BK 208 str.

SKOLININKO NESĄŽININGUMAS vs Civiline atsakomybe

BYLA 2K-7-181-895/2015

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžiu R. B. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau
– BK) 208 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 40 MGL (5200 Lt, t. y. 1506 Eur) bauda bei pagal 208 straipsnio 2 dalį ir jai paskirta 45
MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės
subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta 45 MGL (5850 Lt, t. y. 1694 Eur) dydžio bauda.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 13 d. nuosprendžiu Šiaulių apylinkės teismo
2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendis pakeistas: R. B. išteisinta pagal BK 208 straipsnio 2 dalį kaip nepadariusi veikos, turinčios
nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Panaikinta nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis,
5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė. Kita nuosprendžio dalis palikta
nepakeista.

Nustatė

R. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad dėl UAB „A“, (reg. Šiauliuose, ( - )) nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė
bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir dėl to padarė
turtinės žalos likusiems kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A“ akcininke ir direktore bei pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų
įgyvendinimą, 2010 metų rugsėjo mėnesį, veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 2010 m. lapkričio 1 d. turi
547 668 Lt (158 615,62 Eur) nuostolio bei 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A“
esant sunkioje ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, po to, kai 2010 m. rugsėjo 14 d. ji pateikė Šiaulių
apygardos teismui ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo UAB ,,A“, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų,
patenkino tik keleto iš jų reikalavimus:

2010 m. rugsėjo 14 d. UAB ,,A“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros serija ATV Nr. 0268 pagrindu, ji, kaip atskaitingas asmuo, pagal
avanso apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB ,,A“ už bankroto administravimo paslaugas;

2010 m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. 7 „Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB091-091
nutraukimo“, 2010 m. rugpjūčio 31 d. šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010 m. rugsėjo 15 d. išrašytų pardavimo PVM
sąskaitų-faktūrų ser. ATA Nr. 2005664 ir ser. ATA Nr. 2005663 pagrindu, atitinkamai už skolą perleido UAB ,,R“ turto (audiovizualinę
ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus) už 20 000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM) ir UAB ,,N“ turto (restorano virtuvės techniką) už 20
000 Lt (5792,4 Eur) (su PVM);

susijusiam asmeniui UAB ,,A“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal kasos išlaidų orderį Nr.
6969 išmokėjo 13 770 Lt už negyvenamųjų patalpų nuomą ir taip padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt (18 179,45 Eur)
žalą.

Taip pat ji pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 208 straipsnio 2 dalį buvo nuteista už tai, kad dėl UAB „A“
nemokumo, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, iššvaistė įmonės turtą, kuris galėjo būti pateiktas skoloms padengti, ir dėl to padarė
turtinės žalos kreditoriams, o būtent: būdama UAB „A“ akcininke ir direktore, pagal 2003 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnį būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, nuo 2008
m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. veikdama tyčia, žinodama, kad bendrovė dirba nuostolingai – 547 668 Lt (158 615,62 Eur)
nuostolio laikotarpio pabaigai, turi 2008 m. sausio 1 d. 2 144 506 Lt (621 091,87 Eur), 2009 m. sausio 1 d. – 1 673 186 Lt (484 588,16
Eur), 2010 m. sausio 1 d. – 1 333 792 Lt (386 292,86 Eur), 2010 m. lapkričio 1 d. – 1 010 972 Lt (292 797,73 Eur) trumpalaikių ir
ilgalaikių įsipareigojimų, t. y. UAB „A“ esant nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, UAB „A“ mokėdama už susijusią įmonę
UAB ,,A lizingo įmokas UAB „SEB Lizingas“, iš viso nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 1 d. sumokėjo 128 632,51 Lt (37
256,58 Eur) ir taip išvaistė UAB ,,A“ piniginių lėšų bei turto už 128 632,51 Lt, (37 256,58 Eur) kuris galėjo būti pateiktas skoloms
padengti, taip padarė 128 632,51 Lt (37 256,58 Eur) turtinės žalos kreditoriams.

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasaciniame skunde teigiama, kad bylą nagrinėję teismai neteisingai išaiškino BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo
sudėtį, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes jos veiksmuose nėra šios nusikaltimo sudėties požymių.
BK 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo
įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – baudžiamajame įstatyme
numatytų objektyvių ir subjektyvių požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą,
visuma.

Pagal BK 208 straipsnio (skolininko nesąžiningumas) 1 dalį baudžiamas tas, kas dėl savo sunkios ekonominės padėties ar nemokumo,
kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdamas galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkino tik vieno ar keleto iš jų
reikalavimus arba užtikrino vieno ar kelių kreditorių reikalavimus ir dėl to padarė turtinės žalos likusiems kreditoriams.

Pažymėtina, kad valstybė turi priedermę nustatyti įvairias teisines priemones, užtikrinančias asmenų taip pat ir kreditorių teisėtų
interesų (tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio) apsaugą. Viena tokių priemonių – tai teisinės atsakomybės (kitų teisinio poveikio
priemonių) asmenims, padariusiems turtinę žalą kreditoriams įtvirtinimas. Priklausomai nuo padarytos veikos pavojingumo, asmeniui,
savo nesąžiningu elgesiu padariusiu žalą kreditoriams, gali būti taikomos administracinio, civilinio, o už pavojingiausius
(šiurkščiausius) pažeidimus – ir baudžiamojo pobūdžio poveikio priemonės. Tiek įstatymų leidėjas, teisės aktuose įtvirtindamas šias
poveikio priemones, tiek asmuo, jas taikantis, privalo vadovautis ir iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo,
proporcingumo reikalavimais. Nagrinėjamoje byloje, atsakant į klausimą, ar R. B. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 208 straipsnio 1
dalį, esminę reikšmę turi baudžiamosios ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimas, t. y. reikia įvertinti ir tai, ar pagal savo
pavojingumą jos padaryta veika yra tokia, už kurią būtina taikyti pačią griežčiausią teisinio poveikio priemonę – kriminalinę bausmę.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog „siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet
yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai
reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis,
nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar
visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.)“ (Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).
Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį teisinės valstybės principą, taip pat ne kartą yra pažymėjęs, kad nustatant teisinius
apribojimus bei atsakomybę už teisės pažeidimus privalu paisyti protingumo reikalavimo, taip pat proporcingumo principo, pagal kurį
nustatytos teisinės priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje ir tinkamos siekiamiems teisėtiems bei visuotinai
svarbiems tikslams (tarp tikslų ir priemonių turi būti pusiausvyra), jos neturi varžyti asmens teisių labiau, negu reikia šiems tikslams
pasiekti (pavyzdžiui, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m gruodžio 29 d., 2005 m. rugsėjo 29 d., 2006 m. sausio 16
d. nutarimai). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pasisakyta, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji
teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos
formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams
teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr.
2K-409/2011, 2K-P-267/2011, 2K-36/2012, 2K-69/2014).

Aiškinant BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą pažodžiui galima būtų teigti, kad esą kiekvienas atvejis, kai
akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų
reikalavimas ir dėl to padaroma bet kokio dydžio turtinė žala likusiems kreditoriams, reiškia BK 208 straipsnio 1 dalyje numatyto
nusikaltimo padarymą. Toks formalus BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo aiškinimas ne tik prieštarautų
minėtoms Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotoms nuostatoms, bet ir neatitiktų kriminalinės
bausmės kaip griežčiausios, kraštutinės teisinio poveikio priemonės paskirties, nusikalstamos veikos sampratos, t. y. paneigtų pačią
baudžiamosios teisės esmę. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal BK 11 ir 12 straipsnius tiek nusikaltimu, tiek baudžiamuoju
nusižengimu yra pripažįstamos pavojingos, BK uždraustos veikos (veikimas, neveikimas). Taigi padaryta veika, kad ji būtų laikoma
nusikalstama, ne tik turi formaliai atitikti BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo sudėtį, bet ir būti pavojinga. Turi būti
įvertinta, ar padarytos veikos pavojingumas yra pakankamas, kad ji būtų pripažinta nusikalstama veika, ar ji pagal savo pavojingumą
laikytina mažiau pavojingu teisės pažeidimu (pvz., administraciniu nusižengimu, civiliniu deliktu). Paminėtina ir tai, kad BK 208
straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma negali būti taikoma automatiškai dėl kiekvieno fakto, kai akivaizdžiai gresiant bankrotui ir neturint
galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų patenkinamas tik vieno (keleto) iš jų reikalavimas taip padarant turtinę žalą
likusiems kreditoriams, nes šiuo atveju kreditorių teisėtų interesų užtikrinimas esant skolininko nesąžiningumui pirmiausia yra ne
baudžiamosios teisės, bet civilinės teisės normų uždavinys. Sprendžiant, ar skolininko nesąžiningumas laikytinas nusikaltimu ar tik
civiliniu deliktu, turi būti įvertina objektyvių ir subjektyvių šios veikos požymių, nuo kurių priklauso veikos pavojingumo laipsnis ir
pobūdis, visuma.

Objektyviai BK 208 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pasireiškia vieno ar keleto iš kreditorių reikalavimų patenkinimu ar
šių reikalavimų užtikrinimu, neturint galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų. Kvalifikuojant kaltininko veiką pagal šio
straipsnio 1 dalį kaip skolininko nesąžiningumą, reikia nustatyti, kad minėti veiksmai yra padaryti, kai bendrovė ar kitas ūkio
subjektas yra atitinkamoje – sunkioje ekonominėje – padėtyje ar yra nemokūs, kai jiems akivaizdžiai gresia bankrotas. Būtinasis šio
nusikaltimo požymis yra turtinės žalos padarymas kreditoriams. Įstatymų leidėjas nenurodo, kokio dydžio turtinės žalos padarymas
likusiems kreditoriams reiškia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį atsiradimą. Tačiau BK 208 straipsnio 1
dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, aiškinant kartu su teisiniu reguliavimu, nustatytu BK 205 straipsnyje, 206 straipsnio 2 dalyje, 209,
211 straipsniuose, teigtina, kad paprastai ir esant skolininko nesąžiningumui (BK 208 straipsnio 1 dalis) kreditoriams turi būti
padaroma didelė turtinė žala, t. y.150 MGL dydžio sumą viršijanti žala. Tam tikrais atvejais, atsižvelgiant į nukentėjusiųjų kreditorių
skaičių, jų turtinę padėtį, patenkintų kreditorių reikalavimų bei bendrą kreditorinių įsipareigojimų dydį ir kitas reikšmingas
aplinkybes, turtine žala BK 208 straipsnio 1 dalies prasme laikytina ir mažesnio dydžio turtinė žala. Būtent žalos dydis yra vienas iš
kriterijų, pagal kurį skolininko nesąžiningumas kaip nusikaltimas (BK 208 straipsnio 1 dalis) atribojamas nuo civilinio delikto. Tačiau
ir šiuo atveju, sprendžiant dėl BK 208 straipsnio 1 dalies taikymo, reikia įvertinti tai, ar minėtų veikų pripažinimas nusikaltimu
atitinka jau minėtus iš Konstitucinio Teismo ir Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos kylančius imperatyvus, pavyzdžiui, turi būti
atsakyta į klausimą, ar baudžiamosios atsakomybės taikymas tokiu atveju būtų proporcingas padarytos veikos pavojingumui.

Šio nusikaltimo subjektas yra fizinis asmuo, turintis specialius požymius: individualios įmonės savininkas, įmonės (AB, UAB ir kt.)
vadovas ar asmuo, pagal einamas pareigas įmonėje turintis teisę ir galimybę disponuoti įmonės, kuriai dėl savo sunkios ekonominės
padėties ar nemokumo, kai akivaizdžiai gresia bankrotas, turtu, kuris jį perleidžia vienam ar keletui kreditorių, taip padarydamas
turtinę žalą likusiems kreditoriams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-450/2013).

Skolininko nesąžiningumo pavojingumui, kartu ir šios veikos kaip nusikaltimo atribojimui nuo civilinio delikto itin didelę reikšmę
turi subjektyvieji jos požymiai. BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikaltimas yra tyčinis – padaromas arba tiesiogine, arba
netiesiogine tyčia. Kaltininkas, tenkindamas (užtikrindamas) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, suvokia, kad bendrovei
akivaizdžiai gresia bankrotas ir kad nėra galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų, taip pat suvokia, kad tenkinant
(užtikrinant) šių kreditorių reikalavimus bus padaryta turtinė žala likusiems kreditoriams, ir nori šios žalos (tiesioginė tyčia) ar
sąmoningai jai leidžia atsirasti (netiesioginė tyčia).

Nors kaltininko veiksmų, tenkinant (užtikrinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus motyvai, tikslai BK 208 straipsnio 1 dalies
dispozicijoje nėra tiesiogiai nurodyti kaip būtinieji šios nusikalstamos veikos požymiai, tačiau jie turi pakankami svarbią reikšmę
sprendžiant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės už skolininko nesąžiningumo atribojimo klausimus. Būtent kaltininko tyčios
kryptingumas atliekant šiuos veiksmus, tokių veiksmų tikslai, motyvai nemaža dalimi lemia tokios veikos pavojingumo mastą ir jos
pripažinimą (ar nepripažinimą) nusikaltimu. Antai BK 208 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji požymiai savaime nereiškia, kad
bendrovės (kito ūkio subjekto) vadovas, savininkas ar kitas asmuo, turintis teisę disponuoti bendrovės, kuriai akivaizdžiai gresia
bankrotas, turtu, apskritai, iki bankroto bylos iškėlimo, negali atlikti jokių turtinio pobūdžio veiksmų, taip pat ir susijusių su kreditorių
reikalavimų užtikrinimu (patenkinimu). Sprendžiant, ar tokius veiksmus šio straipsnio prasme laikyti nusikalstamais, atsižvelgtina ir į
tai, ar šie veiksmai buvo piktavališki ar nulemti ekonominio būtinumo, ar jie buvo atliekami sąmoningai kenkiant kreditorių
interesams ar priešingai – siekiant šiuos interesus apsaugoti, ar tokie veiksmai buvo daromi dėl savanaudiškų paskatų ar siekiant
pozityvių tikslų, pavyzdžiui, susijusių su siekiu apsaugoti (ar nepabloginti) kreditorių ir (ar) bendrovės interesų. Viena vertus,
veiksmai, užtikrinant (patenkinant) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, susiję su ypatingu kaltininko nesąžiningumu, sąmoningu
kitų kreditorių turtinių teisių pažeidimu, veikimu savanaudiškais tikslais ar kitokiu kaltininko elgesiu šiurkščiai pažeidžiant sąžiningo
ūkininkavimo principus dažniausiai, esant kitiems nusikaltimo sudėties požymiams, laikytini skolininko nesąžiningumu BK 208
straipsnio 1 dalies prasme. Kita vertus, paprastai nelaikytini nusikalstamais BK 208 straipsnio 1 dalies prasme veiksmai patenkinant
(užtikrinat) vieno ar kelių kreditorių reikalavimus, kurie yra nulemti ekonominio būtinumo ir kuriais siekiama išvengti bendrovės
bankroto, padaryti veiksmingesnę likusių kreditorių interesų apsaugą ar kitų itin pozityvių, reikšmingų tikslų.

Pažymėtina ir tai, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas civilines bylas, yra konstatavęs, jog sprendžiant, ar buvo pažeistos
kreditoriaus teisės ginčijamu sandoriu suteikiant pirmenybę kitam kreditoriui, reikia turėti omenyje tai, kad kol skolininkui nėra
iškelta bankroto byla, įstatymai nenustato bendrojo kreditorių lygybės principo, būdingo bankroto situacijai, todėl įprastai skolininko
sudarytas sandoris, kuriuo tenkinamas vieno iš kreditorių reikalavimas, nors ir yra suėję prievolių vykdymo kitiems kreditoriams
terminai, įstatymų yra leidžiamas net ir esant neįvykdytiems įsipareigojimams kitiems kreditoriams (kasacinės nutartys civilinėse
bylose Nr. 3K-3-485/2010, Nr. 3K-3-511/2012, 3K-3-513/2014). Pastarosiose nutartyse pateiktas nurodytas aiškinimas taikytinas tik
tiems atvejams, kai yra teisinis pagrindas konstatuoti skolininko kaip verslo subjekto – protingo asmens elgesio standartus
atitinkančius veiksmus sąžiningai siekiant naudos įmonei ir atsiskaitymo su visais jos kreditoriais įstatymų nustatyta tvarka (kasacinės
nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-130/2013, Nr. 3K-3-400/2013). Svarbu, kad sandoris nepažeistų kitų analogiškoje situacijoje
esančių kreditorių teisių, kurie būtų suinteresuoti sudaryti tokį sandorį (įsigyti tą patį turtą, įskaityti savo reikalavimus ir pan.)
tokiomis pačiomis ar geresnėmis skolininkui sąlygomis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-513/2014).

R. B. pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, būdama UAB „A“ akcininke ir direktore, UAB „A“ esant sunkioje
ekonominėje padėtyje, nemokiai, kai akivaizdžiai grėsė bankrotas, neturėdama galimybės patenkinti visų kreditorių reikalavimų,
patenkino tik keleto iš jų reikalavimus ir taip padarė likusiems kreditoriams turtinę 62 770 Lt (18 179,45 Eur) žalą.
Antai 2010 m. rugsėjo 14 d. UAB ,,A“ išrašytos PVM sąskaitos-faktūros ATV pagrindu R. B., kaip atskaitingas asmuo, pagal avanso
apyskaitą tą pačią dieną išmokėjo 9000 Lt (2606,58 Eur) UAB ,,A“ už bankroto administravimo paslaugas. Kasatorė teisminio
nagrinėjimo metu nurodė, kad šios UAB „A“ išlaidos buvo būtinos siekiant tinkamai parengti dokumentus bankroto bylos iškėlimui;
ji veikdama kaip UAB „A“ vadovė nemokėjo ir negalėjo tinkamai paruošti bendrovės dokumentų bankrotui; atsitiktinai pasirinko
UAB „A“, kurioje nuo 2010 m. rugpjūčio mėn. konsultavosi bylos dėl bankroto iškėlimo klausimais. Iš bylos medžiagos matyti, kad
su ieškiniu dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi į teismą ir Šiaulių apygardos teismo 2010 m. spalio 13 d. nutartimi UAB „A“
administratoriumi paskirta UAB „A“. Nors ši nutartis aukštesnės instancijos teismo vėliau buvo panaikinta, o teismai nustatė, kad taip
veikdama kasatorė pažeidė Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo nuostatas, tačiau tokie R. B. veiksmai jau aptartų
aplinkybių kontekste nelaikytini susijusiais su ypatingu jos nesąžiningumu, sąmoningu, piktybišku kitų kreditorių turtinių teisių
pažeidimu ir užtraukiančiais baudžiamąją atsakomybę pagal BK 208 straipsnio 1 dalį. Panašiai vertintini ir R. B. veiksmai, kai ji 2010
m. rugsėjo 15 d. susitarimo Nr. 7 „Dėl 2007 m. gegužės 31 d. Negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties Nr. NS-2007/NB091-091
nutraukimo“, 2010 m. rugpjūčio 31 d. šio susitarimo Nr. 7 priedų Nr. 1, 2 ir 3 bei 2010 m. rugsėjo 15 d. išrašytų pardavimo PVM
sąskaitų-faktūrų pagrindu atitinkamai už skolą perleido UAB ,,R“ turto (audiovizualinę ir kompiuterinę sistemą, restorano baldus) už
20 000 Lt (5792,4 Eur su PVM) ir UAB ,,N“ turto (restorano virtuvės techniką) už 20 000 Lt (5792,4 Eur su PVM). Iš bylos
medžiagos negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad taip veikdama kasatorė sąmoningai siekė pakenkti kitų kreditorių turtiniams
interesams, kad tokie sandoriai akivaizdžiai prieštaravo ekonominei logikai. Byloje nenustatyta, kad šie sandoriai, pagal kuriuos
minėtoms bendrovėms buvo perleistas turtas (audiovizualinė ir kompiuterinė sistemos, restorano baldai, restorano virtuvės technika),
laikytini nenaudingais kitiems kreditoriams, kad dėl jų nepagrįstai buvo sumažinta skolininko turto vertė. Nagrinėjamoje byloje taip ir
liko nepaneigti kasatorės argumentai, kad minėti veiksmai buvo nulemti ekonominio būtinumo, siekio padaryti veiksmingesne likusių
kreditorių teisių apsaugą. R. B. veiksmai, kai ji UAB ,,A“ akcininkui V. B. (savo vyrui) 2010 m. rugsėjo 20 d. iš įmonės kasos pagal
kasos išlaidų orderį išmokėjo 13 770 Lt (3988,07 Eur) už negyvenamųjų patalpų nuomą, atsižvelgiant į R. B. tyčios kryptingumą,
išmokėtos pinigų sumos dydį, patys savaime nelaikytini tokiais pavojingais, kad už jų padarymą būtų taikoma griežčiausia
baudžiamojo poveikio priemonė – kriminalinė bausmė. Apskritai pažymėtina, kad vertinant minėtus R. B. veiksmus BK 208
straipsnio 1 dalies kontekste nebuvo atsižvelgta į bankroto administratoriaus R. P. parodymus pirmosios instancijos teisme, jog
bankroto byloje buvo sušauktas kreditorių susirinkimas, pateikta sandorių analizė ir kreditoriai priėmė nutarimą, kad šiuo metu
ginčijamų sandorių nėra, tai įprastiniai įmonės sandoriai.

Sprendžiant, ar R. B. buvo pagrįstai nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamoje byloje nėra
nustatyta, jog minėtus veiksmus R. B. padarė dėl savanaudiškų paskatų ar siekdama kitokios asmeninės naudos.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad kasatorės veikoje nėra visų būtinųjų BK 208
straipsnio 1 dalyje įtvirtinto nusikaltimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių. Šiuo atveju baudžiamosios atsakomybės taikymas
nėra adekvati bei proporcinga priemonė padaryto pažeidimo pavojingumui ir tikslo (nukentėjusiųjų kreditorių turtinių interesų
užtikrinimo) gali būti siekiama taikant CK bei CPK numatytas nuostatas.

Taigi, atsižvelgusi į aptartas aplinkybes ir į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad
nagrinėjamu atveju baudžiamosios atsakomybės pagal BK 208 straipsnio 1 dalį už skolininko nesąžiningumą taikymas nebuvo
pagrįstas visų būtinųjų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimu kasatorės veikoje, pažeidžiantis proporcingumo principą, todėl
baudžiamoji byla turi būti nutraukta. Nukentėjusiųjų kreditorių teisėtų interesų užtikrinimo klausimas turėtų būti sprendžiamas
civilinių ir civilinio proceso įstatymų nustatytomis priemonėmis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo
požymių, todėl teismų sprendimai naikintini dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 383 straipsnis, 369 straipsnio 1
dalies 1 punktas), o baudžiamosios bylos R. B. dalis dėl jos nuteisimo pagal BK 208 straipsnio 1 dalį nutrauktina (BPK 3 straipsnio 1
dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 382 straipsnio 2
punktu,

Nutarė

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2014 m. kovo 13 d. nuosprendžio dalį, kuria R. B. nuteista pagal BK 208 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir šią bylos dalį R. B. nutraukti,
nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.