Druskų hidrolizė (Ką vadiname druskų hidrolize?

)– druskų jonų ir
vandens sąveika, dėl kurios susidaro silpnieji elektrolitai, ir dažniausiai pakinta
tirpalo pH
 Stipriųjų bazių ir stipriųjų rūgščių druskos
Disocijuojasi i jonus, nevyksta hidrolize, pH=7
 Stipriųjų bazių ir silpnųjų rūgščių druskos
Druską sudaranti silpnosios rūgšties vandenilio skaičius – pakopom. Po kiekvienos
pakopos susidaro atitinkama rūgščioji druska ir baziniai OH- jonai. Šio tipo
druskos hidrolizės pabaigoje susi daro silpnoji rūgštis ir baziniai OH- jonai. pH>7!!
(šarminė). 3 pakopos hidrolizė vyksta tik labai praskiedus tirpalą arba šildant.
 Silpnųjų bazių ir stipriųjų rūgščių druskos
Pakopų skaičius – OH- skaičiui. Kiekvienai pakopai susidaro atitinkama bazinė
druska ir rūgštiniai H+ jonai. Dažniausiai proceso pabaigoje susidaro silpnoji bazė
ir rūgštiniai H+ jonai. Terpė rūgštinė pH<7.
 Silpnųjų bazių ir silpnųjų rūgščių druskos
Proceso pabaigoje susidaro silpnoji baze arba bazine druska ir silpnoji rūgštis arba
rūgščioji druska. pH=7
Vidutines rūgštys/bazės – silpnos.
Hidrolizės laipsnis(Kas tai? Nuo ko priklauso?) – apibūdina druskų hidrolizę.
h=hidrolizuotų druskos molekulių skaičius/bendras druskos molekulių skaičius.
Reiškiamas vieneto dalimis arba procentais, priklauso nuo druską sudarančios
silpnosios rūgšties arba silpnosios bazės stiprumo, tirpalo koncentracijos ir
temperatūros. Silpnesnė druską sudaranti rūgštis arba bazė – didesnis hidrolizės
laipsnis. Didėja skiedžiant druskos tirpalą, šalinant hidrolizės produktus, tirpalą
šaldant.
Pusiausvyrai didelę įtaką turi
1.Kokios druskos nesihidrolizuoja? Stipriųjų rūgščių druskų (ir stipriųjų bazių). Jie
disocijuojas į jonus.
2.Kas susidaro ir kokia pH reikšmė 1-3?

Galvaniniai elementai ir elektrolizė

Galvaninis elementas – cheminės elektros srovės šaltinis. Elektronai juda nuo
reduktoriaus į oksidatorių. Elektrodas – metalas įmerktas į savo druskos tirpalą.
Sujungus plokštes laidu, tirpalus vamzdeliu (užpildytu elektrolito tirpalu – taip
elektronai verčiami judėti kryptingai (atsiranda elektros srovė). Tarp metalo ir
tirpalo susidaro elektrodo potencialo skirtumas. Standartinis metalo potencialas
– lentelėje. Kuo neigiamesnė – aktyvesnė – lengviau oksiduojasi (atiduoda
elektronus).
Anodu tampa neigiamesnį potencialą turintis elektrodas (aktyvesnis metalas). Jis
tirpsta (atiduoda elektronus, oksd.) Anodinė reakcija. OKIDACIJA – ATIDAVIMAS
(X – 2e). REDUKCIJA – PRISIJUNGIMAS (X + 2e).
Katodu tampa teigiamesnį potencialą turintis elektrodas. Katodine reakcija.

Elektrolizė
Cheminis procesas, vykstantis leidžiant per elektrolito tirpalą arba lydalą nuolatinę
elektros srovę, ją perneša jonai. Elektrolizės metu prie katodo (neigiamo
elektrodo) - redukcija, prie anodo (teigiamo elektrodo) – oksidacija.
Katodinis procesas – katodo link artėja teigiami jonai(katijonai) ir išsikrauna. Men+
+ne->Me. Pirmi išsikrauna su teigiamesniu potencialu.
Vandenilinių tirpalų procesai:
1. Labai aktyvūs metalai. Jų potencialas negiamesnis už -1,2V. Jonai iš
vandeninių jų druskų elektrolizėje neišsikrauna, todėl išsikrauna vandenilio
jonai. 2H+ + 2e -> 2H -> H2 (rodyklė į viršų). Jei neutralus arba šarminis:
2H2O+2e->H2 (į viršų) + 2OH- . Ant katodo skiriasi vandenilis.
2. Elektrolizuojant tirpalus prie kurių yra metalo jonų, esančiu aktyvumo eilėje
tarp titano ir vandenilio (pradedant manganu), prie katodo redukuojasi
metalo jonai. Men+ +ne->Me. Kartu su metalo jonais išsikrauna vandenilis.
 3. Metalų, turinčių teigiamą standartinį elektrodo potencialą, jonai vandeninių
tirpalų elektrolizės metu redukuojasi aktodo paviršiuje, ant katodo skiriasi
tik metalas. Vyksta tik Men+ +ne->Me.
Anodiniai procesai – anodas gali būt tirpusis, kai jis metalinis, ir netirpusis, kai
pagamintas iš inertinės medž: grafito, anglies ar kai kurių metalų pvz. (Pb, Au).
1.Anodas tirpusis – oksiduojasi, jonai pereina į tirpalą. Me – ne ->Men
2.Anodas netirpusis – prie jo atkeliauja neigiami jonai, įvyksta oksidacija.
Deguoninių rūgščių anijonai arba F- iš vandeninių tirpalų ant anodo
neišsikrauna, nes lengviau vyksta OH- jonų(šarminiame elektrolite) arba vandens
molekulių (rūgščiame arba neutraliame elektrolite) oksidacija:
4OH- – 4e -> O2 (į viršų)+2H2O. 2H2O – 4e -> O2(į viršų) + 4H+.

VANDENS SAVYBĖS
Dėl vandens molekulių struktūros ypatybių, jos sugeba jungtis tarpusavyje bei
sudaryti molekulinius agregatus bei asociatus. Vandens molekulė sudaryta iš vieno
deguonies ir dviejų vandenilio atomų. Tarp vandenilio ir deguonies jungčių
susidaro bukas 104,5 laipsnių kampas. Deguonies atomas, turėdamas labai dideli
elektrinį neigiamumą, traukia į save abiejų vandenilio atomų elektronus. Vandens
molekulė polinė: H atomai turi tam tikrą teigiamą krūvį, o deguonies – neigiamą.
Vanduo silpnas laidininkas, o jo terpė neutrali. Disociacijos reakcija
H2O = H3O+ + OH-. Vanduo reaguodamas elgiasi kaip bazė arba, kaip rūgštis. Dėl
didelio H2O molekulių poliškumo vanduo yra universalus tirpiklis, jame gali tirpti
tiek neorganinės, tiek ir organinės medžiagos. Klasifikuojamas pagal kilmę
(atmosferinis, požeminis, paviršinis), priemaišas (gėlas, sūrus, minkštas), pagal
naudojimą (geriamas, buitinis, techninis).

Ištirpusių druskų šalinimas(minkštinimas)

Vandens kietumą sudaro ištirpusios Ca, Mg ir Fe druskos.
 Laikinasis(KK). Jį sudaro Ca(HCO3)2, Mg(HCO3)2, Fe(HCO3)2
  Pastovusis(PK). Jį sudaro šių metalų stiprių rūgščių druskos(salfatai,
chloridai) CaSO4, CaCl2, MgCl2, MgSO4, FeCl2.
 Jie sudaro bendrąjį kietumą(BK). KK + PK = BK.
Vandens kietumas išreiškiamas kalcio ir magnio jonų arba jų druskų
miliekvivalentų (milimolių) kiekiu viename litre vandens (mekv/L arba mmol/L; 1
mmol/L = 2 mekv/L).
Vanduo, kurio BK mažesnis kaip 4 mekv/L – minkštas, nuo 4 mekv/L iki 8 mekv/L
– vidutinio kietumo, kurio kietumas 8 – 12 mekv/L – kietu. Minkščiausias –
lietaus, kiečiausias – vandenynų.
Kai yra žinoma, kad yra ištirpę tik Mg(HCO3)2 ir Ca(HCO3)2, tokiu būdu
šarmingumas atitinka jo KK.

Vandens minkštinimas
Terminis būdas – Galima pašalinti tik KK (tik hidrokarbonatus). Karbonatai skyla
ir iškrenta nuosėdomis
Ca(HCO3)2  o t CaCO3↓ + H2O + CO2↑,
Mg(HCO3)2  o t MgCO3↓ + H2O + CO2↑.

Cheminis būdas – Galima pašalint ir KK ir PK kietumą, priklauso nuo naudojamų

medžiagų.

Tik KK naudojama Ca(OH)2:

Ca(HCO3)2 + Ca(OH)2 → 2CaCO3↓ + 2H2O
Mg(HCO3)2 + Ca(OH)2 → MgCO3↓+ 2H2O + CaCO3↓.

BK naudojamos druskos:
CaCl2 + Na2CO3 → CaCO3↓ + 2NaCl
3CaCl2 + 2Na3PO4 → Ca3(PO4)2↓ + 6NaCl
CaSO4 + Na2B4O7 → CaB4O7↓ + Na2SO4.
Įdėjus į vandenį natrio šarmo, galima pašalinti tik Mg2+ jonus:
MgCl2 + 2NaOH → Mg(OH)2↓ + 2NaCl.

Metalų korozija
Metalų irimas, vykstantis dėl metalų ir aplinkos cheminės bei elektrocheminės
sąveikos, kai metalas pereina į oksiduotą būklę ir praranda jam būdingas savybes.
Rūdys purios, todėl korozija gali plisti gilyn. Metalai kaip chromas ir aliuminis
apsitraukia plona, standžia, deguonies nepraleidžiančia oksido plėvele, kuri saugo
metalą nuo tolimesnės korozijos.
Priežastys: termodinaminis nestabilumas, todėl jie visi gamtoje oksidavęsi.
Svarbus korozijos greitis. Jis priklauso nuo metalo paviršiaus struktūros ir būklės,
temperatūros, korozinės aplinkos, metalų mechaninių įtempimų ir kt.
Pagal metalo irimo pobūdį Skirstoma į: a)vietinę, kuri apima kai kuriuos metalo
plotelius (dėmėtoji, židininė, taškinė, vidinė, tarpkristalinė.
b)ištisinę, vyksta visame paviršiuje. (tolygioji, netolygioji, selektyvioji)
Pagal korozijos proceso pobūdį metalų korozija skirstoma į:
1)Cheminę koroziją, tai metalų irimas elektrai nelaidžioje terpėje.
a) dujinė (irimas sausose dujose arba ore aukštoje ir rečiau žemoje
temperatūroje)
b)neelektrolituose (pvz. veikiant skystam bromui, išlydytai sierai, organiniams
skysčiams)
2)Elektrocheminę koroziją, tai yra metalų irimas laidžioje elektros srovei
aplinkoje, susidarant korozinėms galvaninėms poroms.
Vyksta tik kai metalai yra:
Elektrolitų tirpaluose. Atmosferoje(ore). Dirvoje. Vandenyje.
Korozinės galvaninės poros susidaro:
1. Kontaktuojant skirtingo aktyvumo metalams
2. Tarp skirtingų metalų smulkių kristalų lydiniuose
 3. Tarp metalo ir priemaišų techniniuose metaluose.
4. Kai tą patį metalą veikia nevienodos sąlygos: nevienodai prieina oras
5. Dėl nevienodų įtempimų metalo paviršiuje
Elektrocheminę metalų koroziją sudaro trys pagrindiniai procesai:
 Anodinis: hidratuotų metalo jonų bei elektronų susidarymas elektrolite
anodiniuose ploteliuose
 Elektronų tekėjimas metale iš anodinių į katodinius plotelius ir anijonų bei
katijonų maišymasis tirpale.
 Katodinis procesas: katodiniuose ploteliuose elektronų jungimasis su tirpale
esančiais depoliarizatoriais – elektronus prijungiančiais jonais, atomai ir
molekulėmis.
Anodu tampa aktyvesnis metalas (neigiamesnis potencialas) A:Me – ne > Men+
Katodu tampa teigiamesnis potencialas. Šis metalas apsaugomas nuo korozijos.
Vyksta depoliarizacija (elektronų, kuriuos atiduoda irstantis anodas, sujungimas).
a)Rūgštinėje(pH<7) – kurioje yra daugiau H+ negu OH-, vyksta vandenilio
išsikrovimas: K: 2H++2e>H2
b)Rūgštinėje aplinkoje, kai yra geras kontaktas su deguonimi(CO2,SO4,HCL ir kt.)
mišrioji depol.: K:4H++O2+4e>2H2O
c)Neutralioje(pH=7, neužterštame ore, kai yra tik N2,O2,H2O garų) arba
šarminėje terpėje(pH>7) vyksta deguonine depol.: K:O2+2H2O+4e>4OH-
d)Aktyviausi metalai koroduoja net gryname vandenyje, vyksta vandens
depoliarizacija, elektronus prisijungia vandens molekulės. Ji vyksta
atmosferiniams metalams(Zn, Al, Sn, Pb ir kt.) koroduojant šarminiuose
tirpaluose: K:2H2O+2e>H2+2OH-
Metalų apsauga nuo korozijos
Apsaugai nuo korozijos gali būti naudojami šie būdai:
1.Metalu legiravimas. Tai priedu suteikianciu tam tikru fizikiniu, cheminiu ir mech.
Savybiu, tuo paciu didinanciu ir atspraruma korozijai, iterpimas i lydini.
2.Korozines aplinkos agresyvumo mazinimas:
a) Inhibitoriais. Tai mazi kiekiai medziagu, kuriuos suletina arba visiskai sustabdo
korozijos procesa. Pagal tai, kuria elektrochemines korozijos stadija jie letina,
inhibitoriai skirstomi I anodinius katodinius bendruosius
b)aplinka pakeiciant inertine
3.Konstrukcines priemones: Metalu parinkimas(vienalytiskesnis=atsparesnis),
konstrukcinis parinkimas(negali liestis metalai, turintys dideli skirtuma). Metalu
pavirsiu apdorojimas(poliruojant, kietinant)
4.Elektrochemine apsauga – konstrukcijos yra elektrai gerai laidziose terpese.
Galvanine – saugomas metalas izoliuotu laidu sujungiamas su aktyvesnio metalo
lakstu, kuris tampa anodu ir pats koroduodamas saugo gamini.
Elektrine - saugoma konstrukcija prijungiama prie neigiamo nuolatines elektros
sroves saltinio poliaus arba per lygintuva, kuris kintama elektros srove pakeicia
nuolatine.
5.Apsaugines dangos.Metalines – metalai kurie su deguonimi sudaro tankias
oksidu pleveles. Anodines – dengiamas aktyvesniais. Katodines – neigiamesniais.
Nemetalines, metalu junginių.

Neelektrolitu tirpalų savybės

Ištirpinti vandenyje nelakūs neelektrolitai (cukrus, etilengikolis, gliukoze). Jie
nelaidūs elektros srovei. Savybės:
1.Tirpalų garų slėgio depresija(nuokrytis)
2.Tirpalų virimo temperatūros pakilimas ir stingimo temperatūros depresija
3.Osmosinis slėgis – tirpala atskyrus nuo tirpiklio puslaide membrana – augaline,
gyvuline ar dirbtine plevele pro kuria gali prasiskverbti tik vandens molekules,
atsiranda osmosinis reiskinys: vandens molekules ima skverbtis i tirpala. Priklauso
tik nuo tirpalo koncentracijos. Gali būt naudojamas molinei masei nustatyti.
Osmosas – tirpiklio molekulių difuzija į tirpalą per puslaidę membraną. Jį
sukelianti jėga – osmosinis slėgis.
Atvirkštinis osmosas – tirpalą slegianti jėga, didesnė už osmosinį slėgį ir
gaunamas osmosui atvirkščias reiškinys.

Disociacijos laipsnis
Jis rodo, kuri ištirpusio elektrolito molekulių dalis yra disocijavusi į jonus. Priklauso
nuo elektrolito prigimties, tirpalo koncentracijos ir temperatūros. Keliant
temperatūra ir mažinant tirpalo koncentraciją – a didėja.
Stiprus elektrolitas a>30%, vidutinis 3-30%, silpnas <3%
Praktiskai apskaiciuoti skaiciai visada didesni uz teoriskai apskaiciuotus.