne, šitas šuo man
it girnapusė amt kojos“. Jau ir taip tėtis prislėgtas.
Buvo toks nusiminęs, dair ims ir nusižudys. Aš tau
sakau: man vyras svarbiau nei šuva.
Taip ir įsivaizdavau, koks buvo tėčio veidas, kad
jis išstenėjo šiuos žodžius. Tikriausiai vėl visas
perkreiptas vos ne vos sutramdžius pyktį, regis,
bet kurią akimirką galėtų nesulaikomai pravirkti.
Kai jis nutaisydavo tokį veidą, visi turėdavome elg­
tis taip, kaip tėtis norėdavo.
- Dabar neskubėk, - pasakiau. - Jis vėl nusira­
mins. Taigi aš pagalvosiu, kaip čia sutvarkius, kad
šuo atsidurtų pas mane.
- Tu negali jo paimti. Ką gi ketini daryti vairuo­
dama taksi? Artimiausiu metu užmigdysime, juk
jau senas. Sakau tai dabar, kad paskui vėl nesi­
218
skųsturn, jog tau paprastai nieko nepranešame.
- Sugalvojau, - pasakiau. - Aš paimsiu Beną,
rūpinsiuos juo. Jis - sveikas šuo. Svarbiausia, ne-
užmuškite.
- Na, tai bus ne tuoj pat, - atsakė mama. - Tik
norėjau tau papasakoti.
Vakare paskambinau broliui ir paklausiau:
- Kas ten, tiesą sakant, nutiko?
- Na, žinai, senis vis labiau kvaišta, - atsakė bro­
lis. - Atsinešiau maišą skalbinių. Taip norėjo ma­
ma. Ji man paskambino ir paklausė, ar turiu ne­
švarių drabužių. Tiesiog prašė, kad leisčiau jai iš­
skalbti. Taigi atsigabenau tą maišą, ir staiga vaka­
rieniaujant senis nesusivaldo: kokia čia nesąmonė,
kad dar skalbinius primetame mamai. Ir užsivedė.
Visa tai išklojo girdint Zuzanai. Ji vos neverkė.
- Šuo, - tariau aš, - ar jie tau nesakė, kad ketina
nužudyti Beną?
- Ak. Senis vėl padūko būtinai keliauti. Tas jo
noras - beveik nesveikas. Nieko, nurims. Kažkoks
be nuovokos.
- Jie nejuokauja, - tariau aš. - Mama sakė norin­
ti jį užmigdyti. Ji tik ir laukė progos, kad pagaliau
jo atsikratytų.
- Kokia kvailystė. Ji niekada tam nesiryš. Ji per­
nelyg baili. Juk net nedrįsta paklausti veterinaro.
Be to, Benas vis dar mano šuo. Ojeigu senis neat-
sitokės, tada pats nušausiu šunį - garaže.
- Aš paimsiu jį, - vėl prabilau. - Nereikia žudyti
Beno!
219
 - Nagi, žiūrėk, kad su savo problemom susido­
rotum. Tau ir jų pakaks, - pasakė brolis.
Sudariau visų atliktinų darbų sąrašą. Pirmiau­
sia turėjau atsiklausti nuomotojo, ar vis dėlto iš­
imties tvarka galėčiau laikyti savo bute šunj. Jeigu
ne, tuomet nedelsdama turėčiau susirasti kitą bu­
tą, be to, tokį darbą, kur leistų būti su savo augin­
tiniu. Galbūt galėčiau dirbti radiste arba padėjėja
maisto šunims parduotuvėje. O gal galėčiau persi­
kraustyti pas savo naująjį bičiulį, jeigu jo buto šei­
mininkas leidžia laikyti šunis. Tiesa, mes pažįsta­
mi tik dvi savaites. Viskas buvo nepaprasta. Širdy­
je vyliausi, kad tėvai ateis į protą. Antra vertus,
dabar vis dėlto, galimas daiktas, įsigyčiau šunį. Be­
nas miegotų šalia lovos ir visur lydėtų. Jis privers­
tų mane pakeisti savo gyvenimą. Kas žino, gal tai
išeitų į gera.
Kitą dieną, maždaug apie pusę penktos popiet, vėl
paskambino mama. Ji nepaliaujamai verkė. Mama
kalbėjo šaižiu balsu nuolat pasikūkčiodama:
- Ane? Ane, dabar nebark manęs! Pažadėk, kad
neišplūsi manęs!
- Na, kas atsitiko? - paklausiau aš, tačiau, tiesą
sakant, jau žinojau atsakymą.
- Benas negyvas.
- Kaip, Benas negyvas?
- Šiandien nuvežiau užmigdyti.
- Nori pasakyti, liepei veterinarui, kad suleistų
vaistų?
- Dabar nepriekaištauk! Man kraupu. Pasakyk,
kad atleidi! Pasakyk gi, kad atleidi!
Ji vėl įsiraudojo.
220
 - Ne, - tariau aš. - Negailiu tau atleisti. Tu jį nu­
žudei. Nužudei sveiką šunį.
- Taip, ak... bet jeigu tu taip vertini... - ir padėjo
ragelį.
Aš - irgi, tada taip pat pradėjau verkti. Iš pra­
džių sėdėjau be žado, iš akių be perstojo biro aša­
ros, na, ir prapliupau. Tai buvo visiškai nenusako­
mas šniokštimas, įveikiantis visus šliuzus, ir jis
nesiliovė, niekaip nesiliovė. Nukritau ant grindų,
rėkiau ir šėlau, kol ašaros ėmė tekėti dar ir iš no­
sies, per lūpas nudryko seilės, o ant smakro - snar­
glys. Reikėjo tuojau pat parsigabenti šunį. Kodėl to
nepadariau? Žliumbiau ir šaukiau, iki pristigau
oro. Pabandžiau dar labiau įsijausti. Turėtų atvykti
greitosios pagalbos gydytojas ir nuvežti mane į li­
goninę. Tačiau to neprireikė. Staiga plaučiai garsiai
suspragsėjo, ir aš vėl atgavau kvapą, o tada turėjau
pati manytis, kaip nugyvensiu šią dieną.
Naktį susapnavau, kad mama man ant kaklo už­
nėrė vielinę kilpą ir bandė pasmaugti. Tai ji darė
vonios kambaryje, galimas daiktas, dėl to, kad bū­
tų lengviau nuvalyti koklius. Iš vandens čiaupo į
kriauklę ištryško kraujas. Vis dar su kilpa ant kak­
lo pamėginau išropoti lauk, o mama bėgo greta,
dubenėliais tvatydama per galvą.
Pirma paskambino sesuo, tada - tėtis, paskui
dar užsuko brolis. Jie reikalavo, kad atsipeikėčiau
ir susitaikyčiau su šeima. Ligi šiol tėtis savo noru
dar nė karto neskambino, tad buvo tiesiog neįpras­
ta išgirsti jį prašant pasikalbėti, „kad pagaliau iš­
221
siaiškintume tą reikalą“, o aš tuojau pat ir patikė­
jau. Tačiau tada tėtis tepasakė, kad mano psichika
esanti labili, kad aš per daug viską imu j širdį ir
man teks su tuo susigyventi, kad aš tokia, kokia ir
buvau. Neprieštaravau, bet paskui apskritai nėjau
prie telefono. Tad jie ir atsiuntė brolį.
- Vis dėlto senis - baisus veidmainis, - pasakė
brolis. - Būtum mačiusi, kaip jis sode užkasė šu­
nį. Žliumbė ir žliumbė, net akys užputo. O kitą rytą
jis ir mama smagutėliai išvažiavo ir Mobel Krąft
užsisakė visą gyvenamojo kambario komplektą. Pa­
galiau jie galės išmesti dėmėtą sofą.
Nors ir labai keista, nepaisant to, brolis norėjo,
kad susitaikyčiau su tėvais arba bent jau Kalėdas
atšvęsčiau drauge su jais, o kai atsisakiau, tarė:
- Esi tokia pat kvaiša kaip mūsų seniai.
Prieš išeinant jam dar smilktelėjo mintis, kad su­
tiko Akselį Folauf ir turi perduoti nuo jo labų dienų.
- Atsiliepk gi, - pasakė brolis.
- Akselis Folauf? Negali būti. Kaip jis atrodė?
- Kaip visada. Nė kiek nepasikeitęs.
Be abejo, jis pasikeitė. Tai buvo vienas iš tų lie­
sų ištįsusių tipų nepaprastai ilgomis, tiesiomis lyg
degtukai kojomis ir maža it muilo gabalėlis sėdy­
ne. Tiesa, plaukų kirpimas buvo toks pat kaip anuo­
met, o akys - tartum panikos apimtos stirnos, ku­
ri įsispoksojo į žibintų šviesas. Nuėjome į dažnai
taksistų lankomą Lullaby kavinę, nes ji būdavo ati­
daryta iki pat ankstyvo ryto. Akselis taip pat tapo
taksi vairuotoju, tačiau niekada nebuvau jo sutiku­
si, nes važinėdavo ištisą dieną. Tą naktį Akseliui
222
 papasakojau, kad tėvai nugalabijo šunį, kad visuo­
met būdavau drauge tik su automobilių mechani­
kais ir taksistais, kad niekada nė vieno iš jų nemy­
lėjau, netgi to, su kuriuo būtent dabar gyvenu, nors
šįsyk tai yra vairavimo instruktorius, kad niekada
nesugebėjau pati nutraukti ryšių, kad apskritai tik
su vienatiniu vyru esu patyrusi, kas yra geras sek­
sas, ir dėl to šis ėmė stengtis pažinti pačias inty­
miausias mano sielos bei kūno kerteles ir kankin­
ti, kad nepajėgdavau atlikti net paprasčiausių es­
minių dalykų ir net neišmaniau, kaip keliaujama
traukiniu, kad vienintelis gražus mano gyvenimo
metas buvo kartu su juo gyvūnų ligoninėje praleis­
tas laikas, kad pavariau jį tik dėl to, jog namiškius
erzindavo jo laukinis apkabinimas.
- Taip, - atsakė Akselis su kartėliu, - man kas
kartą tekdavo pajusti, kad ne visiems patinka ma­
no nuoširdus glėbesčiavimas.
Vėl dingtelėjo, jog kadaise jis vos neužsmaugė
manęs, tačiau nutariau, kad šią akimirką nedera į
tai atkreipti dėmesį. Akselis papasakojo, kad da­
bar jis gydosi ir tai esąs geriausias sprendimas jo
gyvenime, kad tada, kai jam buvo keturiolika, mo­
tina atsistojo priešais jį nuoga ir paklausė: „Na,
kaip, tavo nuomone, aš atrodau?“, jis atsakė: „Gra­
žiai, mama, manau, kad esi graži“, o iš tikrųjų mielu
noru būtų nešęs kulnus. Jis papasakojo, kad buvo
tiesiog siaubingai įsimylėjęs moterį, vardu Andrė-
ja, tačiau dabar jau įveikė save ir vis dar draugauja
su ja, kad nūnai jo bičiulių ratas - ši moteris ir
vyriškis - yra jo šeima, nauja maža šeima, su ku­
ria jis taip pat šventė Kalėdas, kad kartais parašy­
223
davo straipsnių scenos žurnalams. Kaip tik ketino
pasamprotauti apie tai, kodėl moterys staiga vėl
ėmė teikti pirmenybę įklotams, o ne tamponams.
- Ši nauja įklotų tradicija, - kalbėjo Akselis, - ko
gero, susijusi su tuo, kad moterys geriau suvokia
savo kūną, švelniau su savimi elgiasi ir nenori nau­
dotis tamponais. Tačiau tada mano terapeutas pasa­
kė, kad palikčiau visa, kaip yra, nes tas kraujas ir
kitkas siejasi tik su maino paties gimimo trauma.
Tas terapeutas - protingas žmogus, tariau sau,
o geriausia tai, kad jis, regis, nuolat kalbėdavo ale­
gorijomis kaip mokytojas Kvang Čai Cane iš „Kung-
fū“ serijos.
Anuomet, kai Akselis dar buvo įsimylėjęs An­
drejų, kuri apie jį nė žinot nenorėjo, terapeutas pa­
pasakojo tokią istoriją:
- Įsivaizduok, kad nori nusipirkti bandelių. Be­
protiškai jų užsigeidei. Pagaliau radęs parduotuvę
įeini ir sakai: „Prašyčiau duoti dešimt bandelių“.
Savininkas atsako: .Apgailestauju. Aš neprekiauju
bandelėmis. Tai varžtų parduotuvė. Parduodu tik
varžtus”.
Dabar turi tris galimybes. Gali ateiti čionai kas­
dien ir šaukti norįs bandelių, jeigu pasiseks, kada
nors taip įkyrėsi parduotuvės savininkui, kad jis
nuspręs prekiauti ne varžtais, bet bandelėmis. Ant­
roji, patartina galimybė tokia: išėjęs iš parduotu­
vės apsižvalgyk, gal kur kitur rasi kepyklą. Ir tre­
čia, žinoma, galėtum pasvarstyti, ar nepraverstų ke­
letas varžtų. O gal tau visai neskubu numalšinti
bandelių alkį. Gal varžtai taip pat tiks. Tačiau jeigu
esi tos nuomonės, kad varžtai niekada nenuslopins
224
 bandelių alkio, tada turėtum išeiti iš šios parduo­
tuvės ir pasiieškoti kepyklos.
Terapeutas jį gydė nuo vienos ar kitos pragaiš­
tingos klaidos tokiais palyginimais.
- Anksčiau, - šnekėjo Akselis, - kai žmonėms
padėdavau persikraustyti, visada tyčia sąmoningai
prisikraudavau sunkiausių kartoninių dėžučių, ma­
nydavau turįs įrodyti, jog pajėgiu. Tačiau dabar
žinau, kad nesu stipriausias. Tad imu tik lengviau­
sias dėžes ir nė kiek dėl to nesigėdiju.
Aš ne itin žavėjausi šia nauja vyriško sąmonin­
gumo forma. Įprastus vyrų trūkumus sušvelninda­
vo turbūt tai, kad automobilių mechanikų draugai
atitinkamus mano automobilius, motociklus ir elek­
trinius namų apyvokos daiktus laikydavo tvarkin­
gai be jokių priekaištų ir užgabendavo aukštyn sun­
kiausias dėžes. Kita vertus: argi su savo automobi­
lių mechanikais nebuvau nė trupučio laiminga? Ar
ne čia slypėjo visa mano nelaimė, kad visuomet
troškau tradicinio vyriškumo, o beširdiškumą pa­
laikydavau vangumu?
- Nesuprantu, kodėl negali išsiskirti su savo drau­
gu, - tarė Akselis. - Dabar jis it bukaprotis važinėja
taksi po rajoną ir klausosi sunkiojo metalo muzi­
kos. Tam, kad kažkoks apdujęs idiotas ir toliau būtų
laimingas, tu turi būti nelaiminga ir gyventi drauge su
juo, nors to visiškai nenori. O gal nori?
- Jis visai nevažinėja taksi ir nesiklauso tokios
muzikos, - apsimečiau aš pasipiktinusi, bet podraug
vos nepradėjau kikenti. Pirmą kartą man pasirodė,
kad įmanoma išsiskirti. Taip, pamaniau, taip, pa­
liksiu savo bičiulį. Pasakysiu nemylinti jo, tuomet
225
pagaliau viskas bus baigta. O tada... Kodėl negalė­
čiau atšaukti skaudžios neteisybės - kadaise taip
pasielgti prispyrė šeimynykščiai. Kodėl gi Akselio
ir mano meilės istorija negalėtų baigtis sėkmingai?
Mes galėtume užgydyti visas žaizdas. Jeigu kartą
apsigyventume viename bute, veikiausiai aš turėčiau
nešioti kartonines dėžes su ilgai grojančiomis plokš­
telėmis. Bet argi nevertėjo?
Akselis parvežė mane su savo mažu raudonu
namų šeimininkės automobiliu dar nepatekėjus sau­
lei. Sustojęs priešais buto duris jis išjungė variklį.
Paukščiai jau šurmuliavo. Pažvelgę vienas j kitą mu­
du pirma nusišypsojome, o paskui šiek tiek sutri­
kome. Galų gale paklausiau, ar galiu jį pabučiuoti.
Pamaniau, kad jis to ir tikėjosi. Kitaip kam gi iš­
jungė variklį?
Tačiau, užuot pasilenkęs prie manęs, Akselis bai­
mingai išplėtė savo didžiules kaip kukuliai akis,
prisiplojo prie sėdynės ir žiūrėdamas tiesiai apsi­
blaususiu žvilgsniu išspaudė kimų „taip“. Jeigu at­
virai, dabar neturėjau nė menkiausio noro jį pabu­
čiuoti. Tai, kaip jis elgėsi, anaiptol nebuvo seksua­
lu. Antra vertus, jam, galimas daiktas, būtų dar
blogiau, jeigu dabar imčiau ir palikčiau jį taip be­
sėdintį. Padėtis buvo iš tiesų pernelyg kvaila. Aš
bemat pasilenkiau prie jo ir pabučiavau į lūpas taip
greitai, kaip tik įmanoma. Netgi ir to buvo per daug.
Dievulėliau, kas su juo atsitiko?
Susitikę antrą kartą nuėjome į kiną. Rodė filmą,
kurio veiksmas vyko Airijoje. Kažkas varžytynėse
226
 nusipirko gyvulį; tai buvo apvalutė dideliu tešme-
niu karvė, be abejonės, iš jos pieno gamino ypač
gerai tepamą sviestą; filmo herojus ją tempė už vir­
vės paskui save per tobulo grožio airišką vietovę.
- Kaip miela! - spygtelėjo Akselis.
Tai nutariau interpretuoti kaip teigiamą ženklą. Nė
vienas iš vyriškių, su kuriais kada nors buvau drau­
ge, matydamas karvę nebūtų pasakęs „kaip miela“,
nė su vienu iš jų nebuvau laiminga. Iš kino teatro
parėjome tiesiai į mano namus. Aš buvau laisvas
žmogus. Prieš dvi dienas nutraukiau ryšius su vaira­
vimo instruktoriumi. „Tiesiog šiaip“, pasakiau. Ne­
reikėjojo anksčiau apgaudinėti. Buvo anaiptol ne taip
paprasta, bet dabar jaučiau palengvėjimą.
Akselis pasiskundė, kad mano gyvenamajame
kambaryje labai ryški šviesa, ir pasiteiravo žvakės.
Atnešiau. Tik nesišaipyk dėl žvakės, tariau sau, jam
ir paklausti buvo sudėtinga. Tada abudu gulėjome
ant grindų ir šnekėjomės. Turėjau sutikti, kad žva­
kių šviesoje iš tiesų buvo paprasčiau, be to, šį kar­
tą nusprendžiau nė piršto nepajudinti ir nieko ne­
sitikėti. Retsykiais Akselis ištiesdavo ranką ir pa­
glostydavo manąją, atrodė, kad pagaliau bus malo­
nus vakaras, toks, kai niekas nesielgs piktavališ­
kai ar nelyg išprotėjęs, tiesiog būsime vienas kitam
draugiški. Paprastai vėliau būna sunku suprasti,
kada vyras, su kuriuo ketinai praleisti puikų vaka­
rą, netikėtai apsigalvojo. Galimas daiktas, jau ta­
da, kai Akselis pasakė:
- Man patinka tavo didelis užpakalis su šiuo si­
jonu.
227
 - Šis komplimentas nėra toks, kad galėčiau
džiaugtis iš visos širdies, - atsakiau aš.
- Kodėl? Nes pasakiau, kad tavo didelis užpaka­
lis? Bet jis toks yra. Ir man patinka.
- Gal galėtum pakeisti temą? - paklausiau.
- Kodėl gi? Ar turi keblumų dėl savo sėdynės?
Mano manymu, nieko čia blogo, kad esi apkūni.
- Tiek jau to, - tariau, - tebūnie kaip yra. Tau
patinka mano didelis užpakalis. Daugiau nelieski-
me šio klausimo.
Aš buvau neatsargi. Pamaniau, kad Akselis tik itin
nevykusiai sako komplimentus. Norėjau tuo tikėti.
Nugrimzdau mintimis j tai, kad mes vaikystėje paty­
rėme skriaudą ir dabar turime antrą galimybę, bet šį
kartą mūsų meilė triumfuos prieš visą pasaulio pyk­
tį ir ribotumą. Štai kaip regėjau mudu.
- Mielai pabučiuočiau tave, - tarė Akselis ir pri­
sislinko arčiau. Aš ištraukiau ranką, ant kurios
buvau parimusi, nuleidau ant grindų galvą ir už­
merkiau vokus. Nieko. Vėl atsimerkiau. Akselis bu­
vo pasilenkęs virš manęs ir atsirėmęs plaštakomis
abipus mano pečių. Jo veidas buvo vos per dvide­
šimtį centimetrų nuo manojo, žvilgsnis - negeras,
toks, kad net nejauku darėsi. Jam reikėjo duoti
laiko. Jis buvo siaubingai užsisklendęs. Akselio
akys kaip visada buvo didelės it kukuliai, bet atro­
dė tarsi pastėrusios. Tačiau staiga jose kažkas su­
judėjo. Vyzdžiai. Čia jie išsiplėsdavo, čia susitrauk­
davo. Dešimt sekundžių savo didelėmis aksominė­
mis lėliukėmis jis žiūrėjo į mane maloniai, o pas­
kui - še tau! - maži juodi taškeliai netikėtai sužiu­
228
 ro su balsia neapykanta, ir vėl - čia lėliukės išsi­
plėsdavo, čia susitraukdavo, ir taip dešimt, dvide­
šimt kartų. Išties buvo kraupu.
- Kas gi nutiko? - paklausiau.
- Dar nežinau, ar iš viso noriu tave pabučiuoti, -
atsakė jis.
Jau nebuvau tiek tikra, kad imčiau priešintis.
- Ir kodėl tu taip? Nejaugi tau smagu?
- Aš neprivalau to klausytis, - tai pasakęs Akse­
lis atsistojo, - nenoriu girdėti šitų tauškalų!
Pasirėmiau amt alkūnių, bet dar beveik gulėjau
ant grindų. Kodėl, tiesą sakant, žmonės priversti
klausytis pažeminimų, kuriuos tenka išgirsti par-
sivedus kažką j namus?
- Galėjau tūkstantį kartų išgrūsti tave, - šaukiau
aš. - Manai, kad tu nejuokingas? Ir vis dėlto aš to
nepadariau. Kodėl tu taip elgiesi?
- O tu iš tiesų turi problemą! - taip pat sušuko
jis. - Ir nemenką. Tačiau tai manęs visiškai nejau­
dina. Neįkyrėk man su savo plepalais!
- Taigi visa tai turbūt neturi jokios prasmės, -
tęsė jis susitvardęs. - Štai, žiūrėk, čia užrašysiu
telefono numerį. Jis - mano terapeuto. Gali skam­
binti arba ne. Šiaip ar taip, aš nenoriu turėti nieko
bendra su tavo liguistais priepuoliais.
- Įsikišk į užpakalį savo telefono numerį! - suri­
kau aš. - Idiotas!
- Lapelį padėsiu čia, ant stalo, - tarė Akselis. - O
dabar išeinu. Iki!
Jis išėjo ir uždarė paskui save duris. Tada mes
turbūt jau nelikome vienas kitam skolingi.
229
 Savo terapeuto tiesiog nepakenčiau nuo pat pra­
džių. Tai buvo labai stambus vyras ilgais juodais
plaukais, kuriuos jis nerūpestingai surišdavo į ar­
klio uodegą. Verčiau jis būtų buvęs mažas, bjaurus
ir atrodęs protingas su susišiaušusiais antakiais.
O šis panėšėjo j geidžiamiausią vyriškį koncerte,
surengtame po atviru dangumi. Jis buvo panašus j
vieną iš nuodijusių mano gyvenimą žmonių. Gerai,
tariau sau, kai iš karto turi negatyvią projekciją ar
kaip ji ten vadinasi, tada galima jos atsikratyti su
savo terapeutu, ir tai jau žingsnis j priekį. Terapi­
jos patalpa atrodė taip, kaip ir įsivaizdavau: grub­
lėtais pagyvinančios nuotaiką abrikosinės spalvos
apmušalais išklijuotos sienos, ant jų - dvi pasibai­
sėtinos akvarelės su aliuzija į žmonių kūnus, prieš­
priešiais stovėjo du patogūs krėslai oranžiniais už­
tiesalais. Šalia vieno fotelio - Kleenex nosinių dė­
žutė aukoms. Netikėta buvo tik šviesiai geltonų vir­
tuvės baldų virtinė ir buitinė technika, iš kurios
užvis labiausiai išsiskyrė milžiniškas elektrinis ka­
vos virtuvas, toks didelis, metalinis, greičiausiai
čionai patekęs iš valgyklos arba Pentagono.
Gana greitai suvokiau, kad pagrindinė terapeuto
užduotis buvo ne konkrečiai pasiūlyti, kaip pacien­
tui susidoroti su savo sunkumais, bet visą laiką į
jį žiūrėti taip, tarsi juo tikėtų kaip pačiu savimi.
Mano terapeutas dirbdavo gana gerai, tik tiek, kad
kas valandą pasidarydavo kavos su pienu. Tai už­
trukdavo mažų mažiausiai tris minutes, ir elektri­
nis kavos virtuvas gausdavo, vibruodavo ir skleis­
davo dar kitokius garsus, rodės, netrukus ims ir
230
pakils į orą. Tam, kad mane išgirstų, reikėdavo net
šaukti, o tuo tarpu terapeutas šeimininkaudavo: pa­
siėmęs puodelį nustatydavo kavos tekėjimo inten­
syvumą ir išspausdavo iš tūtos pieno putų. Na, jei
taip jis norėdavo pademonstruoti, jog jam nerū­
piu, tai buvo ganėtinai geras būdas. Įsipylęs kavos
jis atsisėsdavo į kitą krėslą ir nekantriai žiūrėdavo
į mane, savo viršutine godaus škotiškojo ponio lū­
pa siekdamas puodelio krašto.
Iš pradžių pamaniau, kad jis stengiasi mane iš­
provokuoti arba sužinoti, kiek laiko dar pakęsiu šį
įžūlumą. Tačiau taip jis elgėsi ir vėliau. Apskritai
nė neketino provokuoti. Klausydamasis slogių sa­
vo pacientų plepalų, jis paprasčiausiai su malonu­
mu plempdavo kavą. Pagaliau ėmiau ir apskaičia­
vau, kad iš jo valandinio šimto dvidešimties mar­
kių tarifo šis baltintos kavos gėrimas man arba
vargšei technikų ligonių kasai atsieidavo bent jau
šešias markes.
- Tiesą sakant, kokį vaidmenį tavo šeimoje vai­
dina pinigcū? - paklausė terapeutas. Aš gūžtelėjau
pečiais. Visą laiką, kai ką nors pasakodavau apie
savo šeimą, būdavau įtarinėjama, ar ištisai neme­
luoju, ar be saiko neperdedu, turbūt norėdama pa­
sipuikuoti. Kaip aš jam pasakojau, jau yra taip bu­
vę, bet ne visą laiką. Be to, aš laikiausi ne taip
blogai, kaip galėjo pasirodyti stebėtojui, kažkaip
visai normaliai. Jeigu kam ir rūpėjo pinigai, tai
tikriausiai mano terapeutui. Vos tik technikų ligo­
nių kasa pareiškė, kad sutinka sumokėti pagal lig­
šiolinį tarifą, jis bemat dvidešimčia markių pasidi­
dino honorarą. Jis visiškai rimtai tvirtino, kad man
231
būsią j gera, jeigu mažų mažiausiai dalĮ terapijos
valandų apmokėsiu pati.
- Nee, - atsakiau aš, - tai tik tau Į naudą.
Jis vėl sušneko apie pinigus. Paskui iš karto rim­
tai pasižiūrėjo j mane ir tarė:
- Tiesą sakant, ar žinai, kad labai mėgstu tave ir
manau, jog esi verta meilės.
- Toks tavo darbas, - pasakiau aš, - šimtą dvide­
šimt markių tau sumoka vargšė technikų ligonių
kasa ir aš.
Ir tai buvo tiesa.
- Klausyk, tu su savo prakeikta pinigų proble­
ma! Nejaugi iš tikrųjų tuo tiki, taip? Manai, aš ap-
gaudinėju tave?
- Na, žinai, - tariau taikingai, - juk taip sutvarky­
tas pasaulis. Madingų drabužių parduotuvėlės par­
davėjos Įtikinėja: „Tai Jums tinka“, prostitutės sa­
ko: „O, koks tu stiprus“, terapeutai teigia: „Esi ver­
ta meilės“. Kas tuo tiki, nėra labai protingas. Argi
kada nors pasakei bent vienam savo pacientui, kad
negali jo pakęsti, kad jis - nuobodus ir. kvailas
žmogus, kad bijai seanso su juo?
Terapeutas išsyk tvirtindavo, kad nuobodų ap­
skritai nesą, - kaip kad tėvai visada sako, kad vi­
sus vaikus myli, ir tai leido man manyti, jog galbūt
per visą savo gyvenimą jis dar nesutiko nė vieno
Įdomaus žmogaus arba buvo labai neišrankus. At­
virai kalbant, dėl to Į savo terapeutą žiūrėjau iš
aukšto, o jis laikėsi nuomonės, kad panieka tėra
gynybos pozicija, siekiant sušvelninti nepritarimo
baimę. Pasiginčydavome ne tik dėl pinigų, bet ir dėl
to, kad apie jĮ visuomet kalbėdavau kaip apie savo
232
psichiatrą. Jo manymu, tai nuvertino, o man žodis
„terapeutas“ buvo ne toks Įprastas.
Net jeigu nesibičiuliavau su juo, turėjau bent jau
ką nors jausti. Jo netenkino, kai sakydavau, kad
kažkas kelia nerimą. Psichiatras norėjo matyti ma­
ne raudančią. Pabandžiau jam išaiškinti, kad ma­
no problema ne ta, jog per menkai jaučiu, bet ta,
jog nuolat turėdavau jausti tai, ką ir kiti jausdavo.
Tačiau jis to nesuprato.
- Kol nepatirsi skausmo, nesužinosi, kas yra lai­
mė, - sakė jis.
Skambėjo logiškai. Tačiau jo apskaičiavimai pa­
sitvirtindavo, žinoma, tik tada, kada apskritai eg­
zistuodavo laimės perspektyva. Manau, apie tai jis
nepagalvojo. Galiausiai paaiškėjo, kad man pras­
čiau sekasi apsimetinėti. Anksčiau nė nemirktelė­
davau, kai kas nors suteikdavo daug rūpesčių, o
dabar vien dėl smulkmenų man imdavo smaugti
gerklę, ir balsas išdavikiškai užlūždavo. Tai nebu­
vo pagalba; jaučiausi taip, tarsi jis mane beginklę
būtų pasiuntęs pas beatodairiškai šaudančius karš­
takošius.
Po dešimto užsiėmimo sveikindamasis ir atsi­
sveikindamas terapeutas pradėjo apkabinti. Bjau­
ru, bet keletą kartų nesipriešinau, nenorėdama jo
Įžeisti. Jis apkabindavo būtent visus savo pacien­
tus. Kai išeidavau po seanso, o tuo sykiu Įeidavo
kitas žmogus, jiedu iškart puldavo vienas antram Į
glėbĮ, stipriai apsikabindavo ir labai ilgai glausda­
vo kits kitą prie savęs. Kai kartą paklausiau, ar
galima būtų šito nedaryti, terapeutas atsakė jau
233
pastebėjęs, jog aš nelabai to trokštu, ir nuo to laiko
paliko mane ramybėje. Dabar kiekvieną sykį jausda­
vau, kaip jis slapčiomis laukia, ar kada nesumany­
siu jo apkabinti. Tačiau tas dalykas jam rūpėjo ma­
žiau negu tai, kad aš pati turiu to norėti. Dėl kažko­
kios priežasties terapeutui tai buvo svarbu. Nesino­
rėjo jo nuolat nuvilti. Todėl retkarčiais dėdavausi,
kad dabar jau panūdau. Ir tikrai, jis beregint atrody­
davo kur kas geriau, kai jį apsikabindavau.
Po metų ketinau nutraukti terapinius užsiėmi­
mus, bet dar nesugebėjau. Nežinojau, kaip švelnia
forma apie tai pranešti terapeutui ir neįžeisti jo.
Mūsų pokalbis baigėsi tuo, kad užsirašiau į vieną
iš jo seminarų. Jis vyko penkias dienas pertvarky­
toje Žemutinės Saksonijos ūkininko sodyboje, ku­
rioje dabar gyveno buvusi terapeuto žmona ir jų
sūnus. Pirmą vakarą grupė susitiko inksto formos
priestate, skleidžiančiame savitą žavesį; jis buvo ap­
kaltas šviesiomis medinėmis lentelėmis, su parke­
tu, ergonomiškomis turkio ir violetinių spalvų aukš­
tomis sėdėti skirtomis pagalvėmis ir krūva vilno­
nių antklodžių. Nuo smalsių kaimynų akių langus
dengė sunkios mėlynos lininės užuolaidos. Susėdę
ratu kiekvienas turėjo papasakoti, kas jis, ką vei­
kia, ko tikisi iš šio seminaro, ar ko nors bijo. Be
terapeuto, mūsų buvo dvylika - septyni vyrai ir pen­
kios moterys. Penki vyrai buvo taksistai, vienas -
informatikos specialistas ir vienas - socialinis pe­
dagogas; keturios moterys buvo taip pat socialinės
pedagogės, penktoji - aš. Jos visos, išskyrus ma­
ne, atrodo, kažkiek pažinojo viena kitą, pasisvei-
234
 kindamos apsikabino ir pasibučiavo j skruostus.
Kai kurios netgi atvyko kartu.
- Paprastai seminare turi dalyvauti nepažįstami
žmonės, - linksmai paaiškino mūsų terapeutas, -
tačiau į tai aš tiesiog nekreipsiu dėmesio.
Prakalbus apie tai, ko tikimės ir bijome, bemaž
visi vylėsi padaryti pažangą dvasiškai tobulėdami ir
būgštavo, kad apie save neprasitartų to, ko verčiau
būtų buvę neatskleisti. Aš, tiesą sakant, visai nesi­
baiminau, šiaip ar taip, iki to laiko, kol prieangyje
neišgirdau terapeuto ir jo sūnaus pašnekesio.
Prieš jžengdami į inkstą-šventyklą valandėlę dar
pastoviniavome centrinio pastato koridoriuje, ir čia
įėjo terapeuto sūnus, nužvelgdamas mus su pasi­
šlykštėjimu. Jam buvo kokie aštuoneri, jis vilkėjo
džinsus ir „Juros periodo parko“ sportinius marš­
kinėlius, o per petj buvo persimetęs plastmasinj
kulkosvaidį. Terapeutas pritūpė ir apkabino savo
sūnų taip nuoširdžiai, kaip ir savo pacientus.
- Ir ką gi tu ten turi? O, tikras šautuvas!
Atsisėdęs berniukui už nugaros, jis stengėsi pro
jo pečius pasiekti karabiną, o vėliau drauge su juo
nusitaikė j tariamą tikslą. Ir vienas, ir kitas pri­
merkė akį, - socialinės pedagogės bei taksistai su­
sijaudinę šypsojosi.
- Na, ir kaip manai, - paklausė terapeutas vaiką,
- ką mudu nušausime? Mamą? O, taip, galėtume
drauge nušauti mamą! Kaip manai?
Seminaro dalyviai, kuriems terapeuto skundai
dėl skyrybų buvo ne paslaptis, santūriai nusijuo­
kė, o aštuonmetis gailiai išsiviepė tėčiui ir susirū­
pinęs taip susikūprino, tarsi būtų įmanęs užsisklęs­
235
ti savo kiaute. Ir aš jaučiau kažką panašaus. Su
mielu noru tuojau pat būčiau parvažiavusi namo,
užtraukusi visas užuolaidas ir užsimaukšlinusi ant
galvos maišelį nuo kekso. Tačiau tam, kad galėčiau
sau leisti dalyvauti šiame renginyje, ištisą savaitę
vairavau taksi ir už viską sumokėjau iš anksto. Taigi
kiek pažinojau savo terapeutą, jis niekada nebūtų
grąžinęs mokesčio už kursus, geriausiu atveju būtų
pradėjęs diskutuoti apie memo piniginę problemą.
Todėl nieko nedariau ir nesakiau. Tada atėjo infor­
matikos specialisto eilė. Jo lūpų kampučiuose bu­
vo sudžiūvusios seilės, jis taip pat turėjo vilties
dvasiškai pasitobulinti. Tuomet, sutrikęs ir juok­
damasis, pridūrė, jog, be visa ko, tikisi čia su kuo
nors susipažinti. Kiti mįslingai nusišaipė.
Kodėl visi taip keistai šypsojosi ir kodėl gi šia­
me renginyje dalyvavo tiesiog stebėtinai daug vyrų,
man paaiškėjo ryte. Turbūt nedaug tokių progų pa­
sitaiko, kai su kuo nors susipažinti gali taip pa­
prastai ir natūraliai kaip per terapijos seminarą.
Tai priklauso nuo tų pratimų, kuriuos pacientų po­
ros drauge prakenčia, kartais būdami visai arti kits
kito. Netrukus turėjome susirasti partnerį pirmam
pratimui. Kai kiti dar svarstė, ar atskleisti savo
silpnąją vietą ką nors išsirenkant, ar verčiau palū­
kėti, kol jų pasigailės, aš mikliai atsistojau ir pa­
klausiau taksi vairuotoją Franką, ar galėčiau prie
jo atsisėsti. Savo senamadišku vyriškumu jis pri­
minė 1970-ųjų veiksmo filmo herojų su automobi­
liais. Kažkoks sielvartingas ir sudžiūvęs veidas ryš­
kiomis raukšlėmis aplink burną, podraug įžeisto
236
žmogaus agresyviai žvelgiančios akys. O kaipgi, gy­
venimas Franko nelepino, tačiau jis niekada nesi­
skundė, į šį seminarą turbūt pateko tik atsitikti­
nai. Tiesa, jo mūvimi džinsai buvo kaip reta paiko
fasono. Tai pastebėjau dar tada, kai ėjau jam iš
paskos į kambarį, kur rinkosi mūsų grupė. Jie bu­
vo pernelyg aukštu juosmeniu, o ties ta vieta, kur
būna moters talija, labai prigludę.
Poros gavo užduotį susėsti priešpriešiais ir pen­
kias minutes žiūrėti į veidą. Na, kiek laiko papras­
tai žiūri nepažįstamam žmogui į akis? Keturias se­
kundes? Tūrbūt ir jų per daug. Frankas niūriai dėb-
sojo į mane. Priešingai negu jis, aš švelniai šypso­
jausi. Laimė, kaip tik pasitreniravau prieš veidro­
dį. Man pavykdavo išgauti kažką panašaus į tradi­
cinę mielą šypseną, kai neparodydavau apatinės
eilės dantų, tik viršutinę, veido dalis apie akis bū­
davo sustingusi, judri tik nuo skruostikaulio iki
viršutinės lūpos. Žiūrėdama Frankui giliai į akis
nusišypsojau, tada žvilgsniu nuklydau iki burnos,
surimtėjau, vėl sužiurau jam į akis ir šypsojausi
tol, kol nutirpo apatinis žandikaulis. Jis apsunko,
bet greitai atsileido, o kai visi jau seniai baigė pra­
timą ir susėdę ratu pasakojosi, kaip jiems sekėsi
ir ką patyrė, mudu vis dar ieškojome akimis vie­
nas kito. Terapeutui paklausus, kaip man klojosi,
aš tik pasakiau: „Puikiai“. Kai jis to paties pasitei­
ravo Franko, šis atsakė: „Gerai“.
Buvo iš tiesų paprasta. Kas net per seminarą ne­
sugeba susipažinti, turėtų persikelti į tokią visuomet
nės formaciją, kurioje aranžuojamos vestuvės.
Paskui vėl buvo pertrauka, visi išėjo parūkyti į
237
sodą. Čia stoviniavo jie, suaugę žmonės, ir kiekvie­
nas slapta tikėjo esąs įdomiausias terapeuto pa­
cientas. Keista ambicija - būti labiausiai kuoktelė­
jusiam. Bežiūrėdama į šią nuobodžią bandą pama­
niau, kad tikriausiai vis dėlto aš esu įdomiausia
pacientė. Išgirdau socialinę pedagogę Brigitą kole­
gei Marijai sakant:
- Niekada nebeprasidėčiau su vyriškiu, neturėju­
siu terapijos patirties.
- O ne, - tarė Marija, - aš taip pat nesiryžčiau.
Nebent jeigu tik pradėčiau su juo viską nuo pradžių.
Priartėję prie sklypo ūkininkai ėjo patvoriu ir
spoksojo į mus. Jų akimis žiūrint, mes, žinoma,
visi trenkti. Kaime šį kiemą turbūt tik ir vadino
kvailių sodyba arba pamišėlių ferma. Kiti pacientai
sėdėjo visiškai abejingi, rodės, tam jie neteikė di­
delės reikšmės, tarsi į kolonistus būtų žiūrėję čia­
buviai darbininkai.
Dar du pratimus atlikau su Franku. Tačiau po
pietų jis buvo ne toks vikrus, ir pirm jo mane pa­
kvietė taksistas Ronaldas. Jis buvo nepaprastai
stambus, pusiau nuplikęs ir karšto temperamento.
Šį kartą pakaitomis turėjome sakyti, ką pastebėjo­
me ir kokias iš to padarėme išvadas, visai vis tiek,
ar dabar tai buvo ypač nuoseklu, ar absoliuti nesą­
monė. Pakreipęs galvą Ronaldas tarė:
- Matau raukšleles prie akių, darau išvadą, kad
esi nuoširdi ir mėgsti juoktis.
- Tu pakreipei galvą, rodai man dantis ir sakai
komplimentą, bet taip iš tiesų nėra, darau išvadą,
kad manai, jogvažinėdamas galėsi užgriūti pas mane.
- Matau, kad mirkčioji, - pasakė Ronaldas. - Ner­
238
viniesi, darau išvadą, kad manęs bijai.
- Cha, - nusijuokiau, nors neturėjome komen­
tuoti, - matau, kad kalbėdamas vis labiau prisikiši
veidu prie manojo ir šiepi dantis, darau išvadą, jog
įsižeidei, nes tau daviau atkirtį, o tu trokštum, kad
bent bijočiau tavęs.
- Matau, kad ėmei dar labiau mirkčioti, darau
išvadą, kad ši situacija apskritai ne tavo jėgoms,
tačiau norėtum padaryti įspūdį, kad tau visai nerū­
pi, ką sakau.
- Matau, kad kaip tik stveri mano riešą, ir darau
išvadą, kad nė kiek nesitvardai. Jeigu tučtuojau
nepatrauksi savo letenos, skelsiu antausį!
- Nagi, tik pamėgink, kvaila karve!
Tą akimirką įsikišo terapeutas:
- Sustokite! Liaukitės! Kas atsitiko? Ronaldai,
tuoj pat paleisk ją! Aišku? Tuojau pat!
- Ji mane įžeidė.
Besiskundžiant terapeutui jo akys buvo stikli­
nės. Padovanojau Ronaldui savo gražiausią ištobu­
lintą šypseną ir masažavau riešą. Na, ir pabandyk
savo nuožiūra uždaryti drauge dvylika civilizuotai
atrodančių žmonių panašiomis kaip jaunimo tu­
ristinės bazės sąlygomis, ir per dvidešimt keturias
valandas jie nusmuks iki dvylikamečių lygio.
Paskutinį vakarą susibūrėme į vadinamąją teisy­
bės draugiją ir galėjome išsakyti tai, kas rūpėjo,
bet apie ką ligi šiol nesiryžome prabilti. Ilgokai pa­
tylėjus pirmasis prašneko taksi vairuotojas:
- Norėjau pasakyti, kad įsimylėjau Brigitą. Ir dar:
aš bijau Anės.
239
 ,Aš taip pat“, „aš irgi", pridūrė kiti du. Be galo
nustebau. Neįsivaizdavau silpnesnio ir labiau pasi­
gailėtino žmogaus nei aš. Matyt, jie priskyrė man
tokių sugebėjimų, kurių seniai žinojau neturinti.
Buvau visiškai apstulbusi, kai į mano butą at­
ėjęs Frankas pirmiausia išmontavo televizoriaus
stiklą ir nušveitė jį su valikliu. Atvirai sakant, man
patiko. Stiklas buvo išties fantastiškai švarus. Die­
vulėli, o vaizdas netikėtai tapo puikus, toks ryškus
ir spalvotas!
Andrėjos vardą jis ištarė palyginti anksti. Ji bu­
vo jo didžioji meilė. Andrėja kone pražudė jį, su­
trypė jo auksinę širdį, šliundra, nedorėlė, ji netgi
tvirtino, kad jis žiauriai elgęsis su ja, tik va jos oda
buvo tokia gležna, kad stiprėliau suėmus už ran­
kos bemat likdavo mėlynės. Jos seksualumo galia
slypėjo, regis, akyse. Anot Franko, Andrėja buvo
vos vieno metro septyniasdešimties centimetrų ūgio,
tačiau imdamasi kažkokių gimnastikos gudrybių su­
gebėdavo skersakiuoti iš apačios net į liliputą. Jos
žvilgsnis buvo toks, kad vyrai bejėgiškai pasiduoda­
vo. Taip kas kartą ir Franką paveikdavo. Dabar tai
jau ne! Jis permatė ją ir pagaliau išmetė iš galvos.
- Andrėja? - paklausiau aš. - Nejaugi turi omeny
tą pačią, kuri kadaise bičiuliavosi su Akseliu Fo-
lauf?
Taip. Būtent ją jis turėjo omeny.
- Jis taip pat sakė, kad liovėsi apie ją galvojęs.
- Jis?! Niekada! Nesugebės to nė per šimtą metų.
Jiedu amžinai karkso savo mažoje šeimoje ar kaip ją
ten vadina. Kitas su jais gyvenantis tipas, aišku, irgi
240
 įsimylėjęs ją iki ausų. Absurdo spektaklis. Jeigu Ak­
selis būtų ją užmiršęs, seniai būtų išsiskyręs.
Ilgainiui tos pražūtingos Andrėjos paveikslas at­
siskleidė kitomis spalvomis. Kartą su ja susidėjęs
geriausias Franko draugas Bernardas patyrė lygiai
tokių pačių rūpesčių.
- Na, aišku, ji nėra tokia bloga, kaip jis pasako­
ja, - prasitarė Bernardas. - Daugiau įsigilinus, ji iš
esmės vargšelė. Kadaise jos gyvenime įvyko šis tas
baisaus. Mano manymu, ją išprievartavo daug bun­
desvero kareivių. Tiksliai, tiesa, nežinau, bet apie
kažką panašaus ji sykį kalbėjo užuominomis.
Frankas, priešingai, manė, kad ją turbūt išprie­
vartavo tėvas, o Akselis anuomet taksistų kavinėje
spėliojo, kad tai padaręs jos pirmasis draugas. Vi­
sus tris Andrėjos likimas paskatino tapti jos išgel­
bėtojais ir išvaduotojais, tačiau nė vienam ir į gal­
vą neatėjo mintis, kada nors apie tai daugiau pa­
klausinėti.
- Dabar ji visus tuos tipus kiršina ir net nepra­
sideda su jais. Kai tik prieini prie reikalo, ji į kal­
bas nesileidžia, - šnekėjo Bernardas. Žinoma, ir
jis buvo įklimpęs į fazę „Kartą buvo labai blogai,
bet dabar visiškai negalvoju apie ją“. Tai buvo man
labai gerai pažįstama fazė, po kurios iš karto eina
kita: „Gerai, dabar - visiška kapituliacija, visą li­
kusį gyvenimą aš nelaimingai įsimylėjęs“. Bernar­
do kelnės buvo tokio pat netikusio fasono kaip ir
Franko. Frankas turėjo septyniolika kelnių aukštu
liemeniu, kurios vyriškus klubus paversdavo tetu­
lytės užpakaliu. Apskritai kitokių jis ir nenešiojo.
Jas pasiuvo Andrėja. Dauguma šios moters buvu-
241
šių bičiulių, be sužeistos širdies ir netikusių kel­
nių, turėjo tą pat} terapeutą.
- Spėju, kad net Frederikas buvo su ja susidėjęs,
- tarė Frankas. Frederikas buvo mūsų terapeutas.
- Taip, tai tiesa, - neneigė Frederikas, kai j} pri-
rėmiau.
- Bet tau negalima. Juk visi žino, kad tau tai
jokiu būdu neleistina.
- Manau, elgiausi korektiškai, - teisinosi tera­
peutas. - Tai nutiko, kai tik pradėjau verstis gydy­
tojo praktika. Pastebėjęs, kad įsimylėjau ją, iš kar­
to nutraukiau gydymą...
- ...ir permiegojau su ja, - pratęsiau aš, nors
tikrai to nežinojau.
- Ji nebebuvo mano pacientė.
Gerai pasakyta.
- Bet ji vis dar lankosi pas tave?
- Istorija tęsiasi jau aštuonerius metus. Prieš
dvejus ji vėl pradėjo gydytis.
- Kaip manai, ar tai geras sumanymas?
- Aš gi neįsimylėjęs. Tai buvo naujoko klaida.
Tada labai greitai supratau, kas su manimi atsiti­
ko...
- O dabar viskas praeity?
- Visiškai, - atsakė jis.
Ne pirmą kartą susimąsčiau, kad reikėtų, tiesą
sakant, pakeisti terapeutą. Apie tai svarsčiau dar
tada, kai Frankas, beje, gydytis patekęs dėl to, kad
sunkiai sekėsi įgyvendinti savo siekimus, padėjo
Frederikui suremontuoti butą, bet šis jam sumo­
242
kėjo tik pusę valandinio darbininko atlygio. Keblu­
mai atrodė neįveikiami vien įsivaizduojant, kas bus,
jeigu pakeisiu terapeutą: ar telefonų knygoje iš tik­
rųjų buvo šios srities specialistų adresų rodyklė,
ar ligonių kasa sumokėtų iš karto? Taip ir likausi
pas Frederiką dar vienerius metus.
Antrame seminare dalyvavo Akselis Folauf. Nors
apie tai iš anksto žinojau, tačiau vis tiek užsira­
šiau. O gal kaip tik dėl to. Tai buvo pirmoji ir di­
džiausia klaida. Po vienos ėjo ir kita.
Mane pavežė mažalitražiu automobiliu knygų par­
davėjas, kurio telefono numerį gavau iš terapeuto.
Tai buvo tamsiaplaukis vyriškis, vardu Vinfrydas.
Jis buvo šiek tiek senamadiškai gražus ir toks pro­
tingas, malonus, kad to niekada nebūčiau tikėjusis
iš seminaro dalyvio. Tiesa, jis vairavo prasčiau ne­
gu mano mama. Vos pajudėjęs iš vietos nubrūžino
rato gaubtą išilgai šaligatvio krašto, jam važiuojant
autostrada kelis kartus griebiau pakoreguodama vai­
rą, už ką jis kas sykį be saiko dėkojo, o įsukda­
mas į „pamišėlių fermos“ automobilių stovėjimo
aikštelę užkliudė gyvatvorę.
Akselis jau buvo atvykęs. Jis stovėjo prieškam­
baryje su bagažu, atsivežęs drauge savo šeimos pa­
kaitalą: legendinę Andrėją ir vyrą, vardu Olafas. Iš
Franko žinojau, jog kiekvienas iš jų gydėsi mažiau­
siai prieš penkerius metus.
- Na, tu ir vėl seminare? - visai kaip aukštuome­
nės ponia šūktelėjo Andrėja raudonplaukei mergi­
nai. Kad tai buvo Andrėja, bemat atpažinau vien iš
žvilgsnio: ji taip į mane pasižiūrėjo, tarsi vaikystė­
243
je būtume lankiusios tą patį darželį ir jau anuomet
tapusios priešėmis. Ji buvo kur kas dailesnė, nei
maniau, tokia graži, kad jos veidas būtų buvęs ge­
riausia reklama kosmetikai, o kūnas - automobi­
lio reikmenims. Andrėjos plaukai buvo ilgi, juodi,
o dantys - stambūs ir tiesūs kaip Peterio Hemste-
do. Ji buvo triskart žavesnė už Akselį, Franką arba
tą patį Olafą, kuris ir čionai ją atlydėjo. Kam gi ji
prasidėjo su šitais keistais fantazuotojais?
Vakare žaidėme kauliukais aš, Akselis, jo maža
šeima, knygų pardavėjas Vinfrydas ir Gvidas, ku­
ris buvo panašus į jauną Francą Jozefą Štrausą ir
kiekvieną kartą man užklausus krūptelėdavo. Pa­
prastai neteikiau didelės reikšmės žaidimams, skir­
tiems draugijai linksminti, dabar taip pat, bet no­
rėjau prisimeilinti knygų pardavėjui.
Tačiau jau kitą dieną prieš atliekant pirmą prati­
mą poromis mano ketinimas nuėjo perniek. Šį kartą
nebuvo galima rinktis partnerio. Tūrėjome išsirikiuoti
į dvi eiles, kurias skyrė keli metrai, ir prieiti prie
žmogaus, atsitiktinai stovinčio priešais. Knygų par­
davėjas atsidūrė poroje su Andrėja. Man teko pra-
kęsti pratimą su Olafu. Jo užduotis - išsiaiškinti,
koks yra tarp mudviejų pageidaujamas atstumas. Tam
reikalui jis teikė didelę reikšmę; vos tik žingtelėjau į
priekį, jis suriko „Stok!“, giliai susimąstė, tada pa­
liepė: „Eik pamažu, dar lėčiau“, bemat vėl sušuko:
„Stok! Atgal! Atgal!“ ir vis dėlto man leido prieiti ar­
čiau, taigi galiausiai tarp mūsų liko maždaug du met­
rai. Pasikeitus vaidmenimis man nereikėjo ilgai gai­
244
 šuoti, kad nustatyčiau pakenčiamą atstumą. Leidusi
Olafui prieiti arčiau, sulaikiau jį likus metrui - taip
jau gerai. Mano taksi keleiviai sėdėdavo per metrą
nuo manęs. Kai skirdavo toks ar didesnis atstumas,
aš apskritai nebejausdavau.
Iškart po to, susėdus ratu, vėl kiekvienas turėjo
pasakyti, kaip jam sekėsi atlikti pratimą.
- Nustebau, kad Anė taip arti mane prisileido, - tai
taręs Olafas bandė akimis ieškoti kontakto, tačiau
aš tiesiog žiūrėjau jam pro petį į knygų pardavėją.
Andrėja pasakė:
- Ak, iš tikrųjų apie pratimą neturiu ką pridurti.
Tik norėjau pasakyti Vinfrydui, kad jis gražiai šyp­
sosi. Tada dešiniajame skruoste atsiranda tokia
miela duobutė.
Knygų pardavėjas nukaito ir šiame gyvenime jau
buvo žuvęs. Jis tarytum aklas briedis svyrinėjo prie­
šais jos medžioklinį šautuvą. Graudus vaizdas. Šio­
je draugijoje knygų pardavėjas buvo vienintelis pro­
tingas ir įdomus žmogus, simpatingas, išsilavinęs,
santūrus, bet, žinoma, bejėgis.
Po pietų draugija buvo vangi. Kad ir kaip Frede­
rikas stengėsi ką nors išjudinti, tačiau dėl neaiš­
kios priežasties visi apatiškai snopsojo ant savo
apvalių pagalvių, o jam kažko paklausus, lakoniš­
kai atsakydavo arba atkakliai tylėdavo.
- O tau? Kaip sekasi tau, Ane? - klausė Frederi­
kas.
- Man? Gerai.
- Tu įsitikinusi? Ar esi tikra, kad čia nėra tokio
žmogaus, kurį norėtum užkalbinti?
245
 Dabar jis paklausė pastebimai dar labiau susi­
nervinęs.
- Ne, - atsakiau, - man viskas gerai.
Toks buvo mūsų terapeuto darbas: nuolat būti per
žingsnį priekyje mūsų, iš anksto numatyti emocinius
kryčius, juos sukelti, inscenizuoti ir suspėti laiku „pa­
gauti“ „krintančiuosius“. Ged ir puiku buvo jausti,
kad rankoje laikai visas gijas, kad vienintelis žinai
visas užkulisių paslaptis ir išmanai didį gydymo me­
ną, o pasibaigus seminarui gali išeiti išdidus ir vieni­
šas. Tačiau šį kartą reikalas nepajudėjo iš vietos;
viskas nesisekė. FYederikas darėsi vis dirglesnis, ap­
rėkė Akselį už tai, kad kuždėjosi su Andrėja, ir paga­
liau baigė užsiėmimą pirma laiko.
Kadangi, mano nuomone, nevertėjo dar ir antrą
vakarą veltui gaišti laiką žaidžiant kauliukais, pa­
plepėjau su Zilke, moterimi, kuri įžanginiame su­
sitikime pareiškė norinti pagaliau mokėti pasakyti
„ne“ ir daugiau neskolinti man automobilio, bei pa­
skambinau savo buvusiai mylimajai Ritai. Galbūt
tai skamba kaip galutinis persiorientavimas (Fran­
kui jis irgi sukėlė tikrą šoką), bet čia turiu paaiš­
kinti, kad Ritos ūgis buvo metras devyniasdešimt
du centimetrai, ji dirbo automobilių mechanike. Ta
istorija truko neilgai. Visą laiką mane graužė sąži­
nė dėl to, kad turėjau būti stora, tukli ir nelaimin­
ga, jei jau sumaniau pabandyti su moterimi. Kaip
tik jeigu nusigręži nuo vyrijos, turi atrodyti puikiai
ir iki smulkmenų atitikti jų lūkesčius bei troški­
mus. Tada, kai visiems vyrams susisuka galva, pasa­
kai: „Vyručiai, apgailestauju, tačiau tai įsivaizdavau
246
kiek kitaip“, norėdama būti mylima moters, kaip
dar niekada ligi šiol nėra buvę. Tokia kaip aš nieko
nepraranda, tik patvirtina neigiamą išankstinę nuo­
monę apie bjaurią emancipantę, kurios neveda joks
vyras. Be to, aš nebuvau visiškai įsitikinusi, ar iš
tiesų turiu potraukį moterims. Kol visos dalyvės
vilkėdavo drabužius, aš būdavau kupina ilgesio ir
geismo, tačiau kam nors nusirengus jausdavausi
ne visai lesbietė. Gal kaip tik dėl to gerai jausda­
vausi tik Camelot*, nes ten moterys vilkėdavo
įprastus drabužius. Jokių kaspinėlių plaukuose,
apykaklių rauktinukų, aplikacijų ant sportinio med­
vilninio nertinio ar žavių mažų auskarų meškučių.
Jos buvo panašios į ištisą dieną pakenčiamą darbą
dirbusius suaugusius žmones. Tiesa, išimtį suda­
rė SM** lesbietės, kurios anksti ryte grįždamos iš
abejotinų paslaptingų pobūvių įsiverždavo į Came­
lot ir sukiodavosi šokių aikštelėje savo plikai nu­
skustais pakaušiais, apsivilkusios ant nuogos krū­
tinės reto tinklo marškinius ir avėdamos lakuotus
aulinius batus. Kartais ir Rita nueidavo į Black
Parties***. Kitąsyk pažadėjo mane paimti drauge,
bet čia sukliudė seminaras.
- Vis tiek eisiu, - pasakiau telefonu. - Čia mes
tik trypinėjame vienoje vietoje.
Su Zilkės Polo markės automobiliu dūmiau Ham­
burgo kryptimi. Norėjau persirengti, tad pirmiau­
sia užsukau į savo butą. Keblokas klausimas, ką
* “Camelot” - kavinės pavadinimas.
** SM- sadomazochizmas.
*** Black Parties - juodieji vakarėliai.

247
apsivilkti. Į sadistų pobūvį neturėjau nieko tinka­
mo, tik gana gremėzdiškus juodus motociklininko
aulinius batus. Pagaliau užsimoviau juodas kelnes
ir apsivilkau siaurus juodus džinsinius marškinius.
Rita buvo su piratiškais auliniais batais iki šlau­
nų, aptemptomis elastinėmis kelnėmis ir taip smar­
kiai suveržtu odiniu korsetu, kad tik vargais nega­
lais įlipo į automobilį. Atvažiavome prieš dešimtą.
Pobūvis vyko niūrioje, chaotiškai išsidėsčiusioje vi­
loje, kuri buvo panaši į Munsterių šeimos namą.
Abipus masyvių durų liepsnojo deglai. Iš pradžių
sėdėjome panašiame į kavinę prieškambaryje, ir ne­
paisant to, kad visi buvo gana keistai apsirengę,
aplinka kažkuo priminė klasės susitikimą. Kam­
puose kikeno ir šnabždėjosi, tik iš garsiakalbių
sklido gūdi sadistų muzika, lėta, patetiška melo­
dija, kurios priedainyje moters balsas kas kartą
beviltiškai šaukdavo: „Ne, nenoriu“, o sodrus vy­
riškas bosas atliepdavo: „Na, eikš gi!“ Už purpuri­
nių aksomo užuolaidų buvo kankinimo kambarė­
liai, tačiau dar buvo nevalia tenai užeiti. Papasako­
jau Ritai apie seminarą. Ir apie Andrėją.
- Mažų mažiausiai trys vyrai, su kuriais turėjau
lytinių santykių, taip pat su ja permiegojo. Jie vis
dar įsimylėję ją. Kaip ir visi seminare dalyvavę vy­
riškiai. Net mano terapeutas mylėjosi su Andrėja.
- Vargšė mergina, - tarė Rita, - ji turbūt labai
nelaiminga.
- Na, matai, - pasakiau, - aš taip ir maniau. Da­
bar dar tu įsimylėjai. Juk aišku!
Pavarčiau čia gulintį žurnalo Haumiblau* numerį.
„Sadomazochizmas savo noru - šaunu ir gerai, -
* Mušk, kol pamėlynuosiu.

248
rašė savo laiške skaitytojas Antonas F. iš HH-Epen-
dorfo*, - tačiau ar bent vienas tikras sadistas išties
galėtų nepasinaudoti galimybe nebaudžiamas kan­
kinti tą, kuris to nenori? Tarkime, politinė ir teisi­
nė padėtis tokia, kad tarnaitę galima dresuoti ir
mušti. Kas atsisakytų to moralės sumetimais?“
- Galbūt manai, jog mazochistai yra geresni žmo­
nės, nes kitų nekliudo, ką? - paklausė Rita, kai
parodžiau jai laišką. - Noriu šį tą tau pasakyti:
mazochistai tėra nepaprasti tinginiai. Tokių mazo-
chistų, kurie nori būti lytiškai patenkinami, - devy­
nios galybės. Bet pabandyk surasti gerą sadistę.
Visi tik ir ieško, lygiai taip pat ir heterų.
Prie mūsų priėjusi padavėja pastatė ant stalo du
alaus bokalus. Jos juodi sportiniai marškinėliai
buvo su užrašu NUSIPELNEI BAUSMĖS. Dar ne­
baigus gerti alaus, jau ir prasidėjo. Antroji mote­
ris, ant kurios sportinukų buvo užrašyta MAN
SKAUDA KUR KAS LABIAU NEI TAU, atitraukė į
šalį raudoną užuolaidą ir atšovė už jos esančias
„tvirtovės“ duris. Visos moterys viena paskui kitą
suėjo į salę, uždangstytą juodo audeklo skiautėmis.
Iš milžiniškų dėžių griaudėjo vargonų muzika. Nors
apšvietimas buvo panašus kaip grotoje, įžiūrėjau
tokio dydžio medinį kryžių, kad ant jo būtų įmano­
ma prikalti vinimis Jėzų Kristų, ir narvą su pinu­
čiais, skirtą žmonėms, jo apačia buvo nustatyta pa­
dėkliukais su arbatinėmis žvakutėmis. Rita pasiū­
lė mudviem pasidairyti atskirai. Sutikau be entu­
ziazmo, tačiau ji jau buvo dingusi dešinėje pusėje.
* Hamburgo rajonas.

249
 - Kankinimas - menki juokai, - dar šūktelėjau
jai pavymui, prieš pasukdama kairėn. Deglai ap­
švietė siaurus koridorius, vedančius iš vienos pa­
talpos j kitą arba į aklavietę. Didelėje salėje buvo
ilgas kinivarpų sugraužtas medinis stalas, ant ku­
rio dėl visiškai nesuprantamų priežasčių stovėjo
sidabrinis dubuo, kaupinas bulvių. Ten sutikau Ri­
tos draugę Poni, sykį jau matytą Camelot, bet aš
negalėjau jos pakęsti. Poni mūvėjo juodas odines
kelnes apnuogintu užpakaliu ir kaip priešingą po­
lių jam plikai nusiskuto pakaušį. Apskritai džiau­
giausi čia sutikusi pažįstamą.
- Poni, ei, Poni, dėl Dievo meilės, paaiškink, kam
tos bulvės?
- O taip, - atsakė ji duslesniu nei paprastai bal­
su, - su bulvėm daug ką galima daryti, - išdidžiai
nusišypsojo kaip nusimananti ir mane palikusi nu­
ėjo. Aš toliau klupinėjau koridoriais. Dar mažai
kas įvyko. Dauguma moterų bailiai kaip ir aš,
apimtos geismo, stebėjo kitų seksualinius veiks­
mus. Mažoje koplytėlėje su langais iš spalvoto po­
pieriaus merginą plakė botagu moteris, susikau­
pusi žvelgdama į ją, tačiau, mano galva, iš tikrųjų
nekirto jai. Kitame kambaryje žiopsotojos spietėsi
aplink hamaką, kuriame į gulinčią nuogą moterį su
dirbtiniu falu įsiskverbdavo pakaitomis keturios
moterys. Grįžau pažiūrėti, ar kas nors nesiėmė ko
daryti su bulvėmis, ir atokiausiame tos salės kam­
pe užmačiau kempingo palapinę, kurios prieš tai
nepastebėjau. Įsmukusi ten patekau į nepaprastą
reginį. Trys damos prie arbatos puodelio. Jos vil­
kėjo šeštojo dešimtmečio sukneles su amebų or­
250
 namentu, sėdėjo prie sudedamojo stalo, prisipylu-
sios pilnus puodelius arbatos šlakstėsi ir ėmė sau­
sainius. Mielos tetos. Tik neplepėjo. Bet ne dėl dun­
dančios vargonų muzikos. Ketvirta kėdė buvo dar
neužimta. Ji stovėjo kiek nuošaliau nuo stalo. Bus
gerai. Man vėl ėmė skaudėti nugarą, o šiaip čia nie­
kur negalėjai atsisėsti. Aš buvau vienintelė žiūrovė.
Tetuliškus skarmalus vilkinčios moterys pastatė
puodelius į šalj, ir dabar pastebėjau liesą nuogą
merginą, kuri, matyt, visą laiką lindėjo čia pat. Viena
iš tetulių pamojo jai ranka, o užsitempusi sau ant
skraito pradėjo ją bučiuoti, paskui kandžioti. Ki­
tos tylėdamos žiūrėjo. Tada mergina turėjo atsigul­
ti antrai tetai ant kelių; šioji, pakėlusi nuo grindų
kilimų dulkintuvą, ją mušė. Paskui apsukoj} ir kitą
galą sugrūdo merginai į užpakalį. Tai vyko kaip bai­
siame sapne. Mielu noru būčiau atsistojusi ir išėju­
si, tačiau nenorėjau atkreipti} save šių baisių moterų
dėmesio. Tik tada išdrjsau pasprukti, kai vėl prasi­
skyrus užuolaidai įžengė dar kelios žiūrovės.
- Dievulėli mano, tai buvo tiesiog kraupu, - pa­
sakojau Ritai, kai susiradau ją su Poni po kryžiu­
mi. - Visa kita - daugmaž nekalti žaidimai. Bet
scena su kilimų dulkintuvu mane sujaudino. Dar
ir dabar kojos kaip pakirstos.
Ant kryžiaus kol kas nieko nebuvo, o narve tupėjo
nuoga moteris. Greta stovėjo kaukėta prižiūrėtoja su­
varstytais auliniais batais, siaurutėmis odinėmis kel­
naitėmis ir } odinius „pakinktus“ įsprausta krūtine.
Narve esančią moterį pažinojau iš matymo. Ji taip
pat lankydavosi Camelot. Jos vardas buvo Gabija, ji
visada stengdavosi prie ko nors prisigretinti, tačiau
251
niekas nenorėdavo su ja turėti reikalų.
- Kada ji ten užsidarė? - paklausiau.
- Jau prieš pusvalandį, - atsakė Poni. - Jeigu
prižiūrėtojai duosi penkias markes, galėsi išdari­
nėti su ja penkias minutes ką tik nori.
- Bet niekas nenori jos kankinti, - sušuko Rita.
Abi leipo juokais. Tūrėjo net prisilaikyti viena kitos.
- Tiesiog niekas neina.
- O reikėtų ir jai bent botagu pliaukštelėti ar dar
ką nors padaryti, - pasiūliau aš, - juk nevalia jos
taip palikti.
- Tai ir eik, - tarė Rita.
- Aš nesugebėsiu. Net neišmanau, kaip tai daro.
Tu eik, penkias markes už tave sumokėsiu.
- Prie jos neprisiliesiu. Nė už šimtą markių.
- Aš taip pat, - pasakė Poni, - bet juk ji pati
kalta. Pastarąjį kartą ji pabandė parsiduoti iš var­
žytynių, tačiau ir ten jos niekas netroško. Netgi kai
kaina nukrito iki dešimties markių.
Ir vėl jos bekvatodamos gavo viena už kitos lai­
kytis.
- Tūriu po truputį judėti atgal, - pasakiau Ritai. -
Laukia tolimas kelias. O tu galėsi pargrįžti su Poni.
Tik tada, kai vėl sėdėjau Zilkės Polo automobily­
je, pastebėjau, kad mano keliai dreba. Nors nu­
sprendžiau, jog Black Party, mano manymu, buvo
nenatūralus ir juokingas, keliai vis dar virpuliavo.
Vos pravažiavus Liuneburgą man pasidarė blo­
ga. Sustabdžiusi automobilį išlipau ir išsivėmiau
šoniniame kelio ruože. Į „pamišėlių fermą“ atka­
kau prieš penkias. Mano kontaktiniai lęšiai buvo
252
taip išsausėję, kad juos išsiimdama vos nenuplė­
šiau ragenos. Atsiguliau j lovą. Iš pradžių negailė­
jau užmigti, paskui susapnavau sceną su kilimų
dulkintuvu. Aštuntą valandą visi atsikėlė. Palauku­
si, kai jie išsiprausę po dušu nuėjo pusryčiauti,
galėjau viena pasinaudoti vonios kambariu. Įsidėti
lęšius nebuvo apskritai jokių šansų. Teko nusileis­
ti Į apačią užsidėjus akinius. Kai atėjau Į inkstą-
šventyklą, kiti jau sėdėjo amt apvalių pagalvių. Man
beieškant savosios, terapeutas sekė žvilgsniu. Jis
žiūrėjo j mane, kaip žmogus, pakėlęs ranką su mus-
mušiu, žiūri į vabzdj. Bet čia dar buvo Olafas. ŠĮ
rytą jis mūvėjo kelnes, aišku, Andrėjos pasiūtas, ir
pasakojo apie Disnėjaus filmą “Bembis”. Viena
draugė Įkalbėjo jj pasižiūrėti, ir nepaisant to, kad
visi gyvūnai buvo tokie saldūs, jog jis vos nesusir­
go diabetu, dar buvo ir bjaurūs Bembio tėvai.
Bembio mama visą laiką reiškė susižavėjimą:
„Bembi, tik pažiūrėk, koks tėčio ragų vainikas!“Tai
be galo priminė mano pačios šeimą. Mama taip pat
nuolat kartodavo, koks nuostabus mūsų tėtis. Štai
Bembio senio apskritai niekad nebūna drauge. Jis
niekuo nesirūpina. Visuomet tik stoviniuoja ant ko­
kio nors gūbrio iškėlęs savo ragus.
Andrėja sėdėjo priešais mane ir Įtikinėjo knygų
pardavėją, čia nuleisdama akis, čia staiga vėl jas
pakeldama ir tuojau pat nukreipdama į šalĮ, o pas­
kui nudelbdama Į grindis. Kai jos didelės rudos
akys žiūrėdavo jam Į akis, jose slypėdavo kažkoks
širdį veriantis sielvartas ir maldavimas. Jeigu jos
akys atsitiktinai pažvelgdavo Į manąsias, jos būda­
vo šaltos kaip šlapios puskojinės.
253
 - Šitie sumauti stirniukai! - pasakė Olafas.
- Baltauodegiai elniai, - įsiterpiau aš. - Disnė­
jaus adaptuotame filme pasakojama apie baltauo-
degius elnius. Todėl ir ragai dideli.
- Kaip tau sekasi šį rytą? - paklausė Frederikas.
- O kaip Hamburge?
Žinoma, aš jam nepapasakojau, kad buvau nu­
vykusi į sadomazochistų vakarėlį.
- Gerai, - atsakiau. - Man sekasi gerai. Tiesiog
puikiai!
Iš tikrųjų jaučiausi taip, tarsi visa būčiau iš cuk­
raus vatos ir bet kas panorėjęs galėtų atsiplėšti
gabalėlį manęs ir nubėgti tekinas.
- Juk neneigsi, kad tarp tavęs ir Akselio kažkas
yra ir apie tai turėtume skubiai pasikalbėti?
- Jau žinau, ką turi galvoje, - atsakiau. - Aš ži­
nau, tu žinai, pusė čia esančių žmonių apie tai in­
formuoti. Vis dėlto aš pasiryžau šio klausimo ne­
liesti. Ir man, tiesą pasakius, gerai.
O Dieve, aš jau kalbu tomis pačiomis frazėmis
kaip mano psichiatras.
- Kodėl, - paklausė Frederikas, - nenori apie tai
kalbėti?
- Klausyk, - pabandžiau pakeisti toną, - tai tie­
siog liūdna. Juk prisimenu Akselį kaip savo vai­
kystės draugą, stovintį prie mano lovos su papūgi-
nių tulpių puokšte. Visą laiką maniau, kad su­
griauta tai, kas buvo gražiausia mano gyvenime. Bet
tai tebuvo mėšlo krūva. Apskritai niekada nebuvo
nieko gražaus, ką kas nors galėtų sugriauti.
Gerklėje iš naujo atsirado tas pats gumulas. Ir
kodėl aš paprasčiausiai neužsičiaupiau? Nupūtė di­
254
 delius cukraus vatos gabalus. Frederikas, dabar
pagaliau vėl pasijutęs kaip žuvis vandenyje, kreipė­
si j Akselį:
- Kas tavyje vyksta tai girdint?
Akselis gūžtelėjo pečiais.
- Negaliu nieko pasakyti. Ir nenoriu. Tai su ma­
nimi turbūt neturi nieko bendra.
- O ką tu jauti dabar girdėdama Akselį taip sa­
kant?
- Kaip tik dėl šios priežasties ir nenoriu apie tai
kalbėti, - atsakiau. - Kodėl turėčiau jam suteikti
dar ir šį malonumą?
- Ane, - labai švelniai kreipėsi į mane Frederi­
kas, - kaip tu? Na, įsigilink dar kartą, kokia iš
tikrųjų tavo nuotaika?
Jis trokšte troško teigiamo rezultato.
- Tik prašau to nedaryti su manimi, - pasakiau.
- Pažvelk dar kartą į Akselį, - tarė Frederikas.
Akselis žiūrėjo kažkur į kitą pusę ir giliai kvėpavo.
Akys buvo normalaus dydžio, veidas atsipalaida­
vęs. Jam puikiai sekėsi.
- Kodėl tiesiog nepasakai, kad tau liūdna? - dar
švelniau paklausė Frederikas.
Na, nežinau, ar liūdna buvo tinkamas žodis. Tą
pačią akimirką jau ėmiau šaukti. Rėkiau ir žlium­
biau, pasidariau sau gėdą, cukraus vatos plaušeliai
lakiojo į visas puses, mane užgriuvo sunkumas -
tarytum banga užliejo smėlio pilį. Iš manęs ne kažin
kas liko. Nežinojau, iš kur radosi tas skausmas, pri­
slėgęs it kelių tonų masė, ir kas jį sužadino. Veikiau­
siai terapeuto balse nuskambėjusi nenuoširdžios
užuojautos gaidelė, - daugelį jis paveikdavo suma­
255
niai. Stengiausi sukaupusi dėmesį žiūrėti į šalia sto­
vintį mineralinio vandens butelį; man tereikėjo nu­
daužti jo dugną ir aštrius šukių kraštus susivaryti į
veidą ir dar pasukioti. Jeigu atrodžiau taip, kaip jau­
čiausi, galbūt jau galėjau liautis raudojusi.
- Šito aš tikrai nebuvau numatęs, - pasakė paga­
liau šiek tiek suglumęs Frederikas, - nemaniau, kad
taip jautriai sureaguosi.
Pabandžiau jam atsakyti, tačiau tepasigirdo ne
per didelio šuns kauksmas. Aš buvau sudužusio
laivo keleivė, sukama šėlstančios skausmo jūros
verpetų, tuo pat metu be paliovos skalavo gėdos
bangos, ausyse švilpė bejėgiško pykčio uraganas, o
dangų užtemdė visiškos vienatvės debesys. Jeigu ne­
begalėjai pasikliauti net tais, kuriems už valandą
mokėjai šimtą dvidešimt markių, kuo gi dar tikėti?
- Ar yra kas nors, ką galėčiau dėl tavęs padaryti?
Ko tu norėtum? - paklausė terapeutas.
- Taip, norėčiau būti mirusi, - subambėjau aš.
- Kaipgi jums sekasi? - kreipėsi jis į kitus semi­
naro dalyvius. Kodėl tas šiknius negalėjo palikti
ramybėje? Kodėl jam visą laiką reikėjo tik bloginti
padėtį? Nesupratau. Niekaip nesupratau.
- Taigi aš labai susierzinusi, - pareiškė Andrėja, -
mane iš tiesų nervina tos juokingos kalbos apie savi­
žudybę. Vis tiek ji to nepadarys. Ir, aišku, žinau, ko­
dėl mane tai erzina. Sprendžiu pagal save. Nes aš
taip pat visada pranešdavau apie savižudybę, bet vis
dėlto tam nesiryždavau. Juk tai juokinga.
Ji droviai nuleido akis, o jas vėl pakėlusi sutiko
susirūpinusį ir meilų knygų pardavėjo žvilgsnį.
256
 Dabar žodžio paprašė Olafas.
- Bet visą laiką tas pats, - tarė jis ir atsilošė. -
Būtent moterys, kurios iš pradžių dedasi tokios
stiprios, vėliau pasirodo esančios kaip ir visos. Iš
tiesų norėčiau sužinoti kodėl?
- Taip, - įsiterpė Gvidas, - aš irgi tą patį pastebė­
jau. Jau iš pat pradžių, kai ji kalbėjo taip griežtai
ir pasitikinčiai. Tuojau supratau, kad jai neužteks
ištvermės. Tai buvo absoliučiai perdėta.
Dabar buvo neįmanoma jų sustabdyti. Aš vis dar
žliumbiau ir kaukiau, o jie vienas per kitą šaukė,
esą jiems iš karto buvę aišku, kad vaizduoju dievai
žino ką. Tylėjo tik knygų pardavėjas, nes jis buvo
geraširdis ir šaunus žmogus, tikriausiai visą tą lai­
ką jis svarstė, kas blogo galėjo nutikti Andrėjai, jei
jau ketino pasidaryti sau galą.
- Aš iš tiesų nustebau, kad paėmei taip giliai į
širdį, - galų gale pasakė man terapeutas, lyg jau
būčiau liovusis verkti. - Nė nežinau, ar galima tave
išleisti per pertrauką?
Jam reikėjo išgerti savo kavos su pienu, tas rei­
kalas įkyrėjo.
- Na, žinoma, - sustugau aš, - ką gi dar ketini
veikti? Visa tai tęsti amžinybę?
- Bet juk tu sau nieko nepasidarysi?
Tas šiknius šypsojosi.
- Ne, - pasakiau, - ne. Juk Andrėja labai įtikina­
mai pagrindė, kad nesusiruošiu prieš save pakelti
rankos.
- Gerai, taigi dabar - pietų pertrauka, trečią vėl
susitiksime.
257
 Visi vienom puskojinėm nučiužinėjo pietauti. Tie­
są pasakius, neketinau judėti, kol jie nebus išėję,
bet pamačiau, kad mane stebi terapeutas, kuris,
pasilikus man eiti paskiausia, būtų tai klaidingai
išsiaiškinęs kaip ženklą, jog noriu pasikalbėti akis
j akj. Todėl mikliai atsistojau ir nuėjau drauge su
kitais pasičiupdama savo batus. Praėjusi pro val­
gyklą apsimečiau neva norinti sugrįžti į miegamuo­
sius, tačiau apsigręžiau ir išsmukau pro laukujės
duris. Perbėgau sodą, įlėkiau į daržinę, kur buvo
pastatytas terapeuto automobilis, ir dairiausi vir­
vės, bet čia viešpatavo tokia tvarka, kad tebuvo au­
tomobilis, prie sienos lentyna, prikrauta veržlia­
rakčių, ir atsarginis kanistras. Aš nenorėjau susi­
deginti, todėl išėjau j lauką ir nudūmiau į mažą
giraitę. Tai buvo lapuočių miškelis, kur augo liauni
medeliai, ne aukštesni kaip dešimties metrų, tarp
jų - dilgėlės ir brūzgai. Išsukau iš tako ir broviausi
per šabakštyną. Kaip minėjau, tai buvo maža girai­
tė, apsupta laukų ir namų, tad negalėjau pasislėpti
taip, kad ilgai tektų manęs ieškoti. Nubėgau kiek
įmanoma gilyn ir ėmiau dairytis akmens. Čia buvo
tikra akmenynė. Kadangi ši vietovė buvo labai sau­
sa ir akmeninga, ją praminė „šiaurės druskine“ ar
kažkaip panašiai. Nepaisant to, kol susiradau tin­
kamo dydžio akmen}, užtrukau gerą valandžiukę.
Atsisėdau ant žemės ir atsilošiau į beržą. Įsivaizda­
vau, ką pasakytų seminaro dalyviai, jei atimčiau
sau gyvybę. Dar būdama vaikas mėgau nuolat apie
tai galvoti. Žinoma, šitai paglostytų Akselio savi­
meilę, šiaip ar taip, aš jausčiausi pamaloninta, jei­
gu kas nors dėl manęs nusižudytų. Kada nors, su­
258
 sipažinęs su moterimi, Akselis galėtų įterpti kažką
į pokalbį ir melancholiškai žvelgti į tuštumą. Nau­
jokei bemat būtų parodyta jos vieta. Nusiminusi
Andrėja verkdama priglustų prie knygų pardavėjo
peties ir sriūbautų: „Tai mano kaltė. Aš ją pastū­
mėjau žengti šį žingsnį, kai pasakiau, jog ji nesiryš
nusižudyti“. O knygų pardavėjas, kupinas laimės,
apkabintų moterį, kuri atskleidė savo charakterio
tvirtumą, paglostytų pečius ir pasakytų: „Na, ne. Tū
čia niekuo dėta. Negalvok apie tai“.
Akselis, Olafas ir kiti vyrai taip pat būriuotųsi
aplink ją, o pats Akselis ištartų: „Vis tiek jai trūko
vieno šulo“. Tada atsistotų Frederikas ir pareikštų:
„Dėl to niekas nekaltas. Jeigu kas nors iš tikrųjų
sumanė nusižudyti, niekas jo nesulaikys. Toks žmo­
gus visada ras būdų ir kelių. Čia, aišku, tebuvo
dingstis. Jeigu ne dabar, šitaip ji būtų pasielgusi
po pusmečio, irgi dėl kokios nors nesvarbios prie­
žasties. Už tai neatsako niekas, išskyrus ją pačią“.
Jo kaimynai, be jokios abejonės, turbūt kitaip
vertintų. Jeigu čia kas nors pasidarytų sau galą,
peno šnibždėtis būtų per akis. Nuo šiol, kai tera­
peutas nueitų į kepyklą, iš karto nuščiūtų kalbos ir
visi į jį atsisuktų. Man buvo gaila jo, stovinčio ten,
kepykloje. O juk nelengvai teko pasiekti, kad kai­
mas iš dalies pritartų jo sumanymui. Jis vyriškai
įveikė visas slaptas patyčias, ir kai jo kaimynai iš­
vydo, kad „pamišėlių ferma“iš tiesų suklestėjo, kad
jis sugebėjo pristatyti trobesį ir suremontuoti, ta­
da jis patį pirmutinį kartą pamanė jaučiąs lyg ir jų
pagarbą. Dabar viskas nuėjo šuniui ant uodegos
dėl kažkokios įkyrios idiotės, kuri nesugebėjo pra­
259
laukti su savo savižudybe, kol sugrįš į namus.
Pakėliau akmenį ir dunkstelėjau juo per pakau­
šį. Aišku, aš ne itin stipriai trenkiau, nes juk neke­
tinau iš tikrųjų nusižudyti, tenorėjau save įtikinti,
kad pabandžiau atimti sau gyvybę, bet nesugebėjau.
Šiaipgi gedėjau paimti atsarginį kanistrą. Tačiau no­
rėjau, kad bent jau skaudėtų ir per veidą tekėtų
kraujas. Buvo kebliau, nei maniau. Sudaviau sau
dar vieną kartą, paskui dar. Tada susmukau prie­
šais beržą ir, ranka apsivijusi jo kamieną, parpuo­
liau ant kelių. Ant veido vis dar jokios kraujo žy­
mės. Vis dėlto tam buvo priežastis, kodėl papras­
tai savižudžiai verčiau pasirenka virvę, migdomuo­
sius arba tiltų atramas. Tai, ką aš dabar dariau,
tiesiog pareikalavo ryžto. Aš rėpliojau keturpėsčia
ir susiieškojau didėlesnį akmenį. Sviedusi jį į orą
bandžiau įsivaizduoti, kad noriu smūgiuoti futbolo
kamuolį galva. Ketvirtas bandymas buvo sėkmin­
gas. Man taip sopėjo, kad iškart tapo aišku, jog
šiandien nemirsiu. Kėliausi pasilaikydama už bal­
to medžio kamieno ir palaukiau, kol nustos svaigti
galva. Tada paėmusi akmenį pabučiavau, padėjau
šalia beržo ir pasileidau ristele „pamišėlių fer­
mos“ link. Man beeinant ant pakaušio iškilo keturi
gumbai. Kaip komikso herojei. Likusį pertraukos
laiką nusprendžiau praleisti prausdamasi po du­
šu. Ten nieko nesutiksiu ir su niekuo nereikės kal­
bėtis. Žinoma, naudotis dušais buvo galima taip
pat, kaip ir šešių lovų miegamaisiais. Jie net nebu­
vo suskirstyti į vyrų ir moterų, tačiau aš prausiau­
si taip ilgai ir po tokiu karštu dušu, kad aplink
mane iškilo garų siena.
260
 Kai nuėjau j inkstą-šventyklą, mano oda buvo pa­
tinusi ir paraudusi. Aš iš tiesų vyliausi, kad terapeu­
tas gal išpainios man visą istoriją. Jau išgyvenau pa­
žeminimą, dabar atėjo pažinimo metas. Frederikas
mane palaužė, jis turėtų man padėti atsitiesti. Aš su­
žinočiau, kodėl taip raudojau, jis užduotų deramus
klausimus tiek man, tiek Akseliui, kažką sužinočiau
apie save, kad visa buvo to verta. Visada manoma,
kad viskas bus j gera. O kodėl, tiesą sakant?
Frederikas, prisijungęs prie susėdusiųjų ir ma­
nęs, paklausė, kaip man sekasi.
- Tikiuosi, nerimtai klausi, - tariau aš ir pačiu-
pinėjau didžiausią gumbą. Iš skausmo net kvapą
užgniaužė. Kol dar galiu sukelti sau tokius skaus­
mus, iškęsiu ir nebeapsiverksiu.
- Gerai atrodai, - pasakė Frederikas. - Tokia nuo­
lanki ir atsipalaidavusi. O jums taip neatrodo? -
kreipėsi jis į kitus seminaro dalyvius.
- Taip, visiškai nuolanki, - sutiko Gvidas.
- Aš irgi taip manau, - pasakė moteris, vardu
Gritė.
- Mano galva, tai jai padėjo, - įsiterpė Olafas.
- Taip... kažkokia atsipalaidavusi, - pasakė An-
drėja.
Pakedenus plaukus taip nusmelkė pakaušį, kad
net žiežirbos iš akių pasipylė.
- Palūžusi, - tariau aš. - Žodis, kurio ieškote,
yra „palūžusi“.
Terapeutas atsisuko į knygų pardavėją:
- Pameni, kartą ir tu čia labai verkei?
- O kaipgi, - atsakė knygų pardavėjas. - Puikiai
prisimenu. Džiaugiuosi, kad šįsyk taip neįvyko.
261
 Terapeutas šnekėjosi su knygų pardavėju, pas­
kui - su Olafu. Su manimi - baigtas kriukis. Semi­
naras tęsėsi, mano terapeutas buvo jvykių viešpats.
Aš neketinau šią naktį praleisti šešiaviečiame mie­
gamajame, todėl nusidanginau su savo patalyne į
apačią, kur dirbdavo mūsų grupė, ir įlindau į ant­
klodžių kalną. Įjungiau kompaktinių plokštelių gro­
tuvą. Ten buvo palikta Gritės „Traviatos“ plokštelė,
ir aš nureguliavau, kad ji grotų nesustodama.
Prieš vienuoliktą įėjo Olafas. To aš ir tikėjausi.
- Ar galiu atsigulti šalia?
Kai nieko neatsakiau, jis palindo po antklode.
Glostė man galvą ir nugarą. Jo rankos buvo dide­
lės ir šiltos, prisilietimai ramino. Tereikėjo pamirš­
ti, kas guli greta apsikabinęs. Jis bučiavo man vei­
dą, smilkinius ir skruostus, paskui kaklą. Oda ju­
tau jo alsavimą ir pašiurpau. Niekada neturėsiu ki­
tokių vaikinų, tik tokius kaip jis. Tiesiog neįsivaiz­
duoju, kad manimi kada nors susidomėtų malo­
nus ir protingas vyras. Jeigu būčiau tikra, kad ma­
no lavoną nukabintų nuo virvės ir paguldytų ant
žemės, gal vieną dieną man pavyktų pasikarti.
Durys vėl atsidarė ir įėjo Andrėja.
- O, atsiprašau, - sumurmėjo ji, - pamiršau pa­
siimti antklodę.
Nutvėrusi ją tuoj pat ir išėjo.
- Pavyduliauja, - tarė Olafas. - Andrėja ne atsi­
tiktinai čionai užsuko. Dabar ji negali apsikęsti,
kad aš su tavimi.
- Ji baiminasi senatvės, - tęsė jis, man pratylė­
262
jus. - Pamažu netenka savo žavesio, tą ji žino.
Olafas norėjo man įsiteikti, podraug ją supeik­
damas.
Vis dėlto jo akyse Andrėja niekada neprarastų
savo žavesio. Olafas niekada nesiliautų apie ją gal­
vojęs ir net senelių namuose maldautų, kad ji nusi­
šypsotų. Jis buvo nevykėlis, šlykštynė ir vienintelis
žmogus pasaulyje, pasiruošęs mane apkabinti. Jis
bučiavo į lūpas, ir taip puikiai, kad bemaž atrodė,
jog mudu pajutome vienas kitam simpatiją.
- Ei, o tu moki bučiuotis, - pasakė Olafas, - nė
nebūčiau pamanęs.
***

a abudus popiečio saulė tvieskia į veidą, aš

sumirksiu, kas gi aš ir kur esu, guliu Hems-
tedo lovoje, saulė taip šviečia, kad apsi­
verčiu ant kito šono, šalimais - dar viena balta
pagalvė. Refleksiškai ištiesiu ranką į priekį ir per­
braukiu vėsią, lygią medžiagą. Valandėlę žvelgiu į ją
ir imu įsivaizduoti, kaip Davidas Peskovas, jeigu
palikčiau jį vieną, sėdi mano bute amt mano lovos
ir glostinėja mano pagalvę - tiesiog šlykštus vaizdi­
nys, ir akimirksniu atitraukiu ranką. Davidas Pes­
kovas yra tos pačios kaip ir aš prislėgtos melan­
choliškos žmonių padermės ir buvo mane įsimylė­
jęs mažų mažiausiai dešimt metų - kol aš nutu­
kau. Tada jo atsikračiau. Taigi taip pat žinau ir kitą
pusę. Žinau, ką reiškia būti nepaprastai mylimai ir
nepasiruošusiai atsakyti. Davidas Peskovas manė,
kad aš jam padėsiu išvengti nuosavos egzistencijos

263
 tamsos ir beviltiškumo. Kurį laiką aš iš tiesų norė­
jau jį gelbėti. Tačiau net paprastoji angis būtų bu­
vusi naudingesnė. Mat iš esmės aš pritariau neigia­
mai nuomonei, kurią apie save susidarė Davidas.
Man užtekdavo pamatyti jo suglebusią laikyseną,
netvarkingus drabužius, atsidavusį žvilgsnį, ir jau
negalėdavau su juo tokiu susitaikyti. Kai tik jis ką
nors pasakydavo, aš griežtai jį nutildydavau. Nejau
jis dabar pasakė “mes”? Kaip jam kilo mintis save
ir mane pavadinti “mes”? Aš šaipiausi iš jo, kanki­
nau, bet kartu kaip kiaulė įsirausiau į jo meilę.
Reikėjo paisyti lėktuvo personalo nurodymų: prieš
padedant kitiems pirmiausia susirasti ir užsidėti
savo deguonies kaukę.
Žiovauju ir bandau pasirąžyti, tačiau negaliu su­
glausti abiejų menčių, nes tarp jų susimetė dvi rie­
balų rievės. Kai maudausi po dušu ir nebūna užuo­
laidos, stengiuosi nė nežiūrėti į didįjį vonios kam­
bario veidrodį. Nesiryžtu pažvelgti į savo nuogos
atvaizdą. Net kai apsirengusi žiūriu į save veidrody­
je, man iš karto aišku: su tuo baigta. Apie seksą
nėra ko net galvoti.
Kaip sena merga naršau po miegamąjį, prisika-
su iki juodos komodos. Ir kokias gi apatines ne­
šioja Hemstedas? Juodas. Ištraukusi jas užsidedu
sau ant galvos ir nueinu į prieškambarį. Tiesiog
lengvabūdiška buvo palikti butą mano valiai! Prieš­
kambaryje - išvien sieninės spintos. Atidarau pir­
mąją. Tuščia. Tuščios ir antra, ir trečia, ir ketvirta.
Penkta, šešta ir septinta taip pat tuščios. Kraupo­
ka. Aštuonios sieninės spintos ir septyniose iš jų
264
nieko nėra. Atidariusi aštuntąją išvystu pakabintą
ant pakabo rudos ir baltos spalvų St.Pauli šaliką
ir rudą bluzoną su kaukole. Žemiau esančioje len­
tynoje guli rudai balta vilnonė kepurė. Pagarbiai nu­
siimu trumpikes nuo galvos. Spėju, kad vyriškai
jautiesi, kai kažkam priklausai. Kitaip jie ir nesu­
geba, kaip prisiimti viską sau, ypač futbolo koman­
dos sėkmę ar nesėkmę. Štai man net žiūrimos tele­
vizijos žinios nerūpi, aš verčiau asilus gainiočiau
negu atsistočiau stadione ir džiūgaudama sveikin­
čiau tą, kuris nė mano vardo nežino. Taigi, o dabar
- j lauką.
It’s coming home,
it’s coming home,
it’s coming,
football’s coming home* - be dviejų jaunų vyriš­
kių su šalikais ir paikomis minkštomis Anglijos
nacionalinės vėliavos spalvų skrybėlėmis, kol kas
nematau jokių ženklų, kurie pranašautų artėjančias
rungtynes. Saulė šviečia, aš slampinėju po Trafal-
garo skverą susikišusi rankas j švarko ligi klubų
kišenes. Jis ilgas kaip durtinys, šiaip jau su kelnė­
mis atrodau išties nekaip. Sverdama šimtą dešimt
kilogramų pradėjau pūškuoti ir krypuoti. Stebėti­
na, bet dabar, kai esu tikrai tukli, j mane spokso ir
iš paskos mesteli pastabas kur kas rečiau negu tuo
metu, kada buvau kone laiba. Kartais, kai vos ne
vos praeinu pro pernelyg siaurą didelės savitarnos
parduotuvės turniketą, žmonės net užkliūva, tačiau
•Jis grįžta namo, jis grįžta namo, futbolas grįžta namo.

265
anksčiau vyrai ir vaikinai laidydavo kokias nors
replikas apie mano užpakalį, o dabar visiškai ne­
bekreipia į mane dėmesio. Žvilgsniai praslysta pro
mane arba kiaurai, tarsi aš būčiau vaiduoklis, nors
jų požiūriu juo ir pavirtau. Taip lengviau, bet aš
nesu tikra, nes nežinau, ar šis abejingumas reiš­
kia, kad, be savo kūno, dar turiu ką parodyti. Vis
dar susikišusi rankas į kišenes suklumpu ant ba­
landžio ir išsitiesiu kaip ilga. Na štai, dėmesio -
per akis. Visų tautybių turistai susižavėję stebi par­
griuvusią storą madam, kuri atsargiai nosinaite
šluostosi nuo smakro kraują. Kadangi niekas ne­
pageidauja dalytis man skirtu dėmesiu, atsikelti ten­
ka pačiai. Kai atsiremiu, juda ne mano stuomuo, -
kūno viduje išsilenkia mano senasis lieknasis „aš“,
o tuo tarpu šonkaulius užliejusi riebalų banga pa­
kyla iki pečių. Tam, kad vėl atsistočiau, turiu įsi­
tverti į nuosavą kūną.
Muziejaus vestibiulyje maloni vėsa. Juodus dra­
bužius vilkintis apsaugos darbuotojas mane papra­
šo parodyti nešiojamą ant peties krepšį, atidžiai jį
pačiupinėja ir sugrąžina. Apeinu grupę mažų mer­
gaičių juodomis mokyklinėmis uniformomis ir bal­
tomis kojinėmis iki kelių, kurios sėdi turkiškai
ant grindų ir piešia vaškinėmis kreidelėmis savo
bloknotuose Ruso tigrus; aš slenku pro nepapras­
tas saulėgrąžas ir išmargintus taškučiais krašto­
vaizdžius, kol sustoju priešais milžinišką paveiks­
lą, vaizduojantį istorinę tragediją. Jis be galo rea­
liai parodo, kaip įvykdoma mirties bausmė septy­
266
 niolikmetei ledi Džeinei Grei, išbuvusiai karaliene
devynias dienas. Ledi Džeinė, vilkinti labai puoš­
nią, akinamai baltą ir neįtikėtinai švarią šilko arba
taftos suknelę, klūpo tamsiame požemyje. Tapyda­
mas karalienę ir jos apdarą dailininkas veikiau pa­
naudojo niūrias spalvas, požemio mūrai - tokios
pat matinės pilkos, kaip ir plastiko maišai, į ku­
riuos po lėktuvo katastrofų surenkamos lavonų da­
lys. Rūmų tarnaitės ir budelis apsirengę juodos ir
raudonų spalvų drabužiais, nevalingai pagalvoji,
kaip netrukus balta jaunosios karalienės suknelė
persigers krauju. Ledi Džeinės akys užrištos. Ji
stengiasi viską daryti teisingai, klusniai kaip vai­
kas eina apgraibomis prie budelio trinkos, ant ku­
rios privalės padėti savo galvą. Visi jaučiasi nejau­
kiai, tiek sielvartaujančios tarnaitės, tiek ir seny­
vas vyras, kuris, tėviškai ir sunerimęs liesdamas
jos putnias rankas, padeda nueiti iki ešafoto. Bu­
delis, ir tas nuliūdęs, net jeigu tik autistiška ir ne­
nuoseklia maniera, kiek gali būti liūdnas budelis.
Ant vienos jo rankovės - kaspinas, - tokį, tik di­
desnį gauni ponių turnyruose. Iš karto imi pasiti­
kėti, kad budelis gerai atliks savo pareigą ir ledi
Džeinei neteks ilgai kankintis. Tačiau gal kaip tik ir
blogai, kad viskas taip greitai baigsis, nė nespėjus
toje tamsybėje švystelėti tam, kas spindi ir skaistu.
Pusvalandį pastovėjus mano Achilo sausgyslės
išpampo kaip veršiuko virvės. Nusprendžiu išeiti
iš muziejaus. Kioske nusiperku Daily Star, keliau­
ju iki artimiausios kavinės ir paprašau atnešti tris
267
gabalėlius torto plius arbatinuką. Prie gretimų sta­
lelių sėdinčios moterys tiesiog išblykšta. Gerai su­
prantu, ką jaučia jų susenusios mažos širdelės.
Moterys skaičiuoja: dvi porcijos šokoladinio torto
po 730 kilokalorijų ir porcija braškių su plakta
grietinėle - mažiausiai 560. Kurgi ne, jai jų tik ir
trūksta! Podraug jas persmelkia pavydo jausmas.
Tie trys gabalėliai torto, sukėlę moterims tiek
nerimo, man nieko nereiškia. Jeigu labai noriu,
galiu sušlamšti penkias šokolado plyteles, paskui
dar vieną, po to dar bulvių traškučių maišelį ir
keksų tūtą, vėliau - keturis sumuštinukus su sū­
riu. Po antro seminaro atsisakiau ne tik gydytis,
bet ir bandymų laikytis kokių nors dietų. Priėjau
tokią ribą, kai, be šokolado plytelės, daugiau nie­
kas nesvarbu. Tai tarsi svaigulys, nesulaikomas žlu­
gimas, be jokios abejonės, aš vis labiau ir labiau
tunku. Atsitiko kaip tik tai, ko visada ir bijojau.
Retsykiais stebiu save iš šalies, kaip nesąmoningai
prisikemšu, ir klausiu: „Kas tau? Argi esi dar ne­
pakankamai apkūni?“
Šimtas septyniolika kilogramų - jeigu jau dabar
neturi draugo, tai ir neturėsi. Kas dabar vienišas,
toks liks dar ilgai. Netrukus pavirsiu pabaisa. Skai­
tydama apie tris ar keturis šimtus kilogramų sve­
riantį žmogų niekada nepagalvoju: „Kaipgi jis ši­
taip?“ Svarstau: „Kodėl aš, tiesą sakant, dar tiek
daug nesveriu?“ Po apsirijimo priepuolių jaučiuosi
kaip ligonis ir tokia išsipūtusi, tarsi į mano kūną
iki pat viršaus būtų pripilta miltinių klijų, o vietoj
kraujo gyslomis tekėtų dvokiančios juodos gleivės.
268
Bet tai dar ne viskas. Blogiausia, kad kažkuriuo
metu net aš visiškai negaliu valgyti. Ateina tokia
akimirka, kai niekas nelenda. Net per prievartą. Ta­
da nė nežinau, ką iš baimės daryti. Kai tik neval­
gau, regis, ant manęs tuojau siūbtelės didelė ruda
siena. Kol valgau, siena stovi kaip stovėjusi.
Prisitraukiu arčiau savęs antrą torto gabalėlį ir
išskleidžiu laikraštį: WATCH OUT YOU GERMAN
SAUSAGES. TONIGHT EL TEL’S BOYS ARE
GOING TO SHOWYOU WHAT IT MEANS TO GET
A GOOD KICKING IN THE STRUDELS*.
Dešinioji Daily Star titulinio puslapio pusė skir­
ta pusnuogei blondinei ryškiai išdažytomis akimis,
mūvinčiai apatines kelnaites su liūtu herbe. Kelnai­
tės švyti tokiu baltumu, kaip ir jaunosios karalie­
nės suknelė, kuriąji vilkėjo per egzekuciją. Ant blon­
dinės peties užrašas: HANDS OFF, FRITZ! YOU’VE
GOT YOUR OWN PAGE FRAU BIRD INSIDE**. Vo­
kiečių erotiškai patrauklios merginos atvaizdą iš
karto surandu trečiame puslapyje. Ji beveik tokia
pat stora kaip ir aš, su pigiu šviesiaplaukės Grėt-
chen peruku, didele blyškiai rožinės spalvos papil­
kėjusią liemenėle ir bavariškomis odinėmis kelnė­
mis su petnešomis, padirbdintomis iš nudažytų me­
džiagos juostų. Blauzdos aptemptos suvarstytais
trumpaauliais. Vienoje rankoje ji laiko keistą stik­
lą su ąsa, - neįmantria anglų fantazija taip turbūt
*Saugokitės, vokiškos dešrelės! Ši naktis žada, kad vaikinai
ketina jums parodyti, ką reiškia paduoti kamuolį.
**Šalin rankas. Jrlcai! Turite savo puslapį su nuosava dievo
karvyte.
269
pavaizduotas bokalas alaus. Kairėje rankoje mer­
gina laiko visą duonos kepalą, perpjautą kaip ban­
delė, suteptą sviestu ir apdėtą kraujine dešra. Apa­
čioje prierašas: MEIN GOTT! SHE MAYLOOKLIKE
YOUR WURST NIGCHTMARE: BUT TODAY YOUR
FAIR PLAY DAILY STAR STRIKES A BLOW FOR
ANGLO GERMAN ACCORD BY PROUDLY PRE­
SENTING OUR VERY FIRST PAGE FRAU GIRL:
LEDERHOSEN LOVELY BRUNHILDE GROS-
SENTITTI BOOBS MIGHT NOT SEEM SO WUN-
DERBAR TO REGULAR READERS THOUGH SHE
IS A HUN-EYE*.
Kai prieš septynias susiruošiau pareiti atgal,
gatvėse buvo pilna vyrų ir moterų su vėliavų cilin­
drais, Anglijos vėliavomis ir vimpelais. Visi vaikš­
čiojo taip gerai nusiteikę, tarsi rungtynes jau būtų
laimėję. Vien pagalvojusi, kad sugrįšiu į minima­
listinį Hemstedo butą ir atsigulsiu į jo juodą lovą,
pasijuntu nusikamavusi ir priėjusi ilgo kelio be re­
zultatų galą. Meilė yra niekas. Kuo dar galiu tikėti?
Meilė yra kažkas, ką aš praeityje praleidau. Aš taip
pat sėkmingai galiu eiti į alinę paskui šiuos kupi­
nus vilčių žmones ir žiūrėti, kaip vokiečių koman­
da išsirikiuoja be Jurgeno Klinsmano ir kitų su­
*Mein Gott! (O Dieve!) Ji atrodytų kaip baisiausias naktinis
košmaras, bet šiandienjūsų garbingoji dienos žvaigždė ker­
ta smūgi anglų - germanų sutarimui, išdidžiai tapdama mū­
sų titulinio puslapio Frau mergina: žavingosios odinėmis kel­
nėmis Brunhildos didingos krūtys mūsų nuolatiniams skai­
tytojams gali nepasirodyti tokios wunderbar (nuostabios), nors
ji hunų šnipė.
270
sižeidusių žaidėjų, o Pyrsas, Platas ir Gaskoinas
atsiteisdami už Antrąjį pasaulinį karą laimi 1990
metų pasaulio taurės varžybose. DON’T MENTION
THE WAR- WHYNOT FRITZ, YOU STARTED IT*.
Turbūt kaip ir visos, ši alinė jau perpildyta, ta­
čiau neišvaro nė vieno lankytojo, norinčio čia pasi­
likti ir savaip prisidėti prie pergalės. Artėja svar­
bus lemtingas susitikimas, turįs pakirsti pralai­
mėtojo tautos moralę. Mano kūnas vėl sukelia keb­
lumų, nes negaliu lyg niekur nieko brautis pro žmo­
nes, turiu prašyti, kad jie pasitrauktų į šalį. Labai
keista, kad prie pat bufeto yra daug laisvos vietos.
Tiek, kad net aš galiu patogiai stovėti ir judėti.
Šiaip jau visur kamšatis, tačiau man iš karto
pavyksta užsisakyti alaus. Kodėl taip yra, suvokiu
tik prasidėjus futbolo varžyboms. Aš stoviu tiesiog
po televizoriumi. Reikia gerokai atsilošti ir užvers­
ti galvą, jeigu nori nors kiek pamatyti rungtynių.
Aš niekur nesitraukiu ir esu, žinoma, už vokie­
čius, bet tik todėl, kad būtų dar kvailiau nepalaiky­
ti savo šalies žaidėjų. 1990 metais sėdėjau prie­
šais televizoriaus ekraną su taksistu ir dviem jo
bičiuliais. Tada mes žiūrėjome pasaulio futbolo pir­
menybių finalą. Vienas iš draugų, mokytojas, per
patį rungtynių vidurį pasakė, kad iš tikrųjų jis -
Argentinos pusėje.
- Nesupratai žaidimo, - tarė antrasis, Welt am
Sonntag redaktorius. - Futbolo rungtynių esmė -
sirgti už savo komandą. Kiekvienas argentinietis ser­
*Neminėkite karo - kodėl ne, jūs, fricai, jį pradėjote.
271
ga už Argentiną, kiekvienas prancūzas - už Prancū­
ziją, kiekvienas kolumbietis - už Kolumbiją...
- Man vis tiek, - atsakė mokytojas, - aš prieš
Vokietiją.
- Dėl to jie tau už Aušvicą neatleis, - pasakė teiksi
vairuotojas.
Jo draugas redaktorius tęsė:
- ...kiekvienas islandas - už Islandiją, kiekvie­
nas italas - už Italiją, Fidžio salos gyventojas - už
Fidžio salą, gvatemalietis - už Gvatemalą...
- Tik neminėk čia kokių nors simpatingų ar sa­
vo stiliumi pranašesnių Afrikos komandų, - per­
spėjo taksistas.
Redaktorius ir toliau šnekėjo:
- ...kiekvienas kamerūnietis - už Kamerūną, kiek­
vienas norvegas - už Norvegiją, kiekvienas vokietis
- taigi, malonėkite, - už Vokietiją, o tas vokietis,
kuris nepalaiko Vokietijos, neperprato svarbiausio.
Kaip tik siurbčioju alų, kai j mane atsimuša lan­
kytojų džiūgavimas, iš pradžių palengva ir kažkaip
neryžtingai, tada, po dviejų sekundžių, dar kartą,
jau kaip reikia. Nepraėjus nė trims rungtynių mi­
nutėms Anglija pirmauja. Man dar niekada neteko
pajusti tokios daugybės žmonių jausmų vienu me­
tu: viskas bus gerai su Šereriu. Juk dar gali būti
gerai, ar ne tiesa? Tik trys minutės, ir mes jau pir­
maujame. O, Šereri, Šereri, Šereri! Visos jų emoci­
jos nukrypsta į tašką po televizoriumi, ten, kur aš
stoviu, ir jų išgąstis dėl to, kad mažiau nei po pen­
kiolikos minučių Kuncas pasiekia lygiąsias, prilygs­
ta smūgiui kumščiu j mano skrandį. Kuncas, Kun-
272
 cas, Kuncas, aš galvoju apie jį kiek tik įmanoma
entuziastingai, kad pasiruoščiau sutikti besiartinantį
nusivylimą, tačiau tik vos vos sugniaužiu kumštį,
nenorėdama į save atkreipti dėmesio. Per televizo­
rių rodo, kaip vokiečių sirgaliai sušoka ritualinį
šokį; jie sūpuojasi it lokiai nuo vienos kojos ant
kitos ir neištiesdami rankų kelia aukštyn tai deši­
nį, tai kairį kumštį, traukia prie savęs neregimus
energijos siūlus ir suaudžia juos į laimės kilimą.
Alinės svečiai taip įsitempę, kad nuo to alaus bo­
kalas mano rankoje ima drebėti. Visuotinis viltin­
gas šūksnis, bet dar ne visai išrėktas nuščiūva.
Virpstas! Vėl nusivylimas, nusivylimas dėl kito įvar­
čio vokiečiams, o, koks nusivylimas, bet tuoj pat
įsižiebia ir viltis. Ar tai pražanga? Juk tai buvo
pražanga? Taip, tvirtina vartininkas. Teisėjas - ir­
gi. Pražanga! Pražanga! Atsikvėpę sirgaliai stveriasi
kas už širdies, kas už galvos, svirduliuoja atbuli ir
į draugų glėbį. Mano kojas skalauja visos alinės
lankytojų palengvėjimas.
Besiruošiant mušti vienuolikos metrų baudinį
aš jau suplukusi, visas sprandas mėšlungiškai su­
sitraukęs. Anglija muša ir pataiko, Vokietija muša
ir pataiko, Anglija muša ir pataiko, Vokietija muša
ir pataiko. Smūgis ir džiaugsmas, smūgis ir nusi­
vylimas, smūgis ir džiaugsmas... Kas kartą kamuo­
lys atsiduria dešinėje viršutiniame kampe. Ant ve­
jos sėdi nusikamavę ir ištikimi likusieji komandų
žaidėjai, jie negali daugiau niekuo padėti, bet to ir
nereikia. Pergalę ir pralaimėjimą dabar nulems vie­
nintelis žmogus, tas, kuris pirmas nepataikys, jis
273
 ir bus dėl visko kaltas. Gaskoinas pataiko, jo poza
- tarsi laisvųjų pratimų sportininko, atlikusio tri­
gubą sraigtinį šuolį į vandenį. Puikiai. Pasisukęs į
publiką jis šaukia ir keikiasi, veikiausiai jam dėl
kažko papriekaištavo, o dabar, kaip ten būtų, tai
reikia atsiimti. Cygė. Cygė pataiko ir niekas negali
suprasti, kas su juo darosi. Šeringamas. Šeringa-
mas taip pat pataiko į dešinę. Vėl į dešinę. Šeringa­
mas švysteli aukštyn kumštį. Kuncas. Kuncui leng­
viausia, nes jis jau įmušė vieną įvartį, paskui dar
antrą, tik jo neįskaitė. Be Kunco nebūtų vienuoli­
kos metrų baudinio. Vokiečių komanda be jo būtų
pralaimėjusi. Jam iš tiesų nebuvo ką prikišti. Kun­
cas muša ir pataiko. Į dešinę, regis, visi kamuoliai
lekia į dešinę. Nerodydamas pernelyg didelių emo­
cijų, Kuncas sugniaužia krūtinės aukštyje kumščius,
tas žmogus žinojo, kad pataikys. Sautgeitas. Iš pir­
mo žvilgsnio Sautgeitas panašus į Šeringamą, bet
ne, vis dėlto ne. Jis jaunesnis. Ir dailesnis. Saut­
geitas bijo. Mušant vienuolikos metrų baudinį var­
tininko baimė yra niekas, palyginti su to, kuris jį
turi įmušti. Visi bijo, bet žino triuką, kaip savo
baimę kažkuo pakeisti - įtūžiu, pareigos jausmu ar
susikaupimu. Sautgeito baimė tiesiog juntama, jis
pradeda mąstyti. Jis samprotauja: ligi šiol visi įvar­
čiai buvo į dešinę, tad šįkart vartininkas mesis de­
šinėn. Sautgeitas muša kitaip, nei, tiesą sakant, buvo
numatęs. Sautgeitas muša į kairį šoną. Į kairį -
klaida. Bejėgiškai niršdamas Gaskoinas sviedžia
vandens butelį ant vejos. Vienintelis smūgis, ir Angli­
jos viltis žlugo. Alinės nusiminimas mane prislėgė
274
prie bufeto. Sautgeitas jaučiasi niekas. Dar niekas.
Tik dabar palengva j jį ima smelktis nusivylimas,
jis kažką mechaniškai sumurma, turbūt „šūdas“,
suvokia, kad jis - nelaimingiausias žmogus visame
pasaulyje ir kad net motina nuo jo nusigręš. Apati­
nis žandikaulis truputį atsikiša į priekį, bet Saut­
geitas neverkia. Smalsu, kaip jis su tuo susidoros.
Po jo įvartį muš Endis Mioleris. Jeigu pataikys,
bus jo pergalė, jo Europos čempionatas. Alinėje -
begalinis siaubas. Visi turi vilties, tačiau ir neabe­
joja, kad Endis Mioleris pataikys, ir Mioleris pa­
taiko. Oh, not again!* Jie suploja rankomis sau
per veidą. Endis Mioleris bėga į futbolo aikštės pa­
kraštį, atsistoja priešais žiūrovus kaip mažas sto­
ras gaidžiukas, įrėmęs rankas į klubus, ir trium­
fuodamas trūkčioja galva į kairę ir dešinę. Tačiau
mane supantys žmonės per daug pasibaisėję, kad
jis jiems rūpėtų. Paruoštas šampanas nebeputoja.
Taip jau įvyko. Dar vienas „Oh, so near!“**
Pasibaigus rungtynėms pusė alinės svečių išeina
tuojau pat, likusieji patraukia prie bufeto, norėda­
mi drauge išgyventi skausmą ir prisimaukti; atsi­
randa tarsi proskyna, kurios man reikia, kad galė­
čiau iš čia išeiti neatsiprašinėdama laužyta anglų
kalba. Rubuilė ir vokietė - ne, dabar verčiau jiems
nesipainioti. Lauke. Vyrai vienas kitą prilaiko ir
glosto nunarintas galvas. Patirta nesėkmė sunkiai
slegia Britaniją. Tačiau kalta ne tik komanda, bet
* Oh, not again! - Ir vėl ne!
** Oh, so near! - O, taip arti!
275
ir patys britai, nes nepakankamai nuoširdžiai tikė­
jo, ne taip garsiai džiūgavo, nes jie neenergingai
dalyvavo rungtynėse ir nebuvo apsivilkę laimę ne­
šančių švarkų. Jaunas vyrukas, susisupęs j Angli­
jos vėliavą, stovi prisišliejęs prie mūrinės sienos
ir rauda taip, kad net širdį veria. Tačiau kas yra jo
skausmas, palyginti su tuo, ką dabar būtent tenka
išgyventi Sautgeitui. Kiek prireiks psichoterapinio
gydymo metų tam, kad nugalėtum save dėl tokio
netaiklaus smūgio į vartus?
Spinduliuodama mėgaujuosi pergale, kurią kaip
tik dėl manęs iškovojo Endis Mioleris. Vėl sugrįž­
tu į Hemstedo namus, šiaip taip atrakinu aikštin­
gas buto duris, nepažvelgdama į veidrodį nusiren­
giu, išsiprausiu po dušu, apsivelku savo pižamą,
išsivalau dantis ir einu miegoti. Palyginti su Saut-
geitu, aš laiminga.
Maždaug prieš vidurnaktį, šiaip ar taip, numanau,
kad tokiu laiku, prie durų išgirstu šnarant. Iš pra­
džių pagalvoju: Hemstedas. Tada: vagys! Tik kaipjiems
pavyko atidaryti duris? Čia topteli į galvą, kad jis gi
minėjo apie kažkokią išvykusią subnuomininkę. Kai
pabeldžia į duris, žinau, kad tai Hemstedas.
- Prašau, - sakau aš ir greitai atsisėdu. Laimė,
vilkiu pižamą mėlynais ir auksiniais dryželiais, tai
mano vienintelis drabužis, su kuriuo atrodau pa­
kenčiamai.
- Sveika, - ištaria Hemstedas ir atsiremia į durų
staktą tarsi dekoratyvus siluetas. - Apgailestauju,
kad žadinu, bet man dar reikia į spintą.

276
 - Maniau, seniai sėdi lėktuve?
- Nesuspėjau. Gatvėse buvo baisūs kamščiai. Kol
taksi atvažiavau j oro uostą, mano lėktuvas jau bu­
vo išskridęs.
- Ką dabar ketini daryti?
- Rytoj skrisiu kitu.
Likimui nevalia priekaištauti. Jis surikiavo taip,
kaip galėjo. Tai priklauso nuo Hemstedo.
- Galiu miegoti ant sofos, - neryžtingai taria jis,
eina prie kasdieninių drabužių spintos ir ten išsi­
rengia iki apatinių kelnaičių. Jos taip pat juodos,
kaip ir visos, esančios komodoje.
Noriu pasakyti: lik čia, neišvažiuok rytoj! Noriu
pasakyti viską, kas įmanoma, tačiau tik klausiu,
kaip rungtynės, o jos, aišku, buvo nuostabios, nes
Vokietija juk laimėjo ir visai vis tiek kaip.
- Ar jie tavęs nenulinčiavo? Tūrbūt stovėjai vien
tarp anglų?
- Tarp savo tarnautojų, aš gi juos visus pažįstu.
Tik vienas verslo partneris pasakė, kad jeigu ir to­
liau taip garsiai džiūgausiu, ištaškys mano makau­
lę į sieną.
- Ir kodėl tu taip garsiai džiūgauji?
- Nes laimėjome, - atsako patenkintas Hemstedas
ir eina į vonios kambarį.
Man pakanka laiko, kad pasigėrėčiau jo kūnu.
Nors jis ne dėl manęs tokios geros formos, tačiau
man galima į jį ramiai žiūrėti. Hemstedui besiprau-
siant po dušu svarstau, ar jis tikisi, kad pasisiūly­
siu miegoti kartu su juo vienoje lovoje. Jo elgesyje
yra teigiamų ženklų, ir aš, be jokios abejonės, mielu
277
noru miegočiau drauge su juo, betgi neįmanoma ir
pagalvoti apie mano kūną, kuriuo aš nesirūpinau
ir dabar dėl to per siūles braška visi drabužiai,
išskyrus pižamą. Nerangiai iškeliu iš lovos savo
svorį ir nuleidžiu žemyn kojas. Mano riebalai po
medžiaga subanguoja ir dribsėdami sugrįžta į ra­
mybės būseną. Ten po dušu besimaudantis vyras -
gražus, sportiškas, lydimas sėkmės. Aš tesu sto­
ra, savimi nepasitikinti moteris, kuriai verčiau rei­
kėjo pasilikti namuose. Sugrįžęs iš vonios kamba­
rio Hemstedas garuoja ir vėl demonstruojasi su
paklode ant klubų. Gal prisės šalia manęs, aš pa-
guldysiu jam ant kelių galvą, jis uždės ant jos savo
ranką, ir pagaliau bus gera, aš visai greitai numir­
siu, jam nespėjus apsigalvoti ir atitraukti savo ran­
kos. Prie durų Hemstedas apsisuka, pasižiūri į ma­
ne ir, netaręs nė žodžio, išeina. Po akimirkos iš
gyvenamojo kambario pasigirsta muzika. Atsisto­
ju ir apsirengiu juodą maudymosi chalatą, kurį jis
iš pradžių nukabino, bet neapsivilko, ir nuslenku į
prieškambarį. Hemstedas palikęs įjungtą šviesą.
Kaip norėčiau prie jo prieiti ir paliesti, tačiau ma­
no kūno svoris sulaiko vietoje kaip sunkios gir­
nos. Dėl šito kūno niekada negalėjau įgyvendinti
visų savo ketinimų. Prisiglaudžiu prie sienos. Da­
bar skambanti muzika niūri, bet kartu ir švelni, su
siautulingu indėnų ritmu. Daina - puiki, nepakar­
tojama, ji įsiveržia į mane, ji - manyje, ji užplūsta
mane, aš pasidarau lengva ir mane gena į prieangį.
Šis išplatėja į virtuvę, už jos - gyvenamasis kam­
barys. Virtuvės sienos ne baltos, bet ochros spal­
278
vos. Ant plokštės šalia viryklės stovi elektrinis ka­
vos virtuvas, citrinų spaustuvas ir virdulys - vis­
kas iš Alessi. Storu klubu užkliudau vieną iš trijų
ilgakojų taburečių priešais bufetą ir ji nudarda per
terakotines apdailos plyteles. Kai taip greitai pri­
augi tiek daug svorio, valandėlę užtrunki, kol apsi­
pranti su savo naujais matmenimis ir gali be kliū­
čių nutupdyti pasturgalį.
Hemstedas atidaro kambario duris ir, įleisda­
mas mane, žingteli į šalį. Jis nuogas, tik su juodo­
mis trumpikėmis, kurių jis turbūt pridėliojęs vi­
suose buto kampuose. Ištraukiama sofa išskleis­
ta, ant jos - paklodė ir antklodė. Ji viena testovi
kambaryje. Prie dešinės sienos - lentynos, prikrau­
tos plokštelių, kompaktinių diskų ir garsajuosčių.
Prie kairiosios stovi maža ketureilė knygų lentyna.
Visiškai sumišusi einu prie jos ir pasidomiu, ko­
kios ten knygos. Daugiausia - būtent literatūra vy­
rams: Vom grofien Aufstand, Hollywood -Baby­
lon, Zwang, yra ir Die Nebel von Avalon bei Das
Grofie Sommer-Reise-Lese-Buch*. Pastveriu šią
knygą ir atkišusi ją klausiu Hemstedo:
- Kas gi čia? Kaip gedima ką nors panašaus dėti į
savo lentyną?
- Kodėl gi ne?
- Dar klausi? Būtų tas pats, jeigu tavo plokštelių
kolekcijoje atsirastų K-Tel Pop-Explosion-LP.
- Tai - dovana. Turiu taip mažai knygų, tiesiog
padėjau ją prie visų.
* Knygų pavadinimai.

279
 Ištraukusi Hermann Hesse. LektūreJūr Minuten
metu ant kilimo šalia Sommer-Lese-Buch. Hems-
tedas atsistoja greta manęs ir žiūri.
- Šiaip ar taip, aš gi jų neskaitau. Niekada nepri­
einu iki jų, nes bemaž kasdien dirbu iki devintos
valandos vakaro. Net nesugebu pasiklausyti kom­
paktinių plokštelių. Nuolat įsigyju naujų, tačiau dau­
gelio jų visiškai neklausau.
- Šita... ir ta... dar ana. Juk visa tai mėšlas! -
šnekėdama išverčiu iš lentynos likusias knygas. -
Die Nebel von Avalon - gali iš karto nusipirkti Enya
kompaktinę plokštelę. Tiesą sakant, apskritai neat­
kreipi dėmesio į jokius teigiamus poslinkius! Iš tik­
rųjų nežinau, kodėl myliu tokį žmogų kaip tu. O gal
niekada nepastebėjai, kad myliu tave?
- Anaiptol, - atsako Hemstedas, - jau suvokiau.
Man krito į akis, kad tu, kur buvus, kur nebuvus,
atsirandi. Man taip pat būdavo labai malonu. Net
savimeilę paglostydavo.
- Žinau, - sakau aš, - bet nereikia tuo puikuotis.
Taip yra ne dėl to, kad esi labai vertas meilės, bet
dėl mano neįveiktos vaikystės. Na ir kaip?
- Kas „na ir kaip“?
- Ar yra kokios nors vilties?
- Ne.
- Taip ir maniau.
- Nejaugi vis dar sapnuoji mane?
Padedu atgal į lentyną ką tik ištrauktą knygą ir
palengva pasuku galvą į Hemstedą. Žiūriujam į akis.
- Dar niekada tavęs nesapnavau. Apskritai ne­
sapnuoju. Aš netgi nemiegu. Dar nė vienos nakties
280
per savo gyvenimą nemiegojau. Kodėl negali mylėti
manęs?
Jis gūžteli pečiais ir taria:
- Manau, anksčiau bijojau tavęs.
Turėjau būti tam pasiruošusi. Bet nesu.
- Visada tokius “kietus” posakius laidydavai, -
tęsia jis. - Tai gerokai gąsdindavo.
Pakeliu nuo kilimo Die Nebel von Avalon ir pa­
dedu atgal į lentyną.
- O dabar? Ar vis dar bijai manęs?
Ištiesęs ranką Hemstedas dviem pirštais paglos­
to man kaklą aukštyn link ausies, paskui žemyn.
Veikiausiai tai vienintelė vis dar laiba mano kūno
dalis.
- Tūrbūt manai, kad aš baisiai nutukau, - sakau
aš, - tačiau taip tik atrodo. Viduje aš liekna, pažei­
džiama ir geidžiama. Bet to nematyti.
- Eikš, - taria Hemstedas, paima mane už ran­
kos ir veda prie išskleistos sofos. Jo iki pusės
nuogas kūnas paliečia mano ranką pro frotinį cha­
latą. Kiek gailėtų būti valandų? Antra nakties? Nusi­
rengusi čiumpu antklodę ir iš karto susisupu j ją.
- Sutinku, atrodai fantastiškai, - užsipuolu jį. -
Tačiau ar turėjai iš to kokios nors naudos? Turiu
galvoje, apskritai! Ar tu patenkintas savo gyveni­
mu? Ar esi laimingas?
- Ne, - ištaria jis taikiai, - tiesą pasakius, ne.
- Galbūt manai, kad atrodyti taip kaip tu yra
laimėjimas, bet iš tikrųjų esi pernelyg bailus, kad
bendrautum su apkūniais ir negražiais draugais!
- Gali būti, - sutinka Hemstedas, atsigula šalia
281
 ir, vieną ranką įkišęs po užklotu, mėgina palįsti po
mano pižamine palaidine.
- Ne, - sakau, - ne. Nenoriu, kad ten mane lies-
tum. Ar negali tiesiog laikyti mano rankos? O po
antklode nereikia.
Hemstedas trukteli žemyn į save apklotą ir žvel­
gia į mane. Be pykčio. Jo akys - tarsi lango stiklai
naktį, kuriuose atrodai kur kas geriau negu esi iš
tikrųjų. Aš vos galiu ištverti, kaip jis žiūri į mane.
Hemstedas apsikabina, mano gėdai, iš tolo atmes­
damas ranką, ir pusiau atsigula ant manęs. Gera
su juo, bet tikriausiai būtų dar puikiau, jeigu aš
būčiau plona ir galėčiau jo kūną jausti kaip reikia,
o ne pro dvigubą savo riebalų tarsi neopreno
sluoksnį. Aš verkiu. Kadaise buvau jauna, graži,
liekna ir to nežinojau. Jau andai Hemstedas manęs
nemylėjo. Jeigu taip buvo ne dėl mano kūno, nes
tapau ir esu jam nepatraukli, tada turbūt yra kaž­
kas gyvybiškai svarbesnio, ir čia aš jau bejėgė ką
nors pakeisti.
- Na ne, - ištaria Hemstedas ir apšluosto man
akis užkloto kampučiu. Aišku, jis mano, kad dėl
jo verkiu, bet taip ir yra.
- Aš tave taip myliu, - sakau, - nenorėčiau šitaip
elgtis, bet nieko negaliu padaryti. Neerzinsiu tavęs,
rytoj išvažiuosiu, išnyksiu.
- Ne, - paprieštarauja jis, - tu liksi čia. Be to, juk
aš rytoj išvykstu.
Jis išmokęs gerai bučiuotis. Dabar dantimis stip­
riai laiko mano viršutinę lūpą, perbraukdamas ją
priglunda savo didelėmis lūpomis prie manųjų ir
282
 sujaudina mano širdį. Jis nori padaryti man įspū­
dį. Turbūt nereikia gailėtis, kad jį įsimylėjau. Jis
bučiuojasi iš tiesų neįtikėtinai gerai, net jei ir pa­
stebima, kaip jam svarbu būti šauniam. Viskas, ko
kadaise troškau, - šalia, tik noras kyla, regis, iš
kažkokios tolimos tamsos. Iš akių ašaros srūva
upeliais. Tiesiog be paliovos. Finalinės rungtynės
negalės įvykti dėl potvynio.
- Na, užtektinai prisižliumbei, - pagaliau sako
jis draugiškai ir trupučiuką nekantriai, - dabar gali
padaryti trumpą pertraukėlę ir nusišypsoti.
- Negaliu šypsotis, - kūkčioju aš. - Kartą pasa­
kei, kad man šypsantis visas veidas išsiviepia į ne­
pakartojamą grimasą.
- Nejau? Panašu į mane. Pamiršk.
Hemstedas mane vėl apkabina ir švelniai sūpuo­
ja. Savo glėbyje jis linguoja milžinišką jūrų velnią.
Nenorėčiau to pamatyti iš šalies. Blogai štai kas:
jeigu esi tukli, ten, kur dalyvauji, negali būti nieko
gražaus, malonaus ar romantiško. Nieko. Nieka­
da. Vien tavo vaizdas viską subjauroja.
- Apgailestauju! - sako jis, nors nieko nesupran­
ta. - Man labai gaila, kad tu tokia liūdna.
Jis vis dar supa mane, bučiuoja veidą ir kvėpuo­
ja šiek tiek greičiau. Savo storomis rankomis ap­
kabinu jį, jo kūną, tokį jauną, gražų, bet sutvertą
akivaizdžiai ne dėl manęs. Pagalvojusi apie skuban­
čias elegantiškas pasitempusias moteris, sutiktas
jo firmoje, visiškai netenku vilties.
- Mielu noru su tavimi mylėčiausi, - sako jis, -
tačiau jei tu taip pat nori, - ir pabučiuoja mane dar
283
kartą. Jis taip gerai bučiuojasi, visai nieko tokio,
kad jis tai žino. Hemstedas paleidžia mane iš glė­
bio ir nė kiek nesutrikęs nusismaukia trumpikes.
Nežiūriu į tą pusę. Jis ilgai rausiasi šalia lovos,
matyt, ten slapta „sargių“vietelė, ir viena ranka nu­
mauna man kelnaites. Užsidengiu veidą rankomis.
Kaip baisu. Mane persmelkia mintis: gailestis. Jis
ketina su manimi permiegoti tik iš gailesčio. Hems­
tedas tuojau pasižiūri j mane ir numano, ką, tiesą
sakant, dabar darys. Kai jis be trumpikių, visi ar­
gumentai prieš mane. Hemstedas praskečia man
kojas, atsiklaupia tarp jų, atsargiai paima už alkū­
nių, o aš, padėjusi rankas atgal, atsimerkiu. Jam
visai nekeblu ir savaime suprantama paimti ranka
savo pimpalą su rožine „gumyte“. Jis truputį paty-
rinėja pirštais ir įsiskverbia j mane. Aš stipriai
laikausi jam už pečių, mano rankos nuslysta že­
myn nugarkauliu, grabalioja kažkur aukštyn po šon­
kauliais ir ištreniruotus pilvo raumenis. Prisiglau­
dusi prie jo pajuntu energiją ir jėgą.
- Ane, - taria jis švelniai. - Ane..., - ir paglosto
man veidą.
Tik šią akimirką sugrįžtu į dabartį ir tampu rea­
li, o už manęs tvyranti tuštuma visai nerūpi. Mano
galvoje pumpurus išskleidžia visas laukas papūgi-
nių tulpių, siela - prie pat žvaigždžių. Pasireiškia
tos nuostabios būsenos, dėl kurių mus įspėjo tera­
peutai: susiliejimas, didybės manijos troškimų iš­
sipildymas, pralinksmėjimas, regresas, nustojimas
būti savimi ir jo priešingybė. O visi terapeutai tik­
rai teisūs, juk išmintingiau išvengti skausmo, pa­
284
klydimų, nepatirti begalinės aistros ir bendrauti su
žmonėmis racionaliai bei apdairiai. Tačiau tada,
žinoma, negalėsi pajusti to, ką dabar jaučiu aš.
Vėliau Hemstedas atsikelia, kad uždėtų kitą kom­
paktinę plokštelę. Žengęs prie lango žvalgosi laukan.
Aš pasiremiu alkūnėmis. Šalimais dunda, nes gar­
siakalbių dėžės stovi ant grindų ir liūdnas vyriškas
balsas dainuoja: „Don't try so hard to be different“*.
- Sautgeitas, - ištariu. Nors Sautgeito dalia ne
per daug siejasi su dainos tekstu, tačiau Peteris iš
karto supranta, ką turiu galvoje.
Kiek vėliau, Peteriui jau užmigus, regiu viziją,
kaip jis kitą dieną išeina parnešti mudviem bande­
lių ir jį suvažinėja automobilis. Būtų graži pabai­
ga. Savo likusį gyvenimą praleisčiau apraudodama
jį. Puikiausia pabaiga, kokią tik galiu pramanyti.
Net drąsiausiose svajonėse niekada neišdrįsau įsi­
vaizduoti gyvenimo drauge su Hemstedu. Jeigu nie­
ko kito netrokštu, kaip būti su juo, tai dar nereiš­
kia, kad sugebėčiau. Pėteris tyliai alsuoja. Aš visa­
da jį mylėsiu. Čia nieko nepadarysi. Tai buvo nak­
tis, dėl kurios gyvenau. Dabar nieko nebeįvyks. Jau­
čiuosi savotiškai rami. Na, žinoma, rytoj jis neis
parnešti bandelių. Atsikels anksti ir skambinės te­
lefonu teiraudamasis, kada išskrenda jo lėktu­
vas į Italiją. Geriausia, jeigu užmušiu jį, kol dar
* Don't try so hard to be different. —Per daug nesistenk būti
kitoks.
285
guli greta. Galėčiau nusėlinti į virtuvę ir pasistverti
Alessi virtuvinį peil|. Smiliumi liečiu ant krūtinės
ląstos tą vietą, kur pridėčiau peilio smaigai}. Pėte-
ris miega nekrustelėdamas giliai ir kietai. Tik va
bėda, kad aš iš tikrųjų j| myliu ir niekada negalė­
čiau suteikti jam skausmo. Kai atitraukiu pirštą,
jis smarkiai sujuda per miegus iškvėpdamas ir
įkvėpdamas, ir iš lovos kažkas nuslysta ant žemės.
Grabinėju, kas gi čia. Mano pižaminės kelnės. At­
sargiai atsistoju ir šmurkšteliu j jas. Tada patyliu­
kais sugrjžtu | miegamąjį, vėl apsirengiu ir imu
krautis lagaminą.

286
Už nuoširdžią pagalbą verčiant
esu labai dėkinga
romanistės Karen Duve
kalbos konsultantei
DORIS ENGELKEI
ir rašytojui
JOCHENUI TILIUI,
vertimo recenzentui
KLAUSUI BERTELIUI.
Vertėja
 Duve, Karen
Du 439 Ne apie meilę daina / Karen Duve; (iš vokiečių kalbos
vertė Auksė Noreikienė). - Vilnius: leidykla .Algiman­
tas“, 2005. - 288 p.
ISBN 9986-509-79-3
Romanas apie šiuolaikinę panelę, kurią dėl stambokos
figūros kankina begalės kompleksų. Betji nepasiduoda,
ji optimistė, nors kai kada krinta į juodą depresiją...
Dinamiškas pasakojimas savianalizės pagrindu, paįvai­
rintas erotinėmis scenomis.
UDK830-3

0zz/r/z 0/zzzt'
Ne
apie meilę
daina
Iš vokiečių kalbos vertė Auksė Noreikienė
Maketavo Gražina Majauskienė
Išleido leidykla .Algimantas“,
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
Spausdino AB „Spauda“,
Laisvės pr. 60, LT-05120 Vilnius
 NE APIE MEILĘ DAINA - romanas apie jau­
nos, kompleksuotos panelės lūkesčius, svajones,
kurios dažniausiai sudūžta į gyvenimo realybę.
Bet ji išlieka optimistė. Jei paskaitysite, gal ra­
site daug bendro su knygos heroje? O gal jūs
žiūrite į aplinkinį pasaulį visai kitaip? Bus įdo­
mu palyginti.
i T ." jĮ p L s. : ‘

Knygos autorė KAREN DUVE gimė 1961 m.

Hamburge, dabar gyvena Vokietijos kaime. Pir­
mąjį romaną - „Lietaus romaną“ išleido
1999 m. Antrasis „Ne apie meilę daina“ (2002)
tapo bestseleriu, jau išverstas į 14 kalbų. 2004
metų pabaigoje autorė išleido trečią knygą -
„Pagrobtoji princesė“.