Magiškasis realizmas kūrinyje „Šimtas metų vienatvės“

Magiškasis realizmas tai Lotynų amerikoje susiformavusi romano

kryptys. Romanuose magiskumo ženklu pazymimas laikas, vietas,
personazai, istorija ir visa kita meninė tikrovė. Viskas lengvai
keiciasi, nes nera jokios ribos tarp magiskumo ir tikrovės. Taigi,
magiskasis realizmas yra tai, kas neitiketina, bet kartu
kasdieniska. Vienas garsiausių magiskojo realizmo atstovų yra
Gabrielis Jose Garsija Markesas, Kilęs is Kolumbijos. Jis buvo
žurnalistas bei leidėjas, Nobelio premijos laureatas, parašęs tokius
kūrinius kaip „Šimtas metų vienatvės“, „Apie meilę ir kitus
demonus“ bei „Patriarcho ruduo.“ Žymiausio jo romano „Šimtas
metų vienatvės“ egzempliorių buvo parduota net 30 milijonų.
Norėčiau pabrėžti, kad Markesas, rašydamas šią knygą pasirėmė
savo gyvenimo patirtimi : kūriniui panaudojo senelės sakytino
pasakojimo techniką, Arakatako miestą, kuriame augo, sulygino
Makondui. Ši knyga, pasak paties autoriaus, tėra kitokios realybės
kūrinys: „Imu giminaičių pasakojimus, anekdotus, istorijas ir viską
supinu. Visi veikėjai yra tikri, visi įvykiai buvę, tačiau papasakoti
ne taip, kaip jie vyko iš tikrųjų. Esu viską isšgyvenęs, tačiau kitaip.“
Taigi, šiandien norėčiau pakalbėti ir išskirti kai kuriuos magiškojo
realizmo momentus iš šio Markeso romano. Vienas iš jų yra
Prudensijaus vaiduoklio atsiradimas ir vaidenimasis, privertęs
Buendijų šeimą kraustytis iš jų senosios gyvenvietės.
Viskas susiklostė taip, kad persiutęs dėl gaidžių peštynių
pralaimėjimo, Prudensijus supykdė Archadiją, užsimindamas apie
gyvenvietėje pasklidusį gandą, kad dėl vyro kaltės Archadijaus
žmona Ursula dar esanti nekalta. Buendija, liepęs Prudensijui
apsiginkluoti ir šiam nespėjus, perkirto jam gerklę ir jis mirė. Ir
vieną birželio naktį Ursula išėjusi į kiemą pamatė mirusiojo
Prudensijaus vaiduoklį ir niekaip negalėjo jo atsikratyti, dėl to
Archadijus nuspręndė palikti senąją gyvenvietę, kad duotų dvasiai
ramybę. Ši romano dalis parodo, kad kad ir koks buvo banalus ir
paprastas veikėjų gyvenimas, keistų ir nepaaiškinamų įvykių jiems
tikrai netrūko, ir, tiesą pasakius, jie į tai reagavo labai
kasdieniškai.
Dar vienas magiškojo realizmo frangmentas, kurį pasirinkau, yra
pačių veikėjų mąstymas ir minčių realizavimas. Archadijas, pirmą
kartą gavęs lupą, sugalvojo, kad jos paskirtis būtų tinkama
naudoti kare, dėl to jis eksperimentavo ir bandė tai įrodyti visiems
aplinkiniams, nors nesėkmingai. Taip pat vienoje dalyje buvo
paminėta apie tos pačios dienos kartojimąsį ištisą savaitę.
„Pastebėjau, kad šiandien, kaip ir vakar, dar pirmadienis /,,/ -Tik
pažvelk oran, pasiklausyk, kaip dūzgia saulė, - viskas lygiai taip
pat, kaip vakar ir užvakar. Šiandien vėl pirmadienis. /,,/
Penktadienį, kai visi miegojo, Chose Arkadijas Buendija vėl ėmėsi
stebėti gamtos apraiškas, kol nebeliko jokių abejonių, kad
šiandien vėl pirmadienis.“ Tokios mintys gali pasirodyti gana
keistos, gal netgi magiškos, bet Buendijai tai buvo normalu, jis
laikėsi savo tiesų, nes Makonde iš pradžių nebuvo jokios valdžios
ir niekas nieko negalėjo valdyti.
Taigi, apibendrinus norėčiau pasakyti, kad „Šimtas metų
vienatvės“ yra viena svarbiausių knygų, susijusių su magiškuoju
realizmu. Ji ne tik priverčia susimąstyti apie mūsų gyvenimo
standartus, bet ir apie pasaulį aplink mus. Kas gali žinoti kiek
paslapčių gali slypėti mūsų gerai žinomoje erdvėje.