2. Rūgštys – tai sudėtinės medžiagos, sudarytos iš vandenilio jonų H ir rūgščių liekanų.

Rūgštys yra medžiagos,

kurios vandeniniuose tirpaluose atskelia H (aq) jonus, padidina vandenilio jonų koncentraciją tirpaluose,
sumažina tirpalo pH, keičia indikatorių spalvą, neutralizuoja bazes, yra rūgštaus skonio.

Rūgštys skirstomos į:

Deguonines Bedeguones
(pvz: HNO , H PO ) (pvz: HBr, HCl)

Oksidai - tai sudėtinės medžiagos, sudarytos iš dviejų elementų, iš kurių vienas būtinai deguonis.
Oksidai skirstomi į:

Rūgštinius (pvz: SO , CO , Bazinius (tai IA ir IIA

SO , P O ) grupių oksidai)
(pvz: MgO, CaO,Li O)

Hidrosidas – tai sudėtinės medžiagos, sudarytos iš metalų jonų ir hidroksidų jonų.

Hidroksidai skirstomi į :

Tirpius Netirpius
(pvz: NaOH, CaOH ) (pvz: Fe(OH) , Cu(OH) )

Druskos – tai joniniai junginiai, sudaryti iš metalo ir rūgšties liekanos

Druskos skirstomos į:

Tirpias Netirpias
(pvz: NaNO , Na SO ) (pvz: MgCO , ZnCO )

3. Elektrolitas yra junginys, praleidžiantis elektros srovę, kai jis yra vandeniniame tirpale arba ištirpęs.
Neelektrolitas yra junginys, kuris nepraleidžia elektros srovės nei vandeniniame tirpale, nei išlydytoje būsenoje.

Jono lygtis yra cheminė lygtis, kai elektrolitai vandeniniame tirpale yra parašyti kaip disoniduotos jonai. Paprastai
ši druska yra ištirpinta vandenyje, kur joninėms rūšims po lygties nurodoma (aq), nurodant, kad jos yra
vandeniniame tirpale. Vandeniniame tirpale esantys jonai stabilizuojami i-dipolio sąveikos su vandens
molekulėmis. Tačiau bet kokiam elektrolitui joninė lygtis gali būti dissociuojama ir reaguoja poliniame tirpiklyje.

Subalansuotosios joninės lygties abiejų reakcijos rodyklių pusių aukų skaičius ir tipas yra vienodi. Be to, grynasis
mokestis yra vienodas abiejose lygybės pusėse.

Druskos rūgštys, stiprios bazės ir tirpūs joniniai junginiai (paprastai druskos) yra vandeninio tirpalo disoniduotose
jonose, taigi jonų lygtyje jie parašyti jonais. Silpnos rūgštys ir bazės bei netirpios druskos paprastai parašomos
naudojant jų molekulines formules, nes tik nedidelis jų kiekis disonuoja į jonus. Yra išimčių, ypač su rūgštinių
bazių reakcijomis.

4. Tarp junginių įvyksta keitimosi reakcija, kuri, parašyta kaip molekulinė lygtis, apima dalių pasikeitimą tarp
dviejų reagentų. Keitimosi reakcija įvyks, kai tirpale esantys jonai sudaro netirpius produktus, silpnus elektrolitus
arba neelektrolitus.

5. Oksidacijos laipsniu yra vadinamas dydis, parodantis, kokį elektros krūvį įgytų atomas molekulėje, jei visos
polinės jungtys virstų joninėmis. Atomo oksidacijos būsena yra lygi bendram elektronų, pašalintų iš elemento
(sukuriant teigiamą oksidacijos būseną) arba pridėtų prie elemento (sukuriant neigiamą oksidacijos būseną),
skaičiui, kad būtų pasiekta dabartinė būsena.

6. Cheminė reakcija, kuriai vykstant pakinta vieno arba kelių reaguojančių elementų oksidacijos laipsnis (OL).

Procesas, kurio metu atomai arba jonai netenka elektronų, vadinamas oksidacija, o patys atomai arba jonai –
reduktoriais.
Procesas, kurio metu atomai arba jonai prijungia elektronus, vadinamas redukcija, o patys atomai arba jonai –
oksidatoriais.

Vienas iš būdų subalansuoti redokso reakcijas yra sekti elektronų perdavimą naudojant kiekvieno atomo
oksidacijos skaičių. Jei naudojate oksidacijos-skaičių keitimo metodą, pradėkite nuo nesubalansuotos skeleto
lygties.

7. Periodinės lentelės 1A (arba IA) grupė yra šarminiai metalai: vandenilis (H), litis (Li), natris (Na), kalis (K),
rubidis (Rb), cezis (Cs) ir francis (Fr). . Tai (išskyrus vandenilį) minkšti, blizgūs, mažai tirpstantys, labai reaktyvūs
metalai, kurie susitepa veikiami oro.

Kai kurios 2A grupės metalu savybės yra tai, kad jie turi žemą virimo temperatūrą, žemą lydymosi temperatūrą ir
mažą tankį

8. Halogenams būdingas didelis cheminis giminingumas su metalais ir vandeniliu. Halogenų junginiai su

pastaruoju nemetalu yra aštraus kvapo, drėgname ore rūkstančios dujos, kurios tirpsta vandenyje ir sudaro
tirpalus su rūgštinėmis savybėmis (halogenų vandenilinės rūgštys). Iš jų vėlgi lengvai gaunamos druskos, metalui
tiesiogiai pakeičiant vandenilį. Su deguonimi halogenai gali jungtis tik netiesioginiu būdu.

Halogenai turi ir paprasčiausių skirtingų savybių: tai atominė masė ir nevienodas elektronų sluoksnių skaičius.
Didėjant atominei masei ir elektroninių apvalkalų skaičiui, halogenų fizinės ir cheminės savybės silpnėja dėl
valentinių elektronų traukos prie branduolio jėgos (tad pats aktyviausias iš grupės yra fluoras, nes turi mažiausią
branduolio masę ir mažiausią elektronų sluoksnių skaičių). Lentelėje pavaizduotas dėsningas halogenų cheminių
ir fizikinių savybių silpnėjimas, pradedant nuo fluoro viršuje: (minėta kryptimi silpnėja ir vandenilinių junginių
patvarumas)

Remiantis kartu su atomo dydžiu ir elektronine konfigūracija dėsningai silpnėjančiomis savybėmis, paaiškinamos
halogenų tarpusavio sąveika, kai reakcijų metu vienas halogenas lengviau išstumia kitą. Pavyzdžiui, fluoras
lengvai išstumia chlorą, bromą ir jodą iš jų junginių su vandeniliu arba metalais. Chloras išstumia tiktai bromą ir
jodą, o bromas gali išstumti tik jodą. Tai turi įtakos ir halogenų junginiams su deguonimi: kuo stipriau halogenas
laiko savo elektronus, tuo sunkiau deguonies atomams (deguonis yra labai stiprus oksidatorius (!)) juos atimti iš
halogenų. Todėl jodo deguoniniai junginiai patvaresni, negu tokie pat bromo ir chloro junginiai. Fluoro
deguoninius junginius labai sunku gauti net netiesioginiu būdu.

9. Amfoteriškumas – medžiagos cheminė savybė – polinkis reaguoti ir su rūgštimis, ir su bazėmis, taip pat –
gebėjimas prisijungti ir atskelti protonus. Paprasčiausias pavyzdys – vanduo.

Organinėje chemijoje amfoteriškumas atsiranda dažniausiai tada, kai junginys turi ir rūgštines, ir bazines
funkcines grupes. Tokio atvejo paprasčiausias pavyzdys – 2-aminoetano rūgštis.

Neorganinėje chemijoje – tai dažniausiai tam tikrų metalų (iš dažnai sutinkamų – cinkas, aliuminis, alavas,
švinas, berilis) oksidai arba hidroksidai. Elektrolitai, turintys rūgštinių ir bazinių savybių, vadinami amfolitais.

10.