Lyderystės stiliaus pasirinkimas priklausomai

nuo situacijos
Gintarė Gražienė NV21-2 gr.
Turinys
 Sąvokos
 Lyderis – žmogaus turintis ypatingų bruožų arba savybių derinys, skatinantis
kitus įvykdyti užduotį.
 Situacijų teorija – teorija, kuri reimiasi prielaida, kad skirtingose situacijose
reikia taikyti skirtinga lyderystės stilių.
 Situacijų teorija
 Viena labiausiai pripažintų požiūrių į lyderystę yra
situacijų teoriją.
 Situacijų teorijos ne kartą buvo tobulinamos ir
peržiūrimos jos plačiai naudojamos organizacinės
lyderystės mokymo bei tobulinimo kursuose.
 Situacinė lyderystė dėmesį sutelkia į lyderio veiksmus
konkrečiomis situacijomis.
 Teorija remiasi prielaida, kad skirtingomis situacijomis
yra ir skirtingos lyderystės.
 Lyderis, kad efektyviai dirbtų turu mokėti pritaikyti stilių
prie skirtingų situacinių reikalavimų.
 Situacijų teorija (2)

 Norint nuspręsti ko reikia konkrečioje situacijoje, lyderis privalo įvertinti savo

darbuotojus ir išaiškinti kiek yra kompetentingi ir pasiryžę vykdyti užduotį.

 Ši lyderystė remiasi prielaida, kad darbuotojų įgūdžiai bei motyvacija laikui

bėgant kinta, todėl lyderiai, prisitaikydami prie besikeičiančių pavaldinių
poreikių turėtu keisti savo stilių į labiau direktyvinį arba teikiantį daugiau
paramos.
 Lyderystės stiliai

o Lyderystės stilius – tai žmogaus, mėginančio daryti įtaką kitiems elgesys.

o Lyderystės stilius galima skirstyti į skirtingas direktyvinio ir paramos elgesio
kategorijas:

S1 S2 S3 S4
Direktyvinis stilius Ugdomasis stilius Paramos stilius Deleguotasis stilius
 Direktyvinis stilius

• Pirmajam stiliui (S1) būdingi aukšti direktyvinio ir žemi rėmimo įverčiai, todėl
vadinamas direktyviniu.
• Šio stiliaus lyderis komunikavimo dėmesį sutelkia tikslui pasiekti ir mažiau
laiko skiria remiamiems poelgiams.
• Lyderis duoda nurodymus kokius tikslus ir kaip juos turi pasiekti darbuotojai, o
vėliau juos labai atidžiai prižiūri.
 Ugdomasis stilius

• Antrasis stilius (S2) – ugdomasis, jam būdingi aukšti direktyviniai ir rėmimo

įverčiai.
• Lyderis komunikavimo dėmesį sutelkia į tikslus ir darbuotojų socialinius, bei
emocinius poreikius.
• Šio tipo lyderiai turi bendrauti su darbuotojais, juos padrąsintų ir skatintų
reikšti savo nuomonę.
• Šio tipo stilius pratęsė S1 stiliaus mintį, kad visgi lyderis privalo galutiniai
nuspręsti kokio tikslo ir kaip bus jo siekiama.
 Paramos stilius
• Trečiasis stilius (S3) – paramos, tai reiškia, kad lyderiai daugiau vadovaujasi
rėmimu ir mažai nurodinėja.
• Lyderis dėmesį sutelkia ne tik į tikslą, bet ir remia darbuotojus, kad jų įgūdžiai
būtų orientuojami tikslui pasiekti.
• Šis stilius apima klausymąsi, pagyrimą, skatinimą ir grįžtamąjį ryšį.
• Šio tipo lyderis leidžia darbuotojams kontroliuoti kasdieninius sprendimu, į jį
galima kreiptis, kad padėtų išspręsti problemą.
 Delikatus stilius

• Ketvirtasis stilius (S4) – jam būdinga mažai paramos ir mažai direktyvų, todėl
vadinamas deleguojamuoju stiliumi
• Lyderis teikia mažiau nurodytų, kaip reikia vykdyti užduotį ir mažiau socialinės
paramos, bet visada skatina darbuotojų pasitikėjimą ir motyvaciją.
• Šis lyderis mažiau dalyvauja planuojant ar kontroliuojant detales ir aiškinant
tikslą.
• Naudojant šį stilių lyderis kontrolę perleidžia pavaldiniams ir nesikiša
siūlydamas nereikalinga socialinę paramą
 Situacinės lyderystės raidos lygiai
 Svarbi situacinės lyderystės modelio dalis yra pavaldinių raidos lygiai.
 Raidos lygis parodo, kiek pavaldiniai turi kompetencijos bei pasiryžimo,
kurie yra reikalingi užduočiai ar darbui atlikti.
 Raidos lygis parodo ar žmogus gerai įvaldė įgūdžius ir įvaldė teigiamą požiūrį į
užduotį.
 Situacinės lyderystės raidos lygiai (2)
 Darbuotojų raidos lygis yra aukštas jeigu jis domisi savo darbu ir yra
įsitikinęs, kad pajėgs jį atlikti. Žino, kaip teisingai atlikti pateiktą užduotį.
 Darbuotojų raidos lygis žemas, jeigu jis turi menkus įgūdžius, kurie
reikalingi užduočiai atlikti, tačiau turi motyvacijos ir pasitikinėjimo užduoties
atlikimui.
 Raidos lygių paaiškinimas

 Lygiai aprašo įvairius darbuotojų pasiryžimo bei kompetencijos, reikalingų

duotai užduočiai atlikti, derinius.
 Lygiai taikomi konkrečiai užduočiai, ir pagal juos neturėtų būti skirstomi
darbuotojai ar primetami stereotipai.

 Sekėjų raidos lygio skirstymas
Aukštas Vidutinis Žemas
D4 D3 D2 D1

IŠUGDYT Sekėjų raidos lygis UGDOMASIS

AS
 Raidos lygių paaiškinimas (2)

 D1 lygio darbuotojų kompetencija yra žema, bet pasiryžimas didelis. Užduotis

būna nauja ir jis tiksliai nežino, kaip reikia ją atlikti, tačiau iššūkis juos žavi.
 D2 lygio darbuotojai yra šiek tiek kompetentingi, tačiau pasiryžimas nėra
didelis. Išmokę ir pranokę savo darbą jie dažnai praranda motyvaciją.
 D3 lygio darbuotojai yra kompetentingi, tačiau jiems gali trūkti pasiryžimo. Jie
dažniausia yra išugdę įgūdžius atlikti užduočiai, tačiau dažnai abejoja ar gali ją
tikrai atlikti savarankiškai.
 D4 lygio darbuotojai yra labiausiai išsilavinę ir kompetentingi, bei pasiryžę
atlikti darbą. Jie turi įgūdžių ir motyvacijos, kurie reikalinga atlikti paskirtą darbą.
 Situacijų teorijos veikimas
 Situacijų teorija akcentuoją, kad darbuotojų raidos lygis kiekvienai užduočiai
gali būti kitoks.
 Lyderių efektyviam darbui reikia išsiaiškinti kuriame raidos lygyje yra jo
pavaldiniai ir savo lyderystės stilių pritaikyti taip, kad atitiktų jų raidos lygį.
 Dažniausiai užduodami klausimai: kokia užduotį turi atlikti pavaldiniai? Ar
jie trokšta užbaigti darbą jį pradėję? Ar ji sudėtinga? Atsakymai į šiuos
klausimus padės nustatyti konkretaus darbuotojo raidos lygį.
 Situacijų teorijos veikimas (2)
 Kintant pavaldinių raidos lygiui – lyderiai turi
keisti savo elgesį ir būti lankstūs.
 Pavaldiniai gali pereiti iš vieno raidos lygio į
kitą, tai nėra apibrėžta laiko trukme, gali trukti
labai ilgai arba labai greit.
 Kitaip nei bruožų ar aplinkybių teorija, tai
situacijų teorija labai reikalaują lyderių
lankstumo.
 Privalumai
o Situacijų teorijos privalumus - praktikantams.
o Pirma – yra laiko patikrintos, patikimos ir išbandytos rinkoje. Situacijų teorijų
yra geria žinoma ir dažniausiai naudojama organizacijos lyderiams mokyti.
Manoma, kad šis modelis padeda lyderiams būti labiausiai efektyviems.
o Antra - praktiškumas. Šią teorija gana lengva suprasti, yra logiška ir lengvai
taikoma įvairiuose gyvenimo aplinkybėse. Jeigu kitos teorijos pateikia gana
sudėtingus būdus įvertinti lyderio elgesį, tai būtent situacijų teorija siūlo naudoti
lengvą ir gerai sutintamą metodą.
 Privalumai (2)
 Trečia – nurodomoji teorijos vertė. Ši teorija pasako ką turėtumėte ir ko
neturėtumėte daryti tam tikrose situacijose.
 Ketvirta – pabrėžiamas lyderio lankstumas. Lyderiai turi išsiaiškinti savo
pavaldinių poreikius ir tada atitinkamai pritaikyti savo stilių. Negalima
vadovautis tik vienu stiliumi, kiekvienas lyderis turi būti pasirengęs jį keisti.
 Galiausiai situacinė lyderystė mums primena, kad su kiekvienu
pavaldiniu, atsižvelgiant į vykdoma užduotį turime elgtis
skirtingai. Bendrai situacijų teorija pabrėžia, jog pavaldiniai mėgindami
geriau atlikti savo darbą nusipelno mūsų pagalbos.
 Kritika
 Situacijų teorija kritikuojama , kad buvo atlikti vos keli moksliniai tyrimai šių
teorijų suformuotiems siūlymams, bei prielaidos pagrįsti.
 Patikima mokslinių tyrimu stoka kelia klausimų dėl šio metodo teorinio pagrindo.
 Antra situacinės lyderystės kritika yra susijusi su neaiškiu pavaldinių raidos lygių
modelio kūrimu. Modelio autoriai ne iki galo paaiškino kaip įsipareigojimui
sąveikaujant su kompetencija susiformuoja keturi skirtingai lygiai.
 Kritika (2)
 Situacinė lyderystė kritikuojama dar dėl to, kad modelyje lyderio stilius
derinamas prie pavaldinių raidos lygio – modelio ,,receptų“.
 Šiai lyderystei dažnai prikišama, kad ji nepajėgi įvertinti kai kurių demografinių
bruožų įtakos modelio nurodymams dėl lyderio – pavaldinio santykių.
 Galiausiai daugiausia kritikos situacinė lyderystė susilaukia dėl klausimynų, kurie
pateikiami kartu su modeliu.
 Taikymas praktikoje
 Ši lyderystės forma dažniausiai naudojama konsultuojant, nes tai teorijos,
kurias lengva suprasti ir taikyti. Dėl jos paprastumo vadovams labai nesunku
naudoti ir praktiškai.
 Šios teorijos principus galima diegti labai skirtingose organizacijos lygiuose –
didelės organizacijos vadovai, brigadininkams, vadovaujant mažai darbuotojų
grupei.
 Taikymas praktikoje (2)
 Dažniausia situacinė lyderystė yra taikoma pradiniuose projektų etapuose, kai
svarbu suformuoti idėją.
 Idealiai tinka, kai pavaldiniai įvairiuose projekto etapuose daro pažangą ar
regresuoja.
 Kadangi pati situacinė lyderystė pabrėžia prisitaikymą ą prie sekėjų, ji labai
priverčia, kai vykdant projektai sekėjų įsipareigojimas ir kompetencija kinta.
 Priemonės
o Priemonių šiai lyderystei yra sukurta daugiau, tačiau vienas labiausiai naudojamų
– klausimynas.
o Paprastai klausimyne pateikiama 10-12 klausimų susijusių su situacijomis ir
respondentų prašoma iš keturių atsakymų pasirinkti jiems tinkamiausią, kuris
atitinką jų stilių.
o Klausimynų atsakymai vertinami taip, kad respondentams teiktų informaciją
apie jų pirminį ir antrinį lyderystės stilių, lankstumą ir lyderystės
efektyvumą.
 Apibendrinimas

 Situacinės lyderystės teorijos - tai nurodantis ir teikiantis siūlymus modelis, kaip

lyderiai negali tapti efektyvus įvairiuose organizacijose, vykdant įvairiausias
užduotis. Efektyvi lyderystės atsiranda tada, kai lyderis gali tiksliai nustatyti
pavaldinių, vykdančių konkrečia užduotį, raidos lygį ir taikyti siūlomą lyderystės
stilių, atitinkantį šią situaciją.
 Literatūros šaltiniai
 Northouse P. (2009). Lyderystė: teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir
informatika
 Šilingienė V. (2012). Lyderystė. Kaunas: Technologija.