Laisvę, kaip vertybę ir sąvoką kiekvienas žmogus suvokia skirtingai.
Vieni kalba apie laisvę politine prasme, kiti - apie socialinę laisvę, kiti - apie asmeninę nepriklausomybę, o kai kurie ją apibūdina kaip religinę laisvę. Tačiau pasaulyje nerasi žmogaus, kuris nenorėtų būti laisvas. Laisvė suteikia galimybę save realizuoti, išreikšti talentus ir gebėjimus. Viena didžiausių bausmių žmogui ligi šių dienų – laisvės atėmimas, nes prarasdamas laisvę asmuo tarsi netenka ir savo galių, balso, savojo ,, aš”. Tačiau žmogus visada gali atrasti ir kitų būdų kaip išsilaisvinti iš bet kokio suvaržymo, pavyzdžiui per kūrybą ar dvasiškai į save įsigilinęs. Socialinių saitų ir pareigos suvaržytas žmogus gali išlikti laisvas savo vidiniu pasauliu, tačiau kartais žmogui, atgavusiam fizinę laisvę, gali būti sunku prisitaikyti prie kitokios gyvenimo tėkmės, jis tampa kliūtimi kitiems. Apie tokią laisvę rašė XIX a. - XXa. sandūros rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas. Rašytojas buvo spontaniška asmenybė ir pats netilpo į įprastus visuomenės rėmus. Gyvendamas carinės Rusijos priespaudos metais Vaižgantas savo laisvu pasirinkimu ėmėsi kultūrinio darbo, o pačiais sunkiausiais spaudos draudimo metais ėmėsi lietuviškos raštijos veiklos taip tapdamas šviesiąja lietuvių tautinio atgimimo legenda. Kadangi Vaižgantas taip aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, jis turėjo galimybę geriau pažinti tautos žmones, kurie jo kūriniuose įgaudavo nuo asmeninių tragedijų kenčiančių ir laisvės bei savarankiškumo neturinčių veikėjų vaidmenis. Tokie yra apysakos ,,Dėdės ir dėdienės” personažai Mykolas Šiukšta ir Rapolas Geišė. Šių veikėjų gyvenimus nulemia XIXa. baudžiava ir jos panaikinimas. Pagrindinis kūrinio veikėjas Mykoliukas išgyvena dvigubą baudžiavą - dvaro ir namų. Išoriškai Mykoliukas yra stiprus, gražiai išaugęs, daug pagalintis dirbti vyras. Socialinė nelaisvė vis tik neatima Mykoliuko dvasios laisvės. Geriausiai jis jaučiasi gamtos apsuptyje, ateidavo į pakluonę, nusileisdavo į kalno paraistę ir atsisėdęs ant ežios veidu į vakarus įsižiūrėdavo į erdvę ir grieždavo visai negudrias melodijas su savo paties padirbta skripkele, kažin kuo džiaugdamasis, kažin kam šypsodamasis. Ogi šypsosi jis ne šiam, o kitam pasauliui, su kuriuo jis bendrauja kitiems nesuprantamu būdu. Tai ir yra Mykoliuko vidinės laisvės galios - jo pasaulyje nėra žmonių, nes jam jų nereikia. Tačiau visai kitoks yra kitas apysakos veikėjas, dvaro tijūnas Rapolas Geišė. Jis baudžiavos laikais gyveno oriai, pasitikėjo savimi ir , rodos, nieko jam nestigo. Tačiau panaikinus baudžiavą personažas nesugeba doramai išgyventi naujoje tvarkoje. Atsidūręs brolio namuose ir tapęs visiškai nenaudingo visuomenei ,,dėde”, tampa tikra našta žmonai Severijai ir brolio šeimai. Jis, kaip kanarėlė paleista iš auksinio narvelio, neturi įgūdžių išgyventi laisvėje ir galiausiai pražūva. Tačiau ne visada tik fiziškai suvaržytas žmogus gali siekti dvasinės laisvės. Pareigos suvaržytas žmogus išsilaisvinti gali per kūrybą ir per asmenybės brandą. Apie tokį laisvės siekimą rašė XXa. Vidurio poetas Vincas Mykolaitis – Putinas. Rašytojas patsai išgyveno dvilypę būseną tarp kūrimo laisvės ir kunigystės pareigų, visuomenės spaudimas likti kunigo pareigose trukdė Putinui išreikšti tikrąją savo prigimties duotą dovaną kurti. Ankstyvoji Mykolaičio-Putino kūryba priklauso vadinamajai Maironio mokyklai – joje svarbūs dvasinės laisvės, idealų siekimo, gamtos grožio, jaunystės džiaugsmo motyvai, kurie kartais drumsčiami abejonės, nusivylimo, pasipriešinimo nuotaikų. Psichologiniame – intelektualiniame romane ,,Altorių šešėly” rašytojas pavaizdavo į save panašų veikėją Liudą Vasarį, kuris buvo suvaržytas giežtos seminarijos tvarkos, negalėjo gauti pasaulietinių tekstų dėl jų skleidžiamų kunigams nepriimtinų idėjų. Vasaris yra intravertiškas, ieškantis, į laisvę besiveržiantis individas, negalintis suderinti poeto talento ir kunigystės luomo apribojimų. Šis uždaras romano pagrindinis veikėjas laisvai savo jausmus galėjo reikšti tik per kūrybą, kuri seminarijoje buvo neleistina ir netgi smerkiama. ,,Tylėk, dangstykis ir paslėpk svajones savo ir jausmus” - Taip griežtai, perfrazuodamas garsaus poeto Tiutčevo žodžius, savo dienoraštyje rašė Vasaris. Konfliktas tarp pareigos ir jausmų, skaldantis Vasario asmenybę, yra vidinis, išoriškai neparodomas. Aplinkinių akyse Liudas yra paklusnus, stropus klierikas, tačiau dviguba egzistencija jį vis labiau slegia. Kunigų gyvenimo būdas ir materializmas tik stiprina kūrinio protagonisto įsitikinimą, kad jo prigimtis priešinasi kunigavimui. Vasaris atranda visai kitą – kultūros, prabangos, dvasinių vertybių pasaulį, kurį įkūnija šalia esantis dvaras, jo biblioteka, tokiais būdas Vasario, kaip kūrėjo asmenybė auga. Įkvėpimo kurti ir augti kaip asmenybei Liudas Vasaris, kaip ir Vaižganto Mykoliukas, suranda gamtoje, kuri ir yra didžioji žmogaus laisvė, vieta, kur žmogus jaučiasi savas ir ramus. Gamtą Vasaris priima jausmu, stebėdamas ją Vasaris pamiršta jo pečius slegiančias kunigo pareigas, gamtos visuma išlaisvina jo menišką prigimtį, suteikia vilties ir įkvėpimo kūrybai, kuri ir išlaisvina Vasario protą ir jausmus. Taigi, žmogui, nepriklausomai nuo to, ar jis yra fiziškai suvaržytas ar ne, visada bus svarbi dvasios laisvė, kuri pasireiškia per kūrybą ir asmeninį tobulėjimą. Kitą vertus, žmogus, gebantis neprarasti dvasinės laisvės, tampa nepriklausomas nuo aplinkos sąlygų. Vienas skaudžiausių įvykių žmonijos istorijoje – Antrasis pasaulinis karas - pakeitė žmonių elgesį ir mąstymą. Antrojo pasaulinio karo metu suklestėjo koncentracijų stovyklų darbas, kūrėsi erdvės, kuriose buvo įkalinti, kankinti ir žudomi žmonės. Tokio likimo neišvengė ir garsus lietuvių poetas, dramaturgas, prozininkas Balys Sruoga, kuris 1943 m. su kitais inteligentais, dėl jaunuolių skatinimo nestoti į SS būrius, buvo išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą ir tapo prievartos sistemos liudininku. Grįžęs iš nacių pragaro, per porą mėnesių parašė memuarus „Dievų miškas“, nes siekė išsilaisvinti iš slegiančios absurdiškos patirties. Nors memuaruose pasakojamas Štuthofo koncentracijos stovyklos gyvenimas, tačiau kūrinys įgauna universalią prasmę – jis tampa visos prievartinės sistemos kaltinamuoju aktu, o pasakotojas – tos sistemos liudytoju. Vienas iš būdų apsaugoti savo vidinę laisvę - atsiriboti nuo pragariškos tikrovės. B. Sruoga tai bando daryti kurdamas, rašo dramos veikalus, estetikos, literatūros teorijos straipsnius. Tai leido kiek pakitusios gyvenimo sąlygos, kadangi jis buvo paskirtas dirbti raštinėje. Dirbdamas koncentracijos stovyklos raštinėje, galėdamas prieiti prie lagerio dokumentų, B. Sruoga rinko medžiagą savo būsimam romanui. Jam buvo ypač svarbu suvokti, kaip nužmoginimo sistema veikė žmones: tiek tikruosius nusikaltėlius, tiek belaisvius. Pati populiariausia lageryje filosofija „mušeikizmas“ kalinį greitai paverčia pusgyviu klipata, kurio „laukia“ nuolat rūkstantis krematoriumo kaminas. Ypač sunku šioje nužmoginimo aplinkoje išlikti inteligentui, ne veltui Sruoga rašo: „Ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus staiga žmogėdra darosi?“ Kūrinyje aprašytoje totalitarinėje nužmoginimo sistemoje žmogus praranda savo identitetą, tampa tik uniforma, skaičiumi, o vienintelis būdas nepalūžti, tai pasitelkti ironiją, kuri memuarų knygoje veikia kaip skydas, saugantis pasakotojo orumą, žmogiškumą, nuo visiško beprasmybės pojūčio. Tiesa, beprasmybės pojūtis gali kilti ne tik iš žiaurumo ir nužmogėjimo, tačiau ir iš visuomenės abejingumo ar netgi amoralumo.` Viskas tarsi turėtų būti sukoncentruota žmogaus gerovei gerinti, tačiau nelankstūs visuomenės nuostatai ardo žmogaus individualumą, visi ignoruoja viską, kas apie juos vyksta ir tą ignoravimą visuomenė vadina ,,tiesa”. Taip kalbėjo ir XXa. Viduryje pasireiškęs filosofinis judėjimas egzistencializmas. Skirtingai nuo klasikinės filosofijos, egzistencializmas atsisako kalbėti apie pasaulį be žmogaus, apie būtį apskritai ir renkasi pavienio žmogaus problemas. Viena iš šių nagrinėjamų problemų - absurdiška žmogaus laisvė. Ją egzistencialistai suvokė kaip galimybę apsispręsti ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus. Anot J.-P. Sartre’o, žmogus pats atsako už savo laisvę, todėl tikroji žmonių realybė ir egzistencija yra humanizmas .Vienas iš egzistencialistų, kalbėjusių apie laisvę kaip apie moralės pasirinkimą yra ir Alberas Kamiu, vienas svarbiausių modernių mąstytojų, kuris yra vienas kelių žmonių, kuris netylėjo apie visuomenės susvetimėjimo problemą ir įtaką žmogui. Rašytojas siekė sakyti tiesą apie šiuolaikinį žmogų, sklaidyti visuomenės sukurtas iliuzijas ir ieškojo būdo, kaip XXa. žiaurumo iškankintai širdžiai išsilaisvinti nuo moralinės visuomenės priespaudos. A. Kamiu romanas ,,Svetimas” yra puikus autoriaus pavyzdys, kaip visuomenė yra užgniaužusi žmogaus vidinę laisvę veidmainyste. Pagrindinis veikėjas Merso yra visiška priešingybė visom visuomenės vertybėm, į absurdą primenantį žmogaus gyvenimą Merso žvelgia įroniškai, gal netgi drįsčiau teigti, kad su panieka. Jis atsisako dirbtinai verkti per motinos laiduotuves, nevaidina prieš patrauklią moterį, kad ją romantiškai myli, nevaidina prieš draugus ar nepažįstamus ir galiausiai nemeluoja teismui, kad atgailauja dėl atsitiktinės žmogžudystės, ir yra nuteisiamas mirties bausme – ne kiek už žmogžudyste, kiek už visą amoralų, nenormalų gyvenimą, už tai, kad buvo ,,aktorius be kaukės”. Nors Merso ir maištavo prieš visuomenę, laisvas jis nesijautė dėl jaučiamo spaudimo. Tačiau atsidūręs po teismo kalėjime ir supratęs , kad jam bus atlikta mirties bausmė, Merso patyrė tarsi V. Mačernio vadinamą ,, aukštąją akimirką” - visas abejingumas jame dingo, liko tik prisiminimai apie didžiausius jo gyvenimo džiaugsmus : vasaros kvapus, vakarėjantį dangų, Mari juoką. Taip Merso, nors ir praradęs fizinę laisvę, išsilaisvina dvasiškai prisiminimų dėka, jo nebekankina egzistenciniai klausimai ir nebegniaužia visuomenės absurdas- jis tampa laisvas, laimingas, nuo nieko nepriklausomas žmogus. Taigi, išsaugojęs dvasinę laisvę žmogus visada įveiks gyvenimo duotus išbandymus. Apibendrindama norėčiau pasakyti, jog laisvė literatūroje yra suvokiama kaip galimybė, kuri asmeniui leidžia nevaržomai mąstyti, skleisti savo idėjas ir tobulėti. Nepriklausomai, ar žmogus yra fiziškai suvaržytas ar ne, jam, norint išsaugoti savo esybę, reikia išsilaisvinti dvasiškai per kūrybą, savęs pažinimą ir savų, galbūt visuomenei neįprastų pažiūrų laikymąsį. Pabaigai norėčiau pacituoti keletą Patriko Henrio minčių iš jo kalbos: „Jei norime būti laisvi, norime išsaugoti neliečiamas privilegijas, dėl kurių mes taip ilgai ginčijamės, turime kovoti, kol nebus išgautas mūsų šlovingas varžymosi dėl laisvės prizas... Aš nežinau, kokį prizą pasirinks kiti, bet man padovanokit arba laisvę, arba mirtį.“