Moralės neigimas - būdas surasti gyvenimo prasmę

Moralė – tai vienas iš labiausiai nagrinėtų konceptų žmonijos istorijoje. Žmonės kuriasi savo
prasmę atsižvelgdami į moralę. Žmogui prasmė reikalinga, tačiau kur jis ją naudoja – tai kitas
klausimas. Ar tai buitis, religija, filosofinė sistema – visa tai pavaldu moralei. Tačiau kas
nutiktų, jei žmogus susikurtų tokią prasmę, kuri reikalautų moralės paneigimo? Ar jis tą
prasmę surastų ir būtų laimingas, ar galėtų ramiai funkcionuoti? Fiodoras Dostojevskis,
Albertas Kamiu ir Marius Katiliškis, yra sukūrę keletą nuostabių personažų, kurių istorijos
gali padėti išgvildenti šį klausimą.
Fiodoras Dostojevskis, rusų literatūros klasikas, savo romane „Nusikaltimas ir bausmė“,
nagrinėja moralę per savo knygos pagrindinį veikėją – Raskolnikovą. Vaikinas yra studentas,
dėl savo lengvabūdiškumo išmestas iš universiteto, gyvena skurdžiai, visą laiką paskendęs
savo galvoje. Jį sudomina teorija, kuri skirsto žmones į „mases“ ir į genijus, kurie veda
„mases“ į šviesesnį rytojų. Didžioji dalis vadinamųjų genijų buvo nusikaltėliai, kraujo
trokštantys žmonės. Kaip tik tuo metu, galvodamas apie šias subjektyvias teorijas, jis sužino,
kad netoliese gyvena viena gobši, kvaila, ligota senė, kuri plėšia didžiules palūkanas, kankina
namuose kaip darbininkę jaunesniąją savo seserį ir turi paslėpusi daug turto. Senė niekam
nenaudinga, ją nužudęs ir apiplėšęs galėtų išgelbėti save ir savo šeimą iš skurdo ir paskui
tarnauti žmonėms vykdant humaniškus darbus. Jis nusprendžia, kad turi potencialo tapti
genijumi ir nužudo senę. Tačiau nors Raskolnikovas ir buvo viską apgalvojęs, jis nenumatė
psichologinės būsenos. Nužudęs senę, jis paneigia moralę, jaučiasi izoliuotas nuo savo
aplinkos ir visų žmonių. Ne kartą romane yra parodoma, kad jis yra geras ir gana dorybingas
jaunuolis ir nužudęs tikėjosi atlikti gerus, humaniškus darbus. Tačiau jausdamas tokią
izoliaciją, jis negalėtų net ir funkcionuoti gyvenime. Galų gale, jis įsimyli ir visos didingos
teorijos išgaruoja, o jis vėl nori suartėti su žmonėmis. Raskolnikovas norėjo iškilti virš
žmonių, bet tuo pačiu ir būti jų tarpe. Dostojevskis aiškiai parodo: moralė aukščiau proto ar
emocijos, paneigus ją – paneigi pačią egzistenciją, taigi, slegiančio izoliuotumo jausmas ir
kaltės našta yra neišvengiama.

Žymiausias XX a. prancūzų rašytojas Alberas Kamiu, pagarsėjęs savo unikalia filosofija, taip
pat nebuvo svetimas moralės konceptui ir yra sukūręs puikių veikėjų, kuriais pavidalu
nagrinėja moralę. Vienas tokių – Kaligula. Jis – Romos imperatorius. Savo valdymo
pradžioje, anot pažįstamų, Kaligula – tobulas imperatorius, sąžiningas, dorybingas, nori būti
teisingas žmogus. Viskas pasikeičia po jo mylimosios – Druzilos mirties. Kaligulą ištinka
pagrindinis Kamiu filosofijos konceptas – absurdas. Troškimas surasti prasmę ir pasaulio
negebėjimas jos suteikti. Kol Kaligula myli, tol gyvenimas jam atrodo prasmingas. Meilė,
pagal Kamiu – tai šiluma, supratimas, rūpestis. Ji pripildo jo gyvenimo turinį ir tai atsispindi
visose veiklos srityse. Po meilės šaltinio mirties dingo ir turinys, kurį Kaligula buvo suteikęs
savo būčiai. Viską aplinkui jis pradeda matyti kaip suvaržymus, įprasti, kasdieniai dalykai
ima kelti šleikštulį. Jis nusprendžia susikurti prasmę ir taip maištauti prieš visą egzistenciją.
Jo maištas – socialinis eksperimentas. Jis paniekina moralę, ir taip siekia išsivaduoti nuo
egzistencijos suvaržymų. Tampa amoralus ir žiaurus, sako: „saugumo stoka skatina mąstyti.“
Traktuoja savo eksperimentą kaip meno kūrinį: „aš esu vienintelis menininkas, kokį kada
nors yra pažinojusi Roma, kurio poelgiai dera su mintimis.“ Kaligulos moralės paneigimas –
tai sąmoningas veiksmas. Tačiau Kaligula nėra tam visiškai abejingas, jis jaučia „kraujo
skonį burnoje“, tačiau tai jo nesustabdo. Žmogiškumas po truputį prarandamas. Kesonija
kūrinio pabaigoje sako: „ kasdien matau, kaip tavyje po truputį miršta, ką dar turi žmogiško.“
Galų gale Kaligula tvirtina, kad per bedugnes kančias ir daugybę pralieto kraujo jis įgyja
laisvę, iškyla aukščiau kasdienybės. Būdamas aukščiau žmogiškosios percepcijos ribų, jis
sugeba nešališkai stebėti žmones ir juos suprasti.

Marius Katiliškis, XX a. lietuvių rašytojas, kurio vardas neišdildomai įrašytas į Pasvalio ir

miesto bibliotekos istoriją taip pat atskleidė moralės neigimo temą savo psichologiniame
romane „Miškais ateina ruduo“, vaizduodamas Tiliaus meilės istorijas. Jos yra dvilypės.
Pirmą abipusę meilę jis patyrė su kaimo mergina – Agne. Jis, būdamas toli nuo merginos,
jaučia pavojų, kuris jai gresia, troško jos meilės. Agnė myli Tilių, bijo jį prarasti. Po
pirmosios meilės nakties, kuri praėjo kaip audros šėlsmas, Agnė įsimyli dar stipriau, o Tilius
tarsi susvetimėja, atsiriboja nuo jos. Tuo metu, tarp Tiliaus ir Agnės beveik nuo pirmųjų
draugystės dienų stovi Monika. Jis dar gerai jos nepažįsta, tik kartą matė parduotuvėje, bet
mintys jau apnuodytos. Monika yra daugiau patyrusi, subrendusi moteris, todėl Tiliui gali
perduoti daugiau patirties, padaryti iš jo tikrą vyrą. Veikiamas libido ir instinktų, Tilius
paneigia moralę ir atsisakęs mylinčios ir ištikimos moters, pasimyli su Monika. Meilė tarp jų
aistringa ir valinga, bet mintys apie Agnę ir jos likimą neduoda Tiliui ramiai funkcionuoti.
Kaip Raskolnikovą, jį ištinka psichologinė būsena, nepalanki jam. Be to, M. Katiliškis gale
nužudo savo veikėją, rodydamas pavyzdį, kuriuo sekti negalima. Marius Katiliškis parodo,
kad moralės neigimas priveda prie neišvengiamo likimo, dėl kuriuo gyvenimas dažniausiai
baigiasi sielos mirtimi. O siela miršta mirštant žmogui.

Apibendrindamas, galiu teigti, kad moralės paneigimas neatitinka žmogaus “prasmės”

suvokimo standartų. Roskolnikovas nužudė kitą žmogų tik dėl noro išsigelbėti ir išgelbėti
savo šeimą iš keblios padėties, Kaligula – siekdamas tapti laisvu nuo suvaržymų ir perteikti
kitiems savo suvoktą pamatinę gyvenimo beprasmybę, o Tilius – aistros užvaldytas atsisako
tikros, amžinos meilės. Vienas iš aptartų veikėjų baigia katorgoje, antras ir trečias pražūva.
Jei žmogus nori ramiai funkcionuoti, moralės neigimas, kaip būdas surasti gyvenimo prasmę,
nėra išeitis. Žmogus yra priklausomas nuo moralės dėsnių ir jis visada jaus jos pasekmes, nes
moralė - civilizuoto žmogaus esmė.