Nuolankumas gali būti suprantamas labai savitai ir įvairiems žmonėms turi itin skirtingą reikšmę.

Vieniems nuolankumas - vertybė, pozityvi savybė, o kitiems jis turi visiškai neigiamą prasmę. XX
a. Raseiniuose gimusio prozininko, vertėjo bei redaktoriaus Juozo Apučio novelėje „Vakarėjant
gražios dobilienos“ aprašomas sūnaus kovojimas dėl tėvo sveikatos. Sūnui teko susidurti su įvairiais
iššūkiais, jog pasiektų savo tikslą. Pirmiausia, atvykęs su tėvu į ambulatorijos registratūrą griežtai
pasakė registratorei, jog jo tėvą turi apžiūrėti šiandien, kai ji tam iš pradžių prieštaravo. Vėliau, kai
jam reikėjo į įstaigą priduoti dokumentus, ten dirbantis vyras sakė, jog darbo valandos greit baigsis,
tačiau vaikas nebuvo nuolankus ir jam pavyko ten patekti. Dėl tokio vaiko ryžto ir nebijojimo
griežtai kalbėti su suaugusiais, jam pavyko išgelbėti sunkiai sergančio tėvo gyvybę. Kitas lietuvių
literatūros rašytojas, savo kūriniuose pateikęs nuolankumo aspektą ir jo poveikį žmogaus gyvenimui
– Juozas Tumas-Vaižgantas. Jis apysakoje „Dėdės ir dėdienės“ rašė, jog silpną dvasią turintis
žmogus yra valdomas likimo ir pats nėra atsakingas už savo ateitį. Pagrindinis apysakos veikėjas
Mykoliukas visą gyvenimą buvo nuolankus ir dirbo kitų naudai. Dėl tokios savybės jis nesukūrė
šeimos, neturėjo nuosavo būsto bei ūkio. Mykoliukas nevedė Severiutės, kurią labai mylėjo dėl to,
jog šitaip būtų apkartinęs savo brolio ir jo vaikų gyvenimą. Mykoliukas neturėjo ryžto kovoti už
save, už savo gyvenimą, dėl to buvo nuolankus ir nieko nepasiekė. Taigi, Juozo Apučio novelėje
„Vakarėjant gražios dobilienos“ ir Juozo Tumo – Vaižganto apysakoje „Dėdės ir dėdienės“
nuolankumas aprašomas kaip neigiama savybė, kuri gali pakenkti ateičiai.