Reformacija. Martynas Mažvydas. Pirmoji lietuviška knyga - ,,Katekizmas“.

Jos visuomeninė ir literatūrinė reikšmė

Istorinis kontekstas.
Raštai lietuvių kalba turėjo atsirasti XIV a. pab., priėmus krikščionybę, bet dėl LDK vyravusios
daugiakalbystės mintis pradėti leisti lietuviškas knygas greičiausiai kilo tik XVI a. Vilniuje gyvenusiems
lietuvių humanistams reformatams, kurie buvo studijavę Vakarų Europos (taip pat reformacijos apimtos
Vokietijos) universitetuose. Taigi reformatų idėja - kad apeigos bažnyčiose būtų atliekamos ne lotynų, o
gimtąja kalba - rado atgarsį ir Lietuvoje. Deja, Lenkijos karalius bei LDK valdovas palaikė katalikybę ir to
meto katalikiškoje Lietuvoje situacija rašytinei gimtajai kalbai nebuvo palanki: išsilavinusių žmonių rašto kalba
buvo lotynų, tarpusavio susikalbėjimo – lenkų. Todėl šviesuoliai, pasišovę parašyti pirmąsias lietuviškas
knygas, traukėsi į protestantišką kraštą – Mažąją Lietuvą, t. y. Prūsijos kunigaikštystę. todėl reformatai buvo
priversti iš Lietuvos trauktis į Prūsiją, kur viešpatavo ordino magistras Albrechtas Brandenburgietis. Jis siekė
per reformatų skleidžiamą protestantų tikėjimą įsitvirtinti ne tik Prūsijoje, bet ir Lietuvoje. Savo tikslui
įgyvendinti ėmėsi švietimo reformos ir mėgino panaudoti spausdintą žodį.
Švietimo reforma:
1. Karaliaučiuje įsteigė aukštesniąją mokyklą (kolegiją), kuri po dvejų metų virto universitetu.
2. Į Karaliaučių stengėsi pritraukti kuo daugiau išsilavinusių žmonių, aprūpindavo juos darbu ir pan.
Tarp įsteigto universiteto profesorių buvo ir žymių žmonių iš Lietuvos - Abraomas Kulvietis ir Stanislavas
Rapolionis. Kunigaikščio pakviestas į Prūsiją atvyksta ir Martynas Mažvydas, pirmosios lietuviškos knygos
kūrėjas.
3. Būsimo universiteto svarbiausia užduotis - ruošti dvasininkus reformatus, kurie mokėtų vietinę
kalbą.
4. Anksčiau studijos buvo tik feodalų vaikų privilegija, o Albrechtas, įsteigęs stipendijas, kvietė
mokytis ir gabesnius miestiečių bei valstiečių vaikus, ir ne tik iš Prūsijos, bet ir iš Lietuvos. Taigi čia mokytis
buvo palankios sąlygos ne tik vokiečiams, bet ir lietuviams.
Spausdinto žodžio panaudojimas:
1. Karaliaučius XVI a. viduryje pasidarė stambus knygų spausdinimo centras.
2. Albrechtas rūpinosi leisti reformatų knygas ne tik vokiečių ir lotynų, bet ir kaimynų kalbomis
(lenkų, lietuvių, prūsų, latvių).
Pirmajai užsienyje gerai išsilavinusių lietuvių humanistų grupei be Abraomo Kulviečio ir Stanislavo
Rapolionio dar priklausė Jurgis Zablockis. Jie ėmė versti į lietuvių kalbą religines giesmes, ketino leisti ir
knygas. Taigi savo veikla sudarė palankias sąlygas pasirodyti pirmajai lietuviškai knygai, ir tik atsitiktinumas
kaltas, kad ji nepasirodė anksčiau. Kita vertus, jei ne reformacija, neaišku, kada būtų išleista pirmoji lietuviška
knyga.
Biografinis kontekstas.
A. Kulviečio globėjai karalienei Bonai išvykus į Italiją, Vilniaus kolegijos darbas buvo nutrauktas, o
reformacijos skelbėjai persekiojami, teisiami. Mažvydui pavyko išvengti griežtesnės bausmės. Prūsijos
kunigaikštis Albrechtas pakvietė Mažvydą į Karaliaučių studijuoti. Kadangi buvo neturtingas, universitete gavo
stipendiją.
Mažvydas, prieš išvykdamas į Karaliaučių, jau turėjo būti kažkur mokęsis, kadangi universitetui baigti
jam užteko trijų semestrų. Be to, pirmąją lietuvišką knygą išleido dar besimokydamas Karaliaučiaus
universitete, o sudaryti tokį leidinį buvo sunku, nes reikėjo nemažai mokslinių ir literatūrinių žinių. Tai tik
patvirtina spėjimą, kad jis, matyt, anksčiau buvo kur nors studijavęs.
 Manoma, kad Mažvydas drauge su A. Kulviečiu ir J. Zablockiu mokytojavo Vilniuje įsteigtoje pirmoje
aukštesniojoje mokykloje, vadinama kolegija kuriai vadovavo A. Kulvietis. Bet gali būti, kad Mažvydas šioje
mokykloje tik mokėsi, o ne mokytojavo.
Svarbiausias darbas, kurį nuveikė Mažvydas, gyvendamas Karaliaučiuje – tai pirmosios lietuviškos
knygos parengimas spaudai, kuri pasirodė 1547 m.
Baigęs universitetą, Mažvydas ieškojosi darbo. Jis visiškai nemokėjo vokiškai, todėl prašė paskirti jį į
Ragainę, kurios klebonas buvo miręs. Pagal paprotį Mažvydas turėjo vesti mirusio klebono našlę, likusią su 9
vaikais, tačiau netrukus našlė ir trys jos vaikai mirė nuo maro. Mažvydas vedė jos vyriausiąją dukterį Benigną,
kartu šelpė likusius žmonos brolius ir seseris. Ragainėje Mažvydas pragyveno visą likusį amžių, savo vaikų
neturėjo vaikų.
Kultūrinis kontekstas.
Mokydamasis Karaliaučiaus universitete M. Mažvydas, remiamas Albrechto, 1547 m.
išleidžia „Katekizmą“ – pirmąją lietuvišką knygą. Vilniuje Mažvydas išleisti šio darbo nebūtų galėjęs dėl
protestantų persekiojimo, be to, ten tuo metu dar nebuvo spaustuvės.
Nors Prūsijoje sąlygos išleisti katekizmui buvo palankios (tuo metu leidžiami katekizmai vokiečių,
lenkų ir kitomis kalbomis), bet vis tiek sudaryti tokį leidinį buvo sunku, nes reikėjo nemažai mokslinių ir
literatūrinių žinių. Taigi ,,Katekizmo“ leidimas bent iš dalies galėjo būti kolektyvinis darbas, nes Mažvydas
jame panaudojo ne tik savo, bet ir kitų autorių lietuviškus tekstus. Galbūt tokią knygą Karaliaučiuje jau buvo
pradėję rengti A. Kulvietis ir S. Rapolionis.
Knyga nedidelė. Tais laikais knygos buvo leidžiamos mažais tiražais. Manoma, kad ir Mažvydo
knygos tiražas buvo ne didesnis nei 200-300 egzempliorių. Šiandieną yra žinomi tik du išlikę M. Mažvydo
,,Katekizmai“: vienas saugojamas Vilniaus universiteto bibliotekoje, o kitą turi Torūnės universitetas, esantis
Lenkijoje.
M. Mažvydas „Katekizmo“ nepasirašė, tačiau knygos autorystę patvirtina du faktai: pirma, M.
Mažvydo autorystę vienoje savo knygų patvirtino M. Mažvydo pusbrolis bei bendradarbis Baltramiejus
Vilentas, o antra, B. Vilento žodžius neginčijamai patvirtino lenkų kalbininko atsitiktinai atrastas akrostichas.
Pasirodo, Mažvydas save įrašė katekizmo eiliuotoje lietuviškoje prakalboje: 3–19 eilučių pirmosios raidės
sudaro autoriaus vardą ir pavardę - Martinus Masvidius.
Feodalizmo laikotarpiu, kai mokslo neskyrė nuo religijos, katekizmas buvo pagrindinė krikščionio
knyga, kurioje trumpai išdėstyti krikščionių mokymo ir dorovės pagrindai. Katekizmas dažnai atstodavo ir
vadovėlį, iš kurio mokydavosi skaityti, rašyti. Todėl Mažvydo katekizmas buvo skirtas kunigams ir
išsilavinusiems aukštesniųjų visuomenės sluoksnių žmonėms, kad jie mokytų tamsius ir beraščius pagonis
lietuvius tikėjimo tiesų. Pirmoji lietuviška knyga taip pat reiškė lietuvių raštijos pradžią, lietuvių kultūrinę
brandą.
Kaip jau minėta, pirmoji lietuviška knyga turėjo būti universali – atstoti bent keletą knygų, todėl ją
sudaro šešios dalys, iš kurių svarbiausia lietuviška prakalba ,,Knygelės pačios bylo...“
1. Lotyniška dedikacija LDK. Joje norima, kad tėvynė būtų moderni, šiuolaikiška, kad atsisakytų ne
tik stabmeldystės, bet ir katalikybės, ir priimtų naujausią tikėjimą - protestantizmą.
Lietuva suasmeninama, į ją kreipiamasi kaip į gyvą būtybę. Kadangi katekizme nebuvo vokiško
teksto, ši dedikacija rodo, kad visa knygelė skiriama ne Prūsijos kunigaikštystei, į kurią atvyko Mažvydas ir
kurioje juo rūpinasi Albrechtas, bet tikrajai savo tėvynei Lietuvai. Todėl reikia manyti, kad 1547 m. Mažvydas
dar nežinojo, kaip susiklostys jo likimas ir galbūt manė, kad vėl grįš į LDK, vylėsi abi Lietuvas (Didžiąją
Lietuvą ir Mažąją Lietuvą) sujungti tiek protestantišku tikėjimu, tiek lietuvišku rašytiniu žodžiu.
2. Lotyniška prakalba ,,Lietuvos bažnyčių ganytojams ir tarnams“. Joje kritikuojama katalikų
bažnyčia, kad bibliją leidžia skaityti tik kunigams, kad nesirūpina skelbti religinių tiesų vietine kalba, raginama
mokyti katekizmo lietuviškai, smerkiamos pagonybės liekanos.
 3. Eiliuota lietuviška prakalba ,,Knygelės pačios bylo lietuvninkump ir žemaičiump“, kurioje
Mažvydas, įsiamžinęs minėtame akrostiche. Tai pirmas spausdintas originalus lietuviškas eilėraštis.
Eiliuotos prakalbos pradžioje yra personifikuotas ,,knygelių“ kreipimasis į visą lietuvių tautą, į
skaitytojus, tarsi norint juos visus pažadinti iš miego, ir prašymas: ,,Broliai seserys, imkit mane ir skaitykit / Ir
tatai skaitydami permainykit. / Mokslo šito tėvai jūsų troško turėti, / Ale to negalėjo nė vienu būdu gauti.“ Iki
tol pats žmogus savarankiškai tikėjimo tiesų be tarpininko kunigo negalėjo gauti – tam prieštaravo katalikų
tikėjimas. O protestantų religija stengiasi, kad šventa knyga būtų prieinama bei suprantama kiekvienam
paprastam žmogui (rašomos gimtąja kalba), ir skatina savarankiškai studijuoti šventąsias knygas: „Dieną ir
naktį prieg savęs mani laikykit / Ir niekada manęs nuog jūsų neatmeskit.“
Džiaugiamasi, jog pagaliau turime lietuvių kalba spausdintą žodį: „Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį
priimkit“.
Religinės tiesos suprantamos kaip nuolatinis pažinimas ir savęs kūrimas: juk Dievas vienu žodžiu
sukūrė pasaulį, tai kodėl juo sekdamas žmogus negalėtų kurti savęs? Todėl tas, kuris „nenorėtų to mokslo žinoti
ir mokėti, / Tasai amžinosu tamsybėsu tur būti.“ M. Mažvydas čia atkreipia dėmesį į žodžio galybę – žodis
skirtas ne tik sakyti, bet ir kurti.
Mažvydui rūpi žmogus ir jo dvasios likimas, trokšta, jog kiekvienas asmuo galėtų gimtąja kalba
skaityti Dievo žodį, nuoširdžiai įtikinėja žemdirbį, kad knygų skaitymas nė kiek ne prastesnis užsiėmimas nei
žemdirbystė.  Deja, lietuvis valstietis, iki šiol išpažinęs pagoniškąjį tikėjimą, nesupranta knygų skaitymo
reikšmės, nevertina naujo tikėjimo. Lietuvis pirmajame lietuviškame eilėraštyje pasirodo esąs labai
konservatyvus – krikščionių tikėjimui jis abejingas, jam su burtininke daryti burtus ir valgyti aukojamą gaidį
geriau, negu bažnyčioje klausyti „šaukimo žėkų“ (mokinių giedojimo). („Be geresn su šventa burtininke gaidį
valgyt / Nei bažnyčioje šaukimo žekų klausyti.“). Autorius smerkia pagoniškąjį tikėjimą, rūpindamasis žmonių
dvasine būkle: „Visas velniuvas, deives apleiskit: / Tos deivės negal jums nieko gero duoti, / Bet tur visus
amžinai paguldyti.“
Paprastas lietuvis, nemokantis skaityti, negali išpažinti krikščionybės, nes viskas yra parašyta lotynų
kalba, o mišios bažnyčioje vedamos lotynų kalba. Todėl, pamokęs lietuvį žemdirbį, Mažvydas atsigręžia į
kunigus, į šviesuomenę emocingai prašydamas nenuilstamai skleisti Dievo žodį ir taip prie paprasto žmogaus
artinti Dievo karalystę, versti į „tikrą tikėjimą“: „O jūs, kunigai, pagal seną ūrėdą / Mokykit žmones, tatai visos
paklydo!“). Atskleidė rašto reikšmę: „Ir Aveles jūsų tuo mažu Dievo mokslu penėkit, / Priegtam platesnio
mokslo kiek dienos laukit“. Taigi mokėdamas skaityti ir rašyti lietuvis pažins Dievo žodį ir galės tobulėti, siekti
mokslo pasiekimų.
Prakalboje itin gausu retorinių klausimų ir, jei pažiūrėtume plačiau, klausimai yra bet kokio mokslo ir
pažinimo pradžia.
Prakalba atskleidžia autoriaus pažiūras ir siekimus - jo pastangas šviesti bei kultūrinti žmones (mokyti
skaityti gimtąja kalba), kovoti su pagonybės liekanomis, įtvirtinti protestantų tikėjimą.
4. Elementorius, pavadintas ,,Pigus ir trumpas mokslas skaityti ir rašyti“. Čia, remiantis lotynišku
raidynu, pateikta pirmoji lietuviška abėcėlė, pritaikyta lietuviškiems garsams reikšti. Raides Mažvydas vadina
turbūt jau anksčiau Lietuvoje atsiradusiais terminais – didžios ir mažos skaitytinės. Raidės suskirstytos į grupes
lietuviškais pavadinimais: balsines, dvibalsines ir sanbalsines (dabar balses, dvibalses ir priebalses).
Mažvydas duoda 6 silabizavimo (skiemenavimo) pratimus ir du pedagogiškus patarimus: vieną
mokytojams (nevarginti mokinių skiemenavimu, o mokyti skaityti), kitą mokiniams (raginama netingėti).
5. Katekizmas (religinė knygos dalis).
Tai pirmasis bandymas versti bibliją į lietuvių kalbą (jo pagrindą sudaro Karaliaučiuje išleistas
lenkiškas katekizmas). Katekizmo pradžioje pateikta ,,Dešimt Dievo prisakymų“, toliau glaustai išdėstomi
svarbiausi krikščionybės teiginiai, o pabaigoje - doroviniai pamokymai, kuriuose skelbiama, kad tikintieji turi
gerbti vyskupus, kunigus, pagarbiai elgtis su pasauliečiais kunigaikščiais, ponais, nes jie Dievo skirti,
smerkiami girtuokliai, šeimoms liepiama saugoti tarpusavio meilę ir santarvę, surašyti konkretūs pamokymai
ūkininkams vyrams ir moterims, primenama, kad lietuviai turi ne tik patys išmokti katekizmo, bet ir savo
vaikus išmokyti.
6. Giesmynas, kurį sudaro 11 giesmių su gaidomis. Giesmynėlio pateikimas katekizme visai
suprantamas, nes giesmių giedojimas bažnyčiose - esminė protestantų pamaldų dalis.

Visuomeninė katekizmo reikšmė:

1. Mažvydas rašė dviem kalbomis - lietuvių ir lotynų, bet pagrindinė kalba ,,Katekizme“ – lietuvių. Ja
išdėstytas ir turinys.
2. Katekizmą skyrė ne tik pastoriams, feodalinei diduomenei, bet ir valstiečiams, miestiečiams.
Mažvydas norėjo, kad pastoriai katekizmu religiškai šviestų liaudį gimtąja lietuvių kalba, todėl
dvasininkams, nemokantiems lietuviškai, pateikė reikalingų maldų ir giesmių tekstus lietuvių kalba. Mintis, kad
visi religiniai raštai turi būti prieinami liaudžiai, ano meto sąlygomis buvo pažangi, nes liaudies švietimas
tuomet ir tegalėjo būti religinis.
3. Mažvydas yra pirmasis lietuvių literatūrinės kalbos kūrėjas, jos normintojas. Iki tol lietuvių kalba
daugiausia buvo vartojama tik kasdieniams reikalams. Mažvydas greičiausiai pats sukūrė terminus balsinė
(balsis), dvibalsinė (dvibalsis), sanbalsinė (priebalsis), skaitytinė (raidė). Be to, pavartojo daug naujų, ypač
abstrakčių žodžių, kurie prigijo lietuvių bendrinėje kalboje. Pavyzdžiui, įsakymas, buitis, dvasia, nauda, malda,
prašymas, tiesa, tikėjimas ir kt.
4. Mažvydas pirmasis sudarė lietuvišką abėcėlę (pagal lot. k.) ir pritaikė ją lietuvių kalbos garsams
reikšti.
5. ,,Katekizmas“ – pirmasis lietuviškas skaitymo ir rašymo vadovėlis parapijinėms mokykloms.
6. ,,Katekizmas“ – tai kartu ir lietuviškos poligrafijos pradmenys.
7. Ši knyga yra reikšmingas savo epochos dokumentas, nes atspindi XVI a. lietuvių tautos
visuomeninį gyvenimą, kultūrinę padėtį. Todėl ji svarbi mūsų istorijos (1) parodo glaudų ryšį tarp reformacijos
judėjimo LDK ir Rytų Prūsijoje. Reformacijos šalininkai, pasitraukę į Rytų Prūsiją, stengėsi skleisti
protestantizmą LDK per savo raštus; 2) vaizduoja to meto lietuvių liaudies neapykantą krikščionybei),
folkloristikos (duomenys apie senąją pagoniškąją religiją, prietarus bei papročius), pedagogikos (pirmasis
elementorius, silabizavimo (skiemenavimo) mokymo metodas), muzikos (yra giesmių, pirmosios gaidos)
tyrinėtojams.

Literatūrinė reikšmė:
1. Literatūriniu atžvilgiu reikšmingiausias lietuviška eiliuotoji prakalba ,,Knygelės pačios bylo“. Tai
pirmasis originalus eilėraštis lietuvių kalba. Knygos lietuviška pratarmė ir giesmynėlis padėjo pagrindus
lietuvių eilėdarai.
2. Pasižymi gana įmantriomis literatūrinės formos ypatybėmis:
a) prakalboje randamas akrostichas, kuriuo įamžintas Mažvydo vardas; šiuo akrostichu
autorius parodė nemažą literatūrinį meistriškumą;
b) prakalbos pradžia parašyta ,, knygelės“ kreipimosi į skaitytojus forma;
c) eiliuota prakalba – savotiškas rerorikos pavyzdys, kuris pasižymi:
1) emocine iškalba (retoriniais sušukimais);
2) dažnais kreipiniais (broliai, seserys, žmonės, ponai...);
3) tiesiogine valstiečių kalba;
4) polinkiu perdėti, hiperbolizuoti (,,ir deivių šimtą turinčios“), meniniais sumažinimais
(litotėmis);
3. Katekizme randama lietuvių eilėdaros (pvz., ritmo, rimo, strofos) užuomazgų.