Professional Documents
Culture Documents
Justinas Marcinkevičius
Justinas Marcinkevičius
Klebonija, ten kalbasi Mažvydas ir kitas kunigas – Vilentas. Vilentas giria Mažvydą už
jo giesmyną ir
katekizmą, sako tai – Titano darbas. Mažvydas tai vadina Sizifo darbu. Savo
monologe, Mažvydas sako, kad
jaunystėj kvailai mąstė, kad geriau Lietuvą nei Dievą prarasti. Sako, kad ji pareiga
atvedė, bet ne Dievui, o
žodžiui. Jis prisimena, kad Prūsijos kunigaikštis(buvęs Kryžiuočių ordino magistras)
katekizmo norėjo tik
tam, kad Lietuvą prijungtų prie Prūsijos. Mažvydui šie žodžiai buvo skaudūs, todėl jis
ligi šiol stengiasi būtų
naudingas lietuviam. Taip pat jis peikia Vilentą, kad Karaliaučiuje nesugeba išlaikyti
vienintelės likusios
lietuviškos bažnyčios, vaikų rašto nemoko, jie vokietėja. Mažvydas žada ir toliau
grumtis tie lietuvybės, nors
kunigaikštis visaip stengiasi vokietinti kraštą, net „padėjėją“ vokietį atsiunčia. Ateina
Benigna, Mažvydas
paprašo jos sukviesti visus į kleboniją. Visi, iškyrus Kristupą, kuris nubėgo į pilį,
ateina. Mažvydas
susirinkusiem paskelbia, kad nori įsisūnyti Kasparą. Benigna prieštarauja ir sako
neleis, bet ir pats Kasparas
atsisako. Mažvydui paklausus kodėl, Kasparas jį išvadina bailiu, melagiu ir išdaviku.
Tuomet atbega
Kristupas su kariais ir parodo, kad reikia suimti Kasparą. Kariai paaiškina, kad
Kasparas yra nusikaltelis,
pabėgęs iš Lietuvos. Jis nužudė vieną tijūną. Kasparas paaiškina, kodėl taip darė. Jo
motina buvo apkaltina
raganyste. Ji buvo suimta ir ją murkdė į vandenį, kol sukalba sveiką Mariją vienuolis.
Tuomet ištraukdavo. Ir
jeigu 13 kartu taip būtų pavykę, ji būtų buvusi paleista. Tačiau po 9 karto mirė.
Raganystė ją kaltino, nes
turėjo sūnų be tėvo esą iš velnio. Taip pat ragana, nes seniai globojo Mažvydą, kuris
buvo eretikas ir taip pat
už tai, kad skaitė jo knygą. Dar prie kaltinimų prisidėjo jos grožis. Mažvydas maldauja
karių, kad paleistų
Kasparą, bet šie nesutinka. Tuomet sumišęs prašo Kasparo atleidimo ir paskutinį
kartą jį pavadinti tėvu.
Kasparas to nedaro, Mažvydas sukniumba prie kryžiaus ir lygina save su Dievu, kuris
taip pat paaukojo savo
sūnų. Pripuolęs prie lango sako, kad Lietuva neatleidžia jam išdavystės.
Epilogas
Prie stalo sėdi Mažvydas su mokiniais aplink. Mažvydas laiko katekizmą ir mokina
kitus skaityti. Mokina
sudėti raides, kad gautųsi garsai. Tuomet nusprendžia, kad reikia išmokyti sudėti
pirmą žodį. Sako, kad šio
žodžio reikia širdim klausyti ir jis privers pajusti medaus ir kraujo skonį ant lupų.
Tada po truptu skemenuoja
žodį Lietuva. Mokiniai nedrąsiai, po truputi, seka iš paskos ir vis garsiau ir darniau
taria Lietuva.