Lauren Oliver

Lauren Oliver

Kai aš žūva

Iš anglų kalbos vertė

Evelina Žurauskaitė

.Alma littera
VILNIUS / 2012
UDK 821.111(73)-31 Versta iš:
01-68 Lauren Oliver
BEFORE I FALL
Simon & Schuster,
New York, 2005

ISBN 978-609-01-0467-5

Dėkojame Dujeous\ LLC, už leidimą naudoti dainų tekstus.

„Tomorrow“
From the Musical Production Annie
Lyric by Martin Charnin
Music by Charles Strouse
© 1977 (Renevved) EDWIN H. MORRIS & COMPANY, a division of
MPL Music Publishing, Inc. and CHARLES STROUSE
Ali rights on behalf of CHARLES STROUSE owned by CHARLES
STROUSE PUBLISHING (administered by WILLIAMSON MUSIC)
Ali Rights Reserved Used by Permission
www.CharlesStrouse.com
„Psycho Killer“
Words by DAVID BYRNE, CHRIS FRANTZ and TINA WEYMOUTH
Music by DAVID BYRNE
© 1976 (Renewed) INDEX MUSIC, INC. (ASCAP) & BLEU DISQUE
MUSIC CO., INC. (ASCAP)
Ali rights administered by WB MUSIC CORP. (ASCAP)
Ali Rights Reserved
Copyright © 2010 by Lauren Oliver
© Viršelyje panaudota nuotrauka, Maxim Lachmann / „Stock. XCHNG'
© Vertimas į lietuvių kalbą, Evelina Žurauskaitė, 2012
© Leidykla „Alma littera“, 2012
Mylimam Semonui Emiliui Knudsenui II atminti

Piteri, ačiū už gražias gyvenimo akimirkas.

Pasiilgau tavęs.
 PROLOGAS

Sakoma, m irštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyve­

nimas, bet man taip nenutiko.
Jei atvirai, visada maniau, kad toji paskutinė akimirka, ta
viso gyvenimo apžvalga - gan bauginantis reikalas. Mano mama
pasakytų, kad kai kuriuos dalykus verčiau palaidoti ir užmiršti.
Pavyzdžiui, aš mielai užmirščiau metus, praleistus ketvirtoje kla­
sėje (akinių ir rožinių dantų plokštelių laikus); o kas tau norėtų
dar kartą išgyventi pirmąją dieną vidurinėje? Prie viso to dar
pridėkite nuobodžias atostogas su šeima, beprasmes algebros
pamokas, pilvo skausmus per menstruacijas ir niekam tikusius
bučinius, kuriuos vos ištvėriau...
Kita vertus, tikrai neprieštaraučiau, jei tektų vėl išgyventi fan­
tastiškiausias akimirkas: kai mokslo metų pradžioj per vakarėlį
pirm ą kartą pasibučiavau su Robiu Kokreinu - pačiame šokių
aikštelės vidury, kad visi pamatytų ir suprastų, jog m udu esame
kartu; kai Lindsė, Elodė, Elė ir aš, prisigėrusios gegužės vidury,
mėginome vaizduoti sniego angelus ir pievelėje prie Elės namų
palikome savo kūnų dydžio įspaudus; savo šešioliktąjį gimtadie­
nį, per kurį uždegėme šimtą žvakučių ir šokome ant stalo sode­
lyje už namo; Heloviną, kai mudvi su Lindse iškrėtėme Klarai
Seus pokštą ir mus vijosi policininkai, o mes juokėmės taip, kad

7
vos neapsivėmėm. Tai įvykiai, kuriuos norėčiau prisiminti. N o­
rėčiau, kad dėl tų įvykių prisim intų ir mane.
Tačiau prieš pat m irtį aš negalvojau nei apie Robį, nei apie
kurį nors kitą vaikiną. Neprisiminiau nė vieno pokšto, iškrėsto
kartu su draugėmis. Negalvojau nei apie namiškius, nei apie savo
kambario sienas, kurios ryto šviesoje būna kreminės spalvos, nei
apie azalijas - kvapnų medaus ir cinamono mišinį, liepos vidury
tvyrantį po mano langais.
Aš galvojau apie Vikę Halinan.
Tiksliau, prisiminiau, kaip trečioje klasėje per fizinio lavini­
mo pamoką ruošiantis žaisti kvadratą Lindsė prieš visą klasę pa­
reiškė nepriimsianti Vikės į savo komandą.
- Ji per stora, - leptelėjo Lindsė. - Į ją galima pataikyti net
užsimerkus.
Tuo metu mudvi su Lindsė dar nebuvome draugės, bet jau
tada ji kalbėdavo labai juokingai. Ir aš juokiausi kartu su visais, o
Vikės veidas pasidarė violetinis kaip audros debesies kraštas.
Štai ką prisiminiau paskutinę akimirką prieš pat mirtį, nors iš
tikrųjų turėjo šmėstelėti visai kitos svarbios praeities akimirkos:
dažų kvapas ir sportbačių girgždesys einant išblizgintomis grin­
dimis; labai aptempti sintetiniai mano šortai ir juokas, aidintis
didžiulėje patalpoje, lyg sporto salėje mūsų būtų buvę daugiau
nei dvidešimt penki žmonės.
O dabar štai - Vikės veidas.
Keisčiausia, kad šis įvykis buvo visai išgaravęs man iš galvos.
Tai vienas iš tų prisiminimų, kurie nėra svarbūs, jeigu supran­
tate, ką turiu omeny. O ir pačiai Vikei šis nutikimas nebuvo itin
nemalonus. Vaikai visada taip bendrauja tarpusavyje. Didelio čia

8
daikto! Visada bus vienas, kuris šaipysis, ir visada - kitas, iš ku­
rio bus šaipomasi. Kiek žinau, taip nutinka kiekvieną mielą die­
ną, bet kurioje mokykloje, kiekviename Amerikos mieste, turbūt
ir visame pasaulyje. Augant svarbiausia - išmokti atsidurti besi­
juokiančiųjų pusėje.
Pirmiausia, Vikė nebuvo jokia storulė, o tik apskritaveidė
ir su pilvuku, kurio, beje, neliko baigiantis ketvirtiems mokslo
metams, be to, ji dar ir ūgtelėjo kokius aštuonis centimetrus. Ir
netgi tapo Lindsės drauge. Jiedvi kartu žaisdavo žolės riedulį ir
sveikindavosi susitikusios mokyklos koridoriuje. Kartą pirm o­
je gimnazijos klasėje per vieną vakarėlį Vikė staiga prisiminė šį
įvykį (visos buvome jau gerai įkaušusios) ir mes ilgai juokėmės,
o Vikė kvatojo labiausiai, kol jos veidas tapo violetinis - beveik
toks pat kaip kadaise sporto salėje.
Tai buvo pirmas keistas dalykas.
Dar keisčiau buvo tai, kad mes kaip tik kalbėjomės apie pa­
skutines akimirkas prieš mirtį. Tiksliai neprisimenu, kodėl už-
vedėme tokią kalbą, atmenu tik Elodės verkšlenimą - ji buvo
nepatenkinta, kad automobilyje aš visad sėdžiu priekyje. Elodė
atsisakė užsisegti saugos diržą ir vis lindo priekin mėgindama
pasiekti Lindsės iPodą, nors parinkti muziką šiaip jau priklau­
sė man. Aš ėmiau dėstyti savo teoriją apie gražiausias gyvenimo
akimirkas, prisimintinas prieš pat mirtį, ir tada visos puolėme
svarstyti, kokios akimirkos tai galėtų būti. Lindsė, be abejonės,
pasirinko tą momentą, kai sužinojo patinkanti Diukui, o Elė - ji
kaip visada skundėsi, kad šalta ir kad numirs nuo plaučių užde­
gimo, - galų gale išstenėjo, jog mielai vėl išgyventų, ir ne vieną
kartą, pirmojo bučinio su Metu Vaildu akimirką. Mūsų tai nė

9
trupučio nenustebino. Lindsė ir Elodė rūkė pravėrusios auto­
mobilio langus, ir pro plyšius vidun brovėsi ledinis lietus. Kelias
buvo siauras ir vingiuotas, šalikelėse šokdinamos vėjo siūbavo
nuplikusios juodos medžių šakos.
Elodė paleido Fallacy dainą „Šukė" - gal kad panervintų Elę,
o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo Elės
ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadino Elodę kale ir
atsisegusi saugos diržą mėgino pasiekti iPod’ą. Lindsė pasiskun­
dė, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iškrito ci­
garetė ir nuriedėjo po kojomis. Lindsė prapliupo keiktis ir puolė
braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykosi su Ele, o aš
mėginau visas jas perrėkti - ėmiau kalbėti apie sniego angelus,
kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Padangos
slystelėjo ant šlapio kelio. Automobilyje buvo baisiai prirūkyta -
plonos lengvos dūm ų sruogelės plūduriavo ore lyg vaiduokliai.
Staiga priešais blykstelėjo nežinia kas balta. Lindsė šūktelėjo,
tik aš nesupratau ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, automobilis
nuslydo nuo kelio ir nudardėjo žemyn į miško tankmę. Išgirdau
šaižų garsą - metalas brūžinosi į metalą, dužo stiklai, automo­
bilis sulinko perpus, paskui užuodžiau dūmus. Paskutinė mintis
buvo: ar Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?
Ir tada iš praeities išniro Vikės Halinan veidas. Išgirdau aplink
aidint juoką, paskui jis virto klyksmu.
Ir viskas.
Bėda ta, kad niekada nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi
kankinamas blogos nuojautos ir nematai šešėlių ten, kur jų šiaip
jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams, kad
juos myli; tarkim aš su jais nė atsisveikinau.

10
 Jeigu tu būtum aš, pabustum septynios m inutės ir keturiasde­
šimt septynios sekundės prieš užsukant geriausiai draugei, kuri
ketina paimti tave iš namų. Tu būtum taip įnikusi į skaičiavi­
mus, kiek rožių gausi per Valentino dieną, jog vos spėtum įšokti
į drabužius, išsivalyti dantis, tu melstumeisi, kad tik kosmetika
tebegulėtų rankinėje, mat tada galėsi pasidažyti automobilyje
pakeliui į mokyklą.
Jeigu tu būtum aš, paskutinė tavo diena prasidėtų štai taip...
 PIRMAS SKYRIUS

- Pyp- pyp!
Tai šūkauja Lindsė. Kiekvieną dieną, šeštą valandą penkias­
dešimt penkios minutės, ji atvažiavusi manęs papypsėdavo tie­
siai po langais, bet prieš kelias savaites mano mama ją aprėkė ir
Lindsė sugalvojo štai tokią išeitį.
- Ateinu! - rikteliu, nors Lindsė ir pati mato, kad jau žengiu
pro laukujės duris vilkdamasi švarkelį, tuo pat metu į rankinę
grūsdama mokyklinį segtuvą.
Paskutinę sekundę man už rankovės trukteli Izė, aštuonmetė
sesutė.
Staigiai atsisuku į ją.
- Ko tau?
Turbūt Izė turi specialų mažųjų sesučių radarą, kuris įsijun­
gia tada, kai aš užsiėmusi, kai vėluoju ar kalbu telefonu su savo
vaikinu. Sesė mane gaišina kaip tik tokiomis akimirkomis.
- Pamiršai pirštines, - sako ji. Tiksliau: Pamilsai pilstines.
Nors dėl šveplavimo iš jos šaiposi visi bendraklasiai, Izė nė už ką
nenori eiti pas logopedą. Atšauna, esą jai patinka taip kalbėti.
Čiumpu Izės man atkištas kašmyro pirštines. Izė turbūt jau
spėjo išteplioti jas žemės riešutų sviestu, nes nuolat gramdo kokį
stiklainį.

12
 - Iže, ką aš tau sakiau? - Pirštu pabaksnoju jai į kaktą. - Ne­
liesk mano daiktų!
Izė kvailai sukrizena. Stumteliu ją vidun ir užtrenkiu duris.
Jeigu tik leisčiau, sesė visą dieną sekiotų paskui tarsi šunytis.
Kai pagaliau pavyksta išeiti iš namų, pam atau Lindsę, alkū­
ne atsirėmusią į nuleistą tanko langą. Tanku mes vadiname jos
automobilį - didžiulį sidabrinį Range Rover. (Kai tik juo važiuo­
jame, būtinai kas nors mesteli: „Tai ne automobilis, o visas sun­
kvežimis", o Lindsė tvirtina, neva net jeigu ji rėžtųsi į vilkiką,
ant mašinos neliktų nė žymelės.) Iš mūsų keturių savo automo­
bilius turi tik Lindsė ir Elė. Šioji - mažytę juodą Jetta, kurią mes
praminėme Mažule. Aš kartais iš mamos pasiskolinu Accord, o
vargšelei Elodei lieka tenkintis gelsvai rudu, vos riedančiu tėvo
Ford Taurus.
Lauke tvyro ramybė, tik baisiai šalta. Dangus - nuostabus,
šviesiai žydros spalvos. Ką tik patekėjusi saulė atrodo sugeibusi
ir blanki, lyg būtų išskydusi po visą horizontą ir dabar tingėtų
vėl susisukti į kamuolį. Pranešama, kad vėliau kils audra, bet ne­
žinia, kaip ten bus.
Atsisėdu priekyje šalia Lindsės. Toji jau spėjo užsirūkyti ir
dabar cigarete parodo į kavos puodelį, pirktą Dunkiri Donuts
kavinėje.
- O kur bandelė? - klausiu.
- Ant galinės sėdynės.
- Su sezamais?
- Na taip.
Išsukdama iš kiemo Lindsė žvilgteli į mane.
- Gražus sijonas.

13
 - Tavasis irgi.
Lindsė linkteli, padėkoja už komplimentą. Iš tikrųjų mūsų
sijonai visiškai vienodi. Yra tik dvi dienos metuose, kai Lindsė,
Elė, Elodė ir aš tyčia vilkime taip pat. Taip būna Mokyklinės dva­
sios pakėlimo savaitę - per Pižamos dieną (prieš praėjusias Kalė­
das visos nusipirkome vienodus Victorias Secret komplektėlius)
ir per Valentino dieną. Tris valandas sugaišome prekybos centre
rinkdamosi tarp rožinės ir raudonos spalvų (mat Lindsė nekenčia
rožinės, o Elė rengiasi vien tik rožiniais drabužiais), o galiausiai,
Nordstorm parduotuvėje pasiraususios nupigintų prekių dėžėje,
išsirinkome po juodą trum pą sijonuką ir po raudoną berankovę
trikotažinę palaidinukę baltu kailiuku puoštais kraštais.
Kaip minėjau, tai - vienintelės dienos, kai tyčia rengiamės
vienodai. Po teisybei, mūsų mokykloje, Tomo Džefersono vidu­
rinėje, visi mokiniai atrodo panašiai. Oficialios uniformos nėra,
nes mokykla valstybinė, bet devyni iš dešimties moksleivių mūvi
Seven džinsais, avi pilkais New Balance sportbačiais, vilki baltais
marškinėliais ir spalvotais North Face džemperiais. Ar vaikinas,
ar mergina, drabužiai tokie pat, na, tik merginų džinsai labiau
aptempti, ir dar mes kasdien džiovintuvu sausiname plaukus.
Čia - Konektikutas, čia svarbiausia neišsiskirti iš minios.
Tačiau tai nereiškia, kad mūsų vidurinėje nėra keistuolių. Yra,
tik ir tie keistuoliai visi vienodi. „Žalieji apkiautėliai" j mokyklą
atmina dviračiais, jų skudurai iš kanapių pluošto, jie niekada
netrenka galvos, lyg tos jų veltinės kasytės padėtų sulaikyti ža­
lingas dujas ir sumažintų šiltnamio efektą. „Scenos karalienės"
nešiojasi didelius butelius su citrinų arbata ir net vasarą ryši ša­
likus; jos neplepa per pamokas, m at „saugo balsą". „Matematikų
lygos" nariai tamposi dešimt kartų daugiau knygų nei reikia ir
tebesinaudoja rakinamomis spintelėmis. Be to, jie baisiai ner­
vingi, atrodo, tik ir laukia, kad kas prilėktų ir išgąsdintų juos
riktelėjęs: „A!"
Tiesą pasakius, man tai nerūpi. Mudvi su Lindsė kartais ku­
riame pabėgimo planus: štai baigsime mokyklą, nulėksime į
Niujorką ir apsistosime pas vieną tatuiruočių meistrą, Lindsės
įbrolio pažįstamą, įsikursime jo bute viršutiniame aukšte. Bet,
jei atvirai, man patinka gyventi Ridževju miestelyje. Čia daug ra­
miau. Turbūt suprantate, ką turiu omeny.
Pasilenkiu prie veidrodėlio ir mėginu pasidažyti blakstienas
neišsibadydama akių. Lindsė niekada nebuvo atidi vairuotoja. Ji
linkusi energingai sukioti vairą, staigiai stabdyti, o paskui iki pat
galo nuspausti greičio pedalą.
- Tikiuosi, Patrikas atsiųs man rožę, - sako Lindsė. Ji prašoka
pro vieną Stop ženklą ir taip staigiai sustoja prie kito, kad aš vos
nenusisuku sprando. Patrikas - „nuolatinis nuolat keičiamas"
Lindsės vaikinas. Nuo mokslo metų pradžios jie jau buvo išsi­
skyrę trylika kartų - tikri rekordininkai.
- Kai Robis pildė prašymą, aš sėdėjau šalia, - sakau žvelg­
dama į dangų. - Atrodė taip, lyg jį būtų nuteisę priverstiniams
darbams.
Su Robiu Kokreinu susitikinėju nuo spalio, bet įsimylėjau jį
dar šeštoje klasėj, tik anuomet tas kietuolis nekreipė į mane dė­
mesio. Robis - mano pirm oji meilė, na, bent jau pirm a rim ta
meilė. Kartą trečioje klasėje pabučiavau Kentą Makfalerį, bet tai
nesiskaito. Tiesiog tąkart m udu apsimainėme žiedais: pasidarė­
me juos iš pienių ir apsimetėme esą vyras ir žmona.

15
 - Pernai gavau dvidešimt dvi rožes. - Lindsė nuspriegia pro
langą nuorūką ir pasilenkia, ketindama gurkštelėti kavos. - Šį­
met planuoju gauti dvidešimt penkias.
Kiekvienais metais prieš Valentino dieną moksleivių taryba
prie sporto salės pastato rožių kioską. Už du dolerius galima
draugui nusiųsti meilės siuntinuką - rožę su prisegtu laiškeliu;
Valentino dieną tuos siuntinėlius išnešioja amūrai (žemesniųjų
klasių moksleivės, kurios nori būti pastebėtos vyresnių vaikinų).
- Man užtektų ir penkiolikos, - sakau.
Mūsų mokykloje labai svarbu, kiek rožių gausi. Pagal tai suži­
nai, esi populiari ar ne. Jei gauni mažiau nei dešimt rožių - blogas
ženklas, o jeigu ne daugiau kaip penkias, būni tiesiog pažeminta,
vadinasi, arba esi negraži, arba tavęs niekas nepažįsta. O gal ir
tai, ir tai. Todėl kartais moksleiviai susirenka kitų išmestas rožes
ir prideda prie savųjų. Bet visi kaipmat pastebi apgaulę.
- Ei! - Lindsė žvilgteli į mane akies krašteliu. - Jaudiniesi?
Šiandien - svarbi diena. Įšventinimo naktis. - Ji nusijuokia. -
Tikrąja žodžio prasme.
Gūžteliu pečiais, nusisuku į langą ir stebiu, kaip nuo mano
kvėpavimo aprasoja stiklas.
- Didelio čia daikto.
Šį savaitgalį Robio tėvai išvažiuoja. Prieš keletą savaičių jis
paklausė manęs, ar nenorėčiau praleisti pas jį visos nakties. Išsyk
supratau, ką turi omeny: ar noriu su juo pasimylėti. Keletą kar­
tų m udu jau buvom prie to priartėję, bet tai nutikdavo arba ant
Robio tėvo BM W užpakalinės sėdynės, arba pas ką nors rūsyje,
arba pas mane namie, svetainėje. Mano tėvai miegodavo viršuje,
todėl jausdavausi labai nesmagiai.

16
 Tad kai Robis pakvietė nakvoti pas jį, sutikau nė nesvarsty­
dama.
Lindsė garsiai purkšteli ir delnu trinkteli per vairą.
- Didelio čia daikto? Gal juokauji? Mažytė mergytė užaugo,
taip?
- Ai, baik. - Jaučiu, kaip karštis užlieja kaklą, o odą tikriau­
siai jau išmušė rausvomis dėmėmis. Taip nutinka visada, kai su­
sigėstu. Ir nepadeda jokie Konektikuto dermatologai, kremai ar
pudros. Kai buvau jaunesnė, vaikai dainuodavo: Atspėkit, kas yra
keistai balta su raudonais taškeliais? Tai ju k Samė Kingston!
Papurtau galvą ir nuvalau aprasojusį stiklą. Už lango viskas
tviska, tarsi būtų apipurkšta laku.
- Na, o judu su Patriku kada tai darėte? Turbūt prieš tris m ė­
nesius, ar ne?
- Taip, bet dabar mėginame pasivyti prarastą laiką. - Lindsė
palinguoja į šonus.
- Fui.
- Ramiai, mažule. Viskas bus gerai.
- Nevadink manęs mažule. - Kaip tik dėl tos pravardės ir
nutariau šįvakar pasimylėti su Robiu - kad Lindsė ir Elodė iš
manęs nebesišaipytų. Be to, laimė, Elė vis dar skaisti, vadinasi,
nekaltybę prarasiu ne paskutinė. Kartais man atrodo, jog nuolat
velkuosi mūsų ketveriukės uodegoje, sekioju paskui kitas. - Sa­
kau tau, nieko čia ypatingo.
- Jei ne, tai ne.
Lindsė mane sunervino, tad im u skaičiuoti pro šalį lekiančias
pašto dėžutes. Įdomu, ar rytoj viskas man atrodys kitaip? O aš
kitiems ar atrodysiu pasikeitusi? Tikiuosi.

17
 Sustojame prie Elodės namų. Lindsei nespėjus pyptelėti, at­
sidaro laukujės durys ir į kiemą išeina Elodė. Ji avi batais su aš­
tuonių centim etrų aukščio kulniukais, tad stengdamasi išlaikyti
pusiausvyrą atsargiai tripsena apledijusiu takeliu. Kaip visada,
vilki plonu odiniu švarkeliu, nors prognozuojami baisūs šalčiai.
- Lauke šalta, ką? - Elodei įsėdus į automobilį pasiteirauja
Lindsė.
- Kokia nauda iš grožio, jei negali pasipuikuoti prieš kitus? -
Elodė kresteli krūtis, ir mes praplyštame juoktis. Elodė moka iš­
sklaidyti įtampą, taigi ir mano nerimas tuoj išgaruoja.
Elodė atkiša ranką ir aš paduodu jai puodelį su kava. Visos
geriame tokią pat kavą iš didelių puodelių - riešutų skonio, be
cukraus, su dviguba porcija grietinėlės.
Lindsė žvilgteli į draugę per galinio vaizdo veidrodėlį.
- Žiūrėk, kur sėdiesi. Sumaigysi bandeles, - burbteli.
- Norėtum paragaut, ką? - Ir Elodė pliaukšteli sau per užpa­
kalį. Mes vėl įsileidžiame juoktis.
- Pataupyk tai Mafinui, ištroškusi kalaite.
Stivas Dougas - paskutinė Elodės auka. Elodė pram inė jį Ma-
finu' - ir dėl pavardės, ir dėl to, kad jis atrodo labai gardus. (Ji
taip sako, o man jis kažin koks riebaluotas, be to, nuo jo'nuolat
trenkia žole.) Jiedu susitikinėja gal pusantro mėnesio.
Elodė - labiausiai patyrusi iš mūsų. Nekaltybę ji prarado an­
troje gimnazijos klasėje ir jau mylėjosi su dviem vaikinais. Tai
ji pasakė man, kad iš pradžių, po kelių pirm ų kartų, jai baisiai
maudė strėnas. Mane tai sunervino. Gal nuskambės keistai, bet

* Angį. dough - tešla, doughnut - bandelė, muffin - apskrita akyta bandelė

(čia ir toliau - vert. past.).

18
man atrodė, kad seksas turėtų būti ne kokie nors fiziniai pra­
timai ir nesusijęs su skausmu. Juk tai - ne futbolas ar jojimas.
Todėl baiminausi, kad nežinosiu, kaip elgtis. Panašiai nutikdavo
žaidžiant krepšinį per fizinio lavinimo pamokas - nesumodavau,
kurį žaidėją dengti, kada perduoti kamuolį, o kada jį varytis.
- Hm, Mafinas. - Elodė priglaudžia delną sau prie pilvo. - Aš
alkana.
- Gal nori bandelės? - pasiteirauju.
- Su sezamais? - perklausia Elodė.
- Taip! - vienu balsu šūktelime abi su Lindse. Toji m irk ­
teli man.
Atidarome automobilio langus ir visu garsu paleidžiame Me­
rės Dž. Blaidž dainą „Daugiau jokių dramų". Užsimerkiu ir m in­
timis grįžtu į mokslo metų pradžią. Prisimenu vakarėlį ir pirmąjį
bučinį, kai šokių aikštelėje Robis staiga prisitraukė mane ir pa­
jutau jo lūpas, jo liežuvį, liečiantį mano liežuvį. Plieskė spalvoti
šviestuvai, oras įkaito ir ėmė spausti mane prie žemės, daina, re­
gis, aidėjo man tarp šonkaulių, o širdis virpėjo muzikos ritmu.
Pro automobilio langus plūsteli šalto oro gūsis, ir man ima
perštėti gerklę. Atrodo, kad žemi muzikos garsai skverbiasi pro
batų padus, lygiai kaip aną naktį, kai maniau esanti beprotiškai
laiminga. Muzika pasiekia galvą, apsvaigina mane ir atrodo, kad
nuo tų garsų automobilis tuoj perlūš pusiau.

POPULIARUMAS: ANALIZĖ
Keistas dalykas tas populiarumas. Sunku tiksliai nusakyti, kas
tai, o ir kalbėti apie jį nemadinga. Bet tai iškart bado akis. Kaip
„aptingusios akys", tokia akių liga, arba pornofilmas.

19
 Lindsė - tikra gražuolė, o mes, kitos trys draugės, esame ne
ką gražesnės už kitas merginas. Štai mano puikieji bruožai: dide­
lės žalios akys, lygūs balti dantys, iškilūs skruostikauliai ir ilgos
kojos. Na, o netikę bruožai: per ilga nosis, odą išmuša dėmėmis
(kai susinervinu) ir plokščias užpakalis.
Bekė Difiorė - gražuolė kaip ir Lindsė, bet mokslo metų pra­
džios vakarėlyje ji, regis, buvo viena, be poros. Elės papai gan
dideli, o mano krūtys vos matomos. Kai Lindsė būna blogos
nuotaikos, mane vadina ne Šame ar Samanta, o pravardžiuoja
Samueliu. Ir mes tikrai ne visada atrodom tobulai, ir mums iš
burnos ne visada dvelkia alyvomis. Kartą mokyklos valgykloje
Lindsė varžėsi su Džonu Sasnofu, kuris garsiau atsiraugės, ir visi
jai audringai plojo. Kartais Elodė ateina j mokyklą apsiavusi gel­
tonomis pūkuotomis šlepetėmis. Kartą per socialinių mokslų pa­
moką aš taip jsijuokiau, kad net aptaškiau Džeiko Somerso suolą
vaniliniu kokteiliu. Po mėnesio mudu glamonėj omės namie pas
Lilę Angler, įrankių sandėliuke. (Jis nemoka bučiuotis.)
Beje, mes galime sau leisti taip elgtis. Ir žinote kodėl? Nes
esam populiarios. O populiarios esame todėl, kad elgiamės taip,
kaip šauna į galvą. Taigi uždaras ratas.
Regis, noriu pasakyti štai ką: diskutuoti apie populiarumą
beprasmiška. Jeigu nubrėši apskritimą, visada turėsi du plotus:
apskritimo vidų ir jo išorę, tai yra užribį. Ir jeigu nesi visiškas
žioplys, gan lengvai atskirsi, kas yra kas. Tiesiog taip jau yra.
Meluočiau, jeigu tvirtinčiau, kad populiarumas mums nepa­
tinka. Malonu žinoti, kad (beveik visada) gali elgtis kaip nori ir
dėl to nesulauksi nemalonumų. Kai baigsime vidurinę ir paskui
prisiminsime tuos laikus, žinosime, kad viską darėme gerai: bu­

20
čiavomės su pačiais gražiausiais vaikinais, dalyvavome šauniau­
siuose vakarėliuose, prisidirbome tiek, kiek reikėjo, per garsiai
klausėmės muzikos, per daug rūkėme ir gėrėme, per daug juo­
kėmės ir per mažai klausėme kitų arba iš viso nesiklausėme. Jei­
gu mokyklą lygintume su pokeriu, tai galima sakyti, kad 80 pro­
centų kortų buvo Lindsės, Elės, Elodės ir mano rankose.
Ir dar: aš žinau, ką reiškia būti užribyje, patikėkit. Dalį savo
gyvenimo kiūtojau kaip tik tenai. Skylių skylėje, kur blogiau būti
jau negali. Puikiai žinau, ką reiškia rietis ir kovoti dėl trupinių.
O dabar pati pirmoji galiu rinktis, ką tik noriu. Štai taip! Yra
kaip yra.
Žinokit, gyvenimas nėra teisingas.

Į mokyklos automobilių aikštelę įsukame likus lygiai dešim ­

čiai m inučių iki skambučio. Išgąsdinusi jaunesnių moksleivių
grupelę, Lindsė šokteli pirm yn ir pasuka į kitą aikštelę, esančią
kiek žemiau, kurioje automobilius stato mokyklos darbuoto­
jai. Nužvelgusi anas mergaites pastebėjau iš po paltų kyšančias
baltais ir raudonais nėrinukais puoštas sukneles, o viena m o­
kinukė ant galvos buvo užsidėjusi diademą. Tai - amūrai, be
jokios abejonės.
- Nagi, nagi, nagi, - m urm a Lindsė, kai pasukame už sporto
salės. Čia, kiek žemiau mokytojams skirtų vietų, galime palik­
ti savo automobilį. Tą plotelį vadiname Vyresniųjų alėja, nors
Lindsė automobilį čia palieka nuo pat tada, kai pradėjo mokytis
pirmoje gimnazijos klasėje. Tai Džefersono mokyklos autom o­
bilių aikštelė, skirta labai svarbiems asmenims. Jeigu nerasi lais­
vos vietos (čia jų tik dvidešimt), mašiną teks palikti viršutinėje

21
aikštelėje, nuo kurios iki pagrindinių mokyklos durų - net 354
metrai. Kartą mes išmatavome atstumą ir nuo tada, kalbėdamos
apie viršutinę aikštelę, būtinai tai paminime. Pavyzdžiui: Ar per
šitokį lietų tikrai nori pėdinti 354 metrus?
Pamačiusi laisvą vietą Lindsė spygteli ir staigiai pasuka vairą į
kairę. Tuo pat metu greta išdygsta rudas Chevrolet - Sara G ran­
dei irgi taiko į tą pačią laisvą vietą.
- Na jau ne! Nė nesvajok. - Ir Lindsė keliskart supypsėjusi
nuspaudžia greičio pedalą, nors akivaizdu, kad Sara čionai atva­
žiavo pirm iau už mus.
Elodė suklykia, nes karšta kava apsilaistė palaidinukę. Šaižiai
sucypia padangos. Laimė, Sara Grundel spėjo laiku sustabdyti
automobilį, antraip Lindsės Range Rover būtų užkabinęs jos au­
tomobilio buferį.
- Šaunumėlis! - Lindsė įsuka į laisvą plotelį ir išjungia vari­
klį. Tada atidaro dureles ir iškiša galvą.
- Atleisk, mieloji! - šūkteli Sarai. - Aš tavęs nepastebėjau.
Kokia melagė!
- Puiku. - Elodė susuka į gniužuliuką Dunkin Donuts kavi­
nės servetėlę ir ima valyti kavos dėmes. - Dabar visą dieną teks
taip vaikščioti, o papai kvepės riešutais.
- Vaikinams patinka maisto kvapai, - paguodžiu. - Skaičiau
žurnale „Glamour“.
- Tada įsidėk į kelnaites sausainį, ir Mafinas puls ant tavęs
dar prieš pamokas, - tarsteli Lindsė, atsuka į save galinio vaizdo
veidrodėlį ir žvilgteli į jį.
- Galėtum išmėginti tai su Robiu, Šame. - Elodė švysteli į
mane kava ištepliotą servetėlę. Aš pagaunu ją ir sviedžiu atgal.

22
 Elodė nusijuokia.
- Manei, pamiršau apie tavo didįjį vakarą, ką? - Ji pasirausia
rankinėje, ir virš sėdynių nuskrieja suglamžytas, tabako trupi­
niais aplipęs prezervatyvo pakelis.
Lindsė prapliumpa kvatoti.
- Bjaurybės, - sakau ir, dviem pirštais suėmusi prezervatyvo
pakelį, įmetu jį į daiktinę. Vėl susinervinu, o paširdžiuose pajun­
tu sunkumą. Ir kodėl prezervatyvai pakuojami į folijos maiše­
lius? Tarsi būtų vaistai, gydytojo skirti nuo alergijos ar nuo žar­
nyno veiklos sutrikimų.
- Nėra sargio, nebus ir sekso. - Elodė pasilenkia ir pabučiuo­
ja man į skruostą. Ant jo lieka didelis apvalus rožinio lūpdažio
atspaudas.
- Eime, - tarsteliu ir mikliai išsiropščiu iš automobilio, kol
jos nepastebėjo, kad paraudau.
Draugės lipa iš automobilio, o aš pamatau prie sporto salės
stovintį Otą, fizinio lavinimo mokytoją. Greičiausiai apžiūrinė­
ja mūsų užpakalius. Jo kabinetas - šalia merginų persirengimo
kambario. Elodė mano, kad mokytojas tyčia išsireikalavo šito
kabineto, o tada prie savo kompiuterio prijungė vaizdo kamerą,
įtaisytą merginų tualete. Kam kitam jam reikalingas kompiute­
ris? Jis juk fizinio lavinimo mokytojas. Dabar, kiekvieną kartą
einant į tualetą, man prasideda paranoja.
- Greičiau, panelės, - paragina mokytojas. Otas yra ir futbolo
komandos treneris. Tai juokinga, nes jis vargu ar sugebėtų nu­
bėgti iki kavos automato ir atgal. Jis panašus į jūrų vėplį. N eran­
gus ir su ūsais. - Nenorėčiau bausti jūsų už vėlavimą.

23
 - Nenorėčiau pliaukštelėti jums per užpakalius, - tarsteliu
pamėgdžiodama spigų jo balsą. Tai dar viena priežastis, kodėl
Elodė įtaria jį esant pedofilą.
Elodė ir Lindsė sukikena.
- Iki skambučio dvi minutės, - jau griežčiau sako Otas. Tur­
būt išgirdo mano žodžius, bet man tai nerūpi.
- Gero penktadienio, - burbteli Lindsė, įsikibdama man į p a­
rankę.
Elodė išsitraukia mobilųjį telefoną ir žvilgteli į savo atspindį,
patikrina, ar tarp dantų nelikę maisto, rožiniais nagučiais išraki-
nėja sezamų sėklas.
- Užknisa, - tarsteli ji nepakeldama akių.
- Žiauriai, - atsakau. Vis dėlto penktadienis - pati sunkiau­
sia savaitės diena: tiek nedaug trūksta iki laisvės! - Nužudykite
mane dabar.
- Na jau ne. - Lindsė spusteli man ranką. - Negaliu leisti,
kad geriausia mano draugė m irtų nekalta.
Štai matote: mes nieko nežinome.

Per dvi pirmąsias pamokas - meno ir Amerikos istorijos (pa­

žengusiųjų lygis; istoriją visad mėgau) - gaunu tik penkias rožes.
Nelabai suku galvą, nors truputėlį erzina tai, kad Eilina Cho gau­
na keturias rožes iš savo vaikino Jano Douvelio. Man nedingtelė­
jo tokios paslaugos paprašyti Robio, be to, tai būtų nesąžininga.
Žmonės pamanys, kad turi daugiau draugų nei iš tikrųjų.
Vos įžengiu į chemijos klasę, mokytojas Tirnėjus praneša: lai­
kysime bendrą chemijos testą. Tai rim ta problema, nes: 1) ketu­
rias paskutines savaites nesupratau nam ų darbų, nė žodelio (na

24
gerai, lioviausi spėliojusi antros savaitės pradžioje); 2) mokytojas
Tirnėjus grasina blogiausiai besimokančiųjų pavardes pranešti
atrankos į koledžus komitetui, o į koledžus daugelis iš mūsų dar
nepriimti. Nežinau, ar jis rimtai, ar tik gąsdina, bet tikrai nelei­
siu, kad tas fašistinių pažiūrų mokytojėlis užtvertų man kelią į
Bostono universitetą.
Ir tai dar ne viskas: aš atsisėdu šalia Loros Lornet - turbūt
vienintelės visoje klasėje, kuri apie chemiją nutuokia dar mažiau
negu aš.
Po teisybei, šįmet mano pažymiai iš chemijos visai neblogi,
bet tikrai ne dėl to, kad aplankė mįslinga vizija ir staiga ėmiau
nutuokti apie protonų ir elektronų sąveiką. Puikius pažymius
gaunu pasitelkusi tai, kas nusakoma dviem žodžiais: Džeremis
Balas. Jis liesesnis už mane, jam iš burnos sklinda kukurūzų
dribsnių kvapas, bet leidžia man nusirašyti nam ų darbus, o lai­
kant testus pristum ia savo suolą arčiau manojo, kad galėčiau ne­
pastebimai nusirašyti.
Prieš Tirnėjaus pamoką užsuku į tualetą nusišlapinti ir pa­
simatyti su Ele (mudvi visad susitinkame tualete prieš ketvirtą
pamoką; jai tai būna biologijos, o man - chemijos), dėl to į klasę
ateinu, deja, per vėlai ir nespėju įsitaisyti šalia Džeremio.
Mokytojo Tirnėjaus testas susideda iš trijų klausimų. Mano
žinių nepakanka bet kokiam atsakymui bent į vieną klausimą
suregzti. Šalia manęs sėdi Lora. Ji sulenkusi lapą pusiau ir iškišu­
si liežuvio galiuką - taip Lora elgiasi visada, kai mąsto. Tiesa, jos
atsakymas į pirmą klausimą visai neblogas: aiškus ir apgalvotas,
ne koks klaikus paistalas, kai rašai nežinia ką ir tikiesi, kad, jei
prikeverzosi daug, išspausi šiokią tokią protingą mintį. (Jūsų ži­

25
niai, taip nebūna.) Staiga prisimenu, kad praėjusią savaitę moky­
tojas Tirnėjus išbarė Lorą dėl blogų pažymių. Tikriausiai ji daug
mokėsi papildomai.
Žvilgčiodama Lorai per petį nusirašau atsakymus į du klau­
simus (puikiai sugebu nekristi j akis). Tada mokytojas Tirnėjus
sušunka:
- Tryyyyyys minutės! - Rikteli taip dramatiškai, kad net su­
dreba pagurklis. Lyg jis būtų balsas už kadro.
Regis, Lora jau viską parašė ir dabar tikrina darbą, bet ji taip
palinkusi virš stalo, kad niekaip negaliu įžiūrėti atsakymo į tre­
čią klausimą. Stebiu, kaip ilgoji laikrodžio rodyklė juda ratu.
- Dvi minuuuuutės su puseee, - sugriaudi Tirnėjus.
Pasilenkiu ir baksteliu Lorai tušinuku. Ji nustebusi pakelia
akis. Mudvi nesikalbame jau daugybę metų, tad akimirką jos
veide šmėsteli sunkiai nusakoma išraiška.
- Tušinuką, - ištariu tik lūpomis, be garso.
Sutrikusi Lora dėbteli į Tirnėjų. Laimė, jis palinkęs virš va­
dovėlio.
- Ką? - sušnypščia Lora.
Pamosuoju tušinuku, neva baigėsi rašalas. Lora spokso į
mane. Staiga man kyla noras pasilenkti ir ją papurtyti.
- Dviiiii minuuutės.
Pagaliau Loros akys nušvinta, ji išsišiepia taip, lyg būtų
atradusi vaistus nuo vėžio. Nenorėčiau būti šiurkšti, bet pa­
sakysiu štai ką: jei esi keistuolis, o dar - lėtapėdis, vadinasi,
esi beviltiškas. Koks čia gėris, jei nesugebi pagroti Bethoveno,
laim ėti nacionaliniam e rašybos konkurse, įstoti į Harvardą ar
panašiai?

26
 Lora pasilenkusi rausiasi kuprinėje ieškodama tušinuko, o
aš nusirašau nuo jos paskutinį atsakymą. Ir netgi spėju pam irš­
ti prašiusi tušinuko, tad Lorai tenka šnipštelėti man, kad atsi­
sukčiau.
- Trisssssdešimt sssssekundžių.
-Im k .
Paimu tušinuką. Vienas galas apkramtytas, fui. Išspaudžiu
šiokią tokią šypseną ir nusigręžiu. Bet po sekundės Lora vėl
šnipšteli:
- Ar rašo?
Dėbteliu į ją taip, kad atšoktų, bet mano žvilgsnio Lora nesu­
pranta.
- Tušinukas. Ar rašo? - sušnabžda jau garsiau.
Tirnėjus trenkia vadovėliu per stalą. Ir taip stipriai, kad visi
net pašokame.
- Panele Lornet, - užriaumoja jis, perverdamas Lorą žvilgs­
niu. - Jūs kalbate per mano pamoką?
Loros veidas užsiplieskia raudoniu, ji ima kandžioti lūpą,
žvilgčioja tai į mane, tai į mokytoją. Aš tyliu.
- Aš tik... - pralemena ji.
- Tylos.
Tirnėjus atsistoja, susiraukia taip, jog atrodo, kad burna tuoj
susilies su kaklu, ir sukryžiuoja rankas ant krūtinės. Maniau,
bars Lorą, mat tebevarsto ją naikinančiu žvilgsniu, bet mokyto­
jas ištaria:
- Laikas baigėsi. Pieštukus ir tušinukus - ant stalų.
Atkišu tušinuką Lorai, bet ji neima jo.
- Turėkis, - sako.

27
 - Ne, ačiū.
Laikydama tušinuką dviem pirštais, pasilenkiu ir pakišu jį
Lorai po nosim, bet ji paslepia rankas už nugaros.
- Pasilik. Gal prireiks ką užsirašyti ar panašiai. - Lora spokso
į mane taip, tarsi siūlytų stebuklą, o ne apseilėtą Bic rašiklį.
Staiga, gal dėl Loros veido išraiškos, gal ir ne, prisimenu eks­
kursiją antroje klasėje. Visi pasirinko po draugą į porą, o m u­
dvi su Lora vienintelės likom be poros. Taigi kaskart eidamos
per gatvę turėdavome susikibti už rankų. Jos rankos buvo tokios
prakaituotos... Įdomu, ar ji tai atsimena? Tikiuosi, kad ne.
Nusišypsau jai puse lūpų ir įsimetu tušinuką į rankinę. Lora
išsišiepia iki ausų. Kai tik pasibaigs pamoka, rašiklį, žinoma, iš­
mesiu. Niekada nežinai, koks užkratas plinta per seiles.
Pasak mano mamos, kasdien reikia atlikti bent po vieną gerą
darbą. Tad, žvelgiant šitaip, manau, tokį darbą šiandien jau esu
atlikusi.

MATEMATIKA:
D A R V I E N A P A M O K A API E
„CH EMINES" REAKCIJAS
Ketvirta pamoka - visuomeninių įgūdžių lavinimas. Iš tiesų tai
fizinio lavinimo pamoka, tik vadinama kitaip, nes mes, beveik
suaugę žmonės, galėtume ir įsižeisti dėl priverstinės fizinės vei­
klos. (Elodė mano, kad šias pamokas reikėtų vadinti vergija.)
Mes mokomės suteikti pirmąją pagalbą, o tai reiškia, kad moky­
tojo Oto akivaizdoje tenka laižytis su žmogaus dydžio maneke­
nais. Tai dar vienas įrodymas, kad Otas - iškrypėlis.
Penktoji pamoka - matematika. Amūrai pasirodo anksti, vos
pamokai prasidėjus. Viena mergaitė vilki raudona blizgančia

28
triko palaidine, o ant galvos užsidėjusi ragiukus, kita mergaitė
panaši į Playboy zuikutį, o gal į velykinį zuikį su aukštakulniais,
trečia apsirengusi kaip angelas. Jų kostiumai nelabai tinka šiai
šventei, bet, kaip jau minėjau, šiandien svarbiausia - pasirodyti
prieš jaunesnius ir ypač prieš vyresnius vaikinus. Nieko čia ne­
padarysi, ir mes taip elgėmės. Penktoje klasėje Elė du mėnesius
susitikinėjo su Maiku Harmonu (kuris tuo metu mokėsi aštun­
toje). Kai ji pristatė jam meilės laiškelį, jis pagyrė jos užpakaliu­
ką, esą gražiai atrodo su aptemptomis kelnėmis. Štai tokia mei­
lės istorija.
Velniukas įteikia man tris rožes: vieną nuo Elodės, vieną nuo
Taros Fliut, kuri lyg ir priklauso mūsų grupelei, ir vieną nuo
Robio. Tyčia lėtai išvynioju laiškelį, kuris buvo prikabintas prie
rožės koto, o skaitydama jį vaidinu susijaudinusią, nors Robis
tesugebėjo parašyti: Su Valentino diena. Su meile, o apačioje m a­
žesnėmis raidelėmis: Patenkinta?
Su meile - ne tas pat kas A i tave myliu. Šios frazės vienas
kitam m udu dar neištarėme, bet, manau, tai netrukus įvyks. Po
teisybei, galbūt netgi šįvakar. Praėjusią savaitę vieną vakarą su
Robiu sėdėjome ant sofos pas jį namie ir jis taip įsistebeilijo į
mane, kad buvau visiškai, VISIŠKAI tikra: tuoj jis ištars šią frazę.
Bet jis pasakė: kai žiūriu į tave tam tikru kampu, man prim eni
Skarletę Johanson.
Man adresuotas laiškelis bent jau geresnis už tą, kurį Elė pra­
ėjusiais metais gavo iš Meto Vaildo: Rožės - raudonos, ramunė -
balta, jei atviliosiu tave prie lovos, bus puiku. Jis, žinoma, pajuo­
kavo, bet vis dėlto. Balta ir puiku... Tai netgi nesirimuoja.
Maniau, štai ir visi meilės laiškeliai, bet netikėtai prie mano
suolo prieina angelas ir įteikia dar vieną. Visos rožės, kurias ga­

29
vau, - skirtingų spalvų, o toji paskutinė - pati gražiausia: dar
neišsiskleidusi, kreminės spalvos, lyg būtų ne gėlė, o ledai.
- Ji nuostabi, - sušnabžda angelas.
Pakeliu akis. Angelas stovi prie mano suolo ir spokso į gulin­
čią rožę. Pas mus neįprasta, kad žemesnės klasės mokinys kreip­
tųsi į vyresnįjį, tad tokia nepagarba mane truputėlį suerzina. Bet
toji mergaitė neatrodo kaip tradicinis amūras. Jos plaukai švie­
sūs, beveik balti, oda kone permatoma, galima įžiūrėti krauja­
gysles. Mergaitė man matyta, tik negaliu prisiminti kur.
Pamačiusi, kad žiūriu į ją, mokinukė droviai nusišypso.
Laimė, jos veidas rausteli - bent šioks toks ženklas, kad m er­
gaitė gyva.
- Mariana!
Tuo metu mergaitę pašaukia velniukas ir ji nusigręžia. Vel­
niukas nekantriai pamojuoja neišdalytomis rožėmis, ir angelas
Mariana nuskuba prie kitų amūrų. Visa trijulė išeina.
Pirštais perbraukiu per rožės žiedlapius (jie švelnutėliai,
lyg oras ar kvėpavimas) ir staiga pasijuntu kvailai. Išlankstau
laiškelį manydama, kad jis nuo Elės arba Lindsės. (Ji m an vi­
sad rašo: Mylėsiu tave iki mirties, kale.) Bet pam atau piešinėlį,
kuriam e pavaizduotas storas amūras, strėle netyčia pataikęs į
medyje tupintį paukštį. Po paukščiu parašyta: Plikasis ameri­
kietiškas erelis. Atrodo, kad paukštis tuoj tuoj iškris iš medžio
ir nudribs tiesiai ant porelės, sėdinčios po juo ant suolelio. M a­
nyčiau, toji pora ir buvo tikrasis am ūro taikinys. Amūras kvai­
lai išsiviepęs, jo akyse - spiralės.
Po piešinėliu užrašas: Mylėdamas negerk.
Be abejonės, laiškelis nuo Kento Makfalerio - jis piešia kari­
katūras satyriniam mokyklos laikraščiui „Sielvartas". Pakeliu akis

30
ir žvilgteliu jo pusėn. Jis visad sėdi klasės gale, kairiame kampe.
Tai - viena iš jo keistenybių, bet tikrai ne vienintelė. Esu tikra,
kad jis žiūri į mane. Kentas man nusišypso ir pamojuoja. Tada
pavaizduoja, kad įtempia strėlę ir nusitaiko į mane. Apsimestinai
susiraukusi čiumpu jo laiškelį, greitai sulankstau ir įmetu į ran­
kinę. Bet jam, regis, tai nė motais. Visu kūnu jaučiu jo šypseną.
Mokytojas Deimleris vaikšto pirmyn atgal tarp suolų ir ren­
ka namų darbus. Jis sustoja prie mano suolo. Turiu prisipažinti:
tai dėl jo siuntu gavusi keturis meilės laiškelius per matematikos
pamoką. Mokytojui Deimleriui tik dvidešimt penkeri ir jis nuos­
tabus. Jis futbolo komandos trenerio padėjėjas. Gana juokinga
matyti jį stovintį šalia Oto. Fiziškai jiedu - visiškos priešingybės.
Mokytojas Deimleris aukštesnis nei metro aštuoniasdešimties,
visad įdegęs, o rengiasi kaip mes - džinsai, džemperis ir New
Balance sportbačiai. Jis baigė Tomo Džefersono mokyklą. Vieną­
kart bibliotekoje, senuose klasių albumuose, ieškojome jo nuo­
traukos. Jis buvo mokslo metų baigimo vakarėlio karalius. Vie­
noje nuotraukoje vilkėjo smokingu ir šypsojosi apsikabinęs savo
damą. Ant kaklo - pinta virvelė, paslėpta po marškinių apyka­
kle. Dievinu tą nuotrauką. Bet žinot, ką dievinu dar labiau? Tai,
kad jis ant kaklo vis dar nešioja tą pintą virvelę.
Kaip ironiška - pats karščiausias Tomo Džefersono mokyklos
vaikinas dirba čia mokytoju.
Deimleris nusišypso man, ir mano širdis kaip visada krūpteli.
Jis perbraukia pirštais sau per rudus išsidraikiusius plaukus, o aš
svajoju pataršyti jam plaukus pati.
- Oho, devynios rožės? - Deimleris kilsteli antakius ir de­
monstratyviai pažvelgia į rankinį laikrodį. - Dar tik penkiolika
minučių po vienuolikos. Šaunu!

3i
 - Ką aš galiu padaryti? - ištariu kuo švelniau ir viliūkiškiau. -
Žmonės mane tiesiog dievina.
- Matau, - tarsteli jis ir mirkteli man.
Palaukiu, kol jis kiek nutols, ir garsiai sakau:
- Vis dar negavau rožės iš jūsų, mokytojau Deimleri.
Jis neatsigręžia, bet jo ausų galiukai parausta. Klasėje pasi­
girsta prunkštim as ir krizenimas. Mane užplūsta pažįstamas
jausmas, kai žinai, kad elgiesi blogai, bet nubaustas nebūsi. Pa­
našiai jautiesi niekam nematant nušvilpęs ką nors iš mokyklos
valgyklos ar prisigėręs per šeimos atostogas.
Lindsė sako, kad vieną dieną mokytojas Deimleris iškels
man bylą dėl priekabiavimo. Vargu. Manau, mano išsišokimai
jam patinka.
Tai patvirtina ir faktas, kad vėl atsisukęs į klasę jis šypsosi.
- Peržvelgęs praėjusios savaitės testo rezultatus matau, kad
vis dar painiojate asimptotes ir ribas, - prabyla jis, palinkdamas
virš stalo ir užkeldamas koją ant kojos. Esu tikra, niekam kitam
nepavyktų šitaip sudominti mokinių, kaip jam.
Iki pat pamokos pabaigos mokytojas nežvilgteli į mane, ne­
bent pakeliu ranką. Tačiau kai pagaliau mūsų akys susitinka,
mano kūnu perbėga šiurpuliukai. Prisiekiu: jis jaučiasi lygiai
taip pat.

Po pamokos prie manęs prieina Kentas.

- Na? - tarsteli. - Ką manai?
- Apie ką? - neva nustembu, nors iš tiesų tenoriu jį paner­
vinti. Puikiai suprantu, kad jis kalba apie rožę ir piešinėlį.
Kentas tik nusišypso ir pakeičia pokalbio temą.

32
 - Šį savaitgalį mano tėvai išvažiuoja.
- Tau gerai.
Šypsena tebešviečia jo veide.
- Šįvakar rengiu vakarėlį. Ateisi?
Spoksau į jį. Niekada nesupratau Kento. Ar bent jau nesu­
prantu daugelį metų. Kai buvome maži, draugavome labai arti­
mai, manau, jis buvo geriausias mano draugas ir pirmas vaiki­
nas, kurį pabučiavau. Tačiau pradėjęs lankyti vidurinę jis darėsi
vis keistesnis. Nuo pat pirmos gimnazijos klasės mokykloje vilki
švarkus, nors daugelis jų prairę per siūles, skylėtom alkūnėm.
Kiekvieną mielą dieną jis avi tais pačiais nudrengtais juodai ir
baltai languotais sportbačiais, o jo plaukai tokie ilgi, kad atrodo
kaip uždanga, kas penkios sekundės nusileidžianti ant akių. Bet
kvailiausia tai, kad jis nešioja kepurę - katiliuką. Mokykloje!
O blogiausia, kad Kentas galėtų būti visai nieko vyrukas. Jis
gražus, dailiai sudėtas. Po kaire akimi - širdelės formos apga­
mėlis. Garbės žodis, nejuokauju. Bet ne, jam būtinai reikia viską
sugadinti ir atrodyti kvailai.
- Kol kas gerai nežinau, ką veiksiu šį vakarą, - sakau. - Bet
jeigu visi susirinks pas tave... - Ir tyčia nutylu, kad jis suprastų,
jog pasirodysiu tik jeigu į galvą nešaus nieko įdomesnio.
- Bus smagu, - šypsodamasis patikina Kentas.
O mane nervina dar vienas dalykas: Kentas elgiasi taip, tarsi
pasaulis būtų didelė, į blizgantį popierių suvyniota dovana, ku­
rią jis turi kas rytą išvynioti.
- Pažiūrėsim, - sakau.
Koridoriaus gale pastebiu Robį, šaunantį į kavinę. Paspartinu
žingsnį tikėdamasi, kad Kentas susipras ir atstos. Sakyčiau, gan

33
optimistiškas noras. Kentas jau senų seniausiai mane įsimylėjęs.
Turbūt nuo tada, kai pirmąsyk pasibučiavom.
Jis sustoja, veikiausiai tikisi, kad stabtelėsiu ir aš. Bet aš ne-
sustoju. Pasijuntu kalta, kad elgiuosi šiurkštokai, bet tą minutę
išgirstu jo balsą ir vien tik iš skambesio suprantu: Kentas tebe-
sišypso.
- Pasimatysim šįvakar, - sako jis.
Girdžiu, kaip sugirgžda jo sportbačiai. Vadinasi, apsisuko ir
nuėjo į kitą pusę. Jis ima švilpauti. Mano ausis pasiekia tolstanti
melodija. Ne iškart suprantu, kokia čia daina.
Ryt saulė vėl patekės, galim lažintis iš tavo paskutinio dolerio,
kad rytoj ji vėl švies. Tai iš miuziklo „Anė“. Mano mėgstamiausia
daina. Kadaise. Kai buvau septynerių.
Žinau, koridoriuje niekas neatkreipė į mus dėmesio, bet vis
tiek susigėstu, jaučiu, kaip kaklu pam ažu kyla karštis. Kentas
visada taip elgiasi: tarsi pažinotų mane geriau už kitus; ir tai
vien dėl to, kad kadaise, prieš šimtą metų, drauge žaisdavome
smėlio dėžėje. Jis elgiasi taip, lyg per pastaruosius dešim t m etų
mūsų santykiai nebūtų pasikeitę, nors iš tikrųjų pasikeitė labai
smarkiai.
Užpakalinėje džinsų kišenėje suvibruoja telefonas. Prieš įei­
dama į valgyklą atidarau dangtelį. Atėjo žinutė iš Lindsės.
Party pas Kentą Makreiza sivakar. Eini?
Stabteliu ir giliai atsidustu, o tada atsakau: Ok.

Tomo Džefersono mokyklos valgykloje yra trys valgomi dalykai:

1. Paprastos bandelės arba bandelės su tepamuoju sūreliu.
2. Gruzdintos bulvytės.

34
 3. Sumuštiniai iš skyriaus Pasidaryk sumuštinį pats, bet:
a) sumuštinis turi būti tik su kalakutiena, kumpiu arba
su vištienos krūtinėle. Jokiu būdu ne su saliamiu ar
Bolonės dešra. O jautienos pjausnys - abejotinos ko­
kybės. Apmaudu, nes aš labiausiai mėgstu pjausnį.
Robis su grupele draugų stovi prie kasos. Jis laiko milžinišką
padėklą su gruzdintomis bulvytėmis. Valgo jas kiekvieną dieną.
Robis pagauna m ano žvilgsnį ir linkteli. (Jis tikrai ne iš tų jaus­
mingų ir supratingų vaikinų, užtenka prisim inti jo žodžius laiš­
kelyje: Su meile.)
Keista. Kadaise, prieš mudviem pradedant susitikinėti, Robis
man labai patiko. Ir patiko seniai. Vos pažvelgdavo mano pusėn,
manyje kažkas tarsi užkunkuliuodavo, užputodavo, ir taip sti­
priai, kad pasijusdavau lyg apdujusi. Kartais mąstant apie jį man
net galva apsisukdavo ir tekdavo prisėsti, garbės žodis.
Tačiau dabar, kai m udu tapome pora, žvelgiant į Robį mane
užplūsta keisčiausios mintys. Pavyzdžiui, ar tos gruzdintos bul­
vytės neužkimš jam kraujagyslių; arba: ar jis naudoja tarpdančių
siūlą; arba dar: kada paskutinį kartą jis skalbė tą Yankees beis­
bolo kepuraitę, kurią užsimaukšlinęs kone kasdien. Kartais pa­
sidaro neramu, svarstau, gal man kas negerai? Kas tau nenorėtų
susitikinėti su Robiu Kokreinu?
Na, nesakyčiau, kad esu labai nelaiminga. Aš laiminga, tik
kartais tenka mintyse prim inti sau, dėl ko man patinka Robis.
Kad neužmirščiau. Laimė, gerų dalykų yra šimtai: jo plaukai
juodi, veidas nubertas tūkstančių strazdanų, bet dėl to jis neat­
rodo kvailai; jis kalba garsiai, bet tai pralinksmina; visi jį pažįsta
ir mėgsta, jį įsimylėjusios turbūt pusė mokyklos merginų; jam

35
labai tinka vartinio teniso komandos marškinėliai; kai Robis
būna labai pavargęs, jis padeda galvą man ant peties Ir užmiega.
Tai man patinka labiausiai. Man patinka gulėti šalia jo tamsoje,
kai aplink taip tylu, jog girdžiu plakant savo širdį. Štai tokiomis
akimirkomis esu tikra, kad myliu jį.
Ketindama susimokėti už bandelę atsistoju į eilę ir apsime­
tu nematanti Robio. (Aš irgi moku suvaidinti nepasiekiamąją.)
Paskui pėdinu prie stalų, kur sėdi vyresnieji mokiniai. Mūsų val­
gykla stačiakampio formos. Valgyklos priekyje keli stalai skirti
specialiųjų poreikių klasę lankantiems mokiniams, toliau sto­
vi pirmos, antros ir trečios gimnazijos klasių mokiniams skirti
stalai. Pačiame gale valgo abiturientai. Tai aštuonkampė erdvė,
apsupta langų. Na gerai, langai išeina į automobilių aikštelę, bet
vis dėlto tai geriau, nei spoksoti į gaują atsilikėlių, kuriems per
barzdą varva obuolių tyrė. Atsiprašau, nenorėjau nieko įžeisti.
Elė jau sėdi prie apvalaus staliuko, stovinčio prie lango. Tai
mėgstamiausia mūsų vieta.
- Labas.
Pastatau padėklą ant stalo, paguldau rožes. Elės rožių puokštė
irgi čia. Mikliai suskaičiuoju jos gėles.
- Devynios. - Pirštu parodau į jos rožes ir pakėlusi pamojuo­
ju savosiomis. - Gavom po lygiai.
Elė išsiviepia.
- Viena mano rožė nesiskaito. Ją atsiuntė Etanas Šloskis. Ar
gali patikėti? Tas keistuolis iškrypėlis.
- O aš rožę gavau iš Kento Makfalerio, taigi nesiskaito ir vie­
na mano.
- Jis tave myyyli, - nutęsia Elė. - Ar gavai Lindsės žinutę?

36
 Iškrapštau bandelės minkštimą ir įsimetu į burną.
- Ar mes tikrai norim į tą vakarėlį?
Elė prunkšteli.
- O ką? Bijai, kad jis tave nugirdys ir išprievartaus?
- Labai juokinga.
- Ten bus daug alaus, - sako Elė ir atsikanda kąsnelį sumušti­
nio su kalakutiena. - Susitikim pas mane namie po pamokų, ok?
Iš tikrųjų jai visai nebūtina priminti, nes tai - mūsų penk­
tadieninė tradicija. Užsisakome maisto į namus, aukštyn kojom
apverčiame jos drabužių spintą, visu garsu paleidžiame muziką
ir šokame dažydamosi viena kitos šešėliais ir lūpdažiais.
- Gerai, sutarta.
Akies krašteliu seku link mūsų einantį Robį. Staiga jis su­
drim ba ant kėdės greta manęs, pamažu pasilenkia ir lūpomis
paliečia man ausį. Jis kvepia odekolonu Totai. Robis visada taip
kvepia. Tas kvapas man prim ena arbatą - citrinų balzamą, kurį
gerdavo mano močiutė, bet aš nesu jam to sakiusi.
- Labas, Samanine. - Jis vis prigalvoja man naujų vardų: Sa­
maninė, Samuštinė, Samė Sakė. - Ar tave aplankė mano siųstas
amūras?
- O tave - manasis? - pasiteirauju.
Jis nusiima nuo pečių kuprinę ir atsega ją. Joje guli koks pus­
tuzinis rožių, tad, manau, viena iš jų turėtų būti mano. Be to, ku­
prinėje dar yra tuščias cigarečių pakelis, pakelis Trident gumos,
mobilusis telefonas ir švarūs marškinėliai persirengti. Knygų
nėra, jis ne itin linkęs į mokslus.
- O kas atsiuntė kitas rožes? - klausiu norėdama jį paerzinti.
- Tavo konkurentės, - atšauna jis ir kilsteli antakius.

37
 - Tik pamanyk! - tarsteli Elė. - Robi, ar eisi pas Kentą į va­
karėlį šįvakar?
- Turbūt.- Robis gūžteli pečiais ir veidas staiga persimaino,
lyg jis nuobodžiautų.
Išduosiu jums paslaptį: vieną kartą, kai mudu bučiavomės, aš
atsimerkiau ir pamačiau, kad Robis mane bučiuoja atmerktomis
akimis. Be to, jis žiūrėjo ne į mane, o man per petį - į kambarį.
- Ten bus daug alaus, - pakartoja Elė.
Juokaujama, esą Džefersono mokykla puikiai parengia moks­
leivius studijoms koledže: čia išmoksti dirbti ir gerti. Prieš dvejus
metus mūsų mokykla pateko į laikraštį, kai „New York Times"
paskelbė Konektikute girtuoklystėmis labiausiai pagarsėjusių
valstybinių mokyklų dešimtuką.
O ką čia daugiau veikti? Na, yra prekybos centrų, rengiame
vakarėlius pusrūsiuose. Bet tai ir viskas. Po teisybei, daug kur
šalyje dedasi panašūs dalykai. Mano tėtis sakydavo, kad reikia
nugriauti Laisvės statulą ir vietoj jos pastatyti didžiulį prekybos
centrą arba McDonald’s geltoną M raidę. Tada žmonės bent jau
žinotų, ko tikėtis.
- Hm. Atsiprašau.
Tai kosteli Lindsė. Ji stovi Robiui už nugaros sukryžiavusi
rankas ant krūtinės ir trepsi koja į grindis.
- Tu sėdi mano vietoje, Kokreinai, - sako ji griežtai, nors tai
vaidyba. Lindsė ir Robis - seni draugai. Ar bent jau visad pri­
klausė tai pačiai grupelei.
- Prašau man atleisti, panele Edžkomb. - Robis atsistoja ir
žemai nusilenkia Lindsei, kuri klesteli ant kėdės.

38
 - Pasimatysim šįvakar, Robi, - sako Elė ir priduria: - Atsi­
vesk savo draugus.
- Iki greito. - Robis pasilenkia, veidu įsikniaubia man į plaukus
Ir prabyla sodriu ramiu balsu. Išgirdus jo balsą, anksčiau visi mano
nervai imdavo sproginėti lyg fejerverkai, bet dabar kartais atrodo,
kad jis vulgarus. - Nepamiršk, jog šįvakar būsim tik tu ir aš.
- Nepamiršau, - atsakau vildamasi, kad mano balsas skamba
seksualiai, o ne išgąstingai. Man ima prakaituoti delnai ir mintyse
meldžiuosi, kad tik Robis nesumanytų paimti mane už rankos.
Laimė, jis to nepadaro. Tačiau pasilenkia ir prispaudžia savo
lūpas prie manųjų. Mudu bučiuojamės tol, kol Lindsė ima purkš­
tauti:
- Tik jau ne tada, kai aš valgau. - Ir sviedžia į mane gruzdin­
tą bulvytę. Toji pataiko man į petį.
- Viso, panelės, - sako Robis, sukteli ant galvos kepuraitę ir
lėtai nueina.
Niekam nematant servetėle nusivalau burną, nes Robis apsei-
lėjo man visą smakrą.
Išduosiu dar vieną paslaptį: Robis bučiuojasi nepakenčiamai.
Elodė sako, jog įsitempusi esu tik todėl, kad jaučiuosi nesau­
gi, nes mudu su Robiu esą dar „neužtvirtinome“ draugystės. Kai
tik tai įvyks, sako ji, pasijusiu geriau. Ir aš taip manau. Pagaliau,
juk ji - ekspertė.
Elodė prie mūsų stalo ateina paskutinė. Kai padeda padėklą
su gruzdintomis bulvytėmis, visos puolame prie jų. Elodė nesėk­
mingai mėgina mus nubaidyti.
Ji teškia savo rožes ant stalo. Dvylika. Akimirką mane apima
pavydas.

39
 Spėju, tą patį pajunta ir Elė, nes ištaria:
- Ką turėjai padaryti, kad gautum šitiek rožių?
- Kurį vaikiną turėjai „padaryti"? - pataiso ją Lindsė.
Elodė parodo mums liežuvį, bet švyti patenkinta, kad atkrei­
pėme dėmesį į jos rožes.
Staiga Elė įsistebeilija į kažką už manęs ir ima kikenti. Žudikė
psichopate, kas ji, kas ji?
Visos atsisukame. Julija Saiks, vadinama Psichopate, sliūkina
tarp vyresniems mokiniams skirtų stalų. Ji visada taip vaikšto:
lyg plauktų stumiama paslaptingų srovių. Plonais baltais pirštais
Julija laiko rudą popierinį maišelį. Jai ant veido užkritusios švie­
sių, beveik baltų plaukų sruogos. Pečiai pakelti taip, kad beveik
liečia ausis.
Valgykloje į ją beveik niekas nekreipia dėmesio (ji - vidu­
tinybės įsikūnijimas), bet Lindsė, Elė, Elodė ir aš tuoj imame
vaizduoti sceną su peiliu ir klyksmais iš Alfredo Hičkoko filmo
Psichopatas. Prieš keletą metų visos kartu žiūrėjome šį filmą
(paskui teko miegoti prie šviesos).
Nežinau, ar Julija mus girdi. Lindsė mano, kad ji - tarsi kur­
čia, nes galvoje jai garsiai skamba įvairūs balsai. Julija ir toliau
slenka per valgyklą iki pat durų, pro kurias galima išeiti į au­
tomobilių aikštelę. Kur jinai pietauja, neturiu supratimo. Retai
kada matau ją valgykloje. Atidarydama duris Julija keletą kartų
stumteli jas petimi, tarsi būtų itin trapi, o durys - sunkiai įvei­
kiama kliūtis.
- Kažin, ar ji gavo mūsų meilės laiškelį? - klausia Lindsė. Ji
nulaižo druską nuo bulvytės, tada įsimeta ją į burną.
Elė linkteli.

40
 - Aha, per botaniką. Aš sėdėjau kaip tik už jos.
- Ar ką sakė?
- Ar ji kada ką sako?
Elė uždeda ranką ant širdies ir apsimeta nuliūdusi.
- Vos tik pamoka pasibaigė, rožę ji išmetė. Ar galit patikėti?
Mano akivaizdoje.
Pirmoje gimnazijos klasėje Lindsė išuostė, kad Julija niekada
nėra gavusi jokio meilės laiškelio. Nė vieno. Tad Lindsė prikabi­
no laiškelį prie vienos iš savo rožių ir lipnia juostele priklijavo
gėlę prie Julijos spintelės. Laiškelyje buvo parašyta: Galbūt kitą­
met, bet tikriausiai niekada.
Nuo tada kasmet per Valentino dieną mes siunčiame jai rožę
ir tokį patį tekstą. Tad, kiek man žinoma, vienintelis meilės laiš­
kelis, kurį yra gavusi Julija, toks: Galbūt kitąmet, bet tikriausiai
niekada.
Suprantu, elgiamės nelabai gražiai, bet Julija to nusipelnė. Ji -
nenormali. Sklinda kalbos, kad kartą jos tėvai rado ją nuogut
nuogutėlę, trečią valandą nakties pėdinančią 84-ojo greitkelio
skiriamąja juosta. Pernai Leisė Kenedi pasakojo mačiusi ją Gam­
tos mokslų priestate, tualete, įnirtingai braukančią šepečiu sau
per plaukus ir spoksančią į savo atvaizdą veidrodyje. Be to, Julija
niekada neprataria nė žodžio. Kiek man žinoma, jau metų m e­
tus - nė žodelio.
Lindsė nekenčia Julijos. Regis, Lindsė ir Julija pradinėje m o­
kykloje lankė tą pačią klasę. Atrodo, kaip tik nuo tada Lindsė ir
negali pakęsti Julijos. Pamačiusi ją, persižegnoja, lyg Julija būtų
vampyras, besikėsinantis perkąsti gerklę.

41
 Tai Lindsė pastebėjo, kad Julija prišlapino j miegmaišį per
skaučių iškylą paskutinėje pradinės mokyklos klasėje. Tai ji pra­
minė Juliją Geltonąja karštlige. Taip Julija buvo pravardžiuojama
ilgai, visus pirmuosius metus gimnazijoje. Ar galite patikėti? Be
to, mokiniai jos vengdavo, sakydavo, kad ji atsiduoda šlapimu.
Pažvelgiu pro langą. Julijos plaukai saulėje atrodo tarsi lieps­
na. Horizonte matyti tamsi dėmė, tai kaupiasi juodi audros de­
besys. Staiga man dingteli, kad nė nenumanau, kodėl ir kada
Lindsė ėmė nekęsti Julijos. Ketinu pasiteirauti Lindsės, bet m er­
ginos jau kalba apie ką kita.
- ...susipešė, - užbaigia sakinį Elodė, o Elė sukikena.
- Tiesiog baisu, - vypteli Lindsė.
Akivaizdu, kažką praleidau.
- Kas atsitiko? - klausiu.
Elodė atsisuka į mane.
- Sara Grundel visiems pasakoja, kad Lindsė sugadino jai gy­
venimą. - Man tenka luktelėti, kol Elodė įgudusiu judesiu įsimes
į burną bulvytę. - Ji nedalyvaus plaukimo ketvirtfinalyje. O juk
Sara ta nesąmone tik ir gyvena. Kartą po rytinės treniruotės pa­
miršo nusiimti plaukimo akinukus ir pravaikščiojo su jais iki pat
antros pamokos, atsimeni?
- Namie ant sienos ji turbūt iškabinusi visus savo apdovano­
jimus, - sako Elė.
- Samė irgi. Ar ne, Šame? Visus apdovanojimus už žaidimus
su arkliukais. - Lindsė baksteli alkūne man į šoną.
- Gal galėtumėt nenukrypti nuo esmės? - paprašau ir sumo­
suoju rankomis. Iš dalies dėl to, kad noriu išgirsti pasakojimo
tęsinį, bet ir trokšdama nukreipti dėmesį nuo savęs ir nuo fakto,

42
jog kadaise buvau nevykėlė. Paskutinėje pradinės mokyklos kla­
sėje daugiau laiko praleisdavau ne su žmonių giminės atstovais, o
su arkliais. - Vis dar nesuprantu, kodėl Sara užsiuto ant Lindsės.
Elodė pakelia akis į dangų, tarsi aš būčiau mokinukė iš speci­
aliųjų poreikių klasės.
- Sara buvo nubausta. Už tai, kad vėl pavėlavo į rytinį pati­
krinimą, turbūt penktą kartą per dvi savaites. - Aš vis tiek nieko
nesuprantu. Elodė atsidūsta. - Ji pavėlavo todėl, kad automobilį
teko statyti viršutinėje aikštelėje ir paskui nešti savo subinę...
- Tris šimtus penkiasdešimt keturis metrus!
Visos ištariame tai vienu metu ir imame maniakiškai kikenti.
- Nesijaudink, Liz, - sakau. - Jiegu jūs kausitės, aš statysiu
už tave.
- Aha, visos eisim už tave, - pritaria Elodė.
- Kai kurie dalykai susiklosto baisiai keistai, tiesa? - droviai
prabyla Elė. Taip ji kalba visada, kai mėgina pasakyti ką nors
rimta. - Vienas dalykas išprovokuoja kitą. Pavyzdžiui, jeigu
Lindsė nebūtų užlindusi ir aikštelėj užėmusi laisvos vietos...
- Aš neužlindau. Aš atvažiavau pirm a ir pastačiau pirma, -
ima gintis Lindsė ir netgi trinkteli ranka per stalą. Elodės skar­
dinė su dietine kola šokteli aukštyn ir šiek tiek gėrimo šliūkšteli
ant bulvyčių. Mes vėl praplyštame juoktis.
- Aš rimtai! - Norėdama perrėkti mus Elė pakelia balsą: -
Žinot, tai kaip tinklas. Viskas susiję.
- Gal vėl įsilaužei į tėvelio slėptuvę, EI? - klausia Elodė.
Mes ir vėl leipstame juokais. Šitaip erziname Elę jau daugybę
metų. Jos tėtis dirba muzikos versle. Tik jis ne prodiuseris, vady­
bininkas, muzikantas ar dar kas nors, o teisininkas, kasdien vil­

43
kintis kostiumu (net ir vasarą prie baseino). Bet, pasak Lindsės,
jis - užsislaptinęs girtuoklis hipis.
Mes juokiamės net susiriesdamos, o Elės veidas plyksteli rau­
doniu.
- Merginos, jūs niekada manęs nesiklausot, - tarsteli ji, bet ir
pati vos sulaiko šypseną. Ji čiumpa bulvytę ir sviedžia j Elodę. -
Kartą skaičiau, kad Tailande vienu metu pakilęs būrys plaštakių
gali sukelti liūtį Niujorke.
- Aha, o tau pabezdėjus gali dingti elektra visoje Portugalijo­
je. - Elodė sukikena ir sviedžia bulvytę.
- Dėl tavo burnos kvapo ryte žmonės gali pradėti masiškai
bėgti iš Afrikos. - Elė pasilenkia į priekį. - Beje, aš nebezdu.
Mes su Lindsė juokiamės, o Elodė ir Elė svaidosi bulvytėmis.
Lindsė mėgina pasakyti, kad mes be reikalo išmetame gerus rie­
balus, bet pati kvatoja taip, kad negali žodžio ištarti.
Galiausiai Lindsė giliai įkvepia ir išpyškina:
- Žinot, ką girdėjau? Kad jeigu nusičiaudėsi gana stipriai,
Ajovos valstijoje gali kilti tornadas.
Dabar jau ir Elė praplyšta juokais. Visos kvatojame, čiaudo-
me ir šniurkščiojame. Mokiniai spokso atsigręžę, bet mums - nė
motais. Po kokio milijono nusičiaudėjimų Lindsė laikydamasi
už pilvo atsiremia į kėdės atlošą ir mėgina atgauti kvapą.
- Trisdešimt žuvusiųjų Ajovoje po tornado, - iškvepia ji. - Ir
dar penkiasdešimt dingusių be žinios.
Tai mus vėl pralinksmina.

Lindsė ir aš sutariame nusiplauti nuo septintos pamokos ir nu­

eiti į jogurtinę. Lindsė neis į prancūzų kalbos pamoką (kurios

44
ji negali pakęsti,) o aš - j anglų. Mudvi dažnai taip elgiamės.
Mokomės paskutinėje klasėje, dabar - antras semestras, tad lyg
ir dera praleidinėti pamokas. Be to, aš nekenčiu anglų kalbos
mokytojos Harbor. Ji nuolat nukrypsta nuo temos. Kartais m i­
nutėlę užsisvajoju, o atsitokėjusi girdžiu mokytoją kalbant apie
XVIII amžiaus apatinį trikotažą arba apie priespaudą Afrikoje,
arba kaip atrodo saulė, tekanti virš Didžiojo Kanjono. Nors jai
tikriausiai dar nėra šešiasdešimties, manau, kažkas negerai su
galva. Taip buvo ir mano močiutei: šimtai kirbančių idėjų, prieš­
taraujančių viena kitai, visokios priežastys ir pasekmės, taškai
A, tampantys tašku B. Kai mano močiutė buvo gyva, dažnai ją
lankydavome. Man tebuvo šešeri, bet, atsimenu, galvodavau: Ti­
kiuosi, aš mirsiu jauna.

Mokytoja Harbor, štai matote, kaip ironiška.

O gal tai pranašiškas ženklas?

Norint pamokų metu išeiti iš mokyklos teritorijos, reikia gau­

ti oficialų leidimą su tėvų ir mokyklos administracijos parašais.
Tačiau taip buvo ne visada. Anksčiau paskutinėj gimnazijos kla­
sėj besimokantieji galėdavo išeiti iš mokyklos teritorijos kada tik
panorėję, jeigu tuo metu nebūdavo pamokos. Tokia tvarka buvo
gal prieš dvidešimt metų, kol Tomo Džefersono mokykla neįgijo
prastos reputacijos (pas mus - daugiausia paauglių savižudybių).
Kartą internete radome dienraščio „Konektikuto žinios" straipsnį,
kuriame mūsų mokykla buvo vadinama „savižudžių vidurine".
O vieną dieną grupelė vaikigalių išėjo iš mokyklos ir būriu
nušoko nuo tilto. Manau, buvo sutarę nusižudyti. Kad ir kaip ten

45
būtų, nuo tada ir uždraudė pam okų metu išeiti iš mokyklos teri­
torijos be specialaus leidimo. Sakyčiau, tai gana kvaila. Panašu į
draudimą visiems gerti vandenį, nes kažkas vandeniui skirtuose
buteliukuose į mokyklą atsineša degtinės.
Laimė, pabėgti iš mokyklos galima - pro skylę tvoroje, už
sporto salės, šalia teniso kortų. Tą vietą vadiname rūkykla, mat
čia renkasi rūkaliai. Bet kai abi su Lindsė lendam pro tvorą ir
paskui pasukam link miškelio, aplinkui nematyti nė gyvos dva­
sios. Neilgai trukus pasiekiame 120-ąjį greitkelį. Čia ramu, lyg
viskas būtų sustingę šaltyje. Po kojomis traška šakelės ir pajuodę
medžių lapai, o kvėpuojant kyla balti tiršti garų kamuoliai.
Tomo Džefersono mokykla yra maždaug penki kilometrai
nuo Ridževju miestelio centro (ar bent jau nuo tos vietos, kurią
būtų galima vadinti centru) ir tik pusė kilometro nuo aptriušu­
sių parduotuvėlių, kurias vadiname Eile. Ten yra degalinė, jogur-
tinė, kinų restoranas (kuriame Elodė kartą apsinuodijo ir nega­
lavo dvi dienas), niekučių parduotuvė, kurioje gausu blizgančių
rožinių balerinų statulėlių, stiklinių rutulių su sniegu ir panašių
šūdniekių. Mes traukiame kaip tik tenai. Žinau, atrodom kaip
trenktos: tipenam šalikele segėdamos trum pais sijonukais ir m ū­
vėdamos tamprėmis, atsegtais švarkeliais, kad matytųsi trikota­
žinės palaidinukės kailiuku puoštais kraštais.
Pakeliui į jogurtinę praeiname Hunano virtuvę. Pro riebaluo­
tus langus pamatome Aleksą Limentą ir Aną Kartulo, palinku­
sius virš lėkščių su maistu.
- Ooo, skandalas, - kilstelėjusi antakius sako Lindsė, nors iš
tikrųjų ne visai taip. Visi žino, kad Aleksas jau tris mėnesius ne­

46
ištikimas Bridžitai Makgvair - jis susitikinėja su Ana Kartulo.
Apie tai žino visi, aišku, išskyrus Bridžitą.
Bridžitos namiškiai - uolūs katalikai. Pati ji daili ir tvarkinga.
Kaskart ją pamačius dingteli, kad ji ką tik nusiprausė ir susišuka­
vo. Atrodo, ji saugosi iki vestuvių. Bent jau taip tvirtina pati, nors
Elodė mano, kad Bridžita - užsislaptinusi lesbietė. Ana Kartulo
mokosi žemesnėje klasėje, bet, jeigu tikėti gandais, jau mylėjo­
si bent su keturiais vaikinais. Anos tėvai neturtingi - Ridževju
miestelyje tai retas reiškinys. Jos mama kirpėja, o apie tėvą nieko
negirdėjau. Gal ji neturi tėvo? Ana gyvena nuomojamame bute,
viename iš tų šlykščių daugiabučių, riogsančių šalia Eilės. Kartą
girdėjau Andrių Singerį sakant, kad Anos kambarys atsiduoda
vištiena su saldžiarūgščiu padažu.
- Einam vidun, pasisveikinkim, - pasiūlo Lindsė, imdama
mane už rankos.
Atsitraukiu nuo jos.
- Ne, eime, man cukraus krizė.
Iš už sijono diržo Lindsė ištraukia saldainių pakelį.
- Štai, imk. - Ji visada nešiojasi saldumynų, lyg būtų narko­
tikų prekeivė. Tam tikra prasme tokia ir yra. - Sugaišim tik se­
kundėlę, pažadu.
Leidžiuosi nutempiama į pastatą. Mums žengiant pro duris,
suskamba varpelis. Už baro stovinti moteris varto žurnalą „Us
Weekly“. Ji pažvelgia į mus, bet supratusi, kad neketiname nieko
užsisakyti, vėl nuleidžia akis.
Lindsė pasuka tiesiai prie Alekso ir Anos ir priėjusi delnais
atsiremia į jų stalą. Ji ir Aleksas - šiokie tokie draugai. Aleksas
yra daugelio žmonių šioks toks draugas, nes pardavinėja žolę

47
(kurią laiko batų dėžutėje savo kambaryje). Mudviejų su Aleksu
draugystė apsiriboja galvos linktelėjimu, mat tik tiek ir bendrau­
jame. Mes abu lankome tas pačias anglų kalbos pamokas, bet
jis pasirodo jose dar rečiau nei aš. Spėju, visą kitą laiką leidžia
su Ana. Kartkarčiais jis tarsteli man kokį sakinį, pavyzdžiui: Tas
rašinėlis, užduotas namų darbams, užknisa, ar ne? Apie ką nors
kita mes nesikalbame.
- Labas, labas, - sako Lindsė. - Ar šįvakar eisi pas Kentą į
vakarėlį?
Alekso veidas nukaista, odą išmuša dėmėm. Jam bent jau
gėda, kad yra užkluptas su Ana. O gal tai tik alerginė reakcija ko
nors užvalgius? Nenustebčiau.
- Hm... Nežinau. Galbūt. Bus matyti... - išstena jis.
- Bus žiauriai linksma, - saldžiai suokia Lindsė. - Gal atsive­
ši ir Bridžitą? Ji tokia miela.
Teisybę sakant, mudvi manome, kad Bridžitą - baisi nuo-
boda. Ji visad puikiai nusiteikusi, vilki marškinėlius su kvailais
šūkiais, pavyzdžiui: Jeigu nesi šunų gaujos vadas, tada teks sekti
paskui. (Nemeluoju.) Bet Lindsė nekenčia Anos ir kartą ant tua­
leto (prie valgyklos, to, kuriuo visi naudojasi) sienos užrašė: A K
= BŠ. BŠ reiškia baltoji šiukšlė.
Situacija darosi kebli.
- Vištiena su sezamais? - pasiteirauju rodydama į lėkštę su
auštančiais mėsgaliais pilkšvame padaže. Greta guli du apgailėti­
ni laimės sausainiai ir apelsinas.
- Jautiena apelsinų padaže, - atsako Aleksas. Pakeitus pokal­
bio temą jam, regis, net palengvėjo.
Lindsė nepatenkinta žvilgteli į mane, bet aš tauškiu toliau:

48
 - Ei, atsargiai su maistu. Kartą Elodė čia apsinuodijo vištiena.
Paskui dvi dienas vėmė. Vargu ar tai buvo vištiena. Ji prisiekinė­
jo lėkštėje radusi plaukuotą gumuliuką.
Vos užsičiaupiu, Ana paima lazdeles ir įsideda j burną di­
džiulį kąsnį mėsos. Kramtydama žiūri į mane ir šypsosi vartalio­
dama maistą burnoje. Nežinau, ar taip elgiasi tyčia, kad sukeltų
man pasišlykštėjimą, bet veikiausiai taip ir yra.
- Kaip nemandagu, Kingston, - išsišiepia Aleksas.
Lindsė pavarto akis duodam a suprasti, kad plepėjimas su
Aleksu ir Ana - tik tuščias laiko švaistymas.
- Eime, Šame, - paragina mane, kišdama į kišenę laimės sau­
sainį. Kai išeiname į lauką, ji sausainį perlaužia. - Laimę rasi
tada, kai mažiausiai to tikėsiesi, - perskaito ir susiraukia, o aš
nusikvatoju. Lindsė sumaigo popierėlį ir numeta ant žemės. -
Beviltiška.
Giliai įkvepiu.
- Tas kvapas mane pykina.
Tenai tikrai šlykštu: trenkia pašvinkusia mėsa, pigiu aliejumi
ir česnaku.
Debesys pamažu aptraukia dangų. Aplink viskas papilkėja,
žemę užkloja migla.
- Mane irgi pykina, - pritaria Lindsė ir prispaudžia delną
prie pilvo. - Žinai, ko dabar norėčiau?
- Milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto! - sakau
šypsodamasi. Kitaip tariant, GŠJ, bet jogurtui darome išimtį ir
pavadinimo netrumpiname.
- O taip, milžiniškos porcijos Gardžiausio Šalyje Jogurto, -
atitaria Lindsė.

49
 Nors abi jau spėjome sušalti į ledą, užsisakome dvi porcijas
šaldyto jogurto su skystu šokoladu, žemės riešutų sviestu ir šo­
kolado gabaliukais. Grįždamos į mokyklą valgome jogurtą ir
pūsdamos į pirštus mėginame juos susišildyti. Hunano virtuvėje
Alekso ir Anos jau nebėra. Bet susitinkame juos rūkykloje. Iki
aštuntos pamokos pradžios liko lygiai septynios minutės, tad
Lindsė nusitempia mane už teniso kortų, kad galėtų parūkyti
nesiklausydama Alekso ir Anos ginčo. Bent jau mums atrodė,
kad jie ginčijasi. Ana stovėjo nuleidusi galvą, o Aleksas laikė ją
už pečių ir kažką šnabždėjo. Jo cigaretė buvo taip arti pilkšvai
rudų Anos plaukų, kad jie būtų galėję užsiliepsnoti. Ir aš jau įsi­
vaizdavau, kaip visa jos galva plyksteli it degtukas.
Lindsė numeta nuorūką ant žemės, ten pat nusviedžiame ir
jogurto indelius - ant juodų sušalusių lapų, suglamžytų cigare­
čių pakelių, plastikinių maišelių, į kuriuos prilijo lietus. Aš vis
nerimstu galvodama apie šį vakarą. Jaučiu ir baimę, ir jaudulį.
Panašiai būna išgirdus griaustinį - žinai, kad bet kurią sekun­
dę dangų gali perskrosti žaibas, aštriais dantimis besikabinantis
į debesis. Et, nereikėjo man nusiplauti iš anglų pamokos. Ne­
būčiau tiek mąsčiusi. Mąstymas prie gero neveda, kad ir ką tau
suoktų mokytojai, tėvai ar išprotėję mokslininkų klubo nariai.
Apeiname teniso kortus ir įsukame į Vyresniųjų alėją. Aleksas
ir Ana tebestovi pasislėpę už sporto salės. Aleksas vėl rūko. Jiedu
neabejotinai pykstasi. Akimirką pajuntu džiugesį: m udu su Ro­
biu beveik niekada nesipykstame, na, nebent tik dėl m enknie­
kių. Tai šį tą reiškia, tiesa?
- Problemos rojaus kampelyje, - sakau.
- Veikiau problemos priekabų aikštelėje - atitaria Lindsė.

50
 Eidamos per mokytojų automobilių aikštelę pam atom e di­
rektoriaus pavaduotoją Vinters. Ji pamažu pėdina tarp mašinų
tikėdamasi pričiupti rūkalius, kurie arba neturi laiko, arba tingi
eiti į rūkyklą ir slepiasi už senukų Volvo ar Chevrolet. Mokyto­
ja Vinters rūkaliams paskelbusi nesveiką vendetą. Girdėjau, jos
mama mirė nuo plaučių vėžio, o gal nuo emfizemos ar panašiai.
Kurį nors pagavusi rūkantį, mokytoja be jokių diskusijų nubau­
džia - tris penktadienius iš eilės palieka po pamokų.
Lindsė kaip paklaikusi rausiasi rankinėje ieškodama mėtinių
saldainių. Pagaliau radusi, porą įsimeta į burną.
- Šūdas, šūdas.
- Tavęs negali nubausti vien dėl to, kad smirdi rūkalais, -
sakau, nors Lindsė ir pati tai žino. Bet jai patinka dramatiškos
situacijos. Keista... Kad ir kaip gerai pažinotum savo drauges,
galiausiai vis tiek elgiesi pagal jų taisykles.
Lindsė nekreipia į mane dėmesio.
- Ar nedvokia iš burnos? - Ji papučia į mane.
- Dvokia. Kaip iš sumauto m etinukų fabriko.
Mokytoja Vinters mūsų dar nepastebėjo. Ji pamažu slenka
tarp automobilių, kartais pasilenkia ir pažvelgia po jais, tarsi kas
galėtų tūnoti po ratais ir prisiplojęs prie žemės mėgintų prisi­
degti cigaretę. Ne šiaip sau ji pravardžiuojama Nikotino naciste.
Dvejodama atsisuku į sporto salę. Man nelabai patinka Alek­
sas ir visai nepatinka Ana, bet visi, kurie mokėsi vidurinėje m o­
kykloje, supranta: privalu bendrom is jėgomis kovoti prieš tėvus,
mokytojus ir policininkus. Tai viena iš nematomų skiriamųjų
linijų: mes prieš anuos. Tu tiesiog žinai, kad reikia elgtis šitaip,
kaip kad žinai, kur sėstis, su kuo kalbėtis ir ką valgyti valgyklo­

51
je, nors nė nenutuoki, iš kur tai žinai. Na, suprantate, ką turiu
omeny.
- Gal grįžkim ir įspėkim juos? - paklausiu Lindsės. Ji irgi
stabteli ir žvilgteli į dangų, lyg svarstytų, kaip pasielgti.
- Velniop, - galiausiai atsako. - Jie patys gali savim pasirū­
pinti. - Ir lyg patvirtindamas jos žodžius nuskamba skambutis,
kviečiantis į paskutinę pamoką. Lindsė stumteli mane. - Eime.
Ji teisi - kaip visuomet. Galų gale, juk ir jie nieko gero nenu­
veikė dėl manęs.

D R AU G YS T Ė: ISTORIJA
Mudvi su Lindsė draugėmis tapome septintoje klasėje. Tai Lind­
sė mane pasirinko. Bet aš iki šiol nežinau kodėl. Po daugybę
metų trukusių mėginimų m an tebuvo pavykę nuo visuomenės
dugno pakilti iki jos viduriuko. Lindsė buvo populiari nuo pat
pirmos klasės, nuo tada, kai čionai atsikraustė gyventi. Anuomet
ji buvo klasės lyderė. Po metų, kai statėme spektaklį Ozo šalies
burtininkas, Lindsė vaidino Dorotę. O trečioje klasėje spektakly­
je Čarlis ir šokolado fabrikas jai teko Čarlio vaidmuo.
Manau, iš to, ką pasakiau, jau susidarėte apie ją šiokią tokią
nuomonę. Ji - žmogus, šalia kurio vien būdamas jautiesi kaip
girtas. Atrodo, staiga pasaulio kontūrai išblėsta ir visos spalvos
susilieja į viena. Žinoma, to jai niekada nesu sakiusi. Nes tik iš­
juoktų mane, išvadintų lesbiete.
Kad ir kaip ten būtų, vasarą prieš septintą klasę būrelis m o­
kinių dalyvavo vakarėlyje, kurį prie baseino surengė Tara Fliut.
Betė Šif rietė nosį ir šokinėjo į baseiną tenai, kur gilu. Iš tikrųjų
ji norėjo pasipuikuoti pora C dydžio papų, išdygusių nuo gegu­

52
žės iki birželio. Ir tikrai jos papai buvo patys didžiausi iš visų
vakarėlyje dalyvavusių merginų. Nuėjau į nam ą atsigerti sodos
vandens. Staiga priešais išdygo Lindsė, jos akys švytėjo. Beje, iki
tol ji su manim apskritai nebendravo.
- Tu turi tai pamatyti, - pasakė ji ir sugriebė mane už rankos.
Jai iš burnos padvelkė ledais.
Lindsė nusitempė mane į Taros kambarį, kuriame visos m er­
ginos buvo palikusios savo krepšius ir drabužius, skirtus persi­
rengti. Betės krepšys buvo rožinės spalvos, su išsiuvinėtais ant
šono purpuriniais inicialais. Akivaizdu, kad Lindsė jau buvo
pasiraususi jame, nes pritūpė ir iškart ištraukė šviesų penalą
su užtrauktuku (tokiuose laikydavome pieštukus, kai mokėmės
pradinėse klasėse).
- Žiūrėk! - Ji pakėlė penalą ir pakratė. Viduje gulėjo du tam ­
ponai.
Neprisimenu kodėl, bet staiga mudvi su Lindsė ėmėme
bėgioti po visą nam ą ir visose spintelėse vonios kambaryje ir
visuose stalčiuose ieškojome Taros mamos ir vyresnės sesės
tam ponų ir įklotų. Aš buvau tokia laiminga, kad jaučiausi lyg
apgirtusi. Lindsė Edžkomb ir aš - mudvi kalbamėsl Ir ne tik
kalbamės, bet ir juokiamės. Ir ne tik juokiamės, bet kvatojome
taip, jog man teko sukryžiuoti kojas, kad tik neapsišlapinčiau.
Paskui išbėgome į balkoną ir ėmėme saujomis mėtyti tam po­
nus į apačioje prie baseino besilinksminančius šventės dalyvius.
Lindsė šaukė:
- Bete, tai iškrito iš tavo krepšio!
Keletas tam ponų pliumptelėjo į vandenį, ir staiga vaikinai
ėmė stumdytis, veržėsi iš baseino lauk, lyg bijotų užsikrėsti.

53
Betė stovėjo ant šokinėjimo lentos, drebėjo šlaputėlė, o mes lei-
pome juokais.
Kartą ketvirtoje klasėje tėvai nusivežė mane į Didįjį Kanjoną
ir liepė atsistoti prie pat skardžio krašto, kad galėtų mane nufo­
tografuoti. Man kojos drebėjo kaip pašėlusios, o padai taip nie­
žėjo, lyg jiems baisiai knietėtų nušokti žemyn. Aš galvojau vien
apie tai, kad galiu nukristi ir kad čia - beprotiškas aukštis. Kai
mama mane nufotografavo ir leido pasitraukti nuo krašto, ėmiau
taip juoktis, kad vos pavyko susitvardyti.
Stovėdama balkone su Lindsė jaučiausi lygiai kaip anuomet.
Tada mudvi su Lindsė ir tapome geriausiomis draugėmis. Elė
prie mūsų prisidėjo vėliau, prieš aštuntą klasę, kai vasarą kartu
su Lindsė žaidė žolės riedulio lygoje. Elodė atsikėlė į Ridževju
miestelį prieš pat pirm ą gimnazijos klasę. Per vieną pirm ųjų tų
mokslo metų vakarėlių ji pasibučiavo su Šonu Mortonu, kurį
Lindsė buvo įsimylėjusi gal šešis mėnesius. Visi manė, kad Lind­
sė užmuš Elodę. Bet kitą pirm adienį Elodė per pietus jau sėdėjo
prie mūsų stalo mokyklos valgykloje. Abi su Lindsė buvo palin­
kusios virš lėkštės su gruzdintomis bulvytėmis, krizeno ir elgėsi
taip, lyg būtų pažįstamos nuo neatmenamų laikų. Džiaugiuosi
tuo. Ir nors dėl Elodės kartais atsiduriame itin keblioje padėtyje,
vis dėlto manau, kad giliai širdyje ji - pati geriausia iš mūsų.

VAKARĖLIS
Po pamokų einame pas Elę. Kai buvome jaunesnės (pirmoje
gimnazijos klasėje, netgi iki antros klasės vidurio), dažnokai
leisdavome vakarus Elės namuose. Tepdavomės ant veido dum ­
blo kaukes ir užsisakydavome tiek kiniško maisto, kad vos pajėg­

54
davome suvalgyti. Už maistą atsiskaitydavome dvidešimtinėmis,
kurias traukdavome iš indo sausainiams, stovinčio ant trečios
lentynos šalia šaldytuvo. Elės tėtis visad laiko čia kokį tūkstantį
dolerių ypatingiems atvejams.
Tuos vakarus vadindavome kiaušininių vyniotinių vakarėliais.
Įsitaisydavome ant milžiniškos sofos ir žiūrėdavome filmus (te­
levizoriaus ekranas Elės svetainėje tokio pat dydžio kaip ir kino
teatre), kol susirangiusios greta užmigdavome po milžiniška vil­
none antklode. Man atrodo, nuo pat trečios gimnazijos klasės
nepraleidome nė vieno vakarėlio, išskyrus tą kartą, kai Metas
Vaildas paliko Elę ir ji raudojo taip, kad kitą rytą jos veidas buvo
pabrinkęs lyg kurmio.
Šiandien išvertėme Elės spintą, kad vakarėlyje pas Kentą vil­
kėtume skirtingai. Elodė, Elė ir Lindsė uoliai rūpinasi mano iš­
vaizda. Elodė ryškiai raudonu laku dažo man nagus. Jos rankos
virpa, tad šiek tiek lako patenka ir ant odos. Atrodo, lyg būčiau
išsitepliojusi krauju, bet aš nekreipiu dėmesio - ir taip turiu dėl
ko nervintis. Su Robiu susitiksime pas Kentą namie. Robis jau
atsiuntė man žinutę: Aš netgi paklojau savo lovą - dėl tavęs. Lei­
džiu Elei parinkti man drabužius. Ji išrenka auksu blizgančią
berankovę palaidinukę (kuri man platoka per krūtinę) ir pam i­
šėliškus batelius su dvylikos centim etrų aukščio pakulne (Elė va­
dina juos striptizo šokėjos batais). Degtine atsiduodanti Lindsė
niūniuodam a padažo mane. Visos jau išlenkėme po kelis stikliu­
kus degtinės, kurią užsigėrėme spanguolių sultimis.
Paskui aš užsirakinu vonios kambaryje. Jaučiu, kaip karštis
plūsta kūnu nuo pirštų galiukų iki pat pakaušio, ir stengiuosi įsi­
minti, kaip atrodau šią akimirką. Bet po kurio laiko ima atrody­

55
ti, kad mano veido bruožai išsikreipė ir čia visai ne aš, o kažkoks
svetimas žmogus.
Kai buvau maža, dažnai užsirakindavau vonios kambaryje ir
palįsdavau po tokiu karštu dušu, kad išsyk aprasodavo veidrodis.
Tada atsistodavau priešais veidrodį ir laukdavau, kol išsisklaidys
garai ir mano veidas vėl įgaus formą. Pirmiausia pasimatydavo
neryškūs kontūrai, paskui - kiti veido bruožai. Kaskart tikėda­
vau, kad visai išsisklaidžius garams išvysiu gražuolę, tarytum
prausdamasi po dušu būčiau pavirtusi nuostabesne ir geresne.
Bet visada atrodydavau tokia pati.
Stovėdama Elės vonios kambaryje šypsojausi ir galvojau: Ry­
toj pagaliau atrodysiu kitaip.
Lindsė pamišusi dėl muzikos, tad sudarė sąrašą dainų, kurių
klausysimės, iki pasieksime Kento namus, nors jis gyvena vos už
kelių kilometrų. Taigi dabar klausomės Dr. Dre ir Tupako, tada
pagarsiname dainą „Grįžk, mažute", ir visos dainuojame kartu.

Vis dėlto keisčiausia tai, kad važiuodama tomis gerai pažįsta­

momis gatvelėmis, tais keliais, kuriais pirmyn atgal keliauju
visą gyvenimą ir žinau taip gerai, lyg būčiau pati juos nutiesu-
si, staiga pasijuntu tarsi plūduriuočiau ore, lyg būčiau pakibusi
virš namų, kelių ir kiemų, virš medžių, ir kilčiau vis aukštyn,
aukštyn, sklęsčiau virš Rocky’s baro ir vaistinės, virš degalinės
ir Tomo Džefersono mokyklos, virš futbolo stadiono ir metali­
nių jo tribūnų, kuriose sėdėdamos mes lyg pamišusios klykiame
per kiekvieną mokslo metų pradžiai skirtą vakarėlį. Tačiau da­
bar visa tai man regisi tolima ir nereikšminga. Tarsi gyvuotų tik
m ano prisiminimuose.

56
 Elodė staugia visa gerkle. Iš mūsų ketveriukės alkoholis ją
veikia blogiausiai. Elė įsimetė į rankinę butelį, kuriame dar likę
šiek tiek degtinės, bet neturime kuo užsigerti. Lindsė vairuoja,
nes ji ištvermingiausia - gali visą naktį gerti, bet nė neapsvaigs.
Beveik pasiekus Kento namus pradeda lyti. Lietus silpnas -
atrodo, kad ore kabo didelė uždanga, nuausta iš baltos miglos.
Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau pas Kentą. Gal per
jo devintąjį gimtadienį? Buvau visai pamiršusi, kad jo namas
stovi miško gilumoje. Atrodo, tas vingiuojantis kelias niekad
nesibaigs. Matyti tik dulsvos priekinių žibintų šviesos, apšvie­
čiančios žvyruotą kelią ir mums virš galvų siūbuojančias n u ­
plikusias medžių šakas bei lietaus lašelius, kurie panašūs į dei-
mantukus.
- Taip prasideda siaubo filmai, - taisydamasi palaidinukę
sako Elė. Mes visos persirengėme iš jos pasiskolintomis palai­
dinėmis, bet ji pati užsispyrė likti su ta pačia kailiuku puoštais
kraštais, nors iš pradžių kaip tik ji nenorėjo šito drabužio. - Ar
esi tikra, kad jo namo numeris keturiasdešimt antras?
- Jau visai netoli, - sakau, nors iš tikrųjų nenutuokiu, kur
esame, ir svarstau, ar tik ne per anksti pasukome. Jaučiu, lyg pil­
ve vaikščiotų skruzdėlytės, bet nesuprantu, gerai tai ar ne.
Pakelės medžiai vis artėja prie keliuko, galiausiai jų šakos ima
braukyti per automobilio dureles. Lindsė verkšlena, kad reikės
perdažyti automobilį. Ir kai jau atrodo, kad mus tuoj įtrauks tam ­
sa, staiga miškas baigiasi ir prieš akis nusidriekia pati didžiausia
ir gražiausia, kokią tik galima įsivaizduoti, pievelė ir baltas, lyg
iš glajaus nulipdytas namas jos vidury. Pastatas - su balkonais
ir veranda, juosiančia du namo šonus. Ir langinės baltos, su iš­

57
drožinėtais piešiniais, bet dabar per tamsu, kad būtų galima juos
įžiūrėti. Buvau visai pamiršusi, kaip atrodo Kento namas. Galbūt
čia dėl alkoholio, bet, manau, tai pats gražiausias namas, kokį
esu kada regėjusi.
Visos nutylame ir minutėlę nuščiuvusios spoksome pro au­
tomobilio langus. Vienoje namo pusėje langai tamsūs, bet pro
esančius viršutiniame aukšte sklinda šilta šviesa, ir dėl to žolė
pievelėje atrodo sidabrinė.
- Jis beveik tokio pat dydžio kaip ir tavo namas, Ele, - paga­
liau ištaria Lindsė.
Ir kodėl ji prabilo? Štai kerai ir išsisklaidė.
- Beveik toks, - atsako Elė. Jis išsitraukia iš rankinės butelį
su degtine, gurkšteli, atsikosėja, nusiraugėja ir delnu nusišluosto
burną.
- Duok ir man įkalti, - paprašo Elodė ir siekteli butelio.
Nespėju susivokti, o butelis jau atsidūrė mano rankose.
Gurkšteliu. Degtinė nutvilko gerklę. Ji šlykštaus skonio, atrodo,
lyg gerčiau dažus ar benziną, bet vos tik nuryju gurkšnį, pajuntu
šilumą. Išlipame iš automobilio. Mane apsupa iš namo sklindan­
čios mirguliuojančios šviesos.
Kai tik atvykstu į kokį nors vakarėlį, mano širdis ima nera­
miai spurdėti. Bet tai malonus jausmas - tarsi lauktum šaunios
staigmenos. Žinoma, dažniausiai taip nebūna. Dažniausiai tie­
siog baigiasi viena naktis ir prasideda kita, savaitės keičia viena
kitą, po mėnesio ateina kitas mėnuo. Ir galiausiai, anksčiau ar
vėliau, visi numirštame.
Tačiau vakarui tik prasidėjus įm anoma viskas. Viskas dar
prieš akis.

58
 Pagrindinės namo durys užrakintos, tad apeiname pastatą
ratu ir randame kitas duris. Pro jas patenkame į siaurą, m edinė­
mis lentelėmis iškaltą koridorių, kuriame pamatome stačius me­
dinius laiptus. Kvapai name man primena vaikystę, tik negaliu
suprasti, ką konkrečiai.
Girdžiu dūžtant stiklą ir kažką riktelint:
- Atsargiai, tuoj sprogs!
Ir tada per kolonėles nugriaudi Dujeous grupės daina: Visi re­
periai čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane.
Laiptai yra tokie siauri, kad mums tenka išsirikiuoti vorele, mat
turime praleisti žemyn besileidžiančius žmones su tuščiais plas­
tikiniais alaus bokalais rankose. Ir jiems tenka nugara prisiglaus­
ti prie sienos, kad praleistų mus. Su kai kuriais pasisveikiname,
kitus tiesiog ignoruojame. Kaip visada jaučiu, kad visi spokso į
mus. Tai dar viena teigiama populiarumo pusė: tu gali nekreipti
jokio dėmesio į tuos, kurie kreipia dėmesį į tave.
Antrame aukšte, apytamsiame koridoriuje, prikabinėta įvai­
riaspalvių kalėdinių lempučių. Čia yra daug kambarių, iš vieno
galima patekti į kitą, ir visuose - daugybė užuolaidų, didelių pa­
galvių, sofų ir žmonių. Viskas regisi švelnu - ir spalvos, ir daik­
tai, ir žmonių siluetai, išskyrus muziką, kuri pulsuoja drebin­
dama sienas ir grindis. Kambariuose rūkoma, tad priešais akis
plaikstosi plonas melsvas šydas. Man tik kartą teko rūkyti žolę,
bet, manau, kaip tik taip ir jaučiamasi apsirūkius.
Lindsė atsisuka ir kažką sako man, bet jos žodžiai pasiklysta
šurmulyje. Paskui ji ima tolti nuo manęs, skindamasi kelią per
minią. Apsigręžiu, bet ir Elodė su Ele kažkur dingo. Staiga mano
širdis pradeda daužytis it paklaikusi, ima niežėti delnus.

59
 Paskutiniu m etu vis sapnuoju košmarą: stumdoma iš visų pu­
sių stoviu vidury minios. Veidai aplinkui atrodo lyg ir pažįstami,
bet visi bauginamai keisti: prie manęs prisiartina į Lindsę panaši
mergina, bet jos burna kažin kokia keista, persikreipusi, lyg pa­
mažu tirptų. Ir nė vienas žmogus neatpažįsta manęs.
Žinoma, Kento namuose taip nėra, nes beveik visus pažįstu,
na, išskyrus gal keletą trečios gimnazijos klasės moksleivių ir
porą merginų, kurios veikiausiai iš antros gimnazijos klasės. Bet
vis dėlto nežinia kodėl staiga išsigąstu.
Jau ketinu eiti prie Emos Houvser (ji tikra šlykštynė, kitu
atveju nė už ką nebendraučiau, tačiau dabar jaučiuosi sutrikusi),
bet netikėtai ant pečių pajuntu tvirtas rankas ir užuodžiu citrinų
kvapą. Robis.
Jis priglaudžia drėgnas lūpas man prie ausies.
- Seksualioji Šame, kur dingai? Visą gyvenimą ieškojau tavęs.
Atsisuku į jį. Robio veidas ryškiai raudonas.
- Tu girtas, - sakau. Nuskamba per daug griežtai, kaip kalti­
nimas.
- Aš beveik blaivas, - atšauna Robis ir pamėgina kilstelėti
vieną antakį, bet jam nepavyksta. - O tu vėluoji. - Jis pamėgina
nusišypsoti, bet jo lūpa vos kilsteli. - Mes gėrėm alų stovėdami
ant statinės aukštyn kojom.
- Dabar dešimt valandų, - primenu. - Mes nevėluojam. Be
to, aš skambinau tau.
Jis patapšnoja delnu per džemperio ir kelnių kišenes.
- Tikriausiai palikau telefoną apačioje.
Užverčiu akis į dangų.
- Tu tikras blogiukas.

60
 - Man patinka, kai šitaip mane giri.
Vienas jo lūpų kamputis pamažu kyla aukštyn. Žinau, tuoj jis
mane pabučiuos. Aš grįžteliu atgal ir apžvelgiu kambarį ieškoda­
ma savo draugių, bet jos dingo be žinios.
Pastebiu kampe stovintį Kentą. Jis pasirišęs kaklaraištį, o vilki
trimis dydžiais per didelius marškinius, kurie išsipašę iš nudė­
vėtų samanų spalvos kelnių. Šįkart bent jau be savo katiliuko.
Kentas šnekučiuojasi su Fibe Rifer - jie iš kažko juokiasi. Suirztu
dėl to, kad Kentas manęs dar nepastebėjo. Lūkuriuoju vildama­
si, kad jis pakels akis ir kaip visuomet atskubės prie manęs. Bet
Kentas tik dar labiau palinksta prie Fibės, kad geriau ją girdėtų.
Robis prisitraukia mane artyn.
- Pabūsim čia tik valandžiukę, gerai? O tada eisim.
Kai Robis mane bučiuoja, iš burnos jam tvoksteli alum ir net­
gi truputėlį rūkalais. Užsimerkiu ir prisimenu, kaip šeštoje kla­
sėje mačiau jį bučiuojantį Gabiją Heines. Iš pavydo nieko neval­
giau dvi dienas. Įdomu, ar iš šalies atrodo, kad man patinka būti
jo bučiuojamai? Šeštokei Gabijai, regis, patiko.
Man smagu galvoti apie tokius dalykus - tai nuramina. Vis
dėlto keistas tas gyvenimas.
Robis atsega mano švarkelio, kurio nespėjau nusimesti, už­
trauktuką ir uždeda rankas man ant liemens, paskui pakiša jas
po palaidinuke. Jo delnai dideli ir prakaituoti.
Aš išsilaisvinu iš jo glėbio.
- Tik ne čia, ne visiems matant, - tarsteliu.
- Niekas į mus nežiūri, - ram ina jis ir vėl puola prie manęs.
Melagis. Jis puikiai žino, kad visi mus stebi. Ir puikiai tai mato,
nes bučiuodamas mane neužsimerkia.

61
 Jo rankos lėtai kyla m ano pilvu. Jo pirštai trūkteli metalinį
liemenėlės lankelį. Robis nelabai moka elgtis su liemenėlėmis.
Tiesą sakant, nelabai moka elgtis ir su krūtimis. Na, aš ir pati ne­
labai nutuokiu, kaip reikėtų elgtis, bet kaskart, kai Robis paliečia
man krūtis, jis paprasčiausiai stipriai masažuoja jas apvaliais ju ­
desiais. Šitaip elgiasi ir ginekologė, tikrindam a man krūtis. Va­
dinasi, vienas iš jų kažką daro ne taip. Jei atvirai, manau, kad
nemokša - ne mano ginekologė.
Norite, atskleisiu jums didžiausią paslaptį? Žinau, reikėtų ne­
skubėti pulti mylėtis, o pirm ą kartą tai daryti derėtų su žmogum,
kurį esi įsimylėjęs. Na, aš myliu Robį (tai yra esu įsimylėjusi jį
senų seniausiai, taigi kaip galėčiau nemylėti?), bet pasimylėti su
juo šįvakar nusprendžiau visai ne dėl to.
Nusprendžiau pasimylėti, nes noriu, kad tai būtų pagaliau
atlikta, ir tiek. Seksas man visada kėlė baimę, o bijoti aš nebe­
noriu.
- Negaliu sulaukti, kada pabusiu šalia tavęs, - sako Robis, lū­
pomis liesdamas man ausį.
Miela girdėti, bet aš niekaip negaliu susikaupti, kai jo ran­
kos slankioja mano kūnu. Staiga suvokiu, jog nė karto nesu­
simąsčiau, kaip bus mudviem pabudus šalia vienas kito. Nė
nenum anau, apie ką reikėtų šnekėtis kitą dieną po to, kai pasi­
mylėjai. Įsivaizduoju m udu saulei tekant gulinčius greta, nesi­
liečiančius ir nesikalbančius. Robio kambaryje ant langų nėra
žaliuzių (kartą prisigėręs jis nuplėšė jas) ir dienos m etu atrodo,
lyg kas būtų į jo lovą nukreipęs prožektorių. Prožektorių arba
žvilgsnį.
- Susiraskit laisvą kambarį!

62
 Išsilaisvinu iš Robio glėbio, nes šalia manęs išdygsta dvipras­
miškai išsišiepusi Elė.
- Jūs abu iškrypėliai, - sako ji.
- Čia irgi kambarys. - Robis iškelia rankas ir pamakaluoja ap­
linkui. Jis aptaško mano palaidinukę alum, ir aš piktai suurzgiu.
- Atleisk, mažule. - Jis gūžteli pečiais. Jo stiklinėje alaus liko
tik ant dugno ir jis susiraukęs įsistebeilija į jį. - Einu papildyti
atsargų. Ar atnešti ir jums, merginos?
- Mes atsinešėm savo. - Elė patapšnoja per rankinėje gulintį
degtinės butelį.
- Gudruolės. - Robis mėgina pirštu pabaksnoti sau į smilki­
nį, bet vos neišsiduria akies. Jis girtesnis, nei maniau. Elė užsi­
dengia delnu burną ir sukikena.
- Mano vaikinas - asilas, - sakau, vos tik Robis nusvirduliuo­
ja šalin.
- Gražus asilas, - pataiso mane Elė.
- Tai tas pat kaip „gražus pabaisa". Taip nebūna.
- Žinoma, būna. - Elė žvalgosi po kambarį papūtusi lūpas,
kad atrodytų patrauklesnės.
- Beje, o kur buvai dingusi?
Mane viskas ima nervinti: ir kad draugės paliko mane vie­
ną praėjus vos trisdešimčiai sekundžių po to, kai įžengėme į šitą
namą, ir kad Robis girtas, ir kad Kentas vis dar kalbasi su Fibe
Rifer, nors turėtų eiti iš proto dėl manęs. Žinoma, nenoriu, kad
dėl manęs visai pakvaištų, bet tokia mintis guodžia. Ištraukiu
butelį iš Elės rankinės ir nugeriu gurkšnį.
- Mes viską apžiūrėjom. Čia, viršuj, yra gal septyniolika kam ­
barių. Pati pasidairyk. - Elė žvilgteli į mane. Pamačiusi, kad sto­

63
viu susiraukusi, iškelia rankas. - Ei, kas yra? Juk nepalikom tavęs
vienos nežinia kur.
Ji teisi. Nenutuokiu, kodėl nuotaika tokia suknista.
- O kur Lindsė su Elode?
- Elodė jau prisiklijavo prie Mafino, o Lindsė pykstasi su Pat­
riku.
- Jau?
- Aha. Na, tačiau pirmas tris minutes jiedu bučiavosi. O ke­
tvirtą minutę susikivirčijo.
Tai mane prajuokina, ir mudvi su Ele nusikvatojame. Pasi­
juntu daug geriau ir jaukiau. Nuo degtinės man galvą užlieja ši­
luma. Atvyksta vis nauji žmonės ir atrodo, jog kambarys trupu­
tėlį sukasi. Bet tai malonu, lyg lėtai suktumeisi karuselėje. Abi su
Ele nutariame atlikti misiją „išgelbėkime Lindsę“, kol jos barnis
su Patriku nevirto rimtomis peštynėmis.
Atrodo, kad pas Kentą susirinko visa mokykla, nors iš tikrųjų
tėra šešiasdešimt ar septyniasdešimt mokinių. Dažniausiai tiek
ir sueina į vakarėlius. Atvyko ir abiturientų grietinėlė, ir popu­
liaresnieji vidutiniokai (pats Kentas priklauso žemiausiai popu­
liarumo pakopai, bet jis - vakarėlio šeimininkas, tad nieko to­
kio), keletas šaunių vaikinukų iš priešpaskutinės klasės ir pora
tikrai dailių merginų iš antros gimnazijos klasės. Žinau, turė­
čiau jų nekęsti, kaip nekentė ir mūsų, kai buvome jų amžiaus ir
lankydavomės visuose vyresniųjų vakarėliuose, bet, po teisybei,
man tai nerūpi. Tačiau mudviem einant pro šalį, Elė perlieja jų
grupelę žudančiu žvilgsniu ir garsiai tarsteli:
- Atmatos.

64
 Atrodo, viena iš tų mergelių - Reičelė Korniš - ką tik glam-
žėsi su Metu Vaildu.
Mokiniai iš pirmos gimnazijos klasės į vakarėlius, supranta­
ma, neįleidžiami. Nebūna ir žemiausio socialinio sluoksnio at­
stovų. Ir ne dėl to, kad kiti iš jų tyčiotųsi (nors taip veikiausiai
ir nutiktų), o kad jie apie tokius vakarėlius sužino tik jiems jau
praūžus. Jie nežino to, ką žinome mes: kad į Andriaus Robertso
svečių namelį galima patekti pro slaptas šonines duris arba kad
Karle Jablonksi savo garaže paslėpė šaldytuvą alui atšaldyti, arba
kad Rocky’s bare perkant alkoholį nelabai griežtai tikrina doku­
mentus, arba kad Mics dirba visą parą ir gamina gardžiausią pa­
saulyje kiaušinių ir sūrio apkepą, plaukiojantį aliejuje ir kečupe;
jis ypač skanus, kai esi girtas. Atrodo, kad mokykloje gyvuoja du
skirtingi pasauliai (tų, kurie turi daug, ir tų, kurie neturi nieko),
besisukantys vienas aplink kitą, bet niekada nesusiduriantys.
Manau, ir gerai. Galų gale, vidurinė mokykla juk turi parengti
tave tikram gyvenimui.
Čia tiek daug mažų koridorių ir kambarėlių, kad truputį
panašu į labirintą. Visur pilna žmonių ir dūmų. Tačiau vienos
durys uždarytos. Ant jų užklijuotas didžiulis ženklas e it i d r a u ­

d ž ia m a , po kuriuo matyti įvairūs dideli lipdukai su užrašais,

pavyzdžiui: įs iv a iz d u o k su su k tą , ž ir n į ar p a b u č iu o k m a n e .

AŠ - AIRIS.

Kai pagaliau randame Lindsę, mūsų nuostabai, jiedu su Pa­

triku jau susitaikę. Ji sėdi jam ant kelių, o Patrikas rūko žolę.
Elodė ir Stivas Dougas stovi kampe. Jis atsirėmęs į sieną, o ji lyg
ir šoka, lyg ir trinasi į jį. Elodei iš burnos kyšo cigaretė (atbulai),
o jos plaukai - tiesiog košmaras. Stivas prilaiko ją viena ranka,

65
kad nenudribtų. Tačiau tuo pat metu jis šnekučiuojasi su gre­
ta besitrinančia Liže Hamer (tokia jos pavardė; koks sutapimas:
taip vadinasi ir jos automobilis), lyg Elodės čia apskritai nebūtų.
- Vargšė Elodė, - sakau. Nežinau, kodėl man staiga jos pagai­
lo. - Ji per daug gera.
- Ji - kekšė, - atšauna Elė, bet nepiktai.
- Manai, ką nors prisiminsim iš viso to? - Nežinau, iš kur
tokios mintys. Mano galva lengva ir apgaubta miglos, lyg ketintų
pakilti į orą. - Manai, po dvejų metų prisiminsim šį vakarėlį?
- Aš jau rytoj nieko neprisiminsiu.
Elė juokdamasi paima man iš rankų butelį. Degtinės likęs tik
ketvirtadalis. Ir kada spėjome šitiek išgerti?
Mus pamačiusi Lindsė suklykia ir nušoka Patrikui nuo kelių.
Apsikabina mudvi taip, lyg būtum e nesimačiusios šimtą metų.
Vis dar apsikabinusi mane per pečius ji išplėšia man iš rankų
butelį ir gurkšteli degtinės, akimirką įremdama alkūnę man į
kaklą.
- Kur buvot dingusios? - šaukia ji, perrėkdama muziką, kle­
gesį ir juoką. - Aš jūsų visur ieškojau.
- Nesąmonė, - sakau, o Elė priduria: - Gal ieškojai Patriko
gerklėj?
Mes įsijuokiame: kvatojame, kad Lindsė tauškia nesąmones,
kad Elodė - alkoholikė, o Elę kamuoja depresiniai sutrikimai,
kad aš nelinkusi bendrauti. Kažkas praveria langą, kad išsiva-
dėtų dūmai, ir į vidų įsibrauna dulksna, kvepianti žole ir gaiva,
nors dabar - pats žiemos vidurys. Niekam nepastebint atkišu
ranką ir atsiremiu į palangę, mėgaudamasi lediniu oru ir šimtais
lietaus adatėlių. Užsimerkiu ir pasižadu niekada nepamiršti šios

66
akimirkos: mano draugų juoko skambesio, įkaitusių kūnų sklei­
džiamo karščio ir lietaus kvapo.
Kai atsimerkiu, mane ištinka šokas. Tarpdury stovi Julija
Saiks ir stebeilija į mane.
Na, iš tikrųjų ji žiūri į mus: į Lindsę, Elę ir Elodę, kuri pa­
likusi Stivą atėjo prie mūsų, taip pat ir į mane. Julijos plaukai
pakaušyje surišti į arklio uodegą, ir manau, tai pirmas kartas, kai
pamatau jos veidą.
Tai, kad ji pasirodė, pribloškia, bet dabar labiau pribloškia
jos grožis. Jos akys žydros, toli viena nuo kitos, skruostikauliai
išraiškingi kaip modelio. Oda balta ir lygi. Negaliu liautis spok­
sojusi į ją.
Žmonės ją stumdo ir kumščiuoja alkūnėmis, nes ji užstoja
duris. Bet ji vis tiek stypso ir žvelgia į mus.
Elė atsipeikėja pirmoji ir net žiopteli.
- Kokio...
Elodė ir Lindsė atsisuka pasižiūrėti, į ką mes taip spokso­
me. Lindsė pabąla. Ir netgi atrodo išsigandusi, o tai labiau nei
keista, bet man neužtenka laiko visa tai apmąstyti, nes Lindsės
veidas akimirksniu parausta ir ji atrodo taip, lyg ketintų kam
nors nusukti sprandą. Šitokia ji atrodo pati savimi. Elodė ima
isteriškai kikenti, kikena net susiriesdama, abiem rankomis už­
sidengusi burną.
- Negaliu patikėti, - išstena ji. - Negaliu patikėti. - Ji pam ė­
gina dainuoti dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji, bet visos
esame tokios sutrikusios, kad nepritariame jai.
Ar žinote, kaip būna filmuose, kai kas nors pasako ar padaro
ką netinkamo? Jis sumirksi, ir staiga stoja m irtina tyla. Na, da­

67
bar yra ne visai taip, bet labai panašu. Muzika tebeplyšauja, bet
kai žmonės kambaryje galų gale susivokia, kad Julija Saiks - toji
šlapintoja į lovą, ta nenorm ali psichopate - išdygo per patį va­
karėlio įkarštį ir kreivai dėbso į keturias populiariausias Tomo
Džefersono mokyklos merginas, kalbos pamažu nutyla ir pasi­
girsta šnabždesys, kuris vis garsėja, kol virsta ūžesiu, lyg ūžautų
vėjas ar jūra.
Pagaliau Julija Saiks pasitraukia nuo durų ir įžengia į kam ba­
rį. Iš lėto, bet tvirtai ji eina prie mūsų (dar niekada nemačiau jos
tokios ramios) ir sustoja per m etrą nuo Lindsės.
- Tu - kalė, - sako ji. Jos balsas ramus, kiek per garsus, lyg
ji tyčia kreiptųsi į visus esančius kambaryje. Aš maniau, kad jos
balsas spiegiantis ir trūkčiojantis, bet pasirodo, jis stiprus ir že­
mas kaip vaikino.
Užtrunka tik sekundėlę, kol Lindsė atgauna žadą.
- Atsiprašau? - krenkšteli ji.
Julija nežiūri Lindsei į akis nuo kokios penktos klasės ir nie­
kada neužkalbina. Ir jau tikrai neįžeidinėja.
- Girdėjai, ką sakiau? Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. -
Tada Juliją atsisuka į Elę. - Ir tu kalė. - Ji pasisuka į Elodę. - Ir
tu - kalė. - Galiausiai pažvelgia į mane ir sekundėlę jos akyse
žybteli kažin kas pažįstamo.
- Tu esi kalė.
Mes visos taip sukrėstos, jog nežinome, ką ir atsakyti. Elodė
vėl nervingai sukikena, žagteli ir nutyla. Lindsė žiopčioja kaip
žuvis, bet neištaria nė žodžio. Elė sugniaužia kumščius, tarsi ke­
tintų trenkti Julijai per veidą.

68
 Aš taip pat įsiutusi ir susigėdusi, bet vienintelis dalykas, apie
kurį galvoju žvelgdama į Juliją, yra: Nė nenumaniau, kad tu tokia
graži.
Pagaliau Lindsė susitvardo. Ji palinksta priekin ir jos veidas
atsiduria vos per keletą centimetrų nuo Julijos veido. Niekada
nemačiau Lindsės tokios įsiutusios. Regis, jos akys tuoj iššoks iš
orbitų. Ji išsišiepia lyg urzgiantis šuo. Tą akimirką atrodo baisiai
negraži.
- Jau geriau būti kale nei psichopate, - sušvokščia Lindsė, su­
griebdama Juliją už palaidinukės. Ji įsiutusi taip, kad kalbant jai
net seilės trykšta iš burnos.
Lindsė stumteli Juliją, ir toji atsitrenkia į Metą Dorfmaną.
Šis stumteli ją atgal, ir Julija svirduliuodama atsitrenkia į Emą
Makelroj.
- Psichopate, psichopate, - sustūgsta Lindsė ir kaip filme su­
vaidina, lyg iš aukštai smeigtų peiliu.
Staiga visi pradeda šaukti: Psichopate, ima mosuoti nem ato­
mais peiliais, klykia ir stumdo Juliją pirmyn atgal. Elė pirmoji
išpila jai ant galvos savo alų, ir visi paseka jos pavyzdžiu. Lindsė
aptaško ją degtine, o kai Julija atsvirduliuoja iki manęs, kiau­
rai peršlapusi, atkišusi rankas, mėgindama atgauti pusiausvyrą,
čiumpu nuo palangės pusiau nugertą stiklinę alaus ir šliūkšteliu
jai ant galvos. Kad rėkiu kartu su visais, nepastebiu iki tol, kol
pradeda perštėti gerklė.
Kai užpilu jai ant galvos alų, Julija pažvelgia man į akis. Keis­
ta, bet jos akyse įžvelgiu gailestį, tarsi jai būtų labai gaila manęs.
Staiga man pritrūksta oro, lyg būčiau gavusi smūgį į pa­
širdžius. Nieko negalvodama puolu prie Julijos ir iš visų jėgų

69
stumteliu taip, kad ji atsitrenkia į knygų lentyną ir toji vos ne­
nukrenta. Nustumiu Juliją prie durų. Visiems ir toliau klykiant,
juokiantis ir šaukiant: Psichopate, Julija išbėga iš kambario. Jai
tenka prasibrauti pro Kentą, kuris ką tik įžengė į kambarį; turbūt
norėjo sužinoti, kas čia vyksta.
Akimirką mudviejų žvilgsniai susitinka. Negalėčiau tiksliai
pasakyti, ką įžvelgiau Kento akyse, bet turiu prisipažinti - nieko
gero. Iškaitusi nusigręžiu jausdamasi nesmagiai. Visi kambaryje
klega, šaiposi iš Julijos, o man niekaip nepavyksta nusiraminti.
Jaučiu, kaip degtinė degina skrandį ir kyla aukštyn. Kambaryje
baisiai tvanku. Dabar jis sukasi greičiau nei pirma. Noriu ištrūk­
ti ir įkvėpti šviežio oro.
Mėginu prasibrauti pro žmones, bet priešais išdygsta Kentas
ir pastoja man kelią.
- Kas, po velnių, čia atsitiko? - klausia jis.
- Gal galėtum mane praleisti? Prašau. - Dabar tikrai nesu
nusiteikusi ginčytis, o ypač su Kentu, vilkinčiu kvailais marški­
niais su sagutėmis apykaklės kampuose.
- Ką jinai jums padarė?
Aš sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
- Ak štai kaip! Tu - psichopatės draugas? Taip?
Kentas prisimerkia.
- Labai tinkama pravardė. Pati sugalvojai ar draugės pagel­
bėjo?
- Pasitrauk iš kelio.
Man pavyksta prasibrauti pro Kentą, bet jis sugriebia mane
už rankos.
- Kodėl? - paklausia.

7o
 Mudu stovime taip arti vienas kito, kad net užuodžiu, jog jis
ką tik valgė mėtinį saldainį, ir matau širdutės formos apgamą po
kaire akimi, nors visa kita skendi migloje. Jis žiūri į m ane taip,
tarsi žūtbūt stengtųsi kažką suprasti, ir tai - pats blogiausias da­
lykas šiandien. Blogiau už Julijos pasirodymą ir už Kento pyktį,
net už jausmą, kad tuoj apsivemsiu.
Stumteliu jo ranką.
- Žinai, negalima taip imti ir sugriebti žmogaus. Paleisk
mano ranką. Aš turiu vaikiną.
- Nusiramink. Aš tik norėjau...
- Klausyk. - Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Suvokiu,
kad kalbu per garsiai ir per greitai. Žinau, atrodau kaip isteri­
kė, bet negaliu nieko sau padaryti. - Kokios problemos, ką? Aš
tikrai neketinu susitikinėti su tavimi. Nesiruošiu net po šimto
metų. Tad liaukis mane persekiojęs. Iš tiesų nė neturėčiau žinoti
tavo vardo.
Žodžiai tiesiog pilasi man iš burnos, bet jaučiuosi taip, lyg jie
mane smaugtų. Staiga man ima trūkti oro.
Kentas susiraukęs spokso į mane. Paskui pasilenkia arčiau.
Akimirką man dingteli, kad jis ketina mane pabučiuoti, ir mano
širdis nustoja plakusi.
Tačiau jis tik šnipšteli į ausį:
- Aš perm atau tave kiaurai.
- Tu manęs nepažįsti, - atrėžiu ir visa drebėdama šokteliu at­
gal. - Tu nieko apie mane nežinai.
Jis iškelia rankas lyg pasiduotų ir atsitraukia.
- Tu teisi. Aš nieko apie tave nežinau. - Ir dar kažką sumur­
mėjęs nusigręžia.

71
 - Ką pasakei? - Man širdis taip daužosi krūtinėje, jog, regis,
tuoj iššoks.
Jis atsisuka ir žvilgteli į mane.
- Pasakiau: Ir ačiū Dievui.
Ir kodėl pasiskolinau iš Elės aukštakulnius? Man gręžiantis
kambarys sukasi drauge, tad įsitveriu laiptų turėklų, kad tik ne-
pargriūčiau.
- Tavo vaikinas apačioje vemia į kriauklę! - man pavymui
sušunka Kentas.
Per petį parodau jam vidurinį pirštą, bet neatsisuku pasižiū­
rėti, ar mato. Turbūt nė nebežiūri į mane.
Prieš lipdama žemyn patikrinti, ar Kentas sakė tiesą apie
Robį, suvokiu, kad šis vakaras tikrai nėra tas lemtingasis. N u­
siviliu, bet sykiu ir palengvėja. Keliaudama apačion laikausi už
sienos, nes laiptai siūbuoja ir atrodo, kad bet kurią akimirką
išslys man iš po kojų. Šiandien - ne tas vakaras. Rytoj pabu­
dusi atrodysiu lygiai taip pat, ir pasaulis bus toks pat, ir viskas
atrodys taip pat, bus to paties skonio ir taip pat kvepės. Man
graužia gerklę, peršti akis, o galvoju vien apie tai, kad dėl visko
kaltas Kentas. Kentas ir Julija Saiks.
Po pusvalandžio vakarėlis ima rimti. Kažkas nuplėšė nuo sie­
nų kalėdinių lempučių girliandas ir jos raitosi ant grindų tarsi
gyvatės, apšviesdamos dulkeles kampuose.
Dabar jaučiuosi geriau, jaučiuosi savimi. Kai Lindsei papasa­
kojau apie Robį, ji pasakė: Visada išaušta rytojus. Aš vis kartoju
šią frazę mintyse lyg mantrą: Visada išaušta rytojus. Visada iš­
aušta rytojus.

72
 Dvidešimčiai minučių užsidarau vonios kambaryje. Pirm iau­
sia nusiprausiu veidą, paskui iš naujo pasidažau, nors rankos
truputėlį dreba, o veidas veidrodyje vis dvejinasi. Dažydamasi
kaskart prisimenu mamą. Ne kartą stebėjau ją palinkusią prie
kosmetinės, besiruošiančią išeiti su tėčiu - ir to pakanka, kad
nusiraminčiau. Visada išaušta rytojus.
Toks metas man patinka labiausiai - naktis, beveik visi jau
miega ir atrodo, kad pasaulis priklauso tik mano draugėms ir
man, o visa kita, išskyrus mūsų ketveriukę, nė neegzistuoja. Vi­
sur kitur tvyro tamsa ir ramybė.
Namo važiuosiu kartu su Elode, Ele ir Lindse. Žmonės po
truputėlį skirstosi, m inia mažėja, bet vis dar sunku prasibrauti
iki durų. Lindsė vis kartoja: Atsiprašau, atsiprašau, praleiskite,
mane prispyrė skubūs moteriški reikalai! Prieš keletą metų per
koncertą Pokipsyje „Jaunesniems nei 18“ padarėme atradimą:
kelią greičiausiai prasiskini kalbėdamas užuominomis apie sku­
bius moteriškus reikalus. Atrodo, žmonės mano, jog tai - neži­
nia kažkas užkrečiama.
Traukdamos link durų einame pro pakampėse ir laiptinėje
besiglamonėjančias poreles. Už uždarų durų girdėti prislopintas
kikenimas. Elodė trinkteli kumščiu į kiekvienas duris ir rikte­
li: Nėra sargio, nebus ir sekso! Lindsė atsisuka į Elodę ir kažką
pašnibžda jai į ausį. Elodė užsičiaupia ir kaltai pažvelgia į mane.
Noriu pasakyti joms, jog man tai visai nerūpi - nei Robis, nei
tai, kad praradau galimybę pasimylėti, bet staiga pasijuntu tokia
pavargusi, jog negaliu netgi prasižioti.
Pro praviras vonios kambario duris pamatome ant vonios

73
krašto sėdinčią Bridžitą Makgvair. Ji verkia rankomis susiėmusi
už galvos.
- Kas jai atsitiko? - klausiu, nors jaučiuosi taip, lyg plaukio­
čiau savo pačios galvoje, o mano žodžiai sklistų iš kažin kur toli.
- Ji metė Aleksą. - Lindsė įsikabina man į parankę. Ji atrodo
blaiva, bet vyzdžiai išsiplėtę, o akių baltymai pasruvę krauju. -
Nepatikėsi: Bridžitą sužinojo, kad Nikotino naciste užtiko Alek­
są su Ana. O jis buvo sakęs, kad eis pas gydytoją. - Bridžitos
verksmo negirdėti - nustelbia muzika, bet jos pečiai trūkčioja,
lyg purtytų traukuliai. - Na, taip jai bus tik geriau. Beviltiška.
- Jie visi beviltiški! - sako Elodė ir laistydama alų iškelia bo­
kalą. Manau, ji nė nenutuokia, apie ką kalbame.
Lindsė paima iš Elodės bokalą ir pastato ant staliuko, tiesiai
ant nutriušusios knygos „Mobis Dikas". Sykiu įsimeta į kišenę
mažą keraminę statulėlę - piemenėlį šviesiais galbanotais plau­
kais ir dažytomis blakstienomis. Lindsė visad nušvilpia ką nors
per vakarėlį. Tokius daiktus ji vadina suvenyrais.
- Kad tik ji neapsivemtų tanke, - sušnabžda Lindsė, galva
mostelėdama Elodės pusėn.
Robis tikrai apačioje - drybso ant sofos. Kai einu pro šalį,
sugriebia mane už rankos ir trūkteli prie savęs.
- Kur tu? - paklausia baltakiuodamas, balsas užkimęs.
- Eik velniop, Robi, paleisk mane. - Nustumiu jį. Pats kaltas.
- Mes turėjom... - Robis nutyla ir sumišęs papurto galvą.
Tada prisimerkia ir žiūri į m ane.- Gal esi man neištikima?
- Nebūk kvailys.
Labiausiai norėčiau atsukti laiką atgal - ir šitą vakarą, ir pa­
skutines kelias savaites, iki pat tos akimirkos, kai Robis pasilenkė,

74
atrėmė smakrą man į petį ir pasakė, kad nori kartu praleisti nak­
tį. Norėčiau grįžti į tą tylią akimirką tamsiame kambaryje: prie­
šais - žydrą šviesą skleidžiantis begarsis televizorius, Robio kvė­
pavimas šalia, mano tėvai, miegantys viršuje. Norėčiau sugrįžti į
tą akimirką, kai prasižiojau ir išgirdau save tariant: Aš irgi.
- Aha, neištikima. Taip ir maniau. - Jis vargais negalais pa­
sikelia ir grėsmingai apsidairo. Kampe stovi Krisas Harmonas,
vienas geriausių Robio draugų, ir iš kažko juokiasi. Robis nu­
svirduliuoja prie jo. - Ar tu suviliojai mano merginą, Harmo-
nai? - suriaumoja ir stumteli Krisą.
Tas klupteli ir atsitrenkia į knygų lentyną. Nuo jos čiūžteli
porcelianinė statulėlė ir sudūžta atsitrenkusi į grindis. Kažkokia
mergina suspiegia.
- Gal išprotėjai?
Staiga Krisas šoka ant Robio ir abu ima grumtis stumdyda-
miesi po visą kambarį, vis į ką nors atsitrenkdami, kriokdami ir
šūkaudami. Robiui kažkaip pavyksta parversti Krisą, ir abu atsi­
duria ant grindų. Merginos spiegdamos traukiasi iš kelio. Atsar­
giai, alus! - rikteli kažkas kaip tik tuo metu, kai Robis su Krisu
atsiduria prie virtuvės durų, kur stovi alaus statinė.
- Eime, Šame. - Už manęs stovinti Lindsė spusteli man petį.
- Negaliu jo taip palikti, - sakau, nors dalis manęs tik ir lau­
kia progos pasprukti.
- Jam bus viskas gerai. Matai, jis juokiasi.
Ji teisi. Robis su Krisu jau nebesipeša. Išsidrėbę ant grindų
abu kvatoja visa gerkle.
- Robis tikrai užsius, - sakau. Žinau, Lindsė supranta, kad
omeny turiu ne vien tai, jog palieku jį ant ledo.

75
 Ji apkabina mane.
- Atsimink, ką sakiau. - Ir ji uždainuoja: - Vien pagalvojus
apie rytojų, liūdesio debesys nuplasnoja...
Akimirką stoviu apstulbusi, dingteli, kad ji tyčiojasi iš manęs,
bet tai tik sutapimas. Mudvi su Lindsė pažįstamos ne nuo vai­
kystės, anksčiau ji nė nebūtų kalbėjusi su manimi. Taigi tikrai
negalėjo žinoti, kad užsirakindavau savo kambaryje, klausyda­
vausi miuziklo „Anė“ ir iš visų plaučių piešdavau šitą dainą -
tol, kol vieną dieną tėvai pagrasino išmesią mane į gatvę.
Galvoje suskamba tos dainos melodija ir žinau, kad dabar
niūniuosiu ją keletą dienų. Mylėsiu tave, mylėsiu tave, kai tik su­
lauksiu rytojaus. Tikrai gražūs žodžiai.
- Nevykęs vakarėlis, ar ne? - tarsteli Elė, prisiartindama prie
manęs iš kitos pusės. Numanau, kad ji nepatenkinta, mat vaka­
rėlyje nepasirodė Metas Vaildas, bet jos žodžiai paglosto širdį.
Mane apstulbina lietus, jis daug stipresnis, nei tikėjausi. Kurį
laiką stovime apsikabinusios verandoje po stogu ir stebime, kaip
mūsų iškvėptas oras virsta tirštais debesėliais. Labai šalta. Nuo
stogo čiurkšlėmis teka lietaus vanduo. Kristoferis Tomlinas ir
Adamas Vu svaido į miško pusę tuščius alaus butelius. Kartkar­
tėmis išgirstame dūžtant stiklą ir tai nuskamba it šūviai, kurie
ataidi iki pat mūsų.
Žmonės juokiasi, šūkauja ir bėgioja lietuje. O lyja taip smar­
kiai, jog atrodo, kad visa aplinkui tirpsta ir susilieja į viena. Šalia
nėra jokių kaimynų, tad policijos niekas neiškvies. Žolė ištrypta,
matyti didelės juodos purvo duobės. Automobiliams sukant link
9-ojo greitkelio, tolumoje tai šmėsteli, tai vėl pradingsta prieki­
nių žibintų metamos šviesos.

76
 - Sprunkam! - sušunka Lindsė, ir Elė ima tempti mane. Mes
bėgam ir šaukiam, lietui žliaugiant ant veidų ir striukių, o pur­
vas sunkiasi į batus. Lyja taip smarkiai, jog atrodo, kad visa ap­
linkui tirpsta.
Kai nusigauname iki Lindsės automobilio, man jau neberūpi,
kad vakaras buvo toks sumautas. Mes kvatojame kaip beprotės,
visos kiaurai peršlapusios ir drebančios, atgaivintos šalčio ir lie­
taus. Lindsė dejuoja, kad ant odinių jos automobilio sėdynių liks
šlapios užpakalio formos dėmės ir dėl purvo ant kilimėlių; Elodė
maldauja jos važiuoti į M ic’s valgyti kiaušinių ir sūrio apkepo
ir skundžiasi, kad aš visad sėdžiu priekyje; Elė reikalauja įjungti
šildytuvą, grasina tuoj mirsianti nuo plaučių uždegimo.
Tikriausiai tada ir prabilome apie mirtį. Maniau, Lindsė pa­
jėgs vairuoti automobilį, bet pastebėjau, kad tuo siaubingai ilgu
ir siauru keliuku ji lekia greičiau nei įprastai, o abipus vėjyje ai­
manuoja medžiai, atrodantys kaip nuogi skeletai.
- Mano teorija štai tokia, - sakau, kai Lindsė iššoka į 9-ąjį
greitkelį ir automobilio padangos sucypia ant lygaus juodo asfal­
to. Šviečiantis laikrodis prietaisų skydelyje rodo 00:38. - Mano
teorija tokia: prieš m irtį prisimenamos pačios gražiausios gyve­
nimo akimirkos. Suprantat? Patys nuostabiausi dalykai.
- Be abejonės, tai Diukas, - sako Lindsė, atitraukia vieną
ranką nuo vairo ir pamosuoja kumščiu.
- Pirmasis bučinys su Metu Vaildu, - nedelsdama ištaria Elė.
Elodė sunkiai atsidūsta ir pasilenkia į priekį, mėgindama pa­
siekti iPod’ą.
- Noriu muzikos... Įjunkit, kol dar nenusižudžiau.

77
 - Duokit man cigaretę, - pareikalauja Lindsė, ir Elodė pri­
dega jai cigaretę nuo savosios. Lindsė praveria automobilio lan­
gą ir vidun kaipmat plūsteli ledinis lietus. Elė vėl sudejuoja, kad
jai šalta.
Elodė paleidžia Fallacy dainą „Šukė“ - gal kad panervintų
Elę, o gal tiesiog nusibodo nesiliaujantys jos skundai. Tai buvo
Elės ir Meto, kuris ją metė rugsėjį, daina. Elė išvadina Elodę kale
ir atsisegusi saugos diržą mėgina pasiekti iPod’ą. Lindsė pasi­
skundžia, kad kažkas įrėmė alkūnę jai į kaklą. Jai iš burnos iš­
krenta cigaretė ir nurieda po kojom. Lindsė prapliumpa keiktis
ir puola braukti nuo sėdynės žiežirbas. Elodė vis dar pykstasi su
Ele, o aš mėginu visas perrėkti - imu kalbėti apie sniego ange­
lus, kuriuos kadaise, vidury gegužės, visos vaizdavome. Laikro­
dis rodo 00:39. Padangos slysteli ant šlapio kelio. Automobilyje
baisiai prirūkyta - plonos lengvos dūm ų sruogelės plūduriuoja
ore lyg vaiduokliai.
Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik
aš nesuprantu ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, automobilis nu­
slysta nuo kelio ir nudarda žemyn į miško tankmę. Išgirstu šai­
žų garsą - metalas brūžinasi į metalą, dūžta stiklai, automobilis
sulinksta perpus, paskui užuodžiu dūmus. Paskutinė mintis: ar
Lindsei pavyko užgesinti cigaretę?..
Ir tada...

Ir tada atsitinka tai. Pati mirties akimirka alsuoja karščiu, yra

pilna garsų ir baisaus skausmo, tarsi į tave per piltuvėlį kas piltų
liepsnojantį karštį, kuris drasko tave, degina ir svilina, perveria
kiaurai. Ir jeigu šauksmas būtų jausmas, jaustumeisi štai taip.

78
 Ir tada... tuštuma.
Žinau, kai kurie iš jūsų manote, kad aš to nusipelniau. Galbūt
man nereikėjo siųsti Julijai tos rožės ar per vakarėlį pilti ant galvos
gėrimo. Galbūt nereikėjo nusirašinėti nuo Loros Lornet atsakymų
į testo klausimus. Galbūt nereikėjo taip kalbėti su Kentu. Kai ku­
rie iš jūsų turbūt manote, kad aš to nusipelniau, nes ketinau leng­
vabūdiškai atsiduoti Robiui, visai netausodama savęs.
Tačiau prieš pradedant badyti mane pirštais, norčiau paklausti
jūsų:
Ar tai, ką aš padariau, tikrai yra taip jau blogai? Taip blo­
gai, kad aš nusipelniau mirti? Taip blogai, kad nusipelniau mir­
ti šitaip?
A r pasielgiau blogiau, nei elgiasi kiti?
A r tikrai elgiausi daug blogiau, nei elgiatės jūs?
Pamąstykite apie tai.
 ANTRAS SKYRIUS

Sapnuoju, kad krentu, bet nėra nei viršaus, nei apačios, nei sie­
nų, nei lubų. Jaučiu tik šaltį, o aplink - tamsa. Man taip baisu,
kad noriu šaukti, bet kai praveriu burną, neišleidžiu nė garselio.
Klausiu savęs: jeigu vis krenti, krenti, bet nenukrenti, ar tai -
kritimas?
Manau, krisiu amžinai.
Staiga tylą perskrodžia garsas - tylus mekenimas. Jis vis gar­
sėja, kol virsta dalgio, smingančio į orą, smingančio į mane,
džeržgesiu...
Ir tada pabundu.
Žadintuvas blerbia gal dvidešimt minučių. Dabar - be dešim­
ties minučių septynios.
Atsisėdu lovoje ir nusimetu antklodę. Nors kambaryje šalta,
aš visa išpilta prakaito. Gerklė išdžiūvusi, mirštu iš troškulio,
tarsi būčiau bėgusį ilgiausią maratoną.
Apsižvalgau po kambarį. Akimirką viską regiu tarsi per m i­
glą, šiek tiek iškreiptai, lyg į savo kambarį žiūrėčiau pro skaidrę,
kuri uždėta kreivai ir jos kampai nesutampa su tikrų daiktų kon­
tūrais. Paskui šviesa pasikeičia, ir kambarys vėl atrodo įprastai.
Staiga viską prisimenu ir galvoje ima tvinksėti: vakarėlis, Juli­
ja Saiks, ginčas su Kentu...

80
 - Šame!
Atsitrenkdamos į sieną atsilapoja durys ir per kam barį pra­
šuoliuoja Izė, trypdam a mano sąsiuvinius, ant žemės numestus
džinsus ir rožinį Victorias Secret džemperį. Kažkas čia ne taip.
Kažin kas šmėsteli tolimiausiame atminties kampelyje, bet tuoj
vėl pradingsta, o Izė užšoka ant lovos ir apkabina mane. Jos
rankos karštos. Ji suima už grandinėlės, kurią visad nešioju ant
kaklo (plona auksinė grandinėlė su paukščio formos pakabuku,
mano močiutės dovana) ir trukteli.
- Mamytė sako, kad tau metas keltis.
Jai iš burnos padvelkia žemės riešutų sviestu. Stumteliu ją ir
tik tada susivokiu, kad drebu.
- Šiandien šeštadienis, - sakau.
Nenumanau, nei kaip grįžau namo vakar vakare, nei kas at­
sitiko Lindsei, Elodei, Elei, bet pagalvojus apie tai mane kone
supykina.
Izė ima kikenti kaip pamišusi, nušoka nuo lovos ir nuskuo-
džia prie durų. Šmurkšteli į koridorių ir girdžiu, kaip šaukia:
- Mamyte, Samė nesikelia! - Tikriau, mano vardą ji taria
Šamė.
- Neversk manęs lipti viršun, Šame! - iš virtuvės ataidi m a­
mos balsas.
Nuleidžiu kojas ant medinių grindų. Jos vėsios, ir mane tai
nuramina. Kai buvau mažesnė ir tėtis vasarą neleisdavo įjung­
ti kondicionieriaus, nuolat gulinėdavau ant grindų - tai būdavo
vienintelė vėsi vieta visame name. Norėčiau taip pasielgti ir da­
bar. Nes visa degu.
Robis, lietus, miške dūžtantys buteliai...

81
 Suskamba mano mobilusis, ir aš net pašoku. Paimu jį ir ati­
darau dangtelį. Žinutė nuo Lindsės.
Aš lauke. Kur tu?
Staigiai užtrenkiu dangtelį, bet prieš tai spėju pamatyti m irk­
sinčią datą: penktadienis, vasario 12 diena.
Vakar?
Telefonas vėl suskamba. Dar viena žinutė.
Neversk manęs vėluoti per Valentino dieną, karve!!!
Staiga pasijuntu lyg plaukčiau po vandeniu, lyg būčiau besvo­
rė ar stebėčiau save iš šalies. Pamėginu atsistoti, ir kai man paga­
liau tai pavyksta, taip susuka skrandį, kad drebančiomis kojomis
nuskubu koridoriumi į vonios kambarį, nes atrodo, kad tuoj ap-
sivemsiu. Užsirakinu ir paleidžiu vandenį kriauklėje ir dušinėje.
Tada pasilenkiu virš klozeto.
Skrandis susitraukia, bet nieko neįvyksta.
Automobilis, slydimas, šauksmai...
Vakar.
Koridoriuje girdžiu balsus, bet vanduo bėga taip smarkiai,
kad negaliu jų atpažinti. Ir tik kai kažkas ima daužyti į duris,
atsitiesiu ir sušunku:
- Kas yra?
- Lįsk iš dušinės, nėra laiko.
Tai Lindsė. Ją įleido mama.
Kiek praveriu duris ir pamatau ją. Vilki stora pūkine striuke,
užsagstyta iki pat smakro, o atrodo įsiutusi. O aš apsidžiaugiu ją
matydama. Ji atrodo įprastai, kaip visada.
- Kas atsitiko vakar vakare? - klausiu.
Lindsė susiraukia.

82
 - Ai, na taip, atleisk. Negalėjau tau atskambinti. Iki trečios
valandos nakties pliurpiau su Patriku.
- Atskambinti? - Papurtau galvą. - Ne, turiu omeny...
- Patrikas siunta, kad jo tėvai važiuoja j Akapulką be jo. -
Lindsė pakelia akis į dangų. - Vargšas vaikelis. Prisiekiu tau,
Šame, vaikinai - kaip naminiai gyvūnėliai. Juos reikia maitinti,
lepinti ir guldyti j lovą. - Ji pasilenkia j priekį. - Kalbant apie
tai... ar jaudiniesi dėl šio vakaro?
- Ką? - Nė nenumanau, apie ką ji. Jos žodžiai tiesiog lekia
pro šalį ir susilieja į viena. Laikausi už kabyklos rankšluosčiams,
kad tik neparkrisčiau. Vanduo dušinėje tiesiog verdantis, tad vi­
sur pilna tirštų garų, nuo jų aprasoja veidrodis, lašiukai kaupiasi
ant plytelių.
- Tu, Robis, truputėlis alaus ir flaneliniai jo patalai. - Lindsė
nusijuokia. - Labai romantiška.
- Man reikia palįsti po dušu.
Mėginu uždaryti vonios kambario duris, bet paskutinę aki­
mirką Lindsė įkiša alkūnę ir įsibrauna vidun.
- Dar nenusiprausei? - Ji pakrato galvą. - Na jau ne! Teks ap­
sieiti be dušo. - Ji mikliai užsuka vandenį. Tada sugriebia mane
už rankos ir ištempia į koridorių. - Bet pasidažyti tikrai reikia, -
sako ji, atidžiai nužvelgdama m ano veidą. - Atrodai šūdinai.
Košmarai, ką?
- Panašiai.
- Tanke guli visa mano Mac kosmetika.
Lindsė prasisega striukę, ir aš pastebiu balto kailiuko kuokš­
telį, kyšantį iš po iškirptės. Ji vilki berankove palaidinuke; visos
nusipirkome tokias Valentino dienai. Staiga pajuntu nesuvaldo­

83
mą norą atsisėsti ant grindų, mane ima smaugti juokas. Tačiau
tenka valdytis, kad priepuolis neištiktų tuo metu, kai Lindsė stu­
mia mane atgal į kambarį.
- Renkis, - paliepia ji ir išsitraukia mobilųjį.
Tikriausiai rašys Elodei žinutę, kad vėluosime. Lindsė žvilg­
teli į mane, atsidūsta ir nusisuka.
- Tikiuosi, Robis neįsižeis, jeigu šiek tiek dvoksi prakaitu, -
burbteli ji.
Jai krizenant užsivelku aptemptą berankovę palaidinukę, už­
sisegu sijonėlį ir apsiaunu ilgaaulius batus.
Ir vėl viskas iš naujo.

A R SU T R A M D O M A I S I A I S MARŠKINIAIS
MANO UŽPAKALIS A T R O D O DI DELI S?
Įlipusi į automobilį Elodė pasilenkia į priekį pasiimti kavos. Už­
uodžiu jos kvepalus - purškiamą aviečių kvapo tualetinį vande­
nį, kurį ji vis dar ištikimai perka prekybos centre esančioje Body
Shop parduotuvėje, nors jie nebemadingi jau nuo septintos kla­
sės. Tas kvapas toks tikras, toks ryškus ir pažįstamas, kad pri­
blokšta net užsimerkiu.
Netikusi idėja. Užsimerkusi regiu galinio vaizdo veidrodėlyje
tolstančias šiltas Kento namo šviesas ir blizgančius juodus me­
džius kelkraščiuose, atrodančius lyg skeletai. Užuodžiu degėsius.
Išgirstu Lindsę šaukiant, automobilis metasi į šoną, cypia padan­
gos, o mane sukausto baimė...
- Šūdas!
Atsimerkiu kaip tik tuo metu, kai Lindsė staigiai pasuka į šalį,
kad nepervažiuotų voverės. Ji išmeta cigaretę pro langą, bet au­

84
tomobilyje lieka dūm ų kvapas: nesu tikra, ar užuodžiu tą kvapą,
ar tik jį prisimenu, o gal ir užuodžiu, ir prisimenu.
- Tu tikrai nekokia vairuotoja, - sukikena Elodė.
- Būk atsargi, prašau, - burbteliu. Pati to nenorėdama, įsitve­
riu sėdynės krašto.
- Ramiai, ramiai. - Lindsė pasilenkia ir patapšnoja m an per
kelį. - Nenoriu, kad geriausia mano draugė m irtų nekalta.
Tą akimirką man baisiai knieti išpasakoti viską Lindsei ir Elo-
dei, norėčiau paklausti, kas man yra, kas darosi mums visoms,
bet negaliu rasti tinkamų žodžių.
Po vakarėlio, kuris dar neįvyko, mes patekome į automobilio
avariją.
Maniau, kad vakar žuvau. Maniau, kad žuvau šįvakar.
Turbūt Elodė mano, jog sėdžiu tyli dėl to, kad jaudinuosi, kad
tai - dėl Robio. Ji apkabina sėdynės atlošą ir pasilenkia prie manęs.
- Nesinervink, Šame. Viskas bus gerai. Tai lyg važiuotum
dviračiu, - paguodžia.
Stengiuosi išspausti šypseną, bet negaliu. Atrodo, prieš šim­
tą metų guliausi į lovą įsivaizduodama, kad įsitaisau šalia Ro­
bio, įsivaizdavau vėsius, sausus jo delnus, liečiančius mane. Man
skaudu apie jį galvoti. Užgniaužia gerklę. Staiga užsimanau jį pa­
matyti - kreivą jo šypseną ir Yankees beisbolo kepuraitę, ir netgi
nešvarų džemperį, kuris visada kiek atsiduoda prakaitu net po
to, kai Robio mama privertė jį išskalbti.
- Tai - kaip jodinėti, - pataiso Elodę Lindsė. - Labai greitai
tapsi čempione, Šame.
- Vis pamirštu, kad tu jodinėdavai. - Elodė nuima dangtelį
nuo kavos indelio ir nupučia garus.

85
 - Kai man buvo gal septyneri, - primenu, kol Lindsė nepra­
dėjo traukti manęs per dantį. Jeigu dabar ims šaipytis, turbūt
pravirksiu. Niekada nepavyktų paaiškinti jai tiesos: kad jodi­
nėjimas man buvo mėgstamiausias dalykas pasaulyje. Man pa­
tikdavo būti vienai miške, ypač vėlyvą rudenį, kai aplink viskas
šiugžda ir tviska auksu, kai medžių lapai nusidažo ugnies spalva
ir aplinkui kvepia žeme. Man patikdavo tyla - kai girdėti tik ka­
nopų kaukšėjimas ir žirgo šnopavimas.
Jokių telefonų. Jokio juoko. Jokių balsų. Jokių namų.
Jokių automobilių.
Atlenkiu saulės skydelį, kad nematyčiau akinančio spindesio,
ir veidrodėlyje pamatau man besišypsančią Elodę. Galbūt papa­
sakosiu jai, kas man darosi, dingteli, nors žinau, kad nieko aš jai
nepasakosiu. Turbūt pamanytų, kad išprotėjau. Visos trys taip
pamanytų.
Tyliu ir žiūriu pro langą. Šviesa atrodo silpna ir blanki, lyg
saulė būtų ką tik išskydusi horizonte ir tingėtų vėl susisukti į
kamuolį. Šešėliai aštrūs ir smailūs lyg adatos. Stebiu, kaip nuo
telefono stulpo laido vienu metu pakyla trys juodos varnos. Ir
aš norėčiau pakilti, kilti vis aukštyn ir stebėti tolstančią žemę,
kaip būna kylant lėktuvu, kai atrodo, jog žemė pamažu lankstosi
ir mažėja lyg origamio figūrėlė, kol pagaliau viskas išsilygina ir
virsta ryškiaspalve plyne, kol visas pasaulis virsta keistu piešiniu.
- Teminę dainą, prašyčiau, - sako Lindsė.
Jos iPod’e ieškau Merės Dž. Blaidž dainos, tada atsilošiu sė­
dynėje ir stengiuosi negalvoti apie nieką kita, išskyrus muziką
ir ritmą.
Ir neužsimerkiu.

86
 Kai įsukame į viršutinę automobilių aikštelę ir pasukame link
apatinės aikštelės, link darbuotojams rezervuotų vietų ir Vyres­
niųjų alėjos, jaučiuosi daug geriau, nors Lindsė keikiasi, o Elodė
skundžiasi, kad jei dar kartą pavėluos, bus nubausta ir penkta­
dienį palikta po pamokų, nors pirmas skambutis jau nuaidėjo
prieš dvi minutes.
Viskas atrodo įprastai. Žinau, kad šiandien penktadienis, tad
Ema Makelroi ateis iš Evano Danzigo namų, štai ji ir išnyra iš
už karpytos gyvatvorės. Žinau, jog Piteris Kurtas avės Nike Air
Force 1 sportbačiais, kuriais avi milijoną metų ir kasdien, nors
jie jau tokie skylėti, kad galima pamatyti, kokios spalvos jo koji­
nės (dažniausiai juodos). Matau, kaip sportbačiai šmėkšteli Pite-
riui einant pro mane link pagrindinio pastato.
Regėdama visa tai pasijuntu daug geriau ir imu manyti, kad
vakar diena - visa, kas įvyko, - tebuvo keistas, ilgas sapnas.
Lindsė važiuoja link Vyresniųjų alėjos, nors tikimybė rasti
laisvą vietą lygi nuliui. Bet jai tai - šventa. Kai, važiuojant pro
trečią stovėjimo vietą prie teniso kortų, pamatau rudąjį Saros
Grundel Chevrolet su užklijuotu ant buferio Tomo Džefersono
mokyklos plaukikų komandos lipduku ir dar vienu mažesniu,
kuriame parašyta SUSIŠLAPINK, m an pasidaro silpna. Pagal­
voju: ji užėmė paskutinę laisvą vietą, nes mes vėluojame. Taip
sugniaužiu kumščius, kad nagai susminga į delnus, ir vis kartoju
sau: tai tik sapnas,ynieko neatsitiko.
- Negaliu p a tik ti, kad teks pėdinti tris šimtus penkiasdešimt
keturis metrus. - Elodė patempia lūpą. - Aš netgi be striukės.
- Niekas tavęs nevertė išeiti iš nam ų pusnuogės, - atšauna
Lindsė. - Dabar - vasaris.

87
 - Nemaniau, kad teks būti lauke.
Sukdamos atgal į aukščiau esančią aikštelę, važiuojame pro
futbolo stadioną, esantį dešinėje. Šiuo m etų laiku stadionas vi­
sas išmindžiotas, vien purvas ir keletas parudavusios žolės lo­
pinėlių.
- Man atrodo, lyg išgyvenčiau dėja-vu, - sako Elodė. - Atgal
į pirm ą gimnazijos klasę...
- Man visas rytas lyg dėja-vu, - nevalingai lepteliu. Ir staiga
pasijuntu geriau. O gal tikrai čia tiesiog dėja-vu?
- Mėginsiu spėti. - Lindsė priglaudžia delną prie smilkinio ir
suraukia antakius - vaidina susikaupusią. - Kada Elodė paskuti­
nį kartą buvo tokia nepatenkinta prieš devintą ryto?
-B aik!
Elodė pasilenkia į priekį ir trinkteli Lindsei per ranką. Abi
ima juoktis. Ir aš juokiuosi - man palengvėjo, kai pasakiau tai
garsiai. Tai išties galėtų būti tiesa. Kartą Kolorado valstijoje su
tėvais gal penkis kilometrus žygiavome iki mažyčio krioklio,
esančio giliai miške. Aplinkui - tik dideli seni medžiai, vien pu­
šys. Danguje plaikstėsi į cukraus vatą panašūs debesys. Izė buvo
dar maža, tad keliavo kuprinėje tėčiui ant nugaros ir vis kėlė ma­
žytį putlų kumštelį į dangų, tarsi norėtų sugriebti debesį.
Tai štai, kai stovėjome prie krioklio ir stebėjome, kaip ant
akmenų trykšta vandens purslai, mane apėmė keistas jausmas -
tarsi būčiau jau išgyvenusi šią akimirką, netgi uodusi mamos
lupamo apelsino kvapą ir mačiusi labai tikroviškus medžių at­
spindžius vandenyje. Buvau tuo tikra. Tai tapo dienos juokeliu.
Mat aš vis skundžiausi, kad reikia eiti penkis kilometrus. O kai
papasakojau tėvams apie dėja-vu, jie praplyšo juokais, pasakė:

88
tikras stebuklas, kad kadaise, praėjusiame gyvenime, sutikai pė­
dinti taip toli.
Noriu pasakyti, kaip neabejojau tada, taip esu tikra ir dabar.
Taip iš tiesų būna.
- O! - aikteli Elodė ir ima raustis rankinėje. Ji ištraukia ciga­
rečių pakelį, dvi tuščias lūpų blizgio tūteles ir sulankstytas žny­
ples blakstienoms užriesti. - Vos nepamiršau dovanos tau. - Ir
ant priekinės sėdynės nusviedžia prezervatyvą.
Aš paimu jį, o Lindsė ploja ir palinguoja krėsle.
- Nėra sargio, nebus ir sekso? - šypteliu.
Elodė pasilenkia ir pabučiuoja man į skruostą, palikdama ro­
žinio lūpdažio žymę.
- Viskas bus gerai, mažule.
- Nevadink manęs taip, - burbteliu ir įsimetu prezervatyvą į
rankinę.
Išlipame iš automobilio. Oras toks šaltas, kad man išsyk pra­
deda ašaroti akys. Stengiuosi nekreipti dėmesio į kamuojančią
blogą nuojautą. Kad negalvočiau apie nieką kita, mintyse vis
kartoju: Tai mano diena, tai mano diena, tai mano diena.

ŠEŠĖLIŲ PASAULI S
Kartą skaičiau, kad dėja-vu būna tada, kai abu smegenų pusrutu­
liai apdoroja mintis skirtingu greičiu: dešinysis keliomis sekun­
dėmis anksčiau nei kairysis, arba atvirkščiai. Man nelabai sekasi
gamtos mokslai, tad supratau ne viską, kas buvo parašyta tame
straipsnyje, ir vis dėlto tai šioks toks paaiškinimas, kodėl tave
apima keistas dvilypumo jausmas, lyg pasaulis (arba tu) būtų pa­
dalytas į dvi dalis.

89
 Bent jau aš jaučiuosi taip, lyg būčiau ir tikroji aš, ir mano ats­
pindys, tik negaliu atskirti, kas yra kas.
Dar vienas dalykas apie dėja-vu: tas jausmas labai greitai pra­
eina, tetrunka pusę minutės ar minutę, ne ilgiau.
Tačiau tai, ką jaučiu dabar, nepraėjo.
Viskas vyksta taip pat: Eilina Cho suspiegia gavusi rožių per
pirm ą pamoką, o Samara Filips pasilenkia prie jos ir tyliai uždai­
nuoja: Jis tikriausiai tave labai myli. Koridoriuose susitinku tuos
pačius žmones, tuo pačiu laiku. Aronas Sternas vėl išlaisto savo
kavą, o Kerolė Lin vėl ima ant jo šaukti. Ir netgi tais pačiais žo­
džiais: Gal, kai buvai mažas, nukritai ant galvos, ką? Turiu pripa­
žinti, tai mane prajuokina, nors girdžiu jau antrą kartą. Net jeigu
ir jaučiuosi lyg išprotėjusi. Net jeigu ir noriu rėkti visa gerkle.
Bet dar keisčiau matyti nedidelius pokyčius ir netikslumus,
įvykius, kurie susiklostė kiek kitaip. Pavyzdžiui, Sara Grundel.
Eidama į antrą pamoką pamatau Sarą atsirėmusią į rakinamas
spinteles, sukančią ant piršto plaukimo akinukus ir kalbančią su
Hilari Heil. Praeidama nugirstu dalį jų pokalbio.
- ...tokia susijaudinusi. Treneris sako, kad galėčiau dar page­
rinti savo laiką puse sekundės...
- Turime dar dvi savaites iki pusfinalio. Tau tikrai pavyks.
Tai išgirdūsi sustoju lyg įbesta. Sara pastebi, kad spoksau į
ją, ir pasijunta nesmagiai. Ji pasitaiso plaukus ir žemyn trūkteli
sijoną.
Tada pamojuoja man.
- Labas, Šame, - ištaria ir vėl trūkteli sijoną.
- Ar tu... - Giliai įkvepiu, kad nepradėčiau mikčioti kaip kvai­
lė. - Ar tu ką tik kalbėjai apie pusfinalį? Plaukikų komandos?

90
 - Taip. - Saros veidas nušvinta. - Ateisi pažiūrėti?
Gal aš ir baigiu išsikraustyti iš proto, bet jos klausimas man
atrodo kvailas. Niekada gyvenime kojos nekėliau j plaukimo
varžybas, tad mintis, kad reikės sėdėti ant slidžių grindų plytelių
ir stebėti, kaip Sara Grundel, vilkinti maudymosi kostiumėliu,
teškenasi baseine, atrodo tokia pat viliojanti, kaip ir kepinti spa-
gečiai iš Hunano virtuvės. Jeigu atvirai, vienintelės sporto varžy­
bos, į kurias einu, tai amerikietiško futbolo rungtynės mokslo
metų pradžioj, nors net ir po ketverių metų vis dar nesuprantu
šio žaidimo taisyklių. Dažniausiai Lindsė atsineša kokį buteliu­
ką, kurį mes visos keturios išmaukiame, tad galbūt dėl to nieko
ir nesuprantu.
- Maniau, nedalyvausi. - Aš labai stengiuosi elgtis įprastai. -
Girdėjau gandus... kad pavėlavai ir treneris užsiuto...
- Gandus? Apie mane? - Sara išverčia akis ir atrodo taip, tar­
si ką tik būčiau įteikusi jai laimingą loterijos bilietą. Spėju, kad ji
laikosi filosofijos: geriau bloga reklama nei jokios.
- Turbūt apsirikau.
Pagalvoju apie jos automobilį, pastatytą aikštelėje, trečioje
vietoje, ir mane išmuša karštis. Žinoma, šiandien ji nepavėlavo.
Žinoma, kad dalyvaus varžybose. Šiandien jai nereikėjo pėdinti
nuo viršutinės automobilių aikštelės. Ji pavėlavo vakar.
Man ima daužytis širdis ir staiga panūstu dingti iš čia.
Hilari keistai spokso į mane.
- Ar gerai jautiesi? Tu labai išbalusi.
- Aha, viskas gerai. Tiesiog vakar užvalgiau nešviežių sušių. -
Ranka įsitveriu spintelės.

91
 Sara ima vapsėti, kaip apsinuodijo maistu prekybos centre,
bet aš jau tolstu nuo jų, o po kojomis sukasi ir linguoja kori­
dorius.
Dėja-vu. Tai - vienintelis paaiškinimas.
Jei ką nors vis kartosi sau, galų gale ir patikėsi.
Esu taip sukrėsta, kad net pamirštu, jog Gamtos mokslų
priestate, tualete, manęs laukia Elė. Užsidarau tualeto kabinoje,
nuleidžiu klozeto dangtį ir tiesiog sėdžiu, viena ausim klausy­
damasi jos plepalų. Prisimenu, ką sykį, įprastai kliedėdama per
anglų pamoką, sakė mokytoja Harbor: Platonas teigė, kad visas
pasaulis - visa tai, ką matome, - yra lyg šešėlių žaismas ant olos
sienos. O paties daikto, to, kuris meta šešėlį ant sienos, mes ne­
matome. Ir aš jaučiuosi panašiai, lyg būčiau apsupta šešėlių, lyg
pirm a pamatyčiau šešėlį ir tik paskui - patį daiktą.
- Ei? Ar klausaisi?
Elė pabarbena į duris, ir aš krūpteliu. Pakeliu akis. Pamatau
ant durų iškeverzotas raides A K = BŠ. Žemiau užrašas: Grįžk į
savo lūšną, kale.
- Sakei, kad netrukus liemenėles tau teks pirkti būsimų
mamų skyriuje, - atsakau automatiškai. Iš tikrųjų nesiklausiau
Elės. Bent jau ne dabar.
Įdomu, kodėl Lindsė atėjo į tualetą šiame priestate? Vien kad
prirašinėtų ant sienų? Kitaip tariant, kodėl jai tai svarbu? Ji jau
paliko kokį tuziną tokių užrašų visose tualeto prie valgyklos ka­
binose, o tai juk tualetas, kuriuo naudojasi visi. Nenumanau, ko­
dėl jai nepatinka Ana. Dingteli, kad nežinau ir nuo kada Lindsė
ėmė nekęsti Julijos Saiks. Keista. Regis, tiek daug žinai apie žmo­

92
gų, bet, pasirodo, niekada negali žinoti visko. Nors ir manysi
vieną dieną būtinai viską sužinosiąs.
Atsistoju, praveriu duris ir parodau į užrašą.
- Kada Lindsė tai užrašė?
Elė pakelia akis į dangų.
- Čia ne jos darbas. Tai beždžioniautoj ai.
- Tikrai?
- Aha. Toks pats užrašas yra ir merginų persirengimo kam ­
baryje. Beždžioniautojai. - Elė susiriša plaukus į arklio uodegą
ir pažnaibo lūpas, kad šios atrodytų putlesnės. - Tai kvaila. Šioje
mokykloje negali nė žingsnio žengti, tuoj kas nors puola mėg­
džioti.
- Išties kvaila.
Pirštais perbraukiu per užrašą. Žodžiai užrašyti storu juodu
neištrinamu žymekliu. Jie man prim ena kirminus. Įdomu, ar
Ana naudojasi šiuo tualetu?
- Galėtume iškelti bylą dėl autorinių teisių pažeidimo. Įsivaiz­
duoji? Pareikalautme po dvidešimt žalių kiekvieną kartą, kai kas
nors nukopijuotų mūsų stilių. Mes maudytumės piniguose. - Ji
sukikena. - Nori metinuko?
Elė atkiša man Altoids metinukų dėžutę. Nors draugė dar
nepraradusi nekaltybės (ir tokia tikriausiai išliks artimiausioje
ateityje ar bent kol pradės lankyti koledžą, nes yra apsėsta Meto
Vaildo),\vis tiek vartoja kontraceptines tabletes. Susuktą blizgan­
tį pakelį laiko toje pat m etinukų dėžutėje. Pati tvirtina, esą taip
paslėptų tablečių neras jos tėtis, bet visi žino, kad jai patinka iš­
sitraukti tą dėžutę ir pasipuikuoti per pamokas, kad kiti manytų,

93
jog ji mylisi su vaikinais. Iš tikrųjų niekas tuo netiki. Tomo Dže­
fersono mokykla nedidelė, nieko nenuslėpsi.
Kartą Elodė pasakė Elei, kad toji kvėpuoja kaip nėščioji, ir
mes visos vos neplyšome iš juoko. Tai buvo trečioje gimnazijos
klasėje, gegužę. Visos gulėjome ant batuto pas Elę, buvo šešta­
dienio rytas, diena po vieno labiausiai nusisekusių Elės vakarė­
lių. Mus kankino lengvos pagirios, smegenines buvo aptraukusi
migla. Iš vakaro prisikimšusios blynų su šonine, jautėmės ne­
paprastai laimingos. Aš gulėjau ant įdubusio, kiek siūbuojančio
batuto tinklo užsimerkusi prieš saulę ir troškau, kad ši diena
niekada nesibaigtų.
Nuskamba skambutis ir Elė sušunka:
- Oi! Šame, pavėluosim.
Skrandyje man vėl atsiranda skylė. Dalis manęs linkusi visą
dieną pratūnoti pasislėpusi tualete, bet, deja, negaliu.
Na taip, jau žinote, kas vyksta paskui. Aš pavėluoju į chemijos
pamoką. Atsisėdu paskutiniame suole už Loros Lornet. Mokyto­
jas Tirnėjus išdalija mums testą su trimis klausimais.
Žinote, kas blogiausia? Ogi tai, kad, nors jau esu mačiusi tą
testą, vis tiek nežinau, kaip atsakyti į klausimus.
Paprašau paskolinti tušinuką. Lora šnabžda - nori sužinoti,
ar jis rašo. Mokytojo Tirnėjaus vadovėlis trenksmingai nusilei­
džia ant stalo.
Visi pašoka, išskyrus mane.
Pamoka. Skambutis. Pamoka. Skambutis.
Išprotėjau. Aš beveik išprotėjau.
Kai per matematiką amūrai dalija rožes, mano rankos virpa.
Prieš išskleisdama mažytį atviruką, pritvirtintą prie Robio man

94
atsiųstos rožės, giliai įkvėpiu. Įsivaizduoju, kad jame bus parašy­
ta kas nors neįtikėtinai nuostabaus, kas nors, kas viską pasuktų
geresne linkme.
Tu tikra gražuolė, Šame.
Aš toks laimingas būdamas su tavim.
Šame, aš tave myliu.
Kilsteliu atviruko kampelį.
Su meile...
Greitai užverčiu atviruką ir įmetu į rankinę.
- Oho! Ji nuostabi.
Pakeliu akis. Šalia stovi mergaitė angelo drabužiais ir spokso
į rožę, kurią pati ką tik padėjo ant mano suolo: dar neišsiskleidę
kreminės spalvos žiedlapiai atrodo lyg nulipinti iš ledų. Mergai­
tė atkišusi ranką, ir aš pastebiu plonas mėlynas kraujagysles po
oda, išsiraizgiusias tarsi voratinklis.
- Nufotografuok. Taip ji išsilaikys ilgiau, - atšaunu.
Mergaitės veidas pasidaro raudonas kaip ir rožės jos rankose.
Ji išstena atsiprašymą.
Aš netgi nesiteikiu perskaityti raštelio, prikabinto prie šios
rožės, ir iki pat pamokos pabaigos neatplėšiu akių nuo lentos,
vengdama bet kokių ženklų iš Kento. Taip stengiuosi nežiūrėti
į jį, kad vos nepražiopsau akimirkos, kai mokytojas Deimleris
mirkteli man ir nusišypso.
Vos nepražiopsau.
Po pamokos mane pasiveja Kentas. Rankoje jis laiko kreminę
rožęj kurią aš tyčia palikau ant suolo.
- Pamiršai, - sako jis. Jo plaukai kaip visada užkritę ant vie­
nos akies. - Viskas gerai, gali man pasakyti: tu esi nepakartoja­
mas, Kentai.

95
 - Aš nepamiršau. - Stengiuosi į jį nežiūrėti. - Aš jos nenoriu.
Vogčiomis žvilgteliu į Kentą ir matau, kad jo šypseną lyg vė­
jas nupūtė. Bet po akimirkos jis susitvardo ir vėl švyti tarsi koks
nelemtas lazerio spindulys.
- Ką? - Jis pamėgina įbrukti man rožę. - Ar tau niekas nesa­
kė, kad kuo daugiau rožių gauni per Valentino dieną, tuo popu­
liaresnė esi?
- Manau, šioje srityje man tikrai nereikia pagalbos. Ypač iš
tavęs.
Dabar jo šypsena iš tiesų užgęsta. Nekenčiu savęs, kad taip
elgiuosi, bet, kita vertus, negaliu galvoti apie nieką kita (nežinau,
ar tai prisiminimas, ar sapnas, ar dar kas), o tik apie tą akimirką,
kai jis pasilenkia prie manęs. Aš manau, esu tikra, kad pabu­
čiuos, o jis tik sušnabžda: Aš permatau tave kiaurai.
Tu manęs nepažįsti. Nieko apie mane nežinai.
Ir ačiū Dievui.
Susmeigiu nagus sau į delnus.
- Aš nesakiau, kad rožė nuo manęs, - taria Kentas. Jo balsas
toks žemas, o kalba taip rimtai, kad net išsigąstu. Mūsų žvilgs­
niai susitinka. Jo akys šviesiai žalios. Pamenu, kai buvau maža,
mama sakydavo, kad žolę ir Kento akis Dievas nudažė ta pačia
spalva.
- Na, tai akivaizdu. - Aš tik noriu, kad jis liautųsi spoksojęs
į mane.
Jis giliai atsidūsta.
- Klausyk, šįvakar rengiu vakarėlį...
Tuo m etu pamatau Robį, sliūkinantį į valgyklą. Paprastai pa­
laukiu, kol jis mane pastebės, bet šiandien laukti negaliu.

96
 - Robi! - pašaukiu. ,
Jis atsisuka ir pamato mane. Pamojuoja ir vėl nusigręžia, ke­
tindamas pėdinti sau.
- Robi, palauk!
Nuskubu koridoriumi. Kone bėgu, nors prieš keletą metų
Lindsė, Elė, Elodė ir aš sutarėme niekada nebėgioti mokykloje,
net ir per fizinio lavinimo pamokas (prakaitavimas ir šnopavi­
mas juk nėra labai patrauklūs dalykai).
- Ei, Samantija. Kas dega?
Robis apkabina mane, ir aš veidu prisiglaudžiu prie jo džem­
perio. Jis atsiduoda sudžiūvusią pica (nekoks kvapas, ypač kai
susimaišo su citrinų kvapu), bet man tai nerūpi. Mano kojos vir­
pa taip, kad, regis, tuoj parklupsiu. O aš tenoriu stovėti šitaip
amžinai, laikydamasi už Robio.
- Pasiilgau tavęs, - ištariu įsikniaubusi jam į krūtinę.
Jo rankos akimirką apkabina mane stipriau. Bet kai jis kilsteli
mane už smakro, pamatau, kad šypsosi.
- Ar gavai mano meilės laiškelį? - klausia.
Linkteliu.
- Ačiū. - Man užgniaužia kvapą. Kad tik nepravirkčiau. Man
taip gera jo glėbyje, kad, regis, vien dėl to išsilaikau ant kojų. -
Klausyk, Robi, dėl šio vakaro...
Nelabai žinau, ką noriu jam pasakyti, bet Robis mane per­
traukia.
- O jcas atsitiko dabar?
Kiek atsitraukiu, kad galėčiau pažvelgti jam į akis.
- Aš... aš tik norėčiau... Šiandien dedasi keisti dalykai. Ma­
nau, turbūt peršalau ar panašiai.

97
 Robis nusijuokia ir dviem pirštais sugnyba man nosies ga­
liuką.
- Na jau ne! Nuo manęs nepaspruksi. - Jis priglaudžia kaktą
man prie kaktos ir sušnabžda: - Aš taip ilgai laukiau šios aki­
mirkos.
- Žinau, aš irgi...
Daugybę kartų įsivaizdavau, kaip bus: iš už medžių išlenda
mėnulis, jo šviesa krinta pro langus ir apšviečia trikampius ir
kvadratus ant sienų; nusirengiu, ir vilnonė Robio antklodė prisi­
liečia prie mano nuogo kūno.
Ir dar įsivaizdavau, kaip bus po to: Robis pabučiuos mane,
pasakys, kad myli, ir užmigs truputėlį prasižiojęs. Ir tada aš iš­
sliūkinsiu į vonios kambarį ir parašysiu Elodei, Lindsei ir Elei po
žinutę: Aš tai padariau.
Vis dėlto sunkiausia įsivaizduoti viduriniąją dalį.
Jaučiu kišenėje vibruojant telefoną: atėjo žinutė. Man sudie­
gia skrandį. Jau žinau, kas ten parašyta.
- Esi teisus, - sakau Robiui, apkabindama jį. - Gal ateisiu
pas tave iškart po pamokų. Galėsime praleisti kartu visą popietę,
visą naktį.
- Tu tokia miela. - Robis atsitraukia, pasitaiso beisbolo kepu­
raitę ir kuprinę ant nugaros. - Bet mano tėvai neišsinešdins iki
vakarienės.
- Nesvarbu. Galim pažiūrėti kokį filmą ar ką...
- Be to, - dabar jau Robis dėbso man per petį, - girdėjau,
kad bus kažkoks vakarėlis pas tą bičiuką su katiliuku. Koks ten
jo vardas? Kenas?
- Kentas, - pataisau jį automatiškai.

98
 Be abejonės, Robis žino jo vardą (čia visi visus pažįsta), bet
tas klausimas - viršenybės ženklas. Prisimenu, kaip m estelė­
jau Kentui: Iš tiesų nė neturėčiau žinoti tavo vardo, ir pajuntu
šleikštulį. Koridorių užplūsta balsai, pro mus ima vaikščioti
žmonės, jaučiu jų žvilgsnius. Turbūt tikisi, kad m udu pradėsi­
me kivirčytis.
- Aha, Kentas. Aš tikriausiai užsuksiu. Galim susitikti pas jį,
gerai?
- Ar tikrai nori tenai eiti? - Stengiuosi sutramdyti kylančią
baimę. Nuleidžiu galvą ir pažvelgiu į Robį iš padilbų (mačiau
taip darant Lindsę, kai nori žūtbūt prispausti Patriką). - Tai
reikš, kad su manimi praleisi mažiau laiko.
- Na, laiko turime marias. - Robis pabučiuoja savo pirštus ir
dukart paliečia man skruostą. - Patikėk. Ar aš kada tave nuvyliau?
Tu nuvilsi mane šįvakar. Ši mintis ateina į galvą pirmiau, nei
spėju susivokti.
- Ne, - atsakau kiek per garsiai. Bet Robis jau nesiklauso.
Prie mūsų ką tik priėjo Adamas Maršalas ir Džeremis Forkeris
ir jie visi atlieka pasisveikinimo ritualą - šoka vienas ant kito ir
grumiasi. Kartais manau, kad Lindsė teisi, vaikinai tikrai pana­
šūs į gyvūnus.
Išsitraukiu telefoną ir perskaitau žinutę, nors iš tikrųjų man
nė nereikia jos skaityti.
Pcjty pas Kentą Makreiza sivakar. Eini?
Nutirpusiais pirštais atrašau: Ok. Tada keliauju pietauti. Jau­
čiuosi taip, lyg trijų šimtų mokinių, susirinkusių valgykloje,
balsai svertų toną, tarsi tai būtų stiprus vėjas, kuris iškels mane
aukštai aukštai ir nuneš į tolumas.

99
 PRI EŠ P A B U N D A N T
- Na? Nerviniesi? - Lindsė pakelia vieną koją ir pamosikuoja
ja pirmyn atgal grožėdamasi batais, kuriuos ką tik nušvilpė iš
Elės spintos.
Iš svetainės atsklinda garsi muzika. Ten Elė su Elode visa ger­
kle staugia Madonos „Kaip malda". Elė visiškai nepataiko j toną.
Mudvi su Lindsė gulime ant Elės karališkos lovos. Visi daiktai
Elės namuose yra 25 procentais didesni nei pas paprastus žm o­
nes: šaldytuvas, odinės kėdės, televizoriai, net ir didžiuliai šam­
pano buteliai, kuriuos jos tėtis laiko vyno rūsyje (ir prie kurių
mums griežtai draudžiama artintis). Kartą Lindsė sakė, kad pas
Elę ji jaučiasi kaip Alisa Stebuklų šalyje.
Padedu galvą ant milžiniškos pagalvės su užrašu Kalė viduje.
Jau išlenkiau keturis stikliukus degtinės tikėdamasi, kad apsira­
minsiu. Virš manęs mirksi ir liejasi šviesos. Atvėrėme visus lan­
gus, bet aš vis tiek visa degu.
- Nepamiršk kvėpuoti, - sako Lindsė. - Nesijaudink, jei tru ­
putėlį skaudės, ypač iš pradžių. Nebūk įsitempusi, nes bus tik
blogiau.
Aš ir taip jaučiu šleikštulį, o Lindsės šnekos tikrai nepade­
da jaustis geriau. Visą dieną nieko nevalgiau ir tiesiog miriau iš
bado, tad kai atėjome pas Elę, sušveičiau kokius dvidešimt pen­
kis skrebučius su bazilikų padažu ir ožkų pieno sūriu, kuriuos
mums greitomis paruošė Elė. Nesu tikra, ar gerai sūrį maišyti su
degtine. Be to, Lindsė dar privertė mane suvalgyti septynias Lis-
terine juosteles - dėl gaivaus burnos kvapo. Bazilikų padaže yra
česnakų, ir Lindsė sakė, kad Robiui gali atrodyti, jog nekaltybę
jis praranda su itališko maisto restorano virėja.

100
 Dėl Robio nelabai nervinuosi. Tai yra negaliu susikaupti ir
galvoti apie jį. Vakarėlis, kelias, tai, kas gali įvykti tenai, - štai dėl
ko mane kamuoja skrandžio skausmai. Degtinė bent jau padeda
lengviau kvėpuoti, ir aš nebedrebu.
Žinoma, negaliu nieko papasakoti Lindsei, tad sakau:
- Aš nesijaudinsiu. Juk visi tai daro, ar ne? Jei tai gali net Ana
Kartulo...
Lindsė susiraukia.
- Ei, kad ir ką darytum, tai nebus tas pats, ką daro Ana Kar­
tulo. Judu su Robiu mylėsitės. - Ji pirštais ore pavaizduoja kabu­
tes ir sukikena, bet žinau, kad kalba rimtai.
- Manai?
- Žinoma. - Ji pakreipia galvą ir pažvelgia į mane. - O tu ne?
Norėčiau paklausti: O kaip atpažinti?
Filmuose visad galima atpažinti, kada du žmonės skirti vienas
kitam, nes fone pasigirsta vis garsėjanti muzika - kvaila, bet ti­
kra tiesa. Lindsė nuolat kartoja, kad negalėtų gyventi be Patriko,
o aš nenumanau, kaip reikia jaustis - taip ar kaip nors kitaip.
Kartais, kai su Robiu būname kokioje nors grūstyje ir jis ap­
kabina mane per pečius, prisitraukia arčiau, lyg norėtų apsaugo­
ti, kad manęs kas nepastumtų ar kuo neaplietų, pajuntu šilumą,
lyg būčiau ką tik išgėrusi taurę vyno, ir tą akimirką pasijuntu
nepaprastai laiminga. Esu beveik tikra, kad tai ir yra meilė.
Todėl atsąkau Lindsei:
- Taip, tu teisi.
Lindsė vėl nusijuokia ir kumšteli m an alkūne.
- Na? Tai ar pagaliau prisivertė ir prisipažino tau?
- Prisipažino dėl ko?

101
 Lindsė pakelia akis į dangų.
- Kad tave myli.
Prisimenu Robio raštelį Su meile ir ilgokai mąstau. Tokius
žodžius paprastai palieki kieno nors prisiminimų knygoje, kai
nežinai, ką dar parašyti.
Lindsė paskuba pridurti:
- Jis prisipažins. Vaikinai yra kvaišos. Lažinuosi, kad pasakys
tai šįvakar. Iškart po to... - Ji nutyla ir aukštyn žemyn pakilnoja
klubus.
Aš trinkteliu jai pagalve.
- Tu tikra kalė, žinai?
Lindsė suurzgia ir iššiepia dantis. Mes juokiamės, paskui nu­
tylame ir gulime klausydamosi Elodės ir Elės bliovimo, sklin­
dančio iš kito kambario. Dabar jos traukia dainą Visiškas širdies
užtemimas. Čia gulėti gera, ramu. Prisimenu, kaip anksčiau gu­
lėdavome ant šitos pačios lovos laukdamos, kol Elodė ir Elė su-
siruoš, nes ketiname eiti linksmintis, laukdamos, kol kas nors
įvyks, o laikas eina ir praeina, ir dingsta amžinai. Staiga užsima­
nau prisim inti kiekvieną iš tų kartų, tarsi, jei tik pavyktų visus
prisiminti, jie grįžtų atgalios.
- O tu nervinaisi? Turiu omeny, pirm ą kartą. - Man truputėlį
gėda, todėl kalbu tyliai.
Manau, Lindsė nesitikėjo tokio klausimo. Ji parausta ir ima
tampyti Elės lovatiesės kutus. Akimirką stoja slogi tyla. Num a­
nau, ką ji galvoja, nors niekada neištarčiau to garsiai. Lindsė,
Elė, Elodė ir aš esame tokios artimos draugės, kad artimesnių
nebūna, bet vis dėlto yra dalykų, apie kuriuos niekada nekalba­
me. Pavyzdžiui, nors Lindsė tvirtina, kad Patrikas jai - pirmas ir

102
vienintelis vaikinas, iš tiesų - ne visai taip. Iš tiesų pirmas buvo
vienas vaikinas, su kuriuo ji susipažino per vakarėlį, kai lankėsi
pas savo įbrolį, besimokantį Niujorko universitete. Jie rūkė žolę,
išgėrė šešias skardines alaus ir miegojo kartu, bet tas vyrukas
taip ir nesuprato, kad Lindsei tai buvo pirmas kartas.
Mes apie tai nekalbame. Niekada nekalbame ir apie tai, kad
negalime likti pas Elodę po penktos valandos vakaro, mat tuo
metu jos mama jau būna girta. Nekalbame ir apie tai, kad Elė
visad suvalgo tik ketvirtadalį to, kas yra jos lėkštėje, nors tiesiog
apsėsta maisto gaminimo ir praleidžia valandų valandas žiūrė­
dama laidą Maisto tinklas.
Mes nekalbame apie eilėraštuką, kuris metų metus persekio­
jo mane koridoriuose, klasėse, mokykliniame autobuse ir net­
gi prasiskverbė į mano sapnus: Atspėkit, kas yra keistai balta su
raudonais taškeliais? Tai ju k Samė Kingston! Ir jau tikrai nekal­
bame apie tai, kad šį eilėraštuką sugalvojo Lindsė.
Geri draugai saugo tavo paslaptis. O geriausi draugai padeda
tau saugoti tavo paslaptis.
Lindsė apsiverčia ant šono ir pasiremia alkūne. Įdomu, ar
ji pagaliau prabils apie tą vaikiną iš Niujorko universiteto? (Aš
nežinau jo vardo, nes Lindsė tuos kelis kartus, kai buvo apie jį
užsiminusi, vaikiną vadino neminėtinu asmeniu.)
- Aš nesinervinau, - tyliai sako Lindsė. Tada giliai įkvepia ir
išsišiedia iki ausų. - Aš buvau susijaudinusi, mažyte. Geidulin­
ga. - Ji ištaria tai mėgindama nutaisyti seksualų balsą, paskui
užšoka ant manęs ir vaizduoja, kad joja.
- Tu nepakenčiama, - sakau nustum dam a Lindsę.
Kikendama ji nusiridena per visą lovą.

103
 - Bet tu mane myli. - Lindsė atsiklaupia ant kelių ir nupu­
čia karčiukus nuo akių. Tada pasilenkia ir pasiremia ant alkūnių.
Staiga ji surimtėja. - Šame. - Jos akys plačiai atmerktos, balsas
prislopintas. Aš net atsisėdu, kad girdėčiau ją per muziką. - Ar
galiu tau atskleisti paslaptį?
- Žinoma. - Man ima virpėti širdis. Ji žino, kas man darosi.
Ir ji jaučiasi lygiai taip pat.
- Turi man pažadėti, kad niekam nesakysi. Turi prisiekti, kad
nepradėsi eiti iš proto.
Ji žino, ji žino. Tai vyksta ne tik su manim. Mano galva pra­
skaidrėja, ir viską imu regėti ryškiau. Jaučiuosi visiškai blaivi.
- Prisiekiu, - vos pralemenu.
Lindsė pasilenkia taip, kad jos lūpos beveik liečia man ausį.
- Aš... - Tada pasuka galvą ir atsiraugėja, garsiai ir tiesiai
man į veidą.
- Jėzau, Linds! - Ranka pavėdinu sau prieš nosį. Lindsė vėl
nukrinta ant nugaros ir, spardydamasi ore, ima isteriškai juok­
tis. - Kas tau, ką?
- Būtum pamačius savo veidą.
- Ar tu kada elgiesi rimtai?
Sakau tai juokaudama, bet mane apima begalinė neviltis. Ji
nieko nežino. Nieko nesupranta. Kad ir kas vyktų, tai vyksta tik
su manim. Mane lyg rūkas apgaubia vienatvė.
Lindsė nusišluosto akių kampučiuose ištryškusias ašaras ir
pašoka ant kojų.
- Surimtėsiu, kai numirsiu.
Man tarsi elektra trinkteli. Mirusi. Toks baigtinis, toks bjau­
rus, toks trum pas žodis. Šiluma, kurią jutau išgėrusi degtinės,

104
kaipmat išgaruoja, ir aš drebėdama pasilenkiu uždaryti lango
Elės kambaryje.
Tamsus griovys, žiojintis miško tankmėje, Vikės Halinan vei­
das...
Mėginu įsivaizduoti, kas man bus, jeigu paaiškės, kad kuok­
telėjau. Prieš aštuntą pamoką stovėjau per tris m etrus nuo m o­
kytojų kabineto, kuriame sėdi direktorius, mokytoja Vinters ir
mokyklos psichologas. Ketinau žengti vidun ir pasakyti: Regis,
aš einu iš proto. Bet tuo metu pasigirdo trenksmas, ir į korido­
rių it kulka iššovė Lora Lornet. Ji šniurkščiojo, turbūt raudojo
dėl kokio nors vaikino ar dėl ginčo su tėvais, ar dar dėl ko nors
įprasto, kasdieniško.
Tą akimirką visa mano drąsa išgaravo. Viskas pasikeitė. Aš
pasikeičiau.
Į kambarį žengia Elė, bet pro ją staiga prasibrauna Elodė. Jos
abi uždususios.
- Tai einam ar ne?
- Pirmyn! - Lindsė čiumpa savo rankinę ir persimeta per
petį.
Elė ima krizenti.
- Dar tik pusė dešimtos, - sako ji. - O Samė jau atrodo taip,
lyg tuoj apsivems.
Atsistoju ir palaukiu, kol grindys po kojomis nustos siūba­
vusias.
- Man viskas bus gerai. Man viskas gerai.
- Melagė, - tarsteli Lindsė ir nusišypso.

105
 VAKARĖLIS, A N T R A S DUBLIS
- Taip prasideda siaubo filmai, - sako Elė. - Ar tu tikra, kad
jo namo numeris keturiasdešimt antras?
- Taip. - Atrodo, kad mano balsas sklinda iš toli. Baimė vėl
grįžo ir jaučiu, kaip ji spaudžia mane iš visų pusių ir dusina.
- Tikiuosi, nenubrauks man dažų, - sako Lindsė, kai šaka
perbraukia per automobilio dureles. Garsas toks, kaip braukiant
nagu per klasės lentą.
Miškas baigiasi, ir iš tamsybių išnyra Kento namas - baltas,
švytintis, lyg būtų iš ledo. Matydama jį išnyrant, iš visų pusių
apsuptą tamsos, prisimenu sceną iš filmo „Titanikas", kai iš van­
dens išnyra ledkalnis ir perskrodžia laivą pusiau. Visos nutylame.
Smulkūs lietaus lašeliai barbena į priekinį stiklą ir automobilio
stogą. Lindsė išjungia i’Pod’ą. Per radiją tyliai groja seną dainą.
Aš vos girdžiu žodžius: Pajusk tai vėlei, kaip jutai kadaise... Pa­
liesk mane dabar, ir vėl mane paliesk...
- Jis beveik toks pat didelis, kaip ir tavo namas, Ele, - sako
Lindsė.
- Beveik, - atsako Elė.
Tą akimirką pajuntu nenusakomą švelnumą Elei, kuriai pa­
tinka didžiuliai namai, prabangūs automobiliai ir papuošalai iš
„Tiffany" parduotuvės, batai su platforma ir blizgučiai kūnui.
Elei, kuri nėra labai protinga ir tai žino, ir kuri eina iš proto dėl
vaikinų, jai per prastų. Elei, kuri gamina dieviškai gardžius pa­
tiekalus, nors tai ir slepia. Aš pažįstu ją. Aš suprantu ją. Aš pa­
žįstu jas visas.
Per kolonėles griaudėja Dujeous: Visi reperiai čia, namuose,
griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane. Laiptai siūbuoja man

106
po kojomis. Kai užlipame į viršų, Lindsė juokdamasi atima iš
manęs degtinės butelį.
- Pristabdyk, Samanta Gerk Kiek Telpa. Tau dar reikia su­
tvarkyti vieną reikalą.
- Reikalą? - Žiopčiodama imu juoktis. Čia tiek dūmų, kad
vos galiu kvėpuoti. - Maniau, kad mylėsiuosi.
- Mylėjimosi reikalą. - Lindsė pasilenkia prie manęs ir jos
veidas pasidaro didelis kaip mėnulis. - Pristabdom degtinėlę
truputėlį, gerai?
Jaučiu, kad linksiu galva, ir Lindsės veidas nutolsta. Ji įdėmiai
apžvelgia kambarį.
- Man reikia surasti Patriką. Ar gerai jautiesi?
- Puikiai, - atsakau mėgindama išspausti šypseną. Bet nepa­
vyksta, lyg nebevaldyčiau veido raumenų.
Lindsė apsisuka. Sugriebiu ją už riešo.
- Linds?
- K ą?
- Eisiu su tavim, gerai?
Ji trūkteli pečiais.
- Aha, žinoma. Kaip sau nori. Jis turėtų būti kažkur čia - pa­
rašė man žinutę.
Imame brautis pro žmones. Lindsė atsisukusi šūkteli man:
!ia kaip labirinte!
kas čionai tarsi skendi migloje: pro mane praplaukia po­
kalbių nuotrupos ir juokas, jaučiu kažin kieno drabužius, besi-
liečiančius man prie kūno, alaus ir kvepalų, dušo želės ir prakai­
to kvapus - viskas maišosi, sukasi viename sūkuryje.

107
 Žmonės atrodo kaip sapne - lyg ir pažįstami, bet sunkiai
įžiūrimi, kiekvieną akimirką galintys pavirsti kuo nors kitu. Aš
sapnuoju, dingteli man. Visa tai - tik sapnas. Visa ši diena -
tik sapnas. Kai pabusiu, papasakosiu Lindsei, koks tikroviškas
jis buvo ir koks begaliniai ilgas. Tada ji pakels akis į dangų ir
pasakys, kad sapnai niekada nesitęsia ilgiau nei trisdešim t se­
kundžių.
Lindsei, einančiai priešais, tempiančiai mane už rankos ir
nervingai vis krestelinčiai plaukus atgal, pasakysiu, kad aš ją
tik sapnuoju, kad iš tikrųjų jos čia nėra? Juokinga. Nusišypsau
ir atsipalaiduoju. Visa tai - sapnas. Galiu daryti, ką tik noriu.
Galėčiau pabučiuoti bet kurį vaikiną. Ir, mums einant pro besi­
būriuojančių vaikinų grupeles, mintyse sudarau sąrašą: Adamas
Maršalas, Rasanas Lukas ir Andrius Robertsas. Jei tik panorė­
čiau, galėčiau pabučiuoti bet kurį iš jų. Kampe pamatau stovintį
Kentą, besišnekučiuojantį su Fibe Rifer, ir pagalvoju: Galėčiau
prieiti ir pabučiuoti jo širdelės formos apgamą po akim, ir dėl to
niekas nepasikeistų. Nežinau, kodėl man toptelėjo ši mintis. Nie­
kada nebučiuočiau Kento, netgi sapne. Bet galėčiau, jeigu tik
panorėčiau. Nes juk miegu gulėdama kažkur, didžiulėje lovoje
su daugybe pagalvėlių aplinkui, susirangiusi po šilta antklode,
pasikišusi delnus po galva.
Lenkiuosi prie Lindsės, norėdama pasakyti jai, kad sapnuoju
vakar dieną, kad galbūt ir vakar diena tebuvo sapnas, bet pam a­
tau Bridžitą Makgvair, stovinčią kampe, per juosmenį apsikabi­
nusią Aleksą Limentą. Bridžitą juokiasi, o Aleksas nosimi trinasi
jai į kaklą. Ji pakelia akis ir pamato, kad stebiu juos. Bridžitą pai­
ma Aleksą už rankos ir stumdydama kitus atsitempia iki manęs.

108
 - Ji žinos, - ištaria, per petį grįžtelėjusi į Aleksą, ir nusišypso
man. Jos dantys tokie balti, kad net švyti. - Ar šiandien mokyto­
ja Harbor uždavė nam ų darbų?
- Ką? - Aš sutrinku taip, kad net prireikia šiek tiek laiko su­
sivokti, jog ji kalba apie anglų kalbos pamoką.
- Rašinėlį namų darbams apie „Makbetą“?
Ji baksteli alkūne Aleksui, ir šis prabyla:
- Aš nebuvau septintoj pamokoj.
Mūsų žvilgsniai susitinka. Aleksas nusuka akis ir gurkšteli
alaus.
Aš tyliu. Nežinau, ką sakyti.
- Tai ar uždavė namų darbų? Parašyti rašinėlį. - Bridžita at­
rodo kaip visada: kaip šunytis, laukiantis, kad numestum jam
kaulą. - Aleksas negalėjo ateiti į pamoką. Buvo pas gydytoją. Jo
mama užrašė jį, nes reikėjo pasiskiepyti nuo meningito. Kvaila,
ar ne? Juk pernai nuo meningito mirė tik keturi žmonės. Daug
labiau tikėtina, kad tave partrenks automobilis...
- Jam reikėtų pasiskiepyti nuo pūslelinės, - sukikena Lindsė,
bet tuos žodžius ištaria taip tyliai, kad išgirstu tik aš, nes stoviu
šalia. - Nors turbūt jau per vėlu.
- Nežinau, - atsakau Bridžitai. - Aš irgi nusiploviau.
Žiūriu į Aleksą. Įdomu, ką jis atsakys? Ar šiandien pastebė-
i
jo mudvi su Lindsė, kai stovėjom lauke prie Hunano virtuvės ir
spoksojom pro langą? Regis, kad ne, ar bent jau neišsiduoda.
Kaip ir tikėjausi, jiedu su Ana sėdėjo palinkę prie kažin kokių
pilkšvų mėsgalių, stingstančių plastikinėje lėkštėje. Lindsė no­
rėjo pulti vidun ir truputėlį juos paerzinti, bet aš pagrasinau jai:

109
vos užuodusi tą šlykštų mėsos ir svogūnų kvapą, tvyrantį viduje,
apvemsiu jos naujus ilgaaulius Steve Madden batus.
Kai išėjome iš jogurtinės, Anos ir Alekso kavinėj jau nebu­
vo. Paskui matėme juos rūkykloje - Lindsei prisidegant cigaretę,
jie kaip tik spūdino iš tenai. Aleksas pakštelėjo Anai į skruostą,
ir abu patraukė į skirtingas puses: Aleksas - link valgyklos, o
Ana - link Menų priestato.
Kai abi su Lindsė pamatėme Nikotino nacistę, išsliūkinusią į
kasdieninį reidą, jie jau seniausiai buvo dingę. Šiandien ji neuž­
tiko jųdviejų kartu.
O Bridžitą nežino, kur jis iš tikrųjų buvo per septintą pa­
moką.
Staiga visos detalės, visi būgštavimai, kuriuos mėginau nuvyti
šalin, vienas po kito sukrenta į savo vietas tarsi domino kauliu­
kai. Nebegaliu daugiau neigti. Sara Grundel rado, kur pastatyti
automobilį, nes mes vėlavome. Štai dėl ko ji dalyvaus plaukimo
varžybų pusfinalyje. Ana ir Aleksas nesusipyko, nes aš įtikinau
Lindsę neiti į kavinę. Štai dėl ko jie nebuvo pričiupti rūkykloje,
štai kodėl Bridžitą, užuot ašarojusi vonios kambaryje, yra prisi­
klijavusi prie Alekso.
Tai - ne sapnas. Ir joks ne dėja-vu.
Tai vyksta iš tikrųjų. Tai kartojasi.
Atrodo, kad tą akimirką mano kūnas pavirsta į ledą. Bridžitą
kažką vapalioja apie tai, jog niekada nepraleido nė vienos pam o­
kos, Lindsė linksi ir atrodo baisiai nuobodžiaujanti, o Aleksas
geria savo alų. Staiga imu dusti - baimė sugniaužia mane it re­
plėmis, jaučiuosi taip, tarsi čia pat, šią akimirką, sudušiu į mili­
joną gabalėlių. Norėčiau atsisėsti ir paslėpti galvą tarp kelių, bet

110
bijau, kad jeigu pajudėsiu, vos tik užsimerksiu ar padarysiu dar
ką nors, tiesiog pradėsiu irti - galva atsiskirs nuo kaklo, kaklas -
nuo pečių, ir visa tiesiog išnyksiu nebūtyje.
Kaukolė atsiskirs nuo kaklo slankstelių, kaklo slanksteliai atsi­
skirs nuo stuburo...
Jaučiu, kaip iš nugaros mane kažkas apkabina, ir ant kaklo
pajuntu Robio lūpas. Bet net ir jis nepajėgia sušildyti manęs. Aš
visa drebu kaip epušė.
- Seksualioji Šame, - uždainuoja Robis, apsukdamas mane. -
Kur dingai? Aš visą gyvenimą ieškojau tavęs.
- Robi. - Pati nustembu, kad dar galiu kalbėti, kad dar galiu
mąstyti. - Man labai reikia su tavim pasikalbėti.
- Kas atsitiko, mažę?
Jo akys apsiblaususios ir raudonos. Suvokiu, kad kai kuriuos
dalykus matau daug ryškiau, daug aiškiau nei paprastai. Galbūt
dėl to, jog esu m irtinai išsigandusi? Pirmą kartą pastebiu, kad
dėl pusmėnulio formos rando po nosim Robis atrodo panašus
į bulių.
- Čia - negerai. Mums reikia... Eikim kur nors, gal į kokį
kambarį, kur nors nuošaliau.
Jis išsišiepia ir pasilenkia prie manęs, mėgindamas pabučiuo­
ti, alsuodamas man į veidą. Pajuntu alkoholio tvaiką.
- Supratau. Tai bus tos rūšies pokalbis.
- Sakau rimtai, Robi. Aš jaučiuosi... - Papurtau galvą. - Jau­
čiuosi nekaip.
- Tu visada jautiesi nekaip. - Jis atsitraukia ir piktai dėbteli į
mane. - Žinai, tau vis kas nors negerai.
- Apie ką tu?

111
 Robis susvyruoja ir pamėgdžioja mane:
- Šįvakar jaučiuosi pavargusi. Mano tėvai viršuje. Tavo tėvai
mus išgirs. - Jis papurto galvą. - Šame, aš laukiau to mėnesių
mėnesius.
Man akyse kaupiasi ašaros. Aš taip stengiuosi nepravirkti,
kad net ima tvinkčioti galvoje.
- Dabar kalbu visai ne apie tai. Prisiekiu, aš...
- Tada apie ką? - Robis sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Man tikrai labai reikia pasišnekėti. - Aš vos išspaudžiu žo­
džius. Stebiuosi, kad Robis apskritai mane išgirdo.
Jis atsidūsta ir delnu pasitrina kaktą.
- Gerai, gerai. Atsiprašau. - Jis uždeda ranką man ant galvos.
Linkteliu. Man per skruostus ima riedėti ašaros. Robis nu­
šluosto jas nykščiu.
- Pasikalbėkim, gerai? Eime, paieškokim ramesnės vietelės. -
Jis pamosuoja tuščiu alaus bokalu man priešais veidą. - Bet gal
bent jau galiu prieš tai pasipildyti?
- Taip, žinoma, - atsakau, nors vos susilaikau nepuolusi mal­
dauti jo pasilikti, apkabinti mane ir niekada nepaleisti.
- Tu - pati geriausia mergina, - tarsteli Robis, staigiai pasi­
lenkia ir pabučiuoja man į kaklą. - Tik neverk! Mes juk vakarė­
lyje, nepamiršai? Juk turėtų būti linksma. - Nueidamas jis iškelia
pirštus. - Tik penkioms minutėms!
Atsiremiu į sieną ir laukiu. Nenutuokiu, ką daryti. Žmonės
eina pro šalį, ir aš užsimetu plaukus ant veido, kad niekas nem a­
tytų, jog ašaroju. Vakarėlis triukšmingas, bet atrodo, lyg vyktų
kažin kur toli. Žodžiai skamba iškraipytai, o muzika - lyg per

112
karnavalą, tarsi visos natos nesiderintų ir būtų susidūrusios at­
sitiktinai.
Praeina penkios minutės, septynios. Po dešimties minučių
nutariu, kad palauksiu dar penkias minutes ir eisiu ieškoti Ro­
bio, nors nenumanau, ar galėsiu pajudėti iš vietos. Po dvylikos
minučių parašau Robiui žinutę: Kur tu? Tada prisimenu, kad va­
kar jis sakė man savo telefoną palikęs apačioje.
Vakar. Šiandien.
Vėl įsivaizduoju save kažkur gulinčią, tik šįkart nemiegu. Įsi­
vaizduoju save išsitiesusią ant šaltos akmeninės plokštės, mano
oda balta lyg pienas, lūpos mėlynos, o rankos sukryžiuotos ant
krūtinės taip, lyg jas kryžiumi būtų sudėjęs nežinia kas...
Giliai įkvepiu ir prisiverčiu galvoti apie ką nors kita. Suskai­
čiuoju kalėdines lemputes, lyg rėmas sukabintas aplink filmo
„Ateiviai" plakatą virš sofos. Tada suskaičiuoju ryškiai raudonai
žaižaruojančias cigaretes, kurios juda prietemoje lyg jonvabaliai.
Nesu matematikos asė, toli gražu, bet skaičiai man visada patiko.
Patinka, kad galima dėti juos į krūvą, vieną ant kito - tol, kol jie
užpildo bet kokią erdvę, bet kurią akimirką. Kartą pasakiau apie
tai savo draugėms, ir Lindsė nutarė, kad senatvėje aš būsiu viena
iš tų senučiukių, kurios atmintinai išmoksta visus numerius iš
telefonų knygos, saugo išlankstytus sausų pusryčių pakelius, taip
pat senus laikraščius, sukrautus į krūvas, siekiančias lubas, ir ieš­
ko brūkšniniuose koduose paslėptų žinučių iš kosmoso.
Bet po poros mėnesių, kai nakvojau pas Lindsę, ji prisipa­
žino, jog kartais, kai jaučiasi prislėgta, prieš užmigdama sukal­
ba katalikišką maldelę, kurią išmoko vaikystėje, nors yra pusiau
žydė, be to, netgi netiki Dievo.

113
 Kai atsigulusi užmigsiu,
Prašau tavęs, Viešpatie, apsaugok mano sielą.
O jei numirsiu miegodama,
Prašau tavęs, Viešpatie, priglausk mano sielą.
Šią maldelę, išsiuvinėtą ant pagalvėlės, ji pamatė pas muzikos
mokytoją, kuri mokė Lindsę groti pianinu. Ir mes dar juokėmės,
kokios kvailos tos siuvinėtos pagalvėlės. Tačiau tą vakarą, iki kol
užmigau, ta maldelė niekaip nėjo iš galvos. Mintyse vis skambė­
jo viena eilutė: O jei numirsiu miegodama.
Kai susikaupiu ir ketinu atsitraukti nuo sienos, išgirstu tariant
Robio vardą. Dvi antraklasės gimnazistės kikendamos įgriūva į
kambarį. Ištempiu ausis.
- ...antrą kartą per dvi valandas.
- Ne, pirm ą kartą gėrė tik Metas Kesleris.
- Abu jie gėrė.
- Ar matei, kaip Aronas Šternas laikė jį virš alaus statinės?
Aukštyn kojom.
- Na, tai ir yra alaus gėrimas, ant statinės stovint žemyn galva.
- Robis Kokreinas toks seksualus.
- Ša! O Dieve...
Pamačiusi mane viena iš merginų kumšteli kitai alkūne. Toji
pabąla. Tikriausiai siaubingai išsigando, nes: kalbėjo apie mano
vaikiną (o tai nusižengimas), bet, svarbiausia, pasakė, kad Robis
seksualus (o tai jau nusikaltimas). Jeigu dabar čia būtų Lindsė,
ji tiesiog pasiustų, išvadintų merginas kekšėmis ir išspirtų iš va­
karėlio. Jeigu ji būtų čia, tai tikėtųsi, kad pasiusčiau ir aš. Lindsė
mano, kad jaunesnės moksleivės, o ypač antraklasės gimnazis­

114
tės, turi žinoti savo vietą. Kitaip jos užplūs pasaulį kaip tarako­
nai, kuriuos nuo branduolinio ginklo saugo šarvai, pagam inti iš
Tiffany papuošalų ir blizgančių lūpdažių.
Bet aš neturiu jėgų piktintis, ir džiaugiuosi, kad šalia nėra
Lindsės, kuri man tuoj imtų knisti protą. Turėjau susiprasti, kad
Robis negrįš. Suvokiau tai šiandien, kai jis tvirtino, esą galiu pa­
sitikėti juo, kai sakė, kad niekada nėra manęs nuvylęs. Reikėjo
atrėžti jam, kad tai - nesąmonė.
Privalau išeiti iš čia. Turiu atsidurti kuo toliau nuo dūmų ir
muzikos. Reikia pasiieškoti ramios vietos, kad galėčiau pamąstyti.
Man vis dar šalta, o atrodau siaubingai. Bet užteks ašaroti. Kar­
tą per sveikatos apsaugos pamoką žiūrėjom mokomąjį filmą apie
šoko būsenas. Galima sakyti, beveik visi požymiai atitinka mano
dabartinę savijautą: sunku kvėpuoti, rankos šaltos, o delnai pra­
kaituoti, jaučiu svaigulį. Nuo tos minties pasijuntu dar blogiau.
O tai tik patvirtina, kad nereikėtų kreipti dėmesio į tai, ko
mus moko per sveikatos apsaugos pamokas.
Prie abiejų tualetų nusidriekusios keturios eilės, o kamba­
riai - sausakimši. Dabar vienuolika valandų, tad visi, kurie pla­
navo eiti į vakarėlį, jau susirinko. Keletas žmonių ištaria mano
vardą, o Tara Fliut išdygsta priešais ir sako:
- O Dieve, kokie gražūs tavo auskarai. Ar pirkai juos...
\
- Ne Jdabar, - pertraukiu ją ir einu toliau tikėdamasi žūtbūt
surasti kokią tamsią ramią vietelę.
Kairėje pamatau uždarytas duris (tas, apklijuotas įvairiais
lipdukais). Čiumpu už rankenos ir paklebenu. Durys, žinoma,
neatsidaro.

115
 - Tai kambarys tik labai svarbiems asmenims.
Atsisuku. Už manęs stovi Kentas ir šypsosi.
Jis atsiremia į sieną.
- Turėtum arba būti labai svarbių asmenų sąraše, arba įbrukti
apsaugininkui dvidešimtinę. Pasirink, - sako man.
- Aš... aš ieškau tualeto.
Kentas galva mosteli kiton koridoriaus pusėn. Ten girta Ro-
nika Masters tranko kumščiu į duris.
- Greičiau, Kristina! - šaukia ji. - Aš tikrai labai noriu į tua­
letą.
Kentas atsisuka į mane ir kilsteli antakius.
- Man nesiseka, - sakau, stengdamasi prasmukti pro jį.
- Ar tau viskas gerai? - Kentas kilsteli ranką, lyg norėtų mane
paliesti, bet nepaliečia. - Atrodai...
- Viskas gerai.
Ko jau ko, o Kento Makfalerio gailesčio man tikrai nereikia.
Prasibraunu atgal į koridorių.
Nutariu išeiti į verandą ir paskambinti Lindsei (pasakysiu jai,
kad man reikia kuo greičiau iš čia išvažiuoti, man reikia iš čia
išvažiuoti), bet į koridorių įlekia Elodė ir apkabina mane.
- Kur, po velnių, buvai dingusi? - rėkia ji, bučiuodama
mane.
Ji visa prakaituota, ir aš staiga prisim enu Izę, lipančią ant
mano lovos, apsikabinančią mane ir trūktelinčią už grandinėlės.
Šiandien man nereikėjo kelti kojos iš lovos.
- Pamėginsiu atspėti, pamėginsiu atspėti. - Vis dar mane ap­
sikabinusi Elodė pasiūbuoja klubais taip, tarsi trintumės šokių

116
aikštelėje. Ji pakelia akis į lubas ir ima dejuoti: - O Robi, o Robi.
Taip, taip.
- Tu - iškrypėlė. - Nustumiu Elodę šalin. - Esi didesnė ma­
niakė nei mokytojas Otas.
Elodė juokiasi, tada sugriebia mane už rankų ir ima tempti į
galinį kambarį.
- Eime, visi susirinko tenai.
- Man reikia eiti, - sakau. Kambaryje muzika groja dar gar­
siau, tad sušunku: - Nelabai gerai jaučiuosi!
-Ką?
- Aš nelabai gerai jaučiuosi!
Elodė pirštu parodo sau į ausį, suprask: Negirdžiu tavęs. Neži­
nau, tiesa tai ar ne. Jos delnai drėgni. Pamėginu išsilaisvinti, bet
tą pačią akimirką mane pastebi Lindsė ir Elė. Jos ima klykti ir
šokinėti aplinkui.
- Šimtą metų tavęs ieškau, - sako Lindsė, mojuodama ciga­
rete.
- Turbūt ieškojai pas Patriką gerklėje, - prunkšteli Elė.
- Ji buvo su Robiu. - Elodė parodo į mane ir patūpčioja. -
Pažiūrėkit į ją, atrodo prasikaltusi.
- Pasileidėlė! - suklykia Lindsė.
- Šliundra! - pritaria Elė.
0 Elodė sušunka:
-jlštvirkėlė!
Tai mūsų senas juokelis: pernai Lindsė nutarė, jog kekšė - nu­
valkiotas žodis.
- Aš einu namo, - sakau. - Manęs nereikia parvežti. Kaip
nors grįšiu pati.

117
 Lindsė turbūt pamanė, kad juokauju.
- Namo? Juk atvažiavom čia tik prieš kokią valandą. - Ji pa­
silenkia prie manęs ir sušnabžda: - Be to, maniau, kad tu ir Ro­
bis... Na, pati žinai, ką turiu omeny. - Lyg ką tik nebūtų visų
akivaizdoje rėkavusi, kad jau padariau tai.
- Aš apsigalvojau.
Iš visų jėgų stengiuosi, kad mano žodžiai nuskambėtų abe­
jingai. Tai pareikalauja nežmogiškų pastangų. Nežinia kodėl
supykstu ant Lindsės. Gal kad ji nenori išeiti kartu su manim?
Pykstu ir ant Elodės, kad atitempė mane atgal į kambarį, pykstu
ant Elės, jog visad elgiasi taip žioplai. Pykstu ant Robio, kad jam
nerūpi, kodėl esu nusiminusi, pykstu ant Kento, kad jam tai rūpi.
Pykstu ant viso pasaulio. Tą akimirką svajoju, kad nuo cigaretės,
kuria mosikuoja Lindsė, užsidegtų užuolaidos ir liepsna apim­
tų kambarį, viską sunaikindama savo kelyje. Bet tuoj pasijuntu
kalta. Tikrai nenoriu tapti vienu iš tų žmonių, kurie nuolat vilki
juodai, o sąsiuviniuose paišo visokius šautuvus ir bombas.
Lindsė dėbso į mane taip, tarsi galėtų skaityti mano mintis.
Paskui suprantu, kad ji žiūri man per petį. Elodės veidas išraus­
ta. Elė pradeda žiopčioti kaip žuvis. Triukšmas nutyla, lyg kaž­
kas būtų paspaudęs pauzės mygtuką.
Julija Saiks. Dar prieš atsisukdama žinau, kad tai ji, bet vis
tiek nustembu pamačiusi.
Ir vėl negaliu atsistebėti. Ji graži.
Kai pamačiau ją šiandien slenkančią valgykloje, ji atrodė kaip
visuomet: plaukai užkritę ant veido, drabužiai nukarę, o pati taip
susitraukusi, lyg būtų nežinia kas iš nežinia kur, tarsi vaiduoklis
ar šešėlis.

118
 O dabar ji stovi tiesi, plaukai surišti ant pakaušio, akys blizga.
Ji eina per kambarį link mūsų. Man išdžiūva burna. Noriu
sušukti, bet nespėjus ištarti nė žodžio Julija jau stovi priešais
Lindsę. Matau, kaip kruta jos lūpos, tačiau man prireikia kelių
sekundžių suprasti, ką ji sako, nes žodžiai skamba taip, lyg ji kal­
bėtų po vandeniu.
- Tu - kalė.
Visi šnabždasi ir spokso į mūsų grupelę: į mane, į Lindsę,
Elodę, Elę ir Juliją Saiks. Jaučiu, kaip man plyksteli skruostai.
Gaudesys dar labiau sustiprėja.
- Ką pasakei? - sugriežia dantimis Lindsė.
- Kalė. Bjauri mergina. Blogas žmogus. - Julija atsisuka į Elo­
dę. - Tu esi kalė. - Pasisuka į Elę. - Tu esi kalė. - Galiausiai jos
akys susiduria su manosiomis.
Jos akys - dangaus žydrynės spalvos.
- Tu esi kalė.
Gaudesys virsta kvatojimu, žmonės juokiasi ir šaukia: Psi­
chopate.
- Tu manęs visai nepažįsti, - sugargaliuoju, pagaliau atgavusi
balsą.
Bet mano žodžius nustelbia Lindsės replika:
- Jau geriau būti kale nei psichopate, - atkerta ji.
Tada uždeda delnus Julijai ant pečių ir pastumia ją. Julija su-
svirduliuoja, sumosuoja rankomis ir žingteli atatupsta. Tai taip
siaubinga ir... jau matyta. Tai kartojasi, tai vyksta iš tikrųjų. Už­
simerkiu. Norėčiau melstis, bet galvoje sukasi tik vienas žodis:
Kodėl? Kodėl, kodėl, kodėl?

119
 Kai atsimerkiu, kiaurai peršlapusi Julija atkišusi rankas svir­
duliuoja mano pusėn. Ji pažvelgia man j akis ir, galiu prisiekti
Dievu, man pasirodo, kad ji žino, kas man darosi. Tarsi ji galėtų
skaityti mintis, tarsi visa tai - mano kaltė. Jaučiuosi lyg gavu­
si spyrį į pilvą. Iškvepiu iš plaučių visą orą ir nieko negalvoda­
ma metuosi ant jos, stumteliu ją atgal. Julija atsitrenkia į knygų
lentyną, bet įsitveria durų staktos ir nepargriūva, paskui neria į
koridorių.
- Ar gali patikėti? - kažkas rėkia man už nugaros.
- Julija Saiks pašiaušė plunksnas.
- Aha, ir bus nupešta kaip kvaila višta.
Žmonės juokiasi. Lindsė pasilenkia prie Elodės ir sako:
- Nenormalybė.
Rankoje ji laiko tuščią degtinės butelį. Tikriausiai išpylė deg­
tinę Julijai ant galvos.
Imu brautis per kambarį. Atrodo, lyg būtų prisirinkę dar dau­
giau žmonių, tad vos judu pirmyn. Stumdausi, prireikus netgi
darbuojuosi alkūnėmis, o visi keistai dėbso į mane. Bet man tai
nė motais. Noriu kuo greičiau išsinešdinti.
Pagaliau prasibraunu iki durų. Čia stovi Kentas ir kietai su­
čiaupęs lūpas spokso į mane. Jis žengia žingsnį, lyg ketintų pa­
stoti man kelią.
Iškeliu ranką.
- Nė negalvok! - Žodžiai nuskamba kaip urzgimas.
Kentas tylėdamas pasitraukia, kad galėčiau praeiti. Nuėjusi
pusę koridoriaus išgirstu jį šaukiant:
- Kodėl?

12 0
 - Todėl! - šūkteliu jam atgal. Bet iš tikrųjų savęs irgi klausiu
to paties: Kodėl tai vyksta su manimi?
Kodėl, kodėl, kodėl?

- Kodėl priekyje visad sėdi Samė?

- Todėl, kad tu nusigeri ir niekada nespėji atsisėsti pirma.
- Negaliu patikėti, kad palikai Robį vieną vakarėlyje, - sako
Elė. Ji stipriau susisupa į švarką, Lindsės automobilyje taip šalta,
kad mūsų kvėpavimas virsta tirštu baltu rūku. - Rytoj tau tikrai
klius.
Jeigu išauš rytojus, vos neištariu. Mums išvažiuojant Robis
prisimerkęs drybsojo ant sofos. Išėjau nė neatsisveikinusi su juo.
Prieš tai pusvalandžiui užsirakinau tuščiame vonios kambaryje
pirmame aukšte. Sėdėjau ant šalto, kieto vonios krašto ir klau­
siausi pro sienas ir lubas sklindančios muzikos. Prieš vakarėlį
Lindsė privertė mane pasidažyti ryškiai raudonu lūpdažiu. Vo­
nios kambary pažvelgusi į save veidrodyje pamačiau, kad lūp-
dažis nutekėjo ir atrodau lyg klounas. Neskubėdama nusivaliau
lūpas popierinėmis servetėlėmis, kurias susukau gniužulėliu,
paskui sumečiau jas į klozetą. Jos plūduriavo vandeny ir atrodė
kaip ką tik pražydę gvazdikėliai.
Ateina akimirka, kai smegenys liaujasi mėginusios racionaliai
paaiškinti tai, kas vyksta. Ateina akimirka, kai smegenys pasi­
duoda, išsijungia ir užsisklendžia. Ir vis dėlto kai Lindsė norėda­
ma Apsisukti užvažiuoja ant Kento pievelės ir automobilio ratai
ima taškyti purvą, man pasidaro baisu.
Medžiai, balti ir trapūs it kaulai, tarsi pamišę šoka vėjyje.
Lietus barbena į automobilio stogą, o dėl vandens uždangos ant

121
stiklų atrodo, lyg pasaulis irtų. Prietaisų skydelyje šviečiantis lai­
krodis rodo 00:38.
Kai Lindsė lekia keliuku, o šakos iš abiejų šonų plakasi j auto­
mobilį, aš tvirtai įsikabinu į sėdynę.
- Ar tau nenubrauks dažų? - pasiteirauju. Širdis daužosi k rū­
tinėje kaip pašėlusi. Mėginu įtikinti save, kad man viskas gerai,
kad man nieko neatsitiks. Tačiau veltui.
- Velniop, - atsako Lindsė. - Vis tiek automobilis jau suvary­
tas. Ar matei, kaip atrodo buferis?
- Galbūt jeigu nustotum trankytis į stovinčius automobi­
lius... - prunkšteli Elodė.
- Galbūt jeigu tu turėtum automobilį...
Lindsė atitraukia vieną ranką nuo vairo ir pasilenkusi mėgina
pasiekti savo rankinę, gulinčią man prie kojų. Lenkdamasi ji pe­
tim užkliudo vairą, ir automobilis sukteli į šalikelę, miško pusėn.
Elė čiūžteli ant užpakalinės sėdynės ir atsitrenkia į Elodę. Abi
praplyšta juoktis.
Pasilenkiu ir mėginu sugriebti vairą.
- Jėzau, Lindse.
Lindsė ištiesina vairą. Kumšteli man alkūne, perveria piktu
žvilgsniu, tada nežiūrėdama mėgina ištraukti cigaretę iš pakelio.
- Kas tau yra?
- Nieko. Aš... - Tramdydama ašaras pažvelgiu pro langą. -
Aš tik norėčiau, kad būtum atidesnė.
- Eik tu sau! Na, o aš norėčiau, kad nelįstum prie vairo.
- Gerai, merginos, nesipykit, - tarsteli Elė.
Elodė ant užpakalinės sėdynės sumosikuoja rankomis.

122
 - Duok man cigaretę, Lindsė, - paprašo.
- Gerai, bet tik jeigu pridegsi ir man, - sako Lindsė ir švysteli
pakelį per petį.
Elodė pridega dvi cigaretes. Vieną atkiša Lindsei. Lindsė pra­
veria langelį ir išpučia dūm ų kamuolį. Elė suspiegia.
- Labai prašau, neatidarykit langų. Aš mirsiu nuo plaučių už­
degimo.
- Tu mirsi, kai aš tave nužudysiu, - atšauna Elodė.
- Jeigu žinotumėt, kad mirsite, kaip norėtumėt mirti? - lep­
teliu.
- Niekaip, - burbteli Lindsė.
- Kalbu rimtai. - Mano delnai šlapi nuo prakaito. Nusišluos-
tau juos į sėdynę.
- Miegant, - taria Elė.
- Valgant močiutės lazaniją, - sako Elodė, tada kiek patyli ir
priduria: - Arba mylintis. - Ir ima isteriškai kvatoti.
- Skrendant lėktuvu, - sako Lindsė. - Jeigu krisiu žemyn, tai
ir kiti kris kartu. - Ji mosteli ranka.
- Manot, suprasite, jog mirštat? - Staiga man baisiai parūpsta
ši tema. - Tai yra ar tai, jog mirštate, suprasite dar prieš... prieš
mirdamos?
Elė atsitiesia, pasilenkia į priekį ir apsikabina sėdynių atlošus.
- Vieną dieną mano senelis pabudo ir prisiekinėjo lovgalyje
matęs stovint tą juodai apsirengusį tipą su dideliu gobtuvu ant
galvos, be veido. Jis laikė kardą ar kaip ten tas daiktas vadinasi.
Tai buvo Mirtis, suprantat? Ir tada, tą pačią dieną, gydytojas n u ­
statė seneliui kasos vėžį. Tą pačią dieną.

123
 Elodė pavarto akis.
- Bet jis nemirė.
- Jis galėjo mirti.
- Ši istorija visai be ryšio.
- Gal galėtumėt pakeisti temą? - Lindsė pristabdo autom o­
bilį, prieš išlėkdama į šlapią asfaltuotą kelią. - Tai taip patolo­
giška.
Elė sukikena.
- Oho, atsargiai! Žodžiai - iš tarptautinių žodžių žodyno.
Lindsė atlošia galvą ir išpučia dūmus Elės pusėn.
- Ne visų žodynas kaip dvylikamečių.
Lindsė įsuka į 9-ąjį greitkelį, kuris vingiuoja priešais mus lyg
milžiniškas sidabrinis liežuvis. Man atrodo, kad plakdamas spar­
nais mano krūtinėje blaškosi kolibris, kyla vis aukštyn ir galų
gale pasiekia gerklę.
Norėčiau grįžti prie to, apie ką kalbėjau. Norėčiau paklaus­
ti: Ar suprastum? Suprastum prieš numirdama? Tačiau tuo metu
Elodė, sėdinti su cigarete burnoje, nustumia Elę į šoną, pasilen­
kia priekin ir užstaugia: Muzikos! Ji pagriebia iPod’ą.
- Ar prisisegei saugos diržą? - klausiu jos.
Nieko negaliu sau padaryti: dabar baimės aplinkui tiek, kad ji
prislegia mane ir išsiurbia paskutinį kvapą. Ir man dingteli: Jeigu
nekvėpuosi - mirsi. Laikrodis rodo 00:39.
Elodė nesiteikia atsakyti, tik iPode ieško muzikos. Suranda
dainą „Šukė“. Elė nepatenkinta kumšteli ją, esą dabar jos eilė pa­
rinkti muziką. Lindsė liepia abiem liautis pykusis ir pamėgina

124
atimti iš Elodės iPod ą. Ji atitraukia rankas nuo vairo, prilaiko tik
keliu. Aš vėl siekteliu vairo, bet Lindsė sušunka:
- Nelįsk! - Ir nusijuokia.
Elodė išmuša Lindsei iš rankų cigaretę ir toji nukrenta jai prie
kojų. Padangos slysteli ant šlapio kelio, o automobilyje pasklinda
degėsių kvapas.
Jeigu nekvėpuosi...
Staiga priešais blyksteli nežinia kas balta. Lindsė šūkteli, tik
aš nesuprantu ką, lyg ir sitas ar šitas, ar saitas, ir staiga...
Na, kas įvyko paskui, jau žinote.
 TREČIAS SKYRIUS

Sapne aš krentu, krentu tamsoje.

Krentu, krentu, krentu...
Jeigu kritimas neturi pabaigos, ar tai - kritimas?
Tada pasigirsta klyksmas. Tylą perskrodžia kažin koks siau­
bingas spiegiantis garsas, lyg žvėries kaukimas ar sirena...
Pyp, pyp, pyp, pyp, pyp, pyp-
Pabundu slopindama besiveržiantį riksmą.
Visa drebėdama išjungiu žadintuvą ir atsiremiu į pagalves.
Mano gerklė dega, aš išpilta prakaito. Giliai ir iš lėto įkvepiu,
ir stebiu, kaip horizonte pamažu kylanti saulė nutvieskia mano
kambarį ir jame išryškėja daiktai: ant grindų numestas Victoria’s
Secret džemperis, prieš daugelį m etų Lindsės man padovanotas
koliažas su mūsų mėgstamiausių grupių dainų citatomis ir iš­
karpomis iš žurnalų. Klausausi iš apačios sklindančių garsų, to­
kių pažįstamų ir įprastų, lyg jie būtų namo dalis, lyg būtų išaugę
kartu su namo sienomis: tėtis barškina indais virtuvėje; pašėlęs
mopsiukas Patrakėlis gremžia nagiukais į duris, turbūt nori at­
likti savo reikalus ir ratais palakstyti po sodelį; tyliai murm a te­
levizorius - tai mama žiūri rytines žinias.
Ryžtingai nusiteikiu, giliai įkvepiu, paimu telefoną ir atidarau
dangtelį.

126
 Prieš akis šviečia data.
Penktadienis, vasario 12-oji.
Valentino diena.
Pro duris galvą įkiša Izė.
- Kelkis, Šame! Mamytė sako, kad pavėluosi.
- Pasakyk mamai, kad sergu.
Šviesiaplaukė Izės galvutė vėl pradingsta.
Štai ką aš prisimenu: atmenu, kad sėdėjau automobilyje. Pri­
simenu, jog Elodė ir Elė pykosi dėl iPod’o. Prisimenu, kad neval­
domas sukosi vairas, taip pat Lindsės veidą automobiliui riedant
į mišką - iš nuostabos pakeltus antakius ir pražiotą burną, lyg ji
ką tik visai netikėtoje vietoje būtų pamačiusi kažką pažįstamo.
O paskui? Tuštuma.
Tada - sapnas.
Tai pirmas kartas, kai aš apie tai galvoju. Pirmas kartas, kai
leidžiu sau galvoti.
Galbūt avarijos, abi avarijos, įvyko iš tikrųjų?
Ir galbūt aš žuvau?
Galbūt kai miršti, laikas tave apgaubia it burbulas ir tu am ­
žinai blaškaisi jame? Tai lyg pom irtinis gyvenimas, kaip fil­
me „Grabnyčios". Aš visai ne taip įsivaizdavau m irtį ir tai, kas
vyksta po mirties. Kita vertus, niekas tau ir nepasakys, kaip ten
būna.

Prisipažinkite atvirai: turbūt nustebote, kad nesupratau to anks­

čiau. Nustebote, kad aš taip ilgai nė nepagalvojau apie žodžius
mirtis, mirti, mirusi, tiesa?

127
 Manote, elgiausi kvailai?Buvau naivi?
Pasistenkite neteisti manęs. Nepamirškite: jūs ir aš, mes visi -
tokie patys.
Aš irgi maniau, kad gyvensiu amžinai.

- Šame? - Mama praveria duris ir įkiša galvą. - Izė sakė, kad

sergi.
- Turbūt aš... gal peršalau ar panašiai. - Žinau, atrodau siau­
bingai, tad mama turėtų patikėti.
Mama atsidūsta, lyg aš taip elgčiausi tyčia.
- Lindsė pasirodys bet kurią akimirką.
- Nežinau, ar pajėgsiu šiandien eiti į mokyklą. - Vos tik pa­
galvoju apie mokyklą, apima noras susisukti į kamuoliuką ir už­
migti amžinu miegu.
- Neisi į mokyklą Valentino dieną? - Mama kilsteli antakius.
Ji žvilgteli į tvarkingai ant kėdės prie rašomojo stalo padėtą be­
rankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais. (Tai vienintelis
drabužis, kuris nesimėto ant grindų, nekaba ant lovos atlošo ar
ant durų rankenos.) - Ar kas atsitiko?
- Ne, mama. - Stengiuosi neišsiduoti, kad užspaudė gerklę.
Blogiausia, jog niekam negaliu papasakoti apie tai, kas vyksta
ar jau įvyko. Netgi savo mamai. Nežinau, kiek laiko praėjo nuo
tada, kai paskutinįsyk kalbėjomės su mama apie svarbius dalykus.
Kaip norėčiau, kad vėl grįžtų dienos, kai maniau, jog mama gali
išspręsti visas problemas. Argi ne keista? Kai esi jaunas, trokšti
kuo greičiau suaugti, o kai užaugi, svajoji sugrįžti į vaikystę.
Mama atidžiai nužvelgia mano veidą. Jaučiu, kad bet kurią
akimirką galiu pratrūkti ir leptelėti kokią nesąmonę, todėl nusi­
suku į sieną.

128
 - Betgi tu dievini Valentino dieną, - neatstoja mama. - Ti­
krai nieko neatsitiko? Gal susipykai su draugėmis?
- Ne, tikrai nesusipykau.
Ji kiek padvejoja.
- Gal susipykai su Robiu?
Vos neprunkšteliu. Prisimenu, kaip per vakarėlį pas Kentą
Robis paliko mane vieną, kaip laukiau jo viršuje, ir vos neatšau­
nu: Dar ne.
- Na ne, mama, ne. Viešpatie...
- Nekalbėk su manimi tokiu tonu. Aš tik stengiuosi tau pa­
dėti.
- Na, tada tau sekasi nekaip.
Tebegulėdama atsukusi jai nugarą, dar giliau įsirausiu į pa­
talus. Išgirstu šlamesį, ir man dingteli, kad mama tuoj prieis
ir atsisės ant m ano lovos. Bet ji neprieina. Kai buvau pirm o­
je gimnazijos klasėje, vieną kartą mudvi smarkiai susipykome.
Savo kambaryje prie pat durų raudonu nagų laku nubrėžiau li­
niją ir pasakiau mamai: jeigu ji kada peržengs šitą liniją, aš su
ja apskritai nesikalbėsiu. Nagų lakas jau beveik nusitrynė, tik
kur ne kur matyti raudonos dėmelės, tarsi kraujo lašeliai ant
m edinių grindų.
Tąkart kalbėjau rimtai, bet tikėjausi, kad ilgainiui mama tai
pamirš. Bet nuo tos dienos ji nė karto nebuvo įkėlusi kojos į
mano kambarį. Viena vertus, apmaudu, nes mama nebenuste­
bina manęs - nepakeičia mano patalynės, nepalieka ant lovos
švariai išskalbtų ir sulankstytų drabužių ar kokios naujos sukne­
lės, kaip būdavo anksčiau, kai dar mokiausi pradinėje mokyklo­
je. Tačiau bent jau žinau, kad man išėjus į mokyklą ji nesirausia

129
po mano stalčius ieškodama narkotikų, erotinių žaisliukų ar dar
ko nors.
- Jeigu išlipsi iš lovos, atsinešiu termometrą, - sako ji.
- Manau, neturiu temperatūros. - Ant sienos pamatau vabz­
džio formos atplaišą ir nykščiu prispaudžiu ją.
Beveik jaučiu, kaip mama įsiremia rankomis į šonus.
- Klausyk, Šame. Žinau, kad tai antras semestras, ir žinau,
jog manai turinti teisę atleisti vadeles...
- Mama, tai ne dėl to. - Pakišu galvą po pagalve ir jaučiu, kad
tuoj imsiu rėkti. - Juk sakiau, blogai jaučiuosi. - Bijau, bet kartu
ir tikiuosi, kad ji paklaus manęs, kas man dedasi.
Tačiau mama teištaria:
- Gerai. Pasakysiu Lindsei, kad ateisi į mokyklą vėliau. Gal
ilgiau pamiegojus tau pagerės.
Abejoju.
- Galbūt, - atsakau, ir po sekundės išgirstu, kaip užsidaro
durys.
Užsimerkiu ir vėl prisimenu tas lemtingas paskutines akimir­
kas: nuostabą Lindsės veide ir priekinių žibintų apšviestus nuo­
gus medžius, klaikų variklio riaumojimą... Ieškau šviesos, ieškau
gijos, kuri dabartį sujungtų su ana akimirka, ieškau sąsajų tarp
tų dienų ir mėginu įžvelgti prasmę.
Tačiau nerandu nieko, visa skendi tamsoj.
Nebegaliu sulaikyti ašarų. Jos plūsteli upeliais ir, man nespė­
jus susivokti, aš jau raudu pasikūkčiodama ir snargliuojuosi ant
mylimiausių dekoratyvinių Ethan Allen pagalvėlių.
Netrukus išgirstu kažką krebždant prie mano kambario durų.
Patrakėlis visad jaučia, kai verkiu. Po to, kai šeštoje klasėje Robis

130
Kokreinas valgykloje, visų akivaizdoje, pareiškė, jog su manim,
visiška nevykėle, nė už ką nesusitikinėtų, Patrakėlis atsigulė ant
lovos ir laižė mano veidu riedančias ašaras.
Nežinau, kodėl prisiminiau šį įvykį, bet mane staiga užlieja
nauja pykčio ir nepasitenkinimo banga. Keista, kad šis prisim i­
nimas paveikė taip stipriai. Robiui niekada neprim iniau tos die­
nos (abejoju, ar atsimena pats), bet aš visad mielai pagalvodavau
apie tą akimirką, kai m udu su Robiu vaikštinėdavome korido­
riais susikabinę pirštais arba kai visi susirinkdavome pusrūsyje
pas Tarą Fliut, ir Robis mirktelėdavo žvilgtelėjęs į mane. Saky­
čiau, gyvenimas juokingas, ir man patinka stebėti, kaip viskas
keičiasi. Kaip keičiasi žmonės.
Staiga susimąstau: kada tapau tokia kieta, kad Robis Kokrei­
nas nusprendė, jog tinku jam į porą?
Netrukus krebždesys prie mano kambario durų liaujasi. Pa­
trakėlis pagaliau suprato, kad niekas jo neįleis. Girdžiu, kaip jis
nubidzena, letenėlėmis pliaukšėdamas į grindis. Dar niekada ne­
sijaučiau tokia vieniša.
Raudu nesustodama. Neįtikėtina, kad žmogus gali išlieti ši­
tiek ašarų. Atrodo, tarsi jos sunktųsi net iš mano kojų pirštų ga­
liukų.
Tada užsnūstu ir miegu nieko nesapnuodama.

IŠSILAISVINIMO TAKTI KA
Vos pabudusi prisim enu kartą m atytą filmą. Pagrindinis vei­
kėjas m iršta (neprisim enu kaip), tiksliau, jis tik pusiau miręs,
tai yra - komos būsenos, o kita jo dalis klajoja po pasaulį, tar­
si būtų kokiame pragaro prieangyje. Filmo esmė: kol jis nėra

131
visiškai, šimtu procentų num iręs, dalis jo lieka įstrigusi toje
tarpinėje erdvėje.
Pirmą kartą per dvi dienas ši mintis suteikia man vilčių. Tiesą
pasakius, pasijuntu geriau nuo minties, kad galbūt guliu komos
būsenos, aplink mane - šeimos nariai, visi baisiai nerimauja,
mano palatą užverčia gėlėmis.
Nes jeigu nesu (ar bent jau kol kas nesu) mirusi, galbūt gali­
ma tai sustabdyti?
Mama išleidžia mane viršutinėje automobilių aikštelėje. (Ge­
riau jau pėdinsiu 354 metrus, nei būsiu pastebėta lipanti iš m a­
mos kaštoninio 2003 metų Accordy kurio ji nenori keisti, nes esą
ryja mažai degalų.) Aš tiesiog spirgu, kaip noriu greičiau atsi­
durti mokykloje. Jaučiu, kad ten rasiu visus atsakymus. Nenu­
tuokiu, kokiu būdu ir kodėl užstrigau šiame laiko rate, bet kuo
daugiau apie tai mąstau, tuo tikresnė esu, kad turi būti koks nors
paaiškinimas.
- Iki! - tarsteliu mamai ir pasiruošiu šokti iš automobilio.
Bet kažkas sulaiko mane. Tai mintis, kuri kamuoja mane jau
visą parą, mintis, kuria tanke norėjau pasidalyti su draugėms:
kad niekada nežinai, kada užklups mirtis. Gali būti, jog vieną
dieną tiesiog eisi gatve ir staiga - bumbt!
Ir tamsa.
- Šame, man šalta. - Mama pasilenkia virš keleivio sėdynės ir
mosteli, kad uždaryčiau duris.
Apsigręžiu ir pasilenkusi pažvelgiu į mamą. Man prireikia
minutės, kol prisiverčiu ištarti du žodžius, bet galų gale burb­
teliu:
- Myliu tave.

132
 Pasijuntu baisiai keistai, o žodžiai susivelia ir nuskamba be­
veik kaip „miltai*1. Nežinau, ar mama suprato mane. Nelaukda­
ma jos atsakymo greitai užtrenkiu dureles. Jau nepamenu, kada
paskutinį kartą kuriam nors iš tėvų sakiau Myliu tave, neskaitant
Kalėdų ir gimtadienių, arba kai jie pirmi tai pasako ir to paties
tikisi iš tavęs. Širdyje jaučiu keistą jausmų mišinį: palengvėjimą,
sumaištį, apgailestavimą.
Einu link mokyklos ir prisiekinėju sau: šįvakar nebus jokios
avarijos.
Kad ir kas tai būtų - laiko burbulas ar laiko žagsėjimas - aš
išsiveršiu iš jo.
Štai dar vienas dalykas, kurį reikėtų prisiminti: viltis - tai ji
neleidžia tau numirti. Net kai jau esi mirusi, tai vienintelis daly­
kas, kuris neleidžia tau išeiti į amžinybę.
Jau nuskambėjo skambutis į trečią pamoką, tad nuskubu į
chemijos klasę. Ateinu pačiu laiku - vieta šalia Loros Lornet vis
dar laisva (koks netikėtumas!). Chemijos testas vyksta lygiai kaip
vakar ir užvakar, bet dabar aš jau pati atsakau į pirm ą klausimą.
Tušinukas. Rašalas. Rašo? Mokytojas Tirnėjus. Knyga.
Trenksmas. Visi pašoka.
- Pasilik tušinuką, - sušnabžda Lora ir vos susilaiko nem irk­
telėjusi man. - Tau jo dar prireiks.
Ir vėl mėginu grąžinti jai tušinuką, bet kažkas jos veide ne­
duoda man ramybės. Staiga prisimenu, kaip septintoje klasėje
grįžau iš Taros Fliut surengto vakarėlio prie baseino ir pažvel­
giau į save veidrodyje. Mano veidas švytėte švytėjo, tarsi kas
būtų padovanojęs laimingą loterijos bilietą ir pasakęs, kad ne­
trukus mano gyvenimas pasikeis.

133
 - Ačiū. - Įsimetu tušinuką į fankinę. Išraiška Loros veide ne­
sikeičia (stebiu ją akies krašteliu). Po minutėlės staigiai atsisuku į
ją ir tarsteliu: - Neturėtum taip maloniai su manim elgtis.
- Ką? - Lora baisiai sutrinka. Situacija tikrai pasikeitė į gera.
Man tenka šnabždėti labai tyliai, nes mokytojas Tirnėjus vėl
įsigilino į pamoką. Cheminės reakcijos ir 1.1., ir 1.1. Transfigūra-
cija. Supilkite du skysčius į vieną indą ir jie taps kieta medžiaga.
Du plius du nelygu keturiems.
- Maloniai su manim elgtis... neturėtum.
- Kodėl? - Lora taip suraukia kaktą, kad beveik nematyti
akių.
- Todėl, kad aš nesielgiu su tavim maloniai. - Baisiai sunku
ištarti tuos žodžius.
- Tu maloni, - burbteli Lora, žiūrėdama sau į rankas. Aki­
vaizdu, kad taip nemano. Ji pakelia akis ir pamėgina dar kartą: -
Tau nebūtina... - Ir nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti. Tau
nebūtina maloniai su manim elgtis.
- Taigi, - sakau.
- Merginos! - užriaumoja mokytojas Tirnėjus ir kumščiu
trinkteli į laboratorinį stalą. Prisiekiu: jo veidas pasidaro beveik
neoninės lempos spalvos.
Iki pamokos pabaigos su Lora nesikalbame. Bet išėjusi iš kla­
sės jaučiuosi šauniai, lyg būčiau padariusi ką nors gera.

- Štai ką man patinka matyti. - Pamokos pabaigoje moky­

tojas Deimleris surenka namų darbus ir praeidamas pro šalį
pirštais pabarbena į mano suolą. - Plačias šypsenas. Šiandien -
nuostabi diena...

134
 - Atrodo, laukiama lietaus, - įsiterpia Maikas Hefneris, ir visi
ima juoktis. Jis - kvailys.
Mokytojas Deimleris nekreipia dėmesio ir kalba toliau:
- Šiandien Valentino diena. Meilė tiesiog tvyro ore. - Jis pa­
žvelgia tiesiai man į akis ir akimirką mano širdis nustoja plaku­
si. - Visi turėtų šypsotis.
- Tai tik jūsų nuopelnas, mokytojau Deimleri, - sakau nutai­
siusi saldų balselį. Pasigirsta krizenimai, o klasės gale kažkas nu­
sikvatoja. Atsisukusi pamatau Kentą, nuleidusį galvą ir nežinia
ką keverzojantį ant sąsiuvinio viršelio.
Mokytojas Deimleris nusijuokia.
- O aš maniau sužavėjęs jus diferencinėmis lygtimis.
- Ją tai tikrai sužavėjot, tik neaišku kuo, - burbteli Maikas.
Klasėje vėl nuaidi juokas. Nežinau, ar mokytojas Deimleris išgir­
do (gal ir ne), bet jo ausų galiukai parausta.
Taip prabėga pamoka. Mano nuotaika puiki, esu tikra, kad
viskas bus gerai. Aš viską perpratau. Man bus suteiktas dar vie­
nas šansas. Be to, ir mokytojas Deimleris skyrė man daugiau
dėmesio nei įprastai. Kai klasėje apsilankė amūrai, jis pažvelgė
į keturias mano rožes, kilstelėjo antakius ir pasakė, kad aš vei­
kiausiai turiu daugybę slaptų gerbėjų.
- Ne tokie jau ir slapti, - atšoviau, ir mokytojas mirktelėjo
man.
Po pamokos susirenku savo daiktus ir išeinu į koridorių;
tarpdury trum pam stabtelėjusi pažvelgiu per petį. Na taip, Ken­
tas seka paskui. Jo marškiniai išsipešę, laiškininko krepšys pra­
segtas, eina plekšnodamas sau per šlaunį. Koks netvarkingas!
Patraukiu į valgyklą. Šiandien atidžiau apžiūrėjau jo laiškelį: m e­

135
dis nupieštas juodu rašalu, o kiekvienas įdubimas ar šešėlis ant
medžio žievės kruopščiai užtušuotas. Medžio lapeliai mažučiai,
deimantukų formos. Jam tikriausiai prireikė nemažai laiko pie­
šiniui nupiešti. Įkišu laiškelį į knygą, kad nesusilankstytų.
- Ei, - tarsteli Kentas, pasivijęs mane. - Ar gavai mano laiš­
kelį?
Jau žiojuosi sakyti: Jis tikrai gražus, bet kažkas mane sulaiko.
- Negerk mylėdamas? Ar čia koks naujas madingas posakis?
- Laikau savo pilietine pareiga paskleisti šią žinią. - Kentas
prideda ranką sau prie širdies.
Man topteli: Jeigu galėtum prisiminti tai, kas įvyko, nekalbė­
tum taip su manim, bet nuveju tą m intį šalin. Čia juk Kentas
Makfaleris. Jis laimingas, kad apskritai su juo kalbuosi. Be to,
aš neketinu eiti į vakarėlį šįvakar: nebus vakarėlio, nebus Julijos
Saiks, nebus progos Kentui mane išbarti. Ir svarbiausia - nebus
avarijos.
- Panašiau į nesąmonių skleidimą, - atšaunu.
- Priimu tai kaip komplimentą. - Staiga Kentas surimtėja. Jis
susiraukia taip, kad šviesios strazdanos jam ant nosies išsidėlio­
ja lyg žvaigždynas. - Kodėl flirtuoji su mokytoju Deimleriu? Jis
iškrypėlis, nežinai?
Mane taip nustebina šis klausimas, kad atsakau ne iš karto.
- Mokytojas Deimleris nėra iškrypėlis.
- Patikėk - iškrypėlis.
- Pavydi?
- Vargu...
- Be to, aš neflirtuoju su juo.
Kentas pavarto akis.

136
 - Kurgi ne.
Gūžteliu pečiais.
- O kodėl tau tai rūpi?
Kentas parausta ir nudelbia akis į grindis.
- Tiesiog šiaip, - burbteli.
Man nudiegia širdį. Suprantu, dalis manęs tikėjosi kitokio
atsakymo, labiau asmeniško. Žinoma, jeigu Kentas čia, korido­
riuje, būtų prisipažinęs, jog dega amžina meile man, tai būtų bu­
vusi katastrofa. Vis dėlto, nors jis ir keistokas, viešai jo žeminti
neketinu, nes yra malonus, be to, vaikystėje buvom draugai ir
taip toliau. Tačiau susitikinėti su juo nenorėčiau niekada, jokia­
me gyvenime. Ir jau tikrų tikriausiai ne šiame gyvenime, kurį
noriu susigrąžinti, kuriame po vakar dienos atėjo šiandiena, o
po šiandienos išauš rytojus. Tai būtų neįmanoma vien jau dėl jo
kvailo katiliuko.
- Klausyk. - Kentas žvilgteli į mane akies krašteliu. - Šį sa­
vaitgalį mano tėvai išvažiuoja ir šįvakar pas mane susirinks gru­
pelė žmonių...
- Aha. - Koridoriaus gale pamatau Robį, šaunantį į kavinę.
Jis gali pastebėti mane bet kurią sekundę, o aš tikrai neištversiu,
jeigu teks bendrauti su juo dabar. Man užima kvapą ir šoktelėjusi
atsiduriu priešais Kentą, nugara atsisukdama į valgyklą. - Hm...
Kur, sakei, tie tavo namai?
Kentas keistai dėbso į mane. Aš ką tik atsistojau taip, lyg bū­
čiau gyva užtvara.
- Netoli devintojo greitkelio. Negi neprisimeni? - Man tylint,
jis gūžteli pečiais ir nukreipia žvilgsnį į šoną. - Turbūt ir netu­
rėtum prisiminti. Juk buvai tik keletą kartų. Mes persikraustėm

137
prieš man pradedant lankyti vidurinę. Persikraustėm iš Terrace
Place. Prisimeni mano seną nam ą Terrace Place, taip? - Jo veide
vėl pražysta šypsena. Tikra tiesa - jo akys išties žolės spalvos. -
Tau patikdavo būti virtuvėje, nušvilpdavai pačius skaniausius
sausainius. O aš gaudydavau tave lakstančią aplink didelius kle­
vus, augančius priešais namą. Atsimeni?
Vos tik Kentas pam ini klevus, iš atminties gelmių išnyra prisi­
minimas. Jis vis ryškėja ir aiškėja, lyg daiktas, iškilęs iš vandens,
sukeldamas raibuliuojančias bangeles. Mes sėdėjome tarp dviejų
milžiniškų medžio šaknų, prim enančių išlinkusius gyvūnų stu­
burus. Kentas perlaužė per pusę sparnuotą klevo sėklą ir vieną
dalį priklijavo sau ant nosies, o kitą - man sakydamas, esą dabar
visi pamatys, kad m udu mylime vienas kitą. Man tada buvo ko­
kie penkeri ar šešeri.
- Aš... aš... - Visai netrokštu prisim inimų apie senas geras
dienas, kai buvau mergytė atsikišusiais keliais, didžiule nosim ir
su akiniais, o Kentas - vienintelis berniukas, kuris nebijojo pri­
siartinti prie manęs. - Galbūt... Žinai, dabar man visi medžiai
atrodo vienodi.
Jis nusijuokia, nors aš visai neketinau jo pralinksminti.
- Na, ar ateisi šįvakar į mano vakarėlį?
Tai sugrąžina mane į tikrovę. Vakarėlis. Papurtau galvą ir pa­
mažu atsitraukiu.
- Ne, nemanau.
Šypsena Kento veide beveik užgęsta.
- Bus linksma. Jėginis vakarėlis. Turėsi ką prisim inti iš gim­
nazijos laikų, iš gražiausių mūsų gyvenimo metų.
- Aha, - tarsteliu pašaipiai. - Rojaus vidurinėje.

138
 Apsisuku ir nueinu. Kai priartėju prie dvigubų valgyklos durų
(viena jų pusė atidaryta, po ja pakištas senas sportbatis), mane
pasitinka balsų ūžesys. Čia sausakimša moksleivių.
- Tu ateisi! - man pavymui šūkteli Kentas. - Žinau, kad ateisi.
- Labai nesitikėk! - šaukiu jam atgal ir mintyse priduriu:
Taip bus geriau.

I Š L I KI MO TAI SYKLĖS
- Ką turi omenyje sakydama, kad negali eiti?
Elė žiūri į m ane taip, tarsi ką tik būčiau pareiškusi, jog bai­
giamajame mokslo m etų vakarėlyje norėčiau dalyvauti kartu
su Benu Farskiu (arba Fiasko, taip jį vadiname nuo ketvirtos
klasės).
Atsidustu.
- Paprasčiausiai nesu nusiteikusi, aišku? - Pamėginu dar
kartą kiek kitaip: - Juk kiekvieną savaitgalį kur nors einame. Aš
tik... Nežinau... Norėčiau likti namie kaip anksčiau.
- Namie likdavome vien todėl, kad negalėdavome patekti į
vyresniųjų vakarėlius, - prim ena Elė.
- Kalbėk už save, - sako Lindsė.
Tai sunkiau, nei tikėjausi.
Staiga prisimenu mamą klausus, ar nesusipykome su Robiu,
ir negalvodama išpyškinu:
- Tai dėl Robio, aišku? Mudu... mes turim problemų.
Atidarau telefoną ir kokį milijoninį kartą patikrinu, ar nėra
naujų žinučių. Kai atėjau į valgyklą, Robis stovėjo prie kasų
ir laistė gruzdintas bulvytes kečupu ir kepsnių padažu (tai jo
mėgstamiausias). Užuot priėjusi ir pasikalbėjusi (niekaip nepri-

139
siverčiau), nuskubėjau prie musų staliuko vyresniųjų dalyje ir
nusiunčiau žinutę: Reikia pasikalbėt.
Robis atsakė iškart: Apie ka?
Apie si vakara, atsakiau. Nuo tada mano telefonas tyli. Robis
stovi kitoje valgyklos pusėje atsirėmęs j užkandžių automatą ir
kalbasi su Adamu Maršalu. Robio beisbolo kepuraitė nusukta į
šoną. Jis mano, kad taip atrodo vyresnis.
Kadaise man patikdavo rinkti detales apie Robį, rūšiuoti jas
ir saugoti giliai širdyje, tarsi surinkusi ir prisiminusi visas smul­
kmenas (kad mėgsta kepsnių padažą, bet nemėgsta garstyčių;
kad mylimiausia beisbolo komanda yra Yankees, nors jam labiau
patinka krepšinis; kad kartą, kai buvo mažas, mėgino peršokti
per automobilį ir susilaužė koją) suprasčiau, koks jis iš tikrųjų.
Maniau, tai ir yra meilė - kai kitą žmogų pažįsti taip gerai, lyg jis
būtų dalis tavęs.
Tačiau vis labiau jaučiuosi taip, lyg nepažinočiau Robio.
Elė vos neišsinarina žandikaulio.
- Bet judu turėjot... na, supranti.
Taip išsižiojusi Elė atrodo lyg žuvies iškamša, todėl nusisuku,
kad tik neprunkštelėčiau.
- Turėjom, bet...
Niekada nemokėjau akiplėšiškai meluoti, tad mano smegeni­
nėje minčių nėra.
- Bet... - Lindsė paragina mane kalbėti toliau.
Pasirausiu rankinėje ir ištraukiu Robio laiškelį, visą suglam­
žytą, su prilipusia kramtomosios gumos juostele. Pastumiu jį per
stalą.
- Bet... štai kas.

140
 Lindsė suraukia nosį ir, laikydama raštelį dviem pirštais, at­
verčia jį. Elė su Elode pasilenkia ir skaito. Paskui kurį laiką vi­
sos tyli.
Pagaliau Lindsė perlenkia raštelį ir stumteli jį man.
- Ne taip jau ir blogai, - sako ji.
- Bet ir nieko gero.
Iš pradžių tiesiog mėginau išgalvoti kokią nors priežastį, kad
tik šįvakar neitume į vakarėlį, bet dabar prabilusi apie Robį su­
sinervinu.
- Su meile? Kokia čia nesąmonė? Mudu susitikinėjam nuo
spalio.
- Turbūt jis laukia tinkamos akimirkos ir pasakys, - svarsto
Elodė. Ji nusibraukia kirpčiukus nuo akių. - Ir Stivas man dar
nesakė.
- Tai ne tas pat. Tu juk ir nesitiki, kad pasakys.
Elodė greitai nusuka akis, ir man dingteli, kad, nieko nepai­
sydama, ji vis dėlto tikisi.
Stoja keista tyla, ir tada įsiterpia Lindsė:
- Nematau čia jokios problemos. Juk žinai, kad patinki Ro-
biui. Tai juk nebus vienos nakties nuotykis ar panašiai.
- Patinku, bet... - Jau ketinu prisipažinti, kad abejoju, ar
m udu tinkame vienas kitam, bet paskutinę akimirką susilaikau.
Jos dar pamanys, kad išprotėjau. Po teisybei, aš ir pati nelabai su­
sivokiu. Gal mintys apie Robį man priimtinesnės nei jis pats? -
Klausykit, aš tikrai nesimylėsiu su juo vien norėdama išgirsti,
kad jis mane myli. Aišku?
Negi aš tai pasakiau? Pati stebiuosi savo žodžiais, tad kurį lai­
ką sėdžiu nuščiuvusi. Aš juk visai ne dėl to ketinau pasimylėti

141
su Robiu, o tik norėjau padaryti tai, ir viskas. Tiesą pasakius, nė
nenutuokiu, kodėl man tai regisi svarbu.
- Vilką mini... - sum urm a Elė.
Tada užuodžiu citrinų kvapą ir ant skruosto pajuntu šlapią
Robio bučinį.
- Sveikos, panelės. - Robis atkiša ranką ir siekteli bulvytės
Elodės lėkštėj. Ji patraukia padėklą, kad jis nepasiektų. Robis
juokiasi. - Ei, Salamanka. Ar gavai mano laiškelį?
- Gavau. - Spoksau į stalą. Jeigu tik pažvelgsiu jam į akis,
jaučiu, viską užmiršiu - ir jo laiškelį, ir kad paliko mane vieną
per vakarėlį, užmiršiu, kad bučiuojasi atsimerkęs.
Tuo pat metu nenoriu, kad kas pasikeistų.
- Na? Ir ką aš praleidau? - Robis pasilenkia ir delnais atsire­
mia į stalą. Regis, pliaukšteli kiek per stipriai, nes Lindsės dieti­
nės. kolos skardinė net šokteli aukštyn.
- Vakarėlį pas Kentą ir kad Samė nenori tenai eiti, - burbteli
Elė ir aikteli, nes Elodė kumšteli alkūne jai į šoną.
Robis pasuka galvą ir pažvelgia į mane. Jo veidas abejingas.
- Norėjai pasikalbėti apie tai?
- Ne... na, apie tai irgi.
Nesitikėjau, kad užsimins apie žinutę. Nenumanau, ką jis gal­
voja, ir tai trikdo. Jo akys tamsesnės nei paprastai, beveik ne­
įžvelgiamos. Pamėginu nusišypsoti, bet jaučiuosi taip, tarsi už
skruostų būtų prikimšta vatos. Vis prisim enu jį svirduliuojantį,
vos pastovintį ant kojų, iškėlusį pirštus ir sakantį: Tik penkios
minutės.
- Na? - Robis atsitiesia ir gūžteli pečiais. - Ei, kas yra?

142
 Lindsė, Elė ir Elodė spokso į mane. Jaučiu deginančius jų
žvilgsnius.
- Negaliu apie tai kalbėti čia. Tai yra - ne dabar. - Galva
mosteliu į drauges.
Robis nusijuokia, jo juokas šaižus. Pastebiu, kad yra įsiutęs,
nors stengiasi neišsiduoti.
- Na, žinoma. - Jis žingteli atatupstas, iškėlęs rankas taip, lyg
nuo ko nors gintųsi. - O ką pasakytum, jei paprašyčiau: pranešk
man, kai būsi pasiruošusi kalbėtis. Aš lauksiu iš tavęs žinių. Ži­
nai, tikrai nenorėčiau daryti tau spaudimo. - Jis tyčia nutęsia kai
kuriuos žodžius. Jo balse girdžiu pašaipėlę - lengvutę, bet vis
dėlto apčiuopiamą.
Akivaizdu (bent jau man), kad omeny Robis turėjo ne vien
mūsų pokalbį, bet, man nespėjus nieko atsakyti, jis mosteli ranka
lyg darytų reveransą, apsigręžia ir nueina sau.
- Vajė. - Elė stumdo lėkštėje sumuštinį su kalakutiena. - Kas
čia buvo?
- Judu rimtai susipykot, Šame? - išpūtusi akis pasiteirauja
Elodė.
Man nespėjus išsižioti, Lindsė švilpteli, pakelia smakrą ir,
žvelgdama man per petį, sumosuoja rankomis.
- Atsargiai - psichopatai. Slėpkite peilius ir vaikus.
Į valgyklą ką tik įėjo Julija Saiks. Buvau taip sutelkusi dėmesį
į šiandieną, į tai, kad galiu ištaisyti klaidas, jog visiškai pamiršau
Juliją. Bet dabar greitai atsisuku į ją, ir man smalsu, kaip nieka­
da. Stebiu ją, slenkančią per valgyklą. Palaidi plaukai dengia jai
veidą. Jie papurę ir minkštučiai, tokie balti, kad primena sniegą.
Tiesą sakant, Julija taip ir atrodo - it vėjo blaškoma snaigė, ne­

143
šama srovių, besisukanti ore. Ji nė nepažvelgia mūsų pusėn. Įdo­
mu, ar jau dabar planuoja pasekti mus šį vakarą ir sugėdyti visų
akivaizdoje? Nelabai panašu, kad galėtų taip pasielgti.
Įdėmiai stebiu Juliją, tad ne iškart suvokiu, kad Elė ir Elodė
jau sudainavo dainelę Žudikė psichopate, kas ji, kas ji, ir dabar
isteriškai kvatoja. Lindsė iškėlusi kryžium sudėtus pirštus, lyg
saugotųsi nuo prakeiksmo, ir vis kartoja: Viešpatie, neleisk tam­
sybėms prisiartinti.
- Kodėl tu nekenti Julijos? - paklausiu Lindsės. Keista, kad
tik dabar man dingtelėjo to pasiteirauti. Anksčiau tiesiog priim ­
davau tai kaip faktą.
Elodė prunkšteli ir vos neišspjauna dietinės kolos.
- Tu rimtai, ką?
Akivaizdu, tokio klausimo Lindsė nesitikėjo. Ji prasižioja ir
vėl užsičiaupia, tada atmeta atgal plaukus ir pavarto akis, tarsi
negalėtų patikėti, jog uždaviau tokį klausimą.
- Aš tikrai nejaučiu jai neapykantos.
- O taip, tu nekenti jos.
Tai Lindsė sumanė nusiųsti amūrą sužinojusi, kad pirmoje
gimnazijos klasėje per Valentino dieną Julija negavo nė vienos
rožės. Tai Lindsė praminė ją Psichopate, tai Lindsė prieš keletą
metų išplatino istoriją apie tai, kad skaučių išvykoje Julija apsi-
šlapino miegodama.
Lindsė dėbso į mane taip, tarsi būčiau netekusi proto.
- Labai apgailestauju. - Ji gūžteli pečiais. - Bet psichiniai li­
goniai neturėtų vaikštinėti laisvėje.
- Tik nesakyk, kad tau gaila jos ar panašiai, - ištaria Elodė. -
Juk pati žinai, kad ji turėtų būti uždaryta.

144
 - Į beprotnamį, - sukikena Elė.
- Aš tik pasiteiravau, - sakau įsitempusi, nes Elė ištarė žodį
iš b raidės.
Vis dėlto išlieka tikimybė, kad aš išprotėjau. Beviltiška bepro­
tė. Tačiau nežinia kodėl suabejoju tuo. Kartą skaičiau straipsnį,
kuriame buvo parašyta: išprotėjusiems asmenims visai nerūpi,
kad jie išprotėję, - štai kur problema.
- Ar tikrai ketiname pratūnoti vakarą namie? - susiraukusi
pasiteirauja Elė. - Visą vakarą?
Sulaikau kvėpavimą ir pažvelgiu į Lindsę. Elė su Elode irgi
žiūri į ją. Priimant visus svarbiausius sprendimus, paskutinis žo­
dis priklauso jai. Jeigu ji žūtbūt užsimanys eiti pas Kentą, man
bus labai sunku ją perkalbėti.
Lindsė atsiremia į kėdės atlošą ir įdėmiai nužvelgia mane. Jos
akys keistai blyksteli, ir man kone sustoja širdis. Tuojau ji pasa­
kys, kad einam, nes vakarėlis mane prablaškys.
Tačiau Lindsė šypteli ir pamerkia man.
- Tai juk - tik vakarėlis, - sako ji. - Be to, tikriausiai bus ne­
vykęs.
- Galėtume išsinuomoti siaubo filmą, - prabyla Elodė. - Kaip
anksčiau.
- Tegu sprendžia Samė, - pasiūlo Lindsė. - Darysim tai, ką
norės ji.
O aš noriu pulti ir išbučiuoti ją - čia pat ir dabar.

Abi su Lindsė ir šįsyk nusiplauname iš anglų pamokos. Eidamos

į jogurtinę pamatome Aleksą ir Aną, sėdinčius Hunano virtu­
vėje, bet šį kartą Lindsė nė nestabteli. Tikriausiai dėl to, kad iš

145
visų jėgų stengiasi būti m an maloni ir žino, jog nekenčiu tokių
akistatų.
Bet aš sudvejoju. Prisimenu Bridžitą, apsikabinusią Aleksą
ir žiūrinčią į jį taip, tarsi jis būtų vienintelis vaikinas pasaulyje.
Sutinku, Bridžita - baisi nuoboda, bet tikrai nusipelno geresnio
vaikino nei Aleksas. Tikrai gaila.
- Ei? Ar jau prisišnipinėjai? - tarsteli Lindsė.
Susivokiu, jog stoviu prie lango, apklijuoto apiplyšusiais re­
klaminiais lapeliais, siūlančiais ypatingą pietų valgiaraštį už
penkis dolerius ar reklamuojančiais vietinio teatro spektaklius
ir kirpyklas, ir pro plyšelius spoksau į Aleksą su Ana. Aleksas
Limentas pastebėjo mane, žiūri atsisukęs.
- Ateinu, - tarsteliu Lindsei.
Apmaudu, bet ką aš galiu padaryti? Gyvenk ir leisk gyventi
kitiems.
Jogurtinėje abi pasiimam e po indelį per kraštus tekančio
jogurto su dviguba porcija šokolado ir žemės riešutų sviesto,
ant kurio aš dar užsibarstau šokolado gabaliukų ir kukurūzų
dribsnių. Man vėl grįžo apetitetas, tai jau tikrai. Viskas vyks­
ta, kaip suplanavau. Šį vakarą nebus jokio vakarėlio, bent jau
mums. Ir nevažiuosime automobiliu. Manau, viskas išsispręs -
bus atrištas laike susisukęs mazgelis, ir aš pabusiu iš košmaro,
kuriam e dabar gyvenu. Galbūt pašokusi pabusiu ir gaudydama
orą atsisėsiu kokios nors ligoninės lovoje, apsupta draugių ir
šeimos narių. Aiškiai matau tą sceną: m ano m ama ir tėtis ap­
siašaroję, Izė verkdama apsikabina m an kaklą, Lindsė, Elė ir
Elodė, ir...
Mintyse šmėkšteli Kento veidas, bet tuoj nuveju jį šalin.

146
 ...ir Robis. Žinoma, ir Robis.
Tai ir yra svarbiausia, esu tikra: tereikia išgyventi šią dieną.
Laikytis taisyklių ir kojos nekelti į Kento vakarėlį. Visai paprasta.
- Atsargiai, - tarsteli Lindsė, įsimesdama į burną kupiną
šaukštelį jogurto. - Juk nenori būti stora ir nekalta.
- Jau geriau nekalta nei stora ir su triperiu, - atsakau ir svie­
džiu į ją šokolado gabaliuką.
Ji mesteli atgal.
- Gal juokauji? Aš tokia švarutėlė, kad galėtum valgyti, pasi­
dėjus maistą tiesiai ant manęs.
- Fui.
Lindsė kovoja palinkusi prie milžiniško indelio - mėgina pa­
kabinti šaukštelį jogurto su priedais. Bet abi juokiamės ir galiau­
siai ji paleidžia į mane joguto kaupiną šaukštą; šis pataiko man
tiesiai į antakį.
Lindsė aikteli ir delnu prisidengia burną. Jogurtas nuteka
man veidu ir tėkšteli ant kailiuko virš krūties.
- Labai labai atsiprašau, - sutrikusi tyliai sako Lindsė. Jos
akys plačiai atmerktos, akivaizdu, labai stengiasi nesijuokti. -
Manai, sugadinau tavo palaidinukę?
- Dar ne, - burbteliu, pakabinu pilną šaukštą jogurto ir metu
į ją. Jogurtas pataiko jai į galvą, ant plaukų.
- Ei, kiaule! - suklykia ji.
Ir tada imame vaikytis viena kitą po visą jogurtinę, slapsty-
damosi už kėdžių ir stalų, šaukštais kabiname skystą šokoladą ir
svaidomės tarsi iš katapultų.

147
 NEGALIMA SUSIDARYTI NUOMONĖS
API E F I Z I N I O L A V I N I M O M O K Y T O J Ą ,
SPRENDŽIANTVIEN IŠ J O I L G Ų , Į V I R Š Ų
U Ž R A I T Y T Ų ŪSŲ
Grįždamos į mokyklą mudvi su Lindsė visą kelią kikename.
Sunku paaiškinti kodėl, bet jaučiuosi laimingesnė nei bet kada,
tarsi daugelį dalykų pastebėčiau pirm ą kartą: aitrų žiemos kva­
pą, keistą nuožulniai krintančią šviesą, dangumi iš lėto slenkan­
čius debesis. Kailiukai ant mūsų palaidinių riebaluoti ir susivėlę,
o drabužiai dėmėti nuo vandens. Pravažiuojantys automobiliai
pypsi mums, o mes mojuojame jiems ir siunčiame oro bučinius.
Pro šalį rieda juodas mersedesas. Lindsė pasilenkia, plekšteli sau
per užpakalį ir sušunka:
- Dešimt dolerių! Dešimt dolerių!
Kumšteliu jai į petį.
- Gal ten mano tėtis?
- Apmaudu, bet turiu priminti, kad tavo tėtis neturi merse-
deso.
Lindsė nusibraukia plaukus nuo veido. Jie šlapi ir šiurkštūs.
Mums teko smukti į tualetą ir nusiprausti, nes jogurtinės dar­
buotoja ėmė bartis ir pagrasino: jeigu vėl įkelsime čionai koją, ji
iškvies policiją.
- Tu nepataisoma, - sakau.
- Tu juk myli mane, pati žinai. - Lindsė paima mane už ran­
kos ir prisiglaudžia. Mes abi drebame nuo šalčio.
- Taip, myliu tave, - sakau visai rimtai.
Iš tiesų myliu ją, myliu tas šlykščios garstyčių spalvos Tomo
Džefersono mokyklos sienas ir ryškiai avietine spalva nudažytus

148
koridorius. Aš myliu Ridževju miestelį, nes jis mažas ir nuobo­
dus, aš myliu visą pasaulį. Aš myliu gyvenimą. Aš noriu gyventi.
- Aš tave irgi, mažę.
Kai grįžtame į mokyklą, Lindsė užsimano rūkyti, nors bet
kurią sekundę gali nuskambėti skambutis į aštuntą pamoką.
- Tik du dūmus, - sako ji ir išverčia akis.
Aš nusijuokiu ir leidžiu jai nusitempti mane kartu, nes Lindsė
žino: niekada neatsakysiu jai, kai nutaiso šitokį veidą. Rūkykloje
tuščia. Susiglaudusios stovime prie pat teniso kortų, ir Lindsė
mėgina degtuku prisidegti cigaretę.
Pagaliau jai tai pavyksta. Ji godžiai užsirūko, paskui išpučia
kamuolį dūmų.
Po sekundėlės išgirstame riksmą, ataidintį nuo automobilių
aikštelės:
- Ei, tu! Su cigarete!
Abi sustingstame. Mokytoja Vinters. Nikotino naciste.
- Bėgam! - praėjus vos pusei sekundės sušunka Lindsė, nu-
sviesdama cigaretę.
Ji sprunka už teniso kortų, nors šaukiu jai: Bėgam čionai!
Matau, kaip virš mašinų stogų šokinėja šviesus mokytojos Vin­
ters kuodas. Nežinau, ar ji mus matė, ar tik girdėjo juokiantis.
Mokytoja Vinters vis šaukia: Ei! Ei!, o aš tuo metu užlendu už
Range Rover ir Vyresniųjų alėja dum iu prie šoninių sporto salės
durų.
Sugriebiu už rankenos ir paklebenu, bet durys neatsidaro.
Akimirką man sustoja širdis. Žinau, kad durys užrakintos, bet
trenkiuosi į jas petimi. Durys atsiveria, ir aš įgriūvu į sandėliuką,
kur laikomas sportinis inventorius. Krūtinėje lyg pašėlusi dau­

149
žosi širdis. Įšokusi vidun uždarau duris. Po minutėlės prie durų
išgirstu tepsenimą, paskui mokytoja Vinters burbteli: Šūdas, ir
žingsniai nutolsta.
Ši diena - mūšis jogurtinėje, tai, kad mūsų vos nepričiupo
rūkančių, mintis apie kažin kur miškelyje besislapstančią Lindsę,
seginčią trum pą sijonuką ir avinčią naujais Steve Madden ilgaau-
liais, - visa tai m an regisi taip juokinga, kad delnu užsispaudžiu
burną, antraip pratrūksiu kvatoti. Kambarėlyje, kuriame stoviu,
atsiduoda prakaituotais sportbačiais, drabužiais ir nešvara. Kam­
pe sumesti guli daugybė oranžinių kūgių, riogso maišas krepši­
nio kamuolių, ir man beveik nėra kur pastatyti kojos. Vienoje
patalpėlės sienoje įtaisytas langas, pro kurį matyti nežinia koks
kabinetas. Tikriausiai tai Oto kabinetas, nes mokytojas, galima
sakyti, gyvena sporto salėje.
Jo kabineto dar niekada nebuvau mačiusi. Rašomasis stalas
nukrautas popieriais, kompiuterio monitoriuje mirga ekrano už­
sklanda (nuvalkiotas paplūdimio vaizdas). Prisiartinu prie lan­
go. Dingteli, kad būtų visai smagu pamatyti ką nors nešvankaus,
pavyzdžiui, iš rašomojo stalo stalčiaus kyšančias apatines kelnai­
tes arba pornografinį žurnalą, ar dar ką nors.
Staiga kabineto durys atsidaro ir įeina mokytojas Otas.
Žaibiškai krentu ant grindų. Man tenka susiriesti į kamuoliu­
ką, bet vis tiek baiminuosi, ar tik į arklio uodegą surišti plaukai
nebus išsikišę virš palangės. Turint omeny paskutinių dienų įvy­
kius, tokia baimė atrodo kvaila, bet vis tiek nesiliauju galvojusi:
Jeigu mane pamatys, šakės. Teks atsisveikinti su vakarėliu pas Elę
ir pasisveikinti su sėdėjimu po pamokų.

150
 Veidu prisiploju prie praviro kelionmaišio, kuris pilnas pri­
grūstas nešvarių krepšininkų marškinėlių. Gal jie niekada nebu­
vo skalbti, nes tas dvokas tiesiog vemti verčia.
Girdžiu, kaip Otas juda aplink stalą, ir meldžiuosi (meldžiuo­
si!), kad tik neprieitų prie lango ir nepamatytų manęs, gulinčios
ant krūvos senų sporto rakandų. Galiu tik įsivaizduoti, kokios pa­
sklistų kalbos: Samanta Kingston buvo užtikta dulkinanti kūgius.
Kelias minutes Otas rausiasi popieriuose. Man sutraukia
koją. Pirmas skambutis į aštuntą pamoką jau nuskambėjo (iki
pamokos pradžios liko mažiau nei trys minutės), bet kaip iš čia
išsprukti? Atidaromos durys gali sugirgždėti, be to, nenumanau,
į kurią pusę atsisukęs Otas. Galbūt dabar kaip tik spokso į san­
dėliuką.
Vienintelė viltis - kad Otas išeis į pamoką, bet neatrodo, kad
jis kur nors skubėtų. Įsivaizduoju save įkalintą čia iki pamokų
pabaigos. Mane pribaigs jau vien toji smarvė.
Girdžiu, kaip girgžtelėjusios atsidaro Oto kabineto durys.
Staigiai kilsteliu galvą manydama, kad jis išėjo. Bet išgirstu kito
žmogaus balsą:
- Velnias. Jos paspruko.
Tą inkštimą pro nosį atpažinčiau pažadinta iš miegų - moky­
toja Vinters.
- Rūkalės? - pasiteirauja Otas.
Jo balsas beveik toks pat spiegiantis kaip ir mokytojos Vin­
ters. Nežinojau, kad jiedu bendrauja. Sėdinčius viename kamba­
ryje juodu mačiau tik per bendruosius mokyklos susirinkimus.
Bet tada mokytoja Vinters kiūto šalia direktoriaus Beneterio ir

151
atrodo taip, lyg po jos kėde kas būtų padėjęs dvokiančią bombą.
Otas sėdi šalia specialiųjų poreikių klasės mokytojų ir kito per­
sonalo - sveikatos apsaugos, vairuotojų, bendrojo auklėjimo, -
šalia tų keistuolių, kurie nėra tikri mokytojai.
- Ar žinai, kad mokiniai tą vietelę vadina rūkykla?
Beveik girdžiu, kaip mokytoja Vinters dviem pirštais užspau­
džia sau nosį.
- Ar matei jas? - pasiteirauja Otas.
Aš įsitempiu.
- Ne... Tik išgirdau kalbant ir užuodžiau dūmus.
Lindsė teisi: mokytoja Vinters tikrai yra pusiau m edžiokli­
nis šuo.
- Kitą kartą tikrai pavyks, - patikina Otas.
- Ten ant žemės mėtosi gal pora tūkstančių nuorūkų, - sako
mokytoja Vinters. - Visi tie filmai apie žalą sveikatai, kuriuos
jiems rodome, lyg ir turėtų...
- Jie - paaugliai. Jie elgiasi priešingai negu liepiama. Tokia
jau ta paauglystė: spuogai, gaktos plaukai, bjaurus elgesys.
Vos neaikteliu išgirdusi Otą sakant gaktos plaukai. Laukiu,
kada mokytoja Vinters išdroš jam pamokslą už tokius žodžius,
bet ji teištaria:
- Pati nesuprantu, kodėl man tai rūpi?
- Nekokia dienelė šiandien, ką? - sako Otas.
Kažkas trinkteli į stalą, ant grindų bumbteli knyga, mokytoja
Vinters sukikena.
O tada, prisiekiu Dievu, išgirstu juos bučiuojantis. Ir tai ne
koks paprastas pakštelėjimas į skruostą. Tai bučiavimasis išsižio­
jus, įsisiurbus vienas į kitą, tylios dejonės.

152
 O šūdas! Man iš tikrųjų tenka įsikąsti sau į ranką, kad neim ­
čiau šaukti arba verkti, arba kad nepraplyščiau juoktis, arba kad
neapsivemčiau, arba ir tai, ir tai, ir tai. To. Negali. Būti. Reikėtų
žūtbūt išsitraukti telefoną ir parašyti merginoms po žinutę, bet
bijau net krustelėti. Dabar tai jau tikrai nenoriu būti sučiupta,
antraip Otas ir Naciste pamanys, kad ketinau slapčia stebėti jų
erotinius žaidimus. Apsivemsiu.
Tariu sau, kad daugiau neiškęsiu nė sekundėlės gulėdama
prisiplojusi prie prakaituotų drabužių ir klausydamasi, kaip Otas
ir Vinters laižo vienas kitam veidus, tarsi vaidintų pigiame por-
nofilme, bet kaip tik tada nuskamba antras skambutis. Dabar jau
tikrai vėluoju į aštuntą pamoką.
- O Dieve, turiu susitikti su Byniu, - sako mokytoja Vinters.
Byniu mes, mokiniai, vadinam Beneterį, mokyklos direkto­
rių. Iš visų pritrenkiančių dalykų, kuriuos išgirdau per paskuti­
nes dvi minutes, labiausiai pribloškia tai, kad mokytoja Vinters
žino direktoriaus pravardę ir pati jį taip vadina.
- Na, tai lėk, - tarsteli Otas ir - prisiekiu kuo tik norit - iš­
girstu, kaip jis pliaukšteli mokytojai Vinters per užpakalį.
O. Dieve. Mano. Tai daug smagesnis nuotykis nei istorija apie
Marsę Haris, kuri buvo užklupta besimasturbuojanti chemijos
laboratorijoje (jeigu tikėsime kalbomis, įsikišusi mėgintuvėlį į...,
na, patys suprantate). Arba kai Braisas Henlėjus buvo laikinai
nušalintas nuo pareigų už tai, jog kurį laiką tvarkė pornografinį
tinklapį. Tai smagesnis skandalas už visus kitus, iki šiol sukrėtu­
sius Tomo Džefersono mokyklą.
- Ar dar turi pamokų šiandien? - suburkuoja mokytoja
Vinters.

153
 - Ne, šiandien jau viskas, - atsako Otas. O aš prarandu pa­
skutinę viltį. Tikrai neiškęsiu čia dar keturiasdešimt penkias m i­
nutes - mėšlungis baigia sutraukti visas sausgysles ir šlaunis. Be
to, man būtinai reikia paskleisti šią nuostabią naujieną. - Bet dar
turiu pasiruošti atrankai į futbolo komandą.
- Gerai, mielasis. - Mielasis? - Pasimatysim vakare.
- Taigi aštuntą.
Girdžiu, kaip atsidaro durys, ir suprantu, kad mokytoja Vin­
ters išėjo. Ačiū Dievui. O aš, spręsdama iš intymaus jų pokalbio,
jau buvau sunerimusi, kad teks sudalyvauti dar viename glamo-
nėjimosi seanse. Nežinau, ar mano sausgyslės ir psichika tai at­
laikytų.
Mokytojas Otas kurį laiką blaškosi po kabinetą, pabarškina
klaviatūra, paskui pasuka prie durų. Šviesa kambaryje užgęsta,
durys atsidaro ir vėl užsidaro. Pagaliau esu saugi.
Tyliai ištariu: Valio! Ir atsistoju. Bet vos vėl neparkrentu, nes
nutirpusias kojas ima badyti šimtai adatėlių. Šiaip taip nutipenu
iki durų ir atsiremiu į jas. Išėjusi į lauką trepsenu vietoje, giliai
ir iš lėto kvėpuodama tyru oru. Ir tada neišlaikau: atlosiu galvą
ir imu isteriškai kvatoti, kikenu ir prunkščiu, ir man nė motais,
kad atrodau kaip pamišėlė.
Pavaduotoja Vinters ir prakeiktas mokytojas Otas. Ir kas ga­
lėjo pamanyti?
Tolstant nuo sporto salės man dingteli: vis dėlto keisti tie
žmonės. Matai juos kiekvieną dieną ir manai, kad pažįsti. O
tada paaiškėja, kad beveik nieko apie juos nežinai. Man links­
ma, jaučiuosi tarsi papuolusi į sūkurį - sukuosi aplink tuos pa­

154
čius žmones ir tuos pačius įvykius, vis artėju prie jų ir pamatau
vis kitu kampu.
Atėjusi prie pagrindinių durų vis dar kikenu, nors žinau, kad
mokytojas Kumeris tikrai įsius, nes vėluoju. O man iš spintelės
reikia pasiimti ispanų kalbos vadovėlį. (Per pirm ą pamoką m o­
kytojas pasakė, kad su knygomis turime elgtis kaip su vaikais.
Pats jis vaikų, be abejonės, neturi.) Spusteliu mygtuką siųsti -
parašiau po žinutę Elodei, Elei ir Lindsei. (Nepatikėsit, kas atsiti­
ko.) Bet staiga - bumbt! - atsitrenkiu į Lorą Lornet.
Abidvi atšokame atgal. Mano telefonas iškrenta man iš rankų
ir nuskrieja koridoriumi.
- Šūdas! - Viena į kitą trenkėmės taip stipriai, kad man pri­
reikia šiek tiek laiko atgauti kvapą. - Žiūrėk, kur pėdini! - Ir
nueinu pasiimti savo telefono. Įdomu, ar galėčiau pareikalauti,
kad ji atlygintų man nuostolius, jeigu bus sudužęs ekranas ar dar
kas nors.
Staiga Lora sugriebia mane už rankos.
- Kokio velnio...
- Pasakyk jiems, - sukužda ji lyg išprotėjusi, prikišusi veidą
prie pat manojo. - Turi jiems pasakyti.
- Apie ką tu? - Ir žingteliu atgal, bet ji sugriebia mane ir už
kitos rankos, tarsi ketintų pakratyti. Loros veidas raudonas, iš­
muštas dėmių, ir ji pati atrodo nekaip. Akivaizdu, jog verkė.
- Pasakyk jiems, kad nepadariau nieko bloga.
Ji grįžteli atgal. Mudvi stovime priešais direktoriaus kabinetą,
ir tą akimirką aš pamatau ją tokią, kokią mačiau ir vakar: lekian­
čią koridoriumi, plaukai užkritę ant veido.

155
 - Aš tikrai nesuprantu, apie ką kalbi, - sakau kuo švelniau,
nes ji mane erzina. Tikriausiai porą kartų per savaitę lankosi pas
mokyklos psichologą - mokosi suvaldyti paranoją, sunkius de­
presinius sutrikimus ar kokią kitą ją kamuojančią ligą.
Lora giliai įkvepia. Jos balsas dreba.
- Jie mano, kad nusirašiau nuo tavęs per chemiją. Bynis iš­
sikvietė mane... Bet aš nenusirašiau. Prisiekiu Dievu, nenusira­
šiau. Aš mokiausi...
Staigiai atsitraukiu, bet Lora tebelaiko mane už rankų. Vėl pa­
sijuntu lyg patekusi į sūkurį, bet šįkart man pasidaro baisu: kaž­
kas ima traukti žemyn, tarsi prie manęs būtų prikabintas svoris.
- Nusirašei nuo manęs? - Mano žodžiai skamba taip, tary­
tum ataidėtų iš toli. Atrodo, jog kalbu ne aš.
- Aš nenusirašiau, prisiekiu Dievu, aš... - Lora drebėdama
sukūkčioja. - Jis sakė, kad nepraleis. Sakė, parašys blogą pažymį,
jeigu mano vidurkis nepagerės. Tada pradėjau privačiai mokytis
papildomai, o dabar jie mano, kad aš... Jis sakė, kad paskambins
Pensilvanijos valstijos atrankos komisijai. Manęs niekada ne­
priims į koledžą... tu nesupranti... tėtis mane užmuš. Jis mane
užmuš. - Ir Lora iš tikrųjų mane papurto. Jos akyse pamatau
baimę. - Turi jiems pasakyti.
Pagaliau man pavyksta išsilaisvinti. Man karšta ir darosi blo­
ga. Aš nenoriu žinoti, nieko nenoriu žinoti.
- Niekuo negaliu padėti, - sakau atsitraukdama. Vis dar jau­
čiuosi taip, tarsi kalbėčiau ne aš, tarytum girdėčiau kažin kieno
kito garsiai tariamus žodžius.
Lora atrodo taip, lyg aš ką tik būčiau skėlusi jai antausį.
- Ką? Kodėl negali? Tik pasakyk jiems...

156
 Kai einu prie gulinčio ant grindų telefono, man dreba ran­
kos. Telefonas du sykius išslysta man iš rankų ir vėl nukrinta ant
grindų, abu kartus - su trenksmu. Šitaip neturėtų būti. Jaučiuosi
taip, tarsi kažkas būtų paėmęs dulkių siurblį ir spustelėjęs myg­
tuką atgal, ir dabar visos mano niekšybės išlekia ant kilimo, kad
pamatyčiau jas savo akimis.
- Tau pasisekė, kad nesudaužei mano telefono, - burbteliu
jausdamasi lyg apkvaišusi. - Jis kainavo du šimtus dolerių.
- Ar bent klausai, ką tau sakau?! - isteriškai rikteli Lora. -
Man šakės. Man galas...
- Niekuo negaliu padėti, - pakartoju. Lyg negalėčiau prisi­
minti jokių kitų žodžių.
Lora išleidžia garsą, kuris nuskamba ir kaip šūktelėjimas, ir
kaip kūkčiojimas.
- Šiandien man pasakei, kad neturėčiau elgtis su tavimi malo­
niai. Ir žinai ką? Buvai teisi. Tu - baisus žmogus, tu - kalė, tu...
Staiga Lora suvokia, kur esame, prisimena, kas yra ji ir kas
esu aš. Ji taip skubiai delnu užspaudžia sau burną, kad korido­
riuje nuaidi duslus pliaukštelėjimas.
- O Dieve. - Jos balsas virto šnabždesiu. - Labai atsiprašau.
Aš nenorėjau.
Aš tyliu. Tu - kalė. Nuo šių žodžių kraujas sustingsta man
gyslose.
- Aš atsiprašau. Aš... Prašau, nepyk.
Negaliu pakęsti... negaliu pakęsti jos atsiprašinėjimų. Pati
nesusivokdama pasileidžiu tekina. Lekiu koridorium i kiek ko­
jos neša, o širdis daužosi, norisi rėkti arba verkti, arba iš visų
jėgų kam nors trenkti kumščiu. Lora kažką šaukia man pavy­

157
mui, bet aš nesuprantu ką ir man tai nerūpi, aš nieko nenoriu
žinoti. Įlekiu į mergaičių tualetą ir nugara atsiremiu į duris. Pa­
mažu smunku žemyn, kol keliai įsiremia į krūtinę. Man taip
užspaudė gerklę, kad net skauda kvėpuojant. Telefonas nenu­
stoja vibruoti, ir kai apsiraminusi atidarau dangtelį, pam atau
žinutes iš Lindsės, Elės ir Elodės: Kas? Pasakok. Gal susitaikei
su Robiu?
Įmetu telefoną atgal į rankinę ir paremiu galvą rankomis
laukdama, kol pulsas vėl taps normalus. Dingo visas linksm u­
mas, kurį ką tik jaučiau. Net ir Oto su Vinters scena nebeatrodo
juokinga. Bridžita ir Aleksas su Ana, Sara Grundel ir ta kvaila
jos automobilio stovėjimo vieta, Lora Lornet ir chemijos testas...
Atrodo, tarsi būčiau patekusi į kažin kokį milžinišką voratin­
klį - kad ir į kurią pusę sukčiausi, įsipainioju dar labiau, ir visi
spurdame tame nelemtame voratinklyje. Nieko nenoriu žinoti.
Tai - ne mano problema. Man tai nerūpi.
Tu - kalė.
Man tai nerūpi. Yra svarbesnių dalykų, apie kuriuos noriu
galvoti.
Pagaliau atsistoju. Į ispanų kalbos pamoką nebenueisiu, be­
viltiška. Taigi apsišlakstau veidą šaltu vandeniu ir vėl pasidažau.
Ryškioje neoninių lempų šviesoje mano veidas toks išblyškęs,
kad vos atpažįstu save.

TIK S A P N A S
- Na, pralinksmėk! - Lindsė trinkteli pagalve man per galvą.
Mes sėdim ant sofos Elės svetainėje.

158
 Elodė įsimeta į burną paskutinį pikantišką suktinuką su tunu.
Nemanau, kad tai gera mintis, nes ant sofos jis guli jau kokias
tris valandas.
- Nesijaudink, Šame. Robiui praeis.
Jos visos įsitikinusios, kad mano tylėjimo priežastis - Robis.
Bet, žinoma, taip nėra. Aš sėdžiu tyli, nes, vos tik laikrodžio ro­
dyklė perkopė dvylika, vėl atsėlino baimė ir dabar iš lėto užpildo
visą mano kūną tarsi smiltelės smėlio laikrodyje. Su kiekviena
sekunde vis artėju prie tos Akimirkos. Nulinis taškas. Šįryt ne­
abejojau, kad bus paprasta, - man tereikia neiti į vakarėlį, nesi­
artinti prie automobilio, ir laikas grįš į įprastas vėžes. Ir aš būsiu
išgelbėta.
Tačiau dabar jaučiuosi taip, lyg mano širdis būtų įsprausta
tarp šonkaulių, darosi sunku kvėpuoti. Siaubingai bijau, kad bet
kurią akimirką viską užgoš tamsa, ir aš vėl atsidursiu viena savo
kambaryje, pabusiu pažadinta blerbiančio žadintuvo. Nežinau,
ką darysiu, jeigu taip atsitiks. Manau, turbūt plyš širdis. Manau,
ji tiesiog sustos.
Elė išjungia televizorių ir numeta ant sofos pultelį.
- Ką veikiam?
- Leisk man pasitarti su dvasiomis. - Elodė nuslysta nuo so­
fos ant grindų, kur guli apdulkėjusi Vidža lenta. Ištraukėme ją
norėdamos prisiminti senus laikus. Mėginome kviesti dvasias.,
bet, akivaizdu, rodyklę stumdėme pačios, nes ji vis sudėliodavo
žodžius varpa ir penis. Galiausiai Lindsė neištvėrė:
- Dvasios iškrypėlės! Vaikų tvirkintojos! - ėmė šaukti ji.
Elodė dviem pirštais stumteli rodyklę, toji apsisuka ratu ir su­
stoja prie žodžio taip.

159
 - Matot? - Ji iškelia rankas. - Aš neliečiau.
- Tai juk nebuvo klausimas, reikalaujant atsakymo taip arba
ne, žiople. - Lindsė pakelia akis j dangų ir nugeria didelį gurkšnį
Chateauneuf vyno, kurį nudžiovėme iš Elės tėčio vyno rūsio.
- Šitas miestelis užknisa, - burbteli Elė. - Čia niekada ne­
vyksta nieko įdomaus.
Dvylika trisdešimt trys. Dvylika trisdešimt keturios. Nieka­
da nemaniau, kad sekundės ir minutės gali bėgti taip greitai, jos
tiesiog lipa viena ant kitos. Dvylika trisdešimt penkios. Dvylika
trisdešimt šešios.
- Reikia muzikos ar ką, - sako Lindsė ir pašoka. - Juk nega­
lim sėdėti kaip kokios lepšės.
- O taip, reikia muzikos, - pritaria Elodė.
Jiedvi su Lindsė išbėga į kitą kambarį, kur stovi Bose muziki­
nis centras.
- Nereikia muzikos, - išlemenu, bet per vėlai: Bejonsė su­
staugia taip, kad net subarška stikliniai indai, stovintys ant lenty­
nos. Jaučiu, mano galva tuoj sprogs. Kūnu aukštyn žemyn lekioja
šiurpuliukai. Dvylika trisdešimt septynios. Susmunku ant sofos,
užsitraukiu ant kelių antklodę ir delnais užsidengiu ausis.
Į kambarį įžygiuoja Lindsė ir Elodė. Mes visos vilkime senais
šortais ir berankovėmis palaidinukėmis. Regis, Lindsė ką tik
prasisuko Elės sandėliuke, esančiame prieškambaryje, nes dabar
jiedvi su Elode pasipuošusios slidinėjimo akiniais ir vilnonėmis
kepurėmis. Elodė šlubčioja, vieną koją įspraudusi į vaikišką sli­
dinėjimo batą.
- O Dieve! - šaukia Elė. Ji susiima už pilvo ir kvatoja net su­
siriesdama.

160
 Lindsė sukasi ratu, apsižergusi slidžių lazdą ir pirm yn atgal
judindama klubus.
- O, Patrikai! Patrikai!
Muzika griaudi taip garsiai, kad Lindsę vos girdžiu net ir ati­
traukusi delnus nuo ausų. Dvylika trisdešimt aštuonios. Viena
minutė.
- Ateik! - mostelėjusi man sušunka Elodė.
Baimė sukaustė mane taip, kad negaliu pajudėti, netgi papur­
tyti galvos. Elodė pasilenkia prie manęs.
- Džiaukis gyvenimu! - rikteli.
Mano galvoje blaškosi daugybė minčių ir žodžių, man norisi
rėkti: Ne, sustokit! Arba: Gerai, džiaukimės gyvenimu, bet aš tik
stipriai užsimerkiu ir įsivaizduoju, kaip kapsi sekundės - tarsi
vanduo į niekada neprisipildantį baseiną. Įsivaizduoju mus vi­
sas, lekiančias laike, ir galvoju: Dabar, dabar, tai atsitiks dabar...
Ir tada stoja tyla.
Bijau atsimerkti. Manyje žioji gili tuštuma. Nieko nejaučiu.
Tai štai ką reiškia numirti.
Paskui pasigirsta balsas:
- Per garsiai. Jums tuoj sprogs ausų būgneliai, nespėsit su­
laukti nė dvidešimties.
Žaibiškai atsimerkiu. Tarpdury stovi ponia Haris, Elės mama,
ir taisosi plaukus. Ji vilki nuo lietaus šlapiu lietpalčiu. Lindsė
stypso užsidėjusi slidinėjimo akinius, užsimaukšlinusi kepurę,
o Elodė juokingai nevėkšliškai mėgina ištraukti koją iš slidinė­
jimo bato.
Man pavyko! Tai suveikė. Pajuntu tokį palengvėjimą ir džiu­
gesį, kad vos neapsiverkiu iš laimės.

161
 Bet staiga prapliumpu kvatoti ir mano juokas perskrodžia
tylą. Elė piktai dėbteli į mane, lyg sakytų: Negi tik dabar supratai,
kad tai juokinga?
- Gal jūs girtos, merginos? - Elės mama atidžiai nužvelgia
mus visas iš eilės, tada meta piktą žvilgsnį į beveik tuščią vyno
butelį, gulintį ant žemės.
- Vargu. - Elė dribteli ant sofos. - Sugadinai visą malonumą.
Lindsė kilsteli akinius ant pakaušio.
- Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris, - žvaliai sako
ji, lyg skautėms būtų privalomas šokimas pusnuogėms, pasipuo­
šus žiemos sporto atributais.
Ponia Haris atsidūsta.
- Vakarėlis baigėsi. Man buvo sunki, ilga diena. Aš einu į
lovą.
- Maaama, - ima verkšlenti Elė.
Ponia Haris rūsčiai pažvelgia į ją.
- Jokios muzikos.
Elodei pagaliau pavyksta ištraukti koją iš bato. Ji susvyruoja
ir lošteli atgal, atsitrenkia į knygų lentyną. Jai prie kojų nuskrieja
Martos Stiuart knyga „Namų ruošai
- Oi... - Elodės veidas pasidaro ryškiai raudonas. Ji spokso į
ponią Haris taip, tarsi būtų pasiruošusi bet kurią akimirką gauti
per užpakalį.
Negaliu susilaikyti, vėl imu kikenti.
Ponia Haris užverčia akis į lubas ir papurto galvą.
- Labanakt, merginos.
- Puikus ėjimas. - Elė pasilenkia ir žnybteli man į šlaunį. -
Atsilikėlė.

162
 Elodė irgi sukikena.
- Mes surengėme šokių vakarėlį, ponia Haris, - pamėgdžioja
Lindsę.
- Aš bent jau nenudribau ant knygų lentynos. - Lindsė pasi­
lenkia ir mums prieš nosis pakrato užpakalį. - Pabučiuokit!
- Gal ir pabučiuosiu, - tarsteli Elodė ir neria prie Lindsės ap­
simesdama, kad ruošiasi tai padaryti.
Lindsė suspiegia ir sprunka nuo jos.
- Ša! - sušnypščia Elė.
- Merginos! - tą pačią akimirką sušunka ponia Haris.
Jos visos vėl juokiasi. Koks nuostabus jausmas juoktis kartu!
Aš sugrįžau.
Po valandos Lindsė, Elodė ir aš įsitaisome ant L formos sofos.
Elodė užsiima geriausią vietą, o mudvi su Lindsė gulime viena
p
priešais kitą. Mano pėdos remiasi į jos pėdas, ir Lindsė vis kru­
tina kojų pirštus, kad mane paerzintų. Tačiau manęs nebeerzina
niekas. Elė iš viršaus atsitempė pripučiamą čiužinį ir antklodę
(esą be savo pūkinės antklodės niekaip neužmigs). Viskas vyksta
kaip pirmaisiais gimnazijos metais. Televizorių ne išjungiame, o
tik pritildome, nes Elodei patinka girdėti jo burzgimą. Ekrano
švytėjimas tamsiame kambaryje prim ena vasaras, kai slapta įsi-
lauždavome į sporto klubą, kad galėtume naktį paplaukioti ba­
seine. Švytėjimas prim ena man mėnulio atspindžius tamsiame
vandenyje, nuramina, ir aš vėl pasijuntu taip, lyg visame pasau­
lyje būčiau vienintelis gyvas žmogus.
- Ei, merginos? - sušnabždu. Gal kuri dar nemiega?
- Hmm, - sumurma Lindsė.

163
 Užsimerkiu, leisdama ramybei užlieti mane, užpildyti kūną
nuo galvos iki kojų.
- Jeigu jums tektų daug sykių išgyventi vis tą pačią dieną, ku­
rią iš dienų pasirinktumėte?
Bet nė viena neatsako, tik išgirstu parpimą - tai knarkia Elė,
veidu įsikniaubusi į pagalvę. Jos jau miega. Visos. Tik aš nem ie­
gu, nes nesijaučiu pavargusi. Jaučiuosi laiminga, kad esu čia,
kad esu saugi, kad ištrūkau iš to mane įkalinusio laiko ir erdvės
burbulo. Vis dėlto užsimerkiu ir svarstau, kokią dieną pasirink­
čiau aš pati. Galvoje ims suktis prisiminimai: šimtai vakarėlių,
vaikštinėjimas po parduotuves kartu su Lindsė, apsirijimas likus
nakvoti pas drauges, žliumbimas, kartu su Elode žiūrint filmą
„Atsiminimų užrašai"; ir dar iš seniau: atostogos su šeima, mano
aštuntojo gimtadienio šventė, pirmas šuolis į baseiną nuo aukšto
tramplino (man į nosį pateko vandens ir jaučiausi apsvaigusi).
Tačiau visos tos dienos man regisi kažin kokios netobulos, su­
teptos, apsiniaukusios.
O kokia diena būtų tobula? Tokia, kai man, be abejonės, ne­
reikėtų eiti į mokyklą. Pusryčiams būtų iškepta blynų - jų iškep­
tų mama. Tėtis pagamintų savo firminį patiekalą - keptus kiau­
šinius, o Izė padengtų stalą (kartais ji padengia per atostogas):
išdėliotų skirtingų spalvų lėkštes, o stalo vidury primėtytų vaisių
ir gėlių, surinktų iš visų pakampių namuose (ji tai vadina stalo
paposimu).
Užsimerkiu ir jaučiu, kad grimztu. Atrodo, tarsi vaikščiočiau
bedugnės kraštais, o tamsa vis kyla, galų gale pasiekia mane ir
nusineša...
D rrrin, drrrin, drrrin.

164
 Pabundu iš snūduriavimo, ir staiga dingteli siaubinga m in­
tis: Tai mano žadintuvas, aš namie, ir tai vėl kartojasi. Kumščiu
trenkiu per lovą.
- Ai, skauda! - išgirstu aiktelint Lindsę.
Išgirdus jos balsą, mano širdis ir kvėpavimas nurimsta.
Drrrin, drrrin, drrrin. Dabar, kai jau išsibudinau, suprantu,
kad tai ne žadintuvas. Tai įkyriai skamba telefonas, o garsas aidi
visuose kampuose. Pažvelgiu į laikrodį. Pirma valanda penkias­
dešimt dvi minutės.
Elodė sudejuoja. Elė apsiverčia ir burbteli:
- Išjunk jį.
Telefonas nustoja skambėjęs, bet po akimirkos vėl ima ply­
šauti. Elė staiga pašoka ir atsisėda lovoje. Ji sėdi tiesi, lyg prariju­
si lazdą, visiškai išsibudinusi.
■*- Šūdas, šūdas. Mama mane užmuš, - burba ji.
- Išjunk jį, Ele, - iš po pagalvės pasigirsta Lindsės balsas.
Elė stengiasi išsipainioti iš patalų ir vis burba:
- Šūdas. Kur tas prakeiktas telefonas?
Ji suklumpa ir nukrenta nuo lovos, petimi atsitrenkdama į
grindis. Elodė vėl sudejuoja, šįkart jau garsiau.
- Žmonės, aš noriu miego, - piktinasi Lindsė.
- Turiu surasti telefoną, - pašnabždomis ištaria Elė.
Regis, prisidirbom. Viršuje girdžiu žingsnius. Ponia Haris
irgi pabudo. Po sekundėlės telefonas liaujasi plyšavęs.
- Ačiū Dievui. - Lindsė dar labiau susisuka į antklodę.
- Dabar beveik antra valanda nakties. - Elė atsistoja. Įžiūriu
neaiškų jos siluetą, slenkantį atgal į lovą. - Kas, po velnių, skam­
bina antrą valandą nakties?

165
 - Gal Metas Vaildas? Gal nori prisipažinti tau, kad myli? -
sako Lindsė.
- Labai juokinga, - atšauna Elė. Ji vėl įsitaiso lovoje, ir visos
nutylame.
Išgirstu tylų ponios Haris murmėjimą kambaryje virš mūsų,
girdžiu, kaip girgžda grindys jai vaikštant. Tada labai aiškiai iš­
girstu ją sakant:
- O ne. O Dieve.
- Ele... - tarsteliu.
Bet išgirdo ir Elė. Ji išsiropščia iš lovos, įjungia šviesą ir išjun­
gia vis dar tyliai veikiantį televizorių. Plykstelėjus šviesai krūpte­
liu. Lindsė nusikeikia ir užsitraukia antklodę ant galvos.
- Kažkas atsitiko. - Elė apkabina save rankomis ir sumirksi.
Elodė suranda savo akinius ir kilstelėjusi lovoje pasiremia ant
alkūnių. Galiausiai ir Lindsė supranta, kad šviesa nebus užgesin­
ta, ir išlenda iš savo kokono.
- Kokios problemos? - Ji kumščiais pasitrina akis.
Bet niekas jai neatsako. Staiga visos pajuntame, kad atsitiko
kažin kas labai negero. Elė stovi vidury kambario. Su per dideliais
marškinėliais ir apsmukusiais šortais ji atrodo jaunesnė nei yra.
Balsas viršuje nutyla ir žingsniai ima artėti prie laiptų. Elė
žingteli prie pripučiamo čiužinio, atsisėda ant jo parietusi kojas
ir ima kramtyti nagus.
Radusi mus visas sėdinčias ir laukiančias, ponia Haris ne­
nustemba. Ji vilki ilgus šilkinius naktinius marškinius, medžia­
giniai miego akiniai nusmaukti ant pakaušio. Man dar niekada
neteko matyti ponios Haris taip atrodančios, ir širdyje vėl atgyja
baimė.

166
 - Kas? - kone isteriškai rikteli Elė. - Kas atsitiko? Ar kas
tėčiui?
Ponia Haris sumirksi, tarsi tik dabar būtų pastebėjusi mus,
lyg būtų pažadinta iš gilaus sapno.
- Ne, ne. Tavo tėčiui nieko neatsitiko. - Ji giliai įkvepia ir gar­
siai iškvepia. - Klausykit, merginos. Tai, ką pasakysiu, jus labai
nuliūdins. Nutariau pasakyti dabar, nes vis tiek greitai sužinotu­
mėte.
- Sakyk, mama.
Ponia Haris linkteli.
- Jūs pažįstate Juliją Saiks?
Ką? Suglumusios pažvelgiame viena į kitą. Iš ponios Haris
tikėjomės išgirsti ką tik nori, bet tik ne tai. Jūs pažįstate Juliją
Saiks? - ta frazė tikrai užimtų lyderės vietą pačių netikėčiausių
frazių sąraše.
- Aha. Ir ką? - Elė trūkteli pečiais.
- Na, ji... - Ponia Haris nutyla, ranka palygina savo naktinius
marškinius ir vėl prabyla: - Skambino M indė Sachs.
Lindsė kilsteli antakius, o Elė atsidūsta. Mes visos pažįsta­
me Mindę Sachs. Jai apie penkiasdešimt, išsiskyrusi, bet vis dar
rengiasi ir elgiasi taip, lyg būtų pirm akursė gimnazistė. Tai pati
didžiausia mūsų mokyklos liežuvautoja. Vos tik pamatau ponią
Sachs, prisimenu, kaip vaikystėje žaisdavome sugedusį telefoną:
vienas pašnibžda kitam į ausį kokią nors paslaptį, šis perduoda
ją greta esančiajam ir taip toliau. Tačiau Ridževju miestelyje pa­
slapčių paskalas paskleidžia tiktai ponia Sachs. Ji ir ponia Haris
yra mokyklos tarybos narės, tad ponia Haris visad žino, kas ką
tik išsiskyrė, kas prarado visus pinigus ir kas yra neištikimas.

167
 - Mindė gyvena šalia Saiks namų, - toliau kalba ponia H a­
ris. - Sakė, gatvėje jau pusę valandos knibždėte knibžda greito­
sios pagalbos automobilių.
- Nieko nesuprantu, - burbteli Elė.
Ir aš nesuprantu - galbūt dėl to, kad dabar naktis, o gal dėl
išgąsčio, patirto per paskutines dienas.
Ponia Haris sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir susigūžia, lyg
jai būtų šalta.
- Julija Saiks mirė. Nusižudė šiąnakt.
Tyla. Kurtinama tyla. Elė liaujasi kramčiusi nagus, o Lindsė
sėdi tiesi tiesutėlė. Keletą sekundžių manau, jog mano širdis tuoj
nustos plakusi. Užplūsta keistas jausmas - tarsi būčiau išsviesta
iš kūno ir dabar stebėčiau jį iš šalies, lyg tas keletą akimirkų bū­
tume tapusios savo pačių atvaizdais.
Netikėtai prisimenu vieną istoriją, kurią man pasakojo tėvai:
seniau, kai Tomo Džefersono mokykla buvo vadinama Savižu­
džių vidurine, kažkoks vaikinas pasikorė savo spintelėje, šalia
naftalinu atsiduodančių marškinėlių, senų sportbačių ir kitų
daiktų. Jis buvo tikras nevykėlis, grojo kažin kokioje grupėje,
buvo spuoguotas ir beveik neturėjo draugų. Tad kai jis nusižudė,
niekas per daug nesielvartavo. Tai yra žmonėms buvo liūdna ir
panašiai, bet jie suprato, kodėl taip nutiko.
Tačiau dar po metų, lygiai tą pačią dieną, lygiai tokiu pačiu
būdu mokykloje nusižudė pats populiariausias vaikinas. Situaci­
ja pasikartojo: jis irgi pasikorė spintelėje. O juk šis vaikinas buvo
ir plaukimo, ir futbolo komandos kapitonas. Kai policija apžiū­
rėjo jo spintelę, ant lentynėlių rado tiek daug sportinių prizų, jog

168
atrodė, kad vyrukas pasilaidojo auksinėje kriptoje. O paliko tik
trum pą raštelį: Mes visi esame budeliai.
- Kaip? - vos girdimai pasiteirauja Elodė.
Ponia Haris papurto galvą, ir akimirką atrodo, kad ji tuoj
pravirks.
- M indė girdėjo šūvį. Ji pamanė, kad tai fejerverkas. Pamanė,
kad pokštas.
- Ji nusišovė? - tyliai, beveik pagarbiai ištaria Elė.
Žinau, visos dabar galvojame tą patį: tai pats blogiausias bū­
das iš visų.
- Kaip jie... - Elodė pasitaiso akinius ir apsilaižo lūpas. - Ar
jie žino, kodėl ji nusišovė?
- Ji nepaliko jokio raštelio, - atsako ponia Haris. Galėčiau
prisiekti, kad kambaryje pasigirsta tylus atodūsis. Palengvėjimo
atodūsis. - Aš tik pamaniau... na, kad ir jūs turėtumėte tai žino­
ti. - Ji prieina prie Elės, pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą. Elė
atsitraukia, tikriausiai nesitikėjo šito. Niekada nesu mačiusi, kad
ponia Haris bučiuotų Elę. Niekada anksčiau nemačiau, kad po­
nia Haris elgtųsi taip motiniškai.
Kai ponia Haris išeina, visos sėdime nejudėdamos, o kamba­
ry sklando tyla. Atrodo, tarsi mes kažko laukiame, tik nežinome
ko. Galiausiai prabyla Elodė:
- Manot, kad... - Ji užsikerta, o žvilgsnis klaidžioja nuo vie­
nos prie kitos. - Manot, kad tai dėl mūsų rožės?
- Nebūk kvaila, - piktokai atšauna Lindsė, nors matau, kad
ji nusiminusi, išbalusi, tai susisuka į antklodę, tai nustumia ją. -
Juk ne pirmas kartas.
- Tai dar blogiau, - sako Elė.

169
 - Mes bent jau žinojome, kas ji iš tikrųjų. - Pamačiusi, jog
spoksau į jos rankas, Lindsė susideda jas ant kelių. - Dauguma
žmonių elgėsi taip, tarsi ji būtų nematoma.
Elė prikanda lūpą.
- Vis dėlto paskutinę jos gyvenimo dieną... - ištaria Elodė ir
nutyla.
- Taip jai bus geriau, - sako Lindsė.
Tai - žema. Nederėtų taip kalbėti - netgi Lindsei. Visos pa­
žvelgiame į ją.
- Kas? - Lindsė kilsteli smakrą ir provokuojamai spokso į
mus. - Jūs visos galvojate lygiai taip pat, neapsimetinėkit. Ji buvo
apgailėtina. O dabar ištrūko. Baigta.
- Bet... gal viskas būtų pasikeitę į gera, - sakau.
- Nebūtų, - atšauna Lindsė.
Elė papurto galvą ir pritraukia kelius prie krūtinės.
- Dieve, Lindse.
Aš sukrėsta. O keisčiausias dalykas man regisi šautuvas. Tai
toks žiaurus, toks triukšmingas ir skausmingas būdas nusižu­
dyti. Kraujas, smegenys ir deginantis karštis. Jeigu jai būtinai to
reikėjo, turiu omeny - num irti, juk būtų galėjusi nusiskandinti,
būtų galėjusi tiesiog įbristi į upę ir eiti tol, kol vanduo apsems
galvą. Arba būtų galėjusi nušokti nuo tilto. Įsivaizduoju Juliją
krentančią žemyn, nešamą oro srovių. Įsivaizduoju, kaip Julija
išskečia rankas ir šoka nuo tilto ar kanjono krašto. Tačiau vos
tik įsivaizduoju Juliją atsiplėšiančią nuo žemės, mano mintyse ji
nežinia kodėl ima kilti aukštyn.
Tačiau šautuvas - baisu. Šautuvai tinka krim inalinių serialų
veikėjams ir parduotuvių plėšikams, narkomanams ir besigru­
miančioms gaujoms. Bet jokiu būdu ne Julijai Saiks.

170
 - Galbūt mums reikėjo elgtis su ja maloniau? - sako Elodė. Ji
žiūri į grindis, lyg gėdytųsi savo žodžių.
- Oi, tik jau nepradėk... - Lindsės balsas, priešingai, garsus ir
tvirtas. - Negalima šitaip: visą laiką elgiesi žiauriai, o po mirties
staiga imi gailėti.
Elodė pakelia galvą ir pažvelgia į Lindsę.
- Bet aš tikrai gailiuosi, - ištaria gana ryžtingai.
- Vadinasi, tu - veidmainė, - sako Lindsė. - O tai jau blo­
gai. - Ji atsistoja ir išjungia šviesą. Girdžiu, kaip nušlepsi atgal
prie sofos ir šlamindama antklode įsitaiso patogiau. - O dabar
atsiprašau, - burbteli. - Noriu išsimiegoti.
Kurį laiką tvyro tyla. Nežinau, ar Elė irgi atsigulė. Bet kai
mano akys apsipranta su tamsa, pamatau, kad Elė ne guli, o vis
dar sėdi pritraukusi kelius prie krūtinės ir spokso priešais save.
-Po minutėlės ji sako:
- Einu miegoti į viršų. - Ir ima rinkti paklodes ir antklodes,
tyčia keldama kuo daugiau triukšmo. Turbūt kad panervintų
Lindsę.
Po akimirkos prabyla Elodė:
- Einu su tavim. Toji sofa tokia kauburiuota. - Akivaizdu,
ir ji nusiminusi. Sofa čia niekuo dėta, m etų metus ant jos m ie­
game.
Joms išėjus kurį laiką sėdžiu ir klausausi Lindsės kvėpavimo.
Kažin, ar ji miega? Vargu. Aš neužmigčiau. Bet Lindsė visada
buvo kitokia nei mes. Ji mažiau jautri, viską regi kaip balta arba
kaip juoda. Mano komanda - tavo komanda. Šiapus ar anapus
ribos. Ji bebaimė, nerūpestinga. Dėl to visada žavėjausi ja. Žavė­
josi ir kitos merginos.

171
 Negaliu nusiraminti, lyg man būtinai reikėtų gauti atsakymus
į klausimus, kurių netgi nemoku suformuluoti. Lėtai nuslenku
nuo sofos, stengdamasi nepažadinti Lindsės, bet paaiškėja, kad
ji nemiega. Lindsė atsisuka. Tamsoje įžiūriu tik blyškią jos odą
ir gilias akiduobes.
- Tik nesakyk, kad ir tu eini j viršų, - sušnabžda ji.
- Į tualetą, - atsakau irgi pašnibždomis.
Apgraibomis nueinu iki koridoriaus ir sustoju. Visur tylu, tik
kažkur tiksi laikrodis. Aplink tamsu, akmeninės grindys šaltos.
Judėdama tamsoje viena ranka prisilaikau sienos. Lietaus nebe­
girdėti. Pažvelgiu pro langą ir pamatau, kad lietus virto sniegu.
Ant langų tirpsta tūkstančiai snaigių, vidun skverbiasi mėnulio
šviesa - ji plaukia, juda, o ant grindų lyg gyvi raitosi ir liejasi
šešėliai. Čia yra tualetas, bet aš einu ne tenai. Iš lėto praveriu du­
ris j Elės pusrūsį ir apgraibomis, laikydamasi už abiejų turėklų,
laiptais nusileidžiu žemyn.
Laiptų apačioje kojomis palietusi kilimą, ranka pagraibau sie­
ną ir pagaliau randu jungiklį. Įjungiu šviesą ir pamatau pusrūsį,
didelį ir tuščią, sakyčiau, įprastą: smėlio spalvos sofos, senas stalo
teniso stalas, plokščiaekranis televizorius, apskritoj erdvėj stovi
bėgimo takelis ir elipsės formos treniruoklis, o per vidurį - trijų
dalių veidrodis. Čia gan vėsu, atsiduoda chemikalais ir dažais.
Iškart už treniruoklių yra dar vienos durys į kambariuką,
kurį vadiname Alisės Haris altoriumi. Kambario sienos apkli­
juotos senais Elės piešiniais (visi siaubingi), dauguma jų nupiešti
pradinėse klasėse. Knygų lentynose pilna jos nuotraukų rėme­
liuose: Elė persirengusi aštuonkoju per Helovino šventę pirmoje
klasėje; Elė, vilkinti žalia aksomine suknele, stovi prie žaislais

172
apkarstytos Kalėdų eglutės; Elė maudymosi kostiumėliu stypso
prisimerkusi nuo saulės; Elė juokiasi; Elė paniurusi; Elė susimąs­
čiusi. O ant žemutinės lentynos sukrauti visi Elės albumai, nuo
pat darželio laikų. Kartą Elė pasigyrė, kad mama sutvarkė jos
albumus ir kiekviename spalvotais lipniais žymikliais pažymėjo
visus Elės draugus. Kad prisimintum, kokia populiari buvai, pa­
sakė ponia Haris.
Atsiklaupiu. Pati nežinau, ko ieškau, bet galvoje šmėsteli
kažin koks senas prisiminimas. Tačiau vos pam ėginu ištrauk­
ti iš atminties gelmių, jis kaipmat pradingsta. Panašiai būna
su tais stebuklingais trimačiais paveikslėliais: paslėptas figūras
{žiūrėsi tik kai tavo žvilgsnis išfokusuotas, kai nukreiptas ne
tiesiai į juos.
Paimu pirmos klasės albumą. Atvertusi išsyk pamatau moky­
toj o Kristenseno vadovaujamos klasės nuotrauką (man pasise­
kė). Štai čia stoviu aš, kiek nuošaliau nuo grupės. Dėl akiniuose
atsispindinčios blykstės mano akių nematyti, o šypsena kažin
kokia iškreipta, lyg šypsantis man siaubingai skaudėtų. Greitai
atverčiu kitą lapą. Nemėgstu senų klasės albumų - juos vartant
užplūsta ne itin malonūs prisiminimai. Manieji albumai užkišti
pastogėje, guli šalia visokio šlamšto (senų lėlių ir nutriušusios
pliušinės avytės, kurios kadaise nepaleisdavau iš rankų); mano
mama primygtinai nori visa tai išsaugoti, nes „galbūt vėliau tau
prireiks".
Pervertusi kelis puslapius randu tai, ko ieškojau: mokytojos
Novak globojama pirmoji klasė. Lindsė kaip visada stovi pirmoje
eilėje, pačiame centre, plačiai šypsodamasi ir žvelgdama tiesiai į
objektyvą. Greta jos - droviai besišypsanti graži liekna mergaitė

173
šviesiais, beveik baltais plaukais. Jiedvi su Lindse stovi susiglau­
dusios, jų rankos liečiasi nuo pat alkūnių iki pirštų galiukų.
Tai Julija Saiks.
Antroje klasėje darytoje nuotraukoje Lindsė tupi pirmoje ei­
lėje. O šalia jos - vėl Julija Saiks.
Trečios klasės albume Julijos ir Lindsės nuotraukos įdėtos jau
atskirai, jas skiria keletas puslapių. Lindsė lankė mokytojos Der-
ner klasę (kartu su manimi; kaip tik tais metais ji ir sukūrė eilė­
raštuką: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais taškeliais?).
Julija mokėsi daktarės Kuzmos klasėje. Abiejų nuotraukos -
skirtinguose puslapiuose, abi mokėsi skirtingose klasėse, abiejų
skirtingos pozos: Lindsė stovi sunėrusi rankas, Julija - truputė­
lį palinkusi į šoną. Tačiau jos atrodo visiškai vienodai: abi vilki
tokiais pat melsvais Petit bateau marškinėliais, mūvi priderin­
tomis, kiek žemiau kelių siekiančiomis aptemptomis baltomis
kelnėmis su skeltuku apačioje; abiejų plaukai šviesūs, net švyti,
su sklastymu per vidurį; abiem ant kaklo žiba po ploną sidabri­
nę grandinėlę. Tais metais buvo labai madinga rengtis taip, kaip
rengiasi draugė - geriausia draugė.
Paimu ketvirtos klasės albumą. Mano pirštai neklusnūs ir su­
stingę, man darosi šalta. Ant viršelio - didelė spalvota moky­
klos nuotrauka, akį rėžia rožinė ir raudona spalvos (turbūt dailės
mokytojos darbas). Lindsės klasės nuotrauką randu ne iškart,
bet vos pamačius ją mano širdis ima plakti smarkiau. Štai ji -
ta pati plati šypsena, lyg sakytų fotografui, kad nuotraukoje ji
turi atrodyti tobulai, o greta - Julija Saiks. Graži, laiminga Julija
Saiks šypsosi taip, tarsi žinotų kažin kokią paslaptį. Prisimerkusi

174
apžiūriu mažą neryškią dėmelę tarp jųdviejų - regis, abi susika­
binusios smiliais.
Penkta klasė. Lindsę randu išsyk. Ji mokosi mokytojos Kra-
kovos klasėje, stovi pirmoje eilėje, per patį vidurį, ir šypsosi taip
plačiai, lyg reklamuotų dantis. Ieškau Julijos, bet nerandu. Per­
žiūriu visas nuotraukas - nėra. Dar kartą perm etu akimis tas pa­
čias nuotraukas ir galų gale pastebiu ją stovinčią aukštai kampe,
įsispraudusią tarp Loros Lornet ir Eilinos Cho. Ji susigūžusi, sto­
vi taip, lyg norėtų išnykti iš nuotraukos. Plaukai užkritę jai ant
veido tarsi uždanga. Greta stovinčios Lora ir Eilina truputėlį pa­
linkusios į šoną, tarsi bijotų prie jos prisiglausti, lyg Julija sirgtų
užkrečiama liga.
Penkta klasė. Tais metais buvo skaučių iškyla, per kurią Julija
apsisišlapino miegmaišyje. Dėl to Lindsė praminė ją Geltonąja
karštlige.
Tvarkingai sudedu albumus atgal į lentyną, dar patikrinu, ar
sukroviau iš eilės. Mano širdis daužosi kaip pašėlusi, lyg kas bū­
gnytų mušamaisiais. Staiga panūstu kuo greičiau dingti iš šito
pusrūsio. Išjungiu šviesas ir apgraibomis nusigaunu iki laiptų.
Man rodosi, kad tamsoje klaidžioja neaiškūs pavidalai ir šešėliai,
ir širdį sugniaužia baimė. Ką žinai, gal atsisukusi pamatysiu ją,
vilkinčią baltai, kraujuotu sudarkytu veidu, išskėstom rankom
svirduliuojančią prie manęs.
Užlipu laiptais - ir staiga pam atau ją, košmarišką viziją.
Jos veidas šešėlyje (atrodo kaip skylė), bet jaučiu, kad spokso į
mane. Grindys man po kojomis susiūbuoja ir aš įsitveriu sienos,
kad tik neparvirsčiau.

175
 - Kas tau? - Koridoriuje stovi Lindsė. Ji žingteli pirmyn.
Mėnulio šviesa krinta tiesiai ant jos. - Kodėl taip keistai žiūri į
mane?
- Jėzau, Lindse. - Uždedu ranką sau ant širdies mėgindama
suturėti ją, kad nesidaužytų. - Išgąsdinai mane.
- Ką veikei apačioj? - Lindsės plaukai susivėlę, su baltais šor­
tais ir marškinėliais ji atrodo kaip vaiduoklis.
- Judvi buvot draugės, - sakau, ir tai nuskamba kaip kaltini­
mas. - Draugavot daugelį metų.
Pati nežinau, kokio atsakymo tikiuosi. Lindsė nusuka akis į
šoną, paskui vėl pažvelgia į mane.
- Tai ne mūsų kaltė, - ištaria tvirtai, lyg mestų man iššūkį. -
Ji kuoktelėjusi. Ir tu pati tai puikiai žinai.
- Žinau, - atsakau, nors jaučiu, kad Lindsės žodžiai skirti ne
man.
- Girdėjau, jos tėtis alkoholikas, - tuoj pat priduria Lindsė ir
staiga išpyškina: - Visa jų šeimynėlė kuoktelėjusi.
- Aha, - linkteliu. Keletą minučių stovime tylėdamos. Mano
kūnas kažin koks apsunkęs ir nevaldomas, kaip būna košm aruo­
se: reikia bėgti, o tu negali pajudėti iš vietos. Galų gale išspau­
džiu: - Buvo.
Nors ilgokai tylėjome, Lindsė staigiai įkvepia, lyg būčiau nu­
traukusi ją vidury ilgos kalbos.
-K ą?
- Buvo kuoktelėjusi, - sakau. - Dabar ji - niekas.
Lindsė neatsako. Tamsiame koridoriuje praeinu pro ją ir nu­
sigaunu iki kambario. Įsitaisau ant sofos ir užsikloju antklode.
Neilgai trukus grįžta ir Lindsė ir atsigula šalia.

176
 Regis, užmigti m an nepavyks. Gulėdama prisim enu, kaip kar­
tą, trečioje gimnazijos klasėje, vidury savaitės (buvo antradienis
ar ketvirtadienis) vieną vakarą mudvi su Lindsė išsliūkinome iš
namų, sėdome į automobilį ir nuobodžiaudamos važinėjomės
ratais. Po kurio laiko Lindsė staiga išsuko į Felou Ridžo kelią (jis
vienos krypties), išjungė visas šviesas ir luktelėjo, kol pamatys
artėjantį automobilį. Tada įjungė variklį, užžiebė visus žibintus ir
ėmė lėkti tiesiai į priešais atvažiuojančią mašiną. Rėkiau, kiek tik
leido plaučiai. Ano automobilio žibintai vis didėjo, kol pasidarė
didumo sulig saule. Buvau tikra, kad žūsime, o Lindsė sėdėjo
įsikabinusi į vairą ir perrėkdama mane šaukė: Nesijaudink! Jie
visad nusuka į šoną pirmi. Ir ji buvo teisi. Paskutinę akimirką
automobilis staigiai pasuko į šoną, tiesiai į griovį.
Štai ką prisiminiau prieš pat sapnui pasiglemžiant mane.
‘Sapne prasmegau į tamsą.
Sapne ėmiau kristi ir kritau amžinai.
 KETVIRTAS SKYRIUS

Vos prabudusi rankoje jau laikau žadintuvą. Sviedžiu jį į sieną ir

tą pačią akimirką pabundu. Prieš subyrėdamas žadintuvas dar
spėja išleisti paskutinį garsą.
- Oho, - tarsteli Lindsė, kai po penkiolikos minučių įsėdu į
jos automobilį. - Gal siūlomas koks nors darbas raudonųjų ži­
bintų kvartale, apie kurį aš nieko nežinau?
- Tiesiog vairuok, - burbteliu. Vos prisiverčiu pažvelgti į
Lindsę. Manyje lyg verdantis skystis kunkuliuoja pyktis. Mano
draugė - apgavikė. Visas pasaulis - apgavystė, akivaizdi, meis­
triška suktybė. Bet nežinia kodėl atsakyti už tai tenka man.
Miršta ne kas kitas, o aš. Tai aš patekau į spąstus.
Štai ką jum s pasakysiu: tai - klaida. Juk tai Lindsė vairuoja
taip, tarsi dalyvautų kompiuteriniam e Grand Theft Auto žaidi­
me, vykstančiame tikrovėje. Tai Lindsė vis prisigalvoja būdų,
kaip sumenkinti ar pažeminti kitus, tai ji visus nuolat kritikuo­
ja. Tai Lindsė nuslėpė, kad buvo Julijos Saiks draugė, paskui ty­
čiojosi iš jos daugelį metų. O aš nieko nepadariau, aš tik sekiau
jai iš paskos.
- Ei, sušalsi. - Lindsė išmeta cigaretę ir uždaro automobilio
langą.
- Nesirūpink, mamyte. - Atlenkiu veidrodėlį ir pasitikrinu,

178
ar nenusivalė lūpdažis. Pasiraitojau sijonėlį, tad kai atsisėdu, jis
vos dengia užpakalį. Be to, aviu batais su dvylikos centimetrų
aukščio platforma, juos kartu su Ele dėl juoko pirkom vienoje
parduotuvėje, kurioje, esu tikra, apsiperka vien striptizo šokėjos.
Vėl užsivilkau berankovę palaidinukę kailiuku puoštais kraštais,
bet šįsyk ant kaklo užsikabinau dar ir karoliukus iš netikrų bri­
liantų, irgi pirktus dėl juoko Helovino šventei (visos vaidinome
pornoseseles). Ant karoliukų didžiulėmis švytinčiomis raidėmis
išraižyta: Kekšė.
Ir puiku. Nes noriu, kad į mane žiūrėtų. Dabar galėčiau pa­
daryti bet ką: trenkti kam nors į veidą, apiplėšti banką, galėčiau
prisigerti ir prikrėsti kvailysčių. Kai esi mirusi, vienintelė nau­
da - dėl tavo veiksmų nelieka jokių pasekmių.
Lindsė nepastebi mano piktdžiugos, o gal tiesiog nekreipia
dėmesio.
- Stebiuosi, kad tėvai leido tau išeiti iš namų taip apsirengusiai.
- Jie neleido.
Dar viena priežastis, kodėl mano nuotaika sumauta, - tai de­
šimties minučių mačas su mama Kas rėkia garsiau, prieš man
išlekiant iš namų. Karas nesiliovė net ir kai Izė pasislėpė savo
kambaryje, o tėtis pagrasino nubausiąs mane visam gyvenimui
(kaip juokinga!). O man rėkti buvo tikras džiaugsmas, išsilaisvi­
nau taip, tarsi būčiau nukrapščiusi šašą ir pasipylė kraujas.
Tu nė žingsnio nežengsi pro šitas duris, kol neužlipsi viršun ir
nepersivilksi. Taip kalbėjo mano mama. Pasigausi plaučių užde­
gimą. O svarbiausia, aš nenoriu, kad žmonės mokykloje susidary­
tų apie tave klaidingą nuomonę.

179
 Ir staiga manyje kažkas pratrūko, sulūžo ir pratrūko.
- Tai parūpo tau dabar? - Išgirdusi mano žodžius, mama
žingteli atatupsta, tarsi būčiau trenkusi jai antausį. - Nori padėti
man dabar? Nori apsaugoti mane dabar?
Iš tikrųjų norėjau pasakyti: O kur jūs buvote prieš keturias
dienas? Kur buvote, kai automobilis vidury nakties nudardėjo nuo
kelio? Kodėl negalvojote apie mane? Kodėl jūsų nebuvo šalia? Tą
akimirką nekenčiau savo tėvų: jie sėdėjo sau ramiai namie tuo
metu, kai mane gaubė tamsa, o širdis skaičiavo paskutines gy­
venimo sekundes, kol mano laikas pasibaigė. Tai jiedu kalti, kad
mus visus jungiantis saitas išsitempė ir tapo toks plonas, jog tė­
vai nė nepastebėjo, kaip jis nutrūko.
Kita vertus, iš tikrųjų tai ne jų kaltė, bent jau ne jų vienų. Aš
irgi atlikau tam tikrą vaidmenį, šimtą kartų ir tūkstančiais skir­
tingų būdų, pati žinau. Bet dėl to įsiutau dar labiau.
Tėvai turėtų apsaugoti tave - nuo visko.
- Jėzau, kas tau? - Keletą sekundžių Lindsė įdėmiai žiūri į
mane. - Išlipai iš lovos ne ta koja ar ką?
- Aha, jau keletą dienų išlipu, ir vis ne ta koja.
Mane ima pykinti ta neryški prieblanda, blyškus šviesiai
melsvas (netgi ne mėlynas) dangus, pavandenijusi saulės dėmė
horizonte. Kartą skaičiau, kad badaujantys žmonės svajoja apie
maistą. Jie guli ir valandų valandas svajoja apie garuojančią bul­
vių košę su tirpstančiu sviestu, apie didkepsnį, iš kurio ant lėkš­
tės sunkiasi kraujas. Dabar suprantu juos. Esu ištroškusi kito­
kių spalvų, kitokios saulės ir kitokio dangaus. Anksčiau niekada
nesusimąsčiau, kad pasaulyje tiek daug šviesos atspalvių, tiek
dangaus spalvų: blyški pavasario šviesa, kurioje pasaulis atrodo

180
lyg nuraudęs; sodri ir akiplėšiškai ryški šviesa liepos vidurdienį;
purpurinis dangus prieš audrą, prieš pat trenkiant žaibui nusi­
dažantis šlykščiai žaliai, įvairiaspalviai saulėlydžiai - lyg narkoti­
kų sukeltos haliucinacijos.
Norėjau ne mėgautis šiomis spalvomis, o tik jas įsiminti. Aš
turėjau m irti dieną, kai saulėlydis - nuostabus. Turėjau m irti
per vasaros arba žiemos atostogas. Turėjau m irti bet kurią kitą
dieną, tik ne tokią kaip ši. Atrėmusi kaktą į stiklą svajoju, kad
kumščiu trenkiu į stiklą, šis nulekia tiesiai į dangų ir dangus su­
dūžta į šipulius tarsi veidrodis.
Galvoju, kaip man išgyventi milijonus dienų, lygiai tokių pat
kaip šioji, lyg būtų vienas priešais kitą pastatyti du veidrodžiai,
atkartojantys vaizdą iki begalybės. Imu kurti planą: nebeisiu į
mokyklą, nuvarysiu kieno nors automobilį ir kiekvieną dieną
važiuosiu kuo toliau, skirtinga kryptim: į rytus, į vakarus, į šiau­
rę, į pietus. Užsisvajojusi įsivaizduoju, jog lekiu taip toli ir taip
greitai, kad staiga pakylu tarsi lėktuvas ir šaunu aukštyn, tiesiai
tenai, kur laikas byra lyg smėlis, pučiant stipriam vėjui.
Atsimenate, ką sakiau apie viltį?
- Su Valentino diena! - Tai Elodė dainuoja lipdama į tanką.
Lindsė dėbteli į Elodę, paskui į mane.
- Ar čia kokios varžybos, kuri labiau apsinuogins?
- Parodyk, ką turi! - Lenkdamasi pasiimti kavos Elodė nu­
žvelgia mano sijoną. - Ei, Šame, pamiršai užsimauti kelnes, ką?
Lindsė prunkšteli.
- Pavydi, ką? - atšaunu neatsitraukdama nuo lango.
- Kas jai? - Elodė atsilošia krėsle.
- Turbūt šįryt pamiršo išgerti laimės tabletę.

181
 Akies krašteliu matau, kaip Lindsė pažvelgia į Elodę ir nutai­
so tokį veidą, lyg sakytų: Nekreipk dėmesio. Tarsi būčiau įnorin­
gas vaikas.
Prisimenu senas nuotraukas, kuriose Lindsė stovi prisiglau­
dusi prie Julijos, paskui - Julijos galvą, ištaškytą ant nežinia
kokio pusrūsio sienos. Įtūžis vėl užvaldo mane ir vos pavyksta
susilaikyti, kad tik neatsigręžčiau į Lindsę ir neimčiau rėkti, jog
ji - apsimetėlė, melagė, kad perm atau ją kiaurai.
Aš tave permatau kiaurai... Prisiminus Kento žodžius, man
pasidaro silpna.
- Žinau, kas tave pralinksmins. - Elodė pradeda raustis ran­
kinėje, ji atrodo baisiai patenkinta savimi.
- Prisiekiu Dievu, Elode, jeigu ketini duoti man prezervaty­
vą... - Prispaudžiu pirštus prie smilkinių.
Dviem pirštais laikydama prezervatyvą Elodė sustingsta ir
suraukia antakius.
- Bet... tai dovana tau. - Tikėdamasi pagalbos ji žvilgteli
Lindsę.
Tačiau toji tik gūžteli pečiais.
- Kaip sau nori, - tarsteli nežiūrėdama į mane. Matau, šitoks
mano elgesys jau ima ją erzinti (tiesą pasakius, man smagu). -
Jeigu pageidauji tapti vaikščiojančiu venerinių ligų židiniu...
- Aišku, tu juk nusimanai... - Nenorėjau to sakyti, išsprūdo
netyčia.
Lindsė staigiai atsisuka į mane.
- Ką pasakei?
- Nieko.
- Ar pasakei, kad...

182
 - Nieko aš nesakiau. - Atremiu galvą j stiklą.
Elodė vis dar sėdi dviem pirštais laikydama prezervatyvą.
- Na, Šame, nėra sargio, nebus ir sekso, juk taip?
Mintis apie nekaltybės praradimą dabar m an atrodo visiš­
kai beprasmiška, lyg būtų paimta iš kito filmo, lyg priklausytų
kitam personažui, kitam gyvenimui. Pamėginu prisiminti, dėl
ko Robis man patinka (tai yra patiko). Tačiau galvoje sukasi tik
atsitiktiniai prisiminimai, keistas jų kratinys, išnyrantis be jo ­
kios tvarkos: Robis guli išsidrėbęs pas Kentą ant sofos, paskui
sugriebia mane už rankos ir apkaltina, kad esu jam neištikima;
Robis padeda galvą man ant peties ir sušnabžda į ausį, kad norė­
tų užmigti šalia; šeštoje klasėje Robis atsuka m an nugarą; Robis
laiko iškėlęs pirštus ir sako: Tik penkios minutės; mudviem ei­
nant mokyklos koridoriumi, Robis pirm ą kartą paima mane už
rankos, ir aš didžiuojuosi tuo, pasijuntu stipri. Atrodo, tarsi šie
prisiminimai priklausytų kažkam kitam.
Ir staiga man dingteli: visa tai - nebesvarbu. Niekas nesvar­
bu. Visiškai.
Apsigręžiu ir siekteliu prezervatyvo, kurį tebelaiko Elodė.
- Nėra sargio, nebus ir sekso, - sakau išspausdama šiokią to­
kią šypseną.
Elodė kaipmat pralinksmėja.
- Štai kur mano mergaitė!
Kai vėl gręžiuosi į langą, užsidega raudona šviesa, ir Lind­
sė staigiai sustoja prie šviesoforo. Nuskrieju į priekį vos spėjusi
atkišti ranką, kad tik neatsitrenkčiau į prietaisų skydelį, o auto­
mobiliui sustojus lekiu atgal ir galva trenkiuosi į atlošą. Puodelių
laikiklyje stovinti kava suteliūškuoja ir aptaško man šlaunį.

183
 - Oi! - Lindsė sukikena. - Labai atsiprašau.
- Tu tikrai pavojinga visuomenei, - nusijuokia Elodė ir ima
ieškoti saugos diržo sagties.
- Kas tau, po velnių? - surinku staiga prasiveržus pykčiui,
kuris kaupėsi visą rytą.
Šypsena Lindsės veide išnyksta.
- Ką sakei?
- Kas tau, po velnių? Štai ką. - Iš daiktinės ištraukiu keletą ser­
vetėlių ir imu valytis koją. Kava netgi nelabai karšta, nes Lindsė
buvo nuėmusi dangtelį, kad atvėstų, bet ant šlaunies lieka didelė
raudona dėmė. Vos nepravirkstu. - Juk tai nėra labai sudėtinga:
kai užsidega raudona šviesa - sustoji, kai žalia - važiuoji. Žinau,
tau gal kiek sunkiau susigaudyti dėl geltonos šviesos, bet, m a­
nau, pasipraktikavus turėtų pavykti. - Bežadėje tyloje Lindsė ir
Elodė spokso į mane. O aš kalbu toliau, niekaip negaliu sustoti.
Dėl visko kalta Lindsė. Lindsė ir tas kvailas jos vairavimas. - Juk
net beždžiones išmoko vairuoti geriau, nei vairuoji tu. Tad kur
problema? Gal nori parodyti, kad tau ant visų nusispjaut? Kad
tau niekas nerūpi? Joks žmogus? Čia įlenki sparną, ten užkabini
veidrodėlį... Na taip, juk yra apsauginės pagalvės ir dar buferiai,
tad varyk, varyk ir toliau, lakstyk šitaip, nes juk tau viskas lei­
džiama. Bet žinai ką, Lindse? Tau nereikia nieko įrodinėti. Mes
jau žinom, kad tau nusispjaut ant visų, išskyrus save pačią. Mes
visada tai žinojome.
Staiga man ima trūkti oro. Užsičiaupiu, ir kurį laiką tvyro
tyla. Lindsė nežiūri į mane. Jos žvilgsnis įbestas priekin, ji abiem
rankomis įsikabinusi į vairą taip, kad net krumpliai pabalo. Už­

184
sidega žalia šviesa, ir Lindsė iki pat galo nuspaudžia greičio pe­
dalą. Variklis užriaumoja, sugriaudi lyg tolimas griaustinis.
Lindsė prabyla ne iš karto. Jos balsas žemas, prislopintas.
- Kur nori išlipti?
- Merginos, - nuo galinės sėdynės nervingai prabyla Elodė. -
Nesipykit, gerai? Liaukitės.
Tačiau pyktis vis dar teka manyje lyg elektros srovė. Jaučiuosi
daug budresnė ir viską matau aiškiau nei bet kada. Atsisuku į
Elodę.
- O kodėl tu niekada neapsigini? - metu jai. Elodė susigūžia,
jos akys ima bėgioti nuo Lindsės prie manęs. - Juk žinai, kad tai
tiesa. Kad ji - kalė. Na, drąsiau, pasakyk pati.
- Neveik jos, - sušnypščia Lindsė.
Elodė prasižioja ir kresteli galvą.
- Taip ir žinojau, - sakau, tuo pat metu jausdama ir perga­
lingą džiaugsmą, ir pasišlykštėjimą. - Tu bijai jos. Aš taip ir ži­
nojau.
- Pasakiau, palik ją ramybėje, - pakeltu balsu ištaria Lindsė.
- Manai, aš turėčiau palikti ją ramybėje? - Budrumas ir aiš­
kumas pamažu dingsta. Dabar jau man atrodo, kad viskas slysta
iš rankų. - Tai tu nuolat elgiesi su ja kaip su šiukšle. Tu! Elodė
beviltiška. Žiūrėk, Elodė pati lipa ant Stivo, nors jam ir nepatin­
ka. Matai, Elodė ir vėl prisilakė. Tikiuosi, kad ji neprivems mano
automobilyje. Nenorėčiau, kad odinės sėdynės smirdėtų kaip al­
koholikas.
Išgirdusi paskutinį žodį Elodė staigiai įkvepia. Žinau, nuėjau
per toli. Ir kas mane traukė už liežuvio? Veidrodėlyje matau, kad
Elodė žiūri pro langą, o jos lūpos virpa, tarsi tuoj pravirks. Pir­

185
ma geriausių draugių taisyklė: kai kurių dalykų negalima sakyti
garsiai. Niekada.
Staiga Lindsė nuspaudžia stabdį. Mes esame 120-ajame greit­
kelyje, pusiaukelėje iki mokyklos, iki kurios liko dar beveik
kilometras, o už mūsų važiuoja virtinė automobilių. Iš paskos
riedanti mašina, kad neatsitrenktų į mus, staigiai sukteli į kitą
kelio juostą. Laimė, priešais neatlekia joks automobilis. Dabar
jau suklykia netgi Elodė.
- Jėzau! - Mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Pravažiuodamas
vienas vairuotojas piktai spusteli garso signalą, o žmogus, sėdin­
tis šalia jo, nuleidžia langelį ir kažką sušunka, bet aš neišgirstu
ką. Tik pastebiu piktą žvilgsnį ir šmėstelint beisbolo kepuraitę. -
Ką darai?
Už mūsų išsirikiuoja eilė automobilių, vairuotojai pypsi kaip
pašėlę. Bet Lindsė vis tiek sustabdo automobilį ir nesijudina iš
vietos.
- Lindsė, - sunerimusi ištaria Elodė. - Samė teisi. Tai nebe­
juokinga.
Lindsė pasilenkia prie manęs. Dingteli, kad tuoj trenks man
antausį. Bet ji tik atidaro automobilio dureles.
- Lauk! - ištaria ji tyliai, o balse girdėti įniršis.
- Ką? - Šalto vėjo gūsis plūsteli į automobilį ir man užgniau­
žia kvapą, lyg būčiau kumščiu gavusi į paširdžius. Kartu išgaruo­
ja visas pyktis ir drąsa, staiga pasijuntu baisiai pavargusi.
- Lindse. - Elodė norėjo ištarti tai žaismingai, bet nuskamba
isteriškai. - Negali išleisti jos čia. Juk žiauriai šalta.
- Lauk! - pakartoja Lindsė.

186
 Išsirikiavę automobiliai apvažiuoja mus ratu, vairuotojai pyp­
si ir nuleidę langelius rėkia ant mūsų. Jų žodžius nustelbia vari­
klių gaudesys ir garso signalų kaukimas, bet vis dėlto tai gana
nemalonu. Vos tik pagalvojusi, kad teks išlipti ir pėdinti kel­
kraščiu, o pro šalį riedės automobiliai ir žmonės spoksos į mane
pro langus, susigūžiu ir atsiremiu į atlošą. Laukdama palaikymo
žvilgteliu į Elodę, bet toji nusuka akis.
Lindsė pasilenkia prie manęs.
- Aš pasakiau, lipk lauk, - ištaria pašnibždomis. Jos burna -
prie pat mano ausies, tad kitu atveju galėtum pamanyti, kad
šnibžda man kokią paslaptį.
Čiumpu savo rankinę ir išlipu į šaltį. Jis toks ledinis, kad iš­
syk sustingsta kojos. Vos tik išsiropščiu lauk, tą pačią akimirką
Lindsė, nė neužtrenkusi durelių, šauna į priekį.
Pėdinu palei kelią vingiuojančiu kelkraščiu, nuklotu lapais ir
šiukšlėmis. Rankų ir kojų pirštai sustingo beveik akimirksniu.
Kad kraujas nesustotų tekėjęs, trepsenu ant apšerkšnijusių lapų.
Automobilių kelyje sumažėjo. Garso signalai tyla ir nutolsta lyg
pravažiuojančio traukinio kaukimas.
Netikėtai šalia manęs sustoja mėlyna tojota. Žilagalvė m ote­
ris, maždaug šešiasdešimties, pasilenkia ir palinguoja galva.
- Beprotė, - tarsteli ir piktai dėbteli į mane.
Kurį laiką tik stoviu ir žvelgiu į ją, o kai automobilis pradeda
važiuoti, staiga prisimenu, kad galiu elgtis bet kaip, kad niekas
nebesvarbu, ir tada parodau jai vidurinį pirštą vildamasi, jog ji
tai pamatys.
Visą kelią į mokyklą kartoju: Tai nesvarbu, niekas nebesvarbu,
kol galiausiai viskas ima regėtis beprasmiška.

187
Štai ką sužinojau tą rytą: jeigu peržengi ribą, bet nieko neatsi­
tinka, vadinasi, riba netenka prasmės. Čia kaip toje mįslėje apie
lūžtantį medį: ar girdėti, kaip miške lūžta medis, jeigu aplinkui
nėra jokio žmogaus, kuris tai girdėtų?
Tu vis toliau brėži ribą ir kaskart peržengi ją. Štai taip žm o­
nės ir nukrenta nuo Žemės krašto. Nustebsite sužinoję, kaip lengva
išlėkti iš orbitos ir patekti tenai, kur niekas tavęs nepasieks. Kaip
lengva netekti savęs, kaip lengva pasiklysti.
O galbūt ir nenustebsite. Galbūt kai kurie iš jūsų tai jau žinote.
Tiems žmonėms galiu tik pasakyti: apgailestauju.

Pirmas keturias pamokas pradykinėju - juk man viskas galima.

Porą valandų be tikslo klaidžioju mokyklos koridoriais. Netgi
norėčiau, kad kas mane sustabdytų (koks nors mokytojas ar pa­
vaduotoja Vinters, asistentas ar dar kas nors) ir paklaustų, ką čia
veikiu, arba pasipiktintų, jog bėgu iš pamokų, ir nusiųstų pas di­
rektorių į kabinetą. Kivirčo su Lindse man per mažai. Tebedegu
noru iškrėsti dar ką nors.
Tačiau sutikti mokytojai tik linkteli arba nusišypso, arba pa­
mojuoja man. Jie nežino, koks mano pamokų grafikas. Gal man
laisva pamoka, gal pamoka perkelta. Netgi nusiviliu, kad taip
lengva pažeisti taisykles.
Atėjusi j mokytojo Deimlerio klasę, tyčia nežiūriu jo pusėn,
bet jaučiu jo žvilgsnį. Vos įsmunku į suolą, jis iškart prieina.
- Dar kiek ankstoka vilkėti paplūdimio drabužėliais, nem a­
nai? - Jis plačiai nusišypso.
Anksčiau, jeigu mokytojas Deimleris žiūrėdavo į mane ilgiau
nei keletą sekundžių, aš imdavau nervintis. Bet šiandien prisi­

188
verčiu nenusukti akių. Man kūną užlieja šiluma. Prisimenu, kaip
aš, būdama gal penkerių, pas močiutę namie stovėdavau po šilu­
minėmis lempomis. Tiesiog nuostabu, ką gali žvilgsnis - jis švie­
są paverčia šiluma. Beje, Robio žvilgsnis manęs taip nenuteikia.
- Jeigu ką nors turite, pasipuikuokite, - sakau ramiai, nutai­
siusi kuo švelnesnį balsą. Matau, kaip žybteli mokytojo akys. Aš
nustebinau jį.
- Gal ir taip, - sumurma jis taip tyliai, jog išgirstu turbūt tik
aš. Tada visas išrausta, lyg negalėtų patikėti pats savimi. Paskui
galva parodo į mano suolą, ant kurio guli vien tik tušinukas ir
mažas bloknotėlis, kurį mudvi su Lindsė per pamokas siuntinė-
jame viena kitai, taip apsikeisdamos rašteliais. - Šiandien jokių
rožių? O gal puokštė per sunki, nebepaneši?
Nebuvau pamokose, tad negavau ir meilės laiškelių - nė vie­
no. Bet nesuku galvos. Anksčiau būčiau geriau mirusi nei per
Valentino dieną Tomo Džefersono mokyklos koridoriuose pa­
sirodžiusi be rožių. Anksčiau būčiau maniusi, jog tokia dalia -
blogesnė už mirtį.
Na taip, tai buvo anksčiau, kai dar nežinojau, kas manęs
laukia.
Lošteliu atgal ir gūžteliu pečiais.
- Turbūt jau išaugau iš to. - Atrodo, lyg į mane būtų perėjęs
kito žmogaus pasitikėjimas savimi, kokios nors vyresnės ir gra­
žesnės moters, jaučiuosi taip, tarsi atlikčiau tos nepažįstamosios
vaidmenį.
Mokytojas Deimleris nusišypso man, ir vėl pastebiu keistą
žybsnį jo akyse. Jis grįžta prie savo stalo ir suploja delnais, m os­
teli visiems užimti savo vietas. Kaip visada, iš po jo marškinių

189
apykaklės kyšo sena pinta virvelė, ir aš įsivaizduoju, kaip suimu
ją pirštais, prisitraukiu mokytoją ir pabučiuoju. Jo lūpos putlios,
bet ne per daug, tokios formos, kokios ir turėtų būti vaikino lū­
pos: jeigu jis vos pravertų burną, tavo lūpos turėtų kaip tik tilpti į
tą tarpelį. Prisimenu nuotrauką iš klasės albumo, kurioje Deim-
leris stovi apsikabinęs savo vakarėlio damą. Ji - lieknutė, ilgais
rudais plaukais, graži šypsena. Ji panaši į mane.
- Dėmesio! - šūkteli mokytojas, kai kikendami ir mosikuo­
dami rožėmis mokiniai susėda į savo vietas. - Žinau, šiandien -
Valentino diena ir meilė tiesiog sklando ore, bet atspėkite, kas
dar plevena ore? Ogi išvestinės!
Keli mokiniai kažką burbteli nepatenkinti. Pro duris pavėla­
vęs įlekia Kentas. Ant peties jis užsimetęs krepšį. Šis prasegtas,
ir Kentui einant iš jo byra popieriaus lapai, lyg Kentas būtų Jo­
nukas ar Grytutė ir norėtų būtinai palikti pėdsaką - išmėtyti
neužbaigtus piešinius ir užrašus, kad kas nors galėtų atsekti jį
iki matematikos kabineto. Jis' mūvi per didelėmis samanų spal-
vos kelnėmis, iš po kurių kyšo juodai ir baltai languoti sport­
bačiai.
- Atsiprašau, - uždusęs burbteli Kentas. - Avarinė situacija
„Sielvarto*1 redakcijoje. Problemos su spausdintuvu. Piktybinis
popieriaus auglys antrame stalčiuje. Teko staigiai operuoti, ki­
taip rizikavome jo netekti. - Kentas nuskuba prie savo suolo.
Jam įveikus pusę kelio, krepšyje ant suglamžytų popierių krūvos
gulėjęs matematikos vadovėlis staiga šokteli aukštyn ir su trenks­
mu nukrinta ant grindų. Visi praplyšta juoktis. O aš susierzinu.
Kodėl jis visad toks nevalyvas? Negi taip sunku užsisegti krepšį?

190
 Kentas pastebi, kad žiūriu į jį, ir jam veikiausiai dingteli, jog
esu dėl jo susirūpinusi, nes nusišypso man ir be garso, vien lū­
pomis, ištaria: Vaikščiojanti nelaimė, tarsi tuo didžiuotųsi.
Vėl nukreipiu dėmesį į mokytoją Deimlerį. Jis stovi priešais
klasę sukryžiavęs rankas ant krūtinės, apsimestinai rim tu veidu.
Tai dar vienas man patinkantis jo bruožas: jis niekada rimtai ne-
supyksta.
- Džiaugiuosi, kad spausdintuvas išgyveno, - sako jis, kils­
telėdamas antakius. Jo marškinių rankovės atraitotos ir matyti
įdegusios rankos. O gal tiesiog jo oda tokios spalvos - tamsaus
medaus. - Kaip minėjau, puikiai žinau, kad Valentino diena ku­
pina jaudulio, bet tai nereiškia, jog galima nekreipti dėmesio į
paprastą...
- Amūrai! - suklykia kažkas, ir klasėje pasigirsta kikenimas.
O štai ir jie: velniukas, zuikutis ir išblyškęs angelas didelėmis
akimis.
Mokytojas Deimleris iškelia rankas ir atsiremia į stalą.
- Pasiduodu, - sako jis. Tada atsisuka ir nusišypso man. Šyp­
sena nušviečia jo veidą tik sekundėlę, bet to pakanka, kad mano
širdyje įsižiebtų kalėdinė eglutė.
Angelas įteikia man tris rožes (vieną nuo Robio, vieną nuo
Taros Fliut ir vieną nuo Elodės), tada atidžiai peržiūri visus raš­
telius, prikabintus prie kitų rožių, - kiekvieną atverčia ir per­
meta akimis ieškodamas mano vardo. Toji mergaitė darbuojasi
susikaupusi ir nuoširdžiai, tarsi labai stengtųsi viską atlikti ne­
priekaištingai. Peržiūrinėdama adresatus ji be garso, vien lūpo­
mis, taria vardus stebėdamasi, kad mokykloje tiek daug žmonių

191
ir tiek daug rožių, kurias reikia įteikti, tiek daug draugų. O man
tikra kančia žiūrėti į ją, tad pašoku ir čiumpu kreminę rožę jai iš
rankų. Nustebusi mergaitė žingteli atatupsta.
- Ši skirta man, - sakau. - Atpažįstu ją.
Mergaitė išverčia akis ir linkteli. Abejoju, ar bent kartą gy­
venime kuris nors vyresnis moksleivis yra ištaręs jai bent vieną
žodį. Ji prasižioja ketindama kažką atsakyti, bet aš pasilenkiu ir
tyliai, kad negirdėtų kiti, šnipšteliu jai:
- Nieko nesakyk. - Mergaitės akys dar labiau išsiplečia. Ji no­
rėjo pasakyti, kad rožė graži. Negaliu to pakęsti. Negaliu pakęsti,
nes rožė, kaip ir visa kita, neturi jokios prasmės, yra šlamštas. -
Ji lėks tiesiai į šiukšliadėžę, - ištariu piktai.
Visi klasėje tebekikena ir vienas kitam rodo draugų atsiųstus
raštelius, spėlioja, kiek rožių gali tikėtis iki pamokų pabaigos.
Vos tik mokytojas Deimleris išlydi amūrus pro duris, surenku
savo rožes, nuskuodžiu per klasę ir sugrūdu į didelę šiukšliadė­
žę, stovinčią prie pat mokytojo stalo.
Staiga visi nuščiūva. Keli žmonės aikteli, o Krisė Volker net
persižegnoja, lyg būčiau sudeginusi Bibliją. Štai kokios svar­
bios tos rožės. Bekė Rof kilsteli nuo kėdės, lyg ketintų pulti prie
šiukšliadėžės ir išgelbėti gėles nuo tokio baisaus likimo - būti
sumaigytoms po popieriais ir pieštukų drožlėmis, po lapais su
nepavykusiais testais, po tuščiomis skardinėmis. Aš nė nežvilg­
teliu Kento pusėn. Nenoriu matyti jo veido.
- Negalima taip imti ir išmesti rožių, Šame, - burbteli Bekė. -
Juk kažkas norėjo padaryti tau malonumą.
- Aha, - įsiterpia Krisė. - Taip nevalia elgtis.
Gūžteliu pečiais.

192
 - Galit pasiimti, jei norit. - Mosteliu į šiukšliadėžę, ir Bekė
meta ton pusėn ilgesingą žvilgsnį. Turbūt svarsto, ar dėl keturių
papildomų rožių jos prestižas mokykloje išties šoktelės, jeigu ji
visų akivaizdoje ims raustis šiukšliadėžėje.
Mokytojas Deimleris šypsosi ir mirkteli man.
- Ar tikrai manai, kad tai gera mintis, Šame? - Jis iškelia ran­
kas delnais į viršų. - Tu daužai gerbėjų širdis.
- Argi? - Rytoj visa tai jau bus dingę, prapuolę ir ištrinta iš
atminties. O rytojų ištrins kita diena, tą kitą - dar kita, ir taip iki
begalybės. Visa tai bus švariai išvalyta, neliks nė dėmelės. - Negi
ir jūsų?
Klasėje stoja m irtina tyla. Kažkas kosteli. Mokytojas suglu­
mo, nesupranta, ar jį erzinu, ar kalbu rimtai. Jis nervingai apsi­
laižo lūpas ir ranka perbraukia sau per plaukus.
-K ą?
- Jūsų širdį. - Pasistiebiu ir atsisėdu ant mokytojo stalo kraš­
to. Dabar sijonas vos dengia apatines kelnaites. Širdis plaka taip
greitai, kad girdėti tik ūžesys. Jaučiuosi lyg slysčiau žemės pavir­
šiumi. - Ar sudaužiau ir ją?
- Hm... - Jis nudelbia akis ir čiupteli marškinių rankovę. -
Sėskis į savo vietą, Šame. Laikas pradėti pamoką.
- Maniau, kad jums patinka toks vaizdelis. - Kiek atsilen­
kiu atgal ir iškeliu rankas virš galvos. Oras staiga įsielektrina,
į visas puses zyzdama lekioja įtampa. Oras net vibruoja, kaip
būna prieš pat trenkiant žaibui. Kažkas klasės gale nusijuokia,
kažkas burbteli: Jėzau. Galbūt m an tik vaidenasi, bet atpažįstu
Kento balsą.

193
 Mokytojas Deimleris dėbteli į mane. Jo veidas net pajuodęs
iš pykčio.
- Sėsk!
- Jeigu taip norit...
Lėtai nuslystu nuo stalo, apeinu aplink mokytojo kėdę ir atsi­
sėdu ant jos. Neskubėdama sukryžiuoju kojas ir gražiai sudedu
rankas į sterblę. Klasėje pasigirsta tylus kikenimas, kažkas aik­
teli. Nenutuokiu, iš kur staiga toks pasitikėjimas? Neseniai, vos
prieš kelis mėnesis, aš net suakmenėdavau, kai koks vaikinas,
taip pat ir Robis, užkalbindavo mane. O dabar viskas atrodo taip
paprasta, taip natūralu, lyg pirm ą kartą gyvenime būčiau užsivil­
kusi savo tikrąją odą.
- Į savo kėdę, - kone suurzgia mokytojas Deimleris. Jo vei­
das - tamsiai raudonas, beveik violetinis.
Man pavyko išvesti jį iš kantrybės - turbūt pirm ą kartą
Tomo Džefersono mokyklos istorijoje. Žinau, kad ir kokį žai­
dimą žaistume, aš ką tik laimėjau vieną tašką. Vos pagalvojusi
apie tai pajuntu keistą tuštumą. Tai nėra blogai, panašiai jautiesi
važinėdamas amerikietiškaisiais kalneliais - leki aukštyn ir ži­
nai, kad bet kurią akimirką pasieksi aukščiausią tašką. O tada
dalelę sekundės stabtelėsi pačiame viršuje, apžvelgsi po kojomis
besidriekiantį pasaulį ir leisiesi į nuostabiausią kelionę gyveni­
me. Tai tokia tuštuma, kokią jauti papūtus stipriam vėjui - vis­
kas staiga ima plaikstytis, o prieš vagonėliui pasileidžiant žemyn
pradedi klykti.
Juokas klasėje virsta ūžesiu. Jeigu stovėtum už durų, pamany­
tum , kad girdi plojimus.

194
 Iki pamokos pabaigos elgiuosi ramiai, nors klasėje vis dar gir­
dėti šnabždesys, tai vienas, tai kitas mokinys praplyšta juokais.
Gaunu tris raštelius. Viename, nuo Bekės, parašyta: Tu - nuos­
tabi! Kitas - nuo Hanos Gordon, kuri rašo: Jis toooks seksualus.
Trečias nukrinta tiesiai man ant kelių, nė nespėjus pastebėti, kas
jį metė. Raštelis suglamžytas, lyg būtų ištrauktas iš šiukšliadėžės.
Jame parašyta: Kekšė. Man iš gėdos parausta skruostai, jaučiuosi
lyg pykintų ar suktųsi galva. Tačiau tai greitai praeina. Visa tai -
nebetikra. Net ir aš nesu tikra.
Ketvirtas raštelis atkeliauja prieš pat skambutį. Jis, sulanks­
tytas kaip miniatiūrinis lėktuvėlis, atlekia tiesiai prie manęs ir
tyliai nusileidžia ant suolo kaip tik tą akimirką, kai mokytojas
Deimleris atsisuka nuo lentos, ant kurios rašė kažkokią lygtį.
Lėktuvėlis atrodo tiesiog tobulai. Man netgi gaila jį išardyti, bet
vis dėlto išlankstau sparnus ir randu tvarkingai didžiosiomis rai­
dėmis parašytą žinutę: Tu verta daugiau.
Nors jokio parašo nėra, žinau, kad raštelis nuo Kento. Staiga
pajuntu, kaip mane perveria kažin kas aštraus ir sunkiai nusako­
mo, tarsi po šonkauliais smigtų peilio ašmenys. Man ima trūkti
oro, regis, tuoj pradėsiu žiopčioti. Aš neturėčiau būti mirusi. Tai
neturėčiau būti aš.
Atsargiai paimu raštelį, perplėšiu jį per pusę, tada dar kartą.
Per pamoką visi nenustygome vietose, tad mokytojas Deim­
leris galų gale pasiduoda ir mus paleidžia kelios minutės iki
skambučio.
- Nepamirškit: pirm adienį rašysim testą. Ribos ir asimpto-
tės. - Mokytojas nueina prie savo stalo ir atsiremia į jį. Atrodo
pavargęs. Klasėje visi vieningai atsidūsta, tada pasigirsta paltų

195
šlamesys ir kėdžių brūžinimas j grindis. - Samanta Kingston,
prašau, pasilik po pamokos.
Jis nepakelia akių, o jo tonas mane sunervina. Pirmą kartą
topteli, kad iš tikrųjų galiu sulaukti bėdos. Na, iš tiesų man tai
nerūpi, bet jeigu mokytojas Deimleris ims pamokslauti apie gerą
elgesį, numirsiu iš gėdos. Numirsiu dar kartą.
- Sėkmės, - išeidama tarsteli Bekė.
Mudvi nesame draugės. Lindsė vadina ją kalakutpalaike, mat
Bekė kiekvieną mielą dieną valgo sumuštinį su kalakutiena. Bet
dabar jos palinkėjimas mane apramina.
Mokytojas Deimleris palaukia, kol paskutinis mokinys išeis iš
klasės (akies krašteliu matau, kad Kentas lūkuriuoja tarpdury),
tada lėtai prieina prie durų ir uždaro jas. Durys keistai pokšteli
(tai lyg keistas nežinia kokios pabaigos ženklas), ir aš net krūp­
teliu. Užsimerkiu ir pasijuntu taip, tarsi vėl sėdėčiau automobi­
lyje kartu su Lindse, lyg tamsoje lėktume Felou Ridžo keliu, o
priešpriešiais link mūsų grėsmingai tarytum kaltinimas artėtų
nežinia.kokio automobilio žibintai. Jie visad nusuka į šoną pirm i,
sako Lindsė, ir tą akimirką pagaliau suvokiu, kodėl ji taip elgiasi.
Ogi todėl, kad jai patinka ta jaudinanti akimirka, kai nežinai, ar
automobilis iš tiesų nusuks į šoną, o gal nenusuks, ir staiga tu
pats nudardėsi nuo kelio į juodą tamsą.
Kai atsimerkiu, mokytojas Deimleris stovi įsirėmęs į šonus ir
įdėmiai žiūri į mane.
- Ką, po velnių, sau galvoji?
Toks šiurkštumas mane apstulbina. Joks mokytojas nėra ant
manęs šaukęs.

196
 - Aš... Aš nesuprantu, apie ką jūs. - Mano balsas nuskamba
vos girdimai, tarsi kokios mažvaikės.
- Apie tą kvailą cirką visų akivaizdoje. Ko tu sieki?
Atsistoju - kad neatrodyčiau kaip maža mergytė, žiūrinti į
jį pakėlusi akis. Man linksta kojos, tad ranka atsiremiu į suolą.
Stengdamasi susitvardyti giliai įkvepiu. Tai - nesvarbu. Visa tai
bus panaikinta, ištrinta.
- Atsiprašau, - ištariu kiek tvirčiau. - Tikrai nesuprantu, apie
ką kalbate. Ar padariau ką ne taip?
Mokytojas žvilgteli į duris, matau, kaip įsitempia jo veido
raumenys. Staiga vėl pasijuntu užtikrintai. Norėčiau ištiesti ran­
ką ir paliesti jį, suleisti pirštus jam į plaukus.
- Dėl tokio elgesio gali sulaukti nemalonumų, - sako jis, ne­
žiūrėdamas į mane. - Ir aš galiu per tave sulaukti nemalonumų.
Nuskamba skambutis: pamoka baigėsi tik dabar. Vėl pajun­
tu tą vibruojantį jaudulį kūne ir ore. Lėtai apeinu aplink suolą
ir žengiu prie mokytojo. Sustoju, kai tarp mūsų lieka vos pusės
metro tarpas. Deimleris, užuot atsitraukęs, pagaliau pažvelgia į
mane. Jo akys kažin kokios keistos, ir tai mane truputį neram i­
na. Bet neišsigąstu.
Nesivaržydama atsiremiu į Bekės suolą ir lenkiuosi atgal. Al­
kūnėmis atsiremiu į suolą taip, kad mokytojas matytų mano k rū ­
tinę, kojas ir visa kita. Mano galva tarytum atsiskiria nuo kūno,
kraujas išteka ir aš visa imu tirpti, virstu vibruojančia energija.
- Man patinka nemalonumai, - ištariu taip, kad nuskambėtų
kuo seksualiau.
Mokytojas Deimleris žvelgia tiesiai man į akis, nors puikiai
žinau, kad jam prireikė nemažai pastangų nežvilgtelėti į kūną.

197
 - Ką darai?
Mano sijonas pakyla taip aukštai, jog matyti apatinės kelnaitės
su juostele. Jos rožinės spalvos, nėriniuotos. Mūvėdama kelnai­
tes su juostele visada jaučiuosi taip, tarsi j užpakalį būtų sulin­
dusi gumytė, bet pernai mudvi su Lindse nusipirkome vienodas
Victoria’s Secret kelnaites ir viena kitai prisiekėme jas nešioti.
- Galiu liautis, jeigu norite. - Žodžiai - lyg iš filmo, kalbu
tarsi pagal scenarijų. Nors labai nesistengiu, mano balsas skam­
ba jausmingai. Sulaikau kvėpavimą, o laukiant jo atsakymo vis­
kas aplinkui, visas pasaulis, akimirką sustingsta.
Tačiau kai mokytojas prabyla, jo balse girdėti nuovargis ir
nuobodulys. Visai ne tai, ko tikėjausi.
- O ko tu nori, Samanta?
Jo balso tonas mane nustebina, ir kurį laiką nesumoju, ką
atsakyti. O mokytojas žiūri į mane nekantraudamas, lyg būčiau
ką tik paprašiusi geresnio pažymio. Nuaidi antras skambutis. Jis
tuoj prim ins man apie pirmadienio testą ir lieps eiti iš klasės. Re­
gis, nebekontroliuoju situacijos, nežinau, kaip elgtis toliau. Ore
vis dar jaučiu vibraciją, bet dabar ji kažin kokia grėsminga, tarsi
aplink būtų pilna aštrių daiktų, kurie tuoj ims kristi žemyn.
- Aš... Aš noriu tavęs. - Mano žodžiai nuskambėjo labai jau
netvirtai. Ir vis dėlto štai ko aš noriu. Štai ko norėjau visada -
mokytojo... Išsigąstu, nes staiga iš galvos išgaravo jo vardas. Nie­
kaip negaliu jo prisiminti. Guliu išsitiesusi pusnuogė prieš m a­
tematikos mokytoją - ir nežinau jo vardo. M irk iš juoko! Ir tada
prisimenu: Evanas. - Aš noriu tavęs, Evanai, - sakau jau drąsiau.
Tai pirm as kartas, kai kreipiuosi į jį vardu.

198
 Jis ilgai žiūri į mane, taip ilgai, kad pradedu nervintis. Baisiai
knieti nusukti akis į šoną, timptelėti žemyn sijoną arba sukry­
žiuoti rankas ant krūtinės, bet prisiverčiu nejudėti.
- Apie ką galvoji? - paklausiu pagaliau.
Mokytojas nieko neatsako, tik prieina prie manęs, uždeda
rankas ant pečių ir stumteli atgal. Išsitiesiu ant Bekės suolo, o jis
pasilenkia ir ima bučiuoti mane, lyžteli kaklą, ausį, tyliai suinkš­
čia lyg mūsų Patrakėlis, kai prašosi išleidžiamas nusišlapinti. Gu­
lėdama po juo jaučiuosi tokia mažutė. Jo tvirtos rankos graibo
man pečius, viena ranka nuslysta po palaidinuke ir taip stipriai
suspaudžia vieną krūtį, paskui - kitą, kad aš vos neklykteliu. Jo
liežuvis didelis ir storas. Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu.
Aš bučiuojuosi su mokytoju Deimleriu. Lindsė nepatikės, galvoju
sau. Bet jaučiuosi visai ne taip, kaip įsivaizdavau. Jo dvi dienas
neskustos barzdos šeriukai šiurkščiai trinasi į odą, ir man top­
teli siaubinga mintis: taip jaučiasi ir mano mama, bučiuodama
mano tėtį.
Kai atsimerkiu, pamatau margas klasės lubų plokštes, tas pa­
čias, į kurias valandų valandas spoksodavau šį semestrą. Dėbsau
į tas plokštes, paskui imu skaičiuoti jas, lyg būčiau musė, zirzian­
ti toli nuo savo kūno. Kaip gali būti, kad lubos lieka savo vietoje,
kai vyksta tokie dalykai? Kodėl jos nenukrenta? - galvoju. Ir stai­
ga man pasidaro nebejuokinga - staiga visi tie aštrūs, žvilgantys
daiktai, kyboję ore, vienu m etu sminga žemyn. Tuo pat metu že­
myn nudarda ir kažkas manyje. Jaučiuosi taip, tarsi blaivyčiausi
po visą naktį trukusių išgertuvių.
Rankomis įsiremiu mokytojui į krūtinę ir pamėginu nustum ­
ti, bet jis per sunkus, per stiprus. Pirštais jaučiu jo raumenis

199
(mudvi su Lindse sužinojome, kad mokydamasis vidurinėje jis
žaidė žolės riedulį), padengtus plonu riebalų sluoksniu. Jis už­
gulęs mane visu svoriu, ir aš negaliu kvėpuoti. Po juo jaučiuosi
lyg sutraiškyta, mano kojos prasiskečia ir apžergia jį per klubus,
man prie pilvo prisispaudžia šiltas, apvalus ir sunkus jo pilvas.
Jėga atplėšiu savo lūpas nuo jo.
- Mes... Mes negalime to daryti čia.
Ne tai norėjau pasakyti - žodžiai išsprūdo patys. Iš tikrųjų tu ­
rėjau omeny: Mes negalime to daryti. Nei čia, nei kur nors kitur.
Norėjau pasakyti: Liaukis!
Jis sunkiai kvėpuoja ir vis dar žiūri į mano lūpas. Jam ant kak­
tos, prie pat plaukų, pamatau mažą prakaito lašelį. Stebiu, kaip
jis teka per visą kaktą iki pat nosies galiuko. Pagaliau Deimleris
atšlyja nuo manęs, ranka pasitrina smakrą ir linkteli.
Vos tik jis atsitraukia, aš atsistoju ir trūkteliu žemyn sijoną.
Man dreba rankos ir kojos, bet nenoriu, kad jis tai pastebėtų.
- Tu teisi, - ištaria jis ir papurto galvą, tarsi budintųsi iš gi­
laus miego. - Tu teisi.
Tada žengia keletą žingsnių atgal ir atsuka man nugarą. Kurį
laiką m udu tiesiog stovime ir nekalbame. Mano galvoje tuščia,
jokių minčių. Mokytojas stovi vos už kelių žingsnių, bet man re­
gisi, kad jis beviltiškai toli, taip toli, jog vos matomas horizonte,
lyg siluetas pūgos sūkury.
- Samanta? - Jis pagaliau atsigręžia į mane, pasitrina akis ir
atsidūsta, lyg būčiau jį išvarginusi. - Klausyk, tai, kas čia buvo...
Manau, nereikia tau priminti, kad tai turi likti vien tarp mūsų.
Jis nusišypso man, bet tai - ne toji įprasta maloni jo šypsena.
Jo akyse nematyti linksmumo.

200
 - Tai labai svarbu, Samanta. Supranti? - Jis vėl atsidūsta. -
Visi darome klaidų... - Jis nutyla ir žiūri į mane.
- Klaidų, - pakartoju, ir šis žodis aidu atsimuša m an galvoje.
Nesuprantu, ką jis turi omeny: ar kad suklydo pats, ar negerai
pasielgiau aš? Klaida, klaida, klaida. Keistas žodis, kažin koks
geliantis.
Man ima rodytis, kad mokytojo Deimlerio burna, akys, no­
sis, visas veidas pasikeitė ir tapo neatpažįstamas, svetimas, lyg iš
Pikaso paveikslo.
- Noriu žinoti, ar galiu tavim pasitikėti.
- Žinoma, gali, - išgirstu save sakant.
Jis vos nepaglosto man galvos. Atrodo, tuoj pasakys: Gera
mergaitė.
Paskui kurį laiką aš tiesiog stypsau. Nenumanau, ar jis prieis
ir pabučiuos arba apkabins mane, bet būtų kvaila tiesiog imti ir
išeiti, paprasčiausiai susirinkti daiktus ir pėdinti sau, lyg nieko
nebūtų įvykę. Deimleris kurį laiką žiūri į mane mirksėdamas,
galiausiai ištaria:
- Pavėluosi į valgyklą pietų.
Dabar jau aš tikrai žinau, kad galiu eiti, tad čiumpu rankinę
ir išlekiu.
Atsidūrusi koridoriuje atsišlieju į sieną. Gera nugara jaus­
ti šaltą mūrą. Manyje kažkas kunkuliuoja, tik nesumoju, ar čia
šokinėti aukštyn žemyn ir juoktis, ar verkti. Laimė, koridorius
tuščias. Visi pietauja.
Išsitraukiu telefoną ketindam a parašyti žinutę Lindsei, bet
prisimenu, kad mudvi susipykome. Lindsės žinutės, kurioje
ji klausia, ar noriu eiti pas Kentą į vakarėlį, šiandien negavau.

201
Tikriausiai ji vis dar pyksta ant manęs. Galbūt susipykau ir su
Elode. Prisiminusi, ko prikalbėjau automobilyje, pasijuntu siau­
bingai. Galėčiau parašyti žinutę Elei (bent jau ji neturėtų būti
užpykusi ant manęs). Ilgai galvoju rinkdama tinkamus žodžius.
Keistoka būtų rašyti: Bučiavausi su mokytoju Deimleriu, bet jei­
gu parašysiu su Evanu, ji nesupras, apie ką kalbu. Ir su Evanu
Deimleriu skamba kažin kaip ne taip, be to, mes ne tik bučiavo­
mės. Jis buvo atsigulęs ant manęs.
Galiausiai nutariu nerašyti nieko ir įm etu telefoną atgal į
rankinę. Palauksiu, kol susitaikysiu su Lindse ir Elode, tada
joms viską ir papasakosiu. Taip bus paprasčiau, o ir papasako­
ti galima daug gražiau, nei buvo iš tikrųjų. Be to, matysiu jų
veidus. Lindsė tuoj ims pavydėti - ir puiku, taigi tikrai verta
palaukti. Pasitepu smakrą koreguojančia pudra, kad paslėpčiau
raudonas dėmes, atsiradusias po mokytojo Deimlerio man at­
liktos (visai nereikalingos) veido odos eksfoliacijos, ir patrau­
kiu į valgyklą.

N E G A L I M A S P R Ę S T I A P I E K N Y G Ą IŠ
KAREI VI ŠKŲ BATŲ METALU K A U S T Y T O M I S
N O S I MI S , AR BA PI RMAS Į SPŪDI S -
KLAIDINGAS
Kai po dešimties minučių įžengiu į valgyklą, mūsų staliuką ran­
du tuščią. Dabar jau žinau, kad draugės metė mane - oficialiai
ir tyčia.
Sekundės dalelę juntu visų žvilgsnius nukrypstant į mane.
Nevalingai kilsteliu ranką prie veido - staiga išsigąstu, kad visi
pastebės paraudusį smakrą ir supras, ką veikiau.

202
 Neriu atgal į koridorių. Man reikia pabūti vienai, m an reikia
suimti save į rankas. Pasuku link tualeto. Bet vos priartėjusi pa­
matau pro duris išlekiančias dvi krizenančias, už parankių susi­
kibusias antraklases gimnazistes. (Lindsė tokias vadina sausai-
niukais-dvynukais, nes visad vaikšto susiklijavusios po dvi, o kai
jų susirenka daugiau, pasidaro bloga.)
Pietų metu judėjimas tualetuose - pats didžiausias: visos m er­
ginos skuba pasidažyti lūpų, pasiguosti viena kitai, kad jaučiasi
per storos, ar pagrasinti, kad tuoj apsivems kabinoje. O aš dabar
visai nepageidauju klausytis nesibaigiančių tų kvaišų dejonių.
Pasuku link senojo tualeto, esančio pačiame Gamtos mokslų
priestato gale. Vargu ar kas naudojosi juo nuo tada, kai pernai
prie laboratorijų buvo įrengti naujesni tualetai (kuriuose klozetai
neužsikemša, kaip amžinai nutikdavo anuose). Kuo labiau tols­
tu nuo valgyklos, tuo tylesnis darosi balsų gaudesys; galiausiai
jis tampa panašus į vos girdimą vandenyno ošimą. Su kiekvienu
žingsniu tampu vis ramesnė. Kulniukai kaukši į grindų plyteles
vienodu ritmu.
Kaip ir tikėjausi, Gamtos mokslų priestatas tuščias. Čia kaip
visada atsiduoda cheminiais valikliais ir siera. Bet šiandien už­
uodžiu dar ir dūmų kvapą, sumišusį su keistai aitriu kitu kvapu.
Stumteliu tualeto duris, bet jos neatsidaro. Stumteliu stipriau, ir
kažkas sudžeržgia. Iš visų jėgų trenkiuosi į duris petimi, ir paga­
liau jos atsilapoja. Iš inercijos įlekiu vidun ir keliu atsitrenkiu į
kėdę, kuri buvo įremta į durų rankeną. Koją persmelkia skaus­
mas. Tas keistas kvapas tualete dar stipresnis.
Numetu rankinę ir pasilenkusi susiimu už kelio.
- Šūdas.

203
 - Koks čia velnias?
Išgirdusi balsą net pašoku. Nė nepastebėjau, kad tualete esu
ne viena. Pakeliu galvą ir pamatau Aną Kartulo, stovinčią su ci­
garete rankoje.
- Jėzau, - sakau. - Tu mane išgąsdinai.
- A š tave išgąsdinau? - Ji atsiremia į sieną ir nukrato pelenus
į kriauklę. - Tu tiesiog jėga įsilaužei vidun. Negi nemoki bels­
tis? - burbteli, tarsi būčiau įsibrovusi į jos namus.
- Atsiprašau, kad sugadinau tau šventę, - tarsteliu ir neryž­
tingai pasuku prie durų.
- Palauk. - Ana iškelia ranką, atrodo susinervinusi. - Nie­
kam neišduosi?
- Apie ką tu?
- Apie šitą. - Ji įtraukia dūmą ir iškvepia pilką kamuolį.
Ta jos cigaretė labai plona, atrodo, tarsi būtų susisukusi ją
pati. Ir tada man topteli: tai - kasiakas. Tikriausiai marihuana
sumaišyta su didoku kiekiu tabako, nes ne iškart atpažinau kva­
pą, kuriuo po kiekvieno vakarėlio dvokia mano drabužiai. Kartą
Elodė sakė, esą man pasisekė, kad mano mama nelenda į mano
kam barį, kitaip pagalvotų, jog prekiauju žole tiesiai iš nešvarių
drabužių pintinės.
- Na ir kas? Atėjai čionai ir surūkei savo pietus? - Norėjau tik
pajuokauti, bet nuskambėjo lyg pasityčiojimas.
A kim irką Ana dėbso į grindis. Tada pastebiu tuščią sumušti­
nių maišelį ir ant plytelių gulintį pustuštį traškučių pakelį. Man
topteli, jog nė karto nesu mačiusi jos valgykloje. Turbūt kiekvie­
ną dieną ji pietauja čia.

2 04
 - Aha, man patinka šitos patalpos apstatymas. - Pastebėjusi,
kad žiūriu j maišelį sumuštiniams, Ana išmeta nuorūką ir sukry­
žiuoja rankas ant krūtinės. - O ką tu čia veiki? Negi neturi... - Ji
nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Negi neturi draugių?
- Man reikėjo į tualetą, - atsakau.
Akivaizdu, kad meluoju, nes išsyk nepuoliau prie klozeto, bet
jaučiuosi pavargusi, taigi nesugalvoju nieko geresnio, be to, Ana
daugiau ir neklausinėja.
Kurį laiką tvyro nesmagi tyla. Niekada gyvenime (ar bent jau
tame gyvenime, kuris buvo prieš automobilio avariją) nesu kal­
bėjusi su Ana Kartulo, išskyrus vieną kartą, kai ji išvadino Lind­
sę šlykščia paleistuve. Tąsyk pasakiau jai: Nevadink jos taip bjau­
riai. Bet verčiau jau liksiu čia nei grįšiu į koridorių. Galų gale,
man į viską nusispjaut, taigi atsisėdu ant kėdės ir atremiu koją
į kriauklę. Ana atsipalaiduoja ir atsišlieja į sieną. Jos akys kiek
apsiblaususios, pati - suglebusi. Ji mosteli galva į mano kelį.
- Atrodo patinęs.
- Aha, nes kažkas užrėmė duris kėde.
Ana sukikena. Ji tikrai apsirūkiusi.
- Gražūs batai. - Ana kilsteli antakius ir nužvelgia mano ba­
tus, mat sėdžiu atrėmusi kojas į vieną iš apvalių tualeto kriau­
klių. Nesuprantu, ar ji kalba rimtai. - Sunku paeiti, ką?
- Paeinu, - atsakau kiek per greitai. Tada gūžteliu pečiais. -
Na, kalbu apie nedidelius atstumus.
Ana prunkšteli ir delnu užsidengia burną.
- Nusipirkau juos dėl juoko.- Nenutuokiu, kodėl puoliau tei­
sintis, bet šiandien viskas klojasi kitaip nei turėtų. Beveik visos
taisyklės sulaužytos. O Ana veikia mane raminamai - ji elgiasi

205
taip, tarsi būtų nė kiek nekeista, jog, užuot kiekviena sau pieta­
vusi valgykloje, mudvi kartu leidžiame laiką kalėjimo vienutės
dydžio tualete.
Ana pašoka ir atsisėda ant palangės, tada iškėlusi pakraipo
priešais mane pėdas. Jos drabužiai visai netinka Valentino die­
nai. Nieko stebėtina. Ji vieną ant kitos vilki kelias juodas trikota­
žines palaidinukes, o ant viršaus - džemperį, kuris truputį pra­
segtas. Džinsų klešnių apačia apdriskusi, ant juosmens trūksta
sagos, tad kelnės susegtos žiogeliu. Ji avi didžiuliais ilgaauliais
kareiviškais batais apvaliomis metalu kaustytomis nosimis.
- Tau reikėtų nusipirkti tokius. - Ji kaukšteli kulnais lyg pan­
ke Dorotė, iš Ozo šalies keliaujanti namo. - Patys patogiausi ba­
tai iš visų mano turėtų.
Pažvelgiu į ją, lyg sakyčiau: Aha, kurgi ne.
Ana patrauko pečiais.
- Nesakyk „ne“, kol nepasimatavai.
- Gerai, duok.
Ana ilgai žiūri į mane - turbūt svarsto, ar kalbu rimtai.
- Štai kas. - Nusispiriu batus. Jie garsiai šlepteli ant grindų. -
Mudvi apsikeisim.
Netardama žodžio Ana pasilenkia, atsisega ir nusitraukia ba­
tus. Mane nustebina jos kojinės - dryžuotos, vaivorykštės spal­
vų. O tikėjausi pamatyti kaukoles ar ką panašaus. Ji nusimauna
ir kojines, suspaudžia saujoje ir atkiša man.
- Bee... - Suraukiu nosį. - Ačiū, nereikia. Verčiau apsieisiu
be jokių.
Ana nusijuokia.

206
 - Kaip sau nori.
Kai užsitraukiu jos batus, suprantu, kad ji buvo teisi. Batai jė­
giškai patogūs, net ir be kojinių. Oda vėsi, minkštutėlė. Sukioju
kojas ir grožiuosi.
- Jaučiuosi taip, lyg ruoščiausi eiti gąsdinti vaikų. - Viena į
kitą trinkteliu išsipūtusias metalu kaustytas batų nosis. Pasigirs­
ta ausiai mielas kaukštelėjimas.
Ana užsimauna mano aukštakulnius ir atsistoja.
- Jaučiuosi lyg akrobatė. - Ji susvyruoja išskėtusi rankas į šo­
nus, tarsi eitų lynu, pamėgina pavaikščioti po tualetą.
- Mūsų batų dydis vienodas, - tarsteliu, nors tai akivaizdu.
- Trisdešimt devintas - pats populiariausias, - paaiškina Ana.
Ji žvilgteli į mane per petį, tada pasilenkia ir iš po kriauklės
ištraukia savo rankinę - nunešiotą, iš įvairiaspalvių skiaučių su­
durstytą krepšį (atrodo, lyg būtų pasisiuvusi pati). Iš rankinės
išima metalinę dėžutę nuo saldainių. Joje guli nedidelis maišelis
su žole (už marihuaną turbūt reikia dėkoti Aleksui Limentui),
vyniojamasis popierius cigaretėms ir kelios suktinukės.
Ana pasideda ant kelių visuomeninių įgūdžių pamokoms
skirtą segtuvą su studijų medžiaga ir, atsargiai prilaikydama
segtuvą tarsi padėklą, ima sukti dar vieną suktinukę. (Pastaba
paraštėje: iki šiol, kiek teko matyti, studijų medžiagą mokiniai
naudojo kaip: 1) skėtį, 2) patiesalą atsisėsti ant žemės, 3) pagal­
vę, o dabar dar ir kaip padėklą. Bet niekada neteko matyti, kad
kas naudotų ją mokymuisi. Vadinasi, arba visi Tomo Džefersono
abiturientai bus visiškai nepasiruošę gyvenimui, arba kai kurių
dalykų tiesiog neįmanoma išmokti per prievartą.) Ploni Anos

207
pirštai juda kaip vijurkai. Akivaizdu, ji turi patirties. Įdomu, ar
ji suka suktines kartu su Aleksu? Po sekso? Guli vienas šalia kito
ir rūko. Įdomu, ar tai darydam i jie kada pagalvoja apie Bridžitą?
Man tiesiog knieti pasiteirauti to Anos.
- Liaukis spoksojusi į mane, - nepakeldama akių sako Ana.
- Aš nespoksau. - Atlošiu galvą ir įsistebeiliju į vėmalų spal­
vos lubas. Jos man prim ena apie mokytoją Deimlerį, tad vėl pa­
žvelgiu į Aną. - Nelabai yra iš ko rinktis.
- Niekas tavęs neprašė čionai ateiti. - Jos balse vėl nuskamba
nervinga gaidelė.
- Čia - vieša nuosavybė. - Pamatau, kad Anos veidas ap-
niūksta. Tuoj ji pasiųs mane po velnių, ir tai bus kartu nuostabiai
praleisto laiko liūdna pabaiga. Tad pasiskubinu pridurti: - Ai,
nėra čia taip jau ir blogai. Na, šis tualetas - visai neprasta vietelė,
lyginant su kitomis.
Ana įtariai dėbteli į mane, lyg manytų, jog tyčia gerinuosi,
kad vėliau galėčiau iš jos pasityčioti.
- Galėtum keletą pagalvėlių numesti ant grindų. - Apsižval­
gau aplinkui. - Kiek papuošti aplinką.
Ana nunarina galvą, ji visą dėmesį sutelkusi į suktinukę.
- Man labai patinka vieno grafiko kūriniai. Jis vaizduoja įvairius
tuo pat metu kylančius ir besileidžiančius laiptus, - sako man.
- Morisas Kornelijus Ešeris?
Ana pakelia akis akivaizdžiai nustebusi, jog žinau, apie ką
kalba.
- Aha, jis. - Jos veide šmėsteli šypsena. - Svarsčiau, gal čia,
ant sienos, tikrai reikėtų pakabinti kokį plakatą su jo darbu. Na,
tiesiog priklijuočiau lipnia juostele. Kad būtų į ką žiūrėti.

208
 - Pas mane namie yra gal dešimt knygų su jo darbais, - sakau
patenkinta, kad Ana nebepyksta ir neišspirs manęs iš tualeto. -
Mano tėtis architektas. Jam patinka tokie dalykai.
Ana susuka kasiaką, lyžteli vyniojamojo popierėlio kraštelį ir
keliais vikriais judesiais priklijuoja jį. Tada linkteli kėdės pusėn.
- Jeigu ketini ir toliau sėdėti ant kėdės, bet jau atremk ją į
duris. Tada čia bus privati valda.
Mikliai pasislenku prie durų - kėdė net sucypia, jos kojoms
bruožiant per grindų plyteles. Abi krūptelime, paskui imame
juoktis. Ana ištraukia violetinės spalvos žiebtuvėlį, išmargintą
gėlytėmis (ji naudojasi tokiu žiebtuvėliu?), ir pamėgina prisideg­
ti suktinukę. Žiebtuvėlis tuščiai spragteli keletą kartų, ir Ana nu­
sikeikusi trenkia jį žemėn. Tada vėl pasirausia krepšyje ir ištrau­
kia kitą žiebtuvėlį, nuogo moters kūno formos. Spusteli moters
galvą, ir iš spenelių iššauna melsvos liepsnelės. Na štai, kaip tik
tokio žiebtuvėlio ir tikėjausi, toks labiau pritinka Anai Kartulo.
Ana surimtėja, giliai įkvėpdama patraukia kasiako, tada pro
melsvų dūmų kamuolį įsistebeilija į mane.
- Taigi, - prabyla ji. - Ir kodėl, merginos, jūs manęs taip ne­
kenčiate?
Ko jau ko, bet tokio klausimo nesitikėjau. Dar labiau keista
tai, jog ji atkiša suktinę man - pasiūlo užtraukti dūmą.
Dvejoju tik sekundę. Na, jeigu esu mirusi, dar nereiškia, kad
tapau šventąja.
- Mes nejaučiame tau neapykantos.
Tai nuskamba nelabai įtikinamai. Tiesą pasakius, nė nežinau,
kaip yra iš tikrųjų. Aš pati Anai nejaučiu jokios neapykantos;
Lindsė visad sakydavo, kad nekenčia Anos, bet dėl kokios prie­

209
žasties, sunku suprasti. Lindsė - nenuspėjamas žmogus. Užtrau­
kiu dūmą. Esu tik kartą rūkiusi žolę, bet šimtus kartų mačiau
rūkant kitus. Įkvepiu, ir plaučiai prisipildo aitraus dūmo. At­
rodo, tarsi kramtyčiau kerpes. Kaip ir dera, pamėginu sulaikyti
kvėpavimą, bet dūmai kutena gerklę. Užsikosėju ir suktinę ati­
duodu Anai.
- Taigi kodėl?
Ji nepriduria: ...taip bjauriai su manim elgiatės, kodėl prira-
šinėjote tualetuose, sudirbote mane antroje gimnazijos klasėje iš­
platinusios melagingą elektroninį laišką: „Ana Kartulo pasigavo
chlamidiozę." Jai ir nebūtina to sakyti garsiai.
Ana vėl atkiša man suktinę.
Trūkteliu dar kartą. Pradedu viską matyti iškreiptai: kai ku­
rie daiktai skendi migloje, kiti - labai ryškūs, lyg kažkas regu­
liuotų fotoaparato ryškumą. Nenuostabu, kad žmonės vis dar
bendrauja su Aleksu, nors šiaip jis - kvailys. Aleksas pardavi­
nėja gerą žolę.
- Nežinau. - Žolytė taip ramina. - Tikriausiai visiems reikia
ant ko nors išsilieti.
Ištarusi šiuos žodžius staiga suprantu: ogi tikra tiesa. Trūkte­
liu dar kartą ir perduodu suktinę Anai. Visi pojūčiai paaštrėja,
jaučiu sunkumą kojose ir rankose, girdžiu, kaip daužosi mano
širdis ir venose kunkuliuoja kraujas. O dienai pasibaigus viską
apgaubs tyla, bent jau iki tos akimirkos, kai laikas vėl užšoks ant
įprasto rato ir tas vėl ims suktis.
Nuaidi skambutis. Pietūs baigėsi.
- Šūdas, šūdas, jau turėčiau būti kitoje vietoje, - sudejuoja
Ana ir puola rinkti savo daiktų. Ji netyčia užkliudo metalinę dė­

210
žutę nuo saldainių. Maišelis su marihuana nulekia po kriaukle, o
cigarečių popierėliai pasklinda į visas puses. - Šūdas.
- Aš tau padėsiu, - sakau.
Mes atsiklaupiame ir delnais atsiremiame j grindis. Mano
pirštai kažin kokie išpurtę ir nutirpę, todėl niekaip nepavyksta
surinkti nuo grindų popierėlių. Tai man pasirodo labai juokinga,
ir mudvi su Ana praplyštame juoktis, vis atsimušdamos viena į
kitą ir sunkiai gaudydamos kvapą, o Ana vis kartoja:
- Šūdas, šūdas.
- Reikia paskubėti, - sakau. Visas pastarųjų dienų pyktis ir
skausmas išsisklaidė ore, jaučiuosi laisva, nerūpestinga ir lai­
minga. - Antraip Aleksas supyks.
Ana suakmenėja. Mes esame taip arti viena kitos, kad beveik
liečiasi mūsų kaktos.
- Iš kur žinai, kad turiu susitikti su Aleksu?
Tik dabar susivokiu prisidirbusi.
- Keletą kartų mačiau judu po septintos pamokos kartu sliū-
kinant į rūkyklą, - burbteliu, ir Ana nusiramina.
- Niekam nepasakosi? - paklausia ji ir prikanda lūpą. - Ne­
norėčiau, kad... - Ji nutyla, o aš spėlioju, ar pasakys ką apie Bri­
džitą. Bet Ana tik papurto galvą ir vėl ima rankioti nuo grindų
popierėlius, tik dabar jau greičiau.
Ar galėčiau išplepėti, jog Ana Kartulo miega su Aleksu? Po
to, kas nutiko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio, tokia mintis
atrodo juokinga. Neturiu jokios teisės išduoti Anos. Aš rūkiau
žolę mokyklos tualete, praradau drauges, matematikos mokyto­
jas įbruko savo liežuvį man į gerklę, o mano vaikinas nekenčia
manęs dėl to, kad nenoriu su juo permiegoti. Aš esu mirusi, bet

211
vis dėlto gyvenu toliau. Tą akimirką iš tikrųjų suvokiu visą situ­
acijos absurdiškumą ir vėl pratrūkstu kvatoti. O Ana surimtėja.
Jos akys atrodo kaip dideli blizgantys stiklo rutuliukai.
- Kas yra? - nustemba ji. - Juokiesi iš manęs?
Papurtau galvą, bet atsakyti neturiu jėgų. Aš įsijuokiu taip,
kad net sunku kvėpuoti. Tupiu šalia Anos ir visa kratausi, lošte­
liu atgal ir su trenksm u teškiuosi ant užpakalio. Anos veide vėl
šmėsteli šypsena.
- Tu išprotėjai, - sako ji ir sukikena.
Porą kartų giliai įkvepiu.
- Aš bent jau neužsibarikaduoju tualete.
- Aš bent jau neapsvaigstu nuo pusės kasiako.
- Aš bent jau nemiegu su Aleksu Limentu.
- Aš bent jau neturiu bjaurių draugių.
- Aš bent jau turiu draugių.
Mes atsimušinėjame žodžiais ir juokiamės, tiksliau, kvato-
jame kaip beprotės. Ana atsiremia alkūne į grindis, galiausiai
išsitiesia ant jų ir inkščia lyg šunytis. Tarpais ji vis sušnarpščia
nosim, ir aš vėl praplyštu juoktis.
- Klausyk, noriu tau pasakyti... - ištariu, kai pagaliau atgau­
nu kvapą.
- Dėmesio, dėmesio! - Ana vaizduoja, kad trinkteli teisėjo
plaktuku. Tada vėl suprunkščia į delną.
Mane supa kažin kas tiršta, ir man tai patinka. Aš plaukiu
tamsoje, žalios sienos - tai vanduo.
- Aš pabučiavau mokytoją Deimlerį. - Vos ištarusi tai vėl imu
kvatoti. Tie keturi žodžiai turbūt - patys juokingiausi pasaulyje.
Ana pasikelia ant alkūnės.

212
 - Ką padarei?
- Ša! - Pakratau galvą. - Mes bučiavomės. Jis pakišo ranką
man po palaidinuke, uždėjo ranką man... - Parodau į tarpkojį.
Ana ima sukioti galvą į šonus. Plaukai plakasi jai į veidą, tarsi
būtų plaikstomi vėjo.
- Negali būti, negali būti, negali būti.
- Prisiekiu Dievu.
Ji pasilenkia prie manęs taip arti, jog pajuntu iš burnos sklin­
dantį kvapą: ji ką tik sučiulpė mėtinį saldainiuką.
- Tai šlykštu. Juk pati supranti, taip?
- Suprantu.
- Šlykštu, šlykštu, šlykštu. Juk jis lankė šitą mokyklą, gal prieš
dešimt metų.
- Prieš aštuonerius. Mes patikrinom.
Ana nusikvatoja ir glusteli galvą man prie peties.
- Jie visi - iškrypėliai, - ištaria tyliai, tiesiai man į ausį. - Tada
atsitraukia. - Šūdas! Man galas.
Ranka prisilaikydama sienos Ana atsikelia nuo grindų. Sto­
vėdama priešais veidrodį ir tvarkydamasi plaukus truputėlį
svyruoja į šonus. Iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukia mažą
buteliuką ir į akis įsilašina po keletą lašų. Aš vis dar guliu ant
grindų ir stebiu ją iš apačios. Atrodo, tarsi Ana būtų toli toli, už
šimto mylių.
- Aleksas nevertas tavęs, - lepteliu.
Ana peržengia per mane ir eina prie durų. Matau, kaip ji įsi­
tempia. Gal supyko? Ji sustoja ir vieną ranką uždeda ant kėdės
atlošo. Tačiau kai atsisuka, pamatau, kad šypsosi.

213
 - Mokytojas Deimleris nevertas tavęs, - atsako man, ir abi
vėl nusikvatojame.
Tada ji stumteli kėdę, atlapoja duris ir išslysta į koridorių.
Jai išėjus atsisėdu, atlošiu galvą ir kurį laiką mėgaujuosi patal­
poje sklandančiomis mirguliuojančiomis kilpomis. Tai štai kaip
jaučiasi saulė, dingteli. Tada tariu sau: esu apsvaigusi, kaip juo­
kinga - žinau, kad esu apsvaigusi, bet negaliu liautis mąsčiusi,
nors mano mintys irgi apsvaigusios.
Po kriaukle pastebiu kažin ką balta. Cigaretė. Pasilenkusi
randu dar vieną. Ana surinko ne viską. Tuo metu pasigirsta gar­
sus beldimas į duris. Mikliai čiumpu abi cigaretes ir pašoku ant
kojų. Kai atsistoju, jausmas, kad esu po vandeniu ir viskas sukasi
ratu, dar sustiprėja. Atrodo, užtrunku visą amžinybę, kol paga­
liau nustumiu kėdę nuo durų. Aš tokia apsunkusi.
- Pamiršai šitas, - sakau atidarydama duris, dviem pirštais
laikydama cigaretes.
Deja, čia - ne Ana. Tai mokytoja Vinters. Ji stovi koridoriuje
sukryžiavusi rankas ant krūtinės ir susiraukusi taip, kad jos no­
sis pasidarė panaši į juodąją skylę, kuri tuoj įtrauks visą veidą.
- Mokyklos patalpose rūkyti draudžiama, - sako mokytoja
Vinters, aiškiai tardama kiekvieną žodį. Tada išsišiepia parody­
dama dantis.

MOPSĖS
Remiantis Tomo Džefersono vidurinės mokyklos vadovu „T&T“
(Tvarka ir taisyklės), jeigu moksleivis yra nutveriamas rūkantis
mokyklos patalpose, jis trims dienoms pašalinamas iš mokyklos.
Moku tai atmintinai, nes visi rūkaliai išplėšia šį puslapį ir pade­

214
ga rūkykloje. Kartais jie netgi pritūpia ir, kol popierius rangosi
liepsnose ir pajuoduoja, o žodžiai suanglėję išnyksta, prikiša ci­
garetes, kad prisidegtų nuo tos liepsnos.
Bet šįsyk man pavyksta išsisukti - gaunu tik įspėjimą. Tur­
būt mokyklos administracija daro išimtis mokiniams, kurie žino
kompromituojančių dalykų apie direktoriaus pavaduotoją ir fi­
zinio lavinimo mokytoją (plius futbolo trenerį ir ūsų mėgėją).
Kai ėmiau vapalioti apie sektiną pavyzdingą elgesį ir apie įspū­
džiams lengvai pasiduodantį savo protą (aš tiesiog dievinu šį api­
būdinimą, kuris reiškia: visų, kuriems dar nėra dvidešimt vienų,
smegeninės nulipdytos iš gipso, naudojamo dantų įspaudams
nuimti), ir kai užsiminiau apie administracijos pareigą rodyti
mokiniams pavyzdį, o ypač kai prim iniau apie „T&T“ 69 puslapį,
kuriame rašoma, kad mokyklos patalpose ar šalia jų draudžiamas
nepadorius ir nederamas seksualinis elgesys, atrodė, jog mokyto­
ją Vinters tuoj ištiks infarktas. Šią taisyklę žinau puikiai, nes tas
puslapis buvo šimtus kartų išplėštas ir pakabintas visuose m o­
kyklos tualetuose, o paraštėse pripiešta neabejotinai nepadorių
ir nederamą seksualinį elgesį vaizduojančių piešinukų. Tačiau
mokyklos administracija pati prisišaukė bėdą. Kas rašo tokią tai­
syklę 69 puslapyje?
Praleidusi pusantros valandos su mokytoja Vinters, aš bent
jau visiškai išsiblaiviau. Ką tik nuskambėjo paskutinis skambu­
tis, ir iš visų kabinetų keldami baisų triukšmą pasipila m oki­
niai. Pasigirsta riksmai, juokas, trinksi spintelių durelės, krinta
knygos, moksleiviai stumdo vienas kitą. Toks nerimastingumas,
nerūpestingumas ir triukšmas būdingas tik penktadienio popie­
tėms. Ir aš jaučiuosi puikiai, kupina jėgų. Dingteli: Reikia susi­

215
rasti Lindsę. Ji nepatikės. Ji mirs iš juoko. Paskui apkabins per
pečius ir pasakys: Samanta Kingston, tu - žvaigždė, ir viskas vėl
bus gerai. Viena akimi seku ir Aną Kartulo. Sėdint mokytojos
Vinters kabinete man toptelėjo, kad mudvi taip ir negrąžinom
viena kitai batų. Aš vis dar aviu milžiniškais juodais kareiviškais
jos batais.
Išsvyruoju iš pagrindinio pastato. Nuo šalčio ima gelti akis,
o krūtinę perveria aštrus skausmas. Vasaris - tikrai pats bjau­
riausias mėnuo. Prie valgyklos stovi koks pustuzinis autobusų.
Varikliai čiaudo, išmetamieji vamzdžiai spjaudosi tirštais juodų
dūm ų kamuoliais. Pro purvinus langus matyti kelių žemesniųjų
klasių moksleivių veidai, jie atrodo blyškūs ir panašūs vienas j
kitą. (Mokiniai susmukę ant sėdynių - tikisi likti nepastebėti.)
Kertu mokyklos personalui skirtą aikštelę ir pasuku link Vyres­
niųjų alėjos. Pusiaukelėje pam atau iš alėjos išlekiantį plačiašiknį
Range Rover. Jis net dreba nuo žemų dainos „Daugiau jokių dra­
mų" garsų ir šauna į aukščiau esančią aikštelę. Sustoju. Šaunus
svaigulys akimirksniu išgaruoja. Žinoma, nemaniau, kad Lind­
sė palauks manęs po pamokų, bet giliai širdyje vis dėlto kirbėjo
šiokia tokia viltis. Ir tada man topteli, jog nėra kas mane paveža
ir aš neturiu kur eiti. Grįžti namo nenoriu. Nors esu suledijusi,
jaučiu, kaip karštis dilgčioja pirštų galiukuose ir slenka nugara.
Keisčiausia, kad, nors esu populiari (tikrai labai populiari),
daug draugų neturiu. O dar keisčiau, kad pirm ą kartą atkreipiu
į tai dėmesį.
- Šame!
Atsisuku ir pamatau link manęs einančias Tarą Fliut, Betanę
Harps ir Kortnę Volker. Jos visada keliauja būreliu, ir, nors visos

216
esame neva draugės, Lindsė jas vadina mopsėmis - mielos iš toli,
pabaisos iš arti.
- Ką čia veiki? - Taros veide tvieskia šypsena, tarsi ji dalyvau­
tų nesibaigiančioje atrankoje Crest dantų pastos reklamai. Dabar
ji šypsosi man. - Juk lauke koks tūkstantis laipsnių šalčio!
Apsimestinai abejingai atmetu plaukus. Dar tetrūksta, kad
mopsės suuostų, jog mano draugės išmetė mane per bortą.
- Norėjau kai ką pasakyti Lindsei. - Mosteliu Vyresniųjų alė­
jos pusėn. - Bet ji su merginomis turėjo skubiai išlėkti, nes kartą
per mėnesį jos vykdo kažkokią visuomeninę veiklą. Tikra nesą­
monė.
- Tikrai nesąmonė, - pakartoja Betanė ir energingai sulink­
si galva. Kiek man žinoma, vienintelis vaidmuo jos gyvenime -
pritarti viskam, kas sakoma.
- Eime su mumis. - Tara įsikabina man į ranką ir spusteli
ją. - Mes važiuojam į La Vilią apsiprekinti. Paskui ketiname už­
sukti į vakarėlį pas Kentą. Ką manai?
Mintyse greitai peržvelgiu visas pasirinkimo galimybes: be
jokios abejonės, apie grįžimą namo nėra ko ir galvoti. Ir pas Elę
būsiu nepageidaujamas asmuo - Lindsė labai aiškiai davė man
suprasti. Dar yra Robis... Kol jis vaizduotų gitaros meistrą, sė­
dėčiau ant sofos, paskui truputėlį pasiglamžytume. Apsimesčiau
nepastebėjusi, kad jis sugadino dar vienos mano liemenėlės sag­
telę, nes nemoka jų atsegti. Plepėtume apie nieką, o kai Robio
tėvai, į automobilį susikrovę daiktus, išvažiuotų savaitgaliui, at­
sisveikindami pamojuotume jiems. Tada, vos jiems išvykus, val­
gytume picą ir gertumę šiltą alų, ištrauktą iš slėptuvės garaže.
Paskui dar pasiglamžytume. Ne, ačiū, nereikia.

217
 Atidžiai apžvelgiu automobilių aikštelę - gal kur pamatysiu
Aną. Jaučiuosi nelabai smagiai, kad tebeaviu jos kareiviškais ba­
tais. Kita vertus, pati ji manęs kažin kodėl neieško. Be to, Lind­
sė visad sakydavo: nauja batų pora gali pakeisti gyvenimą. O jei
man kada ir reikėjo rim tų perm ainų gyvenime (ar gyvenime po
mirties, jokio skirtumo), tai toji akimirka yra kaip tik dabar.
- Puiku, - sakau, ir Taros šypsena dar paplatėja, nors tai regi­
si beveik neįmanoma. Baltutėliai jos dantys suboluoja it kaulai.

Kai jau sukam iš aikštelės, papasakoju mopsėms (nieko negaliu

sau padaryti, vis tiek manau, kad jos - mopsės) apie apsilankymą
pavaduotojos kabinete, apie tai, ką Vinters išdarinėjo su moky­
toju Otų ir kaip išsisukau nuo bausmės. (Pavaduotojai pažadėjau
sunaikinti mobiliuoju darytą nuotrauką, kurioje užfiksuoti jų
erotiniai žaidimai Oto kabinete. Žinoma, pamelavau jai - jokiu
būdu nepasilikčiau įrodymų apie jų poravimąsi, ypač skaitmeni­
niu formatu.)
Tara taip kvatoja, jog net ima dusti, o Kortnė nustebusi spok­
so, tarsi aš būčiau atradusi vaistus nuo vėžio ar išradusi tabletę,
kurią prarijus krūtinė padidėja vienu dydžiu. Betanė užsidengia
burną delnu ir sako:
- O Šventoji Sausų Pusryčių Motina!
Aš tiksliai nežinau, ką tai reiškia, tačiau tai, be abejonės, pati
originaliausia frazė, kurią esu kada nors girdėjusi iš jos lūpų. Vėl
pasijuntu gerai, pasitikėjimas savimi grįžta. Primenu sau, kad
šiandien - mano diena, tad galiu elgtis, kaip šaus į galvą.
- Tara? - pasilenkiu į priekį. Tara vairuoja mažytę dvidurę
Honda Civic, tad mes su Betane sėdime susispaudusios ant už-

218
pakaimės sėdynės. - Gal prieš važiuodamos į prekybos centrą
galėtume sekundėlei stabtelėti prie mano namų?
- Žinoma. - Galinio vaizdo veidrodėlyje vėl sušvinta šypse­
na, tarsi saulė dangaus lopinėlyje. - Nori ką nors palikti?
- Noriu kai ką pasiimti, - atsakau jai ir taip pat nusišypsau
pačia plačiausia šypsena.
Dabar beveik trečia valanda, tad mama jau turėtų būti grį­
žusi iš jogos užsiėmimų. Taip ir yra - kai privažiuojame mano
namus, ant keliuko pamatau mamos automobilį. Tara ruošiasi
sukti prie namo ir sustoti už mamos Accord, bet aš patapšnoju
jai per petį ir gestais parodau, kad važiuotų toliau. Ji lėtai rie­
da gatve tol, kol automobilis pasislepia už amžinai žaliuojančios
gyvatvorės, prieš keletą metų mamos paliepimu pasodintos po
to, kai ji pastebėjo, jog tuometinis mūsų kaimynas ponas Hor-
ferlis naktimis vaikštinėja po savo valdas visiškai nuogas. Štai
kaip sprendžiamos beveik visos problemos, su kuriomis tenka
susidurti gyvenant priemiestyje: pasodini medį ir tikiesi, kad ne­
bematysi kaimynų intymių vietelių.
Iššoku iš automobilio ir apeinu aplink namą melsdamasi, kad
tik mama nestovėtų prie lango svetainėje ar tėčio darbo kam ­
baryje. Viliuosi, kad, prieš važiuodama paimti Izės iš gimnasti­
kos treniruotės, ji, užsidariusi vonios kambaryje, gėdingai ilgai
turškiasi po dušu. Tyliai atrakinu duris iš sodo pusės ir įslenku
į virtuvę. Kaip ir numaniau, išgirstu vandens teškenimą viršu­
je ir keletą aukštų, virpančių garsų. Mama dainuoja. Akimirką
dvejoju (užtrunka gan ilgai, kol atpažįstu melodiją - tai Franko
Sinatros daina „Niujorkas, Niujorkas"), tada sukalbu padėkos
maldelę, kad mopsės netapo improvizuoto mamos pasirodymo

219
liudininkėmis. Pirštų galais nutipenu iki sandėliuko, kur mama
įprastai numeta milžinišką savo rankinę. Ji tikrai guli tenai. Ant
skalbimo mašinos pabirusios kelios monetos, mėtosi dėžutė me­
tinukų. Iš po plono odinio rankinės dirželio kyšo žalios Ralph
Lauren piniginės kampas. Įdėmiai klausydamasi vandens čiurle­
nimo, atsargiai ištraukiu mamos piniginę, pasirengusi mesti ją ir
sprukti, jei tik vanduo nustotų tekėjęs. Ir piniginėje baisi netvar­
ka: kimšte prikimšta visokių nuotraukų (Izės, mano, mūsų abie­
jų, Kalėdų Seneliu aprengto Patrakėlio), čekių, vizitinių kortelių.
Taip pat ir kreditinių kortelių.
Jos mane ypač domina.
Atsargiai ištraukiu Am ex kreditinę kortelę. Ji skirta tik svar­
besniems pirkiniams, tad vargu ar mama pastebės, kad dingo.
Mano delnai lipnūs nuo prakaito, o širdis daužosi taip, kad net
skauda. Atsargiai užsegu piniginę ir įkišu atgal į rankinę, į tą pa­
čią vietą.
Viršuje vanduo liovėsi čiurlenęs, pasigirsta cypimas, kaip
būna užsukant čiaupą, paskui viskas nutyla. Sinatros dainų kon­
certas baigėsi. Dušo procedūros irgi. Staiga baisiai išsigąstu ir
suakmenėju. Ji išgirs mane. Ji pričiups mane. Ji pamatys mane su
Am ex kreditine kortele rankoje.
Suskamba telefonas. Girdžiu, kaip mama išeina iš vonios
kambario ir šlepsėdama koridoriumi dainuoja: „Einu, einu.“
Tą pačią akimirką atsipeikėju ir dingstu: išsm unku iš san­
dėliuko, pereinu virtuvę, išeinu pro tas pačias duris ir bėgte
pasileidžiu palei namo sieną. Šalna, nubalinusi žolę, negailes­
tingai kandžioja man blauzdas. M ane suim a juokas. Stipriai

220
spaudžiu delne šaltą plastikinę Am ex kortelę, taip stipriai, kad
net lieka žymės.
Išlaidauti prekybos centre šiaip jau man neleidžiama, yra nu­
statytos griežtos ribos: dukart per metus tėvai skiria po penkis
šimtus dolerių naujiems drabužiams, be to, galiu išleisti pinigus,
kuriuos užsidirbau prižiūrėdama Izę ar tėvų prašymu atlikusi
kitus naudingus darbelius, pavyzdžiui, supakavau kaimynams
skirtas kalėdines dovanas, lapkritį sugrėbsčiau lapus ar padėjau
tėčiui išvalyti drenažo vamzdžius. Žinau, penki šimtai dolerių -
daug, bet nepamirškite: Elės Burberry botai kainuoja irgi beveik
penkis šimtus, o ji avi jais tik per lietų. Vien ant jos kojų - pen­
ki šimtai dolerių! Tad šopinimasis niekada nebuvo mano aistra.
Tiesiog tai nėra labai linksma, ypač kai tavo geriausios draugės -
Elė Haris, kitaip Kreditinė kortelė be limito, ir Lindsė Edžkomb,
arba Patėvis mėgina nusipirkti mano meilę dovanomis.
Tačiau šiandien ši problema bus išspręsta.
Pirma stotelė - Bebe parduotuvė; čia išsirenku nuostabią su­
knytę su plonytėmis petnešėlėmis. Suknelė tokia aptempta, kad
norėdam a įsisprausti turiu įtraukti pilvą ir nekvėpuoti. Bet net
ir tada tenka prašyti Taros, kad ateitų į persirengimo kabiną ir
padėtų užsegti užtrauktuką. Ši suknelė šauniai dera prie Anos
kareiviškų batų. Po teisybei, atrodo jėgiškai seksualiai - su ja
esu panaši į samdomą žudikę iš vaizdo žaidimo ar į veiksmo fil­
mo heroję. Priešais veidrodį padarau keletą judesių kaip filme
„Čarlio angelai", tada suglaudžiu pirštus, kad atrodytų lyg pis­
toletas, ir nusitaikau į savo atspindį veidrodyje. Be garso ištariu
„atsiprašau", neva nuspaudžiu gaiduką ir įsivaizduoju nugriau-
dint šūvį.

221
 Pamačiusi, kad nė nežvilgtelėjusi į kainą atkišu pardavėjai
kreditinę kortelę, Kortnė vos nenualpsta. Iš tikrųjų aš pastebė­
jau, kokia tai suma. Neįmanoma nepastebėti žalio šviečiančio
užrašo $ 302,10 kasos aparato ekrane, mirksinčio man, tarsi bū­
čiau prasikaltusi. Kai pardavėja pastumia čekį, kad pasirašyčiau,
man užgniaužia kvapą. Vis dėlto pravertė ilgametė patirtis, už
gydytojus pasirašinėjant raštelius, už tėvus - pateisinimus dėl
vėlavimo į pamokas, nes mamos parašą suraitau tiesiog tobulai.
Pardavėja nusišypso man.
- Ačiū, ponia Kingston, - ištaria taip, tarsi aš ką tik būčiau
padariusi jai paslaugą.
O tada ramiai išeinu iš parduotuvės, baltame šiugždančiame
pirkinių maišelyje nešdamasi į šilkinį popierių susuktą tobu­
liausią pasaulyje juodą suknelę. Dabar aš suprantu, kodėl Elei ir
Lindsei patinka šopintis. Nepaprastai smagu, kai gali gauti viską,
ko geidžia širdis.
- Tau pasisekė, kad tėvai duoda kreditinę, - sako Kortnė,
bindzinanti paskui mane. - Aš jau metų metus maldauju, o jie
vis neduoda, sako: pradėsi mokytis koledže, tada ir gausi.
- Man irgi nedavė, - atsakau ir kilsteliu antakį.
Kortnė net išsižioja.
- Ką? - Ji pasukioja galvą tokiu greičiu, kad besiplaikstantys
juodi plaukai susilieja į dėmę. - Negali būti. Bet tu juk ne... Nori
pasakyti, pavogei?..
- Ša! - Prekybos centro La Vilią interjeras itališkas: didžiulės
erdvės, fontanai, marmurinės grindų plokštės. Garsai atsimuša į
sienas, prašvilpia pro šalį ir įsilieja į bendrą šurmulį, tad beveik
neįmanoma suprasti, ką žmonės kalba, nebent jie stovėtų visai

222
šalia. Vis dėlto nem atau prasmės reklamuotis, kad maudausi pi­
niguose. - Be to, norėčiau vadinti tai pasiskolinimu.
- Mano tėvai pasmaugtų už tokį elgesį. - Kortnė taip išverčia
akis, kad akių obuoliai, regis, tuoj iššoks iš akiduobių. Man net
baugu žiūrėti. - Jie dusintų mane, kol uždusintų negyvai.
- Tai jau tikrai, - tarsteli Betanė.
Užsukame į Mac kosmetikos skyrių. Čia tipas, vardu Stenlis
(dar liesesnis už mane), iš naujo padaro man makiažą. O mopsės
tiktai išmėgina įvairių atspalvių pieštukus akims ir gauna pylos,
kad lenda prie supakuotų lūpų blizgio tūtelių. Nusiperku visas
priemones, kurias Stenlis naudojo gražindamas mane: kreminę
pudrą, korektorių, sausą savaiminio įdegio pudrą, akių šešėlių
pagrindą, trijų skirtingų atspalvių šešėlius akims ir dviejų ats­
palvių pieštukus (vienas iš jų baltas, skirtas apvesti po akimis),
blakstienų tušą, lūpų pieštuką, blizgį, keturis skirtingus šepetė­
lius ir vienas žnyples blakstienoms užriesti. Tikrai buvo verta
pirkti. Išeinu atrodydama lyg modelis, o vaikščiojant po La Vilią
žmonės spokso į mane. Einant pro grupelę vaikinų (jie neabejo­
tinai mokosi bent jau koledže) vienas sumurma: Seksiuke. Tara ir
Kortnė žingsniuoja man iš šonų, o Betanė seka iš paskos. Lindsė
turbūt taip jaučiasi visada, dingteli man.
Kita parduotuvė - Nieman Marcus. Čionai užsukdavau tik jei­
gu atsitempdavo Elė, nes viskas čia kainuoja milijardus. Kortnė
matuojasi keistas pagyvenusioms moterims skirtas skrybėles, o
Betanė fotografuoja ją ir grasina įkelsianti nuotraukas į interne­
tą. Išsirenku tiesiog nuostabų miško žalumos atspalvio dirbtinio
kailio šalį, su kuriuo atrodau taip, tarsi ruoščiausi į vakarėlį pri­

223
vačiame lėktuve, ir didžiulius kabančius sidabrinius auskarus,
puoštus granatais.
Čia iškyla nedidelė problemėlė - kasininkė (anot jos kortelės,
vardu Irma) paprašo manęs parodyti asmens dokumentą.
- Dokumentą? - Nekaltai sumirksiu. - Aš niekada jo nesine­
šioju. Be to, pernai pavogė.
Irma ilgai ir atidžiai žiūri į mane, lyg jai nelabai rūpėtų tas
mano dokumentas, tada susprogdina kramtomosios gumos bur­
bulą, išspaudžia dirbtinę šypseną ir nustumia į šalį pirkinius.
- Apgailestauju, Elen. Bet atsiskaitant kreditine kortele, kai
suma viršija du šimtus penkiasdešimt dolerių, mes reikalaujame
asmens dokumento.
- Tiesą pasakius, man labiau patinka „panele Kingston". - Ir
aš dirbtinai nusišypsau. Kalė. O tas žongliravimas kramtomosios
gumos burbulu - Lindsės išradimas.
Na, gal ir aš būčiau tikra kalė, jeigu tėvai būtų pavadinę mane
Irma.
Staiga man galvon šauna puiki mintis. Pasiraususi rankinėje
ištraukiu Hildebridžo plaukimo ir teniso klubo (tą klubą lan­
ko mano mama) nario kortelę. Prisiekiu: apsauga tame sporto
klube griežtesnė nei oro uostuose (lyg nutukimas Amerikoje
būtų vienas iš teroristų taikinių; o kitas svarbus taikinys - tautos
mėgstami eliptiniai treniruokliai), tad ant kortelės yra mažytė
mano nuotrauka, nario asmens kodas ir mano pavardė su vardų
inicialais - S. E. KINGSTON.
Irma susiraukia.
- O ką reiškia S?

224
 Mano galvoje kažkas spragteli, paskui pasidaro visiškai tuščia.
- Hm... Severas.
Irma spokso į mane.
- Kaip to veikėjo iš „Hario Poterio"?
- Tiesą sakant, tai - vokiškas vardas. - Man tikrai nereikėjo
siūlytis Izei skaityti tų kvailų knygų. - Todėl mieliau prisistatau
antruoju vardu, aišku?
Irma kandžioja lūpą ir vis dar dvejoja. Tara stovi šalia ir pirš­
tais brauko per mano Am ex kortelę, lyg norėtų sugerti į save
nors dalelę kredito. Ji pasilenkia prie pardavėjos ir sukikena.
- Viską jūs suprantat kuo puikiausiai. - Tara prisimerkia, lyg
jai būtų sunku įskaityti vardą ant kortelės, esančios už keliolikos
centimetrų. - Tu - Irma, ar ne?
Kortnė prieina prie mūsų. Ji užsidėjusi plačiakraštę skrybėlę
su plunksnota kregždute ant šono.
- Ar kai buvai maža, tave kas nors vadindavo Firma? Arba
Birma?
Irma kietai sučiaupia lūpas ir jos virsta balta plonyte linija. Ji
paima mano kreditinę kortelę ir perbraukia per skaitytuvą.
- Guten Tag, - sakau, kai jau einame laukan. Tai vieninteliai
vokiški žodžiai, kuriuos moku.

Sukant iš La Vilią automobilių aikštelės, Tara ir visa kompanija

vis dar šaiposi iš Irmos.
- Negaliu patikėti, - vis kartoja Kortnė. Norėdama pažvelgti
į mane ji net pasilenkia į priekį, lyg manytų, jog imsiu tuoj ir
išgaruosiu. Šįkart nė neprašius m an buvo užleista vieta prieky­
je. - Po velnių, negaliu patikėti.

225
 Šypteliu ir atsisuku į langą. Pamačiusi savo atvaizdą akimirką
nustembu: didelės ryškios akys, padažytos tamsiais šešėliais, p u ­
tlios raudonos lūpos. Štai ką gali makiažas. Vos atpažinau save.
- Atrodai stulbinamai, - sako Tara, tada trinkteli delnu per
vairą ir nusikeikia, nes nespėjome prašokti degant žaliam švie­
soforo signalui.
- Dėkoju. - Lengvai vėduojuosi ranka. Jaučiuosi tiesiog pui­
kiai. Beveik džiaugiuosi, kad šįryt apsipykome su Lindse.
- O velnias, negali būti! - Kortnė stukteli man per petį.
Prie šviesoforo, greta mūsų, sustoja didžiulis Chevy Tahoe
visureigis, drebinamas žemų muzikos garsų. Nors lauke baisiai
šalta, visi jo langai nuleisti žemyn. Automobilyje sėdi tie patys
koledžo studentai, kuriuos matėme prekybos centre La Vilią. Tie
patys, kurie nužiūrinėjo mus. Kurie nužiūrinėjo mane. Jie juo­
kiasi ir dėl nežinia ko ginčijasi.
Vienas iš jų sušunka:
- Maikai, tu - tikra boba!
Vaikinai apsimeta nematą mūsų. Taip jie visada elgiasi, kai
tiesiog miršta iš smalsumo.
- Jie tokie dailučiai, - laikydama vairą sako Tara ir palinksta
mano pusėn, kad geriau matytų vaikinus. Paskui staigiai atsi­
tiesia.
- Turėtum paprašyti jų telefono numerio.
- Ką? Jie juk keturiese.
- Tada - jų telefonų numerių.
- Aha.
- Aš tuoj jiems parodysiu, - sakau, ir tą pačią akimirką labai
aiškiai ir puikiai suvokiu: aš tai padarysiu! Ir nebus jokių galbūt

226
arba: Ar neprisidarysim bėdos? Arba: O Dieve, aš niekada negalė­
čiau to padaryti. Taip. Keturios raidės. Atsisuku j Kortnę.
- Manai, neišdrįsiu?
Kortnė vėl išsprogina akis. Tara ir Betanė dėbso į mane taip,
tarsi man vietoj rankų būtų išdygę aštuonkojo čiuptuvai.
- Tu neišdrįsi, - sako Kortnė.
- Tu negali, - ištaria Tara.
- Aš galiu, aš išdrįsiu, ir aš ketinu tai padaryti.
Nuleidžiu automobilio langą. Šalčio banga plūsteli į mane ir
nuslopina visus kitus pojūčius. Mano kūnas lyg suparalyžiuotas,
jaučiu tik atskiras jo dalis - alkūnę, mėšlungio sutrauktą koją,
dilgčiojančius pirštus. Iš vaikinų automobilio sklindanti muzika
tokia garsi, kad man net ima skaudėti ausis. Nesuprantu dainos
žodžių, netgi melodijos, girdžiu tik ritmingą dundesį, ir tokį
garsų, kad tai veikiau vibracija nei muzika.
- Ei! - šūkteliu. Nuskamba kaip varnos kranktelėjimas. Atsi-
krenkščiu ir pamėginu dar kartelį: - Ei! Vaikinai!
Vairuotojas pakreipia galvą mano pusėn. Jaučiuosi įsitempu­
si, man sunku susikaupti. Bet tą akimirką pastebiu, jog vyrukas,
tiesą sakant, nėra jau toks patrauklus: dantys kreivoki, viena au­
sis persmeigta blizgančiu smeigtuku, lyg jis būtų koks reperis.
Bet jis ištaria: „Ei, gražuole", ir visi trys jo draugai atsigręžia į
mane. Viena, dvi, trys galvos iššoka tarsi figūrėlės iš žaislinės dė­
žutės, tarytum kurmiai žaidime „Trinktelėk kurmiui", kurį m a­
čiau žaislų parduotuvėje Davė & Busters.
Vienas, du, trys - ir kilsteliu palaidinukę. Akimirksniu kyla
baisus triukšmas: kažkas sustaugia, o gal sušvilpia. Kas tai - juo­
kas, o gal inkštimas?

227
 Kortnė šaukia:
- Varyk, varyk, varyk!
Tada sucypia padangos, ir mūsų automobilis, kiek slystelėjęs
j šoną, šauna pirmyn. Vėjas plaka man į veidą, jaučiu svylan­
čios gumos ir benzino tvaiką. Širdis iš gerklės po truputį lei­
džiasi į krūtinę, kūnas sušyla, grįžta pojūčiai. Uždarau langą.
Mane apima keistas jausmas: lyg svaigulys, kai per ilgai juokiesi
ar sukiesi ratu. Ne visai panašu į apsvaigimą iš laimės, bet m an
visai patinka.
- Tai bent! Nepakartojama!
Kortnė kumščiu tranko į mano sėdynės atlošą. Betanė purto
galvą ir atkišusi ranką paliečia mane. Jos akys plačiai atmerktos,
kupinos nuostabos, tarsi aš būčiau kokia šventoji, ir ji prisilies­
dama prie manęs tikėtųsi išsigydyti nežinia kokią ligą. Tara net
klykia iš smagumo. Ji vos mato kelią, nes akys pilnos ašarų.
- Ar matei jų veidus? Matei? - springdama juoku sako man.
Staiga suvokiu, kad nemačiau. Aš nieko nemačiau, nieko
nejaučiau - girdėjau vien tik baisų triukšmą. Ir tada man kyla
klausimas: ar taip jaučiamasi, kai esi gyvas, tikrai gyvas, ar kai
esi jau miręs? Tokia mintis man pasirodo labai juokinga. Kor­
tnė vėl kumšteli mane, ir galinio vaizdo veidrodėlyje pamatau
raudoną it saulė jos veidą. Aš irgi nusijuokiu, ir visos keturios
kvatojame visą kelią iki pat Ridževju miestelio (apie 30 kilome­
trų). O pro šalį, tarsi prastas paveikslas, išmargintas juodomis ir
pilkomis dėmėmis, lekia pasaulis.

Užsukame pas Tarą į namus persirengti. Tara ir šįsyk padeda

man užsivilkti suknelę. Ant pečių užsimetu kailinį šalį, įsisegu

228
auskarus ir paleidžiu plaukus. (Jie krinta bangomis, nes visą
dieną buvo surišti į kuodą.) Tada atsisuku į veidrodį, ir širdis
krūtinėje ima daužytis lyg pašėlusi. Atrodau bent jau dvidešimt
penkerių, visiškai kitas žmogus. Užsimerkiu ir prisim enu, kaip
vaikystėje stovėdavau vonios kambaryje laukdama, kol nuo
veidrodžio dings vandens garai, ir melsdavausi, kad tik mano
išvaizda būtų pasikeitusi. Prisimenu tą šlykštų nusivylimo jaus­
mą, apimantį kaskart, kai veidrodyje išryškėdavo m ano veidas,
toks pat negražus, kaip ir anksčiau. Tačiau šįkart atmerkusi akis
regiu visai kitą žmogų. Štai aš: kitokia, žavinga, nepanaši į anks­
tesnę save.
Vakarienė, be abejonės, - mano sąskaita. Einame į Le jardin
du Roi - aukščiausios klasės ypač prabangų prancūzų restoraną,
kur visi padavėjai labai gražūs ir visi - prancūzai. Iš valgiaraš­
čio išsirenkame butelį paties brangiausio vyno, o kadangi niekas
neprašo parodyti dokumentų, užsisakome ir po taurę šampano.
Jis toks skanus, kad, padavėjams nė nespėjus atnešti užkandžių,
užsisakome dar po taurę. Betanė tuoj apgirsta ir ima kabinti pa­
davėją, vapa kažką neva prancūziškai (nes praėjusią vasarą atos­
togavo Provanse). Užsisakėme turbūt pusę visų valgiaraštyje iš­
vardytų patiekalų: mažyčių burnoje tirpstančių sūrio rutuliukų,
storais gabalais supjaustyto pašteto (turinčio tikriausiai daugiau
kalorijų, nei derėtų suvartoti per dieną), salotų su ožkų pieno
sūriu, midijų balto vyno padaže ir po kepsnį su Bearno padažu,
visą ešerį, patiekiamą kartu su galva, crėme brūlėe ir šokoladinių
putėsių. Manau, tai pats gardžiausias maistas, kokį man yra tekę
ragauti. Tad valgau, valgau, kol prisikemšu tiek, kad vos galiu
kvėpuoti. Jeigu prarysiu dar bent kąsnelį, mano suknelė tikrai

229
neatlaikys. Kai jau pasirašinėju čekį, vienas iš padavėjų (pats
gražiausias) atneša keturias miniatiūrines taureles su saldžiu ro­
žinės spalvos likeriu „virškinimui pagerinti". Be abejo, jis ištaria
tai su prancūzišku akcentu.
Atsistoju ir tik tada suvokiu, kad apgirtau. Sekundėlę vis­
kas aplinkui gan smarkiai siūbuoja, lyg pasaulis būtų netekęs
pusiausvyros. Dingteli, kad galbūt prisigėrė pasaulis, o ne aš, ir
suima juokas. Išeiname laukan, į ledinį orą, ir netrukus kiek pra-
siblaivau.
Patikrinu, ar niekas neskambino. Ogi gavau žinutę iš Robio.
Kur prapuolei? Mes turim planu šiam vakarui, atsimeni?
- Eime, Šame, - pašaukia mane Kortnė. Jiedvi su Betane su­
lindo ant užpakalinės Civic sėdynės ir dabar laukia, kol aš atsisė­
siu priekyje. - Metas linksmybėms!
Greitai parašau Robiui žinutę: Jau važiuojam. Iki.
Tada įsėdu į automobilį ir išrūkstame į vakarėlį.

Vakarėlis ką tik prasidėjo. Nudrožiu tiesiai į virtuvę. Dar anks­

toka, žm onių nedaug, tad kambariuose pastebiu daugybę sm ul­
kmenų, į kurias pirm a neatkreipiau dėmesio. Šiuose namuose
pilna mažyčių iš medžio išdrožtų statulėlių, m odernių alieji­
niais dažais tapytų paveikslų ir senų knygų, tarsi čia būtų koks
muziejus.
Virtuvėje dega ryški šviesa, visur švaru ir tvarkinga. Prie pat
durų stovi dvi alaus statinaitės, ir daugelis atvykusiųjų trinasi
aplink jas. Negausūs svečiai - daugiausia vaikinai ir tik keletas
merginų iš antros gimnazijos klasės. Jos stovi būreliu, apglėbu­

230
sios po plastikinį bokalą, tarsi tai būtų koks gyvybės šaltinis, o
šypsenos tokios dirbtinės ir tokios plačios, jog veikiausiai joms
skauda skruostus.
Vos tik įžengiu į virtuvę, į mane įsistebeilija Robis.
- Šame?! - Jis tuoj ateina prie manęs ir apglėbia abiem ran­
kom, delnais atsiremdamas į sieną. Pasijuntu lyg įkalinta. - Jau
maniau, kad nepasirodysi.
- Juk parašiau: atvažiuoju. - Priglaudžiu plaštakas jam prie
krūtinės ir pajuntu spurdant širdį. Kažin kodėl man pasidaro
liūdna. - Ar gavai mano žinutę?
Robis gūžteli pečiais.
- Tu visą dieną elgiesi keistai. Pamaniau, gal tau nepatiko
mano rožė?
Su meile. Buvau visai pamiršusi. Pamiršau ir kad buvau nu­
siminusi. Tačiau dabar tai neturi jokios reikšmės. Šiaip ar taip,
čia - tik žodžiai.
- Rožė buvo graži.
Robis nusišypso ir paglosto man galvą, lyg būčiau koks šu­
nytis.
- Atrodai labai seksualiai, mažę, - sako jis. - Gersi alaus?
Linkteliu. Galva jau praskaidrėjo. Esu netgi per daug blaivi -
jaučiu savo kūną, rankos nukarusios, lyg laikyčiau sunkų nešu­
lį. Robis paleidžia mane ir jau ketina eiti sau, bet staiga pamato
mano batus. Jis pakelia akis ir šypsodamasis pažvelgia į mane,
nors atrodo sutrikęs.
- Kas čia dabar? - parodo į kareiviškus Anos batus.
- Batai. - Pajudinu kojos nykštį, nors to, aišku, nematyti. Ne­
žinia kodėl jaučiuosi patenkinta. - Patinka, ką?

231
 Robis išsiviepia.
- Atrodo kaip kareiviški.
- Na, man tai patinka.
Jis papurto galvą.
- Jie tau visai netinka, mažę.
Šiandieną tiek visko nutiko, kad, jei papasakočiau, Robis ti­
krai susiimtų už galvos: nusiploviau nuo visų pamokų, bučia­
vausi su mokytoju Deimleriu, su Ana Kartulo rūkėm žolę, iš
mamos pavogiau kreditinę kortelę. Toks elgesys man nepritinka?
Po teisybei, nė nežinau, ką reiškia tas nepritinka. O kaip atskirti,
kas tau pritinka, o kas - ne? Mintyse pamėginu susumuoti vi­
sus savo poelgius, bet aiškaus vaizdo, iš kurio galėčiau nuspręsti,
koks esu žmogus, nematau. Galvoje vien klaustukai ir nežinia
kokie kontūrai, migloti prisiminimai apie juokingas situacijas ir
važinėjimąsi automobiliu, visi žmonių veidai vienodi, neįžiūri­
mi - lyg fotografuočiau juos prieš saulę.
- Tu ne viską apie mane žinai, - sakau.
Robis nusijuokia.
- Žinau, kad esi labai graži, kai pyksti. - Jis baksteli pirštu
man į tarpuakį. - Neraukyk kaktos, susimes raukšlės.
- Tai kaip dėl to alaus? - pasiteirauju.
Robis nusisuka, ir aš apsidžiaugiu. Vyliausi, kad pamačiusi jį
nusiraminsiu, bet pasidariau tik dar nervingesnė.
Netrukus Robis grįžta nešinas alumi. Paimu iš jo bokalą ir
laiptais užlipu į viršų.
Čia vos neatsitrenkiu į Kentą. Pamatęs mane Kentas greitai
žingteli atatupstas.
- Atsiprašau, - abu ištariame vienu metu. Jaučiu, kad išraustu.

232
 - Vis dėlto atėjai, - sako Kentas. Jo akys žalesnės nei bet kada,
o veide - keista išraiška: burna perkreipta taip, tarsi jis kramtytų
ką nors rūgštaus.
- Na, regis, čia visai šauni vietelė.
Ir nusuku žvilgsnį tikėdamasi, kad jis liausis į mane spokso-
jęs, tarsi žinočiau, jog ketina pasakyti kažin ką siaubingo. Jis vėl
tvirtins, kad perm ato mane kiaurai. Man kyla beprotiškas noras
paklausti, ką jis manyje mato, tarsi jo atsakymas galėtų man pa­
dėti suprasti save pačią. Tačiau paklausti neišdrįstu.
Kentas žiūri sau į kojas.
- Šame, norėjau pasakyti...
Kilsteliu ranką.
- Nereikia. - Ir tada man topteli: turbūt Kentas žino, kas įvy­
ko tarp manęs ir mokytojo Deimlerio. Ir jis gali išplepėti kitiems.
Žinau, darausi paranoike, tačiau beveik neabejoju, kad yra kaip
tik taip. Man ima suktis galva ir tenka įsikibti turėklų, kad ne-
pargriūčiau. - Jei ketini kalbėti apie tai, kas įvyko per matem ati­
ką, tai žinok: nieko nenoriu girdėti.
Kentas vėl pažvelgia į mane. Jo lūpos kietai sučiauptos.
- O kas ten įvyko?
- Nieko. - Vėl pajuntu mokytojo Deimlerio kūno svorį, jo
lūpų karštį. - Ne tavo reikalas.
- Deimleris niekšas, pati žinai. Turėtum laikytis nuo jo ato­
kiau. - Kentas žiūri į mane akies krašteliu. - Tu verta daugiau.
Prisimenu raštelį, šįryt nukritusį ant mano suolo. Tikrai ži­
nau, jis - nuo Kento. Nuo minties, kad Kentas Makfaleris gailisi
manęs ir užjaučia, manyje kažkas tarsi pratrūksta ir žodžiai pa­
tys pasipila iš burnos.

233
 - Neprivalau tau nieko aiškinti. Mudu netgi ne draugai. Mes...
mes esam niekas vienas kitam.
Kentas žengia žingsnį atgal ir prunkšteli, o gal ir nusijuokia.
- Žinai, tu - nepakartojama. - Jis papurto galvą. Atrodo ka­
žin koks liūdnas, o gal pasibjaurėjęs, arba ir liūdnas, ir pasibjau­
rėjęs. - Gal žmonės ir teisūs sakydami, kad esi lėkšta... - Kentas
nutyla.
- Kokia kokia? Lėkšta? - Norėčiau trenkti jam antausį ir pri­
versti pažvelgti į mane, bet jis ir toliau stebeilija į sieną. - Lėkšta
kekšė, taip? Šitaip galvoji apie mane, a?
Jis atsigręžia ir pažvelgia man tiesiai į akis. Atrodo niūrus ir
tvirtas lyg uola. Ir ko jam iš manęs reikia, ko čia dėbso?
- Galbūt. Galbūt yra kaip sakei. Mes nesam draugai. Vienas
kitam esame niekas.
- Manai? Aš bent jau nevaidinu, kad esu geresnė už kitus. -
Regis, nebekontroliuoju savo žodžių, jie liejasi savaime. - Žinai,
ir tu nesi tobulybė, toli gražu. Neabejoju, kad ir pats esi prisi­
dirbęs.
Kalbu netiesą. Jaučiu širdim: tai - netiesa. Kentas Makfaleris
nieko nėra prisidirbęs. Na, bent jau tikrai nepakenkęs kitiems
žmonėms.
Kentas nusijuokia.
- Manai, aš apsimetinėju, kad esu geresnis už kitus? - Jis pri­
simerkia. - Tai juokinga, Šame. Ar kas nors kada nors sakė tau,
kad esi juokinga?
- Aš nejuokauju. - Sugniaužiu kumščius ir įsiremiu į šlau­
nis. Nežinau, kodėl pykstu ant Kento, bet taip norėčiau čiupti jį
ir gerai papurtyti. Arba apsiverkti. Jis tikrai žino apie mokytoją

234
Deimlerį. Jis viską žino apie mane ir todėl manęs nekenčia. -
Neteisinga versti žmones jaustis blogai vien dėl to, kad jie nėra
tobuli.
Kentas iš nuostabos net išsižioja.
- Aš gi nesakiau, kad tu...
- Aš nekalta, kad negaliu būti tokia kaip tu, supranti? Aš
nepabundu ryte manydama, kad pasaulis - tai didelis, gražus,
laimės pilnas burbulas, supranti? Aš tiesiog nesu tokia. Ir nem a­
nau, kad pasikeisiu. - Norėjau pasakyti: Nemanau, kad tai būtų
galima pakeisti, bet tiek to. Staiga pajuntu, kad tuoj pravirksiu.
Įkvepiu oro ir nusisuku nuo Kento, kad jis nepastebėtų ašarų
mano akyse.
Stoja tyla ir trunka, regis, visą amžinybę. Tada Kentas suima
mane už alkūnių. Atrodo, lyg kas būtų švelniai prisilietęs spar­
nais. Nuo to vos juntam o prisilietimo net pašiurpstu.
- Žinai, palaidais plaukais atrodai labai graži. Tik tiek ir no­
rėjau pasakyti. - Kento balsas ramus ir tylus. Jis apeina mane
ratu ir pasuka prie laiptų. Bet ant pirm o laiptelio sustoja ir atsi­
gręžia j mane. Atrodo liūdnas, nors ir šypsosi.
- Tavęs nereikia keisti, Šame, - ištaria, bet man atrodo, kad
nieko negirdžiu. Tarsi jo žodžiai pereitų pro mane kiaurai, bet
tuo pat metu lyg iš niekur skverbtųsi vidun.
Jis turbūt pats žino, kad tai, ką kalbėjo, - netiesa. Praveriu
burną norėdama tai pasakyti, bet Kentas jau nulipo laiptais ir
dingo kažkur apačioje, ištirpo namus užplūdusių žmonių m i­
nioje. Aš esu niekas, šešėlis, vaiduoklis. Netikra. Vargu ar bu­
vau tikra netgi prieš įvykstant avarijai. Bet tik dabar supratau tai.
Blogiausia, kad nė nenumanau, kada tokia virtau.

235
 Nuryju didelį gurkšnį alaus. Norėčiau prisigerti kaip maišas.
Norėčiau, kad pasaulis tiesiog išnyktų. Vėl gurkšteliu alaus. Jis
bent jau šaltas, nors skonis - kaip žemėto vandens.
- Šame! - Tai Tara, ji lipa laiptais į viršų, o šypsena šviečia lyg
prožektorius. - Mes tavęs visur ieškojom. - Sunkiai šnopuoda­
ma ji ateina prie manęs, uždeda ranką sau ant pilvo ir pasilenkia
į priekį. Vienoje jos rankoje - pusiau surūkyta cigaretė. - Kortnė
buvo žvalgyboje ir rado gerų dalykėlių.
- Gerų dalykėlių?
- Viskio, degtinės, džino, serbentų likerio ir panašiai. Gėri­
mų. Gerų dalykėlių.
Ji sugriebia mane už rankos ir abi patraukiame žemyn. Spūs­
tis ant laiptų didėja. Visi juda ta pačia kryptim: nuo durų prie
alaus atsargų, tada - laiptais į viršų. Prasibrauname pro žmones,
besigrūdančius prie alaus statinių virtuvėje. Kitame virtuvės gale
matyti durys. Ant jų kabo ranka rašytas raštelis. Atpažįstu Kento
rašyseną.
Ant lapelio parašyta: PRAŠAU ČIONAI NEITI.
O apačioje, mažomis raidėmis: RIMTAI, CHEBRA. AŠ - VAKARĖ­
LIO ŠEIMININKAS, IR TAI VIENINTELIS DALYKAS, KURIO JŪSŲ PRA­
ŠAU. ATSIGRĘŽKIT! JUMS UŽ NUGAROS STOVI ALAUS STATINAITĖ!
- Galbūt mums nereikėtų čionai... - prabylu, bet Tara jau
įslinko pro duris, tad nuseku jai iš paskos.
Už durų tamsu ir šalta. Šviesa skverbiasi tik pro du didžiu­
lius, nuo lubų iki pat grindų, erkerius, išeinančius į kiemą.
Iš patalpos gilumos atsklinda kikenimas, išgirstu, kaip kažkas
į kažką atsitrenkia.

236
 - Atsargiau, - pasigirsta šnypščiantis balsas.
Tada išgirstu Kortnę sakant:
- Pati pamėgink įpilti tamsoje.
- Čionai, - sušnabžda Tara. Keista, tamsoje žmonės ima kal­
bėti tyliau, lyg taip būtų priimta.
Mes - valgomajame. Nuo lubų lyg egzotinis augalas žemyn
leidžiasi sietynas, o ant langų kabo sunkios užuolaidos. Mudvi
su Tara einame palei valgomojo stalo kraštą (jį pamačius mano
mamą iš susijaudinimo ištiktų infarktas: prie stalo gali susėsti
bent dvylika žmonių), kol pasiekiame kažin kokią nišą. Ogi čia -
baras. Toliau matyti dar vienas tamsus kambarys. Jame stovi so­
fos ir knygų lentynos, taigi turbūt biblioteka arba svetainė. Įdo­
mu, kiek čia kambarių? Atrodo, kad namas begalinis. Čionai dar
tamsiau, bet Kortnė ir Betanė kuičiasi kažin kokiose spintelėse.
- Bus gal penkiasdešimt butelių, - sako Kortnė. Kambaryje
per tamsu, kad būtų galima įskaityti etiketes, tad ji atsuka kie­
kvieno butelio kamštį ir pauosto mėgindama atspėti, koks tai
gėrimas. - Manau, čia romas.
- Keistokas namas, ar ne? - sako Betanė.
- Man jis visai nieko, - atsakau. Nė nežinau, kodėl užsistoju
Kentą net kalbėdama apie jo namą. Galėčiau lažintis, kad dienos
metu čionai labai gražu - virtinė kambarių, kupinų šviesos. Ga­
lėčiau lažintis, jog Kento namuose visad tylu arba nuolat skamba
klasikinė muzika.
Staiga šalia manęs sudūžta stiklas ir kažkas šlapia užtykšta
ant kojos. Aš net pašoku, o Kortnė burbteli:
- Ką padarei?

237
 - Tai ne aš, - atsakau.
- Aš netyčia, - tuo pat m etu tarsteli Tara.
- Sudužo vaza?
- Fui, aptaškei man batą.
- Čiupkim butelį ir dinkim iš čia.
Į virtuvę grįžtame kaip tik tuo metu, kai muzikos laidų vedėjas
Ravneris per radiją sušunka: „Gaisras urve!“ Metas Dorfmanas
čiumpa alaus bokalą ir užsiverčia jį. Visi juokiasi, o kai Metas iš­
tuština bokalą, Ebė Makgeil ima ploti. Kažkas pagarsina muziką,
ir visi uždainuoja kartu su hiphopo grupe Dujeous: Visi reperiai
čia, namuose, griebkite mikrafus ir kartokite paskui mane.
Išgirstu garsų juoką. Tada koridoriuje pasigirsta balsas:
- Jėzau, regis, atvykome pačiu laiku.
Man širdis nusirita į kulnus. Lindsė.

YRA DALYKŲ,
KURIUOS GERIAU NUTYLĖTI
Atskleisiu jums didžiąją Lindsės paslaptį. Kai pernai ji grįžo namo
iš Niujorko (svečiavosi pas įbrolį, kuris ten mokosi universite­
te), ilgai buvo bjaurios nuotaikos: atsikalbinėjo, tyčiojosi iš Elės
valgymo įpročių, tyčiojosi iš Elodės, neva toji girtuoklė ir silp­
navalė, tyčiojosi iš manęs, kad aš visada visur esu paskutinė - ir
sekdama madą, ir visur kitur tenkindamasi trečia vieta (iš tikrųjų
taip yra tik nuo trečios gimnazijos klasės). Mes visos supratome,
kad Niujorke kažkas įvyko. Pasiteiravome Lindsės, bet ji nieko
nepaaiškino, tad ir nepristojome. Be to, Lindsės nepriversi.
Vieną vakarą, mokslo metams einant į pabaigą, visos sėdėjo­
me šlykščiame meksikiečių restorane Pas Rozalitą (kaimyninia­

238
me miestelyje), m at užsisakant alkoholinius gėrimus ten neprašo
pateikti dokum entų. Išgėrėme po kokteilį Margarita ir laukėme,
kol atneš vakarienę. Lindsė beveik nieko nevalgė, tiesą sakant,
nevalgė nuo pat tada, kai grįžo iš Niujorko. Ji nė neprisilietė prie
atneštų bulvių traškučių (neva nealkana), o tik braukė pirštu per
kokteilio taurės briauną, aplipdytą druska, ir laižė druskos kris­
talėlius.
Neatsimenu, apie ką kalbėjomės, bet staiga Lindsė burbtelėjo:
Aš turėjau lytinių santykių. Taip ir pasakė. Mes visos tylėdamos
įsistebeilijome į ją, o ji pasilenkė prie mūsų ir vienu ypu išpyški­
no, esą per vakarėlį prisigėrė, o kadangi jos įbrolis dar nenorėjo
eiti namo, palydėti ją atgal į bendrabutį, kur buvo apsistojusi,
pasisiūlė vienas vaikinas - neminėtinas asmuo. Jie mylėjosi ant
plačios dvigulės Lindsės įbrolio lovos, ir Lindsė tai atsijungdavo,
tai vėl atgaudavo sąmonę. Paskui tas vaikinas - neminėtinas as­
muo - nusiplovė dar prieš Lindsės įbroliui grįžtant iš vakarėlio.
Tai tęsėsi viso labo tris minutes, pasakė Lindsė, ir aš supratau,
kad šį įvykį ji jau priskyrė prie dalykų, apie kuriuos niekada dau­
giau nebus kalbama, nugrūdo jį į patį tolimiausią atminties kam ­
pelį, o vietoj to sukūrė kitą, geresnę istorijos versiją: aš buvau
Niujorke, ir ten buvo labai linksma; tikrai ruošiuosi kada nors
persikelti tenai gyventi; aš pabučiavau vieną vaikiną, ir jis labai
norėjo užeiti pas mane, bet aš nesutikau.
Mums atnešė patiekalus. Išsipasakojus Lindsei labai palen­
gvėjo (nors ji ir prisaikdino mus laikyti tai paslaptyje, pagrasino
net mirties bausme), o nuotaika akimirksniu persimainė. Ji liepė
nunešti atgal salotas, kurias buvo užsisakiusi (Negi turėsiu ryti
šį triušiams skirtą šlamštą?), ir užsisakė ąuesadillas su grybais ir

239
sūriu, burritos su kiaulienos įdaru ir dar dvigubą porciją guaca-
mole su grietinės padažu, o mums visoms bendrai - vieną por­
ciją chimichangas ir po kokteilį Margarita. Atrodė, lyg būtum e
atsikračiusios naštos. Tai būva viena iš šauniausių vakarienių per
pastaruosius metus. Visos kimšome kiek telpa, net ir Elė, ir vie­
ną po kito gėrėme skirtingų skonių - mangų, aviečių, apelsinų -
koktelius Margarita. Visos taip garsiai juokėmės, kad keli lan­
kytojai netgi persėdo prie kito staliuko, kitame restorano gale.
Neatmenu, apie ką tada kalbėjomės. Atsimenu tik, kad Elė ėmė
fotografuoti Elodę, ant galvos užsidėjusią miltuotą tortilją, su pi­
kantiškojo padažo buteliuku rankoje. Nuotraukos kampe matyti
trečdalis Lindsės profilio. Ji susirietusi dvilinka, kone raičiojasi
iš juoko, o veidas ryškiai raudonas. Ranka laikosi susiėmusi už
paširdžių.
Po vakarienės Lindsė numetė padavėjai mamos kreditinę
kortelę - sumokėjo ir už mus, ir už save. Ta kortele jai buvo lei­
džiama naudotis ypatingais atvejais. Lindsė pasilenkė virš stalo
ir liepė mums susikabinti už rankų, lyg ketintume melstis. Mie­
los draugės, tai buvo ypatingas atvejis, pasakė ji. Visos nusijuokė­
me iš tokio jos dramatizmo (ji taip elgiasi visuomet). Ketinome
vykti į vakarėlį botanikos sode, tradiciškai rengiamą pirm ą šiltą
metų savaitgalį. Mūsų laukė linksmybių naktis, nuotaika buvo
puiki, Lindsė vėl elgėsi įprastai.
Paskui ji nuėjo į tualetą pataisyti makiažo. Jai išėjus, po pen­
kių sekundžių prispyrė ir mane - ir dėl Margaritą, ir dėl juoko
iki ašarų. Taip užsimaniau į tualetą, kad vis dar juokdamasi nu-
dūmiau paskui Lindsę, o Elodė ir Elė apšaudė mane apkramty­

2 40
tais traškučiais, įkandin svaidė suglamžytas servetėles ir šaukė:
Atsiųsk mums atviruką su Niagaros kriokliais; saugokis geltono­
sios karštligės. Dėl to dar keli lankytojai paprašė padavėjo, kad
tas pasodintų juos prie atokesnio staliuko.
Tualetas buvo tik vienas, tad atsirėmiau į duris ir klebenda­
ma rankeną ėmiau maldauti Lindsės įleisti mane vidun. Turbūt
ji labai skubėjo į tualetą, tad negerai užrakino duris, taigi man
atsirėmus petim jos atsidarė. Vis dar juokdamasi įvirtau vidun
tikėdamasi išvysti Lindsę stovinčią priešais veidrodį, prasižioju­
sią ir besitepančią ant lūpų Mac blizgį.
Tačiau radau ją klūpančią ant grindų priešais klozetą, o van­
deny plūduriavo ąuesadillas ir burritos su kiaulienos įdaru ga­
balėliai. Ji mikliai nuleido vandenį, bet spėjau pamatyti, kaip
du dar nesuvirškinti pomidoro gabaliukai sukdamiesi pradingo
klozete.
Visi juokai akimirksniu išgaravo.
- Ką čia darai? - paklausiau, nors ir taip buvo gana aišku.
- Uždaryk duris, - sušnypštė Lindsė.
Greitai uždariau duris. Restorano triukšmas prislopo, likom
tik mudvi ir tyla.
Lindsė lėtai atsikėlė nuo grindų.
- Na? - ištarė žvelgdama į mane taip, tarsi jau būtų paruošusi
krūvą pasiteisinimų, tarsi aš ketinčiau ją apkaltinti.
- Mane tiesiog prispyrė, - atsakiau. Nuskambėjo kvailokai,
bet nieko geresnio nesugalvojau.
Lindsei prie plaukų buvo prilipęs kažin kokio maisto gabaliu­
kas. Pamačiusi tai pajutau, kad tuoj apsiverksiu. Negi tai Lindsė
Edžkomb - tvirčiausi mūsų šarvai?

241
 - Tai pirmyn, - paragino Lindsė. Atrodė, tarsi jai būtų palen-
gvėję, nors man pasirodė, kad jos akyse šmėstelėjo liūdesys.
Aš atsisėdau ant klozeto. Kol šlapinausi, Lindsė stovėjo pasi­
lenkusi virš kriauklės, rieškutėmis sėmė vandenį, skalavo burną
ir gargaliavo. Juokinga: rodos, kai atsitinka kas nors siaubinga,
visa kita turėtų lyg ir nebeegzistuoti, turėtum pamiršti nusišla­
pinti, valgį ar troškulį. Bet iš tikrųjų taip nebūna. Atrodo, kad tu
ir tavo kūnas esate du atskiri individai. Kūnas tarsi išduoda tave
ir į nieką nekreipdamas dėmesio veikia savarankiškai, yra bukas
ir gyvuliškas, reikalauja vandens ir sumuštinių, verčia bėgti į tu ­
aletą, nors visas pasaulis aplink tave byra į šipulius.
Lindsė susirado rankinėje Listerine metinukų, vieną įsimetė į
burną ir susiraukė. Tada ėmėsi makiažo: tušu pasidažė blakstie­
nas, iš naujo pasitepė lūpas blizgiu. Tualetas buvo labai mažas,
bet man regėjosi, kad Lindsė kažin kur toli.
Pagaliau ji prabilo:
- Tai ne koks įprotis ar dar kas. Manau, tiesiog valgiau per
greitai.
- Aha, - atsakiau. Taip niekada ir nesupratau, ar ji nemelavo.
- Nepasakok nei Elei, nei Elodei, gerai? Nenoriu, kad jos jau­
dintųsi dėl niekų.
- Gerai, - linktelėjau.
Lindsė nutilo ir žvelgdama į veidrodį papūtė lūpas. Tada at­
sigręžė į mane.
- Jūs, merginos, esate mano šeima. Juk žinai pati, tiesa?
Lindsė pasakė tai lyg niekur nieko, tarsi būtų gyrusi mano
džinsus, bet aš žinojau, kad ji kalba kaip niekada nuoširdžiai. Ir
rimtai.

242
 Kaip ir buvome suplanavusios, nuvykome j vakarėlį botani­
kos sode. Elodė ir Elė šauniai pasilinksmino, o m an ėmė skaudė­
ti skrandį ir visą vakarą pratūnojau susirietusi ant Elės automo­
bilio variklio dangčio. Nežinau, ar tai dėl maisto, bet jaučiausi
taip, tarsi kažin kas mano skrandyje mėgintų nagais pradraskyti
kelią laukan.
Lindsė puikiai praleido vakarą: tąsyk ji pirm ą kartą pasibu­
čiavo su Patriku. Dar po trijų mėnesių, paskutinėmis vasaros
dienomis, jiedu pasimylėjo. Kai Lindsė papasakojo, kaip prara­
do nekaltybę (tai nutiko prie žvakių, ant grindų buvo patiesta
antklodė, aplink - daugybė gėlių ir taip toliau), ir gyrėsi, koks
romantiškas buvo tas pirmasis kartas, nė viena iš mūsų nė ne­
mirktelėjome. Visos puolėme ją sveikinti, klausinėjome įvairiau­
sių smulkmenų ir sakėme, kad pavydime jai. Mes elgėmės taip
dėl Lindsės, kad ji būtų laiminga. Ir ji dėl mūsų būtų pasielgusi
lygiai taip pat.
Štai kokios būna geriausios draugės. Jos elgiasi štai taip, ne­
leidžia tau nugarmėti žemyn.

PRADŽIA
Tik atvažiavusios Lindsė, Elodė ir Elė turbūt iškart užlipo į viršų
(visai tikėtina turint omeny, kad atsinešė savo butelį degtinės),
nes vėl pamatau jas tik po geros valandos. Jau spėjau susipilti tris
stikliukus romo, ir staiga alkoholis trenkia man į galvą: kamba­
rys ima suktis aplinkui, spalvos ir garsai susilieja. Kortnė ką tik
išsiurbė paskutinius romo lašus, tad einu atsinešti alaus. Žen­
giant tenka susikaupti. Kai atsirandu prie alaus statinaitės, kurį
laiką tiesiog stoviu pamiršusi, ko čionai atėjau.

243
 - Alaus? - Metas Dorfmanas pripila bokalą ir paduoda man.
- Alaus, - atsakau patenkinta, kad pavyko aiškiai ištarti žodį,
laiminga, jog prisiminiau atėjusi čionai kaip tik dėl to.
Nusigaunu atgal į antrą aukštą. Galvoje tarsi suktųsi sutrūki­
nėjusi vaizdajuostė, tad įsidėmiu tik visokias nuotrupas: prisilie­
čiu prie šiurkštaus medinio turėklo; į sieną atsirėmusi Ema Ma-
kelroi pravėrusi burną žiopčioja lyg žuvis ant kabliuko (turbūt
juokiasi); mirksinčios kalėdinės lemputės ir prislopusi šviesa.
Nežinau, nei kur einu, nei ko ieškau, bet staiga priešais, kitame
kambario gale, pamatau Lindsę ir pagaliau susivokiu, kad perė­
jau išilgai visą namą ir patekau į „cigarečių" kambarį. Akimirką
mudvi su Lindse spoksome viena į kitą. Viliuosi, kad ji nusišyp­
sos man, bet Lindsė nusigręžia. Greta jos stovi Elė. Ji pasilenkia
prie Lindsės ir kažką sušnabžda jai į ausį. Paskui prieina prie
manęs.
- Labas, Šame.
- Negi prašei leidimo ateiti ir pasikalbėti su manim? - ištariu
nerišliai.
- Nebūk bjaurybė. - Elė pakelia akis į dangų. - Tu labai nu­
liūdinai Lindsę.
- O Elodė pyksta, a?
Elodė stovi kampe priešais Stivą Dougą ir linguoja. Stivas
kalbasi su Liza Humer, lyg Elodės nė nebūtų. Trokštu nueiti ir
apkabinti Elodę.
Elė dvejoja. Ji žiūri į mane pro kirpčiukus, užkritusius jai ant
akių.
- Ji nepyksta. Juk pažįsti Elodę.
Galiu prisiekti: Elė meluoja, bet esu per girta, tad nesiaiškinu.

244
 - Netgi nepaskambinot man šiandien. - Nekenčiu savęs. Ir
kas mane traukė už liežuvio? Pasijuntu taip, tarsi vėl būčiau ta­
pusi atstumtąja, kuri stengiasi prisigerinti. Praėjo tik viena die­
na, o aš jau pasiilgau jų, savo vienintelių tikrų draugių.
Elė gurkšteli degtinės iš butelio, kurį laiko rankoje, ir susi­
raukia.
- Lindsė buvo labai susinervinusi. Juk sakiau, ji tikrai nusi­
minė.
- Bet aš kalbėjau tiesą, argi ne taip?
Žvelgdama į mane Elė purto galvą.
- Tiesa ar ne, koks skirtumas? Tai juk - Lindsė. Mūsų Lindsė.
Mes esam vienas nedalomas vienetas, supranti?
Niekada nemaniau, kad Elė protinga, bet tai, ką dabar pasa­
kė, - patys išmintingiausi žodžiai, kokius esu girdėjusi pastaruo­
ju metu.
- Turėtum atsiprašyti, - sako Elė.
- Bet aš nesigailiu. - Dabar jau tikrai kalbu neaiškiai. Man
pinasi liežuvis, jis sunkus ir nepaklusnus. Negaliu priversti jo
judėti taip, kaip pageidaučiau. Noriu papasakoti Elei apie viską:
apie mokytoją Deimlerį ir apie Aną Kartulo, apie pavaduotoją
Vinters ir apie mopsesy bet man nepavyksta suregzti sakinio.
- Tiesiog atsiprašyk, Šame. - Elės žvilgsnis ima klaidžioti po
kambarį. Staiga ji žingteli atatupsta, išsižioja ir delnu užsidengia
burną. - O Dieve, - ištaria spoksodama man per petį. Jos lūpos
ištįsta į plačią šypseną. - Negaliu patikėti.
Kai atsisuku, atrodo, tarsi staiga būtų sustojęs laikas. Kartą
skaičiau, kad jis iš tiesų sustoja prie pat juodosios skylės kraštų.
Tad jeigu netyčia atsidurtum tenai, visiems laikams įstrigtum ant

245
to nelemto krašto, būtum amžinai plėšomas į gabalus, amžinai
mirštantis. Taip pasijuntu ir šią akimirką. Aplink mane - spūs­
tis, žmonių vis daugėja, lyg čia būtų koks nesibaigiantis kraterio
kraštas.
Ir štai ji - stovi tarpduryje. Julija Saiks. Julija Saiks, kuri vakar
paėmė tėvų šautuvą ir ištaškė sau smegenis.
Jos plaukai pakaušyje surišti į arklio uodegą, bet aš matau
juos susivėlusius, aptaškytus krauju, o po plonyte plaukų uode­
gyte žioji didžiulė skylė. Ji mane siaubingai baugina, tarsi būtų
vaiduoklis, panašus į vaikystėje regėtus košmaruose arba siaubo
filmuose.
Staiga prisimenu žinių laidą apie nuteistuosius mirties baus­
me (mums liepė ją žiūrėti per pasirenkamąjį etikos ir diskusijų
kursą) ir joje nuskambėjusią frazę: vaikščiojantis lavonas. Kai
pirm ą kartą išgirdau tai, dingtelėjo: kaip siaubinga. Bet dabar
suprantu, ką ta frazė iš tiesų reiškia. Julija Saiks - vaikščiojantis
lavonas. Beje, manau, ir aš pati esu vaikščiojantis lavonas.
- Ne! - burbteliu garsiai, nors norėjau ištarti tik mintyse.
Žengiu žingsnį atgal ir išgirstu suspiegiant Harlovę Rouzen:
- Užlipai man ant kojos!
- Negaliu patikėti, - pakartoja Elė. Jos balsas man regisi ka­
žin koks prislopęs. Ji jau nusisukusi nuo manęs ir perrėkdama
muziką šaukia: - Lindse, ar matei, kas pasirodė?
Julija svyruodama stovi tarpdury. Ji atrodo rami, tik plašta­
kos sugniaužtos į kumščius.
Metuosi į priekį, bet kaip tik tą akimirką žmonės aplinkui
nutaria apjuosti mane siena. Negaliu žiūrėti į visa tai dar kar­
tą. Nenoriu regėti to, kas netrukus įvyks. Sunkiai bepastoviu

246
ant kojų, tad visi stumdo mane pirmyn atgal, o aš maluosi tarp
žmonių lyg atmušinėjamas stalo teniso kamuoliukas, beviltiš­
kai mėgindama išsigauti iš kambario. Minu ant kojų, alkūnėmis
kumščiuoju į nugaras, bet man tai nerūpi. Svarbiausia dabar -
dingti iš čia.
Pagaliau prasibraunu pro žmones. Tarpdury stovi Julija. Ji
nežiūri į mane, nepasitraukia iš kelio. Stovi didingai rami, lyg
kokia statula, o akys žvelgia man per petį kažkur į tolį. Julija žiū­
ri į Lindsę. Staiga suprantu, kad jai rūpi tik Lindsė, tai jos Julija
nekenčia labiausiai. Bet dėl to nepasijuntu geriau.
Kai jau ruošiuosi nustum ti ją šalin ir prasibrauti į koridorių,
Julija suvirpa ir mūsų žvilgsniai susitinka.
- Palauk, - sako ji, uždedama ranką man ant riešo. Jos plaš­
taka šalta kaip ledas.
- Ne, - tarsteliu ir išsilaisvinusi nusvirduliuoju tolyn, vos
kvėpuodama iš baimės, nes mintyse šmėsčioja pakriki vaizdai:
alumi aplieta Julija susilenkusi, atkišusi rankas svirduliuoja į
priekį; Julija guli kraujo klane ant šaltų grindų. Mano mintys
painiojasi, tad galvoje abu šie vaizdai susilieja į vieną: visiems
garsiai juokiantis Julija blaškosi po kambarį, o šlapi jos plaukai
perm irkę krauju.
Jaučiuosi tokia išmušta iš vėžių, kad koridoriuje Robį paste­
biu tik į jį atsitrenkusi.
- Ei! - Robis jau girtas. Iš burnos nukarusi kyšo nepridegta
cigaretė. - Ei, tu!
- Robi... - Stipriai prisiglaudžiu prie jo. Viskas aplinkui suka­
si. - Einam iš čia, gerai? Važiuojam pas tave namo. Dabar aš jau
pasiruošusi. Būsim tik tu ir aš, tik mes dviese.

247
 - Ei, ramiau, mergaite! - Vienas Robio lūpų kamputis lėtai
pakyla, bet kitas nenori virsti šypsena. - Kai parūkysiu, gerai? -
Robis apsigręžia ir pasuka j kitą namo galą. - Tada ir važiuosim.
- Ne! - kone rikteliu.
Robis svyruodamas atsisuka į mane. Jam nė nespėjus m irk­
telėti, išplėšiu iš dantų cigaretę ir imu jį bučiuoti. Delnais su-
imu veidą, prisišlieju visu kūnu. Robiui prireikia minutės, kad
susigaudytų, kas vyksta. Galų gale jis ima grabalioti mane, ranka
braukia per drabužius, ratais sukioja liežuvį mano burnoje ir ty­
liai dejuoja.
Mudu stovime koridoriuje ir svyruojame pirmyn atgal, lyg
šoktume. Jaučiu, kaip įlinksta ir iš po kojų slysta grindys. Robis
netyčia, bet stiprokai stumteli mane į sieną, ir aš aikteliu.
- Atleisk, mažę. - Jo akys pasidaro it žvairos, bet tuoj vėl
tampa įprastos.
- Mums reikia susirasti kokį kambarį. - Iš kito namo galo at­
aidi dainelė: Psichopate, Psichopate. - Mums reikia susirasti kokį
nors kambarį dabar.
Paimu Robį už rankos ir m udu klupinėdami imame brautis
koridoriumi, skindamiesi kelią tarp priešinga kryptim judančių
žmonių. Jie visi eina pasižiūrėti, kas ten triukšmauja.
- Čionai. - Robis iš visų jėgų trenkiasi į pirmas pasitaikiusias
duris (į tas, ant kurių priklijuota įvairiausių lipdukų). Durys už­
rakintos, bet pasigirsta pokštelėjimas, ir m udu įlekiame vidun.
Vėl pabučiuoju Robį stengdamasi mėgautis artumu, Robio kūno
šiluma, kad tik nukreipčiau dėmesį nuo vis garsėjančių klyksmų
ir juoko, sklindančių iš galinio kambario. Apsimetu, kad esu tik
kūnas, nes galvoje - tuštuma, migla, lyg mintys būtų apsnigtos.

248
Susigūžiu ir visą dėmesį sutelkiu į savo odą - noriu jausti tik
Robio pirštų prisilietimus, o visa kita tegu išnyksta.
Užsidarom duris, ir kambarys paskęsta tamsoje. Juoduma,
nors į akį durk, jokio šviesos spindulėlio - arba čia nėra langų,
arba užtrauktos užuolaidos. Toji tamsa tiršta, net slegia. Staiga
mane apima keistas jausmas, tarytum būtume įkalinti kažin ko­
kioje dėžėje. Išsigąstu. Robis apsikabinęs mane, bet jis taip svir­
duliuoja, kad man ima svaigti galva. Jaučiu, tuoj supykins, tad
stumteliu Robį, bet tada atsiremiu į kažin kokį m inkštą daiktą.
Tai lova. Robis atbulas parkrinta ant jos, o aš atsigulu ant jo.
- Palauk, - sumurma Robis.
- Argi ne to norėjai? - sušnabždu.
Net ir čia girdžiu juoką ir riksmus psichopate, psichopate, per­
rėkiančius muziką. Dar stipriau bučiuoju Robį. Jis ima kovoti
su mano suknelės užtrauktuku. Girdžiu plyštant medžiagą, bet
man nesvarbu. Nusismaukiu suknelę iki liemens, ir Robis imasi
mano liemenėlės.
- Ar tikrai nori? - suvapa man į ausį.
- Ša! Bučiuok mane!
Psichopate, psichopate. Koridoriuje aidi balsai. Pakišu ran­
kas po Robio džemperiu ir nuvelku per galvą. Tada patraukiu
marškinėlių apykaklę ir imu bučiuoti Robiui kaklą. Jo oda sūri,
atsiduoda prakaitu ir cigaretėmis. Bet aš ir toliau jį bučiuoju,
o Robio rankos slysta mano nugara žemyn iki pat sėdmenų. Iš
tamsos išnyra mane užgulusio mokytojo Deimlerio (ir margų
lubų) vaizdai, bet nuveju juos šalin.
Nuvelku Robiui marškinėlius, ir krūtinėmis prisispaudžiame
vienas prie kito. Kai mūsų pilvai susiliečia, paskui vėl atsitraukia,

2 49
kaskart pasigirsta pliaukštelėjimas. Tada Robis patraukia ran­
kas nuo mano kūno. Vis dar bučiuoju jį, iš lėto slenku žemyn jo
krūtine, vietomis apžėlusia plaukeliais. Plaukai ant krūtinės man
visad kėlė pasišlykštėjimą. Bet tai dar vienas dalykas šį vakarą,
apie kurį negalvoju.
Robis nurimo. Tikriausiai yra suglumęs. Mudu dar niekada
nebuvome pažengę taip toli. Kai glamonėj amės, iniciatyvą pa­
prastai rodo Robis. Aš visad baiminausi, kad padarysiu ką ne
taip. Tačiau dabar elgiuosi užtikrintai. Keista. Glamonėdamasi
su Robiu dar niekada nebuvau išsirengusi nuoga.
- Robi? - sušnabždu. Jis tyliai sudejuoja. Mano rankų raum e­
nys ima drebėti, nes ilgai laikiausi atsirėmusi, tad dabar atsisto­
ju. - Nori, kad nusimesčiau suknelę?
Tyla. Mano širdis plaka kaip pašėlusi. Nors kambaryje gana
šalta, pažastis kutena prakaitas.
- Robi?
Staiga Robis griausmingai užknarkia ir apsiverčia ant kito
šono. Knarkimas nuvilnija per kambarį tarytum jūros bangos.
Kurį laiką tiesiog stoviu ir klausausi. Prisimenu, kaip vaikys­
tėje sėdėdavau namo prieangyje ir stebėdavau tėtį: būdavo, jis
užšoka ant šešerių metų senumo žoliapiovės-traktoriuko ir ima
sukti ratus po kiemą. Traktoriukas parpdavo taip, kad turėdavau
užsidengti ausis. Bet niekada nesprukdavau į namą. Man patik­
davo grožėtis tomis tvarkingomis siauromis žaliomis juostomis,
kurios likdavo pravažiavus traktoriukui, ir šimtais mažyčių žoly­
čių, lyg balerinos besisukiojančių ore.
Kambaryje taip tamsu, jog praeina visa amžinybė, kol suran­
du savo liemenėlę ir nelemtą kailinį šalį. Tenka ieškoti apgrai­

250
bomis, atsiklaupus ant kelių, rankomis atsirėmus į grindis. Nesu
nusiminusi. Nelabai ką jaučiu, netgi nelabai mąstau, tiesiog m in­
tyse susidarau sąrašą, ką turiu nuveikti. Susirasti liemenėlę. Už­
sitempti suknelę. Išeiti pro duris.
Išslenku į koridorių. Muzika groja ne itin garsiai, o žmonių
srautas juda pirmyn atgal. Julijos Saiks nebėra.
Keli žmonės keistai dėbteli j mane. Žinau, atrodau siaubingai
netvarkingai, bet neturiu jėgų pasirūpinti savimi. Tiesą pasakius,
tiesiog stebėtina, kad esu tokia ištverminga. Ir nors mano galvoje
rūkas, toji mintis labai aiški: Stebėtina, kad esi tokia ištverminga.
Dingteli: Lindsė manimi didžiuotųsi.
- Tavo suknelė atsegta, - nusijuokia Karle Jablonskį.
- Ir ką gi veikei? - tarsteli kažkas jai už nugaros.
Nekreipiu į juos dėmesio. Toliau judu į priekį, tiesą sakant,
iš lėto slenku be jokio tikslo. Nusileidžiu laiptais žemyn, išeinu
į plačią verandą, bet šaltis trenkia man į veidą lyg kumščiu, tad
grįžtu atgal ir pasuku į virtuvę. Staiga man dingteli labai viliojan­
ti mintis - panūstu užsukti į tamsų, tylų pasaulį, kupiną mėnulio
šviesos ir ramaus sieninių laikrodžių tiksėjimo, taikiai slypintį
už lapelio su užrašu PRAŠAU ČIONAI NEITI. Tad pasuku tenai. Ati­
dariusi duris įsmunku vidun, pereinu valgomąjį ir nišą, kur Tara
sudaužė vazą (po mano kareiviškais batais traška stiklo šukės), ir
atsiduriu svetainėje.
Čia yra langas - beveik per visą sieną. Pro jį matyti pieve­
lė. Lauke naktis, viską dengia sidabru žibantis šerkšnas. Medžiai
apsigobę ledo skraistėmis, tarsi būtų aplipdyti gipsu. Susimąs­
tau. Negi viskas šiame pasaulyje, kuriame aš įstrigau, yra tik re­
produkcija, pigi tikrų daiktų kopija? Atsisėdu ant kilimo, tobulo

251
mėnulio šviesos kvadrato centre, ir pravirkstu. Sukūkčioju, ir tai
nuskamba beveik kaip riksmas.
Nežinau, kiek laiko sėdžiu čia ir verkiu. Manau, bent jau pen­
kiolika minučių tai tikrai, kol pagaliau pasijuntu beveik išverkusi
savo sielvartą. Man teka nosis, tad vis valausi kailiniu saliu, ište­
pliodama jį tušu ir pudra, kuria padengtas mano veidas. Paskui
staiga suvokiu, jog kambaryje esu ne viena.
Nutylu ir nejudu. Beveik visas kambarys slypi šešėliuose, bet
jaučiu kažką slenkant palei sieną. Pastebiu baltai ir juodai lan­
guotus sportbačius - jie tai pasirodo, tai vėl dingsta.
- Ar seniai čia stovi? - klausiu, kokį keturiasdešimtą kartą
ranka šluostydamasi nosį.
- Neseniai, - tyliai atsako Kentas. Žinau, jis meluoja, bet ne­
svarbu. Po teisybei, supratusi, kad visą šį laiką buvau ne viena,
netgi pasijuntu ramesnė.
- Ar tau viskas gerai? - Kentas žengia keletą žingsnių į priekį.
Mėnulio šviesa apglėbia jį ir padengia sidabru. - Tai yra... pats
matau, kad negerai, bet norėjau tik paklausti, na... gal galiu tau
kuo padėti, o gal nori pasikalbėti apie ką nors arba...
- Kentai? - pertraukiu jį. Jis visad, net vaikystėje, turėjo įpro­
tį nukrypti nuo temos.
Kentas nutyla.
-K ą?
- Ar tu... gal atneštum stiklinę vandens?
- Žinoma. Sekundėlę. - Regis, jis labai apsidžiaugė, kad gali
ką nors padaryti dėl manęs. Girdžiu jo sportbačius nugirgždant
per kilimą. Nepraėjus nė minutei Kentas grįžta nešinas aukšta
stikline vandens, kupina ledukų.

252
 Nugeriu keletą didelių gurkšnių.
- Atsiprašau, kad įsibroviau čionai, nors ir mačiau raštelį.
- Tai nieko. - Kentas atsisėda ant kilimo šalia manęs ir su­
kryžiuoja kojas. Mūsų kūnai nesiliečia, bet Kentas sėdi gana arti,
tad jaučiu jį. - Na, raštelis skirtas visiems kitiems. Kad jie ne­
išdaužytų visokio tėvų šlamšto. Tiesą sakant, vakarėlį savo na­
muose rengiu pirm ą kartą.
- O kodėl dabar? - klausiu norėdama, kad jis kalbėtų toliau.
Kentas nusijuokia.
- Maniau, jeigu surengsiu vakarėlį, tu irgi ateisi.
Aš sutrinku. Jaučiu, kaip kūnu aukštyn nuo pat kojų pirštų
galiukų kyla karštis. Kento paaiškinimas toks netikėtas, kad ne-
sumoju, ką sakyti. Bet Kentas dėl to, regis, nepasijuto nesmagiai.
Jis tiesiog sėdi ir žiūri į mane. Kaip visada. Jam niekada neding­
teli, kad apie tokius dalykus nekalbama tiesmukai.
Tyla užsitęsia kiek per ilgai. Susivokiu, jog reikėtų ką nors pa­
sakyti.
- Dieną šitame kambary turbūt būna labai šviesu.
Kentas nusijuokia.
- Šviesu lyg saulės centre.
Vėl tyla. Vis dar girdėti muzika, bet prislopusi, lyg grotų ka­
žin kur toli. Tai man patinka.
- Klausyk, - tarsteliu, ir gerklėje išsyk atsiranda kažkoks ka­
muolys, nes ketinu ištarti neįprastus žodžius. - Atsiprašau dėl
savo elgesio. Tikrai atsiprašau... Ir ačiū, kad praskaidrinai man
nuotaiką. Atsiprašau, kad visad elgiausi... - Vis dėlto užsikertu ir
lieka nepasakyta: Atsiprašau, kad visad elgiausi bjauriai. Atsipra­
šau, kad esu kažin kokia ne tokia.

253
 - Pirmiau kalbėjau rimtai, - tyliai sako Kentas. - Na, apie
tavo plaukus.
Jis sujuda ir per keletą m ilim etrų pasislenka arčiau manęs.
Bet tada man topteli, jog mėnulio šviesos užlietame kambaryje
sėdžiu su Kentu Makfaleriu.
- Turiu eiti, - sakau ir atsistoju. Vis dar nelabai tvirtai laikau­
si ant kojų, kambarys siūbuoja kartu su manim.
- Oho! - Kentas irgi atsistoja ir atkiša ranką, kad prilaikytų
mane. - Ar tikrai gerai jautiesi?
- Aš... - Staiga suvokiu, kad neturiu kur eiti. Beje, jeigu ir
turėčiau, nėra kam manęs tenai nuvežti. Tik jau ne Tara, atvirai
besišaipanti iš manęs, o apie Lindsę nėra ko ir kalbėti. Mano pa­
dėtis tokia beviltiška, kad netgi juokinga. Šypteliu. - Aš nenoriu
grįžti namo.
Kentas neklausia priežasčių. Pajuntu jam dėkingumą. Jis tik
susikiša rankas į kišenes, veidas blausiai švyti mėnulio šviesoje.
- Galėtum... - Jis kiek patyli. - Galėtum pasilikti, jei nori.
Pažvelgiu į jį. Laimė, čia tamsu, nes nė nenutuokiu, kokia da­
bar mano veido išraiška.
O Kentas staiga prapliumpa:
- Turiu omeny, ne kad pasiliktum pas mane nakčiai. Aišku,
ne. Turėjau omeny... Na, pas mus yra keletas kambarių svečiams
su paklotomis lovomis ir visa kita. Patalynė švari, be abejonės.
Mes tikrai visad ją pervelkame, kai svečiai išvažiuoja...
- Gerai.
- ...permiegoję lovoje. Nepervilkti būtų nedovanotina. Na,
pas mus dukart per savaitę ateina nam ų šeimininkė ir...
- Kentai, aš pasakiau: gerai. Mielai pasiliksiu, jeigu tu kvieti.
Kalbu rimtai.

254
 Kentas kurį laiką stovi išsižiojęs, lyg manytų, jog blogai mane
išgirdo. Tada ištraukia rankas iš kišenių, sulenkia per alkūnes
ir vėl nuleidžia. Paskui iškelia jas, o nuleisdamas pliaukšteli sau
per šlaunis.
- Gerai. Žinoma, aš kviečiu.
Dar minutėlę jis stovi ir nejuda, tik įdėmiai žiūri į mane.
Mane vėl ima mušti karštis, tik šįkart užlieja galvą, ir viską m a­
tau lyg per miglą. Staiga galva apsunksta.
- Tu pavargusi, - sako Kentas. Jo balsas švelnus.
- Diena buvo baisiai ilga, - atsakau.
- Eime. - Jis atkiša man ranką, ir aš nesvarstydama įsikimbu
į ją. Kento ranka šilta ir sausa. Jis veda mane į namo gilumą,
tolyn nuo muzikos, link šešėlių pasaulio. Užsimerkiu ir prisi­
menu, kaip vaikystėje jis suimdavo mano delną ir pašnibždomis
sakydavo: Neklausyk jų. Eik toliau. Aukštai iškėlusi galvą. Regis,
viskas buvo tik vakar. Ir aš nesijaučiu kvailai eidama greta Kento
Makfalerio, vedama jo nežinia kur. Tai atrodo visiškai normalu.
Muzikos nebegirdėti, aplink tylu. Kiekvienas kambarys tarsi
apgobtas voratinkliu, nuaustu iš šešėlių ir mėnesienos. Žengiant
kilimais mūsų žingsnių beveik negirdėti. Namai kvepia lietum ir
lakuota mediena. Pajuntu ir lengvą dūm ų kvapą, lyg kas neseniai
būtų įkūręs ugnį židinyje. Tai puikus namas, toks, kuriame norė­
tum būti, jeigu viską aplinkui užpustytų sniegas, dingteli man.
- Čionai, - sako Kentas. Jis praveria girgždančias duris ir ap­
graibomis ima ieškoti jungiklio.
- Ne, - tarsteliu.
Kentas suklūsta.
- Ką? Nejungti šviesos?

255
 - Nejunk.
Jis iš lėto veda mane per kambarį. Čia tamsu, nors į akį durk,
vos įžiūriu jo pečių kontūrus.
- Lova štai čia.
Kentas prisitraukia mane arčiau. Nesipriešinu. Mus skiria vos
keli centimetrai. Rodos, galiu pajusti tamsoje nematomą jo še­
šėlį, tarsi jis būtų kietas kūnas. Mudu vis dar susikabinę ranko­
mis, bet dabar stovime vienas priešais kitą. Niekada neatkreipiau
dėmesio, kad Kentas toks aukštas, už mane aukštesnis bent de­
šimčia centimetrų. Nuo jo sklinda keista šiluma. Ji visur, spindu­
liuoja aplinkui, degina man pirštus.
- Tavo oda, - sušnabždu vos girdimai. - Ji karšta.
- Ji visada tokia, - atsako Kentas. Tamsoje kažkas sušlama.
Tai Kentas pajudino ranką. Jo pirštai vos per centimetrą nuo
mano veido, atrodo, lyg matyčiau juos, tokius baltus, karštus. Jis
nuleidžia ranką, ir šiluma išnyksta.
Bet keisčiausia yra tai, jog stovėdama visiškoje tamsoje, lyg
tas kambarys būtų po žeme, jaučiu įsižiebiant kibirkštėlę, m a­
žytę liepsnelę pilvo apačioje, ir netikėtai suprantu: aš nieko ne­
bebijau.
- Spintoje yra keletas antklodžių, - sako Kentas. Jo lūpos vi­
sai šalia mano skruosto.
- Ačiū, - atsakau pašnibždomis.
Jis palaukia, kol atsigulu į lovą, o tada užtraukia antklodę man
iki pečių ir apkamšo, tarsi tai jam būtų įprasta. Tarsi jis visą gy­
venimą guldytų mane į lovą. Na taip, juk tai Kentas Makfaleris.

256
 PENKTAS SKYRIUS

Taigi tuo metu aš vis dar ieškojau atsakymo. Vis dar norėjau su­
prasti, kodėl tai vyksta. Lyg kas kitas, o ne aš pati, būtų galėjęs
duoti tų atsakymų. Lyg mane būtų tenkinęs bet koks atsakymas.
Apie laikų susimąsčiau tik vėliau. Apie tai, kad jis vis teka, sen­
ka, vis bėga pirmyn. Sekundės virsta minutėmis, dienomis, metais,
ir visi jie subėga į tą patį tašką, tarsi srovė, nepaliaujamai tekanti
ta pačia kryptim. O mes visi judam e ir plaukiame pasroviui visu
greičiu, padėdami tai srovei tekėti.
Noriu pasakyti: galbūt jūs ir galite leisti sau palūkėti. Galbūt
jūs turite rytojų. Galbūt netgi tūkstantį rytojų, o gal tris ar dešim­
tis tūkstančių. Galbūt laiko turite tiek, kad galite jam e maudytis,
voliotis ir mėtyti jį lyg monetas. Turite tiek daug laiko, kad galite
jį eikvoti.
Bet kai kuriems iš mūsų tėra likusi vien šiandiena. O svarbiau­
sia: to jūs niekada nesužinosite.

Pabundu gaudydama orą. Žadintuvas ištraukia mane iš tamsos,

lyg iš ežero gelmės. Jau penktą kartą pabundu vasario 12 die­
ną, bet šiandien jaučiu palengvėjimą. Išjungiu žadintuvą ir guliu
lovoje stebėdama, kaip pieno baltumo šviesa iš lėto slenka sie­
nomis. Laukiu, kol mano širdis vėl ima plakti įprastu ritmu. Plo­

257
nas saulės spindulys tarsi laikrodžio rodyklė juda link Lindsės
sukurto koliažo. Po koliažu blizgančiu rožinės spalvos flomas­
teriu Lindsė parašiusi: Mylėsiu tave amžinai. Šiandien mudvi su
Lindsė vėl esame draugės. Šiandien niekas ant manęs nepyksta.
Šiandien aš nebučiavau mokytojo Deimlerio ir nesėdėjau vienui
viena per vakarėlį, liedama ašarų upelius.
Na, po teisybei, ne visai viena. Įsivaizduoju, kaip saulės šviesa
iš lėto užlieja Kento namus lyg šampano purslai.
Gulėdama mintyse imu sudarinėti darbų, kuriuos norėčiau
nuveikti, sąrašą (tarsi tai vis dar būtų įmanoma). Kai kurie iš
jų - akivaizdi nesąmonė, bet nekreipiu į tai dėmesio ir toliau
sudarinėju sąrašą. Tai labai paprasta, tarsi sudarinėtum pirkinių
sąrašą. Paskraidyti privačiu lėktuvu. Paryžiuje suvalgyti šviežiai
iškeptą prancūzišką bandelę. Joti arkliu nuo Konektikuto iki pat
Kalifornijos, pakeliui apsistojant prabangiausiuose viešbučiuose.
Kai kurie darbai paprastesni: nuvesti Izę prie Žąsies uolos. (Tą
vietelę atradau, kai pirmą ir paskutinį kartą buvau pabėgusi iš
namų.) Iš Storulių banketo užsisakyti vakarienę (sumuštinį su
sūriu ir šonine, pienišką kokteilį ir kupiną lėkštę gruzdintų bul­
vyčių su sūrio padažu) ir suvalgyti viską, nesukant galvos dėl ka­
lorijų, kaip kad būdavo anksčiau, kasmet per mano gimtadienį.
Palakstyti lietuje. Pusryčiams lovoje suvalgyti kiaušinienės.
Kai Izė įslenka į mano kambarį ir užšoka ant lovos, jaučiuosi
visiškai rami.
- Mamytė sako, kad tau reikia į mokyklą, - ištaria Izė ir galva
pabaksnoja man į petį.
- Aš į mokyklą neisiu.

258
Tik tiek: štai kaip viskas prasideda. Pati geriausia (ir pati blogiau­
sia) mano gyvenimo diena prasideda šiais keturiais žodžiais.

Griebiu Izei už pilvo ir pakutenu. Ji tebevilki senus naktinius

marškinėlius su užrašu Fėja tyrėja, nors jau išaugo juos ir matyti
rožinis pilvukas (šioje vienintelėje vietoje susikaupę šiek tiek rie-
baliukų). Izė juokdamasi suklykia ir nusiridena šalin.
- Baik, Šame! Baik, pasakiau!
Izė spygauja, juokiasi ir vartosi. Tarpdury išdygsta mama.
- Jau be penkiolikos septynios.- Ji stovi prie durų, kojas
tvarkingai priglaudusi prie pat nusitrynusios raudonos linijos,
nubrėžtos prieš daugelį metų. - Lindsė pasirodys bet kurią aki­
mirką.
Izė pliaukšteli man per rankas ir atsisėda. Jos akys švyti. Ji
labai panaši į mamą. Ir kaip anksčiau to nepastebėjau? Aki­
m irką man pasidaro liūdna. Norėčiau, kad Izė būtų panaši į
mane.
- Samė mane kutena.
- Samė pavėluos į mokyklą. Tu irgi, Iže.
- Samė neis į mokyklą. Aš irgi neisiu. - Izė atstato krūtinę,
tarsi ruoštųsi kovai.
Galbūt ji panėšės į mane, kai bus vyresnė? Galbūt kai laikas
vėl pradės tekėti į priekį, net jeigu jis ir nusineš mane it jūros
bangos - smėlį, Izės skruostikauliai pasidarys iškilesni, ji smar­
kiai ūgtelės, o plaukai patamsės. Man patinka manyti, kad taip
ir bus. Man patinka mintis, kad vėliau žmonės sakys: Izė tokia
panaši į savo sesę Samantą.

259
 Jie sakys: Atsimeni Samę? Ji buvo graži. O ką dar jie pasakytų?
Nė nenumanau. Galbūt: Ji buvo maloni. Žmonės ją mėgo. Jos vi­
siems trūksta. O galbūt nesakytų nieko.
Nuveju šią m intį šalin ir grįžtu prie mintyse susidaryto sąra­
šo. Bučinys, nuo kurio man tuoj sprogs galva. Lėtas šokis vidury
tuščio kambario, grojant nuostabiai muzikai. Pasiplaukiojimas
vidurnaktį vandenyne, be drabužių.
Mama pasitrina kaktą.
- Iže, eik pusryčiauti. Tau pusryčiai tikrai jau bus paruošti.
Izė persiropščia per mane. Prieš jai iššokant iš lovos ir nu-
skuodžiant pro duris dar spėju žnybtelėti į pilvą, ir Izė vėl cyp­
teli. Tik vienas dalykas gali priversti Izę taip lėkti - skrudinta
bandelė su cinamonu ir razinomis, su žemės riešutų sviestu ant
viršaus. Įsivaizduoju, jog visą likusį gyvenimą, kiekvieną dieną,
duosiu Izei po bandelę su cinamonu ir razinomis, ir su žemės
riešutų sviestu, ir tų bandelių bus pilni namai.
Kai Izė pradingsta, mama griežtai pažvelgia į mane.
- Ką tai reiškia, Šame? Negerai jautiesi?
- Ne visai taip. - Mano sąraše nenumatyta nė sekundėlė gy­
dytojo kabinete.
- Na, kas tada? Juk turi būti kokia nors priežastis. Maniau,
Valentino diena - viena mylimiausių tavo švenčių.
- Taip ir yra. Tiksliau, buvo. - Pasikeliu ant alkūnių. - Neži­
nau... visa tai atrodo kvaila.
M ama kilsteli antakius.
Ir tada man iš burnos pasipila žodžiai. Neplanavau, ką kal­
bėsiu, bet išsikalbėjusi suprantu, jog kaip tik tai ir norėjau pa­
sakyti.

2 60
 - Viso to šurmulio esmė - tik parodyti kitiems, kiek daug
turi draugų. Bet visi ir taip žino, kiek kas tų draugų turi. Tą die­
ną daugiau draugų tikrai neįsigysi, ir sena draugystė dėl to tikrai
nesustiprės.
Vienas mamos lūpų kamputis pakyla aukštyn - ji nusišypso.
- Na, tau pasisekė, kad turi keletą labai gerų draugių. Tačiau
kai kuriems kitiems žmonėms rožės, manau, vis dėlto svarbios.
- Aš tik norėjau pasakyti, kad visa tai - labai jau lėkšta.
- Oho, negi čia kalba Samanta Kingston, kurią aš pažįstu?
- O gal aš keičiuosi?
Iš tikrųjų. Galbūt tai - tikra tiesa? Anksčiau apie tai nepa­
galvojau. Pajuntu širdyje žybtelint vilties kibirkštėlę. Galbūt aš
vis dėlto turiu dar vieną šansą? Galbūt man tiesiog reikia pasi­
keisti?
M ama žiūri į mane nutaisiusi tokį veidą, tarsi aš būčiau ne­
žinia kokio patiekalo receptas, ir ji baimintųsi, kad nepavyks to
patiekalo pagaminti.
- Kas atsitiko, Šame? Ar kas įvyko tarp tavęs ir tavo draugių?
Šiandien manęs toks mamos klausimas nesuerzina. Tiesą pa­
sakius, šiandien man tai pasirodo netgi juokinga. Aš netgi labai
apsidžiaugčiau, jeigu vienintelė mano bėda būtų koks nors bar­
nis su Lindse ar kvailos Elės šnekos.
- Tai ne dėl draugių. - Svarstau, ką pasakyti, kad mama at­
stotų. - Tai... tai dėl Robio.
Mama suraukia antakius.
- Susipykot?
Susmunku lovoje ir susisuku į antklodę vildamasi, kad taip
atrodysiu labai prislėgta.

261
 - Jis... jis metė mane. - Iš dalies tai tiesa. Negalėčiau pasakyti,
kad jis paliko mane, bet galbūt m udu ne visai rimtai draugavo­
me, nors ilgą laiką maniau kitaip. Ar įmanoma rimtai draugauti
su žmogum, kuris tavęs visai nepažįsta?
Tai suveikia daug geriau, nei tikėjausi. Mama uždeda ranką
sau ant krūtinės.
- Oi, saulele. O kas atsitiko?
- Manau, m udu tiesiog labai skirtingi. - Žaidžiu su antklo­
dės krašteliu ir galvoju apie vakarus, dviese su Robiu praleistus
pusrūsyje, skendinčiame mėlynoje šviesoje. O juk jaučiausi to­
kia saugi. Apima liūdesys, apatinė lūpa suvirpa, ir m an netgi
nereikia vaidinti, kad atrodyčiau nusiminusi. - Vargu ar patin­
ku jam iš tikrųjų. Nemanau, kad tikrai tikrai patikau. - Pirmą
sykį per pastaruosius metus kalbuosi su mama taip nuoširdžiai.
Staiga pasijuntu pažeidžiama. Prisimenu, kaip vaikystėje, kai
buvau penkerių ar šešerių, man teko išsirengti prieš ją nuogai,
kad ji galėtų apžiūrėti mane ieškodama erkių. Dar giliau nune­
riu į patalus ir sugniaužiu kumščius taip, kad nagai susminga
į delnus.
Ir tada įvyksta pats keisčiausias dalykas pasaulyje. Mama per­
žengia nusitrynusią raudoną liniją ir lyg niekur nieko prieina
prie mano lovos. Aš taip nustembu, kad net nesipriešinu, kai ji
pasilenkusi pabučiuoja man į kaktą.
- Man labai gaila, Šame. - Ji nykščiu paglosto man kaktą. -
Žinoma, lik namie.
Netenku žado. Jau maniau, kad teks ilgokai pasiginčyti.
- Gal nori, kad pabūčiau su tavimi? - paklausia ji.
- Ne. - Pamėginu nusišypsoti. - Man viskas gerai. Tikrai.

262
 - Aš noriu pasilikti namie su Šame! - Tai vėl Izė. Dabar ji jau
beveik apsirengusi, ruošiasi j mokyklą. Izės garderobas - gelto­
nos ir rožinės spalvų. (Ne itin vykęs derinys, bet aštuonmetei
mergaitei sunku ką paaiškinti apie spalvų derinius.) Ji užsivilko
garstyčių spalvos suknelę, užsimovė rožines aptemptas kelnes, o
ant jų dar užsitempė storas vilnones geltonos spalvos kojines iki
kelių, tad atrodo kaip egzotiška atogrąžų gėlė. Man netgi truputj
pikta ant mamos, kad leidžia Izei rengtis taip, kaip jai šauna j
galvą. Kiti vaikai turbūt šaiposi iš jos.
Bet, manau, Izei tai nerūpi. Argi ne juokinga: mano aštuon­
metė sesutė daug drąsesnė už mane. Turbūt drąsesnė ir už dau­
gel} mokinių Tomo Džefersono mokykloje. Įdomu, ar ji pasikeis?
Gal vieną dieną drąsa išgaruos?
Izė spokso didelėmis akimis, sudėjusi rankytes lyg melstųsi.
- Prašau!
Mama piktai atsidūsta.
- Tikrai ne, Iže. Tau reikia į mokyklą.
- Man bloga, - atšauna Izė. Nuskamba nelabai įtikimai, nes
Izė tuo pat metu šokinėja nuo kojos ant kojos ir sukasi lyg vijur­
kas. Bet ji niekada nebuvo įgudusi melagė.
- Ar jau papusryčiavai? - Mama sukryžiuoja rankas ant krū­
tinės ir nutaiso griežtą veidą.
Izė linkteli.
- Turbūt apsinuodijau maistu. - Ji susilenkia pusiau ir grie­
biasi už skrandžio, paskui staigiai atsitiesia ir vėl ima šokinėti.
Negaliu susilaikyti - tyliai sukikenu.
- Tiek to, mama, - sakau. - Leisk ir jai pasilikti namie.

263
 - Šame, prašau, nesikišk. - Mama pakrato galvą ir atsisuka į
mane, bet matau, kad tuoj pasiduos ir nusileis mums.
- Juk Izė tik trečioje klasėje, - sakau. - Jie dar nė nepradėjo
mokytis!
- Mes mokomės! - karkteli Izė, bet, pamačiusi piktą mano
žvilgsnį, delnu tuoj užspaudžia sau burną. Regis, mano mažoji
sesutė - prasta derybininke. Ji papurto galvą ir išpyškina: - N o­
rėjau pasakyti, kad mokomės dar nelabai daug.
Mama kiek pasvarsto.
- Juk žinai, kad Izė visą dieną sekios paskui tave. Negi nenori
pabūti viena ir pailsėti?
Žinau, ji tikisi, kad pasakysiu: taip. Metų metus mūsų na­
muose tik ir skambėjo: Samė nori pabūti viena. Vakarieniausi?
Nusinešiu vakarienę į savo kambarį. Kur eini? Aš tik noriu ramiai
pasėdėti viena. Ar galiu eiti su tavim? Atstok nuo manęs, palik
mane ramybėje. Nelįsk į mano kambarį. Nekalbėk su manimi, kai
aš šnekuosi telefonu. Nekalbėk su manimi, kai aš klausausi m uzi­
kos. Viena, viena, viena.
Tačiau po mirties viskas pasikeitė. Tikriausiai dėl to, kad nu­
miręs pasijunti labai vienišas.
- Tegu pasilieka, aš nieko prieš, - sakau nuoširdžiai.
Mama iškelia rankas.
- Kaip sau norit!
Jai dar nespėjus užsičiaupti, Izė jau lekia per kambarį ir pilvu
pliumpteli ant manęs. Rankomis apsiveja man kaklą ir ima spy­
gauti:
- Žiūrėkim televizorių, gerai? N oriu m akaronų su sūrio p a­
dažu.

264
 Ji kvepia kokosais - kaip visuomet. Prisimenu ją visai mažytę.
Anuomet maudydavome ją kriauklėje, o Izė sėdėdavo šypsoda­
masi, taškydavo vandenį ir juokdavosi, tarsi pusės kvadratinio
metro ploto porcelianinė kriauklė būtų buvusi pati nuostabiau­
sia vieta pasaulyje, pats didžiausias vandenynas žemėje.
Mama pasižiūri į mane taip, tarsi sakytų: Pati prisiprašei.
Žvelgdama Izei per petį nusišypsau mamai ir gūžteliu pečiais.
Pasirodo, viskas taip paprasta.

MI Š KE
Keista, kaip žmonės pasikeičia. Pavyzdžiui, kai buvau maža, m ė­
gau arklius, patiekalus iš Storulių banketo ir Žąsies uolą. Ilgainiui
visi šie dalykai vienas po kito atsisijojo, juos pakeitė draugai,
pokalbiai internetu ir mobilieji telefonai, vaikinai ir drabužiai.
Truputėlį liūdna. Atrodo, lyg žmogaus gyvenime nebūtų jokio
tęstinumo. Tarsi sulaukus dvylikos ar trylikos, ar kokio kito am­
žiaus, kai esi jau nebe vaikas, bet jaunas suaugėlis, tavyje kažkas
nutrūksta ir tampi visiškai kitu žmogum. Galbūt netgi nelabai
laimingu. Galbūt blogesniu.
Štai kaip atradau Žąsies uolą: kartą, kai Izė dar nebuvo gimu­
si, tėvai atsisakė nupirkti man violetinį dviratį su rausvu gėlėtu
krepšeliu priekyje ir skambučiu. Neatsimenu, kodėl jie nenupir­
ko man to dviračio (galbūt jau turėjau vieną), bet aš supykau ir
nutariau pabėgti iš namų. Yra dvi pagrindinės sėkmingo pabėgi­
mo iš namų taisyklės:
1. Eik į tokią vietą, kurią žinai.
2. Eik į tokią vietą, kurios nežino kiti.

265
 Suprantama, šių taisyklių anuomet aš dar nežinojau. Mano
tikslas turbūt buvo priešingas: nusigauti į kokią nors man neži­
nomą vietą, kur tėvai galų gale mane rastų, bet pasijustų tokie
prasikaltę, kad nupirktų bet ką, netgi dviratį (o gal ir ponį).
Buvo gegužė, lauke šilta. Dienos vis ilgėjo. Vieną popietę
susikroviau daiktus į mėgstamą krepšį ir pro duris išsėlinau į
sodą. (Atsimenu, dar pagalvojau, kad esu labai gudri, nes nu­
sprendžiau laikytis atokiau nuo priekinio kiemo, kur kažką
dirbo mano tėtis.) Tiksliai atsimenu, ir ką susikroviau į krepšį:
prožektorių, megztinį, maudymosi kostiumą, visą sausainių pa­
kelį, savo mėgstamiausią knygą „Matilda" ir ilgiausius karolius
iš dirbtinių perlų bei netikro aukso, kuriuos mama davė pasku­
tinei Helovino šventei. Nežinojau, kur eiti, tad keliavau tiesiai,
perėjau prieangį, nulipau laiptais, perėjau sodelį už namo ir pa­
sukau link miškelio, mūsų valdas skiriančio nuo kaimynų. Kurį
laiką ėjau miškeliu, nuoširdžiai savęs gailėdama ir vildamasi,
kad mane pastebės koks nors nepaprastai turtingas žmogus. Jam
pasidarys manęs gaila, jis įsivaikins mane ir nupirks visą garažą
violetinių dviračių.
Tačiau po kurio laiko, kaip dažnai atsitinka vaikams, miškely­
je man pradėjo patikti. Saulė buvo auksinė, neryški. Lapai atrodė
apsupti šviesos aureolių, aplink skraidžiojo šimtai paukštelių, o
po kojomis driekėsi aksominis žalių samanų kilimas. Aplinkui
nebuvo matyti jokių namų. Sukiojausi pačioje miško gilumoje
ir tariau sau: dar niekas nebuvo taip toli nuėjęs. Įsivaizdavau,
kad pasiliksiu čia amžinai, miegosiu pasiklojusi lovą iš samanų,
vaikščiosiu plaukus pasidabinusi gėlėmis, gyvensiu santarvėje su

266
lokiais, lapėmis ir vienaragiais. Priėjau upelį, perbridau jį. Tada
užlipau ant didžiulės ir aukštos it kalnas kalvos.
Viršuje ant kalvos gulėjo didžiausias, kokį kada nors regėjau,
akmuo. Jis riogsojo ant kalvos išsigaubęs lyg pilvotas laivo kor­
pusas, bet viršus buvo lygus it stalviršis. Nelabai ką daugiau ir
prisimenu iš tos pirmosios mano kelionės, išskyrus tai, kad vie­
ną po kito suvalgiau visus sausainius ir jaučiausi taip, lyg visa ta
miško dalis priklausytų man vienai. Dar atsimenu, kad kai grį­
žau namo (nuo sausainių skaudėjo skrandį), labai nusiminiau,
nes mano tėvai visai nesijaudino, kad buvau dingusi. Buvau ti­
kra, jog miške praleidau valandų valandas, bet laikrodis rodė,
kad manęs nebuvo vos keturiasdešimt minučių. Tada nuspren­
džiau, jog tas akmuo - nepaprastas: ten sustoja laikas.
Tą vasarą dar daug kartų buvau nuėjusi prie akmens. Eida­
vau tenai vos pajutusi norą ištrūkti iš namų. Ir kitą vasarą dažnai
lankydavausi. Kartą gulėjau išsitiesusi ant akmens, spoksodama
į rausvai violetinį dangų, panašų į nutįsusį įvairiaspalvį ledinuką,
ir pamačiau į šiltus kraštus išskrendantį žąsų pulką, išsidėsčiusį
taisyklinga V raidės forma. Sukdamasi ore atlėkė plunksnelė ir
nukrito tiesiai man prie rankos. Pakrikštijau tą vietą Žąsies uola.
Metų metus saugojau plunksnelę mažoje dailioje dėžutėje, ku­
rią įspraudžiau į akmens apačioje aptiktą nedidelį tarpelį. Tačiau
vieną dieną dėžutė dingo. Pamaniau, gal per audrą bus nuplovęs
lietus. Ilgai ieškojau dėžutės tarp lapų ir tarp šakalių, o neradusi
apsiverkiau.
Net ir metusi jodinėjimą kartais dar užlipdavau iki Žąsies uo­
los, nors taip nutikdavo vis rečiau. Buvau užlipusi tenai šeštoje

267
klasėje, po to, kai per fizinio lavinimo pamoką visi berniukai
įvertino mano užpakalį kaip „per plokščią". Užlipau ir kai nebu­
vau pakviesta į Leksos Hil gimtadienio vakarėlį su nakvyne, nors
per gamtos mokslų pamokas mudvi sėdėjome viename suole ir
keturis mėnesius kikenome svaigdamos dėl gražuolio Džono Li-
pinkoto. Kiekvieną kartą grįžusi namo pastebėdavau, kad praėjo
mažiau laiko, nei maniau. Žinojau, tai kvaila, bet kaskart vis kar­
todavau sau, jog Žąsies uola - nepaprasta vieta.
Paskui vieną dieną, man stovint Taros Fliut namų virtuvėje,
prie manęs priėjo Lindsė Edžkomb. Ji pasilenkė ir sušnabždėjo:
Ar nori kai ką pamatyti? Nuo tos akimirkos mano gyvenimas
pasikeitė negrįžtamai. Nuo tos dienos nė karto nebuvau prie Žą­
sies uolos.
Tikriausiai dėl to, nors lauke ir spigino šaltis, šiandien panū­
dau nusivesti tenai Izę. Noriu pamatyti, ar ta vieta vis dar tokia
pati, ar man ji išliko tokia pati. Nežinia kodėl man tai labai rūpi.
Be to, iš visų mintyse sudaryto sąrašo darbų šitas įgyvendina­
mas lengviausiai. Kad privatus lėktuvas tiesiog ims ir nusileis iš
dangaus kieme prie mano namų - mažai tikėtina. O pasiplau­
kiojimas nuogai gali baigtis areštu arba plaučių uždegimu, arba
areštu ir plaučių uždegimu.
Tad, manyčiau, tai - geriausias pasirinkimas. Turbūt tuom et
man ir topteli: svarbiausia daryti tai, ką gali.
- Ar tikrai čia tas kelias?
Izė tipena šalia manęs, ji prisirengusi tiek, kad atrodo panaši
į sniego žmogų. Kaip įprasta, ji pareikalavo ir aksesuarų: rausvos
ir juodos spalvų „leopardinių" ausinių nuo šalčio ir dviejų skir­
tingų šalikų.

268
 - Tikrai čia, - sakau, nors ką tik dingtelėjo, kad atsidūrėme
ne toje vietoje. Atrodo, viskas aplink sumažėjo. Upelis virto siau­
ra, vos vieno žingsnio pločio, užšalusia pajuodavusio vandens
srovelė, apraizgyta ledo voratinkliais. Už jo - nestati, nuožulniai
aukštyn kylanti kalvelė, nors mano prisiminimuose ji atrodė pa­
naši į statų kalną.
Tačiau blogiausia - naujos statybos. Kažkas nusipirko čia že­
mės sklypą ir dabar jau riogso du nebaigti statyti namai. Vie­
nas - dar tik karkasas iš šviesaus medžio, aplinkui pilna nuo­
laužų ir smaigalių. Jis panašus į išmestą į krantą sudužusį laivą.
Kitas namas jau beveik baigtas. Jis didžiulis ir neišvaizdus -
toks, kaip Elės. Stūkso ant kalvos ir, regis, spokso į mus. Tik po
kurio laiko suprantu, kodėl jis man taip atrodo: ant langų dar
nėra žaliuzių.
Pajuntu nusivylimą. Akivaizdu, be reikalo čionai atėjome. Bet
tada prisimenu, ką kartą skleisdama savo kliedesius yra sakiusi
anglų kalbos mokytoja Harbor. Per pamoką skaitėme garsius
posakius ir aptarinėjome jų reikšmę. Perskaičius Tomo Vulfo
žodžius Negali vėl grįžti namo, mokytoja pasakė: namo sugrįžti
negalima ne tik dėl to, kad pasikeitė vieta, o ir kad keičiasi patys
žmonės. Štai kodėl viskas kassyk atrodo kitaip.
Jau ketinau pasiūlyti Izei grįžti atgalios, bet ji spėjo peršokti
upelį ir nulėkė ant kalvos.
- Eime! - grįžtelėjusi per petį rikteli Izė. O kai iki kalvos
viršūnės lieka apie penkiolika m etrų, sušunka: - Aš tave ap­
lenksiu!
Bent jau Žąsies uola liko tokia pat, kokią ją ir prisimenu.
Izė užsiropščia ant didžiulio plokščio akmens, o aš - jai iš pas­

269
kos. Nors esu su pirštinėmis, pirštai visai sugrubo nuo šalčio.
Akmens paviršius padengtas trapiais sušalusiai lapais ir šerkšnu.
Čia užtektinai vietos išsitiesti mudviem su Iže, tik susiglaudžia-
me, kad būtų šilčiau.
- Na, ką manai? - klausiu. - Ar gera slėptuvė?
- Pati geriausia! - Izė palenkia galvą ir pažvelgia j mane. -
Negi tikrai manai, kad laikas čia bėga lėčiau?
Gūžteliu pečiais.
- Taip maniau, kai buvau maža. - Apsidairau aplinkui. Man
visai nepatinka, kad dabar iš čia matyti namai. Toji vietelė buvo
tokia nuošali, tokia slapta. - Anksčiau čia buvo kitaip. Daug ge­
riau. Pirmiausia, aplink nebuvo jokių namų. Tad jauteisi lyg atsi­
dūręs kitame pasaulyje.
- Bet dabar, jeigu prispirtų į tualetą, galėtum pabelsti į kieno
nors duris ir paprašyti, kad leistų juo pasinaudoti. - Visas s rai­
des Izė ištaria švepluodama: prispirtų, pabelšti, nors, duriš, leistų,
pasinaudoti.
Nusijuokiu.
- Aha, manau, taip. - Kurį laiką sėdime tylėdamos. - Iže?
-Ką?
- Ar... ar kiti vaikai šaiposi iš tavęs dėl tavo kalbos?
Jaučiu, kaip Izė įsitempia.
- Kartais.
- Tai kodėl nieko nedarai? Juk žinai, kad galėtum išmokti
kalbėti kitaip.
- Bet tai - mano balsas, - tyliai, bet tvirtai atšauna Izė. - Ki­
taip kaip atskirtum, jog kalbu aš?

270
 Tikras „iziškas“ atsakymas, tad nesugalvoju, ką pridurti. Pasi­
lenkiu ir apkabinu seserį. Norėčiau papasakoti jai tiek daug da­
lykų, kurių ji nežino: kad prisimenu, kaip tėvai ją pirm ą kartą
parsivežė namo iš ligoninės (ji buvo panaši į nuolat besišypsantį
didžiulį rausvą gniužulą); kaip ji užmigdavo įsikibusi man į pirš­
tą; kaip nešiodavau ją ant pečių Menkių iškyšulio paplūdimyje,
o ji tampydavo man už pakaušyje surištos uodegytės, liepdama
eiti tai į vieną pusę, tai į kitą; kokia minkšta ir pūkuota buvo jos
galvytė, kai dar buvo naujagimė; kad pirmą kartą bučiuodamasi
labai nerviniesi ir jautiesi keistai, ir tai nėra taip nuostabu, kaip
norėtum, bet, kita vertus, visai nieko; kad turėtum įsimylėti tik
tuos, kurie įsimylės ir tave. Bet man nespėjus ištarti žodžio Izė
cypdama keliais nuropoja tolyn.
- Žiūrėk, Šame! - Ji pasislenka arčiau akmens krašto ir pa­
mėgina iškrapštyti kažką, įstrigusį plyšelyje. Klūpodama ant
kelių Izė atsisuka ir pergalingai iškelia radinį: baltą nublukusią
plunksnelę pilkais kraštais, sudrėkusią nuo šalnos.
Jaučiuosi taip, tarsi tą akimirką man plyštų širdis, nes supran­
tu, jog niekada negalėsiu papasakoti Izei daugelio dalykų, apie
kuriuos norėčiau papasakoti. Aš nė nežinau, nuo ko pradėti. Pa­
imu jai iš rankų plunksną ir įsikišu į striukės kišenę.
- Padėsiu ją į saugią vietelę, - sakau.
Tada atsigulu ant šaltutėlio akmens ir pažvelgiu į dangų. Ar­
tėja audra, dangus pamažu tamsėja.
- Reikėtų eiti namo. Netrukus ims lyti.
- Tuoj. - Izė guli šalia, padėjusi galvą man ant peties.
- Ar tau ne per šalta?

271
 - Nea, man gerai.
Po teisybei, susiglaudus nėra taip šalta. Prasisegu striukės
apykaklę. Izė atsiremia ant alkūnės, atkiša ranką ir trūkteli man
už grandinėlės.
- O kodėl močiutė nieko nepadovanojo man? - pasiteirauja
ji. Įprastas Izės klausimas.
- Tu dar nebuvai gimusi, kvailiuke.
Izė ir toliau tampo man už grandinėlės.
- Ji - graži.
- Ji - mano.
- Ar močiutė buvo gera? - Tai irgi iš to paties įprastų klausi­
mų rinkinio.
- Taip, ji buvo gera. - Tiesą pasakius, aš pati nelabai ją pri­
simenu - močiutė mirė, kai m an buvo septyneri. Atsimenu tik
jos rankas, kai šukuodavo man plaukus, ir kad visada, nesvarbu,
ką darytų, ji dainuodavo daineles iš televizijos laidų. Dar atsi­
menu, jog močiutė kepdavo didžiules bandeles su apelsinais ir
šokoladu, o mano bandelė būdavo pati didžiausia. - Ji būtų tau
patikusi.
Izė išpučia skruostus ir sudėjusi lūpas išleidžia orą.
- Norėčiau, kad niekas niekada nem irtų, - sako ji.
Gerklėje pajuntu gniužulą, bet pavyksta išspausti šypseną.
Mane perveria du priešingi troškimai, abu aštrūs lyg skustuvo
ašmenys: Norėčiau pamatyti, kaip tu augi. Ir kitas: Norėčiau, kad
niekada nepasikeistum. Uždedu ranką Izei ant pakaušio.
- Tada pasaulis būtų sausakimšas, Fize, - sakau.
- Aš persikelčiau gyventi į vandenyną, - nė nemirktelėjusi
atšauna Izė.

272
 - Anksčiau vasaromis praleisdavau čia daug laiko, - sakau
jai. - Ateidavau, atsiguldavau ant akmens ir spoksodavau į
dangų.
Izė atsigula ant nugaros, kad irgi matytų dangų.
- Lažinuosi, dangaus vaizdas nelabai pasikeitė, ką?
Iš tikrųjų! Juk tai akivaizdu. Aš vos neprajunku. Žinoma, ji
teisi.
- Išties, jis toks pat, koks ir buvo.
Tikriausiai tame ir slypi visa paslaptis: jeigu trokšti, kad vis­
kas būtų kaip buvę, tau tereikia pažvelgti į viršų.

PER T A MS Ą
Kai grįžtame namo, patikrinu savo mobilųjį telefoną. Gavau tris
žinutes. Lindsė, Elodė ir Elė atsiuntė man po tokią pat žinutę:
Valentino diena <3. Turbūt rašė būdamos kartu. Kartais mes taip
elgiamės: parašome vienodo turinio žinutę ir išsiunčiame tuo
pačiu metu. Tai, žinoma, kvaila, bet nevalingai šypteliu. Tačiau į
žinutes neatsakau. Šįryt nusiunčiau Lindsei žinutę, kad važiuotų
tiesiai į mokyklą neužsukdama paimti manęs. Ir nors šiandien
nesame susipykusios, man pačiai keista, kad žinutės neužbaigiau
mums įprastomis šypsenėlėmis bučkis ir apkabinu. Kažin kur -
nežinia kokiame laike, kitoje erdvėje, kitame gyvenime - aš vis
dar pykstu ant jos, o ji - ant manęs.
Mane stebina, kaip lengvai galima pakeisti įvykius, kaip len­
gva pasukti tuo pačiu keliu, bet atsidurti visiškai kitoje, tau ne­
pažįstamoje vietoje. Užtenka tik vieno klaidingo žingsnio, vieno
stabtelėjimo ar pasukimo į šoną, ir įsigysi naujų draugų arba
susigadinsi reputaciją, susipažinsi su nauju vaikinu arba būsi

273
palikta senojo. Niekada anksčiau nesusimąsčiau apie tai. Nie­
kada anksčiau neatkreipiau į tai dėmesio. Mane apima keistas
jausmas, dingteli: turbūt tuo pat metu egzistuoja kelios galimy­
bės, o kiekvieną akimirką galima išgyventi tūkstančiais skirtingų
būdų.
Galbūt mudvi su Lindsė esame geriausios draugės, bet sykiu
ir nekenčiame viena kitos. Galbūt tereikia vienos matematikos
pamokos, ir tapsiu kekše, kaip Ana Kartulo. Galbūt giliai širdyje
aš jau esu tokia kaip ji. Galbūt mes visos esame tokios: tereikia
vienos pietų petraukos, ir pradėsime pietauti užsidariusios tu ­
alete. Kažin, ar įmanoma sužinoti apie kitus visą tiesą? Galbūt
mes tiesiog atsitiktinai atsitrenkiame vienas į kitą - nematyda­
mi, nuleidę galvas, visai netrokšdami to susidūrimo. Prisimenu
Lindsę restorano Pas Rozalitą tualete. Įdomu, ar daug žmonių
laiko savyje paslaptis, sugniaužę jas į kumštį ar kaip akmenukus
skrandyje. Galbūt kiekvienas?
Ketvirta žinutė - iš Robio. Tik vienas žodis: Sergi? Ištrinu ži­
nutę ir išjungiu telefoną.
Abi su Iže visą popietę žiūrime senus filmus, daugiausia -
abiejų mėgstamus Disnėjaus ir Pixar filmukus vaikams, tokius
kaip Undinėlė ir Žuviukas Nemo. Išsikepame kukurūzų spragėsiu
su tabasko padažu ir dviguba porcija sviesto (taip gamina mano
tėtis). Paskui išjungusios visas šviesas susigūžiame svetainėje ir
stebime, kaip lauke dangus vis tamsėja, o medžių šakos plaka­
si vėjyje. Kai grįžta mama, mudvi puolame maldauti tradicinio
Skylėto sūrio penktadienio. Anksčiau kiekvieną penktadienio
vakarą eidavome į vieną italų restoraną, kur ant stalų užtiestos

274
baltai ir raudonai languotos plastikinės staltiesės, stovi dirbtinių
rožių puokštės ir grojama akordeonu. Tas restoranas prastutis,
tikra skylė, tad šitaip ėmėme vadinti ir mūsų tradiciją. Mama pa­
žadėjo pagalvoti, o tai reiškia - eisim.
Tikriausiai praėjo visa amžinybė nuo tada, kai penktadienio
vakarą paskutinįkart leidau namie. Kai grįžęs tėtis pamato m u­
dvi su Iže įsitaisiusias ant sofos, jis griebiasi už širdies, tarsi būtų
ištikęs širdies smūgis, ir svirduliuodamas įžengia į kambarį.
- Negi matau haliucinacijas? - sako jis, ant grindų statyda­
mas portfelį. - Ar gali taip būti? Samanta Kingston? Namie?
Penktadienio vakarą?
Pakeliu akis į dangų.
- Nežinau, galbūt. Ar daug narkotikų susileidai hipių laikais?
- Šešiasdešimtais metais man buvo tik dveji. Kiek pavėlavau
į vakarėlį. - Tėtis pasilenkia ir pakšteli man į pakaušį. Iš įpročio
pakreipiu galvą į šoną. - Ir aš netgi neketinu tavęs klausti, iš kur
žinai apie haliucinacinius prisiminimus.
- O kas yra haliucinacinis prisiminimas? - įsiterpia Izė.
- Niekas, - vienu balsu atsakome abu su tėčiu, ir jis nusišyp­
so man.
Galiausiai išvykstame į Skylėto sūrio restoraną (tikrasis pa­
vadinimas Pas Luidžį, itališka namų virtuvė). Paaiškėja, kad
restoranas jau senokai neskylėtas (ir ne Pas Luidžį). Prieš pen­
kerius metus čia įsikūrė japonai: art deco stiliaus plytelės ir sti­
kliniai žibintai pakeisti elegantiškais metaliniais stalais ir ilgu
ąžuoliniu baru. Bet man tai nerūpi. Man ši vieta visada bus
Skylėtas sūris.

275
 Restoranas sausakimšas. Bet mums pavyksta gauti patį ge­
riausią staliuką prie lango, šalia didžiulių akvariumų, kuriuose
plaukioja neregėtos egzotinės žuvys. Kaip įprasta, tėtis nevy­
kusiai pajuokauja, esą jam labai patinka „plaukiojančio maisto"
restoranai. Mama pataria jam likti ištikimam architekto profe­
sijai, o žmones tegu juokina profesionalai. Per vakarienę mama
man ypač maloni, nes įsitikinusi, kad sielvartauju dėl išsiskyri­
mo. Abi su Iže užsisakome kone pusę patiekalų iš valgiaraščio ir,
padavėjui nė nespėjus atnešti tikrų valgių, prisiryjame virtų sojų
pupelių, lietinių su krevetėmis, tempuros ir jūrų dumblių salotų.
Tėtis išgeria du bokalus alaus ir truputį apgirsta. Jis linksmina
mus pasakodamas visokias istorijas apie keistus klientus. Mama
vis kartoja, kad užsisakyčiau ką tik noriu, o Izė užsideda ant gal­
vos servetėlę ir apsimeta esanti keliautoja, pirmą kartą ragaujan­
ti Kalifornijos suktinuką.
Iki šiol tai buvo puiki diena, viena iš geriausių. Beveik tobu­
la. Tikrai. Nors ir neįvyko nieko ypatinga. Tikriausiai mano gy­
venime buvo šimtai tokių dienų, bet kažin kodėl visos išgaravo
iš atminties. Dabar man tai atrodo neteisinga. Prisimenu, kaip
tamsoje gulėdama Elės namuose galvojau, ar mano gyvenime
buvo nors viena diena, kurią būtų verta išgyventi dar kartą. Jei­
gu tektų ir vėl išgyventi šią dieną, manau, būtų visai neblogai.
Viliuosi, kad taip ir nutiks: vis kartosis ta pati diena, kol laikas
išseks, kol pasaulis sustos.
Prieš atnešant mums desertą į restoraną suguža būrys Tomo
Džefersono pirmos ir antros gimnazijos klasių moksleivių. Kai
kurio^m erginos tebevilki jaunių plaukimo komandos švarke­

276
liais. Tikriausiai ką tik baigėsi vėlyva treniruotė. Merginos atro­
do tokios jaunutės - pakelti plaukai surišti į kuodukus, nepasi­
dažiusios. Jos visai kitokios, nei kai pasirodo mūsų vakarėliuose.
Į juos ateina tarytum tiesiai iš Mac kosmetikos skyriaus, kur
praleido pusantros valandos ir išmėgino visą produkciją. Kelios
atvykėlės pastebi, kad žiūriu į jas, ir nudelbia akis.
Padavėja pastato prieš mus didžiulį dubenį ledų ir padeda ke­
turis šaukštelius.
- Žaliosios arbatos ir raudonųjų pupelių skonio ledai.
Izė išsyk kimba į raudonųjų pupelių skonio ledus.
Tėtis sunkiai atsidūsta ir susiima už skrandžio.
- Nesuprantu, kur jum s tiek telpa?
- Augantis organizmas. - Izė išsižioja ir iškiša liežuvį, ant ku­
rio tirpsta ledų košė.
- Fui, Iže. - Paimu šaukštelį ir pakabinu žaliosios arbatos
ledų.
- Saiks! Ei, Saiks!
Išgirdusi tą vardą mikliai atsisuku. Viena iš plaukimo kom an­
dos merginų kiek pakilusi nuo kėdės ir kažkam mojuoja ranka.
Atidžiai apsižvalgau aplinkui ieškodama Julijos, bet pamatau tik
tarpduryje stovinčią nepažįstamą merginą. Ji lieknutė, išblyšku­
si, šviesiaplaukė. Stovi prie durų ir kilnoja pečius, nuo striukės
purtydama lietaus lašus. Atpažįstu ją tik tada, kai ieškodama
draugių atsisuka į mano pusę. Tai juk angelas-amūras, per mate­
matikos pamoką įteikęs man rožes.
Pamačiusi drauges mergina kilsteli ranką, pamoja judindama
pirštus ir patraukia prie jų. Jai einant pro mūsų stalą, akies kraš­
teliu matau ryškiai žydros ir oranžinės spalvų švarkelį, kokiais

277
vilki plaukikų komanda. Staiga viskas aplinkui išnyksta, lieka tik
penkios raidės, šviečiančios tarsi restorano iškaba.
SAIKS.
Jaunesnioji Julijos sesuo.
- Žemė kviečia Samką. - Izė baksnoja mane šaukštelio
kotu. - Tavo ledai tirpsta.
- Aš nebenoriu. - Padedu šaukštelį ant stalo ir pakylu.
- Kur tu? - Mama atkiša ranką ir paliečia man riešą, bet aš
beveik nejuntu jos prisilietimo.
- Tik penkioms minutėms, - tarsteliu.
Pasuku prie staliuko, kur sėdi plaukimo komandos mergi­
nos. Eidama nenuleidžiu akių nuo išblyškusios mergaitės širdies
formos veidu. Negaliu patikėti, kad anksčiau nepastebėjau tokio
panašumo. Jų abiejų tokios pat žydros akys, toli viena nuo kitos,
tokia pat peršviečiama oda ir blyškios lūpos. Jei atvirai, aš tik
neseniai atidžiau pažvelgiau į Juliją, nors esu mačiusi ją kokius
dešimt tūkstančių kartų.
Plaukimo komandos merginos juokiasi ir daužosi valgiaraš­
čiais. Aiškiai girdžiu, kaip viena iš jų ištaria Robio vardą - ti­
kriausiai sako, kad su žolės riedulio komandos marškinėliais jis
atrodo itin patrauklus (manau, neklystu, juk tą patį kartodavau
ir aš). Tačiau dabar man tai nerūpi. Kai iki stalo lieka mažiau
nei metras, viena iš merginų pastebi mane, ir akimirksniu visos
nutyla. Merginos, kuri ką tik kalbėjo apie Robį, veidas pasidaro
raudonas kaip valgiaraštis jos rankoje.
Mažoji Saiks sėdi įsispraudusi į kampą pačiame stalo gale.
Einu tiesiai prie jos.

278
 - Ei, labas. - Stoviu priešais ją ir svarstau, ko apskritai čia at­
ėjau. O juokingiausia, kad nervinuosi. - Kuo tu vardu?
- Hm... ar ką padariau ne taip?
Merginos balsas virpa. Jos draugės sėdi nuščiuvusios ir žiūri į
mane taip, tarsi ketinčiau bet kurią akimirką pulti ant jų bičiulės
ir praryti galvą ar dar ką nors.
- Ne, ne. Aš tik... - Nusišypsau jai. Tas jos panašumas į Juliją
mane truputį erzina. - Regis, turi vyresnę sesę, tiesa?
Merginos lūpos virsta plonyte linija, akys apsiblausia, tarsi ji
mėgintų pastatyti užtvarą. Nekaltinu jos. Tikriausiai mano, jog
kabinėjuosi prie jos dėl to, kad vyresnioji sesuo kuoktelėjusi.
Turbūt jai tai ne pirmas kartas.
Bet ji tik kilsteli smakrą ir pažvelgia tiesiai man į akis. Tai
man prim ena Izę. Samė neina į mokyklą, aš irgi neisiu.
- Taip. Julija Saiks. - Ir kantriai laukia. Laukia, kol imsiu
juoktis.
Ji žiūri į mane nemirksėdama, tad nusuku akis.
- Taip... na, aš... aš pažįstu Juliją.
- Pažįsti? - Ji kilsteli antakius.
- Na taip, iš dalies. - Dabar visos merginos spokso į mane.
Turbūt joms labai sunku išlaikyti žandikaulius, kad šie nepra-
sivertų lyg stalčiai. - Hm... mes kartu atliekame laboratorinius
darbus.
Manau, nuskambėjo įtikinamai. Gamtos mokslai - privalomi
kiekvienam, o atliekant laboratorinius darbus mokiniai suskirs­
tom i poromis.
Julijos sesers veido raumenys truputėlį atsipalaiduoja.

279
 - Julijai gerai sekasi biologija. Na, jai apskritai gerai sekasi
mokslai. - Ji išspaudžia šypsenėlę. - Aš - Mariana.
- Labas. - Jai tinka šis vardas, jis kažin koks tyras. O man
prakaituoja delnai. Nusišluostau juos į džinsus. - Aš - Samė.
Mariana droviai nuleidžia akis.
- Žinau.
Dvi rankos apsiveja man aplink liemenį - iš nugaros priėjo
Izė. Ji baksteli smakru man į šoną.
- Ledų jau beveik nebeliko, - sako ji. - Ar tikrai nenori nė
truputėlio?
Mariana nusišypso Izei.
- Kuo tu vardu?
- Elžbieta, - išdidžiai ištaria Izė, bet tuoj truputį susigėsta. -
Tačiau visi vadina mane Iže.
- Kai buvau maža, mane visi vadindavo Mere. - Mergina su­
siraukia. - Bet dabar vadina Mariana.
- Man visai patinka ir Izė, - kramtydama lūpą sako mano
mažoji sesutė, lyg būtų ką tik apsisprendusi.
Mariana pažvelgia į mane.
- Ir tu turi jaunesnę sesutę, taip?
Staiga nebegaliu žiūrėti į ją. Nebegaliu galvoti apie tai, kas
įvyks vėliau. Juk žinau, kaip bus: ramybė namuose, o tada -
šūvis.
O kas paskui? Ar Mariana pirmoji nulėks laiptais žemyn pa­
žiūrėti, kas vyksta? Ar jai atmintyje išliks vien tas paskutinis -
gulinčios ant grindų sesers - vaizdas ir užgoš visus kitus, kaup­
tus metų metus?

280
 Išsigąstu. O kokią mane prisimena (ar prisimins) Izė?
- Eime, Iže. Netrukdykim merginoms valgyti. - M ano balsas
dreba, bet vargu ar jos tai pastebėjo.
Patapšnoju Izei per galvą, ir ji nušuoliuoja atgal prie mūsų
staliuko.
Dabar merginos daug ramesnės. Veiduose pasirodo šypsenos.
Jos žiūri į mane su pagarbia baime, tarsi negalėtų patikėti, kad
esu tokia maloni. Atrodo, lyg būčiau joms ką nors padovanojusi.
Kaip kvaila. Jos turėtų nekęsti manęs. Jeigu tik žinotų, kokia esu,
neabejotinai nekęstų.
Nežinau, kodėl tą akimirką mintyse šmėsteli Kento veidas,
bet taip jau yra. Jis irgi nekęstų, jeigu geriau pažinotų mane. Pa­
galvojus apie tai apima liūdesys.
- Pasakyk Julijai, kad to nedarytų, - burbteliu.
Aš pasakiau tai? Negaliu patikėti.
M ariana suraukia kaktą.
- Ko nedarytų?
- To mokslinio tyrimo, - sakau ir priduriu: - Ji supras, apie
ką kalbu.
- Gerai, - linkteli M ariana ir plačiai nusišypso. Apsigręžiu ir
patraukiu prie mūsų staliuko, bet M ariana šūkteli: - Šame!
Aš atsisuku. M ariana užsidengia delnu burną ir sukikena,
tarsi negalėtų patikėti, kad išdrįso ištarti mano vardą.
- Galėsiu pasakyti jai tik rytoj. Šįvakar Julija eina į vakarė­
lį. - Ji ištaria tai tokiu tonu, lyg sakytų: Julija sakys atsisveikinimo
kalbą per mokyklos baigimo ceremoniją.
Kaipmat įsivaizduoju, kaip viskas vyksta: mama, tėtis ir sesu­
tė sėdi apačioje, o Julija kaip įpratusi užsirakina savo kambaryje

281
ir visu garsu paleidžia muziką. O tada įvyksta stebuklų stebu­
klas: Julija nusileidžia laiptais, plaukai pakelti ir surišti pakaušy­
je, atrodo rami, pasitikinti savimi ir praneša, kad eis į vakarėlį.
Jie laimingi ir ja didžiuojasi. Jų maža mergaitė, toji atsiskyrėlė,
baigiantis paskutiniesiems mokslo metams pagaliau atsigriebs
už prarastą laiką.
Julija eis pas Kentą į vakarėlį. Kad susirastų Lindsę, kad susi­
rastų mane. Kad būtų stumdom a ir aplaistyta alumi.
Staiga pajuntu, kad mano skrandžiui nelabai kaip sekasi virš­
kinti sušius. Jeigu tik jie žinotų...
- Bet rytoj būtinai pasakysiu. - Marianos šypsena šviečia it
automobilio žibintas, tamsoje nukreiptas tiesiai į mane.
Važiuojant namo visą kelią mėginu išmesti iš galvos Marianą
Saiks. Kai tėtis palinki man labos nakties (išgėręs alaus jis visad
nulūžta, o šįvakar išgėrė net du (!) bokalus), mėginu pamiršti
M arianą Saiks. Kai po pusvalandžio mano kambaryje pasirodo
Izė - nusipraususi, kvepianti švara ir apsivilkusi nudėvėtą Fėjos
pižamą - ir jausmingai pabučiuoja man į skruostą, aš vis dar m ė­
ginu pam iršti Marianą Saiks. Kai po valandos tarpdury pasirodo
mama ir taria: „Didžiuojuosi tavimi, Same“, aš vis dar galvoju
apie M arianą Saiks.
Mama nueina miegoti. Namus apgaubia tyla. Tamsoje tiksi
laikrodis. Užsimerkiu ir įsivaizduoju prie manęs lėtai einančią
Juliją Saiks. Jos batai kaukši į medines grindis, jai iš akių varva
kraujas...
Atsisėdu lovoje. Mano širdis daužosi. Tada atsikeliu ir tam so­
je susirandu Northface striukę.

282
 Šįryt prisiekiau sau, kad niekas neprivers manęs eiti į vakarėlį
pas Kentą. O dabar štai pirštų galais nusileidžiu laiptais žemyn,
slenku tamsiais koridoriais, nušvilpiu mamos automobilio rak­
telius, gulinčius sandėliuke ant lentynėlės. Šiandien mama buvo
man stebėtinai gera. Bet dabar tikrai nesu pasiruošusi diskutuoti
su ja tokia svarbia tema kaip: Nemanyk, kad gali praleisti pam o­
kas, o vakare eiti linksmintis.
Mėginu įtikinti save, kad Julijos Saiks reikalai man nerūpi.
Bet vis dėlto būtų siaubinga, jeigu ši diena būtų paskutinė jos
gyvenime. Jeigu jai tektų išgyventi ją vėl, iš naujo. Manau, beveik
visi, net ir Julija Saiks, nusipelno m irti geresnę dieną nei ši.
Durys į sodą girgžda taip garsiai, kad galėtų atstoti žadintuvą.
(Gal tėvai tyčia įstatė tokias duris?) Virtuvėje atsargiai užpilu ant
popierinio rankšluosčio alyvuogių aliejaus ir patrinu juo durų
vyrius. Šios gudrybės mane išmokė Lindsė. Ji vis sugalvoja nau­
jų, tobulesnių būdų, kaip nepastebėtai išslinkti iš namų, nors jos
namuose ir neįvesta komendanto valanda, taigi visai nesvarbu,
pro kur ji išeina ar grįžta namo. Tiesą sakant, manau, tokia lais­
ve ji nėra labai patenkinta. Manau, kaip tik dėl to ir prisigalvoja
visokių gudrybių - jai patinka apsimetinėti, neva slapta sprunka
iš namų.
Durys, pagardintos itališku aliejumi, atsidaro nė negirgžtelė-
damos, ir aš išeinu į lauką.
Iki šiol nesvarsčiau, kodėl važiuoju pas Kentą arba ką veiksiu
tenai nuvažiavusi. Tad, užuot lėkusi tiesiai į vakarėlį, klaidžioju
atsitiktinėmis gatvelėmis ir aklagatviais, pirmyn atgal suku ratus.
Dauguma namų stovi toliau nuo gatvės, jų langai tamsoje atrodo

283
stebuklingai - lyg šviečiantys žibintai. Nuostabu - naktį viskas
atrodo kitaip, beveik neatpažįstamai, ypač lyjant lietui. Pievelių
apsupti griozdiški nam ų siluetai atrodo susirūpinę, tarsi gyvi. Tai
taip nepanašu į dieninį Ridževju miestelį, švarų, išblizgintą, ne­
priekaištingai sutvarkytą, kuriame viskas vyksta pagal tam tikrą
tvarką: vyrai eina prie automobilių nešini vienkartiniais kavos
puodeliais, paskui juos tipena sportiniais kostiumais vilkinčios
žmonos ir mažytės mergaitės, aprengtos Baby Gap drabužėliais.
Vaikiškos kėdutės, Lexus visureigiai, Starbucks kavos puodeliai
ir normalumas. Įdomu, kuris įvaizdis atspindi tikrovę?
Kelyje automobilių beveik nėra. Judu iš lėto, trisdešimties
kilometrų per valandą greičiu. Kažko ieškau, bet nežinau ko.
Pravažiuoju Elodės gatvę, bet nesustoju. Pravažiuojant pro kie­
kvieną gatvės žibintą automobilio vidun trum pam įsibrauna pil­
tuvėlio formos šviesos pluoštas, paskui mane vėl apsupa tamsa.
Mano automobilio priekiniai žibintai apšviečia sulinkusį ža­
lios spalvos kelio ženklą, stovintį už penkiolikos metrų: Ramy­
bės alėja. Staiga prisimenu, kaip prieš keletą metų sėdėjau pas
Elę virtuvėje, o tuo metu jos mama, apsimovusi jogos kelnėmis,
basa vaikštinėjo po verandą pirmyn atgal. Ji gauna kasdieninę
paskalų dozę, tąkart pasakė Elė. Mindė Sachs - geresnis šaltinis
nei „Us Weekly“ žurnalas. O Lindsė pridūrė: kaip ironiška, kad
ponia Sachs gyvena Ramybės alėjoje. Savo paskalomis ji kaip tik
ir drumsčia tą ramybę. Tąkart aš pirm ą kartą iš tikrųjų supratau,
ką reiškia žodis „ironiška4.
Paskutinę sekundę pristabdau ir įsuku į Ramybės alėją. Gatvė
neilga, nam ų ne daugiau kaip dvidešimt. Ji baigiasi aklagatviu -
kaip dauguma gatvelių Ridževju miestelyje. Viename kieme

284
pamatau tvarkingai pastatytą sidabrinės spalvos Saab autom o­
bilį, ir mano širdis išgąstingai suspurda. Automobilio num eris -
MAMA4. Tai ponios Sachs mašina. Turbūt esu šalia jos namų.
Gretimo namo numeris - 59. Jis užrašytas ant metalinės gai­
džio formos laiškų dėžutės, įtaisytos virš gėlių lysvės, kuri tokiu
metų laiku tėra ilgas juodos žemės plotelis. Ant gaidelio sparno
užrašyta SAIKS. Raidelės smulkutės, vos pastebimos.
Negalėčiau paaiškinti kodėl, bet išsyk supratau, kieno čia na­
mas. Jis nėra koks nors keistas, niekuo nesiskiria nuo kitų, nei
didžiausias, nei mažiausias, tvarkingas, nudažytas baltai, langi­
nės tamsios, prieangyje dega šviesa. Ir vis dėlto jis kitoks, atrodo,
tarsi pats sau būtų per didelis, lyg kažkas mėgintų išsiveržti iš jo
laukan, rodos, namas tuoj suirs per siūles. Ir jis tarytum apimtas
nevilties.
Įvažiuoju į kiemą. Neturėčiau čia būti, pati žinau, bet nieko
negaliu sau padaryti. Mane traukte traukia artyn. Lauke smar­
kiai lyja. Nuo galinės sėdynės čiumpu kažin kokį seną megzti­
nį, tikriausiai Izės, prisidengiu juo galvą ir lekiu iki prieangio,
iš burnos pūsdama baltus garų debesis. Nė nespėjusi susivokti,
paskambinu į duris.
Ilgokai laukiu, kol kas atidarys, trypčioju pūsdama garų ka­
muolius, stengdamasi susišildyti. Pagaliau išgirstu viduje kažką
šlepsint, ir durys girgždėdamos atsidaro. Tarpduryje stovi mote­
ris ir sutrikusi mirksėdama žiūri į mane. Tai Julijos mama. Ji įsi­
supusi į chalatą, kurį prilaiko ranka. Moteris liekna kaip ir Julija,
akys žydros, ir oda tokia pat blyški kaip abiejų dukterų. Žiūrėda­
ma į ją įsivaizduoju tamsoje aukštyn kylančią dūmų sruogelę.
- Kuo galiu padėti? - Moters balsas labai švelnus.

285
 Jaučiuosi sutrikusi. Kažin kodėl tikėjausi, kad duris atidarys
Mariana.
- Aš Samė, Samanta Kingston. Ieškau Julijos. - Kadangi kar­
tą jau suveikė, priduriu: - Mes kartu atliekame laboratorinius
darbus.
Išgirstu atsklindant vyrišką balsą, turbūt Julijos tėčio:
- Kas ten? - Tai nuskamba lyg šuns lojimas, balsas garsus ir
visai kitoks nei ponios Saiks. Nevalingai žingteliu atatupsta.
Ponia Saiks krūpteli ir greitai nusisuka. Netyčia ji praveria
duris dar per keletą centimetrų. Koridoriuje jai už nugaros tam ­
sų. Ant sienų šokinėja neryškūs mėlynai žalsvi šešėliai, kuriuos
meta kambaryje stovintis televizorius.
- Niekas, - skubiai atsako Julijos mama, kreipdamasi į tamsą
sau už nugaros. - Atėjo pas Juliją.
- Pas Juliją? Kas galėjo ateiti pas Juliją? - vėl suamsi vyras.
Au, au, au au. Jaučiu, tuoj pratrūksiu nervingu juoku.
- Aš tuo pasirūpinsiu. - Ponia Saiks atsisuka į mane. Durys
vėl kiek užsiveria, lyg sektų jos judesius, lyg ji būtų atsirėmusi į
jas ieškodama paramos. Ponia Saiks šypsosi, bet jos akys prige­
susios. - Julijos nėra namie. Ar galiu kuo padėti?
- Aš... šiandien praleidau pamokas. Mums buvo uždavę vie­
ną darbą... - Bejėgiškai nutylu. Pradedu gailėtis, kad čionai atė­
jau. Nors North Face striukė ir stora, drebu kaip pamišusi. Galų
gale, ir turėčiau atrodyti kaip pamišėlė, šokinėjanti nuo kojos ant
kojos, laikanti megztuką virš galvos lyg skėtį.
Ponia Saiks pagaliau pastebi, kad stoviu lietuje.
- Užeik, - pakviečia ji ir žingteli atgal. Įsmunku vidun, tada
koridorium i nuseku jai iš paskos.

286
 Kairėje pamatau atidarytas duris į kambarį, kuriam e stovi
televizorius. Vos įžiūriu fotelį ir žmogaus siluetą jame. Matyti
didžiulis žandikaulis, melsvai nuspalvintas televizoriaus ekrano
skleidžiamos šviesos. Kartą Lindsė sakė, kad Julijos tėtis - al­
koholikas. Nelabai prisimenu, kas apie jį buvo pasakojama, bet,
girdėjau, lyg ir įvyko avarija, buvo kalbama apie dalinį kūno pa­
ralyžių, nežinia kokias tabletes ir panašiai. Gaila, kad nesiklau­
siau atidžiau.
Pastebėjusi, kad žvilgčioju į kambarį, ponia Saiks prišoka
prie durų ir uždaro jas. Pasidaro taip tamsu, kad beveik nieko
nematau. Mane vis dar purto šaltis. Gal nam uose ir šildoma,
bet aš to nejaučiu. Iš kam bario su televizoriumi atsklinda siau­
bo filmo nuotrupos - klyksmai ir ritm ingai kalenančio kulkos­
vaidžio šūviai.
Dabar jau tikrai gailiuosi, kad atvažiavau čionai. Galvą už­
plūsta beprotiški vaizdai: Julija ir visa jos šeima yra serijiniai žu­
dikai maniakai, ir ponia Saiks bet kurią akimirką ims sėlinti prie
manęs lyg žudikė iš filmo Ėriukų tylėjimas. Lindsė sakė, kad visa
jų šeimynėlė kuoktelėjusi. Slogi tamsa mane tiesiog prislegia.
Netikėtai ponia Saiks įjungia šviesą. Vos nešūkteliu dėkinga.
Koridoriuje pasidaro šviesu, jis atrodo visai įprastas - nėra nei
lavonų, nei siaubingų trofėjų. Ant nėriniuota staltiese uždengto
staliuko, stovinčio prie sienos, - sausų gėlių puokštė, šalia - įrė­
mintos šeimos nuotraukos.
- Ar užduotis labai svarbi? - beveik pašnibždomis klausia
ponia Saiks. Ji nervingai žvilgteli kambario pusėn. Tikriausiai
baiminasi, kad kalba per garsiai.

287
 - Aš... buvau pažadėjusi Julijai užsukti kai ko pasiimti, kad
pasiruoščiau pristatymui pirmadienį. - Stengiuosi kalbėti labai
tyliai, bet moteris vis tiek nervingai krūpčioja. - Maniau, šį va­
karą Julija bus namie.
- Julija išėjo, - atsako ji. - Ji išėjo, - pakartoja, lyg būtų ne­
pratusi tarti šios frazės ir norėtų dar kartą išgirsti, kaip ji skam­
ba. - Bet galbūt tai, ko tau reikia, ji paliko savo kambaryje?
- Galėčiau paieškoti, - sakau. Juk dėl to čia ir esu: noriu pa­
matyti Julijos kambarį. Man tiesiog būtina jį pamatyti. - Tikriau­
siai bus numetusi ant lovos ar dar kur nors. - Stengiuosi kalbėti
abejingai, lyg mudvi su Julija labai gerai sutartume, neva visai
nekeista, kad įsiveržiau į jos namus vėlų penktadienio vakarą,
pusę vienuolikos, ir mėginu patekti į jos kambarį.
Ponia Saiks dvejoja.
- Galiu paskambinti jai į mobilųjį, - sako ir lyg atsiprašydama
priduria: - Julija negali pakęsti, kai kas nors eina į jos kambarį.
- Nereikia, neskambinkite, - greitai burbteliu. Julija tikriau­
siai lieps mamai užsiundyti ant manęs mentus. - Nėra taip svar­
bu. Paimsiu rytoj.
- Ne, ne. Aš paskambinsiu. Užtruksiu tik sekundėlę. - Julijos
mama jau pradingo virtuvėje. Tiesiog nuostabu, kaip greitai ir
be garso ji juda, lyg gyvūnas, sėlinantis šešėliuose.
Svarstau, gal dingti iš čia, kol ji virtuvėje? Norėčiau grįžti
namo, kristi į lovą ir kompiuteryje žiūrėti senus filmus. Išsivir-
čiau didžiulį puodą kavos ir sėdėčiau visą naktį. Galbūt, jeigu
neužmigsiu, ši diena taps rytojumi? Įdomu, kiek laiko man pa­
vyktų ištverti be miego? Galbūt galiausiai kuoktelėčiau ir pradė­

288
čiau lakstyti gatvėmis vienais apatiniais, regėdama haliucinacijas
su rožiniais vorais?
Tačiau lieku stovėti ir laukiu. Nežinodama, ko imtis, žengiu
keletą žingsnių į priekį, pasilenkiu ir imu apžiūrinėti nuotrau­
ką ant staliuko. Kurį laiką spoksau sumišusi. Nuotraukoje ne­
pažįstama moteris, kokių dvidešimt penkerių ar trisdešimties,
rankomis apsivijusi gerai atrodantį vaikiną, vilkintį flaneliniais
marškiniais. Spalvos nuotraukoje sodrios ir dirbtinai ryškios.
Pora atrodo tiesiog tobulai - dantys balti, šypsenos akinamos,
nuostabūs rudi plaukai. Tada apatiniame nuotraukos kamputy­
je pastebiu užrašą ShadowCast Images, Inc. ir suprantu, kad tai
visai ne šeimos nuotrauka, o vienas iš tų standartinių paveiksliu­
kų, kurie būna įdėti naujuose nuotraukų rėmeliuose. Tai tobulai
laimingų akimirkų, kurias galima įamžinti 10 x 15 cm dydžio
sidabriniuose rėmeliuose su drugeliu, tobula reklama. Niekas nė
nesiteikė jos išmesti.
O galbūt Saiksų šeimoje nėra daug tų tobulai laimingų aki­
mirkų, kurias norėtųsi prisiminti?
Greitai atsitraukiu. Ir kodėl man prireikė apžiūrėti tą nuo­
trauką? Nors joje įamžinti tiesiog du modeliai, pasijuntu keistai,
lyg būčiau pamačiusi kažin ką labai intymaus - vidinę šlaunų
pusę ar plaukus nosyje, ar kažką panašaus.
Ponia Saiks vis negrįžta, tad pasuku prie svetainės koridoriaus
dešinėje. Čia beveik visiškai tamsu. Svetainėje daugybė languotų
pledų, nėrinių ir džiovintų gėlių. Tai man prim ena šeštąjį dešim­
tmetį. Tarsi nuo tada niekas čia nebūtų pasikeitę.
Prie lango šviečia silpna lempelė, ant juodo stiklo mesdama
apskritą atspindį, kuriame matyti m iniatiūrinė kambario kopija.

289
 Ir... veidas.
Klyksmo iškreiptas veidas, prispaustas prie lango.
Iš baimės net klykteliu. Ir tik tada suvokiu, kad tas veidas - tik
atspindys lange. Ant stalelio priešais langą guli kaukė. Ji padėta
ant stovo ir nukreipta į lango pusę. Prieinu ir atsargiai paimu
ją. Tai moters veidas, padarytas iš laikraščių skiaučių, susiūtų
raudonais siūlais; jie bjauroja veido odą tarsi siaubingi randai.
Kaktoje ir tarpuakyje mirga žodžiai. Galima įskaityti netgi ant­
raštes arba jų dalį: GROŽIO PRIEMONĖS... IŠTIKO TRAGEDIJA. Tai
šen, tai ten popieriaus skiautės atsilupinėjusios, ir atrodo, tarsi
kaukė keistų odą. Akių ir burnos vietoje iškirptos skylės. Pakeliu
kaukę ir priglaudžiu sau prie veido. Ji man - kaip tik. Atspindys
lange tiesiog siaubingas. Atrodau nesveikai, lyg pabaisa iš siaubo
filmo. Negaliu atitraukti žvilgsnio nuo atspindžio lange.
- Ją padarė Julija.
Išgirdusi balsą už nugaros krūpteliu. Ponia Saiks stovi atsirė­
musi į duris, piktai žvelgdama į mane.
Greitai nusiimu kaukę ir uždedu ant stovo.
- Labai atsiprašau. Pamačiau ją ir... norėjau tik pasimatuoti, -
ištariu netvirtu balsu.
Ponia Saiks prieina ir pataiso kaukę, kad gulėtų tiesiai.
- Kai Julija buvo jaunesnė, ji vis ką nors paišydavo, braižyda­
vo, tapydavo arba siūdavo sau drabužius. - Ponia Saiks gūžteli
pečiais ir mosteli ranka. - Bet dabar jos tai, regis, nebedomina.
- Ar kalbėjotės su Julija? - klausiu. Nervinuosi, manau, ji
tuoj išvarys mane lauk.
Ponia Saiks keletą kartų sumirkčioja, lyg stengtųsi sutelkti
dėmesį į mane.

290
 - Julija... - pakartoja ji ir papurto galvą. - Kelissyk mėginau
prisiskambinti, bet ji neatsiliepia. Paprastai savaitgaliais ji niekur
neina. - Ponia Saiks bejėgiškai pažvelgia j mane.
- Esu tikra, kad jai viskas gerai, - ištariu kuo linksmiau, nors
kiekvienas žodis sminga į mane lyg peilis. - Tikriausiai negirdė­
jo skambučio.
Staiga man baisiai panūsta dingti iš čia. Nenoriu meluoti po­
niai Saiks. Ji atrodo tokia liūdna, stovi su naktiniais marškiniais,
tarsi jau miegotų. Taip atrodo ir visas namas - lyg nugrimzdęs
į gilų miegą, kuris įkalino tave ir neleidžia pabusti, prarijo tave,
įtraukė atgal į patalus, ir tu veltui bandai su juo kovoti.
Įsivaizduoju Juliją, tamsoje sėlinančią į savo kambarį. Aplink
tyla, miego sklidinas oras toks sunkus, jog atrodo lyg sukietė­
jęs. Girgždančios grindys dainuoja lopšines, o radiatoriai tyliai
šnypščia, skleisdami šilumą. Miegantys žmonės sapnuose tylė­
dami sukasi ratais aplink vienas kitą. O tada...
Bum!
Ponia Saiks palydi mane iki durų.
- Gal užsuk rytoj? - sako ji. - Esu tikra, Julija jau bus viską
paruošusi. Ji labai pareiginga. Gera mergaitė.
- Žinoma, rytoj. - Man visai nepatinka šis žodis. Atsisveikin­
dama paskubomis pamojuoju ranka ir per tamsą pasileidžiu prie
automobilio.
Lauke dar šalčiau nei pirma. Sėdėdama automobilyje laukiu,
kol įšils variklis, pučiu sau į rankas šiltą orą ir visa drebu, kita
vertus, džiaugiuosi, kad pagaliau ištruksiu iš čia. Girdžiu, kaip į
automobilio stogą barbena lietus, pusiau sušalęs į ledą. Vos išėjau
iš to namo, man nuo krūtinės lyg akmuo nusirito. Tame name

291
oras kitoks nei lauke, daug sunkesnis. Pirmas įspūdis buvo tei­
singas: namas tikrai atrodo apimtas nevilties. Matau prie lango
stovinčios Julijos mamos siluetą. Ko ji laukia? Ar kol išvažiuosiu,
ar grįžtančios dukters?
Tą akimirką apsisprendžiu. Žinau, ką darysiu: važiuosiu pas
Kentą, susirasiu Juliją ir, jeigu prireiks, tikrai vožtelsiu jai. Įti­
kinsiu ją, kad visos mintys apie m irtį yra nesąmonė. (Žinoma,
tai nebus juokų darbas.) Bet, jei prireiks, surišiu ją ir įmesiu ant
galinės automobilio sėdynės, kad tik nekištų nagų prie šautuvo.
Ir tada suvokiu, kad dar niekada, bent jau iki šiol, nesu pada­
riusi ko nors gero dėl kito žmogaus. Kartais savanoriauju pagal
programą Maistas ant ratukų, bet tik todėl, kad tai pliusas sto­
jant į koledžą. Stojant į Bostono universitetą, tinklapyje reikia
užpildyti prašymą, kuriame atskirai paminėta ir labdara. Be abe­
jonės, esu gera savo draugėms, dovanoju puikias dovanas gim ta­
dienio proga. (Kartą pusantro mėnesio rinkau karvyčių formos
druskines Elei, nes jai patinka karvytės ir druska.) Tačiau šiaip
sau gerų darbų dažniausiai nedarau. Taigi dabar bus pirmas ne­
planuotas geras darbas.
Ir tada man topteli puiki mintis. Kartą per anglų kalbos pa­
moką skaitėme Dantę. Benas Gouvuanas vis klausinėjo, ar sielos
iš skaistyklos galiausiai patenka į pragarą. (Kartą Benas Gouvu­
anas buvo nušalintas nuo pamokų trim s dienoms, nes nupiešė
piešinį, kuriame pavaizdavo, kaip mūsų valgykla sprogus bom ­
bai išlekia į orą ir į šonus išsilaksto nukirstos mokinių galvos;
taigi toks klausimas jam atrodė visai normalus.) Tąsyk mokytoja
Harbor vėl užsivedė ir pasakė: ne, taip nėra, bet kai kurie šiuolai­
kiniai krikščionys tiki, kad tam tikrą laiką išbuvusi skaistykloje

292
siela gali patekti j rojų. Niekada netikėjau, kad rojus egzistuoja.
Tokia mintis man atrodė kvaila: visi kartu, laimingi, Fredas As-
teras su Einšteinu šoka tango ant debesų ar panašiai.
Bet juk nemaniau, kad man teks daug sykių išgyventi tą pačią
dieną. Todėl mintis apie rojų dabar neatrodo tokia jau kvaila.
Galbūt man duota laiko, kad įrodyčiau, jog esu geras žmogus?
Galbūt turiu įrodyti, kad nusipelnau judėti į priekį?
Gal kaip tik Julija Saiks skiria mane nuo amžinybės, kur iš
fontanų trykšta šokoladas, meilė - tobula, vaikinai visad pa­
skambina, jei pažadėjo, o bananiniai ledai padeda deginti kalo­
rijas.
Galbūt Julija - mano bilietas į laisvę?

VĖLUOTI - NEMADINGA
Pas Kentą į kiemą neįsuku. Likti čia ilgam neplanuoju, tad ne­
noriu, kad kas užstatytų mano automobilį. Be to, nežinia kodėl
užsimaniau pasivaikščioti po miškus per lietų. Tai - išbandymas.
Dar vienas būdas paaukoti save. Iš sekmadieninių tikybos pa­
mokėlių prisimenu (tiesa, miglotai), kad viskas gyvenime vyksta
kaip tik taip: norint kažką gauti, reikia kažką paaukoti. (Kai man
buvo septyneri, kartą baisiai įsiutau ir pagrasinau mamai, kad
atsiversiu į vudu tikėjimą, nors pati gerai nežinojau, kas tai yra.
Nuo tada mama manęs į pamokėles nebevedžiojo.)
Sustoju 9-ojo greitkelio kelkraštyje. Vėl susirandu Izės megz­
tuką, kuris dabar jau kiaurai perm irkęs. Ką gi, vis geriau negu
nieko. Prisidengiu juo galvą ir išlipu iš automobilio. Sekundėlę
stabteliu. Kelias tuščias. Ant juodo asfalto lyg bombos išmėty­
tos blyškiai geltonos gatvės žibintų šviesos. Pamėginu surasti

293
tą vietą, kur pirm ąją naktį Lindsės automobilis nuriedėjo nuo
kelio, bet viskas aplinkui atrodo vienodai. Toji vieta galėtų būti
bet kur. Dar kartą bandau atmintyje užčiuopti bent kokį prisi­
m inim ą apie gyvenimą po avarijos, po tamsos, bet m an nepa­
vyksta.
Iš automobilio bagažinės paimu prožektorių ir patraukiu į
mišką.
Nesitikėjau, kad kelias bus toks tolimas. Kai kur jį dengia
plonas ledo sluoksnis, kitur jis pažliugęs purvu, į kurį, lyg į
smėlį, smenga mano nauji violetiniai New Balance sportbačiai.
Po kelių minučių išgirstu tyliai dundant muziką, pulsuojančią
tamsoje, lyg ritm as būtų neatsiejama nakties tamsos dalis. Pra­
eina dar dešimt minučių, ir pam atau silpnai mirgančias šviesas,
švysčiojančias iš už medžių. Ačiū Dievui! Jau buvau pradėjusi
galvoti, kad pasiklydau miške ir vaikštau ratais. Dar po pen­
kių m inučių miškas praretėja, ir pagaliau pam atau namą, kuris
atrodo panašus į didžiulį ledų torto gabalą, pūpsantį ant pie­
velės. Lietus blaško ir sklaido prieangyje degančias šviesas, na­
mas išnyra ir vėl pradingsta tamsoje. Aš sušalau į ragą ir šimtu
procentų gailiuosi, kad nusprendžiau eiti pėsčiomis. Štai kodėl
aukojimasis yra problemiškas. Tai - skausmas tiesiogine žodžio
prasme.
Vos tik įžengiu pro duris, dvi merginos ima kikenti, o gru­
pelė jaunėlių žiopso į mane net išsižioję. Nekaltinu jų - žinau,
atrodau šūdinai. Prieš išeidama iš nam ų nė nepasivarginau per­
sirengti, tebemūviu savo „poilsio drabužiu' - gerokai per dide­
lėmis veliūrinėmis treninginėmis kelnėmis, kurias padovanojo
mama, kai jos dar buvo madingos.

294
 Bet nešvaistau laiko veltui, nekreipiu į jaunėlius jokio dėm e­
sio. Baiminuosi, kad tik nebūčiau atvažiavusi per vėlai.
Laiptais žemyn leidžiasi Tara. Prasibraunu prie jos, sugriebiu
už rankos ir pasilenkiu prie ausies.
- Julija Saiks! - garsiai išrėkiu jai į ausį.
- Ką? - šypsodamasi rikteli Tara.
- Julija Saiks! Ar ji čia?
Tara užsidengia ausį, suprask, ji nieko negirdi.
- Ieškai Lindsės?
Tarai už nugaros stovi Kortnė. Ji pasilenkia ir smakru atsire­
mia Tarai į petį.
- Mes aptikom slėptuvę. Ten pilna rom o ir kitokių gėrimų.
Tara sudaužė vazą. - Kortnė juokiasi. - Nori gurkštelėti?
Papurtau galvą. Dar niekada nebuvau tokia blaivi šalia taip
nusitašiusių žmonių. Mintyse meldžiuosi, kad būdam a girta pati
nebūčiau tokia įkyrybė kaip jie. Laiptais lipu į viršų, o Tara man
šaukia:
- Lindsė galiniame kambaryje.
Toldama nuo jų dar spėju išgirsti Kortnę rėkiant:
- Ar matei, kaip ji apsirengusi?
Giliai įkvepiu ir kartoju sau, kad tai - visiškai nesvarbu. Svar­
biausia surasti Juliją. Bent jau tiek.
Tačiau su kiekvienu žingsniu m ano viltys surasti Juliją blės­
ta. Koridorius viršuje - sausakimšas. Tad Julija veikiausiai jau
bus išėjusi. O gal ji apskritai nepasirodė vakarėlyje? Menkai ti­
kėtina.
Vis tiek grūduosi pirmyn ir pagaliau nusigaunu iki galinio
kambario. Vos pamačiusi mane, artyn ima brautis Lindsė (šokte

295
peršoka per penkis žmones). Akimirką pasijuntu patenkinta ge­
riausią savo draugę matydama girtą, bet laimingą, esu patenkin­
ta, kad ji apkabina mane taip stipriai, jog man net ima trūkti oro.
Trumpam netgi pamirštu, ko čia atėjau.
- Negera mergaitė. - Lindsė pliaukšteli man per ranką ir pa­
leidžia mane. - Praleidai pamokas, bet atėjai j vakarėlį, ką? Išdy­
kėlė, išdykėlė.
- Aš ieškau vieno žmogaus, - sakau.
Apsidairau kambaryje: Julijos nėra. Tiesą pasakius, ir nesiti­
kėjau pamatyti jos sėdinčios ant sofos ir besišnekučiuojančios su
Džeiku Samersu. Apsidairau nevalingai, žibant mažytei vilčiai.
- Robis apačioje. - Lindsė žengia žingsnį atgal, iškelia delną
ir pažvelgia į mane pro tarpelį tarp nykščio ir rodomojo pirš­
to, lyg pro kokį rėmą. - Atrodai kaip benamė valkata, apiplėšusi
Walmart parduotuvę. Nenori, kad nusitemptų į lovą, ką?
Susierzinu. Lindsė niekada nevaldo liežuvio.
- Gal matei Juliją Saiks? - klausiu.
Lindsė nustebusi žvilgteli į mane, tada pratrūksta juoku.
- Tu rimtai?
Man išsyk palengvėja. Galbūt ji dar nebuvo pasirodžiusi. Gal­
būt sugedo jos automobilis arba ji neišdrįso ateiti, arba...
- Ji išvadino mane kale, - visas mano viltis sudaužo Lindsė.
Vadinasi, Julija jau buvo. - Gali patikėti? - Lindsė vis dar juokia­
si. Ji užmeta ranką man ant peties ir sušunka: - Elode! Ele! Samė
atėjo! Ieško savo geriausios draugės Julijos!
Elodė nė neatsigręžia - ji burkuoja su Stivu Dougu. O Elė
svyruodama patraukia prie manęs. Ji šypsosi ir šaukia:

296
 - Labas, saulele! - Tada atkiša tuščią degtinės butelį. - Jeigu
pamatysi Juliją, paklausk, kur dingo mano gėrimas!
Jiedvi su Lindse turbūt mano, kad tai labai juokinga, ir Lind­
sė rikteli jai:
- Psichopatinis martinis!
Taip, aš pavėlavau. Suvokus tai man pasidaro bloga. Vėl užsi­
degu pykčiu Lindsei.
- Mano geriausia draugė? - pakartoju. - Juokinga. O aš m a­
niau, kad tu buvai Julijos draugužė.
Lindsė surimtėja.
- Ką čia pliauški?
- Vaikystės draugės. Geriausios draugės. Neperskiriamosios.
Nė žingsnio viena be kitos. -Lindsė ketina kažką sakyti, bet ne­
leidžiu jai nė prasižioti. - Aš mačiau nuotraukas. Tai kas tarp
jūsų įvyko? Gal ji išgirdo, kaip tu pabezdėjai ar dar ką? O gal
pamatė, kaip krapštai nosį? Gal paaiškėjo, kad įžymioji Lindsė
Edžkomb iš tikrųjų nėra jokia tobulybė? Ką bloga ji tau padarė?
Lindsė prasižioja, bet ir vėl užsičiaupia.
- Ji nenormali, - piktai sušnabžda. Tačiau jos akyse pamatau
kažką, ko niekada anksčiau nesu regėjusi. Tą žvilgsnį sunku api­
būdinti.
- Nesvarbu, - tarsteliu. Dabar man svarbiausia surasti Juliją.
Stumdydamasi nusigaunu laiptais žemyn, nekreipdama dėme­
sio į žmones, kurie šaukia mane vardu, tapšnoja per petį ar šnabž­
dasi tarpusavyje, esą viešumoje vilkiu naktiniais (žinoma, taip ir
yra). Manau, jei paskubėsiu, dar galiu pasivyti Juliją. Įdomu, kur
jos automobilis? Turbūt apstatytas kitais, kad būtų sunku išva­

297
žiuoti. Ji užtruks kokią valandą, kol visus įtikins patraukti savo
automobilius. (Žinoma, jeigu jai apskritai pavyks prisiprašyti.) O
jeigu ji nuspręs pėdinti namo pėsčiomis, užtruks dar ilgiau.
Laimė, nusigauti žemyn pavyksta nesusitikus su Robiu. Dabar
tikrai nėra kada aiškintis santykių. Prie lauko durų stovi grupelė
antraklasių gimnazisčių. Jos atrodo persigandusios ir gana blai­
vios, tad pasiteirauju:
- Ar nematėte Julijos Saiks?
Merginos abejingai spokso į mane.
Tramdydama susierzinimą atsidustu.
- Šviesūs plaukai, žydros akys, aukšta. - Merginos vis dar
spokso į mane tuščiais žvilgsniais ir aš suvokiu, kad nė nežinau,
kaip tiksliai apibūdinti Juliją. Vos nepasakau: Nevykėlė. Prieš tris
dienas būčiau taip ir pasakiusi. Bet dabar man nežinia kodėl ne­
pavyksta ištarti to žodžio. - Graži, - sakau tikėdamasi, kad su­
veiks. Bet kai nepadeda ir tai, sugniaužiu kumščius ir ištariu: -
Šlapia, kiaurai permirkusi.
Pagaliau merginų veidai nušvinta.
- Vonios kambary, - sako viena ir parodo į mažytę nišą ne­
toli virtuvės.
Prie uždarų durų vingiuoja merginų eilė. Viena trypčioja su­
kryžiavusi kojas, kita beldžia į duris, trečia baksnoja į laikrodį
ant rankos ir kažką sako. Negirdžiu ką, bet ji atrodo labai pikta.
- Ji užsidariusi ten gal dvidešimt minučių, - paaiškina antra­
klasė gimnazistė.
Man širdis nusirita į kulnus. Vos nenualpstu.
Vonios kambariuose būna tablečių. Vonios kambariuose
būna skutimosi peiliukų. Žmonės užsirakina tenai, kai nori pa­

298
daryti ką nors negera, pavyzdžiui, pasidulkinti arba išsivemti.
Arba nusižudyti.
Viskas turėtų būti ne taip. Aš turėčiau tave išgelbėti. Stum-
dydamasi alkūnėmis pro žmonių minią prasibraunu iki tualeto
durų.
- Traukis iš kelio! - sakau Joanai Polerno. Ši tuoj pat nulei­
džia ranką ir žingteli į šalį.
Priglaudžiu prie durų ausį tikėdamasi išgirsti verksmą, žiauk-
čiojimą ar panašų garsą. Nieko. Mano širdis vėl akimirką susto­
ja. Antra vertus, muzika tokia garsi, kad neįmanoma ką nors
išgirsti.
Nestipriai pabeldžiu į duris ir šūkteliu:
- Julija! Ar viskas gerai?
- Galbūt ji miega? - sako Krisė Vualker.
Per veriu ją tokiu žvilgsniu, kad išsyk užsičiaupia. Tikiuosi,
suprato, koks kvailas ir ne vietoj jos komentaras.
Prispaudusi veidą prie durų pabeldžiu dar kartą. Muzika
griaudėja nustelbdama kitus garsus, tad sunku suprasti, ar man
tik pasigirdo, ar iš tikrųjų viduje kažkas tyliai sudejavo. Įsivaiz­
duoju Juliją gulinčią vonios kambaryje ant grindų, pamažu
gęstančią, visai čia pat, už durų, riešai supjaustyti, aplink pilna
kraujo...
- Suraskit Kentą, - sakau giliai įkvėpdama.
- Ką tokį? - perklausia Joana.
- Man reikia į tualetą, - trypčiodam a ištaria Reičelė.
- Kentą Makfalerį. Dabar. Greičiau! - rikteliu Joanai.
Toji išsigąsta, bet išlekia į koridorių. Sekundės virsta am ži­
nybe. Pirmą kartą iš tikrųjų suprantu, ką Einšteinas kalbėjo apie

299
reliatyvumą, apie tai, kaip laikas išlinksta ir ištįsta lyg guminis
meškiukas.
- Beje, kodėl ji tau parūpo? - garsiai, kad išgirsčiau, subamba
Reičelė.
Nieko jai neatsakau. Po teisybei, atsakymo į šį klausimą ne­
turiu. Tiesiog noriu išgelbėti Juliją. Aš jaučiu tai. Št^i jis - mano
geras darbas. Turiu išgelbėti save paeit}.
Staiga nebežinau, ar taip elgdamasi tapsiu geresnė ar bloges­
nė už tuos, kurie nedaro nieko, todėl nuveju šias mintis šalin.
Grįžta Joana, iš paskos tempdama Kentą. Jis atrodo susirū­
pinęs. Susivėlę rudi plaukai užkritę ant akių, kakta suraukta.
Man suspaudžia širdį. Vakar m udu sėdėjome dviese tamsiame
kambaryje, labai arti vienas kito, ir aš jaučiau malonią jo kūno
šilumą.
- Šame, - ištaria Kentas, paimdamas man už riešo ir žiūrėda­
mas į akis. - Ar gerai jautiesi?
Nustebinta netikėto prisilietimo truputėlį atsitraukiu, ir Ken­
tas paleidžia mano ranką. Staiga širdyje pajuntu tuštumą.
- Man viskas gerai, - atsakau.
Tą akimirką susivokiu, kad atrodau juokingai: susivėlusi, su
treninginėmis kelnėmis. O Kentas atrodo visai neblogai. Kažkaip
valiūkiškai patraukliai: baltai ir juodai languoti sportbačiai, pla­
čios, nuo juosmens nusmukusios samanų spalvos kelnės, užrai­
totos marškinių rankovės, įdegusios rankos (įdegė tikrai ne Ri­
dževju miestelyje, bent jau ne per pastaruosius šešis mėnesius).
Jis atrodo sutrikęs.
- Joana sakė, kad ieškojai manęs.

300
 - Taip, man tavęs reikia. - Tai nuskamba ir keistai, ir rimtai.
Jaučiu, kaip iš gėdos mane užlieja karščio banga. - Norėjau pa­
sakyti, man reikia ne tavęs, o... - Giliai įkvepiu. Man pasirodė,
kad Kento akyse žybtelėjo kibirkštėlė, ir tai atitraukė dėmesį. -
Aš nerimauju dėl Julijos Saiks. Ji užsirakinusi vonios kambary. -
Susiraukiu. Skamba juokingai. Tikriausiai jis pasakys, kad aš iš­
protėjau. Juk jis nežino to, ką žinau aš.
Kibirkštėlės Kento akyse pradingsta, jo veidas surimtėja. Jis
apeina mane ratu ir paklebena durų rankeną. Tada stabteli ir
minutėlę mąsto. Neatšauna, kad išprotėjau, kad elgiuosi parano­
jiškai, o tik ištaria:
- Rakto nėra. Galėčiau pabandyti atrakinti spyną kuo nors
kitu. Arba išlaušiu duris, jeigu reikės.
- Einu į tualetą viršuje, - išrėkia Reičelė, apsisuka ant kulnų
ir svirduliuodama nueina.
Kentas pasirausia užpakalinėje kelnių kišenėje ir ištraukia
saują žiogelių.
- Nieko neklausinėk, - tarsteli pamatęs, kad kilsteliu an­
takius.
Iškeliu rankas - neketinu diskutuoti. Esu dėkinga, kad jis vis­
kuo rūpinasi neuždavinėdamas jokių klausimų.
Kentas atsitūpia, atlenkia žiogelį ir pamėgina išlaužti spynelę.
Priglaudęs ausį prie durų klausosi, ar išgirs spragtelėjimą. O aš
vis dėlto neištveriu.
- Gal po pamokų eini plėšti bankų? - pasiteirauju kamuoja­
ma smalsumo.
Kentas nutaiso grimasą, paklibina rankeną ir įsideda žiogelį į
kišenę. Tada iš piniginės ištraukia kreditinę kortelę.

301
 - Ne visai taip. - Jis įkiša kreditinę kortelę į plyšelį tarp durų
staktos ir spynos ir pajudina ją. - Mama laikydavo saldumynus
užrakintus maisto sandėliuke.
Kentas atsitiesia ir pasuka durų rankeną. Durys atsidaro per
keletą centimetrų, ir man širdis sustoja iš baimės. Viliuosi, kad
pasirodys įtūžusios Julijos veidas arba durys vėl bus užtrenktos iš
vidaus. Jeigu, man esant vonios kambaryje, kas nors mėgintų ati­
daryti duris, aš pasielgčiau kaip tik taip. Žinoma, kad galėčiau jas
užtrenkti, turėčiau būti nepraradusi sąmonės, tai yra būti gyva.
Bet durys taip ir lieka pravertos. Mudu su Kentu susižvelgia-
me. Manau, abudu bijome praverti duris labiau.
Galų gale Kentas stumteli duris koja ir šūkteli:
- Julija!
Kol durys veriasi, laikas, regis, vėl ištįsta, atrodo, prabėga visa
amžinybė. Ir per tą vieną ar vos pusę sekundės mano galvoje
šmėsteli pačios baisiausios galimybės, įsivaizduoju Julijos kūną,
susmukusį ant grindų.
Durims prasivėrus pažvelgiu į vonios kambarį. Jis visiškai
švarus, visiškai įprastas ir visiškai tuščias. Dega šviesa, ant kriau­
klės išskleistas guli šlapias rankšluostis. Vienintelis neįprastas
dalykas - plačiai atvertas langas, pro kurį ant grindų plytelių pila
lietus.
- Ji išlipo pro langą, - sako Kentas.
Tą akimirką ir aš pagalvoju tą patį. Negalėčiau tiksliai api­
būdinti Kento balso tono - ištarė lyg pusiau liūdnai, lyg pusiau
žavėdamasis.
- Šūdas! - Na žinoma! Po tokio pažeminimo Julija paspruko
pačiu paprasčiausiu būdu, taip, kad kiti jos nepamatytų. Langas

302
yra šone, virš nuožulnios pievelės ir, be abejonės, netoli miško. Ji
pabėgo pro langą, turbūt apėjo aplink namą ir ketina per mišką
nusigauti iki kelio.
Neriu iš vonios kambario lauk.
- Palauk! - šaukia Kentas.
Bet aš jau kirtau koridorių ir pro duris lekiu į prieangį.
Griebiu prožektorių ir megztinį, kuriuos buvau užkišusi už
gėlių vazono prieangyje, ir tekina pasileidžiu per pievelę. Lyja
nelabai smarkiai, labiau panašu į ledinę dulksną, šydu krintančią
iš dangaus, bet šaltis skverbiasi iki pat kaulų. Laikydama pro­
žektorių nukreiptą į žemę, pasuku už namo kampo. Nesu pats
geriausias seklys pasaulyje, bet prisiskaičiau nemažai senų de­
tektyvų, tad žinau, jog pirmiausia reikia ieškoti pėdsakų. Deja,
purvas toks šlapias ir išmaltas, kad atrodo, jog išmindžiota vi­
sur. Vis dėlto po vonios kambario langu pastebiu gilų įspaudą.
Tikriausiai iššokdama Julija nusileido čia. Tada purve pamatau
keletą pėdsakų, lyg kas būtų ėjęs vilkdamas kojas. Kaip ir įtariau,
pėdsakai veda į mišką.
Dar tvirčiau apsigobiu pečius megztuku ir šaunu ton pusėn.
Nieko nematau, išskyrus nedidelį šviesos apskritimą, šokinėjan­
tį priešais mane. Niekada nebijojau tamsos, bet aplinkui traška
ir dejuoja medžiai, lietus ritmingai barbena į šakas, ir atrodo,
kad miškas gyvas, vapa tarsi pamišėlis, panašus į tą, kurį mačiau
Niujorko gatvėse stumiantį vežimėlį, prikrautą tuščių maišelių.
Nėra prasmės sekti Julijos pėdsakais. Šlapioje patižusioje ko­
šėje iš supuvusių lapų, purvo ir sutrūnijusios medžių žievės jų
tiesiog neįmanoma įžiūrėti. Taigi pasuku kita kryptim - tikiuosi
pasiekti kelią. Tikiuosi pasivyti Juliją, einančią namo pėsčiomis.

303
Beveik neabejoju, kad ji pasielgė kaip tik taip. Jeigu jauti tokią
neviltį, kad net pabėgi iš vakarėlio, iššokdama pro langą sprun­
ki nuo visų, mažai tikėtina, jog po kelių minučių grįši atgal ir
prašysi žmonių patraukti automobilius, kad galėtum išvažiuoti
savuoju.
Pradeda lyti smarkiau. Lietaus lašai krinta ant apledijusių
šakų, jos barška lyg kaulai. Nuo šalčio man skauda krūtinę. Nors
stengiuosi eiti sparčiai, beveik nebejaučiu pirštų, sunku ranko­
je išlaikyti prožektorių. Nekantrauju kuo greičiau nusigauti iki
savo automobilio ir visu galingum uj^ngti šildytuvą. Tada imsiu
ieškoti Julijos. Blogiausiu atveju/fasiu ją namie. Žinoma, jeigu
/
man pavyks išsinešdinti iš to prakeikto miško.
Veržiuosi į priekį dar spėriau, protekiniais, kad bent truputėlį
sušilčiau. Kas kelios sekundės vis šūkteliu: Julija! Bet nesitikiu,
kad ji atsilieps. Monotoniškas lietaus teškenimas vis stiprėja. Di­
deli lašai tyška man už apykaklės, ir aš vis krūpčioju.
- Julija! Julija!
Teškenimas virsta šniokštimu. Lediniai vandens durklai
sminga man į kūną. Nelėtindama žingsnio judu toliau. Prožek­
torius rankoje sunkus, lyg būtų švininis. Nebejaučiu kojų pirštų.
Nė nenumanau, ar keliauju teisinga linkme. Galbūt tiesiog suku
ratais?
- Julija!
Mane apima baimė. Tamsoje mojuodama prožektoriumi ap­
sidairau aplinkui. Iš visų pusių mane supa medžių tankumynas.
Iki Kento namų per mišką tikrai ėjau daug trumpiau. Esu tuo
tikra. Jaučiu, kad rankų pirštai ištino, pasidarė dvigubai storesnį,
nei turėtų būti. Kai sukuosi, prožektorius išsprūsta man iš rankų.

304
Išgirstu dūžtant stiklą. Šviesa sumirga ir užgęsta. Mane apgobia
juoda tamsa.
- Šūdas. Šūdas, šūdas, šūdas. - Nusikeikusi garsiai pasijuntu
geriau.
Atkišusi rankas į priekį, kad į ką nors neatsitrenkčiau, ne­
drąsiai žengiu keletą žingsnių - tenai, kur nukrito prožekto­
rius. Paskui parkrentu ant kelių ir iškart sugadinu m ėgstam iau­
sias savo kelnes, nes audinys aplimpa purvu. Grabalioju purvą
priešais, stengdamasi per daug negalvoti, ką liečiu. Lyja tiesiai
man į akis. Striukė prilipo prie kūno, jis atsiduoda šlapiu, ką tik
iš lauko grįžusiu šunimi. Aš visa drebu. Štai kas atsitinka, kai
pamėgini padėti žmonėms. Lieki kvailio vietoj. Man užgniau­
žia kvapą.
Kad visiškai nepraskysčiau, galvoju, ką pasakytų Lindsė, jeigu
kartu su manim būtų vidury nakties įstrigusi kažin kur miškuo­
se, kurie driekiasi nežinia kiek kilometrų, pliaupiant m usoni­
nėms liūtims, ir pamatytų mane, visą purviną, rausiančią žemę,
lyg būčiau išprotėjęs kurmis.
- Samanta Kingston, - šypsodamasi pasakytų ji. - Visada ži­
nojau, kad giliai širdyje esi labai pasileidusi mergaitė.
Ši mintis pralinksmina mane tik akimirką. Lindsės nėra šalia.
Dabar ji tikriausiai glamžosi su Patriku kokiame nors šiltutėlia­
me ir labai sausame kambaryje. Arba kam nors perduoda ka-
siaką ir, kreipdamasi į Elę, garsiai svarsto, kodėl aš elgiausi kaip
fanatikė. Jaučiuosi visiškai pasiklydusi, visiškai apgailėtina ir vi­
siškai vieniša. Skausmas gerklėje vis stiprėja, kol pasidaro toks
nepakeliamas, jog atrodo, kad nežinia koks gyvis mėgina nagais
prasidraskyti kelią laukan.

305
 Staiga labai supykstu ant Julijos. Pykstu taip, kad net galėčiau
trenkti kumščiu jai į veidą. Nesuprantu, kaip ji gali būti tokia
savanaudė? Nepaisant visko, nesvarbu, kaip viskas susiklosty­
tų, kad ir labai blogai, ji vis dėlto turi iš ko rinktis. Ne visiems
mums taip pasisekė.
Tą akimirką išgirstu patį gražiausią garsą, kokį tik esu gir­
dėjusi per visą savo septyniolika metų trunkantį gyvenimą (ir
penkias dienas po mirties).
Automobilio pypsėjimas.
Jis atsklinda iš toli. Ir trunka vos sekundėlę, nuskamba tarsi
tylus klyksmas, perskrodęs naktį, kai kažkas, lekiantis visu grei­
čiu, užgula garso signalą. Esu arčiau kelio, nei maniau.
Šiaip taip atsistoju ir visu greičiu pasileidžiu į tą pusę, iš ku­
rios atlėkė garsas. Einu atkišusi rankas į priekį, lyg mumija skin­
damasi kelią pro medžių šakas ir brūzgynus. Iš susijaudinimo
mano širdis daužosi lyg pašėlusi. Ištempusi ausis mėginu išgirsti
kokį nors garsą - bet kokį, kad tik parodytų man kelią. N etru­
kus vėl išgirstu automobilio pypsėjimą, šįkart jau arčiau. Vos
neapsiverkiu iš laimės. Po minutėlės išgirstu bumbsint žemus
garsus, skleidžiamus garso kolonėlių - jie priartėja ir nutolsta
kartu su pravažiuojančiu automobiliu. Dar po minutėlės pro
medžius įžvelgiu neryškiai mirgančią šviesą. Tai gatvės žibintai.
Aš radau kelią.
Šviesos vis artėja, medžiai retėja. Pagaliau galiu šį bei tą
įžiūrėti aplinkui. Pasileidžiu tekina. Taip užsisvajoju apie k rū ­
vas antklodžių (susirinksiu visas, kokias tik rasiu namie), apie
karštą šokoladą ir šiltas šlepetes, ir apie dušą, jog tik paskutinę

306
akimirką pastebiu Juliją Saiks. Būčiau atsitrenkusi į ją ir išsidrė­
busi ant žemės.
Ji sėdi vos per keletą m etrų nuo kelio, susigūžusi, rankomis
apglėbusi kelius. Jos balta palaidinukė sušlapusi, visiškai perm a­
toma - matyti liemenėlė (dryžuota) ir net stuburo kaulai. Neti­
kėtai užtikusi ją taip nustembu, kad akimirką pamirštu, kodėl
čionai atsigrūdau.
- Ką čia veiki? - rikteliu perrėkdama lietų.
Julija pažvelgia į mane. Gatvės žibintai apšviečia jos veidą. Jos
akys apsiblaususios.
- Ką tu čia veiki? - atkartoja.
- Tiesą sakant, ieškau tavęs. - Julijos veide - jokių emocijų,
nei nuostabos, nei sukrėtimo, nei pykčio, nieko. Tai mane suglu­
mina. - Ar tau nešalta?
Ji vos kresteli galvą ir toliau žiūri į mane apsiblaususiomis,
pavargusiomis akimis. Mūsų susitikimą įsivaizdavau visai ne
taip. Maniau, ji apsidžiaugs supratusi, kad ieškau jos, pasijus
man dėkinga. Arba galbūt užsius mane pamačiusi. Kad ir kaip
būtų, tikėjausi, jog ji kaip nors sureaguos.
- Klausyk, Julija... - Iš šalčio taip kalenu dantimis, kad vos
galiu kalbėti. - Dabar kokia pirm a valanda nakties, lauke žiau­
riai šalta. Gal norėtum užsukti trum pam pas mane į namus? Gal
norėtum pasikalbėti? Žinau, kas ten įvyko. - Linkteliu Kento
nam ų pusėn. - Tikrai labai apgailestauju. - Visaip stengiuosi įti­
kinti ją, kad tik sutiktų eiti į tą prakeiktą mano automobilį. Bet
kalbu tiesą - man iš tikrųjų apm audu dėl jos.
Julija žiūri į mane. Ta akimirka tęsiasi nepakeliamai ilgai.
Mus skiriantis menkas atstumas išnyksta lietuje. Julija iš lėto at­

307
sistoja, ir man dingteli, kad pavyko ją įtikinti, bet Julija nusisuka
ir žengia keletą žingsnių link kelio.
- Atleisk, - sako ji. Bet balse negirdėti atsiprašymo. Jis kaž­
koks bespalvis.
Atkišu ranką ir sugriebiu Juliją už riešo. Jos riešas toks smul­
kutis. Kartą netoli Žąsies uolos radau paukščiuką. Pakėliau jį nuo
žemės, o jis ėmė ir numirė mano delne, plakdamas sparneliais,
žiopčiodamas ir leisdamas paskutinius atodūsius. Julija nemėgi­
na išsilaisvinti, bet žiūri į mano ranką taip, tarsi toji būtų kokia
gyvatė, ketinanti jai įgelti.
- Klausyk, - pamėginu dar kartą. - Klausyk, žinau, kad tai
nuskambės keistai, bet... - Vėjas praūžia medžiais, šuorais ūžteli
lietus. - Jaučiu, kad mudvi, aš ir tu, turim e kažin ką bendra. Jei­
gu tik būtų galima kur nueiti ir pasikalbėti apie tai...
- Aš niekur neisiu, - sako Julija. Ji žiūri į kelią. Pastebiu jos
lūpose šmėstelint liūdną šypseną, kuri tuoj išblėsta.
Aš per ilgai klaidžiojau lauke. Mano smegenys reikalauja
poilsio. Viskas atrodo beprasmiška. Galvoje vis šmėsčioja nesu­
prantam i vaizdai, nesustodama sukasi kvailai keista ritė, pada­
ryta iš šiltų daiktų. Baseinas, pilnas garuojančio šokolado. Ant­
klodžių krūva, siekianti mano namo stogą. Dalis manęs tiesiog
sako: Velniop! Tegul daro, ką nori. Šiaip ar taip, rytoj vėl viskas
prasidės iš naujo.
Tačiau kita dalis manęs, didesnioji, tas „vidinis bulius", kaip
sako mano mama, įsitikinusi, kad Julija privalo atsilyginti man
už vargą. Aš visa purvina, pastirusi nuo šalčio, pusė Tomo Dže-
fersono mokyklos moksleivių mano, kad esu pamišėlė, lakstanti
vilkėdama pižama.

308
 - Gal eikim pas tave?
Juk ji bet kokiu atveju turės grįžti namo.
Julija keistai dėbteli į mane, tarsi žvelgtų kiaurai.
- Kodėl taip elgiesi? - pasiteirauja ji.
Iš Kento kiemo vienas po kito išrieda automobiliai ir šlapiu
keliu prašvilpia pro mus. Tad man tenka rėkti dar garsiau nei
pirma.
- Aš... aš noriu tau padėti.
Julija kresteli galvą.
- Tu nekenti manęs.
Ji vėl pasislenka arčiau kelio, ir tai mane sunervina. Pro šalį
praūžia automobilis, jis net dreba nuo žemų muzikos garsų. Jam
lekiant pro gatvės žibintą, viduje pastebiu besijuokiantį veidą.
Rodos, kažkur dešinėje girdžiu šaukiant savo vardą, bet nesu ti­
kra, nes viską nustelbia lietaus ūžesys.
- Aš nejaučiu tau jokios neapykantos. Aš tavęs nepažįstu. Bet
norėčiau, kad tai pasikeistų. Norėčiau viską pradėti iš naujo! -
rėkiu kone visa gerkle. Bet nežinau, ar Julija mane girdi.
Ji kažką atsako, tik aš nieko negirdžiu. Pro šalį it sidabrinė
kulka prašvilpia dar vienas automobilis.
-K ą?
Julija sukteli galvą į šoną ir kiek garsiau pakartoja:
- Tu teisi. Tu manęs nepažįsti.
Dar vienas automobilis. Jam pravažiuojant išgirstu juoką.
Kažkas sviedžia pro langą alaus butelį ir tas sudūžta atsitrenkęs
į medį. Dabar jau aiškiai girdžiu kažką šaukiant mane vardu, tik
nesuprantu, iš kurios pusės sklinda balsas. Vėjas net stūgauja.
Staiga pastebiu, kad Julija atsidūrė prie pat kelio ir eina plonyte

3 09
kelkraščio linija, svyruodama tarsi akrobatas ant lyno, mėginan­
tis išlaikyti pusiausvyrą.
- Manau, turėtum pasitraukti nuo kelio, - sakau.
Netikėtai iš atminties gelmių iškyla nežinia koks siaubingas,
pasibjaurėjimą keliantis prisiminimas, jis vis didėja, vis pučiasi ir
įgyja formą lyg koks debesis horizonte. Kažkas vėl šaukia mane
vardu. Staiga tolumoje išgirstu prikimusį aimanavimą iš Fallacy
dainos „Šukė“, sklindantį iš kažin kieno automobilio.
- Šame! Šame!
Pagaliau atpažįstu Kento balsą.
Vakar vakare paskutinį kartą... sakei, kad būsi mano vėl...
Julija atsisuka į mane. Ji šypsosi pačia liūdniausia šypsena,
kokią man kada nors yra tekę matyti.
- Galbūt kitąkart, - sako ji. - Bet tikriausiai niekada.
- Julija.
Bet tas vardas įstringa man gerklėje. Suakmenėju iš baimės.
Norėčiau kažką pasakyti, pajudėti, atkišti ranką ir sugriebti ją,
bet laikas bėga taip greitai. Tą akimirką, kai iš garsiakalbių pasi­
girsta jau trankesnė muzika ir iš tamsos išnyra sidabrinės spalvos
Range Rover, manyje kažkas pratrūksta, ir staiga viskas pasidaro
aišku. Julija iškelia rankas tarsi paukštis ar angelas, lyg šoktų nuo
uolos, ir metasi ant kelio. Pasigirsta klyksmas, paskui - baugi­
nantis trakštelėjimas. Julijos kūnas, atsitrenkęs į Lindsės auto­
mobilio šoną, nublokštas parkrinta ant kelio veidu žemyn. Au­
tomobilis Range Rover nuskrieja nuo kelio, nudarda į mišką ir
atsitrenkęs į medį lūžta pusiau. Orą laižo ilgi liepsnos liežuviai,
plaikstosi plonos dūmų sruogelės. Staiga suvokiu, kad rėkiu.

310
 PRIEŠ P A B U N D A N T
Tada prie manęs pribėga Kentas.
- Šame. - Jis uždusęs, akys klaidžioja apžiūrinėdamos mano
veidą. - Ar tau viskas gerai?
- Lindsė, - sušnabždu. Tik tiek pavyksta ištarti. - Tame auto­
mobilyje yra Lindsė, Elodė ir Elė.
Kentas atsisuka j kelią. Iš miško kyla juodi dūmų stulpai. Iš
čia, kur stovime, matyti tik sulamdytas metalinis buferis, lyg
pirštas iškilęs virš žemėtos daubos.
- Palauk čia, - paliepia Kentas.
Neįtikėtina, bet jis atrodo ramus. Jis nubėga iki kelio ir išsi­
traukia telefoną. Girdžiu, kaip rėkia į ragelį:
- Įvyko avarija. Dega. Devintas kelias, tik pravažiavus Devon
Draivą. - Kentas priklaupia prie Julijos kūno. - Vienas žmogus
sužeistas.
Kiti automobiliai cypindami padangomis sustoja. Žmonės
nedrąsiai ropščiasi lauk, staiga visiškai išsiblaivę, visi kalbasi pa­
kuždomis, žiūri į smulkutį kūną, susigūžusį ant kelio, į liepsnas
ir dūmus miške. Kelio pakraštyje sustoja Ema Makelroi. Ji išli­
pa iš savojo Mini užsidengusi burną delnais, o akys iššokusios
ant kaktos. Išlipdama palieka atviras dureles ir visu garsu gro­
jantį radijo imtuvą. Jay-Z daina „99 problemos" griaudi naktyje.
Baisiausia, jog tai atrodo visiškai normalu. Kažkas sušunka: Dėl
Dievo meilės, Ema, išjunk muziką! Ema lekia atgal prie automo­
bilio, ir netrukus stoja tyla. Girdėti tik lietaus barbenimas, kaž­
kas garsiai kūkčioja.
Jaučiuosi lyg sapne. Mėginu pajudėti, bet negaliu. Aš netgi
nebejaučiu lietaus. Aš nejaučiu savo kūno.

311
 Galvoje sukasi vis ta pati mintis: prieš automobiliui nudar­
dant į griovį miške, blykstelėjo nežinia kas balta ir Lindsė kažką
sušuko, bet aš nesupratau ką.
Ji šaukė ne sitas ar šitas, ar saitas.
Ji šaukė Saiks.
Kitapus pasigirsta ilga, verianti dejonė, ir ant kelio klupinė­
dama išlipa Lindsė. Ji išsižiojusi, iš akių srūva ašaros. Prilaiky­
damas Elę, pasirodo ir Kentas. Elė šlubčioja ir kosti, bet atrodo
sveika.
Lindsė šaukia:
- Gelbėkit! Gelbėkit! Elodė liko automobilyje. Padėkite jai
kas nors!
Ji rėkia taip isteriškai, jog žodžiai susilieja ir virsta gyvulišku
staugimu. Lindsė sukniumba ant žemės ir kūkčioja, rankomis
užsidengusi veidą. Tolumoje pasigirsta dar vienas kaukimas - tai
policijos automobilio sirenos.
Nė vienas žmogus nepajuda iš vietos. Aplink viskas vyksta
tarsi filme - blykčiojant šviesoms nuolat keičiasi kadrai (bent
jau taip atrodo man). Moksleivių vis daugėja. Jie stovi lietuje ne­
judėdam i ir tylūs lyg statulos. Policijos automobilio švyturėliai
sukasi apšviesdami įvykio vietą tai raudonai, tai baltai, tai rau­
donai, tai baltai. Juda figūros baltais chalatais: neštuvai, du neš­
tuvai. Julijos kūnas tvarkingai guli ant jų, toks smulkutis ir glež­
nas, tarsi to paukštelio, kurį buvau radusi prieš daugelį metų.
Kai ant neštuvų atnešamas kitas kūnas, ištrauktas iš sudaužy­
to automobilio, Lindsė apsivemia, o Kentas glosto jai nugarą.
Elė išsižiojusi kūkčioja. Keista, bet negirdžiu nė garso. Pakeliu

312
akis į dangų ir pamatau, kad lietus virto sniegu - lyg mostelė­
jus burtininko lazdele, iš tamsos sukdamosi leidžiasi didžiulės
baltos snaigės. Nežinau, kiek laiko stoviu ir žiūriu į dangų. Kai
nuleidžiu galvą, nustembu pamačiusi, kad ant kelio beveik nie­
ko nebeliko, išskyrus keletą smalsuolių, nuošaliai stovintį poli­
cijos automobilį ir Kentą, kalbantį su pareigūnu ir strykčiojantį,
kad sušiltų. Greitosios pagalbos automobiliai išvažiavo. Lindsės
nėra. Elės nėra.
Tada priešais išdygsta Kentas, nors nemačiau jo einant ar­
tyn. Noriu paklausti: Kaip tu čia atsidūrei? - bet neišspaudžiu
nė garso.
- Šame! - pašaukia Kentas.
Regis, mano vardą jis ištarė ne vieną kartą. Jaučiu, kad kaž­
kas mane spaudžia, ir tik po kelių sekundžių suvokiu, jog Kentas
laiko mane už rankų. Prireikia dar keleto sekundžių, kad suvok­
čiau, jog vis dar turiu rankas. Tą akimirką pasijuntu, lyg būčiau
įgrūsta atgal į savo kūną. Visi matyti vaizdai akmeniu užgula
mane. Kojos sulinksta, ir aš griūvu į priekį. Bet Kentas sugauna
ir pastato ant kojų.
- Kas atsitiko? - sušnabždu pritrenkta. - Ar Elodė... Ar Juli­
ja...
- Šššš, - prie pat ausies pajuntu Kento lūpas. - Tu sušalusi.
- Turiu surasti Lindsę.
- Prastovėjai čia ilgiau nei valandą. Tavo rankos šaltos kaip
ledas. - Kentas nusivelka storą megztuką ir užmeta man ant
pečių. Ant jo blakstienų supasi baltos snaigės. Kentas švelniai
suima mane už alkūnių ir veda prie keliuko, einančio jo namų
link. - Eime, tau reikia sušilti.

313
 Neturiu jėgų ginčytis. Leidžiuosi jo vedama. Kento rankos
nepaleidžia manęs. Nors jis tik vos prilaiko mane už nugaros,
jaučiu, kad viena pati kaipmat parkrisčiau.
Nė nepajutau, kaip grįžome pas Kentą į namus. Man atrodė,
kad nepajudėjome iš vietos. Einame į virtuvę, jis ištraukia iš po
stalo kėdę ir pasodina mane. Kento lūpos juda, balsas skamba
maloniai, tik niekaip negaliu suprasti, ką jis sako. Ant pečių pa­
juntu storą antklodę. Kai vėl pradedu jausti rankų ir kojų pirš­
tus, juos perveria aštrūs diegliai, tarsi kažkas badytų karštomis
smailomis adatėlėmis. Negaliu liautis drebėjusi. Dantys barška
taip, tarsi kažkas puodelyje kratytų kauliukus.
Kampe vis dar stovi alaus statinaitės, visur pilna pustuščių
bokalų, juose plaukioja nuorūkos. Bet muzika išjungta, ir tušti
namai atrodo visiškai kitaip. Sutelkiu dėmesį į daugybę aplink
esančių smulkmenų, mintimis šokinėju nuo vienos prie kitos,
tarsi būčiau stalo teniso kamuoliukas: virš kriauklės kabo pa­
veiksliukas su išsiuvinėtu užrašu MARTA STIUART ČIA NEGYVE­

NA; ant šaldytuvo priklijuota nuotraukų, kuriose matyti Kentas

su šeima kažkur pajūryje, jo giminaičiai, kurių nepažįstu, daug
senų atvirukų iš Paryžiaus, Maroko ir San Fransisko; spintelėse
už stiklinių durelių išrikiuota eilė puodelių su užrašais: KOFEI­

NAS ARBA MIRTIS ir LAIKAS GERTI ARBATĄ.

- Vieną ar du zefyrus? - klausia Kentas.

- Ką? - Mano balsas užkimęs ir keistas.
Staiga man sugrįžta visi pojūčiai: girdžiu, kaip šnypščia
puodelyje kaistantis pienas; išryškėja Kento veidas, toks mie­
las, susirūpinęs. Susivėlusiuose ruduose jo plaukuose pastebiu

314
tirpstančias snaiges. Man ant pečių užmesta anklodė kvepia le­
vandomis.
- Įdėsiu kelis, - sako Kentas ir nusisuka į viryklę.
Po minutėlės priešais mane jau garuoja didžiulis puodelis
(ant jo užrašas: N A M A I TEN, KUR YRA ŠOKOLADO), pilnas karšto
putojančio šokolado (tikro, o ne iš pakelių), ir pūpso keli dideli
zefyrai. Nežinau, ar garsiai pasakiau, kad norėčiau karšto šoko­
lado, ar Kentas tiesiog perskaitė mano mintis.
Kentas atsisėda priešais mane, kitoje stalo pusėje, ir stebi,
kaip gurkšteliu šokolado. Jis nepaprastai skanus, ne per saldus,
jaučiasi cinamonas ir dar kažkas, ko negaliu atpažinti. Pastatau
puodelį ant stalo. Rankos virpa jau mažiau.
- Kur Lindsė? - klausiu, kai mintyse vėl šmėsteli neseniai re­
gėtas vaizdas: Lindsė atsiklaupusi vemia visų akivaizdoje. Turbūt
ji neteko proto, nes niekada taip nesielgia viešoje vietoje. - Ar jai
viskas gerai?
Kentas linkteli, neatitraukdamas žvilgsnio nuo mano veido.
- Lindsė sveika. Nuvežė į ligoninę, nes ištiko šokas. Bet jai
viskas bus gerai.
- Ji... Julija taip staigiai iššoko ant kelio. - Užsimerkiu ir pa­
matau neryškią baltą dėmę. Kai atmerkiu akis, Kentas atrodo
kažin koks persimainęs. - Ar ji... Na, ar Julija...
Kentas kresteli galvą.
- Nebebuvo galima nieko padaryti, - ištaria taip tyliai, kad
tikrai nebūčiau išgirdusi, jeigu iš anksto nebūčiau žinojusi, ką
pasakys.
- Aš mačiau ją... - prabylu, bet negaliu užbaigti frazės. - Ga­
lėjau sulaikyti ją. Ji buvo visai šalia manęs.

315
 - Tai buvo nelaimingas atsitikimas. - Kentas nudelbia akis.
Vargu ar pats tuo tiki.
Norėčiau pasakyti: Ne, tai nebuvo nelaimingas atsitikimas.
Prisimenu tą keistą, vos pastebimą šypseną Julijos veide, kai ji
ištarė: Galbūt kitąkart, bet tikriausiai niekada. Užsimerkiu trokš­
dama, kad šis prisiminimas išnyktų.
- O Elė kaip? Ar nesusižeidė?
- Elė sveika. Nė vieno įdrėskimo, - jau garsiau atsako Kentas,
bet balse girdėti maldaujanti gaidelė. Suprantu, jis norėtų, kad ne­
bekalbėčiau. Jis nenori, kad paklausčiau to, ko ketinu paklausti.
- O Elodė? - sušnabždu.
Kentas nukreipia žvilgsnį į šoną. Matau, kaip įsitempia jo
žandikaulio raumuo.
- Ji sėdėjo priekyje, - pagaliau prabyla. Atrodo, lyg kiekvie­
nas tariamas žodis keltų jam skausmą. Pagalvoju apie Elodę,
pasilenkusią ir verkšlenančią: Kodėl Samė visad sėdi priekyje? -
Nuo smūgio labiausiai nukentėjo priekinė keleivio sėdynė.
Kažin, ar ir mano tėvams bus taip paaiškinta ligoninėje: susi­
dūrimas, keleivio sėdynė, smūgis.
- Ar ji... - paskutinio žodžio negaliu ištarti.
Kentas žiūri į mane taip, jog, regis, tuoj pravirks. Jis dar nie­
kada neatrodė toks vyriškas, akys tamsios, pilnos liūdesio.
- Man labai gaila, Šame, - tyliai ištaria jis.
- Ką? - Sugniaužiu kumščius taip stipriai, kad nagai susmin­
ga į odą. - Nori pasakyti, kad ji... kad ji... - Nutylu, vis dar nega­
liu ištarti to žodžio. Vos ištarsiu, tai virs tikrove.
Kentas kalba taip, tarsi kiekvienas žodis būtų aštrus daiktas,
kurį jis turi ištraukti iš širdies.

316
 - Tai buvo... Tai įvyko akimirksniu. Neskausmingai.
- Neskausmingai? - pakartoju drebančiu balsu. - Neskaus­
mingai? Tu juk nežinai, kaip ten buvo. Tu negali to žinoti. -
Gerklėje jaučiu kumščio dydžio gniužulą. - Ar tai jie taip sakė?
Jie pasakė: neskausmingai? Tarsi sakytų - taikiai? Tarsi tai būtų
gerai?
Kentas siekteli per stalą mano rankos.
- Šame...
- Ne! - Su visa kėde atsistumiu nuo stalo ir atsistoju. Iš pyk­
čio net drebu. - Ne! Nesakyk, kad viskas bus gerai. Nesakyk, kad
jai neskaudėjo. Tu nežinai, tu nė neįsivaizduoji, niekas iš jūsų
neįsivaizduojate, kaip skauda. Skauda...
Nebežinau, ar kalbu apie Elodę, ar apie save. Kentas atsistoja
ir apkabina mane. Atsiremiu jam į petį ir imu kūkčioti. Jis laiko
mane glėbyje, tvirtai prispaudęs prie savęs, ir tyliai kažką šnabž­
da man į plaukus. Prieš atsipalaiduojant ir panyrant į tamsą gal­
voje man dar šmėsteli keista ir baisiai kvaila mintis - kad mano
galvai labai patogu ant Kento peties.
Mintis apie Elodę ir Juliją tuoj mane pribaigs. Protas apsi­
blausia lyg užmetus sunkų šydą, ir pravirkstu dar garsiau. Tai
jau antras vakaras iš eilės, kai Kento akivaizdoje jaučiuosi tokia
bejėgė. Bet jis to, aišku, nežino. Turėčiau džiaugtis, kad nepri­
simena, jog vakar abu sėdėjome tamsiame kambaryje, taip arti
vienas kito, kad beveik lietėsi mūsų keliai, bet pasijuntu tik dar
vienišesnė. Aš pasiklydau nežinia kokiame rūke, migloje. Kai
pagaliau vėl susivokiu, pajuntu, kad Kentas laiko mane pakėlęs.
Mano kojos beveik neliečia žemės.

3i 7
 Jo lūpos paliečia man plaukus. Prie ausies jaučiu jo kvėpa­
vimą. Mano kūnu perbėga šiurpuliukai ir pasijuntu siaubingai
bjauriai, esu sutrikusi labiau nei bet kada. Kiek atsitraukiu, tarp
mūsų palikdama mažytį tarpelį. Bet Kentas ir toliau stovi apglė­
bęs mane, stipriai glausdamas prie savęs, ir aš tuo džiaugiuosi. Jo
glėbys tvirtas ir šiltas.
- Tu visa suledijusi, - sako jis ir paliečia man skruostą. Tai
trunka tik dešimtadalį sekundės, bet kai jis atitraukia ranką, aš
vis dar jaučiu jo prisilietimą, tarsi būtų mane nudeginęs. - Tavo
drabužiai kiaurai peršlapę.
- Apatiniai, - burbteliu.
Kentas suraukia kaktą.
-K ą?
- Mano... hm... apatiniai. Norėjau pasakyti, sušlapo kelnės,
striukė ir net apatiniai. Visa aplipau sniegu. Na, jis jau beveik
ištirpo. Bet man tikrai labai šalta. - Jaučiuosi tokia išsekusi, kad
nieko nebesigėdiju.
Kentas prikanda lūpą ir linkteli.
- Pabūk čia, - sako jis. - Ir išgerk! - linkteli puodelio su karš­
tu šokoladu pusėn.
Kentas pasodina mane ant kėdės ir išeina. Aš tebedrebu, bet
dabar bent jau pavyksta išlaikyti puodelį rankose neišlaistant šo­
kolado ant stalo. Galva ištuštėjo, jaučiu tik puodelį, artėjantį prie
lūpų, kakavos skonį, girdžiu katino su nuleista uodega formos
laikrodžio tiksėjimą ir matau už lango baltuojant sniegą. Po ke­
lių sekundžių Kentas grįžta nešinas didžiuliu džemperiu, nublu­
kusiomis treninginėmis kelnėmis ir sulankstytomis dryžuotomis
vyriškomis apatinėmis kelnaitėmis.

318
 - Jos mano, - sako jis ir visas išrausta. - Tai yra - ne visai.
Jos naujos. Mama nupirko... - Jis sutrinka ir nutyla. - Norėjau
pasakyti, pats nusipirkau gal antradienį. Dar nė etiketės nenu­
plėšiau.
- Kentai? - pertraukiu jį.
Jis įkvepia oro.
-K ą?
- Aš labai atsiprašau, bet... gal galėtume patylėti? - Parodau
sau į galvą. - Mano smegeninė tiesiog plyšta.
- Atleisk. - Kentas atsikvepia. - Aš nežinau, kaip elgtis. N o­
rėčiau... norėčiau tau pagelbėti.
- Ačiū, - atsakau.
Matau, jis labai stengiasi, ir man pavyksta išspausti šiokią to­
kią šypseną.
Kentas padeda ant stalo drabužius ir didžiulį minkštutėlį bal­
tą rankšluostį.
- Pamaniau, galbūt.... pamaniau... jeigu tau šalta, galėtum pa­
lįsti po karštu dušu. - Ištaręs žodį dušas, jis vėl parausta.
Papurtau galvą.
- Aš labai noriu miego, tikrai.
Buvau visai pamiršusi apie miegą. Ištarusi tai pajuntu didžiulį
palengvėjimą: man tereikia užmigti. Vos užmigsiu, šis košmaras
išsyk pasibaigs.
Tačiau staiga apima nerimas. O kas, jeigu šįkart neprasidės
ta pati diena? Kas bus, jeigu tai - pabaiga? Prisimenu Elodę, ir
pajuntu, kaip karštas šokoladas pakyla iki pat gerklės.
Kentas tikriausiai pastebėjo mano veido išraišką, nes pritūpia
ir pažvelgia tiesiai į akis.

319
 - Gal galiu kuo padėti? Gal ko atnešti?
Papurtau galvą. Vos sulaikau ašaras.
- Man viskas gerai. Tai tik... šokas. - Sunkiai nuryju seiles. -
Aš tik noriu... norėčiau atsukti laiką atgal, supranti?
Jis linkteli ir uždeda delną ant manojo. Aš nepatraukiu
rankos.
- Jeigu tik galėčiau, viską pakeisčiau, - sako.
Tai kvaila, standartinė frazė, bet Kentas ištaria taip nuošir­
džiai ir paprastai, lyg tai būtų pats tikriausias dalykas pasaulyje.
Ašaros ima graužti man akis. Paimu drabužius, rankšluostį ir iš­
einu į koridorių. Pasuku link vonios kambario, to paties, į kurį
įsilaužėme ieškodami Julijos. Įeinu vidun ir uždarau duris. Lan­
gas vis dar pravertas, iš lauko veržiasi sniego sūkuriai. Uždarau
langą. Jaučiuosi geriau, tarsi galvoje jau būtų prasidėjęs visų šio
vakaro įvykių ištrynimo procesas.
Elodei nieko neatsitiks.
Juk tai aš turėjau sėdėti ant priekinės sėdynės.
Pakabinu prie kriauklės Julijos paliktą rankšluostį ir visa dre­
bėdama nusirengiu. Kad ir kaip būtų, negaliu atsispirti karštam
dušui, tad visu stiprum u atsuku karštą vandenį ir palendu po
čiurkšle. Vanduo liejasi man ant galvos galinga srove tarsi ato­
grąžų lietus. Jis tykšta ant m arm urinių grindų plytelių, o viršun
kyla garų debesys. Stoviu po dušu ilgai, kol mano oda nuo van­
dens pasidaro raukšlėta lyg džiovinta slyva.
Apsivelku Kento džemperį, minkštutėlį, kvepiantį skalbimo
milteliais ir, keista, ką tik nupjauta žole. Nuplėšiu etiketę nuo
vyriškų apatinių kelnaičių ir užsimaunu jas. Žinoma, man jos
per didelės, bet smagu jausti švarios šiugždančios medžiagos

320
prisilietimą prie odos. Vienintelės vyriškos kelnaitės, kurias man
teko matyti, buvo Robio. Dažniausiai jos gulėdavo numestos ant
grindų arba nusviestos po lova, suglamžytos, suteptos nežinia
kuo (nė nespėliosiu kuo). Galiausiai užsimaunu treningines kel­
nes. Jos ilgos, dengia man pėdas. Kentas davė ir ilgas pūkuotas
kojines. Susuku į gniužulą savo drabužius ir num etu koridoriuje,
prie vonios kambario durų.
Kai grįžtu į virtuvę, randu Kentą stovintį toje pat vietoje, ku­
rioje palikau. Man įėjus, jo akyse kažkas sužiba, bet negalėčiau
pasakyti kas.
- Tavo plaukai šlapi, - tyliai ištaria Kentas, taip, lyg sakytų
visai ką kita.
Nudelbiu akis.
- Vis dėlto palindau po dušu.
Keletą akimirkų tvyro tyla. Paskui Kentas taria:
- Tu pavargusi. Parvešiu tave namo.
- Ne. - Mano balsas nuskamba daug tvirčiau, nei tikėjausi.
Kentas atrodo nustebęs. - Ne... Norėjau pasakyti, kad negaliu,
nenoriu dabar grįžti namo.
- Tavo tėvai... - tarsteli Kentas ir nutyla.
- Prašau.
Gal mano tėvai jau sužinojo, kas įvyko, ir laukia manęs, kad
ištardytų, iškamantinėtų, paskui įkalbinėtų rytoj ryte apsilankyti
ligoninėje pas specialistus, kurie padėtų man išgyventi košmarą?
O gal jie dar nieko negirdėjo, ir man tektų grįžti į tamsius na­
mus? Nežinau, kuris variantas blogesnis.
- Pas mus yra svečių kambarys, - sako Kentas. Pagaliau ir jo
plaukų sruogos ir garbanėlės beveik išdžiūvo.

321
 - Jokio svečių kambario. - Ryžtingai papurtau galvą. - Noriu
būti gyvame kambaryje. Kambaryje, kuriame kas nors gyvena.
Kentas nustebęs žvilgteli į mane.
- Tada eime, - tarsteli.
Eidamas pro šalį jis paima man už rankos. Nesipriešinu. Už­
lipame laiptais į antrą aukštą, einame koridoriumi iki pat galo,
iki lipdukais apklijuotų durų. Turėjau susiprasti, kad tai - jo
kambarys. Kentas krapštosi prie durų.
- Jos užsikerta, - paaiškina ir pagaliau atidaro.
Aš giliai įkvepiu. Kambarys kvepia taip pat, kaip vakar, kai
buvau čia su Robiu, bet dabar viskas atrodo kitaip. Tamsa kažin
kokia švelnesnė.
- Palauk sekundėlę. - Kentas spusteli man ranką ir nueina.
Girdžiu sušlamant užuolaidas. Aikteliu: staiga priešais mane
sutviska trys didžiuliai langai nuo grindų iki pat lubų, per visą
sieną. Nors Kentas neuždegė lempų, kambarys atrodo lyg ap­
šviestas. Akinamai baltą sniegą apšviečia didžiulis balkšvas ir
neįprastai ryškus mėnulis. Visą kambarį užlieja švelni sidabrinė
šviesa.
- Kaip nuostabu! - aikteliu ir iškvepiu. Nė nepastebėjau, kad
buvau sulaikiusi kvėpavimą.
Kentas šypteli. Mėnulio šviesa krinta jam ant veido.
- Naktį atrodo nuostabiai. Bet saulei tekant - nelabai. - Jis
užtraukia vieną užuolaidą.
- Palik atitrauktas! - šūkteliu. - Prašau, - priduriu sumišusi.
Kento kambarys didžiulis, kvepia kaip ir jo drabužiai - skal­
bimo milteliais ir ką tik nupjauta žole. Tai pats gaiviausias kva­
pas pasaulyje - pravertų langų ir šiugždančių paklodžių. Vakar

322
kambaryje pastebėjau tik lovą, bet dabar matau, kad visos sie­
nos apstatytos knygų lentynomis. Kampe stovi rašomasis stalas,
ant jo - kompiuteris, prikrauta knygų. Ant sienų kabo įrėm in­
tos nuotraukos. Jose matau figūras, bet jos neryškios, negaliu
gerai įžiūrėti. Viename kambario kampe kėpso didžiulė pagal-
vė-fotelis, prikim šta polistireno rutuliukų. Kentas pastebi mano
žvilgsnį.
- Turiu nuo septintos klasės, - ištaria kiek susigėdęs.
- Aš irgi turėjau tokią pačią, - atsakau.
Bet nepaaiškinu, kodėl išmečiau: nes Lindsė pasakė, kad ji at­
rodo kaip sudribęs papas. Dabar nenoriu galvoti apie Lindsę ar
Elę. Ir tikrai ne apie Elodę.
Kentas atlenkia antklodės kraštą, tada pasitraukia atgal per
keletą žingsnių ir nusisuka, kad netrikdytų manęs. Įsiropščiu į
lovą ir atsigulu. Mano rankos ir kojos apsunkusios, nutirpusios,
net skauda. Truputėlį droviuosi Kento, bet jaučiuosi tokia išseku­
si, tad nelabai suku galvą. Lovos galvūgalyje yra išlenkta medinė
lenta. Tokia pat lenta yra ir kitame lovos gale. Vos tik išsitiesiu
lovoje, pasijuntu lyg gulėčiau rogėse. Pasuku galvą į langą, kad
matyčiau lėtai krintantį sniegą, tada užsimerkiu ir įsivaizduoju,
jog skrendu virš miško į gražų baltutėlį namelį su degančiomis
žvakėmis languose. Pasidaro taip gera.
- Labanakt, - sušnabžda Kentas.
Jis stovėjo toks tylus, net buvau pamiršusi, kad tebėra čia.
Greitai atsimerkiu ir atsiremiu ant alkūnės.
- Kentai?
-K ą ?
- Gal galėtum truputį pabūti su manim?

323
 Jis linkteli ir netardamas žodžio prie lovos krašto pristum ia
rašomojo stalo kėdę. Pakelia kojas, smakru atsiremia į kelius ir
žiūri į mane. Pro langus sklindanti mėnulio šviesa nudažo jo
plaukus sidabru.
- Kentai?
-Ką?
- Turbūt tau keista, kad esu čia, su tavimi? - Tai sakydama
užsimerkiu, kad nematyčiau jo veido.
- Aš esu vyriausiasis „Sielvarto" redaktorius, - atsako jis. -
Kartą tris šimtus šešiasdešimt penkias dienas pravaikščiojau su
kroksais. Man niekas neatrodo keista.
- Buvau visai pamiršusi „kroksų fazę“, - sakau. Pagaliau su­
šilau po antklode. Jaučiu iš lėto atslenkant miegą, tarsi stovėčiau
šiltame paplūdimyje ir jūros vanduo po truputėlį semtų kojų
pirštus. - Kentai?
- K ą?
- Kodėl tu toks geras man?
Kentas tyli taip ilgai, jog dingteli, kad neatsakys. Įsivaizduoju,
kad girdžiu ant žemės lėtai krintant sniegą, kuris užkloja dieną
ir viską švariai ištrina. Man baugu atsimerkti, aš bijau, kad bur­
tai išsisklaidys, bijau pamatyti Kentą supykusį ar įskaudintą.
- Atsimeni, kai mokėmės antroje klasėje? Mano senelis buvo
ką tik miręs, - tyliai ramiu balsu pagaliau prabyla Kentas. - Aš
apsiverkiau valgykloje, ir Filas Houvelis išvadino mane pediku.
Ėmiau verkti dar labiau, nors nežinojau, ką tas žodis reiškia. -
Kentas tyliai nusijuokia.
Užmerkusi akis leidžiuosi nešama jo balso. Pernai Filas Hou­
velis buvo užtiktas pusnuogis kartu su Šonu Treboru, ant jo tė­

324
čio BM W užpakalinės sėdynės. Juokinga, kaip keistai viskas su­
siklosto.
- O kai pasakiau jam, kad atstotų, jis trenkė per mano pa­
dėklą, ir maistas išsilakstė į visas puses. Niekada nepamiršiu:
tai buvo bulvių košė ir kalakutienos kotletai. Ir tada priėjai tu,
rankomis susėmei nuo grindų bulvių košę ir sviedei tiesiai Fi­
lui į veidą. Paskui pakėlei kalakutienos kotletą ir sutrynei į Filo
marškinėlius. Ir pasakei: Tu esi blogesnis nei maistas valgyklo­
je. - Kentas vėl nusijuokia. - Antroje klasėje tai buvo rimtas
įžeidimas. Šonas baisiai nustebo. Jis atrodė taip juokingai, visas
aplipęs bulvių koše ir svogūnų laiškų gabaliukais, kad praplyšau
juoktis. Įsijuokiau taip, kad negalėjau nustoti, be to, juokiausi
pirmą kartą nuo tada, kai sužinojau apie... apie senelio mirtį. -
Kentas nutyla. - Atsimeni, ką pasakiau tau tą dieną?
Iš pačios atminties gelmės tarsi balionas iškyla prisiminimas.
Nė nemaniau, kad buvau jį išsaugojusi. Prieš akis šmėsteli aiškūs
ir labai ryškūs vaizdai.
- Tu esi mano didvyrė, - ištariame abu kartu.
Negirdėjau, kad Kentas būtų sujudėjęs, bet jo balsas nuskam­
ba prie pat manęs. Tamsoje jis suranda mano rankas ir suspau­
džia delnuose.
- Tą dieną prisiekiau, kad ir aš būsiu tavo didvyris, nesvarbu,
kiek laiko man teks laukti, - sušnabžda jis.
Taip ir liekame susikabinę rankomis - ilgai, galbūt valandų
valandas. Miegas vis mėgina pasiglemžti mane, atitraukti nuo
Kento, bet mano širdis plazda tarsi drugys, vydama šalin sapnus
ir tamsą, ir sąmonę gaubiantį rūką. Jei tik užmigsiu, prarasiu jį.
Amžinai prarasiu šią akimirką.

325
 - Kentai? - tariu. Atrodo, lyg mano balsas kiltų it rūkas, lyg
visą amžinybę keliautų iš smegenų iki lūpų.
-K ą?
- Pažadi, kad pasiliksi su manimi?
- Pažadu, - sušnabžda jis.
Ir tada, tą akimirką, kai nebesuprantu, ar jau sapnuoju, ar dar
ne, gal klajoju po kažin kokį slėnį tarp tikrovės ir sapnų, kur iš­
sipildo visi troškimai, pajuntu, kaip jo lūpos švelniai prisiliečia
prie mano lūpų. Bet jau per vėlu. Aš išslystu, tolstu. Tolsta ir jis.
Akimirka sukasi atgal, traukiasi tarsi gėlės žiedas, susiskleidžian-
tis nakčiai.

326
 ŠEŠTAS SKYRIUS

Šį kartą sapne girdžiu garsą. Krisdama tamsoje girdžiu grojant

erzinančią dainelę, panašią į muzikėlę, skambančią gydytojo lau­
kiamajame ar lifte. Staiga suprantu, kad muzikėlė sklinda iš Tomo
Džefersono mokyklos konsultanto kabineto.
Vos tik suvokiu, iš kur sklinda muzika, tamsoje ima sproginė­
ti maži šviesūs taškeliai - prieš akis sušmėžuoja visi tie erzinan­
tys pamokantys plakatai, kuriais mokyklos konsultantė mokytoja
Gardner nukabinėjo savo kabineto sienas. Tik mano sapne visi
plakatai didesni gal šimtą kartų, kiekvienas didumo sulig namu.
Viename pavaizduotas Einšteinas, o apačioje parašyta: „Jeigu pa­
tekai į meilės pinkles, visuotinės traukos dėsnis dėl to nekaltas. “
Kitame - Tomo Edisono frazė: „Genijus yra 1 procentas talento ir
99 procentai darbo." Norėčiau užsikabinti už vieno iš plakatų, bet
bijau, kad neišlaikys mano svorio. Paskui pralekiu pro paveikslėlį,
kuriame pavaizduotas rainas katinas, kabantis ant medžio šakos,
įsikibęs į ją nagais. Apačioje užrašas: LAIKYKIS!

Keisčiausia tai, jog vos tik pamatau tą paveikslėlį, ausyse nu­

stoja švilpti, baimė išgaruoja. Tada suprantu, kad niekur aš nekri-
tau. A š tiesiog plūduriavau.

32 7
Mane išbudinantis žadintuvo pypsėjimas - pats švelniausias gar­
sas, kokį tik esu girdėjusi. Atsisėdu ir jaučiu, kaip manyje pučiasi
juoko burbulas. Man norisi paliesti visus daiktus kambaryje: sie­
nas, langą, Lindsės koliažą, nuotraukas, sumestas ant rašomojo
stalo, ant grindų numestus džinsus ir biologijos vadovėlį, ir netgi
blankią šviesą, sėlinančią palange. Jeigu galėčiau, paimčiau ją į
rankas ir išbučiuočiau.
- Kai kas atsikėlė geros nuotaikos, - sako mama, kada laip­
tais nulipu žemyn.
Kaip įprasta, Izė sėdi prie stalo, priešais pasidėjusi bandelę su
riešutų sviestu, ir valgo ją, kąsdama lėtai ir atsargiai.
- Geros Valentino dienos! - sako tėtis. Jis stovi prie viryklės
ir mamai pusryčiams kepa kiaušinienę.
- Mano pati mėgstamiausia, - sakau ir mikliai atsikandu Izės
bandelės.
Izė sucypusi pliaukšteli man per ranką. Lūpomis įsisiurbiu
Izei į kaktą - bučinys šlapias ir ilgas.
- Baik mane seilėti, - purkšteli Izė.
- Iki pasimatymo, driežiuk, - sakau.
- Nevadink manęs driežiuku. - Izė parodo man liežuvį. Jis
aplipęs žemės riešutų sviestu.
- Kai taip elgiesi, esi panaši į driežą.
- Šame, ar valgysi ko pusryčiams? - pasiteirauja mama.
Aš niekada nepusryčiauju namie, bet mama vis tiek paklausia
kiekvieną rytą. (Žinoma, jeigu spėja pagauti prieš man išlekiant
iš namų.) Tą akimirką suvokiu, kad dievinu kasdienes, įprastas
mūsų gyvenimo smulkmenas: tai, kad mama kasryt pasiteirauja,
ar pusryčiausiu, ir tai, kad kasdien atsakau jai „ne“, nes Lindsės

328
automobilyje manęs laukia bandelė su sezamais; tai, kad įsukda-
mos į mokyklos automobilių aikštelę visad klausomės „Daugiau
jokių dram ų“; tai, kad sekmadieniais mama verda spagečius ir
mėsos kukulius; tai, kad kartą per mėnesį tėtis perim a virtuvės
vairą ir gamina „ypatingąjį troškinį", kuris yra ne kas kita kaip
dešrelių gabaliukai ir virtos pupelės su daug daug kečupo ir dar
kažin kokiais padažais; ir tai, kad aš niekada neprisipažįstu, jog
man labai gardu, tiesą pasakius, tai vienas mėgstamiausių mano
patiekalų. Kasdienės smulkmenos - tai ypatingas mano gyveni­
mą puošiantis raštas, tarsi smulkios siuvinėjimo klaidelės - ant
rankomis austo kilimo palikti tarpeliai ir mazgeliai, kurių negali
atkartoti, ir dėl to kilimas tampa unikalus.
Yra tiek daug gražių dalykų... Jeigu gerai įsižiūri.
- Ne, jokių pusryčių. Bet ačiū. - Prieinu prie mamos ir ap­
kabinu ją. Ji aikteli nustebusi. Tikriausiai bus praėję bent keletas
metų nuo paskutinio mūsų apsikabinimo (neskaitant privalomų,
kelias sekundes trunkančių prisiglaudimų per gimtadienius). -
Myliu tave.
Kai paleidžiu mamą iš glėbio, ji žiūri į mane taip, tarsi būčiau
ką tik pranešusi, kad metu mokyklą ir ketinu tapti cirko akro­
bate.
- Ką? - tarsteli tėtis, mesdamas keptuvę į kriauklę ir į pa­
šluostę šluostydamasis rankas. - O savo senio nemyli?
Pakeliu akis į dangų. Nekenčiu, kai tėtis ima kalbėti neva pa­
augliškai. Bet nepuolu priekaištauti. Šiandien niekas nesugadins
man nuotaikos.
- Viso, tėti. - Nesipriešinu, kai jis tarsi meškinas suspaudžia
mane glėbyje.

329
 Jaučiuosi nuo galvos iki kojų pilna meilės. Viskas viduje kun­
kuliuoja, tarsi kažkas manyje būtų gerai pakratęs buteliuką ko­
los. Visa aplinkui - indai kriauklėje, Izės bandelė, mamos šyp­
sena - atrodo dailūs, tarsi būtų padaryti iš stiklo, tarsi regėčiau
juos pirmą kartą. Viskas taip nuostabu, kad man kyla noras pa­
liesti visus daiktus - kad įsitikinčiau, ar jie tikri. Jei tik turėčiau
laiko, taip ir padaryčiau. Paimčiau į rankas ant stalo gulintį ap­
kramtytą greipfrutą ir pauostyčiau jį. Perbraukčiau pirštais Izei
per plaukus.
Bet neturiu laiko. Šiandien - Valentino diena, kieme manęs
laukia Lindsė, ir man reikia sutvarkyti keletą reikalų. Šiandien aš
išgelbėsiu dvi gyvybes: Julijos Saiks ir savo.

T E B Ū N I E ŠVI ESA
- Pyp, pyp! - pro langelį šaukia Lindsė. Aš lekiu apledijusiu
takučiu, giliai į plaučius traukdama šaltą orą. Man patinka, kad
jis toks ledinis, man netgi patinka Lindsės cigaretės dūm ų ir
orą teršiančių išmetamųjų dujų smarvė. - Karšta pupytė? Kiek
nori?
- Jeigu klausi, - sakau sėsdamasi ant priekinės sėdynės, - va­
dinasi, negali įpirkti.
Lindsė išsišiepia ir, man nė nespėjus atkišti rankos, paduoda
indelį su kava.
- Laimingos Valentino dienos!
- Laimingos Valentino dienos, - atsakau, ir mudvi susidau­
žiame kartoniniais indeliais.
Ir Lindsę matau aiškiau nei bet kada: angeliškas veidas, su­
sivėlę šviesūs plaukais, juodai lakuoti apsilaupę nagai, aptrinta

330
odinė Dooney&Bourke rankinė, kurioje ant dugno visad pilna
tabako trupinių ir praplėštų Trident Original gumos pakelių.
Lindsė - nekenčianti nuobodulio, visad judanti krutanti, nuolat
skubanti. Kartą per vakarėlį botanikos sode ji girtutėlė apsikabi­
no mus visas ir tarė: Brangutės, esame vienos prieš visą pasaulį.
Ir ji pasakė tai labai rimtai. Lindsė - bloga ir linksma, žiauri ir
ištikima, manoji Lindsė.
Nevalingai pasilenkiu ir pabučiuoju ją į skruostą.
- Oho, lesbiniesi? - Lindsė kilsteli petį ir patrina jį į skruos­
tą - nusivalo mano lūpų blizgio žymę. - O gal praktikuojiesi
ruošdamasi šiam vakarui?
- Galbūt ir tai, ir tai, - atsakau.
Lindsė garsiai nusijuokia.
Gurkšteliu kavos. Ji tokia karšta, kad galima nusiplikyti liežu­
vį. Tikriausiai pati gardžiausia kava visame Ridževju miestelyje,
visame pasaulyje. Dieve, laimink Dunkin Donuts kavines.
Lindsė plepa apie tai, kiek rožių tikisi gauti, svarsto, ar Mar­
se Posner ir šįsyk palūš ir per penktą pamoką apsiverks tualete
prisiminusi, kad prieš trejus metus Džastinas Strimeris metė ją
per Valentino dieną, pasmerkdamas amžinai būti tik pusiau po­
puliaria. Aš tuo metu žiūriu pro langą ir stebiu, kaip pro šalį,
apgaubtas pilkos miglos, lekia Ridževju miestelis. Praeis vos keli
mėnesiai, ir medžiai išskleis pumpurėlius, viskas pasidengs žie­
dų ir žalumos migla. Paskui, dar po kelių mėnesių, visą miestelį
liete užlies žaluma: aplink bus tiek medžių ir tiek žolės, jog visa
atrodys panašu į šviežiai nutapytą dar drėgną paveikslą. Įsivaiz­
duoju kantriai lūkuriuojančią vasarą, tarsi laukiančią, kad kas
įdėtų skaidrę į projektorių, ir ji tuoj pat ateis.

331
 Štai ir Elodė: tipena takeliu apsiavusi aukštakulniais, be striu­
kės, sukryžiavusi rankas ant krūtinės. Pamačiusi ją, visą švytin­
čią ir gyvą, pajuntu tokį palengvėjimą, kad net prapliumpu juok­
tis, kelis kartus net klykteliu. Lindsė nustebusi pažvelgia į mane.
- Ji sustirs, - sakau sunkiai gaudydama orą. Tegu Lindsė
mano, kad tai ir yra juoko priežastis.
Lindsė pasukinėja pirštą prie smilkinio.
- Jai tikrai pasimaišė. Turbūt ko nors apsivalgė.
- Kas paminėjo valgį? - pasiteirauja Elodė, lipdama į auto­
mobilį. - Aš m irštu iš bado.
Apsisuku ir pažvelgiu į ją. Norėčiau nulįsti ant galinės sėdy­
nės, pripulti ir apkabinti ją. Vos susilaikau. Jaučiu nesuvaldomą
norą paliesti Elodę, įsitikinti, kad ji tikra, kad yra čia, kad ji gyva.
Ji pati drąsiausia, bet ir pati trapiausia iš mūsų. Norėčiau jai tai
pasakyti.
- Kas yra? - Elodė suraukia nosį, ir aš susiprantu, kad per il­
gai spoksau į ją. - Kas nors negerai? Gal išsitepliojau dantų pasta
ar dar kuo?
- Ne, - atsakau ir vėl nusijuokiu, mane užlieja laimės ir pa­
lengvėjimo banga. Dingteli: Galėčiau amžinai išgyventi šią aki­
mirką. - Atrodai labai gražiai.
Lindsė sukikena ir pasižiūri į Elodę per galinio vaizdo vei­
drodėlį.
- Po tavo subine yra bandelių, gražuole.
- Niam, subinės bandelės. - Elodė įkiša ranką į maišelį ir iš­
traukia apmaigytą bandelę. Tada, pabrėždama kiekvieną judesį,
atsikanda didelį kąsnį. - Victorias Secret apatinių skonio.

332
 - Kelnaičių juostelės skonio, - priduriu.
- Kvepalų skonio, - papildo Lindsė.
- Bezdalų skonio, - užbaigia Elodė.
Lindsė prunkšteli taip, kad kava apspjauna prietaisų skydelį.
Imu juoktis ir negaliu sustoti. Visą kelią iki mokyklos sukame
galvas, kokio skonio galėtų būti subinės bandelės. Mąstau, kad
visa tai - mano gyvenimas, štai jos, mano draugės. Kad ir kaip
viskas klotųsi - keistai ar sumautai, netobulai ar ne taip, - man
visa nepaprastai miela.
Kai įvažiuojame į mokyklos automobilių aikštelę, rikteliu
Lindsei, kad sustotų. Lindsė staigiai sustabdo mašiną, Elodė ap-
silaisto kava ir nusikeikia.
- Kokio velnio? - Lindsė uždeda ranką sau ant krūtinės. - Tu
mane mirtinai išgąsdinai.
- Oi, atsiprašau. Man pasirodė, kad pamačiau Robį. - Stebiu,
kaip priešais mus į Vyresniųjų alėją įsuka Saros Grundel Chevro­
let, aplenkdamas mus penkiolika sekundžių. Vieta aikštelėje - tik
menkniekis, smulkmena, bet šiandien neketinu padaryti nė vie­
nos klaidos. Nenoriu rizikuoti. Tai lyg žaidimas, kurį žaisdavome
vaikystėje: einant šaligatviu turėdavome neužlipti ant įtrūkim ų
asfalte, kitaip mūsų mamos numirs. Net jeigu ir netikėjome, jog
tai tiesa, kojas vis tiek statydavome taip, kad tik neužliptume ant
plyšelio. Dėl visa ko. - Atsiprašau, apsirikau.
Lindsė pakelia akis į dangų ir nuspaudžia greičio pedalą.
- Tik nesakyk, kad tapai viena iš tų pamišusių persekiotojų!
- Atstok nuo jos. - Elodė pasilenkusi patapšnoja man per
petį. - Ji tik nervinasi dėl šio vakaro.

333
 Prikandu lūpą, kad tik nenusijuokčiau. Jeigu Lindsė ir Elodė
bent įtartų, kokios mintys iš tiesų sukasi mano galvoje, jos tikriau­
siai pasirūpintų, kad būčiau uždaryta į beprotnamį. Visą rytą, kai
tik užmerkiu akis, jaučiu Kento Makfalerio lūpas, švelniai pri­
glundančias prie manųjų, taip švelniai, tarsi sparnu prisiliestų
drugelis; matau jo veidą, apsuptą mėnulio šviesos vainiku; jaučiu
jo rankas, prilaikančias mane, kad nepargriūčiau. Kakta atsire­
miu į langą. Atspindys lange šypsosi man. O kai Lindsė, Vyresnių­
jų alėja važinėdama pirmyn atgal, ima keiktis, nes Sara Grundel
užėmė paskutinę laisvą vietą, šypsena lange dar paplatėja.
Užuot paskui Elodę ir Lindsę nusekusi į pagrindinį pasta­
tą, pasuku link A pastato, kur yra medicinos seselės kabinetas.
Draugėms burbteliu, neva man skauda galvą. Per Valentino die­
ną kaip tik čia laikomos rožės, o man reikia atlikti keletą pa­
keitimų. Žinau, į gerų poelgių sąrašą melas turbūt neįtrauktas
(ypač jei meluoji geriausioms draugėms), bet taip elgiuosi tikrai
dėl labai rimtos priežasties.
Seselės kabinetas ilgas ir siauras. Paprastai čia palei sieną stovi
dvi eilės gultų, bet dabar jie išnešti ir jų vietoje pastatyti didžiu­
liai sulankstomi stalai. Kažkas atitraukė sunkias užuolaidas, dėl
kurių šiame kabinete paprastai būna tamsu tarytum kino teatro
salėje, ir dabar visa patalpa užlieta šviesos. Ji atsispindi nuo me­
talinių įrankių ir lyg pašėlusi zigzagais mirguliuoja ant šviesių
baltų sienų. Visur pilna rožių - jomis nukrauti padėklai, užversti
visi kampai, keletas rožių netgi mėtosi ant grindų, jų žiedlapiai
sumindžioti. Ir jei nežinotum, kad visos gėlės yra sudėliotos
tikslingai, laikantis tam tikros tvarkos, galėtum pamanyti, jog čia
sprogo rožių bomba.

334
 Mokytojos Devein, kuri paprastai prižiūri rožių dalijimą per
Valentino dieną, niekur nematyti. Bet prie vieno kibirėlio su ro­
žėmis stovi trys amūrai ir kikena. Man įėjus, mergaitės krūpteli
ir nulekia į kabineto galą. Jos skaitė raštelius, nė neabejoju. Keis­
ta... Visos tos popieriaus skiautės, žodžių nuotrupos, nerimti
pagyrimai ir nenuoširdūs komplimentai, pažadai, kurių niekas
netesės, ir netikri palinkėjimai, tuščios frazės juk niekada ne­
papasakos tikrosios istorijos, netgi jos dalies. Kambarys pilnas
žodžių, kurie yra beveik tiesa. Kiekvienas raštelis plazda pririštas
prie rožės kotelio tarsi nulūžęs drugelio sparnelis. Kai einu tarp
rožių, ieškodama „S“ raide pažymėto padėklo, nė viena iš mergi­
nų nedrįsta manęs užkalbinti. Abejoju, ar dar kas nors yra kada
įsiveržęs į Rožių kambarį. Vargu, bent jau tikrai ne moksleiviai,
besimokantys paskutinėje klasėje.
Pagaliau randu padėklą su etikete Sa-Ta. Jame guli penkios
ar šešios rožės, skirtos Tamarai Stagen, ir dar koks pustuzinis ro­
žių Andriui Svorkui. Dar yra trys rožės Bartui Svortnėjui (seniai
negirdėjau tokios apgailėtinos pavardės). Ir štai ji: viena vienin­
telė rožė Julijai Saiks, su dailiai aplink kotelį apvyniotu rašteliu.
GALBŪT KITĄMET, BET TIKRIAUSIAI NIEKADA. Galbūt kitąkart, bet
tikriausiai niekada.
- Hm... Gal galėčiau kuo padėti? - Viena iš merginų lėtai
žengia keletą žingsnių į priekį. Ji grąžo rankas ir atrodo pastėrusi
iš baimės.
Julijos rožė gležna ir jaunutė, švelnaus rausvo atspalvio. Visi
žiedlapiai susiskleidę. Ji dar nepražydo.
- Man reikia rožių, - sakau. - Daugybės rožių.

335
 P AT AI S YMAI IR P AKE I T I MAI
Išeinu iš Rožių kambario susijaudinusi ir kupina energijos, tar­
si būčiau prekybos centro kavinėje ką tik išgėrusi tris puodelius
mokos kavos su pienu. Tą vienintelę Julijai skirtą rožę pakeičiau
didžiule puokšte (už du tuzinus rožių suplojau keturiasdešimt
žalių) ir pridėjau meilės laiškelį, kuriame didžiosiomis raidėmis
parašyta: NUO SLAPTO GERBĖJO. Norėčiau stovėti šalia, kai jai
bus įteikta ta puokštė. Esu tikra, ji pradžiugins Juliją. Tiesą pasa­
kius, esu tikra ir kad po to viskas pakryps geresne linkme. Julija
gaus daugiau rožių už Lindsę Edžkomb. Įsivaizduoju, kaip Lind­
sei akys iššoks ant kaktos sužinojus, kad Julija Saiks nurungė ją
kovoje dėl šių metų Valentino dienos karalienės titulo. Garsiai
prunkšteliu per patį Amerikos istorijos pamokos vidurį. Visi at­
sisuka ir kurį laiką spokso į mane, bet man tai nerūpi. Tikriausiai
taip jaučiamasi ir pavartojus narkotikų: tarsi plauktum pasroviui
pakilęs virš visų ir visko, aplink visa atrodo nauja, gaivu, daiktai
tarsi švyti iš vidaus. Skirtumas tik tas, kad rytoj manęs negrauš
kaltė ir nekankins abstinencija. Ir negrės kalėjimas.
Mokytojui Tirnėjui išdalijus chemijos testą, visas dvidešimt
minučių praleidžiu paišydama širdeles ir balionėlius aplink
klausimus. Kai rinkdamas testus mokytojas prieina prie manęs,
nusišypsau jam taip plačiai, kad jis net prisimerkia, tarsi būtų
nepratęs matyti laimingų žmonių.
Per pertraukas dairausi koridoriuose - ieškau Kento. Neži­
nau, ką jam sakysiu susitikusi. Po teisybei, nelabai ką turiu pasa­
kyti. Jis juk nežino, kad paskutines dvi naktis praleidome kartu.
Jis nežino, jog abi naktis buvome taip arti vienas kito, kad, jeigu
tik kuris nors iš mūsų būtų pravėręs burną, būtum e pradėję bu­

336
čiuotis. Ir kad vakar naktį mudu, regis, pasibučiavome. Jaučiu
nenusakomą troškimą būti šalia jo, matyti įprastus „kentiškus“
judesius: kaip jis braukia plaukus nuo akių, kreivai šypsosi, kaip
velka juokingais languotais sportbačiais apautas kojas ar sukiša
rankas į per ilgas marškinių su sagutėmis apykaklės kampuose
rankoves. Kaskart, kai manau pastebėjusi linguojančią jo eiseną
ar išsidraikiusių rudų plaukų kuokštą, man širdis šokteli iki pat
gerklės. Bet tai ne jis. O apsirikus mano širdis kaskart nusirita
atgal į kulnis.
Manau, per matematikos pamoką jį tikrai pamatysiu. Po vi­
suomeninių įgūdžių pamokos užsuku į tualetą. Prieš nuskam ­
bant skambučiui kelias minutes praleidžiu staipydamasi prie­
šais veidrodį, nekreipdama jokio dėmesio į mane apsupusias
ir tarpusavyje plepančias antros klasės gimnazistes; stengiuosi
negalvoti apie tai, kad po mažiau nei penkių minučių akis į akį
susidursiu su mokytoju Deimleriu. Laukiu, kada Julijai įteiks
rožes, viliuosi pam atyti Kentą ir kassyk nusiviliu jo nepam ačiu­
si - visa tai keistai persipynė, tad jaučiuosi tarsi pasivažinėjusi
amerikietiškaisiais kalneliais. Nežinau, ar mano skrandis suge­
bės atlaikyti keturiasdešim t penkias minutes truksiantį kvailą
mokytojo Deimlerio šypsojimąsi, mirkčiojimą ir vaipymąsi
priešais klasę. Nuveju šalin prisim inim ą apie jo šlapią, slidų lie­
žuvį mano burnoje.
Purtydama galvą iš tualeto kabinos išeina gimnazistė.
- Tokia kekšė, - ištaria ji.
Dingteli, kad ji kalba apie mane, tarsi būtų perskaičiusi mano
mintis. Ar tik neprasideda paranoja? Bet jos draugės ima juoktis
ir viena iš jų sako:

337
 - Žinau. Girdėjau, ji turėjo lytinių santykių gal net su trimis
krepšininkais.
Dabar man aišku - jos kalba apie Aną Kartulo. Ant atidarų
tualeto kabinos durų aiškiai matyti Lindsės keverzonė: A K = BŠ.
O apačioje: Grįžk atgal į savo lūšną, kale.
- Neturėtumėte tikėti viskuo, ką girdite, - burbteliu. Visos
trys merginos akimirksniu užsičiaupia ir pažvelgia į mane. - Tai
tiesa, - sakau jausdamasi jau drąsiau, nes patraukiau publikos
dėmesį. - Ar žinot, nuo ko prasideda dauguma apkalbų? - Mer­
ginos papurto galvas. Jos stovi susiglaudusios taip, jog, regis, tuoj
susidauš galvomis. - Nuo to, kad kažkas taip jaučiasi pats.
Nuskamba skambutis, ir merginos mikliai išlekia iš tualeto,
tarsi skuostų iš klasės pamokai pasibaigus. Stoviu trokšdama,
kad ir mano kojos pajudėtų: žengtų pro duris, tada - korido­
riumi, nuliptų laiptais žemyn, pasuktų į dešinę, tiesiai į mate­
matikos kabinetą. Tačiau jos nė nekrusteli. Užuot išėjusi iš tua­
leto, įsistebeiliju į užrašus ant kabinų durų. Prisimenu, kaip Elė
nusijuokusi paaiškino, esą tai beždžioniautojų darbas. A K -BŠ.
Manau, Lindsė parašė tai tiesiog šiaip sau, turbūt norėjo išban­
dyti naują žymiklį, pasižiūrėti, ar gerai rašo. Keturios varganos,
kvailos ir nereikšmingos raidės. Verčiau ji, tai rašydama, būtų iš
tikrųjų šitaip galvojusi apie Aną. Jau verčiau ji iš tikrųjų nekęstų
Anos Kartulo. Nes tai svarbu. Tai buvo svarbu.
Visai užmiršusi, kad galiu pavėluoti į matematikos pamoką,
sušlapinu tualetinio popieriaus skiautę ir imu trinti užrašą ant
durų - noriu tik pažiūrėti, ar nusivalys. Užrašas nepasiduoda.
Bet pradėjusi nebegaliu sustoti. Pažvelgusi po kriaukle randu
sudžiūvusią kempinėlę ir indelį valiklio. Prilaikau duris viena

338
ranka, o kita iš visų jėgų spaudžiu kempinėlę ir tarsi išprotėju­
si valau užrašą. Netrukus jis pasidaro nebe toks ryškus, o dar
po kurio laiko raidžių beveik nebematyti. Nutrynusi raides pa­
sijuntu taip gerai, kad nuvalau užrašus ir nuo kitų dvejų durų.
Man paskaudo ranką, pati net suprakaitavau, bet nesuku dėl to
galvos. Mintyse vis keikiu Lindsę dėl jos užgaidų ir dėl to, kad
naudojo žymiklį.
Baigusi valyti užrašus plačiai atveriu visų trijų kabinų duris
ir pažvelgiu į jų atspindžius veidrodyje: švarios, neprirašinėtos,
be jokių ženklų - tokios ir turėtų būti tualeto durys. Nežinau
kodėl, bet staiga pajuntu tokį pasididžiavimą savim, pasijuntu
tokia laiminga, kad čia pat sušoku trum pą šokį, kulnais mušda­
ma į grindis. Jaučiuosi lyg laike būčiau grįžusi atgal ir ištaisiusi
kažin kokią klaidą. Jau senokai nesijaučiau tokia gyva, sugebanti
šį tą nuveikti.
Dabar mano makiažas jau visai susigadino. Kakta ir nosies
galiukas nusėti prakaito lašeliais. Apsišlakstau veidą šaltu van­
deniu, paskui nusišluostau šiurkščiu popieriniu rankšluosčiu.
Iš naujo tušu pasidažau blakstienas, skruostus pasitepu skaista-
lais Rožės žiedlapis, kuriais mudvi su Lindse sąžiningai tepamės
kiekvieną mielą dieną. Širdis krūtinėje šokinėja lyg pašėlusi, iš
dalies dėl to, kad man linksma, iš dalies - kad nervinuosi. Pasi­
baigus šiai pamokai bus pietų pertrauka. O per pietų pertrauką
prasidės visos linksmybės.

- Gal liausiesi? - Elodė pasilenkia ir delnu prispaudžia mano

pirštus prie stalo, mat aš be paliovos jais barbenau. - Tu vedi
mane iš proto.

339
 - Ei, Šame, juk neketini tapti rekse, ką? - Lindsė ranka paro­
do į mano sumuštinį. Aš apkramčiau tik jo kraštelius. Reksė -
tai Lindsės išgalvotas žodis, reiškiantis „anoreksikė“, nors man
tai - šuns vardas.
- Taip atsitinka visuomet, kai išsirenki sumuštinį su paslap­
tinga mėsyte. - Elė susiraukusi pažvelgia į mano sumuštinį su
jautienos pjausniu. Pasiėmiau jį, nors išsikišę pjausnio kraštai at­
rodė nelabai viliojamai. Kai jau šeštą kartą išgyveni tą pačią die­
ną ir bent du kartus numirei, tokie dalykai kaip mėsytė per pietus
ir jos išvaizda tampa bereikšmiai.
Staiga mane užsistoja Lindsė. Nustembu.
- Ele, čia paslaptinga visa mėsytė. Kalakutienos skonis - kaip
batų pado.
- Aha, tikrai bjaurus, - sutinka Elodė.
- Man niekada nepatiko čia paruošta kalakutiena, - įsiterpia
Elė.
Visos pasižiūrime viena į kitą ir praplyštame juoktis.
Man taip gera, kai juokiamės. Jaučiu atslūgstant įtampą. Ta­
čiau pirštai vėl pradeda nevalingai barbenti į stalą, tarsi judėtų
patys. Nužvelgiu kiekvieną žmogų, įeinantį į valgyklą, vis tikė­
damasi pamatyti Kentą (gal jis nepietauja, ar ką?) arba baltų Ju­
lijos plaukų kupetą. Tačiau iki šiol - ničnieko.
- ...Julijai?
Aš taip užsigalvojau apie Juliją, kad išgirdusi tariant jos vardą
pamanau, jog man pasivaideno arba, dar blogiau, - kad pati išta­
riau jį balsu. Bet pastebiu, kad Lindsė žiūri į Elę nutaisusi kreivą
šypsenėlę. Turbūt ką tik paklausė, ar Julija gavo mūsų rožę. Bu­

340
vau visai pamiršusi, kad Elė ir Julija kartu lanko biologijos pa­
mokas. Staiga man ima trūkti oro. Kol laukiu Elės atsakymo, val­
gykla tarsi pasvyra į šoną. O Dieve, merginos, atsitiko keisčiausias
dalykas... Ji gavo didžiulę puokštę rožių... ir netgi nusišypsojo.
Elė išsprogina akis ir ranka užsidengia burną.
- O Dieve! Ei, merginos. Visai pamiršau jums papasakoti...
Kažkas delnais uždengia man akis. Esu tokia įsitempusi, kad
net klykteliu. Rankos atsiduoda riebalais ir, žinoma, citrinomis.
Kai Robis atitraukia rankas, Lindsė, Elė ir Elodė pratrūksta juo­
ku. Pasižiūriu į Robį - jis šypsosi, bet akys išduoda, kad yra ne­
patenkintas.
- Tai ką, vengi manęs? - paklausia timptelėdamas man už
palaidinės, lyg jam būtų penkeri.
- Ne visai taip, - atsakau stengdamasi, kad balsas nuskambė­
tų maloniai. - Ką turi omenyje?
Robis galva parodo į gėrimų automatą.
- Prastovėjau tenai apie penkiolika minučių. - Robio balsas
kažin koks žemas. Jis akivaizdžiai nepatenkintas, kad tenka kal­
bėtis mano draugių akivaizdoje. - Tu nė nežvilgtelėjai, nė ne­
priėjai.
Norėčiau pasakyti: Man teko tavęs laukti dar ilgiau, bet jis,
žinoma, nesuprastų. Be to, kai žiūriu į jį, grindis brūžinantį nu­
trintais New Balance sportbačiais, suprantu, kad nėra toks jau ir
blogas. Taip, jis savanaudis, nelabai gudrus ir geria per daug, ir
flirtuoja su kitomis merginomis, ir, nors užmušk, nesugeba at­
segti liemenėlės, jau nekalbant apie tai, kas seka po to. Bet ateis
laikas, ir jis paūgės, ir padarys laimingą kokią nors merginą.

34 i
 - Aš tikrai tavęs nevengiu, Robi, tiesiog... - Dvejodama gar­
siai išpučiu orą. Man dar niekada neteko išsiskirti su vaikinu.
Galvoje sukasi vien banalios frazės. Tai ne dėl tavęs, tai aš pati...
(Ne - tai kaip tik dėl jo. Ir dėl manęs.) Likime draugais. (Mes nie­
kada nebuvome draugai.) - Pastaruoju metu mūsų santykiai...
Robis pašnairuoja į mane taip, tarsi kalbėčiau užsienietiškai.
- Tu juk gavai mano rožę, ką? Per penktą pamoką. Perskaitei
raštelį?
Tarytum tai ką nors pakeistų.
- Tiesą sakant, - ištariu kuo draugiškiau, - tavo rožės nega­
vau. Aš nusiploviau nuo penktos pamokos.
- Panele Kingston! - Priešais sėdinti Elodė uždeda ranką sau
ant krūtinės ir apsimeta sukrėsta. - Tu mane labai nuvylei. - Ir
sukikena.
Metu į ją piktą žvilgsnį ir vėl atsisuku į Robį.
- Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia yra...
- Negavau nuo tavęs rožės, - sako jis. Regis, po truputėlį pra­
deda suprasti, jog kažkas čia negerai. Kai Robis galvoja, beveik
matyti, kaip persijungia jo smegenų pavaros.
Šįryt Rožių kambaryje aš dar kai ką pakeičiau. Stabtelėjusi
prie rožių padėklo su „K“ raide, atidžiai patikrinau Robio ro­
žes (nekreipdama dėmesio į buvusios jo merginos Gabijos Heins
rožę su laiškeliu: Kada vėl kartu leisim laikę kaip žadėjai, sek-
siuk?) ir išėmiau savąją su laiškeliu, prie kurio prasikankinau va­
landų valandas.
Manydama, kad Robis juokauja, Lindsė pliaukšteli jam per
ranką.
- Kantrybės, Robi. - Ji mirkteli jam. - Tuoj gausi savo rožę.

342
 - Kantrybės? - Robis susiraukia, tarsi tie žodžiai būtų bjau­
raus skonio. Jis sukryžiuoja rankas ant krūtinės ir žiūri į mane. -
Supratau. Nebus jokios rožės, taip? Pamiršai, ar ką?
Kažkas jo balse priverčia mano drauges pagaliau suprasti, kad
jis kalba rimtai. Jos nutyla, o žvilgsniai ima šokinėti nuo Robio
prie manęs, nuo manęs prie Robio.
Perfrazuosiu: kada nors jis tikrai padarys labai laimingą ko­
kią nors merginą, priklausančią studenčių draugijai, ji bus blon­
dinė, vardu Bekė, turės „D“ dydžio papus ir neprieštaraus, kad
vyras elgtųsi su ja kaip su šlepete.
- Aš nepamiršau... - ištariu, bet Robis mane pertraukia.
Jo balsas ramus ir labai žemas, bet sykiu pajuntu ir pyktį -
nuožmų, šaltą, aštrų.
- Iš pradžių elgiesi taip, tarsi Valentino diena būtų gyvybės
ir mirties klausimas, o paskui pati nevykdai susitarimo. Kaip vi­
sada.
Jaučiuosi taip, tarsi mano skrandis bandytų suvirškinti visą
karvę, bet pakeliu smakrą ir pažvelgiu į Robį.
- Kaip visada? Ką nori tuo pasakyti?
- Manau, pati žinai. - Robis kilsteli ranką prie akių, o kai ją
atitraukia, atrodo labai piktas. Prisimenu, mano tėtis irgi taip
pokštaudavo - užsidengia rankomis veidą, o kai patraukia, lai­
mingas jo veidas būna virtęs liūdnu; tada vėl užsidengia veidą, ir
šis akimirksniu vėl tampa laimingas. - Tu nelabai linkusi tęsėti
pažadų...
- Atsargiai! Psichopatai! - sušunka Lindsė. Turbūt nori iš­
sklaidyti įtampą.

343
 Tai suveikia, bent jau iš dalies. Atsistoju taip greitai, kad net
nuverčiu kėdę. Robis žiūri į mane pasipiktinęs, paskui stukteli
per kėdę koja, nestipriai, bet taip, kad būtų girdėti, ir sako:
- Susirask mane vėliau. - Ir apsisukęs išdidžiai nueina.
Bet aš jau nebežiūriu į jį. Akimis seku Juliją, kuri plūduriuo­
ja, slysta, iš lėto slenka per valgyklą, tarsi jau būtų mirusi, bet
kartkarčiais vis grįžtų atgal į savo gyvenimą.
Jos rankose nematyti nė vienos rožės. Kaip įprastai, Julija ne­
šasi tik išsipūtusį rudą popierinį maišelį. Mano nusivylimas toks
didelis ir toks tikras, kad gerklėje net pajuntu jo kartumą.
- ...ir tada priėjo amūras su daugiau nei trisdešimčia rožių, ir,
prisiekiu, visos jos buvo skirtos Julijai.
Staigiai atsisuku.
- Ką pasakei?
Išgirdusi piktą mano balsą Elė susiraukia, bet pakartoja:
- Jai įteikė didžiulę puokštę rožių. Dar niekada nemačiau tiek
daug rožių. - Ji sukikena. - Galbūt psichopate įsitaisė persekio­
toją?
- Nesuprantu, kur dingo mūsų rožė? - nepatenkinta burbteli
Lindsė. - Aš juk aiškiai pasakiau: įteikti per trečią pamoką, per
biologiją.
- O ką ji padarė? - įsiterpiu.
Elė, Elodė ir Lindsė įdėmiai pažvelgia į mane.
- Apie ką tu? - paklausia Elė.
- Apie rožes. Ar ji... ar ji išmetė jas?
- O kodėl tau tai rūpi? - Lindsė suraukia nosį.
- Aš tik... Man nerūpi. Tik... - Jos visos tebežiūri į mane.
Elodė išsižiojusi taip, kad jos burnoje matau pusiau sukramty­

344
tų gruzdintų bulvyčių košę. - Manau, kad tai miela. Suprantat?
Miela, kad kažkas atsiuntė jai tiek rožių. Nežinau... Man tai išties
atrodo labai miela.
- Tikriausiai ji pati sau atsiuntė, - sako Elodė ir vėl sukikena.
Galiausiai netenku kantrybės.
- Kodėl? Kodėl tu taip kalbi apie ją?
Elodė lošteli atgal, tarsi būčiau trenkusi jai antausį.
- Aš tik... juk tai Julija.
- O taip. Tai - Julija. Tad kokia prasmė taip kalbėti? Visiems
nusispjaut į ją. Niekas nekreipia į ją dėmesio. - Pasilenkiu į prie­
kį ir abiem rankomis atsiremiu į stalą. Iš pykčio ir nusivylimo
galvoje net tvinksi. - Kokia prasmė?
Elė žiūri į mane susiraukusi.
- Ar taip elgiesi dėl to, kad pyksti ant Robio?
- Aha. - Lindsė sukryžiuoja rankas. - Kas tarp judviejų vyks­
ta? Ar viskas gerai?
- Tai ne dėl Robio, - iškošiu pro sukąstus dantis.
- Šame, aš pajuokavau, - įsiterpia Elodė. - Juk vakar pati sa­
kei, kad bijai per arti prieiti prie Julijos - kad neįkąstų. Sakei,
tikriausiai ji serga pasiutlige.
Elodei ištarus šiuos žodžius aš kaipmat palūžtu. Ji primena
man mano pačios žodžius, pasakytus vakar, prieš šešias dienas,
visai kitame gyvenime. Kaip čia taip - pasikeisti gali, bet ką nors
pakeisti - ne? - dingteli man. O blogiausia - pasijuntu beviltiš­
kai bejėgė. Dabar jau suprantu: klausimas, kurį uždaviau Elodei,
seniai kankina ir mane. Ir kokia viso to prasmė? Jeigu esu m iru­
si - ir nieko negaliu pakeisti, negaliu ištaisyti klaidų... Kokia viso
to prasmė?

345
 - Samė teisi. - Lindsė mirkteli man, nors vis dar nieko nesu­
pranta. - Šiandien - Valentino diena. Meilės ir atleidimo metas,
net ir visiems pasaulio psichopatams. - Ji iškelia rožę, lyg ji būtų
šampano taurė. - Už Juliją!
Elė ir Elodė juokdamosi irgi iškelia po rožę.
- Už Juliją! - ištaria vienu balsu.
- Šame? - Lindsė kilsteli antakį. - Ar nesusidauši su mumis?
Apsisuku ir patraukiu į valgyklos galą, prie durų, išeinan­
čių tiesiai į autom obilių aikštelę. Lindsė kažką rikteli, o Elė su­
šunka:
- Ji neišmetė jų, girdi?
Aš nesustoju, toliau braunuosi pro stalus, nukrautus maistu,
rožėmis ir rankinėmis. Aplinkui visi šnekučiuojasi ir juokiasi, į
nieką nekreipdami dėmesio. Širdį perveria aštrus skausmas, ir
tai truputį panašu į apgailestavimą. Visa aplinkui atrodo kvaila,
kažin kaip laimingai normalu: visi veltui leidžia savo laiką, nes
jo turi tiek daug, kad gali nebrangindami švaistyti, taigi minutės
prabėga plepant apie tai, kas su kuo ir ar girdėjai.
Horizonte matyti juoda debesų eilutė, regis, debesys tik ir
laukia, kada galės aptraukti dangų tarsi uždanga. Šokinėdama
pasistiebusi, kad sušilčiau, įdėmiai apžvelgiu visą aikštelę - gal
pamatysiu Juliją. Vyresniųjų alėjoje viename automobilyje kau­
kia muzika. Atpažįstu Kristos Merfi sidabrinį Taurus, lekiantį
keliuko link. O šiaip čia ramu, jokio judesio. Julija kažkur išny­
ko, susiliejo su metalu ir asfaltu.
Įkvepiu ir iškvepiu garų debesį, mėgaudamasi geliančiu šal­
tuku. Man netgi palengvėjo, kad Julijos čia nėra. Nenumanau,
ką būčiau jai sakiusi. Be to, gėlių ji neišmetė. Tai geras ženklas.

346
Pastoviu lauke dar keletą sekundžių, pašokinėju pasistiebusi ir
pagalvoju: Šį vakarą aš išsivaduosiu iš viso šito reikalo. Galvoju
apie visus dalykus, kuriuos ateityje darysiu dažniau: vaikščiosiu
su Iže prie Žąsies uolos tol, kol ji užaugs ir nebegalės žiūrėti ton
pusėn. Leisiu laiką su Elode, tik mudvi dviese. Važiuosiu į Niu­
jorką ir su Lindse nueisiu į Yankees rungtynes, per kurias prisi-
kimšiu karštų dešrainių ir nušvilpsiu visus žaidėjus.
Pabučiuosiu Kentą. Pabučiuosiu jį iš tikrųjų, lėtai, ir bučinys
bus ilgas, ir tai nutiks kur nors atviroje vietoje, galbūt sningant.
Galbūt stovėsime miške. Jis pasilenks prie manęs, jam ant blaks­
tienų vėl supsis mažytės baltos snaigės, jis nubrauks man plau­
kus nuo veido ir apkabins kaklą šilta ranka, tokia šilta, kad net
nudegins...
- Ei, Šame, - išgirstu Kento balsą.
Spygtelėjusi apsigręžiu kliūdama už savo pačios kojos. Pirma
užsisvajojau apie Juliją Saiks, dabar - apie Kentą, ir abiem pasi­
rodžius man pirmiausia dingteli, kad tai tik sapnas, o pamačius
Kentą - kad graži svajonė. Jis vilki senu velvetiniu švarkeliu su
medžiagos lopais ant alkūnių, tarsi būtų koks pamišęs (ir labai
mielas) anglų kalbos mokytojas. Velvetas atrodo toks minkštas,
kad man kyla noras atkišti ranką ir paliesti jį. Ir tai visiškai nesu­
siję su šios dienos svarba ir daiktų verte.
Kentas stovi susigrūdęs rankas į kišenes, galvą įtraukęs į pe­
čius, tarsi jam būtų šalta.
- Šiandien - jokių skaičiavimų?
- Hm... ne. - Visą dieną troškau atsitiktinai sutikti jį, o dabar
nežinau, ką sakyti.

347
 - Gaila, - šypsodamasis ir striksėdamas vietoje atsako Ken­
tas. - Beje, negavai kelių tau skirtų rožių. - Jis užsimeta krep­
šį ant vieno peties, atsega jį ir ištraukia susiskleidusią kreminės
spalvos rožę. Prie jos kotelio pririštas auksinės spalvos raštelis. -
Manau, dalis rožių grįžo į Rožių kambarį. Bet aš... norėjau pats
įteikti tau šitą rožę. Tik ji truputėlį sumaigyta. Atleisk.
- Ji nesumaigyta, - skubiai ištariu. - Ji nuostabi.
Kentas prikanda lūpą - tai pats mieliausias ženklas, kokį kada
nors esu regėjusi. Manau, Kentas nervinasi. Jo akys neramiai
klaidžioja - tai žiūri į mane, tai kažkur į šalį. Bet kiekvieną kartą,
kai jo žvilgsnis stabteli ties manim, visas pasaulis staiga išnyksta
ir liekame tik mudu, stovintys vidury šviesaus, žalio lauko.
- Tu nedaug ką praleidai, neatėjusi į matematiką, - sako Ken­
tas. Akivaizdu, tuoj pasipils įprastinė Kento Makfalerio tirada. -
Tai yra mes peržvelgėme kai kurias trečiadienio nam ų darbų
užduotis, nes kai kurie mokiniai labai jaudinosi dėl pirmadienio
kontrolinio. Tačiau beveik visi nenustygo vietoje, tikriausiai dėl
to, kad šiandien Valentino diena, o mokytojui Deimleriui tai ne­
labai rūpėjo, tad...
- Kentai?
Jis sumirksi ir užsičiaupia.
-K ą?
- Tai tu man ją atsiuntei? - Kilsteliu rožę. - Ji nuo tavęs?
Jis plačiai nusišypso, veidas nušvinta lyg saulės spindulys.
- Tu niekada nesužinosi, - atsako ir mirkteli man.
Nevalingai žengiu keletą žingsnių prie jo, kad galėčiau pajusti
jo kūno šilumą. Įdomu, ką jis darytų, jeigu dabar prisitraukčiau

348
jį ir švelniai priglausčiau savo lūpas prie jo lūpų taip, kaip jis
savo lūpas priglaudė prie manųjų. Tikiuosi, kad priglaudė. Vien
nuo šios minties pajuntu širdyje plazdenant daugybę drugelių, o
kūnas ima keistai virpėti.
Tą akimirką prisimenu, ką pačią pirmą dieną, kurią viskas
prasidėjo, pasakė Elė: Tailande vienu metu pakilęs būrys plašta­
kių gali sukelti liūtį Niujorke. Pagalvoju apie milijardus teisingų
ir klaidingų žingsnių, galimybių ir atsitiktinumų, dėl kurių atsi­
dūriau čia ir stoviu priešais Kentą, rankoje laikydama dar neiš-
siskleidusią kreminės spalvos rožę. Tai - pats didžiausias stebu­
klas pasaulyje.
- Ačiū, - burbteliu ir tuoj priduriu: - Na, kad atnešei ją man.
Kentas linkteli. Atrodo patenkintas, bet ir sutrikęs.
- Nėra už ką.
- Aš... hm... girdėjau, šįvakar rengi vakarėlį?
Pykstu ant savęs, kad kalbu taip kvailai. Maniau, viskas bus
daug paprasčiau. Maniau, jis pasilenks prie manęs ir švelniai pri­
silies lūpomis kaip anądien. Aš taip trokštu viską ištaisyti, trokš­
tu vėl pajusti vakarykštį jaudulį, mudviejų abiejų jaudulį (jis juk
irgi jaudinosi). Baiminuosi, kad dabar ką nors pasakiusi viską
sugadinsiu. Nuo minties, kad turbūt praradau vakarykštę aki­
mirką, mane užlieja liūdesys. Ta vienintelė akimirka, toji trum pa
dalelė sekundės, kai mūsų lūpos susilietė, pradingo begaliniame
amžinybės sūkuryje.
- Taip, rengiu. - Kento veidas nušvinta. - Na, mano tėvai iš­
važiuoja, supranti. Ateisi?
- Būtinai, - ištariu taip tvirtai, kad jis net nustemba. - Tai
yra... - sakau jau įprastu tonu, - juk visi susirinks, ar ne?

349
 - Tikiuosi. - Kento balsas šiltas, liejasi lyg sirupas. Norėčiau
užsimerkti ir klausytis. - Turiu dvi statinaites alaus. - Jis iškelia
pirštą ir pasuka ore, tarsi norėtų pasakyti: Valio!
- Aš vis tiek būčiau atėjusi. - Vėl supykstu ant savęs: ką čia
pliauškiu?
Bet Kentas, regis, suprato, nes parausta.
- Ačiū, - linkteli. - Tikėjausi, kad ateisi. Na, vyliausi, nes juk
visad dalyvauji vakarėliuose, na, supranti, lankaisi visokiuose
pasilinksminimuose ir panašiai. Aišku, jeigu kas nors kitas ne­
rengia vakarėlio arba tu su draugėmis penktadienį nesi suplana­
vusi ko nors kito...
- Kentai?
Jis vėl kaipmat užsičiaupia, atrodo toks mielas.
-K ą?
Aš niekaip negaliu ryžtis. Apsilaižau lūpas ir sugniaužiu
kumščius.
- Aš... aš noriu tau kai ką pasakyti.
Kentas suraukia kaktą. Kaip miela - ir kodėl anksčiau nepa­
stebėjau, koks jis mielas? Bet ta mintis man nė kiek nepadeda.
Giliai kvėpuoju - įkvepiu, iškvepiu.
- Gal tau pasirodys, kad tai beprotybė, bet...
-K as?
Kentas pasilenkia prie manęs dar arčiau, ir mūsų lūpas skiria
vos dešimt centimetrų. Užuodžiu jam iš burnos sklindantį m ėti­
nio saldainiuko kvapą. Mano širdis ima plakti pašėlusiu greičiu,
tarsi supčiausi milžiniškoje karuselėje.
- Aš... hm... aš...
- Šame!

350
 Pro valgyklos duris išsmunka Lindsė, ant peties užsikabinusi
mano ir savo rankines. Abu su Kentu nevalingai atsitraukiame
per žingsnį vienas nuo kito. Tiesą pasakius, pajuntu Lindsei dė­
kingumą, nes būčiau arba prisipažinusi Kentui, kad numiriau
prieš keletą dienų, arba kad įsimylėjau jį.
Lindsė eina prie mūsų vaidindama, kad vos paneša dvi ranki­
nes, tarsi jos būtų prikrautos plytų.
- Na, eime?
-K ą?
Jos žvilgsnis stabteli prie Kento, bet Lindsė nuduoda jo ne­
pastebinti. Atsistoja beveik priešais Kentą atsukusi jam nugarą,
tarsi jis būtų tuščia vieta, tarsi dėl jo nevertėtų gaišti laiko. Kai
Kentas mandagiai nusuka akis į šalį apsimesdamas, neva viskas
gerai, man pasidaro silpna. Norėčiau, kad jis suprastų: Lindsė -
tai ne aš. Aš mielai skirsiu jam savo laiką. Jis daug vertingesnis
už visą mano laiką.
- Tai einam į jogurtinę ar ne? - Lindsė priglaudžia delną sau
prie pilvo ir nutaiso grimasą. - Nuo tų bulvyčių mano skrandis
taip išsipūtė, kad, prisiekiu, dabar padės tik chemikalų prigrūs­
tas skanėstas.
Kentas man vos linkteli ir apsisukęs nueina. Nei viso, nei iki -
nieko. Tiesiog pasistengė kuo greičiau dingti iš čia.
Išlindusi iš už Lindsės sušunku jam pavymui:
- Viso, Kentai! Iki greito!
Jis staigiai atsisuka ir nustebęs plačiai nusišypso.
- Iki greito, Šame! - Ir atsisveikindamas atiduoda pagarbą,
panašiai kaip tie vaikinai iš senų nespalvotų filmų. Tada nu­
liuoksi atgal į pagrindinį pastatą.

35 i
 Lindsė kurį laiką stebi jį, paskui prisimerkusi pažvelgia į
mane.
- Kas čia vyksta? Gal Kentas uoliai tave persekiojo ir galų
gale privertė nusileisti?
- Galbūt, - atsakau. Man nerūpi, ką pagalvos Lindsė. Mane
svaigina Kento šypsena, svaigina, kad jis taip arti. Jaučiuosi len­
gvutė ir nenugalima - tai pats maloniausias svaigulys gyvenime.
Lindsė vis dar nenuleidžia nuo manęs akių. Paskui gūžteli
pečiais.
- Geriausias meilės įrodymas - į langą mesta plyta. - Ji įsika­
bina man į parankę. - Gal jogurto?
Kaip tik dėl to, nepaisydama tūkstančio ir vienos jos kaltės,
aš ir myliu Lindsę Edžkomb.

Š A K N Y S IR P U M P U R A I
- Gana, Šame. Eime. - Lindsė godžiai žiūri į Kento namą,
tarsi jis būtų šokoladinis. - Atrodai puikiai.
Tikrindama makiažą gal penkiasdešimtąjį kartą pasižiūriu į
atlenkiamą veidrodėlį. Užsitepu dar vieną sluoksnį lūpų blizgio,
nuo blakstienų prie akies kampučio nukrapštau lipnų tušo gu­
muliuką. Mintyse repetuoju savo kalbą: Klausyk, Kentai, žinau,
galbūt nustebsi, bet norėjau paklausti: ar... na, žinai... gal norė­
tum kada nueiti kur nors kartu...
- Nieko nesuprantu. - Elė, sėdinti ant galinės sėdynės, šiugž­
dendama pūstu Burberry švarkeliu, pasilenkia prie manęs. - Jei
neketini to daryti su Robiu, dėl ko tada taip jaudiniesi?
- Aš nesijaudinu, - atsakau.

352
 Nors ir pasitepiau veidą drėkinamuoju kremu su atspalviu,
nors ir pasidažiau skaistalais, vis tiek atrodau išblyškusi lyg vam ­
pyre.
- Tu jaudiniesi, - kartu ištaria Lindsė, Elodė ir Elė, ir visos
nusijuokia.
- Tikrai nenori įkalti? - Elė baksteli degtinės buteliu m an į
petį.
Papurtau galvą.
- Ne, ačiū.
Aš taip nervinuosi, kad neprisiversčiau paragauti nė lašo. Be
to, šiandien - pirmoji mano naujos pradžios diena. Nuo šiol vis­
ką darysiu taip, kaip reikia. Būsiu visai kitas, daug geresnis žmo­
gus. Toks, apie kurį išliks vien tik geri prisiminimai, o ne tiesiog
prisiminimas. Aš vis kartoju tai sau, kad gerai įsikalčiau į galvą.
Ir tai suteikia man jėgų, tarsi toji mintis būtų apčiuopiama, lyg
gelbėjimo ratas, į kurį galiu įsikibti. Be to, tai padeda man nuvyti
šalin baimę ir giliai manyje įkyriai zyziančią mintį, jog kažką pa­
miršau padaryti, kažką praleidau.
Lindsė apsikabina mane, skambiai pabučiuoja į skruostą. Iš
burnos jai trenkia degtine ir Tie Tac žirniukais.
- Tu būsi mūsų atsakingoji vairuotoja, - sako ji. - Jaučiuosi
taip, lyg žiūrėčiau mokomąjį dokum entinį filmą apie deramą pa­
auglių elgesį.
- Tu ir esi kaip tie mokomojo filmo herojai, - įsiterpia Elo­
dė. - Kuriuos reikia perspėti dėl netinkam o elgesio.
- Tik paklausykit, kas prabilo. Doruolė! - atitaria Lindsė ir
apsigręžusi meta į Elodę lūpų blizgio tūtelę.

353
 Elodė sugauna ją ir pergalingai suklykia. Tada pasitepa lūpas.
- Na, o aš tuoj būsiu ta, kuri sušalo, - sako Elė. - Gal paga­
liau galėtume eiti vidun? Labai prašau.
- Madam? - Lindsė atsisuka į mane ir vos linkteli mostelėjusi
ranka.
- Gerai. Pirmyn!
Mintyse toliau kartojuosi žodžius: Na, žinai, galėtume nueiti
į kiną arba kur nors pavalgyti, arba dar kur nors... Žinau, praėjo
keleri metai nuo tada, kai paskutinįkart mudu kalbėjomės kaip
žmonės...
Vakarėlis triukšmingas. Visi aplinkui juokingai susispaudę,
sukaitę, tarsi jaustųsi labai nepatogiai. Gal man taip atrodo dėl
to, kad esu blaivi? Pirmą kartą po ilgo laiko droviuosi žengda­
ma vidun, jaučiuosi nesmagiai, lyg visi spoksotų j mane. Sten­
giuosi visą dėmesį sukaupti į savo apsilankymo čionai tikslą:
surasti Kentą.
- Bepročiai! - Lindsė pasilenkia prie manęs ir ranka apveda
aplinkui, rodydama į susigrūdusius žmones, pamažu judančius
pirmyn, tarsi visi būtų surišti nematoma virve.
Laiptais braunamės į antrą aukštą. Nuo alkoholio, o gal ir
nuo kai ko kito visų akys blizga tarsi lėlių. Tiesą pasakius, atrodo
gana šiurpiai. Nors visą gyvenimą lankome tą pačią mokyklą, tie
žmonės dabar man regisi kitokie, neatpažįstami. Kai man šypso­
si, matau tik dantis, tarytum jie būtų piranijos, besiruošiančios
pulti kitą ir suėsti. Jaučiuosi taip, tarsi būtų nukritusi uždanga ir
dabar matyčiau tikruosius tų žmonių veidus - kitokius, nuož­
mius, neatpažįstamus. Pirmą kartą per pastarąsias dienas man
dingteli, kad tai - besikartojantis sapnas: sapnuoju, jog esu neži­

354
nia kokiame vakarėlyje, veidai aplinkui atrodo pažįstamai, tiktai
jiems visiems kažko trūksta. Įdomu, ką tas sapnas reiškia? Kad iš
tikrųjų keičiasi ne kiti žmonės, o aš pati?
Lindsė laiko įsmeigusi pirštą man į strėnas, ragina nesusto­
ti ir eiti toliau. Tai m ane džiugina - šis prisilietim as suteikia
drąsos.
Prasibraunu iki pirmojo, vieno iš didžiausių kam barių antra­
me aukšte, ir širdis staiga stabteli. Kentas stovi kampe ir šneku­
čiuojasi su Fibe Rifer. Akimirksniu man aptemsta protas, tarsi
galvoje siaustų smarki pūga, o į burną kas būtų prikimšęs vatos.
Tikrai gailiuosi, kad neįkaliau bent vienos taurelės, bent jau ne­
sijausčiau taip keistai nesmagiai ir tokia aukšta, lyg Alisa Stebu­
klų šalyje, tarsi būčiau per didelė šiam kambariui.
Atsigręžiu į Lindsę. Nežinau, ką jai sakysiu, bet turiu su kuo
nors pasikalbėti, ne tik stypsoti ir žiopsoti lyg peraugusi daržovė.
Bet Lindsė jau spėjo pradingti. O kaip kitaip. Tikriausiai ieško
Patriko. Sugniaužiu kumščius ir užsimerkiu. Vadinasi, dabar, bet
kurią akimirką... trys, du, vienas...
- Šame! - Robis neapsikabina manęs. Atsisukusi matau, jog
žvelgia į mane iš aukšto, užrietęs nosį, tarsi nuo manęs sklistų
negeras kvapas. Tikra beprotybė, bet aš iš tiesų visiškai pam ir­
šau, kad ir jis bus vakarėlyje. - Maniau, nepasirodysi.
- O kodėl ne? - Sukryžiuoju rankas ant krūtinės, nes Robis
akiplėšiškai įsistebeilija man į papus.
- Šiandien tu visą dieną elgeisi kaip išprotėjusi. - Štai ir pra­
sideda: jis vos apverčia liežuvį. - Tai ką, neketini atsiprašyti? - Jis
kvailai išsiviepia. - Žinau būdą, kaip galėtum įtikinti mane tau
atleisti.

355
 Užsiplieskiu pykčiu. Jis nužiūrinėja mane nuo kojų iki galvos,
jo akys tarsi pirštai grabinėja mane. Negaliu patikėti, kad šitiek
vakarų praleidau pas jį pusrūsyje ant sofos, kenčiau apsiseilėju-
sius jo bučinius ir grabaliones. Metų metus puoselėtos iliuzijos
kaipmat išgaruoja.
- Tikrai? - Stengiuosi susitvardyti, bet balsas vis tiek piktas.
Laimė, Robis per daug girtas, tad neatkreipia dėmesio. - Aš labai
norėčiau, kad man atleistum.
- Tikrai? - Robio veidas nušvinta, jis žengia artyn ir apkabi­
na mane per liemenį.
- Hm... - Pirštais pabarbenu Robiui į krūtinę. Vogčiomis
žvilgteliu į Kentą. Jis vis dar šnekučiuojasi su Fibe (dėl Dievo
meilės, juk Fibė - nenorm ali pusgalvė, dingteli man), tada vėl
nukreipiu žvilgsnį į Robį ir im u apsimestinai flirtuoti: - M u­
dviem turbūt reikėtų praleisti šiek tiek laiko. Tik dviese, ką
manai?
- Būtinai! - Robis kiek pasvyra į šoną. - Ką pasiūlysi?
Pasistiebiu ant pirštų galų ir šnipšteliu jam į ausį:
- Šiame aukšte yra miegamasis. Jo durys apklijuotos lipdu­
kais. Eik tenai ir lauk manęs. Lauk manęs nuogas. - Tada atsi­
traukiu ir nusišypsau pačia seksualiausia šypsena. - Pažadu patį
geriausią atsiprašymą.
Robiui net akys iššoka ant kaktos.
- Dabar?
- Dabar.
Jis atsiplėšia nuo manęs ir svyruodamas žengia žingsnį. Bet
kažką prisiminęs atsisuka.
- O tu greitai ateisi, ką?

356
 Šįkart nusišypsau labai nuoširdžiai.
- Tik penkios minutės, - sakau ir iškeliu pirštus. - Pažadu. -
Ir nusigręžiu.
Man tenka kovoti su savim, kad tik nepratrūkčiau juoku. Vi­
sas nervingumas, kurį jaučiau dėl būsimo pokalbio su Kentu,
išsisklaidė. Esu pasiruošusi eiti tiesiai prie jo ir sugrūsti jam į
gerklę savo liežuvį, jeigu prireiks.
Tik, deja, negaliu, nes jis nežinia kur pradingo.
- Šūdas, - burbteliu.
- Panelėms taip nedera kalbėti, - man už nugaros ištaria Elė.
Kilstelėjusi antakius ji iš butelio gurkšteli degtinės. - Kas atsiti­
ko? Kokreino krizės priepuolis?
- Panašiai. - Pasitrinu kaktą.- Gal matei Kentą Makfalerį?
Elė žiūri į mane prisimerkusi.
- Ką tokį?
- Kentą. Makfalerį, - ištariu garsiau.
Kelios antraklasės gimnazistės staigiai atsisuka ir ima spok­
soti į mane. Aš irgi žiūriu į jas, kol tos nusuka akis.
- Į šeimininko sveikatą! - Elė iškelia butelį. - O kam jis tau?
Ar jau spėjai ką nors sudaužyti? Visai neblogas vakarėlis, ką?
- Aha, neblogas. - Stengiuosi neparodyti, kad esu susierzinu­
si. Elė jau girta, tad iš jos - jokios naudos. Ranka mosteliu į kitą
namo galą. Lindsė ir Elodė turėtų sėdėti galiniame kambaryje. Ir
Kentas turi būti netoliese. - Eime, pabendrausim su žmonėmis.
Elė įsikabina man į parankę.
- Klausau, ponia.
Tarpduryje pastebiu Ėmę Vais (tai bene pati didžiausia lie­
žuvautoja mokykloje), besiglamonėjančią su Orenu Talmadžiu,

357
įsisiurbusią jam į lūpas taip, tarsi m irtų iš bado, o jo burna būtų
pilna sūrio traškučių. Tempiu Elę prie jųdviejų.
- Negi nori pabendrauti su Erne Vais? - man į ausį sušnypš­
čia Elė.
Kai mokėmės pirmoje gimnazijos klasėje, Ėmė paskleidė
gandus, esą mainais už vieno mėnesio matematikos nam ų dar­
bus Elė leido Fredui Danonui ir dar dviem vaikinams, pasislė­
pusiems už sporto salės, pačiupinėti jai papus. Taip ir liko ne­
aišku, tiesa tai ar ne. Elė prisiekinėja, kad melas, Fredas - kad
teisybė, o pasak Lindsės, Elė leido tik pažiūrėti, bet ne čiupinėti.
Kad ir kaip būtų, nuo to laiko Elė ir Ėmė neoficialiai yra m irti­
nos priešės.
- Pertraukėlė! - Patapšnoju Ėmei per petį, ir ji ištrūksta Ore-
nui iš nasrų.
- Ei, Šame, labas. - Ėmės veidas nušvinta. Ji rankomis apsive­
ja Orenui kaklą, žvilgteli į Elę, tada - vėl į mane. Orenas atrodo
baisiai sutrikęs, turbūt svarsto, kur dingo į jo veidą įsisiurbusi
dėlė. - Atsiprašau. Turbūt užstoju kelią į koridorių.
- Tu pati - ne, tik tavo subinė, - linksmai atrėžia Elė.
Įžnybiu jai į ranką. Elė suklykia. Šiuo m etu tikrai nereikia,
kad Elė ir Ėmė pultų kivirčytis.
- Žinau judviem daug geresnę vietelę, - sakau. - Jeigu judu
su Orenu norite... na, supranti, daugiau privatumo...
- Privatumas būtų gerai, - įsiterpia Orenas.
Nusišypsau jam.
- Yra vienas neužrakintas miegamasis. Ant durų priklijuo­
ta daug lipdukų. Lova ten ypač minkšta. - Pridedu pirštus prie
lūpų ir pasiunčiu Ėmei oro bučinį. - Pasilinksminkit!

358
 - Ei, kas čia dedasi? - pratrūksta Elė, vos tik nutolstame sau­
giu atstumu. - Nuo kada esi geriausia Ėmės drauge?
- Ilga istorija.
Jaučiuosi puikiai: tvirta ir kontroliuojanti situaciją. Viskas
klostosi taip, kaip reikia. Praeidama pro Kento kambarį ranka
paliečiu duris. Atleisk, Robi.
Abi su Ele braunamės pro žmones koridoriuje. Ieškodama
Kento įdėmiai nužvelgiu minią, praeidama kyšteliu galvą į šoni­
nius kambarius, bet jo niekur nematyti. Pradedu nervintis.
Pasigirsta klyksmas ir išsyk nugriaudi juokas. Akimirką man
sustoja širdis, persmelkia mintis: To negali būti, negali būti, tik
ne šį vakarą, tik ne Julija. Bet tada išgirstu Oreną šaukiant:
- Dėl Dievo meilės, užsimauk kelnes, biče!
Mudvi su Ele kaip tik stovime kažkokio kambario tarpduryje.
Elė iškiša galvą į koridorių ir pažvelgia Kento kambario pusėn.
Staiga jos akys pasidaro tokios didelės ir apvalios, kad tampa pa­
naši į animacinio filmuko heroję.
- Hm, Šame? Manau, turėtum tai pamatyti.
Žvilgteliu į koridorių. Link laiptų lekia Robis (ar bent jau m ė­
gina lėkti). Greitai judėti jam sunkoka, nes: a) jis apsuptas žmo­
nių, kurie spokso į jį net išsižioję; b) jis nelabai tvirtai pastovi ant
kojų ir... mūvi vien apatinėmis kelnaitėmis, o kojos apautos New
Balance sportbačiais ir skirtingomis kojinėmis. Na, ir su beis­
bolo kepuraite, žinoma. Kitus drabužius laiko ranka prispaudęs
prie tarpkojo ir ant visų riaumoja: Kokio velnio spoksai, ką?
Jeigu ne tie sportbačiai, man būtų jo pagailę. Bet dabar... Jis
netgi nepasivargino jų nusiauti. Gal buvo per daug užsiėmęs
kurdamas mano liemenėlės puolimo planą? Be to, kai jau be­

359
veik pasiekęs laiptus Robis suvirduliavęs netyčia atsitrenkia į
kažkokią merginą iš antros gimnazijos klasės, užuot pasitraukęs
šalin, jis pripuola prie jos ir stipriai apkabina. Negirdžiu, ką kal­
ba merginai, bet išsivadavusi iš Robio gniaužtų toji patenkinta
kikena, tarsi suprakaitavusio ir nusigėrusio iki žemės graibymo
pusnuogio vyresnio vaikino kabinėjimasis būtų pats nuostabiau­
sias įvykis jos gyvenime.
- Na štai, - sakau Elei. - Tarp mūsų tikrai viskas baigta. Ofi­
cialiai.
Elė keistai pažvelgia į mane.
- Kentas, - ištaria.
Man suvirpa širdis.
-K ą?
- Tai Kentas.
Galvoje vėl pasidaro tuščia. Ji viską žino. Akivaizdu, aš per
daug galvoju apie jį. O gal ir Lindsė priskiedė ko nors po to, kai
užtiko m udu kartu, stovinčius lauke prie valgyklos?
- Aš... mūsų santykiai su Robiu visai nesusiję su...
Elė papurto galvą ir pirštu baksteli man per petį.
- Kentas. Jis tau už nugaros. Ar ne jo ieškojai?
Lengviau atsidustu. Ji nieko nežino. Bet išsyk apima nusivyli­
mas. Ji nežino todėl, kad nėra ko žinoti. Nežino netgi jis. Apsisu­
ku ir akimis imu ieškoti Kento.
- Tenai. - Elė parodo į praviras duris už kokių trijų metrų.
Iš čia, kur mudvi stovime, matyti vos pusmetris ano kamba­
rio. Sprendžiant iš pusę vaizdo užstojančio rašomojo stalo, tai
turėtų būti sandėliukas arba darbo kambarys. Iš kambario ir at­
gal zuja žmonės.

3 60
 - Eime. - Timpteliu Elę, bet ji išsilaisvina iš mano gniaužtų.
- Einu, susirasiu Lindsę.
Akivaizdu, jai atsibodo mano misija, kad ir kokia kilni ji būtų.
Linkteliu, o Elė nuskuodžia link galinio kambario, mosuodama
degtinės buteliu tarsi lazda galvijams varyti - baksnoja visus ap­
linkui, kad pasitrauktų iš kelio.
Kažkas čiumpa man už riešo. Aš krūpteliu.
Atsisuku. Tai Bridžitą Makgvair ir Aleksas Limentas.
- Ei, ar anglų kalbą tau dėsto mokytoja Harbor? - Ir nelauk­
dama atsakymo Bridžitą čiauška toliau: - Gal žinai, ar ji namų
darbų uždavė rašinėlį apie „Makbetą"? Aleksas praleido pam o­
ką, nes ėjo pas gydytoją.
Šįsyk mudvi su Lindsė vis dėlto taip ir nenuėjome valgyti šal­
dyto jogurto (nežinia kas mane vertė pasilikti arčiau mokyklos,
arčiau įvykių epicentro), tad Bridžitą, Ana ir Aleksas visai išga­
ravo man iš galvos. Dabar pamačiusi Alekso veide tą kreivą šyp­
senėlę, panūstu jam užvožti. (Tokia pat šypsenėlė pasirodydavo
ir Robio veide, kai jam dėl išgalvotų priežasčių pavykdavo įti­
kinti kurį nors mokytoją atidėti namų darbus.) Prisimenu Aną,
juodai lyg anglimi apvestas jos akis, apleisto tualeto grindis, at­
stojančias jai valgyklos stalą. Ir Bridžitą nėra tokia jau bloga. Ji -
tikra nuoboda, bet daili, maloni, viena iš tų, kurios laisvalaikiu
padeda sunkiai sergantiems vaikams.
Negaliu to pakęsti. Negaliu leisti jam taip lengvai išlipti sau­
sam iš balos.
Bridžitą vis dar kažką vapalioja apie tai, kad Alekso mama
pamišusi dėl sveikatos.
- Neužuodžiate kiniško maisto kvapo? - nutraukiu ją.

361
 Bridžita suraukia nosį, aiškiai nepatenkinta, kad nesiklausau.
- Kiniško maisto?
Pauostinėju orą.
- Aha. Panašu j... - Pažvelgiu Aleksui tiesiai j akis. - Į jautie­
ną apelsinų padaže.
Šypsenėlė Alekso veide priblėsta, bet jis tik gūžteli pečiais ir
burbteli:
- Aš nieko neužuodžiu.
- O Dieve! - Bridžita delnu prisidengia burną. - Tikiuosi, ne
man iš burnos? Aš tikrai vakar valgiau kinų maisto.
Aš tebežvelgiu Aleksui į akis.
- Kas tau? - piktai paklausiu.
Aleksas sumirkčioja.
-K ą?
Kurį laiką visi trys stovime ir tylime. Mudu su Aleksu nenu-
leidžiame akių vienas nuo kito, o sumišusi Bridžita gręžiojasi tai
į mane, tai į Aleksą ir, regis, tuoj nusisuks sprandą.
Galų gale nusišypsau.
- Na, turiu omeny tavo sveikatą. Dėl ko tau prireikė pas gy­
dytoją?
Aleksas pastebimai atsipalaiduoja.
- Nieko rimta. Mama norėtų, kad pasiskiepyčiau nuo kažko­
kios keistos ligos. Na ir šiaip, kad pasitikrinčiau.
- Hm, supratau. Tikiuosi, tave gerai ištyrė? - Dėbteliu jam į
tarpkojį.
Laimė, Bridžita spokso į Aleksą, kuris akivaizdžiai rausta, ir
nepamato mano žvilgsnio.

362
 - Na taip. Turbūt. - Jis prisimerkia, tarsi tik dabar būtų mane
pastebėjęs.
- Aš irgi ieškojau gydytojo, - ištariu nerūpestingai.
Man gaila Bridžitos, kita vertus, ji nusipelno žinoti, kokį ne­
vykusį pasiteisinimą sugalvojo jos vaikinas. - Žinai, labai sunku
rasti gerą gydytoją, ypač siūlantį dar ir ypatingus pietus tik už
4,99 dolerio. Tokie pasitaiko išties retai.
- Apie ką tu čia? - cypteli Bridžitą. Ji greitai atsisuka į Alek­
są. - Apie ką ji čia kalba?
Alekso žandikaulio raumenys sutrūkčioja. Matau, jis trokšta
mane iškeikti, bet supranta, kad prisidarys bėdos, todėl tik stovi
ir rūsčiai žiūri į mane.
Uždedu Bridžitai ranką ant peties.
- Nepyk, Bridžitą, bet tavo vaikinas - pasileidėlis.
- Apie ką ji čia kalba? - Bridžitos balso tembras pakilo dar
per vieną oktavą.
Nueidama girdžiu, kaip Aleksas ramina ją, neabejotinai api-
berdamas melu, kokį tik sugeba taip greitai išgalvoti. Turėčiau
didžiuotis savo poelgiu - juk Aleksas gavo tai, ko nusipelnė, aš
tik sustačiau viską į savo vietas, bet vos tik apsigręžusi nueinu,
pasijuntu nusivylusi ir išsekusi. Visiškos kontrolės jausmą išstu­
mia nerimas. Mintyse tarsi kompiuterio ekrane peržvelgiu visus
šios dienos įvykius, mėgindama užtikti spragą. Ką pamiršau pa­
daryti ar pasakyti? Galbūt reikėjo prieš vakarėlį užeiti pas Juliją
į namus? Kita vertus, ką būčiau jai sakiusi? Labas. Gal galėtum
pažadėti, kad nepulsi po kokio nors automobilio ratais šį vaka­
rą? Būtų tiesiog puiku. Ir jokių šaunamųjų ginklų. Nes tu žaidi su
mano gyvenimu, supranti?

363
 Muzika groja taip garsiai, kad beveik neįmanoma supras­
ti dainos. Kaip norėčiau paimti Kentą už rankos ir nusitempti
kur nors, kur ramu ir tamsu. Galbūt į tą kambarį apačioje arba į
mišką, arba dar kur nors. Galbūt mudu sėstume į automobilį ir
važiuotume kur akys mato?
- Šame! Šame!
Pakeliu akis - Lindsė. Ji galiniame kambaryje, stovi užsilipu­
si ant sofos ir mojuoja man iškėlusi ranką virš galvų jūros. Elė
stypso šalia, o per kelis žingsnius už jų pamatau Elodę, kažką
šnabždančią į ausį Stivui Dougui.
Dvejoju. Jaučiuosi beviltiškoj padėty. Juokinga - jei pasikal­
bėsiu su Kentu, vis tiek niekas nepasikeis. Kokiais žodžiais nu­
sakyti, kad apsirikau dėl jo, dėl Robio, dėl visų? Kaip paaiškinti
jam, kad pasikeičiau? Ar jis patikės? O galbūt aš nepasikeičiau?
Galbūt pasikeisti neįmanoma?
Kol dvejodama stypčioju tarpduryje, aplink mane visi ap­
rimsta, nuščiūva, veidai suakmenėja. Lindsė susvyruoja ant so­
fos, jos ranka tabaluoja prie šono. Šalia stovinti Elė sužiopčioja
lyg žuvis. Visame kūne jaučiu virpant jaudulį, tarsi zirztų elekt­
ros laidai.
Ir tada pamatau ją, žygiuojančią koridoriumi. Nepaisant vis­
ko, Julija Saiks vykdo savo misiją.
Nusivylimas, beviltiškumas ir jausmas, kad kažką pamiršau
arba nesupratau, akimirksniu virsta įniršiu. Pamačiusi Lindsę,
Julija sustoja ir prasižioja ketindama užgiedoti savo įprastinę
Tu - kalė dainelę. Bet jai nespėjus ištarti žodžio puolu į priekį,
sugriebiu Juliją už rankos ir tempte nusitempiu koridoriumi. Ju­
lija taip nustebo, kad nė nesipriešina.

364
 Nusitempiu ją iki artimiausio vonios kambario.
- Lauk! - išvarau dvi merginas, besistaipančias priešais vei­
drodį.
Tada užtrenkiu duris ir užrakinu. Kai atsisuku į Juliją, ji dėb­
so į mane taip, tarsi aš būčiau išprotėjusi.
- Ką tu darai?
- Tai vakarėlis, - atsako ji tyliu, bet tvirtu balsu. Tikriausiai
ne taip suprato mano klausimą. Kai ji nesielgia kaip pamišusi ir
nevadina manęs kale, jos balsas gražus, melodingas, kaip ir Elo­
dės. - Juk aš irgi turiu teisę būti čia, kaip ir visi kiti.
- Ne. - Papurtau galvą, pirštais spausdama smilkinius, kad
tik nustotų tvinksėti. - Ką iš tikrųjų veiki? Kodėl čionai atėjai?
Julijos žvilgsnis nukrypsta į durų rankeną. Pasislenku arčiau
ir atsišlieju į duris. Jaučiu į nugarą įsirėmusią rankeną. Jeigu Ju­
lija norės išeiti, pirmiau turės nustumti mane.
Matyt, ji nenori rizikuoti galynėdamasi, nes giliai atsidūsta.
- Atėjau, kad kai ką jums pasakyčiau. Tau, Lindsei, Elodei ir
Elei.
- Tikrai? Na, ir ką gi ketinai mums pasakyti?
- Tu - kalė, - ištaria ji tyliai.
- Aš - kalė, - sykiu su ja ištariu aš.
Julijos žodžiai nuskambėjo visai ne kaip kaltinimas, o veikiau
kaip apgailestavimas. Ji nustebusi pažvelgia į mane.
- Paklausyk, Julija... - Ranka perbraukiu sau per plaukus. -
Žinau, mes ne visada elgėmės su tavim maloniai. Ir dėl to labai
apgailestauju, tikrai. - Mėginu atspėti, ką Julija galvoja, bet jos
žvilgsnis prigesęs, tarsi kas būtų paspaudęs jungiklį. Ji tik stovi
ir spokso į mane tarytum bejausmė. Imu berti žodžius: - Bet,

365
suprask, mes tikrai nenorėjom tavęs įskaudinti. Man... mums nė
nedingtelėjo tokia mintis. Na, kartais taip jau atsitinka. Ir iš m a­
nęs visi anksčiau nuolat šaipydavosi. - Tas jos žvilgsnis mane
nervina. Apsilaižau lūpas. - Šaipydavosi nuolat. Bet nemanau,
kad žmonės yra pikti ar labai blogi. Tiesiog manau, kad... m a­
nau, kad... - Mėginu rasti tinkamus žodžius. Galvoje vienas pas­
kui kitą išnyra prisiminimai: dainuojantys balsai, kai einu kori­
doriumi; ledų kvapas Lindsei iš burnos tą dieną, kai pro langą
išmėtėme Betės tamponus; jojimas arkliu tarp migloje skendin­
čių medžių. - Manau, žmonės tiesiog nieko negalvoja. Jie nesu­
vokia. Mes... aš nesuvokiau.
Jaučiuosi patenkinta savimi - man vis dėlto pavyko tai išsa­
kyti. Bet Julija nė nekrusteli, nenusišypso, nesupyksta. Ji stovi
rami, tarytum būtų nukalta iš akmens.
Galų gale jos kūnu perbėga drebuliukas, tarsi viduje būtų įvy­
kęs žemės drebėjimas. Pagaliau ji atidžiau pažvelgia į mane.
- Tu ne visada elgeisi su manim taip maloniai, - ištaria dus­
liu balsu.
Man pasidaro silpna. Negi ji neišgirdo nė žodelio iš to, ką pa­
sakiau?
- Aš... Na, taip. Aš labai apgailestauju.
Jos akių vokai suvirpa.
- Septintoje klasėje judvi su Lindse po fizinio lavinimo pa­
mokos pavogėt iš persirengimo kambario visus mano drabužius
ir aš turėjau visą dieną vaikščioti vilkėdama prakaituotu trenin­
gu. O jūs pram inėt mane smirdale Saiks.
- Aš... aš atsiprašau. Aš neprisimenu.

366
 Julija piktai dėbso, rodos, per mane kiaurai žvelgia į tuštumą,
esančią man už nugaros.
- Žinoma, tai buvo prieš apšaukiant mane psichopate. - Jos
balse nebeliko melodijos. Jis vėl monotoniškas. Staiga ji iškelia
ranką ir smarkiai mosteli ore, lyg smeigtų peiliu, sykiu šaižiai
suklykdama. Man net oda pašiurpsta. Tą akimirką pagalvoju:
galbūt ji iš tikrųjų pamišusi? - Tikrai juokinga. Žudikė psichopa­
te, kas ji, kas ji? Lengvai įsimenanti dainelė.
- Žinai, ir iš manęs žmonės kvailai šaipydavosi. Kai eidavau
pro šalį, dainuodavo: Atspėkit, kas yra keistai balta su raudonais
taškeliais? Tai ju k Sarnė Kingston! - Tikėjausi prajuokinti ją,
maniau, bent krustelės ar kaip kitaip sureaguos, bet ji ir toliau
spokso į mane tuščiu žvilgsniu, abejingu veidu.
- Aš jos niekada nedainavau, - atsako pagaliau. O tada, tarsi
būtų užsimojusi išvardyti visas mūsų kiaulystes, priduria: - Jūs
nufotografavot mane, kai prausiausi po dušu.
- Tai Lindsė, - ištariu automatiškai, jausdam asi vis ne­
smagiau.
Jeigu ji bent supyktų, būtų vis šis tas. Bet Julija manęs, regis,
nemato, tik kalba, tarsi skaitytų milijoną kartų matytą sąrašą.
- Jūs iškabinėjote tas nuotraukas visoje mokykloje. Jas matė
ir mokytojai.
- Mes nukabinom... Po kokios valandos.
Man pasidaro gėda. Argi tai, jog nukabinome, gali atitaisyti
mūsų padarytą skriaudą?
- Jūs įsilaužėt į mano Yahoo elektroninio pašto dėžutę. Jūs
paviešinot mano... mano asmeninius laiškus.

367
 - Tikrai ne mes, - patikinu jausdama palengvėjimą, kad tai
(bent jau tai) - ne mūsų darbas.
Iki šiol nežinau, kas įsilaužė į Julijos pašto dėžutę ir išplati­
no jos ir kažkokio vaikino, vardu Keliaslskausmal 18, laiškus; be
abejonės, jiedu susipažino internete. Tai buvo dešimtys ilgiausių
laiškų, pilnų skambių frazių apie tai, kaip užknisa vidurinė m o­
kykla ir kokie bjaurūs visi žmonės. Įsilaužėlis išsiuntinėjo tuos
laiškus beveik visiems mokiniams, pavadinęs tai Susišaudymai
Amerikos mokyklose: būsimieji organizatoriai. Mane net šiurpas
nupurto pagalvojus, kaip lengva apsirikti vertinant žmones: pa­
matai tik dalelę, ir klaidingai manai, kad tai - visuma; gali pa­
matyti priežastis, o galvoji, kad tai - pasekmės, arba atvirkščiai.
Nors per pastarąsias šešias dienas Kento namuose esu jau penk­
tą kartą, pasijuntu visiškai sutrikusi. Mane iš vėžių muša ryškios
šviesos vonios kambaryje, abejingas Julijos veidas ir pro duris
besiveržiantis vakarėlio šurmulys.
O Julija kalba toliau, tarsi manęs negirdėtų.
- Jūs paskleidėt gandus, kad praradau nekaltybę mainais už
cigarečių pakelį.
Elė. Tai Elės darbas. Bet negaliu išduoti. O ir beprasmiška.
Kaltos esame visos. Kaltas kiekvienas, kuris perpasakojo šią is­
toriją kitiems, o Julijai einant pro šalį pašnibždomis ištardavo:
Kekšė ir sausai atsikosėdavo pamėgdžiodamas rūkalius.
- Aš juk apskritai nerūkau! - sako Julija ir nusišypso, tarsi
tai būtų labai juokinga. Tarsi tai, o ir visas jos gyvenimas, tebūtų
smagi išdaiga.
- Julija...
- Mano sesuo išgirdo tuos gandus ir paskundė tėvams. Aš... -

368
Pagaliau ji neišlaiko ir sugniaužusi kumščius prispaudžia juos
prie šlaunų. - Aš netgi nė karto nesibučiavau. - Tai nuskamba it
piktas kuždesys, tarsi išpažintis, kupina įtampos, liūdesio ir ap­
gailestavimo, ir staiga manyje slypėjęs juodas pyktis pratrūksta
tarytum pūlinys.
- Aš žinau, supranti? Žinau, kad prikrėtėme daug niekšy­
bių. Žinau, buvome bjaurios ir todėl viskas susiklostė blogai,
ir kad... - Nutylu, nes žodžiai stringa gerklėje. Jaučiu, tuoj pra­
virksiu. Pajuntu pyktį, jis tarsi milžiniškas debesis užtemdo visa
aplinkui, palikdamas tik nedidelį deginantį nusivylimo taškelį:
man niekaip nepavyksta priversti jos suprasti, kad stengiuosi iš­
taisyti klaidas. Atrodo, taip ir matau, kaip mūsų abiejų, Julijos ir
mano, gyvybės apsivyniojusios viena aplink kitą sukdamosi pra­
dingsta kanalizacijos vamzdyje. - Norėjau pasakyti... norėčiau,
kad mudvi susitaikytume. Aš mėginu atsiprašyti tavęs. Viskas...
nuo šiol viskas bus kitaip.
Julija tvirtai suspaudžia lūpas ir tylėdama žiūri į mane, jos
veidas išbalęs. Prispaudžiu rankas prie šonų, kad tik negriebčiau
jos už pečių ir nepakratyčiau.
- Tai yra... - Kalbu nieko negalvodama, bet kaip kabindamasi
už žodžių ir minčių, prasiskverbiančių pro mano pyktį, tenoriu,
kad jie pasiektų Juliją. - Juk šiandien gavai rožių, tiesa? Didžiulę
puokštę, taip?
Julija net sudreba, jos akys sužimba, bet ne iš dėkingumo, o
iš pykčio.
- Žinojau, taip ir žinojau, kad tai jūsų darbas. - Julijos balse
girdėti įniršis ir skausmas. Lošteliu atgal, tarsi ji būtų man tren­
kusi. - Kas tai? Dar vienas jūsų juokelis?

369
 Julijos reakcija tokia netikėta, jog užtrunku keletą akimirkų,
kol sugalvoju, ką atsakyti.
- Ką? Ne! Tai buvo...
- Vargšelė psichopate. - Julija prisimerkia ir kone sušnypš­
čia: - Jokių draugų. Jokių rožių. Pasityčiokim iš jos dar kartą.
- Aš nenorėjau iš tavęs pasityčioti. - Nesuprantu, kas atsitiko,
kodėl viskas susiklostė taip blogai. - Tai turėjo būti gražu.
Nė nežinau, ar Julija girdi, ką jai sakau. Ji pasilenkia prie
manęs.
- Na, tai koks buvo planas? Kaip ketinote panaudoti tą slapto
gerbėjo nesąmonę? Papirkti vieną iš savo draugelių, kad suvai­
dintų, neva aš jam patinku? Būtumėt paprašiusios, kad pakviestų
mane j pasimatymą? Galbūt netgi į mokyklos baigimo vakarėlį?
Ir kas tada? Tą vakarą, kai turėtum e susitikti, jis paprasčiausiai
nepasirodytų? Ak, kaip velniškai juokinga būtų, jeigu imčiau
jaudintis, kraustytis iš proto, apsiverkčiau arba visai palūžčiau
pamačiusi jį mokyklos koridoriuje. - Julija šokteli atgal. - Man
labai gaila, bet turiu jus nuvilti. Jūs kartojatės. Tai - ne naujie­
na, tai jau buvo. Aštuntoje klasėje - pavasarinis romanas su A n­
drium Robertsu.
Julija pasvyra į priekį, tarsi ši kalba būtų ją išsekinusi. Jos
akyse staiga nebematyti nei pykčio, nei deginančios ugnies. Jos
veidas vėl bejausmis, kumščiai nebesugniaužti.
- O galbūt nebuvo jokio plano? - vėl prabyla ji, šįkart tyliai,
beveik švelniai. - Galbūt nebuvo jokio tikslo? Galbūt tiesiog no­
rėjot man priminti, kad aš nieko neturiu, nei draugų, nei slaptų
gerbėjų. Galbūt kitąmet, bet tikriausiai niekada, taip? - Ji vėl nu­
sišypso man, ir tai daug blogiau nei pyktis.

370
 Jaučiuosi tokia nusivylusi ir sumišusi, kad vos sulaikau ašaras.
- Prisiekiu, Julija, ne tai norėjau pasakyti. Aš tik... tik pam a­
niau, kad tau bus malonu gauti rožių. Maniau, pasijusi geriau.
- Pasijusiu geriau? - Julija ištaria taip, lyg tokius žodžius gir­
dėtų pirm ą kartą.
Dabar jos žvilgsnis svajingas, klajoja nežinia kur. Neliko nė
ženklo pykčio ar susijaudinimo. Ji netgi atrodo rami. Žiūrėdama
į ją iš taip arti nustembu - ji labai graži: panaši j modelį, veido
oda vaiduokliškai blyški, didžiulės žydros akys - dangaus brėkš­
tant aušrai spalvos.
- Tu manęs nepažįsti, - pusbalsiu sušnabžda ji. - Ir niekada ne­
pažinojai. Ir negali manęs pakeisti. Niekas negali pakeisti manęs.
Prisimenu, ką vos prieš dvi dienas pasakiau Kentui: Nema­
nau, kad mane būtų galima pakeisti. Dabar žinau, kad klydau.
Pakeisti galima visus. Juk turi būti koks nors būdas, ir tai vienin­
telis svarbus dalykas. Mėginu sugalvoti, kaip tai pasakyti Julijai,
kaip įtikinti ją, bet Julija ramiai ir grakščiai uždeda ranką man
ant alkūnės ir švelniai, bet tvirtai nustumia mane į šoną. Jaučiu,
tuoj žengsiu žingsnį į šalį ir leisiu Julijai pasiekti durų rankeną.
Gerklę man smaugia ašaros, vis dar karštligiškai ieškau tinkamų
žodžių. Tuo metu Julijos veidas darosi vis blyškesnis, regis, tuoj
įkais iki baltumo kaip liepsnos liežuvėlio viršūnė. Mintyse jau
matau, kaip Julija pamažu gęsta, o jos gyvenimas sumirga man
prieš akis tarsi išjungiamo televizoriaus ekranas.
Julija ranka atsiremia į duris, bet stabteli ir įsistebeilija prie­
šais save.
- Žinai, kadaise mudvi su Lindsė buvom draugės, - prabyla
tuo siaubingai ramiu balsu ir taip, tarsi stovėtų už šimto mylių. -

37 i
Vaikystėje viską darydavom drauge. Aš tebeturiu jos dovanotą
draugystės grandinėlę su pakabuku - širdies pusele. Kai suglau-
di tas puseles, matyti užrašas Geriausios draugės amžinai.
Norėčiau paklausti, kas atsitiko, kodėl jos tapo priešėmis, bet
žodžiai kažkur įstrigo, nes ašaros gniaužia gerklę. Be to, nenoriu
jos pertraukti. Tol, kol Julija kalbasi čia su manim, ji yra saugi.
- Tai įvyko prieš pat jos tėvų skyrybas. - Julija žvilgteli mano
pusėn, bet jos žvilgsnis nuslysta šonu, neužkliudydamas mano
veido. - Ji būdavo tokia liūdna. Eidavau nakvoti pas ją į namus.
Jos tėvai pykdavosi taip smarkiai, kad mudvi pasislėpdavom po
lova ir dar visas skyles užkamšydavom pagalvėmis, kad tik ne-
girdėtume riksmo. Ji sakydavo, neva statom fortą. Lindsė visada
taip elgdavosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera. Ta­
čiau kai manydavo, kad aš jau miegu, pravirkdavo ir verkdavo il­
gai. Ji ėmė sapnuoti košmarus. Tikrai baisius. Prabusdavo vidury
nakties klykdama.
Julija nusišypso ir vėl įsispokso į duris. Gaila, kad negaliu įsi­
skverbti į jos prisiminimus, pamatyti to, ką mato ji, ir ištaisyti
tai, kas buvo sugadinta.
- Žinai, ji net ėmė vėl šlapintis į lovą. Vien dėl to, kad jos
mama ir tėtis taip smarkiai pykdavosi. Ji jautėsi paniekinta, ir
tai suprantama. Liepė man prisiekti, kad saugosiu paslaptį, sakė,
jeigu išplepėsiu, ji niekada daugiau su manim nesikalbės. Kar­
tais pabudusios ryte pamatydavome, kad pagalvės, ant kurių
miegodavome savo forte, šlapios. Aš apsimesdavau, kad nieko
nepastebiu. Vieną rytą nuėjau į vonios kambarį išsivalyti dan­
tų. Radau Lindsę sėdinčią tenai ir šveičiančią pagalvę; ji naudojo
tiek chlorkalkių, kad man tuoj ėmė graužti akis. O ji jau švei­

372
tė tą pagalvę kokį pusvalandį. Pagalvė buvo sugadinta, nusėta
baltomis dėmėmis, o Lindsės pirštai - raudoni, oda nusilupusi.
Chlorkalkės nudegino jai pirštus, bet man atrodė, kad ji to nė
nepastebėjo. Ji tik norėjo, kad pagalvė būtų švari.
Užsimerkiu ir jaučiu, kaip po kojomis siūbuoja grindys. Pri­
simenu, kaip kavinės Pas Rozalitą tualete pamačiau Lindsę klū­
pančią, o klozete plūduriuojančius maisto gabalėlius. Jos veide
buvo matyti ir gėda, ir pyktis, ir iššūkis.
- Kartą jos tėvai pykosi taip smarkiai, kad mes net pabėgom
iš jos namų. Abi tada buvom gal septynerių ar aštuonerių. Iki pat
mano namų ėjom pėstute. Buvo kovas, lauke šaltoka. Sutarėm,
kad Lindsę paslėpsiu savo kambaryje. Niekam neišduosiu, kur
ji dingo, nešiu jai maisto ir saugosiu ją. Ji labai mėgo guminius
meškiukus ir batonėlius Snickers. Mėgo šokoladą ir saldainius.
Tiesą pasakius, ji mėgo viską, kas saldu.
Nevalingai išleidžiu keistą tylų garsą. Nežinau, ar klausytis
toliau. Mane apima jausmas, kad viskas slypi kaip tik čia: šiame
vonios kambaryje, šioje istorijoje. Čia slypi visos šaknys ir pum ­
purai, pradžia ir pabaiga.
Bet Julija kalba toliau - ramiai, monotoniškai, tarsi niekur
neskubėtų, tarsi mums priklausytų visas pasaulio laikas.
- Žinoma, mums neišdegė. Užlipom laiptais į mano miega­
mąjį, bet mus išgirdo mano mama, nes abi susiginčijome, kuri
miegos žemoje lovelėje su ratukais, o kuri - didelėje lovoje.
Mama baisiausiai išsigando. Sužinojusi, kad tokį kelią įveikėme
pėsčiomis, ji ėmė šaukti, barėsi, kad mus galėjo kas nors pa­
grobti arba nužudyti, ar dar ką padaryti. Atsimenu, man pasi­
darė gėda. - Julija pakelia rankas ir pažvelgia sau į delnus. - Bet

373
tai dar nieko. Kai mano mama pasakė, kad Lindsei teks grįžti
namo, toji tiesiog pamišo. Dar niekad nebuvau girdėjusi jos taip
staugiant.
Julija nutyla ir ilgokai neprataria žodžio. Dingteli, kad tu r­
būt jau viską papasakojo. Man galvoje įkyriai zirzia jos pasakyti
žodžiai, jie sukasi ratu ir pagaliau susidėlioja tarsi trūkstamos
raidės tuščiuose kryžiažodžio langeliuose. Ji visada taip elgda­
vosi, na, stengdavosi bet kur įžvelgti ką nors gera... O ji jau šveitė
tą pagalvę kokį pusvalandį... Lindsės pirštai - raudoni, oda nu­
silupusi... Jaučiu, netrukus man kažkas paaiškės, tik nesu tikra,
ar noriu tai žinoti. Vonios kambarys kažin koks mažas ir tvan­
kus. Krūtinę slegia nepakeliama našta. Man norisi ištrūkti iš čia,
prasibrauti pro Juliją ir nerti į vakarėlio šurmulį, išgerti alaus ir
pamiršti Juliją, pamiršti viską. Bet stoviu tarsi prikaustyta. Aš
negaliu pajudėti. Vis regiu, kaip sapne man prieš akis atsiveria
begalinė tamsuma. Aš nenoriu grįžti į tamsą.
- Pagalvojus atrodo netgi juokinga, - vėl prabyla Julija. -
Mes su Lindse viską darydavome kartu. Mes netgi kartu tapome
skautėmis. Tai jos idėja. Manęs visai nedom ino sausainių daliji­
mas, stovyklos laužai ir panašūs dalykai. Penktoje klasėje, moks­
lo m etų pradžioje, išvykome į iškylą. Be abejo, abi miegojome
vienoje palapinėje.
Žiūriu į Julijos rankas. Jos truputį virpa - vos vos, beveik ne­
pastebimai, tarsi būtų kolibrio sparneliai. Akies krašteliu Julija
pastebi, kur žvelgiu. Grakščiai, bet ryžtingai nuleidžia rankas ir
priglaudžia prie šlaunų.
- Atsimeni pravardę, kurią man buvo sugalvoję penktoje kla­
sėje? Pravardę, kurią sugalvojo Lindsė? Geltonoji karštligė. - Juli­

374
ja papurto galvą. - Mane šitaip vadindavo taip dažnai, kad aš net
sapnuodavau tą pravardę. Kartais netgi pamiršdavau savo tikrąjį
vardą. - Julija pažvelgia į mane. Jos veidas tiesiog spinduliuoja,
beveik švyti, atrodo nuostabiai. - Juokingiausia, jog tai - visai ne
aš. Tai Lindsė prišlapino į miegmaišį. Ryte visa palapinė smirdė­
jo. Kai atėjo mokytoja Bridžes ir paklausė, kas atsitiko, Lindsė
bedė į mane pirštu ir sušuko: Tai ji padarė! Niekada nepamiršiu
Lindsės veido, kai ji šaukė: Tai ji padarė! Atrodė išsigandusi, tar­
si aš būčiau laukinis šuo ir ketinčiau jai įkąsti.
Prisispaudžiu prie durų laiminga, kad yra į ką atsiremti. Vis­
kas dabar aišku, be jokios abejonės. Štai kodėl Lindsė taip niršta,
štai kodėl ji visad laikydavo iškėlusi sukryžiuotus pirštus, neva
kad apsisaugotų nuo Julijos Saiks. Ji jaučia jai ne neapykantą. Ji
bijo jos. Julija Saiks - pačių seniausių ir turbūt pačių baisiausių
Lindsės paslapčių saugotoja.
Kaip viskas absurdiška, valdoma vien sutapimų ir atsitikti­
numų. Vienas žmogus staiga pakyla į viršų, kitas - palaipsniui
krinta žemyn: atsitiktinai, beprasmiškai. Taip paprasta, tarsi tin­
kamoje arba netinkamoje vietoje atsirastum priklausomai nuo
to, kaip į tai pažvelgsi. Taip paprasta, kaip vieną dieną trokšti
atsigerti dietinės Pepsi prie baseino, o kitą dieną būti nuneštam
potvynio; taip paprasta, kaip nepasakyti ne.
- Kodėl nieko nesakei? - klausiu, nors atsakymą žinau pati.
Mano balsas prikimęs, nes stengiuosi sutramdyti ašaras.
Julija gūžteli pečiais.
- Ji buvo mano geriausia draugė, supranti? Tais laikais ji bū­
davo tokia liūdna. - Julija išleidžia kažkokį garsą, lyg nusijuokia,
lyg suinkščia. - Be to, - priduria tyliau, - maniau, tai praeis.

375
 - Julija... - prabylu aš.
Ji kresteli pečiais, tarsi nusimestų naštą - mūsų pokalbio,
savo praeities.
- Dabar tai nebesvarbu, - greitai ištaria ji, tada atrakina duris
ir išsmunka lauk.
- Julija!
Už durų pilna žmonių. Kai išeinu, m ane stumteli dvi ant­
raklasės gimnazistės, besipešančios, kuri pirm a eis į tualetą.
Jos girtos ir šaukia:
- Aš pirma!
- Ne, aš pirma!
- Tu ką tik atėjai!
Keletas žmonių perveria mane piktais žvilgsniais.
Nustumdama visus j šalį, į priekį prasibrauna Bridžitą
Makgvair. Jos veidas raudonas, išmuštas dėmėm, skruostais teka
ašarų upeliai. Pamačiusi mane, ji kūkčiodama ištaria:
- Tu... - Ji nutyla, staigiai aplenkia abi antraklases gim nazis­
tes ir užsirakina vonios kambaryje.
- Ne... Ir vėl! - sušunka kažkas.
- Aš tuoj apsidarysiu, - sudejuoja viena iš gimnazisčių, su­
kryžiuoja kojas ir ima striksėti vietoje.
Bridžitai iš paskos atskuba Aleksas Limentas. Jis prasibrauna
iki vonios kambario durų ir ima belstis, prašo Bridžitos išeiti.
O aš dar nė nepajudėjau iš vietos. Stoviu prispausta prie sienos,
užspeista į kampą, netekusi žado, kad viskas susiklostė taip ne­
gerai. Prisimenu, ką kartą girdėjau pasakojant apie skendimą:
kai įkrenti į šaltą vandenį, skęsti pradedi ne iškart, bet šaltis tave
suklaidina ir imi manyti, jog dugnas - viršuje, o paviršius apa­

376
čioje. Tu imi plaukti, plauki, plauki, plauki iš visų jėgų, bet ne į
tą pusę, o vis žemyn, link dugno, kol galų gale paskęsti. Taip aš
jaučiuosi dabar - tarsi viskas būtų apvirtę aukštyn kojomis.
- Tavo elgesys tiesiog nepakenčiamas.
Staiga suprantu, kad Aleksas kalba su manim. Jis spokso pa­
niekinamai patempęs lūpą, rodydamas dantis.
- Žinai, kas tu? - Jis atsiremia delnais į sieną man virš gal­
vos, užtverdamas kelią. Matau prakaito lašelius jam ant kaktos,
jaučiu iš burnos sklindant alaus ir žolės kvapą. - Tu, Samanta
Kingston, esi kalė.
Šie žodžiai supurto mane ir pažadina iš stingulio. Man būti­
na susikaupti. Julija yra kažkur miške, šaltyje. Ji tikriausiai eina
link kelio. Aš vis dar galiu ją pasivyti, pasikalbėti ir priversti ją
suprasti.
Delnais įsiremiu Aleksui į krūtinę ir stumteliu jį. Jis susvy­
ruoja ir lošteli atgal.
- Patikėk, - sakau, - girdžiu jau ne pirm ą kartą.
Prasibraunu pro žmones koridoriuje ir laiptais nulekiu že­
myn. Pusiaukelėje išgirstu kažką mane šaukiant vardu. Staigiai
sustoju. Už manęs žemyn lipantys žmonės keiksnodami mane
atsitrenkia vienas į kitą tarsi domino kauliukai.
- Jėzau, kas dar? - Apsisuku ir pamatau Kentą.
Jis užšoka ant turėklo ir nučiuožia žemyn, pakeliui vos nenu-
mušdamas Hanos Gordon.
- Vis dėlto atėjai.
Kentas nušoka nuo turėklo per du laiptelius aukščiau manęs.
Jis kiek uždusęs, akys tiesiog švyti iš laimės. Ant kaktos užkritę
plaukai, apšviesti visur prikabinėtų kalėdinių lempučių, atrodo

377
šokolado ir karamelės spalvų. Aš vos susivaldau neatkišusi ran­
kos ir nenubraukusi plaukų jam nuo kaktos.
- Juk sakiau, kad ateisiu, argi ne? - Jaučiu po širdim stiprėjant
buką skausmą. Visą vakarą, apskritai visą šią dieną, aš svajojau
stovėti šalia jo, o dabar štai neturiu laiko. - Klausyk, Kentai...
- Na, kai pamačiau Lindsę ir visas kitas, pamaniau, turbūt ir
tu čia. Nes jūs dažniausiai visur vaikštot kartu, ar ne? Paskui ieš­
kojau tavęs... - Kentas išraudęs nutyla. - Na, tai yra aš ne visai
ieškojau, bet greičiau dairiausi, vaikščiojau ir bendravau su vi­
sais. Na, taip ir turėtų elgtis vakarėlio šeimininkas. Bendrauti su
visais. Tad vis užmesdavau akį...
- Kentai!
Mano balsas nuskamba griežtai ir piktai. Sekundėlę užsimer­
kiu ir įsivaizduoju, kaip jausčiausi gulėdama šalia jo visiškoje
tamsoje, įsivaizduoju jo pirštus liečiant man ranką. Bet staiga
dingteli: tai tiesiog neįmanoma, aš ir jis - tai neįmanoma. Kai
atsimerkiu, Kentas vis dar stovi ten pat ir laukia, kiek suraukęs
kaktą. Jis atrodo toks mielas ir paprastas. Vaikinas, kuris nusi­
pelno merginos, dėvinčios kašmyro megztukus, puikiai spren­
džiančios kryžiažodžius arba grojančios smuiku, arba dirbančios
savanore nemokamoje valgykloje. Mielos, paprastos ir nuošir­
džios merginos. Skausmas dar sustiprėja, tarsi kas būtų įstrigęs
manyje ir draskytų vidurius. Aš ne ta, kurios jam reikia. Net jei­
gu tą pačią dieną tektų išgyventi begalybę kartų, aš niekada ne­
būsiu jam tinkama mergina.
- Atleisk, - išspaudžiu per prievartą. - Aš... dabar negaliu su
tavimi kalbėti.

378
 - Bet... - Kentas sutrikęs paslepia rankas m arškinių ranko­
vėse.
- Atleisk. - Vos neištariau: Taip bus geriau, bet dingteli, kad
nėra prasmės to sakyti. Nueinu nė neatsisukdama, nors ir jaučiu,
kad jis seka mane akimis.
Lauke apsivelku džemperį ir iki pat smakro užsisegu už­
trauktuką. Lietus teka už kaklo, aptemptos kelnės iškart sušlam­
pa. Šį vakarą bent jau apsiaviau batus be kulniukų. Patraukiu
keliuku. Jis apledijęs, tad prisilaikau už sustatytų automobilių.
Nuo šalčio ima gelti gerklę. Keista, bet kaip tik tuo m etu į gal­
vą šauna pati kvailiausia mintis: Man reikėtų dažniau pabėgioti.
Mintis apie tai vos neišmuša manęs iš vėžių, norisi ir juoktis,
ir verkti. Bet tuoj prisim enu Juliją, susirietusią prie 9-ojo greit­
kelio, stebinčią pro šalį lekiančius automobilius ir laukiančią
Lindsės, tad einu toliau.
Po kurio laiko vakarėlio garsai išsisklaido ore, viską apgaubia
tyla. Girdėti tik lietaus ošimas, tarsi tūkstančiai smulkių stiklo
šukių kristų ant kelio, ir mano žingsnių aidas. Aplink tamsu
nors į akį durk. Sulėtinu žingsnį, apgraibomis einu nuo vieno
automobilio prie kito. Pirštais jaučiu metalą, tokį šaltą, kad net
nudegina. Kai prieinu tanką, grėsmingai iškilusį virš kitų au­
tomobilių, pasirausiu rankinėje ir pirštais užčiuopiu metali­
nę akmenukais apklijuotą raktinės grandinėlę su užrašu Bloga
mergaitė. Tai Lindsės automobilio rakteliai. Garsiai išpučiu orą.
Bent vienas teigiamas dalykas šįvakar: be raktelių Lindsė nie­
kaip neišvažiuos. Šį vakarą jos automobilis nepajudės iš čia, kad
ir kaip ilgai Julija lauktų. Vis dėlto užrakinu dureles ir įjungiu
signalizaciją.

379
 Galiausiai automobilių eilė baigiasi. Slenku į priekį vėžlio
žingsniu keikdama save, kad nepasiėmiau prožektoriaus, keik­
dama vasario 12-ąją, keikdama Juliją Saiks. Dabar suprantu, kad
siųsti jai rožes buvo tikrai kvaila mintis, netgi įžeidimas. Galvo­
ju apie Juliją ir Lindsę, kai prieš daugelį metų Lindsė, išsigan­
dusi ir pažeminta, palapinėje pirštu bedė į Juliją. Tada viskas ir
prasidėjo. O Julija šitiek m etų saugojo Lindsės paslaptį. Maniau,
tai praeis.
Lietus pliaupia kaip iš kibiro. Kuo ilgiau galvoju, tuo labiau
nirštu. Tai - mano gyvenimas: visa ta didžiulė, pakrika įvykių ir
galimybių maišalynė - pirm i ir paskutiniai bučiniai, universite­
tas, namai ir santuoka, barniai ir atsiprašinėjimai, o laimė suve­
dama į vieną tašką, į dalelę sekundės, ir galutinai sunaikinama
dėl to vienintelio, to paskutinio Julijos poelgio: jos keršto mums,
jos keršto man. Kuo labiau tolstu nuo šurmuliuojančių Kento
namų, tuo labiau esu tikra: Ne, to negali būti. Nesvarbu, ką esame
jai padarę, to negali būti.
Staiga keliukas praplatėja ir pam atau 9-ąjį greitkelį, blizgan­
tį tarsi upė, tarsi skystą sidabrą, tviskantį šviesoje. Nė nepaste­
bėjau, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu ir žiopčioju
atgaudama kvapą, džiaugdamasi šviesomis. Nusišluostau nuo
akių lietaus lašus ir pasuku į kairę. Ieškodama Julijos atidžiai
apžiūriu miško pakraštį. Manyje vis dar rusena mažytė viltis,
kad pasikalbėjusi su manim Julija pasijuto geriau. Galbūt ji vis
dėlto grįžo namo, galbūt tas pokalbis vis tik buvo naudingas.
Kita vertus, prisim enu tylų, bespalvį jos balsą ir suprantu: vo­
nios kambaryje ji kalbėjosi visai ne su manim. Jos mintys kla­

380
jojo kažkur toli, tarsi Julija būtų įkalinta kažin kokiame rūke,
galbūt prisiminimuose, galbūt tarp visų dalykų, kurie būtų ga­
lėję susiklostyti kitaip. Man už nugaros suriaumoja automobilis,
ir aš net pašoku. Paslystu ir sukniumbu ant apledijusio kelio,
delnais atsiremdama į asfaltą. Pro šalį pralekia automobilis, jam
iš paskos - dar vienas. Varikliai riaumoja garsiai it griaustinis.
Išgirstu šaižų pypsėjimą, iki manęs atrieda garsų bangos, jos vis
garsėja. Pakeliu akis ir pamatau priekinių žibintų šviesas, grės­
mingai artėjančias prie manęs. Pamėginu pajudėti, bet negaliu.
Bandau šaukti, bet negaliu. Sustingstu. Didelės tarsi mėnuliai
žibintų šviesos iš lėto slenka tiesiai į mane. Paskutinę akimirką
automobilis sukteli į šoną ir pralekia taip arti manęs, kad pajun­
tu nuo variklio sklindančią šilumą, užuodžiu išmetamųjų dujų
smarvę ir išgirstu per radiją garsiai grojančios dainos žodžius:
Tegu viskas dega, liepsnoja ir išnyksta. Paskui automobilis pra­
dingsta, vis dar pypsėdamas išnyksta naktyje, muzika bumbsi vis
tyliau, kol lieka tik ritmas.
Į asfaltą nusibrozdinau delnus. Širdis krūtinėje daužosi taip
greitai, kad, neabejoju, tuoj iššoks lauk. Visa drebėdama pamažu
atsistoju. Kita kelio puse lėtai praslenka dar vienas automobilis.
Nuo ratų į visas puses tyška vanduo.
Ir tada priekyje, už kokių penkiolikos metrų, pamatau iš miš­
ko išnyrantį susigūžusį baltą siluetą, kuris staiga išsitiesia tarsi
laiba, blyški gėlė. Julija. Atsargiai, kad nepaslysčiau ant juoduo­
jančio ledo dėmių, iš lėto einu link jos. Ji stovi nejudėdama, tarsi
nejaustų krintančio lietaus. Paskui ištiesia rankas į šonus, tary­
tum ruoštųsi šokti nuo aukšto tramplino. Stovėdama tokia poza

381
atrodo bauginamai graži. Prisimenu, kai vaikystėje per Kalėdas
ir Velykas nueidavome į bažnyčią, aš vis bijodavau pažvelgti j
sakyklą, kur stovėdavo medinė Jėzaus, prikalto prie kryžiaus,
statula.
- Julija!
Ji nė nekrusteli. Gal negirdi manęs, o gal nekreipia dėmesio.
Mus skiria penki metrai, trys metrai... Man už nugaros pasi­
girsta tylus dundesys. Atsisuku ir pamatau tamsoje grėsmingai
artėjantį didžiulį sunkvežimį. Ir vėl galvoje šmėsteli visiškai ne­
reikšminga mintis: Iš jo tikrai reikėtų atimti teises, nes lekia kaip
išprotėjęs. Vėl atsigręžusi į Juliją matau ją, visą įsitempusią, ran­
kas prispaudusią prie šlaunų, artėjančią prie kelio. Ji m an kaž­
ką primena, bet nežinau ką. Tačiau po akimirkos dingteli: ogi ji
panaši į šunį, tykantį paukščiuko. Ir tą pačią akimirką suvokiu,
kas čia vyksta. Julija slenka tarsi baltas miglos debesis, o aš pa­
sileidžiu kiek kojos įkerta ir pasiveju ją kaip tik tą akimirką, kai
ji iššoka ant kelio. Sunkvežimio vairuotojas nuspaudžia garso si­
gnalą, jis toks šaižus, kad, atrodo, aplinkui suvibruoja oras. Visa
jėga trenkiuosi į Juliją, mudvi parkrintame ir kūlversčiais ride-
namės žemyn, į mišką. Aš rėkiu, Julija rėkia. Man petį perveria
skausmas. Apsiverčiu ant nugaros ir virš galvos pamatau tankų
juodų šakų tinklą.
- Ką darai? - šaukia Julija. Atsisėdusi pamatau, kad abejinga­
me jos veide pagaliau atsispindi jausmai - veidas perkreiptas iš
pykčio. - Ką, po velnių, darai?
- Ką aš darau? - Irgi užsiplieskiu pykčiu. - Ką tu darai? Šoki­
nėji tarp atsitiktinai pravažiuojančių sunkvežimių? Maniau, tavo
tikslas yra sulaukti Lindsės...

382
 - Lindsės? Lindsės Edžkomb? - Julijos pyktis atslūgsta, ji at­
rodo sumišusi. Pakelia rankas ir susiima už galvos. - Nesupran­
tu, apie ką tu.
Aš sutrinku.
- Maniau... Na, kad tai bus tavo didysis kerštas...
Julija nusijuokia, bet nelinksmai.
- Kerštas? - Ji papurto galvą, o veidą vėl uždengia neperm a­
tomas šydas. - Nepyk, Šame. Bent šįkart tai neturi nieko ben­
dra su jumis. - Julija atsistoja. Atrodo, netgi neketina nubraukti
prie drabužių prilipusių lapų ir purvo. - O dabar, būk gera, palik
mane ramybėje.
Man sukasi galva, sunku į Juliją sutelkti dėmesį, tarsi mus
skirtų ne pusmetris, o keli kilometrai. Lietus pila dar smarkiau,
tarsi įvairių dydžių žirniukai byra ant žemės. Man galvoje sukasi
vaizdų fragmentai: Lindsė išdidžiai paplekšnoja ranka per tanko
variklio gaubtą sakydama: Galėčiau trenktis netgi į vilkiką ir nė
nenubrozdinčiau; Dunkin Donuts kavinės savininkas šūkteli: Tai
ne mašina, tai - sunkvežimis. Galvoju apie atsitiktinumus, kaip
viskas akimirksniu gali pasikeisti: gali atsidurti tinkamoje vietoje
tinkam u arba netinkam u laiku. Laiku... Į mus lekia milžiniškas
sunkvežimis, apšviestos priekinės metalinės jo grotelės švyti tar­
si didžiuliai dantys. Automobilis nepaprastai didelis ir galingas.
Tai - ne kerštas. Tai atsitiktinumas. Kvailas, beprotiškas, grynas
atsitiktinumas. Maža dalelė kažin kokio keisto pasaulio mecha­
nizmo - tam tikru metu sutrinkančio, trūkčiojančio, užsivedan­
čio ir atsitiktinai su kuo nors susiduriančio.
- Bet kodėl? - Šiaip taip atsistoju. - Kodėl atėjai į vakarėlį?
Ko tu siekei?

383
 Julija nežiūri į mane, tik gūžteli pečiais.
- Tiesą sakant, nieko aš nesiekiau. Tenorėjau pasakyti... Anks­
čiau vis bijodavau garsiai pasakyti tai... ką manau apie jus. Dabar
nebebijau. Nebijau jūsų, nebijau nieko. Aš netgi nebijau... - Julija
nutyla, bet žinau, ką norėjo pasakyti: Aš netgi nebijau numirti.
Tačiau žinau, kad ji pasakė ne visą tiesą. Į vakarėlį ryžosi at­
eiti tikrai ne vien dėl to. Staiga visa stoja į savo vietas ir suvokiu
siaubingą tiesą: Julijai reikėjo, kad mes būtume čia, jai reikėjo to
paskutinio stumtelėjimo. Užsimerkiu ir prisimenu šlapią, griuvi-
nėjančią Juliją, tarsi kamuoliuką stumdomą nuo vieno žmogaus
prie kito. O juk šį vakarą Julija turbūt tetroško papasakoti savo
istoriją - norėjo prim inti blogus dalykus. Įdomu, ar jai prireikė
daugiau laiko pasiryžti tą dieną, kai mes visos likome nakvoti
pas Lindsę? (Tą dieną, kai Julijai viskas pasibaigė kitaip - kai nu­
sišovė pasislėpusi pusrūsyje.) Gal ji atėjo į vakarėlį, bet niekas jos
nepastebėjo, niekas nekreipė į ją dėmesio, ir tada Julija suprato,
kad jai neužteks drąsos to padaryti. Gal vėliau, tą patį vakarą,
ji sėdėjo spoksodama į šautuvą, gulintį ant kelių, ir įsivaizdavo
veidus žmonių, kankinusių ją metų metus?
Staiga tamsoje išnyra grimasos iškreiptas Vikės Halinan vei­
das, ir aš atsimerkiu. Galbūt prieš pat m irtį pamatai tave perse­
kiojantį vaiduoklį?
- Tai - ne išeitis, - ištariu silpnu balsu. Jaučiuosi taip, tarsi
lietus būtų prasiskverbęs man į smegenis ir jos ištižo, tapo ne­
naudingos. Neprisimenu nė žodžio iš to, ką norėjau pasakyti Ju­
lijai. Tik pakartoju truputėlį garsiau: - Tai - ne išeitis.
- Prašau, - tyliai atsiliepia Julija. - Aš tik noriu pabūti viena.

384
 - O kaip tavo šeima? - kone klykteliu, nes suprantu: aš vėl
prarandu ją, prarandu savo galimybę. - Kaip tavo sesuo?
Julija neatsako, tik nejudėdama žiūri j kelią. Nuo lietaus jos
palaidinukė kiauriai peršlapo. Matau nugaroje išsikišusias m en­
tes, panašias į paukštelio sparnus. Prisimenu tą akimirką, kai
Elės mama atėjusi į svetainę pasakė mums: Julija Saiks nusišovė.
Tuo metu man dingtelėjo, kad tai - nelabai tinkamas savižudy­
bės būdas Julijai, kad jai labiau pritiktų nušokti nuo kur nors
arba nukristi skrodžiant dangų. Kaip ir anąkart, įsivaizduoju Ju­
liją staiga išskleidžiančią sparnus ir saugiai pakylančią į dangų.
Kelyje ką tik buvo keistai tuščia, jokių automobilių. Bet da­
bar iš abiejų pusių vėl girdžiu variklių - garsų galingų variklių -
gausmą.
- Julija! - Žengiu žingsnį ir tvirtai sugriebiu ją už rankos. -
Negaliu tau leisti taip pasielgti.
Ji pažvelgia į mane tokiu tuščiu žvilgsniu, kad man net kva­
pą užgniaužia. Jos akys panašios į du skaidrius ežerus, be jokios
išraiškos. Žiūrėdama į Juliją prisimenu tą iš laikraščių skiaučių
susiūtą kaukę su skylėmis vietoj akių: siaubingas, subjaurotas, iš
gabalų suklijuotas veidas tuščiomis akiduobėmis. Priblokšta to
vaizdo paleidžiu Julijos ranką. Ausyse girdžiu riaumojimą, jau­
čiu artėjant automobilius, bet stoviu tarsi sukaustyta. Negaliu
liautis spoksojusi į Juliją.
- Per vėlu, - tarsteli Julija, atsitraukia nuo manęs ir metasi
ant kelio - kaip tik tuo metu, kai iš priešingų pusių atvažiuojan­
tys autobusiukai ketina prasilenkti.
Sublizga metalas, pamatau, kaip nežinia koks baltas pavidalas
staiga pakyla į orą. Akimirką jaučiu neapsakomą džiaugsmą - jai

385
pavyko, ji skrenda, dingteli man, ir laikas, regis, sustoja, o Julija
spindi ore tarsi gražus paukštis. Bet tada laikas vėl pradeda tekė­
ti, ir Julija neišsilaiko ore. Ji krinta ant kelio, o tamsą perskrodžia
veriantis klyksmas. Ir vėl m an prireikia laiko suprasti, kad tai
rėkiu aš.

VAIDUOKLIAI IR R O J U S
Po pusantros valandos sėdime su Lindsė automobilyje, kieme
prie jos namų, ir stebime, kaip lietus virsta sniegu. Stebime, kaip
viskas aplinkui nurimsta, kaip tūkstančiai lietaus lašų, regis, aki­
mirksniu sušąla ore ir tyliai leidžiasi ant žemės. Elodę ir Elę jau
nuvežiau namo. Grįždamos iš vakarėlio visos tylėjome. Elodė at­
sirėmė į sėdynę ir apsimetė mieganti. Bet po kurio laiko žvilgte­
lėjusi į veidrodėlį pamačiau žibant jos akis - ji stebėjo mane.
- Jėzau, na ir vakaras. - Lindsė kakta atsiremia į langą. - Ti­
kra nesąmonė, ką? Niekada nebūčiau pagalvojusi... Na, ji buvo
akivaizdžiai kuoktelėjusi, bet nemaniau, kad galėtų... - Lindsė
sudreba ir žvilgteli į mane. - Ir tu buvai šalia.
Policija ir greitosios pagalbos medikai rado mane stovinčią
kelkraštyje ir spoksančią į įvykio vietą. (Atvilioti sirenų kauks­
mo, tarsi drugiai į šviesą iš miško čionai tuojau ėmė plūsti ir
vakarėlio dalyviai, staiga išsiblaivę, tylūs.) Aš netgi buvau ap­
klausta policininkės. Jai ant smakro, pačiame centre, pamačiau
didžiulį apgamą ir visą dėmesį sutelkiau į jį, tarsi tas apgamas
būtų juodame danguje šviečianti vienintelė žvaigždė, padedanti
man orientuotis tamsoje.
Ar ji buvo girta ?
Ne.

386
 Ar buvo apsvaigusi nuo narkotikų? Nebijok, man gali pasakyti.
Ne. Bent ja u man taip neatrodė.
Lindsė apsilaižo lūpas, nerimastingai gniaužo kumščius.
- Ar ji... Ar ji tau nieko nesakė? Nepaaiškino, kodėl taip pa­
sielgė?
To paties manęs klausė ir policininkė. Tai buvo paskutinis jos
klausimas, turbūt pats svarbiausias: Ar ji tau ką nors sakė? Bent
ką, kas leistų suprasti, kaip ji jautėsi, ką ketino daryti?
Nemanau, kad ji būtų ką nors jautusi.
Lindsei atsakau:
- Nemanau, kad būtų galima paaiškinti tokį poelgį.
Tačiau ji neatstoja.
- Turbūt ji turėjo kokių nors problemų, ką? Kažkas negerai
namie, taip? Juk žmonės taip nesielgia šiaip sau.
Prisimenu šaltus, tamsius Julijos namus, sienomis lakstančius
televizoriaus metamus šešėlius, nepažįstamos poros nuotrauką
sunkiuose sidabriniuose rėmeliuose.
- Nežinau, - atsakau. Pažvelgiu į Lindsę, bet ji sėdi nusukusi
akis. - Turbūt niekada nebesužinosime.
Jaučiu tokią gilią tuštum ą, kad tai veikiau ne tuštum a, o
palengvėjimas. Turbūt panašiai jautiesi, kai esi nešamas ban­
gų - kai siaurai, tamsiai pakrantės juostai pasislėpus už h o ­
rizonto apsiverti ant nugaros ir m atai tik žvaigždes, dangų ir
vandenį, sūpuojančius tave glėbyje. Tada iškeli rankas ir p a­
galvoji: Kaip gera!
- Ačiū, kad pametėjai iki namų. - Lindsė uždeda ranką ant
durų rankenėlės, bet neišlipa. - Ar tikrai gerai jautiesi?
- Man viskas gerai.

387
 Stebiu įstrižai krentančias snaiges: lyg nešamos stiprios sro­
vės jos teka, pakyla aukštyn, paskui ima staigiai leistis. Tai tarsi
potvynis, kuriam atslūgus viskas aplinkui ima žėrėti. Nuostabiai
gražu. Dingteli, kad tai tik vienas iš daugelio dalykų, kurių Julija
nebepamatys.
Lindsė kramto nagus - to įpročio ji neva atsikratė trečioje
klasėje. Prie garažo įsijungė automatinė šviesa. Lindsės veidas
liko šešėlyje.
- Lindsė?
Ji krūpteli, tarsi būtume tylėjusios jau valandų valandas ir ji
išsigando pamačiusi mane vis dar sėdinčią automobilyje.
-K ą?
- Atsimeni apsilankymą Pas Rozalitą, kai grįžai iš Niujorko?
Kai užklupau tave tualete?
Lindsė atsisuka ir tylėdama spokso į mane. Jos akys tamsios -
du juoduliai šviesiame veide.
- Ar tai tikrai buvo vienintelis kartas? - klausiu.
Ji dvejoja, bet tik akimirką.
- Žinoma, taip, - atsako, veikiau sušnabžda, ir aš suprantu,
kad ji meluoja.
Suprantu ir tai, kad Lindsė - ne bebaimė. Ji siaubingai bijo.
Lindsė bijo, kad žmonės supras, jog ji apsimetinėja, sau kelią
per gyvenimą skinasi taukšdama niekus, vaizduoja tiksliai ži­
nanti, ko nori, nors iš tikrųjų kapanojasi sutrikusi, kaip ir visi
kiti. Lindsė gali tau įkąsti, jei manys, kad pažvelgei į ją ne taip,
bet ji - lyg mažytis nuožmus šunytis, kuris vis loja ir tuščiai m ė­
gina grybštelėti dantimis, bet įsitempus grandinei grįžta atgal į
savo vietą.

388
 Milijonai snaigių skrieja, sukasi ratu, visos kartu jos panašios
j audringai vilnijančias baltas bangas. Įdomu, ar iš tikrųjų kie­
kviena snaigė vis kitokia?
- Julija man papasakojo. - Atremiu galvą į sėdynės atlošą ir
prisimerkiu, kad matyčiau vien tik baltumą. - Apie skaučių išky­
lą. Kai judvi buvot penktoje klasėje... kai dar buvot draugės.
Lindsė sėdi tyli, bet jaučiu, kad vos vos virpa.
- Ji sakė, kad iš tikrųjų visai ne ji, o tu... na... pati žinai.
- Ir tu ja patikėjai? - skubiai atšauna Lindsė. Bet ištaria tai
nevalingai, nieko negalvodama, tarsi nesitikėtų, kad nuo jos at­
sakymo kas pasikeis.
Bet man tai nerūpi.
- Atsimeni, po to įvykio visi ėmė ją pravardžiuoti Geltoną­
ja karštlige? - Atsimerkiu ir pažvelgiu į Lindsę. - Kodėl visiems
tvirtinai, kai tai padarė ji? Na, suprantu, kai taip atsitiko, buvai
išsigandusi, susigėdusi, bet vėliau... Kodėl ėmei pliurpti visiems?
Kodėl reikėjo išplatinti tai, kad visi žinotų?
Lindsė ima drebėti jau stipriau, ir man dingteli, kad ji aps­
kritai neatsakys arba sumeluos. Bet ji prabyla, jos balsas ramus,
tik šiek tiek pasikeitęs, neįprastas. Galbūt tai apgailestavimo
gaidelė?
- Aš buvau tikra, kad ilgai tai nesitęs. - Praėjo šitiek metų,
bet ją tai, regis, vis dar stebina. - Maniau, galiausiai ji papasakos
visiems, kas iš tikrųjų įvyko. Na, ji apgins save, supranti? - Lind­
sė nutyla, o kai prabyla vėl, balse pasigirsta isteriškos gaidelės. -
Kodėl ji nė nepabandė apsiginti? Nė karto. Ji tik... ji tik prisiėmė
kaltę. Kodėl?

389
 Man dingteli: šitiek m etų Lindsė slėpė šią slaptąją tiesą, šią
slaptąją aš, verkdavo kiekvieną naktį ir šveisdavo pagalves, kad
išvalytų šlapimo dėmes; tai pati baisiausia paslaptis, praeitis, ku­
rią stengiamės pamiršti.
Pagalvoju ir apie save, kai sėdėdavau tylėdama, susigūžusi iš
baimės, bijodama pasakyti ar padaryti ką ne taip, bijodama, kad
manyje sukils ta keista, išstypusi jojikė nevykėlė ir tarsi gyvatė
vienu ypu praris mano naująją aš. Prisimenu, kad nuėmiau nuo
lentynų visus savo trofėjus ir išmečiau minkštą pagalvę-fotelį,
prikimštą polistireno rutuliukų, kad išmokau madingai rengtis
ir niekada pietums nevalgiau karšto maisto, o svarbiausia, išmo­
kau laikytis atokiau nuo žmonių, kurie būtų nusitempę mane
žemyn, atgal į ten, iš kur atėjau. Atokiau nuo tokių žmonių kaip
Julija Saiks. Tokių kaip Kentas.
Lindsė sujuda ir atidaro dureles. Išjungiu variklį, kartu su ja
išlipu iš automobilio ir per stogą metu jai raktelius. Ji pagauna
juos viena ranka. Blyksteli priekinių žibintų šviesos. Prisimerku­
si atsisuku į tyliai už mūsų stovintį automobilį, iškeliu ranką ir
be garso ištariu: Dvi minutės.
Lindsė linkteli Kento pusėn - jis sėdi savo automobilyje už
mūsų ir laukia manęs, kad parvežtų namo.
- Ar tikrai tau nereikia pagalbos? Ar tikrai saugiai grįši
namo?
- Tikrai, nesirūpink, - atsakau. Nepaisydama visų šios die­
nos įvykių, visas dvylika minučių, kol jis veš mane namo, sėdė­
siu šalia Kento, ir nuo minties apie tai mane užlieja šiluma. Nors
ir žinau: tai nėra gerai, nes giliai širdyje jaučiu, kad tarp mūsų
nieko nebus. Kad jau nieko niekada nebebus, su niekuo.

3 90
 Lindsė prasižioja ir vėl užsičiaupia. Matau, norėtų paklausti
apie Kentą, bet apsigalvoja. Pasuka link namų, bet stabteli ir ap-
sigręžia.
- Šame?
-K ą?
- Aš tikrai apgailestauju. Tikrai apgailestauju dėl... visko.
Ji norėtų, kad aš pasakyčiau: viskas gerai. Jai reikia tai išgirsti
iš manęs. Bet aš negaliu jai to pasakyti, tik tyliai ištariu:
- Tu ir taip visiems patiktum , Lindse. - Bet nepriduriu: Net
jei ir liautumeisi apsimetinėti. Bet žinau, ji suprato, ką norėjau
pasakyti. - Kad ir kas atsitiktų, mes visos tave vis tiek mylė­
tume.
Ji sugniaužia kumščius ir vos išspaudžia tylų: Ačiū. Tada ap­
sisuka ir nueina namo. Kai šviesa apšviečia Lindsės veidą, aki­
mirką man pasirodo, jog jis šlapias. Gal nuo ašarų, o gal nuo
sniego.
Kentas pasilenkia ir atidaro man dureles. Įsėdu Į automobilį.
Tylėdami išvažiuojame iš Lindsės kiemo ir pasukame į pagrin­
dinį kelią. Kentas važiuoja lėtai, atsargiai, lengvai prilaikydamas
vairą. Priekinių žibintų šviesoje matyti du vienodi piltuvėliai iš
sniego. Aš tiek daug norėčiau pasakyti Kentui, bet negaliu pri­
siversti prabilti. Jaučiuosi pavargusi, skauda galvą. Tiesiog m ė­
gaujuosi tuo, kad mūsų rankas skiria vos keli centimetrai, kad jo
automobilis kvepia cinamonu, kad dėl manęs jis visu galingumu
įjungė šildymą. Jaučiuosi mieguista, mano rankos ir kojos ap­
sunkusios, nors viduje viskas verda, vibruoja, ir aš gerai suvokiu,
kad Kentas taip arti, visai šalia.

39 i
 Kai priartėjame prie mano namų, Kentas ima važiuoti dar
lėčiau, tad vos slenkame į priekį. Tikiuosi, jis nenori, kad šis
pasivažinėjimas kuo greičiau baigtųsi? Tai - pati tinkamiausia
akimirka sustabdyti laiką: erdvė galėtų prasižioti ir išnykti, kaip
išnyksta prie juodosios skylės kraštų, ir laikas imtų suktis ne­
sibaigiančiomis kilpomis, priversdamas mus amžinai keliauti
sniege. Tačiau kad ir kaip lėtai važiuotų Kento automobilis, jis
vis dėlto juda į priekį.
Netrukus kairėje pasirodo sulankstytas ženklas su mano ga­
tvės pavadinimu. Pravažiuojame pro kaimynų namus tamsiais
langais, galų gale pasiekiame mano namą.
- Dėkui, kad parvežei namo, - sakau atsisukdama į Kentą. Tą
pačią akimirką Kentas atsisuka ir paklausia manęs:
- Ar tikrai gerai jautiesi?
Mes abu nervingai nusijuokiame. Kentas nusibraukia nuo
akių kirpčiukus, bet jie tuoj pat vėl užkrinta jam ant akių. Man
suspaudžia širdį.
- Nėra už ką, - sako jis. - Tai aš turėčiau tau padėkoti.
Tai aš turėčiau tau padėkoti. Tik Kentas gali ištarti tą frazę
taip, kad ji nenuskambėtų it nuvalkiotas sakinys iš senų filmų.
O aš prisimenu tuščiai iššvaistytą laiką - sekundes ir valandas,
negrįžtamai nukapsėjusias nuo pirštų galiukų ir ištirpusias tarsi
sniegas tamsoje, ir staiga man nudiegia širdį.
Minutėlę sėdime tylėdami. Žūtbūt noriu ką nors pasakyti,
nesvarbu ką, kad tik nereikėtų lipti iš automobilio. Bet nerandu
žodžių, o sekundės bėga pro šalį.
Pagaliau burbteliu:
- Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.

392
 - Išskyrus ką?
Pirštu parodau į mus abu.
- Tu ir aš. Visas vakaras buvo siaubingas, išskyrus tai.
Kento akys sužiba.
- Šame. - Jis ne ištaria mano vardą, o tiesiog iškvepia jį. Nė
nenumaniau, kad nuo vieno vienintelio skiemens mano kūnas
gali imti šokti, sužaižaruoti. Staiga Kentas atkiša rankas ir šiltais
delnais suima man veidą. Nykščiu perbraukia per antakius, vos
vieną stebuklingą sekundėlę stabteli prie mano apatinės lūpos
(pajuntu cinamono skonį ant jos odos), o tada nuleidžia ranką ir
susigėdęs atsitraukia. - Atleisk, - burbteli.
- Ne... viskas gerai. - Mano kūnas virpa. Tikriausiai ir jis tai
jaučia. Atrodo, tarsi mano galva tuoj atsiskirs nuo kaklo ir pakils
į viršų.
- Tiesiog... Dieve, tai taip baisu.
- Kas baisu? - Mano kūnas staigiai liaujasi drebėjęs, o skran­
dis pasidaro sunkus, tarsi būtų pilnas švino. Jis ketina pasakyti
man, kad jam nepatinku. Jis vėl ketina pasakyti, kad permato
mane kiaurai.
- Na, turint omenyje visus šio vakaro įvykius... tai netinka­
mas laikas... Be to, tu draugauji su Robiu.
- Aš nedraugauju su Robiu, - greitai atsakau. - Jau nebe.
- Tikrai? - Kentas taip įtemptai žiūri į mane, jog matau jo
akyse pakaitomis mirgančias auksines ir žalias juosteles, tarsi
būtų rato stipinai.
Papurtau galvą.
- Tai gera naujiena, - sako Kentas, vis dar nenuleisdamas
akių, tarsi būtų pirmas ir paskutinis žmogus, taip įdėmiai žiū­

393
rintis į mane. - Nes... - Jo balsas nutyla, jo žvilgsnis iš lėto slysta
mano veidu žemyn ir sustoja prie lūpų.
Mano kūnas tiesiog alsuoja karščiu, prisiekiu, rodos, tuoj ap-
alpsiu.
- Nes? - paraginu jį. Nustembu, kad pati dar sugebu kalbėti.
- Nes... atleisk, bet nieko negaliu sau padaryti, turiu tave tuo­
jau pat pabučiuoti.
Kentas uždeda ranką man ant pakaušio ir prisitraukia mane.
Ir tada mudu bučiuojamės. Jo lūpos švelnios, joms prisilietus,
manosios ima dilgčioti. Užsimerkiu ir tamsoje regiu išsisklei­
džiančius nuostabius žiedus, gėles, besisukančias tarsi snaigės,
ir kolibrius, plakančius sparneliais mano širdies ritmu. Manęs
nebėra, aš pradingau, plūduriuodama lekiu kažkur į nebūtį, kaip
ir sapne, tik šįkart tai malonu, tarsi būčiau pakilusi labai aukš­
tai, tarsi būčiau visiškai laisva. Kita ranka Kentas nubraukia man
nuo veido plaukus. Jaučiu jo pirštų prisilietimus ir pagalvoju apie
žvaigždes, kurios švysteli danguje ir paskui save palieka lieps­
nojančias uodegas. Tą akimirką, kad ir kiek sekundžių, minučių
ar dienų ji truktų, kol Kentas bučiuodamas pašnibždomis taria
mano vardą, o aš kvėpuoju juo, suprantu: tai, kaip tik dabar, yra
pirmas ir vienintelis tikras bučinys mano gyvenime.
Kentas atsitraukia per greitai, bet tebelaiko delnais suėmęs
man veidą.
- Oho! - ištaria sunkiai kvėpuodamas. - Atleisk, bet - oho!
- Taip. - Žodžiai stringa man gerklėje.
Žiūrime vienas į kitą, ir pirm ą kartą nejaučiu jokio nerimo,
nesirūpinu dėl to, ką jis galvoja. Tiesiog jaučiuosi laiminga, glos­

394
tomą jo žvilgsnio, tarsi plūduriuočiau kažin kokioje šiltoje, švie­
sioje erdvėje.
- Tu man tikrai patinki, Šame, - tyliai sako Kentas. - Visada
patikai.
- Ir tu man patinki.
Nesirūpink dėl rytojaus, nė negalvok apie tai. Trumpam už­
merkiu akis ir nuveju šalin visas mintis, lieka tik ši akimirka,
šiltos jo rankos, nuostabios žalios akys ir jo lūpos.
- Eime. - Kentas pasilenkia ir švelniai pabučiuoja man j kak­
tą. - Tu pavargusi. Tau reikia pamiegoti.
Jis išlipa iš automobilio ir greitai apibėga jį, kad atidarytų man
dureles. Limpantis sniegas dengia viską aplink tarsi užklotas,
paslėpdamas daiktų kontūrus ir prislopindamas mūsų žingsnių
aidą, kai keliuku einame iki prieangio. Tėvai paliko prieangyje
įjungtą šviesą. Tai vienintelė šviesa tamsiuose namuose, tamsioje
gatvėje, galbūt netgi vienintelė švieselė visame pasaulyje. Švieso­
je snaigės atrodo panašios į krintančias žvaigždes.
- Tau ant blakstienų prikrito sniego. - Net sudrebu, kai Ken­
tas pirštu perbraukia man per vokus ir tarpuakį. - Ir į plaukus. -
Ranka brūkšteli man per plaukus, jaučiu jo pirštų prisilietimą ir
delną, apglėbiantį man kaklą. Tikras rojus.
- Kentai. - Pirštais apglėbiu jo marškinių apykaklę. Nesvar­
bu, kaip arti jis stovėtų, vis tiek yra per toli. - Ar tau kartais ne­
būna baisu užmigti? Nebaisu dėl to, kas bus toliau?
Jis liūdnai šypteli. Galėčiau prisiekti: atrodo taip, tarsi žinotų.
- Kartais man baisu dėl to, kas lieka praeityje, - atsako man.
Ir tada mes vėl bučiuojamės. M ūsų kūnai ir lūpos juda vienu
ritmu, regis, mes netgi nesibučiuojame, o tik galvojame apie bu­

395
činį, galvojame apie kvėpavimą. Viskas atrodo taip paprasta, tei­
singa, neapgalvota ir lengva. Tarsi nė nesistengdama būčiau vi­
siškai užsimiršusi, visiškai atsipalaidavusi. Ir tuomet įvyksta tai,
kas atrodė neįtikėtina ir neįmanoma: laikas pagaliau iš tikrųjų
sustoja. Laikas ir erdvė atsitraukia ir sprogdami išsilaksto į visas
puses tarsi visata, kuri vis plečiasi iki begalybės. Lieka tik tamsa
ir mes abu jos pakrašty. Tamsa, kvėpavimas ir prisilietimas.

396
 SEPTINTAS SKYRIUS

Kai paskutinį kartą sapnuoju sapną, jis yra toks: aš krentu, ore
verčiuosi kūliais, bet šįkart mane supanti tamsuma atrodo tarsi
gyva, pilna kažin kokių plazdančių gyvių. Tada suvokiu, kad nesu
apsupta tamsos, o tik visą laiką buvau užsimerkusi. Pasijuntu ti­
kra kvailė ir atsimerkiu. Tą pačią akimirką aplink mane pakyla
šimtai tūkstančių plaštakių. Jų tiek daug ir visos švyti įvairiausio­
mis ryškiomis spalvomis, tarsi ištisinė vaivorykštė, laikinai užtem­
danti saulę. Bet jom s plasnojant vis aukštyn, apačioje atsiveria
nuostabus kraštovaizdis. Matau po manim besidriekiančius ža­
lius paauksuotus saulėtus laukus ir rausvus debesis, plaukiančius
man po kojomis. Oras aplinkui gaivus, žydras ir kvepia saldžiai. Ir
sukdamasi ore aš vis juokiuosi, juokiuosi ir juokiuosi, ir juokiuosi,
nes, be abejonės, visą šį laiką niekur nekritau.
Aš skridau.
Kai pabundu, jaučiuosi tiesiog nuostabiai, tarsi nežinia kas
būtų tyliai pernešęs mane į tykų, ramų krantą. Sapnas ir jo pras­
mė užlieja mane tarsi banga, o jai atslūgus lieka vienintelis tvirtas
įsitikinimas: dabar aš žinau.
Reikėjo išgelbėti ne savo gyvybę.
Bent jau ne tokiu būdu, kaip maniau.

397
 O S E P T I N T Ą DIENĄ...
Prisimenu, kartą su Lindse žiūrėjome seną filmą. Pagrindinis
to filmo veikėjas pasakė: labai liūdna, jog paskutinį kartą my-
lėdamasis nežinai, kad tai - paskutinis kartas. Kadangi man dar
niekada nebuvo pirmo karto, nelabai apie tai nusimanau, bet,
spėju, taip galima pasakyti ir apie daugelį dalykų gyvenime: apie
paskutinį bučinį, paskutinį juoką, paskutinį išgertą kavos puo­
delį, paskutinį saulėlydį, apie paskutinį šuolį per žolę laistantį
vandens purkštuvą, arba kai valgai ledus vaflyje, arba kai iški­
ši liežuvį, kad pagautum snaigę. Tu paprasčiausiai nežinai, kad
tai - paskutinis kartas.
Tiesą pasakius, manau, tai - gerai, nes jeigu tikrai žinotum,
kad tai paskutinis kartas, būtų tiesiog neįmanoma liautis ką nors
darius. Tai būtų tas pat, kaip stovinčiojo ant uolos krašto prašy­
tum žengti žingsnį į priekį - sužinojęs, kad tai paskutinis kartas,
jis trokštų pulti ant kelių ir išbučiuoti tvirtą žemę, uosti ją ir lai­
kytis įsikibęs.
Tikriausiai taip visad jaučiamasi ir atsisveikinant - tarsi šok­
tum nuo uolos krašto. Sunkiausia yra apsispręsti. Bet kai tik atsi­
duri ore, tau lieka vienintelė galimybė - kristi žemyn.
Patys paskutiniai mano žodžiai tėvams: Iki pasimatymo. Pa­
sakiau ir myliu tave, bet kiek anksčiau. O paskutiniai buvo: Iki
pasimatymo.
Na, jei visai tiksliai, paskutiniai tėčiui ištarti žodžiai yra iki
pasimatymo, o mamai: tikrai. Ji stovi virtuvės tarpduryje su
laikraščiu rankoje, plaukai susivėlę, chalatas kreivai nutįsęs, ir
klausia: A r tikrai nepusryčiausi? Kaip visuomet.

398
 Priėjusi prie priekinių durų, atsigręžiu. Mamai už nuga­
ros matau tėtį, jis palinkęs prie viryklės, kažką sau niūniuoja ir
kepa mamai kiaušinius pusryčiams. Mūvi dryžuotomis pižamos
kelnėmis, kurias mudvi su Iže padovanojom jam per paskutinį
gimtadienį, o jo plaukai keistai styro į visas puses, tarsi tėtis būtų
ką tik įkišęs pirštą į elektros lizdą. Praeidama pro šalį mama per­
braukia delnu jam per nugarą, tada įsitaiso prie stalo ir išsklei­
džia laikraštį. Tėtis sudeda kiaušinius į lėkštę ir pastato priešais
mamą sakydamas: Voila, madame. Nepaprastai traškūs. Mama
papurto galvą ir kažką atsako, bet aš neišgirstu ką. Ji šypsosi, o
tėtis pasilenkia ir pabučiuoja ją į kaktą.
Kaip gražu. Džiaugiuosi, kad pamačiau.
Izė atseka paskui mane iki durų, rankoje laikydama mano
pirštines. Ji nusišypso man parodydama tarpą tarp dviejų prieki­
nių dantų. Kai žiūriu į ją, man ima svaigti galva, pasijuntu pra­
sikaltusi. Giliai įkvepiu ir mintyse pradedu skaičiuoti žingsnius,
galvoju, kaip bėgdama šokinėju, galvoju apie sapną, kuriame
skrendu.
Vienas, du, trys, šuolis.
- Tu pamiršai pirštines. - Šveplavimas, šypsena, auksinių
plaukų sruogos.
- Ką aš be tavęs daryčiau?
Pritupiu ir suspaudžiu Izę glėbyje. Mintyse regiu visą mūsų
drauge praleistą gyvenimą: jos, dar kūdikėlio, mažučiai kojų
piršteliai ir galvytė, kvepianti vaikiška pudra; pirmas kartas, kai
ji svirduliuodama priėjo prie manęs; pirmas kartas, kai nukrito
nuo dviračio ir nusibrozdino kelį. Kai pamačiau ją visą išsitep-

399
liojusią krauju, iš baimės vos nenumiriau, nešiau ją ant rankų iki
pat namų. Keista, bet prieš akis šmėsteli ir ateities vaizdai: užau­
gusi Izė, aukšta, žavi, laiko padėjusi ranką ant vairo ir juokiasi;
Izė, vilkinti ilga žalia suknele ir avinti aukštakulniais, atsargiai,
kad neišsiteptų drabužių, eina prie jos laukiančio limuzino, ku­
ris nuveš ją į mokyklos baigimo vakarėlį; knygomis apsikrovu­
si Izė neria į bendrabutį, aplink ją sukasi snaigės, o jos plaukai
plaikstosi baltame fone tarsi geltonos liepsnos.
Izė sucypia ir muistydamasi išsivaduoja iš mano glėbio.
- Aš negaliu kvėpuoti. Tu mane sutraiškysi.
- Atleisk, Fize.
Pakeliu rankas ir nuo kaklo nusisegu močiutės dovanotą
grandinėlę su paukščiuko formos pakabuku. Izės akys pasidaro
didžiulės ir apvalios.
- Apsisuk, - sakau, ir Izė kone pirm ą kartą išsyk paklūsta,
nedejuoja ir neverkšlena. Kol pakėlusi jai plaukus segu grandi­
nėlę, stovi nejudėdama. Paskui atsisuka į mane, veidelis rimtas,
laukia, kol išsakysiu savo nuomonę.
Trūkteliu už grandinėlės. Pakabutis atsiduria ant krūtinės,
prie pat širdies, plakančios dešinėje.
- Ji tau labai tinka, Fize.
- Atiduodi man? Tikrai tikrai? Ar tik leidi šiandien panešio­
ti? - Jos balsas tylus, tarsi aptarinėtume valstybines paslaptis.
- Ji vis tiek tau labiau tinka. - Pirštu paliečiu jai nosį, ir Izė
nulekia iškėlusi rankas, sukdamasi tarsi balerina.
- Ačiū, Šame! - Ji, žinoma, ištaria Šame.
- Būk gera mergaitė, Iže.

400
 Atsistoju. Man gniaužia gerklę, jaučiu skausmą visame kūne.
Vos pavyksta sutramdyti norą vėl atsitūpti ir dar kartą stipriai ją
apkabinti.
Izė įremia rankas į klubus (lygiai kaip mūsų mama) ir apsi­
metusi, neva įsižeidė, kilsteli nosį.
- Aš visada gera. Pati geriausia.
- Geriausia iš geriausių.
Izė jau nusisuko ir dabar vienomis kojinėmis, pasičiuožinė-
dama lekia atgal į virtuvę. Ji laiko suspaudusi kumštelyje grandi­
nėlės pakabutį ir šaukia:
- Pažiūrėkit, ką man davė Samė!
Nuo ašarų man susilieja vaizdas, matau ją neaiškiai - tik
rausvą pižamą ir auksinį plaukų vainiką.
Šaltis lauke perveria kiaurai, gerklę ima skaudėti dar labiau.
Giliai įkvepiu, įtraukiu degančios medienos ir benzino kvapų.
Prie pat horizonto matyti graži pailga neaukštai pakilusi saulė;
atrodo, tarsi ji rąžytųsi, budintųsi iš miego. Žinau, kad ši silpna
žiemos šviesa slepia pažadą, jog bus dienų, kurios truks iki aš­
tuntos valandos vakaro, bus švenčių prie baseino, persmelktų
chloro ir ant grotelių kepamos mėsos kvapų; ir dar ji slepia pa­
žadą, kad medžiai suliepsnos raudona ir oranžine - ugnies ar
prieskoniais pagardinto obuolių sidro - spalvomis, kad šalna
nutirps iki vidurdienio, kad po ja slypi daugiasluoksnis gyveni­
mas, kažkas didinga, nauja ir gilu. Man norisi verkti, bet prie
savo namų pamatau Lindsę, sėdinčią automobyje, mojuojančią
man ir šaukiančią: Ką tu ten darai? Tad tiesiog einu koja už ko­
jos, vienas, du, trys, ir nutariu leisti viskam pradingti: medžiams,
žolei, dangui ir rausvai nusidažiusiems debesims horizonte. Lei­

401
siu, kad visa tai nukristų nuo manęs tarsi šydas. Galbūt po juo
slypi kažkas nepaprasta?

S T E B U K L I N G A S A T S I T I K T I N U M A S IR
S U T A P I M A S . P I R MA DALI S
- Na, o tada aš jam sakau: klausyk, man visai nesvarbu, kad
tai kvaila, nesvarbu, kad tai panašu į kokią nors Hallmark su­
galvotą šventę, kad tik būtų parduota kuo daugiau atvirukų... -
Lindsė nesustodama tauškia apie Patriką ir, kad būtų įtikimiau,
delnu tranko per vairą. Ji vėl jaučiasi visiškai kontroliuojanti si­
tuaciją, plaukai nelabai tvarkingai surišti pakaušyje į arklio uo­
degą, lūpos spindi pateptos lūpų blizgiu, pūkuota striukė dvel­
kia Burberry Brit Gold kvepalais. Keista matyti ją tokią po vakar
vakaro, bet aš vis dėlto džiaugiuosi. Ji žiauri, išsigandusi, išdidi
ir nepasitikinti savimi, bet vis tiek tai juk Lindsė Edžkomb -
mergina, kuri pirmoje gimnazijos klasėje raktu subraižė nauju­
tėlaitį Merės Tinslej B M W automobilį, nes Merė visų akivaiz­
doje išvadino ją pirmaklase prostitute; Lindsei buvo nė motais,
kad Merė ką tik išrinkta mokslo metų baigimo karaliene, ir nie­
kas, net ir jos bendraklasiai, nebūtų užsistoję už Lindsę. Ji vis
dar yra mano geriausia draugė ir, nepaisydama nieko, aš ją vis
dar gerbiu. Žinau, kad ir kaip ji klydo - dėl milijono dalykų,
dėl kitų žmonių ir dėl savęs, - galiausiai viską supras. Žinau tai,
nes mačiau, kaip ji atrodė vakar vakare, kai šešėliuose jos veidas
virto tuštuma.
Galbūt tai graži svajonė, bet noriu tikėti, jog tai, kas įvyko
vakar vakare, nepradingo visiškai, kad nežinia kokiame lygme­
nyje ar kokiame nors kitam pasaulyje tai tebėra svarbu. Kartais

40 2
man baisu užmigti pagalvojus apie tai, kas lieka praeityje. Prisi­
minus Kento žodžius, nugara man ima lakstyti šiurpuliukai. Tai
pirmas kartas mano gyvenime, kai iš tikrųjų ilgiuosi bučinių.
Pirmas kartas, kai pabudusi pajutau iš tikrųjų netekusi kažko
labai svarbaus.
- Galbūt jis elgiasi taip kvailai, nes tu jam iš tikrųjų labai
patinki? - nuo užpakalinės sėdynės prabyla Elodė. - Nemanai,
Šame?
- Aha.
Lėtai lėtai gurkšnodama mėgaujuosi kava. Puikus rytas, kaip
tik toks, kokio ir norėjau: gardi kava, gardi bandelė, važiuoju
automobilyje su dviem geriausiomis draugėmis, kalbamės apie
šį bei tą, nė nesistengdamos palaikyti pokalbio, tiesiog plepame
apie tuos pačius dalykus, kaip visuomet, ir mėgaujamės viena ki­
tos balsu. Trūksta tik Elės.
Staiga man kyla noras truputį pasivažinėti po Ridževju mies­
telį. Iš dalies dėl to, kad nenoriu, jog pasivažinėjimas pasibaigtų.
Kita vertus, noriu žvilgtelėti į viską paskutinį kartą.
- Lindsė, gal galime sustoti prie Starbucks kavinės? Staiga už­
simaniau latės kavos. - Dideliais gurkšniais nuryju likusią kavą,
kad atrodytų įtikimiau.
Lindsė kilsteli antakius.
- Tu juk nekenti Starbucks kavinės.
- Na taip, bet dabar kažkodėl užsigeidžiau.
- Juk sakei, kad latė ten - kaip šuns sysius, perfiltruotas per
šiukšlių maišą.
Elodė paspringsta kava.

403
 - Ei! Klausykit! Jei ką, tai aš geriu kavą ir valgau! - Ji pam o­
sikuoja bandele.
Lindsė iškelia rankas.
- Aš tik cituoju.
- Jei dar kartą pavėluosiu į politologiją, tai, prisiekiu, būsiu
palikta po pamokų visam gyvenimui, - sako Elodė.
- Ir prarasi galimybę įsisiurbti Mafinui į veidą dar nė nepra­
sidėjus pirmai pamokai, - prunkštelėjusi ištaria Lindsė.
- O tu? - Elodė sviedžia į ją bandelės gabaliuką, ir Lindsė
suklykia. - Tiesiog stebuklas, kad jūsų su Patriku veidai dar ne­
susilydė į vieną bendrą masę.
- Na, Lindse, prašau. - Suklapsiu blakstienomis. Tada atsisu­
ku į Elodę. - Labai labai prašau.
Lindsė sunkiai atsidūsta. Jos ir Elodės žvilgsniai susitinka at­
galinio vaizdo veidrodėlyje. Lindsė įjungia posūkio signalą. Aš
suploju rankomis, o Elodė susiraukia nepatenkinta.
- Šiandien Samė gali daryti, ką tik nori, - sako Lindsė. - Juk
tai jos didysis vakaras. - Ir ji nusijuokia.
Elodė iškart priduria:
- Tiesą sakant, manyčiau, kad tai turėtų būti Robio didysis
vakaras.
- Tikėkimės, taip ir bus. - Lindsė pasilenkia ir kumšteli man
alkūne.
- Ei, - burbteliu, - iškrypėlės.
O Lindsė smaginasi toliau.
- Bus labai iiiiilgas vakaras.
- Ir labai kietas, - priduria Elė.

404
 Lindsė purkšdama išspjauna kavą, o Elodė suklykia. Jos abi
prunkščia ir kvatoja lyg pamišėlės.
- Labai juokinga, - sakau žiūrėdama pro langą, stebėdama,
kaip artėjant prie miestelio pakelėje vis gausėja namų. - Tikrai
labai subrendusios. - Bet aš šypsausi, jaučiuosi laiminga ir rami,
ir galvoju: Jūs nė neįsivaizduojate, kas bus.
Už Starbucks kavinės miestelyje yra nedidelė aikštelė ir mes
taikome į paskutinę laisvą vietą. Nė nepristabdydama Lindsė ne­
ria tiesiai tenai. Ji vos nenurauna iš abiejų pusių stovinčių auto­
mobilių veidrodėlių, bet vis tiek šaukia: Gucci, mažule, gucci; tai,
jos teigimu, itališkai reiškia nuostabu.
Mintyse su visais atsisveikinu - su šiomis vietomis, kurias
mačiau taip dažnai, kad net ėmiau nekreipti į jas dėmesio: ku­
linarijos parduotuvė ant kalvelės ir jos nuostabieji vištienos ko­
tletai, pigių smulkmenų parduotuvė, kurioje pirkdavau siūlus
draugystės apyrankėms, nekilnojamojo turto agentūra ir dan­
tisto kabinetas, sodelis, kuriame septintoje klasėje Stivas Kingas
įkišo man į burną savo liežuvį, o aš taip nustebau, kad sukandau
dantis. Negaliu liautis galvojusi, koks keistas tas gyvenimas, ne­
galiu liautis galvojusi apie Kentą ir Juliją, ir net apie Aleksą, Aną
ir Bridžitą, apie mokytoją Otą ir pavaduotoją Vinters. Galvoju
apie tai, kaip viskas sudėtinga ir susiję tarpusavyje, susipynę tar­
si kažin koks platus, nematomas tinklas. Ir apie tai, kad kartais
manai, jog elgiesi teisingai, o iš tikrųjų darai kažką siaubingo,
arba atvirkščiai.
Užeiname į Starbucks kavinę, ir aš užsisakau latės kavos. Elo­
dė pasiima šokoladinį pyragaitį, nors ką tik suvalgė bandelę, o
Lindsė užsideda ant galvos pliušinį meškiuką ir nė nemirktelė­

405
jusi užsisako stiklinę vandens. Baristas spokso į ją taip, tarsi ji
būtų beprotė. Nesusilaikau ir apsikabinu ją, o Lindsė sako man:
Patausok tai miegamajam, mažule. Eilėje už mūsų stovinti vyres­
nio amžiaus moteris nepatenkinta žingteli atatupsta. Išeiname
iš kavinės juokdamosi. Staiga man vos neiškrenta iš rankų ka­
vos indelis - j automobilių aikštelę įrieda rudasis Saros Grundel
Chevrolet. Ji stuksena rankomis per vairą, vis žvilgčioja į laikrodį
ir laukia, kol atsilaisvins kuri nors vieta. Paskutinė laisva vieta -
ta, kurią užėmėme mes.
- O ne... to negali būti! - ištariu garsiai. Dabar ji tikrai pa­
vėluos.
Lindsė pamato, kur žiūriu, bet mane supranta neteisingai.
- Žinai, jeigu aš turėčiau tokį automobilį, nevažiuočiau netgi
iš kiemo. Jau verčiau vaikščiočiau pėsčia.
- Ne, aš... - Papurtau galvą supratusi, kad vis tiek nieko ne­
galiu paaiškinti.
Kai einame pro šalį, Sara pakelia akis į dangų, tarsi sakytų:
Pagaliau. Situacija man pasirodo labai komiška ir aš nusijuokiu.
- Na, ir kaip latė? - klausia Lindsė, kai įsėdame į automobilį.
- Kaip šuns sysius, perfiltruotas per šiukšlių maišą, - atsakau.
Išvažiuodamos iš aikštelės pyptelime Sarai. Vos tik pasitrau­
kiame iš kelio, ji nepatenkinta lekia į atsilaisvinusią vietą.
- O ją kokia tragedija ištiko? - klausia Elodė.
- LVTS, - atsako Lindsė. - Laisvų vietų trūkum o sindromas.
Kai išvažiuojame iš aikštelės, man topteli, kad viskas galbūt
nėra taip jau sudėtinga. Dažniausiai - devyniasdešimt devynis
procentus visų atvejų - tu netgi nežinai, kaip tie siūlai surišti ir
ar apskritai surišti, ir tai normalu. Darai ką nors gera - ir atsi­

406
tinka kažkas bloga. Darai bloga - ir atsitinka kažkas gera. Nieko
nedarai, ir viskas išlekia į orą.
Ir labai, labai retai, dėl nežinia kokio stebuklingo atsitiktinu­
mo ir sutapimo, kai visos plaštakės vienu m etu suplasnoja spar­
neliais ir visi siūlai minutėlei susipina tarpusavyje, tau suteikia­
ma proga pasielgti teisingai.
Sarai tolstant atgalinio vaizdo veidrodėlyje (ji iššoka iš auto­
mobilio ir bėga per aikštelę), man topteli paskutinė mintis: jeigu
dėl vieno vienintelio pavėlavimo gali pražiopsoti svarbias varžy­
bas, turbūt derėtų kavos išgerti namie.
Kai atvažiuojame į mokyklą, atsiskiriu nuo Elodės ir Lindsės,
nes turiu kai ką sutvarkyti Rožių kambaryje. Kadangi jau pavėla­
vau į pirm ą pamoką, nutariu nebeiti visai, tad paskui vaikštinėju
mokyklos koridoriais ir kieme galvodama: vis dėlto keista - gali
visą gyvenimą nugyventi toje pačioje vietoje, bet taip nė karto ir
nepažvelgti į ją atidžiau. Dabar man atrodo gražios net geltonos
koridorių sienos, kurias vadindavome „vėmalų spalvos", o liauni
belapiai medžiai keturkampio kiemo vidury išsisklaidę taip ele­
gantiškai, tarsi tik ir lauktų sniego.
Beveik visą gyvenimą atrodė, kad pamokos mokykloje tęsis
amžinybę. Tik per kontrolinius ir testus sekundės imdavo bėgti
striksėdamos viena per kitą, tarsi mėgindamos kuo greičiau pa­
sprukti. Taip jaučiuosi ir šiandien. Kad ir kaip trokščiau sulėtinti
laiką, jis tiesiog liete liejasi, tarsi kraujuotų.
- Laikas baigėsi! - sušunka mokytojas Tirnėjus, perliedamas
mus pačiu nuožmiausiu žvilgsniu.
Aš tik ką pradėjau rašyti atsakymą į antrąjį klausimą, tad ten­
ka atiduoti testą nebaigtą. Žinau, tai nebesvarbu, bet vis tiek pa­

407
sistengiau parašyti kuo geriau. Noriu, kad mano paskutinę dieną
viskas vyktų įprastai. Kad ji būtų tokia pat kaip milijonas kitų,
jau praėjusių dienų - kai atiduodavau chemijos testą nerim au­
dama, jog mokytojas Tirnėjus kada nors ištesės pažadą - kaip
ir grasino, paskambins Bostono universiteto atrankos komisijai.
Bet dėl chemijos testo apgailestauju neilgai. Dabar aš jau nebe-
apgailestauju dėl nieko.
Prieš matematiką ateinu į klasę kiek anksčiau. Jaučiuosi rami.
Atsisėdu į savo suolą (iki skambučio liko dar trys minutės) ir
išsitraukiu vadovėlį. Padedu jį ant stalo, pačiame centre. Klasėje
kol kas esu vienintelė mokinė.
Mokytojas Deimleris prieina ir šypsodamasis atsiremia į
mano stalą. Pirmą kartą pastebiu, kad vienas jo iltinis dantis
ypač smailus - tarsi vampyro.
- Kas tai, Šame? - Jis ranka parodo į mano stalą. - Trimis
minutėmis per anksti ir netgi pasiruošusi pamokai? Gal ketini
atversti naują savo gyvenimo puslapį?
- Panašiai, - atsakau ramiu balsu, sukryžiuodama rankas ant
vadovėlio.
- Na, ir kaip sekasi per Valentino dieną? - Mokytojas įsimeta
į burną metinuką ir pasilenkia arčiau. Pajuntu pasišlykštėjimą.
Gal jis tikisi suvilioti mane gaiviu burnos kvapu? - Ar jau turi
kokių nors nepaprastai romantiškų planų šiam vakarui? Ar yra
koks ypatingas žmogus, prie kurio galėtum jaukiai prisiglaus­
ti? - Deimleris kilsteli antakius.
Prieš savaitę būčiau nudribusi nuo kėdės, bet dabar esu jam
abejinga. Prisimenu, kaip šiurkščiai jo veidas trynėsi man į vei­

408
dą, koks sunkus buvo jo kūnas, bet nei pykstu, nei bijau jo. Įsi­
stebeiliju į pintą virvelę mokytojui ant kaklo, kuri kaip visuomet
kyšo iš po marškinių apykaklės. Pirmą kartą jis m an pasirodo
graudžiai keistas. Kas nešioja tą patį daiktą aštuonerius metus iš
eilės? Būtų tas pats, jei aš laikyčiausi įsikibusi ir vis dar nešiočiau
karoliukus iš saldainių, kuriuos dievinau penktoje klasėje.
- Pažiūrėsim - pamatysim, - sakau šypsodamasi. - O kaip
jūsų vakaro planai? Būsite vienui vienas? Užsisakėte staliuką
vienam?
Jis pasilenkia dar arčiau, bet aš nė nepasijudinu - prisiverčiu
neatsitraukti.
- Kodėl manai, kad turėčiau būti vienui vienas? - Deimleris
mirkteli man. Akivaizdu, jis įsitikinęs, kad aš flirtuoju, gal noriu
įsisiūlyti jam į kompaniją ar panašiai.
Nusišypsau dar plačiau.
- Nes jeigu turėtumėte tikrą merginą, - ištariu tyliai, bet aiš­
kiai, kad jis išgirstų kiekvieną mano žodį, - nesikabinėtumėte
prie moksleivių.
Mokytojas Deimleris sulaiko kvapą ir atšoka taip staigiai, kad
vos nenukrenta ant suolo. Į klasę jau pradeda rinktis mokiniai,
plepėdami ir vienas kitam rodydami gautas rožes, nekreipdami į
mus jokio dėmesio. Nes galbūt m udu kalbame apie namų darbus
arba apie kontrolinio pažymį. Deimleris spokso į mane, jo burna
tai prasiveria, tai užsičiaupia, bet neišsprūsta nė žodžio.
Nuaidi skambutis. Mokytojas Deimleris kresteli pečiais ir, ne­
nuleisdamas nuo manęs akių, svirduliuodamas atsitraukia nuo
mano suolo. Tada apsisuka ratu, tarsi būtų pasiklydęs, galiausiai
atsikrenkščia ir prabyla:

409
 - Dėmesio! - Jo balsas užlūžta ir jis atsikosti. Kai vėl prabyla,
balsas nuskamba tarytum šuns lojimas. - Visi. Sėskitės. Dabar.
Įsikandu sau į ranką, kad tik nepradėčiau prunkšti. Mokyto­
jas Deimleris dėbteli į mane tarytum į kokį šlykštų padarą, ir tai
mane dar labiau prajuokina. Nusuku akis į duris.
Kaip tik tuo m etu į klasę įžengia Kentas Makfaleris.
Mūsų žvilgsniai susitinka. Tą akimirką kabinetas, rodos, su-
linksta pusiau, ir atstumas tarp mūsų pradingsta. Jaučiuosi taip,
tarsi veržčiausi prie jo, artėčiau visu greičiu, lėkčiau tiesiai į jo
ryškiai žalias akis. Išnyksta ir laikas, ir m udu vėl stovime mano
namų prieangyje, apsupti sniego, šilti Kento pirštai glosto man
kaklą, jaučiu švelnų jo lūpų prisilietimą ir jo šnabždesį prie au­
sies. Visa kita pradingsta, lieka tik jis.
- Ponaiti Makfaleri, gal norėtumėte atsisėsti? - šaltai sako
Deimleris.
Kentas nusisuka nuo manęs, ir nuostabioji akimirka pra­
dingsta. Jis paskubomis burbteli mokytojui Deimleriui: Atsipra­
šau ir patraukia prie savo suolo. Nuseku ji žvilgsniu. Man patin­
ka, kaip jis atsisėda, nė neprisiliesdamas prie stalo. Man patinka,
kaip jis išsitraukia matematikos vadovėlį kartu su krūva suglam­
žytų nebaigtų piešinių. Man patinka, kaip jis nervingai žaidžia
su plaukais, vis nusibraukdamas juos ranka, nors jie tučtuojau
vėl užkrinta jam ant akių.
- Panele Kingston. Gal galėtumėte skirti man nors sekundėlę
savo brangaus laiko ir dėmesio.
Kai atsisuku, mokytojas Deimleris stovi priešais klasę ir rūs­
čiai žvelgia į mane.

410
 - Manau, sekundėlę tikrai galėčiau, - atsakau garsiai, ir visi
nusijuokia.
Mokytojas Deimleris taip suspaudžia lūpas, kad lieka tik bal­
ta linija, bet neištaria nė žodžio.
Atsiverčiu vadovėlį, tačiau susikaupti negaliu. Dabar, kai pa­
mačiau Kentą, nebenustygstu vietoje, jaučiuosi pagyvėjusi, pirš­
tais barbenu į stalo apačią. Norėčiau pasakyti jam, ką iš tikrųjų
jaučiu. Norėčiau kaip nors paaiškinti, kad jis tai žinotų. Nekan­
traudama žvilgčioju į laikrodį. Negaliu sulaukti, kada pasirodys
amūrai.
Šiandien Kentas Makfaleris gaus dar vieną rožę.
Po pamokos laukiu Kento koridoriuje. Jaučiuosi taip, tarsi
pilve man siaustų būriai drugelių. Kentas išeina iš kabineto at­
sargiai nešdamasis mano jam atsiųstą rožę, tarsi bijotų ją sulau­
žyti. Jis pakelia akis, atrodo rimtas ir susimąstęs. Atidžiai nužvel­
gia mano veidą.
- Gal ketini paaiškinti, ką tai reiškia? - Jis nesišypso, bet bal­
sas skamba linksmai, taip, tarsi Kentas erzintų mane, o akys tie­
siog švyti.
Ir aš nutariu paerzinti Kentą, nors stovint prie pat jo man
sunku galvoti.
- Nesuprantu, apie ką tu.
Kentas iškelia rožę ir atverčia laiškelį taip, kad galėčiau jį per­
skaityti. (Suprantama, aš ir taip žinau, kas ten parašyta.)
Šįvakar. Neišjunk telefono, palik prie namų automobilį ir būk
mano didvyris.
- Paslaptinga, - sakau tram dydam a šypseną. Kai Kentas neri­
mauja, atrodo dar dešimt kartų patrauklesnis. - Slapta gerbėja?

411
 - Ne tokia jau ir slapta. - Jo žvilgsnis vis dar klaidžioja mano
veidu, tarsi ant jo būtų užrašytas atsakymas į mįslę. Prisiverčiu
nusukti akis į šalį, kad tik nestverčiau jo ir neprisitraukčiau ar­
tyn. Kentas dvejoja. - Žinai, šiandien vakare aš rengiu vakarėlį.
- Žinau, - atsakau paskubomis. - Tai yra girdėjau.
- Ir...
Liaujuosi apsimetinėjusi.
- Klausyk, gali būti, kad paprašysiu tavęs paimti mane iš vie­
nos vietos. Sugaiši dvidešimt minučių, ne daugiau. Neprašyčiau,
jeigu nebūtų tikrai svarbu.
Kentas šypteli puse lūpų.
- O ką gausiu mainais?
Pasilenkiu taip, kad mano lūpos atsidurtų vos per kelis cen­
tim etrus nuo tobulo Kento ausies linkio. Jo kvapas - ką tik nu­
pjautos žolės ir mėtų - svaiginamai gundantis.
- Atskleisiu tau paslaptį.
- Dabar?
- Vėliau.
Atsitraukiu nuo Kento, kitaip nesusilaikysiu ir pradėsiu bu­
čiuoti jam kaklą. Nežinau, kas man darosi. Būdama šalia Robio
niekada nesijaučiau šitaip. Kai Kentas greta, aš vos galiu susival­
dyti - man labai norisi jį liesti. Galbūt kai miršti keletą kartų,
susijaukia visi tavo hormonai? Tačiau man tai visai patinka.
Kentas vėl surimtėja.
- Tu parašei čia... - Jis laiko pirštais laiškelį, tai atlenkia jį, tai
vėl sulenkia. Jo akys nuostabios, svaigina akinamai blizgėdamos
auksu. - Paskutiniai žodžiai... tie apie didvyrį... iš kur tu...

412
 Širdis man daužosi lyg pašėlusi. Dingteli, kad jis viską žino -
jis prisimena. Tarp mūsų tvyro slogi tyla, joje tarsi švytuoklė
siūbuoja visa, kas buvo, ką prisimename, visa, kas pamiršta, visi
mūsų troškimai.
- Iš kur aš... ką? - vos išlemenu pašnibždomis.
Kentas atsidūsta, papurto galvą ir šypteli.
- Nieko, nekreipk dėmesio. Tai kvaila.
- A... - Susivokiu, kad buvau sulaikiusi kvėpavimą. Iškvepiu
ir nusuku akis į šoną, kad jis nepastebėtų, jog esu nusivylusi. -
Beje, ačiū už rožę.
Iš visų gautų pasilikau tik Kento rožę.
- Tai mano mėgstamiausia, - pasakiau, kai M ariana Saiks
įteikė man tą gėlę.
Mariana žvilgtelėjo į mane nustebusi, tada apsižvalgė, tarsi
negalėtų patikėti, kad kalbu su ja. Kai suprato, kad taip ir yra,
paraudo ir nusišypsojo.
- Tu gavai tiek daug rožių, - ištarė ji nedrąsiai.
- Blogiausia, kad jos iškart nuvysta, - atsakiau. - Esu ne itin
gera sodininkė.
- Reikia įstrižai pakirpti kotelius, - atsakė ji tučtuojau ir vėl
nuraudo. - Mane išmokė sesuo. Ji mėgdavo sodininkauti. - Ir Ma­
riana nusisuko, prikandusi lūpą.
- Pasiimk jas, - tariau aš.
Sekundėlę ji įdėmiai žvelgė į mane, tarsi svarstytų, ar nejuo­
kauju.
- Ką? Galiu pasilikti? - paklausė. Tuo metu ji man labai pri­
minė Izę.

4i3
 - Žinoma. Aš tikrai nenoriu apsunkinti sau sąžinės nužudy-
dama gėlę, - atsakiau. - Gali parsinešti jas namo. A r turi kokią
vazą?
Mariana dvejojo vos dalelę sekundės, o tada jos veide nušvito
šypsena ir jis neatpažįstamai pasikeitė.
- Pamerksiu jas savo kambaryje, - tarė ji.
Kentas kilsteli antakį.
- O iš kur žinai, kad ši rožė nuo manęs?
- Oi, liaukis. - Pakeliu akis į dangų. - Niekas kitas neužsidir-
binėja pragyvenimui piešdamas keistas karikatūras.
Apsimetęs, kad įsižeidė, Kentas prideda ranką sau prie širdies.
- Ne dėl pragyvenimo, bet iš meilės menui. Be to, jos nėra
keistos.
- Kaip pasakysi. Na, tuom et dėkoju už visiškai normalų raš­
telį.
- Nėra už ką. - Kentas išsišiepia iki ausų.
Mes stovime taip arti vienas kito, kad beveik jaučiu jo kūno
šilumą.
- Tai būsi mano riteris spindinčiais šarvais ar ne?
Kentas vos linkteli.
- Juk žinai, kad negaliu atsakyti damai, patekusiai į bėdą.
- Taip ir maniau, kad galiu tavimi pasitikėti.
Koridoriai ištuštėjo. Visi pietauja. Kurį laiką tiesiog stovime
ir šypsomės vienas kitam. Jo žvilgsnis sušvelnėja, ir mano širdis
pakyla į orą. Jaučiuosi laisva, besvorė, bet kurią akimirką galinti
pakilti nuo žemės .Tarytum muzika, pagalvoju, šalia jo jaučiuosi
tarytum muzika. O tada dingteli: Jis pabučiuos mane tiesiog čia

414
pat, prie Tomo Džefersono vidurinės mokyklos matematikos kabi­
neto, ir vos nenualpstu.
Bet Kentas manęs nepabučiuoja, o tik atkiša ranką ir švelniai
paliečia man petį. Kai ranką atitraukia, vis dar jaučiu dilgčiojant
odą tose vietose, kur prisilietė jo pirštai.
- Na, tai iki pasimatymo vakare. - Jo veide šmėsteli šypse­
na. - Tikiuosi, kad tavoji paslaptis - tikrai ypatinga.
- Ji nepaprasta, prisiekiu.
Taip norėčiau įsiminti kiekvieną su juo susijusią smulkmeną.
Norėčiau, kad jis išliktų mano atmintyje. Negaliu patikėti, kad
taip ilgai buvau visiškai akla. Traukiuosi atgal, kol dar nepasiel­
giau kaip nors beprotiškai nederamai, tarkim, neužšokau ant jo
ir neapsivijau kojomis ir rankomis.
- Šame?
-K ą?
Jo akys vėl įdėmiai tyrinėja mano veidą, ir staiga suprantu,
kodėl jis sakė, kad permato mane kiaurai. Todėl, kad jis iš tikrų­
jų kreipia į mane dėmesį. Pasijuntu taip, tarsi jis skaitytų mano
mintis, o tai - ne itin smagu, nes dauguma mano minčių šią aki­
mirką sukasi apie tobulas jo lūpas.
Kentas prikanda lūpą ir pamindžikuoja.
- Kodėl aš? Tai yra - kodėl šį vakarą? Juk m udu netgi norm a­
liai nesikalbame, jau kokius septynerius metus...
- Galbūt aš mėginu atsigriebti už prarastą laiką. - Lengvais
žingsneliais traukiuosi nuo jo atgal.
- Aš rimtai, - sako Kentas. - Kodėl aš?
Pagalvoju apie Kentą, tamsoje laikantį mano ranką ir vedan­
tį per kambarius, įstrižai užlietus mėnesienos. Pagalvoju apie

415
jo balsą, liūliuojantį mane, kol užmiegu, nusinešantį mane tar­
si bangos atslūgstant jūrai. Pagalvoju apie sustojantį laiką, kai
Kentas suima rankomis man veidą ir priglaudžia savo lūpas prie
manųjų.
- Patikėk, - sakau. - Tai gali būti tiktai tu.

DAR V I E N A GALI MYBĖ

Meilės laiškelis Kentui buvo tik pirmas iš kelių pakeitimų, ku­
riuos šįryt atlikau Rožių kambaryje. Vos tik įeinu į valgyklą,
matau, kad Robį irgi pasiekė mano laiškelis. Man nė nespėjus
atsistoti į eilę (ketinu užsisakyti dvigubą sumuštinį su jautienos
pjausniu), jis atsiskiria nuo savo draugų ir liuoksėdamas atlekia
prie manęs. Kaip įprastai, kvailoji Yankees beisbolo kepuraitė vos
laikosi jam ant galvos nusukta ant šono, tarsi jis būtų išlindęs iš
kokio nors 1992-ųjų repo vaizdo klipo.
- Ei, mažę. - Robis ketina apkabinti mane. Abejingai žengiu
žingsnį į šalį. - Gavau tavo rožę.
- Ačiū, aš irgi gavau tavąją.
Jis apsidairo ir, pamatęs prie mano krepšio rankenos pririštą
vieną vienintelę rožę, susiraukia.
- Ar ji - mano?
Meiliai šypsodamasi papurtau galvą.
Robis pasitrina kaktą. Jis visuomet taip elgiasi, kai mąsto,
tarsi mėginant iš tikrųjų pasinaudoti smegenimis jam pradėtų
skaudėti galvą.
- O kur dingo visos kitos tavo rožės?
- Palikau jas pasaugoti, - sakau, ir tai panašu į tiesą.

416
 Robis pakrato galvą ir kaipmat užmiršta šią temą.
- Žinai, šį vakarą bus vakarėlis... - Jis nutyla, pakreipia gal­
vą ir kvailai nusišypso. - Pamaniau, gal būtų smagu trum pam
užsukti? - Jis atkiša ranką, ploja delnu man per petį ir ima jį
stipriai masažuoti. - Na, žinai, bus tarsi apšilimas.
Tik Robiui gali šauti į galvą, kad prisisiurbti putojančio alaus
tiesiai iš statinės ir rėkti vienas ant kito - tolygu glamonėms. Bet
nutariu nekreipti į tai dėmesio ir apsimetu kvailute.
- Apšilimas? - klausiu pačiu nekalčiausiu balsu.
Robis, žinoma, įsitikinęs, kad flirtuoju. Nusišypso, atlošia
galvą ir prisimerkęs žiūri į mane. Kadaise maniau, jog tai - pats
žaviausias jo žvilgsnis, o dabar Robis man panašus į futbolo ko­
mandos galinės linijos gynėją, mėginantį sušokti sambą. Nors ir
moka žingsnelius, bet juda kažin kaip neteisingai. Lyg ir panašu,
bet vis tiek ne taip.
- Žinai, - tyliu balsu ištaria Robis, - man patiko tavo laiškelis.
- Iš tikrųjų? - sumurkiu prisiminusi, ką greitomis brūkštelė­
jau jam šįryt. Tau niekada daugiau nereikės manęs laukti.
- Galvoju, atvažiuočiau į vakarėlį kokią dešimtą ir pabūčiau
valandą ar dvi. - Jis gūžteli pečiais ir pasitaiso beisbolo kepu­
raitę. Dabar, kai jau atlikome visą flirtavimo ritualą, Robis eina
tiesiai prie reikalo.
Staiga pasijuntu pavargusi. Ketinau tik truputėlį pažaisti su
Robiu - atkeršyti, kad man skiria tiek mažai dėmesio, kad jo
nėra šalia, kai labiausiai reikia, kad jam niekas nerūpi, išskyrus
pasilinksminimus vakarėliuose ir žolės riedulį, ir už tą kvailą
Yankees kepuraitę. Bet nebenoriu tęsti šio žaidimo.

417
 - Man nelabai rūpi, ką tu veiksi, Robi.
Jis sutrinka. Tikėjosi ne tokio atsakymo.
- Bet pasiliksi nakvoti pas mane šiąnakt, taip?
- Nemanau.
Jo ranka vėl pakyla prie kaktos ir patrina ją.
- Juk pati sakei...
- Aš sakiau, kad tau niekada daugiau nereikės manęs laukti.
Ir tikrai taip bus. - Giliai įkvepiu. Vienas, du, trys, šuolis. - Robi,
tarp mūsų nieko nebus. Aš noriu skirtis.
Robis žengia žingsnį atatupstas. Jo veidas pabąla, paskui, tarsi
kas būtų šliūkštelėjęs raudonų spanguolių sulčių, ima keistis -
nuo kaktos iki pat kaklo pasidaro ryškiai raudonas.
- Ką pasakei?
- Pasakiau, kad palieku tave. - Man tai - pirmas kartas, kai
ką nors palieku. Nustembu: tai visiškai lengva. Paleidi žmogų -
ir viskas ima riedėti žemyn. - Tiesiog manau, kad mūsų santy­
kiai klostosi nekaip.
- Bet... bet... - suburba Robis. Sumišimą jo veide pakeičia
įtūžis. - Tu negali manęs palikti.
Nevalingai atsitraukiu ir sukryžiuoju rankas ant krūtinės.
- O kodėl ne?
Jis pasižiūri į mane taip, tarsi būčiau pati didžiausia kvailė
pasaulyje.
- Tu, - sako jis, beveik išspjaudamas kiekvieną žodį, - negali
mesti manęs.
Ir tada aš viską suprantu. Robis atsimena. Jis atsimena, kaip
šeštoje klasėje man pasakė, kad esu visiška nevykėlė ir jis nieka­
da nesusitikinėtų su manimi, jis atsimena tai ir vis dar tuo tiki.

418
Tą akimirką išgaruoja paskutiniai simpatijos jam likučiai, ir pa­
žvelgusi į jį - ryškiai raudonu veidu, sugniaužusį kumščius - nu­
stembu: jis man atrodo nepaprastai negražus.
- Galiu, - atsakau ramiai. - Ir ką tik tai padariau.
- O aš tavęs laukiau. Laukiau tavęs mėnesius. - Robis nusisu­
ka ir kažką suburbuliuoja, bet aš neišgirstu.
-K ą?
Robis atsisuka į mane. Jo veidas iškreiptas pasibjaurėjimo ir
pykčio. Tai jau ne tas pats žmogus, kuris prieš savaitę prisiglaudė
man prie peties ir pasakė, kad aš esu jo asmeninė antklodė. Atro­
do, tarsi jo veidas būtų nukritęs ir atidengęs visiškai kitą veidą.
- Sakiau: reikėjo padulkinti Gabiją Heins, kai ši prašėsi per
pertrauką, - šaltai atšauna jis.
Skrandyje kažkas užsiliepsnoja - gal kančios, gal išdidumo
likučiai, bet netrukus tai praeina ir vėl pasijuntu rami. Aš jau
toli nuo čia, jau skrendu pakilusi į orą. Staiga visiškai aiškiai su­
prantu, kaip jaučiasi Julija, kaip ji jautėsi ilgą laiką. Prisiminus ją,
jėgos vėl sugrįžta, ir man netgi pavyksta nusišypsoti.
- Niekada nevėlu pamėginti dar kartą, - sakau saldžiu balsu.
Tada apsigręžiu ir nueinu paskutinį kartą papietauti su savo ge­
riausiomis draugėmis.
Po dešimties minučių, kai pagaliau sėdžiu prie mūsų įpras­
tinio staliuko (jau seniai nesijaučiau tokia išbadėjusi: sušveičiau
milžinišką majonezu perteptą sumuštinį su jautienos pjausniu ir
visą lėkštę gruzdintų bulvyčių), į valgyklą įeina Julija. Matau, ne­
šasi tik vieną rožę, įkištą į tuščią vandens buteliuką, pririštą prie
kuprinės šono. Be to, ji eina dairydamasi, iš po plaukų uždangos,
tarsi padalytas pusiau, matyti veidas. Ji nužvelgia kiekvieną sta­

419
liuką - ieško užuominų, kurios padėtų įminti mįslę. Julijos akys
budrios, blizgančios. Ji kramto lūpą, bet neatrodo nelaiminga. Ji
atrodo gyva. Man krūtinėje suvirpa širdis - tai ir yra svarbiausia.
Kai ji spraudžiasi pro mūsų staliuką, matau po pat rožės žie­
du besiplaikstantį sulankstytą raštelį. Nors įskaityti žodžių ne­
galiu, netgi užsimerkusi aiškiai matau, kas jame parašyta. Vie­
nintelė frazė.
Niekada nėra per vėlu.
- Na, kas šiandien tave įgėlė? - pakeliui į jogurtinę klausia
Lindsė. Mes jau beveik priėjome Eilę, vorelę mažų parduotuvė­
lių, pūpsančių tarsi grybai ant kalvelės. Tamsių debesų uždanga
pamažu aptraukia visą horizontą, žadėdama sniegą.
- Apie ką tu?
Einame susikabinusios už parankių, mėgindamos sušilti. No­
rėjau, kad kartu eitų ir Elodė su Ele, bet Elodei - ispanų kalbos
testas, o Elė nenorėjo praleisti anglų kalbos pamokos, nes, pasak
jos, jei dar bent nuo vienos nusiplaus, bus laikinai nušalinta nuo
pamokų. Nors man tai nelabai rūpi.
Ši diena - tokia pat kaip visos kitos.
- Na, turiu omeny, kodėl taip keistai elgiesi? - Kol mėginu
suformuluoti atsakymą, Lindsė kalba toliau: - Na, per pietus
kažkur dingai, ir visa kita. - Ji prikanda lūpą. - Žinai, gavau ži­
nutę iš Ėmės Vais...
-K ą?
- Na, toji Ėmė Vais - visiškai išprotėjusi, niekada ja nepatikė­
čiau, ypač jei kalba apie tave, - skubiai patikina Lindsė.
- Neabejoju, - atsakau linksmai. Man aišku, kur link Lindsė
suka.

420
 - Bet... - Lindsė giliai įkvepia ir greitai išpyškina: - Ji sakė,
kad kalbėjosi su Stivu Vaitmanu, kuris kalbėjosi su Robiu, kuris
sakė, kad tu jį palikai. - Lindsė žvilgteli į mane ir dirbtinai nu­
sijuokia. - Savaime suprantama, pasakiau jai, kad tai - visiška
nesąmonė.
Tyliu. Atsargiai renku žodžius.
- Tai nėra nesąmonė. Tai - tiesa.
Lindsė sustoja ir įsispokso į mane.
-K ą ?
- Aš išsiskyriau su juo per pietus.
Lindsė papurto galvą, tarsi norėtų išmesti žodžius iš galvos.
- Ir... hm... ar ketinai pasidalyti šia menkute naujiena su savo
geriausiomis draugėmis? Na, kada nors. O gal tiesiog tikėjaisi,
jog ši naujiena mus ir taip kada nors pasieks, ką?
Matau, ji jaučiasi įskaudinta.
- Klausyk, Lindse, tikrai ketinau tau pasakyti...
Vis dar purtydama galvą ji prispaudžia delnus prie ausų.
- Nesuprantu. Kas atsitiko? Juk judu turėjot... na, tu juk sa­
kei, kad norėjai... šįvakar.
Atsidustu.
- Dėl to ir nenorėjau sakyti tau, Linds. Nes tu viską per daug
sureikšmini.
- Nes tai ir yra reikšminga.
Lindsė pasipiktinusi taip, kad nė nepastebi, kas vyksta Huna-
no virtuvėje. Kai einame pro šalį, ji neatitraukdama akių spokso
į mane, tarsi lauktų, kol aš staiga pamėlynuosiu ar užsiliepsno­
siu, tarsi manimi niekada daugiau nebūtų galima pasitikėti.

421
 Man topteli, kad ji šitaip jausis ir po to, kai padarysiu tai, ką
ketinu padaryti. Tačiau dabar jau nieko negaliu pakeisti. Atsisu­
ku į Lindsę ir uždedu rankas jai ant pečių.
- Palauk manęs čia sekundėlę, gerai?
Ji nustebusi sumirksi.
- Kur eini?
- Sekundėlei turiu užsukti į Hunano virtuvę. - Apglėbiu save
rankomis laukdama, kol Lindsė pradės siautėti. - Noriu kai ką
perduoti Anai Kartulo.
Maniau, Lindsė pradės šaukti arba išdidžiai nueis, arba ims
svaidyti į mane guminius meškiukus, bet jos veidas tampa abe­
jingas, tarsi kas nors būtų paspaudęs jausmų išjungimo mygtu­
ką. Sunerimstu - galbūt ją ištiko šokas? Tačiau negaliu nepasi­
naudoti tokia puikia proga.
- Tik dvi minutes, - sakau. - Pažadu.
Kol Lindsė neatsitokėjo, neriu į kavinę. Man įžengus vidun,
sutilindžiuoja durų varpelis. Aleksas pakelia akis, akimirką atro­
do sunerimęs, paskui dirbtinai nusišypso.
- Kaip laikais, Šame? - ištaria nutęsdamas žodžius. Tikras
asilas.
Nekreipiu į jį dėmesio - einu tiesiai prie Anos Kartulo. Pa­
lenkusi galvą ji stumdo maistą lėkštėje. Stumdyti - tikrai saugiau
nei jį valgyti, nė neabejoju.
- Ei, labas. - Nežinia kodėl nervinuosi. Tas jos tylėjimas ir
judesys, kai pakelia akis ir pasižiūri į mane visiškai tuščiu žvilgs­
niu, neramina. Tai primena Juliją. - Užsukau tik kad paduočiau
tau kai ką.

422
 - Paduotum man kai ką? - Ana pašaipiai patem pia lūpą, ir
panašumas su Julija pasidaro nebe toks ryškus. Ji tikriausiai
mano, kad išprotėjau. Mudvi niekada gyvenime nesam e pasa­
kiusios viena kitai nė žodžio, tad numanau, ką gauti ji dabar
tikisi.
Alekso žvilgsnis šokinėja nuo Anos prie manęs, vyrukas at­
rodo ne mažiau sumišęs nei Ana. Žinau, kad Lindsė spokso pro
taukuotą kavinės langą. Nuo minties, kad mane stebi trys žmo­
nės, kiek sutrinku. Įkišu ranką į krepšį. Mano rankos virpa.
- Klausyk, Ana... Žinau, tai nuskambės keistai... Nenumanau,
kaip paaiškinti, bet... - Iš krepšio ištraukiu didžiulę knygą su
M. K. Ešerio darbais ir padedu ant stalo, šalia dubenėlio su viš­
tiena su sezamais. Arba su jautiena apelsinų padaže. Arba su
keptu katinu. Arba su nesvarbu kuo.
Ana sustingsta ir įsistebeilija į knygą, tarsi ši ketintų jai įkąsti.
- Manau, tau turėtų patikti tokie dalykai, - burbteliu trauk­
damasi nuo staliuko. Dabar, kai sunkiausia jau atlikta, jaučiuo­
si tūkstantį kartų geriau. - Knygoje yra daugiau nei du šimtai
piešinių. Kai kuriuos galėtum netgi pasikabinti ant sienos, jeigu
rastum tinkamą vietą.
Anos veide šmėsteli įtampa. Ji vis dar spokso į knygą ant sta­
lo. Sėdi rankas prispaudusi prie šlaunų. Matau, kad stipriai su­
gniaužia kumščius.
Kai jau ketinu apsisukti ir lėkti prie durų, Ana pakelia akis.
Mūsų žvilgsniai susitinka. Ji vis dar tyli, bet veide įtampos nebe­
likę. Jos lūpos krusteli. Tai nelabai panašu į šypseną, tad nutariu,
kad veikiausiai reiškia: Ačiū.

423
 Išgirstu Aleksą klausiant: Kas čia buvo? Tą minutę jau neriu
pro duris, lydima šaižaus varpelio tilindžiavimo.
Lindsė vis dar stovi toje pat vietoje. Jos žvilgsnis niūrus. Ži­
nau, stebėjo mane pro langą.
- Dabar tikrai aišku, kad išprotėjai, - burbteli ji.
- Sakau tau: nesuprantu, apie ką kalbi. - Dabar, kai darbas
jau atliktas, net pralinksmėju. - Eime, aš tiesiog mirštu, kaip no­
riu jogurto.
Lindsė nė nepasijudina.
- Kuoktelėjai. Atsisuko varžteliai. Nučiuožei nuo proto. Kada
pradėjai dovanoti dovanas Anai Kartulo?
- Ei, juk nepadovanojau jai amžinos draugystės apyrankės ar
ko panašaus.
- O kada pradėjai kalbėtis su Ana Kartulo?
Atsidustu. Akivaizdu, taip lengvai ji nuo manęs neatstos.
- Mudvi pirm ą kartą šnektelėjom prieš keletą dienų, paten­
kinta? - Lindsė vis dar spokso į mane taip, tarsi visas pasaulis
jos akyse imtų tirpti. Pažįstamas jausmas. - Tiesą sakant, ji visai
nieko. Manau, tau netgi patiktų, jei...
Lindsė keistai spygteli ir delnais užsidengia ausis, tarsi vien
tik mano žodžiai jai būtų nepakeliama kančia. Ir nesiliauja kly­
kusi. Atsidususi žvilgteliu į laikrodį laukdama, kol ji baigs savo
pasirodymą.
Pagaliau Lindsė nusiramina. Klyksmas tyla, virsdamas gerkli­
niu gargaliavimu. Ji pašnairuoja į mane. Nevalingai prunkšteliu.
Ji atrodo lyg nenormali.
- Jau baigei? - klausiu.
- Jau grįžai? - Ji nedrąsiai atidengia vieną ausį.

42 4
 - Kas grįžo?
- Samanta Emilė Kingston. Mano geriausia draugė. Hete-
roseksuali mano gyvenimo partnerė. - Ji pasilenkia į priekį ir
krumpliais stukteli man į kaktą. - O ne ta lobotomizuota ankš­
tis, per bortą mėtanti vaikinus ir mėgstanti Aną Kartulo, kuri
apsimetinėja ja.
Pakeliu akis į dangų.
- Ogi tu ne viską apie mane žinai.
- Matyt, apie tave nežinau nieko. - Lindsė sukryžiuoja rankas
ant krūtinės.
Trūkteliu ją už striukės rankovės, ir Lindsė nenoriai pajuda į
priekį. Matau, ji iš tikrųjų nusiminusi. Apkabinu ją per pečius ir
spusteliu. Lindsė daug žemesnė už mane, tad, kad prisiderinčiau
prie jos eisenos, man tenka žengti keletą mažų žingsnelių, bet
leidžiu jai pačiai parinkti žingsnio tempą.
- Tu žinai, koks jogurtas - mano mėgstamiausias, - sakau ti­
kėdamasi, kad ji apsiramins.
Lindsė sunkiai atsidūsta.
- Su dviguba porcija šokolado, - burbteli. Ji neatstūmė m a­
nęs, o tai - geras ženklas. - Su žemės riešutų sviestu ir kukurūzų
dribsniais.
- Ir žinau, kad tu žinai, kokio dydžio porciją užsisakysiu.
Dabar mes jau stovime prie jogurtinės Gardžiausias Šalyje Jo­
gurtas durų ir aš užuodžiu nepaprastai skanų, saldų ir truputėlį
dirbtinį kvapą. Tai panašu į ką tik iškeptos duonos kvapą metro
tuneliuose. Žinai, kad tai sukurta ne gamtos ar Dievo, bet nie­
kaip negali atsispirti.

425
 Kai patraukiu ranką Lindsei nuo pečių, ji žvilgteli į mane
akies krašteliu. Išraiška jos veide tokia graudi, kad aš vos su-
tramdau juoką.
- Būk atsargi, Mis Milžine, - sako ji, atgal atmesdama plau­
kus. - Visi tie nenatūralūs gardumynai keliauja tiesiai tau ant
šlaunų.
Bet jos lūpose žaidžia šypsena, ir aš žinau: ji man atleido.

D R A U G Y S TĖ . ISTORIJA
Jeigu reikėtų išvardyti po tris man labiausiai patinkančias kiek­
vienos iš mano draugių savybes, jos būtų štai tokios:
ELĖ:
1. Kai per atostogas Vermonte viena karvė - tikra gyva
karvė - Elei liežuviu lyžtelėjo riešą, antroje gimnazijos
klasėje ji visus metus kolekcionavo m iniatiūrines porce­
lianines karvytes ir internete rinko apie jas visokiausią
informaciją.
2. Maistą gamina improvizuodama, be jokių receptų, tad, nė
neabejoju, kada nors tikrai turės savo televizijos laidą apie
maisto gaminimą; pažadėjo mus visas pakviesti j tą laidą
kaip viešnias.
3. Žiovaudama iškiša liežuvį kaip katinas.

ELODĖ:
1. Turi absoliučią klausą ir patį skambiausią ir sodriausią bal­
są pasaulyje, kuris liejasi tarsi ant šiltų blynų pilamas kle­
vų sirupas. Tačiau niekada nepasirodo viešai, dainuoja tik
prausdamasi po dušu.

42 6
 2. Kartą, visus mokslo metus, kiekvieną mielą dieną užsivilk-
davo bent po vieną žalios spalvos drabužį.
3. Juokdamasi prunkščia, ir tai mane visad prajuokina.

LINDSĖ:
1. Visad šoks, netgi pati viena, netgi jei neskamba muzika;
šoks bet kur - valgykloje, tualete, prekybos centre, keliau­
dama nuo vienos užeigos prie kitos.
2. Todui Hortonui apskelbus, kad Elodė nemoka bučiuotis,
prie jo namų ji visą savaitę kasdien primėtydavo tualetinio
popieriaus.
3. Kartą, kai ėjome per parką, ji staiga pasileido bėgti. Ener­
gingai mosuodama rankomis, it vėjas nušvilpė per laukus,
nors mūvėjo džinsais ir avėjo ilgaauliais Chinese Laundry
batais. Aš irgi nuskuodžiau paskui, bet niekaip negalėjau
jos pavyti. Galiausiai abi uždususios sustojome, pūkštėme
susilenkusios, ir man atrodė, kad nuo rudeninio šaltuko
mano plaučiai tuoj sprogs. Juokdamasi tariau Lindsei: Tu
laimėjai. Ji žvilgtelėjo į mane per petį, bet ne piktai, o tarsi
negalėtų patikėti, kad ir aš esu čionai. Tada atsitiesė ir pa­
sakė: Aš nelenktyniavau.
Manau, dabar man jau aišku kodėl.
Apie visa tai mąsčiau būdam a namie pas Elę ir supratau štai
ką: gaila, kad apie tokius dalykus esame kalbėjusios per mažai
arba apskritai nesikalbėjome; man atrodo, tik veltui švaistėme
laiką juokdamosi viena iš kitos arba taukšdamos apie visiškai
nesvarbius dalykus, arba trokšdamos, kad daiktai ir žmonės
būtų kitokie - geresni, įdomesni, gražesni ar vyresni. Vis dėlto

427
man sunku išsakyti šią mintį draugėms, tad tiesiog juokiuosi, kai
Lindsė ir Elodė straksi po virtuvę, o Elė mėgina greitomis paga­
m inti patiekalą iš dviejų dienų senumo itališko bazilikų padažo
ir pakelio pasenusių trapučių. O kai Lindsė apsikabina mane per
pečius, paskui prieina prie Elės ir užmeta ranką jai ant pečių, kai,
iš kitos pusės prie Elės prilėkus Elodei, Lindsė ištaria: Aš mylėsiu
jus iki mirties, kalės. Juk pačios žinot, ką?, o Elodė sušunka: Gru­
pinis apsikabinimas, aš tiesiog prilekiu prie jų ir apkabinu stipriai
stipriai, ir laikau apglėbusi tol, kol galiausiai Elodė išsilaisvina ir
raitydamasi iš juoko sako: Jei dar juoksiuosi - apsivemsiu.

PASLAPTIS
Kai sustojame ant keliuko, ten, kur baigiasi automobilių eilė,
o iki Kento namų likęs geras gabalas kelio, Lindsė, sėdinti ant
priekinės sėdynės, susiraukia.
- Nieko nesuprantu, - sako ji. - O kaip, tavo manymu, par-
sigausim namo?
Atsidustu ir gal jau tūkstantąjį kartą pakartoju:
- Aš pasirūpinsiu, kad namo mus kas nors parvežtų, aišku?
- O kodėl dabar neini kartu su mumis? - nuo galinės sėdy­
nės verkšlenančiu balsu pasiteirauja Elė (irgi tūkstantąjį kartą). -
Kodėl čia nepalieki to prakeikto automobilio?
- Kad tu paskui parvairuotum namo, panele Absolut? - Ap­
sisuku ir reikšmingai žvilgteliu į degtinės butelį, kurį Elė lai­
ko rankoje. Ji supranta tai kaip užuom iną ir atmetusi galvą vėl
gurkšteli degtinės.
- Aš visas parvešiu namo, - neatlyžta Lindsė. - Ar tu kada
matei mane girtą?

428
 - Pamiršk! - Pakeliu akis į dangų. - Iš tavęs prasta vairuoto­
ja, net kai esi blaiva.
Elodė prunkšteli. Lindsė iškelia vidurinį pirštą ir pam ojuo­
ja jai.
- Galvok, ką kalbi, antraip nuo šiol į mokyklą vaikščiosi pės­
čiomis, - burbteli ji.
- Eime, nes pražiopsosim visą smagumą. - Elė pirštais per­
braukia sau per plaukus ir pasilenkia į priekį, kad galėtų pa­
žvelgti į save atgalinio vaizdo veidrodėlyje.
- Sugaišiu daugių daugiausia penkiolika minučių, - sakau. -
Grįšiu jums nė nespėjus prasibrauti iki alaus statinaitės.
- O kaip tu grįši? - Lindsė vis dar įtariai žiūri į mane, bet
atidaro automobilio dureles.
- Nesirūpink, - atsakau. - Aš jau radau, kas mane paveš.
- Vis tiek nesuprantu, kodėl paskui tu pati negalėsi parvežti
mūsų namo? - burba Lindsė, vis dar nepatenkinta mano planu,
bet išlipa iš automobilio. Jai iš paskos išsiropščia ir Elė su Elode.
Nesiteikiu atsakyti. Visoms jau kelissyk paaiškinau, kad iš
vakarėlio galbūt išeisiu anksčiau. Žinau, jos mano, kad taip el­
giuosi dėl Robio, - gal pamačiusi jį vakarėlyje imsiu nervintis ar
panašiai. Jos, žinoma, klysta, bet šiandien aš nenusiteikusi nieko
aiškinti.
Automobilį ketinu palikti prie Lindsės namų, bet vos tik iš­
važiuoju į 9-ąjį greitkelį, nevalingai pasukau savo namų link.
Jaučiuosi visiškai rami, tarsi į mane būtų prasiskverbusi vakaro
tamsa ir viską manyje užgožusi. Tačiau tai nėra nemalonu, šitaip
jautiesi baseine: gulėdamas ant nugaros pateliūškuoji kojomis,
kol galų gale imi patogiai plūduriuoti, apie nieką negalvodamas.

42 9
 Mano namuose beveik visos šviesos išjungtos. Izė nuėjo
miegoti prieš keletą valandų. Svetainėje blykčioja silpna mels­
va švieselė. Tikriausiai tėtis žiūri televizorių. Antrame aukšte
matyti ryškus šviesos kvadratas - tai vonios kambario langas.
Pro naktines užuolaidas įžiūriu judančią figūrą ir įsivaizduoju,
kaip mama prisimerkusi (nes išsiėmė kontaktines linzes) pirš­
tais tapšnoja sau per veidą - tepasi drėkinamąjį kremą Cliniąue,
tarsi paukščio sparnu plasnodama apdriskusio naktinio chalato
rankove. Tėvai kaip visada paliko prieangyje įjungtą šviesą, kad
man grįžus namo nereikėtų rankinėje apgraibomis ieškoti raktų.
Tikriausiai jie kuria planus rytojui, galbūt svarsto, ką paruošti
pusryčiams arba ar pažadinti mane prieš vidurdienį.
Staiga man pasidaro liūdna dėl visko, ko netenku, ko jau
netekau prieš keletą dienų, tą veriančio skausmo kupiną aki­
mirką, kai mano gyvybė atitrūko nuo laiko ašies. Atremiu gal­
vą į vairą ir laukiu, kol apsiraminsiu. Apsiraminu. Skausmas
atslūgsta. Raumenys atsipalaiduoja, ir m an vėl topteli, kad el­
giuosi teisingai.
Paskui važiuoju prie Lindsės namų. Pakeliui prisimenu, ką
prieš daugelį metų sužinojau per gamtos mokslų pamoką: net
jeigu paukščiai atsiskiria nuo savo pulko, jie vis tiek migruoja
vedami instinkto. Jie žino, kur skristi, nors niekas nenurodė ke­
lio. Mums tai regėjosi nepaprasta, bet dabar man neatrodo labai
keista. Pati taip jaučiuosi: tarsi būčiau ore vienut vienutėlė, bet
tiksliai žinau, ką turiu daryti.
Kai iki Lindsės namų lieka keletas kilometrų, išsitraukiu tele­
foną, surandu Kento numerį ir spusteliu mygtuką. Staiga išsigąs­
tu: o gal jis mano, kad šiandien ryte aš tik pajuokavau? Galbūt

430
neatpažins numerio ir neatsilieps? Arba gal neišgirs skambučio,
nes laksto po kambarius ir stebi, kad susirinkusieji neapvemtų
rytietiškų jo tėvelių kilimų? Vis labiau nervindamasi imu skai­
čiuoti telefono pypsėjimus: vienas, du, trys.
Po ketvirto pyptelėjimo pasigirsta traškesys, tarsi kažkas būtų
sugriebęs telefoną atžagariomis rankomis, ir išgirstu Kento bal­
są - šiltą, raminantį:
- Patrauklūs didvyriai. Nuo tūkstantis šeši šimtai aštuonias­
dešimt ketvirtųjų gelbėjame į nelaimę patekusias damas, į nelais­
vę paimtas princeses ir paneles, likusias be ratų. Kuo galiu jum s
padėti?
- Iš kur žinai, kad čia aš? - klausiu.
Muzika pagarsėja, žmonių balsai pasidaro aiškesni. Girdžiu,
kaip Kentas pridengia ranka telefoną ir sušunka: Lauk! Trinkteli
durys, ir triukšmas fone staiga aprimsta.
- Kas dar, jei ne tu? Visi kiti jau yra čia, - įgelia Kentas. Jis
kažką pareguliuoja telefone, ir balsas pasidaro garsesnis. Ti­
kriausiai kalba laikydamas telefoną prie pat lūpų. Mintis apie jo
lūpas trum pam išmuša mane iš vėžių. - Na, tai kaip laikaisi?
- Tikiuosi, kad tau neužstatė automobilio, - atsakau. - Tie­
siog m irtinai reikia, kad mane pavėžėtum.
Po kurio laiko važiuodami atgal į Kento namus, beveik visą
kelią tylime. Jis neklausinėja manęs, kodėl laukiau jo Lindsės
kiemo vidury, nereikalauja paaiškinti, kodėl paprašiau jo pagal­
bos. Už tai esu jam dėkinga ir jaučiuosi laiminga sėdėdama ša­
lia. Tyliu, stebiu lietų ir tamsius medžių šakų siluetus danguje.
Kai įsukame į keliuką, vedantį prie Kento namų (dabar jau čia
pilna prigrūsta automobilių), svarstau, kokį čia šokį šoka lietus.

43 i
Apšviesti priekinių žibintų šviesos, lietaus lašai panašūs į blizgu­
čius, nors gal ir ne visai.
Kentas sustoja, bet variklio neišjungia.
- Beje, aš nepamiršau, kad pažadėjai atskleisti man paslap­
tį. - Jis atsisuka į mane. - Nė negalvok, niekaip neišsisuksi.
- Aš ir nesiginu. - Atsisegu saugos diržą ir pasislenku arčiau
Kento, akies krašteliu vis dar stebėdama lietų. Gal tai labiau pa­
našu į dulkes? Į dulkių debesis, nuaustus iš baltutėlės šviesos.
Kentas sudeda rankas sau ant kelių ir laukdamas žiūri į mane.
Jo lūpose žaidžia šypsena.
- Įdėmiai klausau.
Atkišu ranką ir ištraukiu raktelį iš spynelės. Šviesos automo­
bilyje užgęsta. Mus apgaubia tamsa, o vandens šniokštimas lau­
ke sustiprėja ir atrodo, tarsi stovėtume po lietum.
- Ei, - švelniai tarsteli Kentas. Išgirdus jo balsą, mano širdis vėl
pakyla į orą, o kūnas pasidaro lengvas. - Dabar aš tavęs nematau.
Jo veidas ir visas kūnas atrodo tarsi šešėlis, tarsi tamsi dėmė
tamsoje - vos galiu įžiūrėti, bet puikiai jaučiu Kento skleidžiamą
šilumą. Pasilenkiu artyn ir smakrų pajuntu šiurkštų jo velveti­
nio švarkelio audinį. Ieškodama ausies, netyčia lūpomis gluste­
liu jam prie burnos. Kentas staigiai įkvepia, jo kūnas įsitempia.
Mano širdis plūduriuodama sklendžia ore, o širdies dūžiai virto
ištisiniu gaudesiu.
- Paslaptis yra tai... - sušnabždu tiesiai jam į ausį, - tai, kad
tavo bučinys buvo pats nuostabiausias bučinys mano gyvenime.
Kentas truputėlį atsitraukia, kad galėtų į mane pasižiūrėti, bet
mūsų lūpas vis dar skiria vos keletas centimetrų. Tamsoje jo vei­
do nematau, tačiau aiškiai jaučiu įdėmų žvilgsnį.

432
 - Bet aš tavęs niekada nebučiavau, - sušnabžda jis. Lietus
aplink mus dūžta tarytum stiklas. - Na, bent jau nuo trečios kla­
sės tai tikrai.
Šypsausi, tik nežinau, ar jis tai mato.
- Tad geriau jau pradėtum negaišdamas, - tarsteliu. - Nes
laiko turiu labai nedaug.
Jis dvejoja tik dalelę sekundės. Tada pasilenkia ir prispaudžia
savo lūpas prie manųjų. Visas pasaulis aplinkui staiga išnyksta -
ir mėnulis, ir lietus, ir dangus, ir gatvės. Liekame tik mudu, dvie­
se tamsoje, gyvi, gyvi, gyvi.
Nežinau, ar ilgai bučiuojamės. Rodos, prabėgo ištisos valan­
dos, bet kai jis atsitraukia - sunkiai kvėpuodamas, delnais apglė­
bęs man veidą, - matau, kad prietaisų skydelyje blankiai švytin­
čio laikrodžio rodm uo pasislinkęs vos per kelias minutes.
- Oho! - ištaria Kentas. Jo krūtinė greitai kilnojasi. Mes abu
sunkiai kvėpuojame. - Už ką?
Prisiverčiu atsitraukti nuo jo. Tamsoje apgraibomis surandu
rankenėlę ir atidarau automobilio dureles. Į vidų plūsteli šalto
oro gūsis ir lietus. Tai padeda man galvoti. Giliai įkvepiu.
- Už tai, kad pavežei, ir už viską.
Net ir tamsoje matau jo akis - žiba lyg katino. Nenoriai nu­
suku žvilgsnį.
- Šį vakarą tu išgelbėjai man gyvybę, - ištariu iš anksto pa­
ruoštą sąmojį ir, jam nespėjus manęs sulaikyti, iššoku iš automo­
bilio. Kentas šaukia mane, bet nekreipiu dėmesio, tekina bėgu
keliuku link jo namų, į paskutinį savo gyvenimo vakarėlį.
- Tau pavyko! - suklykia Lindsė, kai randu ją galiniame
kambaryje. Čia ir šįsyk karšta, pilna dūm ų ir muzikos - tiesiog

433
neįveikiama žmonių, kvapų ir garsų siena. - Jau maniau, kad ne­
pasirodysi.
- Taip ir žinojau, kad grįši, - sako Elė ir sugriebusi spuste­
li man ranką. Tada kiek prislopina balsą (griaudint muzikai tai
reiškia, kad ji rėkia truputėlį tyliau) ir sako: - Ar matei Robį?
- Manau, jis vengia manęs, - atsakau, ir tai - tikra tiesa. Ačiū
Dievui!
Lindsė apsisuka ir sušunka Elodei:
- Pažiūrėk, kas nutarė mus pagerbti!
Elodė įdėmiai nužvelgia mūsų veidus. Ir tik tada jai dingteli,
kad aš vakarėlyje pasirodžiau tik dabar. Ji užmeta rankas man
ant pečių tardama:
- Dabar vakarėlis prasideda iš tikrųjų. Ei, duok Samei įkalti.
- Ne, ačiū. - Atsainiai mosteliu į butelį. Atlenkiu telefono
dangtelį. Pusė dvylikos. - Tiesą sakant, hm... gal geriau trum ­
pam nusileisiu apačion. Galbūt išeisiu į lauką. Čia tikrai labai
karšta.
Lindsė ir Elė susižvalgo.
- Tu ką tik atėjai iš lauko, - sako Lindsė. - Tu juk ką tik čia
pasirodei. Prieš kokias penkias sekundes.
- Jau gerą valandą jūsų ieškau. - Žinau, tai skamba kvailai,
bet taip pat žinau, kad nieko joms neaiškinsiu.
Lindsė sukryžiuoja rankas ant krūtinės.
- Na jau ne. Kažkas tau nutiko ir tu mums viską tučtuojau
papasakosi.
- Tu visą dieną keistai elgiesi, - priduria Elė ir palinguoja
galvą.
- Ar tau Lindsė liepė tai pasakyti? - klausiu.

434
 - Kas keistai elgiasi? - nustemba Elodė. Ji ką tik prasibrovė
iki mūsų.
- Turbūt aš, - atsakau.
- O taip, - sulinksi Elodė. - Be jokios abejonės.
- Lindsė man nieko neliepė. - Elė įsižeidusi atstato krūtinę. -
Akivaizdu, kad elgiesi keistai.
- Mes juk tavo geriausios draugės, - sako Lindsė. - Mes tave
pažįstam.
Prispaudžiu pirštus prie smilkinių, kad galva nesprogtų nuo
muzikos, ir užsimerkiu. Kai vėl atsimerkiu, Elodė, Elė ir Lindsė
įtariai spokso į mane.
- Man viskas gerai, aišku? - Žūtbūt turiu išvengti ilgo pokal­
bio arba, dar blogiau, - barnio su jomis. - Patikėkit. Paprasčiau­
siai ši savaitė buvo kažin kokia keista.
Labai švelniai pasakyta!
- Mes nerimaujam dėl tavęs, Šame, - sako Lindsė. - Elgiesi
neįprastai keistai.
- Galbūt tai gerai? - atšaunu.
Jos visos spokso į mane nieko nesuprasdamos, tad atsidustu,
pasilenkiu ir išskečiu rankas, duodam a ženklą, kad metas drau­
giškai apsikabinti.
Elodė klykteli ir ima kikenti.
- Viešai demonstruojame savo jausmus, ką?
Lindsė ir Elė, regis, irgi atsipalaidavo.
- Prisiekiu, tikrai nieko neatsitiko, - sakau. Tai ne visai tie­
sa, bet, manau, pati tinkamiausia frazė šiuo metu. - Geriausios
draugės amžinai, ar ne?
- Ir jokių paslapčių. - Lindsė reikšmingai žvilgteli į mane.

435
 - Ir jokių nesąmonių, - užkaukia Elodė.
Tai nėra mūsų įprastinio šūkio dalis, bet nesvarbu. Ji turėtų
sakyti: ir jokio melo, tačiau veikiausiai tinka tiek viena, tiek kita.
- Amžinai, - ištaria Elė. - Kol mirtis mus išskirs.
Užbaigti mintį tenka man, taigi ištariu:
- Ir netgi po to.
- Ir netgi po to, - vienu balsu atkartoja visos trys.
- Gerai, užteks to sentimentalaus šlamšto. - Lindsė atsiskiria
nuo mūsų. - Tarkim, aš atėjau čionai prisigerti.
- Maniau, tu niekada neprisigeri, - nustemba Elė.
- Tai buvo retorinis sakinys.
Elė ir Lindsė ima zuiti pirmyn atgal. Elė šokio žingsniu tols­
ta nuo mūsų, mojuodama degtinės buteliu. (Nueidama pasakė:
Kokia prasmė gerti, jeigu neketini prisigerti? Taip tik veltui eikvosi
degtinę.) Elodė nusibeldžia atgal prie Mafino. Ir gerai - bent jau
nesu dėmesio centre.
- Pasimatysim vėliau! - šūkteliu visoms.
Elodė žvilgteli į mane per petį. O gal ir ne į mane. Lindsė iš­
kėlusi ranką pamojuoja mano pusėn, o Elė apskritai neišgirsta
manęs. Prisimenu, šįryt paskutinį kartą eidama iš namų galvo­
jau: turbūt neįmanoma suprasti, kada ateina ta pabaiga - kada
užsibaigia tam tikri veiksmai, frazės arba akimirkos. Kai nusigrę-
žiu nuo draugių, staiga akyse viskas ima lietis. Nustembu suvo­
kusi, kad verkiu. Skruostais ašaros ėmė riedėti be jokio įspėjimo.
Sumirksiu, ir pasaulis vėl pasidaro aiškesnis, ranka nusišluostau
drėgnus skruostus. Žvilgteliu į telefoną - be penkiolikos dvylika.
Nusileidusi apačion įsitaisau prie pat durų ir imu laukti Juli­
jos. Jaučiuosi taip, lyg mėginčiau išsilaikyti ant kojų per potvynį.

436
Aplink knibžda žmonių, bet niekas nė nežvilgteli į mane. Galbūt
jaučia nuo manęs sklindančias neigiamas bangas, o gal mato,
kad sutelkiau dėmesį kažkur kitur? Arba galbūt jie nežinia kaip
jaučia, kad manęs jau nebėra? Vos pagalvojus apie tai man pasi­
daro liūdna. Nuveju šią mintį šalin.
Pagaliau pamatau ją, įsmunkančią pro priekines duris: baltas
megztukas kabo laisvai užrištas ant klubų, galva nuleista žemyn.
Nevalingai šoku į priekį ir sugriebiu ją už rankos. Ji išsigąsta ir
spokso į mane. Turbūt ketino šįvakar susitikti su manim akis į
akį, bet manė susirasianti pati, o ne atvirkščiai, tad užklumpu ją
nepasirengusią.
- Labas, - sakau. - Gal galėtume šnektelėti?
Ji išsižioja, užsičiaupia ir vėl išsižioja.
- Tiesą sakant, hm... turiu kai kur nueiti.
- Ne, neturi. - Staigiai patraukiu ją nuo durų ir pro žmones
nusitempiu į atokesnį kampelį, į nišą prieškambaryje. Čia galima
kiek geriau girdėti kitą, bet vietos tiek mažai, kad stovime beveik
prisiplojusios viena prie kitos. - Beje, ar tik ne manęs ketinai
ieškoti? O gal mūsų?
- Iš kur tu... - Ji nutyla, įkvepia ir pakrato galvą. - Atėjau
čionai ne dėl tavęs.
- Žinau. - Įdėmiai žiūriu į ją vildamasi, kad ir ji pažvelgs į
mane, bet ji nepakelia akių. Noriu pasakyti jai, kad viską supran­
tu, kad viską žinau, bet ji tik tyrinėja grindų plyteles. - Žinau,
kad viskas nėra taip paprasta.
- Tu nieko nežinai, - atšauna ji prislopintu balsu.
- Žinau, ką ketini padaryti šį vakarą, - ištariu labai tyliai.

437
 Julija galų gale pakelia akis. Akimirką mūsų žvilgsniai susi­
tinka. Matau jos akyse švystelint baimę ir dar kažką, galbūt viltį,
bet ji vėl nunarina galvą.
- Tu negali žinoti, - sako ji. - Niekas nežino.
- Žinau, kad nori man kažką pasakyti, - sakau. - Žinau, kad
nori kažką pasakyti mums visoms: man, Lindsei, Elodei ir Elei.
Ji vėl pakelia akis, bet šįkart atlaiko mano žvilgsnį. Jos akys
plačiai atmerktos. Mudvi žvelgiame viena į kitą. Pagaliau su­
prantu, kas slypi už jos baimės. Tai nuostaba.
- Tu - kalė, - sušnabžda ji taip tyliai, kad net suabejoju, ar ji
iš tikrųjų ištarė tuos žodžius, ar aš juos tik prisimenu, tik įsivaiz­
duoju Juliją juos tariant. Ji ištaria juos tarsi senos pjesės tekstą,
lyg visų seniai pamirštos pjesės žodžius, kurių niekaip negali už­
miršti.
Linkteliu.
- Žinau, - sakau. - Žinau, kad tokia esu. Žinau, kad buvau,
kad mes visos tokios buvome. Ir todėl labai atsiprašau.
Julija žengia žingsnį atatupsta, bet čia taip ankšta, kad ji tie­
siog atsitrenkia į sieną. Ji atsiremia į sieną ir priglunda prie jos.
Kvėpuoja sunkiai, tarsi aš būčiau laukinis žvėris, pasiruošęs bet
kurią akimirką ją pulti. Ir greitai sukioja galvą į šonus. Manau,
pati nesuvokia, ką daro.
- Julija. - Atkišu ranką, bet ji dar labiau prisiploja prie sienos.
Atitraukiu ranką. - Klausyk, kalbu rimtai. Mėginu tau pasakyti,
kad tikrai labai apgailestauju.
- Man reikia eiti.
Rodos, jai prireikia milžiniškų pastangų atsiplėšti nuo sienos.
Julija atrodo taip, tarsi nebūtų tikra, ar nesiremiant į nieką pa­

438
vyks išstovėti ant kojų. Ji pamėgina prasibrauti pro mane, bet aš
pasisuku, ir mudvi vėl stovime viena priešais kitą.
- Aš tikrai atsiprašau, - ištariu.
- Jau sakei, - pykteli Julija. O aš apsidžiaugiu. Manau, tai -
geras ženklas.
- Norėjau pasakyti... - Giliai įkvepiu. Labai norėčiau, kad ji
mane pagaliau suprastų. Viskas turėtų būti ne taip. - Aš eisiu su
tavimi.
- Prašau, palik mane ramybėje.
- Aš negaliu. Štai ką mėginu tau pasakyti. - Mums taip sto­
vint pastebiu, kad esame beveik vienodo ūgio. Tikriausiai atro­
dome kaip rudoji ir baltoji Ringo sausainių pusės. Vis dėlto kiek
nedaug trūko, kad viskas būtų susiklostę atvirkščiai. Galbūt da­
bar ji būtų pastojusi man kelią? Galbūt aš mėginčiau prasibrauti
pro ją ir pradingti tamsoje?
- Nemėgink... - prabyla Julija, bet taip ir nesužinau, ką ke­
tina man pasakyti, nes tą akimirką kažkas nuo laiptų sušunka:
Šame!
Vos nusuku akis į Kentą, Julija neria pro mane.
- Julija! - rikteliu, bet ją jau prarijo minia. Žmonės susiglau­
dė taip pat greitai, kaip ir prasiskyrė jai sprunkant lauk, ir man
vėl tenka brautis pro nugaras, pro rankas ir didžiulius odinius
krepšius.
- Šame!
Ne dabar, Kentai. Stumdydamasi mėginu nusigauti iki durų.
Žengiu kelis žingsnius, bet žmonės su iškeltais tuščiais alaus
bokalais, kuriuos reikia papildyti, nepaliaujamai plūsta link
virtuvės, it srovė kartu nešdam i ir mane. Vis dėlto šiaip taip

439
prasibraunu iki durų, čia m inia kiek praretėja, ir aš puolu lau­
kan. Tačiau tą akim irką ant peties pajuntu šiltą ranką - tai
Kentas, jis apsuka mane aplink, atgręžia veidu j save. Nors m an
būtinai reikia pasivyti Juliją, nors mudu stovime tarp milijardo
žmonių, staiga man dingteli: kaip norėčiau su juo pašokti. Pa­
šokti iš tikrųjų, taip, kaip būdavo šokama anksčiau, o ne trintis
vienam j kitą, kaip būna per mokslo metų pradžios vakarėlį.
Aš uždėčiau rankas jam ant pečių, o jis uždėtų rankas m an ant
liemens.
- Visur ieškojau tavęs. - Kentas uždusęs, plaukai susivėlę la­
biau nei įprastai. - Kodėl nuo manęs pabėgai?
Jis atrodo toks sumišęs ir susirūpinęs, kad man net suspau­
džia širdį.
- Dabar nelabai turiu laiko kalbėtis, - ištariu kuo švelniau. -
Pasikalbėsim vėliau, gerai? - Taip bus paprasčiau. Tai vienintelė
išeitis.
- Ne! - Nuskamba labai kategoriškai.
Aš to nesitikėjau, todėl sutrinku.
-K ą?
- Aš pasakiau: nei - Jis stovi priešais, užstodamas man ke­
lią. - Noriu pasikalbėti su tavimi. Noriu pasikalbėti su tavim
dabar.
- Aš negaliu... - prabylu, bet jis neleidžia baigti sakinio.
- Tu negali vėl pabėgti. - Kentas švelniai suima man už pe­
ties. Nuo jo prisilietimo mano kūnu nuvilnija šilumos ir energi­
jos banga. - Supranti? Tu negali elgtis vis taip pat.
Nuo jo žvilgsnio man pasidaro silpna. Regis, tuoj pravirksiu.
- Nenorėjau tavęs įskaudinti, - ištariu kimiu balsu.

440
 Kentas atitraukia ranką ir persibraukia per plaukus. Atrodo,
jis tuoj pratrūks šaukti.
- Metų metus tu elgiesi taip, tarsi aš būčiau nematomas. Pas­
kui atsiunti man nuostabų raštelį, aš atvažiuoju tavęs paimti ir tu
mane pabučiuoji...
- Tiesą sakant, maniau, kad tai tu mane pabučiavai.
Kentas nė nemirkteli.
- ...ir apsuki man galvą, sugriauni visą mano pasaulį, o tada
vėl nekreipi į mane jokio dėmesio.
- Aš apsukau tau galvą? - džiugiai spygteliu, bet išsigandusi
tuoj užsičiaupiu.
Kentas žiūri į mane, jo žvilgsnis rimtas.
- Tu viską sujaukei.
- Paklausyk, Kentai. - Dėbteliu sau į delnus. Juos tiesiog
niežti, taip noriu paliesti jį, noriu suglostyti jam plaukus ir už­
kišti už ausies. - Pirma, automobilyje aš tikrai to norėjau. Tai yra
norėjau tave pabučiuoti.
- Maniau, tai aš tave pabučiavau. - Kento balsas ramus, tad
nesuprantu, juokauja ar kalba rimtai.
- Na taip. O paskui aš pabučiavau tave. - Man užspaudžia
gerklę. - Tai viskas, ką galiu dabar pasakyti. Aš tikrai to norėjau.
Tai buvo didžiausias mano troškimas.
Džiaugiuosi, kad stoviu nudelbusi akis ir spoksau į savo ba­
tus, nes tą pačią akimirką iš akių pasipila ašaros ir ima skruos­
tais riedėti žemyn. Greitai nubraukiu jas ranka apsimetusi, kad
trinu akį.
- O kaip dėl kitos frazės, kurią ištarei automobilyje? - Iš bal­
so neatrodo, kad Kentas būtų supykęs, bet esu išsigandusi, tad

441
nepakeliu galvos. - Sakei, kad neturi daug laiko. Ką tai reiškia? -
paklausia kiek švelniau.
Tebestoviu nuleidusi galvą, nes ašaros, regis, nė nemano liau­
tis tekėjusios. Viena ašara užtykšta man ant bato ir lieka žvaigž­
dės formos dėmelė.
- Dabar vyksta tokie dalykai...
Kentas dviem pirštais kilsteli man smakrą, ir mano veidas at­
siduria tiesiai priešais jo veidą. Man pakerta kojas. Susvyruoju,
bet Kentas apkabina mane, prilaiko, kad nepargriūčiau.
- Kas yra, Šame? - Jis nykščiu nubraukia mano akies kam pu­
tyje užsilikusią ašarą. Jo žvilgsnis tyrinėja mano veidą, jaučiuosi
taip, tarsi jis būtų išvertęs mane išvirkščią ir dabar žvelgtų tiesiai
į širdį. - Gal patekai į bėdą?
Negaliu pratarti nė žodžio, tik papurtau galvą. O Kentas kal­
ba toliau:
- Papasakok man. Kad ir kas tai būtų, gali pasitikėti manim,
tikrai.
Akimirką pajuntu pagundą likti prisiglaudusi prie jo, norė­
čiau bučiuoti jį, bučiuoti tol, kol imsiu juo kvėpuoti. Bet prieš
akis iškyla Julija: ji viena miške, iš tamsos išnyra du šviesos
spinduliai ir apakina ją, pasigirsta tylus variklio ūžesys, panašus
į tolimo vandenyno ošimą; mano galva prisipildo to ūžesio ir
šviesų, o baimė, apgailestavimas ir liūdesys išnyksta. Aš vėl pasi­
juntu susikaupusi.
- Ne, nepatekau į bėdą. Tai ne dėl manęs. Aš... tiesiog turiu
kai kam padėti. - Švelniai atitraukiu Kento ranką nuo savo lie­
mens ir išsivaduoju iš jo glėbio. - Aš negaliu to paaiškinti, tikrai.
Tiesiog patikėk manim.

442
 Pasilenkiu ir paskutinį kartą pabučiuoju jį (iš tikrųjų tik
pakšteliu į lūpas). Mūsų lūpos susiliečia vos akimirką, bet to už­
tenka, kad vėl pasijusčiau lyg paukštis, kad vėl užplūstų ryžtas,
grįžtų jėgos. Tikėjausi, kad Kentas taip lengvai manęs nepaleis,
bet jis tik ilgesingai ir įdėmiai pažvelgia į mane, staigiai apsi­
suka ir pradingsta tarp žmonių. Man užgniaužia kvapą. Dalelę
sekundės trokštu, kad jis grįžtų - ilgiuosi jo taip, kad, regis, iš
skausmo plyš širdis. Bet po akimirkos prisimenu tamsą, šviesas,
variklio ūžesį ir Juliją. Nė nespėjusi susivokti žengiu kelis pasku­
tinius žingsnius iki durų ir išeinu į šaltį, į lietų, vis dar krintantį
iš dangaus tarsi mėnulio šukės, o gal tarsi trupėtų plienas.

S T E B U K L I N G A S A T S I T I K T I N U M A S IR
S U T A P I M A S . A N T R A DALI S
- Julija! Julija! - Žinau, ji jau spėjo toli nubėgti ir tikrai m a­
nęs neišgirs, bet šaukdama ją vardu jaučiuosi geriau - tamsa kiek
atitolsta ir neslegia taip baisiai.
Žinoma, ir vėl pamiršau prožektorių. Sunkiai vilkdama kojas
judu pirmyn apledijusiu keliuku. Galėjau apsiauti sportbačiais,
bet gelsvai žali odiniai Dolce Vita ilgaauliai su platforma - mano
mėgstamiausi, dėl jų (ir su jais) tikrai galima numirti.
Namo šviesos liko man už nugaros, jų jau nematyti, prarijo
keliuko vingiai ir aukštos medžių viršūnės. Staiga išgirstu kažką
šaukiant mane vardu. Akimirką manau, kad pasigirdo arba tai
vėjas švilpauja medžių šakose. Vis dėlto stabteliu ir vėl išgirstu.
Šame! Lyg ir Kento balsas.
Šame! Kur tu?
Taip, tai Kentas.

443
 Sutrinku. Kai pamačiau jį pradingstantį minioje, buvau tikra,
kad tai pabaiga. Tikrai nesitikėjau, kad seks paskui. Gal apsisuk­
ti ir grįžti pas jį? Bet nėra kada. Be to, jau pasakiau viską, ką
norėjau. Sunkiai kvėpuodama kurį laiką stoviu lediniame šalty­
je, o lietaus lašai braunasi už apykaklės ir nugara teka žemyn.
Užsimerkiu ir prisimenu, kaip m udu sėdėjome šiltame sausame
automobilyje, apsupti pliaupiančio lietaus. Prisimenu jo bučinį
ir apėmusį jausmą, tarsi kilčiau aukštyn, ir bangą, galinčia nusi­
nešti mus bet kurią akimirką. Vėl išgirstu Kentą šaukiant mane,
jo balsas skamba jau arčiau. Įsivaizduoju jį, delnais suimantį man
veidą ir pašnibždomis tariantį mano vardą. Šame.
Kažkas suklykia. Išsyk pagalvoju apie Juliją. Greitai atsimer­
kiu. Širdis daužosi krūtinėje. Tolumoje nuaidi keli persipynę bal­
sai. Galėčiau prisiekti: išgirdau ir Lindsės balsą. Juokinga! Man
vaidenasi, ir aš veltui švaistau laiką.
Einu toliau. Artėjant prie kelio pasigirsta automobilių ūže­
sys, į asfaltą trinasi padangos, ir tai truputį panašu į bangų
šniokštimą.
Juliją randu stovinčią prie pat kelio. Ji kiaurai peršlapusi, dra­
bužiai prilipę prie kūno, rankos kadaruoja prie šonų, bet atrodo,
lyg ji nejaustų nei šalčio, nei lietaus.
- Julija!
Pagaliau ji išgirsta mane, nes staigiai pasuka galvą, tarsi iš ne­
žinia kur būtų grįžusi atgal į Žemę. Tekina pasileidžiu prie jos.
Už nugaros girdžiu tylų dundesį - link manęs artėja sunkveži­
mis. Jis važiuoja tikrai per greitai. Imu bėgti greičiau, mosuoju
rankomis tarsi vėjo malūnas - sparnais, kad tik išsilaikyčiau ant

444
kojų ir neparkrisčiau ant apledijusio kelio. Pamačiusi mane Juli­
ja greitai žengia žingsnį atgal, jos veidas atgyja ir pasidaro piktas,
akyse šmėsteli baimė, o gal netgi nuostaba.
Variklis riaumoja jau garsiau, girdėti tolygus dundėjimas,
vairuotojas nuspaudžia garso signalą. Triukšmas garsėja, jis ap­
gaubia mus, sproginėja aplink ir užpildo visą erdvę. Bet Julija nė
nepasijudina. Ji vis dar stovi toje pat vietoje ir purtydam a galvą
spokso į mane, tarsi būtume dvi seniai nesimačiusios draugės,
atsitiktinai susitikusios kokiame nors Europos oro uoste. Keista
matyti tave čia... Argi ne juokinga, kaip kartais nutinka gyveni­
me? Koks mažas tas pasaulis.
Įveikiu paskutinius kelis mus skiriančius metrus. Sunkveži­
mis trimituodamas pralekia pro šalį. Sugriebiu Juliją už peties, ir
ji klupinėdama žingteli keletą žingsnių atgal, miško pusėn. Įsibė­
gėjusi aš vos jos nepargrioviau. Plyšaujantis sunkvežimis pam a­
žu tolsta, galinės šviesos pradingsta tamsoje.
- Ačiū Dievui, - ištariu sunkiai šnopuodama. Man dreba
rankos.
- Ką čia darai? - Julija susigūžia, tarsi norėtų ištrūkti. - Sekei
mane?
- Maniau, ketinai... - Galva parodau į kelią. Staiga panūstu ją
apkabinti. Palietusi rankomis jaučiu: ji gyva, ji sveika, ji tikra. -
Jau maniau, kad nespėsiu tavęs pasivyti.
Julija liaujasi spurdėjusi ir ilgai žiūri į mane. Kelyje daugiau
automobilių nėra, ir dabar labai aiškiai išgirstu šaukiant: Saman­
ta Emile Kingston! Balsas sklinda iš miško, man iš kairės. Pasau­
lyje tik vienas žmogus kreipiasi į mane visu vardu ir pavarde -
Lindsė Edžkomb.

445
 O tada, tarsi giedotų nuo žemės kylančių paukštelių choras,
perrėkdami vienas kitą ataidi kiti balsai: Šame! Šame! Šame!
Kentas, Elė ir Elodė. Jie visi mišku eina link mūsų.
- Kas čia vyksta? - Dabar Julija atrodo tikrai išsigandusi. Ap­
stulbusi sutrinku ir nevalingai patraukiu ranką Julijai nuo peties.
Ji kaipmat išsivaduoja iš mano gniaužtų. - Kodėl tu mane seki?
Kodėl nepalieki manęs ramybėje?
- Julija. - Taikiai iškeliu rankas. - Aš tik noriu su tavim pa­
sikalbėti.
- Aš neturiu ko tau pasakyti. - Ir ji apsisukusi nužingsniuoja
prie kelio.
Nuseku paskui. Staiga pasijuntu visiškai rami. Mane supančio
pasaulio kontūrai pasidaro ryškesni, viską matau daug aiškiau.
Miške vėl nuaidi mano vardas, balsai vis artėja. Nepykit, ištariu
mintyse, bet aš elgiuosi teisingai. Taip, kaip ir turi būti.
Taip, kaip turėjo būti nuo pat pradžių.
- Nesielk taip, Julija, - sakau tyliai. - Tai - ne išeitis.
- Ne tau spręsti, kaip man elgtis, - piktai atšauna ji. - Tu to
nežinai. Tu niekada to nesuprasi.
Ji įbeda žvilgsnį į kelią. Jos palaidinukė kiaurai peršlapusi,
nugaroje matyti atsikišusios mentės. Vėl mintyse regiu jai ant
nugaros išsiskleidžiant sparnus - jie pakelia ją ir nuneša tolyn
nuo pavojaus.
- Šame! Šame! Šame!
Balsai jau visai šalia. Matau miške klaidžiojant prožektorių
spindulius. Girdžiu žingsnius, girdžiu traškant medžių šakas. Ką
tik kelias buvo tuštutėlis, o dabar staiga iš abiejų pusių girdžiu

446
artėjantį tylų galingų variklių ūžesį. Užsimerkiu ir galvoju, kad
skrendu.
- Aš noriu tau padėti, - sakau tyliai, nors žinau, kad Julija
manęs nesupras. Akivaizdu, ji nesupras.
- Gal nesupranti? - Julija atsisuka į mane. Nustembu pam a­
čiusi, kad ji verkia. - Manęs negalima pakeisti, aišku?
Prisimenu, kaip stovėdama ant laiptų Kentui pasakiau lygiai
tą patį. Prisimenu jo nuostabias šviesiai žalias akis ir jį tariant:
Tavęs nereikia keisti. Prisimenu šiltas jo rankas ir švelnias lūpas.
Prisimenu kaukę Julijos namuose ir man dingteli: galbūt visi
mes jaučiamės tarsi sulopyti ir suklijuoti, tik tas darbas atliktas
nelabai grabiai.
Bet man nebaisu.
Girdžiu keistą variklių gaudesį, girdžiu balsus - jie visiškai
čia pat, matau iš tamsos išnyrančius baltus išsigandusius veidus,
bet niekaip negaliu atitraukti akių nuo Julijos. Ji verkia, bet vis
tiek atrodo nepaprastai graži.
- Jau per vėlu, - pagaliau ištaria ji.
- Niekada nėra per vėlu, - atsakau.
Kaip tik tą sekundę Julija mesdamasi ant kelio nustebusi at­
sisuka, jos akyse kažkas žybteli. Tai suvokimas. Aš puolu paskui
ją. Atsitrenkiu jai į nugarą, ir Julija nuskrieja į priekį, nusiridena
į kitą kelio pusę kaip tik tą akimirką, kai iš priešingų pusių atva­
žiuojantys autobusiukai ketina prasilenkti. Pasigirsta spigus švil­
pesys, ir kažkas - turbūt keli žmonės - išrėkia mano vardą. Kūną
užlieja karščio banga, mane sugriebia milžiniška ranka, iškelia ir
nusviedžia tolyn. Žemė ima suktis, apsiverčia aukštyn kojomis

447
ir pasvyra j šoną, paskui tamsus rūkas praryja žemės kraštus, ir
visa virsta sapnu.
Pamatau pasirodant ir vėl išnykstant plūduriuojančius vaiz­
dus: šviesios žalios akys ir saulės įkaitintas žole apaugęs laukas,
burna sako: Šame, Šame, Šame, ir tai nuskamba lyg daina. Trys
veidai tarsi žiedai pražysta ant to paties stiebo, vardai tolsta nuo
manęs ir galų gale lieka tik vienas žodis - meilė. Blykčioja rau­
donos ir baltos šviesos, medžių šakos nušvinta tarsi apšviesti
bažnyčios skliautai.
Virš manęs pasirodo veidas - baltas, gražus, akys apvalios ta­
rytum mėnulis per pilnatį. Tu išgelbėjai mane. Ant skruosto pa­
juntu šaltą sausą ranką. Kodėl tu mane išgelbėjai? Žodžiai trykšta
lyg bangų purslai: Ne, yra priešingai. Akys - tokios pat spalvos
kaip dangus brėkštant aušrai, o šviesių plaukų vainikas atrodo
toks ryškus, toks baltas ir akinantis, jog galėčiau prisiekti, kad
mačiau aureolę.
 EPILOGAS

Sakoma, m irštant prieš akis žaibo greitumu pralekia visas gyve­

nimas, bet man taip nenutiko.
Aš išvydau tik pačias gražiausias savo gyvenimo akimirkas.
Įvykius, kuriuos norėčiau prisiminti. Tikiuosi, kad dėl tų įvykių
prisimins ir mane.
Nuotykį Menkių kyšulyje, kai mudvi su Iže vidurnaktį išsėli­
nome į paplūdimį, ketindamos mėsainių likučiais privilioti ir pri­
sigaudyti krabų; tąkart mėnulis buvo toks didelis ir toks apvalus,
kad, rodės, ant jo būtų galima atsisėsti. Elę, pažadėjusią pagamin­
ti plakainį ir įžygiavusią į virtuvę su tualetinio popieriaus rulonu
ant galvos, tarsi tai būtų virėjo kepurė; Elodė taip kvatojo, kad net
truputėlį prišlapino į kelnaites; ji liepė prisiekti mums, kad laiky­
sime tai paslaptyje. Lindsę, apsikabinusią mus visas ir pasakiusią:
Mylėsiu jus iki pat mirties; mes visos atsakėme: Ir netgi po to. Karš­
tus rugpjūčio vidurdienius, kai gulėdavau verandoje ant grindų, o
nupjautos žolės ir gėlių kvapas ore būdavo toks tirštas, kad, rodos,
burnoje jausdavau jų skonį. Sniegą per Kalėdas; mano tėtis rūsyje
malkoms sukapojo seną televizoriaus staliuką, o mama pagamino
obuolių sidro; mes mėginome prisiminti dainos „Tyli naktis" žo­
džius, bet galiausiai kiekvienas ėmėme dainuoti daineles iš savo
mėgstamiausių televizijos laidų.

449
 Kai bučiavausi su Kentu, nes kaip tik tada supratau, kad lai­
kas visiškai nesvarbus. Tada ir supratau, kad kai kurios akimir­
kos tęsiasi amžinai. Jos tęsiasi net pasibaigusios, net kai esi jau
miręs ir palaidotas, tos akimirkos vis dar tęsiasi, nusidriekia j
priekį ir atgal, iki pat begalybės. Jos tampa viskuo, jų yra visur
ir visada.
Jos yra gyvenimo prasmė.
Jeigu jums įdomu, pasakysiu: aš nebijau. Mirties akimirka
kupina garsų, šilumos ir šviesos, ir jos tiek daug, kad užlieja
mane ir sugeria: skriejantis šviesos tunelis, kylantis vis aukštyn,
aukštyn, aukštyn. Jeigu būtų galima pačiupinėti dainavimą, jis
irgi būtų toks - šviesus ir sklindantis aukštyn tarsi juokas.
O visa kita sužinosite patys.
 PADĖKA

Nesilaikydama jokios ypatingos tvarkos dėkoju...

Barbarai Stefen, apsukriausiai ir puikiausiai leidybos agentei
pasaulyje; Leksai Hiljer - už tai, kad pirmoji perskaitė kiekvieną
„Kai aš žuvau" skyrių ir knyga jai patiko; nepakartojamai Brendai
Bouven, kuri pirmoji patikėjo šios knygos sėkme; nuostabiajai
Molei O’Nil - už entuziazmą ir už tai, kad juo užkrėtė ir mane.
Rousmerei Brosnan - už jos sumanumą, proto šviesumą ir
jautrumą; visiems HarperTeen leidyklos darbuotojams - už be­
protišką kiekį paramos ir už keksiukus Magnolia, kurių gauda­
vau, kai jausdavausi sutrikusi dėl pasikeitusios laiko juostos.
Kameron Maklar iš Donald Mass Literary agentūros dėkoju
už puikų darbą ir palaikymą.
DUB Pieš Brukline - už tai, kad nestokojau kofeino ir jau­
čiausi laiminga.
Dujeous - kad kilniaširdiškai leido panaudoti jų dainų žo­
džius. Apsilankykite jų tinklapyje www.dujeous.net.
Merei Deivison, kuri visus mus galėtų pamokyti, kaip gyventi
visavertį gyvenimą.
Visiems nepaprastiems ir nuostabiems savo draugams - kad
įkvėpė mane ir metė man iššūkį; o ypač Patrikui Manasei - už
tai, kad buvo kantrus klausytojas ir griežtas kritikas.

452
 Oliveriui - už palaikymą net tada, kai aš priešindavausi.
Didrei Fulton, Žaklinai Novak ir Laurai Smit - tik vienas žo­
dis: meilė.
Savo tėvams - kad užvertė namus knygomis ir išmokė jas pa­
milti, o vėliau padrąsino mane, paragino įgyvendinti savo svajo­
nes, už jų meilę ir paramą.
Mano nepaprastai sesei - visad lygiuosiuosi į ją.
Ir galiausiai Piteriui: už tai, kad paskatinai mane mokytis
universitete, o kai baigiau mokslus, padėjai atsistoti ant kojų;
kad leidai man kaip pašėlusiai dirbti redaktore Harbor Springs
leidykloje; kad visada didžiavaisi manimi; ir už tai, kad kiekvie­
ną kartą rašydama stengiuosi sugrįžti pas tave.
 Oliver, Lauren
01-68 Kai aš žuvau : romanas / Lauren Oliver ; iš anglų kalbos vertė Evelina Žu-
rauskaitė. - Vilnius : Alma littera, 2012. - 456 p.
ISBN 978-609-01-0467-5
„Sakoma: Gyvenk taip, tarsi kiekviena diena būtų paskutinė. Bet iš tiesų niekada
negalvoji, kad tai bus paskutinė diena. Bent jau aš negalvojau. Bėda ta, kad niekada
nežinai, kas tavęs laukia. Nepabundi kankinamas blogos nuojautos ir nematai
šešėlių ten, kur jų šiaip jau neturėtų būti. Nedingteli, jog reikia pasakyti tėvams,
kad juos myli; tarkim, aš su jais nė neatsisveikinau.
O jeigu tau atsitiktų kaip man ir tą pačią dieną tektų išgyventi ne sykį? Ar
pavyktų paversti šią dieną tobula? Jeigu tau prieš akis žaibo greitumu pralėktų
visas gyvenimas, ar dėl nieko nesigailėtum? O gal yra dalykų, kuriuos norėtum
pakeisti?"

Gražus, romantiškas romanas, truputį liūdnas ir verčiantis susimąstyti. Ar

skubant gyventi neprasprūsta nepastebėti svarbūs dalykai? Ar visada įvertiname
brangius žmones? Ką jūs nuveiktumėte paskutinę savo gyvenimo dieną, jei būtų
leista išgyventi ją dar sykį?

UDK 821.111(73)-31

LAUREN OLIVER
KAI AŠ ŽUVAU
Romanas
Iš anglų kalbos vertė Evelina Žurauskaitė

Redaktorė Loreta Paškevičienė

Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkė Jurgita Gluosnė
Maketavo Zita Pikturnienė

Tiražas 2000 egz.

Išleido leidykla „Alma littera*, Ulonų g. 2, LT-08245 Vilnius
Interneto svetainė: www.almalittera.lt
Spaudė Standartų spaustuvė, S. Dariaus ir S. Girėno g. 39, LT-02189 Vilnius
Samanta Kingston - viena populiariausių mokyklos merginų, kaip
ir trys geriausios jos draugės. Pasipūtusios ir įžūlios, jos puikuojasi
savo pranašumu ir be gailesčio žemina kitus mokinius - ne tokius
gražius, nepopuliarius ar tiesiog joms nepatinkančius. Be abejo,
Samanta susitikinėja su mokykloj populiariausiu vaikinu, jai ir
draugėms atitenka viskas, kas geriausia, - stalelis mokyklos val­
gykloje, patogiausia vieta automobilių aikštelėje, o jų gyvenimas
kupinas nuotykių ir lekia pašėlusiu tempu.

Penktadienis, vasario 12-oji, Valentino diena, turėjo būti dar

viena smagi šventė Samantos gyvenime. Tačiau puikiai nusitei­
kusioms draugėms iš vakarėlio grįžtant namo, ant kelio staiga
šmėsteli nežinia koks baltas pavidalas, ir merginų automobilis
nudarda į griovį.
Valentino diena turėjo būti paskutinė Samantos gyvenime, bet...

Jai suteikiama dar viena galimybė - išgyventi šią dieną... sep­

tynis kartus. Taigi kiekvieną rytą Samanta pabunda iš kraupaus
sapno, o vakare vėl panyra į tamsą.

Per šias septynias dienas Samantai teks suprasti daug dalykų,

padaryti tai, ko niekada nebuvo dariusi: prie Žąsies uolos nusivesti
jaunėlę sesutę Izę, kurią vadino įkyria zirzle, pasakyti gerą žodį
mamai, kuriai drausdavo užeiti į savo kambarį, apkabinti kone
užmirštą tėtį, atitaisyti skriaudas ir kitaip pažvelgti į žmones,
kuriuos niekino...

O knygų
klubas

Tapkite Knygų klubo nariu!

• Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtį
9 786090 104675