Švietimo amžius ( arba Apšvietos amžius) XVIII Kristijonas Donelaitis - Kūrinio ,, Metai’’ problematika:

a. pab.- XVIII a. Europoje ir Šiaurės Amerikoje Kristijonas Donelaitis —

kilęs visuomeninis kultūrinis, politinis evangelikų liuteronų kunigas,  Tautinė – tų laikų
judėjimas, intelektualinis sąjūdis. lietuvių literatūros klasikas, kitataučių įtaka.
Apšvietos epocha – tai laikotarpis, kai ypač poemos „Metai" ir pirmųjų  Socialinė – nelygybė tarp
susidomėta mokslais, menais ir literatūra. lietuviškų pasakėčių ponų ir būrų.
Esminiu veiksniu tapo vis didesnę reikšmę autorius, lietuvių grožinės
įgaunanti prancūzų kalba, kuri ne tik perėmė literatūros pradininkas. Gimė Tematika:
lotynų kalbos kaip Europos mokslinių 1714 m. sausio 1 d.
bendruomenių „organono“ funkciją, bet ir Lazdynėliuose, Gumbinės  Pats pavadinimas
tapo visų išsilavinusių Europos visuomenės apskrityje. Mokėsi konkrečiai atskleidžia
sluoksnių kalba, palengvinančia keitimąsi Karaliaučiaus Knypuvos dalies temą – ruduo,
informacija ir suteikiančia galimybę domėtis katedros penkiametėje darbai, rūpesčiai ir
bendra lektūra bei perimti gyvenimo lotynų mokykloje, studijavo džiaugsmai šiuo metų
papročius. Prancūzų kalba, tapusi vienu iš Karaliaučiaus universitete. laiku;
Prancūzijos kultūrinės ekspansijos elementų, Buvo Stalupėnų (dab.  Poema parašyta gamtiška
stipriai integravo europietišką Apšvietą, o pati Nesterovas) mokyklos tematika, nors visų pirma
Prancūzija per visą XVIII amžių išliko mados ir muzikos mokytojas ir choro norima pavaizduoti darbų
kultūros pavyzdžiu. vedėjas (kantorius) , sunkumą.
Vienas esmingiausių lietuviškos ir lenkiškos mokyklos vedėjas (rektorius).
Apšvietos bruožų – tai politinių klausimų Nuo 1743 m. tapo Veikėjai:
kėlimas, atsižvelgiant labiau į bajorų Tolminkiemio (dab. Čystyje
Respublikos pavyzdį, o ne į demokratinės Prudy, Rusija) evangelikų
monarchijos principais valdomos visuomenės liuteronų bažnyčios klebonu, Ryškiausi teigiami veikėjai:
modelį. Kitas specifinis elementas-tai ypač gili skaitė pamokslus vokiečių ir  Pričkus - mėgstamas,
krizė, kurioje buvo atsidūrusi Abiejų Tautų lietuvių kalbomis. sugebantis visiems įtikti
Respublika, ir vėlesnių modernizacijos procesų 1756 m. vietoj apgriuvusios kaimo seniūnas, sumanus,
dinamika. bažnyčios K. Donelaitis malonus.
Lyginant su Europa, Apšvieta Lietuvą ir Lenkiją pastatė naują akmeninę,  Krizas - turtingas būras, jį
pasiekė kiek pavėlavusi. Pirmieji Apšvietos perstatė klebonijos pastatą, visi mielai užsuka, taip pat
ženklai Lenkijoje ėmė ryškėti apie 1730 metus, savo lėšomis pastatė myli ir gerbia.
o Lietuvoje jie pasirodė dešimtmečiu pastorių našlių namus ir  Lauras - filosofuoja, pastebi
vėliau.Apšvieta Lietuvoje brėžė naują žmogaus naują mokyklą vietoj gamtoje nuolatinį kitimą.
ir piliečio suvokimo perspektyvą. Lieka atviras sudegusios senosios.  Selmas - religingas, labai
klausimas dėl modernios lietuvių tautos Laisvalaikiu K. Donelaitis piktinasi keikūnais.
užuomazgų formavimosi. Turint galvoje tai, komponavo muziką, dirbo  Enskys - dabita, pilnas
kad europietiška Apšvieta paklojo pamatus barometrus, muzikos iniciatyvos, geras
bręsti ir augti šiuolaikinei visuomenei, derėtų instrumentus, optinius organizatorius.
atsižvelgti į šią svarbią aplinkybę, svarstant prietaisus, lietuvių kalba rašė Ryškiausi neigiami veikėjai:
lietuviškos Apšvietos kontekstą. Viena eiles, lyrinės pjeses,  Slunkius ir Pelėda -
svarbiausių jo dominančių buvo edukacinis pasakėčias, epinius kūrinius, kaimynai, abu tinginiai,
nusiteikimas. XVIII amžiaus antroje pusėje 1765–1775 m., parašė apsileidėliai, nevalos.
Lietuvoje pradėtas kurti parapinių mokyklų poemą „Metai“. Jam esant  Plaučiūnas - nerūpestingas,
tinklas ir jo edukacinis turinys išpureno dirvą gyvam esant visi kūriniai atsilikęs nuo
tokiam iškiliam reiškiniui kaip Žemaičių buvo platinami rankraščiais. bendruomenės, girtuoklis.
kultūrinis sąjūdis, be kurio neįsivaizduojama Savo lietuviškais pamokslais,  Dočys - nenaudėlis, ėdrus,
XIX amžiaus Lietuvos kultūra. O ir pati lietuvių kuriuose dažnai naudodavo mėgsta išgerti, neturi saiko
tauta tapo mokslinių interesų objektu. XIX ištraukas iš savo kūrinių, K. ir atsakomybės.
amžiaus pradžioje Pranciškus Ksaveras
Bogušas išleido veikalą, kuriame pirmąkart iš
Apšvietos antropologinių pozicijų buvo
bandoma aptarti lietuvių tautos ir kalbos
kilmę. Šie kultūriniai fenomenai liudijo
edukacinės Apšvietos pergalę Lietuvoje.
Manoma, kad lygiai kaip ir protas yra svarbi
sąžinė, širdies gerumas
po Europą pasklinda rašytojo, publicisto ir
filosofo Žano Žako Ruso Prigimties lygybės
idėja. Anot jo, žmogus gimsta visiškai laisvas ir
turi teisę laisvai mąstyti bei jausti. Kad jis būtų
laimingas siūloma jam grįžti į natūralų
būvį(populiarus šūkis atgal į gamtą) Beje, šis
šūkis suvoktas ir tiesiogine prasme: iš
salonų,dvarų, manufaktūrų, krautuvėlių Ruso
kviečia išeiti į gamtą ir pasijusti jos vaikais.
kuriasi įvairios bendrijos (masonai) siekinatys
reformuoti gyvenimą, tobulinti žmoniją
Empirizmas-Visko aiškinimas tik per patyrimą,
tai priešingai nei racionalizmas
nes racionalizmas teigia, jog protas turi
autonimiškumą(pažinimo kryptį) pažinimo
šaltinis yra protas.parapinių mokyklų tinklas ir
jo edukacinis turinys išpureno dirvą tokiam
iškiliam reiškiniui kaip Žemaičių kultūrinis
sąjūdis, be kurio neįsivaizduojama XIX amžiaus
Lietuvos kultūra. O ir pati lietuvių tauta tapo
mokslinių interesų objektu. XIX amžiaus
pradžioje Pranciškus Ksaveras Bogušas išleido
veikalą, kuriame pirmąkart iš Apšvietos
antropologinių pozicijų buvo bandoma aptarti
lietuvių tautos ir kalbos kilmę. Šie kultūriniai
fenomenai liudijo edukacinės Apšvietos
pergalę Lietuvoje.
Kūrybos   bruožai
1. „Metai" yra epinė poema apie keturis metų laikus. Daugiausia dėmesio joje skiriama gamtos
aprašymams, XVIII amžiaus Mažosios Lietuvos valstiečių baudžiauninkų, čia vadinamų būrais, darbų,
Donelaitis skleidė tikėjimą
ateitimi, gėriu ir teisingumu.
K. Donelaitis mirė 1780 m.
vasario 18 d. Tolminkiemyje
ir buvo palaidotas
bažnyčioje, kurioje kunigavo
apie keturiasdešimt metų.
Veikėjų poelgiai, veikla
„Rudens gėrybių“ pasakojimo
pagrindą sudaro tradicinis kaimo
vestuvių vaizdas, kuriame vienas po
kito dinamiškai keičiasi vestuvių
ruošos vaizdeliai: svečių kvietimo,
ruošimosi, vaišinimo, šokių bei
dainų scenos, atskleidžiančios
kaimo papročius, būrų nuotaikas ir
išgyvenimus.
Kadangi ruduo yra vaisingumo,
turto simbolis, tai ir buvo siekiama
pačiu tinkamiausiu metu apvesdinti
žmones.
Vertybės, idėjos
Didžiausia vertybė yra tai, kad
atėjus rudeniui kiekvienas žmogus
tampa turtingesniu, atsiranda
gausesni valgiai ir žmonės ruošiasi
žiemai.
Ruduo yra laikas, kai visi valstiečiai
ruošiasi šaltai žiemai;
Pagrindinė šios poemos mintis yra
dorybėmis laikomas darbštumas,
pamaldumas, teisingumas,
ištikimybė tautos tradicijoms;
Didžiausios ydos – tingėjimas,
bedievystė, žiaurumas.
papročių pavaizdavimui, kalbama apie būrų santykius su ponais, lietuvių su kitataučiais.
2.  Poemoje yra daug gamtos vaizdų, kurie gretinami su žmogaus gyvenimu suteikiant jiems alegorines
reikšmes. Pagal pasakėčios pavyzdį didelę dalį gamtos vaizdų lydi apibendrinimas, „moralas". Pavyzdžiui,
iš pradžių gėrimasi lakštingalos balsu, po to kalbama apie pilką, neišvaizdų jos rūbą, kuris lyginamas su
neišrankiu būrų apdaru. Šitas palyginimas virsta pamokymu būrams - kukli lakštingalos išvaizda laikoma
sektinu pavyzdžiu.
3.  Poemoje gailimasi sunkiai gyvenančių, begalinius darbus dirbančių būrų, kuriuos engia ponai, šaiposi
kitataučiai. Bet poetas, nors ir gindamas lietuvninkus būrus, nuolatos juos moko: kaip dirbti, ką valgyti,
kaip rengtis, kaip elgtis per šventes.
4. XVIII a. Europos literatūroje, mene buvo mėgstama vaizduoti keturis metų laikus. Šis
gamtos pasikeitimų vaizdavimas leidžia kalbėti apie gyvenimo priešybes: gamta apmiršta žiemą ir
atgimsta pavasarį; pavasarį trūksta maisto, rudenį - gausesni valgiai; vasarą nepaliaujami darbai, rudenį
šventės ir t.t. Tokia galimybė aprėpti priešingus dalykus padeda autoriui sukurti įvairiapusį būrų
gyvenimo paveikslą.
5. „Metuose" į vaizduojamus dalykus žvelgiama iš šalies, kaip ir būdinga epiniam pasakojimui.
Poemoje daug pamokslaujama, tačiau pasakotojas, kaip pastorius, poemoje nepasirodo. Neretai
pasakotojo vaidmenį perima kai kurie teigiamai vertinami veikėjai, pavyzdžiui, Pričkus, Selmas.
6. „Metuose" veikia nemažai personažų - būrai, dvarponiai, kitataučiai,- bet nėra piešiamas išorinis
veikėjų portretas, jie mažai individualizuoti. Būrai skirstomi į teigiamus („viežlybuosius") ir vertus
pasmerkimo („nenaudėlius"). Šis skirstymas remiasi moraliniu jų vertinimu.
7. Autoriui nelabai rūpi nuosekliai kurti charakterius. Ryškiau apibūdinami ir individualesni yra
„nenaudėliai" būrai: Slunkius, Pelėda, Plaučiūnas, Dočys. Teigiamai apibūdinamų, „viežlybųjų" būrų -
Selmo, Lauro, Krizo paveikslai abstraktesni, labiau idealizuoti. Šiek tiek ryškiau piešiamas vien tik Pričkus,
įdomiausi: „Metų" veikėjas. Pričkus yra būrų ir ponų tarpininkas, ir ši prieštaringa jo padėtis plačiau
aprašoma. Tai vienintelis atvejis „Metuose", kai atskleidžiami vidiniai žmogaus išgyvenimai ir svarstymai.
Pričkaus vardu būrams dažnai aiškinama, kas yra dorybės ir kas - smerktini dalykai.
8. K. Donelaitis savo poemoje plačiai rėmėsi kasdienine kaimo žmonių kalba. „Metuose" nevengiama
vartoti šiurkščių posakių ar netgi vulgarių žodžių, o „nenaudėliai" būrai arba ponai tiesiog valstietiškai
išplūstami. Kita vertus, poema parašyta antikine eilėdara - hegzametru, kuris buvo tradiciškai vartojamas
herojiškiems žygiams aprašyti. Ši eiliavimo forma pakylėja aprašomus kasdieninės būrų buities vaizdus,
sutaurina net ir stačiokiškus posakius. Visa tai kuria savitą poemos stilių.
9. K. Donelaičio kūrybai įtakos turėjo keletas literatūrinių epochų. Baroko pėdsakų aptinkame
„Metų" stiliuje, pomėgyje vartoti grubius posakius, vulgarius žodžius. Su klasicizmu galima sieti keturių
metų laikų formą bei poemos didaktiškumą/siekimą pamokyti. Tačiau griežti moraliniai vertinimai
poemoje jau perauga į švietėjams būdingą norą paaiškinti, patarti, kaip reikėtų ūkininkauti, kaupti
maisto atsargas. Su Šviečiamuoju amžiumi reikėtų sieti ir lietuviškų tradicijų gynimą „Metuose".

Pagrindinės vertybės:Darbštumas, kuklumas, paprastumas.

Žemdirbiui svarbiausia ir vieninelė tikrovė yra ji maitinanti žemė. tai, kas lemia žmogaus egzistencią, jam
yra šventa. Todėl žemė ir visa gamta, nuo kurių priklauso darbų ciklas, žemdirbio sąmonėje yra
sudvasinta, mitologizuojama, net sąvotiškai sudievinta. Gamta žemdirbiui yra magiškas, nuolat
atsinaujinanti gyvybės galia, kuri egzistuoja kaip amžinas laiko ratas, pereinantis keturis ciklus.
K.Donelaičio "Metai" - lietuvininkų (Mažosios Lietuvos lietuvių) epas. Kaip ir įprasta epinėms poemoms
bei epopėjoms, kūrinyje aprėpta tautos gyvenimo visuma. Tautą čia reprezentuoja būrai. Jie vaizduojami
remiantis cikline laiko, istorijos ir gyvenimo samprata. Atskleidžiami žmogaus (būro) santykiai su gamta,
su Dievu, parodomi būrų tarpusavio santykiai; būrų ir ponų santykiai; pavaizduojama būrų buitis,
papročiai, jų darbai ir šventės. Būrų, kaip ir gamtos, gyvenimas sukasi amžinu ratu, paklūsta tiems
patiems Dievo nustatytiems dėsniams. K. Donelaičio ,,Metai“ padėjo pagrindus pasaulietinei grožinei
lietuvių literatūrai.
Su pavasario stebuklu viskas aplinkui atgimsta: visa gamta sukrunta, sujunda. Kartu su ja savo kasmetinį
darbą pradeda ir paukšteliai. Ištraukoje iš ,,Pavasario linksmybių“ Donelaitis aprašo būtent lakštingalą.
Poema parašyta hegzametru, Donelaitis savitas tuo, kad hegzametru pasakoja ne apie dievus ir herojus,
kas buvo būdinga antikinei literatūrai, o apie žmogaus, gamtos kasdienybę. Ši ištrauka, kaip ir visa
poema yra didaktinio pobūdžio, nes yra sutinkama pamokymų (parodoma žmonių ydos, kaip nederėtų
elgtis):,,...žmogus griekų dievs vargina svietą“, ,, Diksas, ans žioplys, mieste didei pasipūtęs/Ir su rūbais
blizgančiais kasdien išsirėdęs“.
štraukoje vaizduojama lakštingala yra labai išaukštinta, ypač jos gražus, skambus balsas. Prieš lakštingalą
visi nublanksta, nesvarbu ar tai būtų būras ar ponas visi be išimties garbina jos dainą, nei vargonai, nei
smuikas jei neprilygsta:,, Tu vargonų bei cimbolų niekini garsą/Smuikai tau ir kanklys tur su gėda nutilti“.
Net ir ponų apdarai neprilygsta lakštingalos plunksnų ,,liemenei“. Antroje ištraukos dalyje žmonės dar
labiau sumenkinami prieš šį Dievo kūrinį, kad tikrai autorius įrodytų žmonių menkumą prieš ją,
parodomas prastas žmonių gyvenimas(ydos):,,... skrandą būrišką viešėt užsimovęs/Po prastu savo stogu
nei lakštingala čiauška“.
Nuotaiką šioje ištraukoje vienu žodžiu sunku nusakyti: autorius žavisi nuostabiu lakštingalos balsu ir jos
išvaizda, kartu jis stebisi, kodėl ji slapstosi, nemėgsta pasirodyti žmonėms ir dažniausiai gieda kai
tamsu:,, Ale sakyk, gaidel! dėl ko tu vis pasislėpus/Ir, kad pradeda temt ar naktyj, paderi šūkauti?“. O
vėliau jau atsiranda tokia pašiepiama intonacija, kai autorius pasakoja apie būrų ir ponų ydas.
Ištraukos pradžioje yra aprašomas lakštingalos balsas, jis lyginamas su įvairiausiais instrumentais,
kadangi ištraukoje nėra kulminacijos truputį aukštesnė įtampa pastebima pirmajame stulpelyje, nes yra
šaukiamųjų sakinių, kurių gale panaudoti šauktukai. Toliau veiksmas dėstomas be įtampos kaitos, vėl
Donelaitis apibūdina
gražiai lakštingalą ir lygina ją su kitais paukščiais. Pabaigoje dar prijungiamas būrų, ponų gyvenimas.
Erdvė yra nedidelė, nors ištraukoje ir aprašoma lakštingala tačiau neminima apie jos gyvenamąją aplinką,
tačiau ir taip aišku, kad ji gyvena kartu su būrais ir ponais tiktai pasislėpusi. Dar minimas miestas:,, Diksas
ans žioplys, mieste didei pasipūtęs“ ir būro troba:,, Po prastu savo stogu...“. 
Laikas ištraukoje- pavasaris tai pasako net pats dalies pavadinimas ,,Pavasario linksmybės“.
Nors ištrauka ir neilga, tačiau joje K.Donelaitis vartoja nemažai meninių priemonių. Aliteracija:,, Vis
dailiaus ir šlovingiaus savo šūkteli šūtką“, onomatopėja- pamėgdžiojama lakštingala:,, kinkyt, paplakt,
nuvažiuot“. Deminutyvai : gaidel, paukštelių, dailiaus, šlovingiaus. Palyginimai: ,,...tarp kitų paukštelių
nei karalienė“(lakštingala prilyginama karalienei), ,,...besišypsodams kaip pons...“, hiperbolė- meniškai
išaukštinamas ponas:,,Nei dievaitis koks tarp būrų skiauterę rodo“... Šios meninės priemonės ištraukai
suteikia daug gyvumo ir vaizdingumo.
Donelaitį galėtume vadinti valstiečių gyvenimo prozininku ir gamtos pasaulio poetu. Donelaitis sugeba
bet kokį gyvą padarą ,,sudievinti“, jis išaukštinamas taip, kad paprastas žmogus ar ponas tampa tik
menkas sutvėrimas ir niekaip negali lygintis. Bet žmogus ir negali lygintis, kadangi ši ištrauka buvo skirta
daugiausiai parodyti lakštingalos žavumą. Gamta yra gyvenimo mokytoja- tai Donelaičio netiesiogiai
išreikšta idėja. Jis parodo tikrąją mūsų tautos dvasią. K.Donelaitis savo kūriniu nori įtvirtinti per amžius
sukauptas tautos moralines vertybes, išnaikinti ydas, išugdyti dvasinį tautos atsparumą.

Ne tik Pričkaus kalbomis, bet ir nedorų būrų bei ponų gyvenimo aprašymu Donelaitis parodo, kaip turėtų
elgtis doras, moralus bei išmintingas žmogus. Idealų žmogų mes gautume sudėję kiekvieno iš viežlybųjų
būrų savybes(Lauro bei Pričkaus išmintį, Selmo religingumą, Krizo darbštumą).
Ne veltui Pričkus yra būrų gerbiamas Vyžlaukio valsčiaus seniūnas, kadangi jis duoda išmintingus
patarimus, kaip reikia dirbti ūkio darbus. Bet daugiausia išminties slypi Lauro kalbose. Jis teisingai
įvertina to laiko padėtį, diskutuoja apie būrų ir ponų santykius, gyvenimo filosofiją. Pasak jo, šilkuose
gimęs ponų vaikas yra toks pat kaip ant šiaudų verkiantis būriukas, bet jis supranta, kad to pakeisti
negalima, todėl sako, kad “taip jau Dievulis surėdė” ir dėl to kiekvienas turi gyventi pagal savo socialinio
sluoksnio įstatymus. Lauras pabrėžia, kad gyvenimas žemėje laikinas, todėl reikia su juo susitaikyti, koks
jis bebūtų. Pasaulis Lauro akimis - vertikalus. Kadangi Kristijonas Donelaitis visai nekalba apie pragarą,
todėl galime suvokti, kad pasaulio apačia - žemiškas gyvenimas, pilnas priešingybių, jų kovos. Viršuje
būrai mato visai kitokį, harmoningą gyvenimą, kuriame jų nebevarys į baudžiavą, nebemuš
Selmas, kaip matyt iš jo kalbų ir poeto mums pateiktos charakteristikos, yra religingas ir apsišvietęs.
Selmas ypač mėgo dievobaimingai pamokyti ir pagraudinti savo kaimynus. Tačiau svarbiausia Selmo
išmintingumo ypatybė yra taupumas. Selmo taupumą ir gudrumą K.Donelaitis kaip pavyzdį rodo kitiems
būrams:
Į Selmą` panašus yra Lauras pakamorė, kuris taip pat mėgsta postringauti. Lauro pastoriškų kalbų temos
yra mirtis, giltinė ir menkas gyvenimas. “Kytras pilosofas” visada postringauja “rymodams ant stripinio
savo” arba “ant kumpos lazdos pasirėmęs”. Jis lygina žmones su pievų žolėmis, kurias nukerta dalgis,
moko juos saikingumo.
 Krizas - praturtėjęs būras. “Metuose” jaučiamas poeto nuolankumas Krizui, tarsi K.Donelaitis norėtų
sužadinti būruose turtėjimo pastangas. Poemoje pats Krizas pasakoja apie savo gyvenimo kelią, savo
santykius su kaimynais ir “šeimyna”. Krizas vaikystėje labai vargo: mirus tėvui, “moma maitintis ubagais
ėjo”, o jam “kiaules varinėt pas Bleberį teko”. Kai Krizas jau buvo pusbernis, jis tiek “razumo” rodė, kad
“ne vieną žilį pranoko”. Vėliau jis prasimušė į pirmąsias būrų gretas ir penkiasdešimt metų valdė savo
namą. Pasenęs Krizas džiaugiasi, kad jis “ponams, taip kaip būrams įtikti mokėjo”. Vargu ar neįtikęs
ponams, Krizas būtų praturtėjęs. Krizo paveikslas rodo, kad įsiteikimas ponams yra vienas pagrindinių
turtėjančio valstiečio bruožų.
Kitas turtėjančio valstiečio bruožas yra nepasitenkinimas “šrimyna” - bernais ir samdiniais. Krizas
prisimena laikus, kai samdinys “dar už menką pinigą klausė”, mat labai jau daug dabar samdiniai
užsiprašo. Krizas skundžiasi: “…nelaba šeimyna jau mane visą suėdė.
Didžiausias išminčius “Metuose” yra “išmintingasis” šaltyšius pričkus. Tai są žiningas, darbštus,
draugiškas žmogus. Būdamas šaltyšiumi, jis jungia kaimo ir dvaro žmones. Pričkus, ramindamas vargšus
būrus, aiškina, kad visi gimsta lygūs, “…juk ir ponų vaikesčiai taip jau per subinę gauna”, “ir iš lopšio dar
nei viens n’iškopo neverkęs”. Pričkus ragina būrus dirbti sąžiningai. Jis giria Lietuvos būrus už gerus jų
darbus, tačiau kartu pasako būrams ir jų ydas. Jis smerkia tinginius, girtuoklius, vadina juos “veltėdžiais”,
“šūdvabaliais”:
Pričkus giria darbščias moteris už tai, “kad staklės prieš pavasarį trinka ir šauyklė su šeiva šokinėdama
tarškia”. Tačiau kad ir kaip girtum ir mokytum kitus žmones, kad ir koks išmintingas bebūtum, nuo
neteisybės nesi apsaugotas. Kartą šaltyšius grįžo pardavęs pono grūdus. “Ponas amstrotas”, pinigus
paskaičiavęs, pasigedo vieno šilingo. Už tai Pričkus buvo mirtinai sumuštas:
Savo “viežlybuosius” būrus K.Donelaitis “Metuose” pavaizdavo kaip išminčius, kurių pavyzadžiu turėtų
sekti kiti būrai. Jis norėjo, kad visi valstiečiai būtų dori, blaivūs, darbštūs ir pasiturintys. Jis nesuvokė, kad
baudžiavinės santvarkos sąlygomis, klestint klasiniam išnaudojimui, to pasiekti neįmanoma.

Pavasario linksmybės analizė:

Ištraukoje kalbama apie gamtą, saulelę. Saulelė –– kūrinio lėmėja. Ji visko centre, aukštai
danguje. Baigiantis žiemai, dienos pradeda ilgėti, saulė kyla vis aukščiau ir budina, skatina žydėti
krūmus ir gėles.Vaizdas stebimas is virsaus i apacia: nuo poemos centro saules iki smulkiausiu
vabzdziu ir zoleliu.

Istrauka pagyvina judrus veiksmazodziai: Pvz: pargriaudama, putodams, issibudino keltis.

Istraukos nuotaika linksma pakili. Tai ypac jauciama istraukos trecioje pastraipoje. Pavasaris
simbolozuoja atgimima ir dziaugsma.

Paskutine istraukos pastraipa pradedama gandro motyvu. Gandras lietuviu tautosakoje

simbolizuoja gyvybes neseja, santarve, nes buvo tikima kad gandrai ssuka lizdus tik prie tu
namu, kuriuose vyrauja tarpusavio siluma ir geri santykiai. Gandrai grize po ziemos randa
apgriuvusi busta, kuri puola taisyti. Sioje istraukos vietoje panaudota menine priemone
personifikacija, nes gandrams priskiriamos zmogiskosios savybes. „Vyrs tuojau zagaru budavonei
parnese gglebi, o gaspadine jo pustynes mandagiai lope“.

Istraukos pabaigoje isreiskiamas zmogaus dvasinis nuvertejimas ir naudojama didaktika siulant

atsigrezti i gamta. parodoma kad net gyvunai tiki dievu.“dievui is sirdies visos viernai diekavojo
tu zmogau niekings mokinkis cia pasikakint ir pasisotindams gardziau n’uzmirsk savo dieva“.

Metu eigoje atsispindi kūrinio problematika – būrų ir ponų santykiai. Ponai išnaudoja būrus,
liepia dirbti visus darbus už juos, o būrai tai vykdo, nes neturi galimybių atsakyti, taciau
istraukoje vaizduojama kad pries gamtos jega visi lygus. „Muses ir vabalai, uodai su kaimene
blusu. mus jau vargint vel pulkais susirinko ir ponus taip kaip burus igelt issiziojo.“

Nieko nėra amžino, viskas yra cikliška, viskas pasikartoja. Juk žmogus ateina į žemę, atlieka joje
savo „darba“ ar įvykdo jam “užduotą uužduotį“ ir užleidžia, palieka vietą kitiems ją įvykdyti. Taip
yra ir gamtoje.

K. Donelaičio „Metuose“ labai svarbu, ciklinis laikas, sukimasis ratu, sugrįžimas į pradžią bei
žmogaus ir gamtos paralelė. Visa tai ir jaučiama kūrinyje.

„Pavasario linksmybių“ gamtovaizdį galima pavadinti gyvūnijos švente. Jiems po žiemos šalčių
linksma, todėl ir ta poemos dalis vadinasi „linksmybėmis“. K. Donelaičio „Metų“ gamtovaizdžiai,
nupiešti kaip įžangos, introdukcijos, uvertiūros trims iš keturių poemos dalių – „Pavasario
linksmybėms“, „Rudenio gėrybėms“ ir „Žiemos rūpesčiams“ yra lietuvių gamtinės poezijos
šedevrai. Meniniu aspektu bene vertingiausia yra „Pavasario linksmybių“ dalis. Pabandysiu
atskleisti kuo daugiau jo poetinių gudrybių kuriant meniškus gamtos ir gyvenimo vaizdus,
paveikslus.

K. Donelaitis poemą „Metai“ parašė dar XVIIIa., o pati poema buvo išleista XIXa. Liudviko
Rėzos. Poema „Metai“ – pirmasis lietuviškas eiliuotas kūrinys. Poema sudaryta iš 4 dalių:
„Pavasario linksmybės“, „Vasaros darbai“, „Rudenio gėrybės“ ir „Žiemos rūpesčiai“. Pavadinimai
atspindi jų vyraujančią nuotaiką.
Vienos iš keturių dalių pavadinimų „Pavasario linksmybės“, kuriuo ir pradedamas kūrinys,
parodo, kad bus kalbama apie pavasarį ir jo nuotaiką, apie gamtos ir žmonių atbudimą, apie
pavasario reiškinius.
K. Donelaitis didelį dėmesį skiria saulei, apprašydamas jos reikšmę žmonėms ir gamtai. Saulė
Lietuvių mitologijoje yra minima jau nuo senų senovės. Donelaičio ištraukoje iš ciklo „Pavasario
linksmybės“ saulė yra apibūdinama , kaip didžiausia teigiama jėga, veikianti žmonių ir gamtos
gyvenimą:
„Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą
Ir žiemos šaltos trūsus pargraudama juokės“.
Poetas nuolat gretina gamtos gyvenimą ir žmonių pasaulį, taip suteikdamas gyvūnams
žmogiškas savybes ir emocijas. Donelaitis priskiria tokias žmogiškasias savybes kaip,
pavyzdžiui, darbštumas:
„Bet ir bitins jau šeimyną savo pabudyt
Ir prie darbo siųst bei ką pelnyt n`užsimiršo“.
Jis taip pat apprašo, kad pavasaris yra pasitinkamas džiaugsmingai, pavasarį pasitinka ir
gyvūnai, ir žmonės:
„Ale kokie dyvai – nei viens iš didelio pulko
Verkdamas ir dūsaudamas mus lankyt nesugrįžo;
Ne! ne verkt, bet linksmytis visi susirinko,
Nės darbai žiemos visur jau buvo sugaišę“.
Ketvirtajame posme K.Donelaitis aprašo gandrų še
eimyną, kuri personifikuoja būrų šeimos gyvenimą, bet tik tuos būrus, kurie klausė savo
ponų.Gandras parskridęs iš šiltųjų kraštų buvo linksmas, kad net „ant kraiko tarškino snapą“, o
jo gaspadinė „su savo snapu meilingą sveikino draugą“, tai parodojų draugiškumą kitiems ir
kartu šeiminiškumą. Grįžę ir radę sudarkytą lizdą, Gandras iškart imasi darbo:
„Ogi troba visa visur iškrypusi rodės;
Todėl tuo abu, kaip reik tikriems gaspadoriams,
Vislab vėl taisyt ir provyt sukosi greitai“.
Kaip ir priklauso tradiciškai šeimai vyras atlieka sunkesnius, o gaspadinė lengvesnius darbus:
„Vyrs tuojaus žagarų budavonei parnešė glėbį,
O gaspadinė jo pūstynes mandagiai lopė“.
Galima daryti išvadą, kad gandras gerbia ir myli savo gaspadinę, nes jis neleidžia jai atlikti
sunkių darbų, liedžia tik dirbti buitinius namų šeimininkei priskiriamus darbus. Kaip ir būrų
gyvenime, taip ir gaandrai tik atlikią visus tai dienai skirtus darbus eina „valgį sau sužvejot pas
kalną“ ir taip pat neužmiršta ir realiginių apeigų, t.y. padėkoti Dievui prieš valgant:
„Dievui iš širdies visos viernai dėkavojo“.
K. Donelaičio poemos „Metai“ ištraukoje „Pavasario linksmybės“ pasakotojas yra tarsi visažinis
kuris kalba nešališkai, į įvykius žvelgiantis iš aukštai, nedviprasmiškai juos vertinantis,
pasakojantis trečiuoju asmeniu. Jis kai kueiose vietose susitapatina su būrais, kai prabyla „mes“
vardu.
Apibendrinant galima teigti, kad Kristijono Donelaičio poema „Metai“ yra tipiškas renesanso
epochos kūrinys. Mano analizuota ištrauka ak
kivaizdžiai parodo, kad poema tegia džiaugsmą, optimizmą, į pirmą planą iškelia ne religinį
asketizmą, kas buvo būdinga viduramžiams, bet priešingai, labai natūraliai, žmogiškai vaizduoja
žemiškus interesus, naturalių intinktų pasireiškimą. Poemoje jokiu būdu neatsisakoma dvasinių
dalykų ir netgi teigiama, kad už viską būtina dėkoti Dievui, tačiau tai daroma tik patenkinus
būtiniausius gyvybinius poreikius – maisto ir būsto.

Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe) - vokiečių rašytojas, mokslininkas ir filosofas.
Gėtė gimė 1749 m. rugpjūčio 28 d. Frankfurte prie Maino, turtingoje protestantų šeimoje. J.V.Gėtė
turėjo galimybę stebėti vieną svarbiausių 19 a. istorinį įvykį – Vokietijos suvienijimą, kuris buvo baigtas
1871 m. Jau nuo vaikystės pasireiškė J.V.Gėtės polinkis į meną: lankė teatrą ir vaidino mėgėjiškuose
spektakliuose Aktyviai dalyvavo įvairiuose savęs stebėsenos būreliuose, kuriuose daug dėmesio buvo
skiriama jausmams. 

    Vaikystė pavydėtina: tėvai rūpinosi savo sūnaus mokslais, samdydami privačius mokytojus. Todėl
nenuostabu, kad Johanas Gėtė mokėjo daug kalbų: graikų, prancūzų, lotynų ir anglų. Taip pat buvo
mokamas šokių, jojimo ir fechtavimo.

    Tėvų verčiamas ir tęsdamas šeimos tradicijos 1765 m.-1768 m. studijavo teisę Leipcigo universitete.
Tačiau jam teisės studijos sekėsi sunkiai jų nebaigė. Galbūt tai turėjo įtakos ir atsiradusios ligos. Viena iš
jų buvo hemoragija. 1770 m. tėvui galutinai trūko kantrybė ir išsiuntė savo sūnų į Strasbūrą. 

    1770 m. 1771 m. teisės studijas baigė Strasbūro universitete. Šiame universitete vienas J.V.Gėtės
pažįstamas pripildė entuziazmo Viljamui Šekspyrui, Vokietijos viduržemiškai praeičiai ir liaudiškom
dainom. Praėjus keliems mėnesiams po studijų baigimo, Johanas Gėtė nutraukė teisininko karjerą. 1773
m. J.V.Gėtė pirmą kartą kūryboje atkreipė publikos dėmesį į save su drama „Götz von Berlichingen”.
1774 m. pasirodo Die Leiden des jungen Werthers.

    Nuo 1775 m. prasideda rašytojo naujas gyvenimas, dar kitaip vadinamas Veimaro metais. Šiais metais
literatas persikelia gyventi į Veimarą ir gyveno iki paskutinės savo valandos. Veimare, Saksonijos
kunigaikštystėje J.VGėtė susipažino su Veimaro hercogu Karlu Augustu ir palaikė su juo gerus ryšius.
Todėl nenuostabu, kad gavo prestižines pareigas kaip hercogo patarėjas ar iždo vadovas.

    1786 m.-1788 m. Johanas su savo teatru iškeliavo į Italijos pusiasalį. Ši kelionė šiai asmenybei suteikė
didelės reikšmės, kaip filosofui ir dramaturgui bei įkvėpė entuziazmą klasikiniam senovės Romos ir
Graikijos menui: „Die italienische Reise“ (1816 m.), „Winckelmann und sein Jahrhundert“ 1805 m.. J. V.
Gėtė parašė istorinę dramą „Egmont“ 1788 m. , „Römische Elegien“ (1788m. ) , psichologinę dramą
„Torquato Tasso“ (1789m.) J.V.Gėtė susidraugavo su artistais Angelica Kauffmann ir Johann Heinrich
Wilhelm Tischbein.  

    1792 m. jis buvo vienas dalyvių kovoje prieš nepavykusią invaziją į Prancūziją. Per Maino apsiausti jis
buvo hercogo Karlo Augusto karinis stebėtojas. Jo raštus apie šią apsiausti galime rasti rašytojo
darbuose. 1806 m. gyveno Veimere. Tų pačių metų spalio 13 d. Napoleono kariai įžengė į miestą ir jį
užėmė J.V.Gėtės namą. Likusį gyvenimo laiką jis bendravo su žymiomis Vokietijos asmenybėmis kaip
Kaspar Maria von Sternberg, Friedrich Schiller. 1832 m. kovo 22 dieną mirė.

 „Faustas“ – viso gyvenimo knyga, rašyta įvairiausiais gyvenimo laikotarpiais, sudurstyta iš

skirtingų epizodų.

 Kūrinyje rasime skirtingu gyvenimo laiku kylančių klausimų, minčių, jausmų.

 Ir pats kūrinys nevieningas, sudėstytas iš skirtingų scenų, įvairios stilistikos tekstų.

Fausto žanras:

 Kompozicinis ir stilistinis kūrinio nevientisumas.

 Sudėtinga išorinė struktūra: du prologai, dvi didžiulės dalys, pirmąją sudaro 25 scenos, antrąją –
5 veiksmai.

 Kūrinyje yra lyriškų, komiškų ir tragiškų scenų, filosofinės poezijos ir meilės lyrikos, dramatiškų
dialogų ir monologų, prozos intarpų, dainų ir baladžių.

 Ilgi monologai ir monologiniai dialogai stabdo veiksmą ir daugiau tinka skaityti nei vaidinti.

 Nėra tvirtai suręstos intrigos, ypač II dalyje.

 Išorinis veiksmas nėra svarbus, atskiras scenas jungia tikslingas temos, pagrindinių motyvų
plėtojimas.

 Vidinis vientisumas, sąlygotas minties raidos, Gėtei kur kas svarbesnis nei išorinis.

 Gėtė dėmesį sutelkia į sudėtingus filosofinius būties esmės, pasaulio pažinimo, žmogaus
prigimties, jo galių klausimus.

 Draminę įtampą lemia skirtingų požiūrių, principų sankirtos, neblėstantis žmogaus nerimas,
didelių siekių ir nepakankamų galimybių konfliktas.

 Todėl paprastai „Faustas “ vadinamas filosofine tragedija. Kartais jis vadinamas poema, vokiečių
epu.

Pagrindinės kūrinio problemos:

 „Fauste“ svarstomos sudėtingos pasaulio pažinimo, žmogaus prigimties, jo galių problemos,

apmąstomi būties esmės, pasaulio sandaros dalykai.

 Fausto monologuose vis sugrįžtama prie neišsprendžiamos prieštaros tarp didelių siekių, noro
aprėpti būties begalybę ir menkų žmogaus galimybių (žemės kirmino skirtis).
  Dėl to kylantis nepasitenkinimas ir nusivylimas skatina Faustą eiti tolyn, ieškoti naujos patirties, o
palaimos pasitenkinimo būsena reikštų dvasinę mirtį.

 Svarbiausioji problema- kaip surasti gyvenimo prasmę?

 tema- faustiškojo tipo žmogaus nepasitenkinimas.

Faustiškasis žmogus yra toks, kuriam po kiekvieno noro išsipildymo atsiranda naujų troškimų, todėl
neįmanomas pastovus, ilgalaikis pasitenkinimas.

Fausto tragedija – tragedijos tema ir mintis paskelbta didingame Dangaus prologe, kur angelai
Gabrielius, Rafaelės ir Mykolas skelbia Viešpaties galybę ir tvarką, kuri rikiuoja saulės ir žemės,
dienos ir nakties, jūros ir audros kelius.

Bet apie šitą pasaulio harmoniją nieko nenori žinoti Mefistofelis. Jis žiūri tik į žmonių gyvenimą ir
nemato tenai jokios harmonijos. Nors žmogus yra gavęs protą, bet gyvena, jisai sako, kaip ir
kiekvienas gyvulys. Dievas pasitiki žmonėmis. Mefistofelis netiki. Tada Viešpats leidžia jam
gundyti Faustą, tą nepaprastų siekių žmogų, kurio „nei toliai, nei aartybė negali nuraminti
siaučiančios krūtinės“. Nors Mefistofelis įtrauks Faustą į nuodėmę ir klaidą, bet amžinai išlaikyti
jo neįstengs. Kol teisingą, kelią suras, turės pereiti daugybę klaidų ir kančių. Jis norės pažinti,
naudotis, grožėtis, kurti. Tik kūryboje, darbe, pavesdamas save kitų gerovei jis pasijus laimingas.

Faustas mėgino laimę surasti studijuodamas įvairius mokslus, bet jos taip ir nepavyko aptikti.
Nors buvo griebęsis net ir magijos, neskaitant filosofijos, teologijos, teisės ir kt. Jis vis vien taip ir
nesurado gyvenimo esmės, o ką jau bekalbėti apie laimę, nors jam jau nebelikę nei vieno juodo
plauko ant žilos galvos. Taigi jis stovi savo celėje susenęs, nusiminęs. Faustas save netgi mėgina
nunuodyti, bet lemiamą akimirką sugaudžia Velykų varpai, suskamba Dangaus ir Žemės himnas
ir Faustą užplūsta jaunystės prisiminimai, kurie jį išgelbsti nuo savižudybės. Jis nusprendžia išeiti į
žmones prasiblaškyti. Besilinksminančioje minioje Faustas suvokia, kad jame gyvena dvi
skirtingos asmenybės. Viena „kausto prie žemės“, kita „galingai kelia į erdves“. Būtent šio
dualizmo jis negali pakęsti. Taigi, jis šaukiasi dvasių, kurios nuvestų jį į naują gyvenimą. Po šio
prašymo Faustas suranda šuniuką, kurį parsineša namo ir šis virsta Mefistofeliu, besisiūlančiu
išpildyti visus norus, suteikti gyvenimą, kuriame bet koks troškimas virsta realybe. Bet su viena
sąlyga, kai Fausto širdis pasijus llaiminga ir jis nebeturės jokių troškimų jam reiks ištarti „Sustok
akimirka žavinga!“ ir tada Faustas iškeliauja anapilin, atitenka Pragarui. Šitaip jis patenkino savo
žemuosius kūno geismus, o ne proto ir dvasios. Tai reiškia, kad laimėjo ta dvasia, kuri Faustą
„traukė į žemę“. Taigi Mefistofelis pradeda tenkinti Fausto troškimus.

Jis nuvyksta į Auerbacho rūsį, kur studentai puotauja, tačiau Faustas nepatenkintas. Tada jį
nugabena į raganų pirtį, kur Mefistofelis sugrąžina Faustui jaunystę su jo aistromis : „Jis nori
gyvuliškesnis už bet kuriuos gyvius būti“. Toks Faustas pažįsta Margaritą. Reikalauja jos sau. Net
pats Mefistofelis stebisi jo įžūlumu. Ir Faustas pasiduoda savo aistroms, taip sugriaudamas
Margaritos gyvenimą.
Paskui Faustas pamatė, jog tenkindamas savo aistras, pridarė daug „klaidų“. Todėl tikrojo gyvenimo
ieško mene. Mefistofelis tam mėgina sutrukdyti. Bet jis jau nebesuvaldomas. Faustas veržiasi į meną,
kuriame „visa, kas praeina, yra tik atspindys“ . Tačiau nepatenkintas Faustas ir menu. Vis dėlto menas jį
pakėlė arčiau tobulybės, padarė harmoningą. Faustui veikimas yra viskas. Jis pasijautė laimingas
dirbdamas visuomenės gerovei, matydamas savo darbo vaisius, Faustas pajuto galys ištarti: „Sustok
akimirka žavinga!“. Po šios frazės jis numiršta. Tačiau į pragarą nepatenka. Todėl, kad dirbdamas
visuomenės labui jis darė gera ir nepasidavė Mefistofelio blogai įtakai.

Faustas – tai kiekvienas žmogus

su savo dvilype prigimtimi, kurių viena su šiurkščiu pamėgimu kausto prie žemės, antra galingai kyla į
erdves. Tai racionalizmo žmogus, atmetęs visokį autoritetą, besistengiąs savo protu ir mokslu surasti
gyvenimo paslaptis. Čia to racionalizmo ir tragedija. Tai sentimentalizmo, humanizmo atstovas. Pagaliau
tai yra pats J. V. Gėtė su visais savo gyvenimo tarpais. Visi jame randa dalelę savęs.

Mefistofelis – gali būti trejopai suprantamas: demonas, žmogus, Fausto dalis. Tiesiogine prasme
Mefistofelis yra demonas, piktoji dvasia, kuri nori paveržti Fausto sielą, pasirašo krauju ssutartį, daro
antgamtinius darbus: iš sienos leidžia vyną, skrenda oru ir t.t. Bet jis nieko didingo ar baisaus neturi. Toks
Mefistofelis sutinkamas kiekvienos tautos pasakose.