Renė Margritas

Renė Magritas (1898 – 1967) – bene žymiausias XX amžiaus belgų dailininkas siurrealistas ir vienas
garsiausių pastarojo meto menininkų apskritai. Priešingai nei kiti minėtos srovės menininkai, pavyzdžiui,
Salvadoras Dali, savo kūriniuose Magritas vaizdavo ne sapniškai deformuotas būtybes ar daiktus, bet
realistiškus objektus bei žmones, kuriems keistumo suteikia neįprastas kontekstas arba jų tarpusavio ryšys.

Paprasčiau tariant, kasdienius objektus Magritas vaizdavo jiems nebūdingoje aplinkoje, dailininką ypač
domino tikrovės ir atvaizdo problema. Kalbėdamas apie savo kūrinius, Magritas yra sakęs, kad jo paveikslai
tiesiog sukelia paslaptingumo jausmą: „Žiūrėdami į mano paveikslus, žmonės dažniausiai klausia,
ką tai reiškia. Tai nieko nereiškia, nes paslaptis ir yra paslaptis, ji nepažini.“

Žemiau pristatome 10 žymiausių belgų tapytojo darbų.

10. „Pasiklydęs žokėjus“, 1926

Anksty
viesiems Magrito darbams didelę įtaką darė impresionizmas, kubizmas, futurizmas. Bet būtent paveikslas
„Pasiklydęs žokėjus“ paties dailininko pavadintas pirmuoju jo siurrealistiniu kūriniu. Trečiajame
dešimtmetyje Magritas kūrė teatro dekoracijas, todėl ne vienas ankstesnis belgų menininko paveikslas turi
aliuzijų į teatrą. „Pasiklydęs žokėjus“ vaizduoja medinėje scenoje su užuolaidomis jojantį raitelį ir keistus jį
supančius medžius.
9. „Sukaustytas laikas“, 1938
Kūrinyje pavaizduotas traukinio lokomotyvas, pakibęs židinyje. Ant židinio atbrailos stovi veidrodis, kuriame
atsispindi tik laikrodis ir viena žvakidė. Tai pasufleruoja, kad namai galimai tušti, ir sukuria vienumos
atmosferą, kurioje lokomotyvas, atsidūręs jam nebūdingoje vietoje, atrodo dar keisčiau.

8. „Apgaulingas veidrodis“, 1928

Paveik
sle „Apgaulingas veidrodis“ vaizduojama akis yra juodas diskas melsvame dangaus su debesimis fone. Kyla
klausimų: ar tai – dangaus, kurį mato vaizduojama akis, atspindys? O gal kažkokia vidinė vizija, į kurią gali
pažvelgti žiūrovas? Tunelis į kitą realybę? Buvęs paveikslo savininkas yra taikliai pastebėjęs, kad kūrinys jus
stebi ne mažiau, nei jūs jį.
7. „Negalima atgaminti“, 1937
Edvardas Džeimsas buvo ne tik gerai žinomas poetas, bet ir siurrealistų globėjas. Šiame Magrito kūrinyje,
kurį užsakė minėtas poetas, manoma, pavaizduotas pastarojo portretas. Tiesa, poeto veido veidrodžio
atspindyje nesimato, vietoj to žmogus identiškai atkartojamas nusisukęs. Tuo metu knyga atsispindi
įprastai. Beje, tai – Edgaro Alano Po, dailininko pamėgto poeto ir rašytojo, romanas.
6. „Žmogiška būklė“ Magritas
ne kartą vaizdavo paveikslus paveiksluose. Galbūt, dėl to, kad tai – vienas iš būdų tyrinėti Magritą dominusį
tikrovės ir jos atspindžio klausimą. Kūrinyje „Žmogiška būklė“ pro langą pavaizduotą gamtos vaizdą dažnas
žiūrovas priima kaip realybę, o ant molberto tapomą darbą – kaip tam tikrą jos imitavimą. Tačiau, iš tiesų,
tarp vieno ir kito nėra jokio skirtumo. Abu vaizdiniai yra lygiai tokia pati fikcija – autoriaus vaizduotės
produktas.
5. „Šviesos imperija“, 1953-1954

Šiame
kūrinyje, laikomame vienu žymesnių vėlyvesniojo Magrito kūrybos laikotarpio darbų, ryškus paradoksas:
paveiksle vienu metu pavaizduota ir diena (žydras dangus su debesimis), ir naktis (tamsos apgaubta
gyvenamųjų namų gatvė su degančiu žibintu). Nors skirtingo paros meto tarpusavio santykis gan ramus,
pats nelogiškumas sukuria žiūrovui ganėtinai nejaukų įspūdį.

 
4. „Įsimylėjėliai“, 1928

Viena
me geriausiai žinomų Magrito paveikslų pavaizduoti besibučiuojantys vyras ir moteris. Savotišką
nepatogumo jausmą čia žadina šydais apdengti įsimylėjėlių veidai. Yra daugybė būdų, kaip galima šitai
interpretuoti. Pavyzdžiui, žvelgti į paveikslą, kaip užuominą, kad neįmanoma iki galo pažinti netgi paties
artimiausio žmogaus, su kuriuo dalinamės intymiausiomis gyvenimo patirtimis.
3. „Golkonda“, 1953

Tai – vienas geriausiai atpažįstamų siurrealizmo kūrinių. Jame vaizduojamia daugybė bene identiškai
atrodančių vyriškių, kurie, kaip atrodo vieniems žiūrovams, krenta iš dangaus tarsi lietaus lašai, o gal, kaip
panašu kitiems, ore tiesiog kybo. Paveikslo pavadinimas yra Indijos miesto, garsėjusio brangakmenių
kasyklomis, vardas.
2. „Žmogaus sūnus“, 1946 „Žmogaus
sūnus“ – paties dailininko autoportretas. Paveiksle intriguoja tai, kad vaizduojamo vyro veidą užstoja jo
vietoje pakibęs obuolys. Tai netgi sukelia šiokį tokį erzelį, smalsumą, norą patraukti vaisių į šalį. Magritas yra
nutapęs ne vieną panašų darbą, tarkime, paveikslą „Vyras su katiliuku“ (1964), kuriame vyriškio veidą
užstoja praskrendantis paukštis. Šie paveikslai – tai savotiškas dailininko būdas pasakyti, kad mes visuomet
norime įžvelgti tai, kas yra už to, kas akivaizdu, kad žmogaus sąmonė savaime veržiasi į gilesnius,
metafizinius pasaulio, o kartu ir meno, patyrimo sluoksnius.
1. „Vaizdų klasta“, 1929

Jau
pradžioje sakėme, kad Magritą itin domino tikrovės ir jos atvaizdo santykis. Ši problematika bene geriausiai
atsispindi dailininko kūrinyje „Vaizdų klasta“. Paveiksle nutapyta pypkė, o po ja – prancūziškas užrašas: „Tai
nėra pypkė“. Nors iš pirmo žvilgsnio panašu, kad užrašas meluoja, visgi paveiksle pavaizduota pypkė nėra
tikra pypkė, o tik jos atvaizdas. Tai patvirtindamas, Magritas yra pasakęs: „Žinoma, tai ne pypkė.
Pamėginkite prikimšti į ją tabako!“