Versta

iš:
Jan-Philipp Sendker
A WELL-TEMPERED HEART
Other Press, New York, 2013

Šį kūrinį, esantį bibliotekose, mokymo ir mokslo įstaigų bibliotekose, muziejuose

arba archyvuose, be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto
leidimo ir be autorinio atlyginimo draudžiama mokslinių tyrimų ar asmeninių
studijų tikslais atgaminti, viešai skelbti ar padaryti viešai prieinamą kompiuterių
tinklais tam skirtuose terminaluose tų įstaigų patalpose.

ISBN 978-609-01-1932-7

Copyright © 2012 by Karl Blessing Verlag

Originally published in German as „Herzenstimmen“
English translation © 2013 by Kevin Wiliarty
© Viršelio nuotraukos, Tonkin image / „Shutterstock“, iamlukyeee / „Shutterstock“
© Vertimas į lietuvių kalbą, Danguolė Žalytė, 2015
© Leidykla „Alma littera“, 2015

Iš anglų kalbos vertė Danguolė Žalytė

Redaktorė Danutė Gadeikienė
Korektorė Gražina Stankevičienė
Viršelio dailininkė Asta Rastauskienė
E. knygą maketavo Zita Pikturnienė
Ši knyga yra grožinės literatūros kūrinys. Vardai, personažai, vietos ir nutikimai
yra arba autoriaus vaizduotės kūriniai, arba naudojami kaip meninė priemonė.
Bet koks panašumas į tikrus įvykius, vietoves ar asmenis yra visiškai atsitiktinis.
Skiriu Annai, Florentine’ai, Theresai ir Jonathanui
Pirma dalis
 1 skyrius

T ą dieną, kai mano gyvenimas išsimušė iš vėžių, sodriai

mėlynas ryto dangus buvo skaidrus kaip varpelis. Buvo gaivus
šaltas penktadienis, iki Padėkos dienos likusi savaitė. Dažnai
svarstydavau, ar neturėjau to tikėtis. Kaip galėjau pražiopsoti?
Kaip visiškai nenumačiau tokio pražūtingo įvykio? Ir dar aš?
Moteris, kuri neapkenčia staigmenų. Kuri kruopščiai ruošiasi
kiekvienam susitikimui, kiekvienai kelionei, net savaitgalio iškylai
ar vakarienei su draugais. Aš ne iš tų, kurie kliaujasi
atsitiktinumu. Netikėtumai man beveik nepakeliami.
Savaimingumas manęs nežavi.
Eimė spyrėsi, kad turėjo būti ženklų, kad jų visada būna.
Tiesiog mes taip įnikę į kasdienį gyvenimą, taip įpratę prie seniai
savam kalėjime įvestos tvarkos, kad užmirštame žvalgytis.
Tų iškalbingų smulkmenų.
Anot jos, mes sau – didžiausia mįslė, ir mūsų gyvenimo tikslas –
ją įminti. Ji vis kartoja, kad visiems nesiseka, bet mūsų pareiga
eiti šituo keliu. Kad ir koks ilgas jis būtų, kad ir kur vestų.
Aš abejojau. Mudviejų su Eime įsitikinimai dažnai nesutapdavo.
Bet nepasakyčiau, kad ir dėl šito jai nepritariau, bent iš dalies.
Per pastaruosius mėnesius nutiko keletas įvykių, dėl kurių
vertėjo sunerimti. Bet kiek laiko mes galime skirti sielai,
klausytis jos, kol netyčia pastebėsime kokį požymį ar ženklą,
mįslės įminimą?
Aš ne iš tų, kurie kiekvieną kūno negalę laiko dvasinės
pusiausvyros sutrikimo požymiu.
 Maža dėl ko galėjo iškilti raudonų spuogelių ant kaklo; per
kelias dienas jie virto skausmingu peršinčiu išbėrimu, o jų kilmės
dorai negebėjo paaiškinti nė vienas gydytojas. Kaip ir to, kodėl
retkarčiais spengia ausyse. Kodėl kamuoja nemiga. Vis auga
pyktis ir apmaudas – dažniausiai ant savęs. Puikiai žinojau, iš kur
šie jausmai, ir maniau, kad dėl darbo krūvio. Kaina, kurią turėjo
mokėti ir buvo pasiruošę mokėti visi firmos darbuotojai.
Nesiskundžiau.
Laiškas gulėjo ant mano rašomojo stalo. Truputį apglamžytas
melsvas oro pašto vokas, tokių jau retai pamatysi. Iškart pažinau
jo rašyseną. Daugiau niekas taip rūpestingai neišvedžioja raidžių.
Kiekvienas jo laiškas mažutis meno kūrinys. Kiekvienai
plaukiančiai dailyraščio eilutei jis skirdavo daug dėmesio. Visos
kiekvieno žodžio raidės buvo dovana. Du smulkiai prirašyti
puslapiai, kiekvienas sakinys, kiekviena eilutė parašyti
atsidavusiai ir aistringai, kaip gali tik žmogus, kuriam rašymas –
neįkainojamas lobis.
Ant voko – amerikietiškas pašto ženklas. Matyt, patikėjo laišką
turistui: greičiausia ir saugiausia. Pažvelgiau į laikrodį. Kitas
susirinkimas numatytas po poros minučių, bet smalsumas mane
įveikė. Atplėšiau voką ir permečiau akimis pirmas eilutes.
Į tikrovę mane grąžino garsus beldimas. Prie durų stovėjo
Maliganas, plati raumeninga figūra beveik užpildė erdvę. Būčiau
mielai paprašiusi valandėlę luktelėti. Laiškas nuo brolio iš
Birmos. Mažas šedevriukas, kuris... Jis nusišypsojo ir pabarbeno
smiliumi į didžiulį rankinį laikrodį man nespėjus ištarti nė žodžio.
Linktelėjau. Maliganas buvo vienas „Saimono ir Kunso“
partnerių, mūsų geriausias advokatas, bet ašaros, net žemės
riešutų dydžio, įspūdžio jam nedarė. Rašysena kaip talentas –
irgi. Maligano keverzonės būdavo neįskaitomos.
Kiti bendradarbiai jau laukė. Užuodžiau šviežios kavos
aromatą; kai susėdome, kambarys nuščiuvo. Artimiausias
savaites turėjome pateikti ieškinį svarbiausio kliento vardu.
Sudėtinga istorija. Autoriaus teisių pažeidimas, neteisėtos
kopijos Amerikoje ir Kinijoje, šimtų milijonų nuostoliai. Laikas
buvo gyvybiškai svarbus.
Maliganas kalbėjo tyliai, tačiau sodrus jo balsas prasiskverbė į
kiekvieną kampelį. Jau po kelių sakinių man pasidarė sunku jį
suprasti. Bandžiau suvokti jo žodžius, bet kažkas trukdė, vijo
mane iš kambario. Toliau nuo šio kaltinimų ir priešpriešinių
kaltinimų pasaulio.
Galvojau apie brolį Birmoje. Staiga jis iškilo prieš akis.
Prisiminiau mūsų pirmą susitikimą aptriušusioje Kalavo
arbatinėje. Kaip jis žiūrėjo į mane ir staiga priėjo. Baltais, bet
jau pageltusiais marškiniais, išblukusiu lungiu ir senomis
šlepėmis per pirštą. Įbrolis, apie kurį nieko nežinojau. Pamaniau,
kad čia senas elgeta, tykantis išmaldos. Prisiminiau, kaip jis
atsisėdo prie mano staliuko ir paklausė: „Ar tiki meile, Džulija?“
Mintyse girdžiu jo balsą ir šiandien. Lyg laikas būtų sustojęs,
laukdamas atsakymo. Aš nusijuokiau – bet jis nesutriko.
Kol Maliganas dudeno apie „intelektinės nuosavybės vertę“,
prisiminiau pirmus brolio sakinius. Žodis žodin. „Aš kalbu
rimtai, – toliau šnekėjo U Ba, nesuglumintas mano juoko, – kalbu
apie meilę, kuri grąžina aklajam regėjimą. Apie meilę, stipresnę
už baimę. Kalbu apie meilę, kuri įkvepia gyvenimui prasmę...“
Ne, galop atsakiau. Ne, tokiais dalykais aš netikiu.
Per kelias vėlesnes dienas U Ba man įrodė, kad klydau.
O dabar? Beveik po dešimties metų. Ar aš tikiu galia, kuri
grąžina aklajam regėjimą? Ar įtikinčiau bent vieną šios kontoros
darbuotoją, kad galima įveikti savanaudiškumą? Jie mirtų iš
juoko.
Maliganas tebetarškėjo apie „svarbiausią metų bylą... taigi
turime...“ Iš paskutiniųjų stengiausi susikaupti, bet mintys be
tikslo klaidžiojo it bangų blaškomos skiedros.
– Džulija, – mane į Manhataną staiga grąžino Maliganas, – tu
viena.
 Linktelėjau jam, pažvelgiau į užrašus apimta nevilties ir
ketinau prabilti, pasirinkusi vieną įprastų įžangų, o tada mane
pertraukė slopus kuždesys.
Užsikirtau.
Kas tu?
Tykus kaip alsavimas, bet tikras.
Kas tu?
Moters balsas. Vis dar tylus, bet aiškus ir ryškus.
Dirstelėjau per dešinį petį – kas mane pertraukė klausdamas
tokią akimirką. Niekas.
Iš kur dar balsas galėtų sklisti?
Kas tu?
Nejučiomis pažvelgiau į kairę. Nieko. Kuždesys iš niekur.
Ko šitie žmonės iš tavęs nori?
Mane supo įtempta tyla. Giliai įkvėpiau ir lėtai iškvėpiau.
Paraudonavau. Sėdėjau netekusi žado, nuleidusi akis. Kažkas
krenkštelėjo.
Būk atsargi.
– Džulija?
Nė žodžio. Nė žodelio. Trūksta oro. Iš kur sklinda šis balsas?
Kas su manim kalba? Ko ji nori? Ko man bijoti bendradarbių?
– Nesidrovėk, drožk. Klausome ištempę ausis, – vis labiau
nekantravo Maliganas.
Visi smerkiamai kosčiojo.
Saugokis. Galvok, ką sakai. Būk budri žiūrėdama į kitus.
Kilstelėjau galvą ir atsargiai apsidairiau. Bendradarbiai
nesmagiai lingavo. Marko išraiška buvo sunerimusi: jis jaučia
mano skausmą. Bent aš taip manau. Plačiame Franko veide
šmėkštelėjo šypsenėlė. Lyg jis visada būtų žinojęs, kad ateis
diena, kai neatlaikiusi įtampos aš apgailėtinai palūšiu.
Nepasitikėk jais, nesvarbu, ką jie sako.
Nuo to balso man suveržė gerklę. Suparalyžiavo. Veidai
susiliejo. Delnai prakaitavo. Širdis suplakė smarkiau.
 – Džulija, kas tau?
Niekas tau nepadės.
– Jei galiu... – prabilau.
Vėl mirtina tyla. Mano žodžiai buvo per garsūs. Veikiau
riksmas negu mandagus dėmesio prašymas. Žvilgsniai. Vėl tyla.
Man susvaigo galva. Vos nepargriuvau.
– Gal vandens?
Skamba nuoširdžiai. O gal apsigaudinėju? Gal reikia būti
atsargiai?
Dabar nė žodžio. Prikąsk liežuvį.
Prieš mane atsivėrė juoda, kas sekundę platėjanti bedugnė.
Norėjau slėptis, kur nors šliaužti. Kas, po galais, man darosi?
Girdžiu balsą, aišku kaip ant delno. Balsą, kuris man nepavaldus.
Nepažįstamas. Galvoje. Pajutau, kad smulkėju. Vis mažėju ir
darausi varganesnė. Nepajėgsiu ištarti nė žodžio, kol galvoje
neįsivyraus tyla. Porą kartų spustelėjau ausis, greitai, smarkiai,
taip darydavau, kai imdavo spengti per garsiai. Dar kartą giliai
įkvėpiau ir iškart supratau – beprasmiška.
Jie nelinki tau gero. Jų šypsenos nenuoširdžios. Jie pavojingi.
Klyksmas. Nustelbk ją tikruoju savo balsu. PALIK MANE
RAMYBĖJE. NUSTOK KALBĖTI. LIAUKIS. LIAUKIS.
Nė žodžio. Nė žodelio.
Susižvelgiau su Maliganu. Supratau, kad šiame kambaryje iš
tikrųjų niekas man nepadės. Turiu išeiti. Tučtuojau. Į tualetą,
savo kabinetą, namo, nesvarbu kur, kad tik iš čia. Jie susirinko
dėl pristatymo. Jie tikisi naujų minčių ir pasiūlymų, o jei man tai
per sunku, turiu bent jau pasiaiškinti dėl tokio savo elgesio.
Atsiprašyti. Nepajėgiau nei to, nei ano. Pasvyravusi lėtai
atsitiesiau, atitraukiau kėdę ir atsistojau. Kojos virpėjo.
Ką darai?
– Kas čia, po perkūnais, darosi, Džulija?
Susirinkau popierius ir pasukau prie durų. Maliganas kažką
šaukė, bet nebesupratau nė žodžio.
 Atidariau duris, išėjau ir tyliai jas uždariau.
Kas dabar?
Nuėjau koridoriumi pro tualetus į savo kabinetą, padėjau
dokumentus ant stalo, pasiėmiau paltą, įsikišau U Ba laišką į
rankinuką ir ramiai be žodžių išėjau iš kontoros.
Dar nenutuokiau, kad nejučiomis jau leidausi į kelionę. Tą
rudens dieną, šaltą kaip ledas ir skaidrią kaip varpelis, likus
savaitei iki Padėkos dienos.
 2 skyrius
Kalavas, du tūkstančiai šeštieji metai,
lapkričio 9-oji

Mano miela sesute,

tikiuosi, gausi šį laišką linksma ir sveika. Prašom atleisti,
kad ilgai tylėjau. Jau nebegaliu pasakyti, kada paskutinį kartą
turėjau laiko brūkštelėti tau kelias eilutes. Ar per patį
vasaros įkarštį, ar prieš liūčių meto pradžią?
Rodos, nuo tada prabėgo ištisa amžinybė, nors mano
gyvenime ir Kalave beveik nieko neįvyko. Astrologo žmona
susirgo ir netrukus mirs; arbatinės, kurioje mudu pirmą
kartą susitikome, savininko duktė susilaukė sūnaus.
Ateinama ir išeinama kaip visame pasaulyje, tiesa? Ir vis
dėlto mūsų gyvenimo čia ritmas kitoks negu tavo, galbūt
prisimeni. Turiu prisipažinti, kad negaliu įsivaizduoti greičio,
kuriuo sukasi tavasis pasaulis.
Man sekasi gerai. Toliau restauruoju senas knygas, nors šis
darbas vis sunkesnis ir vis labiau mane vargina. Dėl akių,
sesute. Rega prastėja kasdien. Pamažu artėju prie
blėstančios šviesos amžiaus. Negana to, dešinė ranka vis
labiau dreba, todėl nelengva klijuoti mažutes popieriaus
skiauteles ant skylučių, puslapiuose be paliovos išgraužiamų
godžių kandžių. Anksčiau pakakdavo trijų mėnesių knygai
restauruoti, kad ją būtų galima skaityti, o dabar man reikia
pusmečio ar net ilgesnio tarpo, jei tomelis storesnis. Tačiau
kam save skubinti, kartais mąstau. Vieno dalyko turiu
pakankamai – laiko. Tik senatvėje suvokiame laiko vertę, ir
aš – turtingas žmogus. Bet neapsunkinsiu tavęs senio
negalėmis. Jei nesutramdysiu rašiklio, tu netrukus
susirūpinsi, o nerimauti dėl brolio nėra jokio reikalo. Man
nieko netrūksta.
Jei neklystu, Niujorke dabar ruduo. Kartą vienoje savo
knygų perskaičiau, kad tai gražiausias metų laikas Niujorke.
Ar tiesa? Deja, tavo gyvenimo beveik nesuprantu.
Liūčių metas baigiasi, dangus vėl sausas ir giedras, vėsta,
ir netrukus žolę mano sode aptrauks šerkšnas. O, kaip aš
branginu trapų baltumą ant sodriai žalių lapų!
Vakar čia nutiko nepaprastas įvykis. Kryžkelėje po
bengaliniu fikusu sukniubo ir mirė moteris. Pasak mano
kaimynės, tai mačiusios, prieš tai moteris aimanavo ir vaitojo.
Pakeliui į turgų ėmė alpti. Įsikibo į seserį, kad nepargriūtų, ir
be paliovos maldavo atleisti. Jai per skruostus riedėjo
milžiniškos ašaros, neva sulig žemės riešutais, nors man
sunku tuo patikėti. Be abejo, žinai, kaip čia mėgstama
perdėti. Staiga ji nusisuko nuo sesers ir nusekė paskui
nepažįstamą vaikiną, be perstojo šaukdama vardą, kurio
niekas kaime anksčiau nebuvo girdėjęs. Jaunuolis nustebęs
atsisuko pažiūrėti, koks čia triukšmas, ir jų akys susitiko.
Moteris nustėro ir krito negyva. Lyg ją šią giedrą, be debesų
dieną būtų nutrenkęs perkūnas. Niekas nieko nesuprato.
Sesuo nepaguodžiama. Jiedvi daug metų uždarai gyveno
kaimo pakraštyje. Beveik neturėjo draugų, net kaimynai
nieko apie jas nežino. Turiu pripažinti, labai keista; paprastai
jie žino viską. Dabar mūsų miestelyje, arbatinėse ir turguje
kalbama tik apie šį įvykį. Daugelis tvirtina, kad jaunuolis turi
stebuklingų galių ir nužudęs ją žvilgsniu. Vargšas šitai, be
abejo, neigia ir saikstosi esąs nekaltas. Kol kas jis apsistojo
 tetos namuose Taungdžyje.
O tu, brangi sese? Ar tavo vestuvių su ponu Maiklu planai,
apie kuriuos atsargiai užsiminei paskutiniame laiške, pradėti
įgyvendinti? O gal mano klausimas pavėlavo, ir tu jau
ištekėjusi? Jei taip, norėčiau tik palinkėti abiem laimės iš
visos širdies. Visada laikiau tuos keletą metų, kuriuos
džiaugsmingai dalijausi su žmona, didžiule, beveik
antžmogiška laime.
Mano laiškas išėjo ilgesnis, negu ketinau. Ko gero, senio
plepumas; viliuosi, kad neatėmiau iš tavęs per daug laiko. Jau
baigiu. Sutemo, o elektra Kalave pastarąsias kelias savaites
tiekiama nepatikimai. Lemputė mano palubėje mirksi taip,
lyg siųstų man slaptą žinią. Tačiau spėju, kad čia bus tik dar
vienas elektros tiekimo pertrūkis.
Džulija, mieloji, tegu tau šypsosi žvaigždės, gyvenimas ir
likimas. Galvoju apie tave. Nešiojuosi tave širdyje. Sudiev.

Tave nuoširdžiai mylintis

U Ba

Padėjau laišką. Baimė, kad vėl išgirsiu balsą, atslūgo. Mane

užplūdo neapsakomo artumo jausmas, sumišęs su ilgesiu ir
neapsakomu liūdesiu. Kaip norėjau pamatyti brolį! Prisiminiau jo
senamadiškus posakius, jo įprotį be reikalo dėl visko
atsiprašinėti. Jo mandagumą ir nusižeminimą, taip sugraudinusius
mane. Prieš akis iškilo maža jo juodo tikmedžio trobelė ant polių,
paršai, kriuksintys ir besivoliojantys purvyne, aptrintas odinis
krėslas tokia nutrinta sėdyne, kad pro ją jau mušėsi spyruoklės,
kušetė sudraskytais apmušalais, ant kurios miegojau ne vieną
naktį. Ir bičių spiečius kambaryje, apsigyvenęs su juo, ir medus,
kurio jis neliečia, nes jam nepriklauso.
Išvydau jį, sėdintį priešais, su žibalinėmis lempomis abipus,
palinkusį prie stalo, supamą knygų. Jų buvo pilnos lentynos nuo
lubų iki grindų. Knygų rietuvės stovėjo ant medinių grindų ir it
bokštai kilo nuo antros kušetės. Jų lapai buvo panašūs į
perforacines korteles. Ant stalo gulėjo krūva įvairiausių pincetų,
žirklės ir stovėjo du buteliukai, vienas su tirštais baltais klijais,
kitas – su mažutėmis popieriaus skiautelėmis. Daug valandų
žiūrėjau, kaip jis pincetu ima skiautelę po skiautelės, merkia į
klijus ir deda ant skylučių. Paskui, kai tik klijai išdžiūsta, apveda
rašikliu trūkstamą raidę. Šitaip per daugelį metų jis restauravo
dešimtis knygų.
Brolio gyvenimas. Jis visiškai nepanašus į mano ir vis dėlto
mane be galo jaudina.
Man nušvito akys, pažvelgus į lentyną su kelionės į Birmą
suvenyrais, pusiau paslėptais knygų ir laikraščių. Išdrožtas iš
medžio Buda, brolio dovana. Dulkėta lakuota dėžutė, puošta
drambliais ir beždžionėmis. Mano nuotrauka su U Ba, daryta
prieš man išvykstant iš Kalavo. Aš visa galva už jį aukštesnė. Jis
apsivyniojęs naują žalią su juodais raštais lungį, išskalbtą
išvakarėse, kad būtų švarus. Galvą apsimuturiavęs rausvu
audeklu pagal seną šanų paprotį. Į fotoaparatą žiūri rimtai ir
oriai.
Save nuotraukoje vos atpažįstu. Paraudusi iš džiaugsmo, nes
tai buvo puikiausios dienos mano gyvenime, sutaurinta
gražiausios meilės istorijos, kokios kaip gyva nebuvau girdėjusi, –
tėvo istorijos, – aš nerūpestingai it pakerėta šypsausi
fotoaparatui. Kai parodžiau nuotrauką draugams, jie negalėjo
patikėti, kad joje aš. Pirmą kartą ją pamatęs, Maiklas paklausė,
ar aš su savo guru iš Indijos stoviu čia apsikvaišinusi iki sąmonės
netekimo. Vėliau jis dažnai šaipydavosi iš mano išraiškos
tvirtindamas, kad prieš paveiksluodamasi turbūt buvau
prisirūkiusi birmietiško opijaus.
Nuo to laiko praėjo dešimt metų. Ne kartą buvau pasiryžusi
grįžti aplankyti tėvo kapo, pabūti su U Ba. Ir metai iš metų
atidėdavau kelionę. Dukart buvau nusipirkusi lėktuvo bilietą ir
paskutinę akimirką atšaukiau kelionę, nes atsirado svarbesnių
reikalų. Tokių svarbių, kad net nebegalėčiau pasakyti kokių.
Galop kasdienybė išblukino prisiminimus, noras išblėso, miglotai
atidedant kelionę neapibrėžtai ateičiai.
Neprisimenu, kada paskutinį kartą rašiau U Ba. Jis maldavo
atleisti už ilgą tylėjimą, nors į pastarąjį laišką jam neatsakiau aš.
Turbūt ir į priešpaskutinį. Nebegalėjau prisiminti. Pirmus keletą
metų man grįžus mes nuolat susirašinėjome, bet pamažu laiškų
retėjo. Kas antrus metus jis atsiųsdavo man po restauruotą
knygą, bet turiu prisipažinti, kad nė vienos neperskaičiau iki
galo. Jis be galo stengėsi, bet jos buvo labai sutrintos:
išblukusios, dulkėtos, purvinos. Jas pačiupinėjusi, visada
nusiplaudavau rankas. Jis papuošė jas meiliomis dedikacijomis, ir
kiekviena iš pradžių gulėdavo prie mano lovos, bet greitai
persikeldavo į svetainę ir galop atsidurdavo kartoninėje dėžėje.
Porą kartų pasiunčiau jam pinigų per pažįstamą iš JAV
ambasados Rangūne, iš viso gal dešimt tūkstančių dolerių.
Vėlesniame laiške jis visada patvirtindavo juos gavęs, atsainiai,
reikšdamas dėkingumą vos keliais žodžiais ar net aiškindamas,
ką daro su tais dideliais pagal Birmos standartus pinigais, todėl
nusprendžiau, kad nuo mano dovanų jam nesmagu. Galop
lioviausi, ir nė vienas iš mūsų nė žodžiu apie tai nebeužsiminėme.
Dažnai kviesdavau jį aplankyti mane Niujorke, aiškindavau, kad
aš, be abejo, sutvarkysiu visus dokumentus ir padengsiu visas
išlaidas. Iš pradžių jis atsikalbinėdavo. Vėliau griežtai
atsisakydavo, mandagiai, bet kiekvieną kartą ryžtingai.
Priežastys man taip ir liko neaiškios.
Svarsčiau, kodėl per šitiek metų vėl su juo nesusitikau, nors
išvažiuodama pažadėjau ir sau, ir jam, kad grįšiu po kelių
mėnesių. Kaip atsitiko, kad tas, kuriam aš tiek daug skolinga, vėl
dingo iš mano gyvenimo? Kodėl mes taip dažnai atidėliojame tai,
kas svarbiausia? Nežinojau atsakymo. Artimiausiomis dienomis
parašysiu jam ilgą laišką.
 Prisiminimai apie Birmą mane prablaškė ir nuramino. Iš taksi
pasiunčiau Maliganui žinutę elektroniniu paštu, parašiau, kad
man siaubingai svaigo galva, ir pažadėjau viską paaiškinti
pirmadienį. Svarsčiau, ar nevertėtų po pietų tvarkyti buto. Jis
atrodė baisokai. Valytoja jau dvi savaites serga, kampai
pridulkėjo. Miegamasis vis dar užgrioztas neatidarytomis
dėžėmis, į sienas atremtais paveikslais, kuriuos reikia pakabinti,
nors su Maiklu išsiskyriau ir į savo butą grįžau prieš keturis
mėnesius. Draugė Eimė tvirtino, esą butas atspindi mano nenorą
susitaikyti su mintimi, kad Maiklas prarastas. Nesąmonė.
Netvarka išduoda nebent mano nusivylimą, kad trisdešimt
aštuonerių tebegyvenu tame pačiame bute, kuriame gyvenau ir
dvidešimt aštuonerių. Lyg būčiau žengusi žingsnį atgal.
Išsikrausčiau prieš ketverius metus, nes man buvo maloniau
gyventi su Maiklu negu vienai. Butas kasdien iš naujo primena,
kad bandymas nepavyko.

Kodėl tu vieniša?
Vėl tas balsas. Jau ne šnibždesys, bet vis dar slopus. Jis
nuaidėjo per visą kūną ir sudrebino mane.
Kodėl tu vieniša?
Jis skambėjo šalia, arčiau nei kontoroje. Lyg kažkas stovėtų
greta.
Kodėl tu man neatsakai?
Išmušė karštis. Širdis vėl ėmė daužytis. Delnai prakaitavo. Tie
patys požymiai kaip šįryt. Negalėjau nusėdėti, atsistojau ir ėmiau
vaikščioti po savo mažutę svetainę.
Kodėl tu vieniša?
– Kas sako, kad aš vieniša?
Ar ji paliks mane ramybėje, jei atsakysiu?
Kur kiti?
– Kokie kiti?
 Tavo vyras.
– Aš netekėjusi.
Ir vaikų neturi?
– Ne.
O.
– Ką reiškia šitas o?
Nieko. Tiesiog... nėra vaikų... liūdna.
– Ne. Nė kiek.
Kur tavo tėvas?
– Miręs.
O motina?
– Gyvena San Fransiske.
Negi neturi brolių ar seserų?
– Turiu, brolį.
Kodėl jo čia nėra?
– Jis irgi gyvena San Fransiske.
Ar nepasilieki paviešėti pas tetas ir dėdes?
– Neturiu nei tetų, nei dėdžių.
Nei tetų, nei dėdžių?
– Ne.
Tai kodėl negyveni su šeima?
– Nes iš tiesų nėra blogai, kai tave nuo jos skiria visas
žemynas.
Taigi tu vieniša.
– Ne. Aš ne vieniša. Aš tik gyvenu viena.
Kodėl?
– Kodėl? Kodėl? Nes man taip labiau patinka.
Kodėl?
– Tavo „kodėl“ mane erzina.
Kodėl gyveni viena?
– Nes nepakenčiu, kai naktį mane pažadina knarkiantis vyras.
Nes mieliau skaitau rytinius laikraščius, kai niekas netrukdo.
Nes nekenčiu plaukų kriauklėje. Nes, grįžusi namo iš darbo po
vidurnakčio, nenoriu teisintis. Nes kur kas mieliau niekam
nesiaiškinti. Supratai?
Tyla.
– Ei? Supratai?
Nė garso.
– Ei? Kodėl nebekalbi?
Stovėjau ir laukiau. Skardžiai dūzgė šaldytuvas, koridoriuje
aidėjo balsai, spragtelėjusios užsidarė durys.
– Kur tu?
Suskambėjo telefonas. Eimė. Ji iš balso supras, kad aš
išsimušusi iš vėžių.
– Nesveikuoji?
– Aišku, jaučiuosi gerai.
Kodėl vėl meluoji?
Lyg smarkus smūgis iš užpakalio. Kniubtelėjau, vos
nepargriuvau.
– Tiesiog, tik... – suglumusi sumurmėjau.
– Džulija, kas atsitiko? – sunerimo ji. – Nori susitikti? Gal ateiti
pas tave?
Baisiausiai troškau dingti iš buto.
– Aš... verčiau susitikime pas tave. Kada tau patogu?
– Kada tik nori.
– Atvažiuosiu po valandos.
 3 skyrius

E imė Li įsikūrusi dviejuose gretimuose vieno kambario butuose

Žemutiniame Ist Saide, triaukščio pastato viršutiniame
aukšte. Viename butų ji gyvena, o kitame įsirengė dirbtuvę.
Pastaraisiais metais nebuvo vietos, kurioje manim labiau
rūpintųsi. Mes ištisus savaitgalius praleisdavom ant jos kušetės,
žiūrėdamos „Seksą ir miestą“, valgydamos ledus, gerdamos
raudonąjį vyną, šaipydamosi iš vyrų arba guosdamos viena kitą
pamestos meilužių.
Mudvi su Eime susipažinome Kolumbijos universiteto Teisės
fakultete (specializacija – bendrovių teisė) studijų pradžioje.
Pildydamos anketas, netyčia pastebėjome, kad gimėme tą pačią
dieną, ji Honkonge, aš Niujorke. Pirmus devyniolika metų ji
gyveno Honkonge, paskui tėvai ją išsiuntė studijuoti į Ameriką.
Eimė tvirtino, kad tėvynėje astrologas išpranašavo, neva ji sutiks
tą pačią dieną gimusį žmogų ir su juo nesiskirs visą gyvenimą,
taigi nieko nepadarysi, teko tapti draugėmis.
Tuo metu astrologija netikėjau, bet Eimė man iškart patiko. Aš
papildžiau ją, o ji mane kaip jokia kita draugė.
Ji buvo kone mano priešybė: visa galva žemesnė, kresnesnė.
Juodus plaukus dažėsi ryškiomis spalvomis, nemėgo planuoti iš
anksto, dievino staigmenas, buvo nuovoki ir ramaus būdo. Ji
medituodavo, buvo budistė, tačiau nuolat tardavosi su astrologais
ir buvo tokia prietaringa, kad kartais mane varydavo iš proto.
Visada vilkėdavo ką nors raudona. Niekada nelipdavo iš lifto
dešimtame aukšte. Nesėsdavo į taksi, kurio numeris baigdavosi
septyniais.
Jai vienintelei papasakojau tėvo istoriją. Ir ji patikėjo. Kiek​‐
vienu žodžiu, nieko neklausinėdama. Lyg žmonės, girdintys
plakant širdį, būtų savaime suprantamas dalykas.
Priešingai nei motina ir brolis, nieko nenorintys žinoti apie
mano kelionę. Juos domino tiktai, ar tėvas dar gyvas. Kai
pasakiau, kad nebe, ir norėjau papasakoti, ką patyriau Birmoje ir
kodėl jis grįžo į tėvynę mirti, jie atsisakė klausytis. Tokia buvo
mūsų atšalimo pradžia. Tėvo paieškos perplėšė šeimą pusiau.
Motina su broliu vienoje pusėje, aš su tėvu – kitoje. Eimė
neabejojo, kad šeima buvo suskilusi visada, tik aš per vėlai
pastebėjau arba anksčiau nieko nenorėjau apie tai žinoti. Ko
gero, ji buvo teisi. Prieš penkerius metus motina išsikėlė į San
Fransiską, kad būtų arčiau mano brolio, ir dabar mes
matydavomės kartą, gal du per metus.
Eimę ta istorija nepaprastai domino. Kada pagaliau aplankysiu
U Ba, nuolat klausinėdavo ji. O tėvo paveldas: tikėjimas
stebuklingąja meilės galia? Negi vėl jį praradau Niujorke? Kodėl
tinkamai juo nesirūpinau? Ar neturėčiau vėl jo atrasti? Klausimai,
kurių vengiau, nes nežinojau atsakymų, todėl sukus apsukus ji
kaskart vėl juos užduodavo.
Eimė, priešingai nei aš, nebuvo atsidėjusi studijoms. Iš tikrųjų ji
troško tapyti, o teisę studijavo tik tėvų verčiama ar iš meilės
tėvams – teisindavosi priklausomai nuo nuotaikos. Ir vis dėlto ji
buvo viena geriausių mūsų kurso studenčių. Iki paskutinių
egzaminų likus mėnesiui, Eimės tėvas žuvo lėktuvo katastrofoje,
ir ji išskrido į Honkongą. Po dviejų mėnesių grįžusi į Niujorką
paskelbė, kad studijos baigtos. Ji daugiau nė dienos nepraleis
universitete. Gyvenimas per trumpas lankstams daryti. Jei turi
svajonę, ją įgyvendink.
Nuo to laiko ji suduria galus su galais dirbdama Brodvėjuje
laisvai samdoma dekoracijų piešėja, o savo kūrinius galerijų
savininkams net parodyti atsisako. Jos nedomina nei parodos, nei
pardavimas. Ji tapo sau, o ne kitiems. Laisvesnio žmogaus už
Eimę nepažįstu.
Durys į jos dirbtuvę buvo praviros. Ji nepakenčia uždarytų
durų, bjaurisi spynomis ir nė kiek neabejoja, kad žmonės, kurie
nuolat rūpinasi viską užrakinti, galop užsisklęs ir nuo pasaulio. Ji
nė dviračio neprirakina. Keista, jos, vienintelės iš mano draugių,
dviratis niekada nebuvo pavogtas.
Ji sėdėjo ant sukamosios taburetės prieš drobę – tapė tamsų
apelsiną. Raudonai dažytus plaukus buvo susirišusi į arklio
uodegą. Dėvėjo išblukusias pilkas treningines kelnes ir per
didelius marškinėlius, aptaškytus dažais. Darbiniai drabužiai.
Kambarys trenkė šviežiais dažais ir laku, grindų per spalvotas
dėmes nebuvo matyti, prie sienų ar ant molbertų gulėjo
paveikslai, daugelis nutapyti įvairiausio raudonio atspalviais.
Eimė tvirtino, kad, deja, įklimpo Barneto Niumano stadijoje. Tik
ji piešia apskritimus, o ne dryžius, ir jei netrukus nesiliaus, ko
gero, imsiu ją vadinti Bernadete Niuman. Erdvinio garso
grotuvas grojo Džeką Džonsoną.
Išgirdusi mano žingsnius medinėmis grindimis, ji atsisuko.
Tamsiai rudos, beveik juodos akys iš nuostabos išsiplėtė.
– Kas nutiko, kad taip atrodai?
Susmukau į seną krėslą, plaštakos ir pėdos buvo šaltos kaip
ledas. Akys pritvinko ašarų. Lyg per šias kelias sekundes
pastarųjų kelių valandų įtampa būtų išsisklaidžiusi. Ji sunerimusi
pažvelgė į mane, smarkiai pasistūmė su taburete ir atriedėjo prie
manęs.
– Kas atsitiko?
Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais.
– Pamėginsiu atspėti: Maliganas tave išmetė iš darbo.
Vos vos papurčiau galvą.
– Motina mirė.
Ėmiau ryti pirmas ašaras.
Eimė atsidūsėjo.
 – Vadinasi, tikrai rimta!
Ko gero, labiausiai man patiko jos humoras.
– Tai klok, kas atsitiko.
– Į ką aš panaši? – ėmiau išsisukinėti.
– Į išgąsdintą vištą.
Ilgokai tylėjau. Eimė kantriai laukė atsakymo.
Man buvo sunku balsu ištarti mintį, kuri jau valandą nedavė
man ramybės.
– Ko gero, kraustausi iš proto.
Ji mąsliai stebeilijo į mane.
– Galiu paklausti, kodėl tau tai šovė į galvą?
– Atrodo, lyg kas sektų man iš paskos.
– Persekiotojas? Ar jis gražus?
– Ne persekiotojas. Girdžiu balsus, – ištarusi tai garsiai,
susigūžiau.
Drovėjausi net Eimei pasakyti.
– Nuo kada? – paklausė ji jau rimtai ir be kruopelės nuostabos.
– Nuo šio ryto, – atsakiau ir papasakojau, kas nutiko kontoroje
ir namie.
Eimė nekrustelėdama sėdėjo ant taburetės ir klausėsi. Kartais
linktelėdavo, lyg suprastų, apie ką kalbu. Kai baigiau pasakoti, ji
atsistojo, padėjo teptuką ir ėmė vaikščioti tarp savo darbų. Taip
elgdavosi mąstydama.
– Pirmas kartas? – paklausė stabtelėjusi.
– Taip.
– Ji tau grasina?
– Ne, kodėl turėtų?
– Įžeidinėja?
– Įžeidinėja? – perklausiau.
– Sako tau, kad esi niekam tikusi šliundra. Nevykusi advokatė.
Kad netrukus visi supras, kokia esi mulkė.
Suglumusi papurčiau galvą.
– Ne.
 – Nurodinėja tau, ką daryti?
Nesupratau, kur ji suka kalbą.
– Liepia tau šliūkštelėti Maliganui į veidą puodelį kavos? Arba
iššokti pro langą?
– Ne. Iš kur trauki tokias nesąmones?
Eimė galvojo.
– Tai ką ji tada sako?
– Ne kažin ką. Kontoroje perspėjo dėl bendradarbių. Šiaip
klausinėja.
– Ko?
– Kas aš? Kodėl gyvenu viena? Kodėl neturiu vaikų?
Jai palengvėjo, šmėkštelėjo šypsena.
– Įdomūs klausimai.
– Kodėl?
– Žinau dar vieną žmogų, kurį domintų tavo atsakymai. Ar
mūsų balsai skamba panašiai?
– Nustok iš manęs šaipytis, – nusivylusi atsiliepiau.
Negi ji nesupranta, kad man žūtbūt reikia jos paguodos?
– Aš iš tavęs nesišaipau, – tarė ji. Priėjo, pritūpė šalia ir
paglostė man plaukus. – Bet šie klausimai ne per daug skaudūs.
Būgštavau, kad bus baisesni.
– Kokie baisesni?
– Balsai dažnai būna psichozės sukelta reakcija. Būdingas
šizofrenijos pradžios požymis. Tokiu atveju ateitis būna miglota.
Liga sunkiai išgydoma. Tada balsai žmogui grasina. Įsakinėja:
šok nuo stogo, nudurk kaimyną. Melancholikai dažnai girdi
užgaules. Bet tau tai netinka.
– Iš kur tiek daug žinai apie žmones, kurie girdi balsus? –
nusistebėjau.
– Ar tau niekada nebuvau užsiminusi, kad mano tėvas irgi
girdėdavo balsus?
Nustebusi spoksojau į ją.
– Ne.
 – Motina pasakė praėjus keleriems metams po jo mirties.
Paskui šia tema perskaičiau viską, ką radau.
– Tavo tėvas buvo šizofrenikas?
– Ne. Manau, jam tai palyginti nepakenkė.
– Ką jis darė?
– Nieko.
– Nieko?
– Spėju, jam atrodė, kad balsas kartais duoda patarimų. Deja,
ne visada jų klausydavo, – pridūrė patylėjusi.
– Ką turi omeny?
– Motina sako, kad katastrofos dieną balsas jam liepė grįžti.
Girdi, jam negalima lipti į tą lėktuvą. Jis jai net paskambino iš oro
uosto.
– Kodėl nepaklaũsė to balso? – dvejojau.
– Jei tik būtų patikėjęs. Gal būgštavo, kad balsas ims daryti per
didelį poveikį jo gyvenimui. Kam malonu klausyti balso, į kuriuos
lėktuvus gali sėsti, į kuriuos ne?
– Kodėl man niekada apie tai nepasakojai?
– Maniau, pasakojau. O gal tiesiog nusprendžiau, kad manim
nepatikėsi.
Nebuvau tikra, kad tikiu ja dabar. Prisiminiau brolį Birmoje.
„Ne visos tiesos paaiškinamos, ir ne visi paaiškinami dalykai –
tiesa“, – kartą pasakė jis man. Grįžusi iš Birmos pirmaisiais
metais dažnai prisimindavau tuos žodžius. Kalave buvau
supratusi, ką jie reiškia. Prietaringų žmonių pasaulyje jie buvo
prasmingi; grįžusi į Niujorką vėl ėmiau abejoti. Kodėl visi
paaiškinami dalykai negali būti tiesa? Kodėl negalima paaiškinti
visų tiesų? Gal kai kurios Kalavo tiesos kitur negalioja?
– Tu manim netiki, – tarė Eimė, lyg pajutusi mano abejones.
– Tikiu. Na, netikiu. Žinoma, tikiu, kad motina tau tai sakė, bet
man sunku patikėti, kad balsas perspėjo tavo tėvą nelipti į
lėktuvą.
– Kodėl sunku?
 – Juk pažįsti mane. Aš pernelyg blaiviai mąstau.
– Tavo tėvas girdėdavo plakant širdį. Jis atpažindavo drugius iš
sparnelių mostų. Kaip tai paaiškinsi?
– Suprantu, tai nepaaiškinama. Bet negi dėl to patikėsiu
visokiomis... – ėmiau laužyti galvą, kaip atsakyti neįžeidžiant
Eimės.
– ...ezoterinėmis nesąmonėmis, – baigė mano sakinį ji.
– Taigi, – atsakiau ir neištvėrusi ėmiau juoktis iš savęs.
– Ir nereikia jomis tikėti, – toliau kalbėjo ji. – Bet dabar tu girdi
balsą. Gali kaip nors tai paaiškinti?
– Ne, – droviai prisipažinau.
Valandėlę abi tylėjome ir mąstėme.
– Gal eime kur nors išgerti? – paklausė ji, atsitiesdama po ilgos
tylos.
Abejojau.
– Mieliau likčiau čia. Nenoriu bendrauti su nepažįstamais
žmonėmis.
Ji linktelėjo.
– Nori espreso?
– Mieliau išgerčiau taurę vyno.
– Dar geriau.
Ji nuėjo į atvirą virtuvę, atkimšo butelį raudonojo vyno ir
atnešė ant padėklo su taurėmis, šokoladu ir riešutais. Įpylė
abiem ir uždegė žvakes. Pasiėmėm po pagalvę ir tylėdamos
atsisėdom ant grindų. Šitai mes mokam. Šalia Eimės tyla
praranda galią žmones atskirti.
– Ar dabar ją girdi? – staiga paklausė ji.
Įsiklausiau ir papurčiau galvą.
– Blogai. Vyliausi su ja pasišnekėti.
Šiek tiek įsižeidusi, dirstelėjau į ją per taurės viršų.
– Ji nieko nesako. Tik klausinėja.
– Kažin, ar šis balsas turi tikslą?
Kažin. Eimei būdinga taip šnekėti. Dažnai šiuo žodžiu ji ne
klausimą pradeda, čia jos teigimas. Gerai ją pažįstu, todėl
supratau, ką ji norėjo pasakyti: Džulija! Šis balsas turi tikslą.
– Kokį tikslą?
– Mano tėvas nemėgo apie tai kalbėti, bet, pasak motinos,
balso, kurį girdėdavo, jis nelaikė grėsme. Jam tai buvo veikiau
gyvenimo draugas, su kuriuo, man regis, jis kartais kalbėdavosi.
Papurčiau galvą. Ne tai tikėjausi išgirsti. Nors nebūčiau
pasakiusi, kokie žodžiai būtų mane apraminę tokiomis
aplinkybėmis. Gal reikėjo tik užuojautos ir patikinimo, kad man
po kelių dienų pagerės? Lyg būčiau sirgusi gripu.
– Man nereikia gyvenimo draugo. Bent jau ne tokio, kurio
negaliu nei matyti, nei paliesti.
Eimė gurkšnojo vyną, paskendusi mintyse.
– O jei atsakytum į jos klausimus?
– Kam?
– Gal ji paliktų tave ramybėje? Kas žino.
– Atsakiau kelis klausimus. Sulaukiau tik naujų.
Ji pakraipė galvą ir ilgai žiūrėjo į mane.
– Kodėl bijai šito balso?
– Kodėl bijau? Nes negaliu jo valdyti.
– Ar tai blogai?
– Taip! Išėjau iš susirinkimo nieko nepaaiškinusi. Iš svarbaus
susirinkimo!
– Staigus alpulys. Maliganas pažiūrės pro pirštus.
– Tik jei daugiau taip nenutiks. Per artimiausias kelias savaites
turėtume pateikti gana sudėtingą ieškinį. Reikia paruošti klientui
strategiją, čia mano darbas. Kas atsitiks, jei balsas pragys
pristatant strategiją?
Eimė mąstė.
– Tada nepamesk galvos ir liepk jai luktelėti.
– Ji manęs neklauso, – atsidusau.
– Tada taip ir turi būti.
– Eime! – kodėl ji manęs nesupranta? – Negaliu netekti
savitvardos. Turiu dirbti. Aš ne paveikslus tapau. Neturiu
pasirinkimo.
– Visada galime rinktis.
Šia tema ginčydavomės įnirtingiausiai. Ji nepasiduodavo
spaudžiama. Eimės nuomone, mes patys atsakingi už savo likimą.
Taškas.
Atsakome už visus savo poelgius. Rinktis mums. Taip arba ne.
Gyvenimas per trumpas lankstams daryti.
Jei turi svajonę, ją įgyvendink.
Išgėriau taurę ir vėl ją prisipyliau vyno.
– Balsas galvoje mane baugina. Noriu žinoti, iš kur jis. Noriu
žinoti, kaip jo atsikratyti. Kuo greičiau.
– Tada kreipkis į gydytoją vaistų. Psichiatras tau padės. Bent
laikinai.
Iš akių ir perkreiptos lūpos supratau, koks paniekos vertas jai
pačiai atrodo šis pasiūlymas.
– Puiku, tai ką, tavo nuomone, man daryti?
– Neabejoju, kad šis balsas turi tikslą.
– Ir koks gi jis galėtų būti? – neslėpiau nepasitikėjimo.
– Pastaraisiais metais daug iškentei. Daug praradai... – ji
reikšmingai patylėjo.
Man nepatiko linkmė, kuria ji kreipė kalbą. Yra dalykų, apie
kuriuos šnekėti nenoriu. Net su Eime.
– Žinau, ką turi galvoj. Bet šis balsas niekaip nesusijęs su tuo,
kas atsitiko pavasarį.
– Tu tikra?
– Visiškai. Kodėl manai kitaip?
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Tiesiog toptelėjo.
Mes išgėrėme vyną, suvalgėme po kelis riešutus ir ilgai
tylėjome.
– Tu daug iš savęs reikalauji, – pagaliau prabilo Eimė.
– Juk visi taip daro.
 – Paistalai. Tu drausmingiausia iš mano pažįstamų. Daug metų
dirbi be pertraukos.
– Šią vasarą abi buvom Long Ailande, – paprieštaravau.
– Dvi dienas. Turėjai grįžti anksčiau, nes Maliganui tavęs
reikėjo. Išsiskyrusi su Maiklu ir išsikrausčiusi iš jo namų, sėdėjai
ant kartoninių dėžių su daiktais ir rašei klientams laiškus, girdi,
nieku gyvu negalima atidėti neįtikimai svarbių terminų.
– Jie buvo svarbūs, – silpnai gyniausi.
– Bet juk tada skyreisi su meilužiu, su kuriuo kartu gyvenote
trejus metus. Nesi vienintelė advokatė savo kontoroje.
Linktelėjau.
– Šis balsas gali būti ženklas...
– Manai, girdžiu užgniaužtą ego, kurio niekada nepaisiau,
tiesa? Bet čia ne vidinis dialogas su savim. Balsas tikras. Aš jį
girdžiu. Net galiu jį tau apibūdinti.
– Kaip jis skamba?
– Vyresnės negu aš moters. Kartais gergždžia. Žemas kaip
moteriai. Griežtas.
Užuot atsakiusi, ji tyčia tylėjo.
– Aš bijau, – tyliai tariau.
Ji linktelėjo. Jos akys pro mane nukrypo į didelį paveikslą ant
sienos. Raudonas kryžius tamsiai raudoname fone, prie jo Eimė
priklijavo kelias saujas raudonai nudažytų vištų plunksnų. „Buda
vištidėje“ buvo parašyta etiketėje po paveikslu.
– Po poros savaičių ketinu kelioms dienoms išvažiuoti iš miesto.
Ar norėtum kartu?
Papurčiau galvą. Eimė nuolat vykdavo medituoti į Budistų
centrą Niujorko valstijos šiaurėje. Ji daug kartų mane buvo
kvietusi ir anksčiau, bet visada išsisukdavau. Man buvo paslaptis,
kaip ji gali valandą ar daugiau sėdėti apie nieką negalvodama.
Kelis kartus pabandžiau per jogos pratybas, bet mane užplūdo
tiek minčių, vaizdų ir prisiminimų, kad vos ištvėriau. Atrodė,
galva tuoj sprogs. Po kelių minučių visada liaudavausi. Eimė
manė, kad man reikia tik tinkamų nurodymų, bet aš abejojau.
Pamažu vynas ėmė veikti. Mane beveik paralyžiavo nuovargis.
– Turbūt eisiu namo.
– Gali likti čia, jei nori.
– Ačiū. Bet šį savaitgalį turiu daug darbo ir noriu rytoj pradėti
anksti.
Ji nusišypsojo ir paėmė man už rankos. Prisilietimas buvo
malonus. Norėjau likti.
Nuėjau tik kvartalą Rivingtono gatve ir vėl išgirdau
gergždžiantį balsą.
Kas tu?
 4 skyrius

A r stora siena tarp mūsų ir beprotybės? Niekas nežino, iš ko

ji. Niekas nežino, kokį spaudimą pajėgia atlaikyti. Kol
pasiduoda.
Mes visi gyvename ant beprotybės slenksčio.
Tik vienas žingsnis. Mažas žingsnelis. Vieni nujaučia, kiti ne.
Miegojau ilgai, laikiausi įprastos šeštadienio tvarkos, kad
neišsimuščiau iš vėžių. Vėlyvi pusryčiai, lėtai perskaitytas laik​‐
raštis, pora elektroninio pašto žinučių draugams, skalbimas. Ir
vis dėlto visą rytą nerimas stiprėjo kas valandą. Lyg kažkokia
nematoma galia per petį stebėtų, ką darau. Balsas mane seka;
jau neabejojau. Netrukus moteris vėl prabils.
Prieš mane gulėjo mūsų ieškinio juodraštis. Iš kairės ir dešinės
stūksojo šūsnys dokumentų ir laiškų. Manęs laukė darbingas
savaitgalis.
Kodėl neturi vaikų?
Kaskart balsas mane priblokšdavo iš naujo. Iš kaimyno buto
sklido slopūs pianino garsai, ūžė liftas, Antrajame aveniu kaukė
policijos sirenos, o balsas pakartojo klausimą. Lyg stovėtų man
už nugaros ir kalbėtų tiesiai į ausį. Norėjau gintis. Bet kaip? Nuo
ko?
Kodėl aš neturiu vaikų? Klausimas, kurio nekenčiau. Kodėl
moteris turi teisintis dėl bevaikio gyvenimo? Niekam nešautų į
galvą klausti motinos, kodėl ji susilaukė vaiko. Kodėl ji pasirinko
kaip tik šitą klausimą? Apsimečiau, kad negirdžiu.
Neturėtum gyventi viena. Taip negerai.
 Balsas iškart pagyvėjo. Pirmą kartą nekláusė. Prisiminiau, ką
sakė Eimė. Kalbėk su ja. Klausykis, ką ji sako.
Turėtum...
– Iš kur tu? – pertraukiau ją.
Tyla. Pakartojau klausimą ir laukiau. Lyg ji turėtų man
atsakyti.
Aš... aš nežinau, tyliai atsakė ji.
– Kodėl nežinai?
Neprisimenu.
– Ko iš manęs nori?
Nieko.
– Tai kodėl klausinėji?
Nes noriu pažinti tave.
– Kam?
Nes gyvenu tavyje. Nes esu tavęs dalis.
– Ne! Tu nesi manęs dalis, – nesutikau.
Esu, esu.
– Ne. Aš save pažįstu.
Esi tikra? Kas iš tiesų save pažįsta?
– Tu svetima, – nepasidaviau.
Aš tavęs dalis ir visada ja būsiu.
Man pasidarė bloga.
– Jei tu iš tiesų esi dalis manęs, prašyčiau prikąsti liežuvį.
Aš esu tavęs dalis, bet tu negali man įsakinėti. Pati spręsiu.
Man sudrebėjo rankos.
Ko tu bijai?
– Kas sako, kad aš bijau?
Tai ko drebi?
– Nes man šalta.
Ko tu bijai?
– Aš nebijau.
Bijai. Aš puikiai pažįstu baimę.
Nutilau.
 – Iš kur tu ją puikiai pažįsti?
Tyla.
Baimė nuolat mane lydėjo. Aš visko netekau.
– Ko netekai?
Visko. Tiek ir težinau.
Ji nutilo. Laukiau, ką dar pasakys. Atsistojau ir susijaudinusi
ėmiau vaikščioti po butą.
– Ko tu netekai? Iš kur tu? Pasakyk ką nors.
Mano galvoje buvo tylu.
– Kodėl neatsakai?
Kas man darosi? Su kuo aš kalbuosi? Gal mano asmenybė
suskilo? Ar toks šizofrenijos apibrėžimas?
Atidariau skreitinį kompiuterį ir gugle surinkau „šizofrenija“.
Vikipedija apibūdino ją kaip „psichikos ligą, kuriai būdingas
mąstymo ir jausmų sutrikimas“. Dažnai prasideda staiga, be jokių
pamažu įspėjančių požymių. „Įprasčiausias sutrikimas – klausos
haliucinacijos, paranojiniai ar keisti pojūčiai, sutrikusi kalba ir
mąstymas.“ Lioviausi skaityti ir ėmiau svarstyti, ar nevertėtų
uždaryti kompiuterio. Haliucinacijos. Ką tai turėtų reikšti?
Skaičiau toliau, vis dar jausdamasi nejaukiai. „Taip pat
įsitikinimas, kad į sąmonę įterpiamos ar iš sąmonės pašalinamos
mintys... girdimi tariami balsai, komentuojantys ligonio mintis ar
veiksmus... Iš pradžių šizofrenija gydoma neu​roleptikais, dažnai
taikant psichoterapiją ir darbo terapiją. Padėčiai pablogėjus, gali
būti gydoma ligoninėje savanoriškai arba (jei tai leidžia sveikatos
apsaugos įstatymai) prievarta.“
Sulig kiekvienu sakiniu jaučiausi vis blogiau. Tai ne psichozė. Ir
ne haliucinacijos. Balsas tikras, aš jo nesusigalvojau.
Paieškojau „Amazon“ knygų apie balsus. Populiarūs
pavadinimai buvo „Šizofrenijos gydymas“, „Haliucinacijų
gydymas“ ir „Išgirsk Viešpaties balsą“. Man niekas netinka.
Žiniatinklyje į paiešką „girdėti balsus“ gavau per milijoną
atsakymų. Pirmas buvo radijo programa. Žemiau tas pats ar
kitas tinklas siūlė „informaciją, paramą ir supratimą žmonėms,
kurie girdi balsus“. „WrongDiagnosis.com“ pateikė septynių ligų,
kurios gali tai sukelti, sąrašą ir kaip jas gydyti. Atsidariau.
„Priežastys: šizofrenija, psichozė, maniakinė depresija,
haliucinacijos.“
Skubiai užverčiau puslapį ir uždariau skreitinuką. Su tuo
pasauliu nenoriu turėti nieko bendro. Mano psichika nesutrikusi.
Motina serga depresija ir geria prozaką. Brolienė irgi. Kaip ir
kai kurie bendradarbiai. Bet aš – ne.
Netikėjau, kad yra Aukščiausiasis, nei trečiąja akimi.
Apie darbą neverta buvo nė galvoti. Mane apėmė nerimas ir
kiaurą dieną nepaleido. Tvarkiausi kaip pamišusi. Iššveičiau
virtuvines spinteles. Nuvaliau visus batus. Ištraukiau visus senus
drabužius.
Nuėjau pabėgioti į Centrinį parką ir nebegalėjau sustoti. Kojos
neklausė. Nubėgau tris kartus didesnį atstumą nei paprastai,
nebūčiau patikėjusi, kad tiek pajėgsiu. Bėgau nesustodama, nors
kojas skaudėjo, o širdis daužėsi. Kažkas vijo mane į priekį. Galop
kojas sutraukė mėšlungis, teko sustoti. Žemuogių pievelės
pakraštyje atsišliejau į medį ir ėmiau vemti.

Naktį mane pažadino graudus verksmas. Iš pradžių pamaniau,

kad sapnuoju. Paskui – kad šalia guli ir rauda Maiklas. Uždegiau
šviesą ir įsistebeilijau į tuščią lovos pusę. Kūkčiojimas virto
garsiu inkštimu. Išlipau iš lovos ir patikrinau, ar niekas neguli
prie mano durų – o gal verkiama kaimyno bute. Prieškambaryje
buvo tylu; rauda krūtinėje vis garsėjo.
Jei nieko nedarysiu, ji išvarys mane iš proto.
– Ei, kas tu?
Rauda garsėjo. Nebuvo įžūli ar pikta, veikiau pilna kančios,
kurios žodžiai nepajėgia išreikšti.
– Tu verki? Kodėl neatsakai?
 Nieko, tik nepakeliamas kūkčiojimas. Jis rėžė ausį ir draskė
širdį. Palietė sielą. Pajutau kančią, užgniaužtą sielvartą ir
neketinau ilgiau tvardytis – pati apsipyliau ašaromis. Įjungiau
visas šviesas ir atsukau radiją iki galo, kol muzika nustelbė
aimanas. Netrukus sučirškė skambutis. Prie durų stovėjo du
kaimynai, juos domino, ar aš jau galutinai išsikrausčiau iš proto.
Tą akimirką suvokiau, kad man reikia pagalbos.
 5 skyrius

P irmadienio rytą prieš vienuoliktą, žengdama į daktaro

Eriksono kabinetą, buvau tikras nervų kamuolys. Savaitgalį
neįstengiau susikaupti. Balsas, ką nors pasakęs ar ko nors
paklausęs, kaipmat nutraukdavo bet kokį bandymą dirbti. Beveik
nemiegojau ir ankstų rytą prisipažinau Maliganui, kad mano
būklė pablogėjo, kad kelis kartus siaubingai svaigo galva, kad
skauda skrandį ir kad einu pas gydytoją. Melas mane žemino, bet
neturėjau pasirinkimo.
Daktaras Eriksonas – psichiatras. Jį rekomendavo Eimės
draugė, jaunesnį jos brolį kankino psichozės. Man tik atsitiktinai
pavyko susitarti, kad jis priimtų mane taip greitai.
Duris psichiatras atidarė pats. Aukštas, sportiškas vyriškis, ko
gero, penkeriais šešeriais metais vyresnis už mane. Ranką
paspaudė tvirtai, į mane pažvelgė ramiai, ir pasijutau šiek tiek
smagiau. Jis nusivedė mane į kambarėlį plikomis baltomis
sienomis ir pasiūlė atsisėsti ant vienos iš dviejų metalinių kėdžių.
Paskui pasiėmė lentelę, popieriaus ir paklausė, kodėl atėjau.
Papasakojau, ką iškenčiau per pastarąsias tris dienas. Jis
įdėmiai klausėsi, rašėsi, kartais kai ko paklausdavo.
– Nebegaliu ištverti, – baigiau pasakojimą. – Viliuosi, man
padėsite.
Jis pažvelgė man tiesiai į akis ir tyliai tarė:
– Būkite rami, galiu jums padėti. Turime įvairių vaistų nuo
psichozės, jie daro stebuklus.
Tačiau žodžiai, skirti man nuraminti, mane tik išgąsdino.
 – Girdėti balsus ne taip ir neįprasta, kaip galbūt manote. Tai
gali būti kūno negalės požymis. Pavyzdžiui, dėl Alcheimerio.
Parkinsono. Smegenų naviko. Arba psichikos ligos raiška.
Priežastys gali būti ir visai kitos. Dažniausiai gydome vaistais.
Geriate kokius nors?
– Kartais ibuprofeną nuo nugaros skausmo, daugiau nieko.
– Narkotikus vartojate?
– Ne, – bergždžiai tryniau dėmelę ant kelnių.
– Alkoholį?
– Žinoma, bet nedaug.
– Kiek?
– Taurę vyno vakarieniaudama. Kartais dvi.
– Kada pastarąjį kartą buvote nusigėrusi?
– O Dieve, labai seniai. Koledže.
Jis skubiai linktelėjo.
– Narkotikai daro haliucinogeninį poveikį. Paprastai balsai
girdimi dėl jų.
Ėmiau spėlioti, ar jis manim patikėjo.
Jis svarstė.
– Ar balsas jums pažįstamas?
– Ką turite omeny? – paklausiau.
– Kai kas, netekęs draugo, tėvo, motinos ar partnerio, vėliau
girdi to žmogaus balsą.
– Aš nepraradau nė vieno artimo žmogaus nuo tėvo mirties
prieš keturiolika metų.
– Kitaip tariant, žmogaus, kuriam priskirtumėte balsą,
nepažįstate?
– Ne. Be to, ji man neįsakinėja ir manęs neįžeidinėja.
Jis nusišypsojo.
– Matau, jūs jau šiek tiek domėjotės šiuo reiškiniu. Gal jums kai
kada atrodo, kad kiti gali skaityti jūsų mintis?
– Ne.
– Gal jums kartais atrodo, kad jūs stebima ar sekama?
 – Tik balsas persekioja.
– Gal kartais jaučiate, kad kiti daro poveikį jūsų mintims?
– O būna kitaip?
Jis šyptelėjo ir priekabiai mane nužvelgė.
Dar labiau įsitempiau. Patikėjau jam savo dvasinį gyvenimą,
bent iš dalies, bet anaiptol nejaučiau, kad jis gerose rankose.
Valandėlę svarsčiau, ar nenutraukti seanso, bet mane sulaikė
mintis apie balsą, kuris vėl mane kankins. Man reikia pagalbos.
– Iš kur sklinda šis balsas? – paklausiau patylėjusi. – Kaip man
jo atsikratyti?
Jis mąsliai suposi ant kėdės.
– Manyčiau, kad tai psichozė ar psichozę primenanti reakcija,
bent jau sprendžiu iš jūsų pasakojimo.
– Kas tai? Kodėl taip atsitinka?
– Priežastys įvairios. Tokie dalykai gali staiga nutikti
įtemptomis aplinkybėmis, kritišku pereinamuoju laikotarpiu.
Pavyzdžiui, jaunuoliams, palikusiems namus. Naujo darbo
pradžioje. Persikrausčius. Mirus šeimos nariui, kaip jau minėjau.
Gal pastaraisiais mėnesiais gyvenimas buvo nepaprastai
įtemptas?
Sutrikau.
– Ne.
– Be abejo, kol kas negaliu atmesti ir kokios nors šizofrenijos
formos. Bet balsą jūs apibūdinote taip, kad nemanau, jog tai
tikėtina. Norėdamas nustatyti tikslesnę diagnozę, turėčiau
daugiau žinoti apie jus ir stebėti ligos raidą. Žiūrėsim.
Jis išvydo baimę mano akyse ir pridūrė:
– Bet nesirūpinkite. Nuo šizofrenijos irgi yra vaistų. Ar jūsų
šeimoje kas nors serga psichikos liga?
– Motiną kankina depresija.
– Nuo kada?
– Kiek prisimenu, kamavo visą laiką.
– Jus irgi?
 – Ne.
– Jūsų brolius ar seseris?
– Ne.
Jis mąsliai linktelėjo ir kažką užsirašė.
– Gal žinote, ar kas nors jūsų giminėje girdi ar girdėdavo
balsus?
– Mano tėvas girdėdavo, kaip plaka širdis, – leptelėjau
nepagalvojusi.
Daktaras Eriksonas nusijuokė. Manė, kad čia sąmojis.
Man nepatiko būti mulkinamai. Jis paklausė ir dabar išgirs
atsakymą:
– Jis gimė Birmoje. Jo tėvas mirė jaunas, ir motina jį pametė,
nes buvo tikra, kad jis kaltas dėl jos nelaimių. Jį užaugino
kaimynė. Aštuonerių metų jis apako, tačiau mainais gavo klausos
dovaną. Atpažindavo paukščius iš sparnų plazdesio. Girdėdavo,
kaip netoliese tinklą rezga voras, – nutilau pažiūrėti, kokia
daktaro reakcija.
Jis nepatikliai spoksojo į mane, nesuprasdamas, ar aš kalbu
rimtai. Patenkinta, kad jį sugluminau, kalbėjau toliau:
– Ir, kaip jau minėjau, jis girdėdavo širdies tvinksnius.
– Širdies tvinksnius? – pakartojo daktaras Eriksonas, lyg
norėtų pasitikrinti, ar gerai mane išgirdo.
– Taip. Mano tėvas atpažindavo žmogų iš širdies tvinksnių ir
suprato, kad visos širdys plaka skirtingai ir kad tvinksnių, kaip ir
balso, tonas yra langas į žmogaus sielą. Jis pamilo merginą, nes
nebuvo girdėjęs gražesnio garso už jos širdies dūžius.
– Labai įdomu, – tarė jis sunerimęs. – Papasakokite apie kitas
savo fantazijas. Gal matote dalykus, kurių kiti nemato?
– Ji buvo vardu Mi Mi, – nesutrikusi kalbėjau toliau. – Mergaitė
buvo nepaprastai graži, bet nevaikščiojo, nes jos pėdos buvo
luošos. Todėl tėvas nešiodavo ją ant nugaros. Jis tapo jos kojomis,
o ji – jo akimis, jei suprantate, ką noriu pasakyti.
– Žinoma, suprantu, ponia Vin, – linktelėjo daktaras Eriksonas.
 – Vėliau po operacijos tėvas atgavo regėjimą, bet neteko
klausos dovanos. Ne, neapkurto, bet jo klausa nebebuvo tokia
nepaprastai aštri.
– O jūs? – atsargiai paklausė jis. – Ar girdite širdies dūžius?
– Deja, ne.
Daktaras Eriksonas pažvelgė į laikrodį, jo veide atsispindėjo
nepatiklumas.
Ko tau čia reikia?
Akimirka, kurios visą laiką bijojau.
– Tylėk, – paliepiau jai.
Ko tau reikia iš šito žmogaus?
– Pagalbos. Man reikia pagalbos.
Tau nereikia pagalbos.
– Reikia.
Šis žmogus tau negali padėti.
– Kodėl?
Nes jis nesuprato nė vieno tavo žodžio. Jo nuomone, žmonės
mato akimis. Kaip jis tau padės?
– Iš kur žinai?
Tai akivaizdu.
– Kas nors atsitiko?
– Kas galėtų atsitikti?
– Jūs išblyškote. Lūpos virpa. Dabar girdite balsą?
Linktelėjau.
– Ką jis sako?
– Kad man nereikia jokios pagalbos.
Jis supratingai šyptelėjo.
– Ką dar?
– Kad jūs negalite man padėti.
– Kodėl? Ir tai balsas jums atskleidė?
Pasakyk jam. Jis tavęs nesupranta.
Šiek tiek pagalvojau.
– Ne, neatskleidė.
 – Taip ir maniau. Balsas jūsų galvoje jaučia, kad keliu jam
grėsmę. Tipiška gynybinė reakcija.
Jis pamišęs.
– Stenkitės jo nepaisyti.
– Jei tai būtų lengva, čia nesėdėčiau.
– Žinau, bet pabandykite. Jums reikia išmokti kaip. Leiskite
balsui kalbėti. Neklausykite jo. Tai, ką jis sako, nesvarbu. Jis
nieko bendro su jumis neturi.
Jis nesupranta, ką šneka. Jis trenktas. Patikėk manim. Tipiškas
saja dži.
Kas tas saja dži? Prisiminiau U Ba. Prisiminiau Eimę. Galva
sukosi.
– Išrašysiu ziprekso, – išgirdau jį sakant man kaip per sieną. –
Išgerkite penkis miligramus šiandien vakare ir dar septynias
dienas kas vakarą po tokią pat dozę. Tai jums padės. Gali turėti
šalutinį poveikį. Pirmas kelias dienas galbūt jausitės pavargusi ir
mieguista. Šią savaitę ilsėkitės, nedirbkite. Be to, daugelis
pacientų skundžiasi, kad priaugo svorio. Kad svaigsta galva. Kad
užkietėjo viduriai. Dažniausiai tai laikina. Kiekvienas veiksmas
turi atoveiksmį. Vartodama šiuos vaistus, jūs galėsite dirbti ne
vėliau kaip po Padėkos dienos. Turėtumėte vėl pas mane
apsilankyti po savaitės. Tada jums bus daug geriau. Pažadu.
Gavau, ko norėjau: pirmą diagnozę. Receptą ir tvirtą pažadą,
kad vaistai padės. Ir vis dėlto išėjau iš kabineto dar labiau
įsitempusi.

Vaistinėje pardavėjas antrą kartą paaiškino, koks galimas

šalutinis vaistų poveikis, bet buvau pernelyg išvargusi, kad
įdėmiai klausyčiausi. Grįžusi namo ir nė palto nenusivilkusi,
iškart nuėjau į virtuvę. Prisipyliau stiklinę drungno vandens,
išsiėmiau iš kišenės vaistus ir išspaudžiau iš pakuotės tabletę.
Negerk! Palik vaistus ramybėje.
 Stengiausi nekreipti dėmesio.
Jie tau nepadės.
Turi išmokti, kaip jos neklausyti.
Negerk.
Tai, ką ji sako, nesvarbu.
Uždėjau tabletę ant liežuvio ir gurkštelėjau vandens.
Netrukus mane apėmė begalinis nuovargis. Nė nenusirengusi
atsiguliau ant lovos ir iškart užmigau.
 6 skyrius

V ėlesnėmis dienomis balsas toliau mane kankino klausimais, o

naktį pažadindavo rauda. Miego stoka mane išsekino,
negalėjau susikaupti. Laikraštį padėdavau po kelių minučių, kad
knygą skaityčiau, negalėjo būti nė kalbos. Kad ir ką dariau, kad
ir kur ėjau, kad ir ką mačiau, galvojau tik apie balsą galvoje. Net
kai moters balsas tylėjo.
Atsiprašiau Maligano įspūdinga žinute elektroniniu paštu –
užsiminiau apie dideles bėdas dėl sveikatos, smulkiau
neaiškindama; reikėsią tolesnių kruopščių tyrimų. Iš atsakymo
atrodė, kad jis susirūpinęs, palinkėjo man greitai pasveikti.
Neramiai klaidžiodama po miestą, Vienybės aikštės metro
stotyje pastebėjau vyriškį. Maždaug mano metų, juodu kostiumu,
baltais marškiniais. Lagaminėlis tarp kojų. Aplink jį žmonės
lakstė iš vieno perono į kitą. Vyriškis stovėjo kaip įbestas.
Kurtinamai kriokiant atvažiuojantiems traukiniams išgirdau tik
kelias nuotrupas. „Klausyk Viešpaties... mes visi nusidėjėliai...
Pasitikėk Viešpačiu... tu nuklydai...“ Niekas iš aplinkinių
nekreipė į jį dėmesio. Net jei kas būtų pasigailėjęs ir stabtelėjęs
pasiklausyti, nebūtų išgirdęs nė vieno rišlaus sakinio. Svarsčiau,
kas jį paskatino pamokslauti. Gal jis irgi išgirdo balsą? Ar balsas
jam liepė sakyti pamokslus atvažiuojantiems traukiniams vienoje
didžiausių Niujorko metro stočių? Kokią galią ilgainiui man įgis
manasis balsas?
Labai nuogąstavau, bet vaistų išgėriau tik du kartus. Man
sutrukdė ne persergstintis balsas. Ir ne dėl galimo šalutinio
poveikio lioviausi. O dėl numatyto poveikio. Mintis, kad geriu
cheminę medžiagą, kuri mane įveiks. Nurodinės man, valdys
mane. Keistas sunkumas apėmė mane jau tą pirmą kartą vaistų
išgėrus. Lyg būčiau svetima savo kūnui.
Kiekvienas mano raumenėlis priešinosi. Nieku gyvu neketinau
tapti mažų baltų tabletyčių verge. Kol kas dar ne taip ir blogai.
Turi būti ir kitų būdų atsikratyti balso. Reikia išbandyti ką nors
kita, tik nežinojau ką. Gal paklausyti Eimės patarimo ir pasislėpti
su ja Niujorko valstijos šiaurėje? Būgštavau, kad nuo tokios
ramybės būklė tik pablogėtų.
Padėdavo vienintelis dalykas – klasikinė muzika. Kai gulėdavau
ant lovos, klausydamasi Mocarto, Bacho ar Haidno, balsas
nutildavo. Smuiko, violončelės ir pianino garsai veikė ją kaip
maldos piktąsias dvasias. Lyg melodijos galėtų nuraminti. Tačiau
turėjau būti atsargi ir daugiau nieko tuo metu nedaryti.
Neskaityti, nevalyti, nevirti. Kitaip ji iškart įsiterpdavo. Gana.
Spręsk: klausysi muzikos ar skaitysi. Klausysi muzikos ar virsi
vakarienę. Nieko nebus darant du darbus iš karto. Visada
stengdavausi vienu metu padaryti kuo daugiau, užuot skyrusi visą
dėmesį vienam dalykui. Iš to nieko gero. Ji to nepakentė.
Padėkos dieną padėtis tik pablogėjo. Pirmą kartą gyvenime per
šventes būsiu viena. Eimė išvažiavo pasisvečiuoti pas gimines
Bostone. Kelios kitos draugės, su kuriomis man būtų buvę smagu,
šventė su šeima. Pusė šalies kur nors iškeliavo. Nenuoširdų
brolio kvietimą atskristi į San Fransiską, gautą prieš kelias
savaites, buvau atmetusi.
Kaip gyva buvau nemačiusi tokio tuščio miesto. Gatvėse nė
vieno automobilio, parduotuvės ir kavinės uždarytos. Net
benamis, kaip prikaltas visada sėdintis Antrojo aveniu ir 59-osios
gatvės sankryžoje, buvo dingęs. Paskambinau į pustuzinį
restoranų, ketindama užsisakyti staliuką; nė vieno atidaryto.
 Kai atėjo laikas vakarieniauti, visas namas kvepėjo keptu
kalakutu. Iš kitų butų mano aukšte sklido ūžautojų juokas.
Dzingsėjo taurės. Atsklido spanguolių, karamelizuotų morkų,
pupelių, batatų ir moliūgų pyrago kvapas.
Ir liūdnas vienatvės dvokas.
Pavakarieniavau šaldytuve radusi šiokių tokių likučių ir,
neklausydama rėksmingai prieštaraujančio moteriško balso,
ištuštinau bemaž visą butelį raudonojo vyno. Paaiškėjo, kad
moteris buvo teisi. Nuo alkoholio geriau nepasijutau. Ėmiau
savęs gailėtis. Galop susiraičiau ant kušetės ir apsipyliau
ašaromis.
Sekmadienio vakarą iš Masačusetso grįžo Eimė. Per
pastarąsias dienas mudvi kelis kartus kalbėjomės telefonu. Jai
palengvėjo išgirdus, kad nebevartoju vaistų, ir ji nuolat kvietė
mane praleisti kelias dienas užmiestyje su ja. Ji nuoširdžiai
nerimavo dėl manęs. Gal vis dėlto važiuočiau su ja į budistų
centrą? Man būtų naudinga ištrūkti. Ji duoda žodį. O jei ne, po
trijų valandų vėl būsime Manhatane. Nieko neprarasiu.
Tuo metu man jau buvo nebesvarbu, kur važiuoti. Jaučiausi
priėjusi liepto galą. Nebegalėjau būti viena. Turėjau išvykti iš
miesto.
 7 skyrius

T aksi apsisuko ir lėtai nuriedėjo šunkeliu. Vairuotojas dar

kartą pažvelgė į mus gailesčio kupinomis akimis ir dingo už
posūkio.
Mudvi su Eime stovėjome, apsuptos klaikios tylos. Nei
paukščių, nei vabzdžių. Net vėjas nekuždėjo medžių viršūnėse.
Apsidairiau. Spalvų nedaug. Medžiai be lapų, susiraizgę
krūmai, iš žemės kyšo akmenys. Pilkšvai rudas pasaulis. Tuščias.
Valandėlę pasijutau kaip negyvenamoje saloje.
Eimė užsimetė ant pečių kuprinę, linktelėjo man ir
nužingsniavo pirma. Ėjome takeliu, kirtome mišką, ir prieš mus
ant kalvos iškilo keistas pastatas. Žemiau statinys priminė
didžiulį plokščią konferencijų centrą didžiuliais langais. Aukščiau
jį vainikavo pagodos stogas su aštuonkampiu kupolu, mažais
bokšteliais, auksiniais papuošimais ir budistiniais simboliais.
Mūsų takas vedė tiesiai į pastatą.
Prie durų mus pasitiko liekna moteris rausvu drabužiu. Buvo
apsikirpusi trumpai. Šypsena ir švelnūs bruožai slėpė amžių.
Matyt, jiedvi su Eime puikiai pažinojo viena kitą, bet mane ji irgi
pasveikino be galo maloniai. Nusekėme įkandin aplink pagrindinį
pastatą į svečių kambarius. Sunkiai alsuodama, moteris užlipo į
trečią aukštą ir parodė mums, kur apsistoti.
Mano kambarys buvo kokių aštuonių pėdų pločio ir dešimties
ilgio. Jame buvo lova, kėdė ir maža spintelė. Ant naktinio staliuko
stovėjo Buda iš šviesios medienos, už jo vazoje – raudona
plastikinė kinrožė. Ant sienos kabėjo medituojančio Budos
paveikslas ir lentelė su jo žodžiais: „Joks sielvartas neištiks tų,
kurie nebandys savintis žmonių ir daiktų.“
Pagalvojau apie brolį Birmoje. Ar jis įsisąmoninęs šią mintį?
Gal todėl jis toks ramus? Nors gyvena taip skurdžiai.
Vienuolė nuvedė mus į koridorių ir parodė, kur tualetas ir
dušas. Ji paaiškino, kad antrame aukšte yra bendra virtuvė.
Maistas šaldytuve ir spintelėse skirtas visiems. Šiuose namuose
yra dar penki svečiai. Jei norėsime, galėsime po valandos bendrai
medituoti, kartu medituojama kasdien ketvirtą. Vakarienė šeštą,
ateiti valgyti, kaip ir visa kita, neprivaloma.
Eimė norėjo su ja prieš meditaciją išgerti arbatos, bet aš
nebuvau nusiteikusi.
Padėjau kuprinę, uždariau kambarėlio duris ir pravėriau langą.
Pasaulis be policijos sirenų. Be automobilių. Be muzikos iš
gretimo buto.
Tyla be balso.
Mums išvykus iš Niujorko, ji neištarė nė žodžio. Jau daug dienų
taip ilgai nebuvo prikandusi liežuvio. Kodėl staiga užsičiaupė?
– Ei? – nedrąsiai ištariau. – Kur tu? – dar droviau paklausiau.
Jokio atsakymo.
Atsiguliau ant lovos. Laukiau. Nekantriai. Viena vertus, nieko
taip netroškau, kaip su visai jos atsikratyti.
Kita vertus.
Miglotai suvokiau, kad tai nutiks savaime. Kad suvoksiu, kas
vyksta mano širdyje. Iš kur tas balsas. Ko ji iš manęs nori.

Meditacijų salė buvo didesnė, negu atrodė iš lauko. Joje galėjo

tilpti keli šimtai žmonių. Raudona kiliminė danga ant grindų.
Viename kampe krūva raudonų antklodžių ir mėlynų meditacijos
pagalvių. Trijose stiklinėse dėžėse keletas budistinių skulptūrų;
ant mažų staliukų prieš jas aukos: pora apelsinų, bananų,
pyragaičių. Salėje tvyrojo saldus rūkstančių smilkalų aromatas.
 Truputį pavėlavau. Eimė su kitais jau sėdėjo vienoje eilėje ir
meditavo. Pasiėmiau pagalvę, antklodę ir lotoso poza atsisėdau
šalia. Užsimerkiau ir įsiklausiau į tylų kitų žmonių alsavimą. Jų
ramybė mane aplenkė. Širdis nirtulingai daužėsi, kvėpavimas
buvo negilus ir tankus. Galvoje ūžė. Mintys skriejo it debesys,
genami smarkaus vėjo. Galvojau apie vešlius Maligano antakius.
Apie mažas brolio ausis, paveldėtas iš motinos. Apie žalią palaikį
U Ba lungį. Mačiau, kaip ežere iš lėto tirpsta ledo lytis, kol
visiškai išnyksta. Šmėkštelėjo, kad reikia nusivalyti batus. Kad
šaldytuve gyžta pienas.
Kuo stropiau stengiausi susikaupti, tuo įkyriau neatstojo
kasdienės mintys. Nutiko tas pats, kaip medituojant per jogos
pratybas. Mokytojo OM iš visų plaučių nesulaukė mano atgarsio.
Atpalaiduojanti tuštuma, budistinė ramybė manęs neaplankė.
Veikiau apėmė nusivylimas. Savim. Kodėl nesugebu ramiai sėdėti
ir nieko neveikti? Kodėl negaliu sustabdyti atkaklaus minčių
srauto?
Atsimerkiau. Nepraėjo nė dešimties minučių. Nėra prasmės
nejudant sėdėti čia dar tris ketvirčius valandos kankinamai
nereikalingų minčių. Ar negalėčiau tinkamiau panaudoti laiko?
Pasivaikščioti. Paskaityti. Padėti virti vakarienę. Jau ketindama
stotis, išgirdau už nugaros žingsnius. Lengvus, vikrius, vaiko.
Atsisukau. Prie manęs priėjo vienuolis, žemaūgis pagyvenęs
azijietis tamsiai raudonu drabužiu, skusta galva, ir atsisėdo
greta. Mūsų akys susitiko, ir jis pasisveikino tyliai ir palankiai
linktelėdamas.
Lyg būtume pažįstami daugybę metų.
Nepajėgiau atitraukti nuo jo akių. Jis buvo užsidėjęs
milžiniškus akinius storais lęšiais, juodi rėmai dėl lieso veido
pernelyg krito į akis. Nosis neįprastai smaili, akys mažos, lūpos
tokios putlios, kad pagalvojau apie botoksą. Jis nusišypsojo, dantų
sąkandis buvo netaisyklingas. Tačiau vienuolis laikėsi be galo
grakščiai ir spinduliavo tokį orumą, kad į išvaizdą nebekreipei
dėmesio. Jis arba nenutuokė, kokia jo išvaizda, arba buvo jai
visiškai abejingas.
Jis pasidėjo rankas ant kelių, užsimerkė; mačiau, kaip jo veido
bruožai dar labiau atsipalaidavo.
Pabandžiau dar kartą, bet dabar man prieš akis iškilo senuko
veidas. Kuo toliau, tuo labiau jaudinausi. Skaudėjo dubenį,
nugarą sutraukė mėšlungis. Peršėjo gerklę. Tiesiog kankynė,
apie meditaciją negalėjo būti nė kalbos.
Suskambėjo gongas, skelbdamas meditacijos pabaigą. Su
palengvėjimu atsimerkiau. Senasis vienuolis buvo dingęs. Šiek
tiek suirzusi apsidairiau. Eimė vis dar nejudėjo. Kiti lėtai stojosi.
Senojo vienuolio niekur nė kvapo.

Netrukus nuėjome vakarienės ir susitikome su kitais svečiais.

Visi buvo iš Niujorko. Jogos mokytojas, maždaug mano amžiaus.
Pagyvenęs našlys, šis vylėsi medituodamas pagaliau atsisveikinti
su mirusia prieš metus žmona. Studentė, pati nežinanti, ko ieško.
Žurnalistas, beveik visą laiką pliauškiantis apie rašomą knygą,
pavadintą „Tylos galia“. Aš valgiau daržovių troškinį tikėdamasi,
kad jo rašliava įdomesnė už kalbas. Ir nė akimirką negalėjau
išmesti iš galvos senojo vienuolio. Eimei užteko vos žvilgtelėti į
mane, ir po poros minučių jau sėdėjome mano kambaryje.
Ji atsinešė krepšį ir atrodė paslaptingai. Iš krepšio ištraukė
žvakę, dvi taureles, kamščiatraukį ir butelį vyno.
– Ar nedraudžiama? – nustebusi paklausiau.
Vis dėlto aš advokatė.
Eimė nusišypsojo ir pridėjo prie lūpų pirštą.
Ji uždegė žvakę ir išjungė šviesą, tyliai atkimšo butelį, įpylė
abiem ir atsisėdo šalia manęs ant lovos.
– Buda sako: „Kvailys, kuris pripažįsta savo nemokšiškumą, iš
tikrųjų yra išminčius.“
– Manau, jam nepatinka girtuokliavimas. O gal gerdamos vyną
tapsime išmintingos?
Eimė it sąmokslininkė linktelėjo.
– Tai tu budistė ar ne? – paklausiau.
– Beveik.
– Ką reiškia „beveik“?
– Buda sako: „Gyventi – reiškia kentėti.“
– Ir? – susidomėjau.
Ji pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
– Mokytojas klysta: gyventi – reiškia mylėti.
– Meilė ir kančia puikiai suderinamos, – pašmaikštavau. – Gal
net viena sukelia kitą?
– Nesąmonė. Nė vienas tikras įsimylėjėlis nesikankina, – atšovė
ji vis dar pašnibždomis, netgi tyliau.
– Nepliaukšk niekų.
– Tikrai. Patikėk manim.
Ji atsilošė, nusišypsojo ir kilstelėjo taurelę.
– Už įsimylėjėlius.
– Ir kankinius.
Nenorėjau toliau kalbėti šia tema ir paklausiau, ar ji pastebėjo
seną vienuolį didžiuliais akiniais medituodama.
Eimė papurtė galvą.
– Bet vienuolė man sakė, kad čia svečiuojasi vienuolis iš
Birmos.
– Ką dar sakė apie jį? – pastačiau ausis susidomėjusi.
– Spėju, kad jis labai senas, Birmoje didžiai gerbiamas ir turi
daug sekėjų. Neva žmonės, patekę į sunkią padėtį, iš visos šalies
atvyksta pas jį patarimo. Jis buvo priverstas bėgti, nežinau kodėl.
Čia jau keturios savaitės, gyvena uždarai mažoje trobelėje miško
tankmėj. Čia pasirodo retai; ji sakė, kad grupinėje meditacijoje
paprastai nedalyvauja. Keista, kad atėjo kaip tik šiandien.
Valandėlę tylėdamos žiūrėjome į žvakių liepsną.
– Ką sako balsas apie mūsų iškylą?
– Visiškai nieko.
 – Ar nesakiau, kad tau bus naudinga nuo visko atitrūkti?
Turėtum dažniau manęs klausyti.
– Abejoju, kad svarbiausia – atitrūkti nuo visko.
– Tai kas svarbu?
– Gal... aš irgi nežinau.
– Ilgainiui paaiškės. Nori rytoj grįžti ar dar liksime?
Linktelėjau. Susidaužėme taurelėmis. Dvi sąmokslininkės.

Naktį pašalo. Žolė apšerkšnijo. Namas buvo tuščias, kiti jau

nuėjo į pirmą meditaciją. Mačiau vejoje jų pėdas. Kiekvienas
mūsų žingsnis palieka pėdsaką.
Apsirengiau ir išėjau į lauką. Šaltas giedras oras. Kvepėjo
žiema. Pliki ploni medžiai atrodė kaip lazdos, milžino įkaltos į
žemę.
Tekėjo saulė, dangus rausvėjo.
Neketinau kankintis dar vieną meditaciją. Verčiau eisiu
pasivaikščioti. Iš trobelės miške vedė pramintas takelis.
Šaltinis. Pirmi varvekliai ant šakų, kylančių iš vandens.
Žagarų traškesys po kojomis.

Kodėl mes čia?

Ne džiaugsmas apėmė, tikrai ne. Bet man keistai palengvėjo.
– Nes ieškau atsakymų.
Į kokius klausimus?
– Kodėl tave girdžiu. Iš kur atsiradai.
Tyla.
– Kur buvai dingusi šitiek laiko?
Nieko.
Aš noriu iš čia išvykti.
– Kodėl?
Aš bijau, pašnibždomis atsakė ji.
– Ko?
 Aš dūstu iš baimės. Padėk man.
Nė kvapo įkyraus, reiklaus tono, kuriuo mane gąsdindavo
Niujorke. Dabar balsas buvo silpnas ir varganas.
– Ko bijai?
Nežinau. Ji ilgai tylėjo. Batų. Juodų batų. Nublizgintų. Tokių
žvilgių, kad matau juose atsispindinčią savo baimę.
– Kieno batų?
Mirties.
– Kas jais avi?
Pasiuntiniai.
– Kokie pasiuntiniai?
Baimės.
– Kas juos siunčia?
Tyla.
– Ką tu prisimeni?
Baltas pagodas. Raudonus tiškalus. Visur. Ant žemės. Ant
medžio. Raudoną skystį, bėgantį iš burnos. Nudažantį viską.
Mano mintis. Mano sapnus. Mano gyvenimą.
– Kraujas? Tu prisimeni kraują?
Jis varva man ant veido. Į akis. Jis degina. Oi, kaip degina.
Ji riktelėjo. Aš krūptelėjau.
– Kas tau?
Skauda. Labai.
– Kas skauda?
Prisiminimai.
– Kokie prisiminimai? Iš kur tu?
Iš šalies, kurią tu gerai pažįsti.
– Kokios?
Iš salos.
– Kokios salos?
Thai sone thu mja, a hti kdžian thu mja a thet šin nai thu mja
san sar jar kivn go thva mai.
– Ką tu pasakei?
 Ji pakartojo nepažįstamus garsus.
– Kokia čia kalba?
Aš nebegaliu. Padėk man.
– Kaip galėčiau tau padėti?
Išvažiuok iš čia. Aš nenoriu grįžti.
– Grįžti? Grįžti kur?
Į salą.
– Mes nevyksim į jokią salą.
Vyksim, vyksim. Mes kaip tik dabar ten keliaujame.
– Nesuprantu, apie ką čia kalbi. Turi man paaiškinti.
Ji vėl nutilo.
– Neišnyk, lik čia. Pasistenk prisiminti.
Jokio atsakymo.
Kaip man susieti jos prisiminimų nuotrupas? Šalis, kurią
pažįstu? Mirties batai? Baimės pasiuntiniai? Ką tai reiškia?
Nenutuokiau.
Staiga tarp medžių šmėkštelėjo trobelė iš tamsiai rudos
medienos, stogas iš abiejų pusių siekė pamatus. Priebutyje ant
virvės kabėjo vienuolio drabužis. Iš kamino virto balti kaip
sniegas dūmų kamuoliai. Nedvejodama žengiau prie trobelės.
Lyg kas būtų mane pašaukęs.
Pro didelį priekinį langą pamačiau vakarykštį vienuolį. Jis
sėdėjo vidury kambario ant tatamio ir skaitė knygą. Už jo
krosnyje liepsnojo malkos.
Pasibeldžiau ir, nelaukdama atsakymo, atidariau duris.
Jis pakėlė akis ir padėjo knygą.
– Kaip malonu jus matyti, – pasakė su ryškiu anglišku
akcentu. – Užeikite.
Nusiaviau batus, įėjau ir uždariau duris. Dvejodama sustojau
prieš jį. Ką aš čia veikiu?
– Prieikite arčiau. Prašom sėstis, – parodė į grindis priešais.
Susidrovėjusi delsiau.
Abu tylėjome. Jis meistriškai buvo įvaldęs laukimo meną.
 Galop žengiau kelis žingsnius į priekį ir atsisėdau.
– Žinote, kas aš? – nedrąsiai paklausiau.
– Aš vienuolis, ne aiškiaregys, – nusišypsojo jis.
Vėl tyla. Degdamos spragsėjo pliauskos. Jis pažiūrėjo į mane.
Tik žvilgsnis, jokio reikalavimo ar raginimo. Pamažu pasijutau
atvykusi.
– Jūs iš Birmos?
Senasis vienuolis linktelėjo.
– Mano tėvas irgi.
Jis vėl linktelėjo.
– Girdėjau, kad tėvynainiai ateina pas jus patarimo.
– Kartais.
– Kaip jūs jiems padedat?
– Išklausau jų istorijų ir primenu.
– Ką?
– Kelias tiesas, kurias visi žinome, bet kartais pamirštame.
– Kokias?
– Kaip jūs skubate!
– Tai blogai?
– Žolė neaugs greičiau, jei ją trauksi aukštyn. Kada nors
meditavote?
– Taip, vakar. Greta jūsų, – irzliai atsakiau.
– Jūs sėdėjote ir nieko nedarėte. Tai ne tas pats, kas medituoti.
– Iš kur jūs žinot?
Jis nusišypsojo.
– Jei norite, aš jums padėsiu.
– Kaip?
– Rasti ramybę.
Neturėjau priežasties atsisakyti.
Jis slydo artyn, kol atsidūrė tiesiai prieš mane. Kelis prie kelio.
Nieko nedarė, tik kantriai laukė. Jam už nugaros krosnyje degė
ugnis. Pajutau, kad man priklauso visas pasaulio laikas. Mano
pernelyg tankus kvėpavimas pamažu sulėtėjo. Jis suėmė man už
šaltų plaštakų, mielai jam leidau. Lyg būčiau laukusi, kad taip
įvyks. Iš lėto apžiūrėjo jas iš abiejų pusių. Užsimerkiau ir leidau.
Girdėjau, kaip lygiai jis kvėpuoja. Jaučiau šiltus jo pirštus. Jo
švelnią raukšlėtą odą. Kryčio jausmą. Lyg lapo, iš didelio aukščio
sklendžiančio ant žemės. Palengva. Nepermaldaujamai. Ramiai
paklūstančio lemčiai.
Jis prilaikė man rankas. Ir mane.
Praradau laiko nuovoką.
Kai grįžau į svečių namelį, Eimė jau tvarkėsi po pusryčių.
– Kur buvai?
– Miške, – iškart išpoškinau.
– Meditavai?
Linktelėjau.
– Su senuoju vienuoliu?
Vėl linktelėjau, iš naujo apstulbinta, kad Eimė taip puikiai mane
pažįsta.
– Gaila, kad jis nebejaunas, – pamerkė ji.

Kitą rytą pabudau prieš saulėtekį. Labiau už viską troškau iškart

pulti pas senąjį vienuolį, bet palaukiau, kol visi išėjo į meditacijų
salę. Tada atsikėliau, apsirengiau ir patraukiau.
– Užeik, sėsk, – pasakė jis, nė kiek nenustebęs, kad vėl mane
mato. – Arba, jei nori, atsigulk.
Nusiaviau batus ir išsitiesiau ant grindų. Tik dabar pajutau,
kaip sušalau ir kad visa drebu. Jis užklojo mane antklode ir
atsitūpė man už nugaros. Trumpam uždėjo rankas man ant
smilkinių, paskui it ploną pagalvę jas pakišo man po galva. Jos
buvo nuostabiai šiltos. Užsimerkiau. Mano kvėpavimas sulėtėjo,
drebulys praėjo, mane užplūdo ramybė, patirta tik su broliu U
Ba. Lyg būčiau galėjusi viską patikėti šio senuko rankoms. Visą
savo pasaulio svorį.
– Kas jums kelia nerimą?
 Kartais pakanka vieno klausimo.
Ir aš pradėjau pasakoti. Apie didžiulę meilę ir kaip jos ilgiuosi.
Apie negyventus gyvenimus. Apie drugius, kuriuos galima
atpažinti iš sparnelių plazdesio. Apie „Vienatvės knygą“ ir
daugybę jos skyrių. Apie galingus Apgaulės sparnus,
aptemdžiusius dangų taip, kad jis pajuodo. Apie daugybę
sielvarto spalvų. Ir apie baimę. Apie balsą ir jos klausimus. Ir
savo klausimus. Kad bijau jos. Ir savęs.
Pajutau per skruostus riedant ašaras. Išplaunančias dalykus,
kuriuos maniau amžinai palaidojusi.
Jis tylėjo.
Žinojau, kad supranta kiekvieną žodį. Kai baigiau kalbėti,
nubraukė plaukus man nuo veido ir švelniai paglostė kaktą. Jo
pirštai buvo švelnūs kaip vaiko.
– Jums nutiko nepaprastas dalykas. Per visą gyvenimą tik antrą
kartą susiduriu su tokiu reiškiniu, – jis kalbėjo lėtai ir tyliai, bet
balsas staiga suskambo primygtinai: – Jūs žinote, kad mes,
budistai, tikime atgimimu. Kūnas miršta, o siela, taip sakant,
gyvena toliau. Ji palieka kūną ir įsmunka į naujagimį. Tą vyksmą
vadiname reinkarnacija. Būsimą gyvenimą lemia ankstesnio
gyvenimo karma. Jei elgeisi gerai, galų gale sulauksi atlygio. Jei
negražiai elgeisi su kitais žmonėmis, sulauksi kitokių padarinių.
Niekas nepradingsta. Daugelis budistų mano, kad žmonės, kurių
karma bloga, gali atgimti beždžionėmis ar utėlėmis. Aš tuo
netikiu.
Vienuolis nutilo. Jis kalbėjo mįslėmis. Nenutuokiau, ko jis siekia
ir kaip tai susiję su manim.
– Jums nutiko kai kas kita... – jis užsikirto. – Nerandu žodžių,
kaip jums paaiškinti, kad nepamanytumėte, jog esu šarlatanas. –
Valandėlę jis sėdėjo tylėdamas. – Kalbant tiesiai, jums per vieną
transformacijos veiksmų kažkas sutriko. Pabandysiu paaiškinti.
Jis atsistojo, įmetė į ugnį dar vieną pliauską ir vėl atsisėdo
šalia.
 – Jūs girdite moters balsą?
– Taip.
– Ji prisimena baltas pagodas ir raudonas dėmes ant grindų? Ji
bijo juodų batų?
– Taip.
– Vakar ji ištarė sakinį nežinoma kalba, Thai sone thu mja, a
hti kdžian thu mja a thet šin nai thu mja san sar jar kivn go thva
mai. Ar aš taip supratau?
– Skambėjo panašiai, taip.
– Birmiečių kalba tai reiškia: „Mirusiųjų sala. Mylinčiųjų sala.
Vienišių.“ Turint omeny, ką papasakojote apie šį balsą, turint
omeny, ką moteris žino ir ko nežino, spėju, kad ji gyveno Birmoje.
Matyt, nerami dvasia. Maištinga asmenybė, kurios siela, užuot
nurimusi po mirties, rado prieglobstį jumyse. Taigi jūsų kūne
dabar gyvena dvi sielos.
Staiga atsitiesiau. Nuostaba jo akyse. Dvejonė manose.
– Dvi sielos? – pakartojau.
– Taip.
– Netikiu.
Ne visi paaiškinami dalykai – tiesa.
Ne visos tiesos paaiškinamos.
– Negaliu sakyti, kad dėl to jus kaltinu. Istorija labai neįprasta.
Tačiau neabejoju, kad nutiko būtent taip.
– Kiek laiko ši siela bus mano kūne?
– Iki mirties.
– Amžinai? Aš niekada jos neatsikratysiu?
Linguodamas visu liemeniu, jis vėl suėmė man už plaštakų.
– Yra viena galimybė grąžinti ją atgal...
Vienuolis nutilo ir ilgai žiūrėjo į mane.
– Turėtumėt sužinoti, kas buvo ta moteris. Išsiaiškinti, kodėl ji
mirė. Tik taip ji atras ramybę. Tik tada galės palikti jūsų kūną.
Bet jūs turėtumėt leistis į ilgą kelionę. Jos tikslas nežinomas. Ar
jūs pasiruošusi?
 8 skyrius

M ano plaukais žaidė šiltas vėjas, akinama saulė kybojo tiesiai

virš galvos. Stovėjau lėktuvo uodegos šešėlyje, ranka
prisidengusi akis, ir smalsiai dairiausi. Heho oro uostas –
vienintelis mažutis terminalas, vienas kilimo ir leidimosi takas ir
bokštas, žemesnis už medžius. Mūsų lėktuvas čia buvo
vienintelis. Jis stovėjo aerodrome it įsibrovėlis iš labai keisto,
labai tolimo pasaulio.
Lakūnas išjungė variklius, ir nebegirdėjau nieko, tik ūžiantį
vėją. Kiti keleiviai, turistų grupė iš Italijos, keli birmiečiai ir du
vienuoliai, aplenkė mane ir pamažu tirpo mažutėje atvykimo
zonoje. Trys vyrai traukė bagažo vežimėlį, prikrautą lagaminų,
krepšių ir kuprinių. Vėjo šuoras išjudino šviesiai rudą laibą dulkių
velnią ir nusivijo jį per aerodromą. Pakėliau krepšį ir neryžtingai
nuėjau paskui vyrus. Vis stabtelėdama ir apsidairydama. Lyg
norėdama dar kartą įsitikinti, kur nusileidau.
Dienas po pašnekesio su vienuoliu praleidau kaip transo ištikta.
Ryžausi paklausyti jo patarimo. Eimė pritarė, lyg būgštautų, kad
galiu apsigalvoti. Paskubomis susiruošiau kelionei. Ilgas skrydis į
Bankoką, vėlavom, nespėjau į Rangūno lėktuvą. Daug valandų
laukimo. Kone visą kelionę snūduriavau.
Dabar su kiekvienu žingsniu kračiausi įtampos. Nuovargis
nuslopo, jaučiausi ne tokia išsekusi. Pernelyg laukiau. Nekant​
ravau kuo greičiau pamatyti brolį. Jo padedama, pajėgsiu
išsiaiškinti balso savo galvoje likimą.
Prie oro uosto nieko nevyko. Smėlyne prie pašiūrės laukė sena
apdaužyta tojota nuleistais langų stiklais. Prie vairo miegojo
vairuotojas. Ant durelių kažkas juodais dažais buvo užrašęs
„Taksi“. Dvejodama pabeldžiau į antvožą. Vairuotojas
nekrustelėjo. Pabarbenau dar kartą, atkakliau. Jis pakėlė galvą
ir pažvelgė į mane užmiegotomis akimis.
– Galite mane nuvežti į Kalavą?
Vyriškis linksmai nusišypsojo, nusižiovavo ir pasirąžė. Išlipo iš
mašinos, iš naujo susirišo lungį, atsuktuvu atidarė bagažinę,
įgrūdo į ją mano kuprinę ir pabandė uždaryti bagažinę, nors
užraktas buvo sugedęs. Nepavyko, todėl apvyniojo viela buferį ir
iškišo pro skylę, metale išgraužtą rūdžių. Dureles man atidarė
įkišęs ranką pro langą į vidų. Spyruoklės nušiurusiuose
apmušaluose buvo išduobusios gilius ratus. Priekyje nebuvo nei
valdymo svirčių, nei prietaisų skydo, tik klaiki juodų, geltonų,
raudonų laidų ir vielų maišalynė. Sudvejojau.
Jis ragindamas linktelėjo, ir aš įlipau. Netrukus sustojome prie
kiosko kelkraštyje. Vairuotojas nusipirko maišelį betelio ir
šviežią baltų jazminaičių girliandą, šią užkabino ant užpakalinio
vaizdo veidrodėlio. Automobilyje akimirksniu pasklido jų
aromatas.
Vėjas kelyje buvo vėsus ir sausas. Mėginau uždaryti langą, bet
iš abiejų pusių trūko rankenėlių.
Pajutau, kad vairuotojas veidrodėlyje mane stebi.
– Šalta, panele?
– Truputį, – atsakiau.
Jis linktelėjo. Sulėtino greitį, bet už artimiausio posūkio vėl
leidosi lėkti.
– Kur jus nuvežti Kalave, panele?
– Ar Kalavo viešbutis tebestovi?
– Žinoma.
– Tada bus gerai ten.
Mūsų akys veidrodyje susitiko. Jis pakraipė galvą ir
nusišypsojo. Dantys buvo kruvinai raudoni nuo kramtomo betelio.
 – Jei panelė norėtų, galėčiau pasiūlyti keletą kitų viešbučių.
– Kuo blogas Kalavo viešbutis?
Jis valandėlę patylėjo.
– Niekuo, panele. Tiesiog mes, vietiniai, nenorėtume ten
apsistoti.
– Kodėl ne?
– Kalbama, kad ten yra vaiduoklių.
Turėjau susiprasti.
– Kokių vaiduoklių? – paklausiau atsidususi.
– O, tai labai liūdna istorija. Per karą viešbutyje buvo ligoninė.
Deja, joje mirė keletas anglų. Kalbama, kad jų šmėklos
tebeklaidžioja po namus.
– Aš netikiu vaiduokliais. Ar bent vieną matėte?
– Ne, žinoma, ne.
– Taigi.
– Bet aš neapsistoju Kalavo viešbutyje, – pakraipė galvą ir
nusišypsojo jis.
– Kada nors kalbėjotės su žmogumi, kuris juos matė?
– Ne, panele. Mano keleiviai ten nenakvoja.
– Aš jau kartą buvau apsistojusi tame viešbutyje, dvi savaites,
ir nesutikau nė vieno vaiduoklio.
Spėjau, kad jis gauna didesnį kyšį iš kitų viešbučių, todėl
nesiginčijau.
Mes važiavome kalvota vietove, tokioje dirbti žemę nebuvo
lengva. Prie kelio lauką buivolu arė vyriškis. Matyt, neseniai čia
palijo. Žemė buvo slidi, vyriškis ir galvijas purvini. Išsekęs
buivolas klampojo per purvyną; ūkininkas, dėvintis tik permirkusį
lungį, iš paskutiniųjų laikė plūgą. Abu atrodė taip, lyg galėtų
susmukti bet kurią akimirką.
Už poros šimtų jardų saulėje kibirkščiavo auksinė stupa. Tarp
kalvų ir laukų, tarp medžių ir bambukų giraitėse įžiūrėjau
pagodas, vienuolynus ir šventyklas.
Kartą staiga sustojome dėl dviejų užsispyrusių jaučių: kinkinys
buvo užtvėręs kelią.
Po geros valandos įvažiavome į Kalavo viešbučio kiemą.
Vairuotojas sustojo prie durų, išėmė iš bagažinės mano kuprinę,
davė man kortelę su savo pavarde ir adresu, jei apsigalvočiau ir
norėčiau apsistoti kitur, palinkėjo maloniai paviešėti Kalave ir
nuvažiavo. Viešbučio darbuotojų kol kas niekur nebuvo matyti.
Durys buvo atlapotos, todėl žengiau kelis žingsnius į vidų
smarkiai plakančia širdimi. Vienas žvilgsnis į priimamąjį, ir
užplūdo prisiminimai. Laikrodžiai ant sienos rodė laiką Bankoke,
Paryžiuje, Tokijuje, Niujorke ir Birmoje, visi netiksliai. Nuo sienų
it oda, pernelyg ilgai pasideginus saulėje, luposi tinkas. Raktų
spintelės, kuriose niekada taip ir nemačiau nė vieno rakto. Nei
anksčiau čia apsistojusi, nei dabar. Šalta neono šviesa.
Išblizgintos grindys. Vėjyje ramiai plaikstėsi geltonos užuolaidos.
Lyg būčiau grįžusi namo. Lyg būčiau šiame viešbutyje gyvenusi
daug metų.
– Labas! – sušukau, bet niekas neatsakė.
Gretimame kambaryje televizorius transliavo muziką, prieš jį
ant suolo miegojo jaunuolis.
– Labas! – vėl garsiai sušukau, belsdama į durų staktą.
Jaunuolis pabudo ir nustebęs pažvelgė į mane. Matyt,
gyventojo nieku gyvu nesitikėjo.
Mano kambarys, 101, buvo nepasikeitęs. Didelis, aukštos
lubos, baltintos sienos, dvi lovos, tarp jų mažas naktinis staliukas,
prie lango du krėslai, net mažutis korėjietiškas šaldytuvas
tebestovi toje pat vietoje. Vis dar neveikiantis.
Jauna registratorė buvo labai maloni. Mokėjo kelias angliškas
frazes. U Ba nepažįstanti.
Išėjau ieškoti arbatinės, kurioje pirmą kartą sutikau brolį. Ten
kas nors tikrai žinos, kur jis gyvena. Gatve iš viešbučio
nužingsniavau į miestelio centrą. Gatvė buvo apsodinta
puošniausiosiomis karpažolėmis, oleandrais ir šeivamedžiais,
atrodė tvarkingesnė, negu prisiminiau. Lėtai vaikštinėjo pėstieji,
dauguma susiėmę už rankų ar parankių. Beveik visi mane
pasveikino šypsena. Prie manęs privažiavo vaikiukas ant gerokai
jam per didelio dviračio ir sušuko: „Kaip sekasi?“
Nespėjau atsakyti, o jis jau buvo dingęs už posūkio.
Priėjau kryžkelę. Sustojau, kad susigaudyčiau, kur esu.
Dešinėje buvo parkas su užžėlusia golfo aikštele. Prie vartų
pušies šešėlyje laukė du arklių kinkiniai. Kairėje į miestelio
centrą vedė pagrindinė gatvė. Pasukau ja ir priėjau mokyklą. Pro
atdarus langus sklido vaikų balsai.
Ir tada išvydau U Ba. Atpažinau iš tolo. Iš eigasties – guvių
žingsnių. Iš dešine ranka kilstelėto lungio, kad galėtų greičiau
eiti. Jis žingsniavo gatve tiesiai į mane. Širdis suplakė tankiau.
Visos mano kūno ląstelės prisiminė.
Akys pritvinko ašarų. Gurktelėjau, ryžtingai suspaudžiau lūpas.
Kur aš taip ilgai buvau? Kodėl niekada nenusileidau ilgesiui,
traukiančiam prie U Ba, į Kalavą? Kaip sunku klausyti širdies.
Kieno gyvenimą gyvenau pastaruosius dešimt metų?
Jis pakėlė akis ir išvydo mane. Abu sulėtinome žingsnį.
Trumpam stabtelėjome, paskui ėjome toliau, kol susitikome akis į
akį.
Viena aukšta, kitas žemas. Viena nebelabai jauna, kitas dar
nelabai senas. Brolis ir sesuo.
Norėjau jį apkabinti, priglausti prie širdies, bet kūnas
neklausė. Įtampą išsklaidė U Ba. Jis žengė paskutinį žingsnelį
prie manęs, ištiesė rankas ir nedrąsiai suėmė mano galvą.
Pažvelgė į mane pavargusiomis, išsekusiomis akimis. Mačiau,
kaip jos sudrėko. Kaip prisipildė ašara po ašaros ir paplūdo.
Jo lūpos virpėjo.
– Aš neskubėjau, – sušnibždėjau.
– Neskubėjai. Atleisk, kad nepasitikau oro uoste.
– U Ba! Tu net nežinojai, kad atskrendu.
– Nežinojau? – vos pastebima šypsena.
Apkabinau jį. U Ba pasistiebė ir trumpam padėjo galvą man ant
peties.
Vienos svajonės didelės. Kitos mažos.
– Kur tavo daiktai?
– Viešbutyje.
– Turime juos vėliau pasiimti. Apsistosi pas mane, tiesa?
Prisiminiau jo trobelę. Prisiminiau bičių spiečių, įdubusią
kušetę, paršą po namu.
– Nežinau. Nenorėčiau būti našta.
– Našta? Džulija, tai būtų garbė, – jo balsas sudrebėjo, paskui
jis pamerkė ir tyliai kalbėjo toliau: – Be to, Kalavo gyventojai
nebesišnekės su manim išgirdę, jog priverčiau seserį, kuri
perskrido pusę pasaulio, kad mane pamatytų, apsistoti
viešbutyje. Apie tai negali būti nė kalbos.
U Ba paėmė man už parankės ir nusivedė į tą pusę, iš kurios
atėjo.
– Iš pradžių išgerkime arbatos ir ko nors užkąskime. Turbūt
esi alkana po ilgos kelionės? Ar lėktuvuose duoda valgyti?
Mes kirtome gatvę ir nuėjome į restoraną. Didelis kiemelis su
skėčiais, žemais staliukais ir mažutėmis taburetėmis buvo
pilnutėlis. Atsisėdome po skėčiu prie paskutinio ir vienintelio
laisvo staliuko. Mano kojos kyšojo virš stalo.
Greta gyvai šnekučiavosi dvi moterys, iš kitos pusės sėdėjo
pora kareivių žaliomis uniformomis. U Ba sveikindamasis
linktelėjo jiems.
– Šio restoranėlio savininkai – tie patys žmonės, kurie laikė
arbatinę, kur mes pirmą kartą susitikome, – pasakė jis
kostelėjęs.
Prisiminiau seną aplūžusią pašiūrę dulkėtomis grindimis ir
taukuotas stiklines spinteles su sausainiais ir ryžių pyragaičiais,
užtūptais musių.
– Daug geriau.
– Tu atnešei jiems laimę, – plačiai nusišypsojo man U Ba.
Brolis ilgai žiūrėjo į mane, netardamas nė žodžio. Arbata buvo
atnešta dviejuose kavos puodeliuose. Maniškiame plūduriavo
kažkoks negyvas vabzdys. Parodžiau jį, padavėja atsiprašė,
paėmė šaukštelį, išžvejojo padarą iš arbatos ir švystelėjo per
turėklą. Iš nuostabos netekau žado, ir ji nušliurino šalin.
– Norėtum kitos? – paklausė U Ba.
Linktelėjau.
Jis vikriai sukeitė puodelius.
– Aš ne tai turėjau omeny, – sutrikau.
Arbatos skonis buvo savitas, tokią arbatą gerdavau tik
Birmoje. Labai stiprus, kartokas, nuslopintas saldinto sutirštinto
pieno.
U Ba gurkšnojo arbatą neatplėšdamas nuo manęs akių. Jo
žvilgsnis neerzino. Nei vertino, nei tyrė. Tiesiog žiūrėjo į mane.
Ir vis tiek kėlė man nerimą. Prabėgo dešimt metų. Kodėl mes
nepratrūkome žodžiais? Kaip gyveni? Ką veiki? Negi neturime
nieko pasakyti vienas kitam po šitiek laiko?
Jau ruošiausi nutraukti tylą, bet jis akimis pasakė, kad turėčiau
dar akimirką luktelėti. Padavėja atnešė du garuojančius
dubenėlius makaronų sriubos.
– „Nepaisyk trumpalaikiškumo. Neaplenk savęs klaidžiodama
mintyse, bet ir negaišk laiko praeityje. Menas atvykti – tai būti
vienu metu vienoje vienintelėje vietoje. Suvokti ją visais
pojūčiais. Jos grožį, bjaurumą, jos nepaprastumą. Be baimės
leisti jai tave priblokšti. Menas būti, kur esi.“ Kartą perskaičiau
knygoje, kurią restauravau. Rodos, pavadinimas buvo „Apie
kelionę“. Tau patinka?
Linktelėjau, nors ir nesupratau, apie ką jis kalba.
Jis pakreipė galvą ir nusišypsojo man.
– Tu žavi. Dar žavesnė negu mano prisiminimuose.
Sutrikusi nusijuokiau.
– Šiandien penkioliktoji. Koks sutapimas, – tariau vildamasi,
kad jis supras užuominą.
– Žinau. Negi galėčiau pamiršti? – jo veidu perbėgo šešėlis.
 – Ar tebevyksta procesijos pagerbti Mi Mi ir mano tėvui?
U Ba niūriai papurtė galvą ir nesmagus apžvelgė restoranėlį.
Pasilenkė prie manęs ir sušnibždėjo:
– Kariškiai uždraudė.
– Ką?! – paklausiau garsiai. Per garsiai. – Kodėl?
Jis vos įstengė nekrūptelėti. Kareiviai prie gretimo staliuko
atsistojo ir smalsiai nužvelgė mus išeidami. Jie įsėdo į karišką
visureigį prie arbatinės ir nuvažiavo. Pakilo dulkių debesis,
atbangavo iki mūsų ir alsiai nusėdo ant taburečių ir staliukų.
Kostelėjau.
Brolis, priešingai, ėmė kvėpuoti lengviau.
– Armija nemėgsta demonstracijų.
– Net dviem įsimylėjėliams paminėti? – nusistebėjau.
– Ypač tada. – Jis gurkštelėjo arbatos. – Ko labiausiai bijo
ginkluoti žmonės? Kitų ginkluotų žmonių? Ne! Ko smurtingi
žmonės bijo labiausiai? Smurto? Sakyčiau, ne! Kas kelia
didžiausią grėsmę žiauriems savanaudžiams? Visi jie labiausiai
bijo meilės.
– Bet žmonės viso labo atnešdavo gėlių į Mi Mi namus. Kas čia
pavojinga?
– Žmonės, kurie myli, pavojingi. Jie nepažįsta baimės. Jie
paklūsta kitiems įstatymams.
U Ba norėjo sumokėti. Padavėja kažką pasakė birmietiškai,
nieko nesupratau; brolis atsiliepė keliais sakiniais, ir juodu
nusijuokė.
– Jiems nereikia mūsų pinigų. Šeimininkas vaišina.
– Ačiū.
– Ji tau dėkoja.
– Už ką?
– Kad leidai jai padaryti tau paslaugą.
Buvau pernelyg išsekusi, kad suvokčiau tokią logiką. Maloniai
linktelėjau ir atsistojau.
– Ar pasamdyti kinkinį, kuris mus nuvežtų į viešbutį? Tu juk
pavargusi po tokios įtampos.
– Ne, nieko baisaus. Netoli. Pareisiu.
U Ba vėl kostelėjo. Sausai, aštriai.
– Tu peršalęs?
Jis papurtė galvą ir vėl paėmė man už parankės.
Nužingsniavome pagrindine gatve viešbučio pusėn. Man
pasirodė, kad brolis kaskart švelniai prilaiko mane, kai bandau
paspartinti žingsnį.
Saulė metė ilgus šešėlius, netrukus panirs už kalnų. Atvėso.
Viešbutyje U Ba palaukė priimamajame, kol užlipsiu į trečią
aukštą ir susirinksiu daiktus. Iš mandagumo sumokėjau už dvi
paras.
U Ba, nesiklausydamas prieštaravimų, užsimetė ant pečių
mano kuprinę ir nuskuodė pirmas.
 9 skyrius

N ekantravau norėdama pamatyti, kaip brolis suremontavo ar

perstatė namą. Atsiunčiau jam tiek pinigų, kad būtų galėjęs
naują pasistatyti.
Ėjome palei upę siauru takeliu, apaugusiu melionmedžiais ir
bananais. U Ba dažnai stabčiojo atsikvėpti, bet neleido man nešti
kuprinės. Priėjome medinį tiltą. Užsiropštėme į statų krantą pro
trobeles, atrodančias taip, lyg artimiausia liūtis jas galėtų
nunešti. Kreivos sienos ir stogai iš sausų palmių lapų, bambukų ir
žolių. Daugelyje kiemų kūrenosi laužas; balti dūmų stulpai kilo
tiesiai į vakaro dangų. Visur žaidė vaikai, mus pamatę, jie
nutildavo ir smalsiai įsistebeilydavo.
Brolio namą slėpė didžiulė bugenvilijų gyvatvorė, apsipylusi
raudonais žiedais, dengiančiais net vartelius. Per sodą brovėmės
sunkiai. Namas stovėjo ant polių per penkias pėdas nuo žemės.
Juodas tikmedis su rievėtos skardos stogu, mažas priebutis. Po
namu voliojosi paršas. Visai kaip prisiminiau.
Užlipome laiptais į priebutį. Iš pirmo žvilgsnio vidus irgi beveik
nepasikeitė. Rudas odinis krėslas, dvi kušetės su apsitrynusiais
apmušalais, mažas kavos staliukas, tamsi spintelė, net aliejumi
nutapytas paveikslas – Londono Taueris. Tik raudonas altorėlis
ant sienos su Mi Mi nuotrauka ir Tin Vino nuotrauka, kurią U Ba
pasiunčiau iš Niujorko, buvo naujas. Prieš nuotraukas gulėjo
raudoni kinrožių žiedai ir žiupsnelis ryžių. Jei neklystu, aną kartą
čia lankantis šioje vietoje buvo Buda. Spėliojau, kurioje iš
neatidarytų kartoninių mano dėžių slepiasi mano pačios įrėminta
tėvo nuotrauka.
Troboje kur pakliuvo stovėjo keli plastikiniai kibirai.
Bergždžiai dairiausi bičių lizdo.
– Kur bitės?
– Deja, išskrido ir įsikūrė kur nors kitur, – paaiškino brolis,
nusimesdamas kuprinę.
Lengviau atsidusau.
– Vietoj jų apsigyveno dvi gyvatės.
Nustėrau.
– Dvi kas?
– Dvi kobros.
– Tu rimtai kalbi?
Jis nustebęs pažvelgė į mane.
– Mes pasidalijome namą.
– U Ba! Kobros – labai nuodingos. Vienas įkandimas – ir tu
negyvas.
– Man jos nieko blogo nepadarė, – ramiai atsakė jis, regis,
nustebęs, kad aš taip susijaudinau.
– Kur jos? – norėjau šokti ant staliuko prie kušetės.
– Nežinau.
– Nežinai? – neabejojau, kad mane tuoj ištiks isterija.
– Vieną dieną jos ėmė ir išnyko.
– Išnyko? Kaip? Kada pastarąjį kartą jas matei? Praėjusią
savaitę? Prieš mėnesį?
U Ba susimąstė.
– Nesu tikras. Juk žinai, laikas mano gyvenime nesvarbus.
Turbūt prieš metus. Gal prieš dvejus.
– Turi omeny, kad dabar jų čia nebėra? – norėjau, kad jis tai
patvirtintų.
Mano klausimai jį aiškiai glumino.
– Taip, tai ir turiu omeny. Ką gi dar?
Lengviau atsikvėpiau.
– Tu nebijojai?
 – Ko?
Brolis manęs neerzino. Jis iš tikrųjų nesuprato mano baimės.
Mačiau jo akyse. Mažose rudose kaip-gaila-kad-nesuprantu-apie-
ką-ji-kalba akyse.
– Ko? Įgėlimo. Mirties.
Jis ilgai susikaupęs mąstė.
– Ne, – pagaliau atsakė. – Ne, nebijojau.
Rodos, jam pavydėjau.
– Be abejo, miegosi mano lovoje, – atitraukė išblukusią žalią
užuolaidą ir parodė mažą kambariuką su medine lentyna,
naktiniu staliuku ir kėde. Nuo lubų karojo mirksinti plika elektros
lemputė. – Turiu net čiužinį, – išdidžiai pareiškė. – Didžiausia
prabanga.
Jis paleido užuolaidą.
– Užplikysiu mudviem arbatos.
Jis išėjo į virtuvę. Nusekiau įkandin. Atviroje spintelėje stovėjo
du balti emaliuoti skardiniai dubenėliai ir lėkštės. Ant apa​tinės
lentynos buvo padėta kiaušinių, apipelijusių pomidorų, česnakų,
imbierų ir bulvių. Viename kampe ruseno malkos. Virš jų kabėjo
suodinas katiliukas. U Ba atsiklaupė, uždėjo ant žarijų prakurų ir
smarkiai pūtė tol, kol sausos pliauskelės užsidegė. Dūmai rūko
pro skylę stoge.
Kur aš patekau? Negi įstengsiu gyventi šioje trobelėje?
Vaikščioti į išvietę, praustis prie šulinio kieme. Svarsčiau, kokią
dingstį sugalvoti broliui, kad galėčiau grįžti į Kalavo viešbutį.
Ant padėklo jis padėjo termosą su arbata, du puodelius ir
lėkštę spragintų saulėgrąžų, paskui mudu grįžome į svetainę.
Atvėso. Išsitraukiau iš kuprinės šiltą striukę ir vilkdamasi
netyčia kliudžiau vieną kibirų.
– Kodėl čia pristatyta šitiek plastikinių kibirų?
Jis apsidairė, lyg matytų juos pirmą kartą.
– Ak taip, kibirai. Mano namas senas, stogas keliose vietose
varva. Bet nesirūpink, miegamajame sausa.
 – Kodėl neuždengei naujo stogo?
– Labai brangu; medienos kaina padidėjo...
– Bet už pinigus, kuriuos atsiunčiau, – pertraukiau aš, – galėjai
pasistatyti naują namą.
Jis pakreipė galvą ir mąsliai pažvelgė į mane.
– Tiesa.
– Tai kodėl nepasistatei? Kur dėjai pinigus?
Klausimas pats nusprūdo nuo liežuvio. Ištartas tokiu tonu, nuo
kurio pasidarė nesmagu. Lyg U Ba turėtų teisintis. Man
nereikėjo ataskaitos. Pinigai buvo dovana.
Ir vis dėlto.
– Žinoma, tavo reikalas, bet tikėjausi...
U Ba susimąstęs suraukė kaktą.
– Tu teisi, mažoji sesute. Geras klausimas: kur dėjau pinigus?
Leisk pagalvoti. Dalį atidaviau arbatinės savininkui, kad jis
pasistatytų naują užeigą. Kaimyno žmona sunkiai sirgo. Turėjo
važiuoti į ligoninę sostinėje, reikėjo pinigų. Draugo sūnus
studijavo Taungadžyje, dalis pinigų atiteko jam.
Vyliausi, kad čia sąrašo pabaiga. Vardijant vis kitą pavyzdį
mano gėda didėjo.
– Prieš kelerius metus ištiko sausra, derlius buvo menkas.
Kelioms šeimoms reikėjo pagalbos. Kas dar?
Valandėlę jis tylėjo.
– Taip! – staiga garsiai sušuko. – Sau aš irgi kai ką nusipirkau.
Žavingą daiktelį.
U Ba priėjo prie knygų lentynos ir išdidžiai parodė į
magnetofoną.
– Nusipirkau už tavo pinigus, ir visi, kas važiuoja į Rangūną,
grįždami man parveža po naują garsajuostę. Luktelėk.
Jis įdėjo garsajuostę, paspaudė „groti“ ir išdidžiai, viltingai
pažvelgė į mane.
Valtornos ir smuikai užgrojo klasikinį kūrinį.
– Kartais kaimynai ateina ir atsiveda savo kaimynus, –
iškilmingai pasakė jis, – ir galop mūsų prisirenka tiek, kad sėdime
ant grindų susikimšę ir drauge klausomės muzikos. Visą vakarą.
Aš įsiklausiau ir stengiausi nustatyti, ką groja orkestras.
Kūrinys buvo sykiu pažįstamas ir be galo keistas. Lyg girti
muzikantai grotų Bethoveną ar Bramsą. Skambėjo it kiniškoji
fleita – garsas buvo metalinis, šaižus ir be galo nelygus.
– Man atrodo, greitis ne tas.
U Ba nustebo.
– Tikrai?
Suabejojau ir atsargiai linktelėjau. Rėžė ausį.
– Tikrai taip manai?
Vėl linktelėjau.
Jis ilgai tylėjo.
– Nesvarbu. Man ši muzika vis tiek graži, – brolis užsimerkė,
klausydamasis smuiko melodijos. – Be to, neturiu su kuo lyginti, –
paskelbė, vis dar užsimerkęs. – Tai ir yra laimingo gyvenimo
paslaptis.
Mačiau, kaip didžiai muzika jį jaudina. Jis trumpam atsimerkė,
dėkingas pažvelgė į mane, vėl užsimerkė, ir su kiekviena gaida
vibracija vis mažiau kliuvo, kol galop pati beveik lioviausi ją
girdėti. Jautraus solo viduryje smuikas staiga nutilo. Buvo taip
tamsu, kad nebeįžiūrėjau brolio pavidalo. Kurį laiką girdėjau tik
zvimbiant vabzdžius. Paskui kaimynų balsus.
– Elektra, – tamsoje atsiduso U Ba. – Pastarąsias savaites
dažnai dingsta. – Jis atsistojo, ir po valandėlės pamačiau jo veidą,
apšviestą įbrėžto degtuko. Jis uždegė kelias žvakes ir išdėstė
troboje. Jos užliejo kambarį jaukia švelnia šviesa. – Kartais
elektra vėl atsiranda po kelių minučių, kartais – tik kitą dieną, –
tarė U Ba ir vėl pripylė man puodelį.
Gurkštelėjau arbatos. Pajutau kelionės nuovargį.
– Ar gyvenimas, – paklausė vėl atsisėdęs, – ar žvaigždės
pastaruoju metu tau buvo palankios?
Ačiū, viskas gerai. Puikiai. Nuostabiai. Nesiskundžiu. Galėjo
būti ir blogiau. Mintimis perbėgau visus tinkamus atsakymus į
tokį klausimą Niujorke. Broliui visi būtų buvę įžeidimas.
– Geras klausimas, – atsakiau išsisukinėdama.
– Kvailas klausimas, – nesutiko jis. – Atleisk, kad taip
neapgalvotai paklausiau. Dažnai mes tik po daugelio metų
sužinome, ar gyvenimas ir žvaigždės mums buvo palankios, ar
ne. Gyvenimo vingiai būna tiesiog stebinami. Vėliau gali
paaiškėti, kad tai, kas iš pradžių atrodė nelaimė, buvo laimė ir
atvirkščiai, tiesa? Iš tikrųjų aš tenorėjau sužinoti, kaip tau
sekasi. Ar tu laiminga? Ar mylima? Visa kita nesvarbu.
Žiūrėjau į jį žvakių šviesoje rydama ašaras. Nežinojau, iš
liūdesio, kad negaliu atsakyti į jo klausimą garsiu ir skardžiu
„taip“, ar kad brolis mane taip sugraudino.
Ar esu mylima? Taip, motina mane myli. Savotiškai. Dėl brolio
nesu tikra.
Eimė.
Du žmonės. Dvi labai skirtingos meilės formos. Daugiau niekas
neatėjo į galvą.
Ar tiek pakanka? Kam? Kiek žmonių turi mus mylėti, kad
būtume laimingi? Du? Penki? Dešimt? O gal tik vienas? Tas, kuris
grąžina mums regą. Kuris išsklaido baimę. Kuris įkvepia mūsų
būčiai prasmę.
Tokio neturėjau.
Kada prasideda meilė? Kada baigiasi?
U Ba neatitraukė nuo manęs akių. Vogčia dirstelėjo į mano
rankas. Į bevardį pirštą. Supratau, ką galvoja.
– Ponas Maiklas – ilga istorija, – atsidusau.
Ne gyvenimo meilė. Tik gyvenimo meilės troškimas.
Brolis pajuto, kad man nesmagu.
– Atleisk, kad paklausiau. Kaip įžūlu. Kaip galėjau klausti taip
tiesiai ir atsainiai, juk tu ką tik įžengei į mano namus. Lyg nebūtų
rytojaus. Lyg neturėtume viso pasaulio laiko papasakoti vienas
kitam, ką reikia papasakoti. Siaubingai apgailestauju. Turbūt iš
jaudulio. Ir džiaugsmo, kad pagaliau tave vėl matau. Žinoma, tai
nepateisina mano elgesio. Galiu tiktai viltis, kad būsi atlaidi, – jis
pridėjo pirštą prie lūpų: – Ir šį vakarą nė žodžio daugiau apie
šiuos nepageidaujamus klausimus.
Jo senoviška kalbėsena mane prajuokino.
– Pažadu. Bet man turbūt vis tiek laikas gultis.
Jis pašoko.
– Žinoma. Dar vienas mano riktas. Iškart paklosiu lovą.
Užsimečiau miegoti ant kušetės. Šiek tiek pasispyriojęs, jis
susitaikė su mano sprendimu, ištraukė iš skrynios šiltą antklodę,
pagalvę ir vieną po kitos užpūtė žvakes. Padėjo ant kavos
staliuko žibintuvėlį, jei man naktį prireiktų pasišviesti kelią į
išvietę. Nuolat klausinėjo, ar man patogu, ar turiu viską, ko
reikia gerai išsimiegoti, palinkėjo man labos nakties ir švelniai
paglostė veidą jau vienintelės žvakės šviesoje.
Girdėjau, kaip dar kažką daro su vandeniu prie namo, paskui
kosėdamas lipa priebučio laiptais ir gula į girgždančią lovą. Po
valandėlės jis užpūtė žvakę.
Kušetė buvo patogesnė, negu tikėjausi. Dabar prisiminiau, kaip
gerai ant jos išsimiegodavau pirmą kartą čia atvykusi. Tačiau
šiąnakt, nors buvau išvargusi, užmigti buvo sunku.
Galvojau apie tėvą ir pirmą kartą per ilgą laiką panorėjau, kad
jis sėdėtų šalia, laikytų man už rankos, kalbėtų savo raminamu
balsu. Skaičiuodama kai ką pamiršau. Mirusiojo meilė irgi veikia.
Jos niekas iš mūsų neatims.
Ši mintis ramino, bet užmigti vis tiek negalėjau. Pajutau, kad
netrukus sulauksiu viešnios. Kelias minutes tyliai gulėjau ant
kušetės ir klausiausi vabzdžių, tada ją išgirdau.
Prašom palikti šią vietą.
Ji prabilo pirmą kartą man išvykus. Žinojau, ko ji nori. Kelis
kartus mane perspėjo Niujorke prieš kelionę.
– Nė nemanau. Aš lieku.
Nedaryk taip. Išvažiuok. Greitai. Kol nevėlu.
 – Kodėl?
Aš pažįstu vietą, kurioje dabar esame. Ji užtrauks tau didelę
nelaimę.
– Kokią?
Jie tavęs ateis.
– Niekas manęs neateis.
Tai tu taip manai. Tu jų nepažįsti.
– Ko?
Juodųjų batų. Jie ateina dieną. Jie ateina naktį. Jie ateina,
kada užsigeidžia. Jie pasiima, ką nori.
– Manęs nepasiims.
Tave irgi.
– Brolis mane apgins.
Niekas tavęs negali apginti nuo jų.
– Aš užsienietė.
Jiems nesvarbu. Jie pasiima senius, moteris ir vaikus, jei nori.
– Ir ką jiems daro?
Esu girdėjusi visokių istorijų. Tokių, kurie gali kai ką
papasakoti, nedaug. Tie, kurie grįžta, būna pasikeitę.
– Jie tave sučiupo?
Manęs ne.
– Tai ką?
Mano sūnų. Tai daug blogiau. Tie, kurie lieka, irgi pasikeičia.
– Kur man rasti juoduosius batus?
Jie tave susiras. Kai ateis, nežiūrėk jiems į akis. Nežiūrėk
jiems į batus.
– Kodėl?
Nes jie turi stebuklingų galių. Juose atsispindi visas mums
įmanomas žiaurumas ir blogis.
– Kam „mums“? – pertraukiau ją.
Mums, žmonėms. Pasaulyje, kurį matai atspindėtą toje
žvilgioje nublizgintoje odoje, nėra nei meilės, nei atlaidumo.
Tame pasaulyje tėra baimė ir neapykanta. Vaizdai, kurių
neįmanoma pakelti. Jie mus paverčia kitais žmonėmis. Nežiūrėk
ten.
Ji niekada nepasakojo apie save tiek daug. Ilgai laukiau, gal dar
ką nors pasakys.
– Kas tu? Iš kur kilusi?
Tyla.
Visada taip. Kai tik noriu ką nors sužinoti apie jos istoriją ar
kilmę, ji užčiaupia burną. Kuo tu vardu? Kur gimei? Kur gyvenai?
Ji nė karto nesiteikė atsakyti į šiuos klausimus. Dabar bent
žinojau, kad ji pažįsta Kalavą, kad turėjo sūnų ir kad juodieji
batai – kad ir kas jie tokie – atėjo jo pasiimti.
Nepasakok jam apie mane. Nė žodžio.
– Kam?
Savo broliui.
– Tu jį pažįsti?
Tyla.
– Aš jam papasakosiu viską. Todėl čia ir esu. Jis padės man tave
rasti.
Manęs nebėra. Aš mirusi.
– Jis padės sužinoti, kas buvai. Kodėl numirei.
Aš draudžiu.
– Kodėl?
Bus tik blogiau.
– Kodėl? Pasakyk!
Negaliu. Tai turi likti paslaptis. Amžinai.
– Bandai mane išgąsdinti. Nepavyks.
Nenoriu tavęs gąsdinti. Noriu tave perspėti. Neieškok manęs.
Rytoj turi išskristi atgal į Niujorką.
– Tada papasakok, kaip mirei.
Ne. Niekada.
– Tave nužudė?
Tyla.
– Juodieji batai? Ar jie tave nužudė?
 Nieko.
– Nelaimingas atsitikimas? Tu buvai sena ir ligota? Nusižudei?
Nepermaldaujama tyla.
– Jei nepasakysi, išsiaiškinsiu pati.
Atsakymo nesitikėjau.
Galop mano akys ėmė merktis.
Vidury nakties pabudau nuo smuiko garsų. Bethoveno
koncertas smuikui. Dabar pusiausnūda iškart pažinau.
Elektra atsirado.
Išgirdau, kaip kosi brolis, apsiverčiau ant kito šono ir vėl
užmigau.
 10 skyrius

P abudau nuo neįprastų garsų. Čiulbėjo paukščiai, kriuksėjo

paršas, giedojo gaidžiai. Lalėjo vaikai. Tik po kelių sekundžių
atpažinau garsus ir prisiminiau, kur aš. Turbūt miegojau ilgai.
Saulė kybojo aukštai danguje. Buvo šilta. Pilvas kurkė iš alkio.
Kažkas šlavė prie namų. Atsistojau ir priėjau prie neįstiklinto
lango. U Ba valė kiemą. Pamatęs mane, padėjo šluotą ir
atskubėjo laiptais.
– Labas rytas. Gerai pailsėjai?
Mieguista linktelėjau.
– Turbūt miršti badu.
Vėl linktelėjau.
– Tada iškart pagaminsiu pusryčius. Dušo neturiu, bet gali
nusiprausti kieme prie šulinio.
Jis davė man lungį ir seną rankšluostį, paskui dingo virtuvėje.
Nusirengiau ir apsivyniojau drabužį taip, kad jis dengtų mane nuo
kelių iki pažastų. Šulinys buvo plonas vamzdis, virš gyvatvorės
atvestas iš kaimynų ir besibaigiantis prie didelės betoninės
kriauklės. Prie jos buvo du raudoni plastikiniai kibirai ir didelis
baltas emaliuotas dubuo. Prisileidau dubenį ir abiem rankomis
užsipyliau ant galvos. Vanduo buvo ledinis, nors oras palyginti
nešaltas. Apsipylusi trečią kartą, pripratau, o po penkto dubens
gaivi vėsa ėmė patikti. Nusipraususi nuo galvos iki kojų, visiškai
išsibudinau.
Kai grįžau į vidų, ant kavos staliuko prie kušetės laukė
pusryčiai. Du puodeliai karšto vandens, greta maišelis tirpiosios
kavos, du gabaliukai cukraus ir sutirštinto pieno. U Ba iškepė
kiaušinienės su pomidorais ir aitriosiomis paprikomis. Ant kitos
lėkštės buvo padėtos kelios paskrudintos baltos duonos riekės su
storais tirpstančio sviesto gabalais.
– Nuostabu. Ačiū. Koks tu geras. Iš kur gavai sviesto?
Brolis linksmai nusišypsojo.
– Šįryt iš draugo viešbutyje.
Atsisėdome. Kiaušinienė buvo skani. Net kavos skonis geras.
Tik po antro skrebučio man toptelėjo, kad brolis nieko nevalgo.
– Tu nealkanas?
– Palauksiu, kol tu pavalgysi.
– Kodėl?
– Su svečiais kartu nevalgoma. Lauki, kol jie pasisotins. Toks
mūsų paprotys. Valstijose ne taip?
Nusijuokiau.
– Ne, būtų labai nemandagu. Namie visi valgome kartu. Be to,
aš ne viešnia, aš šeimos narė, tiesa?
Jis pritariamai nusišypsojo ir droviai įsidėjo truputį kiaušinienės
ir skrebutį.
Valgėme kartu. Tylomis. Brolio tai, regis, netrikdė. Mane vėl
ėmė erzinti tyla.
– Kaip tau sekasi? – paklausiau, kad ją nutraukčiau.
Brolis taip ilgai svarstė, kad atsakymo aš laukiau
nerimaudama.
– Na... – pagaliau prabilo.
– Na?
– Na taip. Buda sako: „Sveikata – didžiausia dovana,
pasitenkinimas – didžiausias turtas, patikimumas – geriausi
santykiai.“ Aš sveikas ir patenkintas. Mano tikėjimas
nepalaužiamas. Kaip matai, man nieko netrūksta, – jis išskėtė
rankas ir apžvelgė kambarį. – Tai ko man skųstis?
Aš irgi apžvelgiau kambarį.
– Bet dar bent keletas dalykų tau galėtų būti naudingi, – tariau
pusiau juokais.
– Tikrai? – nustebo jis.
– Pavyzdžiui, dušas. Karštas vanduo. Gal elektrinė viryklė.
– Tu teisi. Šie daiktai palengvintų man gyvenimą. Bet ar man jų
reikia?
U Ba mąsliai pasikrapštė kaire ranka dešinę galvos pusę.
Matydavau taip darant tėvą, kai jis paskęsdavo mintyse.
– Manau, ne.
Jis prisidengė burną ir užsikosėjo.
– Kiek laiko taip kosi? – pasidomėjau.
– Nežinau. Gal porą savaičių. Gal ilgiau.
– Karščiuoji?
– Ne.
– Varva nosis, skauda gerklę?
– Ne.
– Ką nors skauda?
– Ne.
Ir kaip neprisiminsi Karenos, bendradarbės iš advokatų
kontoros, pora metų vyresnės už mane, vienintelės „Saimono ir
Kunso“ partnerės. Ji daug savaičių taikstėsi su įkyriu sausu
kosuliu, panašiu į brolio. Karena nekarščiavo, jokių kitų
peršalimo požymių nebuvo, ji manė, kad jai viso labo alergija, ir
pas gydytoją nėjo. Kai galop prisiruošė, radiologas aptiko
mazgelį, plaučių vėžio pranašą. Vėlesni tyrimai patvirtino
diagnozę. Po pusmečio ji mirė.
– Buvai pas gydytoją?
Jis šypsodamasis papurtė galvą.
– Savaime atsirado, o kai ateis laikas, savaime ir išnyks.
– Vis tiek turėtum nueiti pas gydytoją, dėl viso pikto.
– Ko gero, tik tuščiai gaiščiau laiką, ir nors turiu jo sočiai,
švaistyti nemėgstu. Mes čia neturime daktarų, kurie gydytų
sausą kosulį. Ligoninės tik dvi: kritiškiems atvejams ir
kareiviams. Pirmoji negydo ligonių, antroji gydo tik saviškius.
Nesirūpink, nieko rimto. Po kelių dienų praeis. Verčiau sakyk, ar
galiu tau padėti.
– Kodėl manai, kad man reikia pagalbos?
– Iš akių matau. Iš tavo šypsenos. Girdžiu tavo balse, o mūsų
tėvas turbūt tvirtintų, kad išduoda širdies tvinksniai.
Be žodžių linktelėjau.
Apgalvojau viską, ką balsas pasakė naktį. O jei ji teisi? Jei
mano paieškos pavojingos? Jei jos gyvenimą ir mirtį gaubia
paslaptis, kurios atskleisti neverta? Kas mane apgins, jei kils
sunkumų? Tikrai ne U Ba. Amerikos ambasada Rangūne toli.
Neturiu net telefono, kad galėčiau jai pranešti bėdai ištikus. Bet
pusę pasaulio įveikiau ne tam, kad leisčiausi įbauginama. Turiu
sužinoti slaptą balso mano galvoje likimą.
– Tu teisus, man sekasi prastai.
Dusdama papasakojau.
Jis dusdamas išklausė.
Ir susirūpinęs suraukė kaktą, pasikasė galvą, užsimerkė.
Jo kūnelis susmuko odiniame krėsle. Skruostai ir akys buvo
įdubę. Liesos tamsiai rudos rankos, galinčios panešti daugiau,
negu tikėtumeisi, nukaro prie šonų. Atrodė silpnas.
– Manau, galiu tau padėti, – staiga ištarė, rimtai žiūrėdamas į
mane.
– Žinai, kieno tas balsas? – nustebusi paklausiau.
– Ne.
U Ba dvejojo. Paskui labai lėtai papurtė galvą,
neatitraukdamas nuo manęs akių.
Svarsčiau, ar jis sako tiesą.
– Bet žinau, nuo ko pradėti paieškas.
Antra dalis
 1 skyrius

U Ba buvo paniręs į savo mintis. Jis skubiai perlėkė per Kalavą

lyg būtų persekiojamas, žingsniai prarado žvalumą. Jis
nekreipė dėmesio į mus sveikinančius praeivius, o į mano
klausimus atsakinėjo taip šiurkščiai, kad lioviausi jį klausinėjusi.
Praėjome pro arbatinę, pro mečetę ir vienuolyną, kuriame
kadaise gyveno mūsų tėvas kaip naujokas broliukas. Pasukome į
kairę prie didžiulio bengalinio fikuso ir ėjome, kol priėjome
pramintą taką, vedantį į kalvą kitame miesto gale.
Sustojome prie užžėlusių, aplūžusių sodo vartų. Brolis viena
ranka praskyrė šakas, ir įžengėme į kiemą, kuriame prie lūšnelės
augo bananai, melionmedžiai ir kelios palmės. Namelis iš sausų
žolių pintomis sienomis stovėjo ant bambuko polių per kokias tris
pėdas nuo žemės. Keli žingsniai, ir atsidūrėme prie mažo
priebučio. Ant turėklo užmesti džiūvo saulėje raudonas lungis ir
balta palaidinukė.
U Ba kažką pašaukė vardu ir ėmė laukti. Paskui pašaukė dar
kartą.
Khin Khin amžiaus nebūtum atspėjęs. Galėjo būti
penkiasdešimties, galėjo būti aštuoniasdešimties. Tamsios akys
mažos ir siauros. Skruostus ir kaktą išvagojusios gilios raukšlės.
Smakrą nelygiai skėlė platus randas.
Veide buvo įsispaudęs visas gyvenimas.
Galvą ji buvo apsivyniojusi rausvu audeklu. Rankoje rūko
cigaras.
Kodėl brolis mane čia atvedė? Kas sieja mano ir jos likimą?
 Ji pasveikino U Ba nustebusia šypsena ir ragindama mostelėjo
užeiti. Trobelėje buvo vienintelis kambarys. Kampe gulėjo
suvyniotos antklodės ir keli drabužiai, virš jų kabėjo altorėlis su
gulinčiu Buda, prieš jį žiupsnelis ryžių ir vaza su nuvytusia gėle.
Virš krūvelės žioruojančių medžio anglių kabėjo katiliukas su
verdančiu vandeniu. Atsisėdome ant šiaudinio demblio.
Neišleisdama manęs iš akių, ji pastatė tris puodelius ir iš termoso
įpylė arbatos. Turbūt jai irgi rūpėjo tas pats klausimas: kodėl U
Ba atvedė į mano namus šią keistą moterį?
Brolis ėmė ritmingai ir melodingai pasakoti. Abi įdėmiai
klausėmės. Ji suprato žodžius, aš girdėjau tik melodiją ir jo balsą.
Skambėjo kaip aistringas, gerai apgalvotas maldavimas. Kartais
mygantis, beveik reiklus, paskui vėl lyg prašymas, tarpais
linksmas ir nerūpestingas.
Kartais ji nepatikliai pakraipydavo galvą, užtraukdavo dūmo,
tardavo žodį kitą, nusišypsodavo ar nustebusi įsistebeilydavo į
mane. Kai jis baigė dainą, ji lėtai papurtė galvą ir nusijuokė.
Brolis nesutriko. Jis kalbėjo toliau, lyg tai būtų antra didingo
muzikinio kūrinio dalis, adadžio. Jis kalbėjo tyliai, lenkdamasis,
skambiai šnibždėdamas. Jų žvilgsniai dažnai susitikdavo, juodu
nevengė vienas kito akių.
Ji susimąstė, suraukė kaktą, cigaras užgeso. Ilgai žiūrėjo į
mane. U Ba nutilo. Ji gurkštelėjo arbatos. Pažvelgė į jį. Pažvelgė
į mane. Greitai man kinktelėjo.
Brolis palinko prie manęs.
– Ji pasiruošusi mums papasakoti apie velionės sesers
gyvenimą, – tyliai tarė. – Aš tau išversiu.
– Kodėl manai, kad kaip tik jos sesuo susijusi su balsu mano
galvoje? – nustebusi sušnibždėjau.
– Suprasi, išgirdusi pasakojimą.
 2 skyrius

S mulkutė valstiečio žmona. Didelė širdis, kurioje buvo

stulbinamai maža laisvos vietos. Bet ji turėjo tik tokią.
Du maži berniukai ir mama. Begalinė meilė, neatnešusi laimės
nė vienam. Bet kitokios jie nepažino.
O gal ši istorija prasidėjo daug anksčiau. Gal tą savaitę, kai Nu
Nu pirmą kartą gyvenime susidūrė su mirtimi. Jos tėvas pabudo
skylančia galva ir karščiuodamas. Išvakarėse truputį viduriavo.
Dvokiantis žolelių, vietos žolininko pasiūlytų ir Nu Nu motinos
užplikytų, viralas negelbėjo. Kaip ir ugnyje įkaitinti akmenys,
kuriuos ji dėjo vyrui ant pilvo, ar ištraukos, kuriomis įtrynė jam
pėdas ir blauzdas.
Jis vis smarkiau karščiavo. Niekas, ką suvalgydavo ar
išgerdavo, nesilaikė be paliovos silpstančiame kūne. Gyvybė
sunkėsi iš jo ir galop išseko vandeninga ruda srovele.
Antrą kartą Nu Nu susidūrė su mirtimi po poros savaičių: lygiai
taip pat mirė motina.
Kaimynai sako, kad ji nejudėdama sėdėjo prie merdinčios
motinos ir laikė jai už rankos tris dienas ir tris naktis.
Netardama nė žodžio. Paskui atrodė, lyg būtų ištašyta iš akmens.
Mažas sulysęs ir sustingęs kūnelis, išplėtusi tuščias akis žvelgė į
tolį. Ji nekrustelėjo, net kai vyrai išnešė lavoną iš trobelės. O prie
kapo stovėjo neišliedama nė ašarėlės.
Apie mirtį Nu Nu iki tol žinojo tik iš nuogirdų. Savaites, per
kurias pirmą kartą susidūrė su mirtimi, prisiminė miglotai. Tik
tyla, vis labiau spengianti. Užgesusi ugnis. Ji visą gyvenimą
negalėjo žiūrėti, kaip blėsta žarijos.
Ir šilta ranka. Vis šaltesnė ir šaltesnė.
Tuo metu Nu Nu buvo ką tik sukakę dveji.
Tėvo broliai ir seserys jos nenorėjo. Vaiko, kuris toks mažas
liko našlaitis, karma bloga. Ji nelaimės pranašė, galinti užtraukti
tik bėdų. Be to, namai ir taip buvo pilni alkanų burnų.
Galop ją priglaudė vienas motinos brolių. Jis buvo jaunas,
gyveno tame pačiame kaime, neseniai buvo vedęs ir dar neturėjo
vaikų. Buvo darbštus ir sumanus ūkininkas, jam neblogai sekėsi
auginti daržoves. Be to, jis niekada nesuirzdavo, nes turėjo
milžinišką kantrybę.
Nu Nu anksti ėmė stebėtis dėdės ramybe. Kaip jis gali
nesijaudinti, kai žiurkės vėl surijo šeimos ryžių atsargas? Kai
liūtys vėluoja, išdžiūvusi žemė suskeldėjo ir derliui iškilo pavojus?
Kaip jis gali ramiai žiūrėti į nuolat statančią už dramblį per
pagodos šventę žmoną? Iškrito pelė, tigras, beždžionė – ji
pralošė paskutinį kijatą, o tada dramblys pasirodė tris kartus iš
eilės.
Tokia dvasios ramybė Nu Nu buvo netikėta. Ji turėjo sielą
vaiko, kuris per daug žino. Apie gyvenimą. Apie mirtį. Apie šiltas
rankas, kurios be galo greitai gali atšalti.
Jos nuotaika mainydavosi kaip orai lietinguoju metų laiku.
Vieną akimirką ji būdavo užsispyrusi ir užgaidi, kitą akimirką
susirūpinusi ir nepatikli.
Ji buvo nesutramdoma, sielvartas užplūsdavo ją taip pat lengvai
kaip džiaugsmas. Išversta ryžių lėkštė būdavo apraudama
graudžiomis ašaromis. Apie kaimynų vaiko melagystę ar
nerūpestingą, atsainią užgaulę ji galvodavo dienų dienas. Net jos
oda buvo jautriausia. Nuo menkiausio jaudulio rankas, kojas,
dažnai pilvą ir krūtinę išmušdavo raudonos dėmės, niežėdavo
taip, lyg ją būtų vienu metu užpuolę visi Šanų valstijos moskitai.
Nu Nu kasydavosi iki kraujo, naktį nubusdavo kruvina. Nė vienas
žolininkas negalėjo patarti; tepalai ir užkalbėjimai nepadėjo. Po
kurio laiko bėrimas savaime išnykdavo.
Kartkartėmis, žaidžiant su kitais vaikais miške, Nu Nu be
jokios priežasties užplūsdavo nesuvokiamas begalinis liūdesys.
Kelias valandas virš jos tvyrodavo tiršti juodi debesys; pasaulis
aptemdavo greičiau nei prieš baisiausią audrą. Negyvo drugio
pakelėje pakakdavo, kad ji apsipiltų ašaromis. Tokiomis
akimirkomis Nu Nu labiausiai trokšdavo būti viena. Veiklai –
žaisti, ugniai įkurti, daržovėms pjaustyti, net žiūrėti kitiems
vaikams ar tetai į akis – reikėdavo pernelyg daug jėgų. Tokiomis
dienomis ji norėdavo tik gulėti ant savo plono šiaudinio demblio ir
su niekuo nesikalbėti.
Kitą rytą debesys išsisklaidydavo kaip nebuvę.
Kitomis dienomis, priešingai, ji būdavo sklidina beveik
nepakeliamos lengvybės ir kaipmat nudirbdavo net
nuobodžiausius darbus, kaip antai nuravėdavo daržą ar
prinešdavo vandens sunkiu kibiru.
Nu Nu nemokėjo to paaiškinti.
Sunkus vaikas, kartais pasakydavo jos išvargęs dėdė. Ką tai
reiškia? – kartą paklausė ji. Jis valandėlę pagalvojo ir rimtai
atsakė, kad jos siela nerami.
Vėliau jai kartais atrodydavo, kad dėl to ji jaučiasi svetima toje
šeimoje. Ne nepageidaujama. Ne. Bet kitokia. Giminė, bet
negimininga.
Naktį ji dažnai gulėdavo, niekaip neužmigdama, ir klausydavosi
raminamo ugnies traškesio, prislopintų tetos ir dėdės balsų,
vėliau – lygaus jų alsavimo miegant. Neabejojo, kad giminaičiai ją
myli. Jie labai ja rūpinosi. Niekada nereikalaudavo daugiau, negu
ji galėtų padaryti. Niekada ant jos nepykdavo. Teta ir dėdė seniai
jai buvo tapę motina ir tėvu.
Ir vis dėlto.
Lyg ją nuo jų būtų skyrusi nematoma siena.
Nu Nu dažnai sapnuodavo, kad, būdama maža mergytė, eina
palei vangiai tekančią upę. Kitame krante laukia tėvai. Ji
nuogąstauja, jaučiasi vieniša ir be galo trokšta pereiti upę, bet
bijo srovės ir tykančių krokodilų. Sielvartas vis labiau slegia, ji
laksto krantu, ieškodama seklios vietos. Šaukia ir mojuoja, o
tėvai beveik nekreipia į ją dėmesio. Kai jie nusisuka ir jau eina,
Nu Nu pamiršta baimę ir šoka į upę. Ir iš karto pajunta, kad
slėpininga jėga traukia ją į gelmę. Nu Nu priešinasi, plaukia
trumpais, smarkiais mostais, kaip buvo išmokęs tėvas.
Priplaukusi upės vidurį mato, kad iš užpakalio artėja krokodilai.
Ji plaukia vis greičiau, bet jie vis tiek artėja. Penki mostai iki
kranto ir ji išsigelbės. Vis arčiau. Keturi. Arčiau. Dar trys. Kai
krokodilas išžiodavo nasrus, ruošdamasis ją praryti, Nu Nu
pabusdavo. Prakaituodama. Dusdama iš baimės.
Tėvai juokdavosi, kai ji pasakodavo sapną. Kvailutė. Šanų
valstijoje krokodilų nebėra. Nu Nu ilgai bijodavo užmigti dėl
sapno.
Ji ir toliau jautėsi svetima, o ilgainiui atsirado du broliai ir dvi
seserys, jie paveldėjo ramų tėvų būdą.
Penkios giedros sielos ir viena nerami. Išmušta raudonų dėmių.
Gal todėl Nu Nu anksti užsigeidė sukurti šeimą. Svajojo ji ne
apie namus iš akmens. Ir ne apie sandarų stogą. Ir ne apie
kelionę į provincijos sostinę. Ji tetroško susirasti vyrą ir
susilaukti nuo jo vaiko. Savo vaiko. Nešios jį devynis mėnesius.
Pagimdys. Žindys ir saugos. Net atėjęs į pasaulį vaikas bus jos
kūnas ir kraujas.
Gimininga siela.
 3 skyrius

N u Nu buvo septyniolika, kai jai pasipiršo pirmas jaunuolis. Ji

užaugo tikra gražuolė, turguje kitų kaimų vyrai nulydėdavo
ją akimis. Laukuose ji irgi dažnai sugaudavo drovius, bet
geidulingus vaikinų žvilgsnius. Buvo liekna ir aukšta, tačiau
visada tiesi, net nešdama ant galvos sunkią naštą. Jos veido
bruožai buvo malonūs: neįprastai aukšta kakta, putlios raudonos
lūpos, didžiulės, gyvos, tamsiai rudos akys.
Dėl jaunuolio apsispręsti jai buvo nelengva. Jis buvo mandagus
ir kuklus, be to, gražesnių ir liūdnesnių akių Nu Nu kaip gyva
nebuvo mačiusi. Jie drauge augo kaime ir vienas kitam patiko dar
vaikystėje. Jis buvo puse galvos žemesnis už ją, kairė koja truputį
trumpesnė už dešiniąją, todėl šlubčiojo. Jis irgi dažnai būdavo
vienas. Temstant jaunuolis iš laukų neišvengiamai grįždavo
gerokai atsilikęs. Kai vaikinai žaisdavo futbolą, jis kantriai
laukdavo, kol komandos bus sudarytos. Ir jei niekas jo
nepasirinkdavo, kantriai sėdėdavo nuošaliai vildamasis, kad kam
nors nusibos ir jam bus leista žaisti.
Su juo vieninteliu ji kalbėdavo apie nematomas sienas. Apie
staiga užplūstančią tamsą. Apie negyvus drugius pakelėje. Apie
baimę matant blėstančias žarijas.
Jis žiūrėdavo į ją, klausydavosi jos, kartais šio bei to
paklausdavo, ir ji suprato, kad jis irgi pažįsta neramias dvasias.
Su šiltomis rankomis. Pamažu šąlančiomis.
Kad jis žino, ką reiškia artimumas.
Ir koks jis svarbus.
 Pasikeitę žvilgsniais, jie dažnai suprasdavo, ką mąsto antrasis.
Ji apsipylė ašaromis, kai vaikinas jai pasipiršo.
Jautė, kad, jei atsakys, jam niekada nebeužteks drąsos pirštis
kitai moteriai. Dvejojo. Paprašė laiko pagalvoti. Iki ryto. Praleido
bemiegę naktį, sėdėdama prie ugnies ir stengdamasi sutramdyti
širdį.
Greta jos miegojo penkios ramios sielos. Tarp jų nebuvo nė
vienos, kurios ji galėtų paklausti patarimo.
Kai paukščiai paskelbė naują dieną, ji buvo apsisprendusi.
Meilė pažįsta daug priešų. Tarp jų – gailestį.
Jis draugas. Geresnio ji neras. Bet ne mylimasis.
Antras jaunikis buvo visiškai netinkamas. Turtingiausio ryžių
augintojo sūnus provincijoje. Atvyko pirštis išgirdęs apie Nu Nu
grožį. Buvo patrauklus, o jo manieros padarė įspūdį jos tėvams,
bet ji iškart jį permatė: jis nesupranta nei nepagrįsto sielvarto,
nei nepagrįsto džiaugsmo. Kaip galės augti jos meilė,
neturėdama kur leisti šaknų?
Ji vos nepražiopsojo Maung Seino.
Ne dėl žemo ūgio. Priešingai, tarp jo protėvių, matyt, būta
anglų: kaip kitaip paaiškinti jo šviesią odą, juolab jo tvirtą stotą?
Maung Seino krūtinė buvo plati, pats raumeningas, o plaštakos
tokios didelės, kad jos galva beveik pradingdavo jose.
Nu Nu patiko aukšti vyrai, bet tą turgaus dieną ji prižiūrėjo
jaunesnę sesutę. Khin Khin karščiavo ir nuvargusi gulėjo šalia po
skėčiu. Prieš jas tvarkingomis krūvelėmis buvo sudėti tėvo darbo
vaisiai: pomidorai, baklažanai, žiediniai kopūstai ir bulvės. Buvo
karšta. Nu Nu kas porą minučių pamirkydavo skepetą
drungname vandenyje, išgręždavo ir uždėdavo seseriai ant
kaktos. Kol ši snaudė, ji nusprendė pasinaudoti proga ir nunešti
kelis svarus užsakytų pomidorų į netolimą restoraną. Skubėdama
kniubtelėjo, trumpam neteko pusiausvyros, pajuto, kaip pintinė
su daržovėmis slysta nuo galvos, ir pamatė, kaip jos pabiro į visas
puses. Per kelią į aukštą žolę ir giliai po krūmais. Ji keturiomis
nuropojo jų rinkti. Kai grįžo prie pintinės, ši vėl buvo pilna. Šalia
stovėjo ir droviai šypsojosi vaikinas. Iš pradžių jis pažvelgė į ją,
paskui nedrąsiai į žemę.
Šios šypsenos ji niekada neužmirš. Šilta ir nuoširdi, ir
sušvelninta suvokimo, kad liūdesys ne visada turi priežastį.
Ji buvo susirūpinusi dėl sesers, todėl būtų galėjusi tik
mašinaliai jam padėkoti ir jį pamiršti. Tačiau ankstesnėmis
dienomis jai buvo kritę į akis keletas neįprastų dalykų.
Nu Nu svarstė, kaip žmonės gali gyventi apsigaudinėdami,
neva vienintelė tikrovė ta, kurią galime pažinti juslėmis. Ji
neabejojo, kad esama nesuvokiamų galių, mus paveikiančių ir
kartais duodančių ženklus. Tereikia mokėti juos įžvelgti ir
paaiškinti. Nu Nu atidžiai žvelgdavo į bananų ir melionmedžių
šešėlius prieblandoje, nuo laužo kylančių dūmų sruogas ar
debesų pavidalus. Ji daug valandų žiūrėdavo į dangų, į debesų
tumulus, stengdamasi juos perprasti. Ją žavėjo jų trumpalaikė
būtis. Jie nuolat keisdavosi, valdomi nematomos rankos, o po
kelių akimirkų išnykdavo begalinėje erdvėje, iš kurios būdavo
atsiradę.
Ji gailėjosi visų, kurie mato tik debesis, pranašaujančius gerą
ar blogą orą. Nu Nu juose įžiūrėdavo beždžiones ir tigrus,
godžius nasrus, sudaužytas širdis, ašarotus veidus.
Pastarąsias savaites danguje ji įžiūrėjo keletą dramblių,
energijos ir stiprybės simbolių. Prieš keletą dienų baltas
debesėlis staiga tiesiai jai virš galvos virto paukščiu. Jai pasirodė,
kad ten pelėda, sėkmės simbolis, skleidžianti sparnus. Nu Nu tai
buvo aiškus ženklas, kad prie jos iš toli kažkas artinasi.
Vakar lauke ji aptiko kumščio didumo neįprasto pavidalo
akmenį. Pasukiojo. Jis priminė įvairius daiktus, nelygu, iš kurios
pusės žiūrėsi. Galėjo būti piltuvas. Stupa. Net širdis, jeigu
trokšti. Ji nesuprato, ką akmuo iš tikrųjų atspindi.
Šiandien prieš ją stovėjo Maung Seinas.
Jis atvyko iš tolimos provincijos prieš kelis mėnesius padėti
dėdei iškirsti miško.
Nu Nu paklausė, ar jis negalėtų nunešti pomidorų į restoraną,
nes jai reikia prižiūrėti karščiuojančią sesutę, nusakė jam, kur
daržovių prekystalis, ir paprašė gautus pinigus atnešti čia.
Jis be žodžių užsikėlė pintinę ant peties.
Netrukus, kai jis antrą kartą atsistojo priešais, ji pastebėjo jo
dideles plaštakas.
Jis ištiesė kijatą su keliomis smulkiomis monetomis ir paklausė,
ar negalėtų jai kuo nors padėti.
Taip, iškart atsakė ji. Sesytė serga. Jei jis po poros valandų
padėtų parnešti ją namo, ji būtų labai dėkinga. Gal dienai
baigiantis jis vėl galėtų ateiti?
Jam būtų visai nesunku palaukti ir čia, atsakė Maung Seinas.
Žinoma, jei ji leis. Jis nenori trukdyti.
Nu Nu nustebusi linktelėjo.
Jis susigūžė po skėčiu nuo saulės prie miegančios sesutės kojų,
o ji pasidėjo Khin Khin galvą ant kelių.
Maung Seinas pasisiūlė atnešti šviežio šalto vandens. Ji
padėkojo, bet atsisakė: vis tiek vanduo greitai sušiltų. Ji
nenorėjo, kad jis nueitų.
Pro juos ėjo žmonės, daugelis iškalbingai susižvelgdavo,
pamatę tvirtą jaunuolį, sėdintį šalia jos. Pirkėjai nuolat
stabtelėdavo, nusipirkdavo pomidorų, imbierų ar baklažanų,
įdėmiai apžiūrinėdami nepažįstamąjį.
Maung Seinas menkai suvokė, kokį susidomėjimą kelia. Jis
sėdėjo tiesiai it medituodamas, beveik visą laiką nuleidęs akis,
pats netikėdamas, kaip ką tik pasielgė. Jis, paprastai toks drovus,
kad nutildavo tą pat akimirką, kai į kambarį įžengdavo kokia
moteris ar net kai netoliese kur sukinėdavosi, staiga įsidrąsino ir
paklausė šios merginos, už kurią gražesnės kaip gyvas nebuvo
matęs, ar gali atsisėsti šalia. Jis nesuprato, iš kur staiga ta drąsa.
Tiesiog taip nutiko. Lyg drąsai reikėjo tik tinkamos progos. Kas
žino, pamanė Maung Seinas, ką jis iš tik​rųjų geba.
 Kartais Nu Nu jo kai ko paklausdavo, jis mandagiai atsakydavo,
nors paaiškėjo, kad kas antrą sakinį turi pakartoti, tokie tylūs
žodžiai sklisdavo iš jo lūpų.
Maung Seinas buvo neįprastai tylus vaikinas, per daugelį dienų
ištardavo ne daugiau kaip porą sakinių. Ne todėl, kad būtų
nemandagus, niūrus ar nepatenkintas, jis tik manė, kad pasaulį
lengviau paaiškinti veiksmais negu žodžiais.
Ir todėl, kad brangino tylą.
Jaunystėje buvo vienuolyno broliukas. Vienuoliai mokė jį
nesureikšminti šio savo gyvenimo. Šiaip ar taip, tai esanti tik
viena begalinės grandinės grandis. Teisingumas ir laimė, aplenkę
žmogų viename gyvenime, bus jam duoti patirti kitame, jei jų
nusipelnė. Arba trečiajame. Smulkmenos nesvarbu.
Be to, jie išmokė jį maloniai elgtis su kitais ir jiems padėti. Ne
dėl jų. Dėl savęs.
Šių dviejų taisyklių jis ir stengėsi laikytis gyvenime. Visa kita
ateis savaime.
Arba – nesvarbu.
Maung Seinas laužė galvą, ką pasakyti merginai šalia.
Apie medkirčio darbą? Nemanė, kad jai būtų įdomu. Apie dėdę,
kuris ką tik susilaukė vaiko su trisdešimt metų jaunesne kaimyno
dukterimi? Ne, sunku būtų rasti netinkamesnę temą.
Apie save? Jo šeima namie, Mirtis ten dažnai apsilanko. Tyli
viešnia, kurios niekas nieko neklausinėja, kuri pasiima ką
užsigeidusi. Jauniausiam broliui ji pasirodė gyvatės pavidalu.
Berniukas ištiesė ranką, norėdamas ištraukti lazdą iš po krūmų.
Argi ketverių metukų vaikiukas išmano, kad gyvūnas susilieja su
aplinka, ką keturmetis nutuokia apie mimikrijos paslaptis?
Mirtis išstūmė jo vyriausiąjį brolį iš eukalipto viršūnės.
Aštuonerių metų berniuką, tenorėjusį žinoti, kaip atrodo pasaulis
iš aukštai.
Broliuką būtų galėję išgelbėti tik sparnai.
Ne, verčiau jis kalbės apie laimę. Ją jis pažįsta, nors ji lankosi
rečiau už Mirtį ir trumpalaikė. Ją nuolat mato, reikia tik atidžiai
dairytis.
Šiandien ji atriedėjo pas jį taku pomidoro pavidalu, ir jis nusekė
jį iki apvirtusios pintinės.
Galėjo imti ir praeiti. Nereikia apsigauti, laimė turi daug
kaukių.
Kuo ilgiau jis apie tai mąstė, tuo aiškiau suprato, kad nieko
nenori sakyti. Pakanka tiesiog sėdėti čia. Šalia jos. Kartais
pažvelgti į ją ir sulaukti atsakymo.
Nu Nu mėgavosi jo tylėjimu, nors jai prireikė nemažų pastangų
įveikti smalsumui. Ji buvo tikra, kad sužinos viską, kas svarbu,
kai ateis laikas.
Trumpomis valandėlėmis, kai jų akys susitikdavo, ji suprasdavo,
kad vaikino nepriblokš jos ašaros pamačius negyvą drugelį; jis
parūpins malkų, kad ugnis neužgestų.
Turgui baigiantis, Nu Nu sudėjo neparduotas daržoves į
pintinę. Šioji buvo sunki, ir ji paprašė Maung Seino uždėti pintinę
jai ant galvos. Jis ją vargais negalais pakėlė ir pareiškė, kad ji
tokios naštos niekaip nepanešianti. Pasakė taip, kad jai buvo
aišku: jis mieliau suvaikščios du tris kartus, negu leis jai nešti
pintinę. Jis sugebės ja pasirūpinti. Ir taip bus visada.
Kai jie skyrėsi, jis paprašė leidimo kitą dieną su ja susitikti.
Tą vakarą Nu Nu ilgai negalėjo užmigti. Prisiminė neseniai
rastą akmenį. Dabar žinojo, ką jis primena.
 4 skyrius

N u Nu gulėjo šalia miegančio vyro ir klausėsi lietaus. Iš garsų

suprato, į ką tykšta lašai. Stori banano lapai skambėjo
sodriai ir galingai. Maži ploni bambuko lapai atsiliepdavo
linksmai ir tyliai. Balos kieme gurguliuoja. Senas stogas sugeria
lašus dusliai ir išspjauna į nutekamuosius vamzdžius it
burbuliuojantį upeliūkštį. Sausų žolių dembliai ir palmių lapai,
kuriais uždengtas namas, keliose vietose prakiuro. Nu Nu
girdėjo siaubingai pliuškenant į grindis. Nėra pinigų remontui.
Turės tarnauti dar metus. Mažų mažiausiai.
Skardinis kaimyno namo stogas dudena garsiai ir tūžmingai. Ji
niekada negalėtų miegoti po tokiu stogu, pamanė, nors jis ir
praktiškas.
Lyti pradėjo vakar po pietų ir dar nebaigė. Neįprasta. Šiuo
metų laiku lietus paprastai pliūpteli iš dangaus vienos dviejų
valandų protrūkiais, oras darosi troškus ir drėgnas. Žemė
sugeria drėgmę, o kas lieka, negailestingais spinduliais surenka
saulė. Netrukus vėl visur sausa, ir žemė nekantriai laukia kitos
liūties.
Lauke pamažu aušo. Pro plyšius sienoje skverbėsi pirmieji
šviesos spinduliai. Nu Nu vėl prisiglaudė prie vyro ir apkabino jį
per krūtinę. Kelias minutes mėgavosi jo kūno šiluma, lygiai po jos
ranka plakančia širdim, jo alsavimu jai ant odos. Paskui atsikėlė,
įpūtė rusenančią ugnį, pakabino katiliuką, atsisėdo tarpduryje ir
žiūrėjo, kaip kiemas nuo vandens virsta purvynu.
Ji mėgo lietingąjį metų laiką. Jai patiko tie sidabriškai pilki
mėnesiai, kai žemė pabunda, kai keisčiausiose vietose suveša
gyvybė ir nevaržoma gamta viską apsiaučia žalia skraiste. Be to,
tada jai nereikėdavo keltis prieš aušrą, kad laiku nukeliautų į
laukus. Tada ji su Maung Seinu turėdavo kelias laisvas valandas,
nes nebūdavo ko veikti, tik klausytis lietaus. Arba pinti pintinę.
Arba atsiduoti aistrai.
Ji pajuto kylant geismą ir pasvarstė, ar neprigulti šalia vyro, ar
nesuvilioti jo tą akimirką, kai pabus, bet vargu ar reikia. Regis,
jie turės tam kiaurą dieną, ko gero, nepraeis nė valanda, ir
vienuolyno broliukai stovės prie jų slenksčio, tikėdamiesi
kasdienės aukos. Ji atsistojo, nuėjo prie židinio, užkaitė ryžių ir
išrinko saują itin didelių pomidorų, morkų, baklažanų, svogūnų,
imbierų ir česnakų daržovių troškiniui. Vienuoliams tai, kas
geriausia, nors kartais namie trūkdavo maisto ir Maung Seinas
niurnėdavo dėl jos dosnumo.
Nu Nu užplūsdavo visa persmelkiantis dėkingumo ir
nusižeminimo jausmas, prisiminus dvejus pastaruosius metus, ir ji
norėdavo, kiek tik leido menki ištekliai, parodyti, kaip brangina
savo laimę. Ji svarstė, kuo nusipelnė tokio džiaugsmo. Kokį gerą
darbą padarė ankstesniame gyvenime, kad šiame sulaukė tokio
gausaus atlygio?
Po vestuvių gavę paskolą iš Maung Seino dėdės, kaime už
dviejų dienų kelio nuo jos tėviškės juodu nusipirko šią seną
trobelę su žeme aplinkui ir lauką. Trobelė buvo erdvi, viename
kampe ugniakuro duobė. Už jo ant medinės lentynos stovėjo
dubenėliai, skardinės lėkštės, puodeliai ir keli suodini įlenkti
puodai. Į pintų palmių lapų sieną buvo įkišti šaukštai, šakutės,
peiliai ir du samčiai. Prie lentynos stovėjo jų maisto atsargos:
pusmaišis ryžių, pomidorai, imbierai, baklažanai ir stiklainis žuvų
padažo.
Virš durų Nu Nu pakabino seną laikrodį, šio rodyklės seniai
sustingo ties šešta valanda. Ant priešingos sienos kabėjo altorius
su mediniu Buda. Tarp sijų vyras įtaisė dvi bambukines kartis,
ten jie kabindavo savo daiktus. Po rankšluostį, lungį, marškinius,
kelis marškinėlius ir apatinius. Daugiau nieko juodu neturėjo.
Kieme augo du ištįsę melionmedžiai, keletas bananų, bambukų
ir palmių. Už trobelės buvo kamarėlė pomidorams ir kitoms
daržovėms.
Iš medkirčio Maung Seino Nu Nu tėvas padarė žemdirbį,
vaikino įkarštis iš dalies atstodavo įgimto talento stoką. Dažnai
jis pirmas atsidurdavo lauke ir padėdavo uošviui iš jo
mokydamasis. Rezultatai buvo kuklūs. Jo daržovės niekada
netarpo, kopūstai buvo mažučiai, o pomidorų skonis keistas.
Ryžių derlių jis irgi nuimdavo mažesnį negu kaimynai.
Kartais jie būdavo tokie alkani, kad Maung Seinas abejodavo,
ar kada nors pajėgs išlaikyti šeimą. Svarstė, ar negrįžti prie
medkirčio amato, bet jų krašte nedaug buvo belikę galingų
tikmedžių. Būtų tekę keliauti į tolimesnes provincijas ir kelis
mėnesius nesirodyti namie. Nei jis, nei Nu Nu to nenorėjo.
Kiekviena valanda, praleista atskirai, buvo tuščiai iššvaistyta.
Skurdus gyvenimas jiems nieko nereiškė; kitokio jie nepažino.
Drauge atrado visiškai naują dalyką: kūną.
Pirmi drovūs prisilietimai užleido vietą beveik
nenumalšinamam ilgesiui.
Nu Nu geismas išgujo nesuvokiamą sielvartą. Pirmus mėnesius
dar buvo kelios dienos, kai jis įsismelkdavo, bet Nu Nu iš
paskutiniųjų stengėsi jo atsikratyti ir nuslėpti nuo vyro. Bet
Maung Seinas neklystamai juto žmonos nuotaikas. Vieno
žvilgsnio jai į akis pakakdavo. Pamatęs, kiek jai reikia jėgų vien
rytą atsikelti iš lovos, kaip ji kankinasi virdama valgį, plepėdama
su kaimyne ar eidama į turgų, imdavo ja rūpintis, užuot apibėręs
klausimais ar subaręs. Lyg būtų savaime suprantama, kad žmogų
kartais apima sekinamas, rankas pakertantis liūdesys.
Dabar ji net nebegali prisiminti, kada paskutinį kartą maudė
širdį.
Giedra siela ir nerami siela pamažu sudarė taiką.
 Sutikusi vyrą, Nu Nu jau neabejojo, kad kai kurie žmonės skirti
vienas kitam.
Giminingos sielos. Antrosios pusės.
Vėliau, daug vėliau, ji kartais spėliodavo, ar neiššvaistė visos
laimės per pirmus dvejus gyvenimo su Maung Seinu metus. Ar tai
įmanoma? Ar laimės apskaičiuotai atseikėta? Ar žmonėms,
ateinantiems į šį pasaulį, sėkmės, kuria galės džiaugtis gyvenime,
tiksliai atsverta – vieniems anksčiau, kitiems vėliau ji skirta? Gal
reikėjo santūriau mėgautis kūniškais malonumais? Bet kaip
saugoti laimę? O gal viskas, kas nutiko, tebuvo užgaida ir
atsitiktinumas? Gal mes kamuoliai, kuriuos spardo galios,
nepripažįstančios taisyklių, darančios su mumis, ką nori, it
šėlstanti upė su šakele, kurią srautas pagaliau praryja?
Tada niekas gyvenime neturi prasmės. Bet vieno žvilgsnio į
miegantį vyrą – o gerokai vėliau ir į sūnaus Ko Gdži akis –
pakakdavo įsitikinti, kad taip negali būti. Nu Nu tereikėdavo
meilės ar užuojautos ženklo, paslaugos, nesvarbu, didelės ar
mažos, ir ji suprasdavo, kad abejonės nepagrįstos, kad yra galia,
visiems mums suteikianti savą vertę.
Nieko nebūna beprasmiško. Niekas nėra bergždžia.
Maung Seinas ir jo meilė tuo ją įtikino iki širdies gelmių. Kol
atsitiks dalykas, priversiantis ją vėl suabejoti. Visam laikui.
Viskuo.
Iš jos bus iščiulpta gyvenimo prasmė, kaip druska sugeria
skystį, jį sunaikindama.
Bet tai nutiks vėliau. Daug vėliau.
Dabar priešais stovėjo troškinys ir garavo ryžiai. Ji pripylė
puodelį arbatos ir vėl atsitūpė tarpduryje, laukdama vienuolių
procesijos arba pabundant vyro; jis pasirąžys ir atsisuks į ją,
žiūrės mieguistomis akimis, kol jos veide nušvis šypsena.
Lietus pamažu silpnėjo, ir Nu Nu pastebėjo kelis sausus lapus,
krintančius nuo medžio į balą laiptų apačioje. Mažučiai pranašai,
siūbuojantys audroje, persekiojami pupos dydžio lietaus lašų,
skandinančių vieną lapą po kito. Tik vienas atkakliai neskendo,
nors lašai dažnai į jį pataikydavo. Nu Nu užsimerkė ir
suskaičiavo iki dešimt. Jei jis – nors visiškai neįtikima –
tebeplūduriuos jai atsimerkus, ji žinos, kad čia ne atsitiktinumas,
o ženklas.
Tyčia skaičiavo lėtai. Sulig penkiais ėmė jaudintis. Sulig
aštuoniais susimąstė, ką tai galėtų reikšti. Kai atsimerkė, pilkšvai
rudas lapas tebeplūduriavo balos viduryje. Ji nulipo laiptais,
ištraukė jį iš vandens ir įdėmiausiai apžiūrėjo formą ir raštą. Iš
pirmo žvilgsnio nieko nepaprasto. Apvertė. Kitoje pusėje buvo
dvi juodos dėmės, įsmeigtos į ją it mažos akytės. Kotelis driekėsi į
lapo vidurį ir priminė stuburą. Ji pakėlė lapą į pilką dangų ir
šviesoje aiškiai įžiūrėjo atsišakojančias lapagysles.
Akys. Stuburas. Gyslos.
Negi šis sudžiūvęs lapas pranašauja vaiką? Kodėl ne? Lapas
buvo skirtas jai rasti ir perskaityti žinią; antraip kodėl
nenugrimzdo į dugną kaip kiti?
Nu Nu norėjo, kad spėjimas būtų patvirtintas. Dar kartą
apžiūrėjo lapą, paskui pasilenkė ir paleido iš rankos. Jei jis nukris
į balą ir atlaikys antrą lietaus antpuolį, abejonių nebeliks. Lapas
turėtų nukristi po laiptais, bet vėjas pakeitė kryptį. Lapas
nusklendė tiesiai į balą, joje dabar plaukiojo saujelė naujų lapų.
Nu Nu užsimerkė ir suskaičiavo iki dvidešimt aštuonių, dėl viso
pikto. Aštuoni jai buvo laimingas skaičius. Du prieš jį dvigubino
sėkmę.
Kai atsimerkė, visi lapai, išskyrus vieną, buvo dingę. Ji iškart jį
atpažino.
Pasaulis pilnas ženklų. Tereikia žinoti, kaip juos įžvelgti ir
paaiškinti.
Nu Nu jau dvejus metus laukė vaiko, tikriau tariant, sūnaus. Ji
įsivaizdavo, kad po vestuvių pastos per kelias savaites, na, per
kelis mėnesius. Po šešių mėnesių, nepastebėjusi jokių kūno
pokyčių, ji paklausė motinos, o ši patarė turėti kantrybės.
 Po metų ji paprašė vietos žolininko patarimo. Šis bandė ją
gydyti žolelėmis ir arbatomis, bet jos nepadėjo.
Ji pasitarė su astrologu, šis labai stropiai apskaičiavo, kada
geriausios dienos pastoti, ir per jas Nu Nu kuo nuoširdžiausiai
buvo įsijautusi, tik kad jokios naudos, viso labo nukentėjo Maung
Seino organas.
Ji kiaurą dieną pėsčiavo į artimiausią miestą pas kitą astrologą,
garsėjantį nepaprastais gabumais. Jis irgi pavartė knygas ir
lenteles ir nuramino Nu Nu, kad greitai ji pagimdys sveiką sūnų,
o netrukus jam tokį pat sveiką broliuką. Tiksliai negalįs pasakyti
kada. Ženklai prieštaringi. Gali tekti palaukti. Gal net keletą
metų.
Nu Nu grįžo į kaimą be galo nusivylusi. Ji nieko taip netroško,
kaip sūnaus. Beveik visos kaimynų dukterys ir jos draugės jau
buvo motinos. Keleri metai, pasakė astrologas. Beveik
neįsivaizduojamai ilgas laikas. O gal jis klydo, ir ji viena iš tų
nelaimingų moterų, kurios negali turėti vaikų, kad ir kaip
stengiasi?
Buvo dienų, kai ji beveik apie nieką kitą negalvodavo: tik apie
žmogelį, kuris priklausytų vien jai. Kuriam jos reikėtų taip, kaip
nieko kito, kuris negalėtų be jos gyventi. Kaip jis atrodys?
Aukštas ir lieknas kaip motina? Ar raumeningas šviesiaodis
garbanius kaip tėvas?
Pasaulį išvys giedra ar nerami siela?
Maung Seiną glumino žmonos nekantrumas. Kai juodu
susilauks vaikelio, nesvarbu, berniuko ar mergytės, juk ne nuo jų
priklausys, jis gims sveikas ar ligotas, ar išgyvens iki pirmo
gimtadienio, ar, kaip daugybė kitų naujagimių, mirs anksti.
Svarbiausi dalykai gyvenime nulemti iš anksto. Jo nuomone, iš
paskutiniųjų stengtis juos paveikti – pavojingai įžūlu ir galima
užsitraukti nelaimę. Jis atsisakė gerti įvairius nuovirus, žmonos
paruoštus pagal žolininko nurodymus, matyt, kad juodu taptų
vaisingesni. Jis nelydėjo jos pas astrologą, nes nieko nenorėjo
žinoti apie ateitį. Vis tiek negalėtų jos pakeisti. Maung Seinas
nuolat maldavo žmonos būti kant​resnei, neprarasti dvasinės
pusiausvyros, nes gyvenimas be jos nepakeliamas. Ir net jeigu jie
niekada neturės vaikų, tai nebus tragedija. Tiesiog bus gyvenimo
būdas. Vienas iš daugelio.
Ji su juo sutikdavo, o po poros dienų vėl apipildavo jį
klausimais. Kodėl ji nepastoja? Gal jis vis dėlto išgertų pribuvėjos
išvirto gėrimo? Ką jis manąs apie kokį nors vardą.
Ilgą laiką tai buvo vienintelė jų nesutarimų priežastis.
Nu Nu išgirdo girgžtelint medį ir pakėlė akis. Ant miegamojo
demblio prieblandoje sėdėjo vyras, trindamas akis ir
žiovaudamas. Ji žavėjosi jo raumeningu liemeniu, galingomis
rankomis, kurios pakeldavo ją, lyg ji būtų vaikas, plaštakomis,
kurios glamonėdavo ją taip švelniai ar laikydavo taip stipriai, kad
vien prisilietimo pakakdavo geismui sukelti. Iš paskutiniųjų
valdėsi, kad nepultų prie jo.
– Ar vienuoliai jau buvo? – paklausė Maung Seinas, lyg būtų
atspėjęs jos mintis.
– Ne.
– Bandysiu atspėti... Tebelyja?
– Taip, bet silpnėja. Tu alkanas?
Vyras linktelėjo. Atsistojo, susirišo lungį, apsivilko aptrintus
marškinėlius, paėmė du skardinius dubenėlius, šaukštus, puodelį,
pabučiavo ją į kaktą, švelniai paglostė veidą ir atsitūpė šalia.
Nu Nu širdis daužėsi iš jaudulio.
Jis įsipylė arbatos, pažiūrėjo į švininį dangų, žemai kybančius
debesis, purviną kiemą ir balas.
– Šiandien turime daug laiko.
– Labai daug, – koketiškai atsakė ji.
Maung Seinas nekreipė dėmesio. Jis įdėjo į dubenėlius ryžių ir
daržovių troškinio, vieną padavė jai ir tylėdamas ėmė valgyti.
Netrukus jie išgirdo vienuolius, prašančius išmaldos pas
kaimynus.
 Nu Nu paėmė didelį dubenį ryžių ir troškinio, uždengė audeklu,
nulipo laiptais ir per purvą nubrido prie vartelių.
Lietus buvo šiltas. Vanduo varvėjo veidu, kaklu, nugara ir
krūtimis. Marškiniai ir lungis kaipmat prilipo prie kūno. Pro šalį
ėjo ilga jaunų vyrų skustomis galvomis ir permirkusiais tamsiai
raudonais drabužiais procesija. Ji pamaldžiai įdėjo po šaukštą
ryžių ir šiek tiek daržovių kiekvienam į medinį dubenėlį.
Žvelgdama į jų dėkingus veidus ir klausydamasi šnibždamų
palaiminimų, ji galvojo tik apie Maung Seino kūną ir geismą, kurį
jis jai kelia.
Kai atsisuko, jos vyras buvo dingęs, durys uždengtos užuolaida.
Virpančiomis iš jaudulio kojomis ji stovėjo prie vartų, kol
paskutinis vienuolis dingo iš akių. Grįžo į trobelę, užlipo laiptais
ir atitraukė užuolaidą.
Maung Seinas gulėjo ant demblio jos laukdamas.
 5 skyrius

J i žinojo.
Ji suprato iškart ir nebuvo jokių abejonių.
Lyg būtų pajutusi, ko kūnas paprastai nejunta.
Lyg būtų išvydusi tai, ko akys paprastai nemato.
Dalis jo liks joje. Įsišaknys. Augs.
Nors vėliau vyras atlaidžiai šypsosis ir prieštaraus, kad tai
neįmanoma. Kad toks jautrumas neįmanomas.
Ką jis išmano apie moters kūną ir jausmus?
Šis rytas buvo kitoks. Ne jo judesiai, nors jis buvo itin karštas
ir aistringas. Ne tai, kaip geismas jai buvo sužadintas ir
pasotintas.
Jos kūnas prisipildė jausmo, kurio vardo ji nežinojo ir apibūdinti
nemokėjo.
Paskui juodu gulėjo šalia vienas kito sunkiai alsuodami. Nu Nu
virpėjo, per skruostus riedėjo ašaros, nors ji tai suvokė ne iš
karto.
Maung Seinas sunerimo ir paklausė, ar jos neužgavo
užsimiršęs.
Ne, atsakė ji, tikrai ne.
Tai ko ji verkia?
Iš džiaugsmo, paaiškino ji. Iš džiaugsmo.
Jis apkabino ją, ir ji dar graudžiau pravirko.
Vėliau ji dažnai prisimindavo tą akimirką ir klausdavo savęs, ar
tą rytą tikrai verkė iš džiaugsmo. O gal širdies gilumoje jau
nujautė, kaip viskas baigsis. Kad kiekviena didelė laimė sukelia
tokį pat didelį sielvartą. Kad kiekvienoje pradžioje jau slypi
pabaiga, kad nėra meilės be išsiskyrimo skausmo, kad kiekviena
ranka galų gale atšąla.
Negi ji po visų vaikystės kančių tik dabar perprato, ko moko
Buda? Gyventi – reiškia kentėti. Nieko nėra amžino.
– Pasakyk ką nors, – sušnibždėjo Nu Nu.
Maung Seinas pasirėmė ant alkūnės ir susirūpinęs paglostė jai
plaukus.
– Ką turėčiau sakyti?
– Bet ką, – maldavo ji. – Noriu išgirsti tavo balsą.
– Myliu tave.
Ji stipriai apkabino vyrą. Maung Seinas retai sakydavo šiuos
žodžius. Dabar ištarė kaip dovaną.
– Dar kartą. Prašau.
– Aš myliu tave.
Ji apglėbė jį stipriai, lyg bijotų nuskęsti. Kaip gyva nesijautė
tokia silpna ir bejėgė. Kodėl šią akimirką, kai jos didžiausias
noras pildosi? Kodėl ji negali džiūgaudama pasitikti naujos
gyvybės?
– Aš irgi tave myliu.

Kelias dienas Nu Nu buvo nepaprastai jautri. Sunkiai užmigdavo,

o pabusdavo kaip niekad anksti. Turguje ir lauke vengdavo
žiūrėti žmonėms į akis, kalbėti jai būdavo malonu tik su vyru.
Oda maištavo. Vien raudonos dėmės. Ji kasydavosi, kol rankos ir
kojos imdavo kraujuoti.
Labiau už liūdesį ir niežulį ją kankino nerimas, rodos, be jokios
aiškios priežasties. Baimė slypėjo visur ir nuolat stiprėjo. Kartais
Nu Nu nuogąstaudavo, kad Maung Seinas, trumpam išėjęs pas
kaimynus, užmins ant kobros ir namo bus parneštas negyvas.
Kartais ji pabusdavo vidury nakties ir paklaikdavo neabejodama,
kad Maung Seinas šalia nebekvėpuoja. Jai kėlė nerimą šulinys,
nes jame glūdėjo vien begalinė tamsa, ir liūtys, nes jos galėjo
nuplauti visą kaimą. Pasaulis visada pilnas pavojų ir grėsmės.
Bėda būtinai ištiks, tik neaišku kada.
Šias savaites Maung Seinas kaip niekad rūpinosi žmona. Rytą
atsikeldavo anksčiau už ją ir virdavo valgį vienuoliams.
Atnešdavo vandens iš kaimo šulinio, lydėdavo ją į turgų, netikėtai
pasidarė šnekus, kad atitrauktų jos dėmesį nuo sielvarto, kurio
priežasties jis nesuprato. Lauke neišleisdavo jos iš akių. Kai tik
jam pasirodydavo, kad ji pavargo, vesdavosi ją namo ir likdavo su
ja.
Tačiau padėjo jai ne Maung Seinas. Padėjo įsitikinimas, kad
kažkas randasi joje. Jausmas, kad mezgasi gyvybė, nors jokių
požymių nebuvo matyti. Švelniai dilgtelėdavo pilve ankstų rytą,
maudė krūtyse – iš pradžių tai buvo vieninteliai ženklai, kad kai
kas pasikeitė.
Bet ji kasdien vis labiau tikėjo tuo, kas vyksta, ir po dviejų
mėnesių nei nerimo, nei liūdesio nebeliko. Ji laukiasi. Sūnaus. Jis
bus sveikas, o ir ji gimdydama nemirs. Ne tik dėl astrologo
pranašystės: pati tai jautė. Baimė užleido vietą pasitikėjimui
ateitimi, dar niekad nepatirtam, net palaimingiausiomis
valandomis su Maung Seinu.
Jis greitai pastebėjo, kas darosi žmonai. Į akis krito ne tik
brinkstantis pilvas, bet ir ramybė, kuria ji staiga ėmė
spinduliuoti. Lyg visos jos bėdos būtų akimirksniu išnykusios. Jos
akys švietė, putlios lūpos dar truputį papilnėjo, lieknas kūnas
suapvalėjo, ir jis pirmą kartą išgirdo jos juoką.
Lauke ir namie jam teko priešintis jos norui visada ką nors
veikti, nes jis nerimavo, kad ji išeikvos jėgas. Nu Nu norėjo
pasiskolinti pinigų ir perdengti stogą. Pasodinti daugiau pomidorų
sodo kampo pūdyme. Pastatyti vištidę.
Vieną naktį Nu Nu pajuto pilve pirmą kartą krustelint. Norėjo
pažadinti vyrą, bet apsigalvojo. Ši akimirka turi priklausyti jai
vienai.
 Jai ir jos sūnui.
Užgniaužusi kvapą ji ramiai gulėjo ir klausėsi kūno. Negi tik
pasivaideno? Prabėgo kelios sekundės, paskui jai vėl pasirodė,
kad kai ką pajuto. Švelnų virpulį, drugio sparnelio plazdesį.
Kai niekas nematydavo, ji uždėdavo abi rankas ant liemens,
glostydavo jį ir kalbėdavo su sūnumi. Pasakodavo jam apie
trobelę, kurioje nebuvo beveik nieko, tik meilė jam. Apie tėvą,
kuris dirba nuo aušros iki sutemos, kad jie nebadautų. Apie
motiną, kuri taip jo laukia, kad beveik niekuo daugiau
nebesidomi. Apie gyvenimą, kuris nebus lengvas, – nors gražus,
bet ir sielvartingas, – reikia jam tai išaiškinti, ir vis dėlto vertas
gyventi. Bent dažniausiai.
Kuo labiau pūtėsi jos pilvas, tuo daugiau laiko jai reikėdavo sau
ir vaikui. Lenktis dirbant lauke darėsi vis sunku. Kiek​vienas
žingsnis sekindavo jėgas. Ruoša vis labiau vargindavo. Kojos
tindavo. Naktį gulėti visada būdavo nepatogu. Kad ir kaip ji
susirangydavo, ką nors vis tiek skaudėdavo. Labiausiai jai
patikdavo sėdėti ant viršutinio laipto su termosu arbatos,
atsišliejus į priebutį, su antklode ant nugaros, glostyti pilvą ir
jausti savo vaiką.
Šį kartą Maung Seinas negalėjo jai padėti. Priešingai, būdavo
akimirkų, kai jo buvimas ją erzindavo. Kai vakare prieš
užmigdamas jis bandydavo ją apkabinti, ji nusisukdavo, nes jo
kūno artumas pasidarė nemalonus. Kai jis suplukęs grįždavo
namo iš laukų, ji vildavosi, kad jis iškart eis prie upės; jo kvapas,
kurį ji dar neseniai taip mylėjo, dabar kėlė šleikštulį.
Vieną vakarą – jau buvo užgesinę žvakes ir tamsoje gulėjo
greta vienas kito – ji išgirdo, kaip jis griežia dantimis. Maung
Seinas tai darydavo tik sunerimęs ir susijaudinęs.
– Nu Nu?
Ji nutarė apsimesti mieganti.
– Nu Nu?
Ji neatsispyrė maldavimui jo balse.
 – Ko?
– Kas nors negerai?
Ji suprato, kaip sunku jam buvo ištarti šiuos žodžius. Jos vyras
nemėgo klausinėti. Bet ji niekaip negalėjo jam pasakyti, ką
jaučia. Nenorėjo jo įžeisti ar įskaudinti.
– Viskas gerai. Kodėl klausi?
– Tu tokia... – jis ilgai ieškojo tinkamo žodžio. – Tu kitokia.
– Aš nešioju mudviejų kūdikį, – atsakė ji vildamasi, kad pokalbis
baigsis.
– Žinau, bet ne tą turiu galvoj.
– Tai ką? Kaip aš kitokia? – mielai būtų atsisukusi į jį,
ramindama pabučiavusi, paglosčiusi galvą, bet neprisivertė.
– Nežinau. Kitokia. Tu beveik nebežiūri man į akis. Tau
nepatinka, kai tave glostau.
– Ne, netiesa. Patinka, – nemokėjo įtikinamai meluoti.
– Tau nebepatinka mano kvapas.
– Netiesa. Kodėl taip kalbi? – silpnai paklausė ji.
– O dabar tu dar ir meluoji.
Ji išgirdo, kaip jis įskaudintas. Kaip jam jos reikia. Nu Nu
valandėlę svarstė, ar nepapasakoti jam, kaip jaučiasi. Jis
nesuprastų.
Ji pati nesupranta.
– Nu Nu?
Ji nenorėjo kalbėti. Ji norėjo ilsėtis ir būti viena. Tik motina ir
vaikas.
Keistas, nemalonus jausmas, apie kurį ji stengėsi negalvoti.
Dažnai girdėdavo kalbant, kaip nesuvokiamai kaitosi nėščių
moterų nuotaika. Nenorėjo rūpesčių. Ilgainiui savaime praeis.
– Viskas gerai. Nebegalvok apie tai. Miegokim.
– Ar padariau ką nors ne taip?
– Ne, – atkirto ji taip griežtai, kad jis prikando liežuvį.
Tą naktį Maung Seinas ilgai negalėjo užmigti. Jis nesuprato, ką
jaučia žmona, ir aiškino jos elgesį nėštumu. Neabejojo, kad po
gimdymo buvęs artumas grįš.
 6 skyrius

P rie durų laukė Mirtis. Aukšta ir liesa. Ji aiškiai matė tamsų

siluetą tekančios saulės šviesoje. Mirtis patraukė užuolaidą ir
ruošėsi žengti vidun.
Nu Nu sukando skudurą, pribuvėjos įbruktą tarp dantų, kad
nebekandžiotų lūpų, kruvinų iš skausmo. Daugiau jos kūnas
neištvers. Jau kankinosi dieną ir naktį. Galingas sąrėmis suėmė
auštant, kai ji dalijo vienuoliams išmaldą. Su ja buvo Maung
Seinas, pirmas valandas jis ramino ją ir guodė. Kai pliūptelėjo
vandenys, jis susirūpinęs išbėgo pribuvėjos. Vėliau jai padėti
atėjo dvi pagyvenusios moterys. Jos nuolat kišo į ją ilgus kaulėtus
pirštus, norėdamos nustatyti, kur vaisius, ir apčiuopti jo galvutę.
Jos vis dar neprarado vilties, jau greitai, kartojo.
Vėliau jos bandė jį pastumti ir apgręžti, plėtė ją rankomis. Nu
Nu neprieštaravo, klausė jų nurodymų, stojosi, gulėsi, klaupėsi,
tūpėsi. Jos išbandė žoleles, ištraukas ir pavilgus. Jos masažavo
ją, ji kvėpavo paslaptingais garais, bet niekas nepadėjo.
Jos vaikas nenorėjo išvysti pasaulio.
Nu Nu iš moterų veidų suprato, kad padėtis rimta. Ji neteko
daug kraujo. Jai darėsi vis šalčiau. Gydytojo, kuris būtų galėjęs
padaryti pjūvį, nebuvo, skausmą ir kančias malšinančių vaistų
irgi.
Vaisius nejudėjo.
Daug mėnesių ji kasdien jį jausdavo. Spyriai, smūgiai ir
gurgimas pilve tapo savastimi.
Dabar nieko nebejuto. Lyg savyje būtų nešiojusi akmenį, kuo
toliau, tuo labiau sunkėjantį ir nenugalimai traukiantį ją į
bedugnę.
Skausmai nesiliovė. Vaikas turi gimti, antraip juodu mirs. Abu.
Moterys kuždasi. Jos bejėgės. Jos jaučia, kas netrukus įvyks.
Vien šįmet kaime gimdydamos mirė penkios moterys. Tai pavojus,
gresiantis kiekvienai nėščiajai.
Kaina už naują gyvybę.
Nu Nu vėl sukando skudurą. Kažkas nubraukė jai nuo veido
šlapius plaukus ir suėmė galvą.
Viena moterų išskubėjo atvesti Maung Seino. Jis išėjo iš
trobelės vidury nakties, nebepajėgdamas žiūrėti į žmonos
kančias. Daug valandų jos girdėjo, kaip jis kieme tamsoje pjauna
ir skaldo malkas.
Dar vienas sąrėmis. Jai svaigo galva.
Mirtis tebestovėjo prie durų šlykščiai dvokdama. Kodėl ji
neįžengia? Ko laukia? Kodėl taip kankina ją?
Ji pašaukė vyrą. Iš paskutiniųjų pašaukė vardu. Dar kartą, dar.
Kodėl jis neatsiskubina? Norėjo, kad Maung Seinas būtų su ja,
kai ji mirs. Norėjo, kad jis, jis vienintelis, jai laikytų už rankos.
Pribuvėja vėl įkišo jai į burną skudurą. Ji išgirdo Maung Seino
žingsnius.
Jis atsisėdo už Nu Nu ir apkabino ją taip, kad galva ir kūnas iki
juosmens būtų jam ant kelių. Kitas sąrėmis grėsė ją pražudyti, ji
suspaudė vyrui kelį, išspjovė skudurą ir iš visų jėgų įsikirto
dantimis jam į dilbį. Maung Seinas suriko iš skausmo ir apkabino
ją taip stipriai, kad jai užgniaužė kvapą.
Kelių kitų minučių ji neprisiminė.
Atsipeikėjusi išgirdo džiugų pribuvėjos balsą.
Ir naujagimio verksmą.

Laukuose ir prie šulinio nedaugelis moterų, su kuriomis ji

kalbėdavosi, prisiminė laiką iškart po gimdymo. Jos džiaugėsi
likusios gyvos. Netrukus turėjo rūpintis vyresniais vaikais, o gal
tiesiog norėjo pamiršti kankynę. Nu Nu buvo kitaip. Ji prisiminė
mažiausią smulkmeną net po daugelio metų, nors ir buvo
išsekusi. Ant krūtinės gulintį kruviną gleivėtą ryšulėlį. Perkreiptą
Maung Seino veidą, ranką ir didelę žiojinčią žaizdą joje. Prie
alkūnės ji iškando jam mėsos gabalą sulig nykščiu.
Virpantį savo kūną, beveik nepakeliamą skausmą.
Rusenančią ugnį su dideliu katilu, kuriame moterys virino jai
rankšluosčius.
Besidaužančią sūnelio širdį, tankų alsavimą. Raukšlėtus mažus
pirštelius ir žvilgsnį į ją papurtusiomis tamsiai rudomis akimis. Ji
niekada neužmirš to žvilgsnio. Ir laimės, kurią pajuto.
Ji stipriai jį apkabino ir pasiryžo niekada nepaleisti. Jis buvo ir
amžinai bus jos kūnas.
Patinka tai kam ar nepatinka.
Paskui ji neteko sąmonės.
 7 skyrius

P agimdžiusi sūnų, Nu Nu kelias savaites buvo tarp gyvybės ir

mirties. Ji kaip per miglą matė trobelės vidų, ugnį, dūmus ir
prie jos palinkusius veidus. Išnyko riba tarp nakties ir dienos. Ji
miegodavo ilgai ir pabusdavo tik nuo siaubingo troškulio ar
verkiant alkanam kūdikiui. Žindydavo, valgydavo ir gerdavo, ką
jai paduodavo Maung Seinas, paskui vėl užmigdavo. Ją slaugė
pribuvėja, spausdavo jai sultis, Maung Seinas įtrindavo ją
gydomaisiais tepalais, bet Nu Nu beveik nieko nejautė.
Tas kelias valandas, kai nemiegodavo, ji suvokdavo kaip per
miglas, būdavo pernelyg išsekusi atsistoti ar net ištarti žodį.
Šnervėse tvyrojo šleikščiai saldus irimo kvapas.
Valgį gamino Maung Seinas. Jis virindavo rankšluosčius ir
drabužius, pervilkdavo ją, mazgodavo jos prakaituotą kūną,
tupėdavo šalia ir kalbėdavo jai vildamasis, kad jo balsas jai
padės. Kartais, sūneliui užmigus, jis atsargiai paimdavo ją ant
rankų ir valandėlei išnešdavo į kiemą. Apstulbo, kokia ji
palengvėjusi. Ne sunkesnė už maišą ryžių. Nors ji atsimerkdavo
tik trumpam ir beveik nieko nematydavo, jis lėtai nešdavo ją
aplink namą. Ji turi pamatyti, kaip žydi bugenvilija. Aguonos.
Geltona kinrožė, kurios spalva jai taip patiko. Kaip auga
pomidorai, kuriuos jai pasodino, ir bananų vaisiai.
Ji turi pamatyti, kad gyvenimas jos laukia. Kaip skaudžiai jam
jos reikia. Mirtis – nebyli viešnia, kurios niekas nieko neklausia.
Kuri pasiima, ką nori. Bet ne Nu Nu. Ji neturi išeiti. Be jo.
Vakare – pribuvėja seniai būdavo išskubėjusi namo – jis
vienišas sėdėdavo jos galvūgalyje bandydamas medituoti.
Nesėkmingai. Tik žiūrėdavo žvakės šviesoje į miegančius žmoną
ir sūnų. Prisimindavo vienuolių, su kuriais daug metų gyveno,
žodžius. Iš jų išmoko visko, ką žino apie gyvenimą: kad kiek​‐
vienas žmogus yra savo likimo kūrėjas. Be išimties.
Bet tas savaites Maung Seinas nemanė esąs savo likimo
šeimininkas. Jis nieko nevaldė, jis pats buvo valdomas. Savo
baimių vergas.
Kokį nusikaltimą jis padarė, kad nusipelnė netekti žmonos ir
sūnaus? Nenorėjo dėl savo sielvarto kaltinti nieko, tik save, bet
negi jis kaltas, jei liks jaunas našlys? Kokią klaidą jis padarė?
Maung Seinas žinojo atsakymą į klausimus: nereikėjo vesti.
Nereikėjo širdies dovanoti Nu Nu. Dabar nesikankintų, reikia tai
pripažinti. Ar ne tai skelbia begalinė Budos išmintis? Jei Nu Nu
nebūtų nuo jo pastojusi, dabar jam nereikėtų būgštauti dėl savo
vaiko gyvybės. Bet ko vertas tada būtų toks gyvenimas?
Gyvenimas be meilės. Gyvenimas be žmonių, kuriuos bijai
prarasti. Vienuolio gyvenimas. Šis ne jam. Jis nieko nebijo – tik
Nu Nu mirties.
Meilės kaina.
Jis ne Buda. Jis net nėra tikrajame kelyje, nors ir medituoja. Jis
žmogus. Paprastas, silpnas, pilnas vilčių ir baimių, pilnas geismo
ir ilgesio, ir tokios trapios laimės. Buvo tikras, kad galop laimės
širdį, kurios negalės prarasti.
Bet ne šiame gyvenime. Ne tol, kol Nu Nu gyva.
Visą tą laiką Nu Nu beveik nieko nesuvokė. Jai atrodė, kad
Mirtis tebestovi prie durų, skleidžia smarvę ir baudžiasi įeiti. Kol
kas dvejoja, katrą pasiimti. Motiną ar vaiką? Ar abu?
Ji nebijojo. Jai trūko jėgų net bijoti.
Ji beveik nieko nesuvokė, tik kartais jausdavo žindančias
sūnaus lūpas. Jo švelnų kvėpavimą ant odos. Trumpą gailų
verksmą, kuris vis labiau tilo ir silpnėjo, užuot garsėjęs ir
stiprėjęs. Jo oda buvo raukšlėta ir glebi. Jausdavo ją, bukai
glostydama mažą kūnelį.
Pribuvėja neteikė Maung Seinui vilčių. Pernelyg daug motinų ir
naujagimių buvo mačiusi mirštant. Po tokio sunkaus gimdymo
pavojai tyko visur. Nu Nu netekusi per daug kraujo. Ji pernelyg
nusilpusi, kūdikis irgi, o pasaulis pilnas mikrobų, bakterijų, virusų
ir parazitų, tik ir laukiančių progos užkrėsti. Jų likimą lems
būsimos dienos, gal savaitės, ir ji beveik nieko negalinti, tik
slaugyti. Dėl viso pikto ji du kartus per savaitę aukodavo dvasiai,
gyvenančiai figmedyje prie namo, ryžių, bananų, apelsinų. Ji
nežinojo, ar toji dvasia tokia galinga, kad pajėgtų išgydyti Nu Nu,
bet nepakenks, jei mėgins nuteikti ją palankiai.
Vėliau, kai Nu Nu su sūnumi išsikapstė, pribuvėja sakydavo,
kad įvyko stebuklas. Kartą per gimdymą ir kitą kartą vėliau ji
manė, kad vaikas miręs, o Nu Nu valandos suskaitytos. Negalima
išgelbėti moters, kurios įsčiose negyvas vaikas. Ir moters, kuriai
liko tiek mažai kraujo. Jie pakeliui į naują gyvenimą; ji kaip gyva
nemačiusi, kad tokia nusilpusi motina ir vaikas pasveiktų.
Vieną rytą Nu Nu pabudo ir suprato, kad Mirtis apsigalvojo.
Pirmą kartą po gimdymo šnervėse tvyrojo ne puvimo smarvė, o
saldus prinokusių mangų aromatas. Pirmą kartą po gimdymo ji
nejuto šalčio. Giliai įkvėpė, iškvėpė ir pauostė sūnaus,
snaudžiančio prie krūtinės, plaukelius.
Jis kvepėjo kitaip. Migdolais ir medumi. Gyvybės kvapas.
Ji apžvelgė trobelę. Tarpduris tuščias; aiškiai matė melionmedį
ir palmes kieme. Saulės spinduliuose, krintančiuose pro langą,
žaidė du drugiai. Prie rūkstančios ugnies tupėjo Maung Seinas ir
maišė puodą. Greta jos gulėjo rankšluosčiai, vazoje, aplink
apibirusioje raudonos rožės žiedlapiais, geltonavo kinrožės
žiedas.
Ji norėjo atsisėsti, bet buvo per silpna. Pašaukė jį. Jis nekreipė
dėmesio. Valandėlę jai pasirodė, kad sapnuoja. Gal ji ne į
gyvenimą grįžta, o visam laikui atsisveikina. Nu Nu apėmė
siaubinga baimė. Ji nenori mirti. Dar ne. Ne su sūneliu ant rankų.
Sukaupė visas jėgas ir vėl pašaukė vyrą vardu. Garsiai ir aiškiai.
Jis atsisuko į ją. Suglumęs. Lyg netikėtų ausimis.
– Nu Nu?
– Taip, – sušnibždėjo ji.
Jis atsistojo, atsargiai priėjo ir pasilenkė prie jos.
– Nu Nu?
Ji silpnai šyptelėjo.
 8 skyrius

P irmą kartą išėjusi iš namų su miegančiu sūnumi ant rankų vis

dar linkstančiomis kojomis, tvirtai įsikibusi į turėklą, ji
nustebusi apžvelgė kiemą. Jis buvo sykiu savas ir svetimas.
Kažkas pasikeitė, nors ji ne iš karto suprato kas. Pro krūmus
skverbėsi ryto saulės spinduliai. Bananų lapai atrodė žalesni,
vaisiai didesni ir geltonesni. Kinrožė ir bugenvilija kaip niekada
tokios gražios. Odą glostė šiltas vėjelis. Ant rąsto tupėjo Maung
Seinas ir kapojo prakurus. Smūgis po smūgio skaldė kumščio
storumo šakas. Jo judesiai buvo vienodi ir spinduliavo begalinę
ramybę.
Nu Nu pažvelgė į Ko Gdži glėbyje. Jis turėjo jos nosį. Jos lūpas.
Jos cinamono spalvos odą. Atsargiai suėmė mažą rankytę. Šilta.
Ir visada bus šilta. Staiga jis atmerkė vieną akį, paskui greitai
kitą. Be abejo, akys irgi jos. Ko Gdži rimtai, įdėmiai žiūrėjo į
motiną. Ji nusišypsojo. Jo gilios rudos akys nejudėjo. Jie ilgai
žiūrėjo vienas į kitą. Paskui jo veidu nuslinko rami šypsena.
Niekas jai šitaip dar nebuvo šypsojęsis. Niekieno žvilgsnis jos
taip dar nebuvo sujaudinęs.
Ji grįžo.
Per vėlesnes savaites ji atgaudavo vis daugiau jėgų ir netrukus
jau padėdavo vyrui eiti lengvesnę ruošą. Ji pirkdavo maistą
turguje ir visą kelią namo nešdavo didelę pintinę ryžių ir daržovių
ant galvos, tvirtai prisirišusi Ko Gdži prie krūtinės. Priešingai nei
visos kitos jaunos motinos kaime, ji nemėgo jo nešiotis ant
nugaros. Norėjo jį matyti. Norėjo užuosti jo plaukelius. Norėjo,
kad jų širdys girdėtų viena kitą.
Visus darbus ji nudirbdavo viena ranka. Viena ranka
pastumdžiusi ugniakure įpūsdavo liepsną, virdavo, šluodavo
kiemą, ravėdavo pomidorų lysves, skalbdavo lungius ir
rankšluosčius, net juos gręžti išmoko viena ranka – kad tik
nereikėtų paleisti sūnaus iš glėbio. Nė sekundėlei. Jie drauge
buvo pasmerkti mirti ir drauge grįžo. Praeis daug laiko, kol ji bus
pasiruošusi valandėlei išleisti jį iš akių.
Gražiausios Nu Nu valandos prasidėdavo, kai Maung Seinas
rytą išeidavo į laukus. Jei Ko Gdži nemiegodavo, ji išvystydavo jį
ir žiūrėdavo į mažą tobulą kūnelį. Gražesnio kaip gyva nebuvo
mačiusi. Vešlūs plaukai, apvalus veidelis stulbinamai didelėmis
akimis ir dailiomis lūpytėmis. Ji žavėdavosi jo švelnia oda,
uostydavo jį. Apžiodavo jo mažutes rankytes ir kojytes, nuolat
trindavo jam pilvuką, suprasdama iš sūnelio akių, kaip jam
malonus kiekvienas prisilietimas. Jo mažučiai pirščiukai stipriai
suspausdavo jai pirštus, lyg grasintų niekada nepaleisti. Ji
kasdien pastebėdavo permainų, kad ir kokios jos buvo mažos. Jis
suspausdavo pirštą vis stipriau. Akys didėjo, žvilgsnis darėsi
budresnis, spyriai smarkesni. Ant šlaunų ir rankyčių, anksčiau
tokių liesų, susimetė pirmosios riebalų rievelės. Jo žvilgsnis jau
nuklysdavo nuo jos. Akys įsmigdavo į šešėlius ant sienos.
Stebėdavosi savo mažomis rankytėmis, it žvaigždės staiga
išnyrančiomis regėjimo lauke ir vėl paslaptingai nukrintančiomis
ir išnykstančiomis. Kol išmoko jas valdyti ir susikišti į burną. Su
kiekviena diena jo siela vis toliau įžengia į pasaulį, mąstė Nu Nu.
Lėtai besiskleidžiantis pumpuras.
Kai jis pravirkdavo, ji nešiodavo jį po namus ir kiemą; judėjimas
jį ramino. Visą laiką ji jam smulkiai pasakodavo apie viską, ką jie
mato. Apie švytinčią geltoną kinrožę ir prinokusius pomidorus.
Putlius vabzdžius. Paukščius giesmininkus.
Ko Gdži kaipmat nurimdavo ir įdėmiai klausydavosi motinos
žodžių.
 Pamačiusi ir apsakiusi viską du kartus, ji sugalvodavo savų
istorijų. Kalbėdavo be paliovos, vildamasi žodžių srautu ir
melodija, kuri lydės jį visą gyvenimą, – apsiausti sūnelį,
pradžiuginti ir prireikus apsaugoti.
Žindydama ji dažnai sėdėdavo verandoje su puodeliu arbatos,
leisdama Ko Gdži čiulpti, kol užmigs, laikydama jį ant rankų ar
kelių ir žiūrėdama, kaip jis snūduriuoja. Mėgaudamasi kiekviena
šypsena, kurią sapnai sužadindavo jo lūpose. Kiekvienu atodūsiu.
Kiekvienu įkvėpimu.
Maung Seinas grįžęs prisidėdavo prie jos, bet po valandėlės
imdavo nekantrauti. Jis nesuprato, kaip žmona taip ilgai gali
spoksoti į miegančią būtybę užmerktomis akimis.
– Tau niekada nenusibosta?
– Ne.
– Kodėl?
Ji gūžtelėjo pečiais.
– Ką tu matai, žiūrėdama į jį?
Nu Nu susimąstė.
– Viską.
– Ką viską?
– Gyvenimo mįslę. Ir įminimą.
Jis sutrikdavo.
Ji spėliojo, kaip sūnus ją paveikė. Jam gimus net jos oda
nebekėlė rūpesčių.
Ji nuolat nepatikliai apžiūrinėdavo savo dilbius. Kojas. Kaklą.
Savo liemenį. Niekur nė menkiausio raudono bėrimo pėdsako.
Nu Nu pasijuto tokia stipri ir pasitikinti savim, kad į blogus
ženklus nebekreipė dėmesio. Neteikė reikšmės pastipusiai katei,
kurią, eidama į turgų, rado tysančią ant kelio su puta ant
snukučio. Maung Seinas, droždamas sūnui medinę žuvį,
susižeidė, bet ji numojo ranka, tiesiog nelaimingas atsitikimas.
Nenusiminė ji ir tada, kai per jos gimtadienį kaimyno kiaulė
atsivedė šešis paršelius, vieną dvigalvį. Trumpą laiką manė, kad
gyvenimo pavojai ir užgaidos ją aplenks.
Iki to vakaro.
Kartais užtenka kelių sekundžių.
 9 skyrius

J i žinojo nuo pat pirmos akimirkos.

Kaip ir pirmą kartą. Be jokių abejonių. Dalis jo liks joje.
Įsišaknys. Augs. Ši naktis buvo kitokia. Aistra netrukus virto
nerimu. Jai buvo nemalonu jam atsiduoti. Nenorėjo, kad jis ją
liestų. Niekaip.
Maung Seinas, regis, nepastebėjo, o gal manė, kad jo geismas
galop sujaudins ir ją. Švelniai bučiavo jai kaklą. Glamonėjo ją ir
lietė pirštais, bet visa, kas anksčiau ją įaudrindavo, dabar jai kėlė
vis didesnį pasibjaurėjimą.
Lyg būtų jautusi, kad tai, ką jie daro šiąnakt, geruoju nesibaigs.
Ketino paprašyti, kad jis liautųsi, bet nenorėjo jo nuvilti. Negi
svarbu, kad bent kartą malonumas nebus abiem vienodas? Negi
ji negali nusileisti, nes jam malonu?
Vėliau, kai jis įsiskverbė į ją, ji pajuto veriamą skausmą pilve,
skausmą, kuris nuo jo aistringų judesių vis stiprėjo. Vėl ketino
prašyti, kad liautųsi, bet nesiryžo ir leido, kad tai atsitiktų.
Jai.
Paskui jis švokšdamas gulėjo šalia, o Nu Nu rijo ašaras. Dalis
jo. Bet šį kartą ji nenorėjo. Mintis, kad kažkas auga joje, šįkart
kėlė jai pasišlykštėjimą nuo pat pradžių.
Labiausiai ji troško išeiti į lauką ir įkišti pirštą į burną, vemti
tol, kol pašalins iš savęs visus svetimkūnius.
Ji nenorėjo antro vaiko. Ne dabar. Vėliau. Galbūt.
Ko Gdži jai pakako. Ko Gdži ir vyro. Ano nėštumo mėnesių
atšalimas pamažu jau buvo virtęs ankstesniu artimumu. Ji būdavo
laiminga, kai jis grįždavo iš laukų suprakaitavęs. Jai reikėjo jo
artumo. Jo ramybės. Nu Nu neįsivaizdavo, kad galėtų mylėti
naują vaiką taip, kaip anuodu. Jos gyvenime nėra vietos dar
vienam žmogui. Vėliau. Galbūt. O dabar jis atneš tik sielvartą.
Pirmas dienas ji vylėsi apsirikusi. Ko Gdži dar žinda, ir kurį
laiką kūne jokių pokyčių ji nejuto.
Paskui rytą pradėjo bloguoti, pilvą ėmė varstyti diegliai.
Nu Nu maldavo savo kūno išmesti tą mažą niekutį. Užkimšti.
Liautis maitinti ir išplauti su kraujo krešuliu.
Jai niekaip nepavyko, todėl pasitelkė valios jėgą. Kelis kartus
per dieną atsitūpdavo, užsimerkdavo, giliai įkvėpdavo ir
mąstydavo tik apie svetimkūnį įsčiose. Išeik. Šalin. Šalin. Lauk.
Lauk. Lauk.
Kiekvieną rytą ji prašydavo pagalbos dvasios, gyvenančios
figmedyje, aukodama jai papajas ir bananus. Gal ji galinga ir
nutrauks gyvybę, augančią joje.
Nu Nu prisiminė moterų žodžius laukuose. Per pirmą nėštumą
jos patarė nenešioti sunkių daiktų, kad nepakenktų vaikui. Dabar
ji ėmė elgtis beatodairiškai. Su sūnumi ant nugaros imdavosi
sunkiausių darbų laukuose ir namie. Maung Seinas maldavo
žmoną neužmiršti savo padėties. Ko Gdži reikia sveikos motinos.
Ji nieko jam neatsakė tikėdamasi, kad po tokių pastangų galop
sulauks trokštamų padarinių. Apimta įtūžio ir abejonių,
daužydavo pilvą kumščiais, kol rankos pavargdavo. Veltui. Pilvas
pūtėsi, ir ji stengėsi nekreipti į nėštumą dėmesio. Lyg nuo tokio
abejingumo vaikas nustotų augti ir dingtų iš jos gyvenimo.
Vieną vakarą juodu su Maung Seinu tylėdami sėdėjo prie
ugnies. Ko Gdži miegojo. Vyras ilgai žiūrėjo į žmoną. Dabar jos
padidėjusio pilvo negalėjai nepastebėti.
– Tu nelaiminga? – beveik atsainiai paklausė jis, skardiniu
šaukštu grandydamas iš dubens ryžius.
Nu Nu stebeilijo į liepsnas. Jautėsi paralyžiuota. Trūko oro.
Ėmė tankiai alsuoti. Širdis daužėsi. Vėl grįžo baimė. Pastarųjų
mėnesių lengvybė virto miglotu prisiminimu. Kodėl kūnas jos
nepaiso? Kodėl jis nepašalino to daikto prieš daug savaičių?
Ji sukaupė visą drąsą.
– Taip, nelaiminga.
Jis linktelėjo, lyg būtų tikėjęsis tokio atsakymo.
– Kodėl?
Valandėlę ji svarstė, gal paklausti, ar jis nesijaučia taip pat. Gal
ir jo širdyje nebelikę daugiau vietos? Galbūt kartu jie rastų
sprendimą. Kaime daug jaunų moterų, kurios negali pastoti ir su
džiaugsmu paimtų vaiką.
– Aš nenoriu antro vaiko.
– Kodėl? – pakartojo jis, nežiūrėdamas į ją.
– Per anksti. – Vėliau. Galbūt.
– Bijai gimdyti?
Ji papurtė galvą:
– Ne.
– Tai tada ko bijai?
Jeigu ji žinotų atsakymą.
– Kaip galiu tau padėti?
– Būti laimingai?
Jis linktelėjo, ir Nu Nu iš akių pamatė, kad jis kalba
nuoširdžiai. Jeigu būtų taip paprasta.
– O tu? – neryžtingai paklausė.
Jo juokas laužo šviesoje.
– Aš laimingas. Tiesą sakant, labai. Kas gali būti nuostabiau.
Man nieko, – pridūrė patylėjęs.
– Nebijai?
– Ne. Ko? – jis įdėmiai žiūrėjo į ją. – O turėčiau?
Ji sučiaupė lūpas ir skubiai papurtė galvą.
– Kažin, ar nereikėtų pagalvoti apie... – Nu Nu nebaigė sakinio.
– Pagalvoti apie ką?
– Kaime yra moterų... – ji pamatė džiaugsmą jo akyse.
Jis nesupras, ko ji nori.
 – Kas tau kelia nerimą? – susirūpinęs paklausė jis.
Ji gūžtelėjo pečiais. Bejėgiškai. Kaip ji gali paaiškinti tai, ko
pati nesupranta?
Maung Seinas prislinko prie žmonos ir apkabino ją per pečius.
– Aš myliu tave, – švelniai sušnibždėjo jai į ausį.
Trys žodžiai, kurie paprastai visada pasiekdavo tikslą.
– Aš myliu tave, – tyliai pakartojo ji.
Per kaulus nuėjo šiurpulys.
– Nesirūpink. Antrą vaiką gimdyti visada lengviau. Aš klausiau
pribuvėjos.
Nu Nu linktelėjo. Po akimirkos pajuto tokį smarkų spyrį, kad
krūptelėjo.
Tai buvo ne drovus spurdėjimas kaip nešiojant Ko Gdži;
kumščiavo ir daužė nuožmiai.
Maung Seinas uždegė žvakę, užvarvino vaško ant skardinės ir
atsigulė greta žindančios žmonos. Klausėsi rajaus sūnelio
gurguliavimo. Kai pavargęs Ko Gdži užmigo, Nu Nu suvystė jį į du
vystyklus ir paguldė už vyro. Valandėlę juodu be žodžių gulėjo
vienas šalia kito.
– Kaip manai, ar žmogus gali nertis? – staiga paklausė ji.
Jis pažvelgė į Nu Nu mirksinčioje žvakės šviesoje. Suglumęs. Iš
akių ir surauktos kaktos ji suprato, kad jam neaišku.
– Kaip nertis?
– Nertis. Kaip gyvatės. Ar varliagyviai.
Manydamas, kad žmona juokauja, Maung Seinas nusišypsojo.
Įgnybo jai į ranką ir timptelėjo odą.
– Tu ne. Tavo oda gana stangri.
Nu Nu rimtai stebeilijo į jį.
– Kalbu ne apie mūsų kūnus. Kalbu apie mūsų sielas.
– Mūsų sielas? – nustebęs pakartojo jis.
– Noriu žinoti, ar mes galime atplėšti dalį savasties, kai užauga
kas nors kitas jai pakeisti. Kaip gyvatė atsikrato senos išnaros.
Ar gali nerami siela tapti giedra? Liūdna siela – linksma? Vieniša
siela – drauginga? Ne vieną vakarą ar savaitę. Amžinybę.
Maung Seinas sukryžiavo rankas po smakru ir įsistebeilijo į
lubas. Niekada apie tai nebuvo galvojęs. Mąstė, ką būtų atsakę
vienuoliai. Galbūt, kad tikroji žmogaus esmė slypi sieloje; kad ši
esmė nėra nekintama. Kad visi žmonės yra laisvi ir kad niekas,
išskyrus mus pačius, negali mums pakenkti, mūsų išgelbėti ar
atmainyti. Jis nė kiek neabejojo. O jei mes turime galią pakeisti
save, jei mūsų sielos esmė kintanti, vadinasi, nerami siela gali
tapti giedra.
– O gal mes visada būsime tas, kas esame? – išgirdo jos
klausimą.
– Ne, – tvirtai atsakė jis, – nebūsime.
Ji padėjo galvą jam ant krūtinės ir liūdnai žiūrėjo į sūnų,
miegantį šalia tėvo. Karštai vylėsi, kad vyras teisus.
 10 skyrius

T har Tharas norėjo gyventi. Nekreipė dėmesio į motinos

pastangas jo atsikratyti. Atkakliai įsišaknijo joje ir augo.
Nepaisydamas jos kėslų ir niuksų.
Kentęs trisdešimt devynias savaites ir penkias dienas, Thar
Tharas nebegalėjo laukti: jis nekantravo išvysti pasaulį.
Gimdymas netruko nė valandos ir buvo nesunkus. Vaisiaus
dangalai plyšo prieš aušrą; saulė dar nebuvo pakilusi virš kalnų,
o vandenys išplukdė jį ant kelių šlapių skudurų mažoje trobelėje.
Nu Nu nė stangintis veik nereikėjo.
Ji greitai suvokė, kad Thar Tharas nesikliaus kitų pagalba. Jis
buvo sunkesnis ir didesnis už brolį. Pirmieji riksmai buvo tokie
šaižūs, kad net ūkininkai, gyvenantys kitapus slėnio, po daugelio
metų saikstėsi juos aiškiai girdėję.
Stiprus ir sveikas berniukas, išgirdo ji pribuvėjos žodžius. Ir
gražus kaip motina. Kažkas padėjo naujagimį jai ant pilvo. Nu Nu
pakėlė galvą. Neįžiūrėjo jokio panašumo. Matė tik kruviną
smailiagalvį padarą, staugiantį iš įtūžio. Iš visų jėgų. Spigiai ir
šaižiai. Ko Gdži niekada taip neklykė. Nė kartelio.
Raminami moterų balsai aplink ją. Maung Seinas šluosto
prakaitą jai nuo veido drėgnu skudurėliu. Moterys paėmė jos
sūnų, išmaudė, stengėsi nuraminti supdamos ir glostydamos.
Veltui.
Turbūt alkanas, reikia žindyti, pasakė pribuvėja.
Nu Nu nenorėjo. Buvo pernelyg pavargusi. Vėliau.
Pribuvėja nenusileido ir pridėjo naujagimį jai prie krūties.
 Skaudėjo iš pat pradžių. Jis ne gėrė, o godžiai rijo. Čiulpė
įnirtingai, nepasotinamai, lyg tikėdamasis išsiurbti motiną iki
dugno, ir visą laiką žiūrėjo į ją sugniaužęs kumštelius.
– Neįprastas vaikas, – vienu balsu paskelbė pribuvėjos,
sveikindamos Nu Nu.
Galinti didžiuotis. Dabar ji – dviejų sveikų sūnelių motina. Tai
pasisekė! Kad taip visos kaimo moterys būtų tokios laimingos!
Nu Nu nieko nenorėjo girdėti. Ji nenorėjo būti dėkinga.
Tenorėjo likti viena.
Naktį ją pažadino naujagimio bliovimas. Maung Seinas jau
buvo atsikėlęs, uždegęs žvakę klūpojo prie sūnaus neramiai
žiūrėdamas į jį. Thar Tharo kūnelis buvo sustingęs kaip maitos,
burna pražiota, akys plačiai atmerktos, lūpos virpėjo. Jis rėkė
taip, kad visas kūnelis drebėjo, vienas klyksmas buvo klaikesnis
už kitą. Kokie skausmai jį varsto, kad taip siaubingai rėkia?
– Gal košmaras? – tarė vyras, bejėgiškai žiūrėdamas į ją.
Nu Nu ėmė svarstyti, ką galėtų sapnuoti naujagimis.
– O gal alkanas?
Ji prislinko prie sūnaus ir bandė prisitraukti jį prie krūties, bet
šis nusisuko dar garsiau spiegdamas.
Vyras pakasė jam galvytę ir pilvuką, bet iš to nebuvo jokios
naudos.
– Kaip manai, jam ką nors skauda?
Nu Nu suglumusi gūžtelėjo pečiais. Jai atrodė, kad jis klykia ne
iš skausmo, o veikiau tūžmingai, beviltiškai ją smerkdamas.
– Gal jis nenori būti su mumis? – sumurmėjo neva sau.
– O kur dar jis norėtų būti? – atkirto vyras.
– Nežinau. Ko Gdži niekada taip nerėkė.
Maung Seinas papurtė galvą, nušluostė mažus prakaito lašelius
Thar Tharui nuo kaktytės, paėmė jį ant rankų ir ėmė nešioti po
trobą. Dainavo. Švilpavo. Sūpavo, suko ratu.
Kad ir ką jie darė, sūnaus nuraminti negalėjo. Jis nutildavo tik
išsekęs. Mažas kūnelis dar kelis kartus sutrūkčiodavo, paskui
akys užsimerkdavo. Net miegodamas jis dar kelis kartus
sukūkčiodavo.
Kitą dieną jį apžiūrėjo pribuvėja, bet jokios priežasties
skundams nerado ir patarė būti kantriems. Kiekvienas vaikas
kitoks. Vieni verkia dažniau, kiti rečiau. Nereikia pamiršti ilgos
naujagimio kelionės į čia. Pirmagimis atrodė jai ramus tik todėl,
kad juodu daug savaičių buvo pakibę tarp gyvybės ir mirties.
Po trijų dienų jai prasidėjo krūtų uždegimas, ji nebegalėjo
maitinti nei Thar Tharo, nei jo brolio. Ko Gdži jau buvo didelis ir
galėjo valgyti ryžių košę su daržovėmis, o Thar Tharą žindė
jauna moteris iš kaimo, pati neseniai pagimdžiusi. Nu Nu būdavo
laiminga kaskart, kai Maung Seinas jį išsinešdavo ir trobelėje
kurį laiką vėl būdavo tylu.
Apie grįžimą Thar Tharas pranešdavo iš toli.
Nu Nu jautė, kaip įsitempia kūnas.
Ji stebėdavosi vyro kantrybe. Nešiodamas, sūpuodamas sūnų ir
jam dainuodamas, beveik visada sugebėdavo nuraminti. Tačiau
ramybė ilgai netrukdavo.
Vaikas klykė be perstojo, todėl pribuvėja jį apžiūrėjo dar kartą.
Spaudydama pilvuką, pajuto dujas. Vikriais judesiais jai pavyko
jas pašalinti: naujagimis ilgai ir garsiai perdė. Ji patikrino
kūdikiui burną, ausis ir nosį; jokių užkrato požymių. Jis galėjo
sutelkti dėmesį į jos pirštą ir sekti jo judesius. Reakcijos
tinkamos, rankos ir kojos, plaštakos ir pėdos tokios, kokios turi
būti. Thar Tharas nuogas gulėjo prieš ją, susidomėjęs žiūrėjo į
nepažįstamą moterį ir nesipriešindamas pakentė apžiūrą.
– Kūnas sveikas, – tarė ji, vystydama naujagimį.
– Tai ko jis taip dažnai verkia?
– Nežinau, – gūžtelėjo pečiais pribuvėja.
Nu Nu prisiminė nemigos valandas: naktimis tik ir svajodavo,
kad gyvybė joje nustotų augti. Ar gali būti, kad jis tai suprato?
Ryžių, papajų ir bananų aukos, tikintis jo mirties? Jos juodos
ašaros? Žūtbūtiniai niuksai į pilvą. Ar jis suprato, kad ji nori
atiduoti jį kitiems? Neįmanoma. Jam vos kelios savaitės. Kokia
nesąmonė.
Tačiau Nu Nu vis tiek kuo atsainiau paklausė pribuvėjos, ar
kūdikiai prisimena.
Moteris žiūrėjo į Nu Nu, lyg klausimas būtų ją nustebinęs.
– Žinoma, – atsakė ji.
– Jūs iš tikrųjų taip manot? Mano tėvai mirė, kai buvau dvejų
metukų, – dvejodama paprieštaravo Nu Nu. – Negalėčiau
pasakyti, nė kaip jie atrodė.
Pribuvėja linktelėjo.
– Tai visai kas kita. Vaizdai išblunka. Garsai ir kvapai išdyla iš
atminties. Bet širdis neužmiršta nieko. Vaiko siela žino viską.
Nu Nu pajuto, kaip per nugarą perbėgo šiurpas.
– Kodėl klausiat? – pasmalsavo pribuvėja.
– Tiesiog smalsu, – daugiau nieko Nu Nu neaiškino.
Bet pribuvėjos žodžiai tebeskambėjo jai ausyse. O jei pribuvėja
teisi? O jei širdies gilumoje naujagimis nujaučia, kad buvo
nelaukiamas? Kaip jį tai gali paveikti? Ar ilgainiui užmirš, kaip ji
pamiršo kasdieniškus dalykus? O gal tas jausmas lydės jį visą
gyvenimą?
Ji paklausė vyro, ar jis tiki, kad mintys gali pakenkti.
– Visa turi padarinius, – atsakė jis.
– Net mintys?
– Visa.
– Net senos mintys?
Jis nesuprato, apie ką ji kalba.
– Negaliu patikėti, – pamąsčiusi tarė ji. – Manau, mintys tiesiog
išnyksta, jei jomis nesivadovaujame. Kaip išsisklaidantys
debesys. Ar vanduo, susigeriantis į žemę.
Maung Seinas nusišypsojo.
– Vandens nebematai, bet dar nereiškia, kad jis išnyko. Jis
teikia gyvybę augalams. Bananams, kuriuos valgome.
Šermukšnio uogoms, kurios mus nuodija. Niekas nedingsta. Net
mintys paveikia.
Kelias savaites ir mėnesius po šio pokalbio niekas nebūtų
pasakęs, kad ji iš paskutiniųjų nesistengė padėti sūnui. Norėjo
būti jam gera motina, kaip Maung Seinas buvo geras tėvas.
Nu Nu Thar Tharui dainuodavo. Kalbėdavosi su juo. Jei Maung
Seinas dirbdavo laukuose, nešiodavo Thar Tharą taip pat kantriai
kaip tėvas. Jis gulėdavo jos glėbyje, bet ramybės nerasdavo.
Kodėl jis verkia, kai paima jį ant rankų? Kodėl jis nesišypso?
Kodėl taip dažnai spardosi ir kumščiuojasi?
Net nuo jo žvilgsnio jai buvo nesmagu. Žvilgsnis buvo
skvarbus. Suraukta kakta. Pernelyg rimtas vaikui. O gal
tamsiose, beveik juodose akyse ji įžvelgia nepatiklumą?
Vaiko siela žino viską. Širdis nepamiršta nieko.
Prie Ko Gdži ji prisirišo iš pirmo žvilgsnio, bet Thar Tharas
tebebuvo jai svetimas.
Maung Seinas maldavo jos liautis lyginti vaikus:
– Lyginimas kelia nepasitenkinimą.
Nu Nu svarstė, ar neramios sielos gimsta, ar tokios tampa
kieno nors paveiktos. Nerado patenkinamo atsakymo, kad ir kaip
ilgai mąstė.
Galbūt šį tą galėtų paaiškinti Thar Tharo apgamas po smakru.
Nu Nu pastebėjo jį antrą dieną kūdikiui gimus, tik nekreipė
dėmesio. Dabar suvokė, ką jis primena: tėvo brolį, girtuoklį,
kiek​vieną uždirbtą kijatą išleisdavusį ryžių vynui. Žmona su
vaikais paliko jį, netrukus jis vieną naktį dingo iš kaimo, ir niekas
jo daugiau nematė. Gal jis mirė ir jo siela įsikūnijo jos sūnuje?
Tokio pat dydžio apgamas toje pačioje vietoje. Gal neatsitiktinai?
Maung Seinas įsiuto, kai ji atsargiai pasidalijo šia mintimi su
juo. Tas jos dėdė, anot pasakojimų, per gyvenimą sukaupė tokią
blogą karmą, kad jų sūnumi tikrai nebūtų galėjęs atgimti. Galbūt
luošiu. Ar neregiu. Ar kito girtuoklio sūnumi. Bet ne tėvų, kurie
myli vaikus ir jais rūpinasi kaip jie, sūnumi. Negi ji iš tikrųjų
mano, kad gimti jų šeimoje – bausmė?
 Yra tiesos.
Ir vis dėlto.
Kaip motina dalija meilę?
Jei šioji būtų karolių, lapų ar smiltelių pavidalo, ji galėtų juos
suskaičiuoti ir paskirstyti po lygiai.
Jei norėtų.
Jei būtų didelio, šilto, minkšto ryžių pyrago pavidalo, ji galėtų jį
supjaustyti vienodais gabaliukais.
Arba jei meilė būtų tirštų kvapių ištraukų pavidalo, ji galėtų po
lašą įvarvinti į stiklines ir pasiūlyti abiem vaikams.
Bet meilė nepažįsta teisingumo. Meilė laikosi savų dėsnių. Net
motinos meilė.
 11 skyrius

T har Tharas sudarė sunkumų visiems. Tėvui. Motinai. Ir sau.

Jis taip ir liko niūrus ir neramus mažylis, įtariai stebintis
aplinką. Tik Maung Seinas kartais galėdavo jį prajuokinti
žaidindamas.
Jis buvo nekantrus, viskas, jo nuomone, vykdavo per lėtai.
Vaikas norėjo sėdėti, nors kūnas dar buvo netvirtas, ir pargriuvęs
jis įtūždavo. Jis norėjo šliaužioti, nors raumenys dar buvo per
silpni, ir bliaudavo, nes jėgos greitai išsekdavo.
Jam buvo sunku nurimti, jis krūpčiodavo miegodamas, lyg būtų
kankinamas skausmų, ir naktį dažnai pabusdavo.
Mažutė siela. Milžiniška baimė. Greta jo gulėdavo Nu Nu.
Sunkia širdimi. Ir nešvaria sąžine.
Išmokęs ropoti, galų pagalėj jis nepakęsdavo būti nešiojamas.
Motinai atrodė, kad jis šliaužioja turėdamas vienintelį tikslą:
pasprukti. Nuo jos. Jei ji pasiguldydavo jį šalia, po valandėlės jis
atsidurdavo trobelės kampe, dažniausiai netoli durų, ir atgal
nesidairydavo. Nu Nu šauksmams buvo kurčias. Ji turėdavo
skubėti įkandin, čiupti vaiką į glėbį ir tempti atgal įtūžusį,
spurdantį. Vos spėdavo jį paleisti, jis vėl pradėdavo mūšį su ja.
Priešingai nei brolis. Ko Gdži buvo laimingiausias šalia tėvų.
Jam mieliau patikdavo būti nešamam negu eiti, o aplinką tirdavo
lėtai ir atsargiai, niekada nenuklysdavo toliau kaip keletą metrų,
o vos perspėtas kaipmat grįždavo. Kai Nu Nu atsitūpdavo šalia ir
parisdavo per grindis apelsiną, jis nukrypuodavo įkandin,
svirduliuodamas ir spiegdamas iš džiaugsmo. Pasivijęs vaisių,
čiupdavo jį abiem rankomis ir išdidžiai nešdavo parodyti motinai.
Motina su sūnumi dažnai lakstydavo po trobelę. Arba ji
slėpdavosi už medinio statramsčio. Kaip jis džiaugdavosi ją
radęs!
Thar Tharo jųdviejų žaidimai nedomino.
Kartą – Nu Nu tuo metu žaidė su Ko Gdži – Thar Tharas per
visą trobelę nušliaužė prie ugnies. Atsitūpė priešais ir
susižavėjęs spoksojo į mirgančias liepsnas ir švytinčias žarijas.
Klausėsi, kaip spragsi. Smalsiai pasilenkė į priekį ir ištiesė ranką
prie žarijos sulig kiaušiniu. Nu Nu iš siaubo susverdėjo. Thar
Tharas sugniaužė žariją.
Degančios mėsos smarvė.
Jis riktelėjo, išmetė žariją, nustebęs pažvelgė į pirščiukus, į
žėrintį priešais daiktą, paskui vėl į ranką, dabar skaisčiai
raudoną. Užuot pravirkęs iš skausmo, apsisuko ir pažiūrėjo į
motiną. Pasipiktinęs.
Lyg ji būtų kalta.
Nu Nu puolė prie jo, stvėrė į glėbį ir įkišo nudegintą rankytę į
vandenį, iš visų jėgų papūtė, bandė jį raminti. Jai suspausdavo
širdį, pažvelgus į žaizdą.
Thar Tharas niekaip neišsidavė, kad skauda. Neverkė.
Nedejavo. Baisi žaizda. Tylintis vaikas. Paklaikusi motina.
Jai jis buvo ir liko paslaptis. Vėlesniais metais jai dažnai
keldavo nerimą jo gebėjimas nejausti skausmo ar neišsiduoti, kad
jį jaučia, – Nu Nu nenutuokė, kaip yra iš tikrųjų.
Bet kartu ją tai ir ramindavo.
Ką jinai pagimdė? Tikrai neramią sielą. Juk ne vienintelę
šeimoje. Bet tai, kas būtų galėję suartinti motiną su sūnumi, juos
tik išskyrė.
Nu Nu neturėjo kantrybės, kurios turėjo jos tėvas. Be
kantrybės nerami siela niekada nenurims.
Mes nelinkę atleisti kitiems savo trūkumų.
Vos išmokęs vaikščioti, Thar Tharas leidosi tyrinėti pasaulio.
Nepaisydamas perspėjimų ir draudimų. Iššliauždavo pro tankią
gyvatvorę, kuria buvo apaugęs kiemas, ir bastydavosi po kaimą.
Kai jis antrą kartą įkrito į šulinį (ir tik visiškai atsitiktinai buvo
išgelbėtas) ir Maung Seinas su kaimynais piktai išbarė ją už
neapdairumą, ji paėmė virvę ir pririšo jį per liemenį prie polių po
namu. Supratęs, kad jo pasaulis apribotas penkių metrų
spinduliu, Thar Tharas ėmė tūžmingai piktintis, kaimas tokių
klyksmų dar nebuvo girdėjęs. Ji nekreipė dėmesio, tikėjosi, kad
galop jis savaime nutils.
Pagrasino pririšti jį prie pat stulpo, jei nenurimsiąs. Jis
nenurimo, ir ji įvykdė grasinimą. Neatrišianti, kol nenutilsiąs.
Thar Tharas buvo ne iš tų vaikų, kuriems bausmės daro įspūdį.
Tą vakarą Maung Seinas išgirdo sūnaus verksmą dar
neįžengęs į kaimą. Neatskiriamus įtūžį ir neviltį. Namie rado
netekusį galvos Ko Gdži ir du belaisvius. Vieną pririštą prie polio,
kitą – nepririštą.
Jis dar nebuvo matęs žmonos taip suirzusios.
Paklausė, kas atsitiko. Nu Nu nežinojo, ką atsakyti.
Tą vakarą jos širdžiai buvo sunku kaip niekad. Jautė, kad
pasaulis ỹra ir sėkmė, kiek jos dar likę, pamažu tirpsta. Ko Gdži
pasidarė dar tylesnis. Ji ir Maung Seinas, išvarginti bemiegių
naktų, ėmė ginčytis. Giminaičiai, kurie būtų galėję padėti, gyveno
už dviejų dienų kelio pėsčiomis. Kaimynų rankos buvo pilnos savo
laukų ir savo vaikų.
Netrukus Maung Seinui nušvito protas, ir jis pasiėmė Thar
Tharą į laukus. Nuo tos dienos tėvas ir sūnus kiekvieną rytą
išeidavo iš namų su aušra ir dažnai grįždavo jau sutemus. Thar
Tharas pirmą mylią sukardavo pats. Paskui norėdavo, kad tėvas
jį neštų. Maung Seinas pilnomis sunkių padargų rankomis
pasisodindavo sūnų ant pečių. Vaikiukas įsikabindavo tėvui į
plaukus ir siūbuodavo į žingsnių taktą. Kartais jis uždengdavo
tėvui akis, ir Maung Seinas apsimesdavo, kad nebemato. Jis
imdavo svirduliuoti ar pasukdavo tiesiai prie griovio ar medžio ir
paskutinę akimirką apsisukdavo ant kulno, o sūnus ant pečių
spiegdavo iš džiaugsmo. Dabar į lauką Maung Seinas ateidavo
valanda vėliau. Tą laiką būtų galėjęs dirbti.
Lauke jis pastatė pašiūrę iš bambukų ir palmių lapų saugoti
Thar Tharui nuo saulės ir lietaus ir parodė žemę, kurią sūnelis
pats gali dirbti.
Pirmus kelis mėnesius Thar Tharas lipdė iš molio gyvūnėlius ir
su jais žaisdavo kiauras dienas. Vėliau pamėgo plikomis rankomis
kasti duobes ir urvus, rinkdavo didžiausius akmenis, tempdavo
juos prie krašto, statydavo užtvankas ir pylimus, kurdamas
mažutes drėkinimo sistemas. Aplinka jo visiškai nedomino.
Maung Seinas būtų galėjęs valandų valandas dirbti kitame
lauke – Thar Tharas nebūtų to pastebėjęs. Maung Seinas
susigraudinęs žiūrėdavo į sūnelį, taip įnikusį į darbą. Kaip
stropiai ir be jokių skundų jis atstato griovius ir pylimus,
nuplautus liūties.
Per pietus juodu pritūpdavo pašiūrės paunksnėje, valgydavo
ryžius, gerdavo vandenį ir tylėdami žiūrėdavo į tolimus žalius
kalnus anapus laukų. Negirdėdavo nieko, tik savo alsavimą ir –
lietinguoju metų laiku – čiurlenantį šaltinį. Kartais netoli nuo jų
prieglobsčio nusileisdavo didelis juodas paukštis ilgu aštriu
snapu. Jis stypinėdavo aplinkui, godžiai žiūrėdamas į ryžių
grūdelius, nukritusius prie jų dubenėlių. Thar Tharas
prislinkdavo prie Maung Seino, o šis globodamas apkabindavo
sūnelį. Pavalgę juodu ilsėdavosi. Padėjęs galvą tėvui ant krūtinės,
Thar Tharas kaipmat užmigdavo.
Tokiomis akimirkomis Maung Seinas svarstydavo, kodėl motina
ir sūnus nejaučia vienas kitam prieraišumo. Negi būna žmonių,
kurie negali būti kartu? Kurie myli vienas kitą, bet laimingesni
atskirai. Bet juk ne motina ir vaikas. Tiesiog Nu Nu turėtų būti
kantresnė ir santūresnė.
Kiekvieną vakarą, grįždami namo, abu būdavo tokie pavargę,
kad Maung Seinas turėdavo nešti Thar Tharą visą kelią, kelis
kartus sustodamas pailsėti. Dukart juodu greta užmigo pakelėje
ir parėjo namo tik todėl, kad juodu pažadino praeidami ūkininkai.
 12 skyrius

G albūt viskas būtų buvę kitaip, jei Maung Seinas būtų likęs
namie. Galbūt tėvo artimumas ir meilė ilgainiui būtų suteikę
Thar Tharui ramybės ir saugumo, kurių jam neįkvėpė motina.
Galbūt jo širdis būtų pamiršusi.
Bet užteko dviejų sausringų metų laikų ir nederlingas laukas
virto beverte žeme, nes Maung Seinas buvo netikęs ūkininkas.
Nors jis nėrėsi iš kailio, Nu Nu su vaikais vis dažniau eidavo
miegoti alkani.
– Turiu susirasti kitą darbą, – vieną vakarą pasakė jis vaikams
sumigus.
Juodu sėdėjo prie ugnies.
Pastaraisiais mėnesiais Nu Nu su baime laukė šio sakinio.
Slapta suprasdama, kad tokia tiesa.
– Kokį darbą? – nedrąsiai paklausė.
Visi kaime ūkininkavo.
– Medkirčio.
Vienintelis protingas atsakymas. Tačiau ji nenorėjo jo girdėti.
– Gal kaimynams reikėtų pagalbininko? – pasiūlė dvejodama.
– Reikėtų. Bet kaip jie man sumokės?
– Gal galėtum... – ji nebaigė sakinio, nes jis buvo be teiginio.
Ji žinojo, kad kaime jam darbo nėra.
Juodu ilgą laiką tylėjo.
Nu Nu nenorėjo, kad Maung Seinas išeitų. Nuo tokios minties
net oda šiurpo. Pasiilgdavo vyro per dieną, kai jis išeidavo į
laukus, o ji likdavo kaime su Ko Gdži. Nė vienos nakties nebuvo
praleidę atskirai nuo vestuvių. Jai reikėjo jo, kad užmigtų. Jai
reikėjo jo juoko. Ramaus būdo. Jo tikėjimo, kad esame bejėgiai
prieš likimo užgaidas, bet likimą lemiame patys. Juolab dabar, kai
turi Ko Gdži ir Thar Tharą. Jiems reikia tėvo. Ypač Thar Tharui.
Medkirčiai klajoja po provincijas. Jis keliaus daug savaičių, gal
mėnesių. Kelis kartus jie susitiks? Dukart per metus? Triskart?
Vien tokia mintis buvo nepakeliama. Ji pajuto, kaip tvenkiasi
ašaros. Pajuto, kaip suspaudė širdį.
– Ne, nesutinku, – sušnibždėjo Nu Nu vildamasi, kad jis
nepastebės jos ašarų.
– O ką daryti?
– Galėtume eiti kartu, – jos balse akimirką suskambėjo
džiaugsmo gaidelės.
– Tampyti vaikus po kaimus?
– Kodėl gi ne? – Nesakyk „ne“. Būk geras, nesakyk. Sakyk
„galbūt“.
– Aš niekada ilgai neapsistosiu vienoje vietoje, mieloji. Dirbsiu
miškuose visoje šalyje. Kaip susidorotume?
Ji nežinojo, ką atsakyti, ir jis pridūrė:
– Be to, vienas turi likti čia ir prižiūrėti pomidorus ir pasėlius.
Ir mišką kirsdamas nedaug uždirbsiu.
– Tai kam iškeliauti? – ginčijosi ji.
Lyg jis būtų kaltas.
Nu Nu ilgai ieškojo išeities. Bet kokios. Viskas būtų geriau,
negu vienai čia gyventi su sūnumis.
– Galėtume išsiųsti Ko Gdži ir Thar Tharą į vienuolyną, –
leptelėjo.
– Vienam penkeri, kitam šešeri, per maži...
– Galėtume kelis mėnesius pamėginti, – pertraukė jį, apimta
nevilties. – O jei ne...
– Ne.
Taip. Taip. Taip.
– Gal bent vieną...
 – Nu Nu!
– Kodėl?
– Nes, nes... – jis įsmeigė į ją akis, balsas drebėjo.
Ugnies šviesoje ji pažvelgė į jį.
Maung Seino akys buvo pasruvusios krauju, veidas
persikreipęs.
 13 skyrius

J is deramai su šeima net neatsisveikino. Prieš saulėtekį

atvažiavo baltas sunkvežimis pasiimti jo ir dar vieno vyro iš
kaimo. Maung Seinas nenorėjo žadinti sūnų. Išvakarėse
atsisveikinti jis nepajėgė.
Nu Nu virpančiais keliais palydėjo jį iki šulinio kaimo viduryje,
kur laukė sunkvežimis.
Juodu ištarė vos kelis atsisveikinimo žodžius. Nė vienas nebuvo
nusiteikęs šnekoms. Būk atsargus. Tu irgi. Aš myliu tave. Aš irgi
tave myliu. Greitai grįžk. Pažadu.
Maung Seinas įlipo į apdaužytą mašiną, įspraudė tarp kojų
kuklią savo mantą ir įsistebeilijo į žemę.
Nu Nu žengė prie jo. Iš paskutiniųjų tvardėsi, kad pati neįliptų į
mašiną. Jautė, kaip mąžta jėgos priešintis. Jau stovėjo šalia,
įsitvėrusi užpakalinio borto.
Sunkvežimis lėtai pajudėjo. Nu Nu ėjo šalia, nepaleisdama jo.
Vyras sėdėjo vos už metro. Ji dar galėtų įšokti.
Maung Seinas pakėlė galvą. Vienas beviltiškas, maldaujamas
žvilgsnis.
Tą akimirką Nu Nu aiškiai suprato tai, ką įtarė nuo tos dienos,
kai gimė Thar Tharas: jos laimė nėra beribė.
Ji paleido metalą, žengė dar porą žingsnių ir sustojo. Sunk​‐
vežimį greitai prarijo tamsa.
Rytą ji pasakė vaikams, kad tėvo nebus daug savaičių ir kad ji
nežino, kada jis grįš. Thar Tharas nepatikėjo.
Ar jis grįš vakare, paklausė.
 Ne, po kelių savaičių, pakartojo Nu Nu. Ne anksčiau.
Jis išėjo į kitą kaimą su reikalais?
Ne.
Dirba laukuose?
Ne, atsidususi atsakė ji. Jį išsivežė sunkvežimis. Jis išvyko. Toli.
Thar Tharas ramiai valgė ryžius ir žiūrėjo į motiną, lyg ji
kalbėtų apie kaimyną.
Po pusvalandžio jis dingo. Jo nebuvo nei kieme, nei vištidėje,
kurioje mėgdavo slėptis. Ji valandėlę palaukė vildamasi, kad jis
išbėgo pažaisti. Vidurdienį jis vis dar nepasirodė, ir Nu Nu išėjo
jo ieškoti į kaimą. Nė vienas kaimynų jo nebuvo matęs. Ji kelis
kartus buvo prie naujojo ir senojo, išsekusio, šulinio. Apėjo abu
tvenkinius prie kaimo ir paklausinėjo vienuolių vienuolyne.
Vakare pusė kaimynų prisidėjo prie paieškų, bet Thar Tharo
niekur nebuvo. Kas jam nutiko? Gal iškrito iš medžio žaisdamas
ir guli kur nors sulaužytomis kojomis? Gal įsiropštė į vieną urvų,
nors buvo jam griežtai uždraudusi prie jų eiti, ir neberanda kelio
atgal? O gal jį užpuolė benamis šuo? Pasiutęs šuo vos prieš
mėnesį buvo sukandžiojęs vaiką gretimame kaime.
Jos naktis buvo ilga ir be miego.
Kitą rytą keli ūkininkai rado Thar Tharą lauko, kurį dirbdavo jo
tėvas, pakraštyje. Jis miegojo tėvo pastatytoje pašiūrėje.
Nu Nu vėl paaiškino sūnums, kad Maung Seinas nebedirba
žemės, kad jis kerta medžius, yra labai toli ir kada nors grįš.
Thar Tharas ja vis dar netikėjo. Medžių yra ir čia. Nėra reikalo
važiuoti kitur kirsti medžių. Visą savaitę jis lakstė po kaimą,
kiekvienuose namuose klausinėdamas, ar niekas nematė tėvo, gal
kas nors žino, kur jis. Galop patikėjęs, kad tėvas iš tikrųjų dėl
kažkokios paslaptingos priežasties dingo, jis užsisklendė. Nu Nu
nerimavo, kad sūnus iš pykčio ir pagiežos pasidarys dar
neklusnesnis ir ūmesnis. Priešingai. Thar Tharas nutilo.
Liovėsi ginčytis su broliu.
Nustojo prieštarauti motinai.
 Ilgai miegodavo ir neteko apetito.
Kai Nu Nu ir Ko Gdži valgydavo, jis mieliau traukdavo į vištidę
ir vėliau tenkindavosi likučiais.
Jis nejautė noro bėgti. Priešingai, dažnai tylėdamas sėdėdavo
kieme ir droždavo seną kelmą. Valandų valandas.
Nu Nu susirūpinusi stebėjo jo elgesį, slapta jausdama
palengvėjimą. Ji mėgavosi ramybe, jai duotu atokvėpiu, ir
valandėlėmis, leidžiamomis su Ko Gdži. Vyresnėlio prieraišumas
padėjo jai numaldyti vyro ilgesį. Naktį, pabudusi su sūnumi šalia,
ji net pamanydavo, kad jo kvapas kaip tėvo.
Kartais ji matydavo, kad Thar Tharas stebi juodu akies
kampučiu. Graužiama sąžinės, ji paklausdavo, ar jis nori drauge
pavalgyti, pasėdėti prie ugnies ar pažaisti kieme. Trise būtų
smagiau. Jis tik papurtydavo galvą ir pažvelgdavo į ją taip, kad ji
pasijusdavo nesmagiai ir nusukdavo akis.
Vaiko siela jaučia viską.
Bastydamasis po kaimą su kitais vaikais, jis vis atkakliau
ieškodavo bėdos.
Jis lipdavo į aukščiausius medžius, šokinėdavo nuo šakos ant
šakos arba taip įnirtingai supdavosi viršūnėje, kad vaikai
apačioje klykdavo iš baimės. Jis vienintelis nebijojo šaltų drėgnų
urvų tamsos; jis vienintelis drįsdavo šokti nuo tilto į upę
versdamasis per galvą. Vyresni berniukai jo bijojo, nes jis
nesileido stumdomas ir niekada nevengdavo peštynių.
Išlaikė visus drąsos išbandymus.
Namie pamažu jis ėmė jai padėti. Metais jaunesnis už brolį
Thar Tharas buvo didesnis ir stipresnis. Jis paveldėjo ne tik
banguotus tėvo plaukus ir šviesią odą, bet ir tvirtą sudėjimą.
Vieną dieną, pamanė Nu Nu, jis bus puikus ir gražus vaikinas.
Kai ji jo ko nors paprašydavo, jis padėdavo nesiskųsdamas.
Nešdavo iš kiemo į trobą malkas, rinkdavo miškuose prakurus.
Supratęs, kokie žagarai tinkamiausi ugniai užkurti, kaip juos
laužyti ir rišti į ryšuliukus, į mišką jis mieliau eidavo be jos,
išbūdavo ten ilgai ir grįždavo su glėbiais sausų šakų. Turgaus
dienomis mažas, bet sunkias pintines su pomidorais ir imbierais
nešdavo į turgų, o Ko Gdži tebesikabino motinai į ranką. Thar
Tharas dirbdamas kalbėdavo mažai. Jei motina ko nors
paklausdavo, atsakydavo paprastai ir glaustai.

Kai po šešių mėnesių Maung Seinas pirmą kartą dviem savaitėms

grįžo namo, pirmas jį pamatė Thar Tharas. Kraudamas malkas
po priebučiu, jis išgirdo girgžtelint priekinius vartelius. Kelias
sekundes Thar Tharas buvo suakmenėjęs. Maung Seinas plačiai
išskėtė stiprias rankas, sūnus atsargiai padėjo trinką ant žemės,
nenuleisdamas nuo tėvo akių. Lyg netikėtų savo akimis. Lyg
bijotų, kad sumirksės – ir tėvas dings taip staiga, kaip atsirado.
Žengė žingsnį prie jo, valandėlę delsė, paskui apsisuko, nubėgo
už trobos ir pasislėpė. Neatsiliepė šaukiamas ir maldaujamas,
išlindo iš slėptuvės tik vakare. Kitą dieną visiškai nekreipė į tėvą
dėmesio. Antrą dieną pažvelgė į jį, bet neištarė nė žodžio. Trečią
dieną paklausė: kiek laiko pabūsi?
Išklausęs atsakymą, vėl nugrimzdo į tylą.
Ir kitomis dienomis Thar Tharas vengė tėvo bandymų suartėti.
Eidavo su juo į laukus ir vikriai nudirbdavo visus Maung Seino
jam skirtus darbus. Ravėdavo, ardavo, sėdavo. Netardamas nė
žodžio.
Per visą laiką jie pasikeitė vos keliais sakiniais.
Paskutinį vakarą Maung Seinas ilgai ieškojo sūnaus, kol rado
vištidėje. Šis atsisakė išlįsti net po ilgų maldavimų, ir galop
Maung Seinui pavyko įsisprausti vidun pro mažas dureles, nors
angoj vos neįstrigo. Thar Tharas gulėjo kampe ant šiaudų. Aplink
kudakavo vištos, sutrikdytos nepažįstamo lankytojo. Ore skraidė
rudos plunksnelės. Buvo karšta, tvanku ir dvokė mėšlu. Maung
Seinas stebėjosi, kaip sūnus gali čia būti. Atsigulė šalia jo ir
laukė.
 – Kodėl slepiesi? – paklausė patylėjęs.
– Aš nesislepiu.
– Tai ką čia veiki?
– Lankau drauges.
– Vištas? – nustebęs paklausė Maung Seinas.
– Taip. Aš joms patinku.
Jis ištiesė ranką. Vienas paukščių iškart ant jos nutūpė ir
kaptelėjo snapu. Ne godžiai ieškodamas maisto, o švelniai
gnybtelėdamas. Thar Tharo veide nušvito reta šypsena.
– Matai?
Maung Seinas linktelėjo.
– Mama sako, kad čia praleidi daug laiko.
– Taip. Kartais čia net miegu.
– Kodėl?
– Nes čia gražu. Nes jos mano draugės. Nes joms manęs reikia
ir kartais jos prašo mane pasilikti.
– Tu su jomis kalbi?
– Taip. Žinau visų vardus.
– Jos turi vardus? – nustebo Maung Seinas.
– Aš joms daviau. Ta Koko, – parodė į liesą rudą paukštį. – Jos
kiaušiniai skaniausi. Ta Mo, ji įžūliausia, o virš jos Mimi. Ji skiria
man daug dėmesio.
– Ir ką joms pasakoji?
– Viską.
– Ar jos tavęs klausosi?
– Žinoma.
Sūnus keistai čirptelėjo, ir vištos iškart nutilo. Iš tolimiausio
kampo į priekį žengė Mimi. Thar Tharas ištiesė ranką, ji švelniai
jam kaptelėjo.
Maung Seinas norėjo pamėgdžioti sūnų, bet vos krustelėjo
ranką, paukščiai puolė slėptis. Kelių sūnaus žodžių pakako joms
nuraminti.
– Mama joms irgi nepatinka, – antra šypsena. Dar keistesnė.
 Maung Seinas nudžiugo, kad paukščiai atrišo sūnui liežuvį, ir
vylėsi, kad šis nebeužsičiaups, nors nelabai nutuokė, apie ką su
juo kalbėti. Jis tiesiog norėjo kalbėti. Išgirsti Thar Tharo balsą
prieš išvykdamas. Ilgai laukė, kol sūnus paaiškins, bet vištidėje
vėl įsiviešpatavo tyla.
– Rytoj aš vėl išvažiuoju, – galop ištarė Maung Seinas.
Sūnus bukai spoksojo į lubas.
– Rytoj prieš saulėtekį. Tu dar miegosi.
– Aš noriu važiuoti su tavim, – staiga pasakė Thar Tharas.
Priėjo antra višta ir kaptelėjo jam į basą koją. Dabar atėjo
Maung Seino eilė tylėti. Jis svarstė, ar negalėtų kartu pasiimti
sūnaus, bet medkirčių stovykloje vaikams ne vieta.
– Negali.
– Kodėl?
– Nes aš nuolat keliauju ir turiu visą laiką dirbti.
– Galėčiau tau padėti.
Maung Seinas nusišypsojo.
– Būtų malonu. Bet kirsti medžius nelengva ir šiek tiek
pavojinga.
– Aš nebijau.
– Žinau. Kai paaugsi, galėsi važiuoti su manim. Pažadu.
Thar Tharas nieko neatsakė. Maung Seinas tylomis stebėjo jį ir
kuo ilgiau žiūrėjo, tuo labiau liūdo. Žvakės šviesoje sūnaus
veidelis nebeatrodė vaikiškas. Lūpos plonos kaip pelės uodega.
Jis kietai jas sučiaupęs, taip dažnai darydavo. Akys pavargusios.
Ar jam vaidenasi, ar jų kampučiuose be laiko susimetusios
raukšlelės? Maung Seinas matė ne vaiko po ilgos dienos
nuovargį, o išsekusį liūdną ir vienišą suaugusįjį.
– Be to, mamai reikia tavo pagalbos, kai manęs nėra.
– Jai manęs nereikia.
– Reikia, reikia, – nesutiko Maung Seinas. – Tu klysti. Ji man
pasakojo, koks tu darbštus ir kaip jai padedi. Labai gerai.
– Mama turi Ko Gdži. Jai. Manęs. Nereikia.
 Maung Seinas dukart gurktelėjo. Norėjo ką nors atsakyti, bet
niekas neatėjo į galvą. Didžiausią nerimą Maung Seinui kėlė
sūnaus tonas. Rimtas ir šaltas.
Jeigu tai būtų buvęs tik skundas.
 14 skyrius

J i norėjo padaryti jam staigmeną. Malonumą jam ir vaikams.

Tik tiek. Sūnums, kuriems visada taip sunku žiūrėti, kai tėvas
išvažiuoja. Ypač Thar Tharui, kurio karščiausias noras buvo
iškeliauti su tėvu. Dabar jam pasitaikys proga pamatyti, koks
sunkus ir pavojingas Maung Seino darbas.
Reikėjo nukirsti vieną paskutinių kaimo medžių. Jis stovėjo
pagrindinėje kryžkelėje. Kinivarpos suėdė kamieną. Jis buvo
senas, supuvęs ir grėsė per kitą audrą užgriūti artimiausius
namus. Prieš kertant reikėjo apgenėti viršūnę. Antraip medis
būtų užvirtęs ant trobelių gatvės gale.
Maung Seinas buvo labiausiai patyręs kaimo medkirtys. Jis
džiugiai pasisiūlė.
Vyrai stebėjosi, kaip vikriai jis įlipo į medį su pjūklu ant peties.
Užsliuogė į pačią viršūnę. Gatvė buvo uždaryta, Maung Seinas
pradėjo pjauti, ir paskui niekas negalėjo tikrai pasakyti, kas
atsitiko. Ant žemės šlamštelėjo pirma šaka. Antra. Žmonės iškart
išgirdo girgždesį ir šnaresį, iš pradžių tylų, paskui vis garsesnį.
Visi pakėlė akis, daugelis sulaikė kvapą, keliems išsprūdo
trumpas šaižus riksmas. Dusliai dunkstelėjo atsitrenkiant. Nė
vienas girdėjusių niekada nepamirš.
Dauguma kaimiečių buvo įsitikinę, kad medyje gyvenanti dvasia
iš keršto numetė Maung Seiną nuo viršūnės. Kiti manė, kad jis
atsistojo ant supuvusios šakos. Keletas tvirtino matę, kaip jis
pernelyg pasilenkė į priekį, paskutinį kartą spirdamas į šaką,
nenorinčią kristi. Buvo ir tokių, kurie sakė, kad jis aplaidžiai
nesisaugojo ir neteko pusiausvyros. O gal valandėlę prarado
budrumą.
Visi sutiko, kad nieko nepadarysi. Tragiškas atsitikimas. Likimo
vingis. Visi gauna tokią karmą, kokios nusipelnė.
Nu Nu žinojo geriau.
Kalta buvo ji. Ji atitraukė jo dėmesį. Ji pamatė jį iš tolo, sėdintį
galingo medžio viršūnėje. Trisdešimt, gal keturiasdešimt metrų
virš žemės. Jau buvo nukirtęs dvi dideles šakas. Juoda dėmė tarp
žalių lapų.
Ji rodė į jį sūnums pirštu, kol ir šie jį įžiūrėjo. Pakėlė į tėvą
išdidumu spindinčias akis, trokšdami iškart bėgti prie jo.
Priėję prie užtvaros, visi trys pažvelgė aukštyn, aiškiai pamatė
jį tarp šakų ir vienu balsu sušuko vardą. Jis nebuvo pastebėjęs,
kad jie artinasi, ir suglumęs pažvelgė žemyn.
Jie jam pamojavo.
Jis jiems irgi.
Vaikai šokinėjo, mojavo ir plojo iš džiaugsmo.
Jis pasilenkė į priekį, kad geriau juos įžiūrėtų. Vėl pamojavo.
Abiem rankomis.
Medžio viršūnė sugirgždėjo ir sušnarėjo.
 15 skyrius

T ai truko dvejus metus. Paskui Nu Nu nebūtų pasakiusi, kaip

ištvėrė. Dvejus metus kiekvieną dieną ji būgštavo, kad išeis iš
proto. Ir kasdien klausdavo savęs, kodėl tokia nelaimė ištiko
būtent ją. Kuo ji pelnė jaunos našlės likimą? Kodėl šykšti kaimo
seniūno žmona tebeturi vyrą? Kaip ir godi vaidinga ryžių
prekiautojo žmona? Kodėl ji liko viena su dviem vaikais? Kodėl
gyvenimas toks neteisingas?
Daug savaičių ji neišėjo iš trobelės ir beveik nesikėlė iš lovos.
Neskalbė. Nevirė valgio sūnums. Net išmaldos vienuoliams
neberuošė. Naktį būdraudavo, o dieną miegodavo. Kartais jai
atrodydavo, kad tai sapnas, ir ji eidavo ieškoti vyro. Paėmusi už
rankos Ko Gdži, bastydavosi po kaimą tuščiomis akimis, nešvariu
lungiu ir sutaršytais plaukais. Klajonės visada baigdavosi prie
kinivarpų suėsto kelmo kryžkelėje. Ji atsitūpdavo dulkėse ir
prisimindavo.
Matydavo, kaip jis mojuoja.
Abiem rankom.
Galop ateidavo Thar Tharas, paimdavo jai už rankos ir
tylėdamas parvesdavo juos abu namo.
Broliai tėvo mirtį pakėlė skirtingai. Ko Gdži įsitvėręs laikėsi
motinos. Kartu miegodavo. Dieną neišleisdavo jos iš akių.
Maldaudavo keltis, jei ji gulėdavo. Maldaudavo ką nors pasakyti,
jei ji daug dienų tylėdavo. Sekdavo kiekvieną jos žingsnį nuo tos
akimirkos, kai ji išeidavo iš namų. Lyg netekęs tėvo dabar bijotų
prarasti ir motiną. Tačiau dažniausiai tiesiog tupėdavo šalia jos ir
laukdavo.
Ir laukdavo.
Thar Tharas, priešingai, vejamas vidinio nerimo, plušo nuo
aušros ligi sutemos.
Jis semdavo iš šulinio vandenį, rūpindavosi, kad motina su
broliu atsigertų ir bent kartą per dieną pavalgytų. Jis prižiūrėjo
vištas. Dažnai įsiręžęs tempdavo prie upės sunkų kubilą su žlugtu
ir brisdavo į vandenį velėti greta moterų. Paskui vilkdavo namo
šlapius drabužius, dar sunkesnius, ir kabindavo priebutyje džiūti.
Eidavo į turgų pirkti ryžių, o kai paskutinis kijatas buvo išleistas,
pro gyvatvorę šmurkštelėjo pas kaimynus paprašyti pagalbos. Jis
augino pomidorus, nuėmė derlių, sodino už namo kitas daržoves.
Kasdien virdavo valgyti. Jo troškiniai buvo skanūs. Skanesni už
jos.
Nu Nu nesuprato, iš kur aštuonmetis sūnus semiasi jėgų.
Kartais svarstydavo, ar tik po Maung Seino mirties tėvo stiprybė,
atida ir meilė nebus atitekusi Thar Tharui.
Vieną popietę, praėjus daugiau kaip dvejiems metams po
Maung Seino mirties, ji nusikamavusi gulėjo ant antklodės ir
žiūrėjo, kaip rūpestingai jis skuta daržoves ir kursto ugnį.
Netyčia nerangiai krustelėjo ir numetė katiliuką. Šis barkštelėjo
į liepsnas. Thar Tharą paslėpė baltų garų debesis. Ugnis, garsiai
sušnypštusi, užgeso. Jis pažvelgė į netvarką, atsidūsėjo ir ėmė
skirstyti malkas į sausas ir šlapias. Išėjo į kiemą atsinešti
skiedrų, žagarų, ramiai užkūrė ugnį dar kartą ir užkaitė vandenį
ryžiams. Didžioji statinė prie namo buvo tuščia, jis turėjo eiti prie
kaimo šulinio.
Nu Nu stebėjosi jo ramybe. Jeigu jai pačiai taip būtų nutikę, ji,
be abejo, būtų nusiminusi, kad buvo tokia nerangi. Būtų suirzusi.
Prislėgta vėl būtų atsigulusi ant demblio. Kas atsitiko Thar
Tharui? Kur dingo ūmus, karštas berniukas, visą laiką tūnantis
vištidėje?
Kaip tėvo mirtis paveikė vaiko sielą? Ko tėvas išmokė sūnų?
 Ji galvojo apie Maung Seiną. Vyras miręs. Ji nieko negali
pakeisti. Bet ar netektis virs neviltimi, ar palauš ją, priklauso tik
nuo jos.
Nu Nu atsitiesė ir pabandė atsistoti. Buvo lengviau, negu
tikėjosi. Apsivyniojo švarų lungį ir įmetė į ugnį naują pliauską.
Žiūrėjo, kaip ji ima rūkti ir galop užsiliepsnoja. Nu Nu atsitūpė
šalia ir neryžtingai paėmė peiliuką, perbraukė per ašmenis.
Matyt, kažkas pagalando. Ji paėmė pjaustymo lentą ir nelygiai
surantė svogūnų laiškus ir pomidorus, cukinijas ir morkas, nulupo
ir kubeliais supjaustė imbierus. Su kiekvienu judesiu buvo vis
lengviau, pasijuto geriau. Aštrus šviežių imbierų kvapas pakuteno
nosį. Kada paskutinį kartą jį buvo užuodusi?
Šalimais jos sėdėjo Ko Gdži. Žiūrėjo į ją netekęs žado.
Staiga tarpduryje pasirodė Thar Tharas su kibiru vandens.
– Ką darai? – nustebęs paklausė.
– Padedu tau, – atsakė ji.
Jis šypsena jai padėkojo.
Jie užkaitė virti ryžius su daržovėmis ir visi trys išėjo į kiemą
plauti skardinių lėkščių ir atnešti vandens arbatai.
Ji tik dabar pastebėjo, kad viename trobelės kampe įgriuvęs
stogas. Lentos po juo nuo lietaus supuvusios. Ši trobos pusė kito
lietingojo metų laiko neatlaikys. Nu Nu apžvelgė kiemą. Švariai
nušluotas. Lysvėse tarpsta pomidorai. Prie jų Thar Tharas
pasėjęs morkų ir baklažanų, daržas stropiai nuravėtas. Bananai
linksta nuo vaisių, melionmedžiai ir persėjos irgi. Tačiau
bugenvilija visiškai apklėtė vartus, ir iš skylės gyvatvorėje ji
suprato, pro kur dabar vaikščioja sūnus.
Ir ji paklausė savęs, kodėl negirdėti ir nematyti vištų.
– Kur vištos?
Thar Tharas gurktelėjo ir nuleido akis.
– Vištidėje.
– Tikrai? Tokios tylios?
Jis linktelėjo, nežiūrėdamas į ją.
 Nu Nu priėjo prie vištidės ir įsiklausė. Nieko neišgirdusi
atsitūpė ir įsižiūrėjo pro dureles. Kampe pamatė tris paukščius.
– Kur kitos? – suglumusi paklausė ir atsistojo.
– Nebėra, – sušnibždėjo Thar Tharas ir nusisuko.
– Kaip nebėra? Pabėgo? Šunys sudraskė? – Nu Nu žinojo,
kokios brangios buvo vištos sūnui, ir negalėjo patikėti, kad jis jų
neprižiūrėjo.
Thar Tharas be žodžių papurtė galvą.
Nu Nu dvejodama vedžiojo akimis nuo vieno sūnaus prie kito.
– Jis jas pardavė, – slopiai atsakė Ko Gdži. – Vieną po kitos.
– Pardavė?
Thar Tharas tebetylėdamas spoksojo į žemę. Ji suėmė jam už
smakro ir atsargiai jį pakėlė. Sūnui per skruostus nuriedėjo dvi
ašaros. Apatinė lūpa sudrebėjo. Jis užsimerkė, ašaros pabiro
kaip lietus.
– Kodėl?
Tyla.
– Kodėl?
Vietoj atsakymo mirtina, beveik nepakeliama tyla.
– Nes kaimynai nebenorėjo mums skolinti nei pinigų, nei
ryžių, – sušnibždėjo Ko Gdži.
– Nes kitaip būtume mirę iš bado, – atsakė Thar Tharas,
apsisuko ir kiek kojos neša nudūmė namo.
Nu Nu vis dar bandė suprasti, kas atsitiko. Jai toptelėjo mintis,
tokia liūdna, kad ji iškart užsimanė ją pamiršti.
– Bet kaimynai patys turi vištų, – tarė ji ir pažvelgė į Ko Gdži,
laukdama atsakymo. – Nesuprantu. Gal gali paaiškinti?
Jis linktelėjo.
– Turi. Jiems vištų nereikėjo, jie pasiūlė jam skatikus. – Ko Gdži
patylėjo. – Jis nukirto jas, nupešė, išdarinėjo ir pardavė turguje, –
pridūrė tyliai, labai tyliai.
 16 skyrius

P abudusi prieš aušrą, Nu Nu išgirdo, kad kažkas jau tarškina

puodais. Buvo dar veik tamsu, bet paukščiai jau čirškėjo. Ji
apsivertė ant kito šono. Greta miegojo Ko Gdži. Netrukus išgirdo
prie vartų vienuolius ir nusistebėjo, kodėl jie nesiliovė prašyti
išmaldos ten, iš kur nieko negausi. Nu Nu pamatė Thar Tharą,
skubantį laiptais su dideliu dubeniu ryžių rankose. Jis aukodavo?
Visus šiuos mėnesius? Iš kur jis gaudavo ryžių, juk jiems patiems
vos užtekdavo? Buvo pernelyg išvargusi, kad ilgai galvotų, ir vėl
užmigo.
Kai vėl pabudo, buvo šviesu, paukščiai nebečiulbėjo. Ji
atsistojo. Ko Gdži tebemiegojo. Prie ugnies ji rado ryžių ir drung​‐
no troškinio.
Thar Tharo niekur nebuvo. Sunerimusi ji išbėgo į kiemą ir
pažvelgė į vištidę. Trys vištos stebeilijo į ją, įkišusią galvą pro
dureles.
Staiga kaimyno kieme suskambėjo sūnaus balsas. Nu Nu
prasispraudė pro gyvatvorę ir pamatė jį, sėdintį didžiulio fig​‐
medžio paunksnėje. Šalia jo stūksojo krūva sudžiūvusių bambukų
lapų ir žolių krūva sulig aukštu vyru. Jis pynė demblį.
– Ką čia darai? – nustebusi paklausė ji.
– Padedu U Žo, – tyliai atsakė jis, lyg jam būtų nesmagu.
– Gabesnio pynėjo nesu mačiusi, – tarė kaimyno žmona, išėjusi
iš trobos. – Ir darbštesnio, – pridūrė žvilgtelėjusi į ją, lyg sakytų:
sunku patikėti, turint omeny tokią motiną. – Gali nupinti pusę
stogo greičiau nei per tris dienas.
 Nu Nu žiūrėjo į sūnų. Tik dabar pastebėjo, kaip vikriai kruta jo
pirštai, kaip mitriai jie supina lapus ir žolės kuokštus. Pamatė
naują kaimyno stogą ir beveik baigtą klojinį, atremtą į medį.
– Jūsų namas gražiai atrodo, – tarė ji įtariai ir parodė į Thar
Tharo darbą. – Kam šis?
– Parduosime.
– Parduosite? Kam?
– Tam, kam reikės.
– Už kiek?
– Už du šimtus kijatų.
– Kiek gauna mano sūnus?
– Dvidešimt. Jis atidirba pinigus, kuriuos jums paskolinom.
– Dvidešimt kijatų? – Nu Nu sunkiai sekėsi slėpti įtūžį. Mėgino
sugauti Thar Tharo žvilgsnį, bet jis nudūrė akis į žemę. – Kiek
dar laiko? – pasidomėjo.
Moteris apskaičiavo.
– Jei ir toliau taip sparčiai dirbs, pakaks keturių savaičių.

Tą vakarą ji pastebėjo nuospaudas ant sūnaus rankų. Nagai buvo

suskilinėję, pirštų galai raudoni ir vietomis kruvini. Jie su Ko Gdži
tupėjo prie ugnies. Nu Nu kilo daug klausimų, bet Thar Tharas
nenorėjo atsakyti. Kiek laiko jis dirba kaimynams? Kada baigėsi
Maung Seino uždirbti kertant medžius pinigai? Ar jie turi daugiau
skolų? Užuot atsakęs, jis tik lazda baksnojo žarijas.
Nu Nu svarstė, kaip gyventi toliau. Net jei visi trys pradės pinti
stogus ir sienas, uždarbis bus menkas. Santaupos išleistos.
Parduoti nėra ko, išskyrus tris paskutines vištas ir aprūdijusius
Maung Seino įrankius. Laukas pūdymuoja. Nė vienam neužtenka
patirties dirbti žemę. Giminaičiai, kurie galėtų padėti, gyvena per
toli. Kaimo paramos tikėtis neverta. Šeimos likimas – bloga
karma, pelnyta daugeliu jos piktadarybių, dabar nieko nepakeisi.
Kitų akimis, padėti jiems iš gailesčio ar užuojautos nedera. Nu
Nu tai žino. Pati būtų taip elgusis.
– Reikia dirbti žemę, – staiga pasakė Thar Tharas, lyg būtų
skaitęs jos mintis.
Nu Nu linktelėjo.
– Bet kaip?
– Taip, kaip visi kiti ją dirba, – atsakė jis. – Kaipgi kitaip?
– Ne taip lengva. Patikėk manim.
– Žinau. Bet aš visada žiūrėdavau, kaip dirba tėtis.
– Tai buvo seniai.
– Kai ką prisimenu.
– Tiek neužteks.
– Reikia pabandyti, – įsiterpė Ko Gdži.
– Laukas didelis. Jei gerai įdirbsime žemę, išmaitins mus, –
pritarė broliui Thar Tharas.
Nu Nu vedžiojo akimis nuo vieno prie kito. Du vaikai rimtais
veidais, jau pernelyg daug suprantantys apie gyvenimą. Ar jie
suvokia, ką kalba? Kokie sunkumai jų laukia? Iki šiol vargais
negalais uždirbdavo valgiui. Ką jie veiks užleistame lauke?

Sklypas atrodė blogiau, negu būgštavo Nu Nu. Užžėlęs

piktžolėmis, jų kilimas saulės šviesoje mirguliavo šimtais žalių
atspalvių. Keli lietingieji metų laikai sunaikino visus taip
kruopščiai Maung Seino iškastos drėkinimo sistemos pėdsakus.
Danguje kepino saulė. Vyro pastatyta pašiūrė sugriuvusi. Nu Nu
stovėjo nejudėdama it paralyžiuota ir žiūrėjo nuo pylimo į
gamtovaizdį. Ko griebtis, kad šis žemės lopinėlis vėl taptų
derlingas? Turi daugiausia keturias savaites iki sėjos pradžios.
Keturias savaites. Prireiks tuzino ar net daugiau rankų vien
pamėginti. Kaip ji išmaitins vaikus, jei nepavyks? Rinkdama ir
pardavinėdama malkas? Pindama bambukines pintines? Kol ji
laužė galvą, ar ne geriau grįžti namo ir išnuomoti žemę už
skatikus, sūnūs ėmėsi darbo. Jie pasikaišė lungius, ėmė rauti
piktžoles ir plikomis rankomis draskyti žemę. Greitai Ko Gdži
pirštai nuo neįprasto darbo ėmė kraujuoti.
Tą vakarą pakelėje stūksojo didžiulė piktžolių krūva. O laukas
neatrodė geriau. Lyg būtų stengęsi išsemti ežerą kibiru. Jų
darbas beprasmiškas. Visiškai. Ji turi ką nors sugalvoti.
Kitą rytą Thar Tharas švelniai papurtė jai už peties. Jau buvo
viską padaręs: suruošęs lauknešą, užplikęs arbatos, atnešęs
vandens, nušveitęs įrankius, nes vakar vakare jie buvo per daug
pavargę. Nu Nu dvejojo. Kam tuščiai kankintis? Vilties nėra. Bet
nusekė paskui vaikus į lauką, nes nieko geresnio nesumanė.
Vidurdienį sūnų rankos buvo taip ištinusios, kad kaskart
prisiliesdami prie piktžolių raukėsi iš skausmo. Bet rankų
nenuleido. Liaudavosi dirbti tik jai privertus. Namo visi grįžo
skylančia galva.
Trečią dieną Nu Nu taip skaudėjo rankas ir kojas, kad ji vos
pajudėjo. Maudė kiekvieną raumenėlį. Ko Gdži irgi dirbo
pastebimai lėčiau negu iš pradžių.
Po savaitės auštant eidami į lauką, jie iš toli pamatė piktžolių
krūvą, tokia ji buvo didelė. Nu Nu apžvelgė sklypą ir pirmą kartą
išvydo nemažą permainą. Vienas sklypo kampas tekančios saulės
šviesoje švytėjo juodai.
Po dviejų savaičių jie truputį pataisė pašiūrę ir nusprendė
kelias kitas dienas joje nakvoti, kad negaištų laiko ilgam keliui
namo ir iš namų. Nu Nu vis dar abejojo, ar jie susidoros, bet sūnų
viltis ir uolumas darė jai įspūdį. Žiūrėdama, kaip sutartinai pluša
Ko Gdži ir Thar Tharas, ji vis labiau tikėjo, kad viskas įmanoma.
Tereikia neprarasti ryžto.
Ir jai buvo pasiųsta ženklų, jų buvo nevalia nepaisyti. Liesiausia
ir silpniausia iš trijų vištų išperėjo viščiuką tą dieną, kai jie
pradėjo darbą. Buvo toks mažas, kad Nu Nu neabejojo, jog tą
pačią dieną jis padvės. Bet jis augo ir stiprėjo.
Bananai išleido neįtikimai daug ūglių kaip šiuo metų laiku.
Ypač įtaigus buvo įvykis su gyvate. Vieną rytą, kai jie ėjo į
lauką, pamatė ją gulinčią ant kelio. Neįprasta tokiam baikščiam
gyvūnui. Ji prisileido Thar Tharą per kelis metrus. Tai buvo dar
keisčiau. Gyvatė pakėlė galvą, įsistebeilijo į Nu Nu su sūnumis ir,
užuot dingusi krūmuose, apsisuko ir nuvingiavo per žolę, it
rodytų jiems kelią. Jie nusekė paskui ją. Prie pat lauko gyvatė vėl
atsisuko, stabtelėjo ir dingo aukštoje žolėje.
Ženklai neapvylė. Po keturių savaičių žaliojo kilimo nebeliko.
Jie drauge stovėjo lauke juodomis iki alkūnių rankomis, purvinais
ir prakaitu permirkusiais lungiais. Tylėdami dairėsi aplink, lyg
patys netikėtų akimis. Oras kvepėjo šviežia, drėgna, derlinga
žeme. Nu Nu atsiklaupė ir sukišo į ją rankas. Padavė grumstą
Thar Tharui. Jis pauostė žemę, nusišypsojo ir lėtai sutrupino
pirštais. Jai pasidingojo, kad jis glamonėja žemę.
Ką tada sakė pribuvėja? Vaiko siela žino viską. Ar atleidžia, ji
nepasakė.
Bet gaišti nebuvo kada. Jie pasiskolino pinigų ir nusipirko
žiedinių kopūstų, bulvių ir sojos pupelių, juos reikia kuo greičiau
pasėti. Kitą dieną grįžę pamatė, kad žiurkės ir paukščiai išvogė
pusę sėklos. Naktį vėl praleido lauke, vaikydami kenkėjus, dirbo,
kol nusileido saulė. Sėjo sėklą prie sėklos, sodino daigą prie
daigo. Arė. Lauko dvasioms palenkti padarė mažą altorėlį ir
kasdien aukodavo bananą ir žiupsnį arbatos.
Gamta ir dvasios buvo jiems palankios. Tais metais lijo laiku ir
saikingai. Kiti ūkininkai neprisiminė, kada paskutinį kartą derlius
buvo toks gausus. Nu Nu net pasiskolino buivolą su vežimu
parvežti daržovėms iš lauko į kaimą. Ko Gdži išdidžiai jojo
gyvuliui ant nugaros, valdydamas jį rykšte, lyg visą gyvenimą
būtų tai daręs.
Pamačiusi jį su šitiek daržovių, Nu Nu prisiminė velionio vyro
žodžius. Laikas juos patvirtino. Jis sakė, o ji nenorėjo tikėti: mes
turime galią keistis. Mes nesame pasmerkti likti, kokie esame.
Niekas negali mums padėti, išskyrus mus pačius.
Likimas visiems trims uždavė klausimą. Įdirbta žemė ir gausus
derlius buvo jų atsakymas.
Užaugintos daržovės padėjo jiems išgyventi sausuoju metų
laiku. Karštaisiais mėnesiais, kai laukuose nėra ko veikti, jie
sėdėdavo kieme pindami stogus, sienas, pintines ir krepšius. Už
gautus pinigus pasitaisė stogą ir pakeitė kelias supuvusias sijas.
Antrais metais maisto irgi netrūko. Gamta pagailėjo lietaus,
bet juos išgelbėjo sunkus darbas ir įgūdžiai.
Trečiais metais jie ryžosi sodinti ryžius, ir Nu Nu suvokė, kad
Thar Tharas paveldėjo ne tik tvirtą tėvo stotą, bet ir senelio
brolio ūkininko talentą. Kaimynai aimanavo dėl prasto derliaus, o
jų žemė buvo maloningai derlingesnė.
Nesikeitė tik Thar Tharo polinkis į vienatvę. Kaip ir anksčiau,
būdavo dienų, kai jis užsisklęsdavo. Dirbdavo vienas kitame
lauko gale, netardavo nė žodžio, nekreipdavo dėmesio į motiną ir
brolį. Arba sėdėdavo ant pylimo ir šaudydavo iš laidynės. Ji kaip
gyva nebuvo mačiusi taiklesnio šaulio. Jis numušdavo mangus nuo
medžių, prakiurdydavo lapus tiksliai nurodytose vietose,
išvaikydavo iš lauko paukščius nė vieno nesužeisdamas.
Tokia nuotaika išsisklaidydavo greitai, kaip ir užplūsdavo, ir po
kelių valandų jis vėl elgdavosi su jais lyg niekur nieko. Nu Nu
sūnaus būdas atrodė keistai dvilypis. Jis galėjo būti nekalbus,
santūrus ir rūpestingas kaip Maung Seinas arba užgaidus ir
prislėgtas kaip ji kadaise.
Ketvirtais metais derlius buvo dar geresnis, ir Nu Nu ėmė
svarstyti, gal ji klydo. Galbūt ateiname į šį pasaulį, atsinešdami
sėkmingą dalią. Galbūt yra jėga, galinti palankiu laiku papildyti
atsargas.
Ir vis dėlto nepraeidavo nė dienos, kad ji nesiilgėtų vyro, ypač
naktį, kankinama nemigos greta miegančių vaikų. Girdėdavo vyro
alsavimą, jausdavo jį ant odos. Atsisukdavo uždėti rankos jam ant
krūtinės. Tokiomis akimirkomis nuo tuštumos sugeldavo visą
kūną.
Kiaurymė, kurią jo mirtis paliko jos gyvenime, neužsitraukė ir
niekada neužsitrauks, nors atrodė, kad galbūt ilgainiui užžels.
Nu Nu nenorėjo būti nedėkinga. Pastaraisiais metais jie
nesirgo. Nealko. Priešingai, metų pabaigoje turėjo pinigų namui
pataisyti. Naujas stogas. Naujos sienos. Betoninė išvietė
nuošaliame kiemo kampe. Kitais metais jie net ketino pirkti
buivolą. Ar kiaulę. Ji didžiavosi sūnumis, abu buvo darbštūs,
kuklūs ir klusnūs.
Taip atrodo laimė, mąstė ji, neturinti jos vyro lūpų. Nekvepianti
juo. Taip atrodo laimė, atsistojusi ant savo kojų.
 17 skyrius

B ūna akimirkų, suvokė Nu Nu, kurias prisimeni iki gyvenimo

pabaigos. Jos išdegina žymę sieloje, palikdamos nematomus
randus nematomoje odoje. Todėl, kai vėliau juos lieti, visas kūnas
sudreba iš veriamo skausmo. Net po daugelio metų.
Dešimtmečių. Viskas vėl atgyja: baimės smarvė. Skonis. Garsai.
Akimirka, kai Nu Nu išgirdo variklius, buvo iš tokių.
Vėlyva popietė. Iš už kalvų artinosi dulksna, netrukus ji pasieks
kaimą. Oras buvo šiltas ir drėgnas. Pastarąsias kelias dienas
dažnai lijo, sulig kiekvienu žingsniu pro plikų jos kojų
tarpupirščius sunkėsi kelio purvas. Pėdas ir kelius skaudėjo nuo
ilgos dienos lauke. Su sūnumis, keliomis moterimis ir vaikais ji
ėjo atgal į kaimą.
Kaip artėjančio plėšrūno riaumojimas slėnyje, kuriame šiaip
mašinų nematydavai, aidėjo varikliai.
Moterys su vaikais sustingo kaip įbesti. Lyg visi būtų iškart
paklusę tam pačiam įsakymui. Visi suprato, ką reiškia šie garsai.
Ji tai išvydo jų akyse. Išvydo perkreiptuose veiduose ir
sustingusiuose kūnuose.
Pažvelgė triukšmo pusėn. Tolumoje įžiūrėjo du sunkvežimius ir
du džipus. Greitai artėjančius. Pernelyg greitai.
Sklido gandai, kad jie atvažiuos. Senasis U Thantas ne kartą
juos perspėjo, nors nedaugelis kaimiečių jo klausėsi. Jis amžinai
skelbdavo pasaulio pabaigą, o jos kaip nebuvo, taip nebuvo.
Dabar paaiškės, kad jo tiesa. Pasaulio pabaiga arti. Ji ateina su
žaliomis uniformomis ir žvilgiais juodais batais. Ji atvažiuoja
didžiuliais sunkvežimiais, kuriais galima išgabenti visą kaimą.
Ir ateina dabar.
Nu Nu vėl apsidairė. Bėgti per vėlu. Kur bėgti, kur slėptis?
Kita gyvenvietė už kelių mylių, be to, ten jie irgi nebus saugūs.
Nėra džiunglių, kurių brūzgynai juos išgelbėtų. Tie, kas
bandydavo bėgti ir būdavo sugauti, kalėjimą retai ištverdavo.
Tokie gandai sklido turguje.
Moterys sustingo. Mažiausi vaikai pasislėpė už motinų kojų.
Už kelių metrų stovėjo Nu Nu sūnūs ir žiūrėjo į ją.
Jų veidus ji irgi prisimins amžinai.
Jie suprato, kas bus. Kareiviai juos išsiveš. Beveik niekas
negrįžta. Motina jų neapgins.
Pasaulio pabaiga jau buvo arčiau nei už šimto metrų ir sulig
kiekviena akimirka vis labiau artėjo. Viename sunkvežimių
stovėjo kareiviai su kulkosvaidžiais, abejingai tuščiais veidais. Jie
buvo per jauni žiūrėti aukoms į akis. Už jų gulėjo keli spygliuotos
vielos ritiniai.
Pirmame džipe sėdėjo karininkas, ji suprato iš uniformos. Jų
akys susitiko, ir Nu Nu suvokė: jis – jos proga.
Jos vienintelė viltis.
Maža automobilių kolona prariedėjo pro juos ir sustojo aikštėje
kaimo viduryje. Kareiviai iššoko iš sunkvežimių. Vieni sustojo
aikštės prieigose; kiti lakstė po kaimą, liepdami gyventojams kuo
greičiau rinktis prie sunkvežimių.
Po pusvalandžio visi buvo ten.
Karininkas užsiropštė ant vieno sunkvežimių. Jis buvo aukštas
ir raumeningas, grynas birmietis, visa galva iškilęs virš kaimo
gyventojų. Jis paėmė garsintuvą ir paskelbė, ko visi bijojo:
nevedę kaimo vyrai nuo keturiolikos iki dvidešimt dvejų po
valandos turi stovėti prie savo namo ir laukti kareivių. Kareiviai
surinksią juos ir palydėsią į laikiną stovyklą prie kaimo. Paskui jie
stropiai apieškosią kiekvieną sodybą. Rasti besislapstantys
vaikinai bus iškart nubausti mirtimi. Nebus pasigailėta nė vieno,
bandančio pabėgti. Rytoj ankstų rytą jie išvyks į kareivines
valstijos sostinėje. Atėjo metas šiems jauniems vyrams atlikti
pareigą Birmos Sąjungai. Šaliai nuolat grasina priešai, todėl visi
turi būti pasiruošę aukotis ją gindami.
Ji suprato, ką karininkas turi omeny. Visi suprato. Armijai
reikėjo ne tik kareivių (paprastai verbuojamų didesnėse
vietovėse, žadant atlyginimą gausiai šeimai išmaitinti). Labiausiai
jiems reikėjo nešikų. Jaunų vyrų vilkti maisto atsargoms,
sunkiajai įrangai, šaudmenims, granatsvaidžiams per kalnus ir
džiungles į sukilėlių teritorijas. Turguje girdėdavai gandus, koks
tai pavojingas darbas. Tose vietose siautėjo maliarija, o kareiviai
su nešikais elgdavosi žiauriai. Ligonius ir sužeistuosius palikdavo
mirti. Žmonės kalbėjo, kad kelis nešikus sudraskė sausumos
minos.
Kas gali pasakyti, tiesa tai ar ne? Nedaugelis išsivarytųjų
grįžo. Tie, kas grįžo, tylėjo.
Karininkas nuleido garsintuvą ir apžvelgė minią.
Maži žmogeliai prieš jį dabar buvo dar mažesni.
Niekas nepravėrė burnos.
Nu Nu su abiem berniukais nuėjo namo. Galvoje sūkuriavo
mintys. Ar turi galimybę pabėgti ar pasislėpti? Išvietėje?
Kaimyno pašiūrėje? Tuščioje trobelėje kaimo pakraštyje?
Juokinga. Kaip tik ten kareiviai pirmiausia ir ieškotų. Gal
vienuolyne prie bambukų miškelio, kur gyvena keturi pagyvenę
vienuoliai su tuzinu broliukų naujokų? Ar kareiviai drįstų pažeisti
jo šventumą? Turbūt ne. Bet ką pasakytų kaimiečiai, sužinoję,
kad ji išvedė Ko Gdži ir Thar Tharą į saugią vietą? Dauguma
laikytų liežuvį už dantų, nuslėptų. Ji tuo neabejojo. Bet pakaktų
vieno išdavikiško balso. Jei bent vienoje širdyje nugalėtų
pavydas, pagieža ar sielvartas, jos vaikai žūtų.
Ne, rizika per didelė. Niekur nesaugu. Mirtis pasiims ką
užsigeidusi.
Ko Gdži ir Thar Tharas tylėdami sekė motinai įkandin. Namie
jie įsitempę stovėjo troboje ir sekė akimis kiekvieną jos judesį.
Nu Nu svarstė, ką įdėti sūnums. Jie neturėjo nieko, tik
guminius sandalus ant kojų, po dvejus marškinėlius, du lungius,
švarkelį ir dantų šepetuką.
Viskas.
Amuletas? Žūtbūt reikia talismano jiems apsaugoti. Ji prisiminė
žievės gabaliuką, vyro nuluptą nuo pušies, po kuria jie pirmą
kartą pasibučiavo. Jis padavė jai žievę ir pažadėjo, kad ji ją
apsaugos. Vienintelis jo atminas. Jo drabužius ji jau seniai
sudėvėjo; jo nuotraukos niekada neturėjo. Daug savaičių ir
mėnesių po jo mirties ji kasnakt spausdavo saujoj tą žievės
gabaliuką, kol užmigdavo. Jautė, kad jis saugo jos širdį, kitaip
būtų sustojusi iš sielvarto per miegus. Dabar žievė gulėjo
suvyniota į sunkų audeklą skrynios, kurioje ji laikė kuklią mantą,
dugne.
Ji išvyniojo žievę. Stora ir vis dar tvirta, vargu ar platesnė už
Nu Nu delną. Vienas gabaliukas, du vaikai. Ar praras galią
apsaugoti padalyta?
Akimirką ji ketino dar ką nors įduoti Thar Tharui, bet neatėjo į
galvą ką. Perlaužė žievę, vienas gabaliukas buvo mažas, kitas –
didelis.
Surūdijusia vinimi ji prakrapštė skylę kiekviename. Įvėrė
virvutę ir užmezgė mazgą. Nu Nu užsimerkė ir pabučiavo abu
talismanus, paskui užkabino jiems ant kaklo.
Didesnį gabaliuką vyresniam broliui.
Mažąjį jaunesniam.
Netrukus jie išgirdo kareivių balsus. Ko Gdži paėmė ryšulėlį su
manta ir išėjo į lauką. Ir dabar jie neištarė nė žodžio.
Nu Nu žiūrėjo, kaip jie išeina. Nepažvelgę atgal. Jos širdis
daužėsi. Kai pasidarė nebepakeliama, nusekė įkandin. Kareivis
užstojo jai kelią ir pro vartus įstūmė atgal į kiemą. Ji paskutinį
kartą pamatė juos pro gyvatvorę. Šmėkštelėjo žali lungiai juodais
raštais ir išnyko.
Du suaugę vaikai išžygiavo į karą.
Su žievės gabaliukais ant kaklo.
Bet ji neprarado vilties.
Dar liko viena galimybė.
 18 skyrius

J ie susitiko vakare prie šulinio. Nelaimingame kaime, kuriame

motinos ir tėvai nuogąstavo dėl sūnų. Kurio medžiuose,
vaipydamasi ir mesdama šlykščius šešėlius, tūnojo Baimė.
Kur širdys virsdavo akmeniu.
Nei ant kelio, nei ant tako niekas nė nekrustelėjo. Niekas
nedrįso nosies iškišti. Gyvuliai, ir tie išsislapstė. Paršai tyliai
drybsojo purvyne. Vištos dingo už pašiūrių, malkų krūvų ar
brūzgynuose. Žiurkės ir gyvatės prisiglaudė išvietėse.
Viską gaubė dvoki tyla. Net žvakės, paprastai apšviečiančios
namus ir sodus, buvo užgesintos. Tik mėnulis nebijojo. Nutvieskė
naktį, didelis ir apvalus giedrame danguje.
Vadas laukė po figmedžiu, rūkydamas cigaretę ir ją
stebėdamas. Nu Nu sukėlė į viršų ilgus juodus plaukus ir užsidėjo
ant galvos ąsotį su vandeniu. Apsivyniojo geriausią lungį ir
apsivilko vieną iš turimų dviejų palaidinukių. Ką tik išskalbtą.
Nieko nepaliks likimo valiai. Jos kūnas jau nebe geidžiamos
mergaitės. Bet dar ne senės.
Ji stengsis iš paskutiniųjų.
Jie sutarė be žodžių. Keli žvilgsniai, kol atvyko kareiviai, keli
mostai. Abu žinojo, ko reikia antrajam.
Nekalbėjo jie ir dabar. Nu Nu nukėlė nuo galvos ąsotį ir lėtai
pradėjo semti vandenį iš šulinio. Vadas ją stebėjo. Jautė jo
žvilgsnį ant savo kūno. Jautė, kad jis vertina. Jos liauną kaklą,
raumeningas rankas. Jautė, kaip jo akys slenka žemyn,
spręsdamos apie krūtis po palaidinuke. Klubais. Dailiu lieknu
užpakaliu, kuris taip jaudindavo jos vyrą.
Ji laukė. Jis nejudėjo.
Jis priėjo tik tada, kai ji kėlė ant galvos ąsotį.
– Kur? – nė nesivargino šnibždėti jis.
Linktelėdama ji parodė, į kurią pusę. Pakėlė sunkų ąsotį ir
nuėjo pirma. Jie praėjo pro tuščią namą, kuriame vos prieš kelias
valandas jos laukė sūnūs.
Trobelė stovėjo kaimo pakraštyje, paskutinis namas, toliau
laukai. Jis buvo tuščias daug metų. Jame vienišas mirė senasis
Aungas. Žmona su trim vaikais anksčiau atgulė į juodą žemę, ir jo
šmėkla, apimta sielvarto, per kiekvieną jaunatį grįždavo jų
gedėti. Bet šiąnakt buvo pilnatis. Be to, rinktis nebuvo iš ko.
Ji užlipo kelis laiptelius į priebutį. Durys buvo praviros, kaip ji
ir tikėjosi. Pro skylę stoge krito šalta mėnesiena. Vidury
kambario gulėjo šiaudų krūva.
Jie nebuvo pirmi. Jie nebus paskutiniai.
Nu Nu pastatė ąsotį ant žemės. Išvydo geismą jo veide.
Gašlumą jo akyse. Sunku nebus.
Jis padėjo šautuvą, nusivilko uniformą ir pastatė prie šiaudų
guolio juodus žvilgius batus. Ji akies kampučiu nužvelgė tvirtai
sudėtą jo kūną. Armija gerai maitina kareivius. Bent vadus.
Ji atrišo lungio mazgą ir leido jam nuslysti ant grindų. Vikriai
nusitraukė per galvą palaidinukę.
Jis nekantravo. Ji stengėsi padelsti kuo ilgiau. Kuo karštesnė
bus jo aistra, tuo didesnės jos galimybės, manė ji.
Baisiausi buvo prieš akis iškilę vaizdai, kai jis įėjo į ją. Ji išvydo
velionį vyrą. Išvydo sūnus. Išvydo tėvus. Kad išmestų iš galvos
tuos paveikslus, sutelkė dėmesį į juodus batus šalimais.
Pasaulyje, kurį atspindėjo žvilgi juoda oda, nebuvo nei atlaidumo,
nei meilės. Tik baimė ir neapykanta.
Būna akimirkų, kurios nepakeliamos. Kurios mus paverčia
kitais žmonėmis.
Ji nenorėjo žiūrėti, bet buvo per vėlu.
 Ir vis dėlto Nu Nu buvo pasiruošusi dar kartą su juo pergulėti.
Su visais ligi vieno jo viršininkais, valdiniais irgi. Su visais jo
būrio kareiviais.
Kad tik išgelbėtų sūnus.
Daugiau nieko jai gyvenime nelikę.
– Ko iš manęs nori?
Klausimas. Klausimas, prie kurio vedė kiekviena šio vakaro
akimirka. Tas pirmas greitas žvilgsnis. Vėlesni apsimestinai
drovūs žvilgsniai. O paskui koketiški.
Visa be žodžių. Tik mostai, kurių akivaizdūs tikslai nekėlė
abejonių. Kiekvienas judesys, kiekvienas prisilietimas, kiekvienas
bučinys, kiekviena sueities akimirka, jos iškęsta, baigėsi šiuo
vienu, paprastu, gyvenimą keičiančiu klausimu.
– Ko nori iš manęs? – sušnarpštė, sušvokštė, ne paklausė.
Lyg vydamas nuo viršutinės lūpos įkyrią musę.
Ji paglostė jam juodus plaukus. Apžiūrėjo randus ant krūtinės.
Galėtų vėl jį sugundyti. Gal būtų palankesnis. Pabučiavo
spenelį, liesdama jį liežuviu.
– Ko nori?
Jis buvo be nuotaikos. O viskas priklausė tik nuo jos. Ko Gdži ir
Thar Tharo likimas. Jų juokas. Ašaros. Jų mirtis. Nuo jo
nuotaikos.
– Savo sūnų, – sušnibždėjo ji. – Daugiau nieko. Tik savo sūnų.
Savo gyvybės.
– Neįmanoma.
Jis sunėrė rankas po galva ir žiūrėjo į lubas. Netrukus jo
mintys nutols. Į kitą kaimą. Į kitą mūšį. Kokia tikimybė būti
perkeltam iš prakeiktos maištininkų srities kur nors į pakrantę?
Jis jau buvo kelyje; tuoj jį praras. Pajuto.
– Man jų reikia.
– Mums irgi.
– Be jų pagalbos neįdirbsiu žemės. Negalėsiu nunešti daržovių
į turgų.
 Tik neminėk meilės. Ką jaučia motina, žiūrėdama, kaip sūnūs
išeina mirti. Tai jį domina menkiausiai. Pabrėžk praktinę sūnų
vertę. Tokią kalbą jis supranta. Kitokios ne.
– Ir kas?
– Mano vyras miręs. Daugiau nieko neturiu, kas galėtų man
padėti, – skubiai pridūrė.
Paaiškink. Neklausk. Kad ir ką darytum, nemaldauk. Pataupyk
maldas vėlesniam laikui.
Jos ranka ėmė lėtai slinkti jo krūtine ir pilvu, vis žemiau ir
žemiau. Ten bus nulemtas jos sūnų likimas. Niekur kitur.
Jo alsavimas padažnėjo.
Brinkstantis galas nemeluoja.
Galbūt ji dar turi galimybę.
Pirmas jos vyras po Maung Seino mirties.
Ji stengėsi iš paskutiniųjų. Rankomis ir lūpomis. Liežuviu ir
pirštų galais.
Jo oda buvo šiurkšti, į ją įsiskverbė greitai ir nelygiai, antrą
kartą irgi.
Jos lieknas kūnas suvirpėjo. Ne iš jaudulio.
Jis gulėjo ant jos, rankos įsitempė. Jam iš burnos driekėsi
seilės, raudonos nuo betelio sulčių. Lašas po lašo jis dažė jos
veidą mirties spalvomis. Ir gyvybės.
Atsitraukė nuo jos patenkintas. Ji suprato iš ramaus
kvėpavimo. Iš atsipalaidavusio kūno.
– Prašau, – kartais užtenka vieno žodžio.
Šešių raidžių pasauliui pavaizduoti.
Jis prisidegė cigaretę. Kaskart patraukiant dūmo ji švytėjo vis
ryškiau.
Prašau.
Prašau.
Prašau.
– Kiek sūnų turi?
– Du.
 – Sveiki?
– Taip.
– Kokio amžiaus?
– Šešiolikos ir penkiolikos.
Jis mąstė. Sekundės, kai sveriama gyvybė ir mirtis.
– Vieną pasilik. Mes pasiimsime kitą.
– Katrą? – išsprūdo.
– Nesvarbu. Pasirink.
Jis ją perskėlė perpus.
Tą giedrą mėnesėtą naktį. Mažutę ūkininko žmoną. Didelę
širdį, kurioje buvo stulbinamai maža laisvos vietos. Bet ji turėjo
tik tokią.
Vieną pasilik.
Mes pasiimsime kitą.
Ko Gdži ir Thar Tharas. Pasmerkti mirti. Arba gyventi.
Ji davė jiems gyvybę – dabar turi ją atimti.
Iš vieno jų.
 19 skyrius

P rieš kurį laiką Khin Khin liovėsi kalbėjusi. Dabar nutilo ir U

Ba. Jis šnekėjo tyliai, kuo toliau, tuo tyliau, paskutinį sakinį
sukuždėjo, ir balsas visiškai nuslopo.
Akies kampučiu žiūrėjau į Khin Khin. Raukšlės jai ant skruostų
ir kaktos pagilėjo, tamsios akys susiaurėjo iki mažų sagučių.
Neįprastai storose kaklo gyslose galingai tvinkčiojo kraujas.
Brolis susigūžė šalia manęs, susmuko, nukorė galvą. Dirstelėjo
į mane su ašaromis akyse. Man atrodė, kad sprogsiu. Kelias
pastarąsias valandas įtampa augo, kol pasidarė beveik
nepakeliama. Kiek laiko mes klausėmės pasakojimo? Tris
valandas? Keturias? Lauke dar šviesu. Gretimame kieme
kudakuoja vištos. Kažkur loja šuo.
Užgesusios ugnies kvapas. Khin Khin išpilstė šaltą arbatą,
atsistojo ir paėmė lėkštę spragintų melionų sėklų, ryžių
pyragaičių ir pakelį trapučių. Atplėšė plastikinę pakuotę ir vieną
traputį pasiūlė man. Akyse atsispindėjo tokia neviltis, kad
neįstengiau ištarti: „Ačiū, ne.“
Kas nutiko Nu Nu? Ar ji rado būdą išgelbėti abu? Juk ne?..
Kaip ji ištvėrė tą košmarą? Atsakymai į šiuos klausimus domino
mane labiau už viską, bet klausti nedrįsau. Tylėdami sėdėjome.
Laukiau, kad U Ba ar Khin Khin ką nors pasakytų. Slinko
minutės.
Man reikėjo išeiti į lauką. Būti trobelėje darėsi nepakenčiama.
Lizdą čia buvo susisukę kančia ir sielvartas. Aplink žiojėjo
bedugnė.
 Prieš akis iškilo Nu Nu. Pirmą kartą įsivaizdavau ją. Jos liekną
virpantį kūną po leitenantu. Raudonas betelio sultis jai ant veido.
Baimę dėl sūnų gyvybės.
Vieną pasilik.
Mes pasiimsime kitą.
Pasišleikštavau. Kelis kartus giliai įkvėpiau, kad nesusivemčiau.
Trūko oro, krūtinę pervėrė aštrus skausmas.
Galop pamėginau atsistoti ir vos neužgriuvau ant brolio.
Nutirpusios kojos manęs nebelaikė.
– Man reikia į kiemą, – sušnibždėjau.
Jis kostelėjo ir linktelėjo:
– Palauk manęs tenai.
Keturpėsčia išropojau į priebutį, išsitiesiau ir kelias minutes
sėdėjau, kol nustojo dilgčioti kojas. Nusiropščiau laiptais ir
atsitūpiau ant žemės trobelės šešėlyje. Ką jie padarė Nu Nu? Ką
ji nusprendė? Pajutau per skruostus riedančias ašaras.
Girdėjau virš galvos šnibždantis U Ba ir Khin Khin, jos
pasakojimą kartkartėmis pertraukdavo aštrus jo kosulys. Iš balso
supratau, kad moters sielvartas neatlėgo.

Pagaliau brolis irgi nulipo laiptais, tvirtai laikydamasis turėklo.

Man pasirodė, kad visas jo kūnas dreba. Linktelėjęs liepė man
sekti įkandin.
Mudu tylėdami žingsniavome takeliu, tokiu siauručiu, kad
galėjome eiti tik vorele. Tolumoje išvydau aukštyn kylančius
dūmų stulpus. Buvo vėlyva popietė, ir mudu sutikome daug iš
laukų namo grįžtančių ūkininkų, šie maloniai mus sveikino.
Už jų ant buivolo jojo berniukas. Jis man nusišypsojo,
sublizgėjo balti dantys. Jam linktelėjau.
Ties bengaliniu fikusu įsukome į kelią, ir netrukus mus
pralenkė karinis džipas. Sucypė stabdžiai, mašina sustojo ir
važiavo atbula, kol susilygino su mumis.
 Man sulinko keliai. Ko jie nori iš brolio ir manęs? Gal sekė mus,
o mes nepastebėjome? Gal mums gresia pavojus? Negi galų gale
paaiškės, kad balsas galvoje teisus?
Jie ateis tavęs pasiimti. Niekas negali tavęs apginti nuo jų.
Džipe sėdėjo keturi kareiviai. Smalsūs žvilgsniai. Raudoni
dantys. Žalios uniformos. Žvilgūs juodi batai.
Ji mane perspėjo. Kai ateis, nežiūrėk jiems į akis. Nežiūrėk
jiems į batus. Jie turi stebuklingų galių. Juose atsispindi visas
mums įmanomas žiaurumas ir blogis.
Raudonos kaip kraujas seilės, varvančios ant veido.
Kareiviai parodė į mane ir kažko paklausė brolio. Jis mašinaliai
nusijuokė. Jie irgi. Aš nusisukau, žiūrėti į juos buvo nepakeliama.
Jie kalbėjosi trumpai, pašnekesį pertraukė juokas ir nuostaba
veiduose, paskui jie nuvažiavo.
– Ko jie norėjo? – paklausiau dusdama, kai džipas dingo iš akių.
– Žinoti, kas tu tokia ir kur einame, – atsakė jis įsitempęs.
– Kodėl?
– Šiaip sau, – U Ba valandėlę dvejojo. – Čia nedažnai pamatysi
vakarietę, vaikštinėjančią su čiabuviu. Jiems buvo smalsu.
– Ką jiems pasakei?
– Tiesą. Kad esi mano sesuo ir kad einame namo. Jie pasisiūlė
mus pavėžėti. Manė, kad tu nepratusi vaikščioti kalvotomis
vietomis. Aš pagarbiai atsisakiau.
– Tai viskas? – nusistebėjau.
– Taip, – šiek tiek per atžariai atsakė jis.
Per garsiai. Jam tai nebūdinga.
Kai priėjome arbatinę, brolis staiga sustojo kaip įbestas ir ėmė
kosėti taip įnirtingai, kad pritrūko kvapo.
– Reikia tave parodyti gydytojui, – tariau, apimta siaubo.
Jis pakėlė abi rankas, girdi, nieko rimto, nors nepajėgė ištarti
nė žodžio.
– U Ba! Čia turi būti gydytojas, kuris galėtų tave apžiūrėti. Tau
reikia peršviesti plaučius.
 – Gydytojo nėra. Be to, nieko čia baisaus, netrukus praeis.
Patikėk. O gal manai, kad turėtume eiti į karo ligoninę?
Nutylėjau.
– Tu alkana? – paklausė jis.
Papurčiau galvą.
– Nelabai.
– Neprieštarausi, jei stabtelėsiu čia greitosiomis suvalgyti
makaronų sriubos?
– Žinoma, ne.
Arbatinėje buvo likę tik keli lankytojai. Mes išsirinkome
nuošalesnį staliuką.
Prie mūsų prišliurino padavėja. U Ba užsakė dvi stiklines
birmietiškos arbatos ir sriubos.
Laukiau, kol jis papasakos, ką jam sakė Khin Khin, bet brolis
tylėjo, o pati nedrįsau klausti. Padavėja atnešė arbatos ir
sriubos. Jis žemai pasilenkė prie dubens ir ėmė tylomis valgyti.
Pamaišiau arbatą.
– U Ba?
Jis pažvelgė į mane.
– Ką darė Nu Nu?
Jis pasėmė sriubos.
– Kai leitenantas grįžo į būrį?
Linktelėjau.
– Ji norėjo nusižudyti. Bet tada kareiviai būtų išsivežę abu
sūnus. Jai pasitaikė proga išgelbėti vienam gyvybę. Negi
atsisakyti ir tos vienos, nes neturi jėgų ar drąsos apsispręsti?
Jis klausiamai pažvelgė į mane ir valandėlę patylėjo.
Nesulaukęs atsakymo kalbėjo toliau:
– Ne. Tą pačią naktį ji nuėjo į belaisvių stovyklą ir vieną
išvadavo.
– Katrą?
– Ko Gdži.
Užsimerkiau, galva susvaigo. Abiem rankomis įsikibau į stalą.
 – Pasakė sau, kad jis, nors vyresnis, mažesnis ir silpnesnis. Jis
neišgyventų tarp kareivių. Iš jo būtų maža naudos, ir jie greit
pasiųstų jį mirti. Thar Tharas buvo didesnis ir stipresnis. Jei kas
ir išgyvens, tai tik jis. Ji negalėjo rinktis. Ji turėjo pasilikti Ko
Gdži. Taip ji sakydavo seseriai. Kartais tris kartus per dieną.
„Negalėjau rinktis. Turėjau pasilikti Ko Gdži.“
– O Thar Tharas? – pašnibždomis paklausiau.
– Kitą rytą kareiviai jį išsivedė.
Ieškojau žodžių, bet nebuvo tokių, kurie pajėgtų išreikšti mano
jausmus.
Gurkšnojau arbatą. U Ba savąją išgėrė vienu mauku. Jo rankos
drebėjo.
– Nė viena motina negalėtų... to ištverti, – sunkiai ištariau.
– Ne, – tyliai pakartojo jis. – Nė viena motina negalėtų to
ištverti.
– Kodėl ji?.. Turiu omeny, ar ji negalėjo?.. – nebaigiau šių
sakinių.
Iš kur man žinoti, ką ji galėjo ar ko negalėjo. Naktį mintyse
įsivaizdavau. Du broliai atsisveikina. Ko Gdži renkasi daiktus ir
palieka Thar Tharą. Ką šis galvojo ar jautė? Vaikas su žievės
gabaliuku ant kaklo? Kas jam nutiko?
– Manai, jis liko gyvas?
Paskui motina daug metų tarėsi su visais astrologais ir
būrėjais. Vienas tvirtino, kad Thar Tharas išėjo pas maištininkus.
Kitas paskelbė, kad jis klajoja po šalį tapęs vienuoliu. Trečias
pareiškė, neva žvaigždės aiškiai rodo, kad jis pabėgo į Tailandą ir
vedė turtingą merginą. Visi sutarė, kad jis netrukus atsiųs žinelę.
Galop Nu Nu neteko vilties.
– Gal jis tapo kareiviu ir tebėra gyvas?
– Tada tikrai būtų davęs žinią motinai ar broliui, ar ne? Jau
prabėgo beveik dvidešimt metų, kai kareiviai jį išsivarė, ir nuo
tada ji nieko apie jį negirdėjo. Be to, kareivių pakanka.
Jaunuolius armija siunčia ieškoti minų.
 – Ieškoti minų? – nesupratau, apie ką kalba brolis, ir suglumusi
pažvelgiau į jį.
– Mūsų pilietinis karas jau trunka kelis dešimtmečius. Ne visur,
keliose provincijose. Etninės mažumos džiunglėse kovoja dėl
nepriklausomybės. Dauguma rajonų kalnuoti. Nei kelių, nei takų,
kuriais galėtų važiuoti armijos sunkvežimiai ir džipai. Jiems
reikia žmonių, kurie neštų maisto atsargas, šaudmenis ir ginklus.
Khin Khin apie tai užsiminė, bet visos istorijos nepapasakojo.
Sukilėliai dažnai užminuoja teritoriją. Kareiviai pasiunčia nešikus
pirmus, o patys seka iš tolo.
– Kodėl jie nenaudoja ieškiklių?
U Ba papurtė galvą ir ištarė taip tyliai, kad vos išgirdau:
– Jie neturi minų ieškiklių.
– Tai kaip nešikai randa minas?
Jis per stalą pasilenkė prie manęs:
– Užmindami ant jų.
Tik po kelių sekundžių suvokiau, ką jis pasakė.
– Turi omeny, armija juos naudoja kaip... – nebaigiau sakinio. –
Iš kur... iš kur žinai?
– Retkarčiais kas nors grįžta gyvas.
Atsilošiau ir permečiau akimis arbatinę, lyg galėčiau čia rasti
baisybių, apie kurias išgirdau, įrodymų. Kitame gale gyvai
šnekučiavosi trys vyrai. Kartkartėmis vienas išspaudavo ant
žolės raudoną betelio sulčių čiurkšlę. Kaskart krūptelėdavau.
Greta jų sėdėjo jauna drovi įsimylėjėlių porelė ir kuždėjosi.
Susimąsčiusi padavėja šlavė grindis tarp tuščių staliukų. Po
altorėliu su paauksuotu Buda ir gėlėmis miegojo virėja, padėjusi
galvą ant stalo. Ar jie žino, ką žinau aš? Turbūt.
Gal jie net turi brolį, svainį, sūnėną ar dėdę, priverstus ieškoti
minų džiunglėse. Ir vieną rasti.
O gal jų broliai, svainiai, sūnėnai ir dėdės avi žvilgius juodus
batus?
Staiga suvokiau, kiek mažai žinau apie tėvo tėvynę. Kokia ji
man keista. Kiek mažai galiu perprasti žvelgdama į
besijuokiančius žmones.
– Apie ką galvoji? – pasidomėjo U Ba.
– Kaip menkai suprantu šią šalį.
– Klysti, – paprieštaravo jis. – Žinai viską, ką reikia žinoti.
– Ką čia sakai? – nustebau.
– Vėliau.
Jis keistai sučepsėjo, lyg siųstų ilgą oro bučinį. Padavėja iškart
pažvelgė į mūsų pusę. Brolis pakišo aptrintą tūkstančio kijatų
banknotą po arbatos stikline ir atsistojo.
Sutemo. Tylėdami ėjome gatve. Prie vienos arbatinės stovėjo
didelis televizorius. Priešais sėdėjo per dvidešimt jaunuolių ir
džiūgaudami žiūrėjo futbolo rungtynes. Negalėjau neprisiminti
Nu Nu ir jos sūnų.
– U Ba? – maniau, kad iš jo balso suprasiu, linkęs jis man
daugiau papasakoti ar ne.
– Ką norėtum žinoti?
– Kaip Nu Nu ir Ko Gdži vertėsi be Thar Tharo?
– Stengėsi išgyventi. Nepasisekė.
– Tai Ko Gdži irgi miręs?
– Ne, bet juodu, penkiolika metų neišskiriami, staiga ėmė
vaidytis. Keista, tiesa? Pareigingasis Ko Gdži numojo ranka į savo
pareigas. Užuot dirbęs žemę su motina, mieliau eidavo į pagodų
šventes kituose kaimuose ir visada grįždavo namo girtas. Khin
Khin mano, kad jis taip ir neatsipeikėjo, sužinojęs, ką padarė
motina. Dabar ji jam atrodė keista ir grėsminga. Įkaušęs dažnai
tvirtindavo, kad Thar Tharas jį persekioja. Sakydavo, kad brolis
sėdi su jais prie ugnies. Eina su jais į turgų, žiūri, kaip jie verda ir
valgo. Jis kalbėdavo vis mažiau, o galop apgailestaudavo, kad
motina nepasirinkusi jo brolio. Po trejų metų beveik visas laukas
užžėlė. Trobelė apgriuvo, ir Ko Gdži ryžosi kraustytis į
artimiausią miestą ieškoti darbo.
Mes priėjome U Ba namus. Jis atnešė iš kiemo vandens, uždegė
žvakes ir paklausė, ar nenorėčiau dar arbatos.
Padėkojau, bet atsisakiau ir klestelėjau ant sofos po aliejumi
tapytu kičiniu Londono Taueriu. Brolis susmuko į krėslą ir
pasakojo toliau:
– Netrukus Ko Gdži persikėlė į sostinę ir susirado jūreivio
darbą krovininiame laive. Uždirbdavo gerai ir kartais atsiųsdavo
motinai pinigų. Nedaug, bet pragyventi pakako. Galop Nu Nu
atsikraustė pas jaunesnę seserį: ši vaikų neturėjo, vyras buvo
miręs jaunas. Prieš kelerius metus jos atvyko į Kalavą, nes jų čia
niekas nepažinojo ir miestelis nebuvo susijęs su prisiminimais.
Nu Nu buvo palūžusi. Mirė ji su Khin Khin eidama į turgų. Jos
sutiko vaikiną, kurį Nu Nu palaikė Thar Tharu. Sukrėsta buvo
taip, kad širdis nustojo plakti. Manau, aprašiau šį įvykį savo
laiške.
Linktelėjau.
– Khin Khin pasakojo, kad Nu Nu sveikata jau daug metų
prastėjo. Ji įsivaizduodavo tai, ko nėra, neteko atminties, išėjusi
pasivaikščioti neberasdavo kelio namo. Pamačiusi kareivius ar
vien karinį džipą, sustingdavo iš siaubo. Negalėdavo žiūrėti į
juodus batus. Dažnai pabusdavo naktį garsiai klykdama ir
nelaiminga. Visas kūnas buvo išbertas raudonomis dėmėmis. Ji
valgydavo mažai, lyg mėgintų nusimarinti badu. Širdis buvo
silpna. Nerami siela. Jos mirtis nieko nenustebino. Tik aplinkybės
buvo nepaprastos.
– O Ko Gdži? Kodėl jis negrįžo jos prižiūrėti?
– Paskutinį kartą jos gavo žinią ir pinigų iš Australijos prieš
penkerius metus. Matyt, jis ten įsikūrė. Tai buvo prieš penkerius
metus. Paskui nė žodžio. Nors gali būti, kad jo laiškai dingo ar
buvo atplėšti.
Brolis užsimerkė, mane irgi apėmė begalinis nuovargis.
– Norėtum pasiklausyti muzikos prieš miegą?
– Gal ne.
Valandėlę tylėjome. Pirmą kartą mudviejų tyla man buvo
maloni.
– Manai, balsas manyje nutilo? – paklausiau.
– Nežinau.
– Aišku, nežinai. Bet ką manai?
– Pamatysim, – išsisukinėjo jis. – Ar ji ką nors pridūrė per Khin
Khin pasakojimą?
– Ne.
– Geras ženklas, tiesa?
Gūžtelėjau pečiais.
– Gal.
Jis sunkiai nuslopino žiovulį.
– Atleisk. Aš baisiai pavargęs. Ši diena mane nukamavo.
– Mane irgi.
– Gal tau ko reikia nakčiai?
– Ne.
Jis pakilo, priėjo prie manęs, švelniai suėmė rankomis galvą ir
pabučiavo į kaktą.
– Saldžių sapnų.
– Tau irgi.
– Pažadink mane, jei susapnuosi košmarą.
 20 skyrius

N aktį mane pažadino garsus verksmas. Rauda brolis?

Atsikėliau ir ėmiau graibytis žibintuvėlio prie sofos.
Blausioje šviesoje pirštų galais nutipenau prie užuolaidos ir
išgirdau ramų ir lygų miegančiojo alsavimą. Pasirodė? O gal
balsas grįžo? Ir mane pažadino? Įdėmiai įsiklausiau. Vabzdžiai.
Tolumoje loja šuo. Kitas atsiliepia. Tyla.
Atsiguliau ant sofos, valandėlę pasiklausiau ir vėl užmigau.
Antrą kartą tą naktį mane pažadino balsas.
Kur Thar Tharas?
Atsisėdau kaip žvakė ir įsistebeilijau į tamsą. Lyg iš ten kas
mane kalbintų.
Kas nutiko mano sūnui? Ką jie jam padarė?
Šiurpas perbėgo man per nugarą, ėmiau graibytis žibintuvėlio,
bet negalėjau rasti.
Kodėl tu manęs neklausei? Kodėl negrįžai į Niujorką? Geruoju
nesibaigs.
Staiga užsidegė šviesa, priešais stovėjo U Ba.
– Kas atsitiko? – sunerimęs paklausė jis.
Taip nustebau, kad netekau žado.
– Tu rėkei per miegus.
– Balsas, – apžvelgiau kambarį, – girdėjau balsą.
Jis atsisėdo šalia.
– Tu tikra?
– Taip. Ne. Nežinau. Skambėjo kaip jos.
– Ką ji sakė?
 Buvau pernelyg įsiaudrinusi, negalėjau susikaupti.
– Norėjo sužinoti, kur Thar Tharas? – paklausė brolis.
– Taip.
– Ką dar?
– Patarė man grįžti į Niujorką. Sakė, kad mūsų paieškos
geruoju nesibaigs.
U Ba linktelėjo.
– Kaip skambėjo jos balsas?
Bandžiau prisiminti balso toną, bet pati suabejojau.
– Nesu tikra. Gal, – valandėlę dvejojau, – gal tai buvo tik
sapnas.
– Nemanau.
Buvo šalta. Užsitraukiau antklodę iki smakro ir vis slinkau
pagalvėlėmis, atsargiai apsiverčiau ant šono ir padėjau galvą jam
ant kelių. Buvau sykiu budri ir mirtinai pavargusi. Negi viskas
veltui? Negi vienuolis klydo, o aš buvau pernelyg naivi (dvi sielos
vienoje krūtinėje) ir patikėjau kvailais prietarais?
– Vienuolis sakė, kad balsas išnyks, kai sužinosiu, kieno jis ir
kodėl moteris mirė, – tariau. – Mes išgirdome apie ją. Kaip
manai, jis klydo? O gal ne to žmogaus ieškojome?
– Nei tas, nei anas. – Brolis ilgai tylėjo. – Bet manau, kad ji
nedings, kol nesužinosime visos tiesos. Kaip kitaip ši nerami siela
ras ramybę?
– Visos tiesos? Negi Khin Khin mums melavo?
– Ne. Bet mes turime sužinoti, kas atsitiko Thar Tharui.
Motina nori žinoti, kaip mirė jos vaikas. Kur jis palaidotas. Iki tol
ji nepasitrauks.
U Ba nubraukė man nuo veido plaukus ir liūdnai pažvelgė į
mane.
– Ar ne viską man pasakei? – atsargiai paklausiau.
– Sklandė gandai. Khin Khin užsiminė apie vieną dalyką, į kurį
vakar beveik nekreipiau dėmesio.
– Kokie?
 – Kalbama, kad vienas vaikinų vėliau pabėgo. Retai kam
pavyksta. Ji sakė, kad nė vienas kaimo gyventojas nepasakos
smulkmenų, nė neprasitars, kad kažką žino. Visų dezertyrų, jų
šeimų ir jiems padėjusiųjų laukia mirtis. Bet gandas tebesklando.
Staiga brolis susijaudino. Dar porą kartų paglostė man galvą
kažką mąstydamas. Išgirdau, kaip padažnėjo jo kvėpavimas, kaip
kurkia pilvas. Staiga jis atsistojo ir dingo savo kambaryje netaręs
nė žodžio, bet po valandėlės grįžo apsirengęs.
– Tuoj patekės saulė. Turiu vėl pasikalbėti su Khin Khin. Vakar
apie tai neklausinėjau. Gal ji žino, koks to vaikino likimas.
Nenorėjau būti viena.
– Galiu eiti kartu?
U Ba papurtė galvą.
– Ko gero, šįkart geriau man eiti vienam. Ilgai netruksiu. Lauk
manęs čia. Jei kas ateis ir klaus manęs, sakyk, kad nežinai nei
kur aš, nei kada grįšiu.
Nesmagi linktelėjau.
Jis nuskubėjo laiptais ir per kiemą.
Pro atdarus langus į vidų liejosi pirmieji saulės spinduliai.
Giedojo gaidžiai, pabudo paršas po namu. Norėjau atsikelti,
užkurti ugnį, užvirinti vandens ir pagaminti pusryčius, bet buvau
per daug išsekusi. Tik palindau giliau po antklode. Iš galvos
neišėjo Thar Tharas. Matyt, buvo nepaprastas žmogus. Turėtų
būti maždaug mano metų. Gaila, kad jo nepažįstu.
Staiga prisiminiau brolį ir motiną. Kaip Nu Nu su vaikais, mes
irgi daug laiko praleisdavome trise, nes tėvas dažnai keliaudavo
arba dirbdavo iki paryčių. Prisiminiau vienos vasaros dienos
įvykius. Motina, brolis ir aš Long Ailando paplūdimyje. Man kokie
šešeri ar septyneri. Matau juos, sėdinčius priešais ant
rankšluosčių ir tepančius vienas kitą kremu nuo saulės. Nugarą.
Rankas. Kojas. Veidą. Paskui jie atsistojo ir nubėgo prie vandens,
užmiršę mane. Nulėkiau iš paskos, ėmiau kepurnėtis vandenyje,
jie nuplaukė tolyn, o aš kasiau smėlyje duobutes. Tą vakarą mano
šlaunys, rankos ir nosis buvo tokie raudoni, kad tėvas nuvedė
mane pas gydytoją.
Pirmo ir antro laipsnio nudegimai.
Ne tik odos.
Mes nebuvom artimi. Niekada. Bent jau mudu su broliu.
Nebuvau artima ir su motina. Nesupratau kodėl. Spėju, ji irgi
nesuprato. Gal aš, kaip ir Thar Tharas, neprašyta įsibroviau į
dviejų pokylį. Svarsčiau, ar buvau laukiamas vaikas, ar
netyčiukė. Nežinojau. Mano šeimoje apie tai nebuvo kalbama.
Suaugusi niujorkietė? Su maža širdimi? Kurioje buvo visai
mažai vietos? Bet motina turėjo tik tokią.
Kai išgirdau grįžtant U Ba, apsiklojusi tebegulėjau ant sofos.
Jis buvo uždusęs ir nematytai susijaudinęs. Išvydau jo akyse
nusivylimo šešėlį, nes jis rado mane dar lovoje.
– Ji mano, kad gandas pagrįstas, – pasakęs giliai įkvėpė.
– Vienam vaikinukui pavyko pabėgti?
– Taip.
Jo akys nukrypo į didelę mano kuprinę.
– Gali supakuoti keletą daiktelių trumpai kelionei?
– Žinoma. Kodėl klausi?
– Reikia vykti.
– Vykti? Kada?
– Dabar. Tučtuojau.
– Kuriam laikui?
– Porai dienų.
– Kur?
Jis valandėlę svarstė.
– Į salą.
– Kokią salą?
– Thai sone thu mja, a hti kdžian thu mja a thet šin nai thu mja
san sar jar kivn go thva mai, – tarė jis birmietiškai.
– Nesuprantu nė žodžio.
 21 skyrius

Ž inojome ne kažin ką. Vyriškis, kurio ieškome, regis, daug

metų gyvena Tazyje, mieste prie Rangūno ir Mandalajaus
geležinkelio, penkios valandos autobusu iš Kalavo. Vedęs, turi du
ar tris vaikus. Pagrindinėje gatvėje uošvis laiko garažą, kuriame
jis, regis, dirba mechaniku. Jis – vienas vaikinų, tą rytą kareivių
išvežtų iš kaimo. Po kelerių metų jam pavyko pabėgti. Ar jis galės
mums ką nors papasakoti apie Thar Tharą?
Mes įsiprašėme į sunkvežimį, važiuojantį į Tazį. U Ba
užsiropštė ant stogo, kur tarp krepšių ir maišų buvo susigrūdę
pustuzinis vaikinų. Kažkas įkėlė mane į kėbulą, ir iš pradžių man
atrodė, kad vietos čia nėra. Bet keleiviai susispaudė, motina
pasisodino vaiką ant kelių, aš įsispraudžiau tarp jų ir senės ant
medinio padėklo. Buvome taip susikimšę, kad aš iškart
suprakaitavau ir ėmiau dusti.
Kelias staigiais vingiais leidosi į slėnį apačioje. Ties kiek​vienu
posūkiu mano nerimas augo. Sublogavau, jaučiau, kad tuoj
susivemsiu. Šalin iš čia. Turiu išlipti. Pirmoje stotelėje išlindau
lauk ir užlipau ant stogo pas brolį. Sėdėjome pačiame priekyje
virš vairuotojo, įsikibę į groteles. Mašina buvo siaubingai
perkrauta ir ties kiekvienu vingiu grėsmingai pasvirdavo.
Kelias buvo pilnas duobių, po liūčių dar pagilėjusių. Kelkraščiai
staigiai leidosi žemyn. Nebuvo nei atitvarų, nei kitokios
apsaugos. Krūmynuose apačioje kartais pamatydavome
sudužusią mašiną. Mano baimė vis didėjo ir grėsė virsti panika.
Brolis ją pajuto.
 – Pakelk akis į dangų. Kvėpuok giliai ir galvok apie kitus
dalykus, – patarė jis.
Pabandžiau. Pakėliau akis, ėmiau giliai kvėpuoti ir galvoti apie
Niujorką, Eimę, savo butą. Nenusiraminau. Pagalvojau apie jūrą.
Apie ilgą paplūdimį, vienodai besiritančias švelnias bangas, apie
U Ba balsą, liejantį į mane begalinį žodžių srautą. Išgirdau
naujokų giesmę vienuolyne ankstų rytą ir pamažu nurimau.

Pirmiausia išvydome ilgas liesas Maung Tano kojas. Jis gulėjo po

furgonu ir kažką kalė. Kiti mechanikai su pasikaišytais lungiais ir
prakaitu permirkusiais marškinėliais smalsiai žiūrėjo į mus.
– Ei, Maung Tanai! – galop pašaukė vienas.
Dunksėjimas nutilo. Iš po mašinos išlindo alyva išsitepęs
vyriškis.
Jis buvo mano ūgio ir nustebęs įsistebeilijo į mus. Išvargęs
vyriškis arti viena kitos įsodintomis akimis, vešliais antakiais,
siauru veidu, išsikišusiais skruostikauliais ir giliu randu kaktoje.
Lūpos ir dantys raudonuoja nuo betelio sulčių. Kairė ranka be
dviejų pirštų.
Maung Tanas vedžiojo akimis nuo brolio prie manęs. U Ba
kažko jo paklausė. Jis irzliai linktelėjo, čiupo skudurą ir
nesėkmingai mėgino nusivalyti rankas.
U Ba vėl prabilo, ir nors nesupratau nė žodžio, ką jis sako,
buvo maždaug aišku. Mes norintys Maung Taną pakviesti į
arbatinę, o jei jis alkanas – į kinų restoraną netoliese.
Maung Tanas linktelėjo, kažką pasakė kitiems mechanikams, ir
šie grįžo prie darbo.
– Jis nealkanas, – sušnibždėjo man brolis, – bet mielai prisidės
prie mūsų arbatinėje.

Tazyje buvo daug karščiau negu Kalave. Ryški šviesa akino.

Užsidėjau akinius nuo saulės ir iškart nusiėmiau. Pasijutau
nesmagiai, nes vienintelė buvau apsaugota nuo saulės.
U Ba ir Maung Tanas šnekučiuodamiesi ėjo pora metrų pirma
manęs. Kirtome pagrindinę gatvę, kurioje eismas buvo didelis.
Furgonai, traktoriai, sunkvežimiai ir autobusai riedėjo tarp
jaučių kinkinių, arklių kinkinių, pėsčiųjų ir dviratininkų. Kelio
paviršius buvo sausas ir smėlėtas. Kiekviena pravažiuojanti
mašina sukeldavo debesis dulkių. Gatvės viduryje U Ba staiga
sustojo, stipriai įsikibo į mane ir užsikosėjo. Maung Tanas čiupo
jam už parankės ir laimingai pervedė per gatvę.
Arbatinėje Maung Tanas prisidegė cigaretę, du kartus giliai
užsitraukė, atsisuko ir kažką man pasakė.
Pažvelgiau į brolį, prašydama pagalbos.
– Jis norėtų žinoti, kodėl tave domina Thar Tharas, – išvertė
šis.
Tikėjausi to klausimo ir, nenorėdama apsikvailinti prisipažinusi,
kad girdžiu balsus, išgalvojau įmantrią istoriją apie tolimus Thar
Tharo giminaičius, kurie dabar gyvena Amerikoje ir yra mano
kaimynai, todėl paprašė manęs... Bet nespėjau nieko atsakyti,
nes U Ba jau atsakinėjo vietoj manęs.
– Ką tu jam pasakoji? – pertraukiau.
– Kad tu girdi jo velionės motinos balsą ir turi sužinoti, kas
nutiko Thar Tharui, antraip balsas neduos tau ramybės.
Maung Tanas supratingai man linktelėjo, lyg mano būsena būtų
savaime suprantama. Jis ilgai tylėjo, paskui ištarė kelis žodžius ir
mostelėjo broliui, kad šis išverstų.
– Jis sako, kad nemėgsta kalbėti apie tą laiką, kai buvo nešikas.
Net jo žmona nieko nežino. Bet dėl Nu Nu padarys išimtį. Ji
nusipelnė žinoti, kas nutiko Thar Tharui. Ji nusipelnė žinoti, koks
didvyris jos sūnus.
Padėkojau jam. Savo ir Nu Nu vardu.
Maung Tanas užgesino nuorūką, pasilenkė į priekį ir ėmė
pasakoti.
 22 skyrius

K areiviai išvyniojo spygliuotą vielą lauke prie kaimo ir mus

aptvėrė. Naktis buvo šalta. Sėdėjome glaudžiu ratu, kad
sušiltume. Thar Tharas ir Ko Gdži sėdėjo šalia manęs. Gerai abu
pažinojau. Buvom bendraamžiai ir vaikystėje drauge
žaisdavome. Thar Tharas apkabino brolį, drebantį nuo galvos iki
kojų. Kareiviai mums uždraudė kalbėti. Visi tylėjome. Negirdėjau
nieko, tik garsiai švokščiant baimę. Staiga kareivis sušuko į
naktį, kad Ko Gdži ir Thar Tharas eitų prie vartų. Abu atsistojo,
ir pažinau mėnesienoje jų laukiančią motiną. Jie stovėjo netoliese
ir šnibždėjosi. Ko Gdži be paliovos purtė galvą. Nu Nu verkė.
Pagaliau ji paėmė jam už rankos ir bandė vestis. Jis nėjo. Paskui
broliai paskutinį kartą pažvelgė vienas kitam į akis. Ko Gdži
kažką užkabino Thar Tharui ant kaklo. Priėjo du kareiviai, liepė
Nu Nu dingti ir nuvarė motiną su sūnumi į tamsą.
Thar Tharas žiūrėjo, kaip jie nueina. Nejudėdamas stovėjo prie
spygliuotos vielos. Daug minučių. Sargybiniai šaukė jam
tučtuojau grįžti prie kitų ir sėstis, bet Thar Tharas jų nepaisė.
Tik kai kareivis iš visų jėgų žiebė jam šautuvo buože per šoną, jis
krūptelėjo, apsisuko ir grįžo pas mus. Persigandau, pamatęs jo
veidą. Jo akys buvo didesnės, skruostai įkritę, pats išblyškęs ir
drebėjo.
Jis stovėjo tarp mūsų ir žiūrėjo į tą pusę, kur dingo motina su
broliu. Kareiviai jam grasino, kai kurie mūsiškiai mėgino jį
pasodinti, suėmę už rankų, bet jis juos nusipurtė. Pagaliau viskas
nurimo, ir aš užmigau. Kai auštant pabudau, Thar Tharas
tebestovėjo.
Sunkvežimyje, kuris mus vežė į kareivines, su Thar Tharu
grūdomės šalimais. Paskui jis sėdėjo susmukęs ant lentų ir
nesilaikė. Sunkvežimis pašėlusiai kratė, jo galva daužėsi į bortą,
kol per veidą ėmė bėgti kraujas. Sunkvežimyje siaubingai dvokė,
nes kai kurie mūsiškiai susivėmė. Thar Tharas, regis, nepaisė nei
kraujo, nei smarvės.
Stovykloje karininkas mus suskirstė į du būrius. Vieni iškart
buvo susodinti į kitą sunkvežimį ir išvežti. Aš su Thar Tharu
atsidūriau mažesnėje grupėje, ši liko kareivinėse. Tik vėliau
sužinojau, kad tai išgelbėjo mums gyvybę, bent jau iš pradžių.
Kiti iškart išvažiavo į frontą ir, kiek žinau, per artimiausius kelis
mėnesius žuvo visi.
Karininkas mus suskirstė į dar mažesnes grupeles. Jei mokėjai
apdoroti metalą ar buvai mechanikas, gaudavai darbo dirbtuvėje.
Kiti pateko į skalbyklą. Thar Tharas, paklaustas, ar moka virti
valgį, linktelėjo ir buvo drauge su manim nusiųstas į virtuvę.
Kareivinėse praleidome beveik dvejus metus. Palyginti su
vėlesniu gyvenimu, tas laikas buvo neblogas. Be priežasties mūsų
beveik nemušdavo, valgio bemaž visada pakakdavo, mes
miegodavome ant šiaudinių čiužinių viename barake. Žiemą net
gaudavom antklodžių, jomis dalydavomės.
Thar Tharas netrukus pelnė šiokią tokią pagarbą, nes buvo
nepaprastai geras virėjas. Ypač jam sekdavosi saldus ryžių
pyragas. Neabejoju, kad mus nuo fronto skyrė tik jo valgiai;
karininkai nenorėjo netekti jo patiekalų.
Mano gyvybė priklausė nuo jo. Stengiausi būti nepakeičiamas
pagalbininkas: skusdavau, lupdavau ir pjaustydavau daržoves,
virdavau ryžius, kirsdavau vištas, kai karininkai užsimanydavo
paukštienos.
Manau, netrukus kai kam Thar Tharas ėmė kelti baimę. Per
dvejus metus jis ištarė vos kelis sakinius. Dirbdavo tylėdamas,
nesvarbu, kas jam būdavo liepta, atsakinėdavo linktelėdamas ar
papurtydamas galvą, vengdamas pokalbio. Niekada nesijuokdavo
iš sąmojų. Jei kas nors šaipydavosi iš jo, nekreipdavo dėmesio.
Grasinimai jo neveikė. Stovyklos komendantas trenkė jam per
veidą ir pagrasino kitą dieną išsiųsti į frontą, nes valgis nebuvo
laiku pagamintas. Thar Tharas tylėdamas žiūrėjo į jį, kol
komendantas nesmagus nusisuko.
Vieni manė, kad jis nebijo, nes kuoktelėjęs. Kiti manė, kad jis
nebylys. Žinojau, kad nei tas, nei anas, ir gerbiau jį už drąsą dar
nenutuokdamas, kas nutiks. Kito tokio drąsuolio kaip Thar
Tharas nesu matęs.
Net susižeidęs jis neištardavo nė žodžio. Kartą išvertė puodą
verdančio vandens sau ant kojų, bet tik susiraukė. Žiūrėjo į
nuplikytą kūną, lyg šis būtų kieno nors kito.

Mūsų barake čiužiniai buvo taip arti, kad girdėdavai kurkiant

kaimyno pilvą. Pirmais metais girdėdavau, kaip naktimis Thar
Tharas verkia. Kartais tamsoje suimdavo man ranką ir taip
smarkiai suspausdavo, kad suskausdavo. Ir visada ilgai
laikydavo.
Kai paklausdavau, ar negalėčiau jam padėti, jis visada
atsakydavo: „Ačiū, ne.“
Ačiū.
Buvau pamiršęs, kad yra toks žodis.
Tik miegas atrišdavo jam liežuvį. Naktį jis šaukdavo motiną ar
tėvą. Arba kažką murmėdavo, suprasdavau tik nuotrupas.
Vis norėdavau paklausti jo, kas nutiko tą naktį, kai motina atėjo
pasiimti Ko Gdži, bet nedrįsau.
Kai armija ėmė ruoštis sukilėlių puolimui, mudu su Thar Tharu
irgi buvome išvežti į džiungles.
Tuo metu jau buvome iš kareivių prisiklausę galybę istorijų ir
žinojome, kad gyvi negrįšime. Mane kankino baimė. Artėjant
išvykimo dienai, nebegalėjau jam padėti virtuvėje, nes viduriavau
ir vėmiau. O iš Thar Tharo elgesio nebūtum pasakęs, kad kas
nors pasikeitė. Įtariau, ir džiunglėse pasitvirtino, kad jam tai
nesvarbu. Jis nebijojo nei mirties, nei merdėjimo. Kai supratau,
ko jis iš tikrųjų bijo, buvo per vėlu.

Kai išmušė lemtingoji valanda, kareiviai sugrūdo mus į du atvirus

sunkvežimius. Važiavome kiaurą dieną be pertraukos, kol vėlai
vakare atkakome į bazinę stovyklą, kurioje buvo dislokuotas
pulkas. Iš ten mažesnėmis grupelėmis turėsime leistis į kelių
dienų – kartais kelių savaičių – žygius į džiungles.
Stovykloje nuotaika buvo visiškai kitokia negu kareivinėse. Čia
kareiviai buvo irzlūs ir pikti, spardydavo ir mušdavo mus be
jokios priežasties. Jei būtume buvę nešuliniai gyvuliai, jie su
mumis būtų elgęsi geriau. Naktį mus pabudindavo šūviai:
sargybiniai pyškindavo į tamsą, bijodami sukilėlių puolimo.
Miegodavome bambukinėse lūšnose ant žemės. Tokiems kaip
mes išviečių nebuvo. Gamtos reikalus turėdavome atlikti kampe
už lūšnų, išmatų krūvos buvo milžiniškos. Temstant ir auštant
mus puldavo moskitai. Kas dar nesirgo maliarija, netrukus
užsikrėtė.
Valgyti gaudavom mažai, beveik vien ryžių, šiek tiek daržovių ir
kartais po gabaliuką džiovintos žuvies. Troškulys buvo baisesnis
už alkį. Geriamasis vanduo buvo normuojamas. Gaudavome, kas
likdavo nuo kareivių. Nedaug. Vaistai buvo tik kareiviams.
Pūlingos žaizdos, maliarijos priepuoliai, plaučių uždegimas,
gyvačių įkandimai. Jei kuris nors mūsiškis sunkiai susirgdavo,
kareiviai išvarydavo jį į lūšną stovyklos gale. Beveik niekas
negrįždavo. Vadindavom ją Mirties namais.
Dienos slinko panašios viena į kitą. Mes skalbdavom ir
virdavom valgį kareiviams, statėm stovyklos įtvirtinimus, taisėm
sargybos bokštus, gilinom griovius. Paskui sėdėdavom ir
laukdavom. Iš kiekvieno žygio grįždavo tik pusė nešikų. Ir tai
geriausiu atveju.
Atvykę po savaitės gavome pirmą užduotį. Su dar dvidešimčia
nešikų mudu turėjome lydėti per dvidešimt kareivių, gabenančių
maistą ir šaudmenis priešakiniam postui už dviejų dienų kelio.
Išžygiavome auštant. Aš nešiau penkiasdešimties svarų maišą
su ryžiais, Thar Tharas dar sunkesnę dėžę su rankinėmis
granatomis. Jis buvo didžiausias ir raumeningiausias iš mūsų,
pora colių aukštesnis net už kapitoną, kurio niekaip nebūtum
pavadinęs žemu.
Už poros šimtų metrų kelias nėrė tiesiai į mišką. Buvo ankstus
rytas, bet jau karšta ir drėgna. Netrukus šlapi nuo prakaito
marškiniai ir lungiai prilipo prie kūno. Mus apspito alkani
moskitai ir nesileido nubaidomi. Traukėme šunkeliu vis gilyn į
džiungles. Maždaug po dviejų valandų pajutau, kad nebeturiu
jėgų. Pečius ir kojas siaubingai gėlė. Ėjome basi, mano pėdos
buvo kruvinos, nes užmyniau dygliuotą šaką. Tuo metu
nenutuokiau, kiek galiu pakelti.
Thar Tharas ėjo įkandin ir matė, koks aš išsekęs. Jis mane
ramino, tikino, kad ištversiu, jau nebetoli, netrukus sustosime
pailsėti. Kai niekas nematė, paėmė nešti mano maišą.
Kareiviai įsakė mums paeiliui eiti priekyje. Jie iš toliau sekdavo
paskui pirmus tris keturis nešikus su parengtais šaudyti
kulkosvaidžiais. Drebėjo ne mažiau už mus. Jei patektume į
pasalą, tikimybė, kad jie liks gyvi džiunglėse, buvo ne didesnė už
mūsų.
Atėjo mano eilė. Kojos drebėjo. Kas žingsnis galėjau
susprogdinti miną. Buvau kaip suparalyžiuotas, nepajėgiau kelti
kojų. Kareivis grasinamai mojavo ginklu ir rėkė man greičiau
judintis. Persigandęs pažvelgiau į Thar Tharą. Jis žengė į priekį ir
pasakė, kad eis pirmas vietoj manęs. Kareiviai įtariai stebeilijo į
jį. Pamišėlis? O gal spąstai? Bandys bėgti? Koks beprotis siūlosi
pats? Galų gale nusprendė, kad nesvarbu, kas dėl jų rizikuoja
gyvybe, ir Thar Tharas nužingsniavo pirmas. Jis ėjo atidžiai, bet
ne lėtai, įdėmiai apžiūrinėdamas žemę ir pomiškį, bene pamatys
ką nors įtartina. Staiga sustojo. Už kelių metrų žemė buvo
išrausta. Ar čia kas nors užkasta, ar žvėrys ieškojo ėdesio? Mes
atsitraukėme, kareivis kelis kartus šovė į tą vietą, nieko. Thar
Tharas žengė į priekį, mes nusekėme iš paskos, atsilikę per kelis
metrus.

Ankstyvą popietę pasiekėme miško pakraštį. Priešais plytėjo

laukai, ryžiai augo vandenyje mums iki kelių. Reikėjo bristi. Iš
kareivių veidų supratau, kad šio ruožo jie bijo labiau negu
džiunglių. Kapitonas kažką įsakė. Kiekvienas kareivis išsirinko po
nešiką kaip skydą ir žingsniavo paskui jį. Mes ėjome pylimu, ir
maždaug pusiaukelėje suaidėjo šūviai. Iš pradžių nesupratau, kas
vyksta. Paskui pamačiau, kad daug nešikų parkrito, kareiviai
sutrikę klykia, mes sušokome į lauką ir pasislėpėme tarp ryžių.
Prisiplojau prie žemės ir įsikirtau pirštais į purvą. Thar Tharas
gulėjo netoliese.
Ant kelio virš mūsų aimanavo ir dejavo nešikas. Dar giliau
įlindau į purvyną, manęs beveik nebebuvo matyti. Šūviai nutilo,
netrukus išgirdau kareivių balsus, liepiančius mums apžiūrėti
sužeistuosius. Aš nekrustelėjau. Spėjau, kad jie tik nori patikrinti,
ar sukilėliai vėl ims šaudyti. Šalia Thar Tharas pakilo ir užropojo
ant kelio. Sulaikiau kvapą bijodamas šūvio, bet buvo ramu.
Kareiviai pasinaudojo mumis kaip priedanga nuo kulkų. Keturi
nešikai sužeisti gulėjo ant kelio. Penktasis buvo miręs. Du
karininkai trumpai pasitarė, ką daryti, paskui įsakė mums palikti
sužeistuosius. Jie tik sulėtintų žygį.
Sužeistieji maldavo pasiimti ir juos. Vienas atsistojo, kad
įrodytų galįs eiti pats, kad nebus našta. Nuklupčiojo du žingsnius
ir be sąmonės griuvo prieš mane. Iš žiojinčios žaizdos pilve
plūstelėjo kraujas ir susigėrė į žemę. Kapitonas subaubė, kad
turim jo nepaisyti ir žygiuoti toliau, jei nenorim, kad mus vėl
apšaudytų. Už penkiasdešimties metrų atsisukau ir pamačiau,
kad du sužeistieji bando ropoti įkandin. Kai jie ėmė rėkti
maldaudami palaukti, nepalikti jų, kapitonas ėmė šaudyti. Po
keturių šūvių ryžių lauką apgaubė baisi tyla.
Vieno žuvusio nešiko ryžių maišą teko nešti man, netrukus
mano jėgos išseko. Kojos porą kartų sulinko ir galop pargriuvau.
Tysojau ant žemės, burnoje jutau šleikščiai saldų kraujo skonį
ir klausiausi širdies tvinksnių, o aplink galvą būriavosi vabzdžiai.
Kelio galas.
Kelkis, eik, įsakė kareiviai, bet aš nepajėgiau. Vienas koja
apvertė mane aukštielninką, prikišo šautuvo vamzdį man prie
veido ir pagrasino paspausti gaiduką. Kažką sumurmėjau ir
užsimerkiau. Staiga išgirdau, kaip Thar Tharas kužda man į ausį
liepdamas nepasiduoti: jau nebetoli, daugių daugiausia valanda,
kapitonas sakęs, o jis, Thar Tharas, panešiąs abu mano maišus.
Jis paėmė už rankos ir mane pakėlė.
Neprisimenu, kaip priėjau priešakinį postą.
Manėme, ten būsime saugūs. Smarkiai klydome. Pastarosiomis
dienomis sukilėliai jį buvo puolę du kartus. Kareiviai kiekvieną
akimirką baiminosi naujo puolimo. Jie buvo nedaug vyresni už
mus, bet žiauresnių iki tol nebuvau matęs. Dėl išpilto dubenėlio
ryžių jie vos neužmušė vieno mūsiškių. Kitą rytą privertė vieną
nešiką stovėti saulėje ant vienos kojos, kol šis nualpo. Mat
susilažino, kiek laiko jis ištvers.
Grįždami atgal, netekome dar vieno nešiko – užmynė ant
minos. Buvo pats jauniausias ir ką tik pakeitęs Thar Tharą būrio
priekyje. Išgirdau sprogimą ir iš pradžių pamaniau, kad jis žuvo.
Kareiviai išsislapstė krūmuose. Mes, nešikai, griuvome ant
žemės. Daugiau šūvių ir sprogimų nebuvo, aš pakėliau akis ir
pamačiau Thar Tharą, šliaužiantį prie sužeisto vaikino. Šis,
netekęs pėdos, po kelių minučių mirė Thar Tharo glėbyje.
Pirmas žygis mus pakeitė. Manau, iki tol dauguma dar vylėsi iš
to pragaro išsikapstyti gyvi. Dabar supratome, kad išeities nėra.
Mes pasmerkti mirti. Per antrą žygį mus sudraskys į gabalus
mina, pašaus kulka arba negyvai uždaužys kareivis. Po kelių
savaičių, mėnesių, gal po metų, jei pasiseks. Jokios kitos
pabaigos. Kariškiai nieko nesiunčia namo, tik į mirtį.
Rodos, net Thar Tharas pasikeitė.
Pajutau, kad kaip tik dabar jis pasiruošęs išbandyti likimą.
Po to žygio kareiviai nutvėrė vieną mūsiškių su sauja vogtų
ryžių. Pavogė juos iš mūsų davinio, todėl nuplakti jį už bausmę
turėjome mes. Kareiviai surišo jam rankas ir nuplėšė marškinius.
Kapitonas parodė, kaip mušti. Jis taip žiauriai šmaukštelėjo
vaikinui bambukine lazda, kad šis suriko, o jo oda sutrūkinėjo
ilgais dryžiais. Paskui atėjo mūsų eilė. Kareiviai perspėjo mus: jei
mušime nesmarkiai, patys būsime nubausti.
Pirmas mūsiškis iš pradžių delsė, nenoromis pakėlė lazdą,
pažvelgė į mus, lyg prašytų pagalbos, lyg galėtume jam pasakyti,
ką daryti. Karininkas suriko. Du kareiviai priėjo paimti iš vaikino
lazdos, bet jis baikščiai papurtė galvą ir smarkiai smogė. Odoje
dviejose vietose atsivėrė žaizdos, ištryško ir per nugarą
nuvarvėjo kraujas. Nešikas subaubė iš skausmo. Po dešimties
smūgių jo nugara nuo kaklo iki klubų buvo viena atvira žaizda.
Atėjo mano eilė. Sugniaužiau lazdą. Susikaupiau, smarkiai
užsimojau ir žiebiau iš visų jėgų. Auka garsiai sudejavo. Lengviau
atsidusęs perdaviau bambuką Thar Tharui. Jis paėmė lazdą ir
užsimojo plačiai kaip aš, kad smūgis būtų smarkus. Paskutinę
akimirką sulaikė lazdą, šaltai pažvelgė į kapitoną ir lengvai
palietė vaikinui pakaušį.
Niekas nė nekrustelėjo. Net kareiviai.
Karininkas išsitraukė pistoletą, priėjo prie Thar Tharo ir
prikišo ginklą jam prie veido, laikydamas pirštą ant gaiduko.
Pamačiau, kad jis dreba iš pykčio, ir iki šiol stebiuosi, kad
neiššovė.
Thar Tharas nepasitraukė nė per žingsnį. Juodu žiūrėjo vienas į
kitą, ir kapitonas, matyt, jo akyse kai ką išvydo, nes neiššovė.
Pribėgo keli kareiviai, surišo Thar Tharą ir parmetė ant žemės.
Jie davė mums bambukinių lazdų ir įsakė jį mušti. Ypač įdėmiai
stebėjo mane, nes žinojo, kad mudu draugai. Pliekiau iš
paskutiniųjų.
Kai mes pavargome ir Thar Tharas neteko sąmonės, nes jo oda
ant nugaros virto skutais, mušti ėmėsi kareiviai. Kai jiems įgriso,
mes keturiese nunešėme jį į Mirties namus.
Kitą dieną, nors buvo draudžiama, įsmukau jo aplankyti.
Gailėjausi ir gėdijausi to, ką padariau, nors žinojau, kad ir kitą
kartą elgčiausi taip pat. Aš ne didvyris. Niekad juo nebūsiu.
Nenorėjau mirti.
Thar Tharas veik be sąmonės gulėjo ant demblio su pustuziniu
kitų nešikų. Vieni sunkiai sirgo maliarija. Kiti buvo peršauti, sirgo
užkrečiamosiomis ligomis ar mirtinai viduriavo. Trenkė pūliais,
šlapimu ir išmatomis. Kūkčiojimas lūšnoje buvo nepakenčiamas.
Thar Tharas rietėsi viename kampe. Ant atvirų žaizdų tupėjo
musės. Jis pažino mane ir sušnibždėjo, kad miršta iš troškulio ir
norėtų vandens. Pažadėjau atnešti. Grįžtant į Mirties namus,
mane sustabdė kareiviai ir paklausė, kam nešu vandenį. Išgėrė jį
vienu mauku ir numetė puodelį ant žemės man po kojomis.
Pakėliau jį ir be žodžių apsisukau.
Tą vakarą mačiau, kaip kareiviai išnešė iš Mirties namų šešis
lavonus ir užkasė negiliame kape.
Paskui aplenkdavau tą stovyklos kampą iš tolo.
Po dešimties dienų trobelės tarpduryje išvydau Thar Tharą.
Susikūprinusį. Išvargusį it nuvarytas jautis.
Bet gyvą. Jis paliko Mirties namus ne kaip lavonas.
Mes rūpinomės juo iš paskutiniųjų, dalijomės valgiu ir
vandeniu, maudėme jį, vaikėme muses ir moskitus, kurie jį
kamuodavo. Pamažu jis ėmė taisytis, o po poros savaičių vėl
galėjo dirbti.
Bet Thar Tharas buvo nebe tas. Pasidarė piktas ir užgaidus.
Mums nepratarė nė žodžio; neatleido.
 Per žygius Thar Tharas visada eidavo pirmas. Savanoriškai!
Nepripažino lengvų žingsniukų. Trypdavo, lyg norėtų būti
įsitikinęs, kad mina, ant kurios užmins, tikrai sprogs. Skuosdavo
pirmyn su ryžių maišu ant pečių. Kareiviai rėkdavo jam
neskubėti, nes kiti nešikai nespėdavo.
Labiausiai bijodavome apžėlusių takų, kur pomiškis buvo
tankus, o žemė apkritusi lapais. Tačiau Thar Tharas ir čia mielai
eidavo pirmas. Kareiviai jam davė mačetę, ir jis praskindavo
mums kelią. Mosuodavo peiliu kaip pamišėlis, ilga aštria geležte
šniodamas viską, kas pasipainiodavo po ranka. Prieš jį iškilo
kobra; jis nurentė jai galvą, paskui vienu smūgiu perkirto perpus.
Visi buvome laimingi, kad jis ėmėsi šio mirtino darbo. Kareiviai
leido jam eiti į priekį, kiek jis norėjo. Jis seniai kėlė jiems nerimą.
Kartais nužingsniuodavo taip toli, kad beveik nebegirdėdavome
jo švokščiant ir traškant medienos. Thar Tharas būtų galėjęs
pabėgti per tuos žygius, bet jis visada laukdavo mūsų skirtoje
vietoje. Tik vėliau supratome kodėl.
Kartą mina jam nutraukė pirštą, kitą kartą kulka kliudė dešinę
ranką.
Atėjo laikas, kai aš ėmiau jo bijoti.
Man per nugarą perbėgdavo šiurpulys, kai jis pažvelgdavo į
mane. Kai kiti grįždavo iš žygio gyvi, matydavai jų akyse mirties
baimę, džiaugsmą, palengvėjimą ir dėkingumą už papildomą ryžių
davinį. Thar Tharo veidas būdavo tuščias. Lyg tai, kas vyktų
aplinkui, su juo būtų nesusiję.
Jis nebesipriešino kareivių įsakymams. Bet jo klusnumas
skyrėsi nuo mūsų. Vis dar atrodė, kad jis jų nebijo, veikiau laukia
tinkamos akimirkos apsiginti.
O gal jis nebuvo abejingas. Kiti nešikai galop pasidavė ir
silpnabūdiškai, bejėgiškai laukė mirties, o jis puoselėjo panieką
viskam ir visiems, todėl liko gyvas. Nujaučiau, kad jo panieka
nelabai tesiskiria nuo kareivių žiaurumo.
Viskas pasikeitė, kai stovykloje atsirado Ko Bo Bo.
 Grupėje, kurią kareiviai tiesiai iš kaimo pasiuntė į frontą, jis
buvo jauniausias ir silpniausias. Ploni riešai ir kulkšnys, didelės
tamsiai rudos, beveik juodos akys man priminė seserį. Man jo
buvo gaila. Dar vaikas. Mačiau kelis stovykloje, panašius į jį, jo
sudėjimo, nė vienas neištempė ilgiau kaip dviejų savaičių.
Pirmomis dienomis jis nedrįso lįsti iš trobelės. Visą laiką
susigūžęs tūnojo kampe. Net naktį. Padėjom jam dubenėlį ryžių,
bet Ko Bo Bo jų nelietė. Kad ir ko klaustume, tik nukardavo galvą
ir tylėdavo. Pora mūsiškių atsitūpė šalia ir bandė jį prakalbinti,
bet nieko nepešė. Trečią vakarą Thar Tharas paėmė miegantį
vaikėzą ant rankų ir pasiguldė ant demblio šalia.
Naktį išgirdau kuždesį. Pažinau Thar Tharo balsą, bet kitas
balsas buvo nepažįstamas. Tą rytą Ko Bo Bo pirmą kartą suvalgė
truputį ryžių ir džiovintos žuvies.
Praėjus dviem savaitėms Ko Bo Bo turėjo eiti su mumis į pirmą
žygį. Kareiviai norėjo iškrėsti kaimą. Jie įtarė, kad valstiečiai
slepia ginklus maištininkams. Gyvenvietė buvo vos už kelių
valandų kelio, į ją patekti buvo lengva plačiu išvažinėtu keliu,
kuriuo ūkininkai nuolat važiuodavo jaučių kinkiniais, taigi
nereikėjo nerimauti dėl minų. Žygis buvo ramus. Ko Bo Bo nešė
ąsotį su vandeniu. Greta ėjo Thar Tharas su dėže šaud​menų ant
peties. Kadangi kareiviai liepė užčiaupti žabtus, beveik tris
valandas niekas neištarė nė žodžio.
Pirmieji mus pamatė vaikai, įsiropštę į medžius kaimo
pakraštyje. Kareiviai iškrėtė pirmą sodybą; šeši apieškojo namą
ir kitus trobesius. Man su dviem kitais nešikais buvo liepta
poroje vietų pakasinėti žemę, bet mes nieko įtartino neaptikome.
Mus drebėdami tylomis stebėjo senis, du vaikai ir trys moterys
su kūdikiais ant rankų. Mačiau, kaip jie laikosi už rankų ir
krūpčioja iš išgąsčio.
Antroje sodyboje irgi nieko neradome. Bet čia įtampa buvo dar
didesnė. Du berniukai, gal dešimties ar vienuolikos metų,
susijaudinę lakstė aplinkui, o senės akyse man pasivaideno ne tik
baimė, bet kas dar – nesupratau. Viena jauna moteris blaškėsi ir
klykė. Motinai tik vargais negalais pavyko ją nuraminti.
Trečia sodyba atrodė taip, lyg gyventojai būtų ką tik dingę. Ant
virvės džiūvo lungiai ir marškiniai, iš trobelės rūko dūmai,
spragsėjo ugnis, aplink kudakavo vištos. Tik ūkininkų nė kvapo.
Du kareiviai, atkišę šautuvus, užlipo laiptais ir atsargiai apžiūrėjo
namą. Jis buvo tuščias. Karininkas liepė mums kasti po trobele,
bet ir mes nieko neradome. Staiga kareivis pašaukė mus į
išvietę. Pašvietęs žibintuvėliu, išmatų duobėje pamatė, jo
nuomone, šautuvo vamzdį. Mums buvo liepta nugriauti šiaudinę
pašiūrę, ir po valandėlės duobė atsidūrė po atviru dangumi.
Galėjo būti lazda. Dviem nešikams buvo liepta įlipti. Jie stovėjo
išmatose iki krūtinės ir rausėsi. Po kelių sekundžių iškėlė
šautuvą. Kitą. Trečią.
Tada nuaidėjo pirmieji šūviai. Karininkas stačia galva krito į
išmatas. Du kareiviai greta jo buvo pašauti. Kiti sutrikę ėmė
šaudyti į visas puses. Išgirdau garsius riksmus, šūvius, visi
stengėsi kur nors užlįsti. Aš griuvau ant žemės, pasiverčiau ant
šono ir skubiai nuropojau už malkų rietuvės po namu. Ten jau
glaudėsi kiti nešikai, tarp jų Ko Bo Bo ir Thar Tharas. Kareivis,
puolęs prie mūsų, gavo kulką į nugarą. Jis be sąmonės gulėjo už
poros metrų nuo manęs. Mačiau, kaip žemė po juo tamsėja.
Išgirdome virš galvos slopų trenksmą, ir ant mūsų ėmė kristi
pelenai. Po valandėlės pro bambukines grindis ėmė lašėti
kraujas. Paskui supratome, kad trobelė virš mūsų liepsnoja.
Thar Tharas griebė Ko Bo Bo už rankos ir leidosi bėgti prie
gyvatvorės. Aš nukūriau įkandin. Mes užkliuvome už lavono,
suklupome ir nuropojome keturiomis. Thar Tharas visu kūnu
griuvo ant gyvatvorės ir praskynė mums kelią į gretimą sodybą.
Čia irgi mėtėsi lavonai, o trobelė degė. Iš visų pusių pokšėjo
šūviai. Kareiviai pametė galvas. Persekiodami maištininkus, jie
ėjo iš trobos į trobą šaudydami viską, kas kruta. Vištas, kates,
šunis, žmones.
 Pro degančią lūšnelę nusėlinome atgal į pirmą ūkį ir
pasislėpėme už šieno kaugės. Prieš mus gulėjo senis kulkų
išvarpyta nugara, po juo – du nebegyvi vaikai. Viena jaunųjų
moterų baigė nukraujuoti po palme, išsižiojusi ir plačiai
atmerkusi akis. Jos glėbyje spurdėjo kūdikis. Ko Bo Bo
nedelsdamas išlindo iš priedangos ir nušliaužė prie jos. Thar
Tharas bandė jį sulaikyti, bet vaikinas buvo greitesnis. Jis paėmė
kūdikį iš nebegyvos motinos rankų ir grįžo pas mus.
Kūdikis šaižiai klykė, bet paskui nutilo ir galop nurimo. Iš
slėptuvės girdėjome, kaip vaikai šaukia motiną, garsų verksmą,
pagalbos klyksmus, sprogimą, paskui dar kelis. Svarsčiau, ar
negalėtume pabėgti, bet kaimas buvo pernelyg nuošalus. Armija
būtų mus sučiupusi niekur nespėjus nusigauti.
Galop kaimą apgaubė tyla, baisesnė už šūvius.
Sukilėliai pabėgo arba buvo išžudyti. Pamatėme kareivius,
ieškančius nešikų, ir išropojome iš slėptuvės. Thar Tharas
mėgino paimti kūdikį iš Ko Bo Bo, bet šis laikė jį stipriai kaip
savo.
Mes susispietėme prie pirmosios sodybos: likę gyvi nešikai,
kareiviai ir keli kaimiečiai. Vienas kareivių pastebėjo kūdikį ir
įsakė Ko Bo Bo iškart jį padėti. Šis nekreipė dėmesio.
Kareivis pakėlė pistoletą ir suspiegė, kad tuojau pat jį nušaus,
jei šis nepadės kūdikio. Ko Bo Bo vis dar jo nepaisė. Ne iš
neklusnumo. Iš veido mačiau, kad negali kitaip. Kareivis
nusitaikė. Thar Tharas tyliai kažką pasakė Ko Bo Bo, ir šio
rankos suglebo. Thar Tharas paėmė iš jo kūdikį, lėtai priėjo prie
jaunos moters ir padavė jai.

Po to žygio juodu tapo neišskiriami. Gal Thar Tharui pasirodė,

kad čia jo jaunesnis brolis, kuriuo reikia pasirūpinti. O gal tiesiog
vaikėzas, kuriam reikia globos. Nežinau kodėl, bet juodu visada
būdavo kartu. Drauge skalbdavo žlugtą prie upės, virdavo
valgyti, valydavo šautuvus, užkasdavo Mirties namų lavonus.
Kažkaip jiems visada pavykdavo patekti į vieną grupę. Juodu
miegodavo greta, ir dažnai užsnūsdavau klausydamasis jų
kuždesio. Tylenis Thar Tharas staiga vėl prašneko. Jo blogas
ūpas išgaravo, pyktis irgi. Jis atleido mums, nešikams, už tai, kad
buvome jį išdavę. Jį ir Ko Bo Bo siejo jausmas, kuriam mūsų
pasaulyje vietos nebuvo. Nežinau, kaip jį apibūdinti. Jie ilgai
kalbėdavosi visiems nutilus. Drauge juokdavosi. Per visą
stovykloje praleistą laiką buvo vieninteliai, kuriuos kartais
matydavau šypsantis. Jie padėdavo vienas kitam. Jie rūpinosi
vienas kitu pasaulyje, kuriame visi, išgyvenę pirmas porą
savaičių, imdavo žiūrėti tik savęs. Aš jiems pavydėjau. Juos siejo
paslaptis, padedanti išgyventi. Gaila, nesupratau, kokia ji. Thar
Tharas ir aš jau nebuvome artimi draugai.
Ir juos saugojo kažkokia galia. Prabėgo pusė metų, o Ko Bo Bo
tebebuvo gyvas. Dauguma manė, kad tai likimas. Žvaigždės jiems
palankios.
Bėgo mėnesiai, jie virto metais, paskui kitais. Mes buvome tarp
vos tuzino taip ilgai išgyvenusių nešikų. Gal padėjo sėkmė ar
nuojauta, ką reikia daryti kilus pavojui. O gal mūsų karma – nors
man būtų sunku pasakyti, gera ar bloga, – padėjo mums taip ilgai
likti gyviems tame pragare.
Dauguma spėliojo, ką mes padarėme ankstesniame gyvenime,
kad nusipelnėme tokios kankynės. Spėjome, kad aname gyvenime
patys buvome kareiviai ir žudėme žmones. Arba girtuokliai.
Galvažudžiai. Gyvūnų kankintojai.
Thar Tharas ir Ko Bo Bo niekada nespėliojo. Nenutuokiu, ar jie
laikėsi Budos mokymo. Niekada negirdėjau, kad būtų jį minėję.
Niekada nemačiau jų medituojančių, neprisimenu, kad būtų
palikę auką mūsų lūšnoje prie mažo altorėlio.

Sėkmė nuo mūsų nusisuko tą dieną, kai gavome po papildomą

ryžių davinį. Blogas ženklas. Kaskart, kai gaudavome daugiau
valgyti, užduotis būdavo ypatinga. Į lūšną įžengė pulkininkas ir
išsirinko tuziną nešikų. Pirmi du buvome Thar Tharas ir aš. Ko
Bo Bo pasisiūlė pats.
Mes turėjome lydėti dešimt kareivių, šie ėjo patikrinti gando,
girdi maištininkai pasistatė tiltą per netolimą upę. Pastaraisiais
mėnesiais jie atsikovojo didelius mūsų teritorijos plotus ir ne
kartą kelioms dienoms atkirsdavo maisto atsargų tiekimą.
Komendantas laukė stovyklos puolimo. Kareiviai vis labiau
nerimavo, net buvo ketinama palikti stovyklą. Mes, nešikai,
vylėmės, kad gandai pasitvirtins. Jei sukilėliai užgrobs mūsų
stovyklą ir liksime gyvi, būsime laisvi.
Kaip ir per daugelį kitų žygių, Thar Tharas ir Ko Bo Bo
panorėjo eiti pirmi. Aš sekiau atsilikęs nuo jų per kokį dešimt
metrų. Geras ženklas, pamaniau. Šitaip išsidėstę, mes kol kas
visada grįždavom gyvi. Mišką perėjome ramiai, o kai išnirome iš
už medžių, prieš mus tekėjo upė, po liūčių srauni ir galinga.
Ir buvo tiltas.
Kareiviai įsakė Ko Bo Bo patikrinti, ar nėra po tiltu sprog​menų
ir ar galime saugiai persikelti per upę. Jis geriausiai iš mūsų
laipiojo. Grakščiai ir sumaniai nusileido kelis metrus krantu per
akmenis ir medgalius, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą, bet
smarkiai nesikabindamas. Buvo beveik palindęs po tiltu, bet
staiga atsitiesė, skėstelėjo rankomis, susvirduliavo, neteko
pusiausvyros ir krito.
Upė kriokė taip, kad šūvio neišgirdau.
Jis nusirito stačiu šlaitu. Kiti nešikai ir kareiviai išsislapstė. Aš
suakmenėjau. Thar Tharas suriko ir nulėkė pylimu, pargriuvo,
atsitrenkė į riedulį, išsitiesė, šuoliais perskriejo rąstus ir
akmenis, vėl parkrito, sunkiai atsistojo.
Ko Bo Bo slydo į upę. Keista, bet antro šūvio nebuvo, lyg abi
puses būtų sudominusi prieš akis vykstanti drama. Thar Tharas
jau siekė draugo kūno, bet šis įslydo į vandenį, ir pirmas verpetas
jį įsuko. Thar Tharas stačia galva nėrė įkandin ir dingo bangose.
Už kelių metrų išvydau Ko Bo Bo galvą, trumpam išnirusią tarp
baltų putų, paskui Thar Tharo. Vanduo bloškė juos į uolos iškyšą,
jie nugrimzdo. Thar Tharo ranka dar kiek buvo matyti iš
vandens, tada išnyko. Mane apėmė siaubas, tokio nebuvau jautęs
nuo pirmųjų žygių. Negalėjau atplėšti akių nuo bangų ir sūkurių.
Už penkiolikos ar dvidešimties metrų pasroviui iš vandens kyšojo
išvarta. Vienintelė jų viltis. Toliau upė virto šėlstančia balta jūra.
Prabėgo dar valandėlė, jų nė ženklo.
Pulkininkas per aukštą žolę prišliaužė prie manęs ir atsargiai
žvilgtelėjo į pylimą.
Plaštaka. Ranka. Aiškiai pamačiau abu ant vienos šakos. Thar
Tharo galvą. Antrą galvą, abi virš vandens. Po vandeniu. Virš
vandens. Po vandeniu.
Pulkininkas suriko, kad pulčiau jiems į pagalbą. Galop įveikiau
stingulį ir ėmiau ropštis šlaitu žemyn, nenuleisdamas akių nuo
Thar Tharo. Mačiau, kad plaukia kranto link. Kur Ko Bo Bo?
Thar Tharui po kojomis jau tvirta žemė. Jis atsitiesė, ir glėbyje
pamačiau iš bangų išnyrant suglebusį kūną. Thar Tharas ištempė
jį į krantą ir išsekęs susmuko greta.
Antras šūvis buvo skirtas pulkininkui. Kas buvo toliau,
prisimenu miglotai. Žinau, kad iškart apsigręžiau. Ten, kur guli
Thar Tharas ir Ko Bo Bo, neapsisaugosi. Vėl užsikoriau ant
pylimo ir užlindau už riedulio. Gulėjau tarp dviejų ugnių.
Netoliese sprogo granata, ir aš apalpau.
Kai atsipeikėjau, greta tupėjo du sukilėliai. Ausyse man spengė,
galvą skėlė, beveik nesupratau, ką jie sako. Sukilėliai padėjo man
atsistoti. Galva ir rankos buvo nubrozdintos, aš pats nuo
sutrenkimo apsvaigęs. Jie per tiltą nuvedė mane į miško pakraštį,
kur pamačiau nešikų ir kareivių lavonus, o suvokęs, kad
vienintelis likau gyvas, vėl netekau sąmonės.
Atsipeikėjau sukilėlių stovykloje. Jie aptvarstė man žaizdas,
sočiai pamaitino ryžiais, davė vandens ir paklausė, kiek ir kokių
stovykloje ginklų, kareivių, kaip ji išdėstyta, bet šiaip paliko mane
ramybėje. Po dviejų savaičių galėjau spręsti, kovoti su jais ar
prašyti, kad pavėžėtų mane iki artimiausio miesto.

Maung Tanas prisidegė cigaretę ir pažvelgė į mane – kokį įspūdį

man padarė pasakojimas. Padavėja padėjo ant stalo melionų
sėklų ir termosą šviežios kiniškos arbatos.
Palaukiau, kol brolis pagaliau užduos paskutinį, svarbiausią
klausimą, bet jis nieko nesakė.
Man buvo sunku aiškiai galvoti. Per daug baisių dalykų ką tik
buvau išgirdusi. Sykiu jaučiau nusivylimą ir baimę, kad Maung
Tanas negalės mums pasakyti, kas nužudė Thar Tharą.
– Ar galite pasakyti, – pakėliau balsą, – kur ir kaip žuvo Thar
Tharas?
U Ba dirstelėjo į mane, kurį laiką dvejojo, paskui persilenkė
per stalą ir išvertė.
– Kaip žuvo Thar Tharas? – perklausė Maung Tanas, lyg norėtų
būti tikras, ar gerai suprato.
Linktelėjau.
Jis papurtė galvą. Kažką pasakė.
Brolis išplėtė akis:
– Jis nežuvo. Thar Tharas gyvas.
Trečia dalis
 1 skyrius

B rolis užmigo šalia manęs. Jo galva švelniai rėmėsi man į

kaklą, burna buvo pražiota, kaskart iškvepiant gerklėje
gargė. Paėmiau rankšluostį ir nusišluosčiau prakaitą nuo veido.
Atsargiai paliečiau ranka kaktą, ar turi karščio. Ji degė. Prieš
miegą jį ištiko baisus kosulio priepuolis. Nerimavau. Tazyje jis
irgi atsisakė eiti su manim pas gydytoją, tvirtino, neva kosulys dėl
alergijos ir netrukus praeis. Jis taip kasmet šiuo laiku kosintis,
neverta rūpintis. Netikėjau nė vienu jo žodžiu.
Dabar sėdime traukinyje į Mandalajų. Vagonai krato ir dunda.
Apie skaitymą negali būti nė kalbos. Pro atvirus langus pučia
švelnus vėjelis, bet taip karšta, kad jis beveik negaivina. Trenkia
maistu, prakaitu ir aitriu dezodorantu, šiuo nuolat purškiasi prieš
mus sėdintis kinas.
U Ba pasisekė gauti mums vietas „aukštesnės klasės“ vagone.
Mes sėdėjome dviejuose plačiuose krėsluose su reguliuojamomis
pakojomis ir atkaltėmis, vis tiek baisiai nepatogiuose. Jaučiau
kiekvieną spyruoklę, bet skųstis neketinau. Dauguma keleivių
galiniuose vagonuose miegojo ant medinių suolų tarp dėžių su
vaisiais, daržovėmis ir vištomis. Ar ant grindų. Palyginti su
sunkvežimiu, čia didžiausia prabanga.
Pro šalį su kibirais ir pintinėmis be paliovos ėjo vyrai ir
moterys, siūlydami savo prekes. Virti kiaušiniai. Žemės riešutai,
ryžių pyragaičiai, bananai, mangai, betelis. Maži plastikiniai
maišeliai su rudu skysčiu. Rankomis susukti cigariukai.
Cigaretės. Vienas prekeivis pakišo man po nosimi dubenį.
Gruzdintos vištų šlaunelės su riebiu padažu, apsuptos musių
pulko. Pasibjaurėjusi papurčiau galvą.
Lauke lėtai leidosi saulė. Traukinys pėsčiojo tempu riedėjo per
kažkokį miestelį. Du berniukai varė bėgiais buivolą. Už jų ėjo
moteris su molinių ąsočių bokštu ant galvos. Keliuose kiemuose
degė laužai. Tvenkinyje pliuškenosi nuogi vaikai.
Galvojau apie Maung Taną. Jis nežuvęs. Thar Tharas gyvas.
Ne iš karto suvokiau šių dviejų sakinių prasmę. Nei brolis, nei
aš nė akimirkos nesvarstėme tokios galimybės. Tarėmės
ieškantys numirėlio. Nu Nu manė, kad sūnus nebegyvas. Khin
Khin su Ko Gdži irgi.
Maung Tanas iš sukilėlių nesužinojo, kur Thar Tharas ir Ko Bo
Bo. Sukilėliai palikę juodu ramybėje. Tvirtasis vyras galop
atsistojęs, pakėlęs suglebusį kūną ir nužingsniavęs prieš srovę.
Po daugelio metų Maung Tanas iš sunkvežimių vairuotojų
išgirdo apie vienuolį, gyvenantį su keliais vaikais ir daugybe vištų
sename vienuolyne netoli Sipo. Apie nepaprastą žmogų, kuris
rūpinasi vaikais. Jo dešinei rankai trūksta piršto. Po smakru
apgamas, o ant dešinio žasto – ilgas randas. Nuo šautinės
žaizdos. Matyt, jis daug metų kariavo džiunglėse. Manoma, kad
buvo bebaimis karys.
Du autobusų vairuotojai vėliau tai patvirtino. Maung Tanas
buvo įsitikinęs, kad tai Thar Tharas. U Ba irgi. Aš abejojau.
Dabar mes važiavome į Mandalajų. Ketinome ten pernakvoti, o
kitą rytą vykti į Sipą.
Traukinys krestelėjęs sustojo. Brolis pabudo. Skubiai
apsidairė, laižydamasis sausas lūpas. Padaviau jam vandens. Jis
gėrė mažais gurkšneliais ir persimetė žodeliu su kaimynu kitapus
tarpueilio.
– Po dviejų valandų atvažiuosime į Mandalajų, – atsisuko į
mane. – Tu alkana?
Linktelėjau.
– Aš irgi. Eisime užkąsti?
 – Traukinyje?
– Čia yra restoranas.
Dvejodama pažvelgiau į nešvarius sėdynių apmušalus, lip​nias
grindis.
– Nemanau, kad sumanymas geras.
– Tik keptų ryžių ir kavos. Vanduo virintas. Nesijaudink.
U Ba atsistojo, nenoromis nusekiau įkandin.
Traukinys pašėlusiai siūbavo. Nusvirduliavau tarpueiliu, du
kartus susitrenkiau galvą.
Restorano vagone buvo dvi laisvos vietos. Brolis ryžtingai
nužingsniavo prie jų ir atsisėdo. Aš dvejojau tarpduryje. Prie
gretimo staliuko vakarieniavo būrelis kareivių. Mačiau jų žalias
uniformas. Mačiau jų žvilgius juodus batus. Jų raudonus kaip
kraujas dantis.
U Ba akimis parodė, kad sėsčiau šalia. Niekaip
neapsisprendžiau. Delsdama patraukiau dėmesį. Smalsūs
žvilgsniai. Nutrūkę pokalbiai.
Per vėlu grįžti atgal. Nenorėjau palikti brolio vieno, todėl
priėjau.
– Jie mums netrukdys, – tyliai tarė jis. – Jie net nesupranta, ką
mes kalbame.
Kareiviai susidomėję žiūrėjo į mus. U Ba nusišypsojo jiems, jie
irgi. Aš stebeilijau pro langą.
Priėjo padavėjas, U Ba užsakė kavos ir ryžių su vištiena ir
daržovėmis. Virtuvėje prie atviros ugnies pamačiau kelis vyrus
purvinais prakaituotais marškinėliais, šaukštu kažką graibančius
iš kubiliuko.
– Galiu tavęs kai ko paklausti?
– Ko tik nori, – pamerkė jis.
– Kodėl žmonės čia visada juokiasi, net kai jiems nelinksma?
Jis pakreipė galvą, iš veido išraiškos atrodė, kad laukė šio
klausimo.
– Juokas čia turi daug reikšmių. Mes juokiamės, kai nemalonu.
Kai bijome. Kai pykstame.
– Tarsi kaukė?
– Galima ir taip sakyti. Įdėmiai įsižiūrėjusi, kaipmat atpažinsi,
ką ji slepia, koks tai juokas.
Padavėjas atnešė dvi stiklines karšto vandens ir du pakelius
tirpiosios kavos, o netrukus ir ryžius. Buvo skaniau, negu
tikėjausi. U Ba godžiai prisikimšo burną, nusidegino liežuvį ir
ėmė juoktis iš savęs.
– Tu mano amžiaus, kaip vis dar gali būti toks godus?
Ryžiai buvo pagardinti prieskoniais, apibarstyti kalendromis ir
kitomis žolelėmis. Labai skanūs.
– Manai, mes rasim Thar Tharą? – paklausiau, irgi nusitvilkiusi
burną.
Jis linktelėjo.
– Gal vienuolis be piršto kas nors kitas?
– Gal.
– Arba Thar Tharas jau pasimirė. Sunkvežimių vairuotojai
pasakojo šią istoriją prieš kelerius metus.
– Gali būti.
– Vis dar manai, kad jį rasim?
Jis nedvejodamas linktelėjo.
– Kodėl?
– Nuojauta.
– Nuojauta gali būti klaidinga.
– Niekada neabejok nuojauta, – papurtė jis galvą.
– Tik ne savo, – nusijuokiau. – Mano nuojauta nelabai patikima.
Visada mane apvilia.
– Netikiu. Nuojauta – netrūni mūsų patirties atmintis. Reikia
tik atidžiai klausytis, ką ji mums sako. Ji ne visada aiškiai kalba, –
šypsodamasis pridūrė. – Arba sako dalykus, kurių nenorime
girdėti, nors tai būna tiesa.
Susimąsčiusi kramčiau ryžius.
U Ba seniai pavalgė ir užsisakė antrą puodelį kavos. Atrodė
pavargęs, kaip niekad nusikamavęs. Pastarosiomis dienomis jo
veidas dar labiau sukrito.
Iš pradžių pamaniau, kad užspringo kava. Atsistojau ir trenkiau
jam į tarpumentę, bet jis ranka parodė, kad pasitraukčiau. Dar
vienas baisus kosulio priepuolis. Jis vos įstengė kvėpuoti,
paraudonavo, įsikibo į stalą. Net kareiviai žvelgė į mus
susirūpinę. Persigandau ir paėmiau jam už rankos, patryniau
nugarą. Priepuoliui praėjus, atrodė dar labiau išsekęs.
– Kai tik nuvažiuosime į Mandalajų, nuvesiu tave į ligoninę, –
ryžtingai pareiškiau.
– Man ne taip jau blogai, – ramino mane U Ba.
– U Ba, liaukis, – suirzusi atkirtau. – Visą laiką, kol aš čia, tau
tik blogėja. Čia ne alergija.
– Alergija, – netvirtai prieštaravo jis.
– Kam?
– Nežinau.
– Tave reikia apžiūrėti.
– O jei gydytojai ką nors ras, kas tada?
– Tada pasirūpinsime gydymu.
– Jie negydo. Jau sakiau tau. Kokia nauda iš diagnozės?
– Jei nustatys ligą, kurios patys negali gydyti, iškart skrisime į
Bankoką, – tvirtai pareiškiau. – Ten puikios ligoninės.
Jis nusišypsojo.
– Džulija, mieloji, aš nė paso neturiu.
– Tai turėsi, – atsakiau, jo prieštaravimai man nedarė įspūdžio.
– Kokia tu gera. Tada turėsim važiuoti į Rangūną. Prašymas
pasui gauti svarstomas kelis mėnesius, kartais metus. Ir abejoju,
kad jį galop gaučiau.
– Mėnesius? Pasui gauti? Negaliu patikėti. Neabejoju, kad
galima paspartinti neatidėliotinais atvejais.
– Galbūt. Bet ne tokiems žmonėms kaip aš.
– Kokiems „tokiems žmonėms kaip aš“?
– Žmonėms, kurie neturi ryšių armijoje.
 – Rasim būdą. Pirmiausia reikia tave apžiūrėti.
– Nežinau...
– U Ba! Mandalajuje iškart sėsime į taksi ir važiuosime į
geriausią ligoninę. Iki tol neisiu į jokį viešbutį ir nelipsiu į jokį
Sipo ar kitą traukinį.
– Bet mes turėsim...
– Aš rimtai. Stovėsiu traukinių stotyje, ir viskas.
Matyt, mano ryžtas padarė jam įspūdį. Atsiduso ir įsižiūrėjo
pro langą į vakarėjantį kraštovaizdį. Gatvės platėjo. Keliuose
atsirado daugiau žmonių, daugiau namų, daugiau žiburių. Mes
artinomės prie Mandalajaus.
– Kodėl neturi paso? – pasidomėjau.
– Kam man jo reikia? – atrėmė jis.
– Pavyzdžiui, kad aplankytum mane.
– Tu teisi.
– Paprašysi paso, kai grįšime?
– Matysim.
Aš nusivyliau.
– Ar nenorėtum kada nors manęs aplankyti Niujorke?
– Žinoma, norėčiau. Bet kelionė ilga ir sunki, – po ilgos pauzės
pridūrė.
Kai grįžome į savo vagoną, U Ba vėl užsnūdo. Žiūrėjau į jį,
apimta švelnumo.
Nedaug buvo žmonių, kuriems jaučiuosi tokia artima, su kuriais
man taip ramu. Brolis be jokios klastos, be jokių slaptų užmačių.
Ką darysiu, jei paaiškės, kad jo kosulys – rimtos ligos požymis?
Mane suėmė baimė dėl jo sveikatos. Mintis, kad galėčiau jo
netekti, buvo nepakeliama.
 2 skyrius

B endroji Mandalajaus ligoninė stovėjo vos už kelių kvartalų

nuo pagrindinės geležinkelio stoties. Kelią mums parodė
betelio pardavėjas. Priveržiau kuprinę ir paėmiau iš brolio
krepšį. Nustebau, kad jis neprieštaravo.
Prie vartų į ligoninę žmonių knibždėjo kaip turguje. Keli
kioskeliai prekiavo bananais, ananasais, kokosais ir mangais.
Galėjai nusipirkti gėrimų, žurnalų ir knygų. Plikų lempučių
šviesoje stovėjo ir skaitė žmonės. Klientų laukė rikšos ir taksi.
Prie manęs priėjo jaunuolis pilnomis šviežių jazminaičių girliandų
rankomis. Padavė man vieną, ir šnerves iškart užplūdo svaigus
aromatas.
– Tau patinka jazminaičių kvapas? – paklausė brolis.
– Dievinu, – atsakiau, ieškodama pinigų, bet jaunuolis tik
nusišypsojo ir dingo minioje.
Gatvėje prie dviejų puikių kioskelių pilnomis maisto lentynomis
stovėjo per dešimt sulankstomų staliukų ir plastikinių kėdžių. Ant
liepsnojančios ugnies kažkas buvo troškinama, ant grotelių
kepami šašlykai, grybai ir aitriosios paprikos.
U Ba staiga sustojęs įsispoksojo į būrį vyrų, žaidžiančių
šaškėmis – butelių dangteliais savadarbėje lentoje. Vieno rankos
ir kojos – net kaklas – buvo tatuiruotos.
– Kodėl tatuiruočių tiek daug? – sušnibždėjau.
– Jos saugo jį nuo pikto, – atsakė U Ba.
Nutempiau jį tolyn. Perėjome ligoninės kiemelį ir įžengėme į
didoką prieškambarį, lyg ir greitosios pagalbos punktą, ir iš
pradžių suabejojau, ar gerai padariau, atvilkusi brolį į ligoninę.
Buvo karšta, drėgna ir dvokė. Palubėje vangiai sukosi du
ventiliatoriai. Ryškios neono lempos apšvietė žmonių
skruzdėlyną. Jie susitraukę tūnojo ant kėdžių, kartais po du ant
vienos, stovėjo, atsišlieję į sieną, sėdėjo ant grindų ar gulėjo ant
antklodžių, patiestų ant plytelių. Motinos spaudė glėbyje
naujagimius. Vienas vaikas tyliai verkšleno. Kai kurie dirstelėjo į
mus, bet dauguma buvo pernelyg išvargę ar ligoti, kad kreiptų
dėmesį.
Brolis jautėsi nejaukiai. Jis atsiliko ir atsišliejo į koloną prie
durų, jau neapsimetinėdamas, kad atėjo čia su kitokiu reikalu.
Nuėjau ieškoti gydytojo, žengdama per ligonius netyčia užmyniau
vienam ant kojos. Kažkas sudejavo, iškart žodingai atsiprašiau,
ėjau toliau, užkalbinau seselę. Ši mane įdėmiai išklausė,
nusišypsojo, linktelėjo ir dingo nieko neatsakiusi. Nebuvau tikra,
ar ji suprato bent žodį.
Po kelių minučių išėjo jaunas gydytojas ir mostelėjo man užeiti į
šoninį kambarėlį. U Ba nenoromis atsekė iš paskos ir atsisėdo
ant taburetės prie pat durų. Lyg šis reikalas niekaip nebūtų
susijęs su juo.
– Kuo galiu padėti? – paklausė gydytojas stulbinamai puikia
anglų kalba.
– Brolis jau kuris laikas smarkiai kosi, ir kuo toliau, tuo labiau.
Kosėdamas negali kvėpuoti.
Gydytojas nepatikliai nužvelgė U Ba.
– Jūsų brolis birmietis ar užsienietis?
– Birmietis, – suirzusi atsakiau. – Tai kas?
– Mūsų ligoninė perpildyta. Pati matėt. – Jis patylėjo, lyg
svarstydamas, ką sakyti. – Kritišku atveju galėčiau užsienietį
apžiūrėti be eilės, bet birmiečio ne. Gal galėtumėte grįžti po
kelių dienų?
– Po kelių dienų? – svarsčiau, ar gerai supratau.
– Taip. Šįvakar, rytoj ir poryt būtų labai sunku. Atsiprašau, –
nusišypsojo jis.
Net aš mačiau, kokia maloni jo šypsena.
– Eime, Džulija, – išgirdau už nugaros U Ba balsą.
– Ne, – įsakmiai pareiškiau. – Mes negalime grįžti po kelių
dienų. Brolis serga. Jam reikia pagalbos.
Jaunasis gydytojas tebesišypsojo, bet ką jis mano,
nebesupratau.
– Už šių durų daugybei ligonių reikia pagalbos. – Jis vėl
patylėjo. – Labai atsiprašau.
– Džulija, nereikia.
Ištraukiau iš kišenės du šimto dolerių banknotus ir padėjau ant
stalo.
Gydytojas ilgai žiūrėjo į pinigus, paskui į brolį ir mane. Jo veide
šmėkštelėjo liūdna šypsena. Išgirdau už nugaros gilų U Ba
atodūsį.
Gydytojas dvejojo. Galop atsistojo, įsidėjo į kišenę pinigus ir
pasuko prie durų.
– Prašom eiti paskui mane.
Mes nuėjome koridoriumi, kuriame irgi rikiavosi ligoniai. U Ba
sliūkino nukoręs galvą už mūsų, nežiūrėdamas man į akis.
Gydytojas įvedė mus į kambarį, kuriame jau buvo apžiūrimi
keturi ligoniai, paprašė brolio atsisėsti ir nusirengti iki pusės,
giliai įkvėpti ir iškvėpti, o pats klausėsi. Pabaksnojo galvą, kaklą,
pečius, krūtinę, patikrino gerklę ir ausis, suraukė kaktą. U Ba
viską ištvėrė nepakeldamas akių.
– Skauda krūtinę, kai giliai įkvepiate? – paklausė gydytojas
angliškai.
– Ne, – tyliai atsakė brolis.
– Gal pažastis?
– Ne.
– Atkosite gleivių, kai ištinka priepuolis?
– Kartais.
– Daug?
 – Kartais daugiau, kartais mažiau.
– Skrepliai kruvini?
U Ba be žodžių papurtė galvą.
– Jūs tikras? – paklausė daktaras, žiūrėdamas į mane.
Gūžtelėjau pečiais.
– Spėju, jūsų broliui sunkus bronchitas. Norėčiau pamatyti jo
plaučių rentgeno nuotrauką.
Rentgeno aparatas atrodė likęs iš kolonijinių laikų.
Gerą valandą mudu su U Ba sėdėjome šalia ir tylėjome. Paskui
vėl pasirodė gydytojas su pora popierių rankoje ir atsisėdo prie
manęs.
– Jūsų broliui iš tikrųjų sunkus bronchitas. Be to, rentgeno
nuotrauka rodo, kad viename plautyje yra mazgelis. Jis gali būti
užkrato priežastis.
– Mazgelis? – sunerimusi paklausiau.
– Toks apskritas šešėlis plautyje.
– Ką tai reiškia?
– Gali reikšti daug ką, – išsisukinėdamas atsakė jis.
– Pavyzdžiui?
– Ūminę tuberkuliozę, tačiau dėl įvairių kitų priežasčių manau,
kad ji nelabai tikėtina. Galbūt persirgtą tuberkuliozę. Šešėlis gali
būti seno užgijusio užkrato liekana. Tada jis visiškai
nekenksmingas. Arba... – jis užsikirtęs sučiaupė lūpas.
– Arba?
– Arba čia rimtesnės ligos požymis.
– Kokios rimtesnės ligos?
– Yra kelios.
– Kokios? – nekantravau aš.
– Blogiausia – plaučių vėžys.
Man nudiegė per paširdžius. Pritrūko oro.
– Yra tyrimų nustatyti, piktybinis jis ar ne, – skubiai pridūrė
jis. – Bet čia negalime jų padaryti už jokius pinigus.
Supratau, kur jis lenkia.
 – Tai kur?
– Jūsų šalyje.
– Net Rangūne neįmanoma?
– Ne. Galbūt karo ligoninėje. Nesu tikras. Bet jūsų brolis ten
nepateks. O gal tarp giminaičių turite ir Birmos armijos
generolą?
Papurčiau galvą, nežinodama, ką atsakyti. Brolis sėdėjo
netoliese. Buvau tikra, kad jis supranta, ką sako gydytojas.
Bandžiau sugauti jo žvilgsnį, bet jis nudūrė akis į grindis.
– Tai ką dabar daryti? – paklausiau priblokšta.
– Laukti.
– Ko?
Mano klausimas jį akivaizdžiai sutrikdė. Jis vengė žiūrėti į akis.
Keliai šokinėjo, o kairę ranką trynė dešinės nykščiu taip, kad
čežėjo.
– Kitų požymių.
– O kokie jie galėtų būti? – nedrąsiai paklausiau.
– Duosiu jums antibiotikų. Jei čia tik bronchitas, po kelių dienų
jam pagerės.
– O jei ne?
– Jei ne, jo skrepliuose pasirodys kraujo. Ir veikiausiai greitai.
Skaudės krūtinę, skaudės pažastis.
– O paskui?
Daktaras pakėlė galvą. Mūsų akys susitiko. Jo veide neliko nė
šešėlio šypsenos.
– O tada? – tyliai pakartojau.
Jis neatsakė.

Prie ligoninės įsėdome į taksi. U Ba paprašė vairuotoją nuvežti

mus į artimiausią viešbutį. Dar buvo labai karšta. Automobilyje
buvo kondicionierius, bet jis neveikė. Duobėtas kelias vos kaulų
neiškratė; vairuotojas mums šypsojosi užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje. Gatvės buvo pilnos žmonių, vieni vaikščiojo, kiti
tupėjo prie restoranėlių ant šaligatvio.
– Atleisk, – tariau. – Aš neketinau... Tik norėjau žinoti...
Brolis žiūrėjo pro langą paskendęs mintyse. Paėmė man už
rankos, paglostė.
– Pirmas kyšis mano gyvenime, – staiga ištarė sau.
– Tu nieko nepapirkai, – prieštaravau aš.
– Žinoma, papirkau. Daktarą.
– Kodėl tu? Pinigų jam daviau aš.
– Nesvarbu.
– Kaip nesvarbu?
– Nes tai padarei dėl manęs. Mano labui.
– Bet pinigai ir sumanymas buvo mano. Tu nieko negalėjai
padaryti. Aš tavęs nė neatsiklausiau.
– Turėjau atsistoti ir išeiti.
– Bet U Ba! – nežinojau nė ką sakyti.
– Ne, ne. Aš leidau, kad tai įvyktų, todėl esu prisidėjęs, –
samprotavo jis. – Mes atsakingi ne tik už tai, ką darome, bet ir už
tai, ko nedarome.
– Aš... atleisk. Nenorėjau pridaryti tau rūpesčių. Norėjau tik
padėti.
– Žinau, – vėl suspaudė man ranką.
Išėmiau iš kišenės tabletes.
– Reikia gerti po vieną rytą ir vakare.
Jis pažvelgė į buteliuką, papurtė galvą ir grąžino jį man.
– Čia antibiotikai. Jei tau bronchitas, padės.
– Aš negeriu tablečių.
– Kodėl?
Jis buvo užsispyręs kaip vaikas.
– Nes dauguma mūsų vaistų yra kiniškos klastotės. Tai, kas
buteliuke, niekaip nesusiję su tuo, kas užrašyta etiketėje. Iš jų
daugiau žalos negu naudos.
Nepatikliai pažvelgiau į pakuotę kinų ir birmiečių raštu.
 – Bet mes juos gavome iš gydytojo. Nepatikėsiu, jis nebūtų...
– O ko jis galėjo mums duoti? Nieko kito neturi. Kalavo
ligoninėje ligoniai nuo tokių tablečių miršta.
Taksi sustojo prie aplūžusio pastato su žybsinčia raudono
neono iškaba prie durų. Virš jos iš fasado kalėsi augalai. Apatinių
aukštų langai buvo tamsūs ir užsklęsti. Prie durų šiukšlių krūva.
Dvejodama pažvelgiau į brolį.
– Gal netoliese yra kitas viešbutis?
Jis irgi nepatikliai apžiūrėjo duris. Persimetė žodžiu su
vairuotoju. Šis skubiai linktelėjo, ir nuvažiavome toliau.
Po kelių minučių įsukome į šiuolaikiško šešių aukštų viešbučio
kiemą. Prie automobilio atskubėjo tarnas ir paslaugiai atidarė
dureles. Antras tarnas paėmė iš manęs krepšį ir kuprinę. Dar du
sutartinai mus pasveikino ir atidarė sunkias stiklines duris.
Erdvus vestibiulis buvo šaltas ir tuščias. Vidury stovėjo Kalėdų
eglutė, dirbtinės jos žvakutės ir raudoni burbulai atsispindėjo
žvilgiose išblizgintose grindyse. Nusilenkė keli viešbučio
darbuotojai. Durininkas dar kartą mus pasveikino ir pro
prašmatnią gėlių kompoziciją palydėjo į priimamąjį. Jauna
moteris pasiūlė man drėgną servetėlę ir rausvai geltono
kokteilio. Paprašiau dviejų gretimų ramių vienviečių kambarių
nerūkantiesiems, kuo toliau nuo lifto, pažadinti šeštą valandą
ryto – ir padėjau ant stalo kreditinę.
Tik tada pastebėjau, kad U Ba su manim neatėjo. Suglumęs
stovėjo prie Kalėdų eglutės, čiupinėdamas lungio mazgą, ir
žvilgčiojo į laukujes duris, lyg jau ruoštųsi sprukti. Pamojau jam
prieiti, bet jis nė nekrustelėjo.
Pasiėmiau bagažą iš suglumusio tarno ir priėjau prie U Ba.
– Kas yra?
– Aš galėčiau miegoti kitur, čia dar vienas...
– Apie tai negali būti nė kalbos, – iškart pertraukiau. – Turime
du vienviečius kambarius. Rytoj šeštą ryto jie mus pažadins,
papusryčiausime ir artimiausiu traukiniu važiuosime į Sipą.
 Jis linktelėjo ir nusekė paskui mane prie lifto, vienas
patarnautojų jį jau buvo iškvietęs. Tylomis pakilome į šeštą
aukštą, nužingsniavome ilgu koridoriumi ir prie kambarių
išsiskyrėme.
– Tau ko nors reikia?
Jis alsiai papurtė galvą.
– Galiu tau kuo nors padėti?
– Ačiū, ne.
– Tada saldžių sapnų.
– Tau irgi.

Mano kambarys buvo per šaltas. Sustirusi išjungiau

kondicionierių ir apsižvalgiau. Didelė lova, švari patalynė.
Minibaras. Rašomasis stalas, laiškinis popierius, du telefonai,
belaidis internetas, spalvotas televizorius, puokštė. Dubuo su
šviežiais vaisiais. Viskas baisiai pažįstama. Kiek kartų
komandiruotėse apsistodavau panašiuose numeriuose? Dalasas.
Majamis, Čikaga. Hjustonas. San Diegas. Viešbučių numeriai,
kabinetai ir konferencijų salės, kuriuose dirbdavau, visur atrodė
taip pat. Beveidis sukeičiamas pasaulis. Ramus, sterilus,
bekvapis, bejausmis. Pasaulis, kuriame nesunkiai rasdavau kelią.
Kuriame iki šiol nesijaučiau nei gerai, nei blogai. Kuriame, atvirai
kalbant, nejaučiau nieko. Kuriame veikiau. Vesdavau derybas.
Atlikdavau užduotis. Šis viešbučio numeris visa tai priminė, ir
staiga sutrikusi suvokiau, kad jaučiuosi ne savo vietoje.
Kambarys man buvo svetimas. Lyg po ilgo nesimatymo būčiau
aplankiusi mylimus draugus ir supratusi, kad mes nebeturime
nieko bendro.
Nusilpusi susmukau į krėslą, užsidėjau kojas ant stalo ir
laukiau. Ko, nežinojau. Tiesą sakant, svajojau apie karštą dušą ir
minkštą lovą. Bet buvau pernelyg išvargusi net nusirengti.
Nežinau, kiek laiko taip sėdėjau. Galop išgirdau kosint U Ba.
Priepuolis niekaip nesibaigė, ir nusprendžiau pažiūrėti, kaip jis.
Durys buvo praviros. Koridoriuje stovėjo jo nudrengtos šlepetės
per pirštą. Jis nutraukė antklodę nuo lovos, perlenkė ir pasitiesė
ant grindų. Vietoj pagalvės pasikišo savo krepšį su dvejais
marškiniais ir lungiu. Miegojo ant šono, kelius prisitraukęs
beveik prie krūtinės. Kosulys jo nepažadino, o gal iškart vėl
užmigo. Tyliai uždariau duris, atsisėdau ant lovos ir įsmeigiau
akis į brolį. Į jo liesas kojas, įdiržusias pėdas. Į besikilnojančią
krūtinę – lygus miegančio žmogaus alsavimo rit​mas. Gulintis ant
grindų ir besiilsintis, jis atrodė dar senesnis ir dar labiau
nusikamavęs. Suvargęs. Neapsaugotas.
Pagalvojau apie dešimt metų nuo vienos mano kelionės iki
kitos. Tiek laiko mudu vienas kito nematėme. Kaip galėjau
nepastebėti, kad jo be galo pasiilgstu? Staiga supratau, kodėl jis
nė karto manęs neaplankė Niujorke. Neįsivaizdavau jo ten su
lungiu ir sandalais, kaip negalėjau jo įsivaizduoti ir
žingsniuojančio Manhatano gatvėmis su džinsais ir batais.
Kodėl nuvežiau jį į ligoninę prieš jo valią? Kodėl papirkau
gydytoją, nepasitarusi su U Ba? Norėjau padėti. Būgštavau dėl
jo. Kaip galėjau vaizduotis, kad geriau už jį žinau, ko jam reikia?
Prisiminiau žodžius, kuriuos kartodavo tėvas, vaikystėje jų
nesupratau: „Gerų ketinimų pragare.“ Taip jis vadindavo motinos
labdaringus pokylius. „Pragaras“ ir „geri ketinimai“ man atrodė
nesuderinami. Šios sąvokos prieštaravo viena kitai. Tik daug
vėliau supratau, koks apibūdinimas tinkamas. Kaip sunku
atsispirti geriems ketinimams. Neįmanoma pasprukti
nesuterštam. Nešvarios sąžinės šešėlis per ilgas.
Taip kaip tėvas galėjo pasišaipyti ir Eimė. Įdomu, kaip jai
sekasi. Išvykau prieš dešimt dienų, nuo tada nebendravome.
Daug metų prabėgo nuo to laiko, kai taip ilgai nesikalbėjome. Ką
ji pasakytų, pamačiusi mane sėdinčią ant šitos lovos? Išgirdusi
pasakojimus, kuriuos išklausėme mes?
„Kažin, ar šis balsas turi tikslą?“
 Taip, Eime, gal ir turi. Turi. Ir svarbų.
Man trūko jos „kažin, ar“.
Kažin, ar vertėjo tempti brolį į ligoninę, kuri niekuo negali jam
padėti?
Kažin, ką tu manei šitaip gundydama dorą gydytoją?
Kažin, ar geri ketinimai neslepia ko nors kito?
Kodėl jai neskambinu? Niujorke ankstyva popietė. Jos balsas,
trumpas pokalbis su ja padėtų man nuslopinti baimę dėl brolio,
daugiau nieko nenoriu. Priėjau prie stalo, nukėliau ragelį. 001-
212-254-1973, vienas nedaugelio numerių, kuriuos moku
atmintinai. Delsiau. Mintis, kad galiu surinkti kelis skaičius ir
būsiu sujungta su Rivingtono gatve Manhatane, buvo juokinga.
Lyg mano pasaulį nuo šito skirtų tik keli mygtukai.
O, jei būtų taip paprasta.
U Ba švokštė ir kosėjo. Pritūpiau šalia jo ir paliečiau ranką.
Pagaliau atsistojau, nuėjau į savo kambarį, pasiėmiau antklodę ir
atsiguliau ant jo lovos. Nesu tikra, kas buvo stipresnis: mano
nenoras palikti jį vieną, taip sunkiai sergantį, ar mano troškimas
būti šalia jo.
 3 skyrius

P usryčių pasirinkimas buvo gausus. Tokiu ankstyvu metu

restorane mudu buvome vieninteliai svečiai, kiekvieną mūsų
judesį stebėjo geras tuzinas padavėjų ir virėjų. U Ba įdėmiai
apžiūrėjo įvairių rūšių sūrius ir dešras, lenkėsi prie įvairių
bandelių ir uogienių, klausinėjo, koks raguolių, javainių ir
dribsnių skonis, kol galop užsisakė birmietiškos makaronų
sriubos.
Mano omletas su sūriu buvo beskonis. Turbūt todėl, kad
neturėjau apetito. Mane vimdė. Jaučiau sunkumą skrandyje.
Miegojau blogai, pečiai buvo sukaustyti. Negalėjau užmiršti
ligoninės vaizdų. Daktaro veido, kai padėjau ant stalo du šimtus
dolerių.
– Ar tu tikrai niekada niekam nesi davęs kyšio? – pasidomėjau.
Jis gurkštelėjo arbatos ir linktelėjo.
– Maniau, valdžia čia korumpuota.
– Korumpuota. Bet aš neturiu vaikų, kuriems reikia geresnių
pažymių, neturiu krautuvės, kuriai reikia leidimo. Niekada
sunkiai nesirgau. Per savo gyvenimą nesu turėjęs jokių reikalų su
policija. Man nereikia iš valdžios nieko, už ką tektų mokėti.
– Išskyrus pasą, – tariau.
– Išskyrus pasą, – patvirtino brolis, bet jo išraiškos
neperpratau.
Padavėja atnešė garuojančios makaronų sriubos. Brolis
gardžiuodamasis šliurpė. Man susidarė įspūdis, kad jam šiek tiek
geriau.
 – Skani?
Jis linktelėjo.
– O tavo ne?
– Aš nealkana.
– Kodėl?
Gūžtelėjau pečiais.
– Tu per daug rūpiniesi.
– Ko man rūpintis? – atrėmiau ir prisiverčiau nusišypsoti.
– Aš nesu mirtinas ligonis. Patikėk.
– Kaip gali būti toks tikras?
– Jaučiu.
– Nuojauta?
– Nuojauta.
Pamatė, kad juokiuosi.
– Kokia tu graži moteris.
– Oi, U Ba, liaukis, – numojau ranka. – Nejuokauk. Aš dėl tavęs
nerimauju.
– Kodėl?
Ar jis kalba rimtai, ar tik dedasi naivus?
– Nes gali būti, kad tu sunkiai sergi.
Brolis baigė valgyti sriubą ir tik tada atsiliepė:
– Tiesa. Tokia galimybė yra. Tau irgi.
– Mano plautyje nėra mazgelio.
– Šį rytą pabudai skaudama galva. Gal joje auglys, tik kol kas
dar nežinai.
– Galvą skauda nuo įtampos. Man pažįstamas šis skausmas.
– O gal...
– Mane pervažiuos automobilis pakeliui į geležinkelio stotį, –
pertraukiau jį. – Ne apie tai kalbu.
– Tai apie ką?
– Apie tavo ligos požymius. Kad tu galėtum... kad mes turime
ką nors daryti...
– Mes laukiame. Daktaras paaiškino. Šiuo tarpu nieko kito
daryti negalime.
– Netikiu ir nepatikėsiu.
– Jei galėtume ką nors daryti, būtum ne taip išsigandusi?
– Nežinau. Bent nesijausčiau tokia bejėgė. Laukti, kas atsitiks:
tai nepakeliama. Visada galima ko nors imtis.
– Kas aš toks, kad tau prieštaraučiau, – atsakė jis, šelmiškai
šypsodamasis.
Kandumas buvo persmelktas švelnumo.
Pasauliai, kuriems priklausėme, buvo per daug skirtingi, kad
dabar susitartume.
– Balsas ką nors sakė? – paklausė jis.
Papurčiau galvą:
– Ne. Ji nieko nesakė, net apie Maung Tano pasakojimą.
– Keista. Maniau, prabils, kai sužinojome, kad jos sūnus gyvas,
o gal ir anksčiau. Turbūt jai pakako sužinoti, kad jis liko gyvas.
– Arba ir ji kaip mudu nerimauja, ar jį rasime.

Atsisėdome arbatinėje netoli Sipo geležinkelio stoties. Brolis

užsisakė birmietiškos arbatos ir užmezgė pokalbį su padavėju.
Lankytojai prie gretimų staliukų kaipmat įsiterpė, ir po kelių
minučių U Ba atsisuko į mane labai patenkintas.
– Visi jį pažįsta. Gyvena su gera dešimtim vaikų ir jaunuolių
sename vienuolyne, šis ilgai stovėjo tuščias. Jis už kelių kilometrų
nuo čia, Namše. Reikia eiti pagrindine gatve ir prie baltos
pagodos sukti į dešinę. Padavėjas mus nuveš mopedu.
Po pusvalandžio visi trys susigrūdome ant „Honda Dream II“.
Aš sėdėjau užpakalyje, tarp manęs ir U Ba buvo įbruktas
bagažas. Padavėjas šovė į priekį visu greičiu. Pirmus kelis
metrus pašėlusiai vingiavome gatve, kol jis pagaliau suvaldė
mopedą. Prie baltosios pagodos iškart už miestelio įsukome į
šunkelį. Jaudindamasi taip muisčiausi ant sėdynės, kad
vairuotojui sunku buvo neišklysti iš kelio. Ar mes susitiksime su
Thar Tharu? Kaip jis atrodo? Ar norės su mumis kalbėtis? Negi
tikrai ištvėrė tą pragarą džiunglėse? Kaip jį paženklino tas
laikas? Nu Nu sprendimas. Ankstyva tėvo mirtis. Kokį žmogų
išvysime? Kas nutiko Ko Bo Bo?
Pakilome į kalvą ir tolumoje išvydome vienuolyną, didžiulį
tamsų medinį pastatą ant polių su skardiniu stogu ir keliais
bokšteliais. Pakraigėje kabojo varpeliai ir vėliavėlės. Vienuolynas
stovėjo tarp medžių, juosiamas didelės bambukų giraitės, per
kelis metrus iškilusios virš bokštelių.
Jaunasis padavėjas sustojo ir parodė į jį, lyg turėtume
paskutinę progą apsisukti ir grįžti. U Ba kostelėjo, mostelėjo
ranka, ir mes nudardėjome į kalvos papėdę.
Po valandėlės įvažiavome į smėlėtą kiemelį, mus pasitiko du
lojantys šunys ir rėksmingas kudakavimas – dešimtys aplink
lakstančių vištų. Nulipome nuo mopedo. Vairuotojas atsisuko, jam
padėkojome, bet brolis iškart užkirto man kelią neleisdamas
sumokėti vaikinukui už rūpestį.
– Jis laimingas, kad galėjo padaryti mums paslaugą.
Mes smalsiai apsižvalgėme. Kieme buvo gausybė stulbinamai
gražiomis spalvomis žydinčių gėlynų ir gyvatvorių. Pamačiau
rožių, geltonų ir raudonų kinrožių, oleandrų, violetinių
bugenvilijų, kardelių ir amarilių.
Paties vienuolyno būklė buvo prasta. Daugelis polių sutrešę,
sienose kai kur trūko lentų, rievėtos skardos stogą graužė rūdys,
o vienas priestatas buvo beveik sugriuvęs. Prie durų vedė platūs
laiptai su kreivais turėklais. Kiemo gale ant bambukinio karkaso
džiūvo rusvai raudoni vienuolių drabužiai. U Ba pašaukė, bet
atsakymo nesulaukė. Vištos ir šunys nurimo. Buvo girdėti tik
varpeliai, švelniai tilindžiuojantys pakraigėje.
Laiptų viršuje pasirodė berniukas ir mergaitė raudonais
drabužiais. Jie klausiamai žvelgė į mus. Netrukus už jų išniro
vienuolis. Jis uždėjo rankas jiems ant pečių ir kažką sušnibždėjo.
Vaikai nusijuokė. Jis lėtai nulipo laiptais ir neskubėdamas, bet
sykiu gyvai priėjo prie mūsų. Širdis ėmė daužytis. Gal čia Thar
Tharas? Apie jį aš žinau tiek daug ir sykiu beveik nieko. Dar
aukštesnis ir raumeningesnis, negu įsivaizdavau. Galva nuskusta,
dantys balti kaip vakar jazminaičių žiedai, dailios formos galva,
putlios lūpos, galingos rankos, kyšančios iš vienuolio apdaro.
Iškart pažinau apgamą po smakru. Randą ant žasto. Dešinę
ranką be vieno piršto. Jis draugiškai pasisveikino su U Ba: „Nai
kaung gdžia tha lah“, paskui atsisuko į mane. Padavė man ranką,
pažiūrėjo tiesiai į akis ir prabilo angliškai su akcentu, panašiu į
mano draugo iš Italijos: „Sveika atvykusi į mano vienuolyną,
sinjora. Kaip sekasi?“
 4 skyrius

T har Tharas nusijuokė. Matyt, ne mane pirmą sutrikdo jo

pasveikinimas. Nuostabus juokas. Negi turi teisę į tokį, kai jo
tokia praeitis?
O jo akys. Nepažinojau nieko su tokiomis akimis. Neįprastai
didelės, tamsiai rudos, žiūri ramiai, ir man malonu. Labiau nei
malonu. Jose slypėjo tokia galia ir stiprybė, kad pašiurpau. Su
šiuo žmogumi man būtų lengva, pamaniau, nors nebūčiau
paaiškinusi kodėl.
Brolis būtų tai pavadinęs nuojauta.
Mūsų rankos susilietė. Valandėlę stovėjome tylėdami akis į akį.
Nenutuokiau, ką sakyti.
– Nemokate angliškai? – suglumęs paklausė jis.
– Ne, moku... žinoma.
– Kas jus atvedė pas mus? – Thar Tharas pirmiau dirstelėjo į U
Ba, paskui į mane.
Brolis klausiamai pažvelgė į mane. Dvejojau.
– Mes atėjome... – prabilo U Ba.
– Iš smalsumo, – įsiterpiau.
Išvydau nuostabą brolio akyse.
Nenorėjau atskleisti Thar Tharui tiesos. Dar ne. Gal kad
būgštavau priartinsianti kelionės pabaigą. O gal nenumaniau,
kaip jis elgtųsi. Gal pamanytų, kad mes pamišę. Kad aš
savotiškas mediumas, per kurį jis galėtų vaidytis su motina.
Galbūt nusigręžtų nuo mūsų, išvarytų mus, kad neprimintume jam
praeities. Iš teisybės nenutuokiu, kodėl nepasakiau.
 – Girdėjote apie mus mieste? – paklausė Thar Tharas, regis,
nepastebėjęs, kad mudu su broliu sumišę.
– Taip, tikrai, – skubiai patvirtinau.
– Taip ir maniau. Mes...
Jį pertraukė brolio kosulio priepuolis. U Ba nusisuko. Thar
Tharas susirūpinęs žiūrėjo į jį ir laukė, kol kosulys praeis, paskui
kalbėjo toliau:
– Mus kartkartėmis aplanko smalsūs turistai. Jie išgirsta apie
mus Sipe. Jūs italė, tiesa?
Nustebusi papurčiau galvą.
– Ne, aš amerikietė.
– Che peccato.
Buvau priblokšta.
– Prašom atleisti...
– Kaip gaila.
Valandėlę dvejojau, ar priešais stovi Thar Tharas. Kur jis
išmoko dvi užsienio kalbas, juk, kiek žinau, mokyklos nelankė?
– Jūs mokat itališkai?
– Un poco. Truputį.
– Kur... kur jos išmokote?
Jį pralinksmino mano suglumimas.
– Iš italo kunigo. Jis mane išmokė anglų, italų ir daug kitų
dalykų.
– Kur? Čia, Birmoje?
– Taip. Bet tai labai ilga ir, deja, gana nuobodi istorija, kuria
nenorėčiau jums įkyrėti. Esu tikras, kad atėjote čia ne mano
biografijos išgirsti. Turbūt norite apžiūrėti vienuolyną ir
susipažinti su keliais vaikais, tiesa?
U Ba drovėdamasis linktelėjo.
– Tada sekite paskui mane.
Thar Tharas ėjo pirmas, mudu – iš paskos. Buvau suirzusi,
brolis irgi.
Tikėjausi išgirsti balsą. Mes akis į akį susidūrėme su jos
sūnumi. Kodėl ji tyli? Gėda? Nešvari sąžinė? Ką sako motina
nemylimam vaikui, kurį pasiuntė mirti, bet jis įveikė visus
sunkumus ir liko gyvas? Gal jai pakako vien jį išvysti. Pamatyti,
kad jam sekasi. Ar čia ji ras ramybę? Neištarusi nė žodžio?
Nepaprašiusi atleidimo?

Žemės buvo daugiau, negu iš pradžių atrodė. Už vienuolyno buvo

šulinys ir nedidelis užtakis tarp akmeninių sienelių, pašiūrė ir
malkų rietuvė prie jos, ir futbolo aikštė su dvejais kreivais
savadarbiais vartais. Už aikštės augo bambukų giraitė. Tolumoje
pamačiau porą žmonių, dirbančių žemę. Švelnus vėjelis brūžino
bambukų stiebus vieną į kitą. Girgždesys savitai atitarė
tilindžiuojantiems varpeliams.
Kitame vienuolyno kampe stovėjo pilkšva stupa su paauksuota
smaile. Dideli gipso gabalai buvo atlūžę. Prieš ją tarp sausų lapų
ir šakų sėdėjo du naujokai broliukai ir pynė pintines. Thar Tharas
juos pašaukė. Jie padėjo dirbinį, sunkiai atsistojo ir priėjo prie
mūsų. Vienas ėjo lėtai ir nedrąsiai, nulenkęs galvą, lyg ko
ieškotų. Kitas susirietęs kėblino šalia, jis buvo kuprotas. Abu
buvo basi, pėdos ir kojos randuotos ir sudraskytos. Atsistoję
priešais, sudėjo rankas ir mandagiai nusilenkė. Jaunesnis, be kitų
bėdų, turėjo kiškio lūpą, o kai ir vyresnis pakėlė galvą, man per
nugarą perbėgo šiurpas. Jo akys buvo baltos kaip pienas. Aklasis.
U Ba paėmė man už rankos.
– Ko Aungas ir Ko Lvinas, – pristatė Thar Tharas. – Niekas
nemoka pinti tokių puikių pintinių kaip jie. Aš irgi buvau
nagingas, bet, palyginti su jais, tikras gvėra.
Abu berniukai sutartinai sušnibždėjo: „Kaip sekasi?“, nors ir
nelabai suprantamai.
– Kas antrą dieną mokau juos, – paaiškino Thar Tharas
didžiuodamasis. – Anglų kalbos irgi.
Atsakiau, kad man sekasi puikiai ir kad džiaugiuosi čia
atvykusi. Šmėkštelėjo paslaptingos vaikų šypsenos; jie nusilenkė
ir grįžo prie darbo.
Thar Tharas paaiškino, kad kiti naujokai lauke, ir pakvietė mus
į vienuolyną su juo išgerti arbatos.
Užlipome išklibusiais laiptais ir įžengėme į pagrindinį pastatą.
Sustingau iš nuostabos. Erdvioje salėje prieš duris ant pakylos
stovėjo gera dešimtis įvairių budų. Vieni elektros lempučių
šviesoje švytėjo auksu, kiti buvo ištašyti iš tamsaus, beveik juodo
akmens, treti – iš šviesaus akmens. Buvo gulintis Buda,
pasirėmęs galvą ranka, tiesus ir sėdintis Buda, perspėjamai
pakėlęs ranką. Buvo ir storas linksmas Buda, panašus į kvailai
kvatojantį sumo imtynininką. Vazose primerkta raudonų kardelių,
jazminaičių, kinrožių; dubenyje plūduriavo rožių žiedai. Virš
altoriaus kabojo popieriniai žibintai ir geltona užuolaidėlė su
prisiūtais spalvingais akmenėliais. Lėkštėse buvo aukų – ryžių,
mažučių plastikinių paketėlių, ledinukų, sausainių, pyragaičių.
Viską gaubė smilkalų dūmai, jų aromatas sumišo su šviežių gėlių.
Į akis krito du nukryžiuotieji ant sienos. Ant vienos kolonos buvo
paauksuotas Mergelės Marijos paveikslas, ant kitos – panašus
Trijų karalių paveikslas. Norėjau paklausti brolio, bet jis gūžėsi
ant medinių grindų nukamuotas kosulio.
– Man atrodo, jūsų palydovas išvargęs. Užplikysiu šviežios
arbatos, – pasakė Thar Tharas ir dingo kambaryje salės gale.
Atsisėdau prie U Ba.
– Atsiprašau. Man reikia šiek tiek pailsėti, – tarė jis.
– Matei krikščioniškus kryžius? – sušnibždėjau.
– Turbūt italo kunigo dovanos, – linktelėjo jis.
– Bet kodėl jie kabo budistų vienuolyne?
U Ba gūžtelėjo pečiais ir alsiai šyptelėjo.
Thar Tharas grįžo su padėklu, termosu ir trim mažais
puodeliais. Atnešė žemą staliuką ir pagalvėlę man.
Arbata buvo karšta ir karti.
– Būčiau dėkingas, jei galėčiau pailsėti, nors ir nenorėčiau jūsų
varginti, – tyliai tarė U Ba.
Thar Tharas iškart atsistojo, atnešė demblį ir apsiautė brolį
antklode.
– Sipe susiradote viešbutį?
– Ne, – atsakiau.
– Maloniai kviečiu apsistoti pas mus.
Dvejodama ėmiau žvalgytis lovų ar miegamojo.
– Ar mums vietos atsiras?
Jis vėl nusijuokė.
– Vietos turim per akis. Vakare pasitiesiame demblius. Jei
norite nuošalumo, galiu kampe įrengti jums atskirą kampelį. Net
užuolaida yra. Kartais turistai lieka nakvoti. Ten ir miega.
Turime net du miegmaišius, kažkas mums paliko. Manau, jūsų
palydovui pravers.
– Jis mano brolis.
Jis užsikirto.
– Neįžvelgiu panašumo.
– Įbrolis. Gyvenu Niujorke ir atvažiavau į svečius.
Thar Tharas linktelėjo ir nebeklausinėjo, mano paaiškinimo
jam pakako.
Lauke temo. Išgirdau po pastatu balsus. Šnaresį. Barbenant.
Linksmą padūkusį juoką. Tik vaikai moka taip juoktis, pamaniau.
Netrukus jie užlipo laiptais. Ko Aungą ir Ko Lviną jau
pažinojau. Paskui juos ėjo du jaunuoliai, abu šlubavo. Mergaitė
su lazda vietoj ramento. Ji buvo be kojos. Vienarankė mergaitė.
Dar viena mergaitė ir berniukas, kurie iš pirmo žvilgsnio
neatrodė luoši. Visi karštai, nuoširdžiai pasisveikino su manim ir
dingo virtuvėje. Netrukus išgirdau spragsint ugnį ir tarškant
indus.
– Kiek jūsų iš viso? – paklausiau.
– Trylika.
– O jūs vienuolyno vyresnysis?
– Ne. Tikriau tariant, čia ne budistų vienuolynas.
 – O kas?
Jis susimąstė.
– Šeima. Mes kartu gyvename. Dvylika mano vaikų ir aš. Visi
jie turi, kaip čia pasakius... visi jie skiriasi nuo kitų vaikų. Ko
Aungas aklas, Ko Maungas kurčias, Ko Lvinas su kiškio lūpa ir
kuprotas. Ko Htu šlubas, Sojė Sojė neteko pėdos. Mojė Mojė
trūksta rankos, Tojė Tojė serga nuomariu, Ei Ei koja nudžiūvusi.
Bėdos įvairios, šeimos nebegali jais rūpintis, o gretimi
vienuolynai jų nepriima.
– Kodėl? – nusistebėjau.
– Daugelis budistų vienuolynų nenori luošų naujokų. Vienuoliai
mano, kad jų karma bloga. Vienuoliais gali tapti tik žmonės, kurių
kūnas ir siela be priekaištų. Todėl šie vaikai atėjo pas mane.
– Ir ką jūs su jais darote?
Jis vėl pripylė man arbatos ir suglumęs įsistebeilijo į mane.
Mano klausimas jam atrodė beprasmiškas.
– O ką šeima daro? Rūpinamės vienas kitu. Mokau juos, kiek
sugebu. Auginame daržoves, piname pintines, stogus, sienas ir
parduodame. Drauge meldžiamės ir medituojame. Drauge
verdame valgį ir valgome. Argi jūs neturite šeimos?
Gurktelėjau ir parodžiau į miegantį U Ba.
– Žinoma, turiu. Brolis.
– O Amerikoje?
– Gyvenu viena.
– Be vyro?
– Be.
– Be vaikų?
Giliai įkvėpiau.
– Be.
– Jūs gyvenat visiškai viena?
Nuo vaikystės niekas nežiūrėjo į mane su tokiu gailesčiu.
Atsikrenkščiau.
– Taip, ir man tai patinka.
 Jis pakreipė galvą ir palingavo visu kūnu, bet tylėjo.
Mergaitės balsas pašaukė mus prie stalo.
Sėdėjome prie ugnies ant trijų medinių buomų, dvylika vaikų,
Thar Tharas ir aš. Kiekvienas gavome po dubenėlį ryžių su
daržovių troškiniu ir keptu kiaušiniu. Vieni slapta žvilgčiojo į
mane pro dubenėlio viršų; kiti buvo per daug alkani, kad kreiptų
dėmesį. Troškinys buvo kartokas, bet skanus. Ryžiai buvo
prastai išvalyti. Kartais tarp dantų pajusdavau smiltelių ar
akmenuką.
Kambaryje viešpatavo jauki tyla. Spragsėjo ugnis, lauke
šnarėjo bambukai.
Tik dabar pastebėjau, kad viena mergaitė dreba, lyg sirgtų
Parkinsono liga. Ji ėmė kelti šaukštą prie lūpų, bet pusiaukelėje
jis ištuštėjo. Ji vėl bandė, ir vėl maistas išdribo. Ji suėmė sau už
rankos, bet nepagelbėjo, ranka tirtėjo tik dar smarkiau.
Greta jos sėdėjo vienarankė Mojė Mojė. Dubenėlį ji buvo
suspaudusi keliais. Padėjo jį į šalį, paėmė šaukštą ir ėmė maitinti
kaimynę, o ši iškart aprimo. Mudvi su Mojė Mojė susižvelgėme.
Ji vienintelė nenusuko akių. Ženklais parodžiau, kad galiu jai
padėti. Ji vos pastebimai papurtė galvą. Veide šmėkštelėjo
šypsena, ir ji žvilgsniu man padėkojo. Gražesnės ir liūdnesnės
šypsenos nebuvau mačiusi.
Nunešiau dubenėlį ryžių broliui, bet jis neturėjo apetito ir
norėjo poilsio.
Nusprendėme apsinakvoti vienuolyne.
Thar Tharas paruošė mums guolį. Iššlavė grindis, iš skrynios
ištraukė kelis demblius, kelias antklodes ir du miegmaišius.
Patiesė juos kampe už užuolaidos. Mano patalas buvo dvigubai
storesnis, nes jis spėjo, kad nesu pratusi miegoti ant kietų grindų.
Jis paėmė nuo altoriaus dubenį su rožių žiedais ir padėjo tarp
mūsų demblių. Tvirtino, kad jie vaikys baisius sapnus, o miegas
bus kietas.
Mane sugraudino jo dėmesingumas.
 Priėjau prie brolio ir atsisėdau šalia. Jis alsiai nusišypsojo,
paėmė man už rankos ir kaipmat užmigo.
Tada išėjau į lauką ir atsisėdau ant laiptų. Kiemą gaubė tamsa.
Virš galvos mirkčiojo žvaigždės. Tiek daug, kad man užgniaužė
kvapą. Girdėjau, kaip viduje per miegus kosi U Ba.
Netrukus prie manęs ant laiptų prisėdo Thar Tharas. Mane
pribloškė jo plačios, galingos pėdos, nederančios prie ilgų laibų
rankų pirštų. Jis atsinešė žvakę, arbatos ir du puodelius.
– Norėtumėt arbatos?
– Mielai.
– Jūsų brolis siaubingai peršalęs, – pasakė jis, pildamas arbatą.
– Viliuosi, kad tik tiek.
– O kas dar galėtų būti?
Papasakojau jam apie gydytoją liūdnomis akimis. Apie tamsią
dėmę plautyje. Apie vaistus, kurie negydo.
– Kaltinate save?
– Greičiau tik nerimauju.
– Suprantu, bet nėra reikalo. Jūsų brolis dar nemiršta.
– Jis irgi taip sako. Kodėl jūs toks tikras? – neryžtingai
paprieštaravau. – Jūs aiškiaregiai? Astrologai?
– Ne. Bet aš pažįstu šį kosulį. Įprastas. Daug kas taip kosi, kai
orai atšąla. Ir jo akyse, jo veide nėra mirties ženklo.
– Manot galįs įžvelgti artėjančią mirtį žmogaus akyse?
– Taip, – ramiai atsakė jis.
– Kaip? – nepatikliai paklausiau.
Thar Tharas ilgokai pamąstė, lėtai glostydamas skustą galvą
abiem rankomis, lyg glamonėtų save.
– Kaip čia pasakius... Vienų akyse matyti mirties baimė.
Paskutinis švystelėjimas, beviltiškas ir vienišas. Kitų gyvybė jau
beveik išdžiūvusi. Jų akyse šmėkščioja būsima tuštuma. Jūsų
brolio akyse nematyti artėjančios mirties.
– Gydytojas nebuvo toks tikras.
– Gydytojai į akis nežiūri.
 Nenorėjau daugiau apie tai kalbėti, todėl vėl paklausiau apie
italą kunigą.
– Iš tikrųjų ilga istorija, – atsakė jis.
– Nesvarbu. Turiu laiko.
– Vadinasi, jūs pirmas žmogus iš Vakarų, kuris jo turi, –
nusijuokė jis.
– O daug jų pažįstat?
– Ką reiškia daug? Kartais sulaukiame svečių. Tėvas Andželas
irgi dažnai priiminėdavo turistus. Jie visada skubėdavo. Net per
šventes.
– Aš ne, – pareiškiau.
Jis vertindamas nužvelgė mane.
– Kiek laiko viešėsite?
– Pamatysim. Nieko nesame numatę.
– Nieko nesate numatę? Kuo toliau, tuo keisčiau, – vyptelėjo
jis. – Kelias dienas?
– Kodėl gi ne?
– Bet tie, kas gyvena su mumis, turi padėti dirbti kasdienius
darbus.
– Kokius?
– Virti. Valyti. Skalbti. Rinkti kiaušinius. Lesinti vištas.
– Žinoma. Jei papasakosite, kaip sutikote kunigą.
– Kodėl juo taip susidomėjote?
Man toptelėjo, kad dabar galėčiau pasakyti tiesą. Bet
būgštavau, kad, jei dabar pasakysiu, daugiau apie nieką
nepakalbėsime, o aš labai norėjau sužinoti, kas nutiko nuo tada,
kai jis nužingsniavo upės pakrante su Ko Bo Bo ant rankų.
Thar Tharas man buvo mįslė. Ne tokį žmogų tikėjausi rasti,
nors ir nebūčiau galėjusi pasakyti, kokį jį įsivaizdavau iš Khin
Khin ir Maung Tano pasakojimų. Maniau, jis bus pilnas kartėlio.
Nerami siela. Įniršęs. Laukinis. Įtarus. Niūrus, ko gero,
prislėgtas, nekenčiantis viso pasaulio.
– Turbūt istorija neįprasta. Man įdomu, – nemelavau.
 Jam pakako tokio atsakymo. Vėl pripylė puodelius arbatos ir
ramiai sėdėjo.
Tyloje užgiedojo gaidys. Kitas jam atsiliepė.
Akies kampučiu stebėjau jį mirksinčioje žvakės šviesoje. Thar
Tharas spinduliavo begalinę ramybę. Jis buvo atsipalaidavęs.
Sėdėjo tiesus kaip žvakė it medituotų.
– Aš, – prabilo jis po ilgos pauzės, – kaip čia pasakius, aš buvau
labai susisielojęs. Netekęs šeimos ir ieškojau.
– Ko?
Jis išsišiepė.
– Matote, kiek nedaug turite kantrybės?
Teko pasijuokti iš savęs ir pritariamai linktelėti: supratau.
– Arbatinėje išgirdau apie tėvą Andželą ir sužinojau, kad jis
padeda tokiems kaip aš, – toliau pasakojo Thar Tharas. – Jis ilgai
čia gyveno. Atvyko kaip misionierius, kai mūsų šalis oficialiai dar
vadinosi Birma ir ją valdė anglai. Kolonijiniais laikais iš Amerikos,
Anglijos, Ispanijos ir Italijos atvykdavo daug dvasininkų mūsų
atversti. Kai kurie čia nugyveno visą gyvenimą. Vienas jų buvo
tėvas Andželas. Jis mane priglaudė be ilgų maldavimų. Aš
prižiūrėjau jo namus, valydavau, eidavau į turgų, virdavau
valgyti, skalbdavau. Mainais jis man davė stogą virš galvos ir
mane mokė: rašyti, skaityti ir šiek tiek aritmetikos. Matematiką
nekaip išmanė. Mieliau mokė mane anglų, o kartais ir italų. Jis
pirmas davė man tikrą knygą. Iš jo sužinojau, kokią galią turi
žodžiai. Namie turėjo nedidelę biblioteką. Turėjau daug laiko ir
prarijau visas knygas, kurios pakliūdavo po ranka. Skaičiau apie
Robinzoną Kruzą.
Jis mėgavosi mano nuostaba.
– Ir apie Mobį Diką. Oliverį Tvistą. Net Kainą ir Abelį. Mudu su
geruoju tėvu drauge studijuodavome Senąjį ir Naująjį
Testamentą. Padėdavau jam laidoti, krikštyti ir tuokti. Drauge
švęsdavome Kalėdas ir Velykas. Jis aukodavo mišias senoje
bažnyčioje, ir negausių miestelio krikščionių pamažu daugėjo.
Per aštuonerius metus nepraleidau nė vieno jo pamokslo.
– Tačiau jūsų jis, kaip matau, neatvertė.
– Ką turite omeny?
– Vienuolyną. Budas, jūsų drabužį...
– Čia tik išorė. Neleiskite jai jūsų apkvailinti. Vaikai, kurie
ateina pas mane, užaugo budistų šeimose. Jie jaučiasi saugiau, jei
nuo jų akių nenuleidžia Buda. Jūs teisi, bet nevisiškai. Tėvui
Andželui pavyko mane atversti. Bet ne į krikščionybę.
– Kodėl?
– Nes nebuvau nusidėjėlis, – tardamas šiuos žodžius, jis
šypsojosi.
– Tai į ką jis jus atvertė?
Thar Tharas dvejojo.
– Čia jau kita istorija.
– Aš turiu laiko...
Jis papurtė galvą.
– Tema netinkama šiam vakarui. Kažin, ar apskritai galėčiau ją
papasakoti. Šios istorijos dar niekada niekam nepasakojau.
Jo žvilgsnio nesupratau. Kupinas švelnumo, o gal man tik
pasivaideno?
– Kodėl jūs palikote tėvą Andželą?
– Jis buvo senas ir susirgo. Prižiūrėjau jį po insulto beveik
metus. Kartą po devyniasdešimto gimtadienio jo širdis nustojo
plakti. Sėdėjau ant jo lovos. Jis paėmė mano ranką ir užsidėjo ant
krūtinės. Jaučiau, kad širdis plaka vis lėčiau. Galop sustojo.
Mes tylėdami žiūrėjome į skystėjančią tamsą, iš kurios pamažu
niro apylinkės, medžiai, krūmai. Virš bambuko tekėjo mėnuo,
skleisdamas blyškią šviesą.
Prisiminiau kaimą, kurio medžiuose vaipydamasi tūnojo Baimė,
metanti šlykščius šešėlius.
Kur širdys virsdavo akmeniu.
Lūšną su skyle stoge.
Žvilgius juodus odinius batus.
 Tvirtą kūną ir gležną kūną, kuris virpėjo. Ne iš geismo.
Seiles, varvančias iš burnos su raudonais kaip kraujas
dantimis.
Sekundes, kai sveriama gyvybė ir mirtis.
Vieną pasilik.
Mes pasiimsime kitą.
Jis sėdėjo šalia ir plačiai man šypsojosi. Kaip akys, taip įdėmiai
žiūrėjusios į blogio širdį, mačiusios tiek daug mirčių, mačiusios
mylimą žmogų krintant iš medžio viršūnės, kaip šios akys gali
taip šviesti?
Kokia jų paslaptis?
Man atrodė, kad atsidūriau saloje. Ne Mirusiųjų. Ir ne
Vienišųjų.
Tai buvo kitokia sala.
Sala, apie kurią man niekas niekada nebuvo pasakojęs.
 5 skyrius

R ytas išaušo anksti. Išgirdau naujokus kuždantis. Juoką

brėkštant. Vyniojamus demblius. Thar Tharo giesmę. Jis
giedojo mantrą, jie atitarė. Švelniame vėjelyje tilindžiavo
mažučiai pakraigės varpeliai. Kudakavo vištos. Čiurleno šaltinis,
kurio vakar nepastebėjau.
Pasirąžiau. Kūnas buvo atgavęs jėgas ir pailsėjęs.
Brolis tebemiegojo. Gulėjo ant nugaros pražiota burna,
įdubusiais skruostais. Nosis plonesnė ir smailesnė negu
paprastai. Trūkinėjantis kvėpavimo ritmas. Persigandusi
atsitiesiau ir įsiklausiau. Jo švokštimas mane nuramino.
Neleisk U Ba mirti.
Prašau, ne.
Prašau, prašau, ne.
Suvokiau, kad darau nuo vaikystės nedarytą dalyką: meldžiu
aukštesnės būtybės pagalbos. Kadaise gulėdavau lovoje,
negalėdama užmigti, ir prašydavau „brangaus Dievulio“ padėti.
Kai geriausia mano draugė Ruta išsikėlė į Vašingtoną. Kai stipo
mano jūrų kiaulytė. Kai motina tūnojo užsidariusi užtemdytame
kambaryje beveik savaitę.
Į ką kreiptis dabar? Į likimą? Žvaigždes? Vietos dvasią,
vadinamą natu? Į Budą?
Mano malda nebuvo skirta konkrečiai dievybei. Tegu ją
išklauso tas, kas turi galią man padėti!
Po aistringo meldimo įsiklausiau į ryto garsus. Išgirdau tarškesį
virtuvėje, prislopintus balsus, spragsint ugnį. Netrukus išgirdau
vaikus lipant laiptais – jie ėjo dirbti į laukus.
Išropojau iš miegmaišio. Buvo vėsiau, negu tikėjausi.
Vienuolyne buvo likusios dvi mergaitės. Jos gulėjo ant demblių,
užsiklojusios senomis antklodėmis didžiosios salės viduryje ir
atrodė nelaimingos. Viena buvo vienarankė Mojė Mojė. Greta
tupėjo Thar Tharas.
– Kas joms? – paklausiau. – Dar vakar buvo sveikos.
– Peršalo ir karščiuoja, – atsakė jis.
– Vaistų turite? – atsakymą numaniau.
Jis papurtė galvą.
– Jokių?
– Kartais turistai palieka tablečių nuo temperatūros ar galvos
skausmo. Bet vaikai negali jų gerti. Jiems nuo tų vaistų skauda
pilvą. Jei nepagerės, atsivesime žolininką iš Sipo. Jo žolelės ir
tepalai dažniausiai padeda. Bent nepakenkia, priešingai nei
kiniškos tabletės.
– Galėčiau uždėti joms ant blauzdų šaltus kompresus.
– O kokia iš jų nauda?
– Mažina karščiavimą.
Jis atnešė man dubenį vandens ir porą skudurėlių. Pamirkiau
juos vandenyje, išgręžiau, nuklojau mergaičių kojas ir aiktelėjau.
Mergaitės greta Mojė Mojė – rodos, jos vardas Ei Ei, – koja buvo
nudžiūvusi. Ji kyšojo iš po antklodės, prakauli ir kieta kaip lazda,
be raumenų, be jokių iškilumų. Ar sumažės karštis, apmuturiavus
luošą koją? Ar vėsinti tik sveikąją? Mergaitės pakėlė galvas ir
nepatikliai stebeilijo į mane. Jaučiau, kad joms irgi nesmagu kaip
man.
Jos krūptelėjo, kai uždėjau šaltus skudurėlius ant blauzdų,
apmuturiavau ir apvyniojau rankšluosčiais. Kada paskutinį kartą
dėjau šaltus kompresus? Turbūt prieš keletą metų Eimei, kai ji
persišaldė.
Vėl užklojau mergaites. Jos virpėjo. Mojė Mojė karščiavo, bet
dėkingai man šyptelėjo.
Virtuvėje manęs laukė Thar Tharas. Jis klūpojo prie ugnies,
bandydamas ją įpūsti. Viename kampe stovėjo keli dubenys,
puodai ir pintinės su bulvėmis, pomidorais, žiediniais kopūstais,
morkomis ir imbierais. Prie jų kabėjo česnakų ir džiovintų
aitriųjų paprikų kasos. Ant medinės sijos stovėjo keletas
skardinių ir butelių su rudu ir juodu skysčiu.
Pusryčiai buvo tokie pat kaip išvakarėse vakarienė, bet su
dviem keptais kiaušiniais tryniu į viršų ir stipria juoda arbata,
apveliančia gomurį.
– Valgiai prėski dėl vaikų. Gal norėtumėt aštresnių patiekalų?
– Norėčiau.
Jis paėmė plastikinį ąsotį su grūstomis aitriosiomis paprikomis
ir užbėrė šaukštelį man ant troškinio.
Burnoje iškart pasklido malonus aštrumas. Po antro šaukšto
mano lūpos liepsnojo, bet neskaudžiai.
Tuo tarpu Thar Tharas nulupo imbierus ir plonai supjaustė.
Kai baigiau valgyti, jis tarė:
– Rinkitės: šluoti, virti ar skalbti?
– Virti.
– Puiku. Galime kartu. Pirmiausia reikės surinkti kiaušinius.
Jis padavė man pintinę, ir mes išėjome į kiemą. Vištos iškart
pasuko prie jo ir kudakuodamos ėmė lakstyti apie kojas, lyg būtų
jo laukusios.
– Kiek turite vištų?
– Nežinau. Kaskart vis daugiau. Nustojau skaičiuoti.
– Ar jos turi vardus? – negalvodama paklausiau.
Jis staiga apsisuko ant kulno.
– Kas duoda vištoms vardus?
– Vaikai, – skubiai atsakiau sumišusi.
Thar Tharas nusišypsojo.
– Vienos turi, kitos – ne. Jų per daug.
Jis švilptelėjo, ir iš krūmų išlindo tamsiai ruda šiek tiek
susitaršiusi višta.
 – Ši Koko. Nuo jos viskas ir prasidėjo.
Jis pasilenkė, ir paukštis užšoko ant ištiestos rankos. Tupėjo
kaip papūga, pakreipusi galvą, ir visą laiką spoksojo į mane.
Žengiau žingsnį atgal.
– Nesijaudinkit, nesikandžioja, – tarė Thar Tharas ir pastatė ją
ant žemės. – Labai patikli. Vištoms tai neįprasta.
Surinkome pusę kapos kiaušinių iš duobelių žemėje, lapų krūvų,
lizdų krūmuose – Thar Tharas žinojo visas slėptuves.
Virtuvėje jis padavė man pjaustymo lentą ir aštrų peilį, paskui
pintinę pomidorų ir liepė pjaustyti į keturias dalis.
Jis pats skuto kalną bulvių. Lygūs judesiai spinduliavo beveik
meditacinę ramybę.
– Jūs žinote, kaip aš gyvenu, o aš apie jus nežinau nieko, –
staiga tarė, nepakeldamas akių nuo bulvių.
– Ką norėtumėte sužinoti? – paklausiau nustebusi, kad jo
dėmesys mane taip nudžiugino.
– Ką tik norit man pasakyti.
– Klauskit, aš atsakysiu.
– Negaliu.
– Kodėl?
– Būtų labai nemandagu. Negaliu kamantinėti nepažįstamo
žmogaus.
– Bet man būtų lengviau, – prieštaravau. – Jei pati jūsų prašau
klausti, tai nėra nemandagu.
Iš šono pažvelgiau į jį. Ko gero, Eimė būtų pasakiusi, kad
flirtuoju.
Thar Tharas žaismingai nusijuokė.
– Gerai, – jis nuleido rankas, padėjo peilį ir valandėlę mąstė. –
Kas jums svarbu? – galop paklausė.
Vos neįsipjoviau. Ne tokio klausimo tikėjausi. Maniau, kaip
paprastai paklaus apie darbą, šeimą, kur gyvenu, koks amžius,
kokios pajamos. O jis paklausė, kas man svarbu? Sukau galvą, ką
atsakyti. Darbas? Žinoma. Draugystė su Eime? Žinoma, U Ba!
Motina? Brolis? Abu savotiškai. Ar tai jis nori žinoti?
Thar Tharas pajuto mane sugluminęs.
– Atleiskit, – atsiprašė. – Matot. Aš nepratęs klausinėti. Kvailas
buvo klausimas.
– Ne, ne, visai nekvailas, – vėl paprieštaravau. – Tiesiog ne taip
lengva atsakyti.
– O, – nustebo jis. – Paprastesnio sugalvoti negalėjau.
– Tai gana asmeniškas klausimas.
– O tokių užduoti negalima?
Jo naivus atvirumas priminė man brolį. Abu nejautė pagiežos.
Kaip tai įmanoma po šitiek kančių?
– Ne, galima, bet gal ne taip greitai...
– Suprantu. Vėliau?
– Vėliau!
– Tada dabar norėčiau žinoti... – jis ėmė laužyti galvą. – Kiek
kambarių jūsų namuose.
Norėjau jį apkabinti.
– Du. Aš gyvenu Niujorke, tikriau tariant, Manhatane, –
klausiamai pažvelgiau į jį.
– Žinau, kur yra Manhatanas, – atsiliepė jis. – Skaičiau knygoje.
– Mano butas trisdešimt šeštame aukšte, – kalbėjau toliau. –
Jame du kambariai, vonia ir atvira virtuvė, kurioje sykiu ir
valgau.
– Kaip čia, – tarė jis.
Iš Thar Tharo išraiškos stengiausi suprasti, ar jis lygina rimtai.
Žiūrėjo man tiesiai į akis, ir nesitikėjau tokios įtampos mūsų
žvilgsniams susitikus.
Lūpos virptelėjo, supratau, kad veikiausiai juokauja.
– Kaip čia, – patvirtinau. – Visai kaip čia.
Jis nusišypsojo.
– Taip ir maniau. O kokį darbą dirbate?
– Aš aukštos klasės advokatė.
– Advokatė? Tikrai? Šioje šalyje jie turi blogą vardą, – pasakė
Thar Tharas.
– Mūsų šalyje irgi, – tariau.
Jis nesuprato užuominos.
– Ką jūs ginat? Plėšikus? Vagis?
– Ne, aš ne kriminalinių bylų advokatė. Aš bendrovių teisės
advokatė, mano specializacija – intelektinė nuosavybė. Patentai.
Gaminių piratavimas. Autoriaus teisių pažeidimai. Tokie dalykai.
Suprantate, ką turiu omeny? – man reikėjo patvirtinimo.
Jis papurtė galvą.
– Gaminių piratavimas, – pakartojau, tardama lėtai ir
rūpestingai, vildamasi, kad pakaks tik dar kartą pakartoti.
Labai norėjau, kad jis suprastų, ką darau.
Jis vėl papurtė galvą. Atsiprašoma mina, nes nesuprato manęs
ir mane apvylė.
– Kaip man paaiškinti? Gaminių piratavimas... pavyzdžiui, tu
gamini labai brangius rankinukus ir...
– Kokio brangumo?
– Tarkim, tūkstančio dolerių...
– Yra rankinukų, kurie kainuoja tūkstantį dolerių?
– Žinoma, ir net daug daugiau, bet ne tai svarbu, – nekantriai
atšoviau. – Tai tik pavyzdys. Taigi gamini šiuos rankinukus, o kas
nors ima ir nukopijuoja, paskui parduoda už dešimtadalį kainos.
– Bet būtų gerai.
– Ne!
– Kodėl?
– Tai visiškai nepriimtina. Tai plėšikavimas.
– Aišku. Jie vagia rankinukus ir parduoda?
– Ne! – atsakiau. – Jie vagia idėją. Jie vagia intelektinę
nuosavybę. Tai lygiai taip pat blogai. Bendrovės turi apsisaugoti.
Todėl joms reikia advokatų. Pavyzdžiui, Kinijoje masiškai
gaminamos neteisėtos kopijos. Jie kopijuoja viską
parduotuvėse... – užsikirtau.
Suraukta kakta rodė, kad jis nieko nesuprato.
 – Tas pats būtų, jei kas nors paimtų... – ieškojau tinkamo
pavyzdžio, atitikmens jo pasaulyje. Apžvelgiau virtuvę, gal kas
nors užklius. Akimis vedžiojau nuo ugniakuro prie suodino
katiliuko ir nunešioto Thar Tharo drabužio. Kuo ilgiau galvojau,
tuo juokingesnė sau atrodžiau. – Tiek to, – galop pasidaviau. –
Nelabai ir svarbu.
– Svarbu, svarbu, – nesutiko Thar Tharas. – Papasakokite
daugiau. Jei piratai svarbūs jums, vadinasi, jie svarbūs. Labai
paprasta.
– Tiesą sakant, jie man nelabai rūpi, – atsakiau beveik irzliai.
– Prieš valandėlę rūpėjo.
– Prieš valandėlę maniau, kad rūpėjo.
Jis tylėdamas lingavo, kaire ranka be paliovos glostydamas
dešiniąją.
Kas man svarbu?
Paprastas klausimas, Thar Tharas teisus. Visa apimantis, bet
neturėtų būti sunku atsakyti. Niujorke būčiau atsakiusi nė
akimirkos nedvejodama. Kodėl jis mane suglumino dabar?
Kažkas nepastebimai atsitiko. Ar tikrai galime suskaičiuoti
akimirkas, kai mūsų gyvenime iš tiesų kai kas atsitinka? Ar mes
jas pastebime iškart, ar tik po laiko?
Mano mintis pertraukė brolio kosulio priepuolis. Pakilau ir
nuskubėjau pas jį.
Jis pabudo ir žiūrėjo į mane mieguistas, vis dar apkvaitęs. Lyg
dvejotų, kur jis.
Atsiklaupiau šalia ir paglosčiau jam ranką.
– Gerai miegojai?
– Neblogai, – tyliai atsakė jis.
– Tu alkanas?
– Ne, tik ištroškęs.
Thar Tharas atnešė puodelį arbatos ir medinį dubenėlį su
žvilgiu drumstu tepalu, smarkiai trenkiančiu eukaliptais.
– Radau mūsų žolininko pagaminto tepalo. Įtrinkite jam krūtinę
ir nugarą. Padės.
U Ba atsitiesė ir ėmė šliurpti karštą arbatą.
Dvejojau.
– Gal man įtrinti? – paklausė Thar Tharas.
– Ne, ačiū, – atsakiau nustebusi, kad jis iškart pajuto mano
abejones.
Thar Tharas nepastebimai išėjo. Pritūpiau už U Ba, atraičiau
marškinius, įkišau du pirštus į tepalą ir ratu paskleidžiau jį tarp
pečių. U Ba oda buvo šilta ir minkšta, daug minkštesnė, negu
tikėjausi. Beveik kaip vaiko. Nugara buvo išmarginta mažučių
tamsiai rudų taškelių, prisiminiau, kad tokius turėjo ir tėvas.
Tokių matydavau ir ant savo odos, žiūrėdama į veidrodį.
Kai baigiau, jis atsigulė ant nugaros, tada ištepiau jam krūtinę.
Jis užsimerkė ir ramiai alsavo. Jaučiau po ranka plakant jo širdį.
Lėtai ir lygiai.
Palaimos trapumas.
Spėliojau, su kuo tą garsą būtų palyginęs tėvas. Su lašais iš
varvančio čiaupo? Sieninio laikrodžio tiksėjimu? Smuiko stygų
garsais?
– Tu tikrai nenori valgyti?
Atnešiau iš virtuvės vandens, bet kai grįžau, brolis vėl buvo
užmigęs.

Thar Tharas nuskuto visas bulves, užkaitė ryžius ir ėmėsi padėti

man pjaustyti pomidorus. Kaip gyva nebuvau mačiusi taip vikriai
pjaustomų daržovių.
– Papasakokite man apie brolį ir save, – paprašė jis. – Kodėl jis
gyvena čia, o jūs Niujorke?
– Ilga ir paini istorija.
– Sakėte, kad niekur neskubat.
– Mes vieno tėvo. Mano tėvas iš Kalavo. Jaunystėje, U Ba dar
nebuvo gimęs, turtingas giminaitis išsivežė jį į Rangūną. Vėliau
tas pats giminaitis išsiuntė jį į Jungtines Valstijas studijuoti. Ten
jis sutiko mano motiną. Jie susituokė, ir jis tapo klestinčiu
advokatu.
– Jis dar gyvas?
– Ne. Po kelių dešimtmečių jis grįžo į Kalavą ir ten mirė.
– Norėjo dar kartą pamatyti sūnų?
– Ne. Jis nė nežinojo, kad turi sūnų.
– Jūs tikra?
– Visiškai, – atsakiau. – Iš kur jis galėjo žinoti apie sūnų? Brolis
gyveno su motina, jie nepalaikė ryšių.
– Jo motina dar gyva?
– Ne. Jie mirė drauge kitą dieną, kai mano tėvas grįžo. Nebuvo
vienas kito matę penkiasdešimt metų.
– Kaip gražu!
– Kas čia gražaus?
– Kad jie dar kartą susitiko. Kad nemirė vieniši. Jis grįžo į
Kalavą dėl jos?
– Manau, taip. Ji sunkiai sirgo. Jis turbūt pajuto.
Kurį laiką tylėjome.
Pajutau, kad mane graužia pavydas. Ne Mi Mi, o dėl meilės,
kuri siejo ją su tėvu.
Pavydas ir vienatvė.
Ar kas nors kada nors mane taip mylės?
Ar aš tai pakelsiu?
Ar atpažinsiu meilę, su ja susidūrusi?
Kartą U Ba pasakė man, kad „mes pripažįstame meile tokius
dalykus, kurie atitinka mūsų įvaizdį. Norime būti mylimi taip,
kaip mylėtume patys. Kitoks būdas mums nejaukus“.
Ar jis teisus? O jei taip, ką tai reiškia? Kokį meilės būdą
pripažinčiau aš? Kaip myliu aš? Ar gali būti, kad net trisdešimt
aštuonerių negaliu atsakyti į šį klausimą?
Matyt, Thar Tharas pajuto, kad vis labiau nusimenu. Ištiesė
ranką ir švelniai paglostė man skruostą. Sugavau jo plaštaką ir
suspaudžiau, kelias brangias akimirkas priglaudusi galvą prie jo
delno.
– Mano tėvas girdėdavo širdies tvinksnius, – nei iš šio, nei iš to
pasakiau.
Žinojau, kad patikės kiekvienu mano žodžiu.
Papasakojau jam apie mažą berniuką, kurio tėvas mirė jaunas,
kurį paliko motina, kuris septynias dienas ir septynias naktis
kentėjo sėdėdamas ant kelmo, nevalgydamas ir negerdamas, kad
nepražiopsotų grįžtančios motinos.
Berniuką, kuris vos nemirė, nes vien vilties nepakanka ilgai
palaikyti gyvybei.
Pasakojau apie jauną moterį, kuri sužinojo, kad matome ne
akimis, kad keliaujame ne kojomis.
Pasakojau apie drugius, atpažįstamus iš sparnų mojų.
Apie meilę, kuri grąžina aklajam regėjimą.
Meilę, stipresnę už baimę.
Meilę, kuri skatina mus klestėti, kuri nežino ribų.
Jis įdėmiai klausėsi mano pasakojimo. Kai baigiau, valandėlę
žiūrėjo į mane, paskui paklausė:
– Ar jūs irgi girdite širdies tvinksnius?
Papurčiau galvą.
– Jūs tikra?
– Visiškai.
Jis susimąstė.
– O jūsų brolis?
– Ne.
– Kaip gaila, – Thar Tharas žiūrėjo į mane, paskendęs
mintyse. – Kartą turėjau pažįstamą, kuris mokėdavo suderinti
širdis.
– Suderinti širdis? – pakartojau sutrikusi, ar teisingai jį
supratau.
– Taip, kaip instrumentą. Jei širdis būdavo išderinta, jis ją
suderindavo.
 – Bet kokią širdį?
– Ne bet kokią.
– Kaip širdis gali išsiderinti?
Thar Tharas pakreipė galvą ir išsišiepė.
– Širdžių klausytojo duktė turėtų tai žinoti.
Jis iš manęs šaiposi?
– Deja, būdų daug. Ar girdėjot apie sutrikusio ritmo pulsą,
padažnėjusį pulsą, apie susitraukiantį pirma laiko širdies
raumenį? Jei gyvenimas tave įsiutino, jei nusivylimai apkartino
tave it tamarindo griežinį, tavo širdis plaka per smarkiai. Jei
bijai, ji spurda it paukštelis. Jei liūdi, ji plaka taip lėtai, kad
atrodo, jog bet kada gali visiškai sustoti. Jei tavo siela sutrikusi,
širdis plaka neritmingai. Ar Amerikoje kitaip?
– Ne. Bet kai mums sutrinka širdies ritmas, einame pas
kardiologą.
– Tai visai kas kita. Jie – širdies mechanikai. Jie niekaip nesusiję
su širdies derinimu.
– Tai kas tada susijęs?
Thar Tharas atsikrenkštė, įsmeigė peilį į pjaustymo lentą ir
nutilo. Jo veidu perbėgo šešėlis.
– Kaip suderinti širdį? – tyliai paklausiau.
Jis neatsakė.
– Tam reikia ypatingo talento?
Jis žiūrėjo į tolį. Apatinė lūpa suvirpėjo.
Kur jo nuostabusis juokas? Tas, į kurį jis neturi teisės, kai jau
žinome, koks buvo jo gyvenimas.
– Ko reikia, kad būtum širdžių derintoju? Kas gali tai daryti?
Burtininkas? Astrologas?
Thar Tharas papurtė galvą, vis dar netardamas nė žodžio.
Jis pakilo, apsisuko ir nuėjo į salę. Netrukus išgirdau, kaip
kalbasi su vištomis kieme.
Kas čia per kalbos apie širdies derinimą? Kokį širdies derintoją
jis pažinojo? Ko Bo Bo? Tėvą Andželą? Kodėl jo veidas apsiniaukė
prisiminus?
Supjausčiau visus pomidorus, paskui tuziną morkų ir laukiau,
kad jis grįžtų. Bergždžiai.
Baigusi pro virtuvės langą pamačiau jį, sėdintį prie pašiūrės ir
smulkinantį prakurus.

Thar Tharas grįžo tik po pietų su kitais. Paklausė lyg niekur

nieko, ar nenorėčiau išmokyti vaikų kelių sakinių angliškai. Man
tikrai sektųsi geriau negu jam, o mokytoja amerikietė jiems – dar
ir didelė paskata, užsiminė.
Netrukus dvylika vaikų sėdėjo trimis eilėmis po keturis ant
grindų salės viduryje. Perlenkiau pagalvę, kad būčiau aukščiau, ir
atsisėdau priešais. Šalia atsistojo Thar Tharas ir pasakė jiems
kelis žodžius birmiečių kalba. Mokiniai linktelėjo, daugelio veidu
perbėgo baikšti šypsena, paskui jis atsisėdo paskutinėje eilėje. Į
mane lūkestingai įsmigo dvylika porų akių.
Aš tylėjau.
Tai, kas prieš kelias akimirkas atrodė paprasta – paplepėti su
jais gimtąja kalba ir išmokyti kelių naudingų frazių, staiga tapo
neįmanoma. Pasipūtimas. Per didelė našta. Anglų kalbos
pamokos be pieštuko ir popieriaus. Be lentos. Knygų. Be
pamokos plano. Jų smalsūs veideliai. Ko jie iš manęs tikisi? Ką
galiu jiems duoti?
Jie kantriai laukė.
Tyla kėlė nerimą man, bet ne jiems.
Vedžiojau akimis nuo vieno prie kito. Mojė Mojė karščiavo, bet
sėdėjo pirmoje eilėje. Greta Ei Ei, ištiesusi nudžiūvusią koją
mano pusėn. Kurčiasis Ko Maungas žiūrėjo man į lūpas, lyg jose
glūdėtų visos pasaulio paslaptys. Už jo, nors ir kuprotas, tiesiai
sėdėjo Ko Lvinas, prie jo glaudėsi drebanti Tojė Tojė.
Tą akimirką man toptelėjo, kodėl taip jaudinuosi: dėl jų akių.
Jos mačiusios daugiau negu aš. Jie kentė vargus, apie kuriuos
buvau tik girdėjusi. Ir tai ne apie visus. Jų sielos buvo
išmintingesnės už mano. Jie nieko iš manęs nesitikėjo. Man
nereikėjo prieš juos pasirodyti. Nereikėjo nieko nuveikti. Kiek
duosiu, tiek jiems užteks. Jie dėkingi už laiką, kurį skiriu jiems,
nesvarbu, kiek minučių, valandų ar dienų. Jie spinduliavo
nuolankumą ir orumą, kuklumą, man užgniaužė kvapą.
Gurktelėjau. Atsikrenkščiau. Ėmiau grąžyti rankas taip, kad
skaudėjo. Pažvelgiau į grindis.
– Kaip tau sekasi? – tyliai paklausiau.
Tyla.
– Kaip tau sekasi? – pakartojau.
– Kaip tau sekasi? – išgirdau aidą. Vienu balsu.
Šnibždesį.
Riksmą.
Murmesį.
Veblenimą.
Kaip gyva nebuvau girdėjusi tokios šio sakinio įvairovės.
Kiekvienas balsas teikė jam savų spalvų. Kaip nuoširdžiai jie
klausimą tarė. Kokią reikšmę jam įkvėpė. Jų lūpose šiame
griūvančiame vienuolyne sakinys prarado kaip-tau-sekasi-man-
gerai-o-tau skambesį.
– Kaip tau sekasi? – tariau, rūpestingai pabrėždama kiek​vieną
žodį.
– Kaip tau sekasi? – pakartojo jie.
Pakiliai, garsiai, aiškiai.
Su palengvėjimu nusišypsojau. Jie man irgi.
– Mano vardas Džulija. Kuo tu vardu? – paklausiau, žiūrėdama į
Mojė Mojė.
Mačiau, kaip jos karščiuojančioje galvoje sūkuriuoja mintys.
Rausiasi atmintyje, bene klausimas girdėtas. Rūpestingai svarsto
galimas kiekvieno žodžio reikšmes, lygina vieną su kitu,
sprendžia. Kaupia drąsą. Lūpos kruta atsargiai kaip rankos,
glamonėjančios naujagimį.
 – Mano vardas Mojė Mojė, – sučiulbėjo.
– Puiku! – sušukau.
Pasididžiavimas jos akyse.
– Kuo tu vardu? – pažvelgiau į Ko Lviną.
Jis irgi laužė galvą. Prikando apatinę lūpą, suraukė kaktą.
Mintys blaškėsi. Mano žodžiai jam buvo neaiškūs.
– Mano vardas Džulija. Kuo tu vardu? – pakartojau, bet
paslaptis jam pasidarė tik dar didesnė.
Jis delsė, bet aš neskubėjau. Kiti kantriai laukė.
– Puikiai sekasi, – ištarė jis taip tyliai ir netaisyklingai, kad vos
įstengiau jį suprasti.
Mojė Mojė atsisuko į jį ir kažką sušnibždėjo. Jo akys nušvito.
Įsidrąsino atsakyti dar kartą.
– Mano... vardas... Ko... Lvinas? – nedrąsiai ištarė, lyg nuo šių
žodžių priklausytų jo gyvybė.
Linktelėjau:
– Gerai. Labai labai gerai!
Kaip visi džiaugėsi jo laimėjimu.
Paklausiau visų vardų. Kaip jiems sekasi. Iš kur jie kilę.
Thar Tharas šypsojosi man iš paskutinės eilės.
Nuo tos šypsenos širdis ėmė daužytis nepaisydama, patinka
man tai ar ne. Taip smarkiai jau labai seniai nebuvo plakusi.

Gulėjau ir galvojau apie Eimę. Širdies derinimą. Jai patiktų.

Turbūt ji nutapytų paveikslų ciklą. „Širdies derinimas I“. „Širdies
derinimas II“. Arba „Širdžių derinimo menas“. „Širdžių
derintojas“. „Išderinta širdis“. Įsivaizdavau raudonas drobes. Su
apskritimais. Ir juodais užrašais viduryje. Arba baltą popierių su
raudonu skrituliu, o viršuje kamertono forma parašytas eilutes.
O gal klystu? Eimė visada sako, kad yra temų, kurių nei
nutapysi, nei išsakysi. Tokių neaprėpiamų temų, kad nebent
kompozitoriai galėtų jų imtis. O gal ir jie negalėtų. Visi kiti
menininkai turi jas nuolankiai aplenkti.
Užmigau apie tai mąstydama.
Naktį pabudau nuo duslių smūgių. Lyg kas kūju būtų kalęs į
žemę polius. Jie sklido iš toli, turėjo savitą ritmą, kartais aidėjo
garsiau, kartais tyliau. Trumpai pasiklausiau, bet buvau pernelyg
pavargusi, kad labiau susidomėčiau, ir po kelių minučių vėl
užmigau.
 6 skyrius

K itą dieną Thar Tharas paprašė manęs padėti laukuose. Metas

nuimti imbierų, morkų ir bulvių derlių. Kuo daugiau rankų,
tuo geriau.
Anksti rytą, tuoj po pusryčių, mes drauge guviai išžygiavome,
apsikrovę pintinėmis, kastuvais, grėbliais ir purentuvais. Saulė
dar slėpėsi už kalnų. Buvo vėsu. Žolė ir lapai buvo apšarmoję,
oras grynas ir gaivus, dangus tamsiai mėlynas ir giedras.
Užkukavo gegutė.
– Turėtumėt sugalvoti norą, – tarė Thar Tharas, einantis paskui
mane.
– Kodėl?
– Toks mūsų paprotys. Jei rytą išgirsti kukuojant gegutę, gali
sugalvoti norą.
– Ar jis išsipildys?
– Tik jei kasdama rasi dvi suaugusias daiktan bulves.
– Jūs tikite šiais ženklais? – nustebusi paklausiau.
– Bet juk visi tiki? Savaip.

Sklypai už bambukų giraitės buvo didesni, negu spėjau. Vieni

buvo ką tik suarti, kituose augo įvairiausių daržovių. Bulvienojai
buvo veik nudžiūvę. Mojė Mojė jautėsi jau geriau ir parodė man,
kaip nuimti derlių.
– Matot? – tarė, stverdama viena ranka lapų kuokštą ir
raudama su visais stiebais. Jų apačioje tabalavo bulvės. Ji
atsiklaupė ant žemės. – Matot? – išdidžiai sumirksėjo ir pradėjo
kapstyti žemę, ieškodama daugiau bulvių.
Matyt, prieš kelias dienas buvo smarkiai paliję. Žemė buvo vis
dar minkšta ir drėgna. Abiem rankomis draskiau žemę. Mojė
Mojė rinko bulves ir dėjo į pintinę.
Drauge netrukus radome per dvidešimt. Lėkėme toliau,
raudamos bulvienojus. Aš kasiau, ji rinko. Po poros metrų mudvi
dirbome kaip laikrodis.
Ji pažvelgė į mano pajuodusias rankas, purvinas iki alkūnių.
– Kaip sekasi? – paklausė.
– Puikiai, iš tiesų puikiai, – atsakiau.
– Tikrai puikiai sekasi? – paklausė Mojė Mojė, ir mačiau, kaip
jai sunku nesijuokti.
– Taip, tikrai puikiai, – atsakiau ir pratrūkau juoktis.
Mojė Mojė pritarė, ir mudvi kvatojome iki ašarų.
Saulė pakilo virš kalnų, netrukus įšilo. Man per sprandą
varvėjo prakaitas. Buvau vienintelė be skrybėlės. Pamačiusi,
kaip smarkiai prakaituoju, Mojė Mojė nusiėmė šiaudinę skrybėlę
ir uždėjo man ant galvos. Norėjau grąžinti. Jos akys maldavo nė
nebandyti.
Brolis būtų pasakęs, kad ji dėkinga man už paslaugą, kurią
galėjo padaryti.
Malonumas duoti.
Kai mūsų pintinė prisipildė, ruošiausi nešti ją į vienuolyną. Ji
buvo tokia sunki, kad viena pavilkau vos kelis metrus.
– Sunki, – tariau ir švokšdama pastačiau ant žemės.
– Sunki, – pakartojo Mojė Mojė, rūpestingai tardama kiek​vieną
garsą. – Labai sunki? – klausiamas veidelis.
– Labai sunki! – patvirtinau.
– Reikia pagalbos?
– Taip, man reikia pagalbos.
Jos akys nušvito. Supratau, kad kiekvienas žodis jai dovana,
brangi ir nepakartojama. Kuria reikia rūpintis ir kurią reikia
saugoti. Todėl mes taip dažnai matysime ją kartojančią žodžius.
Kurie padeda jai atidaryti naujas duris ar langą, atverti keistą
pasaulį, bendrauti su manim.
Mes abi čiupome po rankeną ir drauge nutempėme pintinę per
bambukų giraitę.
Tą popietę per anglų kalbos pamoką kiekvieną mano kaulelį
maudė nuo neįprasto darbo. Buvo gera, kad kūnas taip maloniai
man primena save.
Vakare buvau taip pavargusi, kad akys lipo jau vakarieniaujant.
Taip bėgo laikas. Rytą dirbdavome laukuose. Prieš vidurdienį
Thar Tharas su manim ir viena mergaičių grįždavo į vienuolyną.
Ten beveik visą laiką būdavome kartu. Jis man padėdavo slaugyti
brolį, mudu drauge virdavome valgyti ir skalbdavome. Atsitiktinis
prisilietimas virtuvėje ar prie šulinio reikšdavo man daugiau, nei
drįsdavau prisipažinti. Iš jo akių mačiau, kad jis jaučia tą patį.
Po pietų mokydavome vaikus, dažniausiai aš anglų kalbos.
Laukdavau pamokų kiaurą dieną, ypač dėl Mojė Mojė,
užkrečiamas jos žinių troškulys pamažu persidavė visiems. Thar
Tharas visada sėdėdavo paskutinėje eilėje. Jo buvimas keldavo
man dvasią.
Abu stengėmės laikytis arčiau, bet nebeištaikėme ramios
akimirkos tokiems pokalbiams, kokiais mėgavomės pirmas dvi
dienas. Kartais man net atrodydavo, kad jis vengia tokių šnekų.
Kai sėdėdavau ant laiptų po vakarienės, jis prieidavo, bet visada
atsivesdavo Mojė Mojė, Ei Ei ar abi. Nors mieliau būčiau likusi
su juo viena, nusivylimo nejaučiau. Kai ateis laikas, galėsiu pabūti
su juo. Neabejojau.
Seniai man nebuvo taip gera kaip vienuolyne, nors kūnas
pavargdavo, nors išvietė buvo medinė dėžė, nors nebuvo dušo.
Miegojau gerai. Neskaudėjo nei nugaros, nei galvos. Kartais
jausdavau per daug metų pamirštą lengvybę. Turbūt Eimė būtų
mane pavadinusi atsipalaidavusia.
Kiekvieną rytą man prie lovos Mojė Mojė atnešdavo karštos
arbatos ir šviežių kinrožių. Vėliau žiedą ji įsegdavo man į
plaukus. Kartą neapdairiai leptelėjau Thar Tharui, kad Niujorke
kavą mėgau labiau negu arbatą. Kitą rytą ji atėjo su karštu
vandeniu ir pakeliu tirpiosios kavos, vėliau sužinojau, kad jis
parvežė jos iš Sipo tik man. Dusdama Mojė Mojė ištarė: „Nėra
už ką“ ir nusišypsojo taip žaviai ir liūdnai, kad kiaurą dieną
negalėjau pamiršti nei žodžių, nei šypsenos.
U Ba irgi iš lėto taisėsi. Dukart per dieną tryniau jį tepalu, kas
rytą ir kas vakarą apžiūrėdavau skreplius, bet kraujo nebuvo nė
žymės. Jam neskaudėjo nei krūtinės, nei pažastų.
Thar Tharas tvirtino, kad kosulys ne tik retesnis, bet ir kitoks,
ir tai esą geras ženklas. Aš skirtumo negirdėjau.
Kelias pirmas dienas brolis beveik nieko neveikė, tik miegojo.
Dabar jis atgavo jėgas, atsikeldavo ir stengdavosi mums padėti.
Drauge lesindavome vištas, rinkdavome kiaušinius, šluodavome
trobą, skusdavome ir pjaustydavome daržoves. Tik skalbdamas
jis greitai pavargdavo.
Norėjau jam parodyti laukus, iš kurių visada grįždavau su
pilnutėle pintine ir purvinomis rankomis. Ėjome per bambukų
giraitę. Jis vis dar šiek tiek vilko kojas, todėl paėmė man už
parankės, o aš jį stipriai prilaikiau.
Priėjome giraitės pakraštį. Priešais plytėjo kalvos ir dirbami
laukai.
– Kiek jau laiko mes čia? – staiga paklausė jis.
– Nenutuokiu. Savaitę? Dešimt dienų? – paprastai puikiai
jausdavau laiką.
U Ba trumpam padėjo galvą man ant peties.
– Gražu čia, – tarė.
– Labai, – sutikau.
– Kas norėtų iš čia išvykti?
Nelabai supratau, ko jis siekia, todėl nutylėjau.
– Kiek laiko dar ketini čia būti? – pasidomėjo brolis,
žiūrėdamas į laukus.
 Bijojau to klausimo. Daug dienų vengiau jo, nes nežinojau, ką
atsakyti.
– Nežinau. Kaip manai tu?
U Ba šnairai pažiūrėjo į mane.
– Spręsk tu.
– Kodėl?
– Man nereikia grįžti į kontorą. Manęs niekas nelaukia. Aš
galėčiau pabūti dar savaitę. Arba dvi. Arba tris...
– Kiek laiko čia būsime, – tyliai tariau, – priklauso nuo to, ko
mes čia ieškome.
Jis linktelėjo.
Dar vienas klausimas, į kurį nežinojau atsakymo. Balsas dingo,
kaip ir pranašavo vienuolis Niujorke. Dabar, kai radome Thar
Tharą, nebesitikėjau išgirsti moters balso. Tai kas mane čia
laiko? Nenorėjau apie tai galvoti. Norėjau kasti bulves ir
imbierus su Mojė Mojė, plauti daržoves, mokyti anglų kalbos.
Norėjau iš Thar Tharo sužinoti širdžių derinimo paslaptį.
– Argi nenori grįžti į Ameriką?
– Žinoma, noriu, – atsakiau. – Bet nėra ko skubėti.
Su Maliganu buvau susitarusi dėl neribotų nemokamų
atostogų. Dvi ar trys savaitės neturi reikšmės. Mano viza galiojo
keturias savaites, bet skaičiau internete ir keliuose kelionių
vadovuose, kad išvykstant didelių bėdų dėl nebegaliojančios vizos
nebus, tik kukli bauda oro uoste.
Kas manęs laukia?
Eimė. Kas dar?
– Ką tau sako nuojauta? – paklausė brolis.
Spustelėjau jam ranką.
– Nenutuokiu. Sakiau, kad maniškė netikusi. O tavo? –
patylėjusi savo ruožtu paklausiau.
– Kad mes netrukus išvyksime, – rimtai atsakė jis.
– Kodėl?
– Būgštauju, kad antraip sudrumsime šios vietos ramybę.
 – Ką turi omeny? – nustebau aš. – Kaip sudrumsime?
– Man sunku paaiškinti žodžiais. Tokia jau ta nuojauta.
– Tu išsisukinėji.
– Galbūt.
– Kaip sudrumsime? – neatlyžau. – Jaučiu, visi džiaugiasi, kad
mes čia. Bet gal ką nors pražiopsojau. Ar nesuprantu užuominų?
Gal jų juokas, mane pamačius, reiškia ne džiaugsmą, o
netikrumą? Nesmagumą? Gal jie manęs bijo? – neslėpiau
nusivylimo.
– Ne, ne. Tu viską supratai tinkamai. Tiktai... – jis patylėjo, vėl
prabilo, giliai atsiduso. – Matai... noriu pasakyti... mes
neketiname kraustytis į vienuolyną, tiesa?
– Ne, žinoma, ne.
– O mums išvykti bus tuo sunkiau, kuo ilgiau čia būsime.
– Manai, aš labai nusiminsiu?
– Ne vien apie tave kalbame, – pertraukė jis mane.

Vidury nakties pabudau nuo vienodo, ritmingo skrebėjimo ar

krebždesio. Lyg kas šluotų kiemą tamsoje. Įdėmiai įsiklausiau.
Kaip alsuoja brolis. Greta miegantys vaikai. Garsas lėtai tolo,
tilo, kol nuščiuvo. Netrukus vėl išgirdau duslius smarkius smūgius
kaip ankstesnėmis naktimis, lydimus aimanų ir skylančio medžio
traškesio.
Mano laikrodis rodė dvi minutes po pusės keturių. Pakilau ir
išsėlinau į salę. Thar Tharo miegamasis demblys buvo tuščias.
Lauke viską buvo užliejusi šalta balta mėnesiena. Ant švariai
nušluoto kiemo šoko bambuko šešėlis. Prie pašiūrės stovėjo Thar
Tharas. Jis užsimojo kirviu ir žiebė į trinkos galą. Ašmenys
įsmigo į medieną. Jis išskėtė kojas, iškėlė trinką aukštai virš
pečių, paskui sunkiai – virš galvos, tada trenkė kirviu trinka į
kitą, didesnę, taip, kad mažoji nuo savo svorio perskilo.
Apsivilkau striukę ir išėjau į lauką.
 Keistas vaizdas: basas vienuolis rusvai raudonu drabužiu,
pasikaišytu virš kelių, kapoja malkas. Thar Tharas buvo taip
įnikęs į darbą, kad negirdėjo, kaip priėjau. Į dešinę ir kairę nuo jo
stūksojo didelės ką tik sukapotų malkų krūvos.
– Ką darot?
– Kapoju malkas, – atsakė neatsisukdamas.
– Matau. Žinote, kaip vėlu?
– Ne. Ar tai svarbu?
– Kodėl nekapojate dieną?
Kirvis įsmigo į kitą trinką su tokia jėga, kad po manim
sudrebėjo žemė.
Mane pribloškė Thar Tharo išraiška. Kakta šlapia nuo
prakaito, jis varva per skruostus ir kaklą. Žavios akys
sumažėjusios ir susiaurėjusios, putlios lūpos sučiauptos. Blyškioje
mėnesienoje atrodo vyresnis. Labiau nuvargęs. Vienišesnis.
– Sapnavau baisų sapną. Kartais pasitaiko. Kapojimas padeda.
– Padeda nuo ko?
– Nuo baisių sapnų. Piktų dvasių. Prisiminimų, – švokšdamas
paaiškino.
– Kokių prisiminimų?
Thar Tharas stabtelėjo su iškeltu virš galvos kirviu ir pirmą
kartą pažvelgė į mane.
– Jūs nenorėtumėt žinoti.
– O jei norėčiau?
Jis padvejojo, nusisuko ir vėl ėmė kapoti iš visų jėgų.
– O jei norėčiau? – pakartojau; garsiai ir gundomai.
Jis nekreipė dėmesio.
Triokšt. Į orą išlėkė skiedros. Pliauska nuskriejo tiesiai man
prie kojų. Žengiau prie Thar Tharo. Vieną žingsnį. Kitą. Jei trinka
vėl skils, kliudys mane. Išmušė valanda, pamaniau. Gal ši
mėnesėta naktis – tinkamiausias laikas papasakoti jam, ką žinau.
Pasakyti, koks tikrasis mano kelionės tikslas.
Prisiminiau Nu Nu.
 Kumščius, daužančius pilvą.
Aukas, kad vaisius žūtų.
Išvydau, kaip geležtė perrėžia orą ir krinta ant vištos vaiko
rankoje.
Thar Tharas lengvai įkirto kirvį į trinką ir atsisuko.
– Ko norit? – paklausė uždusęs.
– Pasikalbėti.
– Apie ką?
– Apie baisius sapnus. Apie prisiminimus.
– Kodėl?
– Nes turiu jums kai ką pasakyti.
Jis nusišluostė nuo veido prakaitą, abiem rankomis įsirėmė į
kirvio kotą ir tylėdamas įsmeigė į mane akis, kuriose praeitis
buvo palikusi žymę.
– Aš ne tik turistė.
– Žinau.
– Iš kur? – nustebusi paklausiau.
Negi U Ba prasitarė?
– Nuojauta.
– Gal žinote, ir kodėl atvykau?
– Ne. Ir visai nesu tikras, kad noriu žinoti.
– Kodėl?
– Jau daug metų nesapnavau tokių košmarų kaip kelias
pastarąsias naktis.
– Ir manote, kad jie susiję su manim?
– Taip.
– Kodėl taip manote?
– Nes iš jūsų sklinda kažkas, nuo ko man nejauku.
– Gal jums nejauku ne dėl manęs, – tariau.
– Tai dėl ko?
Ir aš pradėjau pasakoti.
Apie balsą, kuris man nedavė ramybės. Ir apie jauną moterį,
kuri staiga ir netikėtai mane apstojo. Nes kažkas ją vertė
atžariai atsikirtinėti.
Apie motiną, kurios širdyje buvo stulbinamai maža laisvos
vietos. Bet ji turėjo tik tokią.
Apie seną moterį, kuri negalėjo nutylėti žiaurios istorijos.
Vieną pasilik.
Mes pasiimsime kitą.
Baigusi pasakoti, susmukau ant strampgalio iš nuovargio. Visas
mano kūnas drebėjo.
Mus gaubė klaiki tyla. Vėjas nurimo. Net vabzdžių choras
nuščiuvo. Girdėjau, kaip sunkiai Thar Tharas kvėpuoja.
– Manot, kad aš pamišėlė? – atsargiai paklausiau.
Thar Tharas sėdėjo ant rąstgalio priešais. Mūsų keliai lietėsi.
Jis papurtė galvą.
Jam per skruostus riedėjo ašaros, ir paėmiau jam už rankų. Jos
buvo šaltos kaip ledas. Pakilau ir apkabinau jį. Prispaudžiau jo
galvą sau prie pilvo. Jis įsikniaubė man į rankas, striukę. Į mane.
Tyliai kūkčiojo.
Gal nereikėjo jam visko pasakoti?
Įsivaizdavau Nu Nu, Maung Seiną, Ko Gdži, Thar Tharą ir
pamaniau, kad kai kurioms šeimoms tiesiog nesiseka. Arba
nelabai sekasi. Ir koks ilgas gali būti nelaimės šešėlis. Šeimos,
kuriose kiekvienas myli, kiek gali, bet tiek nepakanka. Kur visi
dalijasi, kiek pajėgia, bet širdys vis tiek alkanos. Niekas
nekaltas. Ne iš piktos valios. Tačiau žaizdos neužgyja visą
gyvenimą.
Vieta, kurioje visa prasideda. Meilė. Meilės ilgesys. Meilės
baimė.
Vieta, kurios niekada neatsikratysime. Kurioje širdys per
didelės arba per mažos. Pernelyg godžios ar pernelyg
patenkintos.
Kurioje mes beginkliai ir silpni kaip niekur kitur.
Nes meilė nepripažįsta teisingumo. Net motinos meilė. Nei
tėvo.
 Įsivaizdavau šiaudinę trobelę ir dangoraižį Manhatano
Aukštutinio Ist Endo 64-ojoje gatvėje ir pajutau, kaip mane purto
sielvartas nelyginant medžioklinis šuo ilgai persekiotą grobį.
Iš paskutiniųjų rijau ašaras. Nenorėjau verkti, bet sielvartas
augo sulig kiekviena tramdomos raudos akimirka.
Nežinau, kiek laiko ten sėdėjome. Pamažu Thar Tharas ėmė
kvėpuoti lygiai. Pabučiavau jį į galvą. Jis pakėlė akis į mane. Akis,
kuriose praeitis paliko pėdsaką, bet kurios vėl švytėjo. Kad ir kas
buvo nutikę. Suėmiau jam galvą rankomis ir pabučiavau į kaktą.
Kartą. Antrą.
Glamonėjau jį. Jo burną, lūpas. Bučiavau skruostus ir nosį, lyg
šiais bučiniais galėčiau nuvyti savo sielvartą.
– Ar mano motina dabar kalba su tavim? – sušnibždėjo jis.
– Ne.
– Ar ji tau liepia mane bučiuoti?
– Ne. Ne. Ne.
Kartais mus sujungia džiaugsmas. Suvienija laimė. Kelias
brangias sekundes tampame vieniu, nes vienas žmogus tiesiog
nepakeltų tokios įtampos.
O kartais mus sujungia sielvartas. Suvienija skausmas. Kelias
brangias sekundes tampame vieniu, nes vienas žmogus tiesiog
nepakeltų tokios įtampos.

Mudu su Thar Tharu pasislėpėme pašiūrėje. Gulėjau jo glėbyje.

Šnerves užplūdo nepažįstamas, bet malonus kvapas. Mano kūnas
tebevirpėjo. Jo irgi.
Dvi įnirtingai besidaužančios ir nepajėgiančios nurimti širdys.
Man buvo karšta, nors naktis buvo vėsi. Jis švelniai nubraukė
man nuo veido prakaituotus plaukus.
Švelni šypsena.
– Kada paskutinį kartą girdėjai balsą? – tyliai paklausė jis.
– Kalave, – atsakiau svarstydama. – Ką darytum, jei ji dabar
įsikištų? Norėtum su ja pakalbėti?
Thar Tharas ilgai tylėjo.
– Ne, – pagaliau ištarė. – Ne, nenorėčiau.
– Ne dabar?
– Niekada nenorėčiau.
– Nieko nenorėtum motinos paklausti? – nustebau aš.
– Jau nebe.
– Po visų šių įvykių?
– Ne.
– Kodėl?
– Tas laikas praėjo.
– Tu nekenti motinos?
– Nejaučiu jai neapykantos.
Apgalvojau jo atsakymą ir pabučiavau jį į nosies galiuką.
– Gal bent norėtum sužinoti, kodėl ji?..
– Jau nebe, – pertraukė jis mane. – Jei būtum paklaususi
stovykloje, būčiau atsakęs kitaip.
Jis pasirėmė ant alkūnės.
– Tada mane graužė neapykanta. Buvau pilnas tokio pykčio ir
kartėlio, kad būtum nusinuodijusi, jei būtum palaižiusi man širdį.
Stovykloje visi buvome kaliniai. Net kareiviai ir karininkai. Visi.
Išskyrus vieną.
Thar Tharas įdėmiai žiūrėjo į mane, lyg norėtų įsitikinti, kad jį
suprantu.
– Išskyrus vieną?
– Mes buvome neapykantos belaisviai, – toliau kalbėjo jis,
neatsakęs į mano klausimą. – Nevilties belaisviai. Kartėlio.
Sielvarto. Mes būtume buvę kaliniai net paleisti į laisvę.
Kiekvienas, atsidūręs stovykloje, neapykantos neatsikrato visą
gyvenimą. Kiekvienas, patyręs smurtą, nešiojasi tą smurtą
krūtinėje. Kiekvienas išduotasis nešiojasi išdavystę širdyje. Kaip
dažnai ginčydavausi su motina! Keikdavau ją. Klausdavau, kodėl
ji pasiliko Ko Gdži, o ne mane. Ką jai padariau, kuo nusipelniau
jos abejingumą man dar vaikystėje. Man reikėjo atsakymų į
klausimus, kurie neturi atsakymų. Žygiuodavau per džiungles,
tikėdamasis galop užminti ant minos. Būti sudraskytas į tūkstantį
skutų. Netroškau visą gyvenimą pratūnoti savo įtūžio ir kartėlio
kalėjime. Jame šalta, tamsu ir baisiai kankina vienat​vė.
Vienintelis išsigelbėjimas buvo mirtis. Bent taip maniau, kol
vienas žmogus man parodė šviesą. Dažnai sap​nuodavau brolį su
motina, stovinčius priešais. Taip arti, kad jausdavau jų alsavimą
ant odos. Staiga jie apsisukdavo ir nueidavo. Susiėmę už rankų.
Netarę nė žodžio. Norėdavau bėgti iš paskos, bet negalėdavau
pajudėti. Norėdavau šaukti jiems, kad palauktų, bet
nepajėgdavau išspausti nė garso. Jie toldavo vis mažėdami.
Beprotiškai trokšdavau sekti įkandin, bet buvau luošas.
Manydavau, kad tuoj mirsiu. Tai siaubinga. Paskui prieidavo
kareivis ir šautuvo buože trenkdavo man per veidą. Tada visada
pabusdavau. Visos mano mintys ir jausmai nenumaldomai
sukdavosi apie tuos pačius klausimus: kuo nusipelniau tokių
kančių? Kodėl buvau atstumtas?
Jis atsigulė ant nugaros, sunėręs rankas už galvos, ir įsmeigė
akis į pašiūrės lubas. Valandėlę žiūrėjau į jį, švelniai vedžiodama
pirštais jam apie lūpas.
– Bet laikas tai išdildė? – tyliai paklausiau.
– Ne, ne laikas.
– Tai kas?
Thar Tharas nieko neatsakė.
– Šiandien tu jau nebe kalinys? – spyriausi.
– Ne. Argi panašus?
– Nė trupučio. Kaip išsivadavai?
– Ryžausi pamilti.
– Taip jau ėmei ir nusprendei? – nepatikliai paklausiau.
– Ne visai taip.
– Negi meilę galima pasirinkti?
– Ne, matyt, ne, – mąsliai atsakė jis, atsisukdamas į mane.
 Akys švytėjo kaip pirmomis dienomis. Apsivijau koja jo klubus ir
stipriau priglaudžiau jį prie savęs.
– Tu teisi. Tarkim, Meilė atėjo pas mane. Vieną dieną ji
atsistojo prie durų ir pasiprašė įleidžiama. Sukorė ilgą kelią, ir aš
jos neatstūmiau. Neabejojau, kad antrą kartą ji tokių pastangų
nebedės.
– Kaip meilė susijusi su tavo įkalinimu?
– Kad atleistum, turi mylėti ir būti mylimas. Tik tie, kurie
atleidžia, gali būti laisvi. Tas, kas atleido, jau nebe kalinys.
 7 skyrius

J is mane palietė. Mano jautriausias vietas. Jis į mane įėjo. Ne

tik kūnu.
Dalis jo liks manyje.
Kitą rytą prie lovos radau puodelį drungnos arbatos. Greta
buvo padėta didžiulė raudonų kinrožių puokštė ir stebuklingai
kvepianti jazminaičių girlianda. Brolio miegmaišis buvo tuščias.
Aš pramiegojau rytą.
Dembliai salėje buvo suvynioti. Visi jau dirbo laukuose,
išskyrus Thar Tharą ir U Ba. Juodu sėdėjo priekinių laiptų viršuje
ir gėrė arbatą. Man širdis ėmė daužytis nuo šio vaizdo.
Thar Tharas pakilo, vos mane išvydęs, ir pasisveikino
neryžtingu, droviu žvilgsniu. Valandėlę stovėjome ir tylėjome,
sumišę kaip du paaugliai.
– Ačiū už gėles, – sušnibždėjau. – Koks tu mielas.
Jis plačiai nusišypsojo. Kaip pavydėjau jam tų akių.
– Labas rytas, Džulija, – pasakė brolis. – Gerai išsimiegojai?
Ieškojau jo veide užuominos. Bet jis neišmano dviprasmybių.
– Nuostabiai, – atsakiau, slapta šypsodamasi Thar Tharui. –
Tiesiog nuostabiai.
Thar Tharas taip susidrovėjo, kad nenustovėjo kaip ant žarijų.
– Kodėl Mojė Mojė manęs nepažadino?
– Mums atrodė, kad tau reikia išsimiegoti, – atsakė U Ba.
– Atnešiu tau puodelį ir užkąsti, – tarė Thar Tharas ir
nuskubėjo į vidų.
U Ba rankos mostu pakvietė mane sėstis šalia. Jis žiūrėjo į
mane beveik taip pat įdėmiai, kaip tą dieną Kalavo arbatinėje,
kai mudu pirmą kartą pamatėme vienas kitą.
– Kas nors negerai? – neryžtingai paklausiau.
– Šį rytą tu atrodai... – jis pakreipė galvą, matyt, ieškodamas
tinkamų žodžių, – ...kitaip.
– Kaip kitaip?
– Žavinga. Sužavėta. Kaip niekad graži.
– Oi, mano mielas broliuk, – atsidusau aš ir uždėjau ranką jam
ant kelio. Troškau apkabinti jį iš džiaugsmo. – Kaip man gera.
Čia be galo gražu.
Grįžo Thar Tharas su dubeniu ryžių, daržovėmis ir dviem
kiaušiniais. Buvau tokia susijaudinusi, kad beveik nevalgiau.
Tylėdami sėdėjome ant laiptų. Kieme kudakavo vištos. Laiptų
šešėlyje snaudė šuo. Buvo šilta ir kvepėjo gėlėmis.
Thar Tharas čiupinėjo pirštus ir nelygiai kvėpavo. Norėjo man
kažką sakyti, bet nedrįso. Galop U Ba atsistojo ir nuėjo į vidų.
Švelniai pažvelgiau į Thar Tharą.
– Ką šiandien reikia daryti? Šluoti? Virti? Skalbti?
– Gal norėtum pasivaikščioti su manim? Grįžtume kaip tik į
anglų kalbos pamoką po pietų.
– Mielai. Kur eisime?
– Noriu tau kai ką parodyti.

Ėjome taku, vingiuojančiu pro juodus ryžių laukus, kur derlius ką

tik buvo nuimtas, pro bananus, palmes ir bambukus. Kirtome
siaurą slėnį, perėjome per upę ir nužingsniavome miškingos
kalvos šlaitu. Virš galvos kybojo sodriai mėlynas giedro dangaus
skliautas. Kalbėjome akimis, žodžių beveik nereikėjo. Mus jungė
tyla, sulig kiekvienu žingsniu vis jaukesnė.
Mintimis grįžau į praėjusią naktį. Nebuvau tikra, kaip vertinti
tai, kas įvyko, bet su trumpalaikiais Niujorko romanais panašumo
neįžvelgiau. Ši naktis buvo kitokia, ir aš nujaučiau kodėl. Jis
atidarė mano širdies duris. Jis paėmė man už rankos ir parodė
man džiaugsmo slėptuves. Jis išsklaidė mano krūtinėje geismo
baimę.
Jaučiausi jam artima, net žodžių nereikėjo. Tokio artumo
nesugebėjau paaiškinti. Jis buvo man giminingos sielos kaip nė
vienas vyras iki jo.
Troškau paimti jam už rankos, sustoti, paliesti jį, pabučiuoti,
bet nedrįsau.
Prieš pat kalvos viršūnę priėjome stupą, jau iš toli kritusią man
į akis. Medžiai aplinkui buvo iškirsti, todėl slėnis apačioje puikiai
matyti. Čia stovėjo kelios šventyklėlės ir altorėliai, ant jų buvo
sudėtos ryžių, gėlių ir vaisių atnašos. Tikintieji mūrinio įdubose
buvo pristatę Budos statulėlių.
Pagodos viršus buvo paauksuotas. Vėjyje tilindžiavo keli
mažučiai varpeliai. Šventyklos šonas į slėnio pusę buvo
nudažytas baltai, kita pusė – plikas mūrinys, perskeltas didžiulio
plyšio. Įtrūkiuose stiebėsi žolės ir medeliai. Tarpais jie užskėtė
akmenis, ir užpakalinė pusė buvo taip pakrypusi, kad tik
stebėjausi, kodėl siena nenugriuvo prieš daugelį metų.
Žiūrint iš šono atrodė, kad traukos dėsniai čia neveikia.
– Atrodo, lyg ji bet kurią akimirką gali nugriūti, – tariau,
nepatikliai žiūrėdama į pagodą.
– Daro tokį įspūdį, – atsiliepė Thar Tharas. – Pasak legendos,
šią stupą per šimtmečius daug kartų buvo sugriovę žemės
drebėjimai, bet ji visada būdavo atstatoma. Prieš kelis dešimt​‐
mečius po žemės drebėjimo ji buvo apgadinta taip, kaip dabar
matai. Nuo tada žmonės mano, kad ji sugrius, bet, matyt, ją
saugo aukštesnė galia. Todėl ir tiek altorių. Žmonės čia ateina
aukoti tikėdamiesi, kad ši galia, ši dvasia, apsaugos ir juos.
Iš krepšio jis išsitraukė termosą ir pripylė dangtelį karšto
vandens, iškrapštė maišelį tirpiosios kavos ir pakelį trapučių.
Vieną traputį padėjo prie altoriaus. Paskui sudėjo rankas prieš
krūtinę, užsimerkė ir nusilenkė.
 – Ko prašei? – smalsiai paklausiau.
– Nieko. Tiesiog trumpai pasikalbėjome.
– Su kuo?
– Su stupos dvasia.
– Apie ką?
– Apie džiaugsmo trapumą. Kad neįmanoma jo išsaugoti. Ir apie
trapučius. Dvasia juos mėgsta.
– Iš kur jų gavai?
– Šį rytą buvau Sipe, – atsakė taip, kad supratau, jog Thar
Tharui tai buvo menkas malonumas.
Atsisėdome stupos šešėlyje. Buvo tylu, tik švelniai šnarėjo
lapai.
– Papasakok man apie save, – paprašė jis.
– Ir vėl? Apie svarbų mūšį dėl pažeistų patento savininko
teisių?
Thar Tharas nekreipė dėmesio, kad šaipausi iš savęs.
– Apie tai, kas tau svarbu, – nusišypsojo.
Susimąsčiusi gurkštelėjau kavos. Pažvelgiau į slėnį ir galop
ėmiau pasakoti apie jauną moterį, kuri išvyko kai ko ieškoti.
Kuri manė, kad galbūt kraustosi iš proto. Nors pamišėlių
šeimoje nebuvo. Bent jau tokių.
Kuri buvo pamiršusi, kokia trapi yra meilė. Kokia brangi. Kiek
šviesos jai reikia. Kiek pasitikėjimo. Kaip tamsu pasidaro, kai
sparnus išskleidžia Apgavystė.
Kuri buvo pamiršusi, ko reikia meilei. Kiek jai reikia dėmesio.
Kuri pastarosiomis dienomis iš naujo atrado šiuos dalykus ir
labai už tai dėkinga.
Thar Tharas įdėmiai klausėsi. Kartais užsigeisdavau, kad jis
mane apkabintų ar bent paliestų ranką, bet jis nė nekrustelėjo.
Baigusi kalbėti, pažvelgiau į jį. Dvejodama ir besidaužančia
širdimi.
Atsistojau priešais, suėmiau jo galvą rankomis.
– Thar Tharai, – nuo jo išraiškos visas mano kūnas sudrebėjo, –
aš...
Jis pridėjo man prie lūpų pirštą, atsistojo ir pabučiavo taip, kaip
niekas niekada nebuvo manęs bučiavęs. Negi turėjau sulaukti
trisdešimt aštuonerių, kad galėčiau šitaip ištirpti bučinyje?
– Papasakok man apie širdžių derintoją, kurį pažinojai.
– Tai buvo seniai, – atsakė jis neryžtingai ir vėl atsisėdo. –
Kodėl klausi?
– Nes noriu daugiau apie tave žinoti.
– Dar daugiau? Tu tiek daug žinai. Daugiau už mane.
– Bet aš nežinau svarbiausio dalyko: kokia tavo paslaptis? –
paklausiau, atsitūpdama šalia jo.
– Kodėl manai, kad turiu paslaptį?
– Kodėl tu nesi nerami dvasia?
– Buvau. Beveik visą gyvenimą.
– Žinau, bet dabar nebesi. Kodėl? Kas tave išmokė atleisti?
Tėvas Andželas?
Jis papurtė galvą, netardamas nė žodžio.
– Ko Bo Bo? – paklausiau.
Jis nudūrė akis žemyn. Vos pastebimai linktelėjo.
Ar jis ir Ko Bo Bo buvo meilužiai? Anot Maung Tano, juos
siejusi kažkokia paslaptis. Taip nustebau, kad daugiau
nebeklausinėjau. Ir ne tik dėl įvykių: pajutau, kad mane ėda
pavydas, kaip jis meta ant manęs juodą šešėlį.
– Ką tau apie jį papasakojo Maung Tanas? – staiga paklausė
Thar Tharas.
– Nedaug. Kad jis buvo jauniausias nešikas. Mažas ir smulkus,
bet labai drąsus. Kad judu buvote geri draugai, – pridūriau kuo
abejingiausiai.
Thar Tharas kelis kartus gurktelėjo.
– Tai viskas?
– Beveik.
– Jis nesidalijo savo spėjimu apie mudu?
– Na, sakė, kad jūs labai patikote vienas kitam, – atsakiau
išsisukinėdama.
– Ir viskas?
– Viskas.
Thar Tharas linktelėjo, lyg nieko kito ir nebūtų tikėjęsis.
– Ko Bo Bo turėjo paslaptį.
Prikandau liežuvį ir laukiau.
– Kai sunkvežimis jį atgabeno, atsitiktinai buvau kieme. Ką tik
buvome paskubomis palaidoję tris lavonus iš Mirties namų ir
traukėme atgal į trobelę. Dauguma naujų nešikų jau stovėjo ratu
apie mašiną. Ko Bo Bo susirietė tolimiausiame kėbulo kampe ir
nenorėjo išlipti. Tik apspardytas kareivių atsistojo ir lėtai
išsiropštė iš sunkvežimio su ryšulėliu rankose. Iš pirmo žvilgsnio
supratau, kad jis ne toks kaip kiti. Iš eigasties. Iš žvilgsnių į
kareivius. Veide atsispindėjo ne tik ta pati klaiki baimė kaip mūsų
visų, bet ir dar kažkas. Maniau, kad išdidumas, panieka be
priežasties, ir labai negreitai sužinojau, kas iš tikrųjų. Pirmas
kelias dienas jis susigūžęs tūnojo tamsiausiame mūsų lūšnos
kampe, nevalgė ir neištarė nė žodžio. Vienas mūsiškių vis
atsisėsdavo šalia ir jį kalbindavo, bet jis nepravėrė burnos.
Būgštavau, kad ketina nusimarinti badu, ir vieną vakarą, kai jis
jau miegojo, nunešiau jį ant savo čiužinio. Buvo be galo lengvas.
Staiga jis suspaudė man ranką ir nebepaleido. Nemiegojo ir
paklausė, kiek laiko, mano nuomone, žmogus merdi. Sekundę?
Valandą? Dieną? Visą gyvenimą? Aš nesupratau klausimo, ir mes
įsikalbėjome. Man patiko jo balsas, ypač kai jis šnibždėdavo.
Švelnus ir skambus, lyg dainuotų. Ko Bo Bo nebuvo šiurkštus
kaip kiti mūsiškiai, ir mudu greitai susidraugavome. Iš pradžių
jaučiau pareigą jį ginti, toks buvo mažas ir smulkutis. Bet mūsų
pirmas bendras žygis buvo labai bjaurus, o jis be galo narsus. Jis
išgelbėjo gyvybę kūdikiui. Maung Tanas apie tai tau pasakojo?
– Taip.
– Tada man paaiškėjo, kad nėra reikalo jo prižiūrėti. Bent jau
ne daugiau nei kitus. Visiems būtų pravertęs gynėjas. Nuo
kareivių. Nuo sukilėlių. Nuo mūsų pačių. Bet tai kas kita; ne šitai
turiu omeny. Ko Bo Bo galėjo savim pasirūpinti. Kitais irgi. Kaip
gyvas nebuvau sutikęs tokios giminingos sielos. Nuo tada turėjau
daug laiko svarstyti kodėl. Jausdavausi maloniai, kai jis būdavo
šalia. Keista, kai prisimeni mūsų padėtį, bet taip buvo. Jis grąžino
man ramybę be ilgų kalbų. Jis padovanojo man džiaugsmą be
priežasties. Nepagrįstas džiaugsmas yra pats gražiausias ir pats
sunkiausias. Jis suteikė man drąsos gyventi. Jo buvimo, žvilgsnio,
šypsenos pakakdavo, ir aš suprasdavau, kad nesu vienas. Tai
buvo taip paprasta, taip sudėtinga. Ar aišku?
– Taip, – vėl atsakiau, nors dvejojau.
Nenorėjau jo pertraukti klausimu.
– Tai buvo didžiausia dovana. Nebūti vienam tokioje vietoje,
kur visi galvoja vien apie tai, kaip likti gyvam. Kur tave užmuštų
vien už pažadą leisti gyventi dar vieną dieną. Vienišumas –
žiauriausia bausmė. Mes nesukurti su juo kovoti. Mačiau
mirštant daug nešikų ir keletą kareivių. Tie, kuriems užtekdavo
jėgų ką nors pasakyti prieš mirtį, visada šaukdavosi kitų žmonių.
Ne priešų, o žmonių, kurie juos mylėjo. Motinos. Tėvo. Žmonos.
Vaikų. Niekas nenori būti vienas. Bet Ko Bo Bo išmokė mane ir
kitų dalykų. Dar svarbesnių.
Thar Tharas užsikirto. Viltingai žvelgiau į jį.
– Ką reiškia mylėti.
– Ar tu?.. – nedrįsau baigti sakinio.
– Tai irgi. – Jis patylėjo, giliai įkvėpė. – Bet ne tai turėjau
omeny. Ko Bo Bo mylėjo dar kai ką. Savo brolį.
Nesupratau, apie ką jis kalba.
– Jo brolis irgi buvo stovykloje?
– Jos brolis.
– Kodėl jos? Thar Tharai, aš nieko nesuprantu. Paaiškink man.
– Ko Bo Bo nebuvo. Ko Bo Bo – pramanas. Tikrasis jo vardas
buvo Mo Mo, ir jis buvo mergina. Jauna.
Man užgniaužė kvapą.
 – Kaip... iš kur žinai... kas... – ne iš karto sugebėjau suregzti
rišlų sakinį.
Ką stovykloje veikė mergina? Kaip ji ten pateko? Kodėl Maung
Tanas nieko neminėjo?
Thar Tharas nieko neatsakė. Įsmeigė akis į stupą, per
skruostus riedėjo ašaros, bet veido išraiška nepasikeitė.
– Seniai spėjau, kad jis kažką nuo manęs slepia, – sušnibždėjo,
nežiūrėdamas į mane. – Vieną dieną prie upės skalbėme
drabužius. Jis paslydo ir įkrito į vandenį. Ko Bo Bo plaukiojo
prastai. Šokau paskui jį ir ištraukiau. Valandėlę stovėjome vienas
prieš kitą peršlapę iki siūlo galo, netardami nė žodžio. Jo
marškiniai, jo lungis prilipo prie kūno, moters kūno... Ji nebūtų
buvusi nuogesnė visai be drabužių...
Sėdėjome greta vienas kito ir tylėjome. Bandžiau surikiuoti
savo mintis. Thar Tharas vis dar nenuleido akių nuo trupančio
mūrinio.
– Nežinojau, kad kariškiai imdavo kaip nešikus ir merginas.
– Neimdavo.
– Tai kaip Ko Bo Bo?.. – tyliai paklausiau.
– Mo Mo.
– ...Mo Mo atsidūrė stovykloje?
– Ji persirengė vaikinu.
Paėmiau jam už rankos.
– Kas ją privertė?
– Niekas.
– Ji atėjo savo noru?
– Taip.
Kuo daugiau sužinojau, tuo mažiau supratau. Kas galėtų savo
noru eiti į pragarą? Kodėl ji ryžosi mokėti tokią kainą? Už ką?
– Thar Tharai?
Jis vis dar nežiūrėjo į mane.
– Kodėl ji taip pasielgė?
Jis nepaisė mano klausimo.
 – Kodėl ji persirengė vaikinu? – vėl paklausiau.
Thar Tharas pakėlė galvą ir pažvelgė man tiesiai į akis.
– Nes ji mylėjo. Ir suprato, ką tai reiškia.
– Ką ji taip mylėjo? Dėl ko tai padarė?
– Dėl brolio.
– Savo brolio? – nepatikliai pakartojau. Negi mergina gali taip
pasiaukoti dėl brolio?
– Ji turėjo dvynį brolį. Jis buvo dešimčia minučių jaunesnis už
seserį. Rodos, abu buvo neperskiriami. Nuo pat gimimo. Motina
pasakodavo jiems, kad kūdikystėje vienas pravirkdavo iškart, kai
antras būdavo nunešamas, ir verkdavo tol, kol abiejų vėl
nepaguldydavo greta. Jei vienas imdavo karščiuoti, netrukus
susirgdavo ir kitas. Pirmas dantis abiem išdygo tą pačią dieną.
Antras dantis irgi. Mo Mo vaikščioti pradėjo pirma. Brolis žengė
pirmus žingsnius laikydamasis jai už rankos, ir abu pargriuvo.
Vaikystėje jie neišleisdavo vienas kito iš akių. Kartais tėvams
atrodydavo, kad viena siela padalyta dviem kūnams. Juodu
gyveno savo pasaulyje, kurio jiems pakako. Įskaudinti ieškodavo
ne motinos ar tėvo, o vienas kito paguodos. Niekas kaime tokio
ryšio nebuvo matęs. Visi sakydavo, kad jie taip sutaria, kad
vandens lašas neprasisunktų. Kai atvažiavo kareiviai ir pradėjo
eiti iš namo į namą, imdami visus jaunus vyrus, Mo Mo tėvai ir
brolis dirbo toli laukuose. Jie turėjo grįžti tik sutemus. Mo Mo
išgirdo kareivių balsus ir paklaiko iš siaubo. Žinojo, kaip ir visi,
kas bus, kad niekas iš išvežtųjų gyvas negrįš. Pasakojo, kad jai
širdis sustojo iš baimės dėl brolio. Pamačius ant sienos kabančius
jo drabužius, jai toptelėjo mintis. Mo Mo skubiai apsivilko juos ir
apsimetė broliu. Ir tą pat akimirką nusiramino. Kareiviai nieko
nepastebėjo. Ji vietoj jo nuėjo mirti. Gali patikėti?
– Ne, – išsprūdo tyliai.
Ar kada nors taip mylėjau žmogų, kad dėl jo būčiau leidusis
kankinama? Kad dėl jo pasiaukočiau?
– Aš irgi negalėjau suprasti. Iš pradžių. Bet ką aš žinojau apie
meilę? Nieko, Džulija, visiškai nieko. Mo Mo mane išmokė, kad
žmogus gali viską. Ne tik būti žiaurus. Kiekviena jos auka buvo
mažutė pergalė prieš blogį, jei supranti, ką turiu galvoj. Man ji
buvo brangi kaip puodelis vandens, kai miršti iš troškulio. Ar
Maung Tanas pasakojo, kokia padėtis buvo stovykloje?
– Taip.
– Siaubinga. Keli mūsų išprotėjo iš baimės. Raudavosi plaukus,
be paliovos verkdavo arba daužydavo galvą į sieną, kol ateidavo
kareiviai ir nušaudavo. Sakydavo, kad iš gailesčio. Lyg mes
būtume pasiutę šunys. Ar jis ir apie tai pasakojo?
– Ne.
– Mo Mo su kiekvienu spyriu, su kiekvienu smūgiu mums
primindavo, kad galima atsilaikyti, kad yra galia, kurios kareiviai
neįveikė. Badaudavo, nes vėl buvome negavę ryžių, dėl brolio.
Kai kareiviai mus kankindavo ir Mo Mo turėdavo stovėti ant
vienos kojos saulėkaitoje, kol susmukdavo, ji kentėdavo dėl jo. Ir
mūsų.
Valandėlę jis tylėjo.
– Tokio drąsaus žmogaus dar nebuvau sutikęs. Jos
pasiaukojimas suteikė man drąsos gyventi. Ir suderino širdį,
kasdien po truputį, aš nė nesupratau. Galop mano kartėlis
išsisklaidė. Mano įniršis ir pagieža, pyktis ir neapykanta išseko.
It upelis, kurio versmė išdžiūvo.
Jis lėtai atsisuko į mane ir švelniai prisitraukė. Jo kaktą ir
skustą galvą buvo nusėję prakaito lašeliai. Tik dabar pastebėjau,
kad jis dreba, ir apkabinau jį. Mes tylėdami ilgai sėdėjome greta,
stipriai apsikabinę, lyg ieškotume prieglobsčio.
Saulė jau buvo žemai, tada jis atsistojo, nubraukė plaukus man
nuo veido ir pradėjo mane bučiuoti. Į kaktą, akis, lūpas. Pakėlė
mane ant rankų, apsivijau kojomis jo klubus, ir jis nusinešė mane
už stupos.
Ir vėl jaučiau jį kaip nė vieno ankstesnio vyro.
Girdėjau jo ritmingą kvėpavimą. Panirau į jo nepažįstamą gaivų
kvapą.
Tarp gėlių ir vaisių, kurie nebyliai pasakojo savo istorijas.
Už pagodos, kuri nepakluso traukos dėsniams.
Tarp šventyklų ir altorių, apgyventų vilties.
Lyg kas nors galėtų apsaugoti mus ir mūsų laimę. Dvasios.
Arba žvaigždės.
 8 skyrius

K itą rytą Mojė Mojė vėl mane pažadino. Vieną trumpą

stebuklingą akimirką įsivaizdavau, kad tebeguliu Thar Tharo
glėbyje. Jo šilta ranka man ant pilvo.
Mojė Mojė atsiklaupė šalia, ir iškart supratau, kad kai kas
atsitiko. Šypsena buvo nelinksma. Ji padėjo arbatą ant grindų ir
nuleido akis, sugavusi mano žvilgsnį. Ant puodelio buvo daug
kartų perlenktas raštelis.
– Jums, – pasakė ji ir padavė.
– Laiškas? Man? Tikrai?
Nei mano šypsena, nei anglų kalba jokio įspūdžio jai nepadarė.
Ji tik linktelėjo, atsistojo ir išlėkė. Kodėl taip skuba? Pastebėjo,
kad mudu su Thar Tharu naktį vėl išsmukome lauk? Kokią laimę
aš radau pašiūrėje?
Besidaužančia širdimi išlanksčiau popieriuką. Viduje radau
keletą džiovintų jazminaičių žiedų.

Brangiausioji Džulija,
niekada nesu rašęs tokių sunkių eilučių kaip šios. Niekada
nesu laikęs rašiklio drebančia ranka. Niekada žodžiai man
dar nekėlė tokio skausmo kaip tie, kuriuos dabar turiu
parašyti.

Mane apėmė nelaimės nuojauta.

Iš tavo laikrodžio matau, kad dabar pusė keturių. Visi

miega, net tavo brolis tyliai ir lygiai knarkia nekosėdamas.
 Mano širdis, priešingai, plaka pernelyg smarkiai. Visas
kūnas virpa. Apie miegą nėra ko nė galvoti.
Todėl atsisėdau šalia tavęs ir užsidegiau žvakę. Tu guli
šalia, ir aš negaliu akių nuo tavęs atplėšti. Vis dar jaučiu tave
ant savęs. Tavo rankas, tavo lūpas. Ką tu man padarei? Į
kokią vietą mane nusinešei? Pasaulis, kurio nesitikėjau rasti
savyje. Kuriame mielai būčiau likęs amžinai, nors ir spėju,
kad jis negali trukti ilgiau kaip kelias brangias sekundes.
Nežinojau, kad turiu tokią galią. Nežinojau, kad yra vieta,
kurioje baimė bejėgė. Kurioje mes tokie laisvi.
Kokia tu neįtikimai graži! Tavo brolis teisus. Miegas nė kiek
neužklojo tavo žavesio. Nepatikėtum, kaip turiu valdytis, kad
vėl neatsigulčiau šalia tavęs. Kad nepajusčiau tavo alsavimo
sau ant odos. Nebučiuočiau tavęs. Neglamonėčiau. Man
skauda visą kūną sėdėti šalia tavęs neliečiant, toks didelis
mano geismas. Ir mano troškimas grįžti su tavim į tą vietą.
Tučtuojau. Tačiau, jei ir toliau tenkinčiau jį, netrukus
nebegalėčiau nuo tavęs atsitraukti. Todėl nusprendžiau
išvykti.
Kai laikysi rankose šį laišką, jau būsiu kelyje. Išeisiu saulei
dar nepatekėjus.
Prašom man atleisti.
Pastarosios savaitės atnešė man daug džiaugsmo. Jis
reiškia man daugiau, negu pajėgiu aprašyti. Niekada
neįsivaizdavau, kad vėl jį patirsiu. Tuo dėkingesnis esu, nes
žinau, koks tas džiaugsmas trapus. Trumpalaikis svečias
mūsų širdyse. Ne patikimas draugas. Negalima juo pasitikėti.
Jokiu džiaugsmu. Niekur.
Turiu išvykti, nes bijau, kad mano širdis vis labiau
išsiderins, jei daugiau laiko praleisime kartu.
Nes aš nežinau, kas ją suderintų vėl, kai grįši į savo pasaulį.
Jei būčiau kitoks, galėčiau pakelti tokią sumaištį, bet per ilgai
gyvenau su išderinta širdimi. Nebenoriu taip gyventi vėl. Nė
dienos nepakelčiau.
Nė vienos dienos.
Kartą paliktas žmogus tą netektį nešiojasi amžinai.
Niekada nemylėtas žmogus nešiojasi nenumalšinamą
meilės troškulį.
O žmogus, kuris buvo mylėtas ir neteko meilės, nešiojasi ne
tik tą meilę, bet ir baimę vėl jos netekti.
Aš savyje nešioju visų jų po truputį.
Drauge jie kaip nuodai, lėtai ardantys mano kūną.
Prasiskverbiantys į atokiausius mano sielos kampelius.
Valdantys visus mano pojūčius.
Ne žudantys mane, o paralyžiuojantys.
Ne žudantys, o atimantys pasitikėjimą.
Puoselėjantys pavydą. Pagiežą.
Kiek netekčių gali pakelti žmogus?
Kiek skausmo?
Kiek vienatvės?
Tu atėjai ne viena. Tu atsivedei brolį ir mažą berniuką.
Bandei jį paslėpti, bet aš jį iškart pažinau.
Berniuką, kurio nebūtų buvę, jei motinos noras būtų
išsipildęs.
Vaiko siela žino viską.
Niekas neturėtų būti toks vienišas. Suteptomis vištų, kurios
buvo daug daugiau negu vištos, krauju rankomis. Prabėgs
daug metų, kol jis galės į jas pažvelgti nesibjaurėdamas. Į
savo rankas!
Vaiko siela nieko nepamiršta.
Bet ji auga ir mokosi. Išmoksta nepasitikėti. Išmoksta
neapkęsti. Išmoksta gintis. Arba mylėti ir atleisti. Su tavim
buvo mažas berniukas, kurio niekada nesitikėjau sutikti.
Kai išvažiuosi, jis liks su manim, ir aš jį prižiūrėsiu. Guosiu,
 kai jis liūdės. Globosiu, kai bijos. Būsiu su juo, kai jausis
vienišas.
Sakei, kad mano tėvas svajojo apie gyvenimą be
prisirišimo. Jam nepavyko. Man irgi nepavyks. Šiuo atžvilgiu
esu netikęs budistas. Tebūnie.
Tu man parodei, kad dalis mano sielos tebegyvena
nelaisvėje ir kad taip bus visada.
Turbūt metas prisipažinti sau, kad nesu toks laisvas, kaip
galvojau.
Atleisk man tą klaidą. Atleisk man už šį laišką, jei mano
elgesys tave skaudina. Labiau už viską nenoriu tavęs užgauti.
Tačiau išvykti privalau. Nematau kitos išeities.
Ačiū tau už viską.
Sudiev.
Thar Tharas

Laiškas man buvo visiškai netikėtas. Permečiau jį akimis dar

kartą, prikandau lūpą ir nusisukau. „Koks bailys!“ – buvo pirma
mintis, atėjusi man į galvą. Koks apgailėtinas bailys! Kaip jis
galėjo palikti mane sėdėti čia su tokiomis eilutėmis? Net
nesuteikęs man galimybės atsakyti? Net nė kartelio nepaklausęs,
ką jaučiu aš? Negi nėra kitos išeities, tik nutraukti santykius?
Buvau taip įskaudinta, kad aiškiai mąstyti nebeįstengiau. Ką jis
turėjo omeny sakydamas, kad tebegyvena nelaisvėje? Kas jį laiko
uždarytą? Jo meilė Ko Bo Bo? Kodėl jis man iškart nepasakė?
Negi norėjo tik pergulėti su manim?
Atleisk man tą klaidą. Atleisk man už šį laišką, jei mano
elgesys tave skaudina. O ko jis tikėjosi? Kad mane pralinksmins?
Vos nepratrūkau rėkti iš įtūžio. Kur jis? Ar Mojė Mojė žino, kur
jis slepiasi? Ar ji man pasakys? Ar įmanoma rasti jį antrą kartą?
Ar aš to noriu?
Brolis pabudo ir atsisėdo. Gurkštelėjo vandens ir pažvelgė į
mane pro puodelio kraštą.
Nė nepajutau, kaip pravirkau.
– Žinojai, ką jis sumanęs? – paklausiau ir buvau priblokšta savo
šiurkštaus balso.
– Kas?
– Thar Tharas, žinoma. Kas gi kitas? – atkirtau.
U Ba lėtai papurtė galvą, nenuleisdamas nuo manęs akių.
– Įtarei? Būk atviras.
– Ne. Jis man nieko nesakė. Kas jam atsitiko?
Bejėgiškai gūžtelėjau pečiais ir atkišau jam laišką.
Jis atidžiai jį perskaitė, kartais papurtydamas galvą, lyg
negalėtų patikėti tuo, ką skaito. Paskui sulankstė laišką ir
grąžino man.
– Mes išvykstame, – staiga pareiškiau.
– Kada?
– Šiandien. Dabar.
– Ar nenorėtum...
– Ne. Pats sakei, kad kuo ilgiau pasiliksime, tuo sunkiau bus
išvykti.
Jis linktelėjo.
– Todėl išvyksime kuo greičiau.
Atsistojau, apsimoviau džinsus, apsivilkau striukę ir skubiai
sukišau į kuprinę savo kuklią mantą. Thar Tharo laiškas negalėjo
būti aiškesnis. Jis nebenori manęs matyti. Jam nepakeliama būti
šalia manęs. Jis grįš į vienuolyną tik tada, kai mūsų čia nebebus.
Kuo greičiau išvyksime, tuo geriau. Greitai sulanksčiau
antklodes, suvyniojau demblius ir miegmaišius. Brolis norėjo
padėti, bet ranka parodžiau, kad nesikištų.
Mojė Mojė sėdėjo virtuvėje ir lazda maišė ugniakure žarijas.
Kai įėjau, išsigandusi pakėlė akis.
– Jūs išeinat?
– Taip, mes išvykstame.
– Išvykstame? – atkartojo ji.
 – Išeiname. Taip, mes išeiname, – griežtai atsakiau.
Jos akys. Įsmigo į mane su tokiu sielvartu, kad sutrikau.
– Labai atsiprašau, – paaiškinau ramiau. – Aš... mes... – Kaip jai
paaiškinti kalba, kurios ji beveik nesupranta, dalykus, kuriuos
pati sunkiai galiu nupasakoti?
– Turiu eiti! – pasakiau, aiškiai tardama kiekvieną žodį. –
Supranti?
Vos pastebimai linktelėjo.
– Kodėl?
Atėjo brolis, ir paprašiau jo pasakyti, kad mano atostogos
baigiasi, kad turiu grįžti į darbą, kad man labai patiko čia viešėti,
kad pasigesiu jos arbatos rytais ir kad tikrai dar atvažiuosiu. U
Ba kalbėjo, o ji vedžiojo akimis nuo jo prie manęs. Staiga
pertraukė jį klausimu. Jis kažką atsakė. Ji atkakliai pakartojo
klausimą.
– Mojė Mojė norėtų žinoti, kada grįši, – tarė jis, atsisukęs į
mane.
– Kada? – nesmagiai nusijuokiau. – O... netrukus. Labai greitai.
U Ba išvertė, ir iš mergaitės akių supratau, kad tokio atsakymo
jai nepakanka.
– Pasilik, – staiga labai rimtai paprašė ji.
Skambėjo beveik kaip įsakymas. Kur ji išmoko šį žodį? Ne iš
manęs.
– Tai neįmanoma. Norėčiau... bet darbas... kontora...
laukia... – nebaigiau sakinio.
Per daug bjauru buvo ją apgaudinėti tokiais žodžiais.
Tylėdami ilgai stovėjome greta.
Ji kažką sušnibždėjo, ir U Ba valandėlę delsė prieš
išversdamas.
– Ji klausia, ar nenorėtum palikti žinelės Thar Tharui.
Mūsų akys susitiko, ir aš supratau, kad ji žino daug daugiau,
negu spėjau.
Gurktelėjau.
 – Ne, – sudvejojusi atsakiau.
– Ne? – nepatiklus jos balsas. – Ne? – pakartojo lėtai.
Iš jos tono buvo aišku, kad sakau ne visai tiesą. Ji suprato
daugiau negu aš.
– Ne, – pakartojau silpnai.
– Taip, – sušnibždėjo Mojė Mojė. – Prašau.
Nuleidau akis.
– Galvoju apie jį. Jo pasiilgsiu.
U Ba išvertė. Jos šypsena.
Užsimečiau ant pečių kuprinę, ir Mojė Mojė palydėjo mus iki
durų. Atsisveikinome žvilgsniais ir nulipome laiptais. Kieme
lakstė vištos, neramesnės negu paprastai. Atsisukau. Ji stovėjo
ant viršutinio laiptelio ir mojavo. Aš irgi pamojavau, žengiau kelis
žingsnius, vėl atsisukau. Ji tebemojavo. Mojavo ir tada, kai
įsukome į kelią ir krūmai paslėpė ją nuo mūsų.
 9 skyrius

Y ra prisiminimų, nuo kurių nepabėgsi. Mes nešiojamės juos

visur, į didžiausią tolybę, norime ar nenorime. Jie persekioja
arba lydi mus tiek gerais, tiek sunkiais laikais. Mes užuodžiame
juos. Girdime. Mėgaujamės jais ar jų bijome. Dieną ir naktį.
Mano prisiminimai apie vienuolyną buvo tokie ryškūs, pilni
tokio ilgesio, kad beveik nepakeliami. Man trūko Mojė Mojė
šypsenos rytą. Jos beribio džiaugsmo. Pasididžiavimo Ko Lvino
akyse kaskart, kai jam atsiskleisdavo naujo angliško žodžio
paslaptis. Kantrybė, su kuria jie paeiliui maitindavo tirtančią Tojė
Tojė.
Negalėjau išmesti iš galvos ir Mo Mo. Nuo minties apie ją
puldavau į ašaras. Ankstesnį pavydą išstūmė dėkingumas. Ir
susižavėjimas. Ji išgelbėjo ne tik brolį, bet ir Thar Tharą. Jei ne
ji, jo noras mirti būtų anksčiau ar vėliau išsipildęs. Jis būtų
užmynęs ant minos. Jį būtų nušovę sukilėliai. Arba kareivis.
Mo Mo nuramino jo neramią sielą, ir jis tapo mylintis ir meilus.
Prisiminiau Maung Tano pasakojimą. Įsivaizdavau Thar Tharą,
nešamą šėlstančios upės su bedvasiu Mo Mo kūnu glėbyje. Gal ji
nuskendo, o gal mirė jam ant rankų nuo šūvio? Kur ji palaidota?
Svarsčiau, koks ji buvo žmogus. Iš kur sėmėsi drąsos ir
stiprybės? Thar Tharo pasakojimo pabaigoje supratau, kaip jos
pavyzdys, jos meilė suteikė jam jėgų suderinti savo širdį.
Ir vis dėlto klausimų liko daugybė. Nedrįsau užduoti Thar
Tharui nė vieno.
Mintyse visada buvau su juo. Nesupratau, kas įvyko tarp mūsų.
Jis lietė mane taip, kaip joks kitas vyras. Mes drauge praleidome
dešimt dienų, dešimt dienų ir dvi naktis, dvi naktų puseles. Tomis
valandomis mane buvo užplūdęs jausmas, neaprėpiamas,
palyginti su trumpu drauge praleistu laiku.
Išsiskyrimo, persmelkiančio visą kūną, nebuvau jutusi nuo
vaikystės. Dingo apetitas, miegojau priešokiais, pabusdavau
skaudančia nugara. Man trūko oro, slėgė krūtinę. Valandų
valandas išsekusi sėdėdavau U Ba krėsle, kol jis restauruodavo
knygas. Be paliovos skaičiau Thar Tharo laišką.
Niekada nesu rašęs tokių sunkių eilučių kaip šios... Niekada
žodžiai nekėlė tokio skausmo kaip tie, kuriuos dabar turiu
parašyti.
Mano pasipiktinimas, mano nusivylimas kaskart slopo. Po kelių
dienų aiškiau supratau, kodėl jis taip staiga išėjo.
Nežinojau, kad yra vieta, kurioje baimė bejėgė. Kurioje mes
tokie laisvi.
Aš irgi, kaskart norėdavau įsiterpti šioje vietoje. Aš irgi.
Atsižadėjau minties parašyti jam, paskui vėl užsigeidžiau, ir vėl
jos atsisakiau. Ką jam parašyčiau? Kad sergu iš ilgesio? Kad
persikelsiu į Sipą?
Brolis jautriai manim rūpinosi. Jis buvo įsitikinęs, kad aš sergu
iš meilės. Pasak jo, mane įveikė virusas, kurį nešiojamės visi,
tačiau mano atvejis esąs itin sunkus. Nuo šios ligos vaistų nėra.
Kūnas ir siela pasveiksta patys. Kartais ir nepasveiksta.
Pramogos galėtų palengvinti ligos eigą, bet tik trumpą laiką.
Todėl mes apsilankėme keliuose netolimuose kalnų kaimeliuose;
surengėme iškylą prie Inlės ežero, apžiūrėjome plūduriuojančius
sodus, turgus ir vienuolyną, kuriame stebėjomės šokinėjančiomis
katėmis; dažnai sėdėdavome mūsų arbatinėje. Tačiau geriau
nepasijutau ir nepradėjau galvoti apie kitus dalykus. Kad ir kaip
stengėmės, vienuolyno prisiminimai manęs nepaliko.
Vieną popietę U Ba išsivedė mane pasivaikščioti. Perėjome visą
Kalavą ir užkopėme į kalvą. Kelias ruožais buvo grįstas, toliau
nupiltas smėliu, galop virto nelygiu taku. Man pasirodė, kad jį
pažįstu. Tarp krūmų ir sausos žolės radau pirmus kapus. Pilkas
betonines plokštes dulkėse, be puošmenų ir įrašų, apaugusias
krūmais. Nei šviežių gėlių, nei prižiūrimų antkapių.
Čia vieną nevėjuotą naktį buvo sudeginti Mi Mi ir Tin Vino
lavonai. Du dūmų stulpai, pasakojo brolis, kilo tiesiai į dangų, bet
staiga pakrypo vienas prie kito ir susimaišė.
Ne visos tiesos paaiškinamos. Ne visa, kas paaiškinama, –
tiesa.
Svarsčiau, kodėl jis vėl atvedė mane į kapines.
– Ką nori pasakyti? – paklausiau.
Nuskambėjo šiurkščiau, nei ketinau.
– Nieko, – atkirto jis. – Tiesiog atvedžiau tave į vietą, kurioje
mūsų tėvas... – jis nutilo. – Tik pamaniau, kad norėtum vėl čia
ateiti, – prabilo patylėjęs, – kad gal ji... – jis ėmė ieškoti tinkamo
žodžio, – padėtų.
Linktelėjau.
– Atleisk man, U Ba. Aš suirzusi... pati nežinau, kas man
negerai...
Jis atsisėdo ant žemės, paėmė man už rankos ir pasodino. Ilgai
sėdėjome tylėdami. Mano akys be tikslo klaidžiojo kalvomis,
ryžių laukais, miškais, bambukų atvašynais ir baltomis
pagodomis.
– Pasakyk man, ką daryti.
– Kas aš toks, kad tau patarčiau?
– Tu mano brolis. Be to, tavęs prašau.
Jis įdėmiai žiūrėjo į mane. Kažkas slėgė jam širdį. Išdavė veido
išraiška, pakelti pečiai, nuleista galva.
– Galbūt... – prabilo. Delsė. – Atėjo laikas grįžti.
– Kur? – nustebusi paklausiau.
– Į savo pasaulį.
– Ar čia ne mano pasaulis? – neslėpiau irzulio.
Atsiribojimas jo žodžiuose mane įžeidė.
 – Žinoma, – pripažino jis.
– Nori manęs atsikratyti? – paklausiau pusiau juokais.
U Ba giliai atsiduso.
– Džulija, dėl manęs gali čia likti amžinai. Tiktai bijau, kad
nerasi, ko ieškai.
– Ko aš ieškau?
– Aiškumo.
– Kokio?
– Apie save.
– Manai, aš save perprasiu Niujorke?
– Nežinau. Bet, ko gero, greičiau ten, negu čia.
– Kodėl taip manai?
– Kartais reikia toli ieškoti to, kas po ranka.
Nelabai supratau, apie ką jis kalba.
– Kartais reikia išbandyti viena, kad suprastum, jog nori visai
ko kito...
– Ir tada būna per vėlu...
– Kartais...
Giliai įkvėpiau, iškvėpiau, vėl suglebau ir išsitiesiau šalia jo.
– Ką pasakytų Buda?
U Ba nusijuokė.
– Kad žmogaus tiesa jo sieloje. Kad joje rasi atsakymą.
– O jei nerasiu?
– Vadinasi, nenuoširdžiai ieškojai.
Pažvelgiau į dangų ir pamačiau debesų draiskanas. Gal
plūduriuojantys jų skivytai duos ženklą, bet neįžiūrėjau nieko,
išskyrus iškreiptus baltus pavidalus, kurie kartais užstodavo
saulę.
– Kaip manai, Thar Tharas teisus sakydamas, kad kartą
paliktas žmogus tą netektį nešiojasi amžinai? Ir kad niekada
nemylėtas žmogus nešiojasi nenumalšinamą meilės troškulį?
– Taip.
– Bet tada mes visi kaliniai, tiesa?
 U Ba ilgai galvojo prieš atsakydamas.
– Ne. Kad ir ką nešiojamės, kiekvienas žmogus atsako už save,
už savo darbus, už savo likimą. Nėra nelaisvės, iš kurios
negalėtume išsivaduoti.
– Nesutinku, – prieštaravau. – Kai kurie šešėliai per ilgi.
– Kad jų atsikratytum?
– Taip.
Jis papurtė galvą.
– Ne visada būtina dėl visko sutarti, – atsakė šypsodamasis ir
atsigulė šalia.
Į galvą atėjo Nu Nu klausimas vyrui: kaip manai, ar žmogus
gali nertis? Ar mes galime atplėšti dalį savasties, kai užauga kas
nors kitas jai pakeisti? O gal, girdėjau ją klausiant, mes visada
būsime tas, kas esame?
Kas atsitinka, kai bandome atplėšti senąją savastį, neturėdami
kuo jos pakeisti?
Prisiminiau Eimę. Būtų be galo vertinga su ja pasikalbėti.
Sėdėtume drauge ant sofos, gertume vyną, valgytume sūrį,
nagrinėtume kiekvieną smulkmeną, rūpestingai pasverdamos
visus pranašumus ir trūkumus, aptardamos kiekvieną niuansą iki
paryčių. Ar yra prasmės ilgiau būti Birmoje? Ką čia veikčiau?
Imčiau verstis advokatūra Rangūne? Atidaryčiau arbatinę
Kalave? Apsigyvenčiau Sipo vienuolyne? Kokia iš to būtų nauda,
kokia to kaina? Eimė neduotų man ramybės klausimais, ir aš,
kalbėdamasi su ja, turbūt greitai suvokčiau, koks tai kvailas
sumanymas. Ir vis dėlto man nebuvo bent kiek lengviau
įsivaizduoti, kad grįžtu į Ameriką ir kontorą lyg niekur nieko.
Tą klaidą jau buvau padariusi.
Paskaičiavau: pardavus tėvų namą, mano dalies, jei gyvenčiau
taupiai, pakaktų daugeliui metų – Birmoje, ko gero, iki gyvenimo
pabaigos. Ką man daugiau veikti Niujorke? Ar galiu rinktis kitokį
gyvenimą nei dabartinis? Šio klausimo anksčiau niekada nebuvau
rimtai svarsčiusi.
 Atsisukau į brolį. Jis ramiai alsavo, užmerkęs akis. Atvažiavau
čia įminti balso galvoje mįslės, balso, kuris dabar tylėjo. Vietoj jo
girdėjau kitą labai pažįstamą balsą. Savo balsą, be paliovos
kuždantį prieštaringus patarimus.
Rinkis daiktus!
Pasilik!
Kliaukis nuojauta.
Ką čia veiki?
Ką veiki Niujorke?
Nieko doro iš to nebus.
Nebijok.
Klausyk manęs!
Ne, neklausyk jos.
Mano mintys sūkuriavo; apėmė stingulys. Gal U Ba teisus?
Galbūt reikia išbandyti viena, kad sužinočiau, jog iš tikrųjų man
reikia kai ko kita.
Ir viltis, kad ne per vėlu.
 10 skyrius

B rolis užsispyrė palydėti mane į oro uostą. Jo draugui pavyko

gauti automobilį ir nuvežti mus į Hehą.
U Ba visą laiką nepaleido mano rankos. Beveik nekalbėjome.
Pakakdavo kartais pažvelgti vienam į kitą. Kaip man trūks šio
malonaus tylėjimo Niujorke. Šio bežodžio supratimo.
Staiga buvome priversti sustoti. Apsisuko armijos sunkvežimis,
užtverdamas siaurą gatvę. Mašinoje sėdėjo jauni ginkluoti
kareiviai tuščiais veidais ir nuožmiai stebeilijo į mus. Prie mūsų
automobilio prisiartino du juodi žvilgūs batai. Užpakalinio vaizdo
veidrodėlyje pamačiau, kaip U Ba išplėtė akis. Nežinojau, kad
baimę galima užuosti. Ji dvokia. Ji skleidžia šlykštų šviežių
vėmalų tvaiką. Net mano brolis nesmagiai muistėsi ant sėdynės.
Jo draugas lėtai atidarė langą. Prie mūsų priartėjo raudoni nuo
betelio dantys, smalsios akys šnairai žiūrėjo į mus.
Prisiminiau Ko Bo Bo. Mo Mo. Ir kuo ilgiau galvojau apie ją,
tuo buvau ramesnė. Yra jėga, stipresnė už juodus batus.
Nebijanti raudonų dantų. Yra galia, stipresnė už baimę.
Besipriešinanti blogiui. Neabejojau, kad Thar Tharas buvo
teisus: visi jos truputį turime.
Karininkas ir vairuotojas persimetė keliais žodžiais, nusijuokė,
nesupratau kodėl. Paskui kelias vėl buvo laisvas. Kareivis
mostelėjo, kad galime važiuoti toliau.
Persiritome per kalvos viršūnę ir staiga priešais išvydome
driekiantis oro uostą. Mano širdis buvo tokia sunki, kad stipriai
suspaudžiau broliui ranką.
 Aš šito nenoriu.
Automobilis įsuko į ilgą bulvarą, apsodintą ąžuolais, pušimis,
eukaliptais ir akacijomis, jo gale buvo terminalas ir mažas
bokštelis. Lėtai važiavome. Visas mano kūnas priešinosi. Buvo
bloga, ir pajutau, kad šią šiltą dieną drebu, lyg būtų baisiai šalta.
Sustojome dulkėtoje aikštėje. Priekyje stovėjo autobusas, iš jo
lipo būrelis turistų. Nė vienas mūsų neištarė nė žodžio.
U Ba išlipo pirmas, iškėlė iš automobilio mano kuprinę ir per
gatvę nunešė prie vartų su geležine užtvara. Ten jį sustabdė
policininkas ir griežtai aprėkė. Romiai stovėjau, lyg niekaip
nebūčiau susijusi.
– Toliau eiti negaliu, – tarė brolis.
– Kodėl?
Iš jo veido supratau, kad klausimas kvailas.
Stovėjome vienas prieš kitą. Nežinojau, ką sakyti. Jis suėmė
man rankas ir ilgai žiūrėjo į akis.
– Iki greito, – pasakė.
– Iki greito, – pakartojau. – Labai tau ačiū už...
Jis pridėjo pirštą prie lūpų, ir aš nutilau. Jis pabučiavo pirštą,
pridėjo man prie lūpų ir akimirką palaikė. Paskui apsisuko ant
kulno ir nuėjo.
Palauk. Nenueik. Lik su manim, norėjau sušukti jam įkandin.
Jaučiausi pamesta – kaip mažoji Džulija prie lango.
Paėmiau kuprinę ir paskutinį kartą apsidairiau. Brolis vienišas
stovėjo smėlėtoje aikštėje, viena ranka suėmęs lungio mazgą, o
kita mojuodamas.
Jo šypsena. Ar jį dar pamatysiu? Ar šį kartą tesėsiu pažadą
greitai grįžti?
Lėtai nužingsniavau rampa ir neryžtingai įžengiau į pastatą.
Muitinė buvo mažas kambariukas su trim iš pažiūros staliaus
greitosiomis laikinai sukaltais stalais. Mano bagažas buvo
pasvertas senomis surūdijusiomis svarstyklėmis. Įlaipinimo
kortelę darbuotojai užpildė ranka.
 Apsaugos darbuotojas mostelėjo man eiti pro metalo ieškiklį,
šaižus jo cypimas niekam nekėlė susidomėjimo kaip ir pustuštis
mano butelis su vandeniu.

Neramiai vaikščiojau skurdžiai apstatytame laukiamajame,

negalėdama prisėsti nė akimirkai.
Lėktuvas jau laukė ant kilimo tako. Po kelių minučių buvo
pranešta apie mūsų skrydį. Širdis daužėsi.
Aš nenorėjau.
Nė vienas išvykimas ikšiol man nebuvo toks sunkus. Šią
akimirką manęs niekas netraukė į Niujorką. Nei patogus butas,
nei karštas dušas rytą, nei šildomos vonios kambario grindys.
Net būsimas pokalbis su Eime. Nebuvo ko nagrinėti, nebuvo ko
vertinti. Pranašumų ir trūkumų žaidimas manęs nė trupučio
nebedomino. Net vienintelio žodžio būtų buvę per daug. Reikėjo
tik nuspręsti. U Ba neklydo: tiesa manyje. Ar aš laisva? Kokio
ilgumo šešėliai? Kas mane laiko nelaisvėje?

Apsisukau ir ėmiau žvalgytis brolio. Už tvoros stovėjo būrelis

smalsuolių, tarp jų žaidė keli vaikai. U Ba nė ženklo.
Prie lėktuvo stovėjo bagažo sunkvežimis, prikrautas krepšių,
kuprinių ir lagaminų. Du oro uosto darbuotojai po vieną krovė
juos į lėktuvo priekį. Pastebėjau savo kuprinę pačioje apačioje.
Aš nenoriu.
Nustėrusi stovėjau ant kilimo tako. Mane pašaukė stiuardesė.
Vos vilkdama kojas paskutinė užplumpinau trumpais
sulankstomais laipteliais. Ji pasitiko mane šypsena.
Aš nenoriu.
Ji paprašė įlaipinimo kortelės. Pažvelgiau į ją, netardama nė
žodžio. Ji pakartojo prašymą.
– Aš lieku čia, – tariau.
Ji tebesišypsojo. Lyg nieko nebūčiau pasakiusi.
 – Aš nelipsiu į lėktuvą. Aš lieku čia, – pakartojau.
Žvilgsnis išdavė, kad ji dvejoja.
Nusišypsojau jai, apsisukau ir lėtai linkstančiais keliais nulipau
laipteliais. Priėjau prie bagažo sunkvežimio ir parodžiau savo
kuprinę. Vienas krovikų suglumęs pirmiau pažvelgė į mane,
paskui į stiuardesę. Ji jam kažką sušuko. Jis ištraukė mano
bagažą ir padavė man.
Į terminalą grįžau visiškai rami.
Prie pastato akacijos šešėlyje laukė taksi. Greta automobilio,
kuriuo atvažiavome mes. U Ba laukė, atsišliejęs į bagažinę.
Rankoje laikė šviežių jazminaičių girliandą. Nekrustelėjo, mane
pamatęs. Tik ramia šypsena parodė, kaip džiaugiasi.
Planų aš neturėjau. Bet turėjau svajonę.
 Padėka

Dėkoju visiems draugams iš Birmos, lydėjusiems mane kelionėje

pastaruosius dvidešimt metų, kantriai aiškinusiems apie
nuostabią savo šalį ir rūpestingai atsakinėjusiems į visus mano
klausimus. Jie nepaprastai padėjo renkant duomenis knygai,
kartais tai išties buvo nelengva.
Dr. Werneris Haversas, dr. Christianas Jährigas ir dr.
Joachimas Sendkeris didžiai palengvino man medicininius
tyrimus.
Dėkoju seseriai Dorotheai ir motinai, atskleidusioms man daug
dalykų apie kilnią širdį.
Kaip paprastai, aš itin daug skolingas žmonai Annai. Ši knyga
nebūtų parašyta be jos kritiškų patarimų, kantrybės, nuolatinio
skatinimo ir meilės.

Vertėjo iš vokiečių į anglų kalbą padėka

Dėkoju Krishnai Winstonui, padėjusiam man užmegzti ryšius su

Janu-Philippu, taip pat Sarah’ai, Patrickui ir Genevai už paramą,
drąsinimą ir tikėjimą manim.