Viktorija Daujotytė

Šatrijos Raganos pasaulyje

(fragmentai)
Vilnius, 1997 metai
 Marija Pečkauskaitė
Šatrijos Ragana
Marija Pečkauskaitė – Šatrijos Ragana
Vardo aiškinimas
 „Marija – Šatrijos Ragana. Šis vardas suartina priešybes ir jas sujungia.

Gali būti, kad Šatrijos Raganos slapyvardę paskatino Povilas Višinskis. 1895
metų laiške Marija pritariamai pakartojo: „Ragana, tikra ragana!“ Jau
anksčiau pasigirdęs juodosios gulbės motyvas raganos tamsumu buvo
sustiprintas ir įteisintas.<...>

Marija – Ragana. Viena neigia kitą, bet yra ir kartu: per moterį, per
kuriančią jos dvasią. Krikščioniškojo sąmoningumo vykdytoja Marija
Pečkauskaitė nenorėjo atskirti nuo savęs paslaptingosios Raganos. Židikuose
Mãrija, pãna Mãrija, ji, be abejonės, ryškino savyje būtent Marijos,
krikščioniškosios moters, vaizdinį. Bet išliko ir Ragana, vieniša, tad ir laisva,
nežinoma, paslaptinga.“
 „Nebuvo XIX a. pačioje pabaigoje Lietuvoje kitos moters, kitos
rašytojos, kuri būtų išdrįsusi šitai didžiajai raganystei, šitai
kūrybinio išdidumo provokacijai. Daug kas bandė aiškintis
Marijos slapyvardį. Visuose šiuose aiškinimuose yra kažkiek
tiesos, bet didžioji tiesa yra būtent šita – aiškiaregės provokacija.
Jos išdidumo, jos dvasinės galios jutimo savyje pavadinimas
vardu – ženklu: regiu, esu reginti, turiu savy tą didžią galią , galiu
kurti.“
Pasakojama, kad nuo seno ant kalvos renkasi visos Žemaitijos raganos.
Kažkada jos apipylė žemėmis kalno vietoje stovėjusią bažnyčią ir atsirado
piliakalnis. Bažnyčiai ėmus pūti, kalno viršus įlinko. Žmonės kalba, kad
kažkada per kalvotą Žemaitiją ėjęs milžinas prisipylė pilnas kišenes žemių.
Pavargęs prigulė pailsėti ir užmigo. Kur buvusios kur nebuvusios čia pat atlėkė
pelės, kurios pragraužė kišenes ieškodamos skanėstų. Prabudęs milžinas įsiuto
ir sušuko: „Ak jūs nenaudėlės, kaip duosiu su šatra!“ Pelės kaip mat išsilakstė,
ir taip prigijo Šatrijos pavadinimas.
http://www.varniuparkas.lt/view.php?id=kultura&sbid=75
 „Šatrijos Ragana ne tik nežemiška nežinomo, gražaus,
stebuklingo, paslaptingo šauklė. Ji ir žemės žmogus – Marija
Pečkauskaitė, žemės rūpesčių augintinė ir augintoja:
pasilenkianti prie vargano, nelaimingo, dalijanti, globianti,
sauganti.“
 „Rūpintoja. Maitintoja. Labdarė. Ir savo – moters – gyvenimo
gyventoja, lemtingai traukusi į save ne vieno vyro širdį, bet
prasilenkusi su savo pačios lemtimi.

Rašytoja. Iš pašaukimo – kaip Žemaitė. Įsipareigojusi kaip Bitė. Bet

kita – iš kito gyvenimo krašto, iš kito gyvenimo rūpesčio – dvasios
rūpesčio.

Lietuvė, turėjusi savo lietuvybę ne tik atrasti kalboje, bet ir

susikurti, atpažinti iš žemaitiškai-lenkiškos praeities, iš Žemaitijos
kraštovaizdžio dvasios, iš senųjų dainų, iš M. K. Čiurlionio spalvų.
Žemaitiškumu ji aiškino savo būdo uždarumą, viešumos vengimą,
slaptumą, netgi atšiaurumą. Bet – kita, kitokia žemaitė, negu Žemaitė.
 Mokytoja. Savo laiko rėmuose ji sėdi greta M. Gustaičio, ir jų
mokytojystė, nors ir skirtinga, bet turi daug artimo bendrumo – katalikiškos
pasaulėžiūros, vienuolystės asketiškumo, įsitikinimo, kad rūpestis yra
didžiausias šio gyvenimo rūpestis, o joks mokymas, joks ugdymas
neįmanomas be principų ir be autoritetų.

Ribos kūrėja. Žmogus gyvena tarp ribų. Vieni trokšta ribą ir ribas įveikti.
Šatrijos Raganos rūpestis – neperžengti, pagerbti ribą kaip esminį
gyvenimo ženklą.
Kuriantis žmogus visada sukuria savo tekstą – asmenybės ir kūrinių
sandorą.

Kas dabar atrodo svarbiausia? Nepažeisti vientiso Marijos – Šatrijos

Raganos teksto autentiškumo, neiškreipti jos pačios gairių, vertybių, idealų,
principų.
Skaityti gyvenimą kaip kūrinį. Ir kūrinį kaip gyvenimą, neužmirštant,
 „Šatrijos Raganos kūryba, prasidėjusi prieš šimtmetį, yra
praeities literatūra dabartyje. Literatūra, kuri yra svarbi tuo, kad
išliko, išlaikydama praeities gyvenimo, patirties, mąstymo,
jausmų, kalbos formas. <…>“
„Šatrijos Ragana sukūrė „augantį“ moters paveikslą – nuo
mergytės (Irutė, Irka) iki bręstančios mergaitės (Viktutė), nuo
jos iki savo žydėjimo laiką pasiekusios moters (Marija) ir iki iš
gyvenimo pasitraukusios motinos, tebemylimos, atsimenamos.“
 „Tarp „Viktutės“ ir „Sename dvare“ – maždaug du
dešimtmečiai. Moters gyvenimo dalis – tarp dvidešimt ir
keturiasdešimt. „Sename dvare“ gali būti perskaitytas kaip
„Viktutės“ tęsinys. <...> „Viktutė“ – Šatrijos Raganos
kūrinys apie tai, „kaip gali būti žmogus laimingas žemėje“.
Neišbandyto atsakymo kūrinys. „Sename dvare“– kūrinys
apie tai, kad laimė nėra galima. Kūrinys – klausimas:
„Kodėl žmogus, nutvėręs tai, ką buvo vijęsis, apsivylęs sako:
ne, tat ne tai!“
 „Kultūra, kuri išaugino būsimą rašytoją, yra dvarų kultūra.
Gana kilmingi ir turtingi Šatrijos Raganos protėviai. Knygos,
paveikslai, muzika, LDK tradicijos. Dvaras yra vieta, kur
istorija išlieka kaip giminės istorija.“
 Štai scena iš „Sename dvare“, kurioje yra sutelktos XIX a. pabaigos Lietuvos
dvaro kultūros formos:
„Atkalbėjusi rožančių su Verusia, mamatė eina į saloną, saulėlydžio aukso
užpiltą, ir sėdas už pianino. Pirmiesiems akordams suskambėjus, ateina Bočelis ir
smenga į didelį fotelį salono kampe; atbėgame mes su dėde ir drauge užimame
vietą kanapoje; tylutėlaičiai, it šešėlis, slenka pana Verusia ir sėdas ant kėdės čia
pat prie durų, sunėrus blankias rankas ant savo tamsaus rūbo. Mamatė groja
aštuntąją Bethoveno sonatą, Bočelio mėgstamą pjesę. Rodos man, kad ne tik mes,
bet viskas tame salone klauso tos įstabios muzikos: ir seni, sunkūs baldai, ir
didžiulės dygliuotos agavos, ir eilė portretų ant sienų. Kai kurie nyksta jau
prieblandoje, kiti nušviesti paskutiniųjų gęstančių saulėlydžių atspindžių, atrodo
gyvi. Štai, kaip linksmai šypso gražusis juodaakis, aukštakaktis prabočius, kuris
man taip tinka! Kaip puikiai raudonuoja jo deimantinėmis sagomis užsegtas
kuntušas! O ten, pas duris, baisioji prabobutė su žalsvu rūbu linkčioja savo aukštai,
kiestai nufrizuotą galvą. Aš visados jos bijau ir dabar išsigandus merkiu akis.“
„Salonas, pianinas, seni, sunkūs baldai, sena pana teta Verusia,
prabočių ir prabobučių portretai ant sienų. Gęstantys
saulėlydžiai. Pianino garsai. Ši kultūra, kurioje daug istorijos ir
daug atskiro asmens patirties, pasirodo kaip gęstanti. Gęstantys
saulėlydžiai (beveik visada daugiskaita) yra ne tik daugiaprasmė
Marijos – Šatrijos Raganos – metafora, bet ir jos pasaulėjautos
reikšmuo. Gražiai žėruodamas gęsta saulėlydis, pasibaigia,
sunyksta viena kultūros forma, leidžiama pasirodyti kitai.“
„Užventis – Užvenčio šalelė – svarbiausi Marijos namai.
Namų vaizdinys iš ten, iš seno dvaro, iš ūksmingų liepų
alėjų, Ventos malūno. Ten Želvių girelė, paslaptinga
Martyno pušis, medinė bažnyčia, seni kapinynai. Ten
jausmų pakilimas, pirmas kūrybos džiaugsmas: „Ein man
žodis po žodžio kaip iš natų.“
„<…> Žymiausiame savo kūrinyje, kuris ypač brangus
turėtų būti Žemaitijos, Užvenčio krašto žmonėms, –
apysakoje „Sename dvare” <…> ji sukūrė dvasinio
įsimąstymo, dvasinės įžvalgos, dvasinio regėjimo, įspūdingo
paslapties jutimo atmosferą.”
 „Šatrijos Raganos „Sename dvare“ įžanga arba
pirmoji pradžia, dar turinti pradžią – epigrafą. Jis
paimtas iš J. V. Gėtės „Fausto“, iš pačios kūrinio
pabaigos („Visa, kas praeina, tėra simbolis“).
Praeinamybė intensyviame dvasios tvyksnyje susiliečia
su amžinybe: praėjęs sugrįžta ar pasirodo ženklu –
simboliu. Kūrinio pradžios versmė – įtampa tarp
išėjusio ir susigrąžinamo, tarp praeinančio ir
amžino.<...>“
Kas labiausiai rūpėjo Šatrijos Raganai tada, kai ji rašė
apysaką „Sename dvare“?
 „Apysaką „Sename dvare“ pradėjo rašyti 1916 metais. Pirmas impulsas –
jauno mirusio brolio Vinco prisiminimas. Brolis mirė 1910 m. – jaunas, gabus
studentas. Kurdama norėjo dvasia atsiliepti į nutilusį mylimą balsą. Ir ne tik jo.
Pirmas skaudus smūgis – 1900 m., kai neteko itin mylimo brolio Stepono,
gimnazisto. Nebebuvo mylimos motinos nei tėvo. Nebebuvo senojo dvaro –
vaikystės tėviškės netoli Užvenčio. 1915 m. per karo sumaištis ji atsikėlė į
Židikus, bandė įsigyventi naujoje vietoje. Ir tarsi troško atsisveikinti su tuo, kas
jau buvo praėję, kas jau buvo praeityje – mirę, netekti, prarasti. Bet atsisveikinti
ypatingu, tik kūrybai pasiekiamu būdu – sugrįžtant į praeitį, ją atsimenant taip,
lyg ji tebebūtų gyva, matoma, jaučiama, girdima, kalbinanti ir kalbanti.
Atsimenančiam nėra ribos. Ir tikinčiam, kad žmogaus dvasia nemiršta. “
 „Atsiminti, vadinasi, susigrąžinti. Iš anapus į čia, kur visa tebėra ir bus
amžinai, kol gyvens atsimenantys ir mylintys. Praeinantys praėjo, bet paliko
amžinybės ženklus.<...>
„Sename dvare“ – dvasinio atsiminimo kūrinys. Baltos rožės primena
mirusią motiną, gyvąją vaikystės šalies dvasią. Iš atminties kūrinyje ji kils
baltų rožių lydima, supama.<...> Ir tą buvusį, praėjusį, bet atmintyje tebesantį
gyvenimą rašytoja pradeda pasakoti kaip sapną arba kaip pasaką: „Už miškų,
už upių, už daubų ir kalvų stovi seno dvaro medinis rūmas“.
 „Nuotaika daugiausia liūdna, melancholiška. Tai
praeinamybės nuotaika, praradimo nuojauta. Ji kyla iš
žmogaus laikinumo šioje žemėje. Bet žmogus, būdamas
laikinas, turi gyventi taip, lyg būtų amžinas, gėrio
siekdamas ir gėrį kurdamas. Ir tada praeinamybėje ima
švytėti amžinybė. Marija jaučia, kad amžinybė kalba gamtos
žiedais ir suvargusiais, bet sąžiningai gyvenančiais
žmonėmis, muzika ir poezija.<...>“
 „Šatrijos Raganai svarbūs žmonės, turintys gyvenimo išmintį, surastą
skirtingais būdais, bet savą, iškentėtą. Ta išmintis vaikšto su sermėga, gyvena
tarp paprastų žmonių.
„Viena žinau: savo santykyje su Dievu tie paprasti žmonės yra atradę tiesą. Jų
santykis su Dievu – tai santykis mylinčio vaiko su geriausiu tėvu“.
Senelis Lukošius – lietuviškas Šventraščio Jobas, visko netekęs („turėjęs tris
dukteris ir du sūnu, visi išmirė lig nepasenę; turėjo gražų gyvenimą, buvo
išteklingas ūkininkas – kaži kas atėmė iš jo tą gyvenimą neteisingu būdu“).
Eidamas devintą dešimtį, senelis gyvena kaip didžiausias skurdžius ir meldžias
„už dūšeles“. „Tačiau nesu girdėjus iš jo lūpų nė vieno skundo žodžio. Nei ant
žmonių, kurie jį nuskriaudė, nei ant Dievo, kurs tai leido ir visus artimuosius iš
jo atėmė“.
 Bobutė, dvaro gaspadoriaus motina, senosios lietuvių kultūros

moteris, mokanti daug pasakų, jos buveinėje „tiesiog kvepia

pasaka“, čia ramiai gyvena ir seni lietuviški daiktai („Rodos, kad

visi daiktai bobutės kambaryje kažką mąsto, kažką žino, kas

kitiems uždengta; kad kiekvienas jų gyvena savotišku gyvenimu,

pilnu slėpinių“). Ji gali pasitenkinti tuo, ką turi („esu pavalgiusi ir

apsidariusi ir turiu šiltą trobelę“).

 Knygnešys Levanarda. Jo tiesos ieškojimo kelias yra savaip tolstojiškas. Už
pasipriešinimą neteisybei (nei ponas negali eiti prieš Dievo įsakymą) atiduotas
į rekrūtus, sunkiai sirgdamas, daug skaitydamas, Levanarda prieina prie
minties, kad kiekvienas žmogus turįs gyventi pagal savą teisingo gyvenimo
supratimą. Levanardos supratimu, reikia ne tik pačiam dorai gyventi, bet dar
ir kitus mokyti ir raginti prie doros. Užtat, grįžęs į Lietuvą, jis drožia
šventuosius, šaukštus, varpsčius, važinėja su savo darbais po atlaidus, kartu
platina ir lietuviškas knygas, gabenamas iš prūsų. Levanarda – tikras „Dievo
žmogus“, atsisakęs savo šeimos, pasirinkęs tarnavimą kitiems, savotiškas
išminčius, filosofas („Kad jis būtų mokytas, tikriausiai būtų buvęs žymus
folosofas“).
 „Įstabi ir labai savita yra Marijos nusiteikimo linija: gyventi
taip, kad būtų kažkas gero kitiems padaryta ir padaryta keliais
lygmenimis: mokant, auklėjant, teikiant labdarą, globojant,
šelpiant ir daugiausia viską darant savo rankomis. Gyventi taip,
kad būtų įvykdytas tas didysis uždavinys – savęs paskyrimas
kitiems. Ir kartu gyventi taip, kad gyvenimas būtų dar ir
sukuriamas, kad neužtektų to gyvenimo, kuris yra mums duotas,
bet kad tas gyvenimas būtų tarsi padaugintas, padidintas kūryba
ir vėl žmonėms padalintas.“
 „Marija yra viena įspūdingiausių mūsų mokytojų,
mokytojų, kurie moko mus ne tik skaityti, rašyti, bet kurios
moko mus ir gyventi.“
 „Mylėdamas savo artimuosius žmones, gyvus ir mirusius,
žmogus suleidžia šaknis į būtį kaip medis į žemę.
Iš mamatės Šatrijos Ragana yra daug ką perėmusi kaip
patyrusi: meilę, atlaidumą, nuolankumą, gero linkėjimą,
rūpestingumą.“
 „Kas šviečia iš savęs, savimi, įtraukia ir kitus apšviesdamas.
<...>
Mokinių, senučių ir senukų, atmintyje išlikusi Marijos –
Mokytojos parabolė: jei į ramų ežerą mesime akmenį, jis sukels
bangas, o tos – kitas; akmuo jau gulės ežero dugne, o bangos vis
ribuliuos. Taip ir žmogus – jo nebebus, o jo sukeltos bangos
ribuliuos.
Suprasti, mylėti, laiminti net tada, kai esi nesuprastas,
nekenčiamas, persekiojamas.“
Šatrijos Raganos memorialinio muziejaus fragmentai
Paminklas Šatrijos Raganai Mažeikiuose
 „Žmogus ateina į šią žemę ne tam, kad krautų
turtus, rinktų plojimus, ieškotų garbės. Mūsų
tikslas turi būti amžinas. O amžinas tikslas – tai
mūsų sielos tobulinimas.“
Šatrijos Ragana