Dalia Grinkevičiūtė

„Lietuviai prie Laptevų jūros“

1. Antrame tremtyje žmonės išveždavo į šalį kurioje dar sudėtingiau buvo nei pirmame tremtyje.
Alrajuje jie buvo pripratė prie sąlygų ir klimato, jie tikėjosi kad jau jems bus lengviau. Išvežė juos
ten kur buvo dar šalčiau, neturėjo daiktų kurios galėtų sukeisti į maistą. Ten juos laukė badas ir
mirtis.
2. Vežė juos tris mėnesius: ,,Į Šiaurę mus vežė apie tris mėnesius". Nuo pradžiu vežė juos
perpildytuose vagonuose kuriose neįmanoma buvo atsisėsti ar pajudėti: ,,Iš pradžių
perpildytuose vagonuose, kur ne tik atsisėsti, bet ir pakeisti kūno padėtį buvo neįmanoma". Po
to vežė juos baržomis Angaros upė, paskui sunkvežimiais per negyvenamus miškus: ,,Paskui
baržomis Angaros upe, vėliau sunkvežimiais per negyvenamus miškus nuo Angaros iki Lenos".
3. Atvežė juos, liepė jiems išlipti, iškrovė kai kurios nereikalingus daiktus ir garlaivis nuplaukė atgal.
O jie pasiliko ten, visiškai nepasiruošę žemojimui.
4. Tai buvo suplanuota akcija ir žmonės buvo tremiami be priežasčių.
5. Jie turėjo statyti barakus, nes žiema buvo čia pat. Šis uždavinys buvo svarbus nes žiema buvo
labai šalta ir jie turėjo kažkaip išgyventi.
6. Neleido vyrams statyti barakus nes išvežė juos į kitą salą žvėjoti ir padėti valstybei.
7. Jų barakas neturėjo stogo- jį atstojo lentinės lubos, apdėtos samanomis su smėliu, lubuose buvo
plyšiai, tad pūgos metu pripustydavo sniego. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm.
8. Vienam žmogui ant narų buvo skirta 50 cm, nes žmonių buvo labai daug o narų buvo labai mažai.
9. Didžiulis ledo kapas- tai yra frazeologizmas, tai reiškia viskas sugriauta ir apledijusios.