AB-36-1

 
TEISMŲ PRAKTIKOS SUKČIAVIMO BAUDŽIAMOSIOSE BYLOSE
(BAUDŽIAMOJO KODEKSO 182 STRAIPSNIS)
APŽVALGA
 
Įvadinės pastabos
 
Pastaraisiais metais teismų praktikoje susiduriama su daugybe sukčiavimo formų:
motinystės (tėvystės) pašalpų įgijimu apgaule, telefoniniu sukčiavimu, pinigų išviliojimu,
apsimetant asmeniu, galinčiu padėti nukentėjusiajam išspręsti jo problemą (nutraukti
baudžiamąją bylą, gauti vizą į užsienį, surasti darbą ir pan.), svetimo nekilnojamojo turto
pardavimu arba įkeitimu, fiktyvių įmonių steigimu ir prekių pirkimu konsignacijos pagrindais,
po to nesumokant už jas, pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) neteisėtu susigrąžinimu ar
išvengimu ir pan.
Iš teismų praktikos matyti, kad teismams kelia sunkumų kai kurių šios nusikalstamos
veikos, pavyzdžiui, apgaulės, turtinės prievolės išvengimo traktavimas kvalifikuojant veikas, taip
pat atribojant sukčiavimą nuo kitų nusikalstamų veikų sprendžiant klausimą dėl būtinybės taikyti
ne baudžiamąją, bet civilinę atsakomybę tais atvejais, kai veika – civilinių sutarčių nevykdymas.
Kvalifikuojant vieną ar kitą mokestinės apgaulės PVM srityje schemą kaip sukčiavimą, kartais
neteisingai nustatoma, koks konkrečiai sukčiavimo požymis atitinka padarytos veikos turinį.
Procesiniuose dokumentuose ne visada tinkamai apibrėžiami sukčiavimo požymiai,
atskleidžiamas panaudotos apgaulės ir kaltininko tyčios turinys.
Šios apžvalgos tikslas – atskleisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau –
BK) 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių prasmę, turinį ir kartu
prisidėti prie teismų praktikos, aiškinant šio nusikaltimo objektyviuosius ir subjektyviuosius
požymius bei atribojant jį nuo kitų nusikalstamų veikų vienodinimo. Pažymėtina, kad remiantis
oficialia konstitucine doktrina (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d.
nutarimas) šioje apžvalgoje pateikiamos ne naujos teisės aiškinimo taisyklės, o sisteminė
aktualios teismų praktikos analizė, kuri parodo, kaip panašaus pobūdžio bylas sprendžia kasacinis
teismas, paaiškina vyraujančias teismų praktikos tendencijas, išryškina pozityvius teisės
aiškinimo pavyzdžius.
Apžvalgoje remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, priimtomis po naujojo
Baudžiamojo kodekso įsigaliojimo 2003 m. gegužės 1 d., kuriose sprendžiami BK 182 straipsnio
taikymo klausimai, taip pat ankstesnėmis nutartimis ir teismų praktikoje suformuotomis
taisyklėmis, kuriose pateiktas sukčiavimo požymių aiškinimas ir šios normos taikymas teismų
praktikoje nepakito.
 
Svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės prievolės išvengimas
ar jos panaikinimas
 
Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas
apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės
arba ją panaikina. Sukčiavimo objektyvieji požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas,
2) turtinės prievolės išvengimas ir 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio
dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad
būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar
nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Turtinė teisė – tai kaltininko
sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš
intelektinės veiklos rezultatų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.112
straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo arba banko elektroninė
sistema perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo
turtinę teisę.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad asmuo, turintis banko sąskaitą, įgyja ir
turi teisę į turtą, esantį sąskaitoje. Bet kuriuo momentu jis gali pareikalauti banko išmokėti jam
sąskaitoje esančius pinigus. Taigi, pervedus pinigus į sąskaitą, kasatoriai įgijo teisę į turtą. Nors
šis turtas dar buvo banko nuosavybė, tačiau kasatoriai įgijo reikalavimo teisę į jį, nes turėjo tos
sąskaitos mokėjimo kortelę (kasacinė byla Nr. 2K-682/2001).
Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas.
Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos Respublikos
akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir atsiskaičius su jos
kreditoriais.
Daiktų, kurie išimti iš apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota (pvz., kontrabandinių prekių),
įgijimas panaudojant apgaulę kvalifikuotinas pagal BK 182 straipsnį, jeigu baudžiamoji
atsakomybė už tokių medžiagų (pvz., ginklų, narkotinių medžiagų) neteisėtą įgijimą nenustatyta
kitų BK straipsnių (BK 253, 256, 263 ar 296 straipsnis ir kt.).
D. P., D. M. ir A. S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį buvo kaltinami tuo, kad, būdami
iš anksto susitarę dėl cigarečių vagystės ir veikdami grupe, 2005 m. rugsėjo 15 d., apie
20.15  val., apgaule įsibrovę į M. G. gyvenamąjį namą, pagrobė jai priklausančias 1200 Lt
vertės keturias dėžes, kuriose buvo 2000 pakelių cigarečių, pažymėtų Rusijos Federacijos
banderolėmis. D.  P. tuo pačiu metu iš M.  G. namo dar pagrobė ir nenustatytam asmeniui
priklausančius 66 l pramoniniu būdu pagaminto 96,5 proc. techninio etilo alkoholio, kurio
vertė – 2615,64 Lt.
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2006 m. liepos 1 d. nuosprendžiu D.  P., D. M., A.
S. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo ar
baudžiamojo nusižengimo požymių. Apylinkės teismas pažymėjo, kad daiktai, kurie išimti iš
apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta yra ribota, nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal BK
178 straipsnį ir tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal kitus BK specialiosios dalies
straipsnius. Šiuo konkrečiu atveju vagystės dalykas 2000 vnt. pakelių cigarečių, pažymėtų
Rusijos Federacijos banderolėmis, ir 66 l pramoniniu būdu pagaminto 96,5 proc. techninio
etilo alkoholio.
CK 4.7 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad ribotai apyvartoje esantys daiktai yra tam tikras
savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama saugumo, sveikatos apsaugos ar kitų
visuomenės poreikių. Tai reiškia, kad tam tikrų daiktų buvimo apyvartoje statusą apibrėžia
atitinkami įstatymai ar lydimieji teisės aktai. Ūkio ministro 2004 m. gegužės 26 d. įsakymu Nr.
4-200 patvirtintų Fiziniams asmenims taikomos alkoholio produktų ir tabako gaminių gabenimo
ir laikymo Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklių 2 straipsnyje nustatyta, kad Lietuvos
Respublikos teritorijoje fiziniams asmenims draudžiama gabenti ir laikyti jiems nuosavybės teise
priklausančiose, pagal nuomos, panaudos sutartį ar kitais pagrindais naudojamose patalpose ir
kitose vietose tabako gaminius ir alkoholinius gėrimus, nepaženklintus Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyta tvarka finansų ministro patvirtinto pavyzdžio specialiais ženklais –
banderolėmis, taip pat nedenatūruotą bei denatūruotą etilo alkoholį, išskyrus išimtis, nurodytas
to paties akto 3 straipsnyje. Draudimas laikyti tabako gaminius be Lietuvos Respublikos
Vyriausybės nustatyto pavyzdžio banderolių bei etilo alkoholį, tačiau su tam tikromis išimtimis,
leidžia daryti išvadą, kad minėti produktai dėl šio akto papuola į ribotai esančių apyvartoje
daiktų kategoriją. Iš šių norminių aktų prasmės išplaukia, kad kaltinamiesiems inkriminuojamos
vagystės metu iš nukentėjusiosios pagrobti daiktai – 2000 vnt. pakelių cigarečių su Rusijos
Federacijos banderolėmis ir 66 l pramoniniu būdu pagaminto 96,5 proc. techninio etilo
alkoholio – yra ribotai apyvartoje esantys daiktai ir todėl negali būti vagystės BK 178 straipsnio
prasme dalykas. Taigi, nesant vagystės dalyko, nėra ir visų būtinų kaltinamiesiems
inkriminuotos BK 178 straipsnio 2  dalį numatytos veikos objektyviųjų požymių. Dėl to visi
kaltinamieji pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo
ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas) (baudžiamoji
byla Nr. 1-168-416/2006).
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 20 d.
nutartimi buvo atmestas Marijampolės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis
skundas ir D. P., D. M. ir A. S. baudžiamojoje byloje paliktas galioti Marijampolės rajono
apylinkės teismo 2006 m. liepos 1 d. išteisinamasis nuosprendis. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas patenkino Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą ir
perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasacinis teismas motyvuodamas savo
sprendimą rėmėsi ir Senato nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo
baudžiamosiose bylose“ 4 punkto nuostatomis, kuriose nurodyta, kad daiktai, išimti iš
apyvartos, ar daiktai, kurių apyvarta ribota, nėra nusikalstamos veikos dalykas pagal BK 178 ir
180 straipsnius. Tokių daiktų pagrobimas kvalifikuotinas pagal kitus BK (pvz., 119, 254, 256,
263, 296, 302 ar 306) straipsnius.
Kasacinis teismas pažymėjo, kad Senato nutarimo Nr. 52 4 punkte nėra prielaidos išvadai,
jog jeigu daiktų, išimtų iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, pavyzdžiui, cigarečių
pakelių su užsienio valstybės banderolėmis, techninio etilo alkoholio, pagrobimo nenumato
konkretūs specialiosios BK dalies straipsniai, tokios veikos gali būti pripažįstamos
nepavojingomis ir nebaudžiamomis. Vadinasi, pagal šio Senato nutarimo nuostatas pagrobimas
daiktų, išimtų iš apyvartos, ar daiktų, kurių apyvarta yra ribota, jei šių daiktų baudžiamoji
teisinė apsauga nenustatyta kitų specialių BK straipsnių, kvalifikuotinas pagal BK 178 straipsnį
(kasacinė byla Nr. 2K-7-232/2007).
Pagal BK 182 straipsnį svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios
(dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios nuosavybės
teisė nėra pasibaigusi kitu būdu.
Kai turtą panaudodamas apgaulę įgyja šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso
bendrosios nuosavybės teise, tokia veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu Z. B. nuteista
pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad turėdama tikslą apgaule užvaldyti svetimą turtą 2002
m. spalio 29 d. 15-ajame notarų biure, esančiame Vilniuje, pateikusi notarei suklastotą
dokumentą – A. B. vardu išduotą įgaliojimą, su V. L., sudarė žemės pirkimo–pardavimo sutartį
ir apgaule gavusi 5000 Lt juos užvaldė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl BK 182 straipsnio 1 dalies taikymo,
pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog, neturėdama teisės be sutuoktinio A. B. žinios
parduoti bendrąja jungtine nuosavybės teise priklausantį sodo sklypą, Z. B. 2002 m. rugsėjo–
spalio mėn. atliko pirmuosius jai inkriminuotus nusikalstamus veiksmus – pagrobė sutuoktinio
pasą, organizavo dokumento suklastojimą, panaudojo suklastotą dokumentą ir be sutuoktinio
žinios pardavusi sodo sklypą apgaule užvaldė 5000 Lt. BK 182 straipsnio 1 dalyje nustatyta
atsakomybė už svetimo turto įgijimą apgaule. Šiuo atveju Z. B. neteisėtai pardavė turtą, kuris
buvo jos ir nukentėjusiojo A. B. bendroji jungtinė nuosavybė (CK 3.87 straipsnis). Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 52 „Dėl teismų praktikos
vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose“ 5 punkte išaiškinta, kad svetimas turtas – tai
daiktai, kurie grobimo momentu priklauso ne kaltininkui, o kitam asmeniui. Pagal BK 178 ir 180
straipsnius nėra svetimas asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas,
kol jis nėra padalytas arba kol jungtinė nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitu būdu. Ginčo
objektu esantis turtas negali būti grobimo dalykas ginčo šalims pagal minėtus straipsnius, kol
šis klausimas nėra išspręstas teisme. Šis išaiškinimas, koks turtas yra laikytinas svetimu,
taikytinas ir nusikalstamai veikai, numatytai BK 182 straipsnyje.
Įvertinus aplinkybes ir Senato išaiškinimą, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
daro išvadą, kad Z. B. nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2002 m.
spalio 29 d. apgaule užvaldė svetimą 5000 Lt turtą (nuosprendyje taip pat nenurodyta, kam buvo
padaryta materialinė žala), nes šiuo atveju nėra BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos
veikos būtino sudėties požymio – nusikaltimo dalyko. Kadangi baudžiamasis įstatymas
pritaikytas netinkamai, tai skundžiami teismų sprendimai keistini ir ši baudžiamosios bylos dalis
nutrauktina, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių
(BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas) (kasacinė byla Nr. 2K-461/2006).
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma
vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal kainą, nurodytą šio
turto įsigijimo sandoryje (įskaitant PVM), jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus, o kilus abejonių dėl
turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu.
Tokiu atveju kvalifikuojant veiką neatsižvelgiama į nukentėjusiojo negautas pajamas. Jos
turi reikšmės tik sprendžiant žalos atlyginimo klausimus.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 12 d.
nuosprendžiu L. B., be kitų nusikalstamų veikų, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai,
kad, veikdamas su kitais nuteistaisiais šioje byloje, 2000 m. rugpjūčio mėn.–rugsėjo 7 d.
laikotarpiu apgaule savo ir kito asmens naudai įgijo didelės vertės – 33 807 Lt – turtą
(nukentėjusiosios J. Š. butą), taip padarė nukentėjusiajai J. Š. 33 807 Lt turtinę žalą.
Apeliaciniu skundu nuteistasis L. B. nesutiko su jo veikos kvalifikavimu pagal BK 182
straipsnio 2 dalį ir teigė, kad byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog A. Š. butas buvo
parduotas už 30 000 Lt, todėl veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1 dalį ir
byla nutraukta dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.
Dėl veikos perkvalifikavimo Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegija 2008 m. lapkričio 12 d. nuosprendyje pažymėjo, kad iš buto pirkimo–pardavimo
sutarties matyti, jog A. Š. butas buvo parduotas už 30 000 Lt. Ši suma neviršijo tuo metu
nustatytos 250 MGL sumos, tokiu atveju veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 1
dalį. Turto vertė, remiantis teismų praktika turto pagrobimo ar neteisėto pasisavinimo bylose,
gali būti nustatoma pagal pirkimo–pardavimo sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo),
įsigijimo kaštus. Tačiau bendroji taisyklė yra ta, kad turto vertė nustatoma remiantis daikto
rinkos verte veikos padarymo metu. Šia taisykle ir vadovavosi pirmosios instancijos teismas.
Toje pačioje notaro patvirtintoje A. Š. buto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad
parduodamas butas Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės
Kauno filialo įvertintas 33 807 Lt. Netikėti oficialiu valstybės įstaigos įvertinimu teismas
neturėjo pagrindo, todėl ir rėmėsi šiuo turto įvertinimu kvalifikuodamas L. B. nusikalstamą
veiką. Kita vertus, šiuo atveju apgaule įgyto turto vertės nustatymas pagal pirkimo–pardavimo
sutarties kainą būtų abejotinas ir neteisingas dar ir dėl to, kad ši sutartis buvo sudaryta ne pačios
A. Š. ir pirkėjo (Ž. A. M.), bet nusikalstamai veikusių Ž. A. M. bei N. K., kuris, nors ir buvo
įgaliotas atlikti tokius veiksmus A. Š. vardu, tačiau iš tiesų veikė naudodamas apgaulę prieš
nukentėjusiąją. Kitaip tariant, toks sandoris ne tik neišreiškia tikros šalių, taigi ir buto
savininkės A. Š. valios, bet ir yra neteisėtas, todėl jame nurodyta buto pardavimo kaina negali
būti laikoma realia pasisavinto turto verte BK 182 straipsnio prasme. Taigi teismas,
nustatydamas apgaulės būdu įgyto turto vertę, šiuo atveju pagrįstai rėmėsi Žemės ir kito
nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Kauno filialo pateiktu turto
įvertinimu bei teisingai veiką kvalifikavo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (baudžiamoji byla Nr.
1A-87/2007).
Šioms Lietuvos apeliacinio teismo išvadoms pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
kuris nuteistojo L. B. skundą, kuriuo šis prašė jo nusikalstamą veiką dėl neteisingai nustatytos
turto vertės perkvalifikuoti iš BK 182 straipsnio 2 dalies į 182 straipsnio 1 dalį, atmetė (kasacinė
byla Nr. 2K-99/2009).
Sprendžiant, ar sukčiavimo būdu įgytos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę
reikšmę (BK 182 straipsnio 2 dalis), atsižvelgtina į tokių vertybių teisinį reglamentavimą (pvz.,
Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos
nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas). Ši aplinkybė paprastai nustatoma remiantis
atitinkamos srities specialisto (eksperto) išvada.
Svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar
vertybinių popierių įgijimas panaudojant apgaulę. Iš esmės tai neteisėtas fiktyvaus teisinio
santykio sukūrimas, pagal kurį kaltininkas ar tretieji asmenys gauna svetimą turtą ar materialių
civilinės apyvartos objektų teikiamą naudą (kasacinė byla Nr. 2K-44/2007). Išoriškai įgijimas
gali atitikti turinio ir formos reikalavimus, kurie nustatyti CK atitinkamos rūšies turto
sandoriams.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį atsižvelgtina į tai, kad kai kuriais atvejais
svetimo turto ir turtinės teisės įgijimo požymiai gali sutapti (pvz., nekilnojamojo turto ir teisės į
jį, banko sąskaitoje esančių pinigų ir teisės į juos įgijimas).
PVM nesumokėjimas gali atitikti ir turto įgijimo, ir turtinės prievolės išvengimo
sukčiavimo požymius. Turtinės prievolės mokėti PVM išvengimas nėra bylos esmė. Svarbiausia
tai, kad oficialiai išskirtas PVM nebuvo pervestas valstybei, o iš sąskaitos pasisavintas. Dėl to
teismai pagrįstai D. J. pripažino kaltu ne dėl turtinės prievolės išvengimo, o dėl sukčiavimo
įgyjant svetimą turtą. Nuteistųjų veika reiškėsi tuo, kad PVM, kurį jie turėdavo pervesti
Mokesčių inspekcijai, panaudodami apgaulę išsigrynindavo ir pasisavindavo. Nuteistieji nesiekė
išvengti mokesčių, pagrindinis jų tikslas buvo įgyti svetimą turtą apgaule (kasacinė byla Nr. 2K-
102/2011).
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai svetimo turto įgijimo požymis inkriminuojamas ir
tais atvejais, kai į kaltininko sąskaitą pervedami negrynieji pinigai. G. S. nuteistas už tai, kad,
veikdamas bendrininkų grupe su A. J., pasinaudodamas kitų asmenų, taip pat ir pareigūnų
padarytais veiksmais, vardais, asmens dokumentais ir parašais, priedangos įmonėmis, pagal
suklastotas deklaracijas apgaule savo naudai kaip grąžinamą PVM permoką įgijo įvairių UAB
pervestas dideles pinigų sumas, t. y. įgijo didelės vertės svetimą turtą – valstybės biudžeto lėšas
(kasacinė byla Nr. 2K-111/2007). Tačiau tokiais atvejais gali būti taikomas ne tik svetimo turto,
bet ir turtinės teisės įgijimo požymis, nes kaltininkas gauna naudą ne įgydamas materialų daiktą,
bet juridiškai įformintu sandoriu papildydamas banko sąskaitą.
Teismų praktikoje konstatuota, kad turtinės teisės įgijimas yra tada, kai naudojant apgaulę
teisiškai įtvirtinama kaltininko galimybė gauti svetimą turtą, juo naudotis ir disponuoti arba gauti
kitokią turtinę naudą (kasacinė byla Nr. 2K-7-259/2011). Turtinės teisės įgijimas – tai teisės
valdyti ir (ar) naudotis, ir (ar) disponuoti svetimu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės,
atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 straipsnis), įgijimas panaudojant
apgaulę.
V. L. nuteista už tai, kad 1999 m. lapkričio 20 d.–1999 m. lapkričio 25 d. laikotarpiu bute,
esančiame Šiauliuose, pateikė V. J. pasirašyti du tuščius darbo sutarties blankus, po to tyrimo
nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje šiuos blankus užpildė savo ranka ir taip dviem
egzemplioriais pagamino netikrą dokumentą – darbo sutartį, kurioje nurodė, kad V. J. ir ji
(V.  L.) nuo 1999 m. liepos 20 d. iki 1999 m. lapkričio 20 d. sudaro darbo sutartį, pagal kurią ji
priimama dirbti V. J. priklausančiame žemės sklype bei miške, už tai V.  J. įsipareigoja jai
sumokėti darbo užmokestį 4800 Lt, taip pat sutartyje įrašė, kad ,,visi darbai atlikti kokybiškai ir
laiku“, nors ji ūkyje nedirbo (kasacinė byla Nr. 2K-313/2006).
Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš delikto,
sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant apgaulę
(pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas situaciją, kai
kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės). Išvengti
turtinės prievolės reiškia atsisakyti vykdyti ją arba naudojant apgaulę sudaryti tokią padėtį, kad
kreditorius prarastų realią galimybę įgyvendinti savo turtinę teisę arba ši galimybė būtų iš esmės
suvaržyta, o kaltininkas išvengtų realaus pavojaus būti teisiškai priverstas vykdyti savo pareigą
teisės turėtojui.
R. G. nuteistas už tai, kad 2004 m. sausio 8 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytas, parduotuvėje, priklausančioje UAB „Topo technika“, iš anksto žinodamas, kad
išvengs turtinės prievolės už įsigytą prekę atsiskaityti, apgaule, pasinaudodamas M. T.
pasitikėjimu ir jos dokumentu – Lietuvos Respublikos piliečio pasu bei nutylėdamas esmines
savininko – UAB „Snoro lizingas“ – apsisprendimui dėl turto perleidimo aplinkybes, t. y.
nuslėpdamas, kad telefono aparatą pirks savo reikmėms, ir neinformuodamas M. T., kokią
sutartį jos vardu sudaro ir kokios bus pasekmės nevykdant sutarties sąlygų, sudarė M. T. vardu
išperkamosios nuomos sutartį su UAB „Snoro lizingas“, pagal kurią išsimokėtinai įsigijo 599 Lt
vertės mobiliojo ryšio telefono aparatą „Siemens M-55“ ir kurio gavimą patvirtino savo parašu,
tačiau, naudodamas įsigytą telefoną savo reikmėms, nesudarė sąlygų M. T. mokėti privalomų
įmokų pagal sudarytą sutartį (nedavė jai privalomoms įmokoms reikalingos pinigų sumos), pats
sutarties sąlygų nevykdė ir įsigytos prekės negrąžino, taip padarė UAB „Snoro lizingas“ 599 Lt
turtinę žalą (kasacinė byla Nr. 2K-525/2005).
Turtinės prievolės panaikinimas – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko
ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pvz., fiktyviais
atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas PVM).
PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrąžinti (gauti į
sąskaitą), bet likviduoti ar sumažinti į biudžetą mokėtiną PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos
būdais, tokia veika laikytina turtinės prievolės panaikinimu.
Vilniaus apygardos teismo 2007 m. balandžio 16 d. nuosprendžiu G. Š. nuteistas už
įvairius nusikaltimus, tarp jų ir už didelės vertės turto sukčiavimą (BK 182 straipsnio 2 dalis),
dokumentų suklastojimą bei jų panaudojimą (BK 300 straipsnio 2 dalis). G. Š. buvo
inkriminuota tai, kad jis, būdamas juridinio asmens direktoriumi, įtraukė į įmonės apskaitą
daugybę suklastotų sąskaitų-faktūrų, išrašytų dėl realiai neįvykusių sandorių su kitomis juridinio
asmens, nurodė finansininkams pagal šiuos dokumentus užpildyti atitinkamų mokestinių
laikotarpių PVM deklaracijas, jas pasirašė ir pateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai. Tai leido
įmonei nesumokėti į valstybės biudžetą didelės (154 148 Lt) PVM sumos. Teismas sukčiavimo
požymius įvardijo taip, kad G. Š. apgaule juridinio asmens naudai įgijo turtinę teisę į 154 148 Lt
valstybės biudžeto lėšų ir panaikino prievolę šiuos pinigus sumokėti į valstybės biudžetą.
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 26 d.
nuosprendžiu ši pirmosios instancijos teismo formuluotė patikslinta: iš nuosprendžio pašalintas
požymis „įgijo didelės vertės turtinę teisę“ ir paliktas tik požymis „panaikino didelės vertės
turtinę prievolę“ (baudžiamoji byla Nr. 1A-348/2007).
BK 182 straipsnio 1 dalies dispozicijoje numatyti objektyvieji sukčiavimo sudėties
požymiai formuluojami kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad
būtų padaryta bent viena iš šiame straipsnyje nurodytų veikų. Tačiau, formuluojant kaltinimą
kaltinamajame akte, ir kituose procesiniuose dokumentuose turi būti aiškiai įvardyta, kokią iš
BK 182 straipsnyje numatytų veikų kaltininkas padarė. Antai Lietuvos apeliacinio teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 20 d. nutartimi (bylos Nr. 1A-
179/2008), kuria buvo panaikintas pirmosios instancijos teismo nuosprendis ir PVM sukčiavimo
byla perduota nagrinėti iš naujo dėl to, kad nuosprendyje buvo suklysta įvardijant inkriminuotus
sukčiavimo požymius – turtinės prievolės išvengimą ir turtinės prievolės panaikinimą.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai sukčiavimui būdingi iš karto keli požymiai,
pavyzdžiui, tais pačiais veiksmais kaltininkas ne tik įgyja svetimą turtą, bet ir išvengia turtinės
prievolės arba šią panaikina.
V. M. nuteistas už tai, kad nuo 2005 m. rugpjūčio 2 iki lapkričio 11 d., veikdamas
bendrininkų grupe su nenustatytais asmenimis, iš anksto žinodamas, kad išvengs turtinės
prievolės atsiskaityti už prekes, kurias po jų įsigijimo perdavė ikiteisminio tyrimo metu
nenustatytiems bendrininkams, apgaulės būdu Panevėžio parduotuvėse, pasinaudodamas
nukentėjusiųjų pasitikėjimu ir jų asmens dokumentais, nutylėdamas esmines aplinkybes,
svarbias prekių savininkų – UAB „Snoro lizingas“ ir UAB „Ūkio banko lizingas“ –
apsisprendimui perleisti turtą, padarė nukentėjusiesiems turtinę žalą (kasacinė byla Nr. 2K-
71/2008).
Kasacinėje praktikoje konstatuota, kad BK 182 straipsnio, kuriame nustatyta atsakomybė
už sukčiavimą, dispozicija nėra blanketinė. Vadinasi, šiame straipsnyje nustatytos nusikalstamų
veikų sudėtys nėra tokios, kurių turinys atskleidžiamas tam tikrus sukčiavimo požymius
išgaunant iš kitų teisės norminių aktų bei jų taikymo praktikos. Šiuo konkrečiu atveju skundo
argumentai, kuriais aiškinamas PVM ir pelno mokesčio mokėjimo reglamentavimas bei jo
pažeidimai, iškelia ne teisinę, bet faktinę kvalifikavimo prielaidą taikant BK 182 straipsnį ir
kartu peržengia teismo įgaliojimų nagrinėjant kasacinę bylą ribas, kurias apibrėžia BPK 376
straipsnio 1 dalis (kasacinė byla Nr. 2K-241/2008).
Sukčiavimo nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl ši veika kaip baigta
kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 straipsnyje numatytų padarinių: nukentėjusiojo turto,
turtinių teisių ar reikalavimo teisių praradimas (jų apimties sumažėjimas), arba skolų ar
prievolių, kuriomis suvaržomas nukentėjusiojo turtas, atsiradimas ar jų padaugėjimas (pvz.,
apgaulės būdu sudaromos hipotekos, laidavimo, įkeitimo ir pan. sutartys).
Kai asmuo kelis kartus padaro veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, jos vertintinos kaip
viena tęstinė nusikalstama veika, jeigu jas jungia vieningas sumanymas, kaltininkas apgaulę
naudojo prieš tą patį asmenį ir (ar) turtą ar turtinę teisę įgijo iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo),
šios veikos buvo daromos panašiu būdu ir panašiomis aplinkybėmis, esant nedideliam laiko
tarpui, ir pan.
Bylos duomenimis, D. Š., veikdamas su kitais nuteistaisiais, pasinaudodamas UAB „N.“
vardu, su UAB „B.“ sudarė vieną prekių pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu ėmė
įvairias prekes iš UAB „B.“ skirtingų parduotuvių (Nr. 2, 4, 10 ir pan.). Taigi nuteistieji apgaule
prekes įsigijo vienos civilinės sutarties pagrindu iš vieno ir to paties šaltinio, padarydami žalą
tam pačiam savininkui – UAB „B.“. Be to, jų neteisėta veikla – vieno sandorio sudarymas pagal
atskiras PVM sąskaitas faktūras paimant skirtingas prekes – buvo pakankamai intensyvi ir
atskiri veikos epizodai laiko atžvilgiu nebuvo vie-nas nuo kito nutolę – nusikaltimas, kurį sudarė
14 epizodų, truko maždaug pusę mėnesio.
Šios faktinės bylos aplinkybės patvirtina, kad nuteistieji per gana trumpą laiko tarpą
tokiomis pačiomis aplinkybėmis iš vieno šaltinio, padarydami turtinę žalą vie nam savininkui,
apgaule įgijo įvairių prekių ir veikė vieninga tyčia, t. y., pasinaudodami formaliai įsigytos įmonės
vardu, siekė iš kitos įmonės įgyti kuo didesnį kiekį ir kuo didesnės vertės svetimo turto.
Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pripažįsta, kad D. Š. veika teisingai kvalifikuota
kaip viena tęstinė nusikalstama veika pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, apgaule įgyjant svetimą
didelės vertės turtą (kasacinė byla Nr. 2K-481/2010).
Iš teismų praktikos matyti, kad sukčiavimo bylose svarbiu kriterijumi atribojant tęstinę
veiką nuo pavienės nusikalstamos veikos pripažįstamas šios veikos dalyko aspektas.
Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad visi veiksmai siekiant užvaldyti grąžinamą PVM
permoką visiškai kartojasi ir yra tapatūs. Jie prasidėdavo tą pačią dieną, įvairiems darbams
buvo samdomi tie patys darbuotojai. Tai svarbūs aspektai, pagal kuriuos tikrintina, ar padaryta
veika yra tęstinė ar ne, tačiau jie nepakankami. Kasatorius nemini jam nepalankaus
nusikalstamos veikos dalyko aspekto. Tokio pobūdžio bylose jis yra labai svarbus ar net
lemiamas. Kaltinamajame akte ir teismų sprendimuose yra aiškiai išskirtos šešios nusikalstamos
veikos, kuriomis apgaule įgytos atskiros PVM skirtumo sumos: 97 301 Lt, 94  937 Lt, 111 600 Lt,
111 978 Lt, 99 000 Lt ir 99 000 Lt. Dėl kiekvienos iš nurodytų sumų, sudarančių atskirus
nusikalstamos veikos dalykus, yra detaliai aprašyti visi atlikti veiksmai ir jų dalyviai, nes
kiekvienos iš jų pagrobimas buvo organizuojamas ir įgyvendinamas atskirai, atliekant skirtingus
veiksmus, panaudojant skirtingus dokumentus ir t. t. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs
įrodymus, kiekvieną inkriminuojamų veikų kvalifikavo kaip atskirą nusikaltimą pagal BK 182
straipsnio 2 dalį. Tokio padarytų nusikaltimų kvalifikavimo nepaneigė ir apeliacinės instancijos
teismas. Kolegijos nuomone, ir baudžiamojo proceso nuostatų požiūriu atskiras kiekvienos
padarytų veikų aprašymas bei kvalifikavimas atliktas nepažeidžiant įstatymo reikalavimų.
Nepaisant to, kad padarytos veikos turi pasikartojančių savybių, yra ir esminių kiekvienai jų
būdingų skirtumų, todėl jos įvertintos kaip atskiros nusikalstamos veikos. Tokia kvalifikacija
atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas ir jų traktuotę susiklosčiusioje teismų praktikoje
(kasacinė byla Nr. 2K-111/2007).
Tačiau tęstinės nusikalstamos veikos esminė aplinkybė yra ta, kad atskirais nusikalstamos
veikos epizodais įgyvendinamas vienas kaltininko sumanymas. Tokia veika susideda iš kelių
tapačių ar vienarūšių veiksmų, kuriuos jungia vieningas sumanymas (vieninga tyčia) ir kurių
kiekvienas atskirai atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos
nusikalstamos veikos sudėties požymius ir leidžia kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikalstamą
veiką.
Nuteistiesiems inkriminuotos nusikalstamos veikos buvo daromos pagal tą pačią schemą
(įtraukiant į UAB „D.“ buhalterinę apskaitą suklastotas PVM sąskaitas faktūras), dalyvaujant
tiems patiems asmenimis (fiktyvūs sandoriai buvo sudarinėjami su A. K. realiai veiklos
nevykdančiomis įmonėmis UAB „E.“, UAB „L.“, UAB „I.“, UAB „T.“), apgaulės veiksmai –
suklastotų dokumentų, reikalingų tiek PVM, tiek pelno mokesčiui susigrąžinti, įtraukimas į UAB
„D.“ apskaitą ir pateikimas Valstybinei mokesčių inspekcijai – buvo panašūs, o turtas
užvaldomas iš to paties šaltinio (valstybės biudžeto). Įvertinus šias aplinkybes, būtina nustatyti,
ar nuteistasis J. A. Ž savo veiksmus suvokė kaip vientisą nusikalstamą veiką ir darydamas pirmą
veiksmą jau turėjo susiformavusį sumanymą dėl abiejų jam inkriminuotų mokestinių prievolių
sumažinimo, ar priešingai – kiekvieną kartą jo tyčia panaudoti suklastotus dokumentus ir
sumažinti mokestines prievoles susiformuodavo atskirai; tai būtų galima konstatuoti kaip
tęstinumo nutrūkimą ir kiekvieną epizodą vertinti kaip atskirą nusikalstamą veiką. Dėl to, bylą
nagrinėjant apeliacine tvarka, spręstinas ir nuteistųjų veikų kvalifikavimo pagal tęstinumo
kriterijų klausimas (kasacinė byla Nr. 2K-582/2010).
 
Apgaulė kaip sukčiavimo padarymo būdas
 
Pagal BK 182 straipsnio 1 dalį sukčiavimas – tai svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas,
turtinės prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę. Apgaulė, kaip šios
nusikalstamos veikos padarymo būdas, yra įtraukta į sukčiavimo sudėtį, todėl kvalifikuojant asmens
veiką pagal BK 182 straipsnį turi būti nustatoma visais atvejais. Teismų praktikoje išskiriami šie
apgaulės kriterijai: 1) objektyvios tiesos iškraipymas; 2) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti
nukentėjusiojo klaidą); 3) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios
tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė byla Nr. 2K-335/2010).
Apgaulė sukčiaujant naudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją ar
asmenį, kurio žinioje yra turtas, o pastarieji dėl suklydimo, suklaidinti apgaulės, savanoriškai
patys perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydami, kad šis turi teisę jį gauti, arba
panaikina jo turtinę prievolę. Apgaulė reiškiasi minėtų asmenų suklaidinimu pateikiant
suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan.
Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto, turtinės
teisės perleidimu kaltininkui arba su jo turtinės prievolės išvengimu ar jos panaikinimu (dėl
turto vertės, jo savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.).
Nuteistojo V. Ž. tyčią sukčiauti parodo ir nukentėjusįjį klaidinančių aplinkybių sukūrimas,
būtent tai, kad jis nukentėjusiajam V. F. A. parodė buvusį bendrovės krovinį – sunkųjį krosnių
kurą, nors žinojo, kad neturi teisės šiuo kuru disponuoti, kad šis priklauso ne jam, o įmonei, ir
kad buvo paruoštas pateikti kitam gavėjui; vėliau V. Ž. kartu su V.  F A. nuvyko į kaltininkui
priklausančią bendrovę neva forminti eksporto dokumentų. Taip įtikinęs nukentėjusįjį, kad
sutartis bus įvykdyta ir gavęs patvirtinimą dėl pinigų į jo sąskaitą pervedimo, jokių žadėtų
veiksmų neatliko, o šiam išvykus į Lenkiją, iš karto grąžino tuščias cisternas, bet nei krovinio,
nei gautų pinigų negrąžino (kasacinė byla Nr. 2K-203/2010).
Teismų praktikoje išskiriamos vadinamosios aktyvioji ir pasyvioji apgaulės formos.
Aktyvioji apgaulė yra tada, kai kaltininkas aktyviais veiksmais pateikia nukentėjusiajam
objektyvią, tikrovės neatitinkančią informaciją ir taip jį suklaidina. Pasyvioji apgaulė yra tais
atvejais, kai kaltininkas, pasinaudodamas nukentėjusiojo tam tikrų esminių aplinkybių
nežinojimu ar netinkamu jų supratimu, iš tikrųjų objektyviai egzistuojančius faktus nutyli ir taip
klaidina nukentėjusįjį, nors apie šiuos faktus turėjo teisinę pareigą pranešti (kasacinė byla Nr.
2K-517/2004). Pasyviosios apgaulės turinys atskleistas kasacinėje nutartyje Nr. 2K-274/2011:
Nuteistasis R. B. žinojo, kad jo brolio įmonė reorganizuota, tačiau šiuos objektyviai
egzistuojančius faktus įrankių įsigijimo metu nutylėjo ir taip suklaidino nukentėjusįjį. Iš bylos
duomenų matyti, kad kasatorius tris kartus pirko iš UAB „MFT Norveda“ įrankius, todėl turėjo
realią galimybę informuoti apie pasikeitusią situaciją brolio įmonėje, tačiau to nepadarė. Šios
aplinkybės neginčijamai patvirtina sąmoningą kasatoriaus elgesį veikti apgaule, todėl
pagrįstos teismo išvados, kad R. B. pasinaudojo neegzistuojančios brolio įmonės duomenimis
ir šios vardu įgijo svetimą turtą veikdamas apgaule. Byloje nustatytų ir įrodymais pagrįstų
aplinkybių visuma neabejotinai leidžia konstatuoti, kad kasatorius, atlikdamas šiuos veiksmus,
suprato naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius
numatė ir jų norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį taikomas naudotos apgaulės esmingumo
reikalavimas. Jei svetimas turtas ar turtinė teisė įgyjama arba kaltininko turtinė prievolė
panaikinama nors ir neteisėtai, tačiau apgaulė nepadaro esminės įtakos nukentėjusiajam ar kitam
asmeniui apsispręsti dėl šių veiksmų atlikimo, tokiu atveju apgaulė nedaro veikos sukčiavimu.
Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui nepakanka paskolos paėmimo ir jos negrąžinimo
fakto. Ne mažiau svarbus sukčiavimo nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis yra apgaulė ir
jos subjektyvus suvokimas. Veikai kvalifikuoti kaip sukčiavimui būtina įrodyti, kad savo
ketinimus nesilaikyti sutarties sąlygų ir užvaldyti turtą asmuo maskuoja apgaule,
suklaidindamas paskolos davėją dėl savo ketinimų, pateikdamas kitai sutarties šaliai save kaip
kitą asmenį ar panaudodamas kitokius būdus, nulemiančius kitos pusės apsisprendimą suteikti
paskolą ir suvaržančius suteiktos paskolos atgavimą, ir visa tai suvokia.
Tas faktas, kad pirminiuose parodymuose kasatorius teigė, jog ne jis, o jo sūnus, kurio
vardas V., skolinosi pinigus, negali būti laikomas apgaulės kaip sukčiavimo nusikaltimo
požymiu. Nors vykdant teismo sprendimą 1997 metų antrąjį pusmetį paaiškėjo, kad tikrasis
atsakovo vardas yra ne V. ir dėl to negalima vykdyti teismo sprendimo, dar nereiškia, jog
skolindamasis pinigus kasatorius pinigų skolinimosi dieną suklaidino (apgavo) nukentėjusiąją.
Būtent tokios aplinkybės įrodymų reikalaujama BK 274 straipsnyje. Kolegija nevertina V. vardo
įrašymo į paskolos raštelį kaip apgaulės. Iš bylos medžiagos negalima daryti išvados, kad
nukentėjusiajai gerai pažįstamas žmogus galėtų suklaidinti ją dėl savo asmenybės. Kaip
nustatyta bylos medžiaga, taip pat ir V. J. parodymais, kasatorius prisistatinėjo V. vardu ir jo
kaimynė jį pažinojo V. vardu, ir tik tokiu vardu jis galėjo pasirašyti skolos raštelyje nesukėlęs
nukentėjusiosios įtarimų. Atvirkščiai, vargu ar nukentėjusioji sutiktų su skolos raštelio turiniu,
jei jis pasirašytų tikruoju savo, bet nukentėjusiajai nežinomu vardu. Šiuo atveju kolegija laiko,
kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog pasirašydamas skolos raštelyje „B. V.“ kasatorius
pateikė save kaip kitą asmenį ir siekė suklaidinti nukentėjusiąją V. J. dėl savo asmenybės, juo
labiau kad jie buvo gerai pažįstami ir nukentėjusiajai buvo žinoma jo gyvenamoji vieta.
Kolegija laiko, kad R. B. pasivadinimas paskolos raštelyje „V.“ vardu byloje nustatytomis
sąlygomis neturėjo esminės įtakos nukentėjusiosios apsisprendimui suteikti jam paskolą ir
negalėjo pasunkinti jai išieškoti skolos. R. B. neneigia paskolos fakto, jis ginčija tik paskolos
aplinkybes, sumą ir paskolos grąžinimo faktą. Šių aplinkybių sprendimas yra civilinės teisės ir
civilinio proceso, o ne baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso dalykas. Nėra teisinių
kliūčių tenkinti civilinį ieškinį, juo labiau kad V. J. civilinis ieškinys jau buvo patenkintas. Visos
problemos kilo sprendimo vykdymo metu dėl to, kad pati ieškovė nepasitikslinusi savo kaimyno
asmens duomenų ieškinio pareiškime nurodė ne tą atsakovo vardą, nors pavardė ir gyvenamoji
vieta buvo nurodyti teisingai.
Kasatorius neneigia paskolos sutarties fakto, to, kad būtent jis pasirašė skolos raštelį, taigi
jis pripažįsta paskolos sutartį ir neneigia savo įsipareigojimų pagal ją. Ginčas yra tik dėl
paskolos dydžio bei jos grąžinimo. Kolegija laiko, kad teismai civilinį dviejų asmenų ginčą
nepagrįstai įvertino kaip nusikaltimą. Baudžiamoji byla nutrauktina dėl nusikaltimo sudėties
nebuvimo R. B. veikoje (kasacinė byla Nr. 2K-851/2001).
Kitoje byloje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija taip pat pasisakė dėl prieš
nukentėjusiuosius panaudotos apgaulės esmingumo kriterijaus.
Nuteistojo V. Ž. apgaulė pirmosios instancijos teismo nuosprendyje grindžiama tuo, kad
jis sudarė sutartis su Lenkijos įmonėmis dėl kietojo krosnių kuro tiekimo neturėdamas licenzijos
verstis naftos produktų prekyba, taip pat ir prekės – kietojo krosnių kuro. Iš bylos medžiagos
matyti, kad nukentėjęs V. F. A. patvirtino, jog jei būtų žinojęs, kad Varėnoje buvęs kuras
nepriklauso nuteistajam, būtų jo nepirkęs. Liudytojas R. S. Z., duodamas parodymus pirmosios
instancijos teisme, paaiškino, kad V. Ž. sakė V. F. A., jog bazė priklauso jam, jis tuo metu buvo
šalia. Iš V. F. A. parodymų matyti, kad jis klausęs, ar kasatorius turi reikiamus dokumentus,
tačiau šis patikino, kad viskas gerai. Įvertinęs ne tik šiuos parodymus, bet ir visą pirkimo–
pardavimo sutarties sudarymo kontekstą, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą
išvadą, kad V. F. A., pats būdamas verslininkas ir žinodamas, jog naftos produktų bazė bei joje
esantis kuras nepriklauso nuteistajam, nebūtų ėmęsis rizikos pervesti pinigus už prekę asmeniui,
žinodamas, kad šis jos net neturi. Dėl to ši apgaulė laikytina esmine, nes ji susijusi su
svarbiausiomis aplinkybėmis, lėmusiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį su
kasatoriumi (kasacinė byla Nr. 2K-203/2010).
Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK 182
straipsnyje numatytas veikas (pvz., paimamas avansas už darbus, kurių kaltininkas neketina
atlikti) padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje
yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais
pasitikėjimo pagrindą. Piktnaudžiavimo pasitikėjimu samprata pateikiama kasacinėje nutartyje
Nr. 2K-188/2002.
Piktnaudžiavimas pasitikėjimu yra tada, kai kaltininkas, siekdamas išvengti atsiskaitymų
ar kitų mokėjimų, piktam panaudoja pasitikėjimu pagrįstus santykius, susiklosčiusius tarp jo ir
nukentėjusiojo ar jo įgaliotų asmenų. Atsiskaitymų ar kitų mokėjimų vengimas piktnaudžiaujant
pasitikėjimu yra viena apgaulės formų, nes ir šiuo atveju nukentėjusysis yra įtikinamas, kad už
darbus, suteiktas paslaugas ar reikalingus atlikti kitus mokėjimus bus apmokėta, nors
kaltininkas nesirengia to daryti, o pasitikėjimu grįsti kaltininko ir nukentėjusiojo santykiai
pastarajam yra garantas, kad kaltininkas prievolę įvykdys.
Iš teismų praktikos matyti, kad labiausiai paplitęs apgaulės piktnaudžiaujant pasitikėjimu
būdas yra kaltininko pateikimas apie save tikrovės neatitinkančios informacijos, pavyzdžiui, kad
jis užsiima tam tikrų paslaugų teikimu (įdarbinimu užsienyje ar pan.) arba verčiasi atitinkamu
verslu, siūlant partnerystę ar prašant paskolos verslui plėtoti ir pan.
S. K. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą apgaule įgyti savo naudai svetimą turtą ir jį
panaudoti asmeniniams reikalams, 2003 m. gruodžio mėn. viduryje (tiksli data ikiteisminio
tyrimo metu nenustatyta), paprašė J. V. paskolinti 40 000 Lt, melagingai sakydamas, kad
verčiasi metalų pirkimo–pardavimo verslu, žadėdamas šiuos pinigus investuoti į verslą, o skolą
grąžinti po dviejų savaičių, tačiau realiai jokiu verslu nesivertė ir žinojo, kad pasiskolintų pinigų
negrąžins. Apgaulės suklaidintas J. V. perdavė S. K. 40 000 Lt, o šis juos pasisavino, taip apgaule
savo naudai įgijo didelės vertės J. V. priklausantį turtą – 40 000 Lt (kasacinė byla Nr. 2K-
395/2008).
Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas
piktnaudžiaujant pasitikėjimu teismų praktikoje ne visada pripažintinas sukčiavimu. Sukčiavimu
paprastai nelaikytini tokie atvejai, kai asmuo elgiasi itin nerūpestingai, pavyzdžiui, savo turtą
perleidžia kaltininkui naiviai pasikliaudamas jo geranoriškumu, nors tam nėra pagrindo ar
logiško paaiškinimo.
Apgaulės sampratos traktavimas priklauso ir nuo BK 182 straipsnyje numatytų
sukčiavimo veikų pobūdžio. Antai apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei
įgyjant turtą, turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę. Skirtumą lemia tai, kad apgaulė
išvengiant prievolės naudojama ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį ir
nesiekiant, kad koks nors kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą juridinį
faktą, bet siekiant išvengti situacijos, sudarančios prielaidas būti priverstam vykdyti prievolę.
Tai pasiekiama sukuriant fiktyvią teisinę padėtį, dėl kurios civilinės teisinės priemonės tampa
skolininkui „nepavojingos“. Vienas tokių būdų yra tyčia tapti beturčiu, kad nebūtų į ką
nukreipti reikalavimo (kasacinė byla Nr. 2K-224/2008).
 Jeigu asmuo įsteigė įmonę, kuri priiminėjo iš fizinių ar juridinių asmenų pinigus,
įsipareigodama mokėti palūkanas, parduoti prekes (paslaugas), arba supirkinėjo produkciją,
įsipareigodama už ją atsiskaityti, tačiau nevykdė ūkinės komercinės veiklos arba vykdė šią veiklą
būdama iš esmės nemoki ir tai nuslėpė nuo klientų ir (ar) su jais atsiskaitinėjo kitų klientų
lėšomis (t. y. veikė „finansinės piramidės“ pagrindu), laikoma, kad tokia įmonė buvo panaudota
kaip apgaulės priemonė turtui įgyti, todėl kaltininko veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Byloje nustatyta, kad R. T. 1998 m. įsteigė individualią mėsos perdirbimo įmonę, kurios
reali veikla truko nuo 1998 m. rugsėjo iki 2000 m. gruodžio mėnesio. Žaliavą įmonės veiklai –
naminius gyvulius – supirkdavo įmonės darbuotojai iš Tauragės ir aplinkinių rajonų gyventojų.
Supirkimo sąlygas (kainą, atsiskaitymo tvarką ir kt.) buvo nustačiusi įmonės savininkė R. T.
Gyvuliai buvo superkami susitariant, kad už juos bus sumokėta ne tuoj po sutarties sudarymo, o
per tam tikrą laiką (vieną–tris mėnesius). Veiklos pradžioje su gyvulių pardavėjais buvo
atsiskaitoma, tačiau po kurio laiko R. T. įmonės veikla tapo nuostolinga. Tada su kai kuriais
gyvulių pardavėjais buvo pradėta atsiskaityti tik iš dalies, o su tam tikra jų dalimi nebuvo
atsiskaitoma visiškai. Bylos duomenimis, tokia situacija susiklostė jau 1999 m. pirmojoje pusėje.
Žinodama, kad įmonė dirba nuostolingai, t. y. kad visiškai atsiskaityti su pardavėjais už gyvulius
ji negali, kasatorė tęsė jų supirkimą dar apie pusantrų metų. Supirkimo sąlygos nebuvo
pakeistos ir toliau buvo žadama su pardavėjais per tam tikrą laiką visiškai atsiskaityti. Byloje
nustatyta, kad pardavėjams liko nesumokėta 447 062,8 Lt. Kasacinės instancijos teismo teisėjų
kolegija pažymi, kad nustatęs šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas padarė teisingą
išvadą, jog 447 062,8 Lt vertės svetimą turtą kasatorė įgijo apgaule. Apgaulė reiškėsi tuo, kad
pažadas gyvulių pardavėjams su jais visiškai atsiskaityti buvo melagingas: žinodama realią savo
įmonės finansinę padėtį kasatorė suvokė, kad visiškai atsiskaityti už gyvulius ji negalės. Šis
pardavėjų suklaidinimas buvo esminis, nes žinodami tikrąją padėtį, kad už parduotus gyvulius
jiems bus sumokėta tik dalis sutartos kainos arba apskritai nebus sumokėta, jie savo turto
kasatorei nebūtų perleidę. Ta aplinkybė, kad apgaulė šiuo atveju buvo įgavo pirkimo–pardavimo
sutarties formą, jos esmės nekeičia, kaip ir aplinkybė, jog R. T. individuali įmonė bankrutavo, o
bankroto procedūra buvo atlikta įstatymo nustatyta tvarka. Ši apgaulė buvo teismo tinkamai
teisiškai įvertinta kaip BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika, todėl kasacinio skundo
argumentas, kad R. T. svetimą turtą įgijo teisėtai (civilinių sutarčių pagrindu), yra nepagrįstas.
Apgaule įgyto svetimo turto vertė žymiai viršija 250 MGL dydžio sumą, todėl nuteistosios
nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip didelės vertės
svetimo turto įgijimas apgaule (kasacinė byla Nr. 2K-211/2009).
Teismų praktikoje tokie veiksmai, kaip piniginių indėlių priėmimas iš fizinių ar juridinių
asmenų, žadant finansiškai nepagrįstus palūkanų procentus, priimtų indėlių nuslėpimas nuo
bendrovės buhalterinės apskaitos, manipuliavimas nesąžininga, tikrovės neatitinkančia
reklama, siekiant sudaryti mokios, pelningos įmonės įvaizdį, pažadai panaudoti pinigus
bendrovės ūkinėje veikloje, kuri nevykdoma, vertintini kaip sukčiavimas (nustačius kitus
būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius).
Kasatorius teigia, kad byloje nenustatytas apgaulės faktas, tačiau nukentėjusiųjų
suklaidinimo faktas sprendžiant iš bylos medžiagos akivaizdus. Antai sutartys su piliečiais
sudaromos juridinio asmens UAB „M.“ vardu. Sudarydami sutartis jie žino apie tai. Pinigai,
gauti iš piliečių, į bendrovės kasą neįnešami, o pasisavinami įmonės darbuotojų. Šie už gautus
pinigus perka nekilnojamąjį turtą ir, be to, ne juridinio asmens – UAB „M.“ – vardu, o savo,
t.  y. fizinių asmenų, vardu. Taigi indėlininkai apgaudinėjami tuo, kad jiems įteigiama, jog jie
turi reikalą su rimtu juridiniu asmeniu, kuris plečia ūkinę komercinę veiklą ir jų pinigus
panaudos įmonės ūkinėje veikloje, o iš įmonės pelno jiems bus mokamos palūkanos. Surinkti
pinigai nepatenka į įmonės kasą ir naudojami privatiems darbuotojų interesams, o įmonės turtas
ne tik kad nepadidėja, bet dar ir sumažėja. Dėl to mažėja galimybės atsiskaityti su kreditoriais
pagal sudarytas sutartis. Nukentėjusiųjų suklaidinimas akivaizdus dar ir dėl to, kad sutartys
sudaromos įmonės, t. y. UAB „M.“, patalpose siekiant sudaryti solidumo ir oficialumo
atmosferą, nors pinigus renka asmuo (S. G.), kuris su šia įmone darbo santykiais nesusijęs, savo
santykius su UAB „M.“ jis įforminęs atskira sutartimi. Nukentėjusieji tiki, kad pinigai, priimami
firmos darbuotojų, naudojami šios firmos ūkinėje veikloje ir duos pelno, iš kurio bus mokamos
palūkanos, tačiau realiai pinigai naudojami abejotinai veiklai, kuri, kolegijos manymu, negali
užtikrinti nei palūkanų mokėjimo, nei realaus galutinio atsiskaitymo su kreditoriaus. Kad tai
apgaulė, parodo ir veiklos rezultatas: nėra nei pinigų, nei palūkanų, nei įmonės, nei asmenų,
kurie prisiimtų prievolę atsiskaityti su kreditoriais. Dėl to kolegija laiko, kad apygardos teismas
pagrįstai tenkino nukentėjusiųjų apeliacinius skundus ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl
13 fizinių asmenų turto užvaldymo sukčiavimo būdu (kasacinė byla Nr. 2K-23/2004).
Jeigu įmonė buvo įsteigta sukčiavimo veikoms nuslėpti (pvz., apgaule pasisavinti PVM),
kaltininko veika kvalifikuojama pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnyje ir 203
straipsnio 2 dalyje, sutaptį.
Kauno apygardos teismo 2006 m. kovo 22 d. nuosprendžiu D. J. nuteistas pagal BK 182
straipsnio 2 dalį ir 203 straipsnio 2 dalį už tai, kad organizavo juridinio asmens veiklą,
naudojamą neteisėtai veiklai nuslėpti. Būdamas organizuotos grupės narių veiksmų
koordinatoriumi bei vadovu, dėl savanaudiškų paskatų, žinodamas, kad kito asmens vardu
steigiama įmonė faktiškai jokios ūkinės komercinės veiklos nevykdys, o reikalinga tik neteisėtai
veiklai nuslėpti, jis nurodė K. K. įsteigti įmonę bei tam davė jam pinigų. K. K. 2002 m. spalio 18
d. įsteigus UAB „M.“ ir pasiskyrus save administracijos vadovu – direktoriumi, jis
nurodinėjo K. K., kaip vadovauti UAB „M.“, kurios buhalterinius apskaitos dokumentus – PVM
sąskaitas faktūras bei kasos pajamų orderius – nuo 2002 m. gruodžio 3 d. iki 2003 m. kovo 26 d.
kartu su K. K., V. Š. ir T. L. naudojo sukčiavimui ir taip užvaldė 164 160 Lt Lietuvos Respublikos
biudžeto lėšų. Taigi D. J. suorganizavo K. K. 2002 m. spalio 18 d. įsteigti ir iki 2003 m. kovo 26 d.
vadovauti UAB „M.“, kuri buvo naudojama nusikalstamai veiklai nuslėpti (kasacinė byla Nr. 2K-
102/2011).
Jeigu asmuo fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei „Sodrai“ pateikiami suklastoti
dokumentai, nurodant tokio asmens darbo faktą, laikotarpį, kurį jis dirbo, ir pajamas, kurie pagal
Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į
atitinkamo dydžio motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule,
vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai buvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei
gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą ir
turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti, ir pan.
Kolegija laiko, kad J. A. ir A. A. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį pagrįstai nuteisti už
tai, kad veikdami bendrininkų grupe apgaule įgijo turtinę teisę į didelės vertės – 113 470,37 Lt
VSDFV turtą, o nuo 2008 m. gegužė 8 d. iki 2009 m. sausio 16 d., apgaule savo naudai įgijo 27
989,14 Lt VSDFV fondo biudžeto lėšų.
Teismas konstatavo, kad apgaulė reiškėsi fiktyviu A. A. įdarbinimu J. A. IĮ „A.“ bei
surašymu ir pateikimu VSDFV Utenos skyriui fiktyvių dokumentų, patvirtinančių A. A. darbo
stažą, jos pajamas šioje įmonėje, suteikiančių A. A. teisę į nurodyto dydžio motinystės (tėvystės)
pašalpą. Teismų sprendimais nustatyta, kad A. A. nuo 2008 m. sausio 8 d. iki 2008 m.
balandžio 10 d. IĮ „A.“ nedirbo, pranešimuose apie apdraustųjų val stybinio socialinio
draudimo įmokas nurodytų 21 300 Lt negavo, pati IĮ ūkinės- komercinės veiklos faktiškai
nevykdė, o tokia lėšų suma, kuri A. A. pagal fiktyvius dokumentus tariamai turėjo būti išmokėta
kaip darbo užmokestis, įmonė nedisponavo (kasacinė byla Nr. 2K-38/2011).
Kasacinėse nutartyse Nr. 2K-448/2010 bei 2K-606/2010 pabrėžta, kad darbo užmokesčio
dydis yra dviejų šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Vien tai, kad motinystės
(tėvystės) pašalpai gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo
užmokestis, nelaikytina apgaule BK 182 straipsnio prasme.
Atsižvelgdama į aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad prokuroro kasacinio skundo
argumentai nepaneigia Apeliacinio teismo išvadų vertinant bylos įrodymus, kurių pagrindu
teismas nustatė, jog I. B. ir V. Š. darbo santykiai nebuvo fiktyvūs, todėl jie nepadarė sukčiavimo
nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje. Abu išteisintieji iš tiesų susitarė dėl
V. Š. kontoros archyvo tvarkymo darbų ir I. B. realiai šiuos darbus vykdė. Darbo sutartyje
sulygtas 10 000 Lt atlyginimas, nors ir galėtų būti ginčijamas bei vertinamas kaip per didelis už
iš esmės techninio pobūdžio darbą, kurį atliko I. B., tačiau darbo užmokesčio dydis yra dviejų
šalių – darbdavio ir darbuotojo – susitarimo dalykas. Pagrindo išvadai, kad tokio dydžio
atlyginimas objektyviai buvo neįmanomas, nėra (kasacinė byla Nr. 2K-448/2010).
Teismų praktikoje pažymėtina ir tai, jog vien ta aplinkybė, kad bendrovei trūkstant
apyvartinių lėšų darbdavys kredituoja įmonę, nėra pagrindas manyti, jog įmonės finansinė padėtis
yra tokia sunki, kad jai grėstų bankrotas ir kad palyginti didelio atlyginimo nustatymas vienam iš
darbuotojų turėtų būti vertinamas kaip sukčiavimas.
Nuteistoji A. I. dirbo realiai veikusioje įmonėje UAB „S.“, kurios vienas savininkų buvo
nuteistasis R. S. Jokių konkrečių duomenų apie tai, kad atlyginimo padidinimas A. I. buvo
fiktyvus ir kad VSDFV Tauragės skyriui buvo pateikti neteisingi duomenys apie A. I.
draudžiamąsias pajamas, byloje nėra. Tai, kad UAB „S.“ savininkai prireikus įnešdavo į įmonės
kasą grynųjų pinigų įmonės veiklai užtikrinti, irgi niekaip nepagrindžia išvadų apie nuteistųjų
tyčią apgaulės būdu įgyti didelės vertės svetimą VSDF turtą (kasacinė byla Nr. 2K-331/2011).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje bylose dėl sukčiavimo motinystės (tėvystės)
pašalpomis atkreiptinas dėmesys į tai, kad visų pirma būtina išnagrinėti visas su darbo santykiais
susijusias faktines aplinkybes (ar darbo sutartis ir kiti su asmens įdarbinimu susiję dokumentai
atitinka tikrąsias faktines aplinkybes apie darbdavio suteiktą darbą, šio asmens darbinę veiklą,
darbo užmokesčio gavimą ir pan.) ir tik tada daryti išvadą dėl tokių santykių teisėtumo ar
fiktyvumo.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiant šį klausimą, t. y. ar išteisintosios D. P. ir A. P. veikė
apgaule, teisiškai reikšminga yra tai, ar darbo sutartis, sudaryta tarp UAB „S.“, atstovaujamos
jos direktorės D. P., ir bendrovėje administratore įdarbintos A. P., atitiko tikrovę, ar nebuvo
fiktyvi. Šiuo atveju nustatant, ar darbo sutartis neprieštarauja teisei (buvo teisėta), svarbu
atsakyti į klausimą, ar sutartis buvo sudaryta joje nurodytiems ir iš jos kylantiems darbo
teisiniams santykiams įgyvendinti ir ar tokius santykius sukūrė, ar buvo kaip priemonė, sudaryta
kitam tikslui – siekiant neteisėtai gauti iš valstybės socialinio draudimo motinystės pašalpas, ir
buvo suklastota. Formalūs dokumentai – darbo sutartis, direktorės įsakymas, žiniaraščiai
(kuriais rėmėsi apeliacinės instancijos teismas) – apie A. P. darbą UAB „S.“ nebūtinai liudija
realius faktus, t. y. tokius, kokie nurodyti šiuose dokumentuose. Taigi būtina nustatyti, ar tokių
dokumentų turinys atitinka tikras faktines aplinkybes apie darbdavio D. P. suteiktą darbą A. P.,
šios darbinę veiklą, užmokesčio kaip atlygio už darbą gavimą. Siekdamas jas išsiaiškinti, teismas
privalo išnagrinėti ir vertinti visus bylos duomenis, galinčius paneigti ar patvirtinti aplinkybes,
turinčias reikšmės teisingam įrodinėtinų faktų nustatymui (kasacinė byla Nr. 2K-100/2012).
Apgaulė PVM sukčiavimo bylose dažniausiai reiškiasi per PVM mokėtojo santykį su
mokesčių inspekcija, pateikiant šiai suklastotas PVM deklaracijas, o kartais ir kitus
dokumentus. Melagingų duomenų pateikimas mokesčių inspekcijai paprastai susijęs su
apgaulinga buhalterine apskaita: apskaitos dokumente (paprastai PVM sąskaitoje faktūroje)
fiksuojama melaginga informacija apie sandorį, išrašoma PVM sąskaita faktūra dėl sandorio,
kurio iš viso nebuvo, sumažinama arba padidinama realiai įvykusio sandorio kaina ir sumokėto
PVM suma. Užregistravus šį suklastotą dokumentą įmonės apskaitoje, vėliau jo pagrindu daromi
atitinkami įrašai PVM deklaracijoje, kuri dėl to taip pat tampa suklastota. Apgaulė neteisėtai
pasisavinant PVM ar išvengiant pelno mokesčio reiškiasi suklastotų dokumentų įtraukimu į ūkio
subjektų buhalterinę apskaitą ir jų pagrindu sukurtos suklastotos PVM deklaracijos ar kitų
dokumentų pateikimu mokesčių inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto
lėšas ar panaikinti turtinę prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti
ateityje (kasacinės bylos Nr. 2K-171/2010, 2K-34/2011). Būtent pateiktų PVM deklaracijų
pagrindu mokesčių inspekcijoje fiksuojami ūkio subjektų (PVM mokėtojų) teisių ir prievolių
dydžiai, konstatuojamos mokestinės permokos arba nepriemokos. PVM deklaracijose pateikta
informacija pasitikima ir jos neatitiktį tikrovei gali paneigti tik atliktų patikrinimų aktai.
 A. Č., atstovaujančiam uždarajai akcinei bendrovei, kaip šios vadovui pasiūlius asmeniui,
dėl kurio ikiteisminis tyrimas atskirtas, už ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatyto dydžio
piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai bendrovei PVM sąskaitų faktūrų ir kitų dokumentų su
įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB parduotas paslaugas bei taip sumažinti
bendrovei valstybės biudžetui mokėtiną PVM, sutiko tokius žinomai suklastotus dokumentus iš
šio asmens įsigyti bei įtraukti į UAB buhalterinę apskaitą ir pateikė jam savo UAB rekvizitus,
nurodė, kokios paslaugos turėtų būti nurodytos PVM sąskaitose faktūrose ir kituose
dokumentuose kaip tariamai parduodamos UAB. Minėtas asmuo, dėl kurio ikiteisminis tyrimas
atskirtas, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, į jo paties valdomos ir realiai jokios veiklos
nevykdančios įmonės ,,A.“ vardu įsigytų PVM sąskaitų faktūrų blankus įrašė A. Č. pateiktus
duomenis ir surašė prie šių PVM sąskaitų faktūrų pridedamus sutartį, susitarimą dėl paslaugų
tiekimo, kasos pajamų orderius, žinomai melagingus duomenis apie įmonės ,,A.“ tariamai UAB
parduotas paslaugas iš viso už 96 354,82 Lt, iš jų 19 640,56 Lt PVM, ir dokumentuose įrašytus
žinomai melagingus duomenis kaip įmonės direktorius, patvirtino savo parašu. Toliau tęsdamas
nusikalstamą veiką, suklastotus dokumentus jis perdavė A. Č., o šis, tęsdamas nusikalstamą
veiką ir žinodamas, kad pagal asmens, dėl kurio ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, jam pateiktus
dokumentus sandoriai nėra įvykę, kaip UAB direktorius juos patvirtino savo parašu ir šiuos
žinomai suklastotus dokumentus perdavė UAB finansininkams, kurie jo nurodymu juos įtraukė į
UAB buhalterinę apskaitą ir PVM deklaracijas už 2001 m. rugsėjo ir 2002 m. vasario mėn.,
taip 19  640,56 Lt sumažindami UAB valstybės biudžetui mokėtiną PVM, ir šias deklaracijas
2002 m. sausio 11 d. ir 2002 m. balandžio 10 d. pateikė Valstybinės mokesčių inspekcijos prie
Finansų ministerijos Vilniaus apskrities skyriaus darbuotojams. A. Č., pateikdamas netikrus ir
suklastotus dokumentus UAB finansininkams, kurie juos įtraukė į buhalterinę apskaitą, 2001 m.
liepos–2002 m. gruodžio mėn. laikotarpiu išgrynino bendrovės lėšas – 96 354,82 Lt (kasacinė
byla Nr. 2K-368/2008).
Teismų praktikoje pripažįstama, kad veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas ir tais atvejais,
kai kaltininkas apgaulę naudoja siekdamas suklaidinti ne tik turto savininką, valdytoją ar asmenį,
kurio žinioje yra turtas, bet ir asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai
vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens
turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto,
turtinės teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo. Tokiu atveju
apgautasis asmuo ir nukentėjusysis nesutampa.
Byloje nustatyta, kad nuteistasis A. D. ir individualios įmonės savininkas S. J. 2007 m.
spalio 22 d. rašytine forma sudarė sutartį (surašė ir pasirašė dokumentą) dėl Šiauliuose esančio
buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ateityje; po sutarties sudarymo A. D. padarė joje
tam tikrus prierašus; sutartis buvo sudaryta tik vienu egzemplioriumi, kurį turėjo A. D. Pagal
bylos duomenis, S. J. (antrosios sutarties šalies atstovas) apie tuos prierašus sužinojo 2007 m.
lapkričio 13 d., t. y. tik po kurio laiko. Vienašališkas prierašų padarymas dvišalėje sutartyje – tai
tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą, nes dvišalėje sutartyje fiksuojamos tik
abiejų šalių padaryto susitarimo sąlygos. Tikrovės neatitinkančių duomenų įrašymas į dokumentą
yra to dokumento klastojimas. A. D. padaryti prierašai neabejotinai pakeitė sutarties turinį (tą
savo skunde nepagrįstai kasatorius neigia), nes abiejų šalių suderintame variante netesybos
numatytos tik būsimam pirkėjui (sutartyje buvo užfiksuota, kad A. D. būsimų mokėjimų už butą
sąskaita perdavė S. J. 2000 Lt, kad šie pinigai liks S. J., jei A. D. pirkti butą atsisakys), o A. D.
padarė prierašą apie pardavėjui taikytinas netesybas – 6000 Lt dydžio baudą, kurią jis turėtų
sumokėti, jeigu parduoti butą atsisakytų. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro
išvadą, kad toks prierašų padarymas sutartyje teismo buvo teisingai teisiškai įvertintas kaip BK
300 straipsnio 1 dalyje numatytas dokumento suklastojimas, t. y. pagal byloje nustatytas
aplinkybes šis baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai.
Byloje nustatyta, kad A. D. 2007 m. gruodžio 5 d. ieškiniu dėl 6000 Lt netesybų (baudos)
priteisimo iš S. J. individualios įmonės kreipėsi į Pakruojo rajono apylinkės teismą, šį
reikalavimą pagrįsdamas suklastotu įrašu 2007 m. spalio 22 d. sutartyje, t. y. panaudodamas
apgaulę, tačiau nusikaltimas liko neužbaigtas dėl nuo kaltininko nepriklausančių priežasčių.
Taip nuteistasis pasikėsino apgaule įgyti svetimą turtą (6000 Lt). Todėl ir ši A. D. nusikalstama
veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį kaip
pasikėsinimas sukčiauti (kasacinė byla Nr. 2K-187/2010).
Elektroninėje bankininkystėje, jeigu prieš teisėto sąskaitos valdytojo valią kodą, suteikiantį
teisę prieiti prie sąskaitos, surenka ir nurodymą išmokėti pinigus duoda asmuo, neturintis teisės
atlikti operacijų su sąskaitoje esančiais pinigais, laikoma, kad, prisistatydamas asmeniu, turinčiu
tokią teisę, kaltininkas suklaidina banką, todėl jo veika kvalifikuotina kaip sukčiavimas
(nustačius kitus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius).
Kitoje byloje kasacinis teismas pažymėjo, kad esminis klausimas, ar kasatoriai, atlikdami
veiksmus su mokėjimų kortelių skaitytuvu ir surinkę skaičių kombinacijas, nurašę tam tikras
sumas pinigų iš turto savininkų sąskaitų banke į išgalvotų asmenų sąskaitas, kurių disponavimo
teisę jie turėjo, apgavo turto valdytoją ar savininką, ir šis dėl to savo noru perleido turtą, ar
nusikalstami veiksmai buvo padaryti slapta turto savininkui ar valdytojui nežinant. Išoriškai
atrodo, kad pinigų pervedimo iš įmonių sąskaitų į kasatorių sąskaitas operacijos buvo
atliekamos slapta arba atvirai. Tačiau nors turto valdytojas savo valia prileido kasatorius prie
mokėjimo kortelių skaitytuvo ir, be to, stovėjo greta šiems atliekant operacijas, jis nei suteikė
jiems teisės atlikti pinigų nurašymo operacijas iš įmonių sąskaitų, nei suvokė daromų operacijų
prasmės. Taigi jo valios išraiškos, jo sutikimo pinigų pervedimo operacijoms nebuvo. Vis dėlto
kolegija laiko, kad ir pervesdami pinigus iš įmonių sąskaitų į išgalvotų asmenų sąskaitas, kurių
disponavimo teisę kasatoriai turėjo, t. y. įgyvendindami svetimo turto pagrobimo
objektyviuosius požymius, kasatoriai panaudojo ne slaptą turto užvaldymo būdą, o apgaulę.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarime teigiama, kad apgaulė reiškiasi turto savininko ar
valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus,
pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į
turtą perleidimo aplinkybes ir pan. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad nusikaltimas buvo
padarytas ne klasikinės bankininkystės, kurioje klientas tiesiogiai bendrauja su banko
darbuotoju, o elektroninės bankininkystės srityje. Elektroninėje bankininkystėje visos operacijos
su pinigais tvarkomos žmogaus sudarytų kompiuterinių programų pagrindu. Klientas su banku
bendrauja ne tiesiogiai, o per elektroninę sistemą. Sistema sudaryta tokiu būdu, kad ji priima
komandą ir atlieka operaciją, jei surinkti tinkami sąskaitų turėtojų identifikaciniai kodai. Būtent
kodas pagal programos veikimo principus identifikuoja asmens, kaip sąskaitos turėtojo,
tapatybę ir pažymi teisę atlikti operacijas su sąskaitoje esančiais pinigais. Jei kodą surenka ir
komandą duoda asmuo, neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiomis lėšomis, jis
pateikia operacinei sistemai ir bankui save kaip kitą asmenį, turintį tokią teisę, ir taip suklaidina
elektroninę sistemą, o kartu ir banką. Apgaulė šioje byloje reiškėsi ne įmonių, kurių lėšos
laikomos banke, o banko, kaip sąskaitose esančių įmonių pinigų savininko, suklaidinimu. Taigi
byloje nurodytais atvejais surinkus mokėjimo kortelių skaitytuvo kodą ir davus komandą
elektroninei sistemai, buvo suklaidinta elektroninė sistema ir bankas, kurio nuosavybei priklausė
įmonių lėšos (kasacinė byla Nr. 2K-682/2001).
 
 
 
 
Subjektyvieji sukčiavimo požymiai
 
Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad
apgaule esmingai suklaidinęs nukentėjusįjį ar kitą asmenį neteisėtai ir neatlygintinai savo ar kitų
naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina, numato,
kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
Iš apibendrintų bylų analizės matyti, kad kaltininko tyčia paprastai susiformuoja iki
apgaulės panaudojimo momento.
 Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje iš bylų atmetė nuteistojo V. Ž. kasacinį skundą,
kuriame šis teigė, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, nes tarp jo ir
nukentėjusiųjų buvo susiklostę civilinio pobūdžio teisiniai santykiai.
V. Ž. Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu
nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad apgaule savo naudai įgijo didelės vertės
svetimą turtą. Turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimas lėšas, iš anksto žinodamas,
kad sutartinių įsipareigojimų neįvykdys, 2004 vasario 11 d. savo įmonės „R.“ vardu pasirašė
sutartį su įmone „E.“, atstovaujama V. F. A., dėl krosnių kuro tiekimo. Įmonė „E.“ per tris
kartus – 2004 m. vasario 19 d., vasario 27 d. ir kovo 3 d. – pervedė atitinkamai 24 000 Lt
dolerių (64 291 Lt), 6000 JAV dolerių (16 581 Lt), 10 000 JAV dolerių (27 853 Lt), iš viso – 40
000 JAV dolerių (108 725 Lt) į V. Ž. nurodytą įmonės „R.“ sąskaitą, tačiau V. Ž. tyčia nevykdė
priimtų sutartinių įsipareigojimų ir krosnių kuro netiekė.
Tęsdamas nusikalstamą veiką, iš anksto žinodamas, kad sutartinių įsipareigojimų dėl
krosnių kuro tiekimo nevykdys ir turėdamas tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą,
įmonės „R.“ vardu pasirašė sutartį su paslaugų įmone „A.“, atstovaujama K. M. A., dėl krosnių
kuro tiekimo bei dėl įmonės „E.“ sumokėtų 40 000 JAV dolerių (108 725 Lt) užskaitymo
įmonės „A.“ 31 320 eurų (108 142 Lt) avansu. V. Ž., tyčia siekdamas suklaidinti, kad sudarytos
sutartys dėl krosnių kuro tiekimo bus vykdomos, dalyvaujant V. F. A., naftos produktų bazėje
išmatavo rezervuaruose buvusį sunkiojo krosnių kuro kiekį, priklausiusį įmonei „I.“, kaip neva
priklausantį įmonei „R.“ ir parodė UAB „M.“ vardu užsakytas tris geležinkelio cisternas kaip
neva užsakytas įmonės „R.“ vardu, į kurias tariamai turėjo būti pakrautas sunkusis krosnių
kuras; po to V. Ž. su įmonės „A.“ įgaliotu atstovu V. F. A. pasirašė krovinio deklaraciją ir
sąskaitą faktūrą. Pagal šiuos dokumentus įmonė „A“ 2005 m. gegužės 20 d. pervedė 44  820
eurų (154 754,50 Lt) į įmonės „R.“ sąskaitą, esančią AB „Šiaulių bankas“ Vilniaus filiale.
Taip V. Ž. apgaule savo naudai įgijo įmonės „A.“ turtą – 40 000 JAV dolerių (108 725 Lt) ir 44
820 eurų (154 754,50 Lt), padarydamas šiai įmonei 263 479,50 Lt turtinės žalos.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl BK 182 straipsnio 2 dalies taikymo
pažymėjo, kad už sukčiavimą pagal BK 182 straipsnį atsako tas, kas apgaule savo ar kitų naudai
įgijo svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės arba ją panaikino. Be šių
objektyvių požymių, būtina nustatyti ir atitinkamą kaltės turinį, t. y. kad kaltininkas suprato
naudojamos apgaulės, gaunamos naudos ir daromos žalos pobūdį, šiuos padarinius numatė ir jų
norėjo.
V. Ž. apgaulė reiškėsi tuo, kad jis, iš anksto žinodamas, jog sutartinių įsipareigojimų
negalės įvykdyti, sudarė kietojo krosnių kuro tiekimo sutartį su įmone „E.“, atstovaujama V. F.
A., vėliau ir su jo dukters K. M. A. įmone „A.“, kuriai atstovavo pats V. F. A. Taigi šiuo atveju
apgaulė buvo naudojama įtraukiant nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, neturint ketinimų
(ir realių galimybių) jo vykdyti.
Kasatorius teisus, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties
sąlygų nesilaikymas neatitinka sukčiavimo požymių ir neturi užtraukti baudžiamosios
atsakomybės. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai šalių veiksmai sandorių
sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai
siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė
įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra
baudžiamosios atsakomybės taikymo kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai
padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis,
rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota
apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui dalyvauti jam žalingame sandoryje
(kasacinės bylos Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-113/2004).
Nuteistojo V. Ž. apgaulė ir išankstinė tyčia nevykdyti įsipareigojimų pirmosios instancijos
teismo nuosprendyje grindžiama tuo, kad jis sudarė sutartis su Lenkijos įmonėmis dėl kietojo
krosnių kuro tiekimo neturėdamas licencijos verstis naftos produktų prekyba, kartu
neturėdamas ir prekės – kietojo krosnių kuro. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjęs V. F. A.
patvirtino, kad jei būtų žinojęs, jog Varėnoje buvęs kuras nepriklauso nuteistajam, būtų jo
nepirkęs. Liudytojas R. S. Z., duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme, paaiškino, kad
V. Ž. sakė V. F. A., kad bazė priklauso jam, jis tuo metu buvo šalia. Iš V. F. A. parodymų
išplaukia, kad jis klausęs, ar kasatorius turi reikiamus dokumentus, tačiau šis patikino, jog
viskas gerai. Įvertinęs ne tik šiuos parodymus, bet ir visą pirkimo–pardavimo sutarties
sudarymo kontekstą, apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad V. F. A., pats
būdamas verslininkas ir žinodamas, kad Varėnos naftos produktų bazė bei joje esantis kuras
nepriklauso nuteistajam, nebūtų prisiėmęs rizikos ir pervedęs pinigų už prekę asmeniui,
žinodamas, kad šis jos net neturi. Taigi ši apgaulė laikytina esmine, nes ji susijusi su
svarbiausiomis aplinkybėmis, lėmusiomis nukentėjusiojo apsisprendimą sudaryti sandorį su
kasatoriumi.
Be to, nuteistojo V. Ž. tyčią sukčiauti parodo ir nukentėjusįjį klaidinančių aplinkybių
sudarymas, būtent tai, kad jis V. F. A. parodė UAB „M.“ buvusį krovinį – sunkųjį krosnių kurą,
nors žinojo, kad neturi teisės šiuo kuru disponuoti, kad kuras priklauso ne jam, o įmonei „I.“ ir
yra paruoštas pateikti kitam gavėjui – įmonei „P.“, vėliau kartu su V. F. A. nuvyko į kaltininkui
priklausančią UAB „V.“ neva forminti eksporto dokumentų. Tokiu būdu įtikinęs nukentėjusįjį,
kad sutartis bus įvykdyta ir gavęs patvirtinimą apie pinigų į jo sąskaitą pervedimą, jokių žadėtų
veiksmų neatliko, o pastarajam išvykus į Lenkiją, iš karto grąžino tuščias cisternas ir nei
krovinio, nei gautų pinigų negrąžino (kasacinė byla Nr. 2K-203/2010).
 
Sukčiavimo baigtumo momentas
 
Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas arba
asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja galimybę
turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.
Kaltininkui įgijus svetimą turtą, tačiau vėliau dėl tam tikrų priežasčių (pvz.,
nukentėjusiajam suvokus apgaulę ir ėmusis aktyvių veiksmų savo turtui atgauti) jį grąžinus
savininkui, veika kvalifikuojama kaip baigta, jei kaltininkas turėjo galimybę šį turtą valdyti ir
(ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.
Kauno apygardos teismo 2009 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu N. M. nuteista pagal BK
22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį už tai, kad pasikėsino apgaule savo naudai įgyti
didelės vertės svetimą turtą. Nuo 2006 m. rugsėjo 28 d. iki 2007 m. sausio 12 d., Prienuose,
tiksli vieta nenustatyta, N. M., veikdama apgaule, nuslėpdama nuo UAB „V.“, atstovaujamos
direktorės U. U., kad jai asmens nuosavybės teise priklausantis butas su rūsiu yra areštuotas
2005 m. kovo 23 d. Prienų rajono apylinkės teismo, 2004 m. gruodžio 31 d. Kauno miesto
apylinkės teismo Hipotekos skyriaus ir 2004 m. kovo 17 d. Prienų rajono apylinkės teismo
nutartimis, 2006 m. rugsėjo 28 d. sudarė su UAB „V.“ preliminariąją buto pirkimo–pardavimo
sutartį, pagal kurią UAB „V.“ 2006 m. rugsėjo 28 d. avansiniu mokėjimu sumokėjo N. M. 17
000 Lt, ir, ketindama sudaryti pagrindinę buto pirkimo–pardavimo sutartį, 2007 m. sausio 12 d.
nurodė UAB „V.“ sumokėti į jos asmeninę banko sąskaitą 82 450 Lt už buto pardavimą;
2007 m. sausio 12 d. UAB „V.“ pervedus 82 450 Lt, ji savo naudai pasikėsino įgyti didelės
vertės svetimą turtą – UAB „V.“ priklausančius 99 450 Lt, bet nusikalstamos veikos nebaigė ir
pervestų 82 450 Lt neįgijo dėl nuo jos valios nepriklausančių aplinkybių, nes U. U.,
atstovaujančios UAB „V.“, reikalavimu bei aktyviais veiksmais šiuos pinigus iš savo sąskaitos
netrukus pervedė atgal į UAB „V.“ sąskaitą banke.
Savo sprendimą šią nusikalstamą veiką kvalifikuoti kaip pasikėsinimą Kauno apygardos
teismas motyvavo tuo, kad N. M. 2007 m. sausio 12 d. iš UAB „V.“ pervestų 82 450 Lt į jos
banko sąskaitą neįgijo, nors tai ketino padaryti, nes negalėjo savo nuožiūra, laisva valia ir
realiai šiais pinigais pasinaudoti ar disponuoti. Nusikaltimas nutrūko pasikėsinimo stadijoje,
nes UAB „V.“ atstovė U.  U. efektyviais ir sumaniais veiksmais netrukus išsireikalavo bei įtikino
N. M. pervesti tuos pinigus atgal į įmonės sąskaitą (baudžiamoji byla Nr. 1-83-508/09).
 Tačiau prokuroras padavė apeliacinį skundą, kuriame teigė, kad nuteistoji padarė baigtinę
nusikalstamą veiką, nes, U. U. pervedus į asmeninę N. M. sąskaitą 82 450 Lt, pastaroji įgijo
realią galimybę disponuoti šioje banko sąskaitoje esančiais pinigais. Taigi, pervedus pinigus į
banko sąskaitą, buvo įgyvendinti visi sukčiavimo sudėties požymiai. Aplinkybė, kad praėjus tam
tikram laikui N. M., nors ir dėl U. U. įtakos, savo noru grąžino UAB „V.“ didžiąją dalį apgaule
įgytų pinigų, negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos nebaigimas dėl nuo nuteistosios
valios nepriklausančių aplinkybių.
Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. lapkričio 6 d. nuosprendžiu tenkino prokuroro
apeliacinį skundą ir nuteistosios nusikalstamą veiką iš BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182
straipsnio 2 dalies perkvalifikavo į BK 182 straipsnio 2 dalį. Savo sprendimą teismas motyvavo
tuo, kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalies nuostatas pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką
galimas tik iki to momento, kol neįgyvendinti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o
veika turi nutrūkti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Taigi pervedus pinigus į
nuteistosios asmeninę sąskaitą buvo įgyvendinti visi sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai.
Tai, kad vėliau N. M. buvo priversta grąžinti jai pervestus pinigus šiais nepasinaudojusi,
nelaikoma nusikalstamos veikos nebaigimu dėl nuo jos nepriklausančių aplinkybių. Dėl to
nuteistosios veika kvalifikuojama ne kaip pasikėsinimas sukčiauti, o kaip baigtas nusikaltimas
pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nes ji apgaule įgijo didelės vertės (BK 190 straipsnis) turtą – 99
450 Lt, priklausančių UAB ,,V.“ (baudžiamoji byla Nr. 1A-318/2009).
Šiai Lietuvos apeliacinio teismo išvadai pritarė ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas,
atmetęs nuteistosios N. M. kasacinį skundą, kuriame ji prašė padarytą nusikalstamą veiką
perkvalifikuoti į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį. Lietuvos Aukščiausiasis
Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog nuteistoji buvo gavusi 17 000 Lt avansą, likusi 82
450 Lt suma už buto pardavimą buvo pervesta į jos asmeninę sąskaitą, taigi ji turėjo realią
galimybę naudotis ir disponuoti šiais pinigais savo nuožiūra. Šią 82 450 Lt sumą nuteistoji buvo
priversta grąžinti tik dėl atkaklių apgaulę supratusios liudytojos U. U. veiksmų. Nuteistoji pinigus
grąžino po to, kai sukčiavimas buvo baigtas, be to, grąžinti ne visi apgaule užvaldyti pinigai, 17
000 Lt suma liko negrąžinta. Tokiomis aplinkybėmis padarytą veiką kvalifikavus kaip baigtą
sukčiavimą, baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai (kasacinė byla Nr. 2K-150/2010).
Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai
apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to,
ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę. Apie turtinės prievolės išvengimo
baigtumo momentą teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.
Kai dėl apgaulės suklaidintas nukentėjusysis arba banko elektroninė sistema perveda
pinigus į kaltininko sąskaitą, turtinės teisės (turto) įgijimas apgaule laikomas baigtu.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje kasacinių bylų, kurioje kasatoriai ginčijo
nusikaltimo baigtumo momentą, konstatavo, kad sukčiavimo kaip nusikaltimo baigtumą
įstatymas sieja su turto (natūra) užvaldymu ar teisės į turtą įgijimu (dokumento, patvirtinančio
tokią teisę įgijimas ar valdymas). Kasatoriai teisūs, teigdami, kad pinigai banko sąskaitoje nėra
sąskaitos turėtojo nuosavybė. Šie pinigai pagal įstatymą yra banko, kurio sąskaitoje jie yra,
nuosavybė, tačiau asmuo, turintis banko sąskaitą, įgyja ir turi teisę į turtą, esantį sąskaitoje. Jis
bet kuriuo momentu gali pareikalauti banko išmokėti jam sąskaitoje esančius pinigus. Taigi,
pervedus pinigus į sąskaitą, kasatoriai įgijo teisę į turtą. Kol kas jis dar banko nuosavybė, tačiau
kasatoriai jau įgijo reikalavimo teisę į jį, nes turi tos sąskaitos mokėjimo kortelę. Kadangi 1961
m. BK 274 straipsnyje sukčiavimas kaip nusikaltimo baigtumas siejamas ne tik su fiziniu turto
užvaldymu, bet ir su teisės į turtą įgijimu, teismas pagrįstai jų padarytas veikas visais
nusikaltimų padarymo atvejais įvertino kaip baigtą nusikaltimą. Nusikaltimas yra baigtas ne
vien užvaldžius turtą, bet ir įgijus teisę į jį, todėl nusikaltimo baigtumui neturi reikšmės, ar
turtas jau paimtas ar pervestas į asmens sąskaitą (kasacinė byla Nr. 2K-682/2001).
Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti sukčiavimą kyla tik tuo atveju, jeigu
padaromos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Rengimasis atribojamas nuo
pasikėsinimo padaryti sukčiavimą pagal tai, ar kaltininkas pradėjo įgyvendinti BK 182
straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius.
Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m. vasario 3 d. nuosprendžiu A. U., be kitų
nusikalstamų veikų, nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį už tai, kad
2006 m. kovo 22 d., ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Jonavos r. UAB „J.“ vardu
pagal PVM sąskaitą faktūrą gavęs iš UAB „W.“ 5074 Lt vertės lukšto kraštų nupjovimo
nufrezavimo stakles „Otto Mayer“, apgaule, 2007 m. gruodžio 3  d. inicijuodamas baudžiamąjį
persekiojimą prieš S. Č., melagingai pranešdamas, kad negavo iš šių staklių, pasikėsino
UAB  „J.“ naudai įgyti svetimą turtą – dar vienas lukšto kraštų nupjovimo nufrezavimo stakles,
priklausančias UAB „W.“, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių
nuo jo valios, nes 2008 m. vasario 6 d. ikiteisminio tyrimo metu staklės buvo rastos UAB „S.“
patalpose.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 14
d. nutartimi nuteistojo A. U. apeliacinis skundas, kuriuo buvo ginčijamas BK 22 straipsnio 1
dalyje, 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties buvimas, buvo atmestas.
Nuteistasis A. U. ir jo gynėjas padavė kasacinius skundus, kuriuose teigė, kad teismas
nuosprendyje neanalizavo sukčiavimo dispozicijos požymių, o byloje esantys įrodymai paneigia
sukčiavimo sudėties buvimą nuteistojo veikoje.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas panaikino Jonavos rajono apylinkės teismo 2010 m.
vasario 3 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos
2010 m. birželio 14 d. nutarties dalis, kuriomis A. U. buvo nuteistas pagal BK 22 straipsnio1
dalį, 182 straipsnio 1 dalį, ir bylą nutraukė. Motyvuodamas šį savo sprendimą teismas nurodė,
kad pagal BK 22 straipsnio 1 dalį pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis
veikimas ar neveikimas, kuriuo tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis
nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios priklausančių aplinkybių.
Tiesiogiai pradedama daryti nusikalstama veika BK 22 straipsnio prasme reiškia, kad
kaltininkas įgyvendina bent dalį BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje aprašytų
objektyviųjų veikos požymių. Sukčiavimas, siekiant apgaule įgyti svetimą turtą, laikomas baigta
nusikalstama veika nustačius du momentus: 1) apgaulės panaudojimą prieš teisėtą turto
savininką ar kitus pirmiau išvardytus asmenis ir 2) turto ar turtinės teisės įgijimą. Pasikėsinimas
apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 182 straipsnio 1 dalį yra tada, kai
kaltininkas panaudoja apgaulę, siekdamas įgyti turtą ar turtinę teisę, tačiau turto ar turtinės
teisės neįgyja dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.
Iš bylos medžiagos matyti, kad teismas apgaule nustatė tai, jog kasatorius inicijavo
baudžiamąjį persekiojimą prieš S. Č., t. y. melagingai pranešė, kad negavo iš UAB „W.“ staklių
„Otto Mayer“, nors šias stakles iš tikrųjų buvo gavęs dar 2006 m. kovo 22 d., ir taip pasikėsino
UAB „J.“ naudai įgyti svetimą turtą – dar vienas 5074 Lt vertės stakles „Otto Mayer“.
Teismai pagrįstai pripažino apgaulės buvimą nuteistojo veikoje, tačiau kolegija pažymi,
kad melagingas S. Č. įskundimas teisėsaugos institucijoms, šiuo atveju – prokuratūrai, padarius
nusikaltimą, dėl to pradedamas ikiteisminis tyrimas, kasatoriui nesudarė tiesioginės galimybės
įgyti svetimą turtą – dar vienas stakles „Otto Mayer“. Pateikiant melagingus duomenis apie kito
asmens neva padarytą nusikalstamą veiką, iš tikrųjų yra apgaunamos teisėsaugos institucijos.
Tačiau melagingai kreipiantis į jas dėl tariamai padaryto nusikaltimo jos apgaunamos ne dėl
kaltininko teisės į turtą, o dėl nusikaltimo padarymo fakto. Tokios apgaulės pasekmė –
pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl nesamo nusikaltimo. <…> Byloje nustatyta, kad kasatorius
2007 m. spalio 26 d. prokuratūrai pateiktame prašyme S. Č. pradėti ikiteisminį tyrimą pagal BK
182 straipsnio 1 dalį paminėjo, kad S. Č. UAB „J.“ padarė 7900 Lt turtinę ir 80 800 Lt
neturtinę žalą. Tačiau pagal BPK 109 straipsnį ir 112 straipsnio 1 dalį turtinės ir neturtinės
žalos atlyginimo pagrindas baudžiamajame procese yra asmens, patyrusio šią žalą, ikiteisminio
tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui (ne vėliau, kaip iki įrodymų tyrimo pradžios)
pareikštas civilinis ieškinys. Nesant baudžiamojoje byloje civilinio ieškinio, teismas negali
priteisti žalos atlyginimo. Taigi apie pasikėsinimą apgaule įgyti svetimą turtą šiuo atveju būtų
galima kalbėti tik tada, jeigu kasatorius ikiteisminio tyrimo metu ar teisme būtų pareiškęs
civilinį ieškinį, kuriame pateiktų prašymą priteisti patirtą turtinę ar (ir) neturtinę žalą dėl iš
UAB „W.“ negautų staklių. Tikėtina, kad civilinį ieškinį nuteistasis ateityje būtų pareiškęs,
tačiau šiame baudžiamosios bylos etape civilinio ieškinio nebuvo pareikšta. Kasatoriaus
pareiškime prokuratūrai išdėstytas nurodymas dėl patirtos turtinės ir neturtinės žalos neatitinka
civiliniam ieškiniui, kaip procesiniam dokumentui, keliamų bendrųjų reikalavimų, todėl negalėjo
būti pagrindu iš S. Č. priteisti turtinę ir neturtinę žalą. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad
ikiteisminio tyrimo metu S. Č. pareikšti įtarimai nepasitvirtino, todėl ikiteisminis tyrimas 2008
m. liepos 31 d. prokuratūros nutarimu buvo nutrauktas, o įtariamuoju tapo pats kasatorius (2008
m. rugsėjo 18 d. pateiktas pranešimas apie įtarimą). Taigi kasatorius civilinio ieškinio S. Č.
nesuspėjo pareikšti, nes pats tapo įtariamuoju, o nesant pareikšto civilinio ieškinio, negalima
kalbėti ir apie apgaulės panaudojimą turtui užvaldyti ar turtinei teisei gauti.
Taigi remiantis BK 182 straipsnio nuostatomis ir bylos aplinkybėmis konstatuotina, kad A.
U. apgaulė (melagingas pranešimas apie nusikaltimą ir melagingi parodymai) buvo panaudota
ne siekiant įgyti turtą ar teisę į turtą, o turint tikslą inicijuoti baudžiamąjį persekiojimą. Esant
šioms aplinkybėms, kasatoriaus veika, t. y. melagingas S. Č. įskundimas teisėsaugos
institucijoms, atitinka BK 21  straipsnio 1 dalyje nurodytą vieną rengimosi padaryti sukčiavimo
nusikaltimą požymių – kitokį tyčinį nusikaltimo padarymą lengvinančių sąlygų sudarymą.
BK 182 straipsnio 1 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki trejų metų. Taigi ši
nusikalstama veika pagal BK 11 straipsnio 3 dalį priskirtina nesunkių nusikaltimų kategorijai.
Pagal BK 21 straipsnio 1 dalį asmuo atsako tik už rengimąsi padaryti sunkų ar labai sunkų
nusikaltimą, todėl kasatoriaus baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti nesunkų BK
182 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą Baudžiamajame kodekse nenumatyta. Dėl to,
vadovaujantis BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, šios teismų sprendimų dalys naikintinos
(kasacinė byla Nr. 2K-620/2010).
Kaltininkui panaudojus apgaulę ir įgijus bent dalį turto, nusikalstama veika kvalifikuojama
kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi įgyti, atžvilgiu, išskyrus atskirus atvejus,
pavyzdžiui, kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didesnės kaip 3 MGL vertės turtą, tačiau
įgyjamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule
įgyti didesnės kaip 3 MGL vertės turtą; kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didelės vertės
turtą, tačiau įgyto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio, veika kvalifikuojama kaip
pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės turtą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienoje bylų atmetė pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182
straipsnio 2 dalį nuteisto A. R. ir jo gynėjos kasacinį skundą, kuriame buvo teigiama, kad teismas
neteisingai nuosprendyje nurodė, jog A. R. padarė didelės vertės svetimo turto grobimą,
pasisavindamas iš valstybės 30 052 Lt. Tačiau tuo metu galioję įstatymai didelės vertės turtu
laikė turtą, viršijantį 32 000 Lt sumą. Kasacinės instancijos teismas, motyvuodamas savo
sprendimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies taikymo, pažymėjo, kad pagal
Panevėžio miesto apylinkės teismo 2009 m. vasario 19 d. nuosprendžiu nustatytas bylos
aplinkybes, kurių kasacinės instancijos teisėjų kolegija nekvestionuoja, A. R. nusikalstama veika
kvalifikuota teisingai. Jis nuteistas už tai, kad apgaule įgijo svetimo turto už 30 052 Lt ir kėsinosi
įgyti už 127 799 Lt. Apgaulė jo veiksmuose aiškiai apibrėžta pirmosios instancijos teismo
nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje. A. R. veikdamas tiesiogine tyčia siekė
užvaldyti didelės vertės biudžeto lėšas – neteisėtai susigrąžinti PVM, kuris jam nepriklausė.
Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad A. R. nusikalstama veika yra
tęstinė, dalį sumanymo jam pavyko įvykdyti, bet galutinis rezultatas nepriklausomai nuo
kaltininko valios nebuvo pasiektas, todėl veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje,
kvalifikuota su nuoroda į BK 22 straipsnio 1 dalį (kasacinė byla Nr. 2K-161/2010).
 
Baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimas
 
 BK 182 straipsnyje nurodytos veikos – svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, turtinės
prievolės išvengimas ar jos panaikinimas panaudojant apgaulę – dažnai susijusios su sutartiniais
santykiais, todėl teismų praktikoje tenka spręsti, ar tokios veikos peržengė civilinių santykių
ribas ir ar kaltininkui būtina taikyti baudžiamąją atsakomybę už jų padarymą. Svetimas, t. y.
kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantis, turtas (ar turtinė teisė), gali būti įgyjamas ir tapti
kito asmens nuosavybe ir civilinių sutarčių pagrindu. Tačiau civiliniai teisiniai sandoriai yra
teisėti, kai šalių veiksmai sandorių sudarymo metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių
vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus, kai siekiama iš civilinio sandorio išplaukiančių
pasekmių, o ne nusikalstamų tikslų. Būtent apgaulė įtraukiant asmenį į sandorį ir jau šio
sandorio metu turint tyčią nevykdyti savo prievolės yra baudžiamosios atsakomybės taikymo
kriterijus. Dėl to teismų praktikoje tais atvejais, kai padaryta veika susijusi su tam tikros turtinės
prievolės nevykdymu, svarbiomis aplinkybėmis, rodančiomis nusikalstamą padarytos veikos
pobūdį, laikoma tai, kad kaltininko naudota apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui
dalyvauti jam žalingame sandoryje (kasacinės nutartys Nr. 2K-133/2010, 2K-23/2004, 2K-
113/2004). Taigi, sprendžiant, ar civilinių sutarčių neįvykdymo atveju kartu su civiline taikytina
ir baudžiamoji atsakomybė, teismų praktikoje vadovaujamasi esminės apgaulės, kuri naudojama
įtraukiant asmenį į jam žalingą sandorį, kriterijumi.
Esminis sukčiavimo požymis, skiriantis jį nuo civilinių teisinių santykių ir darantis turto
užvaldymą neteisėtą, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar
asmenis, kurių žinioje yra turtas, siekiant jį užvaldyti. Jei asmens suklaidinimas neturėjo
lemiamos įtakos asmens apsisprendimui perduoti turtą, tokia apgaulė nedaro veikos sukčiavimo
nusikaltimu. Suklaidintas dėl kaltininko ketinimų perduodamo turto atžvilgiu, nukentėjusysis
perduoda turtą kitam asmeniui laikinai valdyti, naudoti ar jo nuosavybei ir tikisi, kad turtą
gavęs asmuo vykdys tam tikrus įsipareigojimus turtui ir po kurio laiko turtą ar jo ekvivalentą
sugrąžins teisėtam savininkui ar valdytojui. Tačiau turtą gavęs asmuo neketina vykdyti savo
įsipareigojimų, o dėl apgaulės pažeistos teisės atkūrimas objektyviai tampa problemiškas
(kasacinė byla Nr. 2K-851/2001).
Viena sukčiavimo veikų – turtinės prievolės išvengimas apgaule. Pagal Lietuvos
Respublikos civilinį kodeksą prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas)
privalo atlikti kito šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro
veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą (CK 6.1
straipsnis). Turtinės prievolės išvengimo atveju asmens kaltumas reiškiasi tuo, kad jis apgaule
negrąžina paskolinto turto ar nesumoka už prekę, atliktą darbą ar paslaugą ir pan. Paprastai
tokios veikos padaromos naudojant vieną apgaulės formų – piktnaudžiaujant kito asmens
pasitikėjimu. Piktnaudžiavimas pasitikėjimu teismų praktikoje ir teorijoje aiškinamas kaip
savotiškas būdas išvengti prievolės, tačiau tai yra tik metodas įtraukti nukentėjusįjį į niekinius
sutartinius santykius, nes išankstinės tyčios nevykdyti savo prievolės buvimas (nesumokėti,
negrąžinti turto, neatlikti darbo ir kt.) sutartinius santykius padaro neteisėtus.
Nepagrįsti kasacinio skundo teiginiai, kad grūdų pirkimo–pardavimo sutartys, kurias
sudarė E. K., yra teisėti civiliniai teisiniai sandoriai, tik kasatorius dėl tam tikrų priežasčių
neįstengia įvykdyti sutartinių prievolių. Civiliniai teisiniai sandoriai yra teisėti, kai jie atitinka
šalių valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas. Šalių veiksmai sandorių sudarymo
metu bei iš sandorių atsiradusių prievolių vykdymas rodo tikruosius jų ketinimus: ar siekiama iš
civilinio sandorio išplaukiančių pasekmių ar nusikalstamų tikslų. Vertinant laikotarpį nuo 1997
m. rugsėjo 5 d. iki 1997 m. spalio 28 d., per kurį E. K. kartu su A. A. vykdė grūdų supirkimo
veiklą, matyti, kad E. K. savarankiškai ir kartu su A. A. sudarydami grūdų supirkimo sutartis
neturėjo lėšų atsiskaityti su tiekėjais, o pardavę grūdus ir iš jų gautą produkciją vengė
atsiskaityti. Tokią išvadą teismai padarė remdamiesi tuo, kad sudarant sutartis E. K. įmonės
sąskaitoje pinigų nebuvo, o pardavus grūdus, su tiekėjais neatsiskaityta, sudarinėjamos naujos
sutartys (kasacinė byla Nr. 2K-118/2003).
Teismų praktikoje pamažu įsigali nuostata, kad kaltininko tyčia išvengti turtinės prievolės
gali susiformuoti po sandorio sudarymo. Tokiais atvejais apgaulė naudojama ne įtraukiant
nukentėjusįjį į jam nenaudingą sandorį, o išvengiant būtinumo vykdyti savo pareigą. Turtinės
prievolės išvengimas gali reikštis neteisėtai atsisakant vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarant
situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės
arba toks pažeistų teisių gynimo būdas yra suvaržytas, pvz., tyčia tapus beturčiu, kad nebūtų į
ką nukreipti reikalavimo, ir pan. (kasacinės bylos Nr. 2K-224/2008, 2K-203/2010, 2K-
265/2011).
Teisėjų kolegija konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo esminių
apeliantų argumentų, skundus atmetė, nutartyje pakartodamas pirmosios instancijos teismo
išvadas, kurios padarytos neįvertinus visų byloje esančių duomenų ir teismo ištirtų įrodymų.
Nei nuosprendyje, nei nutartyje neįvertinti S. K. bei kaltinamųjų V. K. ir N.  K. duoti parodymai
apie buto dovanojimo bei pardavimo aplinkybes ir priežastis, neaptarti ir neišanalizuoti byloje
esantys duomenys, kad pardavus butą ir nupirkus kitą butą dukters vardu skola nukentėjusiajai
nebuvo grąžinta, kad buto dovanojimo sandoris Vilniaus apygardos teismo sprendimu
pripažintas negaliojančiu šiam teismui nustačius, jog V. K. ir N. K. elgėsi nesąžiningai, nes,
skolos grąžinimą garantavę savo butu, pažeisdami I. G., kaip kreditorės, teises, butą
padovanojo savo nepilnametei dukteriai ir tapo nemokūs, kad kreditoriaus įsiskolinimai nebuvo
nurodyti ir santuokos nutraukimo byloje. Kokiais įrodymais remiantis nustatyta, kad
nukentėjusiajai buvo mokamos palūkanos, teismų sprendimuose nenurodyta, padaryta išvada,
kad nekilnojamuoju turtu buvo garantuota tik 15 000 Lt paskola, prieštarauja byloje esantiems
duomenims (T. 1, b. l. 72, 75), kuo pagrįsta išvada, kad byloje nėra duomenų, jog N. K.
skolinosi iš I. G. pinigus, apskritai nėra aišku, juo labiau kad tokia išvada prieštarauja kitai
teismo išvadai, jog tarp V. K., N. K. ir nukentėjusiosios dėl skolinių įsipareigojimų buvo
susiklostę civiliniai teisiniai santykiai.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina
BPK  369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu ir byla grąžintina iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-224/208).
Pažymėtina ir tai, kad vien tik turtinės prievolės nevykdymas ar kitokių civilinės sutarties
sąlygų pažeidimas pats savaime dar nesuponuoja baudžiamosios atsakomybės, jei vienai
sutarties šalių nepadaroma žala arba nėra kliūčių padarytą žalą atlyginti civilinės teisės
priemonėmis (kasacinės bylos Nr. 2K-299/2011, 2K-329/2011). Taigi, teismų praktikoje
sprendžiant baudžiamosios ir civilinės atsakomybės atribojimo klausimą, turtinių prievolių
neįvykdymo atveju taikomas kreditoriaus padėties pasunkinimo kriterijus. Pavyzdžiui, Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija 2002 m. sausio 8 d. nutartimi atmesdama A.
J. skundą, kuriame kasatorius ginčijo nuteisimą už sukčiavimą ir turtinės žalos padarymą
apgaule, nurodė tokius argumentus:
Nepagrįsti skundo argumentai, kad A. J. veiksmai, superkant gyvulius iš gyventojų,
įstatuose numatytos UAB ,,V.“ veiklos vykdymas ir atitinka civilinės teisės įstatymais
reguliuojamų visuomeninių santykių sritį. Iš tiesų, kaip matyti iš byloje ištirtų įrodymų, bendrovė
,,V.“ buvo įsteigta gyvulių supirkimo, mėsos perdirbimo veiklos tikslu ir tokią veiklą vykdė nuo
įkūrimo 1997 metų pabaigoje iki 1998 metų kovo mėnesio. Tačiau vėliau A. J., veikdamas
bendrovės ,,V.“ vardu, kuri tuo metu jau buvo nebepajėgi įvykdyti įsipareigojimų ankstesniems
gyvulių pardavėjams, toliau supirkinėjo iš ūkininkų gyvulius, žadėdamas vėliau atsiskaityti. Be
to, iš liudytojų R. T. ir V. B. parodymų matyti, jog A. J. buvo žinoma bendrovės finansinė padėtis
ir jos nemokumas. Tiesiogiai vykdydamas bendrovės veiklą kaip bendrovės vadovas jis turėjo
informacijos apie jos finansinę būklę, nes pats supirkinėjo gyvulius, o nuo 1998 metų liepos
mėnesio rūpinosi taip pat gamyba ir pardavimu, todėl žinojo, jog su nukentėjusiaisiais sudaro
sandorius, kurių piniginių prievolių jis neturi galimybės įvykdyti. Šios aplinkybės patvirtinamos
ir tais faktais, kad A. J. 1998 metų pabaigoje ėmė slapstytis nuo kreditorių, tačiau ir toliau
supirkinėjo gyvulius. Nuo 1999 metų vasario 12 d. nukentėjusieji masiškai ėmė kreiptis į policiją,
prašydami imtis priemonių, kad A. J. su jais atsiskaitytų, tačiau nuteistasis ir toliau iki 1999 m.
kovo 22 d. supirkinėjo iš asmenų gyvulius, apgaulingai žadėdamas su jais vėliau atsiskaityti.
Nepagrįsti skundo teiginiai, kad A. J. vykdė sąžiningą verslą, kad jis, remiantis bylos
duomenimis, su dalimi nukentėjusiųjų atsiskaitė. Šie atsiskaitymai buvo vykdomi esant
nerentabiliai bendrovės veiklai, superkant gyvulius aukštesnėmis nei rinkos kainomis,
produkciją, kuri neatitiko kokybės reikalavimų, todėl atsiskaitymai tokiomis veiklos sąlygomis tik
didino bendrovės įsiskolinimą ir buvo atliekami ne iš bendrovės veiklos pajamų, o naujai
produkciją tiekusių ūkininkų sąskaita. Vadinasi, UAB ,,V.“ veikla tuo laikotarpiu buvo pagrįsta
ne rentabilios veiklos, o ,,finansinės piramidės“ principu (kasacinė byla Nr. 2K-17/2002).
Motyvuojant baudžiamosios atsakomybės pagrįstumą arba nepagrįstumą ją kasacinio
teismo praktikoje atkreipiamas dėmesys į nukentėjusiojo galimybių apginti savo teisę civilinio
proceso priemonėmis sumenkinimą kaip prievolės išvengimo būdą. Teismų praktikoje laikomasi
nuostatos, kad baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrįstumą tokiais atvejais rodo tai, jog
kaltinamas asmuo sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis
teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų
pasunkintas, pvz.: be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti
prievolės vengiančio asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma
įrodyti jo tikrojo turinio, asmuo skolinosi nuslėpdamas nuo nukentėjusiojo esminę informaciją
apie didelę skolų naštą ir nemokumą, vengdamas prievolės tyčia tapo beturčiu, kad nebūtų į ką
nukreipti reikalavimo, pasislėpė ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-78/2009, 2K-224/2008, 2K-
7-198/2008, 2K-7-388/2007, 2K-23/2004, 2K-549/2003, 2K-293/2002, 2К-851/2001 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nukentėjusieji nusprendė pervesti į D. O. nurodytą
banko sąskaitą 18 000 Lt, tikėdamiesi naudotis A. M. priklausančią transporto priemonę verslo
reikalais ir nuteistojo suklaidinti dėl būtinumo investuoti šiuos pinigus į licencijos keleiviams
vežti įgijimą. D. O. jiems pranešta melaginga informacija apie tokį būtinumą laikytina esmine
apgaule, nes būtent tai lėmė jų apsisprendimą perduoti jam pinigus. Pagal teismų nustatytas
aplinkybes D. O. surašyta ir pasirašyta paskolos sutartis, pagal kurią jis įsipareigojo grąžinti
pinigus per dvi savaitės, jeigu neįvykdys (neįvardyto) susitarimo sąlygų, neparodo realaus
pinigų įgijimo pagrindo. Nukentėjusieji šią sutartį paėmė iš D. O. kaip pinigų perdavimo
įrodymą tam atvejui, jei šis neįvykdys savo pažado gauti jiems licenciją. Apgaulingo pinigų
užvaldymo pobūdžio nepaneigia ir D. O. individualios įmonės vardu su nukentėjusiąja A. M.
sudaryta jai priklausančios transporto priemonės „Ford Transit“ nuomos sutartis įsipareigojant
mokėti 500 Lt mėnesinį nuomos mokestį, taip pat pirmaisiais mėnesiais po sandorio sudarymo
tam tikrų pinigų sumų sumokėjimas nukentėjusiajam P. M. Priešingai nei teigia kasatorius, šie
sandoriai teismų pagrįstai nebuvo vertinami kaip rodantys civilinį teisinį susiklosčiusių santykių
pobūdį ir sąžiningus D. O. ketinimus. Šiuo kontekstu pažymėtina, kad nuteistasis įtraukė
nukentėjusiuosius į turtinius santykius su juo ir gavo iš jų pinigų 2007 m. kovo 2 d., t. y. prieš
įsigaliojant teismo nuosprendžiui, kuriuo jis kitoje byloje buvo nuteistas realia laisvės atėmimo
bausme. Iš bylos medžiagos matyti, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2005 m. spalio 21 d.
nuosprendžiu D. O. už sukčiavimus nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Šį nuosprendį
nuteistasis D. O. apskundė apeliacine tvarka ir jis įsigaliojo 2007 m. kovo 15 d., Klaipėdos
apygardos teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka (antrą kartą) ir priėmus nuosprendį,
pagal kurį D. O. privalėjo atlikti vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Tai, kad
D. O. jam inkriminuotus veiksmus atliko realios laisvės atėmimo bausmės vykdymo akivaizdoje,
paneigia kasacinio skundo teiginius apie jo sąžiningus ketinimus vykdyti turtinius
įsipareigojimus (mokėti palūkanas, pareikalavus grąžinti pinigus) ir tam netikėtai sutrukdžiusį
suėmimą. Iš pirmiau minėtų nuosprendžių turinio matyti ir tai, kad D. O., nors ir buvo atlyginęs
dalį padarytos žalos nuo jo nukentėjusiems žmonėms, tačiau vis dar buvo skolingas jiems dideles
pinigų sumas. Šios aplinkybės rodo, kad nuteistasis D. O. užvaldė svetimą turtą ne tik esmingai
suklaidindamas nukentėjusiuosius, bet ir suvaržydamas jų galimybes atkurti pažeistus interesus
civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo teiginiai apie
išskirtinai civilinį teisinį nuteistojo ir nukentėjusiųjų santykių pobūdį nepagrįsti, o nuteistojo
veika teisingai kvalifikuota kaip sukčiavimas (kasacinė byla Nr. 2K-133/2010).
Kitoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje paneigiant kasacinio skundo versiją dėl
išimtinio civilinių santykių pobūdžio akcentuojama, kad nuteistasis V. Ž. neneigė skolos V. A.,
sutartys buvo sudarinėjamos jo vardu, todėl šiuo atveju iš tiesų nebuvo kliūčių surasti ar
identifikuoti prievolės vengiančio asmens. Vis dėlto bylos duomenimis nustatyta, kad kasatorius,
nevykdydamas sutartyje numatytų įsipareigojimų dalį pinigų panaudojo savo reikmėms,
neatsakinėjo į nukentėjusiųjų telefono skambučius, išsikraustė iš bendrovės būstinės ir dėl šių
kasatoriaus veiksmų buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas. Be to, nustatyta, kad oficialiai
kuro pirkimo–pardavimo sutartys su Lenkijos įmonėmis buvo sudaromos su nuteistojo V. Ž.
ofšorine įmone, registruota JAV, tačiau visi sandoriams įvykdyti reikalingi veiksmai ir
dokumentai (cisternų užsakymas, eksporto deklaracijos) buvo tvarkomi per jo Lietuvoje
esančią įmonę. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad šioje įmonėje samdomų darbuotojų
nebuvo, ji 2006 m. balandžio 13 d. valstybės biudžetui buvo skolinga 30 841,06 Lt,
atskaitomybės dokumentų neteikė nuo 2005 m. gegužės mėnesio. Taigi kasatoriaus įmonė realiai
nebuvo normaliai veikiantis ūkio subjektas, o jo ofšorinė kompanija, su kuria ir buvo sudaryta
kietojo krosnių kuro pirkimo–pardavimo sutartis, Lietuvoje komercinės veiklos niekada nevykdė.
Pastarąją aplinkybę patvirtino ir pats nuteistasis. Šios aplinkybės rodo, kad pirkimo–pardavimo
sutarties vykdymas ir nukentėjusiojo pažeistų teisių atkūrimas civilinės teisės priemonėmis tapo
suvaržytas.
Darytina bendra išvada, kad nuteistasis V. Ž. užvaldė Lenkijos įmonių lėšas ne tik
esmingai suklaidindamas nukentėjusiuosius, bet ir suvaržydamas jų galimybes atkurti pažeistus
interesus civilinio proceso tvarka. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad kasacinio skundo
teiginiai apie išskirtinai civilinį teisinį kasatoriaus ir nukentėjusiųjų santykių pobūdį nepagrįsti.
Teismai tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad V. Ž. padarė
nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje (kasacinė byla Nr. 2K-203/2010).
Teismų praktikos pavyzdį atribojant civilinės ir baudžiamosios atsakomybės taikymą už
sutarties sąlygų nevykdymą vertinant nukentėjusiojo pažeistų teisių gynimo civiline tvarka
perspektyvą teikia ir ši kasacinė byla.
Iš bylos medžiagos aišku, kad J. ir Ž. A., sukurstyti J. R., neketino mokėti už perkamą
automobilį „Mercedes Benz E270“ visos sutartos 30 000 Lt sumos, o tik tą, kuri J. A. pasiūlymu
bus įrašyta į pirkimo–pardavimo sutartį. Tam, kad pardavėjas būtų įtikintas sudaryti pirkimo–
pardavimo sutartį, kurios esminė sąlyga buvo 30 000 Lt automobilio „Mercedes Benz E270“
kaina, J. A., sukurstyta J. R., suklaidino nukentėjusįjį dėl savo ketinimų sumokėti sutartą pinigų
sumą, pasiūlydama ir įtikindama A. Ž. į pirkimo–pardavimo sutartį įrašyti gerokai mažesnę
automobilio pardavimo kainą. Tuo atveju, kai susitarimo sąlygos neatitinka sutarties sąlygų,
kilus ginčui, teismas ginčą sprendžia vadovaudamasis ne susitarimo, o raštiškai sudarytos
sutarties sąlygomis. Taigi J. R. ir Ž. bei J. A. iš esmės pasunkino nukentėjusiojo galimybes
atgauti sutartą pinigų sumą už parduotą automobilį civilinio proceso tvarka. Be teisėsaugos
institucijų pagalbos nukentėjusiojo pažeistos teisės atkūrimas šioje byloje tampa problemiškas ir
tai jau padarytą veiką daro nusikalstama veika (kasacinė byla Nr. 2K-329/2011).
Nenustačius apgaulės ar esminio nukentėjusiųjų teisių suvaržymo, civiliniai santykiai
nepersikvalifikuoja į baudžiamuosius, tačiau nukentėjusiųjų teisės gali būti ginamos civilinio
proceso tvarka.
A. G. buvo kaltinamas tuo, kad 1997 m. lapkričio 10 d., supirkdamas iš Skuodo rajono
gyventojų gyvulius A. G. komercinės įmonės vardu, per tarpininkę S. S. vykdydamas supirkimą,
kurio metu jai nurodė įmonės vardu rašyti važtaraščius, supirko gyvulius, iš viso už 11 739 Lt;
žadėdamas sumokėti per dvi savaites, pagal S. S. rašytus važtaraščius atsiskaityti su gyventojais
jai sumokėjo 4000 Lt, o likusių pinigų negrąžino, taip apgaule užvaldė 7739 Lt S. S. turto, nes ji,
gyventojams reikalaujant, už gyvulius atsiskaitė iš savo asmeninių pinigų; taigi A. G. padarė
sukčiavimą.
Kasacinės instancijos teisėjų kolegija paliko galioti išteisinamąjį nuosprendį, nurodydama,
kad A. G. nukentėjusiųjų turto neužvaldė, o turto užvaldymas yra būtinas sukčiavimo kaip
nusikaltimo sudėties požymis. Byloje neginčijamai nustatyta, kad nukentėjusieji savo pinigus
perdavė gyvulių pardavėjams, o ne A. G. Byloje nėra duomenų, kad gyvulių pardavėjai gautus iš
nukentėjusiųjų pinigus perduotų A. G. Be to, gyvulių pardavėjai pinigus iš kasatorių gavo
teisėtai pagal civilinę sutartį kaip atlyginimą už gyvulio pardavimą. Taigi byloje nėra neteisėto
turto užvaldymo požymio. Kitas būtinas sukčiavimo kaip nusikaltimo sudėties požymis yra
apgaulė. Pagal bylos medžiagą išeitų, kad A.  G., netesėdamas pažado, suklaidino
nukentėjusiuosius dėl savo ketinimų. Tam, kad būtų galima konstatuoti esant sukčiavimą kaip
nusikalstamą veiką, nepakanka susitarimo nevykdymo. Reikia nustatyti suklaidinimą dėl
ketinimų, be to, suklaidinimas dėl ketinimų turi būti su apgaulės elementais, kurie pasunkintų
asmens identifikavimą ar sandorio fakto įrodinėjimą. Nukentėjusiesiems A.  G. asmenybė yra
žinoma, dėl jos šie nebuvo suklaidinti. Byloje nėra jokių dokumentų, kuriose būtų išreikštas
nukentėjusiųjų suklaidinimas, pasunkinantis nukentėjusiųjų interesams patenkinti civilinio
proceso tvarka. Kolegija konstatuoja, kad tarp A. G. ir nukentėjusiųjų P. B. ir S. S. yra civiliniai
teisiniai santykiai ir nukentėjusieji savo teisėtus interesus gali apginti pareikšdami civilinį
ieškinį civilinio proceso tvarka (kasacinė byla Nr. 2K-293/2002).
 
Sukčiavimo santykis su kitomis nusikalstamomis veikomis
 
Teismų praktikos analizė rodo, kad teismams neretai tenka spręsti sukčiavimo atribojimo
nuo kitų nusikalstamų veikų bei jo kvalifikavimo iš sutapties su kitomis nusikalstamomis
veikomis klausimus.
Atribojant vagystę (ar plėšimą) nuo sukčiavimo pažymėtina, kad vagystės (plėšimo) būdu
turtas užvaldomas prieš savininko valią, o sukčiavimo atveju turto savininkas ar kitas asmuo
turtą perleidžia savo valia, paveiktas apgaulės. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai
įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę „prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip
sukčiavimas, o priklausomai nuo turto įgijimo būdo – kaip vagystė arba plėšimas (pvz.,
kaltininkas melagingai nurodo ketinantis sudaryti transporto priemonės pirkimo–pardavimo
sandorį ir paprašo nukentėjusiojo leisti transporto priemonę išbandyti, o ją gavęs – pagrobia).
Nusikalstama veika gali būti padaroma prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį naudojamą
apgaulę sustiprinant psichinės prievartos veiksmais. Tokiais atvejais sukčiavimo ir turto
prievartavimo konkurencija įveikiama nustatant, kuris iš nurodytų požymių nulėmė asmens
apsisprendimą perleisti turtą, turtinę teisę ar panaikinti kaltininko turtinę prievolę. Tais atvejais,
kai apgaulė prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį naudojama siekiant jį suklaidinti ne dėl turto
perdavimo, bet dėl grasinimo, kuriuo paremtas kaltininko turtinis reikalavimas, realumo, veika
paprastai kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, bet kaip turto prievartavimas pagal BK 181
straipsnį.
Kolegija laiko, kad nėra pagrindo perkvalifikuoti kasatorės padarytos veikos į BK 16
straipsnio 2 dalį bei 274 straipsnio 2 dalį ir laikyti tai sukčiavimu. J. G. susitarusi su G. A.
realiai reikalavo iš nukentėjusiojo pinigų. Reikalavimas perduoti turtą yra turto prievartavimo
objektyvusis požymis. Be to, reikalavimas buvo susijęs su grasinimu pavartoti smurtą prieš
nukentėjusiojo artimuosius, t. y. jo dukterį. Tai, kad grasinimas realus, kasatorė patvirtino
skambindama savo tėvui ir prašydama sumokėti G. A. tiek, kiek jis prašys. Reikalavimas,
paremtas grasinimu, yra ne sukčiavimo, o turto prievartavimo nusikaltimo sudėties požymis.
Esant sukčiavimui, suklaidintas nukentėjusysis savo valia perduoda turtą kaltininko nuosavybėn,
galvodamas, kad pastarasis turi teisę į jį. Byloje nustatytomis aplinkybėmis nukentėjusysis
suprato, kad turtą perduoda vykdydamas neteisėtus kaltininkų reikalavimus. Byloje nėra
duomenų, rodančių, kad kaltininkų reikalavimai buvo teisėti ir kad nukentėjusysis suvokė tų
reikalavimų teisėtumą. Taigi nukentėjusysis pinigus sutiko perduoti suvokdamas reikalavimų
neteisėtumą. Tai, kad kasatorė kartu G. A. suklaidino M. G. dėl grasinimo realumo, nelaikoma
faktine klaida ir veikos kvalifikacijai esminės reikšmės neturi, nes klaidingai faktines bylos
aplinkybes įsivaizdavo ne kaltininkas, o nukentėjusysis. Veikos kvalifikacijai svarbu, kaip
faktines bylos aplinkybes suprato nukentėjusysis, o jis nuteistųjų veiksmus suprato kaip turto
prievartavimą ir dėl to kreipėsi pagalbos į policiją. Turto prievartavimas yra baigtas
nusikaltimas nuo reikalavimo pareiškimo momento. Realus turto užvaldymas nusikaltimo
baigtumui reikšmės neturi (kasacinė byla Nr. 2K-580/1999).
 Teismų praktikoje kyla ir sukčiavimo atribojimo nuo tarpininko kyšininkavimo (prekybos
poveikiu) problemų. Jeigu kaltininkas už materialų atlygį melagingai pažada pasinaudodamas
savo visuomenine padėtimi, tarnyba, įgaliojimais, giminyste, pažintimis ar kita tikėtina įtaka
paveikti atitinkamą instituciją, įstaigą ar organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą
asmenį, kad jie atitinkamai teisėtai ar neteisėtai veiktų ar neveiktų to asmens naudai, turėdamas
išankstinę tyčią šio pažado nevykdyti, jo veika paprastai kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Tačiau pažymėtina, kad, nuo 2011 m. liepos 5 d. įsigaliojus BK 226 straipsnio
pakeitimams (2011 m. birželio 21 d. redakcija), į prekybos poveikiu sudėtį įtraukti ir atvejai, kai
kaltininkas kyšininkauja pažadėjęs paveikti valstybės ar savivaldybės instituciją ar įstaigą,
tarptautinę viešąją organizaciją, valstybės tarnautoją ar jam prilygintą asmenį pasinaudodamas ne
tik tikra ar tikėtina, bet tariama įtaka šiems subjektams, kad jie teisėtai ar neteisėtai veiktų ar
neveiktų vykdydami įgaliojimus. Po šių BK 226 straipsnio pakeitimų teismų praktika atribojant
sukčiavimą nuo prekybos poveikiu dar nesuformuota.
Atribojant sukčiavimą nuo turto pasisavinimo (BK 183 straipsnis) ar turto iššvaistymo (BK
184 straipsnis) esminis kriterijus yra kaltininko įgaliojimų svetimo turto ar turtinės teisės
atžvilgiu, apibrėžtų teisės aktu ar sutartimi, buvimas. Sukčiavimo atveju neteisėtą svetimo turto
ar turtinės teisės įgijimą lemia apgaulė, o esant turto pasisavinimui ar iššvaistymui –
kaltininko įgaliojimai šiam turtui ar turtinei teisei. Atribojant šias veikas vertinamas turto
valdymo pagrindo (įgaliojimų turtui atsiradimo) teisėtumas. Sukčiavimo atveju įgaliojimai turtui
atsiranda suklaidinus nukentėjusįjį, t. y. iš esmės neteisėtai. Dėl to tais atvejais, kai asmuo
pasisavina ar iššvaisto svetimą turtą prieš tai sudaręs sandorius dėl šio turto patikėjimo ar
perdavimo jo žinion ne siekdamas sukurti tikras sandoriuose numatytas teises ir pareigas, bet
tam, kad įgytų galimybę disponuoti šiuo turtu, turėdamas išankstinę tyčią jį pasisavinti ar
iššvaistyti – tokia veika kvalifikuojama ne kaip turto pasisavinimas ar iššvaistymas. BK 183 ar
184 straipsniai taikomi tada, kai kaltininkui teisėtai suteikiami tam tikri įgaliojimai turto
atžvilgiu ir tik po to, viršijant šiuos įgaliojimus, turtas iš teisėto kaltininko valdymo perkeliamas į
neteisėtą.
Įsipareigojimas padėti kitam asmeniui priklausančius pinigus į banką nėra turtinė
prievolė, nes nuo tokio įsipareigojimo įvykdymo kitam asmeniui priklausančio turto (pinigų)
kiekis nepasikeičia. Keičiasi tik jų buvimo vieta. Taigi toks susitarimas priskirtinas prie
neatlygintinių sandorių, toks pinigų perdavimas – tai jų patikėjimas kitam asmeniui. Todėl tokių
pinigų pasilikimas sau turėtų būti kvalifikuojamas ne kaip sukčiavimas, o kaip kaltininkui
patikėto didelės vertės svetimo turto pasisavinimas, kaip BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas
nusikaltimas. Tai sunkesnė nusikalstama veika už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytąją (BK
182 straipsnio 2 dalies sankcija numato laisvės atėmimą iki aštuonerių metų, o BK 183
straipsnio 2 dalies sankcija – iki dešimties metų). Dėl to taip pakeisti kaltinimo nuteistajai savo
iniciatyva (be prokuroro atitinkamo kasacinio skundo) apeliacinės instancijos teismas negalėtų
dėl BPK 320 straipsnio 4 dalyje išdėstytų ribojimų pabloginti nuteistojo padėtį (kasacinė byla
Nr. 2K-223/2010).
Tačiau, priešingai nei sukčiavimo atveju, apgaulė nėra būtinas turto pasisavinimo ar
iššvaistymo požymis, nes šios veikos gali būti padaromos ir nenaudojant apgaulės. Be to, skiriasi
ir apgaulės turinys. Esant sukčiavimui, apgaulė naudojama siekiant suklaidinti nukentėjusįjį, kad
šis perduotų kaltininkui turtą ar turtinę teisę. Turto pasisavinimo ar iššvaistymo atveju
kaltininkas jau turi tam tikrus įgaliojimus turto atžvilgiu, o apgaulę naudoja pakeisdamas šio
turto teisinį statusą.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad Z. Č., būdama vyriausiąja
buhaltere, apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą – tyčia klastojo įvairius buhalterinės
apskaitos dokumentus ir pasisavino jos žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą: iš UAB „D.“
– 41 819,48 Lt, iš Panevėžio miesto savivaldybės Sveikatos apsaugos skyriaus – 59 117,12 Lt.
Kiekvienu atveju nurodytos sumos viršijo 250 MGL (250 MGL x 125 Lt), todėl tai didelės vertės
turtas (BK 190 straipsnis), ir šis požymis daro turto pasisavinimą kvalifikuotą. Taigi kiekviena
nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį. Remdamasi tuo, kas
išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju baudžiamasis įstatymas kasatorės
nusikalstamai veikai pritaikytas tinkamai.
Teismų praktikoje pasitaiko atvejų, kai kaltininko veika kvalifikuojama kaip sukčiavimo ir
turto pasisavinimo sutaptis.
A. R. S., kaip UAB „A.“ direktoriui, akcininkų susirinkime buvo apribota teisė sudarinėti
bendrovės vardu kailių tiekimo sutartis, o jis, tai žinodamas ir veikdamas kaip šios bendrovės
direktorius, sąmoningai sudarė sutartį su AB „V.“ dėl karakulio kailių tiekimo. Ši bendrovė,
norėdama įvykdyti sutartyje numatytas sąlygas, pervedė pinigus į kasatoriaus bendros įmonės
sąskaitą, iš kurios, paimdamas pervestus pinigus grynaisiais, A. R. S. neteisėtai pavertė juos
savo turtu, o sutartyje numatytų savo įsipareigojimų AB „V.“ neįvykdė.
A. R. S. nuteistas pagal BK 182, 183 ir 184 straipsnius už tai, kad be visuotinio UAB
akcininkų susirinkimo pritarimo sudaryti sutartis, siekdamas padengti tariamus įsiskolinimus
bendrovės turtu (nors už produkciją jau buvo atsiskaityta), sudarinėjo sutartis dėl avikailių
tiekimo, turėjo patiekti prekes ir gauti pajamas, tačiau nepajamavo avikailių tiekimo ir grynųjų
pinigų gavimo ir taip iššvaistė UAB turtą. Be to, apgaule, nurodęs, kad jei bus finansuotas
sabalų pirkimas, tai lauks didelis pelnas, užvaldė svetimą turtą net nevykdydamas pirkimo.
Taip pat jis sudarė sutartį dėl karakulio tiekimo, gavo pinigus, tačiau prekių nepatiekė,
pinigus išsigrynino ir pasisavino (kasacinė byla Nr. 2K-438/2004).
2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojus naujajam BK, į sukčiavimo sudėtį buvo įtrauktas turtinės
prievolės išvengimo požymis. Dėl to tapo sudėtinga šią nusikalstamą veiką atriboti nuo turtinės
žalos padarymo apgaule, numatyto BK 186 straipsnyje, nes šios normos tapo
konkuruojančiomis. Teismų praktikos analizė rodo, kad aiškių šių nusikalstamų veikų atribojimo
kriterijų nėra. Iš BK 182 ir 186 straipsnių dispozicijų analizės galima teigti, kad turtinės žalos
padarymas apgaule yra veika, sietina su piniginiais atsiskaitymais už tam tikras suteiktas
paslaugas, gautas prekes ar atliktus darbus, o sukčiavimo sudėtyje prievolės, kurios kaltininkas
išvengia panaudodamas apgaulę, pobūdis nedetalizuotas.
Tais atvejais, kai apgaulė naudojama siekiant vengti privalomųjų įmokų ar atsiskaitymo už
atliktus darbus, gautas prekes ar atliktas paslaugas pagal teisėtai sudarytą sandorį, kaltininko
veika kvalifikuojama kaip turtinės žalos padarymas apgaule pagal BK 186 straipsnį, jeigu jo
veikoje nėra sukčiavimo požymių.
Kasatoriaus argumentai, kad jis neturi atsakyti už tai, jog UAB „R.“ nėra atsiskaičiusi
pagal sutartį su UAB „Š.“, abiejų instancijų teismų atmesti pagrįstai, nes žala įmonei „Š.“
atsirado kaip T. G. B. nusikalstamų veiksmų – dokumento suklastojimo ir turtinės teisės įgijimo
apgaule – padarinys. Šiuo atveju T. G. B. apgaulę panaudojo būtent turtinei teisei įgyti, ir tai
yra esminė aplinkybė, pagal kurią BK 182 straipsnyje numatyta veika (sukčiavimas) atribojama
nuo BK 186 straipsnyje numatyto nusikaltimo – turtinės žalos padarymo apgaule, kai apgaulė
panaudojama išvengiant atsiskaitymo už veiksmus, atliktus pagal teisėtai ir sąžiningai sudarytą
sandorį (kasacinė byla Nr. 2K-118/2007).
Tačiau sprendžiant sandorio teisėtumo klausimą atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiga
atsiskaityti už suteiktas paslaugas atsiranda ir tais atvejais, kai kaltininkui šios paslaugos buvo
suteiktos panaudojus apgaulę:
Kasaciniame skunde neteisingai teigiama, kad atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda
tada, kai pats sandoris yra teisėtas ir tik dėl panaudotos apgaulės bei vengiant atsiskaityti
atsiradusi žala kvalifikuoja veiką pagal BK 186 straipsnį. Pareiga atsiskaityti už suteiktas
paslaugas atsiranda ne tik teisėtų sandorių pagrindu, bet ir už paslaugas, kurias kaltininkas
gavo panaudodamas apgaulę. I. L. kartu su M. K. apgaule įgydavo svetimą turtą –
telekomunikacinių ryšių bendrovėms „Bitė GSM“, „Tele 2“ ir „Omnitel“ priklausančius
telefonus su SIM kortelėmis. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad apgaule
įgytais telefonais sudarytų sutarčių pagrindu buvo naudojamasi šių bendrovių ryšio
paslaugomis, taip padarant turto valdytojui turtinę žalą dėl nesumokėtų mokesčių už suteiktas
paslaugas. Kadangi baudžiamojo proceso metu ištirtais įrodymais nustatyta, kad telefonus
apgaule įgydavo I. L. ir M. K., tai jie privalo atsakyti ir už žalą, padarytą vengiant atsiskaitymų
už naudojimąsi ryšio paslaugomis. Šiuo atveju nebūtina įrodyti, kad telefonu naudojosi būtent
I. L., pakanka fakto, jog jis kartu su M. K. neteisėtai disponavo apgaulės būdu įgytais telefonais
ir telekomunikacinių paslaugų teikimo sutarčių pagrindu pagal suteiktus abonentų numerius
buvo naudojamasi ryšio paslaugomis, padarant bendrovėms turtinę žalą. Remiantis padarytos
turtinės žalos dydžiu, veikos teisingai kvalifikuotos atitinkamai pagal BK 186 straipsnio 1 ir 2
dalis (kasacinė byla Nr. 2K-726/2007).
Pagal teismų praktiką vienas požymių, skiriančių sukčiavimą, numatytą BK 182
straipsnyje, nuo turtinės žalos padarymo apgaule, numatytos 186 straipsnyje, yra tyčios įgyti
svetimą turtą panaudojant apgaulę susiformavimo momentas. Jeigu tyčia vengti privalomų
įmokų ar mokėjimų už nurodytus veiksmus susiformuoja iki sandorio, kurio pagrindu atsiranda
tokia prievolė sudarymo momento ir egzistuoja nuo pat jo vykdymo pradžios, tokia veika
paprastai vertinama kaip sukčiavimas (kasacinė byla Nr. 2K-147/2011).
Tačiau pažymėtina, kad nurodyti kriterijai neišsprendžia BK 182 ir 186 straipsnių
konkurencijos problemos, todėl, sprendžiant, ar kaltininko veika atitinka turtinės žalos padarymo
apgaule (BK 186 straipsnis) ar sukčiavimo požymius, atsižvelgtina ir į tokios veikos pobūdį, jos
pavojingumo laipsnį, nukentėjusiajam padarytą žalą ir pan.
Jeigu kaltininkas padaro BK 182 straipsnyje numatytas veikas įteikdamas
(atsiskaitydamas) nukentėjusiajam netikrus pinigus ar vertybinius popierius, jo veika
kvalifikuotina kaip sukčiavimo ir netikrų pinigų ar vertybinių popierių realizavimo (BK 182, 213
straipsniai) sutaptis. Jei pinigų kokybė akivaizdžiai rodo juos esant netikrus (piešti, atspausdinti
spalvotu spausdintuvu ant paprasto popieriaus ir pan.), o kaltininkas juo perduoda
pasinaudodamas aplinkybėmis, kuriomis perdavimo momentu asmeniui sunku suvokti apgaulę
(tamsus paros metas, laiko stoka ir pan.), jo veika pagal BK 213 straipsnį papildomai
nekvalifikuojama.
Kai kaltininkas padaro BK 182 straipsnyje numatytas veikas panaudodamas žinomai
suklastotą paprastąjį vekselį ar loterijos bilietą, jo veika papildomai pagal BK 213 straipsnį
nekvalifikuojama, nes paprastasis vekselis ir loterijos bilietas nelaikytini vertybiniais popieriais
šio straipsnio prasme.
BK XXXII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių rūšinis objektas – valstybės
finansų sistema. BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties tiesioginis
objektas – normali pinigų ir vertybinių popierių apyvarta. Papildomas objektas gali būti
valstybės, ūkio subjektų ar fizinių asmenų materialiniai interesai. Baudžiamoji atsakomybė pagal
BK 213 straipsnį kyla tada, kai padarant bent vieną šio straipsnio dispozicijoje numatytų veikų
yra pažeidžiama finansų sistema. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad M.
M. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų apgaulę, o paprastieji vekseliai buvo panaudoti kaip
nukentėjusiųjų apgaulės priemonė. Savo veiksmais M. M. nesiekė pakenkti valstybės finansų
sistemai ir objektyviai to padaryti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal Lietuvos
Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 13 d. nutarimu patvirtintas Vekselių naudojimo
taisykles Lietuvos banko platinami vekselių blankai yra rekomenduojami, bet ne privalomi, tai
reiškia, kad valstybė nesiekia griežtai reguliuoti vekselių apyvartos. Paprastojo vekselio
atsiradimo apyvartoje conditio sine qua non yra vienas konkretus sandoris, kuriuo vekselio
davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą. Paprastojo vekselio
surašymas nesukelia jokių finansinių prievolių nei privatiems tretiesiems asmenims, nei
valstybės institucijoms, taigi atitinkamai ir netikro paprastojo vekselio pateikimas apmokėti
jokios grėsmės valstybės finansų sistemai sukelti negali.
M. M., panaudodamas apgaulę ir neteisėtai įgydamas reikalavimo teisę pagal du
paprastuosius vekselius suklaidintų notarų išduotus vykdomuosius raštus į didelės vertės
nukentėjusiųjų I. N. ir K. Č. turtą, tiesiogiai kėsinosi į jų nuosavybę. Tad šioje byloje
konstatavus, kad M. M. savo veikomis nesikėsino į normalią vertybinių popierių apyvartą, o į
konkrečių asmenų nuosavybę, jo veikos perkvalifikuotinos iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika
prieš nukentėjusįjį I. N.) į 182 straipsnio 2 dalį, iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika prieš
nukentėjusįjį K. Č.) į 182 straipsnio 2 dalį. Visi pastarosios teisės normos dispozicijoje nurodyti
požymiai (apgaulė, siekiant įgyti svetimą didelės vertės turtą) pirmosios ir apeliacinės
instancijos teismų sprendimais yra nustatyti, veikos kvalifikavimo klausimas pagal BK 182
straipsnio 2 dalį proceso metu buvo keliamas, todėl veikos perkvalifikavimas jokių procesinių
problemų nekelia, juolab kad veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį
lengvesnį nusikaltimą, nekeičiant jokių byloje nustatytų faktinių aplinkybių (kasacinė byla Nr.
2K-7-301/2011).
Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas, inicijuojant ar
atliekant finansinę operaciją didesnės kaip 1 MGL dydžio sumos, kvalifikuojamas pagal BK 182
ir 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptį. Neteisėtas elektroninės mokėjimo
priemonės įgijimas bei inicijavimas ar atlikimas ja finansinės operacijos didesnės kaip 1 MGL
dydžio sumos kvalifikuojamas kaip BK 182, 214, 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų
veikų sutaptis. Svetimo mokėjimo instrumento panaudojimu inicijuojant finansinę operaciją ir
siekiant užvaldyti svetimą turtą tiesiogiai kėsinamasi į norminių aktų apibrėžtą mokėjimo
kortelių naudojimo tvarką bei svetimą turtą. Tokia nusikalstama veika pažeidžia dvi
baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nes sukeliami dvejopi padariniai, kurių atskirai
neapima BK 182, 215 ar 214 straipsnis (kasacinė byla Nr. 2K-587/2005). Jeigu tokiais atvejais
kaltininkas tik inicijuoja finansinę operaciją, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios
(pvz., bankomatas neišduoda pinigų), jos neatlieka ir svetimo turto neįgyja, jo veika
kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule įgyti svetimą turtą pagal BK 22 straipsnio 1 dalį bei
182 straipsnį ir pagal 214, 215 straipsnius (ar tik 215 straipsnį).
Visiškai pagrįstai prokuroro kasaciniame skunde nurodoma, kad kvalifikuojant
nusikalstamas veikas turėjo būti taikoma ne ankstesnė (2005 m. birželio 23 d.), bet vėlesnė
(2007 m. birželio 28 d.) BK 214 straipsnio 1 dalies ir 215 straipsnio 1 dalies redakcijos.
Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas A. Č. pagal BK 215 straipsnio 1 dalį, neteisingai
taikė baudžiamąjį įstatymą. Neteisingą veikos kvalifikavimą lėmė tai, kad nebuvo atsižvelgta į
baudžiamojo įstatymo galiojimo laiką (BK 3 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismas
šias nuostatas taikė teisingai. Svetimos elektroninės mokėjimo kortelės neteisėtas įgijimas
kvalifikuojamas pagal BK 214 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. redakcija), o neteisėtas
atlikimas finansinės operacijos svetima elektronine mokėjimo kortele atitinka nusikaltimo,
numatyto BK 215 straipsnio 1 dalyje (2007 m. birželio 28 d. redakcija), sudėties požymius
(kasacinė byla Nr. 2K-28/2009).
Jeigu paskolos (kredito) gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės
neatitinkančius duomenis arba nutylėjo faktus, lėmusius paskolos (kredito) išdavimą, nors
privalėjo apie juos pranešti, ir imdamas paskolą (kreditą) jau turėjo tikslą jos negrąžinti, jo veika
kvalifikuotina kaip sukčiavimas. Jeigu kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą) nesant tyčios
jos neatlygintinai įgyti, o turint tikslą panaudoti pagal paskirtį, jo veika nesudaro sukčiavimo
sudėties, o kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį.
Sukčiavimo dalykas atliekant bankų įstaigų operacijas yra banko paskolų lėšos, jas
siekiama įgyti savo ar kitų naudai, o ne verslui. Kreditinio sukčiavimo atveju nusikalstamos
veikos dalykas yra paskolų suteikimo tvarka ir sąlygos (kasacine byla Nr. 2K-35/2009).
Jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje numatytus
įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika kvalifikuotina
kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį.
Jeigu apgaulė naudojama suklaidinti atitinkamas institucijas (pareigūnus) dėl kaltininko
teisės gauti subsidiją (pvz., pateikiami suklastoti dokumentai, liudijantys darbų, už kuriuos
gaunama subsidija, atlikimą), o kaltininko tyčia nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą, siekiant
turtinės naudos sau ar kitam asmeniui – tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182 straipsnį.
Nustačius tokias aplinkybes, kad ūkis buvo ne fiktyviai įkurtas, realiai veikė, tikintis gauti
SAPARD paramos lėšų, kurias taip pat buvo planuojama investuoti į šią avių fermą, nepagrįsta
apeliacinės instancijos teismo išvada, jog J. B. ir I. V. veiksmai sudarė kvalifikuotą kėsinimosi
sukčiauti nusikaltimo sudėtį. Sukčiavimo atveju BK 182 straipsnio prasme kaltininko tyčia
nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą siekiant turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Šiuo atveju I.
V. vardu buvo įregistruotas ūkis, įsteigta avių ferma (turėjo žemę, pastatus, avis), pastatai buvo
rekonstruojami, iš pradžių darbai buvo atliekami ūkio būdu, vėliau pradėjo veikti UAB, su kurios
vadovu buvo sutarta atliktus ūkio būdu darbus įforminti, kad juos atliko ši bendrovė, taip pat
sutarta, kad ji ir toliau dirbtų, o su UAB bus atsiskaityta, kai bus gautos SAPARD paramos lėšos,
nes J. B. ir I. V. turėjo investuoti savo lėšas, ir tik po to jiems būtų kompensuotos išlaidos už
atliktas investicijas. Taigi nustatyta, kad J. B. ir I. V. SAPARD paramos lėšas, kurias tikėjosi
gauti, taip pat planavo investuoti į šią avių fermą, bet paramos lėšas jie siekė gauti neteisėtai,
pateikdami suklastotus dokumentus, kuriais norėjo pagrįsti savo investicijas, be to, gerokai
padidindami atliktų darbų mastą. Šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas teisiškai vertino
netinkamai.
Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. B. ir I. V. tyčia nebuvo nukreipta į paramos
lėšų pasisavinimą ir neteisėtą praturtėjimą, o siekta gauti paramą, kuria būtų atsiskaityta su
darbus vykdžiusia bendrove ir būtų plečiamas ūkis, todėl jų veiksmai iš BK 22 straipsnio 1 dalies
ir 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į BK 22 straipsnio 1 dalį ir 207 straipsnio 1 dalį
(kasacinės bylos Nr. 2K-726/2007, 2K-246/2011).
 
Išvados
 
1. Sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų
naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina.
1.1. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar
nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan.
Daiktų, kurie išimti iš apyvartos ar kurių apyvarta yra ribota (pvz., kontrabandinių prekių),
įgijimas panaudojant apgaulę kvalifikuotinas pagal BK 182 straipsnį, jeigu baudžiamoji
atsakomybė už tokių medžiagų (pvz., ginklų, narkotinių medžiagų) neteisėtą įgijimą nenustatyta
kituose BK straipsniuose (BK 253, 256, 263 ar 296 straipsnis ir pan.).
1.2. Akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra
svetimas. Akcijų turėtojai įgyja teisę į bendrovės turtą, išskyrus dividendus bei kitas Lietuvos
Respublikos akcinių bendrovių įstatyme nurodytas lėšas, tik akcinę bendrovę likvidavus ir
atsiskaičius su jos kreditoriais.
1.3. Pagal BK 182 straipsnį svetimu nelaikomas turtas, priklausantis asmenims bendrosios
(dalinės ar jungtinės) nuosavybės teise, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios nuosavybės
teisė nėra pasibaigusi kitu būdu.
Kai turtą panaudodamas apgaulę įgyja šeimos narys, kuriam tas turtas nepriklauso
bendrosios nuosavybės teise, tokia veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
1.4. Turtinė teisė – tai kaltininko sau ar kito asmens naudai neteisėtai įgyta daiktinė ar
prievolinė teisė arba teisė, atsirandanti iš intelektinės veiklos rezultatų (CK 1.112 straipsnio 1
dalis).
1.5. Tais atvejais, kai dėl apgaulės suklaidintas asmuo arba banko elektroninė sistema
perveda pinigus į kaltininko sąskaitą, paprastai laikoma, kad kaltininkas apgaule įgijo turtinę
teisę.
2. Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį, apgaule įgyto turto vertė nustatoma
vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu turto vertės išaiškinimu, pagal kainą, nurodytą šio
turto įsigijimo sandoryje (įskaitant PVM), jo sukūrimo (atkūrimo) kaštus, o kilus abejonių dėl
turto vertės – remiantis šio turto rinkos verte veikos padarymo metu.
Tokiu atveju kvalifikuojant veiką neatsižvelgiama į nukentėjusiojo negautas pajamas. Jos
turi reikšmės tik sprendžiant žalos atlyginimo klausimus.
3. Sprendžiant, ar sukčiavimo būdu įgytos vertybės turi didelę mokslinę, istorinę ar
kultūrinę reikšmę (BK 182 straipsnio 2 dalis), atsižvelgtina į tokių vertybių teisinį
reglamentavimą (pvz., Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymas,
Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas). Ši aplinkybė
paprastai nustatoma remiantis atitinkamos srities specialisto (eksperto) išvada.
 4. Objektyvieji sukčiavimo požymiai – 1) svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas, 2)
turtinės prievolės išvengimas, 3) turtinės prievolės panaikinimas – BK 182 straipsnio
dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka,
kad būtų padaryta bent viena nurodytų veikų.
4.1. Svetimo turto įgijimas – tai kilnojamojo ar nekilnojamojo daikto, taip pat pinigų ar
vertybinių popierių įgijimas, o turtinės teisės įgijimas – tai teisės valdyti ir (ar) naudotis ir (ar)
disponuoti tokiu turtu, taip pat prievolinės teisės ar teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos
rezultatų, įgijimas panaudojant apgaulę.
Kvalifikuojant veiką pagal BK 182 straipsnį atsižvelgtina į tai, kad atskirais atvejais
svetimo turto ir turtinės teisės įgijimo požymiai gali sutapti (pvz., nekilnojamojo turto ir teisės į
jį, banko sąskaitoje esančių pinigų ir teisės į juos įgijimas).
4.2. Turtinės prievolės panaikinimas – tai nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios
kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu
(pvz., fiktyviais atskaitos ir įskaitos būdais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetą mokėtinas
PVM).
4.3. Turtinės prievolės išvengimas – tai kaltininko ar kito asmens pareigos, kilusios iš
delikto, sandorio ar kitu teisėtu pagrindu, nevykdymas ar tik dalinis vykdymas panaudojant
apgaulę (pvz., kaltininkas neteisėtai atsisako vykdyti savo pareigą kreditoriui, sudarydamas
situaciją, kai kreditorius negali civilinėmis teisinėmis priemonėmis atkurti savo pažeistos
teisės).
5. Apgaulė sukčiaujant panaudojama turint tikslą suklaidinti turto savininką, valdytoją,
asmenį, kurio žinioje yra turtas (įskaitant banką), arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir
priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl
nukentėjusiojo asmens turto (pvz., teismą, antstolį, notarą), o pastarasis, suklaidintas apgaulės,
savanoriškai pats perleidžia turtą ar turtinę teisę kaltininkui manydamas, kad šis turi teisę jį
gauti, arba panaikina jo turtinę prievolę, ar priima sprendimą dėl nukentėjusiojo turto, turtinės
teisės perleidimo kaltininkui ar kaltininko turtinės prievolės panaikinimo.
5.1. Apgaulė reiškiasi pirmiau įvardytų asmenų suklaidinimu pateikiant suklastotus
dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, pakeičiant daiktų savybes ir pan. arba nutylint
esmines jų apsisprendimui dėl turto, turtinės teisės perleidimo ar turtinės prievolės panaikinimo
aplinkybes, turint teisinę pareigą apie jas pranešti (pvz., nekilnojamojo turto pardavėjas nutyli,
kad parduodamas turtas yra areštuotas arba priklauso kitiems asmenims).
5.2. Asmuo gali būti suklaidinamas dėl bet kokių aplinkybių ar faktų, susijusių su turto,
turtinės teisės perleidimu kaltininkui, arba jo turtinės prievolės panaikinimu (dėl turto vertės, jo
savybių, kaltininko asmenybės, jo įgaliojimų ar ketinimų ir pan.), tačiau kaltininko panaudota
apgaulė turi būti esminė, t. y. turėti lemiamą įtaką asmens apsisprendimui minėtiems veiksmams
atlikti.
5.3. Apgaulė išvengiant turtinės prievolės nėra tapati apgaulei įgyjant turtą, turtinę teisę ar
panaikinant turtinę prievolę. Apgaulė išvengiant prievolės naudojama siekiant išvengti situacijos,
sudarančios prielaidas kaltininkui būti priverstam vykdyti prievolę (pvz., perleidžiant savo turtą
kitiems asmenims, kad nebūtų į ką nukreipti reikalavimo), o ne įtraukiant nukentėjusįjį į jam
nenaudingą sandorį ir nesiekiant, kad kitas suklaidintas asmuo patvirtintų kaltininkui reikalingą
juridinį faktą.
5.4. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu – yra tada, kai kaltininkas BK
182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo
ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais
tarpusavio ryšiais, sudarančiais pagrindą pasitikėti kaltininku.
5.5. Apgaulė neteisėtai pasisavinant PVM, išvengiant pelno mokesčio ar panaikinant
prievolę jį mokėti reiškiasi suklastotos PVM deklaracijos ar kitų dokumentų pateikimu mokesčių
inspekcijai, taip ją suklaidinant, siekiant įgyti valstybės biudžeto lėšas ar panaikinti turtinę
prievolę valstybės biudžetui tarpusavio užskaitų būdu arba jos išvengti ateityje.
 6. Sukčiavimas padaromas tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kai kaltininkas suvokia, kad
apgaule esmingai suklaidinęs turto savininką, valdytoją, asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba
asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginčą ir priimti privalomai vykdytiną sprendimą ar kitokius
teisinę reikšmę turinčius sprendimus dėl nukentėjusio asmens turto, neteisėtai ir neatlygintinai,
savo ar kitų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia ar panaikina turtinę prievolę,
numato, kad dėl jo veiksmų nukentėjusysis patirs turtinę žalą, ir to nori bei siekia.
7. Kai asmuo kelis kartus padaro veikas, numatytas BK 182 straipsnyje, jos vertintinos
kaip viena tęstinė nusikalstama veika, jeigu jas jungia vieningas sumanymas, kaltininkas apgaulę
naudojo prieš tą patį asmenį ir (ar) turtą ar turtinę teisę įgijo iš to paties šaltinio (nukentėjusiojo),
šios veikos buvo daromos panašiu būdu ir aplinkybėmis, esant nedideliam laiko tarpui tarp jų ir
pan.
8. Sukčiavimas įgyjant svetimą turtą laikomas baigtu, kai turto savininkas ar valdytojas
arba asmuo, kurio žinioje yra turtas, perleidžia jį kaltininkui ar kitam asmeniui, o šis įgyja
galimybę turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir (ar) disponuoti savo nuožiūra.
Kaltininkui įgijus svetimą turtą, tačiau vėliau dėl tam tikrų priežasčių (pvz., nukentėjusysis
suvokia apgaulę ir imasi aktyvių veiksmų, kad atgautų savo turtą) jį grąžinus savininkui, veika
kvalifikuojama kaip baigta, jei kaltininkas turėjo galimybę šį turtą valdyti ir (ar) juo naudotis ir
(ar) disponuoti savo nuožiūra.
9. Sukčiavimas įgyjant turtinę teisę ar panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai
apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, suteikiantis kaltininkui turtinę teisę nepriklausomai nuo to,
ar šis ją įgyvendino, arba panaikinantis jo turtinę prievolę. Apie turtinės prievolės išvengimo
baigtumo momentą teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.
10. Kai dėl apgaulės suklaidintas nukentėjusysis arba banko elektroninė sistema perveda
pinigus į kaltininko sąskaitą, turtinės teisės (turto) įgijimas apgaule laikomas baigtu.
11. Baudžiamoji atsakomybė už rengimąsi padaryti sukčiavimą kyla tik tuo atveju, jeigu
padaromos BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos. Rengimasis atribojamas nuo
pasikėsinimo padaryti sukčiavimą pagal tai, ar kaltininkas pradėjo įgyvendinti BK 182
straipsnyje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių objektyviuosius požymius.
12. Kaltininkui panaudojus apgaulę ir įgijus bent dalį turto, nusikalstama veika
kvalifikuojama kaip baigta viso turto, kurį kaltininkas kėsinosi įgyti, atžvilgiu, išskyrus
atskirus atvejus, pavyzdžiui, kai panaudojant apgaulę kėsinamasi įgyti didesnės kaip 3 MGL
vertės turtą, tačiau įgyjamas bet kokios mažesnės vertės turtas, veika kvalifikuojama kaip
pasikėsinimas apgaule įgyti didesnės kaip 3 MGL vertės turtą; kai panaudojant apgaulę
kėsinamasi įgyti didelės vertės turtą, tačiau įgyto turto dalis nesudaro didelės vertės požymio,
veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaule įgyti didelės vertės turtą.
13. Tais atvejais, kai kyla abejonių, ar kaltininko veika atitinka nusikalstamo sukčiavimo
požymius, ar turi būti taikoma civilinė atsakomybė, atsižvelgiama į tai, ar kaltininko naudota
apgaulė buvo esminė nukentėjusiojo apsisprendimui perduoti turtą ar sudaryti sandorį ir (ar) jis
sąmoningai sudarė situaciją, kad nukentėjusysis negalėtų civilinėmis teisinėmis priemonėmis
atkurti savo pažeistos teisės arba toks pažeistų teisių gynimo būdas būtų esmingai pasunkintas
(pvz., be teisėsaugos institucijų pagalbos neįmanoma surasti ar identifikuoti prievolės vengiančio
asmens, sandoris sąmoningai sudarytas taip, kad vėliau būtų neįmanoma įrodyti jo tikrojo turinio,
kaltininkas nuslėpė nuo nukentėjusiojo esminę informaciją apie turimas dideles skolas ar
nemokumą, vengdamas prievolės perleido savo turtą kitiems asmenims, kad nebūtų į ką
nukreipti reikalavimo).
14. Elektroninėje bankininkystėje, jeigu prieš teisėto sąskaitos valdytojo valią kodą,
suteikiantį teisę prieiti prie sąskaitos, surenka ir nurodymą išmokėti pinigus duoda asmuo,
neturintis teisės atlikti operacijų su sąskaitoje esančiais pinigais, laikoma, kad, prisistatydamas
asmeniu, turinčiu tokią teisę, kaltininkas suklaidina banką, todėl jo veika kvalifikuotina kaip
sukčiavimas (nustačius kitus būtinus šios nusikalstamos veikos sudėties požymius).
15. Jeigu asmuo įsteigė įmonę, kuri priiminėjo iš fizinių ar juridinių asmenų pinigus,
įsipareigodama mokėti palūkanas, parduoti prekes (paslaugas) arba supirkinėjo produkciją,
įsipareigodama už ją atsiskaityti, tačiau nevykdė ūkinės komercinės veiklos arba vykdė nurodytą
veiklą būdama iš esmės nemoki ir tai nuslėpė nuo klientų ir (ar) su jais atsiskaitinėjo kitų klientų
lėšomis (t. y. veikė „finansinės piramidės“ pagrindu), laikoma, kad tokia įmonė buvo panaudota
kaip apgaulės priemonė turtui įgyti, todėl kaltininko veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
16. Asmens, pateikusio darbdaviui ar atitinkamoms institucijoms (pareigūnams)
suklastotus dokumentus, pagal kuriuos jis gauna priedą prie atlyginimo, kompensaciją, socialinę
ar kitokią piniginę išmoką, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas (nustačius kitus būtinus šios
nusikalstamos veikos sudėties požymius).
16.1. Jeigu asmuo melagingai praneša apie aplinkybes, kurioms esant pagal įstatymus,
kitus teisės aktus ar sutartis turi būti mokamos piniginės išmokos (pvz., melagingai praneša apie
draudžiamąjį įvykį ir gauna draudimo išmoką), jo veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
16.2. Kai kaltininkas pateikia suklastotus dokumentus norėdamas įsidarbinti, o įsidarbinęs
atlieka darbą ir gauna atlyginimą, jo veikoje nėra sukčiavimo sudėties.
16.3. Jeigu asmuo fiktyviai įdarbinamas ir surašomi bei „Sodrai“ pateikiami suklastoti
dokumentai apie tokio asmens tariamą darbą ir pajamas, kurie pagal Lietuvos Respublikos
ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą jam suteikia teisę į atitinkamo dydžio
motinystės (tėvystės) pašalpą, veika kvalifikuojama kaip sukčiavimas.
Sprendžiant, ar motinystės (tėvystės) pašalpa (teisė į tokią pašalpą) įgyjama apgaule,
vertinama, ar tokio asmens darbo santykiai buvo fiktyvūs, ar jis realiai dirbo nurodytą darbą bei
gavo atitinkamo dydžio darbo užmokestį, ar jį įdarbinusi įmonė vykdė ūkinę komercinę veiklą ir
turėjo pakankamai lėšų atlyginimui išmokėti ir pan. Vien tai, kad motinystės (tėvystės) pašalpai
gauti reikšmingu laikotarpiu asmeniui nustatomas palyginti didelis darbo užmokestis, nelaikytina
apgaule BK 182 straipsnio prasme.
17. Kaltininkui apgaulę panaudojus ne tiesiogiai įgyjant turtą, o tik sudarant galimybę
„prieiti“ prie šio turto, jo veika kvalifikuojama ne kaip sukčiavimas, o priklausomai nuo turto
įgijimo būdo – kaip vagystė (pvz., kaltininkas melagingai nurodo ketinantis sudaryti transporto
priemonės pirkimo–pardavimo sandorį ir paprašo nukentėjusiojo leisti transporto priemonę
išbandyti, o ją gavęs – pagrobia) arba plėšimas.
18. Jeigu asmuo pasisavina ar iššvaisto svetimą turtą prieš tai sudaręs sandorius dėl šio
turto patikėjimo ar perdavimo jo žinion ne siekdamas sukurti tikras sandoriuose numatytas teises
ir pareigas, bet tam, kad įgytų galimybę disponuoti šiuo turtu, turėdamas išankstinę tyčią jį
pasisavinti ar iššvaistyti – tokia veika kvalifikuojama ne kaip turto pasisavinimas ar iššvaistymas
(BK 183 ar 184 straipsniai), bet kaip sukčiavimas.
19. Žinomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas ar realizavimas
sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti
dokumentai panaudojami ar realizuojami kaip priemonė turtui įgyti.
Tačiau jeigu kaltininkas pats pagamino netikrą dokumentą ar suklastojo tikrą dokumentą ir
jį pateikęs kaip apgaulės priemonę įgijo svetimą turtą, turtinę teisę, išvengė turtinės prievolės ar
ją panaikino, jo veika kvalifikuojama pagal BK 182 ir 300 straipsnių atitinkamose dalyse
numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.
20. Asmuo, kuris, turėdamas tikslą apgauti konkretų asmenį ir taip įgyti tam asmeniui
priklausantį ar jo žinioje esantį turtą ar turtinę teisę, kaip atsiskaitymo priemonę panaudojo
netikrus pinigus ar vertybinius popierius ir tokiu būdu paleido juos apyvarton, atsako pagal BK
182 ir 213 straipsniuose numatytų nusikalstamų veikų sutaptį.
20.1. Kai kaltininkas padaro BK 182 straipsnyje numatytas veikas panaudodamas žinomai
suklastotą paprastąjį vekselį ar loterijos bilietą, jo veika papildomai pagal BK 213 straipsnį
nekvalifikuojama, nes paprastasis vekselis ir loterijos bilietas nelaikytini vertybiniais popieriais
šio straipsnio prasme.
20.2. Jeigu kaltininkas, įteikdamas nukentėjusiajam aiškiai „nekokybiškai“ pagamintus
netikrus pinigus ar vertybinius popierius, įgyja turtą pasinaudodamas aplinkybėmis,
pasunkinančiomis perdavimo momentu asmeniui suvokti apgaulę (tamsus paros metas, laiko
stoka ir pan.), jo veika kvalifikuotina tik kaip sukčiavimas.
 21. Kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo padaro BK 182 straipsnyje
numatytas veikas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ar viršydamas įgaliojimus, jo veika
kvalifikuojama kaip nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 ir 228 straipsniuose sutaptis.
22. Neteisėtas elektroninės mokėjimo priemonės ar jos duomenų panaudojimas,
inicijuojant ar atliekant finansinę operaciją didesnės kaip 1 MGL dydžio sumos, kvalifikuojamas
pagal BK 182 ir 215 straipsniuose nusikalstamų veikų sutaptį. Neteisėtas elektroninės mokėjimo
priemonės įgijimas bei inicijavimas ar atlikimas ja finansinės operacijos didesnės kaip 1 MGL
dydžio sumos kvalifikuojamas kaip BK 182, 214, 215 straipsniuose numatytų nusikalstamų
veikų sutaptis.
Jeigu tokiais atvejais kaltininkas tik inicijuoja finansinę operaciją, tačiau dėl aplinkybių,
nepriklausančių nuo jo valios (pvz., bankomatas neišduoda pinigų), jos neatlieka ir svetimo turto
neįgyja, jo veika kvalifikuojama kaip pasikėsinimas apgaulę įgyti svetimą turtą pagal BK 22
straipsnio 1 dalį bei 182 straipsnį ir pagal 214, 215 straipsnius ar tik 215 straipsnį.
23. Jeigu paskolos (kredito) gavėjas bankui ar kitai kredito įstaigai pateikė tikrovės
neatitinkančius duomenis arba nutylėjo faktus, lėmusius paskolos (kredito) išdavimą, nors
privalėjo apie juos pranešti, ir imdamas paskolą (kreditą) jau turėjo tikslą jos negrąžinti, jo veika
kvalifikuotina kaip sukčiavimas.
23.1. Jeigu kaltininkas apgaule gauna paskolą (kreditą) nesant tyčios jos neatlygintinai
įgyti, o turint tikslą panaudoti pagal paskirtį, jo veika nesudaro sukčiavimo sudėties, o
kvalifikuojama kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį.
23.2. Paskolos (kredito) gavėjo veika neužtraukia baudžiamosios atsakomybės, jeigu
teisėtai gauta paskola (kreditas) negrąžinama dėl nepasisekusio verslo ar kitų priežasčių,
nepriklaususių nuo kaltininko valios, neturėjus išankstinio tikslo paskolos (kredito) negrąžinti.
23.3. Jeigu asmuo apgaule gauna subsidiją, tačiau realiai prisiima subsidijos sutartyje
numatytus įsipareigojimus (pvz., vykdo numatytus darbus, atsiskaito su rangovais), jo veika
kvalifikuotina kaip kreditinis sukčiavimas pagal BK 207 straipsnį.
Jeigu apgaulė naudojama atitinkamoms institucijoms (pareigūnams) suklaidinti dėl
kaltininko teisės gauti subsidiją (pvz., pateikiami suklastoti dokumentai, liudijantys darbų, už
kuriuos gaunama subsidija, atlikimą), o kaltininko tyčia nukreipta į nepagrįstą praturtėjimą,
siekiant turtinės naudos sau ar kitam asmeniui, tokia veika kvalifikuojama pagal BK 182
straipsnį.
24. Jeigu turtinės prievolės siekiama išvengti arba ją panaikinti sukeliant įmonės bankrotą
(pvz., tyčia sukeliamas įmonės, turinčios PVM ar kitokią mokestinę prievolę, bankrotas, siekiant
anuliuoti skolas valstybės biudžetui), tai, nustačius visus kitus būtinus sukčiavimo ir
nusikalstamo bankroto sudėties požymius, kaltininko veika kvalifikuojama kaip sukčiavimo ir
nusikalstamo bankroto (BK 182 ir 209 straipsniai) sutaptis.
25. Jeigu įmonė buvo įsteigta sukčiavimo veikoms nuslėpti (pvz., apgaule pasisavinti
PVM), kaltininko veika kvalifikuojama pagal nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnyje
ir 203 straipsnio 2 dalyje, sutaptį.
 
 
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo
Teisės tyrimų ir apibendrinimo
departamentas
 
Svarstyta Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų pasitarimuose. Pritarta spausdinti Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo biuletenyje Teismų praktika 36.