Apie

laimę
būti
tyloje
Nenuostabu, kad primiršom
kaip reikia bendrauti.

Dar mažiau bemokam tylėti.

Galvojam, kad jei pritilsim,
būsim kaip tas televizijos
kanalas, kuris pritilęs yra
pasmerktas būti
perjungtas.
Kai su kažkuo
susitinki
paplepėti, tai
plepėjimas yra
to susitikimo
tikslas.
Bet kai nutyli, jei
nutyli laiku ir
vietoj, su
derama atida, tai
bendravimas
įgauna naują
kokybę -
tada žinai, kad susitikai
ne kažką gauti, ne kažką
duoti, o pabūti.
Mokinkimės
būti.
Tas „tylos kanalas“
nėra negyva erdvė.
Tai gyvenimo triukšme
išskobta tyla.
Erdvė, pripildyta laiko.
 Sustok.
Įsiklausyk.

Apsižvalgyk.
Pajusk
savęs
buvimą.
Pajusk žmogų šalia.
Tai akimirka iš jūsų
gyvenimo.
Akimirka be
triukšmo.
 Kenčiantiems nuo tylos
baimės yra tokia terapija.
Pabūti su gera knyga.
Knyga — nuostabus dalykas.
Ji negroja, nedainuoja,
neplepa.
 Ji žino, kada patylėti. Tik
atitrauki akis — ir ji nutyla.
Pabaigai
Tylos klausimas
ilgaamžis.
Tyla stebuklinga.
Jos kalbėjimas skiriasi nuo
triukšmo kalbėjimo, kuris
nepasotina, bet tik trumpam
pripildo, ir jam nutilus sielą
sukausto vienatvė.
Mes daug ką prarandame
gyvendami nuolatiniame
triukšme ir praradę tylą.
Todėl
įsileiskime
į save
tylą.
Tik tyloje mes save
sutinkame tokius,
kokie esame.