Professional Documents
Culture Documents
Kritikai Apie J.Aputį
Kritikai Apie J.Aputį
Priklausydamas sovietmečio „tyliųjų modernistų“ kartai, literatūrai jis siekė grąžinti estetinę vertę ir
pasakyti kuo daugiau tiesos apie žmogų ir istorinį laiką. Humanistinės Apučio kūrybos vertybės kreipė
žvilgsnį į mažiausiai sovietmečiu ideologijos pažeistą žmogiškumo domeną (jam rūpi atmintis, sąžinė,
gerumas, atlaidumas, meilė, atradimų džiaugsmas, praradimų gėla) ir subtilų žodžio meną. Baisus yra
žmogus „be abejonės, be dvasios svarstyklių“, sakė rašytojas. Apučio veikėjus vienija ne kilmė,
amžius ar statusas, o egzistencinis nerimas, pasaulio slėpinių pajautimas, užaštrinti pojūčiai,
fiksuojantys pačias subtiliausias daiktinės ir metafizinės tikrovės vibracijas. Rašytojas ugdė individo
egzistencinę savivoką ir lietuvių literatūrą praturtino egzistencializmo filosofijos atšvaitais, jo
personažai linkę į savistabą, jiems artimos sąvokos „kaltė“, „atsakomybė“, „stoicizmas“. Žmogiškumą
Aputis laiko pačia patikimiausia vertybe (Albertas Zalatorius), o gebėjimas atsilaikyti, nenusilenkti
kvailybei ar šiurkščiai jėgai jam yra pagrindinė savigarbos atrama ir sėkmės garantas (novelėje
„Vakarėjant gražios dobilienos“ teisybę ryžtingai ginantis vaikas įveikia biurokratus).
Aišku viena, kad Juozas Aputis į žmogiškumo ir smurto dvikovą eina kaip reiklus, ištikimas, save
drąsinantis sekundantas ir virpančia širdimi atsistoja aktyvaus, savo teisumu tikinčio humanizmo
pusėje.