1.

Nes visi žmonės labai laimingi ir linksmi, saugūs ir nebijantys, moterys gražios ir
pasipuošusios. Jie yra tarsi pabėgę nuo realybes, nuo okupacijos rėžimo, jiems svarbu gerai
leisti laiką atsiriboti nuo realybės.
2. Ji atsiranda kaip senas, nelaimingas dejuojantis balsas. Ji tarsi numirusi iš vidaus, nereaguoja
į aplinką, yra šiurpi, nes baisiai atrodo. Ji žvelgia į pasakotoją savo akims, kurios yra lyg
užgesusios žvakės. Pasakotojui ji sukelia šaltą sopulį.
3. Pasakotojas nori prisijungi prie laimingų žmonių, jis jais gėrisi ir džiaugiasi. Pamatęs
Juozapotą jis bando ją ignoruoti ir atstumti. Tai parodo, jog jis nenori matyti skausmingos
praeities. Jeigu jis būtų sveikas, jis prisijungtų prie laimingų žmonių ir jam nereikėtų susidurti
su Juozapota. Tačiau realybę yra kitokia, jis gali tik stebėti tuos laimingus žmones, nes pats
serga ir neužilgo mirs.
4. Pasakotojas neturi kur dėtis, nes jį persekioja nepagydoma liga ir skausmas. Petro ir
Juozapotos gyvenimas kupinas skausmo ir neteisybės, pasakotojui jų gyvenimo istorija
užgožia jo pačio problemas.