Christophe GRANGE

Iš prancūzų kalbos vertė

Jūratė Kar azij aite

baltos lankos
UDK 840-3
Gr87

Viršelio dailininkas
Arūnas Juozapaitis

Versta iš:
Jean-Christophe Grangė, Le Concile de pier re,
Editions Albin Michel S. A., 2000

© Editions Albin Michel, S. A. - Paris, 2000

Published by arrangement with Literary Agency „Agence de l‘Est“
© Jūratė Karazijaitė, vertimas į lietuvių kalbą, 2008
© Baltų lankų leidyba, 2008

Printed in Lithuania
ISSN 1822-6922
ISBN 978-9955-23-136-3
 I

PIRMIEJI ŽEN K L A I
Skiriu Virginie Luc
 1

Diana Tiberž savo žinioje turėjo viso labo dvi

paras. Iš Bankoko oro uosto vietinėmis oro linijomis
jai reikėjo pasiekti Puketą, paskui sukarti gerą kelio
gabalą šiaurės kryptimi ir nusikasti iki Andamanų
jūros, iki jos pakrantėje įsikūrusio Takua Pa. Čia
turėjo susirasti viešbutį, numigti, 5 valandą jau būti
ant kojų ir traukti toliau laikydamasi kurso. Vidur­
dienį jau būtų Birmos pasieny, Ra Nonge, nuo čia
tektų brautis per mangrovių brūzgynus, kol pagaliau
pasiektų kelionės tikslą. Po to teliktų pakartoti tą
patį maršrutą, tik atvirkščiai, ir ryt vakariniu tarp­
tautiniu reisu spėti į Paryžiaus lėktuvą. Laiko juostų
skirtumas išeis jai į naudą - laimės ištisas penkias
Paryžiaus laiko valandas. Ir pirmadienio, 1999 metų
rugsėjo šeštos dienos pirmadienio, rytą galės prisi­
statyti į savo tarnybą. Kaip niekur nieko.
Bet lėktuvo į Puketą nebuvo.
Ir viskas vyko ne taip, kaip numatyta.
Diana įpuolė į tualetą, skrandis įtemptas lyg vir­
vė. Pajuto kylantį šleikštulį ir pamanė: „Tai dėl to
laiko juostos skirtumo. Su planu nieko bendra." Ir
susivėmė. Vėmė, kol nieko neliko skrandyje, tik degė
gerklė. Kraujas pulsavo gyslomis, kakta buvo šalta it
ledas, širdis plastėjo visame kūne, visur, daužėsi apie
juosmenį. Ji apžiūrėjo save veidrodyje. Buvo mirtinai
išblyškusi. Šviesios garbanos kaip niekad netiko šioje
mažyčių rusvaodžių moterų lygiais juodais plaukais
šalyje, o ūgis - tas milžiniškas ūgis jai įvarė nevisa­
vertiškumo kompleksą jau paauglystėje - atrodė dar
idiotiškiau.
Diana apsišlakstė veidą, nuvalė į dešinę šnervę
įvertą auksinį auskarą, paskui pasitaisė dailius hipiš-
kus akinius. Grįžo į laukiamąją salę plevėsuodama
it šmėkla savo trikotažiniais marškinėliais. Kondi­
cionuojamas oras jai pasirodė ledinis.
Dar kartą ištyrinėjo ekraną, kuriame skelbiamas
skrydžių laikas. Jokio pranešimo dėl Puketo. Jos
žvilgsnis sustojo ties perspėjančiais skydais, jų buvo
pilna salėje tajų ir anglų kalbomis: asmenys, sulaikyti
Tailando teritorijoje su stipriais narkotikais, bus nu­
teisti mirties bausme. Tą akimirką už jos praėjo du
farai chaki spalvos uniformomis. Atstatytomis šau­
dyklių buožėmis. Ji prikando lūpą: viskas jai atrodė
svetima šitame sumautame oro uoste.
Atsisėdo ir pabandė nusiraminti. Tūkstantąjį kar­
tą šįryt smulkiai pasikartojo maršrutą. Turėjo pavyk­
ti. Juk tai jos pasirinkimas. Jos gyvenimas. Grįžti į
Paryžių tuščiomis ji negalėjo.
Galiausiai 2 valandą popiet lėktuvas, skraidantis
į Puketą ir atgal, pakilo. Diana prarado pusšeštos
valandos.
Tik Pukete suvokė iš tikrųjų atsidūrusi tropikuo­
se. Palengvėjo. Tolumoje driekėsi melsvi debesys,

10
dangų švitino sidabriniai židiniai. Šalia kelio svyravo
blyškūs, spalvą praradę medžiai, nervingais sūku­
riais blaškėsi dulkės. Aplink tvyrojo įprastas tropi­
kų kvapas. Musono kvapas, deginantis, dusinantis,
kupinas vaisių, lietaus ir puvimo. Svaigulio kvapas,
kai gyvenimas peržengia nuosavą slenkstį ir virsta
irimu. Diana užsimerkė iš susižavėjimo ir vos neiš­
sitiesė ant laiptelių, pristumtų prie lėktuvo.
Ketvirta valanda popiet.
Ji nukūrė į automobilių nuomojimo punktą, išplė­
šė iš jo savininkės rankų raktus ir susirado mašiną.
Važiuojant ėmė lyti. Iš pradžių tekštelėjo keli lašai,
paskui ėmė kliokti tikra liūtis. Ji kalė it kūju į kapo­
tą ir kėlė kurtinamą triukšmą. Valytuvai nepajėgė
susidoroti su šita rausva šėlstančia buiza. Diana vai­
ravo veidą priplojusi prie priekinio stiklo, rankomis
gniauždama vairą.
Šešta valanda vakaro. Prieš pat vidurnaktį liūtis
nurimo. Prietemose skendėjęs kraštovaizdis ėmė
švytėti. Pro šalį mirguliuodamos lėkė ryžių planta­
cijos, ant polių pastatyti rusvi namai, auksiniai bui­
volai ilgais laibais ragais. Kartkartėmis šmėstelėdavo
raižytiniais ornamentais puoštos šventyklos su stogų
užraitais... Ir bekraštis dangus, nutviekstas žaibų, it
marmuras išvagotas juodų gyslelių, kurio dešinysis
skliautas dabar išsiliejo į švelnų ilgesingą raudonį.
Takua Pą ji pasiekė 8 valandą vakaro. Tik tada
leido sau atsipalaiduoti. Nors vėlavo, pasidavė pa­
nikai, į grafiką ji tilpo.
Viešbutį rado miesto centre, netoli vandens sau­
gyklos bokšto, ir lauke po stogeliu papietavo. Jautėsi

11
kur kas geriau. Vėl prasidėjęs lietus visą jos esybę
apglėbė palaiminga gaiva.
Ir tada pasirodė jos. Perdėm išsidažiusios mer­
gaičiukės, įspraustos į dirbtinės odos trumpučius
sijonėlius, juokingai atrodančios savo berankovėmis
giliomis iškirptėmis palaidinukėmis. Diana įdėmiai
jas apžiūrėjo. Dešimties dvylikos metų, ne vyresnės.
Jos buvo tikros moterų parodijos ant aukštų kulniu­
kų. Kitoje salės pusėje jau stumdėsi būrelis aukštaū­
gių blondinų. Vokiečiai, o gal australai - įmitę kaip
jaučiai. Ūmai Diana pajuto kažkokį priešiškumą,
tarsi jos buvimas kliudytų jų tikslams, siejantiems
visus tuos žmogelius.
Gerklėje pajuto deginantį aitrumą. Iki šiol, jau
artėdama prie trisdešimties, Diana negalėjo pakęs­
ti minties apie seksą, ją bematant imdavo dusinti
nerimas, kildavo siaubingas noras išsivemti. Ne­
atsigręždama spruko į savo kambarį ir nejautė nė
menkiausios užuojautos tiems vaikams, atiduotiems
godžių patinų malonei.
Išsitiesusi po tinkleliu nuo moskitų dar kartą per-
mąstė savo kelionės tikslą. Prieš užmiegant vėl pasi­
vaideno grėsmingas oro uosto pano, farų uniformos,
šautuvų buožės. Lyg ir pasigirdo, kaip kažkur toli
tarkšteli skląstis ir vos girdimai tolumoje sudūzgia
sraigtasparnis...
Penktą valandą ryto ji jau buvo ant kojų. Nerimo
kaip nebūta. Švietė saulė. Langas tvino vešlia žaluma,
sakytum, žvelgi pro laivo iliuminatorių, už kurio
siaučia jūros augalija. Diana pajuto, kad jau galėtų
grįžti į džiungles, jei to prireiktų.

12
 Ji vėl leidosi į kelią ir vėlyvą rytmetį buvo Ra Non-
ge. Tiksliai tada, kaip buvo numačiusi. Išvydo jūrą,
net ne jūrą, veikiau ilgą liulantį pelkyną, įsigavusį
tarp medžių ir vandens lelijų. Kažkur to vandens
labirinto gale užmestas Birmos pasienis. Žvejys be
žodžių sutiko ją nuplukdyti. Valtis beregint nučiuožė
tamsiomis vilnimis. Karštis, saulė, pro šalį slystan­
čios augmenijos sienos: Diana siurbė į save kiekvieną
pojūtį stoiškai, perdžiūvusia gerkle, iki raudonumo
įkaitusia oda.
Po valandos jie pasiekė smėlio juostą, ant kurios
kilo betono pastatai. Pastatė koją ant žemės ir pajuto
vaikišką triumfą: jai pasisekė. Planetoje .;ėra tokios
vietos, kurios ji negalėtų pasiekti...
Priešais dispanserį klegėjo vaikai, visiškai abe­
jingi vidurdienio kaitrai. Diana žvelgė į jų išsidrai­
kiusius juodus plaukus, jų tamsias akis, slepiamas
po lengvute blakstienų vėduokle. Ji įėjo į centrinį
pastatą ir paklausė, kur galėtų rasti Terezą Maksvel.
Buvo kiaurai permirkusi prakaitu. Jai pasirodė, kad
peržengė veidrodžių karalystę. Veidrodžių, kuriuos
gali išvysti tik sapne.
Pasirodė senyva moteris jūros spalvos megztiniu,
iš po jo kyšojo plati balta apykaklė. Mentelės tortui
modelis. Trumpai kirpti žili plaukai išryškino platų,
romų veidą, kuriame, regis, amžiams sustingo ne­
patiklumo išraiška. Diana prisistatė. Ponia Maksvel
ją nuvedė į ažūrinės galerijos galą, į kontorą, kur be
šleivo stalo ir dviejų kėdžių nebuvo jokio baldo.
Diana išsitraukė aplanką su svarbiausiais doku­
mentais. Tereza nepatikliu tonu paklausė:

13
 - Atvykote be vyro?
- Aš netekėjusi.
Veidas įsitempė. Moteris įspyrė akis į aukso gran­
dį šnervėje.
- Kiek jums metų?
- Greitai trisdešimt.
- Jūs nevaisinga?
- Nemanau.
Tereza pavartė bylą. Suniurnėjo: „Nežinau, ką jie
sau mano tame Paryžiuje..." Paskui ištarė jau gar­
siau, įdūrusi žvilgsnį į Dianos akis:
- Jūs iš tikrųjų nepanaši į tokią, panele. Jūs jauna,
graži, netekėjusi. Ką čia veikiate?
Diana pašoko lyg trenkta elektros smūgio. Jos bal­
sas buvo užkimęs - dvi dienas nebuvo kalbėjusi.
- Ponia, man prireikė beveik dvejų metų, kol
patekau pas jus. Turėjau užpildyti krūvas popierių,
iškęsti aibes apklausų. Buvo išnaršyta mano praeitis,
mano pajamos, mano asmeninis gyvenimas. Privalė­
jau pereiti medicininę apžiūrą, psichologinius testus.
Turėjau iš naujo draustis, dukart atskristi į Bankoką,
išleisti daugybę pinigų. Dabar mano dokumentai
tvarkingi, visiškai legalūs. Sukoriau dvylika tūkstan­
čių kilometrų, o poryt vėl grįžtu į darbą. Tai prašau,
ar jau galime eiti prie svarbiausio?
Tyla užsitęsė, deginanti tyla šiurkštaus gelžbeto­
nio kambaryje. Staiga senos moters raukšles sutrikdė
vos pastebima šypsena.
- Eikite paskui mane.
Jos perėjo salę, kurioje kabėjo ventiliatoriai. Ju­
dėjo užtrauktos užuolaidos, oras trenkė fenoliu, tarsi

14
šį kvapą būtų atbloškusios karščio bangos. Tarp lovų
metaliniais rėmais eilių žaidė vaikai, jie šūkavo, bė­
giojo, prižiūrėtojos bandė juos sutramdyti. Atrodė,
vaikystės energija kovoja su švelnia gijimo atmos­
fera. Netrukus pasirodė siaubingos detalės. Nega­
lia. Atrofijos. Randai. Dianos žvilgsnis užkliuvo už
kūdikio, kuris neturėjo nei kojų, nei rankų. Tereza
Maksvel paaiškino:
- Jis iš Pietų Indijos, iš kitos Andamanų pusės.
Jį sužalojo fanatikai induistai, prieš tai nužudė jo
tėvus. Musulmonai.
Diana vėl pajuto kylantį šleikštulį. Ir tą pat mirks­
nį jai šovė absurdiška mintis: kaip ši moteris per
tokį karštį gali nešioti vilnonį megztinį? Tereza davė
ženklą eiti toliau. Jos pateko į antrą salę. Lovos, visur
lovos. Ir per visą patalpos ilgį kabo spalvoti balionai.
Moteris parodė į pulkelį merginų, įsitaisusių vienoje
lovoje.
- Seserys Karen. Jų tėvai pernai sudegė gyvi vie­
noje pabėgėlių stovykloje. Jie...
Diana spustelėjo jai ranką taip stipriai, kad net
pabalo krumpliai.
- Ponia, - sušnibždėjo ji, - noriu jį pamatyti.
Dabar.
Direktorė liūdnai šyptelėjo:
- Jis čia.
Diana grįžtelėjo ir salės kamputyje pamatė viso
gyvenimo laimėjimą: mažytį berniuką, kuris vienas
žaidė su krepinio popieriaus kaspinėliais. Iškart jį
pažino - jai buvo atsiuntę jo nuotraukų. Berniuko
peteliai buvo tokie gležni, kad, regis, marškinėlius

15
prilaikė oras. Jo veidukas, kur kas blyškesnis nei kitų
vaikų, atspindėjo ypatingą susikaupimą, įtampą -
net perdėm didelį nervingumą.
Tereza Maksvel sukryžiavo ant krūtinės rankas.
- Jis turėtų būti šešerių ar septynerių metų. Kaip
sužinosi? Apie jį nieko nėra žinoma: nei jo praeitis,
nei iš kur kilęs. Be abejo, išvengęs pražūties stovy­
kloje. O gal kokios prostitutės pamestinukas. Jį rado
Ra Nonge, tarp gaujos elgetų. Jis kažką neaiškiai vapa
niekam nesuprantama kalba. Pavyko pagauti du vis
kartojamus skiemenis „liu“ ir „sian“. Todėl jį ir pra­
minė „Liu-Sian“.
Diana pabandė išspausti šypseną, bet lūpos liko
suakmenėjusios. Ji pamiršo karštį, ventiliatorius,
šleikštulį... Nustūmė tebekybančius balionus ir žiū­
rėjo neatitraukdama nuo jo akių. Sušnibždėjo:
- Liu-Sian, taip? Tada tave vadinsime Liusjenu.
 2

Diana Tiberž augo tokia pat kaip ir kitos jos am­

žiaus mergaitės.
Ji buvo aistringas vaikas, bet kuriuo dalyku kuo
karščiausiai susidomėdavo ir visa jam atsiduodavo.
Jei palenkusi galvą žaisdavo, darydavo tai tokiu rim­
tu veidu, kad suaugusieji nedrįsdavo jos trukdyti.
Jei žiūrėdavo televizorių, būdavo tokia susikaupusi,
sakytum, ims ir įsiurbs vaizdus iki pat akių dugno.
Net jos miegas priminė valios aktą, visos jos esybės
pasižadėjimą, tarsi ji buvo prisiekusi rytą pakilti iš
patalų kaip niekad sklidina gyvybės ir švytinti.
Diana augo patikli. Leisdavosi užliūliuojama pa­
sakų, tyliai sekamų vakarais vaikams. Žvelgė į ateitį
pro žydrus apgaulingus akinius, pro animacinių fil­
mukų, švelnių knygų, lėlių teatro spektaklių prizmę.
Jos širdis buvo kupina fantazijų, o mintys tarsi ba­
landžio sniegas, žadantis greitą vasarą, sukosi apie
tikėjimą laime. Ji žinojo, kad atjos princas ir išsiveš
ją, kad būtinai atsiras krikšto motina ir kuo praban­
giausiai išpuoš, kai išmuš pokylio valanda. Viskas
buvo kur nors surašyta. Tereikėjo laukti.
Ir Diana sulaukė.
Bet jos pakerėti atėjo kitos jėgos.
17
 Būdama dvylikos metų, ji pajuto kylant keistus
norus. Jai ėmė rodytis, kad kūnas plečiasi, pildosi ne­
rimo. Ji daugiau nepatirdavo tokio lengvo įkvėpimo,
jautė neaiškius, bauginančius skatulius, kurie kėlė
jos krūtinėje keistą skausmą. Užsiminė apie tai savo
draugėms. Šios pasišaipė, patraukė pečiais, bet Diana
suprato, kad jos jautė lygiai tą patį. Paprasčiausiai
pasirinko verčiau maskuotis už nedrąsių bandymų
dažytis ir užsitraukti pirmas cigaretes. Tokia stra­
tegija Dianai netiko. Paauglė norėjo žvelgti tiesai į
akis, kad ir kokia ji būtų.
Beje, Dianą užvaldė nenumaldomas proto aiš­
kumas. Ji pajuto galinti akies mirksniu demaskuoti
melą, aplinkinių žmonių mėginimą eiti į kompro­
misą. Suaugusiųjų pasaulis virto nuo pjedestalo. Pa­
aiškėjo, kad tie vyrai ir moterys, kuriuos jai visada
rodydavo kaip pavyzdį, yra neryžtingos, suglebusios,
veidmainiškos ir klastingos būtybės.
Pradedant jos pačios motina.
Vieną rytą Diana nutarė, kad moteris, su kuria
gyveno nuo pat gimimo, jos nemylėjo, niekada jos
nemylėjo. Kad ir ką Sibilė Tiberž kalbėjo, ką darė,
paauglė nebetikėjo pavyzdinės motinos gudrybėmis.
Priešingai: ji vis mažiau ja kliovėsi. Per daug šviesūs
plaukai. Per daug graži. Per daug gašli. Dianai už­
tekdavo menkiausių smulkmenų, kurios jos akyse
virsdavo įkalčiu apie dirbtinę motinos prigimtį, gal­
vojimą tik apie save ir savo gundymo galias. Tas jos
įprotis maivytis, kai kuris nors vyras imdavo giedoti
liaupses. Ta maniera iššaukiamai juoktis, kai neto­
liese slankiojo patinas. Viskas buvo lėkšta, motinos

18
apskaičiuota, apsimestina. Ji tebuvo melo krūva ir jų
bendras gyvenimas - apgavystė ir nieko daugiau.
Tuo ji įsitikino, kai 1983 metų birželį atsitiko ne­
laimė. Tada Diana viena grįžo iš savo krikštamotės
Izabelės Iber vestuvių. O Sibilė verčiau važiavo be jos
naujo meilužio glėbyje. „Nelaimingas atsitikimas".
Žodžiai niekam tikę, nieko nepaaiškina, bet Diana
mintyse šitaip apibūdino tai, kas jai nutiko Nožano
prie Marnos gatvelėje. Net šiandien ji nenori to prisi­
minti. Buvo pats pavasario gražumas, tviskėjo gluos­
nių lapija ir tolimos šviesos, kai visai arti pasigirdo
gobtuvo šnopavimas... Ir vos ji imdavo abejoti to
įvykio realumu, užtekdavo užčiuopti siaurus randus
po gaktos plaukeliais.
Paauglė neįsivaizdavo, kaip toks košmaras galėjo
atsitikti. Bet dėl vieno neabejojo: dėl visko kalta m o­
tina. Jos egoizmas, visiškas abejingumas viskam, kas
nėra jos raumeningas užpakalis ir godus meilužių
geismas, kuris tarsi brėžė aplink ją pragaištingą ratą.
Ar ne dėl šios vienintelės priežasties ji leido dukrai
grįžti vienai? Ar ne todėl paprasčiausiai ją pamiršo?
Ir ta agresija - ne kas kita, tik daiktinis įrodymas.
Galutinis įrodymas.
Dianai netrukus turėjo sukakti 14 metų. Ji nieko
nepasakojo Sibilei. Kerštas atrodė dar tobulesnis, dar
užbaigtesnis, jei ji paliks motiną dramos nežinomy­
bėje. Diana išsilaižė žaizdas viena pati ir užrakino
savo skausmą paslapties spyna. Užtat pareikalavo
nuo kitų mokslo metų ją pervesti į pensioną. Sibi­
lė dėl akių kiek pasiginčijo, bet nusileido dukters
prašymui, aišku, netverdama laime atsikračiusi šios

19
ištįsusios tylios negrėbšos, kuri pradeda ją nustelbti
gundymo prasme.
Kad Diana buvo tylenė, neteko abejoti. Nes ji daug
mąstydavo. Mokėsi iš savo patirties. Pasaulis, tikrasis
pasaulis, tebuvo žiaurumas, išdavystė, patvirkimas.
Gyvenimas rėmėsi ta nesutramdoma jėga, tuo kietu
neapykantos branduoliu, neapykantos, kurią gana
bet kuria dingstimi pažadinti, nes ji slypi kiekvieno
žmogaus viduje. Diana nusprendė ištirti tą galybę.
Išstudijuoti ir perprasti pasaulį sudarantį žiaurumą,
jį stebėti, analizuoti.
Ji priėmė du sprendimus.
Pirma: po bakalauro egzaminų pasišvęsti biolo­
gijai ir etologijai - mokslui apie gyvūnų elgseną. Ji
pasirinko ir specializacijos sritį: plėšrūnai. Jei dar
konkrečiau, tai medžioklės ir kovų būdai, kurie nai­
kinimu padeda plėšriesiems žvėrims, ropliams ir net
vabzdžiams viešpatauti savo teritorijoje ir išgyventi.
Taip ji galėjo įsiskverbti į paties žiaurumo esmę. Pri­
gimtinio žiaurumo, atsikračiusio bet kokios sąžinės,
bet kokios išorinės motyvacijos dėl paprasčiausios
logikos išgyventi. Čia galbūt slypėjo ir būdas patei­
sinti jos pačios nelaimę, sušvelninti visą tą siaubą
įtraukiant jį į platesnę, visuotinę logikos terpę.
Čia jos galvai.
O kūnui Diana pasirinko wing chun.
Pažodžiui tai reikštų „amžinasis pavasaris". Wing
chun - pati judriausia, efektingiausia šaolinio bokso
mokykla. Čia taikoma technika propaguojanti arti­
mą kovą, ją, kaip teigiama, sukūrė budistų vienuolė.
Tik prasidėjus 1983-iesiems mokslo metams Diana

20
įsirašė į specializuotą sekciją, veikiančią netoli jos
internato Fontenblo rajone. Per metus parodė n e ­
eilinius gabumus. Tuo metu Diana buvo aukštesnė
nei 1 metras 75 centimetrai ir svėrė nepilnus 50 k i­
logramų. Nepaisant gerviškos figūros, buvo lanksti
kaip akrobatė ir nepaprastos fizinės jėgos.
Matydami tokį fenomeną mokytojai pasiūlė jai
toliau tobulinti įgūdžius ir arčiau susipažinti su wou
te (tai kovos būdas, karinė disciplina). Diana atsi­
sakė. Nenorėjo nė girdėti apie filosofiją ir kosminę
energiją. Ji paprasčiausiai norėjo nukalti savo kūną
kaip ginklą, kad daugiau niekada nebūtų gležna m er­
gaitė, kurią galima iš pasalų užpulti.
Mokytojai - išmintingi ir griežti azijiečiai - to­
kio atžaraus atsakymo buvo išmušti iš vėžių. Bet jie
žinojo išugdę čempionę ir žinojo - kuo čia dėta filo­
sofija - tokios progos pasitaiko pernelyg retai.
Treniruotės suintensyvėjo. Po vienų varžybų sekė
kitos. 1986 metais moksleivė Tiberž jaunių grupėje
laimėjo Prancūzijos čempionatą, 1987-aisiais pelnė
sidabro diržą Europos čempionate, paskui, 1988-ai-
siais aukso diržą. Jos pergalės buvo žaibiškos. Teisėjai
likdavo stačiai nustėrę, o publika net kiek nusivylusi.
Nė sekundei neatsitraukdavo nuo savo priešinin­
kių, visad palinkusi, žvilgsnis visad įsmeigtas į jų
rankas. Mergaitės dar nespėdavo aptikti jos silpnų
vietų, o jau būdavo parblokštos, pečiai prispausti
prie žemės.
Atrodo, niekas negalėjo sustabdyti jaunosios atle­
tės. Bet 1989-aisiais Diana atsisakė dalyvauti var­
žybose. Netrukus jai turėjo sukakti 20 metų ir per

21
kažkokį stebuklą jos veidas niekad nebuvo paliestas,
o ir visas kūnas rimtai nė karto nenukentėjo. Anks­
čiau ar vėliau tokia sėkmė nuo jos turėjo nusisukti,
o savo tikslą ji buvo jau pasiekusi.
Tapo tuo, kuo buvo nusprendusi tapti.
Visais atžvilgiais pavojinga mergina, prie kurios
verčiau nesiartinti.
 3

Iš miniatiūrinio portatyvinio magnetofono skli­

do „Frankie Goes To Hollywood" muzika, kupina
žemų garsų. Diana Tiberž dievino šią grupę. Jos
muzikoje susipynė daug tendencijų, akivaizdžiau­
siai prieštaraujančių vienos kitoms ir vis vien susi­
liejančių į vieną garsų magiją. Iš pradžių „Frankie"
buvo laikoma kietuolių, plevėsų grupe iš Liverpulio.
Be to, ji buvo post disco stiliaus, subrandino groove
ritmo esmę ir apkeliavo visas šokių aikšteles. Ga­
liausiai „Frankie" - gėjų grupė, pati trenkčiausia: tą
šėlstančią staugsmo, barbariško vibravimo, karštų
lozungų bangą kėlė juokdarių gauja, kuri atrodė
lyg atklydusi tiesiai iš Liudviko XIII dvaro. Toks
apibūdinimas teikė muzikantams lengvumo, ju ­
drumo, užburiančio grakštumo. O penktas grupės
narys, beje, negrojo jokiu instrumentu. Jis bemaž
nedainavo... Jis paprasčiausiai šoko, buvo „judantis
žmogus'1,jis šoko scenos gale, savo odiniu bluzonu
raitėsi lyg išnarintais raktikauliais. Diana net virp­
telėjo: taip, išties „Frankie“ - užburianti grupė.
Beprotiškų studentiškų naktų nebuvo, tik ausi­
nukas. Ji niekur neišeidavo, nešokdavo, su niekuo
nesusitikinėjo. Visą laiką ir dėmesį skyrė etnologijos
23
darbui, kasvakar vartinėjo Lorenzo ir Von Uexkullio
veikalus ir dorodavo tik „McDonald’s" maistą neišei­
dama iš savo butelio Kardinolo Lemuano kvartale.
Bet tą vakarą Diana nutarė viską mesti ir atsipa­
laiduoti.
Natali - velnio nešta ir pamesta būtybė iš bio­
logijos tyrimų laboratorijos, mokėjo į savo nagus
sugrobti viską, kas labiausiai mokslinio tyrimo pa­
dalinyje braškėjo, - organizavo vakarėlį. Ir Diana
nutarė ten nueiti.
Buvo metas veikti. Dabar arba niekad.
Metas sužinoti.
Vėliau Diana dažnai mintimis grįždavo į tą žiau­
rią naktį. Atsidūrė prie tašyto akmens pastato Sen
Mišelio bulvare, platūs laiptai, iškloti aksomu, ir tyla.
Tolimas vibravimas, kupinas žemų garsų, ėjo nuo
viršutinių aukštų. Ji veltui bandė sutramdyti pasiu­
tusius širdies dūžius, rankoje spaudė tam reikalui
pirktą atšaldyto šampano butelį. Už masyvių lakuo­
to medžio durų triukšmas buvo toks galingas, kad,
atrodė, tuoj iš vyrių išstums ne tik duris, bet ir visą
sieną. „Jie manęs niekad neišgirs1', pamanė Diana,
spausdama skambutį.
Beveik tučtuojau durys atsidarė išleisdamos
muzikos garsų šuorus. Ji bemat atpažino Holly
Johnsons, „Frankie“ dainininko, balsą, jis staugė:
„RELAX! DON’T DO IT!“ Tai buvo geras ženklas:
savęs išbandyme ją lydėjo dievinama grupė. Tarp­
dury kratėsi išsišovusiais skruostikauliais brunetė,
žėrinti rėksmingu makiažu. Natali Gorgonė - visu
savo grožiu.

24
 - Diana? - sustugo. - Super, kaip gerai, kad atė­
jai...
Ji šyptelėjo dėl tokio melo, o mergina ją įžūliai
nužiūrinėjo nuo galvos iki kojų. Diana dėvėjo juodą
liemenę su perlamutro sagomis ir ilgas tamsaus ba-
jaus kelnes - ši medžiaga tada buvo baisiai madinga.
Ant viršaus vilkėjo platų ir ilgą dygsniuoto audinio
apsiaustą, taip pat juodą.
- Tai atėjai su savo pižama ir savo antklode? -
nusišaipė Natali.
Diana čiuptelėjo dviem pirštais merginos juodos
taftos suknelę.
- O tu šįvakar šauniai apsiskuduriavai, ką?
Natali nusikvatojo. Ji paėmė iš Dianos rankų šam­
paną ir užrėkė:
- Užeik. Daiktus numesk galiniame kambaryje.
Viduje vakarėlis buvo kaip reikiant įsisiūbavęs.
Padėjusi savo apsiaustą Diana įsitaisė prie bufeto, čia
paprastai inkarą išmeta tie, kurie nieko nepažįsta. Ji
buvo pasižadėjusi neprisiliesti prie alkoholio ir kad ir
kas atsitiktų, išsaugoti blaivų protą. Bet valandą pa-
nuobodžiavusi, jau tuštino trečią taurę. Gėrė mažais
gurkšneliais, vis užmesdama akį į šokančiuosius.
Laikas pradėjo daryti savo.
Diana didelės vakarėlių patirties neturėjo, bet vis
vien gana gerai žinojo ritualų ciklus. Sulig vidurnakčiu
prasidėjo lūkesčių ir pažadų metas. Merginos šoko,
plasnojo, maivėsi demonstruodamos savo įspūdin­
gas ševeliūras ir nesilaikydamos ant kojų, o vaikinai,
atvirkščiai, liko stovėti nuošaliau: žvilgsniai sušvelnė-
ję, šypsenėlės, juokeliai, preliudija prisigretinti...

25
 Antrą valandą nakties prasidėjo subruzdimas.
Muzika siautėjo. Alkoholis nušlavė visas kliūtis. Lei­
džiama tikėtis visko. Berniukai perėjo prie veiksmų,
laidydami gerkles tame šurmulyje, pikiruodami virš
savo grobio. O buvo dar ir Frankie, užvedęs publiką
iki kliedėjimo. Two Tribes. Antikarinė daina, temą
paryškina laukinis ritmas, ją Diana žinojo iki pasku­
tinės natos, iki smulkiausios ritminės figūros.
Šįkart ji atsidavė muzikai. Pasileido šokti tarp
kitų, kiek įmanydama dailiau dėliojo savo žiogiškas
kinkas. Pajuto į save nukreiptą žvilgsnį. Diana var­
giai tuo patikėjo. Be viso kito būdama dar ir drovi,
žinojo, kad kitus ji dar labiau glumino. Dažniausiai
jos grožis, garbanoti plaukai ir beprotiškas ūgis ga­
limus pretendentus laikydavo per gerą atstumą. Bet
tą vakarą abejonių nebuvo: keletas narsuolių kreipė
į ją dėmesį.
Dabar ji jautė, kaip kūnas lengvai banguoja, ple­
vena keliamas ritmo, sukasi tarp kitų. Ir tada vienas
tipas pagriebė ją už rankos šokti roko. Visose pa­
saulio šokių aikštelėse atsiranda vaikinas, kuris su
nirtulingu užsispyrimu išdarinėja sudėtingiausias fi­
gūras visai nepaisydamas muzikos nuotaikos. Diana
bemat atsitraukė. Partneris neatlyžo. Ji grasinamai
iškėlė abu delnus. Ne. Ji nešoka roko. Ne. Jos nereikia
imti už rankos. Jos apskritai negalima liesti. Tipelis
nusikvatojo ir dingo minioje.
Akimirką ji stovėjo suakmenėjusi, stebeilydama į
savo ranką, tarsi tas prisilietimas ją būtų nudeginęs.
Susverdėjusi atsitraukė, paskui nuslinko palei sieną.
Apgraibomis susiieškojo ant grindų pusiau nugertą

26
taurę. Vienu mauku ištuštino ją ir nepaleisdama iš
rankų apmirė. Ją užplūdo liūdesys. Ši scena priminė
žiaurią tiesą: ji nepakentė nė menkiausio prisilietimo
prie kūno. Nė menkiausios glamonės, nė menkiausio
prisiglaudimo. Ji sirgo kūno fobija.
Trečią valandą nakties muzikoje pasigirdo dau­
giau ezoterinės nuotaikos: Laurie Anderson O Super­
man. Keista lopšinė, nužymėta užburiančiais atodū­
siais. Paskutinių galimybių metas. Prietemoje keletas
vienišų šmėklų dar šmižinėjo, lingavo monotoniškos
melodijos ritmu. Užsispyrę medžiotojai. Ir vargšės
panelės, nieku gyvu nenorėjusios prisipažinti, kad
pralaimėjo.
Diana spoksojo į apsmurgusius veidus, svyrinė­
jančias figūras. Jai rodėsi, lyg stebėtų kautynių lauką,
nusėtą sužeistųjų ir mirštančiųjų. Ji nuslinko ieškoti
savo apsiausto, paskui atsargiai peržirgliojo tuščių
butelių primėtytą kambarį. Jos dvasia jau buvo lauke.
Įsivaizdavo, kad greitai atsidurs lediniame ore, kuris
ją išblaivins ir leis iki galo įvertinti savo pralaimė-
jimą.
Tą akimirką Diana pajuto jos liemenį apglėbian­
čias rankas. Ji apsigręžė atsirėmusi į bufetą, išsilen­
kusi it lankas.
Ją supo trys tipai, iš jų burnų dvokė alkoholiu.
- Ei, chebra, mes dar neišspaudėm iš vakarėlio
viso smagumo...
Vienas iš užpuolikų vėl ištiesė į ją savo letenas.
Diana nežymiai vikstelėjo klubais ir grįžo prie stalo.
Numetė apsiaustą, rado pilną taurę ir dėjosi gerianti.
Jau buvo bemananti, kad jie pasitraukė, bet alkoholio

27
tvaikas nudegino pakaušį. Taurė tarp pirštų sudužo
į šipulius. Ant vienos šukelės buvo likę lūpų dažų. Ji
uždėjo delną ant viršaus ir pajuto, kaip stiklas smin­
ga į plaštaką.
- Palikite mane ramybėje, - sušnibždėjo.
Už nugaros tipai sukudakavo:
- Oi, oi, oi, kokios mes, vaidiname neprieina­
mą?
Deginančios ašaros nuriedėjo iš po vėžlio kiauto
akinių rėmelių. Jį įsakmiai tarė sau: „Nedaryk to“.
Bet apkaušėliai dabar visai prie pat ausies čepsėjo
lūpomis vaizduodami čiulpimą ir vapėdami kažko­
kias nesąmones apie midijas, barzdžiukę, putytes.
„Nedaryk to“, pakartojo sau. Bet jau nusiėmė akinius
ir mazgu rišo sukėlusi ant pakaušio plaukus. Tą aki­
mirką vienas iš bernų pakišo rankas jai po liemene.
Ji pajuto, kaip karšti pirštai braukia per jos krūtis, o
balsas pašaipiai sugirgždėjo:
- Negundyk manęs, tu, kokete...
Smūgis į žandikaulį nustelbė Art O f Noise m u­
ziką.
Bernaitis buvo nusviestas į židinį ir veidu įsirėžė
į marmurinę briauną. Diana paleido į darbą alkūnės
smūgį - jatig tow. Dar mintyse įsakė sau: „NE“, bet
ranka jau gavo jaučio žandikaulio padėtį ir smūgiavo
tiesiai į antro užpuoliko šonkaulius, vienu trakšte­
lėjimu juos sutrupindama. Jis žnektelėjo į bufetą,
šis pasviro sužvangindamas indus ir išversdamas
staltieses.
Diana sustingo. Wingchun esmė - absoliuti jude­
sio ir kvėpavimo ekonomija. Paskutinis niekšelis iš­

28
garavo. Tik tada ji pamatė sutrikusius veidus, išgirdo
nedrąsius šnabždesius aplinkui. Užsidėjo akinius. Ir
buvo priblokšta - ne scenos žiaurumo ir ne skandalo.
O savo pačios ramybės.
Jos dešinėje pasigirdo sunkiai atpažįstamas Natali
balsas:
- Tu...tu... nesveika, ar ką?
Diana lėtai atsisuko į brunetę ir pasakė:
- Man labai gaila.
Tada perėjo kambarį, grįžtelėjo per petį ir dar
kartą pareiškė:
- Man labai gaila!
Sen Mišelio bulvaras ją pasitiko lygiai toks, kokio
ji ir tikėjosi.
Tuščias. Ledinis. Švytintis.
Diana žingsniavo pro ašaras beveik nieko nema­
tydama, jausdama ir pažeminimą, ir išsilaisvinimą.
Dabar turi įrodymą, kurio laukė. Įrodymą, kad jos
gyvenimas visada bus toks: be sambūrių, be kitų
žmonių. Dar kartą prisiminė tą lemtingą įvykį. Tą
žiaurią sceną, kuri suniokojo natūralius poreikius ir
aplink jos kūną pastatė permatomą, nesuprantamą
ir neprieinamą kalėjimą.
Ji vėl išvydo gluosnius, šviesas.
Pajuto burnoje žoles, gobtuvo šnopavimą.
Taip pat pamatė iškylant tarsi neapykantos reflek­
są motinos veidą. Dianos lūpas palietė vos nujaučiama
šypsenėlė: šįvakar jau nebeturėjo jėgų nekęsti, kad
ir kas bebūtų. Ji atžingsniavo iki Edmono Rostano
aikštės, ten fontano čiurkšlėse žaidė šviesos, o kairė­
je driekėsi palaiminga Liuksemburgo sodo žaluma.

29
Pagauta impulso Diana pasileido prie medžių ir
palietė pirštais jų lapus, kyšančius iš juoda ir aukso
spalva dažytų pinučių.
Pasijuto tokia lengva, kad galėtų skristi ir nenu­
kristų.
Visa tai įvyko 1989 metų lapkričio 18-ąją. Dianai
Tiberž buvo ką tik sukakę 20 metų, bet ji žinojo,
kad visiems laikams palaidos savo jaunatvišką gy­
venimą.
 4

- Jums nieko nereikia?

- Ne, ačiū.
- Tikrai?
Diana pakėlė akis. Stiuardesė - žydras kostiumėlis
ir purpurinė šypsena - apglėbė ją užjaučiamu žvilgs­
niu. Žvilgsniu, kuris ją pribaigė ir galėjo įvaryti vėžį.
Dianą išmušė devyni prakaitai, kol ji supjaustė
sklindžius iš vaikiško meniu, kurį pasiūlė berniukui
vos tik lėktuvui pakilus iš Bankoko. Jautė, kaip plast­
masinės lėkštelės lankstosi po jos pirštais, maistas
byra nuo per staigių judesių. Atrodė, kad visi į ją
žiūri, pastebi jos negrabumą ir nervingumą.
Stiuardesė dingo. Diana pasiūlė vaikui dar vieną
kąsnelį. Šis net nepravėrė burnos. Visai netekusi vil­
ties plykstelėjo raudoniu. Dar kartą prisiminė sce­
ną, kurią sukėlė savo degančiu veidu, pasišiaušusiais
plaukais ir su mažyčiu berniuku juodomis akimis.
Kiek kartų stiuardesės stebėjo tokį pat vaizdą? Iš­
muštos iš vėžių vakarietės, drebančios, skraidinan­
čios su savimi savo likimą?
Žydras siluetas vėl pakartojo ataką. „Gal saldai­
nių?" Diana pabandė išspausti šypseną. „Ne, tik ­
rai, viskas gerai". Ji pamėgino įsiūlyti vieną ar du
31
šaukštelius, veltui. Vaiko akys įbestos į ekraną su
animacinio filmuko vaizdais. Ji įtikino save, kad jei
vaikas ir nepavalgė, dar ne pasaulio pabaiga. Atstūmė
padėklą, uždėjo Liusjenui ausines, paskui suabejojo.
Kurią kalbą parinkti? Anglų, prancūzų? O gal vien
tik muziką? Kiekviena smulkmena ją vertė abejoti.
Parinko muzikinį kanalą ir atsargiai nustatė garsą.
Lėktuvo salone stojo ramybė. Išnešė padėklus su
tuo, kas liko po valgio, prigeso šviesos. Liusjenas jau
snaudė. Diana išsitiesė ant dviejų laisvų krėslų dešinėje,
susiruošė snausti ir užsitraukė priklausantį kelionėje
pledą. Paprastai, kai tekdavo skristi labai toli, šis metas
jai būdavo pats maloniausias: salonas skendi tamsoje,
toli mirkčioja šviečiantis ekranas, keleiviai, įsisupę lyg
kokonai į antklodes ir veidus paslėpę po ausinių šal­
mais, nurimsta... Visa regėdavosi lyg pleventų, sklan­
dytų tarp miego ir aukščio, kažkur virš debesų.
Diana atrėmė galvą į atlošą ir pamėgino sėdėti
nejudėdama. Palengva raumenys atsipalaidavo, pe­
čiai nusileido. Pajuto, kaip ramybė vėl plūsta į jos
gyslas. Užsimerkusi leido slinkti savo juodu blaks­
tienų ekranu daugybę etapų, kurie galop atvedė ją
iki čia - iki lemtingo jos gyvenimo posūkio.

Sportiniai laimėjimai ir pasaulietiški žygdarbiai

liko toli. 1992 metais su pagyrimu apgynė disertaciją ir
gavo etologijos daktarės laipsnį. Darbo tema: „Kenijos
Maros masajų nacionalinio gamtos parko didžiųjų
mėsėdžių medžioklės strategija ir medžioklės plotų
organizavimas11.Netrukus jau gavo daugelio privačių
fondų užsakymų; jie skyrė nemažai lėšų gamtai tyri­

32
nėti ir saugoti. Diana keliavo po Afriką, piečiau nuo
Sacharos, po Pietryčių Aziją ir Indiją, konkrečiai po
Bengaliją, dalyvavo Sundarbandų tigro išsaugojimo
programoje. Ypač išgarsėjo ištisus metus tyrinėda­
ma Kanados vilkų gyvenimo įpročius. Ji viena juos
sekė ir stebėjo iki pat Šiaurės vakarų teritorijų ribų,
labiausiai į šiaurę nutolusios krašto dalies.
Nuo tada ji gyveno pasinėrusi tik į mokslinius
darbus ir keliones, klajokliškas ir vienišas, kuo arčiau
gamtos, galiausiai, tai gana gerai atitiko jos vaikystės
lūkesčius. Nepaisant nieko, nepaisant traumų, slap­
tų nuostolių, Diana susikūrė tam tikrą laimę, tokią,
kokios troško, ir didelėmis pastangomis tapo visai
nepriklausoma.
Bet štai 1997-aisiais ji matė artėjant dar vieną
terminą.
Netrukus jai sukaks trisdešimt.
Savaime tai nieko nereiškė. Ypač tokiai merginai
kaip Diana: būdama kaip nendrė liekna ir aukšta ir
gyvendama gryname ore, ji prieš laiko ataką atsilaikė
geriau nei bet kuri kita. Bet biologiniu požiūriu skai­
čius 3 žymėjo galą. Kaip gyvenimo mokslų specialis­
tė ji žinojo, kad nuo tokio amžiaus moters matrica
pradeda nepastebimai išsigimti. Iš tikrųjų, nepaisant
industrinėse šalyse egzistuojančių papročių, moters
lytiniai organai sukurti pradėti funkcionuoti labai
anksti. Kaip tų mažų afrikiečių mamyčių, sulaukusių
vos 15 metų, jų Diana tiek daug yra sutikusi. Šis pa­
sažas į trisdešimtmetį jai simboliškai priminė vieną
didžiulę tiesą: ji niekad neturės vaikų. Dėl paprastos ir
akivaizdžios priežasties: ji niekad neturės meilužio.

33
 Buvo nepasirengusi dar vienam atsižadėjimui. Ėmė
ieškoti išeičių. Prisipirko specialių knygų ir bemiegę
naktį prislėgta krūtine pasinėrė į praktinius klausi­
mus, kam padedant įmanoma pagimdyti. Pirmiausia
dirbtinis apvaisinimas. Jos atveju reikėtų ištirti ASD
(apvaisinimo su donoru) formulę. Spermos auksas
bus gaunamas iš specializuoto banko ir bus įvestas
arba į vidų, į gimdos kaklelį, arba į gimdos ertmę
pačiu vaisingiausiu mėnesinių ciklo metu. Taigi rei­
kia suprasti, kad gydytojai lįs į ją su savo smailiais,
dantytais, šaltais instrumentais. Jos pilve įsitaisys ne­
pažįstamojo substancija, susilies jos fiziologinių me­
chanizmų viduje. Įsivaizdavo savo organus - gimdos
ertmė, kiaušintakiai, kiaušidė - ir kaip jie reaguoja,
suaktyvėja priimdami tą kitą. Ne. Niekad. Jos akimis
žiūrint, tai būtų tam tikras klinikinis išžaginimas.
Pasidomėjo antruoju būdu: apvaisinimas in vitro.
Šįkart reikėtų išimti kiaušinėlius punkcijos būdu ir
dirbtinai juos apvaisinti laboratorijoje. Mintis apie
tokią operaciją per atstumą ledinėje sterilios salės mi­
gloje ją žavėjo. Skaitė toliau: tada vienas ar keli em­
brionai perkeliami į moters gimdą per vaginą. Diana
metė skaičiusi ir dar kartą suprato, kokia ji kvaila. Ką
ji sau įsivaizdavo? Kad nėštumas vyks mėgintuvėlyje
už šerkšnoto stiklo? Ir kad ji galės spoksoti, kaip em­
brionas pamažu vystosi, kinta ne jos kūno erdvėje?
Tos atkaklios fobijos pastatė sieną, nenugriauna­
mą tvirtovės sieną tarp jos ir bet kurios galimybės
gimdyti. Jos kūnas, jos gimda liks amžiams nepriei­
nama tiems tikslams, tam nuostabiam gemalo virs­
mui. Diana puolė į giliausią depresiją. Praėjo gydy­

34
mosi kursą ramybės klinikoje, paskui nusikraustė į
Liuberoną ieškoti prieglaudos viloje ant Vantų kalno
atšlaitės, ši priklausė motinos vyrui Šarliui Elikia-
nui.
Būtent čia, šioje mieloje buveinėje, kur daug saulės
ir svirplių, priėmė naują sprendimą. Atmetus visus or­
ganinius kūdikio atsiradimo būdus, buvo pasirinktas
kitas kelias: įvaikinimas. Galop Dianą tenkino kaip tik
tokia kryptis, kur nusimatė tikras moralinis įsiparei­
gojimas, o ne gudrūs bandymai pamėgdžioti gamtą.
Jos padėčiai tai buvo pats logiškiausias ir pats nuošir­
džiausias sprendimas. Turint galvoje ją pačią. Ir vaiką,
kuris dalysis su ja gyvenimą.
1997 metų rudenį ji pradėjo pirmuosius žygius.
Pirmiausia visais būdais ją mėgino atkalbėti. Popie­
riuose viengungiams įvaikinimas buvo atviras. O iš
tikrųjų tokios šeiminės padėties asmenims be galo
sunku gauti Sveikatos apsaugos ir socialinių reikalų
departamento direkcijos sutikimą, nes tai gali pa­
skatinti homoseksualius santykius. Diana nesiruošė
pasiduoti ir raštu išdėstė savo prašymą dėl įvaikini­
mo. Prasidėjo ilgi vaikščiojimų, pareiškimų rašymų,
apklausų mėnesiai, atrodė, kad jie sukasi spirale ir
niekada nesibaigs.
Praėjus beveik pusantrų metų po pirmojo pareiš­
kimo taip nieko ir neišaiškėjo. Jos patėvis pasisiūlė jai
tarpininkauti. Jis galėjo, pasak jo, stumtelėti reikalus
į priekį. Diana kategoriškai atsisakė. Toks įsikišimas
reikštų nors netiesioginį, bet ir motinos įsikišimą į
jos likimą. Paskui atsileido. Baimė ir pyktis netu­
rėjo pakenkti tokiam svarbiam jos planui. Niekad

35
nesužinojo, ką padarė Šarlis Elikianas, bet po mėnesio
gavo departamento direkcijos sutikimą.
Liko rasti našlaičių prieglaudą, kuri pasiūlytų
vaiką. Diana visąlaik įsivaizdavo, kad tai turėtų būti
mažas berniukas iš tolimos šalies. Ji teiravosi begalę
organizacijų, globojančių vaikų globos centrus visose
keturiose pasaulio pusėse, ir dar kartą pasijuto bejė­
gė. Vėl Šarlis ėmėsi tarpininko vaidmens. Būdamas
mecenatas, jis kasmet skirdavo papildomų lėšų „Bo-
ria-Mundi“ fondui, šis finansavo daugelį Pietryčių
Azijos našlaičių prieglaudų. Jei Diana sutiktų orien­
tuotis į fondą, jos žygiai galėtų labai greit baigtis.
Po trijų mėnesių ji prisistatė į Ra Nongo našlaičių
prieglaudą, prieš tai bent du kartus skrido į Banko­
ką tvarkyti administracinių procedūrų. Šarlis buvo
numatęs globotinį turėdamas galvoje, kad priešingai
nei kitos įmotės, Diana norėjo įsivaikinti vyresnį nei
penkerių metų berniuką. Paprastai moterys rinkda­
vosi naujagimius, nes buvo įsitikinusios, kad juos
bus paprasčiau išauklėti. Diana tuo šlykštėjosi, ji net
kategoriškai sukilo prieš jį: mintis, kad kai kurie naš­
laičiai, netekę visko, dar turėjo nelaimės per dideli
išaugti ar būti per vėlai pamesti, ją savaime privertė
pasidomėti šiais visų apleistais nelaimėliais...
Ūmai prie jos šono miegojęs berniukas pašoko.
Diana atsimerkė ir pamatė saulės užlietą saloną.
Suprato, kad jie leidžiasi. Pagauta paniškos baimės,
ji prispaudė prie savęs vaiką ir pajuto, kaip lėktuvo
važiuoklė trinktelėjo į nusileidimo tako betoną. Taką
degino ne šasi, o jos pačios svajonės, kurios dabar
iki skausmo artimai susidūrė su tikrove.

36
 5

Be kitų nutarimų, Diana nusprendė nuo pat

pirmos dienos laikytis savo darbotvarkės. Norėjo
kuo greičiau pripratinti Liusjeną prie jų kasdienio
gyvenimo ritmo. Beje, ji kaip tik buvo pasinėrusi j
pranešimo apie „Hwangės nacionalinio parko Zim ­
babvėje didžiųjų plėšrūnų paros gyvenimo ritmą"
rašymą. Privalėjo skubiai baigti rengti dokumentą,
kad galėtų reikalauti iš tarptautinio WWF' fondo
naujų lėšų, nes kartą jis jau buvo prisidėjęs prie jos
komandiruotės į Pietų Afriką. Štai kodėl ji kasryt
eidavo į Orsė fakulteto etologijos laboratoriją, kur jai
buvo skirtas nedidelis kambarėlis šalia bibliotekos, ir
galėdavo patikrinti visus mokslinius duomenis.
Rūpintis savo vaiku Diana pasamdė jauną tailan­
dietę, Sorbonos studentę, kuri kalbėjo nepriekaištin­
ga prancūzų kalba ir atrodė sutverta švelnumui ir
meilumui. Pirmą savaitę Diana laikėsi pažado. Išei­
davo 9 valandą ryto, grįždavo 6 valandą vakare. Bet
nuo kito pirmadienio jos darbotvarkė ėmė braškėti.

* W W F - World Wildlife Fund (angį). - Tarptautinė nevyriausybinė gamtos

apsaugos organizacija, įkurta 2001 m. Jos būstinė įsikūrusi Šveicarijoje, turi
per 4,7 mln. narių visame pasaulyje. (* Čia ir toliau vert. past.)

37
Kasryt ji išeidavo vis kiek vėliau. Kasvakar grįždavo
vis kiek anksčiau. Nepaisydama savo nutarimo, ji
be paliovos ilgiau likdavo namie - taip būna, kai
ateina meilės metas, kuris jos dieną pailgino šviesos
valandomis.
Tai buvo beribės laimės laikas.
Berniukas vis dažniau šypsodavosi, vaikiškas gy­
vumas nugalėjo pirmąsias jos baimes ir įmotės neri­
mastis pamažu traukėsi. Išraiškingais gestais, juoku,
grimasomis Liusjenui pavykdavo būti suprastam ir
jis, regis, be vargo įsigyveno į naują miestiečio vai­
dmenį. Diana jį suprato, pati jam atsakydavo pran­
cūziškai ir bandė, kiek įmanydama, nuslėpti savo
nustėrimą.
Tiek kartų įsivaizdavo tokią mažą būtybę, kurią
nukals pagal savo svajones. O šiandien vaikas čia ir
visai ne toks, kaip jos svajonėse. Realus berniukas,
realiu veidu, realaus temperamento. Matė, kaip visos
jos prielaidos išsilaksto į šipulius susidurdamos su
šia realybe. Viskas vyko taip, tarsi Liusjenas be vargo
būtų išsiplėšęs iš įsivaizduojamos gyslinės uolienos,
iš kurios ji buvo jį iškalusi, ir stojo priešais ją visu
savo dydžiu, visa savo esaties įvairove, toks netikėtas,
stebinantis ir visada visiškai teisingas - nes visada
visiškai tikras.
Jo maudymas buvo nepaprastai žavingas. Diana
negalėdavo atitraukti akių nuo to miniatiūrinio lie­
mens, tokios šviesios nugaros, tokio panašaus į paukš­
tį skeleto, kupino gyvasties ir grožio. Ji susižavėjusi
žiūrėjo į pienišką jo odą, beveik tobulą, tokią skirtingą
nei kitų vaikų, matytų našlaičių prieglaudoje, po ja

38
pulsavo melsvos gyslelės ir plazdėjo lengvučiai o r­
ganai. Jis priminėjai viščiuką, kurio pilnas gyvybės
kūnelis dar slypi po plonyte lukšto sienele.
Kitos saldžios žavėjimosi minutės laukdavo, kai
reikėjo jį guldyti miego, kai Diana kambario priete­
moje sekdavo pasaką. Liusjenas ilgai netverdavo ir
tuoj užmigdavo, tada ji liūliuodavo save neįprastais
pojūčiais, kurie sroveno jos pirštais. Ta švelni odos
šiluma. Tas jo nepastebimas tylutėlis kvėpavimas.
Ir tie jo plaukai, tokie gležni, tokie švelnūs, kad at­
rodo, lyg prašytų ypatingo juos glostančių pirštų
dėmesio - slėpiningos lytėjimo gebos. Iš kur galėjo
atsirasti tokie plaukai? Iš kokios genų girios? Iš kitur.
Šis žodis tamsoje jai visada ateidavo į galvą. Kitur.
Kiekvienas bruožas, kiekviena šio kūno dalelė jai
priminė tolimas vaiko kilmės šalis ir vis vien atrodė,
kad net ir tai artina jį prie jos, sulieja jį su jos pary-
žietiška vienatve.
Liusjeno asmenybė kūrėsi nelyginant stiklo
statinys, kuriame sulig kiekviena diena išryškėja
architektūrinė išmonė, jo niuansai, jo augimas.
Ji visada įsivaizdavo, kad Liusjenas bus triukš­
mingas, judrus, nenuspėjamas. O jis, atvirkščiai,
buvo jaudinamai trikdančio švelnumo ir meilumo.
Nepaisant jo laukinių įpročių - valgydavo pirš­
tais, niurzgėdavo, kai reikėdavo praustis, lėkdavo
slėptis, jei kas užeidavo, - iš esmės jis buvo tokio
jautrum o ir intuicijos, kurie jauną moterį labai
žavėjo. Kam neigti? Liusjenas iki paskutiniausio
bruožo buvo tas berniukas, kurį jį būtų norėjusi
pagimdyti pati.

39
 Progų žavėtis vaiku Diana rasdavo ypatingoje jo
veikloje, kiek įmanoma dažniau ją skatino: tai buvo
Liusjeno šokių ir dainų valandos. Jos įsūnis pomė­
giais, polinkiais ir įgimtais sugebėjimais išreikšda­
vo save. Pastebėjusi šią jo aistrą Diana jam nupirko
kasetinį skaisčiai raudonos spalvos magnetofoną su
citrinos geltonumo plastiko mikrofonu. Ir berniukas
kaskart įrašinėjo savo balsą, prireikus mušdamas
improvizuotais būgnais. Bet gražiausias pasirodymo
momentas būdavo originalus baletas. Netikėtai jo
koja pakildavo ir išsitiesdavo tarsi kampainis, pirštai
čiuopdavo menamą šydą, paskui visu kūnu pasisuk­
davo ir pereidavo į kitą registrą. Susigūžęs, sulinkęs,
remdamasis į grindis, jo kūnelis ūmai išsiskleisdavo
tarsi skarabėjo sparnai ir tučtuojau vėl subanguoda­
vo pagal muzikos ritmą.
Per vieną tokį siautulingą pasirodymą Diana drį­
so pasveikinti save. Ji niekad nebūtų galėjusi įsivaiz­
duoti didesnės laimės. Per tris savaites jai pavyko
nurimti, atgauti pusiausvyrą, ko anksčiau negalėjo
tikėtis ir per keletą metų. Pirmąkart per savo amžių ji
atliko veiksmą, kuris lietė jos asmeninį gyvenimą.
Tą akimirką akys užkliuvo už raudonų datos skai­
čių ant jos kvarcinio žadintuvo.
Rugsėjo 20-oji, pirmadienis.
Visa galbūt ėjo tik į gera, bet pasidarė nebeįma­
noma atidėti baisingos dienos.
Pietų pas motiną.

40
 6

Šarvuotos durys atsivėrė ir pasirodė gležna fi­

gūra.
Koridoriaus šviesa brėžė aplink jos šinjoną ryškią
aureolę, švytinčią kaip sykis virš pakaušio. Diana
stovėjo priešais ją ant slenksčio tiesi kaip žvakė.
Glėbyje laikė miegant} Liusjeną. Sibilė Tiberž su­
šnibždėjo:
- Miega? Įeik. Parodyk jį man.
Diana jau žengtelėjo į vidų, bet vėl sustojo. Išgir­
do iš svetainės sklindančią balsų erzelynę.
- Tai jūs ne vieni su Šarliu?
Motina nutaisė sumišusį veidą:
- Šarlis buvo numatęs šiam vakarui svarbius pie­
tus ir...
Diana pasisuko į laiptus ketindama išeiti. Sibi­
lė sugriebė jai už rankos. Visoje jos povyzoje val­
dingumas buvo sumišęs su švelnumu, tai ji labai
mėgo.
- Ką darai? Gal išprotėjai?
- Tu sakei: šeimos pietūs.
- Kartais tenka prisiversti daryti tai, ko nenorė­
tum. Nevaizduok idiotės, įeik.
41
 Nors labai šviesu nebuvo, Diana gerai įžiūrė­
jo motinos figūrą. 55 metai, o vis tie patys slaviš­
kos lėlės bruožai, šviesūs antakiai, plazdenantys
auksiniai plaukai, lyg būtų nužengusi iš sovietinės
propagandos plakato. Dėvėjo kinišką suknelę -
blizgantys paukščiai juodame fone, kuri švelniai
globė jos ploną apvalų liemenį. Gili iškirptė atvėrė
nepriekaištingas krūtis. Plastinės chirurgijos meis­
tro neliestas, Diana tai žinojo. 55 metų būtybė nė
per nago juodymą neužleido juslingumo pozicijų.
Diana staiga pasijuto esanti liesesnė nei iš tikrųjų
ir kaip niekad nerangi.
Nuleistais pečiais, pasidavusi likimui ji leidosi
lydima, bet spėjo šnibžtelėti rodydama į Liusjeną:
- Jei prie stalo bent žodžiu apie jį užsiminsi, nu­
dėsiu vietoje.
Motina linktelėjo, nieko nesakiusi dėl tokios žiau­
rios dukters frazės. Diana vilkosi paskui ją baisiai
ilgu koridoriumi. Pakeliui nesustodama praėjo at­
mintinai pažįstamus erdvius kambarius. Egzotiški
baldai metė šešėlius ant kilimų, ištiestų tarsi dangaus
skliautai. Modernaus meno drobės savo drąsių spal­
vų dryžiais trikdė tobulą sienų baltį. O šalia kam­
puose stovinčių krėslų ir žemų stalelių degė mažytės
neryškios lempelės, jos priminė prabangą serginčius
sargybinius.
Sibilė buvo paklojusi dažyto medžio lovą švie­
sos nutviekstame kambaryje, ten buvo daug šilko
ir tiulio. Diana netikėtai išsigando, kad motina per
daug neįsijaustų į senelės vaidmenį. Bet pasirinko
paliaubas. Pagyrė už puošybą ir atsargiai paguldė
Liusjeną ant lovos. Trumpam abi moteris suvienijo
žavėjimasis juo.
Išeidama Sibilė tučtuojau griebėsi įprasto tarškė­
jimo: paskalų apie kitus ir pastabų dėl pietų. Diana
nesiklausė. Svetainės tarpduryje moterytė atsisuko
ir nuo galvos iki kojų nužvelgė dukters aprangą. Jos
veidas rodė siaubą.
- Kas yra? - nesuprato Diana.
Ji dėvėjo labai trumpą megztinį, plačias drobines
kelnes, kurios vos laikėsi ant klubų, ir sintetinių juo­
dų plunksnelių palaidinę.
- Kas? - pakartojo ji. - Kas yra?
- Nieko. Tik buvau minėjusi, kad tave pasodins
priešais ministrą. Esamą.
Diana gūžtelėjo pečiais:
- Man nusispjaut į politiką.
Sibilė išspaudė šypsnį ir atverdama svetainės d u ­
ris šnibžtelėjo:
- Būk provokuojanti, keista, kvaila. Būk, kokia
tik nori. Tik be skandalų.
Svečiai gurkšnojo rausvų ochros atspalvių stip­
riuosius gėrimus, puikiai derančius prie tokios pat
spalvos krėslų, kuriuose sėdėjo. Vyrai buvo pilki,
pagyvenę, triukšmingi. Jų žmonos, atvirkščiai, sė­
dėjo įsileidusios į tylias rungtynes, įvertinančias jų
amžiaus skirtumus, atrodė, lyg stebėtum tvenki­
nius su krokodilais. Diana atsiduso: čia žadėjo būti
kraujo.
Išvydo ir nekaltas motinėlės manijas, veikiau
juokingas. Taigi iš kažkurio kampo tyliai murkė
„Led Zeppelin" muzika - motina nuo pat savo ne­

43
žabotos jaunystės teklausė hard rock ir free jazz.
Be to, ant padengto stalo pastebėjo keistus stiklo
pluošto įrankius - Sibilė buvo alergiška metalui.
O dėl meniu, Diana žinojo, kad jis sudarytas iš­
imtinai iš sūraus ir medumi pasaldyto patiekalo,
substancijos, kuria motina gardindavo visus kitus
patiekalus.
- Mano kūdikis! Eikš pasisveikinti!
Ji šypsodama artinosi prie tiesiančio rankas patė­
vio. Mažiukas, kresnas Šarlis Elikianas buvo panašus
į persų karalių. Turėjo matinę odą ir antkaklio pa­
vidalo barzdą. Jo garbanoti plaukai gaubė kiaušą ir
panėšėjo į audros debesis, o tamsios akys keistai prie
jų derėjo. „Mano kūdikis": vyras užsispyrusiai ją tik
taip tevadino. Kodėl „kūdikis", jei Dianai jau trisde­
šimt? Ir kodėl „mano“, juk Diana su juo susipažino,
kai buvo jau keturiolikametė paauglė? Paslaptis. Ji
atsisakė iššifruoti tuos jo kalbos koketiškumus ir
iam draugiškai mostelėjo, bet nepasilenkė. Vyriškis
nesispyrė: jis žinojo, kad podukra nepakenčia jaus­
mų išskydimo.
Atsisėdo prie stalo. Kaip visada, Šarlis vedė po­
kalbį su įprastu iškalbingumu. Dianai iškart patiko
šis n-tasis motinos draugužis, gana greitai tapęs ofi­
cialiu patėviu.
Profesiniame gyvenime vyriškis buvo pasiekęs ne­
mažų aukštumų. Buvo atidaręs psichologijos kabinetų
įmonėse, paskui savo veiklą nukreipė į patarėjo misiją,
nepalyginti diskretiškesnę, nes patarimai buvo ski­
riami didiesiems įmonininkams ir politikos pasaulio
asmenybėms. Kokie patarimai? Kokios misijos? Diana

44
neturėjo nė menkiausio supratimo, koks tas darbas.
Neįsivaizdavo, ar Šarlis tik parenka savo klientams
kostiumų spalvas, ar už juos valdo įmones.
Tiesą pasakius, ją ėmė juokas ir iš jo amato, ir tos
jo sėkmės. Žavėjosi Šarliu dėl jo žmogiškų savybių:
didžiadvasiškumo, humanistinių įsitikinimų. Senas
kairysis, jis tyčiojosi iš nuosavų prieštaravimų, susi­
jusių su jo turtais ir socialine pozicija. Gyvendamas
šiame tviskančiame bute, jis nepaliovė sakęs altruis­
tinių kalbų, gynęs liaudies valdžią ir socialinę lygybę.
Jis nesibaimino šlovinti net beklasę visuomenę ir
„proletariato diktatūrą", kurios daugiausia ir sukėlė
genocidą ir XX amžiaus represijas. Kai Šarlis Elikia-
nas tardavo tuos gėdingus žodžius, jie nuskambėda­
vo su nauja jėga. Be abejo, todėl, kad žmogus širdies
gilumoje išsaugojo nepaliestus tikėjimą, nuoširdu­
mą, pradinį giedrumą.
Diana jautė slaptą ilgesį tų idealų, kurių nesuprato
ir kurie kėlė virpulį jos motinos kartai. Buvo panaši
į žmogų, kuris niekad nebuvo prisilietęs prie cigare­
tės, bet vertino rafinuotą tabako aromatą. Nepaisant
žudynių, represijų, neteisybių, jai niekad nepavyko
išsivaduoti iš keisto susižavėjimo revoliucine utopija.
Ir kai Šarlis lygindavo raudonąjį socializmą su Didžią­
ja inkvizicija, kai jis jai aiškindavo, kad žmones buvo
užvaldžiusi pati gražiausia svajonė, bet jie pavertė ją
baimės kultu, Diana klausydavo išplėtusi akis, kaip
kadaise, kai dar buvo maža rimta mergaitė.
Tą vakarą pokalbis sukosi apie milžiniškas, švie­
sias, stačiai begalines internetinio ryšio sistemos
perspektyvas. Šarlis nenorėjo sutikti: po apgaulingu

45
išoriniu technologijų blizgesiu jis įžiūrėjo dar vieną
susvetimėjimo būdą, raginantį visus kuo daugiau
vartoti, dar labiau prarasti ryšį su tikrove ir žmogiš­
kosiomis vertybėmis.
Prie stalo sėdintys svečiai linkčiojo galvas. Diana
juos stebėjo: šiems pramonės magnatams ir politi­
nėms figūroms, kaip ir Šarliui, buvo nusispjauti į in­
ternetą ir galimą susvetimėjimą. Čia jie atkako tam,
kad patirtų malonumą - malonumą išgirsti neįprastą
nuomonę, reiškiamą su įkarščiu, malonumą atsiduo­
ti šio cigarų rūkytojo žavesiui, jis priminė jų jaunystę
ir entuziazmą piktintis, kurį dėjosi dar jaučią.
Netikėtai ministras kreipėsi tiesiai į Dianą:
- Jūsų motina man sakė, kad esate etologė.
Kumpanosis vyras kreivai šyptelėjo, žvilgsnis
plaukiojo lyg japoniški dumbliai. Ji patvirtino:
- Tikrai taip.
Politikas nusišypsojo ir kitiems svečiams, tarsi
kviesdamas juos būti atlaidžius.
- Turiu prisipažinti, nežinau, kas tai, - ištarė.
Diana nudelbė akis. Jautė, kad rausta. Jos ranka
buvo įžambiai ištiesta ir laikėsi už stalo kampo. Ji
abejingai paaiškino:
- Etologija - mokslas apie gyvūnų elgseną.
- O kuriuos gyvūnus tyrinėjate?
- Plėšrūnus. Žvėris. Roplius. Plėšriuosius paukš­
čius. Iš esmės grobuonis.
- Nelabai... moteriškas pasaulis.
Ji pakėlė akis. Visų žvilgsniai buvo subesti į ją.
- Kaip pažiūrėsi. Pavyzdžiui, liūtų šeimoje me­
džioja tik patelė. Patinas lieka su mažyliais ir juos

46
saugo nuo kitų klanų antpuolių. Liūtė neabejotinai
pats pavojingiausias brūzgynų gyventojas.
- Visa tai labai jau liūdna.
Diana siurbtelėjo šampano.
- Priešingai. Tai viena iš gyvenimo dalių.
Ministras nusikvatojo:
- Amžina gyvenimo klišė, kai išlikimo sąlyga -
žudymas...
- Ši klišė niekuo nesiskiria nuo kitų, kai įsitvirti­
nimo sąlyga - tinkamo momento išlaukimas.
Jos žodžius lydėjo tyla. Apimta panikos Sibilė
puolė kvatoti:
- Tai neturi jums sutrukdyti paragauti mano de­
serto!
Diana metė į ją pašaipų žvilgsnį ir pastebėjo, kaip
motinos veidą iškreipė nervinis tikas. Ant stalo padėjo
lėkšteles ir šaukštelius. Bet politikas pakėlė ranką:
- Tik vienas klausimas.
Akimirksniu užstalė sustingo. Diana suprato, kad
tas vyras per visus pietus kitiems taip ir liko minis­
tru. Įdėmiai į ją spygsodamas, jis paklausė:
- O kam ta auksinė grandelė nosyje?
Diana akivaizdumo ženklan skėstelėjo rankomis.
Kalto sidabro žiedai užgriebė žvakių liepsneles.
- Manau tam, kad ištirpčiau masėje.
Ministro dešinėje sėdėjusi jo žmona pasilenkė
tarp dviejų žvakių ir pareiškė:
- Mes neturime priklausyti tai pačiai masei!
Diana ištuštino savo taurę. Tik dabar suprato per
daug išgėrusi. Kreipdamasi į politiką lėtai ir aiškiai
ištarė:
 - Iš visų zebrų rūšių išliko tik keletas. Žinote,
kurios?
- Aišku, ne.
- Tie zebrai, kurių dryžuotas visas kūnas. Kiti išny­
ko, jų kamufliažas buvo nepakankamas ir neišgaudavo
stroboskopinio efekto jiems bėgant per pievą.
Ministras nusistebėjo:
- Koks ryšys su jūsų grandele? Ką norite tuo pa­
sakyti?
- Noriu pasakyti, kad pasiseks tik tada, kai apsi­
rūpinsi pilnu kamufliažu.
Ji atsistojo, atidengdama bambą, kuri taip pat
buvo perverta aukso kilpele, ant šios švytėjo gran­
delė. Vyras šyptelėjęs subruzdo savo krėsle. Jo žmona
atsitraukė į šešėlį. Užstalėje pasigirdo vis garsėjantis
nesmagus murmesys.

Dabar Diana stovėjo koridoriuje. Glėbyje laikė vis

dar miegantį Liusjeną, įvyniotą į šiltą vilnonį pledą.
- Tu beprotė. Tu tikra beprotė.
Motina kalbėjo tyliu balsu. Diana atidarė duris.
- Ką tokio pasakiau?
- Tai svarbūs žmonės. Jie pakenčia tave prie savo
stalo, o tu...
- Mama, tu klysti. Tai aš juos pakenčiau. Tu buvai
pažadėjusi šeimos pietus, ar ne?
Sibilė pasibaisėjusi purtė galvą. Diana kalbėjo
toliau:
- Šiaip ar taip, neįsivaizduoju, ką tokio buvo ga­
lima kalbėti...
Motina taisėsi savo šviesias garbanas.

48
 - Paprasčiausiai paplepėti. Pavakarieniauti.
- O, taip. Pavakarieniauti. Lik sveika.
Laiptų aikštelėje atsirėmė j sieną ir kelias sekun­
des stovėjo tamsoje. Pagaliau atsikvėpė. Juto šiltą
savo vaiko kūną ir šis vienintelis sąlytis ją ramino.
Priėmė dar vieną sprendimą. Ji žūtbūt privalėjo išlai­
kyti Liusjeną per atstumą nuo šio dirbtinio pasaulio.
Ir juo labiau nuo savo pasipiktinimo, dar absurdiš-
kesnio negu šie pasaulietiški vakarėliai.
- Ar galiu jį pamatyti?
Apšviestame tarpduryje stovėjo Šarlis. Jis artinosi
įbedęs akis į miegantį veidą.
- Jis labai gražus.
Jautė vyro kvapą - rafinuotas kvepalų aromatas,
sumišęs su cigaro dūmų kvapu. Į vidų ėmė brautis
šleikštulys.
Šarlis perbraukė ranka Liusjeno plaukus.
- Greit jis supanašės su tavimi.
Ji pasileido laiptais šnibždėdama:
- Tiek to. Lipsiu pėsčiomis. Negaliu pakęsti liftų.
- Palauk.
Šarlis staigiai sugriebė ją už rankos ir pritraukė
prie savo lūpų jos veidą. Ji pabandė atsitraukti, bet
nespėjo: vyro lūpos palietė josios lūpas. Ją žaibiškai
užvaldė pasišlykštėjimas.
Palipo kelias pakopas atbula, iššokusiomis iš or­
bitų akimis. Laiptų aikštelėje sustingęs stovėjo Šarlis.
Jo balsas virto šnabždesiu:
- Linkiu tau geriausios kloties, mano kūdiki.
Diana bėgte pasileido laiptais, lengvesnė už
pūką.

49
 7

Tunelio šviesos lėkė tokiu greičiu, kaip krenta

krioklio vanduo.
Diana prisiminė mokslinės fantastikos filmus.
Gaudynės šviesomis tvieskiančiuose požemiuose.
Ginklai, leidžiantys akinamų spindulių srautus. Pa­
skutine kairiąja žiedinio kelio juosta ji važiavo visu
greičiu. Jos mintis dar drumstė alkoholio garai.
Dabar vienintelis ryšys su tikrove buvo jos ran­
kose laikomas vairas. Ji vairavo „Toyotą Landcrui-
serį“. Galingą, didžiulį visureigį, kurį įsirašė į savo
aktyvą baigiantis vienai ekspedicijai Afrikoje. Senas
griozdas su aptakiu grotuotu apvalkalu netraukia
daugiau nei 120 kilometrų per valandą, bet prie jo
Diana buvo prisirišusi.
Automobilis išnėrė iš tunelio ir ausis užgriuvo
kapotą plakančio lietaus ošimas. Instinktyviai žvilg­
telėjo į Liusjeną galinio vaizdo veidrodėlyje, kurį
buvo nustačiusi jį taip, kad matytų vaiką. Šis ramiau­
siai miegojo ant užpakalinės sėdynės kiek aukščiau
specialiai vaikams įtaisyto krėslo įduboje.
Ji sukaupė visą dėmesį į kelią. Kaip paprastai, įva­
žiavo į aplinkkelį prie Otejo kvartalo ir dabar suko
prie Maijo. Čia tekdavo daryti lankstą, bet Diana
50
visada vengė 16 rajono vingių. Tūkstantį kartų patė­
vis bandė jai išaiškinti, kaip tiksliai reikia važiuoti. Ir
tūkstantį kartų ji atsisakydavo suprasti visas tas apy­
lankas. Tada Šarlis pratrūkdavo griausmingu juoku
ir palikdavo ją ramybėje.

Šarlis.
Kas čia per nesąmonės su tuo jo bučiavimusi?
Nuvijo tą mintį kaip nieko nebuvę ir palinko prie
vairo, kad geriau matytų lietaus čaižomą bulvarą.
Kodėl jis taip padarė? Ar tai dar viena jo ekscen­
triškumo apraiška? Ne, tas bučinys nepriklausė jo
įprastam koketiškumui. Beje, tai pirmas kartas, kai
jis taip užpuolė ją.
Priekinį stiklą smarkiai plakė liūties šuorai. Be­
veik nieko nebuvo matyti. Diana pabandė padidinti
valytuvų režimą. Veltui. Žvilgtelėjo į veidrodėlį. Liu-
sjenas vis dar miegojo. Jo veidą dryžavo oranžiniai
bikarbonatinių lempų blyksniai. Tas vaizdas ją nura­
mino. Šis berniukas sutvirtino jos likimą. Jis suteikė
jai netikėtos jėgos. Nuo šiol jos gyvenime daugiau
niekas nebebus svarbu.
Kai akys vėl įsispyrė į kelią, ją apėmė siaubas.
Galingus liūties sūkurius kirto vilkikas, svirdu­
liuodamas skersai visų keturių kelio juostų, tarsi
nebūtų valdomas.
Diana nuspaudė stabdį. Sunkvežimis trenkėsi į ap­
sauginę centrinę tvorelę, su čaižiu džeržgesiu nuplėš­
damas metalo lakštus. Kabina baisia jėga šoktelėjo į
viršų, o pati priekaba išsipleikė skersai kitų kelio juos­
tų. Mašinos priekis pasisuko tris ketvirčius, užkabino

51
metalinį apsauginį aptvarą, šįkart dešiniu šonu. Lietaus
šniokštimą užgožė metalo džeržgimas, lydimas kibirkš­
čių fejerverko. Pabaisos žibintai naršė audrotą tamsą.
Ji norėjo šaukti, bet šauksmas įstrigo gerklėje. Vis
maigė stabdį, bet „Toyota" nestojo, atvirkščiai, užuot
lėtėjusi, mašina lėkė vis greičiau. Diana suakmenėjo.
Jos visureigis slydo visu greičiu, nes ratai buvo už­
blokuoti ir praradę bet kokią trintį su kelio danga.
O vilkikas grėsmingai susimėtė ir staigiai atsigręžė
užpakaliu į priekį.
Jos „Toyotai" iki to pabaisos tebuvo likę vos keli
metrai. Diana vis spaudė stabdžio pedalą. Dar kiek
ir trenksis, o automobilis slydo pirmyn trumpais
postūmiais it akvaplanas vandeniu. Nieko jau nepa­
keisi: greitis vis didėjo. Ta akimirkos dalis, atrodė,
niekad nesibaigs.
Staiga išvydo save trenkiantis į metalinę sieną.
Pamatė, kaip gauna smūgį. Kaip smogiasi kiaurai
metalo ir įsirėžia į sunkvežimio vidų. Išvydo save
negyvą, sutraiškytą, sumaigytos, sudraskytos mėsos
ir geležų krūvą kraujo prisigėrusioje žemėje.
Pagaliau iš jos gerklės išsiveržė stūgsmas. Iš visų
jėgų trenkė į vairą jos kairėje.
Automobilis kaip įkastas sustojo tarp sulankstytų
apsaugos geležgalių. Trenksmas užėmė kvapą. Galva
kraujavo nuo smūgio į galinio vaizdo veidrodėlį. Akis
traukė juoduma ir tuo pat metu viduje sproginėjo
šviesos tvyksniai. Ir dar kažkoks taktas. Fermata, be
apibrėžtumo, be jokio nuoseklumo. Diana kostelėjo,
sužagsėjo, išspjovė kruvinus skreplius. Lyg per miglą
suprato - jos kūnas suprato: ji vis dar gyva.

52
 Atsimerkė. Skaidrus prie jos artėjantis pavidalas
buvo ne kas kita, kaip priekinis jos mašinos stiklas,
smūgio {spaustas į kabiną. Pabandė pajudinti galvą
ir tada pabiro smulkios stiklo šukelės. Pakaušis buvo
surakintas bagažinės antvožo, kuris buvo nuplėš­
tas ir nutūpęs ant jos pečių tarsi pavalkai. Kęsdama
skausmą Diana pajuto kylant keistą baimę. Kažkas
ne taip: jos priekinis stiklas sveikas. Iš kur tada stiklo
šipuliai?
Pirmoji sąmoninga mintis buvo apie Liusjeną. Ji
atsisuko ir nustėro: vaikiškas krėslas buvo tuščias.
Jo vietą buvo apibėrę tūkstančiai skaidrių šukelių
ir išterlioję kraujo šlakai. Pro išstumtą šoninį langą
teška lietus ir merkia mažyčiais meškučiais išmar­
gintą krėslo audinį. Nubrozdintomis rankomis ap­
čiuopomis sugraibė akinius. Nuo smūgio jie buvo
suskilę voratinkliu, bet vis vien patvirtino jos siaubą:
vaiko automobilyje nebebuvo. Per susidūrimą jis iš­
mestas pro šoninį stiklą.
Dianai pavyko atsegti diržą. Stumtelėjo pečiu du­
reles ir išropojo laukan. Ir tuoj išsitiesė baloje, persi -
plėšdama palaidinę į apsauginės tvorelės metalo iš­
kyšą. Kad ir kaip sutrikusi, ji pajuto pievelės drėgmę,
sudegusių tepalų smarvę. Atsistojo ir nušlubavo link
plento. Žibintai vis dar draskė nakties tamsą. Klak­
sonai kėlė šaižų, širdį veriantį klyksmą. Ji nieko gerai
nematė. Tik benzino klanus ant kelio, jie apšviesti
mirguliavo visomis vaivorykštės spalvomis.
Ėjo svirduliuodama, vis kliūdama už apokalipsės
detalių. Vilkikas išsipleikęs apversta V raide per visą
kelio plotį. Jo kompanijos firminis ryškiaspalvis žen­

53
klas per visą brezento ilgį plakamas lietaus. Vairuo­
tojas išgriūna iš kabinos, galvą susiėmęs rankomis,
per jas srovena kraujas. Bet niekur nematė Liusjeno.
Jokios kūno žymės.
Prisiartino prie puspriekabės. Staiga sustojo. Pa­
matė vieną vaikišką batelį - raudoną teniso batelį,
toliau, už kelių metrų, baisų įtarimą slepiantį še­
šėlį. Jis buvo ten. Sąstato sandūroje, užspaustas po
priekabos krovinių tvirtinimo sistema, panardintas
po nutrauktais trosais ir garų išmetimo vamzdžiais.
Dabar ji matė viską. Mažytę galvelę, gulinčią tam­
sioje baloje, kūną, iki pusės sulindusį į geležis, storos
vilnos bluzoną, permerktą benzino ir lietaus. Diana
sukaupė paskutines jėgas ir žengė dar.
- Neikite ten.
Kažkieno ranka ją sulaikė.
- Neturite to matyti.
Diana žvelgė į vyrą nesuprasdama, ką jis sako. Jos
kairėje pasigirdo kitas balsas:
- Daugiau nieko nebegalite, ponia.
Visi garsai tirpo liūties šnaresy. Ji nesuvokė žo­
džių prasmės. Vėl balsas:
- Aš viską mačiau... Gerasis Dieve... Neįtikėti­
na, kad jums nieko. Jus turėjo išgelbėti saugos dir­
žas...
Šįkart Diana suvokė žodžių prasmę. Išsilaisvino
iš ją laikančių rankų ir grįžo prie savo automobilio.
Apėjo mašiną remdamasi į degantį kapotą, paskui
pasiekė dešines užpakalines „Toyotos" dureles. Iš
visų jėgų patraukė ir jas atidarė. Įdėmiai apžiūrėjo
vaikišką krėslą, apibertą smulkiai sugrūstu stiklu.

54
 Polikarbonato diržas ramiausiai gulėjo šalia
krėslo.
Diana nebuvo užsegusi Liusjeno saugos diržo.
Per neapsižiūrėjimą ji nužudė savo vaiką.
Kūną nutvilkė pirmas tragedijos signalas. Žaibai.
Įelektrinta bedugnė.
Pasikėlė žemė: ne, tai ji puolė ant kelių.
Jos galvoje neliko jokios minties, jokios sąmonės,
nieko. Tejautė tik, kaip kala jos žiedai, sumišę su
krauju ir lietumi, kai ji daužo galvą abiem suspaus­
tais kumščiais.
 8

Reanimacijos palatos trys stiklinės sienos atsivėrė

į koridorių, o jį skyrė kitų palatų permatomos sienos.
Diana sėdėjo tamsoje. Su baltu chalatu, kepuraite
ir popierine kauke sėdėjo sustingusi priešais nike­
liuotą lovą. Lyg jos užhipnotizuota. Užhipnotizuota
šios metalinės arkos, pilnos laidų ir aparatūros, ten
gulėjo Liusjenas.
Prie dirbtinio kvėpavimo aparato prijungtas
intubacinis zondas buvo įvestas į vaiko burną. Per
dešinę ranką perfuzinis vamzdelis vedė į elektrinius
švirkštus, šie leido, kaip jai buvo paaiškinta, dozuoti
medikamentus mililitrais per minutę ištisą parą. Į
kairę ranką įvestas kateteris fiksavo jo kraujospūdį, o
žnyplės, blizgančios tamsoje it rubinas, spaudė vieną
pirštuką ir garantavo „aprūpinimą deguonimi".
Diana žinojo, kad dar yra kažkur po paklodėmis
paslėptų elektrodų, jie sekė Liusjeno širdies darbą.
Taip pat ji nematė - juo geriau - dviejų drenų po
storu galvos tvarsčiu. Jos akys, lyg vedamos reflekso,
buvo įbestos į monitorių, kabantį lovos kairėje. Žaliai
mirguliavo bangos ir skaičiai, nepaliaudami praneši­
nėti apie komos ištikto vaiko fiziologinę būklę.
56
 Neatitraukdama nuo jų akių Diana jautėsi lyg
koplyčioje. Susikaupimo ir karštos maldos vieta,
kur blausiai mirgėjo ikonų spalvos, monstrancijos,
žvakės... Tos švytinčios kreivės, kvarciniai skaičiai
buvo jos žvakės. Apžadiniai jų liepsnelių liežuvėliai,
į kuriuos ji sudėjo savo viltis ir maldas.
Beveik neišeidama, gyveno šioje pediatrinės Ne-
kero neurochirurgijos ligoninės palatoje. Nuo avari­
jos iš esmės nemiegojo ir nieko nevalgė. Nevartojo
ir jokių raminamųjų. Tenkinosi smulkiausiais prisi­
minimais, kiekviena minute, kiekviena smulkmena
po susidūrimo.

Jos nevilties priepuolį nutraukė pirmasis pagal­

bos automobilis.
Tik tada ji liovėsi kumščiais daužyti veidą ir įdė­
miai stebeilijo mašiną, kuri kaukiančiomis sirenomis
lėkė pro sustabdytų automobilių chaosą. Raudona.
Nikeliuota. Prigrūsta metalinių instrumentų. Ugnia­
gesiai išlipo pasirengę gesinti ugnį, o greitkelyje pa­
sirodė miesto policijos emblema pažymėtas auto­
mobilis. Policininkai reguliavo judėjimą. Apsirengę
oranžines fluorescencuojančias liemenes, jie sustatė
ant kelio signalines gaires ir nukreipė mašinų srautą
į kraštinę dešiniąją kelio juostą - vienintelę, kurios
vilkikas nebuvo užgriozdinęs.
Diana atsistojo šalia „Toyotos“. Ugniagesiai ją
šiurkštokai nustūmė ir apipurškė jos automobilį
anglies putomis. Paklaikusi jautė, kad ją supa vis
daugiau vairuotojų, šnabždesių ir lietaus šlamesys.
Nieko daugiau negirdėjo, tik savo žodžius, kurie lyg
kūju kalė į smegenis: „Aš nužudžiau savo vaiką. Aš
nužudžiau savo vaiką".
Nusvirduliavo prie sunkvežimio ir tarp gobtuvais
apsimaukšlinusių figūrų, šmėžuojančių apšviestu tu ­
neliu, pastebėjo odiniu apsiaustu vyrą, jis bėgo kaip
tik nuo tos vietos, kur buvo suspaustas jos vaikas.
Instinktyviai pasuko ta kryptimi. Vienas ugniage­
sys įlindo į savo mašiną ir paėmė j rankas radijo
siųstuvą. Kai Diana atsidūrė už kelių metrų nuo jo,
išgirdo jį šaukiantį:
- Eismo įvykis mieste, čia, prie Pasi prieigos. Kur,
po velnių, medicinos tarnybos?
Ji prasibrovė pro aštrias lietaus adatas. Vyras
šaukė:
- Yra auka. Berniūkštis. Taip. Jis kvėpuoja, bet...
Ugniagesys nebaigė sakinio. Numetė siųstuvą
ir pasileido prie furgono, kuris išniro iš vandens
stulpų. Diana įžiūrėjo žėrinčias ant kėbulo raides:
Paryžiaus GMPT', MGPRT", Nekeras 01. Visa jos
esybėje apsivertė. Prieš sekundę ji plūduriavo sua­
kmenėjusi, nejausdama kūno, lyg mirusi, o dabar
besidaužančia širdimi stebėjo kiekvieną smulkme­
ną, matė atbėgančius greitosios medicinos pagalbos
žmones su didžiulėmis kuprinėmis. Viltis. Atsirado
viltis.
Sekdama paskui farus, ji sėkmingai juos apėjo.
Prisispaudė prie vilkiko kabinos stiklo. Ant asfalto
dryksojo platus alyvos ir benzino apklotas, atsisaky-

* Greitosios m edicinos pagalbos tarnyba.

** Mobilioji greitosios pagalbos ir reanim acijos tarnyba.

58
damas sumišti su lietaus vandeniu. Jo paviršių margino
oranžinės šviesos. Žmonės buvo palinkę virš tos pačios
vietos. Diana savo vaiko nebematė.
Ji priėjo ir pabandė akyliau įsižiūrėti. Kūnas dre­
bėjo, bet atsiradusi joje jėga kontroliavo jos esybę,
vertė vis dar stebėti. Galop pamatė gležną figūrėlę. Jai
pakirto kojas, kai išvydo juodame klane mirkstančią
sužeistą galvą. Tarp nuplėštų plaukų kuokštų raudo­
navo gyvos mėsos pusmėnulis. Ji parpuolė ant kelių
ir pamatė šalia Liusjeno po sunkvežimio važiuokle
susirietusį vyrą. Jis šaukė į radijo siųstuvą:
- Gerai. Čia smegenų sukrėtimas. Neabejotinai
abipusis. Man kuo skubiau reikia pediatro. Kuo sku­
biausiai. Užsirašėte?
Diana sukando dantis. Žodžiai įsispaudė į jos kūną.
Gydytojas išlindo iš plieno urvo. Iš po impregnuotos
striukės su gobtuvu buvo matyti baltas chalatas.
- Koma, aha... Glazgo skalė...
Žaibo greičiu atmerkia vaiko akis, pačiupinėja
kaklą, paliečia jo riešus:
- ...iki keturių.
Jis dar kartą pakelia vaiko vokus:
- Tvirtinu: Glazgo skalė iki keturių. Ar jau išva­
žiavo pediatras?
- Taip pat atviras dešinės alkūnės lūžis. (Jis pa-
sklaidė kruvinus plaukus). Žaizda galvos dangalo
srityje. Negili. Už dešimties minučių pranešiu dau­
giau.
Šalia jo vienas sanitaras plėšė nuo kuprinės lip­
dės, o kitas kišo sulenktas antklodes tarp vaiko ir
sulankstytų geležies lakštų. Ugniagesiai tiesė virš jų

59
plastikinę plėvelę nuo lietaus. Atrodė, Dianos niekas
nė nepastebi.
Gydytojas paglostė Liusjeno skruostikaulius ir
itin atsargiai apnuogino kaklą. Vienas iš sanita­
rų pakišo po pakaušiu ortopedinį aparatą kaklui
ir galvai imobilizuoti. Gydytojas vienu judesiu jį
prisuko.
- Gerai. Dabar intubuokime.
Jo rankose atsirado permatomas vamzdelis, kurį
beregint įkišo į pražiodytą vaiko burną. Antrasis
sanitaras jau tvirtino prie kairės Liusjeno rankos
kateterį. Atrodė, šie vyrai atliko veiksmus, veikiami
sąlyginių skubumo ir patirties refleksų.
- O jūs ką čia veikiate?
Diana pakėlė akis. Daktaras nelaukė atsakymo,
tarsi pro lietaus šydą jis būtų nuspėjęs atsakymą iš
jos žvilgsnio, perskaitęs sielvartą iš auksinių rainelės
dryželių.
- Kiek jam metų? - paklausė.
Ji kažką neaiškiai suvapeno, paskui tą patį sakinį
pakartojo jau garsiau ir jos balsas nustelbė lietaus
kalimą į tentą.
- Šešeri ar septyneri.
- Šešeri ar septyneri? - suurzgė gydytojas. - Ty­
čiojatės iš manęs?
- Jis įvaikintas. Aš... aš jį neseniai įsisūnijau. Ke­
lios savaitės.
Vyras išsižiojo dar kažką sakyti, bet susilaikė
ir nutilo. Atsagstė Liusjeno striukelę, atsmaukė
aukštyn megztinį. Diana pajuto smūgį į paširdžius.
Krūtinė iki juosmens buvo pajuodusi. Tik po ke­

60
lių mirksnių suprato, kad tai ne kraujas, o alyva.
Daktaras kompresu nuvalė krūtinę. Nepakeldamas
akių paklausė:
- Antecedentų turi?
-Ką?
Jis užklijavo ant nuogos krūtinės lipnių skridinė­
lių. Sumurmėjo:
- Ligų? Sveikatos problemų?
-N e.
Prie skridinėlių prispaudė elektrodus.
- Skiepijote nuo stabligės?
- Taip. Prieš dvi savaites.
Jis perdavė laidus antrajam sanitarui, šis tuojau
prijungė juos prie juoda medžiaga apdengtos dėžės.
O gydytojas jau veržė berniuko ranką tonometro
varžčiu. Pasigirdo įsijungusio aparato signalas. Tada
vyras perdavė sanitarui dar vienus laidus, šis prijun­
gė juos prie kito bloko.
Po tentu išniro ugniagesys. Jis mūvėjo didžiules
medžiagines pirštines ir vilkėjo kimštinę dygsniuotą
striukę. Už jo lėtai atbulas artėjo automobilis. Ant
jo šono buvo užrašyta: DĖSINCARCĖRATION’. Pa­
sirodė ir daugiau tamsių siluetų, jie laikė griozdiš­
kus įrankius, prijungtus prie pneumatinių kabelių,
stūmė vežimėlius su hidrauliniais kėlikliais, o kiti
sustojo pusračiu, rankose laikydami purkštuvus ir
gesintuvus. Buvo rengiamasi gesinti ugnį.
- Važiuojam?

* Avariją patyrusio žmogaus išlaisvinimas iš automobilio.

61
 Gydytojas, kurio veidu žliaugė prakaitas, neat­
sakė. Vėl pasigirdo lipdžių plėšimo garsas. Sanitaro
rankose atsirado monitorius. Sužibo žalios šviesos:
vingiuotos linijos, skaičiai. Dianai atrodė, tarsi įvy­
ko kažkas neįmanoma. Monitoriuje vibruojančios
linijos bylojo gyvybę.
Liusjeno gyvybę.
Ugniagesys subaubė:
- Tai galų gale važiuojam, po perkūnais, ar ne?
Gydytojas dėbtelėjo į apsigrūmojusį ugniagesį:
- Ne, nevažiuojam. Laukiam pediatro.
- Tai neįmanoma. (Jis parodė į blizgančią nuo
išsiliejusio benzino žemę). Po minutės viskas...
- Aš čia.
Dar vienas veikėjas palindo po plastikiniu tentu.
Pasišiaušęs, išblyškęs, dar nevalyviau apsivilkęs nei
pirmasis daktaras. Abudu jie ištisai kalbėjosi trum ­
piniais ir inicialais. Pediatras pasilenkė virš Liusjeno,
pakėlė jo vokus ir pravėrė akis.
- Velnias.
- Kas yra?
- Midriazė. Išsiplėtę vyzdžiai.
Trumpam abu nutyla. Ugniagesys nueina. O me­
chanikos įrengimai negailestingai artėja.
- Gerai, - pagaliau ištarė naujai atėjęs daktaras. -
Bendras organizmo nuskausminimas. Vieną pento-
celo. Kur radijo siųstuvas?
Kol pirmasis gydytojas ir sanitarai ruošėsi ir lei­
do vaistus, jis paėmė radijo siųstuvą ir įjungęs ėmė
šaukti:

62
 - Papildomos žinios apie EVK'. Parenkite ope­
racinę neurochirurgijos skyriuje. Įtariame sunkią
ekstraduralinę" hematomą. Kartoju: HED viename
iš dviejų smegenų pusrutulių! (Pauzė). Neurochirur-
ginis sužeidimas ir smegenų kontūzija... (Vėl trum ­
pam nutyla). Bet aš apie tai nieko nežinau, nieko!
Tik tiek, kad stebima midriazė, ir viskas. Velnias, tai
berniūkštis. Dar neturi septynerių. Dageras. Opera­
cinėje mums reikia Dagero! Tik jo!
Vėl pasirodė ugniagesys. Greitosios pagalbos gy­
dytojas jam linktelėjo sutikimo ženklan. Per kelias
sekundes visi persigrupavo. Sanitarai įvyniojo vaiką
į vilnones antklodes, apkamšė drobinėmis pagalvėlė­
mis. Tolėliau horizontalūs kėliklio sraigtai lindo po
sunkvežimio važiuokle.
- Reikia iš čia trauktis, - pirmasis gydytojas tyliai
pasakė Dianai.
Ji pažvelgė į vyrą nieko nesakančia veido išraiš­
ka, paskui apglumusi linktelėjo. Paskutinis Liusjeno
vaizdas, likęs jos sąmonėje, buvo siluetas tarp lentų
ir apklotų, su minkšto audeklo raiščiu ant akių.

Palatoje pasigirdo šaižus švilpesys. Beveik tuojau

pat įskubėjo medicinos sesuo. Nė nepažvelgusi į jau­
nąją moterį, ji pakabino ant metalinio stovo naują
natrio chlorido maišelį ir pritvirtino prie perfuzinio
vamzdelio.
- Kuri valanda?

* EVK - Eismo įvykis valstybiniame kelyje.

Ekstraduralinę - kietojo smegenų dangalo išorėje.

63
 Seselė atsisuko. Diana pakartojo:
- Kuri valanda?
- Devynios. Maniau, kad išėjote, ponia Tiberž.
Diana nieko neatsakė, tik nežymiai papurtė galvą
ir užsimerkė. Tučtuojau pradėjo degti vokai, tarsi
menkiausias atokvėpis jai būtų uždraustas. Kai atsi­
merkė, moters jau nebuvo.
Ir vėl iš dabarties ją išplėšė prisiminimai.

- Jūs įsitikinusi, kad nenorite užeiti į mano ka­

binetą?
Diana žiūrėjo į daktarą Eriką Dagerą, stovintį prie
negatoskopo skydelio. Šviečiančiame monitoriaus
ekrane buvo matyti Liusjeno galvos radiografijos
duomenys ir skanogramos. Chirurgo veide atsispin­
dėjo jų vaizdas.
Ji papurtė galvą ir negirdimu balsu ištarė:
- Kaip pasisekė?
Operacija truko ilgiau nei tris valandas. Gydyto­
jas susibruko rankas į chalato kišenes.
- Padarėme, ką galėjome.
- Prašau, daktare. Aš noriu tikslaus atsakymo.
Dageras nenuleido nuo jos akių. Visi iki vieno jai
buvo tvirtinę: jis geriausias Nekero ligoninės chirur­
gas. Virtuozas, dešimtis vaikų grąžinęs į gyvenimą
nuo negrįžtamų komos krantų.
- Jūsų vaikui ekstraduralinė hematoma. Kraujo kre­
šuliai dešiniajame pusrutulyje. (Jis parodė plotą vie­
name radiografijos vaizde). Mes atidarėme smilkinį ir
priėjome prie hematomos. Išsiurbėme tame plote sukre­
šėjusį kraują. Tai vadinama hemostaze. Paskui kaukolę

64
vėl uždarėme, palikdami nusiurbiantį dreną, juo ištekės
kraujo likučiai. Šiuo atžvilgiu viskas puikiai pasisekė.
- Šiuo atžvilgiu?
Dageras prisiartino prie apšviesto stiklo. Tikslaus
jo amžiaus neįmanoma nustatyti - tarp trisdešim­
ties ir penkiasdešimties metų. Aštrių bruožų veidas
buvo nepaprastai blyškus, bet tokia jo oda nerodė jį
esant ligotą. Atvirkščiai, jo veidas ypatingai švytėjo.
Nuo jo tryško lemtinga šviesa. Jis baksnojo smiliumi
smegenų skersinius pjūvius.
- Liusjenas kenčia nuo kitokios traumos. Tai
abipusė smegenų kontūzija, prieš kurią mes esame
beveik bejėgiai.
- Pažeistos jo smegenų sritys?
Chirurgas neapibrėžtai mostelėjo ranka.
- Sunku pasakyti. Kol kas mums iškilusi kita
problema. Matote, smegenų, kaip bet kurios kitos
kūno dalies, tūris nuo smūgio turi polinkį didėti.
O kaukolė yra uždara: ji neleidžia tinti. Jei organas
pernelyg stipriai prisispaus prie kaulinio dangalo,
nebebus gyvybingas. Smegenys žus.
Diana atsirėmė į rašomąjį stalą. Gydytojo veidas
mirguliavo melsvais rentgeno nuotraukų atšvaitais.
Čia buvo išties karšta, o neono švytėjimas darė ne­
pakeliamos kaitros įspūdį.
- Ir jūs... jūs negalite nieko padaryti?
- Po kaukole įvedėme antrą dreną, jis mums leis
nuolat tikrinti smegenų spaudimą. Jei jos dar tins,
atversime kanalą ir išleisime keletą mililitrų nugaros
smegenų skysčio. Tai vienintelis būdas sumažinti
organo apimtį.

65
 - Bet smegenys juk neims be galo be krašto tinti?
- Ne. Tie priepuoliai lengvės, paskui ir visai dings.
Mes pajėgūs juos valdyti iki to momento, kol viskas
grįš į normalias vėžes.
- Daktare, būkite atviras: Liusjenas... na... ar jis
gali pasveikti? Atgauti sąmonę?
Vėl miglotas gestas.
- Jei slėgis kaukolės viduje ims sparčiai mažėti, bus
viskas gerai. Bet jei tinimas per dažnai kartosis, nieko
nebegalėsime padaryti. Smegenų žūtis neišvengiama.
Stojo tyla. Dageras baigė:
- Reikia laukti.

Diana laukė devynias dienas.

Ištisas devynias dienas kasvakar grįždavo namo,
palikusi vieną vienatvę ir rasdama kitą, tūnančią Valet
gatvėje, prie Panteono aikštės, jos bute, kurio netvarka
jai nesakė nieko, tik priminė jos pačios apleistumą.
Perėjo centrinį ligoninės kiemą. Teritorijoje buvo
įsikūręs tikras miestas su savo pastatais, krautuvėlė­
mis, koplyčia. Dieną čia viešpataudavo apgaulingas
sujudimas, jis beveik priversdavo užmiršti tų pastatų
paskirtį - gydymą, ligas, kovą su mirtimi. Bet naktį,
kai erdvė atsiduodavo tylai ir vienatvei, statiniai vėl
pripažindavo savo niaurius morgus ir atrodydavo
dar beviltiškiau apnikti nerimo, ligų, prislėgti. Ji pa­
suko į šoninę alėją, vedančią centrinio įėjimo link.
- Diana.
Sustojo ir prisimerkė.
Gaubtų šviesa pievelėje užgriebė tamsuojantį mo­
tinos siluetą.

66
 9

- Kaip jis? - paklausė Sibilė Tiberž. - Ar galiu j j

pamatyti?
- Gali daryti, ką tik nori.
Smulki figūra, kaip visada, apvainikuota perdėm
blyškia savo šinjono aureole, tyliai pasakė:
- Kas atsitiko? Pavėlavau? Tu manęs laukei anks­
čiau?
Diana nieko nematančiu žvilgsniu spygsojo į tolį
kažkur už Sibilės. Galop perleisdama pašnekovę aki­
mis iš savo ūgio aukštumų - ji buvo aukštesnė gerais
20 centimetrų - pratarė:
- Žinau, ką galvoji.
- Ir ką gi aš galvoju?
Nejučia Sibilės balsas viena pakopa pakilo. Diana
pareiškė:
- Tu manai, kad man nieku gyvu nereikėjo įsūnyti
to vaiko.
- Juk aš tau ir pasiūliau tą išeitį!
- Ne tu, Šarlis.
- Mes apie tai abu kalbėjome.
- Nesvarbu. Tu manai, kad aš ne tik nebūčiau
sugebėjusi jo išauklėti, padaryti laimingo, bet dar jį
pati ir užmušiau.

67
 - Nekalbėk taip.
Diana staiga suriko:
- Tai gal netiesa? Gal ne aš neužsegiau saugos
diržt)? Gal ne aš nuslydau nuo kelio?
- Sunkvežimio vairuotojas užsnūdo. Jis pats pri­
sipažino. Tu niekuo dėta.
- O alkoholis? Jei nebūtų prisistatęs Šarlis ir nuslė­
pęs alkotesterio rezultatų, galbūt jau cypėj tupėčiau!
- Tyliau, velniai griebtų!
Diana palenkė galvą ir pačiupinėjo tvarsčius ant
kaktos, smilkinių. Pajuto alpstanti. Badavimas, nuo­
vargis suardė jos pusiausvyros pagrindus. Ji pasuko
link centrinio įėjimo net neatsisveikinusi su motina,
bet ūmai grįžo atgal ir ištarė:
- Noriu, kad žinotum vieną dalyką.
-K ą?
Dvi sanitarės praėjo stumdamos lovą. Po pledu
galėjai numanyti gulint kūną, prijungtą prie perfu-
zijos įtaiso.
- Noriu, kad žinotum: dėl visko kalta tu.
Sibilė sukryžiavo rankas pasiruošusi gynybai.
- Kaip paprasta, - pratarė.
Diana vėl pakėlė toną:
- Tau niekad nekilo klausimas, kodėl aš atsidū­
riau tokioje padėtyje? Kodėl mano gyvenimas toks
katastrofiškas?
Sibilės balse pasigirdo ironija:
- Žinoma, kur ten. Matau savo dukterį nuo pen­
kiolikos metų grimztančią į dugną, bet man visiškai
nusispjaut. Vedu ją pas visus žymiausius Paryžiaus
psichologus, bet tai tik tam, kad išlaikyčiau gerą toną.

68
Neriuosiu iš kailio bandydama ją prakalbinti, įveikti
jos nebylystę, bet tai tik tam, kad nuraminčiau savo
sąžinę. (Dabar ji jau šaukė). Jau nevienus metus sten­
giuosi sužinoti, kas tau negerai! Ką tu gali pasakyti?
Diana nusišaipė:
- Tai istorija apie rąstą kito akyje.
- Ką sakai?
- Akmuo metamas į tavo daržą.
Vėl įsigalėjo tyla. Tamsoje šnarėjo lapai. Sibilė vis
taisėsi savo šinjoną ir tai aiškiai rodė, kad ji jaudinasi.
- Tu per daug pasakei, brangioji, - nukirto ji. -
Pasiaiškink.
Dianai ėmė svaigti galva. Praeitis pagaliau išlįs į
dienos šviesą.
- Atsidūriau tokioje padėtyje dėl tavęs, - sušnibž­
dėjo ji, - dėl tavo egoizmo, dėl tavo radikalios pa­
niekos viskam, kas nesi tu...
- Kaip gali man tai prikaišioti? Aš tave auginau
viena ir...
- Kalbu apie tave tokią, kokia iš tikrųjų esi, o ne
apie vaidmenį, kurį vaidini dėl akių.
- Ką tu žinai, kokia aš iš tikrųjų?
Dianai pasirodė, lyg eitų peilio ašmenimis. Ji kal­
bėjo toliau:
- Galiu įrodyti, ką sakau...
Tyla. Nerimastinga tyla. Sibilės balsas virpa:
- Įrodyti? Ką įrodyti?
Diana stengiasi kalbėti lėtai: nori, kad kiekvienas
skiemuo būtų svarus.
- Natali Iber vestuvės 1983 metų birželį. Ten vis­
kas ir buvo suvaidinta.

69
 - Nesuprantu. Apie ką tu kalbi?
- Neprisimeni? Manęs tai nestebina. Ištisą mėnesį
tam ruošėmės, tik apie tai ir kalbėjom. O paskui, vos
ten atvykus, tu tuoj nežinia kur prašampi. O mane
palieki ten stypsoti su savo suknele, dailiais bateliais
ir mergaitiškomis iliuzijomis...
Sibilė nepatikliai tarė:
- Miglotai prisimenu...
Dianos viduje kažkas nutrūko. Jaučia kylančias
ašaras, bet tuojau pat jas sutramdo.
- Tu mane pametei, mama. Dingai su nežinia
kokiu bernu...
- Su Šarliu. Tą vakarą susipažinau su juo, - balso
tonas vėl kyla. - Tai ką, privalėjau visiems laikams
savo asmeninį gyvenimą pašvęsti tau?
Diana užsispyrusiai kartojo:
- Tu mane pametei. Tu mane paprastų papras­
čiausiai pametei!
Sibilės veide šmėstelėjo abejonė, paskui ji priėjo
prie dukters ir norėjo ją apkabinti.
- Klausyk, - tarė keisdama toną. - Jei ta istorija
tave įskaudino, prašau, atleisk man. Aš...
Diana atšoko atgal:
- Neliesk manęs. Niekas negali manęs liesti.
Tą akimirką suvokė, kad nepasakos motinai to
įvykio. Tie faktai neperžengs jos lūpų. Įsakmiu balsu
pasakė:
- Užmiršk visa tai.
Pasijuto kietesnė už plieną, apgaubta jėgos dalelių.
Tai buvo vienintelė nauda iš kadaise patirto išmėgi­
nimo: skausmas, baimė pamažu išmokė užgniaužti

70
pyktį, susitvardyti. Galvos kryptelėjimu parodė į vaikų
chirurgijos korpusą, j silpnai apšviestus reanimacijos
skyriaus langus.
- Jei dar gali verkti, pasaugok ašaras jam.
Kai apsigręžė eiti, Dianai pasirodė, kad medžių
lapijos šnaresys apgaubė ją pikta lemiančia mantija.
 10

Ėjo dienos, naktys.

Diana jų nebeskaičiavo. Jos kasdieną žymėjo
pavojaus signalai iš reanimacijos palatos. Po pas­
tarojo susipykimo su motina ištiko keturi nauji mi-
driazės priepuoliai. Keturis kartus vaiko vyzdžiai
buvo sustingę, žymėdami baigties neišvengiamumą.
Kiekvieno priepuolio metu gydytojai per drenus iš­
leisdavo keletą mililitrų nugaros smegenų skysčio ir
sumažindavo smegenų tūr j. Ir taip jiems pavykdavo
apsaugoti vaiką nuo blogiausio.
Diana gyveno godžiai gaudydama kiekvieną gy­
dytojų žodį. Aiškindavosi menkiausią jų pasakymą,
mažiausią jų intonacijos pasikeitimą ir dėl tokios
priklausomybės žiauriai savęs nekentė. Tik tokie
klausimai buvo apnikę sąmonę ir be perstojo grįž­
davo jos gręžti kankinamais diegliais. Miegodavo
priešokiais, kartais nebesuvokdama, ar gyvena, ar
tik sapnuoja. Jos pačios sveikata ėjo vis blogyn, bet
kategoriškai atsisakydavo išgerti vaistų. Tiesą pa­
sakius, toks marinimasis ją ėmė svaiginti, slopinti
jausmus tarsi religinis transas ir leido nusisukti nuo
tiesos: vilties nebebuvo. Liusjeno gyvybę palaikė tik
gausiausia aparatūra ir bejausmė technika.

72
 Viskam baigti užtektų nuspausti elektros jungiklį.
Tą dieną apie trečią valandą popiet jos pačios
kūnas apleido pozicijas. Diana prarado sąmonę ant
pediatrijos korpuso laiptų ir nusirito per visą aukštą
ant nugaros žemyn. Erikas Dageras jai suleido į veną
dozę gliukozės ir įsakė grįžti nakvoti namo. Be jokių
atsikalbinėjimų.
Tačiau tą patį vakarą apie dešimtą valandą Diana
atidarė ligoninės duris - užsispyrusi, įniršusi, ser­
ganti, bet prisistatė. Ją užvaldė negera nuojauta: ar
tik nebus išmušusi paskutinė valanda. Jai atrodė, kad
tai patvirtina kiekviena detalė. Tvankumas pastato
viduje. Blėstančios neono lempos pirmame aukšte.
Sanitaro nukreiptas į tolį žvilgsnis, kai susitiko jį,
ir tas pasirodė dviprasmiškas. Kiekvienas ženklas,
tai pranašingas ženklas: mirtis čia, visai arti, prie
pat jos.
Atsidūrusi trečio aukšto koridoriuje pamatė Da-
gerą ir suprato, kad jos nuojautos pasitvirtino. Gy­
dytojas ėjo priešais. Diana sustojo.
- Kas atsitiko?
Nieko nesakęs chirurgas paėmė jai už rankos ir
nuvedė link eilės kėdžių, pritvirtintų prie sienos.
- Sėskite.
Ji sudribo ant kėdės šnibždėdama:
- Kas atsitiko? Jis dar... gyvas, taip?
Erikas Dageras atsitūpė, kad jų veidai atsidurtų
tame pat aukštyje.
- Nusiraminkite.
Diana žiūrėjo, bet nematė. Nematė nieko, tik ne­
būtį. Tai buvo net ne vizija, o bet kokios vizijos, bet
kokios perspektyvos nebuvimas. Pirmą kartą per
savo gyvenimą nebepajėgė numatyti, kas bus kitą
akimirką, nuspėti sekundės, kuri turėtų pakeisti
ankstesnę. Ji jau pasmerkta - už akių - mirčiai.
- Diana, žiūrėk į mane.
Ji sukaupė visą savo dėmesį į kaulėtą chirurgo
veidą. Bet vis vien ir toliau nieko nematė. Jos sąmo­
nė nebesuvokė vaizdų, priimtų jos akių tinklainės.
Gydytojas suėmė ją už riešų. Ji jų neatitraukė - ne­
beturėjo jėgų savo fobijoms. Vyras sušnibždėjo:
- Kai jūsų nebuvo, šią popietę Liusjeną dar du
kartus buvo ištikusi midriazė. Mažiau nei per ketu­
rias valandas.
Diana suakmenėjo. Rankas ir kojas surišo, sura­
kino išgąstis. Kiek patylėjęs, chirurgas pridūrė:
- Man labai gaila.
Šįkart ji įbedė akis į daktarą ir vėrė jį pykčio per­
kreiptu veidu.
- Jis dar nemirė?
- Jūs nesuprantate. Šešis kartus buvo stebimi
Liusjeno smegenų mirties simptomai. Jis nebegali
atgauti sąmonės. Ir net jei, sakykim, įvyktų stebu­
klas ir jis imtų rodyti pabudimo iš komos ženklus,
komplikacijos būtų per daug sunkios. Jo smegenys
neišvengiamai pažeistos, suprantate? Geriau šito ne­
reikia: tai būtų tik daržovė.
Diana keletą mirksnių gręžė Dagerą žvilgsniu.
Netikėtai ją pritrenkė daktaro grožis. Jos kupinas
įsiūčio balsas sugriaudė:
- Jūs norite, kad jis mirtų, taip?
Gydytojas atsistojo. Jis drebėjo.

74
 - Šito, Diana, jūs negalite man prikišti. Tik ne
man. Aš kasdien, kasnakt grumiuosi, kad jį iš ten
ištraukčiau. Aš priklausau gyvenimui. (Jis moste­
lėjo j stiklo koridorių už stiklinių durų). Mūsų visų
pareigoms priklauso gyvenimas, visų! Ir neprašykite
mirties atsidurti čia, tarp mūsų.
Ji atsilošė ir užsimerkė. Galva trinktelėjo į sie­
ną. Kartą, kitą, trečią. Ją dusino šutra. Akių raineles
degino fluorescencinių lempų baltis, įsiskverbiantis
po vokais. Ji juto, kaip kūnas smunka, krenta į tam­
sią duobę, jautė, kaip šiame krytyje nusiurbiama jos
sąmonė.
Tačiau iš paskutinių jėgų pajėgė atsistoti. Netarusi
nė žodžio sugriebė savo krepšį ir žengė į reanima­
cijos skyrių.
Mažų nejudrių kūnų skyrių.
Už durų - nė gyvos dvasios.
Diana šmurkštelėjo į Liusjeno palatą, nusiplėšė
akinius ir sukniubo ant kelių lovos gale. Įsikniau­
busi galva į antklodes pratrūko raudoti. Nelauktai
pašėlusiai smarkiai. Pirmą kartą po nelaimės kūnas
suteikėjai tokį palengvėjimą. Raumenys atsipalaida­
vo, nervai atsileido. Verksmas ją dusino, skausmas
troškino, bet ji jautė atsiveriantį palengvėjimą, pri­
slopintą džiugesį tarsi nelaiminga gėlė, paskutiniu
savo žydėjimu teikianti ramybę.
Žinojo, kad Liusjenui mirus ji neišgyventų. Šis
vaikas buvo jos paskutinė galimybė. Jei jis išeitų,
Diana atsisakytų gyventi toliau. Arba išlakstytų
skeveldromis jos protas. Šiaip ar taip, ji negyven­
tų.

75
 Netikėtai moteris pajuto kažką esant. Įtempė
ašarų sūrymu pagraužtą žvilgsnį. Be akinių ji nieko
nematė, bet buvo tikra: tamsoje kažkas yra.
Tada pasigirdo tylus, paslaptingas balsas:
- Galiu jums padėti.
 11

Rankovės kraštu Diana nusišluostė akis ir susi­

rado akinius. Už kelių metrų stovėjo vyras. Suprato,
kad jis jau buvo kambaryje, kai ji įėjo. Pamėgino
susikaupti.
Žmogus ėjo prie jos. Tai buvo tikras milžinas,
beveik dviejų metrų ūgio, apsivilkęs baltą chalatą. Jo
galingas sprandas laikė tokią pat didžiulę žilaplaukę
galvą. Silpna koridoriaus šviesa trumpam apšvietė jo
veidą. Jis buvo raudonodis, neryškūs bruožai primi­
nė laiko išgraužtą skulptūrą. Jo veidas skleidė keistą
ramybę. Diana dar pastebėjo, kokios ilgos ir riestos
jo blakstienos. Jis pakartojo:
- Galiu jums padėti, - pasisuko į vaiką. - Jam.
Balsas buvo ramus, derėjo su veido bruožais,
buvo vos jaučiamas akcentas. Dar kelios akimirkos
ir Diana suvaldė savo nuostabą. Pastebėjo ant cha­
lato prisegtą asmens kortelę.
- Jūs... jūs čia dirbate? - paklausė ji.
Jis žengtelėjo dar vieną žingsnį. Nors buvo di­
džiulis, judėjo be jokio garso.
- Mano pavardė Rolfas van Kaenas. Esu vyriau­
siasis anesteziologas. Iš Berlyno. Pediatrinės „Die
77
Charitė" ligoninės. Mes drauge su daktaru Dageru
dirbame pagal prancūzų ir vokiečių programą.
Jo prancūzų kalba buvo sklandi, nugludinta tarsi
akmenukas, kurį ilgai laikė kišenėje. Diana atsistojo
ir atsisėdo ant vienintelės kėdės. Įsitaisė nerangiai.
Koridoriuje nebuvo nė vienos seselės. Ji vėl prabilo:
- Ką... ką jūs čia veikiate? Noriu pasakyti, šioje
palatoje?
Gydytojas atrodė mąstąs, sveriąs kiekvieną savo
žodį.
- Šįvakar jums pranešė apie jūsų vaiko sveikatos
būklės evoliuciją. Aš pats skaičiau tuos rezultatus.
Jis nutilo, paskui pridūrė:
- Manau, kad jus perspėjo. Vakarų medicinos
požiūriu vilties nebelikę.
- O Rytų medicinos požiūriu?
Diana tučtuojau pasigailėjo savo klausimo. Ji
pernelyg greitai užkibo ant vyro meškerės. Vokietis
kalbėjo toliau:
- Mes galime pabandyti kitą būdą.
-Kokį?
- Akupunktūrą.
Diana sušnypštė:
- Traukitės. Nesu tokia patikli. Po velnių, trauki­
tės, kol pati jūsų neišmečiau.
Anesteziologas nepajudėjo. Jo dolmeniškas stotas
ryškiai skyrėsi stiklo atšvaituose. Jis tyliai ištarė:
- Mano padėtis nelengva, ponia. Neturiu kada jūsų
įtikinėti. Bet jūsų sūnus turi dar mažiau laiko...
Diana pajuto jo balse natūralų, spontanišką in­
tonacijos pasikeitimą, kuris sugraudino. Tai buvo
pirmas kartas, kai žmogus be varžymosi ir globėjiš­
kumo primena jos motiniškus ryšius su Liusjenu.
Daktaras kalbėjo toliau:
- Žinote, kas yra jūsų vaikui, ar ne?
Ji nunarino galvą ir pramurmleno:
- Priplūsta kraujo, tai...
- Nuodija jo smegenis, taip. Bet ar žinote, iš kur
tai kyla?
- Nuo sumušimo. Smūgio per avariją. Šį reiškinį
sukelia hematoma ir...
- Tikrai. O smulkiau? Ar žinote, kas lemia tą kraujo
plūdį? Kokia jėga stumia hemoglobiną į smegenis?
Ji tylėjo. Medikas pasilenkė.
- O jei aš pasakysiu, kad galiu paveikti tą kraujo
varymo jėgą? Kad galiu tą kraujospūdį susilpninti?
Diana pabandė kalbėti ramiai, kad mandagiau
baigtų aiškinti:
- Klausykite. Tikiu jūsų neabejotinai gerais keti­
nimais, bet mano sūnų čia gydė patys geriausi m e­
dikai. Ir nemanau, kad...
- Erikas Dageras dirba su mechaniniais gyveni­
mo reiškiniais. O aš galiu daryti įtaką kitai pusei,
galiu daryti įtaką energijai, kuri veikia tuos mecha­
nizmus. Galiu prislopinti jėgą, kuri drenuoja jūsų
sūnaus kraują ir pamažu žudo jį.
- Pats nesuprantate, ką kalbate.
- Išklausykite mane!
Diana krūptelėjo. Gydytojas beveik šaukė. Ji už­
metė akį į koridorių: nieko. Dar niekad aukštas neat­
rodė toks tuščias ir toks tylus. Ji pradėjo jausti keistą
baimę. Vokietis nesustodamas kalbėjo jau tyliau:
 - Kai žiūrite j upę, matote vandenį, putas, žo­
les, kurias judina tėkmė, bet nematote svarbiausio:
srovės, judėjimo, vandens tėkmės gyvasties... Kas
išdrįstų abejoti, kad žmogaus kūnas nefunkcionuoja
tokiu pat būdu? Kas drįstų teigti, kad kraujo apyta­
kos, širdies tvinksnių, cheminės sekrecijos nevienija
vienintelė jėga, kuri visa tai priverčia veikti: gyvy­
binė energija?
Ji vėl papurtė galvą. Vyras tebuvo už kelių centi­
metrų. Jų dialogas priminė išpažintį:
- Upes maitina šaltinių vanduo, jų požeminiai
plika akimi nematomi tinklai. Žmogaus gyvenimas
taip pat turi paslaptingas ištakas, gruntinių vandenų
horizontus. Ištisa giluminė geografija, ji lieka nepa­
stebėta šiuolaikinio mokslo, bet susiformuoja mūsų
kūno viduje.
Diana sėdėjo sustingusi, veidas skendėjo priete­
moje. Vyriškis nežinojo, kad šitos kalbos jai buvo
žinomos: kiek kartų ji buvo girdėjusi savo wing chuti
mokytojus liaupsinant chi, tą gyvybinę energiją, ir
in, ve jan, ir panašius dalykus! Ji nebuvo viso šito
šalininkė. Atvirkščiai, jos triumfas ant tatamio aki­
vaizdžiai įrodė šių tezių tuštumą: gali būti šaolinio
bokso čempionė ir absoliučiai nepripažinti tų ver­
tybių. Bet balsas veikė jos sąmonę ir pamažu įgavo
įtaigumo:
- Akupunktūra priklauso tradicinei kinų medi­
cinai. Medicina, kurios amžius skaičiuoja daugelį
tūkstantmečių, remiasi ne tikimybėmis, o rezulta­
tais. Neabejotina, tai pati empiriškiausia sritis, nes
niekas niekada negalėjo išaiškinti jos efektyvumo

80
priežasčių. Akupunktūra tiesiogiai veikia mūsų gy­
vybinio šaltinio tinklus - tai, ką mes vadiname meri­
dianais. Ponia, maldauju jus pasitikėti manimi: galiu
sustabdyti jūsų vaiko ligą. Galiu sumažinti kraujo
plūdį, kuris jį žudo!
Diana nužvelgė Liusjeno kūną. Menkutis siluetas,
apraišiotas gipsiniais tvarsčiais, apnarpliotas laidais,
dabar atrodė suplotas, kontroliuojamas nedraugiškų
aparatų ir jau palaidotas įmantriame futuristiniame
sarkofage. Van Kaenas nepaliovė šnibždėjęs:
- Laikas spaudžia! Jei jūs manimi nepasitikite,
pasitikėkite žmogaus kūnu. (Jis atsitiesė ir pasisuko
į Liusjeną.) Suteikite jam viską, kas įmanoma. Kas
žino, kaip jis reaguos?
Diana susiėmė už galvos - plaukai buvo permirkę
prakaitu. Jos pozicijos, jos įsitikinimai dužo galvoje
tarsi krištolo taurės, trinktelėtos klastingos bangos.
Palatoje pasigirdo duslus džeržgimas. Diana tik
po akimirkos suvokė, kad tai jos pačios balsas:
- Velniai griebtų, darykite. Bandykite tą savo triu­
ką. Grąžinkite jį man!
 12

Suskambus pirmam telefono skambučiui Diana

suprato sapnuojanti. Ji matė, kaip vokietis daktaras
atklojo paklodes, paskui nuvyniojo Liusjenui tvars­
čius. Nuėmė laidus, elektrodus, ištraukė ranką iš al­
kūnę laikančio gipsinio įtvaro. Dabar vaikas gulėjo
nuogas. Tik tvarsčiai ant galvos ir perfiizijos įtaisas,
vienintelės detalės, siejusios jį su Vakarų medicina.
Sulig antru skambučiu ji pabudo.
Tyloje, stojusioje po elektroninės trelės, jos są­
monę it tvykstelėjęs žaibas nušvietė aiškumas. Jos
sapnas juk visai ne sapnas. Ar bent jau kilęs iš realaus
fakto. Ji vėl aiškiai išvydo Rolfo van Kaeno siluetą,
jis spaudžiojo, masažavo, glostė Liusjeno galūnes.
Matė palinkusį, įdėmiai žvelgiantį veidą. Tą akimirką
Diana štai ką pajuto: akupunktūrininkas tarsi skaitė
menkutį blyškų kūną. Jis šifravo jį, tarsi susidūręs
su kitoms medicinoms nežinomu kodu. Užsimezgė
nebylus dialogas tarp to milžino baltais plaukais ir
mažyčio, be sąmonės, beveik mirusio berniuko, jis
dar atrodė galįs šnibždėti kažkokias paslaptis pa­
švęstajam.
Van Kaenas išsitraukė adatas ir pabėrė jas ant
Liusjeno odos. Smaigstė jas į vaiko krūtinę, rankas,
82
kojas ir sulig kiekvienu adatos dūriu jų smaigaliai,
regis, sušvisdavo, įgaudavo žalsvą spalvą, tokią pat
kaip kontrolinio monitoriaus, pakabinto virš lovos.
O kojūgaly kaip užburta stovėjo Diana. Negalėjo
atitraukti akių nuo to geibaus, balto it kreida kūno,
pasišiaušusio adatomis, jos švytėjo stiklinėje tamsoje
tarsi jonvabaliai...
Trečias skambutis.
Prietemoje Diana pastebėjo palatą puošusias pa­
veikslų reprodukcijas: Polio Klė' pasteliniai stačia­
kampiai, gyvesni Pito Mondriano" darbai. Nuleido
akis, žvilgtelėjo į naktinį stalelį. Žadintuvas rodė
03:44. Su visa stiprybe jai grįžo tikrumas. Jau pen­
kios valandos, kaip tas paslaptingas daktaras atliko
jos sūnui akupunktūros seansą. Prieš išeidamas jis
paprasčiausiai ištarė: „Tai pirmas etapas. Aš grįšiu.
Šis vaikas turi gyventi, suprantate?"
Ketvirtas skambutis.
Diana sugraibė telefono ragelį:
- Alio!
- Ponia Tiberž?
Ji atpažino vienos iš seselių, ponios Ferer, balsą:
- Profesorius Dageras manęs paprašė jums pra­
nešti.
Tonas buvo visiškai neutralus, bet Diana pagavo
seselės balse dvejonę. Ji sudejavo:

* Polis Klė (Paul Klee, 1979 - 1940) - šveicarų tapytojas, grafikas. Ekspre­
sionistas.
** Pitas M ondrianas (Piet Mondrian, tikr. Piteris Kornelis, 1872 - 1944) -
olandų tapytojas. Neoplasticizmo pradininkas. Kūrybai būdinga em ocing­
um o neigimas, tiesios linijos, stačiakampės formos, grynos spalvos.

83
 - Viskas, taip?
Po trumpos tylos pasigirdo:
- Priešingai, ponia. Pastebėjome remisiją.
Diana pajuto užplūstančią neapsakomą meilės
galią.
- Pabudimo iš komos ženklą, - paaiškino seselė.
- Kada?
- Jau apie tris valandas. Aš pati ir pastebėjau,
kad jo pirštai juda. Pakviečiau budinčius gydytojus,
kad įsitikintų. Jie tvirtai konstatavo: Liusjenas rodo
sąmonės atgavimo ženklus. Iškvietėme profesorių
Dagerą. Jis man liepė jums pranešti.
Diana paklausė:
- Pasakėte apie tai daktarui van Kaenui?
-Kam ?
- Rolfui van Kaenui. Vokiečiui gydytojui, kuris
dirba drauge su Dageru.
- Nesuprantu, apie ką kalbate.
- Nesvarbu. Ateinu.

Liusjeno palatos atmosfera priminė budynes, bet

ne gedulingas. Aplink kūną sustoję žmonės kalbėjo
tyliai, bet jų šnabždesiai buvo džiugūs. Nors tvyrojo
prietema, veidai švietė tikru įkarščiu. Penki gydy­
tojai ir trys medicinos seselės. Nė vienas neryšėjo
kaukės, gerai dar, kad nebuvo pamiršę užsimesti
chalatų.
Bet Diana pasijuto nusivylusi. Jos vaikas gulė­
jo toje pačioje padėtyje, sustingęs, paniręs j lovos
įdubą. Iš susijaudinimo ji jau kone tikėjosi pama­
tyti jį sėdintį, atmerktomis akimis. Bet gydytojai ją

84
nuramino. Pastebėtais simptomais jie džiaugėsi ne­
slėpdami vilčių.
Ji žiūrėjo j savo sūnų ir prisiminė paslaptingąjį
kolosą. Pastebėjo, kad tvarsčiai vėl buvo savo vietoje,
savo vietoje ir gipsinis antalkūnis, ir elektrodai, ir
davikliai. Niekas nebūtų galėjęs įtarti, kad vokietis
buvo jį apnuoginęs, vedęs savo dialogą su tuo mažu
kūneliu. Ji vėl išvydo žalsvus taškelius, kurie virpėjo
sulig Liusjeno įkvėpimu ir iškvėpimu, išvydo stiprius
pirštus, sriegiančius adatas į kūną.
- Aš turiu su juo pasimatyti, - tarė.
- Su kuo?
- Su Berlyno anesteziologu, kuris dirba su jumis.
Gydytojai suglumę susižvalgė, stojo nejauki tyla.
Vienas iš jų priėjo prie jos ir šypsodamas sušnibž­
dėjo:
- Tai Dageras norėtų su jumis pasimatyti.
- Prisimenate, Diana, ką jums esu kalbėjęs. Nerei­
kia bergždžių vilčių. Liusjenas gali visiškai atsigauti
iš komos, bet yra pavojus, kad gali likti neišgydomų
smegenų sužalojimų...
Chirurgo kabinetas buvo visas vienodai baltas,
tarsi spinduliuojantis šviesą. Net šešėliai atrodė švie­
sesni, lengvesni nei kitur. Atsisėdusi priešais gydy­
toją Diana paprieštaravo:
- Tai stebuklas. Neįtikimas stebuklas.
Dageras nepaliovė žaisti pieštuku ir tas judesys,
atrodė, nukreipė visą jo nervingumą. Jis vėl pra­
bilo:
- Diana, aš labai laimingas dėl vaiko. Tai, kas
vyksta, išties... nepaprasta, tikra teisybė. Bet dar

85
kartą pabrėžiu, kad nereikia skubėti džiaugtis. Są­
monės atgavimas gali iškelti aikštėn sunkius traumos
padarinius. Ir tas sąmonės atgavimas dar nėra tikras
dalykas.
- Stebuklas. Van Kaenas išgelbėjo Liusjeną.
Dageras atsiduso:
- Papasakokite man apie tą žmogų. Ką jis jums
pasakė?
- Kad atvyko iš Berlyno ir kad čia dirba su jumis.
- Niekad nesu apie j j girdėjęs, - jis nervinosi. -
Kaip medicinos seserys galėjo leisti įeiti tokiam pa­
siutėliui į reanimacijos skyrių?
- Nebuvo nė vienos seselės.
Chirurgas atrodė vis labiau sunerimęs. Be per­
stojo stukseno trintuku.
- Ir ką jis tiksliai darė Liusjenui? Klasikinį aku­
punktūros seansą?
- Negaliu pasakyti: pirmą kartą mačiau tokį da­
lyką. Jis nuėmė tvarsčius ir subedė adatas į įvairias
kūno dalis.
Chirurgas lyg prieš savo norą nusišiepė. Diana
nusuko žvilgsnį:
- Be reikalo juokiatės. Kartoju: tas žmogus išgel­
bėjo mano vaiką.
Šypsena dingo. Daktaras dabar prakalbo pusiau
ramiu, pusiau baramu tonu - toks balso tonas pasi­
renkamas, kai norima atvesti į protą vaiką.
- Diana, jūs žinote, kas aš esu. Pasaulyje dar ras­
tum kokią dešimtį tokių specialistų, kurie neurobio-
loginiu požiūriu pažįsta smegenis.
- Neabejoju jūsų patirtimi.

86
 - Paklausykite: smegenys - neįtikėtinai sudėtinga
sistema. Žinote, kiek nervinių ląstelių jos turi?
Jis kalbėjo toliau nelaukdamas atsakymo:
- Šimtą milijardų, jos susijusios tarp savęs miria­
dais jungčių. Ir jei tokia mašina pajudėjo, patikėkite
manimi, vadinasi, ji vėl pradėjo veikti. Ir būtent taip
apsisprendė pats jūsų vaiko organizmas, suprantate?
- Dabar lengva sakyti.
- Pamirštate, kad aš operavau jūsų vaiką.
- Atleiskite.
Diana kalbėjo jau švelniau.
- Daktare, meldžiu jūsų, atleiskite man. Bet aš
vis vien esu įsitikinusi, kad Liusjeno remisijoje tas
daktaras buvo ne paskutinėje vietoje.
Dageras pagaliau paliko ramybėje pieštuką ir sunė­
rė pirštus. Jis priderino balsą prie pašnekovės tono:
- Paklausykite. Nesu koks bukagalvis. Net Viet­
name praktikavausi.
Jis mąsliai nusišypsojo - prisiminė praeitį, senas
svajones.
- Po praktikos ligoninėje truputį studijavau hu ­
manitarinius mokslus. Susidūriau ir su akupunktūra.
Žinote, kuo grindžiama ši technika? Kokia tų visų
garsiųjų žadinamų taškų esmė?
- Tas žmogus man kalbėjo apie meridianus...
- O ar žinote, kas fiziologine prasme yra tie m e­
ridianai?
Ji nutilo. Stengėsi prisiminti vokiečio žodžius. Už
ją atsakė Dageras:
- Ogi niekas. Fiziologine prasme tie meridianai
neegzistuoja. Mėgino juos rasti visokios analizės,

87
radiologijos, skeneriai. Šie darbai nedavė jokio re­
zultato. Akupunktūros taškai neatitinka net atskirų
epidermio zonų, kaip tikinama. Šiuolaikinės fizio­
logijos požiūriu akupunktūros specialistas duria bet
kur. Niekai. Vienas juokas.
Ji prisiminė van Kaeno žodžius ir tarstelėjo:
- Gydytojas kalbėjo apie gyvybinę energiją, kuri
cirkuliuoja kūne ir...
- Ir jūs sau manote, kad ta energija taip paprastai
prieinama, - jis spragtelėjo pirštais, - kad ji taip ir
cirkuliuoja odos paviršiumi? Ir niekas daugiau, tik
vienintelė kinų medicina nustatė to tinklo geogra­
fiją? Tai juokinga.
Į duris kažkas pabeldė. Įėjo ponia Ferer. Truputėlį
pritrukdama kvapo, ji pranešė:
- Daktare, radome žmogų, kuris įsibrovė į sky­
rių.
Diana nušvito. Ji visu kūnu pasisuko į moterį al­
kūne įsiremdama į kėdės atkaltę.
- Jūs jam pranešėte apie Liusjeną? Ką jis sakė?
Ponia Ferer nereagavo į klausimą ir visą dėmesį
sutelkė tik į gydytoją.
- Daktare, iškilo viena problema.
Chirurgas vėl nusitvėrė pieštuko ir ėmė jį sukioti
aplink smilių tarsi karinio parado lazdelę. Jis paban­
dė juokauti:
- Viena? Jūs tuo įsitikinusi?
Seselės veide nebuvo nė ženklo linksmumo.
- Daktare, tas žmogus negyvas.

88
 13

Diana nekantriai lūkuriavo Lavuazjė pastato tre­

čiame aukšte. Pasak informacinių skydų, čia buvo
genetinių tyrimų tarnyba. Kodėl ją čia atsiuntė?
Kodėl genetika? Paslaptis. Ji stovėjo prie sienos, at­
sirėmusi į sukryžiuotas už nugaros rankas ir ją be
perstojo tai užplūsdavo linksmumas, prisiminus,
kad sūnus atsigavo, tai vėl nustėrdavo nuo minties
apie van Kaeno mirtį. Buvo pusė šešių ryto ir niekas
jai nieko nepasakė. Nė menkiausios žinios apie jo
žūties aplinkybes. Nė žodelio apie tai, kokį rado jo
kūną.
- Diana Tiberž?
Ji atsigręžė į balsą. Artinosi vyras, tikriausiai
aukštesnis nei 1 metras 85 centimetrai. Ji prisiminė
milžiną vokietį. Šiaip ar taip, buvo malonu atsidurti
šalia savo ūgio žmonių. Atvykėlis tuojau prisistatė:
- Patrikas Langlua, policijos leitenantas.
Jis buvo maždaug 40 metų. Veidas liesas, raukš­
lėtas, neskustas. Nuo galvos iki kojų apsivilkęs juo­
dai - apsiaustas, švarkas, megztinis stačiu kaklu ir
džinsai. Šiurkštūs pilkšvi plaukai ir želianti barzda -
tikros metalo drožlės. Jei dar pridurtume rausvus
akių apvadus, turėtume šaltų spalvų paveikslą. Tikras
89
Mondrianas - juodas pilkas raudonas, - išreikštas
vieninteliu perkarusiu siluetu ir klastinga šypsena.
Jis pridūrė: „Kriminalinis skyrius.** Diana krūpte­
lėjo. Faras pakėlė ranką norėdamas nuraminti.
- Nebijokite. Aš čia per klaidą.
Diana būtų norėjusi tylėti, parodyti, kad kontro­
liuoja situaciją, bet neišlaikė ir paklausė:
- Ką jūs vadinate „per klaidą"?
- Klausykite, - jis sudėjo abu delnus taip, lyg
ruoštųsi maldai. - Pradėsime apie viską iš eilės,
gerai? Iš pradžių jūs man papasakosite, kas tiksliai
atsitiko šią naktį.
Keliais sakiniais Diana apsakė, ką išgyveno per
pastarąsias valandas. Faras žymėjosi jos atsakymus
į nedidelį bloknotą, susegtą spirale, nežymiai iškišęs
į šoną liežuvio galiuką. Dėl to jo šiurkštaus veido
išraiška tapo tokia nepadori, kad ji pamanė, jog jis
tyčia nutaisė tokią parodijinę grimasą. Bet jam bai­
gus rašyti liežuvis dingo.
- Kažkokia beprotystė, - šūktelėjo.
Nepaleisdamas iš rankų bloknoto, jis ištiesė abi
rankas ir ėmė imituoti įsivaizduojamų svarstyklių
lėkštes. Tada komandoro balsu pareiškė:
- Viena vertus, grįžta gyvenimas, kita vertus, už­
griūva mirtis ir...
Diana metė į jį apstulbusį žvilgsnį. Policininkas
akinamai nusišypsojo, tarsi džiaugsmas telaukė pro­
gos išsiveržti iš jo vidaus.
- Galbūt man derėtų atsisakyti skambių frazių...
- Bent jau kalbant su manimi.
Langlua pečiai po apsiaustu sujudėjo.

90
 - Labai gerai. Tada pasakysiu paprastai, kad esu
labai laimingas dėl jūsų vaiko.
- Gal galite man paaiškinti, kaip jis buvo rastas?
Atrodė abejojąs. Letena pasirausė pasišiaušusiuo­
se plaukuose, užmetė akį j abi koridoriaus puses,
paskui sukdamas prie lifto paliepė:
- Eime su manimi.
Jie išėjo j bundančio ryto vėsą, apsuko pastatą
ir patraukė į kitą korpusą. Nekero miestelis pama­
žu budo. Diana pamatė didžiulius sunkvežimius,
stovinčius centrinėje alėjoje, iš jų išvertė įspūdingo
dydžio platformas su šimtais nerūdijančio plieno
padėklų, ant šių - skyreliai indams su patiekalais
sudėti. Ji niekada nebūtų pagalvojusi, kad ligoninė
užsako maistą iš šalies.
Leitenantas pasuko prie naujojo statinio. Švietė
tik pusrūsio langai. Jie įėjo pro pagrindines duris
ir susidūrė su daugybe uniformuotų policininkų.
Įprastos chemikalų smarvės nesijautė, kvepėjo mais­
tu. Langlua paaiškino:
- Ligoninės virtuvė.
Mostelėjo į pravertas duris ir pats ten įsmuko.
Diana - jam įdurmu. Jie nusileido siaurais laiptais
žemyn ir atsidūrė didžiulėje pusrūsio salėje melsvai
dažytomis sienomis. Tuščioje erdvėje iš abiejų pusių
ėjo oro kondicionavimo linijos. Policininkas pradėjo
pasakoti net nesiruošdamas sustoti:
- Kol kas štai ką galima įsivaizduoti. Apie pusė
dvyliktos nakties žmogus, pasivadinęs van Kaenu,
palydi jus iki neurochirurgijos korpuso durų. Paskui
apsuka ratą, pereina kiemą ir įsmunka čia, į virtuvę.

91
Tokiu metu daug žmonių nebūna. Niekas jo nepa­
stebi.
Langlua eina toliau. Plačiu mostu atidengia plast­
masės juostų užuolaidą.
- Jis pereina šią salę...
Šįkart betono sienos oranžinės spalvos. Didin­
gos krosnys, apkrautos įspūdingų dydžių pintinėmis,
metė sidabrinius atšvaitus. Vyras nubraukė dar vieną
užuolaidą.
- ...ir patenka į šaldymo patalpas.
Atsiveria žalios spalvos koridorius, nužymėtas
chromuoto metalo durimis. Buvo jaučiamas stiprė­
jantis šaltis. Neoninės lempos palubėje panašios į
horizontalius stalaktitus. Patalpos spalvos ir plikumo
atmosfera priminė žaidimą kubais, kurių kiekvieno
dydis sulig bunkeriu.
Tardytojas sustojo priešais pertvarą, sumontuotą
ant šoninio geležinio bėgio. Sargybą ėjo du farai.
Jie vilkėjo uniformines striukes su gobtuvais, o jų
kepurių kraštai buvo išėsti prakaito ir atrodė tarsi
kristaliniai frizai. Diana vis labiau jaudinosi. Langlua
mostu paliepė nuimti metalines duris užtverusią gel­
toną juostelę.
Jis ištraukė iš kišenės raktą ir įkišo jį į viršutinę
spyną.
- Van Kaenas pasirenka šią šaldyklą.
- Jis... jis turėjo raktą?
- Tokį pat, kaip šis. Be abejonių, buvo pasivogęs
iš apsaugos vado kabineto.
Diana jautėsi priblokšta. Ji vis dar nebuvo užda-
vusi svarbiausio klausimo: kaip vyras mirė? Faras

92
pasuko plieno raktą. Atidarydamas duris atsigręžė j
ją ir atsirėmė j nerūdijančio plieno paviršių.
- Turiu perspėti: tai labai įspūdinga, bet kraujo
nėra.
- Ką norite tuo pasakyti?
Leitenantas sugriebė už vertikalios rankenos,
įsiręžė ir privertė duris slysti savo bėgiu. Veidus n u­
tvilkė naujas šalčio plūsnis. Jis pakartojo:
- Prisiminkite tik tai: kraujo nėra.
Gestu pakvietė sekti iš paskos. Diana žengė žings­
nį ir kaip įkasta sustojo. Priešais pilkus plastmasės
bakus balta betoninė siena buvo apipurkšta kažkuo
raudonu. Paviršiuje styrojo prilipusios rausvos plu­
tos, bliaukė purpurinės spalvos rėžiai, o ant aslos iki
pat durų dryko rusvi tiškalai. Šiame 5 metrų ilgio ir 5
metrų pločio kambrėlyje, prikrautame plastmasinių
dėžių, regis, vyko tikros žudynės. Bet visų labiausiai
stebino - ir labiausiai kėlė šleikštulį - šaltyje sklan­
dantis stiprus vaisių kvapas.
Nuo dėžių stirtos viršaus Patrikas Langlua nu ­
traukė į skaidrią plėvelę įvyniotą paką ir padavė jį
Dianai.
- Bruknės, - jis dėjosi skaitąs pakuotės etiketę. -
Bruknės. Įvežtos iš Turkijos. Įsiveržęs čia van Kaenas
surengė sau tikrą uogų orgiją.
Diana žengė kelis žingsnius į patalpą dabar jau
žinodama, kad dreba ne dėl ko kito, o iš šalčio.
- Ką... ką tai reiškia?
Faras liūdnai nusišypsojo.
- Nieko, tik tai, ką pasakiau. Po savo nedidelio
akupunktūros seanso Rolfas van Kaenas nė nemanė

93
dingti, jis verčiau atėjo čia suryti ištisų pakų bruk­
nių. - Jis apsižvalgė. - Rijo jas pačiu laukiniškiausiu
būdu, koks tik gali būti.
Ji sumurmleno:
- Bet nuo ko... jis mirė?
Langlua švystelėjo plastmasinę dėžę ant vienos
krūvos viršaus.
- Manyčiau, skrandžio sutrikimas.
Jis metė žvilgsnį į pašnekovę ir vėl prakalbo:
- Atleiskite man: tai nejuokinga. Iš tiesų dar ne­
žinome mirties priežasties. Bet tai, be jokių abejo­
nių, natūrali mirtis. Tai, ką aš vadinu „natūrali". Iš
pirmų mūsų stebėjimų aišku, kad kūne nėra jokio
sužeidimo žymės. Gali būti, kad van Kaeną ištiko
širdies smūgis, gal plyšo aneurizma, o gal kuri kita
liga, negaliu pasakyti.
Langlua mostelėjo į pusiau pravertas duris. Tvy­
rojo slogi tyla.
- Tai paaiškina, kodėl virtuvių blokas uždarytas
karantinui. Įsivaizduokite šiose patalpose lavoną,
galbūt sirgusį. Šiaip ar taip, juk čia ruošiamas maistas
vaikams. Prieš atsidurdamas šitoje patalpoje mūsų
vokietis spėjo nusibelsti į tą prakeiktą Nekero vieš­
namį.
Diana atsirėmė į vieną baką. J šnerves mušė vaisių
ir cukraus kvapas.
- Eime iš čia, - sušnibždėjo ji, - tikrai, čia... ne­
begaliu daugiau.
Ryto vėjelis ją kiek atgaivino, bet prireikė gerų
kelių minučių, kad galėtų vėl prabilti. Pagaliau pajėgė
paklausti:

94
 - Kodėl jūs man visa tai pasakojate?
Langlua baisiai nustebęs suraukė antakius.
- O kaipgi, nes jūs esate viso šito įvykio centre!
Be žmogžudystės, mums dar lieka nelegali medici­
nos praktika, įsibrovimas į ligoninę ir, be abejonės,
kito asmens dokumento pasisavinimas... - iškėlė
smilių. - Dėl šių kaltinimų jūs esate mūsų ieško­
vė.
Dabar Diana pasijuto ramesnė. Rado reikiamų
jėgų paprieštarauti:
- Leitenante, jūs nieko nesupratote. Nesvarbu,
kas jis, kokie jo motyvai, bet jis išgelbėjo mano sū­
naus gyvybę. Taip pat ir mano. Todėl nesvarbu, koks
buvo būdas. Dabar man liūdna tik dėl to, kad ne­
begaliu jam padėkoti, suprantate? Ir aš netikiu, kad
jūsų tyrimas ką nors reikštų.
Langlua, nutaisęs skeptišką veidą tarstelėjo:
- Jūs labai gerai suprantate, ką aš noriu pasakyti.
Šioje byloje slepiasi ne viena paslaptis. Mano galva,
įvykiai tik prasideda. Beje, aš...
Pasigirdo šaižus cyptelėjimas. Leitenantas nuse­
gė nuo savo diržo mažučiuką aparatėlį ir jo ekrane
perskaitė žinutę. Padavė daikčiuką Dianai ir sumur­
mėjo:
- Ar aš nesakiau?

95
 14

Diana žinojo, kad viskas, kas čia vyksta, yra rea­

lu, bet vertino tuos įvykius su nepasitikėjimu ir tai
leido jai laikytis nuo jų per atstumą, neišsikraustyti
visiškai iš proto. Vėliau viską permąstys ir padarys
tvarką galvoje. Vėliau pabandys rasti kokią nors lo­
giką. Bet kol kas ji gaudė kiekvieną faktą, kiekvieną
informaciją, bejėgiškai žiūrėdama į viską iš šalies
tarsi sapne.
Langlua ją vėl atvedė į Lavuazjė korpusą. Šįkart
jie pateko į pirmą aukštą. Diana bemat atpažino salę,
kurios link jie ėjo: KT SKEN (Kompiuterinės tomo­
grafijos skeneris) patalpa, ta pati, kur Liusjenui buvo
atliekami pirmieji tyrimai.
Tarpdury Diana sustojo baimindamasi įeiti - jai
rodėsi, kad ten plyš širdis nuo nesenų prisiminimų.
Bet policininkas ją valdingai stumtelėjo ir uždarė
duris. To klaiko, kurio taip bijojo, nepajuto dėl pa­
prasčiausios priežasties: salės atmosfera buvo visiš­
kai pasikeitusi.
Dabar čia viešpatavo keistas sujudimas. Priešais ter­
minalą su monitoriais ir negatoskopais du chalatais

96
apsivilkę vyrai barškino kompiuterio klaviatūros kla­
višais ir ekranuose kūrė spalvotas formas. Iš kitos stiklo
pusės prislopintoje šviesoje buvo matyti šmėžuojantys
siluetai, jie stovėjo apsupę įspūdingą skenerio ratą ir
laikė chromuoto plieno mechanizmus. Kiti išjunginėjo
ant grindų išsiraizgiusius kabelius, užgesindami ka­
bančius monitorius, pertvarkydami lempas ir keistus
optinius prietaisus. Veikiausiai jie naikino savo įsibro­
vimo pėdsakus.
Nė vienas iš jų nedėvėjo balto chalato.
Diana pastebėjo ir daugiau keistenybių. Visi vyrai
atrodė ne jaunesni kaip 30 metų ir daugelis iš jų prie
diržų buvo prisisegę automatus lipdėmis užsegtose
makštyse.
Farai.
Suprato, kodėl ją privertė laukti šito pastato tre­
čiame aukšte: policininkai čia įrenginėjo savo štabo
būstinę. Ir kelioms valandoms okupavo medicininę
vizualinės informacijos įrangą. Netikėtai Langlua
jos paklausė:
- Paleopatologija: ar žinote, kas tai?
Diana atsisuko į tardytoją. Pavargusiu balsu at­
sakė:
- Tai archeologijoje naudojama technologija,
kai prireikus mumija ar kuri kita senovinė orga­
ninės kilmės liekana tiriama skeneriu, magnetinio
resonanso vaizdo instrumentu ar kitu vizualinės
informacijos aparatu ir nustatoma vidinė struktūra
jų neardant. Prieš tūkstančius metų mirusių kūnų
virtualinė autopsija tapo įmanoma.
Langlua šyptelėjo:
 - Jūs nuostabi.
- Aš mokslininkė. Ir skaitau specializuotus žur­
nalus. Bet nematau...
- Mūsų teismo medicinos tarnyba šioje srityje
turi meistrą. Tokį genijų, galintį ištirti mumiją ne­
nuvyniojus nė centimetro apjuosalo.
Diana išsigandusi pažvelgė, kas dedasi už stikli­
nės pertvaros. Ir pamatė po audeklu pailgą pavi­
dalą, įstumtą į įrangos vidų. Akis įdūrusi į drobulę
sušnibždėjo:
- Tai jūs norite pasakyti, kad nuskenavote kūną
to...
- Juk turėjome po ranka įrangą, - policininkas vėl
nusišypsojo. - Mums pasisekė, kad numirėlį radome
ligoninėje.
- Jūs beprotis.
- Greičiau spaudžiamas laiko. Pasitelkę šitą apa­
ratūrą galėjome atlikti virtualią van Kaeno autopsiją.
Dabar rezultatus pateiksime teisminės medicinos
vadovybei. Nė lapė nesulos.
- Tai koks jūs faras?
Langlua jau žiojosi atsakyti, kai atsidarė dvi ka­
binas skiriančios durys.
- Suklydome.
Leitenantas pasisuko link jauno ką tik įėjusio
tipo. Garbanoti šviesūs plaukai, pilkšva oda, kažką
negera sakantis žvilgsnis: jis priminė apmaigytą ci­
garą. Pakartojo:
- Mes suklydome, Langlua.
-K ą?
- Tai žmogžudystė. Pritrenkianti žmogžudystė.

98
 Policininkas dėbtelėjo į Dianą. Ji tarsi įspėjo jo
mintis ir lėtai ištarė:
- Panorote visur mane tampyti su savimi. Tada
išklokite savo metodus. Neišeisiu iš šios salės.
Pirmąsyk faras įsitempė, bet tučtuojau vėl atsilei­
do. Jis perbraukė abiem rankomis veidą, tarsi užsė­
dėdamas klastingumo kaukę.
- Jūs teisi, - jis pasisuko į teismo medicinos eks­
pertą. - Paaiškink.
- Kai pradėjome tirti krūtinės tomografinius pjū­
vius, tikėjomės rasti nekrozės žymių. Kardioenzimų
perteklių ar kokį infarkto požymį...
- Netempk gumos. Ir ką radai?
Ekspertas atrodė yrantis, tuo pat metu jame buvo
kažko nepalaužiamo, nenykstamo.
- Tam žmogui plyšo širdis. Joje susikaupė tiek
kraujo, kad išsprogdino audinius.
Langlua paraudo šįkart atskleisdamas tikrą me­
džiotojo prigimtį.
- Velniai griebtų! O tu man sakei, kad nebuvo
jokio sužeidimo!
Daktaras nuleido galvą. Uždribę ant veido šviesūs
plaukai paslėpė šypseną.
- Jo ir nėra. Viskas atsitiko viduje. Kūno viduje, -
parodė į kompiuterį. - Tau reikia pamatyti vaizdus.
Leitenantas, net nepažvelgęs į kitus farus, įsakė
jiems:
- Dinkite iš čia. VISI!
Kabina ištuštėjo. Ekspertas įjungė kompiuterinę
programą, paskui Dianai ir Langlua padavė po pa­
dūmavusios plastmasės akinius.

99
 - Juos būtina užsidėti: programa numatyta tri­
mačiam vaizdui.
Sekdama vyrų pavyzdžiu, Diana užsidėjo rėme­
lius ant savo akinių ir pamatė pagrindiniame ekrane
klaikų vaizdą.
Reljefinis Rolfo van Kaeno kūnas, nuogas stuo­
muo, nuskustas, perpjautas nuo viršaus iki pat bam­
bos. Sėsdamasis priešais monitorių medikas pradėjo
aiškinti:
- Štai aukos trimačio vaizdo atkūrimas.
Krūtinė apsisuko ir vėl grįžo į pradinę padėtį
tarsi demonstruojant kompiuterinės grafikos vaiz­
dus.
- Kaip jau sakiau, - pakartojo žinovas, - pirmiau­
sia sukoncentravome dėmesį ties širdimi. Mums
užteko 40 sekundžių tomografiniams duomenims
įvesti, kad atkurtume reljefą.
- Gerai, gerai. Varyk toliau.
Daktaras ėmė spaudyti klaviatūros klavišus.
- Štai ką nustatėme.
Nuo pečių linijos staiga dingo kompiuterizuota
raumenų danga. Iš pradžių išryškėjo arterijos, paskui
nemažas plotas organų ir skaidulų, rausvų ir melsvų
susiraizgiusių arabeskų. Visa tai sukosi aplink ašį
kaip šiurpą kelianti karuselė. Diana buvo pasišlykš-
tėjusi ir tuo pat metu susižavėjusi.
Jai užteko sekundės, kad užgriebtų tai, ką norėjo
parodyti medikas: iš plyšusios širdies tebuvo likęs
kraujo ir audinių krešulys. Juoda dėmė, išsiplėtusi
tarp venų ir plaučių alveolių raizginio. Vyras tarė:
- Galiu ją atskirti.

100
 Jis barkštelėjo dar vieną klavišą ir vienu mirks­
niu ištrynė viską, kas nebuvo širdies liekana. Ekrane
pasirodė kuo puikiausiai išryškinta sprogusi širdis.
Ji panėšėjo į koralų rifą su rusvomis šakomis ir
suakmenėjusiomis atšakomis. Gryno smurto krū­
mas.
Langlua kimiu balsu paklausė:
- Kaip tai galėjo atsitikti?
Teisminės medicinos eksperto balsas pasikeitė,
tarsi atėjęs iš toli, iš šaltos analizės gelmių:
- Fiziologiniu požiūriu tai gana paprasta. Užten­
ka perlenkti aortą ir kraujas nepateks į širdį, pana­
šiai kaip laistymo žarna, jei nori paprasčiau. Tada
gyvybei būtinas skystis užliedamas tuščiavidures ir
plaučių venas užkemša ir perpildo širdį.
Jis vėl pagrojo klaviatūra. Ekrane pasirodė kiti
organai ir kraujo apytakos tinklas.
- Čia aiškiai matyti susukimas, - spustelėjo kur­
sorių. - Ir čia, - vėl spūst.
Langlua akivaizdžiai nepatikėjo:
- Kaip galima prieiti prie tos arterijos, jei ji krū­
tinės viduje?
Vyras nutilo ir atsigręžė į policininką sukryžiuo­
damas rankas, tarsi norėjo užkirsti kelią vėmimui ir
baimei, kurie jam grėsė.
- Čia ir yra beprotiškiausia: žudikas panardino
savo ranką į aukos vidurius ir bruko ją, kol pasiekė
aortą.
Daktaras vėl atsisuko į monitorių ir uždavė nau­
ją funkciją. Atkūrė van Kaeno stuomenį, o viduriai
dingo po pilkšva blizgia mėsos danga. Vaizdas su­

101
sikoncentravo j krūtinkaulio ašį, ties pilvo ertmės
viršutine dalimi. Buvo matyti vos įžiūrimas pjūvis.
- Štai sužeidimas, - nenutilo balsas. - Jis toks
siauras, kad per kūno išorės apžiūrą tarp plaukelių
jo nepastebėjo.
- Tai ten žmogžudys ir įkišo ranką?
- Be jokių abejonių. Žaizda ne platesnė nei 10 centi­
metrų. Jei turėsime galvoje odos elastingumą, šito visai
pakanka rankai įkišti. Tik žmogus turi būti žemo ūgio.
Sakyčiau, ne daugiau kaip 1 metro 60 centimetrų.
- Bet van Kaenas juk buvo milžinas!
- Tada jų buvo ne vienas. Arba auka buvo apsi­
rijusi kvaišalų. Na, nežinau.
Prisikišęs prie ekrano Patrikas Langlua paklausė:
- O per tą skrodimą žmogėnas dar buvo gyvas?
- Gyvas ir sąmoningas, taigi. Tai įrodo organo
sprogimas. Kai niekšas darbavosi po vidurius, au­
kos širdis daužėsi tarsi patrakusi ir privertė raumenį
dirbti kaip siurblį. Kraujo suplūdimas turėjo būti
trumpalaikis ir labai smarkus.
Leitenantas sušnibždėjo:
- Tikėjausi, kad nebus labai paprasta, bet kad
tokie dalykai...
Tą pat mirksnį abu vyrai, regis, pagaliau prisimi­
nė, kad dar yra moteris. Jie iškart atsisuko. Langlua
ištarė:
- Diana, man labai gaila. Iš tikrųjų mes... Diana?
Jums viskas gerai?
Už tamsių stiklų ji atrodė lyg stabo ištikta, akys
įbestos į monitorių. Bespalviu balsu ištarė:
- Mano sūnus. Noriu pamatyti savo sūnų.

102
 15

Ji žinojo tą sodą kaip savo penkis pirštus.

Vaikystėje visas popietes praleisdavo prie žaliuo­
jančios alėjų lapijos apsupto fontano. Tačiau Liuk­
semburgo sodui nejuto jokios ypatingos nostalgijos.
Tik atrodė, kad šis parkas paprasčiausiai jai teikdavo
ramybę.
Šit jau dvi paros, kaip įvyko stebuklas. Liusjeno
atsigavimo ženklai tvirtai laikėsi. Vakar vaikas daug
kartų pajudino dešinės rankos smilių ir didįjį pirš­
tuką. Diana galėtų net prisiekti, kad jai esant kiek
pasikėlė jo dešinys riešas. Per medicinines apžiūras
gydytojai nustatė, kad smegenų kontūzijos požymiai
nyksta. Ir fiziologinės funkcijos grįžta į normalias
vėžes. Atrodo, net daktaras Dageras sutiko, kad nuo
šiol berniukas kelyje į tikrą pabudimą iš komos. Jis
numatė galimybę artimiausiomis dienomis išimti
drenus.
Diana turėjo apakti iš laimės. Bet dabar ta žmog­
žudystė, tas nesuvokiamas smurtas, tie vaizdai skene­
ryje ją siaubingai prislėgė. Kaip gali būti įmanomas
toks žiaurumas? Kodėl žmogus, kuris išgelbėjo jos
sūnų, turėjo mirti tokiomis aplinkybėmis tepraėjus
kelioms valandoms po jo gydymo seanso?

103
 - Galiu prisėsti?
Diana pakėlė akis. Priešais stovėjo leitenantas
Langlua, toks, kokį sutiko užvakar. Juodas apsiaus­
tas, juodi džinsai, juodi trikotažiniai marškinėliai.
Ji įtarė, kad vyriškis buvo apsirūpinęs keliais šito
arsenalo egzemplioriais ir jie juodavo spintoje lyg
kokie numirėliai. Beje, nuo jo dvelkė ne odekolonu,
o keistu drabužių valymo ir lyginimo punkto kvapu.
Užuot atsakiusi, ji atsistojo:
- Gal geriau paėjėkim?
Faras linktelėjo. Diana pasuko į kalvą, kur augo
šachmatine tvarka susodinti medžiai. Pievelė ir trys
alėjos, kylančios nežymiu šlaitu. Jis linksmai pasakė:
- Gera mintis čia paskirti pasimatymą.
- Man čia patinka. Ir gyvenu šalia.
Jie palypėjo akmeniniais laiptais. Diena buvo
miglota ir takeliais beveik niekas nevaikštinėjo.
Medžiai į savo lapiją įsileido vėsoką vėją kažkaip
dirbtinai, tarsi moteris, stovinti virš metro grote­
lių ir su apsimestu kuklumu laikanti savo sijonus.
Policininkas giliai įkvėpė oro ir pareiškė:
- Jau maniau, kad man niekada nebus lemta.
- Kas?
- Prieiti prie suolo ir užkalbinti gražią merginą.
- O ho ho... - papūtė lūpas Diana, pereidama į
pusiau linksmą, pusiau pasipiktinamą toną.
Regis, jų abiejų - ir jo, ir jos - širdis apleido bet
kokia baimė, bet kokia grėsmė. Su tam tikru pasi­
bjaurėjimu ji pamanė, koks beviltiškas gyvųjų ego­
izmas mirusiųjų akivaizdoje. Štai dabar vienintelė jų
dabartis - blizgantys lapai, vėsus vėjas, tolimas vaikų

104
klegesys, ir prisiminimas apie van Kaeną sunkiai
neslėgė. Leitenantas pasakojo:
- Kai gyvenau internate, na, inspektorių moky­
kloje, visas laisvas dienas lėkdavau j Sorboną ir lan­
kiau filologijos paskaitas. Pavakare ateidavau čia, j
Liuksemburgą. Tais laikais man rodėsi, kad pavyko
išsisukti iš vienos tikros katastrofos: laisvalaikio. Bet
buvau jau susidūręs su kita, dar baisesne.
- Kokia?
Jis išskėtė rankas rodydamas, kad tai akivaizdu.
- Paryžiečių panelių abejingumas. Aš čia vaikš-
tinėdavau ir akies krašteliu stebėdavau jas, sėdin­
čias ant geležinių kėdžių, įkišusias nosis į knygas ir
vaidinančias nepaimamas aukštumas. Ir klausdavau
savęs: „Na, ir ką galėčiau joms pasakyti? Kaip galė­
čiau prie jų prieiti ir užkalbinti?"
Diana šyptelėjo. Lūpomis lyg vėjelio genama nu ­
vilnijo siaura linksmumo linija.
- Ir ką?
- Ir niekad neradau atsakymo.
Ji palenkė galvą į šoną ir garsiai pašnibždėjo:
- Dabar jūs visada galite ištraukti savo pažymė­
jimą.
- O, taip. Arba iškviesti brigadą ir visas areštuoti.
Diana nusikvatojo. Jie žingsniavo link Ogiusto
Konto gatvės prieigų. Iš čia buvo matyti kiti sodai,
kur kas siauresni, uždaresni. Langlua vėl prabilo:
- Kaip Liusjenas?
- Eina vis sveikyn. Nustatyta, kad atgijo visų ke­
turių galūnių refleksai.
- Išties fantastiška.

105
 Ji pertraukė jį.
- Gyvenimas. Mirtis. Jūs man apie tai jau kal­
bėjote.
Langlua vos pastebimai šyptelėjo. Klastinga vei­
do išraiška jam teikė vaikiško žavesio. Žemu balsu
kalbėjo toliau:
- Norėjau jums papasakoti naujienas. Nustatėme
to paslaptingo daktaro asmenybę. Jo pavardė tikrai
van Kaenas.
Diana sunkiai slėpė nekantrumą:
- Tai kas jis buvo?
- Jis jums pasakė tiesą: jis iš tikrųjų vadovavo „Die
Charitė** pediatrinės chirurgijos ligoninės anestezi­
jos padaliniui. Grandiozinis dalykas, panašiai kaip
Nekere. Be to, jis dar turėjo Berlyno laisvų klausytojų
universitete neurobiologijos katedrą. Van Kaenas
organizuodavo seminarus apie neurostimuliavimą
ir jo sąsajas su akupunktūra. Tikra žvaigždė, kaip
pasirodė.
Diana vėl išvydo milžiną baltais plaukais, stovintį
palatos prietemoje, jo rankas, kurios bedė pasukda­
mos adatas į vaiko odą. Ji paklausė:
- O kur jis išmoko akupunktūros?
- Tiksliai nežinau. Bet jis apie dešimt metų gyve­
no Vietname, aštuntajame dešimtmetyje.
Eidamas leitenantas išsitraukė užrašų knygelę
kietais viršeliais ir kartkartėmis ją vis pavartyda­
vo.
- Van Kaenas kilęs iš Rytų Vokietijos. Atvyko iš
Leipcigo. Todėl jis ir galėjo būti Vietname, visiškai
uždarame Vakarams krašte.

106
 - Norite pasakyti, kad jis ten galėjo gyventi kaip
komunistas?
- Būtent. Tais laikais Rytų vokiečiui būdavo kur
kas lengviau įsikurti Ho Ši Mine', negu apsipirkti
Vakarų Berlyne.
Patrikas Langlua pervertė dar kelis puslapius.
- Dabar teliko viena balta dėmėjo karjeroje: nuo
1969 iki 1972 metų. Niekas nežino, kur buvo tuo
metu. Sugriuvus Berlyno sienai, jis grįžo į Vokietiją
ir įsikūrė Vakarų Berlyne. Jam nereikėjo ilgai varg­
ti, kad įrodytų savo kompetenciją ir būtų priimtas
buvusios VFR.
Diana grįžo į dabartį.
- Dar nesusekėte jokio žmogžudystės pėdsako?
- Bet kuriuo atveju jokio motyvo. Visi žavėjosi
tuo žmogumi. Tik jis turėjo vieną keistoką savybę.
- Kuria prasme keistoką?
- Jis buvo didelis mergišius. Kas mielą dieną jis vi­
liodavo medicinos seseles pačiu keisčiausiu būdu.
- Kaip?
- Dainuodamas. Operų arijas. Tas jo dainavi­
mas, atrodo, užburdavo visą moterišką ligoninės
personalą. Tikras Kazanova. Bet aš netikiu pavydo
motyvu...
- O kuo tikite?
- Sąskaitų suvedimas. Vakarų Vokietijos tipeliai
keršija savo šeimoms, likusioms Rytuose, šitaip
būna... Šiuo atveju van Kaenas buvo išėjęs iš to
žaidimo, nes gyveno Vietname. Ir tai dar nerodo,

* Ho Ši Minas - iki 1975 m. Vietnamo miestas Saigonas.

107
kad būtų įkėlęs koją į komunistų valdžią. Bet aš tiriu
šitą sritį.
Jie praėjo aukštus pinučius Ogiusto Konto gatvėje
ir įsuko į Observatorijos sodus. Šis parkas, suspaus­
tas daugiaaukščių namų, užsidangstęs vešlia lapija,
atrodė susigūžęs nuo ūksmės ir šalčio.
- Iš tiesų, - truputį patylėjęs tarė faras, - vienas
klausimas man neduoda ramybės ne mažiau nei pati
žmogžudystė: kodėl tas žmogus atėjo gydyti jūsų sū­
naus.
Diana krūptelėjo.
- Jūs matote tarp žmogžudystės ir Liusjeno kokį
ryšį?
- O ką jūs manote? Jo įsikišimas yra dalis pa­
slapties... Ir ji gali mums padėti tiksliau nustatyti
tą asmenį.
- Nežinau kaip.
Langlua rezonieriaus tonu ėmė postringauti:
- Įsivaizduokite: pripažintas medikas, tikra en­
ciklopedija savo šalyje, staiga meta tarnybą, skuba
į Berlyno oro uostą ir pirmu pasitaikiusiu lėktuvu
skrenda į Paryžių - galima buvo tiksliai nustaty­
ti kiekvieną jo kelionės etapą. Atskridęs į Ruasi,
dumia į Nekerą, pasidaro netikrą asmens kortelę,
nugvelbia raktus, kažkokiu būdu sukviečia visas
medicinos seseris į daktaro Dagero aukštą, kad pa­
prasčiau būtų įsmukti nepastebėtam į reanimacijos
skyrių...
Ji prisiminė tą tylą koridoriuose: šit kaip, vadi­
nasi, van Kaenas ėmėsi visų atsargumo priemonių.
Leitenantas kalbėjo toliau:

108
 - Visa tai dėl ko, kaip manote? Ogi kad kuo sku­
biau galėtų pritaikyti savo paslaptingą metodą Liu-
sjenui. Diana, tai gelbėjimo aktas. Ir jis buvo skirtas
tik jūsų berniukui.
Ji klausėsi tylėdama. Langlua klausimai pasigavo
jos pačios klausinėjimus. Kodėl tas vokietis susido­
mėjo Liusjenu? Kas jį perspėjo apie jo kritinę būklę?
Ar jam padėjo kas nors iš ligoninės? Leitenantas,
tarsi įspėjęs Dianos mintis, paklausė:
- Jam galėjo pranešti kuris nors iš jūsų aplinkos?
Ji tučtuojau papurtė galvą. Policininkas ją apglė­
bė pritarimo žvilgsniu. Diana spėjo, kad tą versiją
jis jau buvo patikrinęs. Atverdamas trečiojo sodo
vartelius, jis dėstė:
- Apklausiame Nekero personalą. Daktarus, se­
seles. Gal kuris nors jį pažinojo. Asmeniškai ar pa­
prasčiausiai iš nuogirdų. Savo ruožtu vokiečių farai
tikrina visus jo iškvietimus, visus pranešimus. Vie­
nas dalykas yra tikras: jam buvo pranešta tiksliai po
paskutinio Liusjeno priepuolio, kai prancūzų dak­
tarai nuleido rankas.
Jie žingsniavo slepiami tankios medžių paūksmės.
Po jų batais vos girdimai čežėjo žvyras ir žymėjo jų
žingsnių taktą. Diana paklausė:
- O apie nusikaltimo metodą turite ką nors nau­
ja?
- Ne, autopsija iš tikrųjų patvirtino rankos pa­
nardinimą. Žmogžudystės žiaurumas pritrenkiantis.
Sakytum, tai... aukojimo aktas ar kažkas panašaus.
Patikrinome, ar anksčiau yra pasitaikę tokių atvejų.
Žinoma, nė vieno. Bent jau jokio ženklo, jokios žymės,

109
nieko. Vienintelis naujas dalykas, kurį parodė autop-
sija, kad van Kaenas sirgo keista liga.
- Kokia?
- Skrandžio atrofija. Sergant šia liga tenka maistą
gromuliuoti ir tik paskui jį praryti. Taip paaiškinamos
žymės ant sienų šaldykloje. Kai van Kaeną užpuolė,
jis iššvirkštė visas stemplėje buvusias bruknes.
Dianai atrodė, kad Langlua žodžiai skverbiasi
tiesiai į ją, po jos oda, tarsi maži baimės kristalai.
Slėpininga realybė rėžėsi į jos esatį pamažu įgydama
tikro košmaro pavidalą.
Priėjo Observatorijos fontaną: aštuoni akmens
žirgai stovėjo piestu po smarkaujančiomis kaskado­
mis. Kaskart, kai Diana čia praeidavo ir kai medžius
blaškydavo vėjas, o oras būdavo pritvinkęs nemato­
mų vandens lašelių, visada jausdavo tą patį liūdesį
ir tą pačią tuštumą. Bet šiandien tas pojūtis buvo
ypač stiprus.
Langlua priėjo prie jos, kad užstotų nuo fontano
ošimo:
- Diana, noriu užduoti paskutinį klausimą: ar
jūsų įsūnis negalėtų būti kilęs iš Vietnamo?
Ji lėtai atsisuko ir pažvelgė į jį pro ašarų šydą
kaip iš labai toli. Ji nebuvo apvilta, net neužgauta.
Paprasčiausiai suprato šio rytinio pasivaikščiojimo
priežastį. Truputį patylėjo. Langlua atrodė susierzi­
nęs dėl to tylėjimo ir galbūt dėl savo paties klausimo.
Jis ištarė jau garsiau:
- Van Kaenas 10 metų praleido Vietname. Nega­
liu atmesti šitos galimybės! Gali būti, kad Liusjenas
kilęs iš šeimos, kurią jis pažinojo, na, ką aš žinau.

110
 Diana dabar sustingo it ledinė. O jis valdingu
balsu pakartojo:
- Atsakykite, Diana. Ar Liusjenas galėtų būti iš
Vietnamo?
Ji vėl įbedė akis į žirgus, nuo kurių sroveno van­
duo. Smulkūs lašeliai dilgino veidą, dulksna prisi­
plakė prie akinių stiklų.
- Nieko apie tai nežinau. Visko gali būti.
Policininko balsas sušvelnėjo:
- Galėtumėte sužinoti? Paklausti našlaičių prie­
glaudos darbuotojų?
Diana žvilgsniu nusikėlė toliau nuo čia. Už Port
Rojalio bulvaro audrotas dangus išrikiavo mono­
tonišką palydą. Ji su liūdesiu žvelgė į tuos musoni­
nius debesis, kurie jos galvoje svaidė tikras švinines
liepsnas.
- Aš paskambinsiu, - pagaliau ištarė. - Ieškosiu.
Aš padėsiu jums.
 16

Grįždama atgal Diana įsileido į pačius netikėčiausius

spėjimus. Port Rojalio bulvaras, ji patiki, kad Liusjenas
iš tikrųjų vietnamietiškos kilmės. Barbiuso gatvė, ji nu­
taria, kad jis nėra niekieno vaikas. Rolfas van Kaenas
pažinojo jo šeimą. Keisčiausiu būdu berniukas buvo
paliktas ir dar keistesniais būdais vokiečių gydytojas
buvo perspėtas apie jo atsiradimą Prancūzijoje. Sen
Žako gatvė, ji įsivaizduoja, kad Liusjenas yra nesan­
tuokinis žymaus asmens vaikas ir šiam susirgus tėvas
skubiausiai susisiekia su akupunktūros specialistu. Jos
kliedesius nutraukė kodų skydelis prie namo.
Namie ji atgavo ramybę. Įprasta trijų kambarėlių
buto aplinka ją nuteikė raminamai. Valandėlę sėdėjo
įbedusi akis į baltas sienas, į raudonmedžio parketą,
ilgas šviesias užuolaidas, kurios, regis, išsaugojo savo
atmintyje saulę ir lietingas dienas. Ilgai kvėpė vaško
ir Žavelio vandens' kvapus, kurie sklandė čia nuo to
laiko, kai ji iš pagrindų sutvarkė savo namus. O su­
tvarkė kitą dieną po tos stebuklingos nakties. Diana
iš tikrųjų išgremžė visus kampus, mitrindama visus
pėdsakus, kurie galėtų jai priminti dviejų pastarųjų

" Žavelio vanduo - balinantis ir dezinfekuojantis skystis

112
savaičių kančią ir apsileidimą. Dabar tas švaros kva­
pas ją ramino ir suteikė drąsos apsispręsti.
Ji žvilgtelėjo į laikrodį ir paskaičiavo, kiek dabar
valandų Tailande. Paryžiuje - vidurnaktis. Ra Non-
ge - penkta valanda popiet. Ji ištraukė aplanką su
užrašu „Įvaikinimas", paskui įsitaisė savo kambaryje
ant grindų, nugarą atrėmusi į lovą. Tramdydama
jaudulį sutelkė kvėpavimą pilvo apačioje, keli cen­
timetrai virš bambos. Tai klasikinis atsipalaidavimo
būdas, taikomas Wing chun kovos mene. Kai oras
išsklido po kraują ir pasiekė tą paslaptingą tašką, kai
ramybė užliejo tarsi neaprėpiama raminama tuštu­
ma, ji žinojo, kad jau pasiruošusi.
Nukėlė ragelį ir surinko „Boria-Mundi" fondo
našlaičių prieglaudos numerį. Po kelių virpčiojančių
skambučių atsiliepė nosinis balsas. Diana paprašė
pakviesti Terezą Maksvel. Geras dvi minutes palau­
kė, paskui ataidėjo „alio", trenkė taip, kaip trinkteli
durys priverdamos pirštus. Dianos klausimas n u­
skambėjo garsiau nei ji būtų norėjusi.
- Ponia Maksvel?
- Aš. Kas kalba?
Ryšys buvo blogas. Direktorės balsas dar blogesnis.
- Čia Diana Tiberž, - atkaklavo ji. - Mes matė­
mės prieš kokį mėnesį. Rugsėjo 4-ąją aš buvau jūsų
centre. Aš esu ta, kuri...
- Auksinė grandelė?
- Taip, ta.
- Ko norite? Kas nors atsitiko?
Diana atsiminė romų jos veidą ir inkvizitoriškas
akis. Nedvejodama sumelavo:

113
 - Ne, nieko.
- Kaip laikosi berniukas?
- Labai gerai.
- Skambinate man, kad apie jį papasakotumėte?
- Taip... Na, ne visai. Norėjau jūsų kai ko paklausti.
Kitame linijos gale aidėjo tik trikdžiai. Diana tęsė:
- Kai mes susitikome, jūs man sakėte, kad neži­
note, iš kur vaikas kilęs.
- Būtent.
- Nepažįstate jo šeimos?
-N e .
- Niekad nesate mačiusi jo motinos?
-N e.
- Ir neturite jokių žinių apie jo etninę kilmę?
Arba apie priežastis, kodėl jo atsisakė?
Po kiekvieno klausimo Tereza Maksvel trumpam
nutildavo ir toje tyloje buvo jaučiamas priešiškumas.
Savo ruožtu paklausė ji:
- Kam tie klausimai?
- Bet... aš juk esu jo įmotė. Ir turiu teisę žinoti,
kad geriau suprasčiau savo sūnų.
- Kažkas atsitiko. Jūs man visko nesakote.
Prieš Dianos akis vėl iškilo sutvarstyta maža būty­
bė, lyg šarvais apkaustyta aparatūra, perfuzijos vamz­
deliais. Užgniaužta gerkle ji rado jėgų pasakyti:
- Aš nieko neslepiu! Tik noriu bent kiek daugiau
sužinoti apie savo berniuką ir...
Tereza Maksvel atsiduso ir kiek švelnesniu tonu
tarė:
- Aš jums pasakiau per mūsų pirmą susitikimą. Ra
Nongo gatvėmis bastosi tuntai berniūkščių, be tėvų,

114
be priežiūros. Kai bet kuris iš jų suserga, mes jį pasii-
mame, štai ir viskas. Lu-Sianas buvo vienas iš tokių.
- Kas jam buvo?
- Dehidratacija. Ir išsekęs dėl blogos mitybos.
- Kai atvykau jo pasiimti, kiek laiko jūs jau laikėte
jį prieglaudoje?
- Apie du mėnesius.
- Ir daugiau nieko kito apie jį nesužinojote?
- Mes nevedame bylų.
- Niekada niekas jo neaplankė?
Vėl trikdžiai, tik stipresni. Dianai atrodė, kad ją
atplėšia nuo pašnekovės, kad jai atima bet kokią ga­
limybę gauti informacijos. Bet balsas vėl sučežėjo:
- Saugokitės, Diana.
Ji krūptelėjo. Balsas, atrodo, ūmiai priartėjo. Mer­
gina sumurmleno:
-K o?
- Savęs pačios, - tyliai pratarė direktorė. - Bijokite
to noro žinoti daugiau, to mėginimo klausinėti apie
Lu-Sianą. Šis berniūkštis nuo šiol jūsų vaikas. Jūs ir
esate vienintelė jo kilmė. Ir toliau neieškokite.
- Bet... kodėl?
- Tie ieškojimai jūsų niekur nenuves. Tai tikra
visų įtėvių liga. Visada ateina metas, kai užsinorite
sužinoti, kai nerimstate, knisate. Tarsi bandote už­
griebti tą paslaptingą laiką, kuris priklausė ne jums.
Bet tie vaikai turi praeitį ir jūs nieko negalite pada­
ryti. Tai šešėlinė jų gyvenimo pusė.
Diana neturėjo ką pridurti. Liežuvis prikepo prie
gomurio. Tereza dėstė toliau:
- Žinote, ką reiškia žodis „palimpsestas“?

115
 - Ėė... manau... taip.
Bet Tereza vis vien paaiškino:
- Tai antikos laikų pergamentai, kuriuos vienuoliai
viduramžiais išskusdavo ir rašydavo kitus tekstus. Tie
dokumentai būdavo užpildomi naujais raštais, bet po
jais visada būdavo išsaugotas senasis pranešimas.
Taip pat ir su įvaikiu. Jūs jį auklėsite, išmokysite dau­
gybę dalykų, jame įspausite savo kultūrą, savo asmeny­
bę. Bet giliau visada rasime kitą manuskriptą. Vaikas
visada turės savo kilmę. Savo tėvų, savo krašto genetinį
palikimą. Ir tuos keletą metų, nugyventų savo aplinko­
je. Jūs privalote susitaikyti su ta paslaptimi. Gerbkite ją.
Tai vienintelis būdas iš tikrų jų pamilti savo sūnų.
Gaižus Terezos balsas sušvelnėjo. Diana įsivaizda­
vo našlaičių prieglaudą. Jautė jos kvapus, jos šilumą,
sveikstančių ligonių atmosferą. Direktorė kalbėjo
tiesą. Bet ji nežinojo tikrųjų aplinkybių. Diana pri­
valėjo gauti tikslius atsakymus į savo klausimus:
- Pasakykite man tik vieną dalyką, - paprašė ji. -
Kaip jūs manote, Liusjenas... na, Lu-Sianas galėtų
būti vietnamietis?
- Vietnamietis? Gerasis Dieve, kodėl staiga viet­
namietis?
- N a... Vietnamas juk ne taip ir toli...
- Ne. Jokiais būdais. Beje, aš moku vietnamiečių
kalbą. O Lu-Siano dialektas nieko bendra su ta kalba
neturi.
Diana sušnibždėjo:
- Ačiū jums. Aš... aš dar paskambinsiu.
Ji padėjo ragelį ir leido viduje, tarsi ledinėje na­
voje, aidėti direktorės žodžiams.

116
 Ir tada jos sąmonę perskrodė tolimas prisimi­
nimas.
Tai buvo Ispanijoje, Asturijoje, kai buvo renkama
vieta jos ekspedicijai. Vienąkart laisvą minutę Diana
apsilankė vienuolyne. Tai buvo grubios architektūros
pilkšvas pastatas, kuriame buvo jaučiama susikau­
pimo dvasia ir akmens šnabždesiai. Bibliotekoje pa­
matė daiktą, kuris ją pakerėjo. Už stiklo vitrinos ant
plieno vielų buvo pakabintas pergamentas. Grublė­
tas rausvas jo paviršius rodė jį esant organinės kimės,
beveik gyvą. Ant jo tankiomis eilutėmis tvarkingai
driekėsi gotiškos raidės, vietomis palikdamos tarpus
dailioms miniatiūroms.
Bet visas įdomumas slypėjo kitur.
Ultravioletinę šviesą skleidžiantys neono švies­
tuvai išryškino kitą raštą, taisyklingais intervalais
išsidėsčiusį po matomomis raidėmis, lygų, kraujo
spalvos. Pėdsakai ankstesnio teksto, datuojamo anti­
kos laikais. Tarsi atspaudas, paliktas ant pergamento
odos.
Dabar Diana suprato: jei jos vaikas palimpsestas,
jei jo praeitis lyg tas pusiau nutrintas tekstas, jos ži­
nioje tik nuotrupos. Lu. Sian. Ir dar keletas žodžių,
kuriuos jis nuolat kartodavo visas tas tris savaites,
kol gyveno šalia jos Paryžiuje. Žodžių, kurių Tereza
Maksvel nesuprato.

117
 17

Vienas iš Nacionalinio Rytų kalbų ir civilizacijų

instituto skyrių buvo įsikūręs Lilio gatvėje, tuojau
pat už Orsė muziejaus. Tai buvo erdvus, tamsus, val­
dingas pastatas, pažymėtas ta didybe, kuri, Dianos
požiūriu, apibūdina pačius gražiausius 7-ojo rajono
namus.
Ji perėjo marmurinį vestibiulį, paskui pakliu­
vo į laiptų ir auditorijų labirintą. Antrame aukšte
susirado Pietryčių Azijos kalbų skyrių. Sekretorei
ji trumpai paaiškino esanti žurnalistė ir rengianti
reportažą apie Aukso Trikampio' tauteles. Ar ga­
lėtų pasikalbėti su Izabele Kondruajė? Šią pavar­
dę ji rado „Plejados41 tome, skirtame etnologijai:
mokslininkė pasirodė geriausiai nusimananti apie
tų regionų tauteles.
Sekretorė jai atsakė su šypsena. Dianai pasisekė:
ponia Kondruajė kaip tik čia pat baigė skaityti pas­
kaitą. Jai teksią kiek palaukti pirmame aukšte, 138
auditorijoje: dėstytojai bus pranešta.

* Aukso Trikampis - taip kartais vadinamas Pietryčių Azijos regionas Bir­

mos, Tailando ir Laoso pasienyje. Žinomas kaip opijaus gamybos centras.

118
 Diana tuoj nusileido žemyn ir susirado nurodytą
auditoriją. Tai buvo nedidelė patalpa pusaukštyje,
daugiasluoksniai rūsio langeliai prie pat grindų at­
sivėrė tiesiai į vidinį kiemą. Nedideli vienas šalia
kito sustatyti stalai, juoda lenta, lakuotos medienos
kvapas Dianai priminė studijų laikus. Ji atsisėdo kla­
sės gale atgijus vienišiaus refleksui, paskui pasinėrė
į studijų laikų prisiminimus.
Kai atmintyje iškilo tas jos gyvenimo tarpsnis, ji
prisiminė ne auditorijose praleistas valandas, o eks­
pedicijas, žymėjusias metus prieš gaunant daktaro
laipsnį. Ji niekada nebuvo uoli mokinė. Juo labiau jos
protas nedegė meile nei analizei, nei teorijai. Diana
labiausiai mėgo mokslinį tyrimą. Funkcinė morfolo­
gija. Autoekologija. Gyvenamos erdvės topografija.
Populiacijų dinamika. Šios sąvokos ir šios mokslo
sritys jai tebuvo pretekstas išvykti - ieškoti, stebėti,
tyrinėti laukinių žvėrių gyvenimą.
Per savo pirmą kelionę Diana užsibrėžė vie­
nintelį tikslą: perprasti medžioklės barbariškumą,
plėšrūnų žiaurumą. Ji gyveno apsėsta šitos paslap­
ties, kurią trum pai gali apibūdinti žandikaulių
klanktelėjimas, kai dantys susminga į gyvą kūną.
Bet veikiausiai nebuvo ką perprasti - reikėjo tik
pajausti. Kai ji stebėdavo didžiuosius plėšrūnus,
tykančius grobio, prigludusius brūzgynuose, su­
stingusius tiek, kad, regis, jie suaugę su augmenija,
tiek, kad atrodo lyg būtų įsirausę į žemę, susilieję
su tą akimirką supančia aplinka, Diana pajusdavo
tvirtą įsitikinimą: ateis diena ir ji tiek susikaups, kad
pati taps tuo laukiniu žvėrimi, ta pasala, ta akimirka.

119
Daugiau negalėjo būti kalbos apie gyvūnų instink­
tų supratimą. Reikėjo įsiskverbti į vidų. Tapti tuo
aklu impulsu, tuo naikinimo judesiu, kurio logika
esi pats...
Staiga atsidarė durys. Izabelė Kondruajė. Išsišo­
vę skruostikauliai, iš po kaštoninių, trumpai kirptų
plaukų matėsi kiek įkypos akys, bet rainelės buvo
žaliosios arbatos spalvos. Tikri migdolai, dar visai
žali, pačiame lapijos suvešėjime. Šios moters krau­
jyje buvo įlašinta Azijos eliksyro ir tai jai teikė ne
egzotiškos lėlės žavesio, o veikiau uolos tvirtumo,
kalnų atšiaurumo. Diana atsistojo. Mokslininkė ne­
delsdama ėjo prie reikalo:
- Mano sekretorė pasakė, kad jūs reporterė. Kurio
laikraščio?
Diana pastebėjo, kad etnologe dėvėjo pernelyg
siaurą vyriško kirpimo palaidinę. Drabužis per su­
segimą buvo prasiskėtęs nekukliomis ventiliacijos
angomis. Ji pamėgino išspausti šypseną:
- Kaip čia pasakius... Aš taip prisistačiau, kad
pasimatyčiau su jumis.
- Atsiprašau?
- Man reikia informacijos. Labai skubios infor­
macijos...
- Juokaujate? Įsivaizduojate, kad neturiu daugiau
ką veikti?
Akimirką Dianai knietėjo atsakyti tuo pačiu
tonu, bet susilaikė. Kovojant labai svarbu išnaudoti
priešininko puolimo įkarštį. Kad užgesintų moters
agresyvumą, ji pasirinko jautrios stygos užgavimo
taktiką.

120
 - Neseniai įsivaikinau berniuką, - paaiškino ji. -
Tailande, Ra Nongo apylinkėse. Be abejonių, jūs pa­
žįstate tą regioną. Vaikui šešeri ar septyneri metai.
- Na, ir?
- Jis ištaria kelias sakinių nuotrupas. Norėčiau
sužinoti, kokia jo gimtoji kalba.
Etnologe padėjo savo portfelį ant rašomojo stalo
priešais auditoriją. Sukryžiavo už nugaros rankas.
Palaidinės kilpelės liemenėlės vietoje dar labiau iš­
sišiepė. Diana su nedrumsčiama ramybe dėstė to ­
liau:
- Mes neseniai patekome į autokatastrofą. Vaikas
vos nenumirė. Dar ir dabar be sąmonės, bet gydyto­
jai tikisi, kad jis atsigaus.
Moteris stebėjo Dianą jau kita veido išraiška. At­
rodė, lyg ji klaustų savęs, ar tik nebus sutikusi bepro­
tės, o gal tokia istorija galėjo būti ir išgalvota. Dianos
galvoje melas įgijo aiškų ir tikslų pavidalą:
- Štai kaip yra. Gydytojai mano, kad būtų ge­
rai, jeigu vaikas išgirstų gimtąją kalbą, kai atgaus
sąmonę. Juk jis Paryžiuje tik keletą savaičių, su­
prantate?
Tai nuskambėjo taip tikroviškai, kad jai staiga
dingtelėjo, gal pasakė tiesą, kad panašiu dalyku rei­
kės iš tikrųjų susirūpinti. Dėstytojos tonas sušvel­
nėjo:
- Jūsų pasakojimas. Na... O kokios jis būklės?
- Prieš kelias dienas jis atrodė beviltiškai. Bet
šiandien gydytojų prognozės optimistiškos. Nemažai
ženklų rodo, kad jis pabus iš komos. Lieka kompli­
kacijų grėsmė.

121
 Izabelė Kondruajė prisėdo. Iš jos veido vis dar
nesitraukė kietumas, bet ji jau nebebuvo nusiteikusi
priešiškai. Veikiau rimta. Pratarė:
- Bet jei jis nekalba, kaipgi jūs įsivaizduojate, kad
aš...
- Jis nuolat kartodavo vis tuos pačius žodžius.
Ypač du skiemenis. Lu-Sian...
- O jūs nieko nežinote apie jo etninę kilmę?
- Nieko. Tik tuos skiemenis.
Etnologe ilgai žiūrėjo į pašnekovę. Diana dėvėjo
liemenuotą nedažyto audeklo paltą, kvarco gabalų
vėrinį, sidabrinį smeigtuką ant pakaušio susuktiems
plaukams prilaikyti. Dėstytoja pagaliau pertraukė
tylą, bet jos balsas vėl tapo moksliškas ir šaltas.
- Ar žinote, kiek priskaičiuojama Andamanų re­
gione kalbų ir tarmių?
- Tiksliai ne.
- Daugiau nei dvylika.
- Aš jums kalbu apie tiksliai apibrėžtą regioną.
Taškelį žemėlapy. Našlaičių prieglauda yra Ra Nonge
ir...
- Turint galvoje žmonių judėjimą dėl konfliktų
Birmoje, dėl kovos su narkotikų prekyba, emigraciją
iš Aukso Trikampio ir Indijos, kalbų skaičius šokteli
iki dvidešimties.
- Dar kartą sakau, kad teturiu tik tuos du skieme­
nis. Bet jūs turite pažinoti specialistų, kurie užsiima
tomis tarmėmis. Aš galiu...
Mokslininkė susierzino:
- Keletas vokabulų mums nepadės! Ypač jūsų pa­
kartotų. Vien tajų kalboje tas pats žodis gali turėti

122
daugybę skirtingų reikšmių, nelygu, kuris skiemuo
kirčiuojamas ir kur pats žodis, sakinio pradžioje ar
pabaigoje...
Lauke pamažu leidosi sutemos. Daugiasluoksnis
stiklas švytėjo skaisčiu raudoniu. Moters pyktis, at­
rodė, apšvitino stiklą. Ji šiurkščiai baigė:
- Man labai gaila. Be tarimo jūsų prašymas ab­
surdiškas. Aš negaliu jums padėti.
Diana plačiai nusišypsojo.
- Neabejojau, kad taip ir pasakysite.
Ji ištraukė iš savo krepšio ryškiai raudoną mag­
netofoną. Karaokės instrumentas, kuriuo Liusjenas
įrašinėjo savo dainas. Diana žinojo, kad neįmanoma
nustatyti tarmės negirdint akcento ir tarimo. Tada ir
prisiminė šioje kasetėje išsaugotą balsą.
Diana nuspaudė klavišą Play. Netikėtai audito­
rijoje pasigirdo nosinis Liusjeno balsas. Vakaro ty­
loje it vaikystės muilo burbulai pliūptelėjo kapoti,
trupučiuką gomuriniai skiemenys. Izabelė atrodė
priblokšta.
Diana laimėjo. Bet ji nesimėgavo pergale. Vai­
ko balsas ją taip pat sukrėtė. Nuo nelaimės dienos
ji niekad neperklausė šios kasetės. Balso modulia­
cija taip netikėtai užtvindė visą erdvę, pripildė ją
Liusjeno esaties, jo veido, jo lengvų it oras judesių
ir Diana pajuto aštrų skausmą krūtinėje. Per vieną
akimirką kančia išsilaisvino, į akis plūstelėjo karštas
tvinksnis.
Ji nuleido galvą, susiėmė veidą rankomis. Verkti
nenorėjo. Susigūžė, o purpurinės šviesos užlietoje
klasėje balsas vis kilo.

123
 Staiga stojo tyla.
Diana pakėlė akis. Etnologe išjungė aparatą su­
pratusi, kas dedasi. Diana žiojosi kažką sakyti, bet
dėstytoja jau dėjo jai ant peties ranką. Jos balsas,
prieš kelias sekundes buvęs toks sausas, toks šiurkš­
tus, sušnibždėjo:
- Palikite man kasetę. Pažiūrėsiu, ką galiu pa­
daryti.
 18

Lipnios rankos.
Tai vikriausia Wing chun technika, ją Diana buvo
geriausiai įvaldžiusi. Technika, kai prie priešininko
esi taip arti, kad smūgiuodamas arba atremdamas
ataką vis vien nesitrauki nuo jo. Kumščio smūgiai.
Alkūnės smūgiai. Skiausčio delno smūgiai. Pasipila
smūgių kruša, nuo kurios niekaip neišsisuksi, nepa­
sitrauksi - lieki prilydytas prie priešo.
Dianai turėtų kelti pasišlyštėjimą tie visi prisilie­
timai, bet čia buvo kova ir jos fobijos signalas neįsi­
jungdavo. Atvirkščiai, sąlytis jai sukeldavo neaiškų
malonumą. Tarsi viduje būtų mėgavusis šio gesto
inversija - glamonė, tapusi smūgiu.
Beje, Diana turėjo paslaptį. Tokioje trumpų rankų
smūgių srityje ji buvo nepralenkiama tik todėl, kad
buvo trumparegė ir didžiausia jos galimybė nugalėti
buvo niekaip nesitraukti nuo priešininko, prilipti
prie jo, nes tada ji matydavo menkiausią detalę. Savo
neįgalumą ji pavertė jėga, išmoko kovoti iš labai arti,
įveikdavo priešininką greičiu, rodė drąsą, kuri iš­
mušdavo iš vėžių.
Tą pat vakarą treniruotė „Mober-Miutiualitė“
dvikovės treniruočių salėje po dienos jaudulio jai

125
suteikė nuostabų palengvėjimą. Po skambučio Te-
rezai, po susitikimo su etnologe Diana nulėkė tie­
siai į ligoninę. Liusjeną apžiūrinėjo gydytojai ir jai
neleido jo pamatyti. Iš pradžių ji supyko, paskui
susigaudę, kad daktaras Dageras ruošėsi rytojaus
rytą išimti drenus.
Tačiau grįžtant namo Dianai nepavyko visiškai
atsiduoti džiaugsmui. Van Kaeno nužudymas už­
gožė viską - net sūnaus sveikimą. Ji jau nebegalėjo
apie nieką daugiau galvoti, tik apie tą žiaurumą.
Apie ranką, kuri rausiasi viduriuose. Apie b ru ­
knes, prilipusias prie sienų. Apie mirgantį ekraną,
smulkiai rodantį išniekintą akupunktūrininko žar­
nyną. Jos galvoje viskas susimaišė. Mintyse ji jau
nebepajėgė atskirti žmogžudystės nuo savo vaiko
sveikimo.
Tiesa, pediatrijos korpusą dabar saugojo unifor­
muoti policininkai. Kai ji ponios Ferer ėmė klausi­
nėti, kodėl jie čia, moteris jai atsakė labai paprastai:
„apsauga". Kokia apsauga? Nuo kokio pavojaus jie
saugo? Negi žudikas dar vis slankioja Nekero ko­
ridoriais? Užuot sekinusi save tais klausinėjimais,
Diana panoro dvikovės treniruočių salėje vėl pajusti
prakaito kvapą ir smūgius. Lipnios rankos. Neblogas
būdas išlieti savo nerimastį...

Namie Diana nusimaudė po karštu dušu, paskui

įjungė atsakiklį. Vis tie patys skambučiai - tie patys
draugai ir pažįstami klausinėjo, kas naujo, ir kartojo
tuos pačius padrąsinamus žodžius. Buvo ir jos mo­
tinos žinučių. Bet kai tik atpažindavo pasibjaurėtiną
balsą, Diana beregint nuspausdavo mygtuką Next.
126
 Užsuko į virtuvę. Varvančiais plaukais ir degan­
čiais skruostais užsiplikė labai stiprios „Darjeeling"
arbatos ir sudėjo ant padėklo arbatinuką, iš Palmitos
parvežtą puodelį ir jogurtą - ji maitinosi beveik tik
sausainiais ir pieno produktais. Paskui įsitaisė savo
kambaryje su knygomis, kurias pirko užvakar.
Jai liko ištirti dar vieną kelią. Neaiškų, netiesio­
ginį, bet jis jai labai rūpėjo: akupunktūra. Ji norėjo
pabandyti suprasti, kaip van Kaenas paveikė Lius­
jeno kūną. Miglotai ji numanė, kad šis būdas susijęs
su kitais tos lemtingos nakties elementais.
Užteko paskaityti valandą, kad pasitvirtintų dau­
gelis faktų.
Pirma, Erikas Dageras buvo teisus. Fiziologiniu
požiūriu akupunktūrininkas nedūrė į jokį ypatingą
tašką. Nei į nervus, nei į raumenis, netgi ne į jaut­
riausias odos dalis - šiaip ar taip, jei ir dūrė, ne vi­
sada. Niekada fiziškai nebuvo galima akivaizdžiai
įrodyti, kad kūno viduje yra meridianų. Tyrimai tik
įrodė, kad adata kartais išlaisvina endorfinus - nu­
skausminamojo poveikio turinčius hormonus. Kiti
tyrinėjimai įrodė, kad atitinkami taškai pasižymi
elektrinėmis savybėmis. Bet nė vienas tvirtinimas
negalėjo būti skleidžiamas, jie visi apibūdina tik an­
trinius reiškinius, jei juos palygintum su stebuklin­
gais rezultatais, kurių pasiekė Rolfas van Kaenas.
Vokietis gydytojas taip pat sakė teisybę: pagal kinų
mediciną akupunktūra susijusi su paslaptinga esati­
mi, kurią praktikai vadina gyvybine energija ir kurią
anesteziologas palygino su tam tikru pirmapradžiu
jėgų įtempimu - pirminiu šaltiniu. O kodėl ir ne, kai
pagalvoji? Nors Diana buvo užkietėjusi racionalistė,
127
nors pagal išsilavinimą buvo biologė, kai kalba ėjo
apie Liusjeno išgijimą, ji buvo pasirengusi pripažinti
viską. Buvo akivaizdu, kad akupunktūrininkas pavei­
kė fiziologinius mechanizmus tiek, kiek nesugebėjo
Vakarų medicinos priemonės.
Diana skaitė toliau. Dabar ją domino tų paslap­
tingų jėgų geografija. Vokietis kalbėjo apie gruntinių
vandenų horizontą ir leido suprasti, kad ši gyvybinė
energija žmogaus kūno viduje turi šaltinius: meri­
dianus, kurių tėkmė paklūsta požeminei topografi­
jai. Ne vieną valandą Diana tyrinėjo tuos sudėtinius
srautus ir jų atitinkamą veikimą.
Nuostabiausia buvo tai, kad ši energija, regis, buvo
sukaupta vienu metu kūno viduje ir jo išorėje. Ir vieną
ar kitą meridianą reikėjo ne tik sušildyti, nuraminti
ar pažadinti, bet ypač suderinti tą srautą su išorės
jėgomis. Galiausiai adatos veikia kaip mažulytės relės,
sujungtos su visata, jos turėtų „suderinti*' organizmą
su hipotetine kosmine galia. Diana metė skaityti: tos
sąvokos ir tas žodynas ją trikdė - visa tai jai priminė
spiritualistų žargoną ir guru kalbas, pašvęstas pra­
žuvusioms sieloms. Tačiau jai neišėjo iš galvos ir tos
adatos, žalsvos ir švytinčios, pasėtos po vaiko kūnelį. Ji
pati tą akimirką įsivaizdavo lieptus, reles, jungiančias
paslaptingas ir nenusakomas jėgas.
Diana užgesino šviesą ir susimąstė. Tos knygos
apie kinų mediciną jai nieko nedavė, išskyrus vieną
mintį: o gal vaikas, kuriame slypi jo tautos kultūros
palikimas, buvo jautresnis akupunktūrai nei kuris
kitas. O gal egzistavo tam tikra genetinė patirtis, kuri
leido jo kūnui geriau reaguoti į tą metodą. Bet ką ji

128
tiksliai žino apie atavizmo dėsnius? Gal tai bergždžia
prielaida? Kuri, kad ir kaip ten būtų, nedavė jokių
tikslių žinių apie Liusjeno gimimą.
Ji dar kartą mintyse kuo smulkiausiai atkūrė van
Kaeno seansą. Į atmintį grįžo viena frazė. Frazė, į
kurią ji tą neramią naktį nebuvo atkreipusi dėmesio,
bet kuri šįvakar įgijo keistą atgarsį. Prieš išeidamas
gydytojas pasakė: „Šis vaikas turi gyventi, supran­
tate?" Tada ta mintis rodė tik akupunktūrininko
ryžtą. Bet ji taip pat galėjo reikšti, kad Liusjenas
dėl nežinomos jai priežasties privalėjo bet kuria
kaina išgyventi.
Vokietis tuos žodžius pasakė kaip žmogus, kuris
žinojo paslaptį - su vaiku susijusį dalyką. Galbūt tai
kokia nepaprasta kilmė, kaip Dianai buvo smagu
dieną įsivaizduoti. O gal koks fiziologinis išskirti­
numas. O gal kokia misija, gal kokia užduotis, kurią
Liusjenas privalės atlikti suaugęs.
Dianą jau buvo beapimanti absurdiškų teorijų
karštligė. Tuo pat metu ji lyg aidą girdėjo gydytojo
balso intonaciją. Juto begalinę įtampą, užslėptą ne­
rimą, kurį jis stengėsi per visą seansą paslėpti. Tas
daktaras kažką žinojo. Liusjenas buvo ne toks vaikas
kaip kiti. Ir Langlua su savo faro uosle tai beregint
pajuto. Štai kodėl jis taip domėjosi jo kilme.
Beprotybė prieš beprotybę, Diana įsivaizdavo kitą
galimybę.
Toks atkaklus noras išgelbėti vaiką galėjo būti ir
priežastis jį sunaikinti. O jeigu van Kaenas ir buvo
nužudytas dėl to, kad atgaivino berniuką?
Jei Liusjenui gresia mirtinas pavojus?

129
 Ji sustojo it įkasta. Paskutinė prielaida jai už­
gniaužė kvapą.
O gal tas grasinimas jau buvo pradėtas vykdyti?
O jei eismo įvykis žiediniame kelyje vienas iš to-
 II

SERGĖTOJAI
 19

Pirmadienis, spalio 11-oji.

Diana kopė Valerjeno kalno šlaitu Siurene.
Pervažiavo amerikiečių kapines, išmargintas bal­
tais kryžiais, paskui išvagotas žaliuojančiomis kalve­
lėmis, niūksančiomis virš Bulonės miško. Ji važiavo
ne tuo keliu, turbūt bus ne ten suktelėjusi Sen Kiu
tilto rajone. Ir dabar išsinuomotu automobiliu ji lei­
dosi Ba Rožė gatve ir vėl pakliuvo j miesto pilkumą.
Žliaugiant lietui į ją smelkėsi priemiesčio nykulys su
jo niauriomis alėjomis ir siauromis šaltomis gatve­
lėmis. Nykulys, kurį žmogus turi pakelti.
Diana visa galva pasinėrė į savo paieškas. Ji pa­
sinaudojo savaitgaliais ir pradėjo keletą tyrimų. O
dabar rimtai turės įsiskverbti į savo ieškojimų gel­
mę. Pervažiavo po granito akveduku, apsuko apvalią
aikštelę, oriai pranešančią apie įvažiavimą į Belvede­
rio kvartalą, paskui pasuko į dešinę Gambetos gatve.
Viršuj driekėsi geležinkelio linija, o ji pati iš abiejų
pusių buvo įrėminta tankiai sustatytų namukų, ku­
rie, atrodė, šitaip stovi jau nuo seniausių amžių.
58-as namas buvo triaukštis, nešvarus ir ap­
griuvęs, apmūrytas plytomis ir iš šonų apkaišiotas
133
pajuodusios geležies balkonais. Diana be vargo pa­
statė mašiną ir jėjo į vidų. Prieš ją atsivėrė apleistas
koridorius, apšnerkštos pašto dėžutės, pilkšvai ap­
dažyti laiptai. Net pašvinkęs šiukšliadėžių tvaikas
derėjo prie aplinkos - tai buvo tarsi kartėlis, niurz­
gius ir žiaurus, užsiglaudęs po laiptine, įkūnijąs visą
namo istoriją.
Ji paspaudinėjo jungiklį ir suprato, kad šviesos
nėra ir niekada nebus. Priėjo prie kartoninės apipe­
lijusios lentos su nuomininkų pavardėmis ir gatvės
žibinto šviesoje rado, ko ieškojo, - pavardę, kurią jai
pavyko išpešti iš Patriko Langlua, kai buvo ją vakar
vakare iškvietęs.
Girgždantys laiptai, apgliaumiję turėklai: nieko
kita ir neverta tikėtis. Diana dėvėjo ilgą neperšlam­
pamą apsiaustą, blizguliuojantį melsvais atšvaitais,
jis sulig kiekvienu žingsniu cypavo. Ant pečių dar
laikėsi maži lietaus karoliukai ir tas vandens perliukų
spindėjimas ją ramino. Ji užkopė iki trečio aukšto ir
paskambino į duris kairėje.
Jokio atsako.
Nuspaudė skambutį dar kartą. Jau rengėsi sukti
atgal, kai išgirdo šniokštelint vandenį.
Pagaliau durys atsidarė.
Ant slenksčio stovėjo jaunuolis. Užsitraukęs be­
formio ir bespalvio trikotažinio bluzono gobtuvą.
Prietemoje Diana gerai neįžiūrėjo jo veido. Tik be
vargo galėjo nustatyti, kad jis kur kas jaunesnis nei
likęs jos atmintyje. Galėjo turėti trisdešimt metų, ne
daugiau. Ir kur kas liesesnis. Jos uoslę užgavo pro
durų plyšį sklindantis kanapių kvapas. Vaikis buvo

134
pačiame lengvo apkvaišimo įkarštyje. Todėl ir tas
vandens kliokimas tualete. Ji paklausė:
- Jūs Markas Viulovikas?
Neaiški žmogysta nepajudėjo. Paskui pasigirdo
per nosį išspausti žodžiai:
- Kas yr?
Diana pasitaisė akinius. Užkimęs balsas patvir­
tino blogiausia - tipas kvaišinosi kanapėmis, ne ki­
taip.
- Aš esu Diana Tiberž.
Vyras tylėjo. Ji pridūrė:
- Žinote, kas aš, negi ne?
-N e .
- Aš esu ta, kuri vairavo visureigį avarijos naktį.
Viulovikas neprasižiojo. Praėjo minutė. O gal tik
kelios sekundės. Būdama tokios nervinės būsenos,
Diana niekuo nebėra tikra. Jis paliepė:
- Įeikite.
Diana perėjo siaurą koridorių, palei sienas pri­
grūstą kompaktinių plokštelių ir vaizdajuosčių, pas­
kui dešinėje pusėje pateko į virtuvę linoleumo grin­
dimis ir sluoksniuoto plastiko sienomis. Mostelėjęs
ranka vyras pakvietė įeiti.
Dienos blanda liejosi pro pilkšvą tiulio užuolai­
dą. Kriauklė, vandens šildytuvas: dvi blyškiai mels-
vuojančios dėmės skendi po stirta nešvarių indų. Ir
kvaišalų smarsas, tvyrantis ore. Praviro lango plyšyje
Diana pamatė kėdę. Greitai atsisėdo, drėgnas lietpal­
tis vėl sumirguliavo atšvaitais.
Vyriškis pasekė jos pavyzdžiu, prisitraukė tabu­
retę ir atsisėdo kitoje stalo pusėje. Ištįsusi kaulėta

135
fizionomija, it gelsvas gumbas kyšanti iš po nuleisto
gobtuvo. Šviesūs plaukai, pakirpti kaip anties uo­
dega, ir ožio barzdelė, kiek garbanota, primenanti
kukurūzų burbuolės plaušus. Tvarsčiai jau nuimti.
Tik ant kaktos ir smilkinių keletas tamsių šašų. Pa­
narinęs galvą sumurmėjo:
- Norėjau ateiti j ligoninę, bet...
Jis nutilo ir atsitiesė. Žalsvos jo akys panėšėjo į
mažyčius iliuminatorius, atsiveriančius į ledinę jūrą.
Jis paklausė:
- Jis... Na, vaikas... jis...
Diana suprato, kad niekas jam nepranešė naujie­
nų. Ji tyliai ištarė:
- Jam geriau. Neįtikėtina, bet jis sveiksta. Tai pa­
likime jį ramybėje, gerai?
Viulovikas neapibrėžtai pakratė galvą, įbestas
į pašnekovę žvilgsnis rodė dvejonę. Jis visas buvo
persisukęs, pečiai pakelti. Narkomanas, savo slaptos
bėdos įkalintas. Jis paklausė:
- Ko jūs norite?
- Grįžti prie avarijos aplinkybių. Sužinoti, kas
jums atsitiko prie vairo.
Vairuotojas susiraukė. Jo akyse šmėstelėjo nepa­
sitikėjimo žybsnis. Diana jam neleido išsižioti:
- Sakėte, kad tą vakarą važiavote iš automobilių
stovėjimo aikštelės Port d’Otejo prospekte. Ką ten
veikėte? Ilsėjotės?
Vyras pats to nenorėdamas išsiviepė. Akys gašliai
sublizgėjo.
- O jūs ten niekad nevažiavote? Noriu pasakyti,
vakare?

136
 Diana įsivaizdavo beveidį prospektą, įsispraudusį
tarp žiedinio kelio ir Rolan-Garo stadiono ir išei­
nantį tiesiai į Bulonės mišką. Staiga jai aiškiai iškilo
naktinis tos gatvės paveikslas ir ji suprato tai, ką iki
šiol įkyrios mintys nuo jos slėpė: kekšės. Tas vyras
paprasčiausiai buvo pas kekšes.
Jis palingavo galvą, tarsi nuspėjęs Dianos išva­
das.
- Prieš komandiruotę įprastas dalykas. Turėjau
važiuoti į Olandiją. Hilversumą. Pirmyn ir atgal. Visa
para kelio.
Diana sutiko:
- Gerai. Bet aš skaičiau apie nusilpusį budrumą.
Aštuoniasdešimt procentų vilkikų avarijų, susijusių
su užmigimu, atsitinka tarp vienuoliktos valandos
vakaro ir pirmos valandos ryto. Pagal tuos pačius
duomenis tokio tipo avarijų žiediniame kelyje nieka­
da nepasitaiko. Paprastai sostinės artumas pažadina
vairuotojus. Jei jūs važiuotumėte iš...
- Jūs mane apklausiate? - staiga agresyviai n u ­
kirto vaikis.
- Aš tik noriu suprasti. Suprasti, kaip jūs vidur­
naktį galėjote užmigti, jei ką tik pabuvote su prosti­
tute ir buvote pasirengęs sukarti 24 valandas kelio.
Viulovikas ėmė rangytis. Jo rankos ant stalo vir­
pėjo. Diana sutramdė nervingumą ir staigiai pakeitė
pokalbio temą:
- Ką vartojate, kad liktumėte budrus?
- Kavą. Imame termosus.
Dianai virptelėjo šnervės - nebyli užuomina į
kvapą, tvyrojusį toje pašvinkusioje virtuvėje.

1 37
 - Ir taip pat rūkote, ar ne?
- Kaip visi.
- Noriu pasakyti: hašišą.
Vyriškis neatsakė. Ji tęsė:
- Niekad nepagalvojote, kad tai gali jus visiškai
pribaigti? Užmigdyti?
Viulovikas ištempė kaklą. Po oda pulsavo gyslų
raizginys.
- Visi vairuotojai vartoja kvaišalus. Antraip ne­
išlaikytų. Kiekvienas savaip. Aišku?
Diana palinko virš stalo. Noras atrodyti kietuoliu
jai nepadarė įspūdžio. Ji perėjo į tujinimą:
- Daugiau nieko nevartoji?
Tolimųjų reisų vairuotojas paniuręs nutilo. Diana
spaudė:
- Amfetamino, kokaino, heroino?
Jis pažvelgė skersomis j jos pusę. Du metaliniai
rutuliukai, blizgantys it kulkos iš po nuleistų blaks­
tienų. Lūpos palengva brėžė šypseną.
- Supratau. Norite man pridaryti nemalonumų.
Mane išvijo iš darbo, atėmė teises. Rizikuoju netekti
buto, bet jums vis negana. Norite, kad nieko nelauk­
damas sėsčiau į cypę. Daugybei metų.
Diana gestu jį sustabdė.
- Aš noriu tiesos, daugiau nieko.
Viulovikas suriaumojo:
- Tiesa surašyta juodu ant balto farų raporte! Aš
pūčiau į alkoholio matuoklį. Praėjau patikrinimą
ligoninėje. Jie nieko nerado. Po velnių, aš buvau šva­
rus. Prisiekiu, buvau švarus avarijos metu!
Jis sakė tiesą. Jai rodė tas analizes.

138
 - Gerai, - taikesniu balsu prakalbo ji. - Tai kodėl
tu tąnakt užsnūdai?
- Nežinau. Aš nieko neprisimenu.
Diana atsitiesė.
- Kaip tai?
Žmogus dvejojo. Veidas apsipylęs stambiais pra­
kaito lašais. Jis suvapeno:
- Prisiekiu. Aš pats bergždžiai laužiau galvą, bet
nuo Otejo kvartalo neatsimenu nieko. Net nežinau,
ar gavau smūgį. O turėjau būti visiškai sutraiškytas.
Nežinau. Iki susidūrimo neatsimenu nieko.
Dianai ėmė ryškėti baisi tiesa. Siaubą kelianti tikro­
vė, dėl kurios jai dar buvo kilusios abejonės, bet dabar
ji pradėjo įgauti aiškų pavidalą. Diana paklausė:
- Niekas nebuvo prisilietęs prie tavo kavos?
- Kliedite, ar ką! Kuriam galui?
- Ar stovėjimo aikštelėje su kuo nors kalbėjai?
Tas papurtė galvą. Gobtuvas buvo permirkęs pra­
kaitu.
- Nėra ko sukti ratų aplinkui. Aš nieko neprisi­
menu. Velnias. Juk tai avarija! Ir nėra čia ko knai­
siotis, net jei man ir atrodo keista.
Diana prisitraukė kėdę arčiau. Jos kūnas degė. Ne­
paisant drėgnų plaukų ir lietaus permerktos galvos.
- Tu nesupranti, kaip tai man svarbu! Pasistenk
prisiminti.
Viulovikas atitraukė virtuvinio stalo stalčių. Išsi­
ėmė dėžutę su viskuo, ko reikia kvaišalų suktinėms:
cigarečių tūtelėmis, specialiu popieriumi, hašišo pa­
ketėliu aliuminio folijoje. Paėmė du lapelius suktinei
ir pareiškė:

139
 - Durys už jūsų.
Atgalia ranka Diana nušlavė viską nuo stalo. Vy­
ras pašoko iškėlęs kumštį:
- Atsargiai, moterie.
Diana jį priklijavo prie sienos. Ji buvo aukštesnė
už Viuloviką. Tūkstantį kartų pavojingesnė. Ją ėmė
vidinis juokas. Tiesą pasakius, jai tai patiko. Jai pa­
tiktų, jei vaikinas trenktų antausį, apkultų. Jai taptų
lengviau, jei tai būtų niekšelis, kuriuo pasinaudota
ketinant užmušti jos vaiką.
Ji lėtai, aiškiai tardama kiekvieną skiemenį pra­
dėjo:
- Gerai išklausyk mane, mulki. Devynias dienas
mano sūnaus smegenys nepaliovė tinti ir nuodytis
nuosavu krauju. Devynias dienas stebėjau, kaip jo
gyvybė plastėjo tarp gyvenimo ir mirties. Ir šian­
dien dar nežinia, koks bus, kai atgaus sąmonę. Gal
normalus. O gal protiškai atsilikęs. O gal paprasčiau­
siai daržovė. Įsivaizduok bent kiek, koks gyvenimas
mūsų laukia, jo ir manęs.
Vairuotojas panarino galvą ir rankomis suspaudė
smilkinius. Diana abejingai žiūrėjo, kaip jis suglem­
ba ant taburetės. Pasilenkė kalbėdama vis tuo pačiu
ramiu balsu:
- Tai jei kas nors, nesvarbu kas, tau pasirodė įtar­
tina prieš avariją, jei jauti bent menkiausią įtarimą,
po velnių, pats laikas pasakyti.
Nepakeldamas galvos sušnibždėjo:
- Nežinau... Nežinau... Man atrodo, kad su ma­
nimi kažką padarė.
Veidas buvo šlapias nuo prakaito ir ašarų.

140
 - Ką kažką?
- Nežinau. Aš iškart užsnūdau. Kaip...
- Kaip kas?
- Kaip pagal komandą. Aš tai pajutau.
Dianai užėmė kvapą. Tai buvo tamsos bedugnė ir
drauge šviesa. Jos smegenis persmelkė mintis, aiški
ir kartu miglota: vienaip ar kitaip, bet šis tipas buvo
paveiktas. Ji pamanė apie hipnozę. Nežinojo, ar tokio
masto įtaka galima, bet jeigu taip, turėjo įsijungti
užprogramuotas veikimo būdas.
- Gal klauseisi radijo?
-N e .
- Turi ausinuką?
-N e .
- Ar nepastebėjai ko įtartino kelkrašty?
- Tai kad ne!
Diana kiek atsitraukė. Atsitraukė, kad vėl pultų.
- Sakei apie tai farams?
- Ne. Aš dėl nieko nesu tikras. Kodėl man taip
būtų padarę? Kodėl būtų iškrėtę tokį pokštą?
Viulovikas ne viską pasakė. Jo krūtinėje blaškėsi
išgąsčio gumulas. Galop jis išlemeno:
- Kai viską iš naujo permąstau, telieka vienintelis
dalykas.
-Kas?
- Kažkas žalio.
- Spalva?
- Chaki spalvos žalumo. Kaip... kaip kareiviška
uniforma.
Diana susimąstė. Nežinojo, kaip pasinaudoti ta
nuoroda, bet jautė, kad ji gali padėti prisikasti prie

141
tiesos. Vyras ašarojo, delnus prispaudęs prie smil­
kinių.
- Gerasis Dieve... Jūsų berniukėlis, aš negaliu
naktimis užmigti, vis galvoju apie jį. Velnias, atleis­
kite man!
Diana nė nepajudėjo, tik paprastai ištarė:
- Neturiu tau už ką atleisti.
- Aš esu stačiatikis, - vis nenutilo vaikinas. - Mel­
džiuosi už jį šventajam Savai, aš...
- Dar kartą sakau, neturiu tau už ką atleisti. Nėra
abejonių, tu čia niekuo dėtas.
Tolimųjų reisų vairuotojas pakėlė akis. Ašarų mi­
gla temdė žvilgsnį.
- Ką... ką jūs sakote?
Diana sušnibždėjo:
- Nežinau, ką sakau. Kol kas.
 20

Vėlyvą rytą Port d’Otejo prospekto automobi­

lių stovėjimo aikštelė neatrodė kuo nors ypatinga.
Rolan-Garo stadionas priminė aptvertą uždrausto
miesto erdvę. O žiedinis bulvaras dūzgė priešais
apačioje, nuo parapeto jo nesimatė. Kai pastatė au­
tomobilį stovėjimo aikštelėje, buvo jau gerokai įdie­
noję, bet ji tuoj įsivaizdavo, kas čia dedasi temstant.
Mašinų žibintų apšviestos kekšės, lėtai slenkantys
automobiliai ieško sau tinkamų, tamsios sustojusių
nuošalėje vilkikų kabinos, uždarytos kad išsilietų
išlaisvinti instinktai. Ji virptelėjo. Regis, užuodė tą
nakties gašlumą, matė, kaip jis sklando, susiraiz-
go išilgai asfalto tarsi grėsmingas, išrietęs nugarą
žvėris...
Diana nusiėmė laikrodį, prisegė jį prie vairo,
įjungė funkciją „chronometras" ir pajudėjo iš vie­
tos. Pasileido aukštyn prospektu ir pasuko į dešinę.
Važiavo palei Poetų skverą, paskui Otejo šiltnamių
sodus ir atsidūrė šalia Molitoro kvartalo. Važiavo
vidutiniu greičiu: tokį tempą paprastai pasirenka
vidurnaktį važiuojantis vilkikas. Pagaliau pasiekė
žiedinį kelią ir pasuko Port Maijo / Ruano greitkelio
kryptimi.
143
 Praėjo 2 minutės 20 sekundžių.
Diana padidino greitį likdama dešinėje kelio juos­
toje. Laimei, kelio danga buvo šlapia - šlapia kaip aną
vakarą. 90 kilometrų per valandą. Tai pirmas kartas,
kai ji vėl išvažiavo į žiedinį kelią. Rankos susilydė su
vairu, ji stengėsi nepasiduoti jauduliui.
Pasi kvartalo prieigos. 3 minutės 10. Ji dar padi­
dino greitį. 100 kilometrų per valandą. Tokio greičio
Marko Viuloviko vilkikas negalėjo viršyti. 4 minutės
20. Ji įnėrė į tunelį prie Miuet kvartalo.
Prisiminė šviesų krioklius, šampano aptemdytą
mintį.
Vėl išlėkė į gryną orą.
Pavažiavusi 700 metrų peršoko dar vieną tunelį.
5 minutės 10.
Kai Diana pamatė artėjantį paskutinį tunelį prie
Dofin kvartalo, žinojo, kad ką tik kirto kitos realy­
bės ribą. Ir kad jos pačios kaltės jausmas galbūt jai
pašnibždės kokią paslaptį...
Likus 100 metrų iki betoninės pragarmės, ji už­
simerkė ir staigiai suktelėjo į kairį kraštą. Išgirdo
padangų cypimą, sirenų staugimą. Galop atsimerkė
ir ėmė stabdyti palei metalinį apsauginį aptvarą, ski­
riantį dvi žiedinio kelio juostas.
Vienu spustelėjimu išjungė chronometrą.
5 minutės 37 sekundės.
Ji atsidūrė tiksliai avarijos vietoje. Apsauginė tvo­
relė neseniai pakeista, bet prie tunelio dar matyti
įtrūkimai akmenyje, jie liko velkant mašiną.
5 minutės 37 sekundės.
Tad tokia pirmoji tiesos dalis.

144
 Ji vėl pamažu įvažiavo į mašinų srautą ir lukte­
lėjusi prie Maijo prieigų pateko į šiaurinį žiedinį,
skubiai kirto aikštę ir įsiliejo į gatvės eismą priešinga
kryptimi. Taip privažiavo Molitoro kvartalą. Vėl iš­
suko iš magistralės ir pasileido Siušė bulvaru. Ji su ­
lėtino prie 72 rajono prieigų - motinos namų. Laukė
vėl užplūsiant nerimo, atsiminimų bangą. Bet nieko
neatsitiko. Bandė prisiminti, kur tą vakarą buvo p a­
stačiusi automobilį. Atmintyje liko tiksliai įsimintas
pavadinimas: Maršalo Franšė d’Esperė prospektas,
palei Otejo hipodromą.
Pavažiavo iki prospekto, sustojo toje vietoje, k u ­
rią prisiminė, ir įjungė chronometrą. Tada pasileido
medžiais apaugusia magistrale ir už kilometro pa­
suko į dešinę, į Port de Pasi aikštę. Lygiai taip, kaip
darė tą nelemtą vakarą. Ir tada įvažiavo į žiedinį
kelią.
Žvilgtelėjo į laikrodį: 2 minutės 33.
Diana specialiai pasirinko vidutinį Tojotos Land-
kruizerio greitį. 120 kilometrų per valandą. Miuet
kvartalo prieigos. 4 minutės.
Pamatė pailgus Rusijos Federacijos ambasados
pastatus, išsipleikusius ant žiedinio kelio pylimo.
4 minutės 50.
Paryžiaus IX universiteto fakulteto pastatai.
5 minutės 10.
Pagaliau įvažiavimas į lemtingą tunelį. Šįkart Dia­
na sustojo dešinėje, skubaus sustojimo juostoje, įjun­
gusi savo sielvarto šviesas. Be triukšmo, be stabdžių.
Bet kai sugriebusi laikrodį žvilgtelėjo į ciferblatą,
ranka sudrebėjo: 5 minutės 35.

145
 Tikslesnio sinchroniškumo ji nebūtų galėjusi įsi­
vaizduoti. Kad atsidurtum tiksliai avarijos vietoje,
reikia 5 minučių 35 sekundžių ir nesvarbu, ar važiuo­
si iš Port d’Otejo prospekto automobilių stovėjimo
aikštelės, ar nuo Maršalo Franšė d’Esprė prospekto.
Tad visiškai užteko, kad Markas Viulovikas, kokiu
nors būdu užprogramuotas, pajudėtų iš vietos tuo
metu, kai Diana su sūnumi sėdo į savo automobilį,
ir abi mašinos susidūrė prie įvažiavimo į paskutinį
tunelį prie Dofin kvartalo.
Diana rimtai ištyrinėjo žabangų hipotezę. Ža­
bangų, paspęstų per lietų visu greičiu paleisto
miegančio sunkvežimio. Tokioms pinklėms rei­
kėjo sargybinio, kuris stovėtų prie Siušė bulvaro
namo ir sektų, kada ji išvažiuos, o kitas žmogus,
hipnozės ar kokiu dar neišaiškintu būdu tą pat aki­
mirką „įjungtų" Marką Viuloviką. Tie abu žmonės
turėjo susisiekti radijo ryšiu arba paprasčiausiai
susiskambinti mobiliuoju telefonu. Iki čia nieko
nėra neįmanomo.
O toliau kyla klausimas, kaip vairuotojas už­
migdytas tiksliai tą akimirką, kai visureigis kirto
vilkiko kelią. Būtent čia spąstams ir atrodo pati
tinkamiausia vieta: jei ji neklysta, žudikams buvo
nesunku apskaičiuoti kirtimo tašką ir į šią vietą
paleisti signalą, kad vairuotojas užmigtų...
Diana užsimerkė. Girdėjo prakeiksmų tiradas
iš žiediniu keliu važiuojančių automobilių. Gal ji
kliedi, gal bergždžiai leidžia laiką, bet dabar giliai
sąmonės kamputyje atsirado įsitikinimas, kad tokia
pasala visai įmanoma.

146
 Liko viena detalė, be kurios ji nieko negalės p a ­
daryti. Detalė, kuri nuo pat pradžių jai atrodė n e ­
normali. Diana įjungė posūkių šviesas ir įvairavo į
lekiančių mašinų srautą.
Padidino greitį ir pasuko Šamperė kvartalo
link.
 21

- Jei jūs, miela poniute, norite kam nors įkyrėti,

teks palaukti šefo.
Pro kontoros langą Diana matė mechanikos
dirbtuves. Sienos buvo tokios juodos, kad, regis,
susiurbė ir plafonų šviesas. Toliau trinksėjo geleži­
niai įrankiai. Kažkur lyg kankinami plaučiai cypavo
alyvuoti domkratai. Ji visada jautė nepaaiškinamą
pasibjaurėjimą garažais. Dėl tų skersvėjų, kurie ledu
sukausto kaulus. To tepalų dvoko, kuris įkyriai lenda
į šnerves. Tų alyvuotų rankų, kurios čiupinėja aštrius
ir šaltus daiktus. Dėl šios aplinkos, tokios šiurkščios
ir tokios niaurios, kad iš ten išėjęs žmogus jau ne­
plauna rankų vandeniu, o gremžia smėliu.
Už savo spintelės stovintis storulis vairuotojo
kombinezonu kartojo giesmę:
- Leidimai man nepriklauso. Reikia tartis su šefu.
- O kada jis bus?
- Išėjo valgyti. Grįš po valandos.
Diana dėjosi baisiausiai apmaudaujanti. O iš tik­
rųjų ji kantriai išlaukė iki vidurdienio ir tik tada
atėjo čia vildamasi pakliūti ant smulkios žuvelės,
tokios kaip šis. Tai vienintelė galimybė patekti į savo
148
automobilį, kol dar neatlikta pakartotinė ekspertizė.
Ji puolė dūsauti:
- Paklausykite. Mano sūnus ligoninėje. Sunkiai
sužeistas. Būtinai turiu grįžti pas jį, bet prieš tai man
reikia pasiimti iš automobilio techninį pasą.
Mechanikas trypčiojo vietoje. Atrodė nežinantis,
kaip išsisukti iš padėties.
- Man labai gaila. Kol neapžiūrėjo ekspertas, nie­
kas negali liesti mašinos. Tai draudimo reikalas.
- O mano kompanija kaip tik ir prašo šito d o ­
kumento!
Vyras vis dar abejojo. Sunkvežimis, vilkęs avarijoj
suknežintą automobilį, nusirito nuo šlaito per kelis
metrus nuo kontoros burgzdamas ir keldamas dvo­
kiantį išmetamųjų dujų debesį. Diana jautė augantį
nerimą. Bet vaikinas galop išspaudė:
- Raktus turite?
Ji pabarškino raktus kišenėje. Jis sumurmėjo:
- 58 numeris. Antras požemis. Galinė stovėjimo
aikštelė. Tik paskubėkite. Jei mano šefas grįš ir ras
jus čia, tai...
Diana prasmuko tarp mašinų, paskui kirto dirb­
tuvę. Ėjo palei pajuodusio betono sienas, perženg­
dama tepalų klanus, prasilenkdama su keliamaisiais
tiltais. Atrodė, tokiame prietamsyje neoninės šviesos
išryškina slaptus ezoterinius ženklus - kaip prieš­
priešą dienos šviesai.
Nusileido neaukštu šlaitu ir pateko į kitą auto­
parką. Mašinos stovėjo it sustingusios pamėklės,
reginčios savo metalinius sapnus. Diana jautėsi vis
šlykščiau. Prie padų lipo tepalai. Gerklėje nusėdo

149
perkaitinto variklio degalų smarsas. Ji apžiūrinė­
jo ant žemės surašytus numerius, spėjusius pusiau
nusitrinti. Vien nuo minties, kad pamatys sumaitotą
Tojotą, suspaudė širdį. Bet ji privalėjo patikrinti vie­
ną detalę. Saugos diržą.
Vaikas buvo išsviestas iš savo kėdutės, nes buvo
neužsegtas diržas. Žudikai, jei jie egzistuoja, šitaip
apskaičiavo maksimalią tikimybę užmušti. Kaip jie
galėjo būti tikri, kad Diana neprisegė vaiko, neatliko
to saugos veiksmo?
„Toyota Landcruiseris“ pasimatė už kelių metrų.
Diana išskyrė įlinkusį kapotą, suspaustą priekinį
stiklą, smarkiai sulankstytą kairį sparną. Turėjo at­
siremti į stulpą. Susirietė ir bandė išsivemti, bet krau­
jas palengva subėgo į palinkusią kaktą ir jai suteikė
savotiškos ramybės, netikėto tvirtumo. Sukaupusi
jėgas, ji priėjo prie automobilio ir sustojo šalia už­
pakalinių dešinės pusės durelių.
Ištraukė iš krepšio halogeninį žibintuvą, jį uždegė
ir tada atidarė dureles. Ir vėl šokas. Pajuodęs sudžiū­
vęs kraujas ant vaiko sėdynės kraštų. Ant krėsliuko
pabirę mažyčiai stiklo perliukai.
Jos sąmonėje susipynė du prieštaringi vaizdai.
Šalia Liusjeno krėslo išvydo ramiai gulintį austinį
diržą ir metalinę sagtį. Diržas, akivaizdu, nebuvo
užsegtas. Bet ji mintyse matė, kaip vaiką pasodina į
krėslą ir tą sistemą užblokuoja. Tai juk nebuvo nauja.
Visas tas dienas jos įsitikinimas vis stiprėjo, tapo vis
tvirtesnis, nors faktai tam ir prieštaravo: Diana tvir­
tai žinojo, kad tą diržą tikrai užsegė. Dabar, atsidūrus
kabinoje, nebeliko jokių abejonių.

150
 Kaip tos dvi tiesos galėjo egzistuoti drauge? Ji įsi­
kando žibintuvėlį ir įlindo į vidų. Įdėmiai apžiūrėjo
tvirtinimo sistemą. Pamanė apie kenkimą: gal įkirp­
tas diržas, įpjauta kniedė... Betgi ne, niekas nebuvo
paliesta. Ji nuslinko iki užpakalinės sėdynės. Ant jos
gulėjo krūvos aplankų su fotokopijomis, plastma­
sinės dėžutės su žymėjimo gnybtais, chaki spalvos
miegmaišis, nukaręs iki žemės. Visi tie daiktai per
susidūrimą buvo priploti prie sėdynės atlošo. Ji juos
įdėmiai apžiūrėjo, pakėlė, atitraukė į šoną. Nerado
nieko.
Nepaliovė ieškoti. Vienu keliu priklaupusi ant
sėdynės, persilenkė per atlošą apžiūrėti bagažinės.
Smūgio jėga buvo nuplėšusi užpakalinės kėbulo da­
lies bortelį. Diana prisiminė, kaip tuo skydu gavo per
pakaušį. Pasilenkusi per sėdynės viršų pavedžiojo
žibintuvėlio spindulių pluošteliu po bagažinę: vėl ap­
lankai, senas drobinis krepšys, žygio batai, benzinu
permirkusi striukė. Nieko keisto, nieko įtartino.
Tačiau pamažiukais jos galvoje kilo viena mintis.
Beprotiška hipotezė, kurios nepajėgė nusikratyti. Iš­
jungė žibintuvėlį ir atsilošė į priekinę sėdynę. Kad
galėtų patikrinti tą prielaidą, reikėjo apklausti vie­
nintelį scenos liudytoją.
Save pačią.
Ji privalėjo atgaivinti atmintį ir nuspręsti, ar iš­
saugojo blaivų protą, ar bus pamišusi, o gal visas šis
reikalas apskritai peržengia įmanomo suvokti ribas.
Tebuvo vienintelis būdas pasinerti į savo pačios
vidų.
Ir vienintelis žmogus, galintis jai padėti.

151
 22

Už marmurinio vestibiulio vėrėsi didžiulė restora­

no salė, puošta baltomis kolonomis, sienos apmuštos
tamsiu aksomu. Arkų alkovose slėpėsi keletas stalų.
Prieblandoje blizgėjo pianino lakas, dumsūs paveiks­
lai metė savo rusvų ir gelsvų atspalvių atšvaitus, o pro
didžiulius langus Eliziejaus laukų parkai atsiliepė j
interjero prabangą subtiliu lapijos ir šviesių fasadų
kontrapunktu. Šiandien audrotas dangus skleidė ly­
gią perlamutrinę šviesą, kuri nuostabiai derėjo prie
švelnume skendinčios salės, persmelktos minkšto
švytėjimo. Šitą spalvų ir šviesų santūrumą papildė
ypatinga tyla: tylutėlis ir drauge ryškus krištolo ir
pinigų skimbčiojimas, manieringas juokas.
Diana sekė paskui metrdotelį. Eidama pajuto ke­
letą trumpų žvilgsnių. Dauguma svečių buvo vyrai,
pateikę apžiūrai savo tamsius kostiumus ir bespal­
ves šypsenas. Ji nesidavė apgaunama: po šita švelnia
atmosfera ir ramiais veidais plakė paslaptinga val­
džios širdis. Šis restoranas buvo viena iš prestižinių
vietų, kur kiekvieną vidurdienį būdavo statomas ant
kortos politinis ir ekonominis šalies likimas.
Metrdotelis išgaravo prie pat paskutinės alkovos,
arčiausiai plačių langų. Šarlis Elikianas buvo čia. Jis
152
neskaitė laikraščio. Nesišnekėjo su kitu verslininku,
sėdinčiu prie gretimo stalo. Jis laukėjos. Ir šito, regis,
jam su kaupu užteko. Diana buvo dėkinga už šitokios
menamos pagarbos ženklą.
Išeidama iš garažo, ji paskambino patėviui m o­
biliuoju - daugių daugiausia dešimt asmenų Pary­
žiuje teturėjo šį numerį. Priprašė kuo greičiau su
ja susitikti. Šarlis atsakė juoku, kaip nusileidžiama
vaiko kaprizui, ir pasiūlė pasimatyti čia, kur jis turė­
jo vakarieniauti su vienu iš savo klientų. Diana vos
spėjo grįžti namo, nusiplauti hašišo ir naudotų te­
palų kvapus ir atkakti čia, apsigobusi, kaip ir derėjo,
nerūpestingumo ir atsipalaidavimo šydu.
Šarlis atsistojo ir pasodino ją ant apvalaus krėsle­
lio. Diana nusivilko lietpaltį. Dabar ji dėvėjo juodo
elastinio audinio suknelę be rankovių, tokią papras­
tą, kad, regis, jos nereikėjo nė siūti. Tik perlų vėrinys
blykčiojo ant jos raktikaulių, kaip du vandens lašai
panašus į tokios pat rūšies auskarus. Paleisti į darbą
Dianos kerai.
-T u ...
- Įstabi?
Šarlis šyptelėjo. Diana pasufleruoja:
- Puiki?
Šypsena platėja. Jo tamsų veidą nušvietė nuosta­
būs dantys. Ji pasakinėja toliau:
- Kerinti? Gundanti? Užburianti?
- Viskas vienu kartu.
Ji atsiduso ir po smakru sunėrė savo ilgus pirštus.
- Tai kodėl aš vienintelė laikau save blogai sudėta
išstypa?

153
 Šarlis Elikianas iš vidinės švarko kišenės išsitrau­
kė cigarą.
- Šiaip ar taip, tai ne tavo motinos kaltė.
- Argi aš taip sakiau?
Jis traškino rudus tabako lapus tarp pirštų.
- Ji man papasakojo apie jūsų nedidelį... pokal­
bį.
- Be reikalo.
- Mes neturime paslapčių. Po avarijos ji tau
skambina, palieka žinutes ir...
- Aš nenoriu su ja kalbėtis.
Jis rimtai pažvelgė į ją.
- Tavo elgesys absurdiškas. Iš pradžių tu atstūmei
bet kokią jos užuojautą. O dabar, kai Liusjenui jau
geriau, tu ir toliau užsidarai tylėdama ir...
- Palik tai spręsti man pačiai, gerai? Aš atėjau su
tavimi kalbėti ne apie ją.
Šarlis iškėlė delną it baltą vėliavą. Paskui pakvietė
padavėją ir užsakė. Sau kavos. Jai arbatos. Savo aštriu
balsu paklausė:
- Tu norėjai mane matyti - ir, atrodė, skubiai.
Ko nori?
Diana iš padilbų žvilgtelėjo į jį. Širdį dilgtelėjo
prisiminus tą jo bučinį. Pajuto, kaip į vidų įsigauna
nerimas, skruostus užlieja karštis. Kad išstumtų tą
neramumą, ji sutelkė dėmesį į pokalbį:
- Vieną dieną tu kalbėjai apie hipnozę. Pasako­
jai, kad retkarčiais griebiesi šio būdo savo klientams
gydyti.
- Teisybė. Atsiradus baimei išeiti prieš žmones,
iškalbos problemoms. Tai kas?

154
 - Tu pasakei, kad hipnozė pasižymi beveik neri­
bota galia raustis po atmintį.
Šarlis perėjo prie ironiško tono:
- Kartais vaidinu specialistą.
- Puikiausiai tai prisimenu. Tu aiškinai, kad pasi­
telkęs hipnozę savo atmintį gali naudoti kaip filma­
vimo kamerą, fiksuojančią atsiminimus. Dar pridū­
rei, kad to visai nežinodami išsaugome pasąmonėje
menkiausias išgyventų įvykių detales. Detales, ku­
rios niekad neiškyla sąmonėje, bet lieka čia (smilių
tiesia prie smilkinio), įrašytos mūsų galvoje.
- Mane buvo pagavęs įkvėpimas.
- Nejuokauk. Anot tavęs, hipnozė gali atgaivinti
praeities įvykius ir sustoti prie vienos ar kitos akimir­
kos, išskirti vieną ar kitą detalę. Gali leisti panaudoti
protą tarsi vaizdo leistuvą. Sustabdyti vienoje ar kito­
je vietoje, išdidinti vaizdą vienu ar kitu rakursu...
Šarlis paliovė šypsotis ir paklausė:
- Ką nori tuo pasakyti?
Diana nepaisė klausimo ir varė toliau:
- Tu tada taip pat kalbėjai apie psichiatrą. Anot
tavęs, geriausią Paryžiaus hipnologą. Tokios rūšies
seansų specialistą.
Jis pakartojo jau garsiau:
- Ką nori tuo pasakyti?
- Norėčiau jo koordinačių.
Padavėjas padėjo ant stalo sunkų sidabro padė­
klą. Juodas kavos blizgesys. Rusvas „Earl Grey“ rus­
vumas. Spalvos subtiliai dera, o aromatas apgaubia
rafinuotą aptarnavimo ritualą. Vyras baltu švarku
dingsta. Šarlis tuoj paklausė:

155
 - Kodėl?
Diana ramiai pasako:
- Noriu per hipnozės seansą atkurti avarijos
eigą.
- Tu išprotėjai.
- Tau daro įtaką mano motina. Kai kalba apie
mane, mėgsta tai kartoti.
- Ko tu ieškai?
Ji prisiminė sutrikusį Marko Viuloviko žvilgsnį ir
kaip tikrino laiką. Vėl peržvelgė hipotezę: bandymą
nužudyti, užmaskuotą po avarijos priedanga, orga­
nizavo ne vienas žmogus. Ji paprastai atsakė:
- Šioje avarijoje yra nenormalių faktų.
- Kokių faktų?
Ji išskiemenavo:
- Saugos diržas. Aš įsitikinusi, kad jį užsegiau.
Šarliui, regis, gerokai palengvėjo. Jis raminamai
atsakė:
- Klausyk. Suprantu, kad ši istorija tave kankina,
bet...
- Ne. Tai tu klausyk.
Diana įsirėmė alkūnėmis į stalą ir palinko.
- Rimtai, negi tu iš tikrųjų manai, kad aš trenkta?
- Niekada gyvenime.
- Tu žinai, kad daugybę kartų mane gydė dėl to­
kių bėdų. Tu pats man padėjai nuslėpti tą buvimą
klinikoje ir tai nebuvo įrašyta įvaikinimo byloje. Tad
noriu žinoti, kaip aš tau šiandien atrodau. Ar, tavo
nuomone, esu jau visiškai sveika?
- Taip.
Atsakymo tonas išdavė nebaigtą mintį.

156
 -B et?
- Tu likai... originali.
- Aš laukiu aiškaus atsakymo. Ar manai, kad dar
liko nervinio sutrikimo padarinių? O gal, atvirkščiai,
aš visiškai atgavau pusiausvyrą?
Šarlis išpūtė cigaro dūmą ir tik tada ištarė:
- Taip, tu puikiausiai pagijai. Esi puikiausiai su­
sivaldanti. Esi ekscentrikės, lunatikės priešingybė.
Nusileidusi ant žemės. Pragmatikė. Net maniakė,
siekianti, kad viskas vyktų taip, kaip nori tu. Tikra
mokslininkė.
Diana pirmą kartą nusišypsojo. Ji žinojo, kad jis
kalba visiškai nuoširdžiai. Pasigavo jo mintį:
- Tai kaip tu paaiškinsi, kad pamiršau užsegti
mažylio saugos diržą?
- Mes daug išgėrėme, buvo vėlu, mes...
Diana trenkė kumščiu į stalą. Skimbtelėjo puode­
liai. Į jų pusę sužiuro paskutiniai svečiai.
- Liusjenas yra viso mano gyvenimo laimėji­
mas, - riktelėjo. - Tai, ką aš padariau, yra geriausia
nuo to laiko, kai sulaukiau tokio amžiaus, kad galiu
savarankiškai spręsti. Ir nuo kelių taurių šampano
būčiau galėjusi pamiršti tą elementariausią saugumo
judesį? Būčiau numetusi jį ant užpakalinės sėdynės
kaip paprasčiausią kuprinę?
Šarlis suspaudė cigarą.
- Tu klysti vėl grįždama prie viso šito. Privalai
užversti puslapį. Tu...
Diana sugriebė lietpaltį.
- Gerai. Maniau, kad galiu tavimi pasikliauti, bet
suklydau. Pati susirasiu telefonų abonentų sąraše...

157
 - Jo pavardė Polis Sašė.
Šarlis ištraukė rašiklį dramblio kaulo galiuku ir ki­
toje vizitinės kortelės pusėje užrašė jo koordinates.
- Jis labai užimtas, bet jei tu paskambinsi mano
vardu, jis tave tuojau pat priims. Būk atsargi: jis
mergišius. Kai dėstytojavo, visada išsirinkdavo pa­
čią gražiausią mergaitę klasėje. Kitiems mokiniams
nelikdavo nieko, tik užsičiaupti. Tikras gaujos va­
das.
Diana įsikišo kortelę į kišenę. Nepadėkojo. Neiš-
spaudė nė menkiausios šypsenos. Tik pareiškė:
- Yra dar vienas dalykas, kuris mane tą vakarą
galėjo paveikti.
-Kas?
- Tai, kad tu mane pabučiavai ten, ant laiptų.
Antakiai išsilenkė rodydami abejojimą. Šarlis Eli-
kianas paglostė savo apvalią barzdelę.
- O, tai... - sušnibždėjo jis.
Diana nenuleido nuo jo akių.
- Kodėl tu mane pabučiavai?
Verslininkas savo prabangiu kosiumu ėmė bruz­
dėti.
- Nežinau. Išėjo kažkaip... spontaniškai.
- Šarli Elikianai, didysis patarėjau psichologijos
klausimais. Bandyk sugalvoti ką nors geriau.
Jis atrodė vis labiau trinkantis.
- Ne, tikrai, tai padariau akimirkos nuotaikos pa­
gautas. Buvo tas miegantis vaikas. Tu, tokia aukšta ir
tiesi prieblandoje ir kaip visada tokia stoiška. Ir tas va­
karėlis, kur tu taip skyreisi iš kitų. Buvai tokia... laisva.
Aš norėjau tau palinkėti sėkmės, daugiau nieko.

158
 Diana sugriebė savo krepšį ir atsistojo.
- Tada gerai padarei, - baigė ji, - nes jaučiu, kad
man jos prireiks.
Apsisuko eiti ir paliko persų karalių vieną savo
alkovoje. Keliais žingsniais peržirgliojo salę. Dabar
restoranas buvo tuščias. Tik priebrėkšmyje žibuliavo
auksiniais tonais paveikslai ir lietaus čaižomi langų
stiklai.
- Diana!
Ji jau buvo marmuriniame hole. Atsigręžė. Šarlis
vijosi.
- Viešpatie, ko tu nori? Tu man ne viską pasakei.
Ji palaukė, kol jis prieis, ir pakartojo:
- Aš tik noriu žinoti. Išsiaiškinti tą diržo klau­
simą.
- Ne, - paprieštaravo jis, - tu nori atkurti tą ava­
riją, nes manai, kad tai ne nelaimingas atsitikimas.
Diana netikėtai susižavėjo psichologu. Jis ją kiau­
rai permatė, tarsi ji būtų dėvėjusi kalkinio popieriaus
suknelę. Sugebėjo sekti šios mintis, nors jos toli per­
žengė racionalumo ribas. Ji patvirtino:
- Tikrai taip. Manau, kad tas susidūrimas turi
sąsajų su van Kaeno nužudymu. Kaip gali manyti
kitaip? Tai negali būti atsitiktinumas. Esu įsitikinusi,
kad viso šito kol kas nesuprantamo reikalo centre
yra Liusjenas.
Šarlis sušvokštė:
- Viešpatie...
- Ir nesakyk man, kad esu beprotė.
Trumpais ir tankiais garbanotais plaukais vyriškis
išblyško, įdegimo kaip nebūta.

159
 - Tai ta avarija, manai, galėjo būti mėginimas
nužudyti.
- Aš dar nesurinkau visų įrodymų.
- Kokių įrodymų?
- Turėk kantrybės.
Diana apsisuko eiti. Šarlis sugriebė ją už rankos.
Jis tankiai mirkčiojo ir jo blakstienos plastėjo tarsi
drugelio sparnai.
- Paklausyk manęs. Mes, tu ir aš, pažįstami jau
16 metų. Aš niekad nesikišau į tavo auklėjimą. Nie­
kad nesivėliau į tavo santykius su motina. Bet šįkart
neleisiu tau kalbėti kvailysčių. Bent jau ne iki tokio
lygio.
Ji įžūliai išsišiepė, kaip šaiposi akiplėšos mer­
giūkštės.
- Jei viskas tik mano išsigalvojimas, tai ko tau
taip baimintis.
- Nebūk idiote! Galbūt tu žaidi su ugnimi ir šito
pati nesuvoki!
Jis šaukė. Kairėje Diana pajuto nustėrusių pada­
vėjų žvilgsnius: be abejonių, pirmą kartą jie matė
Šarlį Elikianą tokios būsenos.
- Tu visai negalvoji, - jau tyliau dėstė jis. - Saky­
kim .. . kartoju, sakykim, tu teisi, bet negali į visa tai
kištis. Tai policijos reikalas.
Neleisdamas jai išsižioti, jis paklausė:
- O tas diržas? Ką kita jis galėtų rodyti? Buvo
neužsegtas: ekspertas ataskaitoje tai tvirtina be jokių
prielaidų. Tai kas...
- Aš tikra, kad jį buvau užsegusi.
Šarlio veidas pamažu vėl atgavo rusvą spalvą.

160
 - Tada kaip? Tada pats Liusjenas b us...
- Liusjenas giliai miegojo. Aš jį stebėjau galinio
vaizdo veidrodėlyje.
- Tai kaip tau atrodo? Kad jis pats atsisegė?
Diana prisiartino. Šarlis jai tesiekė pečius. Ji kon­
fidencialiai šnibžtelėjo:
- Žinai tokią taisyklę: kai išsemiama visa įmano­
ma, kas lieka? Tai, kas neįmanoma.
Šarlis įspyrė į ją savo juodas akis, kakta blizgėjo.
- Kas neįmanoma?
Diana dar pasilenkė. Vėl mintyse išvydo auto­
mobilio saloną: kraują, stiklą, patamsėjusias vietas,
suglamžytą miegmaišį. Jos balsas tapo švelnus, ilge­
singas ir drauge prislopintas išgąsčio:
- Neįmanoma yra tai, kad automobilyje, be ma­
nęs su vaiku, dar kažkas buvo.
 23

Eliziejaus laukai audė lietaus ir šviesos raštus. Šen

ir ten pro liūties šydą prasimušė saulės blyksniai.
Vėjyje šlamėjo lapai, atsiliepdami į lietaus girlian­
das grakščiomis žaliuojančiomis arabeskomis. Diana
pasibalnojo juodus akinius ir neryžtingai atsistojo
restorano prieduryje.
Ją pribloškė ta garsiai jos pačios išsakyta prielai­
da. Apie žmogų, pasislėpusį jos automobilyje, vei­
kiausiai po miegmaišiu arba bagažinėje, jis ir bus
atsegęs Liusjeno diržą važiuojant žiedine magistra­
le. Kažkoks savižudis, pasirengęs mirti sutraiškytas
metalo replių tik tam, kad įsitikintų, jog berniukas
visiškai nesaugus.
Žinoma, tai neatlaiko jokios kritikos. Kas pa­
smerks save tokiai rizikai? Kuriems galams aukotis
užsidarant pačiuose spąstuose? Beje, po avarijos ne­
buvo rasta jokio ženklo, kad salone būta dar vieno
keleivio. Bet Diana vis vien nepajėgė atsisakyti to
savo įsitikinimo. Pasirodė vežėjas.
- Jūsų automobilis bus tuojau, ponia.
Bet balso tonas, veido išraiška sakė visiškai prie­
šinga. Diana pasiteiravo:
- Kas atsitiko?
162
 Uniformuotas žmogus metė nevilties kupiną
žvilgsnį į automobilių stovėjimo aikštelę.
- Tai jūsų draugas. Jis pasakė, kad viskuo pasi­
rūpins...
Koks draugas?
- Toks aukštas ponas. Jis jūsų laukė. Pasakė, kad
atvarys automobilį iki čia, bet... (jo sutrikęs žvilgsnis
blaškėsi į šalis) nematau.
Diana pamatė savo automobilį už 30 metrų, po lie­
pos laja. Ji energingu žingsniu pasileido per žvyruotą
aikštelę. Banguotame priekinio stiklo atspindyje atpa­
žino Patriko Langlua siluetą, jis kaip pašėlęs sukiojo
variklio paleidimo raktelį. Ji pabeldė į langą. Faras
krūptelėjo ir droviai nusišypsojo. Atidarė dureles.
- Buvau pamiršęs, kad šitos nuomotos vežėčios
turi kodą. Kaip gaila. Norėjau padaryti staigmeną...
Diana kažkodėl neužpyko.
- Pasislinkite, - ištarė.
Milžinas vargiai perstūmė savo kūną ant keleivio
sėdynės. Ji šleptelėjo prie vairo ir paklausė:
- Ką jūs čia veikiate? Šnipinėjate mane?
Policininkas nutaisė nepatenkintą veidą.
- Pasiunčiau vieną iš savo vaikinų pas jus, norė­
jau pakviesti į bistro. Kai jis atvažiavo iki jūsų, jau
rengėtės išvažiuoti. Nesulaikė jūsų, tik atsekė iki čia
ir paskambino man.
- Kodėl nėjote į restoraną?
Jis peštelėjo savo apykaklę stačiu kaklu.
- Kaklaraištis. Nebuvau numatęs.
Diana šyptelėjo, jai iš tikrųjų nebuvo pikta. Poli­
cininkas dar pridūrė:

163
 - Žinau, turėjau išsitraukti pažymėjimą. Brautis
jėga.
Ji nusikvatojo. Bendraudama su šiuo vyriškiu
ir susidurdama su jo akivaizdžiu nerūpestingumu,
jautėsi lengvesnė, skaidresnė, atsikračiusi savo bai­
mių. Bet Langlua, rodydamas j restoraną, paklau­
sė:
- Jūs gerai sutariate su patėviu?
Klausimo tonas Dianai nepatiko.
- Ką jūs sau įsivaizduojate?
Langlua bilstelėjo nagais į stiklą, išsiblaškiusiu
žvilgsniu apmesdamas parką.
- Aš nieko sau neįsivaizduoju. Tik matau daugy­
bę dalykų, ir tiek, - jo akys juokėsi. - Savo tarnyboje,
noriu pasakyti.
Diana taip pat nukreipė savo žvilgsnį į parką.
Liūtis buvo išvaikiusi praeivius, motinas su vaikais,
prekiautojus atvirukais. Liko grynas gamtovaizdis,
švytintis, pagyvintas mirgėjimo. Sustingę vandens
klanai. Žalios lapijos bangos. Akmeniniai fasadai,
nublizginti lietaus. Ji prisiminė paplūdimį per jūros
atoslūgį. Netikėtai įsigeidė švelnumo, užuojautos,
gardumynų ir mėtinių saldainių. Paklausė:
- Tai kodėl norėjote su manimi pasimatyti?
Faro rankose atsirado byla.
- Norėjau pranešti naujienų. Pasidalyti su jumis
savo prielaidomis.
Jis pasirausė lapeliuose. Langlua atrodė priklau­
sąs tai naujajai mokyklai, snobų ir atitrūkėlių nuo
tikrovės mokyklai, kuri atsisako į kasdienį gyveni­
mą įsileisti techniką. Toks žmonių tipas galėjo pulti

164
garbinti bloknotą su spirale ir griežtai atsisakyti
įsigyti mobilųjį telefoną. Jis pradėjo:
- Šioje byloje ištisa kolekcija nukrypimų nuo nor­
mos. Žmogžudystės klaikumas. Akivaizdi žudiko
jėga. Tuo pat metu numanomas jo ūgis labai mažas:
ne daugiau nei 1 metras 60 centimetrų. Lieka dar
viena paslaptis. Grynai anatominė.
Langlua nutilo. Lietus mušė į mašinos stogą it
kastanjetėmis savo paprastutę sarabandą. Diana gal­
vos linktelėjimu padrąsino Langlua kalbėti toliau.
- Neaišku, kaip žudikas galėjo rasti aortą, ap­
čiuopom, viduriuose. Kaip teigia teismo medicinos
ekspertai, net patyręs chirurgas tokiomis sąlygomis
nerastų. - Jis įkvėpė oro ir tęsė: - Atsiradę daug protu
nesuvokiamų dalykų. Tad man teko pakeisti savo
įsitikinimus. Pamaniau, ar tik čia neina kalba apie
kokį nors ritualą, aukojimo apeigas, praktikuojamas,
pavyzdžiui, Vietname.
- Ir ką nustatėte?
- Pirmiausia, nieko apčiuopiama. Bet kokiu atve­
ju, Pietryčių Azijoje šito nėra. Bet vienas etnologas iš
Žmogaus muziejaus mane nukreipė į Centrinę Azi­
ją - Sibirą, Mongoliją, Tibetą, šiaurės vakarų Kiniją.
Kalbėjau ir su kitais specialistais. Vienas iš jų tikina,
kad šiose šalyse ritualų technika galėtų sutapti su
žmogžudystės būdu.
- Ką jūs norite pasakyti? Toks aukojimo būdas?
- Ne. Kur kas proziškesnis dalykas. Šitokiu būdu
ten galabija galvijus. Po krūtinės ląsta padaro nedi­
delę įpjovą, įkiša į gyvulio vidurius ranką ir plikomis
rankomis nusuka aortą.

165
 Dianos sąmonėje lyg kas spragtelėjo. Tai netikė­
tai prikėlė miglotus prisiminimus. Langlua kalbėjo
toliau:
- Etnologas pasakojo, kad tai labai paplitę Mon­
golijoje. Tai geriausias būdas nudobti aviną ar elnią
nepraliejus nė lašo kraujo. Tose šalto klimato šalyse
taupoma mažiausia dalelė gyvulio energijos. Atrodo,
kad ten yra kraujo baimė. Tabu.
Diana skeptišku tonu pasidomėjo:
- Tai žudikas bus atkeliavęs iš Vidurinės Azijos?
- Galbūt. Arba jo ten kurį laiką gyventa ir jis
pažįsta tuos papročius. Anot mano medicinos eks­
perto, žmogaus anatomija ne kažin kuo skiriasi nuo
avino.
- Tai man atrodo labai jau miglota, - tarė ji.
- Man taip pat. Išskyrus vieną detalę.
Moteris atsigręžė į farą. Jis jai ištiesė vienos kelio­
nių agentūros firminio blanko fotokopiją, parašytą
vokiškai.
- Rolfas van Kaenas rengėsi keliauti į Mongoliją.
- Ką jūs sakote?
- Vokietijoje Berlynas tęsia savo tyrimą. Jie pa­
tikrino visus gydytojo skambučius. Van Kaenas tei­
ravosi apie skrydžius į Ulan Batorą...
- ...Mongolijos Liaudies Respublikos sostinę.
Policininkas nustebęs pažvelgė į Dianą.
- Jūs žinote?
- Ne, tik iš pavadinimo.
- Akupunktūrininkas taip pat susižinojo apie vie­
tinių linijų skrydžius į vieną miestelį pačioje šiaurė­
je... - jis susirado savo užrašuose, - Cagan Nūrą. Jis

166
nebuvo numatęs tik vieno dalyko: išskridimo datos.
Trumpai tariant, jei galvotum apie žudymo būdą, čia
galima rasti ryšį. Silpną, bet vis vien ryšį...
Langlua nutilo, paskui švelniai paklausė:
- O jūs? Turite ką nors nauja man pasakyti?
Ji gūžtelėjo pečiais, vėl sustodama priešais parką.
Lietus plakė priekinį stiklą ir nusagstė lašų blizgu­
čiais.
- Ne. Skambinau į prieglaudą. Jie nieko nežino.
- Ir viskas?
- Atidaviau specialistams kasetę, į kurią Liusjenas
įrašinėjo dainas gimtąja kalba. Yra vilčių, kad jie
nustatys tarmę.
- Gudriai sumanyta. Daugiau nieko?
Diana pagalvojo apie savo avarijos hipotezę, apie
kamikadzę žudiką, kuris galėjo įlįsti į jos automo­
bilį.
- Daugiau nieko, - atsakė.
Langlua paklausė:
- Kodėl manęs klausėte tolimųjų reisų vairuotojo
adreso?
Ji krūptelėjo, bet pasistengė likti abejinga.
- Norėjau su juo pasikalbėti, ir viskas. Pranešti
naujienas apie Liusjeną.
Vyras atsiduso. Lietus žymėjo tylą ilgu beldimu
į metalą.
- Žmonės nepasitiki mūsų patirtimi.
Ji atsisuko suglumusi.
- Kodėl taip sakote?
- Pasakysiu, ką manau: jūs pati atliekate asmeninį
tyrimą.

167
 - Tai dėl to jūs ir norite mane apklausti, taip?
- Nevaidinkit kvailutės. Aš kalbu apie van Kaeno
žmogžudystės tyrimą.
- Kodėl tai daryčiau?
- Aš pradedu pamažu jus pažinti, Diana, ir, nuo­
širdžiai kalbant, kodėl jums to nedaryti...
Ji tylėjo. Faro balsas surimtėjo.
- Būkite atsargi. Šitoje byloje žinoma tik dešimto­
ji dalis faktų. Ir bet kuriuo momentu gali kilti daug
smarvės. Nesvarbu kaip. Tad nevaidinkit seklės Ali­
sos.
Ji linktelėjo sutikdama kaip paklusni mergaitė.
Langlua atidarė dureles. Į saloną įsiveržė lietaus šuo­
ras. Jis baigė:
- Kitą kartą aš jus vaišinu.
Išlipo iš mašinos ir pridūrė:
- Farai žino geriausius Paryžiaus bistro. Žinote,
visi vaisiniai kokteiliai skirtingo skonio? Tikra niu­
ansų mokykla.
Diana nutaisė linksmą veidą:
- Pabandysiu puikiai pasirodyti.
Langlua pasilenkė, lietaus lašai čaižė nugarą.
- Ir atsiminkite: jokių kvailysčių, jokio mažos
mergaitės heroizmo. Jei bent kas ne taip, skambin­
kite. Aišku?
Diana linktelėjo, bet kai durelės užsidarė, jų
trinktelėjimas nuaidėjo jos ausyse lyg užsivožiantis
karsto dangtis.

168
 24

Ji žvelgė j jį kaip j šviesos šaltinį, bet pro savo

pačios tamsumas.
Jo tvarsčiai buvo pakeisti. Labiau prigludę, plo­
niau apvynioti: jie apglaudė jo galvą kaip marlinė
plėvelė. Drenai jau ištraukti, ko gero, tą pat rytą.
Buvo padarytas lemiamas žingsnis: Liusjenui nebe­
grėsė hemoragija.
Ji prisitraukė fotelį arčiau ir smiliaus galiuku švel­
niai perbraukė vaiko kaktą, nosies sparnelius, lūpų
apybrėžas. Prisiminė jų pirmuosius vakarus, kai tyliai
sekdavo jam pasakas, o ranka tamsoje švelniai glos­
tydavo įsitempusį veidą, kuris pamažu atsileisdavo,
prisiminė jo nusilpusį kūnelį, vos pastebimą po ant­
klode ir kilsuojantį jam tylutėliai kvėpuojant. Diana
pajuto vėl pasiilgusi kelionės per tuos mažyčius iš­
kilumus, tuos paslaptingus slėnelius. Ji su didžiausia
palaima juto plastančią gyvybę, kuri per sutvarstytą
kūną rodė aiškius grįžimo į gyvenimą ženklus.
Bet skausmas jos neapleido. Dabar, kai mirtinas
pavojus nebegrėsė, Diana jautė, kad ją užvaldo nau­
jos kančios. Lygiai taip, kaip kontūziją iškentęs kūnas
atsigaudamas ima jausti skausmus, taip ir ji susekė
dar bent kelias savo kančios pakopas. Savo kūnu
169
išgyveno kiekvieną vaiko žaizdą, kiekvieną mėlynę,
išgyveno su nirtuliu ir bejėgiškumu. Diana tapo auka
dar vienos nevilties - skausmo nevilties, kenčiamos
už kitą.
Bjauriausia, kad negalėjo nusikratyti ją perse­
kiojančio įsitikinimo, kad kažkur netoli jų sukasi
grėsmė. Šis įsitikinimas virto įkyria mintimi. Ji nie­
kad negalės mąstyti apie ateitį, jei nepajėgs įminti tų
paslapčių. Štai kodėl jos apsisprendimas dar labiau
sutvirtėjo. Štai kodėl susitarė pasimatyti su hipnolo-
gu Poliu Sašė tą patį vakarą, šeštą valandą.
Staiga Diana pamatė ant lovos rėmo kabančią len­
telę, kurioje buvo surašytos kasdien skiriamų vaistų
dozės ir nubrėžta Liusjeno temperatūros kreivė. Ji
nuplėšė milimetrinį popierių. Pieštukinė linija rodė
tris karščio pikus nuo vakar 11 valandos vakaro iki
šiandien 10 valandos ryto. Nesvarbu kada: svarbu,
kad tris kartus temperatūra buvo pašokusi virš 40
laipsnių.
Diana nukėlė ant sienos kabančio telefono ragelį
ir surinko Eriko Dagero numerį. Chirurgas buvo
operacinėje. Ji pakvietė ponią Ferer. Po minutės
pilkšvi plaukai supleveno už koridoriaus lango. Dar
nespėjus Dianai praverti lūpų, seselė perspėjo:
- Daktaras Dageras manęs paprašė jums apie tai
nesakyti. Jis mano, kad nėra ko be reikalo jūsų jau­
dinti.
Diana pašėlo:
- Tikrai?
- Šie temperatūros pakilimai truko tik kelias mi­
nutes. Tai nepavojinga.

170
 Diana pamosavo diagrama.
- Nepavojinga? 41 laipsnis?
- Daktaras Dageras mano, kad šie karščio šuoliai
tėra netiesioginė vaiko sutrenkimų pasekmė. Netie­
sioginis ženklas, kad jo medžiagų apykaita pradeda
normaliai funkcionuoti.
Diana, grynas nervų kamuolys, pasilenkė prie
lovos ir pataisė apklotą.
- Jūs turite mane perspėti, jei atsitinka bent m a­
žiausias dalykas. Aišku?
- Žinoma. Bet dar kartą sakau, čia nieko rimta.
Diana išlygino paklodes, pasitaisė medvilnės cha­
latą. Staiga nervingai nusikvatojo, akys buvo pritvin­
kusios ašarų.
- Sakote, nieko rimta, ką? Bet aš manyčiau, kad
daktaras Dageras vis vien nori su manimi pasima­
tyti?
- Kai tik išeis iš operacinės.
 25

- Viskas gerai, Diana. Pirmiausia skubu tai jums

pasakyti.
Blogesnės pokalbio pradžios ji dar niekad nėra
girdėjusi.
- O aukšta temperatūra? - paprieštaravo mote­
ris.
Dageras nušlavė užuominą nerūpestingu rankos
mostelėjimu.
- Vieni niekai. Liusjeno būklė vis gerėja. Kad jis
sveiksta, mums tvirtina visi požymiai. Šįryt nuėmė-
me drenus. Greitai iškelsime į kitą palatą.
Šiame jo linksmume buvo girdėti kažkas netikra.
Diana stebeilijo į jo vyzdžius, blizgančius iš akiduo­
bių gilumos. Turbūt tokias pat akis turėjo anarchistai
iš Anos Kareninos, tie, kurie mesdavo bombas po
kunigaikščių kojomis.
Ji lyg tarp kitko paklausė:
- Daugiau nieko man neturite pasakyti?
Gydytojas įsibruko rankas į kišenes ir žengė kelis
žingsnius. Jo kabinete dieną ir naktį degė tos pačios
lempos.
- Norėjau jus supažindinti su Didjė Romansu, -
pagaliau ištarė. - Jis antropologas.
172
 Diana teikėsi pasukti galvą j trečią asmenį, tūno-
jusį kabinete, jo iki tol nebuvo pastebėjusi. Jis buvo
jaunesnis už Dagerą. Rusvo gymio, liesas, tiesus kaip
kartis, visiškai neįžvelgiamą jo veidą žymėjo akiniai
juodais blizgančiais rėmeliais. Žiūrint į jį norėjosi
galvoti tik apie lygtis ir abstrakčias formules.
Gydytojas kalbėjo toliau:
- Didjė yra antropologas šiuolaikine šio žodžio
prasme. Populiacijos biometrijos ir genetikos spe­
cialistas.
Uždarasis vyras palingavo galvą. Drovi šypsena
lyg ir bandė prasimušti, bet tučtuojau atsitraukė.
Dageras paklausė Dianos:
- Žinote, kas tai?
- Maždaug.
Dageras mokslininkui pasiuntė šypseną.
- Ar aš tau nesakiau: ji nuostabi!
Žaismingas tonas atrodė vis lėkštesnis. Daktaras
varė toliau:
- Kalbėjau su Didjė apie Liusjeną. Paprašiau jo
padaryti keletą analizių.
Diana įsielektrino.
- Tikiuosi, kad...
- Aišku, jokių klinikinių tyrimų. Mes paprasčiau­
siai palyginome keletą fiziologinių jūsų sūnaus duo­
menų su kitais kriterijais, sakykim, bendraisiais.
- Nesuprantu.
Įsiterpė antropologas:
- Mano specialybė - polimorfizmas, ponia. Aš
dirbu pasaulio tautų charakterizavimo srityje. Kiek­
vienoje tautoje, kiekvienoje etninėje grupėje tam tikri

173
bruožai pasikartoja dažniau nei kiti. Net jei ne visi
bendruomenės nariai atitinka tuos standartus, visa­
da egzistuoja vidurkis, kuris mums leidžia nupiešti
apibendrintą etninės šeimos portretą.
Gydytojas atsisėdo ir perėmė kalbos estafetę:
- Mums pasirodė įdomu palyginti Liusjeno fizio­
logines charakteristikas su vidurkiu populiacijos, kuri
gyvena tuose kraštuose, iš kur jis kilęs. Galbūt šis me­
todas galėtų padėti mums atkasti jo... tikslią kilmę.
Dianos pyktis šoktelėjo dar keliais laipsniais, bet
ji pyko ant savęs. Kaip ji anksčiau apie tai nepagal­
vojo? Kokia kvailė, skambino prieglaudai. Kaišiojo
specialistei jo ištartus žodžius. Bandė geriau suprasti,
kaip jis išsigelbėjo. Bet jai nė į galvą neatėjo ištirti
akivaizdų ženklą: jo kūną. Tą kūną, kuris neabejoti­
nai turėjo kokių nors fiziologinių bruožų, net pačių
menkiausių, padėsiančių nustatyti etninę grupę, iš
kurios jis kilęs.
Ji atsisuko į Romansą ir jau ramiau paklausė:
- Ir ką nustatėte?
Antropologas ištraukė iš portfelio pluoštą lapelių.
- Pradėkime nuo ūgio, jei norite. Kai berniukas
pateko į ligoninę, jūs tvirtinote, kad jam maždaug
6 ar 7 metai. O apžiūrėję dantis pastebėjome, kad
dar turi visus pieninius. Vadinasi, jam ne daugiau
kaip penkeri.
Ištraukė dar vieną popierių. Diana atpažino priė­
mimo į ligoninę blanką, kurį pildė avarijos naktį.
- Jūs parašėte, kad Liusjenas kilęs iš tautelės, gy­
venančios Andamanų jūros pakrantėse.
Ji tik skėstelėjo rankomis.

174
 - Aš nieko nežinau. Anot prieglaudos direkto­
rės, tie keli jo tariami žodžiai nepriklauso nei tajų,
nei birmiečių kalbai, nei kuriam nors žinomam to
regiono dialektui.
Romansas mestelėjo pro savo akinių viršų trumpą
žvilgsnį, paskui pasitikslino:
- Ir jūs manote, kad jis kilęs būtent iš tos vietovės,
sakykim, tos, kuri išsidėsčiusi maždaug tarp Birmos,
Tailando, Laoso, Vietnamo ir Malaizijos?
Diana kiek padvejojo:
- Aš... na, taip, žinoma. Neturiu pagrindo manyti
kitaip.
Antropologo akys nusileido it giljotinos peilis.
- Jei apsistosime ties regionais palei Andamanų
jūrą, - tarė jis, - ir net jei ieškojimų plotą išplėšime
iki Tailando įlankos ir Kinijos jūros, teaptiksime tro­
pikuose ir giriose įsikūrusių tautelių.
Vėl aštrus žvilgsnis į Dianą.
- Erikas man sakė, kad jūs etologė. Tad žinote,
kad gamtinė aplinka turi didelės įtakos gyventojų
ūgiui. Girioje gyvenantys žmonės ir žvėrys yra kur
kas smulkesni nei gyvenantieji kitoje aplinkoje, pa­
vyzdžiui, atviroje lygioje vietovėje.
Ji jam atsakė žvilgsniu. Akiniai prieš akinius. Ro­
mansas įbedė nosį į užrašus.
- Pietryčių Azijos tropinių girių gyventojų ūgis
šiandieniniais duomenimis nustatytas tarp 142 ir 165
centimetrų. Mes galime daryti išvadą, kad tokių tėvų
penkerių metų vaikų ūgis siekia apie 70 centimetrų.
Vėl žvilgsnis į popierius.
- O žinote, ponia, koks jūsų sūnaus ūgis?

175
 - Manau, daugiau kaip metras.
- Tikslus ūgis: 1 metras ir 12 centimetrų arba 42
centimetrais viršija ūgio vidurkį.
- Tęskite.
Romansas sušiugždino dar vieną lapą.
- Pereikime prie odos pigmentacijos. Apie po­
puliacijų odos spalvą yra padaryta daugybė tyrimų,
bet šj kriterijų keblu apibendrinti ir pavojinga nau­
doti, todėl aš smulkiai nepasakosiu. Apskritai mes
matuojame šviesą atspindinčio paviršiaus stiprumą
specialiu būdu, vadinamu reflektometrija. Leidžiame
šviesos srautą j tiriamojo epidermį ir matuojame to
paviršiaus atspindėtus fotonus. Juo oda šviesesnė,
tuo atspindėtas šviesos kiekis didesnis.
Diana netvėrė savame kailyje. Ji pradėjo gaudytis,
kur suka Romansas.
- Mes padarėme šį testą Liusjenui, - tęsė jis. -
Gavome rezultatą, svyruojantį tarp 70 ir 75 procen­
tų atspindėtos šviesos. Jūsų vaiko epidermis beveik
visiškai atmuša spindulį. Jo oda tviskančio baltumo.
Nieko panašaus į tropinių žmonių tamsią odą. Tuo
pačiu metodu nustatyta, kad Andamanų pajūrio zo­
nos gyventojų to duomens vidurkis - 55 procentai.
Diana prisiminė nepaprastą berniuko blyškumą,
kai jį maudydavo, tą peršviečiamą odą, po kuria raiz­
gėsi plonytės gyslelės. Kaip tokie kerintys dalykai
dabar galėjo virsti nerimo šaltiniu? Vyras vartė pus­
lapius ir kalbėjo:
- Štai dar vienas tyrimas. Fiziologinių Liusjeno
mechanizmų. Arterinis kraujo spaudimas. Širdies
ritmas. Glikemijos lygis. Plaučių tūris...

176
 Diana jį pertraukė:
- Ir jūs turite kiekvieno iš šių kriterijų statistinius
duomenis?
Antropologas išspaudė išdidžią šypseną.
- Ir ne tik jų.
- Palyginote juos su mano sūnaus duomenimis?
Jis linktelėjo:
- Liusjenas vienoje iš šių sričių rodo stulbinantį
rezultatą. Nors jis dar ne visai sveikas, išmatavome
jo plaučių tūrį. Galima sakyti, jo plaučiai velniškos
apimties. O jūs turbūt žinote - žmogaus plaučių tūris
tiesiogiai susijęs su jo gyvenamąja vieta. Kalnų gy­
ventojų plaučių tūris didžiausias, nes hemoglobino
koncentracija didesnė negu, pavyzdžiui, tų, kurie
gyvena slėniuose. Šios savybės rodo, kad organizmas
prisitaiko prie gyvenamosios aplinkos.
- Velniai griebtų, eikite prie esmės.
Mokslininkas palingavo galvą.
- Pagal visus tuos parametrus Liusjeno duome­
nys rodo gyvenimą aukštoje vietovėje. Nieko bendra
su skaičiais, būdingais pakrančių ir girių gyvento­
jams.
Dianos smilkinius daužė tyla. Uždara tyla, ji ne­
galėjo būti išreikšta nei žodžiais, nei prielaidomis. O
Didjė Romansas savo monotonišku balsu tęsė:
- Jei sudėsime ūgio, pigmentacijos ir jo fiziologi­
nio pajėgumo duomenis, gausime lygtį, kuri parodys
lygumas, šaltį ir aukštį.
Diana vos girdimai sušnibždėjo:
- Ir tai viskas?
Vyras pakėlė visą krūvą lapų.
 - Viskas surašyta daugiau nei 50-yje puslapių.
Mes viską ištyrėme: kraujo grupę, audinių kategoriją,
chromosomas. Nė vienas rezultatas - aš neapsirikau:
nė vienas - neatitinka tų Andamanų jūros regionų
vidurkio.
Diana pasufleravo:
- Manau, kad jūsų rezultatai leido nustatyti kitą
kilmę...
- Tiurkų-mongolų, ponia. Vaikas pasižymi vi­
somis pagrindinėmis Tolimųjų Rytų Sibiro tautoms
būdingomis savybėmis. Liusjenas - ne tropikų vai­
kas; jis - taigos berniukas. Ir, be jokių abejonių, gimė
už daugybės tūkstančių kilometrų iki tos vietos, kur
jūs jį įsūnijote.
 26

Dianai prireikė kone pusvalandžio, kol rado savo

automobilį.
Perkirto Sevrų gatvę ir įsuko į Generolo Bertrano
gatvę. Paskui pasileido Diuroko gatve, įsispraudė
į Maserano gatvę, paskui - į Diukeno prospektą.
Jai trūko oro, širdis daužėsi netolygiai. Bandė su­
sikaupti ir pamąstyti. Veltui. Per daug klausimų ir
jokio atsakymo. Kaip tiurkų-mongolų tautybės vai­
kas galėjo atsidurti tame dulkėse skendinčiame Ra
Nonge, Birmos pasienyje? Kaip Rolfas van Kaenas
galėjo sužinoti apie vaiko agoniją ir dar tuomet, kai
pats akivaizdžiai rengėsi vykti į tą pasaulio kraštą?
Ir kaip toks mažas penkiametis berniukas, nesvarbu,
iš kur jis būtų kilęs, galėjo, kaip Diana įtarė, sukel­
ti tokius rizikingus žaidimus, tokias pragaištingas
machinacijas.
Pagaliau ji pastatė automobilį šalia Bretejo aikš­
tės. Įsmuko ten tarsi į prieglobstį. Mintys galvoje
lėkė šuoliais. Duslūs, betiksliai dūžiai į smilki­
nius.
Tačiau po tuo nerimastingu vidiniu drebuliu ji
pagavo šviesą.
179
 Netikėtai suprato, kaip priartėti prie tiesos. Ji
prisiminė tą ispanų vienuolyną ir ultravioletinių
spindulių pluoštą, vietomis atskleidžiantį paslėptą
palimpsesto raštą. Ji taip pat turi savo spindulius ir
jie padės atpažinti slaptą Liusjeno pusę. Išsitraukė
mobilųjį telefoną ir surinko Izabelės Kondruajė nu­
merį, tos etnologės, kurios buvo prašiusi nustatyti
sūnaus tarmę.
Mokslininkė ją tuoj atpažino:
- Diana? Pernelyg anksti teiraujatės. Aš susisie­
kiau su daugybe Pietryčių Azijos tyrinėtojų. Mes
organizuojame susitikimą dėl kasetės ir...
- Turiu naujienų.
- Naujienų?
- Reikėtų per ilgai aiškinti, bet atsirado rimtų
prielaidų manyti, kad Liusjenas nėra kilęs iš tropinės
zonos, iš kur jį pasiėmiau.
- Ką jūs sakote?
- Vaikas greičiausiai iš Vidurinės Azijos. Iš kurios
nors Sibiro ar Mongolijos vietos.
Etnologe suvebleno:
- Tada viskas keičiasi. Tai ne mano ir ne mano
bendradarbių kompetencija.
- Jūs turite pažinoti kalbininkų, kurie užsiima
šitais regionais?
- Jų laboratorija yra Nantero fakultete ir...
- Galite su jais susisiekti?
- Taip. Vieną jų gerai pažįstu.
- Padarykite tai. Aš jumis visiškai pasitikiu.
Diana išjungė. Jos minčių ritmas pamažėle rimo.
Žvilgtelėjo į laikrodį. 17 valandų 30. Laikas.

180
 Laikas pasinerti į savo pačios vidų.
Kuo smulkiausiai atkurti avariją žiediniame ke­
lyje.
 27

Poliui Sašė galėjo būti apie 60 metų. Tai buvo

aukštas, liesas vyriškis, apsirengęs įmantriai, beveik
iššaukiančiai elegantiškai. Dėvėjo pilkos spalvos
žaižaruojantį kostiumą, blizgantį kaip kirvio ašme­
nys. Iš po švarko buvo matyti atvirkščios krypties
blizgesio juodi marškiniai ir šilkinis tvaskančiais
dryželiais kaklaraištis. Veidas atitinkamas: pailgas,
ryškios raukšlės, bet visa abejinga jo povyza, visas
pretenzingumas rodė retą kilmę. Iš po vešlių antakių
žvelgė gyvos, žalsvos, apvedžiotos juosvu dryželiu
akys, jos atrodė lyg peršviečiamos. Keisčiausia buvo
matyti žandenas: per visą skruostikaulių ilgį iš abiejų
pusių vyras nešiojo garbanotus pūpsančius kuokš­
tus, atėjusius tiesiai iš XIX amžiaus, prie smilkinių
užsibaigiančius garbanomis. Ši detalė jam suteikė
kažką gyvuliško, kažką laukinio ir Diana į jį žvelgė
su vis didėjančiu jauduliu ir nuostaba.
Netikėtai ją suėmė beprotiškas juokas. Tarpduryje
stovintis vyras buvo panašus į hipnotizuotoją, kokių
gali išvysti siaubo filmuose. Jam tetrūko tik mantijos
ir lazdos su sidabriniu bumbulu. Neįsivaizduojama,
kad toks žmogėnas būtų rimtas specialistas, psichi­
atras, kuriam Šarlis siųsdavo pačius svarbiausius
182
klientus. Ji buvo tiek apstulbusi, kad neišgirdo jo
pirmų žodžių.
- Atsiprašau? - suvapėjo.
Vyras šyptelėjo. Barzdos priekis kilstelėjo.
- Aš jums tik pasiūliau įeiti...
Viską vainikavo vos juntamas Sašė slaviškas ak­
centas. Jis „r“ garsą rideno kaip seną fiakrą Val-
purgijos nakties miglomis. Šįkart ji žengtelėjo
atbula.
- Ne, - išspaudė, - ačiū. Nebemanau, kad galė­
čiau...
Polis Sašė pagriebė ją už rankos. Gesto šiurkštu­
mą sušvelnino malonus balsas.
- Užeikite. Prašau. Kad kelionė nebūtų veltui.
Kelionė: nieko sau, Diana nebūtų vartojusi šio
žodžio 400 metrų nuo namų iki kabineto Pontuaz
gatvėje, šalia Sen Žermeno bulvaro. Ji sukaupė visas
pastangas, kad atgautų rimtį: staiga pabūgo įžeisti
žmogų, kuris sutiko ją priimti tą pat dieną, kai pa­
skambino.
Ji įėjo į butą ir pasijuto kiek geriau. Jokių juodų
užuolaidų. Jokių egzotiškų daiktų ir niaurių statu­
lėlių. Sienos švarios, gelsvos tabako spalvos. Lubų
lipdiniai balti, baldai santūrūs ir šiuolaikiški. Ji n u ­
sekė vyrą koridoriumi, perėjo laukiamąjį ir atsidūrė
kabinete.
Kambarys skendėjo popietės šviesoje. Į akis krito
stiklinis stalas ir puikiai sutvarkyta biblioteka. Da­
bar Diana jau galėjo įsivaizduoti politikus ir įmonių
vadovus, įsikūrusius čia ir nekantraujančius greičiau
sutvarkyti savo rūpesčius.

183
 Hipnologas atsisėdo ir paleido antrą šypseną.
Diana ėmė priprasti prie to sidabriško jo apdaro ir
tų guru akių. Juoktis nebenorėjo. Dabar net pajuto
kylantį baisų nerimą nuo minties apie Polio Sašė
galias. Ar jis iš tikrųjų galėjo jai padėti pasirausti po
atmintį? Ar ji tikrai jam atvers savo sąmonę? Dakta­
ras išrideno dar keletą skiemenų:
- Atrodo, kad aš jums keliu juoką, ponia.
Diana nurijo seiles.
- Kaip čia pasakius. Nesitikėjau, kad...
- Pamatysite tokį vaizdingą tipą?
- Na... - Neištvėrė ir sutrikusi nusišypsojo. - Man
labai gaila. Šiandien man jau užtenka ir...
Jos balsas savaime nuslopo. Medikas nučiupo
juodos plastmasės prespapjė ir ėmė ją vartyti.
- Toks seno mago elgesys veikia prieš mane. Bet
aš esu racionalistas. Ir nėra nieko racionalesnio už
hipnozės metodą.
Dianai pasigirdo, kad gerklinis akcentas pamažu
kiek traukiasi - o gal ji tik prie jo priprato. Vyro
žavesys veikė kaip vandens ratilai, sukeliantys kon­
centrines bangeles. Dabar ji jau pastebėjo ant sienų
eilėmis sukabintus rėmelius: grupines nuotraukas,
kuriose Sašė dominavo kaip vyriausiasis dėstytojas.
Ir kaskart šalia jo sėdėjo žavingiausia iš visų mokinių
ir žvelgė į jį kupinu susižavėjimo žvilgsniu. Šarlis juk
buvo sakęs: „Tikras gaujos vadas.“
- Kuo galiu jums padėti? - paklausė jis, atsargiai
padėdamas prespapjė atgal. - Šarlis perspėjo, kad
jūs skambinsite.
Diana nustėro.

184
 - Ir ką jis jums pasakė?
- Nieko. Tik tiek, kad jūs esate jam labai bran­
gus asmuo. Asmuo, su kuriuo reikia atsargiai elgtis.
Kartoju: kuo galiu jums padėti?
- Pirmiausia norėčiau užduoti vieną konkretų
klausimą apie hipnozę.
- Klausau jūsų.
- Ar įmanoma valdyti žmogų, kad jis atliktų kokį
nors veiksmą prieš savo valią?
Psichiatras susidėjo abiejų rankų dilbius ant
chromuotų krėslo ranktūrių. Pirštai buvo gausiai
apmaustyti žiedais su akmenimis: turkis, ametistas,
rubinas.
- Ne, - paprieštaravo jis. - Hipnozė nėra sąmonės
pažeidimas. Visos tos istorijos apie kitų valdomus
žudikus, išprievartautas moteris - vienos pasakos.
Pacientas visada gali pasipriešinti. Jo valia neliečia­
ma.
- Bet... ką nors užmigdyti? Juk savo metodais jūs
galite užmigdyti žmogų?
Sašė suspaudė lūpas - jo žandenos tučtuojau pa­
sekė lūpų pavyzdžiu.
- Užmigdymas - visai kas kita. Tai susiję su sa-
vimaršos būsena, labai artima hipnotiniam transui.
Čia taip, mes galime tai padaryti.
- O per atstumą? Jūs galėtumėte ką nors užmig­
dyti per atstumą?
- Kaip tai per atstumą?
- Ar galėtumėte taip užprogramuoti žmogų, kad
jis užmigtų kiek laiko praėjus po įtaigos seanso, o
tuo metu jūsų šalia nebūtų?

185
 Vyras sutiko:
- Taip, tai įmanoma. Užtektų pakartoti seanso
metu sutartą signalą.
Diana paklausė:
- Koks gali būti tas signalas?
- Na, pavyzdžiui, tai gali būti raktažodis. Seanso
metu mes įtvirtiname tą žodį giliai į tiriamojo pa­
sąmonę ir jį asocijuojame su užmigimo būsena. Vė­
liau užtenka ištarti raktažodį ir sąlyginis užmigimo
refleksas vėl atgis.
Ji prisiminė Viuloviko žodžius: „Kai permąstau
visa tai, matau vienintelį dalyką... Chaki spalvą...
Kaip kariškos medžiagos.. / Paklausė:
- Signalas gali būti ir regimas?
- Visiškai teisingai.
- Kokia nors spalva?
- Visiškai teisingai. Spalva, daiktas, gestas, ne­
svarbu kas.
- O paskui tiriamasis ką nors prisimins?
- Tai priklausys nuo hipnotinio darbo gilumo
seanso metu.
- O jis gali viską užmiršti?
- Labai gilios hipnozės atveju - taip. Bet jūs mane
vedate prie kraštutinių mūsų veiklos ribų. Mūsų pro­
fesinė etika labai griežtai apibrėžta ir...
Diana jo nebeklausė. Visomis savo kūno skaidu­
lomis jautė, kad artėja prie tiesos. Galimas dalykas,
kad koks nors žmogus užhipnotizavo Marką Viu-
loviką Port d’Otejo prospekto stovėjimo aikštelėje,
o vėliau tas įteigtas ženklas išprovokavo užmigti. Ji
prisiminė ir Rolfą van Kaeną, tą kolosą pačiame jėgų

186
žydėjime, kuris leido be menkiausio pasipriešinimo
perpjauti vidurius. Gal ir jis buvo hipnozės paveik­
tas? Kodėl ne? Vyriškis vėl prabilo:
- Šarlis man buvo sakęs, kad veikiau jūs norėsite
atlikti seansą.
- Tikrai taip. Aš noriu pasiekti įtaigos būseną.
- Kokiame kontekste? Jūsų klausimai gana keis­
toki. Paprastai mano pacientai turi bėdų dėl rūkymo
ar alergijos...
- Noriu atgaivinti vieną savo gyvenimo epizo­
dą.
Sašė šyptelėjo. Jis pagaliau pajuto kietą pagrindą
po kojomis. Patogiau įsitaisė savo krėsle, palenkė
galvą į šoną - taip dailininkas tyrinėja savo mode­
lį - ir paklausė:
- Kokį? Labai seną prisiminimą?
- Ne. Tas įvykis atsitiko kiek daugiau nei prieš dvi
savaites. Bet manau, kad mano pasąmonė užslopino
kai kurias detales. Šarlis man paaiškino, kad jūs man
galėtumėte padėti prisiminti tuos faktus.
- Jokių problemų. Pirmiausia išdėstykite bendras
aplinkybes ir...
- Palaukite.
Diana suprato, kad jai baugu atverti savo dvasią
šitam žmogui. Ji tarė norėdama uždelsti laiką:
- Iš pradžių paaiškinkite. Kaip jūs pasieksite
mano atmintį?
- Nesibaiminkite, tai bus bendras mūsų abiejų
darbas.
- Bendras darbas turi remtis pasitikėjimu. Pasa­
kykite man tiksliai, kaip jūs įlįsite į mano galvą?

187
 Sašė suniurzgė:
- Bijau, kad negalėsiu jums paaiškinti.
- Kodėl?
- Juo daugiau jūs žinosite apie panaudotą meto­
dą, tuo labiau priešinsitės.
- Aš čia atėjau sava valia.
- Kalbu apie jūsų pasąmonę. Apie tą pasąmonę,
kuri atsisako jums teikti informaciją. Jei įduosite jai
ginklus gintis, patikėkite manimi, ji jais pasinau­
dos.
- Aš negaliu... štai taip pateikti savo smege­
nų...
Psichiatras nutilo. Atrodė, jis matuoja Dianai
duotos užduoties mastą. Vėl sugriebė prespapjė,
paskui ją padėjo ir sušnibždėjo:
- Hipnozė tėra labai intensyvaus susikaupimo
forma. Mes kartu atgaivinsime fizinius pojūčius,
pavyzdžiui, jūsų kraujo apytaką, ir palaipsniui jie
perims jūsų dėmesio gebą. Jūs viską užmiršite, išsky­
rus savo pojūčius. Labai miglotai suvoksite aplinką.
Toks atsijungimo tipas kartais atsitinka kasdienia­
me gyvenime. Pavyzdžiui, jūs įdėmiai tiriate kokią
bylą, visas jūsų protas užimtas tuo darbu. Kanda
koks vabzdys, o jūs to nė nejaučiate. Esate ekstazės
būsenoje, transe. Tas pats vyksta ir per religines ap­
eigas, kai kenčiami fiziniai išbandymai. Smegenys
nebegauna pranešimo apie kančią.
- Tai naudodamiesi šia būsena galite pakelti pa­
sąmonės barjerus?
- Taip, nes ne ji stato užkardas, o pati sąmonė.
O mes, pasiekę tam tikrą susikaupimo stadiją, jau

188
neiname per smegenų ląsteles. Tai jau hipnologo ir
paciento pasąmonės asmeninis reikalas.
Atmintyje iškilo toji paauglystėje ištikusi katas­
trofa. Dalį savo gyvenimo ji buvo pašventusi tam
prisiminimui ištrinti ir savo atmintį paversti seifu.
- Iki kur galima šitaip prasibrauti?
- Ribų nėra. Nustebtumėte, kiek pacientų šia­
me krėsle vėl grįžta į kūdikystės amžių. Jie pradeda
veblenti. Jų žvilgsnis desinchronizuotas kaip kelių
dienų naujagimio. O galima eiti dar toliau.
- Toliau?
- Iki atminties, kuri slypi mumyse. Mūsų anks­
tesnių gyvenimų atminties.
Diana pabandė nusijuokti.
- Gaila. Aš netikiu reinkarnacija.
- Aš jums kalbu ne apie konkretaus gyvenimo
prisiminimus, kalbu apie tą materialią atmintį, ku­
rios talpykla mes esame. Genetika tam tikra prasme
ne kas kitas, o ta pati atmintis. Mūsų evoliucijos at­
mintis, įsprausta į mūsų kūnus.
- Čia vien tik abstrakčios kalbos. O man rūpi
konkretūs prisiminimai...
- Gali būti labai konkrečių prisiminimų. Imkime,
pavyzdžiui, kad ir plaukiančius kūdikius. Kai žindo­
mus kūdikius panardina į vandenį, bemat suveikia
refleksas užspausti balso stygas. Iš kur jis?
- Iš jų išlikimo reflekso.
- Kelių dienų vaikui?
Diana tik sumirksėjo. Hipnologas tęsė:
- Tas jų refleksas ateina iš neatmenamų laikų,
kai žmogus dar nebuvo žmogus, tik amfibija. Susi-

189
liesdamas su vandeniu vaikas prisimena tą epochą.
Tiksliau sakant, tai prisimena jo kūnas, atsietas nuo
sąmonės. Kas žino, gal hipnozė kada nors galės at­
vesti tą prisiminimų rūšį dar tiksliau iki mūsų są­
monės?
Diana jautė, kaip ją užvaldo jaudulys. Ji jau nebe­
buvo įsitikinusi, kad nori čia likti ir atlikti tą didįjį
šuolį. Galutinai išvedė iš pusiausvyros viena detalė:
temo ir kabinetas skendėjo prieblandoje. O hipno-
logo akys spindėjo taip ryškiai, kaip niekad. Jai net
pasirodė, kad sulig tamsa jo vyzdžiuose atsirado tas
ypatingas blizgesys, panašiai kaip naktimis medžio­
jančių žvėrių, pavyzdžiui, vilkų, tarp jų tinklainės ir
skleros yra sidabriškų plokštelių, jos ir žiba tamsoje.
Sašė žvelgė tuo pačiu sidabrišku žvilgsniu. Ji jau ruo­
šėsi kilti ir išeiti, kai jis pasiūlė:
- O dabar gal papasakotumėte apie įvykį, kurį
norėtumėte atgaivinti?
Diana susitvardė. Pamatė save prieš kelias dienas
sėdinčią ligoninės palatoje ir priimančią tokį spren­
dimą. Ji įsitaisė giliau fotelyje ir ramiai ištarė:
- Rugsėjo 22-ąją, trečiadienį, apie vidurnaktį aš
pakliuvau į autoavariją. Su savo įsūniu važiavau žie­
diniu bulvaru į Dofin kvartalo pusę. Likau sveika, o
mano vaikas 15 parų kovojo su mirtimi. Manau, kad
jam pavyko išsikapstyti, bet...
Diana dvejojo.
- Norėčiau atmintyje atkurti tas minutes prieš
pat avariją, - galop vėl prašneko. - Norėčiau iš naujo
išgyventi kiekvieną gestą, kiekvieną detalę. Noriu
žinoti, ar nepadariau kokios klaidos.

190
 - Vairavimo klaidos?
- Ne. Avarija atsitiko dėl vilkiko, kuris atsistojo
skersai kelio. Aš nekalta. Bet... Buvau kiek išgėrusi.
Ir norėčiau žinoti, ar gerai užsegiau vaiko saugos
diržą.
Kiek padvejojusi pridūrė:
- Turiu patikslinti, ar tikrai susidūrimo metu dir­
žo sagtis jau buvo atsileidusi.
Sašė sunėrė pirštus ant mirguliuojančio stiklinio
stalviršio ir pasilenkė prie Dianos. Rainelės metė
simetrinius atšvaitus.
- Jei ji buvo neužsegta, vadinasi, jūs jos nebuvote
užsegusi, juk taip?
- Aš žinau, kad tą diržą buvau užsegusi. Ir noriu
tai patikrinti čia, per hipnozės seansą.
Gydytojas, regis, mąstė. Be jokių abejonių, jis n u ­
stebo taip pat kaip ir Šarlis Elikianas.
- Tarkime, jūs ėmėtės šitos saugumo priemonės.
Tada kaip paaiškinti, kad diržas per avariją tysojo
nepaliestas?
- Manau, važiuojant jį atsegė.
- Jūsų berniukas?
Ir tada jai teko pasakyti. Teko iškelti savo hipo­
tezę. Ji tyliai ištarė:
- Manau, kad buvo žmogus. Paslaptingas keleivis
mano automobilyje. Manau, kad avarija buvo su­
režisuota, suorganizuota, apgalvotos smulkiausios
detalės.
- Juokaujate?
- Manykite, kad juokauju, ir užhipnotizuokite
mane.

191
 - Nesąmonė. Kam reikėjo visa tai suregzti?
- Hipnotizuokite.
- Juk tas žmogus automobilyje per avariją pats
būtų rizikavęs gyvybe?
Diana suprato, kad iš psichiatro nieko nepeš. Ji
susirinko daiktus ir atsistojo.
- Palaukite, - įsakė jis.
Polis Sašė nubrėžė galantišką gestą į fotelio pusę.
Jis maloniai šypsojosi, bet Diana suprato, kad dak­
taras dreba.
- Sėskite, - tarė. - Pradėsime.
 28

Pirmas jausmas buvo vandens pojūtis.

Jos sąmonė plūduriavo skystoje terpėje. Ir primi­
nė ryšulėlį, pamirštą krovininio laivo doko vandeny.
Vaisiaus branduolys per skystame minkštime. Dabar
ji jau buvo įsigavusi į nuosavo kiaušo vidų.
Antras jausmas, kad ji yra susidvejinusi.
Arba dviguba.
Tarsi jos sąmonė būtų suskilusi į dvi atskiras esa­
tis, kurių viena galėjo stebėti kitą. Ji sapnavo ir galėjo
stebėti save iš šalies, matyti save sapnuojančią. Ji
susikaupė ir galėjo stebėti save per atstumą, matyti
save susikaupusią.
- Diana, girdite mane?
- Girdžiu.
Panirimas į hipnotinę būseną įvyko akimirksniu.
Polis Sašė pirmiausia jos paprašė susikoncentruo­
ti ties raudona linija, nubrėžta ant sienos, paskui
pajausti apsunkusias galūnes. Diana perėjo į labai
aktyvios sąmonės būseną. Pajuto rankų, kojų sustin­
gimą. Jos galūnės sulig kiekviena sekunde darėsi vis
sunkesnės, o jos sąmonė, atvirkščiai, išsilaisvinusi
kilo lyg paukštis.
- Dabar prisiminsime avariją.
193
 Nugara tiesi, rankos ant krėslo ranktūrių. Diana
sutikdama linkteli.
- Jūs išeinate iš savo motinos namų. Kuri valan­
da?
- Apie vidurnaktį.
- Kur jūs tiksliai stovite, Diana?
- Stoviu prieangyje po stogeliu, Siušė bulvaras 72.

Liūties traškesiai. Skaidrios srovelės. Tūkstančiai

latakėlių ant juodos kelio dangos. Aukšti mirguliuo­
jantys akmens fasadai. Melsva žibintų šviesa, ji dūsta
paglemžta ūkanų it godžių nasrų.

- Kaip jaučiatės?
Ji užsimerkusi šypsosi ir nieko neatsako.

Šampanas kaitina gyslas. Jos it požeminės upės,

kurioms nesvarbu, kad lauke lyja. Diana girdi, kaip į
pakaušį tykšta lengvi ir sodrūs lašai. Jai gera. Jaučiasi
suminkštėjusi. Pamiršo savo pyktį per pietus. Šarlio
bučinį. Jaučia tik akimirkos palaimų.

- Diana, kaip jaučiatės šią minutę?

- Kuo nuostabiausiai.
- Jūs viena?

Glėbys pajunta vaiko šilumų. Jo šiltų pakaušį, jo

kūno neapibrėžiamumą.
Jo ramų miegų, kurio nepajėgė sutrikdyti net lie­
tus.

194
 - Aš su Liusjenu, savo įsūniu.
- Ką jūs dabar darote?
- Pereinu bulvarą.
- Koks eismas?
- Bulvaras tuščias.
- O kur stovi jūsų automobilis?
- Šalia Otejo hipodromo.
- Ar prisimenate tikslų adresą?
- Maršalo Franšė d’Esperė prospektas.
- Duokite daugiau detalių. Kokia jūsų automo­
bilio markė?
- Tai visureigis. Senas modelis. „Toyota Landcrui-
seris" 1980 metų.
- Jūs jį dabar matote?
- Taip.

Už kelių metrų nuo čia pro liūties sieną ryškėja

automobilio kontūrai.
Diana dabar sujaudinta kažkokios nuojautos. Jau­
čia sąžinės graužimą, širdperšą. Gailisi išgėrusi. Pa­
sidavusi tai apeigai, kuriai jaučia pasibjaurėjimą. Jai
taip norisi tučtuojau atgauti visišką proto skaidrumą,
blaiviai išgyventi kiekvieną akimirką.

Kambaryje pasigirsta Sašė balsas, taip toli ir drau­

ge taip arti:
- Ką dabar darote?
- Darau dureles.
- Kurias dureles?
- Užpakalines, dešinėje. Liusjeno dureles.
- O paskui?

195
 Net nespėjus suformuluoti minties, jai ją parū­
pino pats jos kūnas - jausmai buvo be galo ryškūs,
beveik per aštrūs.

Nugarą talžo lietus. Iš po palaidinukės iškirptės

tvoskia karštis. Jos kūnas kartu su Liusjenu sklendžia
į automobilio vidų.

Hipnologo balsas garsėja:

- Ką jūs darote dabar, Diana?
- Aš įtaisau Liusjeną ant vaikiško krėslo...
- Šis momentas labai svarbus, Diana. Apsakykite
smulkiai kiekvieną savo judesį.

Tarp pirštų pasigirsta trumpas trakštelėjimas. Dir­

žo pliaukšt. Ji tučtuojau pajunta tą ypatingą džiu­
gesį, tokį slėpiningą, egoistinį, kuris lydi kiekvieną
veiksmą, net patį nežymiausią, skirtą jos vaiko sau­
gumui.

Dar kelios akimirkos. Galiausiai pasigirsta Dia­

nos balsas:
- Aš užsegiau saugos diržą.
- Jūs įsitikinusi?
- Visiškai.
Rimtas Sašė balso tonas įsigavo į ją:
- O dabar sustokite ties šiuo prisiminimu, {dė­
miai apžiūrėkite automobilio vidų.
Sąmoningoji Dianos pusė suprato, kad įsijungė
atminties kamera. Ši dabar vedžiojo jos žvilgsnį po
atmintyje atkurtą vaizdą.

196
 Tamsi kabinos erdvė. Sėdynės prasitrynusios, ap-
kreigtos visokiais daiktais. Ant žemės chaki spalvos
miegmaišis, suglamžytas ir išskleistas.
Atverčiamas antvožas užpakaly, apverstas senais
žurnalais. Juodos metalinės durelės, niekuo neapkal­
tos, niekuo neapmuštos...

Ji galėjo tikrąja to žodžio prasme suskirstyti savo

prisiminimus j langelius, juos išmatuoti, pereiti sker­
sai ir išilgai. Ji galėjo tiriamu žvilgsniu stebėti tas
detales, kurių čia nebuvo, bet kurias jos atmintis
nežiniom yra išsaugojusi.
- Ką matote, Diana?
- Nieko. Nieko ypatinga.
Polis Sašė įtemptai tyli. Diana miglotai juto, kad
psichiatras atidžiai ją seka. Jis paklausė:
- Tęsiame?
- Tęsiame.
Balsas atgavo įprastą toną:
- Dabar jūs važiuojate į žiedinį bulvarą?
Ji linktelėjo.
- Atsakykite žodžiais, prašau jus.
- Aš važiuoju į žiedinį bulvarą.
- Ką matote?
- Šviesas. Eiles šviesų.
- Apsakykite plačiau. Ką tiksliai matote?

Iš abiejų pusių švystelėdami savo stiklo skydais

pralekia šviestuvai. Oranžinė neono šviesa taip pliski-
na, kad Diana beveik fiziškai gali apčiuopti stiklų
grūdėtumų.

197
 - Neono šviesas, - sušnibždėjo ji. - Jos mane
akina.
- Kur jūs dabar?
- Pravažiuoju Miuet kvartalo prieigas.
- Ar kelyje yra daugiau automobilių?
- Labai mažai.
- Kuria linija važiuojate?
- Ketvirtąja, paskutine kairėje pusėje.
- Kokiu greičiu važiuojate?
- Nežinau.
Balso replės susispaudžia:
- Gerai įsižiūrėkite į spidometrą.
Diana surado savo prisiminimų gelmėje greičio
skaitiklį.
- Važiuoju 120 kilometrų per valandą.
- Labai gerai. Dabar žiūrėkite, ar kelyje aplink
save nepastebite nieko keisto?
-N e .
- Jūs nesižvalgote atgal į miegantį sūnų?
- Taip. Aš net suktelėjau galinio vaizdo veidro­
dėlį.
- Liusjenas miega?

Vaikams skirtame krėsle dūluoja lengvutis silue­

tas. Gilus ir ramus miegas. Juodi plaukai, sumišę su
prietamsiais. Ramybės lopšio tankmė.

- Jis giliai miega.

- Nejuda?
-N e .
- Užpakaly nėra jokio judėjimo?

198
 Diana apmetė savo veidrodžio matymo lauką.
- Ne, jokio.
- Grjžkite į kelią. Kur esate dabar?
- Artėju prie Dofin kvartalo.
- Jau matote vilkiką?
Oda pašiurpsta nuo kylančio baugulio.
- Taip. Aš...
- Kas vyksta?

Pro liūties šuorą mato, kaip išdrinka bulvaro eis­

mo linijų paralelės. Ne: tai ne paralelės. Tai vilkikas.
Vilkikas išsuka iš savo juostos - atrodo, jis rengiasi
išsipleikti ant viso kelio. Jokio posūkio žibinto. Jokio
signalo. Jis įžambiai kerta lietaus ir šviesos linijas...

Diana pašoko krėsle. Sašė balsas pasidarė gar­

sesnis:
- Kas yra?
- Vilkikas... jis... jis... nešasi į kairę.
- Kas paskui? - paklausė hipnologas.
- Jis nulekia iki ketvirtos juostos...
- O ką jūs darote?
- Stabdau!
- O kas dedasi paskui?
- Mano ratai užsiblokuoja vandens klane. Aš
slystu, aš...
Diana suriko. Ją draskė prisiminimo nagai.
Vilkikas trenkiasi į apsauginę tvorelę. Sudžerš-
ka geležis ir vilkikas skrieja atgal. Kabina pasisuka
ir visa jėga savo žibintais rėžiasi į priekinį Dianos
stiklą.

199
 - Ką matote?
- Nieko, aš nematau nieko! Man vaizdą užstoja
vandens miglos. Aš... stabdau. Aš stabdau!

Sunkvežimio persukta konstrukcija nuo smūgio

dreba. Virsta švokšdami garų tumulai. Cypia stab­
džiai. Visame tame chaose laksto į šalis metalo at­
plaišos...

Diana jaučia, kaip ranka spaudžia jos petį. Visai

arti Sašė balsas:
- O Liusjenas, Diana? Jūs užmetėte akį į Lius-
jeną?
- Žinoma!
Kristalo švarumo prisiminimas. Kaip tik prieš trenk-
damasi į apsauginį bortelį, Diana atsigręžė į vaiką.

Gležnas miegantis veidelis. Ir ūmai atsiveria blaks­

tienos. Viešpatie. Jis bunda. Jis pamatys, kas čia de­
dasi...

- Sakykit, ką jūs matote?

- Jis... jis... atsibunda. Jis pabudo!
Dabar suriko Sašė:
- Ar matote diržą? Ar jis dar užsegtas?
Išsigandusio vaiko veidas... plačiai atvertos
akys... iš siaubo išsiplėtę vyzdžiai...
- Diana, žiūrėkite į diržą! Liusjenas jį atsega?
- AŠ NEGALIU!
Diana negali atitraukti akių nuo Liusjeno. Sašė
balsas, jame girdėti siaubo antplūdis.

200
 - Žiūrėkite į kelią, Diana! Grįžkite į kelią!
Instinktyviai ji apsisuko. Iš gerklės išsiveržė riks­
mas. Šauksmas, kurio jėga išmetė ją iš fotelio:
-N E !
Ji atsitrenkė į lango štoras. Sašė artinosi prie jos.
- Ką matote, Diana?
Ji vėl surėkė:
-N E !
- KĄ MATOTE?
Diana nepajėgė atsakyti. Psichiatro balsas p a­
sikeitė. Tapo ramesnis, bet visai neįžvelgiamas; jis
įsakė:
- Pabuskite.
Ji krūpčiojo, tampoma spazmų, susirietusi prie
štorų.
- PABUSKITE! AŠ JUMS JSAKAU!
Diana susverdėjo atgaudama sąmonę. Jos akys
tankiai mirkčiojo. Štorų briauna turėjo ją sužeisti:
veidu sroveno kraujas, sumišdamas su šiltais ašarų
upeliais. Sašė palinko prie jos.
- Nusiraminkite, Diana. Jūs dabar čia, su manimi.
Viskas gerai.
Ji pabandė kažką pasakyti, bet balso stygos atsi­
sakė jai tarnauti.
- Ką pamatėte? - paklausė gydytojas.
Jos lūpos suvirpėjo: iš burnos neišėjo nė m en­
kiausias garsas. Kupinu geranoriškumo tonu jis vėl
paklausė:
- Jūsų automobilyje buvo žmogus?
Ji neigiamai papurtė galvą, pakratydama plaukų
kupetą.

201
 - Buvo, bet ne automobilyje.
Psichiatro bruožai ištįso iš apstulbimo. Diana
bandė sakyti daugiau, bet žodžiai gerklėje užlūžo.
Tada jos atmintį perrėžė paskutinis regėjimas.
Tiksliai tą pat akimirką, kai atsisuko į kelią, pa­
matė jį: dešinėje kelio pusėje per šimtą metrų tarp
krūmų prie žiedinio kelio lietuje stovėjo vyras. Apsi­
vilkęs ilgą, platų chaki spalvos apsiaustą, liesas veidas
apveržtas gobtuvo raišteliu; jo smilius buvo ištiestas
į vilkiko pusę, tarsi šiuo vieninteliu gestu jis būtų
davęs valią tam avarijos klaikui.
Diana buvo visiškai įsitikinusi, kad atpažino žalią
apsiaustą, tokius, saugančius nuo radiacijos, vilki
rusų armijoje.
 29

- Šitaip?
Kompiuterininkas prie apibūdinto portreto pri­
dėjo išsišovusius skruostikaulius. Diana linktelėjo.
Buvo vidurnaktis. Beveik dvi valandas ji dirbo su
techniku Orfevrų krantinėje ir bandė sukurpti to
vyro iš žiedinio kelio portretą. Po hipnozės seanso,
nepaisant slogių Polio Sašė klausimų, Diana išėjo iš
jo namų ir patraukė tiesiai j kriminalinių nusikal­
timų skyrių.
- O burna?
Diana žiūrėjo, kaip monitoriuje pralekia įvairiau­
sių pavidalų lūpos. Mėsingos aureolės. Siauri ovalai.
Užriestos lūpų kertelės. Ji parodė siauras, tiesios li­
nijos lūpas, ryškiai išreikštomis raukšlelėmis.
- O akys?
Ir vėl rikiuotė ekrane. Diana pasirinko rombus su
nukarusiais vokais, jiems pritaiko tamsias, su melsvu
atspalviu raineles, rašaliniai sunkūs burbulai, pana­
šūs į tuos, kurie paprastai barška vaikų žaislų dėžė­
se. Absurdiška taip tiksliai nusakyti veido bruožus,
kai tą žmogų buvo mačiusi iš toliau nei 100 metrų.
Tačiau viena ji būtų galėjusi prisiekti: žudiko akys,
203
kaip ir kitos detalės, kurias ji spėjo įžiūrėti, buvo
būtent tokios.
- O ausys?
Diana atsakė:
- Jis buvo užsimaukšlinęs gobtuvą.
- Kokio tipo gobtuvą?
- Saugantį nuo vėjo. Apveržiantį veidą.
Kompiuterininkas apibrėžė veidą vingiuotu šešė­
liu, iš kurio puikiai galėjai atpažinti gobtuvo raukš­
les. Diana kiek atsitraukė, prisimerkė: veidas įgijo
pavidalą. Aukšta, praplikusi kakta. Silicio sagutės,
apvedžiotos raukšlelėmis. Tamsiai mėlynos akys po
glebiais vokais spindi agatu. Diana norėtų šiame
veide užčiuopti kokio nors išsigimėliškumo, kokią
nors žiaurumo žymę, bet jai teko nulenkti galvą prieš
bruožų tobulumą. Pasirodė Patrikas Langlua. Metė
žvilgsnį į ekraną, paskui pasižiūrėjo į Dianą. Kaktą
vagojo susirūpinimo raukšlė.
- Jis buvo panašus į šitą? - paklausė.
Diana linktelėjo. Leitenantas stebėjo portretą
abejodamas. Jis sutiko 10 valandą vakaro grįžti į
kontorą ir iškviesti žmogų tam veidui konstruoti.
Prisėdo prie stalo kampo vis nepaleisdamas iš rankų
aplanko kietais viršeliais.
- Sakote, jis buvo apsivilkęs karišką apsiaustą?
- Taip. Sovietinį apsiaustą. Antiradiacinis pluoš­
tas.
- Kaip galite būti tokia įsitikinusi?
- Prieš penkerius metus teko būti ekspedicijoje
Kamčiatkoje, Tolimųjų Rytų Sibire. Ir pakliuvome į
vieną karinę stovyklą. Tada netyčia dalyvavau vienose

204
atominio sprogimo aliarmo parengties pratybose. Ten
ir galėjau iš arti pamatyti tuos apsiaustus. Jie užsisega
įžambiai, o apykaklė ...
Leitenantas gestu ją nutraukė. Paprašė kompiu­
terininko išspausdinti portretą, paskui atsistojo ir
kreipėsi į Dianą:
- Eime su manimi.
Jie žingsniavo koridoriais su pravertomis durimis
ir tamsuojančiais langeliais. Ji pastebėjo blankius
kabinetus, tokias netvarkingas dėžutes, kur keletas
farų vis dar darbavosi.
Langlua atrakino aksomu apmuštas duris. Jis
šmurkštelėjo į vidų ir uždegė halogeninę naktinę
lempelę. Kabinetas priminė antstolio landynę, pri­
kimštą seno popierinio šlamšto ir sudėvėtos odos
skivytų. Langlua parodė į krėslą, paskui kitoje stalo
pusėje atsisėdo pats. Keletą sekundžių pirštais grojo
mediniu stalviršiu it pianinu, paskui pakėlė akis.
- Turėjote mane įspėti, Diana.
- Norėjau būti įsitikinusi.
- Juk buvau jus perspėjęs: jokios seklės Alisos.
- Tai jūs pats mane įpareigojote išsiklausinėti apie
Liusjeną.
Peties truktelėjimu policininkas pasitaisė ap­
siaustą ir pareiškė:
- Dabar viską trumpai reziumuokime. Jūsų nuo­
mone, ta avarija iš tikrųjų buvo pasikėsinimas nu­
žudyti, taip?
- Taip.
- Vilkiko vairuotojas buvo užmigdytas pagal ko­
mandą, paveiktas išorinės jėgos ar nežinau ko...

2 05
 - Hipnozės.
- Gerai, hipnozės, tarkime, hipnozės. Kaip galėjo
būti sukeltas susidūrimas toje konkrečioje vietoje
tuo metu, kai jūs artėjote kaire eismo juosta?
- Aš išmatavau maršrutus. Vilkikas pajudėjo
nuo Port d’Otejo prospekto aikštelės Bulonės miško
prieigose. Užteko, kad jis pajudėtų kiek ankstėliau
nei išvažiavau aš. Apskaičiavus mūsų abiejų važia­
vimo greitį susidūrimo tašką buvo nesunku nusta­
tyti.
- O vairuotojas? Kaip jį užmigdė būtent tą aki­
mirką?
- Asmenį galima paveikti, kad jis užmigtų staiga,
davus jam signalą.
- Ir šiuo atveju koks buvo tas signalas?
Diana perbraukė ranka kaktą.
- Vairuotojas prisimena žalią spalvą. Gali būti,
kad tai kariškas apsiaustas. O prie įvažiavimo į tunelį
ir stovėjo žmogus plačiu karišku apsiautalu.
Leitenantas įdėmiai stebėjo Dianą. Po žilsva už­
kritusią garbana blizgėjo juodos akys.
- Paklausius jūsų, - vėl prakalbo, - reikia supras­
ti, kad žudikai darbavosi keliese?
- Manau, taip.
- Panašu į karinę operaciją.
- Karinė operacija. Tiksliai.
- Ir visa ta operacija organizuota tik tam, kad
nužudytų jūsų įsūnį?
Ji kinktelėjo, bet suprato, kokia absurdiška jos
versija. Langlua palinko prie jos ir įsisiurbė akimis
iki pat širdies gelmių.

206
 - Ir kaip jūs manote, kodėl jiems būtų prireikę
jį žudyti?
Diana nusibraukė nuo kaktos plaukus ir ištarė:
- Nežinau.
Langlua atsitiesė krėsle ir paklausė jau kitu tonu,
tarsi atversdamas naują knygos puslapį:
- Jūs man sakote, kad Liusjenas kilęs ne iš Tai­
lando? Kad iš tikrųjų vaiko tėvynė - Sibiras arba
Mongolija? Kaip jis galėjo atsidurti Andamanų pa­
krantėse?
- Nežinau.
Kiek patylėjęs Langlua sutrikusiu balsu pasąįcė:
- Diana, kaip čia jums pasakius...
Ji pakėlė akis virš pusapvalių akinių stiklų.
- Jūs manote, kad aš beprotė?
- Jūs neturite nė menkiausio įrodymo to, ką tvir­
tinate. Jokio ženklo, nieko. Visa tai egzistuoja tik
jūsų galvoje.
- O vairuotojas? Jis nesupranta, kaip galėjo už­
migti ir...
- Ką gi kitką jis galėtų sakyti?
- O vyras? Vyras impregnuotu antiradiaciniu ap­
siaustu: aš juk negalėjau jo išgalvoti, juk taip?
Policininkas verčiau pasuko kitu keliu:
- Sakykim, aš patikiu jūsų istorija, tai ką, čia būtų
tie patys, kurie nužudė Rolfą van Kaeną?
Ji vėl suabejojo.
- Manau, taip žmogžudžiai bus nubaudę vokietį
už tai, kad šis išgelbėjo Liusjeną.
- O kas būtų perspėjęs akupunktūrininką apie
avariją?

207
 - Nežinau.
- Berlyno policininkai taip ir nenustatė, kad būtų
kas skambinęs ar palikęs žinutę apie jūsų sūnų. Van
Kaeną, matyt, bus pakvietusi pati Šventoji dvasia.
Ką ji galėjo pridurti?
Langlua pagarbiai palaukė, paskui tyliau pareiškė:
- Aš pasiteiravau apie jus.
- Kaip tai?
- Paskambinau jūsų kolegoms, tėvams, medi­
kams, kurie jus gydė.
Diana rėžė:
- Kaip jūs galėjote?
- Toks mano darbas. Šioje byloje jūs esate mano
pagrindinė liudytoja.
- Niekšas.
- Kodėl jūs man nepasakėte, kad daugybę kartų
gydėtės pas psichoneurologus, gulėjote ligoninėse,
praėjote miego terapiją?
- Reikėjo nešiotis plakatą?
- Turėjau užduoti klausimą anksčiau, bet... kodėl
jūs įvaikinote Liusjeną?
- Tai ne jūsų reikalas.
- Jūs tokia jauna...
Jo veidas susimetė į sumišusią šypseną. Sutrikimą
dar labiau paryškino jo raukšlės.
- Gerai, tokia graži. Aš tai norėjau pasakyti, -
ore ėmė manipuliuoti pirštais. - Man visada sunku
kalbėti. Diana, kodėl jūs pradėjote šitą įvaikinimo
žygį? Kodėl nebandėte veikiau... na, gerai supran­
tate, ką noriu pasakyti: susirasti vyrą, sukurti šeimą,
na, klasikiniu būdu, kodėl ne?

208
 Ji sukryžiavo rankas ir nieko neatsakė. Langlua
susigūžė ir sudėjo rankas lyg maldai, kaip pirmą kar­
tą tada, ligoninėje.
- Pasak jūsų motinos, jūs turite sunkumų... su­
artėti.
Žodžiai pakibo erdvėje. Langlua trumpam nutilo
ir kalbėjo toliau:
- Jos žodžiais, jūs niekad neturėjote vaikino.
- Gal aš pas gydytoją, ar ką?
- Jūsų motina...
- Tegul eina velniop mano motina.
Leitenantas atsilošė į sieną, koją įrėmė į šiukšlių
pintinę ir nusišypsojo.
- Šitai, regis, būsiu supratęs, taip... O jūsų tėvas?
- Ką norite išknisti?
Langlua apleido puolimo poziciją ir vėl atsitrau­
kė:
- Jūs teisi. Tai ne mano reikalas.
Diana vienu ypu išpasakojo:
- Aš niekada nepažinojau savo tėvo. Septintajame
dešimtmetyje mano motina gyveno bendruomenėje.
Iš grupės pasirinko vaikiną ir sumanė apsivaisin­
ti. Toks buvo jų susitarimas. Jis niekad nesistengė
manęs matyti. Aš net nežinau jo pavardės. Mano
motina panoro auginti mane viena. Išvengti gele­
žinio santuokos antkaklio, vergystės vyrui... Tuo
metu taip galvoti buvo madinga. Ji buvo užkietėjusi
feministė.
Ir pridūrė:
- Yra tėvų pėdomis sekančių vaikų. O aš esu hipių
vaikas.

209
 Faro veidą perbėgo šypsena, toks ironiškas virpu­
lys, kurį Diana taip mėgo. Tokia jo veido išraiška jai
draskė širdį, nes ji žinojo, kad žavisi uždraustu vaiz­
du. Ūmai pasijuto įkalinta ledyno, užmūryta šerkšno
kalėjime. Leitenantas turėjo pajusti tą liūdesį: ištiesė
ranką, bet ji prisilietimo išvengė.
Jis sustingo, trumpai taip išbuvo nejudėdamas,
paskui baigdamas pokalbį ištarė:
- Diana, o žodis „tokamak“ jums ką nors sako?
Diana nė nesistengė nuslėpti nuostabos:
- Ne. Kas tai?
- Tai sutrumpinimas. Reiškia: elektromagnetinė
kamera. Iš tikrųjų tai rusų kalbos žodis.
- Rusų? Kodėl... sakote man tai?
Langlua atvertė savo aplanką: viršuje gulėjo fak­
sas. Diana pamatė kirilicos raides ir neaiškią paso
nuotrauką, suterliotą fakso rašalais.
- Jei prisimenate, van Kaeno gyvenime buvo tam
tikra juoda skylė...
- Nuo 1969 iki 1972-ųjų, taip, prisimenu.
- Berlyno farai šiandien atidarė spintelę, *kurią
medikas turėjo Berlyno banke. Joje tebuvo šitie da­
lykai.
Jis iškėlė fotokopiją.
- Sovietiniai asmens liudijimo popieriai, jie įro­
do, kad vokietis tą laiką dirbo tokamake.
- Bet... kas tai?
- Revoliucinių tyrimų centras. Atomo sintezės
laboratorija.
Diana prisiminė antiradiacinį žudiko drabužį.
- Norite pasakyti: atomo skaidymo? - pataisė ji.

210
 Leitenantas susižavėjo.
- Jūs iš tikrųjų stebinate, Diana. Jūs teisi, aš pa­
siteiravau: tradicinis atominių elektrinių darbas re­
miasi atomų skaidymu, bet būtent čia pritaikytas
kitas būdas, jis pagrįstas sinteze. Taikant šį metodą
vadovautasi saulės aktyvumu ir jį išrado septintąjį
dešimtmetį sovietai. Projektas išties beribis, juos pri­
vertęs statyti galingas krosnis, kuriose temperatūra
pakyla iki 100 milijonų laipsnių. Nėra reikalo jums
sakyti, kad tai peržengia mano suvokimo ribas.
Diana paklausė:
- Koks ryšys su šiandienos įvykiais?
Jis atsuko į jos pusę fotokopiją, o jo veidas įgijo
neginčijamumo išraišką.
- Tokamakas, kuriame darbavosi van Kaenas,
vadinamas TK17, buvo pats žymiausias, kokį tik
rusai galėjo pastatyti. Tai buvo visiškai įslaptintas
centras. Ir įsivaizduojate, kur jis buvo įkurtas? Pačio­
je Mongolijos Liaudies Respublikos šiaurėje, Sibiro
pasienyje. Cagan Nūre. Tame pačiame, kur daktaras,
atrodo, buvo nutaręs vykti.
Ji tyrinėjo pajuodusį dokumentą, paso nuotrau­
koje atpažino van Kaeno bruožus jaunystėje, tą patį
neįžvelgiamą žvilgsnį. Langlua garsiai paklausė:
- Kodėl jis panoro ten grįžti? Neturiu nė m en­
kiausio supratimo, bet visa sukasi būtent apie tai.
Tai akivaizdu.
Kompiuterininkas pabeldęs įsmuko į kabinetą.
Be žodžių padėjo ant stalo krūvelę lapų su portreto
atspaudais ir dingo. Leitenantas įsižiūrėjo į veidą ir
nutarė:

211
 - Pasižiūrėsime, ar mūsų kartotekos atpažins jūsų
žmogystą. Tokia galimybe ne itin tikiu, bet niekad
negali žinoti. Drauge mūsų tyrimą nukreipsime į
Paryžiaus tiurkų-mongolų bendruomenes. Patikrin­
sime įvažiavimo vizas ir panašiai. Tai vienintelė gera
žinia, nes jų juk negali būti legionai.
Jis atsistojo ir pažiūrėjo į laikrodį:
- Eikite miegoti, Diana. Jau po pirmos. Nesibai­
minkite, apsauga prie Liusjeno palatos bus sustip­
rinta.
Jis ją palydėjo iki durų. Atsirėmęs į staktą pri­
dūrė:
- Aš jums kuo nuoširdžiausiai sakau, nenuma­
nau, ar jūs kuoktelėjusi, Diana. Bet tikrai žinau, kad
visa ši istorija kur kas beprotiškesnė nei jūs.
 30

Balti kambariai. Pasteliniai paveikslai. Raudona

atsakiklio akutė.
Diana perėjo butą nedegdama šviesos. Įsmuko į
savo kambarj ir išsitiesė ant lovos. Granato spalvos
atsakiklio švytėjimas šalia jos priminė švyturį virš
miglotos jūros. Ji prisiminė prieš hipnozės seansą
išjungusi mobilųjį telefoną. Gal kas bandė visą va­
karą jai prisiskambinti?
Nuspaudė klausymo klavišą ir teišgirdo paskutinį
pranešimą: „Čia Izabelė Kondruajė. Dabar 21 valan­
da. Diana, tai fantastiška. Mes nustatėme Liusjeno
dialektą! Paskambinkite man.“
Mokslininkė pasakė savo namų ir mobiliojo tele­
fonų numerius. Tamsoje Diana įsiminė pirmąjį ir su­
rinko. Ilgi skambučiai - turėjo būti apie dvi valandas
nakties, paskui pasigirdo užsimiegojęs balsas:
- Alio?
- Labas vakaras. Tai Diana Tiberž.
- Diana, a, taip... - ji aiškiai buvo ištraukta iš savo
sapnų. - Matėte, kuri valanda?
Diana neturėjo nei jėgų, nei noro atsiprašyti.
- Ką tik grįžau namo, - pasakė kaip niekur nie­
ko. - Labai nekantravau.
213
 - Suprantama... - Balsas palengvėle atgavo skai­
drumą. - Mes turime jūsų vaiko dialektą.
Izabelė nutilo, kad tinkamai suformuluotų mintį,
paskui paaiškino:
- Vaikas kalba samojedų tarme, ji paplitusi išskir­
tinai Cagan Nūro ežero regione, pačioje Mongolijos
šiaurėje.
Liusjenas kilęs kaip tik iš regiono, kur įsikūręs
atominės laboratorijos centras. Ką tai galėtų reikšti?
Diana nepajėgė surikiuoti minčių. Izabelė Kondruajė
paklausė:
- Diana, jūs manęs klausote?
- Taip, aš jūsų klausau.
Etnologe vėl prabilo - jos balsas išdavė jaudulį:
- Tai neįtikima. Pasak specialisto, su kuriuo kon­
sultavausi, tai labai retas dialektas, juo kalba beveik
išnykusi tautelė, cevenai.
Diana tylėjo it kapas. Mokslininkė vėl pasitiksli­
no:
- Jūs klausote manęs? Maniau, kad jūs apsi­
džiaugsite išgirdusi...
- Aš jūsų klausau.
- O dar tie du skiemenys „Lu“ ir „Sian“, kuriuos
jūsų berniukas nuolat kartoja kasetėje. Mano kolega
be jokių išlygų tvirtina: šios dvi fonemos sudaro labai
svarbų cevenų kultūrai žodį. Tai reiškia: „Sergėtojas".
„Sargybinis".
- Ser...gėtojas?
- Tai šventas žodis. Jis reiškia išrinktąjį vaiką. Vai­
ką, kuris vaidina mediatoriaus vaidmenį tarp savo
tautos ir dvasių, ypač per medžioklės sezoną.

214
 Diana pakartojo neaiškiu balsu:
- Medžioklės sezoną.
- Taip. Šiuo metu vaikas tampa savo tautos ve­
dliu. Jis girioje vienu metu pritraukia dvasių ma­
lonę ir atspėja jų siunčiamas žinias. Pavyzdžiui,
jis gali nustatyti, kurie medžioklės plotai palankūs
laimikiui. Vaikas eina priekyje, o medžiotojų grupė
per gerą atstumą jam įdurmu. Tai žvalgas, dvasinis
žvalgas.
Diana išsitiesė lovoje. Žvelgė į sieną, kelis eile
sukabintus Polio Klė pastelinius stačiakampius, iš
toli, labai toli, iš paprasto ir be pavojų gyvenimo.
Etnologę suintrigavo Dianos tylėjimas. Po kelių se­
kundžių ji tarė:
- Jaučiu, kad iškilo problema.
Diana tysojo išdrikusiais plaukais ant lovos ir ty­
lėjo. Galop prakalbo:
- Aš maniau įsivaikinusi tailandietį vaikutį. Ma­
niau suteikusi šeimos židinį berniukui, kuriam ne­
pasisekė laimingai gimti. O pasirodė, kad susidūriau
su tiurkų-mongolų šamanu, kuris sergėja miško dva­
sias. Ar neįžiūrite čia problemos?
Izabelė Kondruajė atsiduso. Ji atrodė nusivylusi.
Visos jos pastangos nuėjo perniek. Ji vėl kalbėjo kaip
mokslininkė:
- Jūsų vaikas turėjo gana ilgai gyventi tarp sa­
viškių ir įsiminti tą vaidmenį. Ar bent to vaidmens
pavadinimą. Tai nepaprasta istorija. Tas etnologas,
kuris iššifravo kasetę, norėtų pasimatyti su jumis.
Kada galėtumėte su juo susitikti?
- Nežinau. Paskambinsiu ryt rytą į jūsų mobilųjį.

215
 Diana nemaloniai atsisveikino su moterimi ir
padėjo ragelį. Nusisuko į sieną ir susirietė. Ją užval­
dė miglota haliucinacija. Ji pasijuto apsupta šešėlių.
Išskyrė siluetus antiradiaciniais apdarais, jie sekė jai
įkandin, ją stebėjo pliaupiant lietui. Kas jie? Kodėl
jie norėjo nusikratyti Liusjenu, mažuoju sergėtoju?
Koks gali būti ryšys tarp vaiko šamano ir atominio
centro?
Priešindamasi tam miglotam regėjimui, ji ieško­
jo atmintyje sąjungininkų. Iškvietė Patriko Langlua
paveikslą, bet nieko nepamatė. Pabandė prisiminti
Eriką Dagerą, bet neišvydo jokio veido. Ištarė Šarlio
Elikiano vardą. Bet jos sąmonės nepažadino joks
aidas. Jautėsi viena, beviltiškai viena. Ir jau grimz-
tančią į miegą pritrenkė tiesa. Ji negalėjo gyventi
taip nuo visų atsiskyrusi. Negalėjo, kai toks neramus
gyvenimas.
Kažkas kažkur turėjo pasidalyti su ja košmaru.
 31

Kažkada ji buvo lankiusi dramos būrelį, kad nu­

galėtų savo drovumą ir užmegztų su kitais santy­
kius. Bergždžias reikalas. Bet ji išsaugojo keistą tų
užsiėmimų ilgesį. Prisiminė dekoracijas, atsiduo­
dančias pjuvenomis ir dulkėmis. Ilgėjosi tos kiek ne­
rimastingos atmosferos, sklindančios iš prietėmyje
skendinčios salės, kur apšviestoje scenoje aktorinio
meno mokiniai deklamuodavo Sofoklio' ar Feido"
tekstus iš esmės tuo pačiu tonu. Ji prisiminė dėme­
singą kitų mokinių užuojautą, kai jie tylėdami sekė
bendramokslių pastangas. Šioje srityje yra kažko slė­
piningo, primenančio apeigas. Tarsi tos repeticijos
būdavo skirtos sukviesti paslaptingoms jėgoms, ne­
žinomiems dievams, kuriuos vilioja tik toks dirbtinis
kalbėjimas ir pasiskolinti iš kitų gestai.
Pasiekusi Vakarinio Paryžiaus universiteto lite­
ratūros fakulteto pastato A korpuso pirmą aukštą
Diana rado 103 auditoriją ir suprato pakliuvusi į

* Sofoklis (apie 496-406 m. pr. Kr). - graikų dramaturgas. Parašė 123

dramas. Temas ėmė daugiausia iš mitų.
** Feido (Georges Fevdeau, 1862-1921) - prancūzų dramaturgas. Parašė
vodevilių, bulvarinių komedijų.

217
vieną tokių apšiurusių šventovių. Tai buvo 20 metrų
pločio kambarys be lango ir be baldų, jei nelaiky­
sime baldais dešinėje pusėje prie sienos sustatytų
sulankstomų kėdžių. Gale tamsavo scena, įrėminta
juodomis užuolaidomis, ant jos mėtėsi dekoracijų
liekanos ir dar kažkokie daiktai. Stalas, kėdė, kaž­
kokie neaiškūs pavidalai, iškirpti iš tamsaus polisti-
reno, vaizduojantys lyg ir medį, uolą, kalvą.
Dešimta valanda ryto.
Izabelė Kondruajė jai davė tik šį adresą susitikti
su etnologu Klodu Andrė, tiurkų-mongolų dialektų
žinovu.
Ji pasiteiravo prie scenos šnekučiavusių kelių ak­
torių. Pasirodo, tarp jų buvo ir tas žmogus, kurio
ieškojo. Aukštas ir liesas, apsivilkęs juodos spalvos
ploną nertinį, tokius dėvi po storais megztiniais,
ir ilgas apatines kelnes. Diana kažkodėl prisiminė
kietai suvyniotą pergamentą, kuris saugojo keletą
slapčiausių alchemijos paslapčių. Ji keliais žodžiais
prisistatė. Jis šypsodamas atsiprašė:
- Atleiskite už kovinę parengtį. Mes repetuojame
„Belaukiant Godo“\
Andrė ranka pakvietė prisėsti prie stalo dešinėje.
- Prisėskite. Parodysiu jums to regiono žemėlapį.
Jūsų istorija išties... neįtikima.

Dėl viso pikto ji pritardama linktelėjo. Šįryt būtų

pritarusi bet kam. Nors kelias valandas ir pamiegojo,

* Samiuelio Beketo (Samuel Beckett, 1906-1989), airių kilmės rašytojo,

pjesė.

218
bet dar nebuvo atgavusi visų jėgų - to agresyvumo
ir nervingumo mišinio, tokio būtino jos įprastai eg­
zistencijai.
- Kavos? - pasiūlė vyriškis pakeldamas termosą.
Diana atsisakė purtydama galvą. Andrė pastūmė
jai kėdę, įsipylė į puodelį kavos ir atsisėdo priešais
prie stalo, kurio viršus buvo uždėtas ant dviejų ožių.
Ji įdėmiai jį stebėjo. Jo veidas priminė vaikišką spal­
votą piešinį: plačiai susodintos turkio spalvos akys,
užsispyrusi nosis, plonos lūpos, regis, nupieštos viena
linija - visa tai rėmino vešlūs žilomis sruogomis plau­
kai, panašūs į „Play-Mobil“ žaislų personažo šalmą.
Jis padėjo puodelį ir išskleidė žemėlapį. Visi pava­
dinimai buvo surašyti kirilicos abėcėle. Pirštu bedė
į lapo viršų prie sienos kontūro.
- Manau, jūsų vaiko tarmė priklauso šiam regionui
pačioje Mongolijos šiaurėje.
- Izabelė man kalbėjo apie vieną etninę grupę,
apie cevenus...
- Tiesą pasakius, sunku taip kategoriškai teigti.
Tie regionai labai sunkiai prieinami, jie beveik šimt­
metį buvo užgrobti sovietų. Bet iš berniuko tarimo
ir kai kurių žodžių vartojimo, sakyčiau, kad taip,
turime reikalo su cevenų tarme. Samojedų kilmės
gentis. Elnių augintojai, nykstanti tauta. Net nuste­
bau, kad jų dar likę. Kur jūs galėjote įsisūnyti tokį
vaiką? Tai...
- Papasakokite man tą istoriją apie medžioklės
Sergėtoją.
Andrė šyptelėjo išgirdęs tokį šiurkštų toną.
Matyt, suprato, jog šiandien ne jis uždavinės klau­

219
simus. Tik mostelėjo ranka atsiprašydamas, kad
užsiplepėjo. Jo judesiuose buvo kažkokio šešėlių
teatro salsvumo.
- Kartą per metus, paprastai rudenį, cevenai
rengia didelę medžioklę. Medžiotojai laikosi griež­
tų taisyklių. Genties vyrai turi sekti jaunojo žvalgo
įkandin. O vaikas prieš tai naktį nieko neima į burną,
paskui išeina į mišką vienas. Tik tada medžiotojai
pajuda ir eina Sergėtojo pėdomis. Cevenų tarme -
tai „Liuu-Si-An“.
Etnologo žodžiai ištirpo Dianos galvoje. Ji įdūrė
akis į žemėlapį. J žalumą. Žalumos gausą, šen bei ten
žalumoje mėlynuojančius nedidelius ežerų šlakelius.
Tai Liusjeno gyslomis tekėjo tie trumpažoliai slėniai,
tie bekraščiai pušynai, skaidrūs ežerai. Ji prisiminė jų
artumo akimirkas, kai vaikas užmigdavo įsikniaubęs
į pažastį ir jos sąmonėje iki šiol aidi tas magiškas
žodis „kitur“. It tolima bangų mūša Andrė aiškinimai
vėl pasiekė jos ausų būgnelius.
- Jei jūsų sūnus išties yra Sergėtojas, jei jį pasky­
rė jo tauta, vadinasi, jis turi aiškiaregystės dovaną.
Vieną iš tokių sugebėjimų, kurie anglų kalba žymimi
ESP, tai yra extrasensory perception, ekstrasensorinis
suvokimas.
- Palaukite.
Diana pašnekovą tyrė šaltu žvilgsniu.
- Jūs norite pasakyti, kad šitos etninės grupės
žmonės įsitikinę, kad tokie vaikai turi paranormalių
sugebėjimų?
Vyras stačia apykakle šyptelėjo. Jis kilstelėjo ran­
ką prašydamas kantrybės, o tai ją suerzino.

220
 - Ne, - sušnibždėjo jis. - Aš ne tai norėjau pasa­
kyti. Nieko panašaus. Manau, kad Sergėtojai išties
pasižymi tomis galiomis. Anot labai rimtų liudijimų,
jie gali suvokti reiškinius, absoliučiai neprieinamus
penkioms žmogaus juslėms.
Tai buvo jos galimybė: ji sutiko šitokį trenktuolį.
Žmogų, kuris per ilgai gyveno šalia tos prietaringo­
sios tautelės. Ji pasistengė atgauti ramybę:
- Kokius reiškinius turite galvoje?
- Liuu-Si-Anai, pavyzdžiui, gali numatyti elnių
migravimo kelią. Jie numato ir kitus retesnius faktus,
tokius kaip žvaigždžių kritimas ir kometos. Arba kai
kurių klimato pokyčių artėjimas. Tai - aiškiaregiai,
tuo nėra ko abejoti. Ir jų sugebėjimai atsiskleidžia
nuo pačios jaunumės...
Diana jį nutraukė:
- Suvokiate, ką dabar pasakėte?
Mokslininkas, vienos rankos alkūnę įrėmęs į
stalą, kita lėtai maišydamas šaukšteliu kavą, ramiai
pasakė:
- Ponia, yra dvi etnologų rūšys. Vieni analizuoja
etninės grupės dvasinius reiškinius grynai psichi­
kos požiūriu. Šamaniškas galias, apsėdimo patirtį jie
laiko paprasčiausiais psichiniais sutrikimais. Antra­
jai etnologų kategorijai, kuriai ir aš priklausau, tos
patirtys yra galių pasireiškimas, galių, kurios turi ir
savo vardą, tai - dvasios.
- Kaip galite pasiduoti tokiam tikėjimui?
Šypsena. Ratelis kavoje.
- Jei žinotumėte, kiek per visus darbo metus
teko m atyti... Laikyti šamanų apeigas paprastomis

221
psichinėmis ligomis man atrodo pernelyg menka.
Tai lyg muzikologas, tesidomintis orkestro garso
apimtimi, bet jam visai nerūpi pati muzika. Yra me­
džiagos, instrumentai. Bet yra ir magija, kuri iš jų
išsirutulioja. Nesirengiu menkinti religinių tikėjimų,
kuriuos išpažįsta prietarų turinti tauta. Nesirengiu
laikyti kerėjimo galių grynu visuotiniu suklydimu.
Diana tylėjo. Galvoje plakėsi prisiminimai. Ji taip
pat buvo dalyvavusi keistose apeigose. Tai buvo Af­
rikoje. Ir niekad labai nesusimąstydavo apie tai, ką
matė. Bet buvo įsitikinusi: tomis akimirkomis veikė
ypatinga jėga. Jėga, kuri, jai atrodė, glūdi žmogaus
viduje ir drauge išorėje, tiksliau - ties vidaus ir iš­
orės riba. Tarsi tai būtų buvęs šventas prisilietimas,
nenusakomas slenkstis, kuris buvo peržengtas.
Klodas Andrė, regis, pajuto jos nerimą. Pasakė:
- Žiūrėkime į tuos dalykus kitu aspektu, gerai?
Palikime ramybėje paranormalių reiškinių religinę
pusę ir išsiaiškinkime jų konkretų, fizinį tikrumą.
- Viskas jau ištirta, - nukirto Diana. - Šito nėra.
Etnologo balsas surimtėjo.
- O jūs niekad nesapnavote pranašiškų sapnų?
- Kaip ir visi. Miglotus įspūdžius.
- Ir niekad jums nėra skambinęs asmuo, apie kurį
ką tik buvote pagalvojusi?
- Gyvenimiški atsitiktinumai. Paklausykite: aš
esu mokslininkė. Negaliu leistis liūliuojama tokios
rūšies sutapimų ir...
- Jūs - mokslininkė. Tada žinote, kad egzistuo­
ja viena slenkstinė riba, kai atsitiktinumai tampa
tikimybe. Egzistuoja ir antra slenkstinė riba, kai

222
tikimybė tampa aksioma. Šiandien Europoje, JAV,
Japonijoje yra nemaža laboratorijų, kuriose tos ribos
nuolat peržengiamos, kur telepatijos, aiškiaregystės,
pranašavimų patirtis yra sėkmingai taikoma. Aš įsi­
tikinęs, kad jūs apie tai esate girdėjusi.
Diana žaibiškai pasinaudojo tinkamu momentu:
- Tiesa. Bet jei net tų testų protokolai ir yra tiks­
lūs, jų rezultatų analizė visada ginčytina.
- Taip tvirtina dauguma mokslininkų. Tikrai. Nes
tų rezultatų įtraukimas į analizės objektą būtų perne­
lyg reikšmingas. Tų anomalijų pripažinimas teisėto­
mis sukeltų maišatį šiuolaikinėje fizikoje ir priverstų
apskritai suabejoti dabartinio mokslo būkle.
- Mes visiškai nukrypome nuo...
- Ne, ir jūs tai žinote. Mes kalbame apie paslap­
tingas žmogaus žinojimo sritis. Kalbame apie suge­
bėjimus, kuriais galbūt pasižymi jūsų vaikas, net itin
sustiprėjusiais. Sugebėjimus, kurie paneigia įprastus
juslinio pasaulio dėsnius.
Ji nebenorėjo nerti į naujas beprotystes. Tačiau
kažkokia jėga ją vis laikė. Kažkoks šnabždesys, jai
sufleravęs, ar tik ta geba nebus visos tos bylos objek­
tas... Andrė vis tuo pačiu ramiu balsu dėstė toliau:
- Pažvelkime į tuos dalykus dar vienu aspektu.
Jūs esate etologė, ar ne? Tyrinėjate gyvūnų suvokimo
būdus.
- Na, ir?
- Daugybė tų suvokimų mums ilgai rodėsi pa­
slaptingi, nesuprantami, nes mes nepažinome jų
morfologinio šaltinio. Šikšnosparnių skrydis tam­
soje mums buvo paslaptis. Iki tol, kol atradome ul­

223
tragarsą, kuriuo tie naktiniai skrajūnai vadovaujasi.
Kiekvienas suvokimas turi fizinį paaiškinimą. Nieko
antgamtinio.
- Jūs kalbate apie mano amatą. Aš nematau ry­
šio su menamais psichiniais žmogaus sugebėjimais
ir...
- Kas jums sako, kad mes apžvelgėme mūsų su­
vokimo mechanizmą?
Diana nusišiepė:
- Garsusis šeštasis jausmas... - Ji pakilo. - Labai
gaila, pone Andrė: manau, kad mes abu tik sugaišo­
me brangų laiką.
Etnologas taip pat atsistojo ir labai nežymiai pa­
stojo jai kelią.
- Kas jums sako, kad tie vaikai, apie kuriuos kal­
bame, neturi pranašumo, kurį mes patys jau prara­
dome.
- Kokio pranašumo?
Jis nusišypsojo - kablelis ant jo popierinio veido.
- Tyrumo.
Diana bandė kvatoti, bet gerklę užspaudė gumu­
las. Klodas Andrė kalbėjo:
- Tose laboratorijose, kurias minėjau, buvo įro­
dyta, kad geriausi rezultatai gaunami per pirmuosius
testus ir ypač kai testuojami vaikai. Dėl jų sponta­
niškumo.
- Ir ką tai reiškia?
- Kad psichinių sugebėjimų iškilimui labiausiai
trukdo mūsų prietarai. Skepticizmas, materializmas,
abejingumas gali būti laikomi tikra tarša, šlakais,
varžančiais dvasią, trukdančiais reikštis jos galiai.

224
Sportininkas, kuris nebus įsitikinęs savo jėga, bus
nugalėtas. Mūsų sąmonė veikia lygiai tokiu pat būdu.
Skeptikas negali prieiti prie savo proto jėgų.
Ji apėjo ilgą Andrė stovylą. O jam, matyt, nedavė
ramybės įkyri mintis. Jis neištvėrė nepaklausęs:
- Jūs juk neturite vaikų?
- Aš turiu Liusjeną.
- Noriu pasakyti: jūs niekad negimdėte.
Ji nusisuko, kad jis negalėtų matyti jos veido iš­
raiškos.
- Ką jūs norite tuo pasakyti?
- Visos motinos jums patvirtins: visą nėštumo lai­
ką jos bendrauja su savo vaiku. Gemalui persiduoda
motinos jausmai. Beje, tai jau ne viena, o dvi atskiros
esybės. Nėštumas - pačios telepatijos lopšys.
Atsidūrusi ant fiziologinio pagrindo Diana pa­
sijuto tvirčiau.
- Netiesa, - paprieštaravo ji. - Tai, ką jūs laikote
paranormalia transmisija, remiasi į tvirtą fizinį pa­
grindą. Jei nėščia moteris sužino naujieną, kuri ją
sukrečia, išsiskiria specifiniai hormonai, tokie kaip
adrenalinas, ir per kraują tučtuojau yra pasisavina­
mi embriono. Šioje stadijoje motina ir vaikas nėra
atskiri. Priešingai, jie susieti nuolatiniais fiziniais
ryšiais.
- Sutinku su jumis. O kaip tada po gimdymo?
Ponia, bendrystė tęsiasi. Tai įrodytas faktas. Motina
suvokia savo vaiko poreikius tiksliai tą akimirką, kai
pats vaikas juos pajunta. Ryšys nenutrūksta. Kaip jūs
tai pavadintumėte? Motiniškas instinktas? Moteriš­
ka intuicija? Kur prasideda aiškiaregystė? Ar tik šis

225
ryšys taip pat nėra grynas parapsichologinis bendra­
vimas, kurio pagrindas - ne kas kitas, tik meilė?
Diana jautėsi taip, lyg byrėtų j dulkes. Ją dvasiškai
žudė tos užuominos apie motinos ir naujagimio ryšį.
Tuo pat metu jo sakomi žodžiai ją pripildė keistos
ramybės. Ji pati tai buvo pajautusi: kada dar geriau ji
buvo bendravusi su Liusjenu negu tomis užburian­
čiomis akimirkomis tyloje, kai vaikas miegodavo
jos glėby?
- Jūs teisingai kalbate, pone Andrė, bet aš nema­
nau pasistūmėjusi j priekį tiek, kiek būčiau norėjusi,
kad sužinočiau apie savo įsūnio kilmę.
- Jūs pasistūmėsite, kai Liusjenas atgaus sąmo­
nę. Jei jis iš tikrųjų Sergėtojas, sugebės įtikinti ta
realybe.
Diana mostelėjo ranka atsisveikindama su vyriš­
kiu ir pasuko prie durų. Jautė, kaip liūdesio sunkis
nusėda giliai krūtinėje. Pasigirdo etnologo balsas:
- Palaukite.
Ir pridūrė artindamasis:
- Netikėtai šovė viena mintis. Apie Liusjeno psi­
chikos ypatumus jums galėtų kur kas daugiau papa­
sakoti vienas toks žmogus. Kvailys, kad anksčiau apie
tai nepagalvojau. Jis keliavo po tuos regionus. Tiesą
pasakius, jis vienintelis toks ir yra. Turiu prisipažinti,
aš pats ten nebuvau. Darbui turėjau tik magnetines
juostas, kurias įrašė to meto politiniai tremtiniai ir
gulage kalėję mokslininkai.
Andrė jau ieškojo savo užrašų knygelėje to reto
grynuolio koordinačių. Kitoje languoto lapelio pu­
sėje užrašė jo pavardę ir adresą.

226
 - Fransua Briuneris. Jis pažįsta cevenus. Ir išma­
no parapsichologiją.
Ji paėmė lapelį ir perskaitė.
- Jis gyvena muziejuje? - paklausė.
- Jis yra nuosavo fondo valdytojas, taip, gyvena
Sen Žermene prie Lė. Žvėriškai turtingas. Važiuokite
su juo pasimatyti. Žavingas personažas. Užtruksite
tik kelias valandas. Ir tos valandos galbūt nušvies
likusį jūsų gyvenimą.
 32

Visa vyko labai greitai. Pirmiausia ji nulėkė į li­

goninę pasimatyti su Liusjenu jo naujoje palatoje,
paskui paskambino tam vyrui iš fondo. Jis labai šiltai
su ja kalbėjo: Fransua Briuneris atrodė susidomėjęs
Sergėtojo atsiradimu Prancūzijoje. Jis taip pat nekan­
travo pasidalyti savo prisiminimais ir savo žiniomis
apie tą kraštą, kurį jis, kaip vienas iš retų europiečių,
buvo išnaršęs. Pasimatymas buvo paskirtas tą pat
dieną, septintą valandą vakaro.
Diana apskaičiavo, kad kelionei į Sen Žermeną prie
Lė, esantį vakariniame Paryžiaus priemiestyje, reikia
numatyti apie valandą, bet dėl visa pikta išvažiavo
pusę šešių. Perkirtusi Neji, žiediniu bulvaru apsuko
Defanso kvartalą ir pateko į 13 magistralę, begalinę
tiesią liniją, kuri turėtų ją nuvesti iki tikslo.
Kelyje ji jau nebekankino savęs klausimais apie
tyrimą. Jos galva buvo prikimšta Klodo Andrė žodžių
ir jo išsakytų visuotinių koncepcijų. Diana Tiberž,
pripažinta etologė, pasižymėjo racionaliu protu. Bet
jei ją ir trikdė paslaptingas Rolfo van Kaeno įsikiši­
mo poveikis, jei jos skaitymas apie akupunktūrą ir
uždegė vaizduotę, ji niekad labai netikėjo, kad gali
228
atsirasti kokia nors tiesa, kuri apverstų aukštyn ko­
jom jos pačios supratimą apie tikrovę.
Kaip dauguma biologų, Diana manė, kad be galo
sudėtingame pasaulyje slypi daugybė mechanizmų,
fizinių ir cheminių, turinčių konkrečių ir identifi­
kuotų elementų, pasireiškiančių be galo mažu ir be
galo dideliu masteliu. Aišku, ji neneigė, kad egzis­
tuoja žmogaus siela, bet ją suvokė kaip atskirą esatį,
kurios paskirtis - suvokti ir suprasti. Tarsi dvasinis
žiūrovas, sėdintis visatos ložėje.
Ji žinojo, kad ta vizija yra pernelyg supaprastinta
ir nedera prie kosmoso mechanizmų. Tai buvo iš
XIX a. pragmatikų paveldėta vizija, ji be jokių išlygų
atsisakė realybės logikoje pripažinti žmogaus sąmo­
nę. Bet vis daugiau mokslininkų nujautė, kad siela,
kad ir kokia nematoma ir neapčiuopiama ji būtų,
priklausė tikrovei lygiai tiek pat, kiek molekulė ar
neutroninė žvaigždė. Kad sąmonė dar nepaaiškin­
tu būdu įsiterpia į patį didžiosios gyvybės grandi­
nės vidurį kaip bet kuris apčiuopiamas elementas.
Buvo manančiųjų, kad ši sąmonė - ne pasyvi esatis,
o daranti tiesioginę įtaką ne tik veiksmams, kuriuos
ji gali sužadinti, bet ir objektyviam pasauliui, kaip
gryna jėga.
Diana sutelkė visą dėmesį į kelią. Dabar važiavo
per Nanterą, kur abipus kelio augantys platanai slėpė
skurdą, įprastą priemiesčių šlamštą - blankių grioz­
diškų senų pastatų, niaurių krautuvėlių ir pernelyg
modernių, žėrinčių ir šaltų statinių maišalynę.
Riuej Malmezone kraštovaizdis pasikeitė. Plata­
nus pakeitė tuopos, ilguose virpančiuose smulkių

229
lapelių suktukuose, regis, slypėjo lietaus ir žalumos
viltis. Malmezono apylinkėse važiuojant Bonaparto
alėja pasirodė tvirtovės siena, jos akmenis buvo apsi­
vijusios laukinės vynuogės, portalus dengė malonios
akiai čerpės. Daugiaaukščiai atrodė matuoją auto­
mobilių tėkmę iš savo aptvarų aukštybių didžiųjų
kunigaikščių povyzomis, sakytum, Malmezono pilis
būtų užkrėtusi ne tik juos, bet ir visas krautuvėles, ir
artimiausias pilis savo išdidumu.
Eismas buvo skystas. Diana lėkė be trukdžių. Jos
mintys vėl grįžo prie tyrimo. Ar Liusjenas tikrai yra
Sergėtojas? Ar tikrai jis turi tų menamų galių? Ar jos
tikrai įsikišo į nežinomos realybės dimensiją? Rolfas
van Kaenas buvo pasakęs: „Šitas vaikas turi gyventi."
Jokių abejonių, kad jis žinojo tiesą apie Liusjeną ir
kad toji tiesa paaiškino jo paties įsikišimą. Ko jis iš
Liusjeno tikėjosi? Nerado jokio atsakymo, bet buvo
įsitikinusi, kad eina teisinga kryptimi. Ji privalėjo
susikoncentruoti ties tais psichiniais sugebėjimais,
net jeigu ji tuo ir netikėjo, net jeigu jai tokios isto­
rijos atrodė it chimeros. Dabar svarbiausia buvo ne
jos, o tų žiedinio kelio ir Rolfo van Kaeno žudikų
įsitikinimai.
Nuo Buživalio važiavo Senos pakrantėmis. To­
lumoje buvo matyti pailgi miškingų salų lopinėliai,
atsispindintys upės vandenyse. Akmeninis tiltas, ant
kurio pamatė lentelę „Buživalio šliuzai11. Diana stab­
telėjusi apžiūrėjo barkus, lengvas burines valteles,
ramybės nuglotnintą srovę. Visa aplink dvelkė gyve­
nimu vasarvietėje, pusryčiais ant žolės, atokvėpiais,
išplėštais iš paryžietiškos maišaties.

230
 Pavažiavo dar 20 minučių ir pasiekė Sen Žerme­
no prie Lė pilies didžiąją aikštę. Bažnyčios varpinė
išmušė be ketvirčio septintą. Ji pasileido plačia alėja,
kuri, regis, dar mena karietas ir karališkąsias vaikš­
tynes, paskui pasuko, kaip Briuneris ir sakė, j girios
pusę. Važiavo siaurais keleliais, apjuostais sienomis
su gipsiniais pagražais ir gebenių ornamentais. Saulė
virš aptvarų slinko vakarop, medžiai, regis, virpėjo
iš nekantrumo ir su nepaprastu susižavėjimu laukė
artėjančios prietemos. Diana nejungė žibintų, jai dar
norėjosi pasigėrėti dienos šviesa, kuri artėjant nak­
čiai atrodė dar sodresnė ir ryškesnė.
Galiausiai ji sustojo prie juodų pinučių vartų. Lip­
dama iš automobilio buvo pritrenkta oro gaivumo:
nematomas apgaubas, kuris pažadino jos jusles ir
suteikė joms naujo aštrumo. Buvo 7 valanda vakaro
ir tamsa artėjo didžiuliais juosvais šuorais. Diana
dar pagalvojo apie savo mažą berniuką. Ūmai jos
tvirtas tikėjimas atsiliepė galutiniu atgarsiu: po kelių
valandų ji žinos dalį paslapties.
 33

Ji po įrengta kamera paspaudė telefonspynės

mygtuką. Jokio atsakymo. Vėl pabandė. Veltui. Ilgai
nemąsčiusi stumtelėjo vartelius ir jie lėtai prasivėrė.
Ji užsisagstę zomšos apsiaustą su apykakle, panašia į
ploną vilnos šepetį, ir patraukė žvyro alėja. Taip ėjo
ne vieną minutę žvalgydamasi į plačias vejas abi­
pus. Nė gyvos dvasios. Buvo girdėti tik nematomų
tamsoje automatinių laistyklių tylus rizenimas. Pa­
galiau ant nedidelės pakilumėlės pamatė stūksantį
muziejaus korpusą.
Pastatas galėjo būti statytas amžiaus pradžioje. Iš
tų laikų tebuvo likusi pagrindinė to meto architek­
tūros linija ir neapdailinti kampai; statybai, regis,
buvo parinktos pačios sunkiausios medžiagos. Daug
balsvai pilkšvos bronzos. Rusvos ochros spalvos va­
rio. Juodojo plieno. Diana priėjo arčiau. Pagrindi­
nės dvivėrės durys buvo užrakintos. Fasado langai
metaliniais rėmais nepraleido jokios šviesos. Tada
ji prisiminė, kad Fransua Briuneris jai patarė apeiti
namą, ten būsiančios užpakalinės durys, kurios veda
tiesiai į jo privačius apartamentus.
Parką supo medžiai ir prietėmis. Vėjo gūsių ju ­
dinamos medžių viršūnės šniokštė lyg grodamos
232
lapijos simfoniją. Apėjusi namą paskambino į duris,
bet neišgirdo jokio garso. Ar tik profesorius nebus
apie ją pamiršęs? Ji grįžo atgal prie išorinių vartų,
bet persigalvojo. Vėl pasuko prie centrinio įėjimo,
palypėjo kelis laiptelius iki masyvių durų ir pabandė
patraukti jas į save.
Visai netikėtai jos atsidarė.
Diana įsmuko į brėkšmos gaubiamą vestibiulį,
paskui pasuko į pirmąją salę. Niekada gyvenime ne­
būtų patikėjusi, kad toks kambarys gali būti tokios
grėsmingos išorės bunkeryje. Sienos, grindys ir lu­
bos buvo baltos. Ir ryškiai nušviestos mėnulio, kurio
švytėjimas buvo prasimušęs pro langus. Jau vien jų
baltas, nuogas paviršius maloniai glostė žvilgsnį. Bet
be jų dar buvo ir paveikslai. Margaspalviai, lieps­
nojantys langeliai, jie priminė įėjimą į kitą pasaulį.
Diana priėjo arčiau ir suprato, kad fondas buvo su­
rengęs Pito Mondriano kūrinių parodą.
Iš tikrųjų ji nebuvo tapybos specialistė, bet šiuo
olandų menininku ypač žavėjosi, pati turėjo daugy­
bę jo darbų reprodukcijų. Apmetusi žvilgsniu tuoj
nustatė, kad čia sukabinti jo pirmojo periodo dar­
bai: apšiurę malūnai su keisčiausiais sparnais, kurie
ryškiai išsiskyrė liepsnojančio dangaus fone, regis,
skelbiančiame neišvengiamą pasaulio gaisrą.
Antroje salėje Diana pamatė daugiau to perio­
do drobių. Šįkart medžiai - medžiai žiemą, tamsūs,
sustingę, apsnigti žibuliais, jų žievės plyšiai nutapyti
beprotiškiausiais tonais. Buvo ir medžių pavasarį -
juodų ir raudonų, tarsi į juos buvo prileista ugnies
ir todėl jie, regis, tuoj sprogs pastoraliniu grožiu.

233
Dianai visuomet atrodė, kad šiuose kaitriuose sy­
vuose, šiose liepsnojančiose dangaus platybėse slypi
pažadas. Kad jie jau žymėjo gilius pokyčius Mon-
driano kūryboje.
Ji žinojo, kad trečioji salė tuos pokyčius ir atvers.
Įžengė j salę ir nusišypsojo pakerėta jo brandos
metų drobių. Nuo 1920-ųjų Mondriano medžiai
išsitiesė, susirikiavo j eilę, tapo išgryninti, dangus
supaprastėjo, pragiedrėjo ir dailininko drobėse
pražydo tikras pavasaris. Ne gėlėmis ir vaisiais, bet
stačiakampiais, kvadratais, absoliučiai švariomis ge­
ometrinėmis formomis. Nuo tol Mondrianas tetapė
asketiškas kompozicijas, komponuodamas griežtas
figūras ir monochroniškumą. Įprasta kalbėti apie lūžį
jo kūryboje, bet Diana su tuo nesutiko. Jos akimis,
priešingai, tai buvo gamtos alchemija. Pirmaisiais
metais savo menu išreikšdamas karščiu žaižaruojantį
lyrizmą, tapydamas žemės ir ugnies peizažus, meni­
ninkas rado tapybos kvintesenciją. Tobulų linijų ir
spalvų geometriją.
Pakerėta Diana pamažu slinko į priekį nesvars­
tydama apie padėties absurdiškumą. Ji atsidūrė pri­
vačiame muziejuje, štai dabar vaikštinėja viena, kur
buvo susitarusi pasimatyti su tiurkų-mongolų etni­
nės grupės specialistu. Vaikštinėja sau be priežiū­
ros, laisvai, tarp drobių, kurių kiekviena turėtų būti
įkainota daugybe dešimčių milijonų frankų. Ji perė­
jo į kitą salę, tikėdamasi pasigėrėti nuostabiausiais
„Boogie-Woogie“, paskutiniais menininko darbais,
tapytais Niujorke ir...
Kažkoks šlamesys privertė pasukti galvą.

234
 Pirmesnėje salėje stovėjo dvi figūros. Jau buvo
bemananti, kad tai sargai, bet greit sumetė klydusi.
Du juodai apsivilkę vyrai rankose laikė po šviesos
stiprintuvą ir automatą su lazeriniu taikikliu. Jos
galvoje šmėstelėjo mintis: tai tikrai žiedinio kelio
žudiko bendrai. Jie atsekė ją iki čia ir dabar šioje
parodų salėje nužudys.
Žvilgtelėjo atgal. Jokių durų, jokio išėjimo. Vy­
rai slinko artyn. Diana atsitraukė. Jų ginklai metė
raudonų spindulių pluoštą. Tai buvo beprotiška, bet
ją užbūrė vaizdo grožis: melzganą mėnulio šviesą
atspindinčios drobės, du užpuolikai skarabėjų aki­
mis, jų automatų taikiklių granato spalvos taškai,
spinduliuojantys kreidos baltumo apyblandoje.
Ji nejuto jokios baimės. Galvoje jau visai kita m in­
tis įgavo realų pavidalą: šito užpuolimo iš pasalų ji
laukė 15 metų. Išmušė tiesos valanda. Valanda įro­
dyti, kad ji anaiptol nebe ta pažeidžiama mergaitė
iš Nožano prie Marnos. Vėl išvydo tuopas, žibintų
šviesas. Klubai pajuto žemės šaltį. O du tamsūs silu­
etai vis artėjo. Iki jos belikę vos keli metrai.
Dar žingsnis.
Ji pamatė, kad viena pirštinėta ranka uždėta ant
nuleistuko.
Per vėlu.
Jiems.
Ji pašoko ir trenkė skiausčiu delnu - saofut shou.
Vienam vyrui pataikė tiesiai į gerklę ir šis susmuko.
Antrasis nukreipė į ją savo vamzdį, bet ji jau spėjo
pasigręžti. Atleido koją ir persukusi ją spyrė. Žu­
dikas buvo nublokštas atgal. Išgirdo tylų ginklo su

235
duslintuvu „pliop“, kulka pataikė j sienos akmenį. Po
to stojo tyla. Jokio krebžtelėjimo. Visa tirtėdama, ji
priėjo prie abiejų bejėgiškai tysančių kūnų.
Ją pargriovė smūgis metaliniu daiktu. Pervėrė
skausmas. Pabandė priklaupti ant vieno kelio, bet
kitas smūgis kliuvo į veidą. Nuskrido akiniai. Burna
priplūdo kraujo. Ji nudribo per vėlai supratusi, kad
buvo trečias vyras, prigludęs salės kampe, toliau nuo
ugnies linijos. Pasipylė smūgiai. Kumščiais, ritmiškas
kalimas žygio batais, automato buožės kampu. Anie
du vyrai taip pat atsistojo ir prisidėjo prie egzekucijos.
Prispaudusi rankas prie galvos Diana tegalvojo apie
viena: „Mano auskaras. Jie išplėš mano auskarą/' Kaip
atsiliepimą į baimės signalą pajuto šiltą srovę, tekančią
iš lūpų. Susirietė ir palietė nosį; užčiuopė su nudrėksta
oda perplėštą nosies pertvarą. Ši vienintelė mintis
surinko paskutines jėgas: ji dar labiau susirietė nė ne-
bekrūpčiodama nuo bombarduojančių ją smūgių.
Trumpas atokvėpis. Ji kiek pašliaužė, ištiesė ranką
atsiremti į sieną. Bet nespėjo. Geležimi kaustytas batas
jai trenkė į krūtinę staigiai užspausdamas kvapą. Ji
ėmė dusti. Nirimas į mirties bedugnę, laiko ir erdvės
nebūtis, paskui Diana susmuko ir ėmė konvulsingai
vemti. Pirštinėtas kumštis sugriebė ją už plaukų ir
pasuko, priplojo pečius prie betono grindų. Vyras
išsitraukė iš makštų, pritvirtintų prie šlaunies, peilį.
Priartėjo dantyti mėnulio šviesoje blizgantys ašme­
nys. Paskutinė Dianos mintis buvo apie Liusjeną. Ji
paprašė jo atleisti už tai, kad nepajėgė apginti. Kad
neperprato jo paslapties. Kad negalėjo likti gyva ir
paskirti jam visos savo širdies šilumos, kad...

236
 Driokstelėjo šūvis. Tylus, duslus, giluminis.
Šviesos stiprintuvo pluošte žudiko išraiška pasi­
keitė. Veido raumenys lyg ėmė atsileisti, stingti.
Tylą perskrodė dar vienas šūvis.
Žmogžudys susirietė, lūpos suapvalėjo ir įgavo
nustėrimo išraišką.
Diana tą akimirką suprato, kad tai ji šovė. Tada,
kai mintyse tarė maldos žodžius, jos kūnas, vis dar
beprotiškai kibdamas į gyvenimą, rado išeitį. Jos
rankos apgraibomis užčiuopė už diržo užkištą žu­
diko pistoletą. Nykščiu ji pakėlė makšties užvaržą,
kuri prilaikė ginklą. Kitais pirštais ištraukė ginklą,
nukreipė vamzdį ir nuspaudė gaiduką.
Šovė dar kartą.
Kūnas sunkiai šoktelėjo. Sudribo ant jos, o ji jau
ištiesusi ranką iššliaužė iš po jo taikydama į kitus du
savo priešininkus. Tie buvo dingę. Ji spėjo pastebėti
lazerinių taikiklių lygiagretes vageles, slenkančias
Kompozicijų sale. Nustūmė lavoną, sugriebė auto­
matą ir perėjo skersai salę. Užsiglaudė į šūvių ne­
pasiekiamą kampą, automatą spaudė prie krūtinės.
Nepaisant šoko būsenos, nepaisant kraujo, kuris
merkė drapanas, jos visas kūnas virto vieninteliu
žinojimu: jie negaus jos kailio. Vienaip ar kitaip ji
vis vien išsikapanos.
Žvilgtelėjo į tarpdurį ir jai į galvą šovė mintis.
Paveikslai.
Jai gyvybę išgelbės paveikslai.
Diana ne kartą yra naudojusi šviesos stiprintu­
vus, kai Afrikos brūzgynuose stebėdavo plėšrūnų
elgesį naktį. Žinojo, kad tų prietaisų matymo laukas

237
užlietas žalsva spalva ir mažai kuo skyrėsi nuo gam­
tos spalvų. Ji pamanė, kad tie lazeriniai taikikliai -
tie raudoni kryptukai, kuriuos žudikams reikėjo
nutaikyti ir tik paskui šauti, turėjo pasidaryti ne to­
kie ryškūs toje halogeninėje žalsvoje šviesoje. Jeigu
jai pavyktų sudrumsti tų taškų ryškumą einant tik
priešais raudonas drobes, ji gautų keletą akimirkų
atokvėpio, o to galbūt užtektų perbėgti salę.
Ilgai negalvojusi pasileido. Tuoj pamatė dvi va­
geles, suartėjančias ir slenkančias prie jos ir ją pra­
lenkiančias - abu smogikai tūnojo, kaip ji ir buvo
numačiusi, abipus durų angos. Tada akis užkliuvo už
„Kompozicijos N. 12“, nutapyto raudono kvadrato,
paskui pasileido prie „Kompozicijos su raudona, gel­
tona ir pilka". Matė, kaip du skaisčiai raudoni taškai
staigiai apsisuko lyg kraujasiurbės musės. Ji dar kiek
pabėgėjo. Jos metodas veikė. Žudikai nieko nematė.
Diana perslinko dar vieno paveikslo raudonumu ir
užmatė duris į kitą salę. Išgelbėta.
Tą pat mirksnį ji paslydo. Galva trinktelėjo į be­
tono grindis. Akyse sužaibavo. Skausmas perrėžė
čiurną. Ji žaibiškai atsigręžė: žudikai stovėjo prie
jos. Tada persivertė ant dešiniojo šono, nuspaudė į
rankos linkį įremto automato nuleistuką. Šūvio ata­
trankos jėga ją nusviedė prie sienos, bet melsvame
duslintuvo blyksnyje ji spėjo pamatyti mirties kon­
vulsijų tampomą figūrą.
Antrasis užpuolikas sustojo. Ji dar kartą iššovė.
Stebuklas neįvyko - jos automatas užsikirto. Numetė
ginklą, dešine ranka išsitraukė pistoletą, kurį buvo
užsikišusi už diržo, ir nusitaikė į vyrą, stovėjusį ne

238
toliau nei per metrą nuo jos. Vietoj viltingo šūvio vėl
negailestingas „klik“. Diana nustėro. Viskas baigta.
Žudikas ją pamatė. Ji įsidėmėjo prie jo karinių kelnių
šlaunies prisegtą desantininko peilį ir puolė. Ištraukė
jį iš makštų, vienu šuoliu atsidūrė prie užpuoliko ir
įbedė geležtę į gerklę. Ji staugė, kad negirdėtų, kaip
metalas čežėdamas sminga į gyvą kūną.
Staigiai atsitraukė, palikdama peilį perrėžtose
gerklose. Sutrikusi, kruvina ji atšoko, bet vos p a­
statė koją ant žemės, ją persmelkė aštrus skausmas.
Diana pastypčiojo vietoje it didžiulė gervė, braidanti
po rusvą balą, paskui dešinėje pusėje pamatė duris,
kažkokiais stebuklais atsiradusias. Nušlubčiojo į tą
pusę, dar kartą nugriuvo, pasikėlė ant vieno kelio ir
stumtelėjo jas. Konvulsiškų minčių chaose suprato,
kad pateko į Fransua Briunerio apartamentus.
 34

Jos klausa nepagavo nė menkiausio šlamesio, nė

menkiausio virpesio. Ji apmirė stuburgalį prispau­
dusi prie medžio. Negi vyrai vabzdžių akimis bus
nužudę Fransua Briunerį? O gal jam pavyko pas­
prukti?
Diana pabandė atsistoti. Nuo to paprasto judesio
ją apėmė siaubingos kančios. Jos kūnas šalo. Po kelių
minučių smūgiai atsilieps giliau, susidarys skausmin­
gi krešuliai. Tada nebegalės nė piršto pajudinti. Tad
reikėjo skubiai veikti ir rasti išeitį, kaip pabėgti.
Šlubčiodama ji pasinėrė į tamsą, prispaudė ranką
prie nosies, kuri klaikiai kraujavo. Be akinių Dianai
pasaulis virto kažkokiais miglotais pavidalais ir ne­
aiškiais luitais. Vien tik naktinės lempelės prie lubų
jai padėjo apgraibomis judėti. Koridoriaus gale ji
pateko į stačiakampę salę su negiliu baseinu. Šiai
kliūčiai nugalėti teko užkopti metaliniais laipteliais
virš vandens, paskui dar palypėti kelias pakopas į
kitą kambarį. Diana puolė atakuoti tą kliūtį nesuk­
dama galvos dėl architektūrinių keistenybių. Perė­
jo metalo plokštelių tiltą stebėdama, kaip vandeny
plaukioja lėkštelės su alyva, į kurią buvo įmerktos
degančios dagtys. Tikros ugnies lelijos.
240
 Prišlubčiojo dar vieną kambarį - idealų kvadra­
tą. Kitas jau buvo stačiakampis, baltomis sienomis
ir juodu parketu. Prasisunkianti pro didžiulį langą
mėnulio šviesa nušvietė eilute sukabintus eskizus -
aukojimo ritualai piešti tušu ir atrodė, kad pats p o ­
pierius buvo iškankintas plunksnele.
Kitomis aplinkybėmis Dianą būtų apstulbinęs
kambarių griežtumas ir grožis. Bet tą akimirką ji
verkė ir stengėsi per daug nepritaškyti raudonų lašų,
kurie krito sunkūs, lyg karštas vaškas. Ji jau buvo
bepradedanti pulti į neviltį ir prarasti tikėjimą kada
nors iš ten išsigauti, kai koridoriaus gale pamatė pra­
vertas duris, pro jų plyšį sklido šviesa. Iš jos mirgu­
liavimo ir vandens teškenimo Diana suprato, kad
ten vonios kambarys. Nebloga išeitis prieš išeinant
stabtelėti ir nusiplauti nuo veido kraują, kad pado­
riau atrodytų.
Kambario apdailai naudotas nefritas ir bronza.
Jo erdvę pripildė didžiuliai tų medžiagų dirbiniai.
Sienose buvo įstatyti masyvaus spalvoto stiklo lan­
gai, jie panėšėjo į jūros vandens širmas. Vonia buvo
išskobta iš šlifuoto žalsvo akmens. Ant juodo metalo
strypų kaboję rankšluosčiai sudarė tamsiadumblių
įspūdį. Ir visur - palei langus, virš kriauklių ir balto
fajanso dirbinių - bronzinės rankenėlės, dvigubos,
lygiagrečiai pritvirtintos; jų tokia daugybė pasimetė
begalinėje veidrodžių žaismėje.
Diana pamatė prausyklę ir atsuko čiaupą. Šalta
srovė ją atgaivino. Kraujavimas sumažėjo, skausmai
atlėgo. Tada pastebėjo, kad tekančiame vandenyje
plaukioja skaidulos - plonytės plėvelės. Ji pakėlė galvą

241
ir pastebėjo, kad kairėje po tuščią vonią sklaidėsi tos
pačios odelės - vyniojosi peršviečiamais skivytais.
Dianai tai priminė plastmasinę kino juostą, bet už­
teko dalelę pačiupinėti ir suprato, kad tai organinės
kilmės struktūra.
Oda.
Žmogaus oda.
Ji atsigręžė ir instinktyviai akimis paieškojo dar
vieno iškrypimo šaltinio. Tai, ką pamatė, iš jos iš­
plėšė šauksmą. Kambario viduryje stovėjo juodo
marmuro masažavimo stalas. Ant stalviršio gulėjo
ištiestas kūnas, apdengtas smaragdo spalvos dušo
užuolaida. Pro permatomas klostes ji nesunkiai
atpažino labai lieso vyriško kūno formas. Fransua
Briuneris? Drebančia ranka patraukė užuolaidą ir
ta nuslydo ant žemės. Staiga visoje savo nuogybėje
pasirodė kūnas.
Vyras gulėjo ištiestas, rankos sukryžiuotos ant
krūtinės. Jis gulėjo tokioje pat padėtyje kaip riterių
antkapių statulos, amžinai besiilsinčios viduramžių
koplyčiose. Palyginimas tuo nesibaigė: pasenęs, lie­
sas kūnas išsišovusiais kaulais atrodė sudarantis ryšį,
lyg ir estetinę detalę su simetrišku vonios kambario
dekoru, kaip tie išskobti riteriai papildo gotikinę ar­
chitektūrą netrikdomu iškilmingumu.
Lavonas tiesiogine to žodžio prasme kedėjo. Vie­
nur kitur nuo jo galūnių dryko plonytė oda ar buvo
susimetusi į raukšles ant krūtinės, o iš apačios švietė
nauja rausva oda. Diana prisivertė sukaupti paskuti­
nes turėto šaltakraujiškumo liekanas ir priėjo arčiau.
Dar vienas šokas. Dabar, kai atsidūrė per metrą nuo

242
kūno, galėjo aiškiai įžiūrėti jo pilvą - ir plonytę įpjo­
vą per odą, einančią žemyn nuo krūtinkaulio.
Fransua Briuneris buvo nužudytas taip pat kaip
Rolfas van Kaenas.
Ką tai reiškė? Kas atliko šią egzekuciją? Tie trys
niekšai su automatais? Ji tuo netikėjo: ne jų stilius.
Ir kodėl tada būtų uždėję auką ant marmurinės len­
tos?
Ji atsitraukė, kai pastebėjo tai, ką turėjo paste­
bėti iš pradžių ir kas keitė visą reikalą: senyvo vyro
veidas. Praplikusi kakta. Titnago skruostikauliai.
Sunkūs vokai.
Tai buvo vyras su antiradiaciniu apsiaustu.
Vyras, kuris bandė juos, ją ir jos sūnų, nužudyti
taip neseniai, prieš tris savaites.
 35

Jos palatoje nebuvo jokių baldų, tik lova. Kam­

barys skendėjo tamsoje. Diana gulėjo aukštielninka,
sulenktą ranką prisidėjusi prie veido ir iš po švie­
čiančių durų apačios tegalėjo matyti kojas. Ten buvo
sargybą einantis faras. Ji pasižiūrėjo į laikrodį. Šešta
valanda ryto. Pasirodo, išmiegojo visą naktį. Vėl už­
simerkė ir susikaupė.
Nefrito ir bronzos salėje, kaip tik tą akimirką, kai
atpažino vyrą su besineriančia oda, parko gilumoje
subliksėjo sūkuriuodamos šviesos. Policija. Diana
iškart pajuto keistą palengvėjimą: tai buvo pirmas
racionalus šios avantiūros elementas. Tad vis dėlto
šiame muziejuje yra įrengta aliarmo sistema. Pa­
veikslai apsaugoti - kitaip negalėjo būti. Užpuolimas
sukėlė pavojaus signalą ir iškvietė iš Sen Žermeno
prie Lė policijos komisariato farus. Ji prisiminė gu­
linčius kūnus, savo pirštų atspaudus ant pamestų
ginklų. Kas patikėtų, kad jaunai moteriai pavyko
nugalabyti tris automatais ginkluotus žudikus? Jai
nėra ko prisipažinti savo nusikaltimų. Šiaip ar taip,
ji tepasinaudojo jų pačių pistoletais...
Vos vilkdama kojas, ji grįžo į Kompozicijų salę ir
išdėstė ginklus kūnų atžvilgiu taip, kad atitiktų jos iš­
šautų kulkų trajektoriją. Rado ir akinius. Sveikutėlius.
244
Šis atradimas jai padėjo aiškiau mąstyti. Ji nutraukė
nuo vyrų rankų pirštines ir pridarė jų reikiamų at­
spaudų ant buožių. Kai farai įėjo į muziejų, jie te-
pamatė bejėgę moterį, apsuptą lavonų ir Mondriano
paveikslų.
Visa kita buvo dar lengviau suvaidinti. Automo­
bilyje jai užteko atsiduoti visiškam savo sugniužimui.
Tardytojai turėjo tiek pat klausimų, kiek ir atsakymų,
jie patys nutarė, kad tie trys vyrai ją užpuolė, o pas­
kui patys išsižudė. Įdomu, bet jie buvo įsitikinę, kad
ne ji užpuolimo tikslas. Diana nesispyrė, bet jautė,
kad farai nustatė žudikų asmenybes.
Vėžinė Le Pek klinikoje budintis gydytojas ją n u ­
ramino. Nieko rimta, tik hematomos. O dešinioji
čiurna skaudėjo tik dėl nežymaus išnirimo. Vie­
nintelės tikros žaizdos buvo susijusios su jos pačios
papuošalais: jos auksinė grandelė perplėšė dešinį
nosies sparnelį iki pat kremzlės. Be to, chirurgui teko
pusvalandį po vietinio nuskausminimo knaisiotis,
kol ištraukė į bambą įvertą kniedę.
Suleidus nuskausminamųjų, ją paguldė į šitą už­
darą palatą. Ji bematant užmigo, bet dabar, apglu-
šinta vaistų, jautėsi plūduriuojanti ore nejausdama
jokio skausmo. Jos neapleido tik proto aiškumas,
jis darbavosi tiek intensyviai, kad, rodėsi, tai beveik
nerealu. Tai padėjo sudaryti savo įrodymų sąrašą.
1999 metų rugsėjo 22-oji. Fransua Briuneris,
Briunerio fondo valdytojas, didelis keliautojas, ce-
venų ir parapsichologijos specialistas, kėsinosi nu­
žudyti Liusjeną organizuodamas su savo bendrais
avariją Paryžiaus žiediniame kelyje.

245
 1999 metų spalio 5-oji. Rolfas van Kaenas, „Die
Charitė" ligoninės pediatrinės chirurgijos skyriaus
vyriausiasis anesteziologas, slapta gydė vaiką tikėda­
masis jį išgelbėti akupunktūros metodu.
Tie du vyrai žinojo apie Liusjeną tiesą, tai, ko
nežinojo Diana - galbūt tikrąją jo galios prigimtį,
kuri vieno reikalavo jį sunaikinti, o kito meldė prie­
šingai - jį išgelbėti.
Kas toji galia? Diana atidėjo tą klausimą be at­
sakymo ir susikaupė ties savo paskutiniu įrodymu.
Galbūt pačiu baisiausiu.
Šioje byloje buvo kitas žudikas.
Žmogus, kuris sumalė Rolfo van Kaeno širdį Ne-
kero ligoninės virtuvėje 1999 metų spalio 5-osios
naktį. Žmogus, kuris tokią pat operaciją padarė 1999
metų spalio 12-ąją Fransua Briunerio viduriuose,
veikiausiai prieš keletą valandų iki Dianai atvažiuo­
jant į muziejų.
Sudžeržgėjo rakinama spyna. Į palatą įžingsniavo
du uniformuoti policininkai, jų galvas juosė dienos
šviesos aureolės. Tarp jų iškilo aukštas siluetas. Di­
ana užsidėjo akinius. Ji atpažino juodą megztinį,
plaukus it metalinis gremžtukas. Patrikas Langlua
pasirodė dar griežtesnis nei įprastai.
Pamatęs užtinusį Dianos veidą, jis susižavėjęs
švilptelėjo, paskui pagrasė:
- Gal jau laikas mesti tas kvailystes, ką?

246
 36

Automobilyje Diana pagauta instinkto pirmiau­

sia nuleido skydelį nuo saulės ir apžiūrėjo savo vei­
dą veidrodėlyje. Melsvai violetinė mėlynė ėjo nuo
dešiniojo smilkinio iki pat smakro. Toje pat pusėje
skruostas jau spėjo sutinti, bet kažkodėl jos kaulėtų
bruožų neiškreipė. Kairiosios akies baltymas apėjęs
krauju ir iš veidrodėlio į ją įdomiai žvelgė dvi skirtin­
gų spalvų akys. O nosies sužeidimo siūlai ir rudi ša­
šai buvo paslėpti po tvarsčiu. Ji tikėjosi blogesnio.
Netaręs nė žodžio Langlua paleido variklį ir au­
tomobilis įsimaišė į rytinį mašinų srautą. Klinikos
hole jis turėjo pakankamai laiko duoti jai garo dėl jos
neatsargumo ir atsiskyrėliško veikimo. Diana vylėsi,
kad jis nepradės savo giesmės - to nebūtų pakentusi
jos migrena. Bet sulig pirma raudona šviesa jis iš­
sitraukė kartoninį aplanką su krūva lapų ir padėjo
juos jai ant kelių.
- Skaitykite.
Diana net nepažvelgė. Po kelių minučių nenuleis­
damas akių nuo kelio, leitenantas paklausė:
- Kas negerai?
Ji vis spygsojo į kelią.
- Negaliu skaityti automobilyje. Mane verčia
vemti.
247
 Langlua suniurzgė. Atrodė iškamuotas Dianos
kaprizų.
- Gerai, - atsiduso, - aš jums paaiškinsiu. Šis
aplankas yra apie jūsų portreto savininką.
- Fransuą Briunerį?
- Tikroji jo pavardė Filipas Toma. Briuneris buvo
jo pasiskolinta pavardė. Tai labai paplitę tarp šnipų.
- Šnipų?
Jis atsikosėjo, žvilgsnis įremtas į kelią.
- Kai mes sulyginome tą veidą su mūsų kartoteka,
tučtuojau šį bei tą suradome. Vienas iš prancūzų
kontržvalgybos tarnybos žmonių. Fransua Briune-
ris-Filipas Toma buvo įtrauktas į įskaitą 1968 me­
tais. Tuomet jis dirbo psichologijos profesoriumi
Nantero fakultete. Tikras stebuklas, ne žmogus,
jam tada tebuvo vos 30 metų. Karlo Gustavo Jun­
go' specialistas. Turėčiau prisiminti jo vardą, - jis
kaltai šypteli. - Vienu metu labai domėjausi Jungu.
Trumpiau kalbant, 1968 metais Toma, kilęs iš gar­
sios šeimos, tampa vienu iš pagrindinių komunistų
šauklių į barikadas.
Dianai vėl prieš akis iškilo tas vyras šalia žiedinio
kelio, tūnantis krūmokšniuose antiradiaciniu žaliu
apsiaustu su iškeltu pirštu. Jo veidą gožė lietaus šy­
das. Langlua kalbėjo:
- 1969 metais žmogynas dingsta. Iš tikrųjų nu­
sivylęs revoliucijos žlugimu Toma nusprendė pasi­
traukti į Rytus.

* Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung, 1875-1961) - šveicarų psi­

chiatras.

248
 -K ą?
- Inteligentas peržengė geležinę uždangą. Įsikūrė
ten, kur triumfuoja liaudies teisės: SSRS. Įsivaizduo­
ju, kaip reagavo jo tėvas, vienas iš žymesnių golisti-
nės Prancūzijos advokatų, kai sužinojo naujieną.
- O paskui?
- Ką jis ten veikė, nelabai žinoma. Bet nėra abe­
jonių, kad keliavo po regionus, kurie mus domina,
konkrečiai po Mongolijos Liaudies Respubliką.
Automobilis važiavo 13 valstybiniu keliu, kaire
kelio juosta. Nutviekstos saulės medžių viršūnės rau­
donavo ir atrodė lyg piltų į orą skaisčiai raudonas
ūkanas. Diana išsiblaškiusi žvalgėsi j parkų pinučius,
dideles pilis, šviesius pastatus, skendinčius lapijoje.
Ji jautėsi toli nuo tikrovės ir nuo savo vakarykščių
nuotykių. O policijos leitenantas pasakojo toliau:
- 1974-ieji - jo didžiojo grįžimo metai. Toma
beldžiasi į Prancūzijos ambasados Maskvoje duris.
Sovietų santvarka jį suniokojusi. Ir jis maldauja
Prancūzijos vyriausybę priimti jį atgal. Tuo metu
visa buvo įmanoma. Tad tas perbėgėlis, prieš pen­
kerius metus emigravęs į Rytus, prašosi politinio
prieglobsčio... gimtojoje šalyje!
Langlua pamosavo viena ranka aplanku tarsi kal­
tės įrodymu, o kita tvirtai laikė vairą.
- Prisiekiu, viskas tikrai taip ir buvo.
- O kas paskui?
- Darosi vis migločiau. 1977 metais Toma atsi­
randa. Žinote kur? Prancūzijos armijoje kaip civi­
linis patarėjas.
- Kokios srities?

249
 Langlua šyptelėjo.
- Jis dirba psichologu armijos sveikatos institu­
te, šis specializuojasi aeoronautikos medicinoje. Iš
tikrųjų šis institutas tik priedanga, čia uždarydavo
ir tardydavo komunistų disidentus, kurie prašė po­
litinio prieglobsčio Prancūzijoje.
Dianai pradėjo aiškėti, kaip ten buvo.
- Norite pasakyti, kad tai jis dabar apklausia so­
vietų perbėgėlius.
- Be jokių abejonių. Jis kalba rusiškai. Pažįsta
Sovietų Sąjungą. Psichologas. Kuris kitas geriau už
jį galėtų įvertinti jų atvirumą ir patikimumą? Po tei­
sybei, manau, jis nebeturėjo pasirinkimo. Taip jis
moka skolą Prancūzijos vyriausybei.
Langlua trumpam nutyla, atgauna kvapą, paskui
baigia pasakoti.
- Devintąjį dešimtmetį įtampa tarp Rytų ir Va­
karų pradeda slūgti. Tai glasnost ir perestroikos
metai. Karinė valdžia atleidžia Toma vadžias ir jis
atgauna laisvę. Jam dar nėra ir penkiasdešimties. Ir
kaip tik paveldi milžinišką giminės turtą. Dėstymu
nebeužsiima. Verčiau sumano investuoti kapitalą į
meistrų drobes ir įkurti nuosavą fondą, kuris ren­
gia ir laikinas parodas, kaip šiuo metu Mondriano.
Toma jau nebeslepia savo perbėgėliškos praeities.
Priešingai, jis rengia paskaitas apie Sibiro regionus,
kuriuose buvo, ir tauteles, apie kurias retas euro­
pietis ką nors žino, ypač apie cevenus, iš kur kilęs
ir jūsų vaikas.
Diana susimąstė. Jos galvoje knibždėte knibždėjo
viskas, ką ji sužinojo. Vardai. Įvykiai. Vaidmenys.

250
Kiekviena detalė ryškėjo ir rado savo vietą loginėje
įvykių grandinėje. Galiausiai ji paklausė:
- O ką jūs pats apie visa tai manote?
Jis gūžtelėjo pečiais.
- Grįžtu prie pirmosios teorijos. Šaltojo karo įvy­
kiai. Sąskaitų suvedimas. Arba mokslinio špionažo
reikalas. Dabar, kai sužinojau apie atominę labora­
toriją ten, apie tai pasvarstau vis dažniau.
- Tokamaką?
- Aha. Kiek supratau, atomų sintezė dar nėra iki
galo ištobulinta technologija, bet tai daug žadantis
dalykas. Šis metodas lemia net pačią atominės ener­
gijos ateitį.
- Kodėl?
- Nes dabartinės elektrinės naudoja uraną, o jo
kiekis žemėje ribotas. Kontroliuojama sintezė nau­
doja produktus iš jūros... vandens. Kitaip tariant,
neriboti kuro kiekiai.
- O tada?
- Tada jau galime kalbėti apie milžiniškus san­
dorius, pasaulinio masto susidomėjimą. Šioje byloje,
mano galva, viskas sukasi apie tokamako paslaptis.
Van Kaenas ten dirbo. Toma, be abejonių, irgi turė­
jo ten buvoti, kai keliavo po Mongoliją. Ir neseniai
sužinojau, kad TK 17 patronas Eženas Talikas 1978
metais taip pat persikėlė gyventi į Vakarus. Jis įsikūrė
Prancūzijoje su Toma palaiminimu!
- Tai darosi man kiek per painu.
- Tai darosi painu visiems. Bet viena yra tikra:
visi jie yra čia.
- Kas tie jie?

251
 - Buvę atominio bloko nariai. Prancūzijoje ar Eu­
ropoje. Aš daviau nurodymą pasekti Eženą Taliką. Jis
dirbo pirmuosiuose valdomos sintezės centruose, ku­
rie buvo kuriami Prancūzijoje devintąjį dešimtmetį.
Šiandien jis pensininkas. Reikia jį kuo greičiau su­
rasti. Antraip nenustebsiu, jeigu kur nors bus rastas
jo lavonas perplėšta širdimi.
- Bet... kam žudyti tuos žmones? Ir kodėl
taip?
- Neturiu supratimo. Esu įsitikinęs dėl vieno:
praeitis lenda į paviršių. Praeitis, kuri ne tik sukelia
tas žmogžudystes, bet ir priverčia buvusius moksli­
ninkus grįžti ten.
Diana nusistebėjo. Langlua išsitraukė dar vieną
fotokopiją.
- Šiuos užrašus rado pas Toma: skrydžių laikas
iš Maskvos iki Mongolijos. Jis taip pat rengėsi ten
skristi. Kaip ir van Kaenas.
Diana jautė sustiprėjusį analgetikų poveikį. Grįž­
dama prie minties, kuri jai be perstojo kėlė nerimą,
ji paklausė:
- O mano įsūnis? Ką jis turi bendra su visa tuo?
- Atsakymas tas pats: jokio žalio supratimo. Dėl
visa pikta aš pasiknaisiojau po fondą, per kurį įsū­
nijote Liusjeną...
Diana krūptelėjo:
- Ir ką radote?
- Nieko. Jie ten balti kaip sniegas. Mano nuomo­
ne, viskas buvo organizuota be jų žinios. Manau,
vaiką padėjo paprasčiausiai netoli prieglaudos, na,
kad jį paimtų.

25 2
 Langlua ūmai suktelėjo j kairę ir įvažiavo į greit­
kelį. Perjungė kitą greitį ir paniro į platų tunelį, n u ­
žymėtą eilėmis kybančių laiptų spiralių. Diana jau
ėmė abejoti savo prielaidomis. Galbūt visa, ką ji iš-
mąstė, yra ne taip. Galbūt ši byla neturi nieko bendra
su menamomis Liusjeno galiomis, o greičiau veda
prie atomo tyrinėjimo reikalų. Bet Langlua netikė­
tai pridūrė, tarsi užviliodamas ant parapsichologijos
pėdsakų:
- Filipo Toma byloje yra dar vienas faktas, kuris
man neduoda ramybės... Atrodo, kad tas inteligen­
tas buvo apdovanotas psichinėmis galiomis.
Dianai užgniaužė kvapą.
- Kaip tai? - paklausė.
- Sulig daugybe liudijimų, jis galėdavo per ats­
tumą perkelti daiktus, lankstyti metalą. Triukai a la
Uri Gellerio'. Specialistai tai vadina psichokineze.
Mano galva, Toma buvo ypač apsukrus vyrukas, sa­
vos rūšies manipuliatorius ir...
- Palaukite. Jūs norite pasakyti, kad jis galėjo pa­
veikti daiktus mintimis?
Faras linksmai pažiūrėjo į Dianą.
- O aš maniau, kad ši žinia jus greičiau prajuo­
kins. Kaip mokslininkė, jūs...
- Atsakykite į mano klausimą: jis galėjo paveikti
daiktus?
- Šitaip tvirtinama jo byloje, taip, galėjo. Iš labai
smulkaus protokolo aišku, kad buvo daroma daug

* Uri Gelleris - profesionalus scenos magas, gimęs 1946 m. Izraelyje.

U. Gelleris tv irtina galjs lankstyti šaukštus, sustabdyti laikrodžius, išorinių
daiktų kontrolei pasitelkdamas vien mintis.

25 3
bandymų - pavyzdžiui, su daiktais, hermetiškai už­
darytais karščiui atsparaus stiklo inde, ir...
Dianą ištiko šokas. Ši akimirka žymėjo lemtin­
gą posūkį jos pačios tyrime: arba ji atsisakys para-
normalumo versijos ir mes tyrinėti, arba pasiners į
tą miglotą tikrovę ir žengs milžinišką žingsnį pir­
myn...
Iš tikrųjų, jeigu ji pripažįsta Filipo Toma sugebė­
jimus, pagaliau išaiškėtų paskutinė jos avarijos pa­
slaptis. Psichinėmis galiomis vyras, įsisiautęs į savo
platų apsiaustą, galėjo per atstumą atsegti Liusjeno
saugos diržo sagtį.
Metalinę sagtį.
Diana buvo pritrenkta. Ji nepajėgė patikėti tokiu
stebuklu ir tuo pat metu pripažinti, kad tikrovė paki­
ša naują įvykių aiškinimą. Tad kodėl nemanyti, kad
žmogus, galintis padaryti tokį stebuklą, yra įsitikinęs
ir vaiko Sergėtojo galiomis? Vėlgi kodėl nemanyti,
kad mėginimo nužudyti motyvai galėjo būti susiję
su menamu Liusjeno psichiniu sugebėjimu?
- Diana, jūs manęs klausote?

Ji išniro iš savo apmąstymų.

- Taip, klausau.
- Sen Žermeno farai atpažino tuos tris vyrus, ku­
rie išsižudė muziejuje.
- Jau?
- Jie juos anksčiau pažinojo. Rugpjūčio gale Toma
išsikvietė iš Rusijos federacijos tris buvusius kariš­
kius - iš specnazo, perėjusius dirbti į apsaugą. Ofici­
aliai jis juos pasamdė fondo apsaugai sustiprinti per

254
Mondriano parodą. Bet, kaip buvo sužinota, tie tipai
jau dirbo įvairiose rusų mafijos struktūrose. Neaišku,
kaip Toma juos susirado, bet, mano galva, jis buvo
išsaugojęs artimus ryšius su Maskva.
Dianai vėl prieš akis stojo anos nakties žiauru­
mas: geležimi kaustytų batų spyriai į veidą, nuo jos
kulkų šokčiojančios figūros. Kaip tada ji galėjo likti
gyva? Langlua tęsė:
- Tikriausiai Toma juos bus pasamdęs suorga­
nizuoti avariją žiediniame kelyje. Bet man taip pat
atrodo, kad jis kažko bijojo. Arba ko nors. Žudiko,
kuriam vakar popiet pavyko pakliūti į muziejų...
Jis atsigręžė į ją pabrėždamas tolesnius žo ­
džius:
- Mūsų žudiko, Diana. To, kuris nužudė Rolfą van
Kaeną. Nuo čia praeitos nakties įvykius lengva atkurti:
pavakare trys rusai rado kūną ir jį paguldė vonios
kambary. Paskui susiriejo, greičiausiai dėl pinigų - jie
turėjo bandyti nugvelbti vieną ar du paveikslus. O čia
prisistatote jūs ir dar įpilate alyvos į ugnį. Jie susišaudo
ir patiesia negyvai vieni kitus nuosavais ginklais. Juk
jūs taip kalbėjote farams, ar ne?
- Tikrai taip.
- Sakyčiau, maždaug viskas gerai išeina.
- Kodėl maždaug?
- Lieka atkurti pačią susišaudymo sceną, patik­
rinti kūnų padėtį, kulkų trajektoriją. Linkiu jums,
kad viskas sutaptų.
Langlua balsas kupinas įtarumo, bet Diana dėjo­
si šito nepastebinti. Jos mintys traukėsi vis tirštesne
migla. Ant jos tamsybių kūpsojo naujas prisimi­

255
nimas: Filipo Toma lavonas, rausvas ir šlykštus,
apsipūkavęs plonais negyvos odos plaušeliais. Ji
pasiteiravo:
- Ką jūs žinote apie Toma ligą?
Langlua nustebo:
- Tai jūs matėte kūną?
Diana prašovė pro šalį. Bet trauktis buvo per vėlu.
- Po žudynių, taip, - atsakė. - Patekau į jo apar­
tamentus ir...
- O paskui grįžote į muziejų?
- Taip.
- Pasakėte tai Sen Žermeno farams?
-N e.
- Diana, jūs žaidžiate absurdišką žaidimą.
- Toma labai sirgo, ar ne?
Leitenantas ištarė:
- Sirgo deskvamacine eritrodermija. Labai sunki
egzemos forma, ji sukelia visišką nuplikimą. Kiek
supratau, Toma nuolat luposi oda.
Dianai staiga toptelėjo, kad vyriškis galbūt vilkė­
jo tą apsiaustą tam, kad apsaugotų savo nusilupu­
sį kūną. Bet mintys pynėsi. Jautėsi pakirsta miego.
Apsižiūrėjo, kad jie jau prie Maijo kvartalo. Eismas
pasidarė judresnis ir Langlua nedvejodamas ant
automobilio stogo šleptelėjo magnetinį švyturėlį.
Tad jie lėkė Grand Armė prospektu su staugiančia
sirena. Diana įsitaisė patogiau sėdynėje ir atsidavė
sąstingiui.
Kai pabudo, automobilis kirto Partenono aikštę.
Nežinia kodėl, bet mintis užmigti tuo metu, kai po­
licininkas visu greičiu lekia per sostinę, jai patiko.

256
Patrikas Langlua sustojo prie Valet gatvės ir iš ap­
siausto kišenės ištraukė sulenktą laikraštį.
- Pagaliau, Diana, pats gražumas: vakarykštis Le
Monde.
Ji tuoj pamatė straipsnį dešiniame puslapyje.
Buvo smulkiai aprašyta Rolfo van Kaeno žmogžu­
dystė spalio 5-ąją, antradienio naktį. Žurnalistas taip
pat aprašė ir stebuklingą Liusjeno išgijimą, ir avariją,
ištikusią Dianą Tiberž, Šarlio Elikiano, tos verslo ir
politinio pasaulio „svarbios asmenybės", podukrą.
Langlua tarstelėjo:
- Jūsų patėvis persiutęs. Jis iškvietė prefektą.
Diana pakėlė akis.
- Iš kur nutekėjo informacija?
- Neturiu supratimo. Tikriausiai iš ligoninės.
Arba iš jūsų. Po teisybei man nusispjaut. Aš net
manau, kad tai gali mums pagelbėti. Šiaip ar taip,
sulauks atgarsio.
Langlua tvarkingai sudėjo popierius į aplanką.
Diana pastebėjo, kad jis turi odinį futliarą su flo­
masteriais ir spalvotais pieštukais. Blausiu balsu
paklausė:
- Turbūt nesate per daug techniškas, tiesa?
Jis kilstelėjo antakį.
- Nieko panašaus. Paprasčiausiai kiekvienam
atvejui savas būdas. Savo tyrimams aš verčiau nau­
dojuosi senais metodais. Imu popierių, rašiklį, flo­
masterį. Kompiuterį pasilieku kitkam.
- Kitkam?
- Kasdienai, poilsiui, jausmams.
- Jausmams?

257
 - Vieną gražią dieną, kai norėsiu jums, Diana, atvi­
rai išsipasakoti, pasiųsiu laiškutį elektroniniu paštu.
Ji išlipo iš automobilio. Patrikas Langlua - iš pas­
kos. Virš jų stūksantis didžiulis Panteono kupolas
priminė milžinišką kriauklę. Policininkas priėjo ar­
čiau Dianos.
- Diana, o jeigu pasakysiu: Heckler & Koch, MP
5, tai jums nieko neprimena?
-N e .
- O Glock 17, 45 kalibras?
- Tai ginklai, ar ne?
- Taip, jais išsižudė rusai. Per jūsų mokslines eks­
pedicijas, kai tekdavo brautis per brūzgynus, negi
niekad neteko pasinaudoti automatiniu ginklu?
- Aš tyrinėju plėšrūnus. Aš nešaudau.
Po ryškaus sidabro sruoga veidas nušvito šyp­
sena.
- Gerai. Nuostabu. Tik norėjau būti tikras.
- Tikras kuo?
- Kad jūs nebuvote įsivėlusi į tas žudynes. Eikite
miegoti. Vakare jums paskambinsiu.
 37

Atidarius buto duris į akis pirmiausiai krito rau­

dona atsakiklio šviesa, ji nepaliovė mirksėjusi. Diana
nebuvo tikra, kad nori išklausyti. Paskutinįsyk, kai
patikrino žinutes, prasidėjo grandininė reakcija, nu­
sviedusi iki Briunerio fondo ir visų žiaurumų.
Diana perėjo svetainę ir atsidūrė savo kambaryje,
paskui atsisėdo ant lovos lygiai kaip vakar, stebei­
lydama į raudoną atsakiklio švieselę, ji pulsavo ne-
lyg širdis. Mintyse jau girdėjo motinos pranešimus,
trumpus it šūviai. Arba mokslinių bendražygių, atsi­
tiktinai pamačiusių straipsnį Le Monde, skambučius.
Paskutinė mintis priminė, kad į savo tarnybą nebuvo
kėlusi kojos nuo... Išties, nuo kada?
Suskambo telefonas. Diana pašoko nuo lovos it
įgelta. Nė akimirkos nedvejojusi pakėlė ragelį.
- Panelė Tiberž? - išgirdo.
Balsas pasirodė nepažįstamas.
- Kas klausia?
- Aš esu Irena Pandova. Skambinu jums dėl
straipsnio, vakar vakare pasirodžiusio Le Monde,
apie pono Rolfo van Kaeno mirtį.
- Kai...ip sužinojote mano numerį?
- Iš telefonų knygos.
259
 Diana gana bukai sumetė: „Iš tikrųjų, juk aš įrašy­
ta į telefonų knygą." Moteris kalbėjo žemu ir ramiu
balsu:
- Visai be reikalo nepakankamai saugotės.
Pakaušį ėmė badyti smailios nervų adatėlės.
- Ko jūs norite? - nedraugiškai paklausė Diana.
- Norėčiau su jumis pasimatyti. Žinau šį tą, kas
galėtų jus sudominti.
- Pažinojote Rolfą van Kaeną?
- Netiesiogiai, taip. Bet noriu pakalbėti ne apie jį.
Diana nutilo. Pamanė: „Gal ji kokia trenkta, nori
pažaisti su mano nervais. Arba išpešti iš manęs pi­
nigų." Užklausė:
- Tai apie ką tada?
- Noriu pasikalbėti apie berniuką, kurį prieš pen­
kias savaites įsūnijau.
Šaltis sukaustė kūną. Diana įsivaizdavo savo ve­
nas - ledinių syvų pritvinkusias gyslas.
- Kur jūs jį... įsūnijote?
- Vietname. Huai našlaičių prieglaudoje.
- Tarpininkaujant „Boria-Mundi“ fondui?
- Ne. Per pasaulio globotinių draugiją. Bet tai
nesvarbu.
- O kas svarbu?
Irena Pandova nepaisė klausimo ir toliau verks­
mingu tonu dėstė:
- Turite atvykti. Aš pati negaliu. Mano sūnus jau
kelios dienos blogai jaučiasi.
Dianos arterijomis tekėjęs kraujas sustingo.
- Kas jam? Autoavarija? - paklausė.
- Karščiuoja. Temperatūros pliūpsniai.

260
 Ji prisiminė Liusjeną. Jo aukštos temperatūros
šuolius, Dagerą, kuris ramino, girdi, toks reiškinys
jokios grėsmės sveikatai nekelia. Netikėtai prisiminė
nuojautą, prieš porą naktų pritrenkusią ją: tarytum
kažkas kažkur turi patirti tokį pat košmarą... Irena
Pandova spyrė:
- Atvažiuokite pas mane. Kuo geičiau.
- O jūs kur? Koks adresas?
Moteris gyveno už 1000 kilometrų nuo Paryžiaus,
netoli Nicos, Daliuji. Diana pasižymėjo adresą ir
kaip ten patekti. Galvoje jau sukosi kelionė. Pirmas
rytinis reisas. Išsinuomotas automobilis. Jokių prob­
lemų. Ji patikino:
- Atvyksiu rytoj apie vidurdienį.
- Lauksiu jūsų.
Balsas buvo sklidinas nerimastingo švelnumo.
Staiga Dianai nušvito protas ir ji paklausė:
- O kaip jūs pavadinote savo berniuką?
Besišypsantis balsas, kuriame jautėsi tiek švel­
numo, ištarė:
- Ir jūs manęs to klausiate? Vadinasi, nesupratote,
kas dedasi.
Diana sušnibždėjo sudėjusi lūpas taip, lyg pūstų
į žvakę užgesindama bet kokią viltį:
- Liusjenas...

261
 38

Dianos lėktuvas nusileido Nicoje pusę devynių.

Po pusvalandžio ji jau riedėjo į šalies gilumą nė ne­
pastebėdama Viduržemio jūros. Abipus 202 valsty­
binės automagistralės tvarkingai rikiavosi virtinės
namų, prekybos ir pramonės centrų, pralekiančių
klonių ir kalvelių fone. Sen Marten diu Varo apy­
linkėse kraštovaizdis pasikeitė, statiniai praretėjo,
buvo daug tamsiai žalios spalvos ir uolų, kol pagaliau
iškilo kalnai.
Tada priešais ją atsivėrė grynas aukštikalnių pei­
zažas: prie stačių skardžių prigludusios eglės, j dangų
šauna juodi kalnų kupolai, tamsios ir gilios išdžiū­
vusių upių vagos. Apsiniaukęs dangus. Jokios užuo­
minos apie glamonėjantį jūros orą, jokio Provanso
augmenijos ženklo. Nuo šiol kraštovaizdyje akmuo
ir šaltis. Diana važiavo vis ta pačia automagistrale,
virš išdžiūvusio Varo.
Valandą važiavusi nepabaigiamais vingiuotais ke­
liais pagaliau pamatė tai, ko laukė: slėnio duburyje
plytėjo ežeras, panašus į veidrodį, atspindintį audro­
to dangaus šviesą. Jo paviršius ribuliavo pilkšvais
ir žydrais atšvaitais. Bangelės šiaušėsi ir atrodė lyg
plieninės geležtės. Ištisas smaragdinis tinklas. Iškilę
262
lyg peiliai spygliuočiai, regis, pjaustė debesis. Diana
krūptelėjo. Pajuto kiekvienos viršūnės, kiekvieno
atšvaito, kiekvienos detalės nuožmumą, jį dar la­
biau pabrėžė karštligiška saulė, kiaurai perverianti
dangaus juodymę.
Už posūkio pastebėjo laukymę. Keli metrai nuo
kranto stovėjo rąstiniai namai. Irena Pandova buvo
minėjusi: „Ant ežero kranto U pavidalo ranča.“ Diana
įsuko į kelią, serpantinu vingiuojantį slėnio link.
Nuo skydo su užrašu „Seklo vasaros stovykla"
žvyro takas vedė žemyn. Sulig kiekvienu posūkiu
Diana vis aiškiau įžiūrėjo medinius pastatus. Tai
buvo aptverti plačiai išsibarstę keli rusvi statiniai.
Kairėje driekėsi ganyklos, per vasarą jose veikiausiai
ganydavosi arkliai. Dešinėje spalvoti vartai žymėjo
žaidimų plotą.
Ji pastatė automobilį po eglėmis. Visa krūtine
įkvėpė gaivaus oro, sakų, neseniai nupjautos žolės
aromato. Viešpatavo absoliuti tyla. Nečiulbėjo paukš­
čiai, nečirškė vabzdžiai. Audra? Ji priėjo pagrindinį
namą stengdamasi nuvyti šalin būgštavimus.
Atidarė medinius vartus ir perėjo vidinį kiemą,
apaugusį eglėmis. Dešinėje buvo įtaisytos nedidelės
kabyklos. Kairėje pro įstiklintas angas pamatė platų
kiemą, įrėmintą dviem rančos sparnais, o pati ranča
kilo iki pat kalvos, atsiremiančios į miško sieną. Iš
čia buvo matyti lygus ežero paviršius. Tyla ir tuštuma
čia, kur turėtų girdėtis vaikų klegesys, atrodė dar
niūresnės ir slogesnės.
Diana aptiko koridorių su daugybe durų abipus.
Atsargiai įslinko į vidų. Ant medžio sienų nelyg

263
paveikslai kabojo lovų užtiesalai, išausti naiviais or­
namentais. Pro atidaras duris dar pastebėjo pufus,
rausvus ir violetinius apmušalus, gofruoto popie­
riaus šviestuvus. Visas interjeras priminė septintąjį
dešimtmetį. Ši vieta būtų patikusi jos motinai.
Kiek paėjėjo. Pamatė žaidimų sales, apstatytas
stalo teniso ir stalo futbolo stalais. Dar viename
kambaryje kūpsojo televizorius, aplink primėtyta
pagalvėlių. Koridoriaus gale atsidūrė prie nedidelio
narvelio, iš jo ant grindų byrėjo grūdai ir pjuvenos.
Diana susidomėjo tuo daiktu: jame turėjo būti jūrų
kiaulytė arba žiurkėnas, šis taip pat būna ir mote­
riškos padermės.
Pagaliau priėjo erdvų kabinetą - rančos adminis­
tracijos širdį. Būgštavimai pasitvirtino. Ji vėl atvyko
per vėlai. Kambaryje viskas buvo sujaukta. Ąžuolinis
stalas apverstas, kėdės išmėtytos, spintos išgrioztos,
stalčiai su dokumentais ištraukti, kortelės išbarstytos
po grindis.
Diana ėmė galvoti apie Ireną Pandovą ir nedrįso
įsivaizduoti, ką pamatys toliau. Tą akimirką paste­
bėjo ant sienos kabančias nuotraukas, jos išven­
gė susidorojimo. Ten buvo vis tie patys asmenys:
šviesiaplaukė kokių 50 metų moteris ir azijietiško
gymio vyras, labai mažo ūgio, raukšlėto veido ir
klastingos šypsenos. Kai kuriose nuotraukose vyras
ir moteris bučiavosi. Kitose jie laikėsi už rankų. Tos
fotografijos dvelkė keistu gyvenimo džiaugsmu. Ir
švelniu komiškumu - moteris buvo aukštesnė už
vyrą 15 centimetrų, o šis visur fotografuętaęsu ka­
rakulio paltu ir pakeltais skvernais. Nesuprasdama,

264
ką reiškia tas jo gestas, Diana nukabino nuotrauką,
į stalo kampą sudaužė stiklą ir įsikišo ją į kišenę.
Pakėlusi galvą pamatė įstiklintą straipsnį. Teks­
tas iš žurnalo Science; didelė mokslinė publikacija,
pasirašyta dr. Eženo Taliko. Diana krūptelėjo: tą
pavardę buvo minėjęs Langlua. Tai TK 17 vadovas,
jis 1978 metais pabėgo į Vakarus. Nukabino rėmelį
ir akimis permetė angliškai parašytas skiltis. Diana
nieko nesigaudė - buvo kalbama apie atominę fiziką
ir vandenilio izotopus, - bet visiškai nenustebo, kai
pamatė autoriaus portretą: tai buvo tas pats mažylis
įkypaakis iš nuotraukų. Ji pateko į perbėgėlio fiziko
namus.
Šis atradimas daug ką atvėrė. Pirmiausia Diana
suprato, kad Eženas Talikas ne Kaukazo rusas, kaip
buvo galima spėti, bet azijietis, be jokių abejonių,
kilęs iš Sibiro. Taip pat suvokė, nedarydama jokių
toli siekiančių išvadų, kad tas vyras su savo žmo­
na neseniai įvaikino berniuką iš tokamako kraštų.
Kodėl? Ko jis tikėjosi iš to vaiko? Diana vėl sudaužė
stiklą ir įbruko straipsnį į kišenę.
Pasiraususi rado skrydžių į Ulan Batorą tvarka­
raščio fotokopijas, tranzitu per Maskvą, bet jokio
ženklo, kad būtų užsakytas bilietas. Kaip Rolfas van
Kaenas, kaip Filipas Toma, Eženas Talikas taip pat
rengėsi grįžti į Mongoliją, bet, regis, dar nebuvo ap­
sisprendęs dėl tikslios datos.
Tą akimirką Diana išgirdo dejonę.
Atsigręžė. Už apversto stalo kažkas judėjo. Priėjo
prie stalviršio, paskui išdrįso pažvelgti. Didžiuliame
juodame klane po kalnu popierių ant žemės gulėjo

265
moteris. Diana neprisiminė kada nors mačiusi šitiek
kraujo, net Briunerio fonde. Kūnas buvo visiškai su­
stingęs, atsuktas į sieną. Diana prisiminė seną žydų
paprotį nusukti mirštančiojo galvą į sieną, kad jis
nematytų Mirties veido.
Ji apėjo stalą, atsargiai suėmė auką už peties ir
atsuko veidą į save. Ir bemat atpažino: moteris iš fo­
tografijų. Jos pilvas buvo perrėžtas ir žiojėjo nuogos
mėsos. Pjūvis ėjo nuo bambos iki krūtų. Siaubinga­
me chaose maišėsi drapanos ir sumaitotas kūnas.
Diana iš visų jėgų mėgino pažadinti savyje pagailą,
bet baimės nepajėgė nustelbti joks kitas jausmas. Ji
pagalvojo apie van Kaeno ir Toma žudiką. Ši žaizda
buvo kitokia. Gal jis nepataikė? Gal Irena atsigynė?
Tai, ką aptiko, įvarė dar daugiau siaubo.
Irena Pandova dešinėje rankoje laikė nuo kraujo
pajuodusį peilį dantytais ašmenimis.
Ūmai ji pasikėlė ant alkūnės ir sušnibždėjo:
- Jis atėjo... Aš neturėjau... neturėjau jam pa­
sakyti.
Netekusi žado Diana suprato, kad Irena pati per-
sirėžė pilvą užpuoliko akyse. Ji nusižudė, kad ne­
būtų priversta prabilti, kad neišduotų informacijos,
kurią įsibrovėlis neabejotinai būtų iš jos išplėšęs.
Nors Dianos mintys pynėsi, ji vis vien pastebėjo,
koks gražus moters veidas po išdrikusia plaukų ku­
peta ir kruvinomis sruogomis. Irena vis kartojo:
- Aš neturėjau... jam pasakyti.
- Ko? Kas čia buvo atėję?
- Akys... nebūčiau galėjusi joms atsispirti... Aš
neturėjau jam pasakyti, kur Eženas...

266
 Akys: ką tai galėjo reikšti? Vidurių išniekintojas?
Kiti budeliai, pasiųsti Toma? Ar dar kas nors iš kitur?
Bet reikėjo skubiai sužinoti kitką. Diana pasilenkė
ir paklausė Irenos:
- Liusjenas... Kur Liusjenas?
Mirštančioji pabandė nusišypsoti. Nepaisant vis­
ko. Ji atrodė laiminga pamačiusi Dianą, išgirdusi ta ­
riant tą nekaltą vardą. Jos lūpos virptelėjo. Iš burnos
ėmė žliaugti kraujas. Rankove Diana nušluostė lūpas.
Per gargaliavimą išgirdo vienintelį žodį.
- Pusiasalis.
-Kas?
Smakru vėl nubliaukė juosva srovelė. Lūpos iš­
stūmė:
- Prie ežero. Pusiasalis. Jis visada ten eina...
Užgniauždama verksmą Diana pabandė ją guosti:
- Viskas bus gerai. Iškviesiu greitąją.
Irena sugriebė Dianai už riešo. Ši pajuto tarp
suspaustų pirštų trykštelint kraują. Užsimerkė. Kai
vėl atsimerkė, buvo baigta: Irenos vyzdžiai sustingo
amžinybėje.

267
 39

Diana apsuko dešinį rančos sparną, perėjo ap­

tvarą ir rado takelį, serpantinu kylantį iki eglėmis
apaugusios kalvelės. Prapliupo lyti. Švystelint žai­
bui Diana vietomis matė subliksint ežero paviršių.
Ji nusikepurnėjo kalvos šlaitu žemyn ir atsidūrė ant
kranto. Ežerą slėpė ilga medžių ir švendrių gyva­
tvorė. Prieiti neįmanoma. Diana pasuko į dešinę ir
pasileido bėgti pažliugusiu purvinu taku.
Netrukus žemė ėmė liulėti. Augalijos kvapai pa­
sunkėjo ir tuo pat metu tapo gyvesni ir aštresni. Eže­
ro bangos atrodė įsibrovusios tarp žolių ir pavertu­
sios krantą neperžengiama pelkėta juosta. Bėgdama
Diana pati persiėmė tokia metamorfoze. Ryški ir
sodri atžalynų žaluma, ta nerūpestinga augmeni­
ja, tokia juslinga, tokia švelni, atsargiai atverdavo
akims tarp žolės ir lapų klosčių slypinčius skaidru­
mos blyksnius. Ji pamanė, kad vanduo čia kvepia
žeme. Tvyrantis ant humuso klodo, įsiskverbęs po
laukinių žolynų ševeliūra... Mintyse padėkojo kraš­
tovaizdžiui už jo jėgą, už tai, kad jis nustelbė viską,
neleido daugiau apie nieką galvoti.
Kairėje tarp krūmokšnių pasirodė lyg kokia įtrūka:
ten įsukusi, Diana pasinėrė po augmenijos skliautu. Ji
268
nebejuto lietaus, tik nenuilstančias nendrių, meldų ir
šakų glamones. Tik tada kojos atsirėmė į kietą kranto
smėlį ir ji išvydo ežerą. Iš ten, kur žiūrėjo, jis veikiau
panėšėjo į jūrą. Pilka ir miglota didybė treškėjo pla­
kama lietaus - bekraštė, bekrantė didybė.
Tada pastebėjo pusiasalį.
Dešinėje, už kelių šimtų metrų nuo kranto, išsišovė
ilgas smėlėtos žemės liežuvis ir palei pat vandenį šliaužė
iki giraitės virpančia lapija Gėlavandenis pusiasalis, stūk­
santis net ne ant druskos, o grynai ant skaidrumos. Ar gali
būti, kad vaikas slepiasi po tais medžiais?
Diana pasitaisė akinius ir nusimovė batus. Surišo
raištelius ir pasikabino juos ant kaklo. Patraukė toliau.
Priešais viskas buvo neryšku, žalia, neįprasta. Dabar ji
brido ežero vilnimis, sumišusiomis su žolėmis ir pur­
vais. Kojos klimpo iki kelių šaltoje gilioje makalynėje,
keistai kontrastuojančioje su šilta liūtimi. Ji permirko,
nuo jos upeliais bėgo vanduo, žliaugė purvas. Jautėsi
siurbiama ežero ir skaldoma lietaus. Tikrąja to žodžio
prasme buvo dviejų vandens stichijų moteris.
Galop prisikasė iki pusiasalio brūzgynų. Šmurkšte­
lėjo po gluosniais ir nubrido per kemsynus - sulinku­
si, uždususi, susiliejusi su kiekviena griova, suaugusi
su kiekvienu lapu. Kur Liusjenas? Dar kiek paėjėjo.
Vandens gerklės savo godžiomis, žaliomis lūpomis
vėrėsi ir ją laikė. Diana pasinėrė iki klubų mosuo­
dama rankomis iš priekio į užpakalį, kad išlaikytų
pusiausvyrą. Aplink jau šmaižiojo žvynuotos žuvys,
pasiklydusios žolių labirintuose. Netikėtai po kojomis
pajuto kietą žemę. Ji buvo prisibrovusi iki salos galo ir
nieko nei matė, nei... Staiga sustojo kaip įkalta.

269
 Ten buvo vaikas.
Jis sėdėjo į ją nugara už kokių dvidešimties metrų,
prie pat vandens, veidą pakėlęs į dangų.
Prastai jį matė, bet pirmiausia pajuto palengvėji­
mą. Jo siluetas nebuvo panašus į jos Liusjeno. Nors
balsiai ir nepripažino, mintyse ji įsivaizdavo niūrią
dvynių, klonavimo galimybę, siaubingą kokių nors
slaptų sovietų mokslinių darbų, atliekamų tokamake,
produktą.
Bet abu berniukai buvo visiškai skirtingi. Šis galė­
jo būti kokia pora metų vyresnis. Diana atgavo kvapą
ir žengė dar vieną žingsnį artyn. Vaikas nesukrutėjo,
sėdėjo sukryžiavęs kojas. Diana jį apėjo ir pamatė jo
degančias akis, purpurinį veidą: berniukas buvo ap­
imtas transo. Jo galūnės atrodė kietesnės už metalą.
Jis tirtėjo, bet tas drebulys buvo nepastebimas, lyg
juo bėgtų elektros srovė. Lyg kūną virpintų įsismel­
kusi banga.
Diana ištiesė ranką prie jo kaktos ir pajuto nuo
jo sklindantį smarkų karštį. Niekad nebūtų pama­
niusi, kad žmogiška būtybė galėtų turėti tokią aukštą
temperatūrą.
Ji dar žengtelėjo prie jo, paskui sustojo. Priešais
vaiką buvo įrengta šventovė: baltų akmenų ratas,
vidury piramide sukrauti žagarai, o ant jų prirai­
šiota mažulyčių kaspinėlių. Šakų viršuje pusiausvy­
rą laikė nedidukė pailga kaukolė. Žiurkėno ar jūrų
kiaulytės, neseniai nulupta. Diana prisiminė tuščią
narvelį rančoje ir suprato: vaikas paaukojo gyvulėlį
šamaniškam ritualui.

270
 40

- Mes nustatėme labai didelį neuromuskulinį

jaudrumą, pasireiškiantį raumenų susitraukimais
ir spazmais...
Ir vėl ligoninė.
Ir vėl mediko kalbos.
Tada Diana per kelias minutes grįžo į Irenos Pan-
dovos namus, įvyniojo vaiką į vieną ant sienos ka­
bojusių užtiesalų, pati įsisupo į seną neperšlampamą
lietpaltį. Pasileido į Nicą ir susirado Šv. Roko greito­
sios pagalbos ligoninę. Tebuvo dvi valandos po pietų,
o jai atrodė, kad spėjo pasenti daugybe metų.
Daktaras kalbėjo toliau:
- Dar vaikas turi stebėtinai aukštą temperatūrą.
Beveik 41 laipsnis. Kol kas nenustatėme šių reiški­
nių patogeninių priežasčių. Bendra apžiūra nieko
nedavė. Kraujo mėginys nerodo jokios infekcijos.
Turime palaukti kitų tyrimų. Dar galime spėti kokią
lėtinę ligą. Bet simptomai neturi nieko bendra su
epilepsija.
- Jo gyvybei gresia pavojus?
Stovintis prie rašomojo stalo vyras atrodė miego­
jęs su chalatu - tiek šis buvo susiglamžęs. Gydytojas
dėl visa pikta išreiškė abejonę:
271
 - A priori, ne. Jo amžiuje mėšlungis išgydomas. Ir
karštis jau slūgsta. O dėl jo katalepsinės būsenos, tai
ji taip pat, atrodo, traukiasi. Sakyčiau, vaikas kritinės
būklės, bet blogiausia jau praeityje. Mums telieka
nustatyti, nuo ko tai prasidėjo.
Diana vėl išvydo akmenų ratą, kaukolę ant šakų
krūvos. Ar galėtų tai papasakoti gydytojui? Ar ga­
lėtų jam pasakyti, kad berniukas greičiausiai patyrė
šamano transą? Daktaras paklausė:
- Kokie jūsų tikslūs ryšiai su vaiku?
Jau sakiau, tai vienos mano draugės įsūnis.
Jis žvilgtelėjo į kortelę.
- Irenos Pandovos, taip?
Ji buvo nurodžiusi pavardę greitosios pagalbos
tarnybai. Norėjo, kad jai išėjus būtų galima nustatyti
vaiko tapatybę. Jis neatlyžo:
- O kur pati Irena Pandova?
- Nežinau.
- O vaiką... jūs jį tokį radote? Jis buvo vienas?
Diana pakartojo savo istoriją: atvyko pas draugę,
namai buvo tušti, Liusjeną rado pelkyne. Apie mi-
rusiąją neužsiminė. Pustiesių pasakoti nebijojo: po
kelių minučių jau bus lauke. Kuriam galui gręžiotis,
kai stovi nugara į bedugnę?
Atrodė, kad gydytojas ne itin patikėjo. Jis įdėmiai
stebėjo šlapią pašnekovės lietpaltį, žymes ant veido,
rusvą randą ant nosies - ji buvo pametusi tvarstį.
Staiga Diana tarė:
- Turiu paskambinti.
Lėkdama aplink ežerą, ji pametė mobilųjį. Vyras
maktelėjo į laidinį telefoną, stovintį priešais jį.
 - Jokių problemų. Rinkite numerį, aš...
- Norėčiau likti viena.
- Pereikite į gretimą kabinetą. Mano sekretorė
surinks numerį.
- Viena. Prašau.
Daktaras suniurzgėjo, neaiškiai mostelėdamas
ranka į duris:
- Ten yra kabinų, vestibiulyje, tik įėjus.
Diana atsistojo. Suraukęs antakius, jis pridūrė:
- Aš jūsų laukiu. Mes dar nebaigėm, jūs ir aš.
Ji nusišypsojo:
- Žinoma. Tuoj grįšiu.
Dar nespėjus jai uždaryti durų pasigirdo, kaip
pakėlė telefono ragelį. „Farai, - pamanė. - Tas prie-
tranka kviečia farus." Ji šmurkštelėjo į koridorių ir
paskubino žingsnį.
Atsidūrė ligoninės vestibiulyje ir laikraščių kio­
ske nusipirko telefono kortelę. Užsidarė kabinoje ir
surinko tiesioginį Eriko Dagero numerį. Ją gręžė
baimė. O jeigu Liusjenas dėl neaiškios jai priežasties
taip pat transo būsenos? Nujautė, kad šie įvykiai turi
kažką vienalaikio. Kaip aidas, atsimušantis nuo vie­
no vaiko, jo simptomų ir persiduodantis kitam.
Kaip ir reikėjo tikėtis, Dianai nepasisekė: chi­
rurgas operavo. Iš nevilties ji paprašė prie telefono
pakviesti ponią Ferer. Ši patvirtino jos būgštavi­
mus: Liusjenui ką tik buvo pašokusi temperatūra
su katalepsijos požymiais. Bet viskas grįžo į nor­
mos ribas - temperatūra krito, raumenys atsileido.
Daktaras Dageras prisakė atlikti daugybę tyrimų.
Dabar laukiama rezultatų. Baigdama Ferer pridūrė,

273
kad jos labai skubiai ieškojo Didjė Romansas. Diana
paklausė:
- Kur jis?
- Čia, mūsų kabinete.
- Sujunkite su juo.
Netrukus pasigirdo antropologo balsas:
- Ponia Tiberž, būtinai turite atvykti į ligoninę!
- Kas yra?
- Nepaprastas fenomenas.
- Jūs turite galvoje Liusjeno transą?
- Taip, savotiškas transas. Bet dabar iškilo dar
vienas dalykas.
-KAS?
Vyras aiškiai pagavo neramų žodžių atgarsį.
- Nebijokite, - suskubo nuraminti, - jūsų vaikui
nėra jokio pavojaus.
Diana pakartojo lėtai tardama kiekvieną skieme­
nį:
- Kas yra?
- Tektų per ilgai aiškinti telefonu. Turite pati pa­
matyti. Tai labai... matoma.
Diana nukirto:
- Būsiu po 3 valandų.
Pakabino ragelį. Šutros pritvinkusioje ligoninėje
jai staiga ėmė trūkti oro. Pajuto lietaus sulipintas
plaukų sruogas, prakaitu permirkusią apykaklę.
Mintyse atsirado nauja pragarmė: kaip abu vaikus
galėjo ištikti toks pat priepuolis, jei juos skiria 800
kilometrų? Ir kokį fenomeną atrado antropologas?
Pusė trijų popiet. Užmetė akį į vestibiulio duris.
Dabar tikėjosi pamatyti žandarų brigadą. Vyrų, kurie

274
puls klausinėti apie Liusjeno kilmę, Irenos Pandovos
mirtį, juk jos kūnas netrukus bus rastas.
Reikėjo būtinai grįžti į Paryžių. Reikėjo pama­
tyti savo berniuką. Reikėjo viską papasakoti Patri­
kui Langlua - jis vienintelis galėjo ją pridengti nuo
teisminės mašinos. Ji surinko leitenanto mobiliojo
telefono numerį. Faras nė neleido jai prasižioti.
- Po velnių, kur dabar išsidanginote? - paklausė.
- Aš Nicoje.
- Ką ten veikiate?
- Reikėjo su kai kuo pasimatyti...
Balse pasigirdo palengvėjimo gaidelės.
- O aš jau pamaniau, kad jūs tikrai išnešėte kailį.
- Kuriam galui?
- Su jumis niekad negali žinoti.
Diana trumpam nutilo. Netikėtai tame tylėjime
įsiviešpatavo pasitikėjimas, artumo dvasia, taip nė su
vienu žmogumi jai nebuvo nutikę. Kad neprapliuptų
raudoti skubiai ištarė:
- Patrikai, atsidūriau mėšle.
- Jūs mane stebinate.
- Aš rimtai. Turiu su jumis pasimatyti. Ir viską
paaiškinti.
- Po kiek laiko būsite Paryžiuje?
- Po trijų valandų.
- Lauksiu savo kontoroje. Turiu šį tą naujo.
-K ą?
- Laukiu jūsų.
Diana pagavo leitenanto balse netikėtai stiprų
nerimą.
- Kas yra? Ką atradote?

275
 - Paaiškinsiu susitikus. Bet būkite labai atsargi.
- Kodėl?
- Galimas daiktas, kad jūs j šią bylą įpainiota kur
kas bjauriau nei maniau.
- Ka...aip tai?
- Lauksiu prefektūroje.
Ji išėjo iš kabinos ir pasuko automatinių durų
link. Gatvėje blaškėsi nukritę raudoni sutrempti la­
pai. Diana lipo į automobilį ir jai regėjosi, kad pats
ruduo paspendė pasalą.
 41

Diana Tiberž j Nekero ligoninę nusigavo apie 8

valandą vakaro. Didjė Romansas jos laukė baisiau­
siai susijaudinęs. Pirmiausia ji pareikalavo pamatyti
Liusjeną, bet antropologas paprieštaravo: „Viskas
gerai, patikėkite. Yra kitas skubus reikalas." Jie jau
artėjo prie Lavuazjė pastato. Dianą apėmė nerimas
prisiminus aną ėjimą. Per daug prisiminimų, per
daug žiaurumų.
Kai atsidūrę viduje jie pasuko j Kompiuterinės to ­
mografijos ir skenavimo salę, pajuto augantį baugulį.
Jie ėjo palei baltas sienas, akinančias neono šviesas -
tai buvo tarsi dar viena linija, vedanti tiesiai į žiauru­
mą. Mokslininkas neužsičiaupdamas kalbėjo:
- Per pirmuosius tyrimus kažką tokio pastebėjau,
bet nenorėjau jūsų gąsdinti.
Diana vos nenusikvatojo. Galėjai pamanyti, kad
kokios bebūtų aplinkybės, jos niekad jos nebaugino.
Stačiai ramybės sąmokslas.
Jie įėjo į kabiną su įrengtomis konsolėmis ir m o­
nitoriais. Romansas atsisėdo priešais pagrindinį
kompiuterį lygiai kaip teismo medicinos ekspertas
tą van Kaeno nužudymo naktį. Spustelėdamas pelę,
jis pasakė:
277
 - Vaizdas pasakys daugiau nei ilgos kalbos.
Diana atsirėmė į metalinį portiką. Tikėjosi išvysti
ekrane išniekintus vokiečio vidurius. Bet didžiausiai
nuostabai pasirodė išryškinti dviejų rankų kontūrai.
Dviejų vaiko rankų, laibų ir baltų, dėl monitoriaus
ekrano blizgesio atrodančių lyg nulakuotų.
Netardamas nė žodžio, Romansas pažaidė kla­
višais ir ekrane pasirodė tas pats vaizdas, tik delnų
sritis. Jis išdidino pirštų galus, išryškindamas jų li­
nijas.
- Remdamasis savo antropologiniais tyrimais iš­
studijavau Liusjeno pirštų linijų raštus. Išsiaiškinau
tam tikrus randus, kurie man pasirodė seni, susidarę
viršutiniuose epidermio sluoksniuose. Tarsi... tarsi
ant viršaus būtų užaugusi nauja oda, štai, matote?
Vaizdas ryškėjo. Diana įžiūrėjo smulkučius brūkš­
nelius, vertikalius ir įstrižus, tai nebuvo įprastos pirš­
tų linijos. Antropologas pridūrė:
- Per karščio priepuolius ponia Ferer pažymėjo,
kad tos anomalijos labiau išryškėdavo. Geometrinės
vagutės pasidarydavo baltos, o pačių pirštų oda pa­
rausdavo. Dageras pats nustatė tą reiškinį ir iškvietė
mane. Tada ir supratau, kas čia yra.
Dabar įspaudai užėmė visą ekrano plotą: vagelės
buvo kuo ryškiausios. Jos panėšėjo į dryžius.
- Randai išties išsidėstę po viršutiniu epidermio
sluoksniu. Ir jeigu jie lieka balsvi, tai, man regis, to­
dėl, kad tai nudeginimo randai. Čia apmirusi oda
ir kraujas į ją nepatenka. Kūno temperatūros padi­
dėjimas pabrėžia kontrastą tarp pralaidžios kraujui
piršto dalies ir negyvų randų. Tai gana įprastas reiš­

278
kinys: kai kurie randai matomi tik tada, kai pakyla
temperatūra.
Diana neatitraukė akių nuo plonyčių dryželių:
savaime atėjo mintis apie raštą. Bet raidės atrodė
pusiau nusitrynusios ir, svarbiausia, apverstos lyg
skaitytinos veidrodyje. Antropologas vienu mirksniu
pagavo Dianos mintį:
- Iš pradžių ir aš pamaniau apie raides, išdegintas
plona adata, - paaiškino, - bet jos atrodo tarytum
apverstos. Tad pamaniau, kad iššifruoti galima at­
spaudus ant popieriaus ir taip apsukus. Pabandžiau
tuos ženklus ištepti rašale pamirkytu tamponu.
Vaizdas ekrane keičiasi: pirštų vagelės nuo rašalo
pasidaro ryškios.
- Štai koks rezultatas. Kaip matote, raštas vis vien
atvirkščias. Neišsprendžiama problema.
Diana apgniaužė rankomis metalo atramą. Pajuto
krūtinėje kerojant ugninį medį. Romansas dar pa-
spaudinėjo klaviatūrą: iškilo dar vienas vaizdas. Abi
visiškai juodos plaštakos, ant jų mažutėlaičiai aiškiai
matomi balti brūkšneliai.
- Štai infraraudonųj ų spindulių vaizdas. Raštas
matomas kur kas geriau, tai dėl randų ir gyvų audi­
nių temperatūrų skirtumo. Taip aš ir supratau, kas
čia yra.
- Ir kas?
- Tai raidės, bet ne lotyniškos, o kirilica.
Stambus ženklų vaizdas, raidės, įbrėžtos ant kiek­
vieno vaiko piršto, užpildo visą ekraną: skaičiai, slavų
abėcėlės skiemenys. Kimiu balsu Diana paklausė:
- Ką... ką tai reiškia?
 - Tai data, parašyta rusiškai. Aš paprašiau ją iš­
versti.
Dar vienas pelės spustelėjimas. Naujas vaizdas:

1999 spalio 20

Antropologas baigė:
- Šis vaikas neša žinią.
Ir nedrąsiai, su baimingu virpesiu balse pridūrė:
- Žinią, kuri buvo išgraviruota karštu daiktu ir,
sakysime, užprogramuota taip, kad išryškėtų pakilus
temperatūrai, kai vaiko kūnas išskiria karštį. Tai visiš­
kai... neįtikima. Iš esmės vienintelis būdas iššifruoti
tą datą, laukti, kol Liusjenui pakils temperatūra.
Diana nebeklausė jo aiškinimų. Galva sprogo nuo
pačios atsakymų. Ji neabejojo, kad antrasis Liusjenas
turėjo tokius pat nudegimus. Abu „Liuu-Si-Anai“
ant pirštų galų nešiojo datą, kuri pasirodydavo juos
apėmus transui. Jie buvo kurjeriai. Bet kam buvo
skirta ta data? Ir ką ji reiškia?
Besukant galvą, atėjo ir pirmas rišlus atsakymas:
be jokių abejonių, ta data skirta tokiems žmonėms
kaip Rolfas van Kaenas, Filipas Toma ir Eženas Tali-
kas. Žmonėms, kurie priklausė tokamako komandai
ir laukė to pranešimo, kad grįžtų į savo praeities
vietas.
Į galvą plūdo kitos mintys. Tie vaikai slapta atsi­
kraustė į Europą per įvaikinimo organizacijas, ku­
rioms - tuo Diana buvo įsitikinusi - nebuvo žinoma
ta paslaptis. Fondai tebuvo vienas iš daugybės instru­
mentų, ji irgi tokiu tapo įvaikindama mažąjį Liusjeną.

280
Beje, Irenai Pandovai pasisekė įvaikinti Eženo Tali-
ko Sergėtoją, o Rolfas van Kaenas tokios prabangos
neturėjo. Tą atsakomybę gavo Diana Tiberž, jauna
nepažįstamoji. Štai kodėl vokietis akupunktūrinin-
kas tada pasakė: „Šis vaikas privalo gyventi." Nes
jis paprasčiausiai laukė jam skirto pranešimo, o tas
niekad nebūtų pasirodęs, jei Liusjenas būtų miręs
prieš transą.
Iš to kilo kita mintis: sukeldamas autokatastrofą
žiediniame kelyje, Filipas Toma, marksistinis šnipas,
bandė išmesti van Kaeną iš pasimatymo, sutrukdyti
pamatyti datą. Tai beprotiška, absurdiška, siaubin­
ga, bet Diana žinojo einanti teisingu samprotavimų
keliu: tuos žmones siejo ne tik praeitis, bet tarp jų
atsirado vienas, kurį tamsūs ketinimai stūmė paša­
linti vieną savo alter ego ir jis pabandė sunaikinti jo
pasiuntinį.
Ilgiau pamąsčiusi Diana prisikasė prie paskutinės
akivaizdybės: tas žmogus taip pat bandė sutrukdyti
grįžti į šalį tokamako nariams. Ir pačiu radikaliausiu
būdu: perplėšdamas jų širdis.
Iš tų tamsybių gilumos Diana vis vien įžiūrėjo du
atskirai švytinčius šviesulėlius.
Pirmiausia ji nujautė, kad Liusjenui - jos Liusje-
nui - pavojus negrėsė. Bandyta sutrukdyti perduoti
žinią, bet dabar ta data jau žinoma. Tad Liusjenas
iškrito iš žaidimo. Taip sakant, jis savo misiją atli­
ko.
Kitas šviesulėlis, kad ir kaip paradoksalu, susijęs
su vaikų sužalojimu: jų nudegintomis rankomis. Tai
žiauru, niekšiška, nepakenčiama, bet jokio stebuklo.

281
Nieko paranormalaus. Sergėtojai buvo paprasčiausi
berniukai, pažymėti amžiams.
Apdujusi, nuovargio mėtoma į šonus Diana pri­
siminė leitenantą Langlua ir jo atradimus. Ji buvo
įsitikinusi, kad jis turėjo naujų faktų, kurie persipins
su jos karštligiškais samprotavimais ir suteiks jiems
rišlumo. Ji tyliai pasakė antropologui:
- Netrukus grįšiu.
 42

Diana pasirašė lankytojų registravimo knygoje

ir perėjo metalo tikrintuvą. Buvo dešimta valanda
vakaro ir prefektūros koridoriuose nebuvo matyti
nė gyvos dvasios. Kontora kaip niekad atsidavė oda
ir senais popieriais. Tie kvapai tokie stiprūs, tokie
gaižūs, kad priminė veikiau gyvulių prakaitą. Dianai
pasivaideno, lyg atsidūrė banginio pilve. Raudonos
odos durų apmušalai priminė pilvo sieneles, o sker­
siniai laiptų aikštelės šešėliai - banginio ūsus, tas
ragines plokšteles, styrinčias pabaisos nasruose.
Diana priėjo prie 34 kabineto. Nedidelė lente­
lė skelbė leitenanto Patriko Langlua pavardę, bet ji
ir taip atpažino aksomu aptrauktas duris. Iš vidaus
sklido baltos šviesos ruožas. Pabeldė. Medžiaga ap­
trauktas paviršius nuslopino beldimo garsą. Dviem
pirštais stumtelėjo duris.
Jau manė, kad jos nebeužklups nei baimė, nei
bet kuris kitas jausmas. Manė visiems laikams nu­
audusi aplink save švelnaus ir nematomo šilko ap­
saugą, tokią tikrą kaip voratinklių siūlai, tokią tvirtą
kaip neperšaunama liemenė. Ji klydo. Tame tamsoje
skendinčiame kambaryje, kur vienintelė halogeninė

283
lempelė teapšvietė lakuoto medžio stalviršį, vėl ap­
ėmė paniška baimė.
Ant stalo pakreipta į šoną gulėjo Patriko Langlua
galva. Juodos akys išsaugojo vylingą blizgesį, bet jau
nemirksėjo. Nejudėjo ir ant krėslo sudribęs kūnas.
Pirmas Dianos instinktas pakuždėjo, kad reikia bėg­
ti. Bet atsidūrusi prie durų persigalvojo. Užmetė akį
į vieną ir kitą koridoriaus pusę: nieko. Grįžo į kabi­
netą, uždarė duris ir prislinko prie lavono.
Policininko veidas gulėjo kraujo klane, kuris pa­
mažu lyg smala stingo. Diana prisivertė lėtai, pro
burną, įkvėpti oro. Tada suėmusi dviem popieriaus
lapais atsargiai pakėlė galvą, žvilgtelėjo į žaizdą po
smakru. Vyrui buvo perpjauta gerklė. Žaizda vėrėsi
nelyginant žiojėjanti burna ir matėsi gerklų kremz­
lės, gličios ir tamsios. Nesuprasdama kodėl, Diana
pasistengė atsieti save nuo šio klaikaus vaizdo ir jo
reikšmės. Ji teskaičiavo sekundes, kurių kiekviena
kėlė vis naują klausimą: kas nužudė policininką? Ar
ji eina vis to paties žudiko - širdžių plėšytojo - pėd­
sakais? O gal tai koks rusų bendras? Buvo pritrenkta
nusikaltimo įžūlumo: žudikas drįso nugalabyti po­
licijos leitenantą pačioje prefektūroje.
Prisiminė aplanką: pluoštą popierių, su kuriais jis
niekad nesiskyrė ir kurie atskleidė nemažą dalį tiesos.
Ėmė stumdyti sukruvintus daiktus, vartyti suterliotus
popierius ant rašomojo stalo. Ir nepaliovė it mistinę
litaniją šnibždėti: „Liusjenas, Liusjenas, Liusjenas.
Viską darė dėl jo. Tai buvo jos jėga, jos gyvasties šal­
tinis. Diana atitraukė stalčius, perbėgo akimis doku­
mentus, išvartė visus daiktus. Pasirausė policininko

284
portfelyje, abiejose prietėmyje stūksančiose spintose.
Nieko. Nerado nieko. Žinojo, kad ieško taip, dėl for­
mos, kad žudikas viską išsinešė. Jis ir nužudė tam, kad
sunaikintų tuos įrodymus ir pėdsakus.
Paskutinįkart atsigręžė į vyrą, kurio sidabriniai
plaukai atsispindėjo kraujo veidrodyje. Telefonu jis
tada pasakė: „Gali būti, kad jūs įpainiota į tą bylą
kur kas bjauriau." Ką jis rado? Ji buvo priblokšta,
sutrikusi. Prisiminė Ireną Pandovą. Rolfą van Kaeną.
Filipą Toma. Tuos tris vyrus, kuriuos nužudė. Kaip
paaiškinti tokią galybę mirčių? Ir kaip ji pati atsidūrė
tose skerdynėse? įsivaizdavo save kaip pikta lemian­
čią gėlę, kuri naikina visa, kas prie jos prisiartina.
Vokus nudegino užplūdusios ašaros. Ji užgniaužė
verksmą ir tarsi šešėlis pranyko koridoriuje.
Eidama prisiminė lankytojų knygą, ją užpildė
prieš kelias minutes. Ji žuvusi: juodu ant balto įro­
dymas, kad ji paskutinis asmuo, matęs auką. Reikėjo
bėgti. Bėgti kiek kojos neša.
Diana kirto vidinį kiemą ir atsargiai išsinešdino
iš teritorijos pro šoninius vartus. Skubiai pasileido
Orfevrų, paskui Maršė Nef krantine. Vos atgaudama
kvapą atsidūrė Dievo Motinos katedros aikštėje, tada
stabtelėjo prie centrinės ligoninės. Visi pastato lan­
gai ryškiai švietė: arkinių aukštų langų šviesa savo
aureolėmis puošė šviesų ligoninės fasadą ir skleidė
keistą šventinę nuotaiką, iškilmingą ir kartu leng­
vabūdišką.
Mintis apie Liusjeną ją perskrodė it peilio geležtė.
Negalėjo jo palikti, net jei būtų visiškai rami, kad jam
negresia joks pavojus. Kai jis pabus, kas jį priims į

285
gyvųjų pasaulį? Kas juo pasirūpins? Su kuo jis pasi­
kalbės, kol grįš Diana - jei ji apskritai kada nors grįš?
Tada jai dingtelėjo mintis apie tą tailandietę merginą,
buvusią su juo pirmas savaites.
Paskui į galvą šovė kita idėja. Rado telefono bū­
delę ir įsmuko vidun. Iš ten pro stiklą galėjo stebėti
audeklą, kuris dengė Dievo Motinos katedros pasto­
lius, stūksančius tamsoje it širmos. Jų papėdėje švie­
čiantys žibintai priminė šviesos prisirpusias figas.
Galvoje švystelėjo mintis apie akupunktūrininką ir jo
pagrindinius taškus, kurie išlaisvina žmogaus gyvy­
binę energiją. Paryžiaus tipologijoje Dievo Motinos
katedros priebažnytis galėtų būti vienas iš tokių taškų.
Laisvės ir absoliutaus nieko neveikimo vieta.
Ji surinko laidinio telefono numerį. Trys skam­
bučiai, paskui atsiliepė pažįstamas balsas. Diana pa­
prastai ištarė: „Čia aš.“ Bematant pasigirdo keiksmų
ir dejonių tvanas. Sibilė Tiberž vaidino visais re­
gistrais - pykčio, pasipiktinimo, užuojautos, į juos
įlašindama mažumėlį abejingumo, juk negalėjo ne­
pademonstruoti, kad šiaip ar taip, padėties šeimi­
ninkė - ji. Beje, Diana aiškiai girdėjo iš jos namų
sklindantį vakarėlio šurmulį. Pertraukė ją:
- Gerai, mama. Skambinu ne tam, kad čia plūs-
tumėmės. Įdėmiai mane išklausyk. Noriu, kad paža­
dėtum man vieną dalyką.
- Pažadėčiau?
- Noriu, kad pažadėtum man rūpintis Liusjenu.
- Liusjenu? Bet... aišku, o ką tu...
- Tu turi juo pasirūpinti. Padėti jam iki galo pa­
sveikti. Globoti, kad ir kas atsitiktų.

286
 - Nieko nesuprantu, ką čia kalbi. Tu...
- Pažadėk!
Sibilė atrodė suglumusi:
- Aš... pažadu. O tu pati, ką tu ...
- Būtinai turiu išvykti.
- Kaip tai išvykti?
- Į vieną kelionę, nebegaliu jos atidėti.
- Tai dėl darbo?
- Negaliu nieko sakyti.
- Brangute, Šarlis man sakė, kad tu buvai...
Diana jautėsi didžiausia kvailė, kam atviravo su
patėviu. Jis paskubėjo tuoj viską pakartoti žmonai ir
jie abu galėjo kupini susirūpinimo aptarinėti jos ne­
tvirtą psichiką. Mintyse ji juos laikė susipynusiomis
gyvatėmis - tokiomis pakiliomis.
Nesivargindama aiškinti padėties Diana prisimi­
nė antrąjį Liusjeną. Septynmetį berniuką, neseniai
įvaikintą ir netekusį savo globėjos. Diana padiktavo
pavardes ir koordinates ir išpešė iš Sibilės pažadą
pasirūpinti ir antruoju našlaičiu.
Ji būtų privalėjusi perspėti motiną, kas gali grėsti:
policijos įtarinėjimai jos atžvilgiu, mirusiųjų sąrašas
jos kelyje. Bet nebebuvo kada. Dar kiek padvejojo.
Ant liežuvio galo pynėsi žodžiai. Prašymo atleisti,
atsiprašymo už agresyvumą, vaidingumą, priešišku­
mą žodžiai, bet žandikauliai taip ir liko suspausti. Ji
tepajėgė išspausti:
- Aš pasikliauju tavimi.
Pakabino ragelį. Gerklėje juto pelenų skonį. Ne­
pajėgė pajudėti iš vietos, taip ir stovėjo atsirėmusi į
kabinos stiklą, vėl ir vėl užduodama klausimą, kuris

287
ją persekiojo nuo pat paauglystės: ar teisingai ji daro
taip elgdamasi su savo motina? Ar toji moteris iš
tikrųjų kalta dėl jos suniokoto likimo? Atsakydama
Diana tegalėjo šnibždėti nesuprantamus prakeiks­
mus.
Sitė gatve lėkė dvi farų mašinos su staugiančiomis
sirenomis. Čia ji įžiūrėjo perspėjimą. Langlua kūnas
tuoj bus aptiktas. Surinko telefonų informacijos nu­
merį ir paklausė:
- Ar galite mane tiesiai sujungti su Ruasi Šarlio
de Golio oro uosto bilietų užsakymo tarnyba?
Tučtuojau išgirdo skimbtelėjimą ir moters balsą.
Diana apžiūrinėjo dešinę ranką. Pajuodę nuo kraujo
nagai. Išsišovusios venos. Senos moters ranka. Jau.
Paklausė:
- Ar įmanoma sužinoti, koks artimiausias reisas,
nesvarbu, kokios kompanijos, į norimą vietą?
- Aišku, ponia. Kur?
Ji dar kartą nužvelgė savo pirštus, delnus.
Senyvos moters ranka.
Ranka, kuri vis dėlto nebedrebėjo.
Atsakė:
- Maskva.

288
 III

TOKAMAKAS
 43

Šeremetjevo 2, atvykimo salė.

Tarptautinis Maskvos oro uostas.
Antra valanda ryto, 1999 metų spalio 15-oji,
penktadienis.
Diana jsimaišė į keleivių minią ir patraukė j ba­
gažo gavimo sektorių; jos rudeninis impregnuotas
apsiaustas neapsaugojo nuo rudens žvarbos ir ji dre­
bėjo. Išskrido paskutiniu „Aeroflot" reisu 22.30 ir
dabar atsidūrė Rusijos žemėje. Jos vienintelis kozi­
ris, kad pažinojo sostinę Maskvą. Čia buvo bent du
kartus. Pirmąjį, 1993 metais, dalyvavo kongrese apie
Sibiro fauną, jį organizavo Maskvos mokslų akade­
mija. Antrąjį, po dvejų metų, pakeliui į ekspediciją
po Kamčiatką. Grįždama savaitei užsiliko mieste ir
atsidavė neįprastai ir romantiškai viešnagei. To buvo
maža. Bet bent jau prisiminė viešbutį, kuriame tada
gyveno: „Ukraina".
Apie trečią valandą ryto atėjo bagažas. Žemo­
mis lubomis, prastai apšviestas vestibiulis priminė
kapo rūsį. Keleiviai. Palinkę prie krūvos lagaminų,
tyliai kažką vogravo ieškodami savo gero žiebtuvėlių
šviesoje.

291
 Diana netrukus gavo krepšį. Paryžiuje ji dar turėjo
kiek laiko užbėgti namo ir pasičiupti glėbį drabužių,
taip pat viena specializuota kompanija jai paskolino
palydovinio ryšio telefoną. Be to, spėjo pasiimti savo
nedideles 800 dolerių atsargas ir ištuštino visą ban­
ko sąskaitą - pasiėmė iš bankomato 7 tūkstančius
frankų. Tada ją apėmė keistas išsilaisvinimo pojūtis.
Išsilaisvinimo, kokį turi jausti savižudis, krentantis
nuo daugiaaukščio stogo.
Kai išėjo laukan, suprato, kad išskrido rudenį, o
nusileido žiemą. Šaltis buvo ne aplinkybė tarp visų
kitų aplinkybių, o žiauri, nenumaldoma realybė, kuri
lyg replėmis surakino galvą ir smaigstė rankas it iš­
leisti grobuonio paukščio nagai. Tirštas rūkas atrodė
įkalinęs blizgantį asfaltą. Tolumoje žemė ir dangus
susiliejo į vientisą prieblandą ir virto nutįsusia ledine
sandūra.
Taksi nebuvo, bet Diana jo ir neieškojo. Ji žino­
jo taisykles. Pasitraukė atokiau nuo turistų, paskui
pamojavo rankomis pirmam pasitaikiusiam auto­
mobiliui. Mašina pralėkė pro šalį. Ir jai teko triskart
mosuoti rankomis it malūno sparnais, kol sustojo
Žiguliai užgesintais žibintais. Viešbučio pavadini­
mas ir dolerių spalva vairuotojui padėjo apsispręsti.
Diana sudribo į išmaltą dirbtinės odos sėdynę, ant
kelių krepšys, iki pat akių užmaukšlinta sportinė
kepuraitė ir tuoj pasileido į nakties tamsą.
Automobilis įsuko į tuščią vaiduokliškais stulpais
pažymėtą kelią ir pervažiavęs keletą tamsių kvarta­
lų pasiekė žiedinę gatvę. Laužų dūmai iš dykviečių
ir anglies dvideginio dujos iš sunkvežimių perėmė

292
estafetę iš kaimo vietovės miglų. Be žibintų matomu­
mas nesiekė 5 metrų. Retkarčiais pasigirsdavo duslus
vilkiko džeržgesys, ašių tarškesys ant kelio. Diana
juto ją užvaldžiusią iš praeities sugrįžusią baimę -
prisiminė avariją. Vairuotojas visą kelią nepravėrė
burnos, jo veidą slėpė gobtuvas, bet, regis, jis pajuto
keleivės nervingumą. Įjungė radiją. Smarkus hard
rocko gabalas prisidėjo prie trinksėjimo per duobes
ir drebino Žigulius. Diana vos nesuriko, kai vyras
užvažiavo ant estakados ir automobilis įriedėjo į
miestą.
Prisiminė, kad reikia važiuoti į šiaurę ir įsukti į
Leningrado prospektą. Pasipylė aibė šviesų: švytėjo
vitrinos, lūžtančios nuo turtų tarsi lobių rūsiai. Re­
klaminiai logotipai ir ryškių spalvų reklaminiai sky­
dai kvietė pirkti. Visas miesto centras tvieskė neono
ir fluorescencinėmis šviesomis. Jų elektrinė karštligė
atrodė lyg naktinis kapitalizmo akies mirksėjimas,
kapitalizmo, kasdien užkariaujančio vis platesnes
pozicijas. Lyg būtų būtina išlaidauti, priverstinai
leisti pinigus įrodant, kad praėjo tie laikai, kai buvo
taupoma ir varžomasi, net jei dauguma maskviečių
neturėjo ką valgyti.
Diana stebėjosi, kad vairuotojas ir toliau sklendžia
per ūkanas pietų kryptimi. Dabar lyg ir derėtų sukti
į vakarus Minsko kryptimi... Netikėtai vėl užtemo.
Šiame kvartale viena šalia kitos abipus gatvelių stūk­
sojo cerkvės. Jų išgraužtuose laiko fasaduose juodavo
arkos, prieblandoje skendėjo jų portalai. Po pastolių
tinklais statulos tiesė aplūžusias rankas, rodė rimtus
veidus, sunkias akmenines mantijas, regis, kiaurai

293
permirkusias. Diana pradėjo nerimauti, abejoti, ar
tik vairuotojas nespendžia jai spąstų, (sukdamas į
tamsią gatviūkštę.
Tada automobilis apsisuko ir iššovė į Raudoną­
ją aikštę. Diana pasijuto lyg gavusi antausį. Pamatė
Kremlių su skaisčiai raudonais kuorais, auksu deng­
tais cerkvių kupolais. Vairuotojas nusikvatojo. Ji su­
prato, kad jis norėjo parodyti miesto perlą. Galvą
įtraukusi į apsiaustą, smakrą panardinusi į apykaklę,
ji buvo priversta prisipažinti, kad laiminga atsidūrusi
čia. Automobilis pasileido Maskvos upės krantine.
Netrukus įsuko į Kutuzovo prospektą, pervažiavo
Lubiankos aikštę - Diana prisiminė pavadinimus -
ir čiuožtelėjęs sustojo prie „Ukrainos" viešbučio su
švytinčiomis pavadinimo raidėmis, jos driekėsi nak­
tyje tarsi gigantiškas žėrintis antspaudas sūriame
vandenyje.
Diana atsisveikino su savo bendrakeleiviu, o ma­
šinos salone griaudėjo „Led Zeppelin" Stairway To
Heaven. Ir nei žodžio, nei veido. Viešbučio registra­
tūroje surašė visus reikiamus duomenis ir liftu pa­
kilo į aštuntą aukštą. Kambaryje net nedegė šviesos.
Parlamento rūmai, įsikūrę kaip tik priešais, buvo taip
stipriai apšviesti, kad tokios kaimynystės užteko jos
kambariui ryškiai nušviesti.
Kambarys buvo toks, koks liko prisiminimuose.
Keturi kvadratiniai metrai. Užuolaidos ir lovos ap­
klotas pasiūti iš to paties raudono muslino. Tvyrojo
prisvilusių riebalų tvaikas, sumišęs su pelėsių ir dul­
kių kvapu. Didžioji rusiška prabanga. Tik vonioje
spindėjo nauja fajansinė įranga ir gražūs santech­

294
niniai prietaisai. Ji palindo po karšta dušo srove: tai
buvo viskas, ko labiausiai troško. Pribaigta karšto
vandens, mirštanti iš nuovargio, palindo po šiurkš­
čiomis paklodėmis ir bemat užmigo.
Naktis be sapnų ir minčių.
Ne taip jau blogai.
 44

Kai Diana atsimerkė, visos kambario sienos buvo

nutviekstos skaisčios saulės šviesos. Žvilgtelėjo į lai­
krodį: 10 valanda ryto. Kol pataikė į vonios kambarį,
keletą kartų nusikeikė, vos nepargriuvo užkliudžiusi
savo krepšį, dar atsitrenkė į stalo kampą. Vėl pašto
vėjusi po dušu skubiai apsirengė ir atidarė langą.
Priešais ją plytėjo miestas.
Diana pamatė Maskvos upę, kurios tamsūs van­
denys mirguliavo ryto šviesoje. Priešais stūksojo
stačiatikių šventyklos, stalininiai dangoraižiai, sta­
tomi namai, apsupti kranų, šie, regis, buvo pasiryžę
rungtyniauti aukščiu ir šventu iškilmingumu. Ją ypač
veikė miesto gausmas. Nelyg tolimų bangų ūžesys -
rūškanas, trankus, sumišęs su rūgščiais kvapais, toks
dundesys būdingas visiems megapoliams, tik čia
galbūt atrodo dar šiurkštesnis, dar galingesnis. Ji
žvilgtelėjo žemyn, į Kutuzovo prospektą, kur nardė
šimtai mašinų. Užsimerkė, mintimis susiliejo su tuo
virpančiu bangavimu ir pajuto džiugesį, kuris rodė,
kad ji vis vien liko gryna miestietė, nepaisant kelio­
nių, nepaisant meilės gyvūnijos pasauliui.
Kai šaltis spėjo persismelkti iki pat kaulų, Diana
uždarė langą ir susikoncentravo ties savo tyrimu.
296
Neabejojo tik dėl vieno dalyko: viskas šiame košmare
susiję su tokamaku. Jo narių grįžimas į tas vietas.
Keistas Sergėtojų, pasiųstų kažkokios keistos vyres­
nybės perspėti tų žmonių, vaidmuo. Ir net žmogžu­
dystės, pakirtusios vieną po kito tuos, kurie dirbo
atominėje laboratorijoje.
Diana buvo susidariusi strateginį planą ir maž­
daug žinojo, nuo ko pradėti savo ataką. Labai papras­
tą, bet įgyvendinamą. Pirmiausia užsisakė pusryčius,
paskui susiskambino su Prancūzijos ambasada. Pa­
prašė sujungti su mokslo reikalų atašė - visos d i­
plomatinės tarnybos šalia tradicinių kultūros atašė
turėjo ir atsakingą už mokslą žmogų. Kiek palau­
kusi, telefono ragelyje išgirdo valdingą balsą. Diana
prisistatė. Pasakė tikrąją pavardę, paskui paaiškino
esanti žurnalistė.
- Kuriam žurnalui rašote? - nutraukė ją balsas.
- Hm... Esu laisvai samdoma.
- Kurio žurnalo laisvai samdoma?
- Savęs pačios laisvai samdoma.
Vyro balsas sugirgždėjo:
- Įsivaizduoju.
Diana pakeitė toną:
- Galite man suteikti informacijos ar negalite?
- Klausau jūsų.
- Noriu daugiau sužinoti apie tokamakus. Tai
atominės krosnys, kurios...
- Puikiai žinau, apie ką kalbate.
- Gerai. Tada galbūt žinote, kur rasti tų laborato­
rijų archyvus? Juk turėtų Maskvoje egzistuoti kokia
nors akademija, kur...

297
 - Kurčiatovo institutas. Ten saugomi visi doku­
mentai, susiję su valdomo atomo sintezės objektais.
- Galite duoti adresą?
- O jūs kalbate rusiškai?
-N e.
Mokslo reikalų atašė nusikvatojo.
- Tada kokius tyrimus manote atlikti?
Diana prisivertė likti rami. Ji nuolankiai pasitei­
ravo:
- Gal pažįstate kokį vertėją?
- Pažįstu geriau nei vertėją. Tai jaunas rusas, ter-
moatominės sintezės specialistas. Kamilis Gorocho­
vas. Jis puikiai kalba prancūziškai. Daugybę kartų
lankėsi Pentagone.
- Manote, kad jis sutiks man padėti?
- Turite pinigų?
- Truputį.
- Dolerių?
- Taip, dolerių.
- Tada jokios problemos. Tuoj su juo susisieksiu.
Diana davė savo koordinates ir padėkojo. Ne­
trukus atkeliavo ir pusryčiai. Sukryžiavusi kojas
ant lovos, ji rijo sudžiūvusios duonos riekeles ir
gurkšnojo perlaikytą arbatą. Ši buvo patiekta stikli­
nėje raižyto sidabro įdėtėje. Dianos akimis žiūrint,
vien ši smulkmena buvo verta visų pasaulio raguo­
lių. Jautėsi keistai lengva, nurimusi. Tarsi naktinis
skrydis tarp jos ir Paryžiaus pastatė nesugriaunamą
sieną.
Suskambo telefonas: apačioje jos laukė Kamilis
Gorochovas.

298
 „Ukrainos1' vestibiulis dar buvo išsaugojęs stalini­
nės didybės žymių. Ant didžiulių langų kabojo užuo­
laidos, kurias prasimušanti saulė pavertė grynais
baltais stalaktitais, o marmuro grindys mirguliavo
šviesos ribuliais. Diana pamatė jaunuolį, netoli re­
gistratūros žingsniuojantį pirmyn ir atgal, pasinėrusį
į gerokai per didelę striukę. Jo akys, nelyg ieškomo
valkatos, lakstė į dešinę ir į kairę.
- Kamilis Gorochovas?
Vyriškis atsigręžė. Jis buvo katiniškų akių ir nešio­
jo ilgus, tamsius, blizgančius it šilkas plaukus. Užuot
atsakęs, nervingai nušlavė nuo kaktos sruogą plaukų.
Diana prisistatė prancūziškai. Rusas ją išklausė, visa
jo povyza rodė pusiau nepatiklumą, pusiau priešiš­
kumą. Diana sudvejojo: jau nebebuvo tikra kalbanti
su tuo asmeniu, su kuriuo turėjo susitikti. Bet staiga
katinas gryna prancūzų kalba jos paklausė:
- Tai jūs domitės tokamakais?
Diana patikslino:
- Mane domina TK 17.
- Visų baisiausias.
- Ką turite galvoje?
- Pats galingiausias. Vienintelis, per kelias tūks­
tantąsias sekundės dalis pasiekiantis žvaigždžių ly-
dimosi temperatūrą.
Iš po kazokiškų ūsų šmėstelėjo nerimą keliantis pa­
šaipus šypsnys, paskui nepatenkintu žvilgsniu apmetė
vestibiulį, tarsi kviesdamas į liudytojus visą salę. Jo gro­
žis, atrodė, mito išimtinai tik juodomis mintimis.
- Jūs žinote mitą apie Prometėją? - netikėtai pa­
klausė.

299
 Rusas, o dar nei iš šio, nei iš to primenantis graikų
mitą nepažįstamajai apleisto viešbučio hole: Dianai
to jau buvo per daug. Ji nutarė sužaisti:
- Tai tas žmogus, kuris bandė iš dievų pavogti
žaibą?
Vėl išsiviepė, vėl nubraukė nuo kaktos sruogą.
Kamilis atrodė nė nepastebėjęs Dianos sužalojimo
ir tvarsčių - tai buvo ne jo pasaulis.
- Senovės Graikijoje tai buvo legenda, - ištarė, -
o šiandien - realybė. Žmonės išties bando išvogti iš
žvaigždžių jų paslaptis. TK 17 archyvai guli Kurčia -
tovo instituto filiale, pietinėje miesto dalyje. Jūs man
už viską sumokate ir aš jus ten nuvežu.
Diana jį apdovanojo spinduliuojančia šypsena.
Jis jau apsigręžė eiti prie sukamųjų durų. Diana iš­
skubėjo paskui vilkdamasi platųjį apsiaustą. Gera
nuotaika vis dar neapleido. Ji nujautė: ši kelionė į
Maskvą bus vaisinga.
 45

Kamilis vairavo visai nuvarytą „Renault 5", iš

kurio, regis, ištraukė viską, kas buvo likę. Po kelių
posūkių jis galiausiai įvažiavo į aštuonių kelio juostų
prospektą. Diana prisiminė cerkvių ir miglų kvarta­
lą, kurį pervažiavo praeitą naktį; dabar viskas atro­
dė kitaip. Abipus kelio rikiavosi plytų blokai, kubai
stiklo fasadais, tikri dangoraižiai driekėsi begaline
prospekto strėle.
Jie pervažiavo upę, paskui pasiekė didžiulę aikštę,
springstančią mašinomis ir pėsčiaisiais. Po didžiųjų
statinių ėjo miegamieji rajonai, kur viešpatavo niū­
rūs tonai, rodos, saulę sugėrę ir dabar maitiną ja savo
kartėlį. Pravažiavo kazino, stotį marmuriniu fasadu
ir „Dinamo" stadioną. Tada įsuko į kitą prospektą,
kur jau galėjai matyti šaligatvius pėstiesiems.
Diana sužavėta spoksojo į minią. Antplūdis žie­
minių ausinių kepurių, čia vadinamų šapka, upės
megztų kepuraičių, upeliai šalikų, kailinių, pakel­
tų apykaklių demonstravo įvairiausias medžiagas,
įvairiausią jų šiltumą: vilna, fetras, oda, kailis...
Apmūsijusiuose vitrinų stikluose atsispindėjo vir-
puliuodamos spalvotos ryškios dėmės, tarytum nuo
šalčio virtusios kristalais. Maskvos gyventojų veidus
301
paprastai žymi niaurumo antspaudas, o jų siluetai
kupini liūdesio. O čia nepamatė nieko panašaus.
Atvirkščiai, matydama tą galybę žmonių pajuto at­
gaivą. Šalčio ir džiaugsmo gurkšnius, juos siūlo tos
mažos ledinės stiklinaitės, į kurias pažvelgus dar
tuščias jau užplūsta svaigulio laukimas.
Kamilis, nenuleisdamas nuo kelio akių, paklausė:
- Ką jūs tiksliai žinote apie TK 17?
- Nieko, arba beveik nieko, - prisipažino Dia­
na. - Tai viena didžiausių termoatominių krosnių
Sovietų Sąjungoje. Sovietų atrasta technologija lei­
džia pakeisti atomo skaldymo technologiją. Žinau,
kad centras uždarytas 1972 metais ir kad jam vado­
vavo azijietiškos kilmės fizikas Eženas Talikas. Jis
emigravo į Vakarus apie 1980 metus.
Jaunasis fizikas skubriai suglostė savo ūsus.
- Ir kodėl jus tai domina?
Diana suimprovizavo:
- Aš rengiu medžiagą apie sovietų mokslo liku­
čius. Tokamakai priklauso mažai žinomai sričiai...
-K odėl TK 17?
Užklupta iš netyčių, ji susimąstė. Staiga prisimi­
nė tą mažą žmogutį iš fotografijos su atsikišusiomis
žieminės kepurės ausimis.
- Mane labiausiai domina Eženas Talikas, - tarė
ji. - Norėčiau aprašyti jį kaip vieną iš tos epochos
mokslininkų.
Rusas įsuko į žiedinį kelią. Šviečiant saulei juosvi
išmetamų dujų debesys ir purvinų spalvų automo­
biliai pasirodė dar niauresni negu vakar. Kamilis
tarstelėjo - stebino, kad visiškai negirdėti akcento:

302
 - Talikas - veikiau netipinis reiškinys rusų pa­
dangėje. Jis atsirevanšavo Sovietų imperijai už Azi­
jos tautas. Visoje komunizmo istorijoje nebuvo kito
tokio masto pavyzdžio. Galbūt tik Žugdermidinas
Guragča - pirmasis mongolų kosmonautas, bet tai
įvyko 1981-aisiais, laikai keitėsi...
- O kokios tautybės Talikas?
- Bet... jis... juk cevenas.
Diana atsitiesė:
- Tai jūs norite pasakyti, kad jis gimė tame toka-
mako rajone?
Vairuotojas atsiduso ir jo linksmame balse pasi­
girdo suirzimo gaidelių:
- Matau, kad teks pradėti nuo pradžių.
Jis įkvėpė oro ir pradėjo:
- Trisdešimtaisiais Stalino represijos pasiekė Sibiro
pakraščius ir Mongolijos teritoriją. Jo tikslas - sunai­
kinti visa, kas gali daryti kliūčių kelyje į Kremliaus val­
džią. Buvo suimti lamos, stambieji gyvulių augintojai,
nacionalistai. 1932 metais mongolai sukilo. Sovietų
armija nuslopino sukilimą su šarvuočiais ir tankais.
Klajokliai teturėjo arklius, šautuvus ir lazdas apsiginti.
Buvo sunaikinta apie 40 tūkstančių žmonių. Tauta liko
be vado, be idėjų, be religijos. 1942 metais sovietai
dekretu įvedė rusų kalbą ir kirilicos abėcėlę.
Nuo to laiko visi stepių ir taigos vaikai buvo pri­
verstinai siunčiami į mokyklas. Buvo planuojama
sulieti mongolus ir kaimynines tauteles su didžiąja
tarybine liaudimi. Štai taip 1950 metų gale kažkur
Cagan Nūro rajone, tolimiausioje Mongolijos šiaurėje,
gyveno vienas vaikinukas, jis taip pat buvo pasiųstas

303
į Ulan Batorą mokytis. Jam 12 metų ir jam duoda­
mas rusiškas patronimas: Eženas Talikas. Netrukus jis
ima rodyti nepaprastus gabumus. Turėdamas 15 metų
jau važiuoja į Maskvą. Įstoja j komjaunimą - jaunųjų
komunistų gretas, studijuoja matematiką. 17 metų
pasuka fizikos ir astrofizikos mokslų keliu. Po poros
metų baigia rašyti daktaro disertaciją apie tričio ter-
moatominę sintezę. Talikas tampa jauniausiu mokslų
daktaru Sovietų Sąjungoje.
Diana pajuto simpatiją tam girių sūnui, kuris iš­
kilo kaip atomo sūnus. Kamilis pasakojo toliau:
- 1965 metais tas nepaprastų gabumų jaunuolis
pasiunčiamas j Tomsko regioną, j TK 17 objektą. Tuo
metu sintezės bandymams buvo naudojamas kitas
vandenilio izotopas - deuteris, bet tada kyla mintis,
kad tritis būtų pranašesnis. Tai Taliko specialybė. Po
dvejų metų jis pasiunčiamas j pagrindinį objektą: TK
17 statybos aikštelę rengti didžiausios termoatomi-
nės krosnies, tokios iki šiol pasaulyje dar nebuvo.
Pirmiausia jis įsilieja į pagrindinę komandą, prižiūri
projekto įgyvendinimo darbus, paskui 1968-aisiais
jis asmeniškai vadovauja pirmiesiems bandymams.
Nepamirškite, jam tada tik 24 metai.
Rusas važiavo greitkeliu sunkiai nuspėjama
kryptimi. Diana matė pralekiant kirilica prirašytus
skydus. Bet ji pasitikėjo fiziku: jautė, kad išorinis
priešiškumas tik apgaulė, kad jam gera dalytis su ja
tuo ieškojimų įkarščiu.
- Labiausiai neįtikima, - tęsė jis, - kad tas objek­
tas buvo įrengtas būtent gimtajame Taliko krašte,
Cagan Nūre.

304
 - O kodėl ten?
- Perdėtas rusų atsargumas. Vakarai pradėjo
aptikti jų slaptų tyrimų centrus, tuos pramoninius
ir karinės paskirties Sibiro miestus, kurie nebuvo
pažymėti jokiame žemėlapyje, kaip, pavyzdžiui,
Novosibirskas. Įkurti tokį objektą Mongolijoje reiš­
kė apsaugoti jį nuo bet kokios svetimos akies, nuo
bet kokio sekimo. Talikas, mažasis klajoklis, grįžo į
gimtuosius kraštus kaip didysis šeimininkas. Ir taip
žaibo greičiu jis tapo savo tautos didvyriu.
Dabar jie važiavo prastai asfaltuotu keliu, nuo
žiemų šalčio išduobijusia ir sutrūkinėjusia danga.
Pajuodavę laukai, tarsi susirietę virš vagų, driekėsi
visu savo liūdesiu. Kartais lyg nelauktos gėlės šmės­
telėdavo moterys ryškiomis skaromis. Staiga Kamilis
pasuko žvyrkeliu. Nustėrusi Diana pamatė aukštą
auksu kaldintą portalą. Kitoje pusėje atsivėrė takai
pasivaikščiojimui ir gėlynai vejose, gana gerai pri­
žiūrėti. Toliau kilo didžiuliai violetine spalva dažyti
rūmai, jie galėjo būti XIX amžiaus. Ji niekad nebūtų
patikėjusi, kad postkomunistinėje Rusijoje dar esa­
ma tokios architektūros.
- Nesistebėkite taip, - paaiškino Kamilis įvažiuo­
damas į žvyruotą kiemą - sovietai ne viską sistemin­
gai darkė.
Iš tikrųjų tai buvo ne pilis, veikiau didžiulis me­
džioklės paviljonas, kurio langai išėjo į balta skalda
grįstą kiemą, į portikus su kolonomis ir marmuro
imitacijos puošyba. Jį rėmino smailūs bokšteliai su
apvaliais stogais. Jie palypėjo keletą laiptelių ir atsidū­
rė šviesių akmenėlių skalda grįstoje terasoje. Kairėje

305
uniformuotas vyras stovėjo užsiglaudęs sargyboje.
Kamilis su juo nežymiai pasisveikino ir atidarė {stik­
lintas duris: turėjo raktus.
Platus, šešiakampio pavidalo vestibiulis visas
buvo dengtas marmuru. Palubėje mirguliavo kriš­
tolo sietynas. Kairėje platūs lankiniai laiptai vingiavo
iki pat antro aukšto. O aukščiau pro pravertas du­
ris buvo matyti didžiulės juodai baltos fotografijos,
vaizduojančios pramonės objektus. Matėsi varinės
nublizgintos turbinos, uždėtos ant cokolių tarytum
žvaigždės. Diana spėjo, kad šis pastatas skirtas Val­
domos sintezės muziejui.
Tvirtu žingsniu Kamilis pasuko j dešinę. Jie perė­
jo galybę salių suskilinėjusiomis sienomis, bet visur
galėjai matyti lipdinius ir statulas. Diana atpažino
alkovas, kur jaunos grafienės kadaise pamiršdavo
savo nosinaites, krėslus, kur princai palikdavo savo
tinklelius drugeliams gaudyti...
Kamilis ėjo nesustodamas, jsigaužęs į savo striu­
kę. Jis buvo panašus j jauną katiną, kurį šeiminin­
kai paliko puikiai pažįstamuose namuose. Jie nulipo
siaurais laiptais. Staiga pasidarė šalta. Apačioje kelią
užtvėrė spyna užrakinti pinučiai. Toliau prieblando­
je buvo skliautuotas kambarys, suskirstytas metalo
stelažų, kuriuose ir buvo saugomi archyvai. Kamilis
sušnibždėjo atrakindamas pinučius.
- Čia griežtai palaikomas mikroklimatas popie­
riui išsaugoti. 17 laipsnių temperatūra. 50 procentų
drėgmė. Labai svarbu.
Jis uždegė matinės spalvos plafoną. Pilkšvų ap­
lankų galėjo būti tūkstančiai. Subrukti ant lentynų.

306
Sukišti į metalines spintas. Suversti ant grindų. Taip
pat ištisos kolekcijos knygų, kurių auksu spaustos
nugarėlės švytėjo kampų apyblandoje. Seni žurnalai,
surišti j ryšulius, riogsojo sukrauti iki pat kambario
skliautų.
Jie dar kiek paėjėjo ir pasiekė paskutinę salę. Ka-
milis apgraibomis surado jungiklį. Nušvitusi pasa­
kiška halogeninė violetinės spalvos šviesa parodė
nedidelį belangį kambarėlį, jame stovėjo eilės suolų,
aptrauktų plastmase. Fizikas sukuždėjo:
- Nejudėkite.
Jis dingo ir vėl tučtuojau pasirodė glėbyje lai­
kydamas kartoninę dėžę, padėjo ją ant stalo. Iš ten
ištraukė daugybę pelėsiais trenkiančių aplankų, su­
raišiotų medžiaginiais raišteliais. Juos atraišiojo ir
ėmė mikliai vartyti, absoliučiai abejingas tumulais
virstančioms dulkėms. Diana jautė mažulyčius pra­
ėjusio laiko grūdelius, grikšinčius tarp dantų.
Galiausiai jis padavė Dianai nespalvotą nuotrau­
ką išdidžiai tardamas:
- Pirmoji TK 17 nuotrauka, daryta iš lėktuvo. Štai
gigantas, galintis prilygti žvaigždėms.

307
 46

Tai buvo ratas.

Milžiniškas akmenų ratas, apie 100 metrų peri­
metro, įrengtas kalno iškyšų papėdėje. Aplink mažes­
ni pastatai buvo išsibarstę laukymėje iki pat aplinki­
nės girios ir sudarė pilko geometrinių linijų miestelio
įspūdį. Šiaurės vakarų pusėje buvo aukštos hidroelek­
trinės turbinos, įrengtos šalia kalnų upės, plukdančios
savo sraunius vandenis nuo kalno viršūnės.
Kamilis paklausė:
- Žinote, kaip visa tai veikė?
- Jau sakiau: nieko.
Fizikas šyptelėjo, paskui ištiesė smilių į betoninį
žiedą.
- Šio žiedo viduje, - paaiškino, - susidarydavo
vakuuminė kamera, tiesiogiai maitinama hidro­
elektrinės, kurią čia matote. Įsivaizduokite tokį
siaubingą trumpąjį jungimąsi, elektros kabelį, ku­
rio priekis sujungtas su uodega, ir suprasite, kas
per daiktas tokamakas. Daugybės milijonų am ­
perų stiprumo srovė patenka į magnetinį lauką ir
sklisdama per sekundės dalį spėja įkaitinti uždarą
elektros srovės grandinę daugiau nei 10 milijonų
laipsnių. Tuomet moksliniai darbuotojai įleisdavo
308
dujinį tričio atomų mišinį. Akimirksniu atomai
suaktyvėdavo ir skriedavo kameros viduje beveik
šviesos greičiu. Tada įvykdavo stebuklas: elektro­
nai atsiskirdavo nuo savo branduolių ir pereidavo
į penktąją medžiagos būseną - plazmą. Tempera­
tūra dar pakildavo ir prasidėdavo antras stebuklas:
tričio branduoliai susijungdavo ir virsdavo kitais
atomais - helio izotopais. Tiesa, jau minėjau: tai iš
tikrųjų atsitiko tik kartą.
- Koks tų bandymų tikslas?
- Tam tikru laiku tokia atomų transmutacija turė­
jo išskirti titaniško galingumo energiją, pranokstan­
čią dabartinių mūsų atominių elektrinių galingumą.
Ir ji naudotų tik jūros vandenyje esančias medžiagas.
Deja, 1972 metais centras uždaromas ir rusai, atrodo,
prarado susidomėjimą šiuo metodu. Estafetę perėmė
europiečiai, bet dar niekas nepasiekė šioje srityje
tikrai dėmesio vertų rezultatų.
Diana bandė nuryti seiles, bet dulkės užkimšo
gerklę. Ji paklausė:
- Ir tai buvo... pavojinga? Noriu pasakyti... ra­
dioaktyvu?
- Salėje - taip. Neutronų bombardavimas vers­
davo radioaktyviomis tas medžiagas, iš kurių buvo
sukonstruota įranga, pavyzdžiui, kobaltą. Ir tas ra­
dioaktyvumas galėjo laikytis daugybę metų. O šiaip
jokio pavojaus. Patalpos sienos iš švino ir kadmio,
jos absorbavo neutronus.
Dianai nepavyko įsivaizduoti tokioje aplinkoje
nei Rolfo van Kaeno, mediko akupunktūrininko, nei
Filipo Toma, perbėgėlio psichologo.

309
 - Turiu dviejų žmonių pavardes, kurie, manau,
šiame objekte dirbo, - tarė ji. - Galite patikrinti, ar
jie priklausė tuo metu darbo grupei?
- Jokių problemų.
Diana išvardijo vyrų vardus ir trumpai nusakė jų
specialybes. Kamilis pavartė lapus. Popieriai tarp jo
pirštų traškėjo it pergamentas.
- Jų čia nėra, - pagaliau ištarė.
- Tie sąrašai pilni?
- Taip. Net jeigu jie būtų dirbę tokamake, čia jie
būtų įrašyti.
- Ką norite tuo pasakyti?
- TK 17 - milžiniškas objektas. Tikras miestas.
Ten dirbo tūkstančiai žmonių. Ir buvo dar papildo­
mų žinybų.
Dianos galvoje nušvito mintis.
- Kokio tipo žinybos? Ar van Kaeno ir Toma spe­
cialybės profilis galėjo tikti kitam centro darbui?
Kamilis perbėgo pirštais aplankų viršelius. Mig­
dolinėse jo akyse sužibo vylinga liepsnelė.
- Akupunktūrininkas ir psichologas: jie galėjo
priklausyti slaptam TK 17 sektoriui. Tam, kuris už­
siiminėjo parapsichologija.
-K ą?
- Centras turėjo eksperimentinės psichologijos
laboratoriją. Sektorių, kuris domėjosi nepaaiškina­
mų reiškinių suvokimu ir jų poveikiu. Telepatija,
aiškiaregystė, psichokinezė. Tuo metu Sovietų Sąjun­
goje egzistavo aibė tokios rūšies centrų.
Tai buvo lyg vartai, kurių Diana nesitikėjo išvysti ir
šit jie netikėtai atsivėrė į akinamą šviesą. Ji paklausė:

310
 - Ir kokia tose laboratorijose atliekamų eksperi­
mentų esmė?
Vyras abejodamas susiraukė:
- Tiksliai nežinau. Tai ne mano sritis. Manau,
kad psichologai ir fizikai bandė sukelti sąmonės po­
kyčius, pavyzdžiui, veikiant hipnozei, ir sužadinti
tokius psichinius reiškinius kaip telepatinis ryšys ar
gydymas magnetizmu. Jie tyrinėjo tuos reiškinius
ne tik fiziologiniu požiūriu, bet ir veikiant magne­
tizmui, elektrai...
- Kodėl tokia laboratorija gyvavo prie tokama-
ko?
Kamilis pratrūko juoktis.
- Tai vis Talikas! Jis aistringai domėjosi šiomis
sritimis. Pats šalia savo veiklos sintezės srityje darba­
vosi prie to, ką vadino „bioastronomija". Žvaigždžių
įtaka žmogaus kūnui, jo temperamentui.
- Kaip astrologija?
- Tik moksliškesnis variantas. Pavyzdžiui, jis do­
mėjosi numanoma smegenų ir saulės magnetizmo
tarpusavio sąveika. Pasirodo, statistiškai egzistuoja
ryšys tarp saulės aktyvumo ir nelaimingų atsitikimų,
savižudybių, širdies priepuolių... Pagal tai, ką man
pasakojo, Talikas pats turėjo tam tikrų sugebėjimų
dovaną. Galėjo numatyti tokius žvaigždžių reiškinius
kaip užtemimas. Bet, tiesą pasakius, čia jau patenki
į mistinį žmogaus pasaulį. Aš netikiu tomis istorijo­
mis. Galiu tik pasijuokti.
Dianos juokas neėmė. Atvirkščiai, jai pradėjo aiš­
kėti net neįtarta reikalo pusė: Eženas Talikas, ato­
mo sintezės pradininkas, pats buvo cevenas, taigos

311
vaikas, maitintas šamanų kultūros syvų, suaugęs su
nepaaiškinamais reiškiniais. Tapęs fiziku, jis, be abe­
jonių, suprato, kad galėtų racionaliai tyrinėti tuos
reiškinius. Tada iškvietė geriausius tų sričių specia­
listus, tokius kaip akupunktūros virtuozas Rolfas
van Kaenas ar psichokinezėje puikiai pasikaustęs
prancūzų perbėgėlis Filipas Toma.
Diana buvo įsitikinusi, kad dabar prisikasė iki tie­
sos šerdies. Jai reikėjo ta gysla brautis toliau, išžiūrėti
aplinkybes, kurios leido įgyvendinti tokį projektą.
- Nesuprantu vieno dalyko, - vėl prabilo ji, -
marksizmo era - tai materializmo, absoliutaus prag­
matizmo amžius. Amžius, kai uždaromos bažnyčios,
kai istorija rėmėsi pačiu kiečiausiu realizmu. Kaip
sovietų valdininkai galėjo rimtai priimti tas visas
istorijas apie paranormalius reiškinius?
Kamilis suraukė antakius išreikšdamas nepatik­
lumą.
- Ar taip jau labai jus domina parapsichologija?
- Mane domina viskas, kas susiję su sovietų
mokslu.
Buvo matyti, kad fizikas atsileido.
- Apie Rusijos ir parapsichologijos sąsajas galima
būtų parašyti romaną.
- Papasakokite trumpai.
Jis atsirėmė į senas dėžes ir atrodė nurimęs. Jo
bruožų aštrumą išryškino violetiniai lempų atšvai­
tai.
- Jūs teisi. Viena vertus, su komunizmu stojo pats
pragmatiškiausias, pats racionaliausias amžius. Kita
vertus, rusai lieka rusais. Jie persiėmę dvasingumu.

312
Ne tik religijos prasme, jie pripažįsta ir senuosius
tikėjimus, yra prietaringi. Pavyzdžiui, jie visad manė,
kad Stalingrado pergalę padėjo iškovoti šamanų
dvasios, kuriomis tikima Volgos regione. Taip pat
jie visada tikėjo, kad kosmoso užkariavimą palaikė
dangaus galios.
Jaunuolis sukryžiavo rankas nuduodamas rezig­
naciją.
- Įprasta tvirtinti, kad viskas dėl mūsų tautos azi-
jietiškumo. Šiaip ar taip, mūsų teritorijos didžiumą
užima taiga - dvasių karalystė...
Diana įsiterpė:
- Bet juk tarp liaudies tikėjimų ir mokslinio ty­
rimo laboratorijų yra ribos, argi ne?
- Aišku. Bet mūsų šalyje taip pat gyvuoja moks­
linė parapsichologijos tradicija. Nereikia pamiršti,
kad mūsų Nobelio premijos laureatas Ivanas Pet-
rovičius Pavlovas - sąlyginių refleksų atradėjas ir
moderniosios psichologijos kūrėjas. O jis pripažino
kai kurias ypatingas sąmonės būsenas, trečiajame
dešimtmetyje jo institute net buvo vienas padalinys,
pašvęstas aiškiaregystei.
Kamilis, atrodė, žiūri į šį klausimą su ironija ir
susižavėjimu. Jis pasakojo toliau:
- Sulig penktąjį dešimtmetį prasidėjusiu stalininiu
valymu ir Antruoju pasauliniu karu tie tyrimai bai­
gėsi. Bet po Stalino mirties vėl ūžtelėjo parapsicholo­
gijos banga lyg ji visad būtų glūdėjusi rusų sąmonės
gelmėse. Aš jums papasakosiu vieną anekdotą, kuris
gerai apibūdina septintojo dešimtmečio mentalitetą.
Ar žinote mūsų šalies istoriją?

313
 - Nelabai.
Jo veide vėl atsirado skeptiška išraiška.
- Nesate girdėjusi apie XXII partijos suvažiavimą
1961 metais?
-N e.
- Tas suvažiavimas buvo labai garsus. Tais metais
pirmą kartą Nikita Chruščiovas viešai pripažino Sta­
lino nusikaltimus. Jis leido suprasti, kad Stalinas tur­
būt nebuvo tas didis vadas j šviesų rytojų, kaip buvo
tvirtinama, bet tironas, padaręs nemažai kriminalinių
nusikaltimų. Šeimininkas, nuverstas nuo savo pjedes­
talo. Po kiek laiko jo balzamuotas kūnas buvo iškeltas
iš mauzoliejaus, kur gulėjo šalia Lenino.
- Ką tai turi bendro su paranormaliais reiški­
niais?
- Per tą patį suvažiavimą žodžio paprašė viena
moteris, deputatė Darja Lazurkina. Ji kuo rimčiau­
siai paaiškino, kad jai išvakarėse pasirodė Leninas,
kuris jai pasakė, kad jis kankinasi gulėdamas mu­
ziejuje šalia Stalino. Lazurkinos žodžiai nuskambė­
jo iškilmingiausią suvažiavimo akimirką ir aš galiu
jus patikinti, kad tas liudijimas suvaidino tokį pat
vaidmenį nutariant perkelti kūną, kaip Chruščiovo
kalba. Tokie yra rusai. Mintis, kad miręs žmogus
grįžta pareikšti savo norų per senos moters sapną,
nė vieno nenustebino ir neabejotinai buvo laikoma,
kad suvažiavime dalyvavo ir Leninas.
Diana jau buvo mačiusi tų didžiųjų partijos mi­
šių vaizdus - milžiniška salė, pakopomis sustatyta
tūkstančiai kėdžių, ant jų sėdi komunistų deputa­
tai, vienos galingiausių epochos nacijų senjorai. Ją

314
sujaudino mintis, kad paprastas sapnas galėjo tiek
sudominti partijos komisarus. Tad sąmonės gelmės
visais laikais skendo tamsoje. Šalia žmogaus galios
baimės visada viešpatavo ir kita baimė: pasaulio
baimė, amžinybės, dvasių baimė, pastarosios, regis,
persekiojo rusus Sibiro taigos tankynėse.
- Tęskite, - sušnibždėjo.
- Nuo to laiko psichologija, paskui iš jos išsi­
rutuliojusi parapsichologija grįžo įgijusios jėgos.
Visoje teritorijoje steigiamos laboratorijos. Geriau­
si institutai, tarp jų Leningrado neurochirurgijos
institutas, kur buvo tyrinėjami psichiniai reiškiniai
per sapnus, dar Charkovo psichologijos ir neuro­
logijos institutas, kur mokslininkai ieškojo galimų
psichikos dalelių, kurios galėtų paaiškinti telepatijos
ir psichokinezės reiškinius. Taip pat Novosibirsko
Sibiro mokslų akademijos padalinys Nr. 8, kur tam
tikri mokslininkai atliko telepatijos eksperimentus
su atominio povandeninio laivo karininkais. Tiesą
pasakius, visa tai nebuvo labai rimta.
Diana grįžo prie jai rūpimo dalyko:
- O ką žinote apie TK 17 šioje srityje?
- Niekad apie tai nesu nei skaitęs, nei girdėjęs.
Nei žodžio, nei eilutės apie tą padalinį.
- Kaip paaiškintumėte tokią tylą?
Kamilis gūžtelėjo pečiais.
- Tiesą sakant, ta tyla gali reikšti bet ką. Arba
tai, kad tyrinėtojai absoliučiai nieko nerado, net ką
parašyti ataskaitoje. Arba priešingai, kad jie padarė
reikšmingus atradimus. Atradimus, kurie verti būti
nuslėpti.

315
 Diana suprato gavusi atsakymą į savo klausimą.
Tikrai: toje laboratorijoje buvo atrasta kažkas labai
svarbaus, kažkas, kas ne tik susiję su psichinių gali­
mybių prigimtimi, bet ir leidžia jas plėtoti.
Ji nebuvo pamiršusi stebuklų, kurie lydėjo tas
paskutines savaites. Akupunktūrininkas, išgelbėjęs
tradicinės medicinos pasmerktą vaiką. Psichologas,
vien savo dvasios jėga atsegęs saugos diržo sagtį. O
dabar Eženas Talikas, jis demonstravo tikrą aiškia­
regystę, numatydamas kosminius reiškinius. Kaip
gali negalvoti, kad tie žmonės tarp 1969 ir 1972 metų
savo laboratorijose atrado metodą izoliuoti ir suval­
dyti okultinės žmogaus jėgas? Kaip gali neįsivaiz­
duoti, kad jie ištisus 30 metų neišdavė tos unikalios
paslapties?
Dabar prisiminė Liusjeno pirštus, ant kurių pa­
žymėta data: 1999 spalio 20-oji. Jos įsitikinimas dar
sutvirtėjo. Tie vyrai turėjo pasimatyti tokamake. Ir
šis pasimatymas buvo susijęs su nauja paslaptimi -
nepaaiškinamu paranormalių galių įgijimu.
Diana žvilgtelėjo į laikrodžio ciferblatą: spalio
15-oji. Tėra vienintelis būdas atskleisti šio susitikimo
paslaptį. Ji išgirdo save klausiant:
- Jums nebus sunku nuvežti mane į oro uostą?

316
 47

Nuo Maskvos iki Mongolijos sostinės Ulan Bato­

ro reikėjo skristi beveik 8 tūkstančius kilometrų j ry­
tus. Reisas naktinis, vienintelis nusileidimas Tomske,
Vakarų Sibire. Per visą kelionę apačioje driekėsi tas
pats kraštovaizdis: miškas. Ledinė begalybė drebulių,
guobų, beržų, pušų, maumedžių, augančių retomis
giraitėmis ir nepereinamais brūzgynais. Diana pri­
siminė Klodo Andrė žemėlapį ir jame pavaizduo­
tą monotonišką didybę. Taiga: nuošalūs, laukiniai
plotai sulig visu žemynu, jie atsivėrė tik Mongolijos
prieigose ir perėjo į kitą begalybę - stepes.
Kamilis daugiau nieko negalėjo papasakoti apie
kelionę po kraštą. Jis į Mongoliją niekad nebuvo įkė­
lęs kojos. Jo žinios apie TK 17 tebuvo teorinės ir jis
juo labiau žavėjosi Dianos apsisprendimu. Pasisiūlė
pasirūpinti bilietais Šeremetjeve.
Dabar ji centrinėje oro uosto krautuvėje prisipir­
ko šiltų drabužių, mintyse įvertindama, ką jau turi.
Priešais veidrodį matuodamas! kailinę žieminę ke­
purę, konstatavo, kad mėlynės pranyko. Jautėsi stipri,
energinga, žvali. Tiesą pasakius, Diana svaigo nuo
savo sumanymo. Ir tas svaigulys buvo pavojingas,
nes trukdė numatyti galimus ekspedicijos pavojus.
317
 - Super.
Veidrodyje šmėstelėjo migdolinis Kamilio žvilgs­
nis. Fizikas akivaizdžiai įvertino, kaip atrodo Dia­
nos veidas, įrėmintas keistomis sruogomis, užtvertas
kailiniu priekakčiu. Regis, jis nematė nei mėlynių,
nei randų, nei tvarsčių. Tik iškėlė pluoštelį šviesiai
melsvų bilietų ir perspėjo:
- Nėra ko delsti. Paskutinis lėktuvas į Tomską už
40 minučių.
Kamilis su Diana prasibrovė į įsodinimo zoną.
Kai moteris pamatė skrydžio bendrakeleivius, vėl
pradėjo būgštauti: jie atrodė taip, lyg eitų į mirtį.
Sėdėjo sustingę, rankas prispaudę prie savo lagami­
nų, retkarčiais laidė pasidavusius likimui žvilgsnius
į lėktuvą, kuris šliaužė į pakilimo taką.
- Kodėl jie taip atrodo? - paklausė Diana.
- Jiems Mongolija - tai maždaug pasaulio galo
sinonimas.
- Kodėl?
Kamilis vėl suraukė antakius, o ūsai liko šypso­
tis.
- Diana, Mongolija - tai net nebe Sibiras. Tai
dar toliau, ir ten jau nebeveikia rusų valdžia. Ulan
Batoras - tai, kas laukia žmonių, - tik vienatvė, šal­
tis, skurdas. Ir neapykanta. Sovietai laikė šalį savo
kolonija beveik 100 metų. Šiandien mongolai ne­
priklausomi ir jie mūsų nekenčia labiau už viską
pasaulyje.
Diana įsižiūrėjo į minią, kuri slinko pro kontrolės
punktą: išsekusios figūros, atsainūs veidai. Jai krito
į akis vienas dalykas.

3 18
 - Kodėl tarp keleivių nesimato nė vieno mongo­
lo? - paklausė ji.
- Mongolai turi nuosavą kompaniją. Jie veikiau
nusikirs ranką nei keliaus „Aeroflotu1. Neapykanta,
žinote, ką tai reiškia?
Ji nusišypsojo išvargusio žmogaus šypsena.
- Spėju.
- Lik sveika, Diana. Ir drąsiau.
Jai buvo sunku patikėti, kad po akimirkos tas jau­
nas katinas dings, kad liks vėl viena. Tokia viena, kad
nė nepajėgė įsivaizduoti. Vyras apsisuko, paskui iš
po striukės gobtuvo pasigirdo:
- Ir nepamirškite: dievai nemėgsta, kai juos kas
mėgina mėgdžioti.

Senukas „Tupolev“ trinksėjo kaip traukinys.

Diana atsidavė keistam naktinio skrydžio sąstin­
giui. Abejinga salono diskomfortui, sausainių tru ­
piniams vietoj vakarienės, per ryškiai šviesai, kuri
niekaip negeso ten, kur reikėjo, kad užgestų, nejuto
ir šalčio, kuris kiaurai skrodė drebantį lėktuvo sa­
loną.
Tomske visus išlaipino, tamsoje nuvedė iki pat
tako galo, iki kažkokio sandėlio. Vieta priminė la­
zaretą, kur juos izoliavo iš baimės užsikrėsti. Kelei­
viai tylomis įsitaisė ant palei sienas sustatytų suolų.
Plikos lempelės šviesoje Diana pastebėjo sukabin­
tas didžiules nespalvotas nuotraukas. Keistomis
pozomis šachtininkai su kirtikliais rankose. Šachtų
panoramos, primenančios kanjonus. Elektros įren­
gimai, užtverti bokštais ir kabeliais. Visas gamybos

319
ir planavimo grožis, į kurį fotografijos grūdėtumas,
atrodė, dar įterpė purvo ir anglių.
Dirstelėjo į laikrodį: 10 valanda vakaro Maskvos
laiku. 3 valanda ryto Ulan Batoro laiku. Bet čia,
Tomske, įdomu, kelinta čia valanda? Ji pasisuko į
savo kaimynus ir paklausė jų angliškai. Niekas šia
kalba nekalbėjo. Tada pasidomėjo kitų keleivių. Ru­
sai net nepakėlė nosių nuo savo apykaklių. Galiausiai
vienas senis jai atsakė apytikre anglų kalba:
- Kam dominti valandos Tomske?
- Man, man tai įdomu. Mėgstu gaudytis laike.
Vyriškis nudūrė akis žemyn ir daugiau jų nebe­
pakėlė. Diana pamatė savo šešėlį, atsispindintį ant
šachtininkų nuotraukų stiklo, - tokį ištįsusį, siūlo
pavidalo. Nuėjo atsisėsti ir ūmai pajuto stiprų skaus­
mą krūtinėje, tarsi būtų trenkęs akmuo.
Iš atminties iškilo Patriko Langlua vaizdas. Juo­
do lako akys. Ryškiai sidabrinė plaukų sruogelė. Jo
pernelyg švarių drabužių kvapas. Ir Dianą prislėgė
skausmas. Pasijuto vieniša, sutrikusi, paklydusi šio­
je bekraštėje žemėje. Bet dar labiau paklydusi pati
savyje.
Norėjosi pravirkti. Išsiverkti taip, kaip išsivemti.
Nuo minties, kad tas vyras galėjo ją mylėti, jo mirtis
jai pasirodė dar absurdiškesnė, dar nereikalingesnė.
Nes jei policininkas būtų gyvas, jis tuoj būtų supra­
tęs, kad Diana - neįmanomumo moteris. Jo prielan­
kumo ženklai būtų nuslydę per ją it vanduo benzino
paviršiumi. Ji niekad nebūtų galėjusi atsiliepti į jo
geismą. Niekad jos pačios geismas nebūtų skirtas
kuriam nors vyrui. Jis buvo tarsi įsiutęs žvėris, tarsi

320
požeminė ugnis, besiblaškanti po kūną ir nerandanti
jokio išėjimo.
Diana vėl užmetė akį į savo laikrodžio rodykles,
kurios sukosi nežinia kur. „Nežaiskite detektyvės
Alisos", buvo sakęs jai leitenantas. Ašarų latakėliu
šoktelėjo šypsena. Ji jau nebe Alisa. Ir net ne de­
tektyve.
Tik jauna moteris, pasimetusi laiko juostų tan­
kumyne.
Kelyje į žemyną pabaisą.
 48

Ją pažadino šviesa.
Diana atsitiesė nuo krėslo ir priglaudė plaštaką
prie iliuminatoriaus. Kiek laiko ji miegojo? Vos įli­
pusi į lėktuvą bemat suzmeko. O dabar ją pakerėjo
aušra. Užsidėjo akinius ir įsmeigė akis į langą. Ir
tada violetinėje aušros šviesoje išvydo tai, ko turbūt
nebuvo nė viename pasaulio krašte ir kas užbur-
davo visų keliautojų širdis, kai tik jie praskrisdavo
žemiausius debesis, tvyrančius virš Mongolijos že­
mės: tai - stepė.
Jei žalia spalva galėtų liepsnoti, stepę galima būtų
apibūdinti būtent tokiu švytėjimu. Žaliuojantis, vir­
pantis degimas. Trykštanti šviesa iš žemės, pašiauš­
tos varpučio. Liepsnojantis laužas, pliskantis iki pat
horizonto linijos, ir švelnumas it lengvas atodūsis,
kurio iki mažiausios properšos sklidina žemė.
Saulė galėjo kaitinti, kiek norėjo, ji nieku gyvu
negalėjo sutrikdyti tokios gaivos.
Diana susirado savo juodus akinius ir įbedė akis
į tą bekraštį kraštovaizdį. Keista. Jai pasirodė, kad
visa ta žolynų jūra jau seniai matyta, sava. Matytos
ir kalvos, išsirikiavusios it žaidimui ir džiūgaujan­
čios savo įstabia vienatve. Ir tokie šventiški slėniai,
322
tarsi apgirtę nuo savęs pačių, skubantys ir amžiais
nesusitinkantys su horizontu.
Ji prisislinko prie iliuminatoriaus ir priglaudė
priėjo kaktą. Nepaisant atstumo, nepaisant variklių
gaudesio, jos mintys nusklendė iki pat žemės ir p a ­
gavo ganyklų žolės šiugždėjimą, vabzdžių zvimbimą,
menkiausią gamtos traškesį, kai nurimsta vėjo gūsiai.
Taip, į šitą žemę reikia įsiklausyti. Kaip į kriauklę. Į
žemę, kai gali pajausti visas jos paviršiaus subtilybes,
paskui dar it tolimą aidą išgirsti trumpakarčių žirgų
šuoliavimą. Ir galbūt dar giliau duslų pasaulio širdies
plakimą...

Ulan Batoro oro uostas - salė netinkuoto beto­

no sienomis, kur bagažas buvo žymimas kreida ir
kur vietoj išskridimo ir atskridimo registravimo
kontorų stovėjo vienintelis medinis suolas, ant jo
riogsojo visam pastatui skirtas kompiuteris. Pro
langus Diana tarp kelių automobilių įžiūrėjo ir pir­
muosius raitelius ant arklių. Visi dėvėjo tradicinius
nacionalinius drabužius, raibuliuojančius spalvo­
mis ir šilko diržais.
Diana neįsivaizdavo, ko dabar turėtų imtis. Už-
mušdama laiką, pasekė kitais keleiviais ir pasiėmė
registracijos kortelę. Ruošėsi ją lyg ir pildyti, stovė­
dama atsirėmusi į sieną. Ir tada dokumento viršu­
je perskaitė keletą eilučių anglų kalba, jos priminė
akivaizdų dalyką, apie kurį ji nė mirksnį nebuvo
pagalvojusi.
Už nugaros išgirdo balsą:
- Jūs esate Diana Tiberž?

323
 Krūptelėjo. Jai šypsojosi jaunas vakarietis. Jis dė­
vėjo anglų firmos apsiaustą, aksomines medžioklės
kelnes ir aukštaaulius batus. Dianai toptelėjo: „Ne­
gali būti toks faras. Tik ne čia.“
Ji atšlijo ir geriau įsižiūrėjo į jaunuolį. Jo veidas
buvo kaip lėlės, kaštoniniai garbanoti plaukai, akiniai
labai plonais auksiniais rėmeliais ir kelias dienas ne­
skusta barzda, ji pabrėžė odos įdegį. Nepaisant barz­
dos, nuo jo bruožų, nuo rusvos odos, nuo neprie­
kaištingų drabužių dvelkė tvarka, švara, kas Dianai
sukėlė pavydą - ji pati amžiais atrodė blanki ir kreivai
šleivai apsivilkusi.
Vyras prisistatė su lengvai burkuojamu akcentu:
- Džiovanis Santis. Aš Italijos ambasados atašė.
Ir esu pratęs priimti visus atvykėlius iš Europos. Jūsų
pavardę radau kompiuteryje tarp keleivių ir...
- Ko norite?
Jis atrodė nustebintas jos agresyvumo.
- Bet... jums padėti, patarti, jus palydėti, - atsa­
kė. - Mes esame ne tokioje paprastoje šalyje ir...
- Ačiū. Viskas bus gerai.
Diana vėl ėmėsi pildyti kortelę, akies krašteliu
jį stebėdama. Jaunasis atašė savo ruožtu spygsojo
į jos veido sužeidimus. Jis neatlyžo, pasitelkdamas
meilumą:
- Ir jūs įsitikinusi, kad jums nieko nereikia?
- Ačiū. Mano maršrutas puikiausiai parengtas.
Jokių problemų.
- O viešbutis? - drįso pasidomėti italas. - Ver­
tėjas?
Ji atsisuko ir pertraukė jį:

324
 - Jūs tikrai norite man padėti?
Džiovanis linktelėjo, kaip linkteli Venecijos džen­
telmenas. Diana susiraukusi pamosavo savo regis­
tracijos kortele:
- Tai štai: aš neturiu šios šalies vizos.
Italo akys išsprogo, rodydamos baisiausią nuste­
bimą.
- Vizos? - pakartojo.
Antakiai dar aukščiau pasikėlė j du pakibusius
skliaustus. Tai buvo tokios smarkios nuostabos iš­
raiška, sklidina tokio nekaltumo, kad Diana nusi­
kvatojo. Ji suprato, kad ta įstabi grimasa apibrėžė jų
tolesnių santykių pobūdį.
 49

Džiovanis rizikuodamas nusisukti sprandą važia­

vo tiesia kelio linija į Ulan Batorą. Administracinei
problemai tvarkyti jam nereikėjo ir valandos. Tada
Diana suprato, su kuo turi reikalą: su popierizmo
magu, žmogumi, kuris kalbėjo mongoliškai taip pat
laisvai, kaip prancūzų ar italų kalbomis. Nuo šiol ji
atsidūrė Italijos ambasados globoje. Lyg ir netikėta
viešnia, bet ši nauja padėtis jos nė kiek netrikdė.
Bent kol kas.
Diana atidarė langelį ir iškišo laukan galvą. Bal­
tos kelio dulkės kaipmat išdžiovino gerklę. Jautė,
kaip skeldėja lūpos. Kaip vėjo greičiu išsausėja oda.
Tolumoje buvo miestas, plokščias ir pilkas kaip sky­
das su dviem iškilusiais didžiuliais termoelektrinės
kaminais.
Diana užsimerkė ir pilnais plaučiais įkvėpė saus­
ringo oro gurkšnį. Ji šūktelėjo, savo balsu perrėkda­
ma visureigio krioksmą.
- Jaučiate, koks oras?
-K ą?
- Toks... sausas.
Iš Džiovanio apsiausto apykaklės pasigirdo juo­
kas. Atsakydamas šūktelėjo:
326
 - Jūs niekad nekeliavote po Vidurinę Aziją?
-N e .
- Iki artimiausios jūros daugiau nei 3 tūkstančiai
kilometrų. Čia temperatūrų skirtumų nesušvelnina
joks drėgnas vėjas, joks pasatas. Žiemomis tempera­
tūra nukrinta mažiausiai iki 50 laipsnių. Vasaromis
pašoka virš 40 laipsnių karščio. Per vieną dieną ga­
lima stebėti 40 laipsnių temperatūros skirtumą. Tai
griežtai žemyninis klimatas, Diana. Švarus ir rūstus
klimatas be jokių niuansų.
Jis džiaugsmingai nusijuokė:
- Sveika atvykusi į Mongoliją!
Ji vėl užsimerkė ir leidosi liūliuojama kelio duo­
bių. Kai vėl atsimerkė, buvo įvažiavę į miestą. Ulan
Batoras - stalininės architektūros miestas, išvagotas
plačių prospektų, kai kurių asfaltuotų, bet dažniau
plūktos žemės, apstatytų milžiniškais pastatais su
aukštais, siaurais it skustuvo ašmenys langais. Šių
milžinų šešėlyje glaudėsi nedideli kvartalai, vienodi
ir liūdni. Viskas atrodė sumanyta, nubraižyta ir p a­
statyta vienu metu ir tai atliko architektai, skubantys
įgyvendinti didžiuosius socialistinės urbanizacijos
principus: didybė ir galybė valdantiesiems, simetrija
ir monotonija paprastiems mirtingiesiems.
Tačiau gatvėmis vaikštinėjo gyventojai, kurie
paneigė tą globalinį projektą. Dauguma dėvėjo tra­
dicinį deel, kaip tą drabužį pavadino Džiovanis: tai
pamuštas vata chalatas, dygsniuotas, su įstrižu už­
segimu, per liemenį surištas medžiagine juosta. Dar
kiti jojo arkliais; tarp japoniškų markių automobilių
ir keleto juodų čaikų jie atrodė lyg supainioję amžius

327
ir ne ten pakliuvę. Toks kontrastas pabrėžė numa­
nomą šalyje dvikovą: Stalinas ir Čingischanas. Ir jei
palyginsi sienų plyšius ir drabužių spalvų žaismę,
dėl nugalėtojo vardo neteks abejoti.
Diana pamatė didžiulį viešbutį, ten automobilių
stovėjimo aikštelė buvo gausiai pristatyta mašinų.
Ji paklausė:
- Čia nestosime?
- Į viešbutį nevažiuosime. Nėra vietų. Kažkoks
suvažiavimas. Nesijaudinkite, jus apgyvendinsime
Gandano budistų vienuolyne netoli miesto. Vienuo­
liai turi kambarių kaip tik laikiniems svečiams.
Po kelių minučių jie privažiavo didžiulį betono
bloką, aptvertą nuo laiko apgliaumijusių raudonų
plytų siena. Pastatas neturėjo nieko ypatinga, išsky­
rus stogą su užraitais, visiškai kinų stiliaus. Aptva­
ro viduje, priešingai, kiekviena smulkmena buvo
viena už kitą žavingesnė. Akmeninės sienos švy­
tėjo ochros patina. Kiemas - paprastas cementinis
paviršius - buvo nuklotas nukritusiais lapais, jie
šiugždėjo pažeme it liepsnelės. Langų apvadai, pa­
tamsėję ir apsilaupę, panėšėjo į paslaptingus rėmus,
kurie žadino pasilenkti ir nerti į vienuolyno slapty­
bes. Po akimirkos, įėjus pro įspūdingus medinius
vartus, atsivėręs vaizdas virsta auksiniu lopšiu, jis
prikausto žvilgsnį ir užburia širdį brangių dulkelių
švytėjimu.
Diana žengtelėjo kiek pirmyn ir vidinio kie­
mo dešinėje pastebėjo maldų malūnus. Didžiules
vertikalias statines, be paliovos besisukančias ant
savo ašies. Panašių buvo mačiusi Kinijoje, Tibeto

328
pasienyje. Jau vien mintis, kad tikinčiųjų surašyti
ir sudėti į tas statinaites popierėliai ten maišomi,
mėtomi, blaškomi lyg karšto uolumo dalelės, ją
pakerėjo.
Pasirodė vienuoliai. Buvo visai nepanašūs j tuos
nuskustus ir sukultūrintus Ra Nongo bonzas Tailan­
de. Dėvėjo ilgą raudono audeklo vienuolio drabužį
ir mūvėjo ilgus odinius batus riestais galais. Jie šyp­
sojosi Džiovaniui, bet jiems, regis, sunkiai sekėsi
atsikratyti prigimtinio niaurumo, to raitelių, ilgai
gyvenusių stepės atskirtyje, rūstumo. Galop italas
akies mirktelėjimu Dianai davė suprasti, kad viskas
sutvarkyta.
Ją apgyvendino mažame medžio lentutėmis
išmuštame kambarėlyje ir jai buvo gera atsidur­
ti vienai. Džiovanis pažadėjo pasirūpinti būtinais
leidimais keliauti į šalies šiaurę. Diana privalėjo
šiek tiek paaiškinti savo planus. Šįkart pasakė, kad
rengia knygą apie sovietinių mokslo centrų liekanas
Sibire ir Mongolijoje. Inteligentui mintis patiko:
„Matau, - pakomentavo, - tai iš šiuolaikinės arche­
ologijos srities." Ir tučtuojau pasisiūlė ją palydėti.
Iš pradžių Diana atsisakė, paskui atitoko. Ji netu­
rėjo jokių galimybių viena ir dar laiku nusigauti
iki tokamako.
Apie ketvirtą valandą popiet nusileido j vienuoly­
no kiemą. Norėjo pasimėgauti kiemo ramybe. Jokių
kvapų, tik degintos žolės aromatas, sklindantis iš
aplinkinių stepių. Jokio garso, tik tolimas kanopų
trinksėjimas, aidu atsimušantis į gelsvai rusvas sie­
nas. Nė vieno veido, nebent kartkartėmis šmėsteli

329
verandos prieblandoje pavieniai vienuoliai, įsisupę
į savo plytų spalvos togas.
Čia viešpatavo aiškus, stulbinamas tyrumas. Saulė.
Šaltis. Medis. Akmuo. Ir daugiau nieko. Retkarčiais
tik sudejuodavo vertikaliosios statinaitės, lėtai suk-
damosi, ir liūliavo tą pojūčių kvintesenciją. Diana
šyptelėjo. Viskas šitoje vietovėje buvo svetima ir vis
vien ji jautėsi keistai artima tam raudonų nukritusių
lapų kilimui, tai saulei, kuri tiesė savo šešėlius. Dia­
na prisiminė pradinės mokyklos kiemą, akmenis, į
kuriuos sukaupdavo visą savo dėmesį, įsismelkdama
į slėpiningą pasaulio sandarą. Čia ji rado tą pačią kie­
tumo ir švelnumo, šalčio ir šilumos samplaiką, kuri
vaikystėje per pertraukas visiškai užvaldydavo.
Netikėtai pakilo ir nuskrido balandžiai. Spar­
nų plazdėjimas ataidėjo iki Dianos tarsi popierinė
širma, kai ją staigiai užtrauki. Tas akimirksnis jai
regėjosi toks ryškus, toks intymus, lyg iškilęs iš jos
pačios lūkesčių, iš jos pačios troškimų.
Žingsniai už nugaros.
Kieme pasirodė Džiovanis, įsispraudęs į neper­
šlampamą striukę, atgalia ranka glostydamas barz­
dą. Vienas malonumas stebėti tą žmogų. Dianai jis
priminė mažą berniuką, kuris gavo per daug sal­
dumynų. Arba tas silpnai apšviestas italų tratorijas,
kur vitrinose blizga pernelyg spalvingi pyragaičiai.
Visa jo esybė priminė tokį nekaltą potraukį, tokį
smaguriavimo signalą, kuris užklumpa lygiai penktą
valandą...
Ji tikėjosi, kad jaunuolis ištars kokius įstabius
žodžius - tobulai teisingus žodžius, kuriuos derėtų

330
inkrustuoti į akimirkos brangakmenį. Bet italas už­
dėjo ranką ant pilvo ir paklausė:
- Ar nenorėtumėte kiek užkąsti?
 50

Džiovanis ją nuvedė tiesiai j vienuolyno valgyklą.

Pasak jo, vienuoliai gamino geriausius mieste booz -
tai mongolų patiekalas: koldūnai, įdaryti ėriena.
Popietę italas surinko visus būtinus leidimus ir ryt
rytą, pirmą valandą, jie išvyksta. Kad negaištų laiko,
nutarė nakvoti vienoje antro aukšto celių. Baigė savo
aiškinimus plačia šypsena. Vyras akivaizdžiai buvo
nutaręs nebepaleisti Dianos nė per žingsnį.
Jai širdis neleido atsakyti tuo pačiu. Tas artu­
mas, nusitiesęs tarp jųdviejų, ją trikdė, net erzino.
Ji jautėsi dar labiau paveikta Patriko Langlua - jo
žemo balso, švaros kvapo, jo humoru pažymėtų
gestų. Italo akiplėšiškas įsikišimas į jos gyvenimą
žeidė tuos prisiminimus, kažkuria prasme niekino
jo atminimą.
Valgykloje Diana atsisėdo kitoje didžiulio sta­
lo pusėje, priešais Džiovanį, bet kiek pasitraukusi
į šoną. Sunku įsivaizduoti drauge pietaujančius ir
tokius nutolusius vienas nuo kito žmones. Diplo­
matas nesuko sau galvos - matyt, jis spėjo apsiprasti
su Dianos paslaptimis. Jis, galima sakyti, panardino
savo ranką į booz ir su pavydėtinu apetitu dorojo
koldūnus. O ji tik knebinėjosi po raguolį atsisaky-
332
dama prisiliesti prie tų didžiulių, riebalais aptekusių
gabalų, kurie ir buvo nacionalinio pasipriešinimo
patiekalas.
Italas be paliovos tarškėjo. Iš tikrųjų jis buvo
etnologas. Dešimtąjį dešimtmetį parašė disertaciją
apie Sibiro tautelių, konkrečiai, apie tungūzų ir ja-
kutų persekiojimą komunistinės valdžios metais. Jis
stengėsi nukeliauti j poliarinio rato tundrą, bet vėla­
vo leidimai ekspedicijai. Tada pasuko į diplomatiją
ir gavo šį darbą Ulan Batore, nes niekas jo nenorėjo.
Pagautas entuziazmo, jis įniko tyrinėti šios naujos
jam teritorijos tauteles.
Diana išsiblaškiusi klausėsi pasakojimo. Jai neda­
vė ramybės kita detalė: tuščioje prastai apšviestoje sa­
lėje pietavo dar vienas vyras. Jis atrodė vakarietiškai
ir nešiojo juodus akinius. Atrodė šešiasdešimtmetis,
bet aukštyn sušukuoti gelsvos tabako spalvos plaukai
netiko jokiam amžiui. Džiovanis atrodė nepastebėjęs
to keisto tipo. Jis atstūmė lėkštes ir ištraukė iš savo
kuprinės nešiojamąjį kompiuterį.
- Savo kompiuteryje sudėsčiau mūsų maršrutą.
Norite užmesti akį?
Diana apėjo stalą ir pasilenkė prie šviečiančio
ekrano. Ten buvo Mongolijos žemėlapis. Visi pava­
dinimai surašyti kirilica. Džiovanis savo kursoriumi
parodė juodą apskritimą centre. „Mes - čia.“ Paskui
nutiesė ilgą įstrižą brūkšnį aukštyn iki žydro taško
prie Rusijos sienos, vaizduojančio, aišku, ežerą.
- Vykstame ten. Į Cagan Nūrą. Prie Baltojo ežero.
Linija kirto beveik visą žemėlapio plotą.
- Tai... taip toli? - paklausė Diana.

333
 - 1000 kilometrų į šiaurės rytus, taip, toli. Pir­
miausia skrisime iki Mioriono. Čia. Paskui kitu lėk­
tuvu iki Cagan Nūro kaimo. Tada turėsime pirkti
elnius, antraip neprisikasime iki ežero.
- Elnius?
- Ten nėra jokio kelio. Nenuvažiuosi jokia ma­
šina.
- Bet... kodėl ne arkliais?
- Mums teks pereiti daugiau nei trijų tūkstančių
metrų aukščio tarpeklį. Tokiame aukštyje jau prasi­
deda tundra. Teauga samanos ir kerpės. Joks arklys
ten negalės išgyventi.
Diana pradėjo suvokti žygio mastą. Tarsi norė­
dama nusiraminti, akimis paieškojo kokios deta­
lės, kokio pažįstamo daikto. Žvilgsnis užkliuvo už
termoso, padėto ant stalo. Raudono lako cilindras
su atspaustomis kinų gėlėmis. Ji įsipylė dar vieną
puodelį arbatos ir žiūrėjo į pailgus rusvus lapelius,
plaukiojančius rausvame skystyje. Pasitikslino:
- Kiek nuo Ulan Batoro iki Cagan Nūro kaimo
užtruksime kelionei?
- Vieną dieną. Jei pavyks įsėsti į abu lėktuvus.
- O paskui kiek laiko užims kelias iki ežero?
- Drįsčiau tvirtinti: vieną dieną.
- O nuo ežero iki tokamako?
- Tik kelios valandos. Laboratorija ten netoli, už
pirmosios Koridol Saridago kalnų grandinės.
Ji prisiminė lemtingą datą - spalio 20-oji - ir pa­
skaičiavo. Jei išvyktų ryt, spalio 17-ąją, galėtų būti
ten laiku ir net viena diena anksčiau. Siurbtelėjo ar­
batos ir pasidomėjo:

334
 - O jūs ten kada nors esate buvęs?
- Niekas ten nėra buvęs! Iki pat dešimtojo dešim­
tmečio vidurio ten dar buvo uždrausta zona ir...
- Ką jūs žinote apie tokamaką? - paklausė Dia­
na.
Džiovanis nutaisė abejojantį veidą.
- Ne kažin ką, - atsakė. - Tai centras, kur b ū ­
davo atliekama atomo sintezė, manau. Negaliu ko
nors daugiau apie tai pasakyti. Tai išties ne mano
sritis.
- Jūs žinojote, kad prie TK 17 buvo įsteigta pa­
rapsichologijos laboratorija?
- Ne. Pirmąkart girdžiu. Ši sritis jus domina?
- Mane domina viskas, kas susiję su tuo cen­
tru.
Džiovanis staiga susimąstė. Po akimirkos sumur­
mėjo:
- Juokinga, kad apie tai prakalbote.
- Kodėl?
- Nes aš jau turėjau reikalų su tomis laboratori­
jomis, kai rašiau daktaro disertaciją.
Diana nusistebėjo:
- O aš maniau, kad jūsų darbas buvo susijęs su
Sibiro tautelių persekiojimu.
- Tikrai taip.
- Tikrai taip kas?
Italas nutaisė konspiratoriaus išraišką. Jis metė
žvilgsnį į vyrą su juodais akiniais ir nusišaipė:
- Atsargiai, slavų šnipai.
Jis pasislinko arčiau, abi alkūnes įremdamas į
stalą.

335
 - Klausykite, - tarė, - vienas mano disertaci­
jos skyrius buvo pašvęstas religiniams persekioji­
mams nuo 1950 iki 1960 metų. Įprasta manyti, kad
Chruščiovo laikai buvo liberalesni, bet religiniu
požiūriu tai netiesa. Iš tikrųjų nuo represijų ypač
kentėjo mažumų konfesijos; iš krikščionių, pavyz­
džiui, baptistai, bet taip pat budistai ir animistai
iš tų tautelių, kurios gyveno taigoje ir tundroje.
Tada Chruščiovas įsakė uždaryti į kalėjimus visus
lamas, visus šamanus, paskui sudeginti šventyklas
ir šventoves.
- O koks ryšys su parapsichologijos laboratori­
jomis?
- 1992 metais savo disertacijai galėjau rinkti
duomenis iš garsaus archipelago gulago archyvų:
Norilsko, Kolymos, Sachalino, Čiukotkos... Trumpai
sakant, aš surašiau visus šamanus, kurie kalėjo tose
darbo stovyklose. Tai buvo nuobodus, bet lengvas
darbas: kiekvieno kalinio tautybė buvo įrašyta re­
gistruose, taip pat ir jo įkalinimo priežastis. Ir tada
pamažiukais nustačiau neįtikimą dalyką.
-Kokį?
- Nuo septintojo dešimtmečio pabaigos daug ša­
manų - jakutų, nencų, samojedų - buvo perkelti.
- Perkelti kur?
Italas metė žvilgsnį į geltonplaukį vyrą, sėdintį
it ištiktą stabo.
- Čia jau darosi karšta, - atsiliepė jis, - aš pase­
kiau jų pėdsakais ir nustačiau, kad jie buvo išsiųsti
ne į kitas stovyklas, bet į laboratorijas.
- Laboratorijas?

336
 - Taip, tokias, kaip Novosibirsko Sibiro mokslų
akademijos padalinys Nr. 8. Parapsichologijos la­
boratorijas.
Italas atrodė pakerėtas savo atradimų. Nuo jo
akinių šviesa rikošetu atsimušė jo vyzdžiuose. Jis
tarė - balsas virto šnabždesiu:
- Suprantate, ar ne? Savo eksperimentams parap-
sichologai ieškojo žmonių, pasižyminčių telepatiniais
gabumais, paranormaliais suvokimo sugebėjimais. O
šiuo požiūriu gulagas sudarė tikrą vivariumą, nes
jame kalėjo daugybė Azijos burtininkų.
Diana nenorėjo sutikti su tokia nauja versija.
- Niekur nėra patvirtinimo, kad tie šamanai tu ­
rėjo bent kokių menkiausių galių!
- Aišku. Šiaip ar taip, nemanau, kad jie būtų at­
skleidę savo paslaptis rusų mokslininkams. Bet tie
žmonės žinojo, ką reiškia transas, hipnozė, meditaci­
ja. .. visa tai, kas vadinama modifikuotomis sąmonės
būsenomis. Tad jie parapsichologiniuose eksperi­
mentuose sudarė privilegijuotų subjektų luomą.
Diana pasijuto bąlanti. Ji pamanė apie TK 17 ir
dar kartą paklausė savęs: ar galimas dalykas, kad
laboratorijos mokslininkai rado būdą iššifruoti ir
perimti šamanų galias, kurias ištyrė savo sektoriuje.
Ji paklausė:
- O ką jūs sužinojote apie tuos eksperimentus?
- Tai pats slapčiausias sovietinio mokslo sekto­
rius. Iš to, ką galėjau paskaityti, ne kažin ką sužino­
jau. Kas žino, kas dėjosi tose laboratorijose? Neno­
rėčiau atsidurti tų šamanų vietoje. Rusai turėjo juos
laikyti paprastomis jūros kiaulytėmis.

337
 Ji įsivaizdavo tuos žmones, atplėštus nuo savo
žemės, uždarytus šaltose stovyklose, paskui daly­
vaujančius okultiniuose eksperimentuose. Gerkle
lyg jūros potvynis kilo vėmulys.
- TK 17-oje, - paklausė ji, - jie turėjo tirti cevenų
šamanus, ar ne?
Džiovanis nusistebėjo:
- Iš kur žinote tą žodį?
- Ieškojau informacijos apie tą regioną. Manote,
kad jie įpainiojo cevenus?
- Jokios galimybės.
- Kodėl?
- Nes nuo 1960 metų nebeliko cevenų tautos.
- Ką jūs sakote?
- Visiškai abejonių nekeliančią tiesą. Tai patik­
rintas faktas, kurį neseniai įrodė daugelis mongolų
etnologų. Cevenai neišgyveno kolektyvizacijos.
- Papasakokite smulkiau.
- Išorinėje Mongolijoje kolektyvizacija įsigalėjo
tik šeštojo dešimtmečio gale. 1960 metais asamblėja
išleido dekretą, skelbiantį, kad šalyje nebeliko jokios
privačios nuosavybės. Visa teritorija suskaldyta, pa­
dalyta, organizuoti kolūkiai. Klajokliai buvo paversti
sėsliaisiais. Jų jurtos buvo nugriautos ir pastatyti gy­
venamieji namai. Jų galvijai konfiskuoti, paskui išda­
lyti kitiems. Cevenai su tokia padėtimi nesutiko. Jie
verčiau nudobė savo galvijus nuosavomis rankomis,
bet neatidavė jų partijai. Tada buvo žiema, dauguma
jų mirė badu. Aš kartoju jums: šios tautos nebėra.
Šiandien, be abejonių, yra likę keli tos tautos žmonės,
bet jau nutautėję, vedę ar ištekėję už mongolų.

338
 Diana įsivaizdavo slėnius, nuklotus kruvinais el­
nių lavonais. Skerdynės, suruoštos savo pačių maisto
ištekliams. Savotiška kolektyvinė savižudybė. Ji įsi­
vaizdavo moteris, vaikus, kurių gyvybės gęsta nuo
šalčio ir bado. Sulig kiekvienu žingsniu ji artėjo prie
Blogio epicentro.
Ir vis vien šis faktas nesutapo su jos žiniomis.
Diana turėjo įrodymų, kad cevenai - ir jų tradici­
jos - gyvuoja iki šiol. Tai įrodė jau vien „Liuu-Si-
Anų“ egzistavimas. Jie buvo cevenų tautybės, kalbėjo
cevenų kalba. Sergėtojai, kuriuos paskyrė šamanai.
Tad Džiovanis klydo, bet ji nesiruošė aiškintis. Tai
buvo dar viena paslaptis šalia aibės kitų paslapčių ir
neįmanomybių, kurios žymėjo jai kelią.
Italas dabar ieškojo telefono kištuko, mat norėjo
peržiūrėti elektroninį paštą. Šis jo blaškymas po val­
gyklą pažadino Dianos galvoje tolimą prisiminimą,
beveik pamirštą, bet staiga jis nušvito lyg nugludin­
tas deimantas. Kai Patrikas Langlua ją vežė namo po
Sen Žermeno prie Lė žudynių, pasakė: „Vieną gražią
dieną, kai norėsiu jums atvirai išsipasakoti, pasiųsiu
laiškutį elektroniniu paštu.“
O jei policininkas jai parašė elektroninę žinutę ry­
tojaus dieną, kai manė, kad ji galutinai pabėgo? Mak­
telėjo smakru į Džiovanio kompiuterį ir paklausė:
- Ar galėsiu patikrinti jūsų kompe savo pašto
dėžutę?

339
 51

Jie įsitaisė vienoje vienuolyno auditorijų. Sienos

buvo apkaltos eglinėmis lentutėmis, o grindys - plačių
lentjuosčių parketas. Mokykliniai suolai dar labiau
pabrėžė medienos gausą. Vienintelė lempelė skleidė
silpną šviesą ir medinius paviršius nudažė rausvais ir
auksiniais atspalviais. Visa, atrodė, alsavo kantrybe
ir susikaupimu, vienuoliai kasdien sėdėdavo palinkę
prie savo knygų tuose keliuose kvadratiniuose met­
ruose - tikri šviesuliai, paskendę meditacijose.
Jie įjungė kompiuterį į vienintelį telefono kištuką.
Iš džentelmeniškumo Džiovanis leido Dianai pirmai
peržiūrėti paštą. Jie naudojo tą pačią paieškos ir ryšio
programą. Keliais pelės spustelėjimais ji priėjo prie
savo failo ir atidarė pašto dėžutę. Žinutės sukrito į
vieną vardų ir žinomų trumpinių lapą.
Užteko kelių sekundžių surasti tam, ko ieškojo.
Tarp spalio 14 dienos pašto vienas laiškas buvo pa­
sirašytas Langlua. Pranešimas atėjo 13 valandų 45
minutės arba prieš pusvalandį iki jos pokalbio su juo
telefonu iš Nicos ligoninės. Diana teisingai numatė:
policininkas, manydamas, kad ji išnešė kudašių, pa­
liko kelių eilučių elektroninį laiškelį vildamasis, kad
ji perskaitys tai, ką jis atskleidė.
340
 Moteris spustelėjo ant nedidelio ženklelio ir p a­
matė atsidarantį pranešimą. Tiesiogine žodžio pras­
me pajuto, kaip daužosi krūtinėje širdis.

Nuo: Patriko Lan glua

Kam: Dianai Tiberž
1999 spalio 14

Diana,

Kur jūs? Jau seniai visi m a n o

vyrai seka jūsų įkandin. Kas jums
dar šovė į galvą? Kad ir kur b ū t u ­
mėt, kad ir ką nusprendėte, p r i v a ­
lote žinoti naujausias žinias. Kai
perskaitysite šį pranešimą, turite
man paskambinti. Jums nieko kita
nelieka, tik pasitik ėt i manimi.

Diana spustelėjo pelę ir išsivyturiavo tekstas:

Šį ryt m a n p a s k a m b i n o v o k i e č i ų
tardytojai. Jie nustatė, kad van
K a e n a s d a u g y b ę kar t ų p e r v e d i n ė ­
jo pinigus vienai jaunai porai iš
Potsdamo, jis netol i Berlyno. P a ­
aiškėjo, kad Rūt a i Fi n s t e r „Die
Charitė" ligoninėje buvo operu ot i
kiaušintakiai ir ten 1997 metais ji
susipažino su van Kaenu. Akivaizdu,
kad vyras tapo jos meilužiu.

341
 Bet čia nesva rb u, svarbu, kad
toji moteris, po opera ci jo s tapusi
nevaisinga, p r a e i t ą rugsėjį į s i ­
vai kino mažy tį v i e tnamietį iš H a ­
nojaus našla i č i ų prieglaudos, kuri
buvo dosniai finansuojama paties van
Kaeno.

Diana įtempė veido raumenis, kad nesuriktų. Vėl

spustelėjimas. Vėl išplaukė tekstas:

Aš tuoj pu o l i a u ieškoti i n f o r ­
macijos apie Filipą Toma, kitaip
Fransua B r i u n e r į . Per va l a n d ą r a ­
dau tai, ko ieškojau: tais pač ia is
1997 metais buvęs šnipas ėmė g l o ­
boti savo bend r a d a r b ę Ma r t i n ą Ven-
doven, 35 m e t ų moterį, fovis ti ni o
meno specialistę. Ypa ti nga žymė:
ištekėjusi m o teris serga k i a u š i ­
džių n e p a kankumu ir negali turėti
vaikų. Rugpjūčio gale ji į s i v a i k i ­
no mažytį kambodžietį „Siem-Reap"
centre, jis įsikūręs netoli An k o r o
šventyklų. Į v a i k i n i m ą o r g a n i z a v o
Kambodžos fondas, kurio vienas p a ­
grind i n i ų rėmėjų - Filipas Toma.

Diana sėdėjo įsmeigusi akis į eilutes. Kiekvienas

žodis smigo į kūną skaudžiai it vinis.

342
 Aišku, tie pa naš u m a i negali būt i
paprasti sutapimai. Tie žmonės bu vę
komunistai, jų p raeitis tokia pat,
jie susiję ir su Mongolija, ir su
tokamaku, i š sinarpliojo iš p a d ė ­
ties iškviesdami tuo pat met u a z i ­
ji eč ių vaikus. Be jokių abejonių,
tai Sergėtojai, kilę iš a t o minio
cent ro regiono.
Diana, aišku kaip dieną, pati n e ­
žinodama įv aikinote berniuką, k u ­
rio reikia v i e n a m jūsų artimųjų.
Tai turi būti p a g y v e n ę s žmogus,
ga lb ūt susijęs su so vi et in e p r a e i ­
timi. Kas jis gali būti? Turite jį
nustatyti. Ir tada pasakyti man.
Ypa č s v arbu m u m s kuo g r e i č i a u
susisiekti.
Karlas G u s t a v a s Jun ga s s a k y d a ­
vo, kad ne aut o r i a i p a s i r e n k a savo
personažus, o personažai p a s i r e n k a
autorius. Manau, tas pats ir k a l ­
b a n t apie likimą. Kai užsi me rk iu ,
b a n d a u jus į s i v a i z d u o t i i š t e k ė ­
jusią, laimingą, keli ų be jokio s
p r a e i t i e s v a i k ų m otiną. N e n o r i u
jūs ų įžeisti, bet man ne pa vyksta.
Ir tai komplimen ta s. P a s k a m b i n k i ­
te man.
Bučiuoju. Patrikas

343
 Vienu klavišo paspaudimu Diana ištrynė doku­
mentą. Džiovanis, iš diskretiškumo stovėjęs už kelių
metrų nuo jos, priėjo ir paklausė:
- Naujienos geros?
Ji nepajėgė pakelti akių. Lyg neišgirdusi atsakė:
- Eisiu gulti.
 52

Visa atsitiko Liuberono viloje tą vakarą, kai p a­

galiau nutilo vabzdžiai. Diana ypač įsiminė spalvas,
kurios sulig sutemomis vis tirštėjo. Akmenų skal­
dyklos ochra, apačioje - guobos ir pušys. Dangaus
rausvi ir violetiniai gaisai pamažu sklido po sutemas.
Ir tokia šalta, tokia dirbtinė pliuškenančio už kelių
metrų nuo namų baseino mėlynė.
Vyriškis kalbėjo ramiu, rimtu balsu vis užsitrauk­
damas cigarą, o ji sekė, kaip dūmų užraitai dingsta
vakaro miglose. Įsivaizdavo, kokios didžios svajonės,
kokie galingi atgarsiai susigeria į visam tam abejingą
gamtą.
1997 metų rugpjūtį jai patarė įsivaikinti berniuką.
Diana jau buvo mąsčiusi apie tai, bet tas vakaras jos
pasirinkimą sutvirtino.
Nepraėjus nė metams, 1998-ųjų kovą, jis pasiūlė
asmeniškai tarpininkauti, kad pagreitintų įvaikini­
mo procedūras. Jis galėjo iškviesti Socialinės rūpybos
departamento direktorių. Galėjo susisiekti su sociali­
nių reikalų ministru. Jis galėjo viską. Diana pradžio­
je atsisakė, paskui, sužinojusi, kad jos kandidatūra
nustumta į užmarštį, priėmė jo paramą su vienintele
sąlyga - kad apie tai nesužinotų jos motina.
345
 Po kelių mėnesių gavo sutikimą ir galėjo kreiptis
j tarptautines įvaikinimo įstaigas. Vyriškis jai re­
komendavo vieną našlaičių prieglaudą, remiamą
organizacijos, kurią pats finansavo: tai buvo „Boria-
Mundi“ fondas.
Rugsėjį Diana išskrido į Ra Nongą ir pasiėmė iš
ten Liusjeną. Tiksliai prisimena: tą autokatastrofos
vakarą, kai ji atsivežė berniuką pas motiną, patėvis ją
pasivijo ant laiptų aikštelės ir stebeilijo vaiką. Jis jai
pasirodė sujaudintas, paskui, ko nieku gyvu nebuvo
įmanoma numatyti, ją pabučiavo. Tą akimirką Diana
nesuprato kodėl. Nenorėjo patikėti, kad tai buvo jo
primityviausias mėginimas meilintis. Ir buvo teisi.
Bučinyje slypėjo kita realybė. Realybė užslėptu vei­
du žmogaus, kuris įgijo savo Sergėtoją. Žmogaus su
pasibaisėtina praeitimi, užsimaskavusio po neįžvel­
giama šypsena ir laukusio tikslios datos, kada galės
grįžti į niaurias jaunystės žemes.
Šarlis Elikianas, 58 metų. Daugybės psichologi­
jos kabinetų pramonininkams savininkas, garsiausių
Prancūzijos žmonių asmeninis patarėjas, strategi­
nis keleto ministrų ir politinių asmenybių patarėjas.
Įvaizdžio ir įtakos žmogus, jis maišėsi aukščiausiuo­
se valdžios sluoksniuose, bet niekad neprarado savo
altruistinių ir humanistinių savybių.
Diana nieko nežinojo apie jo praeitį. Išskyrus tai,
kas galėjo turėti sąsajų su byla: Šarlis Elikianas buvo
kairiųjų pažiūrų, trockininkas. Bent tai jis dekla­
ruodavo žėrinčiomis akimis, prisimindamas savo
neramią jaunystę. Bet, šiaip ar taip, jis turėjo būti
grynas, atsidavęs komunistas, partijos narys, kuriam

346
užteko fanatizmo 1969-aisiais peržengti Geležinę
uždangą kaip padarė Filipas Toma. Elikianas buvo
pakankamai protingas, kad dabar pripažintų pusiau
teisybę ir taip niekais paverstų bet kokius tiesos apie
jo praeitį ieškojimus.
Diana gana gerai įsivaizdavo jį jauną ir liekną,
šauksmais išreiškiantį savo nepasitenkinimą 1968
metų gegužę ant barikadų. Gerai įsivaizdavo, kaip
jis susitinka su Filipu Toma Nantere, ant suolelio
psichologijos fakultete. Žlugus Paryžiaus sukilimui,
abu vyrai turėjo sulieti savo įkarštį beprotiškam pro­
jektui: įsikurti pačioje raudonojo žemyno širdyje. Be
abejonių, drauge jie karštai domėjosi psichinėmis
galiomis ir vylėsi patobulinti savo žinias SSRS.
Vaizdas ima ryškėti. Atvykę į Sovietų Sąjungą abu
perbėgėliai įkūrė tokamake parapsichologijos labo­
ratoriją. Tada jie dalyvavo TK 17 bandymuose. Pri­
klausė tam būriui žmonių, kurie siekė neįmanomo.
Savo mažyčiame kambarėlyje Diana naktinės
lempelės nedegė. Ji su visomis drapanomis palindo
po antklode ir susirietė į kamuolį, kelius prispaudusi
prie krūtinės. Daugiau nei tris valandas svarstė. Ir
jos įsitikimas nepaliovė tvirtėti. Ji buvo apgauta, ja
buvo manipuliuojama, savo patėvio buvo naudojama
saviems tikslams, jis buvo įžiūrėjęs joje idealų grobį,
įstabią savo Sergėtojo motiną.
Dabar pabandė surikiuoti kitus įvykius nuo pat
Liusjeno atsidūrimo Paryžiuje. Dėl jai nežinomos
priežasties Filipas Toma ir Šarlis Elikianas šiandien
virto priešais. Štai kodėl muziejininkas pabandė su­
naikinti Elikiano pasiuntinį - taip jis sumanė neleisti

347
anam sužinoti susitikimo datos ir sutrukdyti atvykti
į tokamaką. Kodėl toks mėginimas? Šarlis buvo pa­
vojingas? Jeigu jis taip pat turėjo paranormalių galių,
tai kokių? Diana spėjo, kad tai jos patėvis susisiekė
su van Kaenu, kitu akmenų rato bendražygiu, kad
pabandytų padėti berniukui akupunktūra. Ji matė
tarp senųjų laboratorijos narių ryškėjant ir sanglau­
dą, ir rungtyniavimą, bet dėl ko visa tai?
Ar Šarlis Elikianas dar gyvas?
Jei gyvas, ar ir jo keliai vedė prie akmenų rato?
Šį faktą buvo visų lengviausia patikrinti. Dia­
na atsisėdo ant lovos krašto ir pažiūrėjo į laikrodį.
Tamsoje fluorescencuojančios rodyklės rodė trečią
valandą ryto. Tad Paryžiuje dabar aštunta valanda
vakaro.
Ji atsikėlė ir apgraibom priėjo sieną. Pasiėmė pa­
lydovinį mobilųjį telefoną. Vis dar nedegdama švie­
sos pakreipė telefoną prie nedidelio tamsiai mėlyno
lango keturkampio. Iš kvarcinio ekrano nustatė, kad
ryšio nėra.
Nesivargindama apsiauti batų Diana išslinko į
koridorių.
 53

Visur buvo tuščia. Jautė, kaip po kojomis siū­

buoja prastai suleistos grindų lentos. Pamažu akys
apsiprato su prietamsiu. Koridoriaus gale pastebėjo
mėnulio apšviestas langų rėmų apybrėžas: šito jai
kaip tik ir reikėjo.
Priėjusi prie lango, vieną jo pusę atvėrė. Visu smar­
kumu į ją siūbtelėjo ledinio vėjo šuoras, bet Dianai
pasirodė, lyg bus pavykę per palydovą atnaujinti ryšį
su pasauliu. Ji iškišo telefoną į lauką ir žvilgtelėjo į
ekraną: aparatas sugavo signalą. Iškart surinko buto
Siušė bulvare numerį. Jokio atsakymo. Tada susuko
motinos mobiliojo numerį. Keletas elektroninių šaižių
cyptelėjimų, trys tolimi skambučiai, paskui pasigirdo
pažįstamas „Alio?“
Ji tylėjo. Tada Sibilė paklausė:
- Diana, čia tu?
- Taip, tai aš.
Jos motina užsivedė:
- Po velnių, kas dedasi? Kur tu?
- Negaliu tau to pasakyti. Kaip Liusjenas?
- Sakyk, pirmiausia, kur tu esi.
Technikos stebuklas veikė visu pajėgumu. Dvi
moteris skiria 10 tūkstančių kilometrų, o jos plūstasi
lyg būtų šalia. Pasilenkusi prie lango rėmo Diana
ištarė garsiau:
- Mes niekad nebaigsime to bjauraus žaidimėlio.
Aš tau kartoju, kad negaliu nieko sakyti. Buvau per­
spėjusi, kas atsitiks.
Sibilė atrodė uždususi. Ji kalbėjo:
- Policininkas, kuris tyrė bylą...
- Žinau.
- Jie sako, kad tu esi įsipainiojusi į visa tai ir dar
prisidėjusi prie vienos moters mirties, aš...
- Aš tau sakiau, kad turi manimi pasitikėti.
Moters balsas lūžinėjo:
- Tu apskritai supranti, kas vyksta?
Sibilė nepajėgė slėpti savo jausmų. Diana pakartojo:
- Kaip laikosi Liusjenas?
Balsas silpo - sulig kiekvienu žodžiu vis pritrūk­
davo kvapo:
- Labai gerai. Vis geryn ir geryn. Pradeda šyp­
sotis. Pasak Dagero, jo pabudimas dabar - dienų
klausimas.
Šilumos banga plūstelėjo Dianai į gyslas. Ji išvydo
švelnų lūpų linkį, pakylantį ir atšaunantį džiugesio
sklendę. Galbūt vieną dieną jie vėl bus drauge, gy­
vens ramiai ir laimingai. Ji paklausė:
- O temperatūra?
- Nukrito. Dabar jau stabili.
- O ... ligoninėje? Nieko keista neatsitiko?
- Ko nori, kad atsitiktų? Tau dar negana?
Diana suprato, kad visos jos prielaidos pasi­
tvirtino. Jau nebėra kalbos nei apie transą, nei apie
priepuolį. Nuo šiol Liuu-Si-Anams nebegrėsė joks

350
sąmokslas, joks pavojus. Visas veiksmas dabar per­
sikelia prie tokamako. Motina vėl šūktelėjo:
- Kaip tu galėjai taip padaryti? Aš einu iš proto
nerimaudama.
Diana metė žvilgsnį į miglose stūksančius neaiš­
kius kontūrus. Pastebėjo platų prospektą, einantį
palei vienuolyną, keleto pravažiuojančių japoniškų
automobilių, pabalusių nuo dulkių, žibintus. Jie kir­
to ledinę naktį. O kitame ryšio gale motinos balsą
stelbė transporto eismo gausmas. Įsivaizdavo ryškius
mašinų kėbulus, modernų Paryžiaus gatvių apšvie­
timą.
- Šarlis su tavim?
- Važiuoju pas jį.
Aštunta valanda vakaro. Visų vakarėlių metas.
Diana suprato, kodėl motina tokia uždususi: ji vei­
kiausiai lėkė į pasimatymą, pietus ar kokį nors spek­
taklį. Diana pasidomėjo:
- O kaip Šarlis?
- Jis taip pat nerimauja kaip ir aš.
- Nieko ypatinga nepastebi?
- Ką tu nori pasakyti?
- Nežinau. Jis niekur nevažiuoja?
- Bet... nieko panašaus. Ką tu man dar pagie­
dosi?
Ir vėl nuėjo niekais jos hipotezė: tos prielaidos
baigėsi bedugnėmis. Staiga Diana suprato, kiek tuš­
tybės jos samprotavimuose, kaip ji galėjo susieti
patėvį su savo nuotykio chaosu? Įpainioti tą ramų,
nerūpestingą paryžietišką gyvenimą į košmariškų
aplinkybių raizgalynę?

351
 Už nugaros pasigirdo bildesys. Ji žvilgtelėjo į ko­
ridorių kairėje. Nieko. Bet bildesys pasikartojo, tik
dar garsesnis.
- Aš tau paskambinsiu.
Ir išjungė telefoną.
Tą pat akimirką gal už 20 metrų nuo jos šmėstelė­
jo šešėlis. Iš nugaros atrodė mažo ūgio žmogelis. Ilgu
apsiaustu ir bet kaip užmaukšlinta ausine kepure.
Galvoje žaibu švystelėjo vaizdas: cevenų fiziko foto­
grafija, jis ten su ta pačia kepure. Diana sušnibždėjo:
„Talikas... “
Ji nuslinko jam iš paskos. Siluetas truputį sverdė­
jo, vis pasiramstydamas į sieną. Ją sudomino viena
detalė: dešinė rankovė buvo iki alkūnės atraitota.
Vyras pasiekė koridoriaus galą. Pasilenkė prie van­
dens siurblio, įtaisyto visuose aukštuose, jie sudarė
lyg bendrą vonios kambarį. Diana dar kiek paėjėjo
artyn. Šešėlis pumpavo kaire ranka, savo dešiniąją
ištiesęs po skardos čiaupu. Vanduo vis netryško.
Ji sustojo it įkalta. Intuityviai neišleisdama nė
garso atsigręžė į sieną dešinėje ir pamatė mažos
rankos atspaudą: kruviną pėdsaką. Tą pat akimirką
vėl pažvelgusi į susikūprinusią figūrą išvydo juosvus
ištiesto dilbio šešėlius. Nustėrusi Diana suprato, kas
čia dedasi: už kelių metrų nuo jos buvo žudikas. Ir
jis ką tik nužudė, nužudė pačiame vienuolyne.
Vyras su ausine kepure atsisuko į ją. Jis buvo užsi­
maukšlinęs juodą gobtuvą. Pro vilnoje išpjautas sky­
lutes į Dianą žiūrėjo akys, net ne akys, o jų blizgesys,
jos žibėjo naktyje tarsi du lako lašai. Jai pasivaideno,
kad žudikas įskaitė jos mintis, kad jis kaip veidrodyje

352
ką tik pamatė moters akyse savo žudikišką veidą. Po
akimirkos jis dingo. Nežinodama, ką daranti, Dia­
na pasileido bėgti. Už pirmo koridoriaus posūkio
nepamatė nieko, tik tuštumą. O koridorius tęsėsi
daugiau nei pusšimtį metrų. Per kelias sekundes žu­
dikas negalėjo nubėgti tiek kelio. Kambariai. Jis bus
pasislėpęs vienoje iš to aukšto celių...
Moteris sulėtino žingsnį, įdėmiai stebėdama d u ­
ris abipus. Netikėtai pajuto dvelktelint šaltį ir pakė­
lė akis. Pravertas stoglangis. Kairėje siena, apkalta
nelygiais lentgaliais, virto puikiomis kopėčiomis.
Vienu šuoliu ji prisitraukė prie lango angos, abiem
rankomis laikydamasi už medinių dailylenčių.
Ją užbūrė nakties spindėjimas. Indigo spalvos
dangus, nusėtas žvaigždėmis. Čerpių stogas buvo
gana nuožulnus. Jo užraitai, palinkę priekiu į tuštu­
mą, atrodė tarsi senovės laikų laivo priekigalis. Dia­
nai pasirodė, kad ji peržengė ryžių popieriaus ribas
ir atsidūrė kitoje azijietiško paveikslo pusėje. Dabar
įsivaizdavo plunksnelę, brėžiančią tušu eskizą - tiek
visame tame buvo grakštumo.
Nesimatė nė gyvos dvasios. Tik kaminas galė­
jo būti priebėga. Diana pašliaužė prie stogo kraigo.
Nors buvo labai baisu, šalta, susižavėjimas neblėso.
Ji jautėsi taip, lyg žengtų degto molio jūros pavir­
šiumi, rausvomis bangelėmis. Prisikasė iki šelmens
ir pasiekė kaminą. Lėtai apėjo aplink. Nieko. Jokio
garso, jokio krebždesio.
Tą akimirką tiesiai priešais kamino viršuje įžiū­
rėjo susirietusį žmogų. Jai vėl pasirodė, lyg žudikas
skaitytų jos mintis ir lyg ji pati perskaitė jo nutarimą:

353
ją reikią nužudyti, kad neprabiltų. Kol ji taip svarstė,
šešėlinis gumulas padidėjo, ištįso į vieną juodą ruo­
žą. Paskui ją užgriuvo baisus svoris. Diana nugriuvo,
bet ranka ją tuoj sulaikė. Ji pakėlė akis: tai buvo jis,
laikė ją už megztinio, susikūprinęs ant stogo kraigo
kaip žvėris. Tirštoje nakties mėlynėje ryškiai skyrėsi
jo žieminės kepurės ausys.
Diana nebeturėjo jėgų gintis. Nuovargis ir neviltis
suniokojo daug smarkiau negu siaubas. Ir dar kaž­
kas neaiškesnio, miglotesnio, kažkas, kas vis augo,
stiprėjo: jausmas, kad ši scena jau buvo. Ji prasižiojo
galbūt dejonei, galbūt maldavimui, bet žmogus iš­
plėšė ją iš tos vietos ir nutempė iki pat stogo viršaus.
Ji tysojo ant nugaros.
Siaubūnas pasilenkė virš jos ir siaubingai plačiai
išsižiojo. Tada lėtai, lyg užburtas, jis pridėjo kruvinus
pirštus prie savo lūpų. Diana ūmai suprato, ko ieško
jo ranka: prispaustas po liežuviu sužibo skutimosi
peiliukas. Ji staigiai pašoko. Šitaip mirti ji negalėjo.
Po kojomis skilinėjo čerpės. Švystelėjo beprotiška
viltis: nuslysti išilgai stogo ir leistis į tuštumą. Ji per­
dėjo kojas ir trinktelėjo jomis žmogžudžiui į krūtinę.
Nusirito į dešinę, kūlvirsčia riedėdama išilgai moli­
nių žvynų. Sekundės virto stūmiais. Greitis didėjo. Ji
nebejautė nieko, tik aštrias čerpių briaunas, nakties
šaltį, bedugnės gylį, kuris jos laukė, jau siurbė ją.
Mirtis. Ramybė. Tamsa.
Atsitrenkė į stogo apvadą ir pajuto, kad jos kūnas
krenta.
Bet ji nekrito. Kažkas joje įsikibo į kraštą. Atskilos
po pirštais ir ledinis vėjas, kuris ją siūbavo i kairę

354
ir j dešinę, ir jos rankos, atsisakiusios atsisveikinti
su gyvenimu... Dianos sąmonė buvo bejėgė: už ją
sprendė jos kūnas. Tai buvo jos raumenų, jos nervų
sandrauga - išgyventi.
Staiga dvi rankos sučiupo jai už riešų. Dusdama
pažvelgė j viršų. Virš jos kyšojo Džiovanio veidas ir
toji nustėrimo išraiška, lyg jis žinotų paslaptį, ryškėjo
danguje. Jis vėl dingo. Išgirdo gargimą nuo įtampos,
paskui pasijuto vienu trūktelėjimu iškelta. Nudribo
ant stogo lyg maišas - sudaužyta, sumaitota.
- Kaip jūs? - paklausė Džiovanis.
Dianai pasisekė išspausti pašnibždomis:
- Man šalta.
Jis nusitraukė savo megztinį ir apdengė jai pečius.
Paklausė:
- Kas čia buvo?
Diana nieko neatsakiusi susirietė. Džiovanis pri­
klaupė. Jo balsas naktyje virpėjo:
- Vienuoliai... Jie rado... viename kambaryje
negyvėlį...
Apkabinusi kelius rankomis, ji lėtai siūbavo pir­
myn atgal:
- Man šalta.
Italas patylėjo, paskui ištarė:
- Reikia lipti žemyn. Greit atvyks policija.
Diana pažvelgė į jį nustebusi, kad jis dar čia. Įdė­
miai įsižiūrėjo į jo švelnius išlepinto vaiko bruožus, tą
nuostabą, kurią patiria normalus žmogus, gyvenantis
normaliame pasaulyje. Galiausiai sušnibždėjo:
- Džiovani... teks išmokti...
- Išmokti?

355
Ji jautė, kad jos skruostais ritasi žibančios ašaros:
- Išmokti mane pažinti.

356
 54

Užsimiegoję vienuoliai sėdėjo susispaudę silpnai

apšviestame koridoriuje. Policininkai ar milicinin­
kai - Diana nežinojo - buvo užsimoję surengti rim ­
tas gaudynes tuštindami vienuolyną ir perkeldami jo
gyventojus į administracines patalpas kažkur Ulan
Batore. Tai buvo milžiniškas betono kubas, išvar­
pytas galybės koridorių ir suskirstytas į mažyčius
kambarėlius plikomis sienomis ir kiaurais langais,
vietoj stiklų užkaltais kartono lakštais. Parketo grin­
dys buvo išduobtos tikrų duburių, o sienų pertvaros
taip suskilinėjusios, kad prietemoje tie įtrūkimai at­
rodė lyg suakmenėjusių medžių kontūrai.
Diana ir Džiovanis buvo pamaloninti pagarbaus
elgesio. Jie laukė karininko kabinete, prie aprūku­
sios ir beviltiškai užgesusios krosnelės. Užsitraukę
striukių gobtuvus, jie stireno niekaip nepajėgdami
apšilti. Dėl paslaptingų priežasčių - ar dėl pakriku-
mo - jie buvo kambaryje vieni, vienintelę draugiją
jiems sudarė lagaminas ir drabužiai, atgabenti iš
aukos kambario. Žvilgtelėjusi pro durų plyšį Diana
priėjo prie daiktų.

357
 - Ką darote?
Ledinėje tamsoje Džiovanio balsas nuskambėjo
nerealiai, beveik magiškai. Nežiūrėdama į jį Diana
atsakė:
- Pats gerai matote, rausiuosi.
Diana įbruko ranką į juodos vilnos apsiausto ki­
šenes. Vienoje rado žalsvai alyvinės spalvos pasą.
Pagal paauksuotą abreviatūrą ir įspaustas ant virše­
lio raides ji nustatė: Čekijos Respublika. Pavarčiusi
perskaitė pavardę: JOCHUMAS HUGO. Be vargo
iš fotografijos atpažino tą patį senį juodais akiniais,
kuris prieš kelias valandas pietavo sėdėdamas už jų
vienuolyno valgykloje. Veidas raukšlėtas ir įdegęs,
kakta pažymėta rusvomis dėmėmis.
Nebuvo abejonių, tai dar vienas tokamako narys
pakeliui į akmeninį žiedą.
Ji apieškojo kitas kišenes, bet nieko nerado.
- Jūs išsikraustėte iš proto, ar ką?
Dabar Diana ėmėsi lagamino. Užraktai laisvai at­
sidarė. Keliais žaibiškais judesiais ji ištraukėjo turinį.
Brangūs apatiniai drabužiai, kašmyro megztiniai,
firminiai marškiniai. Vyras akivaizdžiai turėjo kur
kas daugiau pajamų nei dauguma čekų. Dar kiek pa­
siknaisiojo. Du blokai cigarečių. Vokas su 2 tūkstan­
čiais dolerių. O tarp drabužių gulėjo vokiška knyga,
parašyta Hugo Jochumo, išspausdinta Universiteto
leidykloje. Džiovanis sušnypštė:
- Jūs nesveika, jūs...
- Jūs mokate vokiškai?
- Ką? Na taip... aš...
Ji mestelėjo jam knygą.

358
 - Išverskite. Paskutinį viršelį. Autoriaus prisi­
statymą.
Italas metė žvilgsnį į duris. Iš koridoriaus negir­
dėti nė menkiausio šlamesio: niekaip negalėtum pa­
tikėti, kad ten sėdi 30 asmenų, laukiančių apklausos.
Visas tirtėdamas Džiovanis susikaupęs skaitė.
O Diana tęsė ieškojimus. Jokio ginklo, net pei­
lio, nieko. Žmogus jautėsi saugus. Ir jis jau pažinojo
kraštą: jo lagamine nebuvo jokio kelionių vadovo,
jokio žemėlapio. Staiga Džiovanis ištarė:
- Neįtikima.
Moteris atsigręžė į jį. Ją būtų nustebinęs priešin­
gas pareiškimas. Ženklu pakurstė paaiškinti.
- Jis buvo geologijos profesorius Karolio poli­
technikos institute Prahoje.
- Ir kas čia tokio neįtikimo?
- Jis dar sugebėjo rasti požeminių šaltinių. Anot
tos nuorodos, jis galėdavo nustatyti šaltinius, esan­
čius giliai po žeme. Jie čia kalba apie jo nepaprastą
antgamtinę galią. Kaip mokslininkas Jochumas ty­
rinėjo reiškinius savo paties kūnu.
Mintyse Diana papildė TK 17 parapsichologų są­
rašą: Eženas Talikas ir bioastronomija, Rolfas van Ka-
enas ir akupunktūra, Filipas Toma ir psichokinezė. O
dabar šit Hugo Jochumas ir žmogaus magnetizmas.
Tarpdury išniro figūra.
Džiovanis skubiai įmetė į lagaminą knygą, o Dia­
na dar spėjo jį uždaryti. Abu bendrakeleiviai atsigrę­
žė rankas susidėję už nugaros.
Atėjo tas tipas, kuris užsimanė suimti vienuo­
lius: milžinas juoda megzta kepuraite, odiniu paltu.

359
Policijos vadas ar kažkas panašaus. Rankoje laikė
abiejų europiečių pasus lyg demonstruodamas, kas
čia katinas ir kas pelės.
Jis kreipėsi tiesiai į Džiovanj mongoliškai, tarda­
mas skiemenis trūkčiojamai, su gerkliniais kontra­
punktais. Pasiuntinybės atašė skubriai pritariamai
linksėjo. Paskui, pasitaisydamas ant nosies akinius,
lyg turėtų reikalo su sudėtingu chirurginiu instru­
mentu, jis šnibžtelėjo Dianai:
- Jis nori, kad mes eitume su juo apžiūrėti lavo­
no.
 55

Tai buvo ne morgas ir net ne ligoninė.

Diana spėjo, kad jie veikiausiai bus patekę į m e­
dicinos fakultetą arba Ulan Batoro mokslų akade­
miją. Juos atvedė j ryškiai apšviestą amfiteatrinę
aulą. Grindys buvo plūktinės. Suolai su stalais kilo
aukštyn ratu iki pat lubų. Kairėje virš juodos lentos
kabojo didžiuliai pano su nutapytais Karlo Mark­
so, Fridricho Engelso ir Vladimiro Iljičiaus Lenino
profiliais.
Apačioje pačiame centre stovėjo metalinis stalas,
pritvirtintas prie grindų.
O ant to stalo gulėjo kūnas.
Abipus jo nejudėdami stovėjo du sanitarai. Ant
įprastų baltų chalatų buvo užsirišę ilgas plastiko
prijuostes. Šalia jų ant ledinės žemės trypčiojo p o ­
licininkai, pūsdami į rankas, kad bent kiek sušiltų.
Jie dėvėjo dygsniuotus vatinius paltus, kokius dėvi
kinai, ir buvo užsidėję aukso ir raudona spalvomis
siuvinėtas kepures.
Priėjo policijos vadas, lydimas Dianos ir Džio­
vanio. Ji nesuprato, kodėl mongolas juos čia atvedė.
Jie negalėjo būti laikomi ne tik įtariamaisiais, bet ir

361
liudytojais - ji nė žodžiu neužsiminė apie savo susi­
dūrimą su žudiku. Diana numanė, kad odinis faras
juos siejo su auka vien todėl, kad jie buvo vieninteliai
europiečiai vienuolyne.
Staigiu judesiu vyras atidengė Hugo Jochumo
veidą ir krūtinę.
Diana pamatė liesą, išsišovusiais skruostikauliais
veidą su gelsvų plaukų aureole. Kaulus aptraukusi
oda buvo šviesaus gintaro spalvos. Visą jos dėmesį
patraukė viena detalė: lavono oda buvo išmarginta
rudomis dėmėmis. Ant krūtinės šitų senatvės žymių
buvo dar daugiau. Juodų, granuliuotų, brėžiančių
ant kūno ištisinį žemėlapį. Toptelėjo mintis apie le­
opardo kailį.
Paskui pastebėjo vos matomą įpjovą krūtinkau­
lyje - žudiko ženklą. Sugniaužusi kumščius kišenėse
moteris pasilenkė ir apžiūrėjo sužeidimą. Jochumo
krūtinė buvo kiek iškilusi, tarsi iškelta iš vidaus. Ji
dar išsaugojo pėdsaką rankos, kuri praėjo palei šon­
kaulius iki širdies, braudamasi per organų karštį.
Diana pakėlė akis: visi vyrai žiūrėjo į ją. Jų apstul­
busiuose veiduose įskaitė dar vieną akivaizdų dalyką.
Paryžiuje žudymo būdas nieko nereiškė, nebent be­
protišką žmogžudžio patologiją. Ulan Batore - visai
kitas reikalas. Čia visi pažino šį randą. Visi žinojo šį
būdą žudyti. Žmogžudys sąmoningai žudė savo grobį
taip, kaip būtų galabijęs gyvulius. Tokia įpjova jis su­
lygino savo aukas su galvijais. Ji pagalvojo apie Eženą
Taliką ir savo įsitikinimą, kad tai jis buvo sučiupęs ją
vienuolyno koridoriuje. Jei išties jis yra nusikaltėlis,
kaip paaiškinti, kad romusis fizikas virto laukiniu

36 2
žudiku? Gal jis keršijo? Ką tokio baisaus galėjo iš­
krėsti tie žmonės, kad buvo nudobti it gyvuliai?
Policininkas žengė žingsnį ir atsistojo priešais
Dianą. Rankoje vis dar laikė abu pasus. Kreipėsi į
Džiovanį, nenuleisdamas nuo jos akių. Italas prisi­
kišo prie jos ir tyliai pasakė:
- Jis nori sužinoti, ar jūs pažįstate šį žmogų.
Diana papurtė galvą. Dabar jau ėmė baimintis,
kad pareigūnas jų nesulaikytų čia dėl kvotos ar ku­
rios kitos procedūros. O iki tokamako teliko trys
dienos. Ji tyliai išsakė savo būgštavimus Džiovaniui.
Diplomatas trumpai šnektelėjo su milžinu. Visai ne­
tikėtai milžinas pratrūko kvatoti ir savo papliūpą
baigė kažką tarstelėjęs. Diana pasidomėjo:
- Ką jis pasakė?
- Mes turime oficialius leidimus. Jis nemato jokio
reikalo mūsų sulaikyti.
- Kas jį taip prajuokino?
- Jis mano, kad, šiaip ar taip, mes neturėsime ga­
limybės pabėgti.
- Kodėl?
Italas pasiuntė mandagią šypseną policininkui,
paskui akies krašteliu žvilgtelėjo į Dianą.
Pažodžiui jis pasakė maždaug taip: „Visada gali­
ma pabėgti iš kalėjimo. Bet iš laisvės?"

363
 56

Lėktuve „Tupolev" nebuvo ne tik sėdynių, bet

ir atskiros kabinos. Tai buvo apie 100 metrų ilgio
krovininis lėktuvas pilkomis sienomis su įtaisytais
tinklais, kad būtų už ko nusitverti ir krauti ant jų
krovinius. Ant grindų sėdėjo susispaudę keli šimtai
mongolų, susirietę ant savo maišų, savo dėžių ir savo
ryšulių, bandydami sutramdyti vaikus ir avinus.
Diana atsitūpė tarp kitų. Ją krėtė drugys, artimas
isterijai. Nebuvo miegojusi, bet nejautė jokio nuo­
vargio. Nejautė ir skausmo po užpuolimo ant stogo.
Nakties žiaurumas tarytum pervėrė ją, nepalikdamas
matomos žymės, nebent daugiau nervingumo, vidinį
kūno drebulį.
Nepaisant žmogžudystės, nepaisant vienuolyno
paslapčių, nepaisant to, kad Diana akivaizdžiai jam
neatskleidė nė 10 procentų teisybės, Džiovanis ne­
paspruko - norėjo palydėti keliauninkę iki pat Sibiro
pasienio. Spėję sumesti į krepšius daiktus, išgerti
karštos arbatos, abu bendražygiai leidosi į kelią oro
uosto link, nes reikėjo spėti į Mioriono lėktuvą, tik
kartą per savaitę skrendantį į nedidelį miestelį už 500
kilometrų į šiaurės vakarus nuo sostinės.
364
 Lėktuvas skrido ilgiau nei valandą. Variklių ūži­
mas apkurtino, nutirpo galūnės. Nejudėjo net avinai,
stovėjo sustingę it statulėlės. Tik Diana nenustygo
vietoje, tai atsistodavo, tai vėl atsitūpdavo tarp krep­
šių ir keleivių. Ji stengėsi nusiraminti stebėdama ją
supančius vyrus ir moteris.
Veidai jau buvo nebe tie patys, kokius matė Ulan
Batore. Vyrų veidai tamsiai rudi, oda išvagota vėjų
ir saulės, o moterų ir vaikų veidai, atvirkščiai, per­
matomi, vaiskūs. Diana žavėjosi skaisčiomis jų ap­
darų - deelų - spalvomis. Mėlyni, žalsvi, geltoni to ­
nai, paįvairinti balta, raudona spalvomis, paryškinti
oranžine, rausva, violetine...
Diana parodė į berniuką, sėdintį šalia jos ant kar­
tono dėžės, ir paklausė Džiovanio:
- Koks jo vardas?
Italas paklausė vaiko motinos, išklausė atsakymą,
paskui išvertė:
- Khoserdenas: dviguba brangenybė. Mongolijoje
visi vardai turi reikšmę.
- O šis? - paklausė.
Dabar rodė į mažesnį berniuką, gulintį moters
indigo spalvos turbanu glėbyje.
- Kovo saulė, - išvertė atašė.
- O jis?
- Geležies šarvai.
Diana metė žaidusi klausimais. Dabar įdėmiai
stebėjo moterų skaras, kurios gobė jų juodus plau­
kus. Tarp atspaustų ornamentų ji atpažino gyvūnus.
Elnius galingais ragais, erelius, kurių sparnų vir­
šūnės baigėsi aukso apvadais, lokius, kurių letenos

36S
šakojosi rusvame audeklo fone. Kai įsižiūrėdavo
įdėmiau, pamatydavo dar daugiau. Dėl šilko bliz­
gesio medžiai, sparnai, letenos virsdavo rankomis,
figūromis, žmonių veidais... Iš tiesų kiekviename
audekle galėjai įžiūrėti ir viena, ir kita. Tai lyg dvi­
pusė paslaptis, šviesos žaismės bendre. Diana nu­
jautė, kad tas optinis efektas buvo neatsitiktinis ir
turėjo savo reikšmę.
- Taigoje, - paaiškino Džiovanis, - žmogus ir
žvėris susitapatina. Kad miške išgyventų, medžio­
tojas visada seka faunos gyvenimu. Jis randa tinka­
mų būdų prisitaikyti. Žvėris - ir grobis, ir modelis.
Priešas ir bendrininkas.
Italas rėkė visa gerkle, kad nustelbtų variklių
burzgimą.
- Šamanai eina dar toliau. Pasak senųjų tikėji­
mų, jie pasižymi galia virsti gyvūnais. Kai jie turi
susisiekti su dvasiomis, eina į girią, meta žmonių
įpročius - pavyzdžiui, nebevalgo virtos mėsos, pas­
kui įvyksta paskutinė transmutacija ir jie patenka į
dvasių pasaulį.
Atašė trumpam nutilo, atsikvėpė, paskui prisi­
slinko prie Dianos tarsi norėdamas patikėti kokią
paslaptį. Jo akinių stiklai, regis, prisipildė lėktuvo
sienų pilkumos, pavirsdami dviem bronzos indais.
- Cevenų tradicija plačiai žinoma: tuo metu, kai
jie dar gyveno, visų klanų šamanai turėdavo prisista­
tyti į slaptas vietas ir susikauti savo fetišinių gyvūnų
pavidalu. Tos kautynės keldavo siaubą cevenams ir
turėdavo didžiulę prasmę.
- Kodėl?

366
 - Nes nugalėjęs šamanas perimdavo nugalėtojo
galias ir jas atnešdavo savo klanui.
Diana užsimerkė. Daugiau nei 10 metų ji tyrinėjo
plėšrūnus, analizavo jų elgseną, sekė jų reakcijas. Iš
esmės vienintelis jos tyrinėjimų tikslas - suprasti
tų gyvūnų žiaurumą ir galbūt išsiaiškinti slaptus jo
motyvus.
Šamanų tradicijos buvo gana artimos jos pačios
rūpesčiams. Ir mintis apie žūtbūtinę dvikovą, rengia­
mą žmonių-gyvūnų, ją kerėjo. Ji pati rado prieglaudą
plėšrūnų sieloje ir tik todėl dvasiškai atsilaikė po
savo paauglystės tragedijos.
Išplėtusi akis pro skraidančias šviesoje dulkes
ji stebėjo keleivius margais deelais, moterų skaras,
mainančias šilko spalvas. Keista, bet jautėsi taip, lyg
taigos tolybėje jos lauktų pasimatymas.
Pasimatymas su pačia savimi.
 57

Vėlyvą popietę, kai jie jau skrido antru lėktuvu -

nediduku biplanu, sverdinėjančiu tarp vėjų ir de­
besų, - netikėtai iš milžiniško miško išniro stepė.
Rausvais ir aukso spalvos šlaitais kilo kalvelės, tam­
siais tonais vėrėsi proskynos, žemė sužėrėjo šimtais
upių. Jie artėjo prie šiaurinio šalies pasienio. Prie
Sibiro vartų.
Atrodytų, tokia grožybė turėjo sukelti energijos
antplūdį, bet Diana jautė, kaip ją visą kausto nuo­
vargis. Džiovanis, priešingai, susižavėjęs krykštavo
matydamas tokį kraštovaizdį. „Ežerų kraštas. Mon­
goliškoji Šveicarija!11 - šaukė jis, prikišęs nosį prie
iliuminatoriaus. Išsitraukė geografinį žemėlapį, įsi­
taisė lėktuvo gale ir garsiai komentavo, stengdama­
sis perrėkti propelerių gausmą. „Tai bus nepaprasta
kelionė. Mes esame pionieriai, Diana!“
Šešta valanda vakaro. Nusileidimas slėnyje. Ca-
gan Nūre tebuvo kelios dešimtys barakų: pasteliniais
tonais dažytos trobelės. Mioriono keleiviai nerodė nė
menkiausio dėmesio europiečiams keliauninkams, o
čionykščių gyventojų dėmesį jie tučtuojau prikaustė,
ypač Diana su savo šviesia ševeliūra, kyšančia iš po
žieminės kepurės.
368
 Kol Džiovanis šnekučiavo su senyvu šiaurės
elnių augintoju, Diana priėjo prie aptvaro, kur jie
vaikštinėjo. Nedideli, juosvai balkšvi, jie panėšėjo į
sumažintus elnių pavyzdžius, vaizduojančius kažką
panašaus į pliušinius žvėrelius ar granitines figūrėles.
Tik jų ragai teikė jiems ypatingo orumo. Visi gyvuliai
buvo karūnuoti ragais, padengtais kažkuo, prime­
nančiu pilkšvą aksomą, kuris tuo metu špuro.
Etnologas grįžo pas Dianą paaiškinti padėties.
Augintojas galėjo jiems „išnuomoti11šešis ar septynis
jojamus gyvulius tik su viena sąlyga: pirmiausia jis
turėjo įvertinti jų mokėjimą joti elniais. Įsižeidęs
Džiovanis nutarė tučtuojau sėsti ant vieno gyvulio.
Kai trečiąkart nugriuvo, atrodė nusibaigęs nuo mon­
golų kvatojimo, mat jų daugybė stoviniavo aplink
džiaugdamiesi spektakliu. Penktąkart atsikėlęs jis
patikrino savo ekipiruotę: kodėl nepriveržtas bal­
nas? Septintąkart nugriuvęs jis jau garsiai svarstė
galimybę keliauti pėsčiomis. Galop šeimininkas
teikėsi duoti keletą paaiškinimų. Elnių kailis esąs
toks lygus ir slidus, kad prie jo nepritvirtintum jokio
daikto - tad neįmanoma priveržti jokios paspręstės.
Atvirkščiai, reikia palikti pakinktus laisvus ir pačiam
prisitaikyti prie gyvulio - plaukti jo kupra, įsikibus į
jo kaklą. Žodžius patvirtindamas veiksmais auginto­
jas užšoko ant elnio ir apjojo ratą aptvare.
Diana su Džiovaniu pradėjo mokytis. Dar buvo
nemažai griūta, nemažai juoko. Sušlapę, purvini abu
keliauninkai atsidavė linksmai kaimo atmosferai.
Kai Diana neįkišdavo kojų į balnakilpes, dėl savo
ūgio galėdavo apžergti gyvulį ir laisvai pastatyti kojas

369
ant žemės. Toks nežmoniškas aukštumas kėlė žiūro­
vų juoką. Jų linksmybė akivaizdžiai užkrėtė ir abu
bendražygius ir šie pagaliau prisidėjo prie bendros
smagios nuotaikos.
Bet kaskart nugriuvus, kaskart pasigirdus juoko
pliūpsniui juos apimdavo gilus liūdesys. Jie keldavo
akis į viršų ir žvelgdavo į aukštas Koridol Sarida-
go kalnų grandinės sienas, kurios sustingusios savo
kvarcinėje tyloje driekėsi iki pat horizonto. Ūmai
pareiškė savo teises prietemų nuauksuotas vėjas, čai­
žydamas jų įkaitusius veidus. Dianos ir Džiovanio
žvilgsniai susidūrė ir staiga žiūrėdami, kaip žolė nuo
vėjo sugula ilgomis švelniomis bangomis, jie abu
suvokė, ką jiems kužda vėjo šuorai: tyliai ir liūdnai
dainavo apie sužeistas širdis, apie negrįžtamą iške­
liavimą. Kai jau sutemo, kai jie galiausiai išmoko joti
ant smulkių pilkų nugarų, juos abu netikėtai užklupo
dar viena paslaptis: nerimastingas taigos ilgesys.
 58

Auštant prasidėjo žygis.

Galiausiai Dianą ir Džiovanį sutiko lydėti pats
elnių augintojas su sūnumi. Gurguolę sudarė septyni
jojamieji elniai, iš jų trys tempė mantą: šautuvus,
žygio katiliukus, sovietinių kareiviškų palapinių
brezentus ir smaigus, avienos kumpius, įvyniotus į
skepetas ir dar krūvą dalykų, kurių Diana nebūtų ga­
lėjusi įvardyti. Kopė lėtai. Trinkčiojant akmenukams
elniai tipeno mažais žingsneliais skrosdami pievų
bangas, skverbdamiesi pro rausvuojančią lapiją, kop­
dami į pirmąsias atsiradusias uolėtas atkalnes. Buvo
ramu, saugu ir galėjo pasidaryti net monotoniška, jei
ne kankinantis šaltis.
Jis įsigudrindavo prasibrauti pro menkiausią dra­
bužio plyšelį, tuoj aptraukdamas odą ledo plėvele,
sustingdydamas galūnes, ledokšniais paversdamas
rankų ir kojų pirštus. Kas valandą tekdavo sustoti ir
kiek paėjėti, pajudėti, išgerti arbatos - žodžiu, ban­
dyti atsigauti. Kol mongolai peiliais krapštinėdavo
apšalusius vokus, Diana su Džiovaniu stovėdavo
nejudėdami, tirtantys, sustabarėjusiomis nuo šalčio
kojomis. Apie pirštinių nusimovimą negalėjo būti
371
ir kalbos - menkiausias prisilietimas prie apšalusio
akmens jiems būtų nuplėšęs delnų odą. Taip pat teko
saugotis gerti labai karštą skystį, nes nuo per didelio
temperatūrų skirtumo imdavo trūkinėti dantų ema­
lis. Kai raiteliai šiek tiek atsigaudavo ir vėl užlipdavo
ant savo elnių, jų krūtinėse vis vien glūdėjo pralai­
mėjimo, nenugalimos mirties jausmas - tiek juos be
perstojo kankino šaltis.
Kartais, priešingai, negailestingai pliskino sau­
lė. Tada keliautojai būdavo priversti slėpti veidus
nuo kaitros, lyg būtų atsidūrę dykumos platybėse.
Vėjas gairino taip skaudžiai ir godžiai, kad, regis,
nesitraukdamas vis grįžta atgal, drasko apdegusią
veido odą į ploniausias skiauteles. Paskui netikė­
tai akinantis saulės diskas dingsta ir kalnai panyra į
pragaištingą gilybę. Šaltis vėl grįžta surakinti kaulų
lyg ledinis antkaklis.
Po vidurdienio jie sustojo perėjoje, trijų tūkstan­
čių metrų aukštyje. Kraštovaizdis pasikeitė. Dangų
aptraukė debesys, aplink tamsu, lyg būtum atsidū­
ręs mėnulyje, tuščia. Žolės susitraukė į samanas ir
kerpes. Medžiai išretėjo, sumenko, paskui ir visai
išnyko, užleisdami vietą žalsvai pilkšvoms uoloms,
akmenų prarajoms, atšiaurioms kalnų smailėms.
Retkarčiais tarpeklyje pasitaikydavo monotoniškų
pelkynų su styrančiais keliais spygliuočiais. Kitą­
syk kraštovaizdis atrodė tikrąja to žodžio prasme
kraujuojantis, atveriantis viržių paklotę, o jų žiedelių
violetinė spalva galėjo vaizduoti hemoglobiną. Lyg
prakeiksmas juos apgaubė tundra - žemė apledėju­
siomis įsčiomis, nepasiekiama ir visų pamiršta.
 Diana žvelgė į dangų, kuriuo sklendė migruojan­
tys paukščiai, tik j priešingą pusę nei jie - į šilumą. Su
slaptu išdidumu žiūrėjo, kaip jie tolsta. Nuo apsauginio
skydelio atrodančiomis baltai lūpomis, su užsmauktais
ant smilkinių akiniais ji kaip niekad buvo pasiryžusi
įkopti į kalnus. Siurbė į save kiekvieną pojūtį, kiekvieną
skausmo jutimą, iš jo semdama net keistą malonumą.
Šiame žygyje Diana matė tam tikrą būtiną išbandymą.
Privalėjo kopti tais uolėtais šlaitais, kęsti šaltį, pragariš­
ką karštį, pereiti atšiaurią granito dykumą.
Nes tai buvo Liusjeno žemė.
Jai regėjosi, kad kopia iki vaiko kilmės ištakų. Tos
ją supančios kalnų sienos, tos iškylančios kliūtys,
tie supleišėjimai, kurie ženklino jos odą, - visa tai
žymėjo būtinus savotiško gimdymo etapus. Ryšiai, ją
sieję su įsūniu, šiame granito koridoriuje sustiprėjo.
Ši rūsti kelionė - tai jos gimdymas. Gimdymas per
speigą ir ugnį, gimdymas, kuris virs į visišką susilie­
jimą su vaiku - jeigu ji liks gyva.
Staiga pastebėjo, kad kraštovaizdis vėl keitėsi.
Aplinkos atšiaurumą slopino kažkoks švelnumas,
šnabždesys. Ore sklandė gležni pūkai ir pamažiu­
kais dengė tundrą. Skaistus baltis apibarstė šakas,
sušvelnino kampus, modeliavo formas, kontūrus lyg
kurdamas iš balto veltinio kupiną paslapčių kūrinį.
Diana nusišypsojo. Jie artėjo prie skardžio viršaus
ir dabar pasiekė šventą sniego karaliją. Gurguolė
skverbėsi į vis švelnesnę šviesą, į vis skaidresnę, tarsi
būtų atsidūrę prie žemės, vandens ir oro sienos.
Nejučia visi sulėtino žingsnį nes tyli elnių virtinė
nusikamavo. Elnių augintojas mongolas užriko. Išsekę

373
gyvuliai sukruto, greičiau perėjo baltą sieną ir palen­
gva persikraustė j kitą kalnų pusę. Žemė sulėkštėjo,
paskui lyg persigalvojusi vėl kilo į šlaitą, pradžioje
nuožulnų, paskui jau statų, jis leidosi per pusnis ir
samanų kilimus. Vėl pasirodė žolė, daugiau medžių.
Staiga raiteliai atsirėmė j skardį, kuris žemai apačioje
vėrėsi į paskutinį slėnį.
Tirštuose spalvomis degančiuose ūkuose driekėsi
maumedžių viršūnės. Beržų lapija sruvo ochra ir
purpuru, o vietomis jau sausi lapai atrodė lyg garbi­
niai, iškalti iš pilko metalo. Eglės stūksojo žalumoje
ir šešėliuose. Žemai apačioje ganyklos tviskėjo to­
kiomis šviesomis, tokia gaiva, kad sužadino visai
naują jausmą - vaikišką susižavėjimą, kraujo atsi­
naujinimą. O to milžiniško slėnio it lopšio vidury
tyvuliavo ežeras.
Cagan Nūras.
Baltasis ežeras.
Virš skaisčių vandenų kilo Koridol Saridago
grandinės kalnai, žydri ir balti, o žemai apačioje tų
sustingusių vandenų paviršiumi skleidėsi tokios pat
viršūnės, tik keteromis į apačią, ir atrodė lyg pultų
po kojomis savo modeliams ir drauge juos pranoktų
tyrumu ir didybe. Viešpatavo ramybė. Meilė. Sutvir­
tinta jaudinamu apsikabinimu ten, kur tikrieji kalnai
ir jų papėdės vandenyje susiliejo į vieną drumztą ir
slėpiningą liniją.
Gurguolė sustojo sukrėsta to akinamo grožio.
Buvo girdėti tik balnakilpių žvangsėjimas ir kimus
elnių kvėpavimas. Diana sunkiai išlaikė pusiausvy­
rą ant savo elnio nugaros. Užkišo nykštį už akinių
stiklų, kad nuvalytų drėgmės lašelius, nes jie trukdė
matyti.
Bet negalėjo.
Nes nuo apšalusių vokų sruvo ašaros.
 59

Tą pat vakarą jie įsikūrė ant ežero kranto. Savo pa­

lapines pastatė po eglių šakomis, paskui, nors buvo
šalta, lauke pavalgė. Pasimeldę dvasioms abu mon­
golai paruošė savo tradicinius valgius: virtą avieną
ir arbatą, pagardintą gyvuliniais riebalais. Diana
nebūtų patikėjusi, kad gali praryti bent kąsnį tokio
valgio. Bet tą vakarą, kaip ir išvakarėse, susigūžė
prie ugniakuro ir nė žodžio netarusi sudorojo savo
dalį.
Virš jų tvyrojo begalinio vaiskumo dangus. Dia­
na dažnai stebėdavo nakties padangę, ypač Afrikos
dykumoje, bet neprisiminė kada mačiusįjį tokį ryš­
kų, tokį artimą. Pasijuto taip, lyg būtų atsidūrusi po
pirminio žvaigždžių sprogimo epicentru. Paukščių
takas išskleidė savo miriadus žvaigždžių į bekraštę
virtinę. Vietomis žvaigždžių buvo tiek tiršta, kad jos
tviskėjo akinama ugnimi. Kitur, priešingai, blyškiai
švytuliavo perlamutro miglose. O dar kitur, dangaus
skliauto pakraščiuose, jos virpėdamos mirguliavo it
pasirengusios išnykti galaktikos neaprėpiamybėje.
Nuleidusi akis Diana pastebėjo, kad jų vadovai,
sėdėję už kelių metrų, šnekučiavo su nauju atėjūnu,
slepiamu šešėlio. Veikiausiai koks vienišas elnių
376
augintojas pamatė ugnį ir atėjo pas juos pasidaly­
ti jų maistu. Ji įtempė ausį. Pirmąkart taip įdėmiai
klausė mongolų kalbos, tirados duslių skiemenų,
keistai pabrėžiamų ispaniškais „ch“ ir banguojančiais
balsiais. Svečias iškėlė ranką į dangų.
- Džiovani?
Italas, iki ausų įsikuitęs į savo striukę, pakėlė kraš­
telį savo kepuraitės. Ji paklausė:
- Žinote, kas tai?
Jis pamaišė rankomis kišenes.
- Koks nors iš šių vietų, manyčiau. Jo neįmano­
mas akcentas.
- Jūs suprantate, ką jis sako?
- Pasakoja senas legendas. Cevenų padavimus.
Diana atsitiesė.
- Jums neatrodo, kad jis cevenas?
- Jūs kietakaktė: aš gi jums sakiau ir kartoju, kad
šios tautos nebėra!
- Bet jis pasakoja...
- Tai regiono tautosakos dalis. Perėję tarpeklį
mes įsibrovėme į tiurkų tautelių teritoriją. Čia visi
turi bent kiek cevenų kraujo. Ar bent jau žino senus
padavimus. Tai nieko nereiškia.
- Bet jūs juk galite jo paklausti?
Italas atsiduso ir atsitiesė. Iš pradžių susipažino.
Lankytojo vardas buvo Gambokhas. Sena raukšlėtos
odos kaukė. Jo veidas žvaigždžių šviesoje metė neri­
mastingus šešėlius. Etnologas vertė jo atsakymus:
- Sako, kad yra mongolas. Žvejys nuo Baltojo
ežero.
- Ar jis jau čia gyveno, kai veikė tokamakas?

377
 Džiovanis pasiteiravo žvejo, paskui išskiemena­
vo:
- Jis čia gimė. Ir puikiai atsimena žiedą.
Dianos kūną perliejo karščio banga: pirmąkart
ji matė žmogų, kuris buvo priartėjęs prie veikiančio
akmenų rato. Ji neatlyžo:
- Ką jis žino apie tokamako veikimą?
- Diana, iš tikrųjų, juk jis žvejys. Ir negali...
- Klauskite!
Džiovanis pakluso.
Eglių šakas blaškė ledinis vėjas, naktiniame ore
skleisdamas tokį stiprų, tokį sodrų sakų kvapą, kad
griebė už gerklės tarsi dūmai nuo ugnies. Diana jau­
tėsi apgaubta, persisunkusi taiga. Senasis mongolas
purtė galvą.
- Jis nenori apie tai kalbėti, - paaiškino italas. -
Pasak jo, ta vieta prakeikta.
- Kodėl prakeikta? - Diana pakėlė balso toną. -
Primygtinai reikalaukite atsakyti, tai man labai svar­
bu!
Etnologas metė į ją įtarimų kupiną žvilgsnį. Diana
jau kur kas ramiau ištarė:
- Džiovani, prašau jūsų.
Džiovanis toliau vedė dialogą su žveju. Vienu
mostu vyras išsitraukė pypkę, panašią į sulenktą me­
talinį raktą, ir kantriai prikimšo tabako. Įkūręs savo
pypkutę, jis sutiko kalbėti. Džiovanis iškart vertė:
- Jis labiausiai įsiminė parapsichologijos labora­
toriją. Prisimena traukinių sąstatus, kurie atvažiuo­
davo nuo Sibiro pasienio. Vagonus su šamanais, jie
būdavo vedami į vieną pastatą aptvertame plote. Visi

378
kalbėję apie tuos atvežtuosius. Darbininkų akimis
žiūrint, didesnio išniekinimo negalėję būti. Įkalinti
burtininkus - tai mesti iššūkį dvasioms.
- Paklauskite, ar jis žino, kas ten, tiksliau labora­
torijoje, dėdavosi?
Džiovanis uždavė klausimą, bet svečias apmirė, jo
deganti pypkelė mirkčiojo lyg žibintėlis tolumoje.
- Jis nenori atsakyti, - paaiškino italas, - tik kar­
toja, kad ta vieta prakeikta.
- Kodėl? Dėl bandymų?
Diana beveik šaukė. Netikėtai senas susisukėlis
tarp dviejų paptelėjimų ir įsidegančios pypkutės
ugnelės plūstelėjimų prabilo:
- Jis mano, kad buvo pralietas kraujas, - pako­
mentavo etnologas. - Kad mokslininkai buvo bepro­
čiai, kad jie darė siaubingus eksperimentus. Nieko
kita jis nežino. Vis kartoja, kad buvo pralietas krau­
jas. Ir todėl dvasios atsikeršijo.
- O kaip jos atsikeršijo?
Gambokhas dabar atrodė nutaręs eiti iki galo. Jis
kalbėjo nelaukdamas Džiovanio vertimo. Etnologas
trumpai išvertė jo žodžių srautą:
- Jie sukėlė nelaimingą atsitikimą.
- Kokį nelaimingą atsitikimą?
Džiovanio veido bruožai patamsyje užaštrėjo. Jis
pakuždėjo:
- 1972-ųjų pavasarį akmenų žiedas sprogo. Jį
pervėrė žaibas.
Dianai pasivaideno, kad tas žaibas draskė ją pačią.
O ji visad buvo įsitikinusi, kad viskas vyko parapsi­
chologijos laboratorijoje, kad pirmoji drama atsitiko
tiriant ribines psichines būsenas. Bet iš tikrųjų pa­
skutinė tragedija kilo iš tos pragaro mašinos.
Ji paklausė:
- Aukų buvo?
Džiovanis žmogaus paklausė ir išblyškęs klausė
atsakymo.
- Jis kalba apie mažiausiai 150 mirusiųjų. Anot
jo, kai mašina sprogo, žiede buvo visi darbininkai.
Kažkokia techninio aptarnavimo operacija, gerai
nesuprantu. Plazma prasiveržė j vamzdį ir juos su­
degino gyvus.
Gambokhas dabar be perstojo kartojo tą patį
žodį - žodį, kurį Diana atpažino.
- Kodėl jis kalba apie cevenus? - paklausė.
- Visi darbininkai buvo cevenai. Paskutiniai šia­
me krašte.
Tad buvo teisūs abu, ir Diana, ir Džiovanis. Klajoklė
tauta iš pradžių buvo naikinama sovietinių represijų,
bet tada kai kurie dar išgyveno. Priversti būti sėslūs,
gyventi kolūkiuose, jie tapo pavergtais darbininkais,
skirtais spindulinei mirčiai. Etnologas vertė toliau:
- Jis sako, kad kai kurie likę gyvi laikė rankose
savo žarnas, kad moterys atsisakė juos slaugyti, nes
jų nebeatpažino. Sako, kad mirštantieji, nors ir atvi­
romis žaizdomis, šaukė, kad nori gerti. Kai jie mirė,
jų žandikauliai sudužo kaip stikliniai. Merdinčiuo-
sius buvo aptūpusios musės, jų buvo tokia aibė, kad
jau niekas nebežinojo, ar čia nudegimai, ar ant jų
kūnų knibždantys tie padarai...
Diana galvojo apie kitus išlikusius gyvus - tuos,
kurie manė išvengę nudegimų. Nebuvo žinoma tikslių

380
tričio radioaktyvumo pasekmių, bet užtat žinoma,
kaip veikia uranas. Išvengę pražūties, Hirosimos gy­
ventojai po sprogimo suprato, kad net pati sąvoka
„išgyventi" atomo pasauliui nepriklauso. Jiems ėmė
slinkti plaukai, paskui pradėjo varginti diarėja, vėmi­
mas, vidaus organų hemoragija. Tada žmonės ėmė
sirgti nepagydomomis ligomis: vėžiu, leukemija, navi­
kais.. . Cevenų darbininkams teko iškentėti tas pačias
bėdas. Nekalbant apie moteris, kurios, praėjus keliems
mėnesiams po sprogimo, gimdė pabaisas arba jau nie­
kad nebegalėjo turėti vaikų, atomo infekcija naikino
kiaušinėlių ląsteles.
Diana įsmeigė akis į dangų. Ji neturėjo teisės
pasiduoti gailesčiui. Neturėjo išskysti ir graudintis,
privalėjo išsaugoti dedukcinius sugebėjimus ir iš šitų
naujų faktų išpešti kokio aiškumo. Atmintyje iškilo
Eženo Taliko paveikslas: juk netiesiogiai tas fizikas,
orgnizuodamas atominius bandymus, užtraukė savo
tautai nelaimes ir mirtį. Genialus mokslininkas, ce­
venų didvyris sunaikino savo tautą ...
Bet ją persmelkė viena mintis. Tariant, kad Eže-
nas Talikas nebuvo tiesiogiai įpainiotas į tą lemtingą
bandymą, manant, kad katastrofa nebuvo jo poelgio
pasekmė, tada gal buvo nenumaldomas keršto m o­
tyvas? Diana sukūrė naują hipotezę. O ką, jei dėl
priežasties, kurios ji dar nežino, už tą gaisrą atsakingi
būtent parapsichologijos laboratorijos mokslinin­
kai? O Talikas, tas taikus perbėgėlis, ar jis negalėjo
virsti žiauriu žudiku sužinojęs, kad mokslininkai
ruošiasi grįžti į savo nusikaltimo vietą?

381
 60

Sulig pirmais brėkšmos ženklais Diana pabudo.

Apsirengė, ant viršaus užsimovė dar vienas drėgmei
ir šalčiui nepralaidžias kelnes ir užsivilko impreg­
nuotą apsiaustą, ant jo užsimetė neperšlampamą
skraistę. Susikrovė kuprinę: įsidėjo halogeninį deglą,
virvių, karabiną’, atsarginių galvaninių elementų.
Jokio ginklo neturėjo, net peilio. Akimirką jai buvo
šovusi mintis nugvelbti iš mongolų šautuvą - jie mie­
gojo gretimoje palapinėje, bet tuoj persigalvojo: per
daug rizikinga. Tad užbraukė kuprinės užtrauktuką
ir išėjo į aušrą.
Viskas buvo apledėję. Balta žolė, vietomis mė­
lynuojantys vandens klanai. Sustingę į ledą tviskė­
jo rasos lašai. Ant medžių šakų kybojo trapūs ledo
stalaktitai. Visą tą spindėjimą dar labiau gyvino, dar
labiau ryškino aplink tvyranti migla, ji tą žėrėjimą
glamonėjo, globė savo lengvu, nepermatomu šydu.
Tolumoje dūlavo elnių siluetai. Diana girdėjo,
kaip jų kanopos traškina ledo plutą, girdėjo ramų

* Karabinas - tam tikros konstrukcijos žiedinė sąsaga lengvai ir patiki­

mai prie ko prisikabinti, ką nors sujungti. Naudoja alpinistai, speleologai,
ugniagesiai.

382
šnopavimą, kurio šiluma plaukė per amžino speigo
pasaulį. Ji juos įsivaizdavo pilkus, ūkuose nemato­
mus, ieškančius druskos ant akmenų, kerpių, žie-
vingų medžių kamienų. Dar toliau jos klausą užgavo
ritmingas ežero pliuškenimas. Diana įkvėpė šalto oro
ir apmetė akimis stovyklą. Jokio judėjimo, jokio šna­
resio: visi miega. Įsmuko į jaunuolyną stengdamasi
nenudaužti krūmokšnių krištolo. Už šimto metrų jai
teko sustoti ir nusilengvinti iškeikiant save paskuti­
niais žodžiais, kad apie tai nepagalvojo anksčiau, kai
dar nebuvo užsimovusi tų visų pakinktų. Kaip m o­
kėdama išsivadavo nuo viršutinių apsauginių kelnių
ir atsitūpė. Elniai, bematant užuodę šlapimo druską,
šoko į jos pusę ir braudamiesi pro apšalusias šakas
sukėlė siaubingą traškesį. Ji vos spėjo apsirengti ir
kuo skubiau nešti kudašių. Gerokai pabėgėjusi su­
lėtino žingsnį ir prapliupo juoku. Nervingu, dirgliu,
tyliu juoku, bet jai pasidarė lengviau. Užkišo nykš­
čius už kuprinės diržų ir leidosi į kelią. Pasiekusi
ežero krantą, įdėmiai nužvelgė kalvos šlaitą, už jo,
pasak mongolų vedlių, stovėjo tokamakas. Turėjo
būti apie porą kilometrų. Įsuko į maumedžių giraitę
ir pradėjo kopti.
Netrukus pasidarė sunku kvėpuoti, kūnas sudrė­
ko nuo prakaito. Ant skraistės it perlai blizgėjo rūko
lašeliai. Kvėpuojant pro burną tįso krištolinio lietaus
srovelė. Tarp žolių pamatė tamsuojančias įdubas.
Priėjo arčiau. Tai buvo stirnų ir danielių naktiniai
guoliai, dar šilti nuo jų kūnų. Diana nusimovė pirš­
tinę ir paglostė jų apybrėžas žolėje. Paskui žvilgsnis
užkliuvo už rudų apnuogintų šakų prie jos kojų. Jas

383
taip pat palietė, su malonumu jusdama jų gruoblė-
tumą.
Kopė toliau. Tik dabar ji vėl prisiminė Gambokho
žodžius. Apie atominę katastrofą ir jos aukų agoniją.
Lyg rikošetu atskriejusios vakarykštės išvados dar
labiau sutvirtėjo. Dėl jai nežinomų priežasčių para-
psichologai buvo kalti dėl tokamako žlugimo. Vienu
ar kitu būdu jie buvo susiję su ta katastrofa. Ūmai
Dianos sąmonėje pabudo ir išsirikiavo prisimini­
mai. Ji vėl išvydo rusvomis dėmėmis išmėtytą Hugo
Jochumo kūną. Rausvą Filipo Toma epidermį, jam
nuo žvynelinės nusilupo visa oda. Taip pat prisiminė
giliai atmintyje užsimetusią detalę apie keistą Rolfo
van Kaeno skrandžio atrofiją, juk jam teko gromu­
liuoti bruknes...
Kaip apie tai nepagalvojo dar vakar vakare?
Parapsichologai taip pat buvo apšvitinti.
Visi jie turėjo atomo „įkandimo11 žymę, gavo ją
per didelį atstumą, todėl ne tokią smarkią. Apšviti­
nimo rezultatai galėjo pasirodyti po dešimtmečio
kaip koks nors bjaurus išsigimimas ar liga. Šiems
žmonėms apšvitinimas komplikavosi taip keistai dėl
bandymo naujumo. Iš tikrųjų nė vienas nebuvo pa­
tyręs tričio radioaktyvumo poveikio savo kailiu.
Diana išplėtojo hipotezę: o jeigu atominis spro­
gimas, sutrikdęs šių žmonių medžiagų apykaitą,
padarė ir jų protų pokyčių? Galbūt atomas galėjo
išplėsti numanomas sąmonės galimybes - išplėtoti
paranormalias galias?
Tokiose situacijose sunku patikėti atsitiktinumais.
Tad kodėl nepadarius prielaidos, kad tie tyrinėtojai

384
apsišvitino savo noru? Kad jie, eksperimentuodami
su cevenais, pastebėjo tam tikrus ženklus, leidžiančius
manyti, kad tričio naudojimas sukelia sąmonės muta­
ciją? Tada parapsichologai ir įjungė atomo žaibą kaip
ribinį bandymą. Ne viskas pavyko, žmonės - ištisa
tauta - mirė, bet burtininkų mokiniai pasiekė geidžia­
mo rezultato. Paveiktos atomo, jų galios išaugo. Tie
žmonės virto magais. Atomo laikų magais.
Ryžtingai žingsniuodama per girią, šildydama
kraują greitu ėjimu, Diana palaipsniui prisikasė iki
pat teisybės šerdies. Viskas dabar sutapo. Katastrofa
įvyko dėl saujelės mokslininkų suorganizuoto sabo­
tažo. Štai kodėl Talikas juos persekioja, prie mirties
slenksčio laikydamas juos gyvuliais.
Ir štai kodėl, be abejonių, tie žmonės grįžta į
akmenų žiedą. Atnaujinti bandymo: apsišvitinti ir
atgaivinti savo galias.
Diana sustojo. Užkopusi į aukštikalnę pro miglą
įžiūrėjo lomą slėnyje.
O tos lomos vidury - milžiniška tokamako ka­
rūna.
 61

Tai priminė miestą. Aplink akmenų žiedą dau­

gybę hektarų driekėsi pastatų, kažkokių rūdimis
aptrauktų konstrukcijų labirintai, jų viršaus pro
miglas nė nesimatė. Dešinėje, kalno papėdėje, kilo
elektrinės turbinos, jos maitino termoatominę sis­
temą. Diana nesustodama leidosi žemyn. Už stati­
nių tarp uolėtų skardžių ji pamatė pusiau nunyku­
sius geležinkelio bėgius. Pasitelkę šią infrastruktūrą
sovietai gabeno brigadas žmonių ir būtinas me­
džiagas šiam užmojui statyti. Dianai net apsvaigo
galva pamanius, kiek inžinierių, darbininkų, kiek
rublių prarijo šis projektas, baigęsis mirtį nešančia
akinama liepsna?
Ji apėjo vainiką iš vakarinio šlaito pusės. Po ko­
jomis vis dažniau pasitaikydavo nebe žolė, o betono
plytelės. Diana peržengė krūvas akmenų, gelžgalių
ir įėjo į pirmą pastatą. Viduje erdvė buvo suskirstyta
permatomomis pertvaromis, jų stiklai buvo sutru­
pinti.
Koridoriaus gale Diana pateko į uždarą cementu
lietą ir nuo šalčio sutrūkinėjusį kiemą, nusėtą staty­
binio laužo ir pušų spyglių. Jai artinantis, pakilo ir
nuskrido pulkelis raudonsnapių žuvėdrų. Jų sparnų
386
plazdėjimas aidu atsimušė j betono sienas, perskil­
damas raudonu dryžiu žalsvas pertvaras. Diana ne­
juto jokios baimės. Ši vieta buvo tokia milžiniška ir
tiek apleista, kad atrodė nereali. Pasukusi kairiau
moteris įsmuko į bloką, pro jo langus pateko aušros
šviesa. Ji vis ėjo tolyn palei sutrūkinėjusias sienas,
kurių plyšiuose augo viržiai ir uogienojai.
Ji ėjo ir ėjo per sales, kur mėtėsi suplyšę čiu­
žiniai, kėksojo didžiuliai įrengimai, neaiškios p a­
skirties mašinos. Toliau aptiko laiptus, vedančius į
žemesnį lygį. Uždegė savo žibintą. Pakopų apačioje
Dianos dėmesį patraukė eilės vertikalių aptvarų. Ji
stumtelėjo pinučius ir jie lengvai atsidarė. Suval­
džiusi savo baimę įslinko į tamsų siaurą koridorių.
Jai vaidenosi, kad jos pačios kvėpavimas pripildo
visą erdvę.
Iš visko atrodė, kad čia buvęs kalėjimas. Deglo
šviesos pluoštas užkabino daugybę kamerų, įtaisytų
abipus koridoriaus. Paprastos pertvaros, atskirtos
mūro sienelėmis, ant žemės dar mėtėsi grandinės.
Diana pagalvojo apie atvežtus iš Sibiro kalėjimų ir
stovyklų šamanus. Apie rusų psichiatrines ligonines,
kur buvo „gydomi" tūkstančiai disidentų. Kas dėjo­
si šitame slaptame mieste? Kalėjime dar vaidenosi
aidintys klyksmai, sustirusių burtininkų, tamsoje
laukiančių savo lemties, dejonės.
Deglo spindulio šviesa netikėtai apšvietė sienoje
išraižytą įrašą. Diana priėjo arčiau. Kirilicos abėcėlės
raidės, kurias ji tuoj atpažino, nes su tais rašmenimis
buvo susidūrusi Kurčiatovo instituto archyvuose.
Sudėliojo žodį TALIKAS. Šalia buvo išrėžtas žodis,

387
kurio nesuprato, bet po juo ėjo skaičiai: 1972. Dia­
nos galvoje suūžė lyg atsklidęs išgąstingas aidas. Pa­
sirodo, Eženas Talikas, didysis tokamako vadovas,
irgi buvo čia įkalintas. Jis kentėjo drauge su kitais
šamanais.
Diana pabandė tam rasti paaiškinimą. Iš esmės šis
faktas išsprendė daugiau problemų, negu jų iškėlė.
Jei TK 17 buvo sadistinių eksperimentų su burtinin­
kais vieta, Eženas Talikas su tokiais metodais sutikti
negalėjo. Priešingai, jis veikiausiai maištavo, grasino
budelius apskųsiąs partijos instancijoms. Tada viskas
apsivertė. Parapsichologai, aiškiai susitarę su centro
kariškiais, uždarė fiziką į kalėjimą kokia nors anti-
patriotizmo dingstimi. Šiaip ar taip, cevenas lieka
cevenu. O rusų kareiviai turėjo nudžiugti galėdami
aplaužyti šitam mažam pasipūtėliui ragus. Diana
uždėjo pirštus ant įrašo. Atrodė, lyg jaustų į akmenį
įaugusį mokslininko pyktį. Nors ji nepajėgė iššifruoti
tų keverzojimu, bet neabejojo, kad data rodė katas­
trofos laiką, 1972-ųjų pavasarį.
Tad ji buvo teisingai spėjusi: sprogimo metu Tali­
kas jau nevadovavo tokamakui - jis sėdėjo kalėjime
kaip paprastas politinis nusikaltėlis. Diana palypėjo
laiptais aukštyn ir pasuko nesvarsčiusi kur - taip
buvo pritrenkta to atradimo. Netrukus pastebėjo,
kad architektūra įgyja didingumo. Durų angos pa-
aukštėjo, lubos iškeltos iki neregėto aukščio. Diana
artėjo prie tokamako.
Pagaliau priėjo švino duris, apkaltas plienu, su
įtaisytu atidarymo smagračiu, tokie būna kesoninėse
kamerose. Virš durų apvado atspaustas raudonas,

388
apsitrynęs ženklas: sraigtas, kuris, kaip visame pa­
saulyje, perspėja, kad arti yra radiacijos šaltinis.
Diana įsikando deglą ir pirštinėtomis rankomis
suspaudė smagratį. Įtempusi visas jėgas, ji pajėgė jį
pasukti. Dar pasistengusi iki galo jį atstūmė, įtem­
pusi raumenis patraukė į save, perplėšdama išilgai
apvado kerpių tarpiklius. Durys staiga pasidavė ir
slystelėjo šonu išilgai bėgio. Diana buvo pritrenkta:
blokas - pusiau betonas, pusiau švinas - buvo dau­
giau nei metro storumo.
Peržengus slenkstį jos laukė staigmena: korido­
rius buvo apšviestas. Fluorescencinės lempos skleidė
akinamai baltą šviesą. Iš kur tokioje vietoje elektra?
Ji pagalvojo apie kitus tokamako darbuotojus. Gal tie
žmonės jau atvyko į rotondą? Dabar jai nė minties
nebuvo trauktis. Trauktis, kai taip arti tikslo.
Ir moteris įsigavo į akmenų ratą.
 62

Diana atsidūrė apvaliame 15 metrų pločio kori­

doriuje. Jo vidury buvo įtaisytas cilindrinis vamzdis
iš suleistų vienas į kitą žiedų, prigrūstas daugybės
laidų, ričių, magnetų. Virš viso šito rinkinio kilo
magnetinės arkos ir atrodė, kad tam keistam vamz­
dynui teikia savo plieninę globą. Visa čia, regis,
sumanyta kaip apskritimas, kreivė, sukinys...
Ji priėjo arčiau. Laidų raizginys leidosi žemyn
lyg lianos. Varinės apvijos nutįso tolygiai per visą
vamzdžio ilgį. Jos blizgėjo apiblukusia rožine spal­
va, kuri palieka burnoje apčiulpto saldainio kvapą.
Žemai juodo metalo konstrukcijos laikė visą įrangą.
Diana atsidūrė tik už kelių žingsnių nuo vamzdžio.
Pro begalę sudėtingiausių įrengimų ji įžiūrėjo lygų
juodą plieninį kokoną, vakuuminę kamerą, kurioje
kadaise plazma priartėjo prie šviesos greičio, pasiek­
dama žvaigždžių lydymosi temperatūrą.
Ji atsargiai slinko toliau, stengdamasi nesukelti
nė menkiausio triukšmo, jokio džerškesio užkliuvus
už ant žemės besimėtančių gelžgalių. Jautėsi kaip
niekad mažytė ir pasigailėtina. Ši mašina priklau­
sė kitam mastui, kitai logikai. Diana jautė neaiš­
kų baugulį atsidūrusi šitame pastate, sumanytame
390
žmogaus, pasižyminčio didybės manija - tuo d i­
džiuliu noru pažeisti žemės dėsnius, sugriauti gi­
liausiai įsišaknijusias materijos struktūras. Kamilis
papasakojo apie Prometėją, žaibo vagį. Gambokhas
kalbėjo apie dvasias, kurios atsikeršijo už žmonių
įžūlumą. Kad ir kokiais iššūkiais būtų buvę žaidžia­
ma toje rotondoje, Diana suprato, kad tokamakas
buvo aukščiausių jėgų išniekinimo, lengvabūdiškos
drąsos rodymo vieta.
Ji taip ėjo nemažai laiko, laikydamasi įgaubtumo,
paskui nutarė pasukti atgal. Tame rate nieko jai svar­
baus nebuvo. Tie technologiniai kliedesiai nerodė
nė menkiausio ženklo ir... Pasigirdo kauksmas it
metalinis klyksmas.
Diana užsidengė ausis delnais. Bet klyksmas pa­
sikartojo, tik dar garsesnis. Čaiži garso banga, nepa­
kenčiamas zvimbimas. Ištikta šoko moteris suprato,
kad tas čaižus garsas ne klyksmas, o pavojaus signa­
las: įsijungė tokamakas.
Kaip pražūtingas patvirtinimas švinu apkaltos
durys jos dešinėje staigiai įsmego į sieną ir užsišovė.
Diana pamatė, kaip sukasi smagratis, o virš durų
apvado užsidegė raudonas žibintas. Jai pasivaideno,
kad atgijo visas žiedas. Iš tikrųjų visi didelės rizikos
centrai veikė tuo pat principu: pavojaus atveju pir­
moji priemonė - izoliuoti pavojingą zoną, atkirsti vi­
sus išėjimus, net paaukoti ten buvusius žmones. Taip
gyvi sudegė cevenai. Taip netrukus žus ir ji pati.
Ji prisiminė kesoninę kamerą, kurią paliko atvirą.
Apsisuko ir pasileido kiek įkabindama bėgti. Bėgo,
bėgo, bėgo, akis gręžė besisukantys žibintuvai, ausų

391
būgnelius sprogdino pavojaus sirenos. Ji matė dau­
gybę durų, kurios kaskart, jai pribėgus, užsitrenkda­
vo. Ar yra bent menkiausios vilties pribėgti greičiau
nei šis saugos mechanizmas?
Staiga grindis sudrebino burzgimas: įsijungė už­
dara elektros srovės grandinė. Galvoje blaškėsi min­
tys. Negi galėjo įsijungti elektromagnetinė banga?
Ar liko vakuuminėje kameroje tričio dujų? Per kiek
laiko atomai virs galybės milijonų laipsnių lanku?
Ji vis lėkė palei žiedą degančia krūtine. Dundesys
girdėjosi vis arčiau. Nuo drebėjimo siūbavo sienos,
žemė, laidai, išsklisdami po jos kūną siaubo bango­
mis. Galop pamatė duris, pro kurias buvo įėjusi: jos
dar buvo atviros. Tą pat akimirką blokas slystelėjo
bėgiu. Diana pamatė, kaip sukasi juodi skridiniai,
kaip šonu juda vyriai, paskui švino ir betono durų
masė nusileidžia į apvado ašį.
Nežmonišku šuoliu įveikė likusį durų plyšį ir pa­
juto, kaip betono briauna brūkštelėjo šonkaulius.
Užkliuvo už plieno slenksčio, nugriuvo, susigūžė
prie sienos, kuri užsisklendė. Vargiai atgaudama kva­
pą, vargiai ką suvokdama Diana be perstojo klykė,
trepsėdama kulnais, kumščiais daužydama grindis.
Ji išsivadavo iš panikos - panikos, atėjusios iš toli, iš
visų tų išbandymų, kuriuos jai jau teko patirti.
Trenksmas pasiekė kulminaciją ir jai nukirto bal­
są. Siena, regis, krūptelėjo ant savo ašies tarsi garsi­
nės apsaugos membrana. Diana dar labiau susirietė,
įtemptais raumenimis, sukąstais dantimis juto, kaip
galinga banga kilsteli grindis. Visa truko tik mirksnį.
Trumpą, žaibišką sekundės dalį. Paskui stojo tyla,

392
nustūmusi kurtinamą aliarmo bangą. Sirena nuslo-
po. Grindys atgavo tvirtumą. Diana tūnojo apmirusi,
nustėrusi, nemirksinčiom akimis.
Pamažėle vėl grįžo geba mąstyti. Iš jos sąmonės
gelmių, iš toli, labai toli kilo vos jaučiamas, bet vis
dėlto žinojimas: viskas baigta. Tokamakas įsijun­
gė tik kelioms sekundėms. Ardomąjį siekį sustabdė
saugos mechanizmai - praėjusios epochos liekanos.
Diana suvokė susidūrusi su termoatominės elektri­
nės srove kaip nepriklausoma esatimi - žvėrimi ir
ugnikalniu. Tiesa pasirodė kitokia. Žmogaus ranka
sukėlė naują elektros iškrovą. Kas? Ir kodėl? Kad
nužudytų ją? Diana buvo per daug nusilpusi, kad ką
nors aiškintųsi. Pernelyg išsekusi, kad keltų naujus
klausimus.
Ji pasirėmė ir atsistojo. Tada pastebėjo, kad kai­
rysis jos skraistės šonas buvo susilydęs. Apsiaustas
taip pat buvo pajuodęs, perplyšęs, žiojėjo didžiausia
skylė. Diana įkišo ranką į tą plyšį ir užčiuopė ap­
spurusią vilną, poliesterio pluoštą. Taip pat sude­
gę. Vienu judesiu apčiuopė šoną. Nuo kirkšnies iki
pažasties oda dar gruzdėjo nuo ugnies žymių. Tai
buvo rausvi odos susiraukšlėjimai, jie raižė kūną ir
priminė anatomines kūnų nudirta oda graviūras.
Diana nesuprato. Bet tai, kad nejautė skausmo, ją
galutinai išgąsdino.
Ji pasilenkė ir įdėmiai apžiūrėjo švininę sieną ten,
kur sėdėjo - metalas buvo išvagotas vos įžiūrimais
vertikaliais plyšeliais. Žiemų šaltis, vasarų kaitra ga­
liausiai pažeidė švino hermetiškumą. Pro jo plyšelius
atominis spinduliavimas persismelkė ir palietė ją,

393
prasiskverbė iki pačių giliausių jos organizmo dale­
lių. Nustėrusi atsitraukė. Ji manė išvengusi mirties.
Klydo. Siaubingai klydo. Nes ji ne tik apdegė.
Ji buvo apšvitinta.
Beveik mirusi.
 63

Virš slėnio tekėjo saulė. Žaliuojanti lyguma drie­

kėsi iki pat horizonto, dešinėje, ant kalvos, ją tęsė
giraitės, o kairėje - dar skendintys ūkuose kalnų
skardžiai. Maždaug už šimto metrų Diana įžiūrėjo
taškelį, jis artėjo. Prisimerkusi atpažino Džiovanio
figūrą, jis ėjo jos link per petį persimetęs šautuvą.
Brido iki pusės šlaunų per žolę, kuri gosliais glėbiais
glamonėjo jo kojas.
- Kas čia dedasi? - šūktelėjo. - Pajutau drebėjimą
ir...
Jo žodžius prarijo stiprus vėjo šuoras. Jam prie­
šais ėjo sverdėjanti Diana. Ji nejautė nudegimo, bet
tiksliai juto vėjo gūsius, kurie plakė jos veidą, juto,
kaip žolynai glosto jai kojas, uodė gaivos aromatus,
kylančius stulpais ir įsismelkiančius iki pat jos sielos
gelmių.
- Galėjote manęs palaukti, - bambėjo italas, kai
atsidūrė jau visai arti. - Kas atsitiko?
- Įsijungė tokamakas. Nežinau kas...
- O jūs? - sunerimo Džiovanis. - Atrodo, kad
jūs ten buvote.
Diana šyptelėjo, sunkiai valdydama ašaras.
- Jūs labai pastabus, - ištarė.
395
 Ji sunėrė pirštus ant savo plaukų uodegos ir ne­
smarkiai timptelėjo. Radiacija jau visu smarkumu
darbavosi. Milijardai atomų, ją sudarančių, dabar
iro, sukeldami grandininę reakciją, kuri jau nesi­
baigs, kol visiškai ją nužudys. Kiek laiko dar ji turi?
Kiek dienų? Kiek savaičių? Sušnibždėjo:
- Aš buvau toje mašinoje, Džiovani. Esu apšvi­
tinta. Iki pat kaulų apšvitinta.
Etnologas galop pastebėjo juodą brydę per visą
apsiausto šoną. Dviem pirštais jis praskyrė audeklo
skvernus ir pamatė rausvą nudegimą - oda pradėjo
trūkinėti, skeldėti ir eiti skutais. Jis suniurnėjo:
- Mes išgydysime jus, Diana. Tik nereikia eiti iš
proto.
Ji nesiklausė. Nenorėjo įsileisti nei vilties, nei
baimės. Rūpėjo, kiek jai dar liko gyventi. Ji turė­
jo gyventi dar gana ilgai, jai dar liko demaskuoti
demonus, atskleisti tiesą ir garantuoti savo įsūniui
galutinę ramybę.
- Jus išgydys, - užsispyrusiai kartojo italas.
- Nutilkite.
- Aš užtikrinu, kad jus skubiai nugabens namo
ir...
- Aš sakau jums nutilti.
Džiovanis nutilo. Diana ištarė:
- Jūs nieko negirdite?
-K ą?
- Dreba žemė.
Negi vėl būtų įsijungęs tokamakas? Ji įsivaizdavo
lygumą, skendinčią liepsnose šniokščiant atominio
smūgio bangoms. Paskui suprato, kad vibravimas

396
eina ne nuo centro, o nuo priešingos slėnio pusės.
Įbedė žvilgsnį priešais save į erdvę tarp kalvos ir
uolėto skardžio. Horizontą užklojo didžiulis dulkių
debesis, lyg žemės ir žolynų migla.
Tada ji išvydo juos.
Ir tučtuojau juos atpažino.
Cevenai.
Ne dešimt.
Ir ne šimtas.
Jų - tūkstančiai.
Miriadai raitelių, sėdinčių ant elnių, kurių nesu­
skaičiuojamos nugaros blizgėjo debesų atšvaituo­
se - nepaliaujamas nugarų ir atspindžių mirgėjimas.
Bekraštė banga bloškėsi nuo šlaitų, pasiekusi slėnį
išsisklaidė, švytinti savo galia, gausmu ir grožiu. Apie
spalvas nebuvo ko ir kalbėti: vyrai dėvėjo tik juodus
deelus, o aplink juos tik elniai šuoliavo baltai pilkš­
vais tonais. Jie jojo, kojos spaudė dulsvus, dėmėtus
elnių šonus, o raitelių galvos beveik lietė aksominius
elnių ragus - šie panėšėjo į atgijusius krūmynus, į
fantastiškus koralus sukietėjusias vėjo ir gyvasties
būsenas.
Diana nebežinojo, kur kreipti savo žvilgsnį - toks
akinantis švytėjimas ją kerėjo, užliejo džiugesiu,
dusino. Ji ieškojo taško, ties kuriuo galėtų sukaupti
dėmesį ir netikėtai jį rado. Jeigu tektų tą akimirką
mirti, vyzdžiuose liktų tas reginys: moterys.
Tai buvo jos ir tik jos valdė visus gyvulius nuo
vieno krašto iki kito. Dauguma jų jojo arkliais. Jos
šaukė, jų veidai degė, kulnai buvo įspirti į balnakilpes.
Diana atspėjo, kokie ornamentai puošė jų skaras: jie

397
turėjo vaizduoti stebuklingus pasikeitimus, kuriuos ji
pastebėjo krovininiame lėktuve. O dabar regėjosi, lyg
šios legendinės būtybės būtų atgijusios iš šilkų ir šit
jau trypia žemę, užtvindė laukymę ir nuo jų kanopų
lekia išplėšti kemsai, išrauta žolė.
Sėdėdamos ant savo gyvulių nugarų, jos sukiojo­
si, šuoliavo pirmyn ir vėl grįžo atgal, jų krūtinės ir
šlaunys suaugusios su arklių kūnais, atrodė, kad jos
persismelkia pro patį gyvulių kūną ir atsistumia nuo
žemės šėlsmo šuoliu, grakštumo šoksniu - gyvastin­
gumo sprogimu, kylančiu iki pat dangaus skliauto.
Perrėkdamas šuoliuojančių gyvulių kanopų dun­
desį Džiovanis sušuko:
- Kas čia dabar? Jie mus sutryps!
Diana atsakė, nubraukdama nuo kaktos besi­
plaikstančius plaukus.
- Ne. Manau... manau, jie ateina mūsų ieškoti.
Tada ji per aukštą žolę nubrido pirmyn. Priešais
ją elnių - sniegas ir pelenai - rikiuotė skynėsi per
augmenijos bangas ir nelėtino šuoliavimo. Diana
žingsniavo nesustodama. Už raitelių dabar įžiūrėjo
vaikus, jie jojo ant mažesnių gyvulių, nesunkiai iš­
laikydami pusiausvyrą savo mediniuose balnuose.
Jų purpuriniai veidai retkarčiais šmėstelėdavo pro
ragus. Jie jojo lyg princai ant savo oranžinės spalvos
gyvulių - susisupstę, neįžvelgiami.
Juos teskyrė koks 100 metrų. Diana pamatė vieną
vyrą, jojusį kitų priekyje. Jo sėdėsena, jo elgesys buvo
ypač orus, tai rodė, kad jis visos palydos vadas. Tačiau
žmogus buvo labai jaunas - beveik vaikas, užsidėjęs
plačią juodą kepurę. Ją užvaldė įsitikinimas: šis vaikas

398
kadaise buvo Sergėtojas, o tapo savo tautos garbina­
mu vyru. Ji prisiminė Liusjeną, lyg per miglą matė
praslenkančius chaotiškus įvykius, vaikų vogimus,
ženklus, išdegintus ant pirštų, peržengtas gyvenimo ir
mirties ribas, žmogžudystes, kankinimus... ir visa tai
galiausiai susirinks į viena. Kol kas jai buvo nusispjau­
ti į visa tai. Nes viso šito esmėje, šios tautos, pakilusios
iš mirusiųjų, gelmėje ji matė nušvintančią šviesą.
Jeigu ši tauta vis dar gyva, galbūt yra vilties ir
jai...
Kaip jūra, sustabdyta smėlio kranto, visi gyvuliai
vienu mirksniu sustojo. Per 20 metrų iki Dianos. Ji
ėjo artyn. Pirmieji elniai jau tiesė kaklus ieškodami
druskos ant jos ašaromis išterliotų skruostų. Išse­
kusi, sverdinti, ji klausė savęs, ką galėtų pasakyti ir
kokia kalba, kad užmegztų ryšį.
Bet nebuvo reikalo.
Paauglys valdovas jau rodė jai pabalnotą gyvulį,
kuris žiūrėjo į ją savo didelėmis romiomis akimis.
 64

Milžiniška gurguolė tuojau pasileido į skardžio

pusę. Dabar gyvuliai ėjo lėta, paklusnia žingine.
Netrukus pulkas pasipylė akmeninga žeme, įsi-
gaudamas į pomiškius, jodamas palei atžalynus,
aplenkdamas paskutinius medžius, kol nusigavo
iki numirėliškai blyškios tundros. Tada kortežas
sustojo plačioje plynaukštėje, apaugusioje tankia
žole, apjuostoje granito luitų, kurie priminė apsau­
gines baliustradas. Dešimtys vyrų ir moterų statė
palapines, ant aukštų šakų piramidžių tiesdami ka­
rišką brezentą.
Džiovanis, lydėjęs Dianą, sušnibždėjo:
- Jurtos, cevenų palapinės. Niekad nesitikėjau
jas pamatyti.
Kiti iš beržų kamienų statė aptvarus, kuriuose
jau būriavosi elniai. Ant karčių lyg paklodės džiū­
vo gyvulių audinių brizgai, tokia organinė plėvelė
ant žarnų. Diana jojo ten, kur ėjo jos gyvulys. Odą
varstė drebulys, ji pasidengė kieta, bekrauje pluta, o
nudegimą vis labiau skaudėjo ir tas skausmas buvo
sumišęs su atšiauriu skausmu nuo šalčio.
Pakerėta Diana nepajėgė atplėšti žvilgsnio. Susi­
žavėjusi žvelgė j tą tautą, iškilusią iš niekur, kuriai,
400
be abejonių, iki šiol pavyko likti nepastebėtai iš oro,
nes ją slėpė miglos, tvyrančios virš jos kalnų. Jų vei­
dai buvo platūs, kaulėti, nužvarbę. Tai buvo veidai,
kurių bruožus nuniokojo vėjas ir šaltis. Šiurkštūs
nugairinti veidai, užgrūdinti rūstaus klimato, bet
kartu išsekinti atavizmų ir kraujomaišos. Visi - vy­
rai, moterys, vaikai - dėvėjo tamsius violetinių ir
indigo atspalvių deelus. Bet jų unikalumą rodė galvos
apdangalų įvairovė: gaučų skrybėlės, kailinės ausinės
kepurės, frygų kepuraitės, minkšto fetro skrybėlės,
gobtuvai... Tikra marguojanti virtinė, šokčiojanti
ant galvų raiteliams kratantis laukais ant savo gy­
vulių.
Atsidūrus pačiame stovyklos viduryje, daugybė
moterų privertė Dianą nulipti ant žemės. Ji nerodė
nė menkiausio pasipriešinimo. Tik spėjo pašnibž­
dėti Džiovaniui: „Nesijaudink.11 Moterys nuvedė
ją į atskirą palapinę, pastatytą toliau nei per 100
metrų nuo visų kitų, šalia uolų. Viduje buvo erdvu,
daugybė kvadratinių metrų. Ant žemės nebuvo nie­
ko, tik žolė ir keletas samanomis apaugusių akme­
nų. Diana žvilgtelėjo aukštyn: ant jurtos skersinių
kartelių kabojo sušalusios mėsos gabalai. Dešinėje
ant žievės lentynėlių sudėlioti ir sukabinti ritualo
reikmenys: karčių pynės, paukščių lizdai, grandi­
nėlė iš mažyčių dantelių, veikiausiai ką tik gimusių
elniukų. Ji taip pat pastebėjo juosvus sustingusius
daiktus, kurie panėšėjo į letenas ir sudžiovintus
gyvulių penius.
Dvi jos palydovės ją nurengė, o trečioji įmetė į
ugniakurą ašutų ir įlašino truputį degtinės. Per kelias

401
sekundes Diana pasijuto nuoga gulinti ant odinio
čiužinio, kietesnio nei geležies lakštas. Ji drebėjo
nuo šalčio, akis įspyrusi į nuosavą kūną, kuris jai
rodėsi toks ilgas, kaulėtas, toks blyškus juodo gul­
to fone. Į jurtą įslinko trys vyrai. Diana susirietė.
Bet įėjusieji nė nepažvelgė į ją. Jie nusitraukė savo
galvos apdangalus - slidinėjimo kepuraitę, vaurą ir
minkštą fetrą - ir paėmė į rankas būgnelius, sudėtus
šalia altoriaus. Tučtuojau pasigirdo mušimas. Dūžiai
šiurkštūs, blausūs, be rezonanso. Diana prisiminė,
ką apie būgnelius buvo pasakojęs Džiovanis: ritua­
liniai būgnai taigoje visuomet daromi iš tų medžių,
į kuriuos buvo trenkęs žaibas.
Ritmas darė pažangą: prisidėjo gerklinis gargimas
tarp vibruojančių garsų, išgaunant beprotišką šnabž­
desį, slopų aidą, atsimušantį į būgnų odą. Vyrai -
trys akmeniniai veidai, apsivilkę palaikiais deelais,
pradėjo svyrinėti nuo vienos kojos ant kitos iškėlę
letenas ir priminė niaurius lokius, ką tik išslinkusius
iš miško.
Moterys privertė Dianą išsitiesti. Ji pašoko kaip
nors pridengti savo nuogumo, bet apsižiūrėjo, kad
ugniakuro dūmai pasidarė labai tiršti ir jos kūno visai
nebesimatė. Viena iš palydovių jai ant priekio užbėrė
talko, o kita privertė išgerti deginančio skysčio. Joje
šėlo jausmai ir nežinia, kuris ėmė viršų: šaltis, pani­
ka, apatija... Ji padėjo galvą ant odos ir suprato, kad
trauktis per vėlu. Užsimerkusi, drebančias rankas
sukryžiavusi ant pečių, ji susigriebė besimeldžianti.
Prašanti, kad tikrai tai įvyktų, kad cevenų magai ją
paimtų su savimi ir ją išgelbėtų...

402
 Mušimas nertėjo. Kontrapunktu kilo baisingas
šnopavimas, sklindantis iš neprasiveriančių lūpų,
jis darė įkyraus pulsavimo įspūdį. Nejučia Diana
atsimerkė. Nuo jos upeliais bėgo prakaitas. Vyrai -
migloti šešėliai tirštuose dūmuose - judėjo šonu,
sulig kiekvienu būgno trinktelėjimu sulenkdami
per kelius kojas. O moterys buvo aptūpusios D ia­
ną. Nuleistomis blakstienomis jos lenkėsi, tiesėsi
ir vėl lenkėsi, rankas sudėjusios ant kelių delnais į
viršų, lyg aukodamos. Žvilgsnį patraukė viena d e­
talė: jų auskarai vaizdavo migruojančių paukščių
siluetus.
Ūmai apeigų ritmas suiro. Moterys iš savo ran ­
kovių išsitraukė fleitas ir unisonu ėmė pūsti į tuos
kaulinius vamzdelius. Jų išgaunamos trelės buvo
tokios čaižios, tokios atkarios, kad, regis, greit p ra­
noks keliamu erzeliu būgnus. Vis dar tupėdamos
muzikantės lankstėsi į priekį ir lošėsi atgal, sukosi
kaituliu tarsi sukučiai, padaryti iš garsų, šilko ir
ugnies.
Jų lūpos atrodė prilipusios prie nelemtų instru­
mentų. Moterų išpūsti žandai panėšėjo į smilkykles,
kuriose rusena šventos žarijos. Tada šito trenksmo
įkarštyje pro garų tumulus pasirodė ji.
Galvos apdangalas, pašiauštas erelio plunksnų,
liejosi ant jos veido audinio kutais. Jos smulki figū­
rėlė vos matėsi iš po apsiautalo, apmušto sunkiomis
metalo plokštėmis. Susirietusi it sugniaužtas kumš­
telis, ji tipeno mažyčiais ritmingais žingsniukais,
rankose laikydama kažkokį paslaptingą daiktą. Lyg
kokią kailiu aptrauktą piniginę. Diana it stabo ištikta

403
spoksojo, kaip ji artėja. Ūmai būgnų ritmą ir fleitų
treles nustelbė negirdėtai šaižus garsas. Po akimirkos
ji suprato, kad tai klyksmas. Iš pradžių pamanė, kad
po savo kutais galbūt klykauja burtininkė, paskui
suvokė: tai stūgavo ne šamane, o tas kvailas kailio
gumulėlis jos rankose.
Daiktas buvo gyvas.
Senės rankose iš baimės raitėsi ilgakailis grauži­
kas. Diana susigūžė pačiame palapinės gale, įvaryta
į neviltį tų trūkčiojančių vaizdų: vyrai entuziastingai
linguoja pirmyn ir atgal, moterys lankstosi prie savo
dūdelių ir burtininkė, ištiesusi rankas, su kutų aureo­
le aplink veidą tarsi paukštis, švytruoja staugiančiu
to gyvuliuko snukiu.
Reikėjo sprukti iš to košmaro, pamiršti tą ... Stai­
ga jos pečiai buvo stipriai prispausti prie čiužinio.
Palydovės metė savo instrumentus ir sukaustė ją savo
rankomis. Ji norėjo surikti, bet dūmų tumulas už­
kimšo gerklę. Norėjo gintis, bet panika atėmė jėgas:
muzikančių veidai buvo pasikeitę. Jų akys pritvinko
kraujo. Tarsi pasidengė raudonu laku. Diana suprato,
kad apeiga perleidžia kūnus pirmapradžiam chaosui,
pirmykščio gyvenimo proveržiui. Visų širdys kun­
kuliavo, sproginėjo kraujo indai.
Šamane jau čia, dabar jau visai arti. Žvėrelis su­
gniaužtose rankose vis dar žviegia, iškišęs savo iltis,
aštrias, karštas. Senė prikišo pabaisą prie nudegimo.
Diana žiūri į savo talku apibertą pilvą. Po baltais
barstalais oda išbrinkusi, susigarankštijusi, vieto­
mis sutrūkinėjusi ir neišvengiamai pradėjusi pūti.

404
Iš paskutinių jėgų ji dar rietėsi, dar bandė bėgti, bet
apstulbimas ją suparalyžiavo.
Burtininkė prispaudė žvėrelį prie žaizdos, p ri­
slėgė kailinį kūnelį prie pūliuojančios vietos. Vienu
mirksniu graužiko akys apsitraukė ryškiai raudona
plėvele - it kruvina kino juosta. Šamane braukė ir
braukė plaukuotą kamuolėlį per žaizdą su įniršiu,
užsispyrimu - stačiai padūkęs stropumas.
Šit kokia slėpininga įsikišimo logika: burtininkė
stengėsi panaikinti atomo paliktus įspaudus pasitel­
kusi graužiką. Naudojo žvėrelį kaip nuskausminamą
kempinę ir tas gydantis magnetas šlavė ugnies žymes
ir įsiurbė mirtį.
Ūmai žvėrelis ėmė spragsėti. Nuo jo kailio lėkė
žiežirbos. Diana negalėjo patikėti: žinduolis, prisilie­
tęs prie nudegimų, pats užsidegė. Jo kūnelis dūmavo
tarp kibių kerėtojos pirštų.
Visa, kas atsitiko po to, truko tik kelias akimir­
kas.
Šamane sumosavo deglu virtusiu žvėreliu pala­
pinės palubėje. Apsisuko, sukeldama kutų ir metalo
„kačių koncertą11, ir sutraiškė žvėrelį ant akmens,
letenomis į viršų. Tuo pat metu iš rankovės ištraukė
peilį ir nuo apačios iki gerklės perrėžė gyvulėlio
kūną. Diana pamatė pilvą su išsivertusiais garuo­
jančiais viduriais. Pamatė, kaip išklaipyti šamanės
pirštai naršo po žarnas, iš tamsuojančių vidaus
organų atskiria juodesnį darinį, nesveikų ląstelių
gniutulą, atskirtą nuo skaidulų ir audinių. Baimės
sėklos darinį. Kančios simptomų darinį. Mirties
ikrus.

405
Diana suprato tiesą ir nualpo.
Vėžys.
Į gyvūno kūną perėjo atomo sukeltas vėžys.

406
 65

Kai Diana pabudo, diena jau ėjo vakarop. Ji pasi­

rąžė, pajuto, kaip atsipalaiduoja viso kūno raumenys
ir pasimėgavo šiluma, sklindančia nuo ugniakuro,
murkiančio jurtos vidury. Girdėjo iš toli atsklindantį
šurmulį. Viskas taip miela, taip sava...
Jurtoje, kur dabar ji gulėjo, tebuvo keletas medi­
nių balnų, verpimo rėmai ir neišvengiamos pilkos
uolos, jos atstojo baldus. Šamanizmo nebuvo likę
nė pėdsako, tik kabojo figūrėlės, aprengtos rūbeliais,
pasiūtais iš ausų odelių, ir mažų graužikų snukelių
vėriniai. Pakėlusi akis pro čiukurą pamatė dangų.
Prisiminė Džiovanio žodžius: mongolų palapinėse
visada paliekama viršuje anga, kad jos gyventojai
turėtų nuolatinį ryšį su kosmosu.
Ji atsisėdo ant čiužinio ir nusiklojo veltinę ant­
klodę. Buvo apvilkta naujais apatiniais drabužiais.
Šalia gulėjo tvarkingai sulankstyti džinsai ir megz­
tinis. Ant žolės ranka pasiekiami blykčiojo švieso­
je jos akiniai. Automatiškai pasibalnojo jais nosį,
paskui pakėlė trikotažinius marškinėlius apžiūrėti
nudegimo. Tai, ką pamatė, jos nenustebino. Užplūdo
dėkingumas, užliejo tokia meilės jėga, kaip kad upę
užlieja saulė. Apsivilko ir išėjo iš jurtos.
407
 Stovykla buvo baigta rengti. Laukymėje stovėjo
išsibarsčiusios apie 40 palapinių. Tundros vaizdas
slenkančioje vakarop šviesoje kaip niekad priminė
mėnulio peizažą. Visi klajokliai užsiėmė įprastais
darbais. Jurtose moterys virė vakarienę. Vyrai ginė
į aptvarus paskutines bandas. Vaikai lakstė aplinkui
naršydami po dūmus ir savo kvatojimu plėšydami
pilkšvo oro šydą.
Šypsena nušvietė Dianos veidą, kai ji pamatė Džio-
vanį, vienišą sėdintį prie ugnies. Įsitaisė šalia tarp bal­
nų ir ryšulių. Italas jai padavė puodelį arbatos.
- Kaip jaučiatės?
Ji paėmė gėrimą, įkvėpė jo garų, bet neatsakė. Jis
ir nespyrė atsakyti. Įsisupstęs į savo apsiaustą žarstė
ugnį sausa šaka. Galiausiai Diana sušnibždėjo:
- Mes jau niekad nebebūsime tokie patys, Džio-
vani.
Italas dėjosi neišgirdęs. Jis vėl paklausė:
- Kaip jaučiatės?
Diana kalbėjo toliau, akis įbedusi į ugnį:
- Vakaruose manoma, kad šamanų žinios tėra
prietarai, naivus tikėjimas. Jų pažiūros laikomos
silpnybėmis. Bet klystama: šis tikėjimas - jėga.
Išlaikydamas savitvardą etnologas pasilenkė
įpūsti žarijų. Nuo užsidegusios žolės kilo oranžinių
dūmų siūleliai, lenktyniavo vieni su kitais ir lėkė į
viršų kaitriu vėriniu. Ji pakartojo:
- Tai jėga, Džiovani. Šiandien tai supratau. Nes
kai dvasia tiki, ji jau yra pasiekusi galios. Galbūt ji
pati yra galia. Žmogaus galybė - galybė, kuria dali­
jasi visi visatos elementai.

408
 Italas staigiai atsitiesė. Susivėlusiais plaukais, tarsi
slėpdamas veidą po barzda.
- Diana, aš suprantu jūsų jaudulį, bet netikiu,
kad...
- Tai jau nebe tikėjimo ar netikėjimo reikalas.
Ji pasikėlė megztinį ir marškinėlius, apnuoginda­
ma pilvą: buvo matyti balta, lygi, beveik nenukentė­
jusi oda. Galėjai įžiūrėti tik rausvas dėmes tose vieto­
se, kur prieš kelias valandas oda buvo sutrūkinėjusi
nuo apšvitinimo. Džiovanis neteko žado.
- Burtininkei pavyko išgydyti mano nudegimą, -
nenutildama kalbėjo Diana. - Jai pasisekė užkirsti
kelią radioaktyvumui. Per užsiliepsnojusį graužiką ji
išplėšė vėžį. Vadink tai, kaip nori: raganavimu, psi­
chine galia, dvasių įsikišimu. Bet dvasinė jėga, apie
kurią kalbu, yra nepriekaištingo skaistumo galybė.
Toji jėga mane ir išgelbėjo.
Nejučia ėmė jį tujinti. Jie nebetilpo į tą matmenį,
kai vienas į kitą kreipdavosi „jūs“. Džiovanis žiojosi
atsakyti, žvilgsniu reikšdamas nepatiklumą, bet ne­
tikėtai kapituliavo:
- Sutinku. Beje, koks skirtumas: aš laimingas, Diana.
Jis sugriebė kelias žievingas skiedras ir įmetė jas į
ugnį. Liepsnų ratas vėl puikiausiai įsismarkavo.
- Dabar, - ištarė jis, - teks viską man papasakoti.
Ir kai sakau „viską", tai ne dėl gražių žodžių, ne tam,
kad tik ką nors kalbėtume.
Diana gurkštelėjo arbatos, ilgokai patylėjo dėlio­
dama savo mintis. Ir pradėjo. Papasakojo apie Lius­
jeno įsūnijimą, spąstus žiediniame kelyje, Rolfo van
Kaeno įsikišimą. Apie vaiko kilmę ir tuos žmones,

409
kurie juo domėjosi. Kalbėjo apie tokamaką, jo ko­
mandą, parapsichologijos padalinį. Papasakojo, kaip
Sergėtojai buvo įpareigoti pranešti paslaptingo pasi­
matymo datą savo pirštų galais. Paaiškino savo įsiti­
kinimą, kad TK 17 mokslininkai atskleidė paslaptį,
kuri jiems leido įgyti ir išplėtoti psichines galias. Ir
ji visai įsitikinusi baigė: tie vyrai šiandien grįžo čia
dėl tos paslapties. Jie turėjo pasimatyti tokamake
1999 metų spalio 20-ąją, tai yra po kelių valandų, ir
atgaivinti savo psichines galias.
Džiovanis jos nepertraukinėjo. Nerodė nė ženk­
lo nuostabos, jokio nepasitikėjimo gesto. Paklausė
paprastai, jos pasakojimo žodžiais:
- Kaip tie žmonės galėjo įgyti tokias galias? Kaip
jie gali išplėtoti tuos sugebėjimus... tokius neįma­
nomus?
Diana juto, kaip liepsnos kandžioja jai veidą, o
nugarą dilgsi prietemų šaltis. Ji įsivaizdavo, kaip vi­
siškai susilydo jos kraujas. Kaip jis įgyja oranžinę
degančių medžio sakų spalvą.
- Tiksliai nežinau, - sušnibždėjo. - Galiu tik pa­
sakyti, kad viskas, ką iki šiol kalbėjau, yra netiesa.
- Kaip tai?
Ji vėl įkvėpė oro. Gaižūs dūmai užėdė gerklę lyg
patekęs smilkalų gurkšnis. Ji prisiminė tas apeigas,
kurios ją pagydė, ir tarė:
- Mano pirmoji prielaida buvo tokia: parapsicho-
logai, tyrinėdami iš Sibiro atvežtus šamanus, padarė
reikšmingą atradimą.
- Visa, kas čia atsitiko, leidžia manyti, kad taip
ir yra, argi ne?

410
 - Ne taip, kaip galima įsivaizduoti. Tai ne tie ty­
rimai jiems suteikė galios.
- Kodėl ne?
- Dėl daugelio priežasčių. Visų pirma, įsivaizduok
tuos išsekusius šamanus, kurie ne vienus metus pra­
leido stovyklose, kalėjimuose. Ką iš jų mokslininkai
galėjo išpešti? Negi manai, kad jiems galėjo pavykti
pažadinti juose ypatingas dvasines būsenas - transą
ar hipnozę?
- Gal jie juos paprasčiausiai ištardė?
- Burtininkai nieko nebūtų pasakę.
- Sovietai turėjo įtikinamų metodų.
- Teisybė, bet vėl kartoju, kad, mano galva, tie
šamanai buvo išsekę, sužlugdyti. Atskirti nuo savo
kultūros, nuo savo sugebėjimų, jie negalėjo nieko
duoti parapsichologams. Net jei ir būtų norėję.
- Tada kas?
Diana siurbtelėjo arbatos.
- Šįryt susikūriau kitą hipotezę. Galių įgijimą gal­
būt sukėlė išorinis veiksnys. Įvykis, neturintis nieko
bendra su psichikos tyrinėjimais.
- Koks įvykis?
- Tokamako sprogimas. Jei radioaktyvumas gali
pakeisti žmogaus kūno struktūrą, kodėl negalėtų
transformuoti sąmonės, dvasinių galių?
- Tai mokslininkai buvo apsišvitinę?
- Nesu tuo įsitikinusi. Bet tie, kurie buvo rasti
negyvi, turėjo keistų ženklų. Odos ligos, atrofijos,
kitos anomalijos, kurias galėjo sukelti spinduliavi­
mas. Net pamaniau, kad jie sukėlė katastrofą ir savo
valia apsišvitino.

411
 - O dabar jau taip nemanai?
- Ne. Tokamako sprogimas suvaidino kitą vaid­
menį. Indikatoriaus vaidmenį.
- Nesuprantu.
Diana palinko prie ugnies ir įsmeigė į Džiovanį
akis.
- 1972 metų katastrofa išryškino, tiesa, netiesiogiai,
stulbinamas galias, viešpataujančias šiame slėnyje.
Ji įdėmiai stebėjo stovyklą ir cevenus, bėginėjan­
čius per dūmų užsklandą ir susiliejančius su naktimi
į vieną kraštovaizdį.
- Pažvelk į tuos vyrus ir moteris, Džiovani. Iš
kur jie? Kaip tauta galėjo slapta išlikti gyva, išken­
tusi represijas, kolektyvizaciją, badą? Viena nekelia
abejonių: aštuntąjį dešimtmetį gyvavo du cevenų
tipai: tie, kuriems pasisekė įsikurti kalnuose, ir tie,
kurie liko slėnyje ir buvo pavergti, paversti sėsliais,
sukultūrinti. Pastarieji dirbo tokamako statyboje ir
sutiko atlikti pačius pavojingiausius darbus. Tai tie,
kurie 1972 metų pavasarį sudegė. Bet aš galiu įsi­
vaizduoti, kas tada dėjosi...
Džiovanis nusiviepė:
- Aš ne.
- Pasistenk. Įsivaizduok tuos apdegusius darbi­
ninkus: apšvitintus, merdinčius. Įsivaizduok neteku­
sias vilties moteris, kurios gerai žinojo, kad iš sovietų
jokios pagalbos niekad nesulauks. Kaip manai, ką
jos tada padarė? Jos pakinkė savo elnius ir patraukė
į kalnus ieškoti kalniečių cevenų, tų žmonių, kurie
turėjo stebuklingų gydymo galių.
- Juokauji?

412
 - Nė kiek. Slėnio cevenai visada žinojo, kad jų
tautos dalis gyvena aukštybėse kaip seniau ir yra
išsaugojusi artimą ryšį su dvasiomis.
- Manau, kad visa ta istorija tau trinktelėjo į...
- Paklausyk! Moterys prisikasė iki viršaus. Jos
apsakė burtininkams visą padėtį. Maldavo nusileisti
į slėnį atlikti savo apeigų ir išgelbėti tuos, kuriuos
dar galima išgelbėti. Šamanai sutiko. Jie rizikavo būti
sučiupti, bet vis vien surengė ritualą savo broliams
gydyti. Ritualą, kuris puikiausiai pavyko, nes dau­
guma apdegusių vyrų išgijo.
- Kaip gali būti tuo taip įsitikinusi?
- Jei šiandien po apšvitinimo likau gyva, vadinasi,
ir 1972 metais viskas vyko lygiai taip pat.
Visa etnologo povyza rodė pritarimą. Jis galop
leidosi įtikinamas.
- O kaip tau atrodo, kas buvo paskui? - paklausė.
- Cevenams prasidėjo tikras košmaras. Vienaip
ar kitaip parapsichologai turėjo suprasti, kaip atsi­
tiko stebuklas. Jie suvokė nepaprastą tiesą: tie suge­
bėjimai, kuriuos stengėsi įgyti ištisus trejus metus
tyrinėdami šamanus, atvežtus iš gulagų, egzistavo už
kelių kilometrų nuo jų laboratorijos. Ranka pasie­
kiami. Ir fantastiško lygio! Tada jie suvokė atsidūrę
pačiame epicentre galių, kurių jau seniai geidė.
- Ir jie suėmė šamanus?
- Jie sulaikė virtuozus. Rečiausius perlus. Jie vėl
ėmėsi savo eksperimentų su tais žmonėmis ir šįkart
jiems pasisekė. Jiems pavyko iš jų išplėšti šamaniškus
sugebėjimus.
- Kaip?

413
 - Šito man trūksta. Bet tiems mokslininkams pa­
vyko perimti galias. Štai kodėl jie šiandien yra išsau­
goję neįprastus sugebėjimus. Štai kodėl mano tyrimas
buvo kupinas nepaaiškinamų reiškinių. Ir štai kodėl
jie šiandien grįžta: grįžta vėl imtis savo eksperimento,
kuris jiems leido tada įgyti tų sugebėjimų.
Italas lėtai papurtė galvą.
- Tai per daug beprotiška.
- Galima ir taip pasakyti, išties. Dabar aš jau galu­
tinai įsitikinusi: ta paslapčių vagystė ir yra tikroji žu­
dynių priežastis. Eženas Talikas keršija už savo tautą,
bet ne todėl, kaip maniau. Jis keršija ne už žiedo dar­
bininkų genocidą, bet apskritai už jų kultūros pagro­
bimą. Jis keršija už išniekinimą. Tie niekšai pagrobė
cevenų talentą. Ir dabar už tai brangiai moka.
- Kodėl po 30 metų? Kodėl reikėjo laukti, kol jie
grįš į tokamaką?
- Atsakymas slypi toje istorijos dalyje, kuri mums
nežinoma - nežinome, kokį būdą jie taikė, kad iš­
plėštų tas galių paslaptis. Tai slypi tame pasimatyme,
paskirtame ant vaikų pirštų išdegintu laiku.
Ji atsistojo. Etnologas neatitraukė nuo jos akių.
- Bet... dabar? Kas dėsis dabar? Ir ką veiksime
mes?
Diana apsivilko platųjį apsiaustą. Jautėsi apsvaigusi
nuo gyvenimo, apsvaigusi nuo tiesos pažinimo.
- Grįžtu į centrą. Turiu rasti jų laboratoriją. Ten
viskas vyko.

414
 66

Temo. Džiovanis pasiėmė du acetileninius nuo

vėjo apsaugotus žibintus su reflektoriais ir abu nešėsi
juos iškėlę. Buvo panašūs į praeito šimtmečio šach­
tininkus, pasiklydusius tolimų arterijų labirintuose.
Kai pakeitė patroną su karbidu, suprato, kad eina jau
daugiau nei tris valandas. Netarę nė žodžio patraukė
toliau, pakeliui aptiko kitų įrengimų, kitų reaktorių,
kitų koridorių. Bet nė menkiausio pėdsako tos vie­
tos, kuri galėtų būti tai, ko jie ieškojo.
Apie vidurnaktį sustojo vienoje salėje plikomis
sienomis, visiškai tuščioje. Purtė šaltis, o iš nuovar­
gio ir bado ėmė svaigti galvos. Išsekusi Diana sudri­
bo ant krūvos gelžgalių. Džiovanis sušnibždėjo:
- Liko viena zona, kurioje dar neieškojome.
Ji sutiko. Daugiau nieko nesiaiškinę jie pasileido
eiti ir pasuko link akmenų rato. Perėję ne vieną ko­
ridorių, ne vieną kiemą jie pasiekė salę, kurią Diana
iškart atpažino: tokamako prieškambaris. Kairėje
įžiūrėjo drabužinę primenančią patalpą. Ten rado
impregnuotus apsiaustus, tokį ant žiedinio kelio
vilkėjo Briuneris. Rado ir dujokaukių, pirštinių ir
Geigerio skaitiklių. Abu bendražygiai užsivilko eki-
piruotę ir pasičiupo matavimo prietaisus.
415
 Įslinko j karūną. Šįkart neonas neužsidegė. Džio­
vanis priėjo prie galingo jungiklio ir jau ruošėsi jį
nuspausti. Diana sugriebė jam už rankos ir pro du­
jokaukę sušnibždėjo:
- Ne. Užteks mūsų lempų.
Jie ėjo pirmyn kumščiuose suspaudę savo deglus,
kurie sulig kiekvienu jų žingsniu siūbavo, tamsoje
įveikdami dulkių miglą. Jie slinko palei įgaubtą ir
apsilupinėjusią sieną, ieškodami kokio plyšio, kokios
angos, kuri atsivertų į slaptas patalpas.
Ten.
Džiovanis parodė pirštinėta ranka į duris, įstaty­
tas į vidinę rato sieną. Jiems teko vargti dviese, kol
atšovė skląstį. Dianai pasidarė baugoka atsidūrus
priešais atsivėrusią tamsos ertmę. Etnologas ėjo pir­
mas kaip žvalgas, nešdamas savo deglą. Netrukus ir
ji pasekė jam įkandin ir uždarė duris. Diana metė
žvilgsnį į savo skaitiklį: rodyklė nebejudėjo - radio­
aktyvumo nebuvo. Nusitraukė dujokaukę ir aptiko
sraigtinius laiptus, kuriais jos bendražygis jau lipo
žemyn. Pakopos ėjo aplink milžinišką sutvirtinimo
piloną. Jie atsidūrė beveik po tokamako disku, prie
objekto pamatų.
Priėjo dvivėrį pagrindinį įėjimą, šįkart durys
buvo ne geležinės ir ne švino, o varinės. Įrėmęs petį
Džiovanis atstūmė durų sąvaras ir įlindo į vidų. Dia­
na - iš paskos. Kryžminės jų žibintuvų šviesos rate
pasirodė apvali salė ir prietaisai, pagaliau norma­
lių, žmogiškų dydžių. Šiurkštūs ir kartu sudėtingi
įrengimai galėjo būti pritaikyti eksperimentinės
psichologijos darbams. Diana iškart suprato, ką

416
rado. Po atomo ratu glūdėjo dvasios ratas. Ten,
kur niekam nebūtų atėję j galvą ieškoti centro: po
pragariška rotonda.
Jie nusivilko impregnuotus lietpalčius ir žengė
toliau. Siena buvo apžėlusi liuminescencuojančio-
mis kerpėmis, jos metė įžambius, tįsančių nuo lubų
grandinių šešėlius. Grandys žvangėjo su niauriu to-
lydumu lyg supantis vaiduokliškam laivui. Džiovanis
paieškojo jungiklio.
Diana šįkart neprieštaravo: tokioje vietoje prie­
tamsyje nėra ką veikti. Po neryžtingo spragsėjimo
neono lempos pagaliau užsidegė. Salė nušvito visa
savo didybe. Įgaubtoje sienoje nebuvo jokios kitos
kiaurymės, tik tas vienas įėjimas. Laidai palubėje
buvo pusiau atsikabinę, lanku rikiavosi fluorescen­
ciniai vamzdeliai, o visa, ko nesiekė jų šviesa, liko
patamsyje.
Neatrodė, kad kas būtų pagrobta, tarsi plėšikai
būtų nedrįsę įeiti. Pirmieji įrengimai, kuriuos Diana
pastebėjo, buvo Faradėjaus narvai. Kvadratinės va­
rinės dėžės, vieno metro kraštinės, jos pasižymėjo
visiška elektrostatine izoliacija. Ji atsitūpė ir gerai ap­
žiūrėjo vieno tokio narvo vidų. Ant rausvų auksinio
atspalvio grindų mėtėsi elektrodai: aišku, čia buvo
kišami žmonės. Ji atsistojo ir už kelių metrų pamatė
krėslus aukštomis atkaltėmis, primenančius kated­
ras bažnyčiose, su įtaisytais geležiniais antrankiais ir
odiniais diržais. Iš šonų juosvi skaitikliai buvo pri­
jungti prie čiulptuvų, leidžiančių spėti, kad būdavo
atliekami raumenų elektrošoko seansai. Ant žemės
pastebėjo kuokštus plaukų, sumišusių su gliaumėtais

417
grybais ir žemėmis - galvos būdavo skutamos plikai,
kad patogiau galėtų pritaisyti elektrodus.
Dar keli žingsniai. Diana užkliuvo už sensori­
nės izoliacijos konteinerių - apie dviejų metrų ilgio
sūraus vandens sarkofagų. Ji pasilenkė: paviršiuje
plaukiojo kaulai. Smulkūs kaulai, mažaūgių žmonių
ar vaikų palaikai. Ji pagalvojo apie Liusjeną ir pajuto
alpstanti - jos sąmonė temo. Už jos stovintis Džio­
vanis, staiga pareiškė:
- Nebegaliu daugiau. Nebegaliu ilgiau čia pasi­
likti.
- Gali, - valdingai pareiškė Diana. - Turime ieš­
koti dar. Suprasti, kas čia dėjosi.
- Nėra ko suprasti! Tie prietrankos kankino varg­
šus žmones, štai ir viskas!
Diana apsilaižė lūpas. Oras buvo kupinas drus­
kos, kaip ir kartėlio. Kambario gilumoje aptiko dar
vieną patalpą, atitvertą metalo širmomis. Ji žengė
įžambiai ta kryptimi ir pamatė nerūdijančio plieno
stalą, dar daugiau metalinių baldų ir ant visų stovėjo
nuo šalčio sutrūkinėję stiklo indai. Priėjo arčiau. Po
kojomis traškėjo stiklo šukės. Iš burnos ėjo garas,
sukurdamas aplink ją fantastišką aureolę. Stiklo indų
dugne telikusios juosvos nuosėdos, parudę organai,
balzamuoti šalčio ir vienišumo.
Diana pradėjo suvokti dėsningą šios vietos nuo­
seklumą. Visi instrumentai, visi įrengimai buvo nau­
dojami ne pagal pagrindinę paskirtį, o grynai kan­
kinti. Niekšai, nieko neišgavę įprastais kankinimo
būdais, virto budeliais, bandančiais išplėšti tiesas
kankinimais, bandančiais siaubingomis kančiomis ir

4 18
gyvo kūno pjaustymais prisikasti prie realybės, kuri
jiems nepasiekiama. Negi šitaip jiems pavyko išgauti
cevenų šamanų paslaptis? Diana tuo netikėjo. Buvo
neįtikima, kad parapsichologai įgytų psichinius su­
gebėjimus tokiais žiauriais, tokiais absurdiškais b ū ­
dais. Čia taip pat trūko paskutinės grandies.
Greta operacinio stalo pastebėjo staliukus su ra­
teliais, ant jų buvo išdėlioti peiliai, pjūkleliai, kabės.
Daiktų paskirtis svyravo tarp ginklo ir chirurginio
instrumento. Jų lenktos rankenos buvo įtvertos reto­
mis medžiagomis - dramblio kaulu, perlamutru, kau­
lu... - ir išdailintos smulkiausiomis arabeskomis.
Diana apstulbo. Pasakojama, kad kartais pasitai­
ko, kai žaibas trenkia žmogų, tai vyksta taip greitai,
kad kūnas net neužsidega. Auka nedega: ją tikrąja
to žodžio prasme sustingdo ugnis. Ir giliausios kūno
skaidulos amžiams prisimena tą žaibo blyksnį, tą
užvaldymą. Diana jautėsi lygiai taip pat. Kažkada
ir į ją trenkė perkūnas, niekam nežinant ją kiaurai
pervėrė ir štai žaibo iškrovos lankas vėl atgijo visose
jos dalelėse.
Diana atpažino tuos kaltinius instrumentus. Jie
priklausė jos praeičiai. Ji vos nenualpo ir turėjo at­
siremti į stalą. Atskubėjo Džiovanis:
- Negera?
Diana abiem rankomis atsirėmė į vieną metali­
nį stalelį. Ant žemės pabiro išaštrinti instrumentai,
susimaišė su stiklo duženomis. Geležies tarškėjimas
prieš stiklo tarškėjimą. Po tankiai mirksinčiomis
blakstienomis šokčiojo žaižarai. Italas automatiškai
žvilgtelėjo į geležtes ant žemės ir paklausė:

419
 - Kas tau?
- Aš... Aš... pažįstu tuos instrumentus, - suveb­
leno.
- Ką? Ką tu nori pasakyti?
- Juos jau panaudojo ant manęs.
Džiovanis nužvelgė ją apsulbęs ir drauge pribaig­
tas nuovargio. Diana kiek padvejojo, bet trauktis
buvo per vėlu.
- Tai buvo 1983-iaisiais, - pradėjo, - vieną karštą
birželio naktį. Tada man turėjo greit sueiti penkioli­
ka. Grįžau pėsčia iš vestuvių, ėjau Nožan prie Mar­
nos gatvelėmis Paryžiaus priemiestyje. Žingsniavau
palei upę, kai mane užpuolė.
Ji nutilo ir nurijo seiles.
- Beveik nieko nemačiau, - vėl prakalbo. - Bu­
vau pargriauta ant nugaros. Užsimaukšlinęs gobtuvą
tipas spaudė prie žemės man veidą, burną prikim­
šo žolės. Mane išrengė. Aš dusau, bandžiau šaukti,
bet... temačiau gluosnius tolumoje ir šviesą keliuose
namuose.
Ji duso - tada giliai įkvėpė druskos kupino oro ir
atsikrenkštė, nes gerklė dar labiau išdžiūvo. Tačiau
pajuto keistą palengvėjimą. Ji niekad nebūtų pati­
kėjusi, kad tokie žodžiai gali išsprūsti pro jos lūpas.
Italas surizikavo paklausti:
- Ką jis tau padarė, tas vyras? Jis tave...
- Išžagino?
Jos veido rimtį sutrikdė šypsena.
- Ne. Tada pajutau tik stiprų deginimą. Kai vėl
pakėliau akis, jis buvo dingęs. Gulėjau ten, prie upės,
ištikta šoko. Per šlaunis žliaugė kraujas. Vargais

420
negalais grįžau namo. Išdezinfekavau savo žaizdą.
Apsitvarsčiau. Ir nekviečiau gydytojo. Nieko ne­
sakiau motinai: žaizda užsitraukė. Tik daug vėliau
iš anatomijos knygų supratau, ką tas niekšas man
padarė.
Ji nutilo. Dabar matavo, kiek tas prisiminimas
buvo pasidaręs iki žiaurumo įprastas. Nepaisant visų
pastangų, nepaisant viso savo įniršio stengtis atsikra­
tyti siaubo, jos nė akimirkai neapleido ta trauma, nė
vienai gyvenimo sekundei. Tada ji ištarė uždraustus
žodžius - sunkiai, lyg burna būtų prigrūsta iki bal­
tumo įkaitintų akmenėlių:
- Tas užpuolikas mane išpjovė.
Ji pakėlė akis ir pamatė, kad italas stovi suakme­
nėjęs, suniokotas savo paties nustėrimo. Galiausiai
ištarė:
- Bet... koks ryšys gali būti su tokamaku? Su vi­
sais šitais instrumentais?
Diana dusliu balsu tęsė:
- Tą naktį vienintelis daiktas, kurį pamačiau,
buvo mano užpuoliko ginklas, suspaustas jo pirš­
tinėtos rankos, - ji paspyrė koja ant žemės gulintį
skalpelį. - Tai vienas iš šitų instrumentų: tos pačios
dramblio kaulo kriaunos, ta pati kalyba...
Džiovanio protas, regis, stojo piestu prieš pasku­
tinę mįslę.
- Tai... tai neįmanoma, - kirto jis.
- Atvirkščiai, viskas įmanoma. Ir nuoseklu. Mano
vaidmuo čia prasideda nuo to pirmojo užpuoliko.
Nebent galėjo būti priešingai: kad mano užpuolikas
tėra viena istorijos grandis, istorijos, parašytos šio

421
akmenų žiedo. Aš, kaip moteris, gimiau su ta žaizda.
Ir toji žaizda galbūt mums duos viso tyrimo raktą.
Diana ūmai nutilo.
Salės apytemoje pasigirdo tylūs plojimai.
 67

Šviesratyje pasirodęs vyras buvo absoliučiai be­

plautos.
Iš po plačios rusvo kailio žieminės kepurės švietė
visiškai pliki smilkiniai, iš to galėjai spėti, kad ir gal­
va visiškai plika. Be to, neturėjo nei blakstienų, nei
antakių. Tik ryškioje neono šviesoje blizgėjo aštrūs
veido kontūrai. Iškilūs antakiai, kumpa nosies linija
ir ryškaus baltumo oda. Beblakstienių vokų m irk­
sėjimas priminė negailestingas plėšraus paukščio
akis.
- Žaviuosi jūsų vaizduotės turtingumu, - tarė
vyras prancūziškai. - Tik bijau, kad tiesa kitokia...
Žmogus rankoje laikė automatinį pistoletą, pu­
siau juodą, pusiau chromuotą. Priežasčių nustebti
buvo daug, bet Dianai sukėlė nuostabą tik viena:
įsibrovėlis kalbėjo kalba, kurioje buvo jaučiamas
lengvas slaviškas akcentas. Ji paklausė:
- Kas jūs?
- Eugenijus Mavriskis. Medikas. Psichiatras.
Biologas. - Jis ironiškai nusilenkė. - Novosibirsko
mokslų akademijos diplomantas.
Rusas priėjo arčiau. Susimetęs į krūvą nelyg mal­
kų rietuvė, dėvėjo pilką karišką striukę su kailine
423
apykakle, užsegta prie storo sprando. Jam galėjo būti
apie šešiasdešimt, bet bebarzdis veidas kėlė baugina­
mo beamžiškumo įspūdį. Diana pareiškė - tai vargu
būtų galima įvardyti kaip klausimą:
- Jūs dirbote parapsichologijos laboratorijoje?
Mavriskis sutikdamas maktelėjo savo kailiniu
kepurės priekakčiu.
- Aš vadovavau departamentui, pašvęstam ži­
niuoniams, kerėtojams nuo ligų. Dvasios įtaka žmo­
gaus fiziologijai. Ką kiti kartais dar vadina biopsi-
chokineze.
- Jūs ir pats buvote žiniuonis?
- Tuo metu teturėjau labai jau skurdžių sugebėji­
mų, kartkarčiais pasirodančių, neapčiuopiamų. Beje,
kaip ir kiekvienas iš mūsų. Tam tikra prasme tai ir
sukėlė mūsų nelaimę...
Diana drebėjo. Smilkinių venomis daužėsi nepa­
klausti klausimai.
- Kaip jums pavyko įgyti tikrų galių?
Vietoj atsakymo pasigirdo stiklo šukių traškėji­
mas. Ataidėjo žemas balsas:
- Nebijokite, Diana: jūs nusipelnėte išsamaus
paaiškinimo.
Ji tuoj atpažino vyrą, išėjusį į šviesos ruožą: Polis
Sašė, Sen Žermeno bulvaro hipnologas.
- Kaip laikotės, jaunoji ponia?
Ji beviltiškai bandė priderinti savo mintis prie
žaibiškos įvykių sekos. Bet iš esmės šio žmogaus
pasirodymas jos beveik nenustebino. Sašė idealiai
tiko mokslininkų būriui: čekas, perbėgėlis, okultinio
žmogaus sąmonės pobūdžio - hipnozės - specialistas.

424
Ji taip pat suprato, kad jis aplankė Ireną Pandovą, be
abejonių, ieškodamas Eženo Taliko. Moteris tada
pasakė: „Akys... Aš nebūčiau galėjusi joms atsi­
spirti... “, Diana prisiminė neatremiamą hipnologo
žvilgsnį.
Jis atsistojo šalia Mavriskio. Dėvėjo baltą tankiai
megztą kepuraitę, tamsiai mėlyną impregnuotą ap­
siaustą ir goretekso pirštines. Jis atrodė lyg nusileidęs
Val-d’Izero kalnų takeliais. Jei ir jis nebūtų laikęs
dešinėje rankoje pistoleto.
Dianą vėl ėmė purtyti drebulys. Sašė jai neišven­
giamai priminė Šarlį Elikianą. Jos smegenis užvaldė
iš anksčiau atėjusi mintis. Ar cigarų rūkytojas galėjo
priklausyti šitam pragariškam būreliui? Ar galėjo
iki čia atkakti per dvi paras? Ar jis čia netoliese? Ar
jau miręs?
Čekų medikas neutraliu balsu pradėjo:
- Įtariu, kad jūs dabar žinote svarbiausius mūsų
istorijos dalykus...
Diana pasijuto keistai išdidi galėdama išdėstyti
savo žinias. Ji papasakojo viską, išklojo savo įsitiki­
nimus ir prielaidas. Apie centrą, skirtą parapsicho­
logijai, 1968 metais įkurtą Taliko. Specialistų tel­
kimą per Rytų bloką, tarp jų vienas ar net daugiau
prancūzų perbėgėlių. Laboratorijos išsigimimą, kai
pamažu imamasi kankinimų ir fizinių kančių. Taliko
maištą ir jo suėmimą tarpininkaujant armijos pajė­
goms. Paskui apie tai, kad tokamako katastrofa, be
abejonių, susijusi su tuo, kad Talikas nebevadovavo.
Apie tai, kaip darbininkus išgelbėjo jų broliai, at­
skleista kalnų paslaptis: visiškai tikras cevenų tautos

425
egzistavimas ir tarp jų gyvenantys šamanai, turintys
aukščiausių galių.
Ji nutilo pritrūkusi kvapo. Mavriskis lėtai lingavo
galvą, šviesoje jo dramblio kaulo veidas spindėjo. Iš
susižavėjimo jis švilptelėjo.
- Sveikinu. Jūs tyrimą atlikote... puikiai. Išskyrus
kelias detales, viskas taip ir buvo.
- Kokias detales?
- Tokamako katastrofa. Ten viskas buvo ne taip.
Mūsų inžinieriams trūksta kompetencijos, bet ne
tiek, kad per neapsižiūrėjimą įjungtų tokią mašiną.
Net Sovietų Sąjungoje saugos sistemos gausios ir
patikimos.
- Tai kas tada įjungė mechanizmą?
- Aš. Mes, - linktelėjo į Sašė pusę. - Mūsų ko­
manda. Mes būtinai privalėjome nusikratyti cevenų
darbininkų.
- Tai jūs... jūs tai padarėte? Bet kodėl?
Sašė cenzoriaus tonu prakalbo:
- Jūs neįsivaizduojate, kokią vietą užėmė Talikas
tų žmonių širdyse. Jis buvo jų valdovas. Jų dievas.
Kai jie sužinojo, kad uždarėme jį į kalėjimą, tuoj ėmė
ruoštis jį išvaduoti jėga. O tuo metu mes negalėjome
leisti kilti maištui. Kaip jums paaiškinti? Jautėme
čia, laboratorijoje, tvyrančią galią. Pajutome atsidūrę
prie įžymaus atradimo slenksčio. Ir be jokių abejonių
privalėjome tęsti tyrimus...
- Ir išsigandote kelių beginklių darbininkų?
Mavriskis šyptelėjo.
- Papasakosiu vieną anekdotą. 1960 metais Ru­
sijos armija priėjo iki Mongolijos pasienio ir visas

426
tautas privertė stoti į kolūkius. Jūs tai žinote: užuot
atidavę savo gyvulius, cevenai verčiau juos patys
papjovė. Sovietų karininkai buvo pritrenkti...Vie­
ną rytą jie rado slėnyje tūkstančius elnių išverstais
viduriais. O patys cevenai buvo dingę. Ištisi būriai jų
ieškojo, bet veltui. Jie priėjo išvados, kad klajokliai
pabėgo j kalnus. Kitaip sakant, jie verčiau pasirinko
mirtį. Tada buvo žiema ir nė vienas negalėjo likti tuo
metų laiku gyvas tundroje be mėsos ir be gyvulių.
Kareiviai išsiskirstė įsitikinę, kad kalnai taps cevenų
kapu. Jie klydo. Klajokliai nepabėgo. Jie paprasčiau­
siai pasislėpė.
Dianai ėmė greičiau plakti širdis.
-K ur?
- Elniuose. Elniuose perrėžtais viduriais. Vyrai,
moterys, vaikai sulindo tarp gyvulių žarnų laukda­
mi, kol „baltieji" pasitrauks. Patikėkite, yra ko bijoti
tautos, sugebančios tai padaryti.
Kiekvienas faktas buvo išsakytas su nenumaldo­
mu tikslumu. Diana pagalvojo apie žmogžudysčių
būdą: ranka, panirusi į aukos vidurius. Viskas susiję.
Viskas su viskuo. Ji užgriebė dar vieną faktą.
- 1972 metais, - suklykė, - jūs panaudojote to-
kamaką kaip mirties mašiną. O vakar vėl įjungėte,
kad nužudytumėte mane.
Rusas lėtai linkčiojo galvą.
- Užteko atidaryti srauto užtvarą, kad imtų veikti
turbinos ir kintamos srovės generatoriai. Tą akimir­
ką, kai plykstelėjo elektra, paprasčiausiai išlaisvinau
tričio nuosėdas. Kameroje liko vakuumas: taigi ap­
švitinimas garantuotas.

427
 - Kodėl jūs manęs paprasčiausiai nenužudėte?
- Mūsų istorija rašyta rato. Mes žudėme toka-
maku. Ir man pasirodė logiška juo pasinaudoti dar
kartą.
- Jūs esate ne kas kita, tik žmogžudžiai.
Diana žvilgtelėjo į Džiovanį. Šis atrodė pritrenk­
tas ir tuo pat metu pakerėtas tokios informacijos
kiekio. Abu žinojo - jie turės mirti.
Bet norėjo tik vieno - sužinoti istorijos tąsą.
Hipnologas perėmė pasakojimo siūlą:
- Rytojaus dieną po katastrofos mes uždarėme
radiacija užkrėstą erdvę ir vėl ėmėmės bandymų.
Tada ir atsitiko stebuklas. Kareiviai, turėję saugoti
patalpas su likusiais gyvaisiais, nustatė stebuklingus
išgijimus.
Diana jį pertraukė:
- Tada supratote, kad sukeldami tą katastro­
fą privertėte cevenų šamanus išlįsti iš savo urvų.
Kad slėnyje slypėjo galios, apie kurių egzistavimą
nedrįsote net pagalvoti. Kad tos galios, kurias taip
persekiojote, išsiųsdami senuosius šamanus į visas
keturias Sibiro puses, yra čia, už kelių žingsnių nuo
jūsų laboratorijos, ir veikia nepaprastai švariai.
Sašė teikėsi nusišypsoti.
- Tai visa mūsų istorijos ironija. Mes galėjome
suimti kerėtojus, kai jie kopė į kalnus su savo „pa­
cientais". Buvome įsitikinę, kad jų padedami galiau­
siai perprasime kitos realybės paslaptis. Psichinės
visatos paslaptis.
Diana užsimerkė. Ji atsidūrė prie paskutinio
slenksčio.

428
 - Kaip išvogėte jų galias? - paklausė.
Atsakė Mavriskis, jo balsas suvirpėjo iš susijau­
dinimo.
- Tai padarė du prancūzai.
Ji išplėtė akis. Tokio atsakymo nesitikėjo.
- Kokie prancūzai?
Estafetę perėmė Sašė ir tylesniu balsu prabilo:
- Malinas ir Sadko: tokie jų rusiški vardai. Du
perbėgėliai psichologai, jie pritarė mūsų idealams.
Iki čia jie sekė mūsų kriminaliniais darbais, tik pa­
syvesne forma. O kai atsirado cevenų burtininkai,
jie mums pasiūlė kitą tyrimo būdą.
- Kokį būdą?
- Tai buvo Sadko idėja: jei tų šamanų galia grynai
dvasinė, telieka vienintelis būdas atskleisti jų paslap­
tis. Įsiskverbti į jų dvasią. Juos tyrinėti... iš vidaus.
- Kaip?
Rusas palingavo galvą.
- Mums patiems teko virsti šamanais.
Mavriskis panėšėjo į pamišėlį jūrininką, nuplau­
kusį nuo proto krantų. Sašė perėmė jo mintį ir ra­
mesniu balsu paaiškino:
- Štai kokia buvo prancūzų idėja: mes privalėjo­
me įsitraukti į cevenų ritualus. Turėjome patys virsti
burtininkais, kad pereitume į kitą sąmonės pusę.
Sadko reikalavo. Tai buvo metas, kai dabar arba nie­
kad galėjome pabandyti pereiti į tą didžią būseną.
Diana buvo pasirengusi perprasti tą beprotystę.
Tam tikra prasme tai buvo labiausiai tikėtinas pa­
aiškinimas. Bet įvykių logika nesidavė įveikiama.
Ji paklausė:

429
 - Kaip galėjote tikėtis, kad būsite kalinių šamanų
įtraukti į savo tarpą? Kaip galėjote tikėtis, kad tie
žmonės jums atskleis savo paslaptis?
- Mes turėjome užtarėją.
-K ą?
- Eženą Taliką.
Diana pasileido beprotiškai juoktis.
- Talikas? Kurį uždarėte į kalėjimą? Kurio brolius
jūs išžudėte?
Mavriskis žengtelėjo artyn. Juos teskyrė keli cen­
timetrai - ji galėjo įžiūrėti menkiausią ereliško veido
bruožą.
- Jūs teisi, - kuo ramiausiai ištarė jis, - tas niekšas
nieku gyvu nebūtų sutikęs su mumis vesti derybų.
Mums teko panaudoti kitą būdą.
- Kokį būdą?
- Švelnųjį.
- Koks dar švelnusis būdas?
Vyras aiškino:
- Tas vaidmuo teko Sadko.
- Ką čia pasakojate? Kaip Sadko būtų prisigerinęs
prie Taliko?
Mavriskis kiek žengtelėjo atatupstas. Jo antakiai
staigiai pakilo į nuostabos išraišką. Jis linksmai tarė:
- Matau, kad nepasakiau jums vienos esminės
detalės.
Diana suriko. Jos įniršis prasiveržė pro šaltį, pro­
tas kovojo su beprotyste.
- KOKIOS DETALĖS?
- Sadko - moteris.
Diana pakartojo, nustėrusi iš nuostabos:

430
 - Mo., mo... teris?
Dešinėje pasigirdo žingniai. Diana grįžtelėjo į
tamsos plotą, nepaliestą neono šviesos. Tiek mačiusi
ir patyrusi Diana įrodė savo jėgą, protingumą ir savo
šaltakraujiškumą. Bet tą akimirką ji vėl virto ana iš
paauglystės laikų atėjusia mergiūkšte, negrabia ir
neryžtinga.
Ji kreipėsi į siluetą, išeinantį į šviesą:
- Mama?
 68

Ji atrodė graži kaip niekad.

Dėvėjo garsios italų firmos kelnių kostiumą, to­
kius dėvi vakarais po slidinėjimo kalnų kurorte. Toje
akrilinėje elegancijoje jokios dėmelės, jokios nereika­
lingos raukšlelės. Tik pakėlusi akis į veidą Diana įžiū­
rėjo trūkumų. Po raudona megzta kepuraite šviesūs
motinos plaukai atrodė beveik balti, be spalvos ir be
gyvybės. Ir akys, visad tokios vaiskios, tokios žydros,
dabar panėšėjo į ledo gurvuolius. Diana norėjo rasti
žodžių, deramų tokiai situacijai, bet tepajėgė kartoti:
- Mama? Ką tu čia darai?
Sibilė Tiberž šypsodama atsakė:
- Tai viso mano gyvenimo istorija, brangute.
Diana pamatė, kad ir ji, kaip anie du, laikė nu­
taikiusi pistoletą. Atpažino modelį: „Glock“, kaip
tas, kurį turėjo Briunerio fonde. Nepaaiškinamas
dalykas, bet iš tokios, regis, smulkmenos ji pasisėmė
naujų jėgų. Įsakė:
- Pasakok. Tu privalai mums pasakyti teisybę.
- Nejaugi?
- Taip. Dėl tos paprastos priežasties, kad atsika­
sėme iki čia jos išklausyti.
Šypsena. Lūpų iššiepimas toks glotnus, toks pažįs­
tamas, juo Diana šlykštėjosi nuo pat paauglystės.
432
 - Išties, - sutiko Sibilė, - tik abejoju, ar dabar...
Diana vienu žvilgsniu apmetė salę: grandinės,
sarkofagai, chirurginis stalas.
- Naktis priklauso mums, ar ne? Manyčiau, jūsų
eksperimentas prasidės tik auštant.
Sibilė linktelėjo. Dabar ją supo abu slavai. Jos kvė­
pavimas virto mažyčiais krištolo lašeliais. Ruda vie­
no žieminė kepurė ir antrojo balta megzta kepuraitė
žibuliavo nuo šerkšno. Šių dviejų abipus motinos
sustingusių vyrų vaizdas atrodė bauginamai tobulai.
Bet ne tai prikaustė Dianos dėmesį, o dievinami bu­
delių žvilgsniai, kuriuos jie skyrė jos motinai.
- Nesu įsitikinusi, kad tu suprasi mano likimo
esmę, - prašneko Sibilė. - Jo paskatas, jo pagrindi­
nius argumentus.
- O kodėl ne?
Sibilė metė išsiblaškiusį žvilgsnį į Džiovanį, pas­
kui įbedė akis į dukterį.
- Nes tai susiję su laikais, kurių tu nežinai. Su
laiko dvelksmu, apie kurį tu neturi nė menkiausio
supratimo. Jūsų karta tėra tuščiaviduris kevalas, sau­
sa šaka. Nei svajonių, nei vilčių, net jokių apgailes­
tavimų. Nieko.
- Ką tu apie tai nusimanai?
Motina nenutilo, lyg kalbėdama pati sau:
- Jūs gyvenate naudojimo, auksinio materia­
lizmo eroje. Niekas jums neįdomu, tegalvojate tik
apie save, - ji atsiduso. - Galų gale, jums tikriau­
siai trūksta vaizduotės, kuria liepsnojome mes. Mes
buvome tokie karšti, tokie egzaltuoti, kad jums iki
mūsų toli...

433
 Diana pajuto kylantį tokį pažįstamą pyktį:
- Apie ką čia kalbi? Kokios svajonės mums pri­
trūko?
Tada stojo tyla. Tyla, kupina nuostabos, tarsi jos
motina mintyse matavo savo dukters nemokšiškumo
gylį. Paskui ji lėtai artikuliuodama kiekvieną skieme­
nį, pagarbiu linkiu sudėdama lūpas ištarė:
- Revoliucija. Aš tau kalbu apie revoliuciją. Socia­
linės nelygybės galą. Proletariato valdžią. Gėrybių
grąžinimą tiems, kurie valdo gamybos priemones.
Žmogaus išnaudojimo pabaigą.
Diana apstulbo. Tad raktas nuo dangaus vartų,
košmaro auksinis pjūvis slypėjo penkiuose skieme­
nyse. O motina kaip reikiant įsivažiavo:
- Taip, dukra mano. Revoliucija. Tai buvo ne iliu­
zija. O pyktis, akivaizdybė. Tapo įmanoma nuversti
sistemą, kuri formavo mūsų bendruomenes, kuri
jaukė mūsų protus. Mes galėjome išlaisvinti žmogų
iš jo socialinio ir dvasinio kalėjimo. Sukurti teisingą,
kilnų, šviesų pasaulį. Kas galėtų prieštarauti, kad ši
svajonė nėra pati didingiausia, pati nuostabiausia?
Diana nepajėgė patikėti, kad čia kalba miesčionė
iš Siušė bulvaro. Bandė susieti tuos žodžius su rea­
lybe, su kuria kadaise buvo susidūrusi. Bet niekada
nebuvo girdėjusi motinos kalbant apie komunizmą,
ji net apie politiką nekalbėdavo. Diana nepajėgė su­
prasti. Atsakymas turėjo ateiti pats savaime. O tai -
visa istorija.
- 1967-aisiais man buvo 21 metai. Tada Nantero
fakultete studijavau psichologiją licenciatui gauti. Tais
laikais tebuvau smulki miesčionė, bet kūnu ir siela

434
atsidavusi savo laikui. Gyvai domėjausi komunizmu ir
eksperimentine psichologija. Su nemažesniu įkarščiu
vyliausi atsidurti Maskvoje ir persiimti socializmo
priesakais, be to, studijuoti Berklio universitete, Jung­
tinėse Amerikos valstijose, kur chemikai, pasitelkę
LSD arba meditacijas prasiskverbia į neištirtas sm e­
genų zonas.
Mano dievaičio vardas buvo Filipas Toma. Jis
ne tik vienas iš gerbtiniausių Nantero psichologijos
profesorių, bet ir žymi komunistų partijos figūra.
Aš sėdėdavau visose jo paskaitose. Jis man atrodė
nuostabus, nematerialus, nepasiekiamas...
Kai tik sužinojau, kad jis ieško žmonių testams
savo psichologijos laboratorijai Vilžiuifo ligoninėje,
tuoj pasisiūliau savanore. Tada Toma darbavosi prie
paranormalių pasąmonės reiškinių ir jų atsiradimo.
Jis pradėjo ištisą eilę parapsichologinių tyrimų, vieną
iš tokių, kurie taikomi kai kuriose Amerikos ligoninė­
se. Nuo 1968-ųjų pradžios ėmiau važinėti į Vilžiuifą.
Manęs ten laukė nusivylimas: testai buvo nuobodūs -
daugiausia reikėdavo atspėti paslėptų kortelių spalvą,
o Toma tame skyriuje niekad nesirodydavo.
Bet praėjus keliems mėnesiams dėstytojas pats
mane iškvietė. Statistiniu požiūriu mano rezultatai
buvo reikšmingi. Toma man pasiūlė užsiimti sudė­
tingesniais tyrimais, kur jis būsiąs eksperimentuoto-
jas. Nežinau, kas tada mane labiau pritrenkė: tai, kad
būsiu mediumas, ar tai, kad ištisas savaites praleisiu
savo dievaičio draugijoje.
Visa galva pasinėriau į darbus. Mėgavausi to­
mis valandomis, išgyventomis šalia to, kurį nuo tol

435
vadindavau Filipu. Bet jo elgesys man kėlė nerimą.
Rodėsi, kad jis mato manyje jėgą, reiškinį, kuriuo
žavėjosi. Netrukus supratau, kad jis manė pats turįs
sugebėjimų. Ne ekstrasensorinio suvokimo gebą,
o psichokinezės galią. Jis manė galįs paveikti me­
džiagą per atstumą - konkrečiai metalus. Iš tikrųjų
jam tai pasisekė padaryti tik vieną ar du kartus,
jis buvo bejėgis sužadinti tą gebą pagal komandą.
Pamažu supratau vieną dalyką: jis pavydėjo mano
sugebėjimų.
Įsisiautėjo 1968-ųjų gegužės įvykiai. Filipas ir aš
ant barikadų tapome meilužiais. Aš jaučiausi taip,
lyg glamonėčiau svajonę, idealą, kuris tapo kūnu.
Bet netrukus tarp mūsų iškilo baimės banga. Vieną­
kart, kai jis buvo manyje svaigdamas nuo orgazmo,
tą amžinybės sekundę jo akyse pamačiau neapykan­
tos kibirkštis.
Tik vėliau supratau, kas atsitiko. Toma - teorinė
būtybė. Asmuo, kuris pats save sumąstė kaip idėjų,
aukščiausių siekių, dvasinių jėgų srautą. O aš jį su­
grąžinau į paprastą tikrovę: jam teko suvokti, kad jis
tik vyras, geidžiantis mano kūno. Jo akimis žiūrint, aš
tapau jo smukimo instrumentu. Pražūtingu objektu.
Sukilimas po kelių savaičių nuslopo. Darbininkai
vėl grįžo į darbą, o studentai stojo į mokymosi ri­
kiuotę. Toma didžiai liūdėjo dėl viso to revoliucinio
judėjimo likimo Europoje. Kai kurie mūsų draugai
pasišlykštėję metė politinę kovą, o kiti, atvirkščiai,
stojo į ginkluotą mūšį - terorizmą. Filipas pasirinko
kitą kelią: emigruoti į Rytus. Įsikurti komunistinėje
žemėje, išbandyti sistemą, kurią tiek ilgai gynė. Iš

436
tikrųjų jį labiausiai domino rusų parapsichologijos
laboratorijos. Buvo įsitikinęs, kad ten jam pavyks su­
žadinti savo psichokinetines galias. Kebliausia buvo
tai, kad sovietams jis neturėjo ką pasiūlyti. O tais
laikais norint pereiti Geležinę uždangą reikėdavo
įrodyti savo reikalingumą sistemai. Tada jis suprato,
kad turi ką duoti mainais: mane.
Oficialios kelionės į Maskvą dingstimi mes dau­
gybę kartų ėjome į SSRS ambasadą. Toma pažinojo
nemažai atsakingų už diplomatinį darbą žmonių.
Ir vienoje iš tokių bjaurių kontorų su purvinomis
užuolaidomis turėjome išlaikyti parapsichologinius
testus. Toma nepasisekė, o aš pasiekiau išskirtinių
rezultatų. Rusai iš pradžių manė, kad tai kokia nors
gudrybė ir ieškojo, kaip mane demaskuoti, bet greitai
įsitikino, kad prieš juos pats ryškiausias iš iki tol m a­
tytų psichinių subjektų. Nuo tos akimirkos reikalai
bemat pajudėjo.
Nebuvo jokių abejonių, kad aš seksiu paskui Fi-
lipą. Net jeigu jo dvasinė būklė ir toliau vis blogės.
Per metus jis du kartus gulėjo klinikoje. Jo sveikatos
būklė nuolat svyravo tarp maniakinių ir depresinių
būsenų. Jį be perstojo kamavo skausmas, žiaurumas,
kraujo troškimas. Nepaisant to, - o galbūt dėl to - aš
jį dar labiau mylėjau.
1969-ųjų sausį dalyvavau pažinimo mokslų su­
važiavime Sofijoje, Bulgarijoje. KGB žmonės sura­
do mus ir davė sovietinius pasus Malino ir Sadko
vardais. Tai buvo netikėta, miglota, nerimastinga:
viskas, ko mes taip tikėjomės. Po dviejų parų jau
buvome Sovietų Sąjungoje.

437
 Nuo pat pirmos dienos visiškas nusivylimas. Ma­
nėme, kad priims mus kaip didvyrius, o mus laikė
šnipais. Mes svajojome apie lygiateisį gyvenimą. O
čia pamatėme tik neteisybės, sukčiavimo, represijų
pasaulį.
Filipas savo apmaudą liejo ant manęs. Pasidarė
irzlus, žiaurus. Jis manęs geidė labiau nei bet kada,
ir tas geismas virto jam nuolatiniu pažeminimu.
Vieną rytą pabudusi pamačiau ant savo odos įpjo­
vas. Kai miegojau, Filipas mane sužeidė adatomis ir
skalpeliais, kuriuos naudodavo psichokinetiniams
bandymams.
Aš gesau akyse. Toma kankinimai, šaltis, prastas
maistas, izoliacija - ir dar testai, kuriuos kasdien pri­
valėdavau iškęsti apšnerkštose laboratorijose: viskas
drauge vedė prie mano sunaikinimo. Aš kvailėjau.
Bjaurėjo mano kūnas. Net netekau to, kas iki tol
rodė, kad esu moteris: aš nebekraujavau. Tai truko
daug savaičių ir aš žinojau, kad esu nėščia.
1969-ųjų kovą partijos žmonės mums pranešė,
kad perkels mus į laboratoriją už 8 tūkstančių kilo­
metrų nuo Maskvos, kažkur Mongolijoje. Ši nauja
perspektyva mane sukrėtė. Filipas, atvirkščiai, atga­
vo pasitikėjimą savimi. Kai jam pasakiau, kad laukiu
kūdikio, jis manęs beveik neklausė, nes tematė viena:
mes pervesti į pačią slapčiausią Sovietų imperijos
instituciją. Galėsime dirbti prie paranormalių reiš­
kinių, pasinaudoti šios srities rusų žiniomis.
Žinojau, kad mano gimdymas Maskvoje nebus
technologijos viršūnė, bet nesitikėjau, kad patirsiu
tiek barbariškumo, tiek žiaurumo. Buvau pernelyg

438
išsekusi, kad galėčiau normaliai pagimdyti. Man
nesisekė sutraukti diafragmos raumenų. Gimdos
kaklelis nepakankamai plačiai atsivėrė. Galvą p a ­
metusios medicinos seserys iškvietė budintį gydy­
toją, tas prisistatė visiškai girtas. Iš jo burnos tvoskė
degtinės smarsas, stipresnis nei palatoje sklandantys
eterio garai. Ir tas girtuoklis drebančiomis rankomis
panaudojo akušerines žnyples.
Jutau, kaip jo metaliniai instrumentai mane
skečia, drasko, niokoja iki pat vidurių gilumos. Aš
rėkiau, gyniausi, o jis vėl ir vėl lindo į mano pilvą
su savo geležiniais kabliais. Galiausiai nutarė daryti
Cezario pjūvį. Bet anestezija manęs visiškai neveikė.
Medžiagos buvo pasenusios.
Liko vienintelė išeitis: daryti operaciją be nar­
kozės. Kai jie man perpjovė pilvą, buvau pilnos są­
monės. Jutau siaubingą skalpelio deginimą, paskui
pamačiau kraują, trykštantį ant chalatų ir sienų, ir
apalpau. Kai po pusės paros atsipeikėjau, šalia manęs
plastmasinėje lovelėje gulėjai tu. Aš tada dar nežino­
jau, kad ta operacija mane padarė nevaisingą, bet kai
sužinojau, netvėriau džiaugsmu. Tą akimirką buvau
per daug silpna, antraip būčiau sviedusi tave iš visų
jėgų į plytelių grindis.
Tas „tu“ Dianą užgavo. Tai štai koks buvo jos atė­
jimas į pasaulį. Pro kraujo ir neapykantos vartus.
Štai kokią teisybę sužinojo apie save: ji buvo dviejų
pabaisų - Sibilės Tiberž ir Filipo Toma - duktė. Ją
užliejo keista šiluma, lyg ir palaima. Pro visą šį chao­
są Diana įžiūrėjo vieną tikrą dalyką: ji nebuvo panaši
į juos. Išvengė genetinio determinizmo, prasklendė

4.19
lyg lengvas šydas, lyg permatoma uždanga. Be pu­
siausvyros, trenkta, keista - galbūt, bet nieku gyvu
nepanaši į tuos du laukinius žvėris.
O motina tęsė toliau:
- Po dviejų mėnesių, 1969-ųjų rudenį, mes iš­
vykome į Mongoliją. Sužinojau, ką reiškia amžinas
šaltis. Sužinojau, koks milžiniškas gali būti žemynas,
kai važiuoji ištisą parą vis ta pačia giria ir nepamatai
nė gyvos dvasios. Nuo šalčio sutrūkinėjusios stočių
sienos priminė karo stovyklas. Aplink vien chaki
spalva, priešiškumas, pažymėtas kariškomis striukė­
mis ir kalašnikovais. Visa aplink atrodė apnarpliota
telegrafo laidais ir spygliuota viela. Man pasivaideno,
kad patekau į bekraštį gulagą.
Dar prisimenu vagonų trinksėjimą, kai jie atsi­
mušdavo vienas į kitą, nenuilstamą bėgių bildėjimą.
Tai buvo it plieno alsavimas, o aš pati, regis, jau ne­
bekvėpavau. Pati tapau metalo moterimi, nukalta iš
nuožmaus lydinio. Iš metalo tų instrumentų, kurie
rausėsi po mano vidurius. Iš metalo, kurį naudojo
Filipas, kasnakt mane žemindamas. Iš metalo, kurį aš
visada - ir dabar - laikau prie savęs, kad atsiginčiau
nuo jo ir kitų. Aš nebejaučiau nieko, tik nenumal­
domą keršto troškimą. Ir žinojau - mano intuicija
man sakė: taigoje aš galiausiai atsikeršysiu.

440
 69

Neono šilumos jau neužteko gintis nuo šalčio

kandžiojimų. Diana juto, kaip stingsta, kaip para­
lyžius apima jos galūnes. Ar ištvers iki pasakojimo
galo? Iki aušros?
Mavriskis ir Sašė nejudėjo. Jie klausėsi Sibilės
Tiberž žodžių tarsi rimtos kalbos apie ištakas. Jų
veiduose buvo atsispaudusi statulų rimtis. Tik akys
žibėjo iš po šerkšnotų kepurių priekakčių. Dianai
jie priminė akmeninius gyvūnus, saugančius kinų
šventyklos duris.
Prakeikta motina nenutilo:
- Kai patekome j tokamaką, parapsichologai savo
darbus jau buvo sudarkę. Toma bemat buvo pakerė­
tas tų manipuliacijų žiaurumo. Bet aš čia įžiūrėjau
tik naują savo nelemto gyvenimo etapą. Ir visa tai
išgyvenau su šaltu abejingumu.
Tačiau kai jie suėmė cevenų šamanus, nutariau
veikti. Per porą metų mano ir kitų mokslininkų jėgų
santykis visiškai apsivertė. Nepaisant jų beprotys­
tės, nepaisant jų žiaurumo, jie viens po kito mane
įsimylėjo. Tai aš juos išmokiau prancūziškai. Tai aš
išklausydavau jų apgirtusias išpažintis. Tai aš jiems
suteikdavau truputėlį švelnumo. Jie mane dievino,
441
garbino ir gerbė labiau nei bet kurį kitą tame pra­
gare.
Diana įsivaizdavo tuos slavų budelius. Jos motina
jai vaidenosi lyg pamišusi Gorgonė.
- Aš juos įtikinau, kad savo kruvinais būdais jie
nieko nepasieks, kad vienintelis būdas perimti jų
galias - mums patiems įsilieti tarp jų. Žinojau, kaip
įtikinti Taliką, kad mums padėtų...
Diana ją staigiai pertraukė:
- Aš tuo netikiu. Jūs žudėte Sibiro burtininkus,
jūs įmetėte Taliką į kalėjimą, jūs sudegintote visus
jo brolius ir užtenka tau ateiti pas jį į kamerą, pa­
blizginti prieš jį akis ir jis jau vykdo tavo įsakymus?
Tu tauški niekus.
Sibilė suirzo.
- Tu tinkamai neįvertini mano žavesio, brangute.
Bet tikra tiesa: aš klydau. Tuo metu Eženas turėjo
jau kitą planą.
- Kokį?
- Turėk kantrybės. Laikykis įvykių chronologijos.
Žodį perėmė Polis Sašė. Jis laikėsi tikslumo.
- Balandžio gale mes išlaisvinome Taliką ir ce-
venų šamanus. Jų buvo devynetas. Mes susirinkome
čia, šitoje salėje. Aš juos matau kaip dabar. Sulysę
veidai, oda kieta kaip žievė, juodi apiplyšę deelai.
Visiems mums susirinkus uždarėme ratą. Sueiga
galėjo prasidėti.
- Sueiga?
Sibilė patikslino:
- Iluk cevenų kalba. Religinis sinodas, kaip Vatika­
no vyskupų susirinkimas, tik čia susirenka šamanai.

442
Patys galingiausi Mongolijos ir Sibiro šamanai. Mes
atsidūrėme akmenų karūnoje: cevenai pakrikštijo
mūsų susitikimą akmenų sinodu.
Džiovanio prisiminė esąs etnologas ir paklausė:
- O koks buvo įšventinimas?
Sibilė nuvėrė italą paniekinamu žvilgsniu.
- Įgyti paslaptį, vadinasi, pereiti į kitą linijos pusę;
ją atskleisti - grįžti iš ten. Mus šamanai nusivedė į
girią. Palengva mes pamiršome žmonių įpročius,
pamiršome kalbą, maitinomės žalia mėsa. Taiga tada
į mus įsibrovė, sudraskė, suniokojo. Eksprimentas
mums buvo tikra prapultis, bet baigiantis išbandy­
mui mes grįžome į gyvenimą kupini galios.
Diana paklausė:
- Kokios tiksliai?
- Įšventinimas mums leido patobulinti jau turė­
tus sugebėjimus, pasiekti aukščiausią lygį.
Diana vėl ėmė tirtėti. Gyslomis kartu su krauju
pulsavo šaltis ir sužinota tiesa. Žinojo, kad tokios
fizinės būklės kūnas kas tris minutes netenka vie­
no laipsnio šilumos. Negi jie mirs nuo šalčio? Dar
paklausė:
- Ką jūs padarėte cevenų šamanams?
Mavriskis nusilenkė, nuduodamas melagingą
atgailą.
- Mes juos nužudėme. Mūsų istorija - niekšybės
istorija. Valdžios ir beribės garbėtroškos istorija. Mes
norėjome likti vieninteliai, valdantys tas paslaptis.
- O Talikas? - sušuko Diana.
- Nebebuvo laiko mums kautis tarpusavyje.
Prisistatė partijos komisarai su naujais būriais tirti

443
atominės katastrofos priežasčių. Paspruko tik Siu-
jana, toji kerėtoja, kuri išgelbėjo tave.
Diana kreipėsi į motiną.
- O kaip jūs, tu ir Toma, grįžote į Prancūziją?
- Paprasčiausiu pasaulyje būdu. Kurį laiką tyliai
pakiurksoję Maskvoje, mes galiausiai susisiekėme su
Prancūzijos ambasada. Užteko suvaidinti atgailau­
jančius perbėgėlius.
- Ir rusai jums leido išvykti?
- Ką reiškė du prancūzų parapsichologai iš la­
boratorijos, kuri nedavė nė menkiausio rezultato.
Brežnevo Sovietų Sąjungoje ir be mūsų buvo ką šni­
pinėti.
Diana balsiai spėjo, kas buvo toliau:
- Tada jūs grįžote į gimtąją šalį, bevardžiai tarp
bevardžių, tokių kaip van Kaenas, Jochumas, Mav-
riskis, Sašė... Visus tuos metus jūsų psichiniai suge­
bėjimai jums leido prieiti prie valdžios, prie turtų.
Sibilė išsišiepė. Jos akys atrodė aptrauktos karščio
šydu.
- Tu niekad nesuprasi, ką mes turime, kas slypi
mūsų pačių viduje. Mūsų akimis, materialinė tikrovė
neturi jokios reikšmės. Mums visada terūpėjo tik
mūsų pačių sugebėjimai. Tie nuostabūs mechaniz­
mai, veikiantys mūsų dvasioje, kuriuos galime tirti,
stebėti, pertvarkyti pagal savo valią. Atsimink: tėra
vienintelis būdas tyrinėti psichinius sugebėjimus -
juos turėti. Tu niekad nepasieksi tokių horizontų.
Diana nuvargusiu balsu ištarė:
- Iš esmės nelabai svarbu. Bet yra dar viena pa­
slaptis.

444
 - Kokia?
Ji ištiesė plaštakas. Nuo šalčio jau ėmė skaudėti
pirštų galus. Iš to ji suprato, kad širdis plaka lėčiau
ir kraujas nepasiekia galūnių.
- Kodėl jūs šiandien grįžtate čia?
- Dėl dvikovos.
- Dvikovos?
Raudonkepurė moteris žengtelėjo į priekį. Atrodė
nejaučianti šalčio. Pirštinėtu pirštu paglostė chirur­
ginius instrumentus, sudėtus ant geležinio stalo, ir
pasakė:
- Sueiga mums perdavė savo galias. Ir todėl pri­
valome laikytis jos taisyklių iki galo.
- Kokių taisyklių? Nieko nesuprantu.
- Nuo neatmenamų laikų cevenų burtininkai čia
susikauna ir stato ant kortos savo galias. Kiekvienas
nugalėtojas kartu laimi ir priešininko galią. Visada
žinojome, kad vieną dieną teks ir mums susikauti
šiame slėnyje, išbandyti savo galias. Valanda išmušė.
Mes atkeliavome čia stoti vienas priešais kitą.
Diana ir Džiovanis susižvalgė. Skrendant krovi­
niniu lėktuvu etnologas jai pasakojo: „Kitų klanų ša­
manai turėdavo prisistatyti į slaptą vietą ir susikauti
savo fetišinio gyvūno pavidalu...1'
Proto nušvitimas.
Baimė.
Tie įšventintieji buvo Faustai.
Jie sudarė sutartį su dvasiomis ir dabar privalo
užsimokėti už įšventinimą - paklusti taigos įstaty­
mui. Kovos įstatymui.

445
 70

Jei vertini tai kaip tiesą, viskas atitinka. Jei tie

šamanai eidavo kautis simboliniais gyvūnų pavida­
lais, tam tikra prasme jų dvikova pasireikšdavo per
medžioklę. Tad viskas turėjo vykti kaip kadaise per
cevenų medžioklę.
Šią dvikovą privalėjo paskelbti ir jai vadovauti
Sergėtojai.
Štai kodėl šiuolaikiniai burtininkai pasirinko vai­
kų iš taigos. Štai kodėl jie laukė, kol lemtinga data per
transą išryškės ant apdegusių jų pirštų. Toks buvo
ritualas. Toks buvo įstatymas. Sergėtojas privalėjo
jiems pranešti dvikovos dieną, grįžimo čionai die­
ną.
Dar vienas faktas puikiai atitiko animalistinę sim­
boliką. Eženas Talikas žudė savo aukas išdraskyda­
mas per vidurius širdis. Jis žudė taip, kaip Vidurinėje
Azijoje galabydavo gyvulius.
Netikėtai Dianos mintys pasisuko kita linkme. Ji
pagalvojo apie įšventintųjų elgesio ypatumus. Patri­
kas Langlua jai buvo sakęs, kad Rolfas van Kaenas
sužavėdavo moteris dainuodamas operų arijas. Jis
net patikslino, kad akupunktūrininko dainavimas
pakerėdavo visą moterišką ligoninės personalą. Dar
prisiminė Šarlio Elikiano išsakytą mintį apie Polį
Sašė: „Atsargiai, tai viliotojas. Kai jis dėstė, visada
prisiviliodavo pačią gražiausią kurso merginą. Ki­
tiems telikdavo užsičiaupti. Tikras gaujos vadas.“
Vyro psichologiją geriausiai atskleidžia jo elgesys
su priešingos lyties atstovėmis. Tie burtininkų m o­
kiniai buvo ne išimtis. Diana neabejojo: tie žmonės,
užvaldyti šamanų kerų, priėmė tam tikrų gyvūnų
elgesio modelį.
Ir ne bet kokių gyvūnų.
Iš van Kaeno elgesio Diana, kaip etologė, atpažino
specifinę kanopinių elgseną. Ji prisiminė, kokius jie
leidžia garsus. Briedžiai, elniai, karibu - vieninte­
liai žinduoliai, kurie gali seksualiai sudirginti patelę
riksmu. Tad išties žavinga, kad vokietis elgėsi kaip
elnias ir gundė moteris dainavimu.
O dėl Sašė, tai pats Elikianas apibūdino jo elgesį:
gaujos vadas. Taip, vyras, kuris pasisavindavo gra­
žiausią kurso mergaitę ir dominavo prieš visus kitus,
galėjo būti lyginamas su vilku. Su alfa, kaip vadina­
mas gaujos vadas, kuris apvaisina patelę ir iš kitų
gaujos narių reikalauja pagarbos ir paklusnumo.
Paskui Diana prisiminė Filipo Toma žabangas.
Nuostabiai paspęstas žabangas ant hipnozės ir veid­
mainiškumo pamato, paremtas begaline kantrybe
ir žaibišku puolimu. Toks elgesys jai priminė kitą
gyvūnų rūšį: gyvates, kurios gaudo savo grobį atsi­
stojusios ant uodegų, įbedusios žvilgsnį iš po neju­
dančių vokų.
Nuo įšventinimo dienos, nuo tos akimirkos, kai
jie „mirė“ ir prisikėlė laukiniam gyvenimui, suartėję

447
siela su fetišiniu gyvūnu, tie šamanai priėmė ir savo
„viešpačių" elgesį. Juos užvaldė jų pačių totemai.
Van Kaenas - elnias.
Polis Sašė - vilkas.
Filipas Toma - gyvatė.
Tada jos smegenis nušvietė dar viena netikėtai
šovusi mintis. Ūmai ji prisiminė kitus faktus, kitas
detales. Fiziniai ženklai, kuriuos per klaidą prisky­
rė atominio apšvitinimo simptomams, dabar galėjo
būti suprantami visai kitaip.
Rolfas van Kaenas sirgo skrandžio atrofija, dėl
kurios buvo priverstas savo maistą gromuliuoti. Po­
licininkas įsivaizdavo, kad tas reiškinys rodo negalią,
nepaaiškinamą anomaliją. Diana dabar svarstė visai
priešingai: van Kaenas turbūt ne vienus metus prisi-
versdavo atryti maistą, kol jo morfologija prisitaikė
prie to beprotiško įpročio. Tada jo skrandis deforma­
vosi. Kūnas pasikeitė ir jis net virškinimo organais
ėmė panėšėti į savo laukinį mentorių - ELNIĄ.
Diana taip pat išsaugojo tikslų prisiminimą apie
hipnozės seansą pas Polį Sašė. Ji apstulbo, prietam­
soje pamačiusi žmogaus akių dugne netikėtą šiaudo
geltonio atšvaitą - toks stebimas vilko rainelėse, nes
jos sudarytos iš plokštelių, kurios praplečia šviesos
plotą. Kaip paaiškinti tokią ypatybę? Kontaktiniai
lęšiai? Įgimta deformacija, atsiradusi dėl žiūrėjimo
į prietamsį? Sašė kažkodėl teikė didelę reikšmę tai
savybei, panašumui į savo totemą - VILKĄ.
Filipas Toma - dar aiškesnis egzempliorius. Ji ne­
pamiršo jo pleiskanoto kūno ir nusilupusios odos
bronziniame vonios kambaryje. Vienintele dvasine

448
savo jėga konservatoriui pavyko prisiimti psichoso­
matinę ligą: egzemą, kuri jam tiek išsausindavo odą,
kad epidermis nuolat atsinaujindavo - nusilupdavo
oda. Per valią, per apsėdusią jį idėją jis tapo GY­
VATE.
Nustėrusi ji toliau rutuliojo tas logiškas mintis.
Dabar vėl prisiminė pasibjaurėtiną Hugo Jochumo
kūną, pažymėtą nesuskaičiuojamomis rudomis dė­
mėmis. Senas geologas turėjo išprovokuoti tą odos
ligą nuolat būdamas saulėje. Jo tikslas - turėti kūną,
dėmėtą kaip plėšrūno. Kaip LEOPARDO.
O kur dar Mavriskis, Talikas? Kokie jų laukiniai
dievukai? Su kuo jie stengiasi supanašėti? Užmetus
akį į rusą, atsakymas aiškus. Bebarzdis veidas išryš­
kino lenktą nosį, darė ją panašią į snapą. Be blakstie­
nų vokai ypatingai mirkčiojo. Švariausiai nusiskutęs
veidą šis žmogus vylėsi natūraliai supanašėti su plėš­
riu paukščiu. Eugenijus Mavriskis buvo ERELIS.
Netikėtai nuskambėjo motinos balsas.
- Matau, mano mažytė Diana nebe su mumis. Tu
sapnuoji, brangute?
Diana drebėjo, bet juto, kaip kraujas grįžta į ga­
lūnes. Ji vargiai išlemeno:
- Jūs... jūs laikote save gyvūnais.
Sibilė iškėlė geležtę su perlamutro kriaunomis ir ji
sublizgėjo šviesoje. Ji tarė žodžius tonu, kokiu vaikai
paprastai barška skaičiuotę.
- Jau karšta, mano brangute, jau karšta. Bet jei aš
gyvūnas, tai koks, atspėjai?
Diana atsigodė, kad netyčia buvo išbraukusi savo
motiną iš pragaro rato. Tada susikaupė ir mėgino

449
atkurti faktus, susijusius su kasdieniu Sibilės gy­
venimu. Nieko neprisiminė. Nei gesto, nei kokios
nors manijos, jokio fizinio ženklo, kuris galėtų jai
priminti kurį nors gyvūną, nors apytikriai. Nieko,
kas jai nurodytų panašumą j stabą, nors...
Staiga ją apakino daugybė ženklų.
Motina laižo išterliotus medumi pirštus.
Motina kantriai dėlioja puodynes su medumi.
Motina ir jos garsiosios karališkosios želė piliu­
lės.
Medus.
Medaus skonis jai buvo jaugęs į kraują. Į kūną.
Į širdį.
O dabar Diana prisiminė ir keistus bučinius, ku­
riais motina apdovanodavo dukterį vaikystėje. Bu­
činiais, kai būtinai būdavo iškišamas liežuvis, kietas
ir šiurkštus. Tiesą pasakius, Sibilė niekad nebučiavo
savo dukters - ją laižė labai keistu būdu, kaip gyvu­
lys. Diana tvirtu balsu ištarė:
- O tu, tu esi LOKYS.
 71

Kaukės nukrito. Trys likę gyvi. Trys gyvūnai. Trys

kovotojai. Ji žvilgtelėjo į laikrodį. Ketvirta valan­
da ryto. Po valandos ims aušti. Po valandos prasi­
dės dvikova. Kaip? Plikomis rankomis? Su ginklais
dramblio kaulo rankenomis? Pistoletais?
Diana pagalvojo apie visus Liuu-Si-Anus. Ar ga­
lėjo jai ateiti į galvą, kad tie žmonės pagrobė cevenų
vaikus, kai cevenai juos garbino kaip savo šamanus.
Ji nesunkiai numanė, kaip jie rūpestingai išskirstė
tuos Sergėtojus po našlaičių prieglaudas, kurias p a­
tys ir finansavo. Ji net nutuokė, kad jie pasirūpino tai
padaryti rugpjūčio gale, kai centrus ištuština įtėviai,
pasinaudoję moksleivių atostogomis ir atvykę pasi­
rinkti globotinio.
Bet visoje įvykių grandinėje jai trūko pagrindinės
grandies: kaip tie žmonės galėjo tuo pat metu nutarti
suorganizuoti tą tinklą? Kaip jie galėjo žinoti, bent
jau prieš dvejus metus, kad laikas rinkti Sergėtojus
ir kad data, išdeginta ant jų pirštų, bus būtent 1999
metų ruduo? Sašė atsakė:
- Viskas atėjo per sapnus.
- Sapnus?
- Nuo 1997-ųjų mes pradėjome sapnuoti akme­
nų ratą. Naktų naktis sapnas kartojosi. Mūsų galvas
451
užpildė tokamakas. Mes supratome žinią: laikas
veikti. Dvikova artėja.
Kaip gali sutikti su tokiu aiškinimu? Sutikti su
mintimi, kad septyni žmonės tuo pat metu ketu­
riuose Europos kraštuose sapnavo tą patį sapną?
Hipnologas aiškino:
- 1999-ųjų pavasarį sapnai pasidarė tokie ryškūs,
kad mes supratome - dvikova neišvengiama. Laikas
ieškoti pasirinktų vaikų, laikas atidengti ant jų kūnų
tikslią susikovimo datą...
- Kodėl patys jų neįvaikinote?
- Sergėtojai - tabu, - atsakė Sašė. - Mes negalime
jų liesti. Tik vogčia žvilgtelėti. Todėl ir tegalėjome
atsargiai stebėti, kada pasirodys ženklas, namuose,
kurių šeimininkai mums artimi žmonės.
Ji pagalvojo apie savo motiną, kuri stengdavosi
Liusjeną gerai apžiūrėti, stebeilydavo į jį, kai užei­
davo, bet niekad nėra jo nei pabučiavusi, nei paglos-
čiusi. Kai ateidavo į ligoninę lankyti, tik sėdėdavo
ir paprasčiausiai laukdavo, kol iškils ženklas. Diana
priėjo prie Sibilės.
- Kodėl pasirinkai mane, kad įsivaikinčiau tavo
Sergėtoją?
Sibilė Tiberž krūptelėjo. Jos apatiškas žvilgsnis
nutūpė ant dukters.
- Bet... todėl, kad tave jau seniai buvau pasirin­
kusi.
- Nori pasakyti, kad visada žinojai apie tą mano
vaidmenį?
- Nuo tos akimirkos, kai susipažinau su sinodo
taisyklėmis.

452
 - Kaip žinojai, kad aš sutiksiu įvaikinti berniuką?
Iš kur žinojai, kad pati vaikų neturėsiu...
Diana užsikirto. Priblokšta. Dabar suprato pasku­
tinį akivaizdų dalyką. Tai jos motina ją ir užpuolė
ir sužalojo tą birželio naktį ant Marnos skardžio.
Tai jos pačios motina ir švytravo kaltais tokamoko
instrumentais. Ji parklupo ant stiklo šukių.
- Viešpatie, mama, ką tu man padarei?
Samanė palinko prie jos. Balsas pasidarė aštrus
it skustuvas:
- Nieko daugiau, tik tai, ką padarė kadaise man.
Aš niekad nepamiršiu to siaubingo skausmo, kai plė­
šė tave iš mano pilvo. O tau tik dukart trinktelėjau
akmeniu. Aš atsikeršijau ir parengiau tave ateičiai.
Privalėjau būti rami, kad tu niekad neturėsi meilu­
žių, kad niekas tavęs neapvaisins. Ekscizija atima ne
tik bet kurį fizinį pasitenkinimą, bet ir, jei užsitrau­
kusios mažosios lytinės lūpos, seksualinius santykius
paverčia pragariška kančia. Aš tau pjaustelėjau taip,
kad šitaip ir gautųsi. Turiu prisipažinti, kad tavo elge­
sys pranoko visus mano lūkesčius, gražuole mano.
Diana raudojo be ašarų. Tą akimirką pasigirdo
Mavriskio balsas:
- Laikas.
Apdujusi Diana pakėlė akis: abu vyrai su ginklais
rankose traukėsi akmeninių durų link. Ji suriko:
- Ne! Palaukite!
Burtininkai nužvelgėją. Motina nepajudėjo. Dia­
na sušuko:
- Noriu suprasti paskutinius dalykus. Jūs priva­
lote pasakyti!

453
 Sibilė įbedė į ją akis:
- Ką dar nori sužinoti?
Ji pabandė - paskutinįsyk - susikaupti ties pasta­
rųjų dienų įvykių chronologija. Tai buvo vienintelis
būdas pačiai neišlakstyti į skeveldras. Ji tarė:
- Kai visi Liuu-Si-Anai atsidūrė Europoje, juk
viskas vyko ne taip, kaip numatyta.
- Tai mažiausia, ką gali apie tai pasakyti.
- Toma pabandė tave pašalinti iš dvikovos sunai­
kindamas tavo Liuu-Si-Aną.
- Toma - bailus niekšas. Vien tik bailumu gali
paaiškinti tokį prasižengimą. Jis norėjo pralaužti
ratą.
- Po autoavarijos, kai tu supratai, kai nebeliko jo­
kios vilties išgelbėti Liusjeną, tu iškvietei van Kaeną.
Su juo susisiekei telepatija: štai kodėl niekas nerado
jokio ryšio pėdsakų.
- Tai mažiausiai, ką galėjau padaryti.
- Tada į areną išėjo Talikas, - mintį pratęsė Dia­
na, - jis nutarė vieną po kito jus visus sunaikinti...
Sibilės balsas iš pykčio suvirpėjo:
- Talikas nuo pat pirmos dienos darė su mumis,
ką tik norėjo. Jis žinojo, kad mes kitus šamanus iš-
žudysime. Žinojo, kad vienintelė galimybė išgelbėti
jo kultūrą, kuri išimtinai tik žodinė, perduodama
iš lūpų į lūpas, - mus įšventinti į šamanus. Per tuos
metus mes tapome cevenų magijos garantas, talpyk­
la. Talikui teliko sulaukti šventos dvikovos dienos,
nugalėti mus ir atgauti tas galias.
Diana juto didžiulį pasitenkinimą: galiausiai ji su­
žinojo, kas vertė Taliką taip elgtis, taip elgtis žmogų,

454
norėjusį išgelbėti savo tautą. Bet kažkas kliudė sklan­
džiai jos minčių slinkčiai. Ir ji paklausė:
- Yra vienas dalykas, kuris nesiderina prie visko.
Talikas negalėjo laukti dvikovos, nes nužudė van
Kaeną ir Toma Prancūzijoje, o Jochumą - Ulan Ba­
tore. Kodėl?
Stojo tyla, paskui ragana sušnypštė:
- Atsakymas paprastas: šamanus nužudė ne Ta­
likas.
- Tai kas tada?
- Aš.
Diana riktelėjo:
- Tu meluoji! Nesąmonė, tu negalėjai nužudyti
Hugo Jochumo.
- Kodėl?
- Todėl, kad aš tada buvau vienuolyno korido­
riuje. Ir užklupau žudiką tada, kai jis ėjo iš Jochumo
kambario.
- Na ir kas?
- O tas, kad aš tada kalbėjau su tavimi Paryžiuje
telefonu.
- Kas tau sakė, kad Paryžiuje? Brangute, tai maži
technologijos stebuklai. Aš tebuvau už kelių metrų
nuo tavęs, Jochumo kambaryje.
Ta žinia trenkė Dianą it perkūnas. Uždusęs m o­
tinos balsas. Gatvės ūžesys. Ulan Batore, lygiai kaip
Paryžiuje, tokie patys automobiliai. Paskui kažkoks
neaiškus įspūdis tada, ant stogo, lyg ta scena jau iš­
gyventa. Ir ne be reikalo: ta pati moteris po 16 metų
ją vėl užpuolė. Sugniužusiu balsu ištarė:
- Tai... tu nužudei Langlua?

455
 - Jis atkasė van Kaeno ir Toma Sergėtojų egzista­
vimą. Jis pasirausė Toma praeityje ir tarp jo buvusių
mokinių rado Sibilę Tiberž. Jis mane tuoj ir iškvietė.
Jo kabinete aš jam perrėžiau gerklę ir pavogiau jo
bylą.
- Bet... o galios? Ar žudydama kitus negalėjai
perimti jų...
- Spjaunu į galias. Man gana aiškiaregystės. Aš
noriu likti gyva ir žinoti, kad jie mirę. Viskas. Šian­
dien mes tik trise - ir taiga nuspręs, kuris bus abso­
liutus nugalėtojas.
- Laikas.
Mavriskis atidarė švino duris - nuo laiptų atlėkė
šviesos strėlė. Lauke jau buvo prašvitę. Diana dar
spėjo šūktelėti:
- O kur Talikas?
- Talikas mirė.
- Kada?
- Talikui į galvą šovė ta pati mintis kaip ir Toma,
tik anksčiau. Tarp visų sueigos priešininkų iš tikrųjų
jis baiminosi tik vieno: manęs. Jis norėjo išstumti
mane iš rato, pašalinti iš kovos. Netikėtai jis pabandė
mane užpulti prie mūsų namų Liuberone. Bet dar
nespėjus jam prisiartinti, aš jau žinodavau, kad jis
netoli. Skaičiau jo mintis lyg atverstą knygą. Ir tada
ištraukiau savo slaptą ginklą, - veidą brūkštelėjo
šypsena. - Zinai, apie ką kalbu...
Diana vėl išvydo motiną ir skutimosi peiliuką po
jos liežuviu. Prisiminė jos lokiškus bučiavimus, tuos
lyžtelėjimus, kuriuos dosniai dalydavo jai vaikystėje
ir kurie jau tada turėjo žudančio užtaiso. Visa jau

456
buvo numatyta. Mavriskis pasuko į laiptų pusę ir ant
girgždančio slenksčio stabtelėjęs, atsigręžė:
- Laikas.
-N e!
Dabar Diana jau meldė. Ji kreipėsi į motiną:
- Dar vienas dalykas... Mano akimis žiūrint, svar­
biausias dalykas, - ji įsmeigė savo raineles į liekną
siluetą raudona kepuraite. - Kas išdegino vaikams
pirštus? Kas jums paskyrė čia pasimatymą?
Sibilė akivaizdžiai nustebo:
- Bet... niekas.
- Juk kažkas išdegino datą ant jų pirštų, argi
ne?
- Niekas neprisilietė prie vaikų rankų. Jie - šven­
ti.
Po kojomis atsivėrė dar viena bedugnė. Ji neat­
lyžo.
- Kas nutarė skirti būtent šitą dieną dvikovai?
Motina neigiamai papurtė galvą:
- Tu nieko nesupratai mūsų istorijoje. Mes suda­
rėme sandėrį su aukščiausiomis jėgomis.
- Kokiomis jėgomis?
- Taigos dvasiomis. Jėgomis, kurios valdo mūsų
pasaulį.
- Nesuprantu.
- Tai mūsų įšventinimo paslaptis. Dvasia pirmes­
nė už materiją. Dvasia glūdi kiekviename atome, kie­
kvienoje dalelėje. Dvasia - visatos dalis. Nemateriali
jėga, kurianti konkrečią tikrovę.
- Nesuprantu.
Motinos balsas sušvelnėjo.

457
 - Prisimink Sergėtojų pirštus. Prisimink van
Kaeno, Toma, Jochumo fizines anomalijas... Prisi­
mink vėžį, kuris trykštelėjo iš tavo pilvo ir perėjo į
gyvūną...
Dianai prieš akis ėmė viskas virpėti. Ji vėl išvydo
ženklus ant mokslininkų kūnų, jų atrofijas, kurias
palaikė pakitimais paveikus apsėdimui, liguistai va­
liai. Dabar ji žinojo klydusi. Motina kartojo:
- Dvasia valdo kūną. Toks mus ištikęs prakeiki­
mas: mes laikomės už materijos ribų. Ir grįžome čia
paskutinei transmutacijai.
- Kokiai transmutacijai?
-Tai tu taip ir nesupratai sinodo įstatymo, mano
vaike? Negi taip ir nesupratai, kad viskas yra tikra?
 72

Atrodė, kad aukšti žolynai savo viršūnėmis glostė

niaurų vėją, o aušra jas pamažu liejo savo skaisčiai
raudonais syvais. Trys šamanai įžengė į laukymę, į
alaa, ir atsitraukė, nebepaleisdami vieni kitų iš akių,
ir jų vieniši virpantys nepatiklumu siluetai palengva
judėjo įspausdami tobulo trikampio taškus. Diana su
Džiovaniu liko ant vienos cementu išlietos tokamako
pakilumėlės. Priešininkai juos ten buvo pamiršę, nes
jiems terūpėjo jų laukianti kova.
Diana bandė įžiūrėti slėnyje visus tris žmones, bet
matė tik pasvirusius stiebus, žaliuojančius žolynus,
kurie, regis, palengva juos sugeria, įsiurbia, ištirp­
do. Kai jie atsidūrė per 100 metrų vienas nuo kito,
sustingo, suakmenėjo. Laukimo įtampa, apmirusi
aušros raudonyje.
Visi trys šamanai nusirengė. Diana pastebėjo
blyškius kūnus, kaulėtas galūnes. Instinktyviai aki­
mis susirado motiną. Pamatė pečius, apvalius ir rau­
meningus, sumišusius su vešlia augmenija. Pamatė
jos baltas garbanas, kurios plaikstėsi vėjyje. Paskui
suvokė, kad laukymės žolėje siūravo ne tik plaukai,
o visa moteris. Lyg jos motina rengėsi miegoti. Ji
paniro į tą miglotą, tarpinę lemtingą būseną, kuri
nutiesia sielos laiptus keliui pas dvasias...
Diana nepajėgė priimti tokios tiesos, kai atsitiko
neįtikimas dalykas.
Ją užkliudė kažkoks šešėlis. Ji pakėlė galvą. Apie
10 metrų virš jos sklendė milžiniškas erelis. Saky­
tum, danguje paguldytas galingas plunksnų kryžius,
jis buvo užėmęs puikią tykoti padėtį. Kitą akimirką
nuaidėjo širdį veriantis stūgsmas, jo garsas, regis, su­
judino žemės gelmes. Diana įsmeigė akis į svyruojantį
tašką, kurį išduobė motina, pasinerdama į miegą.
Augalijos tankmėje ant užpakalinių galūnių visu
ūgiu stovėjo milžiniškas lokys. Rudasis grizlis, kurio
kūnas ilgesnis nei du metrai. Jo rusvas kailis tviskėjo
tūkstančiais atšvaitų. Kupra panėšėjo į galingą kon­
traforsą, o juodas iškeltas snukis, pervertas dviejų
dar tamsesnių akių, buvo nenuspėjamas. Patelė, ne­
dvejodama nustatė Diana. Žvėris atsitiesė ir suriau­
mojo, tarsi smulkiausia taigos dalelė nuo šiol turėjo
skaitytis su jo įniršiu.
Diana nejuto jokios baimės, jokios panikos. Ji
dabar atsidūrė aukščiau tų jausmų. Pasisuko į tre­
čiąjį polių, ten, kur tarp žolynų išnyko Polis Sašė.
Ji nesitikėjo išvysti ano dendžio, laukė pasirodant
pasišiaušusiais gaurais kukšteros, Sibiro taigoje gy­
venančio vilko, canis lupus campestris.
Ji nieko nepamatė, tik pajuto, kaip dažnai jai
atsitikdavo per ekspedicijas, ypatingą kvapą. Me­
džioklės kvapą, kupiną bado ir įtampos, juo dabar
ir atsidavė menkiausia gamtos dalelė. Kairėje staiga
sušnarėjo. Diana iškart pastebėjo viską: ir juosvai

460
pilkšvą atstatytą krūtinę, visu greičiu neriančią pir­
myn, ir snukį, bruožiantį per žoles, ir akis, tas vil­
kiškas juodai apvedžiotas blizgančias akis, iš anksto
svaigstančias nuo puolimo baigties.
Diana sugriebė Džiovanį už rankos ir nutempė
toliau. Jie perėjo laukymę vis toldami nuo laborato­
rijos statinių. Staiga po jų kojomis prasmego žemė.
Jie pargriuvo ir nuslydo žemyn stačiu šlaitu, nusi­
brozdindami į aštrias uolų iškyšas, ir žnektelėjo ant
purios žemės. Diana tuoj apsičiupinėjo aplink - buvo
pametusi akinius. Per kelis metrus nuo jos gulėjo ir
Džiovanis. Tokia paprasta smulkmena ją nuliūdino:
vargšai žmogeliai, žlibi, dulkini ir tokie pažeidžiami,
atsidūrę priešais pasakiškos galybės gyvūnus. Bet
kai ranka užčiuopė akinius, apsižiūrėjo, kad vilkas
jau dingęs. Kol kas medžiotojas atsitraukė. Džiova­
nis, pasitaisydamas ant nosies savo paties dioptrijas,
suvapeno:
- Kas čia dedasi? Kas dedasi?
Diana jau išmatavo akimis atstumą, skiriantį juos
nuo aikštelės, kur jos motina peržengė paskutinį
slenkstį.
Apytikriai 400 metrų tiesiai į vakarus. Rizikinga,
bet kitos išeities nebuvo. „Palauk manęs čia“, - įsakė
ji ir ėmė ropštis šlaitu aukštyn, kabindamasi už šaknų
ir taip kiek palengvindama lipimą. „Nė negalvok", -
atšovė Džiovanis ir puolė kepurnėtis paskui.
Jie užsirabždino drauge ir vėl pasinėrė į augalijos
bangas. Diana ne itin žinojo, kur eiti, bet lokio vaizdas
vertė veikti. Jie užkopė žolėtu šlaitu iki transmutacijos
vietos. Diana čia rado motinos drabužius. Pasiraususi

461
be vargo aptiko „Glocką". 45 kalibro. Ištraukė iš ran­
kenos apkabą ir suskaičiavo: spynoje 15 kulkų, nei
daugiau, nei mažiau. Prisiminė anų dviejų ginklus,
pasvarstė, ar verta rizikuoti eiti jų ieškoti? Ne, per
daug pavojinga. Tyliai, nieko nepalietę, jie grįžo atgal
ir nusirito tuo pačiu šlaitu žemyn.
Diana pabandė apsvarstyti padėtį. Jų - trys. Trys
plėšrūnai, vedami gryno medžiotojų instinkto. Trys
gyvūnai, įkūnijantys galybę ir naikinimą. Žvėrys,
apdovanoti intuicija, jautriausiomis juslėmis, visaži­
niais davikliais. Protingiausi, tobuliausiai prisitaikę
prie savo aplinkos kovotojai. Net netikslu sakyti „pri­
sitaikę": jie neprisitaikę prie gamtos, jie - pati gamta.
Semia iš jos įstatymus, jėgas, kaitą. Net ta kaita, tas
judėjimas yra jų buvimo prasmė. Jų būtis.
Ji atsigręžė į savo bendražygį:
- Džiovani, dabar įdėmiai mane išklausyk. Mes
turime vienintelę galimybę išsikapanoti, jei nebijo­
sime būti čia, kaip darytų kiekvienas čia atsidūręs
žmogus, supranti?
-N e .
- Egzistuoja ne vienas miškas, - aiškino ji. - O tiek
miškų, kiek yra gyvūnų rūšių. Kiekvienas žvėris su­
vokia, pažįsta erdvę tiek, kiek reikalauja jo porei­
kiai ir kiek leidžia jo suvokimai. Kiekvienas gyvūnas
kuria savo pasaulį ir už jo nieko daugiau nemato.
Etologijoje tai vadinama Umwelt. Jei mes norime
išnešti savo kailį sveiką, privalome iki menkiausių
smulkmenų atsižvelgti į mūsų priešų elgseną. Į lo­
kio, vilko, erelio Umwelt. Nes būtent tai yra mūsų
tikrasis kovos laukas, o ne tas kraštovaizdis, kurį

462
suvokiame mes, žmonės, savo penkiomis juslėmis.
Supratai?
- Bet... bet... mes nieko nežinome apie...
Diana nesusilaikiusi išdidžiai nusišypsojo. Kiek
metų ji tyrė tuos mechanizmus? Kaip giliai jai p a­
vyko įsismelkti į suvokimo sistemas, į tas puolimo
strategijas? Deginant lediniam vėjui ji spėjo nupiešti
kiekvieno priešininko portretą:

ERELIS: jis mato viską. Vamzdelinis jo akių pavi­

dalas leidžia daiktus padidinti galybę kartų. Skrisda­
mas 100 metrų ir aukščiau virš girios, jis gali sukon­
centruoti regą ties mažutėlaičiu graužiku tiek, kad to
vaizdas užima visą paukščio akies tinklainę. Tuo pat
metu jis gali daryti stebuklus: savo aštrią regą gali
nutaikyti dviem skirtingomis kryptimis. Susikoncen­
truodamas į taikinį tiesiai priešais save, jis drauge gali
matyti nagus po savimi ir pasirengti griebti.
Tada eilė ateina sparnams - jie beveik trijų m et­
rų ilgio. Erelis metasi ant grobio 80 kilometrų per
valandą greičiu, bet priartėjęs prie jo sulėtina greitį
iki žmogaus žingsnio ir auką pasiekia visiškai tyliai.
Ši nė nespėja pajusti, kad jau galas. Snapas ir nagai
įsminga į nugarą gyvūnėliui nespėjus krūptelėti.
Vienintelė jo silpna vieta - priklausomybė nuo
šviesos. Jo nepaprastas akies gylis aptemdo regėjimo
lauką ir erelis mato tik ryškioje dienos šviesoje. Tad
šis plėšrūnas puola tik dieną. Vos pradėjus temti jam
kova baigiasi. Menka paguoda. Nes sulig pirmaisiais
aušros spinduliais nė vienas neišvengs jo aštrios re­
gos strėlės.

463
 VILKAS: atvirkščiai, šis viešpatauja naktį, nak­
tis - jo jėgos erdvė. Vilko regėjimas m onochro­
minis, tai yra jis viską mato viena spalva, bet turi
kitą pranašumą: akies tinklainė padengta ypatingu
audiniu, tapetum lusidutn, jis žvėriui leidžia pui­
kiai matyti net aklinoje tamsoje. Kartu vilkas nepa­
prastai jaučia judesį. Gali toliau nei per kilometrą
susekti rankos kilstelėjimą, net pajusti nervingu­
mo lygį. Menkiausias nerimo, silpnumo ženklas
ir įsijungia jo refleksas pulti. Nereikia pamiršti,
kad tą pat mirksnį uoslė leidžia suuosti su prakai­
tu išsiskiriančias molekules, vadinamąsias baimės
molekules.
Taip, kad pultų, vilkas laukia nakties. Diana tai
vis kartojo mintyse lyg suteikdama sau malonę, ato­
kvėpį. Iš tiesų, ji dėl nieko nebuvo tikra. Nes žvėris
juos jau susekė, nustatė jų pažeidžiamumą. Tokia
žaibiška reakcija rodė, kad alfa - gaujos vadas, jis
nedels pulti vėl sulig pirmuoju baimės, nuovargio
ženklu arba užuodęs menkiausią žaizdelę. Diana
nužvelgė visą tirtantį Džiovanį ir suprato, kad canis
lupus campestri persekios juos miške eidamas aki­
vaizdžiausiu pėdsaku.

LOKYS: jis nieko nemato, arba beveik nieko, o jo

klausa nėra kuo nors ypatinga. Bet jo uoslė neturi
lygių. Jo gleivinės paviršius, kuriuo gaudo kvapus,
yra šimtą kartų didesnis nei žmogaus. Grizlis gali
rasti ilgesnį nei 300 kilometrų kelią atgal, naudo­
damasis tik uosle arba orientuodamasis pagal vėjo

464
atnešamą sunkiai juntamą kvapą, net jei jo šaltinis
plauktų vandeniu.
Bet labiausiai lokys pavojingas dėl savo jėgos.
Grizlis - galingiausias gyvūnas pasaulyje. Galin­
tis suknežinti stuburą vienu letenos kepštelėjimu
arba savo žandikauliais sutreškinti karibu galūnes.
Lokys - priešas, kurio reikia ypač vengti. Žvėris
vienišius, jo elgesys tiek menkai prisitaikęs prie
bendruomenės, kad jo snukis niekad neišduoda,
kas jo smegeninėje. Gyvūnas galingas, žiaurus, ne­
gailestingas, įpratęs viešpatauti savo teritorijoje,
nebijo jokio varžovo, tik savo gentainių. Jų pate­
lėms taip pat kliūna. Kiekvieną pavasarį joms tenka
kautis su patinais ir apginti mažylius, kad tie jų
nesuėstų.

Džiovanis klausė Dianos žodžių. Mirtinai išblyš­

kęs, tarsi sutraiškytas panikos. Bet Dianai nutilus
jam terūpėjo paklausti tik vieno, tik tai jį stebino:
- Iš kur tu visa tai žinai?
Dianos gerklė buvo išdžiūvusi, gomurys apsivėlęs
žemėmis.
- Aš esu etologė. Jau 12 metų plėšrūnai - mano
specialybė.
Italas įbedė į ją savo nemirksinčias akis. Ji pasi­
lenkė prie jo.
- Gerai manęs paklausyk, Džiovani. Pasaulyje
rastum ne daugiau kaip dešimt žmonių, kurie sveiki
išsikapanotų iš tokio mėšlyno. Tad nusišypsok, nes
tu su viena iš tų dešimties dabar kalbi.
- Bet... cevenai... negi jie mums nepadės?

465
 - Niekas mums nepadės. Juolab cevenai. Tai šven­
ta kova, supranti? Šioje laukymėje tėra du kliuviniai:
mes, ir gyvūnai pirmiausia pasistengs mus pašalinti.
Kol mūsų nesunaikins, jie visi trys bus sąjungininkai.
Tik tada, kai erdvė liks švari, tik tada jie susirems.
Ji užsisagstę apsiaustą ir atsistojo.
- Turiu rasti upę. Šį bei tą patikslinti.
Šlaitas leidosi ir perėjo į miško sieną. Jie įsmuko j
atžalyną, paskui dingo tarp medžių. Po kelių minu­
čių priėjo baltais purslais putojantį upokšnį. Diana
atsiklaupė. Srauniame vandenyje pamatė rausvai si­
dabriškas lašišų liepsneles. Italas pasidomėjo:
- Ko tu ieškai?
- Man reikia žinoti lašišų migracijos kryptį.
- Kodėl?
- Lokys instinktyviai eis ta kryptimi, kur neršia
žuvys.
- Tu tikra?
- Ne. Niekad niekas negali numatyti gyvūno
veiksmų.
„Ypač kai turi reikalo su šiais žvėrimis, - pamanė
Diana, - tokios ypatingos rūšies žvėrimis." Kuri jų
instinktų dalis priklauso gyvūnui? Ir kuri žmogui?
Ir kokia šamano sąmonės būsena perėjus į žvėries
lygmenį? Atsisukusi ji sušnibždėjo:
- Džiovani, tu...
Nustėrimas sugniaužė širdį. Mirtinai išblyškęs
jaunuolis buvo sukniubęs, o iš nugaros sroveno
kraujas. Erelis jį klėstė savo didžiuliais sparnais. Jo
nagai buvo įsmigę į vyro pečius, o snapas jau godžiai
trupino pakaušį. Diana išsitraukė pistoletą. Italas

466
ir paukštis apsisuko. Jo sparnas bruože per Dianos
ranką. Ginklas nuskrido toli j šoną. Ji prilėkė prie 45
kalibro. Kai vėl atsigręžė, Džiovanis sverdinėjo prie
vandens, rankomis plakdamas orą. Ji taikėsi šauti,
paskui kaip paklaikusi sustugo:
- Nuleisk rankas!
Džiovanis pargriuvo. Paukštis jo nepaleido. Staiga
jis išplėšė snapu gabalą mėsos. Iš žaizdos pliūptelėjo
skaisčiai raudonas srautas. Diana nebematė nieko,
tik paukščio nugarą. Šauti negalėjo.
Tada puolė j grumtynes. Palindo po plėšrū­
no sparnu, pasinėrė į jo plunksnas, ranka surado
paukščio plastančią krūtinę. Tada pasuko kumštyje
sugniaužtą ginklą ir iššovė. Erelis išsitiesė. Džiovanis
suriko. Diana dar kartą nuspaudė gaiduką.
Visa apmirė. Įsitvyrojo tyla. Lėtai sklendė juo­
dos plasnojamosios plunksnos. Ji dar iššovė, ir dar.
Juto, kaip ranka sminga j šiltą žaizdą. Galop erelis
suglebo, virsdamas pargriovė ir Dianą su Džiovaniu.
Trys kūnai ritosi iki aukšto upės skardžio krašto.
Išgirdusi, kaip sparnas sunkiai plumptelėjo į upę,
Diana suprato, kad viskas baigta.
Į ją spygsojo apvali plėšrūno akis. Mirtinas taikik­
lis - į pačią taikinio širdį. Bet jo nagai vis dar buvo
įsikibę į italo nugarą. Paukštį ėmė nešti srovė. Diana
užsikišo ginklą už diržo ir stengėsi atkabinti raginius
kablius. Džiovanis neberodė gyvybės žymių. Kai bai­
gė išvaduoti iš nagų, pamatė, kad jie buvo ne tiek jau
giliai įsmigę, kaip ji manė. O žaizda pakaušyje buvo
mirtina. Kraujas kliokė, lėtai pulsnodamas. Diana
duso iš širdgėlos ir pasišlykštėjimo. Bet sukaupusi

467
jėgas atsitiesė ir įtempė raumenis. Jai teturi rūpėti
tik kova.
Ramybės nedavė vienas neatidėliotinas darbas.
Kraujo kvapas, kaip vienas iš silpnumo ženklų,
privilios vilką. Reikėjo kuo skubiausiai panaikinti
tą šaltinį. Už 20 metrų aukštupyje pamatė medinę
plokštumą, labai išsiskiriančią iš aplinkos. Pasitai­
sė akinius ir pasuko prie tamsios plokštės: tai buvo
trimetrinė duobė, uždengta penkiais patamsėjusio
medžio tašais.
Vieną rąstą šiaip taip pakėlė. Duobė buvo apie
metrą gylio, tankiai išmušta šakų pinučiais. Baltojo
ežero žvejai veikiausiai čia džiovino žuvį. Puikesnės
priebėgos sunku būtų tikėtis. Diana grįžo pas italą.
Suėmė už pažastų ir ėmė tempti. Džiovanis suklykė. Jo
veidas buvo šlapias nuo prakaito. Diana išgirdo, kaip
jis greitakalbe pradėjo melstis. Akimirką jai pasivaide­
no, kad jis meldžiasi lotyniškai. Bet ji klydo: etnologas
nesimeldė, tik gimtąja kalba dejavo. Ji nutempė jį iki
slėptuvės stengdamasi neklausyti jo šauksmų. Nejučia
pati susikūrė Umwelt. Pasaulį, sudarytą iš suvokinių
ir refleksų, pritaikytų neatidėliotinai padėčiai, visiškai
sutelktų į vienintelį tikslą: išlikti gyviems.
Diana nukėlė dar vieną tašą, įlindo į slėptuvę,
įtraukė kūną ir rąstus vėl užtempė ant duobės vir­
šaus. Juos apgaubė tamsa. Pro labai siaurus tarprąs-
čių plyšelius prasiskverbė menka šviesa. Ideali vieta
laukti. Ko laukti? Diana nežinojo. Bent jau galės čia
numatyti tolesnę strategiją. Ji išsitiesė šalia Džiova­
nio, pakišo ranką po galva, priglaudė jį prie savęs
kaip būtų glaudusi vaiką, kita ranka paglostė jam

468
veidą, apkabino, pamylavo - tai pirmas kartas, kai
ji laisva valia lietė vyro kūną. Jos širdyje nebeliko
vietos įprastoms ją persekiojusioms mintims. Ji be
paliovos nenutildama šnibždėjo jam į ausį:
- Viskas bus gerai, viskas bus gerai...
Staiga virš jų pasigirdo lengvi žingsniai, užgožia­
mi nutrūkstamo kvėpavimo.
Alfa. Užlipo ant rąstinio dangčio, uostė prispau­
dęs savo nosį prie medienos plyšių ir akivaizdžiai
užuodė kraujo kvapą.
Diana stipriau priglaudė prie savęs Džiovanį. Ji
be perstojo kažką šabaldžiavo kaip mažam vaikui,
stengdamasi nustelbti vilko žingsnius, vis spartes­
nius, vis nervingesnius. Dabar už kelių centimetrų
nuo jų veidų jis nagais draskė medžio žievę.
Ūmai ji pamatė tarp tašų juosvai pilką snukį, įsi­
tempusį, įdėmų. Godų. Įžiūrėjo net žalsvų jo vyzdžių
blizgėjimą. Džiovanis pramurmleno: „Kas čia?" O
Diana vis šnibždėjo švelnius mažybinius žodžius,
galvoje sukosi mintis, kiek dar atlaikys rąstai, kol
žvėris prasiskins sau kelią? „Kas čia?" Italo kūną
purtė drebanti žemė. Diana stipriai spaudė jį savo
glėbyje išsitepdama jo krauju. Kita ranka susirado
savo gloką.
Šauti buvo beviltiška. Tokio storio tašų kulka ne­
pramuš. Atvirkščiai, kulkos galėtų grįžti rikošetu ir
suvarpyti juos pačius. Vėl sutrinksėjo. Paskui kitoje
duobės pusėje pasigirdo nenutrūkstamas gremži­
mas. Diana įsižiūrėjo. Vilkas kasė žemę ir po kelių
akimirkų jau atsidurs urve. Lankstus kūnas įsigaus
pro landą ir jo iltys sudraskys jų kūnus.

469
 Staiga į duobę pakliuvo šviesos pluoštas. Pasimatė
žvėries nagai, karštligiškai rausiantys žemę. „Diana,
kas čia dedasi?11Džiovanis pabandė pakelti galvą, bet
ji sulaikė uždėjusi ant kaktos ranką. Bučinys, glamo­
nė ir jau susikūprinusi šliaužia iki duobės galo. Iki
ten, kur nesulaikomai veržiasi vilkas. Atsidūrė per
pusmetrį nuo priešininko. Jau gerai matė balkšvas
letenas ir nagus, kurie rausė, rausė, rausė. Juto jo
kvapą, tirštą, sunkų, grėslų. Dar niekad tas kvapas jai
neatrodė toks tolimas žmogaus kvapui, toks svetimas
jos pačios kvapui.
Pasislinkusi kokius 20 centimetrų, į žemę įrė­
mė alkūnes, dviem rankomis suspaudė savo 45-ojo
kalibro ginklą ir dviem nykščiais pakėlė pistoleto
gaiduką.
Tuoj susigrums du pasauliai.
Umwelt prieš Umwelt.
Vilkas drabstė grumstus visiškai nebijodamas,
nerodydamas nė menkiausio atsargumo. Kraujo
kvapas jį vedė iš proto. Kai išdygo žemėtas snukis,
Diana užsimerkė ir nuspaudė gaiduką. Pajuto šil­
tą trykštelėjimą. Instinktyviai atsimerkė ir priešais
šviesą įžiūrėjo kruviną snukį. Prisitaikė ir dar kartą
iššovė. Nuo veido atšoko šovinio tūtelė.
Ji susigūžė ir laukė, kada į ją įsmigs nagai, kada
ims plėšyti iltys. Išdrįso akies krašteliu žvilgtelėti.
Dūmai sklaidėsi. Šviesos pluošte išryškėjo kūnas
ištiestomis užpakalinėmis letenomis, lyg rąžytųsi.
Žvėris buvo negyvas. Suknežinta galva.
Diana jį nustūmė šalin, užtaisė skylę ir palinko prie
Džiovanio veido. Pabučiavo jį šnabždėdama: „Patai­

470
kiau, pataikiau, pataikiau...“ Ji verkė ir juokėsi, drauge
ištraukusi iš rankenos apkabą suskaičiavo, kiek dar
liko kulkų. Ir be perstojo kartojo: „Pataikiau, patai­
kiau. ..“ Ir pamanė, kad iki šiol juos gelbėjo anaiptol
ne jos etologijos žinios.
Ir tada trykštelėjo saulė.
Visa pasirodė iškart. Dangus. Šviesa. Šaltis. Ir
įstriži rąstų šešėliai. Įstriži, nes jie vienas po kito
buvo atplėšti iš savo vietų ir nublokšti. Diana suriko,
paleisdama iš rankų ir pistoletą, ir apkabą. Bet jos
riksmas buvo niekas palyginti su lokio riaumojimu;
jis visu ūgiu stovėjo išsitiesęs virš duobės ir šlavė pas­
kutinius rąstus it degtukus. Žvėris palinko į duobę,
ištiesė juodą snukį ir suurzgė pašiaušdamas rudą
auksinio atspalvio kailį, orą įelektrindamas savo
nirtuliu.
Diana prisispaudė prie Džiovanio ir susigūžė
kitame duobės gale. Žvėris lenkėsi vis arčiau jų,
plakdamas orą savo aštriomis letenomis. Atsirėmęs
nugara į duobės sieną Džiovanis vargais negalais su­
silenkęs pasikėlė. Ji nustėrusi žiūrėjo į jį. Jis sugriebė
jai už kaklo ir ištarė:
- Bėk! Bėk! Man vis vien galas.
Kitą mirksnį jis svirduliuodamas jau ėjo į pabaisą.
Diana išsigando. Nereikėjo daug laiko suprasti, kad
Džiovanis, šis geraširdis saldžios it miežinis cukrus
išvaizdos etnologas aukoja jai savo gyvybę.
Pamatė jį svirduliuojantį priešais žvėrį ir įrėmusi
rankas į duobės kraštą iššoko į viršų. Tuo metu vėl iš­
girdo riaumojimą. Nuleido akis. Kitame duobės gale
lokys savo letena nusviedė vyriškį kokius du metrus į

471
priekį. Sukniubusi ant duobės krašto Diana nepajėgė
bėgti. Nirtulio išlenktu kūnu grizlis perplėšė savo
aukai krūtinę. Pamatė, kaip iš jos draugo burnos
konvulsijomis pasileido trykšti tirštas kraujas.
Tada neištvėrė ir sustugo: „NE!“
Vėl įšoko į duobę, sugriebė gloką, įstūmė apkabą.
Lokys dorojo italo veidą. Ji perlėkė apkasą. Iš pasku­
tiniųjų suglaustomis kojomis įsirėmė į medžio šaką
ir šoktelėjo sulig žvėrimi.
Lokys atsitiesė nasruose laikydamas nuplėštą vei­
do odą. Ji įkibo į jį stovėdama priešais ant išskėstų
kojų ir kaire ranka nutvėrė už galvos. Dešinę ranką
su ginklu įbruko į nasrus, jausdama deginančią go­
murio pragarmę, sumišusią su žmogaus veido gaba­
lais. Nuspaudė gaiduką. Pamatė, kaip kiaušo viršus
po sprogimo išlakstė kruvinomis skeveldromis. Dar
iššovė. Ištiško smegenys. Ji vis šovė, šovė ir šovė, be
perstojo spaudydama gaiduką, bet tai kėlė tik sau­
sus spragtelėjimus, juos nustelbė pabaisos urzgimas.
Pasivaideno, kad vis dar šaudo net tada, kai negyvas
lokys už rankos nusitempė ją griūdamas į pačią upės
gilumą.
E pilogas
 Saulė liejosi kambaryje lyg šiltas pienas.
Rašomasis stalas metė šokolado spalvos atšvaitus,
o parketas spindėjo rusvais ir auksiniais atspalviais
tarsi būtų dažytas arbata. Tikros pusryčių dekora­
cijos, kur dar sklandė ryto graudulys, persmelktas
miglotų svajonių ir jaudulio.
- Nesuprantu, - pakartojo moteris. - Norite pa­
keisti sūnaus vardą, taip?
Diana tik linktelėjo galvą. Ji sėdėjo 5-ojo rajono
merijos civilinės būklės aktų įrašų biure. Tarnautoja
pridūrė:
- Nelabai dažnas prašymas.
Darbuotoja nepaliovė stebeilyti į aprištą pašne­
kovės ranką, į randus ant veido. Atversdama bylą
burbėjo:
- Net nežinau, ar tai įmanoma...
- Tiek to, nereikia.
- Atsiprašau?
Diana pakilo eiti.
- Sakau, kad nebereikia. Nesu įsitikinusi, ar to
noriu. Aš jums paskambinsiu.
Prie išėjimo sustojo, įkvėpė ledinio gruodžio oro.
Gėrėjosi dailiomis šviesos girliandomis, juosiančio­
mis Panteono aikštės viršų. Jai patiko tokios senovi­
nės naivios kalėdinės puošybos trapumas šalia kapo
didybės.
Pasileido Suflo gatve ir ją vėl užplūdo mintys. Jau
nemaža laiko ją buvo apsėdusi mintis duoti Liusjenui
vardus abiejų vyrų, kurie žuvo narpliojant akmenų
sinodo bylą. Tačiau tik atsidūrusi priešais merijos
tarnautoją suvokė savo užmačios absurdiškumą.

475
 Liusjenas - juk ne marmuro plokštė, ant kurios
išraižomi žuvusių didvyrių vardai. O nuoširdžiai
kalbant, jai nepatiko tie vardai - nei Patrikas, nei
Džiovanis. Juolab jai nereikėjo simbolinių aktų, kad
atsimintų draugus, kurių neteko per tą kankynę. Jie
iki mirties liks jos atmintyje kaip vienintelės nekaltos
aukos tokamako istorijoje. Dar Irena Pandova.

Grįžusi į Paryžių Diana nesunkiai įrodė esanti

nekalta dėl Patriko Langlua žmogžudystės. Iš tikrų­
jų ji niekad ir nebuvo įtariama šituo nusikaltimu,
lygiai kaip joks įtarimo šešėlis negulė ir dėl žudynių
Briunerio fonde ar Irenos Pandovos „savižudybės".
Tik buvo stebimasi, kodėl jai reikėjo sprukti į Italiją,
kaip pati Diana tvirtino. Šiandien teismo procesas
jau baigtas. Tardytojas bylą išsprendė remdamasis
miglota hipoteze apie komunistų perbėgėlių sąskaitų
suvedimą atominių tyrinėjimų fone.
Nors Sibilė Tiberž dingo be žinios, šiame painia­
me reikale pagrindinio vaidmens niekas jai neskyrė.
Šarlis Elikianas iš pradžių nerimavo, paskui sumetė,
kad jo sutuoktinė pabėgo su meilužiu. Retkarčiais jie
matydavosi. Tada prisimindavo paslaptingą jos mo­
tinos išvykimą. Diana pritardavo jo nuomonei apie
slaptą Sibilės gyvenimą. Tos teorijos panardindavo
vyrą į nevilties bedugnę, bet Dianos akimis žiūrint,
tai mažiausias blogis: ji žinojo kitas bedugnes, kitas
tiesas, kurių jam nesirengė atskleisti už nieką pa­
saulyje.
Ji perėjo Edmono Rostano aikštę ir įsuko į Liuk­
semburgo sodą. Žingsniavo palei centrinio baseino

476
parapetą, paskui užlipo laiptais, vedančiais į Ginjolio
teatro aikštę su kavinaite ir sūpuoklėmis. Po nuogo­
mis kaštonų šakomis pamatė akmenų ratą. Prisiminė
tokamaką, apvalią laboratoriją, septynis šamanus,
kurie sudarė sutartį su dvasiomis ir už tai pardavė
savo sielas. Bet ten buvo ne ratas, o tik apvalus smėlio
bakas, kuriame turškėsi gobtuvėti vaikai. Tada įsižiū­
rėjusi pamatė vilnone megzta kepuraite jį; berniukas
susikaupęs statė smėlio konstrukcijas - užtvanką,
vandens griovius ir tvirtovę.
Ji užsiglaudė už medžio ir pro debesėlį iš burnos
einančių garų su didžiausiu malonumu juo gėrėjo­
si. Liusjenas atsigavo lapkričio pradžioje, o lapkri­
čio 22-ąją jau išėjo iš Nekero ligoninės. O gruodžio
pirmosiomis savaitėmis jau žaidė savo mėgiamus
žaidimus. Gruodžio 14-ąją jis pirmąkart ištarė du
skiemenis, su tokia baime lauktus: „mama“. Diana
suprato, kad ji galutinai išsivadavo iš praeities.
Prisakė sau niekad negalvoti apie žiaurias bepro­
tystes, kurias teko patirti, sveiku protu nesuvokia­
mus eksperimentus, kuriuos pavyko atskleisti - apie
pasaulio išprotėjimą, kurį ji regėjo ir patyrė savo kai­
liu. Ėjo dienos, savaitės, jos galvoje vis labiau brendo
dar vienas įsitikinimas. Viena mintis, kuri jai teikė
slaptos paguodos. Ji mąstė apie Eženą Taliką, žmogų,
kuris norėjo atgauti savo tautos galias. Diana manė,
kad perėmė iš jo tam tikrą dvasinį tęstinumą. Jai
daug kas paaiškėjo, ji įgijo plačių žinių. Nors pralieta
daug kraujo, nors buvo daug beprotysčių, ji atlaikė
rato išmėginimus. Ir dėl to taps Liusjenui geriausia
motina pasaulyje. Ji susiekė su šeimomis, kurios įvai­
kino kitus Sergėtojus, viena tokių - Irenos Pandovos
giminaičiai, jie tada pasiėmė berniuką iš ligoninės.
Diana pasižadėjo duoti jiems patarimų, ateiti jiems
į pagalbą, jeigu augant vaikams pasirodytų kokių
keistumų.
Ji išėjo iš savo slėptuvės ir pasuko prie smėlio
dėžės. Liusjeną vėl prižiūrėjo tailandietė studentė
iš Prancūzijos ir Azijos šalių instituto. Berniukas
pamatė Dianą ir pasileido priešais jos pasitikti. Ji
vos nesuriko, kai jis visu svoriu užkibo ant jos ran­
kos, sulopytos chirurgų, bet tuoj pajuto jo skruostų
gaivą. Tvirtai žinojo viena: ji sveiksta ir nėra geres­
nio gydymo, kaip šio vaiko artumas, nėra geresnio
vaisto, kaip smagūs savo nerūpestingumu Liusjeno
pageidavimai. Ją tyrindavo bet kuri smulkmena. Net
jo rankų, jo kojų, jo drabužių dydis jai buvo nauja ir
prasminga, ir visame tame slypėjo ypatinga esmė -
vaiski ir nevaržoma.
Staiga ji prapliupo juoktis ir apglėbusi savo sūnų
ėmė suktis ratu, o virš jų ošė parko medžių viršūnės.
Taip, šiandien jos vienintelė užduotis - prisiderinti
prie šitos tyros laukymės, prie šito švelnaus šlaito,
iš kurių suręstas vienintelis jos likimo ratas. Diana
užsimerkė ir pro vokus sumirguliavo šviesa.

478
UAB „Baltų lankų" leidyba
Kęstučio g. 10, LT-08116 Vilnius
leidykla@baltoslankos.lt
www.baltoslankos.lt
Spausdino UAB „Print-it“ spaustuvė
Gamyklos g. 27, LT-96155 Gargždai
info@print-it.eu
Tiražas 3000 egz.
 Jean-Christophe Grange (Žanas-Kristofas Granžė)
(g. 1961) - ž y m u ' žurnalistas, rašytojas, scenaristas. „Pran­
cūzų Stephenu Kingu" pram intas autorius kiekvienu
rom anu prikausto ska ityto jo dėmesį savo žiauriom is,
m istinėm is intrigom is, kupinom is n e tikė tu m ų ir kruvinų
nusikaltim ų.
Kai žavi trisdešim tm etė paryžietė m okslininkė Diana
Tiberž Tailande įsisūnija berniuką, ji nė nenum ano, kokie
košmarai jos laukia. Kraupi autoavarija, k iti paslaptingi įv y ­
kiai, keistos ir žiaurios žmogžudystės. Tiesos paieškos ją
nuveda į M ongolijos taigą, pas šamanus. Į akm enų sinodą.
Atsiveria siaubinga A to m in io centro praeitis... Žmogaus ir
gam tos dvasios vienis. Kokį vaidm enį tam e siaubingam e
chaose vaidina jo s įsūnis?
Akmenų sinodas nukelia ska ityto ją prie fantastikos
krantų, tačiau išsaugo kvapą gniaužiančią d e te ktyvo su
žm ogžudystėm is ir keistais reiškiniais estetiką, s k a ityto ­
jam s gerai pažįstamą iš leidyklos „Baltos lankos" serijoje
„Savaitgalio detektyva s" išleistų rom anų Purpurinės upės
ir Juodoji lin ij