1.

 1. Mokesčių samprata ir požymiai.

Apie mokesčius – „užkrauta“ žmonėms naštą plačiai ir įvairiai kalbama nuo seniausiųjų laikų. Pirmųjų
rašytinių žinių apie mokesčius ir pilietinę prievolę juos mokėti randama Biblijoje – senovės knygų
rinkinyje. [1]
Istoriškai mokesčiai atsirado kartu su valstybėmis, nes reikėjo lėšų jų institucijoms išlaikyti bei valdžios
funkcijoms vykdyti. [2]
Pačių seniausių žinių apie apmokestinimą rasta molinėse lentelėse atliekant kasinėjimus Lagašo (dabar Irako
teritorija) mieste, kuris priklausė valstybei, gyvavusiai prieš šešis tūkstančius metų. Ten, kad būtų lėšų
sėkmingai kariauti, karo metu buvo įvesti labai dideli mokesčiai. Ilgainiui karas pasibaigė, tačiau mokesčių
našta nepalengvėjo. [3]
Per ilgą mokesčių gyvavimo istoriją ne kartą keitėsi požiūris į jų esmę, paskirtį ir funkcijas. Per kelis
pastaruosius šimtmečius susiformavo trys populiariausios mokesčių teorijos, grindžiamos šiomis
pagrindinėmis idėjomis.
Trys populiariausios mokesčių teorijos [4] :
1. Mokesčiai – apmoka už vyriausybės teikiamas paslaugas. (šalininkai A. Smitas, D. Rikardas, Dž.
Bjukanenas ir Dž. Hiksas ir kiti mokslininkai).
Valstybė įgyvendina savo politiką, atsižvelgdama į visų gyventojų interesus, o mokesčiai yra kaina už
vyriausybės veiklą, vidinę ramybę ir saugumo garantiją.
Gerai žinoma ekonomisto Dž. Bjukaneno studija, parašyta 1962 m. Joje detaliai išanalizuota daugelis
ekonominiame ir politiniame gyvenimo iškylančių grupinių sprendimų teorijos uždavinių ir pateikti jų
sprendimo variantai. [5]
2. Mokesčiai yra ekonomikos stabilizavimo priemonė. (Pradininkas yra ekonomistas Dž. Keinas,
išdėstęs savo koncepciją 1936 m. išleistoje knygoje „Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija“).
Kaip žinoma, jis propagavo aktyvų valstybės dalyvavimą ekonomikoje, pabrėždamas rinkos mechanizmo
netobulumą. Jis teigia, kad siekiant suderinti paklausą ir pasiūlą, reikia mažinti mokesčius tiems rinkos
veikėjams, kurie gamina deficitinę produkciją, teikti jiems lengvatinius kreditus ir didinti mokesčius tiems,
kurie gamina nepaklausią rinkoje produkciją. Paklausa, dengiama mokesčiais ir vyriausybės paskolomis,
turėtų didinti gamybą, mainus, užimtumą. Šiuolaikinės ekonomikos reguliavimo teorijos (pvz. P.
Samuelsonas, A. Masgreivas ir kiti) remiasi mišria ekonomika ir reikalauja nacionalinių pajamų paskirstymą
derinti su optimaliais privačiais ir valstybiniais tarpusavio interesais ilgalaikėje perspektyvoje. Šiam tikslui
turėtų tarnauti ir nuosaiki valstybės mokesčių bei išlaidų politika.
3. Mokesčiai – tai pajamų išlyginimo priemonė (Reformistinė teorija). Šios teorijos šalininkai (Ž.
Furasje, S. Kuznecas, R. Tiboldas ir kiti ekonomistai).
Jie įrodinėja, kad per mokesčius nacionalinės pajamos turi būti perskirstomos, nukreipiant jas iš turtingųjų
neturtintiesiems. Taip pat šios teorijos šalininkai siūlo kuo mažiau apmokestinti verslininkus, siekiant
skatinti gamybos plėtojimą.
Didelė mokesčių teorijų įvairovė rodo, kad šioje srityje neprieita vieningos nuomonės. Skirtingoje
ekonominėje ir socialinėje aplinkoje tie patys metodai duoda skirtingus, dažnai net priešingus rezultatus. [6]
Mokesčių sąvokos
Mokesčiai (taxes) – įvairūs mokėjimai į valstybės biudžetą. Juos moka pavieniai asmenys, firmos ir kiti
ekonominiai subjektai, esantys šalies teritorijoje (Pagal šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinį
žodyną).
Mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, istoriškai atsiradęs kartu su valstybe. Jų pagalba
surenkamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti.
Mokesčiai – tai privalomojo pobūdžio mokėjimai valstybei (В. В. Дубов).
Taigi matome, iš pateiktų apibrėžimų, kad akcentuojama pagrindinė mokesčio esmė yra ta, kad jie renkami
tam, kad valstybė galėtų užtikrinti savo funkcijas. Pagrindinės valstybės funkcijos yra tos, kurių negali imtis
privačios komercinės organizacijos, šių paslaugų sąrašas yra pakankamai didelis: kelių tiesimas, valstybės
išorės, bei vidaus apsauga, mokyklų, ligoninių statyba, piliečių švietimas, įvairios kitos socialinės paslaugos
ir pan.
Pastebėtina, kad tiek Lietuvos, tiek pasaulio mokesčių teisės teorijoje galima rasti daugybę skirtingų
mokesčių sąvokų. B. Sudavičius teigia, kad egzistuoja dvi mokesčių sampratos: plačioji ir siauroji. Pagal
plačiąją sampratą, mokesčiai yra visi valstybės naudojami privalomi finansiniai instrumentai, kurių pagalba
yra surenkamos valstybės pajamos. Siauruoju požiūriu prie mokesčių yra priskiriami tik tie valstybės
naudojami pajamų gavimo finansiniai instrumentai, kurie atitinka bendrus mokesčių požymius: visuotinį
 privalomumą ir individualiai neatlygintiną pobūdį [7] . Priklausomai nuo to, kurią mokesčių sampratą
valstybė pasirenka, skiriasi mokesčių reglamentavimas teisės normose. Tai reiškia, kad jeigu valstybė
pasirinko plačiąją mokesčių sampratą, tai kiekvienas mokestis, privalomasis mokėjimas ar rinkliava privalo
būti reglamentuojami įstatymuose. Pasirinkus siaurąją mokesčių sampratą privalomuosius mokėjimus ar
rinkliavas užtenka reglamentuoti poįstatyminiuose teisės aktuose. Iš LR Mokesčių administravimo įstatymo
2 straipsnio 23 dalies matyti [8] , jog Lietuvoje mokesčiai traktuojami plačiuoju požiūriu, kadangi prie
mokesčių priskiriamos ir individualiai atlygintino pobūdžio įmokos kaip konsulinis bei žyminis mokesčiai,
valstybės rinkliava ir kt. LR mokesčių administravimo įstatyme mokestis apibrėžiamas kaip mokesčio
įstatyme mokesčio mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei. Išsamiau mokesčių sąvoka apibrėžia
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas: „mokesčiai – tai valstybės nustatyti privalomi ir individualiai
atlygintini juridinių ir fizinių asmenų mokėjimai į valstybės (savivaldybės) biudžetą, nurodant jų dydį bei
mokėjimo terminą“ [9] .
Visuotinai pripažįstama, kad mokesčiai – pagrindinis valstybės pajamų gavimo būdas, istoriškai atsiradęs
kartu su valstybe [10] . Taip pat ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 27 straipsnyje teigiama: „Valstybės
biudžeto pajamos formuojamos iš mokesčių, privalomų mokėjimų, rinkliavų, pajamų iš valstybinio turto ir
kitų įplaukų“. Pajamos iš mokesčių gali sudaryti apie 90 procentų valstybės biudžeto pajamų. Surinkus
mokesčius yra gaunamos lėšos valstybės institucijoms išlaikyti, valstybės funkcijų įgyvendinimui finansuoti.
Jeigu valstybės išlaidoms padengti nepakanka biudžeto pajamų, tai valstybė priversta skolintis vidaus ir
užsienio finansų rinkose. Toks išlaidų finansavimo būdas susijęs su papildomais skolinimosi kaštais
(mokamos palūkanos), didina valstybės vidaus ir užsienio skolą, o tai gali sukelti makroekonominį
disbalansą [11] .
Mokestinės prievolės turinį sudaro – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga:
1) teisingai apskaičiuoti mokestį,
2) laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą,
3) vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.
Pagrindiniai mokesčių požymiai:
 Privalomumas.
Mokesčius turi mokėti visi, kuriems pagal mokesčių įstatymus yra nustatyta piniginė prievolė valstybei,
netaikant išimčių ar lengvatų. Kalbant apie mokestį, kaip bendrą prievolę valstybei, turima omenyje tai, jog
struktūriškai šią prievolę sudaro pareiga mokėti nustatytą mokestį, o taip pat ir pareiga laikytis įstatymų
nustatytos mokesčių mokėjimo tvarkos. Mokesčių mokėtojas privalo laikytis teisės aktų nustatytos
apmokestinimo (apskaičiavimo, mokėjimo) tvarkos. Pastarajam nevykdančiam ar netinkamai vykdančiam
mokestinę prievolę gali būti taikomos poveikio priemonės, numatytos įstatymuose.
 Individualus neatlygintinumas.
Mokestinės prievolės atsiradimas nesiejamas su tam tikrų paslaugų tiekimu mokesčio mokėtojams ( išskyrus
konsulinį, žyminį mokestį).
 Piniginė prievolė.
Mokestis gali būti mokamas tik pinigais, išskyrus įstatymo numatytus atvejus. Tačiau, kai mokestinis
įsiskolinimas padengiamas turtu, pastarasis vis tiek yra įvertinamas pinigais ir mokestis išsaugo savo kaip
piniginės prievolės forma.
Nurodyti požymiai būdingi visiems mokesčiams, todėl vadinami bendraisiais.

1. 2. Mokesčių funkcijos ir reikšmė.

Mokesčių reikšmę atskleidžia jų pagrindinės funkcijos: fiskalinė, perskirstomoji ir reguliavimo.
Fiskalinė funkcija pasireiškia tuo, kad nacionalinio biudžeto pajamos iš esmės yra formuojamos šalies
mokesčių sistemos dėka. Mokesčiai - svarbiausias valstybės pajamų šaltinis. Vykdydama fiskalinę funkciją,
valstybė apsirūpina lėšomis, kurių panaudojimas užtikrina valstybės apsaugos, gamybos ir komercijos,
vystymo, administracinių funkcijų vykdymą.
Lietuvoje mokestinės įplaukos svyruoja gana plačiai. Pavyzdžiui, 1996 m. sudarė apie 95 procentus
nacionalinio biudžeto pajamų, o 2002 m. planinės mokestinės įplaukos dėl pakitusios fiskalinės politikos
sumažėjo iki 86 procentų. [1]
Perskirstomoji funkcija glaudžiai susijusi su fiskaline funkcija ir pasireiškia tuo, kad mokesčių mokėtojų
lėšos sukauptos nacionaliniame biudžete perskirstomos dotacijų, subsidijų, paramos ir kitų pervedimų forma
tarp gyventojų, ūkio subjektų bei tam tikrų veiklos sferų.
 Mokesčiai paskirstomi remiantis Biudžeto sandaros ir kitais mokesčių įstatymais. Jeigu įstatymas nenurodo,
kur turi būti kaupiami konkretūs mokesčiai, jie įskaitomi į valstybės biudžetą. [2] Pagal Lietuvos
Respublikos biudžeto sandaros įstatymą, Lietuvos Respublikoje surenkami mokesčiai, privalomos įmokos,
rinkliavos gali būti perskirstomi tik per nacionalinį biudžetą, Valstybinį socialinio draudimo fondą,
Privalomojo sveikatos draudimo fondą, Privatizavimo fondą, Rezervinį (stabilizavimo) fondą, Valstybės
įmonės Ignalinos atominės elektrinės eksploatavimo nutraukimo fondą, Garantinį fondą, savivaldybių
privatizavimo fondus. [3]
Reguliavimo funkcija realizuojama tada, kai valstybė, per mokesčių sistema (priimdama naujus mokesčius,
keisdama tarifus ar/ir apmokestinimo taisykles, suteikdama mokesčių lengvatas, baudų sistemos pagalba ir
pan.) sąlygoja resursų paskirstymą, skatina ar stabdo tam tikrą ekonominę veiklą, įtakoja
makroekonominiams procesams (ekonomikos augimui, infliacijai, užimtumui) bei spartesniam prioritetiniu
sričių vystymuisi ir pan.
Valstybinis reguliavimas, pasitelkus mokesčių sistemą, praktikuojamas seniai, ir daugelyje šalių manoma,
kad tai patikima priemonė, nors esama ir manančių (nedaug), kad valstybė iš viso neturėtų kištis į ekonominį
krašto gyvenimą. [4]
1.      3. Mokesčių vaidmuo ir reikšmė biudžeto formavimo procese.
Šiuolaikinei valstybei, kaip visuomenės politinei organizacijai, vykdančiai atitinkamas bendras
funkcijas yra būtini finansiniai ištekliai jos funkcijoms realizuoti.
Pajamos – piniginiai ištekliai, kurie paskirstant valstybės nacionalinį produktą yra kaupiami
valstybės ir savivaldybių biudžetuose ir yra naudojami valstybė ar savivaldybių programoms finansuoti.
Pagal teisinį režimą valstybės pajamos yra viešosios nuosavybės objektas, kuriuo disponuoja valstybės ir
savivaldybių institucijos.
            Biudžeto pajamoms valstybių biudžetų sudarymo praktikoje naudojamos tokios klasifikacijos:[1]
● pagal pajamų šaltinius – biudžeto pajamos grupuojamos taip: įplaukos iš mokesčių ir rinkliavų, valstybinių
įmonių ir organizacijų įplaukos, įplaukos už valstybės turtą ar jo naudojimą, valstybės skolos;
● teisinė pajamų klasifikacija – išskiria biudžeto pajamas, kurių susidarymui reikalingas tiesioginis valstybinės
valdžios įsikišimas (mokesčiai, baudos), ir pajamas, kurioms toks tiesioginis įsikišimas nereikalingas (pvz.:
netiesioginiai mokesčiai, mokestis už paslaugas);
● ekonominė pajamų klasifikacija – remiasi pajamų grupavimu pagal pajamų šaltinio ypatumus
ekonomikoje/pajamų šaltinio charakterį (pvz.: pajamos iš fizinių asmenų, pajamos iš juridinių asmenų, pajamos
iš tiesioginių mokesčių, iš netiesioginių mokesčių);
● finansinė pajamų klasifikacija – remiasi pajamų grupavimu pagal disponavimo jomis sąlygomis:
negrąžinamosios (pastoviosios) pajamos ir grąžinamosios (laikinosios) pajamos. Klasikinės ekonomikos
teorijos atstovai manė, kad apmokestinamos turėtų būti tik pajamos iš nuomos, pelnas ir prabangiam
vartojimui išleidžiamos pajamos, o darbo užmokesčio mokestis ir būtiniausių dalykų vartojimo mokesčiai
turėtų būti perkelti į nuomos ir pelno apmokestinimą. Tačiau pelno mokesčio idėja nebuvo populiari, nes
tokiu būdu valstybė galėjo atskirais atvejais netinkamai kištis į privačią veiklą ir kapitalo
judėjimą. T. Hobbes (1651 m.) ir S. Mill (1848 m.) teigė, kad apmokestinus santaupas, mokesčių mokėtojai
už tam tikrą pajamų dalį mokesčius mokėtų du kartus. Taigi dauguma klasikų manė, kad tinkamiausios
mokestinės bazės - tai nuomos mokesčiai ir pajamos, leidžiamos prabangai.[2]
Mokesčiai yra ūkio subjektų ir gyventojų privalomieji mokėjimai valstybei. Jie atsirado kai tik
susikūrė valstybė[3]. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme pateiktas toks apibrėžimas:
“Mokestis – mokesčio įstatyme mokesčių mokėtojui nustatyta piniginė prievolė valstybei, apimantis įstatyme
nurodytų mokesčių įmokas ir rinkliavas”[4]. Taigi, visi šie mokėjimai yra reikalingos, kad būtų gauta pajamų
valstybės (savivaldybės) funkcijoms vykdyti[5]. Prie valstybės funkcijų, kurioms būtini finansiniai resursai,
priskirtinos tokios funkcijos[6]:
·        apsaugos (išorinė, vidaus bei socialinė apsauga);
·        gamybos ir komercijos (valstybinė veikla, objektų privatizavimas, mokesčiai, valiuta, jos matai);
·        ugdymo (švietimas, mokslas, menas, visuomenės rekreacija);
·        administracinė (teismai ir valdymas, mokesčių surinkimas).
Mokesčiai yra nuo seniausių laikų žinomas svarbiausias finansinis šaltinis, duodantis lėšų atlikti
įvairias funkcijas, kurios yra labai įvairios ir plačios. Šias ir kitas funkcijas, veikdama per parlamentą ir
valdymo institucijas, vykdo bet kurios civilizuotos valstybės vyriausybė. Suprantama, valdžia nieko
negamina ir neparduoda, taigi nekuria piniginių vertybių. Tačiau kasmet turi išleisti didžiules sumas,
pavyzdžiui, krašto gynybai, valstybės valdymo aparatui išlaikyti, atsargoms sudaryti ir t.t.[7] Valstybė atlieka
 labai daug funkcijų: rūpinasi bendra piliečių gerove, užtikrina krašto apsaugą, teisėtvarką, remia kultūrą ir
mokslą, stato mokyklas, ligonines, tiesia kelius, plėtoja tarptautinį bendradarbiavimą ir atlieka daugybę kitų
funkcijų. Suprantama, kad šioms funkcijoms vykdyti reikalingi tikrai dideli piniginiai ištekliai, dėl to
mokesčiai, kaip pagrindinis valstybės pajamų formavimo būdas, yra būtini[8]. Būtent todėl valstybė turi
turėti atitinkamus pajamų šaltinius, iš kurių gaunamos lėšos būtų kaupiamos atitinkamuose valstybės pinigų
fonduose ir naudojamos jos vykdomoms funkcijoms finansuoti[9].
Jei mokesčių pavidalu gaunamų lėšų nepakanka, tai valstybė yra priversta imti paskolas ir kartu
patirti papildomų išlaidų[10]. Tai yra, skolindamasi valstybė laikinai (trumpesniam ar ilgesniam
laikotarpiui), gauna teisę disponuoti tam tikra pinigų suma, įsipareigodama ją grąžinti nustatytu terminu, iki
kurio reguliariai turi mokėti palūkanas[11]. Visose šalyse mokesčius privalo mokėti tiek ūkio subjektai
(įmonės), tiek gyventojai[12]. Taigi, galima pritarti daugelio autorių išsakytai nuomonei, kad mokesčiai yra
būtini, nes tai kiekvienos valstybės ekonominio bei socialinio gyvavimo pagrindas.
Mokesčių socialinis ekonominis vaidmuo pasireiškia jų funkcijomis. Pagrindinės funkcijos: fiskalinė,
perskirstomoji ir reguliavimo. Plačiau šios funkcijos aptartos 1. 2. poskyryje.

1.      4. Mokesčių rūšys.

 
Mokesčių sistema apima daug mokesčių rūšių, kurie gali būti klasifikuojami pagal daugelį požymių.
Dažniausiai jie grupuojami pagal:
įskaitymo tvarką,
apmokestinimo objektus,
tarifus ir jų apskaičiavimo būdą.
Pagal įskaitymo tvarką:
1) Vietiniai (savivaldybių) – (gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis,
žyminis mokestis, paveldimo turto mokestis).
2) Valstybės – (pelno mokestis, pridėtinės vertės mokestis, akcizai, konsulinis mokestis, mokestis už
valstybinius gamtos išteklius, angliavandenilių išteklių mokestis, mokestis už gamtos teršimą ir kt.)
Pagal mokesčių objektus:
Pajamų ir pelno: gyventojų pajamų mokestis, pelno mokestis,
Turto: žemės mokestis, nekilnojamojo turto mokestis, paveldimo turto mokestis,
Vidaus prekių ir paslaugų: pridėtinės vertės mokestis, akcizai,
Prekybos ir prekybos sandorių: muitai,
Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo: valstybinis socialinis draudimas, privalomasis sveikatos
draudimas, įmokos į garantinį fondą,
Už naudojimąsi šalies ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis: konsulinis mokestis, žyminis mokestis,
mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą, angliavandenilių išteklių mokestis, už aplinkos
teršimą ir kt.
Pagal apmokestinimo objektus dar galima suskirstyti:
Pajamų mokesčiai – tie, kurie mokami nuo subjekto bendrųjų pajamų, neatsižvelgiama į išlaidas, kurias
subjektas turi, kad gautų pajamas (gyventojų pajamų mokestis).
Pelno mokesčiai – priklauso tie mokesčiai, kurių objektu yra subjekto pajamos, t.y. pajamos, atskaičius išlaidas
(pelno mokestis).
Turto mokesčiai – tie, kurių objektu yra nekilnojamas arba kilnojamas turtas (nekilnojamojo turto mokestis,
žemės mokestis, paveldimo turto mokestis).
Vartojimo mokesčiai – tie, kurių objektu yra tam tikrų prekių, vertybių vartojimas (pridėtinės vertės mokestis,
akcizai, muitai, ekologiniai mokesčiai).
Pagal mokesčių tarifus (mokesčių apskaičiavimo būdą):
Mišrūs: akcizai.
Progresiniai: mokesčių tarifai didėja augant objekto apimčiai (mokestis už aplinkos teršimą).
Proporciniai: mokesčių tarifai skaičiuojami pagal vienodą procentą nuo bendros apmokestinamo objekto
apimties (pelno mokestis, gyventojų pajamų mokestis, žemės mokestis ir kt.).
Vienetiniai: konkreti suma apmokestinimo vienetui, pavyzdžiui rinkliavos, konsulinis mokestis už valstybinius
gamtos išteklius, pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje ir kt.
Regresiniai – augant pajamoms mokesčio tarifas mažėja.
 Tiesioginiai mokesčiai – nustatomi tiesiogiai mokesčių subjektų pajamoms ir turtui. Mokesčio
mokėtojas, atsižvelgdamas į turimą apmokestinimo objektą, mokestį sumoka pats (žemės, pajamų, turto
mokesčiai).
Netiesioginiai mokesčiai – sumokami per kainas, kainų priedus, įtraukiami į tarifus (pridėtinės vertės
mokestis, akcizai, muitai). Juos faktiškai sumoka prekių ar paslaugų vartotojai.
Pagal prievolių vykdymo tvarką:
1) Natūriniai (istoriniu požiūriu, vyraujant natūriniam ūkiui);
2) Piniginiai.
Pagal mokesčių svarbą:
1) Paprastieji – mokami sistemingai, nuolat;
2) Nepaprastieji – įvedami tam tikram laikotarpiui (karo metu, įvykus stichinėms nelaimėms ir pan.)
 
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnis.
Mokesčiai
1) pridėtinės vertės mokestis;
2) akcizai;
3) gyventojų pajamų mokestis;
4) nekilnojamojo turto mokestis;
5) žemės mokestis;
6) mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
7) angliavandenilių išteklių mokestis;
Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XII-1382, 2014-12-04, paskelbta TAR 2014-12-12, i. k. 2014-19557
8) mokestis už aplinkos teršimą;
9) konsulinis mokestis;
10) žyminis mokestis;
11) (neteko galios nuo 2005-07-01);
12) paveldimo turto mokestis;
13) privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
14) įmokos į Garantinį fondą;
15) valstybės rinkliava;
16) loterijų ir azartinių lošimų mokestis;
17) mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
18) pelno mokestis;
19) valstybinio socialinio draudimo įmokos;
20) neteko galios nuo 2018-06-12;
Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XIII-1216, 2018-05-31, paskelbta TAR 2018-06-11, i. k. 2018-09732
21) neteko galios nuo 2018-06-12;
Straipsnio punkto pakeitimai:
Nr. XIII-1216, 2018-05-31, paskelbta TAR 2018-06-11, i. k. 2018-09732
22) neteko galios nuo 2007-04-26;
23) muitai;
24) atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą;
25) mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise;
26) socialinis mokestis;
27) (neteko galios nuo 2007-11-22);
28) Neteko galios nuo 2015-05-21
Straipsnio punkto naikinimas:
Nr. XII-1668, 2015-05-07, paskelbta TAR 2015-05-20, i. k. 2015-07659
29) motorinių transporto priemonių registracijos mokestis.
1.      5. Mokesčių politikos samprata.
Sąvoka ,,mokesčių politika” literatūroje nėra pakankamai aiškiai ir išsamiai nagrinėta.
Tarptautinių žodžių žodyne terminas ,,politika” apibrėžiamas, kaip - (gr. valstybės valdymo menas)
valstybės valdžios veikla. Mokesčių politika gali būti suprantama siaurąją ir plačiąja prasmėmis . Siaurąja
 prasme mokesčių politika - tai mokesčių teisės aktų kūrimas, susijęs su konkrečių valstybės institucijų veikla,
pavyzdžiui, Seimo kaip įstatymų leidžiamosios institucijos veikla formuojant mokesčių politiką. Pažymėtina,
kad toks mokesčių politikos supratimas nėra pakankamai išsamus bei pagrįstas, kadangi valstybės valdžios
veiklą apima visų valstybės institucijų suderinta veikla kuriant, priimant bei įgyvendinant mokesčių teisės
aktus. Todėl tikslinga mokesčių politiką sieti ne su konkrečios valstybės institucijos veikla, o su valstybiniu
reguliavimu, apimančiu visų valstybės bei vietos savivaldos institucijų veiklą tiek priimant, tiek realizuojant
mokesčių teisės aktus.
Apibendrinant, mokesčių politika plačiąja prasme – valstybės valdžios bei vietos savivaldos
institucijų veikla kuriant mokesčių teisės aktus bei juos įgyvendinant.
Valstybės mokesčių politika – (mokesčių nomenklatūra, tarifų dydžiai, bazių nustatymo tvarka,
taikomų lengvatų sistema, mokesčių mokėjimo taisyklės bei baudų sistema) tiesiogiai veikia ne tik pajamų
perskirstymą, bet ir finansinę ūkio subjekto padėtį, skatina (ar neskatina) nacionalinės ekonomikos augimą.
[1]
Mokesčių politikos formavimo principai bei tikslai
Mokesčių politika turi būti formuojama atsižvelgiant į tam tikrus apmokestinimo principus bei
tikslus. Nuo principų pasirinkimo labai dažnai priklauso pačios mokesčių politikos suvokimas ir jos
realizavimo strategija. Be to, pati mokesčių politika gali sąlygoti tam tikrų jos principų formavimą bei
įgyvendinimą. Kokie turėtų būti apmokestinimo principai, diskutuojama ne vieną dešimtmetį.
Literatūroje mokslininkai (ekonomistai, sociologai ir filosofai) išskiria šiuos apmokestinimo
principus:
·        teisingumą;
·        ekonominį efektyvumą;
·        administracinį paprastumą;
·        mokestinių įplaukų produktyvumą bei elastingumą.[2],[3]
Taip pat išskiriami ir šie apmokestinimo principai:
·        Aiškumo;
·        Viešumo.
Taikant teisingumo principą visi mokesčiai turi būti nustatomi, remiantis bendromis objektyviomis
taisyklėmis, kurias dauguma pripažįsta esant teisingomis ir protingomis. Kiekvienas privalo atiduoti
valstybei savo teisingą dalį. Taip pat šis principas reikalauja, kad mokesčius mokėtų tie, kurie naudojasi
valstybės teikiamomis paslaugomis, nes jie gauna naudos, tad privalo už tai atsilyginti, o valstybei reikia
gauti lėšų, kad galėtų toliau šias paslaugas finansuoti. Šiuo požiūriu teisingumo principas dar
vadinamas naudingumo principu. Skiriamos kelios teisingumo rūšys, tai horizontalusis ir vertikalusis
teisingumas.
Horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, kurie vykdo veiklą vienodomis sąlygomis ir gauna
vienodas pajamas, turi mokėti vienodo dydžio mokesčius, t.y. turi būti vienodai apmokestinami. Pagrindinis
uždavinys, taikant šį principą, kaip tinkamai nustatyti, kurie mokesčių mokėtojai dirba vienodomis
sąlygomis. Akivaizdu, jog šis principas persipina su visoms teisės šakoms ypač svarbiu lygybės principu.
Vertikalusis teisingumas pasireiškia tuomet, kai skirtingas galimybes turintys individai apmokestinami
skirtingai, t.y. taip, kaip atrodo teisinga visuomenei. Vertikaliai teisinga laikoma ta mokesčių sistema, kurioje
mokesčio normos priklauso nuo gautų pajamų lygio (pavyzdžiui, taikomi progresyviniai tarifai). Taigi, iš
esmės turėtų skirtis juridinių bei fizinių asmenų apmokestinimo dydis, t.y. augant mokesčio mokėtojo
pajamoms, vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams.
Kai kurie autoriai teigia, jog valstybės mokesčių politika turėtų būti formuojama visų pirma
remiantis tikslingumo, o ne teisingumo principu, nes teisingumas įvairių žmonių suprantamas nevienodai,
todėl pirmiausia reikėtų žiūrėti, kas yra tikslinga ir tik vėliau- kas teisinga. Šios teorijos (tikslingumo
teorijos) šalininkai teigia, kad apskritai sunku vadovautis teisingumo principu, nes nėra vieningos nuomonės
dėl šios sąvokos supratimo ir netgi dažnai paskęstama dogmatiniuose paties teisingumo principo
aiškinimuose. Tikslingumo teorijos autoriai daro išvadą, kad teisingumas nėra absoliutus matas, kuriuo būtų
galima matuoti konkrečius gyvenimo įvykius ir reiškinius. (Gyvenime dažna situacija, kuomet kas vienam
atrodo teisinga, kitam- didžiausia neteisybė.) Todėl manytina, kad formuojant mokesčių politiką pirmiausia
turėtų būti atsižvelgiama į tikslingumą. Gyvenime tikslingumas dažniausiai nusako teisingumą. Praktinėje
veikloje yra teisinga tai, kad tikslinga. Taigi teisingumas nėra koks nors savarankiškas mokesčių politikos
formulavimo postulatas, o tik tikslingumo funkcija.
 Ekonominio efektyvumo principas turi užtikrinti, kad mokesčiai nesudarytų sąlygų, visuomenės požiūriu
nepageidautiniems veiksmams, kad jie netrukdytų siekti ekonominių tikslų, tokių kaip ūkio stabilumas, jo
augimas ar visiškas užimtumas, o taip pat skatintų šių tikslų siekimą bei neiškreiptų krašto išteklių
paskirstymo ir nepakenktų individų darbingumui, o priešingai- jį skatintų. Optimalų išteklių paskirstymą
sąlygoja grynosios rinkos sąlygos. O mokesčiai, įtraukti į produktų kainas, ar kiti ekonominiai svertai sukelia
krašto išteklių perpaskirstymą, kadangi rinkos veikėjai, priimdami sprendimus, dažnai remiasi kainomis.
Apmokestinimo įtaka ekonominiams stimulams gali pasireikšti dvejopai:
·        pajamų efektu;
·        pakeitimo efektu.
Pajamų efektas- tai mokesčio mokėtojo pajamų dydžio sumažėjimas dėl sumokėtų mokesčių, skatinantis
taupyti bei rezultatyviau dirbti, kad galima būtų prarastas pajamas atkurti.
Pakeitimo efektas- tai santykinis pajamų lygio sumažėjimas, prarandamas stimulas investuoti bei diegti
naujoves, taupyti bei tęsti veiklą.[3]
Taigi pirmasis- pajamų efektas, teigiama apmokestinimo pusė, kurio būtina siekti, stengiantis išvengti
neigiamų pakeitimo efekto padarinių.
Kai kurių užsienio šalių ekonomistų nuomone, vartojimu (išlaidomis), o ne pajamomis pagrįstas mokestis
leistų sparčiau įgyvendinti mokesčių ekonominio efektyvumo ir teisingumo principus.
Administracinio paprastumo principo esmę nusako tai, kad mokesčio mokėjimas turi būti lengvai
įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams rūpesčių, mokesčių mokėjimo kaštai turi būti minimalūs ir sudaryti
kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų būti priiminėjami tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra
mažos, o jų mokėjimo kaštai dideli. Tokiu atveju nebūtų naudos nei mokesčių mokėtojui, nei mokesčių
administratoriui. Svarbūs tokie aspektai kaip paprastumas ir apibrėžtumas, pigumas ir patogumas
mokėtojams. Administracinio paprastumo principas glaudžiai susijęs aiškumo principu, kuris reikalauja, jog
įstatymai ir kiti teisės aktai sudarytų vieną suderintą sistemą, neprieštarautų vieni kitiems, būtų aiškūs ir
nedviprasmiški. Kitu atveju, net palyginti ir mažas mokesčio neapibrėžtumas sukelia įvairius jo aiškinimus,
mokėtojo priklausomybę nuo mokesčio administratoriaus valios. Dažniausiai tokie mokesčiai ne visi
sumokami ir yra mažiau teisingi bei efektyvūs negu tikėtasi, o taip pat sukelia mokesčių mokėtojų ir
mokesčių administratorių konfliktus. Mokesčiai turėtų būti mokami mokesčių mokėtojui patogiausiu būdu,
laiku.
Tačiau paprastumo principas yra gan sunkiai suderinamas su minėtais teisingumo ir efektyvumo principais.
Kad mokesčių sistema būtų teisinga ir efektyvi, dažnai reikalingos išsamios ir sudėtingos taisyklės. Tai ką
nesudėtingai galima apibrėžti (atlikti) teoriškai, kartais sunku įgyvendinti praktiškai.
Mokestinių įplaukų produktyvumas suprantamas kaip pakankamos pajamų apimties, reikalingos valstybės
išlaidoms padengti, užtikrinimas. Valstybei yra labai naudinga turėti elastingų įplaukų mokesčių sistemą,
kuriai esant nėra įvedinėjami nauji mokesčiai ar didinami mokestiniai tarifai, o mokestinės įplaukos didėja
sparčiau nei nacionalinės pajamos.
Elastingumas, kuris dar vadinamas mokestinių įplaukų automatiniu reagavimu į ekonomikos sąlygas,
naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestinių įplaukų automatinis didėjimas padeda išvengti dažno
mokesčių didinimo, kuris dažniausiai mokesčių mokėtojų tarpe sukelia didelį nepasitenkinimą bei investicinį
pasyvumą.
Pabrėžtina svarba viešumo principo. Jo įgyvendinimas sudarytų sąlygas nevyriausybinėms organizacijoms,
ūkio subjektams, verslo asociacijoms bei kitiems suinteresuotiems asmenims iš anksto susipažinti su
rengiamų mokesčių įstatymų projektais, o taip pat pareikšti dėl jų pastabas, pasiūlymus, rekomendacijas.
Taip piliečiams suteikiama teisė dalyvauti formuojant mokesčių politiką. O tai ypač svarbu demokratiškose
visuomenėse.
Pateikiami principai daugiau teoriniai mokesčių politikos formavimo principai, nes praktiškai suderinti
juos bei uždavinius yra labai sunku. Galima rasti tarp jų ir prieštaravimų. Pavyzdžiui:, nustatant pajamų
mokesčio tarifą, pasiekti kuo didesnių mokestinių įplaukų, kuo mažesnio ekonominio efektyvumo
sumažėjimo ir kuo didesnio apmokestinimo teisingumo yra labai sunku. Tam tikros mokesčių politikos
taisyklės, atitinkančios mokesčių teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus, gali būti labai
sudėtingos ir brangios mokesčio mokėjimo požiūriu, todėl visiškai nenaudingos. Kitas pavyzdys, jeigu,
nustatydami fizinio asmens pajamų mokestį, atsižvelgsime į bendrą jo šeimyninę padėtį, vaikų skaičių bei
pajamų dydį vienam šeimos nariui, tai reikės nustatyti neapmokestinamas pajamas atitinkantį tokio asmens
padėtį tarifą, o tokiu atveju mokestis gali tapti sudėtingas bei žymiai padidėti jo apskaičiavimo, mokėjimo
kaštai. O jei neatsižvelgsime į asmens šeimyninę padėtį, tai pajamų mokesčio taisyklės taps paprastesnės,
 tačiau toks mokestis nepakankamai atitiks teisingumo ir ekonominio efektyvumo principų reikalavimus.
Todėl bet kurios valstybės mokesčių politika visada yra tam tikras kompromisas. Bet šis kompromisas
neturėtų nutolti nuo minėtų principų ar vieno iš jų visiškai nepaisyti, nes taip nebus įmanoma pasiekti norimų
tikslų bei užsibrėžtų uždavinių.
1.      6. Mokesčių teisės sąvoka: mokesčių teisė, kaip teisės sistemos sudedamoji dalis, mokesčių teisė, kaip
mokslas, mokesčių teisė, kaip mokymo disciplina.
 
Mokesčių teisė, kaip teisės sistemos sudedamoji dalis.
 
Šiuolaikinėmis sąlygomis mokesčių teisė užima svarbią vietą finansinėje teisinėje
sistemoje( mokesčiai pagrindinis biudžeto formavimo šaltinis) Literatūroje sutinkama įvairių nuomonių dėl
mokesčių teisės savarankiškumo. Vieni autoriai ją išskiria kaip savarankišką teisės šaką, o kiti – kaip finansų
teisės institutą ar pošakį. Mokslininkai, kurie teigia, kad mokesčių teisė yra savarankiška teisės šaka, tai
įrodo veikiančiais teisės norminiais aktai (specialiaisiais mokesčių teisės šaltiniais).
Rusų mokslininkas prof. M. I. Braginskis išskiria mokesčių teisę kaip atskirą teisės šaką, nes jos
reguliuojami visuomeniniai santykiai taip pat sudaro civilinės ir kitų teisės šakų dalyką. Šiai nuomonei taip
pat pritaria ir doc. C.G. Pepeliajevas, kuris teigia, kad mokesčių teisė yra savarankiška teisės šaka, nes
mokesčio mokėtojas realizuoja save kaip viešųjų santykių subjektas, esant stipriai finansinei centralizacijai,
kuri sukoncentruota galimybe panaudoti įgaliojimus mokesčių mokėtojams teisinėmis mokestinėmis
priemonėmis.
            Yra ir kitų nuomonių, teigiančių, kad mokesčių teisė yra finansų teisės institutas.
Pavyzdžiui, O. H. Gorbunova teigia, kad finansinę sistemą sudaro tarpusavyje susiję institutai, tarp jų ir
mokesčių, todėl piniginių fondų sudarymui naudojami mokesčiai ir kiti privalomi mokėjimai, įtvirtinti
įstatymuose. Toks požiūris yra ir doc. I. G. Denisovo. Pastarasis teigia, kad mokesčių teisė yra sudėtinė
finansų teisės dalis. Valstybės pajamų reguliavimas įstatymais yra glaudžiai susijęs su taip pat svarbiu
finansų teisės institutu – biudžeto formavimu ir vykdymu (biudžeto teise).
Klausimas – kuri iš anksčiau minėtų nuomonių yra teisinga. Manytina, kad teisingos yra tos
teorijos, kurios teigia, kad mokesčių teisė yra svarbus finansų teisės institutas (pošakis), reguliuojantis
vienarūšius visuomeninius santykius mokesčių sferoje. Taip yra todėl, kad finansų teisė yra visumą teisės
normų, reguliuojančių visuomeninius santykius, kurie atsiranda valstybės piniginių fondų sudarymo,
paskirstymo ir panaudojimo procese, o mokesčių teisė – visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir
mokant (užtikrinant sumokėjimą) mokesčius į tuos valstybės piniginius fondus. Todėl, toks tiesioginis ryšys
tarp valstybės piniginių fondų ( iš kurių svarbiausią vietą užima valstybės biudžetas) ir mokesčių lemia, kad
mokesčių teisė yra finansų teisės institutas (pošakis).
            Mokesčių teisės santykis su kitomis teisės šakomis. Teisė, reguliuodama žmonių santykius, yra
daugialypis reiškinys. Teisės mokslų klasifikacijoje, finansų teisė priskiriama šakiniams arba specialiesiems
teisės mokslams. Mokesčių teisė, kaip buvo minėta, yra finansų teisės pošakis, teisės normų, reguliuojančių
teisinius santykius, susiklostančius mokesčių nustatymo, apskaičiavimo, sumokėjimo ir išieškojimo srityse,
visuma. Mokestiniai santykiai (kaip finansinių santykių porūšis) reguliuojami valdingų nurodymų /
imperatyviu metodu, kuris būdingas ir kitoms teisės šakoms, priskirtoms viešosios teisės sistemai
(konstitucinei, administracinei teisei ir kitoms). Mokesčių teisės normos, skirtingai nuo kitų teisės normų,
reguliuoja visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės
(savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus. Taigi, kaip ir kiti specialieji teisės mokslai, remdamiesi
bendraisiais teisės mokslais, sprendžia techninius konkrečius teisinio reguliavimo klausimus. Teisės
samprata ir bendrųjų teisės sąvokų sistema, užtikrina šakinių teisės mokslų priklausymą tai pačiai teisei,
pavyzdžiui, mokesčių teisė vartoja bendrąsias teisės sąvokas (teisės norma, teisės principas, teisinė
atsakomybė ir kt.) ir taip siejasi su bendraisiais teisės mokslais, tokiais kaip teisės teorija, teisės sociologija.
Kadangi bendrosios sąvokos garantuoja teisinio mąstymo vienareikšmiškumą, o tuo pačiu ir jo operatyvumu,
rezultatyvumu, tai šias sąvokas tobulinanti teisės teorija prisideda ir prie kiekvieno šakinio teisės mokslo,
taip pat ir mokesčių teisės, pažangos. Mokesčių teisės normos glaudžiai susijusios su konstitucinės ir
administracinės teisės normomis. Skirtingai nuo civilinės teisės, kur pinigai taip pat gali būti teisinių
santykių objektas (kreditas, valiutų keitimas ir kt.), mokesčių teisei būdingas ne dispozityvusis, o
imperatyvusis metodas, t. y. valdžios paliepimas, kontrole ir auditas ir kt.
Visos teisės šakos, tarpusavyje sąveikaudamos, aprėpia tuos socialinius santykius, kurių
reguliavimo reikalauja žmogaus teisių sauga ir jų įgyvendinimas. Taigi, koreliuodamos teisės šakos veikia
 tikslo ir priemonės santykių pavidalu, vienos teisės šakos, pavyzdžiui konstitucinės, normos nustato santykių
dalyviams teises ir pareigas, kitos šakos normos (pavyzdžiui.: civilinės, finansų, mokesčių teisės ,
administracinės) konkretina atsižvelgdamos į konkrečią žmogaus teisių įgyvendinimo padėtį, trečios teisės
šakos (pavyzdžiui.: proceso teisė) nustato teisines procedūras, kaip pasinaudoti pirmųjų nustatytomis
teisėmis ir pan. Taigi, mokesčių teisė koreliuodama su kitomis teisės šakomis yra ne tik finansų teisės
sistemos dalis, bet ir apskritai teisės sistemos dalis.
Mokesčių teisė kaip mokslas. Mokesčių teisė yra viena iš teisės mokslo sričių, apibūdinamų kaip įvairių
idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių mokesčių teisės reguliuojamą teisinę tikrovę, visuma.
Mokesčių teisės, kaip mokslo tyrinėjimo tikslas – atskleisti mokestinės politikos teisinių
idėjų, mokesčių esmės, jų taikymo problemų, mokesčių teisės normų bei mokesčių teisės teisinės praktikos
prasmę, vystymosi dėsningumus ir ypatumus, raidos tendencijas.
Mokesčių teisės mokslo dalykas platesnis nei mokesčių teisės kaip disciplinos, nes nagrinėja tokias
problemas kaip mokesčių teisės normų atsiradimo priežastys, jų veiksmingumas, mokesčių teisės samprata,
mokesčių teisė istorija, mokesčių teisės šaltinius, mokestinius teisinius santykius, mokesčių teisės normas ir
t.t. Mokesčių teisės mokslas naudoja tokius metodus kaip teisinė analizė (juo atskleidžiama tiriamų teisės
normų, principų esmė, aiškinamas teisinio reguliavimo turinys ir kt.), sisteminis metodas (leidžia mokesčių
teisę tirti kaip teisinės sistemos sudėtinį elementą), istorinis metodas (atskleidžia mokesčių teisės teisinių
reiškinių istorinę raidą, vystymosi ypatumus), lyginamosios teisėtyros metodas (mokesčių teisės reiškinių
pažinimas juos palyginant), statistinis metodas (padeda suvokti mokesčių teisė normų efektyvumą),
įvairūs sociologiniai metodai (siekiama tirti mokesčių teisės reguliuojamus santykius, konkretaus teisinio
reguliavimo tinkamumą).
Mokesčių teisė, kaip mokymo disciplina. Mokesčių teisė – visuma teisės normų, reguliuojančių
visuomeninius santykius, atsirandančius nustatant ir užtikrinant mokesčių sumokėjimą į valstybės
(savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus visuma.
Literatūroje mokesčių teisės objektas apibūdinamas įvairiai:
Mokesčių teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai, atsirandantys tarp mokesčių mokėtojų ir valstybės (t.
y. jai atstovaujančių specialių institucijų).
Mokesčių teisės objektą sudaro visuomeniniai santykiai, atsirandantys mokesčių rinkimo procese.
Mokesčių teisės objektas – tai visuomeniniai santykiai, atsirandantys nustatant ir surenkant privalomus
piniginius mokėjimus į biudžetą bei piniginius fondus.
Apibendrinant, mokesčių teisės objektą sudaro visuomeniniai santykiai, atsirandantys nustatant ir mokant
mokesčius iš fizinių ir juridinių asmenų į biudžetinę sistemą ir nustatytais atvejais į nebiudžetinius /
tikslinius fondus.
Mokesčių teisės metodas
Teisinio reguliavimo metodas - tai teisinio poveikio žmonių elgesiui būdų ir priemonių sistema. Jis
atsako į klausimą, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai. (prof. A. Vaišvila)
Mokesčių teisės metodas – tai specifinės priemonės, kurių pagalba mokesčių teisės normos reguliuoja
mokestinių teisinių santykių dalyvių elgesį.
Dominuoja subordinacijos ir valdingo nurodymo (imperatyvus) metodas.
Kai kurie autoriai mokesčių teisės reguliavimo metodą apibrėžia kaip valdingą-turtinį.
1.      7. Mokesčių teisės sistema.
Mokesčių teisės sistemą reikia suprasti kaip šios šakos skyrių mokesčių teisės normų vienybę, tarpusavio
ryšį ir diferenciaciją, atsižvelgiant į jų reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumus.
Mokesčių teisės sistema – tai mokesčių teisės normų vienybė, tarpusavio ryšys ir diferenciacija pagal
atskirus institutus, turint omenyje jų reguliuojamų arba visuomeninių santykių ypatumus.
Iš teisės teorijos studijų žinoma, kad bet kuri teisės sistema skirstoma į bendrąją ir specialiąją
(ypatingąją) dalis.
Bendrosios dalies normos reglamentuoja valstybės mokesčių sistemą, jos principus, metodus, nustato
mokesčių kontrolės teisinius pagrindus, institucijų, dalyvaujančių mokestinėje veikloje, ratą ir kompetenciją
ir t.t.
Ypatingoji mokesčių teisės dalis apima normų grupes, reguliuojančias santykius atskirų mokesčių rūšių
srityse.

1.      8. Mokesčių teisės normos

 Mokesčių teisės norma – tai valstybės nustatyta ir saugoma, griežtai apibrėžta ir privaloma elgesio taisyklė,
įtvirtinanti mokestinius santykių dalyvių teises ir pareigas, kurios tinkamas vykdymas turi užtikrinti valstybei
būtinų pajamų gavimą.[1]
Mokesčių teisės normos:
·        įtvirtina valstybinę mokesčių sistemą;
·        apibrėžia valstybės ir savivaldybių mokestinę kompetenciją;
·        reglamentuoja apmokestinimo tvarką;
·        nustato mokesčių administravimo tvarką.[2]
Mokesčių teisės normos turinys – tai pati mokestinių santykių dalyvių elgesio taisyklė, kurios tinkamas
realizavimas turi užtikrinti valstybės piniginių pajamų gavimą.
Mokesčių teisės normų ypatumus išreiškia šių normų turinys, jose įtvirtintų nuostatų pobūdis, už šių normų
pažeidimą taikomų poveikio priemonių specifika, mokestinių teisinių santykių dalyvių teisių apsaugos būdų
specifika ir pan.
Mokesčių teisės normas būtina klasifikuoti į tam tikras grupes, nes jos reguliuodamos įvairius
mokestinius santykius, sudaro tam tikrą sistemą.
Pagal atliekamas funkcijas teisės normos yra skirstomos į :
Specializuotas – jomis įtvirtinamos pagrindinės mokesčių teisės kategorijos bei teisinio mokestinių
santykių reguliavimo principai. Pavyzdžiui, LR mokesčių administravimo įstatyme 2 str. įtvirtinta mokesčių
mokėtojo sąvoka: „Mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta prievolė
mokėti mokestį...“.
Reguliuojamosios – jos nustato mokestinių santykių dalyvių teises ir pareigas nustatant ir mokant
mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus. Pavyzdžiui, Pagal LR nekilnojamojo turto
mokesčio įstatymo 12 str. 4 d.: „Mokesčio mokėtojai vietos mokesčių administratoriui atitinkamo mokestinio
laikotarpio mokesčio deklaraciją pateikia iki kitų kalendorinių metų vasario 1 dienos. Deklaracijos formą, jos
pildymo ir pateikimo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius“.
Apsauginės – jos užtikrina savalaikį ir teisingą mokesčių mokėjimą, mokesčių mokėtojų interesų
apsaugą, mokesčių administratoriaus atsakomybę, mokestinių ginčų nagrinėjimo procesą. Pavyzdžiui, Pagal
LR mokesčių administravimo įstatymo 159 str. 1 d.: „Mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio
mokesčių administratoriaus arba Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį
apskųsti teismui“.
Pagal daromą poveikį mokestinių santykių subjektams, mokesčių teisės normos skirstomos į:
Įpareigojančias – jomis įsakmiai reikalaujama, kad mokestinių santykių dalyviai atliktų tam tikrus
veiksmus. Joms priskiriama didžioji mokesčių teisės normų dalis. Tai sąlygoja pats teisinių mokestinių
santykių imperatyvus reguliavimo metodas. Pavyzdžiui, „Mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokestį to
mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu“ (LR mokesčių
administravimo įstatymo 81 str. 1 d.).
Draudžiančias – įtvirtina mokestinių santykių dalyviams draudimą atlikti tam tikrus veiksmus arba
įpareigojimą juos susilaikyti nuo tų veiksmų. Pavyzdžiui, draudžiama taikyti mokesčių mokėtojui kelias
mokesčio lengvatas.[3]
Įgalinančias – suteikia mokestinių santykių dalyviams įstatymų ir kompetencijos ribose atlikti tam
tikrus veiksmus. Pavyzdžiui, Savivaldybių tarybos pagal LR vietos savivaldos įstatymo 17 str. 23 d. „priima
sprendimus teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita“.
Pagal turinio specifiką mokesčių teisės normos skirstomos į:[4]
Materialias. Jos įtvirtina valstybinę mokesčių sistemą, mokesčių paskirstymo tarp biudžetų ir fondų
principus bei tvarką, mokestinių santykių dalyvių teises ir pareigas.
Procesines. Detaliai reglamentuoja mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą, išieškojimą, mokestinių teisinių
santykių dalyvių teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarką.
Pagal paskirtį / tikslus mokesčių teisės normos skirstomos taip:
 normos, nustatančios pagrindines mokesčių teisės kategorijas, t.y. apibrėžiančios mokesčių teisės
sąvoką, mokestinių santykių reguliavimo principus;
 normos, įtvirtinančios valstybinę mokesčių sistemą;
 normos, nustatančios mokestinių santykių subjektyvią sudėtį;
 normos, reglamentuojančios mokesčių administravimą;
 normos, reglamentuojančios apmokestinimo tvarką (mokesčio mokėtojus (subjektus), mokesčio
objektus, mokėjimo terminus ir pan.)
1.      9. Mokestinių teisinių santykių sąvoka ir požymiai.
 
Literatūroje mokestiniai teisiniai santykiai apibūdinami įvairiai:
Mokestiniai teisiniai santykiai – tai mokesčių teisės normų sureguliuoti valiniai visuomeniniai
santykiai, kylantys nustatant ir surenkant mokesčius į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei valstybės pinigų
fondus. (prof. A. Marcijonas)
Mokestiniai teisiniai santykiai – tai visuomeniniai santykiai nustatant ir renkant į įvairaus lygio biudžetus
ir valstybinius nebiudžetinius fondus privalomus, individualiai neekvalentiškus piniginius mokėjimus.
Mokestiniai teisiniai santykiai – visuomeniniai santykiai nustatant ir renkant mokesčius iš juridinių ir
fizinių asmenų į biudžetinę sistemą ir numatytais atvejais – nebiudžetinius tikslinius fondus.
Mokestiniai teisiniai santykiai – reguliuojantys santykius tarp valstybinių institucijų, įgaliotų nustatyti
bei išieškoti mokesčius, ir fizinių/juridinių asmenų – mokesčių mokėtojų.
Mokestiniai teisiniai santykiai – santykiai tarp valstybės institucijų ir pasyvių apmokestinimo subjektų.
Apibendrinant teigtina, kad mokestiniai teisiniai santykiai – mokesčių teisės normomis sureguliuoti
visuomeniniai santykiai, atsirandantys nustatant bei užtikrinant mokesčių sumokėjimą į valstybės
(savivaldybės) biudžetą bei pinigų fondus.
Mokestinių teisinių santykių požymiai[1]:
·Šiems santykiams būdingas paskirstomasis pobūdis. Per mokestinius santykius skirstomos ir perskirstomos
visuomenės grynosios pajamos tarp valstybės ir ūkio subjektų bei gyventojų.
·Mokestinius santykius, pasižyminčius įvairove, vienija bendra paskirtis – sukaupti lėšas, reikalingas normaliam
valstybės funkcionavimui.
·Organizacinis mokestinių santykių pobūdis. Šie santykiai atsiranda ir egzistuoja dalyvaujant valstybei,
organizuojančiai visą finansinę veiklą ir mokesčių srityje.
·Ekonominis –finansinis pagrįstumas. Mokestinių santykių atsiradimą inspiruoja valstybės poreikis gauti
pajamų, sudarančių finansinį jos veiklos pamatą.
·Mokestinių santykių specifiką lemia jų objektas – mokesčiai kaip piniginė prievolė valstybei. Kadangi ši
prievolė vykdoma pinigais, mokestiniai santykiai vadintini piniginiais.

1.      10. Mokestinių teisinių santykių struktūra: subjektai, objektai, turinys.

Reikėtų skirti sąvokas “mokestinių teisinių santykių subjektas” ir “mokesčių teisės subjektas”.
Mokestiniai santykiai atsiranda tarp asmenų, galinčių būti šių santykių subjektais.
Mokesčių teisės subjektas – tai asmuo, turintis subjektines teises ir pareigas. Dėl to jis gali dalyvauti
mokestiniuose teisiniuose santykiuose ir būti jų subjektu. Mokestinių teisinių santykių subjektai – vadinami
realūs mokestinių teisinių santykių dalyviai. Mokestinių teisinių santykių subjektus galima skirstyti į:
ØAktyviuosius. (subjektai, kurie realizuoja valstybės mokesčių politiką, t.y. valstybė, savivaldybė ir jų
institucijos).
ØPasyviuosius. (subjektai, kuriuos valstybė mokesčių įstatymais įpareigoja vykdyti mokestinę prievolę, t. y.
mokesčių mokėtojai).
Mokestinių teisinių santykių subjektai dažniausiai skirstomi:
Valstybinės institucijos, įgaliotos užtikrinti, jog mokesčiai būtų mokami tinkamai ir laiku – mokesčių
inspekcijos, muitinės, finansų institucijos ir kt.
ØMokesčių mokėtojai:
•         Juridiniai asmenys;
•         Fiziniai asmenys;
•         Asmenys, tarpininkaujantys sumokant mokesčius (notarai, mokesčių agentai, bankai ir kt.)
Apibendrinant mokestiniuose teisiniuose santykiuose dalyvauja visų rūšių teisės subjektai, kurie gali būti
suskirstyti į šias tris grupes:
ØValstybė ir jos teritoriniai dariniai (savivaldybės, administraciniai teritoriniai vienetai);
ØKolektyviniai subjektai (įvairios valstybinės ir visuomeninės organizacijos);
ØIndividualūs subjektai (fiziniai asmenys, t.y. Lietuvos Respublikos piliečiai, asmenys be pilietybės,
Mokestinių teisinių santykių objektais yra tam tikros materialinės vertybės, kurioms pagal mokesčių
įstatymus yra nustatyti mokesčiai. Pasak J. Rimo, visų rūšių pajamos ir turtai, sudarantys mokėjimo
pagrindą. A. Žvirblis mokesčio objektą apibūdina taip: „mokesčio objektas – visa tai, kas apmokestinama:
įvairių rūšių pajamos, pelnas, prekės ir paslaugos, įvairių rūšių turtas“.[1]
             Mokestinių teisinių santykių turinys susideda iš mokestinių teisinių santykių dalyvių subjektinių
teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad konkretus mokesčių mokėtojas ir valstybė (savivaldybė) ar jai
atstovaujančios institucijos realizuoja savo teises ir vykdo pareigas, remiantis mokesčių įstatymais.
Mokestinio santykio turinį sudaro mokesčio mokėtojo teisė (pareiga) tinkamai vykdyti savo mokestinę
prievolę valstybei ir mokesčio administratoriaus pareiga užtikrinti valstybės pajamų gavimą.
            Subjektinė mokesčių teisė – tai valstybės saugomas mokesčių teisės subjekto galimas elgesys.
Subjektinė teisė visada atitinka subjektinę pareigą – tai įstatymo reikalaujamas privalomo elgesio modelis.
Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas privalo mokėti mokesčius, o mokesčių administratorius turi teisę patikrinti
mokesčių mokėtojų dokumentus, susijusius su mokesčių sumokėjimu.
            Pažymėtina, kad tinkamas mokestinių teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų įgyvendinimas yra
užtikrinamas mokesčių įstatymuose ir kituose teisės aktuose numatytomis poveikio priemonėmis.

1.      11. Mokestinių teisinių santykių subjektų teisinis statusas.

Pagrindiniai mokestinių teisinių santykių subjektai yra mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius. Jų
teisės ir pareigos aptartos ketvirtos temos 4. 5. ir 4. 6. potemėse.

1.      12. Mokestinių teisinių santykių rūšys.

Mokestiniai teisiniai santykiai, pagal konkrečiu teisiniu santykiu realizuojamus tikslus skirstomi:[1]
üOrganizacinius. Įtvirtina valstybinę mokesčių sistemą bei mokesčius administruojančių valstybės institucijų
sistemą.
üSantykius, susijusius su mokesčių sumokėjimu. Jiems priklauso visi su mokesčių apskaičiavimu, mokėjimu ir
išieškojimu į valstybės finansinius fondus susiję mokestiniai santykiai.
üMokesčių lengvatų taikymo santykius. Jie kyla taikant išskirtines apmokestinimo sąlygas mokesčių mokėtojui ar
jų grupei (nustatyta mokesčio įstatyme).
üMokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo kontrolės bei poveikio priemonių taikymo santykius.
Jie atsiranda įgaliotoms institucijoms įgyvendinant savo įgalinimus, susijusius su tinkamu mokestinės
prievolės vykdymo užtikrinimu.
üMokestinio bylinėjimosi santykius. Jų tikslas yra užtikrinti mokesčių mokėtojų teisių apsaugą.
Pagal subjektus mokestiniai teisiniai santykiai skirstomi:
üsantykiai tarp Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių;
üsantykiai tarp valstybinės valdžios ir savivaldybės institucijų;
üsantykiai tarp finansų kontrolės ir kitų valstybės ar privačių institucijų;
üsantykiai tarp finansų kontrolės institucijų ir kitų subjektų.
Pagal mokestinės prievolės rūšį mokestiniai teisiniai santykiai skirstomi į santykius, susijusius
su: Pajamų ir pelno mokesčių mokėjimu; Turto mokesčių mokėjimu; Vidaus prekių ir paslaugų mokesčių
mokėjimu; Valstybinio socialinio ir sveikatos draudimo įmokų mokėjimu; Mokesčių už naudojimąsi šalies
ištekliais ir valstybės teikiamomis paslaugomis.

1.      13. Mokesčių teisės šaltiniai.

Reikia apibrėžti mokesčių teisės šaltinius, nes teisei būtina išorinė išraiška, kad taptu tikrove ir galėtų
vykdyti savo funkcijas. Be to, vienas iš būtinų atskiros teisės šakos požymių yra atskirų teisės šaltinių
buvimas. Literatūroje teisės šaltiniai kartais vadinami teisės forma. Tačiau, „dauguma autorių laiko teisės
formą ir teisės šaltinį sinonimais, identiškais terminais ir sąvokomis, kai jie vartojami kaip valstybės valios
išraiškos būdas, teisinių nurodymų nustatymo būdas, arba būdas, kurio valstybės valdžia suteikia elgesio
taisyklei visuotinę privalomąją galią“.[1] Taigi, teisės šaltinis yra teisės normų išraiškos forma.
Mokesčių teisė priklauso finansų teisės sistemai, todėl jos šaltiniai kartu yra ir finansų teisės šaltiniai. Iš kitos
pusės, mokesčių teisė turi tik jai, kaip finansų teisės institutui (pošakiui), būdingus šaltinius.
Mokesčių teisės šaltinis:
Bendriausia prasme –tai yra mokesčių teisės normų išraiškos forma.
Detalizuojant – „mokesčių teisės šaltinis – kompetentingos institucijos nustatyta tvarka priimtas norminis
teisės aktas, įtvirtinantis teisės normas, reguliuojančias visuomeninius mokestinius santykius
privalomų nurodymų davimo pagrindu.[2] Lietuvoje tokius teisės aktus gali priimti Seimas, Vyriausybė,
Konstitucinis Teismas, Finansų ministerija, Valstybinė mokesčių inspekcija bei Muitinės departamentas prie
LR Finansų ministerijos.
             Mokesčių teisės šaltiniai dėl savo formos, reguliavimo apimties įvairovės sudaro sudėtingą sistemą,
kurioje galima išskirti atskiras mokesčių teisės šaltinių rūšis.
            Pagal teisinę galią mokesčių teisė šaltiniai skirstomi į: Lietuvos Respublikos Konstituciją,
Konstitucinio Teismo nutarimus, įstatymus ir poįstatyminius aktus.[3]
            Pagal visuomeninių santykių reguliavimo apimtį skiriami:
·Bendrieji. Prie jų priskiriami tie teisės aktai, kurie be mokestinių reguliuoja ir kitų teisės šakų reguliuojamus
visuomeninius santykius. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucija, Baudžiamasis kodeksas ir kiti.
·Bendrieji finansų ir mokesčių. Šie šaltiniai apima teisės normas, kurios taikytinos įvairiems finansų teisė
reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pavyzdžiui, LR biudžeto sandaros įstatymas, LR iždo
įstatymas, kiekvienais metais priimamas Valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatymas,
·Specialieji. Šie teisės aktai reguliuoja išimtinai mokestinius santykius. Pavyzdžiui, LR mokesčių
administravimo įstatymas, kuris nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant
mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina
Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir
pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo
susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką. Taip LR akcizų įstatymas,
LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas, pelno mokesčio įstatymas ir kiti.
Specialiaisiais mokesčių teisės šaltiniais laikytinos Seimo ratifikuotos sutartys dėl pajamų ir
kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo, kurias Lietuva jau yra pasirašiusi su
daugeliu užsienio valstybių.[4] Pavyzdžiui, 2006 05 11 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Izraelio
Valstybės Vyriausybės sutartis dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo ir mokesčių
slėpimo prevencijos; 2004 01 01 Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Belgijos Karalystės Vyriausybės
sutartis „Dėl pajamų dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų išvengimo“. Tokių sutarčių vykdymą
kontroliuoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR Finansų ministerijos.

1.      14. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir nacionalinių teismų, Europos teisingumo teismo
jurisprudencija mokesčių teisės srityje, jos reikšmė.
 
Pabrėžtina, kad po 1999 metų sausio 14 dienos Administracinių bylų teisenos įstatymo priėmimo ir po 2000
metų rugsėjo 19 dienos, priėmus Administracinių teismų įsteigimo įstatymo pakeitimo, papildymo įstatymą
ir Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymą, kuriais buvo
suformuota nauja administracinių teismų sistema, Vilniaus apygardos administracinis teismas tapo pirmąja
instancija mokestinių ginčų byloms. Tuo tarpu vietoje aukštesniojo administracinio teismo ir Lietuvos
apeliacinio teismo Administracinių bylų skyriaus buvo įkurtas Vyriausiasis administracinis teismas,
nagrinėjantis bylas apeliacine instancija[1].
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 145 str. mokestiniams
ginčams[2] nustatoma ir reglamentuojama privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra. Mokestinių ginčų
nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių mokėtojo skundams dėl mokesčių
administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių mokėjimo ir mokesčių
administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.
Skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų Mokesčio
administravimo įstatymo 145 straipsnyje, jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių
administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės,
nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t. y. nagrinėja apygardų
administraciniai ir Vyriausiasis administracinis teismas.
Bendrą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant mokesčių įstatymus, formuoja Lietuvos
vyriausiasis administracinis teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio
nuostatomis.[3] Be to, Administracinių bylų teisenos įstatyme numatyta teismo teisė išaiškinti savo priimtą
sprendimą, kol jis dar neįvykdytas. Tai teismas gali padaryti šalių prašymu. Atsižvelgiant į Administracinių
bylų teisenos įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatas[4], įteisinančias teisminio precedento užuomazgas,
teismo sprendimų išaiškinimas įgauna dar didesnę reikšmę, nes tokie išaiškinimai taip pat turėtų būti
skelbiami Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje kartu su atitinkamomis bylomis. Toks
teisės normų aiškinimas laikytinas kazualiniu.
 Nors mokesčių teisės normų aspektai yra išreikšti aiškinamojo pobūdžio tekstuose, pastarieji dėl to
teisine prasme netampa teisės aiškinimais. Pavyzdžiui, sąvokų apibrėžimai Mokesčių administravimo
įstatyme yra ne teisės aiškinimas, o teisės normos, nustatančios taisykles, kaip šios sąvokos turi būti
suprantamos. Be to, poįstatyminiai aktai yra ne teisės aiškinimo aktuose išreikštas įstatymo išaiškinimas, o
teisės normų aktuose išreikštos teisės normos, detalizuojančios bendresnio pobūdžio taisykles.
Mokesčių teisės aktų aiškinimas nenumato formalaus (de jure) privalomumo.[5] Tokia išvada
susiformavo, analizuojant Lietuvos Respublikos teismų įstatymo[6] 23 ir 31 straipsnių nuostatas. Jomis
įtvirtintos trys Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo teismo senato ir Vyriausiojo administracinio teismo
funkcijos, realizuotinos siekiant vieningos teismų praktikos, Iš minėtų straipsnių formuluočių paaiškėja
teismų pareigos:
·        formuoti vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės
aktus;
·        analizuoti teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus ir teikti rekomendacinius išaiškinimus;
·        galimybė konsultuoti teisėjus įstatymų ir kitų teisės aktų aiškinimo ir taikymo klausimais.
Taip pat minėti straipsniai reglamentuoja, kad į Aukščiausiojo teismo biuletenyje bei Vyriausiojo
administracinio teismo biuletenyje „Administracinių teismų praktika“ paskelbtose nutartyse esančius
įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo (taip pat ir mokesčių teisės aktų) išaiškinimus atsižvelgia teismai,
valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.
Konstitucinio Teismo nutarimai
Konstitucinio Teismo nutarimai yra įstatymo galią turintys teisės normų aktai, tokią jų juridinę galią
įtvirtina Lietuvos Respublikos Konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas[7]. Tai reiškia, jog šiuo aktu
aiškinamas Konstitucijos, Seimo ratifikuotų sutarčių bei įstatymų bei kitokių teisės aktų taikymas, tačiau pats
Konstitucinio Teismo nutarimas savo ruožtu neįgyja įstatymo statuso ir nėra skirtas reglamentuoti naujas
elgesio taisykles. Kitaip tariant, šios konstitucinės kontrolės institucijos priimti normų aktai tik koreguoja
įstatymines nuostatas, pripažįstant juos negaliojančiais neatitikimo Konstitucijai atveju.[8] Pavyzdžiui,
įstatymas tokiu juridiniu aktu pripažintas prieštaraujantis Konstitucijai, netenka galios ir nebėra taikomas.
Šiais nutarimais įgyvendinamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 str., kuris teigia, jog priešingi
Konstitucijai įstatymai negalioja.[9]
Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais Konstitucinis Teismas gali sustabdyti ne tik Respublikos Seimo,
bet ir Prezidento bei Vyriausybės aktų galiojimą.
Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios
institucijoms, teismams, juridiniams asmenims, pareigūnams bei piliečiams. Visos valstybes institucijos bei
jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu
nekonstituciniu teisės aktu.
Iki šiol Konstitucinio Teismo nagrinėtas mokesčių bylas pagal ginčo dalyką galima suskirstyti į dvi
kategorijas:
1) bylos dėl valstybės valdžios institucijų kompetencijos reguliuojant mokesčių teisinius santykius;
2) bylos dėl mokestinių teisinių santykių subjektų teisių ir pareigų.
Konstitucinės jurisprudencijos praktikos požiūriu šios kategorijos bylų yra santykinai nedaug,
maždaug 5 procentai visų Konstitucinio Teismo bylų, tačiau jų apibendrinimas suteikia galimybę,
atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinis Teismas yra vienintelis oficialus Konstitucijos aiškintojas, nustatyti tiek
konstitucinius mokestinių teisinių santykių teisinio reguliavimo principus, tiek oficialios konstitucinės
doktrinos tendencijas[10].
Konstitucinis Teismas mokesčių bylose yra nustatęs tokius konstitucinius mokesčių teisės
principus: mokesčio nustatymo įstatymu principas; mokesčių įstatymų įgyvendinimo tvarkos nustatymo
įstatymais bei poįstatyminiais aktais principas; mokestinių teisinių santykių reguliavimo aiškumo,
apibrėžtumo ir tikrumo siekio principas; visuomenės interesų prioriteto esant mokesčių teisiniams
santykiams principas; mokesčių ir privalomų mokėjimų bei rinkliavų atskyrimo principas; mokesčių
mokėtojų lygybės bei diskriminacijos draudimo principas.
Europos Teisingumo Teismo praktika[11]
Atsižvelgiant į Europos teisingumo Teismo praktiką ir jos įtaką mokestiniams ginčams vertėtų atskirai
aptarti šiuos suformuluotus Europos Bendrijos teisės taikymo principus:
Europos bendrijos teisės viršenybės; Tiesioginio taikymo; Tiesioginio direktyvų poveikio; Valstybės
atsakomybės už netinkamą direktyvų įgyvendinimą.
 Europos bendrijos teisės viršenybės. EB teisės viršenybės principas įtvirtina pagrindinę Europos
Bendrijos ir nacionalinės teisės santykį nustatančią taisyklę – valstybė narė negali savivaliauti savo
įstatymuose nustatydama kitokį reguliavimą, nei jau yra nustatytas EB teisės normose. Ši taisyklė taikoma ir
iki įstojimo į Europos Sąjungą galiojusiems nacionaliniams teisės aktams.
Europos teisingumo Teismas dar 1964 m. Flaminio Costa byloje suformulavęs šią taisyklę padarė
labai svarbų žingsnį. Byla buvo susijusi su Italijos elektros pramonės nacionalizavimu, kurio metu buvo
priimti tam tikri nacionaliniai teisės aktai, prieštaravę Europos bendrijos teisei. ETT savo nutarime
pažymėjo, kad, priešingai nei įprastos tarptautinės sutartys, Europos (Ekonominės) Bendrijos
steigimo sutartis sukūrė savarankišką teisinę sistemą, kuri tapo neatskiriama valstybių narių teisinių sistemų
dalimi. Valstybės narės, įsteigdamos neribotos trukmės bendriją su savarankiškomis institucijomis bei teisine
baze, apribojo savo suverenias teises ir sukūrė teisinę sistemą, kuri privaloma pačioms valstybėms narėms ir
jų rezidentams. Teismas konstatavo, kad valstybės narės negali vienašališkai paneigti Europos Bendrijos
steigimo sutartyje nustatytų pareigų priimdamos jai prieštaraujančius nacionalinius įstatymus.
Teisinė šio precedento pasekmė – Europos Teisingumo Teismo praktikos suformuluota taisyklė, kad
nacionaliniai įstatymai, prieštaraujantys Europos Bendrijos teisei, nustoja galioti, o nauji įstatymai gali būti
priimami tik tuo atveju, jei neprieštarauja Europos Bendrijos teisei.
Tiesioginis pagrindinių Europos Bendrijos teisės aktų taikymas. Tiesioginio taikymo (angl. direct
applicability) būtinybė iškyla, kai nacionaliniai įstatymai prieštarauja pagrindinių Europos Bendrijos
teisės aktų nuostatoms – vadinamajai pirminei EB teisei – pavyzdžiui, suvaržo asmenų, prekių, paslaugų ar
kapitalo judėjimą arba diskriminuoja asmenis.
Bylų praktika šiuo klausimu prasidėjo precedentine 1962 m. Europos Teisingumo Teismo byla Van
Gend&Loos, kurioje teismas pripažino galimybę tiesiogiai remtis pirminės EB teisės nuostatomis. Šioje
byloje olandų transporto įmonė Van gend&Loos bylinėjosi su Olandijos mokesčių administratoriumi, nes jis
apskaičiavo per didelius muito mokesčius už įmonės iš Vokietijos importuotus cheminius produktus (įsteigus
Bendriją tarpusavio muito mokesčiai buvo naikinami laipsniškai, tačiau valstybėms narėms nebuvo
leidžiama didinti tuo metu galiojusių importo muitų). ETT buvo pateiktas klausimas, ar įmonė, kaip privatus
subjektas, gali remtis tiesiogiai Europos bendrijos steigimo sutarties 12 straipsniu (dabar 25 straipsnis),
nustatančiu, kad valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami importo ir eksporto muitai ar jiems
lygiaverčiai mokesčiai.
Nutarime ETT pažymėjo, kad neatsižvelgiant į nacionalinius valstybių narių įstatymus Europos
bendrijos teisė asmenims ne tik nustato pareigas, bet ir suteikia teises, tampančias neatskiriama jų teisinio
statuso dalimi. Šios teisės kyla ne tik iš Europos bendrijos steigimo sutarties konkrečių teises suteikiančių
nuostatų, bet ir iš pareigų, kurias EB sutartis aiškiai nustato individams, valstybėms narėms ir Europos
Bendrijos institucijoms. Todėl teismas konstatavo, kad Europos (Ekonominės) Bendrijos
steigimo sutartis numato, kad jos 12 straipsnis turi būti interpretuojamas kaip turintis tiesioginį poveikį ir
suteikiantis asmenims konkrečias teise, kurias privalo ginti nacionaliniai teismai.
Šio precedento reikšmė akivaizdi – asmenys nacionaliniame teisme gali tiesiogiai remtis Europos
bendrijos sutarties ir kitu EB pirminės teisės aktų nuostatomis. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį, kad ne visos
nuostatos gali būti tiesiogiai taikomos. Teismo nutarime netiesiogiai įvardytos ir tam tikros sąlygos –
nuostata turi būti gana aiški ir besąlygiška, o jos galiojimui neturi būti būtinas valstybės narės įsikišimas,
pavyzdžiui, įgyvendinimas priimant nacionalinius teisės aktus.
Pažymėtina, kad sprendžiant mokestinius ginčus tiesioginis Europos bendrijos pirminės
teisės aktų taikymas yra itin aktualus būtent tiesioginių mokesčių srityje. Nors tiesioginių mokesčių (pelno,
pajamų, turto ir kt.) reglamentavimas, išskyrus kelias išimtis konkrečiais klausimais, nėra priskiriamas
Europos Sąjungos kompetencijai, mokesčių mokėtojas, kuriam jo nacionaliniai mokesčių
teisės aktai neleidžia pasinaudoti Europos bendrijos sutarties nustatytomis laisvo asmenų, prekių, paslaugų ar
kapitalo judėjimo laisvėmis, bylinėdamasis su savo valstybės mokesčių administratoriumi gali tiesiogiai
remtis Europos bendrijos pirminės teisės aktų nuostatomis, kurios turi viršenybę prieš nacionalinius
įstatymus.
Tiesioginio direktyvų poveikio. Kaip minėta, direktyvos, kitaip nei EB sutartis ir kiti EB pirminės
teisės šaltiniai ar reglamentai, nėra tiesiogiai valstybėse narėse taikomi teisės aktai. Direktyvos yra
adresuojamos valstybėms narėms, o jų nuostatos paprastai įpareigoja valstybes nares pasiekti tam tikrus
direktyvoje nurodytus tikslus. Valstybės narės gali pasirinkti būdus, kaip pasiekti šiuos tikslus
įgyvendindamos direktyvas nacionaliniais teisės aktais. Taigi, valstybės narės institucijos ir juridiniai ar
fiziniai asmenys turi vadovautis nacionaliniu teisės aktu, o ne juo įgyvendinamos direktyvos nuostatomis.
 Problema iškyla tik tada, kai valstybė narė netinkamai įgyvendina tam tikros direktyvos nuostatas.
Teisine prasme asmuo (pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas) privalo vadovautis nacionaliniu įstatymu, o ne jam
galbūt palankesnėmis konkrečiomis direktyvos nuostatomis. Kadangi šio klausimo EB teisės aktai taip pat
tiesiogiai nereglamentuoja, Europos Teisingumo Teismo nutarimai šiuo klausimu įgijo labai svarbių
precedentų vaidmenį. ET savo praktikoje jau ne kartą yra konstatavęs, kad tam tikros direktyvų nuostatos turi
tiesioginį poveikį (angl. direct effect), todėl asmuo teisme gali prašyti jas taikyti tiesiogiai, t.y.
neatsižvelgiant į klaidingai jas įgyvendinančių nacionalinių teisės aktų nuostatas.
Mokestinėse bylose tiesioginis direktyvų nuostatų poveikis yra ypač aktualus netiesioginių mokesčių
srityje, t.y. bylinėjantis su mokesčių administratoriumi dėl PVM ar akcizų, kurie ES yra reglamentuojami
būtent direktyvomis.
Kaip viena iš svarbesnių precedentų šioje srityje vertėtų paminėti 1982 m. priimtą ETT
nutarimą Ursula Becker byloje. Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, kad Vokietija pavėlavo įgyvendinti
Šeštosios PVM direktyvos nuostatas dėl finansinių paslaugų neapmokestinimo pridėtinės vertės mokesčiu.
Ponia Becker teigė, kad dėl Vokietijos neįvykdytos pareigos įgyvendinti direktyvos nuostatas ji buvo
priversta per ilgai skaičiuoti ir mokėti PVM nuo savarankiškai suteiktų finansinių paslaugų.
ETT nutarė, kad tam tikrais atvejais nacionaliniame teisme galima tiesiogiai remtis direktyvos
nuostatomis, net jei jos nėra įgyvendintos nacionaliniuose teisės aktuose. Šiomis nuostatomis taip pat galima
remtis ginčijant nacionalinės teisės nuostatas, nesuderinamas su konkrečias teises asmeniui suteikiančiomis
direktyvos nuostatomis.
Svarbu pažymėti, kad teismas suformulavo tam tikras sąlygas, kurias turi atitikti tam tikros direktyvos
nuostata tam, kad ji turėtų tiesioginį poveikį. Direktyvos nuostata turi būti gana aiški, besąlygiška ir suteikti
asmeniui konkrečias teises valstybėje.
Pažymėtina, kad tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis negalima vadinamuosiuose horizontaliuose
santykiuose, t. y. bylinėjantis su privačiu subjektu, o ne su direktyvos neįgyvendinusia valstybe.
Pavyzdžiui, ETT 1994 m. priimtame nutarime Paola Faccini Dori byloje konstatavo, kad vartotoja
negalėjo pasinaudoti direktyvoje numatyta teise nutraukti sutartį, sudarytą ne verslui skirtose patalpose, nors
Italija pavėlavo perkelti direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę.
Mokestinėse bylose tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis iš esmės galima, nes bylinėjamasi su
valstybei atstovaujančia institucija – mokesčių administratoriumi. Tačiau mokesčių mokėtojas negali
tiesiogiai pasiremti direktyvos nuostatomis savarankiškai. Paprastai mokesčių mokėtojo prašymu tiesiogiai
direktyvos nuostatos pritaiko mokestinį ginčą nagrinėjantis valstybės narės kompetentingas teismas. Be
abejo, reikia nepamiršti, kad ne viso direktyvos nuostatos turi tiesioginį poveikį. Taip pat vertėtų atkreipti
dėmesį, kad ETT savo ilgametėje praktikoje jau yra nurodęs nemažai Šeštosios PVM direktyvos ir kitų
mokestinių direktyvų nuostatų, kuriomis mokesčių mokėtojas teisme gali remtis tiesiogiai.
2 tema. Mokesčių sistema.
 
Įvadas
 
Valstybės institutas skirtas tarnauti visų piliečių labui, todėl visuotinai pripažįstama, kad kiekvienas šalies
gyventojas turėtų prisidėti prie valstybės išteklių mobilizavimo mokėdamas mokesčius. Mokesčių sistema -
tai lyg sandoris tarp valstybės ir piliečio, kuriame nuolat vyksta optimalaus abiejų pusių intereso suderinimo
paieška. Siekiama atrasti tokias mokesčių sistemos sąlygas, kurios užtikrintų valstybės funkcijų vykdymą ne
tik dabartiniame ekonominio ciklo etape (tai pasiekiama, iš mokesčių surinkus pakankamai lėšų), bet ir
ateityje (dėl mokestinės bazės augimo, t.y. palikus privačiam sektoriui tiek išteklių, kad būtų norų ir
galimybių vystyti gamybą ir gauti dar didesnes pajamas).[1]
Nors pastaraisiais metais priimta daug mokesčių įstatymų ir kitų teisės aktų, apmokestinimo teisinis
reguliavimas Lietuvos Respublikoje šiandien tebelieka viena aktualiausių teisinio reguliavimo sričių. Tai
lemia rinkos ekonomikos santykių įsitvirtinimas, užsienio kapitalo judėjimas, Lietuvos siekis integruotis į
Europos Sąjungą bei kiti veiksniai. Be to, mokesčiai yra pagrindinis valstybės ir savivaldybių biudžetų
pajamų formavimo šaltinis. Todėl, gyvybiškai svarbu sukurti darnią ir veiksmingą, įstatymais pagrįstą
valstybės mokesčių sistemą, kuri ne tik skatintų nacionalinės ekonomikos augimą, bet ir užtikrintų socialinį
teisingumą, proporcingą bendros mokesčių naštos paskirstymą tarp atskirų mokesčių mokėtojų grupių,
stabilias ir pakankamas valstybės (savivaldybių) pajamas, sudarytų sąlygas teisingai konkurencijai.
Šios temos tikslas - atskleisti mokesčių sistemos sampratą, aptarti Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos
pagrindinius bruožus, mokesčių sistemos formavimo principus, mokesčių sistemos formavimo raidos nuo
 1990 metų pagrindinius etapus, pateikti Lietuvos Respublikos ir kai kurių valstybių (ES ir NVS šalių)
mokesčių sistemų pagrindinius aspektus.

2.1.  Mokesčių sistemos samprata.

Literatūroje mokesčių sistema, kaip ir mokesčiai, apibūdinama įvairiai. Pateikiame keletą sąvokų:
Mokesčių sistema – tai visuma mokesčių, kuriuos nustato valdžia ir ima vykdomieji organai, taip pat
mokesčių nustatymo metodai ir principai(I. Čepienė, 1994 m.).
Mokesčių sistema yra sutraukimas atskirų mokesčių į vieną logišką koncepciją, kuri rodo jų
įvairumą ir reiškia jų bendrą tikslą bei sudaro vieną darnų vienetą (Foldes).
Visuotinai pripažinta, kad mokesčiai yra privalomi fizinių asmenų ir juridinių asmenų mokėjimai
valstybei ir jos vietos valdžios institucijoms. Tai svarbiausias valstybės pajamų šaltinis, vienas iš jos
egzistavimo pagrindų, vyraujanti biudžeto įplaukų akumuliavimo forma (R. Stačiokas, 1996 m.).
Mokesčių sistema – tai viena su kitu susijusių mokesčių visuma. Ji formuojama atsižvelgiant į
apmokestinimui keliamus uždavinius ir kartu laikantis tam tikrų apmokestinimo principų ( G. Pajuodienė).
Valstybės mokesčių sistema reikėtų laikyti visumą įstatymais reglamentuojamų tarp savęs glaudžiai
susietų mokesčių bei rinkliavų rūšių, privalomų mokėti valstybei ar teritoriniam vienetui (Lietuvoje –
savivaldybėms)(E. Buškevičiūtė, V. Pukelienė).
Mokesčių sistema – tai mokesčių, rinkliavų, muitų ir kitų privalomų mokėjimų visuma, kuri
nustatyta tvarka renkama iš mokesčių mokėtojų (fizinių ir juridinių asmenų) valstybės teritorijoje (М.
Алексеев).
Apibendrinant teigtina, kad mokesčių sistema – tai viena su kitu susijusių (teisiškai,
ekonomiškai), įstatymais reglamentuojamų mokesčių visuma, privaloma mokėti į valstybės (savivaldybės)
piniginius fondus.
Išsivysčiusių šalių patirtis rodo, jog sėkmingas mokesčių sistemos ir jos administravimo
funkcionavimas priklauso nuo šių elementų:
1) mokesčių teisinės bazės;
2) mokesčių valdymo informacinės sistemos bei mokesčių tarnybų veiklos organizavimo;
3) mokesčių tarnybų darbuotojų mokymo bei kvalifikacijos kėlimo sistemos;
4) visuomenės supažindinimo su jos pareigomis bei teisėmis mokant mokesčius, taip pat su
mokestinių įplaukų panaudojimu.
Literatūros šaltiniuose mokslininkai teigia, kad tobula mokesčių sistema turi užtikrinti lygų mokesčių
naštos pasiskirstymą, efektyvų išteklių mobilizavimą; ji turi atitikti makroekonominius tikslus ir padėti jų
siekti; turi būti lengvai ir nebrangiai administruojama. Geros mokesčių sistemos pagrindą sudarantys
principai yra tokie:
 Valstybė gauna adekvačias ir stabilias laiko atžvilgiu pajamas. Tai reiškia, kad valstybė turi
numatytu laiku gauti pajamas, kuriu užtektų valstybės poreikiams finansuoti. Be to pajamų surinkimo
dinamika turi būti apsaugota nuo nepalankių svyravimų. Mokestinių pajamų sumą labiausiai lemia tokie
mokesčių sistemos elementai: mokesčių bazė ir mokesčių tarifai. Kad augant nacionalinėms pajamoms
mokesčių sistema duotų daugiau biudžeto įplaukų, būtina kiek įmanoma išplėsti mokesčių bazę, o mokesčių
sistemą turi atitikti lankstumo ir gyvybingumo kriterijus, t. y mokestinių pajamų dinamika neturi atsilikti nuo
BVP pokyčių.
 Teisingumas. Mokesčių sistemą turi garantuoti teisingą, proporcingą mokesčių naštos paskirstymą.
Tai pasiekiama tada, kai kiekvienas subjektas sumoka valstybei proporcingą savo pajamų dalį. Čia galima
išskirti dvejopą proporcingumą- proporcingai gaunamai iš valstybės naudai ir proporcingai savo gebėjimui
mokėti. Atitinkamai apmokestinimo principai:
1. Naudos principas (mokesčiai atitinka gaunamą naudą). Priklauso nuo noro mokėti už visuomenines
gerybes. Naudos principą atspindi vartojimo mokesčiai, kaip apmokestinamos konkurencines prekės, tam
tikri turto mokesčiai, socialinės draudimo įmokos.
2. Galimybės mokėti principas (mokesčiai padalinti pagal galimybes). Šis principas yra skirstomas į
horizontalųjį ir vertikalųjį teisingumą.
- horizontalusis teisingumas reikalauja, kad individai, turintys lygias ekonomines galimybes (matuojama
pajamomis, turtu ar vartojimu) mokėtų mokesčius, būtų vienodai apmokestinami.
- vertikalus teisingumas pasireiškia tuo, kad skirtingas galimybes turintys asmenys apmokestinami skirtingai,
t. y. augant mokesčio mokėtojo pajamoms vis didesnė jų dalis turėtų būti skiriama mokesčiams.
·        Lygybė- mokesčių įstatymai neturi suteikti galimybių taikyti skirtingas teisės normas atižvelgiant į
mokesčio mokėtojo vykdomos veiklos rūšį ar mokesčio mokėtojo statusą
·        Neutralumas. Tai reiškia, kad mokesčiai turi užtikrinti biudžeto pajamas, o ne spręsti pavienių ūkio
subjektų problemas kitų mokesčių mokėtojų sąskaita per įvairias mokesčių lengvatas ir kitas išimtis ar
sudaryti palankias veiklos sąlygas kai kuriems nors ūkio subjektams.
·        Administracinis paprastumas. Mokesčio ėmimas turi būti lengvai įgyvendinamas, nesudaryti mokėtojams
rūpesčių, mokesčių ėmimo išlaidos turi būti minimalios ir sudaryti kuo mažesnę mokesčio dalį. Neturėtų
veikti tokie mokesčių įstatymai, kai mokesčių pajamos yra mažos, o jų ėmimo išlaidos didelės. Šiuo atvejų
svarbus tokie principiniai aspektai: paprastumas, apibrėžtumas, pigumas ir patogumas mokėtojams
·        Ekonominis efektyvumas. Šis principas reikalauja, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio
stabilumo, jo augimo, didelio užimtumo), skatintų šiuos tikslus pasiekti, neiškreiptų išteklių paskirstymo,
nepakenktų individo darbingumui. Apmokestinimas neturėtų mažinti minimalaus vartojimo, neigiamai veikti
ekonomines motyvacijas.
·        Viešumas. Viešumo principas privalo užtikrinti, kad visi verslo dalyviai tuo pačiu metu ir kuo anksčiau
turėtų galimybę susipažinti su rengiamais verslo plėtrą veikiančiais mokesčių įstatymų ir jų pakeitimų
projektais, pareikšti savo nuomonę arba kitaip prisidėti prie jų rengimo
·        Koordinavimas. Visi šalyje egzistuojantys mokesčiai turi sudaryti sistemą, t. y. jie turi būti tarpusavyje
suderinti (ekonomine, teisine ir kita prasme), jie turi būti skirti tiems patiems visuomeniniams tikslams.[1]
·        Mokestinių įplaukų produktyvumas bei elastingumas. Mokestinių įplaukų produktyvumas reiškia
pakankamą pajamų apimti, reikalinga valstybės išlaidoms padengti. Valstybe naudinga turėti elastingų
mokesčių sistemą, kuriai esant neįvedami nauji mokesčiai, nedidinami tarifai, o mokestinės įplaukos didėja
sparčiau nei mokesčių bazė. Elastingumas , arba dar kitaip vadinamas mokestinių įplaukų automatinis
reagavimas į ekonomikos sąlygas, naudingas ekonomikos augimo požiūriu. Mokestiniu įplaukų automatinis
didėjimas leidžia išvengti dažno mokesčių didinimo, į kuri mokesčių mokėtojai paprastai reaguoja
neigiamai [2]
R. Stačiokas išskiria šiuos bendruosius mokesčių sistemos formavimo principus, kurie sutampa su bendrais
mokesčių teisės principais, o kai kurie iš jų net labiau juos praplečią[3]
·        Mokesčiai turi tenkinti valstybės finansinį poreikį;
·        Gaunantys didesnes pajamas ir turtingesni apmokestinami labiau nei šiais požiūriais silpnesni;
·        Kiekvienas mokestis grindžiamas realiu objektu ir pajamų šaltiniu;
·        Apmokestinimą, išskyrus vietines rinkliavas, reguliuoja tik įstatymai;
·        Siekiama, kad apmokestinimas būtų visuotinis;
·        Tas pats objektas apmokestinamas vienos rūšies mokesčių vieną kartą;
·        Atisakoma tokių mokesčių, kurie duoda mažas pajamas, o jų ėmimo kaštai dideli.
·        Mokesčių teisė elementai vienija skirtingų valstybių mokesčių sistemas.
Visi mokesčiai įgyvendinami pagal tam tikro apmokestinimo instrumentarijų, kuris apima
mokesčių elementus, mokesčio ėmimo būdą bei nustatymo metodą.[4]
Kiekvienas mokestis - tai sudėtinga sistema, kuri apima keletą, pagal tik šiam mokesčiui
būdingą logiką tarpusavyje suderintų, elementų. Galima išskirti šiuos mokesčių elementus:
·      Mokesčio subjektas (mokėtojas) - fizinis ar juridinis asmuo, privalantis mokėti
mokesčius ar rinkliavas įstatymų nustatyta tvarka. Mokesčių subjektas ne visada sutampa su tikruoju
mokesčių mokėtoju. Pavyzdžiui, netiesioginių, arba taip vadinamųjų vartojimų mokesčių (PVM, akcizai ir
pan.) atveju mokesčių subjektas - asmuo, faktiškai sumokantis mokestį - yra prekių (paslaugų) galutinis
vartotojas, o mokesčių mokėtojas - asmuo, kurio pareiga šį mokestį sumokėti į biudžetą - yra prekių
(paslaugų) gamintojas, importuotojas arba pardavėjas.
·      Mokesčio objektas yra įstatymais apmokestinamos prekės, paslaugos, pajamos, turtas.
Tai fizinių ar juridinių asmenų pajamų suma, turto (tame tarpe ir parduodamo kitiems asmenims) vertė,
prekių (paslaugų) pridėtinė vertė, finansinių-kreditinių operacijų rezultatas, teisė naudotis gamtos ištekliais,
teisė užsiimti tam tikra veikla ir kt.. Mokestis gali turėti vieną (pvz., nekilnojamo turto mokestis) ar keletą
(žyminis mokestis) objektų. Mokesčių objektų visuma sudaro mokesčių bazę.
·      Mokesčio šaltinis - tai subjektų pajamos, iš kurių mokami mokesčiai. Mokesčių šaltinis
gali sutapti su mokesčių objektu, pavyzdžiui, pelno mokesčio atveju.
·      Apmokestinimo vienetas - ta mokesčio objekto dalis, kuriai nustatomas mokesčių
tarifas. Dažniausia tai mokesčio objekto matavimo vienetas (pvz., piniginis vienetas - pajamų mokesčio;
akras (hektaras) - žemės mokesčio atveju ir pan.).
 ·      Mokesčio tarifas yra mokesčių suma už apmokestinimo vienetą. Jis gali būti nustatytas
absoliučiais dydžiais (specifinių mokesčių atveju - akcizo mokestis, nustatytas 1000 cigarečių vienetų ar 1
degalų tonai) ir procentine išraiška (taip vadinamieji “ad valorum” mokesčių tarifai). Pastarieji būna:
- progresiniai, kai procentas didėja, didėjant mokesčių objektui. Kitaip tariant, tai yra mokestis, kurio tarifas
didėja, didėjant žmogaus gaunamoms pajamos. Skaičiavimams  pagal progresinį tarifą sudaroma mokesčių
tarifų skalė. Progresinis tarifas gali būti pagrįstas paprasta ar sudėtinga (laipsniuota) progresija. Pirmu
atveju  padidėję tarifai taikomi visam mokesčių objektui, antru atveju - objektas skaldomas į atskiras dalis ir
kiekvienai sekančiai daliai taikomas vis didėjantis tarifas. Ir apmokestinimo teorija, ir praktika byloja kitų
metodų naudai, jei siekiama padidinti biudžeto įplaukas ar apmokestinti turtinguosius. Kur kas efektyvesnis
būdas pasiekti šių tikslų yra proporcinis (visiems vienodas) arba regresyvinis (mažėjantis pajamoms
didėjant) tarifai; proporciniai, kai visam mokesčių objektui (kiekvienam jo apmokestinimo vienetui)
taikomas vienodas procentas; regresiniai - analogiška progresinių tarifų schema, tik tarifai ne didėja, o
mažėja. Regresiniai mokesčiai skatina legalizuoti pajamas ir mokėti didesnes sumas (absoliučiais skaičiais) į
biudžetą.
·      Mokesčio ėmimo būdas yra tiesioginis (iš pajamų) ir netiesioginis (per kainų sistemą).
Pagal tai mokesčiai atitinkamai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius, tačiau riba tarp jų yra gana sąlyginė
ir priklauso nuo mokesčio perkėlimo į prekių (paslaugų) kainas galimybių.
Mokesčio nustatymo metodai priklauso tiek nuo mokesčių ypatumų, tiek ir nuo mokesčių
administravimo galimybių konkrečiose šalyse. Tų pačių mokesčių tipų suma gali būti nustatoma skirtingais
metodais. Paprastai išskiriami tokie pagrindinai metodai:
 prie pajamų šaltinio, t.y. pajamų formavimo (gavimo) vietoje (pvz., pajamų mokestis,
apskaičiuojamas kartu su atitinkamu darbo užmokesčiu);
 pagal mokesčių mokėtojo oficialų pareiškimą (pvz., pajamų deklaracija, kurioje nurodomos per
ataskaitinį laikotarpį gautos pajamos);
 pagal specialų tipinių (ir tam tikru principu suklasifikuotų) mokesčių objektų sąrašą - kadastrą.
Aukščiau išvardinti elementai sudaro normatyvinę mokesčio struktūrą. Konkretaus tipo
mokesčio normatyvinė struktūra daugiau ar mažiau vienodai suprantama visame pasaulyje.

2.2.  Lietuvos Respublikos mokesčių sistema.

Konkrečios valstybės mokesčių sistema priklauso nuo valstybės sandaros ir administracinio-
teritorinio suskirstymo. Todėl skiriasi valstybinės mokesčių sistemos federacinėse ir unitarinėse valstybėse.
Pagal Konstituciją Lietuva yra unitarinė valstybė, kurios teritorija vieninga ir nedalijama į jokius valstybinius
darinius, o valstybės valdžią vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė bei Teismas.
Konstitucijos 67 straipsnis įtvirtina išimtinę Seimo galią nustatyti valstybinius mokesčius. Tai reiškia, kad
Lietuvoje egzistuoja bendra, grindžiama įstatymais, valstybinė mokesčių sistema.
Dabartinė Lietuvos mokesčių sistema pradėta kurti 1990 metais atkūrus nepriklausomybę.
Besivystant laisvos rinkos santykiams atsirado naujų mokesčių poreikis, todėl mokesčių sistema turėjo būti
reformuojama- priderinama prie naujų laisvos rinkos sąlygų.
Lietuvos mokesčių sistema apima mokesčius, mokamus į valstybės (savivaldybių) biudžetus bei fondus.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistemą sudaro (plačiąja prasme – nurodyti ne tik mokesčius, bet ir įmokos,
rinkliavos) :
1)      pridėtinės vertės mokestis;
2)      akcizas;
3)      gyventojų pajamų mokestis;
4)      nekilnojamojo turto mokestis;
5)      žemės mokestis;
6)      mokestis už valstybinius gamtos išteklius;
7)      naftos ir dujų išteklių mokestis;
8)      mokestis už aplinkos teršimą;
9)      konsulinis mokestis;
10)  žyminis mokestis;
11)  paveldimo turto mokestis;
12)  privalomojo sveikatos draudimo įmokos;
13)  įmokos į Garantinį fondą;
14)  valstybės rinkliava;
15)  loterijų ir azartinių lošimų mokestis;
16)  mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą;
17)  pelno mokestis;
18)  valstybinio socialinio draudimo įmokos;
19)  pertekliaus mokestis cukraus sektoriuje;
20)  gamybos mokestis cukraus sektoriuje;
21)  muitai;
22)  atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą;
23)   mokestis už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise;
24)   socialinis mokestis;
25)  papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio
išsipirkimo mokestis.

2.3.   Lietuvos Respublikos mokesčių sistemos formavimo raidos nuo 1990 m. pagrindiniai etapai.

Nuo 1990-ųjų antrosios pusės Lietuvoje praktiškai pradėta kurti kokybiškai nauja mokesčių sistema.
Po nepriklausomybės atkūrimo pertvarkoma šalies mokesčių sistema nemažai „nusižiūrėta“ nuo Vakarų
valstybių[1]. Buvo nustatyti beveik tie patys mokesčiai, o jų tarifai taip pat panašūs su kitų Europos valstybių
mokesčių tarifais. Lietuvos mokesčių sistemai būdingi panašūs kaip ir Lietuvoje trūkumai. Taigi, niekas
nesiginčijo, kad mokesčių sistemą reikia tobulinti siekiant skatinti ekonomikos augimą, garantuoti stabilias
biudžeto pajamas, teisingą apmokestinimą ir konkurenciją. Ypač, todėl, kad sukurtumėme šiuolaikinę darnią
valstybinę mokesčių sistemą – kiekvienos demokratinės valstybės siekis[2].
1990 metai. Vyksta planinės ekonomikos kaita į rinkos ūkį, Lietuva pradeda savarankiško ūkio
kūrimo laikotarpį. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas tuo tikslu priima apie
40 įvairių įstatymų, kurių didžioji dalis tiesiogiai reglamentuoja ir Lietuvos finansų sistema.[3] Svarbiausieji
iš jų - Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, pakeitęs buvusį mokestį už gamybinius fondus,
atsiskaitymus iš pelno, kooperatinių ir visuomeninių organizacijų mokestį; Fizinių asmenų
pajamų mokesčio laikinasis įstatymas, pakeitęs gyventojų pajamų mokestį, mokestį už patentus.
[4] Remiantis Lietuvos Respublikos žemės mokesčio įstatymu apmokestinama žemės ūkio ir ne žemės ūkio
paskirties žemė. Išleidžiamas LR muitinės laikinasis įstatymas, reglamentuojantis muitinės struktūrą bei jos
veiklą. Dar vienas svarbus teisės aktas (finansų ir mokesčių šaltinis) – 1990 08 31 Biudžetinės sandaros
įstatymas, kuris nustato Lietuvos Respublikos biudžetinę struktūrą, įvardina valstybės ir savivaldybių
biudžetų pajamas, pagrindinius asignavimus, bei asmenis, atsakingus už biudžeto vykdymą. Lietuvos
Respublikos Vyriausybė 1990 m. balandžio 10 d. nutarimu Nr. 92 „Dėl valstybinių mokesčių inspekcijų“
Finansų ministerijos sistemoje patvirtina Valstybinę mokesčių inspekciją (Finansų ministerijos centrinio
aparato struktūroje) bei miestų ir rajonų valstybines mokesčių inspekcijas.[5] Atitinkamai 1990 m. birželio
26 d. priimamas Valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas, kuris ir nustato Valstybinės mokesčių
inspekcijos funkcijas, teises, pareigūnų atsakomybę.
1991 metai. Išleidžiama keletą naujų įstatymų mokesčių srityje: Mokesčių už valstybinius gamtos
išteklius įstatymas, LR mokesčių už aplinkos teršimą įstatymas, valstybinio socialinio draudimo įstatymas,
taip pat Vyriausybės nutarimas dėl valstybinės rinkliavos, o metų pabaigoje – nutarimas, kurio pagrindu
apyvartos mokestį pakeičia bendrasis akcizas ir individualūs akcizai (alkoholiniams gėrimams, tabako
gaminiams).[6]
1992 m. Šie metai pasižymi kelių naujų mokesčių įvedimu: žemės mokesčio (1992 06 25 Žemės
mokesčio įstatymas), žemės nuomos mokesčio (Vyriausybės nutarimas „Dėl valstybinės žemės nuomos
mokesčio“), naftos ir dujų išteklių mokesčio (1992 10 07 Lietuvos Respublikos naftos ir dujų išteklių
mokesčio įstatymas). Be to, įdiegiamos juridinių asmenų pelno bei fizinių asmenų pajamų mokesčio
lengvatos mažosioms įmonėms ir įmonėms, į kurias investuotas užsienio kapitalas.[7] Papildomas Lietuvos
Respublikos muitinės laikinasis įstatymas, suteikiantis muitinei galimybę konfiskuoti ūkio subjektų
neteisėtai bandomas gabenti prekes ir nustatyta tvarka jas realizuoti (1992 02 11 Dėl Lietuvos Respublikos
muitinės laikinojo įstatymo papildymo).
1993 metai. Sparčiai kuriamas privatus sektorius, mezgami ir plėtojami reikšmingi ekonominiai
santykiai su kitomis Europos ir pasaulio šalimis. Gegužės 21 d. priimtas Muitų tarifų įstatymas leidžia
užsienio prekybą reguliuoti ekonominėmis priemonėmis – importo ir eksporto muitais. Dėl to, nuo metų
vidurio iš esmės atsisakyta importo ir eksporto reguliavimo licencijomis ir kvotomis.[8] Balandžio mėnesį
priimtas naujas Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas, pakeitęs laikinąjį muitinės įstatymą. Metų
pabaigoje Seimas priima Prekyviečių mokesčio įstatymą, pagal kurį nuo 1994 metų pradedamas imti šis
naujas mokestis.
1994 metai. Šiuo laikotarpiu priimami nauji mokesčiai: vietoje bendrojo akcizo imamas PVM
mokestis, kurio bazė 1994 m. vis plečiama (1993 12 22 Pridėtosios vertės mokesčio įstatymas). PVM
naudingas tuo, kad padeda sumažinti fizinių asmenų pajamų mokesčio naštą (3 kartus padidintas
neapmokestinamas minimumas ir vietoje progresinio 10-33 procentų tarifo nustatomas proporcinis 33 proc.
tarifas). [9] Tais pačiais metais įvedamas nekilnojamojo turto mokestis įmonėms (1994 07 20 Įmonių ir
organizacijų nekilnojamojo turto mokesčio įstatymas); atsiranda naujas konsulinis mokestis (1994 06 23
Lietuvos Respublikos konsulinio mokesčio įstatymas); valstybinė rinkliava reorganizuojama į žyminį
mokestį (1994 06 23 Lietuvos Respublikos žyminio mokesčio įstatymas), vietoje individualiųjų akcizų
imami akcizai (1994 04 12 Akcizų įstatymas).
Akivaizdu, kad mokesčių bazė labai padrika, nesusisteminta, įstatymai nepakankamai išsamūs, o tai
lemia juos papildančių aktų gausa. Įstatymų bei poįstatyminių aktų gausa įveda chaosą ir finansų sistemoje.
Didžiausia problema – įstatymų neaiškumas, prieštaravimas vienas kitam, skirtingas sąvokų aiškinimas ir t.t.
Sudėtingas mokesčių sistemos reglamentavimas sąlygoja tai, kad surenkami ne visi mokesčiai, biudžetas
negauna pakankamai pajamų ir valstybė nesugeba vykdyti savi finansinių įsipareigojimų. Žinoma, šiuos
teisinės bazės trūkumus lemia ir objektyvios priežastys: nuolatinė ekonominės padėties, ekonominių santykių
kaita, apsunkinanti finansinių santykių reguliavimą į ateitį.[10] Valstybei atsiranda poreikis sureguliuoti
naujus ekonominius santykius, o tai neišvengiamai įtakoja naujų įstatymų leidybą ir jau galiojančių aktų
taisymą, pildymą.
1995 metai. Sausio 24 d. priimtas Kelių fondo įstatymas, kuris įstatymiškai įteisina buvusius
atsiskaitymus valstybiniams automobilių keliams tiesti, taisyti ir prižiūrėti bei numato keletą naujų mokesčių
(pvz.: transporto priemonių savininkų mokestį).[11] Metų viduryje Seimas priima Paveldimo ar dovanojamo
turto mokesčio įstatymą, kurio pagrindu turi būti apmokestinamas paveldimas ar dovanojamas turtas.
Bene svarbiausias šio laikotarpio teisės aktas – 1995 06 28 Mokesčių administravimo įstatymas. Jis
nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant Lietuvos Respublikos mokesčių
įstatymus, pateikia Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą, nustato mokesčio administratoriaus
teises ir pareigas, mokesčio mokėtojo teises ir pareigas, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką,
mokesčio bei su juo susijusių sumų išieškojimo bei ginčų nagrinėjimo tvarką (Mokesčių administravimo
įstatymo 1 str.). Įstatymo pagrindu sudaroma galimybė vieningai administruoti net 14 mokesčių. Didžiausia
Mokesčių administravimo įstatymo nauda pasireiškia tuo, kad jis padeda unifikuotai vykdyti atskirus
mokesčių įstatymus, palengvina jų taikymą ir pan.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Mokesčių administravimo įstatymą,
valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas netenka galios. Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
valstybinė mokesčių inspekcija ir miestų bei rajonų valstybinės mokesčių inspekcijos atitinkamai
pertvarkomos į centrinį mokesčių administratorių – Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos
bei jai pavaldžias apskričių valstybines mokesčių inspekcijas – vietos mokesčių administratorius.
Valstybinės mokesčių inspekcijos vietą finansų (mokesčių) sistemoje atskleidžia jos funkcijos – inspekcija
tvarko mokesčių ir kitų įmokų į valstybės (savivaldybės) biudžetą bei fondus apskaičiavimą, mokėjimą,
išieško laiku nesumokėtus mokesčius, delspinigius, baudas. Taip pat ši institucija grąžina permokas, vykdo
vietos savivaldybės sprendimus dėl mokesčių, rinkliavų ir atsiskaitymų į jos biudžetą, organizuoja
konfiskuoto, esančio be šeimininko , valstybės paveldėto, į valstybės pajamas perduoto ir paimto turto bei
lobių apskaitą, įkainojimą bei realizavimą.[12]
1996 metai. Šiems metams būdinga tai, kad Seimas ir toliau priima naujus aktus, reguliuojančius
finansų sistemą, bei tobulina jau priimtus įstatymus. Tarp naujų įstatymų paminėtini: Sveikatos draudimo
įstatymas (numato sveikatos draudimo rūšis, privalomojo sveikatos draudimo sistemą); Vietinių rinkliavų
įstatymas (priimtas vietoje 1992 m. Vyriausybės nutarimo dėl vietinių rinkliavų nustatymo; įvardina, kokias
vietines rinkliavas savivaldybės gali nustatyti pagal savo kompetenciją). Vienas svarbiausių pokyčių teisinės
bazės kūrime – Muitinės kodekso priėmimas (įsigaliojo tik nuo 1998 m.). Muitinės kodeksas nustatė
muitinės veiklos pagrindus, susistemintai buvo reglamentuota prekių importo, eksporto, tranzito tvarka, su ja
susijusių muitinės procedūrų atlikimas, importo, eksporto muitų bei mokesčių, taip pat kontrolės priemonių
taikymas.[13] Mokesčių administravimo įstatymas jau leidžia vieningai reguliuoti 16 mokesčių
administravimą: be 14 jau numatytų, birželio 6 d. nustatomos privalomojo sveikatos draudimo įmokos ir
liepos 2 d. valstybinės žemės ir valstybinio vandens fondo telkinių nuomos mokesčiai.
 1997 metai. Seimas priima Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymą. Kurio pagrindu didinami akcizų
tarifai, sumažinamas PVM lengvatų sąrašas, atsiranda nemažai naujų nuostatų apmokestinant įmonių pelną.
Kiti mokesčių sistemos pakeitimai: apmokestinamosios pajamos, panaudotoms investicijoms, nustatytas
nulinis tarifas, atsisakyta mokesčių lengvatos įmonėms, į kurias investuojamas užsienio kapitalas,
tikslinamos mokesčių administravimo teisinės normos, griežtinama atsakomybė už mokesčių įstatymų
pažeidimus; pakeičiamas ir papildomas paveldimo ar dovanojamo turto mokestis, nustatant daug mažesnius
mokesčio tarifus ir didesnes lengvatas artimiesiems giminaičiams.[14] 1997 12 09 nuo fizinių asmenų
pajamų mokesčio atleidžiamos žemės ūkio produkciją gaminančios ir paslaugas žemės ūkiui teikiančios
ūkinės bendrijos, juridinio asmens teisių neturinčios individualios (personalinės) įmonės, kurių gautos
pajamos apmokestinamos taikant lengvatinius 5 ir 10 procentų pajamų mokesčio tarifus (Žemės ūkio
produkciją gaminančių ir paslaugas žemės ūkiui teikiančių ūkinių bendrijų ir individualių (personalinių)
įmonių atleidimo nuo fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymas, 1 str.).
1998 metai. Nuo sausio 1 d. įsigaliojo Muitinės kodeksas ir Muitinės įstatymas netenka galios. 1998
09 03 d. Vyriausybės nutarimu „Dėl mokesčio bazės netiesioginio nustatymo“, patvirtinami mokesčio bazės
netiesioginio nustatymo metodai. Gruodžio 3 d. Vyriausybė priima nutarimą „Dėl Mokestinių ginčų
komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigimo ir jos nuostatų patvirtinimo“, kurio pagrindu turi
būti įsteigta Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei patvirtinami Mokestinių
ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nuostatai. Mokestinių ginčų komisija yra valstybės
vykdomosios valdžios institucija, kurios tikslas bešališkai ir objektyviai nagrinėti mokestinius ginčus.
Mokesčio administravimo įstatymo pakeitimai sudaro palankesnes galimybes dideliems investuotojams
(kurie per 3 metus investuoja ne mažiau 200 mln. Lt.) garantuojant, kad jų pageidavimu 5 metus nuo
investavimo momento nebus didinami įmonės mokamų tiesioginių mokesčių tarifai (išskyrus pridėtinės
vertės mokestį ir akcizą), o bankrutuojančios įmonės sanavimo atveju sudaroma galimybė atidėti piniginių
prievolių vykdymo terminą.
1999 metai. Gegužės 13 d. Seimas priima Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą, kuris skirtas –
ekonominėmis priemonėmis skatinti teršėjus mažinti aplinkos teršimą, neviršyti teršalams nustatytų
išmetimo į aplinką normatyvų, taip pat iš mokesčių kaupti lėšas aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. 199
m. gruodžio 23 d. Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymo 7 ir 22 straipsnių
pakeitimo įstatymas sumažina juridinių asmenų pelno mokesčio tarifą nuo 29 iki 24 procentų.
2000 metai. 2000 09 12 priimtas Lietuvos Respublikos garantinio fondo įstatymas sąlygoja
atitinkamų mokesčių administravimo įstatymo papildymą, numatantį greta buvusių mokesčių įmokas į
garantinį fondą – 0.2 proc. priklausančio darbuotojams darbo užmokesčio. 2000 m. birželio priimamas
Rinkliavų įstatymas, kuris reglamentuoja rinkliavų nustatymą, rinkimą ir kontrolę.
2001 – 2003 metai.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 – 2004 m. programoje buvo numatyta parengti esamų
mokesčių įstatymų pakeitimus, siekti, kad teisės aktuose būtų aiškios, tikslios ir vienareikšmiškai
suprantamos mokesčių apskaičiavimo taisyklės. Taip pat programoje numatyta, kad:
1. fizinių asmenų pajamų mokesčio tarifas palaipsniui būtų sumažintas iki 24 procentų;
2. fizinių asmenų gaunamų pajamų neapmokestinamas minimumas būtų padidintas iki 320 litų;
3. būtų atsisakyta juridinių asmenų pelno mokesčio, apmokestinant dividendus;
4. būtų užbaigtas jungti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ir valstybės biudžeto mokesčių
administravimas – toks mokesčių administravimas būtų paprastesnis ir sumažėtų jo išlaidos;
5. būtų sudarytos sąlygos privačių pensijų fondų veiklai, kad nuosekliai būtų pereita prie privataus
kaupiamojo draudimo;
6. būtų sudarytos sąlygos savarankiškai dirbti išsipirkus vienkartinį patentą;
7. akcizas prekėms (iš jų – ir prabangos) būtų taikomas tik tada, kai tai būtina Lietuvai integruojantis į
tarptautines organizacijas;
8. būtų pakeista kelių mokesčio nustatymo tvarka, atsisakyta jo skaičiavimo nuo įmonių apyvartos;
9. būtų pakeista muitinės prekių vertės nustatymo tvarka ir palaipsniui mažinami muitai;
10. taikant PVM diferencijavimą, statyboms ir už statybos darbus būtų nustatytas 5 procentų pridėtinės
vertės mokestis, o gyventojams - 9 procentų pridėtinės vertės mokestis už šildymo paslaugas;
11. pamažu būtų atsisakyta mokesčių lengvatų ir išimčių taikymo;
12. skatinant gyventojus taupyti ir ugdyti investavimo kultūrą, būtų panaikintas vertybinių popierių vertės
prieaugio mokestis, kurio administravimo bendrosios sąnaudos viršija iš jo gautas pajamas;
13. funkcijos nebūtų deleguojamos savivaldybėms, jeigu jos atitinkamai nefinansuojamos;
 14. būtų įgyvendintas visuotinis gyventojų pajamų ir turto deklaravimas.
Programoje pabrėžta, kad mokesčių administravimo srityje būtina:
1. priimti bendrą mokesčių sistemos pagrindų įstatymą, numatantį visus mokesčius, jų subjektus ir objektus,
abipusę mokesčių mokėtojų ir mokesčių rinkėjų atsakomybę, ginčų sprendimo tvarką. Šiame įstatyme būtų
nustatyta maksimali mokesčių ir visų privalomų įmokų bei rinkliavų į valstybės nebiudžetinius fondus riba;
2. naujus mokesčius ir jų pakeitimus (išskyrus mokesčių mažinimą) įvesti tik nuo kitų finansinių metų, apie
tai paskelbus „Valstybės žiniose“ ne vėliau kaip prieš 3 mėnesius;
3. nustatyti periodišką mokesčių mokėjimo tikrinimą ir maksimalias jo trukmės ribas;
4. numatyti Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinę atsakomybę už neteisėtą mokesčių išieškojimą ar
veiklos sustabdymą;
5. atskirti tyčinį mokesčių nemokėjimą nuo apskaitos klaidų, nustatyti skirtingas sankcijas už šiuos
veiksmus.[15]
2001 m. gegužės 17 d. priimamas Azartinių lošimų mokesčio įstatymas. Šis teisės aktas
reglamentuoja azartinių lošimų organizavimo apmokestinimą azartiniu lošimų mokesčiu. Su 2002 metais
priimtais ir įsigaliojusiais naujais mokesčių teisės aktais prasidėjo Lietuvos mokesčių sistemos reforma. Jai
įtakos turėjo keletas veiksnių. Pirmiausia visos Lietuvos teisės sistemos pokyčiai susiję su Lietuvos ketinimu
stoti į Europos Sąjungą. 2002 m. gruodžio 13 d. ES Viršūnių Taryba pakvietė Lietuvą į ES. Šis sprendimas
Lietuvos mokesčių sistemai taip pat yra svarbus. Be to, mokesčių sistemos pokyčiams turi įtakos  2001 m.
viduryje įsigaliojęs naujasis Civilinis kodeksas. Šie įvykiai nulėmė daugelį mokesčių ir su mokesčiais
susijusių įstatymų pakeitimų. Nuo 2001 m. rugsėjo 1 d. ir nuo 2002 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos Mokesčių
administravimo įstatymo redakcijos. Nuo 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujasis Pelno mokesčio įstatymas
(priimtas 2001 12 20, numatytas 15 procentų pelno mokesčio tarifas. Be to, neteko galios Juridinių asmenų
pelno mokestis), nuo 2002 m. liepos 1 d. – naujasis Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas, naujas Akcizų
įstatymas ir su juo susiję Apyvartos bei Cukraus mokesčių įstatymai (Cukraus mokesčio ir Baltojo cukraus
virškvočio mokesčio įstatymai), nuo 2003 m. sausio 1 d. – naujasis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas.
Kai kurie specialistai šių teisės normų įsigaliojimą pavadino naujosios mokesčių sistemos kūrimu, arba
„mokesčių revoliucija“[16]. Kiti autoriai nurodo net penkias pagrindines radikalios mokesčių sistemos
reformos Lietuvoje priežastis[17]:
1.      Integracijos į ES derybinių pozicijų vykdymas;
2.      Mokesčių sistemos socialinių ir ekonominių padarinių derinimas ir suvienodinimas su ES ekonomine ir
apmokestinimo politika;
3.      Privataus ir viešojo verslo spartesnio plėtojimo ir vidaus rinkos aktyvinimo poreikis;
4.      Gyventojų teisėtų materialinių, buitinių ir kultūrinių poreikių geresnio tenkinimo būtinybė;
5.      Tolesnės Lietuvos raidos ES sudėtyje perspektyvos įgyvendinimas.
Tie patys autoriai mano, kad dėl mokesčių sistemos sėkmės „kalti“ šie veiksniai[18]: viešo
administravimo sistemos tobulinimas ir jos veiksmingumas; šalies ūkio sistemos ekonominių ir struktūrinių
reformų vykdymas; pažangios ES valstybių fiskalinės biudžeto pajamų realaus akumuliavimo ir mokesčių
patirties perėmimas ir panaudojimas; nuoseklus Konstitucijos Europai nuostatų įgyvendinimas.
Tolesnis mokesčių sistemos ir teisinių jos pagrindų tobulinimas buvo neatsiejamas nuo mokesčių
administravimo veiksmingumo didinimo. Todėl, reformos eigoje, atitinkamai keičiant teisės aktus buvo
siekiama sukurti tokią mokesčių administravimo sistemą, kuri užtikrintų mokesčių surinkimą kiek galima
mažiausiomis sąnaudomis ir būtų pagrįsta savanorišku mokesčių mokėjimu, vietos savivaldybių institucijų
galių išplėtimu[19].
Svarbiausias ir ryškiausias naujosios mokesčių sistemos bruožas yra civilinės teisės įtaka mokesčių
teisei. Dauguma mokesčių gaunami iš civilinių–komercinių santykių. Mokesčių teisėje dėl naujojo Civilinio
kodekso įtakos, remiantis bendrosiomis teisingumo, sąžiningumo, garbingumo nuostatomis,
įpareigojančiomis gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus, įgyvendinama žmogaus
teisių gynimo samprata. Kitas labai svarbus bruožas yra tai, kad vertybinis teisės aspektas – jurisprudencijos
humanizavimas įgauna konkretesnį pavidalą per Europos Sąjungos teisėje dominuojančius demokratinius
principus, pavyzdžiui, vienodas konkurencijos sąlygas. Naujieji mokesčių įstatymai nuo senųjų skiriasi iš
esmės[20].
2004 - 2007 metai. Pastaraisiais metais Lietuvoje vykdyta mokesčių sistemos reforma
atspindėjo tendencijas išlyginti apmokestinimo netolygumus, užtikrinti valstybės patrauklumą investicijoms
ir šalies ūkio konkurencingumą, o tose srityse, kurios reglamentuojamos Europos Sąjungos teisės aktų, –
suderinti mokesčių teisės aktus su Europos Sąjungos acquis. Mokesčių sistemos reforma taip pat buvo
orientuota ir į mokesčių administravimo efektyvumo didinimą, įstatymiškai suteikiant mokesčių
administratoriui svertus, leidžiančius efektyviau kovoti su mokesčių įstatymų pažeidimais, mokesčių
vengimu.
Taigi nuo 2004 m. didžiausias dėmesys mokesčių srityje buvo sutelktas darbams, skirtiems suderinti
nacionalinę teisę su naujai priimamo Europos Sąjungos acquis nuostatomis. Siekiant, kad funkcionuotų
efektyvi ir moderni mokesčių sistema, mokesčius reglamentuojantys teisės aktai 2005-2007 m. bus keičiami
atsižvelgiant į Europos Sąjungos mokestinės politikos pasikeitimus, Europos Teisingumo Teismo praktiką,
Europos Komisijos darbo grupių veiklos rezultatus bei orientuojantis į pažangiausią pasaulinę
apmokestinimo praktiką. Pažymėtina, kad tokie mokesčių sistemos bei jos teisinių pagrindų reformos
prioritetai buvo nustatyti jau 1998 m. rugpjūčio 11 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1016 patvirtintoje Mokesčių
teisinės bazės sutvarkymo programoje. Remiantis šia programa, Lietuvos mokesčių sistema turi būti
grindžiama teisingumo, lygybės, neutralumo, aiškumo, viešumo bei administravimo veiksmingumo
principais. Šiuos principus vėliau atkartojo Vyriausybės 2001-2004 metų programos įgyvendinimo
priemonės, patvirtintos Vyriausybės 2001 m. spalio 4 d. nutarimu Nr.1196, bei Mokesčių sistemos
koncepcija.
Nuo 2004 m. gegužės 1 d. įsigaliojusiame naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatyme,
kurio pagrindinis tikslas yra aiškiau reglamentuoti mokesčių administravimo teisinius santykius, yra
susistemintos mokesčių administravimo teisės normos. Šis įstatymas yra priimtas, įgyvendinant principinę
konstitucinę nuostatą, konstatuojančią, kad pagrindiniai su mokesčiais ir jų administravimu susiję klausimai
turi būti reglamentuoti įstatyminiu lygmeniu bei kitas atitinkamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos
nuostatas, nustatančias išimtinę Lietuvos Respublikos Seimo teisę nustatyti (įteisinti) valstybinius mokesčius
ir kitus privalomus mokėjimus.
Mokesčių administravimo įstatymas kaip pagrindinis mokesčių teisės šaltinis nustato pagrindines
sąvokas ir taisykles, kurių būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, pagrindinius apmokestinimo
mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Lietuvos Respublikoje taikomų mokesčių sąrašą,
nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių mokėtojo teises ir pareigas,
mokesčių apskaičiavimą ir sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei
mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką.[21] Naujos redakcijos Mokesčių administravimo įstatyme apibrėžti
pagrindiniai apmokestinimo tvarkos teisinio reglamentavimo principai, yra taikomi visiems mokesčių teisės
aktams; pasinaudojus geriausia užsienio valstybių patirtimi įstatymo lygiu, tiksliau, nuosekliau ir išsamiau
yra reglamentuotos mokesčių administravimo procedūros; yra pakeisti mokesčių administratoriaus veiklos
prioritetai – pirmenybė teikiama savanoriškam mokesčių mokėjimui skatinti, visapusiškai pagalbai mokesčių
mokėtojams įstatymų laikymosi srityje.
Mokesčių administravimo įstatyme nustato pagrindinius mokesčių administravimo principus,
kuriems neturi prieštarauti mokesčių teisės aktai ir kuriais privalo vadovautis tiek mokesčių mokėtojas, tiek
ir mokesčių administratorius administruodamas mokesčius: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir
visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo, turinio viršenybės prieš formą.
2004 m. lapkričio 9 d. panaikinti atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos kelių
priežiūros ir plėtros programos finansavimo įstatymą. [22] Nuo 2004 05 01 negalioja Muitų tarifų įstatymas
(1998 m.), Lietuvos Respublikos kompensacinių muitų įstatymą (2000 m.), Lietuvos Respublikos
antidempingo įstatymo pakeitimo įstatymą (2001 m.), Lietuvos Respublikos protekcinių (apsaugos)
priemonių įstatymo pakeitimo įstatymą(2001 m.).2004 04 27 buvo priimtas Muitinės įstatymas (aktuali
redakcija nuo 2005 11 17). 2007 04 03 įsigaliojo šio įstatymo papildymai, pakeitimai. 2004 07 08 priimtas
mokesčio už valstybės turto naudojimą patikėjimo teise įstatymas, įsigaliojo 2005 01 01 d.[23] 2004 01 01 d.
neteko galios Prekyviečių mokesčio įstatymas. 2004 05 01 priimtas cukraus mokesčio įstatymo pakeitimo
įstatymas, kuris neteko galios nuo 2006 vasario 11. 2004 05 01 įsigaliojo Kvotinio cukraus gamybos
mokesčio ir papildomo cukraus gamybos mokesčio įstatymas (nauja šio mokesčio redakcija nuo 2007 04
26). 2005 01 01 d. įsigaliojo Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas.
2006 metais Lietuvos Respublikos Seimas priėmė du naujus įstatymus, kurie patvirtina naujų
mokesčių įvedimą. Valdžia susilaukė tiek verslo atstovų, tiek visuomenės neigiamos reakcijos, tai yra –
“Solidarumo mokestis” (socialinis mokestis), kuris laikinas ir bus mokamas iki 2008 metų ir “Gyventojų
nekilnojamojo turto mokestis, kuris naudojamas komercijai”( 2005 m. birželio 7 d. įmonių ir organizacijų
nekilnojamojo turto mokestis pakeistas nekilnojamojo turto mokesčiu, įsigaliojo 2006 01 01 d.). Pastarasis
mokestis yra pastovaus pobūdžio.
 Minėtų mokesčių įvedimo priežastis yra ta, kad nuo 2006 metų buvo mažinamas gyventojų pajamų
mokestis, jo mažinimas numatytas keliais etapais. Pagal LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6 straipsnį,
apmokestinant nuo 2006-07-01 iki 2007-12-31 gyventojų gautas pajamas, taikomi 27 ir 15 procentų pajamų
mokesčio tarifai, t.y., apmokestinant su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusias
pajamas ir kitas 6 straipsnio 2 dalyje nenurodytas pajamas, taikomas 27 procentų pajamų mokesčio tarifas.
Pagal minėto įstatymo 6 straipsnį , apmokestinant nuo 2008-01-01 gyventojų gautas pajamas, taikomi 24 ir
15 procentų pajamų mokesčio tarifai.
Laikinojo socialinio mokesčio – įsigaliojusio nuo 2006-01-01 mokesčio bazė – juridinio asmens
apmokestinamasis pelnas. Mokesčio tarifas – už 2006 metus – 4%, už 2007 metus – 3%. Ta pačia tvarka,
kaip mokamas avansinis pelno mokestis, bus mokamas ir avansinis socialinis mokestis. Avansinis mokestis
apskaičiuojamas pagal numatomą einamojo mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno sumą. Taip pat
teikiama ir metinė šio mokesčio deklaraciją – tai deklaruojamas mokestis. Be to, apskaičiuota avansinio
mokesčio suma už 2006 metus negali būti mažesnė kaip 4 procentai, už 2007 metus - 3 proc. - praėjusio
pelno mokesčio mokestinio laikotarpio faktiškai apskaičiuotos apmokestinamojo pelno sumos. Socialinį
(Solidarumo) mokestį planuojama panaikinti 2008 metais, tačiau jis įvestas kitų mokesčių mažinimo
pasekoje, siekiant, kad nemažėtų valstybės pajamos sumažinus gyventojų pajamų mokestį, tačiau klausimas,
ar neiškils analogiška situacija 2008 metais ir vėl nebus imamasi naujų priemonių, kuriomis bus siekiama
nemažinti valstybės pajamų ir vėl nebus įvedami nauji mokesčiai.
Nuo 2006 11 07 įsigaliojo LR papildomos baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės
gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo mokesčio įstatymas, Cukraus pramonės restruktūrizavimo laikinojo
mokesčio įstatymas; nuo 2007 04 26 įsigaliojo Kvotinio cukraus gamybos mokesčio ir papildomo cukraus
gamybos mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas ir Baltojo cukraus virškvočio mokesčio įstatymo pakeitimo
įstatymas.
2008 - 20011 metai
Pagal 2008 m. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pakeitimo ir papildymo
įstatymą[24] nuo 2009 m. sausio 1 d. nustatytas visoms pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno,
vienodas — 15 proc. pajamų mokesčio tarifas. Privalomo sveikatos draudimo įmokos (6 ir 9 proc.) atskirtos,
jų mokėjimas nustatytas Sveikatos draudimo įstatyme. Nuo su darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais
santykiais susijusių pajamų ir autorinių atlyginimų (išmokamų vykdant individualią veiklą ar pagal
vienkartines sutartis) prievolė išskaičiuoti sveikatos draudimo įmokas nustatyta mokestį išskaičiuojančiajam
asmeniui.
Pagal GPMĮ pakeitimo įstatymą kitoks – 20 proc. pajamų mokesčio tarifas nustatytas pajamoms iš
paskirstytojo pelno. Tokioms pajamoms priskiriami dividendai (įskaitant ir skirstant vieneto pelną ar
mažinant įstatinį kapitalą vieneto dalyvio gautas lėšas ar gauto turto tikroji rinkos kaina). Pajamoms,
gautoms iš paskirstytojo pelno, nepriskiriamos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos.
Neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos iš apmokestinto pelno, viršijančios 4000
Lt apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą.
Pajamų mokesčio lengvatos, taikomos turto pardavimo pajamoms
Pagal GPMĮ pakeitimo įstatymo išliko 17 straipsnio 1 dalies nuostata, kad ne individualios veiklos
nekilnojamojo turto pardavimo pajamos neapmokestinamos pajamų mokesčiu, jeigu toks turtas yra įsigytas
anksčiau negu prieš 3 metus iki jo pardavimo. Neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos pajamos,
gautos perleidus gyvenamąjį būstą (įskaitant susijusią žemę), kuriame gyventojas 2 metus iki būsto
perleidimo buvo deklaravęs gyvenamąją vietą, taip pat nustatomas, jog tais atvejais, kai gyventojas
perleidžia gyvenamąjį būstą (įskaitant susijusią žemę), kuriame gyvenamoji vieta buvo deklaruota trumpiau
nei 2 metus, tokios pajamos neapmokestinamosioms pajamoms priskiriamos tik tuo atveju, jeigu gyventojas
jas per 1 metus panaudoja kito gyvenamojo būsto, kuriame būtų deklaruota jo gyvenamoji vieta, įsigijimui.
LR PVM įstatymo pakeitimai. 2009 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės
mokesčio įstatymo 2, 58 ir 91 straipsnių pakeitimo įstatymui (Valstybės žinios., 2009, Nr. 93-3978) bei
Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio pakeitimo įstatymui
(Valstybės  žinios., 2009, Nr. 93-3988) keitėsi tokios nuostatos: 1. Standartinis PVM tarifas didėjo nuo 19 iki
21 procento 2. lengvatinis 9 procentų PVM tarifas knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams
buvo taikomas iki 2010 12 31 d. 3. nuo 2009 m.  rugsėjo 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 31 d.  nustatytas  9 proc.
lengvatinis PVM tarifas  šilumos energijai,  tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant  šilumos
energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam karštam
vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam vandeniui
pašildyti; (Nuo 2009 m. rugsėjo 1d. netenka galios 125-1 str.  dėl apskaičiuoto PVM už šilumos energiją,
tiekiamą gyvenamosioms patalpoms kompensavimo iš biudžeto 14 procentinių punktų.
Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo 35 straipsnio
pakeitimo įstatymui (Valstybės žinios. 2009, Nr. 91-3926) gazoliams taikomas akcizas sumažinamas
nuo 1140 Lt iki 947 Lt už 1000 litrų produkto.
Pelno mokesčio įstatymo pakeitimai.
Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio (ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais) Lietuvos
vienetų ir nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 20 proc. pelno mokesčio
tarifą.
Kredito unijoms, Centrinei kredito unijai taip pat nustatomas 20 proc. pelno mokesčio tarifas.
Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio 20 proc. pelno mokesčio tarifas taikomas laivybos
vienetų fiksuotai pelno mokesčio bazei (be jokių atskaitymų), taip pat vieneto gautai paramai, panaudotai ne
pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos paskirtį bei iš vieno paramos
teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos daliai, viršijančiai 250 MGL dydžio sumą
(be atskaitymų).
Nuo 2009 m. sausio 1 d. pajamoms iš paskirstytojo pelno (dividendų) numatomas taikyti 20 proc.
pelno mokesčio tarifas.
Užsienio vienetų pajamoms, gautoms ne per jų nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje, nuo 2009
m. sausio 1 d. taikomas 20 proc. mokesčio tarifas pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn
arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; pajamoms už
Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą bei metinėms išmokoms (tantjemoms) už stebėtojų
tarybos narių veiklą.
Nuo 2010 m. balandžio 20 d. įsigaliojo nauja Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo redakcija
(Valstybės žinios. 2001, Nr. 98-3482; 2010, Nr. 45-2174, toliau – Akcizų įstatymas), pagal kurią prievolė
mokėti akcizus už elektros energiją atsiranda, kai ji: parduodama ar kitaip perduodama asmeniui, kuris
neturi veiklos licencijų, nustatytų Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatyme (toliau –
nelicencijuotas asmuo); nelicencijuoto asmens gaunama iš kitos valstybės narės; importuojama
nelicencijuoto asmens; suvartojama asmens, turinčio veiklos licencijas, nustatytas Elektros energetikos
įstatyme (toliau – licencijuotas asmuo) ar elektros energijos gamintojo savoms reikmėms. 
Akcizų už elektros energiją mokėtojais pagal Akcizų įstatymo 46 straipsnio nuostatas yra asmenys,
kuriems aukščiau nurodytais pagrindais atsiranda prievolė mokėti akcizus (pvz., licencijuoti
asmenys,  nelicencijuoti asmenys, elektros energijos gamintojai). Už elektros energijos megavatvalandę
taikomi du akcizų tarifai: 1) 3,5 lito;   2) 1,8 lito.
Taip pat 2010 metais buvo pakeisti bei papildyti Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų, pelno,
pridėtinės vertės mokesčių įstatymai bei pakeisto privalomojo sveikatos draudimo įmokos.
Nuo 2011 m. sausio 1 d. LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (GPMĮ) 6
straipsnis[25] papildytas nauja 3 dalimi, pagal kurią pajamoms iš gyventojų individualios veiklos nustatomas
5 procentų (iki pakeitimo galiojo – 15 procentų) pajamų mokesčio tarifas. Šis tarifas taikomas pajamoms iš
gamybos (įskaitant žemės ūkį), prekybos ar daugumos paslaugų teikimo. Galiojantis 15 procentų tarifas,
paliekamas galioti laisvosioms profesijoms (tokioms veikloms, kaip advokatai, notarai, konsultantai,
apskaitininkai, auditoriai, architektai, inžinieriai ir pan.) bei pajamoms iš vertybinių popierių (įskaitant
pajamas iš išvestinių finansinių priemonių). Šios nuostatos taikomos apskaičiuojant ir deklaruojant 2010
metų ir vėlesnių metų mokestiniais laikotarpiais gautas pajamas.
GPMĮ 17 str. 1 d. 28 punkto pakeitimas. Neapmokestinamosioms pajamoms  priskiriamos  5
metus  (buvo 3 metai) iki pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn išlaikyto nekilnojamojo daikto (kito
nei gyvenamasis būstas, kuriame deklaruota gyventojo gyvenamoji vieta) pardavimo pajamos. Pajamų iš
gyvenamojo būsto, kuriame deklaruota gyventojo gyvenamoji vieta, apmokestinimo lengvatos (GPMĮ 17 str.
1 d. 53 ir 54 punktai)  išlieka. Minėtos pakeitimo nuostatos taikomos apmokestinant nekilnojamojo pagal
prigimtį daikto, kuris buvo įsigytas 2011 m. sausio 1 d. ar vėliau, taip pat nekilnojamojo pagal prigimtį
daikto, kuris įsigytas iki 2011 m. sausio 1 d. ir iki šio įstatymo įsigaliojimo buvo laikomas individualios
veiklos turtu, pardavimo ar kitokio perleidimo nuosavybėn pajamas. [26]
GPMĮ 19 str. pavadinimo ir 1, 2, 6 dalių pakeitimas. Numatoma, kad tiek ne individualios veiklos
turto, tiek individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto apmokestinamosios
pajamos apskaičiuojamos ir apmokestinamos tokia pačia tvarka. Todėl keičiamas 19 str. pavadinimas, įrašant
ir „individualios veiklos turtui priskirto nekilnojamojo pagal prigimtį daikto“. Vadinasi, šis straipsnis
 reglamentuoja turto ar nekilnojamojo pagal prigimtį daikto įsigijimo kainos ir su to turto ar daikto pardavimu
ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusių išlaidų nustatymo tvarką. Jeigu parduodamas ar kitaip
perleidžiamas nuosavybėn turtas (ar jo dalis) yra ar kuriuo nors metu buvo priskirtas individualios veiklos
turtui, jo įsigijimo kaina mažinama iš individualios veiklos pajamų atskaityta šio turto įsigijimo kainos
dalimi.

1.4.  Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių (ES ir NVS[1] šalių) mokesčių sistemų pagrindiniai aspektai.
Lietuvos Respublikos mokesčių sistema išsamiai aptariama 5 temoje, todėl šioje potemėjė bus
pateikta kai kurių Europos Sąjungos šalių ir Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių mokesčių sistemų
pagrindiniai aspektai.
Kai kurių Europos Sąjungos šalių mokesčių sistemų apžvalga.
Olandija
2001 metų pradžioje Olandijoje pradėjo veikti nauja mokesčių sistema, kuri įprasmino platesnę
mokesčių bazę ir mažesnius mokesčių tarifus. Šios sistemos tikslas – skatinti darbo užimtumo lygį,
sustiprinti šalies ekonomikos ir tarptautinį konkurencingumą, mažinti mokesčių naštą bei sukurti teisingą ir
subalansuotą mokesčių paskirstymą.
Tiesioginiai mokesčiai: Fizinių asmenų pajamų mokestis, pelno mokestis, dividendų pajamų
mokestis, paveldimo, dovanojamo ir perleidžiamo turto mokestis, loterijų mokestis.
Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinio draudimo įmokos. Pajamų mokestį moka asmenys,
gaunantys pajamas iš įvairių šaltinių (taip pat ir darbo užmokestis). Pajamų mokesčio pajamos yra antros
pagal dydį Olandijos biudžete. Visos pajamos yra suskirstytos į tris kategorijas. Pirmoji apima pajamas
gaunamas iš darbo santykių ir iš būsto ar gyvenamos vietos nuomos. Antroji - įeina pajamos gaunamos iš
realių gaunamų pajamų iš akcijų. Trečioje - pajamos gaunamos iš santaupų ir investicijų. Šio mokesčio
mokėtojai yra nuolatiniai Olandijos gyventojai ir asmenys negyvenantys Olandijoje, bet gaunantys pajamas
Olandijoje. Nuolatiniai gyventojai automatiškai mažina gaunamas pajamas išskaičiuodami pajamų
mokestį. Pirmosios kategorijos pajamas sudaro atlyginimai, mokestinis pelnas iš verslo veiklos, periodiniai
mokėjimai ir apdovanojimai (stipendijos, subsidijos), nuoma, vaiko priežiūros pašalpos. Antrosios - sudaro
pajamos gautos iš akcijų, tai yra dividendai. Trečiosios kategorijos turinį sudaro indėlių atnešamos pajamos,
turto nuomos pajamos, draudimo pajamos, vartojimo paskolos,  ir kitos pajamos, kurios neįeina nei į 1 nei į 2
kategorijas.
Kiekvienas šalies gyventojas, kuris gauną darbo užmokestį moka darbo užmokesčio mokestį. Šį
mokestį iš darbuotojo gaunamo užmokesčio  išskaičiuoja jo darbdavys, kuris periodiškai  perveda mokesčių
administratoriui. Mokestį sudaro dvi dalys, t. y. yra pajamų mokestis ir socialinio draudimo (socialinės
apsaugos) įmokos. Socialinio draudimo įmokos yra perskirstomos pensijoms išmokėti, socialinei rūpybai  bei
medicinos išlaidoms padengti. Lietuvoje šis mokestis atitinka Gyventojų pajamų mokestį, kuris yra mokamas
nuo A klasės pajamų susijusių su darbo santykiais. Olandijoje šį mokestį taip pat privalo mokėti
profesionalūs sportininkai, pramogų verslo atstovai, nepriklausomai nuo to ar jie yra įsidarbinę ar gauna
autorinius atlyginimus.
Šis mokestis yra mokamas nuo darbo užmokesčio, kurį darbuotojas gauna už atliktą darbą. Tai pat
šis mokestis yra mokamas nuo tokių priedų kaip: dirbant gaunama pensija, avansinės sumos, atostogų
apmokėjimas, viršvalandžiai, komisiniai, kasmetinės premijos ir kt., ką gauna darbuotojas kartu su darbo
užmokesčiu, be to nesvarbu kokia forma yra gaunamas atlygis. Šio mokesčio tarifai (progresiniai) nurodyti
pirmoje kategorijoje ir priklauso nuo pajamų dydžio[2]. Pirmoje grupėje yra taikomas 33.65 (2.5 mokestis,
31.15 socialinio draudimo įmoka) procento dydžio tarifas pajamoms. Antroje grupėje taikomas 41.40 (10.25
– mokestis, 31.15 socialinio draudimo įmoka) procento tarifas. Trečioje grupėje taikomas 42 procentų
mokesčio tarifas (visą tarifą sudaro mokestis). Ketvirtoje grupėje taikomas 52 procentų mokesčio tarifas, kurį
sudaro tik mokestis. Socialinės įmokos mokamos tik nuo pirmų dviejų grupių. Vyresni kaip 65 metų
mokesčių mokėtojai moka 15.5 procentų mokesčio tarifą pirmoje grupėje ir 22.45 procento dydžio  antroje.
Kaip ir Lietuvoje, Olandijoje taip pat galima susigražinti dalį sumokėtų mokesčių. Darbdavys periodiškai
gali susigražinti iš mokesčių administratoriaus dali sumokėto mokesčio, kuris yra deklaruotas ir sumokėtas.
Per mėnesį laiko kai baigiasi mokestinis periodas, mokestis turi būti sugražintas.
Pelno (bendrovių) mokestis. Šiuo mokesčiu apmokestinamos įmonių (akcinių ir uždarųjų akcinių
bendrovių), taip pat fondų ir asociacijų (organizacijų) pajamos. Pajamos apmokestinamos 25,5% tarifu
(24,5% nuo 2007 m.) nuo pirmų 22,689 eurų viso apmokestinamo pelno ir 29,6% (29,1% nuo 2007 m.)
tarifu už viršijančią sumą. Įmonės ir organizacijos, kurios turi mokėti pelno mokestį, vadinamos
 “juridinėmis”, kad būtų atskirtos nuo “fizinių asmenų”, mokančių pajamų mokestį. Įmonės įsteigtos
Olandijoje yra rezidentai mokesčių mokėtojai, o kompanijos, kurios yra įsteigtos ne Olandijoje, bet pajamas
uždirba Olandijoje, vadinamos nerezidentais. Ar kompanija yra laikoma įsteigta Olandijoje sprendžiama
atsižvelgiant į kelias aplinkybes: tikroji įmonės valdymo vieta, vieta, kurioje įsikūrusi pagrindinė būstinė, ir
vieta, kurioje rengiamas visuotinis akcininkų susirinkimas.
         Dividendų pajamų mokestis (išankstinis apmokestinimas pajamų mokesčio atžvilgiu)
            Daugelio įmonių, egzistuojančių kaip akcinės ir uždarosios akcinės bendrovės, kapitalas sudaromas
jų savininkų (akcininkų), kurie už tai gauna akcijų. Įmonei uždirbus pelną, dalis jo yra paskirstomas įmonės
akcininkams. Pelnas dažniausiai paskirstomas dividendų forma.
            Įmonės paskirstytini dividendai apmokestinami 25% pajamų tarifu. Mokestį perveda mokesčių
administravimo institucijoms pati įmonė. Todėl akcininkai gauna tik 75% dividendų. Jei dividendus
gaunantis vienetas yra įsteigtas Europos Sąjungos šalyje narėje ir šis vienetas valdo daugiau kaip 20%
paskirstančios kompanijos akcijų, taikomas atleidimas nuo dividendų mokesčio. Nuo 2007 m. limitas
sumažintas iki 20%. Yra grupė Europos Sąjungos valstybių narių, kurioms taikomas 10% limitas.
            Tiek nerezidentams fiziniams asmenims ir įmonėms, įsteigtoms ne Olandijoje, ir kurios
neatleidžiamos nuo dividendų pajamų mokesčio, dažnai taikomas 25% tarifas, numatytas mokesčių
sutartyse.
            Paveldimo turto mokestis, kuriuo apmokestinamas gaunamas turtas iš individo, kurio paskutinė
gyvenamoji vieta buvo įregistruota Olandijoje. Sutuoktiniai, vaikai ir artimi giminaičiai apmokestinami
mažesniu tarifu lyginant su tolimesniais giminaičiais ar ne giminaičiais.
            Paveldimo turto mokesčio išimtys taikomas sutuoktiniams, ne santuokoje kartu gyvenančioms
poroms, tenkinančioms tam tikras sąlygas, vaikams, neįgaliems vaikams, tėvams, kitiems kraujo ryšių
giminaičiams, socialines paslaugas teikiančioms viešosioms įstaigoms.
            Paveldimo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo apmokestinamos gaunamo turto vertės. Yra
nustatytas minimalus ir maksimalus apmokestinamo turto vertės procentas. Sutuoktiniai, vaikai ir nevedusios
poros, gyvenančios kartu, gali būti apmokestinamos minimaliu 5% tarifu arba maksimaliu 27% tarifu;
broliams ir seserims minimalus tarifas yra 26% ir maksimalus – 53%; ne giminaičiams taikomas minimalus
41% ir maksimalus 68% tarifas.
            Dovanojamo turto mokestis yra skaičiuojamas nuo vertės turto gaunamo iš Olandijos piliečio
dovanos forma. Kai kurioms sumoms šis mokestis netaikomas, pvz. tėvų dovana vaikams. Taikomi tie patys
tarifai, kaip ir paveldimo turto atvejais.
            Perleidžiamo turto mokestis yra mokamas kai valstybinis turtas, pvz. nekilnojamas turtas,
perduodamas paveldėjimo atveju arba dovanojamas individo, kurio paskutinė gyvenamoji vieta buvo už
Olandijos ribų. Šiam mokesčiui jokios išimtys netaikomos.
            Loterijų mokestis. Bet kuris loterijoje laimėjęs prizą, kurio vertė yra daugiau nei 454 eurai, turi
mokėti šį mokestį. Apmokestinamą 29% tarifu. Olandijos loterijų organizatoriai privalo patys atskaityti ir
sumokėti šį mokestį. Jei prizas buvo laimėtas užsienio loterijoje, laimėjęs asmuo privalo pranešti apie tai dėl
grąžinamo loterijos mokesčio.
Netiesioginiai mokesčiai yra: Pridėtinės vertės mokestis, Akcizai ir vartojimo mokesčiai, Teisėtų
sandorių mokestis, Lengvųjų transporto priemonių ir motociklų mokestis, Transporto priemonių mokestis,
Krovininių transporto priemonių mokestis, Aplinkos mokesčiai, Muitai.
Pridėtinės vertės mokestis (PVM)
            Pridėtinės vertės mokestis, Olandijoje žinomas kaip BTW, yra bendro vartojimo mokestis, kuris yra
jau įskaičiuotas į kainą, kurią vartotojas sumoka įsigydamas prekę ar paslaugą. Visos įmonės besiverčiančios
ūkine veikla sumoka šį mokestį mokesčio administratoriui. Iš tikrųjų, mokesčio administratoriui jos tik
sumoka skirtumą. Jei skirtumas yra neigiamas, mokesčio administratorius grąžina neigiamą skirtumą. Veikla,
kuri susijusi su medicininėmis, kai kuriomis švietimo, draudimo ir bankininkystės paslaugomis,
neapmokestinamos pridėtinės vertės mokesčiu ir įmonių sumokėtas šis mokestis yra negrąžinamas.
            Bendrasis BTW tarifas yra 19%. Be to, išskiriami  du specialieji (lengvatiniai) tarifai:
  6 proc. tarifas. Taikomas maisto produktams ir vaistams, daugeliui medicininių paslaugų, knygoms,
spaudai, keleiviniam transportui, daigeliui laisvalaikio paslaugų, pavyzdžiui įėjimo mokesčiui į sporto
varžybas, zoologijos sodus, cirkus, teatrą; vandeniui ir kitoms prekėms ir paslaugoms pagamintoms žemės
ūkyje.
 0% proc. tarifas. Taikomas eksportuojamoms prekėms už ES valstybių ribų (gabenamoms ne į
Europos Sąjungos valstybes), tiekiant prekes Europos Sąjungos įmonėms ir paslaugoms, susijusioms su šių
prekių tiekimu. Eksporto prekės neapmokestinamos PVM.
 
            Akcizai ir vartojimo mokesčiai. Akcizas yra vartojimo mokestis, kuriuo apmokestinamos tam tikros
vartojimo prekės, t. y. alkoholiniai gėrimai, tabako gaminiai, benzinas, dyzelinas, valstybėje išgaunamas
kuras. Kaip ir PVM, akcizo mokestis įskaičiuojamas į kainą, kurią sumoka vartotojas. Mokestį mokesčių
administratoriui sumoka Olandijos gamintojas, akcizinių prekių pardavėjas ar importuotojas. Specialus
tarifas taikomas nealkoholiniams gėrimams (mineraliniam vandeniui, sultims).
            Akcizų įstatymas atitinka sąlygas nustatytas Europos Sąjungos Tarybos Direktyvoje harmonizuojant
akcizų mokesčius. Todėl nuo 1993 m. piliečiai gali pirkti akcizu apmokestinamas prekes bet kurioje
valstybėje narėje ir įsivežti šias prekes į bet kurią kitą valstybę narę savo asmeniniam naudojimui. Vartotojai
sumoka akcizo mokestį valstybėje, kurioje įsigyjamos prekės, jei prekės skirtos asmeniniam naudojimui. Jei
įsigyjamos prekės skirtos pardavimui, akcizo mokestis sumokamas toje valstybėje, kurioje jos suvartojamos.
            Teisėtų sandorių mokesčiai. Šie mokesčiai dar vadinami verslo mokesčiais, kadangi jie nieko bendra
neturi su atskirais individais. Iki 2006 m. buvo trys tokie mokesčiai. Buvo panaikintas kapitalo mokestis.
Dabar naudojami perdavimo ir draudimo mokesčiai.
            Perdavimo mokestis yra taikomas apmokestinant 6% tarifu teisėtai perleidžiant arba paveldint
nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą Olandijoje (žemę, pastatus ir panašiai). Nuosavybės aktas surašomas
civilinės teisės notaro, kuris ir perveda mokestį mokesčio administravimo institucijoms. Turtas įvertinamas
rinkos kaina. Draudimo mokestis yra taikomas išsiimant draudimą, išskyrus gyvybės draudimą, draudimą
nuo nelaimingų atsitikimų, invalidumo, medicininių išlaidų ir sveikatos draudimą, nedarbingumo ir
transporto priemonių draudimą. Draudimo išmokos apmokestinamos 7% tarifu.
            Lengvųjų transporto priemonių  ir motociklų mokestis. Kiekvienas individualus asmuo ar įmonė,
pirmą kartą registruodami keleivinę transporto priemonę ar motociklą, moka registracijos mokestį. Asmuo
importuojantis naują keleivinę priemonę ar motociklą sumoka registracijos mokestį pirkėjo naudai. Asmuo
importuojantis dėvėtą mašiną ar motociklą, šį mokestį sumoka pats. Dėvėtoms transporto priemonėms
taikomas mažesnis tarifas dėl nusidėvėjimo vertės.
            Transporto priemonių mokestis. Žmonės turintys bet kokią transporto priemonę, registruotą jų
vardu, privalo mokėti transporto priemonių mokestį. Mokesčio atsakomybė siejama su registravimu, o ne su
kelių tiesimo darbais, išskyrus autobusus, kurie turi mokėti mokestį už naudojimąsi keliais. Mokesčio dydis
priklauso nuo: transporto priemonės tipo; svorio; vartojamo kuro tipo; provincijos, kurioje asmuo gyvena; ar
transporto priemonė gali traukti priekabą; tuo pačiu metu apmokestinamų kategorijų  skaičiaus.
            Krovininių transporto priemonių mokestis. Šis mokestis mokamas dėl kelių naudojimo ir jų
gadinimo. Mokestis yra pagrįstas sutartimis tarp Olandijos ir Belgijos, Liuksemburgo, Vokietijos, Švedijos ir
Danijos. Mokestis priklauso nuo klasifikacinės grupės (EURO-0, EURO-I, EURO-II, EURO-III). Jis
mokamas kas dieną, savaitę, mėnesį, metus, pagal susitarimą.
            Aplinkos mokesčiai. Aplinkos mokesčiams priklauso geriamo ir negeriamo vandens, atliekų, kuro ir
energetikos mokesčiai.
            Požeminio vandens mokestis yra mokamas įmonių, kurios išgauna ar drenuoja požeminį vandenį ir
kurios požeminį vandenį naudoja vėsinimui ar įprastinei veiklai. Taikomas 0,1826 eurų  tarifas už kiekvieną
išgaunamą kubinį metrą vandens.
            Geriamo vandens mokesčiu apmokestinamas individualus asmuo ar įmonė, kuri naudojasi vandens
tiekimo sistema ir teikiamu vandeniu, neatsižvelgiant į vandens kokybę. Mokestį sumoka už vandens tiekimą
atsakingos kompanijos, kurios ir sumoka mokestį mokesčio administratoriams. Už kubinį metrą mokamas
0,147 eurų tarifas. Mokestis netaikomas ypatingais atvejais (pvz. gaisrų metu).
            Atliekų mokesčiu apmokestinamos atliekos, kurios užverčiamos žemėmis. Kompanijos, atsakingos už
atliekų perdirbimą, sumoka šį mokestį pagal užverčiamų atliekų kiekį. 1000 kg atliekų apmokestinamas
85,54 eurais. Mažesnis tarifas taikomas nedegioms atliekoms – 14.11 eurų už 1000 kg.
            Kuro mokestis sumokamas anglies gamintojų ir prekiautojų. Mokestis netaikomas kurui naudojamam
elektros gamybai. Už 1000 kg mokama 12,56 eurai.
            Energijos mokestis mokamas už energijos (gamtinių dujų, kitų dujų, elektros energijos ir kitų
mineralinių išteklių) vartojimą. Elektros energija ir dujos, kurios naudojamos elektros gavybai, šiuo
mokesčiu neapmokestinamos. Taikomi skirtingi tarifai, atsižvelgiant į gamybai sunaudotos energijos kiekį.
Muitai. Jei importuojančios kompanijos importuoja prekes iš ne Europos Sąjungos valstybių, dauguma
importuojamų prekių apmokestinamos muito mokesčiu. Šie mokesčiai surenkami valstybių narių muitinių ir
sumokami Europos Sąjungai. Kaip kompensaciją, Olandija gali susigrąžinti 25% šių mokesčių.
            Europos Sąjunga nustato muitų tarifus kiekvienai importuojamų prekių grupei. Europos Sąjunga yra
sudariusi sutartis su daugeliu šalių, tarp kurių netaikomi jokie muitai arba taikomas nedidelis tarifas.
Švedija
Šių dienų Švedijos mokesčių sistema susiformavo po 1990-1991 metų mokesčių reformos, kurios
tikslas buvo mokesčių sistemą padaryti daugiau aiškesnę ir efektyvesnę. Dalis mokesčių naštos buvo perkelta
iš vienos srities į kitą bei sukurta naujų mokesčių.
Dabartinei Švedijos gerovės valstybei yra būdingas nuosaikus dabartinių socialinių pašalpų
mažinimas; griežtinamas socialinės apsaugos ryšys su realiai gaunamomis pajamomis; įvedamos papildomos
privačios socialinės apsaugos sistemos. Būdingi fiskalinės politikos bruožai Švedijoje būtų tokie: nuosaikus
biudžeto konsolidavimas bei mokesčių sistemos reformos (įmonių mokesčių mažinimas, siekiant didesnio
konkurencingumo ir pajamų mokesčio mažinimas kartu didinant netiesioginius mokesčius).
Mokesčius Švedijoje renka valstybė padedama vietinių apskričių. Valstybė nustato kokius mokesčius
apskritys gali (turi) rinkti ir kokio dydžio. Savo ruožtu apskritys gali reguliuoti mokesčių dydį leistinose
ribose. Bendri apskričių mokesčiai svyruoja nuo 29% iki 34% (vidutinis 31,2%). Mokestinės pajamos sudaro
didžiąją dalį biudžeto pajamų. Švedijos mokesčių sistemą sudaro daug tiesioginių ir netiesioginių mokesčių
ir įmokų. Svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra nacionalinis ir vietinis pajamų mokesčiai ir nacionalinis
kapitalo mokestis.
Svarbiausias iš netiesioginių mokesčių yra PVM ir akcizo mokesčiai tam tikroms prekėms,
pavyzdžiui alkoholiui ar tabakui. Standartinis PVM dydis yra 25% taikomas daugumai prekių ir paslaugų,
tačiau yra taikomi ir sumažinti PVM tarifai 12% (daugumai maisto produktų, viešojo transporto paslaugoms,
viešbučių paslaugoms) ir 6% (knygų ir laikraščių leidybai, kultūrinėms prekėms ir paslaugoms bei kitoms
valstybės nustatytoms sferoms). Jei asmenų pajamos viršija 301 000 SEK, taip pat privaloma
mokėti nacionalinį pajamų mokestį, kuris sudaro 20 – 25 procentus.
Vietinis pajamų mokestis yra proporcingas. Asmenys pajamų mokesčius (fizinių asmenų) moka
vietinei valdžiai. Vietinių pajamų mokesčių vidurkis yra apie 31 procentas. Pajamų mokesčiu taip pat
apmokestinamos bedarbių pašalpos, pensijos ir kiti panašūs pajamų šaltiniai.
Kapitalo pajamas (juridinių asmenų pelno) apibūdina indėlių palūkanos, dividendai, kapitalo
pelnas ir nuostolis, pajamos iš tam tikro nekilnojamojo turto. Pajamos iš kapitalo apmokestinamos
nacionaliniu 30 procentų dydžiu.
Tam tikras turtas, toks kaip nekilnojamasis turtas, banko depozitai, akcijos ir obligacijos
apmokestinami turto mokesčiu. Nevedę fiziniai asmenys turintys turto daugiau nei už 1,5 mln. SEK ir vedę
fiziniai asmenys mokantys bendrus mokesčius ir turintys turto daugiau nei už 2 mln. SEK moka šį mokestį.
Nekilnojamojo mokesčio tarifas nustatytas 0.5 proc. pramoniniam ir gyvenamajam nekilnojamajam
turtui, 1 proc. biurų nekilnojamajam turtui nuo nustatytos turto rinkos vertės (estimated sales value)[3]
Akcizai (akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai, alkoholiniai gėrimai bei mineralinis
kuras. Akcizo mokestis taikomas ir saldainiams, gaivesniems gėrimams bei kai kuriems energetiniams
šaltiniams: durpėms, angliai, gamtinėms dujoms, elektros energijai. Specialus akcizo mokestis taikomas
automobiliams ir motociklams.[4] . Mokestis tabako gaminiams yra priklausomai nuo gaminio rūšies.
Mokestis už cigaretes yra 39,2% nuo produkto kainos. Už biraus tabako kg mokama 630 SEK, kramtomo
tabako kg – 201 SEK, uostomo tabako kg 123 SEK.
Mokesčiai taikomi alkoholiui taip pat priklauso nuo alkoholio rūšies ir stiprumo: alui stipresniam nei
2,8% - 1,47 SEK litrui ir papildomai kiekvienam alkoholio laipsniui (1,47 SEK); vynui 8,5 – 15% stiprumui
– 22,08 SEK litrui; vynui 15 – 18% stiprumui – 45,17 SEK litrui; spirito gaminiams 501,41 SEK grynam
alkoholio kiekiui.
Mokesčiai energetiniams šaltiniams sudaro nemažą dalį valstybės pajamų. Tokius mokesčius
Švedijoje moka apie 1300 organizacijų. Iš tokių mokesčių valstybė (2002m.) gavo 57,2 bilijonus Švedijos
kronų.
Kelių mokestis mokamas priklausomai nuo transporto priemonės svorio. Mokestis mokamas jei
transporto priemonės svoris yra nemažesnis nei 12 tonų. Užsienį registruotos transporto priemonės šį
mokestį sumoka greitkeliuose. Valstybė iš šio mokesčio gavo (2002 metais) 8,2 Švedijos kronų.
             Socialinės apsaugos mokestį moka darbdaviai (priklausomai nuo darbuotojų atlyginimų ir papildomų
lengvatų, t. y. pensijų, atostogų ir pan. Tarifas apie 33 proc. pagal įstatymą bei 5-10 proc. priedas pagal
kolektyvinį susitarimą.[5]
 
Suomija
Suomijos mokesčių sistema apibrėžiama trimis esminiais požymiais:
1.      Aiškiu kapitalo prieaugio ir uždirbtų pajamų atskyrimu.
2.      Santykinai nedideliu kapitalo prieaugio apmokestinimu.
3.      Progresyviniais gautų pajamų mokesčiais.
Suomijos juridinių asmenų mokami svarbiausi tiesioginiai mokesčiai yra valstybės renkamas pelno
mokestis (corporate income tax). Fizinių asmenų pajamos be pajamų mokesčio, apmokestinamos bažnyčios
mokesčiu ir savivaldybės mokesčiu. Tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys privalo mokėti paveldėjimo ir
dovanojimo mokestį, bei turto perdavimo mokestį (asset transfer tax). Taip pat apmokestinamas kapitalo
prieaugis.
Netiesioginiams mokesčiams priklauso mokesčiai už prekes, ir paslaugas, sumokėdami per prekės kainas ar
įtraukiami į tarifus (PVM, akcizai, muitai). Tai tokie mokesčiai, kurių reali mokėjimo našta gula ant
gyventojų pečių, nors juos formaliai moka verslo įmonės. Pvz.: akcizo mokestį moka gėrimų gamintojai,
nors iš tiesų sumoka – vartotojas. Tai netiesioginis apmokestinimo būdas, kai ryšys tarp mokėtojo ir
valstybės reiškiasi per apmokestinimo objektą. Pagrindiniai netiesioginiai mokesčiai Suomijoje yra
pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir akcizo mokestis.
Suomijos mokesčių sistema: įmonių pelno mokestis; komunalinis pajamų mokestis; bažnyčios mokestis;
fizinių asmenų pajamų mokestis; turto mokestis; vartojimo mokesčiai; kiti mokesčiai.
Įmonių pelno mokestis (dar vadinamas valstybiniu pajamų arba korporaciniu mokesčiu). Šiuo mokesčiu
apmokestinamas visos įmonės pajamos taip pat kapitalo prieaugis. Mokesčio tarifas yra 28% paskirstyto ar
nepaskirstyto apmokestinamojo pelno. Apmokestinamas pelnas nustatomas pagal pasaulinėje rinkoje
priimtus metodus: iš pajamų atimamos amortizacijos, veiklos ir kitos leidžiamos sąnaudos.[6]
Įmonės turi mokėti pelno mokestį nuo viso pelno, kuris gaunamas ir Suomijoje ir užsienyje. Įmonės
nerezidentės mokestį moka nuo pelno, gauto Suomijoje. Įmonė laikoma rezidente , jei ji įregistruota
Suomijoje. Pajamos iš nekilnojamojo turto ir kapitalo prieaugis paprastai apmokestinami kaip ir kitos įmonės
pajamos. Grynasis pelnas apmokestinamas 29% mokesčiu. Lengvatos: iki 50% rezidentinių išlaidų
neapmokestinama. Dividendai gauti iš suomių kompanijų, apmokestinami, tik gali būti taikomas avansinis
mokėjimas per ataskaitinius metus. Pasibaigus ataskaitiniams metams, šio mokesčio nepriemoka biudžetui
gali būti padengiama dviem mokėjimais. O dividendai , kuriuos gauna Suomijos įmonė iš užsienio įmonės,
paprastai nėra apmokestinami. Be to, neapmokestinamos darbdavių išmokamos sumos draudimui,
socialiniams fondams – atitinkamai 23 nuo ir nuo 4 iki 6,5% apmokestinamos bazės. Nuostoliai gali būti
padengiami per 10 metų, bet negalima jų apskaityti “atgaline” data.
Komunalinis pajamų mokestis ir bažnyčios mokestis[7]
Komunalinį pajamų mokestį moka įmonės iš pelno. Mokesčio tarifas svyruoja nuo 14 iki 18% įmonės
metinio pelno.
Bažnyčios mokestis mokamas taip pat iš įmonės pelno taikant 1% mokesčio tarifą. Šiuo metu Suomijos
mokesčių sistema racionalizuojama ir numatoma šiuos du mokesčius panaikinti.
Fizinių asmenų pajamų mokestis. Fiziniai asmenys Suomijoje moka valstybinius ir vietinius mokesčius nuo
pajamų gautų šalyje ir užsienyje. Fizinių asmenų pajamų mokestis yra progresinis, kitaip tariant kuo didesnės
pajamos, tuo didesnis mokesčio tarifas taikomas pajamoms apmokestinti.
Fizinių asmenų pajamų mokestį sumoka rezidentai nuo visų gaunamų pajamų, kurių šaltinis yra Suomijoje.
Rezidentu laikomas tas asmuo, kuris šalyje gyveno nepertraukiamai 6 mėnesius, arba turi nuolatinę buveinę
Suomijoje.
Suomijos rezidentams pajamų mokestis svyruoja nuo 0 iki 36%. Nerezidentai moka 35% pajamų mokestį ir
29% kapitalo prieaugio mokestį (dividendams ir honorarams, kurių šaltinis yra Suomijoje).
Neapmokestinamas metinis pajamų minimumas- 11,5 tūkst. eurų. Mokesčių mokėtojas gali išskaičiuoti iš
apmokestinamos sumos tam tikras išlaidas: kelionių į darbą išlaidas, įmokas profsąjungoms ir pensijų
fondams.
Suomijoje neapmokestinamos šios rezidentų pajamos: kapitalo prieaugio, nuomos, dividendų procentų
pajamos, draudimo įmokos, įmokos profsąjunginėms organizacijoms, bendros verslo išlaidos ir kitos.
Sutuoktiniai mokesčius apskaičiuoja ir moka kiekvienas atskirai. Municipalinio mokesčio tarifas  nuo 15 iki
20%, priklausomai nuo vietinių normatyvinių aktų. Municipalinio mokesčio neapmokestinimo minimumas
yra 8800 Suomijos markių. Fiziniai asmenys dar moka savivaldybių mokestį (nuo 15 iki 20%) ir bažnyčios
mokestį (1-2%), jei priklauso Suomijos liuteronų bažnyčiai. Įmokos į socialinius fondus 1,9%. Viršijus
pajamas 80 tūkst. Suomijos markių, mokama 3,35% nuo viršijamų pajamų. Pensijų fondo įmoka sudaro
4,3%, o užimtumo fondas- 1,5%. Sumos, išmokėtos socialiniams ir užimtumo fondams visiškai
eliminuojamos iš fizinių asmenų apmokestinimo bazės.[8]
Turto mokestis. Grynojo turto mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, mokantys kitus mokesčius
Suomijoje. Apmokestinamas kilnojamas ir nekilnojamas turtas, bei akcijos.
Turtas iki 185 tūkst. eurų apmokestinamas 80 eurų mokesčiu, o turtas viršijantis 185 tūkst. eurų,
apmokestinamas 0,9% turto vertės mokesčiu ir papildomai 252 eurų įmoka. Nuo šio mokesčio atleisti
kooperatyvai ir ribotos atsakomybės įmonės.
Paveldimo ar dovanojimo turto apmokestinimas priklauso giminystės; ryšių artimi giminaičiai moka 10-
16%, o negiminės – 30-48% turto vertės mokestį. Pelnas, kuris gautas pardavus akcijas ar nekilnojamąjį turtą
apmokestinamas kaip ir pajamos iš kapitalo prieaugio. Gautos pajamos gali būti sumažinamos ne daugiau,
negu tai leidžiama maksimalia sąnaudų suma – 30 akcijų ir nekilnojamo turto pardavimo kainos.[9]
Vartojimo mokesčiai. Pridėtinės vertės ir akcizo mokesčiai Suomijoje yra pagrindiniai netiesioginiai
mokesčiai.
PVM moka gamybinės ir komercinės įmonės, viešbučiai, restoranai. Tai reiškia, kad moka visos tos įmonės,
kurios parduoda prekes arba teikia paslaugas Suomijoje. Standartinis mokesčio tarifas – 22%, prekių ir (ar)
paslaugų pardavimo kainos, nors taikomi mažesni tarifai svarbios socialinės reikšmės prekėms ir
paslaugoms. Pvz.: maisto produktams ir gyvulių pašarams taikomas sumažintas iki 17% mokesčio tarifas, o
keleivių vežimo, sporto paslaugoms, knygoms, vaistams taikomas 8% tarifas.
Pareiga mokėti PVM atsiranda tada, kai įmonės metinė apyvarta didesnė nei 8,5 tūkst. eurų. Jei jos apyvarta
mažesnė, ji gali įsiregistruoti kaip PVM mokėtoja, jei pati to pageidauja, bet tai nėra privaloma. Pati įmonė
yra atsakinga už PVM mokėjimą. Mokesčių inspekcija nesiunčia jokių patvirtinimų, kad mokestis buvo
teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas. PVM neapmokestinamos švietimo, sveikatos apsaugos, finansinės ir
draudimo paslaugos.
Akcizo mokesčiu apmokestinami tabako gaminiai , alkoholiniai gėrimai ir mineralinis kuras. Be to akcizo
mokestis taikomas saldainiams, gaiviesiems gėrimams bei kai kuriems energijos šaltiniams tokiems kaip
durpės, akmens anglis, gamtinės dujos ir elektros energija. Specialiu akcizo mokesčiu apmokestinami
automobiliai ir motociklai.
Kiti mokesčiai. Tai socialinio draudimo (23% metinio darbo užmokesčio fondo), žyminis, ir kiti mokesčiai.
[10]
Suomijos mokesčių sistemoje numatyta daug apmokestinimo lengvatų mažoms ir vidutinėms įmonėms, ypač
jei jos įsteigtos vadinamojo “išvystymo” zonoje. Įmonės gaminančios produkciją eksportui, gauna
valstybines subsidijas. Suma visų privalomų sumokėti į biudžetą mokesčių negali viršyti 70% valstybinio
pajamų mokesčio. Jeigu šis mokestis viršijamas, tuomet mažinamas valstybinio mokesčio tarifas.[11]
Estija
Estijoje mokesčių sistema yra dvejopa: yra valstybiniai mokesčiai, nustatyti įstatymų ir vietiniai
mokesčiai nustatyti apygardos ar miestų tarybų, galiojančių tik jų administracinėse valdose.
Apmokestinimo įstatymas (Taxation Act) yra pagrindinis įstatymas apimantis visus mokesčių
įstatymus. Šis įstatymas apibrėžia Estijos mokesčių sistemą, nustato pagrindines sąvokas ir taisykles, kurių
būtina laikytis vykdant mokesčių įstatymus, mokesčių mokėtojo teises, pareigas ir atsakomybę, pagrindinius
apmokestinimo mokesčiais teisinio reglamentavimo principus, įtvirtina Estijos Respublikoje taikomų
mokesčių sąrašą, nustato mokesčių administratoriaus funkcijas, teises ir pareigas, mokesčių apskaičiavimą ir
sumokėjimą, mokesčio bei su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo bei mokestinių ginčų nagrinėjimo
tvarką.
Estijos mokesčių sistemą sudaro valstybiniai mokesčiai: akcizo mokestis( taikomas naftos produktams,
automobiliams, tarai, tabakui ir alkoholiui); pajamų mokestis :22%; azartinių lošimų mokestis ; pridėtinės
vertės mokestis:18%; žemės mokestis( nuo 0,1 iki 2,5% žemės vertės) ; socialinio draudimo mokestis: (33%
atlyginimo dydžio (moka darbdavys)); muitų mokestis; transporto priemonių( heavy goods vehicle
tax); mokestis nuo nedarbo (0.3% darbdavys + 0,6% darbuotojas).Vietiniai mokesčiai: pardavimo
mokestis( sales tax); laivų mokestisb(boat tax); reklamos mokestis(advertisement tax); kelių ir gatvių
 mokestis (road and street closure tax); automobilių mokestis( motor vehicle tax); gyvūnų mokestis (animal
tax); pramogų mokestis (entertainment tax); parkavimo mokestis(parking charge).[12]
Gyventojų pajamų mokestis
Apmokestinimą pajamų mokesčiu reglamentuoja Estijos pajamų mokesčio įstatymas.
Mokesčio mokėtojai: pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Gyventojai skirstomi į nuolatinius ir
nenuolatinius Estijos gyventojus. Gyventojas laikomas nuolatiniu Estijos gyventoju, jeigu jis atitinka
įstatyme nustatytus reikalavimus, pavyzdžiui, jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Estijoje, jo asmeninių,
socialinių arba ekonominių interesų buvimo vieta yra Estija ar asmuo kuris Estijoje išbūna 183 ar daugiau
dienų per 12 mėnesių periodą. Nenuolatinis Estijos gyventojas pajamų mokestį moka jei gavo pajamų kurių
šaltinis yra Estijoje.
Mokestinis laikotarpis: pajamų mokesčio mokestinis laikotarpis sutampa su kalendoriniais metais.
Nenuolatiniams Estijos gyventojams yra nurodytas apmokestinamų pajamų sąrašas Pajamų
mokesčio įstatyme (išmokami Estijos kompanijų dividentai, pensijos, stipendijos ir kt. ).
Pajamų mokesčio tarifo mažėjimas: Iki 2004 – 26%; 2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 –
21%; 2009 ir toliau – 20%.
Pelno mokestis. Jau keletą metų pajamų mokesčių sistemoje reinvestuojamas pelnas yra
neapmokestinamas. Tikslai : buvo siekiama paskatinti ūkio augimą, sukurt patrauklų investicinį klimatą ir
suteikti juridiniams asmenims Estijos rezidentams ir nerezidentams, kurių nuolatinė buveinė yra Estijoje,
galimybę pasinaudoti papildomomis lėšomis. Buvo stengiamasi užkirsti kelią neapmokestinamo pelno
pervedimui į ofšorines bendroves.
Pagrindiniai skirtumai lyginant dabar galiojantį pelno mokesčio įstatymą su senuoju
įstatymu. Naujuoju įstatymu buvo apmokestintas pelno paskirstymas, o ne pelnas. Apmokestinami
dividendai, pajamų gavimas natūra, dovanos ir dotacijos, negamybinės sąnaudos. Kadangi, kai
neapmokestinamas pelnas, daug svarbesnė yra mokestinių įplaukų sumažėjimo problema, būtina griežčiau
traktuoti sandorius su ofšorinėmis bendrovėmis, todėl mokėjimai tokioms bendrovėms yra apmokestinami
pajamų mokesčiu. Pajamų gavimui natūra taikomas toks pat mokesčio dydis kaip atlyginimams.
Rezultatai. Reforma buvo veiksminga, įstatymas techniškai geras, jis turėjo teigiamos įtakos Estijos ūkiui ir
dėl to valstybės investicinis klimatas tapo daugiau konkurencingas. Reforma turėjo drausminamąjį poveikį.
Vyriausybės išlaidos sumažėjo maždaug vienu milijardu kronų, bet po kurio laiko ši suma buvo kompensuota
apmokestinant pirmiausia pelno paskirstymą, dividendus ir pajamų gavimą natūra. Galima teigti, kad žmonės
buvo priversti priimti sprendimą investuoti į turtą ar paskirstyti pelną ne dėl apmokestinimo, o kad augtų
bendrovės. Nebuvo apibrėžta sąvoka ,,investicija”, visos investicijos į bet kokį turtą traktuojamos vienodai.
Todėl yra daugiau investuojama ir yra racionalesnė išlaidų ir turto struktūra. Įvykdžius reformą bendrovės
deklaruoja daug didesnį pelną.
2005 m. gegužės mėnesį priimti pelno mokesčio įstatymo pakeitimai Estijoje sudaro dar
geresnes sąlygas šioje šalyje steigti holdingo bendroves. Dėl pelno mokesčio įstatymo pakeitimų Estija
tampa patraukli kuriant tarptautines mokesčių planavimo struktūras. Estijos įmonės gali būti efektyviai
naudojamos, derinant holdingo, finansų centro ir kitas veiklas.
Remiantis pelno mokesčio įstatymo pakeitimais, dividendai, kuriuos paskirsto Estijos
holdingo bendrovė, neapmokestinami Estijos pelno mokesčiu, jei dividendai bus išmokami:
1. iš dividendų, gautų iš užsienio įmonių (kuriose Estijos įmonė kontroliuoja ne mažiau kaip 20%
akcijų), jei jų pelnas buvo apmokestintas arba dividendai buvo apmokestinti mokesčiu prie pajamų šaltinio
užsienyje;
2. iš pelno, uždirbto per nuolatinę buveinę užsienyje, jei toks pelnas buvo apmokestintas šalyje, kur yra
įsikūrusi nuolatinė buveinė.
Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos įmonė išmokės dividendus Estijoje esančiai motininei bendrovei, šie
dividendai be jokių mokesčių galės būti išmokėti Estijos bendrovės akcininkams. Tokiu būdu vietoje Estijoje
esančio 24% tarifo, pelnas bus apmokestinamas lietuvišku, mažesniu, 15% tarifu. Tai gali paskatinti Estijos
motinines įmones daugiau pelno palikti lietuviškose dukterinėse įmonėse. Estijos įmonė, gavusi dividendus
net ir iš mažų mokesčių valstybių, gali juos paskirstyti savo akcininkams neapmokestindama Estijoje.
Nepaskirstytas pelnas Estijoje nėra apmokestinamas. Šis atleidimas nuo mokesčių taikomas ir aktyvioms
(pavyzdžiui, prekyba, gamyba), ir pasyvioms pajamoms (pavyzdžiui, dividendams, palūkanoms, veiklos
kompensaciniams mokėjimams), taip pat pajamoms iš kapitalo padidėjimo. Paskirstyti dividendai Estijoje
šiuo metu apmokestinami 22% pelno mokesčiu. Tikimasi, kad pelno mokesčio tarifas bus mažinamas
kiekvienais metais po 1%, kol pasieks 20% 2009 metais. Estijoje nėra jokio mokesčio prie pajamų šaltinio
 dividendams, kuriuos paskirsto Estijos įmonė akcininkams-fiziniams asmenims. Akcininkai-juridiniai
asmenys turi turėti bent 20% Estijos bendrovės akcijų, kad jiems būtų taikomas atleidimas nuo dividendų
mokesčio. Tačiau šis atleidimas nėra taikomas akcininkams, kurie yra įsikūrę ofšorinėse teritorijose.[13]
Pelno pajamų mokesčio tarifo mažėjimas: 2004 – 26%; 2005 – 24%; 2006 – 23%; 2007 – 22%; 2008 –
21%; 2009 ir toliau – 20%.
Socialinio draudimo mokestis. Kol kas visa socialinė apsauga Estijoje yra orientuota tik į jos gyventojus
bei į užsieniečius, turinčius nuolatinius leidimus gyventi Estijoje. Taigi užsieniečiai, turintys leidimą
nuolatinai gyventi Estijoje, gali pretenduoti į šias išmokas ir pašalpas:
 bedarbio pašalpą;
 pensiją (valstybinę, senatvės, invalidumo, priešlaikinę, našlių);
 šeimos pašalpą ir kt.
Pabrėžtina, kad užsieniečiai, turintys pastovius leidimus gyventi, gali gauti lygiai tokią pačią socialinę
apsaugą, kaip ir Estijos piliečiai.
Visų pirma, kad būtų išvengta infekcinių ligų paskleidimo, užsieniečiai, norintys apsistoti
Estijoje turi pateikti skiepų sertifikatą, įrodantį, kad jie yra paskiepyti nuo užkrečiamų infekcinių ligų.
Sveikatos draudimas Estijoje yra privalomas. Darbdaviai įstatymu yra įpareigoti mokėti
socialinio draudimo įmokas už darbuotojus. Dirbantieji savarankiškai moka tam tikrą sumą nuo savųjų
pajamų. Visi apdraustieji gauna Socialinio draudimo fondo korteles, kurios suteikia žmonėms teisę gauti
nemokamas medicinines paslaugas.
Priimtas Vyriausybės sprendimas per pirmuosius 15 motinystės atostogų mėnesių motinai
mokėti visą atlyginimą (gimstamumui padidinti).
Netiesioginiai mokesčiai: Pridėrinės vertės mokestis – 18%; Alkoholio akcizo mokestis;
Tabako akcizo mokestis; Energetinių produktų mokestis; Taros akcizo mokestis(įplaukos į biudžetą menkos).
Akcizo mokesčiai: Alkoholis– visi tarifai atitinka ES reikalaujamas minimalias akcizo
tarifus; Tabakas – minimalios akcizų tarifų normoms cigaretėms ir rūkomajam tabakui pasiekimui Estija yra
gavusi pereinamąjį laikotarpį iki 2010; Energetiniams produktams - minimalioms akcizų tarifų normoms
pasiekti yra gavusi pereinamąjį laikotarpį 2009-2013 m.[14]
Kai kurių Nepriklausomų Valstybių Sandraugos šalių mokesčių sistemų apžvalga.
Rusijos Federacijos Mokesčių Kodekse (priimtame 2005m sausio 1d.) įtvirtinta mokesčio mokėtojo
pareiga įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku ir teisingai mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į
biudžetą, pildyti deklaracijas ir pristatyti  jas laikantis nustatytų terminų. Mokesčių, rinkliavų ir kitų įmokų
mokėtojais pripažįstamos organizacijos ir fiziniai asmenys, kuriems Mokesčių Kodekso nustatyta prievolė
mokėti mokesčius.
Fiziniams asmenims priskiriami Rusijos Federacijos piliečiai, užsienio piliečiai ir asmenys neturintys
pilietybės.
Rusijos Federacijos ( toliau - RF) mokesčių sistema yra trijų lygmenų:
Pirmas lygmuo – federaciniai mokesčiai. Jie veikia visos valstybės teritorijoje ir formuoja
federacinio biudžeto pagrindą. Šių mokesčių dėka yra palaikomas regioninių ir vietinių biudžetų finansinis
stabilumas. Prie federacinių mokesčių priskiriami: pridėtinės vertės mokestis (PVM), pelno mokestis, fizinių
asmenų pajamų mokestis, akcizas, muitinės rinkliavos. Šie mokesčiai sudaro valstybės finansinės bazės
pagrindą.
Antras lygmuo – regioniniai (Rusijos Federacijos subjektų). Regioniniai mokesčiai nustatomi
regionų valdžios organų, atsižvelgiant į galiojančius bendruosius Rusijos Federacijos įstatymus. Dalis
regioninių mokesčių yra privalomi Rusijos Federacijos teritorijoje. Todėl, regionų valdžia gali reguliuoti tik
šių mokesčių tarifus iki tam tikrų ribų, mokesčių lengvatas ir apskaičiavimo tvarką. Didžiąją dalį visų
surenkamų regioninių mokesčių sudaro juridinių asmenų turto mokestis. Tai yra būdinga pasaulio praktikoje,
tik skirtumas yra tas, kad kitose valstybėse nėra skirstymo pagal mokesčio mokėtojo ypatybes, o yra tik
bendras turto mokestis.
Trečias lygmuo – vietiniai mokesčiai. Prie jų galime priskirti fizinių asmenų turto mokestį, žemės
mokestį, reklamos mokestį, muitus ir t. t. Tokie mokesčiai pilnai sumokami į vietinius biudžetus.
Mokesčiai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Tiesioginiai mokesčiai skaičiuojami nuo pajamų
(pajamų mokestis, pelno mokestis, turto mokestis, žemės mokestis netiesioginiai,– vartojimo mokesčiai
(PVM, akcizai).
Pagrindinių Rusijos Federacijos mokesčių apžvalga
Korporacijų (juridinių asmenų ) pelno mokestis.
 Tai tiesioginis mokestis, šis mokestis nuo 1992 metų Rusijoje sudaro daugiau kaip 30 proc. visų
surenkamų į biudžetą mokesčių. Korporatyvinis pelno mokestis įskaitomas i RF valstybės biudžetą.
Mokesčio mokėtojas: Rusijos Federacijos juridiniai asmenys – rezidentai, išskyrus Nacionalinį RF banką
ir biudžetines įstaigas, taip pat juridiniai asmenys –nerezidentai, vykdantys ekonominę veiklą Rusijos
Federacijos teritorijoje per nuolatinę buveinę ir gaunantys pajams iš RF esančių šaltinių.
Mokesčio objektas – pelnas (nuostoliai) realizavus tam tikrą produkciją (paslaugas, darbus):
1)      Apmokestinamasis pelnas; 2) Organizacijos ar fizinio asmens, iš kurių mokesčių mokėtojas gauna pajamas,
apmokestinamas pelnas; 3) Juridinių asmenų – nerezidentų veikiančių per nuolatinę buveinę RF grynasis
pelnas.
Šio mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai, jei mokesčių kodeksas nenustato kitaip. Jei
juridinis asmuo buvo įregistruotas po kalendorinių metų pradžios - mokestinis periodas skaičiuojamas nuo jo
įregistravimo RF iki kalendorinių metų pabaigos.
Mokesčio tarifai: Mokesčio mokėtojo pelnas apmokestinamas taikant 30 proc. mokesčio tarifą (jei
pagrindinis pajamų šaltinis yra žemė - 10 proc.). Organizacijų ar fizinio asmens, iš kurių mokesčių
mokėtojas gauna pajamas, apmokestinamam pelnui -10 proc. Juridinių asmenų – nerezidentų veikiančių per
RF nuolatinę buveinę , grynosioms pajamoms taikomas 15 proc. tarifas.
Individualus fizinių asmenų pajamų mokestis
Mokesčio mokėtojas: Fiziniai asmenys, gaunantys pajamas už atliktą darbą. Mokestis išskaičiuojamas iš
mokesčio mokėtojo pajamų – iš nuolatinių gyventojų ir nenuolatinių gyventojų, kurių pajamų šaltinis yra
Rusijos Federacijoje.
Mokesčio objektas. Šio mokesčio objektas yra per kalendorinius metus fizinių asmenų gautas
pelnas. Individualaus pajamų mokesčio objektas yra fizinių asmenų pajamos:
-apmokestinamos pajamos (samdomų darbuotojų pajamos, pajamos nuo vienkartinių išmokų, pensijos
išmokos iš kaupiamojo pensinio fondo, dividendai, laimėjimai, stipendijos);
-neapmokestinamos pajamos. Pajamos kurios neapmokestinamos:
      Pirmiausia fizinių asmenų pelno mokestis netaikomas socialinio draudimo gautoms išmokoms,
kitoms išmokoms gautoms iš nebiudžetinių, labdaros ar kitokių fondų, įregistruotų Rusijos Federacijos
įstatymų nustatyta tvarka. Šis mokestis taip pat netaikomas visų rūšių pensijoms; fizinių asmenų
gautoms pajamoms paveldint ar dovanojant turtą. Fizinių asmenų pelno mokestis netaikomas ir gautoms
dovanoms, kai per metus gautų dovanų bendra suma neviršija dvylikos Rusijos Federacijos įstatymuose
numatytų minimalių mėnesinių atlyginimų.
1) Socialinė pagalba, kompensacijos, alimentai kurie išmokami iš valstybės biudžeto;
2) Kompensacijos dėl padarytos žalos fizinių asmenų gyvybei ar sveikatai;
3) Pelnas iš operacijų susijusių su valstybės vertybiniais popieriais ir obligacijomis;
4) Loterijų laimėjimai ;
5) Išmokos gimus vaikui, medicininėms paslaugoms, laidotuvėms;
6) Pensijos išmokėjimai iš valstybinio pensijų centro ir kt.
            Mokesčio tarifai: Nuoma, autorinė alga -14 proc.; Palūkanos – 10 proc.; Dividendai – 10 proc.;
Nuoma, t. p. finansinė nuoma iš draudimo – 4 proc.; Pajamos susijusios su komunikacijų ir transporto
paslaugomis – 6 proc.
            Pridėtinės vertės mokestis. Tai vienas plačiausiai pasaulio mokesčių sistemose naudojamas
netiesioginis mokestis, buvo įvestas 1992 m, reglamentuojamas tokiais normatyviniais dokumentais kaip
Rusijos Federacijos įstatymai, Rusijos Federacijos mokesčių kodeksas. Tai pagrindinis mokestis, 2006 metais
PVM mokesčiai sudarė apie 44 procentus visų į biudžetą surinktų mokesčių, todėl svarbu, kad jis būtų
efektyvus ir teisingas.
Mokesčio mokėtojas: 1.Organizacijos; 2. Individualių įmonių savininkai(verslininkai); 3. Asmenys,
pripažįstami PVM mokėtojais, pervežantys prekes per Rusijos Federacijos muitinę (pagal Rusijos Muitinės
kodeksą).
Mokesčio objektas :Apmokestinamas importas; Apmokestinamas eksportas.
Pridėtinės vertės mokestis Rusijos Federacijoje taikomas prekėms ir paslaugoms (kurias šalies
teritorijoje už atlyginimą teikia apmokestinamas asmuo, veikdamas kaip toks) ir prekių importui.
1. Prekės ir paslaugos, darbų atlikimas Rusijos teritorijoje, taip pat prekių (darbų, paslaugų) perdavimas
Rusijos teritorijoje savo poreikiams tenkinti;
2. Statybų - remonto darbų atlikimas savo asmeniniams poreikiams;
3. Prekių įvežimas į Rusijos muitinės teritoriją;
4. Realizuojant prekes, paslaugas, atliekant darbus - vykdant finansavimo sutartis;
5. Gaunant pelną komisinių sutarčių pagrindu;
6. Realizuojant tarptautines paslaugas, esant transporto pervežimams;
7. Įvykdžius prekių perdavimo operaciją savo poreikiams ir statybos-remonto-montavimo darbus savo
asmeniniams poreikiams;
8. Mokesčių administratoriams, nustatant mokestinę bazę;
9. Mokesčių bazės nustatymas, įskaitant sumas susijusias su išskaičiavimais pagal darbų (paslaugų)
apmokėjimą.
Mokestinis laikotarpis. Kalendorinis mėnuo, iki kito mėnesio 20 dienos po pasibaigusio mokestinio
laikotarpio. Mažos įmonės gali mokėt viena karta per ketvirtį( ne vėliau kito mėnesio 20 dienos).
Tarifai: Standartinis 15 proc. Prekėms, paslaugoms, įskaitant akcizines maisto prekems.
10 proc.- maisto prekės, išskyrus akcizines, vaikų prekės pagal Rusijos vyriausybės sąrašą; mėsa ir mėsos
produktai, pienas ir pieno produktai, gyva mėsa ir žuvis, vaikų ir diabetinis maistas, žaislai, cukrus, vaikiški
baldai, daržovės , miltai, duona ir duonos gaminiai.
0 proc. - realizuojant prekes, paslaugas eksportui.
      Akcizai. Tai netiesioginis mokestis, kurį reglamentuoja Akcizų mokesčių įstatymas, taip pat Muitinės
kodeksas. Akcizais apmokestinamos prekės pagamintos Rusijos teritorijoje ir importuojamos į jos teritoriją,
o taip pat žemiau išvardintos prekės. Akcizų mokestis paprastai mokamas už tam tikrų prekių įvežimą į
šalį arba už šių priekių gamybą bei realizavimą. Šios prekės paprastai apima tik mažą dalį rinkoje
parduodamų prekių.
Mokesčio objektas: 1. Etilo spiritas iš visų žaliavų; 2. Produkcija turintį spirito; 3. Alkoholis; 4. Alus; 5.
Tabako gaminiai(apdorotas tabakas); 6. Juvelyriniai dirbiniai; 7. Nafta; 8. Automobilių benzinas; 9.
Lengvieji automobiliai; 10. Kai kurios mineralinės žaliavos.
Neapmokestinama:
-konjako spiritas, spiritas ir vyno gamybos žaliavos, pagal valstybinius standartus gaminami, valstybės
registruotose įmonėse;
-denatūruota produkcija, turinti spirito;
-vaistai, kurių sudėtyje yra spirito, gydymo-profilaktinės, diagnostinės prekės, registruotos ir įrašytos į
valstybės registrą;
-registruoti veterinariniai preparatai, turintis spirito;
-kosmetinė - parfumerinė produkcija, valstybės įregistruota;
-spirito turinčios atliekos;
-juvelyriniai dirbiniai (išskyrus vestuvinius žiedus), naudojami šventyklose kulto reikmenims ir religiniams
poreikiams;
Mokėtojai:
1) Įstaigos, įmonės, organizacijos gaminančios ir realizuojančios akcizines prekes Rusijos Federacijoje ,
kurios yra juridiniai asmenys, jų filialai turi atskirą balansą ir sąskaitą;
2) Užsienio juridiniai asmenys, tarptautinės organizacijos, esančios RF teritorijoje, užsienio organizacijos
neturinčios juridinio statuto, taip pat individualios įmonės;
3) Organizacijos , kurios įregistruotos mokėtojais Rusijos federacijoje, gaminančios prekes už RF ribų;
4) Organizacijos, kurios realizuoja konfiskuotas akcizines prekes ir prekės kurių atsisakyta valstybės naudai;
5) Organizacijos, vykdančios pirminių akcizinių prekių realizavimą, įvežtų į Rusijos Federaciją be muitinės
įforminimo;
6) Akcizinės prekės įvežamos į RF muitinės teritoriją pagal susitarimą darbų atlikimui pagal sutartis
(išskyrus lengvuosius automobilius);
Tarifai:
      Tarifus nustato Rusijos Federacijos Vyriausybė. Tarifai išreiškiami procentais prekės kainos atžvilgiu
arba (ir) kaip absoliuti pinigų suma matavimo vieneto atžvilgiu. Akcizų tarifai nustatomi tvirtomis
sumomis už atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo
tarifą. Visoms spirito rūšims tarifai skirstomi priklausomai nuo tolimesnių realizavimo tikslų. Lošimo verslo
objektams Rusijos Vyriausybė nustato maksimalias ir minimalias bazinio tarifo ribas išskaičiuojamas
metams.
      Gamtinėms dujoms 15 proc. nuo didmeninės kainos (be PVM mokesčio), organizacijoms
realizuojančioms dujas RF teritorijoje, ir 30 proc. importo (esant importinėms įvežimams).Alkoholio
produkcija, tabakas ir jo gaminiai, įvežami į muitines per RF, turi būti sužymėti.
 Tarifų skirstymas:
a) išreiškiami, procentais mokesčio bazės atžvilgiu;
b) specifiniai(rubliais ir kapeikomis už matavimo vienetą akcizinei prekei ar jos techninei charakteristikai;
c) kombinuoti(turi būti atsižvelgta į akcizinių prekių turį ir į kainą).
Mokėjimo tvarka:
      Mokesčių mokėtojas apskaičiuoja savarankiškai, mokamas ne vėliau 30-tos mėnesio dienos, sekančio po
apskaitinio mėnesio.
Socialinis mokestis
Iki 2001 m. buvo 4 fondai – pensijų, medicininis draudimas, socialinis draudimas ir užimtumo
fondas. Paskutinis jau nebeegzistuoja. Pirmi trys fondai yra formuojami vieningo socialinio mokesčio
sąskaita. Iki 2001 metų įmokos į nebiudžetinius fondus nebuvo laikomos mokestiniais mokėjimais, todėl jos
betarpiškai buvo mokamos į fondus. Vėliau šių įmokų kontrolė buvo perduota mokesčio inspekcijai, kuri ir
reguliuoja mokėjimo tvarką. Maksimalus tarifas buvo 35,6%: 28% - pensijų draudimas, 4% - socialinis
draudimas, 3,6% - medicininis draudimas. Tačiau, jis buvo sumažintas iki 26%. Nuo 2001 m. yra įvesta
progresinė apmokestinimo skalė. Kuo didesnė mokesčio bazė, kuo didesnis atlyginimas, tuo mažesni tarifai.
Mokėtojai
1) Darbdaviai, kurie moka užmokestį savo pavaldiniams, tai:
 Organizacijos. Joms priskiriami juridiniai asmenys ir užsienio juridiniai asmenys, kompanijos,
korporacijos. Samdomi darbuotojai – tai fiziniai asmenys, kurie dirba pagal sutartį, pagal licencijuotą sutartį,
gauna autorinį atliginimą.
 Individualios įmonės. Tai fiziniai asmenys užsiregistravę pagal individualios veiklos reikalavimus,
be juridinių asmenų, taip pat notarai, sargybiniai, detektyvai, užsiimantys privačią veiklą.
 Fiziniai asmenys. Tai RF piliečiai, užsienio piliečiai, piliečiai be pilietybės. Fiziniai asmenys gali
samdyti kitus fizinius asmenis ir sudaryti su jais darbo sutartis. Tai pat RF piliečiai, užsienio piliečiai kurie
samdo sau asmeniškai vairuotojus, administratorius, aukles, namų darbuotojus, sargus.
 Ūkio bendrijos, ūkininkai. Tai savarankiški ūkiniai subjektai, pristatyti atskirų piliečių, šeimos arba
žmonių grupių. Pagal RF kodeksą, ūkio bendrijos nėra juridiniai asmenys. Organizacijos, individualios
įmonės, kurie moka lengvatinį mokestį, irgi yra šio mokesčio mokėtojai.
 Šiaurės šeimos bendrijos. Tai tauta, kuri gyvena Šiaurėje, savo protėvių žemėje ir išsaugo tradicijas,
protėvių amatus.
Nuo šio mokesčio atleidžiami:
-         Užsienio piliečiai, piliečiai be pilietybės, kurie RF teritorijoje plėtoja verslą, bet neturi jokių teisių į
senatvės pensiją, socialinį išlaikymą, medicininę pagalbą.
-         Mokesčio mokėtojai, kurie išmoka išmokas užsienio piliečiams, piliečiams be pilietybės, jeigu pagal darbo
sutartį arba pagal RF Vyriausybės nutarimą anksčiau minėti samdyti darbuotojai neturi teisės į senatvės
pensiją, socialinį išlaikymą, medicininę pagalbą.
-         RF apsaugos ministerija, RF Vidaus reikalų ministerija ir kiti organai vykdomosios valdžios, mokesčių
policija, Valstybinis muitinės komitetas, RF justicijos ministerija, RF Karo kolegija, Aukščiausiasis Teismas
ir kt.
-         Federaciniai teismai ir prokuratūros organai, prokurorai ir tardytojai, kurie turi specialųjį laipsnį.
Mokesčio objektas
-         darbdaviams, išskyrus darbdavius – fizinius asmenis, - išmokos ir kiti piniginiai priedai, skaičiuojami
darbdavio darbininko naudai pagal visas taisykles, taip pat ir:
a)      apdovanojimai, išskyrus apdovanojimus, kurie yra skirti individualioms įmonėms, kurių objektas yra
atliktas darbas, suteikta paslauga, autoriniai ir licencijuotos sutartys.
b)       materialinė pašalpa ir kitos išmokos fizinių asmenų naudai, kurie nesusiję su mokesčio mokėtojo darbo
sutartimi, kurių objektas yra atliktas darbas, suteikta paslauga, autoriniai ir licencijuotos sutartys.
-         fiziniams asmenims – darbdaviams –  išmokos ir kiti piniginiai priedai, išmokomi darbininkams pagal
visas taisykles.
-         individualios įmonės mokesčio mokėtojams – pajamos iš individualios veiklos arba kitos profesinės
veiklos nuo išlaidų atskaitymo. Jeigu mokesčio mokėtojas moka pagal lengvatinę sistemą, mokesčio objektas
yra pelnas atsižvelgiant į patento vertę.
Mokesčių mokėtojų – darbdavių mokestinė bazė – išskyrus fizinius asmenis – darbdavius – tai išmokų ir
kitų piniginių priedų suma, kuri yra per mokestinį laikotarpį priskaičiuota darbininko naudai.
 Mokesčių mokėtojų – fizinių asmenų mokestinė bazė - tai išmokų ir kitų piniginių priedų suma, kuri yra
per mokestinį laikotarpį priskaičiuota darbininko naudai.
Individualių įmonių - mokesčių mokėtojų mokestinė bazė – tai pajamos, gautos per mokestinį laikotarpį
kaip piniginę taip ir natūralią forma nuo individualios arba profesinės veiklos RF nuo išlaidų atskaitymo
susijusių su jų išieškojimu.
Tarifai
Darbdaviams, kurie moka užmokestį savo pavaldiniams, tai:
Organizacijos, individualios įmonės, fiziniai asmenys, kurie nėra individualios įmonės savininkai.
Žemės mokestis. Mokesčio mokėtojai: Organizacijos ir fiziniai asmenys, nuosavybės ar paveldėjimo teise
turintys žemės sklypus. Šiai grupei nepriklauso organizacijos ir fiziniai asmenys, turintys žemės sklypus
pagal nuomos sutartis.
Mokesčio objektas. Žemės sklypai, esantys municipalinių darinių ribose. (federalinės reikšmės miestuose
Maskvos ir Sankt-Peterburge), kurių teritorijoje yra įvestas mokestis.
Mokesčio bazė. Žemės sklypo kadastro vertė.
Mokestinis laikotarpis. Kalendoriniai metai.
Organizacijų ir fizinių asmenų, kurie yra individualios įmonės savininkai, ataskaitinis laikotarpis yra pirmas
ketvirtis, pusė metų ir devyneri mėnesiai, tačiau jis gali būti ir nenustatytas.
Mokesčio tarifas.
Yra diferencijuotas. Priklauso nuo žemės sklypo kategorijos.
Turto mokestis. Juridinių asmenų turto mokestis.
Mokesčio mokėtojai.
1. Juridiniai asmenys, turintys nuosavybės teise priklausantį mokesčio objektą.
2. Individualios įmonės taip pat turinčios nuosavybės teise priklausantį mokesčio objektą RF
teritorijoje
Juridinių asmenų sprendimu jo struktūriniai padaliniai taip pat priklauso mokesčio mokėtojų grupei.
Mokesčio mokėtojo grupei nepriklauso:
1. Žemės mokesčio mokėtojai, kurių mokesčio objektas atitinka vartojimo ribų normatyvus, nustatytus
Vyriausybės. Tačiau, jei yra viršijamos nustatytos ribos, juridinių asmenų turto mokestis yra sumokamas
nustatyta tvarka;
2. Gamtinių išteklių vartotojai, kurių apmokestinimas yra nustatytas kita tvarka.
3. Valstybės įmonės
4. Valstybės pataisos namai
5. Religinės bendruomenės
Pažymėtina, kad ketvirtos grupės juridiniai asmenys privalo mokėti turto mokestį, jei mokesčio objektas
buvo išnuomotas.
Mokesčio objektas. Tai RF teritorijoje nuosavybės teise priklausantis kilnojamasis bei nekilnojamasis turtas.
Šiai grupei nepriklauso: 1. Žemė, kuri yra žemės mokesčio objektas; 2. Transporto priemonės, kurios
apmokestinamos transporto priemonių mokesčiais; 3. Valstybinės reikšmės automobilių keliai ir kelio
statiniai : tuneliai, tiltai, apsauginiai metaliniai atitvarai, vandens pralaidos ir t.t.
Mokesčio bazė. Tai mokesčio objekto likutinės vertės metinis vidurkis, kuris nustatomas remiantis
buhalterinės apskaitos duomenimis.
Mokesčio tarifai. Nustatomi RF subjektų įstatymais, tačiau jie negali būti didesni, kaip 2,2%.
Mokestinis laikotarpis. Kalendoriniai metai.
Ataskaitinis laikotarpis. Pirmas ketvirtis, pusė metų, devyni mėnesiai. Tačiau RF subjektų valdžios organai
turi teisę nenustatinėti ataskaitinių laikotarpių.
Mokesčio mokėjimas. Mokėjimo terminus, deklaravimą reglamentuoja RF subjektų įstatymai.
Fizinių asmenų turto mokestis. Mokesčio mokėtojai. Fiziniai asmenys – turto, kuris yra pripažintas mokesčio
objektu, savininkai.
Mokesčio objektai. Gyvenamieji namai, butai, garažai ir kiti statiniai.
Mokėjimo terminai. Ne vėliau, kaip iki rugsėjo 15 d. ir lapkričio 15 d. Tačiau, gali būti pilnai sumokėtas per
pirmą mokėjimo terminą.
Mokesčio tarifai
Yra diferencijuoti.
Turto vertė Mokesčio tarifas
iki 300 tūkst. rub. iki 0,1%
 nuo 300 tūkst. rub. iki  500 tūkst. rub. nuo 0,1 iki 0,3%
daugiau kaip 500 tūkst. rub. nuo 0,3 iki 2,0 %
 
Transporto priemonių mokestis. Mokesčio mokėtojai. Asmenys, kuriems priklauso RF įstatymais nustatyta
tvarka registruotos transporto priemonės.
Mokesčio objektas. Automobiliai, motociklai, motoroleriai ir kitos mašinos ir įrenginiai, lėktuvai,
sraigtasparniai, jachtos, kateriai, motorinės valtys ir kitos vandens ir oro transporto priemonės,
užregistruotos, remiantis RF įstatymais.
Mokesčio bazė:
1.      variklinių transporto priemonių – variklio galingumas, skaičiuojamas arklio galiomis.
2.      oro transporto priemonių – reaktyvinio variklio keliamoji jėga.
3.      vandens transporto priemonių, neturinčių variklių – kaip vienetas.
Yra ir kitų transporto priemonių mokesčio bazės apibrėžimų.
Nustatyti tarifai gali būti padidinti (sumažinti) RF subjektų įstatymais, tačiau ne daugiau, kaip 5 kartus.
Mokestinis laikotarpis. Kalendoriniai metai. Apmokėjimo terminas yra nustatomas atskirai kiekvieno RF
subjekto.
Ukraina
Ukrainos įstatymas „Dėl apmokestinimo sistemos“ nustato pagrindinius apmokestinimo
principus Ukrainoje, mokesčių, rinkliavų (privalomųjų mokėjimų) mokėjimą į valstybės biudžetą bei
nebiudžetinius fondus, taip pat mokesčių mokėtojų teises ir pareigas. Minėtame įstatyme nurodyta, kad
valstybės mokesčius sudaro: juridinių asmenų pelno mokestis, akcizinė rinkliava, fizinių asmenų pajamų
mokestis, nuomos mokesčiai, žemės mokestis, transporto priemonių savininkų mokestis, rinkliavos ir
kiti. Prie vietinių mokesčių, rinkliavų priskiriami: mokestis už reklamą, komunalinis mokestis, rinkliava už
leidimą naudoti vietos simboliką, rinkliava už vietinį aukciono rengimą, rinkliavą už turgaus prekybos vietą,
už paslaugas ir kt.
“Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) – vienas bene plačiausiai pasaulio mokesčių
sistemose naudojamų netiesioginių mokesčių. Pagal 1997 m. balandžio 3 d. Ukrainos Respublikos įstatymą
„Dėl pridėtinės vertės mokesčio“, šiuo mokesčiu apmokestinama: asmenys, kurių prekybos apimtis per 12
mėnesiu viršijo 300 tūkst. (be PVM mokesčio); asmenys, kurie įveža (persiunčia) prekes Ukrainos muitinės
teritoriją; asmenys, kurie teikia tam tikras tranzito paslaugas per Ukrainos muitinės teritoriją; prekyba
prekėmis (darbais, paslaugomis) Ukrainos muitinės teritorijoje; prekėms įvežamoms už Ukrainos muitinės
teritorijos ribų ir jų realizavimą už Ukrainos muitinės ribų.
Ukrainoje taikomi du PVM tarifai 20 proc. ir 0 proc.
Akcizai Ukrainoje mokami už tam tikrų prekių įvežimą į šalį arba už šių prekių gamybą bei
realizavimą. Šios prekes paprastai apima tik mažą dalį rinkoje parduodamų prekių. Akcizų tarifai nustatomi
tvirtomis sumomis už atitinkamo akcizais apmokestinamo produkto kiekį arba taikant kombinuotą akcizo
tarifą, pavyzdžiui variklių benzinui, jo pakaitalams ir priedams taikomas – 60 eurų.
Privalomojo draudimo rinkliavas moka draudikai – darbdaviai ir kiti asmenys, kurie nurodyti
minėtą rinkliavą reglamentuojančiame įstatyme.
Transporto priemonių savininkų mokestį moka juridiniai asmenys, kurie nuosavybės teise turi
Ukrainoje užregistruotas įstatymų nustatyta tvarka transporto priemones.
Armėnija
Armėnijoje nustatytos šios mokesčių rūšys: pelno mokestis, pajamų mokestis, akcizai,
pridėtinės vertės mokestis, turto mokestis, žemės mokestis.
Armėnijoje pridėtinės vertės mokesčio mokėjimą reglamentuoja 1997 m. gegužės 12 d.
[15]“Dėl mokesčių“. Skaičiuojamas PVM, prekėmis yra pripažįstami bet kokie daiktai (įskaitant
numizmatinės paskirties pinigus), elektros energiją, dujas, šilumos ir kitos rūšies energiją, o prekių tiekimu –
daiktų perdavimas kitam asmeniui, kuomet pagal sandorio sąlygas šis asmuo arba trečioji šalis įgyja teisę
disponuoti prekėmis kaip jų savininkai. Prekių tiekimu taip pat prilyginamas daiktinių teisių į nekilnojamąjį
daiktą (servituto, uzufrukto, užstatymo, ilgalaikės nuomos) nustatymas ar perdavimas, pajus ar vertybinio
popieriaus perleidimas, o įstatymo nustatytais atvejais – ir prekių suvartojimas PVM mokėtojo privatiems
poreikiams tenkinti bei ilgalaikio materialaus turto pasigaminimas.
Armijoje taikomi du PVM tarifai 20 proc. ir 0 proc.
Akcizai mokami už tam tikrų prekių įvežimą į šalį arba už šių prekių gamybą bei realizavimą, pavyzdžiui,
Armėnijoje akcizai taikomi vynui, etilo spiritui, spiritiniams gėrimams, tame tarpe ir gaunamiems iš
 vynuogių vyno, tabako pakaitalams, naftai ir naftos produktams, dyzeliniui kurui bei naftos ir kitoms
dujoms.

3 tema. Tarptautiniai mokesčių teisės aspektai.

Įvadas
Kai Lietuva tapo visateise Europos Sąjungos valstybe nare, šalyje pradėjo galioti ir Europos
Bendrijos mokesčių teisė, kurios nuostatos, atsižvelgiant į teisės akto pobūdį, yra privalomos tiek Lietuvos
Respublikai kaip valstybei narei, tiek valstybės institucijoms, tiek juridiniams ar fiziniams asmenims. Tai, be
abejo, turi didelę įtaką ne tik nacionalinei mokesčių teisės politikai, bet ir mokesčių mokėtojo ir mokesčių
administratoriaus santykiams, mokestinių ginčų sprendimui.[1]
Šios temos tikslas - pateikti Europos Sąjungos norminių aktų apžvalgą bei jų vietą Lietuvos
Respublikos mokesčių teisės sistemoje. Taip pat aptarti Lietuvos Respublikos tarptautines sutartis, sudarytas
mokesčių teisės srityje bei apžvelgti tarptautinių sutarčių dvigubo apmokestinimo išvengimo srityje
sudarymo, įsigaliojimo ir taikymo ypatumus.
Išsinagrinėję šią temą, mokėsite:
·        Suvokti ir paaiškinti Europos Sąjungos norminius aktus bei jų vietą Lietuvos Respublikos mokesčių teisės
sistemoje;
·        Suprasti ir apibūdinti tarptautinių sutarčių dvigubo apmokestinimo išvengimo srityje sudarymo,
įsigaliojimo ir taikymo ypatumus.
3. 1. Europos Sąjungos mokesčių teisės norminiai aktai, šių teisės aktų vieta Lietuvos
Respublikos mokesčių teisės sistemoje.
Ekonominės integracijos į Europos Sąjungą pagrindas yra bendra vidaus rinka, kuri apibūdinama kaip
laivas asmenų, prekių ir paslaugų, bei kapitalo judėjimas. Siekiant užtikrinti šį judėjimą, pagrindinį vaidmenį
atlieka teisinė bazė, kurios suvienodinimas valstybėse narėse garantuotų sėkmingą ekonominę veiklą
Sąjungos viduje. Šis teisės aktų suvienodinimas (harmonizavimas) reikalingas rinkos unifikavimui bei
sudarymui vienodų konkurencinių sąlygų visų valstybių narių laisvam prekių bei paslaugų ir kapitalo
judėjimui ir yra įgyvendinamus per bendrus ir visoms valstybėms narėms privalomus imperatyvius
teisės aktų reikalavimus. Užtikrinant šiuos sau keliamus uždavinius siekiama skatinti konkurenciją,
sąlygojančią integraciją bei palaipsnį ekonomikos augimą vienu metu visose Sąjungos šalyse[1].
Europos Bendrijos sutartis[2] suteikia teisę valstybėms narėms savarankiškai priimti didžiąją dalį
sprendimų susijusių su mokesčiais, tačiau valstybės narių priimti sprendimai neturi prieštarauti
pagrindiniams Europos Bendrijos sutarties principams- keturių laisvių: asmenų, prekių, paslaugų ir kapitalo
judėjimo užtikrinimui.
Mokestinės nuostatos yra išdėstytos Europos Bendrijos sutarties 90-93 straipsniuose ir pagrindiniai jų
tikslai yra:
 Užtikrinti, kad valstybėse nebūtų diskriminuojami kitų valstybės narių produktai imant nuo jų
didesnius mokesčius nei nuo panašių produktų pačioje valstybėje narėje.
 Suteikti teisę ES lygiu priimti sprendimus dėl netiesioginių mokesčių harmonizavimo, jeigu tai
būtina siekiant užtikrinti rinkos steigimą ir funkcionavimą.
Viena esminių nuostatų, susijusių su ES teisės taikymu, yra ta, kad ES teisės subjektai yra ne tik
valstybinės institucijos, bet ir privatūs asmenys. Privatiems asmenims ES nustato ne tik pareigas, bet ir
suteikia reikšmingų teisių, tampančių jų teisinio statuso dalimi, neatsižvelgiant į nacionaliniuose įstatymuose
apibrėžtų teisių ir pareigų apimtį.
Pažymėtina, kad Europos Bendrijos sutarties 293 straipsnis įpareigoja valstybes nares derėtis
siekiant užtikrinti dvigubo apmokestinimo panaikinimą Europos Bendrijoje. Nors ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarties modelis, kurio
pagrįstos visos tarp valstybių narių sudarytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys, yra pripažintas ES
sprendimu dėl tiesioginių mokesčių suvienodinimo valstybėse narėse, tačiau sudarytos sutartys dėl dvigubo
apmokestinimo išvengimo ne visais atvejais užtikrina jo panaikinimą.
Šios pagrindinės Europos Bendrijos sutartyje nustatytos priemonės leidžia ES institucijoms formuoti
ES mokesčių politiką, kurią tik 1990 metais sukūrus vidaus rinką ir identifikavus valstybių narių mokesčių
sistemų skirtumų trūkumus, nuspręsta pasitelkti bendriems ES tikslams siekti, kurie suformuluoti šiuose
uždaviniuose:
·        Valstybės narių pajamų stabilizavimas;
·        Vidaus rinkos sklandus funkcionavimas;
·        Užimtumo skatinimas;
Europos Ekonominės Bendrijos Steigimo sutarties[3] 299str. nustatyta, jog jos nuostatos taikomos
kiekvienai valstybei narei, kurios pavadinimas joje konkrečiai įvardintas. Kadangi sutartis sudaryta 1957 m.,
todėl kitos valstybės prie šios sutarties prisijungė įstodamos į Bendriją vėliau, taigi sutarties nuostatų
galiojimas jose nustatomas remiantis atskiromis stojimo sutartimis. Tai leidžia manyti, jog ir kitų Europos
Sąjungos teisės aktų taikymas pagrįstas tuo pačiu teritoriniu principu, jei atskirų teisės aktų išimtinėmis
normomis jų galiojimo teritorija nėra ribojama.
Europos Sąjungos teisė, skirtingai nuo Lietuvos nacionalinės teisės teorijos teisės šaltinių skirstymo,
kuris yra beveik identiškas ir Lietuvos mokesčių teisei, turi savitą teisės šaltinių sistemą, kuria ir bus
vadovaujamasi nagrinėdami ES teisės šaltinius.
ES teisėje jos šaltiniai skirstomi į pirminius ir išvestinius (antrinius). Pirminės teisės aktais laikomi
visi tie teisės aktai, kurie yra sukuriami tarpvyriausybiniais veiksmais ir ratifikuoti nacionalinių įstatymų
leidėjų (parlamentų), pagal konkrečiose valstybėse numatytas jų ratifikavimo taisykles.[4] Šie teisės aktai yra
bendri ir privalomi visoms valstybės narėms ir reglamentuoja su pačia Sąjunga susijusius teisinius santykius
bei atskirų ypatingos svarbos sričių veiklą. Tokie aktai skirstomi į:
·        steigiamąsias sutartis (Europos ekonominės bendrijos, Euratomo, Europos anglių ir plieno bendrijos),
·        svarbius dokumentus, tokius kaip Mastrichto sutartis, 1975 m. Biudžeto sutartis, Suvestinis Europos aktas,
Europos Investicijų banko statutas, stojimo aktai ir sutartys, ir kt. (Šiuose pirmuose dviejuose punktuose
paminėti teisės aktai yra Bendrijos teisės konstitucinis pagrindas),
·        konvencijos ir kiti susitarimai sudaryti tarp pačių valstybių narių.
Išvestinės teisės aktai yra visuma teisės normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, taigi tai
detalizuojantys teisės šaltiniai reglamentuojantys atskirų ES veiklos sričių reguliavimą. Europos
Bendrijos sutarties 189str. numato išvestinės teisės šaltinių skirstymą į privalomus ir neprivalomus.
Privalomi teisės aktai yra reglamentai, direktyvos ir sprendimai, prie neprivalomų reikėtų išskirti oficialias
nuomones ir rekomendacijas.
Reglamentai. Reglamentų pagrindinis bruožas yra jų bendras taikymas, nes jie skirti ne konkrečiai asmenų
grupei, o abstrakčioms situacijoms reguliuoti. Reglamentams būdingas tiesioginis taikymas, todėl jų nereikia
įgyvendinti nacionalinėje teisėje priimant atskirus teisės aktus, o galima remtis jų nuostatomis tiesiogiai
nurodant  patį reglamento tekstą.
EB sutarties 189str. reglamentą apibūdina kaip visuotinai ir tiesiogiai visose valstybėse narėse taikomą
bei visa apimtimi privalomą teisės aktą. Privalomumas visa apimtimi reiškia, jog nei valstybių narių
valstybinio administravimo institucijos, nei privatūs asmenys neturi išimtinių teisių nesilaikyti
reglamentuose numatytų normų. Pavyzdžiui, valstybės narės negali vienašališkai išimtine tvarka suteikti
lengvatų reglamento nustatytiems importo mokesčiams[5]. Nustačius tiesioginį reglamentų taikymą įtvirtinta
taisyklė, jog šiems teisės aktams nėra reikalingos jokios nacionalinės priemonės, inkorporuojančios juos į
valstybės narės nacionalinę sistemą.
Reikia pažymėti, kad visi reglamentai nėra lygūs tarpusavyje – vadinamieji įgyvendinantys
reglamentai, priimti Europos Komisijos, tokius įgaliojimus gavus iš Europos Tarybos, įgyvendinant
pagrindinius (ar bendruosius) reglamentus, turi atitikti pastaruosius. Nesant tokio atitikimo, ES centrinė
teisminė institucija yra įpareigota juos peržiūrėti ir panaikinti. Taigi, galima teigti, jog jų galia šiek tiek
mažesnė lyginant su pagrindiniais.
Reglamentas įsigalioja visoje Europos Sąjungoje iškarto po to, kai yra paskelbiamas Europos Bendrijų
"Oficialiajame leidinyje" arba nuo reglamente nurodytos datos[6].
Direktyvos. Direktyvos, kitaip negu reglamentai, tik įpareigoja valstybes narės pasiekti joje numatytus
tikslus, suteikdamos laisvę pačioms pasirinkti direktyvos įgyvendinimo nacionalinėje teisėje formą ir būdus.
Jos gali įpareigoti tiek visas valstybes nares bendrai, tiek gali būti skirtos konkrečioms valstybėms narėms.
EB sutartyje direktyvos apibūdinamos kaip privalomos kiekvienai valstybei narei (nors paprastai
kiekvienoje direktyvoje yra nurodomas subjektų ratas), kuriai jos skirtos siekiant jose numatytų tikslų, kurie
pasiekti valstybėms narėms yra privalomi, tačiau narių nacionalinėms valdymo ir įstatymų leidybos
institucijoms paliekama teisė pasirinkti direktyvų įgyvendinimo formas, būdus ir priemones, išsamiai
atspindint pačios direktyvos turinį, bei paisant joje nustatytų direktyvos įgyvendinimo terminų, pačių
direktyvų reglamentavimui paliekant tik esminius tam tikrų reglamentuojamų teisinių santykių principus,
kurių įgyvendinimo tvarką valstybės gali pasirinkti savo nuožiūra priimant nacionalinius direktyvas
įgyvendinančius įstatymus.[7] Tai reiškia, jog pačios direktyvos nėra tiesioginio taikymo teisės aktai, nes jas
įgyvendina pačios valstybės narės, bet dėl jų privalomumo visoje Sąjungos teritorijoje teisės mokslo yra
priskiriamos prie tiesioginių norminių aktų. Matome, jog per direktyvas nacionalinei valstybių narių valdžiai
yra leidžiama dalyvauti priimant EB teisės aktus. Tačiau ši valstybių narių dalyvavimo teisės aktų leidyboje
teisė yra ribojama pačių direktyvų apibrėžtumo. Suprantama, jog skirtingų direktyvų jis yra ne vienodas – kai
kurios iš jų palieka plačią kūrybinę laisvę pačioms valstybėms detalizuoti jų nuostatas, o kai kurios taip
konkrečiai reglamentuoja atskiras sritis, kad valstybių nacionalinių teisės aktų leidybos institucijoms belieka
tik perrašyti direktyvoje numatytas taisykles[8].
Prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip valstybės narės inkorporuoja į savo teisinę bazę ir laikosi direktyvose
nustatytų teisės normų yra Europos Komisijos prerogatyva. Ši priežiūra pasireiškia tuo, jog valstybės narės
turi pateikti išsamias ataskaitas nurodydamos, kokių priemonių imtasi direktyvai perkelti į nacionalinių
teisės aktų lygmenį. Kaip jau minėta aukščiau, ne visos direktyvos privalomos absoliučiai visoms valstybėms
narėms – dėl skirtingos narių padėties, prisijungimo prie ES, ekonominio išsivystymo lygio, kultūrinių,
politinių bei kitokių ypatybių kai kurioms valstybės yra taikomi specialūs teisės aktai ar kaip tik yra
atleidžiama nuo tam tikrų teisės aktų laikymosi.
Sprendimai, kaip ir direktyvos yra visa apimtimi privalomi tiems Sąjungos subjektams, kuriems jie
yra skirti, todėl laikomi individualiomis priemonėmis, turinčiomis konkrečiai apibrėžtą savo subjektų ratą –
išskirtos gali buti ne tik valstybės narės, bet ir privatūs asmenys. Dėl nevisuotinio savo privalomumo kai
kurie autoriai siūlo juos priskirti daugiau prie administracinių, o ne norminių aktų.[9] Toks šių aktų
privalomumą nustatantis pobūdis suponuoja ir subjektų informavimo apie juos būdą – apie naujus
sprendimus ar jų pataisas yra pranešama jų normų laikytis privalantiems subjektams ir tik po tokio pranešimo
jie įsigalioja.
Europos Sąjungos mokesčių teisės aktų taikymas ir analizė. Mokesčiai - pagrindinis pajamų šaltinis
formuojant ES biudžetą. ES valstybės narės savo mokesčių politiką formuoja vadovaudamasi ES
direktyvomis, reglamentais bei kitais dokumentais, kurie sudaro prielaidas sukurti darnią mokesčių politiką.
Kiekviena šalis narė turi taikyti tokią mokesčių politiką, kuri nesukeltų konkurencinių iškraipymų, užtikrintų
bendrosios rinkos funkcionavimą ir nediskriminacinį mokesčių taikymą visiems ūkio subjektams.
ES šalys taiko įvairias mokesčių bazes ir tarifų kombinacijas, kurios dažniausiai priklauso nuo
kiekvienos šalies specifinių aplinkos sąlygų, istorinių prielaidų, tarptautinių ryšių, investicijų politikos,
pramonės ir verslo išvystymo lygio, socialinių programų.
Pagrindiniai mokesčių teisės klausimai, atsižvelgiant į jų normų buvimo šaltinį, iš esmės principų
forma, visos Europos Sąjungos mastu reglamentuojami pačioje Europos Ekonominės Bendrijos
Steigimo Sutartyje[10] (trečiosios dalies „Bendrijos politikos sritys“ VI antraštinėje dalyje „Konkurencijos,
mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės“, antrame skyriuje „Mokesčių nuostatos“ 90-93str.).
Kadangi ES yra ir ekonominė valstybių sąjunga, deklaruojanti „prekybos be sienų“ principą bei siekianti
sudaryti palankias sąlygas prekybai tarp valstybių narių, šioje sutartyje numatytas ribojimas valstybėms
apmokestinti kitų valstybių narių gaminių mokesčiais didesniais nei joje apmokestinami to paties pobūdžio
gaminiai bei kitoks apmokestinimas sudarantis nelygias konkurencines sąlygas, bei pateiktas pagrindas
dvigubo apmokestinimo išvengimui. Be šio skyriaus mokesčių teisei svarbus ir skyrius „Muitų sąjunga“
(trečiosios dalies „Bendrijos politikos sritys“ I antraštinė dalis „laisvas prekių judėjimas“), kuriame
numatoma, jog valstybių narių tarpusavio prekyboje draudžiami importo ir eksporto muitai ar lygiaverčio
poveikio privalomieji mokėjimai, o pagal bendrąjį muitų tarifą mokėtinus muitus nustato Europos Taryba,
atsižvelgdama į poreikį skatinti valstybių narių ir trečiųjų šalių prekybą, pokyčius, didinančius įmonių
gebėjimą konkuruoti Bendrijos ekonominėje zonoje, taip pat siekia, kad nebūtų iškreipiamos valstybių narių
konkurencijos sąlygos, bet kartu ir būtų vengiama didesnio valstybių narių ekonominio gyvenimo trikdymo
ir stengiamasi užtikrinti racionalią gamybos plėtotę bei vartojimo didinimą.
Aptariant Europos Sąjungos konkrečių mokesčių teisės aktų taikymą Lietuvoje svarbu atsižvelgti į tai,
jog mokesčių teisė didžiąja dalimi reglamentuojama specifinio pobūdžio direktyvomis. Pastebima, jog
beveik kiekvienas Lietuvos Respublikoje priimtas įstatymas pabaigoje turi priedą - sąrašą ES teisės aktų,
kurie yra tuo įstatymu įgyvendinami. Pavyzdžiui, prie Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo[11] pridėtame
priede nurodomi trys šiuo įstatymu įgyvendinami ES teisės normų aktai: 1985 m. liepos 25 d. Tarybos
reglamentas (EEB) Nr. 2137/85 dėl Europos ekonominių interesų grupių, 1990 m. liepos 23 d. Tarybos
direktyva 90/434/EEB dėl bendros mokesčių sistemos, taikomos įvairių valstybių narių įmonių jungimui,
skaidymui, turto perleidimui ir keitimuisi akcijomis bei 2003 m. birželio 3 d. Tarybos direktyva 2003/48/EB
dėl palūkanų, gautų iš taupymo pajamų, apmokestinimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės aktai sukuria tam
tikrus rėmus, numatančius minimalius reikalavimus, kurių ribose valstybės pačios nustato reguliavimo
apimtį, tai sąlygoja išvadą, jog pagal ES aktais nustatytus reikalavimus valstybės narės gali tik griežtinti, bet
ne švelninti.[12]
Taigi, kaip jau minėta aukščiau, priešingai nei reglamentai, direktyvos nėra tiesiogiai taikomos
valstybės narės institucijoms bei juridiniams ar fiziniams asmenims. Tai reiškia, jog šiems subjektams
privaloma remtis ne pačia ES direktyva, o ją įgyvendinančiu nacionaliniu teisės aktu. T.y., aukščiau minėtu
gyventojų pajamų mokesčio atveju, ne priede esančiomis direktyvomis, o įstatymo nuostatomis.
Siekiant išvengti didelių teisinės reglamentacijos skirtumų valstybėms interpretuojant ES direktyvas
gali būti taikomas ir mišrus reglamentavimo ES mastu principas. Reglamento forma direktyvomis
reglamentuojamiems klausimams vienodinti pasirinkta todėl, kad jis yra privalomas ir tiesiogiai taikomas
visose valstybėse narėse. Pavyzdžiui, siekiant daugiau suvienodinti pridėtinės vertės mokesčio
reglamentavimą valstybėse, pagal direktyva numatytas bendrąsias nuostatas, buvo priimtas Tarybos
reglamentas (EB) Nr. 1777/2005, nustatantis Direktyvos 77/388/EEB dėl bendros pridėtinės vertės mokesčio
sistemos įgyvendinimo priemones[13]. Šio reglamento tekste taip pat pažymima, jog siekiant vienodo
pridėtinės vertės normų traktavimo šiuo aktu turėtų būti užtikrinta, kad tais atvejais, jei kiltų taikymo
skirtumų, prieštaraujančių tinkamam vidaus rinkos veikimui, nebūtų prielaidų atsirasti diskusijoms ar
ginčams kurios valstybės taikomą interpretaciją pasirinkti.
Mokesčiai gali būti harmonizuojami ne tik visiškai, bet ir iš dalies, kai suvienodinamos tik kokia nors
viena ar kelios labai svarbios mokesčių taikymo sritys. Mokesčių harmonizavimas gali būti vykdomas
skirtingose mokesčio nustatymo srityse: objektas, bazė, mokėjimo tvarka, tarifas.[14]
Kuriant bendrą Sąjungos vidaus rinką, pirmiausiai buvo numatytas visų importo ir eksporto muitų tarp
valstybių narių panaikinimas. Tai buvo pasiekta sukūrus Europos Šalių muitų sąjungą ir įvedus bendrą muitų
tarifą aplink Europos Bendrijos išorinę sieną. Tai, tam tikra prasme, buvo naudinga ir ES nepriklausančioms
valstybėms dėl vienodo muitų barjero sudarymo įvežamoms prekėms, bei konkurencinių kliūtys panaikinimo
valstybėms ne ES narėms dėl muitų skirtingumo. Dėl ES įtakos, mokesčių sistemos vienodinimas pamažu
įgyja ir tarptautinį mastą – šiuo metu yra keliama Tarptautinio mokesčių įstatymo idėja.[15]
Be muitų, ES norminiai aktai detaliausiai reglamentuoja netiesioginius mokesčius (tai tokie mokesčiai
už prekes ir paslaugas, kurie sumokami per prekės kainas ar įtraukiami į paslaugų tarifus[16]) pridėtinės
vertės mokestį ir akcizus, jie nustato minimalius reikalavimus mokesčių tarifui bei bazei, taip pat, kaip jau
minėta reguliuojama ir muitų sistema. Tiesioginiai mokesčiai (nustatomi tiesiogiai pajamoms ir turtui), tokie
kaip pajamų, turto, žemės ir kt. paliekami nacionalinės valdžios reguliavimo kompetencijai. Šioje vietoje
pastebimi pagrindinių mokesčių harmonizavimo (suderinamumo) požiūrių – mokesčių
sulyginimo bei skirtingų mokesčių – sandūra, dėl kurios nuolat vyksta diskusijos, kokiais atvejais turėtų būti
vadovaujamasi vienu ar kitu principu.
Mokesčių sulyginimo požiūris[17] – mokesčių ir jų dydžių suvienodinimas arba vienodos fiskalinės
politikos palaikymas ekonominės sąjungos šalyse. Laikantis šio požiūrio, skatinama sparčiau realizuoti
Sąjungos pagrindinius tikslus: ekonominės integracijos siekimo bei ekonominės sąjungos veiklos rezultato –
visumos gerovės maksimizavimo. Mokesčių sulyginimo požiūris suteikia pirmenybę bendriems Sąjungos
tikslams, palyginti su šalių narių individualiais tikslais. Dėl to apribojamos jų galimybės naudoti fiskalinę
politiką ekonominės politikos tikslams siekti, nes daugelis tokių sprendimų perduodama Sąjungos
institucijoms. Esant Sąjungoje bendrai mokesčių sistemai, bendroms mokesčių normoms, mokesčiai neveiktų
prekių, paslaugų ir gamybos veiksnių judėjimo bei gamybos išdėstymo ekonominės sąjungos bendroje
rinkoje.
Skirtingų mokesčių požiūris[18] suprantamas taip: kiekvienos šalies mokesčių sistema funkcionuoja
kaip politikos, siekiant pagrindinių ekonominių tikslų, instrumentas. Nagrinėjamas požiūris remiasi prielaida,
kad šalies narės mokesčių sistemos išorinė įtaka kitoms šalims yra minimali, taip pat Sąjungos ir jos narių
socialinė ir ekonominė nauda sutampa. Šiuo atveju mokesčiai būtų harmonizuojami koordinuojant atskirų
šalių apmokestinimo instrumentarijus. Siekiant išvengti konfliktų (kiekvienas dalyvis pirmiausia siekia
optimizuoti savo gerovę), šalys narės turi nutarti, kokio ekonominės integracijos laipsnio jos siekia, ir
atsižvelgti į daugelį kitų momentų. Pavyzdžiui, ar bus harmonizuojama visa mokesčių sistema, ar tik dalis
(tik tie mokesčiai, kurie kliudo integracijai), ar bus siekiama mokesčių neutralumo, ar harmonizacija bus
vykdoma palaipsniui, ar įvesta iš karto, kaip bus paskirstomi harmonizavimo efektai ir pan.
Panagrinėkime Pridėtinės vertės mokesčio reglamentavimą ES teisės aktų kontekste. Kaip teigia A.
Kapitanovas interviu ,,Stojant į ES keičiasi netiesioginių mokesčių įstatymai”[19], ,,PVM taikymas ES
mastu yra griežtai reglamentuotas, nustatant konkrečius šio mokesčio bazės, tarifų, lengvatų reikalavimus.
Tai visų pirma susiję su tuo, kad PVM įplaukos sudaro šalies narės mokėjimų į ES biudžetą pagal "nuosavų
išteklių" sistemą dalį, todėl itin daug dėmesio skiriama bendram PVM bazės nustatymui”. Be to, tai yra
vienas efektyviausiai taikomų mokesčių. Vienas pagrindinių ES teisės aktų, reglamentuojančių PVM yra
1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva 77/388/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su
apyvartos mokesčiais, suderinimo – bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas apskaičiavimo
pagrindas, bei visi galiojantys šios direktyvos pakeitimai. Ši direktyva, kurioje nurodytos PVM priėmimo ir
įgyvendinimo pagrindinės nuostatos ir principai bei administracinio pobūdžio priemonės, sudaro dabar
galiojančio PVM įstatymo, kuris yra suderintas su ES teisės aktais pagrindą. Remiantis ES teisės aktais buvo
išplėstas ir konkrečiai apibrėžtas Pridėtinės vertės mokesčio objektas (tai prekių tiekimas ir paslaugų
teikimas, kai prekės ar paslaugos teikiamos už atlygį vykdant ekonominę veiklą, teikimas vyksta šalies
teritorijoje, bei įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, esant tam tikroms PVM
įstatymo 3str. 2p. numatytoms sąlygoms[20]), nors mokesčio tarifai liko nepakitę. Pasak R. Vainienės,
vertinant PVM nuostatus ES mastu deklaruojamos ,,bendros rinkos” sistemoje, ši sistema minėtam
mokesčiui nėra taikoma, todėl galima teigti, jog prekybinių santykių su ES šalimis apmokestinimas
Pridėtinės vertės mokesčiu iš esmės lieka toks pats kaip ir su trečiosiomis šalimis, tik skiriasi kai kurių
procedūrų pavadinimai.[21]
Kaip jau minėta, Pridėtinės vertės mokestis yra priskiriamas netiesioginiams mokesčiams ir jo
reglamentavimas ES teisės aktais yra palyginus griežtas ir konkretus. Kitaip yra su tiesioginiais
mokesčiais, pavyzdžiui jau aukščiau minėtu Gyventojų pajamų mokesčiu. Viena pagrindinių įstatymo turinį
reglamentuojančių direktyvų yra Europos Tarybos direktyva 2003/48/EB dėl palūkanų, gautų iš taupymo
pajamų, apmokestinimo. Kiti ES teisės aktai įgyvendinami Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu yra
daugiau bendro taikymo, apibrėžiantys bendrąsias ES norminių aktų taikymo taisykles bei jų privalomumą, o
ne konkrečias su šiuo mokesčiu susijusias teisės normas.
3. 2. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, sudarytos mokesčių teisės srityje ir jų rūšys,
šių tarptautinių sutarčių vieta mokesčių teisės sistemoje.
Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo[1] 1str. 1 dalyje numatyta, kad „Lietuvos
Respublikos tarptautinė sutartis - tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu
sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu, koks
sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai.“. Tokios sutartys
gali būti vadinamos konvencijomis, deklaracijomis, chartijomis, protokolais, susitarimais, rezoliucijomis ir
t.t.
Tarptautinių sutarčių, kaip Lietuvos nacionalinės teisės šaltinių pripažinimas yra numatytas daugelyje
įstatymų. Pirmiausiai, tai Lietuvos Respublikos Konstitucija – aukščiausios galios teisės normų aktas, kurio
138str. 3 dalyje yra numatyta, jog Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas
(įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų
dauguma, tačiau ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų)[2], yra sudedamoji Lietuvos Respublikos
teisinės sistemos dalis ir todėl turi įstatymo galią, Kadangi ratifikuojant tarptautines sutartis joms turi
neprieštarauti kiti nacionaliniai įstatymai, šios sutartys teisės šaltinių hierarchijoje užima „aukštesnę“
poziciją nei paprastieji įstatymai. Tarptautinių sutarčių viršenybę prieš įstatymus ir kitus žemesnius teisės
aktus įtvirtina ir minėtojo Tarptautinių sutarčių įstatymo 11str. 2 dalis, kurioje nurodoma, jog jei įsigaliojusi
ratifikuota Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias normas negu Lietuvos Respublikos
įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties
įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos. Kaip ratifikuotos sutarties
pavyzdį galima pateikti Lietuvos Respublikos ir Austrijos Respublikos sutartį dėl pajamų bei kapitalo
dvigubo apmokestinimo išvengimo. Ši sutartis Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuota 2005 10 13.
Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, kurioms ratifikavimo procedūra nenumatyta, nutarimu
tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, arba tos sutartys, kurias pasirašo Lietuvos Respublikos
Prezidentas viršenybės prieš įstatymus neturi.
Lygiagrečiai Tarptautinių sutarčių įstatymo nuostatoms, tą patį Seimo ratifikuotų
tarptautinių sutarčių viršenybės prieš įstatymus ir kitus teisės aktus principą įtvirtina ir Mokesčių
administravimo įstatymo 5 str. 1 dalis.[3]
Dvigubo apmokestinimo sutarčių rūšys: dėl pajamų bei kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo
ir mokesčių slėpimo prevencijos; pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir fiskalinių pažeidimų
išvengimo.
3. 3. Tarptautinių sutarčių dvigubo apmokestinimo išvengimo srityje sudarymo, įsigaliojimo ir
taikymo ypatumai.
 Tarptautinio dvigubo apmokestinimo samprata. Mokslinėje teisinėje literatūroje Tarptautinis
dvigubas apmokestinimas apibrėžiamas kaip toks apmokestinimas, kai dvi valstybės pagal savo vidaus
įstatymus apmokestina tą patį mokesčių mokėtoją už tas pačias pajamas ar kapitalą per tą patį laikotarpį.
Kai kurie užsienio autoriai[1] nurodo, kad  dvigubas apmokestinimas gali būti ekonominis ir/arba
teisinis. Ekonominis dvigubas apmokestinimas apibūdinamas kaip dvigubas tų pačių pajamų, kurias gauna
skirtingi asmenys, apmokestinimas (Pavyzdžiui: vyras ir žmona, partnerystė (bendrija) ir partneriai,
bendrovė ir akcininkai, motininė įmonė ir dukterinė įmonė (filialas) ir t.t.). Apmokestinami teisiniu požiūriu
skirtingų, bet ekonominiu požiūriu panašių ar susijusių subjektų tie patys mokesčio objektai (ekonominė
subjekto tapatybė).
Juridinis dvigubas apmokestinimas[2] susijęs su tuo pačiu mokesčio objektu ir tuo pačiu mokesčio
subjektu, kai jie yra apmokestinami pagal dvi (ar kelias) mokesčių jurisdikcijas. Tai yra to paties mokesčių
mokėtojo apmokestinimas dviejose ar keliose valstybėse palyginamais mokesčiais - to paties turinio ir už
identiškus laikotarpius (“teisinė subjekto tapatybė”).
Teisinis dvigubas apmokestinimas yra dviejų teisinių sistemų prieštaravimų rezultatas. Jie kyla dėl iš
dalies sutampančių mokesčių jurisdikcijų reikalavimų tarpusavy susijusioms ekonominės veiklos rūšims.
Konkurencinės finansinės nepriklausomybės jėgos sąlygoja dvigubą (arba kartotinį) apmokestinimą dviejose
ar daugiau jurisdikcijų; panašiai ji gali sąlygoti ir dvigubą atleidimą nuo mokesčių, t.y. neapmokestinimą.
Tarptautinė mokesčių teisė pirmiausia domisi teisiniu (t.y. pagrįstu jurisdikcija) dvigubu apmokestinimu.
Pasaulyje apmokestinimo sistemos paremtos dviem: buveinės vietos (domicile) ir pajamų šaltinio
principais. Paprastai visos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys yra paremtos buveinės vietos
(domicile) principu, t.y. mokesčių mokėtojo visame pasaulyje uždirbtos pajamos apmokestinamos toje šalyje,
kurioje jis gyvena. Tačiau dauguma valstybių apmokestina ir pajamas, kurias jų teritorijoje uždirba
užsieniečiai. Mokesčių mokėtojui apmokestinimas pajamų šaltinio valstybėje reikštų būtinybę laikytis
užsienio mokesčių tvarkos, t.y. valstybės, kurioje uždirbtos pajamos, taikomo apmokestinimo pagrindo ir
mokesčių tarifų.
Jeigu pajamos yra apmokestinamos dvejuose valstybėse, kurios tarpusavyje yra pasirašiusios
dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartį, apmokestinimo teisė suteikiama vienai iš jos šalių: arba buveinės
valstybei (residence-based taxation), arba pajamų šaltinio valstybei (source-based taxation )[3].
Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių sudarymo reikšmė. Dvigubo apmokestinimo išvengimo
sutartys panaikina dvigubą pajamų ir kapitalo apmokestinimą, t.y. panaikina galimybę valstybėms pagal savo
vidaus įstatymus apmokestinti tą patį mokesčių mokėtoją. Dvigubas apmokestinimas trukdo valstybėms
keistis prekėmis, paslaugomis, technologijomis ir darbuotojais. Tai trukdo valstybių ekonominio
bendradarbiavimo plėtrai. Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių pasirašymas atitinka normalaus
tarpvalstybinio bendradarbiavimo praktiką, stiprina ekonominius ryšius bei leidžia palaikyti geros
kaimynystės santykius[4].
Šios sutartys paskirsto apmokestinimo teises tarp susitariančiųjų valstybių. Sutarčių nuostatomis
apribojamos valstybių teisės apmokestinti tam tikras pajamų ar kapitalo rūšis. Kai tarp valstybių yra
pasirašyta tokia sutartis, galima išvengti diskriminacinio apmokestinimo, nes kiekviena valstybė įsipareigoja
apmokestinant mokesčių mokėtojus, kurie yra kitos sutartį sudarančios valstybės piliečiai arba tos valstybės
įmonės, taikyti ne mažiau palankų apmokestinimo režimą nei apmokestinant savo piliečius arba įmones.
Išvengti tarptautinio dvigubo apmokestinimo nėra vienintelis sutarčių taikymo tikslas. Jos naudingos
ne tik verslininkams, bet ir mokesčių administratoriams, kurie remdamiesi šių sutarčių nuostatomis gali
keistis informacija. Keitimasis informacija svarbus tiek taikant pačias mokesčių sutartis, tiek užtikrinant
vidaus mokesčių įstatymų teisingą taikymą. Taip mokesčių pareigūnai gali patikrinti faktus, kuriems turi būti
taikoma sutartis, taip pat faktus, reikalingus taikant vidaus mokesčių įstatymus, net jeigu šie nėra susiję su
atitinkamo sutarties straipsnio taikymu. Taigi toks keitimasis informacija užkerta kelią fiskaliniams
pažeidimams bei mokesčių nemokėjimui ir tampa vis reikšmingesnis didėjant mokesčių mokėtojų, gaunančių
pajamų iš užsienio valstybėse esančių subjektų , skaičiui[5].
Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys taip pat naudingos fiziniams ir juridiniams asmenims,
kurie vykdo veiklą ir gauna pajamas atitinkamose užsienio valstybėse. Mokesčių mokėtojai, investuojantys į
užsienio valstybes, suinteresuoti, kad tose valstybėse sumokėtas mokestis už tokias pajamas, kaip
pavyzdžiui, dividendai, palūkanos, užsienyje įsteigtos nuolatinės buveinės pelnas, būtų įskaitytas Lietuvoje
mokant atitinkamą mokestį. Tai užtikrina atitinkamos dvigubo apmokestinimo sutarčių nuostatos.
Šios sutartys naudingos ir dirbantiesiems pagal darbo sutartį užsienio valstybėse, taip pat ir tiems
Lietuvos gyventojams, kurie iš atitinkamos užsienio valstybės gauna pensijas (šiose sutartyse nustatyta, kuri
 valstybė turi teisę apmokestinti tokias pensijas). Pavyzdžiui, jeigu fizinio asmens veikla yra susijusi su darbo
santykiais, tai už ją gaunamas darbo užmokestis ir kiti panašūs atlyginimai apmokestinami toje
susitariančiojoje valstybėje. Tokiu atveju už jį gaunamos pajamos gali būti apmokestinamos ir toje ir kitoje
valstybėje.
Apibendrinant galima teigti, kad dvišalių dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių reikšmė
atsiskleidžia per šių sutarčių tikslus.
Tarptautinių dvigubo apmokestinimo išvengimo sutarčių sudarymo pagrindiniai tikslai yra šie[6]:
1) paskirstyti apmokestinimo teises tarp susitariančiųjų valstybių. Šios sutartys nenustato, kaip turi
būti apmokestinamos pajamos. Kiekviena susitariančioji valstybė, kuriai pagal sutarties nuostatas tenka teisė
apmokestinti pajamas, atsižvelgdama į sutarties nuostatas, jas apmokestina pagal savo vidaus mokesčių
įstatymus;
2) panaikinti tarptautinį dvigubą apmokestinimą, t.y. tokį apmokestinimą, kai abi valstybės pagal
savo vidaus įstatymus gali apmokestinti tą patį mokesčių mokėtoją už tas pačias pajamas per tą patį
laikotarpį;
3) užkirsti kelią fiskaliniams pažeidimams ir mokesčių nemokėjimui, ko galima pasiekti
susitariančiųjų valstybių kompetentingiems asmenims keičiantis informacija;
4) išvengti mokesčių diskriminacijos, t.y. valstybė įsipareigoja taikyti ne mažiau palankų
apmokestinimo režimą visiems mokesčių mokėtojams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra, ar nėra jos piliečiai
arba jos įmonės.
       Tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys yra svarbi Lietuvos Respublikos teisinės, kartu
ir mokesčių sistemos dalis. Sudarytos dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys yra pagrįstos Ekonominio
bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau - EBPO) parengta Pavyzdine konvencija dėl pajamų ir
kapitalo dvigubo apmokestinimo išvengimo[7].
       Dvigubo apmokestinimo sutartis (toliau – sutartis) taikoma asmenims, kurie yra vienos arba abiejų
Susitariančiųjų Valstybių rezidentai.[8] Sutartis taikoma fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie yra arba
Lietuvos, arba užsienio valstybės, arba ir Lietuvos, ir užsienio valstybės rezidentai. Nustatant, ar asmuo
laikomas vienos iš valstybių rezidentu, vadovaujamasi atitinkamais valstybių vidaus įstatymais. Asmens
rezidavimo keliose valstybėse atveju, t.y. kai asmuo, pagal atitinkamus tų valstybių vidaus įstatymus yra
laikomas abiejų susitariančių valstybių rezidentu, rezidavimo valstybė nustatoma remiantis Sutarties 4
straipsnyje (Rezidentas) įtvirtintomis rezidavimo valstybės nustatymo taisyklėmis.
Susitariančiosios Valstybės rezidentas.[9] Bendrąja prasme asmuo laikomas valstybės
rezidentu Sutarties tikslams, jei atitinka tam tikrus nustatytus kriterijus, dėl kurių jam atsiranda prievolė
mokėti mokesčius nuo pasaulinių pajamų (t.y. pajamos, gautos tiek rezidavimo valstybėje, tiek kitose
valstybėse).
Pavyzdiniai kriterijai, kuriais remiantis asmuo apmokestinamas kaip rezidentas, yra šie: jo nuolatinė
gyvenamoji vieta, buvimo vieta, vadovybės buvimo vieta, įsteigimo (inkorporavimo) vieta arba bet koks
kitas panašus požymis. Minėtas kriterijų, apsprendžiančių, ar asmuo laikomas rezidentu, sąrašas nėra
baigtinis ir iš esmės pagrįstas susitariančių valstybių vidaus įstatymų nuostatomis, t. y. kiekviena valstybė
sąvoką “rezidentas” apibrėžia remdamasi savo vidaus įstatymais.
Pati valstybė ir bet kokia jos vietos valdžia (įskaitant valstybines ar savivaldybių institucijas)
laikomos rezidentais, kuriems taikomos Sutartyje numatytos lengvatos.
Turimas kapitalas (turtas) arba esantis pajamų šaltinis nėra kriterijai, kuriais remiantis nustatoma
asmens rezidavimo vieta. Atsižvelgiant į tai, vienos valstybės vienetai tik gaunantys kitoje valstybėje kokių
nors pajamų (pavyzdžiui, pajamų iš veiklos, vykdomos per nuolatines buveines) ar turintys nekilnojamojo
turto, nelaikomi tos kitos valstybės rezidentais.
Pavyzdys[10]
 
Lietuvos įmonė moka dividendus fiziniam asmeniui – Lenkijos nuolatiniam gyventojui. Nors šis
asmuo ir turi Lietuvoje pajamų šaltinį (gauna dividendus), jis nėra laikomas Lietuvos
rezidentu Sutarties tikslams. Sutarties lengvatomis jis galėtų pasinaudoti tik tuo atveju, jeigu, remiantis
Lenkijos vidaus įstatymais, jis yra minėtos valstybės rezidentas.
 
Dvigubo apmokestinimo sutartis taikoma pajamų ir kapitalo mokesčiams, kuriuos ima Susitariančioji
Valstybė arba jos vietos valdžia, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie imami. Sutarties nuostatos taikomos:
·        pajamų mokesčiams ir
·        kapitalo mokesčiams.
Pajamų ir kapitalo mokesčiai apima: mokesčius nuo visų pajamų ar jų dalies; mokesčius nuo viso kapitalo
ar jo dalies; mokesčius nuo turto vertės padidėjimo pajamų, gaunamų už kilnojamojo ar nekilnojamojo turto
perleidimą; mokesčius nuo kapitalo vertės padidėjimo.  Pavyzdžiui, Airija. Sutarties 2 straipsnio 1 paragrafe
nustatyta: „Ši Sutartis taikoma pajamų ir kapitalo prieaugio pajamų mokesčiams, kuriuos ima Susitariančioji
Valstybė arba jos vietos valdžia, nepriklausomai nuo to, kokiu būdu jie imami“. Sutarties 2 straipsnio 1
paragrafe nurodoma, kad Sutarties nuostatos taikomos pajamų ir kapitalo prieaugio pajamų mokesčiams.
Atkreiptinas dėmesys, kad sutartis netaikoma kapitalo mokesčiams.
Kiekviena apmokestinimo teises turinti Susitariančioji valstybė gali taikyti vidaus
teisės aktuose nustatytus ir su šiais mokesčiais susijusius mokėjimus (pvz., baudas, delspinigius). Tačiau ar
nustatytos baudos, delspinigiai bus traktuojami kaip mokesčiai, kuriems taikoma Sutartis, sprendžia
kiekviena Susitariančioji valstybė.
Susitariančiose valstybėse po Sutarties pasirašymo pradėtiems imti mokesčiams taikoma Sutartis.
Dvigubo apmokestinimo sutartys įsigalioja jas ratifikavus Seime ir paskelbus - Valstybės žiniose.
Šiuo metu Sutarties nuostatos taikomos tokiems Lietuvoje imamiems mokesčiams: pelno mokesčiui,
pajamų mokesčiui, nekilnojamojo turto mokesčiui.
Lietuvos Respublikoje taikomos tarptautinės dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartys yra šios:
 
Valstybė Taikoma mokesčiams Skelbta “Valstybės žiniose”
nuo
Airija 1999-01-01 1998, Nr. 51-1401
Armėnija 2002-01-01 2000, Nr. 108-3431
Austrijos Respublika 2006-01-01 2005, Nr. 128-4604
Azerbaidžano Respublika 2005-01-01 2004, Nr. 126-4536
Baltarusijos Respublika 1997-01-01 1996, Nr. 65-1536
Belgijos Karalyste 2004-01-01 1999, Nr. 82-2419
Bulgarijos Respublika 2007-01-01 2007, Nr. 2-71
Čekijos Respublika 1996-01-01 1995, Nr. 75-1749
Danijos Karalystė 1994-01-01 1994, Nr. 17-274
Estijos Respublika 1994-01-01 iki 1994, Nr. 14-236
2005-12-31
Estijos Respublika 2006-01-01 2006, Nr.5-137
Graikijos Respublika 2006-01-01 2002, Nr.111-4902
Gruzija 2005-01-01 2004, Nr. 30-967
Islandijos Respublika 2000-01-01 1999, Nr. 10-215
Ispanijos Karalystės 2004-01-01 2004, Nr. 15-460
Italijos Respublika 2000-01-01 1999, Nr. 53-1707
Izraelis 2007-01-01 2007, Nr. 2-72
Jungtinės Amerikos Valstijos 2000-01-01 1999, Nr. 110-3209
Jungtinė Karalystė 2002-01-01 2002, Nr. 13-485
Jungtinė Karalystė (protokolas)   2002, Nr. 104-4619
Kanada 1998-01-01 1997, Nr. 10-181
Kazachstano Respublika 1998-01-01 1997, Nr. 106-2677
Kinijos Liaudies Respublika 1997-01-01 1996, Nr. 105-2399
Kroatijos Respublika 2002-01-01 2000, Nr. 108-3432
Latvijos Respublika 1995-01-01 1995, Nr. 13-297
Lenkijos Respublika 1995-01-01 1995, Nr. 84-1905
Liuksemburgo Didžioji Hercogystė 2007-01-01 2005, Nr. 70-2516
Malta 2005-01-01 2004, Nr. 30-966
Moldovos Respublika 1999-01-01 1998, Nr. 74-2137
Nyderlandų Karalystė 2001-01-01 2000, Nr. 59-1757
Norvegijos Karalystė 1994-01-01 1994, Nr. 17-275
Valstybė Taikoma mokesčiams Skelbta “Valstybės žiniose”
nuo
Portugalijos Respublika 2004-01-01 2002, Nr. 111-4900
Prancūzijos Respublika 1997-01-01 1997, Nr. 106-2675
Rumunija 2003-01-01 2002, Nr. 57-2299
Rusijos Federacija 2006-01-01 2000, Nr. 59-1765
Singapūro Respublika 2005-01-01 2004, Nr. 112-4171
Slovakijos Respublika 2003-01-01 2002, Nr. 104-4620
Slovėnijos Respublika 2003-01-01 2000, Nr. 108-3433
Suomijos Respublika 1994-01-01 1994, Nr. 18-292
Švedijos Karalystė 1994-01-01 1994, Nr. 17-276
Šveicarijos Konfederacija 2003-01-01 2002, Nr. 111-4901
Turkijos Respublika 2001-01-01 1999, Nr. 82-2420
Ukraina 1998-01-01 1997, Nr. 11-207
Uzbekistano Respublika 2003-01-01 2002, Nr. 109-4808
Vengrijos Respublika 2005-01-01 2004, Nr. 151-5477
Vokietijos Federacinės Respublika 1995-01-01 1997, Nr. 106-2674

4 tema Mokesčių administravimo samprata ir atskiri elementai.[1]

 
Įvadas
 
Šios temos tikslas – yra išanalizuoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo svarbiausias
sąvokas, apibūdinančias mokesčių administravimo teisinius reiškinius, supažindinti studentus su mokesčių
administravimo subjektais, jų teisėmis ir pareigomis, su mokesčių administravimo proceso esme ir
išnagrinėti jį sudarančias procedūras ir procesus, tokius kaip mokesčių mokėtojų švietimas, konsultavimas,
mokesčių mokėtojų aptarnavimas, mokesčių apskaičiavimas, sumokėjimas bei apskaičiavimo ir sumokėjimo
kontrolė, nepriemokų išieškojimas, mokesčių grąžinimas (įskaitymas) kt. Aptarti teisės aktų,
reglamentuojančių mokesčių administravimą, sistemą; padėti studentams suvokti mokesčių administravimo
vietą bendroje teisės sistemoje; suteikti studentams pakankamai teorinių ir praktinių įgūdžių sprendžiant
klausimus, kylančius mokesčių administravimo procese.
4. 1. Mokesčių administravimo sąvoka.
Mokesčių administravimas apima visumą priemonių, kurias taiko valstybės ir savivaldybės
institucijos, siekdamos nustatyti ir surinkti mokesčius bei kitus piniginius mokėjimus. Pasak B. Sudavičiaus,
mokesčių administravimas gali būti suprantamas plačiąja ir siaurąja prasme.
Plačiąja prasme mokesčių administravimas tai – „Įvairių valstybės (savivaldybių) institucijų ir jų
taikomų priemonių siekiant nustatyti ir surinkti mokesčius sistema“. Šia prasme mokesčio administravimas
apima įvairių valstybės (savivaldybių) institucijų – Seimo, Vyriausybės, teismų, Finansų ministerijos ir kitų
institucijų – praktinę veiklą priimant ir įgyvendinant mokesčių įstatymus“.[1] Manytina, kad autoriui šios
sąvokos platesnei interpretacijai prielaidas suponavo administravimo kaip „valdymo“ sąvoka, vartojama
administracinės teisės moksle. Plačiąja prasme valdymas suprantamas, kaip visų valstybės (įstatymų
leidžiamosios, vykdomosios ir jurisdikcijos) institucijų vykdomas valdymas.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir
rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai, kuriuos priima Seimas. Mokesčių įstatymuose nustatomi
mokesčio objektas, subjektai, jų teisės ir pareigos, mokesčio tarifai, sumokėjimo terminai, lengvatos.
Mokesčių įstatymus įgyvendinančius lydimuosius teisės aktus leidžia Lietuvos Respublikos
Vyriausybė, o kai yra jos pavedimas, – Finansų ministerija. Spręsdamos klausimus, priskirtus jų
kompetencijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Finansų ministerija gali pavesti centriniam mokesčių
administratoriui priimti lydimuosius teisės aktus, nustatančius atitinkamas mokesčių įstatymų įgyvendinimo
taisykles. Kitoms institucijoms įgyvendinti mokesčio įstatymą gali būti pavesta tik įsakmiai mokesčių
įstatymuose nurodytais atvejais.[2]
Anot B. Sudavičiaus, mokesčių administravimo samprata siaurąja prasme įtvirtinta Mokesčių
administravimo įstatymo 2 straipsnyje (galiojusiame iki 2004 05 01 d.)[3]. Pagal jį mokesčio
administravimas – mokesčio administratoriaus teisių ir pareigų bei mokesčio mokėtojo teisių ir pareigų
įgyvendinimas, mokesčio apskaičiavimas, sumokėjimas ir išieškojimas, atsakomybės už netinkamą mokesčio
apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio paskirstymas ir informacijos mokesčio mokėtojams teikimas.
Mokesčio administravimo įstatyme įtvirtinta mokesčio administravimo samprata apima vykdomosios
valdžios (valstybinės mokesčių inspekcijos, Muitinės ir kt.) veiksmus, kuriuos jos turi atlikti įgyvendinamos
mokesčių įstatymus.[4]
Ekonomikos terminų ir sąvokų mokomajame žodyne mokesčių administravimas įvardintas kaip
„valstybinė administracinė teisinė valdymo sistema, būtina renkant mokesčius, kurią formuojant
atsižvelgiama į šiuos kriterijus: patogus mokėtojams atsiskaitymas, veiksmų apibrėžtumas, atsiskaitymo
paprastumas, mokesčių surinkimo išlaidų minimizavimas“.[5]
J. Rimas mokesčių administravimą supranta kaip “mokesčių įstatymo pagrindimą ir priskyrimą
valstybės arba savivaldybių biudžetinėms įplaukoms formuoti, mokesčių apskaičiavimą, mokėjimą ir
išieškojimą, atsakomybės už netinkamą mokesčio apskaičiavimą ir mokėjimą taikymas, mokesčio mokėtojo
teisių ir pareigų bei mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą, išieškojimą, kontroliuojančių institucijų teisių ir
pareigų įgyvendinimą ir informacijos mokesčio mokėtojui teikimą”.
2004 m. balandžio 13 d. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – MAĮ)
įtvirtinta, kad mokesčių administravimas – mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimas, taip pat
mokesčių ir kituose įstatymuose nustatytų mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo pareigų
vykdymas ir teisių įgyvendinimas. MAĮ komentare nurodyta, kad įstatyme įtvirtina mokesčių
administravimo sampratą plačiąja prasme, kuomet mokesčių administravimas apima: 1. mokesčių
administratoriaus siekiamų uždavinių ir funkcijų, įgyvendinimo užtikrinimą; 2. mokesčių administratoriaus
tinkamo pareigų vykdymo ir teisių įgyvendinimo užtikrinimą; 3. mokesčių mokėtojo tinkamo pareigų
vykdymo ir teisių įgyvendinimo užtikrinimą.
4. 2. Mokesčių administravimo principai.
Principium (lotyniškai) reiškia pradžia, pagrindas, pirminis šaltinis.[1]
MAĮ yra įtvirtinti pagrindiniai apmokestinimo teisinio reglamentavimo ir taikymo
principai: mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir visuotinio privalomumo, apmokestinimo aiškumo,
turinio viršenybės prieš formą. Šiems principams neturi prieštarauti mokesčių teisės aktai ir jais privalo
vadovautis tiek mokesčių mokėtojas, tiek ir mokesčių administratorius administruodamas mokesčius.
Mokesčių mokėtojų lygybės principas. Taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių
įstatymų nustatytų sąlygų yra lygūs.[2] Šio principo esmė, kad mokesčių įstatymai neturi sudaryti išskirtinių
apmokestinimo sąlygų atskiriems mokesčių mokėtojams, priklausomai nuo jų vykdomos veiklos pobūdžio ar
nuo mokesčio mokėtojo statuso. Mokesčių mokėtojų lygybės principas yra konstitucinio lygiateisiškumo
principo (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnis) įtvirtinimas mokesčių teisėje. Šis principas
draudžia diskriminuoti mokesčių mokėtojus (jų grupes), ar dėl tam tikrų priežasčių sudaryti išskirtines
sąlygas. Mokesčių mokėtojai – fiziniai asmenys ar jų grupės negali būti diskriminuojami (ar pirmenybė jiems
teikiama) dėl jų lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų.
Taikant mokesčių įstatymus vienodos situacijos turi būti vertinamos vienodai, t. y. esant vienodoms
faktinėms aplinkybėms mokesčių teisės aktai turi būti aiškinami ir taikomi vienodai visų mokesčių mokėtojų
atžvilgiu.[3]
Teisingumo ir visuotinio privalomumo. Pagal MAĮ 8 str. 1 d. kiekvienas mokesčių mokėtojas
privalo mokėti mokesčių įstatymų nustatytus mokesčius, laikydamasis mokesčių teisės aktuose nustatytos
mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. Ši nuostata reiškia, ne tik prievolę mokėti mokestį, bet ir
pareigą griežtai laikytis mokesčių įstatymuose nustatytos mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos. MAĮ
2 d. įtvirtinta, kad mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos kompetencijai,
negali būti individualaus pobūdžio, pažeidžiančios proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. Lengvatos
negali būti individualaus pobūdžio, nes tai pažeidžia proporcingą mokesčių naštos paskirstymą. MAĮ 3 d.
nustatyta, kad mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir
teisingumo kriterijais.
Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros, atsižvelgiant į abiejų šalių
interesus. Protingumo kriterijus reikalauja, kad mokesčių administratorius administruodamas mokesčius
elgtųsi atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Abiejų minėtų kriterijų įgyvendinimas – tai būdas užtikrinti efektyvų
mokesčių administravimą, protingumu ir teisingumu pagrįstus mokesčių administratoriaus
sprendimus. Pavyzdžiui, skiriant baudą mokesčių administratorius turi atsižvelgti į sunkinančias ir
lengvinančias aplinkybes konkrečioje situacijoje ir skirti tokio dydžio baudą, kuri būtų adekvati padarytam
pažeidimui.[4]
 Apmokestinimo aiškumo. MAĮ 9 str. įtvirtintas principas reiškia, kad mokestinės prievolės turinys,
jos atsiradimo, vykdymo ir pasibaigimo tvarka ir pagrindai Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktuose
turi būti aiškiai apibrėžti, o Įstatymo 3 str. 5 dalyje įtvirtinta, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės
aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Mokesčių administravimo įstatyme
įstatymų leidėjui (Lietuvos Respublikos Seimui) nustatytas reikalavimas užtikrinti, kad Lietuvos Respublikos
mokesčių įstatymai, nustatantys naują mokestį, naują mokesčio tarifą, mokesčio lengvatą, sankcijas už
mokesčių įstatymų pažeidimus arba iš esmės pakeičiantys apmokestinimo tam tikru mokesčiu tvarką ar
apmokestinimo teisinio reglamentavimo bei taikymo principus, įsigaliotų ne anksčiau kaip po šešių mėnesių
nuo jų paskelbimo dienos.
Pažymėtina, kad mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas mokestinės prievolės dalykas, t.
y. mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo, vykdymo, pasibaigimo tvarka ir pagrindai, nes tik tokiu būdu
gali būti užtikrintas teisingas ir savalaikis jos įvykdymas.
Turinio viršenybės prieš formą principas. Reiškia, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė
teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. MAĮ komentare teigiama, kad
mokesčių teisiniuose santykiuose svarbiausia vertinti šių santykių dalyvių (tiek mokesčių mokėtojo, tiek
mokesčių administratoriaus) veiklos turinį, o ne formalią jos išraišką. Todėl, jeigu mokesčių teisinių santykių
dalyvių veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, numatytas
mokesčių įstatymuose, vadovaujamasi mokesčių įstatymų nuostatomis, taikytinomis veiklos turiniui. Šio
principo aiškinimas ir taikymas kiekvienu atveju priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių. Išsamiau apie
turinio viršenybės prieš formą principo taikymą apskaičiuojant mokesčius aptariama 4.14 potemėje.
Paminėtinas dar vienas principas, t.y. Tarptautinių sutarčių viršenybės principas, kuris reiškia, kad,
jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios negu atitinkamų mokesčių įstatymuose
apmokestinimo taisyklės ir šios sutartys yra ratifikuotos, įsigaliojusios ir taikomos Lietuvos Respublikoje, tai
viršenybę turi minėtose tarptautinėse sutartyse nustatytos taisyklės. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Seimo
ratifikuotose, įsigaliojusiose ir taikomose sutartyse dėl pajamų ir kapitalo dvigubo apmokestinimo ir
fiskalinių pažeidimų išvengimo nustatytos apmokestinimo taisyklės turi viršenybę atitinkamų mokesčių
įstatymų atžvilgiu.
4. 3. Mokesčių administratorius: sąvoka ir rūšys.
MAĮ 2 str. įtvirtina, kad mokesčių administratorius – už mokesčių administravimą atsakinga
valstybės įstaiga ar institucija, turinti įstatymų suteiktus įgaliojimus veikti mokesčių administravimo srityje.
Mokesčių administratorius galima skirstyti į dvi grupes:
·        Institucijos, kurioms mokesčių administravimas yra pagrindinė darbo sritis;
·        Institucijos, kurioms mokesčių administravimas nėra pagrindinė veiklos sritis.
Pirmajai grupei priklauso Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
(toliau –VMI prie FM) (administruoja mokesčius, nurodytus LR MAĮ 13 str., išskyrus muitus); Lietuvos
Respublikos muitinė (administruoja muitus bei PVM ir akcizus tiek, kiek jai pavesta pagal Pridėtinės vertės
mokesčio ir Akcizų įstatymus).
Antrajai grupei priskiriamos valstybės institucijos ir įstaigos, įgaliotos atlikti tam tikrus mokesčių
administravimo veiksmus: Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (mokestis už valstybinius gamtos
išteklius, mokestis už aplinkos teršimą, naftos ir dujų išteklių mokestis, atskaitymai nuo pajamų pagal
Lietuvos Respublikos miškų įstatymą); Žemės ūkio ministerija ar jos įgaliota institucija (pagal Gamybos
mokesčio cukraus sektoriuje įstatymą, Pertekliaus mokesčio cukraus sektoriuje įstatymą ir Papildomos
baltojo cukraus gamybos kvotos ir pridėtinės izogliukozės gamybos kvotos vienkartinio išsipirkimo
mokesčio įstatymą.).
Mokesčių administratorių rūšys: Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos ir Muitinės
departamentas – centrinis mokesčių administratorius; Teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos ir
teritorinės muitinės – vietos mokesčių administratoriai.
Valstybinė mokesčių inspekcija, yra valstybės institucija. Valstybinę mokesčių inspekciją sudaro
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos bei teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos  – vadovaujanti valstybinės mokesčių inspekcijos
sistemos dalis, atskaitinga finansų ministrui. VMI prie FM - centrinis mokesčių administratorius, jai
pavaldžios bei atskaitingos teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos (vietos mokesčių administratoriai).
Valstybinė mokesčių inspekcija – biudžetinė įstaiga, turinti savo sąskaitą banke, antspaudus ir bendrą
simboliką.[1] Šiuo metu veikia 10 teritorinių (apskričių) valstybinių mokesčių inspekcijų (toliau – AVMI),
turinčių nuo 3 iki 7 miestų/rajonų skyrių. Tai yra Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio,
Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos ir Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos. VMI prie FM
koordinuoja, kontroliuoja ir metodiškai vadovauja vietos mokesčių administratorių darbui bei periodiškai
įvertina jų darbo rezultatus.
Pagrindiniai VMI prie FM uždaviniai yra: 1. padėti mokesčių mokėtojams įgyvendinti savo teises ir
atlikti pareigas; 2. įgyvendinti mokesčių įstatymus; 3. užtikrinti, kad mokesčiai į biudžetą būtų sumokėti.
Muitinę sudaro: Muitinės departamentas – centrinis mokesčių administratorius ir teritorinė muitinė
– vietos mokesčių administratorius.
Muitinė, administruodama mokesčius, vadovaujasi Mokesčių administravimo įstatymu ir jį taiko
atsižvelgdama į ypatumus ir išimtis, numatytus Europos Bendrijos muitų teisės aktuose ir jų taikymo tvarką
reglamentuojančiuose Lietuvos Respublikos teisės aktuose. [2]
Muitinės administracinė struktūros schema[3]
4. 4. Vietos mokesčių administratorius ir centrinis mokesčių administratorius.
Teritorinių valstybinių mokesčių inspekcijų skaičių bei jų teritorines veiklos zonas nustato finansų
ministras Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko teikimu.
Teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai vadovauja viršininkas, kurį į pareigas skiria ir iš pareigų
atleidžia Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininkas Valstybės tarnybos įstatymo
nustatyta tvarka. Teritorinė valstybinė mokesčių inspekcija pavaldi ir atskaitinga VMI prie FM. Teritorinių
valstybinių mokesčių inspekcijų nuostatus tvirtina Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų
ministerijos viršininkas.
Spręsdami anksčiau minėtus uždavinius Valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūnai (tiek
centrinis, tiek vietos mokesčių administratoriai) atlieka daugybę funkcijų.
Vietos mokesčių administratorius pagal savo kompetenciją atlieka tokias pagrindines funkcijas ,
įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatymo 26 straipsnyje: teikia mokesčių mokėtojams konsultacijas dėl
mokesčių mokėjimo ir informaciją apie įstatymus bei kitus teisės aktus mokesčių klausimais; priima iš
mokesčių mokėtojų mokesčių deklaracijas, kitus atskaitomybės dokumentus bei išduoda atitinkamus
mokesčių deklaravimą ir kitus mokesčių mokėtojo atliktus veiksmus patvirtinančius dokumentus; tvarko į
biudžetą mokamų mokesčių apskaitą; registruoja mokesčių mokėtojus bei tvarko mokesčių mokėtojų
registrą. Šią funkciją kaip vietos mokesčių administratorius atlieka tik teritorinės valstybinės mokesčių
inspekcijos; įstatymų nustatyta tvarka paskirsto biudžetams mokesčių sumas; vykdo savivaldybės institucijų
sprendimus dėl mokesčių į jos biudžetą lengvatų taikymo. Šią funkciją kaip vietos mokesčių administratorius
atlieka tik teritorinės valstybinės mokesčių inspekcijos; kontroliuoja, ar teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir
sumokėti mokesčiai; pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nuostatas teikia specialisto
išvadas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu; priverstinai išieško mokestines
nepriemokas; grąžina (įskaito) mokesčių mokėtojams permokų (skirtumų), neteisėtai išieškotų mokesčių,
delspinigių ir baudų sumas; nustatyta tvarka bendradarbiauja ir keičiasi informacija su kitais Lietuvos
mokesčių administratoriais, valstybės bei savivaldybės įstaigomis ir institucijomis. Vykdo kitas vietos
mokesčių administratoriaus funkcijas, numatytas teisės aktuose.
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos vadovauja viršininkas. Jį į pareigas
priima ir iš pareigų atleidžia finansų ministras Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka.
Pagal MAĮ 25 straipsnio nuostatas, Centrinis mokesčių administratorius atlieka tokias pagrindines
funkcijas: organizuoja mokesčių mokėtojų švietimą ir konsultavimą; suderinęs su Finansų ministerija teikia
apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus; nustato mokesčių mokėtojų aptarnavimo prioritetus ir
procedūras; vietos mokesčių administratoriui nustato mokestinių prievolių bei sumokėtų mokesčių apskaitos
procedūras ir kontroliuoja, kaip jų laikomasi; nustato mokesčių permokų (skirtumų) ir nepagrįstai
(neteisingai) išieškotų mokesčių, baudų bei delspinigių grąžinimo (įskaitymo) procedūras; nustato mokesčių
apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo kontrolės prioritetus bei procedūras; kontroliuoja, ar
teisingai apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti mokesčiai; nustato mokestinių nepriemokų išieškojimo
prioritetus ir procedūras; nagrinėja mokestinius ginčus; sprendžia abipusio susitarimo procedūrų, numatytų
Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartyse arba
Konvencijoje 90/436/ EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo koreguojant asocijuotų įmonių pelną,
taikymo klausimus. Šią funkciją kaip centrinis mokesčių administratorius atlieka tik Valstybinė mokesčių
inspekcija prie Finansų ministerijos; atstovauja valstybės interesams teismuose ir kitose institucijose; kaupia
ir apibendrina geriausią įvairių procedūrų mokesčių administravimo srityje atlikimo praktiką ir su ja
supažindina vietos mokesčių administratorius; Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės, Finansų
ministerijos pavedimu priima mokesčių įstatymų lydimuosius teisės aktus bei rengia jų projektus; priima
įstatymų lydimuosius teisės aktus, kurių leidimas priklauso centrinio mokesčių administratoriaus
kompetencijai; teikia Finansų ministerijai pasiūlymus dėl įstatymų ir kitų teisės aktų mokesčių klausimais
įgyvendinimo, mokesčių administravimo gerinimo; bendradarbiauja su Lietuvos Respublikos ir užsienio
valstybinėmis, visuomeninėmis, tarptautinėmis bei kitomis įstaigomis ir institucijomis; kaip kompetentinga
institucija bendradarbiauja su užsienio valstybių mokesčių administracijomis (kompetentingomis
institucijomis); koordinuoja, kontroliuoja ir metodiškai vadovauja vietos mokesčių administratoriaus darbui
bei periodiškai įvertina jo darbo rezultatus; valdo mokesčių mokėtojų registrą. Šią funkciją kaip centrinis
mokesčių administratorius vykdo tik Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos; nustato į
biudžetą mokamų mokesčių apskaitos politiką ir tvarko į biudžetą mokamų mokesčių apskaitą. Vykdo kitas
centrinio mokesčių administratoriaus funkcijas, numatytas teisės aktuose.
4. 5. Mokesčių administratoriaus pareigos ir teisės
Mokesčių administravimo įstatymas įtvirtina mokesčio administratoriaus teises ir pareigas, kuriomis
įgyvendindamas jiems pavestas funkcijas, naudojasi tiek centrinis, tiek vietos mokesčio administratorius (jo
pareigūnas).
Pagal MAĮ 32 straipsnį mokesčių administratorius atlieka šias pareigas: 1) skatinti savanorišką
mokesčių sumokėjimą. Remiantis MAĮ komentaru, mokesčių administratoriaus (jo pareigūnas) vykdo
šviečiamąją, aiškinamąją veiklą mokesčių mokėtojams rengdamas seminarus, informacinius leidinius,
talpindamas ir skleisdamas informaciją elektroniniu ir įprastu būdu per masinės informacijos ir kitas
priemones, aiškindamas mokesčių sumokėjimo reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime bei detaliai
supažindindamas ir paaiškindamas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką. 2) nepažeisti mokesčių
mokėtojo teisių. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam pavestas funkcijas, privalo nepažeisti mokesčių
mokėtojų teisių, kurios yra įtvirtintos MAĮ 36 straipsnyje. 3) tiksliai laikytis mokesčių teisės aktų. Šios
pareigos tikslas – užtikrinti teisingumo ir visuotinio privalomumo principo realizavimą mokesčių
administravimo procese bei siekti, kad nebūtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojų teisės ir teisėti interesai. 4)
pagal savo kompetenciją ginti teisėtus valstybės interesus. Mokesčių administratorius, vykdydamas jam
įstatymų nustatytas funkcijas, atstovauja valstybei ir privalo ginti jos teisėtus interesus. 5) užtikrinti
informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą. Informacijos apie mokesčio mokėtoją slaptumą bei jos
paskleidimą reglamentuoja MAĮ 38-39 straipsniai. 6) naudotis savo teisėmis tik tiek, kiek tai susiję su jam
pavestomis funkcijomis. Ši nuostata įpareigoja mokesčių administratorių naudotis savo teisėmis,
numatytomis MAĮ 33 straipsnyje tik tiek, kiek tai yra susiję su MAĮ įtvirtintų tiek centrinio, tiek vietos
mokesčių administratoriaus funkcijų įgyvendinimu. 7) atlikdamas savo funkcijas, stengtis kuo mažiau
trikdyti mokesčių mokėtojo veiklą. T. y. visi mokesčio administratoriaus veiksmai atliekami nuvykus pas
mokesčio mokėtoją arba mokesčio mokėtojui atvykus pas mokesčio administratorių, turi būti atliekami per
objektyviai įmanomą trumpesnį laiką bei objektyviai įmanomu paprastesniu, aiškesniu būdu. Tuo tikslu MAĮ
numatyti tam tikri apribojimai, pavyzdžiui MAĮ 119 str. numatyta maksimali patikrinimo trukmė, nuvykus
pas mokesčių mokėtoją, MAĮ 117 str. reglamentuoja mokestinių patikrinimų periodiškumą. 8) vykdyti kitas
MAĮ ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose nustatytas pareigas.
Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnyje suteiktos šios mokesčių administratoriaus
teisės[1]: 1) gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų
nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir
veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija; 2)
MAĮ nustatyta tvarka patekti į mokesčių mokėtojo teritoriją, pastatus ir patalpas; 3) laikinai paimti iš
mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus mokesčių apskaičiavimo teisingumo patikrinimui reikalingus
dokumentus; 4) užantspauduoti ir (ar) užplombuoti mokesčių mokėtojo dokumentų, vertybinių popierių,
pinigų ir materialinių vertybių saugojimo vietas, patalpas, įrengimus; uždaryti teritoriją ar jos dalis; 5) paimti
produkcijos (prekių) mėginius ar pavyzdžius, atlikti kontrolinius pirkimus; 6) daryti žymas mokesčių
mokėtojo dokumentuose, kad būtų išvengta jų klastojimo; 7) duoti mokesčių mokėtojui, taip pat kitiems
fiziniams ir juridiniams asmenims (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo
atžvilgiu įgyvendinimu) privalomus vykdyti nurodymus atvykti pas mokesčių administratorių, jei tai būtina
jo funkcijoms atlikti; duoti nurodymus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo, turto bei pajamų
deklaravimo bei apskaitos tvarkymo klausimais; 8) priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas;
9) pagal kompetenciją surašyti administracinių teisės pažeidimų protokolus ir atlikti kitus veiksmus,
numatytus Administracinių teisės pažeidimų kodekse, skirti kitas administracines sankcijas, baudas,
nustatytas įstatymuose; 10) atlikti pats arba pareikalauti iš kitų kompetentingų institucijų atlikti kontrolinius
matavimus, kompiuterinių programų bei jų duomenų patikrinimus, materialinių vertybių inventorizaciją ir
kitus faktinius tikrinimus; 11) įrengti skaitiklius bei matavimo prietaisus mokesčių mokėtojo saugyklose,
produkcijos laikymo vietose, kituose veiklai naudojamuose įrenginiuose; 12) kai kyla įtarimas, kad
pažeidžiami teisės aktai, už kurių įgyvendinimą atsakingas mokesčių administratorius, centrinio mokesčių
administratoriaus patvirtinta operatyvaus patikrinimo atlikimo tvarka stabdyti transporto priemones, jas
tikrinti; sulaikyti ir tikrinti prekes bei jų dokumentus; 13) kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos
nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas
lėšas, nurodyti asmenims pateikti centinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus
apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti; 14) kreiptis į mokesčių mokėtoją, kitus
fizinius ir juridinius asmenis (kai tai susiję su mokesčių administratoriaus teisių mokesčių mokėtojo atžvilgiu
įgyvendinimu) ir duoti nurodymus pašalinti aplinkybes ir sąlygas, trukdančias mokesčių administratoriui
tinkamai atlikti savo funkcijas; 15) taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus;16) finansų
ministro nustatyta tvarka perduoti atstovavimo pagrindais arba perleidžiant reikalavimo teisę mokesčių
mokėtojo mokestinių nepriemokų išieškojimą akcinei bendrovei Turto bankui; 17) pagal savo kompetenciją
pareikšti ieškinį teismui dėl sandorio ar jo dalies pripažinimo negaliojančiu; būti ieškovu ar atsakovu teisme
kitose bylose; 18) atlikti mokestinį tyrimą; 19) nepažeisdamas įstatymų garantuojamo asmens privataus
gyvenimo neliečiamumo, fotografuoti, daryti garso ir vaizdo įrašus; 20) naudotis kitomis mokesčių ir kitų
įstatymų suteiktomis teisėmis.
4. 6. Mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos.
Pagal MAĮ 2 str., mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta
prievolė mokėti mokestį[1]. Mokesčių mokėtoju pagal MAĮ laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo[2],
tai yra MAĮ nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai
numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti
skolą muitinei (skolininkas).[3]
Asmuo suprantamas, kaip fizinis arba juridinis asmuo. Kiekvienas atskiras mokesčio įstatymas
pateikia konkrečią būtent to mokesčio mokėtojo sąvoką. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų
mokesčio įstatyme nurodyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.
Mokesčių mokėtojų teisės pagal MAĮ 36 straipsnį yra šios: 1. iš mokesčių administratoriaus gauti
nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei
kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti; 2. gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo
klausimais. Mokesčių mokėtojų švietimo ir informavimo apie mokesčių teisės aktus funkcija, įgyvendinama
skelbiant apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus bei konsultuojant (žodžiu ir/ar raštu) konkrečiais
mokesčių klausimais. Apibendrintuose paaiškinimuose pateikiami dažniausi ir aktualiausi klausimai, susiję
su mokesčių įstatymų nuostatų taikymu. Minėti komentarai, paaiškinimai nėra privalomi mokesčių
mokėtojui. Tačiau, pažymėtina, jeigu mokesčių mokėtojas tokiais paaiškinimais ar konsultacijomis
vadovavosi ir jie buvo klaidingi, tai yra pagrindas mokesčių mokėtojui netaikyti baudų už padarytus
mokestinius pažeidimus ir neskaičiuoti delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį. 3. reikalauti laiku grąžinti
(įskaityti) mokesčio permokas; 4. asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio
atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su
mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose; 5. dalyvauti mokestinio
patikrinimo procese; 6. teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto. Pats mokesčių mokėtojas taip
pat turėtų būti gan aktyvus, kad galėtų veiksmingiau realizuoti savo interesus (pažymėtinos 3-6;12 teisės),
nes tai tiesiogiai susiję su esamu ar būsimu mokestinės prievolės dydžiu.[4]. 7. gauti sprendimą dėl
patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus,
susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu; 8. nevykdyti neteisėtų mokesčių
administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl
duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo;
Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas gali neteikti mokesčių administratoriui duomenų, kurių neturi ir neprivalo
kaupti, turi teisę neįleisti į savo patalpas mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų, jeigu jam apie
patikrinimą nebuvo pranešta, išskyrus operatyvaus patikrinimo metu ir pan. 9. reikalauti, kad mokesčių
administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi
mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turėtų
pasitikrinti, ar mokesčių administratoriai atlikdami tam tikrus veiksmus, neviršija atitinkamų įstatymo
nustatytų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo
pareigūno) veiksmą, ar neveikimą. 10. reikalauti užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą;
11. reikalauti atlyginti neteisėta mokesčių administratoriaus veika padarytą turtinę ir neturtinę
žalą. Neteisėtos mokesčių administratoriaus veiklos atveju, mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti tokia
veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 12. įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį
mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą; 13. naudotis kitomis MAĮ ir kitų
įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų suteiktomis teisėmis.
Mokesčių mokėtojo pareigos ( LR MAĮ 40 str.) yra šios: 1. laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę
prievolę. Mokestinės prievolės turinį sudaro mokesčio mokėtojo pareiga: teisingai apskaičiuoti mokestį,
laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių
apskaičiavimu ir sumokėjimu. 2. bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus
nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. MAĮ 27 straipsnis įtvirtina mokesčių
administratoriaus ir mokesčių mokėtojo abišali bendradarbiavimo principą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad
mokesčių mokėtojas, bendradarbiaudamas su mokesčių administratoriumi, savanoriškai vykdo mokesčių
teisės aktuose jam nustatytas pareigas ir mokesčių administratoriui netrukdo įgyvendinti įstatymų suteiktų
teisių.[5] 3. teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius
mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; 4. teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių
įstatymais; 5. laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; 6. teisės
aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus;
7. sudaryti mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti reikiamas sąlygas, kai patikrinimas atliekamas
nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių mokėtojas privalo sudaryti
mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti minimaliai reikiamas sąlygas 8. pateikti mokesčių
administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis
bei kitą informaciją. Per patikrinimą mokesčių mokėtojas turi pateikti visus dokumentus, kompiuteriu
tvarkomos apskaitos duomenis ir kitą informaciją, reikiamą mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir
sumokėjimo teisingumui patikrinti. MAĮ nustato konkrečios informacijos apie mokesčių mokėtojus
kategorijas, kurias privalo teikti kredito įstaigos, registrų tvarkytojai, pensijų fondai, notarai ir kt.[6] 9. LR
MAĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sąskaitos užsienio
kredito įstaigoje atidarymą; 10. atlikti kitas MAĮ ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose
numatytas pareigas.
4. 6. Mokesčių mokėtojo teisės ir pareigos.
Pagal MAĮ 2 str., mokesčių mokėtojas – asmuo, kuriam pagal mokesčio įstatymą yra nustatyta
prievolė mokėti mokestį[1]. Mokesčių mokėtoju pagal MAĮ laikomas ir mokestį išskaičiuojantis asmuo[2],
tai yra MAĮ nuostatos minėtam asmeniui taikomos taip pat kaip ir mokesčių mokėtojui, išskyrus tiesiogiai
numatytus specialius atvejus. Muitų atžvilgiu mokesčių mokėtoju laikomas asmuo, privalantis sumokėti
skolą muitinei (skolininkas).[3]
Asmuo suprantamas, kaip fizinis arba juridinis asmuo. Kiekvienas atskiras mokesčio įstatymas
pateikia konkrečią būtent to mokesčio mokėtojo sąvoką. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų
mokesčio įstatyme nurodyta, kad pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas.
Mokesčių mokėtojų teisės pagal MAĮ 36 straipsnį yra šios: 1. iš mokesčių administratoriaus gauti
nemokamą informaciją apie mokesčius, jų lengvatas, informaciją apie galiojančius mokesčių teisės aktus bei
kitą informaciją, reikalingą jo mokestinėms prievolėms vykdyti; 2. gauti konsultacijas mokesčių mokėjimo
klausimais. Mokesčių mokėtojų švietimo ir informavimo apie mokesčių teisės aktus funkcija, įgyvendinama
skelbiant apibendrintus mokesčių įstatymų paaiškinimus bei konsultuojant (žodžiu ir/ar raštu) konkrečiais
mokesčių klausimais. Apibendrintuose paaiškinimuose pateikiami dažniausi ir aktualiausi klausimai, susiję
su mokesčių įstatymų nuostatų taikymu. Minėti komentarai, paaiškinimai nėra privalomi mokesčių
mokėtojui. Tačiau, pažymėtina, jeigu mokesčių mokėtojas tokiais paaiškinimais ar konsultacijomis
vadovavosi ir jie buvo klaidingi, tai yra pagrindas mokesčių mokėtojui netaikyti baudų už padarytus
mokestinius pažeidimus ir neskaičiuoti delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį. 3. reikalauti laiku grąžinti
(įskaityti) mokesčio permokas; 4. asmeniškai dalyvauti arba būti atstovaujamas (jei įstatymai tokio
atstovavimo tiesiogiai nedraudžia) savo atstovo pagal įstatymą ar įgalioto atstovo esant santykių su
mokesčių administratoriumi, taip pat mokestinį ginčą nagrinėjančiose institucijose; 5. dalyvauti mokestinio
patikrinimo procese; 6. teikti paaiškinimus ir atsikirtimus dėl patikrinimo akto. Pats mokesčių mokėtojas taip
pat turėtų būti gan aktyvus, kad galėtų veiksmingiau realizuoti savo interesus (pažymėtinos 3-6;12 teisės),
nes tai tiesiogiai susiję su esamu ar būsimu mokestinės prievolės dydžiu.[4]. 7. gauti sprendimą dėl
patikrinimo akto tvirtinimo, taip pat visus kitus dėl jo priimtus mokesčių administratoriaus sprendimus,
susijusius su mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžiu; 8. nevykdyti neteisėtų mokesčių
administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl
duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo;
Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas gali neteikti mokesčių administratoriui duomenų, kurių neturi ir neprivalo
kaupti, turi teisę neįleisti į savo patalpas mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų, jeigu jam apie
patikrinimą nebuvo pranešta, išskyrus operatyvaus patikrinimo metu ir pan. 9. reikalauti, kad mokesčių
administratorius, atlikdamas administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi
mokesčių teisės aktuose numatytų procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turėtų
pasitikrinti, ar mokesčių administratoriai atlikdami tam tikrus veiksmus, neviršija atitinkamų įstatymo
nustatytų įgaliojimų. Mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo
pareigūno) veiksmą, ar neveikimą. 10. reikalauti užtikrinti informacijos apie mokesčių mokėtoją slaptumą;
11. reikalauti atlyginti neteisėta mokesčių administratoriaus veika padarytą turtinę ir neturtinę
žalą. Neteisėtos mokesčių administratoriaus veiklos atveju, mokesčių mokėtojas turi teisę reikalauti tokia
veika padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. 12. įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kokį
mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą; 13. naudotis kitomis MAĮ ir kitų
įstatymų bei jų lydimųjų teisės aktų suteiktomis teisėmis.
Mokesčių mokėtojo pareigos ( LR MAĮ 40 str.) yra šios: 1. laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę
prievolę. Mokestinės prievolės turinį sudaro mokesčio mokėtojo pareiga: teisingai apskaičiuoti mokestį,
laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių
apskaičiavimu ir sumokėjimu. 2. bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus
nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių. MAĮ 27 straipsnis įtvirtina mokesčių
administratoriaus ir mokesčių mokėtojo abišali bendradarbiavimo principą. Šiame straipsnyje įtvirtinta, kad
mokesčių mokėtojas, bendradarbiaudamas su mokesčių administratoriumi, savanoriškai vykdo mokesčių
teisės aktuose jam nustatytas pareigas ir mokesčių administratoriui netrukdo įgyvendinti įstatymų suteiktų
teisių.[5] 3. teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius
mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; 4. teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių
įstatymais; 5. laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; 6. teisės
aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus;
7. sudaryti mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti reikiamas sąlygas, kai patikrinimas atliekamas
nuvykus pas mokesčių mokėtoją. Mokestinio patikrinimo metu mokesčių mokėtojas privalo sudaryti
mokesčių administratoriui patikrinimui atlikti minimaliai reikiamas sąlygas 8. pateikti mokesčių
administratoriui visus patikrinimui atlikti reikiamus dokumentus, kompiuteriu tvarkomos apskaitos duomenis
bei kitą informaciją. Per patikrinimą mokesčių mokėtojas turi pateikti visus dokumentus, kompiuteriu
tvarkomos apskaitos duomenis ir kitą informaciją, reikiamą mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir
sumokėjimo teisingumui patikrinti. MAĮ nustato konkrečios informacijos apie mokesčių mokėtojus
kategorijas, kurias privalo teikti kredito įstaigos, registrų tvarkytojai, pensijų fondai, notarai ir kt.[6] 9. LR
MAĮ 42 straipsnyje nustatyta tvarka pateikti mokesčių administratoriui informaciją apie sąskaitos užsienio
kredito įstaigoje atidarymą; 10. atlikti kitas MAĮ ir kituose įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose
numatytas pareigas.
4. 9. Mokesčių mokėtojų paklausimų, pareiškimų ir prašymų nagrinėjimo ir atsakymų
pateikimo tvarka.
Mokesčių mokėtojų (ir kitų asmenų) paklausimų, pareiškimų ir prašymų nagrinėjimo ir atsakymų pateikimo
tvarka reglamentuoja Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos viršininko įsakymu
patvirtintos taisyklės „Dėl Asmenų aptarnavimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje“ (2007 m. gruodžio
17 d. Nr. VA-77 // Valstybės žinios. 2007,  Nr. 138-5700 )[1].
Asmenų aptarnavimas – tai veikla, apimanti į VMI[2] su prašymais ir/ar skundais besikreipiančių
asmenų aptarnavimą, jų priėmimą, išklausymą, informavimą, tiesiogiai pristatytų, atsiųstų paštu ar
elektroniniu paštu prašymų ir/ar skundų nagrinėjimą, su tuo susijusių priimtų sprendimų įforminimą ir
perdavimą atsakingiems VMI valstybės tarnautojams ar darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis ir
gaunantiems darbo užmokestį iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto (toliau – valstybės tarnautojai ir
darbuotojai).
Prašymas – tai raštu, žodžiu, elektroniniu paštu asmens išdėstytas kreipimasis į vadovybę, į
valstybės tarnautoją ar darbuotoją, nesusijęs su konkretaus asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu,
prašant administracinės paslaugos – išduoti dokumentą ar jo kopiją (nuorašą), patvirtinantį tam tikrą juridinį
faktą, nustatytąja tvarka pateikti VMI turimą informaciją, priimti administracinį sprendimą – įsakymą,
nurodymą ar kitos formos dokumentą, kuriame išreiškiama VMI valia, atlikti kitus administracinius
veiksmus; išdėstant asmens norą, pageidavimą, nuostatą tam tikru klausimu; pranešant apie VMI veiklos
privalumus ar trūkumus, valstybės tarnautojų ar darbuotojų piktnaudžiavimą ar neteisėtus veiksmus, kurie
susiję su valstybės ar daugelio žmonių, o ne konkretaus asmens, interesų ir teisių pažeidimu; pateikiant
pasiūlymus ką nors pagerinti viešojo administravimo srityje; atkreipiant dėmesį į tam tikrą padėtį ir siūlant
ką nors patobulinti, pakeisti, nuveikti ar susilaikyti nuo veiklos.
Skundas – tai asmens kreipimasis į VMI dėl pažeistų jo teisių ir/ar teisėtų interesų (išskyrus
mokestinius ginčus) ir prašymas juos apginti.
Asmenys prašymus ir skundus gali pateikti raštu (įteikiant asmeniškai, atsiuntus
paštu), žodžiu (telefonu ar atvykus į VMI) ir elektroniniu būdu. Žodiniai prašymai turi būti priimami tik tais
atvejais, kai juos galima išnagrinėti ir išspręsti nedelsiant, neįforminant atitinkamus dokumentų, jei dėl to
nenukenčia nei asmens, nei valstybės, nei VMI interesai. Asmenys VMI turi būti aptarnaujami VMI darbo
laiku.
Asmenų prašymų ir/ar skundų registravimą ir perdavimą nagrinėti pagal kompetenciją nustatyta
tvarka organizuoja VMI struktūrinis padalinys, atsakingas už dokumentų priėmimą ir registravimą
Prašymai ir skundai, gauti tiesiogiai iš pareiškėjo arba atsiųsti klasikiniu ar elektroniniu paštu ir
gauti telefonu tą pačią dieną, turi būti registruojami atitinkamoje kompiuterinėje programoje. Ant prašymo
arba skundo turi būti dedamas registracijos spaudas, jame įrašoma prašymo arba skundo gavimo data ir
registravimo numeris.
Asmeniui, įteikusiam prašymą ir/ar skundą, prašymo ir/ar skundo kopijoje pažymima gavimo data
ir įrašomas registracijos numeris. Jeigu prašymas ir/ar skundas gautas paštu, VMI per 2 darbo dienas nuo
prašymo ir/ar skundo gavimo asmens nurodytu adresu išsiunčia prašymo ir/ar skundo gavimo faktą
patvirtinantį dokumentą – registracijos kortelę ar spaudu pažymėtą prašymo ir/ar skundo kopiją.
Pareiškėjo prašymas ir/ar skundas turi būti išnagrinėtas ir atsakymas pateiktas ne vėliau kaip per
20 darbo dienų nuo jo gavimo VMI dienos, išskyrus, jeigu prašymo ar skundo nagrinėjimas susijęs su
komisijos sudarymu, posėdžio sušaukimu ar kitomis organizacinėmis priemonėmis, dėl kurių atsakymo
pateikimas pareiškėjui gali trukti ilgiau kaip 20 darbo dienų nuo prašymo arba skundo gavimo dienos.
Pastaruoju atveju vadovybė per 15 darbo dienų nuo prašymo ir/ar skundo gavimo turi teisę pratęsti šį terminą
iki 10 darbo dienų. Likus ne mažiau kaip 5 darbo dienoms iki nustatyto termino (20 darbo dienų) pabaigos,
VMI asmeniui išsiunčia pranešimą raštu. Tokiame pranešime asmeniui turi būti nurodoma prašymo ir/ar
skundo gavimo data, registracijos numeris, prašymą nagrinėjančio valstybės tarnautojo ar darbuotojo pareigų
pavadinimas, vardas, pavardė, telefono numeris, prašymo ir/ar skundo nagrinėjimo pratęsimo priežastys.
Atsakymai dėl išnagrinėtų asmenų prašymų priimti individualų administracinį aktą, išduoti
dokumentą, patvirtinantį tam tikrą juridinį faktą, ar atlikti kitus administracinius veiksmus turi būti
įforminami įsakymais, nurodymais, raštais ar kitokiais dokumentais, atitinkančiais prašymo esmę.
Atsakymai į asmenų prašymus ir/ar skundus turi būti siunčiami registruotu ar paprastu laišku (tą
nusprendžia VMI atitinkamo struktūrinio padalinio vadovas) arba atitinkamas dokumentas asmeniui turi būti
įteikiamas asmeniškai, arba, asmeniui pageidaujant, atsakymas gali būti pateikiamas elektroniniu paštu.
Atsakymai, kuriuose yra privačios informacijos, asmeniui siunčiami tik registruotu laišku.
Atsakyme apie asmens prašymo ar skundo nepalankų išnagrinėjimą turi būti nurodyti tokių rezultatų
motyvai, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, išaiškinta, kur ir kokia tvarka gali būti apskųstas toks sprendimas.
Asmuo, nesutinkantis su VMI atsakymu į jo prašymą, savo pasirinkimu turi teisę skųstis Administracinių
ginčų komisijai ar administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
(Valstybės žinios. 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) nustatyta tvarka. Asmuo taip pat gali
skųstis vadovybei dėl valstybės tarnautojų ir/ar darbuotojų veiksmų ar neveikimo teikiant administracines
paslaugas. Vadovybė tokį skundą privalo nagrinėti laikydamasi Lietuvos Respublikos viešojo
administravimo įstatyme nustatytų administracinės procedūros reikalavimų. Lietuvos Respublikos Seimo
kontrolierių įstatymo nustatyta tvarka skundas dėl valdžios ir valdymo institucijų pareigūnų
piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo
srityje gali būti paduotas Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriams (taisyklių 42 str.).
Asmuo, nesutinkantis su atsakymu į jo skundą, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
nustatyta tvarka turi teisę skųstis Administracinių ginčų komisijai ar administraciniam teismui (taisyklių 43
str.).
4. 10. Mokesčių mokėtojų švietimas ir konsultavimas.
Viena iš centrinio mokesčio administratoriaus funkcijų yra organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą
ir konsultavimą.
 Mokesčių administratoriaus (jo pareigūnas) siekdamas skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą,
vykdo šviečiamąją, aiškinamąją veiklą mokesčių mokėtojams rengdamas seminarus, informacinius leidinius,
talpindamas ir skleisdamas informaciją elektroniniu ir įprastu būdu per masinės informacijos ir kitas
priemones, aiškindamas mokesčių sumokėjimo reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime bei detaliai
supažindindamas ir paaiškindamas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką .
Mokesčių administratorių organizuojamų seminarų tikslas – skatinti savanorišką mokesčių
sumokėjimą. Seminarai skirti: mokesčių mokėtojus šviesti, informuoti juos apie mokesčių įstatymų taikymą;
skatinti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir mokesčių mokėtojų, jiems atstovaujančių institucijų
bendradarbiavimą.
Konsultacijas raštu konkrečiais mokesčių mokėjimo klausimais mokesčių mokėtojams teikia vietos
mokesčių administratorius. Tačiau, mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija
mokesčių mokėjimo klausimais.
Vietos mokesčių administratorius konsultacijas mokesčių mokėtojams teikia tiek žodžiu (įskaitant
telefonu), tiek raštu.[1]
Tiesiogiai į VMI prie FM (aplenkiant AVMI) gali kreiptis tie mokesčių mokėtojai, kuriuos
aptarnauja VMI prie FM Didžiųjų mokesčių mokėtojų departamentas.
Paklausimų priėmimo, individualių paaiškinimų rengimo bei teikimo tvarka yra nustatyta
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM)
viršininko 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 „Dėl Konsultacijų ir atsakymų į paklausimus teikimo
Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ (Valstybės žinios. 2007,  Nr. 106-4364).
Visos konsultavimo telefonu teikiamos konsultacijos turi būti įrašomos VMI prie FM Mokesčių
informacijos skyriuje (Mokesčių informacijos centras). Paklausėjui pageidaujant turi būti sudarytos sąlygos
išklausyti jo pokalbio įrašą. Pokalbio įrašo popierinė kopija gali būti pateikta tretiesiems asmenims Lietuvos
Respublikos įstatymų numatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti arba paklausėjui raštu sutikus ar
paprašius (taisyklių 7.1. punktas).
Rašytinis paklausimas VMI prie FM ir/ar AVMI, gali būti pateiktas tokiais būdais:
tiesiogiai VMI darbuotojui, atsiųstas klasikiniu paštu, atsiųstas faksu, atsiųstas elektroniniu paštu.
Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas rašytinis paklausimas (išskyrus taisyklių 5.3.3 punkte
paminėtu būdu atsiųsti taisyklių 12 punkte nurodyti nesudėtingi paklausimai) turi būti išnagrinėtas ir
konsultacija paklausėjui suteikta ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paklausimo gavimo dienos, išskyrus
tuos paklausimus, kai atsakymai į paklausimus susiję su šių taisyklių 20 punkte[2] išvardytomis priežastimis,
dėl kurių atsakymo pateikimas gali užsitęsti ilgiau kaip 20 darbo dienų. Paklausimo nagrinėjimo terminas
pradedamas skaičiuoti nuo kitos darbo dienos, po kurios Valstybinė mokesčių inspekcija gauna paklausimą
(taisyklių 19 punktas).
Rašytinės konsultacijos į elektroniniu paštu gautus paklausimus turi būti teikiamos tik elektroniniu
paštu paklausėjo nurodytu elektroninio pašto adresu, išskyrus atvejus, kai paklausėjas rašytinę konsultaciją
pageidauja gauti kitokiu būdu. Jeigu dėl techninių kliūčių, rašytinės konsultacijos elektroniniu paštu išsiųsti
nepavyksta, valstybės tarnautojas ar darbuotojas turi informuoti paklausėją jo nurodytu telefonu ir paprašyti
patikslinti elektroninio pašto adresą. Jei telefonas nenurodytas, rašytinė konsultacija turi būti išsiunčiama
paštu (taisyklių 24 punktas).
Fizinis asmuo paklausime turi nurodyti savo vardą, pavardę, tikslų gyvenamosios vietos adresą, ir/ar
el. pašto adresą, kuriuo pageidautų gauti atsakymą, telefono numerį. Juridinis asmuo paklausime turi
nurodyti visą savo pavadinimą, identifikacinį kodą, telefono numerį, tikslų buveinės adresą, ir/ar el. pašto
adresą, kuriuo pageidautų gauti atsakymą.
Jeigu tas pats paklausėjas pakartotinai kreipiasi tuo pačiu klausimu, nenurodydamas naujų
aplinkybių, tai jis informuojamas apie tuo klausimu jau suteiktą konsultaciją (išsiunčiant laisvos formos
priminimą ir anksčiau pateikto paklausimo bei suteiktos konsultacijos kopiją) ir pakartotinai konsultacija
neteikiama.
Rengiamos rašytinės konsultacijos pradžioje trumpai išdėstoma paklausimo esmė (nagrinėjamas
klausimas), o paskui pateikiama išsami konsultacija. Rašytinė konsultacija turi būti aiški ir suprantama,
neapsiriboti vien teisės aktų nuorodomis, joje turi būti nurodyta, kur paklausėjui kreiptis, kokius dokumentus
ar informaciją pateikti, jei suteikta konsultacija jo netenkina.
4. 10. Mokesčių mokėtojų švietimas ir konsultavimas.
Viena iš centrinio mokesčio administratoriaus funkcijų yra organizuoti mokesčių mokėtojų švietimą
ir konsultavimą.
 Mokesčių administratoriaus (jo pareigūnas) siekdamas skatinti savanorišką mokesčių sumokėjimą,
vykdo šviečiamąją, aiškinamąją veiklą mokesčių mokėtojams rengdamas seminarus, informacinius leidinius,
talpindamas ir skleisdamas informaciją elektroniniu ir įprastu būdu per masinės informacijos ir kitas
priemones, aiškindamas mokesčių sumokėjimo reikšmę visuomenės ir valstybės gyvenime bei detaliai
supažindindamas ir paaiškindamas mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo tvarką .
Mokesčių administratorių organizuojamų seminarų tikslas – skatinti savanorišką mokesčių
sumokėjimą. Seminarai skirti: mokesčių mokėtojus šviesti, informuoti juos apie mokesčių įstatymų taikymą;
skatinti Valstybinės mokesčių inspekcijos ir mokesčių mokėtojų, jiems atstovaujančių institucijų
bendradarbiavimą.
Konsultacijas raštu konkrečiais mokesčių mokėjimo klausimais mokesčių mokėtojams teikia vietos
mokesčių administratorius. Tačiau, mokesčių mokėtojas neprivalo vadovautis jam pateikta konsultacija
mokesčių mokėjimo klausimais.
Vietos mokesčių administratorius konsultacijas mokesčių mokėtojams teikia tiek žodžiu (įskaitant
telefonu), tiek raštu.[1]
Tiesiogiai į VMI prie FM (aplenkiant AVMI) gali kreiptis tie mokesčių mokėtojai, kuriuos
aptarnauja VMI prie FM Didžiųjų mokesčių mokėtojų departamentas.
Paklausimų priėmimo, individualių paaiškinimų rengimo bei teikimo tvarka yra nustatyta
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau - VMI prie FM)
viršininko 2007 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. VA-66 „Dėl Konsultacijų ir atsakymų į paklausimus teikimo
Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių patvirtinimo“ (Valstybės žinios. 2007,  Nr. 106-4364).
Visos konsultavimo telefonu teikiamos konsultacijos turi būti įrašomos VMI prie FM Mokesčių
informacijos skyriuje (Mokesčių informacijos centras). Paklausėjui pageidaujant turi būti sudarytos sąlygos
išklausyti jo pokalbio įrašą. Pokalbio įrašo popierinė kopija gali būti pateikta tretiesiems asmenims Lietuvos
Respublikos įstatymų numatytais atvejais, kai tai būtina jų funkcijoms atlikti arba paklausėjui raštu sutikus ar
paprašius (taisyklių 7.1. punktas).
Rašytinis paklausimas VMI prie FM ir/ar AVMI, gali būti pateiktas tokiais būdais:
tiesiogiai VMI darbuotojui, atsiųstas klasikiniu paštu, atsiųstas faksu, atsiųstas elektroniniu paštu.
Valstybinei mokesčių inspekcijai pateiktas rašytinis paklausimas (išskyrus taisyklių 5.3.3 punkte
paminėtu būdu atsiųsti taisyklių 12 punkte nurodyti nesudėtingi paklausimai) turi būti išnagrinėtas ir
konsultacija paklausėjui suteikta ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo paklausimo gavimo dienos, išskyrus
tuos paklausimus, kai atsakymai į paklausimus susiję su šių taisyklių 20 punkte[2] išvardytomis priežastimis,
dėl kurių atsakymo pateikimas gali užsitęsti ilgiau kaip 20 darbo dienų. Paklausimo nagrinėjimo terminas
pradedamas skaičiuoti nuo kitos darbo dienos, po kurios Valstybinė mokesčių inspekcija gauna paklausimą
(taisyklių 19 punktas).
Rašytinės konsultacijos į elektroniniu paštu gautus paklausimus turi būti teikiamos tik elektroniniu
paštu paklausėjo nurodytu elektroninio pašto adresu, išskyrus atvejus, kai paklausėjas rašytinę konsultaciją
pageidauja gauti kitokiu būdu. Jeigu dėl techninių kliūčių, rašytinės konsultacijos elektroniniu paštu išsiųsti
nepavyksta, valstybės tarnautojas ar darbuotojas turi informuoti paklausėją jo nurodytu telefonu ir paprašyti
patikslinti elektroninio pašto adresą. Jei telefonas nenurodytas, rašytinė konsultacija turi būti išsiunčiama
paštu (taisyklių 24 punktas).
Fizinis asmuo paklausime turi nurodyti savo vardą, pavardę, tikslų gyvenamosios vietos adresą, ir/ar
el. pašto adresą, kuriuo pageidautų gauti atsakymą, telefono numerį. Juridinis asmuo paklausime turi
nurodyti visą savo pavadinimą, identifikacinį kodą, telefono numerį, tikslų buveinės adresą, ir/ar el. pašto
adresą, kuriuo pageidautų gauti atsakymą.
Jeigu tas pats paklausėjas pakartotinai kreipiasi tuo pačiu klausimu, nenurodydamas naujų
aplinkybių, tai jis informuojamas apie tuo klausimu jau suteiktą konsultaciją (išsiunčiant laisvos formos
priminimą ir anksčiau pateikto paklausimo bei suteiktos konsultacijos kopiją) ir pakartotinai konsultacija
neteikiama.
Rengiamos rašytinės konsultacijos pradžioje trumpai išdėstoma paklausimo esmė (nagrinėjamas
klausimas), o paskui pateikiama išsami konsultacija. Rašytinė konsultacija turi būti aiški ir suprantama,
neapsiriboti vien teisės aktų nuorodomis, joje turi būti nurodyta, kur paklausėjui kreiptis, kokius dokumentus
ar informaciją pateikti, jei suteikta konsultacija jo netenkina.
4. 11. Mokesčių administratoriaus ir jo pareigūno veiksmų įforminimas.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 34 straipsnį, mokesčių administratorius (jo pareigūnas),
atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam MAĮ suteiktas teises, atliekamus veiksmus
įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių
administratorius. Pavyzdžiui, sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 132 str.); patikrinimo
pažyma, kurią pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo tam įgaliotas pareigūnas tais atvejais, kai
mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų
(MAĮ 130 str.).
4. 12. Informacijos apie mokesčių mokėtoją paslaptis.
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 38 straipsnį, informacija apie mokesčių mokėtoją, pateikta
mokesčių administratoriui, turi būti laikoma paslaptyje ir naudojama tik teisėtiems tikslams.
Paslaptyje nelaikoma tokia informacija: 1) mokesčių mokėtojo identifikacinis numeris, taip pat
atskirų mokesčių mokėtojų registrų, duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai.
Mokesčių administratorius be mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims
informaciją apie jį, nurodydamas mokesčių mokėtojo identifikacinį numerį atskirų mokesčių mokėtojų
registrų (Pridėtinės vertės mokesčių mokėtojų registro ir kt.), duomenų bazių (Akcizų informacinės sistemos
duomenų bazės, Gyventojams išduodamų verslo liudijimų duomenų bazės ir kt.) mokesčių mokėtojams arba
objektams suteiktus identifikacinius numerius:[1] pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo kodas; akcizais
apmokestinamų prekių sandėlio savininko numeris; akcizais apmokestinamų prekių sandėlio numeris;
registruoto prekybininko numeris; verslo liudijimo numeris; muitinės tvarkomų registrų (Importuotojų ir
eksportuotojų registro, Teisės aktų, už kurių įgyvendinimą atsakinga Lietuvos Respublikos muitinė,
pažeidėjų registro ir kt.) duomenų bazių mokesčių mokėtojams suteikti identifikaciniai numeriai; kiti
identifikaciniai numeriai. 2) įregistravimo į mokesčių mokėtojų registrą ir į kitus šios dalies 1 punkte
nurodytus registrus bei duomenų bazes datos, taip pat išregistravimo datos; Mokesčių administratorius be
mokesčių mokėtojo sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims informaciją apie mokesčių
mokėtoją, nurodydamas jo įregistravimo į Mokesčių mokėtojų registrą ir į atskirus mokesčių mokėtojų
registrus (Pridėtinės vertės mokesčio mokėtojų registrą ir pan.), įtraukimo į duomenų bazes (Akcizų
informacinės sistemos duomenų bazę, Gyventojams išduodamų verslo liudijimų duomenų bazę ir pan.) datas,
taip pat išregistravimo iš registrų bei pašalinimo iš duomenų bazių datas.[2] 3) mokesčių mokėtojo –
juridinio asmens sumokėtų mokesčių suma. Mokesčių mokėtojo – fizinio asmens sumokėtų mokesčių suma
nelaikoma paslaptyje įstatymų nustatytais atvejais; 4) mokesčių mokėtojo mokestinės nepriemokos suma; 5)
metinės finansinės atskaitomybės duomenys, skelbtini Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.
Paslaptyje nelaikomi mokesčių mokėtojų metinės finansinės atskaitomybės duomenys tais atvejais, kai tokių
duomenų skelbimas reglamentuotas Lietuvos Respublikos teisės aktuose. Pavyzdžiui, bankai, Centrinė
kredito unija, užsienio bankų filialai, veikiantys Lietuvoje, taip pat draudimo įmonės privalo laiku suteikti
visuomenei (t.y. kreditoriams, indėlininkams, investuotojams, analitikams ir kitiems suinteresuotiems rinkos
dalyviams) informaciją apie bankų ar draudimo įmonių veiklą ir finansinę būklę.[3]  6) informacija, susijusi
su mokesčių teisės aktų pažeidimais, kai mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta.
Mokesčių mokėtojo kaltė laikoma įrodyta, kai mokesčių mokėtojas per įstatymų nustatytus terminus ir tvarka
neapskundė mokesčių administratoriaus veiksmų arba kai apskundus mokesčių administratoriaus veiksmus
skundą nagrinėjanti institucija savo sprendimu jų nepripažįsta neteisėtais ir tokio sprendimo mokesčių
mokėtojas įstatymų nustatytais terminais bei tvarka neapskundė, arba kai skundą nagrinėjančios institucijos
sprendimas, nepripažįstantis mokesčių administratoriaus veiksmų neteisėtais, yra galutinis[4]; 7) kita pagal
Lietuvos Respublikos įstatymus paslaptimi nelaikoma informacija. Šiame straipsnyje numatytas nebaigtinis
paslaptyje nelaikomos informacijos sąrašas. Todėl mokesčių administratorius be mokesčių mokėtojo
sutikimo ar žinios gali paskleisti tretiesiems asmenims ir kitą pagal Lietuvos Respublikos įstatymus
paslaptimi nelaikomą informaciją, pavyzdžiui, informacija apie mokesčių mokėtojus – juridinius asmenis,
kurių savininkai ir/ar vadovai nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų, kviečiami neatvyksta pas
mokesčių administratorių ir/ar nepateikia tikrinti buhalterinės apskaitos dokumentų, tais atvejais, kai pagal
MAĮ 38 str. 2 d. 6 punktą mokesčių mokėtojo kaltė už mokesčio įstatymo pažeidimus įrodyta.[5]
4. 13. Reikalavimai mokesčio deklaracijai.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo 2 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčio deklaracija –
mokesčių mokėtojo pateikiamas mokesčių administratoriui dokumentas, kuriame nurodoma informacija apie
mokesčių mokėtojo apskaičiuotą mokesčio sumą už mokesčio įstatyme nustatytą laikotarpį, taip pat su
mokesčio apskaičiavimu ar sumokėjimu susiję kiti duomenys.
Su mokesčio deklaracija susijusios nuostatos įtvirtintos Mokesčių administravimo įstatyme 73-80
straipsniuose.
 Priklausančius mokėti mokesčius mokesčių mokėtojas deklaruoja savarankiškai, išskyrus tiesiogiai
atitinkamų mokesčių įstatymuose nurodytus atvejus. Pavyzdžiui, žemės mokestį apskaičiuoja mokesčių
administratorius ir mokesčio deklaraciją pateikia mokesčių mokėtojui.  Reziumuojama, kad mokesčio
deklaracijoje nurodyti duomenys yra teisingi. Jei atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, dėl
kiekvieno mokesčių mokėtojui priklausančio mokėti mokesčio pateikiama atskira mokesčio deklaracija.
Tačiau, mokestis gali būti mokamas neteikiant mokesčio deklaracijos, jei mokesčio įstatymas nenustato
kitaip, pavyzdžiui, privalomojo sveikatos draudimo įmokos, įmokos į Garantinį fondą.
Mokesčio deklaracija gali turėti priedų. Jie laikomi neatsiejama mokesčio deklaracijos dalimi.
Pavyzdžiui, pildoma  Metinė pajamų mokesčio deklaracija forma FR0462 ir reikalingi užpildyti deklaracijos
priedai.
Pagal MAĮ 74 straipsnį, jei mokesčio įstatymas nenustato kitaip, atitinkamo mokesčio deklaracijos
formą, jos užpildymo ir pateikimo tvarką tvirtina centrinis mokesčių administratorius. Mokesčio deklaracijos
forma turi būti užpildyta ir mokesčių administratoriui pateikta laikantis jos užpildymo ir pateikimo taisyklių,
kurios reglamentuoja atitinkamo mokesčio deklaracijos formos užpildymo ir pateikimo mokesčių
administratoriui tvarką.
Užpildyta rašytinė mokesčio deklaracija mokesčių administratoriui gali būti pateikta tokiais būdais:
tiesiogiai įteikta apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – AVMI) darbuotojui, įmesta į AVMI ar
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM)
patalpose tam skirtą dėžę, atsiųsta paštu.
Taip pat mokesčio deklaracija gali būti pateikta elektroniniu būdu. Mokesčio deklaraciją elektroniniu
būdu galima teikti per VMI prie FM elektroninio deklaravimo informacinę sistemą (toliau – EDS). Mokesčių
mokėtojas, įregistruotas EDS vartotoju, mokesčio deklaraciją per EDS gali teikti šiais būdais: internetu per
specializuotą aplikaciją EDS interneto svetainėje adresu http://deklaravimas.vmi.lt, elektroniniu
paštu deklaracija@vmi.lt, kompiuterinėje duomenų laikmenoje (diskelyje arba kompaktinėje plokštelėje),
pateiktoje betarpiškai AVMI aptarnavimo padalinio darbuotojui.
Mokesčio deklaracija turi būti pateikta atitinkamam mokesčių administratoriui mokesčio įstatymo
nustatytais terminais.[1]
4. 14. Mokesčio apskaičiavimo tvarka.
Remiantis MAĮ 66 straipsniu, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas,
vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis.
Pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja.
Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba
neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja
mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos
bei kitais dokumentais arba kitais numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais. Pavyzdžiui, taikant
turinio viršenybės prieš formą principą, taikant mokesčio administratoriaus pasirinktais įvertinimo metodais
ir pan.
Mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis įtvirtinta MAĮ 68 straipsnyje.
Jeigu kitaip nenustato konkretus mokesčio įstatymas, mokesčių mokėtojas (mokestį išskaičiuojantis
asmuo) ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už
einamuosius ir 3 praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį
apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu anksčiau nurodytas laikotarpis galima tik tuo
atveju, jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame
kodekse numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai.
4. 15. Turinio viršenybės prieš formą koncepcija.
MAĮ 69 str. nustato, kad tais atvejais, kai mokesčio mokėtojo sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia
jų grupė sudaromi turint tikslą gauti mokestinę naudą, t. y. nukelti mokesčio mokėjimo terminus, sumažinti
mokėtiną mokesčio sumą, visiškai išvengti mokesčio mokėjimo, padidinti grąžintiną (įskaitytiną) mokesčio
permoką (skirtumą), sutrumpinti mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminus, mokesčių
administratorius, apskaičiuodamas mokestį, taiko turinio viršenybės prieš formą principą.
Šiuo atveju mokesčių administratorius neatsižvelgia į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką,
bet atkuria iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, ir
mokestį apskaičiuoja pagal minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas.
 Mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoja taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą
tais atvejais, kai mokesčių mokėtojo veikloje nustato žemiau išvardytas aplinkybes:[1]
·formaliai sudaryti sandoriai, ūkinės operacijos fiksuojamos apskaitoje, jei tai numato teisės aktai, ir yra
vykdomi,
·sudarytas sandoris, ūkinė operacija ar bet kokia jų grupė, vertinant atliktų veiksmų visumą, savo
turiniu neatitinka mokesčio įstatymo tikslo ir prasmės, tačiau atskirais veiksmais formaliai
teisės aktų reikalavimai nepažeidžiami arba jų pažeidimas yra labai abejotinas,
·sandorio, ūkinės operacijos ar bet kokios jų grupės sudarymo pagrindinis tikslas - mokestinė nauda, kuri
suprantama kaip mokesčio mokėjimo terminų nukėlimas, mokėtinos mokesčio sumos sumažinimas arba
visiškas mokesčio išvengimas, grąžintinos (įskaitytinos) mokesčio permokos (skirtumo) padidinimas, arba
mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo terminų sutrumpinimas,
·sudarytas sandoris, ūkinės operacijos ar bet kokia jų grupė nepateisinamas jokiais verslo ar kitais, jo naudą
pagrindžiančiais, poreikiais, išskyrus nurodytą prieš tai esančiame punkte, ir įprastinėmis rinkos sąlygomis
jie nebūtų sudaromi.
Taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, mokesčių administratorius atkuria
iškreipiamas ar slepiamas aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą, išsiaiškina
tikruosius sandorių, ūkinių operacijų sudarymo tikslus, dalyvių tarpusavio ryšius, ketinimus ir,
neatsižvelgdamas į formalią mokesčių mokėtojo veiklos išraišką, mokestį apskaičiuoja vadovaudamasis
veiklos turiniui taikomomis apmokestinimo taisyklėmis.
Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas, įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas
mokesčio deklaraciją, suklysta, taip pat kitais atvejais, kai mokesčio mokėtojo veikla neatitinka formalių
teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su kuriomis mokesčių įstatymai sieja
apmokestinimą, mokestis apskaičiuojamas taikant minėtų mokesčių įstatymų atitinkamas nuostatas. Tiek
mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius, vadovaudamasis  turinio viršenybės prieš formą
principu, mokestį turi apskaičiuoti pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas, jeigu mokesčių mokėtojas,
įformindamas apskaitos dokumentus ir pateikdamas mokesčio deklaraciją suklydo, taip pat, jeigu mokesčio
mokėtojo veikla neatitinka formalių teisės aktų reikalavimų, tačiau jos turinys atitinka aplinkybes, su
kuriomis mokesčių įstatymai sieja apmokestinimą. Tokiu atveju mokestis apskaičiuojamas taikant tokias
apmokestinimo taisyklės, kurios pagal mokesčio įstatymo tikslą ir prasmę taikytinos veiklos turiniui.[2]
4. 16. Mokestinės lengvatos.
Mokesčių lengvatos yra suprantamos įvairiai; kaip išimtis iš mokesčių mokėtojų lygybės principo;
kaip mokesčių teisingumo principo įgyvendinimo garantija; kaip tam tikra privilegija mokesčių mokėtojui;
kaip valstybės atsisakymas savo pajamų siekiant tam tikrų tikslų.
Mokesčio lengvata, pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnį
– mokesčių mokėtojui ar jų grupei mokesčio įstatymo nustatytos išskirtinės apmokestinimo sąlygos, kurios
yra palankesnės, palyginti su įprastinėmis sąlygomis. Jos gali būti nustatomos mažinant mokesčio dydį
(tarifą) arba mokesčio bazę, taip pat gali būti nuolatinės, kurios nustatytos atitinkamais mokesčių įstatymais,
arba laikinos, nustatytos specialių mokesčių įstatymų.
Pagal MAĮ 4 straipsnį - mokesčio lengvatą ar lengvatas nustato tik atitinkamų mokesčių įstatymai,
reglamentuojantys tų mokesčių apskaičiavimo tvarką. Pavyzdžiui Pelno mokesčio, Gyventojų pajamų
mokesčio, Paveldimo turto mokesčio, Žemės mokesčio ir kiti įstatymai. Mokesčių administravimo įstatymas
gali nustatyti mokesčio, baudų ar delspinigių mokėjimo lengvatas, nesusijusias su mokesčio apskaičiavimo
tvarka arba mokesčio tarifu. Laikinos mokesčių lengvatos, kurių nustatymas priklauso Lietuvos Respublikos
kompetencijai, gali būti nustatomos ir specialiuose Lietuvos Respublikos Seimo priimtuose mokesčių
lengvatų įstatymuose.
Mokesčių lengvatų taikymo būdai:
 mažinamas mokesčio tarifas (angl. tax reduction). Jis pasireiškia tuo, kad sumažinimas, pvz. pelno
mokesčio tarifas nuo pagrindinio 15% iki 13%. Didžiosios Britanijos mokesčių teisės specialistė J. Tiley
teigia, kad šis būdas yra teisingausias.[1]
 Didinama mokesčio objekto neapmokestinamoji dalis (angl. tax relief). Praktikoje, pasak J. Tiley, šis
lengvatų taikymo būdas aktualesnis didesnes pajamas gaunantiems asmenims, nes didėjant pajamoms, didėja
ir objektas, o jei tą objektą sumažinsime, tuomet daug pajamų gaunančių asmenų apmokestinamų pajamų
dydis taip pat mažės, taip mažindamas jam priklausančią mokestinę prievolę.
 Mokesčio mokėjimo terminas atidedamas;
 Mokestis sumokamas per keletą kartų;
 Panaikinamas tam tikro mokesčio objekto apmokestinimas (atleidimas nuo mokesčio).
Mokesčių lengvatų rūšys. Mokesčių lengvatų gali būti įvairių, todėl yra tikslinga jas klasifikuoti.
Mokesčių teisės teorijoje išskiriamos šios lengvatų klasifikacijos: pagal privalomumą ir pagal tai, nuo ko
priklauso jų taikymas.
Pagal privalomumą mokesčių lengvatos yra: Visuotinės (privalomos) tai tokios lengvatos, kurios
taikomos visiems asmenims, atitinkantiems įstatymo nustatytas sąlygas. Jos atsiranda nepriklausomai nuo
mokesčio mokėtojo valios. Individualios (fakultatyvios). Tai tokios lengvatos, kurios taikomos esant
mokesčio mokėtojo prašymui, padavus jį kompetentingai institucijai, pavyzdžiui, paveldimo turto mokesčio
įstatymas gali būti mažinamas padavus prašymą atitinkamai savivaldos institucijai. Individualios lengvatos
gali būti nustatomos ir sutartimi, pavyzdžiui, Valstybė, sudarydama investicijų sutartis su strateginiais
investuotojais, gali jiems įsipareigoti nedidinti mokesčių tarifų.
Pagal tai, nuo ko priklauso jų taikymas, mokesčių lengvatos yra: Subjektinės, kurios taikomos
atitinkamoms fizinių ar juridinių asmenų grupėms, pavyzdžiui, socialiai remtiniems asmenims, tam tikroms
įmonėms (smulkaus, vidutinio verslo subjektams). Objektinės. Pastarosios lengvatos taikomos tuo atveju, kai
mokesčio mokėtojas naudojasi tam tikru mokesčio objektu, pavyzdžiui, žeme, esančia saugomose teritorijose,
taip siekiant kompensuoti tuos apribojimus. Tačiau, yra nuomonių, jog ši klasifikacija nėra teisinga.
Pavyzdžiui, Lietuvos laisvosios rinkos instituto atstovai objektinių lengvatų nelaiko mokesčių lengvatomis,
nes pasak jų mokesčio lengvata nustatoma tik mokesčio mokėtojui, t. y. subjektui, o ne objektui.
Mokesčių lengvatų nustatymas nėra savitikslis dalykas. Jomis siekiama šių tikslų: 1) skatinti tam
tikras ūkio šakas, arba norint padidinti svarbių ūkio šakų pelningumą, padėti plėtotis smulkiajam bei
vidutiniam verslui; 2) valstybės ekonomikos plėtrai, atitinkančiai Europos ir kitų pasaulio šalių ūkio plėtros
tendencijas, reikia daug lėšų, todėl užsienio investicijos yra labai svarbus silpnai išplėtotų arba
pereinamosios ekonomikos šalių ūkio augimo veiksnys. Valstybės, siekiančios pritraukti daugiau užsienio
investicijų, užsienio subjektams, ypač tiems, kurie investuoja daugiau, dažnai taiko atitinkamas mokesčių
lengvatas; 3) valstybė siekia sumažinti mokesčių naštą tam tikroms žmonių grupėms, kurių atstovai dėl tam
tikrų priežasčių negali gauti ar sunkiau gauna tiek pajamų užsitikrinti savo išlaikymui, kiek jų gauna kiti
visuomenės nariai; 4) valstybė mokesčių lengvatas taiko atskiriems savo regionams , siekdama pakelti jo
bendrą lygį arba padėti greičiau atsigauti po jį ištikusių stichinių nelaimių, katastrofų ir pan. Pavyzdžiui, JAV
priimtas specialus aktas, kuriuo sumažinta mokesčių našta uragano „Katarina“ 2005 m. nukentėjusiems
regionams (angl. Katrina Emergency Tax Relief Acto f 2005.); 5) lengvatos nustatomos siekiant užkirsti
kelią dvigubam to paties objekto apmokestinimui.

4. 17. Mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo tikrinimas.

Siekiant užtikrinti mokesčių administravimo efektyvumą, Valstybinė mokesčių inspekcija tobulina
mokesčių apskaičiavimo ir sumokėjimo kontrolės sistemas, kurios pagrįstos rizikos vertinimu. Atsižvelgiant
į kitų valstybių patirtį, rizikos valdymo metodus, panaudojus mokesčių inspekcijoje kaupiamus duomenis ir
pasinaudojus įvairių kitų institucijų duomenų bazėmis, valstybės registrais, iš užsienio šalių operatyviai
gaunama informacija, mokesčių mokėtojų kontrolė vykdoma naujais, pažangesniais, metodais. Kontrolės
srityje pirmiausia analizuojama įmonių veikla, pažangios ekonominės analizės metodais nustatoma
mokestiniu požiūriu rizikingiausias veiklos sritys ir stiprinama šių veiklos sričių ir mokesčių mokėtojų
kontrolė. Šiomis priemonėmis norima sudaryti galimybes paspartinti mokesčių administravimo procesus ir
taip padėti užtikrinti jų teisėtumą ir ekonominį efektyvumą.
Literatūroje sutinkame įvairių mokestinės kontrolės sąvokų. Pavyzdžiui E. Porollo mokestinės
kontrolės esmę pateikia dvejopai: pirmiausia, kaip valstybinio valdymo funkciją ar elementą, valdant
ekonomiką, o antra, kaip ypatingą veiklą, įgyvendinant mokesčių įstatymus. Pastarasis teigia, kad šios
kontrolės dalys - neatskiriamos.[1]
Anot A. Brizgalino, mokestinė kontrolė - tai specializuota (tik mokesčių ir rinkliavų atžvilgiu)
viršžinybinė valstybinė kontrolė. Tokiu būdu minėtą kontrolę apibrėžia kaip įstatymų nustatytų
kompetentingų organų visumą, užtikrinančią mokesčių teisės subjektų savalaikį ir teisingą mokesčių
mokėjimą į biudžetą ar nebiudžetinius fondus.[2]
Apibendrinat galima teigti, kad mokestinės kontrolės tikslas yra užtikrinti savalaikį mokesčių ir
rinkliavų tinkamą mokėjimą į biudžetą, kad būtų vykdomi mokesčių įstatymų reikalavimai bei taikoma
atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Mokesčių administravimo įstatyme yra įtvirtintos dvi mokesčio apskaičiavimo ir sumokėjimo
teisingumo tikrinimo (mokestinės kontrolės) formos: mokestinis tyrimas ir mokestinis patikrinimas.
 Mokestinis tyrimas.
Mokestinio tyrimo atliko tvarką detalizuoja: 2004 m. gegužės 28 d. Valstybinės mokesčių
inspekcijos viršininko įsakymas Nr. VA-108 “Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie
nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus FR0687 formos ir užduoties vizituoti/ kontroliuoti mokesčių
mokėtojo veiklą FR0688 formos patvirtinimo” bei minėtų taisyklių pakeitimas - VMI viršininko
įsakymas 2006 m. sausio 24 d. Nr.VA-5 „Dėl mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių, pranešimo apie atliktą
mokestinį tyrimą FR0687 Formos ir užduoties atlikti mokestinį tyrimą FR0688 formos patvirtinimo“ (toliau
– Mokestinio tyrimo taisyklės).[3]
Pagal MAĮ 2 straipsnį 22 punktą Mokestinis tyrimas tai – mokesčių administratoriaus atliekama
mokesčių mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti pateiktų mokesčių deklaracijų, muitinės deklaracijų,
dokumentų bei kitos apie mokesčių mokėtoją turimos informacijos analizę, mokesčių mokėtojų vizitavimą, jų
veiklos kontrolę, siekiant nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo,
deklaravimo ir sumokėjimo srityje.
Mokestinis tyrimas – tai pareigūno atliekama mokėtojo veiklos stebėsena, apimanti:
·        mokėtojo pateiktų mokesčių deklaracijų (ataskaitų, apyskaitų), dokumentų bei kitos apie mokėtoją turimos
informacijos analizę ir vertinimą,
·        mokėtojo vizitavimą,
·        mokėtojo veiklos kontrolę, kiek tai susiję su mokesčių apskaičiavimu, deklaravimu ir sumokėjimu,
   siekiant
   nustatyti ir pašalinti trūkumus bei prieštaravimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo
srityje.
Mokėtojo mokestinio tyrimo tikslas:
•         trūkumų ir/ar prieštaravimų[4] nustatymas, siekiant juos pašalinti,
•         mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo) kontrolės užtikrinimas,
•         mokesčių įstatymų pažeidimų rizikos identifikavimas ir
•         mokesčių įstatymų pažeidimų prevencija.
Mokėtojo mokestinio tyrimo uždaviniai:
·        nustatyti mokesčių mokėtojo padarytus trūkumus ir/ar prieštaravimus;
·        informuoti mokesčių mokėtoją apie mokesčių administratoriaus nustatytus trūkumus ir/ar prieštaravimus ir
pasiūlyti mokėtojui juos ištaisyti;
·        analizuoti ir sisteminti mokesčių mokėtojo veiklos duomenis, nustatyti veiklos pokyčius ir galimų
mokesčių įstatymų pažeidimų riziką bei juos įvertinti, apie tai informuoti atitinkamą mokesčių
administratoriaus padalinį ir/ar instituciją;
·        stebėti mokėtojo vykdomą veiklą.
Mokesčių administratorius, spręsdamas jam mokestinio tyrimo metu iškeltus uždavinius, atlieka
tokius veiksmus:
·        analizuoja mokėtojo veiklą;
·        vizituoja mokėtoją;
·        kontroliuoja mokėtojo veiklą;
·        informuoja mokėtoją apie nustatytus trūkumus ir prieštaravimus bei jų pašalinimo būdus.
·        mokestinio tyrimo metu surinktą informaciją įvertina ir perduoda atitinkamam padaliniui pagal
kompetenciją.
(pavyzdžiui, PVM kontrolės funkcijas vykdančiam padaliniui) ir/ar atitinkamai institucijai (pavyzdžiui,
Valstybinei darbo inspekcijai).
Mokesčio mokėtojo veiklos analizė – tai mokesčių administratoriaus vykdoma detali apie konkretų
mokėtoją turimų ir/arba papildomai surinktų bei paties mokėtojo pateiktų duomenų analizė ir/arba
dokumentų įvertinimas, mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo srityje,
Mokesčių mokėtojų veiklos analizė atliekama: 1. analizuojant apie mokėtoją turimus duomenis,
vykdomą veiklą, vertinant galimų pažeidimų riziką, 2. analizuojant mokėtojo pridėtinės vertės mokesčio
(toliau – PVM) deklaracijų ir prekių tiekimo į kitas Europos Sąjungos valstybes nares (toliau – ES šalys)
ataskaitas, 3. nagrinėjant mokėtojo prašymus grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą), 4. kitais
atvejais, kai kontroliuojamas mokėtojo mokestinių prievolių vykdymas.
Mokėtojo veiklos analizė gali būti pradedama be atskiro pavedimo, mokesčių administratoriaus
pareigūnui vykdant savo funkcijas.
 Atliekant mokėtojo veiklos analizę, apie atliekamą mokestinį tyrimą mokėtojas neinformuojamas,
išskyrus atvejus, kai jo paprašoma pateikti papildomą informaciją, duomenų ir/ar dokumentų. Tokiais
atvejais, kreipiantis telefonu ar raštu į mokėtoją dėl jų pateikimo, jam turi būti pranešta, kad jo atžvilgiu
atliekamas mokestinis tyrimas, nurodant mokestinio tyrimo tikslą, o susitikimo su mokėtoju metu
pareigūnas turi pasirašytinai supažindinti jį su užduotimi atlikti mokestinį tyrimą (forma FR0688, toliau –
užduotis). Mokėtojui atsisakius pasirašyti, apie tai pažymima užduotyje. Jei mokėtojui nėra būtina atvykti,
kad pateiktų prašomą informaciją, duomenis ir/ar dokumentus, jam išsiunčiama užduoties kopija.[5]
Pareigūnas, vykdantis mokėtojo veiklos analizę, išnagrinėjęs turimą informaciją apie mokėtoją ir
įvertinęs nustatytus mokėtojo pateiktų bei mokesčių administratoriaus turimų duomenų neatitikimus,
sprendžia klausimą dėl papildomų duomenų apie mokėtoją, reikalingų trūkumams ir/ar prieštaravimams
nustatyti, surinkimo.
Mokėtojo veiklos analizės metu papildomi duomenys apie mokėtoją, reikalingi trūkumams ir/ar
prieštaravimams nustatyti, surenkami/gaunami:
1. mokėtojo (jo teritorijos) vizitavimo metu,
2. iš kitų mokėtojų (renkant priešpriešinę informaciją),
3. iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų,
4. iš tiriamojo mokėtojo (siekiant patikslinti informaciją, skambinama telefonu, kreipiamasi į mokėtoją raštu,
prašoma atsakyti į pateiktus klausimus, prašoma pateikti papildomus dokumentus ir pan.).
Apie mokestinio tyrimo rezultatus mokėtojas informuojamas visais atvejais, kai, vadovaujantis Mokestinio
tyrimo taisyklių nuostatomis, jis buvo informuotas apie tai, kad jo atžvilgiu atliekamas mokestinis tyrimas,
taip pat kai mokestinio tyrimo metu nustatomi trūkumai ir/ar prieštaravimai, išskyrus atvejus, kai priimamas
sprendimas nedelsiant pradėti mokestinį patikrinimą.[6]
Apie mokestinio tyrimo rezultatus Mokestinio tyrimo taisyklių nustatytais atvejais mokėtojas informuojamas
įteikiant jam užpildytą pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą formą FR0687 (toliau – pranešimas).
Pareigūnas mokėtojo veiklos analizės rezultatus turi įforminti ataskaita.
Mokesčių mokėtojo vizitavimas –tai mokėtojo, jo veiklos vykdymo vietos lankymas ir/ar stebėjimas,
mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo kontrolės tikslais;
Pareigūnas mokėtoją gali vizituoti: atlikdamas mokėtojo veiklos analizę, kontroliuodamas mokėtojo
veiklą, prieš įregistruodamas mokėtoją į PVM mokėtojų registrą, kontroliuodamas įregistruotus PVM
mokėtojus, prieš išregistruodamas PVM mokėtoją, kontroliuodamas mokesčio permokos (skirtumo)
grąžinimą (įskaitymą), kitais atvejais, kai tai būtina mokesčių administratoriaus funkcijoms atlikti.
Pareigūnas mokėtoją vizituoja turėdamas mokesčių administratoriaus viršininko ar jo tam įgalioto
asmens pasirašytą užduotį. Tačiau, kai vizitavimas yra sudėtinė veiklos analizės dalis, atvykus pas mokėtoją
jis taip pat pasirašytinai turi būti supažindintas su užduotimi.
Jeigu mokėtojas jau buvo informuotas apie jo atžvilgiu atliekamą mokestinį tyrimą, jis pasirašytinai
supažindinamas su papildyta užduotimi. Užduotis turi atitikti taisyklėse išdėstytus reikalavimus. Mokėtojo
vizitavimas negali trukti ilgiau kaip 3 darbo dienas. Kai, atlikus mokėtojo vizitavimą, mokestinis tyrimas
baigiamas, pareigūnas surašo pranešimą, kuris turi atitikti Mokestinio tyrimo taisyklėse išdėstytus
reikalavimus ir įteikia jį mokėtojui.
Pareigūnas mokėtojo vizitavimo rezultatus turi įforminti ataskaita.
Mokesčių mokėtojo veiklos kontrolė – tai mokėtojo komercinės arba gamybinės veiklos, kuria siekiama
gauti ir (arba) uždirbti pajamų ar kokios kitos ekonominės naudos, stebėjimas ir/ar kontrolė, siekiant
nustatyti, kaip mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo,
sumokėjimo, o įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.“
Mokėtojo veiklos kontrolė gali būti: nuolatinė – mokestiniu laikotarpiu trunkanti ilgiau kaip 90 dienų
(nuolat ar su pertraukomis), trumpalaikė – mokestiniu laikotarpiu trunkanti trumpiau kaip 90  (nuolat ar su
pertraukomis).
Kai mokėtojo mokestinis tyrimas pradedamas veiklos kontrole, apie atliekamą mokestinį tyrimą
mokėtojas informuojamas pateikiant jam mokesčių administratoriaus viršininko ar jo tam įgalioto asmens
pasirašytą užduotį. Kai veiklos kontrolė yra sudėtinė veiklos analizės dalis, atvykus pas mokėtoją jis taip pat
pasirašytinai turi būti supažindintas su užduotimi. Jeigu mokėtojas jau buvo informuotas apie jo atžvilgiu
atliekamą mokestinį tyrimą, jis pasirašytinai supažindinamas su papildyta užduotimi.
Kai, atlikus mokėtojo veiklos kontrolę, mokestinis tyrimas baigiamas, pareigūnas surašo pranešimą ir įteikia
jį mokėtojui.
Pareigūnas, atlikęs mokėtojo veiklos kontrolę, jos rezultatus įformina ataskaita.
 Mokestinis patikrinimas.
Mokestinių patikrinimų atliko tvarką detalizuoja: Valstybinės mokesčių inspekcijos
viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymas Nr. VA-87 “Dėl mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų
įforminimo ir patvirtinimo taisyklių patvirtinimo”(Valstybės žinios. 2004 m. gegužės 14 d. Nr.: 80-2876);
Valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 10 d. įsakymas Nr. VA-90 “Dėl pranešimo
apie mokestinį patikrinimą, patikrinimo akto, patikrinimo pažymos ir sprendimo dėl patikrinimo akto
tvirtinimo formų bei šių formų užpildymo taisyklių patvirtinimo” (Valstybės žinios. 2004 m. gegužės 13 d.
Nr.: 79-2826) bei 2006, 2008 ir 2011 m. minėtų taisyklių pakeitimai. [7]
Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 21 punktą Mokestinis patikrinimas –
mokesčių administratoriaus atliekamas mokesčių mokėtojo patikrinimas siekiant kontroliuoti, kaip mokesčių
mokėtojas vykdo mokesčių įstatymų reikalavimus mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo, sumokėjimo, o
įstatymų numatytais atvejais – ir kitose srityse.
Mokestinio patikrinimo rūšys:
 Kompleksinis patikrinimas;
 Teminis patikrinimas;
 Operatyvus patikrinimas.
Kompleksinis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima visų mokesčių
mokėtojo mokamų mokesčių, administruojamų atitinkamo mokesčių administratoriaus, per tam tikrą
laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą (ne dažniau kaip vieną kartą
per metus);
Teminis patikrinimas – mokestinės prievolės įvykdymo patikrinimas, kuris apima mokesčių mokėtojo
mokamo tam tikro mokesčio (mokesčių), administruojamo (administruojamų) atitinkamo mokesčių
administratoriaus, per tam tikrą laikotarpį apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą
(ne dažniau kaip kartą per pusę metų).
Operatyvus patikrinimas – įstatymuose bei jų lydimuosiuose teisės aktuose numatytų atskirų mokesčių
mokėtojų pareigų apskaitos, mokesčių deklaravimo, sumokėjimo, registravimosi mokesčių mokėtoju ir
kitose srityse vykdymo patikrinimas. Operatyvus patikrinimas atliekamas vadovaujantis MAĮ, taip pat
Administracinių teisės pažeidimų kodeksu ir kitais įstatymais.
Pranešimas apie mokestinį patikrinimą. Mokesčių administratorius, prieš pradėdamas mokėtojo
mokestinį patikrinimą privalo įteikti mokėtojui pranešimą apie pavedimo atlikti patikrinimą išrašymą (kuris
yra pasirašomas mokesčių administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens). Ši nuostata netaikoma
operatyvaus patikrinimo atveju.
Tuo atveju, jei planuojama tikrinti mokėtoją, turintį struktūrinius padalinius, atskiras pranešimas
struktūriniams padaliniams neįteikiamas. Kai planuojama tikrinti akcizais apmokestinamų prekių sandėlį
pranešimas turi būti įteikiamas sandėlio savininkui.
Mokesčių administratorius turi teisę pradėti faktinį mokėtojo patikrinimą be pranešimo apie
mokestinį patikrinimą, jei yra pagrįsta rizika (mokesčių administratorius turi informacijos/duomenų/faktų),
kad mokėtojas gali paslėpti ar sunaikinti mokestiniam patikrinimui reikalingus dokumentus, arba yra kitų
aplinkybių, dėl kurių patikrinimas taptų neįmanomas arba jo atlikimas ypač pasunkėtų.
Pavedimas atlikti mokestinį patikrinimą
Visi mokestiniai patikrinimai pradedami, kai mokesčių administratoriaus pareigūnas turi mokesčių
administratoriaus viršininko ar jo įgalioto asmens pasirašytą pavedimą atlikti mokestinį patikrinimą (toliau –
pavedimas tikrinti).
Tais atvejais, kai mokestinis patikrinimas atliekamas be pranešimo apie mokestinį patikrinimą,
pavedime tikrinti tai turi būti nurodyta.
Prieš pradedant faktinį mokestinį patikrinimą, mokėtojas (jo atstovas), jei jis dalyvauja
mokestiniame patikrinime, su pavedimu tikrinti supažindinamas pasirašytinai ir jam pateikiama pavedimo
tikrinti kopija.
Jei mokėtojas (jo atstovas) atsisako pasirašyti ir (arba) priimti pavedimą tikrinti, tai mokesčių
administratoriaus pareigūnas apie tai pažymi pavedime tikrinti.
Mokestinio patikrinimo pradžios data laikoma pavedimo tikrinti išrašymo data. Faktinė mokėtojo
patikrinimo pradžios data negali būti ankstesnė negu pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytoji
patikrinimo atlikimo data, išskyrus atvejus, kai mokėtojo prašymu arba sutikimu pakeičiamas pranešime apie
mokestinį patikrinimą nurodytas dokumentų parengimo (pateikimo) terminas arba mokestinis patikrinimas
atliekamas be pranešimo apie mokestinį patikrinimą.
 Pavedimą tikrinti pasirašo tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo įgaliotas asmuo, kurio
teritorijoje yra įregistruotas tikrintinas mokėtojas, arba tas mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo
įgaliotas asmuo, kurio pareigūnas atlieka patikrinimą.
Pažymėtina, kad mokestinį patikrinimą atliekantis mokesčių administratoriaus pareigūnas į
mokėtojo patalpas gali patekti tik nuo pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytos faktinės patikrinimo
pradžios datos (išskyrus tuos atvejus, kai pranešimas apie mokestinį patikrinimą mokėtojui neįteikiamas arba
kai mokėtojo prašymu (sutikimu) pakeičiamas pranešime apie mokestinį patikrinimą nurodytas dokumentų
parengimo (pateikimo) terminas).
Mokestinis patikrinimas nuvykus pas mokėtoją negali trukti ilgiau kaip 90 dienų. Mokėtojo,
turinčio struktūrinių padalinių, patikrinimui gali būti papildomai skiriama po 30 dienų kiekvienam
struktūriniam padaliniui.
Mokestinio patikrinimo atlikimo terminai gali būti pratęsti. Vietos mokesčių administratoriaus prašymu pas
mokėtoją atliekamo patikrinimo trukmė centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsta,
bet ne ilgiau kaip dar 180 dienų ir (arba) 30 dienų kiekvienam struktūriniam padaliniui.
Atsižvelgdamas į mokestinio patikrinimo sudėtingumą, veiklos pobūdį, tikrinimo mastą, centrinis
mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo trukmę gali pratęsti, kai mokesčių administratoriaus
pareigūnui:
·        mokėtojas pateikė ne laiku arba nepateikė mokesčių administratoriaus pareigoms atlikti reikiamų duomenų,
dokumentų, jų nuorašų, kompiuterinių laikmenų duomenų (kopijų) apie asmens turtą, pajamas, išlaidas ir
veiklą;
·        tikrinamasis mokėtojas neleidžia įeiti į savo patalpas;
·        mokėtojas neleidžia laikinai paimti apskaitos, sandorių ir kitų mokesčio apskaičiavimo teisingumui
patikrinti reikalingų dokumentų;
·        Kitais atvejais.
Mokesčių administratoriaus buveinėje atliekamo mokestinio patikrinimo trukmė nėra ribojama.
Mokesčių administratorius privalo užtikrinti, kad mokesčių administratoriaus buveinėje bei pas mokėtoją
vykdomas mokestinis patikrinimas, būtų atliktas per objektyviai įmanomą kuo trumpesnį laikotarpį.
Tikrinimo objektai: mokesčių mokėtojo apskaitos, sandorių ir kitus dokumentus; registrus;
kompiuterinės apskaitos sistemas ir jų duomenis; mokesčių mokėtojo veiklai naudojamus materialinius
techninius išteklius, įrengimus bei pagamintą produkciją; kitus objektus, kiek tai susiję su mokesčių
apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo bei atskirų mokesčių mokėtojo pareigų vykdymo
patikrinimu.
Mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimas ir patvirtinimas. Mokestinio patikrinimo (kompleksinio ir
teminio) rezultatai įforminami patikrinimo aktu. Patikrinimo aktu įforminti mokestinio patikrinimo
rezultatai patvirtinami:  sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo
   arba patikrinimo pažyma (tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus
pareigūnas nenustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, mokestinio patikrinimo rezultatai patvirtinami
patikrinimo pažyma, kurią pasirašo mokesčių administratoriaus viršininkas ar jo tam įgaliotas pareigūnas).
Mokesčių administratorius, tvirtindamas patikrinimo aktą patikrinimo pažyma, gali priimti
sprendimą: 1) patvirtinti patikrinimo aktą; 2) pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją (Šiuo atveju
patikrinimo pažymoje turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių pavedama pakartotinai patikrinti mokesčių
mokėtoją, ir patikrinimo pažymos apskundimo tvarka).
 Patikrinimo pažyma taip pat patvirtinami likviduoto arba mirusio mokesčių mokėtojo veiklos
patikrinimo rezultatai.
Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Tais atvejais, kai mokestinio patikrinimo metu
mokesčių administratoriaus pareigūnas nustatė mokesčių įstatymų pažeidimų, patikrinimo rezultatai
patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo. Sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo
priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto
(jei jos buvo pateiktos).
Mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali: 1.
patvirtinti patikrinimo aktą; 2. patikrinimo aktą patvirtinti iš dalies; 3. nepatvirtinti patikrinimo akto; 4.
pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją; 5. pakeisti patikrinimo aktą.
4. 18. Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.
Mokesčio apskaičiavimas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, įtvirtintas MAĮ 70
straipsnyje.
 Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas
·                    apskaičiuoti mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos
ar kito dokumento, į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių
mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas
pajamas ir kitais atvejais);
·                    bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi (nevykdo arba netinkamai vykdo mokesčių teisės
aktuose nustatytas mokesčių mokėtojo pareigas, trukdo mokesčių administratoriui įgyvendinti jam suteiktas
teises, nevykdo mokesčių administratoriaus nurodymų pateikti apskaitos dokumentus, registrus, sutvarkyti
buhalterinę apskaitą ir kitais atvejais);
·                    tvarkyti apskaitą (apskaitos netvarko arba tvarko nesilaikydamas LR įstatymų ir kitų teisės aktų
nustatytų reikalavimų);
·                    saugoti apskaitos ar kitus dokumentus (dokumentų neišsaugo arba išsaugo ne visus; dokumentus
saugo neužtikrindamas jų įskaitomumo ir kitais atvejais)
ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio
įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti
mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į
visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo
nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės
prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklės patvirtintos
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr.
VA-103 “Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo”.
Minėtose taisyklėse įtvirtinti mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus
įvertinimą pagrindiniai principai:
·        Įvertinimą mokesčių administratorius gali atlikti už MAĮ 68 straipsnyje nustatytą mokesčio apskaičiavimo
ar perskaičiavimo laikotarpį;[1]
Norėdamas apskaičiuoti mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą pagal mokesčių
administratoriaus įvertinimą, mokesčių administratorius: konstatuoja faktus, aplinkybes, kuriomis esant gali
būti atliktas įvertinimas; parenka informacijos, duomenų šaltinį (šaltinius), reikalingus įvertinimui atlikti,
atlieka vertinimą. Gali būti naudojamas vienas ar keli informacijos, duomenų šaltiniai: mokesčių mokėtojo
(mokesčio deklaracijų, rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų mokesčių mokėtojų (mokesčio deklaracijų,
rašytinių paaiškinimų, kitų šaltinių); kitų asmenų; LR ir užsienio valstybių mokesčių administratorių, kitų
institucijų; Registrų (kadastrų); Stebėjimo būdu; Statistikos leidinių; Žinynų, katalogų; Spaudos,
informacinių biuletenių, kitų visuomenės informavimo priemonių; Interneto svetainių; Kitų šaltinių, kurių
pagrindu galima nustatyti mokesčių mokėtojo atitinkamus veiklos rodiklius, gauti kitą įvertinimui atlikti
reikalingą informaciją.
Vertinimo metodai: palyginamasis; analogijos; išlaidų; grynosios vertės; lėšų bankų sąskaitose;
ekonominių modelių.[2]
Palyginamasis. Šis metodas gali būti taikomas, jeigu mokesčių administratorius turi tikrinamo
mokesčių mokėtojo ankstesnių ar vėlesnių mokestinių laikotarpių mokesčio deklaracijas ir yra įsitikinęs, kad
tikrinamuoju laikotarpiu buvo vykdyta tokia pati veikla, kaip ir palyginamuoju laikotarpiu. Vertinimas
atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius su kito lyginamojo laikotarpio
mokesčio deklaracijos rodikliais, arba lyginamojo laikotarpio mokesčio deklaracijos rodiklius prilyginant
tikrinamojo laikotarpio rodikliams.
Analogijos. Šis metodas gali būti taikomas, jeigu parenkamas mokesčių mokėtojas, vykdantis
analogišką ūkinę-komercinę veiklą analogiškomis veiklos sąlygomis, t. y. atskirais mokestiniais laikotarpiais
turintis panašią apyvartą, panašų darbuotojų skaičių, vykdantis veiklą panašioje vietovėje, panašiomis
konkurencinėmis rinkos sąlygomis ir kt. Vertinimas atliekamas lyginant tikrinamojo laikotarpio mokesčių
mokėtojo mokesčio deklaracijos ar veiklos rodiklius su analogišką veiklą vykdančio mokesčių mokėtojo
mokesčio deklaracijos rodikliais.
Išlaidų. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacija (duomenys) apie
mokesčių mokėtojo ir jo šeimos narių išlaidas. Vertinimas atliekamas lyginant mokesčių mokėtojo ir jo
šeimos narių asmenines išlaidas su per atitinkamą laikotarpį deklaruotomis pajamomis.
Grynosios vertės. Šis metodas gali būti taikomas tais atvejais, kai turima informacijos, jog
mokesčių mokėtojas per mokestinį laikotarpį sukaupė turto (nekilnojamojo, kilnojamojo, akcijų ir pan.),
kuriam įsigyti deklaruotų pajamų nepakanka. Vertinimas atliekamas apskaičiuojant grynosios vertės
padidėjimą per tam tikrą laikotarpį. Todėl reikia apskaičiuoti mokesčių mokėtojo turtą, finansinius
įsipareigojimus tikrinamo laikotarpio pradžiai ir pabaigai, taip pat įvertinti išlaidas ir gautas pajamas.
Lėšų bankų sąskaitose. Šis metodas gali būti taikomas, kai yra žinomi duomenys apie mokesčių
mokėtojo pajamas bankų ar kitų finansinių institucijų sąskaitose. Vertindamas šiuo metodu, mokesčių
administratorius turi įvertinti lėšų pervedimus iš vienos mokesčių mokėtojo sąskaitos į kitą (pavyzdžiui.,
lėšos iš atsiskaitomosios sąskaitos pervedamos į atsiskaitomąją valiutinę sąskaitą), išlaidas grynaisiais
pinigais, išmokas iš sąskaitų, žinomus mokesčių mokėtojo pajamų šaltinius.
Ekonominių modelių. Taikant šį vertinimo metodą, gali būti naudojami duomenys iš įvairių
informacijos šaltinių. Šaltinis turi būti parenkamas taip, kad atspindėtų kuo tikslesnius, skaičiavimams atlikti
reikalingus, rodiklius. Tai gali būti duomenys apie išlaidas, patalpas, įrenginius, klientų skaičių, vidutinį
pirkimo mąstą ir panašiai. Surinktiems duomenims įvertinti turi būti parinktas realus ekonominis modelis,
kurį naudodamas mokesčių administratorius turi atlikti skaičiavimus (pvz., realizavimo pajamų, bendrojo
pelno, grynojo pelno, antkainio, savikainos, pardavimo kainos, išeigos). Pasirenkamas skaičiavimo modelis
priklausys nuo mokesčių administratoriaus turimos informacijos.
4. 19. Mokesčio apskaičiavimas pagal kitų valstybės institucijų dokumentus.
Pagal MAĮ 72 straipsnio 1 dalį, Mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokestį
remdamasis kitų valstybės įstaigų ir institucijų aktais ar kitais dokumentais, surašydamas patikrinimo aktą
šio Įstatymo nustatyta tvarka.
Valstybės įstaigos ir institucijos (pavyzdžiui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie LR vidaus
reikalų ministerijos), atlikdamos savo funkcijas ir nustačiusios mokesčių įstatymų pažeidimus, tačiau
neįgaliotos MAĮ nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo veiksmų, surašytus aktus ar kitus
dokumentus (pvz. specialisto išvadas), vadovaujantis MAĮ 30 straipsnio 2 dalies nuostatomis, privalo
pateikti mokesčių administratoriui. Pagal iš kitų valstybės įstaigų ir institucijų gautus  aktus ar kitus
dokumentus mokesčių administratorius turi teisę apskaičiuoti mokesčius, surašydamas patikrinimo aktą,
kuris tvirtinamas MAĮ nustatyta tvarka.[1]
Remiantis MAĮ 72 str. 2 dalimi, Mokestis 72 straipsnio 1 dalyje numatytu būdu gali būti
apskaičiuojamas tais atvejais, kai minėtoje dalyje nurodytos institucijos pagal įstatymuose nustatytą
kompetenciją atlieka asmenų komercinės, ūkinės ar finansinės veiklos patikrinimus ir nustato mokesčių
įstatymų pažeidimus, tačiau nėra įgaliotos šio Įstatymo nustatyta tvarka atlikti mokesčių administravimo
veiksmų. Šiuo atveju pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir
sumokėjimo teisingumo mokesčių administratorius neprivalo.
Tokios valstybės institucijos , įstaigos yra: Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos
Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos policija. Tokiu atveju mokesčių administratorius
mokesčius apskaičiuoti gali pagal minėtų institucijų pateiktus aktus ar kitus dokumentus, pats neatlikdamas
pakartotino tikrinimo.
Tais atvejais, kai iškyla abejonių dėl 72 straipsnio 1 dalyje nurodytų institucijų apskaičiavimų
pagrįstumo ir teisingumo, mokesčių administratorius turi teisę jų pareikalauti atlikti pakartotinį patikrinimą
konkrečiai nurodydamas, dėl ko nesutinkama, arba pats MAĮ nustatyta tvarka patikrinti, ar mokestis
apskaičiuotas, deklaruotas ir sumokėtas teisingai (72 str. 3 dalis).
Kai minėtų institucijų atliktų apskaičiavimų teisingumas ir pagrįstumas mokesčių administratoriui
kelia abejonių, mokesčių administratorius gali pareikalauti minėtų institucijų atlikti pakartotinį patikrinimą.
Tokiu atveju jis privalo raštu kreiptis į minėtas institucijas ir konkrečiai nurodyti su kuo yra nesutinkama
(pvz. trūksta tam tikrų įrodymų, dokumentų, kitos informacijos).[2]
Apskaičiavęs mokestį 72 straipsnio nustatyta tvarka, mokesčių administratorius prisiima visą
atsakomybę dėl mokesčio apskaičiavimo teisingumo.
Mokesčių administratorius, apskaičiuodamas mokesčius remiantis MAĮ 72 straipsniu, turi pagrįsti
mokesčių mokėtojui papildomai apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas, t. y. turi pateikti visus
faktus, aplinkybes, dokumentus, patvirtinančius, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos
pagrįstai ir teisingai.
4. 20. Mokesčio sumokėjimas ir išieškojimas.
Mokesčio apskaičiavimo tvarka (pareiga sumokėti mokestį, mokesčio apskaičiavimo ir
sumokėjimo senatis) aptarta 4. 14 potemėje.
Mokestinė prievolė gali būti įvykdyta tokiais būdais: 1) mokesčio sumokėjimu (MAĮ 83 str.) –
mokestis bei su juos susijusios sumos sumokamos per kredito arba kitą mokėjimą priimančią įstaigą. Teisės
aktuose nustatyta tvarka gali sumokėti ir grynaisiais pinigais per mokesčių administratoriaus pareigūną,
turintį įgaliojimą priimti grynuosius pinigus, pavyzdžiui muitinė. Taip pat MAĮ nurodyta, kad galima
sumokėti už mokesčių mokėtoją ir tretiesiems asmenims centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta
tvarka. Mokesčio ir su juo susijusių sumų sumokėjimo už mokesčių mokėtoją aprašas patvirtintas VMI prie
FM 2006 m. sausio 30 d. Nr. VA-6 įsakymu.
Pagal minėtą aprašą, asmuo už mokesčių mokėtoją gali mokėti pagal pavedimo sutartį arba pagal
pateiktą prašymą ir sutikimą sumokėtą sumą įskaityti mokesčių mokėtojo mokesčiui ir su juo susijusioms
sumoms padengti. Asmuo sumokėti už mokesčių mokėtoją turi į tos AVMI pajamų surenkamąją sąskaitą,
kuriai mokestį privalo mokėti mokesčių mokėtojas. 2) trečiojo asmens atliekamu mokesčių mokėtojo
mokestinės nepriemokos perėmimu (MAĮ 86 str.) – tai galima padaryti turint mokesčių administratoriaus
leidimą. Skolos perėmėjui taikomos visos mokestinės nepriemokos sumokėjimą ir išieškojimą
reglamentuojančios įstatymų nuostatos, kurios būtų taikomos pačiam tą mokestinę nepriemoką perleidusiam
mokesčių mokėtojui[1]. 3) turimo mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymu mokestinei nepriemokai
padengti (MAĮ 87 str.) - mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių
administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.
Esamą mokestinę nepriemoką mokesčių administratorius padengia mokestine permoka (skirtumu)
automatiškai, kai tik ji atsiranda. Mokesčių mokėtojų iniciatyva (pateikdamas prašymą mokesčių
administratoriui), jo turima mokesčių permoka (skirtumas) gali būti padengta už einamuosius mokesčius,
kurių sumokėjimo terminas dar nesuėjęs.
Pagal mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnį, Mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam
savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą[2] geruoju sumokėti mokestį ir su juo
susijusias sumas. Raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo
skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo
akto tvirtinimo, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo
skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą
nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2)
priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės
nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis[3]. Remiantis MAĮ,
mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo
raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino.
Išsamiau apie mokestinės nepriemokos išieškojimą 4.21 potemėje.

4. 21. Priverstinis mokesčio ir su juo susijusių sumų išieškojimas.

Mokesčio ir su juo susijusių sumų (toliau tekste – mokestinės nepriemokos[1]) išieškojimą
reglamentuoja: Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo 2004-04-13 įstatymas Nr. IX-2112 ( 105 –
113 str.); Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodeksas;
Lietuvos Respublikos įmonių bankroto 2001-03-20 įstatymas Nr. IX-216, Lietuvos Respublikos Finansų
ministro 1998-11-17 įsakymu Nr. 268 “Dėl mokestinės nepriemokos į biudžetą bei fondus mokėjimo
atidėjimo tvarkos patvirtinimo” (nuo 2004-05-21 redakcija 2004-05-13 Nr 1K-182), Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005-09-16 įsakymu Nr. VA-67
patvirtintos “Mokesčių mokėtojų skolingumo nustatymo taisyklės” ir kiti įstatymai ir poįstatyminiai
norminiai aktai, reglamentuojantys mokesčių administravimą.
Prie šių mokestinių nepriemokų priskiriama: deklaruoto mokesčio ir/ar jo avansu laiku
nesumokėtos sumos; mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuotos mokesčių sumos, baudos,
kurioms pasibaigė sumokėti skirtas 20 dienų terminas nuo sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo
įteikimo dienos; pagal mokestinės paskolos sutartimi patvirtintą mokėjimo grafiką laiku nesumokėta įmoka;
pagal taikos sutartį laiku nesumokėta įmoka; palūkanų, padidintų palūkanų ir delspinigių nesumokėta suma.
Pagal MAĮ 105 str. mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo
mokestinę nepriemoką įgyja kitą dieną:
1. po to, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių
administratoriaus raginime ir pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas
nurodytas terminas;
2. po 20 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatyto
termino, jei mokesčių mokėtojas nesumokėjo deklaruoto mokesčio (tais atvejais, kai nesiunčiamas
raginimas);
 3. po 40 dienų nuo mokesčių administratoriaus sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo įteikimo mokesčių
mokėtojui dienos, jei mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčių administratoriaus sprendime dėl
patikrinimo akto tvirtinimo nurodytų mokesčio ir su juo susijusių sumų (tais atvejais, kai nesiunčiamas
raginimas).
Tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio
deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius
įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius
kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos (MAĮ 105 str. 2 d.).
Priverstinio išieškojimo priemonių taikymo eilė
Pagal MAĮ 106 str. mokesčių administratorius priverstinai išieško mokestinę nepriemoką,
atsižvelgdamas į šią priverstinio išieškojimo priemonių taikymo eilę:
1. duodamas kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos.(Tokiu
atveju mokesčių administratorius kredito įstaigai pateikia sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš
asmens sąskaitos kartu su nurodymu nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš banko sąskaitų Šis nurodymas
vykdomas MAĮ 63 str. nustatyta tvarka);
2. pateikdamas laiduotojui arba garantui reikalavimą įvykdyti mokesčių mokėtojo prievolę ir už mokesčių
mokėtoją sumokėti mokestinę nepriemoką (jeigu mokestinės prievolės įvykdymas užtikrintas laidavimu arba
garantija)[2];
3. duodamas kredito įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš laiduotojo arba garanto
sąskaitos, jeigu laiduotojas arba garantas nevykdo 106 straipsnio 2 punkto reikalavimo. (Šis nurodymas
vykdomas MAĮ 63 str. nustatyta tvarka)[3];
4. priimdamas sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo,
laiduotojo arba garanto turto. (Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka)[4].
4. 22. Mokesčių mokėtojo turto areštas.
Mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų,
įtvirtintų MAĮ 95 straipsnyje.
Mokesčio mokėtojo turto areštas – MAĮ ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas
mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo,
naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas siekiant užtikrinti mokestinės prievolės
įvykdymą (MAĮ 101 str.).
Mokesčių mokėtojo turto arešto taikymas – tai mokesčių administravimo procedūra, kurios metu
mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą ar mokestinės nepriemokos
išieškojimą, taiko priverstinį laikiną mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės
sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo apribojimą. Mokesčių mokėtojo turto arešto procedūra
atliekama MAĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.[1]
Mokesčių mokėtojo nuosavybės teisė į turtą gali būti visiškai apribota, uždraudžiant mokesčių
mokėtojui šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti. Nuosavybės teisė gali būti apribota ir iš dalies –
apribojamos tik kai kurios nuosavybės teisės sudėtinės dalys. Konkretus mokesčių mokėtojo turto arešto
būdas (nuosavybės teisės ar atskirų šios teisės sudėtinių dalių apribojimas) nurodomas turto arešto akte.
Jeigu areštavus turtą visiškai apribojama mokesčio mokėtojo nuosavybės teisė, t.y. mokesčių
mokėtojui uždraudžiama šiuo turtu disponuoti, naudotis ir jį valdyti, mokesčių mokėtojo turtas turi būti
perduotas saugoti arba administruoti turto administratoriui.
Nuosavybės teisės dalies apribojimas:
·        apribojus nuosavybės teisės dalį naudotis areštuotu turtu, atimama mokesčių mokėtojo galimybė gauti iš
areštuojamo turto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas, t. y. apribojama mokesčių
mokėtojo teisė pritaikyti areštuoto turto naudingąsias savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš
areštuojamo daikto pajamas ir produkciją;
·        apribojus nuosavybės teisės dalį disponuoti areštuotu turtu, atimama mokesčių mokėtojo galimybė keisti
areštuoto turto teisinę padėtį, pakeisti jo ekonominę būklę, sudaryti sandarius dėl šio turto (pirkimo -
pardavimo, mainų, dovanojimo ir kt.).
·        apribojus nuosavybės teisės dalį valdyti areštuotą turtą, mokesčių mokėtojui uždraudžiama šį turtą valdyti,
turėti areštuotą turtą savo žinioje, daryti areštuotam turtui fizinį bei ūkinį poveikį.
Mokesčių administratorius, siekdamas išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką ar
užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą, mokesčių mokėtojo turto turi areštuoti tiek, kad būtų galima
 realiai ir visiškai užtikrinti mokestinės nepriemokos (arba galinčios atsirasti mokestinės nepriemokos)
išieškojimą.
Mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas:
·        jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių
sumų (delspinigių, baudų, palūkanų, pagal mokestinės paskolos sutartį, taip pat palūkanų delspinigių);
·        mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir
nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam
priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma
išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju sąvoka ,,pavojus”, kad mokesčių mokėtojas savo
turtą gali paslėpti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku ar neįmanoma išieškoti mokestinę
nepriemoką suprantama kaip aplinkybių, faktų bei mokesčių administratoriaus turimos informacijos apie
mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių įvykdymą, turtinę padėtį ir pan. informacijos visuma, iš ko galima
daryti prielaidą, jog tokiu atveju tikėtina, kad mokesčių mokėtojas gali laiku nevykdyti mokestinių prievolių
ir išieškojimo veiksmų taikymas bus apsunkintas ar (ir) visai neįmanomas[2]. Pavyzdžiui, mokesčių
administratorius turi informacijos apie mokesčių mokėtojo mokestinių prievolių vykdymą, t. y. įmonės
savininką, turintį kitų savo vardu registruotų įmonių arba kurio verslas susijęs su kitomis įmonėmis ir šios
įmonės turi nesumokėtų mokesčių arba nemoka jų laiku; dažnai vėluojamus sumokėti mokesčių mokėtojo
apskaičiuotus ar mokesčių administratoriaus priskaičiuotus mokesčius, taikomas priverstinio išieškojimo
priemones;
·        jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto
išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų ir yra pagrįsta rizika, kad mokesčių
mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba
neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Šiuo atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių
mokėtojo turtas, kuris registruojamas atitinkamo turto registre, taip pat mokesčių mokėtojui grąžintina
mokesčio permoka (skirtumas).
„Pagrįsta rizika“ – mokesčių administratorius atkreipia dėmesį į tokius faktus: mokesčio ir su juo
susijusių sumų į biudžetą bei valstybės pinigų fondus nesumokėjimas arba nemokėjimas laiku, padaryti kiti
mokesčių įstatymų pažeidimai ir pan. Pastaruoju atveju gali būti areštuojamas tik toks mokesčių mokėtojo
turtas, kuris yra privalomai registruojamas atitinkamo turto registre. Objektai, kuriuos privaloma teisiškai
registruoti, yra nekilnojamasis turtas (žemės sklypai, statiniai ir kt.) bei privalomas registruoti kilnojamasis
turtas (transporto priemonės, žemės ūkio technika ir kt.).
Turto arešto akte nurodytas mokesčių mokėtojo areštuojamas turtas įvertinamas ir įkainojamas rinkos
kainomis. Mokesčių mokėtojas, nesutikdamas su turto įkainojimu, turi teisę jį ginčyti įstatymu nustatyta
tvarka. Turto arešto aktas turi būti įregistruotas Turto arešto aktų registre. Turto areštas įsigalioja nuo turto
arešto akto paskelbimo mokesčių mokėtojui. Jeigu nėra galimybės paskelbti – turto areštas įsigalioja nuo jo
įregistravimo Turto arešto aktų registre momento.
Turto arešto aktas galioja, kol jis nėra išregistruotas iš Turto arešto aktų registro.[3] Turto
arešto aktas išregistruojamas iš Turto arešto aktų registro, kai mokesčių administratorius (išnykus turto arešto
taikymo pagrindams) priima sprendimą panaikinti turto areštą arba kai areštuotas turtas yra
parduotas Civilinio proceso kodekso (VI dalies ,,Vykdymo procesas”) nustatyta tvarka. Valstybinė mokesčių
inspekcija turto areštą panaikina priimdama Sprendimą panaikinti turto areštą.[4]

4. 23. Delspinigių sąvoka ir jų skaičiavimo tvarka.

Lietuvos Respublikos MAĮ 96 – 99 straipsniai reglamentuoja delspinigių skaičiavimo tvarką.
Delspinigiai yra vieni iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.
Pagal MAĮ 96 straipsnio 1dalį delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami:
1) už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba
mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus)
apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį);
Delspinigiai mokesčių mokėtojui gali būti skaičiuojami tokiais atvejais[1]: mokesčių mokėtojui
deklaravus Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamą mokestį, tačiau atitinkamų mokesčių
teisės aktų nustatytais terminais mokesčio į biudžetą nesumokėjus ar pavėluotai jį sumokėjus. Mokesčių
mokėtojui delspinigiai skaičiuojami ir už laiku nesumokėtą avansinį mokestį;  mokesčių mokėtojui (tam
tikrais įstatymų nustatytais atvejais – mokesčių administratoriui) apskaičiavus nedeklaruojamą Valstybinės
mokesčių inspekcijos administruojamą mokestį, tačiau atitinkamų mokesčių teisės aktų nustatytais terminais
 tokio mokesčio nesumokėjus į biudžetą ar pavėluotai jį sumokėjus; mokesčių mokėtojui muitinės
deklaracijoje apskaičiavus mokestį (muitą, importo PVM ir akcizą), tačiau nesumokėjus jo į biudžetą ar
pavėluotai jį sumokėjus.
2) už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą
nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant mokestį, kuris turėjo būti
apskaičiuotas muitinės deklaracijoje);
Delspinigiai mokesčių mokėtojui taip pat apskaičiuojami, kai mokesčių administratorius, atlikęs
mokestinį patikrinimą arba Bendrijos muitinės kodekso 78 straipsnyje numatytą patikrinimą, nustato, kad:
atitinkamas Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamas mokestis nebuvo deklaruotas ir sumokėtas
arba pavėluotai sumokėtas į biudžetą; nedeklaruojamas Valstybinės mokesčių inspekcijos administruojamas
mokestis nebuvo apskaičiuotas ir sumokėtas laiku ar ne laiku sumokėtas į biudžetą;  muitinės
administruojamas mokestis nebuvo apskaičiuotas muitinės deklaracijoje ir sumokėtas arba buvo pavėluotai
sumokėtas į biudžetą[2].
3) už pagal mokesčių mokėtojo prašymą nepagrįstai grąžintą (įskaitytą) mokesčio permoką (išskyrus
tuos atvejus, kai per daug grąžinama (įskaitoma) dėl mokesčių administratoriaus klaidos).
Mokesčių mokėtojui pateikus prašymą grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką ar mokesčio skirtumą
(toliau – mokesčio permoka (skirtumas)), mokesčių administratorius preziumuoja, kad mokesčių
mokėtojo prašyme nurodyta mokesčio permokos (skirtumo) suma yra teisinga ir MAĮ 87 str. nustatytais
terminais ir tvarka ją grąžina mokesčių mokėtojui. Mokesčių administratorius, nustatęs, kad mokesčio
permoka (skirtumas) mokesčių mokėtojui buvo grąžinta (įskaityta) nepagrįstai, nuo nepagrįstai grąžintos
(įskaitytos) mokesčio sumos apskaičiuoja delspinigius. Delspinigiai nuo nepagrįstai grąžintos (įskaitytos)
permokos (skirtumo) neskaičiuojami, jei mokesčio permokos (skirtumo) grąžinama (įskaitoma) daugiau nei
mokesčių mokėtojui priklauso dėl mokesčių administratoriaus klaidos, pavyzdžiui, klaidos atsiradusios
apdorojant deklaracijų duomenis.[3]
Jei atitinkamas mokesčio įstatymas nenustato kitaip, šis mokestinės prievolės užtikrinimo būdas
netaikomas biudžetinėms įstaigoms, taip pat Lietuvos bankui (96 str. 2 d.).
Delspinigių dydis Lietuvos Respublikos finansų ministro nustatomas kiekvienam kalendoriniam
ketvirčiui ir skelbiamas leidinyje ,,Valstybės žinios“.[4]
Delspinigių skaičiavimo pradžia nustatyta MAĮ 97 straipsnyje:
1. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu atveju delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos
dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į
biudžetą. 2. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos
po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki
patikrinimo akto surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio Įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą
terminą, delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. 3. MAĮ 96
straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo tos dienos, kai tokia permoka
buvo grąžinta (įskaityta). 4. Delspinigiams už nesumokėtus muitus šio straipsnio nuostatos taikomos tiek,
kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitų teisės aktams.[5]
Delspinigių skaičiavimo trukmė
Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnyje nustatyta tvarka, skaičiuojami kiekvieną dieną ir
baigiami skaičiuoti:
1) mokesčio sumokėjimo (sugrąžinimo) į biudžetą dieną (įskaitytinai) arba
2) tą dieną, kai mokestinė prievolė pasibaigia tokiais nustatytais pagrindais:
·        įvykdoma mokestinė prievolė;
·        mokesčių administratorius priverstinai išieško mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką;
·        įstatymų nustatytais atvejais mokesčių administratorius ir mokesčių mokėtojas susitaria;
·        įstatymų nustatytais atvejais mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo mokestinės prievolės vykdymo;
·        skolininkas ir kreditorius sutampa;
·        juridinis asmuo likviduotas, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, kai prievolę turi įvykdyti kiti asmenys;
·        fizinis asmuo mirė ir nėra galimybės padengti mokestinės nepriemokos iš mirusio asmens palikimo.
Delspinigiai, pradėti skaičiuoti MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne
ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių
mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus)
apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme
numatyto sumokėjimo termino. Sustabdžius mokesčio priverstinį išieškojimą MAĮ 110 straipsnio 1 dalyje
nurodytu atveju, delspinigiai skaičiuojami už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas
buvo atmestas.[6]
Teisės aktai, kuriuose nustatomas trumpesnis delspinigių skaičiavimo laikotarpis, taikomi po jų
įsigaliojimo pradėtiems skaičiuoti delspinigiams. Iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo pradėtų skaičiuoti
delspinigių skaičiavimas tęsiamas ne ilgiau, negu šiuose teisės aktuose nustatytas delspinigių skaičiavimo
terminas. Jeigu delspinigiai iki minėtų teisės aktų įsigaliojimo buvo skaičiuojami ilgiau, negu nustatyta
šiuose teisės aktuose, delspinigių skaičiavimas nutraukiamas.[7]
4. 24 Atleidimas nuo delspinigių.
Mokesčių mokėtojo atleidimo nuo delspinigių pagrindai yra įtvirtinti MAĮ 100 straipsnyje.
Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo skaičiuojamų (apskaičiuotų), bet nesumokėtų
(neišieškotų) delspinigių ar jų dalies, jeigu:
1) (nuo 2007 m. liepos 19 d. neteko galios pagal  2007 m. liepos 3 d. įstatymą Nr. X-1249 redakcija,
Žin., 2007, Nr. 80-3220,);
2) yra MAĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatytas pagrindas. Šis atleidimo nuo delspinigių pagrindas
yra analogiškas atleidimo nuo baudų pagrindams, numatytiems MAĮ 141 str. 1 d., tačiau sprendžiant
atleidimo nuo delspinigių klausimą, nereikalaujama, kad mokesčių mokėtojas būtų sumokėjęs su
apskaičiuotais (skaičiuojamais) delspinigiais susijusio mokesčio arba mokesčio suma būtų priverstinai
išieškota arba mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas, t.y. sudaryta
mokestinės paskolos sutartis.[1]
3) kitais atvejais, kai delspinigius išieškoti netikslinga ekonominiu ir (ar) socialiniu požiūriu, kaip tai
suprantama pagal MAĮ 113 straipsnio 1 dalies 3 punktą. Šis atleidimo pagrindas gali būti taikomas tik
mokesčių mokėtojams – fiziniams asmenims.
Nuo delspinigių mokesčių mokėtoją mokestinio ginčo metu gal atleisti ir mokestinį ginčą
nagrinėjanti institucija.
Atsisakymą atleisti nuo delspinigių mokesčių mokėtojas gali apskųsti MAĮ IX skyriuje nustatyta
tvarka.
Priimant sprendimus atleisti nuo už nesumokėtus muitus skaičiuojamų delspinigių arba jų netaikyti,
šio straipsnio nuostatų laikomasi tiek, kiek jos neprieštarauja Bendrijos muitinės kodekso nuostatoms (MAĮ
104 str. 4 d.).

4. 25. Mokesčio grąžinimo pagrindai.

MAĮ 87 straipsnyje nurodyti mokesčio grąžinimo pagrindai.
Mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos, kurios lieka permokos sumas įskaičius mokestinei
nepriemokai padengti, grąžinamos mokesčių mokėtojo prašymu. Mokesčių administratorius gali patikrinti
tokio prašymo pagrįstumą. Šią tvarką ir terminus nustato MAĮ.
Jei dėl mokesčio permokos grąžinimo bus atliekamas mokestinis patikrinimas, jis turi būti pradėtas
per 20 dienų nuo 87straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatytų terminų pasibaigimo dienos.
Jei atitinkamo mokesčio įstatyme nenustatyta kitaip, mokesčių administratorius privalo grąžinti
mokesčių mokėtojui mokesčio permoką tokia tvarka (MAĮ 87 str. 7 dalis):
1) mokesčio permoka grąžinama per 30 dienų po rašytinio prašymo grąžinti mokesčio permoką
gavimo dienos. Gyventojų pajamų mokesčio permoka, priklausanti grąžinti mokesčių mokėtojui pagal jo
metinę gyventojų pajamų mokesčio deklaraciją, grąžinama mokesčių mokėtojo prašymu ne vėliau kaip iki
atitinkamų metų liepos 31 dienos, o jei prašymas pateikiamas pasibaigus atitinkamos metinės deklaracijos
pateikimo terminui, – ne vėliau kaip per 90 dienų po prašymo grąžinti mokesčio permoką gavimo dienos.
Šiame punkte nustatyti terminai netaikomi, jei yra šios dalies 2 punkte nurodytos aplinkybės;
2) tais atvejais, kai dėl mokesčio permokos grąžinimo atliekamas mokesčių mokėtojo mokestinis
patikrinimas arba su mokesčio permokos grąžinimu susiję klausimai yra sudedamoji mokesčių
administratoriaus atliekamo to mokesčių mokėtojo patikrinimo dalis, mokesčio permoka turi būti grąžinta ne
vėliau kaip per 20 dienų po mokesčių administratoriaus sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai
apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos (jei pažeidimų
nenustatyta, – pažymos apie tai) įteikimo mokesčių mokėtojui dienos.
Jeigu mokesčių administratorius, per anksčiau minėtą terminą negrąžina mokesčio permokos sumos,
mokesčių mokėtojo naudai skaičiuoja palūkanas iki mokesčio permoka bus grąžinta. Palūkanų dydis yra
lygus delspinigių už ne laiku sumokėtą mokestį dydžiui.
5 tema. Mokesčiai, rinkliavos, privalomos įmokos ir mokėjimai.
 Įvadas
 
Kaip formuojama mokesčių sistema, kokie priimami nauji mokesčiai, iš atskirų mokesčių sudarymo
mechanizmo, jų tarpusavio ryšių, paaiškėja, kokiems apmokestinimo uždaviniams valstybėje skiriamas
didesnis ar mažesnis dėmesys, kaip įgyvendinami ir derinami apmokestinimo teisingumo, jo ekonominio
efektyvumo, administravimo paprastumo ir mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principai
Šios temos tikslas – apžvelgti Lietuvos Respublikos tiesioginių ir netiesioginių mokesčių objektus,
mokėtojus (subjektus), jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarką, terminus, kai kurių mokesčių lengvatas.
5. 1. Pelno mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei
terminai. Šio mokesčio lengvatos.
Pelno mokestį reglamentuoja 2001 m. Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymas (toliau –
PMĮ), įsigaliojęs 2002 m. sausio 1 d. be minėto įstatymo, galioja nemažai poįstatyminių teisės aktų
(daugiausia dėl techninių pelno mokesčio deklaracijų reikalavimų), taip pat gausa tarptautinių sutarčių dėl
dvigubo apmokestinimo išvengimo bei mokesčių slėpimo prevencijos.
Pelno mokestis yra tiesioginis mokestis, mokamas tik juridinių asmenų, gaunančių pelno (grynųjų
pajamų) iš jų veiklos. Pelno mokestis – mokestis, mokamas nuo juridinių asmenų pelno, apskaičiuojamas
nuo juridinių asmenų pajamų atėmus išlaidas, amortizaciją ir kartais investicijas į gamybą, mokslinius
tyrimus, labdarai skiriamas sumas. T. y. pelno mokesčio objektą lakoniškai galime apibrėžti, kaip skirtumą
tarp juridinio asmens bendrųjų pajamų ir jų gavimo išlaidų.
Pelno mokesčio mokėtojai: 1) Lietuvos vienetas (juridinis asmuo, įregistruotas Lietuvos Respublikos
teisės aktų nustatyta tvarka, pavyzdžiui uždarosios akcinės bendrovės, individualios įmonės); 2) užsienio
vienetas (užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir kurie
įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, taip pat bet kuris kitas užsienyje
įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas.
Pelno mokesčio įstatymo nustatyta tvarka pelno mokesčio nemoka:1) biudžetinės įstaigos; 2)
Lietuvos bankas; 3) valstybė ir savivaldybės, išskyrus PMĮ VII skyriuje numatytus atvejus; 4) valstybės ir
savivaldybių institucijos, įstaigos, tarnybos ar organizacijos; 5) valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų
draudimas“; 6) Europos ekonominių interesų grupės.
Pelno mokesčio objektas:
Lietuvos vieneto mokesčio objektas yra: visos Lietuvos Respublikoje ir užsienio valstybėse uždirbtos
pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje ir ne Lietuvos Respublikoje. Į Lietuvos vieneto pajamas
taip pat įskaitomos jo kontroliuojamojo užsienio vieneto pozityviosios pajamos arba jų dalis PMĮ 39
straipsnyje nustatyta tvarka. Į Lietuvos vieneto (Europos ekonominių interesų grupės dalyvio) pajamas taip
pat įskaitomos tos Europos ekonominių interesų grupės pajamos šio Įstatymo 39 (1) straipsnyje nustatyta
tvarka.
Užsienio vieneto mokesčio objektas yra:
·        užsienio vieneto per nuolatines buveines Lietuvos Respublikos teritorijoje vykdomos veiklos pajamos;
·         per nuolatines buveines Lietuvos Respublikoje uždirbtos tarptautinių telekomunikacijų pajamos bei 50
procentų transportavimo, kuris prasideda Lietuvos Respublikos teritorijoje ir baigiasi užsienyje arba
prasideda užsienyje ir baigiasi Lietuvos Respublikos teritorijoje, pajamų;
·         užsienio valstybėse uždirbtos pajamos, priskiriamos toms nuolatinėms buveinėms Lietuvos Respublikoje
tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su užsienio vieneto veikla per nuolatines buveines Lietuvos
Respublikoje
·        užsienio vieneto ne per nuolatines buveines Lietuvos teritorijoje gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos
Respublikoje.
Vieneto mokesčio bazė taip pat yra:
1) gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą
paramos paskirtį;
2) iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis, viršijanti
250 minimalių gyvenimo lygių (toliau – MGL) dydžio sumą.
 Mokesčio tarifai: 15 procentų mokesčio tarifu apmokestinama:
·        Lietuvos vieneto, nuolatinių buveinių apmokestinamasis pelnas (jeigu PMĮ nenustato ko kita);
·        pajamos iš paskirstytojo pelno;
·        gauta parama, panaudota ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme nustatytą paramos
paskirtį, taip pat iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalis,
viršijanti 250 MGL dydžio sumą (apmokestinama be atskaitymų);
·        laivybos vienetų fiksuota pelno mokesčio bazė (be jokių atskaitymų).
Vienetų (išskyrus pelno nesiekiančių), kuriuose vidutinis sąrašuose esančių darbuotojų skaičius neviršija 10
žmonių ir mokestinio laikotarpio pajamos neviršija 500 tūkstančių litų, apmokestinamasis pelnas
apmokestinamas taikant 5 procentų mokesčio tarifą.
Pastaroji taisyklė netaikoma:
·        vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ar jo šeimos nariai yra ir kitų vienetų
(individualių (personalinių) įmonių) dalyviai;
·        vienetams (individualioms (personalinėms) įmonėms), kurių dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę
mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų) kituose vienetuose, ir
vienetams, kuriuose vieneto (individualios (personalinės) įmonės) dalyvis ir (arba) jo šeimos nariai paskutinę
mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų akcijų (dalių, pajų);
·        vienetams, kuriuose tas pats dalyvis paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50 procentų
akcijų (dalių, pajų);
·        vienetams, kuriuose tie patys dalyviai kartu paskutinę mokestinio laikotarpio dieną valdo daugiau kaip 50
procentų akcijų (dalių, pajų).
Vienetų apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 0 procentų mokesčio tarifą, jeigu:
·        per mokestinį laikotarpį vieneto darbuotojų, priklausančių Lietuvos Respublikos socialinių įmonių įstatymo
4 straipsnyje nurodytoms tikslinėms asmenų grupėms, skaičius sudaro ne mažiau kaip 40 procentų metinio
vidutinio sąrašuose esančių darbuotojų skaičiaus, ir
·        per mokestinį laikotarpį vienetas nevykdo veiklos, įtrauktos į socialinių įmonių neremtinų veiklos rūšių
sąrašą, tvirtinamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, arba per mokestinį laikotarpį iš tokios veiklos gautos
pajamos sudaro ne daugiau kaip 20 procentų visų vieneto pajamų, ir
·        mokestinio laikotarpio paskutinę dieną vienetai turi socialinės įmonės statusą.
Pelno nesiekiančių vienetų, kurių mokestinio laikotarpio pajamos iš ūkinės komercinės veiklos neviršija 1
milijono litų, apmokestinamojo pelno dalis, atitinkanti 25 tūkstančių litų sumą, apmokestinama taikant 0
procentų mokesčio tarifą, o likusi apmokestinamojo pelno dalis – taikant 15
procentų mokesčio tarifą. Pelno nesiekiančių vienetų ūkinės komercinės veiklos pajamoms nepriskiriamos
pajamos, kurios tiesiogiai skiriamos tenkinant viešuosius interesus vykdomai veiklai finansuoti.
Užsienio vienetų pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvos Respublikoje, gautos ne per jų nuolatines buveines
Lietuvos Respublikoje, apmokestinamos taip[1]:
·        honorarai, įskaitant PMĮ 4 straipsnio 5 dalyje nustatytus atvejus; kompensacijų už autorių arba gretutinių
teisių pažeidimą pajamos apmokestinamos be atskaitymų taikant 10 procentų mokesčio tarifą;
·        pajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį
daiktą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje; pajamos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir
sporto veiklą; metinės išmokos (tantjemos) už stebėtojų tarybos narių veiklą, pajamos iš paskirstytojo pelno-
taikant 15 procentų mokesčio tarifą, jeigu šis Įstatymas nenustato ko kita;
·        užsienio vienetų, kurie yra įregistruoti ar kitaip organizuoti Europos ekonominės erdvės valstybėje arba
valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis,
palūkanos neapmokestinamos;
·        užsienio vienetų, kurie nėra įregistruoti ar kitaip organizuoti Europos ekonominės erdvės valstybėje arba
valstybėje, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis, palūkanos, išskyrus
palūkanas už Vyriausybės vertybinius popierius, sukauptas ir išmokamas palūkanas už indėlius ir palūkanas
už subordinuotas paskolas, kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus kriterijus, apmokestinamos
be atskaitymų taikant 10 procentų mokesčio tarifą.
Pelno mokestis skaičiuojamas:
 nuo Lietuvos vieneto mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš pajamų atėmus
neapmokestinamąsias pajamas, leidžiamus atskaitymus ir ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus;
 nuo nuolatinių buveinių mokestinio laikotarpio apmokestinamojo pelno, apskaičiuoto iš uždirbtų
pajamų atimant neapmokestinamąsias pajamas, ribojamų dydžių leidžiamus atskaitymus bei tokius
atskaitymus, kurie susiję su užsienio vieneto pajamų uždirbimu per nuolatines buveines;
 nuo pajamų iš paskirstytojo pelno;
 nuo gautos paramos, panaudotos ne pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatyme
nustatytą paramos paskirtį;
 nuo iš vieno paramos teikėjo per mokestinį laikotarpį grynais pinigais gautos paramos dalies,
viršijančios 250 minimalių gyvenimo lygių dydžio sumą;
 nuo laivybos vienetų fiksuotos pelno mokesčio bazės;
 nuo užsienio vieneto ne per nuolatinę buveinę Lietuvos teritorijoje gautų pajamų, kurių šaltinis yra
Lietuvos Respublikoje. Tokioms pajamoms priskiriama:
Øpalūkanos, išskyrus  palūkanas  už Vyriausybės vertybinius popierius,  sukauptas  ir  išmokamas  palūkanas  už 
indėlius  ir palūkanas  už  subordinuotas  paskolas,  kurios atitinka Lietuvos banko teisės aktais nustatytus
kriterijus;
Øpajamos iš paskirstytojo pelno;
Øhonorarai (kai yra perleidžiama kompiuterio programa, šios nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne
autorių teisėmis apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra suteikiamos šios teisės: teisė daryti
kompiuterio programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba
paskolinti, arba teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teisėmis apsaugota
kompiuterio programa, arba teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą);
Øpajamos už parduotą, kitokiu būdu perleistą nuosavybėn arba išnuomotą nekilnojamąjį pagal prigimtį daiktą,
esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje;
Økompensacijų už autorių arba gretutinių teisių pažeidimą pajamos;
Øpajamos už Lietuvos Respublikoje vykdomą atlikėjų ir sporto veiklą;
Ømetinės išmokos (tantjemos) už stebėtojų tarybos narių veiklą.
 Mokesčio mokestinis laikotarpis yra mokestiniai metai. Jie sutampa su kalendoriniais metais, jeigu PMĮ
6 straipsnis nenustato ko kita.
Avansinis pelno mokestis apskaičiuojamas 47 straipsnyje nustatyta tvarka. Avansinio pelno
mokesčio sumą apskaičiuoja mokesčio mokėtojas (PMĮ 47 straipsnis).
Pelno mokesčio deklaracijų rūšys :1) metinė pelno mokesčio deklaracija; 2) avansinio pelno
mokesčio deklaracija; 3) deklaracija apie užsienio vienetui išmokėtas pajamas (sumas) ir apskaičiuotą bei į
biudžetą sumokėtą pelno mokestį; 4) užsienio vieneto, vykdančio veiklą Lietuvos Respublikoje (nuolatinės
buveinės) deklaracija; 5) deklaracija apie nuo gautų ir išmokėtų dividendų apskaičiuotą ir sumokėtą pelno
mokestį; 6) metinė fiksuoto pelno mokesčio deklaracija.
Mokesčio lengvatos.
Iki atskiro Seimo sprendimo, mažesniu pelno mokesčiu apmokestinamas šių vienetų apmokestinamasis
pelnas[2]:
1.      Laisvosios ekonominės zonos įmonė, kurioje kapitalo investicijos pasiekė ne mažesnę kaip 1 milijono
eurų sumą, 6 mokestinius laikotarpius, pradedant tuo mokestiniu laikotarpiu, kurį ši investicijų suma buvo
pasiekta, nemoka pelno mokesčio, o kitais 10 mokestinių laikotarpių jai taikomas 50 procentų sumažintas
pelno mokesčio tarifas. Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti taikoma tik tuo atveju, kai ne mažiau kaip 75
procentus atitinkamo mokestinio laikotarpio zonos įmonės pajamų sudaro pajamos iš zonoje vykdomos
prekių gamybos, apdirbimo, perdirbimo, sandėliavimo veiklos, didmeninės prekybos zonoje
sandėliuojamomis prekėmis ir (arba) teikiamų paslaugų, susijusių su minėtomis zonoje vykdomos veiklos
rūšimis (zonoje pagamintų, apdirbtų, perdirbtų ar sandėliuojamų, taip pat zonoje vykdomai gamybai,
apdirbimui ar perdirbimui reikalingų prekių transportavimo, aptarnavimo, statybos zonos teritorijoje ir kitų
su minėtomis veiklomis susijusių paslaugų). Šioje dalyje nustatyta lengvata gali būti pritaikyta tik tuo atveju,
kai laisvosios ekonominės zonos įmonė turi auditoriaus išvadą, patvirtinančią reikalaujamą kapitalo
investicijos dydį. Jeigu nesibaigus šioje dalyje nustatytam lengvatos taikymo terminui kapitalo investicijų
suma sumažėja ir nebesiekia 1 milijono eurų, lengvatos taikymas sustabdomas tą mokestinį laikotarpį, kurį
kapitalo investicijos suma taip sumažėjo, ir gali būti atnaujintas tą mokestinį laikotarpį, kurį kapitalo
investicija vėl pasiekia 1 milijoną eurų. Šioje dalyje nustatyta lengvata jokiais atvejais negali būti taikoma
kredito įstaigoms ir draudimo įmonėms; (2004 m. kovo 30 d. įstatymo Nr. IX-2091 redakcija, Valstybės
žinios., 2004, Nr. 54-1834; šio punkto nuostatos įsigalioja nuo 2004 m. gegužės 1 d.);
2.      juridiniai asmenys (išskyrus nurodytus PMĮ 5 straipsnio 5 dalyje), kurių pajamos už pačių pagamintą
produkciją sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų ir kuriuose dirba riboto darbingumo asmenys,
mažina apskaičiuotą pelno mokestį nustatyta tvarka, t. y. priklausomai nuo riboto darbingumo asmenų dalies
tarp visų dirbančių asmenų, apskaičiuota pelno mokesčio suma atitinkamai mažinama 25 proc., 50 proc., 75
proc. arba 100 proc.; (2004 m. birželio 1 d. įstatymo Nr. IX-2252 redakcija, Valstybės žinios., 2004, Nr. 96-
3520; šio punkto nuostatos taikomos apskaičiuojant 2005 metais prasidėjusio ir vėlesnių mokestinių
laikotarpių apmokestinamąjį pelną)
Kooperatinių bendrovių (kooperatyvų) apmokestinamasis pelnas apmokestinamas taikant 5 proc.
pelno mokesčio tarifą, jeigu:
1) per mokestinį laikotarpį daugiau kaip 50 proc. kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) pajamų sudaro
pajamos iš žemės ūkio veiklos, arba
2) per mokestinį laikotarpį daugiau kaip 85 proc. kooperatinės bendrovės (kooperatyvo) pajamų sudaro
pajamos iš žemės ūkio veiklos ir (arba) pajamos už parduotus įsigytus iš savo narių šių narių pagamintus
žemės ūkio produktus ir (arba) savo nariams parduotus degalus, trąšas, sėklas, pašarus, priemones nuo
kenkėjų ir piktžolių bei materialųjį turtą, skirtą naudoti tik savo narių žemės ūkio veikloje.
Žemės ūkio veiklą vykdančių vienetų, kurių pajamos iš žemės ūkio veiklos (įskaitant kooperatinių
bendrovių (kooperatyvų) pajamas už parduotus įsigytus iš savo narių pagamintus žemės ūkio produktus) per
mokestinį laikotarpį sudaro daugiau kaip 50 proc. jų pajamų, apmokestinamasis pelnas apmokestinamas
taikant 5 proc. mokesčio tarifą.
Nuo 2009 m. prasidėjusio mokestinio laikotarpio vienetai, vykdantys investicinį projektą (atliekantys
investicijas į ilgalaikį turtą, skirtą naujų, papildomų produktų gamybai ar paslaugų teikimui arba gamybos (ar
paslaugų teikimo) pajėgumų didinimui, arba naujo gamybos (ar paslaugų teikimo) proceso įdiegimui, arba
esamo proceso (jo dalies) esminiam pakeitimui, taip pat su tarptautiniais išradimų patentais apsaugotų
technologijų įdiegimui), apmokestinamąjį pelną gali sumažinti faktiškai patirtų išlaidų nurodytus
reikalavimus atitinkančiam turtui įsigyti dydžiu. Apmokestinamasis pelnas mažinamas, jeigu turtas yra
reikalingas vieneto investicinio projekto vykdymui ir:
1) turtas yra priskirtinas PMĮ 1 priedėlio ilgalaikio turto grupėms „mašinos ir įrengimai“, „įrenginiai
(statiniai, gręžiniai ir kt.)“, „kompiuterinė technika ir ryšių priemonės (kompiuteriai, jų tinklai ir įranga)“,
„programinė įranga“, „įsigytos teisės“, ir
2) turtas yra nenaudotas ir pagamintas ne anksčiau kaip prieš 2 metus (skaičiuojant nuo ilgalaikio turto
naudojimo pradžios).
Apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas ne daugiau kaip 50 procentų. Jeigu faktiškai patirtų
ilgalaikio turto įsigijimo išlaidų suma yra didesnė kaip 50 proc. apskaičiuotos mokestinio laikotarpio
apmokestinamojo pelno sumos, tai šią sumą viršijančios išlaidos gali būti perkeliamos į vėlesnius keturis
vienas po kito einančius mokestinius laikotarpius apskaičiuotoms apmokestinamojo pelno sumoms
sumažinti, atitinkamai mažinant perkeliamą tokių išlaidų sumą. Už kiekvieną mokestinį laikotarpį
apskaičiuotas apmokestinamasis pelnas negali būti sumažintas daugiau kaip 50 proc.
Apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas tik per 2009–2013 metų mokestinius laikotarpius
patirtomis išlaidomis.
5.3. Gyventojų pajamų mokestis, paveldimo turto mokestis, žemės mokestis: objektas, mokėtojai,
mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos.
Gyventojų pajamų mokestis. Gyventojų pajamų mokestį reglamentuoja 2002 07 02 d. Lietuvos
Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymas (toliau – GPMĮ).
Pajamų mokesčio mokėtojai yra pajamų gavę: nuolatiniai Lietuvos gyventojai, nenuolatiniai
Lietuvos gyventojai[1], GPM mokantys nuo pajamų, kurių šaltinis yra Lietuvoje.
Pajamų mokesčio objektas (GPMĮ 5 str.) Pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos.
Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje ir ne
Lietuvoje, išskyrus 5 straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį.
Nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje,
jeigu šis gyventojas:
1) laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal GPMĮ 4 straipsnio 1 dalies 3 arba 4 punktus ar 3
dalį ir
2) yra ne Lietuvos Respublikos pilietis, ir
3) tuo pačiu mokestiniu laikotarpiu jis pajamų mokesčio arba jam analogiško mokesčio tikslais yra
laikomas nuolatiniu gyventoju tos užsienio valstybės, su kuria sudaryta ir taikoma dvigubo apmokestinimo
išvengimo sutartis bei apie šį faktą mokesčio administratorių informuoja tos kitos valstybės kompetentingas
asmuo.
Nenuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra:
 1) per nuolatinę bazę vykdomos individualios veiklos pajamos ir užsienio valstybėse gautos
pajamos, priskiriamos tai nuolatinei bazei Lietuvoje tuo atveju, kai tos pajamos susijusios su nenuolatinio
Lietuvos gyventojo veikla per nuolatinę bazę Lietuvoje;
2) ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje.
Nenuolatinio Lietuvos gyventojo ne per nuolatinę bazę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje:
1) palūkanos; 2) pajamos iš paskirstytojo pelno; 3) pajamos už nekilnojamojo pagal prigimtį daikto, esančio
Lietuvoje, nuomą; 4) honoraras, įskaitant šio straipsnio 6 dalyje nustatytus atvejus; 5) su darbo santykiais
arba jų esmę atitinkančiais santykiais susijusios pajamos; 6) sporto veiklos pajamos, įskaitant pajamas,
tiesiogiai ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai sportininkui ar
trečiajam asmeniui, veikiančiam sportininko vardu; 7) atlikėjų veiklos pajamos, įskaitant pajamas, tiesiogiai
ar netiesiogiai susijusias su šia veikla, nesvarbu, ar jos išmokamos tiesiogiai atlikėjui ar trečiajam asmeniui,
veikiančiam atlikėjo vardu; 8) pajamos, gautos už parduotą ar kitokiu būdu perleistą nuosavybėn kilnojamąjį
daiktą, jeigu šios rūšies daiktui pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus privaloma teisinė registracija ir šis
daiktas yra (ar privalo būti) įregistruotas Lietuvoje, taip pat nekilnojamąjį daiktą, esantį Lietuvoje; 9)
kompensacijos už autorių arba gretutinių teisių pažeidimus. 6. Tuo atveju, kai perleidžiama kompiuterio
programa, 5 straipsnio 4 dalies 4 punkto nuostatos taikomos, jei yra perleidžiamas ne autorių teise
apsaugotas daiktas, o kompiuterio programoje yra suteikiamos šios teisės: 1) teisė daryti kompiuterio
programos kopijas, turint tikslą jas viešai platinti ar kitaip perduoti nuosavybėn, išnuomoti arba paskolinti,
arba 2) teisė rengti išvestines kompiuterio programas, kurios remiasi autorių teise apsaugota kompiuterio
programa, arba 3) teisė viešai demonstruoti kompiuterio programą.
Mokesčio tarifai: Nuo 2009 m. sausio 1 d. visos pajamoms, išskyrus pajamas iš paskirstytojo pelno,
taikomas vienodas — 15 proc. pajamų mokesčio tarifas.
Pajamų mokesčio 20 procentų tarifas taikomas pajamoms iš paskirstytojo pelno.
Tokioms pajamoms priskiriami dividendai (įskaitant ir skirstant vieneto pelną ar mažinant įstatinį
kapitalą vieneto dalyvio gautas lėšas ar gauto turto tikroji rinkos kaina). Pajamoms, gautoms iš paskirstytojo
pelno, nepriskiriamos neribotos civilinės atsakomybės vieneto dalyvio pajamos.
Pajamų mokesčio 5 procentų tarifas taikomas individualios veiklos pajamoms, išskyrus pajamas iš
laisvųjų profesijų veiklos ir pajamas iš vertybinių popierių (įskaitant pajamas iš išvestinių finansinių
priemonių).[2]
Mokesčio apskaičiavimas. Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas, iš visų pajamų atimama: 1.
neapmokestinamosios pajamos; 2. pajamos iš veiklos pagal verslo liudijimą; 3. leidžiami atskaitymai, susiję
su individualios veiklos pajamų gavimu;4. per mokestinį laikotarpį parduoto ar kitaip perleisto ne
individualios veiklos turto įsigijimo kainos suma ir su šio turto pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn
patirtų išlaidų suma; 5. pagrindinis arba individualus neapmokestinamasis pajamų dydis (NPD) ir
papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (PNPD), — apskaičiuojant mokestinio laikotarpio vieno
mėnesio apmokestinamąsias pajamas, arba metinis neapmokestinamasis pajamų dydis (MNPD) ir metinis
papildomas neapmokestinamasis pajamų dydis (MPNPD), — apskaičiuojant mokestinio laikotarpio
apmokestinamąsias pajamas; 6. tam tikros nuolatinio Lietuvos gyventojo patirtos išlaidos (gyvybės draudimo
įmokos, pensijų įmokos, kredito gyvenamajam būstui įsigyti palūkanos, už studijas sumokėtos sumos,
išlaidos patirtos įsigyjant vieną per 2004-2008 metus asmeninį kompiuterį su programine įranga)[3].
Mokesčio sumokėjimas. Vadovaujantis GPMĮ gyventojų pajamos pagal mokesčio mokėjimo tvarką
skirstomos į dvi klases – A ir B.
A klasei priskiriamos pajamos, nuo kurių pajamų mokestį apskaičiuoja ir į biudžetą sumoka išmokas
išmokantys asmenys. B klasei priskiriamos pajamos, nuo kurių mokestį apskaičiuoja, į biudžetą sumoka ir
deklaruoja pats gyventojas arba jo įgaliotas asmuo
Nuo 2003–12–12 mokestį išskaičiuojantys asmenys nuo išmokų, išmokėtų iki atitinkamo mokestinio
laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą pajamų mokestį privalo sumokėti į biudžetą iki to paties mėnesio
15 dienos, o nuo išmokų, išmokėtų po atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio 15 dienos, išskaičiuotą
pajamų mokestį privalo sumokėti iki to paties mėnesio paskutinės dienos.
Jeigu mokestį išskaičiuojantis asmuo su darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais
susijusias atitinkamo mokestinio laikotarpio mėnesio išmokas moka dalimis (t.y. jei mokamas avansas), tai
pajamų mokestis išskaičiuojamas išmokant paskutinę tokios išmokos dalį (nuo bendros tą mėnesį išmokėtų
išmokų sumos), tačiau ši GPMĮ nuostata netaikoma apmokestinant gruodžio mėnesį išmokėtas išmokas. Nuo
su darbo santykiais susijusių gruodžio mėnesio išmokų dalies (sumokėto avanso), pajamų mokestis turi būti
 apskaičiuotas nuo per tą mėnesį išmokėtų išmokų dalių sumos (sumokėto avanso) ir sumokėtas iki gruodžio
31 d., jeigu paskutinė išmokos dalis bus išmokėta vėliau negu gruodžio mėnesio paskutinę dieną
Pajamų mokestį nuo B klasės pajamų nuolatinis Lietuvos gyventojas turi sumokėti iki metinės
pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos, t.y. iki kiekvienų metų gegužės 1 dienos. Pajamų
mokestį nuo B klasės pajamų nenuolatinis Lietuvos gyventojas turi sumokėti ne vėliau kaip per 25 dienas
nuo tokių pajamų gavimo.
Mokesčio lengvatos.
Apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas iš pajamų atimama:
1. GPMĮ 17 straipsnyje nurodytos neapmokestinamosios pajamos;
2. gyventojui pateikus prašymą, mokestiniu laikotarpiu darbdavys iš gyventojui išmokamų su darbo
santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykiais susijusių pajamų privalo atimti NPD. Gyventojams gali būti
taikomas pagrindinis NPD, individualus NPD ir papildomas NPD už auginamą vieną arba du vaikus.
Mokestiniam laikotarpiui pasibaigus gyventojas iš savo per mokestinį laikotarpį gautų pajamų gali atimti
metinį NPD ir metinį papildomą NPD.
Nuo 2009 m. sausio 1 d. iš esmės pakeista neapmokestinamojo pajamų dydžio (toliau – NPD)
taikymo tvarka. NPD nuolatiniam Lietuvos gyventojui numatyta taikyti tik su darbo santykiais ar jų esmę
atitinkančiais santykiais susijusioms pajamoms, o konkretų taikytiną NPD nustatyti atsižvelgiant į gyventojo
pajamas vadovaujantis principu, kad didėjant pajamoms taikomas vis mažesnis NPD, o tam tikrą lygį
viršijančioms pajamoms numatoma NPD netaikyti. Nuolatiniams Lietuvos gyventojams, auginantiems
vaikus nustatyti papildomi NPD: už pirmąjį vaiką – 100 litų, už kiekvieną paskesnį – po 200 litų.[4]
3. Gyventojo patirtos išlaidos, kurių bendra suma per mokestinius metus gali siekti 25 procentus
apskaičiuotos apmokestinamųjų pajamų sumos, t.y. gali būti atimamos sumokėtos gyvybės draudimo
įmokos, pensijų įmokos, sumokėtos į Lietuvos Respublikoje sudarytus pensijų fondus, kredito būstui statyti
arba jam įsigyti sumokėtos palūkanos, taip pat sumos, sumokėtos už studijas; sumos sumokėtos už įsigytą
vieną per 2004-2008 metų laikotarpį asmeninio kompiuterio vienetą ar/ir įsirengtą interneto prieigą. Už
kompiuterį patirtų atimamų išlaidų suma per šešis metus negali būti didesnė, kaip 4000 Lt.
Nuo 2009-01-01 atsisakyta pajamų mokesčio lengvatos palūkanoms už paimtą kreditą gyvenamajam
būstui statyti ar jam įsigyti (tačiau kartu, atsižvelgiant į teisėtus lūkesčius, gyventojams suteikta teisė atimti iš
pajamų palūkanas už bet kurį vieną iki 2009 m. sausio 1 d. paimtą kreditą gyvenamajam būstui statyti ar jam
įsigyti).[5]
Taip pat atsisakyta nuostatų, suteikiančių gyventojams teisę iš pajamų atimti išlaidas už vieną įsigytą
asmeninį kompiuterį ir (arba) interneto prieigos įrengimą, užtikrinant galimybę iš pajamų atimti už 2004-
2008 m. pagal lizingo sutartį įsigytą kompiuterį 2009 metų ir vėlesniais mokestiniais laikotarpiais faktiškai
apmokėtą kainos dalį, neviršijančią nustatytų dydžių.
Be to, nuo 2009 metų leidžiama atskaityti iš gyventojo apmokestinamųjų pajamų sumas, sumokėtas
už profesinį mokymą ar studijas tik tuo atveju, jei juos baigus įgyjamas pirmas atitinkamas aukštasis
išsilavinimas ir (ar) suteikiama pirma atitinkama kvalifikacija. Tačiau GPMĮ pakeitimo įstatyme numatyta,
kad įmokos už studijas ir (ar) profesinį mokymą už 2008–2009 m. rudens semestrą, atsižvelgiant į Gyventojų
pajamų mokesčio įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 3 punktą, iš pajamų gali būti atimamos neatsižvelgiant į tai,
kelintas aukštasis išsilavinimas ir (ar) kvalifikacija įgyjama baigus šias studijas ir (ar) mokymą. Vadinasi,
įsigaliojus GPMĮ pakeitimo įstatymui po 2009-01-01 sumokėtas už paminėtą semestrą sumas (ne už pirmąjį
aukštąjį išsilavinimą ir/ar pirmąją kvalifikaciją) galima bus atimti iš 2009 m. gautų apmokestinamųjų
pajamų.
4. Pagal GPMĮ 34 str. 3 dalies nuostatas[6] nuo per mokestinį laikotarpį (kalendorinius metus) gautų
pajamų mokėtina pajamų mokesčio dalimi (iki 2 procentų) nuolatiniai Lietuvos gyventojai gali paremti
pasirinktą ūkio subjektą, kuris pagal Lietuvos Respublikos labdaros ir paramos įstatymą turi teisę gauti
paramą. Prašymą nuolatinis Lietuvos gyventojas gali pateikti pats tiesiogiai į nuolatinės gyvenamosios vietos
apskrities valstybinę mokesčių inspekciją, atsiųsti paštu arba per savo darbdavį, jeigu pastarasis sutinka.
Darbdavys šį prašymą turi pateikti tam mokesčių administratoriui, kuriam teikia pajamų mokesčio
išskaičiuoto iš A klasės pajamų, deklaraciją.
Paveldimo turto mokestis. Paveldimo turto mokestį reglamentuoja Paveldimo turto mokesčio
įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 2003-01-01.[7]
Mokesčio mokėtojai. [8]
ØNuolatiniai Lietuvos gyventojai;
ØNenuolatiniai Lietuvos gyventojai.
 Mokesčio objektas
ØNuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas turtas;
ØNenuolatinio Lietuvos gyventojo paveldimas kilnojamasis daiktas, kurį pagal Lietuvos Respublikos teisės
aktus privaloma teisiškai įregistruoti Lietuvoje, taip pat Lietuvos Respublikoje esantis nekilnojamasis
daiktas.
Mokesčio tarifai
Mokestis apskaičiuojamas procentais nuo paveldimo turto apmokestinamosios vertės taikant tokius tarifus:
Øjeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė ne didesnė kaip 0.5 mln. litų – 5 procentai;
Øjeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė didesnė kaip 0.5 mln. litų – 10 procentų.
Mokesčio apskaičiavimas[9]
Paveldimo turto apmokestinamoji vertė apskaičiuojama pagal paveldimo turto vertę. Paveldimo turto
vertė yra:
1. nekilnojamojo daikto, išskyrus teisiškai registruotinus laivus ir orlaivius, vertė, gyventojo
pasirinkimu, nuo 2007 m. spalio 1 d. yra:[10]
—    valstybės įmonės Registrų centro nustatyta vidutinė rinkos vertė, buvusi turtą paveldinčio gyventojo
prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo AVMI dieną arba
—    vertė, nustatyta atlikus individualų turto vertinimą, buvusi gyventojo pasirinktą dieną laikotarpiu nuo
palikimo atsiradimo dienos iki prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo
AVMI dienos.[11]
2. Teisiškai registruotino kilnojamojo daikto (pvz., automobilio, žemės ūkio technikos, potencialiai
pavojingo įrenginio, ginklo ir pan.), taip pat civilinio orlaivio ir laivo, kuriems nustatyta privaloma teisinė
registracija, vertė nuo 2007 m. spalio 1 d. yra turtą paveldinčio  gyventojo (jo paties ar pasinaudojus turto
vertintojų paslaugomis) nustatyta vertė, buvusi gyventojo pasirinktą dieną laikotarpiu nuo palikimo
atsiradimo dienos iki prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo AVMI dienos.
[12]
3. Vertybinių popierių, įtrauktų į prekybą reguliuojamoje rinkoje, vertė yra jų vidutinė      rinkos vertė, buvusi
prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo AVMI dieną, apskaičiuota pagal
Vilniaus vertybinių popierių biržos mokesčių administratoriui pateiktus duomenis.
4. Vertybinių popierių, neįtrauktų į prekybą reguliuojamoje rinkoje, turtą paveldinčio gyventojo pasirinkimu,
nuo 2006-02-25 yra:
— nominali vertė, o neturinčių nominalios vertės, – buhalterinė vertė, buvusi prašymo apskaičiuoti
paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo AVMI dieną, arba
—    turto vertintojo nustatyta vertė, buvusi turtą paveldinčio gyventojo pasirinktą dieną laikotarpiu nuo palikimo
atsiradimo dienos iki prašymo apskaičiuoti paveldimo turto apmokestinamąją vertę pateikimo AVMI dienos.
[13]
5.      Pinigų nacionaline valiuta – jų nominali vertė, o pinigų užsienio valiuta – vertė pagal Lietuvos banko
skelbiamą oficialų lito ir užsienio valiutų kursą.
6.        Antikvarinių meno kūrinių, meno kūrinių – vertė, kurią nustato Kultūros paveldo departamentas prie
Kultūros ministerijos.
7.      Tauriųjų metalų, brangakmenių, tauriųjų metalų ir brangakmenių gaminių – vertė, kurią nustato Lietuvos
prabavimo rūmai.
8.       Antikvarinių tauriųjų metalų gaminių ir antikvarinių brangakmenių gaminių – vertė, kurią nustato
Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos kartu su Lietuvos prabavimo rūmais.
9.      kito nepaminėto paveldimo turto – vertė, kurią nustato šį turtą paveldėjęs gyventojas (pats arba
pasinaudodamas turto vertintojų paslaugomis);
Užsienio valstybėse paveldimo turto vertė yra vertė, nurodyta paveldėjimo dokumentuose. Jeigu užsienio
valstybėse paveldimo turto vertė paveldėjimo teisės dokumentuose nenurodyta, šio turto vertė nustatoma
pagal Lietuvos nuolatinio gyventojo, paveldėjusio turtą, pateiktus dokumentus, įrodančius šio turto vertę.
Neapmokestinama: vienam sutuoktiniui mirus, kito sutuoktinio paveldimas turtas; vaikų (įvaikių), tėvų
(įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas;
paveldimo turto apmokestinamoji vertė, ne didesnė kaip 10 tūkst. litų.
Savivaldybės taryba mokesčio sumokėjimo terminus gali atidėti ne ilgiau kaip vieneriems metams po
paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo. Savivaldybės taryba turi teisę savo biudžeto sąskaita gyventojams
mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.
Žemės mokestis. Apmokestinimą žemės mokesčiu reglamentuoja Lietuvos Respublikos žemės mokesčio
įstatymas.[14]
Mokesčio mokėtojai - yra privačios žemės savininkai.
Mokesčio objektas yra nustatyta tvarka įregistruotas privačios žemės sklypas arba tokio žemės sklypo
dalis bendroje nuosavybėje.
Žemės mokesčio tarifas metams – 1,5 procento žemės kainos (miško žemės kainos – be medynų
vertės).
Žemės mokestis apskaičiuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka[15]. Remiantis Vyriausybės 1993
m. rugpjūčio 3 d. nutarimu Nr. 603, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo žemės kainos, kuri lygi žemės
vertei, apskaičiuotai Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“
nustatyta tvarka. Už žemę, įsigytą aukciono (konkurso) būdu, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo aukcione
(konkurse) nustatytos žemės kainos, tačiau ne žemesnės už žemės vertę, apskaičiuotą minėto nutarimo
nustatyta tvarka. Kai aukcione (konkurse) nustatyta žemės kaina mažesnė už žemės vertę, apskaičiuotą
minėto Vyriausybės nutarimo nustatyta tvarka, žemės mokestis apskaičiuojamas nuo žemės kainos, kuri lygi
žemės vertei, apskaičiuotai Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo
tvarkos“ nustatyta tvarka
Žemės mokestis apskaičiuojamas ir mokamas pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, kuriuos
Valstybinė įmonė Registrų centras kasmet iki liepos 10 dienos pateikia Valstybiniai mokesčių inspekcijai prie
Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Žemės mokestį žemės savininkams apskaičiuoja ir iki kalendorinių metų spalio 1 dienos žemės
mokesčio deklaracijas pateikia apskričių valstybinės mokesčių inspekcijos.
Žemės mokestis pagal pateiktas deklaracijas sumokamas iki kalendorinių metų lapkričio 1 dienos
Mokesčio sumokėjimas. Mokestinis laikotarpis – kalendoriniai metai. Nauji žemės savininkai
mokestį turi mokėti: 1. jeigu žemė įsigyta pirmąjį pusmetį, – už visus metus; 2. jeigu žemė įsigyta antrąjį
pusmetį, – nuo kitų kalendorinių metų.
Žemės mokesčio nebereikia mokėti, kai: 1. žemė perleidžiama pirmąjį pusmetį, – tais pačiais
metais; 2. žemė perleidžiama antrąjį pusmetį, – nuo kitų metų.
Mokesčio lengvatos. Nuo žemės mokesčio atleidžiami žemės savininkai – asmenys, kuriems
nustatytas 0 — 40 procentų darbingumo lygis (iki 2007 m. birželio 30 d. ir I ir II grupės invalidai, senatvės
pensijos amžių sukakę asmenys ir nepilnamečiai vaikai, kai minėtų savininkų šeimose apmokestinamojo
laikotarpio pradžioje nėra darbingų asmenų ir jiems priklausančio žemės sklypo plotas ne didesnis už
savivaldybių tarybų nustatytus neapmokestinamuosius dydžius. Taikant lengvatą, prie darbingų asmenų
nepriskiriami mokymo įstaigų dieninių skyrių moksleiviai bei studentai.
Kai žemės savininkai turi teisę į žemės mokesčio lengvatą ir turi ne vieną žemės sklypą, taikoma
didžiausia lengvata vienam žemės sklypui.
Savininkui, nuosavybės teise priklausantys keli žemės sklypai, esantys vienoje savivaldybės
teritorijoje, kuriems nustatytas vienas ND, laikomi vienu žemės sklypu. Pirmiausia ND lengvata pradedama
taikyti apmokestinant toje savivaldybėje esantį didžiausios vertės sklypą, paskui kitus sklypus (pagal sklypų
santykinės vertės, skaičiuojamos pagal sklypo 1 ha vertę, mažėjimą).
Nuo 2007 m. sausio 1 d. nuo žemės mokesčio taip pat atleidžiami žemės savininkai, kurių
mokėtinas žemės mokestis (už visus nuosavybės teise priklausančius žemės sklypus) neviršija 5 litų.

[1] Gyventojas – nuolatinis ir nenuolatinis Lietuvos gyventojas. Nuolatinis Lietuvos gyventojas – fizinis

asmuo, kuris laikomas nuolatiniu Lietuvos gyventoju pagal GPMĮ 4 straipsnio nuostatas. Nenuolatinis
Lietuvos gyventojas – fizinis asmuo, kuris pagal šio GPMĮ 4 straipsnio nuostatas nelaikomas nuolatiniu
Lietuvos gyventoju.
5. 4. Pridėtinės vertės mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo
tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos.
Pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) yra bendras vartojimo mokestis. Šiuo mokesčiu
nesudėtinga apmokestinti prekes ir paslaugas, jis turi plačią apmokestinimo bazę. PVM šalininkai teigia, jog
norint turėti efektyvesnę ekonomiką, reikia teikti pirmenybę vartojimo mokesčiams, o ne pajamų
mokesčiams, nes didesni pajamų mokesčiai neskatina įmonių veiklos ir silpnina krašto ekonomiką.
Vartojimo mokesčiai, priešingai, skatina šalies ekonomikos augimą.
 Pridėtinės vertės mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo tvarką reglamentuoja 2002 m. LR Pridėtinės
vertės mokesčio įstatymas[1].
Mokesčio mokėtojai: Lietuvos Respublikos apmokestinamasis asmuo –bet kokio pobūdžio
ekonominę veiklą vykdantis Lietuvos Respublikos juridinis arba fizinis asmuo, taip pat juridinio asmens
statuso neturintis Lietuvos Respublikoje įsteigtas kolektyvinio investavimo subjektas, kurio veiklos forma
yra investicinis fondas.; Užsienio apmokestinamasis asmuo – bet kokio pobūdžio ekonominę veiklą
vykdantis: 1. užsienio valstybės juridinis asmuo ar organizacija, kurių buveinė yra užsienio valstybėje ir
kurie įsteigti arba kitokiu būdu organizuoti pagal užsienio valstybės teisės aktus, arba 2. bet kuris kitas
užsienyje įsteigtas, įkurtas ar kitaip organizuotas vienetas, arba 3. fizinis asmuo, kurio nuolatinė gyvenamoji
vieta nėra Lietuvos Respublika.
Paslaugų suteikimo vietos nustatymo atveju apmokestinamuoju asmeniu laikomas ir
apmokestinamasis asmuo, kuris įsigyja bet kokias paslaugas, skirtas veiklai ir sandoriams, kurie nėra PVM
objektas pagal PVM įstatymo 3 straipsnio 1-3 dalis, o taip pat ir PVM mokėtoju įregistruotas juridinis, kuris
nėra apmokestinamasis asmuo.
PVM objektas yra:
1) prekių tiekimas ir paslaugų teikimas[2], tenkinantis visas šias sąlygas:
 prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį;
 prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal PVM nuostatas vyksta šalies teritorijoje;
 prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę
veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. Kai fizinio asmens sudaromi sandoriai nėra susiję su jo vykdoma
ekonomine veikla, nelaikoma, kad fizinis asmuo teikia prekes ir (arba) paslaugas veikdamas kaip
apmokestinamasis asmuo. Šiame punkte nurodyta sąlyga netaikoma, jeigu šalies teritorijoje už atlygį
tiekiama nauja transporto priemonė, kurią tiekėjas, pirkėjas arba bet kurio užsakymu trečioji šalis išgabena iš
šalies teritorijos, tačiau į Europos Bendrijų teritoriją.
2) PVM objektas taip pat yra prekių įsigijimas už atlygį šalies teritorijoje iš kitos valstybės narės, kai:
§prekes iš apmokestinamojo asmens, kuris vykdo savo ekonominę veiklą, t. y. veikia kaip toks, ir kuriam
netaikomos teisės aktų nuostatos, numatytos 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos  direktyvos 2006/112/EB dėl
pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau — Direktyva 2006/112/EB) XII antraštės dalies 1
skyriuje , įsigyja apmokestinamasis asmuo, kuris sandorį sudaro vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y.
veikdamas kaip toks, arba juridinis asmuo, kuris nėra apmokestinamasis asmuo, jeigu šis prekių tiekimas
nelaikomas įvykusiu šalies teritorijoje pagal PVM įstatymo 12 straipsnio 2 ar 3 dalies nuostatas;
§naujas transporto priemones įsigyja bet kuris asmuo;
§akcizais apmokestinamas prekes, už kurias prievolė apskaičiuoti akcizus pagal Lietuvos Respublikos akcizų
įstatymą atsiranda Lietuvos Respublikoje, įsigyja bet kuris asmuo, išskyrus fizinį asmenį, kuris nėra
apmokestinamasis asmuo.
3) paslaugų  įsigijimas,   iš užsienio apmokestinamųjų asmenų, kai paslaugų suteikimo vieta, pagal PVM
įstatymo 13 straipsnio  2 dalies nuostatas persikelia į šalies teritoriją.
4) Importo PVM objektas yra prekių importas, kai prekės pagal PVM įstatymo nuostatas laikomos
importuotomis šalies teritorijoje.
Mokesčio tarifai
Standartinis 21 procentų PVM tarifas; Lengvatinis 5 ir 9 procentų PVM tarifas. 0 procentų PVM tarifas.
Lengvatinis 9 procentų PVM tarifas taikomas:
·        Iki 2010 m. gruodžio 31 d. knygoms ir neperiodiniams informaciniams leidiniams (įskaitant  vadovėlius,
pratybų sąsiuvinius, enciklopedijas, žodynus, žinynus, informacines brošiūras, nuotraukų ir reprodukcijų
albumus, vaikiškas knygeles su paveikslėliais, piešimo ir spalvinimo knygeles, spausdintas ar rankraštines
natas, žemėlapius, schemas ir brėžinius, tačiau išskyrus kalendorius, užrašų knygeles ir kitus panašaus
pobūdžio spaudinius).
·        Iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. šilumos energijai, tiekiamai gyvenamosioms patalpoms šildyti (įskaitant
šilumos energiją, perduodamą per karšto vandens tiekimo sistemą), į gyvenamąsias patalpas tiekiamam
karštam vandeniui arba šaltam vandeniui karštam vandeniui paruošti ir šilumos energijai, sunaudotai šiam
vandeniui pašildyti.
Lengvatinis 5 procentų PVM tarifas taikomas:
·        iki 2010 m. gruodžio 31 d. vaistų ir medicinos pagalbos priemonėms, kai tiekiama asmenims, kuriems šių
prekių įsigijimo išlaidos visiškai ar iš dalies kompensuojamos Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo
įstatymo nustatyta tvarka.
 0 procentų PVM tarifas taikomas šio PVM VI skyriuje nurodytais prekių tiekimo ir paslaugų teikimo bei
prekių įsigijimo iš kitos valstybės narės atvejais.
Mokesčio apskaičiavimas. Apskaičiuojant už mokestinį laikotarpį mokėtiną į biudžetą PVM sumą
iš per mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pardavimo PVM už patiektas prekes ir (arba) suteiktas paslaugas
(išskyrus PVM, kurį PVM nustatyta tvarka privalo išskaityti ir sumokėti prekių ir (arba) paslaugų pirkėjas
(klientas) sumos, taip pat iš priklausančios mokėti į biudžetą PVM sumos už įsigytas prekes ir (arba)
paslaugas, jeigu PVM mokėtojas PVM nustatyta tvarka įpareigotas šį PVM apskaičiuoti (arba išskaityti) ir
sumokėti, bei iš importo PVM sumos, įskaitytos vadovaujantis PVM 94 straipsnio nuostatomis, atimama
atskaitoma pirkimo ir (arba) importo PVM suma.
Mokesčio sumokėjimas. Avansinis PVM mokėjimas turi būti sumokėtas iki atitinkamo mėnesio 5,
13 ir 20 dienos.
Mokesčio laikotarpio (kalendorinio mėnesio, kalendorinio pusmečio, kito mokestinio laikotarpio,
taip pat metinėje deklaracijoje apskaičiuotas PVM) sumokamas iki deklaracijos pateikimo termino pabaigos,
o išregistruojamo iš PVM mokėtojo arba likviduojamo asmens paskutinio mokestinio laikotarpio- per 20
dienų po išregistravimo, o jeigu nepateikiama deklaracija- iki  PVM deklaracijų pateikimo termino pabaigos.
Mokesčio lengvatos
Atvejai, kai prekių tiekimas ir paslaugų teikimas PVM neapmokestinami, nustatyti PVM įstatymo 20 –
33 straipsniuose. Tai: su sveikatos priežiūra susijusios prekės ir paslaugos; socialinės paslaugos ir susijusios
prekės; švietimo ir mokymo paslaugos; kultūros ir sporto paslaugos; pelno nesiekiančių juridinių asmenų
veikla; pašto paslaugos; radijo ir televizijos visuomenei teikiamos informavimo paslaugos; draudimo
paslaugos; finansinės paslaugos; azartiniai lošimai ir nekilnojamų pagal prigimtį daiktų nuoma; nekilnojamų
pagal prigimtį daiktų pardavimas ar kitoks perdavimas.
5. 5. Akcizas: objektas, mokėtojai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
Akcizų apskaičiavimo, sumokėjimo tvarką reglamentuoja 2010-04-20 Akcizų įstatymo pakeitimo
įstatymas [1] Mokesčio objektas: Etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai; Apdorotas tabakas; Energetiniai
produktai; Elektros energija.
Mokesčio tarifai[2]
Alui – 8,5 lito už 1 procentą faktinės alkoholio koncentracijos, išreikštos tūrio procentais, akcizo
tarifas, kuris nustatomas už produkto hektolitrą.
Vynui iš šviežių vynuogių ir kitiems fermentuotiems gėrimams:
·        vynui iš šviežių vynuogių, kurio faktinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra ne didesnė
kaip 8,5 procento tūrio - 53 litai už produkto hektolitrą;
·        kitiems fermentuotiems gėrimams, kurių faktinė alkoholio koncentracija, gauta tik fermentuojant, yra ne
didesnė kaip 8,5 procento tūrio - 58 litai už produkto hektolitrą;
·        vynui iš šviežių vynuogių, nurodytam Akcizų įstatymo 24 str. 1 d. 2 punkte - 198 litai už produkto
hektolitrą;
·        kitiems fermentuotiems gėrimams, nurodytiems Akcizų įstatymo 22 str. 1 d. 4 punkte - 216 litų už
produkto hektolitrą.
Tarpiniams produktams: 1. kurių faktinė tūrinė alkoholio koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra
ne didesnė kaip 15 procentų tūrio, – 198 litai už produkto hektolitrą;; 2. kurių faktinė tūrinė alkoholio
koncentracija, išreikšta tūrio procentais, yra didesnė kaip 15 procentų tūrio – 304 litai už produkto
hektolitrą. Etilo alkoholiui – 4416 litų už gryno etilo alkoholio hektolitrą. Cigaretės apmokestinamos
taikant kombinuotą akcizo tarifą (specifinis – 132 litai už 1000 cigarečių ir vertybinis – 25 procentai nuo
maksimalios mažmeninės kainos). Cigarams ir cigarilėms taikomas 80 litų už kilogramą produkto akcizo
tarifas. Rūkomajam tabakui – 139 litų už kilogramą produkto akcizo tarifas. Bešviniam benzinui - 1500
litų už 1000 litrų produkto akcizo tarifas. Benzinui, turinčiam švino - 2000 litų už 1000
litrų produkto. Žibalui - 1140 litų už 1000 litrų produkto akcizo tarifas. Gazoliams - 1043 litai už 1000
litrų produkto akcizo tarifas. Šildymui skirtiems gazoliams (buitiniam krosnių kurui) – 73 litų už 1000
litrų produkto akcizo tarifas.. Skystajam kurui (mazutams), atitinkančiam Vyriausybės nustatytus
požymius, orimulsijai taikomas 52 litų už toną produkto akcizo tarifas. Skirtiems naudoti kaip degalai
(variklių kuras) naftos dujoms ir dujiniams angliavandeniliams, jų pakaitalams bei priedams taikomas
1050 litų už toną produkto akcizo tarifas. Elektros energijai – 3,5 lito už elektros energijos megavatvalandę
akcizo tarifas. Elektros energijai, naudojamai verslo reikmėms – 1,8 lito už elektros energijos
megavatvalandę. Akmens anglims — 26 lito už toną produkto akcizų tarifas. Akmens anglims,
naudojamoms verslo reikmėms – 13 litų už toną produkto akcizų tarifas. Koksui ir lignitui – 31 lito už toną
akcizų tarifas. Koksui ir lignitui, naudojamiems verslo reikmėms – 16 litų už toną produkto. Gamtinėms
dujoms, kurios naudojamos kaip variklių degalai – 758 litų už 1000 kubinių metrų produkto akcizų tarifas
Akcizų apskaičiavimas. Už akcizais apmokestinamas prekes, už kurias atsiranda prievolė mokėti
akcizus, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojančius prievolės atsiradimo
dieną. Tuo atveju, kai akcizais apmokestinamos prekės prarandamos ir jų praradimo dienos nustatyti
neįmanoma, mokėtina akcizų suma apskaičiuojama taikant akcizų tarifus, galiojusius prekių praradimo
nustatymo diena.
Mokesčio sumokėjimas. Ne vėliau kaip iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos į
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.
Viršijus už mokestinį laikotarpį mokėtinos akcizų sumos ribą (ją nustato Vyriausybė ar jos įgaliota
institucija), už atitinkamą sandėlį akcizai mokami kas dešimtadienį iki to paties mėnesio 15 dienos,
paskutinės dienos ir iki akcizų deklaracijos pateikimo termino pabaigos. Akcizai mokami į valstybės
biudžetą.
Mokesčio lengvatos. Nuo akcizų atleidžiamos akcizais apmokestinamos prekės, jeigu
jos: eksportuotos pagal Akcizų įstatymo pakeitimo įstatymo 19 str. 1 d. 1 p.; skirtos užsienio šalių
diplomatinių ir konsulinių atstovybių veiklai; atgabenamos keleivių asmeniniame bagaže ir neviršija
Vyriausybės nustatytų kiekių, kuriuos fiziniams asmenimis (keleiviams) leista įvežti be importo mokesčių;
tiekiamos kaip atsargos laivams ir (arba) orlaiviams, gabenantiems keleivius ir (arba) krovinius tarptautiniais
maršrutais; skirtos kitų negu LR Šiaurės Atlanto Organizacijos Sutarties šalių kariuomenių vienetams šiems
vienetams ar juos lydintiems civiliniams darbuotojams naudoti; LR pripažintoms tarptautinėms
organizacijoms ir jų atstovybėms bei jų nariams; įsigyjamos arba importuojamos pagal tarptautines sutartis;
kitais atvejais, kai atskiros akcizais apmokestinamos prekės atleidžiamos nuo akcizų, pagal Įstatymo
nuostatas.[3]
5. 6. Muitai: objektas, mokėtojai, apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
Muitas – tai mokestis[1], kurį reikia sumokėti tuomet, kai prekės yra importuojamos į Europos
Bendrijos teritoriją arba eksportuojamos iš jos. Muitai yra netiesioginiai valstybės mokesčiai. Muitais
apmokestinamos iš trečiųjų šalių į Lietuvos Respublikos teritoriją importuojamios prekės. Tai reglamentuoja
Bendrijos muitinės kodeksas ir Lietuvos Respublikos muitinės įstatymas bei muitų veikimą nusakantys kiti
teisės aktai. Europos Tarybos reglamentas, nustatantis bendrijos muitinės kodeksą, yra privalomas visoms ES
valstybėms narėms ir yra tiesiogiai jose taikomas.[2]
Muitų klasifikavimas. Bendrieji – taikomi siekiant reguliuoti ES užsienio prekybą ir gauti pajamų į
valstybės biudžetą.[3]. Specialieji – taikytini kaip atsakomoji priemonė prieš diskriminacinius kitų valstybių
arba jų grupių veiksmus ES atžvilgiu.[4]
Antidempingo muitai[5] yra viena iš prekybos apsaugos priemonių, kurias, esant apibrėžtoms
sąlygoms, leidžia taikyti Pasaulio prekybos organizacijos, bei ES teisės aktų nuostatos. Nustatyta, jog į kitą
valstybę įvežamos produkcijos kaina yra dempingo kaina tada, kai ji yra mažesnė nei tikroji prekės vertė.
Kitaip tariant, kai trečios šalies eksportuotojas naudoja tarptautinės prekybos taisyklių netoleruojamą
kainodaros politiką – dempingą, tuo sukeldamas žalą ES pramonei.
Kompensaciniai muitai[6] - taikytini, kai į ES muitų teritoriją importuojamos prekės, kurių gamybai
arba eksportui turi tiesiogiai arba netiesiogiai buvo naudojama užsienio valstybės subsidija, jeigu jas
importuojant gali būti padaryta žala ES interesams . Kompensacinis muitas nuturi viršyti subsidijų dydžio.[7]
1992 m. Spalio 12 d. Tarybos Reglamente (EEB) Nr. 2913/92 , kuris nustato Bendrijos
muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 4 straipsnyje apibrėžiami importo ir eksporto
muitai, kaip muitai ir mokesčiai, kurių poveikis lygiavertis už importuojamas (eksportuojamas) prekes
mokamiems muitams bei žemės ūkio produktų išlyginamieji mokesčiai ir kiti importo mokesčiai, nustatyti
įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms
prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.
Muitų objektas. Per ES sieną įvežamos ir išvežamos prekės, išskyrus nuo importo ir eksporto muitų
atleidžiamas prekes. Pagal EB muitinės kodeksą Importo muitai yra: 1. muitai ir muitams, mokamiems, už
importuojamas prekes, lygiaverčio poveikio privalomieji mokėjimai; 2. importo privalomieji mokėjimai,
nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio politiką arba konkrečią tvarką, kuri taikoma tam tikroms
prekėms, gaunamoms perdirbant žemės ūkio produktus.
Eksporto muitai: muitai ir muitams mokamiems už eksportuojamas prekes lygiaverčio poveikio
privalomieji mokėjimai; eksporto privalomieji mokėjimai, nustatyti įgyvendinant bendrąją žemės ūkio
politiką arba sudarius atitinkamus susitarimus, kurie taikomi tam tikroms prekėms, gaunamoms perdirbant
žemės ūkio produktus. Muito mokesčio subjektai yra fiziniai ir juridiniai asmenys įvežantys ir išvežantys per
ES sieną aukščiau minėtas prekes.
Muitų normų rūšys. Įvežamoms prekėms, turinčioms šalių, kurios yra Bendrojo susitarimo dėl muitų
tarifų ir prekybos Susitariančiosios Šalys, arba su kuriomis Europos Bendrija yra sudariusi susitarimus,
kuriuose numatytas palankiausio tarifinio režimo straipsnis, kilmę, taikoma konvencinė muitų norma [8]. Jei
autonominės muitų normos yra mažesnės už konvencines muitų normas, taikomos autonominė muitų
normai[9]. Autonominiai muitai taikomi, kai prekės yra kilusios iš valstybių ar jų grupių, su kuriomis
Europos Sąjunga (toliau – ES) nėra sudariusi tarptautinių sutarčių, nustatančių didžiausio palankumo
prekybos statuso, ar nėra nustačiusi kito prekybos režimo, arba kai prekių kilmė, suteikianti teisę taikyti kitą
importo muito normą, neįrodyta[10].
Siekdama padėti besivystančioms šalims Europos Bendrija taiko preferencines muitų normas pagal
Bendrąją preferencijų sistemą (toliau – BPS) arba sudarytas preferencinės prekybos sutartis. Bendrijos
muitinės kodekso 20 straipsnio 3 skyriuje nurodyta, jog preferencinių muitų tarifų priemonės yra nustatytos
sutartimis, kurias Bendrija yra sudariusi su tam tikromis šalimis arba jų grupėmis ir kuriose joms suteikta
teisė naudotis preferenciniu muitų tarifų režimu. Preferencinių muitų tarifų priemones Bendrija taiko ir
vienašališkai tam tikroms šalims, šalių grupėms arba teritorijoms. Ši muitų grupė atlieka fiskalinę funkciją ir
kartu su eksporto muitais (jeigu tokie nustatyti) – balansavimo funkciją.
Šalis importuotoja, nustačiusi subsidijavimo faktą, turi teisę įvesti kompensacinius muitus
importuojamoms prekėms[1]. Kompensaciniai muitai taikomi, kai šalies vyriausybė teikia eksportuotojui
subsidijas, kurios iškraipo prekybą, rinkos kainas ir sukelia žalą importuojančios šalies pramonei.
Kompensacines priemones[2] taikanti šalis pagal atitinkamas metodikas privalo įrodyti priežastinį ryšį tarp
subsidijos taikymo fakto ir jo sukeltos žalos.
Bendrasis muitų tarifas
Bendrojo muitų tarifo struktūra apibrėžta Bendrijos muitinės kodekso (Tarybos reglamentas (EEB)
Nr. 2913/92) 20 straipsnyje.
Bendrąjį muitų tarifą sudaro:
  ▪ Kombinuotoji prekių nomenklatūra arba bet kuri kita nomenklatūra, visai arba iš dalies sudaryta remiantis
Kombinuotąja prekių nomenklatūra, ar ją papildanti,
  ▪ muitų (įskaitant mokesčius, turinčius tą patį poveikį kaip ir muitai, ir žemės ūkio išlyginamuosius
mokesčius) tarifai ir kitos užsienio prekybos tarifinio reguliavimo priemonės.
Kombinuotosios nomenklatūros tvarkymo ir Bendrojo muitų tarifų administravimo nuostatos
išdėstytos Tarybos reglamente (EEB) Nr. 2658/87.
Nuo 2011 m. sausio 1 d. taikomas Bendrasis muitų tarifas, patvirtintas 2010 m. spalio 5 d. reglamentu
(ES) Nr. 861/2010.
Bendrijos atleidimo nuo muitų sistema
Pagrindinis ES muitų teisės aktas, nustatantis atvejus, kai importuojamos/eksportuojamos prekės
atleidžiamos nuo muitų – Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1186/2009, nustatantis Bendrijos atleidimo nuo
muitų sistemą.
Reglamento nuostatos kiekvienu atleidimo nuo importo ar eksporto muitų atveju išdėstytos laikantis šios
struktūros:
   ▪ apibrėžiamas lengvatos objektas,
   ▪ įvardijamos lengvatos taikymo aplinkybės ir sąlygos,
   ▪ nurodomos lengvatos taikymo išimtys ir apribojimai (jeigu jų yra),
   ▪ kai kuriais atvejais suteikiami įgaliojimai Komisijai nustatyti išsamesnę lengvatos taikymo tvarką.
Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1186/2009 papildantys ES muitų teisės aktai:
   ▪ Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2288/83 (biologinių ir cheminių medžiagų sąrašas),
   ▪ Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2289/83 (nuostatos dėl neįgaliųjų poreikiams įvežamų prekių),
   ▪ Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 2290/83 (nuostatos dėl švietimo, mokslo ir kultūros medžiagos, mokslo
prietaisų ir aparatų, taip pat dėl prietaisų ir aparatų medicininiams tyrimams),
   ▪ Komisijos reglamentas (EEB) Nr. 3915/88 (nuostatos dėl medžiagų, naudojamų vaistų kokybės
kontrolei).
5. 7. Nekilnojamojo turto mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo
tvarka bei terminai. Šio mokesčio lengvatos.
Nekilnojamojo turto apmokestinimo tvarką reglamentuoja Nekilnojamojo turto mokesčio
įstatymas[1] .
 Mokesčio mokėtojai: Juridiniai ir fiziniai asmenys (tai pat ir užsienio valstybių). Mokesčio
objektas yra nekilnojamasis turtas, esantis Lietuvos Respublikoje, išskyrus: 1. faktiškai nenaudojamą
nekilnojamąjį turtą, kurio statyba neužbaigta Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka; 2.
fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančius ir jų įsigyjamus gyvenamosios, sodų, garažų, fermų,
šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinius (patalpas), žuvininkystės
statinius ir inžinerinius statinius, jeigu jie yra ekonominei ar individualiai veiklai nenaudojamas
nekilnojamasis turtas arba yra neterminuotai ar ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui neperduoti
naudotis juridiniams asmenims; 3. valdžios ir privataus subjektų partnerystės, kaip tai apibrėžta Lietuvos
Respublikos investicijų įstatyme, pagrindu sukurtą ar įgytą nekilnojamąjį turtą, kol vykdoma atitinkama
valdžios ir privataus subjektų partnerystės sutartis ir šis nekilnojamasis turtas naudojamas pagal toje sutartyje
nustatytą paskirtį.
Mokesčio tarifai. Nuo 2007 m. sausio 1 d. mokesčio tarifą, intervale nuo 0,3 procento iki 1 procento
nekilnojamojo turto mokestinės vertės, nustato savivaldybės, atsižvelgdamos į vieną arba kelis iš šių
kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę,
mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo
savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus
prioritetus). Konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio
laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos. Jeigu
nuo kito mokestinio laikotarpio mokestis bus skaičiuojamas taikant naujai atlikto nekilnojamojo turto
masinio vertinimo metu nustatytą vertę, kitą mokestinį laikotarpį galiosiantį mokesčio tarifą savivaldybės
taryba gali nustatyti iki einamojo mokestinio laikotarpio gruodžio 1 dienos
Mokesčio apskaičiavimas.[2] Mokesčių mokėtojai (fiziniai ir juridiniai asmenys) mokestį už visus metus
apskaičiuoja ir deklaruoja patys. Už iš fizinių asmenų ilgesniam kaip vieno mėnesio laikotarpiui perimtą NT
mokestį apskaičiuoja ir deklaruoja juridiniai asmenys. Juridiniai asmenys mokestį pradeda skaičiuoti nuo
mėnesio, kurį įgyja nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, perima valdyti įsigyjamą nekilnojamąjį turtą,
jiems grąžinamos teisės į įsigyjamą nekilnojamąjį turtą arba kurį nekilnojamasis turtas yra jiems
perduodamas; fiziniai asmenys mokestį pradeda skaičiuoti nuo mėnesio, kurį įgyja nuosavybės teisę į
nekilnojamąjį turtą, pradeda jį naudoti ekonominei ar individualiai veiklai, perima valdyti įsigyjamą
nekilnojamąjį turtą, arba nuo mėnesio, kurį juridinis asmuo nekilnojamąjį turtą grąžina. Juridiniai asmenys
mokesčio nebeskaičiuoja nuo mėnesio, kurį nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą perleidžia, perleidžia
teises į įsigyjamą nekilnojamąjį turtą ar šių teisių netenka, arba nuo mėnesio, kurį nekilnojamąjį turtą
grąžina; fiziniai asmenys mokesčio nebeskaičiuoja nuo mėnesio, kurį nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą
perleidžia, nustoja jį naudoti ekonominei ar individualiai veiklai, perleidžia teises į įsigyjamą nekilnojamąjį
turtą ar šių teisių netenka, arba nuo mėnesio, kurį nekilnojamąjį turtą perduoda juridiniam asmeniui.
Mokesčio sumokėjimas Mokestį mokesčių mokėtojai privalo sumokėti metams pasibaigus, iki kitų metų
vasario 1 d.
Juridiniai asmenys metų eigoje taip pat turi mokėti avansinius mokesčius, po ¼ metinės mokesčio
sumos, tris kartus per metus: iki kovo 31, birželio 30 ir rugsėjo 30 dienos. Tačiau juridiniai asmenys
avansinius mokesčius turi mokėti tik už einamųjų kalendorinių metų sausio 1 d. nuosavybės teise turimą NT
ir tik tuo atveju, jeigu metinė mokesčio suma už šį turtą bus didesnė kaip 1500 Lt per metus. Be to, jeigu
einamaisiais kalendoriniais metais nekilnojamojo turto mokestinė vertė yra didesnė už praėjusiais
kalendoriniais metais buvusią vertę, avansinis mokestis už tą nekilnojamąjį turtą gali būti skaičiuojamas
pagal praėjusiais kalendoriniais metais buvusią nekilnojamojo turto mokestinę vertę. Avansiniai mokesčiai
nedeklaruojami.
Avansiniai mokesčiai nedeklaruojami.
Avansinių mokesčių neprivalo mokėti juridiniai asmenys už NT, perimtą iš fizinių asmenų.
 Taip pat avansinių mokesčių neprivalo mokėti fiziniai asmenys už jiems nuosavybės teise
priklausantį NT.
Mokesčio lengvatos. Nekilnojamojo turto mokesčiu neapmokestinamas gyventojų NT, naudojamas žemės
ūkio veikloje (taikoma apskaičiuojant iki 2009 metų nekilnojamojo turto mokestį), pajamoms iš žemės ūkio
veiklos gauti (taikoma apskaičiuojant 2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių nekilnojamojo turto
mokestį), švietimo darbe, socialinei globai ir socialinei priežiūrai, naudojamas kaip kūrybinės dirbtuvės
(studijos) individualiai kūrybinei veiklai, kulto apeigų reikmenų gamybai, laidojimo paslaugoms teikti, taip
pat NT, esantis kapinių teritorijoje.[3]
  Tai pat neapmokestinamas užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų, tarptautinių
tarpvyriausybinių organizacijų ar jų atstovybių nekilnojamasis turtas, valstybės ar savivaldybių
nekilnojamasis turtas, laisvųjų ekonominių zonų, bankrutavusių įmonių, tradicinių religinių bendrovių,
bendrijų ir centrų, neįgaliųjų asociacijų, įmonių ir įstaigų, labdaros ir paramos fondų, žemės ūkio subjektų
(taikoma apskaičiuojant iki 2009 metų nekilnojamojo turto mokestį), juridinių asmenų, kurių daugiau kaip 50
procentų pajamų per mokestinį laikotarpį sudaro pajamos iš žemės ūkio veiklos (taikoma apskaičiuojant
2009 metų ir vėlesnių mokestinių laikotarpių nekilnojamojo turto mokestį), daugiabučių namų savininkų
bendrijų, namų statybos bendrijų, garažų eksploatavimo ir sodininkų bendrijų, labdaros ir paramos fondų,
mokslo ir studijų institucijų, švietimo įstaigų, socialines paslaugas teikiančių įstaigų, profesinių sąjungų,
juridinių asmenų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos asociacijų įstatymą, Lietuvos banko, juridinių
asmenų, veikiančių pagal Lietuvos Respublikos meno kūrėjų ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą,
nekilnojamasis turtas (taip pat ir perimtas iš fizinių asmenų).
Neapmokestinamas juridinių asmenų (taip pat ir perimtas iš fizinių asmenų) NT, naudojamas aplinkos,
priešgaisrinei apsaugai, laidojimo paslaugų teikimui, taip pat nekilnojamasis turtas (arba jo dalis),
naudojamas teikiant tik sveikatos priežiūros paslaugas.
Savivaldybės savo biudžeto sąskaita gali atleisti fizinius ir juridinius asmenis nuo mokesčio arba jį
sumažinti.
5. 8. Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą, įmokos į Garantinį fondą:
objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
Atskaitymai nuo pajamų pagal Lietuvos Respublikos miškų įstatymą. Reglamentuoja Lietuvos
Respublikos miškų įstatymas.[1] Mokesčio mokėtojai - Miškų urėdijos. Mokesčio objektas: Pajamos už
parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Mokesčio tarifai: 5 procentų atskaitymai iš pajamų už
parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Bendrosioms valstybės biudžeto reikmėms tenkinti
Vyriausybės nustatyta tvarka miškų urėdijoms nustatomi privalomieji 10 procentų atskaitymai į valstybės
biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką. Mokesčio apskaičiavimas. 2002-08-
10 Vyriausybės nutarimu Nr. 1229 patvirtinta „Privalomųjų atskaitymų į Lietuvos Respublikos valstybės
biudžetą iš pajamų už parduotą žaliavinę medieną ir nenukirstą mišką apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka“.
Atskaitymai apskaičiuojami nuo kiekvieno mėnesio pajamų, apskaičiuotų Pelno mokesčio įstatymo nustatyta
tvarka, atsižvelgiant į Miškų įstatymo 7 str. 2 ir 3 d. Mokesčio sumokėjimas. Už kiekvieną mėnesį iki kito
mėnesio 15 d.
Įmokos į Garantinį fondą. Įmokų į Garantinį fondą mokėjimo tvarka reglamentuoja Lietuvos
Respublikos Garantinio fondo įstatymas. Garantinio fondo įmokų mokėtojai (subjektai): visi juridiniai
asmenims, išskyrus valstybės biudžetines įstaigas, savivaldybių biudžetines įstaigas, politines partijas,
profesines sąjungas ir religines bendruomenes bei bendrijas, taip pat Europos Sąjungos valstybėse narėse ir
kitose Europos ekonominės erdvės valstybėse įsisteigusių įmonių, kuriose pagal tų valstybių įstatymus
vykdomos nemokumo procedūros, filialams ir atstovybėms (toliau – įmonės), įregistruotiems Lietuvos
Respublikoje teisės aktų nustatyta tvarka.[2] Garantinio fondo lėšas sudaro (objektas, tarifas): įmonių,
nurodytų LR Garantinio fondo įstatymo 1 straipsnio 2 dalyje, įmokos – 0,1 proc. priskaičiuoto darbuotojams
darbo užmokesčio (nuo kurio skaičiuojamos valstybinio socialinio draudimo įmokos). Mokėjimo tvarka.
Įmonių įmokos į Garantinį fondą mokamos šia tvarka: 1) įmokas įmonės apskaičiuoja ir moka nuo tos
dienos, kurią darbuotojams pradedamas skaičiuoti darbo užmokestis; 2) įmokos mokamos kartą per mėnesį.
Mažos įmokos gali būti mokamos taip: iki 150 litų per metus – kartą per metus; nuo 151 iki 300 litų – 2
kartus per metus. Įmokos sumokamos ne vėliau kaip per 15 dienų po ataskaitinio laikotarpio pabaigos.
Laikinai laisvas Garantinio fondo lėšas valdo ir sprendimus dėl šių lėšų investavimo finansų ministro
nustatyta tvarka priima Finansų ministerija, garantuodama, kad reikalingos investuotos lėšos, taip pat
investavimo metu gautos pajamos būtų laiku grąžinamos į Garantinio fondo sąskaitą šio fondo tikslams
finansuoti.
5. 9. Loterijų ir azartinių lošimų mokestis: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo
tvarka bei terminai.
 
Apmokestinimo tvarka šiuo mokesčių reglamentuota Lietuvos Respublikos Loterijų ir azartinių
lošimų mokesčio įstatymas[1]
Mokesčio mokėtojai - Juridiniai asmenys, organizuojantys loterijas pagal LR loterijų įstatymą ir
organizuojantys azartinius lošimus pagal LR azartinių lošimų įstatymą.
 Mokesčio objektas: 1. organizuojant loterijas – išplatintų loterijos bilietų nominali vertė; 2.
organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas – suma, gauta iš lošėjų statomų sumų, atėmus lošėjams faktiškai
išmokėtų laimėjimų sumą; 3. organizuojant lošimus lošimo automatais ir stalo lošimus, už leidime atidaryti
automatų, bingo salonus, lošimo namus (kazino) (toliau – lošimų veiklos leidimas) nurodytą lošimo įrenginį
(lošimo automatą, ruletės, kortų arba kauliukų stalą) mokama nustatyta fiksuota suma. Mokesčio
tarifai: Organizuojant loterijas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas 5 procentų mokesčio tarifas.
Organizuojant bingą, totalizatorių ir lažybas, loterijų ir lošimų mokesčio bazei taikomas  15
procentų mokesčio tarifas; Organizuojant lošimus lošimo automatais ir stalo lošimus, nustatomas fiksuotas
loterijų ir lošimų mokesčio dydis už kiekvieną lošimų veiklos leidime nurodytą lošimo įrenginį: už A
kategorijos lošimo automatą – 800 litų per kalendorinių metų mėnesį (toliau – mėnuo); už B
kategorijos lošimo automatą – 300 litų per mėnesį; už ruletės, kortų arba kauliukų stalą – 6 000 litų per
mėnesį. Mokesčio apskaičiavimas ir sumokėjimas[2]: Juridiniai asmenys, organizuojantys  loterijas ar
lošimus, taikydami 5 arba 15 procentų mokesčio tarifą, loterijų ir lošimų mokestį (išskyrus fiksuotą loterijų ir
lošimų mokestį) apskaičiuoja ir sumoka į biudžetą kiekvienam mokestiniam laikotarpiui pasibaigus iki kito
mokestinio laikotarpio pirmo mėnesio 15 dienos.
Juridiniai asmenys, organizuojantys lošimus lošimo automatais ir stalo lošimus, už kiekvieną lošimų
veiklos leidime mėnesio 1 dieną nurodytą lošimo įrenginį (lošimo automatą, ruletės, kortų arba kauliukų
stalą) loterijų ir lošimų mokestį apskaičiuoja kas mėnesį, taikydami nustatytus fiksuotus loterijų ir lošimų
mokesčio dydžius, ir sumoka į biudžetą ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo to mėnesio pradžios. Tą
mėnesį, kai išduodamas lošimų veiklos leidimas arba papildomas turimas lošimų veiklos leidimas padidinti
lošimo įrenginių skaičių, loterijų ir lošimų mokestis už kiekvieną lošimų veiklos leidime nurodytą naują
lošimo įrenginį apskaičiuojamas už visą mėnesį, taikant nustatytą fiksuotą loterijų ir lošimų mokesčio dydį,
ir sumokamas ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo lošimų veiklos leidimo išdavimo arba papildymo dienos.
Lošimų įrenginiai, už kuriuos mokamas fiksuoto dydžio loterijų ir lošimų mokestis, už kiekvieną
mokestinį laikotarpį sumokėjus šį mokestį, paženklinami specialiu ženklu Valstybinės lošimų priežiūros
komisijos nustatyta tvarka.
5. 10. Mokestis už valstybinius gamtos išteklius, naftos ir dujų išteklių mokestis, mokestis už
aplinkos teršimą: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
 
Mokestis už valstybinius gamtos išteklius. Šį mokestį reglamentuoja Lietuvos Respublikos
Mokesčių už valstybinius gamtos išteklius įstatymas.[1]
Mokesčio mokėtojai - Juridiniai ir fiziniai asmenys, išgaunantys Lietuvos Respublikos
valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo,
kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas.
Mokesčio objektas - Valstybiniai gamtos ištekliai. Mokesčio tarifai. Nustatyto dydžio mokesčiai,
kurie priklauso nuo išgautų arba potencialiai galimų išgauti gamtos išteklių kiekio ir kokybės (tarifai
patvirtinti Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose).
Mokesčio apskaičiavimas. Mokesčius apskaičiuoja gamtos išteklių naudotojas pagal faktinį išgautų
išteklių kiekį, o už medžiojamuosius gyvūnus — pagal medžioklei naudojamų plotų dydį ir kategoriją.
Mokesčio sumokėjimas. 1) Mokestis apskaičiuojamas ir mokamas už faktinį per mokestinį laikotarpį
(metus) išgautą išteklių kiekį, o už medžiojamuosius gyvūnus – už  medžioklei naudojamų plotų dydį.
2) Mokestis sumokamas ir deklaracija pateikiama iki kitų metų einančių po mokestinio laikotarpio vasario 1
d.
Mokesčio lengvatos. Nuo mokesčio atleidžiami: biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigos,
vykdančios laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus.
Naftos ir dujų išteklių mokestis. Apmokestinimo šiuo mokesčiu tvarka įtvirtinta 2003 m. Lietuvos
Respublikos Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymo pakeitimo įstatymas [2]
Mokesčio mokėtojai: Lietuvos ir užsienio apmokestinamieji vienetai bei fiziniai asmenys, nustatyta
tvarka išgaunantys naftą ir dujas Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje.
Mokesčio objektas. Lietuvos Respublikos teritorijoje ir jos ekonominėje zonoje Baltijos jūroje išgaunama
nafta ir dujos.
Mokesčio tarifai. Naftai ir dujoms iš telkinių, kuriuose gavyba pradėta iki 2003-07-01,
nustatomas 20 procentų bazinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifas;  Naftai ir dujoms iš telkinių,
kuriuose gavyba pradėta po 2003-07-01, bazinis mokesčio tarifas nustatomas Naftos ir dujų išteklių
mokesčio įstatymo priedėlyje, atsižvelgiant į telkinių buvimo vietą ir gavybos mastą; Iki 2003-07-01, kai
nafta ar dujos išgaunamos valstybės lėšomis surastuose ir išžvalgytuose telkiniuose, bazinis tarifas
padidinamas 9 punktais; Po 2003-07-01 naftai ir dujoms iš telkinių, kurie surasti ir išžvalgyti valstybės
lėšomis, nustatomas 9 procentų kompensacinis tarifas; Naftai ir dujoms iš telkinių, kuriuose gavyba pradėta
iki 2003-07-01 ir išgauta ¾ ar daugiau naftos išteklių, bazinis naftos ir dujų išteklių mokesčio tarifas
nustatomas pagal šio Įstatymo priedėlį; Mokesčių mokėtojams, eksploatuojantiems telkinius, iš kurių
išgautai naftai ir dujoms, kurioms taikomas šio Įstatymo 2 dalyje nustatytas bazinis naftos ir dujų išteklių
mokesčio tarifas, yra numatyta apskaičiuotos mokesčio sumos mažinimas.
Mokesčio apskaičiavimas. Nuo 2003 07-01 mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendorinis
ketvirtis. Nuo 2003-07-01 mokestis apskaičiuojamas pagal faktiškai per kalendorinį ketvirtį išgautą naftos ir
dujų kiekį, išskyrus atvejus, kai išgautai naftai ir dujoms, pagal šį Įstatymą yra taikomi Įstatymo priedėlyje
nustatyti baziniai mokesčio tarifai. Tokiais atvejais mokestis yra apskaičiuojamas nuo ¼ per kalendorinius
metus numatomo išgauti, bet ne mažesnio nei praėjusiais kalendoriniais metais išgauto naftos ir dujų kiekio.
Metų pabaigoje mokesčio suma yra perskaičiuojama pagal faktiškai per metus išgautą naftos ir dujų kiekį.
Mokesčio sumokėjimas. Už mokestinį laikotarpį apskaičiuotas mokestis sumokamas ne vėliau kaip
iki kito kalendorinio ketvirčio pirmo mėnesio 25 dienos. Papildoma pagal metinę deklaraciją mokesčio suma
sumokama iki kitų kalendorinių metų balandžio 25 dienos.
Sankcijos. Už nuslėptą išgautos naftos ar dujų kiekį sumokamas mokestis ir dešimteriopa mokesčio
dydžio bauda.
Mokestis už aplinkos teršimą. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą
įstatymas[3] nustato šio mokesčio apskaičiavimo, sumokėjimo tvarka bei terminus.
Mokesčio mokėtojai: 1. Fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš stacionarių taršos šaltinių ir
kuriems privaloma turėti gamtos išteklių naudojimo leidimą su nurodytais teršalų išmetimo į aplinką
normatyvais. 2. Fiziniai ir juridiniai asmenys, teršiantys aplinką iš mobilių taršos šaltinių, naudojamų ūkinei
komercinei veiklai. 3. Gaminių gamintojai ir importuotojai, teršiantys aplinką gaminių ir (ar)
pakuotės atliekomis (nuo 2003-01-01).
Mokesčio objektas: 1. Išmetami į aplinką teršalai; 2. Gaminiai, nurodyti Įstatymo 3 priedėlyje (nuo
2003-01-01); 3.Pripildyta pakuotė, nurodyta Įstatymo 4 priedėlyje (nuo 2003-01-01).
Mokesčio tarifai.[4] Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai ir tarifų koeficientai nustatomi teršalams
ir teršalų grupėms pagal jų kenksmingumą aplinkai. Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos
šaltinių tarifai, pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priedėlyje, nustatomi vienai teršalų tonai.
Stacionarių taršos šaltinių išmetamiems į aplinką teršalams, kuriems nustatytas laikinai leistinos taršos
normatyvas, tarifai, nustatyti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priedėlyje, didinami taikant
koeficientą 1,2.; Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai vienai tonai sunaudotų degalų,
o lėktuvams - pakilimo ir nusileidimo ciklui pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 priedėlyje.
Mokesčio už aplinkos teršimą iš mobilių taršos šaltinių tarifai, atsižvelgiant į taršos šaltinio technines
savybes, yra koreguojami (mažinami ar didinami) taikant Vyriausybės arba jos įgaliotų institucijų nustatytus
koeficientus; Apmokestinamųjų gaminių mokesčio tarifai pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 3
priedėlyje; Apmokestinamosios pakuotės mokesčio tarifai pateikti Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4
priedėlyje. Mokesčio už aplinkos teršimą tarifai, išskyrus mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar)
pakuotės atliekomis tarifus, galioja iki 2005 m. sausio 1 d.
Mokesčio apskaičiavimas. Mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas
pagal faktiškai per ataskaitinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį, už teršimą iš mobilių taršos šaltinių
(išskyrus lėktuvus) - pagal sunaudotą per ataskaitinį laikotarpį degalų kiekį, už teršimą iš lėktuvų - pagal
pakilimo ir nusileidimo ciklų skaičių.
Mokestis už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis mokamas pagal faktiškai per
ataskaitinį laikotarpį pagamintą ar importuotą į Lietuvos Respubliką apmokestinamųjų gaminių ir (ar)
pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės kiekį.
Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašai patvirtinti LR Aplinkos
ministro ir LR Finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 (Valstybės žinios. 2003,
Nr. 4-152)
Mokesčio sumokėjimas: Mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai
metai.  Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne
vėliau kaip per 60 dienų nuo mokestinio laikotarpio pabaigos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai,
kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre.
 5. 12. Valstybės rinkliava, konsulinis mokestis, žyminis mokestis, mokesčiai už pramoninės
nuosavybės objektų registravimą: objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka
bei terminai.
Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą[1] valstybės rinkliavą moka fiziniai ir juridiniai asmenys,
išskyrus Lietuvos banką. Valstybės rinkliavos objektas. Valstybės rinkliava imama už įstatymuose, Europos
Sąjungos reglamentuose ar sprendimuose nustatytas institucijų teikiamas asmenims paslaugas. Valstybės
rinkliavos dydžius nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Valstybės rinkliavos mokėjimo tvarką nustato
Vyriausybė. Valstybės rinkliavos lengvatos yra nurodytos Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 6
straipsnyje.
Konsulinis mokestis. Lietuvos Respublikos Konsulinio mokesčio įstatymas[2] reglamentuoja
apmokestinimą konsuliniu mokesčiu.
Šio mokesčio mokėtojai yra: Konsulinį mokestį moka fiziniai ir juridiniai asmenys, išskyrus
Lietuvos banką.
Konsulinio mokesčio objektas. Konsulinis mokestis imamas už: 1) asmens grįžimo pažymėjimo
išdavimą; 2) prašymų išduoti vizas ar joms prilygintus dokumentus priėmimą ir svarstymą, sprendimų dėl
vizos ar joms prilyginto dokumento išdavimo ar atsisakymo išduoti priėmimą (toliau – už prašymų išduoti
vizas nagrinėjimą); 3) asmens be pilietybės kelionės dokumento galiojimo laiko pratęsimą; 4) dokumentų dėl
Lietuvos Respublikos pilietybės ir dėl teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimo priėmimą ir
perdavimą; 5) paso išdavimą, keitimą arba dokumentų dėl paso išdavimo ir keitimo priėmimą ir perdavimą;
6) dokumentų dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo priėmimą ir perdavimą; 7) dokumentų
legalizavimą ir tvirtinimą pažyma (Apostille); 8) civilinės būklės aktų įregistravimą ir dokumentų išdavimą;
9) atliekamus notarinius veiksmus; 10) konsulinių pažymų išdavimą; 11) dokumentų pareikalavimą iš
Lietuvos Respublikos ar buvimo valstybių institucijų; 12) dokumentų dėl leidimo įvežti (išvežti) ginklą
gavimo priėmimą ir perdavimą; 13) pinigų, brangenybių, vertybinių popierių ir dokumentų saugojimą; 14)
pinigų pasinaudojant Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos ar konsulinių įstaigų sąskaitomis
pervedimą, jei to reikia konsulinei pagalbai suteikti ir nukentėjusiam asmeniui dėl svarbių priežasčių
negalima pervesti pinigų kitais būdais.
 Mokesčio tarifai. Konsulinio mokesčio tarifus nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Mokesčio mokėjimas. Konsulinis mokestis turi būti sumokėtas iki konsulinių veiksmų įvykdymo
konsulinėse įstaigose arba iki dokumento legalizavimo ar tvirtinimo pažyma (Apostille) Lietuvos
Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsuliniame departamente.
Konsulinio mokesčio sumokėjimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
Žyminis mokestis
Mokesčio mokėtojai. Fiziniai ir juridiniai asmenys. Mokesčio dydžiai: 1. Kiekvienas ieškinys
(pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl iki sutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką
reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose
apmokamas tokio dydžio žyminiu mokesčiu:
·        turtiniuose ginčuose - nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių litų - 3 procentai, bet ne mažiau kaip
penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų - trys
tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės
kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos - septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos,
viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti
trisdešimt tūkstančių litų;
·        kituose ginčuose - vieno šimto litų;
·        bylose dėl teismo įsakymų - ketvirtadalis sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dešimt litų;
·        dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose pusė sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip
dvidešimt litų;
·        ypatingosios teisenos bylose - vieno šimto litų, išskyrus šiame Civilinio proceso kodekse numatytus
atvejus.
2.                  Už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas. 3. Už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių
mokamas penkiasdešimties litų dydžio žyminis mokestis. 4. Už apeliacinius ir kasacinius skundus mokamas
tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos
bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius ir kasacinius skundus šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti
žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. 5. Už prašymus dėl proceso atnaujinimo
mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.
 Žyminį mokestį, išskyrus apskaičiuojamą procentais, teismai indeksuoja atsižvelgdami į ketvirčio
vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis negu 110.
Mokesčiai už pramoninės nuosavybės objektų registravimą
Šį mokestį reglamentuoja 2001 06 05 d. Lietuvos Respublikos mokesčių už pramoninės nuosavybės
objektų registravimą įstatymas (toliau - Įstatymas)[3].
Mokesčio mokėtojai. Mokesčius už pramoninės nuosavybės moka fiziniai ir juridiniai asmenys,
išskyrus Lietuvos banką, už pramoninės nuosavybės objektų registravimą ir su tuo susijusių dokumentų
išdavimą, taip pat už išradimo patento, pramoninio dizaino, prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą,
patentinio patikėtinio registravimą Valstybiniame patentų biure.
Mokesčio objektas. Mokama už: išradimo patentavimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei
išradimo patento galiojimo termino pratęsimą; dizaino registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą
bei dizaino galiojimo termino pratęsimą;; puslaidininkinio gaminio topografijos registravimą ir su tuo
susijusių dokumentų išdavimą; prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių
ženklo galiojimo termino pratęsimą; patentinio patikėtinio registravimą. Mokesčio tarifai. Mokesčių už
prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei prekių ženklo galiojimo termino
pratęsimą dydžiai (litais) nustatyti Įstatymo 1-4 ir 6 prieduose.
Mokesčio sumokėjimas. Mokesčiai už išradimo patentavimą, dizaino, puslaidininkinio gaminio
topografijos, prekių ženklo registravimą ir su tuo susijusių dokumentų išdavimą bei patentinio patikėtinio
registravimą mokami mokėjimo dieną nustatytais dydžiais litais prieš registruojant pramoninės nuosavybės
objektus ir išduodant su tuo susijusius dokumentus bei prieš registruojant patentinį patikėtinį Valstybiniame
patentų biure. Mokesčiai už išradimo patento, dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą
sumokami: per du paskutinius išradimo patento galiojimo termino einamųjų metų mėnesius; per šešis
paskutinius pramoninio dizaino galiojimo termino mėnesius; per paskutinius prekių ženklo galiojimo termino
metus.
Mokesčiai už išradimo patento, dizaino ir prekių ženklo galiojimo termino pratęsimą gali būti
sumokėti pasibaigus nustatytam mokėjimo terminui, tačiau ne vėliau kaip per 6 mėnesius. Mokesčiai
sumokami banko įstaigoje grynaisiais pinigais arba lėšas pervedant. Mokesčių sumokėjimas patvirtinamas
pateikiant Valstybiniam patentų biurui mokamąjį pavedimą su banko žymomis arba kvitą.
5. 13. Valstybinio socialinio draudimo įmokos ir privalomojo sveikatos draudimo įmokos:
objektas, mokėtojai, mokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka bei terminai.
Valstybinio socialinio draudimo įmokos. Pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymą[1],
įsigaliojusį nuo 2005 m. sausio 1 d., Lietuvoje valstybinis socialinis draudimas skirstomas į
šias rūšis: pensijų socialinis draudimas, ligos ir motinystės socialinis draudimas, sveikatos draudimas,
nedarbo socialinis draudimas bei nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinis draudimas (žr. 1
pav.)
1 pav. Valstybinio socialinio draudimo rūšys
VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO RŪŠYS
1. Pensijų draudimas
2. Ligos ir motinystės draudimas
3. Draudimas nuo nedarbo
4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų draudimas
5. Sveikatos draudimas
1. Pensijų socialiniu draudimu draudžiama pensijoms (pagrindinei ar pagrindinei ir papildomai),
numatytoms LR valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatyme. Šis draudimas sudaro didžiausią socialinio
draudimo dalį.
2. Ligos ir motinystės draudimu draudžiami asmenys turi teisė į ligos, motinystės, tėvystės
ir  motinystės (tėvystės), profesinės reabilitacijos išmokoms. Šių pašalpų skyrimo ir mokėjimo tvarka
nustatyta LR ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme.
3. Nedarbo socialiniu draudimu, kai draudžiama išmokoms, numatytoms Nedarbo socialinio
draudimo įstatyme;
4. Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialiniu draudimu draudžiama pašalpoms
suluošinimo darbe ir profesinių susirgimų atvejais bei kitoms išmokoms, numatytoms LR nelaimingų
atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatyme.
5. Sveikatos draudimu apsidraudusiems asmenims yra garantuojama, kad įvykus draudiminiam
įvykiui bus kompensuojamos išlaidos už suteiktas sveikatos priežiūros paslaugas, vaistus ir medicinos
pagalbos priemones kompensavimas. Sveikatos draudimas yra dviejų rūšių: privalomasis ir papildomasis
(kitaip savanoriškasis). Apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu nereikia papildomai rūpintis
sveikatos draudimu, susirgus jiems nereikės mokėti už gydymą. Tie asmenys, kurie pagal Sveikatos
draudimo įstatymą neturi privalomai draustis sveikatos draudimu, arba asmenys, kurie draudžiami
privalomuoju sveikatos draudimu, tačiau pageidauja papildomai draustis, gali drausti savanorišku
(papildomuoju) sveikatos draudimu. Sveikatos draudimo įstatyme nustatytas vienodas iš Privalomojo
sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų apmokamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo lygis
visiems apdraustiesiems, neatsižvelgiant  jų mokamų privalomų sveikatos draudimo įmokų dydį.
Įmokų tarifai, apskaičiavimas. Valstybinio socialinio draudimo įmokos skaičiuojamos ir mokamos
nuo tos dienos, kurią apdraustajam pradedamas skaičiuoti atlyginimas už darbą ar tarnybą.
Įmokų tarifai – draudėjų, apdraustųjų, savarankiškai dirbančių ar valstybiniu savanoriškuoju
socialiniu draudimu apsidraudusių asmenų mokamų įmokų dydžių matas atskiroms socialinio draudimo
rūšims, nustatomas siekiant užtikrinti pakankamą finansavimą šių rūšių socialiniam draudimui vykdyti.
Tarifai yra išreiškiami procentais nuo draudžiamųjų pajamų bazės arba socialiniam draudimui deklaruojamų
pajamų sumos, arba valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio ir tvirtinami Valstybinio
socialinio draudimo fondo biudžeto rodiklių patvirtinimo įstatymu kiekvieniems biudžetiniams metams.[2]
Lietuva siekdama ne trumpalaikės, o ilgalaikės ir visapusiškos socialinės Lietuvos Respublikos
gyventojų gerovės, užtikrinimo, kad sudarant ir vykdant Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą būtų
numatyta pakankamai lėšų finansuoti valstybinio socialinio draudimo įstatymo numatytas draudimo rūšį.
Siekiant išteklių naudojimo pagal paskirtį, teisės aktų nustatyta tvarka nuo 2000 m. Lietuvos Respublikos
Seimas kasmet tvirtina „Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto 20XX metų
rodiklių patvirtinimo įstatymą”. Šis įstatymas nustato, bendrą valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifą,
kuris procentais yra paskirstomas pagal kiekvieną draudimo rūšį.  Pavyzdžiui, 2011 m. Lietuvos
Respublikos Seimas patvirtino šiuo tarifus[3] :
1. Draudėjų bendrąjį valstybinio pensijų, ligos ir motinystės, nedarbo socialinio draudimo ir
sveikatos draudimo įmokų 30,8 procento dydžio tarifą ir jo dydžius atskiroms socialinio draudimo rūšims: 1)
pensijų socialiniam draudimui – 23,3 procento; 2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3,4 procento;
3) nedarbo socialiniam draudimui – 1,1 procento; 4) sveikatos draudimui – 3,0 procentus.
2. Šalies bendrą nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų 0,2
procento dydžio tarifą.
3. Tris nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įmokų tarifų grupes ir
šioms grupėms priskirtų  draudėjų mokamų nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio
draudimo įmokų tarifus: I grupė – 0,9 procentas; II grupė – 0,38 procento; III grupė – 0,18 procento.
4. Apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo įmokų tarifus: 1) pensijų socialiniam draudimui – 3
procentai; 2) sveikatos draudimui – 6 procentai.
5. Draudėjų bendrąjį valstybinio pensijų, ligos ir motinystės socialinio draudimo bei sveikatos
draudimo įmokų 29,7 procento dydžio tarifą ir jo dydžius atskiroms socialinio draudimo rūšims: 1) pensijų
socialiniam draudimui – 23,3 procento; 2) ligos ir motinystės socialiniam draudimui – 3,4 procento; 3)
sveikatos draudimui – 3 procentai. Ir kiti –3 straipsnio 6-14 punktai.
Mokėtojai. Lietuvoje kaip ir daugelyje kitose Europos Sąjungos valstybėse, nustatyta, kad
valstybinio socialinio draudimo įmokas privalo mokėt tiek darbdaviai (draudėjai), tiek darbuotojai
(apdraustieji). Mokėtojai (subjektai) privalantys mokėti socialinio draudimo įmokas nurodyti Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje, pavyzdžiui: 1) asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis,
kandidatai į notarus (asesoriai), asmenys, atlygintinai einantys narystės pagrindu renkamąsias pareigas ar
paskirti į apygardų, miestų, rajonų, apylinkių rinkimų ir referendumo komisijas, asmenys, susiję su draudėju
darbo santykiais arba jų esmę atitinkančiais santykiais taip, kaip šie santykiai apibrėžti Gyventojų pajamų
mokesčio įstatyme, tuo pat metu iš šio draudėjo gaunantys pajamas iš sporto veiklos ar atlikėjo veiklos, taip
pat šiame punkte ir šio straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardyti asmenys – nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip
jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis iš draudėjo –
Lietuvos vieneto, kaip ši sąvoka apibrėžta Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme. Asmenys, dirbantys pagal
darbo sutartis, kurie pagal darbo sutartį įsidarbina pirmą kartą ir kurių darbo užmokestis neviršija 3
minimaliųjų mėnesinių algų dydžio, ne daugiau kaip vienus jų darbo metus (skaičiuojant nuo įsidarbinimo
pirmą kartą pradžios ir sumuojant darbo laikotarpius) pensijų socialiniu draudimu privalomai nedraudžiami.
[4]
 Įmokų mokėjimas[5]. Draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą
priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas nuo tos dienos, kurią apdraustasis asmuo pradeda dirbti,
neatsižvelgdamas į draudėjo įregistravimo teritorinėje mokesčių inspekcijoje datą. Už asmenis, nurodytus šio
įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkte, socialinio draudimo įmokas sumoka valstybės institucija, perkėlusi ar
išsiuntusi valstybės tarnautoją į pareigas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje
įstaigoje, Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, tarptautinėje ar Europos Sąjungos
institucijoje arba užsienio valstybės institucijoje, pasiuntusi dirbti į specialiąją misiją ar paskyrusi profesinės
karo tarnybos karį atlikti karo tarnybą Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje, konsulinėje įstaigoje,
Lietuvos Respublikos atstovybėje prie tarptautinės organizacijos, užsienio valstybės ar tarptautinėje karinėje
arba gynybos institucijoje, taip pat asmenį delegavusi Lietuvos Respublikos deleguojančioji institucija,
Respublikos Prezidento kanceliarija. Socialinio draudimo įmokos mokamos iš institucijoms patvirtintų
Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų. Už asmenis, gaunančius pajamas pagal autorines
sutartis, taip pat už asmenis, gaunančius pajamas iš sporto ir (ar) atlikėjo veiklos (šio įstatymo 4 straipsnio 1
dalies 1 punktas ir 5 dalis), draudėjo ir apdraustojo socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja,
išskaito ir sumoka draudėjas atitinkamo atlygio išmokėjimo dieną, kuri yra laikoma asmens socialinio
draudimo pradžios data. Už meno kūrėjo statusą turinčius asmenis, nurodytus šio įstatymo 5 straipsnio 3
dalyje, socialinio draudimo įmokas į Fondą Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto sudarymo ir
vykdymo taisyklėse nustatyta tvarka ir terminais priskaičiuoja Valstybinio socialinio draudimo fondo
valdyba, o sumoka Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų
finansinių rodiklių patvirtinimo įstatyme nurodytas valstybės biudžeto asignavimų valdytojas iš Meno kūrėjų
socialinės apsaugos programos Vyriausybės nustatyta tvarka.
Socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarką nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto
sudarymo ir vykdymo taisyklės.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos
Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymą (toliau –įstatymas)[6] - privalomasis
sveikatos draudimas – valstybės nustatyta asmens sveikatos priežiūros ir ekonominių priemonių sistema,
šio Įstatymo nustatytais pagrindais ir sąlygomis garantuojanti privalomuoju sveikatos draudimu
draudžiamiems asmenims, įvykus draudiminiam įvykiui, sveikatos priežiūros paslaugų teikimą bei išlaidų už
suteiktas paslaugas, vaistus ir medicinos pagalbos priemones kompensavimą.
Privalomojo sveikatos draudimo įmokos – draudžiamųjų ir (arba) jų draudėjų mokamos Įstatymo
nustatyto dydžio įmokos. Seimas, kiekvienais metais tvirtindamas valstybės biudžetą, Vyriausybės teikimu
tvirtina į Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetą pervedamos įmokos vienam apdraustajam,
draudžiamam valstybės lėšomis, dydį (16 str. 1 d.).
16 straipsnio 1 dalyje nustatytos įmokos dydis vienam apdraustajam, draudžiamam valstybės lėšomis, yra
nuo 2009 metų – 32 procentai, 2010 metais – 33 procentai, 2011 metais – 34 procentai, 2012 metais – 35
procentai Lietuvos Statistikos departamento paskelbto užpraeitų metų keturių ketvirčių šalies ūkio
darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio vidurkio.
Privalomojo draudimo įmokų mokėjimas, mokėtojai.[7]
1. Draudėjai moka 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio
draudimo įmokos, už asmenis: 1) dirbančius pagal darbo sutartis, narystės pagrindu einančius renkamąsias
pareigas renkamose organizacijose, narystės pagrindu dirbančius ūkinėse bendrijose, žemės ūkio bendrovėse
arba kooperatinėse organizacijose, viešojo administravimo valstybės tarnautojus, operatyvinės veiklos
slaptuosius dalyvius, kuriems pagal su jais sudarytas rašytines slapto bendradarbiavimo sutartis mokamas
atlygis, taip pat asmenis, nurodytus Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2
punktuose; 2) valstybės politikus, Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, kitų teismų teisėjus
ir kandidatus į teisėjus, prokuratūros pareigūnus, Lietuvos banko valdybos pirmininką, jo pavaduotojus,
valdybos narius, Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų vadovus, kitus
Seimo ar Respublikos Prezidento paskirtų valstybės institucijų ar įstaigų pareigūnus, Seimo ar Respublikos
Prezidento paskirtų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir tarybų, kitų valstybinių (nuolatinių) komisijų ir
tarybų pirmininkus, jų pavaduotojus ir narius, taip pat pagal specialius įstatymus įsteigtų komisijų ar tarybų
pareigūnus, jeigu jiems už darbą mokamas darbo užmokestis; 3) individualių įmonių savininkus ir ūkinių
bendrijų tikruosius narius.
2. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio
2 dalies 1 ir 2 punktuose, moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo Valstybinio
socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka asmeniui apskaičiuotų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos
socialinio draudimo įmokos.
3. Asmenys, gaunantys pajamas pagal autorinę sutartį, taip pat sporto veiklos, atlikėjo veiklos
pajamas, išskyrus asmenis, kurie verčiasi atitinkama individualia veikla, moka 6 procentų dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o draudėjai – 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo
įmokas nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.
3 dalies redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d.:
3. Asmenys, gaunantys pajamas pagal autorinę sutartį, taip pat sporto veiklos, atlikėjo veiklos
pajamas, išskyrus asmenis, kurie verčiasi atitinkama individualia veikla, moka 6 procentų dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas, o draudėjai – 3 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo
įmokas nuo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos. Už meno kūrėjo statusą turinčius
asmenis, negaunančius pajamų pagal autorinę sutartį ir nepriklausančius asmenims, nurodytiems šio Įstatymo
6 straipsnio 4 dalyje, 17 straipsnio 1 dalyje ir 4–9 dalyse, privalomojo sveikatos draudimo įmokas sumoka
Lietuvos Respublikos atitinkamų metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių
patvirtinimo įstatyme nurodytas valstybės biudžeto asignavimų valdytojas iš Meno kūrėjų socialinės
apsaugos programos Vyriausybės nustatyta tvarka. Šios įmokos dydis – 9 procentai minimaliosios mėnesinės
algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną.
 
4. Fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, išskyrus asmenis, nurodytus šio straipsnio 5
dalyje, ir asmenis, kurie verčiasi individualia žemės ūkio veikla, tačiau kurių pajamos iš šios veiklos nėra
apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, moka 9
procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio
draudimo įmokos.
5. Fiziniai asmenys, kurie, vykdydami individualią veiklą, gyventojų pajamų mokestį nuo
individualios veiklos pajamų sumoka įsigydami verslo liudijimus, kas mėnesį moka 9 procentų
minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Asmenų, nurodytų šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, 17 straipsnio
1 dalies 1 ir 2 punktuose ir 2 dalyje, įmokos apskaičiuojamos proporcingai išduoto verslo liudijimo galiojimo
laikotarpiui.
6. (Neteko galios).
7. Asmenys, kurie nepriklauso išvardytiems šio straipsnio 1–5 dalyse bei šio Įstatymo 6 straipsnio 4
dalyje ir kurių žemės ūkio valdos ar ūkio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės ūkio informacijos
ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų laikotarpį nuo sausio 1 dienos iki gruodžio 31
dienos yra ne didesnis kaip 2 ekonominio dydžio vienetai, kas mėnesį moka už save 3 procentų
minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio
privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
8. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai, kaip jie apibrėžti Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme,
gaunantys Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nurodytas iš Valstybinio socialinio draudimo
fondo lėšų mokamas pašalpas, nuo kurių Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nustatyta tvarka turi būti
išskaičiuotas gyventojų pajamų mokestis, nuo šių pajamų moka 6 procentų dydžio privalomojo sveikatos
draudimo įmokas.
9. Asmenys, nepriklausantys išvardytiems šio straipsnio 1–8 dalyse ir šio Įstatymo 6 straipsnio 4
dalyje, kas mėnesį moka už save 9 procentų minimaliosios mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį
mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas.
10. Asmenų, išskyrus asmenis, išvardytus šio straipsnio 1 ir 7 dalyse, šio Įstatymo 6 straipsnio 4
dalyje ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktuose, metinė privalomojo
sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 9 procentai 12 minimaliųjų mėnesinių algų, galiojančių
tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną, dydžio. Asmenų, išvardytų šio straipsnio 7 dalyje,
metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka negali būti mažesnė kaip 3 procentai 12 minimaliųjų
mėnesinių algų, galiojančių tų metų kiekvieno atitinkamo mėnesio paskutinę dieną, dydžio.
11. Fizinių asmenų, nurodytų šio straipsnio 4 dalyje, išskyrus asmenis, kurie verčiasi individualia
žemės ūkio veikla, metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka nuo individualios veiklos pajamų
skaičiuojama nuo sumos, ne didesnės kaip 48 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų
draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytų fizinių asmenų, kurie verčiasi
individualia žemės ūkio veikla, metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka nuo šios individualios veiklos
pajamų skaičiuojama nuo sumos, ne didesnės kaip 12 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintų
einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma.
 Pagal Privalomojo sveikatos draudimo įstatymo 18 straipsnį:[8]
1. Šio Įstatymo 17 straipsnio 5, 7 ir 9 dalyse nurodytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas
administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos Mokesčių administravimo įstatymo
nustatyta tvarka ir šias įmokas bei su jomis susijusias šio Įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nurodytas sumas per
tris dienas perveda į Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą.
Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Finansų ministerijos nustatyta tvarka Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos turi teikti
Valstybinei ligonių kasai ir teritorinėms ligonių kasoms reikiamą informaciją apie asmenų sumokėtas šio
Įstatymo 17 straipsnio 5, 7 ir 9 dalyse nurodytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Valstybinė
mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos nustato privalomojo sveikatos draudimo įmokų deklaravimo
atvejus ir tvarką.
2. Šio Įstatymo 17 straipsnio 1–4 dalyse nurodytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas
administruoja, o šio Įstatymo 17 straipsnio 8 dalyje nurodytu atveju – įmokas išskaito Valstybinio socialinio
draudimo fondo administravimo įstaigos Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka ir šias
įmokas bei su jomis susijusias šio Įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytas sumas per tris dienas perveda į
Valstybinės ligonių kasos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto sąskaitą. Valstybinio socialinio
draudimo fondo administravimo įstaigos turi teikti Valstybinei ligonių kasai ir teritorinėms ligonių kasoms
reikiamą informaciją apie atskirų juridinių ir fizinių asmenų sumokėtas šio Įstatymo 17 straipsnio 1–4 ir
8 dalyse nurodytas privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba
prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiskaitymus su Privalomojo sveikatos draudimo fondo
biudžetu gali vykdyti šio Įstatymo 17 straipsnio 1–4 ir 8 dalyse nurodytų įmokų ir iš Privalomojo sveikatos
draudimo fondo biudžeto finansuojamų sveikatos priežiūros įstaigų socialinio draudimo įmokų tarpusavio
įskaitymais. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
nustato privalomojo sveikatos draudimo įmokų deklaravimo atvejus ir tvarką.
3. Šio Įstatymo 17 straipsnio 1–4 ir 8 dalyse nurodytos įmokos mokamos Valstybinio socialinio
draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
4. Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, kas mėnesį moka 9 procentų minimaliosios
mėnesinės algos, galiojančios mėnesio, už kurį mokama įmoka, paskutinę dieną, dydžio privalomojo
sveikatos draudimo įmokas. Įmoka už atitinkamą mėnesį sumokama iki to mėnesio paskutinės dienos.
Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje, gali įmokų kas mėnesį nemokėti, jeigu jie moka ir
(arba) už juos yra mokamos šio Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos privalomojo sveikatos
draudimo įmokos arba jeigu jie yra asmenys, išvardyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, – tokie asmenys
įmokas sumoka šio straipsnio 5 dalyje nustatyta tvarka.
5. Pasibaigus kalendoriniams metams, asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 3 ir 4 dalyse, turi
perskaičiuoti už praėjusius kalendorinius metus mokėtinas privalomojo sveikatos draudimo įmokas
atsižvelgdami į šio Įstatymo 17 straipsnio 3, 4, 10 ir 11 dalių nuostatas ir ne vėliau kaip iki gegužės 1 dienos
sumokėti per praėjusius kalendorinius metus sumokėtos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos ir
mokėtinos privalomojo sveikatos draudimo įmokų sumos skirtumą.
6. Asmenys, nurodyti šio Įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje, šio Įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje
nurodytas sveikatos draudimo įmokas už mėnesius, už kuriuos jie moka ir (arba) už juos yra mokamos šio
Įstatymo 17 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, arba jie yra asmenys,
išvardyti šio Įstatymo 6 straipsnio 4 dalyje, turi teisę sumokėti kartą per metus, tačiau ne vėliau kaip iki kitų
metų gegužės 1 dienos.
7. Šio Įstatymo 17 straipsnio 5, 7 ir 9 dalyse nurodytos įmokos mokamos į Valstybinės mokesčių
inspekcijos prie Finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
8. Šio Įstatymo 17 straipsnio 10 ir 11 dalyse nurodytų nuostatų įgyvendinimo tvarką nustato
Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
6 tema. Mokestinių ginčų procesas.
Įvadas
 
Įvairūs socialiniai veiksniai, tokie kaip mokesčio bei su juo susijusių prievolių suvokimas ir jų
vertinimas, visuomenės teisinė sąmonė, įtakoja mokestinių ginčų atsiradimą. Visuotinai pripažintas faktas,
kad mokesčių mokėtojų teisės yra ginamos naudojant įvairias valstybės nustatytas teisines, ekonomines,
ideologines ir kitokias priemones, tačiau konkrečiose situacijose mokesčių mokėtojų teisių apsauga yra
užtikrinama nagrinėjant mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių
administratoriaus ar jo pareigūno.
Šios temos tikslas – atskleisti mokestinių ginčų sąvoką, mokesčio mokėtojo teisės, skųsti mokesčių
administratoriaus veiksmus, realizavimo būdus, tvarką, aptarti institucijas nagrinėjančios mokestinius
ginčus, jų teises ir pareigas; išsiaiškinti mokestinių ginčų proceso sąvoką bei panagrinėti mokestinių ginčų
proceso ikiteisminę ir teisminę stadijas.
6. 1. Mokestinių ginčų sąvoka.
Mokestinis ginčas yra reiškinys, kurį galima apibūdinti kaip tam tikrų interesų tarp mokesčių
mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susikirtimą. Mokestinis ginčas kaip ypatingas teisinis santykis
formuojasi, kai toks nesutarimas perduodamas nagrinėti įgaliotai institucijai nustatyta procesine tvarka.
Mokesčių teisės teorijoje pabrėžiama, kad mokestiniai ginčai už proceso ribų neegzistuoja, jie atsiranda ir
vystosi tik neperžengiant tam tikro proceso ribų.
Mokestiniai ginčai yra savarankiška teisinių ginčų rūšis, kuriai įstatymai nustato specifinę
nagrinėjimo procedūrą. Teisingai identifikavus ginčą tarp mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus
kaip mokestinį, apsprendžiamas ir mokesčio mokėtojo teisių gynimo mechanizmas.[1]
Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 2 straipsnio 20 dalį
mokestiniai ginčai apibrėžiami kaip „ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus
dėl sprendimo, dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių
mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus
sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą)“.[2]
Darytina išvada, kad mokesčių mokėtojas gali inicijuoti mokestinį ginčą ne dėl bet kurio sprendimo dėl
patikrinimo akto tvirtinimo, o tik dėl tokio, pagal kurį naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti
mokestis.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme yra išlikusi mokestinio ginčo sąvoka,
kuri buvo įtvirtinta MAĮ ir galiojo iki 2004 m. gegužės 1 d. Pagal šį įstatymą mokestinis ginčas
apibrėžiamas, kaip ginčas tarp mokesčių mokėtojo (arba mokestį išskaičiuojančio asmens) ir mokesčių
administratoriaus ar jo pareigūno dėl mokesčių mokėtojo (mokestį išskaičiuojančio asmens) patikrinimo
akto, mokesčio permokos (skirtumo) grąžinimo (įskaitymo).[3]
Šioje situacijoje turėtų būti taikomas bendrasis teisės aiškinimo principas - lex posterior derogat lege
priori - vėlesnis įstatymas turi pirmumą, lyginant su ankstesniu, tad turėtų būti remiamasi vėlesniu šiuos
santykius reglamentuojančiu įstatymu, taigi naujajame 2004 m. MAĮ pateikiama mokestinių ginčų sąvoka.
Pagal MAĮ 145 straipsnį, mokestinių ginčų nagrinėjimo procedūra taip pat taikoma nagrinėti mokesčių
mokėtojo skundams dėl mokesčių administratoriaus sprendimo neatleisti nuo baudų bei (arba) delspinigių
mokėjimo ir mokesčių administratoriaus atlikto mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos įskaitymo.
[4]
Kiti ginčai, kurie MAĮ įstatymo nepriskiriami mokestiniams ginčams, nagrinėjami Administracinių
bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, t.y. jiems neprivalomas ikiteisminis nagrinėjimas, atliekamas
centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
6. 2. Mokestinių ginčų subjektai ir jų teisės.[1]
Mokestinių ginčų procese dalyvauja gan platus fizinių, juridinių asmenų ratas, t.y. valstybinio
valdymo organizacijos, teismai, advokatai, liudytojai, kredito įstaigos bei mokesčių mokėtojai (fiziniai ir
juridiniai asmenys).
Mokestinio ginčo proceso dalyvį galima apibūdinti kaip tam tikrą mokesčių teisės subjektą, kuris turi
teisę dalyvauti mokestinių ginčų procese. Visi mokestinių ginčų proceso dalyviai turi vienas kito atžvilgiu
tam tikras ginamas teises ir pareigas.
Pagrindiniai mokestinių ginčų subjektai yra mokesčių mokėtojas ir mokesčių administratorius (ar jo
pareigūnas ). Kiti subjektai - liudytojas, ekspertas, specialistas, atstovas, vertėjas ir kiti asmenys. Jų
dalyvavimas mokestinių ginčų procese priklauso nuo šiame procese susidariusių aplinkybių buvimo ar
nebuvimo.
Mokesčių administravimo įstatymas apibrėžia tik paties mokesčių administratoriaus, mokesčių
mokėtojo sąvokas, jų teises ir pareigas, tačiau jame nėra nei numatytos, nei apibrėžtos tokios sąvokos,
kaip atstovo, vertėjo, liudytojo, eksperto, specialisto, nors jie taip pat yra susiję su mokestine - procesine
veikla ir tam tikrais mokestinių ginčų proceso atvejais turi gan didelę reikšmę.[2]
 Mokesčių administravimo įstatymas numato, kad mokesčių mokėtojas turi teisę mokestiniuose
ginčuose dalyvauti per atstovą. Atstovas gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo.
Mokestinių ginčų procese atstovas gali dalyvauti nuo pat ikiteisminės mokestinių ginčų nagrinėjimo stadijos
pradžios. Atstovas, kuris atstovauja mokesčių mokėtoją, turi tiek teisių ir pareigų, kiek turėtų pats mokesčių
mokėtojas mokestinių ginčų procese. Konkrečios atstovo teisės ir pareigos priklauso nuo konkrečios
situacijos ir galimų mokesčių mokėtojo elgesio variantų.
Pagrindinė mokesčių mokėtojo teisė – teisė į gynybą. Kiekvienam žmogui suteikta teisė gintis
pačiam arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi
gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai (Europos žmogaus teisių ir pagrindinių
laisvių apsaugos konvencija). Ši teisė turi būti užtikrinta nuo pat mokestinio ginčo kilimo momento iki pat jo
pabaigos. Taigi, mokesčių mokėtojas, dalyvaudamas mokestiniuose ginčuose, turi teisę naudotis advokato
(jo padėjėjo) paslaugomis.
Advokatas gina teisėtus mokesčių mokėtojo interesus ir teikia jam juridinę pagalbą, įgyvendindamas
mokesčių mokėtojo teises. Advokatas veikia kaip sudedamoji teisingumo įgyvendinimo sistemos dalis, o jo
veikla turi atlikti teisingumo įgyvendinimo interesus. Be to, jis privalo panaudoti visas įstatyme nurodytas
gynybos priemones ir būdus, kad būtų išaiškintos aplinkybės, teisinančios mokesčių mokėtoją.
Advokatas turi teisę rinkti bei tirti gynybai reikiamą medžiagą bei informaciją, reikalingą gynybai;
„ susipažinti su institucijų, nagrinėjančių ginčus ir skundus priimtais sprendimais ir bylos medžiaga“ ; taip
pat turi teisę „ iš visų fizinių ir juridinių asmenų išreikalauti teisminei pagalbai teikti reikalingus dokumentus
ar jų nuorašus“ ; „rinkti ir pateikti įrodymus naudodamasis įstatymų leidžiamomis priemonėmis“ (LR
advokatūros įstatymas).
Vertėjo dalyvavimas yra būtinas, kai mokesčių mokėtojas nemoka kalbos, kuria vyksta mokestinių
ginčų procesas. Vertėją galima apibūdinti kaip asmenį, kuris moka versti į reikiamą kalbą arba supranta
nebylio ar kurčiojo ženklus. Pagrindinė ir bendroji vertėjo pareiga – pilnutinai bei tiksliai atlikti vertimą iš
valstybinės kalbos į užsienio ir atvirkščiai. Vertėjas atlikęs tam tikrų dokumentų vertimą, privalo juos
pasirašyti ir laikyti paslaptyje informaciją apie mokesčių mokėtoją.
Jis gali naudotis teise susipažinti su pareiškimų, prašymų, paaiškinimų, kitų parengtinio tyrimo veiksmų ir
įforminimo dokumentų turiniu; taisyti ir pildyti išverstus įvairius dokumentus; atsisakyti pasirašyti netiksliai
išverstus dokumentus; įstatymų nustatytose ribose bendradarbiauti su kitų institucijų vertimo paslaugas
teikiančiais darbuotojais.
Mokestinių ginčų komisija savo nuostatuose įtvirtino mokesčių mokėtojo teisę naudotis vertėjo
paslaugomis ir šios teisės įgyvendinimo tvarką.
Nagrinėjant mokestinį ginčą, iškyla tokių klausimų, į kuriuos gali atsakyti tik asmenys,
turintys specialių žinių. Todėl, kilus mokestiniam ginčui, turi būti kviečiamas specialistas ar ekspertas.[3]
Specialisto ir eksperto funkcijos yra panašios, tačiau specialistas savo veiksmus įformina atskiru
dokumentu, t.y. išvada, kurioje ištirtą informaciją išdėsto laisva forma, o kreipiantis į ekspertą būtina
suformuluoti konkrečius klausimus į kuriuos ekspertizės metu atsako.
Eksperto ar specialisto pareiga turėtų būti atvykimas centrinio mokesčių administratoriaus ar
Mokestinių ginčų komisijos pakvietimu ir objektyvių išvadų jiems iškeltais klausimais pateikimas.
Ekspertui ir specialistui turi būti numatyta teisė susipažinti su mokestinio ginčo bylos medžiaga,
tačiau tik tiek, kiek jos reikia išvadoms pagrįsti, bei nepažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo
reikalavimų dėl informacijos apie mokesčių mokėtoją paskleidimo.
Ekspertas ar specialistas, gavęs centrinio mokesčių administratoriaus ar Mokestinių ginčų komisijos
leidimą, turi dalyvauti nagrinėjant mokestinio ginčo bylą ir reikšti savo nuomonę, t.y. teikti išvadas juos
dominančiais klausimais. Savo nuomones jie gali pareikšti raštu arba žodžiu.
Eksperto išvada yra vertinama kaip tiesioginis įrodymas, todėl ji turi būti kategoriška.
Ekspertas ar specialistas gali atsisakyti pateikti išvadą, jei turimos medžiagos, kurią reikia įvertinti
ar ištirti, nepakanka išvadai pagrįsti arba užduotys peržengia specialių žinių ribas. Tokiu būdu jis turi
informuoti apie tai patį užsakovą.
Esant reikalui, ekspertas ar specialistas turėtų taip pat bendradarbiauti su užsienio institucijomis ir
tarptautinėmis ekspertų organizacijomis.
Už melagingas išvadas bei ekspertizės aktus tiek ekspertui, tiek specialistui numatoma
administracinė bei baudžiamoji atsakomybė.
Taigi, ekspertai ir specialistai, atlikdami specialių žinių reikalaujančius veiksmus, vadovaujasi
bendromis teisės normomis, kurios reguliuoja teisinius santykius jų veiklos srityje. Tačiau, nagrinėjant
konkretų mokestinį ginčą, šalia bendrųjų teisių ir pareigų įgyja naujų tam mokestiniam ginčui būdingų teisių
ir pareigų.
Liudytojas – tai įrodymų šaltinis, o jo įrodymai – įrodinėjimo priemonė. Liudytojai parodymus apie
žinomas aplinkybes gali teikti tiek raštu, tiek žodžiu. Mokestinio ginčo procese liudytojo parodymai
įforminami kaip liudytojų paaiškinimai surašant patikrinimo aktus ir priimant sprendimus dėl jų. Liudytojas
gali būti bet kuris asmuo, kuriam yra žinomos kokios nors aplinkybės mokestinio ginčo byloje. Visi
liudytojo parodymai turėtų būti vertinami ir fiksuojami kaip įrodymai.
6. 3. Mokesčio mokėtojo teisės skųsti mokesčių administratoriaus veiksmus realizavimo būdai,
tvarka ir terminai.
Nagrinėjant mokesčių mokėtojų teisės skųsti įgyvendinimą kaip teisių apsaugos priemonę
atkreiptinas dėmesys į piliečio teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnyje, apskųsti
valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą, apskųsti jų sprendimus[1] realizavimą apmokestinimo teisinio
reguliavimo srityje. Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 144 straipsnyje nustatyta
mokesčių mokėtojo teisė skųsti bet kurį mokesčių administratoriaus ar jo pareigūno veiksmą ar
neveikimą[2]. Būtent šia teise mokesčių mokėtojas pasinaudoja nesutikdamas su tam tikru mokesčių
administratoriaus ar jo pareigūno veiksmu ar sprendimu, kuriuo, jo manymu, yra pažeidžiami teisėti
interesai. Ši mokesčių mokėtojų teisė teisėtų interesų apsaugos prasme yra viena iš pagrindinių, todėl šios
teisės įtvirtinimas ir detalus įgyvendinimo tvarkos reglamentavimas Lietuvos teisės aktuose yra būtinas.
Taip pat pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo 36 straipsnio 12 punkte numatytą
vieną iš mokesčių mokėtojų teisių - įstatymų nustatyta tvarka apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus
(jo pareigūno) veiksmą ar jo neatlikimą[3]. Mokesčių administratorius nevykdydamas mokesčių
teisės aktuose reglamentuotų pareigų ar netinkamai jas vykdydamas pažeidžia mokesčių mokėtojų teises.
Mokesčių mokėtojas turi galimybę ginti savo pažeistas teises.
Kaip jau buvo minėta vieni ginčai, kilę tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus (ar
jo pareigūno) yra įvardijami, kaip mokestiniai ginčai, kuriems yra taikoma speciali ikiteisminė jų
nagrinėjimo procedūras, o kiti ginčai šiai kategorijai nepriskiriami ir taikoma kita apskundimo tvarka.
Mokestiniai ginčai yra specifinis mokesčių mokėtojo teisių gynimo būdas, nes jis yra galimas dėl konkretaus
objekto, t.y. dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo.
Mokesčių administravimo įstatymas priešingo teisių gynimo būdo negu mokestiniai ginčai, tiesiogiai
nenumato, o mokesčių mokėtojas gali savo teises ginti ne tik mokestinių ginčų pagrindu. Yra tam tikra
kategorija situacijų, kurios, viena vertus, gali būti vadinamos ginču, tačiau kita vertus – tai ne mokestinis
ginčas, nors ir kylantis iš mokestinių teisinių santykių. Todėl šis teisių gynimo būdas „nesant ginčo“ gali būti
vadinamas sąlyginai, nes neretai pats teisių gynimas savaime sukelia ginčą ir tam tikrą konfrontaciją tarp
mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus.
Mokesčių administravimo, Privalomo socialinio draudimo ir kiti įstatymai bei norminiai aktai
numato eilę būdų, kaip mokesčių mokėtojas gali ginti savo teises, neinicijuodamas ginčo. Šie būdai – tai
teisė remtis priverstinio išieškojimo senaties terminu, teisė remtis mokesčio apskaičiavimo arba
perskaičiavimo senaties terminu, teisė apskųsti mokesčių administratoriaus veiksmus. Šiomis teisėmis
mokesčių mokėtojas gali pasinaudoti tiesiog kreipdamasis į mokesčių administratorių. Mokesčių
administratoriui sutinkant su mokesčių mokėtojo prašymu ir jį pripažįstant pagrįstu, laikytina, jog ginčas tarp
šių subjektų nekilo, tačiau mokesčių mokėtojas apgynė savo teises. Pavyzdžiui, Mokesčių administravimo
įstatymo 36 str. įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė reikalauti, kad mokesčių administratorius, atlikdamas
administravimo veiksmus mokesčių mokėtojo atžvilgiu, tiksliai laikytųsi mokesčių teisės aktuose numatytų
procedūrų ir neviršytų jam suteiktų įgaliojimų. Tarkime, mokesčių mokėtojas turi teisę neįleisti į savo
patalpas mokestinį patikrinimą atliekančių pareigūnų, jei apie patikrinimą jam nebuvo pranešta, todėl
mokesčių mokėtojas turi teisę kreiptis į administratorių ir prašyti, kad pastarasis laikytųsi įstatyme numatyto
reikalavimo pranešti apie patikrinimą.[4]
Jeigu mokesčių administratorius atsisako įgyvendinti mokesčių mokėtojo teisę, laikant ją nepagrįsta,
nesutinkant su mokesčių mokėtojo pozicija, prašymu ir pan., tai mokesčių mokėtojas turi teisę apskųsti
mokesčių administratoriaus veiksmus. Mokesčių mokėtojo teisė skųstis siejama su mokesčių mokėtojo teisų
apsauga, todėl skundas yra šios teisės įgyvendinimo garantas.[5] Mokesčių administravimo įstatymo 146 str.
numato, kad skundai dėl mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) sprendimų, nenurodytų MAĮ 145
straipsnyje (t.y. dėl mokestinių ginčų), jų nepriėmimo, taip pat skundai dėl centrinio mokesčių
administratoriaus sprendimų (jų nepriėmimo), kuriais mokestiniai ginčai nesprendžiami iš esmės,
nagrinėjami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
 Taip pat paminėtina, kad neteisėtus mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmus tikslinga
tiesiogiai pranešti mokesčių administratoriaus pareigūno vadovybei, nes tai greičiausias ir efektyviausias
būdas užkirsti kelią piktnaudžiavimams. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja,
kad valstybės tarnautojas už pareigų neatlikimą ar netinkamą jų atlikimą tiesioginio ar įstaigos vadovo yra
traukiamas tarnybinėn atsakomybėn jam gavus oficialią informaciją apie valstybės tarnautojo tarnybinį
nusižengimą[6]. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, norėdamas apginti savo pažeistas teises, turėtų paduoti
tiesioginiam valstybės tarnautojo vadovui rašytinį skundą dėl netinkamai atliekamų mokesčių
administratoriaus pareigūno veiksmų.. Jei mokesčių administratorius veikia neteisėtai kaip institucija, t.y.
atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas ar sankcija, tai teisėtus interesus mokesčių mokėtojas
gali apginti tiesiogiai kreipdamasis į teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo
nustatyta tvarka, kur įtvirtinta, kad „kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka
kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas“.
[7] Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymo 15 straipsnis taip pat reglamentuoja, kad
bylas dėl valstybinio administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų
atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius
veiksmus, taip pat mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo,
finansinių sankcijų taikymo sprendžia administraciniai teismai.
Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatyme yra numatyti reikalavimai skundo
turiniu, jo pateikimo, nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo tvarka. Šis įstatymas numato, kad skundas
administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo ar individualaus
akto ar pranešimo apie veiksmą ar neveikimą įteikimo suinteresuotajai šaliai dienos arba per du
mėnesius nuo tos dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas klausimo išsprendimo laikas.
Bylos nagrinėjimas administraciniame teisme turi būti užbaigtas ir sprendimas priimtas ne vėliau kaip per du
mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos. Motyvuota teismo nutartimi
bendra bylos nagrinėjimo terminas gali būti pratęstas, bet ne ilgiau kaip dar vienam
mėnesiui. Administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, gavęs skundą, jo priėmimo klausimą turi išspręsti
ne vėliau kaip per 7 dienas priimdamas nutartį. Administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas
taip pat numato, kad administracinio teismo sprendimą, nagrinėjant bylą administraciniame teisme pirmąja
instancija, per 14 dienų nuo paskelbimo dienos galima apskųsti apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui, kurio sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas [8].
Pastarieji ginčai dėl neteisėtų mokesčių administratoriaus pareigūno veiksmų apskundimo teisės
doktrinoje - vadinami nemokestiniais ginčais.[9] Taigi, mokesčių mokėtojas savo teises gali ginti ne ginčo
tvarka dvejopai, t.y. apskritai nesant ginčo, kai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus pozicija dėl
mokesčių mokėtojo konkrečių teisių įgyvendinimo sutampa, tačiau tam, kad ji sutaptų, reikalinga tam tikra
procedūra, ir esant nemokestiniam ginčui, kai tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus kyla
ginčas dėl mokesčių mokėtojo teisių gynimo, tačiau ne dėl objekto, galinčio būti mokestinių ginčų objektu.
Apie mokestinių ginčų procesą (apskundimo tvarką, terminus) išsamiau 6. 5. - 6. 7. potemėse.
6. 4. Institucijos, nagrinėjančios mokestinius ginčus: centrinis mokesčio administratorius,
Mokestinių ginčų komisija ir teismas; jų teisės ir pareigos mokestinių ginčų procese.
Mokestinius ginčus nagrinėja centrinis mokesčių administratorius, Mokestinių ginčų
komisija ir teismas (Vilniaus apygardos administracinės teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis
teismas).
Centrinis mokesčių administratorius nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčių
mokėtojo ir vietos mokesčių administratoriaus.[1]
Mokestinių ginčų komisija nagrinėja:[2]
1) mokestinius ginčus, kylančius tarp mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus;
2) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus dėl centrinio
mokesčių administratoriaus sprendimų, priimtų išnagrinėjus mokesčių mokėtojų skundus dėl vietos
mokesčių administratoriaus sprendimų;
3) mokesčių mokėtojo ir centrinio mokesčių administratoriaus mokestinius ginčus, kai centrinis
mokesčių administratorius per šio Įstatymo nustatytus terminus nepriėmė sprendimo dėl mokestinio ginčo.
Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) yra viešasis
juridinis asmuo, išlaikomas iš valstybės biudžeto. Komisija yra ikiteisminė mokestinius ginčus nagrinėjanti
institucija. Komisija įsteigta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-12-03 nutarimu Nr. 1396, o jos
 nuostatai patvirtinti Vyriausybės 2004-09-02 nutarimu Nr. 1119. 1999 m. balandžio 15 d. Komisija buvo
įregistruota kaip biudžetinė įstaiga, o 1999 m. balandžio 30 d. įvyko pirmasis Komisijos posėdis.
Mokestinių ginčų komisijos tikslas – objektyviai išnagrinėti mokesčių mokėtojo skundą ir priimti
teisėtą bei pagrįstą sprendimą.
Bendrą Komisijos narių skaičių nustato ir Komisijos nuostatus tvirtina Lietuvos Respublikos
Vyriausybė.
Komisija sudaroma iš 5 narių, iš kurių vienas yra Komisijos pirmininkas. Komisijos pirmininką ir
jos narius 6 metams skiria Lietuvos Respublikos Vyriausybė bendru finansų ministro ir teisingumo ministro
teikimu. Pasibaigus įgaliojimų laikui, Komisijos nariai pareigas eina, iki paskiriami nauji nariai. Komisijos
nariu gali būti skiriamas:
 nepriekaištingos reputacijos asmuo,
 turintis finansų, teisės ar ekonomikos magistro kvalifikacinį laipsnį arba jį atitinkantį aukštąjį
išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą mokesčių, muitų ar įmonių teisės srityje.
Komisijos nariai privalo būti Lietuvos Respublikos piliečiai.
Pagal MAĮ 159 str. mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su centrinio mokesčių administratoriaus arba
Mokestinių ginčų komisijos sprendimu dėl mokestinio ginčo, turi teisę jį apskųsti teismui. Skundas teismui
turi būti paduodamas ne vėliau kaip per 20 dienų po centrinio mokesčių administratoriaus arba Mokestinių
ginčų komisijos sprendimo įteikimo dienos Vilniaus apygardos administraciniam teismui.
Teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų
teisenos įstatymo pakeitimo įstatymas.
Išsamiau apie šių institucijų: centrinio mokesčių administratoriaus, Mokestinių ginčų komisijos ir
teismų (Vilniaus apygardos administracinio teismas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo) teises ir
pareigas žiūrėti 6. 5 – 6. 7. potemėse.
6. 5. Mokestinių ginčų nagrinėjimo procesas.
Mokestiniai ginčai už proceso ribų neegzistuoja, jie atsiranda ir rutuliojasi tik neperžengiant tam
tikro proceso ribų.
Procesas (procesus) suprantamas įvairiai:
Ø žengimas pirmyn, į priekį, eiga;
Ø vyksmas, vystymasis, veiksmas;
visuma tam tikru laiku vykstančių veiksmų, sudarančių logiškai suderintą procesą;
Ø nuosekli būvių kaita, glaudus ryšys tarp dėsningai vienas paskui kitą sekančių vystymosi stadijų, sudarančių
nenutrūkstamą vieningą vyksmą, tam tikro reiškinio eiga, vystymosi stadijų kaita;
Ø civilinių, baudžiamųjų ir administracinių bylų tyrimo ir nagrinėjimo tvarka;
Ø  teismo byla.
Plačiąja prasme teisinį procesą galima apibūdinti kaip bet kokią teisinę veiklą, kuri gali būti
atliekama tik procesine forma bei reikalaujanti procesinių veiksmų fiksavimo atitinkamuose teisės
aktuose. Siaurąja prasme teisinį procesą galime apibūdinti kaip išimtinai teisminį bylų nagrinėjimo teisme
procesą.
Mokestinių ginčų procesas – sudėtinga ir kompleksinė struktūra, susidedanti iš kelių vidinių dalių
(elementų). Šio proceso metu sąveikauja mokestinius ginčus nagrinėjantis pareigūnas, t.y. centrinis mokesčių
administratorius , mokestinių ginčų komisija, teismai ir mokesčių mokėtojas.
Teisinėje literatūroje mokestinis ginčas apibrėžiamas kaip tam tikrų interesų tarp mokesčių
mokėtojo ir mokesčių administratoriaus susikirtimas, o pats procesas – kaip vienas paskui kitą sekančių
veiksmų, nukreiptų į tam tikro rezultato pasiekimą, visuma.
Pažymėtina, kad mokestinio ginčo procesas, tai tikslingas procesas, vykstantis tarp dviejų šalių, t.y.
mokesčio mokėtojo ir mokesčio administratoriaus, kurio tikslas – pakeisti esama padėtį.[1] Taip pat tai -
nuoseklus procesas, kurio etapai vienas su kitu glaudžiai susiję priežastiniais ryšiais.[2]
Mokestinių ginčų, kaip teisinio proceso, požymiai:
 veikla nagrinėjama reglamentuojamose teisės normose, t.y. administracinėmis - mokestinėmis
procesinėmis teisės normomis;
 veikla – tikslinga bei sąmoninga;
 veikla – nukreipta į teisinio rezultato pasiekimą;
 veikla įtvirtinama atitinkamuose procesiniuose dokumentuose;
 veikla reguliuojama valstybės įgaliotų institucijų.
 Mokestinių ginčų procesas – administracinėmis / mokestinėmis procesinėmis teisės normomis
sureguliuota valstybės įgaliotų institucijų veikla, vykdant mokesčių administravimo procedūras.
Mokestinių ginčų procesas yra skirstomas į tokias dvi stadijas:
·ikiteisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (atliekamas centrinio mokesčių administratoriaus ir Mokestinių
ginčų komisijos);
·teisminis mokestinių ginčų nagrinėjimas (Vilniaus apygardos administraciniame teisme ir Lietuvos
vyriausiajame administraciniame teisme).
Ikiteisminį mokestinių ginčų procesą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo IX skyrius. Jame
mokestinių ginčų proceso atskiros dalys įvardintos etapais, kurios turi konkrečią pradžią ir pabaigą. Jose
atskiri procesiniai veiksmai vyksta atskirose institucijose. Teisminį mokestinių ginčų nagrinėjimo procesą,
kaip jau buvo minėta, nustato Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo pakeitimo
įstatymas.[3]
Mokestiniai ginčai kyla tik esant šioms būtinoms sąlygoms:
·mokesčių administratorius turi atlikti mokesčių mokėtojo patikrinimą;
·mokesčių administratorius turi nustatyti patikrinimo metu mokesčių įstatymų pažeidimus;
·jis turi surašyti patikrinimo aktą bei priimti dėl jo sprendimą ir įstatymo nustatyta tvarka įteikti mokesčių
mokėtojui ir / arba priimti sprendimą mokesčių administratorius turi atsisakyti mokesčių mokėtojui grąžinti
(įskaityti) turimą mokesčio permoką; mokesčių administratorius turi neatleisti mokesčių mokėtoją nuo baudų
ir delspinigių; mokesčių administratorius turi atlikti neteisingą mokesčių mokėtojo turimo mokesčio
permokos įskaitymą;
·surašyto patikrinimo akto sprendimas bei kito panašaus pobūdžio sprendimas turi prieštarauti materialiniams
mokesčių mokėtojo interesams. Jeigu mokesčių mokėtojas sutinka su mokesčių administratoriaus sprendimu,
tai mokestinis ginčas neįvyksta.
Mokestinio ginčo pradžia laikoma mokesčių mokėtojo skundo padavimas per įstatymų nustatytus
terminus skundą nagrinėjančiai institucijai. Tai reiškia, kad mokesčio mokėtojo prieštaravimai privalo būti
išreikšti juridinę galią turinčiu dokumentu – rašytiniu skundu.
Mokestinio ginčo pabaiga laikoma:
·kai centrinio mokesčių administratoriaus priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde išdėstytus
reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės mokesčių
administratoriaus sprendimo apskundimo procedūras;
·kai Mokestinių ginčų komisijos priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde išdėstytus
reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės mokesčių
administratoriaus sprendimo apskundimo procedūros;
·kai Vilniaus apygardos administracinio teismo priimtas sprendimas tenkina mokesčių mokėtojo skunde
išdėstytus reikalavimus, arba jų netenkina, tačiau mokesčių mokėtojas nenori ar negali tęsti tolesnės
mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo procedūros;
·kai mokestinis ginčas išnagrinėjamas ir priimamas sprendimas Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme;
·kai skundą pateikęs mokesčių mokėtojas miršta, likviduojama ar reorganizuojama jo įmonė ir nėra jokio teisinio
pagrindo toliau jį nagrinėti.
6. 6. Mokestinių ginčų nagrinėjimo ikiteisminė stadija.
Pirmasis mokestinių ginčų etapas - rašytinio mokesčių mokėtojo skundo padavimas centriniam
mokesčių administratoriui per vietos mokesčių administratorių, jo gavimo fakto įforminimas, reikiamos
medžiagos skundo nagrinėjimui surinkimas bei nusiuntimas centriniam mokesčių administratoriui.
Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 154 straipsniu, mokesčių mokėtojas skundą dėl
mokestinio ginčo centriniam mokesčio administratoriui paduoda per vietos mokesčių administratorių, kurio
sprendimas yra skundžiamas. Vietos mokesčių administratorius gautą mokesčių mokėtojo skundą ir jam
nagrinėti reikalingą medžiagą per 3 darbo dienas nusiunčia centriniam mokesčių administratoriui.
Antrame skundo nagrinėjimo etape centrinis mokesčių administratorius gavęs skundą „privalo patikrinti, ar
skundas atitinka įstatymo reikalavimus ir ar nepraleistas skundo padavimo terminas“[1]. Jei skundas
neatitinka įstatymo reikalavimų, tai skundą padavusiam mokesčių mokėtojui nustatomas 15 dienų terminas
trūkumams pašalinti. Taip pat šiame etape centrinis mokesčių administratorius analizuoja gautą informaciją
bei duomenis, kurie būtini teisingam sprendimo priėmimui.
Trečiame skundo nagrinėjimo etape centrinis mokesčių administratorius turi priimti sprendimą dėl skundo
nagrinėjimo per 30 dienų nuo jo gavimo. Jei skundas būna sudėtingas ir reikalauja papildomo tyrimo, šis
sprendimo priėmimo terminas centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu gali būti pratęsiamas iki 60
 dienų. Apie tai turi būti pranešama skundą padavusiam asmeniui. Šiame etape centrinis mokesčių
administratorius išnagrinėjęs skundą priima vieną iš šių sprendimų:[2]
·patvirtina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
·panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
· iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
· pakeičia vietos mokesčių administratoriaus sprendimą;
·paveda vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą;
Sprendime turi būti nurodyta mokesčių mokėtojo teisė apskųsti priimtą sprendimą Mokestinių ginčų
komisijai arba teismui ir tokio apskundimo terminai.
Mokestinio ginčo pabaiga priklauso nuo mokesčių mokėtojo santykio su centrinio mokesčių
administratoriaus priimtu sprendimu (sutinka, ar nesutinka su priimtu sprendimu).
Jeigu mokesčių mokėtojas sutinka su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu ar neturi galimybių
tolesniam skundo procedūros realizavimui, mokestinis ginčas baigiasi.
Galutinis mokesčių mokėtojo skundo nagrinėjimo etapas yra priimto sprendimo vykdymas, kuris
realizuojamas patikrinimo metu priskaičiuotų mokesčių, baudų, delspinigių sumokėjimu ar išieškojimu. Taip
pat jeigu mokesčių mokėtojas per nustatytą terminą neapskundžia priimto sprendimo, prasideda mokesčių,
baudų, delspinigių sumokėjimo ar išieškojimo procedūra.
Centrinis mokesčių administratorius gali nuspręsti skundo ar jo dalies nagrinėjimą sustabdyti, jeigu
priimamas sprendimas bent iš dalies priklauso nuo tam tikro juridinio fakto buvimo ar nebuvimo. Tokio
juridinio fakto buvimas ar nebuvimas turi būti nustatomas teismo ar teisėsaugos institucijos. Skundo ar jo
dalies dėl mokestinio ginčo nagrinėjimas sustabdomas, ikiteismine mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija,
kad teismas ar teisėsaugos institucija sužinos, kad teismas ar teisėsaugos institucija nustatė tokio fakto
buvimą ar nebuvimą.[3] Be to, jis gali skundo nagrinėjimą sustabdyti ir tuomet, kai dėl ginčijamų sumų
pradedama abipusė susitarimo procedūra, numatyta Lietuvos Respublikos sudarytose ir taikomose dvigubo
apmokestinimo išvengimo sutartyse arba Konvencijoje 90/436/EEB dėl dvigubo apmokestinimo išvengimo
koreguojant asocijuotų įmonių pelną. Nagrinėjimas sustabdomas iki nurodytų procedūrų užbaigimo.[4]
Mokesčių mokėtojui nesutikus (mokestinis ginčas tęsiasi) su centrinio mokesčių administratoriaus priimtu
sprendimu, pagal Mokesčių administravimo įstatymą jis turi teisę kreiptis per 20 dienų tiesiogiai į teismą
arba į Mokestinių ginčų komisiją. Skundas dėl mokestinio ginčo Mokestinių ginčų komisijai paduodamas per
Centrinį mokesčių administratorių. Centrinis mokesčių administratorius per 3 darbo dienas parengia
mokestinio ginčo bylą ir perduoda ją Mokestinių ginčų komisijai. Mokesčių mokėtojas ir mokesčių
administratorius turi teisę Mokestinių ginčų komisijoje susipažinti su byloje esančia medžiaga.[5] Gavusi
skundą Komisija patikrina, ar jis atitinka visus reikalavimus. Jeigu skundas dėl mokestinio ginčo neatitinka
reikalavimų, Komisija priima sprendimą ir nurodo mokesčių mokėtojui 15 dienų terminą trūkumams
pašalinti.
LR MAI 153 str. 3 punkte nurodoma, kad mokesčių mokėtojas privalo pateikti centriniam mokesčių
administratoriui visus dokumentus ir įrodymus, kuriais grindžia savo nesutikimą su mokesčių
administratoriaus sprendimu ir savo reikalavimą. Nurodytu dokumentu ir įrodymų nepateikęs mokesčių
mokėtojas praranda teisę jais remtis tolesnio ginčo nagrinėjimo ikiteisminėje mokestinį ginčą nagrinėjančioje
institucijoje metu, išskyrus atvejus, kai apie negalimumą juos pateikti buvo nurodyta pateiktame mokesčių
mokėtojo skunde ar mokesčių administratorius, neturėdamas pagrindo, atsisakė priimti mokesčių mokėtojo
pateiktus dokumentus ir įrodymus. Mokestinių ginčų komisija, gavusi mokesčių mokėtojo skundą,
išnagrinėja ir priima vieną iš šių sprendimų:[6]
·patvirtina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
·panaikina centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
·iš dalies patvirtina arba iš dalies panaikina centrinio mokesčių administratoriaus     sprendimą;
·pakeičia centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą;
·perduoda skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.
Skundas Mokestinių ginčų komisijai gali būti paduodamas ne tik dėl centrinio mokesčių administratoriaus,
kaip mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos, sprendimo. Mokesčių mokėtojas į Mokestinių ginčų komisiją
turi teisę kreiptis ir tuomet jei centrinis mokesčių administratorius per LR MAI nustatytą terminą nepriėmė
sprendimo dėl mokestinio ginčo esmės.
Sprendimas yra priimamas per 60 dienų nuo skundo gavimo dienos. Tam tikrais atvejais (mokesčių mokėtojo
prašymu), terminas gali būti sutrumpinamas iki 30 dienų.
Nuo Komisijos priimto sprendimo nutarimo priklauso mokestinio ginčo pabaiga.
Mokestinių ginčų nagrinėjimas Mokestinių ginčų komisijoje yra paskutinis ikiteisminis šių ginčų
nagrinėjimo etapas.
Mokestinių ginčų proceso atnaujinimas
Procesas gali būti atnaujinamas, kai:[7]
1. naujai paaiškėja esminės aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių mokėtojui
mokestinio ginčo nagrinėjimo metu;
2. įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga
eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių
priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas;
įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstamos asmenų veikos nagrinėjant mokestinį ginčą;
4. panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas ar nuosprendis, kuris buvo pagrindas
priimti skundžiamą sprendimą;
5. mokesčių mokėtojas buvo neveiksnus ir nebuvo atstovaujamas atstovo pagal įstatymą
mokestinį ginčą išnagrinėjo neteisėtos sudėties Mokestinių ginčų komisija;
7. pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant,
galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą;
8. panaikinamas kaip neteisėtas teisės aktas, kuriuo remiantis buvo priimtas šis sprendimas;
9. būtina užtikrinti vienodą mokestinių ginčų nagrinėjimo praktiką.
Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridedami proceso atnaujinimo pagrindo buvimą
pagrindžiantys įrodymai, taip pat nustatytu terminu neapskųsto mokestinius ginčus nagrinėjančios
institucijos sprendimo nuorašas.
Prašymą dėl proceso atnaujinimo gali paduoti mokesčių mokėtojas, ar jo atstovas centriniam
mokesčių administratoriui (kai jo arba vietos mokesčių administratoriaus sprendimas mokestinio ginčo
byloje buvo galutinis) ar Mokestinių ginčų komisijai, kai galutinį sprendimą mokestinio ginčo byloje priėmė
ši institucija.
Prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per 3 mėnesius nuo tos dienos, kai jį
padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas.
Asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių,
praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po
vienerių metų nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos. Prašymas dėl proceso
atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino
pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai.
6. 7. Mokestinių ginčų nagrinėjimo teisminė stadija.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (pirmos instancijos teismas mokestinėse bylose).
Administracinių bylų teisenos įstatymo[1] 15 straipsnio 1 dalies 4 punktas reglamentuoja, kad
administraciniai teismai sprendžia bylas dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo,
grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų. To paties įstatymo 19
straipsnio 1 dalis numato išimtinę Vilniaus apygardos administracinio teismo kompetenciją, t. y. „Vilniaus
apygardos administracinis teismas yra pirmoji institucija <...> byloms, kai pareiškėjas at atsakovas yra
centrinis administravimo subjektas.[2]Mokestinių ginčų nagrinėjimo atveju toks centrinis administravimo
subjektas yra Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos bei Muitinės
departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. To paties straipsnio 3 dalis įtvirtina, kad
„Vilniaus apygardos administracinis teismas pirmąja instancija taip pat nagrinėja skundus (prašymus) dėl
<...> Mokestinių ginčų komisijos <...> sprendimų.[3]
Mokesčių mokėtojas nesutikęs su Mokestinių ginčų komisijos priimtu sprendimu turi teisę kreiptis per 20
dienų į Vilniaus apygardos administracinį teismą (mokestinis ginčas tęsiasi).
Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis
mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų
komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito
teisės akto nuostatas.[4]
Teisminis mokestinio ginčo nagrinėjimo procesas prasideda tuomet, kai mokestinio (teisinio)
santykio šalis paduoda skundą teismui. Skundas turi atitikti tam tikrus bendruosius turinio ir formos
reikalavimus, kurie numatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnyje.[5]Skundai
administraciniam teismui paduodami tik raštu. Skunde turi būti nurodyta:
1) komisijos ar teismo, kuriam skundas (prašymas) paduodamas, pavadinimas;
2) pareiškėjo vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas), gyvenamoji vieta (buveinė), taip pat
atstovo, jeigu jis yra, vardas, pavardė ir adresas;
3) tarnautojo, kurio veiksmai skundžiami, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), pareigos arba
institucijos (administravimo subjekto) pavadinimas, buveinė;
4) trečiųjų suinteresuotų asmenų vardas, pavardė (pavadinimas), asmens kodas (kodas, jeigu žinomas),
gyvenamoji vieta (buveinė);
5) konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data;
6) aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinantys įrodymai, liudytojų
pavardės, vardai ir gyvenamosios vietos, kitų įrodymų buvimo vieta;
7) pareiškėjo reikalavimas;
8) pridedamų dokumentų sąrašas;
9) skundo (prašymo) surašymo vieta ir data.
Skundą pasirašo pareiškėjas ar jo atstovas. Prie atstovo paduodamo skundo turi būti pridedamas
įgaliojimas ar kitoks dokumentas, patvirtinantis atstovo įgaliojimus. Mokestinių ginčų bylose prie skundo
būtina pridėti šiuos dokumentus: patikrinimo aktas bei vietos ar centrinio mokesčių administratoriaus
sprendimas dėl jo tvirtinimo, skundžiamas valstybinės mokesčių inspekcijos ar (ir) Mokestinių ginčų
komisijos sprendimas, lydraščiai ar vokai, patvirtinantys minėtų sprendimų gavimo datas, kiti įrodymai,
kuriais pareiškėjas grindžia savo reikalavimus, taip pat žyminio mokesčio kvitas.[6] Skundo su priedais
kopijų turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme.
Skundą galima atnešti į teismo raštinę pačiam pareiškėjui ar jo atstovui. Taip pat skundas gali būti
siunčiamas paštu arba faksimiliniu laišku, tačiau ne vėliau kaip per 3 dienas teismui turi būti pateiktas
skundo originalas.
Pareiškėjui praleidus anksčiau minėta terminą skundui paduoti, pastarasis gali kreiptis į teismą su
prašymu atnaujinti praleistą terminą. Taip pat pateikiami termino praleidimą pateisinantys įrodymai bei pats
skundas su priedais.
Skundo priėmimo klausimą ne vėliau kaip per 7 dienas nuo skundo gavimo teisme išsprendžia
Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas, o jeigu paduodamas prašymas atnaujinti
terminą, tai sprendimą per 10 dienų priima Vilniaus apygardos administracinio teismo pirmininkas, teisėjas
ar teismo pirmininko sudaryta kolegija rašytinio proceso tvarka. Dėl nutarties grąžinti skundą pareiškėjui
arba atmesti prašymą skundo padavimo terminą atnaujinti gali būti paduodamas žyminiu mokesčiu
neapmokestinamas atskirasis skundas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Pastarojo procesinis
sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Mokestines bylas Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija
žodinio proceso tvarka. Byla turi būti išnagrinėta per 2 mėnesius nuo nutarties skirti bylą nagrinėti teismo
posėdyje priėmimo dienos.
Pagal ABTĮ 82 straipsnį, bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame
nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas
pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų
atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar
jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma
klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti
įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai
įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas
nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už
žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas rašytinis pasižadėjimas ir pridedamas
prie posėdžio protokolo. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai. Po to
vyksta teisminiai ginčai, kurie susideda iš pareiškėjo (pareiškėjų), atsakovo (atsakovų), trečiojo suinteresuoto
asmens (asmenų) ar jų atstovų pasisakymų su konkrečiais galutiniais skundo (prašymo) reikalavimas ir
atsikirtimais į jį. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš
šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Pasisakiusios šalys (jų atstovai) dar kartą gali
pasinaudoti replikos teise. Jeigu teisminių ginčų metu paaiškėja naujų aplinkybių, kurias reikia ištirti, teismas
gali priimti nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Po to teisminiai ginčai vyksta ta pačia tvarka. Po
teisminių ginčų teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (nutarimo, nutarties). Apie tai
posėdžio pirmininkas paskelbia esantiesiems posėdžių salėje.
 Pagal ABTĮ 85 str. 5 d. bylose dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ir kitose sudėtingose
bylose sprendimas gali būti priimtas bei paskelbtas ir ne tą pačią dieną, bet ne vėliau kaip per dešimt dienų
baigus nagrinėti bylą. Kada bus skelbiamas sprendimas, pranešama bylos šalims ir apie tai pažymima teismo
posėdžio protokole.
Išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas priima vieną iš šių sprendimų:[7]
1)      atmesti skundą (prašymą) kaip nepagrįstą;
2)      patenkinti skundą (prašymą) ir panaikinti skundžiamą aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti atitinkamą
administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą;
3)      patenkinti skundą (prašymą) ir įpareigoti savivaldybių administravimo subjektą atitinkamai įgyvendinti
įstatymą, vykdyti Vyriausybės nutarimą ar kitą teisės aktą;
4)      patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu;
5)      patenkinti skundą (prašymą) ir priteisti atlyginti turtinę ar moralinę žalą fiziniam asmeniui ar organizacijai,
padarytą valstybės ar vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų tarnautojų, einančių tarnybines
pareigas, neteisėtais veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje (Civilinio kodekso 485
straipsnis).
Tai gi, mokestinių ginčų bylose galimi šie Vilniaus apygardos administracinio teismo procesiniai
sprendimai[8]:
1)      pareiškėjo skundą atmesti ir palikti galioti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos
sprendimus;
2)      pareiškėjo skundus patenkinti ir panaikinti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos
sprendimus;
3)      iš dalies patvirtinti arba iš dalies panaikinti mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos
sprendimus;
4)      pakeisti mokesčių administratoriaus sprendimus, t. y. pavesti vietos mokesčių administratoriui ar
centriniam mokesčių administratoriui[9] atlikti papildomą patikrinimą;
5)      mišrūs teismo sprendimai, kai vietos mokesčių administratoriui arba centriniam mokesčių administratoriui
pavesta atlikti papildomą tik dėl dalies ginčo arba Mokestinių ginčų komisijai išnagrinėti mokestinį ginčą iš
naujo.
Lietuvos vyriausiasis administracinio teismas (apeliacinės instancijos teismas).
Jeigu mokesčių mokėtojo netenkina priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas,
jis turi teisę per 14 dienų nuo sprendimo paskelbimo dienos su apeliaciniu skundu kreiptis į Lietuvos
vyriausiąjį administracinį teismą. Praleistas apeliacinio skundo padavimo terminas dėl svarbių priežasčių gali
būti atnaujintas.
Apeliaciniai skundai mokestinėse bylose paduodami arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam
administraciniam teismui, arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.
ABTĮ 130 str. 1 d. numatyta, kad apeliacinį skundą gali paduoti visi proceso dalyviai, t.y.: mokesčių
mokėtojas arba jo atstovas (pareiškėjas ar jo atstovas); centrinis mokesčių administratorius (atstovas);
vietos mokesčių administratorius (tretysis suinteresuotas asmuo).
Apeliaciniame skunde nurodoma:[10]
1)      teismo, kuriam adresuojamas skundas, pavadinimas;
2)      apelianto pavadinimas ir adresas;
3)      kitų proceso dalyvių, išskyrus šalių ir trečiųjų suinteresuotų asmenų atstovus, pavadinimai ir adresai;
4)      skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;
5)      ginčijami klausimai;
6)      įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas
(apeliacinio skundo juridinis pagrindas);
7)      apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);
8)      įrodymai, patvirtinantys skunde išdėstytas aplinkybes;
9)      pridedamų prie apeliacinio skundo dokumentų sąrašas.
Kartu su apeliaciniu skundu turi būti pateikiami skunde nurodyti įrodymai (jeigu apeliantas jų turi),
taip pat duomenys apie tai, kad už skundą sumokėtas žyminis mokestis. Apeliacinio skundo su priedais
egzempliorių (kopijų) turi būti tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų
egzempliorius teismo dokumentacijai.
 Apeliacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo, advokatas arba atstovas pagal įstatymą. Kai
apeliacinį skundą paduoda advokatas, atstovas pagal įstatymą, įmonių ar institucijų vadovų įgalioti asmenys,
prie jo turi būti pridedamas dokumentas, įrodantis jį paduodančio asmens įgaliojimus.
Pažymėtina, kad apeliaciniame skunde negalima būti naujų reikalavimų, t. y. tų, kurie nebuvo
pareikšti nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme). Pavyzdžiui, jeigu mokesčių mokėtojas neprašė
pirmosios instancijos teismo sumažinti ar panaikinti baudą, to jis negali reikalauti ir apeliacinės instancijos
teisme.
Apeliacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia teismo pirmininkas ar teisėjas ne vėliau kaip per
tris dienas nuo jo pateikimo pirmosios instancijos teismui, o kai skundas paduodamas apeliacinės instancijos
teismui, – per tris dienas, kai išreikalaujama administracinė byla. Jeigu apeliacinis skundas neatitinka šio
įstatymo 130 straipsnio reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Kai per teismo
nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas
pareiškėjui. Dėl pirmosios instancijos teismo nutarties grąžinti skundą pareiškėjui gali būti paduodamas
atskirasis skundas.[11]
Pirmosios instancijos teismas, priėmęs skundą, per tris dienas išsiunčia bylą su gautu apeliaciniu
skundu ir jo priedais apeliacinės instancijos teismui. Jeigu apeliacinis skundas priimamas nagrinėti Lietuvos
vyriausiajame administraciniame teisme, tada iškart išsiunčiami dalyvaujantiems apeliaciniame procese
asmenims apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašai, su reikalavimais per keturiolika dienų raštu pateikti
apeliacinės instancijos teismui išsamius atsiliepimus į apeliacinį skundą.
Mokestinių ginčų bylos Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme yra nagrinėjamos žodinio
proceso tvarka, t. y. šaukiant į teismo posėdį proceso dalyvius ir juos išklausant.
Apeliacinės instancijos teismas rašytinio proceso tvarka bylą gali išspręsti  tais atvejais, kai į posėdį
neatvyksta nei bylos šalys, nei jų atstovai, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo tinkamai pranešta.
Šios aplinkybės pažymimos teismo posėdžio protokole. Jame taip pat įrašomas teismo sprendimas nagrinėti
bylą rašytinio proceso tvarka. Jį paskelbus teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo.
Pagal ABTĮ 140 straipsnį, Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turi teisę:
1)      pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti;
2)      panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą;
3)      pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą;
4)      panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos
teismui nagrinėti iš naujo;
5)    panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o bylą nutraukti arba skundą palikti nenagrinėtą, jeigu
nustatomos ABTĮ 101 ir 103 straipsniuose nurodytos aplinkybės.
7 tema. Atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus
Įvadas
Daugiau ar mažiau detalus mokestinių santykių reguliavimas teisės normomis dar nereiškia, kad jais
įtvirtinti reikalavimai bus įgyvendinami ir jų laikomasi. Praktika rodo, kad mokesčių įstatymai dažnai yra
pažeidžiami piktnaudžiaujant, t.y. formaliai laikantis įstatymo, mokesčio bazė yra perkeliama tam asmeniui,
kuris mokesčių mokėti neprivalo, ar turi jų mokėti mažiau arba kitaip pažeidžiant mokesčių įstatymus.
Šios temos tikslas - pateikti mokesčių įstatymų pažeidimus sąvoka ir rūšys; atskleisti atsakomybės už
mokesčių įstatymų pažeidimus esmę; išnagrinėti mokesčių įstatymų pažeidimų sąvoką ir rūšis; apibrėžti
asmenų, pažeidusių mokesčių įstatymus kaltės formas bei jų patraukimo atsakomybėn už mokesčių įstatymų
pažeidimus senaties terminus; aptarti kaltės prezumpcijos principo taikymo mokesčių teisėje ypatumus;
išskirti aplinkybes, sunkinančios, švelninančios, ir/arba šalinančios atsakomybę už mokesčių įstatymų
pažeidimus.
7. 1. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus sąvoka ir rūšys.
Dažniausiai teisinė atsakomybė suprantama kaip valstybinės prievartos taikymas teisės pažeidėjui.
Pasak, prof. A. Vaišvilos teisinė atsakomybė – tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti
naudojimąsi savo teisėmis atitinkamu pareigų vykdymu nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs
atitinkamų teisių praradimu.[1]
Teisės pažeidimas – tai veika, kuria pažeidžiami teisės reguliuojami ir saugomi visuomeniniai
santykiai. Veika gali reikštis aktyvia elgesio forma – veikimu arba pasyvia – neveikimu, t. y. pareigos
neatlikimu.
Teisės normose įtvirtintų reikalavimų, užtikrinančių visuomeninių santykių gyvavimą, nesilaikymu
pažeidžiamas tam tikras visuomeninis santykis, taip pat valstybės bei visuomenės interesai ir valia. Todėl, į
 teisės pažeidimą neigiamai reaguoja visuomenė, o valstybė, išreikšdama visuomenės valią, teisės pažeidėją
traukia atsakomybėn.
Teisinė atsakomybė turi tam tikrus pagrindus. Nesant bent vieno iš jų, negali būti ir teisinės
atsakomybės. Teisinės atsakomybės pagrindai yra: norminis pagrindas – įstatymai ir kiti
norminiai aktai nustatantys atsakomybę ir faktinis pagrindas – teisės pažeidimas.
Pagrindiniai kriterijai, kuriais remiantis galima atskirti teisinės atsakomybės rūšis, yra:
 Atsakomybės taikymo pagrindas (nusižengimas, nusikaltimas, pareigų nevykdymas ir pan.);
 Atsakomybės subjektas;
 Poveikio priemonių turinys;
 Poveikio priemonių taikymo tvarka bei kiti bruožai.
Kai kurie autoriai teisinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra linkę laikyti atskira
atsakomybės rūšimi – mokestine atsakomybe. Tačiau, už mokesčių įstatymų pažeidimą taikomų atsakomybės
priemonių analizė leidžia teigti, kad teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra kompleksinis
teisinis institutas, apjungiantis atskiras atsakomybės rūšis, ir jam būdingi bendri teisinės atsakomybės
požymiai.[2] Kartu teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus turi ir specifinių bruožų, kurios
lemia mokestinių santykių specifika, pavyzdžiui, taikoma ir finansinė atsakomybė (finansinės sankcijos).
Taigi, teisinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra mokesčių bei kitų įstatymų nustatytų
valstybės prievartos priemonių taikymas pažeidėjams, siekiant nubausti juos ir pašalinti atsiradusias
neigiamas pasekmes.[3]
Už mokesčių įstatymų pažeidimus fiziniams arba juridiniams asmenims gali būti taikoma
skirtinga teisinės atsakomybės rūšis. Tai reiškia, kad yra įstatymų ir kitų norminių aktų sistema, kuri
nustato ekonominę (finansinę), administracinę, baudžiamąją[4] atsakomybę mokesčių įstatymų
pažeidėjams. Prie šios teisės aktų sistemos galime priskirti, pvz. Lietuvos Respublikos mokesčių
administravimo įstatymą; Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodeksą (toliau –
ATPK); Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą (toliau – BK); kitus.
Be to, gali būti taikoma administratoriams (jų pareigūnams) drausminė, civilinė atsakomybė.
MAĮ 143 str. numatyta, kad mokesčių mokėtojai, tretieji asmenys ir (arba) juridinių asmenų vadovai
bei kiti atsakingi darbuotojai už MAĮ nustatytų pareigų nevykdymą ar netinkamą jų vykdymą taip pat atsako
pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą arba pagal Baudžiamąjį kodeksą.
Baudžiamoji atsakomybė yra taikoma už tokius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurie pasižymi dideliu
pavojingumu ir yra nukreipti prieš valstybės finansų politiką, daro didelę žalą valstybės finansiniams
interesams. Ji taikoma teismo nuosprendžiu ar baudžiamuoju įsakymu, skiriant tokias sankcijas kaip laisvės
atėmimas, turto konfiskavimas, bauda, teisės eiti tam tikras pareigas atėmimas ir t.t. Baudžiamoji
atsakomybė nuo kitų atsakomybės rūšių skiriasi tuo, kad ji yra viešo pobūdžio (tik valstybė per įgaliotą
instituciją – teismą – gali paskirti bausmę). Taip pat baudžiamoji atsakomybė palieka tam tikrą juridinį
padarinį – teistumą, su kuriuo paprastai siejamas tam tikrų teisių ribojimas arba bausmių sugriežtinimas
nusikaltimui pasikartojus.
Išsamiau baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus aptarta 7. 4. potemėje.
Administracinė atsakomybė taikoma už administracinės teisės pažeidimus, įvardintus Administracinių
teisės pažeidimų kodekse (toliau - ATPK). Teisės moksle administracinė atsakomybė apibrėžiama kaip
savarankiška atsakomybės rūšis, taikoma kaltiems asmenims, padariusiems administracinius teisės
pažeidimus, skiriant jiems ir realizuojant įstatymų numatytas administracines nuobaudas, turint tikslą kovoti
su teisės pažeidimais, užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Administracine atsakomybe užtikrinamas įvairių
teisės šakų normose nustatomų draudimų, įpareigojimų privalomumas. Šias administracines nuobaudas
tokiems asmenims taiko atitinkamos valstybinės institucijos ar pareigūnai.
Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 9 str. nurodyta, kad “administraciniu
teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis ar neatsargus) veikimas arba
neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į
nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę”.
Administracinė atsakomybė pasižymi šiais specifiniais požymiais:
 kaltus asmenis atsakomybėn traukia teismai, valstybinės inspekcijos ar kitos kompetentingos
institucijos bei jų pareigūnai;
 administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procesinė tvarka, palyginti su baudžiamosios ir
civilinės teisės, yra daug paprastesnė.
 Administracinė atsakomybė yra taikoma už tokius mokesčių įstatymų pažeidimus, kurie pagal savo
pobūdį ir pavojingumą laikomi administraciniais nusižengimais ir už kuriuos numatyta administracinė
atsakomybė.
Išsamiau apie administracinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus rašoma 7. 4. potemėje.
Ekonominės (finansinės) sankcijos. Ekonominė sankcija tai – mokesčio įstatyme numatyta pinigų suma,
kurią mokesčių administratoriaus sprendimu privalo sumokėti mokesčio mokėtojas, laiku neįvykdęs
mokestinės prievolės.[5]
Ekonominė atsakomybė – tai įgaliotų valstybinių institucijų ekonominių sankcijų taikymas mokesčio
mokėtojams už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Išsamiau apie ekonomines (finansines) sankcijas žiūrėti 7. 4. potemėje.
Drausminę atsakomybę taiko įmonės ar įstaigos administracija savo pavaldiems darbuotojams už darbo
drausmės pažeidimus. Skiriama trijų rūšių drausminė atsakomybė:
1) pagal įstaigos darbo vidaus taisykles;
2) pavaldumo tvarka pagal drausmės statutą (kariuomenė, policija ar kita sukarinta organizacija);
3) pagal nuostatus, kurie galioja kai kuriose ministerijose.
Skiriamos šios drausminės sankcijos (taip pat ir mokesčių administravimo subjektams): pastaba,
papeikimas, griežtas papeikimas, laikinas pervedimas į mažiau atlyginamą darbą, pareigų pažeminimas,
atleidimas iš darbo ir kt.
Civilinė atsakomybė. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, atsirandanti dėl civilinės teisės
subjekto padaryto civilinės teisės pažeidimo, kurio viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti, o kita šalis
privalo atlyginti savo neteisėtais veiksmais padarytus nuostolius. Civilinė atsakomybė – tai teisės pažeidėjui
kito asmens interesais taikoma įstatymo numatyta poveikio priemonė, sukelianti jam nenaudingų turtinių
padarinių: atlyginti žalą, nuostolius, sumokėti netesybas.
Civilinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus kyla už valdžios išleistų aktų pažeidimus.
Tačiau, šios atsakomybės ypatumas yra tas, kad atsako ne fizinis ar juridinis subjektas, nes pastarajam
nustatyta atsakomybė pagal BK ATPK, o viešojo administravimo subjektas, valdžios institucija. Valdžios
institucija reiškia, bet kokį viešojo administravimo subjektą (valstybės arba savivaldybės instituciją,
pareigūną, valstybės tarnautoją arba šių institucijų darbuotoją). Valstybės institucijos yra Lietuvos
Respublikos Seimas, Vyriausybė, Lietuvos bankas, ministerijos, departamentai, policijos, mokesčių,
valstybės kontrolės, valstybės saugumo, prokuratūros, muitinės įstaigos, kitos tarnybos ir inspekcijos.
Valstybei ir savivaldybei, jų institucijoms ir pareigūnams įgyvendinant numatytas funkcijas gali būti
padaroma žala kitiems asmenims. Ji gali būti padaroma dėl asmeniui neteisėtai taikytų sankcijų, dėl
pareigūnų netinkamai vykdomų pareigų, dėl viešojo asmens priimtų sutartinių įsipareigojimų nevykdymo ir
dėl kitų priežasčių. Taigi, žala gali atsirasti ir atliekant mokesčių administravimo funkcijas. Žala, atsiradusi
dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, atlyginama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto. Valstybė ar
savivaldybė, atlyginusios žalą, turi regresinio reikalavimo teisę į žalą padariusį asmenį (tarnautoją ar
darbuotoją).
7. 2. Atsakomybės už mokesčių įstatymų pažeidimus esmė ir pagrindimas.
Mokestinių santykių pagrindas yra mokesčio mokėtojo prievolė įnešti į valstybės (savivaldybės)
biudžetą bei fondus nustatyto tarifo ir nustatytais terminais piniginę sumą, o kompetentingų institucijų
pareiga – užtikrinti mokesčio apskaičiavimą, sumokėjimą ir išieškojimą. Mokesčių mokėtojas,
nevykdydamas savo pareigos, daro finansinę žalą valstybei, apriboja jos galimybes realizuojant socialinius ir
valdymo uždavinius bei funkcijas. Taip pat pažeidžiamas vienas iš esminių mokesčių teisės principų, pagal
kurį mokesčius privalo mokėti visi mokesčių mokėtojai. Sąžiningai mokesčius mokantys mokėtojai atsiduria
blogesnėje konkurencinėje padėtyje, negu užsiimantys, pavyzdžiui, nesąžiningu mokesčiu planavimu. Be to,
mažėja galimybių mažinti mokesčius ir pan. Todėl valstybė, reguliuodama mokestinius santykius, pripažįsta
ir skatina tik tokį elgesį, kuris atitinka valstybės vykdomą mokesčių politiką ir neprieštarauja teisės
normomis įtvirtintiems reikalavimams.[1] Mokesčio mokėtojų ir kitų mokestinių santykių dalyvių veiksmai,
pažeidžiantys mokesčių įstatymus, pripažįstami neteisėtais ir jiems taikomos teisės normų nustatytos griežtos
poveikio priemonės.
Teisinės atsakomybės esmė ir paskirtis – valstybinės prievartos naudojimas teisės nustatytiems ir
reguliuojamiems visuomeniniams santykiams saugoti ir ginti, teisės reikalavimams užtikrinti.
7. 3. Mokesčių administratoriaus naudojamų įspėjamųjų, kardomųjų ir atstatomųjų
/kompensacinių/ priemonių sąvoka ir rūšys.
 Vienas iš teisinės atsakomybės požymių – tai įstatymų nustatytų prievartos priemonių (sankcijų)
taikymas.
Pagal teisės pažeidimo ir sankcijos už jo padarymą turinį teisinėje literatūroje išskiriami du teisinės
atsakomybės tipai.
Pirmas jų – tai atsakomybė, kurios pagrindinis tikslas yra nubausti teisės pažeidimą padariusį asmenį. Dar
kitaip vadinamos –kardomosios priemonės. Ji taikoma už nusikalstamas veikas arba administracinius
nusižengimus ar drausminius prasižengimus. Ją taiko tik valstybinės institucijos ir atsakingi asmenys,
kuriems suteikti įgaliojimai, ji įgyvendinama tik procesine forma.
Šis atsakomybės tipas apima tokias stadijas:
1)      atitinkamo asmens apkaltinimas konkretaus nusikaltimo ar pažeidimo padarymu;
2)      teisės pažeidimo aplinkybių ištyrimas;
3)      sprendimo priėmimas dėl sankcijos taikymo ar netaikymo;
4)      nuobaudos arba bausmės, paskirtos teisės pažeidėjui, įvykdymas.
Pagal teisės pažeidimų tipus ir sankcijas už jų padarymą prie minėtos atsakomybės priskiriama
baudžiamoji, administracinė ir drausminė atsakomybės, pavyzdžiui, baudos, laisvės atėmimas, pataisos
darbų, finansinių sankcijų (baudų) taikymas.
Antras tipas. Teisių atkūrimo atsakomybės esmė – neteisėtai pažeistų teisių atkūrimas, priverstinis
neįvykdytų pareigų atlikimas. Dar vadinamos – atstatomosios / kompensacinės. Šio tipo atsakomybės
ypatybė ta, kad daugeliu atvejų teisės pažeidėjas gali pats, be valstybinių institucijų įsikišimo, nutraukti
priešingą teisei elgesį, atlikti savo įsipareigojimus bei atkuri padėtį, buvusią prieš teisės pažeidimą. Tuo
grindžiamas papildomų sankcijų taikymas teisės pažeidėjui (delspinigiai[1], kitos prievartos priemonės).
Teisių atkūrimo atsakomybė kyla teisės pažeidimo momentu ir baigiasi pažeistos tvarkos atkūrimu
(įstatymo numatytose ribose). Šio tipo atsakomybės taikymas taip pat reguliuojamas procesinėmis
normomis.
Mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus naudojamos įspėjamosios priemonės.
Pagal mokesčių administravimo įstatymo 89 straipsnį, Mokesčių mokėtojui, laiku nevykdančiam
savo mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įteikia raginimą[2] geruoju sumokėti mokestį ir su juo
susijusias sumas. Raginimas įteikiamas vienu iš šių atvejų: 1) įsiteisėja sprendimas dėl mokesčių mokėtojo
skundo mokestiniuose ginčuose, tai yra apskundus mokesčių administratoriaus sprendimą dėl patikrinimo
akto tvirtinimo, mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija savo sprendimu nepatenkina mokesčių mokėtojo
skundo ir tokio sprendimo mokesčių mokėtojas nustatytu terminu neapskundžia; arba mokestinį ginčą
nagrinėjančios institucijos sprendimas, nepatenkinantis mokesčių mokėtojo skundo, yra galutinis; 2)
priimamas neigiamas sprendimas dėl mokesčių mokėtojo prašymo atidėti arba išdėstyti mokestinės
nepriemokos sumokėjimo terminą; 3) nutraukiama mokestinės paskolos sutartis[3]. Remiantis MAĮ,
mokesčių administratorius leidžia mokesčių mokėtojui sumokėti raginime nurodytas sumas per 20 dienų nuo
raginimo mokesčių mokėtojui įteikimo dienos, jeigu mokesčio įstatymas nenustato kito termino.
Jeigu, mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių
administratoriaus raginime ir pasibaigia raginime geruoju sumokėti mokestį ir su juo susijusias sumas
nurodytas terminas, tai pagal MAĮ 105 str. mokesčių administratorius teisę priverstinai išieškoti mokesčių
mokėtojo mokestinę nepriemoką įgyja kitą dieną:
Mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus naudojamos kardomosios priemonės:
ekonominė (finansinė) sankcija – bauda ir administracinė atsakomybė. Išsamiau apie tai žiūrėti šios temos 7.
4. potemę.
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme, galiojusiam iki 2004 05 01 d. buvo
įtvirtinta, kad mokesčių administratorius už mokesčių įstatymų pažeidimus
taiko atstatomąsias/kompensacines priemonės - delspinigius. Pagal dabar galiojantį mokesčių
administravimo įstatymą[4] delspinigiai yra vieni iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų. Apie
juos išsamiau buvo rašoma 4 temos 4. 23 potemėje.
7. 4. Finansinė, administracinė ir baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Finansinė (ekonominė) atsakomybė – tai įgaliotų valstybinių institucijų ekonominių sankcijų
taikymas mokesčio mokėtojams už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Bauda už mokėtino mokesčio sumažinimą numatyta MAĮ 139. Jei mokesčių administratorius
nustato, kad mokesčių mokėtojas
• neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį)
•ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio
 •arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą
                                           ir
•dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama trūkstama
mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei atitinkamo
mokesčio įstatymas nenustato kitaip.
Jeigu atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip, tai vadovaujantis MAĮ, ekonominė sankcija
(bauda), mokesčių mokėtojui skiriama, jei mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo arba 1992 m.
spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913-92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, 78 straipsnyje
numatyto patikrinimo metu nustatė, kad mokesčių mokėtojas neteisėtai sumažino mokestį, nes mokesčių
mokėtojas[1]:
1.1. neapskaičiavo nedeklaruojamo mokesčio arba;
1.2. nedeklaravo deklaruojamo mokesčio, arba;
1.3. neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio tarifą.
Skiriamos konkrečios baudos dydis priklauso:
·        nuo pažeidimo pobūdžio,
Mokesčių administratorius įvertinęs aplinkybes, pvz., mokėtinas mokestis buvo sumažintas dėl
mokesčių mokėtojo buhalterinėje apskaitoje padarytos klaidos, tokiu atveju, galėtų būti skiriama mažesnė nei
vidutinio dydžio bauda, tačiau jei mokėtinas mokestis buvo sumažintas dėl to, kad mokesčių mokėtojas savo
buhalterinėje apskaitoje piktybiškai nefiksavo atitinkamų pajamų,  tai mokesčių administratorius turi teisę
skirti maksimalią, t.y. 50 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio baudą.
·        nuo to, ar mokesčių mokėtojas bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi,
Mokestinio patikrinimo metu geranoriškas mokesčių mokėtojo bendradarbiavimas su mokesčių
administratoriumi, gali būti pagrindas mokesčių administratoriui skirti švelnesnę nei baudos vidurkis dydžio
baudą.
·        nuo mokesčių įstatymų pažeidimo pripažinimo,
Mokesčių administratorius gali skirti mažesnę nei baudos vidurkis dydžio baudą, tuo atveju, jei
mokesčių mokėtojas pripažįsta pažeidęs atitinkamo mokesčio įstatymą.
·        ir kitų aplinkybių, kurias mokesčių administratorius pripažįsta svarbiomis skirdamas didesnę ar mažesnę
baudą.
Mokesčių administratorius vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, turi teisę bet kokią
aplinkybę pripažinti lengvinančia ar sunkinančia konkretaus pažeidimo atveju.
Tais atvejais, jei mokesčių administratorius nenustato jokių sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių,
mokesčių mokėtojui skiriamas baudos vidurkis, t. y. 30 proc. trūkstamos mokesčio sumos dydžio bauda.
Tuo atveju, kai už šiuos pažeidimus atsakomybę nustato atitinkamas mokesčio įstatymas, bauda už
mokėtino mokesčio sumažinimą skiriama pagal atitinkamo mokesčio įstatymo nuostatas. (Pvz. PVMĮ,
Naftos ir dujų išteklių mokesčio įstatymas[2]).
Pažeidimo, įtvirtinto Mokesčių administravimo įstatymo 139 str., objektas yra mokesčių, išvardintų
Mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnyje, apskaičiavimo, deklaravimo tvarka. Šio
pažeidimo dalyku gali būti deklaracijos, ataskaitos ar kiti dokumentai. Už šio straipsnio pažeidimus
atsakomybėn gali būti traukiami mokesčių mokėtojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, kuriems pagal mokesčio
įstatymą yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.
Mokesčių administravimo įstatymas nenumato mokesčių mokėtojo subjektyviosios pusės pagrindinio
elemento – kaltės įrodinėjimo pareigos. Kaltės nebuvimas yra vienas iš pagrindų, nurodytų Mokesčių
administravimo įstatymo 141 str. 1 d., atleisti mokesčių mokėtoją nuo paskirtos baudos. Tačiau mokesčių
mokėtojas pats turi įrodyti kaltės nebuvimo faktą.
Administracinė atsakomybė
Administracinė atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra įtvirtinta ATPK 12
skirsnyje „Administraciniai teisės pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“. Prekybos,
finansų, apskaitos ir statistikos sritys yra pakankamai skirtingos, kiekviena iš jų turi tam tikrų ypatumų, todėl
teisės pažeidimų šiose srityse įtvirtinimas viename skirsnyje įneša painiavos ir neaiškumo, dėl ko sudėtinga
vienus teisės pažeidimus atriboti nuo kitų teisės pažeidimų. Šiame skirsnyje taip pat galima išskirti tokius
pažeidimus, kurie tiesiogiai nėra mokesčių įstatymų pažeidimai, tačiau su jais susiję. Pažymėtina,
kad valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų, apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas
(ATPK 1886 straipsnis), kurio sudėtis yra įtvirtinta ATPK keturioliktame skirsnyje - „Administraciniai teisės
pažeidimai, kuriais kėsinamasi į nustatytą valdymo tvarką“, taip pat reikėtų priskirti prie dvyliktame
skirsnyje įtvirtintų pažeidimų sudėčių, kadangi valstybinio socialinio draudimo įmokų, išmokų,
apskaičiavimo ir jų mokėjimo tvarkos pažeidimas savo esme yra mokesčių įstatymų pažeidimas.
Esminis administracinio teisės pažeidimo už mokesčių įstatymų pažeidimus objekto bruožas –
visuomeniniai santykiai, susiklostantys valstybinio valdymo sferoje. T. y. administracinio teisės pažeidimo
už mokesčių įstatymų pažeidimus dažniausiai tampa taisyklės, kurios reglamentuoja mokesčių apskaičiavimo
ir sumokėjimo tvarką. Pavyzdžiui, gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimas (ATPK
17311 straipsnis).
Daugeliui mokesčių įstatymų pažeidimų būtinas požymis yra dalykas. Mokesčių įstatymų pažeidimų
dalyku yra: įvairūs buhalterinės apskaitos dokumentai, deklaracijos, ataskaitos, specialūs apskaitos
dokumentai.
Administracinio teisės pažeidimo objektyvioji pusė – tai visuma konkrečios teisės normos įtvirtintų
požymių, kurie pasireiškia išorine veika, t.y. parodo, kokiais konkrečiais veiksmais (neveikimu), būdais,
priemonėmis ir kokiomis aplinkybėmis padaromas konkretus administracinis teisės pažeidimas. Mokesčių
įstatymų pažeidimų, už kuriuos nustatyta administracinė atsakomybė, objektyviajai pusei būdingi
tiek aktyvūs tiek pasyvūs veiksmai. Kai kurie iš jų gali būti padaromi tik neveikimu, pavyzdžiui, aplaidus
buhalterinės apskaitos tvarkymas (ATPK 1731 straipsnio 4, 6 dalys). ATPK 12 skirsnyje yra ir tokių
pažeidimų, kurie gali būti padaromi ir veikimu, ir neveikimu, pavyzdžiui, apskaitos taisyklių pažeidimas
(ATPK 1731 straipsnio 1 dalis), ataskaitų ir dokumentų apie savo (fizinio asmens), įmonės, įstaigos arba
organizacijos pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas
(ATPK 1721 straipsnis). Tam tikrais atvejais įstatymų leidėjas, nustatydamas teisės normas, užtraukiančias
asmenims administracinę atsakomybę, išskiria veikos pakartotinumą. Pakartotinai padaryti pažeisimai
laikomi visuomenei pavojingesniais, todėl pakartotinumas vertinamas kaip atsakomybę sunkinanti aplinkybė,
lemianti ir griežtesnes sankcijas. Pavyzdžiu, ATPK 173 11 straipsnio 2 dalis, kurioje numatyta administracinė
atsakomybė asmeniui jau baustam už gyventojų pajamų mokesčio mokėjimo tvarkos pažeidimą.
Priklausomai nuo to, ar administraciniu teisės pažeidimu padaroma konkreti žala ar ne, pažeidimai
skirstomi į materialiuosius ir formaliuosius. Pažymėtina, kad daugumos mokesčių įstatymų pažeidimų, už
kuriuos numatyta administracinė atsakomybė, sudėčių yra formalios, t.y. administraciniai teisės pažeidimai,
kurių objektyviąją pusę sudaro tik pati veika nepriklausomai nuo padarinių, kuriuos ši veika sukelia
išoriniame (materialiajame) pasaulyje. Pažeidimai laikomi baigtais nuo konkrečių veikų padarymo momento,
o padariniai yra už šių pažeidimo sudėčių ribų. Pavyzdžiu, įmonės, įstaigos arba organizacijos duomenų apie
pajamas, turtą, pelną ir mokesčius pateikimo tvarkos pažeidimas bei mokesčių vengimas (ATPK
1721 straipsnis).[3] Taikant administracinę atsakomybę už formalius teisės pažeidimus, pakanka nustatyti
faktą, kad asmuo padarė draudžiamą teisės veiką ir nesvarbu, ar dėl to atsirado kokių nors žalingų padarinių,
ar ne. Tačiau, kai kuriuose mokesčių įstatymų pažeidimų sudėtyse, kaip būtinas jų požymis, nurodomi
padariniai, teisės teorijoje vadinami materialiais nusižengimais, pavyzdžiui aplaidžiame ar apgaulingame
buhalterinės apskaitos tvarkyme (ATPK 1731 straipsnio 2, 3, 4, 5 dalyse), kai dėl to nesumokama tam tikro
minimalių gyvenimo lygių (MGL) dydžio sumos mokesčių, kurie turėjo būti sumokėti pagal įstatymus už
tikrinamąjį laikotarpį. Šiuo atveju administraciniam teisės pažeidimui būdingi tam tikri žalingi padariniai,
atsiradę dėl mokesčių nesumokėjimo, ar siekimo nuslėpti mokesčius, kuriais padaroma materialinė žala
valstybės biudžetui. Šiuo atveju neatsiradus žalingiems padariniams pažeidėjo veika galėtų būti
nepripažįstama administraciniu teisės pažeidimu.
Mokesčių įstatymų pažeidimų kvalifikavimą apsunkina tai, kad dauguma teisės normų, nustatančių
administracinę atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra blanketinio pobūdžio, t. y. jų sudėtyse
aprašomi tik bendriausi pažeidimo požymiai. Šie požymiai detalizuojami kituose finansinio pobūdžio teisės
aktuose. Todėl kvalifikuojant administracinį teisės pažeidimą už mokesčių įstatymų pažeidimus reikia
vadovautis ir kitais teisės aktais.
Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra asmuo, kuris padaro administracinį teisės pažeidimą
ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Tam, kad fizinis asmuo būtų pripažintas administracinio teisės
pažeidimo subjektu, asmuo turi būti sulaukęs 16 metų amžiaus ir būti pakaltinamas. Administracinio teisės
pažeidimo subjektu gali būti tik fiziniai asmenys. Juridiniai asmenys administracinio teisės pažeidimo
subjektu būti negali.
ATPK įtvirtintose administracinių teisės pažeidimų sudėtyse subjektai apibrėžiami įvairiai. Vienose
sudėtyse išvardijami visi specialieji subjektai (ATPK 172 1 str.), kitose sudėtyse jie iš viso neminimi (ATPK
1731 str. ). Pažymėtina, kad kaltumas yra būtinas ATPK numatytų pažeidimų požymis. ATPK 9 straipsnio 1
dalyje įtvirtinta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas
(tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką,
nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę
atsakomybę. Administraciniuose teisės pažeidimuose pareiga įrodyti asmens kaltę tenka ne asmeniui,
kaltinamam administraciniu teisės pažeidimu, o įgaliotai valstybės institucijai (pareigūnui). Taigi,
administracinėje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo laikomas nekaltu tol, kol
atitinkama valstybės institucija neįrodo priešingai. Mokesčių įstatymų pažeidimai, už kuriuos taikoma
administracinė atsakomybė gali būti padaromi tyčia ir dėl neatsargumo. Tyčinės kaltės pavyzdys - apskaitos
taisyklių pažeidimas (ATPK 1731 straipsnio 3, 5 dalis). Šio straipsnio trečioje ir penktoje dalyse numatytos
dispozicijos – apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas siekiant nuslėpti ar nuslepiant tam tikro
minimalaus gyvenimo lygio dydžio sumos mokesčius, kurie turėjo būti sumokėti pagal įstatymus už
tikrinamąjį laikotarpį. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį padaręs asmuo
suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir jų norėjo arba
nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti[4]. Neatsargumo formos
pavyzdys - buhalterinės ūkinių operacijų, piniginių lėšų ir materialinių vertybių apskaitos taisyklių
pažeidimas (ATPK 1731 straipsnio 1 dalis). Administracinis teisės pažeidimas bus padarytas dėl
neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas
pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės,
nors turėjo ir galėjo jas numatyti[5]. Kaltės forma paprastai turi reikšmę skiriant administracines nuobaudas
kaip atsakomybę lengvinanti ar sunkinanti aplinkybė
Baudžiamoji atsakomybė
Baudžiamoji atsakomybė – tai viena iš teisinės atsakomybės rūšių taikomos už mokesčių įstatymų
pažeidimus. Savo pobūdžiu baudžiamoji atsakomybė reiškia valstybės prievartos taikymą ir kartu asmens,
padariusio baudžiamąjį nusižengimą, elgesio pasmerkimą. Baudžiamoji atsakomybė yra griežčiausia teisinės
atsakomybės rūšis. Baudžiamąją atsakomybę galima būtų apibrėžti kaip asmens, padariusio nusikalstamą
veiką, pareigą atsakyti, kuri paprastai pasireiškia tam tikrais turtinio ar asmeninio pobūdžio suvaržymais[6].
Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus.
[7] Nusikaltimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės
atėmimo bausmė.[8] Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga ir BK uždrausta veika (veikimas ar
neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.[9]
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio
padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.
Tačiau, baudžiamajame kodekse nėra įtvirtinto nusikaltimo sudėties apibrėžimo. Nusikaltimo sudėties
sąvoka yra nagrinėjama baudžiamosios teisės teorijos, kuri nusikaltimo sudėtį apibrėžia kaip
„baudžiamajame įstatyme numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių visumą“[10]. Nusikaltimo sudėčiai
priklauso objektyvūs ir subjektyvūs požymiai, kuriuos sudaro tokie elementai: objektas, objektyvioji pusė,
subjektas, subjektyvioji pusė. Pažymėtina, kad šie keturi elementai tarpusavyje yra organiškai susiję, kitaip
tariant, jie yra būtini, kad pavojinga veika būtų pripažinta nusikalstama, o kaltas asmuo patrauktas
baudžiamojon atsakomybėn. Jei nėra bent vieno iš minėtų elementų, nėra ir nusikaltimo sudėties.
Baudžiamoji atsakomybė už mokesčių įstatymų pažeidimus yra įtvirtinta BK 32
skyriuje „Nusikaltimai ir baudžiamieji nusižengimai finansų sistemai“. Mokesčių įstatymų pažeidimai, už
kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė, yra: mokesčių nesumokėjimas (BK 219 str.); neteisingų duomenų
apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas (BK 220 str.); deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento
nepateikimas (BK 221 str.); apgaulingas apskaitos tvarkymas (BK 222 str.); aplaidus apskaitos
tvarkymas (BK 223 str.). Šiame skyriuje taip pat reglamentuojami ir kiti pažeidimai, nustatantys baudžiamąją
atsakomybę už įvairias pavojingas veikas, kuriomis kėsinamasi į Lietuvos valstybės finansų sistemą. Finansų
ir kredito sistema yra sudedamoji Lietuvos Respublikos ūkio dalis ar visuma ekonominių ir socialinių
santykių, kuriais sukuriami, paskirstomi ir naudojami piniginiai ištekliai, formuojamas valstybės biudžetas.
Pažeidus finansų ir kredito sistemą, žala gali būti padaroma ne tik šiai sistemai, bet ir kitiems teisiniams
gėriams – ūkininkavimo tvarkai, nuosavybei, o tam tikrais atvejais – ir valstybės ekonominei galiai.[11]
Daugeliui mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė būtinas
požymis yra dalykas, kuris dažniausiai susijęs su tam tikrų asmenų finansine veikla. Šio dalyko specifika
mokestinius baudžiamuosius pažeidimus leidžia atriboti nuo kitų panašių pažeidimų.
Daugumai mokestinių pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė objektyviajai pusei
būdingi aktyvūs veiksmai. Tačiau, kai kurie mokesčių įstatymų pažeidimai gali būti padaromi ir
neveikimu, pavyzdžiui, deklaracijos, ataskaitos ar kito dokumento nepateikimas (BK 221 straipsnis). BK
specialiosios dalies trisdešimt antrame skyriuje yra ir tokių nusikaltimų, kurie gali būti padaromi ir veikimu,
ir neveikimu, pavyzdžiui, aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis).
Daugelis mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė sudėčių yra
formalios, t.y. pažeidimas laikomas baigtu nuo konkrečių veikų padarymo momento, o padariniai yra už šių
pažeidimų sudėčių ribų. Pavyzdžiui, neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimas.[12] Kai
kuriuose mokesčių įstatymų pažeidimų už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė sudėtyse, kaip būtinas
jų požymis, nurodomi padariniai, pavyzdžiui, apgaulingame apskaitos tvarkyme (BK 222 str.) ir aplaidžiame
apskaitos tvarkyme (BK 223 str.), kai dėl nusikalstamos veikos negalima visiškai ar iš dalies nustatyti
asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Šiuo atveju neatsiradus
padarinių numatytų BK 222 ir 223 straipsnyje, veika turėtų būti kvalifikuojama pagal ATPK 1731 straipsnio
1 dalį ir baudžiamoji atsakomybė netaikoma.
Dauguma teisės normų, nustatančių baudžiamąją atsakomybę už mokesčių įstatymų pažeidimus yra
blanketinio pobūdžio. Įstatymo leidėjas, konstruodamas mokesčių įstatymų pažeidimo sudėtis aprašo tik
bendriausius pažeidimo požymius. Šie požymiai detalizuojami kituose finansinio pobūdžio teisės aktuose.
Už mokestinius nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus baudžiamojon atsakomybėn traukiami
tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Fiziniai asmenys turi būti sulaukę 16 metų amžiaus ir nusikaltimo
(baudžiamojo nusižengimo) padarymo metu būti pakaltinami, t.y. sugebėti suprasti savo veiksmus ir juos
valdyti. Pakaltinamumas yra vienas iš būtinų fizinio asmens požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji
atsakomybė. Išsamiau apie subjektus žiūrėkite 7. 6. požemėje.
BK 2 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo
atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo
reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio. Taigi, kaltė yra būtinas požymis, norint patraukti asmenį
baudžiamojon atsakomybėn. Baudžiamuosiuose teisės pažeidimuose pareiga įrodyti asmens kaltę tenka ne
asmeniui, kaltinamam baudžiamuoju nusižengimu, o įgaliotai valstybės institucijai (pareigūnui).
Baudžiamojoje teisėje kaip ir administracinėje teisėje galioja nekaltumo prezumpcija, pagal kurią asmuo
laikomas nekaltu tol, kol atitinkama valstybės institucija neįrodo priešingai.
Mokesčių įstatymų pažeidimai, už kuriuos taikoma baudžiamoji atsakomybė gali būti
padaromi tyčia ir dėl neatsargumo. Pažymėtina, kad beveik visi mokesčių įstatymų pažeidimai už kuriuos
taikoma baudžiamoji atsakomybė yra tyčiniai. Baudžiamasis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu
jį padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes
ir jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti. Esant neatsargiai kaltės
formai gali būti padaromas tik aplaidus apskaitos tvarkymas (BK 223 straipsnis). Baudžiamasis teisės
pažeidimas bus padarytas dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad jo veikimas arba neveikimas
gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti
tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti. Kaltės forma kartais gali būti vienas iš požymių
atribojant mokestinį baudžiamąjį nusižengimą nuo administracinio teisės pažeidimo.
7. 5. Mokesčių įstatymų pažeidimai, jų sąvoka ir rūšys.
Mokesčių įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami
mokesčių įstatymų reikalavimai.
Mokesčio įstatymo pažeidimas – tai priešinga teisei, kalta veika (veikimas arba neveikimas), kuri
pasireiškia mokesčio mokėtojo netinkamu vykdymu mokestinių (finansinių) prievolių biudžetui, arba
mokesčio administratoriaus mokesčio mokėtojų teisių ir interesų pažeidimai, už kuriuos numatyta teisinė
atsakomybė.
Kiekvieną mokesčių įstatymų pažeidimą apibūdina pavojingumo visuomenei, priešingumo teisei,
kaltumo ir baudžiamumo požymiai.[1]
Mokesčių įstatymai yra pavojingi visuomenei, nes jais kėsinamasi į įstatymo saugomus interesus.
Pirmiausia – į valstybės finansinius interesus, nes dėl mokesčių įstatymų pažeidimų valstybė negauna
atitinkamų pajamų į biudžetą arba jas gauna pavėluotai.
Mokestinių teisinių santykių dalyvių elgesys, neatitinkantis mokesčių įstatymų reikalavimų,
pripažįstamas neteisėtu (priešingas teisei) ir yra pagrindas teisinės atsakomybės santykiams atsirasti.
Mokesčių įstatymų pažeidimų  pavojingumas, priešingumas teisei lemia baudžiamumą. Mokesčių įstatymų
pažeidėjui taikomos įstatymo numatytos teisinės atsakomybės priemonės. O mokesčių įstatymų
pažeisimų kaltumas, reiškia, kad teisinėn atsakomybėn gali būti traukiami tik dėl pažeidimo kalti asmenys.
Mokesčių įstatymų pažeidimo elementai, kaip ir bet kurio kito įstatymo pažeidimo elementai yra:
pažeidimo subjektas, pažeidimo objektas, subjektyvioji ir objektyvioji pažeidimo pusės.
 Mokesčių įstatymų pažeidimo subjektais gali būti fizinis ar juridinis asmuo pažeidęs mokesčio
įstatymą. Pažeidimo subjektai skiriasi priklausomai nuo to, kokios atsakomybės priemonės taikomos už
mokesčio įstatymo pažeidimą.
Baudžiamosios ir finansinės atsakomybės subjektais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys,
tuo tarpu administracinės atsakomybės subjektais gali būti tik fiziniai asmenys. Juridinių asmenų atsakomybė
pagal dabar galiojantį ATPK nenumatyta.
Mokesčio įstatymo pažeidimo subjektyvioji pusė – toks pažeidimo elementas, kuris parodo asmens,
padariusio pažeidimą, psichikos būklę pažeidimo darymo metu. Jei asmuo nesuvokia savo veiksmų ar jų
negali kontroliuoti, negali atsirasti ir teisinė atsakomybė, nors to asmens veiksmai ir turi pažeidimo požymių.
[2]
Subjektyviosios pusės elementai yra: kaltė; motyvas; tikslas.
Kaltė – asmens psichinis santykis su daroma veikla ir jos pasekmėmis. Kaltę
apibūdina intelektas ir valia. Intelektas reiškia, kad asmuo sugeba suvokti reiškinius, su kuriais susiduria, ir
veikas, kurias atlieka. Valia – tai asmens sugebėjimas ne tik suvokti savo veiksmus, bet ir juos valdyti. Šie
du elementai apsprendžia asmens pakaltinamumą ir kaltės formą. Tik pakaltinamas asmuo gali būti
patrauktas teisinėn atsakomybėn, nes tik tokio asmens veikoje gali būti kaltė.[3]
Kaltė gali būti tiek tyčios, tiek neatsargumo formos. Išsamiau apie asmenų, pažeidusių mokesčių
įstatymus kaltės formas, žiūrėti 7. 7. potemę.
Motyvas ir tikslas yra papildomi subjektyviosios pusės požymiai. Motyvas – tai paskatos, kurios
stumia asmenį padaryti tam tikrus priešingus teisei veiksmus, pavyzdžiui, mokesčių įstatymų neišmanymas,
informacijos trūkumas. Tikslas yra tai, ko asmuo siekia darydamas minėtus veiksmus, pavyzdžiui, mokėti
mažesnius mokesčius arba visai nemokėti.
Teisės teorija teisės pažeidimo objektu laiko teisės normų saugomas asmenines, socialines ir kitokias
vertybes, į kurias neteisėtai kėsinamasi. Mokesčių įstatymo pažeidimo objektu yra mokesčių teisės normų
reguliuojami visuomeniniai santykiai, atsirandantys mokesčių nustatymo ir administravimo srityje, valstybės,
visuomenės ir atskirų asmenų interesai.[4]
Mokesčių įstatymų pažeidimų objektyviosios pusės požymiai apibūdina išorinį veikos pasireiškimą.
Veikos objektyvioji pusė rodo, kaip, kokiais konkrečiais veiksmais, būdais ir priemonėmis, kokiomis
aplinkybėmis padaromas konkretus pažeidimas. Mokesčių teisės normos, reguliuodamos mokestinius
santykius, įtvirtina mokesčių mokėtojui tam tikrus reikalavimus, kurių jis privalo laikytis. Šių reikalavimų
nesilaikymas, pažeidimas sudaro mokesčių įstatymų pažeidimų veiką, galinčią pasireikšti veikimu ir
neveikimu. Veikimas – tai sąmoningų, valingų, aktyvių veiksmų visuma, pavyzdžiui, įmonės apskaitos
dokumentų slėpimas ar sunaikinimas, žinomai neteisingų duomenų apie pajamas pateikimas ir t. t.
Neveikimas – pasyvus asmens elgesys, teisinės pareigos nevykdymas. Už neveikimą atsakomybė kyla tada,
kai asmuo privalo atlikti mokesčių įstatymuose numatytus veiksmus, tačiau jų neatlieka.
Mokesčių įstatymų pažeidimų rūšys yra įtvirtintos atskiruose teisės aktuose, pavyzdžiui Mokesčių
administravimo įstatyme (MAĮ 139 str. mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant
muitinės deklaracijose apskaičiuojamą mokestį ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino),
Administracinės teisės pažeidimų kodekse (pavyzdžiui, ATPK 172 (3) straipsnis. Valstybinės mokesčių
inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei
mokėjimo klausimais nevykdymas, taip pat trukdymas įgyvendinti kitas jų teises), Baudžiamajame kodekse (
BK 219 1 d. Tas, kas pateikęs deklaraciją arba nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą laiku
nesumokėjo pagal juos apskaičiuotų mokesčių po to, kai valstybės įgaliota institucija priminė apie pareigą
sumokėti mokesčius).
Apie konkrečias pažeidimų rūšis, įtvirtintas Mokesčių administravimo įstatyme, Administracinių
teisės pažeidimų kodekse, Baudžiamajam kodekse buvo rašoma 7. 4. potemėje.
7. 6. Asmenys, kurie atsako už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Baudžiamojon atsakomybėn traukiami tik baudžiamojo įstatymo nustatyta tvarka. Baudžiamojon
atsakomybėn už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus finansų sistemai gali būti traukiami tiek
fiziniai asmenys, tiek juridiniai asmenys. Jie gali būti baudžiami laisvės atėmimu, pataisos darbais,
bauda. Fiziniai asmenys turi būti sulaukę 16 metų amžiaus ir nusikaltimo (baudžiamojo nusižengimo)
padarymo metu būti pakaltinami, t.y. sugebėti suprasti savo veiksmus ir juos valdyti. Pakaltinamumas yra
vienas iš būtinų fizinio asmens požymių, be kurio neįmanoma baudžiamoji atsakomybė. Juridinio asmens
sąvokos BK nepateikia, tačiau pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.33 straipsnio 1 dalį juridinis
asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises ir
pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridinis asmuo atsako tik už nusikalstamas veikas, už kurių
padarymą BK specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens atsakomybė.[1] Todėl juridinis asmuo negali
būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje
nenurodyta, kad už šios veikos įvykdymą gali atsakyti ir juridinis asmuo. Pažymėtina, kad juridinio asmens
atsakomybė yra išvestinė, t.y. juridinis asmuo laikomas padariusiu nusikalstamą veiką tik tuo atveju, jei ją
padarė fizinis asmuo, veikdamas jo naudai arba interesais. Be to, juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė
nepašalina fizinio asmens, kuris padarė, organizavo, kurstė arba padėjo padaryti nusikalstamą veiką
baudžiamosios atsakomybės.[2] Ši nuostata sudaro galimybę patraukti baudžiamojon atsakomybėn fizinį
asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, kartu su juridiniu asmeniu. Remiantis BK 20 straipsniu juridinis
asmuo atsako už fizinio asmens padarytas nusikalstamas veikas tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką
juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar juridinio asmens
vardu, jeigu jis, eidamas vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje, turėjo teisę: atstovauti juridiniam
asmeniui arba priimti sprendimus juridinio asmens vardu, arba kontroliuoti juridinio asmens
veiklą. Juridinis asmuo gali atsakyti už nusikalstamas veikas ir tuo atveju, jeigu jas juridinio asmens naudai
padarė juridinio asmens darbuotojas ar įgaliotas atstovas anksčiau nurodyto asmens nepakankamos
priežiūros arba kontrolės. Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas aukščiau aptartas juridinių asmenų
baudžiamosios atsakomybės realizavimo sąlygas BK 20 str. 2 d. įtvirtino vadinamąją sutapatinimo
(indentifikacijos) doktriną, kurios pagrindinė nuostata yra tokia: jeigu fizinis asmuo, einantis vadovaujamas
pareigas juridiniame asmenyje, padaro nusikalstamą veiką, šio asmens veika (t.y. veikimas arba neveikimas)
ir kaltė (t.y. jo psichinis santykis su jo daroma veika ir jos padariniais) laikoma juridinio asmens veika ir
kalte[3].
Mokestinių nusikaltimų (baudžiamųjų nusižengimų) sudėtyse nėra įtvirtintų specialiųjų subjekto
požymių. Šios sudėtys BK formuluojamos taip: „tas, kas...“. Kad atskleistume konkrečios sudėties subjektą,
turime remtis kitais teisės aktais: Pridėtinės vertės mokesčio įstatymu, Gyventojų pajamų mokesčio įstatymu,
Pelno mokesčio įstatymu, Buhalterinės apskaitos įstatymu, bei poįstatyminiais teisės aktais: Lietuvos
Respublikos Vyriausybės nutarimais, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų
ministerijos viršininko įsakymais ir kt.
Pagal Baudžiamąjį kodeksą neatsako valstybė, savivaldybė, valstybės ir savivaldybės institucija ir
įstaiga bei tarptautinė viešoji organizacija.
Administracinio teisės pažeidimo subjektas yra asmuo, kuris padaro administracinį teisės pažeidimą
ir gali būti patrauktas atsakomybėn. Tam, kad fizinis asmuo būtų pripažintas administracinio teisės
pažeidimo subjektu, asmuo turi būti sulaukęs 16 metų amžiaus ir būti pakaltinamas.
Ekonominės sankcijos. Už MAĮ 139 straipsnyje nurodytus pažeidimus ekonominės sankcijos gali
būti taikomos mokesčių mokėtojams – fiziniams ir juridiniams asmenims, kuriems pagal mokesčio įstatymą
yra nustatyta prievolė mokėti mokestį.
7. 7. Asmenų, pažeidusių mokesčių įstatymus kaltės formos.
Kaltė gali būti tiek tyčios, tiek neatsargumo formos.
Mokesčio įstatymo pažeidimas padaromas tyčia, kai pažeidėjas suvokia savo veikos priešingumą
teisei, numato žalingas pasekmes ir siekia jų arba nesiekia, bet leidžia joms atsirasti. Tyčia padaromi
mokesčių teisės pažeidimai yra patys pavojingiausi, todėl už juos numatoma griežtesnė atsakomybė.
Pavyzdžiui, asmuo žino, kokie yra mokesčio įstatymo reikalavimai apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną,
bet stengiasi jį sumažinti, žino kokios gali būti šių veiksmų pasekmės.
Kita kaltės forma – neatsargumas. Mokesčio įstatymo pažeidimas bus padarytas dėl neatsargumo,
kai asmuo numatė, kad savo veiksmais ar neveikimu gali pažeisti mokesčio įstatymą, tačiau lengvabūdiškai
tikėjosi to išvengti (nusikalstamas pasitikėjimas) arba nenumatė, kad jo veika gali pažeisti mokesčio
įstatymą, nors privalėjo tai numatyti (nerūpestingumas). Kaltės forma yra svarbi sprendžiant atsakomybės
klausimą, nes nuo to gali priklausyti kokia atsakomybės rūšis bus taikoma. Pavyzdžiui, individualios įmonės
savininkas žino buhalterinės apskaitos tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, tačiau jų
nevykdo arba aplaidžiai vykdo ir numato, kad dėl to nebus galima tinkamai nustatyti įmonės ūkinės bei
finansinės veiklos rezultatų ir taigai sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikisi to išvengti
(nusikalstamas pasitikėjimas) arba nežino buhalterinės apskaitos tvarkymo reikalavimų ir nenumato, kad dėl
to nebus galima nustatyti įmonės veiklos rezultatų, bet pagal savo teisinį statusą tai privalo žinoti
(nusikalstomas nerūpestingumas). [1]
Pažymėtina, kad sprendžiant mokesčių mokėtojų kaltės klausimą būtina atkreipti dėmesį į kaltę
šalinančias aplinkybes, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis nenumatė ir negalėjo
numatyti. Pagal MAĮ 141 str. 1 d. 2 punktą, mokesčių mokėtojas gali būti atleistas nuo baudų mokėjimo, jei
mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių jis
nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų
veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas.
Administracinė atsakomybė. Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu tyčia, jeigu jį
padaręs asmuo suprato priešingą teisei savo veikimo arba neveikimo pobūdį, numatė žalingas jo pasekmes ir
jų norėjo arba nors ir nenorėjo šių pasekmių, bet sąmoningai leido joms kilti.
Administracinis teisės pažeidimas laikomas padarytu dėl neatsargumo, jeigu jį padaręs asmuo
numatė, kad jo veikimas arba neveikimas gali sukelti žalingas pasekmes, bet lengvabūdiškai tikėjosi, kad jų
bus išvengta, arba nenumatė, kad gali kilti tokios pasekmės, nors turėjo ir galėjo jas numatyti.
Baudžiamoji atsakomybė. Asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį
nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra tyčinis, jeigu jis padarytas tiesiogine ar netiesiogine
tyčia.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu: 1) jį darydamas
asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir norėjo taip veikti; 2) jį darydamas asmuo suvokė
pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame
kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas
asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti
šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. [2]
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo
pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra
padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo
gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti.
Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį
padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai,
nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.
Asmuo baudžiamas už nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo padarymą dėl neatsargumo tik šio
kodekso specialiojoje dalyje atskirai numatytais atvejais.[3]
7. 8. Kaltės prezumpcijos principo taikymo mokesčių teisėje ypatumai.
Nekaltumo prezumpcijos klausimas mokestiniuose teisiniuose santykiuose iki šiol yra gan
opus. Mokesčių administravimo įstatyme nekaltumo prezumpcija nėra įtvirtinta Svarbiausias subjektyviosios
pusės elementas yra kaltė. Mokesčių administravimo įstatymo 138 straipsnyje įtvirtinta, kad mokesčių
įstatymų pažeidimu yra laikomas neteisėtas asmenų elgesys, kuriuo yra pažeidžiami mokesčių įstatymų
reikalavimai. Taigi, kaltumo, kaip būtino mokesčių įstatymų pažeidimo elemento MAĮ neišskiria. Darytina
išvada, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymą, asmuo gali būti patrauktas atsakomybėn, net ir tuo
atveju, kai jis nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo.
Be to, Mokesčių administravimo įstatyme 67 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta jog „mokesčių
mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo
susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos“. To paties straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta,
kad „mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo
susijusias sumas“. Net ir tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas įrodo, kad jis nėra kaltas dėl padaryto mokesčių
įstatymo pažeidimo jis gali tikėtis tik atleidimo nuo baudos pagal Mokesčių administravimo įstatymo 141 str.
1 d. 1 p., o priskaičiuotą mokesčio sumą vis tiek privalės sumokėti. Pareigą mokėti mokesčius ir patraukimą
atsakomybėn už mokesčių įstatymų pažeidimus atriboja Vyriausiasis administracinis teismas 2001 m.
gegužės 31 d. sprendime. „Pareiga teisingai apskaičiuoti ir mokėti mokesčius nėra atsakomybės
priemonė“[1]. „Pareigos teisingai apskaičiuoti ir sumokėti mokestį vykdymas mokesčių teisėje nėra
priklausomas nuo ją vykdančiojo kaltės. Kaltė, kaip atsakomybės sąlyga, turi būti vertinama sprendžiant
ekonominės sankcijos už netinkamą mokestinės prievolės įvykdymą taikymo klausimą“[2].
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2003 m. gruodžio 15 d. nutartyje konstatuoja, kad
„būdamas viešojo administravimo subjektas, mokesčių administratorius turi vadovautis bendraisiais
viešosios teisės principais“[3]. Vienas iš esminių viešosios teisės principų yra atsakomybės tik už kaltą veiką
principas. Kaltė viešojoje teisėje suprantama subjektyviai, kaip pažeidimą padariusio asmens psichinis
santykis su savo veiksmais ir jų padariniais.[4] Taigi, jeigu asmuo dėl padaryto teisės pažeidimo yra nekaltas
jam viešosios teisės atsakomybės priemonės, nesant vieno iš atsakomybės pagrindų netaikomos.
[5] Mokesčių administravimo bei kituose mokesčių įstatymuose numatytos baudos už mokesčių įstatymų
pažeidimus yra atsakomybės priemonė, todėl turėtų būti taikomos tik esant kaltiems mokesčio mokėtojo
veiksmams.
7. 9. Aplinkybės, sunkinančios, švelninančios (lengvinančios), ir/arba šalinančios atsakomybę
už mokesčių įstatymų pažeidimus.
Finansinė atsakomybė gali pasireikšti finansinių sankcijų skyrimu, t. y. bauda. Mokesčių
administravimo įstatymo 141 straipsnis numato atleidimo nuo baudų pagrindus:[1]
1) jei mokesčių mokėtojas įrodo, kad nėra kaltas dėl padaryto pažeidimo;
Pagal MAĮ ar kitus mokesčio įstatymus už mokėtino į biudžetą mokesčio sumažinimą skiriamos baudos
laikomos griežta (objektyvia) atsakomybe, kuriai esant mokesčių mokėtojo kaltė visuomet preziumuojama.
t.y. laikoma, kad dėl mokesčio įstatymo pažeidimo kaltas mokesčių mokėtojas, jeigu jis neįrodo
priešingai. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas padarė pažeidimą, kadangi vadovavosi įsigaliojusiu teisės aktu,
kurio nuostatos prieštaravo kitam teisės aktui mokesčių klausimais.[2]
2) jei mokesčio įstatymas pažeistas dėl aplinkybių, kurios nepriklausė nuo mokesčių mokėtojo valios ir kurių
jis nenumatė ir negalėjo numatyti. Tokiomis aplinkybėmis nelaikomi mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų
veiksmai ar neveikimas, taip pat mokesčių mokėtojo nemokumas;
Aplinkybės, dėl kurių mokesčių mokėtojas pažeidė mokesčio įstatymą, turi atitikti šiuos du požymius: 1)
nepriklausyti nuo mokesčio mokėtojo valios. 2) jų mokesčių mokėtojas nenumatė ir negalėjo numatyti.
Tiek mokesčių mokėtojo ar jo darbuotojų veiksmai ar neveikimas, tiek mokesčių mokėtojo nemokumas
nelaikomi tokiomis aplinkybėmis. Pavyzdžiui, mokesčių mokėtojas nebus atleidžiamas nuo priskaičiuotų
delspinigių, jei jo finansininkas neteisingai apskaičiavo mokesčius dėl kompetencijos stokos, suklydimo ar
panašių priežasčių. Šis atleidimo nuo paskirtų baudų pagrindas tiesiogiai siejamas su nenugalimos
jėgos (force majeure), taip pat kitomis nuo mokesčių mokėtojo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis,
kurių jis nenumatė ir negalėjo numatyti, bei su jų įtaka mokesčių mokėtojo galimybėms vykdyti savo
mokestines prievoles. Nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėmis laikomos nepaprastos aplinkybės,
kurių negalima numatyti, išvengti ir kokiomis nors priemonėmis pašalinti. Nurodytas kliūtis tinkamai
įvykdyti mokesčių įstatymų reikalavimus gali sukelti, pavyzdžiui, tokie įvykiai: stichinės nelaimės: smarkios
audros, ciklonai, žemės drebėjimai, jūrų ar upių potvyniai, žaibai, sprogimai, gaisrai, mašinų, gamybinių
pastatų ir kurių nors (arba visų) vidaus komunikacijų sunaikinimas ir kt.[3]
3) kai mokesčių mokėtojo atskira veika, nors ir pažeidžiančia mokesčio įstatymo nuostatas,
nepadaroma žala biudžetui;
Pagal komentuojamo straipsnio punktą žalos padarymas biudžetui turėtų būti suprantamas kaip dėl
neteisėtų mokesčių mokėtojo veiksmų, kuriais padaromas neigiamas poveikis valstybės finansiniams
interesams, valstybės negautos mokestinės pajamos. Mokesčių mokėtojas gali būti atleidžiamas nuo paskirtų
baudų, kai savo atskira veikla pažeidžia mokesčio įstatymo nuostatas, tačiau realios žalos biudžetui
nepadaro, pavyzdžiui, per klaidą deklaruoja per didelę grąžintino PVM sumą, kuri realiai iš biudžeto
mokesčių mokėtojui nebuvo grąžinta ar įskaityta mokestinei nepriemokai padengti.[4]
4) kai mokesčio mokėtojas mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo
paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu pateiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo
klausimais.
Nuo baudos atleidžiama tik tuo atveju, kai mokesčių mokėtojas mokesčio, susijusio su paskirta
bauda, sumą yra sumokėjęs (mokestis priverstinai išieškotas) ar šio mokesčio sumokėjimo terminas MAĮ
nustatyta tvarka yra atidėtas arba išdėstytas. Nuo baudų mokesčių mokėtoją gali atleisti mokesčių
administratorius, o mokestinio ginčo metu – ir mokestinį ginčą nagrinėjanti institucija. Atleidimo nuo baudų
tvarką, kai atitinkamo sprendimo priėmimas priklauso mokesčių administratoriaus kompetencijai, nustato
centrinis mokesčių administratorius. Atsisakymą atleisti nuo baudų mokesčių mokėtojas gali apskųsti šio
MAĮ IX skyriuje nustatyta tvarka.
Asmenims, pažeidusiems mokesčių įstatymus, baudos skiriamos pagal pažeidimo padarymo
metu galiojančius teisės aktus. Teisės aktai, kuriais sumažinamos arba panaikinamos baudos, taikomi ir už
mokesčių įstatymų pažeidimus, padarytus iki šių aktų įsigaliojimo, jei baudas sumažinantis arba
panaikinantis teisės aktas įsigalioja ne vėliau kaip sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo priėmimo dieną,
o jei mokesčių mokėtojas apskundžia mokesčių administratoriaus sprendimą, – ne vėliau kaip mokestinį
ginčą nagrinėjančios institucijos sprendimo priėmimo dieną. Administracinę arba baudžiamąją atsakomybę
švelninančio teisės akto galiojimo klausimas sprendžiamas atitinkamai pagal Administracinių teisės
pažeidimų kodeksą arba Baudžiamąjį kodeksą.
Aplinkybės, lengvinančios, sunkinančios administracinę atsakomybę už įstatymų pažeidimus
Nuobauda už administracinį teisės pažeidimą skiriama norminio akto, numatančio atsakomybę už
padarytą teisės pažeidimą, nustatytose ribose, tiksliai laikantis ATPK kodekso ir kitų aktų dėl administracinių
teisės pažeidimų.
Skiriant nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį, pažeidėjo asmenybę bei
atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. [5]Organas (pareigūnas), nagrinėjantis
administracinės teisės pažeidimų bylas, atsižvelgdamas į šias aplinkybes bei kitas įstatymų nenurodytas
lengvinančias aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, gali paskirti mažesnę
nuobaudą nei sankcijoje numatyta minimali arba paskirti švelnesnę nuobaudą nei numatyta sankcijoje, arba
visai neskirti administracinės nuobaudos
Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą lengvinančios aplinkybės yra šios:
1) kaltininkas nuoširdžiai gailisi, padėjo išaiškinti pažeidimą ir jame dalyvavusius asmenis; 2)
kaltininkas savo noru atlygino nuostolį ar pašalino padarytą žalą; 3) teisės pažeidimas padarytas dėl labai
sunkios kaltininko materialinės padėties; 4) teisės pažeidimas padarytas dėl psichinės ar fizinės prievartos; 5)
teisės pažeidimas padarytas pažeidžiant būtinojo reikalingumo sąlygas; 6) teisės pažeidimas padarytas
peržengiant būtinosios ginties ribas; 7) teisės pažeidimas padarytas dėl didelio susijaudinimo, kurį sukėlė
neteisėti nukentėjusiojo veiksmai; 8) teisės pažeidimą padarė nepilnametis; 9) teisės pažeidimą padarė nėščia
moteris; 10) teisės pažeidimą padarė neįgalus asmuo (I, II grupių invalidas) ar asmuo, sulaukęs 65 metų.
Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti ir kitokių atsakomybę už administracinį teisės
pažeidimą lengvinančių aplinkybių.[6]
Atsakomybę už administracinį teisės pažeidimą sunkinančios aplinkybės yra šios: 1) teisės
pažeidimas padarytas grupės asmenų. Organas (pareigūnas), atsižvelgdamas į atskirų asmenų dalyvavimo
padarant teisės pažeidimą pobūdį ir laipsnį ar paramą išaiškinant pažeidimo padarymo aplinkybes ir jį
padarant dalyvaujančius asmenis, gali jiems nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe;
2) teisės pažeidimas padarytas dėl chuliganiškų paskatų; 3) teisės pažeidimas padarytas pasinaudojant
stichine nelaime ar nelaimingu atsitikimu; 4) teisės pažeidimas sukėlė sunkias pasekmes ar didelį turtinį
nuostolį; 5) pakartotinai per metus padarytas tokios pačios rūšies teisės pažeidimas, už kurį asmeniui jau
buvo paskirta administracinė nuobauda; 6) teisės pažeidimas padarytas asmens, kuris pirmiau buvo padaręs
nusikaltimą;7) į teisės pažeidimą įtrauktas nepilnametis; 8) teisės pažeidimas padarytas neblaivaus asmens
arba asmenų, apsvaigusių nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Organas (pareigūnas),
skiriantis administracinę nuobaudą pagal administracinio teisės pažeidimo pobūdį, gali nepripažinti šios
aplinkybės atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti ir kitokias atsakomybę už administracinį teisės
pažeidimą sunkinančias aplinkybes.[7]
ATPK 32 straipsnio pirmojoje dalyje ir kituose įstatymuose nurodytos sunkinančios aplinkybės
netaikomos tais atvejais, kai straipsnio dispozicijoje jos nurodomos kaip nusižengimą kvalifikuojanti
aplinkybė.
Aplinkybės, lengvinančios, sunkinančios baudžiamąją atsakomybę už įstatymų pažeidimus
Baudžiamąją atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra šios:[8]
1) kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar
bandė išvengti sunkesnių padarinių; 2) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką
ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis; 3) kaltininkas savo noru
atlygino ar pašalino padarytą žalą; 4) nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos
kaltininko padėties; 5) veika padaryta dėl psichinės ar fizinės prievartos, jeigu tokia prievarta nepašalina
baudžiamosios atsakomybės; 6) veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio
asmens elgesys; 7) veika padaryta nukentėjusio asmens, kurio būklė beviltiška, prašymu 8) veika padaryta
pažeidžiant nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos
arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento
teisėtumo sąlygas; 9) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, kai baudžiamasis įstatymas numato
atsakomybę už būtinosios ginties ribų peržengimą; 10) veika padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė
neteisėti nukentėjusio asmens veiksmai; 11) veiką padarė ribotai pakaltinamas asmuo; 12) veiką padarė prieš
jo valią nugirdytas ar apsvaigintas asmuo; 13) nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą
veiką.
 Teismas gali pripažinti atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis ir kitas aukščiau nenurodytas
aplinkybes.
Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kuri įstatyme
numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Baudžiamąją atsakomybę sunkinančios aplinkybės yra šios:[9] 1) veiką padarė bendrininkų grupė.
Teismas, atsižvelgdamas į kiekvieno bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką pobūdį ir laipsnį,
gali nepripažinti šios aplinkybės atsakomybę sunkinančia; 2) veiką padarė organizuota grupė; 3) veika
padaryta dėl chuliganiškų ar savanaudiškų paskatų; 4) veika padaryta kankinant nukentėjusį asmenį ar
tyčiojantis iš jo; 5) veika padaryta mažamečiui; 6) veika padaryta asmeniui, kuris dėl ligos, neįgalumo,
senatvės ar kitų priežasčių buvo bejėgiškos būklės, be jo prašymo; 7) veika padaryta nėščiai moteriai, kai
akivaizdu kad ji nėščia; 8) veika padaryta pasinaudojant visuomenine ar kito asmens nelaime; 9) veiką
padarė asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų,
jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui; 10) veika padaryta visuotinai pavojingu
būdu arba naudojant sprogmenis, sprogstamąsias medžiagas arba šaunamuosius ginklus; 11) dėl padarytos
veikos atsirado sunkių padarinių.
Skirdamas bausmę, teismas neatsižvelgia į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme
numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis.
Aplinkybės šalinančios administracinę ir baudžiamąją atsakomybę už įstatymų pažeidimus[10]
Galiojantys įstatymai numato tokius veiksmus, kurie išoriškai primena administracinio teisės
pažeidimo žymes, atrodo priešingi teisei, bet iš esmės dėl tam tikrų aplinkybių nėra pavojingi visuomenei ir
todėl juos padarius teisinė atsakomybė neatsiranda.
Baudžiamasis kodeksas išskiria daugiau aplinkybių, šalinančių atsakomybę, nei Administracinių
teisės pažeidimų kodeksas, t. y. būtinoji gintis; asmens, padariusio nusikalstamą veiką sulaikymas;
profesinių pareigų vykdymas; būtinasis reikalingumas; teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas; įsakymo
vykdymas; pateisinama profesinė ar ūkinė rizika; mokslinis eksperimentas.[11]
Jeigu asmuo, esant bent vienai iš šių minėtų aplinkybių, padaro veiksmus, kurie išoriškai primena
kokį nors administracinį teisės pažeidimą ir formaliai lyg ir atitinka juridines tokio teisės pažeidimo žymes,
tai tokie veiksmai ne tik nėra pavojingi valstybės, visuomenės ar atskirų piliečių interesams ir teisėms, bet
net naudingi jiems. Tokie veiksmai, kurios asmuo padaro būtinojo reikalingumo ar būtinosios ginties atveju
padeda išvengti sunkesnių padarinių, didesnės žalos, padeda kovoti su teises pažeidimais. Tokiais veiksmais
ginami teisėti valstybės, visuomenės, atskirų piliečių interesai, jų teisės nuo pavojingų kėsinimųsi. Minėtos
aplinkybės ne tik nepavojingos, bet jos taip pat pašalina ir tam tikrų veiksmų priešingumą teisei, nes
įstatymai jas laiko teisėtomis.
Būtinasis reikalingumas – tai situacija, kuriai esant padaroma žala kokiems nors teisės saugomiems
kolektyviniams ar individualiems interesams, siekiant išvengti gresiančios reikšmingesnės žalos valstybės ar
visuomenės interesams, tam tikro asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jeigu, esant tokioms
aplinkybėms, grėsmė negalėjo būti pašalinta kitomis priemonėmis. Būtinojo reikalingumo situacija atsiranda
susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apginti tik padarant antram tam tikrą žalą.
Būtinojo reikalingumo atveju susidaro tokia padėtis, kai tam tikram teisės saugomam interesui (vertybei)
gresia žala, o išgelbėti šį interesą nuo jos galima tik padarant žalą kitam, taip pat teisės saugomam interesui.
Tačiau, asmuo negali pateisinti pareigos nevykdymo būtinojo reikalingumo nuostatomis, jeigu jis dėl
profesijos, pareigų ar kitų aplinkybių privalo veikti didesnio pavojaus sąlygomis.
Kad būtinojo reikalingumo aktas būtų teisėtas, reikia tam tikrų sąlygų: 1) pavojus dėl žalos
atsiradimo tam tikriems interesams turi būti realus, akivaizdus, o ne tariamas; 2) pavojus tomis aplinkybėmis
negali būti pašalinamas kitomis priemonėmis, būdais, išskyrus žalos padarymu kitam teisės saugomam
interesui. Toks gelbėjimo būdas nėra pavojingas visuomenei tik tada, kai jis yra būtina, išimtinė priemonė
tam interesui išgelbėti.
Būtinoji gintis – laikoma teisėtu valstybės, visuomenės interesų, savo arba kito asmens teisių gynimu
nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi, padarant žalos besikėsinančiam asmeniui, bet neperžiangiant tam
tikrų gynybos ribų. Būtinoji gintis yra viena iš formų, kuriomis piliečiai kovoja su teisės pažeidimais, kitais
pavojingais visuomenei veiksmais. Būtinosios ginties būdu gali būti ginami nuo pavojingų kėsinimųsi bet
kurie teisės saugomi valstybės, visuomenės ir piliečių interesai: nuosavybė, žmogaus gyvybė ir sveikata,
teisės ir laisvės, viešoji tvarka ir kt. Būtinosios ginties veiksmais gali būti ginami tiek individualūs, tiek savo
paties, tiek ir kitų asmenų interesai.
 Būtinoji gintis nuo pavojingo visuomenei kėsinimosi yra teisėtas ir naudingas visuomenei veikimas.
Kai kurių asmenų – pareigūnų veiksmai, kuriais gali būti užkirstas kelias pavojingiems visuomenei
pasireiškimams, yra teisinė jų pareiga. Pagal ATPK, Būtinoji gintis - administraciniu teisės pažeidimu
nelaikomas veikimas, kuris kad ir numatytas šiame kodekse arba kituose normatyviniuose aktuose dėl
administracinių teisės pažeidimų, bet padarytas būtinosios ginties būklėje, tai yra ginant valstybinę ar
viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, nustatytą valdymo tvarką nuo priešingo teisei kėsinimosi
tokiu būdu, kad padaroma pasikėsintojui žalos, jeigu tik nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos.[12] O
Baudžiamajame kodekse nustatyta, kad asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas
būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius
formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas
teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi.[13]
Taigi, būtinosios ginties teisėtumo sąlygos: 1) būtinoji gintis leidžiama nuo pavojingo visuomenei
kėsinimosi į teisės saugomus kolektyvinius ar individualius interesus; 2) būtinąja gintimi gali būti
atremiamas tik akivaizdus, realus kėsinimasis; 3) žala turi būti padaroma besikėsinančiajam, o ne kuriems
nors kitiems asmenims; 4) gynyba neturi peržengti būtinosios ginties ribų. Tai reiškia, kad tarp gynybos ir
kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo veiksmų neturi būti aiškaus neatitikimo.
Pateisinama profesinė arba ūkinė rizika – tai tokia situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo
ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų ir neperžengiant pateisinamos
rizikos ribų. Teisėtumo reikalavimai: 1) padaryti veiksmai turi šiuolaikinius mokslo pasiekimus; 2) norimo
rezultato negalima pasiekti be rizikos; 3) buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertant kelią žalai
atsirasti.
Įsakymo vykdymas – tai tokia situacija, kai Baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams asmuo
padaro žalą vykdydamas teisėtą įsakymą, potvarkį ar nurodymą. Pavaldinys neteisėtą įsakymą gali suvokti
trejopai: 1) kaip neteisėtą (kartu su viršininku atsakys už tyčinį nusikaltimą); 2) abejoti dėl jo teisėtumo
(atsakys kaip už neatsargų nusikaltimą); 3) kaip teisėtą (tada neatsakys už jo vykdymą (yra išimtys).
Teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas, jei asmuo teisėtai veikė pagal nusikalstamą veiką
imituojančio elgesio modelį, kai nusikalstamo susivienijimo ar organizuotos grupės veikloje ir jos daromose
nusikalstamose veikose dalyvavo vykdydamas teisėsaugos institucijos kitą teisėtą užduotį ir neperžengė šios
užduoties ribų, tai asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą.
7. 10. Patraukimo atsakomybėn už mokesčių įstatymų pažeidimus senaties terminai.
Ekonominių sankcijų (baudų) taikymo senatis – siejama su mokesčių apskaičiavimo perskaičiavimo
senatimi. Būtent nustačius patikrinimo metu (tikrinant mokesčių apskaičiavimo, sumokėjimo
teisingumą), kad mokesčių mokėtojas neapskaičiavo nedeklaruojamo (įskaitant muitinės deklaracijose
apskaičiuojamą mokestį) ar nedeklaravo deklaruojamo mokesčio arba neteisėtai pritaikė mažesnį mokesčio
tarifą ir dėl šių priežasčių mokėtiną mokestį neteisėtai sumažino, mokesčių mokėtojui priskaičiuojama
trūkstama mokesčio suma ir skiriama nuo 10 iki 50 procentų minėtos mokesčio sumos dydžio bauda, jei
atitinkamo mokesčio įstatymas nenustato kitaip.
Pagal MAĮ 68 straipsnį, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas
ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir
penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį
apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.
Apskaičiuoti ar perskaičiuoti mokestį už ilgesnį negu aukščiau minėtą terminą galima tik tuo atveju,
jei baudžiamojoje byloje būtina nustatyti padarytą žalą valstybei ir nėra pasibaigę Baudžiamajame kodekse
numatyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai.[1] Taigi, tokie patys ir baudos skyrimo
terminai.
Administracinė nuobauda[2] už ATPK kodekso dvyliktajame skirsnyje „ Administraciniai teisės
pažeidimai prekybos, finansų, apskaitos ir statistikos srityje“ nurodytus pažeidimus, gali būti skiriama ne
vėliau kaip per šešis mėnesius nuo pažeidimo nustatymo dienos, jeigu nuo pažeidimo padarymo dienos iki jo
nustatymo dienos nėra praėję daugiau kaip vieneri metai.
Pagal baudžiamojo kodekso 95 straipsnį (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis) asmeniui,
padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu[3]:
1. praėję: a) treji metai, kai buvo padarytas baudžiamasis nusižengimas; b) aštuoneri metai, kai buvo
padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas; c) dvylika metų, kai buvo padarytas apysunkis
tyčinis nusikaltimas; d) penkiolika metų, kai buvo padarytas sunkus nusikaltimas; e) dvidešimt penkeri
metai, kai buvo padarytas labai sunkus nusikaltimas; f) trisdešimt metų, kai buvo padarytas nusikaltimas,
susijęs su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu;
Jeigu per anksčiau minėtą laiką asmuo nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo ir nepadarė
naujos nusikalstamos veikos.
Senaties terminas skaičiuojamas nuo nusikalstamos veikos padarymo iki nuosprendžio priėmimo
dienos.
Jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga
sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir
prisipažįsta padaręs nusikaltimą. Tačiau apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimtas, jeigu nuo to laiko,
kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo penkiolika metų, o nuo to laiko, kai padarė nusikaltimą, susijusį su
tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu, – dvidešimt metų ir senaties eiga nenutrūko dėl naujo nusikaltimo
padarymo.
Nėra senaties šiems nusikaltimams, numatytiems BK kodekse[4]:
1) genocidui (99 straipsnis);
2) tarptautinės teisės draudžiamam elgesiui su žmonėmis (100 straipsnis);
3) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žudymui (101 straipsnis);
4) civilių trėmimui ar perkėlimui (102 straipsnis);
5) tarptautinės humanitarinės teisės saugomų asmenų žalojimui, kankinimui ar kitokiam
nežmoniškam elgesiui su jais ar jų turto apsaugos pažeidimui (103 straipsnis);
6) civilių ar karo belaisvių prievartiniam panaudojimui priešo ginkluotosiose pajėgose (105
straipsnis);
7) saugomų objektų naikinimui ar nacionalinių vertybių grobstymui (106 straipsnis);
8) agresijai (110 straipsnis);
9) draudžiamai karo atakai (111 straipsnis);
10) uždraustų karo priemonių naudojimui (112 straipsnis);
11) aplaidžiam vado pareigų vykdymui (1131 straipsnis).