Baudžiamoji byla Nr.

2K-316-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00532-2012-3

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.4.4;

1.1.4.5.1;

1.2.3.1;

2.1.7.4;

2.1.14 (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N UTARTI S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos pirmininko Vytauto Piesliako, Eligijaus Gladučio ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorei Laimai Milevičienei,

nuteistiesiems A. B., S. Č., R. T.,

nuteistojo A. B. gynėjui advokatui Stasiui Lileikiui,

nuteistojo S. Č. gynėjui advokatui Dariui Karveliui,

nuteistojo R. T. gynėjui advokatui Valdui Kersnauskui,

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. L.,

nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės atstovei advokatei Virginijai Bradulskienei,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B., S. Č., R. T.,
nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės Virginijos Bradulskienės
kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžio ir
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d.
nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendžiu A. B. pagal Lietuvos Respublikos

baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu septyneriems
metams;S. Č. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu aštuoneriems metams ir
šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta
apėmimo būdu su Ukmergės rajono apylinkės teismo 2013 m. kovo 6 d. nuosprendžiu paskirta
vienerių metų laisvės atėmimo bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas
aštuoneriems metams ir šešiems mėnesiams;R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės
atėmimu aštuoneriems metams.

Iš A. B., S. Č. ir R. T. solidariai priteista: nukentėjusiajai A. L. – 4709 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt

neturtinei žalai bei po 19 Lt proceso išlaidoms atlyginti; Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos
apsaugos ministerijos – 7 082,41 Lt žalai atlyginti.

S. Č. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą
veiką.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d.
nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendis pakeistas.Patikslintas
nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, nustatant, kad
A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d., tarp 16.30 ir 18.28 val., vykusio
tarpusavio konflikto su D. L. metu.

Iš A. B., S. Č., R. T. solidariai priteista: nukentėjusiajai A. L. 12 940,14 Lt turtinei žalai atlyginti,

valstybei – po 1 089,38 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų pirmosios instancijos teisme.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista. Nuteistojo A. B. ir jo gynėjo advokato Stasio Lileikio,
nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniai skundai atmesti.

Be to, valstybei iš A. B., S. Č., R. T. priteistos, kiekvienam iš jų po 595,95 Lt, turėtos antrinės
teisinės pagalbos išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos Aldonos Rakauskienės pranešimą, nukentėjusiosios ir civilinės

ieškovės bei jos atstovės, prašiusių jų kasacinį skundą tenkinti, o nuteistųjų kasacinius skundus
atmesti, nuteistųjų ir jų gynėjų, prašiusių nuteistųjų kasacinius skundus tenkinti, o nukentėjusiosios
ir civilinės ieškovės bei jos atstovės kasacinį skundą atmesti, prokurorės, prašiusios visus
kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

nustatė:

A. B., S. Č. ir R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., tarp
16.30 ir 18.28 val., Ukmergėje, prie gyvenamųjų namų Kauno gatvėje Nr. 27a ir 29a esančioje
pavėsinėje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, tarpusavio konflikto su D. L. metu, S. Č. suduodant D.
L. ne mažiau kaip keturis smūgius ranka į galvos sritį, R. T. suduodant ne mažiau kaip keturis
smūgius ranka į galvos sritį, A. B., tyčia spiriant D. L. į koją ir nuo to nukentėjusiajam nukritus ant
žemės, suduodant ranka du smūgius į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam D.
L. kraujosruvas apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairiojo smilkinkaulio speninės ataugos
projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo išsiliejimą po kietuoju
galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, kraujosruvas nugaroje ir juosmens nugariniame
paviršiuje. Nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų suspaudimui
išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui, D. L. 2012
m. birželio 28 d. mirė, t. y. jie nuteisti už tai, kad tyčia nužudė D. L..

Kasaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d.

nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
spalio 31 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, o civilinį ieškinį atmesti.
Kasatorius teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 28 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pirmosios
instancijos teismas, susiedamas būtinosios ginties nebuvimą su galimybe išvengti D. L. smurtinių
veiksmų, ne tik neteisingai išaiškino ir pritaikė baudžiamąjį įstatymą, betkartu paneigė ir žmogaus
teisių, visuomenės ir valstybės interesų apsaugos garantiją, suteikiančią teisę į būtinąją gintį.
Apeliacinės instancijos teismas, nurodydamas visiškai kitus būtinosios ginties nepripažinimo
motyvus, iš esmės sutiko su jo ir jo gynėjo apeliacinio skundo argumentais, paneigiančiais
pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus. Paneigiant apeliacinės instancijos teismo
motyvą dėl būtinosios ginties nebuvimo, pirmiausia, pasak kasatoriaus, atkreiptinas dėmesys, kad
nukentėjusiojo pavojingo kėsinimosi į jo (kasatoriaus) sveikatą pabaigos negalima sieti su
nukentėjusiojo pargriovimu ir prispaudimu prie žemės vien todėl, kad ir būdamas pargriautas ant
žemės, nukentėjusysis sudavė vieną smūgį kumščiu jam (kasatoriui) į smakrą ir toliau bandė tą
padaryti jau būdamas prispaustas prie žemės. Taigi, įvertinus nukentėjusiojo agresyvų elgesį net ir
būnant pargriautam ant žemės, negalima daryti išvados, jog jis, pargriovęs nukentėjusįjį ant žemės,
buvo apsigynęs, nes nukentėjusiojo realus ir pavojingas kėsinimasis nebuvo pasibaigęs. Be to,
būtinybę gintis nuo nukentėjusiojo puolimo suduodant du smūgius į veidą lėmė ir tai, kad prieš tai
nukentėjusiojo puolimui atremti taikytos gynimosi priemonės (du kartus pargriovimas ant žemės)
nedavė norimo rezultato. Būtent D. L. agresyvus ir neprognozuojamas elgesys suteikė pagrindą
jam manyti, kad trečiąjį kartą pargriovimo puolimui atremti nepakaks, todėl ir buvo suduoti du
smūgiai rankomis ir tai buvo daroma tik puolimo atrėmimo tikslu ir tik tiek, kiek manė esant
reikalinga nutraukti tiesioginę grėsmę bei užkirsti kelią būsimam puolimui. Be to, vertinant jo
veiksmus nebuvo atsižvelgta, kad gindamasis jis naudojo adekvačią prievartą, t. y. nenaudojo nei
įrankių, nei ginklų, nei kitų daiktų. Be to, suduotų smūgių skaičius taip pat patvirtina panaudotos
jėgos adekvatumą puolimo pavojingumui. Kasatoriaus nuomone, apeliacinės instancijos teismas
dirbtinai atribojo gynimosi ir puolimo momentą, nes du smūgiai nukentėjusiajam buvo suduoti
grumtynių, siekiant sutramdyti nukentėjusįjį, metu abiem esant ant žemės, o ne vėliau. Teismo
išvada, kad jis smūgiavo nukentėjusiajam po to, kai jau atrėmė jo puolimą, yra nepagrįsta. Kita
vertus, teismas, vertindamas jo suvokimą apie puolimo pabaigą, naudojamos jėgos pobūdį
puolimui atremti, visiškai neįvertino jo galėjimo suvokti šiuos momentus, nes akivaizdu, jog
nukentėjusiojo ilgą laiką besitęsiantys grasinimai fiziniu susidorojimu, smurtavimas prieš jį bei du
kartus naudotas ir nedavęs norimo poveikio bandymas apsiginti tik pargriaunant nukentėjusįjį,
lėmė tai, kad jis pagrįstai buvo įsitikinęs, kad du smūgiai nukentėjusiajam būtinosios ginties
požiūriu buvo visiškai pateisinami. Remdamasis šiais argumentais kasatorius mano, kad jo
veiksmai turėjo būti vertinami kaip būtinoji gintis. Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinės
instancijos teismas, pasisakydamas dėl BK 28 straipsnio aiškinimo ir taikymo, privalėjo aptarti šio
straipsnio 3 dalyje numatytą teisinę situaciją, t. y. ar jo veikoje nebuvo būtinosios ginties ribų
peržengimo, ypač atsižvelgiant į tai, kad šis klausimas buvo keliamas apeliaciniame skunde.

Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad teismų išvados pripažįstant jį kaltu padarius
nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nėra pagrįstos ir dėl to kad, priešingai nei
nurodė apeliacinės instancijos teismas, apeliaciniame skunde nebuvo keliamas kaltės įrodytumo,
įrodymų vertinimo klausimas; pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas ir teisėtumas
buvo ginčijamas dėl neteisingo materialinės teisės normos (BK 129 straipsnio 1 dalies) aiškinimo
ir taikymo nustatant priežastinį ryšį tarp jo veikos ir kilusių padarinių aspektu. Jis viso proceso
metu neneigė sudavęs du smūgius į galvą nukentėjusiajam, todėl apeliacinės instancijos teismo
skirtas dėmesys įrodymų vertinimui duoda pagrindą teigti, jog apeliacinio skundo argumentai
keliamu klausimu liko neišnagrinėti. Esminė sąlyga veikai kvalifikuoti pagal BK 129 straipsnio 1
dalį yra priežastinio ryšio tarp veikos ir pasekmių nustatymas. Remdamiesi teismo medicinos
specialisto išvada, teismai pripažino, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir
į smegenų skilvelius, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejus kraujui, koma,
progresuojančiu kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimu, įvyko nuo vieno smūgio, tačiau tuo pat
metu prieštaringai ir nenuosekliai nurodė, kad kiti smūgiai į galvą taip pat galėjo turėti įtakos
mirtiniems padariniams atsirasti. Būtent dėl šios priežasties teismai padarė išvadą, kad dėl
atsiradusių pasekmių yra kalti visi nuteistieji. Tokia išvada, kasatoriaus nuomone, yra neteisinga.
Teismo medicinos specialistas Sigitas Laima, kurio paaiškinimus apeliacinės instancijos teismas
pripažino pagrįstais, teismo posėdyje paaiškino, jog pagrindinė nukentėjusiojo mirties priežastis
buvo nuo plyšusios(ių) kraujagyslių išsivystęs kraujavimas po kietuoju galvos dangalu, o
kraujagyslė(ės) plyšo ne nuo penkių nustatytų trauminių poveikių į galvą, bet nuo vieno. Taigi,
priešingai teismų išvadoms, ne visų nuteistųjų, o tik vieno iš jų suduotas smūgis buvo susijęs
tiesioginiu priežastiniu ryšiu su atsiradusiomis pasekmėmis. Šiame kontekste kasatorius atkreipia
dėmesį į apeliacinės instancijos teismo išvadas, kad kiti keturi iš penkių smūgių į galvą galėjo
pagreitinti kraujavimą, nepagrįstumą, nes tai galėtų turėti esminės reikšmės nuteistųjų kaltei tik tuo
atveju, jeigu teismai būtų nustatę, kad kraujagyslė(ės) plyšo nuo pirmojo ar bent antrojo trauminio
poveikio į nukentėjusiojo galvą. Pasak kasatoriaus, teismai pirmiausia turėjo nustatyti, kuris
trauminis poveikis pagal eiliškumą sukėlė kraujagyslės(ių) plyšimą, nes tik tada galima nustatyti
kitų trauminių poveikių priežastinį ryšį su pasekmėmis. Kita vertus, kaip teigia kasatorius,
apeliacinės instancijos teismo išvados, kad „bet kuris iš suduotų smūgių galėjo sukelti kraujo
išsiliejimą“, „vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą pagreitinti“, yra tik prielaidos, kuriomis negalima
grįsti padarytų išvadų.

Teismai visus nuteistuosius pripažino nužudymo vykdytojais (bendravykdytojais), nes jie visi
naudojo smurtą prieš nukentėjusįjį, o bendri konkliudentiniai veiksmai, smurto pobūdis ir
intensyvumas rodo tyčią nužudyti. Kasatorius teigia, kad su tokia išvada sutikti negalima, nes ji
padaryta netinkamai aiškinant BK 24 ir 25 straipsnių nuostatas. Pagal BK 24 straipsnio, 25
straipsnio 2 dalies prasmę bendrininkavimas galimas tik tiesioginės tyčios forma, todėl galbūt ir
būtų galima kalbėti apie bendrininkavimą, jeigu nukentėjusysis būtų miręs nuo sužalojimų
visumos, bet ne nuo vieno trauminio poveikio. Teismų išvada, kad visi nuteistieji yra
bendravykdytojai, prieštarauja BK 24, 25 straipsniuose nurodytai bendrininkavimo sampratai, nes
bendrininkavimas darant nusikalstamą veiką neapibrėžtos tyčios forma yra negalimas. Antra
vertus, pagal BK 25 straipsnio 2 dalyje numatytas sąlygas, bendrininkavimas galimas tik tada, kai
tarp susitarusiųjų vykdyti nusikalstamą veiką bent du asmenys yra bendravykdytojai. Byloje
neginčytinai nustatyta, kad kraujagyslė(ės) trūko nuo vieno trauminio poveikio (smūgio į galvą,
sukėlusio galvos rotaciją). Todėl tik nustačius, kad šis smūgis buvo pirmas arba vienas pirmųjų, o
kiti trauminiai poveikiai galėjo pagreitinti kraujo išsiliejimą, tai galbūt suteiktų galimybę vertinti
nuteistųjų veiksmus kaip bendravykdytojų. Tačiau ši aplinkybė byloje nenustatyta, todėl teismų
išvada, kad visi nuteistieji yra bendravykdytojai, prieštarauja BK 25 straipsnio 2 dalies
dispozicijai.

Be to, kaip teigia kasatorius, negalima sutikti su teismų išvada, kad nuteistųjų veiksmų pobūdis ir
intensyvumas rodo visų jų tyčią nužudyti. Byloje nustatyta, kad įvykiai tęsėsi ilgą laiką, tačiau
nukentėjusiajam nustatyti tik 5 trauminiai poveikiai į galvą. Be to, neginčytinai nustatyta, kad jis
(kasatorius), nepaisant sisteminio nukentėjusiojo smurtavimo, vengė smurto jo atžvilgiu, iš esmės
visi įvykio vietoje buvę asmenys prašė nukentėjusįjį palikti įvykio vietą. Taigi, priešingai teismų
išvadoms, įvykių laikas, objektyvūs duomenys apie nukentėjusiajam padarytų sužalojimų galvos
srityje skaičių, jo ir kitų nuteistųjų elgesys siekiant išvengti fizinio kontakto su nukentėjusiuoju,
kaip tik paneigia tyčios nužudyti buvimą.

Kasaciniame skunde taip pat pažymima, kad, vertindamas jo veiksmus, jų pasekmes, apeliacinės
instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y.
įrodymus vertino šališkai. Apeliaciniame skunde jis, remdamasis specialisto S. Laimos teismo
posėdžio metu duotais paaiškinimais, kėlė klausimą, kad gulinčiam ir prispaustam prie žemės
nukentėjusiajam po jo dviejų suduotų smūgių objektyviai negalėjo įvykti galvos rotacija, dėl to
būtų galėjusi plyšti kraujagyslė (ės), nes galva gulėjo ant žemės. Tačiau apeliacinės instancijos
teismas padarė išvadą, kad neva tai yra tik jo niekuo nepagrįsta, subjektyvi nuomonė, nors pats
specialistas teismo posėdyje parodė, kad, esant galvai fiksuotai, galvos pasukimo nebūna, todėl
pakaušyje nustatytus sužalojimus būtų galima atmesti iš tų kitų sužalojimų, kurie galėjo sukelti
kraujavimą. Taigi, teismas, darydamas išvadą, kad specialisto S. Laimos paaiškinimais teismo
posėdyje abejoti nėra pagrindo ir tuo pat metu jo (kasatoriaus) kaltę paneigiančius ar bent
iškeliančius pagrįstas abejones dėl jo kaltės paaiškinimus atmesdamas, nebuvo objektyvus. Kita
vertus, specialisto S. Laimos paaiškinimai dėl pirmųjų suduotų dviejų smūgių nukentėjusiajam
galbūt sukeltų padarinių ne papildo jo, kaip specialisto, ikiteisminiame tyrime duotą išvadą, bet yra
visiškai nauji. Todėl, kasatoriaus nuomone, byloje turėjo būti paskirta teismo medicinos ekspertizė,
kad būtų atsakyta į klausimus, kokie nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo tiesiogine jo
mirties priežastimi, koks galvos kraujagyslių plyšimo mechanizmas, ar galvos kraujagyslės galėjo
plyšti po jo (kasatoriaus) suduotų dviejų smūgių nukentėjusiajam, kai jo galva buvo fiksuota, t. y.
gulėjo ant žemės.

Reziumuodamas kasatorius teigia, kad jis nuteistas nepagrįstai, nes teismai nepagrįstai paneigė
teisės aktais nustatytą jo teisę gintis nuo pavojingo ir realaus kėsinimosi į sveikatą, kad, teisingai
išaiškinus ir pritaikius BK 28 straipsnį, dėl jo baudžiamoji byla turėjo būti nutraukta.

Kasaciniu skundu nuteistasis S. Č. prašo dėl jo priimtąVilniaus apygardos teismo 2013 m.

gruodžio 18 d. nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį panaikinti ir bylą nutraukti, o civilinius ieškinius dėl turtinės
ir neturtinės žalos atlyginimo atmesti.

Kasatorius teigia, kad byloje surinkti įrodymai neginčijamai įrodo, kad jis nepadarė jam
inkriminuoto nusikaltimo. Nuteistasis tvirtina nukentėjusiojo D. L. nemušęs ir jokių sužalojimų
jam nepadaręs, juo labiau tokių, nuo kurių jis galėtų mirti. Apeliacinės instancijos teismas,
remdamasis prieštaringa teismomedicinos specialisto S. Laimos išvada, pakeitė nusikaltimo
padarymo laiką nurodydamas, kad nusikaltimas padarytas tarp 16.30 ir 18.28 val., nors akivaizdu,
kad nusikaltimas tiek laiko nesitęsė ir buvo padarytas apie 18.30 val. (o šiuo laiku kasatoriaus net
nebuvo įvykio vietoje). Teismo šališkumą rodo be pagrindo atmestas prašymas skirti teismo
medicinos ekspertizę, kuri šioje byloje nebuvo atlikta, o specialisto išvada Nr. M 874/12 (01) kelia
daug abejonių, yra neaiški. Išvados 8 punkte nurodyta, kad D. L. galėjo atlikti aktyvius veiksmus,
kol neprarado sąmonės. Pasak kasatoriaus, toks atsakymas nesuteikia jokių reikšmingų bylai
duomenų ir nereikalauja specialių medicinos žinių. Realiai buvo būtina nustatyti laiką, per kurį
nukentėjusysis dar galėjo atlikti aktyvius veiksmus. Ši aplinkybė byloje nebuvo nustatyta. Į
klausimą, kiek laiko nukentėjusysis galėjo gyventi po smūgių sudavimo (išvados 9 punktas),
specialistas pateikė atsakymą, kad nuo keliolikos iki keliasdešimties minučių, nors pagal bylos
aplinkybes nukentėjusysis mirė 2012 m. birželio 28 d., t. y. po trijų parų. Tokie atsakymai rodo,
kad specialistas kvalifikuotai atsakyti į svarbius klausimus negalėjo. Be to, dalyvaudamas byloje ir
sužinojęs faktines aplinkybes, jis bandė savo išvadą pritaikyti realiai situacijai interpretuodamas.
Kelia abejonių eksperto paaiškinimas teisme, kad, trūkus kraujagyslėms ir vykstant intensyviam
kraujavimui į smegenis, nukentėjusysis galėjo dvi valandas atlikti aktyvius veiksmus bei nejausti
neigiamų pasekmių, nors išvados 9 punkte nurodyta, kad nukentėjusysis galėjo būti gyvas keliolika
minučių. Šių akivaizdžių prieštaravimų teismas nevertino ir nesiėmė priemonių juos pašalinti.
Todėl, kaip teigia kasatorius, šioje byloje buvo būtina paskirti teismo medicinos ekspertizę (galbūt
komisijos), kad ekspertai pateiktų atsakymus: nuo vieno ar nuo visumos smūgių mirė
nukentėjusysis, kiek laiko po smūgių sudavimo jis galėjo atlikti aktyvius veiksmus, ar pagal
patirtus sužalojimus kraujavimas buvo intensyvus iš karto po traumos, ar vėliau galėjo
suintensyvėti dėl kitų priežasčių, ar tikėtina, kad po traumos nukentėjusysis jokių pasekmių nejuto,
o pajuto tik praėjus 2 val. ir kt.

Kasatorius teigia, kad byloje nėra surinkta jokių objektyvių įrodymų, kad jis būtų prisidėjęs prie D.
L. nužudymo, nes prieš nukentėjusįjį jokių nusikalstamų veiksmų neatliko. Tuo metu, kai D. L.
buvo padaryti sužalojimai, jo net nebuvo įvykio vietoje (jis buvo išėjęs į parduotuvę).

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nukentėjusiosios A. L. parodymus pagrįstai

įvertinęs kritiškai, neteisingai interpretavo kitų liudytojų parodymus. Apkaltinamasis nuosprendis
negalėjo būti grindžiamas ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojo J. T. parodymais, kuriuos jis
bylą nagrinėjant teisme paneigė, prieštaringais ir nenuosekliais liudytojos R. N. parodymais bei,
siekiančio išvengti baudžiamosios atsakomybės, A. B. parodymais. Kasatoriaus nuomone, iš bylos
duomenų akivaizdu, kad jo veiksmai nebuvo būtinoji sąlyga kilti padariniams – nukentėjusiojo
mirčiai, net jei jis ir būtų sudavęs D. L. keletą nestiprių smūgių. Kasatorius pažymi, kad
neabejotinai nustatyta aplinkybė yra ta, kad tik po A. B. suduotų smūgių nukentėjusysis jau
nebeatsikėlė nuo žemės, bandė atsikelti, tačiau griuvinėjo, buvo apsvaigęs, todėl būtent A. B.
suduoti smūgiai ir buvo būtinoji sąlyga kilti sunkioms pasekmėms. Tą iš esmės patvirtino ir teismo
medicinos specialistas S. Laima, apklausos metu nurodydamas, kad sužalojimas, dėl kurio mirė D.
L., padarytas vienu smūgiu ir kraujavimas buvo intensyvus, todėl nukentėjusysis, nesuteikus
medicinos pagalbos, galėjo gyventi labai trumpai, nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių.

Kasatorius teigia, kad teismai neteisingai taikė Baudžiamojo kodekso normas, reglamentuojančias
bendrininkavimą. Netgi jei būtų pagrindas tikėti liudytojos R. N. ir nuteistojo A. B. paaiškinimais,
jis D. L. sudavė keletą smūgių, tačiau visa tai įvyko prieš 2 valandas iki to momento, kai
nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių jis ir mirė. Byloje nenustatytas jo ir kitų
nuteistųjų bendros tyčios buvimas, nebuvo jokio veikos tęstinumo, kiekvieną konfliktinę situaciją
teismai turėjo vertinti atskirai, o ne kaip besitęsiantį nusikaltimą.

Kasaciniu skundu nuteistasis R. T. prašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d.

nuosprendį bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.
spalio 31 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą dėl jo nutraukti, civilinius ieškinius dėl žalos
atlyginimo atmesti arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo
nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo
nutartyje išdėstytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nuosprendis ir nutartis priimti
remiantis nukentėjusiosios A. L. bei liudytojų R. N., J. T. ir nuteistojo A. B. nenuosekliais ir
prieštaringais parodymais. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi nukentėjusiosios A. L.. liudytojų
R. N.. J. T., L. L.. S. G., V. K.. A. T. parodymais, tačiau tiktai ta apimtimi, kiek jie buvo reikalingi
pagristi apkaitinamąjį nuosprendį, tačiau visiškai nevertino nukentėjusiosios bei liudytojų duotų
parodymų ikiteisminio tyrimo metu ir teisme visumos. Apeliacinės instancijos teismas dalį
nukentėjusiosios A. L. parodymų dėl įvykio aplinkybių vertino kritiškai ir nurodė, kad jie
neatitinka kitų faktinių bylos duomenų, vertindamas liudytojų L. L., V. V., V. K., D. J. parodymus
nurodė, kad jie tarpusavyje yra prieštaringi bei neatitinka kitų įvykio aplinkybių. Todėl
prieštaringas šių asmenų parodymų vertinimas leidžia daryti prielaidą, kad teismai tinkamai
neįvertino faktinių įvykio aplinkybių ir priėmė neteisėtus procesinius sprendimus.

Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ne visas bylos aplinkybes, neapklausė
liudytojų, kurių parodymai galėjo turėti įtakos teisingo nuosprendžio priėmimui, be to, kai kurias
įvykio aplinkybes įvertino, neatsižvelgdamas į byloje esančius faktinius duomenis, visas abejotinas
aplinkybes vertino kaltinimo naudai. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir atnaujino bylos
tyrimą, papildomai apklausė liudytojus, tačiau, vertindamas faktines bylos aplinkybes, apsiribojo
tiktai nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyto nusikalstamos veikos padarymo laiko
patikslinimu. Apeliacinės instancijos teismas, apklausęs liudytojus R. I., A. N., K. J. bei policijos
pareigūną J. B., nurodė, kad šių asmenų parodymai yra nereikšmingi sprendžiant veikos
kvalifikavimo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį klausimą, nes jie nei patvirtina, nei paneigia smurto
naudojimo prieš D. L. aplinkybių. Tačiau iš bylos visumos aplinkybių matyti, kad policijos
pareigūnui J. B. atvykus į įvykio vietą jokios grėsmės D. L. gyvybei nebuvo ir po pareigūnų
apsilankymo kasatorius su D. L. jokių konfliktų ar kontakto neturėjo. Vertinant ir tas aplinkybes,
kad iki policijos pareigūnų atvykimo jis kontaktavo su D. L. ir jį kelis kartus pastūmė, akivaizdu,
kad jo veiksmai negalėjo turėti įtakos D. L. sveikatos būklei ir kilusiems padariniams.

Teismai visiškai neįvertino tos aplinkybės, kad jo konfliktas su D. L. buvo tiktai dėl to, kad jis nėjo
iš pavėsinės. Matydamas agresyvų nukentėjusio elgesį ir norėdamas išvengti konfliktinės
situacijos, jis nukentėjusįjį kelis kartus pastūmė, norėdamas, kad šis išeitų iš pavėsinės. Nuo jo
pastūmimo D. L. netgi nebuvo pargriuvęs. Daugiau jokiame konflikte su nukentėjusiuoju jis
nedalyvavo. Tuo tarpu tarp nukentėjusiojo ir nuteistojo A. B. konfliktas truko apie 2 val., jie tris
kartus buvo tarpusavyje susigrūmę, suduodami vienas kitam smūgius, ir jų konfliktas vyko dėl
asmeninių tarpusavio nesutarimų, apie kuriuos jam nebuvo žinoma. 2012 m. birželio 25 d., apie 18
val., kai D. L. paskutinį kartą konfliktavo su A. B., jis buvo išėjęs į parduotuvę ir tiktai būdamas
prie parduotuvės gal po 10-15 min. pamatė, kad atvažiavo greitoji medicinos pagalba ir policija.

Be to, kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo peržiūrėtas jo paties
padarytas vaizdo įrašas, tačiau teismas nuosprendyje apie šį įrašą nieko nepasisakė, šis įrodymas
nebuvo tinkamai ištirtas bei įvertintas. Apeliacines instancijos teismas nutartyje dėl šio įrodymo
pasisakė, kad vaizdo įrašas jo kaltės dėl D. L. nužudymo nepaneigia, nes jame užfiksuota tik dalis
konflikto tarp antrųjų ir trečiųjų A. B. grumtynių su D. L.. Tačiau teismas visiškai nevertino tos
aplinkybės, kad vaizdo įraše gerai matyti D. L. elgesys, jo veiksmai bei sveikatos būklė, taipogi
teismų neįvertinta ta aplinkybė, kad po vaizdo įrašo su D. L. jis neturėjo jokių kontaktų, todėl
visiškai nepagrįstos teismų išvados, kad jis veikė bendrininkų grupe atimant gyvybę
nukentėjusiajam D. L.. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodyta, kad jo kaltę įrodo
nukentėjusiosios A. L. parodymai, tačiau iš byloje esančių nukentėjusiosios apklausų protokolų ir
parodymų teisme akivaizdžiai matyti, kad nukentėjusioji nepatvirtino, jog jis būtų sudavęs nors
vieną smūgį jos sūnui D. L.. Teismai jo kaltę padarius nusikaltimą nepagrįstai grindė ir
nenuosekliais liudytojos R. N. parodymais, kuri įvykio metu buvo neblaivi. 2012 m. gruodžio 14 d.
apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu ji pati patvirtino, kad jos parodymams įtakos galėjo
turėti girtumas. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas R. N. parodymus, nurodė, kad jie iš
esmės atitinka jos parodymus ikiteisminio tyrimo metu, taip pat parodymų patikrinimo vietoje
nurodytas aplinkybes, tačiau visiškai neįvertino šiuose parodymuose nurodytų įvykių
prieštaringumo, nemotyvavo, kodėl remiasi prieštaringais šios liudytojos parodymais. Tiek
pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas rėmėsi ir prieštaringais liudytojo J. T. parodymais,
kuriuos, teismų vertinimu, atitinka nuteistojo A. B. bei liudytojos R. N. parodymai, kurie taipogi,
kaip minėta, nėra nuoseklūs ir prieštarauja byloje nustatytoms įvykio aplinkybėms. Kasatoriui
neaišku, kodėl apeliacinės instancijos teismas atmetė liudytojo S. G. parodymus. Kiti teismo
nuosprendyje nurodyti asmenys, t. y. kaltinamasis S. Č., liudytojai L. L., V. K., A. T., D. J., V. V.,
G. Ž. nenurodė, kad jis būtų mušęs ar kitokiu būdu smurtavęs prieš D. L.. Dėl nesuprantamų
priežasčių šių liudytojų parodymų pirmosios instancijos teismas savo nuosprendyje visiškai
nevertino ir neanalizavo. Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas, vertindamas liudytojų L. L., V.
V.. V. K., D. J. parodymus, nurodė, kad jie tarpusavyje yra prieštaringi ir neatitinka kitų įvykio
aplinkybių. Toks nevienodas teismų įrodymų vertinimas patvirtina, kad teismai, priimdami
procesinius sprendimus, nesilaikė įrodymų vertinimo taisyklių ir vertino ne visumą byloje esančių
duomenų, todėl padarė faktinių bylos aplinkybių neatitinkančias ir neteisingas išvadas. Be to, nors
nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teisme kaip liudytojas nebuvo apklaustas R. V., tačiau
apeliacinės instancijos teismas neaišku kokiais duomenimis vadovaudamasis padarė išvadą, kad šis
ir kiti liudytojai (S. G., A. T., nukentėjusioji A. L.) nematė pirmosios konflikto dalies, kai
pavėsinėje R. T. ir S. Č. neva konfliktavo su D. L.. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas
iš esmės vadovavosi prieštaringais ir nenuosekliais A. B. parodymais, nors to, kad jis (kasatorius)
kelis kartus būtų sudavęs D. L. po 4-5 smūgius, nepatvirtina nė vienas byloje apklaustas liudytojas
ar nukentėjusioji A. L..

Teismai neįvertino svarbių aplinkybių, kad nuo jo kelių D. L. pastūmimų iki konflikto bei
muštynių su A. B. praėjo pakankamai ilgas laiko tarpas – l,5–2 val., kad per tą laiką D. L. atliko
aktyvius veiksmus, buvo kelis kartus parėjęs į namus, atsinešęs kirvį ar lazdą, ja grasino, barėsi su
kitais pavėsinėje bei prie jos buvusiais asmenimis, puolė ir smaugė savo motiną, nukentėjusiąją A.
L., grasino A. B., kad su juo susidoros, su juo konfliktavo ir kelis kartus su A. B. mušėsi.
Akivaizdu, kad konfliktas tarp jo (kasatoriaus) ir D. L. bei vėlesni konfliktai tarp A. B. ir D. L. yra
visiškai tarpusavyje nesusiję.

Abiejų instancijų teismai rėmėsi teismo medicinos specialisto išvada, kurioje nurodyta D. L.
mirties priežastis.Teisme medicinos ekspertas S. Laima patikslino specialisto išvados 8, 9 punktus
dėl D. L. galėjimo tam tikrą laiką atlikti aktyvius veiksmus, nes surašant specialisto išvadą buvo
remiamasi užduotyje atlikti tyrimą nurodytomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios nevisiškai
atitinka nustatytas byloje.Tačiau teismai visiškai neįvertino teismo medicinos specialisto išvados
3.1 punkte nurodytų aplinkybių, iš kurių darytina išvada, kad D. L. sunkūs galvos sužalojimai
galėjo būti padaryti, kai šis grūmėsi su A. B. trečią kartą, jiems nugriuvus ant žemės. Tuo laiku jo
nebuvo įvykio vietoje. Teismai taip pat neatsižvelgė į teismo medicinos specialisto išvadoje
pateiktus svarbius duomenis bei eksperto S. Laimos duotus paaiškinimus teismo posėdžio metu,
kad D. L. po galvos sumušimo galėjo gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių.

Kasatorius mano, kad specialisto išvados Nr. M 871/12(01) bei teismo medicinos eksperto
paaiškinimai teisme prieštaringi, todėl teismas turėjo skirti pakartotinę teismo medicinos komisijos
ekspertizę šiems prieštaravimams pašalinti, taip pat nustatyti sunkių sužalojimų laiką, mechanizmą
bei patikslinti laiką, per kurį D. L. galėjo atlikti aktyvius veiksmus ar gyventi.

Be to, kasatorius teigia, kad teismai nepagrįstai jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai,
kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, nes tą dieną jis buvo gėręs tik
nedidelį kiekį alaus ir nebuvo apsvaigęs. Be to, girtumas nebuvo nustatytas jokiomis
objektyviomis priemonėmis. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi tik abstrakčiais
nukentėjusiosios, liudytojų parodymais, kad pavėsinėje buvo vartojami alkoholiniai gėrimai, tačiau
niekas iš liudytojų ar kitų nuteistųjų nepatvirtino, kad jis būtų vartojęs stiprius alkoholinius
gėrimus, taip pat visiškai nepagrįsta apeliacinio teismo išvada, kad byloje esančiame vaizdo įraše
užfiksuotas nuteistųjų ir kitų pavėsinėje buvusių asmenų elgesys rodo, jog jiebuvo apsvaigę nuo
alkoholio, nes įvykį kasatorius filmavo pats ir vaizdo įraše jo nėra.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad teismai, spręsdami turtinės žalos atlyginimo klausimą,
netinkamai taikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normas, reglamentuojančias žalos
atlyginimą. Kasatoriaus manymu, baudžiamojoje byloje nebuvo surinkta objektyvių ir neginčijamų
įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, todėl, remiantis BPK 115
straipsnio 3 dalies 1 punktu, ieškiniai dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo jam turėjo būti
atmesti.

Kasatorius, pažymėdamas BPK 1, 2 straipsnių, BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatas, Lietuvos

Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje ir Europos žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių
apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą nekaltumo prezumpcijos principą, teismo
pareigą abejones aiškinti kaltinamojo naudai, baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintą draudimą
apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, teigia, kad, byloje esant abejonių, nepakankamai
įrodymų ir nesant galimybių abejones pašalinti, jis negalėjo būti pripažintas kaltu padarius
nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė Virginija
Bradulskienėprašo Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nuosprendį ir Lietuvos
apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d. nutartį
pakeisti: paskirti nuteistiesiems A. B., S. Č. bei R. T. maksimalias laisvės atėmimo bausmes;
priteisti iš nuteistųjų solidariai nukentėjusiajai 1 492 200 Lt (432 170 Eur) neturtinei žalai
atlyginti; iš nuosprendžio ir nutarties pašalinti nuteistųjų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad
jų nusikalstamos veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis nukentėjusiojo D. L. elgesys, bei
aplinkybę, kad nukentėjusysis D. L. provokavo konfliktinę situaciją būdamas neblaivus. Taip pat
prašo priteisti valstybei advokato atstovavimo išlaidas.

Kasatorės teigia, kad teismai neteisingai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nes
neteisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuteistiesiems paskyrė per švelnias laisvės atėmimo
bausmes. Kasatorių nuomone, visiems nuteistiesiems paskirtos bausmės yra per švelnios, nes
neįvertintas nužudymo pavojingumo laipsnis, jį lėmusios aplinkybės bei padariniai, kaltininkų
asmenybės, jų agresyvus elgesys iki nusikaltimo, jo darymo metu bei po jo. Smurtą prieš
nukentėjusįjį naudojo visi nuteistieji, mirtį sukėlė visų bendrininkų padarytų sužalojimų visuma.
Teismai teisingai nustatė kaltinamųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. tai, kad
nusikaltimas buvo padarytas bendrininkų grupe, kad kaltinamieji buvo apsvaigę nuo alkoholio,
tačiau šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir į jas neatsižvelgė skirdami bausmes. Pagal faktines
aplinkybes teismai nepagrįstai pripažino kaltinamųjų atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad
jų nusikalstamų veikų padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo D. L. elgesys.
Provokuojančiu pripažįstamas toks elgesys, kuris suformuoja kaltininko vidines paskatas (motyvą)
padaryti nusikalstamą veiką, o nustatant, ar nukentėjusio asmens elgesys buvo provokuojantis BK
59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme, teismai turi įvertinti visas bylos aplinkybes, turinčias
reikšmės šios lengvinančios aplinkybės nustatymui, tarp jų ir nukentėjusiojo bei kaltininko
tarpusavio santykius, jų asmenybes. Teismai nepakankamai įvertino aplinkybę, kad D. L. mušė
trise ar keturiese (A. B., S. Č., R. T. ir R. V.). Taip pat teismai neįvertino nukentėjusiosios
telefoninių skambučių laiko ir kiekio į policijos komisariatą, nenustatyta, per kiek laiko turėjo
atvykti policijos pareigūnai. Skunde dėstomos nukentėjusiosios matytos įvykio aplinkybės ir tai,
kaip ji, skambindama į policiją, prašė pareigūnų skubiai atvykti. Nukentėjusioji teigia tikėjusi
sulaukti pagalbos, nes jos sūnus tuo metu buvo sumuštas ir dar labai mušamas, tačiau policijos
pareigūnai atsisakė atvykti, atsakydami, kad įvykio vietoje nieko nėra. Kasatorė teigia, kad pati
ėmėsi visų priemonių išvengti nelaimės, nors ir jai pačiai buvo kilusi reali grėsmė sveikatai ir
gyvybei (nuteistieji ir liudytojai ją vijosi, atiminėjo telefoną, sukiojo rankas), prašė pagalbos ir
pašalinių asmenų, einančių gatve (kviesti greitąją pagalbą ir policijos pareigūnus). Šių aplinkybių
teismai nenagrinėjo ir nevertino. Tai, kad buvo keletą kartų skambinta į Ukmergės rajono policijos
komisariatą, kad buvo atvykęs policijos ekipažas, kuris visiškai nieko nedarė, kad girtaujantys
asmenys išsiskirstytų, įrodyta byloje ir kitais surinktais įrodymais. Kasatorių nuomone, jeigu
policijos pareigūnai būtų išvaikę šiuos asmenis, nebūtų įvykdytas nusikaltimas. Visi įvykio vietoje
buvę asmenys slėpė, kad D. L. jau buvo labai sumuštas. Kasatorių manymu, nuteistųjų veiksmai
įrodo, kad jiems nebuvo jokio pagrindo neva gintis (taip jie aiškino) nuo D. L. veiksmų, nes jo
veiksmai nebuvo provokuojantys ar skatinantys kaltinamuosius pradėti nusikalstamą veiką.
Nepagrįstai teismų sprendimuose nurodoma, kad nukentėjusysis rankose turėjo lazdą ar kirvį, nes
jų tikrai nebuvo, o kaltinamieji skirtingai juos apibūdina. Kasaciniame skunde pažymima, kad
nukentėjusioji teismui buvo nurodžiusi, jog tie patys asmenys jos sūnų mušdavo ir anksčiau,
atiminėdavo vertingus daiktus, telefonus, pinigus, drabužius, daug kartų buvo kėsintasi į jo
gyvybę, taip pat nurodžiusi atvejį, kaip D. L. buvo sužalota koja peiliu ir dėl šio įvykio jis buvo
pristatytas į VšĮ Ukmergės ligoninės priimamąjį (apie tai žinojo ir policijos pareigūnai).
Nukentėjusysis aiškino, kad jis niekam nesakė apie tai, kad S. Č. sužalojo jam koją peiliu.
Nepaisant to, kaip teigiama kasaciniame skunde, S. Č. nukentėjusįjį mušė iki sąmonės netekimo ir
po to. Teismai neargumentavo, kada ir kokiomis aplinkybėmis buvo filmuota vaizdo medžiaga ir
kokiu pagrindu ši medžiaga įvertinta kaip įrodymas D. L. provokuojančiam elgesiui įrodyti.
Kasatorių manymu, filmuota medžiaga yra sumontuota, iškarpyta, nenuosekli – tai suklaidino
teismą priimti tinkamą sprendimą. Dėl šios priežasties kasaciniame skunde prašoma teismo
paskirti fonoskopinę ekspertizę filmuotai medžiagai įvertinti. Nuteistųjų parodymai, kad jie sudavė
smūgius D. L., nes susinervino dėl šio elgesio, yra tik gynybinio pobūdžio, stengiantis palengvinti
savo padėtį byloje. Jie pirmi pradėjo nusikalstamą veiką ir pradėjo mušti nukentėjusįjį be jokio
pagrindo, planuodami jį nužudyti.

Kasaciniame skunde teigiama, kad paskirtų bausmių dydžiai iš esmės prieštarauja bausmės
teisingumo, proporcingumo principams ir neatitinka BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytų bausmės
tikslų. Kasaciniame skunde pažymima, kad apeliaciniame skunde buvo prašoma pašalinti
aplinkybę, kad D. L. žūties metu buvo neblaivus, nes ši aplinkybė objektyviais bylos duomenimis
neįrodyta. Nei ligoninės medicininiuose dokumentuose, nei teismo medicinos specialisto išvadoje
Nr. M 871/12(01) tokia aplinkybė nenustatyta. Liudytojų įvardytą D. L. būseną, kad jis
svirduliavo, ir būseną matomą filmuotoje medžiagoje, kai stumia A. B. per pavėsinės angą, teismai
įvertino neteisingai ir nepagrįstai pripažino, kad D. L. buvo neblaivus. D. L. svirduliavo dėl to, kad
jau labai sumuštas, ir tą pripažino patys kaltinamieji bei liudytojai. Nukentėjusioji tvirtina, kad jos
sūnus tą dieną nebuvo išgėręs, nes ji pati, būdama įvykio vietoje, tą jautė ir matė.

Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad nuteistųjų nusikalstamais veiksmais buvo padaryta

nepataisoma neturtinė žala nukentėjusiosios asmeninėms vertybėms, nes jos akivaizdoje buvo
nužudytas artimiausias asmuo – vienintelis sūnus. Nusikaltimo darymo metu A. L. patyrė didžiulį
šoką, fizines kančias ir sunkius dvasinius išgyvenimus, emocinį sukrėtimą, pažeminimą, tai
skaudžiai paveikė jos gyvenimą ateityje, suprastėjo jos gyvenimo kokybė. Nuteistieji veikė tyčia,
siekė, kad nukentėjusysis D. L. patirtų kančias, pažeminimą, stresą ir pan., todėl, kasatorių
manymu, esant šiai kaltės formai, neturtinės žalos dydis turėtų būti atitinkamai didesnis. Teismai,
kaip teigiama kasaciniame skunde, nepakankamai įvertino neturtinės žalos dydžio nustatymo
kriterijus. Nukentėjusioji neteko vienintelio sūnaus ir šis praradimas visam likusiam gyvenimui yra
neįkainuojamas. Atsižvelgiant į jos amžių ir sveikatos būklę, tai – didelis smūgis jos tolesniam
gyvenimui ir jo kokybei, ji iki šiolei negalinti atsigauti po patirto šoko, sveikata pakirsta
negrįžtamai, ji nuolat prisimena visą sūnaus nužudymo eigą.

Kadangi įstatymas suteikia teisę pačiam nukentėjusiajam nustatyti neturtinės žalos dydį,
nukentėjusioji ją vertina 1 500 000 Lt ir, atsižvelgiant į tai, kad dalis neturtinės žalos jai atlyginta iš
Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo, prašo pakeisti skundžiamą nuosprendį ir nutartį dėl
neturtinės žalos dydžio ir priteisti jai neatlygintą neturtinę žalą 1 492 200 Lt (432 170 Eur).

Nuteistųjų A. B., S. Č., R. T., nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės
Virginijos Bradulskienės kasaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis), bendrininkavimo (BK 24 straipsnio 1, 3 dalys,
25 straipsnio 2 dalis) nuostatų ir BK 129 straipsnio 1 dalies taikymo

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu A. B., S. Č. ir R. T. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (kito
žmogaus nužudymas) nuteisti už tai, kad 2012 m. birželio 25 d., apie 18 val., Ukmergėje, Kauno
gatvėje prie gyvenamųjų namų Nr. 27a ir 29a esančioje pavėsinėje, konflikto su D. L. metu S. Č. ir
R. T., suduodami jam ranka ne mažiau kaip po keturis smūgius į galvos sritį, o A. B., įspyręs jam ir
parkritusiam ant žemės suduodamas ranka du smūgius į galvos sritį, bendrais veiksmais padarė
jam sužalojimus galvoje; nuo galvos sumušimo ir padarytų sužalojimų įvykus galvos smegenų
suspaudimui išsiliejusiu krauju, komai, progresuojančiam kvėpavimo ir širdies veiklos sutrikimui,
D. L. 2012 m. birželio 28 d. mirė.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs apeliacine tvarka, nuteistojo A. B. ir jo gynėjo

advokato S. Lileikio, nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliacinius skundus, kuriais buvo prašoma
apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį, atmetė, o pirmosios instancijos teismo
nuosprendį vadovaudamasis BPK 328 straipsnio 3 punkte nustatytu pagrindu pakeitė
patikslindamas nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą nusikalstamos veikos padarymo laiką,
nustatant, kad A. B., S. Č. ir R. T. tyčia nužudė D. L. 2012 m. birželio 25 d. tarp 16.30 ir 18.28 val.
vykusio tarpusavio konflikto su D. L. metu.

Abiejų instancijų teismai pripažino, kad D. L. nužudytas bendrininkų grupe, kurios visi nariai – A.
B., S. Č. ir R. T. – veikė kaip vykdytojai netiesiogine tyčia.

Kasaciniuose skunduose nuteistieji A. B., S. Č. ir R. T. teigia, kad teismai netinkamai aiškino ir

taikė BK 24 straipsnio ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatas, nepagrįstai juos pripažino nusikalstamos
veikos bendrininkais, nes tarp jų jokio susitarimo nužudyti D. L. nebuvo; kad tarp kiekvieno iš jų
veiksmų ir kilusių padarinių nėra priežastinio ryšio, todėl kilę padariniai negali būti laikomi kaip
bendri; nuteistasis A. B. teigia, kad teismai netinkamai taikė ne tik bendrininkavimo, bet ir BK 28
straipsnio nuostatas, nes jis prieš nukentėjusįjį D. L. smurtą panaudojo būdamas būtinosios ginties
situacijoje, o nuteistieji S. Č. ir R. T. – kad teismų išvados pagrindžiant jų kaltumą dėl D. L.
nužudymo padarytos netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus bei padarius apibendrintas
išvadas, neatitinkančias faktinių bylos aplinkybių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad iš esmės tie patys argumentai, kasatorių nuomone, pagrindžiantys
tokius teiginius, buvo nurodomi ir apeliaciniuose skunduose.

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje
susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų
dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas iš
esmės yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis
kelių asmenų pastangomis. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika
atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytą nusikalstamos veikos sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis).
Todėl, kaltinant bendrininkavimu darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, taip pat turi būti
nustatyta tos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma. Ši visuma yra sudėtingesnė,
palyginus su veikos požymiais, kai nusikalstamą veiką daro vienas asmuo. Pagrindžiant kaltininko
baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi
būti nustatyta ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų
pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir
bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, numatyta atitinkamose BK 24, 25
straipsnių nuostatose. Taigi kiekvieno bendrininkavimo atveju kaip atitinkamų požymių visuma
turi būti konstatuota, be to, kad visi bendrininkai atitinka įstatyme nustatytus subjekto bendruosius
(amžius, pakaltinamumas) ir (ar) specialiuosius (einamos pareigos, jų pobūdis) požymius, kad yra
bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į
tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK
specialiojoje dalyje, požymius. Būtinas bendrininkavimo požymis yra bendrininkų tarpusavio
susitarimas (BK 24 straipsnio 1 dalis), tačiau įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti
dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi,
kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį
atsižvelgęs į konkrečias bylos aplinkybes. Teismų praktikoje įsitvirtino nuostata, kad bendrininkų
susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais
(gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi
bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali
įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas.
Nusikalstamos veikos bendrininkai yra vykdytojas, organizatorius, kurstytojas ir padėjėjas (BK 24
straipsnio 2 dalis). Vykdytojas yra asmuo, nusikalstamą veiką padaręs pats arba pasitelkęs
nepakaltinamus asmenis arba nesulaukusius šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenis,
arba kitus asmenis, kurie dėl tos veikos nėra kalti. Jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys
kartu, tai kiekvienas iš jų laikomas vykdytoju (bendravykdytoju).

Nužudymas yra padarytas bendrininkų grupės, kai bent du iš susitarusių nužudyti kitą žmogų
asmenų yra nužudymo vykdytojai (BK 25 straipsnio 2 dalis). Tuo atveju, kai keli asmenys veikia
kartu ir tiesiogiai dalyvauja atimant gyvybę nukentėjusiajam, tai jie visi yra nužudymo vykdytojai.
Pagal susiformavusią teismų praktiką nėra būtina, kad kiekvienas iš tokių vykdytojų padarytų
mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų. Jeigu smurtą prieš nukentėjusįjį
naudojo keli asmenys ir šis mirė nuo padarytų sužalojimų visumos, tai pagal BK 129 straipsnį
atsako visi kūno sužalojimus padarę asmenys. Kasacinės instancijos teismas ne kartą savo
nutartyse yra pasisakęs, kad jeigu nukentėjusiojo mirtį sukelia vienas ar keli padaryti sužalojimai,
bet nustatyta, kad smurtą naudojo keli asmenys, o smurto pobūdis ir intensyvumas rodo tyčią
nužudyti, tai pagal BK 129 straipsnį taip pat atsako ne tik tie asmenys, kurių padaryti kūno
sužalojimai buvo nukentėjusiojo mirties priežastis, bet ir kiti asmenys, tiesiogiai dalyvavę gyvybės
atėmimo procese (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-523/2009, 2K-7-156/2010, 2K-
366/2011, 2K-303/2012 ir kt.). Taigi tais atvejais, kai nukentėjusiojo mirtį sukėlė vienas ar keli
padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatoma, kad ne visi asmenys smurtą naudojo turėdami tyčią
nužudyti, tai už nužudymą atsako tik tie asmenys, kurių padaryti kūno sužalojimai buvo
nukentėjusiojo mirties priežastimi. Todėl, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, labai
svarbu nustatyti kaltininkų susitarimo turinį, iš kurio galima spręsti apie kaltininkų tyčios turinį.
Teismų praktikoje pripažįstama, kad apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas
į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų
pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir
nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo
padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-423/2006, 2K-366/2011 ir kt.).

Nagrinėjamoje byloje, remiantis teismo medicinos specialisto išvada, nustatyta, kad D. L. mirė nuo
galvos sumušimo, pasireiškusio kraujosruvomis apatinės lūpos gleivinėje, pakaušio, kairiojo
smilkinkaulio speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose
audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, tai
komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju, koma, progresuojančiu kvėpavimo ir
širdies veiklos sutrikimu. Pagal specialisto išvadą galvos sumušimas buvo padarytas mažiausiai
penkiais trauminiais poveikiais.

Iš kaltinamojo akto (bei teismo nutarties perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje) matyti,
kad A. B., S. Č. ir R. T. buvo kaltinami bendrais veiksmais D. L. mirtį sukėlusius sužalojimus
padarę pirmiau minėtoje pavėsinėje, kad tokie sužalojimai buvo padaryti apie 18.30 val. Pagal
pirmosios instancijos teismo pripažintas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes, D. L. mirtį
sukėlę sužalojimai jam visų nuteistųjų bendrais veiksmais pavėsinėje buvo padaryti apie 18 val.

Motyvuodamas savo išvadas dėl visų nuteistųjų dalyvavimo D. L. nužudyme šis teismas nurodė,
kad: 1. „Nors pagal teismo medicinos specialisto išvadas nukentėjusiojo D. L. mirtis galėjo įvykti
ir nuo vieno smūgio, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po galvos smegenų dangalais, tačiau
nustačius, kad smūgius į galvą nukentėjusiajam konflikto metu sudavė visi kaltinamieji, taip pat
atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodė medicinos specialistas, kitas nukentėjusiojo atžvilgiu
panaudotas smurtas taip pat galėjo turėti įtakos mirtinoms pasekmėms atsirasti, laikytina, kad
nužudyme dalyvavo visi kaltinamieji“; 2. Vykstant konfliktui, visi kaltinamieji „... vienas kito
atliekamus smurto veiksmus matė, nes konfliktas, kurio metu buvo sužalotas nukentėjusysis, vyko
vienoje vietoje, prie pavėsinės, kurioje, arba šalia kurios, buvo visi konflikte dalyvavę asmenys,
tame tarpe ir kaltinamieji, kaltinamieji jų pačių bei kitų asmenų akivaizdoje atlikdami smurto
veiksmus suprato, kad dalyvauja bendrų smurto veiksmų prieš nukentėjusįjį atlikime, sužalojimus
nukentėjusiajam daro bendrais veiksmais, todėl laikytina, kad nužudymą jie padarė kaip
bendravykdytojai“; 3. Suduodami smūgius į galvą, „... jie turėjo numatyti ir numatė, kad dėl šių jų
veiksmų gali būti nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, dėl kurių gali įvykti jo mirtis, ir
sąmoningai leido tokioms pasekmėms kilti“. Kaip matyti iš nuosprendžio aprašomosios dalies
turinio, tokios išvados padarytos neanalizuojant ir nedetalizuojant įvykio sekos aplinkybių,
įrodymų turinį (pvz., liudytojų parodymus) išdėstant taip, kad galima spręsti, jog visi sužalojimai
nukentėjusiajam buvo padaryti A. B., S. Č. bei R. T. smurtą prieš jį naudojant vienu metu ar tiesiog
pakaitomis.

Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų ištyrimo ir
vertinimo BPK 20 straipsnyje nustatytų taisyklių nepažeidė, sutiko su šio teismo padarytomis
išvadomis, tačiau, kaip minėta, nuosprendyje padarė pakeitimus nustatydamas, kad nuteistieji tyčia
nužudė D. L. tarpusavio konflikto, vykusio tarp 16.30 ir 18.28 val., metu.

Apeliacinės instancijos teismas (nors ir pakeitė, gerokai prailgindamas laiką, kurio metu
nukentėjusiajam buvo suduoti smūgiai į galvą), pasisakydamas dėl bendrininkavimo, susitarimo
veikti bendrai nužudant D. L., konstatavo, kad žodinio konflikto su D. L. metu S. Č. pirmas jam
ranka sudavė smūgį į galvos sritį, po to iš karto smūgį sudavė R. T., taip konkliudentiniais
veiksmais prisijungdamas prie nusikalstamos veikos, kad, „nors A. B. pirminėje konflikto stadijoje
smūgių D. L. nesudavė, bet matė kaip tai darė S. Č. su R. T., suvokė šių nuteistųjų pavojingą ir
neteisėtą veiką, o galiausiai, grumtynių metu suduodamas du kartus kumščiu D. L. į veidą, savo
veiksmais prisijungė prie bendros nusikalstamos veikos“; kad „nuteistieji suvokė bendrai
dalyvaujantys konflikte su D. L., matė vienas kito smurtinius veiksmus ir jiems pritarė, kas
patvirtina nuteistųjų veikimą bendrininkų grupėje“. Pasisakydamas dėl nuteistųjų bendros tyčios
nužudyti D. L. bei priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš jų padarytų veiksmų ir kilusių padarinių,
apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad, „įvertinus tai, kad konflikto su D. L. metu smūgius
į galvą sudavė visi nuteistieji ir bet kuris iš suduotų smūgių galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po
kietuoju galvos smegenų dangalu, kas buvo D. L. mirties priežastis, o vėlesni smūgiai galėjo
kraujavimą pagreitinti, pats D. L. po prasidėjusio kraujavimo iki dviejų valandų galėjo būti
sąmoningas ir atlikti aktyvius veiksmus, todėl laikytina, kad veikiant bendrai S. Č., R. T. ir A. B.
suduoti smūgiai yra priežastiniu ryšiu susiję su D. L. mirtimi“. Iš apeliacinės instancijos teismo
nutarties turinio galima spręsti, kad šis teismas nustatė, jog S. Č. ir R. T. pavėsinėje tarp jų
sėdinčiam D. L. sudavė po kelis smūgius į galvą ir tai padarė ne anksčiau kaip apie 16.30 val. Nei
pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad po šių smūgių D. L. nugriuvo,
nurimo, kad jo fizinis aktyvumas sumažėjo. Pagal apeliacinės instancijos teismo nutartyje kaip
įrodytas pripažintas aplinkybes, po S. Č. ir R. T. suduotų smūgių D. L. kelis kartus buvo parėjęs į
namus (pagal nukentėjusiosios A. L. parodymus, pirmą kartą sugrįžęs netgi pavalgė), bet vis
grįždavo prie pavėsinės. D. L. neklausant paskui jį atėjusios A. L. prašymo eiti namo, ji iškvietė
policiją, policijos ekipažui atvykus po 17.51 val. gauto pranešimo D. L. įvykio vietoje taip pat
nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nustatyta, kad D. L. prie pavėsinės tris kartus
grūmėsi su A. B., kad jų konfliktas baigėsi po paskutinių grumtynių, vykusių ne vėliau kaip 18.28
val. Pagal A. B. parodymus, po to, kai D. L. jį buvo užpuolęs antrą kartą ir jie susigrūmė, R. T.,
būdamas pavėsinėje, filmavo. Nutartyje teismas nurodė, kad nuteistųjų S. Č. ir R. T. kaltės
padarytas vaizdo įrašas nepaneigia, nes jame užfiksuota tik konflikto dalis tarp antrųjų ir trečiųjų
A. B. grumtynių su D. L.; kad padarytame vaizdo įraše matyti, „kad D. L. yra sąmoningas, atlieka
aktyvius veiksmus, kas paneigia A. L. parodymus apie tai, kad D. L. jau po antrųjų grumtynių su
A. B. ir šio neva suduotų smūgių buvo nesąmoningas“. Kaip matyti iš teismo nutarties, joje jokių
argumentų ar nustatytų aplinkybių, pagal kurias būtų galima spręsti, kad S. Č. ir R. T. kokiu nors
būdu būtų prisidėję prie kelis kartus vykusių A. B. ir D. L. grumtynių, nėra. Kasaciniuose
skunduose nuteistieji S. Č. ir R. T. teigia, kad tuo metu, kai vyko paskutinės grumtynės, jų netgi
nebuvo įvykio vietoje, ir tai byloje nėra paneigta. Be to pažymėtina, kad pasisakydamas dėl
nuteistojo A. B. ir jo gynėjo argumentų dėl BK 28 straipsnio taikymo, apeliacinės instancijos
teismas taip pat nurodė, kad D. L. konflikto metu nuolat grasino A. B. susidorojimu, staiga jį
puldavo ir bandydavo ranka suduoti į galvos sritį, kad tarp jų tris kartus vyko grumtynės.

Pagal byloje esančią specialisto išvadą D. L. mirė nuo galvos sumušimo; kad galvos sumušimas
padarytas mažiausiai penkiais trauminiais poveikiais. Specialisto išvados 3.1 punkte nurodoma,
kad kraujosruvos apatinės lūpos gleivinėje su gyjančia žaizdele, pakaušio, kairio smilkinkaulio
speninės ataugos projekcijoje ir kairio smilkinio raumens minkštuosiuose audiniuose, kraujo
išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu ir į smegenų skilvelius, pagal mikro bei
makroskopinį vaizdą padaryti kietais, bukais daiktais (daiktu); intradermalinės kraujosruvos
pakaušyje padarytos veikiant spaudimo-tempimo jėgoms minėtai vietai kontaktuojant su nelygų
paviršių turinčia plokštuma; šie sužalojimai padaryti neilgai trukus prieš hospitalizaciją. Išvadų 8 ir
9 punktuose pasisakyta, kad nukentėjusysis po jam padarytų sužalojimų galėjo atlikti aktyvius
veiksmus (pvz., judėti, gintis, šaukti), kol neprarado sąmonės, kad jis po galvos sumušimo galėjo
gyventi nuo keliolikos iki keliasdešimt minučių. Pirmosios instancijos teismo teisiamajame
posėdyje apklausiamas išvadą davęs ekspertas paaiškino, kad tokio intensyvumo kraujavimą
nustatė pagal jam pateiktas įvykio aplinkybes, t. y. kad D. L. buvo sumuštas apie 18.30 val., o
18.55 val. jam jau buvo konstatuota 3 balų koma. Atsakydamas į nuteistojo A. B. gynėjo klausimus
ekspertas nurodė, kad D. L. tiesioginė mirties priežastis buvo išsiliejęs kraujas po kietuoju galvos
dangalu; „kad po trauminio poveikio sekė staigi galvos rotacija, t. y. pasisukimas, ko pasėkoje
plyšo kietąjį dangalą ir smegenis jungiančios kraujagyslės, kurios ir buvo šaltinis to kraujo, kuris
išsiliejo po kietuoju dangalu ir užspaudė galvos smegenis“; kad trauminiai poveikiai buvo padaryti
neužilgo vienas po kito; kad „nuo kurio konkrečiai trauminio poveikio, t. y. ar nuo pirmo, antro, ar
nuo trečio, ketvirto ar penkto, pasakyti negalima, nes kiekvienas trauminis poveikis, tiek į lūpą,
tiek į galvos kairę pusę galėjo sukelti galvos rotaciją, kurio pasėkoje ir plyšo kraujagyslės“; jog
esmė yra ta, „kad viskas vyko nuo minučių iki dešimčių minučių laiko tarpe“. Atsakydamas į
teisėjo klausimą ekspertas pasisakė, kad D. L. „mirtis įvyko nuo smūgių visumos į galvą. Mirties
priežastis kraujo išsiliejimas. Tyrimo metu nustatyti trauminiai poveikiai į galvos sritį, kažkuris
vienas jų galėjo sukelti tą plyšimą ir kraujavimą po kietuoju dangalu. Todėl mes praktikoje ir
darome tokias išvadas, formuluodami diagnozę, tai įvertiname kaip visumą“.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka buvo prašoma paskirti teismo medicinos ekspertizę motyvuojant
tai tuo, kad specialisto išvada ir teisme duoti eksperto paaiškinimai yra gana prieštaringi, nauji, D.
L. sužalojimo mechanizmas neaiškus, iš eksperto paaiškinimų jokių konkretesnių išvadų,
atsižvelgiant į bylos nagrinėjimo teisme metu paaiškėjusias aplinkybes, negalima padaryti.
Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi nuteistojo A. B. gynėjo advokato S. Lileikio
prašymą (pažymėtina, kad paskirti ekspertizę prašė ir nuteistieji R. T., S. Č. bei jų gynėjai) atmetė
nurodęs, kad esminių prieštaravimų tarp specialisto išvadų ir paaiškinimų nėra, kad platesnis
specialisto duotų išvadų paaiškinimas nereiškia, jog šios išvados yra prieštaringos ar
prieštaraujančios eksperto paaiškinimams, duotiems pirmosios instancijos teisme.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ekspertizės akto ar specialisto išvadoje esantys duomenys,
atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, yra įrodymai ir vertinami vadovaujantis
tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu
ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tačiau ekspertizės akto ir
specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio, vertinimas turi specifiką, kurią lemia tai, kad
aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustato asmuo, turintis specialių žinių. Teisėjai,
vertinantys ekspertizės akte ar specialisto išvadoje esančius duomenis, tokių žinių neturi, nes
priešingu atveju nereikėtų skirti ekspertizės ar kviesti specialisto. Vertinant ekspertizės aktą ar
specialisto išvadą, turi būti patikrintas ir įvertintas ne tik jų sąsajumas (liečiamumas) ir leistinumas,
bet ir kai kurios kitos aplinkybės, t. y. ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos išsamumas,
pakankamumas ir kokybiškumas; ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų teisingumas;
ekspertui ar specialistui pateiktos medžiagos ištyrimo visapusiškumas ir kt.

Apeliacinės instancijos teismas priimtoje nutartyje konstatavo, kad specialisto išvada yra aiški ir
išsami, kad apklausiamas teisme ekspertas paaiškino, jog tokio intensyvumo kraujavimą nustatė
pagal jam pateiktas įvykio aplinkybes (kad D. L. buvo sumuštas apie 18.30 val., o 18.55 val. jau
buvo komos būsenos), bet kartu patikslino, jog kraujavimas galėjo trukti ir porą valandų, o vėlesni
smūgiai galėjo kraujavimą sustiprinti; kad ekspertas tik patikslino specialisto išvados punktą dėl D.
L. galėjimo tam tikrą laiką atlikti aktyvius veiksmus, nes surašant specialisto išvadą buvo
remiamasi užduotyje atlikti objektų tyrimą nurodytomis pirminėmis įvykio aplinkybėmis, kurios
nevisiškai atitinka nustatytąsias byloje. Kaip galima spręsti iš apeliacinės instancijos teismo
pasisakymo dėl priežastinio ryšio tarp nuteistųjų padarytų veiksmų ir kilusių padarinių, D. L.
galvos rotacija, dėl kurios plyšo kraujagyslės, galėjo įvykti nuo R. T. ir S. Č. apie prieš 1,5 ar 2 val.
suduotų smūgių (vėlesni smūgiai galėjo kraujavimą pagreitinti), nes pats D. L. po prasidėjusio
kraujavimo iki dviejų valandų galėjo būti sąmoningas ir atlikti aktyvius veiksmus. Teisėjų kolegija
pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas darydamas tokias išvadas pakankamai selektyviai ir
nevisiškai tiksliai aiškino ne kategoriškus, o tik „tikimybinius“ eksperto paaiškinimus. Pagal
pirmosios instancijos teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotus eksperto paaiškinimus, jis,
atsakydamas į jam pateikiamus klausimus, aiškino, kad galima padaryti tokią medicininę išvadą,
jog buvo pagrindinis smūgis, o kiti, mažiausiai keturi, taip pat galėjo turėti įtakos – bloginti būklę
po plyšimo, suaktyvinti kraujavimą, kad, jeigu kraujagyslė plyšo nuo paskutinio trauminio
poveikio į galvos sritį, dėl kurio įvyko rotacija, ar iki to buvę smūgiai į galvą turėjo įtakos
kraujagyslės plyšimui kategoriškai nei patvirtinti, nei paneigti negali, kad „iki plyšimo ir
kraujavimo buvę smūgiai intensyvinti negalėjo, nes nebuvo ką intensyvinti“; „buvo ne mažiau kaip
penki smūgiai, vienas iš jų sukėlė kraujagyslių plyšimą, kiti suduoti smūgiai, kurie įvyko po mirtį
lėmusio smūgio, galėjo intensyvinti kraujavimą, bloginti bendrą būklę. Smūgiai, suduoti prieš tai,
kraujavimui įtakos negalėjo turėti“, „kalbant teoriškai, pirmieji smūgiai, suduoti iki to lemiamo
smūgio, galėjo turėti įtakos. Galvos pasisukime veikia kaklo raumenys, kurie sulaiko galvą, todėl
galva nepersisuka. Jeigu žmogus būna pusiau sąmoningoje būklėje arba be sąmonės, tada
raumenys yra atpalaiduoti ir galva labiau sukinėjasi, todėl pirmieji smūgiai, suduoti iki to lemiamo
smūgio, galėjo turėti įtakos“. Be to, kaip minėta, ekspertas aiškino, jog esmė yra ta, „kad viskas
vyko nuo minučių iki dešimčių minučių laiko tarpe“. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismui
labai svarbu išsiaiškinti, kas sukėlė nukentėjusiojo mirtį – padarytų sužalojimų visuma ar vienas ar
keli padaryti sužalojimai, ir kas juos padarė. Tačiau ši objektyvi aplinkybė (teismų praktikoje
dažna situacija, kai specialistai, esant daugybiniams, ypač galvos, sužalojimams, „lemiamo“, mirtį
sukėlusio sužalojimo nustatyti negali) dar nenulemia teismo sprendimo byloje. Tais atvejais, kai
nukentėjusiojo mirties priežastis yra ne padarytų sužalojimų visuma, bet konkretūs vieno asmens
suduoti smūgiai ir jais padaryti sužalojimai, tačiau byloje nustatyta, kad smurtą prieš nukentėjusįjį
naudojo ir kiti asmenys, juos pripažįstant bendravykdytojais ar kitos rūšies bendrininkais, teismas
savo išvadas turi pagrįsti ištirtais įrodymais, išsamiai išsiaiškintomis ir nustatytomis bylos
aplinkybėmis, kurios leistų konstatuoti susitarimo tarp bendrininkų buvimą (atskleidžiant jo turinį,
susitarimo veikti bendrai ribas, galimybę jas koreguoti ir pan.), jų suvokimą, kad bendrais
veiksmais dalyvauja gyvybės atėmimo procese.

Teisėjų kolegija, remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais, daro išvadą, kad nagrinėjamoje
byloje bendrininkavimo nužudant D. L. požymiai argumentuotai, pagrindžiant išsamiu bylos
aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, nėra atskleisti, kad teismų sprendimuose padarytos išvados
kelia pagrįstų abejonių jų teisingumu.

Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių
paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), byloje naujų
įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka
tikrinama, ar vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta
esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios
ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. BPK 20 straipsnio 5
dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris
susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio
gaunamą informaciją, Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją
spręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų
konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika
inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais
klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertinant įrodymus turi
būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisingą teismo baigiamojo akto
priėmimą lemia bylos aplinkybių, reikšmingų baudžiamojo įstatymo taikymui, išsamus ištyrimas,
daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu,

atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje įrodymų
vertinimas nėra pagrįstas išsamiu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir įvertinimu, o tai reiškia iš
BPK 20 straipsnio 5 dalies kylančių reikalavimų pažeidimą. Nagrinėjant apeliacine tvarka byla
tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo A. B. ir jo gynėjo bei nuteistųjų R. T. ir S. Č. apeliaciniuose
skunduose, pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nebuvo patikrinta, šio teismo
nutartyje padarytos išvados tinkamai ir argumentuotai neatsako į esminius apeliantų argumentus.
Padarytus apeliacinės instancijos teismo BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 320 straipsnio 3 dalies
pažeidimus teisėjų kolegija pripažįsta esminiais (BPK 369 straipsnio 3 dalis) pažeidimais,
sukliudžiusiais teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, todėl
apeliacinės instancijos teismo nutartis, esant BPK 369 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytiems
pagrindams, visa apimtini naikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Dėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės V. Bradulskienės

kasacinio skundo

Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė V. Bradulskienė
prašo teismų sprendimus pakeisti – nuteistiesiems paskirti maksimalias laisvės atėmimo bausmes;
panaikinti pripažintą jų atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. tai, kad nusikalstamos veikos
padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusio asmens elgesys; priteisti iš nuteistųjų 432 170
Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nagrinėjamoje byloje
apeliacinės instancijos teismo nutartis naikinama ir byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine
tvarka, kasaciniame skunde keliami klausimai negali būti atskirai vertinami ir sprendžiami. Pagal
BPK 386 straipsnio 2 dalies nuostatas kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti
išvadų, kurias gali padaryti teismas, iš naujo nagrinėdamas bylą, todėl teisėjų kolegija iš esmės
negali pasisakyti dėl kasatorių keliamų klausimų bei prašymų, nes tai galėtų reikšti kaip kasacinės
instancijos teismo pasisakymą ar nuomonės pareiškimą, kaip apeliacinės instancijos teismas turėtų
spręsti šiuos klausimus iš naujo nagrinėdamas bylą. Pažymėtina, kad kasaciniame skunde iš esmės
pakartoti apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, todėl dėl jų, patikrinęs skundžiamo
nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirma privalo pasisakyti apeliacinės instancijos
teismas.

Dėl BPK 106 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Nagrinėjamoje byloje Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė prašymą
dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 75,27 Eur valstybei priteisimo iš nuteistojo R. T. už šios
tarnybos koordinatorės parinkimu paskirto advokato V. Kersnausko nuteistajam teiktą antrinę
teisinę pagalbą bylą nagrinėjant kasacinės instancijos teisme. Kasaciniu skundu nukentėjusioji ir
civilinė ieškovė A. L. bei jos atstovė advokatė V. Bradulskienė prašo iš nuteistųjų A. B., R. T. ir S.
Č. priteisti valstybei atstovavimo išlaidas. Pagal Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės
pagalbos tarnybos pateiktą pažymą, antrinės teisinės pagalbos išlaidos kasacinės instancijos teisme
sudaro 265,37 Eur.

BPK 106 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna
paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos
teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis,
kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje
nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš
kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino
gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus
atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje
kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į
nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106
straipsnyje įtvirtintos nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą kasacinėje instancijoje. Pagal
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato
paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir
koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam
teisinis pagrindas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-46-895/2015, 2K-14-
895/2015, 2K-110-699/2015 ir kt.).

Šioje byloje buvo paduoti nuteistųjų A. B., S. Č. ir R. T. kasaciniai skundai bei nukentėjusiosios ir
civilinės ieškovės A. L. bei jos atstovės advokatės V. Bradulskienės kasacinis skundas nuteistųjų
padėtį bloginančiais pagrindais. Gynėjo dalyvavimas nagrinėjant bylą kasacine tvarka buvo
būtinas. Dėl to buvo kreiptasi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą ir tarnybos
koordinatoriaus sprendimu parinktas advokatas, suteikęs R. T. antrinę teisinę pagalbą. Be to, byloje
nėra duomenų, leidžiančių spręsti apie R. T. turtinę padėtį, o kasacinės instancijos teismas tyrimų
neatlieka ir naujų duomenų nerenka. Išnagrinėjusi bylą teisėjų kolegija iš dalies patenkino
kasacinius skundus ir bylą perdavė iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Esant nurodytoms
aplinkybėms, Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas netenkintinas.

Pasisakydama dėl kasatorių – nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. L. ir jos atstovės advokatės

V. Bradulskienės – prašymo priteisti valstybei atlyginti atstovavimo išlaidas, teisėjų kolegija
pažymi, kad, pagal bylos duomenis, A. L. atstovavimo išlaidų neturėjo, jai antrinė teisinė pagalba
buvo suteikta nemokamai. Be to, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos priimtą sprendimą, šioje proceso
stadijoje klausimo sprendimas dėl atstovavimo išlaidų valstybei priteisimo iš visų nuteistųjų, nėra
galimas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam R. T. paskirta kardomoji priemonė –

rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista, laisvės
atėmimo bausmės vykdymas pradėtas tik po apeliacinės instancijos teismo nutarties priėmimo.
Esant tokiai situacijai, t. y. panaikinus apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą perdavus iš
naujo nagrinėti apeliacine tvarka, R. T. šioje byloje iš bausmės atlikimo vietos turi būti paleistas,
paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iki jo įsiteisėjimo paliktą nepakeistą
jam paskirtą kardomąją priemonę (BPK 377 straipsnio 8 dalis).
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382
straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 31 d.
nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės
pagalbos išlaidų priteisimo iš nuteistojo R. T. atmesti.

R. T. šioje byloje iš laisvės atėmimo vietos paleisti.

Teisėjai Vytautas Piesliakas

Eligijus Gladutis

Aldona Rakauskienė