I. BENDROSIOS CIVILINĖS TEISĖS NUOSTATOS.

TEISĖS ŠAKA

1 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINĖ TEISĖ KAIP TEISĖS ŠAKA

CT samprata
Teisės sistema skiriasi nuo teisinės, kad į teisinę sistemą įeina teisės šakos ir institucijos kurios kuria ir įgyvendina
teisę.
Teisės sistema- teisės normų ir teisės šakų vidinė organizacija
Teisinė sistema- teisės sistema, teisėkūra, bei teisės įgyvbendinimo institucijos.
Teisės šaka- baigiamoji teisės normų sisteminimo subordinacijos pagrindu riba. Kiekviena teisės šaka turi atskirą
teisinio reguliavimo objektą.
Civilinė teisė reguliuoja asmenų turtinius santykius, asmeninius neturtinius santykius, bet tie asmeniniai santykiai
t.b susiję su turtu. Įstatymų numatytais atvejais taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinisu santykius.
Turtas g.b suprantamas kaip turtinių santykių ir turtinių pareigų sistema.
Išskiriamos dvi teisės rūšys: pozityvioji teisė, prigimtine teisė.
Pozityvioji teisė- tai taisyklės kurių laikymasis yra sankcionuotas prievarta ir kurios taikomos tam tikru istoriniu
laikotarpiu, valstybinės organizacijos požymius turinčioje visuomenėje.
Prigimtinė teisė - tai amžinų ir nekintančių normų visuma. Jų pagrindą sudaro išsamus vaizdinys apie žmogų, žmogaus giminės
tapatumą laike ir erdvėje, žmogaus reikmių nekintamą pobūdį. Ji apibūdinama, kaip idealių teisės normų, aukštesnių už
pozityviąją teisę, visumą, kylančią iš prigimtinės daiktų tvarkos.
Pozityviosiso teisės normos skirstomos: 1) viešoji teisė 2) privatinė teisė
Civilinės teisės f-jos
Teisės f-ja- tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius santykius.
Atlieka 2 svarbiausias f-jas: 1)reguliavimo 2)apsaugos.
Bendrosios t f-jos:
- reguliavimo
- socialinio kompromiso
- valstybės prievartos legalizavimas
- informacinė (pagal užrašus)
Civilinėje teisėje, pagrindinė f-ja yra reguliavimo. Jos paskirtis- teisiškai viekti susikloščiusius turtinius, taip pat
asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų.
Skiriamos dvi reduliavimo f-jos rūšys: statiška ir dinamiška.
Statiškos reguliavimo f-jos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami civ.teisės institutai tvirtina visuomenei ir valstybei
pageidautinus visuomeninius santykius. Svarbiausią reikšmę turi nuosavybės teisės institutai, kurie nustato nuosavybės
teisės rūšis, formas, nuosavybės teisės subjektus, turinį, pagrindinius objektus ir kt.
Dinamiška reguliavimo f-ja pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių
dinamikos įforminimą, tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo bruožas- teisinė lygybė.
Civ teisė vykdo ir apsaugos f-ją. Pažeidus CT-ės normas bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato
sankcijas, kurių tikslas- atstatyti padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo.

Civilinės teisės funkcijos ir uždaviniai.

Teisės funkcija – tai jos poveikis, vaidmuo, paskirtis, įtvirtinant, organizuojant bei vystant visuomeninius
santykius. Teisė kaip visuomeninių santykių įtvirtinimo, organizavimo bei vystymo veiksnys atlieka dvi svarbiausias
funkcijas: reguliavimo ir apsaugos. Atskirose teisės šakose jos pasireiškia nevienodai. Baudžiamoji, baudžiamojo ir
civilinio proceso teisė daugiausiai atlieka apsaugos funkcijas. Civilinėje teisėje pagrindinė vieta skiriama pozityviam
visuomeninių santykių reguliavimui, t.y. reguliavimo funkcijai. CT paskirtis – teisiškai veikti susiklosčiusius turtinius,
taip pat asmeninius neturtinius santykius tarp vienas kitam nepavaldžių subjektų, organizuoti tuos santykius taip, kad jie
funkcionuotų remiantis visuomenės vystymosi dėsningumais, pagal visuomenės poreikius, kad būtų užkertamas kelias
atsirasti ir plėstis visuomenei žalingiems santykiams.
Pagal CT normų poveikio visuomeniniams santykiams pobūdį tikslinga skirti dvi reguliavimo funkcijos rūšis:
statišką ir dinamišką. Statiškos reguliavimo funkcijos poveikis reiškiasi tuo, kad atitinkami CT institutai įtvirtina
visuomenei bei valstybei pageidautinus visuomeninius santykius (nuosavybės teisės institutas – nustato nuosavybės teisės
subjektus, turinį, objektus ir t.t., autorinės teisės institutas, išradimų teisės institutas ir kt.). Dinamiška reguliavimo
funkcija pasireiškia tuo, kad civilinės teisės normų poveikis nukreipiamas į visuomeninių santykių dinamikos įforminimą,
tų santykių keitimą, tobulinimą, skatinimą atsirasti naujiems visuomeniniams santykiams, atitinkantiems žmogaus ir
visuomenės poreikius.
Nors civilinė teisė iš esmės yra reguliacinio pobūdžio, tačiau ji vykdo ir apsaugos funkciją. Pažeidus CT normas
bei kitų asmenų subjektines teises, tos normos numato ir sankcijas, kurių tikslas – atstatyti padėtį, buvusią iki teisės
pažeidimo: pvz., savininkas ar teisėtas valdytojas gali išreikalauti daiktą iš svetimo, jei jis neteisėtai jį valdo, reikalauti
atlyginti žalą ar nuostolius, reikalauti per teismą paneigti garbę bei orumą žeminančią informaciją, jei ji neatitinka tikrovės,
ir pan.
Visuomeninių santykių teisinio įtvirtinimo faktas, numatytos sankcijos, kurios gali būti taikomos pažeidus
civilinės teisės normas, be abejo, vaidina ir tam tikrą auklėjamąjį bei įspėjamąjį vaidmenį. Todėl manoma, kad CT atlieka ir
auklėjimo funkciją.
Pagrindinis CT uždavinys – nukreipti žmonių, įvairių organizacijų, taip pat valstybės institucijų veiklą ta
linkme, kad būtų sparčiau vystoma privatine nuosavybe pagrįsta visuomenės ekonominė bazė ir sudarytos sąlygos vis
geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius ir dvasinius poreikius.
Remdamiesi išdėstytu, galime suformuluoti CT sampratos apibrėžimą:
 Civilinė teisė – tai teisės normų sistema, skirta teisiškai reguliuoti vienas kitam nepavaldžių subjektų turtinius
santykius, kurių objektas turi tiesiogiai išreikštą ar numatomą vertę, taip pat tiek su turtiniais susijusius, tiek ir
nesusijusius asmeninius neturtinius bei organizacinius santykius, siekiant sukurti privatine nuosavybe pagrįstą
visuomenės ekonominę bazę, kuri sudarytų sąlygas vis geriau patenkinti fizinių bei juridinių asmenų materialinius bei
dvasinius poreikius.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė.
LR CK 1 str. Sakoma, kad šis K reguliuoja turtinius santykius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius santykius,
susiklostančius tarp fizinių asmenų, juridinių asmenų ar organizacijų, neturinčių juridinio asmens statuso. Įstatymų
numatytais atvejais K taip pat reguliuoja ir kitokius asmeninius neturtinius santykius (nesusijusius su turtiniais).
Pagrindinis civilinio teisinio reguliavimo dalykas yra turtiniai santykiai. RŪŠYS
Turtiniai santykiai – tai visuomeniniai – ekonominiai santykiai dėl turto valdymo, naudojimosi juo bei disponavimo, jo
perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo, paslaugų tiekimo ir pinigų mokėjimo.
Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja CT, yra būdinga prekinė piniginė išraiška. Su prekine pinigine forma yra
susiję ir daugelis neatlygintinų turtinių piniginių santykių: pvz., pasaugos, panaudos, paveldėjimo, ir kt. Iš išorės tokie
santykiai, atrodo, neturi prekinės piniginės išraiškos, tačiau ji yra jų pagrindas. Antai, už daiktus, kurie neatlygintinai
perduodami naudotis, pasaugoti ar yra paveldimi, atlyginimas nenumatytas. Tačiau tie daiktai yra turtas, turi savo vertę,
kuri, juos dėl kieno nors kaltės sugadinus, praradus ir pan., gali būti išieškoma pinigais.
Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais, - tai visuomeniniai santykiai, kurie atsiranda dėl
nematerialinių gėrybių, neatskiriamų nuo žmogaus ar žmonių organizuoto kolektyvo. Tos gėrybės nėra įvertinamos pinigais ar
kitokiu turtu. Jos apibūdina asmenybę (žmogaus, organizuoto žmonių kolektyvo individualybę), atskleidžia jos visuomeninę,
dorovinę vertę. Šioms vertybėms priklauso garbė, orumas, vardas (pavardė), juridinio asmens pavadinimas, prekės ženklas,
asmens laisvė, neliečiamybė, buto neliečiamybė, piliečių asmeninio gyvenimo, susirašinėjimo, telefoninių pokalbių slaptumas
ir kt. Šios vertybės neatsiejamos nuo asmens, jų negalima perleisti, pasisavinti ir pan. Tačiau ne visus santykius,
atsirandančius dėl šių vertybių, reguliuoja CT normos. Daugumą jų reguliuoja Konstitucinės normos, kurių CT
nekonkretizuoja. CT normos gina garbę ir orumą, užgarantuoja vaizduojamojo meno kūrinyje pavaizduoto piliečio interesų
apsaugą ir kt. Naujuosiuose civiliniuose įstatymuose reikėtų išplėsti bei padidinti piliečių neturtinių teisių apsaugą.
Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais, - tai santykiai, kurie atsiranda dėl dvasinės kūrybos produktų:
mokslo, literatūros, meno kūrinių, atradimų, išradimų bei pramonės pavyzdžių sukūrimo bei naudojimo. Kūrėjas,
sukurdamas atitinkamą kūrinį, įdeda į jį savo darbo ir pasiekia tam tikrą kūrybos rezultatą. Jeigu tas dvasinės kūrybos
produktas visuomenei yra naudingas, tai jį panaudojant autorius įgyja asmenines neturtines ir su jomis susijusias turtines
teises, o kartu ir neturtinius santykius, kurie susiję su turtiniais. Pvz., asmuo, sukūręs literatūros kūrinį, įgyja šias
asmenines neturtines teises:
1) autorystės teisę;
2) teisę į autorinį vardą;
3) teisę į kūrinio paskelbimą, dauginimą ir platinimą;
4) teisę į kūrinio neliečiamybę; teisę versti kūrinį į kitas kalbas. Taip pat turtinę kūrėjo teisę į autorinį atlyginimą
(honorarą).
Asmeninių neturtinių santykių, susijusių su turtiniais, būdinga savybė yra ta, kad šie santykiai turi objektyvia forma
išoriškai išreikštą objektą (kūrinį, išradimą ir pan.), kuris yra atskiras nuo kūrėjo asmenybės. Tuo tarpu asmeninių neturtinių
santykių, nesusijusių su turtiniais, atskiro objekto nėra. Žmogaus garbė, orumas ir kitos vertybės, sudarančios šių santykių
objektą, iš esmės yra paties asmens savybės.

Visuomeninių santykių civilinio teisinio reguliavimo metodas.

Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius santykius reguliuoja civilinė teisė, o civilinio teisinio reguliavimo
metodas, - kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma.
Civilinio teisinio reguliavimo metodas - tai sistema teisinių priemonių, būdų, kuriais civilinė teisė veikia reguliuojamus visuomeninius
santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi.
Teisinio reguliavimo metodo svarbiausi elementai (teisinio poveikio būdai): leidimo, įsakymo (liepimo) ir draudimo.
Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje - draudimo, civilinėje teisėje - leidimo. Tokiu būdu
susidaro savarankiški administracinio, baudžiamojo ir civilinio teisinio reguliavimo metodai, turintys kiekvienam jų būdingus požymius,
kurie šiuos metodus ir skiria vienus nuo kitu.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai:
1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė;
2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius;
3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilines teises subjektams priklausančias teises;
4) turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises;
5) ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka.
Teisinė CT santykių dalyvių lygybė: CT reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems, CT normos jiems nustato lygias
teises ir pareigas (neprikl. nuo to, kas šių santykių subjektas - fizinis asmuo, juridinis asmuo, valstybė, kokia subjektų turtinė padėtis ir t.
t.). Pavyzdžiui, teisinė lygybė pirkimo - pardavimo santykyje reiškiasi tuo, kad pirkėjas ir pardavėjas teisiškai yra nepavaldūs vienas kitam,
ir pardavėjas negali priversti pirkėjo, kad jis nusipirktų daiktą už tam tikrą kainą. Bet CT santykio dalyviai patys savo susitarimu gali
pakeisti lygią pradinę teisinę padėtį (pvz., skolintojas, pagal paskolos sutartį perdavęs tam tikrą pinigų sumą skolininkui, turi tik teisę tos
sumos reikalauti, o skolininkas - tik pareigą skolą grąžinti), ir vėl ją atstatyti (skola gražinama), t.y. pavaldūs vienas kitam netampa.
CT santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius: CT subjektai, norėdami įgyti civilines teises ar susikurti civilines pareigas, turi
išreikšti savo valią: sudarydami įvairius sandorius (pirkimo - pardavimo, mainų, dovanojimo, paskolos ir t.t.); sukurdami mokslo, meno,
literatūros kūrinius; priimdami ar atsisakydami priimti palikimą (fiziniai asmenys) ir pan. CT yra vienintelė teisės šaka, kurios normos
civilinės teisės subjektams suteikia tokią plačią valios ir veiksmų laisvę atsirasti, pasikeisti bei pasibaigti įvairiems teisiniams santykiams,
taip pat įsigyti subjektines teises bei disponuoti jomis.
Dispozityviškumas CT santykiuose - tai CT normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra įgyvendinti
savo civilinį teisinį subjektiškumą - pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą: įgyti vienokias ar kitokias subjektines teises ar jų neįgyti,
pasirinkti konkretų jų įgijimo būdą, savo nuožiūra įstatymo nustatytuose rėmuose reguliuoti teisinių santykių turinį, disponuoti
subjektinėmis teisėmis.
Turtinė subjektinių civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė. Pagrindinis CT reguliavimo dalyko komponentas yra turtiniai santykiai.
Kadangi turtinių santykių objektas - turtas - CT pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi nuostoliai ar neįvykdoma pareiga,
tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir CT santykių dalyvių turtinė lygybė, kurią būtina atstatyti. Todėl turtinių teisių pažeidėjas yra
įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį: atlyginti žalą natūra arba pinigais (nuostolius), o įstatymo nustatytais atvejais
sumokėti netesybas (bauda, delspinigius) ir kt.
Neturtinių, susijusių su turtinėmis, teisių pažeidėjas įstatymų numatytais atvejais taip pat įpareigojamas atlyginti žalą. Ji atlyginama,
pvz., už autorystės teisės pažeidimus, dėl kurių atsirado turtinių nuostolių, už juridinių asmenų neturtinių teisių pažeidimus, jeigu jie
padarę žalą.
LR CK numato tik vienintelį neturtinių, nesusijusių su turtinėmis, teisių pažeidimo atvejį, kai žala atlyginama. Tai vadinamasis
moralinės žalos atlyginimas už garbės ir orumo pažeidimą, paskelbus tikrovės neatitinkančias žinias, taip pat paskleidus informacija apie
fizinio asmens asmeninį gyvenimą. Žalos atlyginimo dydį - nuo 500 iki 10.000 Lt - nustato teismas. Šiuo atveju žala padaroma
asmeninėms neturtinėms vertybėms ir nėra susijusi su turtiniais praradimais, o pasireiškia dvasinio pobūdžio praradimais, kuriuos bent iš
dalies gali kompensuoti piniginės sumos. Reikėtų atsižvelgti į užsienio valstybių patirtį ir nustatyti daugiau neturtinės žalos atlyginimo
atvejų.
CT normose numatyti ir tokie atvejai, kai už padarytą žalą atsako ne patys pažeidėjai, o kiti asmenys: pvz., už nepilnamečių iki 15
metų padarytą žalą atsako tėvai, įtėviai, globėjai arba mokymo, auklėjimo ar gydymo įstaiga (CK 498 str.).
Turtinės atsakomybės tikslas - pašalinti civilinių teisinių subjektinių teisių pažeidimo pasekmes ir garantuoti šių teisių įgyvendinimą.
Ieškininė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka. CT santykių dalyviai turi lygias teises, yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp
jų kilusi ginčą turi spręsti nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių. Tokie specialūs
jurisdikciniai organai yra teismas bei arbitražas, kurie paprastai ir sprendžia civilinius ginčus.
Taigi civilinio teisinio reguliavimo metodas yra teisės subjektų juridinė lygybė pagrįsta teisinio poveikio būdų ir priemonių
visuomeniniams santykiams sistema, leidžianti pasireikšti tų santykių dalyvių iniciatyvai ir dispozityviškumui, įgyjant bei įgyvendinant
civilines subjektines teises, o jas pažeidus, numatanti turtinės atsakomybės priemones ir teisę turinčiam asmeniui garantuojanti gynybos
priemones, kad pažeistosios teisės bus atstatytos.

Civilinės teisės taikymo sritis yra platesnė, nei jos reguliavimo dalykas. CK reglamentuojamų santykių sritis (t.y. teisinio
reglamentavimo dalykas) yra apibrėžta CK 1.1 str. 1 d. „LR CK reglamentuoja asmenų turtinius santykius ir su šiais santykiais susijusius
asmeninius neturtinius santykius, taip pat šeimos santykius. Įstatymų nustatytais atvejais šis kodeksas taip pat reglam. ir kitokius
asmeninius neturtinius santykius“.

Civilinė teisė – tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja turtinius ir su jais susijusius, o taip pat ir nesusijusius asmeninius neturtinius
santykius, atsirandančius tarp lygių ir vienas kitam nepavaldžių asmenų (subjektų).
Objektyvioji ir subjektyvioji civilinė teisė. Objektyviosios teisės pagrindu atsiranda subjektinė teisė. Viešosios ir privatinės
teisės sąveika. Privatinė ir civilinė teisė. Fizinių asmenų, valstybės juridinių asmenų, kurie yra vadinami teisės subjektais, teisines
galimybes vienaip ar kitaip elgtis nustato pozityvioji teisė. Pozityvioji teisė, kaip teisės normų sistema, vadinama objektyviąją teise. Jos
normos taip pat reguliuoja tarpvalstybinius santykius. Pozityvioji teisė skirstoma į viešąją ir privatinę teisę. Viešoji yra tokia teisė, kuri
nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybe. Privatinė teisė reguliuoja atskirų asmenų
savitarpio santykius. Civilinė teisė yra privatinė teisė.
Viešosios teisės reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, o privačios teisės reguliuojami santykiai grindžiami privačios
autonomijos principu. Ne visada galima labai tiksliai atriboti viešąją teisę nuo privatinės. Civilinis procesas reglamentuoja privačių asmenų
ginčų sprendimą, tačiau bylas nagrinėjimui parengia ir jas nagrinėja bei sprendimus vykdo teismai (valstybės organai).
Civilinės teisė subjektyvumas pasireiškia per jos reguliavimo metodą, turintį savo specif. Ypatumų

Viešoji teisė ir privatinė teisė

Kriterijai kuriais apribojama privatinė ir viešoji teisė:
1. pagal įstatymo saugomą interesą (viešoji- gina valstybės interesus, privatinė- privačių asmenų)
2. pagal tikslą (viešoji- valstybės veiklos reguliavimas, privatinė- atskirų asmenų elgesio reguliavimas)
3. pagal subjektus (viešoji- valstybė ir jos organai, privatinė- privatūs asmenys)
4. pagal reguliavimo metoda (viešoji- reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas, privatinė- būdinga
privati autonomija tarp laisvų asmenų, kurie vienas kitam nėra pavaldūs, teisiškai nėra pavaldūs)
Toks skirstymas nėra visose valstybėse, tačiau yra visose kontinentinėse valst, tame tarpe ir Lietuvoje.
Paprastai viešąjai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat
viešoji tarptautinė teisė, o privatinei- civilinė, (įskaitant ir šeimos teisę) prekybinė, darbo, agrarinė ir tarptautinė teisė.
Šalys kurios turi skirstymą privatinės ir viešosiso teisės, skirsto privatinę teisę į sistemas:
1. monistinė, joje komercinė teisė yra integruota į civ.teisės sitemą
2. dualistinė, komercinė teisė yra atskirta nuo civ.teisės.
Monistinėje sistemoje ir civilinė ir komercinė teisė turi bendrus principus, o dualistinėje- komercinė t turi atskirus
principus.
Lietuvoje- monistinė.
 Privatinė ir civilinė teisė
Privačioji teisė reglamentuoja turtinius ir su jais susijusius neturtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji t.
1.2.2 numato kad civ.t išimties tvarka yra taikoma ir viešosiso teisės reglamentuojamiems santykiams.
Asmeninės neturtinės teisės g.b perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais. Jie nėra civilinėje
apyvartoje.
Civilinė apyvarta- kai atlyginamas ar neatlyginamas turto pardavimas nuo vieno teisės objekto kitam, civilinių
sandorių pagrindu.
Privatinė ir civilinė teisė.
Jau senovės Romos teisininkai visas pozityviosios teisės normas skirstė į dvi dideles grupes: į viešąją teisę ir privatinę teisę.
Viešoji teisė:
- nustato viešosios valdžios organizaciją ir reguliuoja atskirų asmenų santykius su valstybės organais, susivienijimais,
bendruomenėmis bei kt. viešaisiais junginiais;
- gina valstybės interesus;
- jos reguliuojamiems santykiams būdinga valdžia ir pavaldumas.
Paprastai viešajai teisei priskiriamos konstitucinės, administracinės, finansinės, baudžiamosios teisės šakos, taip pat viešoji
tarptautinė teisė.
Privatinė teisė:
- reglamentuoja privačių asmenų santykius;
- jos reguliuojami santykiai grindžiami privačios autonomijos, lygiateisiškumo, nepavaldumo principais.
Paprastai privatinei teisei priskiriamos civilinė (įskaitant ir šeimos teisę), prekybinė, darbo, agrarinė (ekologinė) ir
tarptautinė teisė.
Svarbiausia privatinės teisės šaka - civilinė teisė.
Civilinė teisė - tai teisės šaka, kurios normos reguliuoja lygių ir vienas kitam nepavaldžių subjektų visuomeninius turtinius
santykius ir su jais susijusius, taip pat ir nesusijusius, asmeninius neturtinius santykius.

Civilinės teisės atribojimas nuo kitų teisės šakų.

Teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis kriterijus, metodas – pagalbinis kriterijus, kuriais remiantis viena teisės šaka yra
atribojama nuo kitos. Atriboti CT nuo valstybinės ar BT nesunku, nes jų reguliuojami santykiai kokybiškai skirtingi. Daug
sunkiau CT atriboti nuo Administracinės, Darbo ir Šeimos teisės, nes jos turi daug bendro su CT.
Civilinės teisės atribojimas nuo administracinės. Administracinė teisė reguliuoja santykius, atsirandančius valstybės
institucijoms įgyvendinant vykdomąją bei tvarkomąją veiklą (valstybinių įmonių, akcinių bendrovių steigimo, reorganizavimo,
likvidavimo tvarką, valstybinėms įmonėms – valstybinio kapitalo lėšų ir kt.). Turtiniams santykiams, kuriuos reguliuoja
administracinė teisė , būdinga tai, kad viena iš šių santykių šalių yra valdymo institucija, tuose santykiuose dalyvaujanti kaip
jai pavestų vykdomųjų – tvarkomųjų funkcijų vykdytoja, o kita šalis – jai pavaldi. T.y. administraciniai teisiniai santykiai
yra valdžios ir pavaldumo santykiai. Jeigu valstybinio valdymo organas (pvz., savivaldybės miesto valdyba) lygybės pagrindu
sudarytų rangos sutartį dėl savo patalpų remonto, šiuos sutartinius santykius reguliuotų jau ne administracinės , bet CT
normos. Administraciniam teisiniam reguliavimui būdingi teisinio įsakymo (liepimo) ir pavaldumo elementai, o
civiliniam teisiniam reguliavimui – leidimo, koordinavimo elementai ir teisinė lygybė.
Finansų teisė nuo civilinės teisės skiriasi tuo, kad jos reguliavimo dalykas – santykiai, atsirandantys valstybei
įgyvendinant finansinę veiklą (biudžeto, emisijos ir kt.). Šiems santykiams, kaip ir administraciniams teisiniams, būdingas jų
subjektų pavaldumas, o ne jų teisinė lygybė.
Darbo teisės reguliavimo dalykas – visuomeniniai santykiai, susidarantys darbo proceso metu. Darbo teisinių santykių
subjektai teisiškai yra lygūs ir kartu pavaldūs įmonėje, organizacijoje nustatytai vidaus tvarkai. Tuo iš esmės darbo teisė ir
skiriasi nuo civilinės (pvz., CT normomis reguliuojami rangos santykiai – rangovas nepriklauso užsakovo darbuotojų
kolektyvui, pats organizuoja savo darbą, nustato veiklos tvarką).
Šeimos teisės reguliavimo dalykas – asmeniniai ir turtiniai santykiai, atsirandantys tarp sutuoktinių, tėvų ir vaikų, kitų
šeimos narių, taip pat tarp globėjų ir globotinių, rūpintojų bei rūpintinių. Šeimos teisėje dominuojantis vaidmuo tenka
asmeniniams santykiams tarp griežtai apibrėžtų subjektų, o turtiniai santykiai priklauso nuo asmeninių, yra neatlygintini bei
pasižymi kitais ypatumais, kuriuos lemia asmeniniai santykiai.
Atriboti CT nuo prekybos teisės iš esmės neįmanoma.Todėl kai kurie autoriai kelia klausimą: ar civilinė ir prekybos teisė
yra dvi savarankiškos teisės šakos, ar tai viena šaka. Daugelis autorių CT laiko bendrąja privatine teise, o prekybinę –
specialiąja privatine teise. Taigi CT reguliuoja daugiau bendrus privačius santykius, kitos privačios teisės šakos, tame tarpe ir
prekybos teisė, - siaurus, specifinius privačios teisės santykius. Lietuvos Respublikoje rengiami du atskiri Civilinės ir
Prekybos teisės kodeksų projektai

2 tema. Civilinės teisės reglamentavimo metodas ir principai

Civilinio teisinio reglamentavimo metodo samprata.
Jeigu teisinio reguliavimo dalykas yra pagrindinis, tai teisinio reglamentavimo metodas- pagalbiniskriterijus, kuriuo
remiantis viena teisės šaka yra atribojama nuo kitos. Civilinio teisinio reguliavimo dalykas rodo, kokius visuomeninius
santykius reguliuoja civilinė teisė, o metodas- kaip, kokiais būdais ir priemonėmis tai yra daroma. Civilinio teisinip
reguliavimo metodas- tai sistema teisinių priemonių, bxd;, kuriais civilinė teisė viekia reguliuojamus visuomeninius
santykius, nukreipia juos visuomenei pagedaujama kryptimi.
Teisinio reguliavimo metodą sudaro šie svarbiausi elementai- teisinio poveikio būdai: leidimo, įsakymo (liepimo) ir
draudimo.
Administracinėje teisėje dominuoja liepimo (įsakymo) elementai, baudžiamojoje- draudimo, civilinėje teisėje- leidimo.
Civilinio teisinio reguliavimo metodo požymiai:
 1) teisinė civilinių teisinių santykių dalyvių lygybė
2) šių santykių dalyvių iniciatyva formuojant santykius
3) dispozityviškumas įgyjant bei įgyvendinant civilinės teisės subjektams priklausančias teises
4) turtinė civilinių teisių pažeidėjo atsakomybė, siekiant atstatyti pažeistas subjektines teises
5) ieškinė pažeistų ar ginčijamų teisių gynimo tvarka

1)Civilinės teisės reguliuojamų santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems. Civilinės teisės normos šių santykių
dalyviams nustato lygias teises ir pareigas. Tačiau teisnių santykių dalyvių lygiateisiškumas reiškia tik jų bendrą pradinę
teisnę lygybę, teisinė padėtis tam tikru momentu g.b skrtinga. Vienas gali turėti tik teisę, o kitas- pareigą.
2) Civilinės teisės subjektai išreiškia savo valią, sudarydami įvairius sandorius: pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo,
paskolos ir t.t.
3) Dispozityviškumas- tai civilinės teisės normomis pagrįsta civilinių teisinių santykių subjektų galimybė savo nuožiūra
įgyvendinti savo civilinį teisinį subjektiškumą- pasirinkti atitinkamą savo elgesio variantą.
4) Kadangi turtinių santykių objektas- turtas- civilinės teisės pažeidimo atveju sunaikinamas, kitokiu būdu padaromi
nuostoliai ar nįvykdoma pareiga, tai neteisėtais veiksmais yra pažeidžiama ir civilinių teisinių santykių dalyvių turtinė lygybė,
kurią būtina atstatyti. Pažeidėjas yra įpareigojamas atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo buvusią padėtį: atlyginti žalą
pinigais arba natūra, sumokėti netesybas.
5) Civilinių tesiinių santykių dalyviai yra nepavaldūs vieni kitiems. Todėl tarp jų kilusį ginčą turi spręsti
nesuinteresuotas organas, su kuriuo pavaldumo ryšiais nėra susijusi nė viena iš ginčo šalių.
Pagal poveikio būdą yra skiriami du teisinio reguliavimo metodai: dispozityvusis ir imperatyvusis.
Imperatyvi- negalima pasielgti kitaip nei numatyta, o dispozityvi- numatoma tik tuo atveju jei šalys nesusitaria kitaip.
Civilinei teisei būdingas dispozityviojo metodo vyravimas.
Nustatytas visų teisės normų taikymas atsižvelgiant į moralės, protingumo, teisingumo kriterijus bei teisinę praktiką. Fakto pripažinimas
teisėtai patikimu kol neįrodoma priešingai

Civilinio teisinio reglamentavimo metodo raiška teisė normose

Vyrauja santykinai apibrėžtos dispozicijos (pvz. jei sutartis nenumato ko kito) Esmė tame, kad šalys gali tartis, tiksliai
dispozicijoje nėra nurodyta. Civilinės teisės normoje daug vertinamųjų sąlygų, todėl didelė teismų praktikos rekšmė.
Įstatymų leidėjas kai kurių standartinių situacijų vertinimą išreiškia prezumpcijose.
Ypatingas teisės spragų užpildymo būdas: analogija.
Įstatymo ir teisės analogija. 1. Civilinių teisės normų nesureguliuotiems civiliniams antykiams taikomi panašius
santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija). 2. Jeigu nėra panašius santykius
reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija) 3. neleidžiama pagal analogiją
taikyti specialių teisės normų.

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimas

Civilinės teisės subjektai yra laisvi ir autonomiški. Todėl civilines teises ir pareigas sau gali susikurti tik savo valios
aktais:
- sandoriais (sutartimis)
- juridiniais poelgiais
- neteisėtais veiksmais

Juridinis poelgis- tam tikri veiksmai kurių asmuo gali ir nesiekti, atsiranda nepriklausomai nuo jo valios.
Neteisėti veiksmai g.b.:
1. žalos padarymas
2. sutartinių įsipareigojimų pažeidimas
3. nepagrįstas praturtėjimas 6.934
4. piknaudžiavimas teise 1.137.3d
5. veiksmai kurie įvykdyti sutarčių pagrindu, kurios pripažintos negaliojančiomis
6. veiksmai pažeidžiantys autoriaus teises
Sutarties reikšmė. Ji yra valios išreiškimo aktas: 1)teisinių santykių reguliavimo priemonė; 2)juridinis
faktas, sukuriantis civil. teisinius santyk. Yra sutartis – nėra valstybės monopolio. Valstybė privačius santykius
reglamentuoja imperatyviomis normomis tik išimtinais atvejais, tik siekiant saugoti visuomenei svarbius privačių
asmenų interesus. Taip ji paremia tik vieną iš santykio šalių.

Civilinės teisės principai

Principas- pradas, pagrindas, esminės idėjos. Vadovaudamiesi teisės principais, mes vertiname teisės reguliuojamų
santykių dalyvių elgesį, o įstatymų numatytais atvejais užpildome teisinio reguliavimo spragas.
Civ.teisės principai: 1)bendrieji 2) civilinių teisių įgyvendinimo 3)civilinės teisės normų aiškinimo.
Pagal sistemingumo požomį principai skirstomi: 1) bendrieji 2) šakiniai 3) instituciniai
Civilinės teisės principai atlieka tokia f-jas:
- reglamentavimo
- aiškinimo
- kulizijų pašalinimo
Civilines teise gali apriboti tik įstatymai ar įstatymų pagrindu- teismas.
Civilinės teisės principai yra svarbiausių civilinių įstatymų preambulėse, t.p. CT normose įtvirtinti bei išreikšti stabilūs norminiai
vadovaujantys nuostatai, rodantys pagrindines turtinių ir asmeninių neturtinių santykių vystymosi objektyvias tendencijas.
CT principai glaudžiai susiję su CT reguliavimo metodu, bet tapatinti jų negalima. Metodas yra CT normų veikimo būdas, o
principai – to veikimo būdų teisinis pagrindas. Metodas yra CT principais pagrįsta valstybės nustatytų poveikio būdų, priemonių sistema
 reguliuojamiems turtiniams (..) CT reguliav. dalykas atsako į klaus. – „kokius“ santykius CT regul.; metodas – kokiais būdais ir
priemonėmis tai yra daroma, o principai – „kokiais“ pagrindais, pradiniais nuostatais tas reguliavimas įgyvendinamas.
CT principai skirstomi: bendrieji (įtvirtinti visų teisės šakų normose) ir šakiniai (būdingi tik atskirom šakoms, institutams).
Bendrieji :
1)CT subjektų teisinė lygybė; 2)jų iniciatyva; 3)tarpusavio bendradarbiav.; 4)sąžiningas subjektin. teisių įgyvendind., pareigų vykdymas
pagal paskirtį.
Konstitucijoje suformuluotos teisinės vertybės, kuriomis remiasi įstatymų leidėjas, formuodamas teisės normas.

Civil. santykių teisinio reglamentavimo principai:

1.Subjektų lygiateisiškumo principas. Jis yra bendras principas, kuris draudžia bet kokią diskriminaciją. Šis principas
turi labai plačią reikšmę, iš esmės jis draudžia nevienodą elgesį panašiais atvejais arba vienodą elgesį nevienodais atvejais.
2.Nuosavybės neliečiamumo principas. Tai konstituvinis principas konkretizuojamas civilinės teisės normomis. (turtas gali būti
paimamas tik įstatymo nust. tvarka, tik tenkinant visuomenės poreikius ar konfiskuojant už savininko padarytą nusižengimą);
3.Sutarties laisvės principas. Tai yra civilinės teisės subjekto autonomiškumo išraiška. Jis įtvirtina sutarties šalių teisę
sudaryti ar ne sutartį, su kuo sudaryti ir kokiomis sąlygomis. 6.61; 6.204: 6.228.
4.Proporcingumo principas. Reiškia, kad valdžios institucijos turi išlaikyti tinkamą proporcingumą tarp tikslų, kuriuos
reikia pasiekti, ir priemonių kurias galima panaudoti siekiant šių tikslų. Visuomenės gaunama nauda t.b didesnė už
praradimus, kuriuos patiria dėl valdžios veiksmų.
5.Teisėtų lūkesčių principas. Reiškia, kad tuomet kai teisinė sistema asmenį įtikina, kad jis veikia vadovaujantis
galiojančiais įstatymais gali siekti tam tikrų tikslų, tai tokio asmens lūkesčiai turi būti apsaugoti. Tačiau šis principas taikomas jei asmuo veikė
“protingai ir nuovokiai”(suformul. Europos Teisingumo Teismo- pagarba įgytoms teisėms, draudimas taikyt C.įstatymus atgaline tvarka, draudimas per
dažnai keisti C.įstat. senaties termino taikymo.),
6.Nesikišimo į privačius reikalus principas. Draudimas g.b tik įstatymu. (ne tik fizinių asmenų, bet ir verslo santykius);
7.Draudimas piknaudžiauti savo teise principas. Draudžia įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo
pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims.
8.Civilinių teisių įgyvendinimo principas. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. CT gali apriboti tik
įstatymai ar jų pagrindu – teismas, jei toks apribojimas būtinas viešajai tvarkai, žmonių teisėms ir teisėtiems interesams apsaugoti. Šie principai atlieka
reglamentavimo, interpretavimo, teisės spragų užpildymo ir kolizijų šalinimo funkcijas.

Civilinių teisių įgyvendinimo principai

Bendrasis teisės principas, kuris reiškia moralinę žmogaus nuostatą, pagal kurią vertinami visi žmogaus poreikiai.
Protingumas- reikalauja, kad asmuo turi elgtis apdairiai ir sąžiningai. Asmuo negali pasiaiškinti kad nežinojo kažkurio tai
įstatymo. Sąžiningumo principas. Nėra sąvokos. Tai kai asmuo žinojo ar galėjo žinoti ką daryti ar ne.
Civilinių teisių įgyvendinimo ir pareigų atlikimo principai:(1.5 str) teisingumo, protingumo, sąžiningumo – jie nustatyti subjektams,
teismui sprendžiant kl., aiškinant ir taikant įstatymus. Įstatymų ignoravimas nėra pasiteisinimas(1.6 str.) Įstatymo ir teisės analogija (1.8
str.) CT normų nesureglamentuotiems civil. santykiams taikomi panašius sant. reglam. C.įstatymai(įstatymo analogija). Jeigu nėra minėtų
įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai(teisės analogija).Neleidžiama pagal analogija taikyti specialių teisės normų(bendrųjų taisyklų
išimtis numatančių normų).
Civilinių teisių aiškinimo principai
1) lingvistinio kalbinio aiškinimo taisyklės:
 bendrinės kalbos pirmumo prezumpcija
 aiškinimas kontekstu, atsižvelgiama į visus teiginius, kurių sistemoje tas terminas vartojamas
 vientiso aiškinimo taisyklė, negalima be pagrindo skirtingus terminus aiškinti vienodai, taip pat vienodus
terminus aiškinti skirtinga prasme
2) sisteminis aiškinimas, normos prasme atskleidžiama sąveikoje su kitomis normomis
3) istorinis teisės normos aiškinimas. Įstatymo tikslą galima numatyti preampolėj.
Principai: vieni reglamentuoja, kiti padeda įgyvendinti, treti- aiškina.

3. tema Civilinis teisinis santykis

Civilinio teisinio santykio sąvoka ir struktūriniai ypatumai.

Norėdami patenkinti savo poreikius asmenys dalyvauja įvairiuose visuomeniniuose santykiuose. Jeigu šiuos santykius reguliuoja TN
os, visuomeniniai santykiai įgyja teisinę formą ir tampa teisiniais santykiais, o santykių subjektai įgyja subjektines teises ir teisines pareigas.
CT santykiai, tai CT normomis sureguliuotas faktinis visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektines civilines teises bei pareigas.
Sureguliavus visuomeninius santykius CTN-omis visuomeniniai santykiai neišnyksta, faktiniai visuomeniniai santykiai įgyja tam tikrą teisinį
apibrėžtumą. T.y. faktinio visuomeninio santykio turinį sudarantys veiksmai tampa to santykio dalyvių subjektinėmis teisėmis ir teisinėmis
pareigomis. Taigi, į tuos pačius santykius galime žvelgti dvejopai: kaip į faktinius visuomeninius santykius ir teisinius santykius.
CT santykis tai CTN-ų pagrindu dėl materialinių ar nematerialinių gėrybių atsirandantis teisinis santykis, kurio dalyviai turi teisinį
savarankiškumą bei turtinį atskirumą ir dalyvauja tame santykyje kaip lygiateisiai teisių ir pareigų subjektai.
Civilinis teisinis santykis- tai toks visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi civilinės teisės normų nustatytas ar jų
leidžiamas subjektines teises ir pareigas. Civilinis teisinis santykis yra valinis santykis. Valia pasireiškia pirmiausiai pačia
teisės norma, reguliuojančia tą visuomeninį santykį.
CT santykių ypatumai. Specifinius CT santykių bruožus, pagal kuriuos CT santykius galima atriboti nuo kitų teisinių santykių nulemia
teisinio reguliavimo dalyko ir metodo ypatumai. Civilinis teisinis santykis nuo kitų teisinių santykių skiriasi savo subjektais, kurie turi
organizacinį ir turtinį atskirumą, yra teisiškai nepavaldūs vieni kitiems.
 Civ.t.santykis susideda iš trijų elementų:
1) subjektų
2) turinio
3) objekto

Bendri civ.t santykių bruožai:

1) tai yra visuomeninis santykis, sureguliuotas civ.t normų.
2) civ.t santykis reiškia konkretų ryšį tarp jo dalyvių ir yra valinis visuomeninis santykis.
3) subjektinių teisių, atsiradusių iš civ.t santykio, įgyvendinimą užtikrina valstybės prievarta.

Be bendrų bruožų yra dar ir specifiniai bruožai:

1) Civ.t santykis yra ryšys tarp lygių ir viena kitai nepavaldžių šalių
2) Civ.t santykio dalyviams atsiranda tarpusavio subjektinių civilinių teisių ir pareigų. Tai reiškia, kad
vieno dalyvio subjektinės teisės atitinka kito dalyvio subjektinę civilinę teisinę pareigą.
3) Civ.t santykiais įgyvendinami jų subjektų turtinai ir asmeniniai neturtiniai interesai
4) Civ.t santykio įgyvendinimo formos yra nuosavybės teisės perleidimas, prievolinių santykių
sudarymas, nesutartinių prievolinių santykių atsiradimas.
5) Civ.t santykiai reguliuoja ekonominius santykius, nuosavybės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja
srityje, taip pat prekių mainų, vartojimo paskirstymo, civilinės apyvartos srityje.

Civilinio teisinio santykio (CTS) subjektai

CTS subjektasi (dalyviais) laikomi asmenys, kuriems šiame santykyje priklauso subjektinės teisės ir pareigos, t.y tokie
asmenys, kuriems civilinės teisės normos suteikia galimybę būti civilinių teisių ir pareigų subjektais. Tokie subjektai yra
fiziniai asmenys ir juridiniai, o kai kuriais atvejais- valstybė, savivaldybės.
Kiekvieną CTS sudaro dvi šalys: šalis kuriai priklauso subjektinė civilinė teisė, ir šalis, kuriai priklauso tą teisę atitinkanti
pareiga. Tiek vienoje tiek kitoje šalyje, g.b vienas du ir daugiau asmenų. Daugelyje CTS subjektines teises ir pareigas turi abi
šalys, pvz., teisiniuose santykiuose, atsirandančiuose iš pirkimo- pardavimo, nuomos, rangos ir kai kurių kitų sutarčių.

Civilinio teisinio santykio (CTS) objektas

CTS objektas yra tai, į ką nukreiptos šios santykio turinį sudarančios subjektinė civilinė teisė ir pareiga. Tokie objektai
g.b:1) pinigai 2) daiktai 3) vertybiniai popieriai 4) kitas turtas bei turtinės teisės 5) veiksmai, pvz., daikto pagaminimas ar
taisymas, remontas, daiktų pervežimas ir kt 6)intelektinės veiklos rezultatai, pvz., meno mokslo ar literatūros kūriniai,
moksliniai atradimai, išradimai 7) informacija 8) asmeninės neturtinės vertybės, kuriomis laikomos neturinčios materialinio
turinio vertybės, neatskiriami susijusios su asmenybe (piliečių bei juridinių asmenų garbė ir orumas)
Nuosavybės teisinių santykių objektai yra daiktai. Prievolinių teisinių santykių objektai yra veiksmai (arba susilaikymas
nuo veiskmų). Daiktai šiuose santykiuose gali būti tik kaip jų dalykas.
Daiktas, kaip CTS objektas, yra materialinio pasaulio dalykas, galintis patenkinti tam tikrus materialinius ar kultūrinius
žmogaus poreikius. Daiktais laikomi tiek natūralios būklės gamotos dalykai- miškas, gyvulys ir pan., tiek žmogaus darbu
sukurti dalykai, pvz., pastatai, transporto priemonės, baldai ir kt.

CT santykio turinys. Civilinio teisinio santykio turinys yra teisėmis ir pareigomis numatyti civilinių teisinių santykių dalyvių veiksmai.
Civilinės subjektinės teisės sąvoka. Civilinė subjektinė teisė apibūdinama, apibrėžiama kaip galimas elgesys skirtas tenkinti savo ar
kitų santykio dalyvių interesus.
Civilinės subjektinės teisės turinys –tai civilinės teisės normomis leidžiamas (nedraudžiamas) elgesys, susidedantis iš trijų rūšių galimybių:
1) galimybės turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą,
2) galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro aktyvaus elgesio,
3) galimybės imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti ar ginti.
Civilinė subjektinė pareiga – suprantama kaip privalomo elgesio ribos, kaip privalomas elgesys, skirtas tenkinti teisinių santykių dalyvių
interesus.
Civilinės subjektinės pareigos turinys –tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka teisę turinčio asmens
galimybes:
1) galimybę pačiam teisę turinčiam asmeniui tam tikru būdu elgtis atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė
netrukdyti jam tai daryti (netrukdyti savininkui turtą valdyti, naudotis juo bei disponuoti),
2) galimybę reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito ar kitų asmenų atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė
tuos aktyvius veiksmus įvykdyti (nuomotojas privalo perduoti nuomininkui jo išsinuomotą daiktą),
3) galimybę imtis priemonių savo subjektinei teisei apsaugoti bei ginti atitinka įpareigoto asmens teisinė būtinybė ne
tik kad netrukdyti imtis tokių priemonių, bet atitinka jo pareiga padėti atstatyti tą pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę.
Jeigu vieno asmens teisės negarantuotos kitų asmenų privalomas elgesys, tai bus tik jo noras. Todėl civilinis teisinis santykis ir reiškiasi
kelių asmenų galimo bei privalomo elgesio aktais, kurie numato jų teises ir pareigas.
CT santykių subjektai. – tai asmenys, tarp kurių susiklosto arba atsiranda CT santykis. Teigiama, kad CT santykiai gali
atsirasti ir tarp asmens ir daikto (pvz., nuosavybės teisiniai santykiai). Tačiau toks teiginys iš esmės neteisingas. CT santykiai gali atsirasti tik
tarp asmenų (subjektų) dėl to daikto (objekto). CT santykių subjektu gali būti kiekvienas asmuo, kuris pagal atitinkamus galiojančius CT NA
gali būti tų civilinių santykių subjektu. T.y. tas asmuo turi turėti civilinį teisinį subjektiškumą. Įgyvendindamas šį subjektiškumą, siekdamas
tenkinti savo poreikius, asmuo gali įgyti įvairias subjektines civilines teises. CT santykiu subjektu gali būti valstybė, savivaldybė, fizinis ar
juridinis asmuo.
Fiziniai asmenys kaip civilinių santykių subjektai skirstomi:
1) LR piliečiai,
1) užsieniečiai,
2) apatridai (asmenys be pilietybės).
Užsienio piliečiai ir apatridai naudojasi Lietuvoje su nežymiais apribojimais naudojasi tokiomis pat civilinėmis teisėmis ir pareigomis
kaip ir Lietuvos piliečiai.
Juridinis asmuo, kaip CT santykių subjektas, suprantamas kaip tam tikra organizacija, turinti savo atskirą turtą ir galinti savo vardu
įgyti turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas, būti ieškovu bei atsakovu teisme arba trečiųjų teisme (arbitraže).
CT santykiuose įstatymų numatytais atvejais dalyvauja valstybė bei savivaldybės.
CT subjektiškumas – tai CTN-omis nustatyta fizinių, juridinių, asmenų bei valstybės ar savivaldybių galimybė
būti civilinių teisinių santykių subjektais.
CT santykių subjektų teisinis subjektiškumas nėra vienodas. Jis priklauso nuo Ctsantykių subjektų paskirties, jų poreikių.
Laikoma, kad fizinių asmenų TC subjektiškumas yra bendro pobūdžio- jie gali turėti įvairias CT-es ir pareigas, kurios reikalingos
žmogui apskritai.
Juridiniai asmenys kuriami tam, kad pasiektų konkretų, specialų tikslą. Todėl jų CT subjektiškumas – specialus.
Tam tikrų ypatumų turi ir Valstybės bei Savivaldybių CT subjektiškumas, nes jų paskirtis specifinė ir skiriasi nuo fizinių bei juridinių
asmenų subjektiškumo. Vyrauja nuomonė, kad CT subjektiškumas susideda iš teisnumo ir veiksnumo.
Teisnumas – tai bendra subjektinė teisė įgyti, turėti konkrečias civiliniais įstatymais numatytas ar jais nedraudžiamas teises bei susikurti
sau pareigas.
Veiksnumas – bendra subjektinė teisė savo veiksmais įgyti šias civilines teises bei susikurti pareigas.
Pvz., Konstitucijos 47 str. Yra nuostata, kad “žemė (…) nuosavybės teise gali priklausyti tik LR piliečiams ir valstybei”.
Ši K nuostata nurodo kas gali tapti žemės nuosavybės subjektais – apibrėžtas LR piliečių ir valstybės teisnumas. Norėdamas tapti
konkrečios žemės nuosavybės subjektu, asmuo turi atlikti (galėti atlikti) aktyvius veiksmus – t.y. turi būti veiksnus.
Teisnumas –tai subjektui suteikta galimybė įgyti konkrečias subjektines teises, o jų realizavimui reikia, kad
subjektas būtų veiksnus.
CT santykių rūšys.
Dažniausiai CT santykiai klasifikuojami atsižvelgiant į jų objektus:
1)turtiniai CT santykiai – atsirandantys tarp subjektų dėl turto,
2)neturtiniai CT santykiai – atsirandantys dėl žmogaus kūrybos rezultatų ar asmeninių neturtinių gėrybių, neatskiriamų nuo asmens

Turtiniai CT santykiai skirstomi į:

1) nuosavybės CT santykius – tai tokie CT sureguliuoti turtiniai santykiai, kur teisę turintis asmuo, nuosavybės
teisės subjektas, turi teisę turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti, o visi kiti asmenys turi pareigą netrukdyti jam įgyvendinti šias teises.
2) prievolinius CT santykius – tai CT normomis sureguliuoti turtiniai santykiai, kurių vienas subjektas – kreditorius,
turi teisę reikalauti iš kito subjekto – skolininko, kad šis perduotų jam turtą, atliktų darbus, teiktų paslaugas, sumokėtų pinigus arba
susilaikytų nuo kokių nors veiksmų, o skolininkas privalo įvykdyti savo pareigą.

Neturtiniai CT santykiai yra trijų rūšių:

1) asmeniniai neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl neturtinių gėrybių, kurios neatskiriamos nuo žmogaus ar
žmonių kolektyvo (neturtiniai santykiai nesusiję su turtiniais), - tai santykiai dėl garbės, orumo, vardo, firminio pavadinimo ir pan.), šių
santykių objektai negali būti perleidžiami kitiems asmenims,
2) neturtiniai santykiai, atsirandantys dėl intelektualinės veiklos produktų (neturtiniai santykiai susiję su turtiniais),
– atsiranda dėl mokslo, meno, literatūros kūrinių, išradimų ir pramoninių pavyzdžių sukūrimo bei panaudojimo, intelektualinės veiklos
objektą, neturtines bei turtines teises, išskyrus autorinę teisę, autoriai gali perleisti kitiems asmenims,
3) organizaciniai teisiniai santykiai, jie susiję tiek su turtiniais, tiek su neturtiniais santykiais ir padeda tiems
santykiams atsirasti, formuotis ar juos įgyvendinti, - tai santykiai, atsirandantys sudarant pervežimo ir kitas panašias ūkines sutartis,
atstovavimo santykiai ir kt.

Civilinių teisiniu santykiu atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

CT santykiui atsirasti reikalingas teisinis - faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu.

Juridinis faktas (JF) - tai toks realios tikrovės reiškinys, su kuriuo CT normos sieja CT santykio atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.
 JF būdingi požymiai:
1) tai tam tikros realios tikrovės reiškinys,
2) tai toks reiškinys, kurį numato CT normos,
3) tai turi būti toks reiškinys, su kuriuo CT normos sieja tam tikrus teisinius padarinius (pasekmes).
JF sukelia pasekmes:
1) CT santykių atsiradimą,
2) CT sant. pasikeitimą,
3) CT sant. pasibaigimą.
Pagal jas JF klasifikuojami į:
1) teisę sukuriančius,
2) teisę pakeiciancius,
3) teisę panaikinančius.
JF pagal savo turinį skirstomi į:
1) veiksmus, t.y. faktus priklausančius nuo žmogaus valios,
2) įvykius, t.y. faktus nepriklausančius nuo žmogaus valios.
Nors CT nevartojama sąvoka "veika", bet CT įstatymais numatytais atvejais kaip veiksmas gali būti suprantamas ir neveikimas (pvz.,
prievolės nevykdymas, skolos negrąžinimas, užtraukia skolininkui atsakomybę).
Veiksmai gali būti teisėti (neprieštarauja CT normų reikalavimams) arba neteisėti (neatitinka, prieštarauja konkrečioms teisės normoms).
Pagal tikslą teisėti veiksmai skirstomi į teisinius aktus ir poelgius.
Teisiniai aktai - tokie teisėti veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti CT santykius.
Poelgiai - tokie CT subjekto veiksmai, kuriais jis specialiai nesiekia sukurti sau subjektinių teisių ar įgyti teisinių pareigų, bet dėl tokių
veiksmų atsiranda teisinės pasekmės, nes tai numato C įstatymai.
Teisiniai aktai savo ruožtu skirstomi į administracinius aktus ir sandorius.
Administraciniai aktai - tai valstybinio valdymo organų, visuomeninių valdymo organų aktai, turintys CT reikšmę.
Sandoriai - asmenų veiksmai, specialiai skirti sukurti tam tikriems teisiniams padariniams. Labiausiai paplitę sandoriai - CT sutartys.
Teisiniai įvykiai skirstomi į:
1) absoliučius - atsiranda ir vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios (natūrali žmogaus mirtis, sutartyse - nenugalima jėga ir t.t.).
2) santykinius - atsiradimas susijęs su žmogaus valios išreiškimu, bet toliau vystosi nepriklausomai nuo žmogaus valios, kartais tolesnis vystymasis gali
būti net priešingas žmogaus valiai (trobesių padegimas, vaiko gimimas irt.t

4 tema. Lietuvos Respublikos civilinės teisės šaltiniai

LR CIVILINĖS TEISĖS ŠALTINIAI.

Civilinės teisės šaltinis yra specifinės formos, kuriomis teisė išreiškia visos tautos valią. Skirstomi:
I. Pirminiai: 1) Bendrieji teisės principai. 2) Papročiai. 3) Rašytiniai šaltiniai (įstat. ir poįstat. aktai).
II. II. Antriniai: 4)Teismų praktika. 5) Teisės doktrina. 6) Tarptautinė teisė.
Civilinės teisės šaltiniai: 1. LR Konstitucija, CK, kiti įstatymai, LR tarptautinės sutartys. 2. Jeigu grašio kodekso ir kirtų įstatymų
prieštaravimų, taikomos šio kodekso normos, išskyrus atvejus, kai CK suteikia pirmenybę kitų įstat, normoms. 3. Vyriausybės nutarimai ir
kitų valstyb. Institucijų teisės aktai civil. santykius gali reglam. tiek, kiek įstatymų nustatyta. Jeigu Vyriausybės ar kt. instit. teisės aktai
prieštarauja CK normoms, teismas gali pripažinti jį negaliojančiu -skelbiama V.Žiniose.
Skiriamos 2 grupės: 1. teisiniai norminiai aktai, priimami aukščiausios valst. valdžios ir jai atstovaujančių institucijų;
2. norminiai aktai, priimti ne valstybinių institucijų, bet valstybės institucijų (turinčių tokią teisę)sankcionuoti.
1. grupės skirstomi į įstatymus ir poįstatym. aktus.
Svarbiausi – įstatymai: Konstitucija, Kodeksai. Poįstatyminiai – LR Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai, ministerijų, departamentų ir kt.
valstybės valdymo institucijų teisės aktai. Konstitucinio T. nutarimai , ratifikuotos ir įsigaliojusios tarptautinės sutartys (jų nuostatos yra
svarbesnės nei LR įstat.) Tarptautinėje privatinėje teisėje normos skirstomos į kolizines ir materialines. Kolizinės normos šalių santykių
nereguliuoja, tik nurodo kurios valstybės normos turi būti taikomos. Materialios – konkrečios sutartys
Civiliniai įstatymai.
Civilinės teisės šaltiniai.
Kiekvieno civilinio teisinio santykio subjekto elgesį reguliuoja vieno ar kito valstybinio norminio akto teisės normos. Šiuo požiūriu
valstybiniai norminiai aktai įgyja CT šaltinio reikšmę.
Pagrindinis CT šaltinis – Konstitucija (K). K suprantama kaip įstatymų leidimo, tobulinimo bazė, pagrindiniai principai. Bet kokie
CT įstatymai negali prieštarauti K-jai. Pvz., K 23 str. “Nuosavybė neliečiama. Nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.” Joks CT įstatymas negali pažeisti šio principo.
LR CK – pagrindinis kodifikuotas CT šaltinis. Susideda iš 2 dalių: bendroji dalis, prievoliniai santykiai.
Sekantis šaltinis – Civiliniai įstatymai.
Visi kiti norminiai aktai reguliuojantys civilinius santykius – poįstatyminiai. Juos leidžia institucijos, kurios neturi įstatymo leidybos
teisės. Dažniausiai tai valstybės valdymo organų išleisti aktai. Jie negali prieštarauti įstatymams, yra mažesnės teisinės galios.
Poįstatyminių aktų paskirtis – konkretizuoti įstatymus, juose įtvirtintas normas. Tai Vyriausybės nutarimai, potvarkiai, Ministerijų,
departamentų, kt. valdymo organų teisės aktai, įvairių organizacijų nuostatai, įstatai (dažnai reguliuoja organizacijos narių turtines teises).
Savivaldybių Tarybų priimami sprendimai, jei jie turi CT pobūdžio normų.
Papročiai gali būti CT šaltiniai, jei jie yra įstatymų numatytais atvejais visuotinai pripažinti (sankcionuoti valstybės).
Konstitucinio teismo nutarimai, nustatantys, kad normos atitinka ar ne Konstitucijai – taip pat CT šaltiniai
(dažnai paaiškinama, kaip ginčijamą normą naudoti).
 Teismų praktikos reikšmė taikant ir tobulinant CT įstatymus.
Svarbiausi – AT sprendimai. AT teisėjų senatas nagrinėja įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus,
aprobuoja teismų sprendimus. Tiek aprobuojant, tiek nagrinėjant įstatymų taikymo apibendrinimo rezultatus,
pasiekiama vieninga įstatymų taikymo praktika.

Civilinių įstatymų galiojimas laiko, erdvės, asmenų atžvilgiu.

1993.04.06. išleistas įstatymas “Dėl LR įstatymų ir kitų teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos” nurodo nuo kada TA laikomi
galiojančiais.
Lietuvos Respublikos įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir "Valstybės žiniose" oficialiai paskelbia Respublikos
Prezidentas , jeigu pačiuose įstatymuose nenustatoma vėlesnė įsigaliojimo diena.
Kiti Seimo priimti teisės aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu pačiuose aktuose nenustatoma
kita įsigaliojimo tvarka.
Respublikos Prezidento dekretai taip pat įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo "Valstybės žiniose", jeigu
pačiuose dekretuose nenustatoma kita jų įsigaliojimo diena.
Esant neatidėliotinam reikalui, Lietuvos Respublikos įstatymai, kiti Seimo priimti teisės aktai, taip pat
Respublikos Prezidento dekretai oficialiai gali būti paskelbti specialiame Seimo leidinyje arba respublikiniuose
laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA). Tokiu atveju įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai
įsigalioja po to arba kitą dieną po jų paskelbimo, tačiau artimiausiu metu šie teisės aktai skelbiami ir
"Valstybės žiniose".
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos
netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po to, kai jie pasirašyti Ministro Pirmininko ir
atitinkamo ministro paskelbiami "Valstybės žiniose".
Konstitucinio Teismo priimtas nutarimas įsigalioja tą dieną, kurią jis pirmiausiai buvo paskelbtas "Valstybės žiniose" arba
specialiame Seimo leidinyje, arba respublikiniuose laikraščiuose per Lietuvos telegramų agentūrą (ELTA).
Nustoja galios:
1) jei tas įstatymas ar kt. norminis aktas buvo išleistas apibrėžtam terminui, - pasibaigus jo galiojimo laikui:
2) pripažinus netekusiu galios (priėmus naują norminį aktą nurodoma nuo kada ir kokie norminiai aktai netenka galios, nors dažnai
valstybinio valdymo organai (VVO) išleidžia norminį aktą, nenurodydami, kad tokiu pačiu pavadinimu anksčiau išleistas norminis aktas
nustojo galios).
Bendra taisyklė – teisės norminiai aktai (TNA) atgal negalioja. TNA taikomi tik tiems santykiams, kurie atsirado jau
įsigaliojus TNA-ui. Bet pačiame TNA-e gali būti nurodyta, kad šis aktas reguliuoja ir santykius buvusius iki TNA-o įsigaliojimo.
Galiojimas erdvėje. Visi LR įstatymai ar kt. TNA-ai galioja visoje šalies teritorijoje. Tam tikrais atvejais Vyriausybės
nutarimai, ministerijų, departamentų ar kt. VVO teisės aktai gali būti apibrėžto teritorinio galiojimo, pvz., administracinio vieneto
teritorijoje. Tai turi būti numatyta pačiame teisės akte. Administracinio vieneto TNA galioja toje teritorijoje.
Galiojimas visuomeninių santykių subjektams (galiojimas asmenims). Bendra nuostata – įstatymai, kiti TNA-ai
galiojantys t.t. teritorijoje, taikomi visiems, toje teritorijoje esantiems asmenims. Toks aktų galiojimas vadinamas bendruoju.
Galimas ir specialusis CTNA galiojimas asmenims. Tai tokie atvejai, kai CTNA taikomas ne visiems CT santykių
subjektams t.t. teritorijoje. Tokiu atvejų subjektų, kuriems taikomas CTNA ratas turi būti nurodomas pačiame CTNA-e. Jei kyla
neaiškumų, turi būti vadovaujamasi nuostata, kad CTNA galioja visiems asmenims.

5 tema. Civilinės teisės sistema

Civilinės teisės sistema.
Sistema – tai sandara, junginys, skirtingų reiškinių sąsaja, išskirianti juos iš aplinkos kaip vientisą santykinai
savarankišką darinį. Ji apima savo komponentus (posistemes, dalis, elementus) ir tų komponentų tarpusavio ryšius bei
santykius. T.y. sistema tai ne tik tam tikrų reiškinių pasidalijimas į atskiras dalis – elementus, bet ir tų elementų tarpusavio
ryšiai, vienijantys juos į darnią visumą.
Sistemą sudaro ne vien teisė apskritai. Atskiros teisės šakos, pošakiai, net atskiros teisės normos, būdamos didesnės
sistemos elementai, pačios sudaro santykinai savarankiškas sistemas.
CT, kaip teisės sistema, yra visuma CT normų tam tikra tvarka suburtų į atskirus, nuosekliai išdėstytus institutus,
pošakius, kurie sąveikaudami sudaro vieningą civilinės teisės sistemą.
Pirminis (bazinis) CT sistemos elementas yra CT norma. Atskira šios šakos norma dažniausiai taip pat sudaro sistemą,
susidedančią iš susijusių elementų: hipotezės, dispozicijos ir sankcijos.
CT institutas – tai tam tikra CT normų grupė, reguliuojanti santykinai savarankišką visuomeninių santykių sistemą, -
dalį CT reguliuojamų santykių (CT subjektų, sandorių, ieškininės senaties ir kt. institutai).
CT pošakis – tai keli pagal reguliavimo dalyką vienarūšiai tarpusavyje susiję CT institutai, sudarantys santykinai
savarankišką CT sistemos dalį. Tai nuosavybės, prievolinė, butų teisė, autorinė ir išradybos teisė (pvz., prievolinės teisės
pošakis susideda iš pirkimo – pardavimo, dovanojimo, paskolos, pavedimo, turto nuomos, komiso, rangos ir kt. institutų).
Be minėtų CT sistemos elementų, ši sistema dar yra skirstoma į: bendrąją ir ypatingąją CT sistemos dalis.
Bendrosios CT dalies normos ir institutai nustato bendras taisykles, kurios paprastai taikomos visiems CT normų
reguliuojamiems visuomeniniams santykiams. Pagal savo struktūrą bendroji dalis skirstoma į tarpusavyje susijusį teisės
institutų kompleksą. Šiems svarbiausiems institutams priklauso pagrindiniai nuostatai, nurodantys civilinių įstatymų
uždavinius, civilinės teisės normomis reguliuojamus santykius, nustatantys civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindus,
 civilinių teisių įgyvendinimo sąlygas, civilinių teisių gynimo būdus, teisinę civilinės teisės subjektų padėtį, teisės normas apie
sandorius, atstovavimą, terminus ir ieškininę senatį.
Ypatingosios CT dalies normos, institutai ir pošakiai reguliuoja tik tam tikras, atskiras visuomeninių santykių grupes.
Ypatingosios dalies normos skirstomos į šiuos pošakius ir institutus:
1) nuosavybės teisės pošakis, kurio normos (tame tarpe ir bendros) reguliuoja privatinės, kooperatyvų, visuomeninių
organizacijų, valstybės, savivaldybių nuosavybės santykius.
2) Prievolinės teisės pošakis. Jis susideda iš bendrų normų ir institutų, kurie taikomi visų rūšių prievoliniams
santykiams, ir specialių normų bei institutų, skirtų atskiriems prievoliniams santykiams reguliuoti.
3) CT pošakis, reguliuojantis santykius, atsirandančius dėl dvasinės kūrybos rezultatų sukūrimo ir panaudojimo,
susideda iš autorinės teisės, teisės į atradimą, išradimų teisės, teisės į pramoninį pavyzdį institutų. Šio pošakio normos
reguliuoja santykius, atsirandančius dėl literatūros, mokslo, meno kūrinių sukūrimo, atradimų, išradimų padarymo ir
t.t.

UŽSIENIO VALSTYBIŲ IR LR CT ISTORINĖ RAIDA.

Pasaulyje egzistuoja daugybė nacionalinių teisinių sistemų. Teisinėje literatūroje pateikiamas skirtingas teisinių sistemų grupių skaičius, pvz:
romanų-germanų, anglų-amerikiečių, socialistinė ir kt. Bendrosios ir kontinentinės teisės šeimos. Kontinentinės teisės sistemos valstybėse
yra ryškus skirstymas į viešąją ir privatinę teises. Viešoji teisė santykius imperatyviniu metodu reguliuoja santykius, pagrįstus subordinacijos
principu (kur viena iš šalių valstybė)- konstitucinė t., administracinė t., mokesčių t., baudžiamoji t., baudžiamojo proceso, civilinio proceso t.
Valstybėse, priklausančiose bendrosios t. sistemos grupei, skirtumas nėra ryškus, praktikoje toks atsiribojimas nereikšmingas. Skiriasi ir
požiūris į CT; kontinentinė sistema – vieninga teisės šaka; bendrosios t. sistema – institucinė privatinės teisės sistema, o ne vieninga teisės
šaka.
Tarptautinė privatinė teisė – yra nacionalinės privatinės teisės dalis, reguliuojanti nacionalinius santykius su užsienio elementais.
Tarptautinės viešosios t. reguliavimo objektas – santykiai tarp valstybių; normos unifikuojamos tarptautinių sutarčių pagalba.
Kontinentinės teisės sistemose: Monistinė teisės sistema – komercinė teisė yra CT dalis, jos pošakis (Lietuva, Olandija, Italija, Šveicarija ir
kt.). Dualistinė teisės sistema–komercinė teisė yra atskira teisės šaka (Vokietija, Prancūzija, Austrija, Ispanija). Pandektinė teisės sistema –
visą apimanti – iš bendrųjų ir specialiųjų teisės normų bei institutų. Institucinė teisės sistema – susideda iš savarankiškų stambių institutų,
kurie pandektinėje teisės sistemoje traktuojami kaip atskiri teisės pošakiai. Pandektinė sistema yra vėlesnė, klasikinis pvz: Vokietijos teisė.
Pagrindinis teisės šaltinis kontinentinės teisės sist. val-bėse – įstatymas, be to – vykdom. valdžios norminiai aktai. Pagrind. teisės ir laisvės
–konstitucijoje. Daugumos – kodifikuota. Bendrosios teisės sist. val-bėse – formaliai tokie kaip ir kontinentinės, bet pagrindinis – teismo
precedentas (D. Britanija, Anglija, Romėnų teisės sistema).

6 tema. Civilinių teisių objektai.

Civilinių teisių objektai yra visa tai, su kuo yra susijusios civilinių teisnių santykių subjektų teisės ir pareigos. C. teisinių santykių
objektas yra ta gėrybė, kuri reikalinga teisės subjektui savo poreikiams bei interesams tenkinti ir yra reali jų tenkinimo priemonė., t.y. – tai,
dėl ko atsiranda ir egzistuoja civiliniai teisiniai santykiai.
1. Civilini teisių objektai yra daiktai, pinigai ir vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai,
informacija, veiksmai ir veiksmų rezultatai, t.p. kitos turtinės ir neturtinės vertybės. Šis sąrašas nėra baigtinis, nes → ↑
2. Daiktai ir turtas, kurių apyvarta yra ribota, gali būti civilinių teisių objektai tik įstatymų numatytais atvejais ir jie turi būti įsakmiai
nurodyti įstatymuose. (Jie išvardyti 4.7str.)(ginklai, šaudmenys, branduolinė energija)
Sąvoka „turtas‘ reiškia daiktus, turtines teises ir turtines pareigas, pinigus, išimtinės teisės ir pan. (žaliavos, prekės, pastatai, pinigai, prekių ir
paslaugų ženklai, juridinio asmens pavadinimas ir t.t.). Veiksmai ir veiksmų rezultatai – tai paslaugų teikimas, darbų atlikimas ir pan.
Daiktai –tai materialūs mus supančio pasaulio dalykai, esantys kietosios, skystosios ir kitokios fizinės būsenos. 1.98 str.: Daiktai, kaip
CT objektai:
1. Daiktai, kaip civilinių teisių objektai, skirstomi į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius. 2. Nekilnojamieji daiktai yra žemė ir kiti daiktai,
kurie susiję su žeme ir kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties bei iš esmės nesumažinus jų vertės (pastatai,
įrenginiai, sodiniai ir kt. daiktai, kurie pagal paskirti ir prigimtį yra nekilnojamieji).
3. Nekilnojamiesiems daiktams taip pat prilyginami įstatymuose numatyti laivai ir orlaiviai, kuriems nustatyta privaloma teisinė registracija.
Įstatymai gali pripažinti nekilnojamaisiais daiktais ir kita turtą. 4. Daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų
paskirties ir iš esmės nesumažinus jų vertės, laikomi kilnojamaisiais, jeigu įstatymai nenusako ko kita. Nekilnojamojo daikto teisiniam
režimui būdinga: 1)nuosavybės teisė ir kitos daiktinės į juos turi būti registruojamos; 2)prievolė, kurios dalykas yra nekilnoj. daiktas,
vykdoma jo buvimo vietoje; 3)nuosavybės teisei ir kitoms daiktinėms teisėm į nekilnojamąjį daiktą taikoma jo buvimo vietos valstybės teisė;
4)nekilnojamojo daikto įgyjamosios senaties terminas – 10 m.; 5)sandoriams, susijusiems su nuosavybės ir kitomis daiktinėmis teisėmis į
nekilnojamąjį daiktą, nustatoma privaloma notarinė forma.
DAIKTŲ rūšys. 1. Daiktai skirstomi daiktus, apibūdintus pagal individualius požymius (kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų
vienarūšių daiktų) ir pagal rūšinius požymius (kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius)(plačiau tai aptariama 2. Daiktai taip pat
yra skirstomi į daliuosius ir nedaliuosius, į suvartojamuosius ir nesunaudojamuosius, į pagrindinius daiktus ir jų priklausinius. (pakeičiami,
nepakeičiami)
PINIGAI. Pinigai, kaip civilinių teisių objektai, -tai Lietuvos banko išleidžiami banknotai, monetos ir lėšos sąskaitose, kitų valstybių
išleidžiami banko bilietai, valstybės iždo bilietai, monetos ir lėšos sąskaitose, esantys teisėta atsiskaitymo priemonė. LR Pinigų įstatymas.
Pinigai – tai tam tikras ekvivalentas, kurio vertė nėra apibūdinta toje materialioje išraiškoje.
VERTYBINIS POPIERIUS
1) kaip civilinės teisės objektas, - tai dokumentas, patvirtinantis jį išleidusio asmens (emitento) įsipareigojimus šio dokumento turėtojui.
Vertybinis popierius gali patvirtinti dokumento turėtojo teisę gauti iš emitento palūkanų, dividendų, dalį likviduojamos įmonės
turto ar emitentui paskolintų lėšų (akcijų, obligacijų ir kt.), teisę ar pareigą atlyginti ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertybinius
popierius (pasirašymo teises, būsimuosius sandorius, opcionus, konvertuojamas obligacijas ir t.t.), teisę gauti tam tikras pajamas ar pareigą
sumokėti, pasikeitus vertybinių popierių rinkos kainoms (indeksui ir t.t.).
Vertybiniu popieriumi taip pat laikomas dokumentas, kuriuo tiesiogiai pavedama bankui išmokėti tam tikrą pinigų sumą (čekiai)
ar kuris patvirtina pareigą sumokėti tam tikrą pinigų sumą šiame dokumente nurodytam asmeniui (vekseliai) arba kuris įrodo nuosavybės
teisę į prekes (prekiniai vertybiniai popieriai), taip pat dokumentas, patvirtinantis teisę ar pareigą įsigyti ar perleisti prekinius vertybinius
popierius (išvestinis prekinis vertybinis popierius). Įstatymų numatytais atvejais leidžiami nematerialūs vertybiniai popieriai, kurie yra
pažymimi (įtraukiami į apskaitą) vertybinių popierių sąskaitose.
2) Įstatymai gali numatyti ir kitokius vertybinius popierius. Investuotojų teisių apsaugos bei kapitalo rinkos priežiūros ir reguliavimo
tikslais įstatymai gali nustatyti kitą vertybinių popierių (investicijų) apibrėžimą, kuris vartojamas šiuos santykius reglamentuojančiuose
įstatymuose.
3) Vertybinio popieriaus patvirtinta teisė gali būti perleista kitam asmeniui tik tuo atveju, kai perleidžiamas pats vertyb. popierius,
jeigu įstatymai nenumato ko kita. Vertyb. popieriai perleidžiami pagal įstatymus, nusistovėjusią praktiką ar papročius laisvai be jokių
apribojimų. Vertyb. popieriai perleidžiami perdavimu, nors tai ir reikėtų pažymėti indosamentu (perduodamuoju įrašu čekio antrojoje
pusėje arba jo pratąsoje, patvirtinančiu visų teisių pagal čekį perdavimą kitam asmeniui).
4) Vertybiniai popieriai gali būti pirminiai arba išvestiniai. Pirminiai – patvirtina šio str. 1 d. numatytas jo turėtojo teises ir pareigas,
išskyrus teisę ar pareigą atlyginti ar neatlygintinai įsigyti ar perleisti kitus vertyb. popierius, taip pat teisę gauti tam tikrų pajamų ar pareigą
sumokėti tam tikrą pinigų sumą pasikeitus vertyb. popierių rinkos kainoms. Šias išskirtines teises ar pareigas patvirtinantys vertyb.
popieriai vadinami išvestiniais vertyb. popieriais.
5) Vertyb. popieriai gali būti vardiniai, pareikštiniai arba orderiniai. Taip pat jie gali būti piniginiai, nuosavybės ir prekiniai. 6)
Piniginis vertyb. pop. suteikia teisę gauti jame nurodytą pinigų sumą. (čekis, vekselis, obligacija).
7) Nuosavybės vertyb. pop. suteikia teisę dalyvauti valdant įmonę, patvirtina įmonės kapitalo turėjimą ir suteikia teisę gauti dalį įmonės
pelno (akcijos ir akcijų sertifikatai ir kt.), išskyrus įstat. numatytas išimtis.
8) Prekinis vertyb. pop. suteikia nuosavybės teisę į prekes, taip pat teisę gauti prekių (konosamentas, sandėliavimo dokumentas ir kt.).
9) Vertyb. pop. privalo turėti įstatymų nustatytus rekvizitus. Jeigu privalomų rekvizitų nėra, vertyb. pop. negalioja, išskyrus įstat.
nustatytas išimtis. (Pvz: Čekio rekvizitai – žodis „čekis“ ta kalba, kuria jis išrašytas, besąlyginis įsakymas sumokėti nustatytą sumą,
mokėtojo pavadinimas, mokėjimo vieta, čekio išrašymo vieta ir data, čekio davėjo parašas.)
10) Jeigu išleidžiami nematerialūs vertyb. pop. ir įstat. nenustato kitaip, pagal CK laikoma, kad jų savininkas yra pateikęs juos saugoti
pagal pasaugos sutartį.
AKCIJOS gali būti vardinės arba pareikštinės, paprastos arba privilegijuotos, materialios ir nematerialios.
VEKSELIS gali būti įsakomasis (trata – juo paveda kitam asmeniui, kad šis vekselio sumą sumokėtų jame nurodytam asmeniui) arba
paprastasis (solo vekselis – jo davėjas pats įsipar-ja sumokėti jame nurodytą sumą.).
KONOSAMENTAS gali būti pareikštinis, orderinis arba vardinis. Jeigu buvo sudaryti keli egz., išdavus krovinį pagal pirmą pateiktą –
kiti netenka teis. galios.
INDĖLIO LIUDIJIMAS (sertifikatas) – tai rašytinis banko liudijimas apie piniginių lėšų indėlį, suteikiantis teisę indėlininkui, suėjus
nustatytam terminui, gauti indėlį ir palūkanas. Gali būti – vardiniai, perleidžiamieji ar neperleidžiamieji.
CT OBJEKTU gali būti: – identifikuotas ir įstatymų nustatyta tvarka įregistruotas žemės sklypas, taip pat apibrėžti žemės
gelmių, vandens, miško plotai, augmenijos ir gyvūnijos objektai;
– įmonė, kaip verslu užsiimančiam (pelno siekiančiam) asmeniui priklausantis turto ir turtinių bei neturtinių teisių, skolų ir kitokių
pareigų visuma. Įmonė yra laikoma nekilnojamuoju daiktu. Turtinis kompleksas, kaip civilinių teisų objektas, - tai bendros ūkinės
paskirties vienijamų daiktų visuma.
CT OBJEKTAIS laikomi mokslo, literatūros ir meno kūriniai, išradimų patentai, pramoniniai pavyzdžiai bei kiti intelektinės
veiklos rezultatai, išreikšti kuria nors objektyvia forma. Išradimų patentai ir kiti intelektinės veiklos rezultatai civilinių teisių
objektais tampa nuo to momento, kai jie intelektinės veiklos rezultatais pripaž. įstat. nust. tvarka.
Turtinės teisės“ CT OBJEKTAI yra daiktinės teisės, prievolinės teisės, taip pat teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos
rezultatų. Turtinės teisės gali būti perduodamos ir paveldimos.
CT OBJEKTAIS yra (1.113) įvairūs veiksmai ir jų rezultatai (krovinių gabenimas, daiktų remontas, patarnavimai ir t.t.)
ASMENŲ NETURTINĖS TEISĖS IR VERTYBĖS. CT saugo asmenines neturtines teises ir vertybes, t.y. vardą, gyvybę, sveikatą,
kūno neliečiamybę, garbę, orumą, žmogaus privatų gyvenimą, autoriaus vardą, dalykinę reputaciją, juridinio asmens pavadinimą, prekių
(paslaugų) ženklus ir kitas vertybes, su kuriomis įstatymai sieja tam tikrų teisinių pasekmių atsiradimą. 2. Asmeninės neturtinės teisės
gali būti perduodamos ar paveldimos tik įstatymų numatytais atvejais arba jei tai neprieštarauja šių vertybių prigimčiai bei geros moralės
principams ar nėra apribota įstatymų.
Fizinis asmuo neliečiamas. Draudžiama perduoti teises į kūno neliečiamybę.
ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS
1. Civilinės teisės saugomi objektai yra asmeninės neturtinės teisės, t. y. ekonominio turinio neturinčios ir neatskiriamai
susijusios su jų turėtoju teisės. 2. Asmeninės neturtinės teisės gali būti susijusios arba nesusijusios su turtinėmis teisėmis. Jos
neturi materialaus turinio ir neatskiriamai susijusios su jų turėtoju, todėl kitiems asmenims negali būti perduodamos
jokiu pagrindu.
CIVILINIŲ TEISIŲ OBJEKTAI
Daiktai – dažniausias civ. teisės objektas. Daiktai – tai iš gamtos pasisavinti arba gaminant sukurti materialaus pasaulio dalykai. Daiktas
yra civ. teisės objektu nepriklausomai nuo to ar turi savininką ar jo neturi.
Nuosavybė – t.p. gali būti civ. teisės objektu. Nuosavybė – tai daiktai arba turtas, kurie kam nors priklauso.
 Daiktai skirstomi į: kilnojamus ir nekilnojamus; pakeičiamus ir nepakeičiamus (t.y. pagal rūšinius požymius apibrėžtus ir individualius);
išimtus iš apyvartos, neišimtus iš apyvartos ir ribotai esančius apyvartoje; suvartojamus ir nesuvartojamus; daliuosius ir nedaliuosius. Be
to, būtų tikslinga skirtyti daiktus į pagrindinius ir antraeilius.
Kilnojamieji ir nekilnojamieji daiktai.
Nekiln. daiktai – žemė ir kt. su žeme susiję daiktai, kurių negalima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jų paskirties ir iš esmės
nesumažinus jų vertės.
Kiln. daiktai – atvirkščiai.Numatyta, kad daiktai g.b. nekiln. ir kiln. pagal prigimtį. Prie neklin. daiktų priskiriami kai kurie pagal prigimtį
kiln. daiktai, bet juo prie nekiln. priskiria įstatymas (pvz. lėktuvas, laivai, traukiniai, nes į juos nuosavybės teisė atsiranda juos
įregistravus).
Kiln. daiktas inkorporuojamas į nekiln. ir praradęs savo individualumą, yra nekiln. daikto dalis, o nepraradęs savo individualumo gali būti
laikomas nekiln. daikto dalimi.
Neatskiriamos nekiln. daikto dalys. laikinai atskirtos, išsaugo savo kaip nekiln. daikto, savybes, jei jas numatoma grąžinti atgal.
Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai.
Pakeič. daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti daiktai. Jiems būdinga tai, kad jie apibūdinami bendrais visai tai daiktų rūšiai
požymiais ir, būdami vienarūšiai negali būti vienas nuo kito atskiriami pagal kokius nors požymius.
Nepakeič. daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai. Savo požymiais jie skiriasi nuo kitų panašių daiktų.
Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai
Suvart. daiktai yra tokie, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami arba iš esmės pasikeičia (pvz., obuolys, degtinė ir t.t.)
Nesuvart. daiktai – kurie naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir paskirties (pvz., butelis (tuščias), batai
ir pan.).
Dalieji ir nedalieji daiktai
Nedal. daiktais laikomi daiktai, kurių tikslinė paskirtis fiziškai juos padalijus pasikeičia ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos nedal.
pripažįsta įstatymai, o kartais ir šalys abipusiu susitarimu (pvz., automobilis ir pan.)
Dal. daiktais laikomi tokie, kurie, padalijus juos fiziškai, nepakeičia savo tikslinies paskirties ir kiekviena dalis gali egzistuoti kaip
savarankiškas daiktas (pvz., nafta).
Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai
Išimti iš apyvartos – tai išskirtinėje valst. nuosavybėje esantys daiktai. Tai žemės gelmės, valst. reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai
ir t.t. Jie negali būti perduoti kitų asmenų nuosavybėn.
Ribotai esantys apyvartoje – tai daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tam tikrų jų savybių, pvz., nuodai, ginklai ir pan. Tokių daiktų
apyvartą riboja specialios taisyklės, jiems reikia leidimų.
Neišimti iš apyvartos daiktai. Pagal CK 95 str. 2 d. Lietuvos Respublikoje priv. nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to
nedraudžia Konstitucija ir įstatymai. Pagal tai neišimtais iš apyvartos daiktais laikomi visi daiktai, išskyrus pirmąsias 2 grupes (pvz.,
drabužiai, baldai ir t.t.)
Pagrindiniai ir antraeiliai daiktai
Pagr. laikomi daiktai, galintys būti atskirais teisinių santykių objektais, pvz., namai, automobiliai ir t.t.
Antr. turėtų būti laikomi daiktai, egzistuojantys su pagrindiniais jiems priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.
Įprastinę vertę, išskirtinę vertę ir asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai
Daiktai, kurių vertė nepriklauso nuo to, kas yra juos valdo, naudoja ar jais disponuoja, nes bet kuriam kitam juos panaudojus gaunama
tokia pati nauda (pvz., televizorius, dviratis ir t.t.) Jų vertė priklauso nuo naudos, kurią galima gauti iš daikto.
Daiktai, kuriuos valdyti, naudoti pagal paskirtį ar jais disponuoti reikia specialių žinių arba įgūdžių laikomi išskirtinę vertę turinčiais
daiktais (pvz., stomatologinė įranga).
Asmeniniais tikslais pagrįsti daiktai – tokie daiktai, kuriems savininkas dėl tam tikrų priežasčių priskiria išskirtinę vertę (pvz., senelio
laikrodis, gautas I pasauliniame kare; sutuoktuvių su pirma žmona žiedas ir t.t.)

Pinigai ir vertybiniai popieriai

Jie dažnai yra išskiriami iš daiktų, nes pagal savo materialinę vertę labai skiriasi nuo daiktų.
Vert. popieriai turi turėti: 1) tam tikrą formą; 2) jame turi būti išreikšta turtinė subjektinė teisė; 3) išreikšta teisė gali būti įgyvendinta tik
pateikus vert. popierių.
Vert. popieriai skirstomi į 3 rūšis, pagal tai, kokiu būdu galima perleisti šiame vert. popieriuje išreikštas reikalavimo teises:
1) vardiniai vert. popieriai (juose nurodomas asmuo, kuriam priklauso juose išreikšta teisė);
2) orderiniuose vert. popieriuose nurodomas tik 1 įgijėjas ir kartu suteikiama jam teisė, nurodyti kitą asmenį, galintį įgyvendinti dokumente
išreikštą teisę (pvz., čekiai, vekseliai);
3) pareikštiniai vert. popieriai. Juose nėra nurodomas asmuo, kuriam priklauso popieriuje išreikšta turtinė teisė ir todėl ją gali pasinaudoti
bet kuris asmuo, nustatyta tvarka, pateikęs tą vert. popierių (pvz., loterijos bilietai, obligacijos).
Turtas – kur kas platesnė sąvoka už daiktą. Į turtą įeina ir pinigai, kt. vert. popieriai, turtinė reikalavimo teisė (aktyvas) bei turtinė pareiga
(pasyvas).
CK IV skirsnis apibrėžia autorines teises į kūrinius ir jų gynimą.
515 str. sako, kad kūriniais laikomi asmens intelektualinės veiklos rezultatas.
Kūrinius ir ištraukas iš jų galima naudoti tik autoriui sutikus, o autoriui mirus, sutikus testamento vykdytojui. CK t.p. numato, kada galima
naudoti kūrinius ir ištraukas iš jų (532 str.) nemokant autorinių honorarų už juos.
ASMENINĖS NETURTINĖS TEISĖS, NESUSIJUSIOS SU TURTINĖMIS, IR JŲ GINYMAS
Dažniausiai ginami garbė ir orumas. Pagal Aukšč. teismo senatą:
Garbė – teigiamas visuomeninis asmens ar organizacijos vertinimas (išorinis vertinimas).
Orumas – visuomeninio įvertinimo atsispindėjimas asmens sąmonėje (subjektyvus savęs vertinimas). Orumo pažeidimą
lengviau įrodyti negu garbės.
Pagal CK 7 str. 1, 2 dalys:
Asmuo arba organizacija turi teisę reikalauti per teismą paneigti jų garbę ir orumą žeminančias ir tikrovės neatitinkančias žinias.
Jeigu tokios žinios buvo paskelbtos per masinės informacijos priemones, teismas priima nagrinėti bylą tik po to, kai asmuo ar organizacija, apie kuriuos
tokios žinios buvo paskleistos, pateikė atitinkamai masinės informacijos priemonei raštišką paneigimą, nurodydami jame, kokios žinios neatitinka
tikrovės ir kada jos buvo paskleistos, tačiau ta masinės informacijos priemonė atsisakė paskelbti paneigimą arba paskelbė jį tokios formos, kad žinių
nepaneigė, arba jo nepaskelbė per mėnesį nuo paneigimo padavimo dienos tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu
adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.
Žinios laikomos paskelbtomis, jeigu jos yra praneštos vienam ar daugeliui asmenų pokalbių, per atvirus laiškus, laiškus, telegramas, pareiškimus,
straipsnius ir t.t., t.p. laikoma, kad tokios žinios, paskleistos viešuose pasisakymuose ar per visuom. informavimo priemones, publikacijose, parengtose
pagal civ. ar baudž. bylų duomenis. Nelaikoma paskleidimu, jeigu tos žinios pranešamos tam pačiam asmeniui, kurį jos liečia (Aukšč. teismo senato
nutarimas).
CK 7 str. 3, 4, 5 dalys:
Jei asmuo ar organizacija, paskleidę ginčijamas žinias, neįrodo teisme, kad jos atitinka tikrovę, teismas įpareigoja juos paneigti ginčijamas žinias ir nustato
tokių žinių paneigimo būdą.
Jeigu tikrovės neatitinkančios žinios paskleistos per masinės informacijos priemones, teismas įpareigoja šias priemones ne vėliau kaip per 15 dienų
paskelbti paneigimą tame pačiame leidinyje, analogiškoje radijo ar televizijos laidoje arba kitokiu adekvačiu paskelbimui informacijos būdu.
Jei tikrovės neatitinkančios žinios yra dokumente, teismas įpareigoja dokumentą išleidusią organizaciją jį pakeisti.
Žinios laikomos žeminančiomis, jeigu įstatymų, bendrųjų gyvenimo taisyklių ir pan. pažeidžia asmens (organizacijos) garbę, orumą visuomenėje (ar
asmenų grupėje) arba atskirų žmonių akyse.
Nepriklausomai nuo to, ar žinios, neatitinkančios tikrovės ir žeminančios asmens garbę ir orumą, vertintinos kaip žinomai melagingos, ar buvo paskleistos
sąžiningai suklydus dėl jų tikrumo, jos gali būti paneigiamos, ginant garbę ir orumą pagal CK 7 str.
Žinios – faktų, duomenų paskleidimas, kurie grindžiami tiesa ir kuriuos galima patikrinti įvairiais būdais.
Nuomonė – kitų asmenų skelbiamos mintys, vertinimai, pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei neturėtų būti taikomi tiesos
kriterijai, bet ji turi remtis tikrais faktais. Pagal CK 7 str. atsakomybė atsiranda už žinių, o ne nuomonių paskleidimą.
CK 7-1 str.
Masinės informacijos priemonės, organizacijos ar asmenys, paskelbę tikrovės neatitinkančias žinias, žeminančias asmens garbę ir orumą, taip pat be
asmens sutikimo informaciją apie jo asmeninį gyvenimą, atlygina moralinę žalą, kurios dydį kiekvienu atveju nuo penkių šimtų iki dešimties tūkstančių
litų nustato teismas.
Nustatant atlyginimą atsižvelgiamą į asmens turtinę padėtį, paskleidimo mastus, neigiamą žinių įtaką ieškovo profesinei ir t.t. veiklai.

Pramoninio dizaino reikšmė

PD paraiška
Pramoninio dizaino paraišką sudaro:
1) prašymas išduoti pramoninio dizaino liudijimą;
2) pramoninio dizaino fotografijos ar grafiniai vaizdai;
3) pramoninio dizaino aprašymas;
4) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas mokestis;
5) atstovo įgaliojimus patvirtinantis dokumentas, jei paraišką paduoda atstovas;
6) dokumentas, patvirtinantis autoriaus teisių perdavimą.

Padavimo ir nagrinėjimo tvarka

Asmuo, norintis įregistruoti pramoninį dizainą, turi paduoti paraišką Valstybiniam patentų biurui.
Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti jo atstovas. Užsienio valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys paraiškas Valstybiniam patentų biurui
paduoda per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį.
Paraiška gali būti paduota dėl vieno arba kelių pramoninio dizaino pavyzdžių, priklausančių tai pačiai tarptautinei pramoninio dizaino
klasifikacijos klasei, nustatytai Lokarno sutarties dėl tarptautinės pramoninio dizaino klasifikacijos. Vienoje paraiškoje gali būti iki 10 pavyzdžių.
 Pareiškėjas, paduodamas paraišką, turi sumokėti mokestį už paraiškos padavimą ir kiekvieną papildomą pramoninio dizaino pavyzdį.
Paraiška paduodama lietuvių kalba.

Pramoninio dizaino paraiškos ekspertizė

Valstybinis patentų biuras atlieka pramoninio dizaino paraiškos ekspertizę. Valstybinio patentų biuro ekspertas tikrina pramoninio dizaino
paraiškos dokumentus, išvardytus šio įstatymo 12 ir 14 straipsniuose.
Valstybinio patentų biuro ekspertas, nustatęs, kad paraiškoje nėra išvardytų dokumentų arba šie dokumentai parengti ne pagal reikalavimus,
praneša apie tai pareiškėjui arba jo atstovui. Jeigu per 3 mėnesius paraiškos dokumentai pagal reikalavimus neparengiami, priima sprendimą
pramoninio dizaino neregistruoti.

Pramoninio dizaino registracija

Valstybinio patentų biuro ekspertas, priėmęs sprendimą registruoti pramoninį dizainą, apie tai praneša pareiškėjui. Pareiškėjas per 3 mėnesius
nuo pranešimo išsiuntimo dienos turi sumokėti mokestį už registravimą, paskelbimą ir liudijimo išdavimą. Pareiškėjui laiku nesumokėjus mokesčio,
pramoninis dizainas neregistruojamas.
Valstybinis patentų biuras pramoninį dizainą įrašo į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą.
Pramoninio dizaino įregistravimo skelbimas ir užprotestavimas
Apie pramoninio dizaino įrašymą į Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registrą skelbiama Valstybinio patentų biuro oficialiame
biuletenyje.
Suinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo paskelbimo dienos, vadovaudamiesi šio įstatymo 2-4 straipsniais, sumokėję mokestį, gali pareikšti
protestą dėl pramoninio dizaino įregistravimo.

PD liudijimas
Jei protestas nebuvo pareikštas arba buvo atmestas, Valstybinis patentų biuras įregistruoto pramoninio dizaino savininkui išduoda pramoninio
dizaino liudijimą.
Į pramoninio dizaino liudijimą įrašomi duomenys iš Lietuvos Respublikos pramoninio dizaino registro.

Teisinės apsaugos trukmė

Pramoninio dizaino apsauga galioja 5 metus nuo paraiškos padavimo datos.
Pramoninio dizaino galiojimo terminas gali būti pratęsiamas dar keturis kartus po 5 metus iki 25 metų, skaičiuojant nuo paraiškos padavimo
datos.
Pramoninio dizaino apsaugos galiojimo terminas pratęsiamas, jeigu laikomasi šių sąlygų:
1) prašymas galiojimo terminui pratęsti paduodamas ne vėliau kaip per 6 paskutiniuosius pramoninio dizaino galiojimo mėnesius;
2) sumokėtas mokestis už ateinančius 5 metus.
Prašymą pramoninio dizaino galiojimo terminui pratęsti galima paduoti per 6 mėnesius po šio straipsnio antrosios dalies 1 punkte nurodyto
termino pasibaigimo, sumokėjus 50 procentų didesnį mokestį.

Savininko teisės
Įregistruoto pramoninio dizaino savininkas turi išimtinę teisę leisti arba drausti kitiems asmenims, neturintiems jo leidimo, gaminti, siūlyti
parduoti, parduoti, išleisti į rinką, importuoti ar eksportuoti, kaupti ir naudoti gaminius ar jų dalis, kurie yra įregistruoto pramoninio dizaino kopija ar iš
esmės yra kopija, kai tokie veiksmai vykdomi komerciniais tikslais.
Pramoninio dizaino savininko teisių pažeidimu nelaikoma šio straipsnio pirmojoje dalyje išvardyti veiksmai, jeigu:
1) jie atliekami savo poreikiams tenkinti ir neprieštarauja ekonominiams pramoninio dizaino savininko interesams;
2) jie atliekami mokslo ar mokslinio tyrinėjimo bei eksperimento tikslams;
3) pramoninis dizainas naudojamas užsienio valstybėse įregistruotuose laivuose, lėktuvuose ir kitose transporto priemonėse bei jų įrengimuose
ir įvežtose atsarginėse dalyse bei reikmenyse, skirtuose šių transporto priemonių remontui, kai šie laivai, lėktuvai ir kitos transporto priemonės laikinai
yra Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Savininko teisių gynimas

Ginčus dėl pramoninio dizaino registravimo ir naudojimo nagrinėja šios institucijos:
1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius - ginčus dėl pramoninio dizaino įregistravimo, kilusius iki pramoninio dizaino liudijimo
išdavimo;
2) Vilniaus apygardos teismas - ginčus dėl:
VPB Apeliacinio skyriaus sprendimo neišduoti pramoninio dizaino liudijimo;
pramoninio dizaino registracijos pripažinimo negaliojančia;
pramoninio dizaino savininko arba autorių teisių gynimo.

Intelektualinė nuosavybė

Intelektualinės nuosavybės sąvoka.

Intelektualinė nuosavybė jungia dvi pagrindines šakas:
- pramoninę nuosavybę, kurios svarbiausios sudedamosios dalys yra išradimai, pramoninio dizaino pavyzdžiai, prekių ir
paslaugų ženklai, firmų vardai, kilmės vietų pavadinimai ir firmų vardai, naudingieji modeliai, (matome, kad pramoninė nuosavybė yra
susijusi su gamyba ir realizavimu);
- autorinę teisę, kurios svarbiausios sudedamosios dalys - literatūros, muzikos , meno, fotografijos ir audiovizualiniai kūriniai.
Autorinė teisė saugo formą arba tiksliau – konkretų idėjos įkūnijimą, palikdama pačią idėją nevaržomam naudojimui.
Pramoninės nuosavybės apsauga grindžiama idėjos saugojimu.

Pagal 1967 m. Stokholme pasirašytos „Konvencijos, įsteigiančios Pasaulinę intelektualinės nuosavybės organizaciją“ (WIPO =
PINO(liet)) 2 str. terminas „intelektualinė nuosavybė“ apima teises, susijusias su:
- literatūros, meno ir mokslo kūriniais;
 - artistų atlikėjiška veikla, garso įrašais, radijo ir televizijos laidomis;
- išradimais visose žmogaus veiklos srityse;
- moksliniais atradimais (atsargiai – LR tai nėra autoriaus teisių objektai);
- pramoniniu dizainu;
- prekių ir paslaugų ženklais, firmų vardais ir prekybos ženklais;
- apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos;
- visas kitas teises, susijusias su intelektualine veikla gamybos, mokslo, literatūros ir meno srityse.

Intelektualinės nuosavybės teisių subjektas:

1) registruoto prekių ženklo arba ženklo, įstatymų nustatyta tvarka pripažinto plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje, savininkas,
išradimo patento savininkas, registruoto pramoninio dizaino savininkas, autoriaus teisių arba gretutinių teisių subjektas;
2) 1) punkte nurodytų asmenų teisių perėmėjas;
3) kiekvienas kitas asmuo, turintis licenciją naudoti prekių ženklą, patentuotą išradimą, pramoninį dizainą, kūrinį arba gretutinių
teisių objektą ir jų kopijas.

Intelektualinės savybės atribojimas nuo materialinės nuosavybės.

Kai kurie balvonai nesuvokia skirtumo tarp intelektualinės nuosavybės ir materialinės nuosavybės. Tokie niekada neišlaikys
intelektualinės nuosavybės įskaitos, o gyvenimą baigs girti griovyje arba, perdozavę narkotikų, negyvi tualete.
O skirtumas yra toks: intelektualinė nuosavybė plačiąja prasme yra visuma įstatymo nustatytų teisų į intelektualinės veiklos
rezultatus pramonės, mokslo ir meno srityse. Materialinė nuosavybė – žmogus, pasigaminęs daiktą pats gali jį kontroliuoti – valdyti,
naudotis, disponuoti. Jei vieną kartą jį pardavė – visos šios teisės pereina naujam savininkui, o jam nelieka nė viena iš jų. Intelektualinė
nuosavybė tai:
- asmens, kuris sukūrė kūrinį nuosavybė; kol kūrinys yra jo žinioje, jis gali jį kontroliuoti (jis turi išimtines teises į kūrinį);
- kai paskelbia kūrinį – kūrinys tampa visuomenei prieinamas, jis kartu tampa ir neliečiamu (pvz., jei nusipirkote CD, tai įgyjate
teisę į plastmasinį ratuką su įrašyta muzika, bet ne į pačią muziką – negalite jos perrašyti, dauginti, platinti. Suprask – kūrinys yra
asmeniniam naudojimui (grubiai tariant – negalima svetimu užpakaliu biznio daryti). Viešas naudojimas komerciniams tikslams be
sutarties su autoriumi yra negalimas. Principas – autorius turi gauti atlyginimą už kiekvieną viešą kūrinio panaudojimą, nes tai yra
vienintelis autoriaus pragyvenimo šaltinis.

Autorinė teisė
Atsiradimas. Pirmasis autorinės teisė įstatymas buvo priimtas 1710 m. Anglijoje (karalienės Onos statutas). Statutu buvo
nustatyta, kad autorius turi išimtinę teisę 14 m. dauginti ir platinti savo parašytą knygą. Ši teisė galėjo būti pratęsta dar 14 m. Lietė tik
literatūros kūrinius.
1789 m. JAV Konstitucijoje minimos autorių teisės.
Autorinės teisė normos aktyviai formuojamos 18 – 19 a. Tada pradėta rūpintis ir tarptautine autorių teisų apauga. Jie rūpinosi,
rūpinosi, kol 1886 m. pasirašė daugiašalę Berno konvenciją ir įsteigė tarptautinę sąjungą literatūros ir meno kūriniams saugoti.
Pagrindiniai Konvencijos principai:
- prie sąjungos bet kada gali prisijungti bet kuri valstybė;
- bet kurioje sąjungos valstybėje sukurti kūriniai saugomi kitose sąjungos valstybėse taip pat, kaip ir tose valstybėse sukurtieji,
neatliekant tose kitose valstybėse jokių formalumų. Bet kurioje sąjungos valstybėje autorinės teisės normose t.b. numatyta ne mažiau
apsaugos objektų, negu nurodyta Konvencijoje ir ne trumpesnis jų apsaugos laikas, kaip 50 m. po autoriaus mirties.
Autoriaus teisės į literatūros, mokslo ir meno kūrinį atsiranda jį sukūrus. Autoriaus teisės i kūrini atsiranda nuo kūrinio ar jo
dalies sukūrimo momento, t. y. kai kūrinys ar jo dalis įgyja objektyvią formą. Nuo šio momento autorius įgyja visas asmenines
neturtines teises ir turtines teises. Teisę i atlyginimą už kūrinio panaudojimą autorius įgyja, realizuodamas turtines teises arba, neteisėtai
panaudojus kūrinį, atlyginimas iš pažeidėjo išieškomas kaip padarytos teisės pažeidimu žalos atlyginimas arba kompensacija už turtinių
teisių pažeidimą. Kūrinio registracija, žymėjimas ar nežymėjimas ženklu © neturi įtakos autoriaus teisių atsiradimui.

Autorinės teisės objektai - tai originalūs literatūros, mokslo ir meno kūriniai, kurie yra kūrybinės veiklos rezultatas, išreikštas
kokia nors objektyvia forma. (Išreikštas objektyvia forma – atsiskyręs nuo autoriaus).
Autorinės teisės objektai: knygos, brošiūros, straipsniai, dienoraščiai, kompiuterių programos (išreikštos bet kuria kalba ir bet
kokia forma, įskaitant pradinę projektinę medžiagą) ir kiti literatūros kūriniai, kalbos, paskaitos, pamokslai ir kiti žodiniai kūriniai,
rašytiniai ir žodiniai mokslo kūriniai, dramos, muzikiniai dramos, pantomimos, choreografijos ir kiti sceniniam atlikimui skirti kūriniai,
taip pat scenarijai ir scenarijų planai, muzikos kūriniai su tekstu arba be teksto; audiovizualiniai kūriniai ,skulptūros, tapybos bei
grafikos darbai, monumentalioji dekoratyvinė dailė, kiti dailės kūriniai, taip pat scenografijos kūriniai, fotografijos kūriniai ir kiti
analogiškais fotografijai būdais sukurti kūriniai, architektūros, taikomosios dailės kūriniai ir kiti.
Autorinės teisės objektai taip pat yra:
1) išvestiniai kūriniai, sukurti pasinaudojus kitais literatūros, mokslo ir meno kūriniais (vertimai, anotacijos, referatai ir kt.)
2) kūrinių rinkiniai ar duomenų rinkiniai, duomenų bazės, kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektualinės
kūrybos rezultatas;
3) teisės aktų, oficialių administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentų neoficialūs vertimai.
Autorių teisės išvestiniams kūriniams ir rinkiniams taikomos, nepažeidžiant autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu
buvo sukurtas išvestinis kūrinys arba sudarytas rinkinys, bet netaikomos duomenims ar medžiagai, nesantiems autorių teisių objektais, iš
kurių sudaryta duomenų bazė.
Nelaikomi autorinės teisės objektais (jie nesaugomi) :
 1) idėjos, procedūros, procesai, sistemos, veiklos metodai, koncepcijos, principai, atradimai ar atskiri duomenys;
2) teisės aktai, oficialūs administracinio, teisinio ar norminio pobūdžio dokumentai (sprendimai, nuosprendžiai, nuostatai,
normos, teritorijų planavimo ir kiti oficialūs dokumentai), taip pat jų oficialūs vertimai;
3) oficialūs valstybės simboliai ir ženklai (vėliavos, herbai, himnai, piniginiai ženklai ir kiti valstybės simboliai bei ženklai);
4) oficialiai įregistruoti teisės aktų projektai;
5) įprastinio pobūdžio informaciniai pranešimai apie įvykius;
6) liaudies meno kūriniai.
7) autorinė teisė į kūrinį nesiejama į materialų objektą, kuriame šis kūrinys išreikštas.

Autorinės teisės subjektai. Bendraautorystė

Autorius yra fizinis asmuo, sukūręs kūrinį. Fizinis asmuo, kurio vardas įprastu būdu nurodytas kūrinyje, yra laikomas to kūrinio
autoriumi, jeigu neįrodyta kitaip. Ši nuostata taikoma ir tada, kai vietoj autoriaus vardo nurodomas pseudonimas, jei jis nekelia jokių
abejonių dėl tikrojo autoriaus vardo. Kai kuriais LR įstatymų numatytais atvejais (pagal nustojusį galioti įstatymą) autoriais galėjo būti ir
juridiniai asmenys. (Leidėjai – jiems priklausė autorinė teisė į kūrinių poligrafinį apipavidalinimą ir parengimą. Be jų leidimo buvo
draudžiama tuos kūrinius atgaminti fotografijos ar kitais kopijavimo būdais.). DABAR AUTORINĖS TEISIŲ SUBJEKTU GALI BŪTI
TIK FIZINIAI ASMENYS.

Autorinės teisė subjektai yra:

- autoriai;
- bendraautoriai;
- autoriaus ir bendraautorių įpėdiniai;
- vertėjai;
- rinkinių sudarytojai;
- leidėjai.

Bendraautorystė
Kai kūrinį sukuria du arba daugiau fizinių asmenų bendru kūrybiniu darbu, jie laikomi bendraautoriais, nepaisant to, ar sukurtas
kūrinys sudaro nedalomą visumą, ar susideda iš dalių, kurių kiekviena gali turėti savarankišką reikšmę. Bendrai sukurto kūrinio dalis
laikoma turinčia savarankišką reikšmę, jeigu ji gali būti panaudota atskirai nuo kitų šio kūrinio dalių.
Bendraautorių tarpusavio santykiai ir kiekvienam iš bendraautorių skiriama autorinio atlyginimo dalis nustatomi sutartimi. Jeigu
tokio susitarimo nėra, autorių teises į kūrinį įgyvendina visi bendraautoriai kartu, o atlyginimas jiems paskirstomas atsižvelgiant į
kiekvieno bendraautorio kūrybos indėlį. Nė vienas iš bendraautorių neturi teisės, neturėdamas tam pakankamo pagrindo, uždrausti
naudoti bendrą kūrinį.
Kiekvienas bendraautoris turi teisę panaudoti savo nuožiūra jo sukurtą bendro kūrinio dalį, turinčią savarankišką reikšmę, jeigu
kitaip nenumatyta bendraautorių sudarytoje sutartyje.
Bendraautoriu nelaikomas asmuo, suteikęs materialinę, techninę ar organizacinę pagalbą kuriant kūrinį.
Autorių teisės į kolektyvinius kūrinius
Autorių turtinės teisės į kolektyvinius kūrinius (enciklopedijas, enciklopedinius žodynus, periodinius mokslinių darbų rinkinius,
laikraščius, žurnalus, kitus kolektyvinius kūrinius) priklauso fiziniam ar juridiniam asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vadovaujant
kūrinys buvo sukurtas.
Kūrinių, įtrauktų į kolektyvinius kūrinius, autoriai išsaugo išimtines teises panaudoti savo kūrinius atskirai nuo kolektyvinio
kūrinio panaudojimo, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.
Autorių teisės į kūrinį, sukurtą atliekant tarnybines pareigas
Kūrinio, sukurto atliekant tarnybines pareigas ar vykdant tarnybinę užduotį, autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė,
kurie sukūrė kūrinį. Kūrinys yra sukuriamas pagal sutartį – jei yra susitarta sukurti kūrinį arba darbo pobūdis gali būti toks, kad
sukuriamas kūrinys. Darbdavio teisės į kūrinį atsiranda nuo jo perdavimo momento. Jei darbuotojas kūrinio neperduoda – atsiranda
materialinė atsakomybė už neatliktą darbą, nemokamas atlyginimas. Prievarta kūrinio paimti negalima.
Autoriaus turtinės teisės į kūrinį, išskyrus kompiuterių programas, kurį sukūrė darbuotojas, atlikdamas tarnybines pareigas ar
vykdydamas tarnybinę užduotį, 5 metams pereina darbdaviui, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.
Autorių teisės į kompiuterių programas
Kompiuterio programos autorius yra fizinis asmuo ar fizinių asmenų grupė, kurie sukūrė programą.
Autoriaus turtinės teisės į kompiuterio programą, kurią sukūrė darbuotojas, atlikdamas savo tarnybines pareigas ar vykdydamas
tarnybinę užduotį, priklauso darbdaviui, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.
Autorių teisės į audiovizualinius kūrinius
Autorių teisės į audiovizualinius kūrinius priklauso juos sukūrusiems autoriams, kuriais laikomi režisierius, scenarijaus autorius,
dialogo autorius, dailininkas, operatorius ir muzikos (su tekstu arba be teksto), sukurtos specialiai šiam audiovizualiniam kūriniui,
autorius. Anksčiau sukurtų kūrinių, kurie yra perdirbti arba įtraukti į audiovizualinį kūrinį, autoriai turi autorių teises į savo kūrinius.
Audiovizualinio kūrinio autoriai (išskyrus muzikos kūrinių, specialiai sukurtų audiovizualiniam kūriniui ar įtrauktų į
audiovizualinį kūrinį, autorius), sudarydami su prodiuseriu audiovizualinio kūrinio sukūrimo (pastatymo) sutartį, taip pat anksčiau
sukurtų kūrinių autoriai, suteikdami teisę perdirbti savo kūrinius ar įtraukti juos į audiovizualinį kūrinį, kartu perduoda prodiuseriui
minimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje numatytas autorių turtines teises, taip pat teisę subtitruoti ar dubliuoti audiovizualinį kūrinį, jeigu
kitaip nenumatyta sutartyje.
Autorinio atlyginimo dydis už perduotas turtines teises į audiovizualinį kūrinį nustatomas šalių susitarimu atskirai už kiekvieną
audiovizualinio kūrinio panaudojimo būdą.
 4. Nepaisant šio straipsnio 2 dalies nuostatų, audiovizualinio kūrinio bendraautoriai išsaugo teisę gauti atitinkamą autorinį
atlyginimą už perduotą išimtinę teisę teikti kūrinį ar jo kopiją nuomai ar panaudai.
Autorių teisių apsaugos ženklas
Autorius arba kitas autoriaus teisių subjektas gali informuoti visuomenę apie savo teises, panaudodamas autorių teisių apsaugos
ženklą, kurį sudaro trys elementai: apskritime arba apvaliuose skliaustuose įrašyta raidė C, autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto
vardas (pavadinimas) ir kūrinio pirmojo išleidimo metai.
Autoriaus asmeninės neturtinės teisės
Kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teises, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui, turi šias asmenines
neturtines teises:
1) teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę, aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamo kūrinio egzempliorių, taip pat kitu
įmanomu būdu viešai atliekant kūrinį (autorystės teisė);
2) teisę reikalauti, kad bet kokiu būdu naudojant kūrinį būtų nurodomas arba nebūtų nurodomas autoriaus vardas, arba būtų
nurodomas autoriaus pseudonimas (teisė į autoriaus vardą);
3) teisę prieštarauti bet kokiam kūrinio ar jo pavadinimo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam kėsinimuisi į
kūrinį, galinčiam pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją (teisė į kūrinio neliečiamybę).
Autoriaus asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Autoriui mirus, asmeninių neturtinių teisių priežiūra
įgyvendinama įstatymo nustatyta tvarka.

Asmeninės neturtinės autoriaus teisės - tai neatskiriamai susijusios su autoriaus asmeniu ir neturinčios ekonominio turinio teisės.
Jos saugomos neterminuotai ir neperduodamos kitiems asmenims ir ginamos nepriklausomai nuo jų subjekto valios: autoriaus sudaryti
sandoriai dėl šių teisių perdavimo negalioja. Šios teisės nustato autoriaus ryši su jo sukurtu kūriniu. Tai pirminės autoriaus teisės. Visos
kitos autoriaus teisės atsiranda šių teisių pagrindu. Paskelbtas kūrinys susilaukia visuomenės vertinimo, taigi kartu yra vertinamas ir jo
autorius. Autoriaus garbei ir orumui turi įtakos jo ryšys su kūriniu (garbinga būti autoriumi-kūrėju), kaip nurodytas kūrinyje autoriaus
vardas, kokiu vardu paskelbtas visuomenei kūrinys, ar nekeičiamas ir nedarkomas kūrinys.
Autorystės teisė -tai asmens, sukūrusio kūrini teisė reikalauti, kad skelbiant, atgaminant ar bet kokiu kitokiu būdu naudojant kūrini
skelbiant informaciją apie kūrini autoriaus vardas (kūrinio autorystė) būtų nurodoma taip, kaip savo valia nustatė autorius. Taip pat i
autorystės teisės turini įeina autoriaus teisė reikalauti, kad niekas kitas nesisavintų jo kūrinio. Autorystės teisė sąlygoja autoriaus ryši su
jo kūrybinio darbo rezultatu -kūriniu. Tai pagrindinė autoriaus teisė. Ji sąlygoja visų kitų teisių atsiradimą, nes tik autorius turi visas
kitas teises. Autoriaus teisių perėmėjų teisės yra išvestinės iš autoriaus autorystės teisės. Autorystės teisė neperduodama kitiems
asmenims. Sandoriai dėl šios teisės perdavimo negalioja. Autorystės teisės negalima atimti. Ją galima įstatymo nustatyta tvarka
nuginčyti, jeigu asmuo neteisėtai pasisavino svetimą autorystę. Šios teisės negalima tapatinti su autoriaus teise i autorini vardą.
Autorystės teisė nepaveldima ir saugoma neribotą laiką.
Teisės i kūrinio neliečiamybę turini sudaro tai, kad be autoriaus sutikimo negalima keisti ar kitaip iškraipyti kūrinio pavadinimą, jo
turini; be to, kiti asmenys neturi teisės bet kokiu kitokiu būdu kėsintis i kūrini, jeigu tai pažeis autoriaus garbę ar reputaciją. Negalima be
autoriaus sutikimo daryti pakeitimų kūrinyje ar jo pavadinime.
Autorių turtinės teisės
Autorius turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
1) atgaminti kūrinį bet kokia forma ar būdu;
2) išleisti kūrinį;
3) versti kūrinį;
4) adaptuoti, aranžuoti, inscenizuoti ar kitaip perdirbti kūrinį;
5) platinti kūrinio originalą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos
valdyti;
6) importuoti kūrinio originalą ar jo kopijas;
7) viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas;
8) viešai atlikti kūrinį bet kokiais būdais ir priemonėmis;
9) transliuoti kūrinį;
10) retransliuoti kūrinį;
11) viešai skelbti kūrinį.
Bet koks kūrinio originalo ar jo kopijų panaudojimas be autoriaus, jo teisių perėmėjo ar jo tinkamai įgalioto asmens leidimo yra
laikomas neteisėtu (išskyrus šio įstatymo numatytus atvejus). Autorius arba jo teisių perėmėjas turi teisę uždrausti tokį kūrinio originalo
ar jo kopijų panaudojimą.
Autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą už kiekvieną kūrinio panaudojimo būdą. Už viešą kūrinio atlikimą ir viešą kūrinio
paskelbimą autorius turi teisę gauti autorinį atlyginimą, tiek tiesiogiai atliekant kūrinį (gyvas atlikimas), tiek panaudojant fonogramą ar
audiovizualinį kūrinio įrašą, radijo ir televizijos transliaciją ar retransliaciją. Už kūrinio transliaciją ir retransliaciją autorius turi teisę
gauti autorinį atlyginimą, tiek transliuojant ar retransliuojant tiesioginį kūrinio atlikimą, tiek panaudojant fonogramą ar audiovizualinį
kūrinio įrašą. Autorinio atlyginimo dydis ir mokėjimo tvarka nustatoma autorinėje sutartyje, taip pat autorinėse licencinėse sutartyse,
kurias kūrinių naudotojai sudaro su autoriais arba su autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijomis.
Autorius, perdavęs fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai kūrinį, įrašytą į fonogramą, turi neatimamą teisę į
atitinkamą autorinį atlyginimą už kūrinio nuomą ar panaudą.
Nuostatos dėl kompiuterių programų netaikomos tais atvejais, kai kompiuterių programos nėra pagrindinis platinimo objektas
(kompiuterių programos buitinėje technikoje ir kt.).
Išimtinė teisė nuomoti ar teikti panaudai kūrinio originalą ar jo kopiją netaikoma pastatams ir taikomosios dailės kūriniams.
 Skirtingai nuo asmeninių neturtinių teisių, turtinės teisės susijusios su kūrinio panaudojimu. Paprastai kūriniai atgaminami,
išleidžiami, platinami, viešai atliekami, transliuojami ir naudojami kitais būdais siekiant tiesioginės turtinės naudos (pvz., kūrinio
egzemplioriai atgaminami, siekiant juos parduoti; kūriniai atliekami estradoje, parduodant įėjimo bilietus ir pan.), arba netiesioginės
turtinės naudos (kūriniai atliekami restoranuose, kavinėse, parduotuvėse ir kitose vietose). Panaudojus kūrini kaip priemonę pajamoms
gauti, nepriklausomai nuo to, ar pajamos gaunamos betarpiškai už kūrinio panaudojimą, ar kūrinio panaudojimas susijęs su pajamų
gavimu už kitokias teikiamas paslaugas, autorius įgyja teisę atlyginimą. Kiekvienas toks kūrinio naudotojas privalo sumokėti už
pasinaudojimą kūriniu, nors autorius turi teisę leisti pasinaudoti kūriniu nemokamai.
Išimtinis autoriaus turtinių teisių pobūdis pasireiškia tuo, kad šios teisės priklauso tik autoriui ir jas gyvendinti gali tik autorius
arba kiti asmenys autoriaus pavedimu ar jo teisių perėmėjai, išskyrus autoriaus turtinių teisių apribojimus, kuriuos nustato autorinių ir
gretutinių teisių įstatymo ketvirtasis skirsnis.
Kūrinio atgaminimas - tai kūrinio ar jo dalies vieno ar kelių egzempliorių pagaminimas bet kokia materialia forma, įskaitant
elektroninę. Tai gali būti kūrinio kopijų pagaminimas, panaudojant spaudos, garso, vaizdo įrašymo ar kitas dauginimo bei kopijavimo
priemones, kaip antai visas spaudos priemones: mašinrašti, kompiuterini tekstą, fotokopijas, kserokopijas, mechaninius ir magnetinius
įrašus (plokštelės, kasetės, kompaktinės plokštelės, filmai, mikrofilmai ir kt.). Taip pat autorius turi išimtinę teisę i kūrinio atgaminimą
internete. Kūrinių atgaminimas internete prilyginamas jų atgaminimui periodinėje spaudoje (laikraščiuose, žurnaluose). Nelaikomas
atgaminimu gyvas kūrinio atlikimas (skaitymas, vaidinimas, dainavimas ir pan.). Autoriaus išimtinė teisė i kūrinio atgaminimą apima
visus kūrinio atgaminimo būdus, nepriklausomai nuo jų formos. Tai pagrindinė kūrinio autoriaus teisė. Bet kokia forma kūrini galima
atgaminti tik turint autoriaus ar jo teisių perėmėjo, ar kolektyvinio administravimo organizacijos leidimą.
Kūrinio išleidimas - tai kūrinio vienas atgaminimo būdų, kai tam tikras kūrinio egzempliorių skaičius pagaminimas rinkai.
Anksčiau kūriniai buvo išleidžiami panaudojant spaudos priemones (knygos, laikraščiai, žurnalą ir kita spaudos produkcija). Dabartiniu
metu kūriniai gali būti išleidžiami mechaninių ar magnetinių įrašų pavidalu (kasetės, kompaktinės plokštelės ir kt.). Įdiegus skaitmenines
technologijas, leidžiamos vadinamosios elektroninės knygos kompaktiniuose diskuose ir kompiuterių diskeliuose. Kūrinius galima
išleisti tik autoriaus valia, t. y. sudarius sutarti su autoriumi ar autoriaus įgaliotu asmeniu, ar su autoriaus teisių perėmėju.
Autoriaus išimtinės teisės versti kūrini turini atskleidžia Berno konvencijos 8 str., kuris nustato, kad šios konvencijos saugomų
literatūros ir meno kūrinių autoriai per visą jų teisių į originalius kūrinius galiojimo laiką turi išimtinę teisę versti ir leisti versti savo
kūrinius. Patys autoriai retai verčia savo kūrinius. Dažniausiai tai daro kiti asmenys. Kiekvienas asmuo savo poreikiams turi teisę
išsiversti bet koki kūrini be autoriaus sutikimo. Tokių vertimų autorius ir negali kontroliuoti. Todėl viena teisė i vertimą paprastai
neegzistuoja. Ji susijusi su vertimu, atgaminimu, išleidimu ir platinimu. Sudarant sutartį su autoriumi ar jo teisių perėmėju, reikalinga ne
tik gauti leidimą kūrini versti, bet ir aptarti kūrinio vertimo panaudojimo sąlygas ir gauti atitinkamas licencijas kūrinio vertimui
panaudoti. Vertėjas gali kūrini išversti i kitą kalbą be autoriaus sutikimo ir pasiūlyti leidėjui išleisti vertimą. Vertėjo veiksmai
nepažeidžia kūrinio autoriaus teisių, tačiau leidėjas neturi teisės atgaminti ir platinti kūrinio vertimo be autoriaus ar jo teisių perėmėjo
leidimo.
Autoriaus teisę pačiam perdirbti ar leisti perdirbti kūrini ir įvardija tokio perdirbimo būdus: adaptavimą, aranžavimą,
inscenizavimą. Šis kūrinio perdirbimo būdų įvardijimas nėra pilnas. Adaptavimas -tai kūrinio pritaikymas, kad ji galima būtų panaudoti
kitokiu būdu arba specialiu tikslu. Antai kompiuterio programą galima pakeisti, pritaikant prie kompiuterių technikos, prie kitų naudojamų
programų, beletristinį kūrinį galima perdirbti i dramos kūrint i kino, televizijos ar radijo scenarijų. Toks kūrinio perdirbimas galimas tik
autoriaus ar jo teisių perėmėjo leidimu. Kūrinio aranžavimas -tai muzikos kūrinio perdirbimas, pritaikant ji atitinkamam orkestriniam,
muzikos instrumentui, atlikėjo balsui; tai gali būti kūrinio perorkestravimas arba jo perdirbimas pakeičiant tonaciją. Inscenizacija -tai
kūrinio perdirbimas, pritaikant ji atlikti scenoje. Bet kokiems kūrinio perdirbimams reikalingas autoriaus sutikimas. Be to, kūrinio
perdirbimas be autoriaus sutikimo yra autoriaus teisės i kūrinio neliečiamybę pažeidimas ir užtraukia pažeidėjui atsakomybę pagal
įstatymą.
Kūrinio platinimą apibūdina kaip jo originalo ar kopijų pardavimą, nuomą, panaudą ar kitokį perdavimą nuosavybėn ar valdyti.
Platinimo teisė -tai autoriaus teisė siūlyti vartotojams kūrinio originalą ar jo kopijas arba skleisti kopijas. Ši autoriaus teisė glaudžiai
susijusi su teise kūrini atgaminti ir išleisti. Dažnai remiamasi prezumpcija, kad leidimas kūrini atgaminti arba išleisti reiškia ir leidimą ji
platinti. Tačiau sudaromose kūrinio leidybos sutartyse reikėtų nurodyti kūrinio platinimo būdus ir teritoriją. To nenurodžius, galimi ginčai
dėl sutarties turinio, nes įstatymas platinimą reglamentuoja kaip savarankišką išimtinę autoriaus teisę. Asmuo, įgijęs nuosavybės teisę i
kūrinio originalą ar kūrinio kopijos egzempliorių, neturi teisės nuomoti ar teikti pa- naudai kūrinio ar jo kopijų. Tai išimtinė autoriaus teisė.
Importuotais laikomi kūrinio egzemplioriai, pagaminti užsienio šalyje ir įvežti i Lietuvos Respublikos teritoriją, nepriklausomai
nuo to, ar jie bus platinami Lietuvoje, ar bus išvežami i kitą užsienio šali ir ten platinami, taip pat nepriklausomai nuo to, ar šie
egzemplioriai pagaminti teisėtai ar neteisėtai. Ši teisė leidžia autoriui kontroliuoti jo kūrinių platinimo teritoriją. Neteisėtai atgamintų
kūrinio egzempliorių importas akivaizdžiai pažeidžia autoriaus teises. Teisėtai pagamintų egzempliorių importas irgi gali pažeisti autoriaus
teises, jo sudarytas sutartis. Jeigu autorius davė išimtinę licenciją išleisti ir platinti kūrini Lietuvos teritorijoje, tai teisėtai išleistų užsienio
šalyje egzempliorių įvežimas i Lietuvą pažeis išimtinės licencijos sąlygas. Jeigu teisėtai Lietuvoje iš- leistas kūrinys eksportuojamas i
užsienio šali ir ten parduodamas žemesne kaina, tai negalima ten supirkti šio kūrinio egzempliorius ir importuoti i Lietuvą. Toks importas
gali pažeisti tiek leidėjo, tiek autoriaus teises.
Autoriaus išimtinė teisė viešai rodyti kūrinio originalą ar jo kopijas gali būti praktiškai taikoma tik dailės bei architektūros
kūriniams (tapybos, grafikos, skulptūros kūrinių viešas eksponavimas parodose, galerijose, pastatų ir kitų statinių projektų, eskizų ar
modelių eksponavimas ir pan.), fotografijoms ir kūriniams, gautiems taikant analogiškus fotografijai būdus. Asmuo, teisėtai įsigijęs dailės
kūrini ar jo kopiją, fotografiją, turi teisę juo papuošti savo butą, ofisą ar verslo vietą be autoriaus leidimo.
Tačiau jis neturi teisės šio kūrinio atgaminti (kopijuoti), platinti jo kopijas. Ši teisė praktiškai netaikytina išleistiems literatūros
kūriniams. Knygos viešai rodomos knygynų vitrinose, bibliotekų stenduose, knygų mugių ir tarptautinių knygų mugių stenduose bei ant
prekystalių be sutarties su autoriumi ar jo teisių perėmėju.
Teisė viešai atlikti kūrini bet kokiais būdais ir priemonėmis paprastai taikoma dramos, dramos-muzikos, muzikos kūrinių viešam
atlikimui. Viešu laikomas toks atlikimas, kai kūrinys atliekamas neribotam asmenų skaičiui scenoje betarpiškai publikai (teatre, koncertų
salėje ar kitoje viešoje vietoje). Kūrinys gali būti atliekamas panaudojant technines priemones -ekraną ar garsiakalbi, kai kūrinio atlikimą
publika mato ar girdi nebetarpiškai iš atlikimo vietos. Kūrinio atlikimas namų aplinkoje nelaikomas viešu. Tokiam atlikimui nereikia
autoriaus leidimo. Ši teisė taikoma tiek ,,gyvam atlikimui'' (kai kūrini atlieka dainininkas, muzikantas, choras, orkestras ir pan.), tiek gyvo
atlikimo įrašų naudojimui (kai viešai naudojami kūrinio atlikimo įrašai kompaktinėse plokštelėse, kasetėse ir kt.).-
Transliacija -tai kūrinio žodžių, muzikos ir/ar vaizdų perdavimas radijo bangomis ar laidais (kabelinė transliacija) neapibrėžtam
skaičiui asmenų (klausytojų, žiūrovų), kurie pasinaudodami jiems priklausančia radijo ar televizijos aparatūra gali priimti perduodamus
signalus ir atgaminti perduodamą garsą ir/ar vaizdą. Kūrinius galima transliuoti tik autoriaus ar jo teisių perėmėjo leidimu. Svarbus pats
tokių signalų perdavimas. Neturi reikšmės, ar buvo signalai priimami. Svarbu tai, kad tarp transliuojančios stoties ir radijo signalą
priimančios antenos nėra tarpininko.
Retransliacija -tuo pačiu metu priimamų iš kitos radijo ar televizijos stoties (transliuotojo) signalų (programų) tolesnis perdavimas
į eteri ar laidais. Kūrinių autorių teisės i kabelinę retransliaciją įgyvendinamos tik kolektyvinio administravimo būdu. Todėl kabeliniai
retransliuotajai licencijas kūrinių retransliavimui turi gauti iš autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų.
Kūrinio paskelbimo teisė -tai autoriaus išimtinė teisė spręsti, ar pateikti kūrini neribotam asmenų skaičiui susipažinti, t. y. padaryti
kūrini visuomenei prieinamą, atiduoti ji visuomenei naudoti ir vertinti. Paskelbimu nelaikytinas kūrinio perdavimas atskiriems asmenims
ar ribotam asmenų skaičiui (kūrinio perdavimas leidėjui, periodinio leidinio redakcijai, recenzentui ir pan.). Literatūros ir meno kūrinių
autoriai turi išimtinę teisę leisti bet koki jiems priklausančių kūrinių viešą paskelbimą bet kokiomis priemonėmis, laidais ar kitomis ryšio
priemonėmis, įskaitant ir tokius kūrinio pranešimo visuomenei būdus, kai publika gali bet kuriuo metu ir bet kuriose vietose savo
pasirinkimu susipažinti su kūriniu (pvz., internete).
Autorius turi teisę gauti atlyginimą už viešą kūrinio atlikimą ir viešą kūrinio paskelbimą. Atlikimas laikytinas viešu, jeigu kūrinys
atliekamas klausytojų ar žiūrovų auditorijai, kurią sudaro neapibrėžtas asmenų ratas. Atlikimas nelaikytinas viešu, jeigu kūrinys atliekamas
atlikėjo ar kūrinio įrašo kopijos savininko šeimos nariams, svečiams ir pan. Taip pat atlikimas yra viešas, jeigu kūrinys viešoje vietoje
(restorane, kavinėje, bare, parduotuvėje, viešbutyje ar kitoje viešoje vietoje) atliekamas publikai (lankytojams, klientams, pirkėjams ir kt.)
panaudojant garso ir garso-vaizdo perdavimo įrangą (radijo imtuvus, garsiakalbius, televizorius). Tokiam kūrinių atlikimui reikia gauti
autoriaus ar jo teisių perėmėjo licencija, ir už toki atlikimą reikia mokėti autorini atlyginimą. jeigu kūrinių įrašus, radijo ar televizijos
aparatūrą minėtų įmonių darbuotojai naudoja savo poreikiams darbe (kai tai nėra skirta publikai, klientams ar lankytojams neprieinamoje
vietoje), tai toks kūrinių atlikimas nelaikytinas viešu.
Bet kokiam viešam kūrinių panaudojimui (ar tai būtų gyvas kūrinio atlikimas, ar kūrinio atlikimo garso ar vaizdo- garso įrašas,
radijo ar televizijos transliacija ar retransliacija) reikia gauti autoriaus arba kolektyvinio administravimo asociacijos leidimą (licenciją) ir
mokėti autorini atlyginimą už kūrinio panaudojimą.
Nustatyta kūrinio autoriaus neatimama teisė gauti atlyginimą už fonogramos, kurioje įrašytas kūrinys, nuomą ar panaudą, reiškia,
kad šios teisės autorius negali atsisakyti. Sutarties sąlygos dėl šios teisės atsisakymo negalioja.
Nustatyta išimtis kompiuterių programoms, kurios instaliuotos įvairiuose įrenginiuose ar prietaisuose, kaip komplektuojančios šių
prietaisų ar įrenginių dalys. Tokiu atveju pirkimo ir pardavimo dalyku yra ne kompiuterio programa, o atitinkamas įrenginys ar prietaisas.
Prietaisų ar įrenginių gamintojas kompiuterių programas gali naudoti tik pagal sutarti su teisių į kompiuterių programą subjektu.
Pastatas yra architekto projekto realizavimo produktas, tačiau pastatas taip pat yra ir savininko nuosavybės teisės objektas
-nekilnojamasis daiktas, turintis didelę piniginę vertę ir socialinę reikšmę. Vertinant pastatą kaip materialinės ir intelektualinės nuosavybės
objektą, pirmenybė teikiama pastato savininko teisėms. jis kaip savininkas turi galimybę nevaržomai realizuoti jam priklausančią
nuosavybės teisę.
Autorių turtinių teisių paveldėjimas ir asmeninių neturtinių teisių saugojimo tvarka
Turtinės autorių teisės paveldimos pagal įstatymą arba testamentą. Autorius turi teisę ta pačia tvarka, kuria skiriamas testamento
vykdytojas, nurodyti asmenį, kuriam jis paveda saugoti asmenines neturtines teises. Jeigu autorius nėra davęs tokių nurodymų, autoriaus
asmenines neturtines teises saugo jo įpėdiniai. Tais atvejais, kai įpėdinių nėra, taip pat pasibaigus šio įstatymo nustatytiems autoriaus
turtinių teisių galiojimo terminams, autoriaus asmeninių neturtinių teisių apsaugą vykdo Vyriausybės įgaliota institucija.
Nuosavybės teisės į kūrinį perleidimas
Autorių teisės į kūrinį nesiejamos su nuosavybės teise į materialųjį objektą, kuriame šis kūrinys išreikštas. Jeigu autorius ar kitas
autoriaus teisių subjektas perleidžia nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriame išreikštas kūrinys, jis nelaikomas, jeigu kitaip
nenurodyta sutartyje, perleidusiu autoriaus turtines teises ar suteikusiu licenciją, leidžiančią panaudoti tą kūrinį.
Autorius arba kitas autoriaus teisių subjektas, perleidęs autoriaus turtines teises ar suteikęs licenciją, leidžiančią panaudoti kūrinį,
nelaikomas perleidusiu nuosavybės teisę į materialųjį objektą, kuriame tas kūrinys išreikštas.
Reikia skirti nuosavybės teisę i materialų objektą, kuriame tas kūrinys išreikštas, nuo autoriaus turtinių teisių. Todėl nuosavybės
teisių perdavimo i rankrašti, paveikslą, skulptūrą, kasetę, kompaktinę plokštelę ir kitus panašius objektus negalima vertinti kaip autoriaus
turtinių teisių perdavimo. Žinoma, minėtų objektų savininkas turi teisę, įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, naudoti minėtus objektus
savo ir savo šeimos bei artimųjų poreikiams tenkinti, gali šiuos objektus perleisti kitiems asmenims, tačiau jis neturi autoriaus išimtinių
turtinių teisių. Todėl jis neturi teisės pats atgaminti ar leisti atgaminti minėtuose objektuose išreikštus kūrinius, juos perdirbti, versti ir pan.
Pirkėjas, įgijęs paveikslą ar kitą dailės kūrinį, neturi teisės ji reprodukuoti, jeigu jam tokios teisės nesuteikė autorius ar jo teisių perėmėjas.
Jeigu kūrinio perdavimo sutartyje įsakmiai neaptarta įgijėjo teisė reprodukuoti (atgaminti) kūrini, tai jis tokios teisės neturi.
Asmuo, įgijęs autoriaus turtines teises, neįgyja jokių teisių į objektus, kuriuose kūrinys išreikštas (kūrinio rankraščio originalą,
kūrinio kopijas, paveikslą, skulptūrą ir kt.).
Kūrinio platinimas po pirmojo pardavimo
Autoriui ar jo teisių perėmėjui (arba jiems leidus tai padaryti), pardavus kūrinio originalą ar jo kopijas Lietuvos Respublikoje,
nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje išimtinė teisė platinti teisėtai apyvartoje esantį (parduotą) kūrinį ar jo kopijas. Šios
nuostatos netaikomos išimtinei teisei nuomoti ar teikti panaudai parduotą kūrinį ar jo kopijas. Teikiant panaudai knygas ir kitus leidinius
bibliotekose, jų autoriai turi teisę gauti atitinkamą atlyginimą už perduotą išimtinę teisę teikti kūrinį panaudai. Atlyginimo dydį ir
išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė, atsižvelgdama į Lietuvos autorių teisių ir gretutinių teisių tarybos siūlymus. Šis atlyginimas
nemokamas teikiant panaudai knygas ir kitus leidinius švietimo ir mokslo įstaigų bibliotekose.
Teisė į dalį pajamų už perparduotą meno kūrinio ar rankraščio originalą
Autorius turi neatimamą teisę į dalį pajamų, gaunamų kiekvieną kartą viešame aukcione ar kitu viešu būdu pardavus meno kūrinio,
literatūros ar muzikos kūrinio rankraščio originalą, kai parduodama po pirmojo nuosavybės teisių į juos perleidimo, atlikto paties
autoriaus, ir kai kūrinio ar rankraščio originalo perpardavimo kaina yra ne mažesnė kaip 1000 litų.
Čia numatytą dalį pajamų - 5 procentus kūrinio ar rankraščio originalo pardavimo kainos autoriams išmoka pardavėjai. Aukcionų ar
kitų viešų pardavimų rengėjai turi pateikti autoriams arba jiems atstovaujančioms kolektyvinio autorių teisių administravimo asociacijoms
informaciją apie parduotus kūrinių ar rankraščių originalus, pardavėjus ir kūrinio ar rankraščio pardavimo kainą.
Autoriaus teisė į dalį pajamų už perparduotą meno kūrinio ar rankraščio originalą kitiems asmenims pereina tik autoriui mirus -
paveldėjimo tvarka.
Dailės ir architektūros kūrinio prieinamumo teisė
Dailės kūrinio originalo savininkas turi leisti kūrinio autoriui atgaminti kūrinį ar panaudoti jį savo parodai su sąlyga, kad nebus
pažeisti kūrinio savininko teisėti interesai ir bus užtikrintas kūrinio saugumas. Dailės kūrinio originalo savininkas negali sunaikinti kūrinio,
prieš tai nepasiūlęs grąžinti jį autoriui. Tais atvejais, kai kūrinio originalo grąžinti autoriui nėra galimybių, jam turi būti sudarytos sąlygos
atitinkamu būdu padaryti kūrinio kopiją. Architektūros kūrinio užsakovas turi leisti kūrinio autoriui, nemokant papildomo autorinio
atlyginimo, dalyvauti realizuojant pastato ar kito statinio projektą (vykdant rengiamos statybos dokumentacijos, pastato ar kito statinio
statybos darbų autorinę priežiūrą), jeigu kitaip nenumatyta autorinėje kūrinio užsakymo sutartyje. Architektūros kūrinio (pastato ar kito
statinio) savininkas be autoriaus leidimo gali keisti pastatą ar kitą statinį, kai tai daroma dėl techninių priežasčių ar praktinio naudojimo
tikslu. Architektūros kūrinio autoriui turi būti sudarytos sąlygos nufotografuoti griaunamą arba iš esmės perstatomą pastatą ar statinį ir
gauti jo projekto kopiją.
Autoriui pardavus, padovanojus ar kitokiu būdu perleidus dailės kūrini kūrinio įgijėjas įgyja tik materialinės nuosavybės teisę i
kūrini kaip daiktą, tačiau jis neįgyja jokių autoriaus teisių (tiek asmeninių neturtinių, tiek turtinių). Autoriui išlieka teisė i kūrinio
atgaminimą, teisė viešai rodyti kūrinio originalą ar kopijas. Todėl kūrinio originalo savininkas ir turi leisti autoriui atgaminti kūrini
(padaryti jo kopijas) ar panaudoti ji savo parodai. Leidimą sąlygoja kūrinio savininko teisėti interesai ir kūrinio saugumo užtikrinimas.
Vienas svarbiausių kūrinio savininko interesų - kūrinio saugumas. Todėl negalima kūrinio atgaminti tokiais būdais ir priemonėmis, kurie
kenkia kūrinio saugumui. Siekiant užtikrinti kūrinio savininko turtinius interesus, perduodamas autoriaus parodai kūrinys gali būti
draudžiamas autoriaus sąskaita nuo sunaikinimo, sužalojimo ar vagystės. Galimi ir kitokie kūrinio savininko teisėti interesai, i kuriuos
reikalinga atsižvelgti leidžiant kūrini atgaminti ar eksponuoti parodoje.
Dailės kūriniai nėra amžini. jie gali būti sunaikinti nepriklausomai nuo jų savininko valios ir savininko valia. jeigu dailės kūrinio
originalas dėl kokių nors priežasčių (pvz., dėl politinių priežasčių, pasikeitus savininko ar visuomenės ideologinėms ar religinėms
pažiūroms) tampa nereikalingas savininkui, tai savininkas jo negali sunaikinti, nepasiūlęs autoriui atsiimti. Įstatymas ne- nustato kūrinio
autoriaus pareigos atlyginti kūrinio savininkui grąžinamo kūrinio vertę. Matyt, įstatymų leidėjas laiko, jog jeigu kūrinys savininkui
nereikalingas ir jis ji pasiryžęs sunaikinti, tai nėra pagrindo atlyginti savininkui kūrinio įgijimo, saugojimo ir kitas išlaidas, nes kūrinys jo
savininkui yra bevertis. Tais atvejais, kai kūrinio negalima grąžinti dėl fizinių priežasčių (pvz., freskos, dekoratyvinių bareljefų, kurie
susiję su pastatu ir kt.), autoriui turi būti sudarytos sąlygos padaryti kūrinio kopijas. Šio straipsnio antros dalies nuostatos turi būti taikomos
be išimties visiems kūriniams, tarp jų ir hitlerinės Vokietijos, ir tarybinio laikotarpio ideologinio pobūdžio kūriniams.
Įgyvendinant architektūros kūrini, gali atsirasti poreikis keisti architektūrini sprendimą jau projektavimo metu. Be to, paprastai
statant pastatą ar statini ir atliekant sudėtingus statybos darbus, išryškėja projekto trūkumai, atsiranda naujų poreikių. Kūrinio realizavimas
natūroje priklauso nuo statybos darbų kokybės, nuo naudojamų statybai medžiagų. Statybos metu iškyla įvairių problemų, kurių
sprendimas susijęs su statinio projektu. Todėl atliekama autorinė statybos priežiūra. Tokia priežiūra galima mokant autoriui atlyginimą,
tačiau įstatymas suteikia autorinės priežiūros teisę architektūros kūrinio autoriui, nemokant jam atlyginimo. Tačiau autoriaus su užsakovu
sudaryta sutartimi gali būti nustatyta, kad autorinė priežiūra iš viso nebus atliekama arba kad už autorinę priežiūrą autoriui bus mokamas
atlyginimas.
Jeigu pastatas griaunamas arba iš esmės perstatomas, apie tai reikalinga pranešti autoriui, sudaryti sąlygas nufotografuoti pastatą,
perduoti pastato projekto kopiją.

Autorių turtinių teisių apribojimai

Turtinių teisių apribojimo sąlygos

Turtinių teisių apribojimai leidžiami išimtinai įstatymo numatytais atvejais. Jie turi neprieštarauti įprastiniam kūrinio naudojimui ir
nepažeisti teisėtų autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto interesų. Kūrini galima naudoti be autoriaus ar jo teisių perėmėjo leidimo ir
nemokant autoriui atlyginimo tik nustatytais atvejais. Visais kitais atvejais kūrini galima panaudoti tik autoriaus ar jo teisių perėmėjo
leidimu ir už kiekvieną panaudojimą mokant atlyginimą; kitoks kūrinio panaudojimas yra autoriaus išimtinių turtinių teisių pažeidimas ir
užtraukia šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatytą atsakomybę.
Kūrinio atgaminimas asmeniniais tikslais
Be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo fiziniam asmeniui išimtinai savo
asmeniniam naudojimui leidžiama pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną išleisto ar kitaip paskelbto kūrinio egzempliorių su sąlyga, kad
toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas. Nuostatos netaikomos atgaminant šiuos kūrinius:
1) architektūros kūrinius pastatų ar kitokių statinių pavidalu;
2) visą knygos tekstą ar didesnę jo dalį arba muzikinio kūrinio natas reprografijos būdu;
3) kompiuterių programas (išskyrus įstatymo 25 - 26 straipsniuose nustatytus atvejus);
4) elektronines duomenų bazes (išskyrus įstatymo 27 straipsnyje nustatytus atvejus).
 Skelbiami ir išleidžiami kūriniai yra skirti asmeniniam naudojimui. Asmuo, įsigijęs kūrini ar jo kopiją (knygą, muzikos kūrinio
įrašą kasetėje ar kompaktiniame diske ir pan.), gali juos naudoti savo ir savo šeimos (namų) asmeniniams poreikiams. Knyga galima leisti
nemokamai pasinaudoti draugams ar pažįstamiems. Taip pat savo asmeniniams poreikiams toks asmuo gali pasidaryti vieną įsigyto kūrinio
kopiją. Tokios kopijos negalima perduoti kitiems asmenims. Neaišku, ką reiškia žodžiai ,,vienkartinis veiksmas'': ar tai reiškia, kad
pradėjus daryti kopiją, ją reikia baigti vienu veiksmu, o po pertraukos jau negalima tęsti kopijavimo veiksmų, ar tai reiškia, kad iš viso
vienas fizinis asmuo per savo gyvenimą gali padaryti savo poreikiams tik vieną kūrinio kopiją, ar to paties kūrinio galima padaryti tik
vieną kopiją? Vileita mano, kad žodžiai ,,vienkartinis veiksmas'' yra pertekliniai. Pakanka leidimo atgaminti tik vieną išleisto ar kitaip
paskelbto kūrinio egzempliorių, o žodžiai ,,vienkartinis veiksmas'' reiškia draudimą užsiimti atgaminimu kaip verslu reguliariai, net ir
negaunant iš atgaminimo pajamų, nes toks atgaminimas gali turėti įtakos kūrinio ar jo kopijų realizavimo rinkai, o kartu ir autoriaus teisei i
atlyginimą. Šio straipsnio nuostatos netaikomos juridiniams asmenims ir įmonėms, neturinčioms juridinio asmens teisių.
Citavimas
Leidžiama atgaminti nedidelę išleisto ar kitaip viešai paskelbto kūrinio dalį tiek originalo kalba, tiek išverstą į kitą kalbą, citatos
pavidalu kitame kūrinyje be to kūrinio, iš kurio paimta citata, autoriaus ar kito to kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo su sąlyga, kad
toks atgaminimas yra sąžiningas ir jo mastas neviršija citavimo tikslui reikalingo masto. Cituojant turi būti nurodomas citatos šaltinis ir
autoriaus vardas, jeigu jis yra nurodytas kūrinyje, iš kurio citata paimta.
Dažniausiai cituojami Literatūros kūriniai. Gali būti cituojami muzikos kūriniai, audiovizualiniai kūriniai (pvz., paskaitoje,
televizijos laidoje apie muziką, kino meną ir pan.). Bet negalima svetimus muzikos kūrinius naudoti kaip citatas koncertinėje programoje.
Negalima kaip citatų atgaminti vaizduojamojo meno 1 kūrinių (paveikslų, skulptūrų, fotografijų ir kt.) ar jų fragmentų.
Citatos apimti sąlygoja citavimo tikslas. Galima cituoti tiek, kiek reikia kito autoriaus minčiai, jo naudojamoms meninės išraiškos
priemonėms parodyti. Negalima kaip citatą atgaminti visą kūrini ar žymią jo dali, išskyrus mažų meninių formų kūrinius (aforizmai,
miniatiūros ir pan.).
Nėra citata kito autoriaus minčių ar idėjų atpasakojimas kita originalia forma. Toks atpasakojimas nėra autoriaus teisių pažeidimas,
nes idėjų autorių teisė nesaugo.
Kūrinio atgaminimas mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais
Be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo ir nemokant autorinio atlyginimo leidžiama:
1) kaip pavyzdį mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti nedidelius išleistus kūrinius ar trumpą išleisto kūrinio ištrauką
rašytiniu, garso ar vaizdo pavidalu su sąlyga, kad toks atgaminimas neviršytų tam tikslui reikalingo masto;
2) atgaminti ne pelno tikslu reljefiniu-taškiniu šriftu arba kitu specialiu akliesiems ir silpnaregiams skirtu būdu teisėtai išleistus
kūrinius, išskyrus tuos, kurie specialiai buvo sukurti šiam tikslui.
Panaudojant kūrinį būtina nurodyti autoriaus vardą ir naudojamą šaltinį.
Mokymo poreikiai suvokiam; plačiąja prasme. Kūrinius mokymo poreikiams gali naudoti visų formų ir lygių mokyklos (pradinės,
vidurinės, aukštosios, viešosios priprivačios mokymo įstaigos). Kūriniai gali būti panaudot; bendrajam lavinimui, profesiniam parengimu;.
Tačiau kiekvienu atveju kūriniai turi būti naudojami tiek, kiek to reikalinga mokymo poreikiams. Todėl mokomojoje programoje negalima
naudot; kūrinių, kurie nėra betarpiškai susiję su mokymo poreikiais.
Kūrinio atgaminimas reprografijos būdu
Bet kuri biblioteka ar archyvas ne pelno tikslu gali be kūrinio autoriaus ar kito to kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo
reprografijos būdu padaryti kūrinio kopiją, kai:
1) atgaminamas išleistas straipsnis ar kitas trumpas kūrinys, ar trumpa rašytinio kūrinio ištrauka su iliustracijomis ar be jų ir kai
tokio atgaminimo tikslas yra patenkinti fizinio asmens prašymą, su sąlyga, kad kopija bus naudojama tik to asmens mokymosi, lavinimosi
ar mokslo tiriamojo darbo tikslais ir toks atgaminimas yra vienkartinis veiksmas. Pakartotiniai tokio atgaminimo atvejai leidžiami, jeigu jie
vienas su kitu nesusiję;
2) kūrinio kopija daroma tam, kad būtų išsaugotas arba atgamintas prarastas, sunaikintas arba tapęs netinkamu naudoti
egzempliorius, arba kai reikia atkurti kitos panašios bibliotekos ar archyvo nuolatinės kolekcijos prarastą, sunaikintą arba tapusį netinkamu
naudoti egzempliorių, jeigu tokio egzemplioriaus neįmanoma gauti kitais būdais ir jei toks reprografinis atgaminimas yra atskiras
vienkartinis veiksmas. Pakartotiniai tokio atgaminimo atvejai leidžiami, jeigu jie vienas su kitu nesusiję.
Ne pelno tikslu auditoriniam mokymui švietimo ir mokslo įstaigose reprografijos būdu leidžiama atgaminti išleistą straipsnį, kitą
neilgą kūrinį ar trumpą rašytinio kūrinio ištrauką su iliustracijomis ar be jų ir tokio dydžio, kurį pateisina siekiamas tikslas, su sąlyga, kad
toks atgaminimas yra atskiras vienkartinis veiksmas. Pakartotiniai tų pačių nedidelių kūrinių ar kūrinių ištraukų atgaminimo atvejai
leidžiami, jeigu jie vienas su kitu nesusiję.
Panaudojant kūrinį šiais tikslais, ant atgamintos kūrinio kopijos būtina nurodyti autoriaus vardą ir naudojamą šaltinį.
Už kūrinių atgaminimą reprografijos būdu (fotokopijavimo ar kitu būdu popieriuje) autoriai ir leidėjai turi teisę gauti atitinkamą
atlyginimą. Tokį atlyginimą moka fiziniai arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, teikiantys reprografinio
atgaminimo paslaugas. Atlyginimo dydį ir išmokėjimo tvarką nustato Vyriausybė. Dabartiniu metu Vyriausybė dar nėra nustačiusi
atlyginimo už kūrinių kopijavimą reprografijos būdu dydžio ir išmokėjimo tvarkos.
Kūrinio panaudojimas informacijos tikslais
Be kūrinio autoriaus ar kito to kūrinio autoriaus teisių subjekto leidimo, tačiau nurodant, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir
autoriaus vardą, leidžiama:
1) atgaminti laikraščiuose, radijo ir televizijos laidose, pakartotinėse ir retransliuojamose laidose ir programose ar kitose
visuomenės informavimo priemonėse straipsnius, paskelbtus laikraštyje ar kitame periodiniame leidinyje, aktualiais ekonomikos, politikos
ar religijos klausimais, taip pat analogiško pobūdžio laidas. Toks leidimas negalioja, kai kūrinio autorius ar kitas to kūrinio autoriaus teisių
subjektas pasilieka išimtinę teisę leisti arba uždrausti tokį atgaminimą, transliavimą, retransliavimą ar kitokį viešą kūrinio paskelbimą;
2) panaudoti literatūros ir meno kūrinius, kai iš jų atlikimo ar eksponavimo vietos pateikiama informacija apie visuomenės
gyvenimo įvykius bei dienos įvykių apžvalgas spaudoje, per radiją ar televiziją, jeigu tokį kūrinių naudojimą pateisina informacijos
pateikimo tikslas ir tai yra pagalbinė informacijos pateikimo medžiaga;
 3) informuojant visuomenę apie tuo metu vykstančius renginius ar įvykius, šiam tikslui atitinkamu mastu atgaminti laikraščiuose ar
periodiniuose leidiniuose, transliuoti ar retransliuoti eteriu, kabelinėmis priemonėmis ar kitaip viešai paskelbti politines kalbas, nuomones,
paskaitas ar panašaus pobūdžio viešai paskelbtus kūrinius, taip pat kalbas, pasakytas teismo proceso metu. (Šios nuostatos netaikomos
autoriaus išimtinei teisei sudaryti arba leisti sudaryti tokių kūrinių rinkinius.)
Kompiuterio programos atgaminimas ir adaptavimas
Asmuo, teisėtai įsigijęs kompiuterio programą, turi teisę be autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimo pasidaryti vieną tos
programos kopiją ar adaptuoti programą, jei tokia kopija ar programos adaptavimas būtini tam, kad:
1) galima būtų naudotis šia kompiuterio programa pagal paskirtį, kuriai kompiuterio programa buvo įsigyta, įskaitant programos klaidų
ištaisymą;
2) galima būtų atgaminti teisėtai įsigytą kompiuterio programos kopiją, jeigu ji yra prarasta, sunaikinta ar tapo netinkama naudoti.
Jokia kompiuterio programos kopija ar adaptuota programa be autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimo negali būti naudojama
kitokiems tikslams, nei aukščiau numatyti.
Asmuo, turintis teisę naudoti kompiuterio programą, turi teisę be autoriaus ar kito programos autoriaus teisių subjekto leidimo išbandyti,
nagrinėti ar patikrinti programos veikimą tam, kad galėtų nustatyti, kokiomis idėjomis ar principais remiasi programa ar jos sudedamosios
dalys, jeigu jis tai daro atlikdamas tokius veiksmus, kuriuos atlikti turi teisę (įdiegia programą, peržiūri programos pateikiamus duomenis
ekrane, perduoda ar išsaugo programos duomenis).
Negalioja sutartys, trukdančios atlikti aukščiau numatytus veiksmus.
Šios nuostatos leidžia asmeniui, teisėtai įgijusiam kompiuterio programą, pasidaryti tokios programos kopiją tam atvejui, jeigu įgyta
kompiuterio programa būtų prarasta, sunaikinta arba taptų netinkama naudoti. Tokiu atveju vietoje įgytos kompiuterinės programos galima
naudoti jos kopiją. Tačiau tokios kopijos negalima perduoti kitiems asmenims.

Kompiuterio programos dekompiliavimas

Autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimas nėra būtinas, kai reikia atkurti kompiuterio programos kodą ar jį išversti tam, kad
būtų galima gauti informaciją, kuri užtikrintų savarankiškai sukurtos kompiuterio programos ir kitų programų suderinamumą, su sąlyga,
kad:
1) tokius veiksmus atlieka asmuo, turintis licenciją, ar kitas asmuo, turintis teisę naudotis programos kopija, ar jų įgaliotas tai atlikti
asmuo;
2) informacija, užtikrinanti programų suderinamumą, prieš tai nebuvo lengvai prieinama aukščiau punkte nurodytiems asmenims;
3) šie veiksmai taikomi tik toms originalios programos dalims, kurios yra būtinos, kad programos būtų suderinamos.
Negalioja sutartys, trukdančios atlikti aukščiau numatytus veiksmus.
Tokią informaciją draudžiama:
1) naudoti kitiems tikslams, nei suderinti savarankiškai sukurtą kompiuterio programą su kitomis programomis;
2) perduoti kitiems asmenims, išskyrus atvejus, kai būtina suderinti savarankiškai sukurtą kompiuterio programą su kitomis
programomis;
3) naudoti iš esmės panašios kompiuterio programos kūrimui, gaminimui ir komerciniais tikslais arba kitai veiklai, pažeidžiančiai
autorių teises.
Duomenų bazių naudojimas
Teisėtas duomenų bazės ar jos kopijos naudotojas be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo turi teisę atlikti veiksmus,
numatytus įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (išvardintos autoriaus išimtinės teisės), jei šie veiksmai reikalingi tam, kad teisėtas duomenų
bazės naudotojas galėtų sužinoti duomenų bazės turinį ir juo tinkamai naudotis. Kai teisėtam duomenų bazės naudotojui leidžiama
naudotis tik jos dalimi, nuostatos taikomos tik tai duomenų bazės daliai.
Negalioja sutartys, trukdančios atlikti aukščiau numatytus veiksmus.
Išleista arba viešai paskelbta duomenų bazė be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo gali būti naudojama kaip pavyzdys
mokymo ar mokslinio tyrimo tikslais su sąlyga, kad yra nurodomas jos šaltinis ir panaudojimą pateisina siekiamas nekomercinis tikslas,
taip pat dėl visuomenės ir valstybės saugumo interesų, administraciniais bei teismo proceso tikslais.
Kūrinio rodymas
Be autoriaus arba kito autoriaus teisių subjekto leidimo leidžiama viešai rodyti dailės kūrinio originalą ar jo kopiją šiais atvejais:
1) kai kūrinys yra parduotas ar kitu būdu nuosavybės teisės į jį perduotos kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui ar įmonei, neturinčiai
juridinio asmens teisių, ir kai autorius ar kitas to kūrinio autoriaus teisių subjektas žino ar turi pagrindo žinoti, kad toks viešas kūrinių
rodymas (paroda) yra įsigijusio kūrinį fizinio ar juridinio asmens įprastinės ūkinės veiklos dalis;
2) bet kuriuo kitu atveju, jei viešas kūrinio rodymas neprieštarauja įprastam kūrinio naudojimui ir kitaip nepažeidžia teisėtų autoriaus
ar kito autoriaus teisių subjekto interesų.
Išimtinės teisės leisti kūrinio kabelinę retransliaciją privalomasis kolektyvinis administravimas
1. Išimtinė autorių teisė leisti kūrinio kabelinę retransliaciją gali būti įgyvendinama tik per autorių teisių kolektyvinio administravimo
asociaciją.
2. Tuo atveju, kai autorius ar jo teisių perėmėjas nėra suteikęs įgaliojimų jokiai autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijai
įgyvendinti jo išimtinę teisę leisti kūrinio kabelinę retransliaciją, laikoma, kad tokius įgaliojimus turi autorių teisių kolektyvinio
administravimo asociacija, administruojanti Lietuvos Respublikos teritorijoje tokio pobūdžio teises. Toks autorius ar kitas autoriaus teisių
subjektas turi tokias pačias teises ir įsipareigojimus, kylančius iš sutarčių, sudarytų tarp kabelinės retransliacijos operatorių ir autorių teisių
kolektyvinio administravimo asociacijos, kaip ir autoriai ar kiti autorių teisių subjektai, kurie yra suteikę šiai asociacijai tokius įgaliojimus.
3. Jei išimtines teises į kūrinių kabelinę retransliaciją Lietuvos Respublikoje administruoja daugiau negu viena autorių teisių
kolektyvinio administravimo asociacija, kūrinio autorius ar kitas autoriaus teisių subjektas gali pasirinkti, kuri iš tų asociacijų bus laikoma
įgaliota administruoti jo teises.
 4. Kabelinės retransliacijos operatoriai ir autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos derybų būdu susitaria dėl teisių į kūrinių
kabelinę retransliaciją suteikimo. Jei derybų šalims nepavyksta susitarti ir sudaryti sutartį dėl teisės į kūrinio kabelinę retransliaciją, bet
kuri iš jų gali kreiptis į tarpininką, prašydama tarpininkauti derybose dėl sutarties sudarymo.
5. Tarpininkas teikia pasiūlymus ir padeda derybų šalims susitarti. Laikoma, kad šalys priėmė tarpininko pasiūlymą, pateiktą raštu, jeigu
nė viena iš jų per 3 mėnesius nuo pasiūlymo pateikimo dienos raštu nepareiškė tarpininkui savo prieštaravimų. Jeigu šalys nepriima
tarpininko pasiūlymo, licencijos sąlygas nustato teismas.

Autorių teisių galiojimo terminai

Autorių teisių galiojimo terminas

Autoriaus turtinės teisės galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties, nepaisant kūrinio teisėto viešo paskelbimo
datos. Autoriaus asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.
Atkreiptinas dėmesys, jog normos atgal negalioja. Todėl 70 metų terminas taikomas autorių teisėms, kurių apsaugos terminas nėra
pasibaigęs šio įstatymo įsigaliojimo metu. Sprendžiant Lietuvos autorių teisių apsaugos terminų klausimą, reikalinga atsižvelgti i tai, kad
atskirais laiko tarpais Lietuvos teritorijoje galiojo įvairūs autoriaus teisių apsaugos terminai. Jeigu įsigaliojant naujoms įstatymo normoms,
nustatančioms ilgesnius autoriaus teisių galiojimo terminus, ankstesnis teisių galiojimo terminas yra pasibaigęs ir kūrinys tapo viešąja
nuosavybe, tai nauji ilgesni terminai netaikomi, t. y. autoriaus teisių galiojimo terminas nepratęsiamas. Atkreiptinas dėmesys, kad iki 1973
m. Lietuvos teritorijoje galiojo 15 metų autoriaus teisių galiojimo terminas. 1973 m., ryšium su TSRS prisijungimu prie Pasaulinės autorių
teisių konvencijos (Ženevos konvencijos), buvo nustatytas naujas 25 metų autorių teisių galiojimo terminas. Tačiau šis terminas buvo
taikomas tik toms autorių teisėms, kurių 15 metų galiojimo terminas buvo nepasibaigęs 1973 m. Po to 1994 05 18 Lietuvos Respublikos
Seimas priėmė naują Civilinio kodekso redakciją, kurios 536 str.: nustatė 50 metų autorių teisių galiojimo terminą, tačiau ir šis terminas
buvo taikomas tik toms teisėms, kurių galiojimo terminas buvo nepasibaigęs 1994 m. Todėl nu- statinėjant autoriaus teisių galiojimo
terminą reikia atsižvelgti į šiuos tris slenksčius -1973 m., 1994 m. ir 1999 m.
Autoriaus autorystės teisė, teisė i autoriaus vardą ir teisė i kūrinio neliečiamybę saugomos neterminuotai. Todėl kad ir kiek praeitų
laiko nuo autoriaus mirties, negalima savintis tokio autoriaus kūrinio, keisti autoriaus nurodymą arba daryti pakeitimus kūrinyje.
Teisių gynimo nuostatos taikomos autoriams, kurių teisės ginamos pagal ratifikuotas tarptautines sutartis bei kitus teisės aktus,
privalomus Lietuvos Respublikai pagal jos tarptautinius įsipareigojimus. Lietuvos Respublika yra Berno konvencijos narė nuo 1994 12 14.
Šios konvencijos 7 str. 8 d. reglamentuoja kūrinių apsaugos terminų taikymą Berno sąjungos šalyse, nustatydama, kad bet kurio atveju
kūrinių apsaugos terminus nustato įstatymai tos šalies, kurioje reikalaujama apsaugos; tačiau jei šios šalies įstatymai nenumato ko kita
(Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kita), terminas negali būti ilgesnis nei kūrinio kilmės šalyje nustatytasis. Iš čia išeina, kad
užsienio šalių, Berno konvencijos narių, kūrinių apsaugos terminas negali būti ilgesnis negu nustato kūrinio kilmės šalis ir negali būti
ilgesnis negu nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Antai iki 1999 06 09 Lietuvoje galiojo 50 metų autorių turtinių teisių apsaugos
terminas. Todėl Lietuvoje nebuvo saugomi kūriniai, kurių apsaugos 50 metų terminas pagal Lietuvos įstatymus buvo pasibaigęs, nors
kūrinio kilmės šalyje šis terminas dar nebuvo pasibaigęs (pvz., VFR autorių kūriniai, kuriems VFR galiojo 70 metų kūrinių apsaugos
terminas). Dabartiniu metu Lietuvos Respublikoje gali būti taikomi trumpesni nei 70 metų terminai tų Berno konvencijos šalių kūriniams,
kuriose galioja trumpesni nei Lietu- vos Respublikoje terminai.
Specialūs autorių turtinių teisių galiojimo terminai
Autorių turtinės teisės į kūrinį, sukurtą bendraautorystės pagrindu, galioja visą bendraautorių gyvenimą ir 70 metų po paskutiniojo
bendraautorio mirties.
Autorių turtinės teisės į anonimiškai arba pseudonimu viešai paskelbtą kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo
datos. Jei tokio kūrinio autoriaus tapatybė nekelia abejonių arba per nurodytą terminą paaiškėja autoriaus tikrasis vardas, autoriaus turtinės
teisės į tokį kūrinį galioja visą autoriaus gyvenimą ir 70 metų po autoriaus mirties.
Autorių turtinės teisės į kolektyvinį kūrinį galioja 70 metų nuo kūrinio teisėto viešo paskelbimo datos. Tais atvejais, kai kūrinį
sukūrusių fizinių asmenų tapatybė viešai paskelbtame kūrinyje nekelia abejonių, taikomos šio straipsnio 1 dalies nuostatos.
Autorių turtinės teisės į audiovizualinį kūrinį galioja, kol gyvi režisierius, scenarijaus autorius, dialogų autorius, dailininkas,
operatorius bei muzikos, specialiai sukurtos audiovizualiniam kūriniui, autorius ir 70 metų po paskutiniojo iš jų mirties.
Turtinės teisės į kūrinį, išleistą pasibaigus autorių teisių galiojimo terminui
Fizinis ar juridinis asmuo, pirmą kartą teisėtai išleidęs ar kitaip teisėtai viešai paskelbęs anksčiau nepublikuotą kūrinį, pasibaigus jo
autoriaus teisių galiojimo terminui, įgyja įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (išvardintos autoriaus išimtinės teisės), numatytas autoriaus
išimtines turtines teises į kūrinį. Šios teisės galioja 25 metus nuo kūrinio pirmojo teisėto išleidimo ar viešo paskelbimo datos.
Visa tai taikytina tik tų kūrinių atžvilgiu. kurių autorių teisės yra pasibaigusios, t. y. kūrinių, kurių autorius žinomas. Šių nuostatų
negalima taikyti kūriniams, kurių autorius anonimiškas ar nurodytas pseudonimu, nes šių kūrinių teisinės apsaugos terminas nėra
pasibaigęs, nepriklausomai nuo to, kiek metų praėjo nuo jų sukūrimo. Paskelbus tokį kūrinį tik prasideda jo teisinės apsaugos termino eiga.
Autorių teisių galiojimo terminų skaičiavimas
Autorių teisių galiojimo terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu
pradedamas skaičiuoti nurodytas terminas. Autorių teisių galiojimo terminas į kūrinį, išleistą atskirais vienetais (tomais, dalimis, laidomis,
epizodais), skaičiuojamas kiekvienam tokiam vienetui atskirai nuo to vieneto teisėto išleidimo datos.
Autorių teisių 70 metų galiojimo terminas pradedamas skaičiuoti ne nuo autoriaus mirties dienos arba anonimiško ar pseudonimu
išleisto kūrinio išleidimo dienos, bet nuo kitų metų, einančių po mirties metų ar kūrinio išleidimo metų, sausio pirmos dienos, ir terminas
pasibaigia paskutinių termino metų (70-jų) gruodžio 31 dieną.

Autorines sutartys

Autorių turtinių teisių perdavimas

 Autorių turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ir kita įstatymų nustatyta tvarka. Autorių asmeninės
neturtinės teisės kitiems asmenims neperduodamos. Jos nepriklauso nuo autorių turtinių teisių, lieka jiems ir tais atvejais, kai turtinės
teisės perduodamos kitiems asmenims.
Tik turtinės teisės gali pereiti kitiems asmenims, o asmeninės neturtinės neperduodamos kitiems asmenims. Jos neatskiriamai
susijusios su autoriaus asmeniu. Sandoriai dėl asmeninių neturtinių teisių perdavimo negalioja. Autorius neturi teisės disponuoti savo
neturtinėmis teisėmis. Jis visai atvejais negali perduoti kitiems asmenims jam priklausančios autorystės teisės. Sutartys dėl autorystės
teisės perdavimo visais atvejais negalioja. Bet autorius gali su kontrahentu tartis dėl autoriaus vardo nurodymo ir bendru sutarimu
nustatyti, kaip bus nurodomas autoriaus vardas (tikrasis vardas, pseudonimas ar kūrinys bus skelbiamas anonimiškai), kokiu pseudonimu
kūrinys bus skelbiamas.
Taip pat autorius gali leisti kūrinio naudotojui daryti pakeitimus kūrinyje. Tokius pakeitimus reikia aptarti sutartyje arba juos turi
aprobuoti autorius. Jokių sutarčių dėl autoriaus vardo nurodymo pakeitimo, dėl kūrinio turinio ar pavadinimo pakeitimo neturi teisės
sudaryti autoriaus teisių perėmėjai ar autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos.
Autorinės sutartys
Turtines teises autorius gali perduoti kitiems asmenims autorine sutartimi dėl teisių perdavimo arba suteikti autorine licencine
sutartimi.
Autorinėje sutartyje dėl teisių perdavimo turi būti aiškiai nurodytos autoriaus perduodamos turtinės teisės į kūrinį (nurodant
konkretaus kūrinio pavadinimą). Asmuo, kuriam perduotos autoriaus turtinės teisės, laikomas autoriaus turtinių teisių perėmėju. Negali
būti perduodamos teisės į visus būsimus autoriaus kūrinius.
Autorius ar jo turtinių teisių perėmėjas gali sudaryti autorinę licencinę sutartį dėl išimtinių teisių suteikimo (išimtinė licencija) arba
autorinę licencinę sutartį dėl neišimtinių teisių suteikimo (neišimtinė licencija). Licencija laikoma išimtine tik tuo atveju, jei tai tiesiogiai
nurodyta sutartyje.
Autorinė sutartis -tai autoriaus ar jo teisių perėmėjo sudaryta sutartis dėl autoriaus turtinių teisių perdavimo arba teisės pasinaudoti
kūriniu suteikimo kitam asmeniui. Atlikėjo sudaroma sutartis su koncertų organizatoriumi dėl kūrinio atlikimo, redaktoriaus sutartis su
leidėju ar autoriumi dėl kūrinio redagavimo ir kitos panašios sutartys nėra autorinės, nors ir susijusios su kūrinio panaudojimu, nes pagal
šias sutartis neperduodamos autoriaus turtinės teisės.
Autorinė sutartis gali reglamentuoti ir autoriaus asmeninių neturtinių teisių realizavimą: nustatyti, kaip bus nurodomas autoriaus vardas
ar pseudonimas skelbiant, atgaminant ir platinant kūrinį, suteikti kontrahentui teisę sutrumpinti kūrinį ir kt.
Autorinė sutartis yra viena civilinių sutarčių rūšis. Todėl šiai sutarčiai taikomi bendrieji sandorių ir sutarčių nuostatai (galiojimo sąlygos,
sudarymo tvarka ir kt.).
Autorinės sutartys dėl teisių perdavimo i kūrini gali būti sudaromos dėl jau esančio kūrinio arba dėl kūrinio, kuris bus sukurtas pagal
sutarties sąlygas. Autorinėje sutartyje turi būti nurodomas pavadinimas kūrinio, i kuri autorius perduoda savo turtines teises.
Jeigu sudaroma autorinė kūrinio užsakymo sutartis, kuria autorius įsipareigoja sukurti kūrini ir teises i ji perduoti kontrahentui, tai
sutartyje reikalinga ne tik nurodyti būsimo kūrinio pavadinimą, bet ir aptarti jo turini, formą, apimti ir kitas sąlygas. Turtinės teisės i
perduotą pagal kūrinio užsakymo sutarti autoriaus kontrahentui atsiranda nuo kūrinio perdavimo momento. Todėl, jeigu autorius sukurto
kūrinio neperdavė kontrahentui arba ji perdavė kitam asmeniui, kontrahentas, remdamasis sutartimi, negali reikalauti, kad kūrinys būtų
paimtas iš autoriaus ar kito asmens ir perduotas jam. Tokiu atveju yra galima tik autoriaus atsakomybė už sutarties pažeidimą.
Skirtinos šios autorinių sutarčių rūšys:
1) turtinių teisių i sukurtą kūrini perdavimo sutartis (kūrinio perdavimo pasinaudoti sutartis;
2) kūrinio užsakymo ir teisių i būsimą kūrini perdavimo sutartis;
3) licencinė sutartis, kuria suteikiama teisė atgaminti, versti, perdirbti, platinti, viešai atlikti, transliuoti ar kitaip panaudoti sukurtą ir
paskelbtą kūrini.
Skiriamos dviejų rūšių licencinės sutartys: išimtinė ir neišimtinė licencija. Jeigu suteikta išimtinė licencija, tai tokios licencijos ribose
niekas kitas negali kūrinio naudoti, pats autorius negali suteikti kitos tokios pačios licencijos kitiems asmenims. Licenciatas (asmuo, įgijęs
licenciją), turintis išimtinę licenciją, gali pareikšti reikalavimus kiekvienam asmeniui, kuris pažeidžia jo licencines teises, tarp jų ir pačiam
autoriui. Antai autorius gali suteikti išimtinę licenciją versti jo kūrini i anglų kalbą. Tokiu atveju jis netenka teisės nei pats versti kūrini i
anglų kalbą, nei leisti kitiems tai daryti. Tačiau jis gali suteikti licencijas tą pati kūrini versti i kitas kalbas. Jeigu suteikiama neišimtinė
licencija, tai teisę panaudoti kūrini įgyja licenciatas, tačiau tokias pačias licencijas gali įgyti ir kiti asmenys. Šiuo atveju licenciatas negali
pareikšti jokių reikalavimų tretiesiems asmenims, nes jis neturi išimtinės teisės i licencijos dalyką.
Suteikiant išimtinę licenciją, reikalinga ne tik nurodyti, kad ji išimtinė, bet taip pat reikia nurodyti, kokios išimtinės teisės suteikiamos, šių
išimtinių teisių ribos (teritorija, laikas, naudojimo būdas ir kt.). Autorine sutartimi dėl kūrinio sukūrimo ar kūrinio perdavimo gali būti
suteikiamos tiek išimtinės, tiek neišimtinės teisės. Autorius gali autorine sutartimi visiškai perduoti atskiras turtines teises i kūrini
kontrahentui, nepasilikdamas sau teisės suteikti tokias teises kitiems asmenims ar teisės naudoti pačiam viešai kurini. Tokiu atveju
kontrahentas įgyja išimtinę turtinę teisę.
Autorinių sutarčių sąlygos
Autorinėje sutartyje dėl turtinių teisių perdavimo ar autorinėje licencinėje sutartyje turi būti numatytos šios esminės sąlygos:
1) kūrinio pavadinimas (užsienio autorių kūrinių pavadinimai nurodomi ir originalo kalba);
2) perduodamos ar suteikiamos autorių turtinės teisės (kūrinio panaudojimo būdai), licencijos rūšis (išimtinė ar neišimtinė licencija);
3) galiojimo teritorija;
4) galiojimo terminas;
5) autorinio atlyginimo dydis, mokėjimo tvarka ir terminai;
6) šalių ginčų sprendimo tvarka ir atsakomybė;
7) kitos sutarties sąlygos, kurias šalys laiko esminėmis.
Jeigu sutartyje nenurodytas terminas, kuriam perduodamos turtinės teisės ar suteikiama licencija, bet kuri sutarties šalis gali
nutraukti sutartį, prieš vienerius metus raštu pranešusi kitai šaliai apie sutarties nutraukimą.
 Paprastai esminėmis laikomos tokios sutarties sąlygos, dėl kurių nesusitarus, sutartis laikoma nesudaryta. Šiuo požiūriu, manau, ne
visos sutarties sąlygos, nurodytos šio straipsnio 1 dalyje, yra esminės. Esmine laikytina perduodamų teisių i kūrini sąlyga. Tai apimtų
kūrinio pavadinimą ir sutartimi perduodamas ar suteikiamas teises. Licencijos rūšies nenurodymas reikš, kad suteikta neišimtinė licencija,
jeigu iš sutarties turinio neišplaukia kita. jeigu sutarties pavadinimas ar licencijos pavadinimas neatitinka sutarties turinio, tai sutarties ir
licencijos pobūdis turi būti nustatomi ne pagal pavadinimą, bet pagal sutarties turini.
Sutartyje būtina nurodyti, kokias turtines teises autorius suteikia kontrahentui, kaip bus naudojamas kūrinys, naudojimo apimtis.
jeigu sutarties dalyku yra literatūros kūrinio išleidimas, tai reikia nurodyti leidinio tiražą, aptarti papildomo tiražo išleidimo sąlygas. Būtina
tiražą nurodyti, kai sutartimi nustatoma tvirta autorinio atlyginimo suma. Tiražo galima neaptarti sutartyje, jeigu autorinis atlyginimas
nustatomas procentu nuo gautų pajamų, realizavus kūrinio kopijų egzempliorius. Licencinėje sutartyje aptariama licencijos rūšis ir jos
sąlygos.
Sutartimi reikia nustatyti tiek sutarties galiojimo, tiek suteiktų teisių, licencijos galiojimo terminus. Autorius teises gali perduoti
apibrėžtam terminui arba visam turtinių teisių galiojimo laikui. Jeigu kontrahentas pažeidžia sutarti, tai autorius turi teisę nutraukti sutarti
teismine tvarka jos terminui nepasibaigus. Jeigu sutartyje nenurodytas turtinių teisių ar licencijos suteikimo terminas, tai bet kuri sutarties
šalis gali nutraukti sutarti, prieš vienerius metus pranešusi kitai šaliai apie sutarties nutraukimą.
Sutartyje turi būti sąlygos dėl autorinio atlyginimo dydžio, išmokėjimo tvarkos ir terminų. Žinoma, autorius turtines teises gali
suteikti ir neatlygintinai, bet tai turi būti aptarta sutartyje.
Sutartyje gali būti aptarta ginčų sprendimo tvarka ir sutarties šalių atsakomybė. Šių sąlygų neaptarimas neturi įtakos sutarties
galiojimui. Jų neaptarus, sutarties šalių atsakomybės klausimai sprendžiami pagal šio įstatymo ir CK nuostatus, reglamentuojančius
civilinę atsakomybę. Negautos pajamos iš autoriaus gali būti išieškotos tik tuo atveju, jeigu jis neperdavė pagal sutarti jau sukurto kūrinio.
Autorinė kūrinio užsakymo sutartis
Pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį autorius įsipareigoja sukurti sutarties sąlygas atitinkantį kūrinį ir perduoti sutartyje
numatytas autoriaus turtines teises į kūrinį užsakovui arba suteikti užsakovui teises naudoti kūrinį, nurodant kūrinio panaudojimo būdą, o
užsakovas įsipareigoja sumokėti autoriui sutartyje numatytą autorinį atlyginimą, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.
Nuosavybės teisė į dailės kūrinį, sukurtą pagal autorinę kūrinio užsakymo sutartį, pereina užsakovui, jeigu kitaip nenumatyta
sutartyje.
Autorinėje kūrinio užsakymo sutartyje turi būti nurodyti: kūrinio pavadinimas, pobūdis, tema, apimtis, jo sukūrimo ir perdavimo
užsakovui terminai, šalių bendradarbiavimas kuriant kūrinį, kūrinio sukūrimo išlaidos, autorinio atlyginimo dydis, avansiniai mokėjimai,
užsakovui suteikiamos teisės (kaip, kiek ir kur bus naudojamas kūrinys). Teisės i kūrini užsakovui pereina tik perdavus jam kūrini. Kol
kūrinys neperduotas, užsakovas jokių teisių i kūrini neturi. Jis negali reikalauti, kad kūrinys iš autoriaus ar kito asmens, kuriam autorius
perdavė kūrinį, būtų paimtas ir per- duotas jam. Kūrinio neperdavimas nustatytu terminu yra sutarties pažeidimas ir užtraukia sutartyje
numatytą atsakomybę. Tai gali būti išmokėto avanso išieškojimas, sutarties nutraukimas, nuostolių atlyginimas. Nustatant nuostolių,
atsiradusių dėl kūrinio neperdavimo sutartyje nustatytu laiku, dydį, atsižvelgiama tik į padarytas išlaidas. Neturi būti išieškomos negautos
pajamos, skaičiuojami delspinigiai, sutartimi nustatytos baudos.
Autorinių sutarčių forma
Autorinė sutartis dėl turtinių teisių perdavimo, autorinė licencinė sutartis ir autorinė kūrinio užsakymo sutartis sudaromos raštu.
Rašytinė sutarties forma neprivaloma sutartims dėl kūrinio paskelbimo periodiniuose leidiniuose.
Tuo atveju, kai kompiuterių programos ir elektroninės duomenų bazės platinamos per prekybos tinklą, teisė naudotis kompiuterių
programa ar elektronine duomenų baze suteikiama licencine sutartimi, kuri pirkėjui pateikiama kompiuterių programos ar duomenų bazės
pakuotėje (paketo licencija). Paketo licencijoje nurodytos sąlygos kompiuterio programos ar elektroninės duomenų bazės naudotojui yra
privalomos.
Autorinių sutarčių negaliojimo pagrindus nustato Civilinio kodekso sandorių negaliojimo normos.
Nors įstatymo straipsnis nustato, kad autorinės ir licencinės sutartys turi būti sudaromos raštu, tačiau nenustato, kad sutartys,
sudarytos nesilaikant šios formos, negalioja. Todėl galioja ir žodinės autorinės sutartys. Tačiau kilus ginčui dėl sutarties sudarymo fakto,
dėl sutarties sąlygų, negalima remtis liudytojų parodymais. Sutarties sudarymo faktą galima įrodinėti rašytiniais įrodymais (laiškai, raštai,
kūrinio priėmimo dokumentai, leidėjo finansiniai dokumentai, dalies autorinio atlyginimo išmokėjimas, leidėjo sutartys su kitais
asmenimis dėl kūrinio atgaminimo ar kitokio panaudojimo ir pan.). Iš šių įrodymų ir jais grindžiamų aplinkybių turi eiti išvada, kad tarp
šalių buvo sudaryta žodinė autorinė sutartis. Jeigu ginčo šalis panaudojo kūrini, tai pats panaudojimo faktas (jeigu autorius neteigia, kad
kūrinys buvo naudojamas neteisėtai prieš jo valią) yra sutarties buvimo įrodymas. Kitos sutarties sąlygos gali būti nustatomos iš šalių
paaiškinimų, dokumentų ir atitinkamos kūrinių rūšies panaudojimo rinkos sąlygų. Paprastas susirašinėjimas dėl kūrinio panaudojimo,
kūrinio perdavimas leidėjui susipažinti, kūrinio recenzavimas ir kiti panašaus pobūdžio veiksmai nevertintini kaip sutarties sudarymas,
žinoma, jeigu iš susirašinėjimo turinio negalima nustatyti sutarties sudarymo stadijų: ofertos ir akcepto. Be ofertos ir akcepto nėra sutarties.
Akceptas turi būti išreikštas aiškiai, nedviprasmiškai. Apie sutarties sudarymą gali byloti ir faktinės aplinkybės (pvz.: kūrinio perdavimas,
kūrinio korektūros skaitymas, kūrinio išleidimas ir kt.
Autorius, pasiųsdamas kūrinį periodinio leidinio redakcijai, siūlo kūrini paskelbti. Toks pasiūlymas yra oferta. Redakcija,
susipažinusi su kūriniu, gali ji skelbti arba neskelbti. Kūrinio paskelbimas - tai autoriaus ofertos akceptas. Įstatymų leidėjas,
atsižvelgdamas i periodinės spaudos specifiką (operatyvumas, tipinės kūrinių naudojimo sąlygos) nenustato šioms sutartims privalomos
rašytinės formos. Kūrinių autoriai, žinodami periodinės spaudos darbo ir kūrinių naudojimo specifiką, gali sudaryti rašytines sutartis ir
nustatyti jomis kitokias savo kūrinių panaudojimo sąlygas.
Kada kompiuterių programa ar elektroninė duomenų bazė platinama per prekybos tinklą, jos naudojimo sąlygos, laikmenos
savininko teisės nurodomos ant pakuotės arba pridedamos atskirai. Asmuo, įgydamas tokią programą ar duomenų bazę, akceptuoja
nurodytas sąlygas, tampa sutarties šalimi ir gauna licenciją (paketo licenciją) naudoti atitinkamą objektą nurodytomis sąlygomis. Jeigu
sąlygos įgijėjo netenkina, jis gali atsisakyti šio objekto. Todėl paketo licencija nepažeidžia sutarčių laisvės principo reikalavimų. Paketo
licencijos sąlygos seka paskui objektą todėl jos privalomos ir asmenims, įgijusiems ši objektą vėliau.
 Autorinė sutartis -tai viena iš civilinių sutarčių rūšių, todėl šiai sutarčiai taikomi bendrieji civilinės teisės nuostatai, kurie
reglamentuoja sandorių ir sutarčių galiojimą.
Autorinio atlyginimo pagal autorinę sutartį dydis ir mokėjimo tvarka
Autorinio atlyginimo, mokamo pagal autorinę sutartį, dydis nustatomas šalių susitarimu, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Autorinis
atlyginimas sutartyje nustatomas procentais nuo naudotojo gautų pajamų, vienkartine išmoka arba kitu sutartyje nurodytu būdu. Šalys
sutartyje gali numatyti autorinio atlyginimo ar jo dalies išmokėjimą avansu.
Dabar galiojantys įstatymai nenustato autorinio atlyginimo dydžių. Paprastai autorinio atlyginimo dydis nustatomas šalių
susitarimu, sudarant autorinę sutarti: autorius prašo atitinkamo dydžio autorinio atlyginimo, o kūrinio naudotojas siūlo atitinkamą
atlyginimą. Jeigu šalys sutaria, tai sutartis sudaroma, o jeigu nesutaria, tai sutartis nesudaroma ir autoriaus kontrahentas neturi teisės
naudoti kūrinio. Jeigu kontrahentas be sutarties panaudoja kūrini, tai jis privalo sumokėti autoriaus nurodytą sumą, nes kūrinių kainos nėra.
Tokiu atveju teismas negali nustatyti kitokio autorinio atlyginimo dydžio, negu prašė autorius. Nes kiekvienas kūrinys, kaip kūrybinio
darbo rezultatas, yra unikalus ir neturi bendros tam tikrai kūrinių rūšiai kainos. Autorinio atlyginimo dydžiui turi reikšmės kūrinio pobūdis,
jo panaudojimo būdas ir apimtis, paties kūrinio reikšmė ir autoriaus asmuo.
Autorinės sutarties šalys gali nustatyti autorinio atlyginimo dydi nurodytu būdu, gali nustatyti ir kitokiu būdu. Autorių teisių
kolektyvinio administravimo asociacijos privalo suteikti neišimtines licencijas visiems asmenims vienodomis sąlygomis. Todėl šių
organizacijų imamas mokestis už suteikiamas licencijas turi būti nustatomas pagal tuos pačius kriterijus ir tas pačias sąlygas, nes kitaip tai
pažeistų kūrinių naudotojų teisių lygybės reikalavimus, sudarytų kūrinių naudotojams nevienodas konkurencijos sąlygas.

Gretutinės teisės

Gretutinių teisių įgyvendinimo sąlygos

Gretutinės teisės įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisių į literatūros, mokslo ir meno kūrinius.
Fonogramos gamintojas ir (ar) atlikėjas, informuodamas apie savo gretutines teises, turi teisę ant kiekvieno fonogramos
egzemplioriaus arba ant kiekvienos fonogramos pakuotės naudoti užrašą, kurį sudaro apskritime įrašyta lotyniška raidė P, išimtinių
gretutinių teisių subjekto vardas (pavadinimas) ir pirmieji fonogramos išleidimo metai.
Gretutinių teisių objektuose dažniausiai naudojami kūriniai. Kūrinius atlieka atlikėjai. Autorius turi teises i atliekamus kūrinius, o
atlikėjas -į atlikimą. Atliekami kūriniai įrašomi i fonogramas: fonogramos gamintojas turi teisę i fonogramą, atlikėjas -i atlikimą, autorius
-i atliktą ir įrašytą i fonogramą kūrini.
Transliuotojas gali transliuoti gyvą atlikimą arba naudoti įrašus (fonogramas ar audiovizualinius įrašus). Transliuotojas turi teisę į
savo laidą ar programą, tačiau išlieka transliuojamų ir retransliuojamų kūrinių autorių teisės (žinoma, savo teisių nepraranda nei atlikėjai,
nei fonogramų gamintojai, kurių įrašus naudoja transliuotojas). Tiek atlikėjas, tiek fonogramos gamintojas, tiek transliuotojas,
nepažeisdamas naudojamų kūrinių autorių teisių, gali naudoti kūrinius.
Gretutinių teisių subjektas turi tik tas teises i kūrini, kurias jam per- davė autorius ar kitas autoriaus teisių subjektas. Jokių kitokių
autorių teisių jis neįgyja ir negali įgyti. Kūrinio autoriui išlieka asmeninės neturtinės teisės (kurios iš viso neperduodamos), išlieka teisė i
kūrinio atgaminimą ir teisė i atlyginimą už kūrinio panaudojimą. Kūrinius galima viešai atlikti, įrašyti i fonogramą, transliuoti, retransliuoti
tik autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto leidimu ir mokant autoriui atlyginimą. Kūrinius, įrašytus i fonogramą autoriaus ar kito
autoriaus teisių subjekto leidimu, viešai atgaminti galima irgi tik leidus autoriui arba kitam autorių teisių subjektui ir mokant atlyginimą,
nes fonogramos, išleistos i rinką, yra skirtos įgijėjų asmeniniam naudojimui ir autorius yra davęs leidimą tik tokiam kūrinio panaudojimui.
Kitokiam viešam įrašyto kūrinio panaudojimui reikalinga licencija, ir už panaudojimą reikia mokėti autoriui ar jo teisių perėmėjui
atlyginimą. Gretutinės teisės saugomos nepriklausomai nuo (P) ženklo.
Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės
Atlikėjas, nepaisant jo turtinių išimtinių teisių, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitiems asmenims, turi asmenines
neturtines teises į savo tiesioginį (gyvą) atlikimą ar atlikimo įrašą. Atlikėjas turi teisę reikalauti, kad naudojant atlikimą ar jo įrašą jis būtų
įvardytas kaip atlikėjas, ir prieštarauti bet kokiam atlikimo ar jo įrašo iškraipymui ar kitokiam pakeitimui, taip pat bet kokiam kitam
atlikėjo garbei ar reputacijai galinčiam padaryti žalos kėsinimuisi į atlikimą ar jo įrašą.
Atlikėjo asmeninės neturtinės teisės neperduodamos kitiems asmenims. Atlikėjui mirus, asmeninių neturtinių teisių priežiūra
įgyvendinama šio įstatymo nustatyta tvarka.
Atlikėjų turtinės teisės
Atlikėjas turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
1) transliuoti ir retransliuoti atlikimą arba jo įrašą;
2) įrašyti neužfiksuotą (neįrašytą) atlikimą;
3) bet kokiais būdais ar priemonėmis tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti atlikimo įrašą;
4) viešai skelbti atlikimo įrašą;
5) platinti atlikimo įrašą arba jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti;
6) importuoti atlikimo įrašo kopijas.
Išimtinės teisės, nurodytos 1 ir 4 punktuose, netaikomos tais atvejais, kai atlikimas savaime yra radijo ar televizijos laida arba
transliuojamas anksčiau padarytas atlikimo įrašas.
Išimtinė teisė platinti atlikimo įrašą ar jo kopijas, numatyta 5 punkte, išskyrus teisę nuomoti ir teikti panaudai atlikimo įrašą ar jo kopijas,
nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje į atlikėjo ar jo teisių perėmėjo arba jų pavedimu Lietuvos Respublikoje parduotą ir teisėtai
komercinėje apyvartoje esantį atlikimo įrašą ar jo kopijas.
Sudarydamas sutartį su audiovizualinio kūrinio prodiuseriu dėl audiovizualinio įrašo atlikimo, atlikėjas perduoda prodiuseriui 1, 3, 4, 5 ir 6
punktuose nustatytas teises, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje. Atlyginimo dydis nustatomas šalių susitarimu atskirai už kiekvieną perduotą
turtinę teisę į atlikimą. Atlikėjas, perdavęs audiovizualinio kūrinio prodiuseriui teisę nuomoti ar teikti panaudai atlikimo audiovizualinio
įrašo originalą ar jo kopijas, išsaugo teisę gauti atitinkamą atlyginimą už atlikimo audiovizualinio įrašo ar jo kopijos nuomą ar panaudą.
Jeigu sudarydamas sutartį su fonogramos gamintoju atlikėjas perdavė fonogramos gamintojui teisę nuomoti ar teikti panaudai atlikimą,
įrašytą į fonogramą, jis išsaugo teisę į atitinkamą atlyginimą už fonogramos ar jos kopijos nuomą ar panaudą.
Tais atvejais, kai kūrinį atlieka kolektyvas (choras, ansamblis, orkestras, aktorių grupė ir pan. numatytas teises įgyvendina kolektyvo
įgaliotas atstovas, o jei tokio įgaliojimo nėra, atlikėjų kolektyvo turtines teises į atlikimą įgyvendina kolektyvo vadovas.
Tais atvejais, kai atlikėjas kūrinį atlieka vykdydamas tarnybines pareigas arba darbdavio užduotį, atlikėjo turtinės teisės 5 metams pereina
darbdaviui, jeigu kitaip nenumatyta sutartyje.

Fonogramų gamintojų teisės

Fonogramos gamintojas turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
1) bet kokiu būdu ar forma tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti fonogramą;
2) išleisti fonogramą;
3) transliuoti ir retransliuoti fonogramą ar jos kopiją;
4) platinti fonogramą ar jos kopijas jas parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant nuosavybėn arba jas valdyti;
5) importuoti fonogramą ar jos kopijas;
6) viešai skelbti fonogramą ar jos kopijas.
Išimtinė teisė platinti fonogramą ar jos kopijas, numatyta 4 punkte, išskyrus teisę nuomoti ir teikti panaudai fonogramą ar jos kopijas,
nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje į fonogramos gamintojo ar jo teisių perėmėjo arba jų pavedimu Lietuvos Respublikoje
parduotą ir teisėtai komercinėje apyvartoje esančią fonogramą ar jos kopijas.
Fonogramos gamintojas -tai asmuo, kurio iniciatyva ir atsakomybe padarytas pirmasis garsų įrašas, tai jokių teisių neįgyja asmenys,
kurie savo techninėmis priemonėmis pagal sutarti su fonogramos gamintoju padarė įrašą ar įrašo kopijas. Įmonė, tiražuojanti garso įrašo
kopijas, neturi gretutinių teisių, jeigu ji nėra
fonogramos (garso pirmojo įrašo) gamintoja. Kadangi fonogramos gamintojas tik organizuoja ir finansuoja pirmąjį garsų įrašymą, o tai
nėra kūrybinis darbas tikrąja to žodžio prasme, tai fonogramos gamintojui įstatymas nesuteikia asmeninių neturtinių teisių. Jis turi tik
turtines teises, kurių tikslas apsaugoti fonogramos gamintoją nuo neteisėto fonogramos atgaminimo, platinimo ir naudojimo. Fonogramos
gamintoju laikomas tas asmuo, kuris nurodytas ant fonogramos viršelio, įpakavimo, kol neiro adyta kitaip.
Įrašyti i fonogramą kūrinio atlikimą fonogramos gamintojas gali tik gavęs autoriaus ar kito autoriaus teisių subjekto ir atlikėjo, ar jo
teisių kito subjekto leidimą. Toki leidimą fonogramos gamintojas gauna, sudarydamas su autoriumi ir atlikėju arba su jų teisių perėmėju
sutarti. Licenciją įrašyti kūrinio atlikimą i fonogramą paprastai suteikia autorių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos.
Fonogramos gamintojas tiek turi teisių i kūrini ir atlikimą, kiek įgijo sutartimi. Tai turtinės išimtinės fonogramos gamintojo teisės.
Nors straipsnio yra išimtinė fonogramos gamintojo teisė transliuoti ir retransliuoti fonogramą, tačiau šią teisę apriboja įstatymo 46 str.: 1
d. ir Romos konvencijos 12 str.:, kurie nustato, kad komerciniais tikslais išleistą ir per prekybos tinklą platinamą fonogramą galima
transliuoti ir retransliuoti be fonogramos gamintojo sutikimo, bet išmokant atlikėjui ir fonogramos gamintojui atlyginimą. Paprastai toks
atlyginimas mokamas per kolektyvinio administravimo asociaciją.
Fonogramų ar jų kopijų importas (įvežimas i Lietuvą) galimas tik fonogramos gamintojo leidimu, nepriklausomai nuo to, kad
importuojamos teisėtai ar neteisėtai užsienio šalyje pagamintos fonogramos kopijos. Teisėtai užsienio šalyje pagamintų kopijų importas
gali pažeisti tiek fonogramos gamintojo, tiek jo kontrahentų pagal sudarytas sutartis teises bei šių asmenų į teisėtus interesus.
Fonogramos gamintojui suteikta išimtinė teisė viešai skelbti fonogramą ar jos kopijas apribota įstatymo 46 str. 1 d., kuri suteikia teisę
viešai atlikti komerciniais tikslais išleistas ir per prekybos tinklą platinamas fonogramas, mokant fonogramos gamintojui atlyginimą. Šių
fonogramų viešam atlikimui nereikia fonogramos gamintojo leidimo. Per prekybos tinklą teisėtai platinamas fonogramas galima atlikti
diskotekose, kavinėse, restoranuose, parduotuvėse, mugėse, cirkuose ir kitose viešose vietose. Už toki fonogramų panaudojimą paprastai
atlyginimas sumokamas per kolektyvinio administravimo asociaciją.
Atlyginimas už fonogramų, išleistų komerciniais tikslais, panaudojimą
Atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę gauti atitinkamą atlyginimą už komerciniais tikslais išleistų ir platinamų per prekybos
tinklą fonogramų ar jų kopijų panaudojimą transliavimui, retransliavimui, viešam paskelbimui ar viešam atlikimui. Atitinkamą atlyginimą
privalo mokėti fiziniai arba juridiniai asmenys ar įmonės, neturinčios juridinio asmens teisių, naudojantys fonogramas ar jų kopijas.
Atlyginimo dydis ir jo išmokėjimo sąlygos nustatomos sutartimi tarp fonogramų naudotojų ir fonogramų gamintojų bei atlikėjų arba jiems
atstovaujančių gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijų. Jeigu šalys nesutaria dėl atlyginimo dydžio ir jo išmokėjimo
sąlygų, atlyginimo dydį ir jo išmokėjimo sąlygas nustato Vyriausybės įgaliota institucija, suderinusi su Lietuvos autorių teisių ir gretutinių
teisių taryba. Šios nuostatos įgyvendinamos nepažeidžiant autorių teisės gauti autorinį atlyginimą už fonogramose įrašytų kūrinių
panaudojimą. Numatytas atlyginimas tarp atlikėjų ir fonogramų gamintojų dalijamas po lygiai, jeigu kitaip nenumatyta jų tarpusavio
sutartyje.
Asmeniniams poreikiams fonogramą įgijėjas gali naudoti nemokėdamas atlyginimo, nes platinamos per prekybos tinklą fonogramos
yra skirtos asmeniniam naudojimui, bet ne transliavimui, retransliavimui, viešam atlikimui ar paskelbimui. Viešu fonogramos atlikimu ar
paskelbimu laikomas toks jos panaudojimas, kai įrašą gali girdėti neapibrėžtas asmenų ratas (kavinėse, restoranuose, parduotuvėse,
parodose, diskotekose, mugėse ir kitose viešose vietose).
Atlyginimą privalo mokėti tas asmuo, kuris naudoja fonogramą. Atlyginimo dydis nustatomas sutartimi tarp fonogramos naudotojo
ir atlikėjo bei fonogramos gamintojo. Kadangi atlikėjas ir fonogramos gamintojas praktiškai negali kontroliuoti platinamų per prekybos
tinklą fonogramų naudojimo, savo ruožtu fonogramos naudotojui ne visada patogu susisiekti su atlikėju ar fonogramos gamintoju ir pradėti
derybas prieš pradedant ją viešai naudoti, todėl paprastai fonogramos naudojamos pagal licencines sutartis, sudaromas su gretutinių teisių
administravimo asociacijomis. Šios asociacijos visiems fonogramų naudotojams privalo suteikti licencijas vienodomis sąlygomis,
atsižvelgiant i fonogramos naudotojo komercinės veiklos pobūdi ir apimti ir kitas konkrečias sąlygas (fonogramos skambėjimo trukmė,
panaudojimo apimtis, pobūdis, gaunamos pajamos, susijusios su fonogramos panaudojimu, ir kt.). Jeigu teisių i fonogramą subjektai ar
gretutinių teisių administravimo asociacija nesutaria dėl atlyginimo, tai atlyginimo dydi nustato Vyriausybės įgaliota institucija (tokia
institucija yra Kultūros ministerija). Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytas atlyginimo dydis ir jo išmokėjimo sąlygos gali būti
skundžiama teismui, tai nustatytasis atlyginimas yra privalomas, jeigu atlikėjas bei fonogramos gamintojas nesutarė su naudotoju kitaip.
Atlikėjas ir fonogramos gamintojas gali susitarti dėl atlyginimo pasidalijimo. Jeigu jie nesutaria, tai atlyginimas dalijamas po lygiai.

Transliuojančiųjų organizacijų teisės

Transliuojančiosios organizacijos turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
1) retransliuoti savo laidas ir programas;
2) retransliuoti kabeliu savo laidas ir programas;
3) įrašyti savo laidas ir programas;
4) atgaminti savo laidų ar programų įrašus;
5) viešai skelbti savo laidas ir programas, jeigu toks viešas paskelbimas vyksta vietose, prieinamose visuomenei už įėjimo mokestį;
6) platinti savo laidų ar savo programų įrašus ar jų kopijas juos parduodant ar kitaip perduodant nuosavybėn arba juos valdyti.
Kabelinės retransliacijos operatoriai, retransliuojantys transliuojančiųjų organizacijų laidas ar programas, neturi aukščiau numatytų
teisių į retransliuojamas laidas ir programas.
Išimtinė teisė platinti laidų ir programų įrašus ar jų kopijas, numatyta 6 punkte, nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje į
transliuojančiosios organizacijos ar jos teisių perėmėjo arba jų pavedimu Lietuvos Respublikoje parduotą ir teisėtai komercinėje
apyvartoje esantį transliuojančiosios organizacijos laidos ir programos įrašą ar jų kopijas.
Transliuojančios organizacijos -radijo ir televizijos studijos ar kitos organizacijos, kurios užsiima radijo ir televizijos laidų
transliavimu. Romos konvencijos 3 str. 7 f p. transliavimą apibrėžia kaip garsų arba garsų ir vaizdų ir garsų perdavimą viešam
priėmimui bevielio ryšio būdu.
Įstatymas transliaciją apibrėžia kaip garsų arba vaizdų ir garsų perdavimą telekomunikacijos priemonėmis. Šis apibrėžimas apima
visas telekomunikacijos priemones, taip pat ir garsų arba vaizdų ir garsų perdavimą kabeliu. Neturi gretutinių teisių asmenys, kurie
telekomunikacijos priemonėmis perduoda radijo ar televizijos signalus ne viešai, o konkretiems asmenims (pvz., taksistams). Kadangi
transliuotojai paprastai tik organizuoja ir finansuoja laidų ar programų paruošimą (įgyja autorių teises, samdo atlikėjus, apmoka kitų
asmenų darbą, ruošiant laidą ar programą, užtikrina technines priemones, kurios reikalingos laidos ar programos transliavimui), tai
įstatymas transliuojančiai organizacijai suteikia tik turtines teises, kurios užtikrina transliuojančios organizacijos turtinius interesus.
Transliuojančios organizacijos teisių. objektas yra tiek jos pačios darbuotojų paruoštos programos ar laidos, tiek pagal
transliuojančios organizacijos sudarytas sutartis kitų asmenų paruoštos laidos ir programos. Taip pat transliuojančios organizacijos teisių
objektas yra laidos, transliuojamos iš įvykių vietos. Transliuojamos gyvos laidos iš atlikimo vietos (tiesioginė transliacija iš teatro,
koncertų salės, radijo ar televizijos studijos) ar įvykių vietos (sporto varžybos, festivaliai ir kt.), laidos ir programos gali būti paruoštos iš
anksto, įrašytos i garso ar garso bei vaizdo laikmenas ir vėliau transliuojamos.
Transliuojanti organizacija iki laidos ar programos transliacijos neturi teisių: nėra transliacijos -negali būti nei retransliacijos, nei
laidų perdavimo kabeliu, laidų ar programų atgaminimo, jų viešo skelbimo ir platinimo.
Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės
Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojas turi išimtines teises atlikti arba leisti atlikti šiuos veiksmus:
1) tiesiogiai ar netiesiogiai atgaminti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopiją;
2) transliuoti ir retransliuoti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą;
3) platinti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas juos parduodant, nuomojant, teikiant panaudai ar kitaip perduodant
nuosavybėn arba juos valdyti;
4) importuoti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas;
5) viešai skelbti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas.
Išimtinė teisė platinti audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas, numatyta 3 punkte, išskyrus teisę nuomoti ir teikti panaudai,
nustoja galioti Lietuvos Respublikos teritorijoje į gamintojo ar jo teisių perėmėjo arba jų pavedimu Lietuvos Respublikoje parduotą ir
teisėtai komercinėje apyvartoje esantį audiovizualinio kūrinio (filmo) įrašą ar jo kopijas.
Berno konvencijos 2 str. 1 d. kinematografijos kūrinius priskiria prie literatūros ir meno kūrinių. Romos konvencija audiovizualinių
kūrinių (filmų) nepriskiria prie gretutinių teisių objektų. Tačiau ES Tarybos direktyvos Apsaugos terminai {1993 10 29, 93/98/CEE)
filmo prodiuserio, kaip filmo pirmojo įrašo gamintojo, teises priskiria prie gretutinių teisių. LR įstatymas audiovizualinius kūrinius
priskiria prie autorių teisių objektų, o audiovizualinio kūrinio įrašą priskiria prie gretutinių teisių objektų. Audiovizualinio kūrinio įrašas
yra jo išraiškos objektyvi forma. Todėl audiovizualinis kūrinys (filmas) yra ir autorių teisės objektas, ir gretutinių teisių objektas.
Audiovizualinio kūrinio vienas iš autorių yra operatorius (pagal dabartinės lietuvių kalbos žodyną, asmuo, kuris filmuoja kino ar
televizijos kadrus), t. y. asmuo, kuris įrašo audiovizualini kūrini (filmą) i kino juostą ar magnetinę laikmeną. Audiovizualinio kūrinio
autoriai (ir operatorius), sudarydami su prodiuseriu filmo sukūrimo sutarti, visas turtines autoriaus teises perduoda prodiuseriui, jeigu
kas kita nenustatoma sutartimi. Žodi ,,prodiuseris'' lietuvių kalboje atitinka žodis ,,gamintojas''. Todėl šie žodžiai laikytini sinonimais.
Gamintojas (prodiuseris) organizuoja audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo pagaminimą: samdo režisierių, dailininkus, atlikėjus,
operatorių, įgyja autorių teises i audiovizualiniame kūrinyje naudojamus kūrinius, organizuoja ir finansuoja audiovizualinio kūrinio
(filmo) pirmojo įrašo pagaminimą. Dėl visų šių veiksmų gamintojas (prodiuseris) įgyja gretutines turtines teises i audiovizualini kūrini
(filmą) kaip visumą. Gamintoju (prodiuseriu) gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Jeigu audiovizualinio kūrinio (filmo) sukūrimą
organizuoja ir/ar finansuoja kino studija, tai ji bus gamintojas (prodiuseris).
Audiovizualinio kūrinio (filmo) gamintojas yra ir tas asmuo, kuris pats, be kitų asmenų pagalbos, sukuria audiovizualini kūrini (filmą)
(įrašo sporto varžybas, turistinės kelionės vaizdus bei epizodus, vestuves ir kt.). Toks asmuo turi autoriaus (kaip operatorius) ir
audiovizualinio kūrinio gamintojo (prodiuserio) teises.
Be filmo gamintojo leidimo negalima importuoti filmo ar jo kopijų. Tai gali daryti pats filmo gamintojas ar, jam leidus, kitas asmuo.
Filmo gamintojas turi teisę uždrausti neteisėtą filmo kopijų importą.
 Jeigu filmo kopija teisėtai parduodama Lietuvos Respublikos teritorijoje, tai asmuo, įgijęs tokią kopiją, turi teisę ją parduoti, dovanoti
ar kitokiu būdu perleisti kitiems asmenims Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet neturi teisės nuomoti ar teikti panaudai. Taip pat toks
įgijėjas neturi teisės importuoti tokias filmo kopijas. Šie veiksmai gali būti atliekami pagal atskiras sutartis.
Gretutinių teisių apribojimai
Leidžiama be gretutinių teisių subjektų leidimo ir nemokant atlyginimo panaudoti atlikimą, fonogramą, audiovizualinio kūrinio
(filmo) įrašą bei transliuojančiosios organizacijos laidą ar programą arba jų įrašus šiais atvejais:
1) fiziniam asmeniui išimtinai savo asmeniniam naudojimui pačiam atgaminti ne daugiau kaip vieną gretutinių teisių objekto kopiją;
2) atgaminti trumpas gretutinių teisių objektų ištraukas aktualių įvykių apžvalgose tiek, kiek to reikia informacijai apie tuos įvykius;
3) švietimo, mokymo ar mokslinių tyrimų tikslais;
4) trumpalaikiams, savo techninėmis priemonėmis padarytiems transliuojančiųjų organizacijų įrašams, skirtiems pačių
transliuojančiųjų organizacijų laidoms parengti;
5) ne pelno tikslais atgaminti žmonėms, turintiems klausos negalią, skirtu būdu.
Gretutinių teisių apribojimai turi neprieštarauti įprastiniam šių teisių objektų naudojimui ir nepažeisti teisėtų atlikėjų, fonogramų
gamintojų, audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojų ar transliuojančiųjų organizacijų interesų.
Atlikėjų, fonogramų gamintojų, audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų teisė į
kabelinę retransliaciją įgyvendinama tik per gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijas. Šios nuostatos netaikomos
transliuojančiųjų organizacijų teisėms į jų pačių retransliuojamas laidas ir programas, nepaisant to, ar šios teisės priklauso pačiai
transliuojančiajai organizacijai, ar jos buvo perduotos jai kitų autorių teisių ar gretutinių teisių subjektų.
Šie apribojimai prilygsta autoriaus turtinių teisių apribojimams.
Gretutinių teisių galiojimo terminai
Atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo atlikimo datos. Jeigu per šį laikotarpį teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas
atlikimo įrašas, atlikėjų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo tokio atlikimo įrašo išleidimo arba viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai,
kuris įvykis buvo pirmesnis. Atlikėjų asmeninės neturtinės teisės saugomos neterminuotai.
Fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo įrašo padarymo datos. Jeigu per šį laikotarpį fonograma teisėtai išleidžiama
arba teisėtai viešai paskelbiama, fonogramų gamintojų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio viešo
paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis.
Transliuojančiųjų organizacijų teisės galioja 50 metų nuo pirmojo transliacijos perdavimo, nepaisant to, ar ši transliacija
perduota laidais, ar eteriu, įskaitant perdavimą kabeliu ir palydoviniu ryšiu.
Audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojo teisės galioja 50 metų nuo įrašo padarymo datos. Jeigu per šį
laikotarpį audiovizualinis kūrinys (filmas) teisėtai išleidžiamas arba teisėtai viešai paskelbiamas, gamintojo teisės saugomos 50 metų
nuo pirmojo tokio išleidimo arba pirmojo tokio viešo paskelbimo datos, atsižvelgiant į tai, kuris įvykis buvo pirmesnis.
Nustatyti terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas, kurio pagrindu pradedama
skaičiuoti nurodytą terminą.
50 metų apsaugos terminas skaičiuotinas tik tiems gretutinių teisių objektams, kurie atsirado nuo 1994 06 10. Tai pagal analogiją
išeina ir iš Romos konvencijos 20 str. 2 d., kuri nustato, kad nė viena sutarties šalis neprivalo taikyti šios Konvencijos nuostatų atlikimui,
transliacijoms, įvykusiems iki Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje datos, taip pat fonogramoms, kurių pirmasis įrašas buvo padarytas iki
minėtos datos.
Kiekvienas pirmasis garso įrašas (nors būtų įrašomi kelis kartus to paties atlikėjo to paties kūrinio atlikimai) irgi yra
savarankiškas gretutinių teisių objektas ir kiek- vienai tokiai fonogramai teisių galiojimo terminas skaičiuojamas atskirai. Paskesnis, po
išleidimo ar viešo paskelbimo, fonogramos atgaminimas neturi įtakos teisių galiojimui.
Transliuojančiųjų organizacijų teisės i jų laidas ir programas atsiranda tik nuo laidų ar programų transliacijos, nepriklausomai nuo
transliacijos būdo. Nuo transliacijos datos prasideda gretutinių teisių i transliaciją galiojimo termino eiga.
Filmas taip pat priskiriamas prie autorių teisių objektų ir jam nustatomas 70 metų teisinės apsaugos terminas, kuris skaičiuojamas
po autoriaus mirties, o taip pat nustatomas 50 metų audiovizualinio kūrinio pirmojo įrašo gamintojo teisių apsaugos terminą.
Audiovizualinio kūrinio (filmo) autorių teisės galioja 70 metų, o gamintojo (prodiuserio) -50 metų.
Terminai pradedami skaičiuoti nuo sausio 1 dienos po tų metų, kada įvyko juridinis faktas (atlikimas, įrašymas, išleidimas,
paskelbimas, transliacija), kurio pagrindu pradedamas skaičiuoti terminas. Todėl terminas skaičiuojamas kalendoriniais metais. Jis
prasideda kitų metų (einančių po nurodytų faktų įvykimo) sausio 1 d. ir pasibaigia penkiasdešimtųjų metų gruodžio 31 d. 24 valandą. Šis
terminas yra naikinamasis. Jo negalima nei sustabdyti, nei atnaujinti.
Turtinių teisių perdavimas ir licencijų suteikimas
Atlikėjų turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi, paveldėjimo tvarka ar kita įstatymo nustatyta tvarka. Fonogramų gamintojų,
transliuojančiųjų organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo įrašo gamintojų turtinės teisės gali būti perduodamos sutartimi
ar kita įstatymo nustatyta tvarka. Atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuojančiosios organizacijos ir audiovizualinio kūrinio (filmo)
pirmojo įrašo gamintojai turtines teises į gretutinių teisių objektus gali suteikti licencine sutartimi.
Fonogramų gamintojų, transliuojančių organizacijų ir audiovizualinio kūrinio (filmo) pirmojo gamintojo teisės gali pereiti taip pat
pereiti paveldėjimo tvarka. Minėtų teisių subjektais gali būti fiziniai asmenys. Be to, minėtas teises gali sutartimis įgyti fiziniai asmenys.
Mirus šiems asmenims, jų visos turtinės teisės (ir į gretutinių teisių objektus) paveldimos.
Sutartims dėl gretutinių turtinių teisių perdavimo ir licencinėms sutartims dėl turtinių teisių suteikimo taikomos Autorių teisių ir
gretutinių teisių įstatymo 35-39 ir 41 straipsnių nuostatos, nustatančios autorinių sutarčių sudarymą. Sutartys dėl gretutinių teisių
perdavimo ir licencinės sutartys dėl turtinių teisių panaudoti gretutinių teisių objektus nėra autorinės sutartys. Įstatymas tik nurodo, kad
šioms sutartims taikomi analogiški formos ir turinio reikalavimai kaip ir autorinėms sutartims. Šių sutarčių subjektai yra ne autoriai ar jų
teisių perėmėjai, bet atlikėjai, fonogramų gamintojai, transliuotojai ir audiovizualinių kūrinių (filmų) gamintojai. Taip pat šios sutartys
sudaromos ne dėl teisių i kūrini, o dėl teisių i atlikimą, fonogramą, laidą ar programą ar audiovizualinį kūrinį (filmą).
Autoriaus teisių gynimas
 Autorių ir gretutinių teisių kolektyvinis administravimas (Pagal paskaitą. Toliau bus pagal komentarą)
Autoriai turi išimtinę teisę leisti arba uždrausti naudoti kūrinius - išskyrus autoriaus teisių apribojimus, niekas kitas negali naudotis.
Tai galioja ne tik Lietuvoje, bet ir Berno knv. Valstybėse. Ir Lietuvos ir užsienio autorių kūrinai gali būti naudojami tik turint
licenciją. Kaip galima gauti leidimą? Licencijas gali išduoti pats autorius, gali jo advokatas, taip pat tam tikslui yra kolektyvinio šitų
šungrybių teisių administravimo sistema.
Pirmoji kolektyvinių teisių gynėjų asociacija atsirado Prancūzijoje. Iniciatorius – atrodo Hugo (gal Victoras, o gal jo mama). Šiuo
pavyzdžiu pradėjo kurtis ir kitur. Kol nebuvo Berno knv, veikė tik savo šalyse, po to, susikūrė visas tinklas – daugelyje šalių.
Lietuvoje anksčiau buvo VAP – nuo tada kai įstojo į USSR.
Kai Lietuva 1990 tapo nepriklausoma, pareiškė, kad USSR sutartys jai negalioja, ir įsisteigė LATGAA. Jos steigėjai buvo LR
žinybinės organizacijos: rašytojų sąjunga, dailininkų, fotografų...
Lietuvai tapus 1994 12 14 Berno knv nare užgalėjo administruoti ir užsienio autorius.
Pradžioje LATGAA neturėjo lėšų. Paramą suteikė Švedijos karalius. Sudarius sutartis LATGAA pateko į tokių analogiškų
organizacijų tinklą.
Kaip veikia LATGAA?
Tam tikrose valstybėje autoriai įsteigia po 1 ar kelias autorių teisių kolektyvinio administravimo organizacijas. Po to jos sudaro
tarpusavio sutartis. Jos išduoda leidimus, taip pat skirsto autoriams surinktas už jų blevyzgų naudojimą babkes.
Autorių teisės:
Didžiosios – disponuoja pats autorius
Mažosios – priskiriami muzikos kūriniai ir poezijos tekstai.
Iš vienos pusės autorius suinteresuotas, kad jo kuriniai būtų naudojami, bet jis labai nori gauti ir atlyginimą už tai.
Autoriai Lietuvoje sudarydami sutartį suteikia LATGAA’i teisę išduoti licencijas ir gauti atlyginimą. LATGAA sudaro sutartis su
kitomis šalimis, už tai gauna teisę išduoti kitų šalių autorių licencijas. Tokiu būdu galima naudoti Džeksono dainuškas.
Kolektyvinio administravimo institucijos jungiasi į tarptautinę asociacija CIZAK. Dabar į ją priimamos ir valstybinės organizacijos.
Šios organizacijos ir institucijos įsteigtos ir sąžiningų vartotojų interesais. Pvz. panaikinus LATGAA nebūtų kam sumokėti už
licenciją, tai niekas nebegalėtų naudoti ir kūrinių – o cho cho.
LATGAA turi sudariusi sutartis su 78 kolektyvinio teisių administravimo organizacijomis.
Kaip skirstomas atlyginimas už licencijų išdavimą?
LATGAA sutarčių dėl reklamos nesudaro – reikia tartis atskirai su autoriumi.
Nurodomos taisyklės, patvirtintos LATGALA narių konferencijoje.
Televizija, radijas, pateikia sąrašą autorių sąrašą. Sąrašas tikslus – net sekundžių tikslumu – kaip ir kokia forma buvo naudota. Pagal
tai atlenkiama autoriams.
Yra atvejų, kur sąrašo nurodyti neįmanoma – restoranai ir pan. Licencija duodama bendra ir suteikia teisę naudoti repertuarą visą,
taip pat ir užsienio Džeksonų.
Įdomi sąvoka – gyvas repertuaras – tas kuris šiuo metu populiarus.
Kaip atlyginimas imamas ?
Restoranuose, laisvalaikio vietose – priklauso nuo salės ploto.
Televizijoje, radijuje – iš pajamų:
LRT – kažkoks procentas iš biudžeto lėšų
Komercinės stotys atsiperka reklamuodami tuos kuriuos groja.
Gali būti tokios organizacijos kelios. Lietuvoje – viena. Kitos gali įsisteigti, tada, kai kitos organizacijos nutrauks sutartis su LATGAA.
Gynimas
Jei naudoja be sutarties, turi sumokėti 5 kartus didesnį atlyginimą.
1. Nuostolių ir materialinės žalos atlyginimo tvarką reglamentuoja Civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.
2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, autoriaus teisių ar gretutinių teisių
subjekto negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas. Neteisėti kūrinių ir gretutinių teisių objektų egzemplioriai gali būti perduoti
atitinkamai autorių teisių arba gretutinių teisių subjektams šių prašymu.
3. Vietoj nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis
apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant
pažeidėjo tyčiai - iki 300 procentų.
Kaip žala nustatoma? Su kūriniai turime kitokią situaciją negu su kitais daiktais, kuris turi nustatytą vertę. Pvz. parašė knygą.
Leidėjas susipažino ir nutarė išleisti, bet nesusitarė dėl 50000 honoraro. Leidėjas be leidimo išleido. Kiek iš leidėjo? Atsakymas – tiek kiek
prašė – 50000. Autoriaus nuostoliai – aks leidėjo gauta kaip pelnas. (Kažin?).
Autorius gali reikalauti kompensacijos – 67 str. 3dalis.
3. Vietoje nuostolių atlyginimo autoriaus teisių ar gretutinių teisių subjektas gali reikalauti kompensacijos, kurios dydis
apskaičiuojamas nuo atitinkamo kūrinio ar gretutinių teisių objekto teisėto pardavimo kainos, didinant ją iki 200 procentų, o esant
pažeidėjo tyčiai iki 300 procentų.
Taigi – kaina 40000. Kompensacija – 200000. Esant tyčiai – 120000.
Turi būti kaltė –tyčia. CT galioja kaltės prezumpcija. Pažeidėjas turi įrodyti savo nekaltę.
Kada bus neatsargumas? Kada nesiėmė priemonių išsiaiškinti ar yra autorius, ar gali naudoti kūrinį.
Kada kaltės nėra – kai yra nesąžiningas asmuo, kuris perduoda svetimus kūrinius kaip savo, ir sudaro su leidėju sutartį.
Prekių ir paslaugų ženklai
Prekių ženklas (toliau – ženklas) – bet koks žymuo, kurio paskirtis – atskirti vieno asmens prekes arba paslaugas nuo kito asmens
prekių arba paslaugų ir kurį galima pavaizduoti grafiškai. Šiame įstatyme prekių ženklui prilyginamas ir ženklas, skirtas paslaugoms
žymėti.
 Kolektyvinis ženklas – ženklas, kurio savininkas yra asmenų sąjunga (asociacija, susivienijimas, konsorciumas ir pan.).
Žymenys, negalintys būti prekių ženklais
Ženklai, kuriems taikoma įstatymo nustatyta teisinė apsauga, gali būti sudaryti iš šių žymenų:
1) žodžių, asmenų pavardžių, vardų, meninių pseudonimų, firmų vardų, šūkių;
2) raidžių, skaitmenų;
3) piešinių, emblemų;
4) erdvinių formų (gaminių išorinio vaizdo, jų pakuotės ar talpyklos);
5) spalvos ar spalvų derinio, jų kompozicijos;
6) bet kokio šio straipsnio 1–5 punkte nurodytų žymenų derinio.
Žymuo nepripažįstamas ženklu ir neregistruojamas arba įregistruoto ženklo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu jis :
1) negali sudaryti ženklo pagal šio įstatymo 5 straipsnį;
2) neturi jokio skiriamojo požymio;
3) dabartinėje kalboje ar sąžiningoje ir nusistovėjusioje veikloje arba prekybos praktikoje yra tapęs bendriniu;
4) žymi arba nurodo tik prekių rūšį, kiekį, kokybę, paskirtį, vertę, geografinę kilmę, prekių pagaminimo ar paslaugų teikimo laiką,
pagaminimo būdą arba kitas prekių ir (ar) paslaugų charakteristikas;
5) gali suklaidinti visuomenę, pavyzdžiui, dėl prekių ir (ar) paslaugų rūšies, kokybės ar geografinės kilmės;
6) prieštarauja moralei ar viešajai tvarkai, etinėms visuomenės normoms, žmoniškumo principams;
7) yra arba vien forma, kurią lemia pačių prekių rūšis, arba forma, būtina techniniam rezultatui gauti, arba forma, suteikianti prekėms
esminę vertę;
8) yra sudarytas iš Lietuvos Respublikos oficialiojo ar tradicinio (trumpojo) valstybės pavadinimo, herbo, vėliavos ar kitų valstybės
heraldikos objektų ar juos mėgdžiojantis, taip pat garantinių ir prabos ženklų, antspaudų, pasižymėjimo ar apdovanojimo ženklų, jeigu
nėra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoto leidimo naudoti juos ženkle;
9) sudarytas iš žymenų, kuriems registruoti nėra gauta kitų valstybių ar tarptautinių organizacijų kompetentingų institucijų sutikimo ir
(ter)
kuriuos turi būti atsisakyta registruoti arba kurių registracija turi būti pripažinta negaliojančia pagal Paryžiaus konvencijos 6
straipsnį;
6 ter straipsnis
(Ženklai: draudimas registruoti valstybinius herbus, oficialius
kontrolės spaudus ir tarpvalstybinių organizacijų emblemas)
(1) a) Sąjungos šalys susitarė neregistruoti prekių ženklais bei sudėtine jų dalimi herbų, vėliavų ir kitų Sąjungos šalių valstybinių
emblemų, jų įvestų oficialių ženklų ir kontrolės bei garantijos spaudų, taip pat viso to, kas heraldikos požiūriu yra pamėgdžiojimas, arba
pripažinti tokių ženklų registravimą negaliojančiu arba atitinkamų priemonių pagalba uždrausti jų panaudojimą be kompetentingų
valdžios organų leidimo.
b) Aukščiau (a) papunktyje pateiktos nuostatos vienodai taikomos herbams, vėliavoms bei kitoms emblemoms, sutrumpintiems arba
pilniems tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų, kurių nariais yra viena ar kelios Sąjungos šalys, pavadinimams, išskyrus herbus,
vėliavas ir kitas emblemas, sutrumpintus arba pilnus pavadinimus, kurių atžvilgiu jau yra galiojančios tarptautinės sutartys dėl jų
apsaugos.
c) Nei viena Sąjungos šalis neprivalo taikyti aukščiau (b) papunktyje nurodytų teiginių, pakenkdama savininkų teisėms, sąžiningai
įgytoms iki Konvencijos įsigaliojimo toje šalyje. Sąjungos šalys neprivalo taikyti nurodytų teiginių, jeigu turimas galvoje aukščiau
nurodytas (a) papunktyje panaudojimas arba registracija nesudarys visuomenėje klaidingo įspūdžio dėl ryšių tarp tos organizacijos ir
herbų, vėliavų, emblemų, sutrumpintų pavadinimų arba pavadinimų, arba jeigu jo naudojimu ar registravimu nesiekiama suklaidinti
visuomenės dėl egzistuojančių ryšių tarp ženklą naudojančio asmens ir tos organizacijos.
(2) Draudimas naudoti oficialius ženklus ir kontrolės bei garantijos spaudus taikomas išimtinai tais atvejais, kada juos turintys
ženklai skirti naudoti tos pačios rūšies arba panašioms prekėms.
(3) a) Siekiant pritaikyti šias nuostatas, Sąjungos šalys susitarė abipusiškai pranešti per Tarptautinį biurą, keičiantis sąrašais, apie
valstybių emblemas, oficialius ženklus ir kontrolės bei garantijos spaudus, kuriuos jos, remdamosi šiuo straipsniu, pilnai arba su kai
kuriais apribojimais nori arba pageidaus saugoti ateityje, taip pat kad jos praneš apie visus ateityje padarytus tame sąraše pakeitimus.
Kiekviena Sąjungos šalis gautus ženklų sąrašus laiku pateikia viešam susipažinimui. Tačiau toks pranešimas neprivalomas valstybinių
vėliavų atžvilgiu.
b) šio straipsnio (1) punkto (b) papunktyje nurodytos nuostatos taikomos tik herbams, vėliavoms bei kitoms emblemoms,
sutrumpintiems arba pilniems tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų pavadinimams, apie kuriuos per Tarptautinį biurą buvo
pranešta Sąjungos šalims.
(4) Kiekviena Sąjungos šalis gali dvylikos mėnesių laikotarpiu nuo pranešimo gavimo datos per Tarptautinį biurą pateikti galimus
prieštaravimus suinteresuoti šaliai arba tarptautinei tarpvalstybinei organizacijai.
(5) Valstybių vėliavų atžvilgiu aukščiau (1) punkte nurodytos priemonės gali būti taikomos tik ženklams, kurie užregistruoti po 1925
m. lapkričio 6 d.
(6) Valstybių emblemų, išskyrus vėliavas, atžvilgiu, taip pat Sąjungos šalių oficialių ženklų bei spaudų ir herbų, vėliavų bei kitų
emblemų, sutrumpintų arba pilnų tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų pavadinimų atžvilgiu, šios nuostatos turi būti taikomos tik
ženklams, užregistruotiems praėjus dviem mėnesiams nuo pranešimo, numatyto aukščiau minėtame
(3) punkte, gavimo datos.
(7) Nesąžiningų veiksmų atveju šalys taip pat gali anuliuoti užregistruotus iki 1925 m. lapkričio 6 d. ženklus, kurie turi valstybės
emblemas, ženklus ir spaudus.
(8) Kiekvienos šalies piliečiai, kuriems leista naudoti savo šalių valstybines emblemas, oficialius ženklus ir spaudus, gali jais
naudotis, net jeigu jie yra panašūs į tokius pat kitos šalies ženklus.
 (9) Sąjungos šalys įsipareigojo uždrausti naudoti prekyboje kitų Sąjungos šalių valstybinius herbus, nesant iš jų pusės tam atskiro
leidimo, jeigu toks naudojimas gali suklaidinti gaminių kilmės atžvilgiu.
(10) Aukščiau nurodytos nuostatos nekliudo šalims naudotis teise pagal 6ąuinąuies straipsnio B skyriaus (3) punktą atmesti
registravimą arba pripažinti jį negaliojančiu atžvilgiu tų ženklų, kuriuose be leidimo naudojami Sąjungos šalyje priimti herbai, vėliavos
bei kitos valstybės emblemos arba oficialūs ženklai bei spaudai, taip pat anksčiau minėtame (1) punkte išvardyti tarptautinių
tarpvyriausybinių organizacijų skiriamieji ženklai.
10) yra didelės vertės simbolis, ypač religinis simbolis;
11) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti prekėms, kilusioms iš kitos nei nurodytoji kilmės
vieta, jeigu šios nuorodos naudojimas tokių prekių ženkle Lietuvos Respublikoje gali klaidinti visuomenę dėl tikrosios prekių kilmės
vietos. Ši nuostata taikoma ir ženklams su geografine nuoroda, kuri, nors ir teisingai nurodo prekių kilmės vietą, tačiau gali klaidinti
visuomenę neteisingai informuodama, kad prekės kilusios iš kitos vietos;
12) sudarytas iš geografinės nuorodos arba turi geografinę nuorodą, skirtą žymėti vynui ar stipriems alkoholiniams gėrimams,
kilusiems iš kitos nei nurodytoji kilmės vieta, net ir tada, kai jis nurodo tikrąją prekių kilmės vietą, arba kai ta geografinė nuoroda
pateikiama išversta į kitą kalbą, ar kai ji vartojama su papildomais apibūdinamaisiais žodžiais, pavyzdžiui, „rūšis“, „tipas“, „stilius“,
„imitacija“ ar panašiai.
Lietuvos respublikos prekių ženklų įstatymas2000 m. spalio 10 d. Nr. VIII-1981
Paskelbta: Žin., 2000, Nr. 92-2844\įsigalioja: 2001 01 01 išsk. 55 straipsnį
Šis įstatymas nustato prekių ženklų teisinę apsaugą, registraciją ir naudojimą Lietuvos Respublikoje, Lietuvos Respublikos prekių
ženklų registro tvarkymą.
Šis įstatymas taikomas kiekvienam prekėms ir (ar) paslaugoms žymėti skirtam ženklui, kuris yra arba Valstybiniam patentų biurui
paduotos paraiškos registruoti ženklą objektas, arba yra įregistruotas šio įstatymo nustatyta tvarka, arba yra Lietuvos Respublikoje
galiojančios tarptautinės ženklo registracijos objektas.
Šis įstatymas taikomas ir tiems ženklams, kurie Lietuvos Respublikoje pripažinti plačiai žinomais.
Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys nustato kitokius reikalavimus negu šis įstatymas, taikomi tarptautinių sutarčių
reikalavimai.
Užsienio valstybių asmenys naudojasi visomis šiame įstatyme ir jo taikymą reglamentuojančiuose teisės aktuose nurodytomis
teisėmis.
Paraiška
Pareiškėjas, norintis įregistruoti ženklą, turi paduoti Valstybiniam patentų biurui paraišką.
Paraišką pareiškėjo vardu gali paduoti ir jo atstovas. Užsienio valstybių asmenys paraiškas Valstybiniam patentų biurui paduoda ir
visus su ženklo registracija susijusius veiksmus Valstybiniame patentų biure atlieka per Lietuvos Respublikos patentinį patikėtinį.
Vienam ženklui įregistruoti paduodama viena paraiška.
Paraišką įregistruoti ženklą sudaro:
1) prašymas įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą, pasirašytas pareiškėjo ar jo atstovo;
2) dokumentas, patvirtinantis, kad sumokėtas nustatytas mokestis;
3) pareiškėjo įgaliojimas asmeniui, jeigu paraišką paduoda įgaliotas asmuo;
Prašyme įregistruoti ženklą ir išduoti prekių ženklo liudijimą nurodoma:
1) pareiškėją ir jo atstovą identifikuojantys duomenys;
2) pareikšto registruoti ženklo vaizdas ir jo aprašas;
3) prekių ir (ar) paslaugų, kurioms žymėti pareikštas registruoti ženklas, pavadinimai, suskirstyti pagal paraiškos padavimo dieną
galiojančią Nicos klasifikaciją;
9) nuoroda, kad ženklas, kuriam įregistruoti paduodama paraiška, yra kolektyvinis ženklas.
6. Paraiškoje gali būti prašoma įregistruoti ženklą vienai ar daugiau prekių ir (ar) paslaugų klasių. Už daugiau nei vieną paraiškoje
nurodytą prekių ir (ar) paslaugų klasę mokamas nustatytas papildomas mokestis.
Paraiškos ekspertizė
1. Valstybinis patentų biuras per 1 mėnesį nuo paraiškos gavimo dienos atlieka formalią paraiškos dokumentų ekspertizę: patikrina, ar
pateikti ir ar tinkamai įforminti šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai.
2. Valstybinis patentų biuras paraišką pripažįsta paduota ir suteikia jai padavimo datą bei numerį, jeigu pateikti ir tinkamai įforminti
šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 ir 2 punktuose nurodyti dokumentai.
3. Atlikęs šio straipsnio 2 dalyje numatytus veiksmus, Valstybinis patentų biuras išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui paraiškos
priėmimo pažymą, kurioje nurodoma paraiškos padavimo data ir paraiškai suteiktas numeris.
4. Suteikęs paraiškai padavimo datą, Valstybinis patentų biuras patikrina, ar pateikti visi šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyti
dokumentai, ar jie atitinka šio įstatymo ir Taisyklių reikalavimus, ar prekės ir (ar) paslaugos, kurioms pareikštas ženklas registruoti,
atitinka Nicos klasifikacijos reikalavimus.
5. Nustatęs, kad pateikti ne visi šio įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje nurodyti dokumentai arba kad jie neatitinka šio įstatymo ir
Taisyklių reikalavimų, Valstybinis patentų biuras apie tai raštu praneša pareiškėjui arba jo atstovui, nurodydamas trūkumus ir reikalingas
pataisas. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos paraiška nepataisoma, Valstybinis patentų biuras ją pripažįsta
nepaduota ir apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.
6. Nustatęs, kad prekės ir (ar) paslaugos neatitinka Nicos klasifikacijos, Valstybinis patentų biuras išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui
pranešimą, kuriame nurodo trūkumus ir ką būtina pataisyti. Jeigu per 3 mėnesius nuo šio pranešimo išsiuntimo dienos nurodyti trūkumai
neištaisomi arba jeigu pareiškėjas ar jo atstovas nesutinka su Valstybinio patentų biuro nurodymais, Valstybinis patentų biuras atmeta
visą paraišką arba tą jos dalį, kuri skirta toms prekėms ir (ar) paslaugoms, su kurių klasifikavimu nesutiko pareiškėjas ar jo atstovas, ir
apie tai raštu praneša pareiškėjui ar jo atstovui.
Ženklo ekspertizė
 1. Atlikęs paraiškos ekspertizę, Valstybinis patentų biuras atlieka ženklo ekspertizę nustatyti, ar jis atitinka šio įstatymo 6 straipsnio
reikalavimus.
2. Jeigu ženklas neatitinka šio įstatymo 6 straipsnyje nustatytų reikalavimų, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą neregistruoti
ženklo visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų. Sprendimas, kuriame turi būti nurodyti atsisakymo registruoti ženklą pagrindai ir
motyvai, ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčiamas pareiškėjui ar jo atstovui.
3. Pareiškėjas ar jo atstovas turi teisę per 3 mėnesius nuo sprendimo neregistruoti ženklo išsiuntimo dienos raštu pateikti Valstybiniam
patentų biurui prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę.
4. Gavęs prašymą atlikti pakartotinę ekspertizę ir išnagrinėjęs pareiškėjo pateiktus argumentus, Valstybinis patentų biuras atlieka
pakartotinę ekspertizę ir priima vieną iš šių sprendimų:
1) ankstesnį sprendimą neregistruoti ženklo pripažinti netekusiu galios ir įregistruoti ženklą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;
2) sprendimą neregistruoti ženklo palikti galioti.
5. Valstybinis patentų biuras priimtą sprendimą ne vėliau kaip per 10 dienų nuo jo priėmimo išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui.
Apeliacijos pareiškimas
1. Pareiškėjas ar jo atstovas, nesutinkantis su pakartotinės ekspertizės metu Valstybinio patentų biuro priimtu sprendimu, turi teisę per
3 mėnesius nuo šio sprendimo išsiuntimo dienos paduoti Valstybinio patentų biuro Apeliaciniam skyriui (toliau – Apeliacinis skyrius)
rašytinę apeliaciją su motyvuotu prašymu peržiūrėti ekspertizės išvadas ir dokumentą, kad nustatytas mokestis sumokėtas.
2. Išnagrinėjęs apeliaciją, Apeliacinis skyrius priima vieną iš šių sprendimų:
1) apeliaciją patenkinti ir priimti sprendimą įregistruoti ženklą visoms arba daliai prekių ir (ar) paslaugų;
2) apeliaciją atmesti ir palikti galioti sprendimą neregistruoti ženklo.
Ženklo įregistravimas
1. Nustatęs, kad ženklas atitinka 6 straipsnio reikalavimus, Valstybinis patentų biuras priima sprendimą ženklą įregistruoti ir ne vėliau
kaip per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos išsiunčia pareiškėjui ar jo atstovui šį sprendimą ir nurodymą sumokėti nustatytą
mokestį.
3. Pareiškėjui ar jo atstovui pristačius dokumentą, patvirtinantį, kad mokestis sumokėtas, ženklas įrašomas į Lietuvos Respublikos
prekių ženklų registrą. Duomenys apie įrašytą ženklą skelbiami Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje.
Ženklo registracijos užprotestavimas
1. Suinteresuoti asmenys per 3 mėnesius nuo įregistruoto ženklo paskelbimo Valstybinio patentų biuro oficialiame biuletenyje dienos,
remdamiesi šio įstatymo 6 ir 7 straipsniais, gali užprotestuoti ženklo registraciją paduodami motyvuotą rašytinį protestą Apeliaciniam
skyriui.
Ženklo registracijos liudijimas
1. Valstybinis patentų biuras įregistruoto ženklo savininkui ar jo atstovui išduoda ženklo registracijos liudijimą, jeigu šio įstatymo 18
straipsnio nustatyta tvarka nebuvo pareikštas protestas arba jeigu protestas vadovaujantis šio įstatymo 18 straipsnio 5 dalimi buvo
atmestas ar patenkintas iš dalies. Jeigu ženklo savininkas ar jo atstovas per 1 mėnesį nuo ženklo registracijos liudijimo išdavimo dienos
nepasiima liudijimo, šis liudijimas jam išsiunčiamas paštu.
2. Ženklo registracijos liudijimo formą ir jame įrašytinus duomenis nustato Valstybinis patentų biuras.
3. Ženklo registracijos liudijimas yra teisinis dokumentas, patvirtinantis ženklo įrašymą Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre ir
ženklo savininko išimtines teises į įregistruotą ženklą.
4. Jeigu ženklo savininkas ženklo registracijos liudijimą praranda, jam išduodamas liudijimo dublikatas.

Ženklo registracijos galiojimo terminas

Pradinis ženklo registracijos galiojimo terminas yra 10 metų nuo paraiškos padavimo dienos.
Pasibaigus šio įstatymo 35 straipsnyje nustatytam terminui, ženklo registracijos galiojimas gali būti pratęsiamas visoms arba daliai
prekių ir (ar) paslaugų kiekvieną kartą ne ilgiau kaip 10 metų.
Ženklo savininko teisės
Įregistruoto ženklo savininkas turi išimtinę teisę uždrausti kitiems asmenims be jo sutikimo komercinėje veikloje naudoti bet kokį
žymenį, kuris yra:
1) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms prekėms ir (ar) paslaugoms;
2) tapatus įregistruotam ženklui tapačioms ar panašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu yra tikimybė,
kad visuomenė gali juos supainioti dėl žymens asocijavimosi su ženklu;
3) tapatus įregistruotam ženklui nepanašioms prekėms ir (ar) paslaugoms ar klaidinamai panašus į jį, jeigu įregistruotasis ženklas
Lietuvos Respublikoje turi reputaciją ir jeigu dėl neteisėto tokio žymens vartojimo įgyjamas nesąžiningas pranašumas arba pažeidžiamas
to ženklo skiriamasis požymis, arba pakenkiama jo reputacijai.
Ženklo savininkas, vadovaudamasis šio straipsnio 1 dalies nuostatomis, gali uždrausti:
1) tokiu žymeniu žymėti prekes ar jų pakuotę;
2) siūlyti tokiu žymeniu pažymėtas prekes, išleisti jas į rinką arba tuo tikslu jas sandėliuoti, nuomoti, skolinti ar kitaip jomis
disponuoti, taip pat siūlyti bei teikti juo pažymėtas paslaugas;
3) importuoti ar eksportuoti tokiu žymeniu pažymėtas prekes;
4) naudoti tokį žymenį komercinės veiklos dokumentuose arba reklamoje;
5) gaminti tokį žymenį arba laikyti jo pavyzdžius turint tikslą atlikti bet kuriuos šio straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nurodytus
veiksmus.
Šio straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu skiriamojo ženklo požymio pažeidimu pripažįstami atvejai, kai:
1) žymuo naudojamas kaip firmos vardas ir toks jo naudojimas klaidina visuomenę dėl savo panašumo į įregistruotą ženklą bei prekes
ir (ar) paslaugas, kurioms šis ženklas įregistruotas;
 2) skelbimuose ar kitose visuomenės informavimo priemonėse žymuo atgaminamas arba nurodomas taip, kad gali susidaryti įspūdis,
jog atitinkamas ženklas yra tapęs bendriniu tam tikrų prekių ir (ar) paslaugų pavadinimu.
Ginčus dėl ženklų nagrinėjančios institucijos
Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius nagrinėja ginčus, numatytus Ženklų įstatymo 18 straipsnyje.
Vilniaus apygardos teismas nagrinėja ginčus dėl:
1) Valstybinio patentų biuro Apeliacinio skyriaus sprendimų;
2) ženklo registracijos pripažinimo negaliojančia;
3) ženklo registracijos panaikinimo;
4) ženklo savininko teisių gynimo;
5) ženklo pripažinimo plačiai žinomu Lietuvos Respublikoje.
Teisių gynimas
Ženklo savininkas, gindamas savo pažeistas teises, turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, o šis gali priimti sprendimą dėl:
1) teisių pripažinimo;
2) įpareigojimo nutraukti visus veiksmus, pažeidžiančius arba galinčius pažeisti 38 straipsnyje nurodytas teises;
3) nuostolių ar žalos (įskaitant ir neturtinę), padarytos ženklo savininkui veiksmais, pažeidusiais 38 straipsnyje nurodytas teises,
atlyginimo, įskaitant negautas pajamas ir kitas turėtas išlaidas;
4) kompensacijos išmokėjimo;
5) padėties, kuri buvo iki teisės pažeidimo, atkūrimo;
6) neteisėtai naudojamų ženklų bei priemonių ar įrenginių jiems gaminti ir prekių, jei neteisėtai pažymėto svetimo ženklo nuo jų
negalima pašalinti, taip pat kitų šiame įstatyme nustatytų teisių pažeidimams panaudotų priemonių ir įrangos konfiskavimo, o prireikus – ir
sunaikinimo.
2. Teisę pareikšti ieškinį dėl teisės į ženklą pažeidimo turi ženklo savininkas. Jeigu jis nepasinaudoja šia teise, ieškinį gali pareikšti
licenciatas, jei licencinėje sutartyje nebuvo numatyta kitaip.
3. Išimtinės licencijos turėtojas turi teisę pareikšti ieškinį, net jeigu sutartyje numatyta kitaip, su sąlyga, kad ženklo savininkas po
pranešimo apie tokio licenciato teisių pažeidimą per nustatytą terminą nepareiškia ieškinio.
Nuostolių ir žalos atlyginimas. Kompensacija
1. Nuostolių ir žalos atlyginimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas ir šio įstatymo normos.
2. Nustatydamas nuostolių dydį, teismas atsižvelgia į pažeidimo esmę, padarytos žalos dydį, ženklo savininko negautas pajamas ir kitas
išlaidas. Neteisėtai pažymėtos prekės teismo sprendimu gali būti perduotos ženklo savininkui jo prašymu.
3. Vietoj nuostolių atlyginimo ženklo savininkas gali reikalauti kompensacijos. Jos dydis apskaičiuojamas pagal atitinkamos prekės ar
paslaugos teisėto pardavimo kainą: ji gali būti padidinta iki 200 procentų, o esant pažeidėjo tyčiai – iki 300 procentų.
Muitinės priežiūros priemonių taikymas
Neteisėtai prekių ženklu pažymėtoms prekėms, kurios importuojamos į Lietuvos Respubliką arba eksportuojamos iš jos, taikomos
Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytos muitinės priežiūros priemonės.

Baudžiamoji atsakomybė už ženklo savininko teisių pažeidimą

Baudžiamąją atsakomybę už ženklo savininko teisių pažeidimą nustato Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas.

7 tema. Terminai

Terminas –tai laiko tarpas, su kuriuo civiliniai įstatymai sieja tam tkrus civilinius teisinius padarinius. Teisiniu požiūriu
TERMINAS yra juridinis faktas, su kuriuo įstatymas sieja tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą.
Termino apibrėžimas.
1. Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo paskiriamas terminas nurodomas kalendorine data arba nurodomas metais, mėnesiais,
savaitėmis, dienomis ar valandomis skaičiuojamas laikas.
2. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat ir nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti.
3. Terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ir naikinamieji.
a) Atnaujinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas buvo praleistas dėl svarbių
priežasčių.
b) Įgyjamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus atsiranda (įgyjama) tam tikra civilinė teisė ar pareiga.
c) Naikinamasis terminas yra toks terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga. Naikinamieji terminai negali
būti teismo ar arbitražo atnaujinti.
Pagal NCK, jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas
terminas.Jeigu tam tikro sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti terminui
pasibaigus.
TERMINO PRADŽIA.
1. Terminas prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta
termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita.
2. Valandomis skaičiuojamas terminas prasideda nuo šalies arba abiejų šalių ar įstatymų apibrėžto momento.
Metais ir mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga.
1. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis
minučių.
2. Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitink. termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
3. Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, terminas pasibaigia
paskutinę to mėnesio dieną.
Savaitėmis skaičiuojamo termino pabaiga.
Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.
Oficialių švenčių ir ne darbo dienų įskaitymas.
1. Oficialių švenčių ir ne darbo dienos (šeštadieniai ir sekmadieniai) įskaitomos į terminą.
2. Jeigu paskutinė termino diena tenka ne darbo ar oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo
diena.
Veiksmų atlikimas paskutinę termino dieną.
1. Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės termino dienos dvidešimt
ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas baigiasi tą valandą, kurią šioje
organizacijoje pagal nustatytas taisykles baigiasi darbo laikas. 2. Visi rašytiniai pareiškimai ir pranešimai, įteikti paštui ar telegrafui arba
perduoti kitomis ryšio priemonėmis iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, laikomi atliktais laiku.
Termino teisinė reikšmė.
1. Jeigu pareigos atsiradimas siejamas su tam tikro termino pabaiga, negalima reikalauti pareigą atlikti, kol baigsis tas terminas.
2. Jeigu tam tikros sandorio teisinės pasekmės siejamos su termino pabaiga, tai sandoris ar prievolė nustoja galioti tam terminui
pasibaigus.
3. Preziumuojama, kad terminas nustatytas skolininko naudai, išskyrus atvejus, kai: 1) skolininkui iškeliama bankroto byla;
2) skolininkas sunaikina pateiktą prievolės įvykdymo užtikrinimą;
3) skolininkas nepateikia prievolės įvykdymo užtikrinimo, kurį jis privalėjo pateikti.
TERMINAI
Įstatymų ar sandorių nustatytas arba teismo, trečiųjų teismo arbitražo paskirtas terminas apibrėžiamas kalendorine data ar pasibaigimo
laiko tarpu, skaičiuojamo metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis ir valandomis. Terminas gali būti apibrėžiamas taip pat nurodant
įvykį, kuris neišvengiamai turi įvykti. Termino eiga prasideda rytojaus diena, po tos kalendorinės datos ar įvykio, kuriais apibrėžta jo
pradžia. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinę termino metų mėnesį, dieną. Mėnesiais skaičiuojamas terminas
pasibaigia atitinkamą termino paskutinę mėnesio dieną. Jei metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui,
kuriame atitinkamos dienos nėra, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną. Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia
atitinkamą paskutinę termino savaitės dieną. Jeigu paskutinė termino diena tenka nedarbo dienai, tai termino pasibaigimo diena laikoma
po jos einanti darbo diena. Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės
termino dienos 24 valandos. Jeigu veiksmas turi būti atliktas organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje
pagal nustatytas taisykles pasibaigia atitinkamos operacijos. Visi rašytiniai pranešimai ir pareiškimai, įteikti paštu ar telegrafu iki
paskutinės termino dienos 24 valandos laikomi atlikti laiku.

Terminų rūšys. Civilinių teisių įgyvendinimo terminai. Naikinamieji terminai. Garantiniai terimai. Pretenziniai terminai.
Civilinių teisinių pareigų įvykdymo terminai. Bendrieji ir daliniai terminai
Pagal teisines pasekmes terminai skirstomi į įgyjamuosius, naikinamuosius ir terminius, kuriems suėjus,
pasikeičia civiliniai teisiniai santykiai.
Įgyjamieji yra tokie terminai, kuriems suėjus, atsiranda tam tikrų civilinių teisių ar pareigų. Tokie terminai yra
įgyjamosios senaties terminai.
Naikinamaisiais vadinami terminai, kuriems suėjus pasibaigia tam tikros civilinės teisės ar pareigos. Įgaliojimo
terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas įgaliojime nėra nurodytas, toks įgaliojimas galioja vienerius
metus nuo jo sudarymo dienos. Suėjus šiam terminui, įgaliojimas pasibaigia. Savo ruožtu naikinamieji terminai gali būti
absoliutūs arba santykiniai. Suėjus absoliučiam naikinamajam terminui, civilinės teisės ar pareigos pasibaigia
negrįžtamai, nes to termino atstatyti ar prailginti negalima.
Dėl svarbių priežasčių praleistas santykinis naikinamasis terminas gali būti teismo atstatytas arba prailgintas, todėl
civilinės teisės ir pareigos šiam terminui suėjus negrįžtamai nepasibaigia.
Terminai, nustatyti reikalavimams, kylantiems iš civilinių teisinių santykių, pareikšti, sudaro atskirą grupę.Tai –
garantiniai, pretenziniai ir ieškininės senaties terminai.
Garantiniai terminai – tai įstatymo ar šalių susitarimu nustatyti terminai, per kuriuos viena iš sutarties šalių atsako už
daikto trūkumus.
Pretenziniais laikomi įstatymo ar sutarties nustatyti terminai, per kuriuos šalis gali pareikšti reikalavimus kitai šaliai
neteismine tvarka dėl jos teisių ar interesų pažeidimo.
Ieškininės senaties terminai yra įstatymo nustatyti terminai, per kuriuos asmuo gali pareikšti ieškinį teisme ar arbitraže
dėl pažeistos teisės ar intereso gynimo.
Pagal termino nustatymo principą, terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti.
Terminai gali būti apibrėžti keliais būdais: 1) nurodant kalendorinę datą; 2) nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais,
savaitėmis, dienomis arba valandomis; 3) nurodant įvykį, kurį neišvengiamai turi įvykdyti. Terminai gali būti apibrėžiami ir
kitais būdais (normaliai reikalingu laiku, pareikalavimo momentu). Kai terminui apibrėžti vartojami vertinamieji požymiai,
(“protingas” terminas, “normalus” terminas) – teismas privalo išsiaiškinti, ar konkretus terminas šiuos kriterijus atitiko.
Kalendorine data terminas dažniausiai apibrėžiamas šalių susitarimu. Atskirais atvejais terminą kalendorine data gali
apibrėžti įstatymas.
Dažniausiai įstatymas ir šalys terminą apibrėžia nustatant laiko tarpą, skaičiuojamą metais, mėnesiais ar dienomis.
Tais atvejais, kai sunku nustatyti konkrečią kalendorinę datą, nuo kurios terminas bus pradedamas skaičiuoti ar kuriai
suėjus jis pasibaigs, terminas apibrėžiamas nurodant įvykį, kuris neišvengiamai turės įvykti. Terminas gali būti
apibrėžiamas ir kitais įvykiais, pavyzdžiui:fizinio asmens mirtimi, kitos prievolės pasibaigimu ir pan. Jeigu įvykis neįvyksta,
tai sutartis gali tapti neterminuota. Kai įvykis neįvyksta šalių planuotu metu, šalys gali susitarti dėl termino pratęsimo iki
kol jis įvyks, arba dėl kito termino nustatymo. Jeigu nėra aišku, ar įvykis įvyks, pripažintina, jog kalbama ne apie terminą, o
apie sutarties sąlygą.
Terminai gali būti skirstomi į bendruosius ir dalinius, tais atvejais, kurių vykdymas išdėstytas keliais etapais.Bendrieji
visiems sutartiniams įsipareigojimams vykdyti. Daliniai, tik tam tikriems veiksmams, sutarties įsipareigojimų daliai
įvykdyti.

Terminų pasibaigimas. Bendros terminų pasibaigimo taisyklės. Termino eigos pradžia ir pabaiga. Veiksmų įvykdymo tvarka
paskutinę termino dieną. Specialios terminų skaičiavimo taisyklės.
Terminas prasideda rytojaus dieną po tos kalendorinės datos ar įvykio, kurie apibrėžia jo pradžią. Pavyzdžiui, jeigu
pirkėjas šaldytuvą pirko sausio 10 dieną, tai garantinis terminas pradeda galioti sausio 11 dieną. Ši nuostata yra bendra
termino eigos pradžios nustatymo taisyklė. Tačiau termino pradžia gali būti nustatoma ir pagal kitokias taisykles.
Pavyzdžiui, nesant galimybės nustatyti dieną, kurią buvo gautos paskutinės žinios apie dingusįjį, dingimo pradžia laikoma
pirmoji diena mėnesio, einančio po to mėnesio, kurį buvo gautos paskutinės žinios apie nesantįjį, o jeigu to mėnesio
negalima nustatyti – ateinančiųjų metų sausio pirmoji diena. Svarbu tiksliai nustatyti ne tik termino pradžią, bet ir jo
pasibaigimo momentą. Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinį termino metų mėnesį ir dieną.
.Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną. Jeigu metais ar mėnesiais
skaičiuojamas terminas, pasibaigia tokį mėnesį, kuriame nėra reikiamos dienos, terminas pasibaigia paskutiniąją to
mėnesio dieną. Jeigu terminas apibrėžtas puse mėnesio, jis pasibaigia penkioliktąją dieną, nesvarbu, kiek dienų turi
mėnuo.
Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną.
Jeigu paskutinė termino diena yra ne darbo diena, termino pasibaigimo diena laikoma po jos einanti darbo diena.
Ne darbo dienomis laikomos poilsio (šeštadienis ir sekmadienis) bei švenčių dienos: sausio pirmoji, krikščionių Velykos
(sekmadienis ir pirmadienis), liepos šeštoji, lapkričio pirmoji, Kalėdos – gruodžio dvidešimt penktoji ir dvidešimt šeštoj.
Jeigu Vyriausybės nutarimu poilsio diena perkeliama į kitą dieną, ši diena taip pat yra laikoma ne darbo diena. Jei
vieni ar kiti veiksmai turi būti atlikti tam tikroje įstaigoje, tačiau ta įstaiga dėl tam tikrų objektyvių priežasčių nedirba,
pavyzdžiui, dėl avarijos, gaisro ir pan., minėta taisyklė turėtų būti taikoma taip pat.
Jeigu kuriam nors veiksmui atlikti yra nustatytas terminas, tai šis veiksmas turi būti atliktas iki paskutinės
termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos.Jeigu civilinių teisinių santykių subjektai yra skirtingose laiko juostose,
dvidešimt ketvirta valanda turi būti nustatoma pagal vietinį laiką. Todėl jeigu dokumentai ar pranešimai yra įtekti pašto ar
telegrafo įstaigai iki dvidešimt ketvirtos valandos ir tai yra patvirtinta antspaudu, laikoma, jog terminas nėra praleistas.
Jeigu veiksmai turi būti atlikti organizacijoje, terminas pasibaigia tą valandą, kurią šioje organizacijoje, pagal
nustatytas taisykles, pasibaigia atitinkamos operacijos. Pavyzdžiui: bankas pinigines operacijas atlieka iki 16 valandos,
transporto organizacija krovinius pervežimui priima iki 19 valandos ir pan. Jeigu organizacijoje nebuvo laikomasi
nustatytos darbo laiko tvarkos ir ji apskritai nedirbo, terminas negali būti laikomas praleistu. Tokiu atveju paskutine
termino diena reikėtų laikyti ateinančią dieną.
Terminų skaičiavimo taisyklės turi svarbią reikšmę tarptautinėje prekyboje. Todėl valstybės siekia unifikuoti savo
įstatymus, reguliuojančius terminų nustatymą ir skaičiavimą. Pavyzdžiui, 1973 m. gegužės 16d. buvo pasirašyta Europos
Konvencija dėl terminų skaičiavimo.
8 tema. Ieškinio senatis

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį.
Ieškinio senaties terminai:
1. Bendrasis ieškinio senaties terminas yra 10 metų.
2. Atskirų rūšių reikalavimams šis kodeksas bei kiti Lietuvos Respublikos įstatymai nustato sutrumpintus
ieškinio senaties terminus.
3. Sutrumpintas 1 mėnesio ieškinio senaties terminas taikomas iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams.
4. Sutrumpintas 3 mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus
negaliojančiais.
5. Sutrumpintas 6mėnesių ieškinio senaties terminas taikomas:
1) ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo;
2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų.
6,7,8,9 - taikomas Sutrumpintas 6 mėn., 1 m., 3 m., 5 m. ieškinio sen.term.
10. Reikalavimams dėl atliktų darbų trūkumų taikomi šio kodekso šeštojoje knygoje nustatyti sutrumpinti ieškinio senaties terminai.
11. Iš krovinių, keleivių ir bagažo vežimo atsirandantiems reikalavimams taikomi atskirų transporto rūšių kodeksuose (įstatymuose)
nustatyti ieškinio senaties terminai.
12. Šalių susitarimu pakeisti ieškinio senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką draudžiama.
Ieškinio senaties TAIKYMAS.
1. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs.
2. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.
3. Draudžiama iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį.
 Dėl šios priežasties ieškinio senaties terminas priskirtinas prie atnaujinamųjų terminų. Jį būtina skirti nuo naikinamojo termino,
kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga ir kurio teismas negali atnaujinti.
 Ieškinio senaties instituto tikslas – sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civil. santykių stabilumą
ir užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę, palengvinti įrodinėjimo procesą.
IEŠKINIO SENATIES termino PRADŽIA.
 1. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo
sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos
įstatymai.
2. Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai iš tokios prievolės atsirandančio reikalavimo ieškinio senaties terminas
prasideda pasibaigus prievolės įvykdymo terminui.
3. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas, ieškinio senaties terminas prasideda nuo reikalavimo įvykdyti prievolę pareiškimo
momento.
4. Iš regresinių prievolių atsirandančių reikalavimų ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo
momento.
5. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus,
kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą
dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu
(kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti pažeidus jo teises), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas,
kad šios yra pažeistos. Privalu išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo
sužinoti, kad jo teisė pažeista.
Ieškinio senaties terminas pasikeitus prievolės asmenims. Prievolės asmenų pasikeitimas nepakeičia ieškinio senaties termino ir jo
skaičiavimo tvarkos, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
Ieškinio senaties termino SUSTABDYMAS:
1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga);
2) jeigu Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);
3) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis; );
4) jeigu neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas;
5) jeigu prievolės šalys yra sutuoktiniai;
6) jeigu prievolės šalys yra globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis;
7) jeigu prievolės šalys yra tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;
8) jeigu sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.
Ieškinio senaties terminas sustabdomas tik tuo atveju, jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės atsirado arba buvo
paskutiniais šešiais ieškinio senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas yra trumpesnis negu šeši mėnesiai, – visą ieškinio senaties
laiką.
3. Nuo tos dienos, kurią išnyko aplinkybė, buvusi pagrindas ieškinio senaties terminą sustabdyti, senaties terminas tęsiasi toliau. Šiuo
atveju likusi termino dalis prailginama iki šešių mėnesių, o jeigu ieškinio senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai, – iki
viso ieškinio senaties termino.
Ieškinio senaties termino NUTRAUKIMAS.
1. Ieškinio senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas įstatymų nustatyta tvarka. 2. Ieškinio senaties terminą taip pat
nutraukia skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta prievolę.
3. Nutrauktas ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo nuo to momento, kai išnyko aplinkybės, kurios buvo pagrindas ieškinio
senaties terminą nutraukti. Jeigu ieškinio senaties terminą nutraukė ieškinio pareiškimas, tai ieškinio senaties terminas prasideda iš naujo
nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, jeigu iš ginčo teisinio santykio galima pareikšti tapatų reikalavimą. Iki senaties termino
nutraukimo praėjęs laikas į naują terminą neįskaičiuojamas.
4. Ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtą, pareiškimas ieškinio senaties termino nenutraukia, jeigu pareiškimas buvo paliktas
nenagrinėtas dėl ieškovo kaltės. Ieškinio senaties terminas taip pat nenutraukiamas, jeigu buvo atsisakyta priimti ieškinio pareiškimą
arba ieškovas ieškinio atsisakė.
5. Jeigu teismas palieka nenagrinėtą pareiškimą baudžiamojoje byloje, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškinio senaties
terminas eina toliau nuo nuosprendžio, kuriuo par-mas paliktas nenagrinėtas, įsiteisėj. Dienos.
Ieškinio senaties termino pabaigos teisinės pasekmės.
1. Ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti.
2. Jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o
praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas.
3. Nuosavybės teisės klausimai dėl turto, kuriam išreikalauti praleisti ieškinio senaties terminai, sprendžiami pagal šio kodekso
ketvirtosios knygos normas.
Ieškinio senaties terminų sustabdymo, nutraukimo ir atnaujinimo taisyklės taikomos taip pat ir sutrumpintiems ieškinio
senaties terminams, jeigu įstatymai nenumato ko kita.
Pasekmės, atsirandančios skolininkui įvykdžius pareigą po to, kai ieškinio senaties terminas pasibaigė;
Skolininkas neturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta, nors vykdydamas jis ir nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.
Reikalavimai, kuriems IEŠKINIO SENATIS NETAIKOMA:
1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, išskyrus įstatymų numatytus atvejus;
2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius, padėtus į banką ar kitas kredito įstaigas; 3) kitų įstat. nustatytais atvejais ir kitiems
reikalavimams.
Ieškinio senaties taikymas PAPILDOMIEMS reikalavimams.
Pasibaigus pagrindiniam reikalavimui nustatytam ieškinio senaties terminui, pasibaigia ir papildomiems reikalavimams nustatyti
ieškinio senaties terminai (netesybos, įkeitimas, laidavimas ir kt.), nors jų senaties terminas dar nebūtų pasibaigęs.
 IEŠKININĖ SENATIS
SCK nustato, kad pasibaigus įstatyme nustatytam terminui išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Pasibaigus pagrindinio
reikalavimo ieškininės senaties terminui išnyksta teisė į papildomųjų reikalavimų gynimą, nors jų senaties terminas dar nebūtų
pasibaigęs. Nustatomas įstatymu bendras trijų metų ieškininės senaties terminas. Kodeksas nustato ir sutrumpintą ieškininės senaties
terminą: pvz. Bendras-3 metų, sutrumpintas dėl baudų-6 mėn. Reikalavimas apginti pažeistą teisę priimamas nepriklausomai nuo
ieškininės senaties termino pasibaigimo. Ieškininę senatį teismas taiko tik esant skolininko reikalavimams. Ieškininės senaties termino
eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie
teisės pažeidimą. Ieškinės senaties termino eiga sustabdoma:
1) jeigu pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis negalima buvo užkirsti kelio;
2) jeigu ieškovas arba atsakovas tarnavo veikiančiame krašto apsaugos dalinyje;
3) jeigu vyriausybė paskelbia moratoriumą, tai yra prievolių vykdymas yra atidedamas;
4) kai neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas.
Ieškinės senaties termino eiga yra sustabdoma su ta sąlyga, jeigu šiais visais atvejais aplinkybės atsirado ar tebebuvo paskutiniais 6
ieškinės senaties termino mėnesiais, o kai tas terminas trumpesnis nei 6 mėn. – viso ieškinės senaties termino eigoje. Nuo tos dienos,
kuria pasibaigia aplinkybė, buvusi pagrindas ieškininei senačiai sustabdyti senaties terminas eina toliau.
Ieškininės senaties termino eigos nutraukimas
Ieškininės senaties terminą nutraukia ieškininis pareiškimas, paduotas įstatymų nustatyta tvarka. Ieškininės senaties termino eiga taip pat
nutraukiama, jeigu įpareigotasis asmuo atlieka tokius veiksmus, kurie liudija, kad jis pripažįsta skolą. Po nutraukimo ieškininės senaties
termino eiga prasideda iš naujo. Laikas įėjęs iki nutraukimo į naują terminą neįskaitomas. Ieškininės senaties termino pasibaigimas iki
ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškiniui atmesti. Skolininkas, įvykdęs prievolę po to, kai pasibaigė ieškininės senaties terminas,
negali reikalauti grąžinti tai, kas įvykdytą, nors įvykdymo momentu jis nežinojo, kad senaties terminas yra pasibaigęs.
Ieškininė senatis netaikoma:
1. reikalavimams, atsiradusiems dėl asmeninių neturtinių teisių pažeidimo, išskyrus moralinę žalos atlyginimą;
2. indėlininkų reikalavimams išieškoti/išmokėti indelius, įdėtus į taupomąjį banką ar kitą banką;
3. kitiems įstatymais nustatytiems reikalavimams.
Pagal NCK ieškininė senatis – įstatymu nustatytas terminas, laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas
ieškinį. Ir skirtingai nuo dabar galiojančio termino, nustato ne 3 metų, bet 10 metų terminą. Atitinkamai keičiasi ir kiti terminai, pvz.
sutrumpintas. Skirtingai reglamentuojamas ir ieškininės senaties termino sustabdymas. Apart tų pagrindų sustabdomas terminas, jeigu
ginčo šalys yra sutuoktiniai ir jeigu prievolės šalys yra tėvai, ir jų vaikai. NCK praktiškai panašiai numato atvejus, kam netaikoma.
Ieškininė senatis – tai nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ir interesus, pareiškiant ieškinį
teisme, arbitraže ar kitomis įstatymo nustatytomis gynimo formomis. Taigi ieškininė senatis yra laiko tarpas, per kurį
galima priverstinai, t.y.valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises. Ieškininė senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių. Pirma,
būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą bei aiškumą. Toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti
gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais. Antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai
realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareiškiamas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo
teisės pažeidimo. Trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviai ginti teises bei kontroliuoti
įsipareigojimų vykdymą.
Pasibaigus įstatymo nustatytam terminui, išnyksta teisė į ieškininę pažeistos teisės gynybą. Tačiau pati pažeista
subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę
teismas ar arbitražas priima nagrinėti nepriklausomai nuo ieškininės senaties termino pasibaigimo. Tai paaiškinama dviem
aplinkybėmis: pirma, teisė į gynybą ir teisė kreiptis į teismą yra savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausančios teisės.
Teisę kreiptis į teismą galima įgyvendinti nepriklausomai nuo to, ar egzistuoja teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą.
Antra, ieškininės senaties terminas gali būti praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl teismas ar arbitražas, nustatęs šį faktą,
turi teisę pralaistą ieškininės senaties terminą atstatyti. Be to, nustatyti, ar ieškininės senaties terminas yra praleistas,
paprastai įmanoma tik išaiškinus visas bylos aplinkybes ir tiksliai nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino
eiga. Pagaliau teismas ar arbitražas ieškininę senatį taiko tik esant skolininko reikalavimui. Jeigu skolininkas nereikalauja,
teismas ar arbitražas turi ginti pažeistą teisę ir pasibaigus ieškininės senaties terminui.
Teisės normos, nustatančios ieškininės senaties terminus, jų skaičiavimą, yra imperatyvinio pobūdžio. Todėl šalių
susitarimu pakeisti ieškininės senaties terminus ir jų skaičiavimo tvarką neleidžiama.
Ieškininės senaties terminus būtina skirti nuo naikinamųjų terminų (prekliuzyvinių). Naikinamajam terminui
pasibaigus, išnyksta pati subjektinė teisė, tuo tarpu pasibaigus ieškininės senaties terminui, subjektinė teisė neišnyksta, o
išnyksta tik teisė į priverstinį pažeistos teisės gynimą. Naikinamiesiems terminams nėra taikomos taisyklės, nustatytos
ieškininės senaties terminų skaičiavimui, atstatymui, nutraukimui ir sustabdymui. Ieškininės senaties terminas prasideda
nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, o naikinamųjų terminų pradžia paprastai
nėra siejama su subjektinės teisės pažeidimu.

Ieškininės senaties terminų rūšys

Ieškininės senaties terminai skirstomi į bendruosius ir specialiuosius, arba sutrumpintus. Bendrasis ieškininės
senaties terminas yra treji metai. Šis terminas taikomas visiems civiliniams teisiniams santykiams, jeigu įstatymas nenustato
kitokių, t.y. specialiųjų ieškininės senaties terminų.
Specialieji, arba sutrumpinti, ieškininės senaties terminai nustatomi atskiromis reikalavimų, kylančių iš įvairių civilinių
teisinių santykių, rūšims. Nustato sutrumpintą šešių mėnesių ieškininės senaties terminą šiems reikalavimams: 1)
ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo; 2) ieškiniams dėl parduotų daiktų trūkumų; 3) ieškiniams,
pareiškiamiems dėl netinkamos kokybės produkcijos, taip pat dėl nekomplektinės produkcijos patiekimo; 4) ieškiniams dėl
rangovo atlikto darbo trūkumų. Ieškiniams dėl pastatų ir įrengimų trūkumų taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškininės
senaties terminas.
Ieškiniams, pareiškiamiems dėl krovinių, keleivių ir bagažo pervežimo, taikomas sutrumpintas dviejų mėnesių terminas,
jeigu jį pareiškia siuntėjas, gavėjas arba keleivis, arba šešių mėnesių terminas, jeigu ieškinį pareiškia transporto organizacija.
Ieškiniams, kylantiems iš santykių tarp ryšių organizacijų ir klientų, yra nustatytas sutrumpintas 2 mėnesių ieškininės
senaties terminas. Reikalavimams, kylantiems iš tarptautinėmis sutartimis reguliuojamų santykių, taikomi tarptautinėse
sutartyse nustatyti ieškininės senaties terminai. Ieškininės senaties terminų nustatymas yra įstatymų leidėjo prerogatyva.
.Ieškininė senatis nėra taikoma absoliučiai visiems santykiams.

Reikalavimai, kuriems ieškininė senatis netaikoma

Ieškininė senatis netaikoma šiems reikalavimams: 1) reikalavimams, atsirandantiems dėl asmeninių neturtinių teisių
pažeidimo, išskyrus moralinės žalos atlyginimą ir kitus įstatymų nustatytus atvejus; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti
indėlius, įdėtus į taupomąjį ar kitą banką (šiuolaikinėmis sąlygomis teismai turėtų šią normą taikyti ir tais atvejais, kai indėlis
buvo patikėtas įmonei ar organizacijai, neturinčiai banko statuso), taip pat ieškininė senatis neturėtų būti taikoma ir
reikalavimams dėl palūkanų už indėlius išieškojimo; 3) Lietuvos Respublikos įstatymų nustatomais atvejais ir kitiems
reikalavimams.
Ieškininė senatis neturėtų būti taikoma reikalavimams pripažinti negaliojančiu sandorį.
Kai ieškininės senaties terminas pasibaigia iki ieškinio pareiškimo, o skolininkas reikalauja taikyti ieškininę senatį,
teismas ar arbitražas ieškinį turi atmesti, jeigu nenustato, kad ieškininės senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties.
Pasibaigus pagrindinio reikalavimo ieškininės senaties terminui, negali būti ginami ir papildomi reikalavimai, nors jiems
nustatyti ieškininės senaties terminai dar nėra pasibaigę. Tačiau ieškininės senaties termino, nustatyto papildomam
reikalavimui, pasibaigimas nekliudo ginti pagrindinį reikalavimą, jeigu jam nustatytas ieškininės senaties terminas nėra
pasibaigęs.

Ieškininės senaties termino eigos pradžia

Ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. O teisė į ieškinį atsiranda tą dieną, kada
asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tokiu būdu teisės į ieškinį atsiradimo momentą, o drauge ir
ieškininės senaties termino eigos pradžią, įstatymas sieja su subjektyviu kriterijumi – subjektinės teisės turėtojo suvokimu,
jog jo teisė yra pažeista.
Dažniausiai asmuo sužino apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kurią ji yra pažeidžiama. Nors galimi atvejai, kai nuo
teisės pažeidimo momento iki sužinojimo apie teisės pažeidimą praeina tam tikras laiko tarpas. Tais atvejais, kai asmuo dėl
savo nerūpestingo ar aplaidaus elgesio laiku nesužinojo apie savo teisės pažeidimą, teismas turi nustatyti momentą, kada
rūpestingas, apdairus žmogus tokioje pat situacijoje turėjo ir galėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Aplinkybė, jog nėra žinomas konkretus asmuo, pažeidęs teisę, neturi reikšmės ieškininės senaties termino eigos pradžiai.
Tačiau tokiu atveju negalima pareikšti ieškinio, nes nėra žinomas atsakovas. Dėl aptariamosios priežasties praleidus
ieškininės senaties terminą, teismas turėtų jį pripažinti praleistu dėl svarbios priežasties, ir ieškininės senaties terminas
turėtų būti atstatytas.
Jeigu prievolei įvykdyti yra nustatytas terminas, tai jos neįvykdymas pagal tą terminą reiškia kreditoriaus interesų
pažeidimą. Vadinasi, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prasideda ir ieškininės senaties terminas, nes kreditoriui yra žinomi
prievolės įvykdymo terminai.
Jeigu dėl atitinkamų santykių skolininkas privalo susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų atlikimo, ieškininės senaties
terminas prasideda nuo to momento, kada kreditorius sužino apie skolininko atliktą uždraustą veiksmą.
Jeigu prievolė turi būti vykdoma dalimis, pavyzdžiui, kas mėnesį suderėta patiekti nustatytą prekių kiekį, tai kiekvienam
tokiam reikalavimui ieškininės senaties terminas skaičiuojamas atskirai, t.y. nuo to momento, kada kreditorius sužinojo arba
turėjo sužinoti, jog skolininkas nevykdė prievolės dalies.
Ginant nuosavybės teisę, ieškininės senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kada savininkas sužinojo
arba turėjo sužinoti apie savo nuosavybės pažeidimą, pavyzdžiui, nuo tos dienos, kai savininkas sužinojo apie savo turto
areštą.
Jeigu iš asmens buvo išieškotos sumos ne ginčo tvarka, tai ieškininės senaties terminas dėl nepagrįstai ne ginčo tvarka
išieškotų sumų grąžinimo turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią asmuo gavo banko pranešimą apie tų sumų
nurašymą ne ginčo tvarka.
Ieškininės senaties terminas regresiniam ieškiniui pareikšti turi būti skaičiuojamas nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo
apie išieškojimą iš jo turto trečiojo asmens naudai.
Ieškininės senaties terminas dėl žalos, padarytos laikinai netekus darbingumo, išieškojimo skaičiuojamas nuo
darbingumo netekimo dienos, o dėl pastovaus netekimo – nuo tos dienos, kurią nukentėjusysis neteko ankstesnio uždarbio
arba nuo sveikatos praradimo dienos, jeigu nukentėjusysis negaudavo jokio uždarbio. Ieškininės senaties terminas dėl žalos,
padarytos netekus maitintojo, išieškojimo skaičiuojamas nuo nukentėjusiojo mirties dienos.
Jeigu yra nustatytos sankcijos už periodinius pažeidimus, pavyzdžiui, delspinigiai už kiekvieną praleistą dieną, tai
kiekvienai dienai ieškininės senaties termino eiga pradedama skaičiuoti iš naujo.
Įstatymai gali daryti išimtį iš bendros taisyklės, ieškininės senaties termino eigos pradžią nustatydami nuo tos dienos,
kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.
Asmenų pasikeitimas prievolėje įtakos ieškininės senaties eigai neturi.

Ieškininės senaties termino sustabdymas ir nutraukimas. Pažeistos teisės gynimo atvejai, ieškininei senačiai
pasibaigus. Ieškininės senaties pasibaigimo pasekmės.
Dėl įvairių priežasčių asmuo gali neturėti galimybės pareikšti ieškinį, nors apie savo teisės pažeidimą jis žinojo. Tokiais
atvejais, matyt, nebūtų pagrindo ieškininės senaties terminui priskirti ir tą laiko tarpą, per kurį objektyviai nebuvo įmanoma
ginti savo teisių. Tad laikas, kuris praėjo iki ieškininės senaties termino sustabdymo, turėtų būti įskaitoma į ieškininės
senaties terminą, o laikas, kurį šis terminas buvo sustabdytas, į jį neturėtų įeiti. Išnykus aplinkybei, dėl kurios buvo
sustabdyta ieškininė senatis, senaties terminas tęsiasi toliau.
Vadinasi, ieškininės senaties termino sustabdymas turi būti suprantamas ne kaip laiko sustabdymas (nes to padaryti
neįmanoma), o tik laiko tarpo, per kurį objektyviai nebuvo galima pareikšti ieškinio, neįskaitymas į ieškininės senaties
terminą.
Ieškininės senaties termino eiga sustabdoma šiais atvejais:
1) jeigu pareikšti ieškinį trukdė nepaprastas įvykis, kuriam tomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (nenugalima jėga
- potvynis, žemės drebėjimas, kitokios stichinės nelaimės). Būtina sąlyga, kad asmuo apie šias aplinkybes nežinotų iš anksto
ir neturėtų galimybės jų išvengti, t.y. būtini du kriterijai – aplinkybių neišvengiamumas ir nenugalimumas;
2) jeigu Lietuvos Vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas - karo, stichinių nelaimių
atveju);
3) jeigu ieškovas arba atsakovas veikiančiame Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, t.y. dalinyje, kuriame yra
paskelbta karinė padėtis. Tokia situacija galima paskelbus šalyje karo padėtį arba atliekant faktinius karinius veiksmus,
dalyvaujant JTO kariniuose daliniuose, kurie, palaikydami taiką, turi teisę atlikti karinius veiksmus;
4) jeigu neveiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas. Kadangi pats neveiksnus asmuo negali ginti savo pažeistų teisių, o tą
už jį daro globėjas, tai laikas, kol globėjas nėra paskirtas, į ieškininės senaties terminą neįskaitomas.
Tačiau vien šių aplinkybių ieškininės senaties terminui sustabdyti nepakanka. Būtina, kad jos atsirastų arba egzistuotų
paskutiniuosius šešis ieškininės senaties termino mėnesius, o kai ieškininės senaties terminas trumpesnis negu šeši mėnesiai
– per visą ieškininės senaties termino eigą.
Nuo tos dienos, kai išnyko aplinkybė, kuri buvo pagrindas sustabdyti ieškininę senatį, senaties terminas tęsiasi toliau,
likusią termino dalį prailginant iki šešių mėnesių, o jeigu ieškininės senaties terminas buvo trumpesnis negu šeši mėnesiai –
iki viso ieškininės senaties termino.
Ieškininės senaties termino nutraukimas – tai termino, suėjusio iki tam tikrų aplinkybių atsiradimo, eigos nutraukimas ir
jo neįskaitymas į ieškininės senaties terminą. Išskyrus aplinkybes, dėl kurių terminas nutrūko, ieškininės senaties termino
eiga prasideda iš naujo.
Šiuo aspektu (elementu) termino nutraukimas ir skiriasi nuo jo sustabdymo, nes nėra įskaitomas jau suėjęs terminas. Be
to, nutraukus terminą, jo eiga prasideda iš naujo, o sustabdžius terminą, jis pasibaigus sustabdymui, tęsiasi toliau.
Ieškininės senaties terminą nutraukia šios aplinkybės:
1. Ieškinio pareiškimas nustatyta tvarka. Ieškininės senaties terminą nutraukia ieškinio pareiškimas, kai buvo laikytasi
žinybingumo, įstatymo nustatytos išankstinės iki teisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos bei kitų ieškinio pareiškimo taisyklių.
Tačiau teismingumo taisyklių pažeidimas negali būti laikomas ieškinio pareiškimo nustatytos tvarkos pažeidimu. Jeigu
ieškininis pareiškimas buvo grąžintas ieškovui, tai tokie veiksmai ieškininės senaties termino eigos nenutraukia. Jos
nenutraukia taip pat ieškinio, kurį teismas paliko nenagrinėtu, pareiškimas. Jeigu teismas nenagrinėja baudžiamojoje byloje
pareikšto ieškinio, tai prieš ieškinio pareiškimą prasidėjęs ieškininės senaties terminas tęsiasi toliau nuo nuosprendžio,
kuriuo ieškinys paliktas nenagrinėtas, įsiteisėjimo dienos.
Pareiškus ieškinį, ieškininė senatis nutraukiama tiktai tų asmenų atžvilgiu, kurie nurodyti ieškininiame pareiškime kaip
atsakovai. Kitų asmenų atžvilgiu ieškininė senatis laikoma nutraukta tą dieną, kada buvo pateiktas atitinkamas pareiškimas
ir jeigu jis buvo priimtas. Jeigu byla sustabdoma, ieškininės senaties eiga prasideda iš naujo nuo jos sustabdymo dienos;
2. Jeigu įpareigotas asmuo atlieka veiksmus, liudijančius šį asmenį pripažįstant skolą.
Galimybė atnaujinti ieškininės senaties terminą yra, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbios priežasties. Įstatymas nepateikia
svarbių priežasčių sąrašo. Ar priežastis svarbi, savo nuožiūra turi spręsti teismas ir arbitražas. Šis klausimas turi būti
sprendžiamas kiekvienu atveju atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes. Tokiomis priežastimis gali būti pripažinta ieškovo
ilgalaikė komandiruotė, stažuotė, liga, nežinojimas, kas yra atsakovas.

9 tema. Civilinių teisų įgyvendinimas ir gynimas.

Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai:
1. Civilinės teisės ir pareigos atsiranda šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais pagrindais, taip pat iš fizinių asmenų ir organizacijų
veiksmų, kurie nors ir nėra įstatymų numatyti, bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines teises ir
pareigas.
2. Vadovaujantis šio straipsnio 1 dalimi, civilinės teisės ir pareigos atsiranda:
1) iš šio kodekso ir kitų įstatymų numatytų sutarčių ir kitokių sandorių, taip pat, nors įstatymų ir nenumatytų, bet jiems
neprieštaraujančių sandorių;
2) iš teismų sprendimų;
3) iš administracinių aktų, turinčių civilines teisines pasekmes;
4) kaip intelektinės veiklos rezultatai (kad atsirastų civ. teisės ir pareigos pakanka tik paties kūrinio sukūrimo fakto, o kai
intelektinės veiklos rezultatas – išradimas – jis turi būti patvirtintas išduodant patentą);
5) dėl žalos padarymo, taip pat dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo;
6) dėl įvykių ar veiksmų (veikimo, neveikimo), su kuriais įstatymai sieja civilines teisines pasekmes.
Civilinių teisių ĮGYVENDINIMAS ir pareigų VYKDYMAS.
1. Asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą.
2. Įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės
principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.
3. Draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio
pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų
subjektinės teisės paskirčiai. Žalos padarymas kitiems asmenims piktnaudžiaujant teise yra pagrindas taikyti civilinę atsakomybę. Jeigu
asmuo piktnaudžiauja subjektine teise, teismas gali atsisakyti ją ginti. (- piktnaudžiavimas savo teise gali objektyviai padaryti žalos kitiems
asmenims);
 4. Civilinių teisių įgyvendinimas negali būti naudojamas nesąžiningai ir ne pagal įstatymus riboti konkurenciją ar piktnaudžiauti
dominuojančia padėtimi rinkoje.
5. Civilines teises saugo įstatymai, išskyrus atvejus, kada šios teisės įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems
papročiams ar visuomenės moralės principams.
6. Atsisakymas įgyvendinti civilinę subjektinę teisę nepanaikina šios teisės, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.
Civilinių teisių GYNIMAS.
Civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiais būdais:
1) pripažindamas tas teises;
2) atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį;
3) užkirsdamas kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams ar uždrausdamas atlikti veiksmus, keliančius pagrįstą grėsmę žalai atsirasti
(prevencinis ieškinys);
4) priteisdamas įvykdyti pareigą natūra;
5) nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį;
6) išieškodamas iš pažeidusio teisę asmens padarytą turtinę ar neturtinę žalą (nuostolius), o įstatymų arba sutarties numatytais atvejais –
netesybas (baudą, delspinigius);
7) pripažindamas negaliojančiais valstybės ar savivaldybių institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams, šio kodekso
1.3 str. 4 d numatytais atvejais;
8) kitais įstatymų numatytais būdais.
Tesė į gynybą- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas, galimybė panaudoti teisės subjektui suteiktas teisėsaugos priemones savo
teisei apsaugoti bei ginti.
Teisė į gynybą, yra teisės subjekto galimo elgesio matas, yra galimybė, susijusi su teisėsaugos priemonių panaudojimu. Teisėsaugos
pobūdžio galimybės turi atitikti pačios subjektinės teisės pobūdį. Tokios neturtinės gėrybės kaip autorystė, garbė, orumas nėra įvertinamos
pinigais, bet dažnai yra saugomos ir turtinėmis priemonėmis (moralinės žalos atlyginimas). Teisė į gynybą pagal savo turinį, numato
teisėsaugos priemones, garantuojančias subjektinę teisę visais jos įgyvendinimo etapais.
Pagrindinės teisėsaugos rūšys yra civilinių teisių savigyna ir kreipimasis į kompetetingas valstybės ar visuiomenės institucijas dėl
prievartos priemonių taikymo pažeidėjui. Kaip savyginą reikia suprasti visus tuos atvejus kai asmuo ginais savo jėgomis ir priemonėmis,
nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas. O tai būdinga tiek būtinąjai ginčiai, tiek savo teisės priverstiniam įgyvendinimui jėga. Būtinoji ginti
skiriasi nuo savigynos kai kuriais požymiais, bet bendra tarp jų yra tai, kad ir vienu ir kitu atveju asmuo ginasi pats, pats priima vienokias ar
kitokia priemones sau, savo ir kitų asmenų teisėms ginti ar įgyvendinti.
Svarbi savigynos rūšis yra būtinoji gintis. LR CK pasakyta (487 str ?) kad užpuolusiajam neprivalo būti atlyginama žala, padaryta
būtinosiso ginties sąlygomis, jeigu šiuo atveju nebuvo peržengtos būtinosiso ginties ribos.
Žmogus turi teisę į būtinąją gintį nepriklausomai nuo to, ar jis turėjo galimybę išvengti kesinimosi, kreiptis pagalbos į kitus asmenis bei
valdžios organus, ar ne. Būtinoji gintis leidžiama tik akivaizdaus kėsinimosi atveju. Akivaizdžiu kėsinimusi laikomas toks kėsinimasis, kai
teisėtiems interesams jau pradėta daryti žala ir ji dar nesibaigia. Kėsinimasis yra akivaizdus ir tada, kai dar nėra padaryta žala, bet iškyla
tiesioginė grėsmė tokiai žalai atsirasti.
Žalą, padarytą būtinojo reikalingumo sąlygomis, turi atlyginti asmuo, dėl kurio interesų atlikti padariusieji žalą veiksmai. Būtinąjam
reikalingumui būtinos šios sąlygos:
1) realus pvojus, gresiantis pavojų šalinančiam asmeniui ar jo turtui, taip par trečiajam asmeniui ar jo turtui
2) pavojaus šaltinis
3) pavojaus neišvengiamumas, kurį galima pašalinti padarius žalą kitam objektui
4) pavojus, kurio siekiama išvengti, sąlygota žala, jei ji būtų didesnė už asmens padarytą žalą.

Pagrindinis skirtumas tarp būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo yra tas, kad ginties atveju užpuolėjas kėsinasi į besiginantį ir
užpuolėjui padaroma žala, o būtinojo reikalingumo atveju žala padaroma trečiajam asmeniui ar jo turtui, o ne užpuolikui.
Teismai bei trečiųjų teismai (arbitražas) nustatyta tvarka gina civilines teises:
1) pripažindami jas
2) atstatydami buvusią iki teisės pažeidimo padėtį ir užkirsdami kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams
3) nutraukdami arba pakeisdami teisinį santykį
4) išieškodami iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius.
CIVILINIŲ TEISIŲ GYNIMAS. Fiziniams asmenims bei organizacijoms pripažįstant tam tikras subjektines teises ,jų subjektams
būtinos ir teisių gynimo nuo pažeidimų galimybės. Subjektinių teisių, kurių negarantuoja būtinos gynybos priemonės, įgyvendinimas
visiškai priklausytų nuo kitų asmenų valios bei valstybinės valdžios autoriteto. Todėl būtina garantuoti civilinių subjektinių teisių gynybą.
Teisių gynimas- tai pačios subjektinės teisės turinio elementas, galimybė panaudoti teisės subjektui suteiktas teisėsaugos priemones
savo teisei apsaugoti bei ginti.
Tas faktas , kad teisė į gynybą yra viena iš subjektinės civilinės teisės galimybių, sąlygoja jos pobūdį ir turinį. Pirmiausia tai
reiškia, kad teisė į gynybą,sąlygoja jos turinį. Pirmiausia tai reiškia, kad teisė į gynybą, kaip ir pati subjektinė teisė, yra teisės subjekto
galimo elgesio matas, galimybė, susijusi su teisėsaugos priemonių panaudojimu. Antra, teisėsaugos pobūdžio galimybės turi atitikti pačios
subjektinės teisės pobūdį. Todėl subjektinėms turtinėms teisėms būdingos turtinės gynybos priemonės. Trečia teisė į gynybą pagal savo
turinį, kaip ir subjektinė teisė apskritai, numato teisėsaugos priemones, garantuojančias subjektinę teisę visais jos įgyvendinimo etapais.
Civilinių teisių gynimo būdai. Pagrindinės teisėsaugos rūšys- yra teisių savigyna ir kreipimasis į kompetentingas valstybės ar
visuomenės institucijas dėl prievartos priemonių taikymo pažeidėjui.
Savigyna reikia suprasti visu tuos atvejus, kai asmuo ginasi savo jėgomis ir priemonėmis, nesikreipdamas į teisėsaugos institucijas.
O tai yra būdinga tik būtinajai ginčiai, tiek savo teisės priverstiniam įgyvendinimui jėga.Būtinoji gintis kai kuriais požymiais skiriasi nuo
savigynos, bet bendra tarp jų yra tai, kad ir vienu ir kitu atveju asmuo ginasi pats, pats priima vienokias ar kitokias priemones sau, savo ar
kitų asmenų teisėmis ginti ar įgyvendinti. Todėl savigyna yra platesnė sąvoka, į kurią,kaip viena iš rūšių,įeina ir būtinoji gintis, taip pat
būtinasis reikalingumas, vadinamosios operatyvaus poveikio priemonės ir panašiai.
Svarbi savigynos rūšis yra būtinoji gintis.Daugelyje užsienio valstybių civiliniai įstatymai numato normas,nustatančias atleidimą
nuo atsakomybės būtinosios ginties atveju.(plačiau vad.68-69 psl.)
 Nuo būtinosios ginties ir būtinojo reikalingumo reikia skirti operatyvaus poveikio priemones pažeidėjui,kurių imasi teisę turintis
asmuo savo subjektinei teisei ginti.Operatyvaus poveikio priemones laikomos tokios teisėsaugos priemonės, kurias civilinių teisių
pažeidėjui taiko pats teisę turintis asmuo,kaip civilinio teisinio santykio šalis, nesikreipdamas dėl teisės gynimo į kompetentingus valstybės
ar visuomenės organus.Jeigu būtinoji gintis dažniausiai taikoma ginant daiktinės teises ir patį asmenį, tai operatyvaus poveikio priemonės
neatskiriamai susijusios su prievoliniais teisiniais santykiais.Šios priemonės – tai viena iš kreditoriaus teisinių garantijų,kad skolininkas
tinkamai įvykdytų savo pareigas.
Kitais atvejais,teisę turintis asmuo gali kreiptis į kompetentingus organus,kad šios apgintų jo pažeistą ar ginčijamą teisę. Tai ,kad
civiliniai įstatymai įtvirtina civilinės apyvartos dalyvių lygybę,lemia ir civilinių subjektinių teisių gynimo pobūdį. Civilinės teisės subjektų
ginčus paprastai sprendžia institucijos,kurios nė su vienu iš tų subjektų nėra susijusios pavaldumo santykiais. Civiliniai ir civilinio proceso
įstatymai numato,kad civilines teises nustatyta tvarka gina teismas, o kartais ir trečiųjų teismas(arbitražas)
Specialiai įstatymu nustatytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka.
Teisę turinčio asmens kreipimasis į kompetentingas valstybės institucijas dėl teisės apgynimo faktiškai,reiškia reikalavimą,kad
pažeidėjui būtų pritaikytos prievartos priemonės.
Civilinių teisių būdai turi ir įvairius tikslus. Pagal tikslus šie būdai skirstomi sekančiai:
1.prevencinio pobūdžio priemonės,kurių pagrindinė paskirtis yra įspėti civilinės teisės pažeidimus ateityje.
2.tai civilinių teisių gynimo būdai, betarpiškai nukreipti į teisę turinčio asmens turtinės sferos apsauga,pažeistą teisių atstatymą.
3.ši civilinių teisių gynimo būdų grupė turi paskirtį ne tik tai apsaugoti nukentėjusios šalies turtinę sferą,bet ir padaryti atitinkamą
poveikį teisės pažeidėjui. pvz. išieškoti iš skolininko ne tik nuostolius, bet taip pat ir netesybas.

CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

Teisės įgyvendinimo sąvoka. Kiekviena subjektinė teisė turi socialinę vertę tiek,kiek ją galima įgyvendinti, T.y. pasinaudoti
subjektinės teisės galimybėmis tenkinti šios teisės subjekto materialinius ir dvasinius poreikius.Subjektinės teisės turinį
gali sudaryti trijų rūšių galimybės:
1. galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantą;
2. galimybė reikalauti tam tikro aktyvaus elgesio iš kito asmens ar asmenų;
3. imtis teisėsaugos priemonių savo subjektinei teisei įgyvendinti bei ginti.

Piktnaudžiavimas civilinėmis teisėmis dažniausiai reiškiasi šiais atvejais:

1) kai teisę turintis asmuo panaudoja jam subjektine teise suteiktas galimybes neleistinam tikslui , arba kitaip pasakius, realizuoja teisę
prieštaraujant jos paskirčiai mūsų visuomenėje
2) kai subjektinės teisės suteiktos galimybės įgyvendinamos neleistinomis priemonėmis
3) kai teisę turintis subjektas savo teisei ginti panaudoja įstatymu neleidžiamas gynimo priemones.

Subjektinė teisė įgyvendinama prieštaraujant jos paskirčiai tuo atveju, jei, pvz, savininkas neūkiškai laiko jam priklausantį turtą,
turintį visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę. Toks turtas pagal valstybinės organizacijos, kuriai priklauso tokios rūšies turto
apsauga, ieškinį teismo keliu atlygintinai gali būti paimtas valstybės nuosavybėn.
Piktnaudžiavimu teise reikia laikyti tokį neleistinų gynybos priemonių panaudojimą, kada tai gali padaryti žalą kitam asmeniui, pvz,
savininkas apsitveria savo sklypą spygliuota viela ir paleidžia elektros srove, kada peržengiamos būtinos ginties ribos ir pan.
Piktnaudžiavimas teise sukelia tam tikrų sankcijų taikymą: atsisakoma ginti subjektinę teis, atimama teisė į objektą, gautą
neleistinu būdu, atsisakoma taikyti vienas ar kitas konkrečias gynimo priemones.

1.139 straipsnis. SAVIGYNA.

1. Panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik šio kodekso numatytais atvejais.
2. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų.
3. Naudojant savigyną, būtina gerbti žmogaus teises ir laisves bei laikytis įstatymų reikalavimų.
CIVILINĖ TEISINĖ ATSAKOMYBĖ
- yra viena iš prievartos poveikio priemonių, taikomų teisės pažeidėjui. Pasireiškia valstybės nustatytų neigiamų turtinių pasekmių
sukėlimu teisės pažeidėjui, kurios pasireiškia tam tikrų turtinių teisių atėmimu arba jo turto sumažinimu. Civil. atsakomybės tikslas yra
kompensuoti nukentėjusiajam jo patirtus nuostolius.
Atsakomybė yra dėl teisės pažeidimo sankcija, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tik viena sankcijos
rūšių. Ji atsiranda pažeidus teises. Atsakomybė dažniausiai tampa papildoma prievolė (pateikti prekes, grąžinti daiktą). Atsižvelgiant į
aplinkybes, civil. įstatymai numato tokias atsakomybės rūšis: sutartinę, nesutartinę, dalinę, solidarinę ir subsidiarinę. Nuostolius
privalo atlyginti prievolę pažeidusi šalis. Žala atsiranda pažeidus asmens absoliutines subjekt. teises.
CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS TAIKYMO SĄLYGOS.
Atsakomybė atsiranda dėl civil. subjektyvinės teisės pažeidimo, tačiau tik esant tam tikroms sąlygoms:
1) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai;
2) priešingas teisei skolininko elgesys,(neteisėti veiksmai);
3) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos arba nuostolių;
4) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.
Apie sąlygas yra Teismų praktikoje Nr. 5-6 ir Nr. 9 biuleteniuose. Čia yra dėl žalos atlyginimo sveikatai bei garbei ir orumui.
Senovės Romos teisėje, kad būtų atlyginta žala pakako paties pažeidimo. Klasikinėje Romos teisėje atsirado dar
sąlyga – kaltė. Naujaisiais laikais, kai buvo priimami kodeksai, jau matyti, kad buvo įvertintas ir priežastinis ryšys. Žala, kaip
sąlyga yra suprantama, kadangi be žalos nėra ir pačios atsakomybės.
Žalos ir nuostolių padarymasTai reiškia, kad atsakomybė gali būti taikoma tik tada, kai teisės pažeidėjas, neįvykdydamas arba
netinkamai įvykdydamas prievolę, padaro turtinę žalą. Kreditorius privalo įrodyti, kad skolininkas neįvykdė arba netinkamai įvykdė
prievolę, tuo padarydamas žalą arba nuostolius.
Priešingas teisei skolininko elgesysTai toks asmenų elgesys, kuris pažeidžia civilinės teisės normas, o kai įstatyme nėra numatyti
veiksmai – pažeidžia bendrus civilinių įstatymų pradmenis.
Priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių
Atsakomybė atsiranda tik tada, kai yra priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko veiksmų ir žalos arba nuostolių. Tai tiesiogiai
išplaukia iš įstatymo, kuris nustato, kad prievolės neįvykdęs skolininkas privalo atlyginti nuostolius (CK 227 str. 1 dalis). Asmuo,
padaręs žalą privalo ją atlyginti (CK 483 str. 1 dalis). Todėl teismas, kiekvienu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo
ištirti, ar yra priežastinis ryšys tarp skolininko neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir kreditoriaus nuostolių (žalos).
Kaltė
Kaltė yra asmens psichinis santykis su jo priešingu teisei veiksmu arba neveikimu ir dėl to atsiradusiu rezultatu. CK 231 str.
numatytos dvi kaltės formos: tyčia ir neatsargumas.
Tyčia yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo elgesys priešingas teisei ir dėl to gali atsirasti neigiamos pasekmės ir jų siekia
arba sąmoningai leidžia šioms pasekmėms atsirasti.
Neatsargumas yra tada, kai teisės pažeidėjas numato, kad jo veikimas ar neveikimas gali sukelti neigiamas pasekmes, bet
lengvabūdiškai tikisi jų išvengti arba nenumato savo elgesio pasekmių, nors turi ir gali jas numatyti.

CIVILINĖS ATSAKOMYBĖS SKIRTUMAS NUO KITŲ ATSAKOMYBĖS RŪŠIŲ

Civilinę atsakomybę nuo baudžiamosios ir administracinės nuosavybės skiria šie požymiai:
1. Skiriasi atsakomybės tikslas ir paskirtis:
- civilinės atsakomybės tikslas yra kompensuoti padarytą žalą,
- administracinės ir baudžiamosios – nubausti ir perauklėti pažeidėją, užkirsti kelią naujiems pažeidimams ir nusikaltimams ateityje.
Skiriasi taikymo tvarka:
- civilinė atsakomybė taikoma savanoriškai ir priverstinai, pastaruoju atveju tiek civilinio proceso, tiek arbitražo tvarka, tiek
administracine tvarka (ATPK 37, 371 straipsniai), net ir baudžiamojo proceso tvarka (BPK 65-70 straipsniai);
- administracinė atsakomybė taikoma tik administracinio proceso tvarka;
- baudžiamoji atsakomybė taikoma tik baudžiamojo proceso tvarka.
2. Skirtingi taikymo terminai:
- civilinės atsakomybės bendras taikymo terminas apibrėžtas 3 metais, nepriklausomai nuo civilinės atsakomybės rūšies ir
dydžio, terminą numato Civilinis kodeksas (1.125 straipsnis, buvo 84 straipsnis), praleistas terminas gali būti atstatomas teismo;
- baudžiamoji atsakomybė taikoma pagal Baudžiamojo kodekso nustatytus terminus, kurie yra skirtingi kiekvienai nusikaltimų
grupei, numatytai įstatymu, priklausomai nuo nusikaltimo sunkumo, galimos sankcijos griežtumo (BK 49 straipsnis), praleistas terminas
negali būti teismo atstatomas, po jo pasibaigimo baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma;
- administracinė atsakomybė taikoma pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatytus terminus (ATPK 35
straipsnis), kurie yra neilgi, nustatyti atsižvelgiant į tai, kad atsakomybė nustatyta už lengvesnius nei nusikalstami pažeidimus, įstatymo
numatytais atvejais terminas gali būti prailginamas, bet ne ilgiau kaip vieneriems metams.
3. Skirtingi atsakomybės atsiradimo pagrindai:
- civilinė atsakomybė atsiranda dėl sutarties pažeidimo (nesilaikant iš anksto prisiimtos prievolės) ar delikto (pažeidžiant asmens
absoliutinio pobūdžio teisę, kurios niekam nevalia pažeisti, jeigu jis įstatymu ar kitu būdu neįgaliotas tai padaryti) sukuriant neigiamas
turtines pasekmes – žalą, be žalos turtinė atsakomybė jokiu atveju neatsiranda, civilinės atsakomybės pagrindas yra neigiamos turtinės
pasekmės, atsirandančios dėl nevykdymo teisinės pareigos, numatytos bet kokios rūšies teisės normose (civilinės, baudžiamosios,
administracinės ir kitose);
- administracinė atsakomybė atsiranda padarius administracinį teisės pažeidimą, t.y. priešingą teisei kaltą veiką, kuria
kėsinamasi į nustatytą tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, o už tai skiriamos administracinės nuobaudos. Neigiamos pasekmės
materialiąja prasme ne visada reikalingos administracinei atsakomybei atsirasti;
- baudžiamoji atsakomybė atsiranda padarius nusikaltimą, t.y. baudžiamojo įstatymo numatytą pavojingą veiką, kuria
kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes ir gėrius, o už tai skiriama kriminalinė bausmė. Neigiamos turtinės pasekmės ne
visada reikalingos atsakomybei atsirasti.
4. Skirtingi individai inicijuoja atsakomybės taikymą:
- civilinė atsakomybė yra visada taikoma nukentėjusiojo iniciatyva, kadangi tai yra privataus asmens reakcija į privataus intereso
pažeidimą, ji taikoma privataus asmens interesais. Valstybė, prašydama taikyti turtinę atsakomybę, civilinių teisinių santykių sferoje
veikia kaip privalus asmuo;
- administracinė ir baudžiamoji atsakomybė taikoma valstybės iniciatyva, šios atsakomybės taikymu valstybė reaguoja į viešo
intereso pažeidimą. Valstybė, taikydama viešąją atsakomybę, veikia kaip viešas asmuo.
5. Skirtinga kaltės samprata, jos reikšmė ir atsakomybės sąlygų įrodinėjimo taisyklės :
- civilinėje atsakomybėje kaltė suvokiama kaip asmens elgesio išorinis vertinimas, tai yra asmens faktinio elgesio lyginimas su tuo
elgesio modeliu, kaip jis turėjo elgtis, kad niekam nepadarytų žalos, atsakomybei taikyti neturi reikšmės atsakovo kaltės formos (tyčia,
neatsargumas), nėra civilinę atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Todėl neturi reikšmės, kaip asmuo vertina savo elgesį
– gailisi dėl padarytos žalos, pasižada daugiau taip nenusižengti. Ieškovas neprivalo įrodyti atsakovo kaltės, kadangi atsakovo kaltė
 laikoma iš anksto nustatyta – preziumuojama. Norėdamas išvengti žalos atlyginimo, atsakovas privalo įrodyti, kad žala padaryta ne dėl
jo kaltės, t.y. kad žala atsirado dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo žmogaus aplamai (gamtos jėgų ir pan.), dėl kitų asmenų, už kuriuos
atsakovas nėra atsakingas, dėl paties nukentėjusiojo kaltės (reikiamais atvejais tyčios ar didelio neatsargumo ir pan.), ar kad jis teisėtai
padarė žalą (gynėsi, veikė būtino reikalingumo būklėje ir pan.), ar buvo įgaliotas žalą padaryti (veikė teisėto teisinio akto pagrindu,
pagal nukentėjusiojo sutikimą ar nurodymą ir pan.); įrodymai yra bet kokie duomenys, įrodinėjimo priemonių sąrašas nėra baigtinis;
kiekviena iš šalių įrodinėja tas aplinkybes, kuriomis remiasi;
- administracinėje ir baudžiamojoje atsakomybėje kaltė suprantama kaip asmens elgesio vidinis vertinimas, t.y. ar asmuo savo
elgesį galėjo suvokti it suvokė kaip priešingą teisei, tačiau vis tiek elgėsi netinkamai. Nuo kaltės formos (tyčios, neatsargumo) priklauso,
ar atsakomybė apskritai atsiras, o asmens požiūris į padarytą nusižengimą (prisipažinimas, gailėjimasis, pasižadėjimas nenusižengti,
atsiprašymas ir kt.) turi įtakos skiriant nuobaudą (gali būti jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė). Skiriant bausmę asmeniui galioja
nekaltumo prezumpcija, asmuo laikomas nekaltas tol, kol jo kaltė nėra nustatyta ir įrodyta įstatymo numatyta tvarka, kaltę privalo
įrodyti kaltintojas.
6. Skirtingos taikomų sankcijų rūšys ir jų prigimtis:
- civilinė atsakomybė pasireiškia turtinio pobūdžio poveikio priemonių taikymu, kurių tikslas yra atkurti nukentėjusiojo asmens
turtinę padėtį iki tos, kuri buvo prie padarant pažeidimą, todėl atlyginama tikroji žala, kitos išlaidos ryšium su žala ir negautos pajamos;
poveikio priemonės nenukreiptos į asmenį, jos taikomos nukentėjusiojo naudai;
- administracinė ir baudžiamoji atsakomybė realizuojama administracinės nuobaudos ar kriminalinės bausmės paskyrimu,
baudimu siekiama paveikti nusižengusį ar nusikaltusį asmenį, jei bausmė yra turtinio pobūdžio (konfiskacija, bauda, dalies atlyginimo
išieškojimas), ji taikoma ne nukentėjusiojo, o valstybės naudai.
Civilinė atsakomybė gali būti taikoma kartu su administracine ar baudžiamąja atsakomybe, tačiau gali būti taikoma ir nepriklausomai
nuo kitų rūšių atsakomybės taikymo.

Baudos ir delspinigių skirtumas:

- delspinigiai nustatomi už nesavalaikį prievolės įvykdymą, todėl jie pradedami skaičiuoti nuo termino praleidimo dienos.
Bauda gali būti mokama ir dėl kitokių pažeidimų,
- delspinigiai yra tęstinio pobūdžio sankcija, todėl skaičiuojami per visą prievolės neįvykdymo laikotarpį ir nuolat auga, ilgėjant
termino trukmei. Bauda privaloma mokėti tada, kai pažeista numatyta prievolė, kuri buvo užtikrinta, jos dydis nekinta vien dėl termino
praleidimo trukmės ilgėjimo,
- delspinigiai nenustatomi fiksuotu dydžiu, o konkrečia suma ar užtikrinamosios sumos procentu už laiko tarpą (pvz., 0,02
procento į dieną, 3 procentai į metus, 10 litų už kiekvieną mėnesį). Bauda nustatoma fiksuotu dydžiu ar užtikrinamosios sumos procentu
(pvz., 300 Lt, 5 procentai nuo įsipareigotos pateikti prekių vertės), kuri nekinta,
- dėl delspinigių tęstinio pobūdžio yra skirtingos senaties termino praleidimo pasekmės. Praleidus sutrumpintą ieškinio senaties
terminą baudai reikalauti, netenkama teisės baudą išreikalauti, jei skolininkas prašo taikyti senatį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis). Praleidus
sutrumpintą ieškinio senaties terminą reikalauti delspinigiams, skolininkui prašant taikyti senatį, jie galimi priteisti ne už visą prievolės
neįvykdymo laiką, bet sutrumpinto senaties termino ribose, kadangi yra skaičiuojami už visą termino praleidimo laiką, bet dėl senaties
netenkama teisės tai apginti teismo tvarka (CK 6.71 straipsnio 3 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis).
CA rūšys
Pagrindinis skirstymas yra :
1. Sutartinė CA (6.245 str. 3 d.);
2. Deliktinė CA (6.245 str. 4 d.).
Šios rūšys yra panašios (ne tik skirtingos) ir pagrindinis panašumas yra, kad tai yra papildoma turtinė prievolė tam, kas pažeidžia
pagrindinę prievolę. Tarp šių rūšių bendra yra šių atsakomybės rūšių funkcijos, tikslai.
Šių atsakomybių rūšių skirtumai yra tokie:
1. Skirtingas atsiradimo pagrindas, tai yra sutartinė CA atsiranda pažeidus sutartį, o deliktinė CA atsiranda ne sutarties, o delikto
pagrindu. Kartais deliktinė atsakomybė gali atsirasti ir iš sutarties, bet čia yra išskirtiniai atvejai.
2. Skirtingos atsakomybės formos (žalos atlyginimas ir netesybų sumokėjimas), tai yra sutartinė atsakomybė gali pasireikšti abiem
formomis, tai yra nuostolių atlyginimu ir netesybų sumokėjimu. Tuo tarpu deliktinei CA būdingas tik žalos atlyginimas.
3. Skirtingas atsakomybės sąlygų taikymas, tai yra beveik visos CA sąlygos skirtingai taikomos sutartinėje ir deliktinėje CA.
4. Kiti papildomi skirtumai:
- ieškininės senaties terminas (netesybų atveju senaties terminas sutrumpinamas iki 6 mėn., o žalos
atlyginimo atveju – 3 metai, o praėjus 3 metams, tai žala gali būti atlyginama tik nuo kreipimosi dienos;
- labai skiriasi atsakomybės dydžio ribojimo dydžiai. Sutartinėje teisėje yra laisvė nustatyti atsakomybės
sąlygas, tai yra šalys laisvai gali aptarti CA dydį, dažniausiai tik tiesioginių nuostolių atveju. Tuo tarpu deliktinės CA
atveju šalims susitarti dėl CA dydžio negalima, nebent tai riboja pats įstatymas (žala sveikatai, neturtinė žala ir
panašiai). Tačiau yra dvi išimtys, kai atsakomybės negalima apriboti ir sutartinės CA atveju:
1) priklausomai nuo kaltės formos: tyčia arba didelis neatsargumas;
2) žala padaroma sveikatai arba atimant gyvybę. CK str. yra kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti, nustatydamas žalos dydį;
3) civilinės atsakomybės draudimas labiau paplitęs deliktinėje atsakomybėje, o sutartinėje atsakomybėje tik tam tikrais retais
atvejais, bet galima sakyti, kad jų ir nėra.
Pvz.: sudarytas sandoris, kuris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, tai yra jis niekinis, bet be to jis yra nuginčijamas.
Bei yra kitas sandoris, kuris sudarytas dėl suklydimo, bet teisiniu keliu jis yra nuginčytas. Tačiau abiem atvejais atsiranda žala. Kokios
atsakomybės rūšys yra taikomos? Europos valstybėse yra paplitę, kad pirmu atveju , kadangi nėra sutarties, tai atsakomybė yra
deliktinė, o antru atveju, tai būtų sutartinė atsakomybė, o JAV ir šiuo atveju būtų deliktinė atsakomybė. Praktikoje turėtų būti taikoma
ta atsakomybės rūšis, kuri labiau apgins nukentėjusios šalies interesus.
 Sutartinė ir deliktinė atsakomybė tarpusavyje konkuruoja (CK 6.245 str. 4 d.), nes pasakyta, kad deliktinė atsakomybė gali
būti taikoma ir atvejais, kai žala kyla ir iš sutartinių santykių. Pvz. iš pravažiuojančio automobilio iškrenta rastas ir jis apgadina
automobilį ir dar sveikatą sužaloja). Jei norime taikyti deliktinę atsakomybę sutartiniuose santykiuose, tai turime surasti įstatymą,
kuriame tai yra nustatyta (CK 6.823 str.).
Konkurencija yra kai kalbama apie iki sutartinius santykius. Iki sutartinės atsakomybės atskiros rūšies nėra, tai yra gali būti
taikoma arba deliktinė, arba sutartinė atsakomybė.
CA skirstymas į dalinę, solidarią ir subsidarią
Visais atvejais taikoma dalinė atsakomybė išskyrus, kai kitaip numato:
1) sutartis arba įstatymai;
2) prievolė yra nedali.
Tačiau esant ir dalinei prievolei galima susitarti dėl solidariosios atsakomybės. Solidarios atsakomybės atveju kreditorius gali
pasirinkti, kuriam skolininkui jis reikš reikalavimą. Šios atsakomybės atveju yra privalomas atsakovų bendrininkavimas. Įstatymas
suteikia teisę ieškovui pareikšti ieškinį bet kuriam atsakovui, esant solidariai atsakomybei, tai likusius atsakovus į procesą gali įtraukti
teismas tik atsakovo, kurį pasirinko ieškovas, prašymu. Jei atsakovas neprašo juos įtraukti, tai teismas gali įtraukti likusius, kaip
asmenis dalyvaujančius byloje, nepareiškiančius savarankiškų reikalavimų (tretieji asmenys). Pareiga įtraukti į teisminį procesą
likusius bendraatsakovus yra to atsakovo, kuriam ieškinį pareiškė kreditorius.
Dalinės prievolės atveju yra fakultatyvinis procesinis bendrininkavimas, kad pagreitinti procesą, tai yra tada galima patraukti
bendraatsakovais. Tačiau šiuo atveju galima pareikšti ieškinį kiekvienam atskirai dėl tos konkrečios dalies.
Solidari prievolė galima tik kai yra įstatyme ar šalių sutartyje numatyta, bei kai dalykas yra nedalus. Tačiau įstatymas
preziumuoja, kad prievolė solidari, kai:
1) žala padaryta bendrais veiksmais, tai yra kai žala padaroma kelių asmenų , tai ir atsakomybė yra solidari;
2) jungtinės veiklos sutartis (CK 6.981 str., 6.975 str.). Solidariai partneriai atsako, kai:
- partnerystė susijusi su ūkine – komercine veikla, tai nepriklausomai ar atsakomybė atsiranda delikto ar sutarties
pagrindu, tai atsakomybė visada solidari;
- jei partnerystė nesusijusi su ūkine – komercine veikla, tai solidari atsakomybė gali atsirasti tik ne sutarties atveju.
3) paslaugų teikimo atveju (CK 6.717 str.).
Subsidari atsakomybė – tai reiškia, kad yra papildomas atsakovas. Ji taikoma, kai yra pagrindinė prievolė, ir kyla pagrindinė
atsakomybė ir papildoma atsakomybė gali atsirasti:
1) sutarties ir įstatymų numatytais atvejais;
2) jei nekyla atsakomybė pagrindiniam atsakovui, tai nekyla ir papildomam atsakovui;
3) taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę.
Tokios atsakomybės pavyzdys yra garantas , kuris įsipareigoja ne tik įvykdyti prievolę, bet ir sumokėti netesybas. Kad pasinaudoti
garantu reikia: pareikšti reikalavimą pagrindiniam skolininkui ir šis reikalavimas gali būti pareikštas neteismine tvarka, bet būtinai turi
būti išnaudoti visi teisių gynimo būdai prieš pagrindinį atsakovą, nes kitaip papildomas atsakovas galės reikšti atsikirtimus. Čia visi
gynybos būdai, tai ne tik tie , kurie išvardinti. Jei teisme pareikštas ieškinys pagrindiniam atsakovui, tai papildomas skolininkas teisme
gali būti patraukiamas bendraatsakovu teisminiame procese. Jei teisme iš karto pareiškiamas ieškinys papildomam atsakovui, išnaudojus
visas gynybos priemones, tai pagrindinis atsakovas teisme gali būti bendraatsakovas.
Civilinės atsakomybės pagrindinės rūšys
Sutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė, atsirandanti pažeidus jau esamos prievolės subjektinę teisę (pvz. iš įvairių sandorių),
sąlyginai vadinama sutartine atsakomybe. Pažeidus jau susidariusius prievolinius santykius, t.y. sutartinės atsakomybės atveju, taikomi
bendri civilinės atsakomybės nuostatai (CK 225-237 str.).
Nesutartinė atsakomybėCivilinė atsakomybė gali atsirasti ir nesant prievolinių teisinių santykių (prievolės). Tokiais atvejais
atsiradusi civilinė atsakomybė sąlyginai vadinama nesutartine atsakomybe. Nesutartinės atsakomybės taikymo sąlygas ir jos dydį nustato
tiktai įstatymai. Prievolinės subjektinės teisės pažeidžiamos, kai neįvykdytos pareigos. Neįvykdyta prievolė yra tada, kai skolininkas
visiškai neįvykdė tų veiksmų, kurie sudaro prievolės turinį. Netinkamai įvykdyta prievolė yra tada, kai jos įvykdymas neatitinka tam
tikrų sutarties sąlygų.
Dalinė atsakomybėCivilinėje teisėje daline vadinama atsakomybė, taikoma dviem arba daugiau asmenų, kurių kiekvienas atsako
kreditoriui lygiomis dalimis. Esant dalinei prievolei, kiekvienam iš skolininkų taikoma dalinė atsakomybė. Kadangi kiekvienas skolininkas
privalo įvykdyti tiktai savo prievolės dalį, jis privalo atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl jam tenkančios prievolės dalies neįvykdymo
arba netinkamo įvykdymo. Jeigu įstatyme ar sutartyje nenustatyta, kad atskirų bendraskolių dalys yra nelygios, tai laikoma, kad visų jų
dalys lygios (CK 187 str.).
Solidarinė atsakomybė
Solidarine vadinama atsakomybė dviejų ir daugiau asmenų, iš kurių kiekvienas atsako kreditoriui visa prievole. Esant solidarinei
atsakomybei, kreditorius gali reikalauti iš visų bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai įvykdyti tiek visą prievolę, tiek ir bet kurią jos
dalį. Taip pat kreditorius savo nuožiūra gali prievolės neįvykdymu arba netinkamu įvykdymu padarytus nuostolius reikalauti iš visų
bendraskolininkų ir iš bet kurio jų atskirai, tiek visus jo nuostolius, tiek ir jų dalį. Jeigu visi nuostoliai išieškomi iš vieno skolininko, šis turi
teisę atgręžtine tvarka reikalauti iš visų kitų bendraskolininkų lygiomis dalimis to, ką jis įvykdė, atskaičius jam pačiam tenkančią dalį (CK
190 str.).
Subsidiarinė atsakomybė
 Civilinėje teisėje pagrindine vadinama atsakomybė asmens (skolininko, žalą padariusio asmens), kuri atsiranda pagal įstatymą. Greta
pagrindinės atsakomybės, įstatymo arba sutartyje numatytais atvejais gali būti subsidiarinė (papildoma) atsakomybė. Jai būdingi šie
požymiai:
1) subsidiarinė atsakomybė atsiranda tiktai tiesiogiai įstatymu arba sutartimi numatytais atvejais;
2) papildoma atsakomybė taikoma tiktai esant pagrindinei atsakomybei;
3) papildoma atsakomybė taikoma asmenims, kurie neatsako pagal pagrindinę prievolę;
4) papildomos atsakomybė dydis negali viršyti pagrindinės atsakomybės dydžio;
5) papildomos atsakomybės taikymas gali būti ribojamas įstatymu, sutartimi.

Atsakomybė ir sankcija
Civilinės teisės moksle pabrėžiama, kad ne bet kuri teisės normoje nustatyta sankcija (prievarta) yra civilinė teisinė atsakomybė.
Atsakomybė yra sankcija už teisės pažeidimą, bet sankcija ne visada yra atsakomybė. Civilinė atsakomybė yra tokia sankcija, kuri sukelia
teisės pažeidėjui tam tikrą turto netekimą arba sumažėjimą. Tai rodo, kad civilinė atsakomybė yra tiktai viena sankcijos rūšių.
Deliktiniai pažeidimai
Yra 3 grupės deliktų:
1. Generaliniai – atsakomybė kyla pažeidus bendrą pareigą elgtis atitinkamai (būdinga romaniškaąjai teisės sistemai – Pranc.,
Ital., Ispan.).
6.283 straipsnis. Žalos atlyginimas sveikatos sužalojimo atveju
1. Jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti
visus šio patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
2. Nuostolius šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata
nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto
asmens priežiūros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo išlaidos bei kitos sveikatos grąžinimui
būtinos išlaidos).
Ypatumas – svarbus pats neteisėtumas (pareigos pažeidimas), tada automatiškai yra ir kaltė.
2. Konkretūs – įvardinti konkrečiose normose (Vokietijos kodeksas išvardina deliktus)
3. Rūšiniai – kai numatomi deliktai pagal institutus ar pan. – nuosavybei, asmeniui ir t.t.
Ypatumas 2 ir 3 – neteisėtumas savaime nereiškia ir kaltės buvimo.

Neteisėtumas delikt. atsakomybės atveju: įstatymo numatytų pareigų o taip pat ir bendrųjų pareigų
pažeidimas.
Civilinės atsakomybės formos.
Išskiriamos dvi CA formos:
1. Žalos (nuostolių) atlyginimas.
2. Netesybų sumokėjimas.Jų sąlyga yra neteisėti veiksmai. Priklausomai nuo sutarties pobūdžio kaltė gali būti būtina arba
nebūtina. Dažniausiai būtina, tik komercinėse verslo sutartyse kaltė nėra būtina. Netesybų galima reikalauti ir neesant nuostolių, tai tuo
pačiu ir priežastinis ryšys nėra būtina sąlyga. Taigi bendra prasme reikalaujama tik dvi sąlygos: kaltė su išlygomis ir neteisėti veiksmai.
Nuostolių atveju reikalingos visos 4 sąlygos. Yra galimos tik įskaitinės netesybos (6. 73 ir 6.258 str.). Jei buvo pažeista sutartis, kurioje
numatyta 0,2 proc. Netesybų, tai po 6 mėn. Jos sudarė 25000 lt. Be to teismas priteisė 50000 lt. Nuostolių, tai bendra suma, kurią reiks
sumokėti, bus 50000 lt. Nuostoliai atlyginami tik tiek, kiek nepadengia netesybos. Įskaitinės netesybos taikomos dėl to, kad civilinė
atsakomybė yra naudojama kompensavimui, tai yra jos pagrindinė funkcija yra ne baudimas. Priešingu atveju kreditorius gali be pagrindo
labai praturtėti. Kalbant apie netesybas, kaip CA formą, tai galima reikalauti arba prievolės įvykdymo natūra, arba netesybų, išskyrus, kai
yra praleistas prievolės įvykdymo terminas. Nėra įsakmiai nurodyta rašytinė susitarimo dėl netesybų forma, o galima naudoti įstatymuose
numatytus netesybų dydžius.
CK 6.209 str. pasakyta, kad už praleistą terminą nustatoma 5 proc. palūkanų norma, o jei sutartis komercinė ar ūkinė – 6 proc. ,
jei sutartyje nebuvo susitarta dėl kitokio palūkanų procento. Palūkanos yra atlyginimo forma už paslaugas, o netesybos yra CA forma, tai
yra jos yra nesusiję, tuo pačiu jos galimos kartu. Tuo atveju, kai yra numatyta du ar tris kartus didesnės palūkanos, tai sakoma, kad jose
įskaitytos ir netesybos. Be to palūkanas priimta laikyti minimaliais nuostoliais. Jei šalys nesusitaria dėl kitokių palūkanų dydžio, tai
taikomos įstatyme numatytas palūkanų dydis. Palūkanos skaičiuojamos nuo prievolės įvykdymo termino pabaigos iki teismo sprendimo
įvykdymo.
Jeigu sutartis buvo sudaryta iki naujo CK įsigaliojimo, o į teimą kreipiasi jau įsigaliojus naujam CK ir reikalaujama baudinių
netesybų. Ar galima priteisti tokias netesybas? Šiuo atveju bus taikomas naujas CK, nes visiems santykiams, kurie buvo iki naujo CK,
atsiradus naujoms teisėms ir pareigoms, bus taikomas naujas CK. Įskaitinių netesybų norma yra imperatyvi ir netesybos atsirado jau
įsigaliojus naujam CK, tai bus taikomas naujas CK.

Kiti žalos kompensavimo būdai

Jie gali būti tokie:
1. Teisėtais veiksmais padarytos žalos kompensavimas. Taip yra, nes ir teisėtais veiksmais padaryta žala gali būti kompensuojama. Tai
priklauso nuo objekto svarbos, kas padaro tą žalą, kokiais tikslais.
2. Draudimas (plačiąja prasme).
3. Kiti žalos kompensavimo būdai: nusikalstamais veiksmais padarytos žalos kompensavimas; nukentėjusiai šaliai daromos mokestinių
prievolių lengvatos ir panašiai.
 Tai parodo, kad CA tampa ne pagrindiniu žalos kompensavimo būdu.

PRIEVOLINĖ TEISĖ IR PRIEVOLĖ

Prievolinės teisės sąvoka.Civilinėje apyvartoje dalyvauja teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys,o kartais ir valstybė,kurie
atlikdami visokiausius juridinius veiksmus įgyja įvairias materialines vertybes nuosavybės teise,patikėjimo teise,teisę laikinai naudotis tam
tikru turtu,sumoka pinigus už paslaugas,teikia paskolą,atlygina nuostolius,atlygina padarytą žalą,atlieka įvairaus pobūdžio
paslaugas,perduoda vieni kitiems tam tikras savo teises ir pareigas,vykdant ūkinę veiklą,komercinę ar kitokią veiklą.Taigi tarp teisės
subjektų susidaro laibai daug ir įvairių turtinių ir asmeninių neturtinių santykių,kurie pagal savo prigimtį ir turinį sąlygoja atitinkamą jų
teisinį reguliavimą.Visi šie santykiai,sureguliuoti teisės normomis,apibūdinami vienu bendru terminu – prievoliniai santykiai.
Prievolinės teisės reguliavimo dalyką taip pat sudaro turtiniai ir neturtiniai santykiai.Tačiau jų apimtis mažesnė,palyginus su
civilinės teisės dalyku,nes prievolinė teisė nereguliuoja nuosavybės santykių,santykių kylančių iš autorys-tės.Kalbant apie prievolinės
teisės reguliavimo dalyką,pažymėtina išskirtinė jos savy-bė,kad prievolinės teisės normos dažniausiai reguliuoja tuos turtinius ir
asmeninius santykius,kurie pasižymi savo dinamiškumu.,t.y.dėl įvairių materialinių vertybių perėjimo iš vienų asmenų kitiems
nuosavybės teise,patikėjimo teise,laikinai naudotis,įvairių paslaugų suteikimo,nepriklausomai nuo juridinio pagrindo.
Prievolinės teisės normos ,reguliuodamos šiuos santykius,suteikia jiems prievolinių teisinių santykių formą t.y.jų dalyviai įgyja
atitinkamas subjektines teises ir pareigas,už kurių netinkamą įvykdymą arba neįvykdymą yra nustatyta šių santykių šalims turtinė
atsakomybė.Prievolinės teisės teisinis reguliavimo metodas pagrįstas bendrais civilinių santykių teisinio reguliavimo principais,kaip
antai:subjektų prievolės lygiateisiškumas,nuosavybės neliečiamumas,sutarties laisvė ir nesikišimas į privačius santykius,neleistinumas
piktnaudžiauti teise,visokeriopa civilinių teisių teisminė gynyba,šalių ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.
Apibendrinant.Prievolinė teisė – tai civilinės teisės pošakis,kurį sudaro civilinės teisės normų sistema,kurios,remiantis civilinių
santykių teisinio reguliavimo principais,reguliuoja dinamiškus turtinius ir su jais susijusius asmeninius neturtinius
santykius,susiklosčiusius tarp teisės subjektų dėl turto perdavimo nuosavybėn,patikėjimo teise arba laikinam naudojimui,dėl įvairių
darbų atlikimo ar paslaugų teikimo,žalos padarymo asmeniui ar turtui ir pan.

Prievolės sąvoka ir sudedamieji elementai.Prievolės sąvoka buvo žinoma jau senovės romėnų teisės doktrinoje ir teisėje.Joje buvo
skiriama;asmens teisė – teisė daiktui,asmens asmeninė teisė – teisė asmeniui.
Teisė asmeniui – yra asmens laisvės suvaržymas,kuris verčia asmenį ką nors daryti arba ko nors nedaryti.Tokio asmens suvaržymo
nebūtų,jeigu jo nevaržytų prievolės santykiai.Taigi pagal romėnų teisės doktriną ir teisę - prievolė yra teisė reikalauti bet kurio
veiksmo,tenkinančio turto interesą arba nuo to veiksmo susilaikyti.
Lietuvos teisės doktrinoje,įstatymuose ir poįstatyminiuose norminiuose aktuose sąvoka’prievolė” vartojama įvairiomis prasmėmis:
Prievolė- kaip teisinis santykis;
Prievolė – kaip skolininko pareiga atlikti tam tikrus arba susilaikyti nuo jų kreditoriaus naudai;
Prievolė – kaip dokumentas,kuriame išreikšta skolininko pareiga.
Prievolė pagal savo juridinę prigimtį yra civilinių teisinių santykių rūšis,todėl ji gali atsirasti tiktai tarp tokių asmenų,kurie pagal įstatymą
yra pripažįstami teisės subjektais.
CK 165 str.Prievolę apibrėžia taip:”Pagal prievolę vienas asmuo(skolininkas)privalo atlikti kito asmens(kreditoriaus)naudai tam tikrą
veiksmą,kaip antai:perduoti turtą,atlikti darbą,sumokėti pinigus ir pan.,arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo,o kreditorius turi teisę
reikalauti iš skolininko,kad jis įvykdytų savo pareigas”
Prievolinius teisinius santykius charakterizuoja šie bruožia:
1)prievolės subjektų apibrėžtumas;
2)prievolės dinamiškumas;
3)prievolės turinio apibrėžtumas(privalomumas)
4)prievolės šalių subjektinių teisių gynimas;
5)prievolės tikslingumas.

1)Prievolės subjektų apibrėžtumas – yra konkretūs teisės subjektai,kurie turi griežtai apibrėžtas subjektines teises ir pareigas.
2)Prievolės dinamiškumas – prievolė ekonominės apyvartos teisinė forma,o ekonominė apyvarta yra labai dinamiška,nes materialinių
vertybių perėjimas iš vienų subjektų kitiems susijęs su nuosavybės arba patikėjimo teisės perėjimu kitiems asmenims,arba įvairių paslaugų
tiekimu.
3)Prievolės turinio apibrėžtumas – prievolinė teisė nesuteikia kreditoriui teisės veikti kaip jis nori,o suteikia tik teisę reikalauti,kad
skolininkas atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo tokių veiksmų,kurie sudaro prievolės turinį.
4)Prievolės šalių subjektinių teisių gynimas.Prievolės šalys – kreditorius ir skolininkas turi subjektines teisies ir pareigas
prievolėje.Kreditorius savo pažeistą reikalavimą turi teisę ginti teisme.
5)Prievolės tikslingumas – prievoliniai teisiniai santykiai paprastai atsiranda dėl to,kad kreditorius ar skolininkas vienokiu ar kitokiu
būdu nori patenkinti savo poreikius bei interesus.
Prievolės elementai yra šie:1)prievolės šalys;2)objektas;3)turinys;4)forma.
Prievolių šalys – prievolinių teisinių santykių šalimis yra teisės subjektai,kurie iš esmės nesiskiria nuo kitų civilinių teisinių
santykių šalių.Prievolines subjektines teises ir pareigas gali turėti piliečiai,fiziniai asmenys,valstybė,juridiniai asmenys,t.y.ūkinės veiklos
subjektai,ūkinės bendrijos,įvairios visuomeninės ,politinės,labdaros organizacijos ir kt.Valstybė civiliniuose santykiuose dalyvauja lygiais
pagrindais su kitais šių santykių dalyviais. Priklausomai nuo to,kas subjektines teises ir pareigas prievolėje įgyvendina,galima prievoles
suskirstyti į dvi rūšis:šalys ir prievolės;b)tretieji asmenys ir prievolė.
Objektas – sudaro tai ,dėl ko tarp teisės subjektų susidaro teisiniai santykiai.
Pagal CK 165 str.,prievolės objektu gali būti daiktai,veiksmai,kūrybinė veikla,kūrybinės veiklos rezultatas.Priklausomai nuo prievolės
objekto apibrėžtumo,kreditoriaus reikalavimo teisės atžvilgiu prievolės skirstomos į šias rūšis:individuali prievolė;alternatyvinė
prievolė;fakultatyvinė prievolė;dalomos prievolės;nedalomos prie-volės.
Turinys – sudaro kreditoriaus ir skolininko veiksmai,kuriais šalys,atlikdamos arba susilaikydamos nuo jų atlikimo,įgyvendina savo
subjektines teises ir pareigas,atsirandančias iš prievolės.Pagal prievolės šalių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą t.y.tam tikrų
veiksmų atlikimą arba susilaikymą nuo jų atlikimo,prievolės gali teigiamo turinio it neigiamo turinio.
Prievolės forma – kreditoriaus subjektinė teisė reikalauti,kad skolininkas jo naudai atliktų tam tikrus veiksmus arba susilaikytų nuo
jų,o subjektinė skolininko pareiga atlikti arba susilaikyti nuo veiksmų atlikimo turi būti išreikšta tam tikra forma.
CK 41-44 str.nurodo,kokie sandoriai turi sudaryti žodine,rašytine forma(paprasta ar notarine).Reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas
- prievolę daro negaliojančia.Dėl prievolės reikalaujamos formos nesilaikymo kreditoriui arba skolininkui susidaro sunkumų tiksliai
apibrėžti savo subjektinių teisių ir pareigų turinį,jų įvykdymo būdus bei terminus arba pati prievolė gali būti pripažinta negaliojančia.
Prievolinių teisinių skirtumas nuo daiktinių teisinių santykių. Nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės kaip civilinės teisės institutas
turtinius santykius reguliuoja statikos būsenoje,o prievoliniams santykiams yra būtinas dinamiškumas.

Prievolių sistema civilinėje teisėje.

Prievolinės teisės kaip civilinės teisės pošakio sistema analogiška civilinės teisės sistemai.
Civilinės teisės normų sistemą,kuri sudaro prievolinės teisės pošakį,pagal reguliuojamų turtinių ir asmeninių santykių esmę galima skirti:
a) bendrąją
b) ypatingąją.
Bendroje dalyje išdėstytos principinės prievolių nuostatos,kaip antai:prievolių atsiradimo pagrindai,prievolių įvykdymo principai,prievolių
įvykdymo užtikrinimo būdai,atsakomybė už prievolių pažeidimą bei prievolių pasibaigimo pagrindai.Bendroje dalyje išdėstytos bendrosios
prievolinės teisės nuostatos taikomos visoms prievolių rūšims,jeigu įstatymas arba prievolės šalys tarpusavio susitarimu nesutarė kitaip.
Ypatingoje prievolinės teisės sistemos dalyje suformuluotos teisės normos,kurios reguliuoja turtinius ir asmeninius neturtinius
santykius,atsižvelgiant į atskirų prievolių rūšių ekonominę ir juridinę prigimtį,jų atsiradimo pagrindus bei prievolinių santykių dalyvių
teisinį statusą.
Prievolinių santykių įvairovė pagal savo prigimtį,atsiradimo pagrindus ir kt.sąlygoja normų gausumą šioje prievolinės sistemos dalyje.
Jeigu sistematizuoti prievoles pagal jų atsiradimo pagrindus,galima būtų išskirti dvi dideles grupes:
1)prievolės atsirandančios iš sutarčių – sutartys dėl turto perdavimo(pirkimo-pardavimo),dėl darbų atlikimo(rangos,kapitalinės statybos ir
kt.),dėl patarnavimų(keleivių,krovinių pervežimo,ekspedicijos,pasaugos,komiso,pavedimo ir kt.),dėl pinigų sumokėjimo(piniginės
prievolės – paskolos,banko paskolos ir kt.)
2)prievolės atsirandančios iš nesutartinių santykių:
a)vienašalių sandorių;
b)administracinių aktų;
c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo;
d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui;
e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo;
f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų.
a)vienašaliai sandoriai – turi tą ypatumą,kad tiesiogiai iš jų prievoliniai santykiai su asmeniu,kuriam jei adresuoti neatsiranda,nes reikia ir
kito asmens valios išreiškimo,t.y. atlikti veiksmus,kurie būtini prievolei atsirasti.Kaip pavyzdį ,galima nurodyti
testamentą,įgaliojimą,konkurso paskelbimą.
b)Prievolės atsirandančios iš administracinių-teisinių aktų - CK 4str.2d.2p.nurodo,kad civilinės teisės ir pareigos,t.y.subjektinės prievolinės
teisės ir pareigos atsiranda iš administracinių aktų.
Administracinis aktas – tai dažniausiai kompetentingo valstybinio valdymo organo individualus aktas,kuriuo siekiam nustatyti,pakeisti
arba nutraukti civilines teises ir pareigas.
Administracinis aktas,kaip tiesioginis prievolių teisinių santykių atsiradimo pagrindas,juridiniams asmenims(planavimo aktas)buvo plačiai
taikomas sovietiniais laikais tvarkant ekonomiką administraciniu-komanditiniu metodu.Dabar LR ūkio subjektai(juridiniai ir fiziniai
asmenys)sau subjektines prievolines teise ir pareigas sukuria sudarydami įvairias sutartis tiek su vidaus ūkio subjektais,tiek su užsienio
ūkio subjektais.Jų prekių eksportą ir importą reguliuoja LR Vyriausybė.
Tačiau pažymėtina,kad tvarkant tautos ūkį privačios nuosavybės,ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principais,administracinis prievolės
atsiradimo pagrindas nėra plačiai taikomas.
c)išradimų,mokslo,literatūros ir meno kūrinių susikūrimo – aplinkybės,išvardintos CK 4str.3p.kaip juridiniai faktai,dėl kurių atsiranda
civilinės teisės ir pareigos,nėra prievolinių santykių atsiradimo pagrindas.Kūrybinės veiklos rezultatas gali būti prievolės atsiradimo
pagrindas tiktai tada,kada jis išreikštas objektyvia forma ir sudaro galimybę juo pasinaudoti kitiems asmenims.Toks pasinaudojimas
autoriaus kūrinių ir sudaro prievolinių santykių atsiradimo pagrindą t.y.autoriui ir asmeniui,kuris pasinaudojo kūriniu,atsiranda
subjektyvinės teisės ir pareigos įstatymu nustatytomis sąlygomis ir tvarka.
d)žalos,padarytos fiziniam asmeniui ar turtui – veiksmai,kuriais padaroma žala,kaip juridinis faktas prievolei atsirasti,išsiskiria iš kitų
prievolių atsiradimo pagrindų tuo,kad čia nėra išreikšta prievolinio santykio šalių laisvanoriška valia kaip sutartyje arba
sandoryje.Dažniausiai prievoliniai teisiniai santykiai dėl žalos padarymo atsiranda prieš šalių valią,dažniausiai dėl neatsargumo.Kaltė gali
pasireikšti tyčia arba neatsargumu.
e)turto įgijimo ar sutaupymo be pagrindo – CK 512 str.nustatė du savarankiškus pagrindus prievolei atsirasti:1)turto įgijimas be
pagrindo;2)turto sutaupymas be pagrindo.
Šių prievolių atsiradimo pagrindą juridiniu pagrindu juridiniu požiūriu galima vertinti kaip kvazisutartį – šiuo atveju teisės subjektai
nėra prievoliniuose santykiuose,bet tarp jų susidaro tokie teisiniai santykiai,kurie pagal savo turinį analogiški prievoliniams
santykiams.
Šių prievolės šalys,įgyvendindamos savo subjektines teises ir pareigas privalo laikytis šių reikalavimų:a)skolininkas,grąžindamas turtą
įgytą ar sutaupytą be pagrindo,privalo atlyginti pajamas,kurias jis gavo ar turėjo gauti iš šio turto;b)skolininkas turi teisę reikalauti iš
kreditoriaus,kad jam būtų atlygintas jo padarytos būtinos išlaidos be pagrindo įgytam turtui per tą patį laikotarpį.
f)iš fizinių ir juridinių asmenų kitokių veiksmų – pagal CK 4 1d.prievoliniai teisniai santykiai gali atsirasti dėl tokių fizinių ar juridinių
asmenų veiksmų,kurie nors ir nėra įstatymuose numatyti,bet pagal civilinių įstatymų bendruosius pradmenis bei prasmę sukuria civilines
teises ir pareigas.
Daugetas asmenų prievolėje – kai kuriais atvejais prievolėje gali būti keli kreditoriai ar keli skolininkai,arba kiekvienoje iš prievolės
šalių kreditoriai,bet vienas skolininkas,arba vienas kreditorius,bet keli skolininkai.Jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli kreditoriai
-–vadinama aktyviu daugetu prievolėje,o jeigu asmenų daugetą prievolėje sudaro keli skolininkai – vadinama pasyviu daugetu prievolėje.
Jeigu asmenų daugetą sudaro keli kreditoriai ar keli skolininkai,vadinama mišriu daugetu prievolėje.

Regresinė prievolė – pagal šią prievolę trečiasis asmuo turi teisę reikalauti iš skolininko sumokėti tam tikrą pinigų sumą(arba perduoti
kitokią turtinę vertybę),kurią jis sumokėjo už skolininką kreditoriui.
Regresinės prievolės atsiradimą visada sąlygoja vienos buvusios prievolės šalies dalyvavimą prievoliniuose teisiniuose santykiuose su
trečiuoju asmeniu.
Regresinė prievolė pagal įstatymą atsiranda tada,kai įstatymas įpareigoja asmenį,nesantį prievoliniuose santykiuose su
kreditoriumi,įvykdyti tai,ką privalo įvykdyti skolininkas.
Regresinės prievolės plačiai taikomos prievoliniuose santykiuose tarp fizinių asmenų ,ir tarp fizinių ir juridinių asmenų bei tarp juridinių
asmenų.
Dalinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje dalyvauja keli kreditoriai arba keli skolininkai,ir kiekvienas iš kreditorių turi teisę
reikalauti įvykdyti lygią su kitais kreditoriais prievolės dalį,o kiekvienas iš skolininkų privalo įvykdyti lygią su kitais skolininkais prievolės
dalį,išskyrus tuos atvejus,kada įstatymas ar sutartis nurodo kitaip.
Solidarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kurioje kreditorių reikalavimai yra solidarūs skolininkams,o skolininkų pareigos yra
solidarios kreditoriams.Solidarinė skolininkų pareiga preziumuoja,kad kreditorius,kuriam vienas ar keli iš skolininkų iki galo neįvykdė
prievolės,turi teisę reikalauti,kad likusią prievolės dalį įvykdytų bet kuris iš solidarinių skolininkų arba visi bendrai.
Subsidiarinė prievolė – vadinama tokia prievolė,kuri įpareigoja papildomą skolininką kartu su pagrindinių įvykdyti prievolę,bet
dažniausiai tiktai tą dalį, kuri neįvykdyta pagrindinio skolininko.Subsidiarinės prievolės atsiradimo pagrindas yra įsakymas arba sutartis.
Subsidiarinės ir solidarinės prievolių skirtumai;
1)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas dažniausiai atsako tiktai pagrindinio skolininko neįvykdytos prievolės dalies ribose,o
solidarinėje prievolėje,bet kuris iš skolininkų kreditoriaus reikalavimu privalo įvykdyti visą prievolę.
2)subsidiarinėje prievolėje papildomas skolininkas,įvykdęs prievolę už pagrindinį skolininką,turi teisę išieškoti tai,ką įvykdė už skolininką.
Alternatyvi prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkui suteikia teisę pasirinkti kokius veiksmus ar kokį daiktą privalo perduoti
kreditoriui.t.y.pasirinkti vieną iš dviejų ar daugiau prievolės objektų.
Fakultatyvinė prievolė – tai tokia prievolė,kurios skolininkas privalo perduoti apibrėžtą, konkretų daiktą, tačiau jis turi teisę pakeisti šį
daiktą kitu,kurio perdavimas ,
laikantis sutarties sąlygų,vertinamas kaip tinkamas prievolės įvykdymas.
Asmenų pasikeitimas prievolėje.
Asmenų pasikeitimas – tai naujo asmens stojimas vietoj buvusio kreditoriaus ar skolininko prievolėje.Prievoliniai santykiai yra labai
dinamiški ir dažnai keičiasi jų šalys dėl objektyvių ir subjektyvių aplinkybių.
Civilinis kodeksas nustatė asmenų pasikeitimą prievolėje du būdus:
1)reikalavimo perleidimą;
2)skolos perkėlimas.
Reikalavimo perleidimas – kreditorius turi teisę perleisti reikalavimą kitam asmeniui,jeigu tai neprieštarauja įstatymui ar sutarčiai arba
jeigu reikalavimas nėra susijęs su kreditoriaus asmenybe.
Reikalavimo perleidimo atveju skolininko teisinė padėtis nesikeičia.
Skolos perkėlimas – tai pirmojo skolininko pakeitimas nauju skolininku.Skolos perkėlimui nustatytos kitokios taisyklės negu kreditoriaus
reikalavimo perleidimui.CK 242 str.1 d.nustatė,kad perkelti savo skolą kitam asmeniui skolininkas gali tiktai sutinkant kreditoriui.
Prievolių įvykdymas
Prievolių įvykdymo sąvoka ir reikšmė
Prievolės įvykdymas – tai skolininko veiksmai, kuriuos atlikti arba susilaikyti nuo jų įpareigoja numatyta prievolėje subjektinė
pareiga.
Pagal Lietuvos teisės doktriną ir Civilinį kodeksą, prievolės įvykdymo sąvoką galima apibūdinti šiais bruožais:
1) skolininkas subjektinės pareigos prievolėje įvykdymu patenkina kreditoriaus poreikius bei interesus. Tai sąlygoja prievolės
įvykdymo principų esmę ir pobūdį;
2) prievolės įvykdymas yra juridinis faktas, kuris nutraukia subjektines kreditoriaus teises prievolėje ir sudaro pagrindą
prievoliniams santykiams tarp šalių pasibaigti;
3) prievolės įvykdymas juridine prigimtimi yra teisėtas juridinis veiksmas, kurio teisiniai padariniai atsiranda priklausomai nuo to,
kokių tikslų buvo siekiama, prievolės šalims sukuriant sau subjektines teises ir pareigas;
4) prievolės įvykdymas yra ne tik skolininko subjektinės pareigos įvykdymas, bet ir kreditoriaus subjektinės teisės įgyvendinimas, o
prievolės įvykdymo priėmimas yra ne tik kreditoriaus teisė, bet ir pareiga;
 5) prievolės įvykdymas yra tam tikra nuosekliai atliekamų skolininko ir kreditoriaus veiksmų sistema, t.y. tam tikra tvarka prievolės
šalių savo subjektinių teisių ir subjektinių pareigų įgyvendinimas.
Prievolės įvykdymo principai
1. Tinkamo prievolės įvykdymo principas
Tinkamas prievolės įvykdymas – tai tokie skolininko veiksmai vykdant subjektinė savo pareigą prievolėje, kurie tiksliai atitinka
prievolės sąlygas, t.y. pagal objektą, įvykdymo laiką, būdą, vietą bei kitus reikalavimus , kuriuos nustato įstatymas arba sutartis. Prievolės
įvykdymas yra tinkamas, jeigu prievolė įvykdoma kreditoriui arba jo nurodytam asmeniui. Tinkamo prievolės įvykdymo reikalavimai
išdėstyti CK-176 str. 1 d., kurioje nurodoma, kad prievolės turi būti vykdomos tinkamai ir nustatytu terminu pagal įstatyme ar sutartyje
nurodytus reikalavimus, o jei tokių nėra – pagal įprastus reikalavimus.
Prievolės tinkamo įvykdymo principo esminius reikalavimus sudaro: a) prievolių įvykdymo kokybė, b) prievolės įvykdymo kiekis,
c) prievolės įvykdymo terminai, d) prievolės įvykdymo vieta, e) prievolės įvykdymo būdas.
Prievolių įvykdymo kokybė. Kreditoriaus reikalavimai tinkamo įvykdymo kokybei – tai reikalavimai skolininkui dėl perduodamų
daiktų kokybės, dėl kūrybinės veiklos rezultatų kokybės, dėl atliktų darbų kokybės ir pan.
Prievolės įvykdymo kiekis. Kreditoriaus reikalavimai dėl kiekio – tai reikalavimai skolininkui, kad įvykdydamas subjektinė pareigą,
pateiktų, perduotų ir parduotų tokį kiekį atitinkamų daiktų, produkcijos, turto naudotis, kuris numatytas sutartyje.
Prievolės įvykdymo terminai. Kreditoriaus reikalavimai prievolės įvykdymo terminui – tai reikalavimas, kad prievolė būtų įvykdyta
įstatyme arba sutartyje nustatytu terminu. CK 180 str. Nustato: jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba apibrėžtas
pareikalavimo momentu, tai kreditorius turi teisę, bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada ją įvykdyti. Jeigu
prievolės įvykdymo terminas nustatytas pareikalavimo momentu, tai skolininkas privalo ją įvykdyti per septynias dienas nuo kreditoriaus
reikalavimo įvykdyti prievolę.
Kalbant apie prievolės įvykdymo terminus, atkreiptinas dėmesys į CK 181 str. Reikalavimą, jog skolininkas turi teisę įvykdyti
prievolę prieš terminą, jeigu kitaip nenustatyta įstatymu, sutartimi ar pagal prievolės esmę.
Prievolės įvykdymo vieta. Prievolės įvykdymo vieta laikoma ta vieta, kuri nustatyta įstatyme, sutartyje ar pagal prievolės esmę. CK
183 str. 2 dalis nustato, kad jeigu prievolės vieta nenustatyta anksčiau minėtais būdais, tai prievolė turi būti įvykdyta :
1) prievolė perduoti nekilnojamąjį turtą, pvz., pastatą, butą, žemę ir kt. – jo buvimo vietoje;
2) fizinių asmenų piniginė prievolė – kreditoriaus gyvenamojoje vietoje jos atsiradimo momentu, o jeigu kreditorius prievolės
įvykdymo metu ją pakeitė ir pranešė skolininkui – naujoje jo gyvenamojoje vietoje; visos išlaidos, susijusios su vietos įvykdymo
pakeitimu, tenka kreditoriui;
3) visos kitos prievolės – skolininko gyvenamojoje vietoje, o jeigu skolininkas yra juridinis asmuo – jo buveinėje.
Prievolės įvykdymo būdas. Prievolės įvykdymo būdo sąvoka apima ne tik visos prievolės įvykdymą iš karto arba dalimis, bet ir
produkcijos įpakavimą, taros pobūdžio nustatymą, kokia transporto rūšimi bus prievolės objektas pristatomas: su skolininko ar kreditoriaus
palydovu ar be jo ir pan.
Realus prievolių įvykdymo principas
Realaus prievolės įvykdymo principas reikalauja, kad skolininkas savo subjektinę pareigą prievolėje įvykdytų natūra, t.y. atliktų
tokius veiksmus arba susilaikytų nuo jų atlikimo, kurie sudaro prievolės objektą, pavyzdžiui perduotų turtą, kuris sudaro prievolės objektą
arba atliktų kitus veiksmus, kurių reikalauti turi teisę kreditorius.
Tai reiškia, kad kiekvienas tinkamas prievolės įvykdymas yra realus jos įvykdymas, bet ne kiekvienas realus įvykdymas yra
tinkamas įvykdymas.
Prievolės įvykdymo ekonomiškumo principas
Prievolių įvykdymo ekonomiškumo principas – tai įstatymo ar sutarties reikalavimas, kad šalys savo subjektines teises ir pareigas
prievolėje įvykdytų kuo ekonomiškiau kiekvienai jos šaliai (CK 176 str. 2 dalis). Pavyzdžiui CK 376 str. 2 dalyje nustatyta: jeigu rangovas
apie sąmatos perviršijimą užsakovo neįspėja, tai jis privalo atlikti darbą, nereikalaudamas atlyginti viršijančių sąmatą išlaidų.
Prievolės šalių bendradarbiavimo principas
Prievolės šalių bendradarbiavimas – tai kreditoriaus ir skolininko pareiga padėti vienas kitam tinkamai įvykdyti prievolę.
Prievolės įvykdymo subjektai
Prievolės įvykdymo subjektai paprastai yra jos šalys – kreditorius ir skolininkas. Tačiau priklausomai nuo to, dėl kokio juridinio fakto
prievolė atsirado, prievolės subjektas, kuriam turi būti įvykdyta prievolė, gali būti nustatytas sutartimi arba prievolė gali būti įvykdyta
kreditoriaus nurodymu trečiajam asmeniui.

Prievolės įvykdymas trečiojo asmens naudai

Sutartis trečiojo asmens naudai – tai susitarimas, pagal kurį jo šalys suteikia trečiajam asmeniui teisę reikalauti iš skolininko
subjektinės pareigos įvykdymo jo naudai.
Trečiojo asmens prievolės įvykdymas
Prievoliniuose santykiuose subjektinę skolininko pareigą paprastai įvykdo pats skolininkas, bet šią pareigą gali atlikti ir trečiasis
asmuo. Pagrindai yra šie: 1) jei tai numato įstatymas; 2) jeigu trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių administracinis pavaldumas; 3) jeigu
trečiąjį asmenį sieja su viena iš šalių atitinkama sutartis. Šių sutartinių prievolinių teisinių santykių ypatumas yra tas, kad trečiasis asmuo,
įpareigotas įvykdyti prievolę, nėra prievolės šalis – skolininkas. Remiantis CK 232 str., jeigu prievolės neįvykdo arba ją įvykdo netinkamai
tretieji asmenys, kurie buvo įpareigoti ją vykdyti – atsako skolininkas, jeigu LR įstatymai nenumato, kad atsako tiesioginis vykdytojas.
Abišalių prievolinių pareigų įvykdymas
Abišalė – tokia prievolė, kurios kiekviena iš šalių kartu yra ir skolininkas, ir kreditorius viena kitos atžvilgiu. CK 182 str. nustatytas
reikalavimas, kad abišalės prievolinės pareigos, atsiradusios iš sutarties, turi būti įvykdytos kartu, jeigu iš įstatymo, sutarties ar prievolės
neišplaukia kitaip.
Piniginės prievolės įvykdymas, sumokant skolą į depozitą
CK 184 str. reikalauja, kad piniginės prievolės išreiškiamos ir apmokamos LR valiuta.
 Piniginė prievolė – tai prievolė, pagal kurią skolininkas privalo perduoti kreditoriui nuosavybėn tam tikrą piniginių ženklų ar
vertybinių popierių sumą.
Įstatymas, siekdamas apsaugoti skolininko teises ir teisėtus interesus vykdant subjektinę pareigą piniginėje prievolėje, nustatė, kad jis
šią prievolę gali įvykdyti nustatytu terminu įnešdamas pinigus arba vertybinius popierius į notarinės kontoros depozitą. Notarinė kontora
privalo pranešti apie tai kreditoriui. Tokie skolininko veiksmai laikomi tinkamu prievolės įvykdymu (CK 193 str.). Tokiu būdu įvykdžius
piniginė prievolę, kreditorius netenka teisės reikalauti iš skolininko netesybų (baudų, delspinigių) bei atlyginti nuostolius dėl nesavalaikio
prievolės įvykdymo.
Skolininko atleidimo nuo atsakomybės pagrindai. Atsitiktinumas. Nenugalima jėga.
Paprastai skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, jeigu prievolė neįvykdoma arba netinkamai įvykdoma dėl atsitiktinumo,
nenugalimos jėgos arba kreditoriaus kaltės. Šie juridiniai faktai kliudo skolininkui įvykdyti prievolę, todėl jie vadinami negalimumu
įvykdyti prievolę. Civilinė teisė skiria paprastą atsitiktinumą ir kvalifikuotą atsitiktinumą (nenugalimą jėgą).
Atsitiktinumas – tai nekaltas kito asmens teisių ir įstatymo saugomų interesų pažeidimas. Skolininkas atleidžiamas nuo atsakomybės, nes
jo veiksmuose nėra kaltės.
Nenugalima jėga (kvalifikuotas atsitiktinumas) – tai nepaprastas įvykis, kuriam esamomis sąlygomis nebuvo galima užkirsti kelio (CK
88 str.). Tai ypatingos, nepaprastos aplinkybės.
II. ASMRNYS

10 tema. Fiziniai asmenys

Fiziniai asmenys – CT subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir veiksnumo sąvokomis.
JURIDINIŲ ASMENŲ RŪŠYS
Laisvosios rinkos valstybių teisės doktrinoje skiriami viešosios teisės jur. asmenys ir privatinės teisės jur. asmenys, t.y.
viešieji ir privatūs jur. asmenys.
Viešieji jur. asmenys steigiami kompetentingos valstybės institucijos akto pagrindu. Šie aktai gali būti: įstatymas,
Vyriausybės, ministro, savivaldybės aktas įsteigti atitinkamą jur. asmenį. Steigimo aktas ir atitinkami įstatymai nulemia
įsteigto jur. asmens teisnumą ir veiksnumą ir organizacinę struktūrą. Vieš. jur. asmenys civiliniuose teisiniuose santykiuose
dalyvauja kaip lygiateisiai civ. teisės subjektai. Jie negali priversti kitų asmenų sudaryti su jais sandorių. Jų materialinę bazę
sudaro patikėjimo teise jiems perduotas valstybės ar savivaldybės turtas. Civilinėje teisinėje apyvartoje vieš. jur. asmenys yra
prilyginami privatiems jur. asmenims.
Priv. jur. asmenys steigiami privačių asmenų iniciatyva. Steigėjai tokiam asmeniui perduoda turtą, nustato veiklos
sritį, valdymo organus, tikslus, valdymo organų kompetenciją. Tokių jur. asmenų steigėjais g.b. fiziniai asmenys, privatūs jur.
asmenys ir vieš. jur. asmenys. Priv. jur. asmuo veikia nepriklausomai nuo jį sudarančių asmenų ir steigėjų pasikeitimo.
Steigėjai gali keistis, tačiau tai neturi įtakos jur. asmenų veiklai ir jo teisėms.
Įstatymuose ir kt. aktuose naudojama sąvoka ūkio subjektas. Jais g.b. jur. asmenys, įmonės, neturinčios jur. asmenų
teisių, ir fiziniai asmenys užsiimantys komercine veikla pagal įstatymus. Jie gamina, parduoda, teikia paslaugas. Pagrindinis
šių asmenų veiklos tikslas – pelnas.
Yra jur. asmenys nesiekiantys pelno. Jų veiklos tikslai – patenkinti juos sukūrusių asmenų materialinius ir kultūrinius
interesus. Tai visuomen. organizacijos, kūrybinių profesijų asmenų sąjungos (pvz., Lietuvos rašytojų sąjunga) ir t.t.Politinės
partijos t.p. turi jur. asmens statusą, bet ų pagrindinis tikslas – kova už politinę valdžią valstybėje.
Jur. asmenys gali sudaryti tokius junginius:
Kartelis – monopolinis įmonių susivienijimas, kurio dalyviai išsaugo finansinį, ekonominį ir teisinį savarankiškumą.
Steigiami sutartimi. Paprastai kartelio dalyviai susitaria dėl prekių ir paslaugų kainų, pasidalija rinkas ir pan. JAV ir
Europoje kartelius draudžia antimonopoliniai įstatymai, bet kartais, jeigu jų gamyba sudaro ne daugiau kaip 5 proc. rinkos,
kai įsisavinamos naujos rinkos ar gaminiai, karteliai g.b. steigiami ir ten. Karteliai nevaržomai g.b. steigiami ž. ūkyje.
Koncernas – įmonių susivienijimas, kuris įgyja jur. asmens teises. Jį sudarančios įmonės išsaugo savo teisinį
subjektiškumą. Steigimo tikslai – bendra gamyba, investicijos, savo interesų gynimas ir t.t. Dažnai koncerno brandulį sudaro
bankas.
Konsorciumas – laikinas įmonių susivienijimas koordinuotai komercinei veiklai (pvz., nupirkti Lietuvos Telekomą). Pvz.,
norint gauti užsakymus arba juos pasiskirstyti, atlikti fin. operacijas, užtikrinti bendrą gamybą ir t.t. Dažniausiai vadovauja
bankas. Konsorciumas steigiamas dalyvių sutartimi. Joje numatoma firma, kuri koordinuos konsorciumo veiklą (dažniausiai
tai bankas). Konsorciumo dalyvių atsakomybė užsakovams solidarinė.
Trestas – įmonių susivienijimo forma, kurios dalyviai praranda gamybinį, komercinį, dažnai teisinį subjektiškumą.
Trestui vadovauja valdyba arba pagrindinį įmonė. Įmonių dalyvių akcininkai perduoda savo akcijas patikėtiniams, jiems
išlieka teisė tik į dividendus, jie netenka teisės dalyvauti tresto valdyme. Trestą valdo patikėtiniai.
Asociacija – savanoriškas jur. asmenų susivienijimas (jas gali sudaryti ir fiz. asmenys), kuris siekia gamybinių –
komercinių, mokslinių, kultūrinių ar kt. tikslų. Asociacijos nariai gali dalyvauti kt. susivienijimuose, asociacijose.
Lietuvoje įmonės, norinčios sudaryti susivienijimą pagal LR konkurencijos įstatymo 10 str., turi gauti Valstybinės
konkurencijos tarnybos leidimą. Atsisakymas suteikti leidimą g.b. apskųstas teismui (14 str.). Tai reikalinga, kad
susivienijimas neužimtų vyraujančios padėties rinkoje ir nepiktnaudžiautų. Vyraujanti padėtis rinkoje, jeigu jo gaminamos
 produkcijos rinkos dalis >40 proc. Vyraujanti padėtis nustatinėjama atsižvelgus į Europos Sąjungos rinką, tik jeigu užsienio
įmonės
Fizinių asmenų teisnumas – bendroji teisės kategorija, apibūdinanti asmens teisinį statusą. Tik teisnus asmuo yra teisinių santykių
subjektas. Neteisnus asmuo negali turėti teisių ir pareigų. Civilinis teisnumas – yra neatskiriamas žmogaus teisinio statuso elementas ir
negali būti atimamas ar perleidžiamas.
Civil. Teisnumo turinys – fizinių asmenų teisnumo turinį ir pobūdį sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai
santykiai. Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai sudaro civilinio teisnumo turinį. Civil.
teisnumas pripažįstamas tiek Lietuvos piliečiams tiek užsienio valstybių piliečiams ir asmenims be pilietybės be jokių skirtumų.
Teisnumo atsiradimas ir išnykimas – fizinio asmens teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Teisių ,
kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo. Jei negalima nustatyti , ar vaikas
gimė gyvas ar negyvas, preziumuojama, kad jis gimė gyvas.
Civilinis teisnumas ar veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip, kaip tik įstatymų numatyt. pagrindais ir tvarka.
Fizinio asmens gimimo momentas - pirmas savarankiškas naujagimio įkvėpimas.
Fizinio asmens mirties momentas - jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutrūkimas arba jo smegenų visų funkcijų visiškas ir
negrįžtamas nutrūkimas.
Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu - teismas gali pripažinti asmenį nežinia kur esančiu jei jo gyvenamojoje vietoje
vienerius metus nėra duomenų , kur jis yra. Jei negalima nustatyti dienos, kurią gauti apie neesantįjį paskutiniai duomenys , nežinia kur
buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena.
Fizinio asmens paskelbimas mirusiu :
1) jei jo gyvenamoje vietoje trejus metus nėra duomenų apie jo buvimo vietą, o jeigu jis dingo be žinios tokiomis aplinkybėmis,
kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindą spėti jį žuvus dėl nelaimingo atsitikimo,- jeigu apie asmenį nėra duomenų šešis
mėn.
2) Karys ar kitas asmuo , dingęs be žinios dėl karo veiksmų- ne anksčiau, kaip praėjus dvejiems metams nuo karo veiksmų
pasibaigimo dienos.
3) Asmuo gali būti paskelbtas mirusiu nepriklausomai nuo to ar prieš tai jis buvo paskelbtas nežinia kur esančiu ar ne.
4) Paskelbimo mirusiu data laikoma ta diena, kai įsiteisėja teismo sprendimas, paskelbti jį mirusiu.
5) Mirties vieta laikoma teismo sprendime nurodyta konkreti vieta
6) Asmens paskelbimas mirusiu prilygsta jo mirčiai.
Fizinio asmens, paskelbto mirusiu, atsiradimo pasekmės :
1) Jeigu asmuo grįžta ar paaiškėja jo buvimo vieta , teismas panaikina sprendimą paskelbti jį mirusiu
2) Grįžęs namo asmuo neturi teisės reikalauti grąžinti savo turtą, kuris paskelbus jį mirusiu yra paveldėtas. Tačiau tais
atvejais, kai asmuo buvo nežinia kur dėl svarbių priežasčių , jis turi teisę neatsižvelgiant į grįžimo laiką , reikalauti grąžinti jo
turtą išlikusį pas įpėdinius.
3) Turi teisę išsireikalauti turtą, perėjusį neatlygintinai tretiesiems asmenims, arba jo vertę.
VEIKSNUMAS – tai fizinio asmens galimybė savarankiškai ir visa apimtimi įgyti savo teises ir prisiimti pareigas bei
savarankiškai atsakyti už jų nevykdymą. Fizinio asmens galėjimas įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas atsiranda
visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės. ( 18 metų). Atskirais atvejais, kai fiz. asmeniui leidžiama sudaryti santuoką nesulaukus
pilnametystės, įgyja visišką civilinį veiksnumą ir santuokai nutrūkus nepilnametis įgyto veiksnumo nenustoja.
Fizinio asmens veiksnumo apribojimas – civilinis veiksnumas gali būti apribojamas teismo tvarka, jeigu jie piknaudžiauja
alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medž. Kai asmens veiksnumas apribojamas jam nustatoma rūpyba.Jis
gali sudaryti sandėrius dėl disponavimo turtu, atsiimti atlyginimą, pensiją ir kitų rūšių pajamas tik turėdamas rūpintojo sutikimą,
išskyrus smulkius buitinius sandorius.
Fizinio asmens , kurio veiksnumas buvo apribotas veiksnumo atstatymas- išnykus aplinkybėms , dėl kurių buvo veiksnumas
apribotas, teismas panaikina asmens veiksnumo apribojimą. Rūpyba panaikinama.
Asmens pripažinimas neveiksniu- neveiksnus , asmuo kuris dėl savo psichinės ligos arba silpnaprotystės negali suprasti savo
veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Jam nustatoma globa. Pripažinto neveiksniu asmens sandorius
sudaro globėjas. Prašymą dėl asmens pripažinimo neveiksniu turi teisę paduoti asmens sutuoktinis, tėvai, pil. vaikai, prokuroras.
Asmens pripažinto neveiksniu veiksnumo atstatymas- jei asmuo pasveiksta, arba jo sveikata labai pagerėja, teismas pripažįsta jį
veiksniu. Globa panaikinama. Dėl veiksnumo atstatymo taip gali kreiptis sutuoktinis ir šeimos nariai.
Civilinės būklės aktai :
1) asmens gimimas; 2) asmens mirtis; 3) santuokos sudarymas; 4) santuokos nutraukimas; 5)įvaikinimas; 6) tėvystės(motinystės)
pripažinimas ir nustatymas; 7) vardo pavardės pakeitimas; 8) asmens lyties pakeitimas; 9) partnerystė.
Civilinės būklės aktai- juridiniai faktai, veikiantys asmens civilinį teisinį statusą.
Visus civilinės būklės aktus , išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, padarydamos
atitinkamą įrašą knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašo liudijimą.
Fizinio asmens gyvenamoji vieta- fiz. asmens gyvenamoji vieta, reiškianti asmens santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra
toje valstybėje ar dalyje, kurioje jis nuolat ir daugiausiai gyvena. Gali turėti tik vieną gyvenamą vietą. Nuolatinė gyv. vieta laikoma
nepasikeitusia tol kol jis įgyja kitą nuolatinę gyv. vietą.
Kaip fizinio asmens civilinis teisnumas ir veiksnumas sąveikauja su jo civiline būkle?
Valstybė privalomai registruoja šiuos civilinės būklės aktus:
1) asmens gimimą;
2) asmens mirtį;
3) santuokos sudarymą;
4) santuokos nutraukimą;
 5) įvaikinimą;
6) tėvystės (motinystės) pripažinimą ir nustatymą;
7) vardo ir pavardės pakeitimą;
8) asmens lyties pakeitimą;
9) partnerystę.
kol aktas įstatymų nustatyta tvarka nebus nuginčytas (anuliuotas ar pakeistas), preziumuojamas jo teisingumas.
Neregistruojami civilinės būklės aktai - pilnametystė, 14 metų amžiaus sukaktis, pripažinimas neveiksnių, veiksnumo apribojimas.
Civilinės būklės aktų registravimo tvarka
1. Civilinės būklės aktus, išskyrus partnerystę, registruoja civilinės metrikacijos įstaigos, padarydamos atitinkamą įrašą civilinės būklės aktų
įrašų knygose ir asmeniui išduodamos atitinkamo akto įrašų liudijimą.
2. Civilinės būklės aktų registravimo, aktų įrašų keitimo, papildymo ir ištaisymo tvarką nustato šio kodekso trečioji knyga.
Civilinio kodekso trečiosios knygos XV skyriaus normos dėl bendro gyvenimo neįregistravus santuokos įsigalioja nuo įstatymo,
reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, įsigaliojimo momento. LR įstatymas dėl CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo
Civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos ir jų kompetencija
1. Miestų ir rajonų civilinės metrikacijos įstaigos registruoja gimimą, tėvystės pripažinimą, tėvystės nustatymą, santuokos sudarymą,
santuokos nutraukimą, įvaikinimą, vardo, pavardės, tautybės pakeitimą ir mirtį.
2. Miestų, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, seniūnijų (išskyrus savivaldybių centrų seniūnijas) seniūnai turi teisę registruoti mirtį.
3. Lietuvos Respublikos konsulinės įstaigos turi teisę registruoti Lietuvos Respublikos piliečių gimimą, santuoką ir mirtį.
Civilinės būklės aktai registruojami, atkuriami, keičiami, papildomi ir ištaisomi, laikantis Civilinės metrikacijos taisyklių, kurias tvirtina
teisingumo ministras. 3.281 str.

Civilinės būklės aktų registravimo tvarka. Civilinės būklės aktų įrašų įrašymas

Kiekvienas įrašomas civilinės būklės akto įrašas turi būti perskaitomas pareiškėjams, jų ir aktą surašančio pareigūno pasirašomas ir
patvirtinamas civilinės būklės aktus registruojančios įstaigos antspaudu. Apie gimimo, santuokos sudarymo, santuokos nutraukimo, pavardės,
vardo, tautybės pakeitimo ir mirties įrašų įrašymą pareiškėjams išduodami atitinkami liudijimai.(3.285 str.)

GLOBA IR RŪPYBA
Neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų teisnumui įgyvendinti yra steigiama globa ir rūpyba.
Globa - skiriama vaikams, kuriems nėra suėję penkiolikos metų ir asmenims, kurie įstatymo numatyta tvarka pripažinti neveiksniais.
Globėjai yra atstovai pagal įstatymą ir veikia savo atstovaujamų asmenų vardu ir sąskaita tačiau neturi teisės sudaryti sandorių kurie nėra
buitiniai..
Rūpyba - skiriama vaikams, kuriems yra suėję penkiolika metų taip pat piliečiams, kurių veiksnumą teismas apribojęs. Taip rūpyba
steigiama veiksniems asmenims, kurie dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ir vykdyti pareigų.
Globos ir rūpybos steigimas- steigiama globotino ir rūpintino asmens gyvenamojoje vietoje, arba globėjui ar rūpintojui pareiškus norą,
jų gyvenamojoje vietoje. Parenkant globėją ar rūpintoją turi būti atsižvelgiama į jo asmenines savybes. Jais negali būti asmenys kuriems
nėra 18 metų, asmenys teismo pripažinti neveiksniais ar ribotai veiksniais, asmenys iš kurių atimtos tėvystės teisės
Globos ir rūpybos nutrūkimas- globa pasibaigia, kai asmeniui sueina penkiolika metų, kai vaikai grąžinami auklėti tėvams, o psichinio
ligonio globa baigiasi, kai jis pripažįstamas veiksniu. Rūpyba baigiasi, kai rūpintiniui sueina 18 metų, kai nepilnametis grąžinamas auklėti
tėvams arba įvaikinamas, sudaro santuoką ar panaikinamas veiksnumo apribojimas.
FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI. JŲ CIVILINIS TEISNUMAS. CIVILINIO TEISNUMO
ATSIRADIMAS IR VEIKSNUMAS. VEIKSNUMO SĄVOKA IR TURINYS. VEIKSNUMO RIBOJIMAS. ASMENS
PRIPAŽINIMAS NEVEIKSNIU.
Galėjimas turėti civilinės teises ir pareigas vadinasi civiliniu teisnumu. Teisnumas pripažįstamas pagal šiandien galiojantį LR kodeksą yra
lygus visiems LR piliečiams. Naujajame kodekse jis yra lygus visiems fiziniams asmenims. Fizinių asmenų civilinis teisnumas atsiranda
asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Naujame kodekse: teisės, kurias įstatymas pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui
priklauso nuo jo gimimo. Įstatyme, jei negali nustatyti ar vaikas gimė gyvas ar ne, yra skaitoma, kad gimė gyvas. Jeigu kažkas priklauso
nuo to, kuris iš asmenų mirė ankščiau, o nustatyti kiekvieno iš asmenų mirties momentą negalima, tada reziumuojama, kad tie asmenys
mirė vienu metu. Senasis kodeksas nešneka, o naujasis siūlo, kad gimimo momentu pripažįstamas pirmas naujagimio įkvėpimas. Fizinio
asmens mirties momentu pripažįstamas jo kraujotakos ir kvėpavimo negrįžtamas nutraukimas arba smegenų funkcijų visiškas negrįžtamas
nutraukimas. Gimimo ir mirties momentų konstatavimo kriterijų ir tvarką nustato įstatymai.
Piliečių teisnumo turinį sudaro jų teisės. Civilinio kodekso 10 straipsnyje yra įtvirtinta, kad piliečiai gali turėti sutinkamai su įstatymais
turtą kaip privačią nuosavybę, teisę užsiimti ūkinę-komercinę veiklą, steigti įmones, naudotis gyvenamosiomis patalpomis ir kitokiu turtu,
paveldėti turtą, palikti jį testamentu, pasirinkti užsiėmimo rūšį ir gyvenamąją vietą, turėti mokslo, literatūros, meno kūrinio išradimą ir
turėti kitas turtines ir neturtines teises. Šiandieniniame kodekse įtvirtinta tokia nuostata: kiekvienas asmuo, kuris verčiasi verslu ar
profesine veikla, privalo tvarkyti savo turtą, kas susiję su jo turtu ar profesine veikla, taip pat saugoti dokumentus ir kitą informaciją apie
savo turtą ir verslą taip, kad kiekvienas, turintis teisinį interesą asmuo bet kada galėtų gauti visapusišką informaciją apie to asmens turtines
teises ir pareigas.
Piliečio galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau pareigas yra vadinamas civiliniu veiksnumu. Sąvokos panašios.
Pilnametystė – nuo 18 metų. Visiškai fizinis asmuo įgyja veiksnumą sulaukęs pilnametystės. Tačiau tais atvejais kai įstatymai leidžia
fiziniam asmeniui sudaryti santuoką ankščiau nei suėjus 18 metų, asmuo įgyja visišką veiksnumą nuo santuokos registravimo. Jeigu vėliau
ši santuoka nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių, nesusijusių su santuokinio amžiumi, nepilnametis įgyto visiško
veiksnumo nepraranda.
Senas kodeksas: Nei teisnumas, nei veiksnumas niekam negali būti apribojamas kitaip kaip tik įstatymais numatytais atvejais ir tvarka.
Sandoriai, kuriais siekiama apriboti veiksnumą ir teisnumą negalioja. Naujas kodeksas: Sandoriai, valstybės ir savivaldybių institucijų ir
pareigūnų aktai, kuriais apribojami civiliniai veiksnumas ir teisnumas negalioja išskyrus atvejus, kai tokius sandorius leidžia įstatymai.
Ribotas veiksnumas. Už nepilnamečius asmenis iki 15 metų sandorius jų vardu tėvai, įtėviai ir globėjai. Ateityje įstatymas nustato 14 metų
ribą. Pagal seną įstatymą nepilnamečiai iki 15 metų turi teisę sudaryti smulkius buitinius sandorius. Nuo 2001.07.01 nepilnamečiai iki 14
metų turi teisę sudaryti buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygtinai, taip pat sandorius su savo
uždirbtų lėšų atstovais pagal įstatymą arba kitų asmenų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nėra nustatyta notarinė ar kita speciali
forma. Už nepilnamečio iki 14 metų sutartines prievoles atsako jo atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeista ne dėl
jų kaltės.
Civilinis kodeksas, kuris įsigalios 2001 07 01, numato kitokią nepilno (riboto) veiksnumo ribą. Jeigu dabartinis kodeksas numato 15 metų
ribą, tai naujasis kodeksas numato 14 metų ribą. Abu numato, kad už nepilnamečius iki 14, 15 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai,
globėjai. Naujasis kodeksas įtvirtina nuostatą, kad tėvai ir globėjai sudarydami ir vykdydami sandorius privalo išimtinai veikti dėl
nepilnamečių interesų. Nepilnamečiai pagal naująjį civilinį kodeksą turi teisę savarankiškai sudaryti smulkius sandorius, sandorius,
susijusius su asmeninės naudos neatlygtinai, taip pat sandorius, susijusius su savo uždirbtų lėšų atstovų pagal įstatymą ar kitų asmenų
suteiktų lėšų panaudojimu, jeigu šiems sandoriams nenustatyta notarine ar speciali forma.
Senasis kodeksas numato, kad asmenys iki 15 metų turi teisę sudaryti tik smulkius buitinius sandorius ir apie kitus sandorius nešneka.
Pagal nepilnamečių iki 14 metų sutartines prievoles atsako jų atstovai pagal įstatymą, jeigu neįrodo, kad prievolė buvo pažeistame dėl jų
kaltės.
Jeigu nepilnamečių iki 14 metų amžiaus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai šiam asmeniui tapant visiškai veiksniam kita
sandorio šalis gali raštu kreiptis į tą pusę veiksnią sandorio šalia ir prašyti per kreipimąsi nustatytą terminą, kuris negali būti trumpesnis nei
1 mėnuo, patvirtinti sandoriui. Jeigu per nustatytą terminą asmuo neatsako, kad jis sandorio netvirtina, tai sakoma , kad sandorį jis
patvirtina. Šnekant apie veiksnumą galiojantis periodas yra nuo 15-18 metų pagal senąjį kodeksą ir nuo 14-18 metų pagal naująjį kodeksą.
Pagal senąjį kodeksą 15-18 metų asmenys sandorius sudarinėja turėdami tėvų, globėjų sutikimą. Jie turi teisę savarankiškai disponuoti
uždarbiu, įgyvendinti autorines teises, kūrybinius išradimus, taip pat sudarinėti smulkius buitinius sandorius.
Naujasis kodeksas numato, kad 14-18 metų nepilnamečiai sandorius sudaro su tėvų, globėjų sutikimu, kurio forma turi atitikti sandorio
formą. ( t.y. rašytinė, žodinė, notarinė). Nepilnamečiai be tų teisių, kurios yra numatytos asmenims iki 14 metų turi teisę savarankiškai
disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytų už tas teises, bei įgyvendinti autorines teises į kurinius, išradimus, pramoninį dizainą bei
sudaryti smulkius buitinius sandorius. Pagal abu kodeksus yra sąlyga, kad teismas, esant pakankamam pagrindui suinteresuotų asmenų ir
globos institucijų pareiškimu gali apriboti ar atimti iš nepilnamečių teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu. Nepilnamečių
nuo 14-18 metų teisę padėti indelius ir jais disponuoti nustato teisės aktai. Nepilnamečiai nuo 14-18 metų skirtingai nei iki 14 metų už
sutartines prievoles atsako patys. Naujame kodekse numatoma emancipacija, t.y. nepilnametis, sulaukęs 16 metų globos rūpybos
institucijos, globėjo ar jo paties pareiškimu gali būti teismo tvarka pripažintas visiškai veiksniu, jeigu yra pakankamas pagrindas leisti
savarankiškai įgyvendinti visas teises ir vykdyti pareigas. Visais atvejais, kad jį pripažintų visiškai veiksniu reikalingas ir paties
nepilnamečio sutikimas.
Teismas gali tėvo, globėjo pareiškimu panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą, jei nepilnametis įgyvendina ir vykdydamas teises ir
pareigas daro žalą savo ar kitų asmenų teisėms ir interesams. Fizinis asmuo pagal senąjį kodeksą, kuris dėl psichinės ligos ar
silpnaprotystės negali surasti savo veiksmų reikšmės ir valdyti gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu ir jam paskirta globa. Panašiai
yra ir naujajame kodekse. Pripažinto neveiksniu silpnapročio ar psichinės ligos sandorius sudarinėja globėjas. Jeigu pripažįstamo
neveiksniu sveikata pagerėja, tai jis pripažįstamas veiksniu ir jam globa panaikinama. Prašymą asmenį pripažinti neveiksniu turi teisę
paduoti:
1. asmens sutuoktiniai;
2. tėvai;
3. pilnamečiai vaikai;
4. globos rūpybos institucija;
5. prokuroras.
Tie patys asmenys gali pateikti prašymą dėl jo pripažinimo veiksniu. Senas civilinis kodeksas numato, kad piktnaudžiaujančio alkoholiu,
narkotikais fizinio asmens veiksnumas teisine tvarka gali būti apribojamas. Šiuo atveju jam steigiama rūpyba. Taip apribojus veiksnumą,
fizinis asmuo gali sudaryti sandorius turto disponavimo reikalu, taip pat atsiimti DU, pensiją ar kitų rūsių pajamas ir disponuoti jais tik
turėjęs rūpintojo sutikimą. Naujas civilinis kodeksas ( toliau CK) numato, kad asmuo, kurio veiksnumas apribotas gali sudaryti sandorius
dėl disponavimo turtu, taip pat atsiimti DU, pensiją ir kitų rūšių pajamas ir disponuoti jais tik turėdamas rūpintojo sutikimą, išskyrus
smulkius buitinius sandorius.
Be rūpintojo sutikimo apriboto veiksnumo asmuo negali:
1. skolinti ir skolintis pinigų, jei suma viršija 2 vidutinius mėnesinius DU;
2. sudaryti savo turto perleidimo ar teisę į šį turtą suvaržančius sandorius;
3. sudaryti arbitražinį susitarimą;
4. priimti ar atsisakyti priimti palikimą;
5. sudaryti savo turto nuomos ar panaudos sutartį;
6. sudaryti statinio ar buto statybos ar kapitalinio remonto įrangos sutartį;
7. pareikšti ieškinį, susijusį su juo civilinio kodekso dalimi.
 Teismas taip pat gali nustatyti, kad rūpintojo sutikimas reikalingas ne tik aukščiau išvardintiems sandoriams sudaryti, bet ir
kitiems. Tokį prašymą dėl apribojimo veiksnumo turi teisę paduoti:
sutuoktinis;
tėvai;
globos/rūpybos institucija;
prokuroras;
pilnamečiai vaikai.
FIZINIAI ASMENYS KAIP CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI
Fizinių asmenų teisnumas – Civilinės teisės subjekto sąvoka yra glaudžiai susijusi su civilinio teisnumo ir civilinio veiksnumo
sąvokomis.CK 8 str.civilinį teisnumą apibrėžia kaip galėjimą turėti civilines teises pareigas.Civilinio teisnumo,kaip ir bet kurios kitos
teisinės sąvokos,pobūdį ir turinį nulemia konkrečios visuomeninės ekonominės formacijos gamybiniai santykiai.Valstybė fiziniams ir
juridiniams asmenims suteikia galimybę turėti civilines teises ir pareigas,atsižvelgdama į atitinkamo laikotarpio materialines gyvenimo
sąlygas.
Teisnumas nėra įgimta žmogaus savybė.Tai tam tikra socialinė ekonominė savybė,kurią asmeniui,kaip teisės subjektui,savo
įstatymais suteikia ir pripažįsta valstybė.Teisnumas – tai antstatinis reiškinys,teisiškai išreiškiantis individo visuomeninę padėtį,paskiausiai
sąlygotą egzistuojančių toje visuomenėje formacijoje santykių ir bazės.Todėl teisės ir pareigos ,kurias vienu ar kitu ekonominės formacijos
vystymosi laikotarpiu gali turėti teisės subjektai,yra nevienodos.Pvz.vergvaldinėje ekonominėje formacijoje vergai nebuvo teisės
subjektai,todėl jie neturėjo teisnumo.
Civilinis teisnumas – tai galėjimas turėti ne tik civilines teises,bet ir civilines pareigas.Teisė be pareigos neegzistuoja.Todėl teisių ir
pareigų tarpusavio ryšys yra neatskiriamas civilinio teisnumo bruožas.Galimybė turėti civilines teises visada adekvati galimybė įgyti ir
civilines pareigas.
Civilinis teisnumas glaudžiai susijęs su subjektine teise.Subjektinė teisė – tai valstybės saugomo leistino asmens(teisės subjekto)
elgesio rūšis ir apimantis,taip pat galimybė reikalauti tokio elgesio iš įpareigoto asmens.Subjektinė teisė- tai konkreti teisė,priklausanti
konkrečiam teisinio santykio subjektui.
Fizinio asmens teisnumo pradžia ir pasibaigimas. CK 9 str.numato piliečių civilinio teisnumo atsiradimo ir jo išnykimo
momentus.Jame nurodyta.kad piliečio teisnumas atsiranda jo gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.
Tačiau daugeliu atvejų įstatymas gina ir pradėto,bet dar negimusio vaiko interesus.Pvz. CK 499 str.nurodo,kad nekentėjusiojo
mirties atveju teisę į žalos atlyginimą turi nedarbingi asmenys,kurie buvo mirusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti iš jo
išlaikymą,taip pat mirusiojo vaikas,gimęs po mirties.Šios normos rodo,kad galiojantys civiliniai įstatymai gina pradėtų,bet dar negimusių
vaikų teises ir interesus.Tačiau mūsų civiliniai įstatymai negimusių vaikų nelaiko teisės subjektais.
Civilinis piliečių teisnumas pasibaigia jiems mirus.Tai reiškia,kad teisnumas nepriklauso nuo žmogaus amžiaus,sveikatos ir mirties
priežasties.
Fizinių asmenų teisnumo lygybė. Civilinio teisnumo būdingas bruožas visada turi būti jo realumas.Galimybę būti įstatymo numatytų
teisių ir pareigų subjektu kiekvienam žmogui turi garantuoti pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija.Civiliniam teisnumui būdingas
lygybės principas,kurio esmė ta,kad visi privalo turėti vienodas galimybes įgyti visas įstatyme numatytas teises ir pareigas,tačiau negali
turėti jokių privilegijų.
LR Konstitucija apie fizinių asmenų asmenų lygiateisiškumą.
Galiojanti Konstitucija visiems piliečiams numato lygias teises,o kartu ir tokį pat teisnumą,nepaisant rasės ,lyties,tautybės,priklausymo
vienai ar kitai politinei partijai..
Fizinių asmenų teisnumo turinys,teisnumo realumas ir garantijos.
Kiekvienoje ekonominėje formacijoje civilinio teisnumo turinys yra skirtingas.Fizinių asmenų civilinio teisnumo turinį ir pobūdį
sąlygoja toje ekonominėje formacijoje susiklostę gamybiniai santykiai.Mūsų respublikoje galiojantys įstatymai suteikia galimybę visiems
turėti lygias civilines teises ir pareigas ,nepriklausomai nuo lyties ir ,rasės,politinių ir religinių įsitikinimų.Galimybė turėti civilines teises ir
pareigas yra neatskiriama žmogaus savybė,tenkinant savo materialinius ir kultūrinius poreikius.Turėdami civilinį teisnumą žmonės gali
dalyvauti įvairiuose teisniuose santykiuose.Pagal galiojančią Konstituciją ir civilinius įstatymus mūsų respublikoje civilinį teisnumą turi
visi Lietuvos piliečiai,taip pat užsieniečiai ir asmenys be pilietybės.
Civilinių teisių ir pareigų visuma, kurias mūsų respublikoje gali turėti teisės subjektai, pagal galiojančius įstatymus sudaro teisnumo
turinį. Kaip jau akcentuota ,civilinio teisnumo turinį sąlygoje egzistuojantys gamybiniai santykiai,ūkio sistema ir nuosavybės formos.Tai
nulemia tą kompleksą civilinių teisių ir pareigų,kurias gali turėti respublikos piliečiai (gyventojai), civilines teisės subjektai.
1990 02 12, priėmus Nuosavybės pagrindų įstatymą,civilinio teisnumo turinys buvo išplėstas. Šio įstatymo 2 str.numato,kad Lietuvos
piliečiai gali būti privatinės nuosavybės subjektais.Kartu išplečiamos galimybės įgyti subjektinę nuosavybės teisę į daugelį objektų.LR
Konst. Nurodoma,kad turto ūkinio naudojimo rezultatai – produkcija ir pajamos- priklauso turto savininkui.Taigi šio įstatymo 12
str.numato numato piliečių galimybę įgyti civilinę subjektinę teisę į turto ūkinio naudojimo rezultatus – produkciją ir pajamas.
Civilinio teisnumo turinį mūsų respublikoje šiuo metu nustato Konstitucija,Civilinis kodeksas,Nuosavybės pagrindų įstatymas,taip
pat ir kiti paskutiniuoju metu priimti aktai.
Kalbant apie piliečių civilinio teisnumo turinį,reikia nurodyti ,kad piliečiai pagal įstatymus gali turėti turtą privatinę nuosavybę,teisę
naudotis gyvenamomis patalpomis ir kartu turtu,paveldėti turtą ir palikti jį testamentu,pasirinkti veiklos rūšį ir gyvenamąją vietą,turėti
mokslo,literatūros ir meno kūrinio,atradimo,išradimo,racionalizacinio pasiūlymo bei kitas intelektualinės veiklos produktų autorines
teises,taip pat turėti kitokias turtines ir asmenines neturtines teises.Išvardytos teisės,kurios įeina į civilinio teisnumo turinį,yra pagrindinės
civilinio teisnumo dalys.Kiekviena iš šių teisių – tai įstatymais garantuota galimybė įgyti konkrečią civilinę subjektinę teisę.
 Fizinių asmenų veiksnumas.
Be civilinio teisnumo ,civilinės teisės subjektams yra būdinga kita savybė- civilinis veiksnumas.CK 11 str.civilinį veiksnumą apibrėžia
galėjimą savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti sau civilines pareigas.Civilinis veiksnumas yra bendra teisinė prielaida savo
veiksmais įsigyti civilines teises ir susikurti pareigas bei jas realizuoti ir atsakyti už savo veiksmus.Kaip civilinį teisnumą,civilinį
veiksnumą sąlygoja visuomeniniai ekonominiai santykiai,ir jis remiasi teisinėmis normomis.
Civilinio teisnumo ir veiksnumo kategorijos turi daug bendrų bruožų,tačiau tai yra dvi skirtingos teisinės kategorijos.Žinome jog
teisnumo sąvoka apibrėžia tai,ką gali turėti teisės subjektas.O veiksnumas apibrėžia visų pirma tai,ką gali susikurti teisės subjektas savo
veiksmais.Tokiais veiksmais gal būti įstatyme tiesiogiai numatyti(arba nenumatyti) veiksmai.Civilinio veiksnumo,kaip aktyviosios
subjekto veiklos,kategorija nepaprastai glaudžiai siejasi su civiliniu teisnumu.Galima sakyti,kad civilinio veiksnumo pagrindas yra civilinis
teisnumas.Jeigu į civilinio teisnumo turinį neįeina galimybė įgyti vieną ar kitą subjektinę teisę,tai nepaisant jokių asmens pastangų ,jis
netaps tos subjektinės teisės turėtoju.Kita vertus veiksnumas neturi tiesioginės įtakos teisnumui.
Skirtingai nuo civilinio teisnumo,kurį turi visi,ir nepriklausomai nuo sąlygų,civilinį veiksnumą gali turėti ne visi asmenys.Asmuo
gali būti visiškai veiksnus tik tada ,kai jis sugeba protingai veikti ir sąmoningai suprasti savo poelgius bei jų pasekmes.Todėl veiksnumas
tiesiogiai priklauso nuo psichinio išsivystymo,intelekto ir valios brandos laipsnio,gebėjimo suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos
valdyti.Be,to įstatymas veiksnumą sieja ir su tam tikru amžiumi.Jeigu asmuo veiksnus,tai reiškia,kad jis fiziškai ir protiškai yra
subrendęs,gali savarankiškai dalyvauti politiniame ir visuomeniniame gyvenime,savarankiškai atlikti įvairiausius juridinius veiksmus ir ,be
abejo,atsakyti už savo poelgius.Jeigu amžius ir psichinė būklė teisnumui neturi jokios įtakos,tai veiksnumui šie faktoriai turi lemiamą
įtaką.Būtent laikantis amžiaus ir medicininio kriterijaus,įstatymų leidėjas ir diferencijuoja fizinių asmenų civilinio veiksnumo
apimtį.Teisnus asmuo gali būti ir neveiksnus,o veiksnus asmuo visada yra teisnus.
Visiškas veiksnumas.
Įstatymas numato,kad visiškas civilinis veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės,tai yra suėjus 18 metų.Toks asmuo visiškai
supranta savo poelgių reikšmę.Jis yra visiškai veiksnus.Tačiau kartais visiškas veiksnumas gali atsirasti ir nesulaukus 18 metų.tais
atvejais ,kai įstatymas leidžia sudaryti santuoką asmeniui,neturinčiam 18 metų,toks asmuo nuo santuokos sudarymo momento įgyja visišką
veiksnumą.Šis veiksnumas neišnyksta ir tada ,kai santuoka vėliau nutraukiama arba pripažįstama negaliojančia dėl priežasčių ,nesusijusių
su santuokiniu amžiumi.
Santykinis veiksnumas – kurį turi nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų.Pagal CK 14 str.nepilnamečiai nuo 15 iki 18 metų gali
sudarinėti sandorius tik turėdami tėvų,įtėvių arba rūpintojų sutikimą.Tačiau jie turi teisę savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba
stipendija ,įgyvendinti autorines teises į savo kūrinius,atradimus,išradimus ir racionalizacijas,taip pat sudarinėti smulkius buitinius
sandorius.Iškilus būtinybei šią nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų teisę gali apriboti globos ir rūpybos organai.taigi,kaip galime pastebėti iš
CK 14 str.2d.numatytų atvejų,turi apriboti jų tėvai ,įtėviai arba rūpintojai.Nepilnamečių nuo 15 iki 18 metų veiksnumui būdinga tai kad jie
gali savarankiškai disponuoti savo uždarbiu arba stipendija,savo indėliais bankuose,sudarinėti smulkius buitinius sandorius,savarankiškai
įstoti į kooperatines ir kitas visuomenines organizacijas,įgyvendinti savo autorines ir išradėjų teises ir pagaliau savarankiškai atsakyti už
žalą,padarytą kitiems asmenims.
Asmenų ,piktnaudžiaujančių alkoh.gėrimais ,narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis ,veiksnumas gali būti apribojamas teismine
tvarka.(CK 16 str.)Apribojus veiksnumą,sandorius jie gali sudarinėti tik turėdami savo rūpintojo sutikimą,išskyrus smulkius buitinius
sandorius.Piliečiui nustojus piktnaudžiauti alkoh.ir kitais “gardumynais” jo veiksnumo apribojimas gali būti panaikinamas taip pat
teismine tvarka.
Dalinis veiksnumas – kalbant apie mažamečių iki 15 metų civilinį subjektiškumą ,lit.ilgą laiką buvo teigiama,kad jie yra visiškai
neveiksnūs,o įstatymas tik leidžia kai kurias išimtis iš šios taisyklės,suteikdamas jiems ribotas teisines galimybes dalyvaujant civilinėje
apyvartoje.Tačiau būtų neteisinga nepilnamečius iki 15 metų civilinio veiksnumo požiūriu prilyginti asmenims,teismine tvarka
pripažintiems neveiksniais dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės.Nepilnamečiai iki 15 metų turi ,nors ir labai mažos apimties,civilinį
veiksnumą,kurį galima būtų vadinti daliniu.
CK 13 str.nors ir pabrėžiama,kad už nepilnamečius iki 15 metų sandorius jų vardu sudarinėja tėvai,įtėviai arba globėjai,čia pat nurodomos
dvi išimtys.2 dalyje kalbama apie jų teisę savarankiškai sudarinėti smulkius buitinius sandorius,o trečioje dalyje jų teisė įdėti į kredito
įstaigas ir jais disponuoti pagal kitus įstatymus.
Veiksnumas ,kaip ir teisnumas pasibaigia asmeniui mirus.Tačiau daugeliu atvejų žmogus gali netekti veiksnumo ir būdamas
gyvas.Paaiškėjus,kad asmuo negali protingai tvarkyti savo reikalų dėl psichinės būklės sutrikimo,įstatymo numatyta tvarka jis gali būti
teismo pripažįstamas neveiksniu.Asmuo gali būti pripažįstamas neveiksniu dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės,trukdančių jam suprasti
savo veiksmus ir juos valdyti.Pilietį pripažinus neveiksniu,jam steigiam globa.Jo vardu sandorius sudarinėja globėjas.Tokiam asmeniui
pasveikus arba labai pagerėjus jo sveikatos būklei,jis gali būti teismo pripažintas veiksniu.Kol asmuo atitinkama tvarka nėra pripažintas
neveiksniu,laikoma,kad jis veiksnus.

11 tema. Bendros žinios apie juridinius asmenis

Juridinis asmuo- yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti
ieškovu ir atsakovu teisme.
Juridinio asmens požymiai: 1)organizacinis vieningumas; 2) civilinis teisnumas ir veiksnumas; 3) civilinis procesinis teisnumas ir
veiksnumas.
Susivienijimas gali būti laikomas juridiniu asmeniu tik jeigu turi visus išvardintus požymius.
Susivienijimai pagal veiklos pobūdį:
1) Įmonė- tai susivienijimas, užsiimantis ūkine komercine veikla, kai siekiama naudos jos steigėjams
2) Įstaiga- tai susivienijimas, vykdantis įstatymų nustatytas valstybės ir savivaldybės funkcijas( švietimo, mokslo ir t.t.)
3) Organizacija- yra bet kuris susivienijimas, skirtas jį sudariusių narių poreikiams tenkinti ir tikslams įgyvendinti
Juridinių asmenų rūšys :
1) viešieji asmenys- yra valstybės ir savivaldybės, jų institucijų arba kitų asmenų nesiekiančių naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys,
kurių tikslas- tenkinti viešuosius interesus. Juridinio asmens steigėjas negauna jokios materialios naudos. Sąvoka “viešieji interesai” reiškia
naudą visuomenei ar jos daliai, taip pat žmonių gerovę.
2) privatieji asmenys- yra juridiniai asmenys , kurių tikslas tenkinti privačius interesus.
Valstybė ir savivaldybės yra juridiniai asmenys. Privačių juridinių asmenų interesai atriboti nuo juridinių asmenų interesų, saugoma
juridinių asmenų valdymo organų teisė priimti savarankiškus sprendimus.
Juridiniai asmenys nėra : Advokato kontora. Notaro biurai. Ūkininko ūkis.
Juridinio asmens steigimas
Juridinio asmens steigėjas - asmuo sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Juridinio asmens steigėjai gali būti juridiniai ir fiziniai
asmenys.
1) Sudaromas sandoris dėl juridinio asmens įsteigimo
2) Juridinis asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre (nuo šio momento laikomas įsteigtas).
Juridinių asmenų steigimo DOKUMENTAI - įstatai, steigimo sandoris arba įstatymo numatytais atvejais – bendrieji nuostatai.
Juridinio asmens pavadinimas – sudaromas iš žodžių ar žodžių junginių, vartojamų perkeltine reikšme arba turinčių tiesioginę prasmę.
Jis turi būti sudarytas laikantis lietuvių bendrinės kalbos normų . Gali būti sudarytas iš raidžių, kurios negali būti suprantamos, kaip
žodžiai, ir skaitmenų arba jų derinių tik tada, jeigu toks pavadinimas yra nusistovėjęs visuomenėje. Juridinio asmens steigėjai gali kreiptis į
juridinių asmenų registrą dėl steigiamojo juridinio asmens pavadinimo laikino įtraukimo į registrą. Steigiamo juridinio asmens
pavadinimui taikomos tos pačios taisyklės, kaip ir juridinio asmens pavadinimui.
Buveinė- laikoma ta vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas. Juridinio asmens buveinė apibūdinama, nurodant patalpų
buvimo vietą , adresą. Pakeitęs buveinės adresą, juridinis asmuo privalo atitinkamai pakeisti steigimo dokumentus ir juos įregistruoti.
Juridinių asmenų turtas- juridiniai asmenys valdo turtą, naudoja ir juo disponuoja nuosavybės ar patikėjimo teise. Turtas, kurį jis valdo,
naudoja ir juo disponuoja patikėjimo teise, priklauso juridinio asmens steigėjui ar dalyviui nuosavybės teise.
Juridinių asmenų atsakomybė pagal prievoles- 1) juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar patikėjimo teise
priklausančiu turtu. 2) Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, išskyrus įstatymuose ar juridinio asmens
steigimo dokumentuose numatytais atvejais.3) Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningumo,
juridinio asmens dalyvis atsako pagal juridinio asmens prievolę savo turtu subsidiariai. 4) Juridiniai asmenys skirstomi į ribotos ir
neribotos civilinės atsakomybės asmenis.
Juridinio asmens veiklos laikotarpis- gali būti įsteigtas ribotam ir neribotam laikui. Laiko riba gali būti nurodyta tiek data, tiek tam
tikrų sąlygų buvimu ar nebuvimu. Jei steigimo dokumentuose nenurodyta, kad įsteigta ribotam laikui, skaitoma, kad įsteigta neribotam.
Juridinio asmens filialas- juridinio asmens filialas nėra juridinis asmuo Juridinis asmuo atsako pagal filialo prievoles ir filialas atsako
pagal juridinio asmens prievoles. Tai struktūrinis padalinys, turintis savo buveinę ir atliekantis visas arba dalį juridinio asmens funkcijų.
Juridinio asmens atstovybė- juridinio asmens padalinys, turintis savo buveinę ir turintis teisę atstovauti juridinio asmens interesams ir
juos ginti, sudaryti sandorius bei atlikti kitus veiksmus juridinio asmens vardu, vykdyti eksporto ir importo operacijas, tačiau tik tarp
užsienio juridinių asmenų ar kitų organizacijų. Juridinio asmens atstovybė nėra juridinis asmuo.
Juridinio asmens organai – Juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus. Jie
sudaromi pagal steigimo dokumentus. Juridinio asmens valdymo organų nariais gali būti tik fiziniai asmenys, o kitų organų nariais ir
fiziniai ir jurid. asmenys.
Juridinių asmenų teisnumas :
1) Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios
fizinio asmens savybės, kaip lytis, amžius.
2) Viešieji juridiniai asmenys turi specialų teisnumą, t.y. jie gali įgyti ir turėti tik tokias civil. teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų
steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.
Juridinio asmens teisnumo realizavimas :
1) Juridinių asmenų teisnumas negali būti ribojamas kitaip kaip tik įstatymo numatyta tvarka.
2) Apriboti pavienio juridinio asmens teisnumą galima tik teismo tvarka
3) Draudžiama teisės aktuose diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas pareigas, teises ar privilegijas pavieniams jurid. Asm
Juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas.
Juridinis asmuo, kaip civilinės teisės subjektas, apibrėžiamas pagal du požymius: teisnumą ir veiksnumą. Juridinio asmens
teisnumas ir veiksnumas atsiranda nuo jo įstatų įregistravimo momento. Juridiniai asmenys yra skirstomi į veišuosius ir privačiuosius,
todėl juridinių asmenų teisnumas ir veiksnumas nevienodas ir skirstomas į specialųjį ir bendrąjį.
Specialusis teisnumas ir veiksnumas būdingas viešiesiems juridiniams asmenims. Tai juridinio asmens galėjimas turėti bei savo
veiksmais įgivendinti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios atitinka jo įstatuose numatytus tikslus ir uždavinius, kitaip tariant
kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.
Bendrasis teisnumas ir veiksnumas būdingas privatiems juridiniams asmenims. “ Privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir igyti bet
kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kuriom atsirasti reikalingos tokios fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius bei
giminystė”14.
Viešųjų juridinių asmenų teisnumas siauresnis nei privačių. Jie gali sudaryti tik tokius sandorius, kurie reikalingi jų funkcijoms bei
uždaviniams įgivendinti. Viešųjų juridinių asmenų kontrahentas, sudarydamas sandorį, privalo žinoti tokio juridinio asmens teisnumo
ribas. Privačių juridinių asmenų teisnumas platesnis, nes jis nėra taip griežtai apibrėžtas. Todėl prvačių juridinių asmenų kontrahentas,
sudarydamas sandorį, ne visada gali
14. Lietuvos Respublikos Civilinis Kodeksas 2.74 str.1-oji d. 2000 07 18 d. Nr. VIII-1864
žinoti privataus juridinio asmens teisnumo ribas.
“Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka” 15.
 Juridinis asmuo igyja civilines teises ir prisiima civilines pareigas, taip pat jas įgivendina per savo organus. Juridinio asmens valią
formuoja ir išreiškia jo organai. Juridinio asmens organai gali būti vienasmeniai, tai yra
direktorius, pirmininkas, viršininkas ir pan., ir kolegialūs, tai yra akcininkų susirinkimas, taryba, komitetas ir pan.. Organų teises, jų
sudarymo tvarką ir kompetenciją nustato įstatymai ir juridinio asmens įstatai.
Juridinio asmens įstatai nustato juridinio asmens tikslus, jo valdymo organų struktūrą, jų sudarimo tvarką bei kompetenciją,
juridinio asmens pavadinimą, buveinę, lėšų šaltinius, turto valdymo, jo naudojimo bei disponavimo turtu tvarką. Juridinio asmens įstatai
nulemia juridinio asmens teisnumą ir veiksnumą.
Juridinio asmens teisnumas ir veiksnumas baigiasi jį likvidavus ar reorganizavus. Juridinio asmens likvidavimo atveju baigiasi visos
jo teisės bei pareigos. Reorganizavus juridinį asmenį jo teisės ir pareigos gali būti perduotos kitam juridiniam asmeniui.
JA restruktūrizavimas
Restruktūrizavimas – tai techninių, ekonominių, organizacinių priemonių, skirtų JA veiklos efektyvumui įgyvendinimas.
Restruktūrizavimas paprastai atliekamas įmonių mokumui atkurti, kai įmonė turi finansinių sunkumų. Restruktūrizavimo procedūra
taikoma ar atliekama vadovaujantis Įmonių restruktūrizavimo įstatymu.
Restruktūrizavimas pasireiškia veiklos rūšies pakeitimu, gamybos atnaujinimu, dalies turto perdavimu, darbo organizavimo
pakeitimu ir kitomis numatytomis priemonėmis. Šios priemonės numatomos restruktūrizavimo plane, kuri turi būti parengtas per 4 mėn.
nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo.
Restruktūrizavimo byla gali būti iškelta tik tada, kai tam pritaria dauguma kreditorių. Priešingu atveju pradedama bankroto
procedūra.
Restruktūrizavimas gali būti pradėtas, jei:
1) įmonė neatsiskaito su kreditoriais daugiau kaip 3 mėn. po termino suėjimo;
2) įmonė nėra nutraukusi savo veiklos;
3) nėra iškelta bankroto byla ar atidėtas bankroto procesas neteismine tvarka.
Nuo restruktūrizavimo bylos iškėlimo draudžiama vykdyti finansines prievoles, sustabdomas netesybų, palūkanų skaičiavimas,
sustabdomas išieškojimas ir pan.
Už restruktūrizavimo plano įgyvendinimą, skirtingai nuo bankroto, atsako administracijos vadovas ir administratorius.
Administratorius skiriamas teismo plano rengimo ir įgyvendinimo laikotarpiui. Įgyvendinimo laikotarpis – kreditorių susirinkimo
pritarimu.
Įgyvendinus restruktūrizavimo planą paruošiama ataskaita, kuri pateikiama teismui tvirtini – po to restruktūrizavimo procedūra
baigta.
Pagal ankstesnį įstatymą buvo numatyta sanavimo procedūra – irgi priemonė mokumui atkurti. Dabar ji išskirta į atskirą įstatymą.

Administracinių metodų draudimas – 1) Draudžiama valstybės ar vietos savivaldos institucijoms įstatymuose nenumatytais
metodais reglamentuoti juridinių asmenų veiklą.
Jei įstatymų nustatyta tvarka paskelbiama nepaprastoji ar karo padėtis juridiniai asmenys privalo vykdyti Vyriausybės nurodymus.
Juridinių asmenų reorganizavimas ir likvidavimas.
Reorganizavimas- tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Šį sprendimą priima juridinio asmens dalyviai arba teismas.
Sprendimas priimamas kvalifikuota balsų dauguma. Ją nustato steigimo dokumentai ir ji negali būti mažesnė, kaip nei 2/3 visų
susirinkime dalyvaujančių dalyvių balsų. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami :
1) Jungimo būdu. 2) Skaidymo būdu.
Juridinių asmenų likvidavimo pagrindai :
1) jurid. asm. dalyvių sprendimas nutraukti j.a. veiklą.
2) Teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutuojantį j.a
3) Teismo priimtas sprendimas
4) Laikotarpio , kuriam buvo įsteigtas j.a abaiga
5) J.a dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas
6) Juridinio asmens pripažinimas negaliojančiu
Sprendimą priima kvalifikuota balsų dauguma. Priimtas sprendimas negali būti atšauktas, jei bent vienas j.a dalyvis gavo dalį
likviduojamo juridinio asmens turto. Juridiniai asmenys skirstomi:
 Viešieji – valstybės, savivaldybės, jų institucijų arba kitų, nesiekiančių sau naudos, asmenų įsteigti juridiniai
asmenys, kurių tikslas – tenkinti viešuosius interesus.
 Privatieji – juridiniai asmenys, kurių tikslas yra tenkinti privačius interesus.
Valstybė ir savivaldybės irgi yra juridiniai asmenys.
Prie juridinių asmenų galima priskirti religines bendruomenes ir bendrijas. Profesinės sąjungos taip pat yra juridiniai asmenys. Juridinis
asmuo privalo turėti savo pavadinimą, pagal kurį jį būtų galima atskirti nuo kitų juridinių asmenų. Juridinio asmens pavadinimas yra
sudaromas iš žodžių as jų junginių, vartojamų tiesiogine ar perkeltine prasme.
Juridinio asmens dokumentuose, kuriuos jis naudoja santykiuose su kitais subjektais, turi būti nurodoma juridinio asmens pavadinimas,
teisinė forma, buveinė, kodas, registras, kuriame saugomi ir kaupiami duomenys apie juridinį asmenį (nuo 07 01).
Juridiniai asmenys veikia pagal steigimo dokumentus (įstatus, steigimo sandorį, ar įstatymų numatytais atvejais bendruosius nuostatus).
Steigimo dokumentų normos galioja tiek, keik jos neprieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms. Juridinio asmens įstatuose turi
būti nurodyta:
Juridinio asmens pavadinimas,
Teisinė forma,
Buveinė,
Veiklos tikslai,
 Juridinio asmens dalyvių susirinkimo kompetencija ir šaukimo tvarka,
Juridinio asmens organai ir jų kompetencija, jų skyrimo ir atšaukimo tvarka,
Juridinio asmens steigimo dokumentų keitimo tvarka,
Juridinio asmens gyvavimo laikotarpis (jei ta veikla ribojama) ir kt. įstatymų nustatytos nuostatos.
Juridiniai asmenys valdo turtą nuosavybės arba pasitikėjimo teise.
Juridinio asmens buveine laikoma vieta, kurioje yra nuolatinis jo valdymo organas.
Juridinis asmuo atsako pagal savo prievoles jam nuosavybės ar pasitikėjimo teise priklausančiu turtu.
Juridinis asmuo neatsako pagal juridinio asmens dalyvio prievoles, o pastarasis juridinio asmens prievoles, išskyrus įstatymuose ar
juridinio asmens dokuose numatytus steigimo atvejus
Kai juridinis asmuo negali įvykdyti prievolės dėl juridinio asmens dalyvio nesąžiningų veiksmų, juridinio asmens dalyvis atsako pagal
juridinio asmens prievoles savo turtu “subsidiare” (papildomai).
Galioja bendras principas, kad juridinio asmens finansiniai metai sutampa su kalendoriniais, tačiau naujas kodeksas numato galimybę
juridinio asmens finansiniais metais gali būti ir kitas 12 mėn. laikotarpis (jis turi būti nurodomas juridinio asmens steigimo
dokumentuose).
Fiziniai asmenys turi ir teisinį, ir veiksnumą.
Privatūs juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, išskyrus tas, kurioms atsirasti reikalingos tokios
fizinio asmens savybės kaip lytis, amžius, giminystė.
Viešieji juridiniai asmenys turi specialų teisnumą, t.y. jei gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų
steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip negu kitų įstatymų nustatytais
pagrindais ir tvarka. Apriboti atskiro juridinio asmens teisnumą gali tik teismas savo sprendimu. Draudžiama teisės aktuose
diskriminacijos tikslais nustatyti skirtingas teises ir pareigas ar privilegijas pavieniams juridiniams asmenims.
Dabar galiojantis civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys nustoja egzistavę likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Juridiniai
asmenys gali būti reorganizuojami sujungimo, prijungimo, padalijimo būdu arba keičiant įmonės rūšį ar statusą. Juridinį asmenį
reorganizavus jo turtas, teisės ir pareigos pereina:
Juridinius asmenis sujungus ar padalijus naujai atsiradusiems juridiniams asmenims.
Juridinį asmenį prijungus prie kito juridinio asmens pereina pastarajam. Turtas pereina perduodamojo dokumento pasirašymo dieną,
jeigu ko kitą nenustato įstatymas ar reorganizavimo reikalu priimtas nutarimas.
Naujas civilinis kodeksas numato, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo ar reorganizavimo būdu.

Reorganizavimas – juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros. Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo
išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo ar skaidymo
būdu. Juridinių asmenų jungimo būdai: sujungimas ir prijungimas.
Prijungimas – vieno ir daugiau juridinių asmenų prijungimo prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio
asmens teisės.
Sujungimas – dviejų ar daugiau juridinių asmenų susivienijimas į naują juridinį asmenį, kuriam pereina reorganizuotų juridinių asmenų
teisės ir pareigos.
Skaidymo būdai: išdalijimas ir padalijimas.
Išdalijimas – reorganizuojamo juridinio asmens teisių išdalijimas kitiems veikiantiems juridiniams asmenims.
Padalijimas – vieno reorganizuojamo juridinio asmens pagrindu įsteigiamos dviejų ar daugiau juridinių asmenų, kuriems tam tikromis
dalimis pereina reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.
Reorganizavime gali dalyvauti tik tos pačios teisinės formos juridiniai asmenys, išskyrus įstatymų, reglamentuojančių atskiras juridinių
asmenų teisines formas, nustatytas išimtis.
Reorganizavimą pripažinti negaliojančiu gali tik teismas ir tik tuo atveju, kai yra šios aplinkybės:
Juridinių asmenų ar kitų valdymo organų sprendimai dėl reorganizavimo yra negaliojantys.
Atitinkami reorganizavimo procedūros dokumentai nebuvo paskelbti ar pateikti juridinių asmenų registrui.
Neįvykdyti visi įstatymų, imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo reikalavimai.
Juridinio asmens pertvarkymas – juridinio asmens teisės formos pakeitimas, kai naujos teisinės formos
juridinis asmuo perima visas pertvarkyto juridinio asmens teises ir pareigas.
Juridinis asmuo gali būti likviduojamas:
Kai priimamas juridinio asmens sprendimas nutraukti juridinio asmens veiklą. Yra teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas
likviduoti bankrutavusį juridinį asmenį.
Suėjo laikotarpis, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo.
Priimamas teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį.
Kai juridinio asmens steigimas pripažįstamas negaliojančiu.
Kai juridinio asmens dalyvių sumažėja mažiau nei įstatymų leidžiamas minimumas.

12 tema Privatūs juridiniai asmenys

Personalinė (individuali) įmonė, jos teisinė padėtis ir atsakomybė

Įmonė – firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų numatyta tvarka tam tikrai ūkinei komercinei veiklai. Pagal dabar
galiojantį įmonių įstatymą tik jis apibrėžia individualias įmones.
Individuali įmonė – įmonė, kuri priklauso vienam fiziniam asmeniui arba keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės
nuosavybės teise.
 Bendroji jungtinė nuosavybė gali būti tik tarp sutuoktinių (tarp brolių ir seserų negali). Bendroji jungtinė nuosavybė – tai tokia
bendrosios nuosavybės rūšis, kai bendrasavininkių dalys nuosavybėje nėra nustatytos. Individuali įmonė gali priklausyti ir
negamybinėms organizacijoms, turinčioms juridinio asmens statusą (statusas – ar yra juridinis asmuo, ar nėra).
Individualios įmonės veiklos ir steigimo tikslas – pelnas.
Individualios įmonės steigėjas gali būti LR ir kitų šalių pilietis, LR negamybinės organizacijos.
Prieš pradėdama savo veiklą individuali įmonė turi būti įregistruota individualių įmonių rejestre. Jo tvarkytojui reikia pateikti:
Įregistruotą tos įmonės firmos vardą (jei pavadinimas nesutampa su pavarde).
Savivaldybės leidimą verstis komercine ir ūkine veikla.
(kai reikia) ekologinį pasą ir žemės sklypo suteikimo dokumentus ir kt. dokumentus, kuriuos nustato įstatymas.
Įmonė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo momento. Individuali įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos
turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Ji yra visiškos turtinės atsakomybės subjektas. Pagal įmonės
prievoles jos savininkas arba bendrasavininkis (toks žodis yra žodyne) atsako visu savo turtu.
Individuali įmonė gali turėti (turi) sąskaitas banke visokia valiuta, antspaudą, firmos vardą ir gali užsiimti įstatymuose nustatyta
komercine ūkine veikla.
N.D. Perskaitykit AB ir UAB įstatymus.
Įmonių bankrotas
Pagrindinis norminis aktas, reglamentuojantis įmonių bankrotą, jų procedūras yra 1997 m. birželio 17 d. įmonių bankroto įstatymas.
Šis įstatymas yra taikomas visoms įmonėms, viešosioms įstaigoms, bankams ir kredito unijoms, kurios yra įregistruotos LR įstatymų
nustatyta tvarka. Bankų, kredito unijų, draudimo įmonių, žemės ūkio bendrovių, vertybinių popierių apyvartos tarpininkų, investicinių
bendrovių bankroto procedūrų vykdymo ypatumus nustato kiti šių įmonių ir įstaigų veiklą reglamentuojantys įstatymai:
komercinių bankų įstatymas
draudimo įstatymas
žemės ūkio bendrovių įstatymas
Įmonės nemokumu laikoma įmonės būsena, kai jos finansiniai įsipareigojimai lygūs jos turtui arba jį viršija. Bankroto procedūros –
teisminis arba neteisminis įmonių bankroto procesas. Bankrutuojanti įmonė – įmonė, kuriai iškelta bankroto byla, arba kuriai
taikoma neteisminė bankroto procedūra. Tyčinis bankrotas yra įmonės privedimas prie bankroto tyčia, jei tuo padaroma turtinė žala
kreditoriui, akcininkui ar kitam asmeniui. Įmonės kreditoriais laikomi asmenys, turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir
įsipareigojimus. Juridinius asmenis gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys:
Valstybės institucija, įpareigota surinkti privalomus mokesčius, socialinio bei sveikatos draudimo mokėjimus
Finansų ministerija, jei įmonė yra gavusi valstybės vardu užsienio paskolų arba buvo už jas garantavusi.
Darbuotojai, jei neužmokėtas darbo užmokestis ar neatlyginta dėl darbo santykių atsiradusi žala.
Kitos valstybės institucijos įstatyme nustatytais atvejais.
Kreiptis į teismą dėl bylos iškėlimo turi teisę visi kreditoriai, jei:
1)įmonė yra nemoki
2)įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti kitų darbuotojų finansinių reikalavimų, kylančių iš darbo santykių
3)įmonė negali vykdyti LR įstatymų nustatytų privalomųjų mokėjimų
4)įmonė negali mokėti priteistų sumų
5)negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti kitų sandoriais prisiimtų finansinių įsipareigojimų
6)įmonė paslėpė, iššvaistė, dovanojo ar sunaikino savo turtą ar įvykdė kitus veiksmus, dėl kurių yra pagrindo manyti, kad iš
likusio turto nebus įvykdyti įmonės finansiniai reikalavimai
7)įmonė pranešė kreditoriams raštu arba teismui, kad ji negali ar neketina vykdyti finansinių įsipareigojimų
8)įmonė taptų nemoki, įvykdžius teismo sprendimus arba sumokėjus ne ginčo tvarka išieškomas sumas
Dar pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo gali įmonės savininkai arba akcininkai, įmonės administracijos vadovas, pajininkai ir
įmonės likvidatorius.
Pareiškimai dėl bankroto bylos iškėlimo yra pateikiami vietovės, kurioje registruota įmonė, apygardos teismui. Prie pareiškimo dėl
bankroto bylos iškėlimo pridedami dokumentai, įrodantys pareiškimo pagrįstumą. Prieš ketinant kreiptis į tesimą dėl bankroto bylos
iškėlimo, privaloma pranešti apie tai įmonės vadovui raštu. Pranešime įmonės vadovui turi būti nurodyti įsipareigojimai ir įspėjama, kad jų
neįvykdžius per pranešime nurodytą laiką, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įsipareigojimams vykdyti
kreditoriai privalo nustatyti ne trumpesnį kaip 15 dienų terminą. Pranešimo kopija turi būti pridėta prie pareikšimo teismui dėl bankroto
bylos iškėlimo. Tokie pranešimai ir įspėjimai turi būti taikomi tada, kai įmonė negali mokėti darbo užmokesčio bei tenkinti darbuotojų kitų
iš darbo santykių kilusių finansinių reikalavimų, kai įmonė negali užmokėti už gautas prekes, atliktus darbus, grąžinti kreditų ir vykdyti
kitų mokėjimų ir mokėti priteistų sumų. Jeigu įmonės nemokumas išaiškėja tuo metu, kai ji likviduojama, įmonės likvidatorius privalo ne
vėliau kaip per 1 mėnesį nuo įmonės nemokumo nustatymo dienos pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo.
Teismas pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo turi išnagrinėti ne vėliau kaip per 2 mėnesius nuo pareiškimo gavimo dienos ir priimti
nutartį: iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją kelti. Teismas gali atsisakyti iškelti bylą, jei įmonė iki nutarties paskelbimo patenkina
kreditoriaus reikalavimus, jei kreditorių finansiniai reikalavimai užtikrinti įkeitimu.
Kai teismas priima nutartį bylą iškelti, jis paskiria įmonės administratorių ir praneša raštu apie įmonės bankroto bylos iškėlimą:
įmonei
kreditoriams
skolininkams
visiems asmenims, išsinuomojusiems, pasiskolinusiems ar kitais pagrindais valdantiems įmonės turtą
kredito įstaigoms
draudimo įstaigoms, aptarnaujančioms tą įstaigą
įmonėms steigėjoms (jei bankrutuoja valstybės ar savivaldybės įmonė)
 finansų ministerijai (jeigu įmonei suteikta paskola su valstybės garantija)
Sodrai
mokesčių inspekcijai
vertybinių popierių komisijai (jei įmonė – AB)
kitiems teismams, nagrinėjantiems bylas, kuriose šiai įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai.
Teismas, iškėlęs bylą, nustato terminus, iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo finansinius reikalavimus.
Nutartys dėl bankroto bylos iškėlimo vykdomos skubiai.
Nuo bankroto bylos iškėlimo, įmonės valdymo organai netenka savo įgaliojimų ir įmonės valdymo organai privalo perduoti teismo
paskirtam administratoriui įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą bankroto bylos iškėlimo dienos duomenis bei perduoti
visus dokumentus.
Įmonei iškėlus bankroto bylą uždraudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant baudų,
palūkanų ir mokesčių mokėjimą. Išieškoti skolas iš šios įmonės tiek teismine, tiek ne ginčo tvarka, nutraukti delspinigių mokėjimą ir
skaičiavimą. Nuo bankroto bylos iškėlimo dienos įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą. Teismas gali apriboti administratoriaus
veikla, uždrausdamas parduoti, išnuomoti, laiduoti įmonės turtu be teismo leidimo. Įmonė turi teisę verstis ūkine veikla ir gauti pajamų iš
ūkinės veiklos bei daryti išlaidų, susijusių su ūkine veikla.
Po bankroto bylos iškėlimo sukuriamas toks organas - kreditorių komitetas (kreditorių susirinkimas).
Administratorius, vadovaudamas įmonei, teikia kreditorių susirinkimui pasiūlymus dėl turto panaudojimo ir pan. ir tada teikia tvirtinti
teismui (jei taikoma teisminė bankroto procedūra).

CIVILINĖS TEISĖS SUBJEKTAI, NETURINTYS JURIDINIO ASMENS TEISIŲ

Tokie subjektai – tai individualios (personalinės) įmonės (IĮ), tikrosios ūkinės bendrijos (TŪB) ir komanditinės ūkinės bendrijos
(KŪB). Pagal LR įmonių įstatymą įmonė yra firmos vardą turintis ūkinis vienetas, įsteigtas įstatymų nustatyta tvarka tam
tikrai komercinei – ūkinei veiklai. Šis apibrėžimas yra bendras tiek jur. asmenims, tiek įmonėms, neturinčioms jur. asmens.
teisių.
IĮ nuosavybės teise gali priklausyti vienam fiziniam asmeniui, o bendrosios jungtinės nuosavybės teise – keliems fiz.
asmenims. Jas gali steigti ir negamybinės organizacijos, turinčios jur. asmens teises. Ūkinė bendrija bendrosios dalinės
nuosavybės teise priklauso keliems fiz. ar jur. asmenims.
Įmonių įstatymas aiškiai nustato, kad nei IĮ nei ŪB neturi jur. asmens teisių ir jų turtas neatskirtas nuo savininkų turto,
tačiau šių įmonių negalima sutapatinti su savininkais. Turto bendrumas tik reiškia, kad savininkas už įmonės prievoles
atsako neribotai, t.y. visu savo turtu (po įmonės turto).
IĮ ir ŪB turi firmos vardą, savo vardu įgyja teises bei pareigas, pareiškia ieškinius, dalyvauja bylose kaip atsakovai. Įmonių
turtas fiksuojamas atskirame balanse.
Taigi civ. teisės subjektai, neturintys jur. asmens teisių – neribotos atsakomybės įmonės, kurios nuosavybės teise priklauso
vienam ar keliems asmenims ir savo vardu dalyvauja civ. teisniuose santykiuose.
INDIVIDUALI ĮMONĖ
Asmenis gali turėti įmones. Tokios įmonės yra IĮ. Jos neturi jur. asmens teisių.
IĮ turtas yra apskaitomas atskirai, vedant buhalteriją ir sudarant balansus, t.y. nesutapatinamas su savininko turtu. Įmonės
vardu yra mokomi pelno ir kt. mokesčiai.
Civ. turtinės atsakomybės požiūriu IĮ turtas nėra atskirtas nuo savininko turto. Savininkas už įmonės skolas atsako visu
turtu (kelnes oi kaip numaus).
IĮ steigimą ir likvidavimą reguliuoja LR įmonių įstatymas.
Prieš pradedama savo veiklą IĮ turi būti užregistruota įmonių rejestre. Neregistruotos įmonės veikla draudžiama. Įmonė
laikoma įsteigta nuo registravimo dienos. Registravimui pateikiami pareiškimas, kuriame apibūdinamas įmonės veiklos
pobūdis, jei reikia pateikiami leidimai užsiimti komercine – ūkine veikla, ekologinis pasas, žemės sklypo suteikimo aktas.
IĮ gali valdyti pats savininkas arba samdyti valdytoją. IĮ pelnas ir nuostoliai priklauso savininkui, IĮ veiklos tikslas – pelnas.
Civ. teisiniuose santykiuose dalyvauja ne savininkas, o IĮ. IĮ savarankiškumą sąlygoja: atskira IĮ buhalterija, atskiras
apmokestinimas, galimybė įmonę parduoti, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti kitiems asmenims, kaip vieningą turtinį
kompleksą su teisėmis ir pareigomis, IĮ gali būti paveldima.
ŪKINĖS BENDRIJOS
ŪB būna 2 rūšių: 1) TŪB; 2) KŪB.
TŪB yra visiškos turtinės atsakomybės įmonė įsteigta pagal bendrosios ūkinės veiklos sutartį komercinei – ūkinei veiklai
vykdyti, sujungus kelių fiz. ar jur. asmenų turtą į bendrąją dalinę nuosavybę ir turinti bendrą firmos vardą.
TŪB, kaip ir IĮ, turtas neatskirtas nuo savininkų turto atsakomybės prasme. Bet TŪB yra savarankiškas ūkinis darinys,
turintis jam skirtą turtą. TŪB sudaro galimybę sujungti keleto asmenų turtą bendrai ūkinei – komercinei veiklai. Leidžia
paskirstyti galimus nuostolius tarp narių bei leidžia nariams bendrai spręsti bendrus klausimus. Kreditorių atžvilgiu TŪB yra
pakankamai palanki, nes jų sujungtas kapitalas ir solidari atsakomybė leidžia geriau užtikrinti kreditinių reikalavimų
patenkinimą. Steigimo sutartis turi būti patvirtinta notariškai ir TŪB laikoma įsteigta nuo įregistravimo dienos. Kiekvienas
bendrijos narys privalo vykdyti sutartyje numatytas prievoles, o pažeidus pareigą, privalo atlyginti ŪB padarytus nuostolius ir
gali būti pašalintas iš bendrijos. Kiekvieno nario įnašai gali būti piniginiai ir nepiniginiai. Yra nuostata, kad TŪB
perduodamas visų narių nuosavybei (bendrai) bet gali būti perduodamas tik naudotis. Skirtumas tame, kad atsitiktinio turto
žuvimo atveju atsakomybė tenka tik savininkui. Spręsdami klausimus visi TŪB nariai turi po 1 balsą, nepriklausomai nuo
savo dalies.
Steigimo sutartis nustato pelno, pajamų, nuostolių paskirstymo tvarką. Bet jeigu tvarka nenustatyta, tai pagal įstatymus
pelnas ir nuostoliai atitenka proporcingai įneštam turtui. Sudaryti sandorių TŪB vardu gali kiekvienas narys, tai gali būti
pavesta vienam nariui arba samdomajam asmeniui. Sandoriai sudaromi TŪB vardu, nurodant TŪB pavadinimą. Bet, pagal
įstatymą net nenurodžius, kad sandoris sudarytas TŪB vardu, bet iš jo turinio galima spręsti, kad sandoris sudarytas TŪB
interesais, tai TŪB atsako pagal jį. Jeigu narys sudarė sandorį TŪB vardu, bet asmeniniais interesais, tai TŪB atleidžiama
nuo atsakomybės tik, jei kontrahentas žinojo, kad sandoris nėra susijęs su TŪB veikla. Pagal kreditorių ieškinius TŪB yra 2
atsakovai: pati TŪB ir jos nariai. Pirmiausia kreditorių reikalavimai dengiami iš TŪB turto, o jeigu neužtenka – iš narių turto.
Laikoma, kad atsakomybė prieš kreditorius yra subsidiarinė (papildoma), t.y. nariai atsako tik jeigu TŪB turto nėra ar jo
neužtenka. TŪB nariai tarpusavyje atsako solidariai, t.y. kreditorius gali nukreipti ieškinį į vieno nario turtą, o šis vėliau gali
ieškoti iš kitų narių atgręžtine tvarka. Narystė TŪB gali baigtis:
1) mirus nariui;
2) pripažinus jį neveiksniu;
3) jam išstojus;
4) jį pašalinus.
TŪB veikla gali pasibaigti:
1) pasibaigus sutarties terminui (jei terminuota);
2) atšaukus registraciją už įstatymų pažeidimus;
3) vienbalsiu TŪB narių nutarimu
4) TŪB bankrutavus;
5) kt. įstatymo numatytais atvejais.
Likvidavimą atlieka TŪB likvidatoriai, kuriuos skiria patys TŪB nariai arba teismas.
KOMANDITINĖ ŪKINĖ BENDRIJA (KŪB) – bendrai ūkinei veiklai sutarties pagrindu susijungę keli asmenys, iš kurių vieni
pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o kiti, komanditoriai – tik savo indeliu. KŪB turtas priklauso
nariams pagal bendrosios dalinės nuosavybės teisę.
Iš KŪB išstojus komanditoriui ji tampa TŪB.
Komanditoriaus tikslas: savo kapitalu dalyvauti ūkinėje komercinėje veikloje ir gauti pajamas. KŪB turi būti mažiausiai 1
komanditorius ir 1 tikrasis narys. Komanditoriaus turtas atskirtas nuo KŪB turto ir skirtingai nuo tikrųjų narių jie pagal
prievoles atsako ribotai, t.y. kiek įnešė (kelnių nenumaus). Pajamas iš KŪB veiklos komanditorius gauna proporcingai indėlio
dalies dydžiui KŪB turte. Komanditorius neturi teisės atstovauti bendrijai, nedalyvauja sprendžiant KŪB veiklos klausimus
bet gali kontroliuoti.
KŪB steigimo, veiklos ir likvidavimo klausimai sprendžiami taip pat, kaip ir TŪB. Tik nedalyvauja komanditoriai.
Akcinė bendrovė
Tai JA teisinė forma. Tai privatus JA. Veiklą reglamentuoja AB įstatymas ir CK. Viena iš bendrovių formų. Antra forma - UAB.
AB ir UAB yra ribotos civilinės atsakomybės JA.
Pirminiai AB požymiai:
1. Įstatinis kapitalas ne mažesnis kaip 150 000 lt ES 2 įmonių direktyvos reikalavimas;
UAB – ne mažiau 10 000 Lt.
2. AB akcijomis galima prekiauti viešai, akcininkų skaičius neribotas.
UAB – akcininkų ne mažiau kaip 250.
3. AB steigimo tvarka turi keletą ypatumų (tik jai būdingų) etapų: pvz., pareiga paruošti steigimo ataskaitą; turto įgijimo iš AB
steigėjo ribojimas).
4. AB išleidžiamos akcijos turi būti registruojamos Vertybinių popierių komisijoje, akcijos gali būti tik nematerialios. Draudžiama
varžyti akcininkų teises perleisti akcijas. UAB atveju nors draudimas analogiškas, galimos išimtys – pirmenybės teisė.
5. Skiriasi forma ir struktūra. AB turi būti suformuojama stebėtojų taryba arba valdyba greta akcininkų susirinkimo ar
administracijos vadovo.
6. AB gali išleisti obligacijas, UAB negali. AB, kuri yra vertybinių popierių atskaitingas emitentas, turi privalomus reikalavimus,
nustatytus LR vertybinių popierių įstatymo, kaip antai: teikti prospektus, ataskaitas, periodines ataskaitas, pranešti apie esminius įvykius ir
pan.
AB finansinė atskaitomybė privalo būti patikrinta audito įmonės.
UAB finansinė ataskaita privalo būti patikrinta audito įmonės, jei tenkinamos ne mažiau 2 sąlygų:
 Pardavimų apimtys viršija 5 mln. per atskaitinius metus;
 Vidutinis darbuotojų skaičius – ne mažiau 50.
 Balanse nurodyta turto suma viršija 2,5 mln. litų.
Bendrovės steigimo tvarką šiandien reglamentuoja AB įstatymas ir Įmonių rejestro įstatymas. Bendrovės steigėjas gali būti FA ir JA,
savivaldybės ir valstybė. Pagal AB įstatymą steigėjai turi įsigyti bent 1 bendrovės akciją. Jei steigėjų keletas – sudaroma steigimo sutartis,
jei steigėjas 1 – steigimo aktas.
Tam , kad bendrovė būtų įregistruota JA registre , reikia sušaukti steigiamąjį akcininkų susirinkimą prieš tai parengus bendrovės įstatus,
išplatinus akcijas ir surinkus pradinius įnašus. Įregistravus , steigėjai tampa akcininkais.
Akcininkas
Tai asmuo, kuriam nuosavybės teise priklauso bent 1 akcija. Gali būti tiek JA, tiek FA. Pagal CK: akcininkas – tai JA dalyvis.
 Bendrovės steigėjas – tai asmuo sudaręs bendrovės steigimo sutartį arba aktą (jei 1 steigėjas). Paprastai akcininkas savo teises
įgyvendina per akcininkų susirinkimą, neturi prievolių bendrovė, išskyrus nustatyta tvarka apmokėti pasirašytas akcijas. Turi bendrą
pareigą elgtis protingai ir sąžiningai.
Jai 1 akcija priklauso keliems asmenims, tai tokie bendrasavininkai laikomi 1 akcininku. Būdamas dalyviu, akcininkas praranda
nuosavybės teisę į turtą, perduodant apmokant akcijos emisijos kainą ir įgyja prievolines teises bendrovės atžvilgiu. Akcininkų teisės:
1. Turtinės
2. Neturtinės.
Neturtinės teisės – tai teisės, susijusios su materialiosiomis gėrybėmis ir dažniausia susijusios su bendrąja akcininkų teise
valdyti (kaip dalyvis) bendrovę. Pagrindines akcininko neturtines teises nustato įstatymas, o papildomas – gali nustatyti bendrovės įstatai.
Pagrindinės neturtinės teisės:
1. Teisė dalyvauti akcininkų susirinkime;
2. Teisė į informaciją;
3. Sprendimo apskundimo teisė.
4. Veiklos tikrinimo teisė.
Akcininkų turtinės teisės - susijusios su materialiosiomis gėrybėmis:
1. Teisė į dividendus.
2. Teisė į likviduojamos bendrovės turto dalį.
3. Teisė nemokamai gauti akcijas.
4. Pirmumo teisė įsigyti išleidžiamas akcijas.
5. Teisė perleisti akcijas – AB negali būti ribojama. Jei suvaržoma – imperatyvių įstatymo normų pažeidimas. UAB akcijų
perleidimui reikalingas bendrovės sutikimas (jei nenumatyta įstatuose). Jis gali būti išduotas tik tuo atveju, jei perleidus
akcijas, akcininkų skaičius bus daugiau 100. UAB akcijų perleidimui gali būti suteikta pirmumo teisė jas įsigyti. Pranešimas
dėl perleidimo nelaikytinas oferta. Pirmumo teisė įsigyti akcijas numatyta įstatuose.
UAB akcininko atžvilgiu, kurio veiksmai neatitinka bendrovės tikslų, galima taikyti priverstinį akcijų pardavimo
institutą.
AB akcininkams jo taikyti negalima, išskyrus įstatymų numatytus atvejus. Ribojama ir įskaitymo galimybė ( kai
bendrovė skolinga akcininkui, galimas abipusių įsipareigojimų užskaitymas).
Bendrovės organai
Tai akcininkų susirinkimas, stebėtojų taryba, valdyba, administracijos vadovas. Bendrovės administracija – nėra jos organas.
Tai bendrovės vadovaujančio personalo(organo) visuma. Administracijos vadovas …… vadovas. Administracija veikia vadovaudamasi
administracijos darbo reglamentu, kurį tvirtina administracijos vadovas.
Administracijos vadovas ir valdyba yra bendrovės valdymo organai.
Stebėtojų taryba – bendrovės priežiūros organas.
Akcininkų susirinkimas – JA dalyvių susirinkimas.
Akcininkų susirinkimas – aukščiausias bendrovės organas. Aukščiausias reiškia, kad jis formuoja bendrovės organus – stebėtojų
tarybą, jei taryba nesudaroma – valdybą, jei valdyba nesudaroma – skiria administracijos vadovą. Tai yra renka priežiūros ar valdymo
organus. Akcininkų susirinkimas sprendžia esminius bendrovės veiklos klausimus – reorganizavimo, likvidavimo, priima sprendimus dėl
turto, kurio vertė daugiau kaip 1/20 ir įstatinio kapitalo perleidimo garantavimo juo.
Akcininkų susirinkimai – eiliniai ir neeiliniai. Eiliniai šaukiami per 4 mėn. nuo finansinės atskaitomybės pabaigos.
Neeiliniai – visi kiti., pvz. nuosavam kapitalui, atsistatydinus valdymo organui ir pan. arba iniciatyvos teisę turinčių akcininkų
reikalavimu.
Akcininkų susirinkimo sušaukimo tvarką reglamentuoja įstatymas. Pagal bendrą taisyklę: turi būti šaukiama apie tai pranešus prieš
30 d iki jo dienos. Pakartot ne mažiau 10 d. sušaukimo tvarkos pažeidimai daro akcininkų susirinkimą negaliojantį. CK 2.82 str. 2 d –
nustatyti pagrindai.
Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, kai kuriais klausimais – kvalifikuota balsų dauguma.
Aukščiausias organas nereiškia, kad akcininkų susirinkimas gali spręsti klausimus, priskirtus kitų organų kompetencijai, išskyrus
jei tie organai kreipiasi į susirinkimą raštišku prašymu.
Formuojant kitus organus akcininkų susirinkimo sprendimai priimami taikant komuliatyvinį balsavimą – tvarka, kai kiekvienas turi
tiek balsų, kiek yra kandidatų į kiekvieną valdymo organą. Tai reiškia, kad užtikrinamos mažumų teisės.
BS/ (ONS +1) -
BS – visų balsų skaičius / organų narių skaičius
Paskaičiuojama, kiek minimaliai reikia turėti balsų, kad užsitikrintum bent 1 narį.
500/ (5+1) – 500/6 – 84 balsai
Toks balsavimas , kai renkamas kolegialus organas. Atsistatydinus 1, neturi būti renkamas 1 asmuo, o visa taryba.
Sprendimai kitais klausimais priimami balsuojant 2 būdais:
1. Paprasta balsų dauguma;
2. Kvalifikuota balsų dauguma.
Paprasta balsų dauguma– kai už sprendimą balsuoja daugiau už negu prieš. Laikoma, kad susilaikiusieji nebalsuoja, jie neskaičiuojami.
(daugiau kaip pusė dalyvaujančių turi pritarti.)
Kvalifikuota balsų dauguma – balsų pasiskirstymas, kai sprendimas laikomas priimtu, kai įvykdytos papildomos sąlygos. Sąlygos
įvairios: 2/3 dalyvaujančių balsų; 2/3 akcininkų.
AB įstatymas sako, kad visi sprendimai priimami paprasta balsų dauguma. Kvalifikuota balsų dauguma priimami tik reikšmingi
bendrovei klausimai (likvidavimo, įstatų pakeitimas, įstatinio kapitalo didinimas).
AB atveju paprasta balsų dauguma vadinama dalyvaujančių dauguma, daugiau negu pusė dalyvaujančių susirinkime.
 Nors įstatymas sako, kad paprasta balsų dauguma , bet tikrovėje dalyvaujančių balsų dauguma.. CK 2 kn. 93 str. įvedė kitokią paprastos
balsų daugumos sąvoką.
II organas – AB stebėtojų taryba. Stebėtojų taryba turi būti privalomai formuojama AB, jei nesudaroma valdyba.
Stebėtojų tarybos pagrindinis tikslas – stebėti bendrovės valdymą, kurį atlieka AB valdymo organai. Stebėtojų taryba kaip priežiūros
organas prižiūri ir analizuoja valdymo organų veiklą, taip pat skiria valdymo organų narius. Valdyba ir administracijos vadovas – valdymo
organai.
Valdybos prasme išskiriamos :
 Valdybos, kurias sudaro bendrovės darbuotojai;
 Valdybos, kurias sudaro ne bendrovės darbuotojai.
 Mišrios valdybos.
Dažniausia bendrovėje yra tik 1 valdymo organas. Jei Valdybą sudaro darbuotojai – tai direktoriai. Jei ne darbuotojai – kontrolė, plačiau
gali žiūrėti įvairius klausimus.
Bendrovės įstatinis kapitalas išreikštas litais, nuo stojimo į ES – gali būti eurais.
Stebėtojų taryba renkama komuliatyviniu balsavimu. Ne daugiau 4 m. Terminas ir skaičiai nustatomi AB įstatuose. Pirmininką renka
stebėtojų tarybos nariai.
Valdyba - bendrovės valdymo organas. Turi būti privalomai sudaroma AB, jei nesudaroma stebėtojų taryba. Pirmininką renka
nariai iš savo tarpo.
Valdyba priima kasdienius sprendimus bendrovės valdymo srity. Veikia pagal savo patvirtintą darbo reglamentą. Kiekvienas valdybos
narys turi lygias teises, išskyrus kai steigimo dokumentai numato lemiamą balsą.
Valdyba atlieka išorines ir vidines funkcijas.
Vidinėms funkcijoms atlikti valdyba pareigas gali skirstyti tarp valdybos narių. Kai kurie sprendimai gali būti priimami incorpure,
o valdybos narių atsakomybė visada išlieka solidari.
Išorinėms funkcijoms taikomi įstatai.
Administracijos vadovas
Vadovauja administracijos veiklai ir valdo bendrovę savo kompetencijos ribose. Turi teisę atstovauti bendrovei sandoriams
su 3 asmenims. Šią teisę nustato įstatymai , todėl ji negali būti ribojama. Kada administracijos vadovas ir valdybos vadovas sutampa –
nonsensas t.y. atsakomybės nuplovimas.
Skandinavijos šalyse valdyba vienintelis valdymo organas, kuris gali būti vienasmenis ir kolegialus. Vienasmenė valdyba
vadinama prezidentu ar generaliniu direktoriumi. Administracijos vadovas nėra valdymo organas, o samdomas darbuotojas CDO. Kai
kuriais atvejais gali sutapti.
Kolegialaus organo posėdžiai protokoluojami. Protokolo surašymo tvarką nustato CK ir Akcinių Bendrovių Įstatymas.
Bendrovės turtas
Akcininkams apmokant bendrovės išleidžiamas akcijas suformuojamas AB įstatinis kapitalas. Bendrovės įstatinis kapitalas yra
visada lygus bendrovės įstatuose nurodytų akcijų nominalių sutarčių – AB 150 000 Lt, UAB - 10 tūkst. Įstatinis kapitalas visada
išreiškiamas litais, nuo stojimo į ES gali būti eurais ir nebūtinai reiškia bendrovės turimą turtą, nes:
1. Akcijos gali būti apmokamos ne iš karto;
2. Įstatinis kapitalas gali būti naudojamas bendrovės veikloje.
Dėl šios priežasties skaičiuojamas nuosavas ir skolintas.
Nuosavą kapitalą sudaro bendrovės akcijų emisijos kaina (nominali vertė + priemoka) ir bendrovės pelnas. Nuosavas kapitalas negali
būti mažesnis kaip įstatuose nurodytas ¾ įstatinio kapitalo.
Pagal Akcinių Bendrovių Įstatymą nuosavą kapitalą sudaro įstatinis kapitalas, emisijos kaina, rezervai, nepaskirstytas pelnas, dotacijos
į negražintas subsidijas, atidėtos išlaidos.
Bendrovės skolintas kapitalas– pasiskolintos lėšos. Susidaro imant kreditus ar kitaip skolinantis lėšas, taip pat išleidžiant obligacijas.
Įstatinis kapitalas padalintas į akcijas. Lygus akcijų skaičiui padauginus ir nominalios vertės.
Akcijos
Akcijos – vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti, valdant įmonę, jei įstatymas nenumato, ko kita:
pvz., 2.89 str. – numato galimybę perleisti balsavimo teisę (dalyvaus valdant bendrovę asmuo, kuris įgijo šią teisę, [ perleidimas – ne
ilgesniam kaip 10 m. laikotarpiui] teisę gauti AB pelno dalį, teisę į dalį turto, likusio, likvidavus bendrovę ir kitas įstatymų ar steigimo
dokumentų nustatytas teises.
Didžiausios turto dalies gavimas – tai išimtinė akcininko teisė ir ji negali būti perleista atskirai nuo pačios akcijos.
Akcijų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymui taikomos bendrovės pirkimo – pardavimo sutarčių sudarymo ir vykdymo
taisyklės, išskyrus atvejus, numatytus 6.428 str. : nurodytos išimtys susijusios su vertybinių popierių rinkos įstatymo reikalavimais.
Akcijos skirstomas pagal rūšis ir klases:
 Materialiosios – turi būti išleistos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą tvarką ( nėra).
 Nematerialios apskaitomos akcijų sąskaitose, vadinamose Vertybinių popierių sąskaitose, kurias gali tvarkyti UAB, finansų
maklerių įmonės, bankai , centrinis Vertybinių popierių depozitoriumas. Nematerialiosios akcijos savininkas - asmuo, kurio vardu
atidaryta Vertybinių popierių sąskaita. Turimų akcijų skaičių patvirtina išrašas iš sąskaitos.
Materialios akcijos perleidžiamos Vekselio įstatyme numatyta tvarka – užrašant indosamentą, nematerialiosios – kredito –
debeto įrašu sąskaitoje. Sąlyginis indosamentas negalioja. Dalinis indosamentas taip pat negalimas. Turimos 100 akcijų – visos turi
būti perleidžiamos.
Akcijų rūšys - tai akcijų , kurioms įstatymas suteikia vienodas teises, visuma.
Tos pačios rūšies akcijos, suteikiančios akcininkui skirtingas teises, skirstomos į klases.
Akcijos skirstomos į rūšis pagal disponavimo būdą į :
1.Vardines;
 2.Pareikštines.
pagal suteikiamas teises:
1. Paprastosios – numato standartines teises.
2. Privilegijuotosios – numato papildomas teises arba jų nenumato.
Suteikiamas teises nustato įstatymas. Akcijų klasės suteikiamos teisės turi būti nurodomos bendrovės įstatuose (steigimo
dokumentuose)
Klasės paprastai žymimos raidėmis, pvz., klasės A privilegijuotos vardinės akcijos ir t.t.
Pagal klases skiriamos :
 Darbuotojų akcijos
 Specialiosios akcijos.
Akcininkas – turintis bent 1 akciją. Asmuo gali tapti akcininku 2 būdais:
1. Įsigydamas naujai išleidžiamas akcijos – pasirašymo sutartis su bendrove.
2. Įsigydamas jau išleistas akcijas iš savininko – pirkimo –pardavimo sutartis.
Pagal tai A apyvarta:
1. Pirminė- pagal vertybinių popierių rinkos įstatymas – emitento (bendrovės išleidusios akcijas) arba vertybinių
popierių viešosios apyvartos tarpininko pasiūlymas įsigyti akcijas bei jų perleidimas išleidimo metu. Pasibaigus
pirminei prasideda antrinė.
2. Antrinė – kai prekiauja savininkai.
Jei akcijos siūlomos, platinamos ir perleidžiamos viešai kreipiantis į visuomenę arba daugiau kaip į 100 asmenų, tokia apyvarta –
viešoji akcijų apyvarta.
Darbuotojų akcijas arba specialiąsias akcijas galima laikyti atskiromis akcijų klasėmis.
Akcijų apmokėjimas - tai akcijų emisijos kainos apmokėjimas pinigais arba padengimas nepiniginiais turtiniais akcininkų
įnašais.
Nepiniginiai įnašai – tai bet kokios vertybės , išskyrus pinigus. Jis turi būti įvertintas pagal AB įstatymo numatytą tvarką.
Komerciniai bankai ir kredito unijos
Bankas - tai akcinio kapitalo pagrindu veikianti įmonė, kuri verčiasi indėlių bei kitų grąžintinų lėšų priėmimu ir paskolų teikimu bei
prisiima su tuo susijusią riziką ir atsakomybę, taip pat užsiima kita Komercinių bankų įstatymo nustatyta veikla, atlikdama visas ar dalį
Komercinių bankų įstatymo 25 straipsnyje nustatytų operacijų.
Kredito unija - kooperatiniais pagrindais suorganizuota, fizinių asmenų ar fizinių asmenų kartu su Lietuvos Respublikoje
įregistruotomis visuomeninėmis organizacijomis, profesinių sąjungų organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis ir bendrijomis, žemės
ūkio kooperatyvais savanoriškai įsteigta ir Kredito unijų įstatymo nustatyta tvarka įregistruota kredito įstaiga, telkianti savo narių ir savo
asocijuotų narių (toliau - narių) ir klientų pinigus narių ūkiniams bei socialiniams poreikiams, numatytiems kredito unijos įstatuose,
tenkinti savitarpio paskolų teikimo būdu ir prisiimanti su tuo susijusią riziką bei atsakomybę
TEISINĖS DRAUDIMO VEIKLOS ORGANIZAVIMO FORMOS.
Akcinė draudimo įmonė, draudimo draugijos, valstybinės draudimo įstaigos.
AKCINĖS DRAUDIMO ĮMONĖS, JŲ SUDĖTIS, POŽYMIAI IR YPATUMAI.
ADĮ yra JA teises turinti įmonė. Nuosavo kapitalo davėjai, akcininkai, yra ir šios draudimo įmonės savininkai. Pagal tai, kokią draudimo
įmonės nuosavo kapitalo dalį valdo akcininkai, yra skirstomos: 1.vieno akcininko valdomos draudimo įmonės; 2.vieną pagrindinį
akcininką, valdantį daugiau nei 50% įmonės akcinio kapitalo, bei vieną ar daug kitų smulkių akcininkų turinčios draudimo įmonės; 3.vieną
ar keletą stambių akcininkų , valdančių daugiau nei po 25 % įmonės akcinio kapitalo, turinčios draudimo įmonės; 4.daug smulkių
akcininkų turinčios draudimo įmonės. ADĮ egzistavimas nepriklauso nuo šios įmonės savininkų kaitos. ADĮ taip pat turi visuotinį
akcininkų susirinkimą, stebėtojų tarybą bei įmonės valdybą. Nuosavas ADĮ kapitalas yra formuojamas išleidžiant draudimo įmonės
akcijas. Akcinio kapitalo formavimas vien tik iš vardinių akcijų leidžia bet kuriuo metu nustatyti visus draudimo įmonės savininkus bei jų
valdomas nuosavo kapitalo dalis. Sprendimą dėl draudimo įmonės pelno, gauto periodo metu, panaudojimo priima draudimo įmonės
savininkai – akcininkai. Praktikoje ši akcininkų teisė neretai būna suvaržyta. Tiek periodo metu uždirbtas ADĮ pelnas, tiek patirti
nuostoliai tenka draudimo įmonės savininkams. Patirti nuostoliai yra dengiami arba iš pelningų periodų metu suformuotų draudimo įmonės
rezervų arba įstatinio kapitalo sąskaita. ADĮ gyvavimo ciklas susideda iš: 1.įmonės steigimo; 2.funkcionavimo; 3.draudimo įmonės
likvidavimo. Draudimo įmonės LR yra steigiamos vadovaujantis AB įstatymu. Draudimo įmonės funkcionavimas taip pat yra griežtai
reglamentuojamas draudimo veiklos įstatymais. Draudimo įmonės yra likviduojamos AB įstatymo bei Draudimo įstatymo nustatyta tvarka.
Draudimo įmonės likvidavimas gali būti savanoriškas arba priverstinis.
UAB, JŲ SUDĖTIS, POŽYMIAI IR YPATUMAI.
DRAUDIMO BROKERIAI. Yra juridinis asmuo (AB, UAB), vykdantis draudimo brokerio funkcijas draudėjo pavedimu ir jų
sąskaita, gaudamas už tai iš jų specialius komisinius.
PERDRAUDIMAS, kitos kompanijos draudiko perdavimo rizika kitam draudikui.
DRAUDIMO ĮMONIŲ SKIRSTYMO POŽYMIAI.
Nepriklausomai nuo teisinės draudimo veiklos organizavimo formos, draudimo įmonės gali būti skirstomos pagal kitus požymius.
Draudimo įmonės yra skirstomos priklausomai nuo: a)to, ar vykdoma tiesioginio draudimo ar perdraudimo veikla; b)vykdomų draudimo
šakų bei grupių; c)geografinio draudimo veiklos išplitimo; d)draudimo įmonės dydžio; c)įmonės savininkų.
TIESIOGINIO DRAUDIMO VEIKLA.
Tiesioginio draudimo įmonės, tai draudimo įmonės, kurios užsiima vien tik tiesioginiu rizikų iš fizinių asmenų, įvairių įmonių ar
valstybinių įstaigų perėmimu, nepriklausomai nuo to, vykdo ar nevykdo šių perimtų rizikų perdraudimą.
DRAUDIMO ĮMONĖS STRUKTŪRA.
1.pagrindinė draudimo įmonės buveinė. Šis draudimo įmonės padalinys turi vieną, pastovią geografinio išsidėstymo vietą. Čia paprastai
naudojami visi pagrindiniai gamybiniai faktoriai: tarnautojų darbas, trečių asmenų paslaugos, gamybos priemonės , perdraudimo apsauga,
piniginiai resursai draudimo kompensacijų išmokėjimui bei kapitalas. Ji yra atsakinga už draudimo įmonės veiklos planavimą, sprendimų
priėmimą bei veiklos kontrolę. 2.agentūros (turi dauguma draudimo įmonių). Turi pastovią geografinio išsidėstymo vietą bei veikia
įvairiuose geografiniuose regionuose. Yra naudojamas tarnautojų darbas, trečių asmenų paslaugos, gamybos priemonės bei jų sąlygojamas
kapitalo naudojimas. Atliekamos tik operatyvinės draudimo veiklos užduotys. Gali būti atsakingos ne tik už draudimo produktų realizaciją
bei draudiminių įvykių tyrimą, bet ir už apsirūpinimą gamybiniais faktoriais, draudimo sutarčių apdorojimą bei valdymą. 3.inspektoratai,
dažniausiai neturi pastovios geografinio išsidėstymo vietos. Yra aprūpinami tik tarnautojų darbu bei gamybos priemonėmis. Vykdo atskirų
agentūrų patikėtas užduotis: draudimo agentų paieška bei apmokymas, draudimo produktų realizacija ar realizacijos rėmimas, draudiminių
įvykių tyrimas. 4.teisiškai nepriklausomi draudimo tarpininkai, tai draudimo agentas ar brokeris, kurių paslaugomis turi teisę naudotis
draudimo įmonės ir draudėjai. gali turėti pastovias ir nepastovias geografinio išsidėstymo vietas. Paprastai yra apsirūpinę trijų rūšių
gamybiniais faktoriais: darbuotojų darbu, trečių asmenų paslaugomis bei gamybos priemonėmis. Dažniausiai yra atsakingi už draudimo
produktų realizaciją, rečiau už draudimo sutarčių apdorojimą bei draudiminių įvykių tyrimą.
DRAUDIMO ĮMONĖS TIKSLŲ SKIRSTYMAS.
1.pagal (ne)ekonominę tikslo kilmę: a)ekonominiai (poreikio tenkinimas, pelnas, saugumas); b)neekonominiai (visuomeniniai, socialiniai
tikslai). 2.pagal tikslo matavimo vienetus: a)norminiai (pelnas, apyvarta, kaštai); b)realiniai tikslai (draudimo sutarčių kiekis, draudėjų
skaičius). 3.pagal tikslo svarbumą: a)pagrindiniai; b)šalutiniai. 4.pagal tikslų padėtį hierarchinėje tikslų piramidėje: a)aukščiausi tikslai
(pelnas); b)tarpiniai, kaip priemonė aukščiausiems tikslams pasiekti (didelė apyvarta ir maži kaštai); c)žemutiniai tikslai (didesnis
parduodamų produktų skaičius, mažesnis gamybos faktorių panaudojimas). 5.pagal tikslo bei laiko santykį: a)statiniai (išreiškiami
absoliutiniais dydžiais, keliami vienam periodui); b)lyginamieji-statiniai (išreiškiami absoliutiniais bei santykiniais dydžiais, keliami
keletui periodui); c)dinaminiai tikslai (išreiškiami laiko bėgyje, kintančiais dydžiais). 6.pagal laikotarpį, kuriam yra keliamas tikslas:
a)ilgalaikiai tikslai (strateginiai); b)trumpalaikiai (operatyviniai); c)visam draudimo įmonės veikimo laikotarpiui keliami tikslai (pelnas);
d)tam tikram laikotarpiui. 7.pagal tikslų (ne)apibrėžtumo: a)neapibrėžti (maksimalus pelnas); b)apibrėžti (tam tikru absoliutiniu ar
santykiniu dydžiu išreikštas siekimo pelno dydis). 8.pagal tikslo taikymo sritį: a)visai draudimo įmonei keliami tikslai (pelnas);
b)atskiriems draudimo įmonės padaliniams ar veiklos sritims keliami tikslai (kapitalo investicinės veiklos ar produktų realizacijos tikslai).
PAGRINDINIAI DRAUDIMO ĮMONĖS TIKSLAI.
1.poreikio tenkinimas (šį tikslą kelia dalis draudimo draugijų bei valstybinių draudimo įstaigų); 2.pelno siekimas (yra apibūdinamas kaip
teigiamas skirtumas tarp draudimo įmonių veiklos metu gautų pajamų bei veiklos kaštų).
DRAUDIMO ĮMONĖS AUGIMAS – KAIP VIENAS IŠ TIKSLŲ.
Draudimo įmonės augimo tikslai dažniausiai yra formuluojami, o faktinis augimas yra matuojamas išeinančių dydžių – su draudimo grupe
susijusių rodiklių pagrindu (draudėjų, draudimo sutarčių apdraustų rizikų skaičius, bendra draudimo suma, per metus surinktos draudimo
įmokos ar visų sudarytų draudimo sutarčių galiojimo laikas).
Draudimo priežiūros komisija (PK), jos vaidmuo. Draudimo veiklos priežiūrą LR vykdo LR draudimo PK. Ji yra biudžetinė įstaiga,
atliekanti valstybės funkcijas draudimo, perdraudimo, draudimo ir perdraudimo tarpininkavimo veiklos priežiūros srityje, turinti sąskaitas
banke ir antspaudą su Lietuvos valstybės herbu bei savo pavadinimu. PK nuostatus tvirtina LR Vyriausybė. PK tikslas – užtikrinti
draudimo sistemos patikimumą, veiksmingumą, saugumą ir stabilumą bei draudėjų, apdraustųjų, naudos gavėjų ir nukentėjusių trečiųjų
asmenų interesų ir teisių apsaugą. PK vykdo draudimo įmonių, užsienio valstybių draudimo įmonių filialų, įsteigtų LR, bei draudimo
brokerių įmonių ir užsienio valstybių nepriklausomų draudimo tarpininkų filialų, įsteigtų LR, veiklos priežiūrą. PK t.p. vykdo draudimo
įmonių ir draudimo tarpininkų, teikiančių paslaugas ar įsteigusių filialus kitose ES valstybėse narėse, veiklos priežiūrą. Priežiūros komisija
likviduojama įstatymų nustatyta tvarka.
Draudimo PK kompetencija. PK atlieka šias funkc.: 1. rengia, tvirtina, keičia ir pripažįsta negaliojančiais teisės aktus,
reglamentuojančius draudimo įmonių, draudimo tarpininkų, LR įsteigtų užsienio valstybių draudimo įmonių filialų ir nepriklausomų
draudimo tarpininkų įmonių filialų veiklą, tarp jų ir draudimo įmonių bei užsienio valstybių draudimo įmonių filialų finansinę bei statistinę
atskaitomybę; 2. išduoda ir panaikina draudimo veiklos ir draudimo brokerių įmonių veiklos licencijas; 3. stebi, analizuoja, tikrina ir kitaip
prižiūri, kaip draudimo įmonės, draudimo brokerių įmonės, LR įsteigti kitų užsienio valstybių draudimo įmonių filialai vykdo veiklą,
laikosi įst. ir kt. teisės aktų; 4. taiko poveikio priemones; 5. pagal savo kompetenciją atstovauja LR interesams ES inst. ir jų darbo
organuose ir t.t. 6. organizuoja draudimo brokerių kvalifikacinius egzaminus ir pertestavimą; 7. nustato draudimo liudijimų (polisų)
registravimo ir apskaitos tvarką; 8. informuoja visuomenę apie Priežiūros komisijos funkcijų atlikimą, reikšmingus pasikeitimus draudimo
sistemoje; 9. kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokioms draudimo įmonėms; 10. tvirtina PK išlaidų sąmatą, prieš tai
suderintą su LR Vyriausybe. PK turi teisę: 1. gauti informaciją iš FA ir JA, reikalingą priežiūros funkcijoms atlikti; 2. savo funkcijoms
atlikti pasitelkti tam kompetentingus asmenis ir suteikti jiems reikiamus įgaliojimus; 3. atlikti draudimo įmonių, draudimo tarpininkų
įmonių, LR įsteigtų užsienio valstybių draudimo įmonių filialų ir nepriklausomų draudimo tarpininkų įmonių filialų bei kitų DĮ nustatytų
asmenų patikrinimus; 4. taikyti poveikio priemones asmenims, pažeidusiems DĮ ir kt. draudimo ir draudimo tarpininkavimo veiklą
reglamentuojančius LR teisės aktus; 5. nustatyti draudimo grupių draudimo veiklos tvarką, atskirų draudimo rizikų draudimo, t.p. ir
privalomojo draudimo, sutarčių sąlygas, reikalavimus, kuriuos draudikas privalo vykdyti teikdamas paslaugas vartotojams naudojant ryšio
priemones; 6. kreiptis į teismą dėl draudimo įmonės ar draudimo brokerių įmonės organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais; 7.
dalyvauti draudimo įmonių, draudimo tarpininkų ir kitų finansinių institucijų priežiūros tarptautinėse institucijose ir t.t.
KOKĮ VAIDMENĮ DRAUDIMO VEIKLOJE VAIDINA VALSTYBĖ?
Valstybė leidžia įstatymus, vykdo draudimo veiklos priežiūrą ir yra viena svarbiausių bei daugiausiai įtakos draudimo įmonės veiklai
turinti aplinkos institucija.
Neteisminė bankroto procedūra
Bankroto procedūros gali būti vykdomos neteismine tvarka, jei nėra teismuose iškeltų bylų, kuriose įmonei pareikšti turtiniai reikalavimai.
Nutarimą dėl bankroto procedūros neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių susirinkimas, neteisminio pagrindo gali priimti kreditorių
susirinkimas, jeigu šiam nutarimui atviru balsavimu pritaria kreditoriai, kurių finansinių reikalavimų suma ne mažesnė kaip 4/5 visų
įmonės turtinių finansinių įsipareigojimų
Po bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę.
Kreditoriai per teismo nustatytą laikotarpį, ne trumpesnį kaip 15 dienų ir ne ilgesnį kaip 2 mėnesius nuo bankroto bylos iškėlimo turi teisę
pareikšti finansinius reikalavimus ir perduoti juos administratoriui. Kreditoriai taip pat turi teisę dalyvauti teismo, nagrinėjančio bankroto
bylą posėdžiuose bei kreditorių susirinkimuose, gauti iš administratoriaus informaciją apie bankroto eigą.
Įmonės sanavimas - tai su valstybės ar trečiųjų asmenų finansine garantija įmonei taikomos administracinės, ekonominės ir
finansinės priemonės siekiant išvengti jos bankrutavimo. Įmonės bankroto bylos nagrinėjimo metu nesudarius ar teismui nepatvirtinus
taikos sutarties arba įmonės ar jos veiklos reorganizavimo projekto, įmonei gali būti taikomas sanavimas. Teismas, numatęs
galimybę taikyti įmonei sanavimo priemones, gali viešai skelbti konkursą dėl juridinių ir fizinių asmenų dalyvavimo šios įmonės
sanavimo procese. Įmonę sanuoja valstybinis sanavimo organas arba sanavimo konkursą pagal pateiktą projektą laimėjusieji
fiziniai ar juridiniai asmenys. Pareiškimai dėl įmonės sanavimo gali būti pateikiami teismui ne vėliau kaip per 2 mėnesius po sanavimo
konkurso paskelbimo. Pareiškimuose dėl įmonės sanavimo turi būti nurodomi juridiniai ir fiziniai asmenys, pageidaujantys
sanuoti, pagrindiniai duomenys apie juos, esamų ekonominių ryšių su įmone pobūdis, taip pat sanavimo priemonių pobūdis, tikslai,
trukmė, kreditorių reikalavimų tenkinimo laikas. Įmonės sanavimo trukmė negali būti ilgesnė kaip 18 mėnesių. Sanuojančių asmenų
teikimu teismas gali pratęsti šį terminą, bet ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Teismo nutarties dėl sanavimo priėmimo diena
laikoma sanavimo pradžia. Praėjus 12 mėnesių nuo sanavimo pradžios, kreditorių suminiai reikalavimai turi būti patenkinti ne
mažiau kaip trečdaliu. Sanavimo metu kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami ta pačia tvarka, kokia numatyta įmonės likvidavimo
atveju. Sanavimo metu įmonės administratoriaus funkcijas vykdo sanavimą vykdančių asmenų atstovas. Kreditorių susirinkimo
reikalavimu administratorius atsiskaito apie įmonės sanavimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybė gali nustatyti ir kitokią valstybinių
ir valstybinių akcinių įmonių sanavimo tvarką. Sanavimo metu kreditoriai ar įmonės savininkas (savininkai) turi teisę kreiptis į teismą,
kad nutrauktų sanavimą, nes jis yra neefektyvus arba yra neteisėti sanavimą vykdančių asmenų veiksmai ir dėl to įmonė patiria ar gali
patirti nuostolių. Teismas, pripažinęs kreditorių arba įmonės reikalavimus nutraukti sanavimą pagrįstais, šios įmonės sanavimą
gali nutraukti. Taip pat sanavimas teismo nutartimi gali būti nutrauktas ir dėl 23 straipsnyje nurodytų sanavimo sąlygų
pažeidimų. Sanavimo metu pasiekus sanavimo projekte nustatytus tikslus, teismo nutartimi sanavimas baigiamas ir bylos dėl įmonės
bankroto nagrinėjimas nutraukiamas. Baigus įmonės sanavimą, jį vykdžiusieji asmenys įgyja nuosavybės teisę į turto dalį, įdėtą į
įmonę sanavimo metu.
Taikos sutartis. Kreditorius arba jų grupė su skolininku gali sudaryti taikos sutartį. Sudarytoje taikos sutartyje turi būti nurodytas
įmonės balansas ir skolų sąrašas, šalių sulygtos sutarties sąlygos dėl skolų atsisakymo, sumažinimo ar mokėjimo atidėjimo, taip pat
šalių prievolių vykdymo terminai bei tvarka. Taikos sutartis tarp skolininko ir kreditorių gali būti sudaryta bet kurioje bylos dėl
įmonės bankroto nagrinėjimo stadijoje. Taikos sutartis laikoma sudaryta, kai kreditorių susirinkime jai pritaria visi kreditoriai, kurių
reikalavimų negarantuoja įkeitimas. Taikos sutartis negali būti sudaryta, jeigu teismas nustato tyčinį bankrotą. Kreditorius turi teisę
kreiptis į teismą dėl taikos sutarties pripažinimo negaliojančia, jeigu jis mano, kad sudarant sutartį buvo pažeisti įstatymų
reikalavimai arba pažeistos jo teisės ar įstatymo saugomi interesai. Taikos sutartis įsigalioja teismui ją patvirtinus. Jeigu sutartis
sudaryta tuo metu, kai bankroto procedūrai buvo taikoma neteisminė tvarka, ją taip pat turi patvirtinti teismas. Taikos sutartis
teismine tvarka gali būti pripažinta negaliojančia, jeigu ją sudarant buvo pažeisti įstatymai ir kitų asmenų teisės ar įstatymų saugomi
interesai. Taikos sutartį pripažinus negaliojančia, atstatomos visos įmonės finansinės prievolės, galiojusios iki taikos sutarties
sudarymo. Teismui patvirtinus taikos sutartį, byla dėl įmonės bankroto nutraukiama.
Kreditorių reikalavimų patenkinimo eilė ir tvarka:
Be eilės patenkinami įkaito turėtojai, pardavus įkeistą turtą
Pirmąja eile yra tenkinami darbuotojų reikalavimai, susiję su darbo santykiais, reikalavimai atlyginti žalą dėl suluošinimo ar kitokio
kūno sužalojimo, taip pat gyvybės atėmimo, reikalavimai apmokėti už perdirbti supirktą ir neapmokėtą žemės ūkio produkciją.
Antrąja eile yra tenkinami mokesčių ir kitų mokėjimo į biudžetą bei privalomojo socialinio draudimo ir sveikatos draudimo įmokų,
užsienio paskolų, kurioms suteikta valstybės ar vyriausybės garantija, reikalavimai
Trečiąja eile tenkinami visų kitų kreditorių reikalavimai.
Bakrutavusios įmonės likvidavimas.
Kai įmonė bankrutuoja, priimamas sprendimas įmone likviduoti dėl bankroto. Kartu priima sprendima patenkinti kiekvieno iš kreditorių
reiklavimus. Jie patenkinami iš lėšų pardavus įmonės turtą. Bankrutavusi įmonė gali būti išregistruojama ne anksčiau, kaip praėjus 3
menesiams uo teismo sprendimo. Yra patvirtinama likvidacinė komisija ir pirmininkas. Kai teismas priiima įmonės bankrotą, įmonė gauna
likviduojamos įmonės statusą. Bankrutavusios įmonės turtas įvertinamas ir parduodamas viešose varžytinėse. Jei turto nenuperka ten, tai
tokio turto panaudojimą sprendžia kreditoriai, kurių reikalavimams neužtenka lėšų. Pardavus turtą reikia atsiskaityti su kreditoriais.
Įstatymai nustato, kokia eile ir tvarka tenkinami kreditorių reikalavimai: 1. eile tenkinama darbuotojų reikalavimai kylantis iš darbo
santykių ir pan. 2. eile – reikalas dėl mokesčių ir kitų mokejimų į biudžetą, bei privalomojo draudimo įmokų, taip pat 2 eile tenkinami
reikalavimai dėl užsienio skolų. 3 eile visi kiti kreditorių reikalavimai. Kiekvienos paskesnės eilės reikalvimai tenkinami po to, kai visiškai
patenkinami pirmosios eilės reikalvimai. Gali būti, kad pirmos eilės reikalavimams neužtenka lėšų visiškai patenkinti. Tada reikalavimai
tenkinami proporcingai pagal priklausančia kiekvienam kreditoriui sumą. Bankrutavusios įmonės darbuotojų reikalavimai kylantys iš
darbo santykių tenkinti yra įsteigtas vyriausybės fondas.
Juridinių asmenų pasibaigimas ir reorganizavimas
Jurid. asmenys reorganizuojami priklausomai nuo įsteigimo tvarkos. Įmonės reorganizavimą ir likvidavimą reglamentuoja LR įmonių
įstatymas, atskirų įmonių rūšių įstatymai.
Reorganizavimas – įmonės kaip jurid. asmens pertvarkymas be likvidavimo procedūros. Teisės ir pareigos po šio processo pereina
likusioms ar kt. Įmonėms.
Įmonės g.b. reorganizuojamos: 1) jungiant 2) skaidant 3) keičiant statusą ir rūšį.
Likvidavimas: 1) kai pasibaigia įmonės steigimo terminas 2)teismas ra kreditorių susirinkimas priima sprendimą likviduoti bankrutavusią
įmonę 3) teismas priima sprendimą likviduoti įmonę už pažeidimus.
Jurid. asmenų yra įv. rūšių: AB, UAB, valstybės ir savivaldybės įmonės, bankai, kooperatinės, visuomeninės organizacijos.
Ūkio subjektais g.b. ir jurid. asmens teisių neturinčios įmonės (t.y. ne tik fiziniai, bet ir jurid. asmenys). Taip pat IĮ, tikrosios ūkinės
benrijos ir komanditinės (pasitikėjimo) ūk. bsendrijos.
IĮ – nuosavybės teisė gali priklausyti 1 asmeniui ar jungtine teise keliems fiziniams asmenims. Steigti gali ir negamybinės org-jos.
Įmonių įstatymai nustato, kad IĮ neturi jurid. asmens teisių ir turtas nėra atskirtas nuo savininkų turto, bet šių įmonių negalima sutapatinti
su jų savininkais. Turto bendrumas reiškia, kad savininkų atsakomybė yra neribota.
IĮ gali priklausyti ir jurid. asmeniui. Tada jurid. asmuo ir jam priklausanti IĮ turi atskirus balansus. IĮ gali pateikti ieškinius, būti atstovais ir
pan.
Civilinės teisės subjektai, neturintys jurid. asmens teisių, yra neribotos turtinės atsakomybės įmonės: IĮ, KŪB, TŪM.
INVESTICIJŲ SAMPRATA. INVESTICIJŲ RŪŠYS. INVESTUOTOJŲ TEISĖS IR INVESTICIJŲ APSAUGA.
1999 metais liepos 7 d. buvo priimtas LR investicijų įstatymas. Šis įstatymas nustatė investavimo LR sąlygas, investuotojų teises ir
investicijų apsaugos priemones visų rūšių investicijoms. Pagal šį įstatymą investicijomis laikomos piniginės lėšos ir įstatymais bei kitais
teisės aktais nustatyta tvarka įvertintas materialus finansinis ir nematerialus turtas, kuris investuojamas siekiant iš investavimo objekto
gauti pelno, socialinį rezultatą arba užtikrinti valstybės funkcijų įgyvendinimą. Reinvesticijos yra iš investicijų gauto pelno investicijos
tame ūkio subjekte, kuriame šis pelnas buvo gautas. Investavimas yra investicijų įstatymu nustatytais būdais atliekami investuotojų
veiksmai, kuriais jis įgyja nuosavybės teisę arba kreditoriaus reikalavimo teisę į investavimo objektą arba įgyja teisę šį objektą valdyti ir
naudoti. Investicijų projektas yra dokumentas ekonomiškai, techniškai ir finansiškai pagrindžiantis investavimo tikslus. Įvertinantis
investicijų grąžą bei kitus efektyvumo rodiklius, nurodantis projekto įgyvendinimui reikalingas lėšas bei finansavimo šaltinius ir terminus.
Investicijos pagal investuotojo įtaką ūkio subjektui gali būti skirstomos į :
tiesiogines investicijas;
netiesiogines investicijas.
Tiesioginės investicijos – investicijos ūkio subjektui steigti bei registruoto ūkio subjekto kapitalui ar jo daliai įsigyti, taip pat reinvesticijos,
paskolos ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklauso kapitalas ar jo dalis, subordinuotos paskolos, jei investuojama siekiant
užmegzti arba palaikyti ilgalaikius tiesioginius investuotojo ir ūkio subjekto, į kurį investuojama, ryšius ir investuojant įsigyta kapitalo
dalis suteikia investuotojui galimybę kontroliuoti ir daryti nemažą įtaką ūkio subjektui.
Netiesioginės investicijos – tai investicijos, jei investuojant įsigyta kapitalo dalis nesuteikia investuotojui teisės daryti nemažą įtaką ūkio
subjektui.
Pagal investuotojų buveinės vietą investicijas galima skirstyti į:
 Vidaus investicijos – tai LR fizinių ir juridinių asmenų bei juridinių asmens teisių neturinčių įmonių investicijos Lietuvos
Respublikoje.
 Užsienio investicijos – tai užsienio valstybių tarptautinių organizacijų, užsienio fizinių ir juridinių asmenų investicijos Lietuvos
Respublikoje.
Pagal investuotojų statusą investicijos gali būti skirstomos į:
 valstybines investicijas;
 privačias investicijas;
 užsienio valstybių ir tarptautinių organizacijų investicijas.
Pagal investavimo objektą investicijas galima skirstyti į:
 Kapitalo investicijos – tai investicijos ilgam materialiam ir nematerialiam turtui įsigyti ar sukurti arba jo vertei padidinti.
 Finansinės investicijos – visos kitos.
Investuoti galima šiais būdais:
 steigdami ūkio subjektą ar įsigydami Lietuvos Respublikoje įregistruoto ūkio subjekto kapitalą ar jo dalį;
 įsigydami visų rūšių vertybinius popierius;
 sukurdami ar įsigydami ilgalaikį turtą arba didindami jo vertę;
 skolindami lėšas ar kitą turtą ūkio subjektams, kuriuose investuotojui priklausoma kapitalo dalis, suteikianti jam galimybę
kontroliuoti arba daryti nemažą įtaką ūkio subjektams;
 vykdydami koncesijų bei išperkamosios nuomos sutartis.
Lietuvos ir užsienio valstybių investuotojams užtikrinamos vienos veiklos sąlygos. Investuotojas turi teisę valdyti, naudotis ir disponuoti
investavimo objektu Lietuvos Respublikoje, vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais. Investuotojas turi teisę jam nuosavybės teise
priklausantį pelną LR įstatymų nustatyta tvarka, sumokėjus mokesčius, konvertuoti į užsienio valiutą ir pervesti į užsienį be jokių
apribojimų. Užsienio investuotojas į formuojamąjį ūkio subjekto kapitalą piniginį įnašą gali įnešti tiek užsienio valiuta, tiek nacionaline
valiuta. Valstybės ir savivaldybės institucijos ir pareigūnai neturi teisės trukdyti investuotojų įstatymų nustatyta tvarka valdyti ir naudoti
investavimo objektą ir jo disponuoti.

Investiciniai ginčiai sprendžiami atsižvelgiant į tarptautinių sutarčių nuostatas. Investuotojas investicinių ginčių atveju turi teisę tiesiogiai
kreiptis į tarptautinį investicinių ginčių sprendimo centrą. Užsienio investicijos neleidžiamos į šias komercines–ūkines veiklas:
 į loterijų organizavimą;
 į valstybės saugumo ir gynybos užtikrinimo sritį;
 investuojant į steigiamą ūkio subjektą, kurio veikla pagal LR įmonių įstatymą ir kitus tą veiklos sritį reglamentuojančius įstatymus
yra licenzijuojama. Ūkio subjektas savo veiklai privalo įsigyti licenziją teisės aktų nustatyta tvarka;
 investavimas į ūkio objektus, susijusius su valstybe išimtine nuosavybės teise priklausančių gamtos išteklių eksploatavimu, galimas
tik pagal LR įstatymus.
III. SANDORIAI.

14tema. Sandorio sąmprata elementai ir rūšys

 Sandoriais vadinami fizinių asmenų ir juridinių asmenų veiksmai (juridiniai faktai), kuriais siekiama sukurti,
pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas. Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo
numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl
kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai.
Sandoriais laikomi piliečių ir organizacijų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ar pareigas.
Dvišaliam sandoriui reikalinga dviejų šalių suderinta valia. Daugiašaliam – reikalinga 3 ar daugiau asmenų suderinta valia.
Pagal SCK sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Rašytinė forma gali būti paprasta rašytina arba nutarymų forma. Sandoriai,
kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.
Pagal NCK yra numatyta, kad sandoriai, sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu a kitokia valios
išreiškimo forma. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorių šalių susitarimo numatytais atvejais. Įstatymų ar
sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu.
Pagrindinės civilinės sutarties funkcijos.
1) Pirmiausia tikslinga išskirti sutarties iniciatyvos funkciją. Ji pasireiškia sutarties dalyvių dispozityviškumu, t.y. galėjimu spręsti
tam tikros sutarties sudarymo klausimą, pasirinkti kontrahentą, nustatyti sutarties turinį. Neperžengdamos įstatymo nustatytų ribų, sutarties
šalys gali keisti arba nutraukti sudarytus sutartinius santykius.
2) Tai pat svarbi sutarties koordinacijos funkcija. Civiliniai įstatymai numato tik abstraktų sutarčių sudarymo ir tam tikros sutarties
turinio modelį. Konkrečiai sutarčiai sudaryti numatomi konkretūs veiksmai ir terminai akceptui pareikšti. Būdamos lygios, šalys savo
iniciatyva suderintos valios išreiškimu nustato konkretų savo elgesį, t.y. teises ir pareigas. Tuo pasireiškia šalių veiksmų koordinacija.
3) Trečia yra sutarties gynimo funkcija. Jos paskirtis - paveikti sutarties šalis, kad jos tinkamai, nenukrypdamos vykdytų sutarties
sąlygas. Tai priemonės sutarčių drausmei įgyvendinti. Ši funkcija realizuojama priverstiniu prievolės įvykdymu, panaudojant gynimo ir
atsakomybės priemones.
Sutarties turinys
Sutarties svarbiausi elementai: 1) subjektas; 2) turinys; 3) forma.
Sutarties turinys yra sudarytos sutarties sąlygų sistema. Sutarties sąlygos nustato šalių teises ir pareigas, t.y. tam tikrą jų elgesį.
Sutarties sąlygos:
 aiškiai nurodytos arba numanomos (6.196str. 1d.).
 su esminėmis, įprastinėmis ir atsitiktinėmis sąlygomis.
 Sutartys, kuriose yra neaptartų neaptartų sąlygų (6.181 str);
 Standartinės ir nestandartinės sutarties sąlygos (6.185 str.). Standartinių sąlygų kolizija (6.179 str.; 6.187 str.)
 Netikėtos (siurprizinės) sąlygos (6.186 str.)

Esminės arba būtinosios yra tos sutarties turinio sąlygos, kurių nesant sutartis laikoma nesudaryta. Taigi sutartis laikoma sudaryta tiktai
šalims susitarus dėl visų esminių sąlygų. Jeigu šalys nesusitaria dėl bent vienos esminės sutarties sąlygos, sutartinė prievolė neatsiranda.
CK 168 str. nustato, kad esminės sutarties sąlygos gali būti nustatomos vienu iš trijų būdų.
Pirma - kai įstatymas pripažįsta esmines sąlygas.
Antra - būtinos sąlygos tam tikros rūšies susitarimams.
Trečia - visos sutarties sąlygos, dėl kurių vienos šalies pareiškimu turi būti susitarta.
Įprastinėmis vadinamos įstatymu nustatytos sąlygos, kurios dėl sutarties sudarymo fakto tampa privalomos šalims. Nuo esminių
sąlygų jos skiriasi tuo, kad dėl jų sutarties šalims susitarti nereikia. Sutarties galiojimas taip pat nepriklauso nuo to, ar šios įprastinės
sąlygos nurodytos sutarties tekste. Laikoma, kad šalys, susitarusios dėl visų esminių sąlygų ir sudariusios sutartį, kartu susitarė dėl
įprastinių sutarties sąlygų. Sudariusios sutartį, jos automatiškai tampa sudarytos sutarties turinio dalimi.
Atsitiktinėmis vadinamos šalių susitarimu nustatomos sąlygos, kurių įstatymas nereguliuoja arba nustato dispozicine (kai sutarties
šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti sąlygas) forma. Jos nėra sutarčiai būtinos kaip esminės sutarties sąlygos. Be to, jos automatiškai
neįtraukiamos į sutartį kaip įprastinės sąlygos. Šių sąlygų nebuvimas nedaro įtakos sutarties galiojimui. Kadangi šios sąlygos nustatomos
šalių susitarimu, jos gali vienos šalies reikalavimu tapti ir esmine sutarties sąlyga.

Pagrindinis sutarties turinio reikalavimas - jo atitikimas įstatymui (imperatyviai teisės normai).

Sutartues sąlyga dėl dalyko – vienintelė absoliuti būtina sutarties sąlyga:
 Plačiąja prasme sąlyga dėl dalyko apima duomenis apie dalyką, tame tarpe jo kokybę, kiekį ir kainą;
 Konkrečiose sutartyse sąlyga dėl dalyko diferencijuojasi.- pvz., kiekis kreditavimo sutartyje. Be sumos nurodymo sutartis
būtų niekinė.
Sąlyga dėl kokybės sutartyje (6.197 str.):
 Nustatyta sutartyje ar įstatyme;
 Jei nenustatyta, turi atitikti “protingą” ir ne žemesnę už vidutinę kokybę, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes.
Sutarties terminas:
 Apibrėžtas sutartyje ar įstatyme;
 Neapibrėžtas (galima nutraukti įspėjus antrąją šalį per “protingą” terminą (6.199 str.).
Atskiros sutarčių rūšys numato terminus jų nutraukimui

1. Sandoriais laikomi asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas. (- tai faktiniaiveiksmai)
2. Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai.
 3. Vienašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies valios (testatorius, įpėdinis priimdamas palikimą,
konkurso paskelbimas ir dalyvavimas jame). – tokiems sandoriams netaikomos normos, reglam. sutarčių sudarymą, nutraukimą ir pan.).
4. Iš vienašalio sandorio atsiranda pareigos jį sudariusiam asmeniui. Kitiems asmenims iš vienašalio sandorio pareigos atsiranda tik
įstatymų nustatytais atvejais arba kai tie asmenys sutinka.
5. Vienašaliams sandoriams prievoles ir sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja įstatymams ir
vienašalio sandorio esmei.
6. Dvišaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti būtina dviejų šalių suderinta valia.
7. Daugiašaliu laikomas sandoris, kuriam sudaryti reikalinga suderinta trijų ir daugiau šalių valia.
Valios išreiškimo forma:
1. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma.
2. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.
3. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais.
Valios išreiškimas viešu skelbimu:
1. Įstatymų ar sutarties nustatytais atvejais asmuo turi teisę išreikšti savo valią viešu skelbimu šio straipsnio nustatyta tvarka (viešas
įgaliojimas, viešas įgaliojimo panaikinimas ir kt.).
SĄLYGINIS sandoris:
1. Teisių arba pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą sandoris gali padaryti priklausomus nuo tam tikrų sąlygų buvimo ar nebuvimo.
2. Sandoris laikomas sudarytu su atidedamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo
tokios aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
3. Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą
nuo aplinkybės, kurios buvimas ar nebuvimas nežinomas.
4. Jeigu teisių ar pareigų atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą šalys padarė priklausomus nuo neteisėtos arba viešajai tvarkai ar gerai moralei
prieštaraujančios sąlygos įvykdymo arba nuo neteisėtų veiksmų atlikimo, tai toks sandoris yra niekinis.
Nesąžiningo sukliudymo ar padėjimo sąlygai atsirasti pasekmės:
1. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai sukliudė šalis, kuriai ta sąlyga nenaudinga, tai pripažįstama, kad sąlyga buvo.
2. Jeigu sąlygai atsirasti nesąžiningai padėjo šalis, kuriai ta sąlyga naudinga, tai pripažįstama, kad sąlygos nebuvo.
Kitos sąlyginio sandorio pasekmės:
1. Jeigu sąlyga sandorio sudarymo metu jau buvo, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga
naikinamoji. 2. Jeigu sandorio sudarymo metu buvo aišku, kad sąlygos neatsiras, tai sandoris laikomas besąlyginiu, kai ta sąlyga
atidedamoji, arba niekiniu, kai ta sąlyga naikinamoji. 3. Jeigu atidedamosios sąlygos objektyviai negali būti, tai sandoris yra niekinis, o
jeigu objektyviai negali būti naikinamosios sąlygos, sandoris yra besąlyginis. 4. Jeigu atidedamosios sąlygos buvimas išimtinai priklauso tik
nuo skolininko valios, tai sandoris yra niekinis
Sandorio sudarymo VIETA:
1. Vienašalio sandorio sudarymo vieta laikoma sandorio šalies valios išreiškimo vieta (įgaliojimo sudarymo, testamento patvirtinimo vieta irtt
2. Dvišalio ar daugiašalio sandorio sudarymo vieta laikoma oferento gyvenamoji ar verslo vieta, jeigu šalių susitarimo ar įstatymų nenumatyta
kas kita.
3. Jeigu sandoriui sudaryti nebūtina, kad oferentas gautų pranešimą apie akceptą, tai sandorio sudarymo vieta laikoma akceptanto gyvenamoji
ar verslo vieta arba akceptanto faktinių veiksmų atlikimo vieta.
Sandorių sudarymo tvarka:
1. Fiziniai asmenys sandorius sudaro patys arba per atstovus. Neleidžiama sudaryti sandorio per atstovą, jeigu to pobūdžio sandorį kaip to
sandorio šalis gali sudaryti tik asmeniškai pats fizinis asmuo, t. p. įstatymų numatytų kitų sandorių. 2. Juridinių asmenų vardu sandorius
sudaro jų steigimo dokumentuose numatyti organai arba atstovai.
Sutarties forma – sutartá sudariusiø asmenø valios iðraiðka. Formos reikalavimai priklauso nuo sutarèiø sudëtingumo, reikðmës.
 Žodžiu – sutartys, kurioms įstatymai ar šalių susitarimai nenustato rašytinės formos.
 raštu (paprasta arba notarine forma);
- Paprasta rašytinė forma - CK 1.73 ir 1.76 str. ; 6.192 str. ir 6.192 str d. ir 3d.
- Notarinė forma – sudaromos sutartys svarbios ne tik jas sudarantiems asmenims, bet ir visuomenei. CK1.74 str.1d. 1p. turi būti
suprantamas atsižvelgiant į viso CK kontekstą ir neturi būti aiškinamas plečiant. - CK 1.74 str. ;
Notaras neatsako už sudaromo sandorio faktines aplinkybes, kurios jam nebuvo žinomos sudarant sandorį ir neįeina į sandorio
turinį, bet atsako už teisines sandorio sudarymo ir jo turinio aplinkybes - žr.: LAT CBS teisėjų kolegijos 1999m. rugsėjo 27 d.
nutartį c.b. L.Kazlauskienė v D.Jungevičienė. Nr. 3K-3-398/1997, kat.7.
 konkliudentiniais veiksmais
 Teisinė registracija - CK 1.75 str. Sutartis galioja nuo tada, kai sudaryta, o ne kai įregistruota, išskyrus atvejus, kai
CK nustato, kad sandoris įsigalioja tik jį įregistravus atitinkamame registre. Jeigu įstatymas numato privalomą sandorių
registraciją, tai, neįregistravus sandorio, asmuo savo pagal tokį sandorį įgytomis teisėmis negali pasinaudoti prieš trečiuosius
asmenis.
 Kitokios, negu įstatymo leidžiama, sandorių formos sudarymas - žr.: CK 1.77 str.
Sandorių FORMA
1. Sandoriai sudaromi žodžiu, raštu (paprasta arba notarine forma) arba
konkliudentiniais veiksmais (pvz:palikimo priėmimas faktiškai valdant turtą).
 2. Sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį
(konkliudentiniai veiksmai).
Žodinė sandorių forma:
1. Sandoriai, kuriems įstatymai ar šalių susitarimas nenustato rašytinės formos, gali būti sudaromi žodžiu.
2. Su rašytinės sutarties vykdymu susiję sandoriai gali būti sudaromi žodžiu, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai.
Rašytinė sandorių forma
1. Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi: 1) fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip 5000 litų,
išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; 2) juridinių asmenų steigimo sandoriai; 3) prekių pirkimopardavimo išsimokėtinai
sutartys; 4) draudimo sutartys; 5) arbitražiniai susitarimai; 6) kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;
7) preliminarinės sutartys; 8) asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; 9) taikos sutartys; 10) kiti sandoriai, kuriems CK ar kiti
įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.
2. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais
dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais
telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą.
3. Šalys susitarimu gali nustatyti papildomų rašytinės sandorio formos reikalavimų (tam tikrų asmenų parašų buvimas, dokumento
antspaudavimas, specialios formos dokumento surašymas ir t. t.) bei numatyti tokių papildomų reikalavimų nesilaikymo teisines pasekmes.
Kai šalys šių reikalavimų nesilaiko, sandoris laikomas nesudarytu, jeigu šalių susitarimu nenustatyta ko kita.
Sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymais numatytais atvejais. Sandoriai sudaromi rašytine forma, turi pasirašyti juos
sudarantis asmuo. Sandoriai, kuriuos įstatymas leidžia sudaryti žodžiu, gali būti sudaromi taip pat rašytine ar notarine forma. Notarine forma
gali būti sudaromi ir tie sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas nustato paprastą rašytinę formą, t.y. sunkesnę formą
Notarinė sandorių forma:
1. Notarine forma turi būti sudaromi:
1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai;
2) vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė);
3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą.
Teisinė sandorių registracija
1. Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas.
Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to momento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių
susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.
2. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius
asmenis remdamosi kitais įrodymais.
3. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar
daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį
sudaręs asmuo.
4. Jeigu tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs
asmuo.
5. Privalomą sandorių teisinę registraciją atliekančių valstybės institucijų ar kitų organizacijų darbuotojų neteisėtais veiksmais
asmenims padarytą žalą atlygina valstybė.
Rašytinės formos sandorių PASIRAŠYMAS:
1. Rašytinės formos sandorius turi pasirašyti juos sudarę asmenys. Jeigu fizinis asmuo dėl fizinio trūkumo, ligos ar kitokių priežasčių
negali pats pasirašyti, jo pavedimu sandorį gali už jį pasirašyti kitas asmuo. Už kitą asmenį pasirašiusio asmens parašą turi patvirtinti
notaras arba įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurioje jis dirba ar mokosi, vadovas ar jo pavaduotojas, arba stacionarinės gydymo įstaigos,
kurioje jis gydosi, vyriausiasis gydytojas ar jo pavaduotojas, arba karinio dalinio vadas ar jo pavaduotojas, kai sandorį sudaro karys, arba
tolimajame plaukiojime esančio laivo kapitonas, kartu nurodydami priežastį, dėl kurios sudarantis sandorį asmuo pats negalėjo pasirašyti.
2. Jeigu sandoris buvo sudarytas panaudojant telekomunikacijų galinius įrenginius, tai visais atvejais privalo būti pakankamai duomenų
sandorio šalims nustatyti. Jeigu tokių duomenų nėra, šalys, kilus ginčui, negali remtis liudytojų parodymais sandorio sudarymo faktui
įrodyti.
Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Žmogaus noras sudaryti sandorį
vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai.
Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Teisinę reikšmę turi tiktai
tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį, vadinamas sandorio pagrindu. Nuo šio teisinio tikslo
priklauso sandorio teisinė prigimtis.
Motyvai, kaip psichologinis momentas, turi įtakos susiformuoti žmogaus vidinei valiai. Tačiau jie neturi jokios teisinės
reikšmės sudarius sandorį. Motyvai teisinę reikšmę gali įgyti tuo atveju, jeigu jie įtraukiami į sandorio sąlygas.
Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir
savivaldybė.
Sandoryje dalyvaujantys asmenys privalo turėti subjektyviškumą (t.y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus
reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.
Sandoriui sudaryti būtina, kad jo dalyvis išreikštų savo valią: vienašaliame sandoryje – vienas asmuo, dvišališkame
sandoryje – abi šio sandorio šalys, o daugiašaliame sandoryje – du ar keli asmenys, įsipareigojantys užsiimti bendra veikla
arba bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukuriant naujo juridinio asmens.
Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl
reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines
pasekmes.
Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį.
Būtina vidinės valios – subjektyvinio elemento – ir valios išreiškimo – objektyviojo elemento – vienybė.
 Valios išreiškimas yra svarbiausias kiekvieno sandorio elementas.
Kai kuriems sandoriams sudaryti, be valios išreiškimo, reikia perduoti daiktus arba pinigus. Valios išreiškimas ir kiti
sandorį sudarantys veiksmai vadinami sandorio juridine sudėtimi.
Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir sandorio sudarymo
būdus.
Sutarčių klasifikavimas
 Dvišalės ir vienašalės
 Atlygintinės ir neatlygintinės
 Konsensualinės ir realinės
 Vienkartinio ir tęstinio įvykdymo
 Vartojimo sutartys ir kitos .

Toks dichotominis dalinimas leidžia išskirti atskirų sutarčių teisinį statusą.

Civilinių teisinių santykių specifika lemia tai, kad dauguma sutarčių yra dvišalės, atlygintinės ir konsensualinės.
Vienašalės -pavedimas, dovanojimas, paskola ir kt;
Neatlygintinės - panauda, dovanojimas ir kt;
Realinės- paskola, pasauga, pervežimas ir kt.
Tokia klasifikacija ne visada pastovi ir vienareikšmė. Atskiros sutartys gali atsirasti ir kitose grupėse.
Civ. teisėje egzistuoja atlygintinumo prezumpcija, iš kurios išimtis gali padaryti tiek sutartis, tiek ir specialios normos.

Dalinimas sutarčių į atlygintines ir neatlygintines sukelia įvairias teisines pasekmes, taip pat tokias, kurios yra už prievolinės teisės ribų.
Antai, vindikacinio ieškinio, adresuoto sąžiningam įgyjėjui patenkinimas, priklauso nuo to, ar valdymo teisės atsiradimo pagrindu buvo
atlygintinė, ar neatlygintinė sutartis.

Realinės ir konsensualinės. Preziumuojamas konsensualizmas. Šalys negali savo valia transformuoti įstatyme nustatytos
konsensualios sutarties į realinę ir atvirkščiai. Jei taip pasielgtų, sutarčiai bus taikoma įstatymo ar teisės analogija.
Konsensualiniai ir realiniai sandoriai. Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis
skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo korio sandoris laikomas sudarytu.
Konsensualiniu vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl
visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių
suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra dauguma.
Realiniu vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta
forma patvirtinta šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o
reikalinga perduoti daiktą.
Fiduciariniai sandoriai. Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai
sandoris sudaromas.
Fiduciariniu (pasitikėjimo) vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių
esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais
siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius
santykius su trečiaisiais asmenimis (pavedimo sutartis). Šiais atvejais tretieji asmenys žino, kad įgaliotinis veikia ne savo, o
įgaliotojo vardu, todėl, prieš sudarydami sandorį, patikrina įgaliotinio įgaliojimus.
Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje
išreiškiama vienos, ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima
painioti.

Be nurodytų klasifikacijų praktinę reikšmę gali turėti ir kitokie dichotomijos pagrindu atlikti padalinimai:
 Pagrindinės ir papildomos sutartys. Papildomų likimą apsprendžia pagrindinių likimas. Ir atvirkščiai, pagrindinės sutartys
nepriklauso nuo papildomų. Labiausiai paplitusia papildomų sutarčių rūšimi laikytinos - netesybos, laidavimas, garantija,
rankpinigiai ir įkeitimas, banko garantija.
 Sutartys, sudaromas kontrahentų naudai ir trečiųjų asmenų naudai;
 Pagrindinės ir preliminarios sutartys.
 Daiktinės ir prievolinės sutartys.

Kitais, ne dichotomijos pagrindais, sutartys taip pat gali būti klasifikuojamos. Pvz.:
 darbų atlikimo;
 paslaugų;
 pinigų perdavimo;
 turto perdavimo.
 steigimo sutartys
 jungtinės veiklos sutartys
.
Rizikos sutartys, kuomet naudos gavimas priklauso nuo tam tikro įvykio įvykimo ar neįvykimo ir ekvivalentinės sutartys,
kuomet nauda ir jos dydis apibrėžiamas sutarties sudarymo momentu.

Įvardintos ir neįvardintos sutartys.

Civiliniai įstatymai, reglamentuojantys sutarčių rūšis, visada atsilieka nuo realių įstatymų vystymosi . Komercinė praktika eina tuo keliu,
kad naudojami kitų valstybių įstatymuose įtvirtinti modeliai, tarptautinės sutartys, bendrieji civilinės teisės principai.
CK 6.156 str. 6p. numatyta, kad kai sutarties sąlygos nėra nustatytos nei įstatymu, nei šalių susitarimu, tai jos ginčo atveju yra
nustatomos teismo remiantis papročiais, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, įstatymu ir teisės analogija.

Šalys valioje laisvai modeliuoti sutartis. Bet iš šios taisyklės yra mažiausiai trys išimtys:
 kai kuriais atvejais įstatymo leidėjas leidžia naudoti tik grižtai nustatytą modelį, pvz., pervežimas atliekamas tik pagal sutartį, kurios
būtini rekvizitai nurodyti įstatyme;
 įstatymo leidėjas tam tikrais atvejais nurodo, koks būtent sutarties modelis naudotinas. Pvz., viešųjų pirkimų sutarties rekvizitai.
 kai kuriuos sutarčių modelius gali naudoti tik tam tikri subjektai, pvz., banko indėlio sutarties šalimi gali būti tik bankas, ar kita
kreditinė įstaiga turinti tokią teisę.
Jei kurią nors sutartį negalima priskirti prie įstatymuose nustatytų tipų, vadinasi, tai nauja sutartis, kuri tol, kol neįgavo teisinio
reglamentavimo, reglamentuojama bendrosiomis prievolinės teisės normomis, o jei jų nepakanka - artimiausių sutarčių taisyklėmis
(pagal įstatymo analogiją).

Vienašaliai sandoriai
Vienašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo. Šiuo atveju nėra kitos
šalies priešpriešinės valios išreiškimo ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios.
Paprastai vienašalį sandorį sudaro vienas asmuo. Tačiau kai kuriuos vienašalius sandorius gali sudaryti ir daugiau
asmenų, kurie dalyvauja sandoryje kaip viena šalis.
Vienašaliais sandoriais teisiniai santykiai nustatomi mažiausiai tarp dviejų asmenų. Dažniausiai jie sudaro teisinius
santykius nepriklausomai nuo to, ar šį valios pareiškimą suvokia, žino asmuo, kuriam jie skirti. Tačiau atskirais įstatyme
numatytais atvejais vienašalis sandoris įgyja teisinę galią tiktai tuo atveju, jeigu asmuo, kuriam jis skirtas, žino šį valios
pareiškimą. Savarankiškai naudojamų vienašalių sandorių yra nedaug (testamentas, konkurso paskelbimas). Dauguma
vienašalių sandorių yra pagalbinio pobūdžio sutartyse. Pavyzdžiui, vykdant pavedimo sutartį, duodamas įgaliojimas,
vykdant pervežimo sutartį, pakeičiamas gavėjas ir t.t.

Dvišaliai ir daugiašaliai sandoriai

Dvišaliu vadinamas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios
išreiškimo. Pavyzdžiui,pirkimo – pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti produkciją
(prekes) ir priešpriešinė pirkėjo valia tą produkciją (prekes) priimti ir už ją sumokėti. Šalimi gali būti vienas ar daugiau
asmenų, pavyzdžiui, keli asmenys pardavėju ar pirkėju. Sandoris laikomas dvišaliu todėl, kad jame yra dvi šalys, turinčios
priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama.
Paprastai dvišaliame sandoryje dvi šalys išreiškia priešpriešinę valią. Ši taisyklė turi vieną išimtį, kai dvi šalys sudaro
jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui, dvi žemės ūkio bendrovės sudaro sutartį statyti kultūros namus. Šioje sutartyje šalių
veikla nukreipta vieningam tikslui, ir nėra priešpriešinės valios.
Daugiašaliu laikomas toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro
vieningo rezultato. Šie valios pareiškimai nėra priešpriešiniai. Kiekvieno daugiašalio sandorio šalis, turinti teises ir pareigas visiems
kitiems sandorio dalyviams. Galiojantys įstatymai numato tik vieną daugiašalį sandorį – jungtinės veiklos sutartį. Pavyzdžiui,
daugiašalis sandoris yra penkių žemės ūkio bendrovių sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus.

Sąlyginiai sandoriai
Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.
Įprastiniais vadiname tokius sandorius, kuriuose paprastai teisės ir pareigos atsiranda sandorio sudarymo momentu
arba per numatytą laikotarpį.
Sąlyginiais sandoriais vadiname tokius sandorius, kuriuose numatytos teisės ir pareigos atsiranda, pasikeičia ar
pasibaigia priklausomai nuo sandoryje numatytų aplinkybių, sąlygų ateityje įvykimo ar neįvykimo. Aplinkybė, kuri
numatoma kaip sandorio sąlyga, gali būti įvykis (mirtis) ir veiksmas (pirkimo – pardavimo sutartis). Jis gali būti nevalingas
– nepriklausantis nuo sandorio dalyvių valios (įvykis, trečiojo asmens veiksmai), ir valingas – priklausantis nuo sandorio
dalyvių valios. Sąlygos yra juridiniai faktai, kurie gali būti išreikšti teigiama forma ( jeigu gausiu kelialapį į sanatoriją) arba
neigiama forma (jeigu sūnus nevažiuos atostogų).
Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:
1) aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio momentu jau yra įvykusi arba
apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;
2) sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti
sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali
įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu),visada sueina.
Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba
nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir
nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.
Jeigu sudaromas toks sandoris, kuriam sąlyga yra būtinas elementas ir jo sudaryti be sąlygos neįmanoma (gyvybės
draudimo sutartis), toks sandoris nelaikomas sąlyginiu. Tai nesąlyginis sandoris, nes nesant šios sąlygos, sandorio
apskritai neįmanoma sudaryti;
3) sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.
Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris laikomas
sudarytas tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie
kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda. Jos atsiranda tada, kai
įvyksta sandoryje numatytos sąlygos. Tačiau tarp sandorio šalių atsiranda teisinis ryšys, kurio nei viena iš šio sandorio
šalių neturi vienašališkai atsisakyti ar pakeisti. Jeigu sąlygai įvykus sandorio šalis neatlieka savo įsipareigojimo, ji laikoma
pažeidusia prievolę ir jai atsiranda visos įstatymo numatytos teisinės pasekmės. Atidedamajai sąlygai neįvykus, teisiniai
santykiai tarp sandorio šalių nutrūksta.
Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą
padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir
pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja
galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities. Net atsiradus
naikinamosioms sąlygoms, iš buvusio sandorio kilusios teisinės pasekmės lieka (asmuo privalo sumokėti nuompinigius už
kambario nuomą). Atskirais atvejais, atsiradus naikinamajai sąlygai, šalys grąžinamos į pradinę padėtį, jeigu pirkimo-
pardavimo sutartis sudaryta su naikinamąja sąlyga, pirkėjas privalo grąžinti daiktą pardavėjui, o pardavėjas-pinigus
pirkėjui.

Sandorio formos laikymasis

Sandorių forma vadinamas sandorio dalyvių valios išorinio reiškimo būdas. Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine
arba rašytine forma, ir netiesiogine – konkliudentinių veiksmų forma.
Tiesiogiai išreiškiant valią, susiformavusi vidinė valia atsispindi žodžiuose (žodine arba rašytine forma). Kitaip valia
pareiškiama netiesiogiai – konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai – tai toks asmens elgesys, kuris
patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galima nustatyti jo
ketinimus. Pavyzdžiui, parduotuvėje išdėstytos prekės išreiškia pardavėjo pasiūlymą sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį.
Konkliudentiniais veiksmais gali būti išreikšta asmens valia sudaryti tik tokius sandorius, kuriems įstatymas nenumato
tam tikros formos, nei žodinės,nei rašytinės.
Asmens valia gali būti išreikšta tylėjimu. Tylėjimas laikomas valios išreiškimu sudaryti sandorį tik įstatymų
numatytais atvejais. Pavyzdžiui, jeigu pasibaigus sutarties terminui nuomininkas toliau naudojasi turtu ir nuomotojas
neprieštarauja, tai sutartis laikoma atnaujinta neapibrėžtam terminui.
Dažniausiai sandoriai sudaromi žodžiu arba rašytine forma. Žodine forma asmenys sudaro sandorius betarpiškai
tardamiesi žodžiu, neišreikšdami valios raštu – dokumentuose. Sudarant rašytinius sandorius, jų dalyviai valią išreiškia
raštu – dokumentuose.
Žodžiu gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos. Paprastai žodžiu gali būti
sudaryti sandoriai: 1) tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma ne didesnė kaip penki šimtai litų; 2) nepriklausomai nuo jų
sumos, jei jie įvykdomi sudarymo metu, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip.
Sandorių rašytinė forma būna paprasta ir notarinė. Paprasta rašytine forma vadinamas dokumentas, kuriame yra
sandorio dalyvių (dalyvio) pavadinimas, sandorio turinys ir jo dalyvių (dalyvio) parašas.
Paprasta rašytine forma turi būti sudaromi:
1) įmonių, įstaigų ir organizacijų tarpusavio sandoriai ir jų sandoriai su fiziniais asmenimis, išskyrus sandorius, kurie
įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenumato ko kito, ir atskiras sandorių
rūšis, kurioms ką kitą numato įstatymai;
2) fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie
įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kito nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, ir kitus sandorius,
nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitus sandorius, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymuose;
3) kiti sandoriai, kuriems sudaryti įstatymas reikalauja rašytinės formos.
Nesilaikant įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos, gali atsirasti dvejopos teisinės pasekmės. Pirma, kilus
ginčui dėl sandorio sudarymo arba jo sąlygų, suinteresuotas sandorio dalyvis neturi teisės remtis liudytojų parodymais.
Jeigu šalys, sudarydamos sandorį, nesilaikė reikalaujamos paprastos rašytinės formos, bet neginčija jo sudarymo, sandoris
bus laikomas galiojančiu ir jokių neigiamų teisinių pasekmių neatsiras. Antra, sandoris negalioja, kai įstatymas tvirtai
nustato, kad nesilaikius reikalaujamos paprastos rašytinės formos, jis negalios.
Įstatyme nustatyta bendra taisyklė, kad sandoriai turi būti sudaromi notarine forma. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos
nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Todėl kai sandoriui privaloma notarinė forma, jis laikomas sudarytas tik nuo to momento, kai
notaras patvirtina sandorį. Iš šios bendros taisyklės įstatymas numato vieną išimtį, kai viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdė
sandorį, o antroji šalis vengia sandorį notariškai įforminti.

15 tema. Negaliojantys sandoriai

Niekiniai ir nuginčijami sandoriai

1. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį
negaliojančiu. Šalys negali niekinio sandorio patvirtinti.
2. Sandoris, kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas, yra nuginčijamas sandoris. 3. Niekiniu sandoris gali būti
laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. 4. Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti tik
įstatymų nurodyti asmenys.
5. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sand. teisines
pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva).
Nuginčijamo sandorio patvirtinimas
1. Šalis, turinti teisę sandorį nuginčyti, gali jį patvirtinti per kitos sandorio šalies arba įstatymų nustatytą terminą. Patvirtinusi sandorį,
šalis netenka teisės jį ginčyti. 2. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba
nuginčyti:
1) sandorį visiškai ar iš dalies įvykdė;
2) pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį;
3) užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą;
 4) visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises.
Imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
2. Kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima
grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenumato kitokių sandorio negaliojimo pasekmių.
3. Restitucijos taisykles nustato šio kodekso šeštosios knygos normos.
4. Turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus šio
kodekso 4.96 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse numatytus atvejus.
Viešajai tvarkai ar gerai moralei prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja.
3. Vienašalė ar dvišalė restitucija galima, jeigu jos taikymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar gerai moralei, t. y. kai
nebuvo pasiektas viešajai tvarkai ar geros moralės normoms prieštaraujančio sandorio tikslas, o viešosios teisės normos nenustato tokio
sandorio šalims turtinių sankcijų.
Sandoriai, sudaryti privataus juridinio asmens valdymo organų, pažeidžiant privataus juridinio asmens steigimo dokumentuose
nustatytą jų kompetenciją ar prieštaraujantys juridinio asmens tikslams, gali būti pripažinti negaliojančiais tik tais atvejais, kai kita sandorio
šalis veikė nesąžiningai, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad tas sandoris prieštarauja privataus juridinio asmens veiklos tikslams. 2. Viešųjų
juridinių asmenų sudaryti sandoriai, prieštaraujantys jų veiklos tikslams, gali būti pripažįstami negaliojančiais. 3. Ieškinį dėl sandorio
pripažinimo negaliojančiu šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi teisę pareikšti pats juridinis asmuo, jo steigėjas (steigėjai) arba
juridinio asmens dalyvis (dalyviai). Įstatymai gali nustatyti ir kitus asmenis, turinčius teisę pareikšti tokį ieškinį.
Įstatymų nustatyta tvarka neįregistruoto ar licencijos verstis tam tikra veikla neturinčio juridinio asmens vardu sudaryto
sandorio teisinės pasekmės: teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jeigu nėra kito pagrindo tokį sandorį pripažinti
negaliojančiu.
Neveiksnaus fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu:
1. Nepilnamečio iki keturiolikos metų sudarytas sandoris negalioja, išskyrus smulkius buitinius sandorius, kuriuos pagal šį kodeksą ir kitus
įstatymus nepilnamečiai iki keturiolikos metų gali sudaryti savarankiškai.
2. Fizinio asmens, kuris įstatymų nustatyta tvarka yra pripažintas neveiksniu dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės, sudarytas sandoris
negalioja.
3. Šio straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytais atvejais, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų pasekmių, veiksnioji šalis privalo
atlyginti antrajai šaliai šios turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą, jeigu veiksnioji šalis žinojo arba turėjo žinoti, kad
antroji šalis yra neveiksni.
4. Ieškinį dėl tokio sandorio pripažinimo negaliojančiu gali pareikšti neveiksnaus asmens atstovai pagal įstatymą ir prokuroras. Jeigu
sandoris yra naudingas neveiksniam asmeniui, jo atstovas pagal įstatymą įstatymų nustatyta tvarka sandorį gali patvirtinti.
Alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis medžiagomis piktnaudžiaujančio fizinio asmens sudaryto sandorio
pripažinimas negaliojančiu
Tariamojo sandorio negaliojimas
1. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. 2. Tokiems sand. taikomos šio kodekso 1.80 str. 2 d.
nuostatos.
Apsimestinio sandorio negaliojimas
1. Jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės.
2. Jeigu apsimestiniu sandoriu yra pažeistos trečiųjų asmenų teisės ar teisėti interesai, šie asmenys, gindami savo teises, gali panaudoti
apsimetimo faktą prieš apsimestinio sandorio šalis.
3. Apsimestinio sandorio šalys apsimestinio sandorio sudarymo fakto negali panaudoti prieš trečiuosius asmenis, kurie sąžiningai įgijo
teises apsimestinio sandorio pagrindu.
(1.88) Nepilnamečio nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
- gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal to nepilnamečio tėvų ar rūpintojų ieškinį.
(1.89) straipsnis. Savo veiksmų reikšmės negalėjusio suprasti fizinio asmens sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu:
- pagal šio fizinio asmens ieškinį.
2. Jeigu šio straipsnio 1 dalyje nurodytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai, be šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytų
pasekmių šaliai, kuri sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tos šalies turėtas išlaidas, taip pat jos
turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji šalis, jeigu ši antroji šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį sudaręs asmuo buvo tokios
būsenos.
Dėl suklydimo sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
- pagal klydusios šalies ieškinį.
2. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.
3. Jeigu iš esmės suklydus sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai taikomos šio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Be to, šalis, pagal kurios ieškinį sandoris pripažintas negaliojančiu, turi teisę reikalauti iš antrosios šalies atlyginti turėtas išlaidas, taip pat
savo turto netekimą ar sužalojimą, jeigu įrodo, kad suklydo dėl antrosios šalies kaltės. Jeigu tai neįrodyta, šalis, pagal kurios ieškinį
sandoris pripažintas negaliojančiu, privalo atlyginti antrajai šaliai turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą.
4. Suklydimas turi esminės reikšmės, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos
sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį,
panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas taip pat laikomas esminiu,
jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino kita šalis, neturėdama tikslo apgauti, taip pat kai viena šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad kita
šalis suklydo, o reikalavimas, kad suklydusi šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ar protingumo principams.
5. Suklydimas negali būti laikomas turinčiu esminės reikšmės, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio neatsargumo arba dėl aplinkybių, dėl
kurių riziką buvo prisiėmusi ji pati, arba, atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, būtent jai tenka rizika suklysti.
 6. Dėl šalies valios išraiškos ar jos perdavimo įvykusi klaida laikoma valią išreiškusios šalies suklydimu.
7. Suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripažinti sutartį negaliojančia, jeigu ji savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais
gynimo būdais.
Dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo ar realaus grasinimo, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja
šalimi ar dėl susidėjusių sunkių aplinkybių sudaryto sandorio pripažinimas negaliojančiu
- pagal nukentėjusiojo ieškinį.
2. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl vienos iš šio straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių, tai antroji šalis privalo grąžinti
nukentėjusiajam visa, ką ji yra gavusi pagal sandorį, o kai to negalima grąžinti, – atlyginti to vertę pinigais. Be to, kaltoji šalis turi atlyginti
nukentėjusiajam visas turėtas išlaidas.
3. Jeigu sandoris pripažintas negaliojančiu dėl apgaulės, smurto, ekonominio spaudimo, realaus grasinimo ar dėl šalies atstovo
piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, tai nukentėjusysis taip pat turi teisę reikalauti atlyginti tokiais veiksmais jam padarytą neturtinę
žalą.
4. Šiame straipsnyje vartojama samprata „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus
prieš sandorio šalį, jos tėvus, vaikus, sutuoktinį, senelius, vaikaičius arba kitus artimuosius šalies giminaičius, arba jų turtą ar reputaciją
nukreiptus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka
kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sutartį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar
trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą
sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas,
teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės
bylai aplinkybes.
5. Apgaulė taip pat gali būti sandorio šalies tylėjimas, t. y. aplinkybių, kurias žinodama kita sandorio šalis nebūtų sudariusi sandorio,
nuslėpimas, jeigu, vadovaujantis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principais, tos aplinkybės turėjo būti atskleistos kitai šaliai, arba
aktyvūs veiksmai, kuriais siekiama suklaidinti kitą sandorio šalį dėl sandorio efekto, jo esminių sąlygų, sandorį sudarančio asmens
civilinio teisinio subjektiškumo bei kitų esminių aplinkybių.
Įgaliojimus viršijusio atstovo sudaryto sandorio negaliojimas.
Sandorio negaliojimas dėl įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymo:
1. Įstatymų reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį tik tuo atveju, kada toks negaliojimas įsakmiai nurodytas
įstatymuose. 2. Įstatymų reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo
ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, o įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį. 3.
Įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį.
4. Jeigu viena iš šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį
notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu. Šiuo atveju sandorio po to notarine
tvarka įforminti nebereikia. 5. Jeigu sandoris negalioja dėl to, kad nesilaikoma įstatymų reikalaujamos formos, atsiranda šio kodekso 1.80
straipsnio 2 dalyje numatytos pasekmės. 6. Šio straipsnio 2 dalies nuostatų teismas gali netaikyti, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo,
teisingumo ir protingumo principams, būtent kai: 1) yra kitokių rašytinių, nors ir netiesioginių sandorio sudarymo įrodymų; 2) sandorio
sudarymo faktą patvirtinantys rašytiniai įrodymai yra prarasti ne dėl šalies kaltės; 3) atsižvelgiant į sandorio sudarymo aplinkybes,
objektyviai nebuvo įmanoma sandorio įforminti raštu; 4) atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius, sandorio prigimtį bei kitas svarbias
bylai aplinkybes, draudimas panaudoti liudytojų parodymus prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo princip.
Reikalavimo teisiškai įregistruoti sandorį nesilaikymo teisinės pasekmės: sandorio nedaro negaliojančio, išskyrus CK numatytus
atvejus.
Momentas, nuo kurio pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu: ab initio (nuo jo sudarymo momento).
2. Jeigu pagal turinį pripažinti sandorio negaliojančiu ab initio negalima, jis gali būti pripažintas negaliojančiu tik nuo teismo
sprendimo įsiteisėjimo.
Sandorio dalies negaliojimo pasekmės:
Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima daryti prielaidą, kad sandoris būtų buvęs sudarytas ir
neįtraukiant negaliojančios dalies.
Negaliojantys sandoriai
Sandėris, kuris neatitinka įstatymo reikalavimų, - negalioja. Kai jis negalioja šiuo pagrindu, kiekviena iš jo šalių privalo grąžinti antrajai
šaliai ką yra gavusi pagal sandorį. O kai negalima (ką yra gavusi natūra) – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatyme nenumatytos kitos
sandorio negaliojimo pasekmės. Negalioja taip pat sandoris, sudarytas turint žinomai priešingą Lietuvos Respublikos visuomenės
interesams tikslą.
Jeigu sandoris negalioja šiuo pagrindu, tai esant abiejų šalių tyčiai (kai sandorį yra įvykdžiusios abi šalys) išieškoma į valstybės pajamas
visa, ką yra gavusios pagal sandorį.
Negalioja juridinio asmens sandoris, sudarytas prieštaraujant tikslams, nurodytiems jo steigimo dokumentuose ar bendruose tos rūšies
organizacijų nuostatuose.
Negalioja sandoris, sudarytas nepilnamečių (iki 15m.), išskyrus smulkius buitinius santykius, ir sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris
yra pripažintas neveiksniu dėl ligos ar silpnaprotystės.
Negalioja sandoris, sudarytas tik dėl akių (tariamas sandoris), neketinant sukurti teisinių pasekmių.jeigu sandoris, sudarytas siekiant
pridengti kitą sandorį, taikomos taisyklės. Liečiančios tą sandorį, kurį iš tikrųjų turėjo šalys galvoje (apsimestinis sandoris).
Sandoris, sudarytas nepilnamečio (15-18 metų) be tėvų sutikimo (išskyrus sandorius, kuriuos pagal įstatymą turi teisę sudaryti
savarankiškai) gali būti pripažintas negaliojančiu pagal tėvų ieškinį.
 Sandoris, sudarytas fizinio asmens, kuris, nors ir būdamas veiksnus jo sudarymo momentu, buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti
savo veiksmų reikšmės ar valdyti jų, gali būti pripažintas negaliojančiu pagal to asmens ieškinį.
Turto disponavimo atveju sudarytas sandoris fizinio asmens, kurio veiksnumas yra apribotas dėl jo piktnaudžiavimo alkoholiu ar
narkotikų, be rūpintojo sutikimo (išskyrus smulkius sandorius) gali būti pripažintas negaliojančiu pagal rūpintojo pareiškimą.
Sandoris, sudarytas suklydimo, turinčio esminę reikšmę įtakoje, gali būti teismine ar arbitražo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal
šalies veikusios suklydimo įtakoje ieškinį.
Sandoris, sudarytas apgaulės, smurto, grasinimo ar pirmosios šalies piktavališko susitarimo su antrąja šalimi, t.p. sandoris, kurį fizinis
asmuo dėl susidėjusių sunkių aplinkybių buvo priverstas sudaryti labai nenaudingomis sau sąlygomis gali būti pripažintas negaliojančiu.
Skolininko sudarytas sandoris, kurio pastarasis neprivalėjo sudaryti, jeigu šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas žinojo
apie tai (privalėjo žinoti), gali būti teisine tvarka pripažintas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį.
Bet koks neatlygintinas sandoris, pažeidžiantis kreditoriaus teises, išskyrus įprastines nedidelių daiktų ar piniginių sumų dovanojimą,
gali būti pripažintas negaliojančiu pagal kreditoriaus ieškinį.
Įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu tik tuo atveju, kada tokia pasekmė yra įsakmiai nurodyta
įstatyme. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriu, patvirtinti
liudytojų parodymais, o įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais daro sandorį negaliojančiu.
Įstatymo reikalaujamos notaro formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu.
Pripažintas negaliojančiu sandoris laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento. Būsimasis civilinis kodeksas numato tokias
sąvokas – niekiniai ir nuginčijami sandoriai. Niekinis sandoris – jeigu vadovaujantis įstatymais negalioja nepaisant to yra teismo
sprendimas paskelbti jį negaliojančiu. Niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatyme nustatyti pagrindai.
Sandoris, kurį paskelbti negaliojančiu, būtinas teismo sprendimas yra nuginčijamas. Reikalavimą dėl niekinio sandorio teisinių pasekmių
taikymo gali pareikšti bet kuris suinteresuotas asmuo. Niekinio sandorio teisines pasekmes ir faktą teismas konstatuoja “ex oficio” (savo
iniciatyva)
Ieškinį dėl nuginčijamo sandorio gali pateikti teismui tik įstatyme nurodyti asmenys. Būsimajame civiliniame kodekse: privalomoms
įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja; pagal įstatymą nustatyta tvarka neįregistruoto juridinio asmens
sudarytą sandorį teisės ir pareigos atsiranda jį sudariusiam asmeniui, jei nėra kito pagrindo tokį sandorį paskelbti negaliojančiu. Pagal
šiuos sandorius atsako asmenys “solidare”, jeigu vėliau įregistruotas juridinis asmuo neprisiima prievolių pagal tuos sandorius.
Sandorio turinys: šalių teisės ir pareigos.

Sandorių negaliojimas
Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris, pažeidus
įstatymo reikalavimus, nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Negaliojantis sandoris
iš esmės nėra sandoris. Kiekvienas negaliojantis sandoris sukelia tam tikras teisines pasekmes, tačiau ne tas, kurių siekė
asmenys, sudarydami šį sandorį. Jei sandoris pripažįstamas negaliojančiu, tai nuo pat jo sudarymo momento, nors teismas
savo sprendimu šį faktą nustato vėliau. Tačiau pats sandorio pripažinimas negaliojančiu nereiškia, kad pagal šį sandorį
atsiradę santykiai visada netenka teisinės reikšmės.
.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir
jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda
negaliojančio sandorio turtinės pasekmės.

Negaliojančių sandorių rūšys

Priklausomai nuo to ar sandoris yra savaime negaliojantis, ar jį reikia pripažinti negaliojančiu, sandoriai
skirstomi į niekinius (absoliučiai negaliojančius) ir nuginčijamus.
Niekiniai sandoriai. Yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Sandorio dalyviai
tokį sandorį gali laikyti nesudarytu ir gali jo nevykdyti. Tais atvejais, kai sandorio neatitikimas įstatymui nėra akivaizdus ir
tai reikia įrodyti, išsiaiškinti, jo negaliojimas nustatomas teismo sprendimu.
Niekiniais sandoriais yra laikomi šie sandoriai:sudaryti turint tikslą, priešingą valstybės ir visuomenės interesams,
juridinio asmens sandoriai, prieštaraujantys jo tikslams, neveiksnaus fizinio asmens sudaryti sandoriai, tariamieji
sandoriai, sandoriai, sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.
Nuginčijami sandoriai yra tokie, kurie sudarant sukuria, pakeičia arba panaikina civilines teises ir pareigas bet
įstatyme numatytų asmenų iniciatyva gali būti teismo pripažįstami negaliojančiais. Jų ypatumas tas, kad tokie nuginčijami
sandoriai turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Iki šių
sandorių pripažinimo negaliojančiais atrodo, jog jie atitinka įstatymo reikalavimus. Jų trūkumai yra neakivaizdūs ir juos
reikia įrodyti. Tokie nuginčijami sandoriai yra šie: nepilnamečių nuo penkiolikos iki aštuoniolikos metų, fizinių asmenų,
negalinčių suprasti savo veiksmų reikšmės, fizinių asmenų, piktnaudžiaujančių alkoholiniais gėrimais arba narkotinėmis
medžiagomis, apgaulės, smurto ir grasinimo būdu, taip pat dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su antrąja šalimi ar
dėl susiklosčiusių sunkių aplinkybių.
Pripažinimas negaliojančiu pagal kitus požymius.
Sandoriai, turintys subjektų sudėties trūkumų. Šių sandorių trūkumai susiję su fizinių asmenų veiksnumo ir juridinių
asmenų specialaus teisnumo reikalavimais.
 Sandoriai su valios trūkumais. Įstatymas reikalauja, kad sandoryje išreikšta valia atitiktų jo dalyvių tikrąją (vidinę) valią.
Sandorio valios trūkumai gali būti dėl įvairių aplinkybių.
Sandoriai sudaryti: suklydus, apgaulės būdu, smurto ar gąsdinimo būdu, dėl šalies atstovo piktavališko susitarimo su
antrąja puse, dėl sunkių aplinkybių, fizinio asmens, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės, tariamieji ir
apsimestiniai.
Sandoriai su turinio trūkumais. Prieštaraujantys valstybės ir visuomenės interesams.
Sandoriai, turintys formos trūkumus. Sandoriai sudaryti nesilaikant įstatymo reikalaujamos notarinės formos.
Sandorio, turint tikslą, žinomai priešingą valstybės ir visuomenės interesams, negaliojimas.
Ši negaliojančių sandorių grupė skiriama pagal du bendrus požymius – objektyvinį ir subjektyvinį. Objektyvinis požymis
tas, kad šie sandoriai prieštarauja valstybės ir visuomenės interesams. Šiai grupei priklauso tie sandoriai, kurie pažeidžia
svarbiausias, pagrindines įstatymų nuostatas. Tai, sandoriai, pažeidžiantys valstybės išimtinę žemės, gelmių, valstybinės
reikšmės vandenų, miškų nuosavybę.
Šalia objektyvinio, šiems sandoriams būdingas ir subjektyvinis požymis, t.y. sandoris sudaromas turint tikslą, priešingą
valstybės ir visuomenės interesams. Tokį tikslą gali turėti vienas arba abu sandorio dalyviai. Pagal tai skirsis šio sandorio
negaliojimo teisinės pasekmės.
Tokius pačius pavojingus sandorius gali sudaryti juridiniai ir fiziniai asmenys Sandoriai, sudaryti turint tikslą, priešingą
valstybės ir visuomenės interesams, negalioja nuo pat šių sandorių sudarymo momento. Atsižvelgiant į abiejų ar vienos šalies
tyčinę kaltę, taip pat į tai, ar sandorį vykdė abi šalys, ar viena, numato trejopas teisines pasekmes: 1) konfiskuojama viskas,
ką abi šalys pagal šį sandorį gavo; 2) konfiskuojama tai, ką viena šalis gavo iš kitos ir ką, atsilygindama už tai, pati turėjo
perduoti; 3) konfiskuojama tai, ką kaltoji šalis pagal sandorį yra perdavusi ar turėjo perduoti atlygindama už tai, ką gavo iš
kitos šalies.
Sandorio pripažinimo negaliojančiu pasekmės
Restitucija
1. Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu
grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai grąžinimas natūra neįmanomas ar šalims nepriimtinas dėl sutarties dalyko
pasikeitimo, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais, jeigu toks atlyginimas neprieštarauja protingumo, sąžiningumo ir
teisingumo kriterijams.
2. Jeigu sutarties vykdymas yra tęstinis ir dalus, tai galima reikalauti grąžinti tik tai, kas buvo gauta po sutarties nutraukimo.
3. Restitucija neturi įtakos sąžiningų trečiųjų asmenų teisėms ir pareigoms, išskyrus šio kodekso nustatytas išimtis.
.Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nei vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikoma, kad sandoris nesudarytas ir jokių
teisinių pasekmių neatsiranda. Kai negaliojantį sandorį šalys ar viena iš šalių visiškai arba iš dalies įvykdo, atsiranda
negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jas galima suskirstyti į tris grupes:
1)Abišalė restitucija - abiejų sandorio šalių turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį; kai sandoris negalioja,
kiekviena iš jo šalių privalanti grąžinti antrajai šaliai visa tai, ką yra gavusi pagal sandorį .Jeigu to, ką yra gavusi, negalima
grąžinti natūra, sandorio šalis privalo kitai šaliai atlyginti vertę pinigais. Šiuo atveju atlyginama tikroji daikto vertė, o ne
piniginė suma, kuri numatyta atlyginti už šį daiktą.
Ji taikoma visais sandorių negaliojimo atvejais, išskyrus tuos atvejus, kai įstatyme yra numatytos kitokios – sunkesnės
sandorio negaliojimo pasekmės (vienašalė restitucija, abiejų šalių turto paėmimas į valstybės pajamas).
2) Vienašalė restitucija - vienos sandorio šalies turtinės padėties atstatymas į pradinę padėtį, o antrosios šalies gauto
turto ar priklausančio gauti turto paėmimas į valstybines pajamas. Ji pasireiškia tuo, kad vienai sandorio šaliai grąžinama, ką
ji yra įvykdžiusi, o iš kitos sandorio šalies visa , ką ji įvykdžiusi pagal sandorį arba kas jai priklausė įvykdyti, išieškoma į
valstybės pajamas. Jeigu negalima perduoti turto į valstybės pajamas natūra, jo vertė išieškoma pinigais. Vienašalė restitucija
atstato turtinę padėtį tiktai vienai sandorio šaliai. Kitai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai (pavyzdžiui, apgaulė,
smurtas, grasinimas ir t.t.) turėjo įtakos sudaryti sandorį, pradinė padėtis neatstatoma.
3) Restitucija neleidžiama - abiejų sandorio šalių turtinė padėtis neatstatoma, o ką jos yra gavusios pagal sandorį arba
kas priklausė gauti, išieškoma į valstybines pajamas. (kai jie kenkia visuomenės interesams ir t.t.)
Dėl negaliojančio sandorio padaryti nuostoliai gali būti išieškomi tik įstatymo numatytais atvejais.Jie išieškomi tik esant
objektyvioms ir subjektyvioms sąlygoms.
Sutartys trečiojo asmens naudai
Tai tarp dviejų šalių sudaroma sutartis, pagal kurią įvykdyti prievolę turi teisę reikalauti tiek kreditorius, tiek ir sutartyje nurodytas
trečiasis asmuo, jeigu kitaip nenumatyta įstatyme arba sutartyje (CK-175 str.). Šioje sutartyje viena sutarties šalis išlygsta iš kitos šalies,
kad iš sutarties atsiradusi prievolė būtų įvykdyta trečiajam asmeniui. Sutarties sudaryme trečiasis asmuo arba jo atstovas nedalyvauja, todėl
trečiasis asmuo nėra sutarties šalimi. Tačiau jis ir nedalyvaudamas sudarant sutartis įgyja savarankišką teisę. Paprastai trečiasis asmuo jau
nuo to momento, kai šalys sudaro sutartį, tiesiogiai įgyja iš sutarties teisę reikalauti jos vykdymo. Kartu trečiasis asmuo nėra įpareigotas
priimti jam išlygtą teisę. Jis gali šia teise pasinaudoti, taip pat ir nuo jos atsisakyti.
CK 175 str. Nustato, kad reikalauti trečiojo asmens naudai sutartį vykdyti turi teisę kreditorius ir trečiasis asmuo. Jeigu trečiasis
asmuo atsisako nuo sutartimi jam suteiktos teisės, tai sudaręs sutartį asmuo gali pasinaudoti šia teise, išskyrus atvejus, kada tai prieštarauja
įstatymui, sutarčiai ir prievolės esmei.
Dauguma sutarčių sudaroma pačių sutarčių dalyvių naudai. Trečiojo asmens naudai sutartis nėra plačiai naudojama. Pavyzdžiui, ji
sudaroma įnešant į taupomąją kasą indėlį sūnaus arba dukters vardu, sudarant gyvybės draudimo sutartį sutuoktinio naudai ir pan.

Sandorio dalies negaliojimas

Sandorio dalies negaliojimas nedaro negaliojančių kitų jo dalių, jeigu galima tarti, kad sandoris būtų buvęs sudarytas,
ir neįtraukiant negaliojančios jo dalies
 Oferta - pasiūlymas sudaryti sutartį - CK 6.167 - 6.172
Akceptas - ofertos priėmimas - CK 6.173 - 6.178 str/
Oferta ir jos akceptas gali būti išreikšti žodžiais ar atitinkamais veiksmais. Jei A leidžia B atlikti darbą tokiomis aplinkybėmis,
kad nei vienas protingas žmogus negalėtų suvokti B ketinimų atlikti darbą veltui, A turi už tokį darbą sumokėti. Darbo atlikimas yra
oferta, o leidimas jį atlikti ir priėmimas - akceptas.

Ofertai taikytini reikalavimai:

 Pakankamas apibrėžtumas (6. 167 str. 1d.). Ofertos neapibrėžtumo atveju tai aiškinama akceptanto naudai.
 Oferta išreiškia oferento ketinimą būti sutarties saistomam ir įpareigojančiam akcepto atveju.
 Ofertoje turi būti atspindėtos esminės sutarties sąlygos:
 pasiūlymas turi apimti visas esmines konkrečios sutarties sąlygas;
 pasiūlymo sąlygų skaičius yra maksimalus, t.y. po to, kai adresatas priims pasiūlymą be išlygų, oferentas negalės keisti ofertos
sąlygų.
 Turi turėti aiškų adresatą.
 viešosios ofertos galimybė (6.171 str.), išsaugant visus kitus reikalavimus ofertai.
 Speciali taisyklė vartojimo pirkimui-pardavimui – 6.352 str.
 Oferta įsigalioja ne nuo pateikimo momento, o nuo momento, kai ją gauna akceptantas (6.168 str. 1d.), t.y. iki to momento oferentas
turi teisę ofertos atsisakyti arba tuo momentu, kai gavo (6.168 str. 2d.)
Oferta - turi bûti praneðta akceptantui - 6.166 str. - þinojimo prezumpcija.
Akceptui taikytini reikalavimai:
Taip pat kaip ir oferta, tai valios išreiškimas.
 Juridinę reikšmę turi tik pilnas akceptas, t.y. pritarimas visai ofertai. Atsakymas su kitomis sąlygomis nėra akceptas, o tik
nauja oferta (6.173 str.);
Tylėjimas ir neveikimas savaime nelaikomas akceptu. Tai prezumpcija.
Akceptas gali būti išreikštas konkliudentiniais veiksmais, rodančiais akceptanto valią ;
 Akceptavimui terminas nurodomas, o jei nenurodytas – akceptas per protingą terminą (6.174 str. 1d.).
 Žodinė oferta akceptuotina nedelsiant (6. 174 str. 2d.).
 Pavėluotas akceptas galioja, jei oferentas nedelsiant praneša apie jo gavimą arba nusiunčia jam atitinkamą patvirtinimą
Akceptas - pranešimas apie pasiūlymo priėmimą gali būti išreikštas žodžiais arba kitokiu elgesiu. Tylėjimas arba neveikimas savaime
nelaikomas akceptu, nebent ofetoje būtų numatyta galimybė akceptuoti ją tylėjimu ar konkliudentiniais veiksmais arba tokia išvada
darytina atsižvelgiant į egzistuojančius šalių santykius arba papročius - 6.173 str.
Akcepto priklausomybė nuo ofertos sąlygų. Atsakymas į ofertą, kai jame yra papildymų, išlygų ar kitokių ofertos sąlygų pakeitimų,
laikomas ofertos atmetimu arba priešpriešine oferta - CK 6.178 str.

16 tema. Atstovavimas

Atstovavimas- sandorių sudarymas per atstovus. Fiziniai asmenys ir juridiniai asmenys turi teisę sudarinėti sandorius per atstovus,
išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti sudaromi tik asmeniškai ir kitus sandorius, nustatytus įstatymu.

Atstovauti galima sandorio, įstatymų, teismo sprendimo ar administracinio akto pagrindu.

Atstovavimo esmę sudaro tai, kad jo atveju už CT subjektus sandorius sudarinėja ir kitus juridinius veiksmus atlieka kiti asmenys.
Atstovavime dalyvauja 3 subjektų pusės : Atstovaujamasis; Atstovas; Asmenų grupė.
Atstovavimą reikia skirti nuo išoriškai panašių reiškinių. Tuo atveju,kai civilinėje apyvartoje juridinio asmens organas dalyvauja
vadovaujamos įmonės vardu- atstovavimo nėra. Atstovavimo santykiu negalima laikyti ir tokių veiksmų , kada asmens prašymu sandorį
už jį pasirašo kitas asmuo.
Nuo atstovavimo reikia skirti ir tuos atvejus, kai vienas asmuo kito asmens pavedimu įsipareigoja už atlyginimą sudaryti viena ar kelis
sandorius savo vardu, bet kito asmens sąskaita.
Atstovavimas, įgaliojimas
Atstovais gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys. Sandoris, vieno asmens atstovo sudarytas kito asmens atstovaujamojo vardu pagal
įgalinimą, pagrįstą įgaliojimu tiesiogiai sukuria, pakeičia ir panaikina atstovaujamojo vardu civilines teises ir pareigas.
Atstovavimas yra civilinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas, remdamasis įstatymu,
administraciniu aktu ar išreikšdamas atstovaujamojo valią jam suteikto įgalinimo ribose, sudaro sandorius ir atlieka atstovaujamojo vardu
juridinę reikšmę turinčius veiksmus, kurie sukuria, pakeičia, panaikina atstovaujamojo civilines teises ir pareigas.
Atstovavimui būdingi požymiai:
1. Atstovavimo santykiai atsiranda tarp atstovo ir atstovaujamojo.
2. Atstovas veikia ne savo, o atstovaujamojo vardu ir interesais.
3. atstovui suteikiami tam tikri įgalinimai.
Atstovavimo ir įgalinimų atsiradimo pagrindai.
Įgalinimas- tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines
pasekmes.
Įgalinimas svetimu vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus turi būti grindžiamas juridiniais faktais, su kuriais
įstatymas sieja jo atsiradimą. Jais gali būti :
1) Asmens valios turėti savo interesų pareiškimas.
 2) Administracinis aktas, kuriuo yra paskiriama į pareigybę ir su kuria yra susijęs juridinių veiksmų atlikimas kito asmens vardu.
3) Asmenų savitarpio giminystės ryšys ar kitoks visuomeninis ryšys.
Dvi atstovavimo rūšys :
1) Savanoriškas( veiksniam asmeniui, jo paties noru)
2) Būtinasis( neveiksniam asmeniui)

Atstovavimo rūšys
Esant atstovavimui, atstovas visuomet veikia pagal atstovaujamojo įgalinimus. Atstovas savo valia ir veiksmais išreiškia
atstovaujamojo valią. Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius
veiksmus ir drauge sukurti jam teisines pasekmes. Todėl įgalinimai apibrėžia tą veiksmą arba veiksmų visumą, kuriuos turi
atlikti atstovas atstovaujamojo vardu ir interesais. Tačiau atstovas ne tik turi teisę (įgalinimą) veikti atstovaujamojo vardu ir
interesais – pastarojo atžvilgiu jis turi ir tam tikras pareigas.
Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda atstovo įgalinimai, yra skiriamos dvi atstovavimo rūšys – savanoriškas ir
būtinasis. Savanoriškas atstovavimas atsiranda veiksniam asmeniui, galinčiam savarankiškai ginti savo interesus, susitarus
su kitu asmeniu, kad pastarasis jo vardu ir interesais sudarytų sandorius arba atliktų kitus juridinius veiksmus. Vidinė
savanoriško atstovavimo pusė dažniausiai grindžiama sutartimi. Todėl ši atstovavimo rūšis dar vadinama sutartiniu
atstovavimu.
Tuo atveju, kada atstovavimo teisinis santykis ir atstovo įgalinimai atsiranda nepriklausomai nuo atstovaujamojo valios,
t.y. kada įgalinimai apibrėžiami ne įgaliojimu, bet įstatymu ar administraciniu aktu, turime būtinąjį atstovavimą. Tai
pirmiausia yra atstovavimas už neveiksnius asmenis. Šis atstovavimas gali būti grindžiamas giminystės ryšiu (tėvai yra
nepilnamečių savo vaikų atstovai) arba administraciniu aktu (įtėviai yra savo įvaikių atstovai, o globėjai – savo globotinių
atstovai). Šių atstovų įgalinimų apimtį ir turinį apibrėžia įstatymas ir iš dalies administracinis aktas globėjams. Būtinajam
atstovavimui tenka priskirti ir tokius atstovavimo atvejus, kai aukštesnioji organizacija žemesniosios ar į jos sistemą
įeinančios organizacijos vardu sudarinėja sandorius ar atlieka kitus juridinius veiksmus, kai tai numato įstatymas ar tos
organizacijos įstatai (nuostatai). Tiek savanoriškas, tiek ir būtinasis atstovavimas yra pagrįsti įstatymu. Įstatymu remiasi taip
pat ir įgaliojimo davimas bei įgalinimų apimtis.

Įgaliojimas- rašytinis dokumentas, asmens duodamas kitam asmeniui atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais
asmenimis.
Įgaliojimų rūšys : 1) Vienkartinis
2) Specialusis
3)Bendrasis arba generalinis
Piliečio duotas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas notaro. Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas.
Įgaliojimo forma ir galiojimo terminai
Kadangi tretieji asmenys dalyvauja teisiniuose santykiuose su atstovaujamuoju per atstovą, jie turi žinoti pastarojo
įgalinimus. Todėl būtina šiuos įgalinimus išreikšti ir įtvirtinti atitinkama forma, kad su jais susipažinti ir juos patikrinti galėtų
trečiasis asmuo. Tais atvejais, kada atstovavimas vykdomas įstatymo ar administracinio akto pagrindu, įgalinimus apibrėžia
pats įstatymas ar administracinis aktas. Esant sutartiniam atstovavimui, atstovo įgalinimai išreiškiami jam duotame
įgaliojime. Įgaliojimu laikomas rašytinis įgalinimas, vieno asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti
santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas-tai atstovo įgalinimų išreiškimo būdas, tai dokumentas, kuriame
išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys. Įgaliojimo davimas yra vienašalis sandoris. Kadangi įgaliojimas duodamas
įgalinimams patvirtinti ir neliečia įgaliotinio interesų, jo davimas nereikalauja pastarojo pritarimo. Įgaliojimas paprastai
duodamas pavedimo, darbo ar kitos sutarties pagrindu. Tačiau kartais įgaliojimas gali būti duodamas ir nesant susitarimo
atstovauti, bet tikintis, kad asmuo, nurodytas įgaliojime kaip atstovas, atliks jame nurodytus veiksmus. Įgaliojimas gali būti
duodamas vieno arba kelių asmenų vardu. Įgaliojimą taip pat gali duoti vienas arba keli asmenys drauge.
Įgaliojimas gali būti duodamas ne tik fiziniam, bet ir juridiniam asmeniui. Tačiau šiuo atveju reikia turėti omenyje tai, kad
juridiniai asmenys turi civilinį teisnumą, atsižvelgiant į nustatytus jų veiklos tikslus. Todėl juridiniam asmeniui įgaliojimas
gali būti duodamas sudaryti tiems sandoriams, kurie neprieštarauja jo įstatams (nuostatams) arba bendriems tos rūšies
organizacijų nuostatams.
Priklausomai nuo įgaliojime išdėstytų įgalinimų apimties ir turinio, skiriamos šios įgaliojimų rūšys: vienkartinis,
specialusis ir bendrasis, arba generalinis.
Vienkartinis įgaliojimas duodamas atlikti vienam konkrečiam veiksmui.
Specialusis įgaliojimas duodamas atlikti vienarūšiams veiksmams per tam tikrą laiko tarpą.
Bendrasis arba generalinis įgaliojimas duodamas sudarinėti įvairiems sandoriams ir atlikinėti įvairiems teisiniams
veiksmams, susijusiems su davusios įgaliojimą organizacijos veikla arba su piliečio turto valdymu apskritai.
Įgaliojimas visada turi būti išreikštas rašytine forma, kitaip tariant, įgaliojimo išdavimas – tai sandoris, visais atvejais
reikalaujantis rašytinės formos. Kitokia forma įgaliojimas negali būti duodamas.
Piliečio duodamas įgaliojimas būtinai turi būti pasirašytas įgaliotojo ir patvirtintas kompetentingo organo. Kai kuriems
įgaliojimams įstatymas numato būtiną notaro patvirtinimą. Nesilaikant šio reikalavimo, įgaliojimas tampa negaliojantis.
Notariškai patvirtintiems įgaliojimams prilygsta: karių ir kitų asmenų, besigydančių karo ligoninėse, sanatorijose bei kitose
karinėse gydymo įstaigose, įgaliojimai, patvirtinti tų ligoninių, sanatorijų ir kitų karinių gydymo įstaigų viršininkų, jų
pavaduotojų medicinos reikalams, vyresniųjų ir budinčiųjų gydytojų; karių įgaliojimai, o karinių dalinių, įstaigų ir karo
mokyklų dislokavimo punktuose, kur nėra notarų biurų ir kitų organų, atliekančių notarinius veiksmus, taip pat darbininkų
ir tarnautojų, jų šeimos narių ir karių šeimos narių įgaliojimai, patvirtinti tų dalinių, junginių, įstaigų ir mokyklų vadovų
(viršininkų); ir asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietos viršininkų. Kitiems
fizinių asmenų duodamiems įgaliojimams, kaip antai, įgaliojimui gauti korespondenciją, konkrečiai – gauti siunčiamus
pinigus ir siuntinius, taip pat darbo užmokestį bei kitokius mokėjimus, susijusius su darbo santykiais, įgaliojimui gauti
autorinį atlyginimą už savo kūrinius, išradimus, gauti pensijas, pašalpas, stipendijas, sumas iš bankų ir atsiimti įkeistus ar
duotus pasaugoti daiktus notarinio patvirtinimo nereikia. Šiuos įgaliojimus gali patvirtinti: organizacija, kurioje asmuo dirba
ar mokosi, butų eksploatavimo organizacija, užtikrinanti namo, kuriame jis gyvena, eksploatavimą, stacionarinė gydymo
įstaiga, kurioje jis gydosi, esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.
Notarinės formos reikalavimas, netaikomas įgaliojimams, kuriuos išduoda juridinis asmuo. Šiuos įgaliojimus pasirašo
juridinio asmens – įmonės, įstaigos, organizacijos vadovas (savininkas), jame uždedamas tos įmonės, įstaigos, organizacijos
antspaudas. Valstybinės, kooperatinės ar visuomeninės organizacijos duodamą įgaliojimą pinigams ar kitokioms turtinėms
vertybėms gauti ar išduoti turi pasirašyti taip pat ir šios organizacijos vyriausiasis (vyresnysis) buhalteris.
Kiekvieno įgaliojimo galiojimą riboja laikas. Įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis kaip treji metai. Jeigu terminas
įgaliojime nenurodytas, įgaliojimas galioja vienerius metus nuo jo sudarymo dienos. Kadangi įstatymų leidėjas įgaliojimo
galiojimą sieja su terminu, todėl kiekviename įgaliojime būtinai turi būti nurodyta jo sudarymo data. Tai padeda nustatyti
įgaliojimo pradinį, o kartais ir pabaigos momentą, jeigu įgaliojime nenurodytas jo galiojimo terminas.
Kadangi įgaliojimo terminą visada apibrėžia laikas, tai praėjus tam tikram laiko tarpui, kuriam buvo duotas įgaliojimas,
jis pasibaigia. Tačiau įgaliojimas gali pasibaigti ir nepraėjus jame numatytam terminui. Pirmiausia įgaliojimas, jeigu jis buvo
duotas vienkartiniam veiksmui atlikti, pasibaigia šį veiksmą atlikus. Kadangi įgaliojimas išduodamas susitarimo atstovauti
pagrindu, jis gali pasibaigti ir įgaliotojui ar įgaliotiniams atsisakius įgaliojimo. Tiek įgaliotojas, tiek įgaliotinis gali atsisakyti
įgaliojimo nepriklausomai nuo motyvų. Taip pat negalioja jokie susitarimai tarp įgaliotinio ir įgaliotojo dėl teisės atsisakyti
įgaliojimo apribojimo. Įgaliojimas baigiasi pasibaigus juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą arba kuriam buvo duotas
įgaliojimas, taip pat mirus įgaliojimą davusiam asmeniui, pripažinus tą asmenį neveiksniu, ribotai veiksniu arba nežinia kur
esančiu. Taip pat įgaliojimas panaikinamas mirus asmeniui, kuriam įgaliojimas duotas, pripažinus jį neveiksniu, ribotai
veiksniu ar nežinia kur esančiu.

Sandorio, sudaryto kito asmens vardu neturint teisės arba viršijant suteiktas teises, pasekmės
1. Sandoris, kurį kito asmens vardu sudaro neturintis teisės sudaryti sandorį asmuo arba asmuo, viršydamas suteiktas teises, sukuria,
pakeičia ir panaikina teises bei pareigas atstovaujamajam tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria visam šiam sandoriui arba
viršijančiai teises jo daliai (šio kodekso 2.133 straipsnio 6 dalis).
2. Paskesnis atstovaujamojo pritarimas sandorį padaro galiojantį nuo jo sudarymo.
3. Atstovas, sudaręs sandorį šio straipsnio 1 dalyje nurodytomis aplinkybėmis, kai atstovaujamasis nepritaria šiam sandoriui, privalo
atlyginti trečiojo asmens patirtus nuostolius, jeigu trečiasis asmuo apie tas aplinkybes nežinojo ir neturėjo žinoti.
Įgalinimas – tai atstovo teisė atstovaujamojo vardu sudarinėti sandorius ir atlikti kitus juridinius veiksmus ir drauge sukurti jam teisines
pasekmes. Įgalinimas svetimo vardu sudarinėti sandorius ir kitus juridinius veiksmus turi būti grindžiamas juridiniais faktais, su kuriais
įstatymas sieja jo atsiradimą. Šie faktai yra laikomi įgalinimo atsiradimo pagrindais. Jais gali būti administracinis aktas.
Atstovavimas gali atsirasti dėl asmens valios turėti savo interesų atstovą. Asmenų savitarpio giminystės (tik kraujo ryšys) ar kitoks
visuomeninis ryšys dėl kurio vienas iš jų veikia kaip atstovas.
Priklausomai nuo to, kokiu pagrindu atsiranda, atstovo įgalinimai būna savanoriški arba būtini (tėvų vaikams).
Sandoris, sudarytas kito asmens vardu, neįgalinto sudarinėti sandorius asmens ar viršijant įgalinimą, sukuria, pakeičia ar panaikina
atstovaujamojo teises ir pareigas tik tuo atveju, kai atstovaujamasis po to pritaria tam sandoriui ar viršijančią įgalinimą sandorio dalį.
Atstovas negali sudarinėti atstovaujamojo vardu sandorio nei su savimi bei su kitu asmeniu, kurio atstovas jis yra tuo pačiu metu.
Įgaliojimas – atstovo įgalinimo išreikšimo būdas. Tai toks dokumentas, kuriame išreiškiama atstovo įgalinimų apimtis ir turinys.
Įstatymas įgaliojimą laiko rašytiniu įgalinimu vieno asmens, įgaliotojo, duodamu kitam asmeniui, įgaliotiniui, atstovauti įgaliotojui
santykiuose su trečiaisiais asmenimis. Įgaliojimas gali būti duodamas tiek juridiniams, tiek fiziniams asmenims. Notaro patvirtintas
įgaliojimas privalomas:
1. Sudaryti sandorius, kuriems būtina notaro forma.
2. Fiziniams asmenims, kuriems įgaliojimu suteikiama teisė tvarkyti nekilnojamąjį turtą.
3. Atlikti fizinio asmens vardu veiksmus valstybiniu, kooperatiniu ar kitokių visuomeninių organizacijų atžvilgiu,
išskyrus nepaprasto įgaliojimo ir kitus atvejus, kai specialios taisyklės leidžia duoti įgaliojimą kitokia forma (kareiviai, kaliniai).
Būsimajame civiliniame kodekse nurodyti tokie pagrindai atstovavimui:
1. Sandoris
2. Įstatymas
3. Teismo sprendimas
4. Administracinis aktas
Taip pat būsimajame civiliniame kodekse nurodyti ne tik prieš tai minėti atvejai, kuriems būtinas notaro patvirtintas įgaliojimas, bet
įvedama, kad notaro patvirtintiems įgaliojimams prilyginami ir tolimo plaukiojimo laivų kapitonų patvirtinti įgaliojimai.
Supaprastinto įgaliojimo įtvirtinimas
Įgaliojimą (pagal būsimąjį civilinį kodeksą), kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai, pinigams, siuntiniams, darbo užmokesčiui ir
kitoms su darbo santykiais susijusioms pajamoms gauti, gali patvirtinti organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių
namų bendrijos, kur asmuo gyvena, pirmininkas, jei asmuo tolimo plaukiojimo laive – kapitonas.
Dabartiniame civiliniame kodekse įgaliojimo terminas negali būti ilgesnis nei 3 metai. Jie termino nėra, tai galioja 1 metus.
Notaro patvirtintas įgaliojimas, skirtas atlikti veiksmus užsienyje, kuriame nenurodytas terminas, galioja tol, kol jį panaikina asmuo jį
išdavęs. Įgaliojimas, kuriame nėra sudarymo datos – negalioja.
Būsimajame civiliniame kodekse įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas arba ne. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai galioja 1
metus ir kiti reikalavimai yra tokie patys kaip dabartiniame civiliniame kodekse
ĮGALIOJIMAS
1. Įgaliojimu laikomas rašytinis dokumentas, asmens (įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir
palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.
2. Atstovas, kurio teisės įgaliojime nėra apibrėžtos, turi teisę atlikti tik tuos veiksmus, kurių reikia atstovaujamojo turtui ir turtiniams
interesams išsaugoti bei turto priežiūrai.
Įgaliojimo patvirtinimas notarine tvarka
 1. Turi būti notaro patvirtinami šie įgaliojimai:
1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma;
2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais asmenimis, išskyrus įstatymų numatytus atvejus, kai
leidžiama duoti kitokios formos įgaliojimą;
3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti, juo naudotis ar disponuoti.
2. Notaro patvirtintiems prilyginami:
1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, junginių, karo įstaigų ir mokyklų vadų (viršininkų);
2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų vadovų;
3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, plaukiojančiuose su Lietuvos valstybės vėliava, patvirtinti tų laivų kapitonų.
Supaprastintas įgaliojimo patvirtinimas
Įgaliojimą, kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai (konkrečiai –siunčiamiems pinigams ir siuntiniams) gauti, taip pat darbo
užmokesčiui ir kitoms su darbo santykiais susijusioms išmokoms, pensijoms, pašalpoms, stipendijoms gauti, gali patvirtinti organizacija,
kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi, daugiabučių namų savininkų bendrijos, kurios name gyvena asmuo, pirmininkas arba esančio
tolimajame plaukiojime jūrų laivo kapitonas.
Juridinio asmens įgaliojimas
1. Juridinio asmens duodamą įgaliojimą pasirašo jo vadovas ir ant įgaliojimo dedamas to juridinio asmens antspaudas, jeigu jis antspaudą
privalo turėti. 2. Papildomus reikalavimus juridinio asmens duodamam įgaliojimui gali nustatyti įstatymai. 3. Pelno siekiančių
(komercinių) juridinių asmenų įgaliojimams taikomi šio kodekso 2.176–2.185 straipsniai.
Įgaliojimu juridiniam asmeniui suteikiamos teisės ir pareigos:
Juridiniam asmeniui įgaliojimas gali būti duodamas tiktai sudaryti tokius sandorius, kuriuos jis turi teisę sudaryti pagal savo steigimo
dokumentus.
Įgaliojimo terminas:
1. Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas įgaliojime nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus
nuo jo sudarymo dienos.
2. Notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina
įgaliojimą išdavęs asmuo.
3. Įgaliojimas, kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

Trečiasis asmuo: Teisė reikalauti pateikti įgaliojimą ir jo kopiją

Pareiga grąžinti įgaliojimą. - Pasibaigus įgaliojimo terminui ar panaikinus jo galiojimą prieš terminą, atstovas privalo grąžinti įgaliojimą
atstovaujamajam ar jo teisių perėmėjams.
Perįgaliojimas
1. Įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam
tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus.
Perįgaliotas asmuo turi tokias pat teises ir pareigas kaip ir atstovas tiek atstovaujamajam, tiek ir tretiesiems asmenims.
Teisė panaikinti įgaliojimą bei perįgaliojimą ir teisė jų atsisakyti: 1. Įgaliotojas turi teisę bet kada panaikinti įgaliojimą, o įgaliotinis
– įgaliojimo atsisakyti. Perįgaliojimą gali bet kada panaikinti tiek įgaliotojas, tiek ir įgaliotinis. Savo ruožtu ir asmuo, kuriam įgaliojimas
duotas perįgaliojant, gali bet kada jo atsisakyti. 2. Įstatymai arba šalių sutartis gali nustatyti atvejus, kuriais išduodamas neatšaukiamas
įgaliojimas.
Įgaliojimo pasibaigimas
1. Įgaliojimas pasibaigia:
1) pasibaigus įgaliojimo terminui;
2) įgaliotojui panaikinus įgaliojimą;
3) įgaliotiniui atsisakius įgaliojimo;
4) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuris davė įgaliojimą;
5) nustojus egzistuoti juridiniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, arba jam iškėlus bankroto bylą;
6) mirus davusiam įgaliojimą fiziniam asmeniui ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia kur
esančiu;
7) mirus fiziniam asmeniui, kuriam duotas įgaliojimas, ar pripažinus jį neveiksniu arba ribotai veiksniu, arba nežinia
kur esančiu.
2. Pasibaigus įgaliojimui, netenka galios ir perįgaliojimas.
3. Atstovavimo pasibaigimas negali būti panaudotas prieš sąžiningus trečiuosius asmenis, išskyrus atvejus, kai apie
atstovavimo pasibaigimo faktą šie asmenys žinojo ar turėjo sužinoti, bet nesužinojo dėl savo pačių neatidumo.
Įgaliotojo pareiga pranešti apie įgaliojimo pasibaigimą.
Atstovavimą reglamentuojančių normų subsidiarus taikymas.
Atstovavimą reglamentuojančios normos atitinkamai taikomos ir tuo atveju, jeigu asmuo, kurio reikalus tvarkė kitas asmuo, neturėdamas
įgaliojimo, vėliau patvirtina pastarojo veiksmus.
Atstovo pareiga atsiskaityti apie savo veiklą.
Atstovaujamojo pareiga atlyginti išlaidas, sumokėti atlyginimą: 1. Atstovaujamasis turi atlyginti atstovo turėtas išlaidas, susijusias su
pavedimo vykdymu, jeigu sutartis ar įstatymai nenumato ko kita. 2. Atstovui už darbą atstovaujamasis turi sumokėti atlyginimą, išskyrus
atvejus, kai sutartis ar įstatymai numato, kad atstovaujama neatlygintinai.
KOMERCINIS ATSTOVAVIMAS
Prekybos agento samprata
1. Prekybos agentu laikomas nepriklausomas asmuo, kurio pagrindinė ūkinė veikla – nuolat už atlyginimą tarpininkauti atstovaujamajam
sudarant sutartis ar sudaryti sutartis savo ar atstovaujamojo vardu ir atstovaujamojo sąskaita bei dėl jo interesų.
Prekybos agento veiklos prielaidos
Prieš pradėdamas veiklą, prekybos agentas privalo apdrausti savo civilinę atsakomybę už galimą žalą, kurios gali būti atstovaujamajam ar
tretiesiems asmenims dėl jo veiksmų.
Prekybos agento teisių ir pareigų įforminimas
1. Prekybos agento teisės ir pareigos gali būti įformintos raštu arba žodžiu.
2. Agento arba atstovaujamojo reikalavimu jų sutartis privalo būti sudaryta raštu. Teisės reikalauti sudaryti sutartį raštu atsisakymas
negalioja.
3. Tik sudarius sutartį raštu, galioja šios sąlygos, nustatančios:
1) agento arba atstovaujamojo civilinės atsakomybės apribojimus arba visišką jos netaikymą; 2) draudimą konkuruoti nutraukus sutartį; 3)
sutart. nutraukimo sąlygas; 4) išimtines prekybos agento teises; 5) prekybos agento teisės į atlyginimą priklausomybę nuo sudarytos
sutarties įvykdymo.
Sutarties galiojimo terminas
1. Prekybos agento ir atstovaujamojo sutartis gali būti sudaryta apibrėžtam arba neapibrėžtam terminui.
2. Jeigu sutartis buvo sudaryta apibrėžtam terminui ir šiam terminui pasibaigus šalys toliau vykdo savo teises ir pareigas, tai pripažįstama,
kad sutartis atnaujinta neapibrėžtam terminui tokiomis pat sąlygomis.

Sulaikymo teisė
1. Prekybos agentas turi teisę sulaikyti turimus atstovaujamojo daiktus ir teises į tuos daiktus patvirtinančius dokumentus tol,
kol atstovaujamasis su juo atsiskaitys.
2. Atsisakymas nuo sulaikymo teisės negalioja.
Prekybos agento teisės
1. Prekybos agentas turi teisę atstovaujamojo vardu be specialaus atstovaujamojo įgaliojimo atlikti bet kokius atstovaujamojo pavedimui
tinkamai įvykdyti būtinus veiksmus. Keisti sutarčių sąlygas, taip pat priimti sutarties įvykdymą prekybos agentas turi teisę tik tuo atveju,
jeigu ši jo teisė yra specialiai aptarta komercinio atstovavimo sutartyje ar atskirame įgaliojime.
2. Prekybos agentas, nors jam ir nesuteikta teisė sudaryti sutartis, turi teisę priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės bei kitokius
trečiųjų asmenų pareiškimus, susijusius su sutarties vykdymu, taip pat atstovaujamojo vardu įgyvendinti pastarojo teises, susijusias su
įrodymų užtikrinimu.
Atsakomybė pagal prekybos agento sudarytas sutartis: 1. Kai prekybos agentas atstovaujamojo vardu sudaro sutartį, kurios
sudaryti jis neturėjo teisės, o kita sandorio šalis apie tai nežinojo ir negalėjo žinoti, pripažįstama, kad atstovaujamasis tokią sutartį
patvirtino, jeigu šis nedelsdamas po to, kai apie tokią sutartį sužinojo iš prekybos agento ar trečiojo asmens, nepareiškė trečiajam asmeniui,
kad sutarčiai nepritaria. 2. Šio straipsnio 1 dalies nuostata taikoma ir tais atvejais, kai prekybos agentas viršija jam suteiktas teises.
Konkurencijos draudimas
1. Prekybos agentas ir atstovaujamasis gali sutartyje numatyti, kad pasibaigus sutarčiai prekybos agentas ne daugiau kaip dvejus metus
nekonkuruos su atstovaujamuoju. Tokia sutarties sąlyga turi būti išreikšta raštu.
Neapibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas
1. Neapibrėžtam terminui sudaryta sutartis gali būti bet kurios šalies iniciatyva nutraukta, jeigu apie sutarties nutraukimą iš anksto pranešta
kitai šaliai per šiuos terminus:
Apibrėžtam terminui sudarytos sutarties nutraukimas
1. Apibrėžtam terminui sudarytą sutartį kiekviena šalis turi teisę nutraukti prieš terminą, jeigu tam yra svarbių priežasčių. Atsisakymas nuo
šios teisės negalioja.
2. Jeigu sutartis nutraukta dėl priežasčių, už kurias atsako kita šalis, tai pastaroji privalo atlyginti nutraukiant sutartį padarytus nuostolius.
Teisė į kompensaciją ir nuostolių atlyginimą
1. Jeigu sutartis nutraukta prieš terminą ne dėl prekybos agento kaltės, jis turi teisę į kompensaciją. Atsisakymas nuo teisės į kompensaciją
negalioja.
2. Be to, prekybos agentas turi teisę į kompensaciją, jeigu:
Išimtys
Įstatymai gali nustatyti šio skirsnio nuostatų išimtis, jeigu to reikalauja prekybos agento veiklos ypatumai atskirose verslo srityse.
Komercinio atstovavimo ypatumai sudarant ir vykdant tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis
Taikymo sritis
1. Šio skirsnio nuostatos taikomos tik tais atvejais, kai tenkinamos abi šios sąlygos:
1) sudaroma ar vykdoma tarptautinio prekių pirkimo–pardavimo sutartis;
2) atstovaujamasis ir trečiasis asmuo yra skirtingose valstybėse.
2. Šio skirsnio nuostatos taikomos tik santykiams tarp atstovaujamojo ar atstovo iš vienos pusės ir trečiojo asmens iš kitos pusės.
3. Šio skirsnio nuostatos netaikomos:
1) perkant ir parduodant akcijas ar kitus vertybinius popierius vertybinių popierių biržoje;
2) perkant ir parduodant prekes aukcione (varžytynėse);
3) atstovų pagal įstatymą, taip pat atstovų, paskirtų teismo ar administracinių institucijų sprendimu, veiklai.
4. Atstovu šiame skirsnyje nepripažįstami juridinio asmens valdymo organai ar darbuotojai, jeigu jie veikia neperžengdami įstatymų ar
juridinio asmens steigimo dokumentų nustatytų ribų.
Atstovo teisės ir pareigos
1. Atstovo teisės ir pareigos gali būti aiškiai išreikštos arba numanomos iš konkrečių aplinkybių.
2. Atstovas turi teisę atlikti bet kokius veiksmus, kurie konkrečiomis aplinkybėmis būtini atstovaujamojo pavedimui tinkamai įvykdyti.
3. Atstovo teisės ir pareigos gali būti išreikštos bet kokia forma ir jų turinys gali būti įrodinėjamas bet kokiomis įrodinėjimo priemonėmis.
Atstovo sudarytų sandorių galiojimas
1. Atstovo sudaryta sutartis sukuria teises ir pareigas atstovaujamajam, jeigu atstovas veikė atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų,
neviršydamas jam suteiktų teisių, ir trečiasis asmuo žinojo ar turėjo žinoti, kad sutartį sudaro su atstovu. 2. Atstovo sudaryta sutartis
sukuria teises ir pareigas ne atstovaujamajam, o atstovui, jeigu:
Sutarties sudarymas ar vykdymas neturint šios teisės ar ją viršijant: 1. Jeigu asmuo veikia neturėdamas šios teisės ar turimas
teises viršydamas, jo veiksmai atstovaujamajam nesukuria teisinių pasekmių. Tokiais atvejais atsiranda šio asmens ir trečiojo asmens teisės
ir pareigos. 2. Šio straipsnio 1 dalies taisyklės netaikomos tais atvejais, kai atstovaujamojo elgesys davė protingumo kriterijų atitinkantį
pagrindą trečiajam asmeniui sąžiningai manyti, kad atstovas turi reikiamus įgaliojimus ir veikia jų neviršydamas.
PROKŪRA
Prokūros samprata
1. Prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir
dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.
2. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose.
3. Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokuristas.
Prokūros išdavimas
1. Prokūrą išduoda atitinkamas juridinio asmens valdymo organas ar juridinio asmens savininkas arba jo įgaliotas asmuo juridinio asmens
steigimo dokumentų nustatyta tvarka.
2. Prokūra gali būti išduodama keliems asmenims (bendroji prokūra). Tokiu atveju visi prokuristai privalo veikti kartu.
Prokūros forma
1. Prokūra turi būti rašytinė ir pasirašyta asmens, turinčio teisę išduoti prokūrą.
2. Prokūra turi būti įregistruota teisės aktų nustatyta tvarka.
Prokuristo teisės:
1. Prokuristas neturi teisės atlikti ir jam negali būti pavedama atlikti šių veiksmų: 1) perleisti atstovaujamojo nekilnojamąjį daiktą (įmonę)
ar suvaržyti teises į jį; 2) pasirašyti atstovaujamojo balansą ir mokesčių deklaraciją; 3) skelbti atstovaujamojo bankrotą; 4) duoti prokūrą;
5) priimti į įmonę dalininkus.
2. Prokuristas neturi teisės perduoti savo įgaliojimų kitam asmeniui.
Prokūros apribojimai
1. Prokūra gali būti ribota. Prokūros apribojimas gali būti juridinio asmens filialas, atitinkamos juridinio asmens veiklos sritys ir rūšys, tam
tikros aplinkybės, laikas ar teritorija.
2. Prokūros apribojimai neturi įtakos tretiesiems asmenims.
Prokūros įsigaliojimas: 1. Atstovaujamojo ir prokuristo santykiams prokūra įsigalioja nuo jos išdavimo.
2. Prokuristo ir trečiųjų asmenų santykiams prokūra įsigalioja nuo jos įregistravimo teisės aktų nustatyta tvarka.
Prokuristo parašas
Pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas, t. y. įrašyti žodį
„prokuristas“ arba jo sutrumpinimą „pp“.
Prokuristo atsakomybė:
Prokuristas atsako atstovaujamajam ir tretiesiems asmenims taip pat kaip ir prekybos agentas.
Prokūros pasibaigimas
1. Prokūra pasibaigia, kai:
1) atstovaujamasis ją atšaukia;
2) prokuristas jos atsisako;
3) atstovaujamajam iškelta bankroto byla;
4) likviduojamas ar reorganizuojamas išdavęs prokūrą juridinis asmuo;
5) prokuristas miręs.
2. Prokūra pasibaigia nuo atitinkamo įrašo atitinkamame registre datos, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 4 ir 5 punktuose numatytus atvejus.
Veiksmai, kuriems atlikti prokūra nereikalinga
1. Atstovaujamasis gali pavesti savo darbuotojams atlikti veiksmus, kurie tam tikroje verslo srityje yra kasdieniai ir įprastiniai,
neišduodamas prokūros. Tokiais atvejais prokūrą reglamentuojančios šio kodekso normos taikomos pagal analogiją.
2. Preziumuojama, kad parduotuvėje ar sandėlyje dirbantys darbuotojai be specialaus įgaliojimo turi teisę parduoti, išduoti ar priimti
prekes, taip pat priimti pretenzijas dėl prekių kiekio ir kokybės.
3. Šiame straipsnyje nurodyti darbuotojai, pasirašydami atstovaujamojo

IV. DAIKTINĖ TEISĖ

17 tema. Daiktinės teisės bendrieji klausimai
 Daiktinės teisės sąvoka.
LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose įtvirtinus privačią nuosavybę ir užtikrinus pagrindines asmens teises ir laisves,atsirado
galimybė,o kartu kilo ir būtinumas sukurti daiktinės teisės institutą,plačiai žinomą pasaulinei teisės teorijai ir praktikai.
Daiktinė teisė - tai absoliutinė teisė į daiktą, pasireiškianti asmens galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises
ar tik kai kurias iš šių teisių (pagal naują kodeksą).
Pačiu bendriausiu požiūriu daiktinę teisę galima apibūdinti kaip absoliučią asmens teisę į daiktą.
Daiktinė teisė gali pasireikšti labai įvairiai priklausomai nuo to, kokia tai daiktinė teisė. Jei tai nuosavybės teisė, tai bus į
nuosavybės teise priklausantį daiktą, jei patikėjimo – tai į patikėjimo teise priklausantį daiktą.
Daiktinės teisės rūšys.
Kai kurios daiktinės teisės buvo žinomos ir tarpukario Lietuvoje.Dabar galiojančiuose įstatymuose pagrindinės daiktinės teisės jau
įtvirtintos.Galima išskirti keturias + keturias naujas (pagal naują CV kodekso projektą) daiktinės teisės rūšis:
- nuosavybės teisė –tai teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių interesų,valdyti,naudoti daiktą ir juo
disponuoti.
- turto patikėjimo teisė – tai valstybės ar savivaldybės įmonės įstaigos,organizacijos teisė savo įstatų (nuostatų),taip pat tam tikros
rūšies valstybės ar savivaldybių įmonių,įstaigų,organizacijų veiklą reglamentuojančių aktų nustatyta tvarka ir sąlygomis,nepažeidžiant
įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų,valdyti,naudoti atitinkamai valstybės ar savivaldybės jai perduotą daiktą,juo disponuoti.
Pagal nauja kodeksą - turto patikėjimo teisė - tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta apimtimi, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti
perduotą turtą bei ja disponuoti.
ipoteka (pagal LR ipotekos įstatymą) – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto
turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę
reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto
perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja.
Pagal CK projektą
Ipoteka - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis registruotino daikto įkeitimas, kai įkeistasis daiktas
neperduodamas kreditoriui.
- servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamą daiktą,pasireiškianti teisės naudotis tuo svetimu daiktu(tarnaujančiuoju daiktu)
suteikimu arba to daikto savininko,valdytojo teisių juo naudotis apribojimu,siekiant užtikrinti daikto,dėl kurio nustatomas
servitutas,tinkamą naudojimą.
- įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka
teisė naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.
Pagal naują LR civilinio kodekso projektą numatyta Lietuvos teisinėje sistemoje įtvirtinti dar keletą
daiktinių teisių:
- uzufrukto teisę - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už
asmens gyvenimo trukmę, nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius,
produkciją ir pajamas.Daiktą naudojant gaunami vaisiai ,produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui ,jeigu
sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
- valdymo teisė - daikto valdymu, kaip savarankiška daiktine teise, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei
pagal įgyjamąją senatį įgyti, laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti daiktą kaip savą.
- superficijaus teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei
valdymui nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui.
- emphyteusio teisė - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo
kokybės, nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito
nekilnojamojo daikto vertę.
Daiktinės teisės objektas.
Daiktai yra labiausiai paplitęs civilinės teisės objektas,kadangi dauguma civilinių teisinių santykių atsiranda būtent dėl daiktų.Daiktinės
teisės objektas taip pat yra daiktai.
Daiktais laikomi iš gamtos pasisavinti arba gamybos procese sukurti materialaus pasaulio dalykai.
Teisiniu požiūriu daiktais nebuvo laikomi materialaus pasaulio dalykai,egzistavę gamtoje,bet,esant nepakankamam mokslo ir
technikos lygiui,negalėję būti panaudoti žmogaus poreikiams tenkinti.
Daiktu laikomas toks pasisavintas iš gamtos dalykas, kurį tikrai galima įrodyti pasisavinus, taip pat būtų galima tam tikrais būdais
apginti nuosavybės teisę į tą dalyką. (Pvz. Oro stulpas virš t.t. teritorijos negali būti nuosavybės objektu, nes šios nuosavybės teisės
negalima įgyvendinti, pažeisti, ginti).
Daikto sąvokos papildymas – daiktas turi tenkinti žmonių materialinius, dvasinius ir ekonominius poreikius – šiuo metu neturi
prasmės, nes daugėja daiktų, kurie tikrai netenkina žmonių poreikių, bet teisiniu požiūriu tie daiktai bus daiktinės teisės objektais, nes
dėl jų iškyla teisiniai santykiai (pvz. Neperdirbamos liekanos).
Kadangi daiktai turi skirtingas fizines ir kitas savybes ,įvairi jų paskirtis ir ekonominė reikšmė.Reguliuojant daiktinius teisinius
santykius,nevienodiems daiktams nustatomas ir skirtingas teisinis režimas.Tuo tikslu pagal įvairius kriterijus daiktai klasifikuojami į
rūšis:
(toliau viskas pagal naują CK projektą)
Nekilnojamieji ir kilnojamieji daiktai:
Nekilnojamieji daiktai (bet ne turtas):
- nekilnojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie yra nekilnojamieji pagal prigimtį bei pagal savo prigimtį kilnojamieji daiktai, kuriuos
nekilnojamaisiais pripažįsta įstatymai.
-          nekilnojamieji daiktai pagal prigimtį yra žemė ir su ja susiję daiktai, kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą nepakeitus
jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų vertės.
Kilnojamieji daiktai:
- kilnojamieji daiktai - daiktai, kuriuos iš vienos vietos į kitą galima perkelti nepakeitus jų paskirties ir esminiai nesumažinus jų
vertės, jei įstatymas nenumato ko kita.
- kilnojamasis daiktas, inkorporuotas į nekilnojamąjį daiktą ir praradęs savo individualumą, yra nekilnojamojo daikto dalis.
- kilnojamasis daiktas, fiziškai pritvirtintas ar kitaip prijungtas prie nekilnojamojo daikto, o taip pat inkorporuotas į jį, bet nepraradęs
savo individualumo, nelaikomas nekilnojamojo daikto dalimi.
 Macro ir micro daiktai (pagal prancūzų civilinę teisę) :
Macro – tai tie daiktai, kurie pas mus yra kilnojami pagal prigimtį, bet nekilnojami pagal savo teisinį statusą.
Micro – super smulkūs daiktai (mikrobai ir t. t. ), kaip žaliava gali būti panaudota, bet turėti t.t. neigiamų pasekmių, todėl būtinas
teisinis reguliavimas ir tų santykių, kurie susiklosto naudojant tuos micro daiktus.
Pakeičiamieji ir nepakeičiamieji daiktai
- pakeičiamaisiais daiktais laikomi rūšiniais požymiais apibrėžti ir neindividualizuoti daiktai.
- nepakeičiamaisiais daiktais laikomi individualiais požymiais apibrėžti daiktai.
Individualiais požymiais apibrėžtais laikomi tie daiktai, kurie vienu ar kitu būdu atskiriami nuo kitų vienarūšių daiktų.
Rūšiniais požymiais apibrėžtais laikomi daiktai, kurie turi bendrus visai tai daiktų rūšiai požymius.
Pakeičiamiesiems daiktams būdinga tai, kad jie apibūdinami rūšiniais kokiai tai rūšiai ypatingais požymiais, bet viens nuo kito jie
pagal jokius požymius neatskiriami. Atskiras atvejis, kai rūšiniais požymiais apibrėžtas daiktas individualizuojamas. Individualizavimas
– kai rūšinis daiktas iš esmės pakeičiamas. Tai yra jam suteikiama tam tikra savybė, pagal kurią jį bus galima išskirti iš kitų rūšiniais
požymiais apibrėžtų daiktų. Individualiais požymiais apibrėžtiems daiktams būdinga tai, kad jie tik pagal jiem būdingus požymius
skiriasi nuo kitų tos rūšies daiktų.
Suvartojamieji ir nesuvartojamieji daiktai.
Skirstomi priklausomai nuo to, kiek tas daiktas pasikeičia jį pavartojus.
- suvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, panaudojus juos pagal paskirtį, iš karto sunaikinami, prarandami arba iš esmės
pasikeičia.
- nesuvartojamaisiais daiktais laikomi daiktai, kurie, naudojant juos pagal paskirtį, ilgą laiką iš esmės nepakeičia savo vertės ir
paskirties.
Dalieji ir nedalieji daiktai
- daliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, nepasikeičia jų tikslinė paskirtis ir
kiekviena dalis gali būti kaip savarankiškas daiktas.
- nedaliaisiais daiktais laikomi daiktai, kuriuos fiziškai padalijus, pasikeičia jų tikslinė paskirtis ir dalieji pagal prigimtį daiktai, kuriuos
nedaliaisiais pripažįsta įstatymai.
Dalieji pagal prigimtį daiktai šalių susitarimu gali būti laikomi nedaliaisiais daiktais.
CK 187 str. 2 d. – kai prievolės objektas nedalus – skolininkai laikomi solidariais skolininkais, o kreditoriai – solidariais
kreditoriais.
Išimti iš apyvartos, ribotai esantys apyvartoje ir neišimti iš apyvartos daiktai.
Neišimtus iš apyvartos daiktus įgyti ar parduoti gali bet kuris santykių subjektas, taip pat jie gali būti bent kurių daiktinių
teisių santykių objektu.
- kiekvienas asmuo nuosavybės teise gali turėti bet kuriuos daiktus, jeigu tie daiktai neišimti iš apyvartos arba nėra ribotai esantys
apyvartoje.
- išimti iš apyvartos yra tik išimtinėje valstybės nuosavybėje esantys daiktai.
- ribotai esantys apyvartoje yra tam tikras savybes turintys daiktai, kurių apyvarta ribojama dėl tiems daiktams būdingų savybių.
Apyvarta ribojama visuomenės saugumo, sveikatos apsaugos ar kitais tikslais. Tokių daiktų apyvartos ribojimas išreiškiamas tam
tikrų taisyklių buvimu, reikalavimu turėti leidimą ir t. t.
Namų apyvokos daiktai
- namų apyvokos daiktais laikomi visi namų ūkyje naudojami kilnojamieji daiktai, baldai ir dekoracijos, išskyrus knygų rinkinius
(bibliotekas), meno kūrinių kolekcijas, o taip pat mokslinės ar istorinės reikšmės daiktus.
Pagal vadovėlį yra išskirta dar viena daiktų grupė – įprastinę vertę,išskirtinę vertę,asmeniniams tikslais pagrįstą vertę
turintys daiktai .
Pagal vertę daiktus būtų tikslinga skirstyti į įprastinę vertę turinčius daiktus,išskirtinę vertę turinčius daiktus ir į asmeniniais
tikslais pagrįstą vertę turinčius daiktus.
Daiktai, kurių vertė priklauso nuo to, kas sukūrė, kas naudoja tą daiktą, bei to naudojimo rezultatas taip pat vadinami
įprastinę vertę turintys daiktai (pvz. Televizorius, kėdė ir t. t.). Įprastinę vertę turinčių daiktų vertė priklauso nuo naudos, kurią
galima gauti iš daikto. Teisine prasme - daikto vertė priklauso nuo to, kokias teises ir pareigas jis gali suteikti jį naudojančiam
asmeniui.
Yra daiktų, kuriuos panaudoti gali tik specialių žinių turintys asmenys. Tokie daiktai vadinami ypatingą vertę turinčiais
daiktais. Tokio daikto vertė priklausys nuo to, kokią naudą gaus pats asmuo, kuris juo naudojasi, tai yra priklauso nuo to, kiek tas
asmuo turi specialių žinių tam daiktui panaudoti pagal paskirtį.
Asmeniniais tikslais pagrįstą vertę turintys daiktai – tokie daiktai, kuriems asmuo suteikia išskirtinę reikšmę. Tokių
daiktų vertė priklauso nuo savybių, kurias asmuo priskiria tam daiktui dėl savo išskirtinių ryšių su tuo daiktu, nepriklausomai nuo
naudos, kurią galima gauti iš to daikto.
Iš savininko daiktas gali būti paimamas tenkinti visuomeniniams poreikiams tik teisingai už tai atlyginant. Teisingas
atlyginimas aktualus pastarajam daiktų skirstymui (pvz. Už šeimos herbą, kaip relikviją, gali būti atlyginta kaip už 0,5 kg vario
gabalą). 
Be šio daiktų skirstymo daiktus galima skirstyti dar į dvi dideles rūšis – pagrindiniai ir antraeiliai daiktai.
 
Pagrindiniai daiktai - pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais.
 Pagrindinis daiktas, sudarytas iš esminių pagrindinio daikto dalių, neesminių pagrindinio daikto dalių ir iš papildomų pagrindinio
daikto dalių.
Antraeiliai daiktai - antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams
priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai.
Antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir
pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius.
Vaisiai - vaisiais laikomi daiktai, kurie, organiškai vystantis pagrindiniam daiktui, turi atsiskirti, atsiskiria ar atskiriami
nuo jo, nepažeidžiant pagrindinio daikto vientisumo ir paskirties.
Produkcija - produkcija laikomi daiktai, kurie sukuriami kaip darbo rezultatas naudojant gamybos procese pagrindinius
daiktus.
Pajamos - daikto gaunamomis pajamomis laikomi pinigai ir kitos materialinės vertybės, kurie gaunami naudojant
pagrindinį daiktą civilinėje apyvartoje (siaurąja prasme).
- -          pajamomis taip pat gali būti laikomi visi daiktai, kurie gali būti gaunami visokeriopai naudojant pagrindinį daiktą.
Šia prasme pajamomis laikomi ne tik 1 šio straipsnio dalyje nurodyti daiktai, bet taip pat ir vaisiai bei produkcija ( plačiąja
prasme).
Daikto priklausiniai – savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skiriamo daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su
pagrindiniu daiktu. CK 153 str. – priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jei įstatymas ar sutartis nenumato ko kita.
Žemė = pastatas (gali būti vienas kito priklausinys ir atvirkščiai).
Apsunkinimai daiktui yra tam tikri su daiktu susiję įsipareigojimai. Apsunkinimai keliauja u daiktu kartu.
Išlaidos daiktui – svarbu, kai yra daikto grąžinimas naudojant jį neteisėtai. Pvz. Grąžinant daiktą savininkui: asmuo neteisėtai
naudojęs daiktą, turi grąžinti daiktą savininkui ir reikalauti grąžinti, padengti visas su daiktu susijusias išlaidas.
Išlaidos: Būtinosios ir ypatingosios.
Būtinosios – būtinos sąlygos tam daiktui išsaugoti, kad jis nesusidėvėtų, nesugestų ir t. t. (kitaip vadinamos - įprastinės išlaidos).
Ypatingosios – kurių pasekoje daikto vertė padidėja, daiktas žymiai pagerinamas (kitaip – specialiosios išlaidos).
Tuo atveju, jei neteisėtas valdytojas yra sąžiningas, tai savininkas turi atlyginti ne tik būtinąsias išlaidas, bet ir daikto pagerinimui
skirtas išlaidas, jei to pagerinimo negalima atskirti nuo daikto.
Daiktinės teisės ir prievolinės teisės santykis. Šių teisų skirtumai.
Daiktinei teisei būdinga tai,kad tik vienas daiktinių teisinių santykių subjektas yra aktyvus,o kitas subjektas,kuriuo gali būti bet kuris tiek
fizinis,tiek ir juridinis asmuo,valstybė ar savivaldybė yra pasyvus.Prievolinei teisei kaip santykinei teisei, būdinga,kad visi subjektai yra
konkretūs asmenys,paprastai turintys konkrečių prievolių.Vadinasi ,daiktines teises gali pažeisti bet kuris subjektas,o prievolines –
konkretūs prievolinių teisinių santykių subjektai.Pažeidus daiktinės teises,ieškinį galima pareikšti bet kuriam šias teises pažeidusiam
asmeniui,t.y.ieškinys visur eina paskui daiktą nepriklausomai nuo to,kur ir pas ką daiktas yra,kaip jis ten atsidūrė ir pan.Be to ,daiktinės
teisės atsiranda nepriklausomai nuo pasyvių subjektų valios,o prievolinės teisės negali atsirasti be subjektų tiesiogiai ar netiesiogiai
pareikštos valios.
Daiktinė teisė yra absoliutinė teisė, o prievolinė teisė – santykinė. Daiktinėje teisėje konkretus savininkas ir konkretus daiktas. Tiek
daiktinės, tiek prievolinės teisės objektais gaili būti daiktai, bet daiktinės teisės objektai tik daiktai, o prievolinės – ne tik daiktai. Daiktinei
teisei būdinga tai, kad visi su daiktu susiję apsunkinimai eina kartu su daiktu, nepriklausomai nuo daikto savininko pasikeitimo.
Prievoliniuose teisiniuose santykiuose tai priklauso nuo šalių valios. Jei susiduria daiktiniai ir prievoliniai teisiniai santykiai, tai visais
atvejais prioritetas suteikiamas daiktinei teisei.
Nuosavybės teisės vieta daiktinės teisės sistemoje.
Nuosavybės teisė daiktinių teisių sistemoje užima išskirtinę vietą.Ji ,kaip savarankiškas institutas,geriausiai žinoma ir plačiausiai iš visų
daiktinių teisių LR įstatymuose.Daiktinės teisės tarpusavyje skiriasi pagal turinį,bet nuosavybės teisė apima visas teises ,kurios įmanomos
daiktinei teisei,t.y.teises daiktą valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kitos daiktinės teisės apima kai kurias teises,įeinančias į
valdymo,naudojimo teisių,o kartais net ir į disponavimo daiktu teisių visumą.
Praktikoje nuosavybės teisei nustatomi įvairūs apribojimai,todėl ši teisė savo realia išraiška nėra visiškai absoliuti ir nuo nieko
nepriklausanti.Esminis nuosavybės skirtumas nuo kitų daiktinių teisių yra tas,kad savininko teisės į turtą nepriklauso nuo kitų
asmenų.Savininko teises tiesiogiai nustato teisės normos.Kitų daiktinių teisių subjektų teises dažnai nustato savininkas savo
nuožiūra,neviršydamas įstatymo leistinų ribų.Pagal dabar galiojantį CK - nuosavybės teisė kaip vienintelė ( nuo sovietmečio) daiktinės
teisės sistemoje formavo visą daiktinės teisės institutą,kuriame pagrindinę vietą užėmė nuosavybės teisė.
Kadangi visos besiformuojančio daiktinių teisių instituto teisės tiesiogiai tarpusavyje susijusios,ypač kai kalbama apie šių teisių objektą
ir turinį,jos turi būti tinkamai atribotos ir teisiškai įtvirtintos.
Jeigu subjektyvią nuosavybės teisę apibūdinsime kaip atskirų asmenų galimybę savo nuožiūra objektyvios teisės normų nustatytose
ribose tam tikrą turtą valdyti,naudoti ir juo disponuoti,tai subjektyvinę daiktinę teisę(neskaitant nuosavybės teisės) reikėtų suprasti kaip
atskirų asmenų galimybę turėti ir įgyvendinti objektyvios teisės normomis ir savininko valia nustatytas kai kurias nuosavybės teisės turinį
sudarančias teises.
 Nuosavybės teisės ir kitų daiktinių santykis bendriausiu požiūriu yra nusakytas rusų teisininko Kozako žodžiais:”Bet kokios kitos
daiktinės teisės subjektas su jam priklausančiu daiktu gali daryti tai,kas jam tiesiogiai leista,o savininkas su jam priklausančiu daiktu – kas
jam tiesiogiai neuždrausta”.
Visos kitos daiktinės teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad jos žymiai siauresnės. Uzurfruktas ribojamas laiko atžvilgiu,
servitutas suteikiamas tik tam tikru metu arba tik tam tikrai daikto daliai.
Daiktinės teisės reikšmė.
Daiktinė teisė įtvirtina LR konstitucijoje ir kituose įstatymuose numatytas asmens teises ir laisves,įgyvendinant valdymo,naudojimo ir
disponavimo daiktais galimybes.
 
18. tema. Valdymas
 Valdymo teisė
valdymo teisės sąvoka
Daikto valdymas yra suprantamas kaip teisė turėti daiktą savo žinioje ir daryti jam fizinį bei ūkinį poveikį.
Dažniausiai valdymas suprantamas kaip sudėtinė nuosavybės teisės turinio dalis (vadinamoji Romėniškoji triada: utendi, fruendi,
abutendi). Valdymas taip pat gali atsirasti ir tais atvejais, kai valdytojas su savininku sudaro sutartį dėl t. t. daikto valdymo. Tokiu atveju
savininkas bus žinomas, nors valdo ir ne jis pats.
Naujasis CK projektas numato valdymo teisę kaip savarankišką daiktinę teisę. Juridinė valdymo teisės reikšmė šiuo atveju pasireškia tuo,
kad valdymas yra ginamas nuo pažeidimų, o taip pat yra vienintelis būdas įgyti nuosavybės teisę į daiktą pagal įgyjamąją senatį.
Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė gali būti apibrėžiamas kaip faktinis daikto turėjimas, turinti tikslą valdyti jį kaip savo.
Valdymo teisės yra priskiriama daiktinių teisių kategorijai, kadangi yra ginama nuo visų, turi absoliutų pobūdį bei visus daiktinei teisei
būdingus požymius.
Tam tikrais atvejais susidaro situacijos, kai asmuo daiktą valdo, nors jis ne savininkas. Tas asmuo kildina savo teisę iš kažkokio pagrindo,
kurie priskiriami prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, bet dėl t. t. priežasties jis savininko teisių neįgijo.
Daikto valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė, nuo valdymo atsirandančio iš prievolinių teisinių santykių skiriasi tuo, kad paskutiniajai
būdinga tai, kad daikto valdymo ir naudojimo teisės yra tiesiogiai siejamos su prievole, o valdymo atsiradimas ir pasibaigimas siejamas
atitinkamai su konkrečių prievolinių teisinių santykių atsiradimu bei pasibaigimu.
Iš prievolinių teisinių santykių atsiradęs daikto valdymas negali peraugti į nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį.
Būtinybę CK projekte įvesti valdymo teisę kaip atskirą daiktinės teisės institutą, pirmiausiai sąlygojo privačios nuosavybės atkūrimas po
nepriklausomybės. T.t. atvejais gyvenime atsirado situacijos, kai asmuo daiktą valdo, juo naudojasi, tačiau įteisintos nuosavybės teisės tam
daiktui neturi. Turimas teises asmuo gali kildinti iš pagrindo, priskiriamo prie nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, tačiau dėl objektyvių
priežasčių nuosavybės teisės savo laiku įgyta nebuvo.
(pvz. Neinventorizavus kaimo vietovėje kai kurių nekilnojamo turto objektų, liko neaiškus jo teisinis statusas: sakysim, mano valdomą
namą statė senelis ir karta jame gyveno. Tačiau šiuo atveju (teisinės nuosavybės registracijos prasme) nuosavybės teisės nėra, nes
nuosavybė dėl vienokių ar kitokių priežasčių liko neregistruota. Dabar: kokiu pagrindu registruoti šią nuosavybę? Daikto sukūrimo?
Tačiau aš šio namo nestačiau (statė mano senelis). Paveldėjimo? Bet tai nebuvo oficialiai teisiškai įregistruota ir t.t.).
Nelaikoma daiktine teise daikto valdymas, kai faktinis daikto turėtojas daikto savininku pripažįsta kitą asmenį.
  valdymo teisės subjektai ir objektai
Valdymo teisės subjektais gali būti fiziniai, juridiniai asmenys ((būtinas teisnumas bei veiksnumas), o taip pat valstybė bei savivaldybės.
Valdymo teisės objektu yra pripažįstamas tik toks daiktas (tiek materialus, tiek ir nematerialus), kuris gali būti nuosavybės teisės objektu,
nes iš valdymo teisės pagal įgyjamąją senatį gali atsirasti nuosavybės teisė.
sąžiningas ir nesąžiningas daikto valdymas
Daikto valdymas gali būti:
- teisėtas;
- neteisėtas;
CK projekte siūloma nuostata (prezumpcija), teigianti, kad daikto valdymas yra teisėtas tol, kol nėra įrodoma priešingai.

Neteisėtu laikomas valdymas įgytas prievarta arba slapta. (Šitą dalį Taminskas dėstė prie valdymo teisės sąvokos, t. y. 24.1).
Valdymo įgijimas gali būti:
-          sąžiningas;
-          nesąžiningas.
CK projekte taip pat yra numatoma sąžiningo valdymo įgijimo prezumpcija (valdymas yra sąžiningas, kol nėra įrodoma priešingai). Šiaip
sąžiningas valdymo įgijimas - tai valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo yra įsitikinęs, kad daugiau niekas neturi teisių
į daiktą, į kurį jis įgyja valdymą.
Nesąžiningas valdymo įgijimas - tai toks valdymo į daiktą įgijimas, kai valdymą įgyjantis asmuo žinojo, arba turėjo žinoti apie tai, jog jis
neturi teisės tapti to daikto baldytoju, arba kad kitas asmuo turi daugiau teisių į užvaldomą daiktą.
  Valdymo teisės įgijimas
valdymas į nekilnojamą daiktą gali būti įgyjamas ne tik fiziškai užvaldžius daiktą, bet taip pat ir perduodančiam valdyti nekilnojamą daiktą
asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jeigu nėra kliūčių įeiti į tą daiktą ar kitokiu panašiu būdu jį fiziškai užvaldyti. Valdymas į
kilnojamą daiktą dažniausiai gali būti įgyjamas:
pageidaujančiam įgyti valdymą į kilnojamą daiktą - paėmus tą daiktą į savo rankas;
pakliuvus gaudomam daiktui į spąstus, tinklus ir pan.
Pastačius prie daikto apsaugą;
Norinčio įgyti valdymą į daiktą asmens nurodymu perdavus daiktą jo atstovui;
Patalpinus daiktą į patalpą, priklausančią asmeniui, pageidaujančiam įgyti valdymą į tą daiktą;
Perdavus pageidaujančiajam įgyti valdymą asmeniui raktus nuo patalpos, kurioje yra tas daiktas;
Pageidaujančiam įgyti valdymą asmeniui atitinkamai pažymėjus niekieno nevaldomą daiktą.
Valdymas į kilnojamą daiktą taip pat gali būti įgyjamas kitais asmens veiksmais, išreiškiančiais jo valią užvaldyti daiktą.
T.t. atvejais valdymas į daiktą gali būti įgyjamas per atstovą. Šiuo atveju atstovas privalo užvaldyti daiktą neturėdamas tikslo pats įgyti
valdymo į tą daiktą, o siekdamas įgyti valdymą atstovaujamajam.
Per atstovą gali būti įgyjamas ne tik valdymas, bet taip pat daiktas gali būti faktiškai valdomas (CK projektas).
  Valdymo teisės pasibaigimas
valdymas kaip savarankiška daiktinė teisė pasibaigia daikto valdytojui įgijus į valdomą daiktą nuosavybės teises pagal įgyjamąją senatį.
Šiuo atveju valdymas, kaip savarankiška daiktinė teisė transformuojasi į valdymą kaip vieną sudėtinių nuosavybės teisės turinio teisių dalį.
Įgyjamoji senatis - tai atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą, bei sąžiningai, teisėtai,
atvirai, nepartraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamą daiktą ne mažiau 10 metų, arba kilnojamą daiktą ne mažiau 3 metų, kai per visą
valdymo laikotarpį savininkas turėjo galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Nuosavybės teisės įgijimu pagal įgyjamąją senatį valdymas (CK projektas) pasibaigia ne į bet kokį daiktą ir ne bet kokiomis aplinkybėmis.
Taip įgyjamąja senatimi nuosavybės teisė negali būti įgyta į slaptai ar neteisėtai įgytus daiktus (nesąžiningas valdymas), nepriklausomai
nuo to, ar nuosavybės teisę ketina įgyti pats slaptai ar per prievartą daiktą įgijęs asmuo, ar kitas asmuo.
Nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi gali būti įgyjami tik daiktai galintys būti nuosavybės teisės objektais. Prie objektų, negalimų įgyti
nuosavybės teise įgyjamąja senatimi CK projektas numato priskirti Valstybei ir Savivaldybėms priklausančius daiktus, bei daiktus,
registruotus kito asmens (ne valdytojo vardu).
Įgyjamosios senaties atveju naudojama ne tik “sąžiningo įgijimo”, bet ir “sąžiningo valdymo” sąvokos (savininkas turi būti ne tik
sąžiningas daikto įgijėjas, bet ir privalo būti sąžiningu valdytoju visą įgyjamosios senaties terminą ir net įgydamas daiktą nuosavybės
teisėn nežinoti apie kliūtis, trukdančias jam įgyti tą daiktą pagal įgyjamąją senatį). Daikto dalies ar kelių dalių nesąžiningas įgijimas ar
valdymas netrukdo valdytojui pagal įgyjamąją senatį nuosavybės teise įgyti likusią, sąžiningai įgytą ir valdytą daikto dalį. Jeigu valdymo
teisė yra įgyjama per atstovą, sąžiningumo reikalaujama ir iš atstovo ir iš atstovaujamojo.
Jeigu įgyjamosios senaties laikotarpiu daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno jų valdymas atitiko reikalavimus keliamus
NT pagal įgyjamąją senatį atsirasti (sąžiningai įgyti, sąžiningai valdyti ir etc.), tai tų asmenų valdymo laikas įgyjamosios senaties termine
skaičiuojama kartu.
CK projekte numatoma, kad valdymas turėtų pasibaigti kai daikto valdytojas atsisako savo kaip valdytojo teisių į daiktą, t.y. atsisako
faktiškai valdyti daiktą ar turėti jį kaip nuosavą, ir kitais įstatymo numatytais pagrindais. Valdymo teisės atsisakymas šiuo atveju turi būti
aiškiai išreikštas arba numanomas. Perduodant daiktą valdyti kitam asmeniui, negalima perduoti jam daugiau teisių nei į jų turėjo pats
valdytojas.
Taip pat CK projekte numatoma nustatyti, kad kilnojamo daikto valdymas pasibaigia, valdytojui praradus galimybę paveikti daiktą pagal
savo valią, kai daiktą užvaldo kitas asmuo (netgi slaptai arba per prievartą), taip pat, kai daiktą pametęs valdytojas negali jo rasti.
Kilnojamo daikto valdymas pasibaigia (CK projektas) taip pat ir atvejais, kai valdytojas negali daikto valdyti (daryti jam fizinį ir ūkinį
poveikį) dėl kitų priežasčių.
Valdytojo nesinaudojimas nekilnojamu turtu nereiškia valdymo atsisakymo, jeigu toks noras nėra numanomas iš kitų aplinkybių.

Nepertraukiamas daikto valdymas

Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą valdė nuo valdymo į tą daiktą įgijimo iki to daikto įgijimo nuosavybėn
įgyjamąja senatimi. Jei per įgyjamosios senaties laiką daikto valdymas perėjo keliems asmenims ir kiekvieno iš jų valdymas atitiko tuos
reikalavimus, keliamus nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį atsirasti, tai tų asmenų valdymo laikas skaičiuojamas kartu. Savininkas
bus paskutinis valdytojas.
Joks daiktas neturėtų būti be savininko arba valdytojo, pavyzdžiui kad ir dėlto, kad bepriežiūriai daiktai nepadarytų žalos, kad
būtų galima apmokestinti valdytoją ar savininką ir t. t.
Bet koks daiktas, kurio savininkas nežinoma, gali būti užvaldytas. Bet taip valdant galima pažeisti savininko teises, kurių jis dėl tam tikrų
priežasčių negali įgyvendinti. Iš kitos pusės - visiems geriau, kai daiktą kas nors valdo, todėl sudaromos kuo palankesnės sąlygos daiktui
užvaldyti (būtent įgyjamoji senatis). Tokia senatimi įgyjant daiktą siūlomi terminai, kad vis dėlto savininkas galėtų pareikšti savo teises į tą
daiktą, jei jam to reikia. Įgyjamosios senaties nenutraukia daikto valdymo praradimas be valdytojo valios, jeigu per metus laiko buvo
susigrąžintas daikto valdymas. Jeigu daikto, kuriam skaičiuojamas įgyjamosios senaties terminas, savininkas neturėjo teisinės galimybės
reguliuoti savo teisės į daiktą, tai įgyjamosios senaties termino skaičiavimas sustabdomas laikui, kol egzistuoja kliūtis.
Valdymas į kilnojamuosius ir nekilnojamuosius daiktus gali atsirasti skirtingai. Valdymas į nekilnojamąjį daiktą gali atsirasti ne tik fiziškai
užvaldžius daiktą, bet ir asmeniui nurodžius apie įvykusį perdavimą, jei nėra kliūčių patekti į tą daiktą arba jį užvaldyti.
valdymo teisės gynimas
CK projekte numatoma sureguliuoti keletą normų dėl valdymo teisės gynimo.
Dabartiniu metu galiojančio CK 148 straipsnis nustato, kad asmuo, kuris nors ir nėra daikto savininkas, bet turtą valdo pagal įstatymą arba
sutartį, turi tokią pačią teisę į savo daiktinių teisių gynybą kaip ir turto savininkas. Jis gali reikalauti gražinti turtą iš svetimo neteisėto
valdymo ir pašalinti bet kokius teisės pažeidimus, nesusijusius su valdymo netekimu. Šie reikalavimai gali būti pareiškiami ne turto
savininkui, o tretiesiems asmenims, kurie pažeidžia valdytojo teises. Teisėto valdytojo pareikšti reikalavimai teisme yra nagrinėjami
vadovaujantis CK 142-147 str. Atmetus teisėto valdytojo reikalavimus grąžinti turtą iš neteisėto valdymo, tokį reikalavimą pakartotinai
gali pareikšti turto savininkas.
Kiekvienam valdytojui turi būti garantuojama teisė ginti esamą valdymą ir atnaujinti atimtą valdymą. Valdymas gali būti pažeidžiamas
bandymu pasisavinti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį, trukdymu valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti ir grasinimais,
sukeliančiais valdytojui realią grėsmę.
CK numatoma nustatyti, kad valdymo pažeidimu nelaikomas toks valdymo pažeidimas, kai kaltinamasis valdymo pažeidimu įrodo, kad
būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo valdymą.
Sąžiningam valdytojui šiuo atveju numatoma atlyginti išlaidas reikalingas daikto išlaikymui (būtinosios išlaidos), jeigu pastarųjų
nepadengė pajamos gautos iš daikto. Sąžiningas valdytojas šiuo atveju gali pasilikti jo padarytus daikto pagerinimus (jeigu šie yra
atskiriami nuo daikto nepadarant jam žalos). Jeigu pagerinimai nėra atidalinami nepadarius daiktui žalos, sąžiningas valdytojas turi teisę
reikalauti atlyginti padarytų pagerinimų vertę, bet ne daugiau kaip daikto vertės padidėjimas.
CK projekte valdymo pažeidimu siūloma vadinti:
Valdymas gali būti pažeidžiamas paimant daiktą ar jo dalį, taip pat teises į tą daiktą, arba kitaip trukdant valdyti daiktą. Valdymo
pažeidimu nelaikomi veiksmai, formaliai atitinkantys a.n. požymius, jeigu pažeidėjas nurodo, kad būtent iš jo ir neteisėtai pareiškėjas įgijo
valdymą.
Įrodymai, kad valdymas yra neteisėtai įgytas iš 3-io asmens nėra pagrindas pripažinti, kad kaltinamas valdymo pažeidimu asmuo
nepažeidė valdymo (t.y. savo veiksmų neteisėtumo negalima ginti kito veiksmų neteisėtumu).
Kilus ginčui dėl valdymo, kai keli (2 ar daugiau) asmenų pareiškia esą daikto valdytojai ir visi remiasi veiksmais, patvirtinančiais
tebesitęsiantį valdymą, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris įrodys, kad jis yra teisėtas daikto valdytojas. Jei šito padaryti nė viena
pusė negali, turi būti ginamas valdymas to asmens, kuris daiktą valdo seniausiai (CK projektas).
(Daugiau apie valdymo teisės gynimą žiūrėti NT gynime, tema 23).
  Valdytojo, nesančio savininku, teisių gynimas
Iš esmės moralas yra tas, kad atvejais, kai valdymas yra suprantamas kaip atskira nuosavybės teisės rūšis, savininko interesai yra ginami
pagal bendrus nuosavybės teisės gynimo principus.

19 tema Nuosavybės teisė

Nuosavybė kaip ekonominė kategorija.

Nuosavybė (1 prasme) – santykiai tarp asmenų dėl objekto naudojimo, disponavimo.
Nuosavybė (2 prasme) – kaip pats objektas.
Nuosavybė – objektas ar santykiai - šios abi sampratos labai dažnai painiojasi,tačiau nėra būtina jas visada ir skirti.
Viešoji nuosavybė kaip ekonominė kategorija.
Viešoji nuosavybė yra pakankamai sudėtinga ekonominė kategorija, kurios pagrindinis subjektas
įgyvendina įvairių gyventojų grupių ir sluoksnių interesus.
Valstybei nuosavybės teise turi priklausyti turtas, būtinas gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti: šalies aprūpinimas
kuru, energija, vandeniu, kai kuriomis žaliavų rūšimis; aprūpinimas pašto, telefono, telegrafo, radijo ir kt. komunikacijų rūšimis;
automobilių kelių, geležinkelių, oro ir vandens transporto vystymas; atsilikusių gamybos šakų, pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir
mažu kapitalo grįžtamumu, modernizavimas; mažai pelningos socialinės – ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 21 straipsnio 1-ojoje dalyje nustatyta, kad savivaldybės ekonominį pagrindą
sudaro savivaldybės nuosavybė. 21 straipsnio 2-ojoje dalyje įtvirtinta, kad savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei
priklausantis turtas, kurio savininko funkcijas pagal įstatymus įgyvendina taryba.
Numatyti ir savivaldybių nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai. Savivaldybei perduodami kai kurie valstybės nuosavybės
objektai. Priimtas netgi Lietuvos Respublikos įstatymas “Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn”,
kuriame numatytas savivaldybių nuosavybėn perduotinas valstybės turtas bei jo perdavimo tvarka. Savivaldybės nuosavybė taip pat gali
atsirasti sukuriant naujus nuosavybės objektus bei sudarant sandorius ir kitais įstatymo numatytais būdais.
Valstybės ir savivaldybių nuosavybę apjungianti nuosavybės rūšis vadinama viešąja nuosavybe, kadangi aukščiausieji valstybės
valdžios ir vietiniai valdžios organai atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą viešai valdo, naudoja bei juo disponuoja viešam (bendram)
interesui, pasinaudodami rinkėjų tiesiogiai jiems suteikta teise. Viešąjį turtą taip pat valdo ir juo disponuoja atitinkamai aukščiausieji ar
vietiniai valdymo organai bei jų pavedimu – tam įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise.
Tačiau taip apibūdinta viešoji nuosavybė suprantama siaurąja prasme, kaip nuosavybės teisės objektas. Klasifikuojant nuosavybę
į rūšis ir formas, pagrindiniais kriterijais turėtų būti pasirenkami subjektas ir nuosavybės panaudojimo tikslas. Vertinant pagal šiuos
kriterijus, sąvoka “viešoji nuosavybė” naudojama apibūdinti nuosavybės rūšiai, apjungiančiai valstybės nuosavybės ir savivaldybių
nuosavybės formas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija apie viešąją nuosavybę. LRK 47 straipsnis
Žemė, vidaus vandenys, miškai, grybai miškuose bei parkai nuosavybės teise gali priklausyti tik Lietuvos Respublikos piliečiams ir
valstybei.
Savivaldybėms, kitiems nacionaliniams subjektams, taip pat tiems ūkinę veiklą Lietuvoje vykdantiems užsienio subjektams, kurie
nustatyti konstitucinio įstatymo pagal Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus, gali būti
leidžiama įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypus, reikalingus jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams
statyti bei eksploatuoti. Tokio sklypo įsigijimo nuosavybėn tvarkа, sаlygas ir apribojimus nustato konstitucinis įstatymas.
Žemės sklypai nuosavybės teise įstatymų nustatyta tvarka ir sаlygomis gali priklausyti užsienio valstybei - jos diplomatinėms ir
konsulinėms įstaigoms įkurti.
Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai,
parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.
Lietuvos Respublikai priklauso išimtinės teisės į oro erdvę virš jos teritorijos, jos kontinentinį šelfа bei ekonominę zonа Baltijos
jūroje.
Viešosios nuosavybės teisės subjektai Lietuvos Respublikoje yra valstybė ir savivaldybės.
Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvos Respublikoje yra:
1) žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos atvejus, kai šie objektai nuosavybės teise priklauso kitiems nuosavybės teisės subjektams;
2) materialiniai ištekliai, skirti Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms bei
vykdomosioms - tvarkomosioms funkcijoms įgyvendinti;
 3) turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikai ar savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitais nuosavybės teisės subjektais;
4) valstybinių (savivaldybių) įmonių, įstaigų ir organizacijų turtas;
5) valstybės (savivaldybių) bankai bei finansiniai biudžetų ištekliai.
CK 98-2str. Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam
vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.
CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios
valstybinės valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais,
kitais norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja
juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
CK 101 str. Išieškojimas pagal kreditorių pretenzijas gali būti nukreipiamas į valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų
turtą bendra įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos įstatymuose gali būti išvardijami valstybės ir savivaldybių objektai, į kuriuos negali būti nukreipiamas
išieškojimas. Tokiu atveju kreditorių reikalavimai tenkinami iš kito tų įmonių, įstaigų ar organizacijų turto, o jei tokio turto nėra, -
atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto.

Nuosavybės formos ir rūšys.

Pagal CK 95 str.LR yra privati ir viešoji nuosavybė,tai pat leidžiama mišri nuosavybė,jeigu tai neprieštarauja LR įstatymams.
Privačios nuosavybės teise Lietuvos Respublikoje leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia šis kodeksas ar kiti Lietuvos
Respublikos įstatymai.
Privati nuosavybė gali būti,kai fizinis asmuo pats įgyvendina savo nuosavybės teisę į turtą.
Privati juridinio asmens nuosavybė yra ,kai privatus juridinis asmuo yra perduoto jam turto savininkas,o tą turtą perdavusieji
asmenys – steigėjai,akcininkai,pajininkai ir pan.,yra tik atitinkamai akcijų,pajų savininkai,bet visais atvejais jie išsaugo reikalavimo teisę į
perduotą turtą.
Bendroji nuosavybė – tai kai fizinis asmuo,įgyvendindamas nuosavybės teisę į savo turtą,gali sujungti jį su kitų asmenų turtu
bendrai veiklai,neįsteigiant juridinio asmens.Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas,kuris priklauso kartu dviem ar keliems savininkams.
Bendroji dalinė nuosavybė – kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko dalys.
Bendroji jungtinė nuosavybė – kai turto dalys nėra nustatytos.PVZ.santuokos sudarymas sudaro prielaidas bendrosios jungtinės
nuosavybės teisei atsirasti.
Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė.
Pagal LR konstitucijos 47 str.3 dalį,LR išimtine teise priklauso:žemės gelmės,taip pat valstybinės reikšmes vidaus
vandenys,miškai,parkai,keliai,istorijos,archeologijos ir kultūros objektai.Valstybės nuosavybės teise turi priklausyti ir turtas,būtinas
gyvybiškai reikšmingoms šalies funkcijoms vykdyti:šalies parūpinimas kuru,energija,vandeniu,kai kuriomis žaliavų rūšimis;aprūpinimas
pašto,telefono,telegrafo ir kt. komunikacijos rūšimis;automobilių kelių;geležinkelių;oro ir vandens transporto vystymas;atsilikusių
gamybos šakų,pasižyminčių dideliu kapitalo imlumu ir mažu kapitalo grįžtamumu,modernizavimas;mažai pelningos socialinės –
ekonominės infrastruktūros vystymas ir t.t.
Pagal LR vietos savivaldos įstatymo 21 str.1 d.nustatyta ,kad savivaldybės ekonominį pagrindą sudaro savivaldybės
nuosavybė.Savivaldybės nuosavybė – tai nuosavybės teise savivaldybei priklausantis turtas ,kurio savininko funkcijas pagal įstatymus
įgyvendina taryba.
Mišri nuosavybė - Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra Lietuvos Respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių
juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu tai nustato Lietuvos Respublikos
įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys.
Lietuvos Respublikos teritorijoje leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių
organizacijų bei užsienio valstybių nuosavybė, jeigu ko kita nenustato Lietuvos Respublikos įstatymai.
Valstybė turtą įgyja:
1) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;
2) gaudama pajamų iš valstybės turto valdymo ir naudojimo;
3) pagal sandorius;
4) paveldėdama turtą;
5) įstatymų nustatyta tvarka rekvizuodama visuomenės reikmėms fizinių ir juridinių asmenų,
veikiančių Lietuvos Respublikos teritorijoje, turtą;
6) perimdama savivaldybės turtą, jei šį turtą valstybei nusprendžia perduoti savivaldybės
taryba;
7) perimdama lobį;
8) perimdama teismo sprendimu bešeimininkį turtą ir konfiskuojamą turtą;
9) kitais įstatymų nustatytais būdais.
 Savivaldybė turtą įgyja:
1) perimdama valstybės turto, kuris perduodamas savivaldybės nuosavybėn pagal
įstatymus, dalį;
2) įstatymų nustatyta tvarka gaudama pajamų iš mokesčių, kitų įmokų ir rinkliavų;
3) gaudama pajamų iš savivaldybės turto valdymo ir naudojimo;
4) pagal sandorius;
 5) pagal testamentą paveldėdama turtą;
6) kitais įstatymų nustatytais būdais.
 Civilinio kodekso 157 straipsnis, nustato neūkiškai laikomo pastato ar įrenginio neatlygintina paėmimą iš savininko ir perdavimą vietos
savivaldybės nuosavybėn, kaip specialųjį savivaldybių nuosavybės teisės įgijimo pagrindą.
Dabar nustatyta, kad neūkiškai laikomas nuosavybės teise fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis turtas gali būti
perduotas tiktai teismo sprendimu tik tada, kai jis yra avarinis ir avarijos atveju gali padaryti žalos kitiems asmenims, ir jeigu savininkas
tokio statinio ar įrenginio nesuremontavo per miesto, rajono savivaldybės valdybos paskirtą terminą. Aišku, tas statinys ar įrenginys gali
būti perduotas savivaldybės nuosavybėn tik atlygintinai.
Neūkiškai laikomų kultūrinių vertybių perdavimas valstybės nuosavybėn, kaip specialusis valstybės nuosavybės teisės įgijimo
pagrindas, galimas tik vieninteliu atveju – pripažinus, kad neūkiškai laikydamas visuomenei žymią istorinę, meninę ar kitokią vertę
turintį turtą ir tokiu būdu įgyvendindamas savo nuosavybės teisę, savininkas pažeidžia visos visuomenės interesus. Bet šiuo atveju
savininkui būtinai turi būti teisingai atlyginama paimto turto vertė.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindas yra ir radinio perdavimas kito subjekto nuosavybėn, kai per nustatytą laiką nepaaiškėja
rastojo daikto savininkas.
Šiuo metu Lietuvos civiliniuose įstatymuose nustatyta, kad per šešis mėnesius nepaaiškėjus pamestojo daikto savininkui,
daiktas neatlyginamai pereina savivaldybės nuosavybėn. Tai būtų specialusis savivaldybės nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas, kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose, tai įgyjamoji senatis.

Teisinės nuosavybės santykių reglamentavimas.

Kadangi bet koks visuomeninis santykis gali susiklostyti tik tarp ne mažiau kaip dviejų subjektų,negali būti išimtimi ir nuosavybės teisinis
santykis.Todėl kiekviename konkrečiame nuosavybės santykyje iš vienos pusės dalyvauja asmenys,valdantys,naudojantys daiktą bei juo
disponuojantys,o iš kitos pusės asmenys,kurie privalo elgtis su šiuo daiktu kaip su svetimu.Vadinasi ,nuosavybės teisiniam santykiui
būdingas tik pasyvus įpareigotų asmenų elgesys.Toks santykis susiklosto būtent tarp asmenų dėl daiktų,ir tai jokiu būdu nėra asmens
santykis su daiktu.
Nuosavybės teisinių santykių būdingas bruožas,kad jie tęstinio pobūdžio.Kol savininkas yra nuosavybės teisiniuose santykiuose ,jis
negali iš kitų asmenų reikalauti nieko kito,kaip tik susilaikyti nuo jo turto valdymo,naudojimo bei disponavimo juo.Teisę iš kitų asmenų
reikalauti teigiamų veiksmų savo turto atžvilgiu jis įgauna tik tuo atveju,jei nuosavybės teisinių santykių pagrindu kiti teisinai
santykiai,kurių subjektu savininkas tapo.
Teisiniams santykiams atsirasti būtini mažiausiai du subjektai.Vienas subjektas nuosavybės teisiniuose santykiuose yra
savininkas,kuris nuosavybės teise turimą turtą gali valdyti,naudoti ir juo disponuoti.Kadangi nuosavybės teisė absoliuti,tai paprastai
laikoma,kad kita nuosavybės teisinių santykių šalis yra pasyvi įpareigotų subjektų visuma.Kadangi ši visuma neturi teisių valdyti ir naudoti
savininkui priklausantį turtą,juo disponuoti,ir netgi privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų,todėl teisiškai reikšmingiausias nuosavybės
teisiniuose santykiuose yra turto savininkas,kaip nuosavybės teisės subjektas.
Objektyvioji nuosavybės teisė.
Nuosavybės teisė objektyviąja prasme - nuosavybės teisė apibūdina kaip visuma teisės normų,reguliuojančių ekonominius
santykis dėl daiktų valdymo,naudojimosi jais bei disponavimo.Nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys ir yra
reguliuoti visuomenėje egzistuojančius nuosavybės santykius.
Objektyvioji viešosios nuosavybės teisė.
Objektyviąja prasme viešosios nuosavybės teisė apibūdinama kaip visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius dėl
daiktų valdymo, naudojimosi jais bei disponavimo. Tik dėl objektyviosios teisės normų egzistuoja galimybė subjektyviajai viešosios
nuosavybės teisei atsirasti bei jos turiniui įtvirtinti. Todėl viešosios nuosavybės teisės objektyviąja prasme kaip teisės instituto uždavinys
ir yra reguliuoti visuomenėje egzistuojančius viešosios nuosavybės santykius.
Tik Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai,
parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, oro erdvė virš Lietuvos respublikos teritorijos, jos kontinentinis šelfas bei
ekonominė zona Baltijos jūroje Lietuvos Respublikai priklauso ne nuosavybės, o išimtinėmis teisėmis.
Savivaldybė taip pat gali turėti nuosavybės teisę į tam tikrus objektus, kurie sudaro savivaldybės ekonominės veiklos pagrindą. Toks
turtas, pavyzdžiui, gali būti komunalinis butų fondas, miesto (gyvenvietės) ūkio objektai ir įrenginiai, savivaldybių įmonėms patikėjimo
teise parduotas turtas (pagrindinis ir apyvartinis kapitalas), infrastruktūros objektai, į akcijas ir kitus vertybinius popierius investuotas
savivaldybės kapitalas.
Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 98-2 straipsnį, savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas
Lietuvos Respublikos teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas savivaldybių nuosavybėn.

Subjektyvinė nuosavybės teisė.

Nuosavybės teisė subjektyviąja prasme - nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra,bet nepažeidžiant
įstatymų ir kitų asmenų teisų ir interesų,valdyti,naudoti daiktą bei juo disponuoti.Savininko teises turtą valdyti ,naudotis juo ir disponuoti
atitinka visų kitų asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų,kliudančių savininkui šias pareigas įgyvendinti.Pagal CK 96
str.savininkas valdo jam priklausantį turtą,naudojasi juo pagal LR įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.
Subjektinė viešosios nuosavybės teisė ir jos ypatumai.
Subjektyviąja prasme nuosavybės teisė suprantama kaip savininko teisė savo nuožiūra, bet nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų
teisių ir interesų, valdyti, naudoti daiktą bei juo disponuoti. Savininko teises turtą valdyti, naudotis juo ir disponuoti atitinka visų kitų
asmenų pasyvi pareiga susilaikyti nuo veiksmų, kliudančių savininkui šias teises įgyvendinti.
Nuosavybę reikia nagrinėti kaip ekonominį – teisinį reiškinį, kuriame teisinė forma neatsiejamai susiliejusi su ekonominiu turiniu.
 Nuosavybės santykių teisinis subjektiškumas nuo savininko ekonominio subjektiškumo ypač nutolsta viešosios ( valstybės ir
savivaldybių ) nuosavybės santykiuose. Nutolimo laipsnis priklauso nuo tų socialinių darinių, kurie tampa nuosavybės teisės subjektais,
sandaros ir veiklos demokratiškumo.
Valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisiniuose santykiuose nuosavybės teisės subjekto funkcijas faktiškai atlieka tik valstybės ar
savivaldybės valdžios ir valdymo institucijos, sudarančios valstybės ar savivaldybių aparatą. Tačiau tai nereiškia, kad šiam aparatui ir
priklauso turtas, kuriuo jis disponuoja. Turtas priklauso visiems šalies gyventojams ar jų daliai. Todėl tikras savininkas ( mes jį
vadiname ekonominiu savininku ) yra visa visuomenė ar atitinkamai jos dalys, kurių interesais, valia nuosavybės teisės subjektas –
valstybė ar atitinkamos savivaldybės – įgyvendina teises valdyti, naudoti bei disponuoti turtu, priklausančiu visai visuomenei ar jos
daliai bendrai.
Ekonominis savininkas – mes visi. Tai visų turtas, iš kitos pusės, tai valstybės nuosavybė. Valstybė kaip savininkas turi būti
suprantama kaip teisinis savininkas. Nuosavybės teisė į tam tikrą turto dalį – įgyvendinama tiesiogiai per specialias institucijas ( pvz.:
biudžetinės lėšos ).
Valdymo įgyvendinimas, suteikiant įgaliojimus atstovams, vykdomajai valdžiai – vykdo tiesioginiu būdu – per
referendumus.Vykdomąją valdžią institucijos įgyvendina turto valdymą, disponavimą, naudojimą. Priimtas biudžetinės sandaros
įstatymas, finansų ministerija, mokesčių inspekcija, valstybės kontrolė ir t.t. – surenka realiai ir padalina, taip pat kontroliuoja. Dalį
nuosavybės valstybė perduoda turto patikėjimo teise valstybinėms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms.
Valstybės ir savivaldybių turto ekonominis savininkas yra tikrasis tos nuosavybės subjektas, o valstybė ar savivaldybės, kaip
politinės valdžios ir valdymo organizacijos yra ta teisinė forma kuria tikrasis savininkas įgyvendina nuosavybės teise.
Viešosios subjektinės teisės atsiradimo ir pasibaigimo pagrindai.
Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, skirstomi į bendruosius ir specialiuosius.( žiūr. 18 temą ).
Įstatymais įtvirtinti specialieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai, būdingi tik valstybei ar savivaldybėms, kaip ypatingiems
nuosavybės teisės subjektams.

Savininko teisės jų turinys ir įgyvendinimas.

Turinys.Pagal CK 96 str.Savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo pagal Lietuvos Respublikos
įstatymus,nepažeisdamas kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų.Įstatymų nustatytais atvejais bei sąlygomis ir tiek, kiek įstatymai leidžia,
savininkas privalo leisti ribotai savo turtu naudotis kitiems asmenims, valstybei ar savivaldybei.
Nuosavybės teisės turinį taip pat galima apibūdinti ir išvardijant visas savininko teises į turtą,Greta valdymo ,naudojimo bei
disponavimo,kaip savarankiškos teisės išskiriamos teisės išskiriamos :teisė gauti daikto duodamas pajamas,sunaudoti ir išeikvoti
daiktą,perduoti jį kitam,teisė saugiai eksploatuoti daiktą,teisė turėti daiktą neterminuotai,teisė naudoti daiktą tik taip,kad nebūtų tuo
naudojimu daroma žala kitiems asmenims,galimybė paimti daiktą už skolą,taip pat garantija,kad bus užtikrintas pažeistos nuosavybės
teisės gynimas,atstatymas.
Teisės turinį apibūdinti užtenka trijų pagrindinių teisių,t.y.daikto valdymo,naudojimo ir disponavimo juo. Kai kurių teisininkų
nuomone, šias tris pagrindines teises sudaro atskiros teisių grupės.
Nuosavybės teisės įgyvendinimas.Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas ir naudodamas jam
nuosavybės teise priklausantį turtą bei juo disponuodamas,arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių į
turtą.Lemiamas vaidmuo įgyvendinant nuosavybės teisę tenka valdymo ir ypač naudojimo teisių realizavimui,kadangi sąvoka
“įgyvendinimas” reiškia besitęsiantį procesą,o ne veiksmo rezultatą.
Nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas priklauso nuo to,ar asmuo pats turtą valdo,naudoja juo disponuoja ir tokiu būdu
įgyvendina nuosavybės teisė,ar perduoda dalį šių teisių kitiems asmenims.Jeigu perduoda kitiems asmenims,tai nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdas priklauso ir nuo to,kokią tų teisų dalį jis perduoda.
Valstybė bei savivaldybė taip pat gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises.Pvz.,nuosavybės teisės į finansinius
biudžetų išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus.Nuosavybės teisių
įgyvendinimui į valstybinėms(savivaldybės) perduoda toms įmonėms,įstaigoms,bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį
sudarančių teisių,kurios sudaro turto patikėjimo teisę.
Nuo to,kokius nuosavybės teisės įgyvendinimo būdus nustato įstatymai,priklauso gyventojų pajamų šaltiniai,šalies ekonomikos
vystymosi tempai ir daugelis kitų veiksmų.
Nuosavybės teisės objektai.
Teisės teorijoje labiausiai paplitusi nuomonė,kad nuosavybės teisinių santykių objektai gali būti tik daiktai,nors jie dažnai vadinami
turtu.Kadangi pinigai ir vertybiniai popieriai taip pat priskiriami daiktams ir sudaro ypatingą daiktų grupę,todėl jie irgi gali būti
nuosavybės teisnių santykių objektai.
Nuosavybės teisės objektas – daiktai teisine prasme,t.y.tie materialinio pasaulio dalykai,kurie yra kaip darbo produktai sukurti gamybos
procese arba kitaip pasisavinti iš gamtos.Pagal CK 95-3 str.nuosavybės teisės objektai yra Nuosavybės teisės objektai yra žemė, jos
gelmės, vandenys,miškai, kita augmenija, gyvūnija, kiti gamtos ištekliai,gyvenamieji namai, butai, kiti pastatai, statiniai, įrenginiai,įmonės,
kiti ūkiniai ir neūkiniai kompleksai, bankai,vertybiniai popieriai ir kitas turtas.
Visi tie patys objektai kaip ir daiktinės teisės.
Nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas kaip nuosavybės teisės objektai.
Turtas skirstomas į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį.
Nekilnojamuoju turtu paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į kitą
nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės; pvz.: žemė, pastatai, fabrikai ir kitas turtas, kuris pagal savo prigimtį
yra nekilnojamasis arba tokiu pripažįstamas įstatymuose.
 Kilnojamuoju turtu, laikome tokį turtą, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar
be didelės žalos jo paskirčiai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
Žemės nuosavybės teisė.
Žemės nuosavybės turinys CK projekte išdėstomas sekančiai:
1. Žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso viršutinis žemės sklypo sluoksnis, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti
nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymu ar sutartimi nenustatyta kitaip.
2. Žemės sklypo savininkas į virš jo sklypo esančią oro erdvę turi tokias teises ir tokia apimtimi, kiek jos neprieštarauja Lietuvos
Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .
3. Žemės sklypo savininkas turi nuosavybės teisę į sklypo viršutinį žemės sluoksnį bei žemėje esančias naudingąsias iškasenas, kiek
ši teisė neprieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymams ir kiek tai būtina naudoti žemės sklypą pagal paskirtį .
Specifika: yra numatyta daugiausia atvejų, kai žemės – kaip nuosavybės teisės objektas - gali būti paimama visuomenės poreikiams
tenkinti. Kitų daiktų atžvilgiu tokių atvejų mažiau. Žemės nuosavybės teisė LR ribojama užsieniečiams, asmenims be pilietybės.
-          Žemės nuosavybės teisė ribojama tam tikrų subjektų atžvilgiu;
-          Žemės naudojimo kontrolė daug didesnė (ypač iš valstybės pusės);
-          Žemės nuosavybės ribojimas, kai:
1) reikia tenkinti visuomeninius poreikius;
2) kai ta žemės naudojama ne pagal paskirtį (nors pvz. Į kitus daiktus, kurie naudojami ne pagal paskirtį, nuosavybės teisė nėra
taip griežtai ribojama).
Žemė yra:
1)       žemės ūkio paskirties; 2) ne žemės ūkio paskirties ir kt.
Nuo žemės paskirties priklauso žemės mokesčiai ir nuosavybės teisės į ją ribojimas.
- asmeninio ūkio žemė – iš buvusių trihektarių;
- namų valdos - buvo galimybė už investicinius čekius įsigyti žemę prie namų;
- valstiečių ūkių žemė – buvo suteikinėjami atitinkami žemės sklypai valstiečiams, siekiant ardyti kolūkius, suteikiant žemės sklypą
valstiečiui, buvo išduodamas žemės nuosavybės aktas.
Žemės nuosavybės teisės teisinis reguliavimas priklauso ir keičiasi nuo gyvenimo realybės. CK 117 str.
LR nuostata - ūkininko nuosavybė laikoma bendrąja jungtine nuosavybe. Pagal įstatymą anksčiau ūkininkas negalėjo disponuoti
savo žeme. Todėl vėliau buvo priimtas įstatymas, įtvirtinantis nuostatą – ūkininkas yra savininkas.
  Pastatai, įrenginiai kaip nuosavybės teisės objektai.
CK 114 str. Specifinė šio straipsnio paskirtis. Stainių naudojimui (antroje vietoje po žemės) nustatomi dideli apribojimai. Šis CK
straipsnis buvo keičiamas 1994, 1995, 1997 m. Keitimo niuansas - valdymas tų pastatų ribojamas tiek, kad jei pastatas ar statinys
neatitinka reikalavimų, jis laikomas nebaigtu statyti namu ar kitu pastatu, ir savininkas, kol neatitinka jo namo reikalavimai, netampa
savininku pastato kaip namo, o turi nuosavybės teisę tik į sudėtas statybines medžiagas. Tuo atveju, kai nepašalinami nustatytų reikalavimų
pažeidimai, pastatas nugriaunamas. Vėliau ši nuostata buvo pakeista į tai, kad nebaigtą pastatą savo nuosavybėn perima valstybė arba
savivaldybė. CK 157 str. paimti daiktą galima visuomenės poreikiams.
Nuosavybės teisės įgijimas ir pasibaigimas.
Nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai..Teisės teorijoje nuosavybės įgijimo ir praradimo pagrindai skirstomi į
pradinius ir išvestinius. Išskiriami taip pat ir bendrieji bei specialieji nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindai.Toks skirstymas
pagrįstas tuo,kad kai kurie nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams,t.y.tais pagrindais
nuosavybės teisė į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas,o kai kurie – tik tam tikriems nuosavybės teisės
subjektams.PVZ.nacionalizacija,konfiskacija ir kt.panašūs nuosavybės teisės įgijimo pagrindai būdingi tik valstybės nuosavybei
įgyti,kadangi šios nuosavybės teisės subjektas turi turėti politinę valdžią.
Nuosavybės teisės įsigijimo būdų klasifikavimas ir atskirų būdų charakteristika.
Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais
pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas;
Specialieji – tik tam tikriems teisės subjektams (kai nuosavybę įgyti gali tik tam tikri subjektai).
Bendrieji įgijimo pagrindai - kai kurie nuosavybės įgijimo pagrindai yra būdingi visiems nuosavybės teisės subjektams t.y.tais
pagrindais nuosavybės teisę į daiktą gali įgyti bet kuris nuosavybės teisės subjektas.Bendrieji skirstomi į tris grupes:
-          naujų daiktų sukūrimas gamybinės veiklos procese;
-          turto įgijimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius;
-          nuosavybės teisė įgijimas į daikto duodamus vaisius ir pajamas.
Vienų nuosavybės teisės įgijimo pagrindų priskyrimas prie bendrųjų,o kitų – prie specialiųjų,ir toks jų įtvirtinimas įstatymuose turi
esminę reikšmę ekonomikos vystymuisi,kadangi toks skirstymas atskiroms nuosavybės teisės subjektų grupėms gali suteikti tam tikras
lengvatas bei privilegijas,tuo suteikiant skirtingą teisinę padėtį subjektams ,kurių nuosavybė priklauso skirtingoms nuosavybės rūšims ir
formoms.
Tikslinga būtų išskirti tris pagrindines pradinio nuosavybės teisės įgijimo teorijas:
-          darbas yra vienintelis pradinis nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas;
-          teorija pirminio užėmimo,papildomo ir sutvirtinamo darbu;
-          teorija pirminio užėmimo,priklausomo nuo darbo.
Pagal pirmąją teoriją žmogus gali laikyti nuosavybe tik tai,kas yra jo darbo produktas.
Pagal antrąją teoriją priminio užėmimo fakto pakanka sukurti tam tikrą nuosavybės teisę,bet ši teisė dar nesanti išsami,nei apibrėžta
(nustatyta).Ji tampa apibrėžta ir išsami ,ypač kalbant apie teisę į žemę,tik tuomet,kai teisė įtvirtinama.Asmuo ,užėmęs žemės plotą,kuris
dar niekam nepriklausė,įgyja teisę į šią žemę,bet nuosavybės teisę į ją įgis tik tada ,kai žemė jo darbu bus įdirbta ir taps derlinga.
 Pagal trečiąją teoriją ir priminis užsiėmimas ir darbas,nepriklausomai vienas nuo kito ir vienodai reikšmingai gali būti pradiniai
nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Šios teorijos šalininkai ,kad darbas suteikia dirbusiajam išskirtinę ir visišką teisę į visą tai,kas yra jo
padaryta.Bet jie neigia galimybę turėti teisių tik į savo darbo vaisiu,pripažindami,kad ir priminis užėmimas suteikia nuosavybės teisę į
daiktus,jeigu tie daiktai iki to neturėjo savininko,ir kad priminis užėmimas faktiškai buvo pirmasis nuosavybės teisės įgijimo pagrindas.
Pagal CK projektą nuosavybės įgijimo pagrindai.
Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:
1) pagal sandorius;
2) paveldėjimu;
3) pasisavinant vaisius ir pajamas;
4)pagaminant naują daiktą;
5)pasisavinant bešeimininkį daiktą;
6) pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites;
7) pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius gyvūnus;
8) pasisavinant radinį, lobį;
9) atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūrines vertybes bei paimant kitus daiktus visuomenės poreikiams;
10) konfiskavus ar kitokiu būdu už pažeidimus pagal įstatymą paėmus daiktus;
11) įgyjamąja senatimi;
12) kitais įstatyme nustatytais pagrindais.
Nuosavybės teisės įgijimas perdavimu:
1. Perduoti nuosavybės teisę gali tik pats savininkas arba savininko įgaliotas asmuo.
2. Perdavimu naujasis savininkas įgyja į perduotąjį daiktą tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto savininkas, jeigu ko kita
nenumato įstatymas ar sutartis.
3. Jeigu buvo perduotas daiktas, kurio perdavėjas neturėjo teisės perduoti, tai naujasis savininkas įgyja nuosavybės teisę, jeigu
perduotasis daiktas nebuvo nekilnojamasis daiktas, perdavimas buvo atlygintinas, o daikto įgijėjas buvo sąžiningas.
Kitas nuosavybės atsiradimo pagrindų skirstymo būdas:
1)pradiniai; 2) išvestiniai.
1 – priskiriami tokie nuosavybės teisė įgijimo pagrindai, pagal kuriuos:
- daiktas įgyjamas pirmą kartą ( viena nuomonė);
- pagal kuriuos nuosavybės teisė į daiktą įgyjama kad ir ne primą kartą, bet priklausomai nuo savininko valios ir kada
daiktas įgyjamas pirmą kartą (antra nuomonė). Antros nuomonės pvz.: nacionalizacija, bešeimininkio turto perėmimas
savivaldybės arba valstybės žinion.
2 – priskiriami tokie atvejai, kada nuosavybės teisė įgyjama iš kito asmens, perimant ir teises į turėtą daiktą.
Tokio skirstymo (pagal antrą nuomonę) teisinė reikšmė – daikto apsunkinimai kartu su daiktu nepereina. Tai nėra gerai. Pvz.
Bešeimininkio turto nacionalizacija Lietuvos nepriklausomybės metais.
Nuosavybės teisės praradimo pagrindai gali būti suskirstyti į atatinkamas grupes, vadovaujantis panašiais arba analogiškais
kriterijais,kurių pagrindu buvo suskirstyti anksčiau aptartieji bendrieji nuosavybės teisės įgijimo pagrindai. Tai būtų:
- nuosavybės teisės praradimas,sunaudojus daiktą gamybos procese,dėl to sukūrus naują daiktą,kaip nuosavybės objektą, išnykus pačiam
daiktui;
- turto perdavimas pagal sutartis ir kitus civilinius- teisinius sandorius,ir teismo sprendimus bei kitus valdingus parėdymus turinčių teisę
duoti institucijų aktus;
- turto sunaudojimas tenkinant asmeninius poreikius - šitą reikėtų išbraukti, o vietoje jo įrašyti – per prievartą paimant daiktą viešiems
poreikiams.
Be savininko valios nuosavybės teisė prarandama:
- žuvus daiktui;
- kai nuosavybės teisė pereina kitam asmeniui pagal įgyjamąją senatį,arba dėl to jog daiktas susijungia su kitu daiktu;
-   teismo sprendimu,kuriuo daiktas priteisiamas kitam asmeniui arba nuosprendžiu,kuriuo už padarytą nusikaltimą daiktas konfiskuojamas
valstybės naudai;
- kai nuosavybė įgyta tik iki tam tikro laiko ar su naikinamąja sąlyga- pasibaigus nustatytam terminui arba įvykdžius sąlygą;
- pabėgus iš savininko priežiūros prijaukintiems laukiniams žvėrims arba praradus jiems įprotį grįžti į namus;
- paėmus nuosavybę valstybės ar visuomenės poreikiams įstatymo nustatyta tvarka.
Labai svarbus nuosavybės teisės įgijimo pagrindas,kurį pats laikas yra įtvirtinti mūsų įstatymuose,tai įgyjamoji senatis.
CK projekte apie įgyjamąją senatį:
Įgyjamosios senaties samprata - fizinis ar juridinis asmuo, nesantis daikto savininku, bet sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai,
teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau dešimties metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau trejų
metų, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę realizuoti savo teisę į daiktą, bet nei karto nepasinaudojo ja,
įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.
Nuosavybės teisės į turtą pagal sutartį atsiradimo įgijėjui momentas.
Pagal CK 149 str. Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės teisė (patikėjimo teisė) atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kita
nenumato įstatymas arba sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojama,tai nuosavybės teisė atsiranda
įregistravimo momentu.
 CK 149 str. – nuosavybės įgijimo momentas atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jei ko kita nenustato įstatymai arba sutartis.
Jei sutartis registruojama, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.
CK 150 str. – Daiktų perdavimas įgijėjui – tai daiktų įteikimas įgijėjui, taip pat daiktų perleistų per prievoles įteikimas transportui
arba paštui.
Momentas, nuo kurio įgyjama nuosavybė, svarbus dėl:
1) perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo rizikos, nes ši rizika pereina įgijėjui tuo pat metu, kai perduodama nuosavybės teisė. (CK
152 str.) Jei perleidėjas praleido terminą daiktui perduoti, arba įgijėjas praleidžia terminą daiktą priimti, tai daikto atsitiktinio žuvimo rizika
tenka terminą praleidusiai šaliai.
2) Įregistruojamos sutartys dėl nekilnojamojo turto, kultūros vertybių. Jei perduodamas registruojamas daiktas, tai laikoma, kad kol
daiktas neįregistruotas, nuosavybės teisė neatsiranda. Nekilnojamųjų daiktų registravimui 3 mėn. terminas, kad būtų galima sustabdyti
piktnaudžiavimą turto pardavimu kelis kartus. CK projektas – siūloma, kad nuosavybės teisė pereina nuo sutarties sudarymo momento, bet
jei kyla ginčas dėl nuosavybės teisių, tai teisėtu įgijėju bus tas, kuris pirmas įregistravo.
CK 156 str. – bešeimininkis turtas tas, kuris yra be savininko, arba jo savininkas nežinomas.
Perleidžiamų daiktų atsitiktinio žuvimo ar sugadinimo rizika.
Pagal 152 straipsnis.Perleidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu,kada jam
pereina nuosavybės teisė, jeigu ko kita nenustato sutartis.Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti arba įgijėjas praleidžia
terminą daiktui priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sugedimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai.
 Valstybinės subjektinės nuosavybės teisės turinys. Viešosios nuosavybės teisės įgyvendinimas.
 Teisinėje literatūroje ir netgi įstatymuose (Civilinio kodekso 96 straipsnis) subjektyvinės nuosavybės teisės turinys
apibūdinamas išskiriant tris savininko teisių grupes: teises jam priklausantį turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti.
Taigi teisė valdyti daiktą turi būti suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinės valdymo teisės šios: teisė turėti daiktą
savo žinioje ir teisė daryti daiktui fizinį bei ūkinį poveikį. Bet šia prasme daikto turėjimas savo žinioje turi būti suprantamas ne kaip
faktinis, o kaip juridinis turėjimas
Naudojimas – tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia jo ekonominis reikšmingumas.
Daikto naudojimo teisių grupę sudaro teisė pritaikyti daikto naudingas savybes savininko poreikiams tenkinti, teisė gauti iš daikto
pajamas ir produkciją. Pajamų gavimas iš daikto vėlgi galimas realizavus vieną iš daugelio savininko turimų savo daikto naudojimo teisių.
Disponavimo turtu teisių grupei priklausytų teisės nustatyti daikto teisinę padėtį, jo teisinį likimą, pakeisti jo ekonominę būklę.
Savininko teisė naudoti savo turtą bet kokiai įstatymo nedraudžiamai ūkinei veiklai, kaip ypatinga subjektyvinė teisė į nuosavą ūkinę
veiklą, turi principinę reikšmę rinkos ekonomikos kūrimuisi ir funkcionavimui.
Bet reikia sutikti, kad nėra ir negali būti visiškai neribojamos nuosavybės teisės. Apribojimai, aišku, pasireiškia kai kurių nuosavybės
teisės turinį sudarančių teisių apribojimu, t.y. tų teisių paėmimu ar jų nesuteikimu.
CK 99 str. Valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas
“Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės valdžios
bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei disponuoja
juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).”
Valstybė bei savivaldybės gali įvairiais būdais įgyvendinti savo nuosavybės teises. Pavyzdžiui, nuosavybės teises į finansinius biudžetų
išteklius atitinkamai valstybė ar savivaldybės įgyvendina tiesiogiai per savo valdžios ir valdymo organus. Nuosavybės teisių
įgyvendinimui į valstybinėms (savivaldybių) įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms perduotą turtą, valstybė (savivaldybės) perduoda
toms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms ir didelę dalį nuosavybės teisės turinį sudarančių teisių, kurios sudaro turto patikėjimo teisę.
Pagrindinė priežastis, dėl kurios valstybinė ar savivaldybės įmonė, kaip juridinis asmuo, skirtingai nei privatus juridinis asmuo, jai
perduotą turtą valdo, naudoja ir disponuoja ne nuosavybės, o turto patikėjimo teise, yra ta, kad į pagrindinio jos valdymo organo sudėtį
neįeina turtą perdavusieji ir reikalavimo teises į jį išsaugojusieji asmenys.
Kaip turėtų būti suprantama valstybė, kaip turto savininkė? Aukščiausiosios valstybės valdžios institucijos valstybės turtą valdo, juo
naudojasi ir disponuoja visų rinkėjų, t.y. visos visuomenės vardu. Tik jos išreiškia visos visuomenės valią valstybės turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo srityje.
Taigi valstybė, kaip turto savininkė, turi būti suprantama kaip visa visuomenė. Bet juk pats su savimi subjektas negali būti jokiuose
teisiniuose santykiuose.
Vadinasi, nuosavybės teisiniuose santykiuose visuomenė, kaip subjektas, iš kitos pusės turi būti suprantama ne kaip visuomenė apskritai,
o tik kaip atskiri fiziniai ar juridiniai asmenys, jų grupės ar net tų grupių susivienijimai.
Todėl darome išvadą, kad kita šalimi, galinčia dalyvauti teisiniuose santykiuose atitinkamai su valstybe (savivaldybėmis) kaip turto
savininke (-ėmis), gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys, jų grupės ar tų grupių susivienijimai ir netgi užsienio valstybės. Valstybės ir
savivaldybių turtą, t.y. viešąjį turtą, valdo, juo naudojasi ir disponuoja atitinkamai aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei
vietinės valdžios ir valdymo institucijos, taip pat jų pavedimu – įgalioti juridiniai asmenys turto patikėjimo teise. Minėta, kad
aukščiausiosios valstybės valdžios bei vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir
disponuoja pasinaudodamos rinkėjų tiesiogiai joms suteikta teise. Aukščiausiosios ir vietinės valdžios institucijos atitinkamai valstybės ir
savivaldybių turtą taip pat valdo, juo naudojasi ir disponuoja, bet kadangi jos yra vykdomosios, o ne atstovaujamosios institucijos, tai
tiesiogiai iš rinkėjų nėra gavę įgalinimų įgyvendinti šias teises.
Aukščiausiosioms valdymo institucijoms teises valstybės turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti suteikia aukščiausiosios valstybės
valdžios institucijos, leisdamos įstatymus ir poįstatyminius aktus, reguliuojančius valstybės turto valdymą, naudojimą, ir disponavimą.
Vietinėms valdymo institucijoms teises savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir disponuoti juo suteikia vietinės valdžios institucijos.
Daugiausiai teorinių diskusijų, tiesiogiai susijusių su praktinių problemų sprendimu, sąlygoja klausimas, kokia gi teise, arba kokiomis
teisėmis valstybinės ar savivaldybių įmonės turi šias teises, sudarančias nuosavybės teisės turinį.
 Valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne nuosavybės teise,
kadangi jos neturi absoliučių teisių. Absoliučias teises valstybės ar savivaldybių turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti turi tik atitinkamai
aukščiausiosios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios institucijos, kurioms šias teises delegavo rinkėjai. Mat valstybę ar atitinkamai
savivaldybę, kaip turto savininką, reikia suprasti kaip piliečius, kaip tam tikrą kolektyvą, nors atskiras tokio kolektyvo narys jau nėra to
turto savininkas. Todėl aukščiausiasis valstybinės valdžios ar vietines valdžios institucijas galima laikyti atitinkamai valstybės ar
savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendintojomis, kadangi jos, nors ir turi nuosavybės teisės turinį sudarančias visas teises, bet šių teisių
turėjimas yra ribotas laiko atžvilgiu dėl minėtų institucijų renkamumo ir kartu šių teisių joms suteikimo tik tam tikram laikotarpiui.
Pasibaigus šiam apibrėžtam laikotarpiui, tik valstybės turto savininkas – valstybė, kuri šiuo atveju turi būti suprantama kaip visa
visuomenė, o savivaldybių turto atžvilgiu – savivaldybės, kurios šiuo atveju turi būti suprantamos kaip visuomenės dalys, gyvenančios
konkrečiuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, sprendžia, kam perduoti šias teises.
Valstybės ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektų, valdymo teisė – tai įstatymu įtvirtintos galimybės turėti savo žinioje tam
tikrą turtą. Šių nuosavybės teisės subjektų valdymo teisė pasireiškia tuo, kad visas jų turtas yra kurių nors valstybinių institucijų ar
organizacijų apskaitoje.
Valstybės ar savivaldybės, kaip savininkės, valdymo teisė realizuojama išleidžiant instrukcijas, privalomas taisykles ir pan.
Įgyvendinant valstybės bei savivaldybių nuosavybės teisę, turtas gali būti perduodamas naudotis kitiems asmenims, išnuomojamas ir
pan. Tačiau tokiu atveju valstybei ar savivaldybei, kuri lieka šio turto savininkė, lieka ir perduoto naudotis ar išnuomoto turto valdymo
teisė, kadangi tiesioginė daikto turėjimo galimybė yra tik vienas iš sudėtinių valdymo teisės elementų. Šį elementą laikinai perleidus kitam
subjektui, absoliuti valdymo teisė jam nepereina, t.y. savininkas nepraranda valdymo teisės. Jis turi teisę šį turtą laikyti savo turto
apskaitoje, tikrinti, ar tas turtas tinkamai saugomas ir valdomas, ar naudojamas pagal paskirtį ir t.t. jeigu savininkas visiškai netektų
valdymo teisės, jis nebegalėtų savo turto išreikalauti.
Valstybės ir savivaldybių gyventojai turi teisę reikalauti, kad tas turtas būtų naudojamas jų visų bendriems interesams.
Valstybė ir savivaldybės, kaip nuosavybės teisės subjektai, disponuodami turimu turtu, gali nustatyti to turto teisinę padėtį, jo teisinį
likimą sudarant atitinkamus sandorius bei perkeliant tą turtą iš vienos ekonominės būklės į kitą, iš vieno ekonominio proceso į kitą.
Lietuvos Respublikos Seimas valstybės (savivaldybių) turto disponavimo teisę įgyvendina leisdamas įstatymus ar kitus privalomą galią
turinčius teisinius aktus, t.y. veikdamas tik valdingais aktais. Pagal 1994 m. gegužės 19 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 21
straipsnį, Lietuvos Respublikos Vyriausybė vykdo valstybės biudžetą, įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka valdo, naudoja ir disponuoja
valstybiniu turtu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė valstybės, kaip turto savininkės, valdymo, naudojimo ir disponavimo teises įgyvendina
priimdama normatyvinius aktus, t.y. valdingais būdais. Tačiau šie aktai vertinami ne kaip administracinio valdymo teisė, o kaip
nuosavybės teisės įgyvendinimas valstybinio valdymo aktais.
Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 15 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybės taryba priima sprendimus įsteigti,
reorganizuoti ar likviduoti veikiančias pagal Įmonių įstatymą savivaldybės įmones ir organizacijas, priima sprendimus dėl iš savivaldybių
biudžeto lėšų išlaikomų įstaigų, įmonių, organizacijų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo, taip pat tvirtina savivaldybės biudžetą ir jo
įvykdymo apyskaitą.
Taigi savivaldybės taip pat yra ypatingi nuosavybės teisės subjektai, o viena svarbiausių valstybės ir savivaldybių, kaip savininkių,
disponavimo teisės įgyvendinimo formų yra leidimas norminių aktų, kuriais nustatoma ar keičiama teisinė valstybės ar savivaldybių turto
padėtis. Ypač reikšmingi yra administracinio valdymo aktai, pavyzdžiui, potvarkiai ar nutarimai steigti naujas įmones, įstaigas,
organizacijas, paskirti joms atitinkamus materialinius išteklius, reorganizuoti ar likviduoti tas įmones, įstaigas, organizacijas paskirstant ar
perduodant jų turtą kitiems ūkinės veiklos subjektams ir t.t. Savivaldybių valdybos ir kitos valdymo institucijos teisę disponuoti turtu
įgyvendina ir sudarydamos sandorius, pavyzdžiui, nuomos, pirkimo – pardavimo ir kitas. Sudarant sandorius, valstybės ar savivaldybių
nuosavybės teisę paprastai įgyvendina jų įmonės, įstaigos ar organizacijos, kurios valstybės ar savivaldybių turtą valdo, jį naudoja ir juo
disponuoja patikėjimo teise. Todėl gali būti skiriamas tiesioginis valstybės ir savivaldybių nuosavybės teisės įgyvendinimas, ir sąlyginai
vadinamasis “netiesioginis” jos įgyvendinimas valstybės ar savivaldybių įsteigtų organizacijų – patikėjimo teisės subjektų veiksmais.
Tiesiogiai valstybė ar savivaldybės įgyvendina nuosavybės teisę per savo valdžios ir valdymo institucijas, kurios kompetentingai
veikdamos ūkinėje srityje, pačios sau turtinių teisių neįgyja, o jas sukuria, keičia arba panaikina valstybei ar savivaldybėms, kaip turto
savininkėms.
Valstybės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, turinčios juridinio asmens teises, joms perduotą
valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi bei disponuoja savo vardu kaip savarankiški teisės subjektai,
susikurdamos sau teises bei pareigas.
Viešoji nuosavybė. Viešosios nuosavybės rūšys
LR įstatymai numato, kad Lietuvos Respublikoje gali būti privati ir viešoji nuosavybė, taip pat leidžiama mišri nuosavybė, jeigu tai
neprieštarauja LR įstatymams. Lietuvos Respublikoje privačios nuosavybės teise leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia
civilinis kodeksas ir kiti LR įstatymai.
Įstatymai numato 2 rūšių viešąją nuosavybę:
 valstybės
 savivaldybių
Lietuvos įstatymai leidžia turėti bendrą Lietuvos respublikos juridinių ar fizinių asmenų ir užsienio valstybių juridinių ar fizinių asmenų
nuosavybę, Bendrą Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybę, jei tai numato LR įstatymai ir tarpvalstybinės sutartys. LR
leidžiama užsienio piliečių, asmenų be pilietybės, užsienio valstybių juridinių asmenų, tarptautinių organizacijų nuosavybė, jei ko kito
nenustato įstatymai.
Pagal Civilinį Kodeksą nuosavybės santykių subjektais Lietuvos Respublikoje gali būti fiziniai asmenys, juridiniai asmenys, valstybė bei
vietos savivaldybė. Nuosavybės teisės subjektais gali būti:
 žemė ir jos gelmės
 vandenys
  gamtos ištekliai
 statiniai
 pastatai
 vertybiniai popieriai ir kitas turtas.
Viešosios nuosavybės teisės objektai Lietuvoje yra žemė, gamtos ištekliai, išskyrus tuos, kai šie objektai nuosavybės teise priklausi kitiems
nuosavybės subjektams, materialiniai ištekliai, skirti LR aukščiausios valstybinės valdžios ir vietinės valdžios funkcijoms įgyvendinti, taip
pat gali būti turto dalis, priklausanti Lietuvos Respublikos savivaldybei bendrosios nuosavybės teise su kitos nuosavybės teisės subjektais,
taip pat valstybės ir savivaldybių organizacijų turtas, valstybės bankai bei finansiniai biudžeto ištekliai. Taip reglamentuoja Civilinis
Kodeksas. Tikslesnę valstybės bei savivaldybių turto sandarą nustato specialus įstatymas – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo,
naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šiame įstatyme yra apibrėžtas subjektų ratas, kurį gali valstybė naudoti ir disponuoti. Minėtame
įstatyme yra įvardinta valstybės ir savivaldybių turto sandara, subjektų, valdančių valstybės ar savivaldybės turtą pasitikėjimo teisė,
sąlygos ir kitos nuostatos. Taip pat nustato objektų ratą, kuris gali tik valstybei priklausyti nuosavybės teise.
Lietuvai išimtine teise priklauso:
 žemės gelmės
 valstybinės reikšmės vandenys, miškai, parkai, keliai
 istorijos ir architektūros paminklai
 oro erdvė virš jos teritorijos
 kontinentinis šelfas
 ekonominė zona Baltijos jūroje
Savivaldybės nuosavybe gali būti bet koks turtas, kuris reikalingas LR teritorijos administraciniam vienetui ir pagal įstatymus priskiriamas
savivaldybių nuosavybe. Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai aukščiausios valstybinės valdžios
institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, vadovaudamasis įstatymais ir kitais norminiais aktais
Privati nuosavybė: subjektai, nuosavybės teisės įgyvendinimas ir gynimas, savininko teisės

Privačios nuosavybės teisės subjektai gali būti tiek fiziniai, teik juridiniai asmenys. Privačios nuosavybės teisės objektais gali būti
bet koks turtas, neribojant kiekio, jeigu LR ir kituose įstatymuose neuždrausta turtą turėti privačios nuosavybės teise. Privačios nuosavybės
teisės objektais negali būti turtas, kuris nuosavybės teise gali priklausyti tik LR išimtine teise.
Subjektinės nuosavybės teisės turinys apibūdinamas išskiriant 3 savininkų teises:
 teisė valdyti
 teisė naudoti
 teisė disponuoti
Teisė valdyti daiktą suprantama kaip konkrečių valdymo teisių visuma. Pagrindinis valdymo teisės yra:
 teisė turėti daiktą savo žinioje
 teisė daryti daiktui fizinį ir ūkinį poreikį.
Teisė turėti daiktą savo žinioje suprantama ne kaip faktinis, o kaip juridinis turėjimas.
Daikto naudojimas - tai gavimas iš daikto naudos, kuria pasireiškia ekonominis jo reikšmingumas.
Disponavimas turtu suprantamas kaip galėjimas nustatyti daiktui teisinį likimą arba galimybė dėl jo sudaryti įvairius atlygintinussandorius.
Nuosavybės teisę sudaro būtent tos visos 3 teisių grupės:
 valdyti
 naudoti
 disponuoti
Nuosavybės teisę savininkas gali įgyvendinti pats tiesiogiai valdydamas, naudodamas jam nuosavybės teise priklausantį daiktą bei
juo disponuodamas arba kitiems asmenims perduodamas kai kurias iš jam priklausančių teisių. Būdas, kurį pasirenka asmuo savo
nuosavybės teisių įgyvendinimui labiausiai priklauso nuo turto paskirties.
Įstatymuose įtvirtinta nuostata, kad savininkas turi teisę reikalauti savo turto iš svetimo neteisėtu valdymu. Taip pat įtvirtinta, kad LR
garantuoja visiems savininkams vienodą tiesių gynimą. Niekas neturi teisės:
 Paimti iš savininko turto prievarta, išskyrus LR įstatymų nustatytus atvejus
 reikalauti, kad savininkas prieš savo valią sujungtų turtą su kito savininko turtu
Turtas iš savininko prieš jo valią gali būti paimtas tik teismo sprendimu, nuosprendžiu ar rekvizicijos aktu. Savininkui turi būti
atlyginta paimto turto vertė, išskyrus atvejus, kai tas turtas yra konfiskuojamas dėl teisės pažeidimo. Jeigu turtas atlygintinai įgytas iš
asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti ir įgijėjas nežinojo ir neturėjo žinoti, tai savininkas turi teisę išreikalauti šį turtą iš įgijėjo tik tuo
atveju, kada turtas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo per davęs jį valdyti, pamestas arba iš kurio nors iš jų pagrobtas arba
kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
 Išreikalauti turtą anksčiau nenurodytais atvejais neleidžiama, jeigu turtas buvo parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti
tvarka. Jeigu turtas neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, tai savininkas turi teisę išreikalauti turtą visais atvejais.
Turto įgijėjui pagal sutartį nuosavybės arba pasitikėjimo teisė atsiranda nuo daikto perdavimo momento, jeigu ko kito nenumato įstatymas
ar sutartis. Jeigu sutartis, kuria perleidžiamas daiktas, turi būti įregistruojamas, tai nuosavybės teisė atsiranda nuo įregistravimo momento.
Per leidžiamo daikto atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio sureguliavimo rizika pereina įgijėjui tuo pačiu metu, kada jam pereina
nuosavybės teisė, jei ko kita nenustato sutartis. Jeigu perleidėjas praleidžia terminą daiktui perduoti, o įgijėjas praleidžia terminą daiktui
priimti, tai atsitiktinio žuvimo ar atsitiktinio praradimo rizika tenka praleidusiai terminą šaliai. Daikto duodami vaisiai, pajamos, gyvulių
prieaugis priklauso jo savininkui, jei įstatymas ar savininko sutartis nenustato ką kitą. Asmuo, pagaminęs naują daiktą iš svetimos
medžiagos tampa daikto savininku, jeigu daikto pagaminimo vertė yra didesnė už medžiagos vertę ir jeigu šis asmuo nežinojo ir neturėjo
žinoti, kad medžiaga priklauso kitam. Tuo atveju, pasinaudojęs svetima medžiaga asmuo privalo atlyginti medžiagų savininkui jos vertę.
Jeigu medžiagų vertė yra didesnė už daikto pagaminimo vertę, tai daikto savininkui pripažįstamas medžiagos savininkas. Jam suteikiama
teisė arba pasilikti daiktą sau, arba apmokėti jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens naudai ir išieškoti iš jo
turėtus nuostoliu.
Turtas, kuris neturi savininko, arba savininkas nežinomas, teismo sprendimu priimtu pagal finansų kontrolės institucijų ar
savivaldybės pareiškimą, perduodamas valstybės ar savivaldybės nuosavybėn. Pareiškimas paduodamas suėjus 1 metmas nuo tos dienos,
kurią turtas paimtas į apskaitą.
Jeigu asmuo neūkiškai laiko jam priklausantį pastatą ar įrenginį, kurie yra avariniai, ir įvykus avarijai gali padaryti žalos kitiems
asmenims, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali paskirti atitinkamą terminą tokiam įrenginiui ar pastatui suremontuoti. Jeigu
asmuo per nustatytą terminą pastato (įrenginio) nesuremontavo, tai vietos savivaldos vykdomoji institucija gali kreiptis į teismą dėl tokio
pastato (įrengimo) nugriovimo savininko sąskaita arba dėl pastato (įrenginio) atlygintino paėmimo savivaldybės nuosavybėn. Pastatą
(įrenginį) nugriovus, statybinės medžiagos yra pastato (įrenginio) savininko nuosavybė
Valstybės ir savivaldybių turto privatizavimas
Jeigu dalis bendrosios nuosavybės (BN) teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios nuosavybės teisės dalyviai
turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis, išskyrus tuos atvejus, kai
parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies BN teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės nuosavybės (BDN) teisės
dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis jis parduoda.
Kai parduodama dalis gyvenamojo namo BN teisėje ar buto daugiaaukščiame name, tai pranešama per notarų kontorą. Jei kiti BDN
teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per 1
mėnesį, o kito turto atžvilgiu per 10 dienų nuo pranešimo gavimo, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui.
Jei dalis parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti ją, kitas BDN teisės dalyvi turi teisę reikalauti, kad jam būtų perkeltos
pirkėjo teisės ir pareigos.
Kiekvienas iš BDN teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Gyvenamojo namo ar buto BDN teisės dalyviai turi
teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio buto ar namo patalpomis atsižvelgdami į
savo dalį, turimą BDN teisėmis. Jeigu minėtas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas žemės ir kito nekilnojamojo turto
kadastro ir registro įmonėje, tai jis yra privalomas ir tam asmeniui, kuris vėliau įgyja dalį šio buto ar namo BN teise.
Jeigu gyvenamojo namo ar buto BDN teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų, nustatytų taisyklių
savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą juos pristatydamas, perstatydamas, atstatydamas, tai šio dalyvio reikalavimu šio buto ar namo
dalys, turimos BDN teisėmis ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis, turi būti atitinkamai pakeičiamos.

Bendrosios nuosavybės teisės sąvoka.

Bendrąja nuosavybe yra laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviems ar keliems savininkams.Tokiais bendrasavininkiais gali
būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės. (CK 121 str.)
1.  Bendrosios nuosavybės teise yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį daiktą bei juo disponuoti.
 Objektyvioji bendrosios nuosavybės teisė – tai visuma teisės normų, reguliuojančių ekonominius santykius atsirandančius dėl keliems
asmenims priklausančio to paties nuosavybės teisės objekto valdymo, naudojimo bei disponavimo juo.
 Subjektinė bendrosios nuosavybės teisė – tai kelių asmenų teisė valdyti, naudoti tą patį nuosavybės teisės objektą, disponuoti
tuo pačiu nuosavybės teisės objektu (vienu ar keliais daiktais).
  Vidiniai ir išoriniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai.
Skirtingai nei kiti nuosavybės teisiniai santykiai, bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai gali būti tiek vidiniai, tiek išoriniai.
Vidiniai bendrosios nuosavybės teisiniai santykiai – tai santykiai tarp pačių bendrasavininkų dėl turto valdymo, naudojimo, dėl
disponavimu turtu.
Išoriniai bendrosios nuosavybės teisės santykiai – tai santykiai tarp bendrasavininkų kaip vieno vieningo subjekto ir kitų asmenų.
Išorinių santykių šalys:
1) bendrasavininkiai
} tarp jų vyksta išorinis santykis
2) kiti asmenys
Abiejų rūšių santykiai tampriai susiję ir vieni kitus įtakoja. Pvz.: Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam
asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji
parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis,išskyrus tuos atvejus, kai parduodama iš viešųjų varžytinių
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į
jo dalį. (CK 126 str.)
Bendrosios nuosavybės teisės atsiradimo pagrindai.
1) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti kartu sukuriant daiktą (pagaminant,
įgyjant);
2) Bendrosios dalinės nuosavybės teisė gali atsirasti paveldėjimo būdu;
3) bendrosios dalinės-mišrios nuosavybės teisė – dažniausiai atsiranda paveldėjimo keliu.
  Bendrosios nuosavybės teisės subjektai.
…bendrasavininkiais gali būti keli fiziniai ar juridiniai asmenys, fiziniai ir juridiniai asmenys, šie subjektai ir valstybė, kelios valstybės
(CK 121 str.).
2. Bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu (CK proj. 4.72 str.).
Apibendrinus, - bendrasavininkiu gali būti kiekvienas asmuo, galintis būti nuosavybės teisinių santykių subjektu, t.y. fizinis, juridinis
asmuo, valstybė, savivaldybė. Bendrasavininkiais gali būti skirtingų nuosavybės formų subjektai (fizinis asmuo ir savivaldybė, juridinis
asmuo ir valstybė ir t.t.), t.y. galima mišri nuosavybė.
Išimtis ! Bendrosios jungtinės nuosavybės teisės subjektai negali būti mišrūs. Jais gali būti tik fiziniai asmenys (sutuoktiniai).
  Bendrosios nuosavybės teisės objektai.
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.)
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet kokie daiktai, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK proj. 4.74
Bendrosios nuosavybės teisės rūšys ir ypatumai.
Bendrosios nuosavybės teisės rūšys: Skiriama bendroji dalinė nuosavybė, kai bendroje nuosavybėje nustatytos kiekvieno savininko
turto dalys, ir bendroji jungtinė nuosavybė - kai turto dalys nėra nustatytos.
Bendrosios nuosavybės teisė laikoma daline, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 121-1 str.).
Bendroji dalinė nuosavybė gali būti nustatoma ir atitinkamai įforminama procentiniais arba trupmeniniais dydžiais (1/3 dalis, 30 proc.
Bendrojoje dalinėje nuosavybėje savininkui priklausančios dalies nustatymas nereiškia, kad jam priklauso konkreti konkretaus daikto
dalis, t.y. pats konkretus turtas nėra atidalintas.
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui,valdymo,
naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).
Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi teisę tarpusavio susitarimu nustatyti tvarką, kuria bus
naudojamasi atskiromis izoliuotomis šio namo ar buto patalpomis, atsižvelgdami į savo dalį, turimą bendrosios dalinės nuosavybės
teisėmis.Jeigu šiame straipsnyje nurodytas susitarimas yra notariškai patvirtintas ir įregistruotas techninės inventorizacijos biure, tai jis
yra privalomas ir tam asmeniui,kuris vėliau įgyja dalį šio namo ar buto bendrosios nuosavybės teisėmis (CK 127 str.)
Bendroji dalinė nuosavybė ir jos ypatumai.
Tikriausiai turėjo būti – bendrosios dalinės nuosavybės teisė ir jos ypatumai?
Bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu. Esant nesutarimui, valdymo,
naudojimosi ir disponavimo tvarka nustatoma teismine tvarka bet kurio iš dalyvių ieškiniu (CK 122 str.).
Būtina skirti !!!
Nepriklausomai nuo to, kokia bendrosios dalinės nuosavybės dalis priklauso kiekvienam bendrasavininkiui, jie nustatydami valdymo,
naudojimo, disponavimo tvarką turi vienodai teisių. Jiems nesutarus, šią tvarką nustato teismas bet kurio iš bendrasavininkų ieškiniu.
Kai kalbame apie bendrosios dalinės nuosavybės teisės bendrasavininkų teises ir pareigas naudojimosi turtu ir jo išlaikymo srityje, šios
teisės ir pareigos priklauso nuo bendrasavininkui priklausančio turto dalies dydžio.
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių,proporcingai savo daliai, turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako
tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti,
mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems mokėjimams sumokėti (CK 123 str.).
Savo bendrosios nuosavybės teises bendrasavininkas gali įgyvendinti:
pats tiesiogiai naudodamasis jam priklausančia daikto dalimi,
pavesdamas kitam bendrasavininkui įgyvendinti savo teises,
pavesdamas tretiesiems asmenims įgyvendinti savo teises,
bendrosios nuosavybės pradais steigdamas juridinį asmenį, kuris įgyvendintų jo teises.
  Bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų ir tvarkos ypatumai.
Įgyvendindamas savo teises į bendrą dalinę nuosavybę bendrasavininkas gali išreikšti valią nutraukti bendrą dalinę nuosavybę:
perleisdamas savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui;
atsidalindamas iš bendro turto.
Perleidimas.
Kiekvienas bendrasavininkis turi teisę perleisti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje kitam asmeniui laikydamasis tam tikros
tvarkos, kuri priklauso nuo to, ar bendrasavininkai yra įsteigę ūkinę bendriją.
Jeigu dalis bendrosios nuosavybės teisėje parduodama pašaliniam asmeniui, tai kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai turi
pirmenybės teisę pirkti parduodamą dalį ta kaina, kuria ji parduodama, ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis ,išskyrus tuos atvejus, kai
parduodama iš viešųjų varžytinių. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas privalo raštu pranešti kitiems bendrosios dalinės
nuosavybės teisės dalyviams ketinimą parduoti savo dalį pašaliniam asmeniui ir kartu nurodyti kainą bei kitas sąlygas, kuriomis ją
parduoda. Kai parduodama dalis gyvenamojo namo bendrosios nuosavybės teisėje ar buto daugiabučiame name, tai pranešama per
notarinę kontorą. Jeigu kiti bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyviai atsisako pasinaudoti savo pirmenybės teise pirkti arba šios
teisės neįgyvendina gyvenamojo namo ar buto atžvilgiu per vieną mėnesį, o kito turto atžvilgiu - per dešimt dienų nuo pranešimo
gavimo dienos, tai pardavėjas turi teisę parduoti savo dalį bet kuriam asmeniui. Jeigu dalis parduota, pažeidžiant pirmenybės teisę pirkti
ją, kitas bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis turi teisę per tris mėnesius teismine tvarka reikalauti, kad jam būtų perkeltos
pirkėjo teisės ir pareigos. Šios taisyklės netaikomos perduodant ūkinių bendrijų tikrųjų narių turto dalį (įnašą) (CK 125 str.).
C K projekte siūloma:
Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę perleisti kitam asmeniui nuosavybėn, išnuomoti ar kitokiu būdu perduoti naudotis, įkeisti
ar kitaip apsunkinti visą savo dalį ar dalį dalies bendrosios dalinės nuosavybės teisėje.
 4. Šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytos taisyklės taikomos ir tais atvejais, kai butų ir kitų patalpų namuose savininkai parduoda
kitiems asmenims bendrojoje dalinėje nuosavybėje (palėpės, rūsio patalpos ir pan.) jiems tenkančią dalį, proporcingą jų turimai
nuosavybės teise patalpai. Jeigu parduodama dalis bendrosios nuosavybės teisėje į daiktą, kuris yra ar gali būti naudojamas tenkinant
ne viso namo, o tik atskiroje jo dalyje (laiptinė ir pan.) esančių patalpų savininkų poreikius, nepažeidžiant name esančių patalpų
savininkų teisių, tai apie dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavimą turi būti pranešta ir pasinaudoti pirmenybės teise ją pirkti
leidžiama tik toje namo dalyje esančių patalpų savininkams.
5. Dalies bendrosios nuosavybės teisėje pardavėjas ir pirkėjas yra solidariai atsakingi už su parduodamo daikto dalimi susijusių
prievolių, atsiradusių iki šio daikto dalies pardavimo, įvykdymą kitiems bendrasavininkiams (CK proj. 4.79 str.).
 
2. Buto ar kitos patalpos savininkas neturi teisės perduoti savo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, o taip pat atlikti kitus
veiksmus, sukeliančius tos dalies perdavimą atskirai nuo nuosavybės teisės į butą ar kitą patalpą, išskyrus atvejus, kai perduodama dalis į
tokį bendrąją dalinę nuosavybę sudarantį daiktą, kuris gali būti ar jį pertvarkius galės būti naudojamas kaip atskiras daiktas ir toks jo
naudojimas netrukdys naudoti butų ar kitų patalpų pagal jų paskirtį (CK proj. 4.82 str.)..
 
Jeigu bendrojoje dalinėje nuosavybėje esančio daikto dalis ne parduodama o perduodama kitokiu būdu (pvz.: dovanojama, mainoma ar
kt.), pirmumo teisės nelieka.
Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims, įstojusiems į
bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).
Atidalijimas.
Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendro turto. Jeigu nesusitariama dėl
atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio ieškiniu, turtas padalijamas natūra, kiek tai galima be
neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkus gauna kompensaciją pinigais.
Bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimui į
jo dalį (CK 126 str.).
Galimi atvejai, kai atsidalijančiam bendrasavininkiui priklauso didesnė turto dalis, tuomet nuostata - gauti kompensaciją pinigais - nėra
visiškai logiška, todėl C K projekte siūloma:
2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai, bet kurio bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai galima be
neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendrasavininkių gauna kompensaciją pinigais (CK
proj. 4.80 str.)
C K projekte siūlomas dar vienas esminis papildymas:
Atidalijant dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje, turi dalyvauti globos ir rūpybos institucija, jeigu vienas iš bendrasavininkių yra
neveiksnus ar nepilnametis (CK proj. 4.80 str.).
Atidalijimas, jeigu bendrasavininkiai yra įsteigę ūkinę bendriją:
Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti
bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš
tikrųjų narių. Bendrijos jungtinės veiklos sutartyje gali būti nustatytos ir kitos išstojimo iš bendrijos sąlygos (CK 126 str.).
Gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių teisių pasikeitimas.
Jeigu gyvenamojo namo ar buto bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis, turėdamas kitų dalyvių sutikimą ir laikydamasis įstatymų
nustatytų taisyklių, savo lėšomis padidina šio namo ar buto plotą, juos pristatydamas, atstatydamas arba perstatydamas, tai šio dalyvio
reikalavimu namo ar buto dalys, turimos bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis, ir naudojimosi juose esančiomis patalpomis tvarka turi
būti atitinkamai pakeičiamos (CK 128 str.).
  Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė.
Bendroji jungtinė nuosavybė yra, kai bendrojoje nuosavybėje nuosavybės dalys nėra nustatytos.
Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise
priklausantį daiktą bei juo disponuoti.
Šiuo metu galiojančiame CK bendrosios jungtinės nuosavybės teisė minima tik viename – 131 str.:
131 straipsnis. Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisė
Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisę į bendrą jų turtą reguliuoja Lietuvos Respublikos santuokos ir šeimos įstatymai.
T.y. šiuo metu bendroji jungtinė nuosavybė gali atsirasti tik tarp sutuoktinių.
CK projekte:
Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais (CK proj. 4.83 str.).
P.S.
4.83 straipsnis. Bendrasavininkių teisės ir pareigos naudojantis bendrąja jungtine nuosavybe ir ją išlaikant
1. Bendrasavininkiai turi vienodas teises į bendro daikto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles,
susijusias su bendru daiktu, taip pat privalo dalyvauti išlaidose, daromose jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitiems
mokėjimams sumokėti solidariai, jeigu įstatymai nenustato ko kita.
2. Bendrosios jungtinės nuosavybės teisė gali atsirasti tik įstatymuose numatytais atvejais.
4.84 straipsnis. Bendrasavininkių teisių pasikeitimas, padidinus bendrąją jungtinę nuosavybę
Jeigu bendrasavininkis, laikydamasis įstatymų nustatytų taisyklių, padidina bendrąjį daiktą ar jo vertę, tai į padidinimą bendrosios
jungtinės nuosavybės teises įgyja lygiai visi bendrasavininkiai.
4.85 straipsnis. Bendrasavininkio teisė perleisti ar apsunkinti savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje
1. Daiktas, esantis bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu, valdomas, naudojamas bei juo disponuojama tik esant visų
bendrasavininkių sutikimui.
 2. Visų bendrasavininkių sutikimas būtinas nekilnojamojo daikto perleidimui kito asmens nuosavybėn, išnuomojimui ar perdavimui
naudotis kitokiu būdu, įkeitimui ar kitokiam apsunkinimui. Jeigu bendrasavininkis yra nepilnametis asmuo, tai tokį sutikimą už jį gali
duoti tėvai, įtėviai, globėjai ar rūpintojai.
3. Bendrasavininkis neturi teisės perleisti kitam asmeniui nuosavybėn savo dalį bendrosios jungtinės nuosavybės teisėje, kol ta dalis
nebus nustatyta konkrečiame bendrame daikte, išskyrus atvejus kai daiktas paveldimas ir kitais įstatymų nustatytais atvejais.
4.86 straipsnis. Bendrasavininkio dalyvio dalies nustatymas bendrojoje jungtinėje nuosavybėje
1. Bendrasavininkio dalis bendrojoje jungtinėje nuosavybėje nustatoma paties bendrasavininkio reikalavimu arba pasibaigus
bendrosios jungtinės nuosavybės teisiniams santykiams, arba nukreipus išieškojimą į bendrasavininkio turtą pagal asmenines jo
prievoles, jeigu kito jo turimo turto, išskyrus daiktus bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, neužtenka, kad būtų patenkinti kreditorių
reikalavimai.
2. Bendrasavininkio dalies bendrojoje jungtinėje nuosavybėje dydis nustatomas bendrasavininkių susitarimu. Jeigu jie nesusitaria -
sprendžia teismas.
4.87 straipsnis. Atidalijimas iš bendrosios jungtinės nuosavybės
1. Kiekvienas iš bendrasavininkių turi teisę reikalauti atidalyti jį iš bendrosios jungtinės nuosavybės.
2. Jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai atsidalijančiojo bendrasavininkio ieškiniu, daiktas padalijamas natūra, kiek tai
galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; priešingu atveju atsidalijantis bendrasavininkis gauna kompensaciją pinigais.
3. Bendrasavininkio kreditorius turi teisę pareikšti ieškinį dėl jo skolininko atidalijimo nukreipti išieškojimą į jo dalį.
4.88 straipsnis. Išieškojimo nukreipimas į bendrąją jungtinę nuosavybę
1. Pagal vieno bendrasavininkio sudaromus sandorius išieškojimas gali būti nukreipiamas į visą bendrąją jungtinę nuosavybę,
jeigu iš aplinkybių neišplaukia, kad sandoris sudarytas asmeniniais paties sudariusiojo sandorį bendrasavininkio interesais ir jeigu
įstatymais nenustatyta kas kita.
2.        Bendrasavininkio nusikaltimu padarytai žalai atlyginti išieškojimas gali būti nukreipiamas į bendrąją jungtinę nuosavybę, jeigu
teismo nuosprendžiu nustatyta, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektu esantis daiktas įgytas iš nusikalstamu būdu gautų
lėšų arba jis ar jo vertė padidėjo šių lėšų sąskaita.
 
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Šios nuosavybės teisės objektai, nuosavybės teisės turinys ir jos
įgyvendinimo ypatumai.
Turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė. Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis
ir disponuoti. …(Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).
… turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė.
2. Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė tol, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė
nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK proj. 3.87 str.).
Sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės teisės objektai.
Bendrosios nuosavybės teisės objektais gali būti bet koks turtas, jeigu Lietuvos Respublikos įstatymai nenustato ko kita (CK 121-2 str.).
Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama:
1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu;
2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto;
3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, bei pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas
sutuoktinio profesinei veiklai;
4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos
sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam iš sutuoktinių, tai bendroji jungtinė sutuoktinių
nuosavybė yra po santuokos sudarymo iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautas pelnas bei įmonės (verslo) vertės padidėjimas;
5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos,
pašalpos bei kitokie mokėjimai, išskyrus specialios paskirties mokėjimus (žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, taip pat neturtinės žalos
atlyginimas, tikslinė materialinė parama, skiriama tik vienam sutuoktiniui, ir kita (CK proj. 3.88 str.).
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės turinį sudaro sutuoktiniams priklausančių išimtinių teisių į tą daiktą visuma.
Išskiriamos tris teisių grupės: teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti turtą bei juo
disponuoti.
Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės įgyvendinimo ypatumai.
Pagrindinis ypatumas – būtinas abiejų sutuoktinių sutikimas.
Sutuoktiniai turi lygias dalis šį turtą valdyti, juo naudotis ir disponuoti.
Turtas, įgytas santuokos metu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iš jų vardu.
Sandoriams sudaryti dėl turto, kuriam reikalingas privalomas notariškas tvirtinimas ar registracija atatinkamuose organuose, perleidimo
arba įkeitimo, kito sutuoktinio sutikimas sandoriui sudaryti turi būti išreikštas raštu (Santuokos ir Šeimos kodekso 21 str.).
1. Turtu, esančiu bendrąja jungtine nuosavybe, sutuoktiniai naudojasi, jį valdo ir juo disponuoja bendru sutarimu.
2. Kito sutuoktinio sutikimas nereikalingas atliekant šiuos veiksmus:
1) priimant ar atsisakant priimti palikimą;
2) atsisakant sudaryti sutartį;
3) imantis neatidėliotinų priemonių bendram turtui apsaugoti;
4) pareiškiant ieškinį dėl bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės gynimo;
5) pareiškiant ieškinį dėl savo teisių, susijusių su bendru turtu, gynimo arba savo asmeninių teisių, nesusijusių su šeimos interesais,
gynimo.
3. Preziumuojama, kad sutuoktinis sandorius sudaro esant kito sutuoktinio sutikimui, išskyrus atvejus, kai sandoriui sudaryti
reikalingas rašytinis kito sutuoktinio sutikimas. Išimtiniais atvejais, kai delsimas padarytų esminę žalą šeimos interesams, o kitas
sutuoktinis negali išreikšti savo sutikimo dėl ligos ar kitų objektyvių priežasčių, sandorį sutuoktinis gali sudaryti be kito sutuoktinio
sutikimo, išskyrus šio straipsnio 4 dalyje numatytus sandorius.
4. Sandorius, susijusius su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esančio nekilnojamojo daikto ar daiktinių teisių į jį
disponavimu ar jų apsunkinimu, taip pat sandorius dėl bendros įmonės perleidimo ar apsunkinimo bei vertybinių popierių, esančių
bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, perleidimo ar apsunkinimo gali sudaryti tik abu sutuoktiniai.
5. Kiekvienas sutuoktinis turi teisę be kito sutuoktinio sutikimo atidaryti banko depozitinę sąskaitą savo vardu ir laisvai disponuoti
joje esančiomis lėšomis, jeigu tos piniginės lėšos nebuvo perduotos bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
6. Jeigu sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio sutikimo, tai sutikimo sandoriui sudaryti nedavęs sutuoktinis gali tokį sandorį
patvirtinti per vieną mėnesį nuo tos dienos, kai sužinojo apie sandorį. Iki sandorio patvirtinimo momento kita šalis gali nuo sandorio
atsisakyti. Jeigu per vieną mėnesį sutuoktinis sandorio nepatvirtina, pripažįstama, kad sandoris yra sudarytas be kito sutuoktinio
sutikimo. Jeigu kita sandorio šalis žinojo, kad asmuo, su kuriuo jis sudaro sandorį, yra santuokoje, tai nuo sutarties ji gali atsisakyti tik
tuo atveju, jeigu sutuoktinis melagingai pareiškė esant kito sutuoktinio sutikimą sandoriui sudaryti (CK proj. 3.92 str.).
Bendra jungtinė sutuoktinių nuosavybė išnyksta (prarandama teisė į bendrą jungtinę sutuoktinių nuosavybę) jį padalijus:
susitarus abiem bendrasavininkiams (sutartį būtina patvirtinti notariškai).
Teismo sprendimu (pareiškus ieškinį bet kuriam iš bendrasavininkų – sutuoktinių.
Pagal įstatymą bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimas galimas ir nesant ištuokai.
Padalijant turtą, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jų dalys laikomos lygiomis….
Turtas, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, gali būti padalijamas tiek jiems išsituokiant, tiek ir santuokos metu, kiekvieno
iš sutuoktinių reikalavimu…(Santuokos ir šeimos kodeksas 23 str.)
Jeigu sutuoktiniai nesusitaria dėl turto, kuris yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, tai pagal vieno iš sutuoktinių ieškinį padalijama
šitaip:
turtas padalijamas natūra, atsižvelgiant į jo vertę ir kiekvieno sutuoktinio dalį bendrame turte, jeigu galima taip padalyti;
turtas natūra perduodamas vienam iš sutuoktinių, kartu jį įpareigojant kompensuoti antrajam sutuoktiniui jo dalį pinigais.
Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į turtinę sutuoktinių padėtį, vaikų interesus ir kitus dėmesio
vertus sutuoktinių interesus (Santuokos ir Šeimos kodeksas 24 str.).
Bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia šiais pagrindais:
1) mirus vienam iš sutuoktinių;
2) vieną iš sutuoktinių paskelbus mirusiu ar pripažinus nežinia kur esančiu;
3) pripažinus santuoką negaliojančia;
4) nutraukus santuoką;
5) sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium;
6) teismo sprendimu padalijus bendrą turtą;
7) sutuoktinių susitarimu pakeitus įstatyminį turto teisinį režimą;
8) kitais įstatymų numatytais atvejais (CK proj. 3.100 str.).
Ūkinių bendrijų narių bendrosios nuosavybės teisės ypatumai.
Ūkinių bendrijų tikrieji nariai pagal ūkinės bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu, o nariai komanditoriai - tik ta savo
turto dalimi, kurią pagal sutartį yra perdavę bendrai komanditinės (pasitikėjimo) bendrijos veiklai, jeigu sutartyje nenustatyta kitokia
atsakomybė. Tikrieji bendrijos nariai gali disponuoti savo turtu, neperduotu bendrijai, tol, kol kiti nariai ar kreditoriai, siekdami
garantuoti būsimus turtinius reikalavimus, to neužginčijo įstatymų nustatyta tvarka (CK 123 str.).
Ūkinių bendrijų nariai savo dalį (įnašą) bendrijos turte gali perduoti kitam bendrijos nariui ar tretiesiems asmenims ,įstojusiems į
bendriją, tik visų tikrųjų narių ir komanditorių balsais priimtu nutarimu (CK 124 str.).
Tikrasis ūkinės bendrijos narys ar narys komanditorius gali išstoti iš bendrijos, jeigu jis subankrutavo ir dėl to negali dalyvauti
bendrijos veikloje. Kitais atvejais tikrasis narys gali išstoti iš bendrijos ir atsiimti savo turto dalį, jeigu tam neprieštarauja nė vienas iš
tikrųjų narių (CK 126 str.).
 
Nuosavybės apsaugos reikšmė. Nuosavybės teisės apsauga ir gynimas
Daiktinės teisės apsauga ir gynimas nėra tapačios sąvokos.
Apsauga - tai pirmiausiai prevencinio pobūdžio galimam pasikėsinimui į nuosavybės teisę priemonės.
Gynimas - siauresnio turinio sąvoka, apimanti realias gynybos priemones ir metodus.
Nuosavybės teisės apsauga - tai eilė teisės normų, numatančių bei įtvirtinančių t.t. nuostatas, užtikrinančias nuosavybės teisės apsaugą
bei daiktinių teisinių santykių stabilumą.
Daiktinės teisės apsaugos tikslas - įspėti, padaryti negalimais daiktinių teisių pažeidimus, atstatyti buvusią iki teisės pažeidimo padėtį,
užkirsti kelią teisę pažeidžiantiems veiksmams.
Tuo tarpu nuosavybės teisės gynimo sąvoka ir apima tik tas priemones, kurios yra taikomos teisės pažeidimo atveju. Šių priemonių
tikslas - atstatyti padėtį buvusią iki teisės pažeidimo.
  Nuosavybės teisės gynimo būdai
Priklausomai nuo to statiniai ar dinaminiai teisiniai santykiai yra ginami, nuosavybės teisės gynimo būdai yra skirstomi,
sutartiniai NT gynimo būdai (dar vadinami prievoliniais);
Daiktiniai NT gynimo būdai.
taikomi atvejais, kai pažeidžiamos NT į daiktą dėl kurio šalys sueina į sutartinius santykius.
Prievoliniai teisiniai reikalavimai yra pagrįsti atitinkama prievoline teise, ginančia savininko turtinius interesus. Iš prievolinių NT
gynimo būdų pažymėtini:
savininko reikalavimai skolininkui dėl parduoto daikto pagal sutartį (nuomos, pasaugos ir pan.) grąžinimo;
Reikalavimas dėl žalos, padarytos savininko turtui atlyginimo;
 Reikalavimas atiteisti kitą tos pačios rūšies ir vertės daiktą;
Reikalavimas grąžinti be teisėto pagrindo įgytą arba sutaupytą turtą ir pan.
Yra 2:
turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys);
reikalavimas dėl nuosavybės teisių pažeidimo , nesusijusio su valdymo teisės praradimu (negatorinis ieškinys);
knygoje išskiriamas ir 3-ias - tai valdymo gynimas (dėst. Taminskas paskaitose prie šių dviejų neminėjo);
a - galimi du atvejai, kai turtas yra valdomas neteisėtai (prieš savininko valią) kitas asmuo. Šis asmuo gali būti:
sąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu nežinojo ir neturėjo žinoti, kad asmuo, iš kurio jis įgijo turtą, neturėjo
teisės jo perleisti. Įgijėjo sąžiningumas šiuo atveju yra preziumuojamas (CK projektas);
- -          nesąžiningas įgijėjas; (tai toks įgijėjas, kuris turto įgijimo momentu žinojo ar privalėjo žinoti, kad daikto perleidėjas
neturi teisės jo perleisti.)
Nuo to, sąžiningas ar nesąžiningas yra neteisėtas turto įgijėjas, priklauso turtinių teisių atstatymo apimtis ir pasekmės.
 PASTABA: daiktiniai teisiniai reikalavimai skiriasi nuo prievolinių teisinių reikalavimų, nes jiems taikomos skirtingos teisės normos.
Ginčai dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo, dėl teisių pažeidimų, nesusijusių su valdymo praradimu, pašalinimo, dėl
valdytojo teisių gynimo, sprendžiami vadovaujantis CK 142-148 str. (galiojantis). Tuo tarpu prievolinių teisių gynimą reglamentuoja
prievolinės teisės normos ir šalių sudarytos sutartys.
  Turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacinis ieškinys)
Kai turtas ar daiktas valdomas neteisėtai kito asmens, visais atvejais toks valdymas vyksta prieš savininko valią, bet tas neteisėtas
valdytojas vienais atvejais gali būti sąžiningas įgijėjas, kitais atvejais nesąžiningas.
Sąžiningas – toks įgijėjas, kuris nežinojo ir neturėjo žinoti, kad jis tą daiktą įgijo iš asmens, kuris neturėjo teisės jos perleisti.
Nesąžiningas įgijėjas – asmuo, kuris žinojo arba turėjo žinoti, kad daiktą įsigyja neteisėtai.
Daikto išreikalavimas iš neteisėto valdymo priklauso nuo to, ar neteisėtas savininkas yra sąžiningas ar nesąžiningas įgijėjas.
Tiek iš sąžiningo, tiek iš nesąžiningo įgijėjo savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais, jei tas daiktas įgytas iš asmens, kuris
neturėjo teisės jo perleisti, neatlygintinai. Jei daiktas įgytas atlygintinai iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, ir įgijėjas sąžiningas, tai
savininkas turi teisę išsireikalauti tą daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, jei daiktą savininkas ar kitas asmuo, kuriam savininkas buvo perdavęs
tą daiktą valdyti, pametė įgytą daiktą, arba iš jų tą daiktą kas nors pavogė arba jie kitu būdu nustojo tą daiktą valdyti be savo valios.
Išreikalauti daikto ką tik minėtais pagrindais negalima, jei daiktas yra perduotas teismo sprendimams įvykdyti nustatyta tvarka.
Teisę išreikalauti turtą iš svetimo neteisėto valdymo nustato CK 142 str. Straipsnis nustato savininko teisių garantijas, todėl niekas neturi
teisės perimti turtą prieš jo šeimininko valią (išskyrus įst. numatytus atvejus).
Vindikacinius reikalavimus gali pareikšti kitų asmenų neteisėtai valdomo turto savininkai (fiziniai asmenys, juridiniai asmenys,
valstybės bei savivaldybių įmonės).
Ieškovas reikalavimo pateikimo momentu privalo turėti turtą nuosavybės teise, arba jam turtas turi priklausyti patikėjimo teise.
Vindikacinis reikalavimas yra grindžiamas nuosavybės teise, todėl asmuo, kuris praranda nuosavybės ar patikėjimo teisę, netenka teisės
išreikalauti daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Todėl vindikacinis ieškinys yra galimas tik iki to laiko, kol pas neteisėtą valdytoją yra
daiktas. Jeigu neteisėtas valdytojas daiktą suvartojo ar kitu būdu sunaikino, tai galimas tik žalos atlyginimo ieškinys, nes išnykus
nuosavybės teisės objektui, pasibaigia ir pati nuosavybės teisė.
Vindikacinis ieškinys yra pareiškiamas asmeniui, pas kurį yra daiktas, o ne tam, kuris pažeidė savininko nuosavybės teisę. Vindikacinio
reikalavimo dalyku gali būti tik individualiais požymiais apibrėžti daiktai (kurie nuosavybės teise priklauso savininkui). Reikalavimas
atiteisti kitą tos pačios rūšies daiktą arba daikto vertę nėra vindikacinis ieškinys. Tai – prievolinis teisinis reikalavimas atlyginti padarytą
žalą (nuostolius). Vindikacijos objektu gali būti tiek visas daiktas, tiek ir jo dalis.
Specifikuotus neteisėtai valdomus daiktus (pergamintus) iš teisėto savininko medžiagos pagamintus daiktus teisėtas savininkas taip pat
gali išsireikalauti iš svetimo neteisėto valdymo, atlygindamas jo pagaminimo vertę, arba atsisakyti nuo daikto jį pagaminusio asmens
naudai ir išieškoti iš pastarojo nuostolius (CK 155 str.).
CK 143 str. nustato vindikacijos apribojimus. Savininkas turi teisę jam priklausantį nuosavybės teise turtą išreikalauti iš svetimo
neteisėto valdymo šiais atvejais:
kai turtą neteisėtai valdo nesąžiningas įgijėjas;
kai neteisėtas įgijėjas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas) turtą įgijo neatlygintinai;
kai turtas valdomas sąžiningo įgijėjo yra savininko, ar asmens, kuriam savininkas buvo pavedęs jį valdyti pamestas arba iš kurio nors
pagrobtas, arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
Turtui išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo yra nustatyti apribojimai. Galima turtą išreikalauti, jei sąžiningas įgijėjas jį įgavo neatlygintinai,
pavyzdžiui, pagal dovanojimo sutartį, paveldėjo. Taip pat turtą iš sąžiningo įgijėjo galima išreikalauti, jei turtas savininko ar asmens,
kuriam savininkas buvo davęs jį valdyti, buvo pamestas, iš jų pagrobtas arba kitaip nustojo būti jų valdomas be jų valios.
Neleidžiama iš įgijėjo išreikalauti turto, jei jis parduotas nustatyta teismo sprendimams vykdyti tvarka (CK 143 str. 2 d.).
Jeigu savininkas pagal sutartį perduoda daiktą kitam asmeniui naudotis (nuomos sutartis), o pastarasis daiktą parduoda kitam asmeniui,
tai savininkas negalės šio turto vindikuoti, jeigu pirkėjas bus sąžiningas. Šiuo atveju savininkas turėtų išieškoti žalą iš nuomininko
pardavusio turtą. Atgauti daiktą savininkas gali tik atveju, jeigu turtas buvo perduotas neatlygintinai (šiuo atveju įgijėjas nieko
nepraranda) (CK 143 str.). Pagal Taminską šiuo atveju ginamos sąžiningo įgijėjo teisės.
Sprendžiant vindikacinius reikalavimus CK projekte numatoma vadovautis nekaltumo prezumpcija, kad asmuo valdantis turtą, yra
teisėtas valdytojas. Ieškovas šiuo atveju turi paneigti šią prezumpciją. Ieškovas šiuo atveju turi įrodyti ir vindikuojamo turto valdytojo
nesąžiningumą, nes pastarojo sąžiningumas yra preziumuojamas.
CK 145 str. Nustato, kad pinigai ir pareikštiniai vertybiniai popieriai (pareikštinės akcijos, obligacijos, pareikštiniai čekiai ir pan.) negali
būti išreikalaujami iš sąžiningo įgijėjo. Iš nesąžiningo įgijėjo galima išreikalauti tik individualiai apibrėžtus pinigus ir pareikštinius
vertybinius popierius (t.y. jeigu jie yra pažymėti numeriais arba kaip nors kitaip pvz. Yra išimti iš apyvartos, senoviniai etc).
Atsiskaitymai grąžinant turtą iš svetimo neteisėto valdymo
Jei tam tikrą laiką asmuo (neteisėtas valdytojas) naudoja daiktą, reikalingos t. t. sąnaudos tam daiktui priklausomai nuo jo paskirties,
išlaikyti sąnaudos gali būti būtinos, nebūtinos.
Iš kitos pusės – tikrasis savininkas tuo pat metu negalėjo to daikto naudoti ir gauti iš jo t. t. pajamų (priklausomai nuo daikto paskirties).
Visais atvejais grąžinant daiktą iš neteisėto valdymo, turi būti išspręstas atsiskaitymo tarp teisėto ir neteisėto savininkų klausimas.
Šiuo atveju lemiamą reikšmę turi neteisėto įgijėjo sąžiningumas ar nesąžiningumas. Todėl :
1) nesąžiningas neteisėtas valdytojas vindikuojamo turto savininkui privalo grąžinti arba atlyginti visas pajamas ir vaisius, kuriuos jis
gavo arba turėjo gauti per visą valdymo laikotarpį.
2) iš sąžiningo neteisėto valdytojo savininkas turi teisę reikalauti grąžinti arba atlyginti visas pajamas, kurias pastarasis gavo arba turėjo
gauti nuo to laiko, kada jis sužinojo arba turėjo sužinoti, kad valdo turtą neteisėtai (gavo šaukimą į teismą etc.) (CK 146 str. 1 d.).
Savininkui turi būti grąžinamos arba atlyginamos ne tik realiai gautos pajamos, bet ir tos, kurias neteisėtas valdytojas galėjo gauti, jeigu
būtų turtą naudojęs pagal paskirtį. Neišieškomos tos pajamos, kurias neteisėtas valdytojas būtų gavęs nuomodamas turtą, jeigu turtas iš
tikrųjų nuomojamas nebuvo.
Neteisėtas valdytojas (tiek sąžiningas tiek ir nesąžiningas), turi teisę reikalauti iš savininko atlyginti jo padarytas turtui būtinąsias
išlaidas. Išlaidų atlyginimas siejamas su vaisių ir pajamų grąžinimu. Neteisėto valdytojo padarytos būtinos išlaidos atlyginamos nuo to
laiko, nuo kurio savininkui priklauso gautos iš turto pajamos (CK 146 str. 2 d.). todėl neteisėtam nesąžiningam valdytojui atlyginamos jo
padarytos būtinosios išlaidos per visą turto valdymo laikotarpį, sąžiningam - tik nuo to momento, kada jis sužinojo ar turėjo sužinoti apie
valdymo neteisėtumą.
Atlyginamos yra tik būtinosios išlaidos. Tokiomis yra laikomos išlaidos reikalingos turtui išlaikyti, išsaugoti bei jam naudoti pagal
paskirtį (išlaidos kapitaliniam ir einamajam remontui, išlaidos gyvuliams šerti etc.).
Be būtinųjų neteisėtas valdytojas gali turėti su daikto valdymu susijusių papildomų (pagerinančiųjų) išlaidų, padidinančių turto vertę.
Šiuo atveju sąžiningas valdytojas turi teisę pasilikti sau pagerinimus, jeigu jie yra atskiriami nuo pagrindinio daikto jo nesugadinant.
Nesant tokiai galimybei, daikto savininkas sąžiningam valdytojui privalo atlyginti turėtas išlaidas, bet ne daugiau kaip daikto vertės
padidėjimo ribose (CK 146 str. 3 d.). nesąžiningam valdytojui viršpelnio vertė neatlyginama, jeigu jis yra neatskiriamas nuo pagrindinio
daikto pastarojo nesugadinant.
  Nuosavybės teisės gynimas nuo pažeidimų, nesusijusių su valdymo netekimu
Nuosavybės teisė gali būti pažeidžiama ne tik neteisėtai užvaldant svetimą daiktą, bet ir trukdant savininkui normaliai naudotis jam
priklausančiu turtu (pvz. užtverti praėjimą, pastatyti kieme triukšmą keliančius įrenginius ir pan.). CK 147 str. Nustato, kad savininkas
gali reikalauti pašalinti bet kokius jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu.
Tokie reikalavimai yra vadinami negatoriniais. Toks ieškinys pareiškiamas tada, kai savininkas valdo turtą, tačiau yra pažeidžiamos
kitos (naudojimosi, disponavimo turtu, servitutai) teisės. Negatorinį reikalavimą galima pareikšti iki to laiko, kol tęsiasi teisių
pažeidimas. Reikalavimo tikslas - nutraukti teisę pažeidžiančius veiksmus ir uždrausti juos ateičiai. Jei neteisėtais veiksmais ieškinio
pareiškėjui padaroma žala, tai ieškiniu reikalaujama nutraukti neteisėtus veiksmus ir atlyginti padarytą žalą. Negatoriniams
reikalavimams netaikomi ieškininės senaties terminai, kadangi tokie pažeidimai yra tęstinio pobūdžio.
Negatoriniai ieškiniai gali būti pareiškiami ne tik pažeidžiamoms savininko teisėms apginti, bet ir kitoms daiktinėms teisėms ginti
(uzufruktas, servitutai).
  Visų rūšių nuosavybės teisės gynimo lygybė
Nuosavybės teisiniuose santykiuose yra įtvirtinta visų NT rūšių gynimo lygybė. Iš šio bendro principo įstatymai numato t.t. išimtis
(ypatingais tais atvejais, kai nuosavybės teisiniuose santykiuose dalyvauja Valstybė). Čia objektų ratas į kurį gali būti nukreiptas
išieškojimas yra ribotas. Tačiau manoma kad tuo NT gynimo lygybės principas nėra pažeidžiamas (kompensuojama NT teisių įgijimo
būdų santykiu). T.y. valstybė gindama savo nuosavybės teises negali pasinaudoti savo valdingais įgalinimais, o privalo ją ginti bendrai
nustatyta tvarka.
Kai kurių nuomone, nuosavybės teisės subjektų klasifikavimas (bažnyčių turtas, ūkininko turtas ir etc.) t.t. prasme reiškia nuosavybės
teisės gynimo lygybės principo pažeidimą (taip mano Latviai. Logiška, tačiau ginčytina).
 kiti nuosavybės teisės civilinio teisinio gynimo būdai
Manau, kad čia turi būti kalbama apie vadinamuosius sutartinius NT gynimo būdus (dar vadinamus prievoliniais).

20. Išvestinės daiktinės teisės

 TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ

Patikėjimo teisė kaip ekonominė kategorija. Jos reglamentacija. 
Valstybės turtas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti perduodamas įstatymų nustatyta tvarka.
Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja valstybės įmonė Valstybės turto fondas, o turtą, kuris
Vyriausybės nutarimu neperduotas šiam fondui, - valstybės valdžios ir valdymo institucijos, valstybės įmonės ir įstaigos. Valstybės
turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo ribas nustato:
1) valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms ir įstaigoms - Vyriausybė, jeigu kitaip nenustato įstatymai;
2) savivaldybėms - įstatymai.
Turto patikėjimo teisė (subjektine prasme) - valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos teisė savo įstatuose
(nuostatuose), taip pat tam tikros rūšies valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose
norminiuose aktuose nustatytu mastu, tvarka bei sąlygomis valdyti, naudoti valstybės ar savivaldybių jai perduotą turtą ir disponuoti
juo. Savivaldybė, valstybė neturi teisė mainyti turimo turto.
Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja – atitinkamos institucijos. Kitą dalį - valstybės ar savivaldybės
įmonės, įstaigos, organizacijos.
Patikėjimo teisės gynimas – gali būti ginama tais pačiais būdais, kaip ir nuosavybės teisė.
 Reikia pripažinti, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, būdamos ekonomiškai ir juridiškai
savarankiški subjektai, joms perduotą atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja. Dėl to, kad šios
įmonės, įstaigos ir organizacijos joms perduotą turtą valdo ir juo naudojasi, nekyla jokių abejonių, nes tai akivaizdžiai patvirtina
praktinė šių įmonių, įstaigų ir organizacijų veikla. Abejonių gali kilti tik dėl to, ar jos disponuoja perduotu turtu. Paanalizavus tiek
valstybinių, tiek savivaldybių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą, matyt, kad šioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms iš tikrųjų
yra suteiktos kai kurios teisės,priskirtinos prie disponavimo teisių. Pavyzdžiui, ypač valstybinės ar savivaldybių gamybinės įmonės
turi teisę savarankiškai pasirinkti žaliavų tiekėjus ir susitarti dėl žaliavų kainos, pasirinkti asmenis, kuriems realizuos savo pagamintą
produkciją ir netgi nustatys tos produkcijos kainas, o svarbiausia, gali nurašyti pagrindinius gamybinius fondus dėl jų amortizacijos ir
pan. Šis pavyzdys liudija, kad valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ar organizacijos tikrai turi disponavimo joms perduotu turtu
teisę, nes perkant žaliavas ar realizuojant pagamintą produkciją, pasikeičia apyvartinių fondų, kurie sudaro įmonės dalį, teisinė
padėtis. Mat šis turtas perduodamas nuosavybėn kitam asmeniui, t.y. produkcijos pirkėjui, ar savo turto dalis pinigine ar kitokia
išraiška perduodama žaliavų tiekėjui už pateiktas žaliavas.
Taigi galima daryti išvadą, kad savivaldybėms ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms tikrai suteiktos teisės joms
paskirtą turtą valdyti, naudoti ir juo disponuoti. Įvertinant, kad nuosavybės teisės turinį sudaro trijų pagrindinių teisių grupės –
valdymo, naudojimo ir disponavimo nuosavybės teisės turinys apsprendžia turto savininką, vėlgi galima būtų teigti, jog valstybinės
įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo perduotą joms turtą, juo naudojasi ir disponuoja nuosavybės teise, t.y. turi būti pripažįstamos to
turto savininkėmis.
Norint daryti išvadą, kad turintis teisę turtą valdyti, naudoti jį ir juo disponuoti asmuo yra to turto savininkas, būtina įsitikinti, ar
šis asmuo turi nurodytąsias teises visa apimti. Valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų, organizacijų turto valdymo, naudojimo bei
disponavimo teisės yra griežtai tikslinės paskirties, kadangi jos yra tam tikrai veiklai vystyti.
Paanalizavus, kokia apimtimi valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos turi teises joms perduotą turtą valdyti,
naudoti ir juo disponuoti, paaiškėja, kad pastarosios teisės gali būti realizuojamos tik tiek, kiek tai leidžia įstatymai ir įvairūs
poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys aptariamųjų įmonių veiklą, bei jų įstatai ( nuostatai ). Tai priklauso nuo konkrečių įmonių,
įstaigų, organizacijų veiklos tikslų bei turto paskirties. Todėl teisinis to paties daikto režimas skirtingose įmonėse, įstaigose,
organizacijose gali būti nevienodas. Pavyzdžiui, valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos negali iš esmės keisti
gamybos apimties, pobūdžio, gaminamos produkcijos rūšies, jeigu to nenumato jų įstatai ar nuostatai.
Kadangi teises, įgalinančias spręsti šiuos klausimus, reikėtų priskirti prie naudojimosi turtu teisių grupės, tai reikštų, kad šioms
įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms paprastai nėra suteikiamos absoliučiai naudojimosi joms perduotu turtu teisės. Valstybinės ir
savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos taip pat negali priimti sprendimų dėl reorganizavimosi ar likvidavimosi, susijungimo su
kitomis įmonėmis, įstaigomis ar organizacijomis.
 Subjektinė patikėjimo teisė. 
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei
disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Išeina, kad valstybinės ir savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos valdo joms perduotą turtą, juo naudojasi ir disponuoja ne
nuosavybės teise, kadangi jos neturi absoliučių teisių.
Valstybės ir savivaldybių įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms atitinkamai valstybės ar savivaldybių turtas yra perduodamas
patikint jį valdyti, naudoti bei juo disponuoti, kiek tai leidžia daryti aukščiausiosios valstybės valdžios ir valdymo bei vietinės valdžios ir
valdymo institucijos, atitinkamai leisdamos įstatymus ar priimdamos poįstatyminius norminius aktus, reglamentuojančius šių įmonių,
įstaigų ir organizacijų veiklą, bei tvirtindamos jų įstatus ( nuostatus ), kuriais vadovaujamosios valstybinės ar savivaldybių įmonės,
įstaigos bei organizacijos joms perduotą turtą valdo, juo naudojasi ir disponuoja.
Valstybinės įmonės, įstaigos ar organizacijos turto patikėjimo teisė savo prigimtimi yra subjektinė teisė, kadangi ji sudaro galimybę
atlikti bendromis teisės normomis ar konkrečios įmonės, įstaigos, organizacijos įstatais ( nuostatais ) numatytus veiksmus ir reikalauti,
kad tretieji asmenys netrukdytų.
  Patikėjimo teisė kaip valstybinių, savivaldybių organizacijų teisinis turtinio savarankiškumo pagrindas. 
Siūlomi atsiradimo pagrindai: įstatymai, administraciniai aktai, sutartys testamentas, teismo sprendimas.
Patikėjimo teise savivaldybės valdo, naudoja ir disponuoja:
1) valstybės turtą, kuris buvo priskirtas savivaldybių reguliavimo sričiai Vyriausybės nutarimais, bet įstatymų nustatyta tvarka
neperduotas ar neperimtas savivaldybių nuosavybėn. Jeigu savivaldybė atsisako perimti nuosavybėn jai perduodamą valstybės turtą,
Vyriausybės nutarimu šis turtas gali būti perduotas patikėjimo teise valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms,
įstaigoms ar kitai savivaldybei;
2) valstybės turtą, savivaldybėms perduotą Valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymu ar Vyriausybės nutarimais,
įstatymų deleguotoms savivaldybių funkcijoms atlikti. Savivaldybės šį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tik įstatymų nustatyta
tvarka, o jeigu ji nenustatyta, - kiekvienu atveju gavusios Vyriausybės leidimą. Jeigu pasikeičia deleguotos funkcijos ar jų subjektai,
Vyriausybės nutarimu šis turtas patikėjimo teise gali būti perduotas valstybės valdžios ir valdymo institucijoms, valstybės įmonėms,
įstaigoms ar kitai savivaldybei.
Savivaldybėms nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo savivaldybių tarybos, turto savininko teises
įgyvendindamos pagal įstatymus.
Kitos savivaldos institucijos, savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą savivaldybės turtą valdo,
naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir savivaldybių tarybų sprendimus. Su savivaldybės turtą patikėjimo teise valdyti, naudoti ir
disponuoti juo įgaliotais asmenimis savivaldybė pasirašo savivaldybės turto perdavimo-priėmimo aktus. Savivaldybės vardu šiuos aktus
pasirašo savivaldybės tarybos įgaliotas asmuo.
  Patikėjimo teisės turinys. Šį turinį sudarančių teisių charakteristika.
 Turinys – tos teisės ir pareigos, kurias gali turėti patikėtiniai, valdydami, naudodami, disponuodami turtu.
 Valstybės ir savivaldybių turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo atitinkamai Lietuvos Respublikos aukščiausiosios valstybinės
valdžios bei valdymo institucijos ir vietinės valdžios bei valdymo institucijos, remdamosi Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais
norminiais aktais.
Valstybinės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos atitinkamą valstybės ar savivaldybių turtą valdo, naudoja bei
disponuoja juo turto patikėjimo teisėmis, vadovaudamosi savo įstatais (nuostatais).
Patikėjimo teisės turinys toks pats kaip ir nuosavybės teisės, nes perduodant turtą patikėjimo teise – naudojimo, valdymo ir
disponavimo juo teisės perduodamos kartu.
  Patikėjimo teisės ir viešosios nuosavybės teisės santykis.
 Patikėjimo teise yra įgyvendinama viešosios nuosavybės teisė į dalį viešosios nuosavybės, į tą kuri perduoda patikėjimo teise įmonei,
organizacijai, įstaigai.
Jei perduodamas turtas, perduodama ir teisė valdyti, naudoti, disponuoti.
Patikėtinis – jo teisės valdyti, naudoti, disponuoti – apibrėžtos nuostatais ar atitinkamais norminiais aktais (universiteto – net įstatymo
patvirtintas statutas)
Disponavimą reglamentuoja ne tik įstatai, nuostatai, bet ir bendro pobūdžio teisės aktai (valstybinio turto nurašymo nustatymo aktai).
Nuosavybės teisė nuo patikėjimo teisės skiriasi: turi būti tikslinama, konkretizuojama patikėjimo teisės turinys ( pvz. Privat. subjektai
– sutartimis, testamentu ir t.t.).
Nuosavybės teisė – teisė į savo daiktą. Patikėjimo teisė – teisė į svetimą daiktą.
Patikėjimo teisė – yra viešosios nuosavybės teisė, įgyvendinama į dalį viešosios nuosavybės.
Santykis turinio prasme – valstybės ar savivaldybė viešosios nuosavybės atžvilgiu turi visas pilnas teise, sudarančias nuosavybės
teisės turinį. O patikėtinio šios trys teisės yra apibrėžtos , tai yra jos tokio dydžio, kokį nustato tų įmonių, įstaigų, organizacijų
nuostatai, įstatai. Išvada: viešosios nuosavybės teisės savininko nuosavybės teisės turinys visada pilnas, tai yra didesnis negu patikėtinio,
nes patikėtinis turtą valdo, naudoja, disponuoja juo tik tam tikra apimtimi. Patikėjimo teisė nuo nuosavybės teisės skiriasi tuo, kad
patikėjimo teisė neapibrėžia teisės turinio, tai yra nurodant, kad turtas perduodamas patikėjimo teise, turi būti nurodoma ir tos
patikėjimo teisės apimtis.
Patikėjimo teisė – nuosavybės teisė į svetimą daiktą, nuosavybės teisė – nuosavybės teisė į savo daiktą.
Patikėjimo teisės subjektai.
 Turto patikėjimo teisės subjektai gali būti tik valstybinės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, turinčio juridinio asmens
teises, nes tik juridinio asmens turto atskirumas įgalina jas savo vardu įgyti turtines bei asmenines ne turtines teises, t.y. būti
savarankiškais civilinių teisinių santykių subjektais.
Turto valdytojas - valstybės valdžios ar valdymo institucija, valstybės įmonė, įstaiga ar organizacija arba savivaldybės taryba,
patikėjimo ar nuosavybės teise valdanti, naudojanti valstybės ar savivaldybės turtą ir disponuojanti juo.
Valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai.
1. Valstybės turtą patikėjimo teise valdo, naudoja ir juo disponuoja:
1) valstybės valdžios ir valdymo institucijos, įstaigos ir organizacijos, remdamosi įstatymais ir kitais teisės aktais.
2) valstybinės mokslo ir studijų institucijos, kurioms valdyti ir naudoti valstybės turtą priskiria Mokslo ir studijų įstatymas;
3) valstybės įmonės.
2. Subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir
šių subjektų įstatai (nuostatai).
Savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo subjektai
1. Savivaldybių turtą valdo, naudoja ir juo disponuoja:
1) savivaldybių tarybos pagal Vietos savivaldos įstatymą - nuosavybės teise;
2) savivaldybės įmonės, įstaigos ir organizacijos - patikėjimo teise.
2. Subjektų, valdančių, naudojančių savivaldybių turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai,
savivaldybių tarybų sprendimai bei tų subjektų įstatai (nuostatai).
  Teisinė turto, priskirto įmonių padaliniams, padėtis.
 Valstybės ar savivaldybės įmonės, įstaigos, organizacijos, kaip turto patikėjimo teisės subjektai, dėl savo žinioje turimo turto
valdymo, naudojimo bei disponavimo juo yra teisiniuose santykiuose ne tik su trečiaisiais asmenimis, turinčiais pasyvią pareigą, bet ir
atitinkami su valstybe savininke ar savivaldybe savininke bei atitinkamomis valstybės ar savivaldybės valdymo institucijomis, kurios
joms yra pavaldžios ir kurių atžvilgiu jos pačios yra įpareigoti asmenys. Todėl atitinkamai valstybės ar savivaldybės įmonių, įstaigų,
organizacijų teisės valdyti, naudoti joms perduotą turtą bei disponuoti tuo turtu yra ir jų pareigos atitinkamai valstybės ar savivaldybės
nustatytu būdu bei tvarka šias teises įgyvendinti. Valstybės ar savivaldybės turto perdavimas turto patikėjimo teisėmis atitinkamai
valstybės ar savivaldybės įmonei, įstaigai, organizacijai yra vienas iš svarbiausių valstybės bei savivaldybės nuosavybės teisės
įgyvendinimo būdų. Valstybės ar savivaldybės interesai sudaro pagrindinį turto patikėjimo teisės subjekto veiklos turinį, pagrindinį jo
tikslą. Tačiau be šio pagrindinio tikslo, be valstybės ar savivaldybės interesų, turto patikėjimo teisės subjektas, įgyvendindamas teises
jam perduotą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti, turi taip pat ir savo interesus. Todėl turto patikėjimo teisė lieka įstatymu įtvirtinta
valstybinių ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų galimybe tam tikru būdu veikti – įgyti sau teises bei sukurti pareigas, tuo
tenkinant ir savo interesus, t.y. lieka subjektine teise.
  Patikėjimo teisės objektai.
 Turto patikėjimo teisė yra turtinio pobūdžio. Jos objektas, kaip ir kitų daiktinių teisių objektas, yra daiktai. Ir ne bet kokie daiktai, o
daiktai, nuosavybės teise priklausantys valstybei ar savivaldybei, kuriuos pastarosios yra perdavusios atitinkamai savo įmonėms,
įstaigoms ar organizacijoms. Todėl turto patikėjimo teisė priklauso atitinkamai nuo valstybės savininkės ar savivaldybės savininkės
teisių. Ji yra išvestinė iš valstybės ar savivaldybės teisės.
 TURTO PATIKĖJIMO TEISĖ
  sąvoka ir tikslas1. – tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą bei juo
disponuoti.2. Patikėjimo teisė nustatoma asmeniniais tikslais, privačiai ar visuomeninei naudai.Subjektai1.Turto patik. teisės
subjektai(patikėtiniai) LR-e yra valstybės ar savivaldybių įmonės, įstaigos ir organizacijos, t. p. gali būti kiti jurid. ir fiz. asmenys.2.
Patikėtojas ar keli patikėtojai gali skirti vieną ar keletą patikėtinių, nustatyti jų skyrimo ar keitimo tvarką.Atsiradimo pagrindai(5):gali
būti: įstatymas, administracinis aktas, sutartis, testamentas, teismo sprendimas.Teisės turinys.1. Valstybės ar savivaldybės įmonės,
įstaigos, organizacijos valdo, naudoja atitinkamai valstybės ar savivaldybės joms perduotą turtą, juo disponuoja savo įstatuose
(nuostatuose), taip pat valstybės ar savivaldybių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose
nustatyta tvarka bei sąlygomis, nepažeisdamos įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų. 2. Kt. jurid. ir fiz. asmenys valdo, naudoja
patikėtojo jiems perduotą turtą bei disponuoja juo tiek,tokia tvarka bei sąlygomis, kaip nustatyta turto perdavimo patikėjimo teise
sutartyje,testamente,teismo sprendime ar įstatyme.Teisės gynimas.Turto patikėjimo teisės subjektas,gindamas turimą turtą, turi teises,
nustatytas CK4.95–4.99 str(vind,negat.ieskinys).

 SERVITUTAI
Servituto sąvoka
1. Servitutas - tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, pasireiškianti suteikimu teisės naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju
daiktu) arba to daikto savininko teisių naudotis daiktu apribojimu, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas
(viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą.
2. Pasikeitus tarnaujančiojo ar viešpataujančiojo daikto nuosavybės teisės subjektui, nustatytasis servitutas išlieka.
Servituto turinys
1. Servitutu suteikiamos servituto turėtojui konkrečios naudojimosi konkrečiu svetimu daiktu teisės arba atimamos iš to daikto
savininko konkrečios naudojimosi daiktu teisės.
2. Kilus abejonėms dėl servituto turinio, ir nesant galimybių tiksliai jį nustatyti, laikoma, kad servitutas yra mažiausios apimties.
3. Jeigu nustatant servitutą ar vėliau nebuvo konkrečiai nustatytas servituto turinys, ji sąlygoja viešpataujančiojo daikto poreikiai.
4. Servituto nustatymas neatima iš tarnaujančiojo daikto savininko daikto naudojimo teisių, sudarančių servituto turinį, jeigu tokių
teisių įgyvendinimas netrukdo nustatytajam servitutui.
5. Viešpataujančiojo ar tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti servituto turinį ar panaikinti
servitutą, jeigu iš esmės pasikeičia aplinkybės ar atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių servituto suteikiamų teisių įgyvendinimas
tampa neįmanomas ar labai sudėtingas.
 
LR žemės įstatyme 2str. pagrindinės sąvokos: "žemės servitutai-žemės savininko ar valstybinės žemės naudotojo prievolė įstatymų
nustatyta tvarka leisti kitiems asmenims ribotai naudotis žemės sklypo dalimi."
 Ne visai į temą, pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo
ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo":
11 punktas. Ginčus dėl naudojimosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo nustatytais servitutais, taip pat dėl jų
pakeitimo atitinkamai sprendžia Lietuvos Respublikos
Vyriausybė arba apskrities valdytojas, o jų priimti sprendimai gali būti skundžiami teismui.
12 punktas. įstatymų nustatyti žemės servitutai yra neriboto laiko, jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems
asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti.
žemės servitutai, nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimais, yra neriboto laiko, jeigu
sprendimuose nenumatyta kitaip, ir perleidus žemės sklypą kitiems asmenims nuosavybėn arba suteikus naudotis lieka galioti.
 Praktika: Atneša pažymą žemės pardavimui iš žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Vilniaus filialo
Vilniaus gyventojų aptarnavimo biuro (- taip vadinasi žemėtvarka) o ten:
7.Servitutai:
7.1.Šio žemės sklypo servitutai kituose žemės sklypuose: Nėra.
7.2.Kitų žemės sklypų (žemės sklypo naudotojų) servitutai šiame žemės sklype: 1)Teisė kitiems eiti, važiuoti per sklypo dalį. Leisti
naudotis 0.34 ha plote, esant.kt. asmenims priklausančiais pastatais ir teritorija. Juridinis pagrindas:1998 11 05 Nr.33-713 Apskrities
viršininko įsakymai.
Ir juos būtinai reikia įrašyti į pirkimo-pardavimo sutartį. šiaip servitutai - gana retas atvejis.
 
Servitutų ekonominė reikšmė
Vadovėlis: Servitutų atsiradimas ir vystymasis siejamas su privačios nuosavybės teise. Servitutus iššaukė bendruomeninės žemėvaldos
iširimas ir smulkios nuosavybės į žemę atsiradimas. Be servitutų smulki žemės nuosavybė būtų atsidūrusi padėtyje be išeities ir daug
žemių būtų praradusios savo ekonominę reikšmę, kadangi nebūtų įmanoma įrengti vandentiekio per svetimą žemę, iškasti melioracijos
griovį ir pan.Servitutai papildo vienų žemės plotų natūralius trūkumus kitų plotų, turtingų gamtos turtais, sąskaita, tuo pakeldami jų
vertą. Juo smulkesnė žemės nuosavybė, juo didesnis servitutų vaidmuo. Ir atvirkščiai, esant stambiai žemės nuosavybei, dideli žemės
plotai dažniausiai yra gerai aprūpinti viskuo, kas reikalinga žemės ūkiui. Todėl čia mažesnis servitutų reikalingumas.
Po LR nepriklausomybės atstatymo žemės ūkyje atsirado būtinumas nustatyti servitutus bei sureguliuoti teisės normomis iš servitutų
nustatymo atsirandančius santykius, kadangi kaip piliečių nuosavybės teisių atstatymo bei privatizavimo procesų pasekmė yra stambios
žemėnaudos pakeitimas smulkia, t.y. ūkinių ūkių kūrimas, 2-3ha asmeninio naudojimo žemės sklypai bei dar mažesnių namų valdų
sklypų įgijimas.
  Servitutų rūšys
Vadovėlis: Pagrindiniai romėnų teisei žinomi servitutai buvo daiktiniai servitutai.Jais buvo "apsunkinama" viena žemė kitos žemės
naudai.Seniausi, dar vadinami grynai kaimo servitutais yra tako, kelio, gyvulių pragynimo bei vandens perleidimo servitutai.Daiktiniai
servitutai dar buvo dalijami į kaimo ir miesto.
 Servitutu gali būti suteikiama teisė naudotis įvairiais nekilnojamaisiais daiktais. Labiausiai paplitę yra kelio servitutas bei pastatų,
įrenginių servitutai. Taip pat gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines komunikacijas, aptarnauti jas
bei jomis naudotis.-Toliau vadovėly dėst.Taminskas neišskiria dabar esančių konkrečių servitutų rūšių, o vardija projekte numatytus
servitutus.
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo
tvarkos patvirtinimo":
7punktas:. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti)
privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų, leisti:
7.1. kitiems asmenims eiti, važiuoti per jo naudojamo žemės sklypo dalį prie jiems nuosavybės teise priklausančių arba jų naudojamų
pastatų bei įrenginių, taip pat naudotis žemės sklypo dalimi aptarnaujant bei remontuojant šiuos pastatus ir įrenginius;
7.2. kitiems asmenims eiti, važiuoti arba ginti gyvulius keliu (taku), nutiestu per jo naudojamą žemės sklypą, jeigu ši kelio (tako) vieta
pažymėta teritorinio planavimo dokumente, arba tais atvejais, kai tenkinti šių asmenų pageidavimų kitaip neįmanoma;
7.3. jo naudojamame žemės sklype tiesti ryšių ir elektros linijas, vandentiekio, kanalizacijos trasas bei kitas požemines ir antžemines
komunikacijas, kasti melioracijos griovius, įrengti drenažo ar drėkinimo sistemas, aptarnauti ir remontuoti šias linijas, komunikacijas ir
įrenginius - jeigu to reikia miestų ir gyvenviečių infrastruktūrai plėtoti, viešojo naudojimo objektams aptarnauti, taip pat kitiems
visuomenės poreikiams;
7.4. prieiti arba privažiuoti prie valstybei ar kitiems asmenims priklausančių vandens telkinių fiziniams ir juridiniams asmenims,
turintiems teisę šiuos vandens telkinius naudoti (juos eksploatuoti, prižiūrėti ir saugoti);
7.5. kitiems asmenims ribotai naudotis jo naudojamo žemės sklypo dalimi kitais tikslais, atsižvelgiant į visuomenės poreikius;
7.6. privažiuoti prie atskirų miškų, iš visų pusių apsuptų žemės ūkio naudmenomis;
7.7. lankyti saugomus kraštovaizdžio kompleksus bei objektus, taip pat rekreacines teritorijas bei objektus.
 
Servitutų rūšys pagal Taminską:
1) žemės servitutai;
2) statinių servitutai;
3) servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines, antžemines komunikacijas, jas prižiūrėti.
Projekte:
1. (projekto 4.114 straipsnis). Kelio servitutas: Kelio servitutu gali būti nustatoma teisė naudotis pėsčiųjų taku, antžeminėms transporto
priemonėms skirtu keliu bei galvijams varyti skirtu taku.
2. (pr.4.115 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis pėsčiųjų taku:
1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei
nenustatant naudojimosi juo apribojimų, tai laikoma, kad tokiu pėsčiųjų taku gali eiti pėstieji bei važiuoti dviračiai, neturintys
variklių bei gali būti vedami už pasaito galvijai.
2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę naudotis pėsčiųjų taku, nenustatomas pėsčiųjų tako plotis ir jo neįmanoma
nustatyti pagal anksčiau buvusį taką, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis vieno metro pločio taku.
3. (pr.4.116 straipsnis). Kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis:
1. Kai kelio servitutu suteikiama teisė važiuoti transporto priemonėmis, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais
tikslais bei nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu galima važiuoti įvairiomis transporto priemonėmis bei
naudotis kaip pėsčiųjų taku.
2. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, nenustatomas kelio plotis ir jo neįmanoma
nustatyti pagal anksčiau buvusį kelią, kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu. Tais atvejais, kai
tikėtina, jog toks kelias gali būti naudojamas važiuoti specialiomis plačius gabaritus turinčiomis mašinomis, žemės sklypo, kuriam
nustatytas kelio servitutas, suteikiantis teisę važiuoti transporto priemonėmis, savininkas neturi teisės sodinti krūmų ir medžių arčiau
kaip trys metrai nuo kelio kraštų.
  4 Kelio servitutas, suteikiantis teisę varyti galvijus:
1.Kai kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, papildomai nenustatant galimybės pasinaudoti juo kitais tikslais bei
nenustatant naudojimosi juo apribojimų, laikoma, kad tokiu keliu (taku) galima tik varyti galvijus bei servituto turėtojui naudotis juo
kaip pėsčiųjų taku.
2. Kelio servitutu suteikiama teisė varyti galvijus, nesuteikia teisės ganyti galvijus šalikelėse ar ant tako bei šalia jo.
3. Jeigu nustatant kelio servitutą, suteikiantį teisę varyti galvijus, nenustatomas kelio (tako) plotis ir jo neįmanoma nustatyti pagal
anksčiau buvusį kelią (taką), kai toks buvo, laikoma, kad galima naudotis keturių metrų pločio keliu (taku).
5. (pr. 4.118 straipsnis.) Kelio (tako) vietos ir krypties nustatymas: Kai kelio servitutu suteikiama teisė naudotis pėsčiųjų taku,
antžeminėms transporto priemonėms skirtu keliu ar galvijams varyti skirtu taku, nenustatant kelio (tako) vietos ir krypties, laikoma, kad
suteikiama teisė naudotis esamu keliu (taku), o kai tokio nėra - anksčiau buvusiu keliu (taku), o kai tokio nebuvo arba negalima nustatyti
jo vietos ir krypties, kelio (tako) vietą ir kryptį turi teisę parinkti daikto savininkas, esant galimybei, laikydamasis nuostatos, kad
parenkamoji vieta kiek įmanoma labiau atitiktų keliui (takui) keliamus reikalavimus.
  6. (pr.4.119 straipsnis.) Pastatų, įrenginių servitutas: Gali būti nustatomas pastatų, įrenginių servitutas, suteikiantis teisę atremti
viešpataujantįjį pastatą, įrenginį į tarnaujantįjį daiktą arba pritvirtinti prie jo, įtvirtinti į tarnaujančiojo pastato (įrenginio) sieną
(konstrukciją) kablius ir kitokius pritvirtinimui skirtus dalykus bei naudotis jais, statyti pastatų ar montuoti įrenginių dalis, pakibusias
virš tarnaujančiojo sklypo, uždrausti tarnaujančiojo sklypo savininkui statyti pastatus, įrenginius, kurie užstotų šviesą ar esamą
vietovaizdį, taip pat atlikti kitus įstatymų neuždraustus veiksmus ar reikalauti iš tarnaujančiojo daikto savininko, kad jis susilaikytų nuo
konkrečių veiksmų atlikimo.
7. (pr.4.120 straipsnis.) Kiti servitutai: Gali būti nustatomi servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ir antžemines
komunikacijas, aptarnauti jas bei jomis naudotis, o taip pat - kiti servitutai.
 
Servitutų nustatymo tvarka
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir
panaikinimo tvarkos patvirtinimo":
1. Registruojant žemės sklypus Valstybinio žemės kadastro duomenų registre, žemės servitutai įrašomi į žemės sklypų naudojimo
sąlygas ir įregistruojami Valstybinį žemės kadastrą tvarkančiose įstaigose.
2. žemės servitutų įregistravimo pagrindas yra:
2.1. įstatymai;
2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai;
2.3. apskrities valdytojo sprendimai;
2.4. žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės
servitutai. Sutartys, kuriose nustatyta privačios žemės savininko prievolė leisti naudotis jam nuosavybės teise priklausančio
žemės sklypo dalimi kitiems asmenims, tvirtinamos notariškai.
3. Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato žemės servitutus valstybinėje žemėje, suteiktoje (suteikiamoje) naudotis Lietuvos
Respublikos Vyriausybės sprendimu, taip pat privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - didesniuose kaip 10 ha
privačios žemės plotuose kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose.
4. Apskrities valdytojo sprendimu žemės servitutai nustatomi:
4.1. valstybinėje žemėje, išnuomotoje fiziniams ir juridiniams asmenims, arba suteiktoje naudotis;
4.2. privačioje žemėje, jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti, - mažesniuose kaip 10 ha privačios žemės plotuose
kaimo vietovėje ir 1 ha - miestuose.
5. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl žemės servitutų priima žemės ūkio ministerijos teikimu, atsižvelgdama į apskričių
valdytojų pasiūlymus.
Pasiūlymai dėl žemės servitutų nustatymo rengiami vadovaujantis nustatytąja tvarka parengtais detaliojo planavimo dokumentais:
žemės sklypų arba jų grupių urbanizuotuose teritorijose, inžinerinės infrastruktūros juostinių sklypų,miestų, miestelių bei rekreacinių
teritorijų detaliaisiais planais ir neurbanizmuotose teritorijose - žemėtvarkos ir miškotvarkos projektais, taip pat elektros tinklų ir ryšių
linijų apsaugos taisyklėmis.
Apskričių valdytojų pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl žemės servitutų nustatymo priimami 6 punkte nurodyta tvarka ir
pateikiami žemės ūkio ministerijai.
Jeigu žemės servitutai nustatomi miškų urėdijoms priskirtoje žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai turi būti suderinti su Miškų ūkio
ministerija. Jeigu žemės servitutai nustatomi valstybinių parkų teritorijose, padidinto pavojingumo zonose (pageležinkelės juostose,
aerodromuose, magistralinių dujotiekių ir naftotiekių zonose, elektros tiekimo linijų apsaugos zonose), apskričių valdytojų pasiūlymai
turi būti suderinti su ministerijomis, kurių reguliavimo sričiai priklauso nurodytosios teritorijos. Jeigu žemės servitutai nustatomi
užstatytose teritorijose, esančiose miestuose ir kaimo vietovėse, ir neužstatytoje kitos paskirties žemėje, apskričių valdytojų pasiūlymai
(tekstinė ir grafinė dalis) turi būti suderinti su savivaldybių architektais.
6. Apskričių valdytojų sprendimai dėl žemės servitutų nustatymo priimami šia tvarka:
6.1. apskričių valdytojų administracijos žemės ūkio departamento miesto žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos bei rajonų žemės ūkio
valdybų žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos (toliau vadinama - apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos
tarnybos) išnagrinėja žemės reformos žemėtvarkos projektus bei kitus toje vietovėje galiojančius teritorinio planavimo dokumentus,
parengia pasiūlymus dėl suprojektuotų žemės servitutų ir pateikia juos apskričių
valdytojams. žemės servitutų planui rengti naudojamas žemės kadastro žemėlapis, jame pažymimos žemės sklypo dalys, kuriose
nustatomi servitutai;
6.2. projektuojant žemės servitutus ir rengiant žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl jų nustatymo, su privačios žemės sklypų
savininkais turi būti suderintos žemės servitutų nustatymo sąlygos. Jeigu derinimo metu šie asmenys raštu pareikalauja atlyginti
nuostolius dėl žemės servitutų nustatymo, apskrities valdytojas sudaro komisiją, kuri nustato nuostolių dydį;
6.3. apie sprendimų dėl žemės servitutų nustatymo priėmimo vietą ir laiką apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir
geodezijos tarnyba žemės savininkams ir valstybinės žemės naudotojams praneša prieš 10 dienų registruotu laišku. Jeigu kviesti
asmenys neatvyksta be svarbių priežasčių, apskrities valdytojas sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo priima jiems nedalyvaujant;
6.4. apskrities valdytojas, apsvarstęs apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pasiūlymus ir privačios
žemės savininkų bei valstybinės žemės naudotojų pageidavimus, priima sprendimą dėl žemės servitutų nustatymo, o jeigu servitutus
nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė - teikia žemės ūkio ministerijai pasiūlymus dėl žemės servitutų nustatymo.
7. Sprendime dėl žemės servitutų nustatymo valstybinės žemės naudotojas arba (jeigu to reikia visuomenės poreikiams tenkinti)
privačios žemės savininkas gali būti įpareigojamas, nepažeidžiant Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnio reikalavimų,
leisti… (servitutų rūšys aprašytos aukščiau pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų
nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo tvarkos patvirtinimo", nuo 7 iki 7.7):
9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimuose dėl žemės servitutų nustatymo ar rašytinėse sutartyse dėl
žemės servitutų nurodoma žemės sklypo dalis, kurioje nustatomas servitutas, jo vieta ir ribos, kelių (takų), kuriais bus naudojamasi
servituto teise, pločiai, naudojimosi servitutais teisės, sąlygos ir laikas, nuostolių dėl žemės servitutų atlyginimo sąlygos (nurodant, kad
suteikiama teisė naudotis žemės sklypo dalimi neatlygintinai, arba konkrečius nuostolių ar žalos atlyginimo būdus). Prie rašytinės
sutarties dėl žemės servitutų turi būti pridedamas 5 punkte nurodyta tvarka parengtas ir apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos
ir geodezijos tarnybos patvirtintas žemės sklypo, kuriame nustatomi žemės servitutai, planas.
10. žemės servitutai ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jų nustatymo Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo
sprendimu (arba ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo rašytinės sutarties dėl žemės servitutų sudarymo) registruojami Valstybinio žemės
kadastro duomenų registre nurodant: žemės sklypą, kuriame nustatyta (suteikta) teisė naudotis servitutu, šio žemės sklypo savininką ar
valstybinės žemės naudotoją, žemės servituto vietą, rūšį, galiojimo laiką ir sąlygas, asmenis bei žemės sklypus, kuriems suteikta žemės
servituto teisė. žemės servituto objektai pažymimi žemės kadastro žemėlapyje. Tais atvejais, kai žemės servitutas suteiktas gretimam
žemės sklypui, tai įrašoma prie Valstybinio žemės kadastro duomenų registre įregistruoto šio sklypo duomenų.
 
LR žemės įstatymo 11 str. nurodomi aukščiau minėto nutarimo 2 punkto žemės servitutų įregistravimo 3 pagrindai ir plačiau
nedetalizuojami. Ir iš viso, žemės įst. servitutams skirtas tik 11 straipsnis, kuriam - 1) 3 servitutų nustatymo pagrindai, 2) paminėta, kaip
atlyginama už nuostolius, patirtus dėl nustatytų servitutų 3) servitutų panaikinimo tvarka - ir viskas.
 
Kitokie servituto nustatymo pagrindai ir tvarka:
Projekte: Antrasis skirsnis. Servituto nustatymas: (taip pat dėstė ir Taminskas)
4.121 straipsnis. Servituto nustatymo pagrindai ir momentas
1. Servitutas gali būti nustatomas įstatymais, sandoriais bei teismo sprendimu, o įstatymo nustatytais atvejais - administraciniu aktu.
2. Iš servituto kylančios teisės ir pareigos subjektams atsiranda tik įregistravus servitutą, išskyrus atvejus, kai servitutas nustatomas
įstatymais ar teismo sprendimu.
3. Nustatant servitutus, visais atvejais turi būti ir viešpataujančiuoju dėl servitutų nustatymo tampančio daikto savininko valia, išskyrus
atvejus, kai servitutas nustatomas įstatymais ar teismo sprendimu.
4.122 straipsnis. Servituto nustatymas sandoriais
Sandoriais nustatyti servitutus turi teisę tik pats tarnaujančiuoju tampančio daikto savininkas.
4.123 straipsnis. Servituto nustatymas teismo sprendimu
1. Teismo sprendimu servitutas nustatomas, jeigu savininkai nesutaria, o nenustačius servituto, nebūtų įmanoma normaliomis
sąnaudomis daikto naudoti pagal paskirtį.
2. Dėl servituto nustatymo teismo sprendimu gali kreiptis daikto savininkas ar valdytojas.
4.124 straipsnis. Servituto nustatymo apribojimai
1. Nustatyti tarnaujančiajam daiktui naują servitutą leidžiama, jeigu tuo nebus pažeidžiamas pirmiau nustatytasis servitutas.
2. įkeistam (ipotekuotam) nekilnojamajam daiktui nustatyti servitutą leidžiama tik esant visų kreditorių sutikimui arba teismo
sprendimui.
4.125 straipsnis. Daiktai, kuriems gali būti nustatomas servitutas
1. Servitutas gali būti nustatomas nekilnojamajam daiktui, kuris savo pastoviomis savybėmis neterminuotam laikui gali užtikrinti
viešpataujančiojo daikto tinkamą naudojimą.
2. Servituto nustatymu viešpataujančiuoju ir tarnaujančiuoju tampantys daiktai ne būtinai privalo turėti bendrą ribą. Svarbiausia, kad dėl
nustatyto servituto tarnaujančiuoju tampantis daiktas savo pastoviomis savybėmis teiktų viešpataujančiuoju tampančiam daiktui
servituto nustatymu siekiamą nuolatinę naudą.
3. Jeigu nustatant servitutą nebuvo konkrečiai nurodyta daikto dalis, kuriai nustatomas servitutas, laikoma, kad servitutas nustatytas
visam daiktui. Bet jeigu servituto suteikiamomis tarnaujančiojo daikto naudojimo teisėmis galima vienodai gerai pasinaudoti tiek visu
daiktu, tiek ir jo dalimi, tuo užtikrinant tinkamą viešpataujančiojo daikto naudojimą, tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę nustatyti
daikto dalį, kurioje gali būti naudojamasi servituto nustatytomis teisėmis.
 Servitutų pasibaigimas
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo
tvarkos patvirtinimo":
13punktas:. Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba apskrities valdytojo sprendimais nustatyti žemės servitutai gali būti panaikinti šiuos
sprendimus priėmusios institucijos sprendimu, jeigu:
13.1. to prašo žemės servituto teise besinaudojantys asmenys;
13.2. pagal nustatytąja tvarka patvirtintus teritorinio planavimo dokumentus žemės servitutas pasidaro nereikalingas arba jį reikia
patikslinti;
13.3. dėl pasikeitusių aplinkybių išnyksta visuomenės reikmės, į kurias atsižvelgiant buvo nustatytas žemės servitutas.
14. Lietuvos Respublikos Vyriausybė sprendimus dėl jos nustatytų žemės servitutų panaikinimo priima žemės ūkio ministerijos teikimu.
Apskričių valdytojai sprendimus dėl nustatytųjų žemės servitutų panaikinimo priima apsvarstę naujus arba patikslintus teritorinio
planavimo dokumentus ir išnagrinėję apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybų, taip pat suinteresuotų
asmenų (privačios žemės savininkų, valstybinės žemės naudotojų) ir kitų asmenų pateiktus prašymus.
žemės servitutai, nustatyti privačios žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu, gali būti panaikinti Lietuvos
Respublikos žemės įstatymo 11 straipsnyje nustatyta tvarka.
15. Sprendimas arba rašytinė sutartis dėl žemės servitutų panaikinimo registruojami apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir
geodezijos tarnyboje ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo jo priėmimo, išregistruojant žemės servitutus arba kitaip patikslinant Valstybinio
žemės kadastro duomenis.
16. Apskričių valdytojų administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos, padariusios įrašus Valstybinio žemės kadastro duomenų
registre apie žemės servitutus, apie tai raštu praneša žemės savininkams ar valstybinės žemės naudotojams, kurių žemėje yra nustatyti
žemės servitutai, taip pat asmenims, kurie turi teisę į žemės servitutus kitų žemės savininkų ar valstybinės žemės naudotojų žemėje.
LR žemės įstatymo 11 str. numatyta:
žemės servitutai panaikinami šia tvarka:
1.nustatyti įstatymų - įstatymų;
2.nustatyti LR Vyriausybės arba apskrities viršininko sprendimais - šių institucijų sprendimais;
3. nustatyti žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų tarpusavio susitarimu - šalių susitarimu arba teismo sprendimu.
Projekte: Trečiasis skirsnis. Servituto pasibaigimas
4.127 straipsnis. Servituto pasibaigimo pagrindai ir momentas
1. Servitutas pasibaigia:
 1) atsisakius jo;
2) tam pačiam asmeniui tapus ir viešpataujančiojo, ir tarnaujančiojo daikto savininku;
3) žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui;
4) pablogėjus tarnaujančiajam daiktui;
5) išnykus servituto būtinumui;
6) suėjus senaties terminui.
2. Servitutas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais. (per paskaitą dėstytojas sakė, kad 1 dalies sąrašas baigtinis)
3. Servituto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies p.2 ir 3 numatytus atvejus.
4.128 straipsnis. Atsisakymas servituto
1. Viešpataujančiojo daikto savininkas gali atsisakyti turimo servituto tik tarnaujančiojo daikto savininko naudai.
2. Kai servitutas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti ir tik nuo kai kurių iš jų.
3. Kai viešpataujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, atsisakymas nuo servituto galioja tik tuo atveju, jeigu yra bendras visų
jų sutikimas.
4. Turimo servituto atsisakymas turi būti įformintas rašytine sutartimi.
4.129 straipsnis. Servituto pasibaigimas tam pačiam asmeniui tapus viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku
1. Servitutas pasibaigia tik tada, kai tas pats asmuo tampa viso viešpataujančiojo ir viso tarnaujančiojo daikto savininku.
2. Jeigu tas pats asmuo tampa tik dalies viešpataujančiojo ir tarnaujančiojo daikto savininku, tai likusiajai daliai servitutas lieka
galioti.
3. Kai tarnaujantysis daiktas priklauso keliems asmenims, servitutas pasibaigia tik tada, kai visi tarnaujančiojo daikto savininkai
nuosavybės teisėmis įgijo viešpataujantįjį daiktą.
4.130 straipsnis. Servituto pasibaigimas žuvus viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui
Viešpataujančiajam ar tarnaujančiajam daiktui žuvus, servitutas pasibaigia.
4.131 Servituto pasibaigimas pablogėjus tarnaujančiajam daiktui
1. Tarnaujančiajam daiktui pablogėjus tiek, kad jis nebegali atlikti tarnaujančiojo daikto funkcijų, pasibaigia ir servitutas.
2. Tarnaujančiojo daikto pablogėjimu pasibaigęs servitutas atnaujinamas, jeigu daiktas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl gali atlikti
tarnaujančiojo daikto funkcijas. Šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs daiktas negalėjo atlikti tarnaujančiojo
daikto funkcijų, servitutas būtų pasibaigęs dėl senaties.
3. Sprendimą dėl servituto pasibaigimo bei atnaujinimo priima tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto
savininkas tarpusavio susitarimu, o esant ginčui, - teismas.
4.132 straipsnis. Servituto pasibaigimas išnykus servituto būtinumui
1. Kai aplinkybės pasikeičia taip, kad viešpataujantysis daiktas gali būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu,
neribojant tarnaujančiojo daikto savininko teisių naudotis tuo daiktu, servitutas pasibaigia tarnaujančiojo daikto savininko ir
viešpataujančiojo daikto savininko susitarimu.
2. Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ir viešpataujančiojo daikto savininkas nesusitaria, sprendimą dėl servituto pasibaigimo
priima teismas.
4.133 straipsnis. Servituto pasibaigimas suėjus senaties terminui
1. Servitutas pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu turintis teisę juo naudotis asmuo savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus
asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis.
2. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi servitutu suteikiamomis teisėmis dėl nenugalimos jėgos ar dėl tarnaujančiojo daikto savininko
ar valdytojo trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.
3. Jeigu servituto turėtojas servitutu suteikiamas teises dešimt metų įgyvendino tik dalyje tarnaujančiojo daikto, tai likusiosios
tarnaujančiojo daikto dalies atžvilgiu servitutas pasibaigia.
4. Servitutas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi servituto turinį sudarančių teisių.
5. Suėjus senaties terminui negali pasibaigti kelio servitutas, suteikiantis teisę naudotis taku ar keliu, vedančiu į kapines.
4.134 straipsnis. Pastatų, įrenginių servitutų pasibaigimas dėl senaties
Pastatų, įrenginių servitutas dėl senaties pasibaigia tik tada, kai viešpataujančiojo daikto savininkas dešimt metų pats ar per kitus
asmenis nesinaudojo servitutu suteikiamomis teisėmis ir tarnaujančiojo daikto atžvilgiu padarė ką nors tokio, kas nesuderinama su
naudojimusi servituto suteikiamomis teisėmis.
  Teisės į servitutą gynimas
Pagal LR Vyriausybės nutarimą 1995 m. rugsėjo 27 d. Nr. 1278 "Dėl žemės servitutų nustatymo, įregistravimo ir panaikinimo
tvarkos patvirtinimo":
8 punktas: žemės savininkų ir kitų naudotojų prašymu už nuostolius dėl nustatytų servitutų (išskyrus privačios žemės savininkų
nuostolius dėl servitutų, nustatytų pagal 2.4 punktą, kuris: žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų rašytinės sutartys, kuriose
šalių tarpusavio susitarimu nustatyti žemės servitutai") atlyginama Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka suinteresuotų
asmenų ar valstybės lėšomis. Privačios žemės savininkų prašymu už nuostolius dėl žemės savininkų ir fizinių bei juridinių asmenų
tarpusavio susitarimu nustatytų servitutų šiems savininkams atlyginama šalių susitarimu suinteresuotų asmenų lėšomis.
LR .žemės įstatymo 11 str. tas pat
 Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 8 d. nutarimas Nr. 1545 "Nuostolių, atsiradusių dėl Lietuvos Respublikos
Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, atlyginimo tvarka":
  1. Nuostoliai, padaromi privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams dėl
Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar apskrities valdytojo sprendimu nustatytų žemės servitutų, apskaičiuojami taip:
1.1. kai bus sunaikinami vaismedžiai, vaiskrūmiai ar sodai, nuostoliai įvertinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1991 m. balandžio 12 d. nutarimu Nr. 135 "Dėl vaismedžių ir vaiskrūmių, kurių vertė atlyginama dėl žemės sklypų paėmimo
visuomenės reikmėms, įkainojimo normatyvų" (žin., 1991, Nr. 14-379; 1994, Nr. 30-552);
 1.2. kai žemės ūkio paskirties žemės nebus galima panaudoti pagal tikslinę jos paskirtį, nuostoliai apskaičiuojami dauginant metinį
normatyvinį pelną (apskaičiuotą pagal Agrarinės ekonomikos instituto parengtą metodiką) iš terminuoto servituto naudojimo metų
skaičiaus (tačiau ne daugiau kaip 15), o jeigu žemės servitutai nustatyti neterminuotam laikui, dauginama iš 15;
1.3.kai bus sunaikinami pasėliai arba prarandamos įdėtos (arimui, tręšimui, sėjai, pasėlių priežiūrai) lėšos, nuostoliai nustatomi
suinteresuotų asmenų tarpusavio susitarimu arba, jiems nesutarus, šiuos nuostolius nustato apskrities valdytojo administracijos žemės
ūkio departamento žemės ūkio valdyba pagal vidutinius tos vietovės žemės ūkio darbų įkainius ir medžiagų, sėklos bei trąšų kainas;
1.4. kai reikės kirsti mišką, miškų ūkio nuostoliai apskaičiuojami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio
22 d. nutarimu Nr. 776 "Dėl Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos patvirtinimo" (žin., 1994,
Nr. 66-1276) patvirtintos Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir keitimo tvarkos 10.2 ir 10.3 punktais;
1.5. kai privatinės nuosavybės objektais naudosis ir šių objektų savininkai, nuostoliai nustatomi proporcingai naudojimosi šiais
objektais apimčiai (trukmei) pagal susitarimą tarp žemės savininko ir servitutu suinteresuotų asmenų, o jeigu šie asmenys neįvardyti, -
tarp žemės savininko ir apskrities valdytojo.
2. Privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės valdytojams, nuomininkams ar kitiems naudotojams nuostolius, atsiradusius dėl
žemės servitutų nustatymo, atlygina servitutu suinteresuoti asmenys. įstaigoms ir organizacijoms, išlaikomoms iš Lietuvos valstybės
biudžeto ar savivaldybių biudžetų, lėšos, kurių reikia nuostoliams atlyginti, gali būti skiriamos iš atitinkamo biudžeto, o kai nuostolius
pagal susitarimą su privačios žemės savininku turi atlyginti apskrities valdytojas, naudojamos žemės reformos fondo lėšos.
3. Valstybiniuose miškuose miškų ūkio nuostoliai, nurodyti šios tvarkos 1.4 punkte, atlyginami sumokant nustatytą pinigų sumą į Miškų
ūkio ministerijos miško fondą. 
Projekte: 4.135 straipsnis. Servituto naudotojo teisė reikalauti nuostolių atlyginimo
Jeigu tarnaujančiojo daikto savininkas ar valdytojas trukdo servituto naudotojui įgyvendinti servitutu suteikiamas teises, tai servituto
turėtojas turi teisę reikalauti dėl trukdymo atsiradusių nuostolių atlyginimo.
4.136 straipsnis. Tarnaujančiojo daikto savininko teisių gynimas
1. Jeigu servituto turėtojas netinkamai realizuoja servitutu suteiktas tarnaujančiojo daikto naudojimo teises, tuo pažeisdamas
tarnaujančiojo daikto savininko teises, tai tarnaujančiojo daikto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir
nesusijusius su valdymo netekimu.
2. Pasibaigus servitutui, servituto turėtojas, pareikalavus tarnaujančiojo daikto savininkui, turi atstatyti to daikto būklę į padėtį,
buvusią iki servituto nustatymo. Iš servituto turėtojo negali būti reikalaujama pašalinti tokius daikto pasikeitimus, kurie atsirado
nepriklausomai nuo servituto buvimo.
4.137 straipsnis. Atsakomybė pagal turtines prievoles, kylančias iš servituto
1. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas nuosavybės teise priklauso keliems savininkams, jie yra solidariai atsakingi pagal
turtines prievoles, kylančias iš servituto.
2. Jeigu viešpataujantysis ar tarnaujantysis daiktas perleidžiamas kitam asmeniui, pagal turtines prievoles, atsiradusias iš servituto
iki daikto perleidimo momento, solidariai atsako daikto perleidėjas ir įgijėjas.
 
 UZUFRUKTAS
 
Uzufrukto sąvoka
Justiniano Corpus Civilis uzufruktas apibūdintas kaip teisė vartoti ir naudoti svetimą daiktą nekeičiant jo teisinės esmės. Daikto
duodami vaisiai, pajamos, gyvulių prieauglis priklauso jo savininkui, jeigu įstatymas arba savininko sutartis su kitu asmeniu nenustato
ko kita. Turto ūkinio naudojimo rezultatai - produkcija ir pajamos - priklauso turto savininkui, jeigu įstatymai ar savininko sutartis su
kitu asmeniu nenustato ko kita. Toks terminas, kaip "uzufruktas" CK neminimas.
Uzufrukto sąvoka
1. Uzufruktas - tai asmens gyvenimo trukmei ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už asmens gyvenimo trukmę,
nustatyta uzufruktoriaus teisė naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas.
2. Uzufruktas gali būti nustatytas vieno ar kelių asmenų (bendrai ar nustatant kiekvieno dalį) naudai.
Uzufrukto objektas
1. Uzufrukto objektu gali būti kiekvienas nesuvartojamasis tiek kilnojamasis, tiek ir nekilnojamasis daiktas, esantis nuosavybės
teisės objektu.
2. įgydamas uzufruktą į pagrindinį daiktą, uzufruktorius įgyja uzufruktą ir į antraeilius daiktus, jeigu sutartimi ar įstatymais
nenustatyta kitaip.
3. Uzufrukto objektas perduodamas uzufruktoriui pagal aprašą.
4. Pasikeitus daikto, į kurį nustatytas uzufruktas savininkui, uzufruktas išlieka.
  Uzufrukto turinys
1. Uzufruktorius turi teisę valdyti daiktą bei jį naudoti taip, kaip nustatyta, o jeigu nenustatyta, - kaip tą darytų rūpestingas
savininkas atsižvelgiant į daikto paskirtį.
2. Uzufrukto objekto naudojimo procese gaunami vaisiai, produkcija ir pajamos priklauso uzufruktoriui, jeigu sutartimi ar įstatymais
nenustatyta kitaip.
3. Uzufrukto turinys nustatomas kiekvienu konkrečiu atveju nustatant uzufruktą. Nustatantis uzufruktą subjektas gali uzufrukto
turinį sudarančias teises nustatyti tokias, kurios neprieštarauja daikto naudojimui pagal paskirtį.
4. Jeigu uzufruktas nustatytas į bendrosios nuosavybės teisės objektu esantį daiktą, tai uzufruktorius turi tas daikto valdymo ir
naudojimo teises, kurios priklausytų jam kaip bendrasavininkiui.
5.Uzufruktorius turi teisę reikalauti įvykdyti uzufrukto objekto atžvilgiu prievoles ir priimti mokėjimus.
6. Uzufruktorius neturi teisės perduoti uzufruktą kitam asmeniui, bet jis gali perduoti kitam asmeniui teisę įgyvendinti uzufruktą.
Tokiu atveju abu subjektai atsako pagal prievoles solidariai. Laikas, kuriam perduodama kitam asmeniui teisė įgyvendinti uzufruktą,
negali būti ilgesnis už laiką, kuriam nustatytas uzufruktas.
7. Uzufruktorius neturi teisės perdirbti uzufrukto objektą arba kitokiu būdu iš esmės jį pakeisti be uzufrukto objekto savininko
leidimo ar, įstatymo nustatytais atvejais, - teismo sprendimo.
8. Uzufruktorius neturi teisės į uzufrukto objekte rasto lobio dalį, pagal įstatymą priklausančią daikto savininkui.
 Uzufruktoriaus pareigos
1. Uzufruktorius privalo išlaikyti ir remontuoti uzufrukto objektą, kiek tai būtina jo normalios būsenos užtikrinimui.
2. Proporcingai turimoms uzufrukto objekto naudojimo teisėms bei gaunamoms iš jo pajamoms, uzufruktorius privalo mokėti
nustatytus mokesčius bei kitus su uzufrukto objektu susijusius mokėjimus, jeigu sutartimi ar įstatymais nenustatyta kitaip.
3. Jeigu uzufrukto objektas sugadinamas arba pažeidžiamas, arba paaiškėja būtinumas atlikti neeilinius jo gerinimo ir remonto
darbus, apsaugoti jį nuo nenumatytų pavojų, arba tretieji asmenys pareiškia apie savo teises į uzufrukto objektą, uzufruktorius privalo
tuojau pat pranešti apie tai savininkui.
4. Uzufruktorius sutartyje, testamente ar įstatyme numatytais atvejais privalo apdrausti uzufrukto objektą. Jeigu uzufruktorius
neapdraudžia uzufrukto objekto, tą gali padaryti uzufrukto objekto savininkas uzufruktoriaus sąskaita.
5. Kasmet uzufruktorius savo sąskaita turi pateikti uzufrukto objekto savininkui ataskaitą, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas
kita.
Uzufrukto įgyvendinimas į žemę
1. Uzufruktorius neturi teisės kirsti žemėje, kuri yra uzufrukto objektas, augančių medžių, išskyrus išvartas ir sausuolius. Sunaikintus
medžius uzufruktorius privalo atsodinti, jeigu uzufrukto sąlygose nenumatyta kas kita.
2. Uzufruktorius negali išgauti iš žemės naudingų iškasenų, išskyrus atvejus, kai žemės naudojimo paskirtis yra naudingų iškasenų
gavyba.
  Uzufruktoriaus atsakomybė
1. Uzufruktorius atsako už uzufrukto objekto pablogėjimą, kuris atsirado netinkamai įgyvendinant uzufruktą.
2. Jeigu uzufruktorius nevykdo iš uzufrukto atsirandančių esminių pareigų, uzufrukto objekto savininko prašymu teismas gali skirti
turto, esančio uzufrukto objektu, administratorių.
  Uzufrukto nustatymo pagrindai ir momentas
  1. Uzufruktas gali būti nustatomas įstatymais, teismų sprendimais, kai tai numato įstatymai, bei sandoriais.
2. Iš uzufrukto kylančios teisės ir pareigos į daiktą, kuriam privaloma valstybinė registracija, subjektams atsiranda tik įregistravus
uzufruktą, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar teismo sprendimu.
3. į kilnojamąjį daiktą, kuriam nėra nustatyta privaloma valstybinė registracija, uzufruktas atsiranda nuo daikto perdavimo
momento, jeigu kitaip nenumato įstatymas, kai uzufruktas nustatomas įstatymu, jeigu kitaip nenumatyta sandoryje, kai uzufruktas
nustatomas sandoriu, ir jeigu kitaip neišplaukia iš teismo sprendimo, kai uzufruktas nustatomas teismo sprendimu.
4. Nustatant uzufruktą, turi būti uzufruktoriumi tampančio asmens valia, išskyrus atvejus, kai uzufruktas nustatomas įstatymu ar
teismo sprendimu.
 Uzufruktų nustatymas sandoriais
  1. Nustatyti uzufruktą sandoriais turi teisę tik pats daikto savininkas.
2. Nustatant uzufruktą, visais atvejais turi būti ir uzufruktoriumi tampančio asmens valia.
  Uzufruktų nustatymo apribojimai
Naujas uzufruktas gali būti nustatomas į s daiktus, į kuriuos jau yra nustatytas uzufruktas, jeigu naujai nustatomo uzufrukto turinį
sudarančios daikto naudojimo teisės nesutampa su jau nustatyto uzufrukto turinį sudarančiomis daikto naudojimo teisėmis ir naujuoju
uzufruktu nustatomų teisių įgyvendinimas nepažeis jau esamo uzufruktoriaus teisių.
Uzufrukto pasibaigimo pagrindai ir momentas
  1. Uzufruktas pasibaigia:
1) atsisakius jo;
2) mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo juridiniam asmeniui;
3) pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui;
4) uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku;
5) žuvus uzufrukto objektui;
6) pablogėjus uzufrukto objektui;
7) suėjus senaties terminui;
8) panaikinus uzufruktą teismo sprendimu.
2. Uzufruktas gali pasibaigti tik šio straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais.
3. Uzufrukto pasibaigimo momentu laikomas jo išregistravimo momentas, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose
numatytus atvejus, bei tuos atvejus, kai uzufruktas neturėjo būti registruotas.
4. Kelių asmenų naudai nustatytas uzufruktas pasibaigia, pasibaigus paskutinio asmens teisei, jeigu nenustatyta kitaip.
5.Uzufrukto objekto savininko ir uzufruktoriaus susitarimu ar teismo sprendimu uzufruktas gali būti pakeistas į rentą, jeigu dėl
svarbių priežasčių uzufruktorius negali vykdyti savo pareigų.
 Atsisakymas uzufrukto
  1. Uzufruktorius gali atsisakyti turimo uzufrukto tik uzufrukto objekto savininko naudai.
2. Kai uzufruktas suteikia keletą to paties daikto naudojimo teisių, galima atsisakyti nuo kai kurių iš jų.
3. Turimo uzufrukto atsisakymas turi būti įformintas raštu.
 Uzufrukto pasibaigimas mirus uzufruktoriui, likvidavus juridinį asmenį ar praėjus trisdešimčiai metų nuo jo nustatymo
juridiniam asmeniui
  1. Uzufruktoriaus mirtimi uzufruktas pasibaigia nepriklausomai nuo to, ar jis buvo nustatytas apibrėžtam terminui, ar konkretaus
asmens gyvenimo trukmei. Uzufruktui pasibaigus uzufruktoriaus mirtimi, jo teisių perėmėjai privalo grąžinti daiktą savininkui.
 2. Juridinio asmens kaip uzufruktoriaus turėtas daiktas turi būti grąžintas savininkui priėmus sprendimą likviduoti juridinį asmenį
arba praėjus trisdešimčiai metų nuo uzufrukto nustatymo juridiniam asmeniui.
 Uzufrukto pasibaigimas pasibaigus terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui
  1. Jeigu nustatant uzufruktą buvo numatytas jo pasibaigimo terminas ar uzufrukto pasibaigimas buvo susietas su naikinančiąja
sąlyga, tai, pasibaigus nustatytam terminui ar įvykus naikinančiojoje sąlygoje numatytam juridiniam faktui, uzufruktas pasibaigia.
2. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol trečiasis asmuo sulauks tam tikro amžiaus, o tas asmuo nesulaukęs nustatytojo
amžiaus miršta, tai uzufruktas išlieka iki to laiko, kada mirusysis asmuo būtų sulaukęs nustatytojo amžiaus.
3. Jeigu uzufruktas buvo nustatytas laikotarpiui, kol atsiras su trečiuoju asmeniu susiję sąlygos, o trečiasis asmuo iki tų sąlygų
atsiradimo mirė ir todėl numatytosios sąlygos atsirasti negalės, tai uzufruktorius išsaugo savo teises iki savo gyvenimo pabaigos.
  Uzufrukto pasibaigimas uzufruktoriui tapus uzufrukto objekto savininku
  1. Uzufruktas pasibaigia tik tada, kai uzufruktorius tampa viso uzufrukto objekto savininku.
2. Jeigu uzufruktorius tampa tik dalies uzufrukto objekto savininku, tai likusiajai daliai uzufruktas lieka galioti.
 Uzufrukto pasibaigimas žuvus uzufrukto objektui Uzufrukto objektui žuvus pasibaigia ir uzufruktas.
 Uzufrukto pasibaigimas pablogėjus uzufrukto objektui
  1. Uzufrukto objektui pablogėjus tiek, kad jis nebegali būti naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas pasibaigia.
2. Uzufrukto objekto pablogėjimu pasibaigęs uzufruktas atnaujinamas, jeigu uzufrukto objektas atgauna savybes, dėl kurių jis vėl
gali atlikti tokio objekto funkcijas. šiuo atveju neturi reikšmės netgi tai, kad per laiką, kurį pablogėjęs uzufrukto objektas negalėjo būti
naudojamas pagal nustatyto uzufrukto paskirtį, uzufruktas būtų pasibaigęs suėjus senaties terminui.
3. Sprendimą dėl uzufrukto pasibaigimo bei atnaujinimo priima uzufrukto objekto savininkas ir uzufruktorius tarpusavio susitarimu,
o esant ginčui - teismas.
 Uzufrukto pasibaigimas suėjus senaties terminui 
1. Uzufruktas, kurio objektas yra nekilnojamasis daiktas, pasibaigia suėjus senaties terminui, jeigu uzufruktorius nepertraukiamai
savanoriškai dešimt metų pats ar per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.
2. Uzufruktas, kurio objektas yra kilnojamasis daiktas, pasibaigia dėl senaties, jeigu uzufruktorius savanoriškai trejus metus pats ar
per kitus asmenis nesinaudojo uzufruktu suteikiamomis teisėmis.
3. Laikas, kurį nebuvo naudojamasi uzufruktu suteikiamomis teisėmis dėl nepaprasto įvykio (nenugalimos jėgos) ar dėl uzufrukto
objekto savininko (valdytojo) trukdymo, į senaties terminą neįskaitomas.
4. Jeigu uzufruktorius uzufruktu suteikiamas teises penkiolika metų įgyvendino tik dalyje nekilnojamojo daikto, tai likusiosios
daikto dalies atžvilgiu uzufruktas pasibaigia.
5. Uzufruktas negali pasibaigti dėl senaties, jeigu buvo naudojamasi nors dalimi uzufrukto turinį sudarančių teisių.
 Uzufrukto objekto grąžinimas pasibaigus uzufruktui
  1. Pasibaigus uzufruktui, uzufruktorius privalo grąžinti savininkui uzufrukto objektą tos būklės, kurios jį gavo, atsižvelgiant į
normalų susidėvėjimą, jeigu nustatant uzufruktą nebuvo aptarta kitaip.
2. Uzufruktorius turi teisę pasilikti daikto pagerinimus, kuriuos galima atskirti, jeigu tai nepadarys žalos uzufrukto objektui. Jeigu
pagerinimų taip atskirti negalima, tai uzufruktorius turi teisę reikalauti atlyginti padarytas pagerinimui išlaidas, bet ne daugiau kaip
daikto vertės padidėjimas, tik tuo atveju, jeigu pagerinimus jis padarė daikto savininko sutikimu.

 Teisės į uzufruktą gynimas

  Uzufrukto objekto savininko teisių gynimas
  Jeigu uzufruktorius netinkamai įgyvendina uzufruktu suteiktas uzufrukto objekto naudojimo teises, tuo pažeisdamas daikto
savininko teises, tai uzufrukto objekto savininkas turi teisę reikalauti pašalinti bet kokius pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo
netekimu.
šia tema per paskaitą perskaitė tik vieną šitą sakinį.

 UŽSTATYMO TEISĖ. (SUPERFICIJUS).

Superficijus - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statinių ar daugiamečių sodinių ant jos įsigijimui bei valdymui
nuosavybės teise ar žemės gelmių naudojimui. Pasikeitus žemės, statinių ar sodinių savininkui, superficijus išlieka.
Superficijų nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti žemės savininkui vienkartinę sumą arba mokėti
nuolat periodiniais mokėjimais.
Superficijaus turėtojas turi teisę ant kitam asmeniui priklausančios nuosavybės teise žemės įsigyti nuosavybėn ar turėti nuosavybės
teise statinius ar sodinius. Nustatant superficijų gali būti apribota superficijaus turėtojo teisė statyti, naudoti ar griauti statinius bei
sodinti ar naikinti sodinius. Superficijus gali būti terminuotas arba neterminuotas.
Superficijus nustatomas žemės savininko ir superficijaus turėtoju tampančio asmens susitarimu arba testamentu.
Superficijus pasibaigia:
1) sutapus viename asmenyje žemės savininkui ir superficijaus turėtojui;
2) pasibaigus terminui;
3) ?žuvus statiniams ar sodiniams;
4) superficijaus turėtojui nesumokėjus mokesčio daugiau kaip už dvejus metus.
Pasibaigus superficijui, nuosavybės teisė į statinius ar sodinius pereina žemės savininkui. Žemės savininkas turi atlyginti jų vertæ,
jeigu taip buvo numatyta superficijų nustatančiame akte. Superficijaus turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę
į ankstesnę padėtį ir jeigu superficijų nustatantis aktas nenumato ko kita.
 
 ILGALAIKĖ NUOMA (EMPHYTEUZIS).
 Emphyteusis - tai teisė naudotis kitam asmeniui priklausančiu žemės sklypu ar kitu nekilnojamuoju daiktu nebloginant jo kokybės,
nestatant statinių, nesodinant daugiamečių sodinių ir neatliekant kitų darbų, kurie iš esmės padidintų naudojamos žemės ar kito
nekilnojamojo daikto vertę.
Emphyteusis gali būti terminuotas arba neterminuotas. Emphyteusio terminas negali būti trumpesnis kaip dešimt metų.
Pasikeitus emphyteusio objekto savininkui arba mirus emphyteusio turėtojui, emphyteusis išlieka, jeigu emphyteusio turėtojo
įstatyminiai įpėdiniai tinkamai naudoja emphyteusio objektą ir vykdo kitus emphyteusį nustatančiame akte numatytus įsipareigojimus.
Emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta, kad jo turėtojas turi sumokėti emphyteusio objekto savininkui vienkartinę sumą
arba mokėti nuolat periodiniais mokėjimais.
Emphyteusis nustatomas nekilnojamojo daikto, tampančio emphyteusio objektu, savininko ir emphyteusio įgijėjo susitarimu arba
testamentu.
Jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato kitaip, tai jo turėtojas naudojasi emphyteusio objektu kaip savininkas, tik iš esmės
nedidindamas jo vertės, o taip pat neturi teisės keisti jo tikslinės paskirties be savininko sutikimo. Jeigu emphyteusio objektas yra žemės
sklypas, emphyteusį nustatančiame akte gali būti numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus
žemės naudojimui pagal paskirtį.
Emphyteusio turėtojas savo sąskaita privalo išlaikyti emphyteusio objektą ir jį remontuoti.
Jeigu nenustatyta kitaip, emphyteusio turėtojui priklauso nekilnojamojo daikto, esančio emphyteusio objektu, duodami vaisiai.
Emphyteusį nustatančiame akte gali būti nurodyta, kad emphyteusio turėtojas be savininko sutikimo savo teisių negali perleisti
kitam asmeniui arba padalinti emphyteusio.
Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę steigti subemphyteusį. Subemphyteusio
turėtojas neturi daugiau teisių už pradinį turėtoją. Emphyteusiui pasibaigus, pasibaigia ir subemphyteusis.
Jeigu emphyteusį nustatančiame akte nenumatyta kitaip, emphyteusio turėtojas turi teisę i?nuomoti emphyteusio objektą. Pasibaigus
emphyteusiui, nuomos sutartis i?lieka ir tampa privaloma savininkui, išskyrus atvejus, kai nuomos sutartis be savininko sutikimo
sudaryta ilgesniam nei penkerių metų terminui.
Emphyteusis pasibaigia:
1) pasibaigus terminui;
2) žuvus emphyteusio objektui;
3) panaikinus teismo sprendimu;
4) sutapus viename asmenyje emphyteusio objekto savininkui ir emphyteusio turėtojui;
5) nenaudojant emphyteusio objekto dešimt metų;
6) šalių susitarimu.
Ephyteusį nustatančiame akte gali būti numatyti priešlaikiniai emphyteusio pasibaigimo pagrindai tiek savininko, tiek ir
emphyteusio turėtojo iniciatyva.
Praėjus dvidešimt penkeriems metams po įsteigimo, turėtojo ar savininko prašymu emphyteusis gali būti teismo sprendimu
pakeistas ar panaikintas, jeigu atsiranda nenumatytos aplinkybės, dėl kurių nebegalima naudotis daiktu ankstesnėmis sąlygomis.
Pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas privalo grąžinti savininkui emphyteusio objektą. Emphyteusio objekto turėtojui turi būti
kompensuota daikto, į kurį buvo nustatytas emphyteusis, pagerinimų vertė, jeigu pagerinimai buvo padaryti savininkui sutikus.
Emphyteusio turėtojas turi teisę sulaikyti emphyteusio objekto perdavimą savininkui tol, kol savininkas nesumokės kompensacijos.
Emphyteusio objekto savininkas gali sulaikyti emphyteusio turėtojui priklausantį daiktą, kol turėtojas su juo neatsiskaitys.
Jeigu emphyteusį nustatančiame akte buvo numatyta emphyteusio naudotojo teisė statyti statinius ar sodinti sodinius, reikalingus
žemės naudojimui pagal paskirtį, tai pasibaigus emphyteusiui, jo turėtojas gali pasiimti statinius ar sodinius, jeigu jis atstato žemę į
ankstesnę padėtį ir jeigu emphyteusį nustatantis aktas nenumato ko kita.
 
 HIPOTEKA
 
Hipotekos sąvoka.
LR Ipotekos įstatyme ipoteka apibūdinama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai
įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Jei suėjus nustatytam terminui skola ipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisė
reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduotas iš varžytynių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma. Susitarimas dėl įkeisto turto
perleidimo ipotekos kreditoriaus nuosavybėn negalioja. dėst. Taminsko komentaras - Ipoteka - prievolės užtikrinimo būdas.
Hipoteka suprantama kaip:
1)       kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas;
2)       kaip daiktinė teisė.
Pagal antrą sampratą: savininkui paliekama ne tik nuosavybės teisė, bet ir pats daiktas ir negalima susitart dėl daikto perleidimo
kreditoriaus naudai.
Hipoteka leidžia įkeistą daiktą parduoti, perleisti, bet įkeitimas seka paskui daiktą. Hipoteka – apsunkinimas daiktu. Hipoteka kaip
daiktinė teisė pasireiškia kaip tų kreditorių reikalavimo teisė į tą turtą, kuris yra įkeistas. Šios teisės realizavimo galimybė tiesiogiai
susijusi su skolinio įpareigojimo įvykdymu. Hipoteka, skirtingai nuo kitų prievolių, siejama ne su asmeniu, o su daiktu. Daikto
savininkas gali pasikeisti, o išieškojimas į tą daiktą išliks.
 Hipotekos reikšmė.
Hipotekos atsiradimas siejamas su privačios nuosavybės atsiradimu. Realiausia kredito suteikimo garantija, nes įkeičiamas
nekilnojamasis turtas. Hipotekos reikšmė – kad savininkas galėtų gauti paskolą kokioms nors investicijoms, bet užstatydamas daiktą.
Daiktą įkeisti hipoteka galima kelis kartus, jei jo vertė didelė, ir už tai gauti kelias paskolas. Todėl leidus daiktą perleisti kreditoriams
(kai daiktas įkeistas kelis kartus), būtų pažeistos kitų kreditorių teisės. Pagal dabartinius įstatymus perleisti daiktą kreditoriui galima.
Hipoteka įkeisti turtą gali tik to turto savininkas, bet turtas gali būti įkeičiamas svetimam skoliniam įsipareigojimui užtikrinti.
 Hipotekos subjektai. Įstatyme nieko. dėst. Taminskas - subjektas - tas, kuriam galima įkeisti daiktą (kreditorius) (pagal tą sampratą, jei
hipoteką laikome daiktine teise). Žiūrėti pagal bendrus pagrindus: kas gali turėti kitas daiktines teises, tas gali būti ir hipotekos subjektu.
Hipotekos objektai.
Įstatymas - ipotekos objektu laikomi atskiri registruojami, iš civilinė apyvartos neišimti daiktai, kurie gali būti parduodami viešose
varžytinėse. Gali būti įkeičiamas nekilnojamas turtas, įregistruotas LR nekilnojamo turto registre. Kilnojamo turto ipoteka apima
įkeitimo momentu turto registre įregistruotą turtą, jo sudėtines dalis ir priklausinius. Kilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto
gaunamų pajamų. Negali būti įkeičiamas turtas, išimtas iš civilinės apyvartos, areštuotas turtas, taip pat turtas, į kurį pagal LR įstatymus
negali būti nukreiptas išieškojimas. Įkeičiamas turtas, išskyrus žemę, turi būti apdraustas, kol ipoteka bus baigta. Norint įkeisti turto dalį,
ši dalis turi būti tiksliai apibrėžta ir įregistruota turto registre kaip atskiras objektas. Turtas, priklausantis bendrosios nuosavybės teisė,
gali būti įkeistas tik rašytiniu bendrasavininkių sutikimu.
Nekilnojamo turto įkeitimas apima:
- hipotekos registravimo momentu nekilnojamojo turto registre įregistruotą pagrindinį daiktą ir jo priklausinius;
- vėliau prie to turto jo savininko valia prijungtus ar dėl gamtinių įvykių prisijungusius daiktus.
 Hipoteka neapima turto, kurį prie pagrindinio daikto po jo įkeitimo prijungė nuomininkas ar asmuo, naudojantis turtą pagal panaudos
sutartį.
Jeigu įkeičiant pastatą nėra įkeičiamas žemės sklypas, ant kurio stovi pastatas, pastato įkeitimas apima žemės sklypo, ant kurio stovi
įkeistasis pastatas, nuomos (panaudos) teisę, atsiradusią nekilnojamojo turto registre įregistruotos žemės nuomos (panaudos) sutarties
pagrindu.
Įkeičiant žemę, ant jos stovintys pastatai neįkeičiami, jei ipotekos sutartyje nenustatyta kitaip. Šiuo atveju, pardavus įkeistą žemę
varžytynėse, pastato savininkas įgyja teisę į žemės servitutą. Jei varžytynėse parduodamas įkeistas žemės sklypas, ant kurio stovi kitam
asmeniui (ne žemės savininkui) nuosavybės teise priklausantys pastatai, įsigijusiam varžytynėse žemę asmeniui pereina buvusio žemės
savininko teisės ir pareigos, turėtos pastato savininkui. Nekilnojamo turto ipoteka neapima iš šio turto gaunamų pajamų.
Padalijus įkeistą nekilnojamąjį turtą, ipotekos reikalavimas nedalijamas ir lieka galioti visiems po padalijimo esantiems nekilnojamojo
turto objektams. Susitarimas dėl ipotekos reikalavimo padalijimo negalioja.
Įkeisti nekilnojamo turto objektai gali būti sujungti į vieną tik gavus kreditorių, kurių reikalavimo tenkinimo eiliškumas po susijungimo
pasikeis, sutikimą raštu. Sujungus kelis nekilnojamo turto objektus, kiekvieno iš jų ipoteka apima po sujungimo suformuotą
nekilnojamąjį turtą. ipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eilė nustatoma pagal prašymo įregistruoti ipoteką įregistravimo ipotekos
skyriuje datą.
Įkeisto turto savininkas neturi teisės mažinti įkeisto turto vertės.
 Hipotekos rūšys. LR nustatomos šios ipotekos:
 Paprastoji hipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo
įkeisdamas vieną konkretų savo turto objektą.
 Jungtinė hipoteka registruojama, kai skolininkas vieno konkretaus įsipareigojimo įvykdymą apsaugo vienu metu įkeisdamas kelis
savo turto objektus. Parduodant jungtine ipoteka įkeistą turtą varžytinėse, skola išieškoma iš visų parduodamų objektų vienu metu, o
parduoti galima tik tiek, kiek reikia kreditoriaus reikalavimui patenkinti. Turto objektų pardavimo eilę nustato turto savininkas.
 Svetimo turto hipoteka registruojama, kai turto įkeitimu apsaugomas ne įkeičiamo turto savininko (įkaito gavėjo), bet kito asmens
(skolininko) skolinio įsipareigojimo įvykdymas. Įkaito davėjas neatsako už skolininko įsipareigojimo vykdymą kitu savo turtu. Tais
atvejais, k ai įkaito davėjas įvykdo įkeistu turtu apsaugotą skolinį įsipareigojimą arba įkeistas turtas parduodamas iš varžytinių,
įkaito davėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į asmenį, kurio įsipareigojimo įvykdymui buvo įkeistas turtas, dėl sumokėtos sumos
atlyginimo.
 Maksimalioji hipoteka registruojama, kai susitariama tik dėl maksimalios įsipareigojimų apsaugojimo turtu sumos ir dėl paskolos
naudojimo srities. Maksimalioji ipoteka galioja ne ilgiau kaip 5 metus. Pasibaigus šiam terminui, skolos dydis fiksuojamas ir
ipoteka pradeda veikti kaip paprastoji, o vėliau prisiimtų įsipareigojimų ši ipoteka neapsaugo. Skolos dydžio fiksavimo data gali
būti nustatyta ipotekos sutartyje. Jeigu tai nepadaryta, ipotekos kreditorius gali reikalauti skolos dydi fiksuoti bet kuriuo momentu,
bet ne anksčiau kaip praėjus 3 metams nuo ipotekos įregistravimo dienos. Skolos dydis taip pat fiksuojamas šiais atvejais:
kai kiti kreditoriai reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;
areštavus įkeistą turtą;
paskelbus skolininką arba kreditorių nemokiais ar juos likviduojant;
kreditoriui ar skolininkui mirus, jeigu turto paveldėtojai per 8 mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos neperregistravo
ipotekos savo vardu.
Skolos dydžio fiksavimas panaikinamas, jei kreditoriai atšaukia reikalavimą parduoti turtą iš varžytinių, taip pat jei panaikinamas turto
areštas arba atšaukiamas skolininko ar kreditoriaus likvidavimas.
 Bendroji hipoteka registruojama, kai vienam skoliniam įsipareigojimui apsaugoti įkeičiama keletas atskiriems savininkams
priklausančių objektų. Bendrosios ipotekos sutartyje turi būti nurodyta įkeistų objektų pardavimo varžytinėse eilė. Bendrąja ipoteka
įkeisto objekto savininkas gali šį objektą dar kartą įkeisti tik baigęs ipoteką.
 Sąlyginė hipoteka registruojama, jeigu susitariama, jog:
ipoteka įsigalios nuo to momento, kai sutartyje numatyta sąlyga bus įvykdyta. Kol sąlyga neįvykdyta, ipoteka kreditoriaus prašymu
gali būti bet kuriuo momentu panaikinta.
ipoteka galios tik iki to momento, kol bus vykdoma sutartyje numatyta sąlyga. Jei sąlyga nebevykdoma, kreditorius turi teisę
reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.
Sąlyga gali būti nustatoma tiek kreditoriui, tiek skolininkui.
  Ipotekos įstaigos. Ipotekos sudarymo ir perdavimo tvarka
Ipotekos įregistravimo tvarka. ipoteka įsigalioja nuo jos įregistravimo ipotekos knygoje momento, kartu padarant atitinkamas atžymas
įkeisto turto registre.
Prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateikiamas nekilnojamo turto buvimo vietos ipotekos skyriui, o prašymas įregistruoti
kilnojamojo turto ipoteką - bet kuriam ipotekos skyriui.
Prašymas pakeisti arba baigti ipoteką pateikiamas ipoteką įregistravusiam ipotekos skyriui.
Turto įkeitimo (ipotekos) sutartis arba vienašalis įkeičiamo turto savininko pareiškimas įkeisti turtą įforminami ipotekos lakštu, kurio
formą tvirtina Teisingumo ministerija. Kai turtas įkeičiamas ipotekos sutartimi, ipotekos lakštą pasirašo skolininkas, įkeičiamo turto
savininkas (kai skolininkas ir turto savininkas ne tas pats asmuo) ir kreditorius, o tais atvejais, kai turtas įkeičiamas vienašaliu įkeičiamo
turto savininko pareiškimu - įkeičiamo turto savininkas.
ipotekos lakštas turi būti patvirtintas notaro ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruotas ipotekos registre.
Jeigu ipotekos lakštą surašo įkeičiamo turto savininkas vienašališkai, kreditorius gali būti nenurodytas. Šiuo atveju surašomas
pareikštinis ipotekos lakštas. Pareikštinis ipotekos lakštas jo turėtojo pageidavimu bet kuriuo momentu gali būti įformintas vardiniu
ipotekos lakštu.
Skolinį įsipareigojimą, apsaugotą ipoteka, galima reikalauti vykdyti tik pateikus ipotekos lakštą. Jeigu kreditorius nepateikia ipotekos
lakšto, skolininkas savo įsipareigojimo gali nevykdyti.
Skolininkui įvykdžius ipoteka apsaugotą skolinį įsipareigojimą, kreditorius privalo grąžinti skolininkui ipotekos lakštą, kuriame
pažymėta apie skolinio įsipareigojimo įvykdymą.
Prašymas įregistruoti ipoteką registruojamas pateikus ipotekos skyriui ipotekos lak?tą ir kitus ipotekos registro nuostatuose nurodytus
dokumentus.
ipotekos skyrius atsisako priimti prašymą įregistruoti ipoteką ir grąžina jį kartu su prie jo pridėtais dokumentais kiekvienu iš šių atvejų,
jeigu:
prašymas įregistruoti nekilnojamojo turto ipoteką pateiktas ipotekos skyriui ne pagal turto buvimo vietą;
prašyme nenurodyti skolininkas ir įkeičiamo turto savininkas bei juos identifikuojantys duomenys.
Įregistruotas ipotekos lakšto originalas kartu su prie jo pridėtais dokumentais ir pažymėjimu apie ipotekos įregistravimą centriniame
ipotekos registre išsiunčiami ipotekos kreditoriui, o tais atvejais, kai įregistruotas pareikštinis ipotekos lakštas - įkeičiamo turto
savininkui.
Prašymai pakeisti ir baigti ipoteką registruojami ta pačia tvarka kaip ir prašymai įregistruoti ipoteką.
ipotekos reikalavimo perleidimas ir įkeitimas. ipotekos reikalavimą kreditorius gali perleisti kitam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šalių
susitarimu ipotekos sutartyje įrašyta, jog kreditorius neturi teisės tai daryti. Asmeniui, įgijusiam ipotekos reikalavimą, pereina visos
ankstesnio ipotekos kreditoriaus teisės.
ipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant ipotekos lakštą indosamentu. Indosamentas turi būti įrašytas ipotekos lakšte, nurodant
asmenį, kuriam perleidžiamas ipotekos reikalavimas. Indosamentas turi būti pasirašytas indosanto (ipotekos lakšto turėtojo) ir
įregistruotas ipotekos registre.
Kai turtas įkeistas kelis kartus, vienas ipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto turto vertės
kitam to paties skolininko ipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose ipotekos lakštuose. Jei kreditoriaus, perleidžiančio savo eilės
pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių
notariškai patvirtintas sutikimas. Susitarimas dėl ipotekos kreditoriaus pirmumo perleidimo įsigalioja įregistravus jį ipotekos registre.
ipotekos kreditorius gali įkeisti savo ipotekos reikalavimą gaunamai paskolai apsaugoti. Įkeičiant ipotekos reikalavimą, skolos grąžinimo
terminas negali būti ilgesnis už ipotekos sutartyje nurodytą skolos grąžinimo terminą. ipotekos reikalavimas įkeičiamas šalių susitarimu,
įrašant tai ipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo ipotekos registre.
  Skolos išieškojimas ipotekos kreditoriaus naudai.
Jeigu skolininkas sutartyje nustatytu terminu neįvykdo ipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, kreditorius gali kreiptis į ipoteką
įregistravusį ipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo. ipotekos teisėjas priima nutartį areštuoti įkeistą turtą ir
įspėja skolininką ir įkeisto turto savininką, kad, negrąžinus skolos per vieną mėnesį, įkeistas turtas bus parduotas iš varžytinių.
ipotekos kreditorius turi teisę reikalauti patenkinti ipoteka apsaugotą reikalavimą prie? terminą, jeigu:
kiti kreditoriai įstatymų nustatytais atvejais reikalauja parduoti įkeistą turtą iš varžytinių;
skolininkas mirė;
pradėta skolininko ar įkeisto turto savininko bankroto procedūra arba priimtas sprendimas jį likviduoti (kai skolininkas yra juridinis
asmuo ar įmonė, neturinti juridinio asmens teisių);
įkeisto turto vertė sumažinama tiek, kad kyla pavojus, jog nebebus galima iki galo atlyginti ipotekos kreditoriaus reikalavimo,
kreditorius gali reikalauti iš skolininko anksčiau nei sueis sutarties terminas, įvykdyti tą skolinio įsipareigojimo dalį, kuria sumažėjo
įkeisto turto vertė, bet skolininkas šio reikalavimo neįvykdė;
įkeisto turto draudimo sutartis nutraukta prieš terminą.
Nuo įkeisto turto arešto momento įkeisto turto savininkas netenka teisės perleisti turtą kitiems asmenims, taip pat įkeisti, išnuomoti ar
kitokiomis teisėmis jį apsunkinti. Sutartys, sudarytos pažeidžiant šiuos draudimus, teismine tvarka gali būti pripažintos
negaliojančiomis.
Jei skola per 1 mėnesį nuo įkeisto turto arešto dienos negrąžinta, kreditorius pakartotinai kreipiasi su pareiškimu į ipotekos skyrių dėl
skolos išieškojimo ir kartu pateikia ipotekos lakštą. ipotekos teisėjas priima nutartį už skolą įkeistą turtą parduoti iš varžytinių.
Apie varžytines teismo antstolis raštiškai turi pranešti visiems ipotekos kreditoriams, kurių reikalavimams patenkinti yra įkeistas šis
turtas, įkeisto turto savininkui ir skolininkui.
Varžytinės skelbiamos ir vykdomos ipotekos įstatymo ir CPK nustatyta tvarka.
Neparduotas varžytinėse turtas gali būti perduotas išieškotojui arba parduotas be varžytinių CPK nustatyta tvarka.
ipotekos teisėjas per 3 dienas nuo turto pardavimo (perdavimo) akto gavimo dienos priima nutartį baigti ipoteką.
Jei varžytinėse buvo parduotas turtas, kurį po ipotekos įregistravimo atlygintinai buvo įgijęs kitas asmuo, šis asmuo turi atgręžtinio
reikalavimo į skolininką teisę.
  Ipotekos pasibaigimas.
Ipoteka pasibaigia nuo to momento, kai išregistruojama iš centrinio ipotekos registro.
Sumokėjęs visą skolą arba įvykdęs kitą sutarties įsipareigojimą, skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.
Asmuo, įgijęs įkeistą turtą atlygintinai, kol kreditorius nesikreipė į ipotekos skyrių dėl skolos išieškojimo, gali išlaisvinti turtą nuo
ipotekos, pasiūlydamas kreditoriui mažesnę sumą, negu nustatyta skoliniame įsipareigojime. Įkeisto turto įgijėjas turi nurodyti sumą,
siūlomą už turto išlaisvinimą. Apie tai ipotekos skyrius privalo raštu pranešti kreditoriui. Jei per 40 dienų kreditorius nieko nepraneša
ipotekos skyriui, laikoma, kad jis su siūloma kaina sutiko. Naujasis turto savininkas sumoka kreditoriui sutartą sumą ir taip u?baigia
ipoteką. Jei kreditorius nesutinka su siūloma kaina, ipotekos teisėjas priima nutartį priverstinai parduoti įkeistą turtą varžytynėse.
Pradinę kainą siūlo kreditorius. Ši kaina privalo būti didesnė už pasiūlytą jam kainą ne mažiau kaip dešimtadaliu. Asmuo, atlygintinai
įgijęs kelis kartus įkeistą turtą, gali išlaisvinti turtą nuo ipotekų jų eilės tvarka. Jei turtas parduodamas varžytinėse, kreditorius privalo
atlyginti turto pirkimo įforminimo išlaidas asmeniui, reikalavusiam i?laisvinti turtą nuo ipotekos. Išlaisvinti turtą nuo ipotekos įkeisto
turto paveldėtojai bei asmenys, įgiję turtą neatlygintinai, neturi teisės.
Priverstinis įkeisto turto pardavimas išlaisvina jį nuo visų ipotekų.
Kreditorius turi teisę bet kuriuo momentu atsisakyti ipotekos, nors skolininkas ir nebūtų įvykdęs įsipareigojimo.
Įstatymų nustatyta tvarka pripažinus ipotekos sutartį negaliojančia, įregistruota ipotekos registre ipoteka baigiama ir išregistruojama iš
ipotekos registro.
Jei pasibaigus skolos grąžinimo terminui ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas arba skolininkas gali
įmokėti reikalingą atsiskaityti skolos ir palūkanų sumą į depozitinę ipotekos skyriaus sąskaitą ir pateikti pareiškimą ipotekos skyriui
baigti ipoteką. Kreditorius gali atsiimti skolą per 10 metų.
Jeigu nuo skolos grąžinimo termino pabaigos 10 metų ipotekos kreditoriaus buvimo vieta yra nežinoma, įkeisto turto savininkas ar
skolininkas gali reikalauti, kad ipoteka būtų baigta.
 Kitos daiktinės teisės (nėra nei vadovėlyje nei galiojančiame CK, bet atsiras, kai bus priimtas naujas CK)
Hipotekos įforminimas ir įregistravimas1. Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą, taip pat
prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Jeigu hipoteka sutartinė, hipotekos lakštą tvirtina
notaras.2. Hipotekos sutartį (lakštą) pasirašo skolininkas, kreditorius ir įkeičiamo daikto savininkas (kai skolininkas ir daikto savininkas
ne tas pats asmuo).Jeigu daiktas įkeičiamas vienašaliu jo savininko pareiškimu, hipotekos lakštą pasirašo tik įkeičiamo daikto
savininkas. Jeigu hipoteka priverstinė,hipotekos lakštą pasirašo kreditorius.3.Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo
sprendimu,pateikus hipotekos lakštą įkeisto daikto buvimo vietos hipotekos įstaigai.4. Hipotekos pakeitimai įrašomi hipotekos lakšte ir
registruojami hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka.5. Hipotekos registro duomenys yra vieši ir laikomi teisingais bei
išsamiais,kol jie nenuginčyti įst.nustatyta tvarka.
HIPOTEKOS PERLEIDIMAS IR ĮKEITIMAS.
Hipotekos reikalavimo perleidimas1. Kreditorius hipotekos reikalavimą ar jo dalį gali perleisti kitam asmeniui, jeigu hipotekos
sutartyje nenumatyta kitaip. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas laikantis taisyklių,nustatytų CK 6kn. normose, reglamentuojančiose
reikalavimo teisės perleidimą.2. Hipotekos reikalavimas perleidžiamas perduodant hipotekos lakštą indosamentu(hipotekos lakšto
turėtojo įrašu, kuriuo hipotekos lakštas perduodamas kitam asmeniui).Jeigu perleidžiama hipotekos reikalavimo dalis, hipotekos lakšte
nurodoma,kuris iš kreditorių saugo hipotekos lakštą.3. Indosamentas turi būti įrašytas hipotekos lakšte, nurodant asmenį, kuriam
perleidžiamas hipotekos reikalavimas, pasirašytas indosanto (hipotekos lakšto turėtojo) ir įregistruotas hipotekos registre.4. Hipotekos
reikalavimo perleidimas (hipotekos lakšto indosamentas)registruojamas hipotekos registre ta pačia tvarka kaip ir hipoteka. Hipotekos
kreditoriaus teisė perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto vertės kitam hipotekos kreditoriui Kai
daiktas įkeistas kelis kartus, bet kuris hipotekos kreditorius gali perleisti savo eilės pirmumą patenkinti reikalavimą iš įkeisto daikto
vertės kitam to paties skolininko hipotekos kreditoriui. Tai įrašoma abiejuose hipotekos lakštuose. Jeigu kreditoriaus, perleidžiančio savo
eilės pirmumą, reikalavimo suma yra mažesnė nei perėmėjo, būtinas tolesnės nei perleidėjo ir pirmesnės nei perėmėjo eilės kreditorių
notarine tvarka patvirtintas sutikimas.
Hipotekos reikalavimo įkeitimas1. Hipotekos kreditorius gali įkeisti hipotekos reikalavimą gaunamai ar gautai paskolai apsaugoti tik
tada, kai skolos grąžinimo terminas nėra ilgesnis už hipotekos lakšte nurodytą skolos grąžinimo terminą. 2. Hipotekos reikalavimas
įkeičiamas šalių susitarimu, tai įrašant hipotekos lakšte, ir įsigalioja nuo šio susitarimo įregistravimo hipotekos registre. Susitarimas
įforminamas kilnojamojo daikto įkeitimo lakštu.
, hipoteka baigiasi.5. Hipotekos pasibaigimo momentas yra jos išregistravimo iš hipotekos registro momentas.

 ĮKEITIMAS.
Įkeitimas – prievolės užtikrinimo būdas, kai įkeistu turtu teisė naudotis paliekama įkeisto turto savininkui, taip pat jam lieka teisė
naudotis to daikto vaisiais ir pajamomis.
Įkeitimas - tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis neregistruotino daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai
įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas pas įkaito davėją. Pagal įkeitimą kreditorius (įkaito
turėtojas) turi teisę, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo patenkinimą iš įkeistojo turto vertės
pirmiau už kitus kreditorius.
Įkeitimas atsiranda pagal sutartį arba įstatymą. Jeigu įkeitimas atsiranda pagal įstatymą, tai įstatyme turi būti nurodyta, koks būtent turtas
yra įkeičiamas.
Įkeitimu gali būti užtikrintos bet kurios piniginės prievolės įvykdymas.
Įkeitimo objektu gali būti neregistruotini daiktai ir turtinės teisės. Įkeitimo objektu negali būti tokie daiktai, į kuriuos pagal galiojančius
įstatymus negali būti nukreiptas išieškojimas. Jeigu įstatymas ar sutartis nenumato ko kita, daikto įkeitimas apima ir daikto priklausinius
bei neatskirtus vaisius. Daiktų įkeitimas gali būti atliekamas perduodant kreditoriui dokumentus, suteikiančius teisę į tą daiktą
(konosamentus ir kt.). Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo objektu taip pat gali būti daiktai, kurie taps įkaito davėjo nuosavybe ateityje.
Įkeisti daiktą, esantį bendrąja nuosavybe, galima tik esant rašytiniam visų bendrasavininkių sutikimui. Įkeičiant įkaito davėjui
priklausančią dalį bendrojoje nuosavybėje, kitų bendrasavininkių sutikimas nereikalingas.
Įkaito davėjas, sutikus įkaito turėtojui, gali pakeisti individualiais požymiais apibrėžtą daiktą, esantį įkeitimo objektu, kitu daiktu.
Įkeitimo objektu gali būti teisės į žemę, mišką, kitus daiktus, t.y. naudojimo teisė, nuomos teisė ir kitos turtinės teisės, išskyrus teises,
susijusias su kreditoriaus asmenybe, taip pat teises, kurias perleisti draudžia įstatymas ar sutartis. Įstatymo nustatytais atvejais įkeitimo
objektu taip pat gali būti turtinės teisės, kurias įkaito davėjas įgys ateityje. Kai įkeičiamą turtinę teisę patvirtina vertybiniai popieriai ar
specialūs dokumentai, jie perduodami įkaito turėtojui, jeigu nesusitarta kitaip.
Įkaito davėju gali būti tiek pats skolininkas, tiek ir trečiasis asmuo. Įkaito davėjas turi būti įkeičiamojo daikto savininkas arba asmuo,
kuriam priklauso turtinė teisė, esanti įkeitimo objektu, išskyrus atvejus, kada įstatymas nustato, kad įkeitimo objektas gali būti įgytas
įkaito davėjo nuosavybėn ateityje. Turtinė teisė, priklausanti keliems asmenims, gali būti įkeista tik jiems visiems raštu sutikus. Teises,
susijusias su daiktų nuoma (panauda), nuomininkas (panaudos gavėjas) gali įkeisti tik nuomotojui (panaudos davėjui) raštu sutikus.
Įkeistojo daikto nuosavybės teisei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo
perduotas įkaito turėtojui arba jeigu įkeitimo lakštas buvo įregistruotas ipotekos registre, jeigu įstatymas nenustato kitaip. Ši taisyklė taip
pat taikoma ir tais atvejais, kai įkeitimo objektu yra turtinės teisės. Įkeitimo teisė galioja pilna apimtimi ir tuo atveju, jeigu skolininkas
prievolę įvykdo dalinai.
Kai įkeitimo objektas perduodamas įkaito turėtojui, sudaroma rašytinė įkeitimo sutartis. Kai įkeitimo objektas perduodamas trečiajam
asmeniui arba paliekamas pas įkaito davėją, įkeitimo sutartis ir įkeitimo objekto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktus ar
turtines teises įforminami surašant įkeitimo lakštą, kuris tvirtinamas notariškai ir registruojamas ipotekos registre.
Jeigu dėl to paties įkeitimo objekto yra įforminti keli įkeitimo lakštai, prioritetas yra suteikiamas reikalavimui, kuris yra užtikrintas
anksčiau įformintu įkeitimo lakštu. Kreditoriaus, kuriam įkeitimo teisė atsirado vėliau, reikalavimas tenkinamas tik atlyginus įkeisto
daikto pardavimo išlaidas ir visiškai patenkinus ankstesnio kreditoriaus reikalavimus.
Jeigu pirmesniuoju įkeitimu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir jeigu ko kita nenumato įkeitimo lakštas, yra leidžiamas
paskesnis įkeitimas neperduodant įkeitimo objekto įkaito turėtojui. Tokiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti. Įkaito davėjas
privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus ankstesnius ir paskesnius įkeitimus.
Įkeitimo teisė atsiranda nuo įkeitimo sutarties sudarymo momento, kai įkeistas daiktas perduodamas kreditoriui ar trečiajam asmeniui,
arba nuo įkeitimo įregistravimo momento, kai įkeistas daiktas paliekamas įkaito davėjui, jeigu įkeitimo lakšte nenumatyta kitaip.
Asmuo, kuriam perduotas įkeistas daiktas, privalo jį tinkamai laikyti. Jis atsako už šio daikto išsaugojimą, jeigu neįrodo, kad daiktas
prarastas arba sužalotas ne dėl jo kaltės. Toks asmuo neturi teisės naudotis įkeistuoju daiktu, jeigu ko kita nenumato įstatymas arba
sutartis.
Įkaito turėtojas įgyja teisę nukreipti išieškojimą į įkeitimo objektą, jeigu, suėjus prievolės įvykdymo terminui, prievolė nėra įvykdoma,
tačiau ne anksčiau, kaip po dvidešimties dienų po prievolės įvykdymo termino pasibaigimo. Šalių susitarimu gali būti nustatytas kitoks,
tačiau ne trumpesnis, kaip dešimties dienų lengvatinis terminas.
Skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, kreditoriaus reikalavimas patenkinamas iš įkeistojo daikto vertės, jeigu ko kita
nenustato įstatymas ar sutartis.
Kreditorius parduoda įkeistą daiktą kreditoriaus, skolininko ir įkaito davėjo (kai įkaito davėjas yra ne skolininkas) sutartu būdu arba
bendru sutarimu perduoda jį kreditoriaus nuosavybėn, o nesutarus, - aukcione ipotekos teisėjo nustatyta tvarka. Jeigu sumos, gautos
pardavus įkeistąjį daiktą, neužtenka įkaito turėtojo reikalavimui pilnutinai patenkinti, tai, nesant kitokio nurodymo įstatyme ar sutartyje,
įkaito turėtojas turi teisę išieškoti trūkstamą sumą iš skolininko kito turto.
Įkeitimas įdėtas prie daiktinės teisės projekte, todėl, kad įkeistojo daikto nuosavybei perėjus iš įkaito davėjo kitam asmeniui, įkeitimo
teisė lieka galioti, kai įkeitimo objektas buvo perduotas įkaito turėtojui arba įkeitimo lakštas registruotas hipotekos registre, jei įstatymas
nenustato kitaip. Ši nuostata taikoma ir turtinėms teisėms.
Įkeitimas – daikto apsunkinimas, o pagal daiktinės teisės bendrus principus – apsunkinimas eina paskui daiktą. Todėl pagal anksčiau
minėtą nuostatą įkeitimas keliauja su daiktu. Šiuo aspektu įkeitimas ir priskiriamas projekte prie daiktinės teisės.
CK projektas: galimas ir nevienkartinis daikto įkeitimas.
Įkeitimo teisė pasibaigia:
1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
2) žuvus įkeistam daiktui;
3) įkaito turėtojui įgijus įkeistojo daikto nuosavybės teisę arba įkeistoms teisėms perėjus įkaito turėtojui;
4) pasibaigus teisės, esančios įkeitimo dalyku, galiojimo terminui;
5) kreditoriui negalint patenkinti savo reikalavimo įkeitimo dalyko sąskaita dėl ieškininės senaties termino praleidimo.
Įkaito davėjas turi teisę bet kuriuo metu iki įkeitimo dalyko realizavimo momento panaikinti įkeitimą tinkamai įvykdydamas
įkeitimu užtikrintą prievolę.

Įkeitimas, jo rūšys
Įkeitimas – tai kreditoriaus (įkaito turėtojo) teisė, skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrintos prievolės, gauti savo reikalavimo
patenkinimą iš įkeistojo turto vertės pirmiau už kitus kreditorius, išskyrus išimtis, nurodomas LR įstatymuose (CK 198 str.). Įkeitimas
atsiranda pagal įstatymą arba sutartį (CK 198 str. 2 dalis). Įkeitimo teisė paprastai atsiranda iš įkeitimo sutarties sudarymo.
CK 205 str. nustatė, kad įkeitimo teisė įkaito turėtojui atsiranda, priklausomai nuo turto pobūdžio, nuo šio momento:
1) nekilnojamo turto atžvilgiu – kai notariškai sudaryta sutartis įregistruojama;
2) kitam turtui – kai pastarasis perduodamas įkaito turėtojui;
3) turtui, kuris pagal įstatymą ar sutartį neturi būti perduodamas – nuo įkeitimo sutarties sudarymo.
Įkeitimo sutartis – tai susitarimas kreditoriaus su skolininku arba trečiuoju asmeniu, kuris įkeičia turtą kreditoriaus reikalavimams
užtikrinti už skolininką.
 Įkeitimo sutarties šalys: kreditorius (įkaito turėtojas) – asmuo, kuris savo reikalavimus skolininkui užtikrina pastarojo įkeistu
turtu; skolininkas (įkaito davėjas) – asmuo, kuris įkeičia savo turtą, kad užtikrintų būsimus kreditoriaus reikalavimus. Įkaito davėju gali
būti tik įkeičiamo turto savininkas arba valdantis įkeičiamą turtą patikėjimo teise. Šis reikalavimas taikytinas įkaito davėjui ir tada, kai juo
yra trečiasis asmuo.
CK 201 str. nustatė, kad įkeitimo dalyku gali būti bet koks turtas, išskyrus tokį, į kurį pagal LR įstatymus negalima nukreipti
išieškojimo.
Įkeičiamas turtas gali būti klasifikuojamas taip:
1) nekilnojamasis turtas – juo paprastai laikomi tokie daiktai, kurie yra susiję su žeme ir kurie negali būti perkeliami iš vienos vietos į
kitą nepakeitus jų paskirties bei esmės ir iš esmės nesumažinus jų vertės;
2) kilnojamasis turtas – turtas, kurį galima perkelti iš vienos vietos į kitą nepakeitus jo esmės, iš esmės nesumažinus jo vertės ar be
didelės žalos jo paskirčiai.
Įkeičiamo turto klasifikacija į nekilnojamą ir kilnojamą turtą įkeitimo teisėje reikšmė ta, kad paprastai įkeitimo teisė į nekilnojamą
turtą atsiranda nuo sutarties dėl nekilnojamo turto perleidimo įregistravimo valstybinės registracijos institucijose (CK 205 ir 255 str.), o
kilnojamam turtui ši teisė atsiranda nuo turto perdavimo arba įkeitimo sutarties sudarymo momento.
Įkeitimo sutarties turinys – tai veiksmai, kuriuos šalys privalo atlikti, vykdydamos subjektines teises ir pareigas prievolėje. CK
202 str. nurodo, kad šioje sutartyje turi būti nurodyta: įkaito davėjo ir įkaito turėtojo pavadinimas ir gyvenamoji vieta (buveinė),
įkeičiamojo turto aprašymas, įkainavimas ir buvimo vieta, įkeitimu užtikrintos prievolės esmė, dydis ir įvykdymo terminas.
CK 206 str. numato šias įkaito turėtojo pareigas:
1) privalo turtą tinkamai saugoti;
2) atsakyti už turto išsaugojimą, jeigu neįrodo, jog turtas prarastas arba sugedo ne dėl jo kaltės;
3) įkaito turėtojas neturi teisės naudotis įkeistu turtu, jeigu kitaip nenumato įstatymas, sutartis.
Įkaito turėtojas yra teisėtas turto valdytojas.
Skolininkui neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius įkeitimu užtikrintą prievolę, kreditorius savo reikalavimus pirmumo teise
patenkina iš įkeistojo turto.
Prievolės atsiranda iš įkeitimo sutarties ir bendrų prievolių pasibaigimo pagrindų. CK 210 str. numatyti papildomi jos pasibaigimo
pagrindai:
1) pasibaigus įkeitimu užtikrintai prievolei;
2) žuvus įkeistam turtui;
3) įkaito turėtojui įgijus į įkeistą turtą nuosavybės teisę arba patikėjimo teisę;
4) įkeistąjį turtą pardavus priverstine tvarka;
5) jeigu įkeistojo turto numatyta valstybinė registracija, įkeitimo teisės pasibaigimas suinteresuoto asmens reikalavimu turi būti
atžymėtas valstybinės institucijos registre, kuriame buvo įregistruota to turto įkeitimo sutartis.
Įkeitimo LOMBARBE sąvoka1.Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, kad būtų užtikrintas trumpalaikių kreditų,
kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimas.
2. Perdavus lombardui įkeičiamus daiktus, įkaito davėjui išduodamas įkeitimo bilietas.
Lombardo teisės, pareigos ir atsakomybė
1. Lombardas neturi teisės naudoti įkeistų daiktų bei jais disponuoti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje numatytą atvejį.2. Lombardas atsako
už įkeistų daiktų praradimą (žuvimą) ir sužalojimą, jeigu neįrodo, kad daiktai prarasti (žuvo) arba sužaloti dėl nenugalimos jėgos.3. Jeigu
per nustatytą terminą lombardui negrąžinama daikto įkeitimu užtikrinta kredito suma, lombardas turi teisę pasibaigus vieno mėnesio
terminui parduoti įkeistą daiktą šio kodekso 4.219 str. 2 ir 5 dalyse, 4.222 ir 4.225 straipsniuose nustatyta tvarka.4. Pardavus įkeistą daiktą,
lombardo reikalavimo teisė įkaito davėjui (skolininkui) pasibaigia net ir tuo atveju,jeigu sumos, gautos pardavus daiktą, neužteko visiškai
patenkinti lombardo, kaip kreditoriaus, reikalavimus.

 DAIKTO SULAIKYMAS
Teisės į svetimą daiktą:
1) daikto sulaikymo teisė;
2) kito asmens turto administravimas.
Šios teisės pagal savo turinį labai skirtingos, todėl turi būti reguliuojamos.
Daikto sulaikymo teisė.
Kitam asmeniui priklausančio daikto teisėtas valdytojas, turintis daikto savininkui reikalavimo teisę, gali sulaikyti jo daiktą tol, kol bus
patenkintas reikalavimas. Sulaikymo teisė negali būti įgyvendinama, jeigu nėra suėjus reikalavimo įvykdymo terminas.
Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo gali pasilikti sulaikyto daikto duodamus vaisius ir jų sąskaita patenkinti savo reikalavimus pirmiau
už kitus kreditorius. Daikto duodamų vaisių sąskaita pirmiausiai sumokamos palūkanos, o po to - pagrindinė prievolė.
Daikto sulaikymo teisę turintis asmuo privalo jį saugoti ir laikyti taip, kad būtų u?tikrintas daikto saugumas. Be skolininko sutikimo
sulaikyto daikto negalima išnuomoti, įkeisti, kitaip jį apsunkinti ar naudoti jį pagal tikslinę paskirtį, išskyrus tokį jo naudojimą, kuris
būtinas daikto išsaugojimui.
Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo turėjo sulaikyto daikto išlaikymo išlaidų, jis gali reikalauti iš daikto savininko atlyginti šias
išlaidas, išskyrus atvejus, kai savininkas įrodo, kad tos išlaidos nebuvo būtinos. Jeigu daikto sulaikymo teisę turintis asmuo daikto
sulaikymo laikotarpiu padaro išlaidas, kurios padidina daikto vertę, jis gali reikalauti iš daikto savininko sumokėti pinigų sumą, kuria
padidėjo daikto vertė, arba kitaip atlyginti šias išlaidas.
Skolininkas, pateikęs adekvatų savo prievolės įvykdymo užtikrinimą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų perduotas jam. Daikto
sulaikymo teisė pasibaigia, kada valdytojas praranda valdymą, išskyrus atvejus, kai daikto savininkui (skolininkui) sutikus, valdytojas
daiktą išnuomoja arba įkeičia kitiems asmenims.
 Kito asmens turto administravimas.
Taikymo sritis - normos reguliuoja bet kokio asmens veiklą, kuris administruoja kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą,
išskyrus atvejus, kai CK arba kiti LR įstatymai nustato kitokį turto administravimo būdą. Administravimas steigiamas teismo nutartimi,
įstatymu arba sandoriu. Nekilnojamojo daikto administravimo faktas, nurodant administratorių, registruojamas viešame registre.
Turto administratoriumi gali būti fizinis ar juridinis asmuo, kuriam LR teisės aktai leidžia teikti turto administravimo paslaugas.
Administratorius, sudarydamas sandorius, privalo nurodyti, kad jis veikia kaip administratorius.
Skiriamas turto paprastas administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turto išsaugojimui arba jo naudojimui
pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas - kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį
gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamas bei naudoti jį tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui. Administravimo rūšis
nustatoma administravimą steigiančiame akte.
Turto paprasto administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas
apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto
gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal CK normas. Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinę
paskirtį, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą i?duoda teismas.
Turto visiško administravimo atveju administratorius, greta turto paprasto administravimo numatytų teisių, taip pat gali perleisti
turtą, jį investuoti, įkeisti ar kitaip apsunkinti, ar keisti jo tikslinę paskirtį.
Administratoriui draudžiama panaudoti savo funkcijas jo asmeniniais interesais. Apie bet kokį interesų konfliktą administratorius
privalo nedelsiant pranešti naudos gavėjui. Administratorius neturi teisės sujungti ar sumaišyti administruojamo turto su savo turtu,
neturi teisės naudoti administruojamo turto ar informacijos, gaunamos ryšium su turto administravimu, savo interesais, išskyrus atvejus,
kai tai leidžia daryti naudos gavėjas ar administravimą įsteigęs aktas. Administratorius neturi teisės perleisti administruojamo turto
neatlygintinai kitiems asmenims, taip pat negali atsisakyti teisių, kurias naudos gavėjas turi į administruojamą turtą. Administratorius
neturi teisės administruojamą turtą įsigyti savo nuosavybėn, išskyrus atvejus, kai tai leidžia naudos gavėjas ar teismas, arba kai
administruojamą turtą paveldi.
Administratorius nėra asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis pagal prievoles, kurias jis sudarė administruodamas turtą,
išskyrus atvejus, kai jis veikė savo vardu. Administratorius asmeniškai atsakingas prieš trečiuosius asmenis, jeigu jis viršijo savo
įgaliojimus, išskyrus atvejus, kai naudos gavėjas sandorį vėliau patvirtino, ar tretysis asmuo žinojo, kad administratorius veikdamas
viršijo savo įgaliojimus. Naudos gavėjas atsako prieš trečiuosius asmenis už administratoriaus kaltais veiksmais, vykdant funkcijas,
padarytą žalą tik ta suma, kurią jis gavo i? administratoriaus. Pripažįstama, kad administratorius viršijo savo įgaliojimus, jeigu jis vienas
atliko tokius veiksmus, kuriuos galėjo atlikti tik su kitu asmeniu, išskyrus atvejus, kai tokius veiksmus jis atliko naudingiau, nei iš jo
buvo reikalaujama.
Kai turtą administruoja keli administratoriai, visus su turto administravimu susijusius sprendimus priima administratorių dauguma,
jeigu įstatymas ar administravimo steigimo aktas nereikalauja visų administratorių bendro sprendimo. Jeigu keli administratoriai vengia
priimti sprendimą, kiti gali kreiptis į teismą leidimo veikti pavieniui ar pakeisti sprendimų priėmimo tvarką. Administratorius kitiems
asmenims arba savo atstovui gali pavesti atlikti tik atskirus veiksmus. Vykdyti visas savo funkcijas administratorius gali pavesti tik
kitiems administratoriams. Už tokių asmenų atliktus veiksmus atsako pats administratorius.
Visi administratoriai už veiklos pasekmes atsako solidariai, išskyrus atvejus, kai jų pareigos buvo paskirstytos įstatymu, teismo
sprendimu ar administravimo steigimo aktu. Tokiu atveju kiekvienas administratorius atsako tik už savo veiksmus. Administratoriai
atsako naudos gavėjui už savo veiksmus, o tais atvejais, kai paveda tuos veiksmus atlikti kitiems asmenims, - ir už tų asmenų, kuriems
buvo pavedę juos atlikti, veiksmus.
Administruojamo turto investicijos atliekamos naudos gavėjo vardu, jeigu kitaip nenustato įstatymas ar administravimo steigimo aktas.
Preziumuojama, kad administratoriaus atliktos investicijos yra saugios, jeigu:
1) turtas investuotas į nekilnojamuosius daiktus;
2) turtas investuotas į valstybės vertybinius popierius.
Nesaugioms investicijoms turtą naudojantis administratorius atsako u? visokius nuostolius.
Iš administruojamo turto gautų pajamų administratorius turi teisę:
1) sumokėti draudimo įmokas, susijusias su administruojamu turtu;
2) padengti turto remonto ir išlaikymo išlaidas;
3) sumokėti turto mokesčius;
4) panaudoti turto amortizaciniams atskaitymams;
5) vykdyti kitas prievoles, susijusias su turto administravimu.
Administratorius privalo vesti pajamų ir išlaidų apskaitą.
Turto administravimas pasibaigia:
1) pasibaigus naudos gavėjo teisėms į administruojamą turtą;
2) pasibaigus administravimo terminui ar įvykus sąlygai, numatytai administravimo steigimo akte;
3) išnykus priežastims, dėl kurių buvo įsteigtas administravimas arba pasiekus tikslą, kuriam buvo įsteigtas administravimas;
panaikinus turto administravimą.
Turto administratoriaus įgaliojimai pasibaigia:
1) administratoriui mirus, jį likvidavus ar iškėlus bankroto bylą;
2) administratoriui atsisakius įgaliojimų;
 3) administratorių pripažinus neveiksniu ar ribotai veiksniu;
4) pakeitus vieną administratorių kitu;
5) panaikinus administravimą.
Pasibaigus administravimui, administratorius turi pateikti ataskaitą naudos gavėjui, jį paskyrusiam asmeniui (institucijai), taip pat
kitiems administratoriams, perduoti turtą jo buvimo vietoje, bei grąžinti viską, ką gavo vykdydamas pareigas.
  Turto administravimo RŪŠYS.
1. Skiriami turto paprastasis administravimas, kai administratorius atlieka visus veiksmus, būtinus turtui išsaugoti arba jo naudojimui
pagal tikslinę paskirtį užtikrinti, ir turto visiškas administravimas, kai administratorius ne tik turi išsaugoti turtą, bet taip pat privalo jį
gausinti, tvarkyti taip, kad jis duotų pajamų, bei naudoti tokiam tikslui, kuris yra palankiausias naudos gavėjui.
2.Administravimo rūšis nustatoma administravimą nustatančiame akte.Jeigu administravimą nustatančiame akte administravimo rūšis
nenustatyta, laikoma, kad tai paprastasis administravimas.
Turto paprastojo administravimo turinys
1. Turto paprastojo administravimo atveju administratorius privalo priimti turto duodamus vaisius ir pajamas, registruoti skolas ir jas
apmokėti iš administruojamo turto, taip pat įgyvendinti kitas teises, susijusias su turto valdymu ir naudojimu. Iš administruojamo turto
gaunamas lėšas administratorius turi teisę saugiai investuoti pagal šio skyriaus normas.
2. Jeigu administruojami vertybiniai popieriai, administratorius turi teisę balsuoti, taip pat kitas su vertybiniais popieriais susijusias
teises ir pareigas.
3.Administratorius neturi teisės keisti turto tikslinės paskirties, išskyrus atvejus, kai tokiems veiksmams leidimą išduoda teismas.
4. Teismui leidus, administratorius gali turtą perleisti kitiems asmenims atlygintinai arba jį įkeisti, jeigu tai yra būtina skoloms apmokėti
arba turto vertei išlaikyti. Greitai gendantį turtą administratorius gali realizuoti be teismo leidimo.
Turto visiško administravimo turinys.Turto visiško administravimo atveju administratorius, be šio kodekso 4.240 str-
papr.adm.numatytų teisių, taip pat gali perleisti turtą, jį investuoti,įkeisti ar kitaip suvaržyti teisę į jį, ar keisti jo tikslinę paskirtį.
Daiktų, daiktinių teisių ir juridinių faktų registravimas. (Suteiktas atskiras skyrius CK projekte)
Registruojami daiktai - tai nekilnojamieji daiktai ir pagal prigimtį kilnojamieji daiktai, kurių įgijimo ir perleidimo pagrindų registravimą
nustato LR teisės aktai. Šie daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės, o įstatymų nustatytais atvejais ir juridiniai faktai turi būti
registruojami įstatymo nustatyta tvarka viešame registre.
Viešame registre turi būti registruojami su daiktais, jų apsunkinimais bei daiktinėmis teisėmis susiję šie juridiniai faktai:
1) sandoriai ir sprendimai, kuriais keičiamas registruojamo turto teisinis statusas ar iš esmės keičiamos jo valdymo,
naudojimo ir disponavimo galimybės;
2) sutartys tarp registruojamo turto bendrasavininkių dėl bendro turto;
3) registruoto turto paveldėjimas;
4) registruoto turto areštas;
5) registruoto turto (dydžio, paskirties ir pan.) ir daiktines teises į jį turinčių asmenų pavardės, pavadinimo pasikeitimai;
6) civilinės bylos, dėl registruojamo turto teisinio statuso, iškėlimo faktas;
7) įsiteisėję teismo sprendimai, įtakojantys registruojamo turto teisinį statusą, bei atitinkamos teismo nutartys;
8) turto administravimo faktas.
Daiktai, jų apsunkinimai, daiktinės teisės ir juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įstatymų nustatyta
tvarka įrašomi viešame registre.

V. PAVELDĖJIMAS

21 tema. Pavedėjimo teisė

Paveldėjimo teisė - civilinės teisės institutas.
Paveldėjimo teisė - subjektinė teisė, paveldėjimo teisinio santykio elementas.
Pagrindiniai paveldėjimo teisės šaltiniai:
 LR Konstitucija
 LR civilinis kodeksas (1964 m. ir naujo CK V knyga)
 Notariato įstatymas
 Nekilnojamojo turto registro įstatymas
 Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas
 Pensijų kaupimo įstatymas
 Paveldimo turto mokesčio įstatymas
 Dvišalės tarptautinės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose.
Kitos tarptautinės sutartys ir konvencijos, kuriose yra normų, reglamentuojančių paveldėjimą (pvz., Europos konvencija dėl
nesantuokinių vaikų teisinio statuso, taip pat konvencija dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo.).
Mokesčiu neapmokestinama:
1) vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas;
2) vaikų (įvaikių), tėvų (įtėvių), globėjų (rūpintojų), globotinių (rūpintinių), senelių, vaikaičių, brolių, seserų paveldimas turtas;
3) paveldimo turto apmokestinamoji vertė, neviršijanti 10 tūkst. litų.
-Savivaldybės taryba gali atidėti mokesčio sumokėjimo terminus ne ilgesniam kaip vienerių metų laikotarpiui po paveldėjimo teisės
liudijimo išdavimo.
Savivaldybės taryba savo biudžeto sąskaita turi teisę gyventojams mažinti mokestį arba visai nuo jo atleisti.
Šiuolaikinei paveldėjimo teisei didžiausios įtakos turėjo Romos privatinė teisė. XII lentelių įstatymas suformavo paveldėjimo pagal
įstatymą ir pagal testamentą būdus (pagrindus).
Justiniano kodekse buvo įtvirtinta kognatinė (pagrįsta kraujo giminyste) paveldėjimo pagal įstatymą sistema, taip atstovavimas ir
testamentinė išskirtinė .
Paveldėjimo pagrindai (būdai)
1. Paveldima pagal įstatymą ir pagal testamentą.
2. Pagal įstatymą paveldima, kada tai nepakeista ir kiek nepakeista testamentu.
3. Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš visų
įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei.

Paveldėjimo pagal testamentą bendrosios nuostatos

Testamentas – asmeninis, vienašalis sandoris, kuriuo nustatoma testatoriaus turto (teisių ir pareigų) perėjimo jo mirties atveju testamentu
paskirtiems įpėdiniams tvarka.
Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį. (5.16 straipsnis)
Testamento prioritetas prieš įstatymą. Pagal įstatymą paveldima, jei nėra testamento ar testamentas negalioja
Palikėjo teisė palikti testamentu turtą savo nuožiūra
1. Kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos
reikmenų) vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams
asmenims.[….]
4. Jeigu testatorius nenurodė, kokią turto dalį palieka kiekvienam iš įpėdinių pagal testamentą, turtas tarp jų dalijamas lygiomis dalimis.
Palikėjo teisė atimti paveldėjimo teisę
3. Testatorius gali testamentu atimti paveldėjimo teisę iš vieno, kelių ar visų įpėdinių.
Testamentinė išskirtinė
Testatorius turi teisę įpareigoti įpėdinį pagal testamentą įvykdyti kokią nors prievolę (testamentinę išskirtinę) vieno ar kelių asmenų
naudai; šie asmenys įgyja teisę reikalauti tą prievolę įvykdyti.
Išskirtinės gavėjais gali būti tiek įpėdiniai pagal įstatymą, tiek kiti asmenys.
Testamentinės valios apribojimai
Palikėjo vaikai (įvaikiai), sutuoktinis, tėvai (įtėviai), kuriems palikėjo mirties dieną reikalingas išlaikymas, paveldi, nepaisant
testamento turinio, pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš jų tektų paveldint pagal įstatymą (privalomoji dalis), jeigu testamentu neskirta
daugiau. Teisė į privalomąją palikimo dalįSutuoktinių testamentas

Testamento rūšys
Testamentai gali būti oficialieji ir asmeniniai. (5.27 straipsnis)

 Asmeninis testamentas
Asmeninis testamentas – tai testatoriaus ranka surašytas testamentas, kuriame nurodyta testatoriaus vardas, pavardė, testamento
sudarymo data (metai, mėnuo, diena), vieta ir kuris išreiškia testatoriaus valią ir yra jo pasirašytas. Asmeninis testamentas gali būti
surašytas bet kokia kalba.
Testamento sudarymo datos ir vietos nenurodymas daro testamentą negaliojantį tik tuo atveju, jeigu testamento sudarymo datos
ir vietos negalima nustatyti kitais būdais arba jos nėra aiškios iš kitų aplinkybių.
5.30 straipsnis.
Ką reiškia terminas parašytas “testatoriaus ranka”?
Asmeninį testamentą testatorius gali perduoti saugoti notarui ar Lietuvos Respublikos konsuliniam pareigūnui užsienio valstybėje.
Perduotas saugoti asmeninis testamentas prilyginamas oficialiajam, jeigu perduodant buvo laikomasi šių reikalavimų:
1) testamentą perdavė pats testatorius, pareikšdamas, kad testamente išreikšta jo paskutinė valia;
2) testamentas perduotas užklijuotame voke, vokas antspauduotas priimančios įstaigos antspaudu ir ant voko pasirašė testatorius bei
testamentą priimantis asmuo;
3) apie testamento priėmimą saugoti surašytas aktas, kuriame nurodyta, kad nepažeisti šio straipsnio 2 dalies 1 ir 2 punktų
reikalavimai, taip pat aprašyta voko išvaizda, antspaudai, nurodyti testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta,
testamento sudarymo data, vieta bei rūšis, priėmėjo pareigos, vardas ir pavardė. Aktą pasirašė testatorius ir testamentą saugoti priėmęs
pareigūnas. Akto kopija išduodama testatoriui.
Jeigu asmeninis testamentas nebuvo perduotas saugoti šio straipsnio nustatyta tvarka, jis po testatoriaus mirties ne vėliau kaip per
vienerius metus turi būti pateiktas teismui patvirtinti. Šiuo atveju galioja tik teismo patvirtintas testamentas.
 Oficialieji testamentai – tai testamentai, kurie sudaryti raštu dviem egzemplioriais ir patvirtinti notaro arba Lietuvos
Respublikos konsulinio pareigūno atitinkamoje valstybėje.
Oficialiesiems testamentams prilyginami:
1) […..] ligoninių, gydymo įstaigų, sanatorijų vyriausiųjų gydytojų, jų pavaduotojų medicinos reikalams arba budinčiųjų gydytojų,
taip pat senelių ir invalidų namų direktorių ir vyriausiųjų gydytojų patvirtinti testamentai;
2) […] laivų, plaukiojančių su Lietuvos valstybės vėliava, kapitonų patvirtinti testamentai;
3) […] ekspedicijų viršininkų patvirtinti testamentai;
4) karių testamentai, patvirtinti dalinių, junginių, įstaigų ir karo mokyklų vadų (viršininkų) patvirtinti testamentai;
5) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, testamentai, patvirtinti laisvės atėmimo vietų viršininkų patvirtinti testamentai;
6) testatoriaus gyvenamosios vietos seniūnų patvirtinti testamentai.
5.35 straipsnis. Testamento panaikinimas, papildymas ir pakeitimas
1. Testatorius turi teisę savo sudarytą testamentą bet kada pakeisti, papildyti ar panaikinti, sudarydamas naują testamentą, arba jo
nesudaryti.
2. Vėliau sudarytas testamentas panaikina visą pirmesnį testamentą ar tą jo dalį, kuri prieštarauja vėliau sudarytam testamentui. Ši
nuostata netaikoma bendrajam sutuoktinių testamentui.
3. Testatorius taip pat gali panaikinti oficialųjį testamentą, paduodamas pareiškimą sudaryto testamento saugotojui arba testamentą
patvirtinusiai įstaigai. Pareiškime testatoriaus parašas turi būti paliudytas įstatymų nustatyta tvarka.
5.16 straipsnis. Testamento ar jo dalių negaliojimas
1. Negalioja testamentas:
1) sudarytas neveiksnaus asmens;
2) sudarytas asmens, kurio veiksnumas apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis;
3) kurio turinys neteisėtas ar nesuprantamas.
2. Testamentas gali būti pripažintas negaliojančiu ir kitais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais.
3. Neišlikęs testamentas neturi galios. Tokio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka.
5.32 straipsnis. Testamentų registras
1. Lietuvos Respublikos teritorijoje sudarytų testamentų registrą tvarko Centrinė hipotekos įstaiga.
2. Notarai, konsuliniai pareigūnai per tris darbo dienas privalo pranešti Centrinei hipotekos įstaigai apie patvirtintus, priimtus
saugoti ar panaikintus testamentus. Pranešime nurodomas testatoriaus vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta,
testamento sudarymo data bei vieta, rūšis ir saugojimo vieta. Testamento turinys nenurodomas.
3. Testamentų registro duomenis galima perduoti teismui, notarui ir kitiems suinteresuotiems asmenims po testatoriaus mirties.

Tarptautinis testamentų registravimas

Šios Konvencijos tikslas - sukurti testamentų registravimo sistemą, leidžiančią testatoriui įregistruoti savo testamentą, siekiant kad būtų
sumažinta rizika, jog testamentas liks nežinomas arba bus pavėluotai surastas. Šia Konvencija sukurta testamentų registravimo sistema,
padeda po testatoriaus mirties atskleisti testamento buvimą bei surasti užsienyje sudarytus testamentus.
Žr.: konvencija dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo
ir jos ratifikavimas
Lietuvos Respublikos Seimas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 67 straipsnio 16 punktu, 138 straipsnio 1 dalies 6
punktu ir atsižvelgdamas į Respublikos Prezidento 2004 m. kovo 5 d. dekretą Nr. 393, ratifikuoja su pareiškimu 1972 m. gegužės 16
d. Bazelyje priimtą Konvenciją dėl testamentų registravimo sistemos sukūrimo.
  Vadovaudamasis Konvencijos 2 ir 3 straipsniais, Lietuvos Respublikos Seimas pareiškia, kad Centrinė hipotekos įstaiga yra
skiriama atsakinga įstaiga už Konvencijoje nustatytą registravimą, prašymus dėl informacijos ir tarptautinį bendradarbiavimą.
Testamentų konkurencija
Jeigu testatoriaus ar kito asmens turimas testamentas neatitinka pas notarą saugomo testamento, kilus ginčui pirmenybė teikiama pas
notarą saugomam testamentui,
jeigu jame nėra nustatyta tvarka neaptartų ištaisymų, išbraukymų ar ištrynimų.
Negalima ginčyti oficialiojo testamento sudarymo fakto.

Paveldėjimo pagal įstatymą bendrosios nuostatos

Paveldėjimas pagal įstatymą
Pagrindinis principas – palikimas pereina nuo tėvų vaikams.
Paveldėjimas tarp sutuoktinių reglamentuojamas specialiomis normomis
 1. Paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra:
1) pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties;
2) antros eilės – palikėjo tėvai (įtėviai), vaikaičiai;
3) trečios eilės – palikėjo seneliai tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės, palikėjo provaikaičiai;
4) ketvirtos eilės – palikėjo broliai ir seserys, proseneliai ir prosenelės tiek iš tėvo, tiek iš motinos pusės;
5) penktos eilės – palikėjo brolio ir sesers vaikai (sūnėnai ir dukterėčios), taip pat palikėjo tėvo ir motinos broliai ir seserys (dėdės ir
tetos);
6) šeštos eilės – palikėjo tėvo ir motinos brolių ir seserų vaikai (pusbroliai ir pusseserės). ( 5.11 straipsnis. Įpėdinių pagal įstatymą eilės)
Įpėdinių pagal įstatymą eilės reikšmė
Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo, taip pat tuo
atveju, kai iš visų pirmos eilės įpėdinių atimta paveldėjimo teisė.
Trečios, ketvirtos, penktos ir šeštos eilės įpėdiniai paveldi, jeigu nėra pirmesnės eilės įpėdinių, jeigu šie įpėdiniai atsisakė palikimo arba
iš jų atimta paveldėjimo teisė.
5.11 straipsnis.
Įvaikių paveldėjimo teisė
Įvaikiai ir jų palikuonys, paveldintys po įtėvio ar jo giminaičių mirties, prilyginami įtėvio vaikams ir jų palikuonims. Jie nepaveldi pagal
įstatymą po savo tėvų ir kitų aukštutinės linijos giminaičių pagal kilmę, taip pat po savo brolių ir seserų pagal kilmę mirties.
Įtėviai ir jų giminaičiai, paveldintys po įvaikio ar jo palikuonių mirties, prilyginami tėvams ir kitiems giminaičiams pagal kilmę . Įvaikio
tėvai ir kiti jo aukštutinės linijos giminaičiai pagal kilmę nepaveldi pagal įstatymą po įvaikio ar jo palikuonių mirties.
5.11 straipsnis.
Sutuoktinių paveldėjimo teisė, paveldint pagal įstatymą
Palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais (jeigu jų yra).
Nesant pirmos ir antros eilės įpėdinių, sutuoktinis paveldi visą palikimą.
Su pirmos eilės įpėdiniais jis paveldi vieną ketvirtadalį palikimo, jeigu įpėdinių ne daugiau kaip trys, neįskaitant sutuoktinio.
Jeigu įpėdinių daugiau kaip trys, sutuoktinis paveldi lygiomis dalimis su kitais įpėdiniais.
Jeigu sutuoktinis paveldi su antros eilės įpėdiniais, jam priklauso pusė palikimo.
CK 5.13 straipsnis.
Sutuoktinio paveldėjimo teisės praradimas
1. Pergyvenęs palikėją sutuoktinis netenka teisės paveldėti pagal įstatymą, jeigu iki palikimo atsiradimo:
1) palikėjas buvo kreipęsis į teismą, kad būtų nutraukta santuoka dėl pergyvenusio sutuoktinio kaltės ir teismas buvo nustatęs pagrindą
nutraukti santuoką;
2) teismas buvo nustatęs gyvenimą skyrium (separacija);
3) buvo pagrindas santuoką pripažinti negaliojančia, jeigu buvo pareikštas ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia. Šis
punktas netaikomas sutuoktiniui, nekaltam dėl santuokos pripažinimo negaliojančia.
2. Šio straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose numatytus pagrindus nutraukti santuoką nustato teismas iki palikimo atsiradimo momento arba
jau atsiradus palikimui.

Įpėdiniai
• Įpėdinio samprata
• Asmenys negalintys tapti įpėdiniais
• Įpėdiniai paveldint pagal įstatymą
• Testamentiniai įpėdiniai
• Privalomoji palikimo dalis
• Antrinis įpėdinis
• Testamentinė išskirtinė
• Įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas
• Testamentinis įpareigojimas
Testamentinių įpėdinių ypatumai
Testatorius gali:
• palikti visą savo turtą arba jo dalį juridiniams asmenims, kurie turės būti įsteigti vykdant testamentą, taip pat dar
nepradėtiems, negimusiems fiziniams asmenims;
• paskirti antrinį įpėdinį.
5.21 straipsnis. Kito įpėdinio paskyrimas
Testatorius turi teisę nurodyti testamente kitą įpėdinį tam atvejui, jeigu jo paskirtas įpėdinis pagal testamentą numirtų prieš atsirandant
palikimui arba nepriimtų palikimo. Taip pat testatorius gali antriniam įpėdiniui paskirti kitą įpėdinį, jeigu antrinis įpėdinis numirtų iki
atsirandant palikimui arba nepriimtų palikimo. Kitų įpėdinių paskyrimų eilė neribojama.
Paveldėjimo procesas
• Palikimo atsiradimas
• Palikimo priėmimas ir jo atsisakymas
• Paveldėjimo teisės liudijimas
• Įpėdinių atsakomybė už palikėjo skolas
Palikimo atsiradimas
1. Palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas, o tuo atveju, kai jis paskelbiamas mirusiu, – diena, kurią įsiteisėjo
teismo sprendimas paskelbti palikėją mirusiu, arba teismo sprendime nurodyta mirties diena.
2. Jeigu negalima nustatyti, kuris iš dviejų ar daugiau asmenų mirė pirmiau, visi jie laikomi mirusiais tuo pačiu metu ir teisių
perėmimo tarp jų neatsiranda.
Paveldėjimo teisės transmisija
5.58 straipsnis. Teisės priimti palikimą perėjimas
1. Jeigu įpėdinis, paveldintis pagal įstatymą ar testamentą, miršta po palikimo atsiradimo, nespėjęs jo priimti per nustatytą terminą (šio
kodekso 5.50 straipsnis), teisė priimti jam priklausančią dalį pereina jo įpėdiniams.
Paveldėjimo teisės transmisija taikoma visais paveldėjimo atvejais tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą
Paveldėjimas atstovavimo teise
Palikėjo vaikaičiai ir provaikaičiai paveldi pagal įstatymą kartu su paveldinčiais atitinkamai pirmos arba antros eilės įpėdiniais, jeigu
palikimo atsiradimo metu nebėra gyvo to iš jų tėvų, kuris būtų buvęs įpėdinis. Jie lygiomis
Įpėdinis miršta iki palikimo atsiradimo.
Šis straipsnis taikomas paveldint tik pagal įstatymą
Palikimo priėmimas
Kad įgytų palikimą, įpėdinis turi jį priimti. Neleidžiama
palikimą priimti iš dalies arba su sąlyga ar išlygomis.
Įpėdinis laikomas priėmusiu palikimą, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti, kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės
teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba kai įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą.
Palikimo priėmimo kaip juridinio fakto charakteristika

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO CIVILINIŲ BYLŲ SKYRIAUS TEISĖJŲ KOLEGIJŲ NUTARTYS

Dėl termino priimti palikimą pratęsimo

Esant pareikštai įpėdinio priimti palikimą valiai, kuri nebuvo tinkamai įforminta ne dėl įpėdinio kaltės, terminas tinkamai įforminti
valią gali būti pratęstas, vadovaujantis CK 588 straipsniu.
Teisingo teismo sprendimo naikinimas vien dėl padarytos techninės klaidos prieštarautų įstatymų leidėjo, siekiančio užtikrinti teismo
sprendimų ir jais nustatytų teisinių santykių stabilumą, ketinimams.
Kasacinės instancijos teismo Civilinė byla Nr. 3K–3–450/2000
Įpėdinio valia priimti palikimą gali būti išreikšta ir konkliudentiniais veiksmais, t. y. faktiškai pradedant valdyti palikimą.
Byloje nustatyta, kad ieškovui palikimas atsirado Lietuvoje 1996 m. gruodžio 12 d. Ieškovas gyveno Baltarusijoje, todėl pradėti
faktiškai valdyti palikimą dėl savo senyvo amžiaus, vizų režimo ir kitokių pateisinamų priežasčių jis neturėjo galimybės. Tačiau
byloje esantys įrodymai patvirtina, kad ieškovas savo valią priimti palikimą pareiškė kitu būdu – pavedė dukrai R. Filon atvykti į
Lietuvą ir įforminti palikimo priėmimą.
Neveiksnių asmenų vardu palikimą priima jų tėvai arba globėjai.
Ribotai veiksnūs asmenys palikimą priima tik tėvų arba rūpintojų sutikimu.
 Palikimo priėmimo terminas
Palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos.
Palikimo priėmimo termino charakteristika.
Ar tai atnaujinamas ar neatnaujinamas terminas?
Testamentinės išskirtinės priėmimas
Testamentinės išskirtinės gavėjas turi teisę testamentinę išskirtinę priimti per tris mėnesius nuo tos dienos, kai sužinojo arba turėjo
sužinoti, kad jis turi teisę į testamentinę išskirtinę.
Apie testamentinės išskirtinės priėmimą gavėjas praneša testamento vykdytojui (palikimo valdytojui), įpėdiniui, priėmusiam palikimą
ir įpareigotam įvykdyti testamentinę išskirtinę, arba palikimo atsiradimo vietos notarui.
Jeigu testamentinė išskirtinė yra susijusi su teise į nekilnojamąjį daiktą, prašymas visais atvejais paduodamas notarui. Notaras išduoda
paveldėjimo teisės liudijimą, ir testamentinė išskirtinė registruojama viešame registre.
5.24 straipsnis.
5.57 straipsnis. Termino palikimui priimti pratęsimas
1. Šio kodekso 5.50 straipsnyje nustatytą palikimui priimti terminą teismas gali pratęsti, jeigu pripažįsta, kad terminas praleistas dėl
svarbių priežasčių. Palikimas gali būti priimamas pasibaigus terminui ir be kreipimosi į teismą, jeigu su tuo sutinka visi kiti priėmę
palikimą įpėdiniai.
Termino palikimui priimti skaičiavimo ypatumai
1. Asmenys, kuriems paveldėjimo teisė atsiranda tik tuo atveju, kai kiti įpėdiniai palikimo nepriima, gali pareikšti
sutikimą priimti palikimą per tris mėnesius nuo teisės priimti palikimą atsiradimo dienos.
1. Palikimas, kurį paveldi įpėdiniai, gimę po palikimo atsiradimo, priimamas per tris mėnesius nuo jų gimimo dienos.
Palikimo atsisakymas arba jo nepriėmimas
Įpėdinis pagal įstatymą ar įpėdinis pagal testamentą turi teisę per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos atsisakyti
palikimo. Neleidžiama atsisakyti su sąlygomis ir išlygomis arba dalies palikimo. Įpėdinis atsisako palikimo, paduodamas
pareiškimą palikimo atsiradimo vietos notarui.
Neleidžiama atsisakyti palikimo, jeigu įpėdinis padavė palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą, kad jis priima palikimą
arba prašo išduoti jam paveldėjimo teisės liudijimą, arba kreipėsi į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto
apyrašo sudarymo.
Atsisakymas – sandoris.
Palikimo nepriėmimas – tylėjimas. Ar tylėjimas yra sandoris?
Kuo skiriasi palikimo atsisakymas nuo palikimo nepriėmimo?
Palikimo atsisakymas turi tas pačias pasekmes kaip ir palikimo nepriėmimas. ??? (5.60 straipsnis. Palikimo atsisakymas)
Jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą, nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriėmė palikimo, arba testatorius iš
visų įpėdinių atėmė teisę paveldėti, mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei. 5.2 straipsnis. Paveldėjimo pagrindai
Antros eilės įpėdiniai paveldi pagal įstatymą tiktai nesant pirmos eilės įpėdinių arba jiems nepriėmus ar atsisakius palikimo
5.11 straipsnis
Iš šių str. galima daryti išvadą, kad šiuo atveju tylėjimas – sandoris, tačiau tokiu atveju terminas palikimui priimti turėtų būti
naikinamasis, bet ne atstatomasis.
5.66 straipsnis. Prašymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą
1. Įpėdiniai, paveldėję pagal įstatymą arba testamentą, gali prašyti palikimo atsiradimo vietos notarą išduoti paveldėjimo
teisės liudijimą.
2. Tokia pat tvarka išduodamas paveldėjimo teisės liudijimas tada, kai paveldimas turtas pereina valstybei ar savivaldybei.
Ar visada įpėdiniui reikalingas paveldėjimo teisės liudijimas?
 5.67 straipsnis. Paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo terminas
1. Paveldėjimo teisės liudijimas įpėdiniams išduodamas suėjus trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos.
2. Paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, paveldėjimo teisės liudijimas fiziniams asmenims gali būti
išduodamas ir prieš sueinant trims mėnesiams nuo palikimo atsiradimo dienos, jeigu notaras turi duomenų, kad, be asmenų,
prašančių išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, daugiau įpėdinių nėra.