Yra tik viena tikra vertybė – tai žmogaus ryšys su kitu žmogumi...

( prancūzų rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi)

Vertybė - tai kas nulemia mūsų personas ir mūsų požiūrį į pasaulį. Jos svarbios
visų amžių žmonėms, nes tai - mūsų lemtis. Visų laikų didžiausia vertybė tai – žmonių
tarpusavio ryšys. Tai galime pamatyti dainose, poemose, bet taip pat ir žymių XXa. lietuvių
rašytųjų kūriniuose, tokiuose kaip: Šatrijos ragana “Sename dvare”, Juozas Tumas -
Vaižgantas “Dėdės ir dėdienės” ir Jonas Biliūnas “Liūdna pasaka”. Bet, keičiantis laikams
ir tobulėjant pasauliui, keičiasi ir vertybės, tad kyla klausimas - ar ši vertybė dar vis svarbi ir
kodėl?
Šiuolaikiniai žmonės nori atrasti tikrąją savo asmenybę, todėl daugelis žmonių
atsakymų pradeda ieškoti bendraudami ir kurdami ryšį su kitais žmonėmis. “Kitas žmogus
yra kaip veidrodis - tik per jį pamatai savo ydas ir stiprybes.” ,- yra pasakęs kapelionas kun.
Algirdas Toliatas. Tiesa, tik bendraujant ir būnant su žmonėmis mes gebame atrasti savo
trūkumus, pasislėpusias charakterio savybes. Taip pat, būnant su žmonėmis, mes jaučiamės
labiau pasitikintys savimi, jie mums suteikia jėgų ir yra tarsi atrama. Tokį pavyzdį galima
rasti ir literatūroje, pavyzdžiui: Jono Biliūno apysakoje “Liūdna pasaka”, kurioje rašoma
apie neseniai dviejų jaunų susituokusių žmonių gyvenimus - Juozapotą ir Petrą. Jie vienas
kitą myli, kartu mąsto apie tobulą ateitį. Tačiau, norai yra norai. Juozapotos vyras
nusprendžia kovoti dėl žmonių gerovės, todėl išeina į mišką. Petras miršta, su juo miršta ir
Juozapotos siela, ji palūžta. Tai parodo, kad tarpusavio ryšys yra svarbus, nes tai motyvacija
mums tapti geresniais, tai kas mus papildo dvasiškai ir emociškai. Tačiau, mūsų ryšio dalelė
taip pat priklauso nuo šeimos. Yra sakoma, kad koki tėvai, toki bus ir vaikai. Turint
tarpusavio ryšį su šeima, augantys žmonės dažniausiai išauga brandesni ir geresnių
charakterių savybių. Jie nebijo pasaulio ir į pasaulį žvelgia šviesesnėmis spalvomis. To
pavyzdys galėtų būti ir Šatrijos Raganos apysaka “Sename dvare”. Kūrinyje būtent ir
kalbama apie tėvų bei vaikų santykius. Pagrindinė veikėja - mamatė Marija – gyvena su savo
šeima, nors ir jaučiasi išnaudojama, nereikalinga, nelaiminga. Bet ji pasilieka dėl savųjų
vaikų, nes žino, kad turi juos užauginti ir nukreipti juos doros linkme. Tačiau, ji ne paprasta.
Mamatė savo vaikams leidžia jaustis laisvai. Ji jų nevaržo. Tačiau stipriausias tarpusavio
ryšys tai – tarp mamatės ir jos dukros Irusės. Jos kartu grožisi ir vertina grožį, kartu
meldžiasi, keliauja ir svajoja. Bet tai ne viskas, jos kartu ir išsikalba, išreiškia savąsias
mintis, ne kaip dukra su motina, bet kaip draugė su drauge. Mamatės ir Irusės ryšys toks
stiprus, kad Irusė vos tik pabudus vidurį nakties iškarto žino kur mamatė ir gali nuspėti kaip
ji jaučiasi. Irusia jaučia mamatę taip, kaip ir jos mamatė jaučia ją. Tai ryšys, kuris yra
tiesiog neapibūdinimas žodžiais. Dėl šių mažų poelgių mergaitės dvasiškumas, jautrumas ir
asmenybė yra ugdoma. Ji supranta, kad tarpusavio ryšys yra didžiausia vertybė ir kad jos
dėka žmonės tampa geresni ir laisvesni. Tai parodo mums, kad turint tarpusavio ryšį mes
pažįstame geriau save, atrandame savo trūkumus, bet tuo pačiu būnant aplink žmonių, mes
šviečiam ryškiausiai.
Tačiau, šiais laikais yra visokių požiūrių žmonių. Dauguma žmonių šiais laikais
nebeturi laiko nei sau, nei savo artimiems. Todėl dažniausiai viskas yra nustumiama į šalį ir
pamirštama apie vertybes. Tai galima pastebėti ir mūsų tėvuose. Jie: dirba, bando pasiekti
savojo tikslo, stengiasi suteikti geriausias sąlygas savo vaikams. Tai egoistiškas ir
nesubalansuotas poelgis, nes tada tėvai pamiršta, kad vaikai - ne robotai. Motina Teresė yra
pasakius: “Meilės alkį yra kur kas sunkiau panaikinti nei duonos alkį.” , o to vaikai ir nori –
tik paprastos meilės, paprasto tarpusavio ryšio su tėvais. Jo nebuvimas, augančias
asmenybes paveikia neigiamai, ypatingai brendimo periode – tampama piktais, suirzusiais,
kai kurie netgi užsidaro savyje... Daugeliui žmonių, dėl tokios prastos komunikacijos
atsiranda netgi tokios ligos kaip: depresija, potrauminio streso sutrikimas ir t.t. Taipogi, dėl
šios priežastys dauguma žmonių tampa intravertais ir praranda pasitikėjimą savimi,
savaisiais pasirinkimais. Šios abi problemos taip pat pastebimos ir literatūroje, ypatingai
Juozo Tumo - Vaižganto kūrinyje “Dėdės ir dėdienės”. Kūrinyje vaizduojamas savotiškas
meilės trikampis. Pagrindinis veikėjas Mykolas pamilsta kaimo merginą Severiją. Mykolą ir
Severiją -siejo tarpusavio meilės ryšys, tačiau jų likimas pasuka kita linkme. Severija jaučia
nepasitikėjimą tiek savimi, tiek savais pasirinkimais, bet vis dėlto išteka už dvaro tijūno
Rapolo Geišes. Mykolas – susitaiko su savuoju likimu, bet Severijai viskas griūna žemyn ir
nebesiseka. Ją persekioją vien tik bėdos ir dėl to ji turėjo kentėti. Jos likimas - tragiškas, o
mus tai pamoko, kad nepasitikint savo pasirinkimais ir savimi, atstūmus žmogų su kuriuo
jauti tarpusavio ryšį gali greitai pasmerkti savąją sielą.
Žmogaus ryšys su žmogumi - tai vertybė, bet tuo pačiu ir problema
šiuolaikiniame pasaulyje. Vis dėlto, nėra nieko pasaulyje stipriau kaip tarpusavio ryšio. Šis
ryšys mus moko būti geresniais ir stengtis, ne tik dėl kitų, bet ir dėl savęs. Nesvarbu ar tai
ryšys tarp mylimojo, nemylimojo, šeimos, draugo, nepažįstamo, bet turint šį ryšį mes
kiekvienas galime jaustis laimingi. Tačiau, kartais nors ir nepajaučiame jo, mes vis tiek
gauname patirties, kuri mus padaro stipresniais ir mums parodo kelią ką reikėtų ateityje
daryti kitaip, kaip įkvėpti ateities kartas elgtis skirtingai negu mūsų tėvai. Tai dar vis yra ir
bus vertybė, nes tai ryšys, kurio mes taip lengvai neatsikratysime.