Kokią reikšmę turi prisiminimai?

 
Sukasi ratu galvoje momentai 
Bėga bėga ten, kur ir Tu 
Milijonas rožių ir sentimentai 
Skęsta jūroje debesų 
Monika Liu 
Atmintis - tai individo gebėjimas įsiminti, sisteminti, išlaikyti ir atsiminti tai, kas patirta,
matyta, suvokta ar galvota. Ji - vienas brangiausių žmogaus gebėjimų, be kurio jis - tik padaras, o
jo gyvenimas - tik sapnas, sielos plevenimas po klastingus gyvenimo klodus. Atmintis padeda
mums kritiškai vertinti tai, kas vyksta aplink mus, ji liudija, šildo žmogų iš vidaus, tačiau kartais
ir plėšo jį  - nostalgija neretai įgauna destruktyvų pradą. Tad kokia vis dėlto yra prisiminimų
reikšmė? 
Viena vertus, prisiminimai paguodžia, sušildo, liudija istoriją ir atmintyje iškylančiais
vaizdiniais grąžina žmogui tai, kas prarasta. Tokia prisiminimų galia ypač žavėjosi romantizmo
epochos autoriai, nusivylę tikrove, kuri, anot jų, yra neteisinga, niveliuoja asmenybę. Jų kūryboje
ypatingai aktualus praeities ir dabarties kontrastas, juo jie pabrėžė vaizduotės, jausmo reikšmę
kūrybos procesui ir reiškinių vertinimui. Jausmo ir atminties galia ypač svarbi buvo lietuvių
kilmės XIX a. vid. poetui romantikui Antanui Baranauskui. Jį nuo pat mažų dienų žavėjo miškas,
gamta. Juk ne paslaptis, kad gamta yra lietuvio savastis. Šiam gražiam lietuvio ryšiui su gamta
apdainuoti A. Baranauskas parašė poemą ,,Anykščių šilelis”. ( Tikslesnio konteksto susiejant su
tema). Joje supriešinama praeitis ir ateitis, (poemos) žmogaus prisiminimų dėka prieš akis iškyla
dabar jau iškirsto šilelio vaizdas, toks, koks jis buvo prieš jo išnaikinimą. Atmintis atkuria ryškų
šilelio vaizdą, jis visu gražumu švyti žmogaus vidinėje prisiminimų erdvėje. Romantiškai, iš
vidinių galių sutelkties, išauga šilelio paveikslas - uogų, grybų, krūmų, medžių, žvėrių ir
paukščių, garsų ir tylos pasaulis: ,, Kur tik žiūri, vis gražu: žalia, liekna, gryna!/Kur tik uostai,
vis miela: giria nosį trina!/Kur tik klausai, vis linksma: šlama, ūžia, siaudžia!/Ką tik jauti, vis
ramu: širdį glosto, griaudžia!” Miškas kartu yra ir lietuvių tautos ir jos likimo metafora, kuri
primena žmogui, kodėl šilelio nebėra, liudija jo tragišką likimą. Žmogaus atminties tvarumas,
vaizduotės galia yra tarsi naikinimo priešprieša, ji sušildo žmogų ir leidžia jam mintimis grįžti į
savo mylimą šilelį. Giesmėje atgyjantis, tautos atmintyje saugomas miškas kartu yra ir tėvynės
nemirtingumo simbolis. Apie tai mąstydama prisimenu kasmetinę akciją ,,Atmintis gyva, nes
liudija”, skirtą paminėti Sausio 13-tosios aukoms. Kasmet tūkstančiai institucijų Lietuvoje savo
languose dešimčiai minučių uždega šimtus tūkstančių vienybės ir atminimo žvakučių. Tai
primena kiekvienam Lietuvos piliečiui, kodėl esame laisvi ir kodėl turėtume šią protėvių ( jie dar
ne protėviai) iškovotą laisvę saugoti. Ši akcija parodo, kaip svarbu yra prisiminti - atmintis
liudija istoriją ir neleidžia jai pasikartoti. Taigi, galima teigti, kad prisiminimai žmogui reikalingi
todėl, kad jį guodžia, padeda jam bent mintimis susigrąžinti tai, kas prarasta, ir liudija istoriją. 
Išvadiniame sakinyje turi būti nuoroda į epigrafą, kitaip jis netenka prasmės. 
Tema – 5, arg. - 5. kont. - 2, strukt. -3 = 30, Raš - 15, skyr. - 14, gram. -9, stil. - 19 =87, pažymys
- devyni.