15 tema

ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

1. Įrodinėjimo civiliniame procese samprata, tikslas ir reikšmė. Įrodinėjimo subjektai.

Įrodinėjimo dalykas
Įrodinėjimas CP- tai pažintinė ir praktinė CP dalyvaujančių byloje asmenų ir teismo veikla, kai
reikšmingoms byloje aplinkybėms nustatyti renkami, tiriami ir vertinami įrodymai, siekiant
tinkamai išspręsti bylą.

Tikslas(CPK 176str. 1d.)- tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų ištyrimu ir
vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.
Įstatyminė įrodinėjimo tikslo samprata įtvirtina nuostatą, kad teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas
byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, vadinasi įrodinėjimas CP skirtas ne absoliučiai, o
santykinei tiesai nustatyti, t.y. teismas neprivalo nustatyti tikrųjų bylos aplinkybių. Todėl teismas
privalo ne išsiaiškinti absoliučią tiesą, o tik išsamiai ištirti esmines bylos aplinkybes, remdamasis
turimais įrodymais.

Išvadą apie faktų buvimą teismas CP gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo
išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą
faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas)

Įrodinėjimo subjektais yra laikomi tik asmenys, turintys tiek teisę, tiek pareigą įrodinėti. CPK
12str., 42str., 179str.1d. taigi tiek šalys, tiek kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi tiek teisę
tiek pareigą įrodinėti ir yra įrodinėjimo subjektai.

Įrodinėjimo subjektų pateiktais įrodymais, teismas nustato aplinkybes, kuriomis šalys grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus bei kitas civilinei bylai reikšmingas aplinkybes. Tokia bylai
reikšmingų aplinkybių visuma vadinama-įrodinėjimo dalyku.

Įrodinėjimo dalyku CP gali būti:

A. Materialiojo teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia

arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. (šių faktų nustatymas būtinas teisingam
materialiosios teisės normos, reguliuojančios ginčijamą teisinį santykį, parinkimui: pvz.
teismas, prieš nuspręsdamas, ar atsakovas turi sumokėti atitinkamą pinigų sumą pagal
paskolos sutartį, iš pradžių turi nustatyti, ar tokia sutartis iš tikrųjų buvo sudaryta, kokios
sutarties sąlygos, kokie mokėjimo terminai buvo nustatyti ir kt. )

B. Įrodomieji faktai, t.y. įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą
apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą. (pvz:. skolininko turimas skolos
dokumentas yra prievolės įvykdymo įrodomasis faktas- CK 6.65 str; atsakovas, siekdamas
nuginčyti tėvystę, gali remtis tokiu įrodomuoju faktu- ilgas nebuvimas atsakovės
gyvenamojoje vietoje ir iš to išplaukiantis negalimumas būti vaiko tėvu) kitaip tariant,
įrodomieji faktai yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas- materialiojo
teisinio pobūdžio juridinis faktas
 C. Procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai. (jų pagrindu atsiranda, pasikeičia arba
pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai(pvz:. civilinės bylos sustabdymo ar nutraukimo
pagrindo egzistavimą įrodantys faktai))

2. Įrodinėjimo etapai: faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų pateikimas, įrodymų

rinkimas, tyrimas ir vertinimas. Naujų įrodymų pateikimo ribojimas civilinio proceso
stadijose
Faktų ir įrodymų nurodymas(I etapas)- CPK 135str.1p.2d., kurioje teigiama, kad ieškovas
pateikdamas ieškinį turi nurodyti aplinkybės, kuriomis grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio
pagrindas), o atsiliepime į ieškinį atsakovas ir tretieji asmenys turi nurodyti sutinka ar ne su
pareikštu ieškiniu, o jei ne- nurodyti nesutikimo motyvus. Napažeidžiant dispozityvumo ir teismo
nešališkumo principo, faktų nurodymo stadijoje teismas negali likti tik pasyvus stebėtojas ir jam
suteikta nemažai teisių paveikti teismo procesą taip, kad jis nuo pradžių vyktų kryptingai ir nebūtų
apkrautas nereikalingu darbu vėliau. Siekiant kad procesas vyktų sąžiningai, šalys nevilkintų
proceso ir nepiktnaudžiautų savo procesinėmis teisėmis, visas faktines apl. Būtina nurodyti dar prieš
pradedant bylą nagrinėti iš esmės. Vėlesnis faktinių al nurodymas, kaip minėta, yra ribojamas(pvz:.
CPK 251str., 256str.)
Įrodymų pateikimas(II etapas)- faktinis įrodymų perdavimas teismui. CPK 135str.2d. prie
ieškinio turi būti pridėti dokumentai ir kiti įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus,
taip pat duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas, bei prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas
pateikti negali, išreikalavimo, nurodant priežastis, kodėl negalima pateikti šių įrodymų. Analogiškas
reikalavimas taikomas ir ieškiniui. Šalių pareigą pateikti įrodymus įtvirtina ir CPK 178str. šalys turi
įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra
remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Juos būtina pateikti
kuo operatyviau, užtikrinant kitai šaliai ir teismui galimybę kuo skubiau su jais susipažinti. Jei šalys
nepasinaudoja teise laiku pateikti įrodymus, joms gali kilti dvejopo pobūdžio neigiamų procesinių
padarinių;
 Teismas, manydamas, kad tam tikros faktinės apl. Yra neįrodytos, gali atmesti ieškinį;
 Teismas gali atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, o jų vėlesnis
pateikimas užvilkintų bylos nagrinėjimą (CPK 181str.2d.)
Apeliacinės instancijos teismui naujų įrodymų negali būti pateikta, išskyrus atvejus, kai I instancijos
teismas atsisakė nepagrįstai juos priimti arba nepagrįstai nepatenkino šalies prašymo išreikalauti
įrodymus, taip pat kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 302,314str.)
Apeliacinės instancijos teismas naujus įrodymus priima arba atsisako juos priimti žodine nutartimi,
o bylą nagrinėdamas rašytinio proceso tvarka-nutartimi, kuria išspendžiama apeliacinė bylą.
Nutartyje turi būti nurodyti priėmimo arba atsisakymo priimti naujus įrodymus motyvai.
Įrodymų rinkimas CPK 183str. (III etapas)- įrodymai turi būti surinkti ir pateikti teismui
pasirengimo teisminiam bylos nagrinėjimui stadijoje. Išimtiniais atvejais, kai negalima nagrinėti
bylos teismo posėdyje dėl to, kad būtina reikalauti naujų įrodymų, teismas gali atidėti bylos
nagrinėjimą (CPK 156str.1d.)Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad
pateikti įrodymus, sudarančius reikalavimo pagrindą yra šalies pareiga, teismas surinktų įrodymų
pagrindu tik sprendžia ginčą. Tačiau tai nereiškia, kad teismas visiškai neturi teisės rinkti įrodymų.
Savo iniciatyva teismas turi teisę rinkti įrodymus įstatymų nustatytais atvejais (CPK 179 str. 2 d.),
pavyzdžiui, bylose dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu (CPK 467 str.); dėl nepilnamečio
pripažinimo veiksniu (emancipuotu); dėl teismo leidimų išdavimo, turto administravimo bylose
(CPK 582 str.); darbo bylose, jeigu teismas mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą
(CPK 414 str.); šeimos bylose ir kt.. Be to, teismas turi teisę reikalauti pateikti įrodymą, kurį prašo
išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuri juo disponuoja (CPK 199 str.).
Įrodymų tyrimas- IV etapas(CPK 186str.) faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir
pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą
nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Įrodymai tiriami tik vykstant teisminiam nagrinėjimui.
Parengiamojo teismo posėdžio metu apklausiant šalis įrodymai yra tik renkami, o ne tiriami ir
vertinami. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą,
įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją (CPK
249str.2d,250str.) CPK 42str. įtvirtina šalių teisę dalyvauti tiriant įrodymus. Šalims nedalyvaujant
įrodymai gali būti tiriami tik rašytinio proceso metu. Teismas, nagrinėdamas bylą, byloje esančius
įrodymus privalo ištirti tiesiogiai (CPK 235str.1d), konkrečių įrodinėjimo priemonių tyrimo
ypatumai detaliai reglamentuojami CPK
Įrodymų vertinimas CPK 185str.(V etapas) Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar
pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos
įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar
nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar
yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai,
vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal
vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.

CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos
įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis įstatymais, savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu
visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, įstatymas
apibrėžia tam tikrus įrodymų vertinimo principus. Jame visų pirma pabrėžiama, kad teismas įvertina
įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Tai reiškia, kad teisėjas pats sprendžia apie gautų ir teismo
posėdžio metu patikrintų duomenų tikrumą, leistinumą, sąsajumą, pakankamumą ir t. t. Niekas
negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto
nustatytos įrodomosios galios. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi tik savo žiniomis, sąžine,
įgyta praktika, logika, teisine sąmone, profesinės pareigos ir etikos reikalavimais bei
vadovaudamasis nešališkumo, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo bei kitais principais.
Vidinis teismo įsitikinimas – tai jo įsitikinimas pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas
bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš tirtų bei tvirtai nustatytų bylos aplinkybių. Antra, teismas
vertina įrodymus vadovaudamasis tik įstatymais. Ši pareiga reiškia ir būtinybę, atsižvelgiant į
įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus ir į objektyvią konkrečių įrodymų visumą,
įvertinti priešingas šalių pozicijas. Natūralu, kad esant dviejų priešingus interesus turinčių šalių
ginčui dėl faktinių aplinkybių, proceso šalys su priešingais interesais remiasi joms naudingu
atitinkamų įrodymų aiškinimu ir vertinimu. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas pagal vidinį savo
įsitikinimą ir nepažeisdamas įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų
savarankiškai nustato ginčijamas aplinkybes, kartu pritardamas ir vienos iš šalių nurodytai bei šiai
šaliai palankiai įrodymų vertinimo pozicijai, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė kitos
šalie teisę į teisingą bylos išsprendimą. Tačiau pažymėtina, kad šalys, pateikusios įrodymus ir/ar
nurodžiusios tam tikras aplinkybes yra suinteresuotos bylos baigtimi. Todėl labai svarbu, kad
pirmos ir apeliacinės instancijos teismai itin kruopščiai įvertintų byloje esančius įrodymus, kadangi
nuo įrodymų įvertinimo priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.
Išimtys iš įrodymų lygybės principo gali būti numatytos tik įstatymu, pvz:. CPK 197str. 2 d.
oficialiems rašytiniams dokumentams priskiria didesnę įrodomąją galią. Šiais įrodymais patvirtintos
aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka. Eksperto
išvada teismui yra neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku išsamiu
ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su ekperto išvada turi būti
motyvuojamas sprendime arba nutarime (CPK 185,218str.)

3. Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas šalims

Įstatymas numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei
atsikirtimus, išskirus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymų nustatytais atvejais
nereikia įrodinėti (įrodinėjimo pareigos taisyklė) (CPK 12 str., 178 str.). Taigi, pastaroji teisės
norma yra rungimosi principo išraiška (CPK 12 str.). Atsižvelgiant į pastarąsias teisės normas,
išskirtina tai, kad šalis, privalo nurodyti (teigti, esant faktinėms aplinkybėms) faktines aplinkybes
bei pateikti įrodymus, patirtinančius šalies pateiktas faktines aplinkybes. Šaliai neįvykdžius
įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau
pažymėtina, kad įstatymas gali numatyti išimčių, kurioms esant šalis neprivalo įrodinėti aplinkybių,
kuriomis ji remiasi (CPK 182 str.). Taigi, pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka šalims
bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus.

Paskirstymas šalims

Įrodinėjimo pareigos taisyklė svarbi 2 aspektais. Visų pirma, ja remiantis šalims dar prieš
prasidedant procesui yra aišku, ką jos turės įrodinėti ir tai padeda apsispręsti, ar verta rizikuoti
apskritai ir padėti procesą. Kita vertus, įrodinėjimo taisyklės yra svarbios teismui, priimančiam
sprendimą byloje, nes nurodo, kaip reikia išspręsti bylą, jei sprendimo priėmimui svarbi aplinkybė
teisinio nagrinėjimo metu negali būti nustatyta ir lieka nežinoma( situacija be įrodymų)

Bendroji taisyklė CPK 178 str. numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo
reikalavimus bei atsikirtimus. Įrodinėja tas, kas tvirtina.

Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtys:

Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti (CPK 182str.)

Aplinkybės, kurias konstatuoja teismas savo iniciatyva, nepaisant to, remiasi jomis šalis ar
ne(CK 1.78str.)

Pažymėtina tai, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles reglamentuoja ne tik procesinės
teisės normos, bet ir materialiosios teisės normos. Pavyzdžiui, CK 6.75 straipsnyje numatyta, kad
jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolė įvykdė, tai
jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai. Taigi pastarajame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad
pareiga įrodyti tinkamai įvykdžius prievolę tenka skolininkui, kuriam pareikštas reikalavimas
sumokėti netesybas ir kuris atsisako jas mokėti motyvuodamas, jog prievolę įvykdė. Lietuvos
Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad draudikas privalo įrodyti
aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ir kt. Įrodinėjimo pareigą
paskirstančios materialiosios teisės normos paprastai yra imperatyvios, todėl nei teismas, nei šalys
savo susitarimu negali keisti įstatymu nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

4. Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti: visiems žinomos aplinkybės, teisinės

prezumpcijos, prejudiciniai faktai, faktų pripažinimas

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą šalys yra atleidžiamos šių aplinkybių įrodinėjimo
(CPK 182 str.):
 teismo pripažintų visiems žinomomis
 prejudicinių faktai
 preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka;
 pagrįstų kitų šalių pripažintais faktais, kuriuos teismas priėmė
Aplinkybės, teismo pripažintos visiems žinomomis- faktai, kuriuos bylos nagrinėjimo metu
objektyviai žino teismas ir šalys (CPK 182str.1p. nurodo, kad tokių apl. Nereikia įrodinėti) tokiomis
apl gali būti pripažįstami tirk faktai, žinomi visiems vidutinio išprusimo asmenims, tiek faktai
žinomi visiems konkrečioje vietovėje gyvenantiems asmenims (pvz:. valstybės atkūrimo diena, LR
nepriklausomybės atkūrimo diena, I ir II pasauliniai karai, kalėdos, vėlykos). Kilus ginčui, ar bylai
reikšmingos apl pripažintinos visiems žinomomis, teismas gali pasiūlyti šaliai, kuri remiasi
tokiomis apl pateikti įrodymus, patvirtinančius, kad apl, kuriomis remiasi, yra visiems žinomos.
Tokiais atvejais teismas pripažįsta apl visiems žinomomis žodine arba rašytine nutartimi
pasirengimo bylą nagrinėti teisme stadijoje, o nagrinėjant bylą teisme- žodine nutartimi paprastai.
Prejudiciniai faktai- jų nereikia įrodyti, jeigu jie buvo įrodinėjimo dalykas ir yra nustatytos
įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, jeigu nagrinėjamoje
civilinėje byloje dalyvauja tie patys asmenys(nepriklausomai nuo jų teisinės padėties) ar jų teisių
perėmėjai. Kad būtų galima taikyti šią taisyklę, nebūtinas paties FA-ns dalyvavimas byloje.
Pakanka, kad toks asmuo būtų įtrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu. Procesinė padėtis nesvarbi.
Ją galima taikyti ir tais atvejais, kai kitoje byloje dalyvauja ne tie patys byloje dalyvavusių asmenų
atstovai, nes atstovai nėra civilinių teisinių santykių subjektai. Jeigu nagrinėjamoje civilinėje byloje
dalyvauja nors vienas asmuo, nedalyvavęs anksčiau išnagrinėtoje civ ar adm byloje, ankstesniu
įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos apl prejudicinės galios neturi. Tačiau gali sukelti tam
tikrais atvejais teisinius padarinius ir nedalyvavusiems asmenims. Toks prejudicinės taisyklės
išplėtimas taikomas kaip bendrosios taisyklės išimtis ir galimas, kai yra priimtas teismo sprendimas
dėl pripažinimo.
Prejudicinę galią civilinėje byloje turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti asmens
nusikalstamų veiksmų padariniai(CPK 182str.3d.) asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių,
nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai);. Galią turi
visų rūšių teismo nuosprendžiais nustatytų n.v. padariniai(apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taipm pat
nuosprendžiu kuriuo baudž. Byla nutraukiama)
Teisinės prezumpcijos(išankstinė nuostata, jog tam tikri duomenys yra tikri)- pagal teisinius
padarinius prezumpcijos CP teisės doktrinoje ir teismų praktikoje gali būti nuginčijamos ir
nenuginčijamos. Dauguma prezumpcijų yra nuginčijamos, t.y. gali būti paneigtos bendra tvarka.
Nenuginčijamos yra tarsi taisyklės išimtis. Jų objektyviai neįmanoma nuginčyti, nes tokios
prezumpcijos sukurtos specialiai spręsti ypatingoms situacijoms, kurios kitaip nuvestų į akvavietę ir
yra nekvestionuojamos. Galima jas vadinti fikcijomis(pvz:. CK 2.2str. 3d., 5.3str. 2d.)
Faktų pripažinimas- nereikia įrodinėti CP metu šalies pripažintų faktų, kuriais kita šalis grindžia
savo ieškinio(priešieškinio) reikalavimus ar atskirsimus. Faktai gali būti pripažinti žodžiu ir raštu
bet kurioje proceso stadijoje. Teisminis(faktų pripažinimas teisme. Jis turi būti įrašomas į teismo
posėdžio protokolą) ir neteisminis( ne CP metu, laiškuose, raštuose, garso įrašuose) faktų
pripažinimas skiriamas
Faktų pripažinimas ir ieškinio pripažinimas nėra tapačios sąvokos., nes faktų pripažinimas
reiškia, kad šalis neginčija tik dalies apl, o ne tai, kad jis sutinka su viskuo, kas išdėstyta
ieškinyje

5. Įrodymų sąvoka ir požymiai. Įrodymų klasifikavimas. Įrodymų sąsajumas

(liečiamumas) ir leistinumas

Įrodymų sąvoka pateikiama CPK 177str1d. : Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai
duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių,
pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai
teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.
Požymiai:
 a) Tai tam tikros žinios, informacija apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką;
b) Tų duomenų, žinių turinys turi ryšį su faktais, sudarančiais įrodinėjimo dalyką,t.y patviritna
bylai reikšmingas apl- įrodymų sąsajumas
c) Tai iš įstatymo numatytų priemonių gauta info- įrodymų leistinumas
1. Įrodymu gali būti laikomi tik iš įstatyme numatyto šaltinio ar įrodinėjimo priemonės
gauta info (CPK 177str. 2 ir 3 d.)
2. Tam tikros apl nustatyti gali ūti taikomos tik atitinkamos įrodinėjimo priemonės
(įrodinėjimas remiantis būtinais įrodymais)
3. Bylos apl, kurios pagal įstatymus turi būti patvirtintos tam tikromis įrodinėjimo
priemonėmis, ngali būti patvirtinamos jokiomis kitomis (CPK 177str.4d.)
d) Tai įstatymo numatyta procesine tvarka gauta, pateikta, surinkta ištirta ir įvertinta info.
Įrodymų klasifikavimas
pagal įrodymų turinio ryšį su įrodomuoju faktu, įrodymai skirstomi į:
- tiesioginius- tai tokie įrodymai, kuriais pagrindžiamas konkretus įrodinėjimo dalykui
priklausantis faktas.
- Netiesioginius- tai tokie įrodymai pagrindžiantys įrodinėjimo dalykui nepriklausančius
faktus, kurie gali turėti įtaką darant išvadą apie įrodinėjimo dalykui priklausančių apl
buvimą ar nebuvimą

pagal informacijos atsiradimo pobūdį, įrodymai yra skirstomi į:

- pirminius- tai įrodymai gauti iš pirminio šaltinio. Pavyzdžiui, įvairūs dokumentų originalai,
defektinis aktas, patvirtinantis reikalingumą remontuoti patalpas, įvykį mačiusio liudytojo
parodymai ir pan. Pirminiuose įrodymuose dažniausiai yra visa, neišsklaidyta informacija
apie faktą, todėl juos paprasčiau vertinti.
- Išvestinius- Įrodymai yra išvestiniai, nepilni, jeigu jie atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo
fakto, o iš kitų su įrodomuoju faktu susijusių šaltinių. Pavyzdžiui, įvykio nemačiusio
liudytojo parodymai, paremti tiesiogiai mačiusio įvykį asmens pateikta informacija.

pagal informacijos gavimo šaltinius, įrodymai skirstomi į:

- asmeninius, kai informacijos gavimo šaltinis yra fizinis asmuo. Pavyzdžiui, šalių ar trečiųjų
asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai priskiriami prie asmeninių įrodymų;
- daiktinius, kai informacijos gavimo šaltinis yra daiktas. Pagal CPK 204 straipsnį daiktiniais
įrodymais laikomi daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali
būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti;
- mišrius. Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens veiklos padarinys,
tačiau kuriuose glūdi informacija yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais
ženklais, raštu. Pavyzdžiui, rašytiniai įrodymai ir ekspertų išvados.

pagal įrodomąją galią įrodymai dar yra skirstomi į įrodymus, turinčius;

- didesnę įrodomąją galią
- įrodymus turinčius įprastą įrodomąją galią
Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų
neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų
formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.
Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos
bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas
panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir
protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir
kitiems dokumentams (CPK 197 str. 2 d.).

6. Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese

Įrodinėjimo priemonės ir įrodymai nėra tapačios sąvokos. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie
faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra apl,
pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių apl, turinčių reikšmės bylai teisingai
išspręsti, arba kad jų nėra(CPK 177str.1d. tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir
trečiųjų asmenų(tiesiogiai per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais,
daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais ir ekspertų išvadomis (CPK 177str.2d.) Įrodinėjimo
priemonėmis taip pat gali būti nuotraukos, vaizdo bei garso įrašai, padaryti nepažeidžiant įstatymų
(CPK 177str.3d.) įrodymų dalys- jų turinys(faktiniai duomenys) ir jų forma (įrodinėjimo priemones
iš kurių gaunama byloje reikalinga info, bei tvarką, kurios reikia laikytis, renkant, pateikiant ir
tiriant įrodymus)

7. Šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai(CPK 13skyriaus 2skirsnis)

Juos teikia bylos nagrinėjimo iš esmės stadijoje, duodami žodžiu ir prieš tai prisiekus. Sulaužusiems
priesaiką teismas gali skirti baudą už melagingus parodymus(CPK 186str. 6d.)
Pačios šalys ir tretieji asmenys yra ne įrodinėjimo priemonė, o įrodymų šaltinis. Sistemiškai
analizuojant CPK , šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais laikytini paaiškinimai kuriuos teikia:
 Šalys ir tretieji asmenys (FA)
 JA vadovai(jei bylą veda JA-ns vadovas, laikoma, kad bylą veda pats JA CPK 55str.)
 Šalių it trečiųjų asmenų atstovai(tiek FA tiek JA )
 Vienas iš bendrininkų(procesinio bendrininkavimo atveju)
 Tikrasis ŪB narys, kai šalis arba trečiasis asmuo byloje yra ūkinė bendrija
 ĮĮ savininkas, kai šalis ar trečiasis asmuo byloje yra ĮĮ
 Prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti(COPK 41str 1d,49 ir 50str.)
 Kitos institucijos, parreiškusios ieškinį viešajam interesui apginti(vartotojų teises ginančios
org, CPK 49 ir 50str.)
Visų kitų asmenų paaiškinimai negali būti laikomi leistinais įrodymais. Šalių ir trečiųjų asmenų
paaiškinimai pagal jų turinį skirstomi į :
 Tvirtinimu vadinamos šalių ir trečiųjų asmenų pateikiamos žinios, teiginiai, kuriais jie
siekia įrodyti įrodinėjimo pagrindą sudarančius faktus(nesukuria jokių ypatingų pasekmių,
jie turi būti paremti įrodymais)
  Faktiniu pripažinimu vadinami šalių ir trečiųjų asmenų teiginiai, kuriais jie pripažįsta
egzistuojančias apl, esančias šalies su priešingais procesiniais interesais atsikirtimų ar
reikalavimų pagrindu(laikomi nustatytais ir toliau neįrodinėjami)
Šalis ir tretysis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus
klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius
giminaičius. Nelaikytini šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai leistinais įrodymais, jeigu jie
gauti verčiant duoti paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (LR
CPK 188 str.).

8. Liudytojų parodymai(CPK 189-196str.)

Negali būti apklausiami parengiamojo posėdžio metu

Liudytojas- įrodymų šaltinis. Jis yra bet kuris teisiškai suinteresuotas asmuo bylos baigtimi, turintis
žinių apie bylai reikšmingas apl ir nepatenkantis į asmenų, negalinčių būti liudytojais, sąrašą.
CPK 186str.2d. pateikiamas sąrašas asmnų, kurie negali būti apklausiami liudytojais:
Negali būti apklausiami kaip liudytojai:
 atstovai civilinėje ir administracinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie
aplinkybes, kurias jie sužinojo, būdami atstovu ar gynėju;
 asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės
bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų;
 dvasininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu;
 medikai – apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį;
 taikinimo tarpininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo taikinamojo tarpininkavimo
procedūros metu;
 kiti įstatymų nustatyti asmenys.

9. Rašytiniai įrodymai ir jų rūšys. Oficialūs rašytiniai įrodymai ir jų teisinė galia (CPK

197-203str.)

Samprata. Viena iš CPK paminėtų įrodinėjimo priemonių, kurių pagalba siekiama patvirtinti
vienokius arba kitokius faktus, nustatyti tiesą ir išspręsti ginčą tarp šalių, yra rašytiniai įrodymai.
CPK 197 str. 1 d. pateikta oficiali rašytinių įrodymų sąvoka - tai dokumentai, dalykinio ar
asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias
reikšmės bylai. Rašytiniai įrodymai galėtų būti, pavyzdžiui, pirkimo pardavimo sutartis; turto
pagerinimo išlaidas patvirtinantys dokumentai: sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, atliktų
darbų perdavimo –priėmimo aktai ir pan.
Rašytinių įrodymų požymiai:
 Rašytiniai įrodymai yra ne tik įvairūs dokumentai, bet visi kiti materialaus pasaulio
daiktai ant kurių gali išlikti pėdsakai. Pavyzdžiui, įvairi susirašinėjimo medžiaga dėl
prievolių nevykdymo arba netinkamo vykdymo, sutartys bei jų pakeitimai, laiškai,
buhalteriniai dokumentai (sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderiai ir pan.) ir kt.
  Rašytiniai įrodymai civiliniame procese laikomi tik tie įrodymai, kurie yra kilę ne iš
dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir kurie nepriklauso nuo šių asmenų procesinės
padėties (pvz., rašytiniais įrodymais nelaikomi apžiūros protokolai, CPK nustatyta tvarka
atliktos ekspertizės išvados, šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir pan.).
 Rašytinių įrodymų atsiradimo momentas. Paprastai rašytiniai įrodymai atsiranda kai
tarp asmenų dar nėra kilęs teisminis ginčas.
Rašytinių įrodymų klasifikacija:
Pagal tai, kur yra įtvirtinti rašytiniai įrodymai, jie gali būti skirstomi į rašytinius įrodymus,
užfiksuotus: popieriuje; medyje; plastmasėje; metale; stikle; porceliane.
Pateiktas rašytinių įrodymų skirstymas atskleidžia, kokia yra objektų - kuriuose galima užfiksuoti
rašytinius įrodymus - įvairovė. Ši klasifikacija įgalina atitinkamą įrodinėjimo priemonę priskirti
tinkamai įrodinėjimo priemonių rūšiai ir taikyti jai tinkamą teisinį režimą. Tinkamų teisinių normų
parinkimas yra teisingo, operatyvaus, užtikrinančio žmogaus teises proceso garantija.
Pagal tai, kaip, kokiu būdu tam tikri ženklai yra padaryti, rašytinius įrodymus galima
skirstyti į rašytinius įrodymus, kuriuose informacija yra užfiksuota:
 mechaniniu būdu: išdeginant, išgraviruojant; išskutant ir pan.
 cheminiu būdu: rašant rašalu, rašant pieštuku; rašant tušu; dažant ir pan.
Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:
- pirminius (originalūs). Terminas „originalas“ apibūdinamas kaip tikras, autentiškas kūrinys,
dokumentas. CPK 114 straipsnio 1 dalis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio
dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus. Pažymėtina tai, kad jeigu
nėra pateikiamas dokumento originalas arba jo patvirtintas nuorašas, dar nereiškia, kad įrodytas
dokumento nebuvimo faktas. Dokumento nebuvimo faktas laikomas įrodytu, tik tada, kai buvo
imtasi priemonių išreikalauti tinkamai patvirtintą nuorašą ar dokumento originalą, bet jie nebuvo
pateikti.
- antrinius (nuorašai-kopijos). Terminas „nuorašas“ apibūdinamas kaip tiksliai nurašytas tekstas,
originalo kopija.
CPK 114 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, turintys teisę tvirtinti nuorašus(kopijas), t.y.:
byloje dalyvaujantis advokatas, ieškinį rengiantis advokatas. Tais atvejais, kai rašytinių
įrodymų nuorašus tvirtina ieškinį ruošiantis advokatas, kartu su procesiniu dokumentu ir
rašytinių įrodymų nuorašais turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis advokato ar
kliento susitarimą dėl atstovavimo.
notaras. Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 26 straipsnio 6 punkte: „Notaras liudija
dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą.
teismas. Šį procesinį veiksmą gali atlikti tik teisėjas, tai konstatavo LAT 2003 m. vasario
14d. konsultacijoje;
dokumentą išdavęs (gavęs) asmuo (CPK 114 str. 1 d.).
Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:
- paprastos rašytinės formos. CK 1.73 straipsnis numato atvejus, kai sandoriai turi būti sudaromi
paprasta rašytine forma t.y.: fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra
didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; juridinių
asmenų steigimo sandoriai; prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; draudimo sutartys;
arbitražiniai susitarimai; kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys;
asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; taikos sutartys; kiti sandoriai, kuriems LR CK
ar kiti įstatymai nustato privalomąją paprastą rašytinę formą.
- įstatymo nustatytos formos ir turinio. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos
įstatymo 13 straipsnis numato privalomuosius apskaitos dokumentų rekvizitus, kuriems nesant
buhalterinės apskaitos dokumentas nebus laikoma leistina rašytinė įrodinėjimo priemonė.
- patvirtinti notarine tvarka. Notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį
daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai; vedybų sutartys
(ikivedybinė ir povedybinė); kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą (CK 1.74
str.).
Pagal turinį rašytiniai įrodymai yra skirstomi į:
- tvarkomuosius, kurie sukelia tam tikrus teisnius padarinius. Jų turinys liudija tam
tikrus asmens valios išreiškimo aktus (potvarkiai, įsakymai, sprendimai);
- informacinius. Juose aprašomos arba patvirtinamos teisinę reikšmę turinčios
aplinkybės (laiškai, įvairios ataskaitos).
Pagal rašytinių įrodymų pateikimo būdą:
- pateiktus byloje dalyvaujančių asmenų. Byloje dalyvaujantys asmenys rašytinius įrodymus privalo
pateikti laikydamiesi CPK reikalavimų. CPK 135 str. 1 d. 3 p. numato, kad, pateikiant teismui
ieškinį, prie jo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų
gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą.
- išreikalautus teismo. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba
šio LR CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Pažymėtina tai, kad asmuo, prašantis teismą
išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti:
rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą
turi tas asmuo; aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (LR CPK 198 str., 199 str.).
Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:
- oficialius (viešuosius). Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų
valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems
dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi
didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos
visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus,
įrodymais (CPK 197 str.).
Subjektai , galintys išduoti rašytinius įrodymus:
1) valstybės institucijos. Valstybės institucijas, galinčias išduoti dokumentus, laikytinus oficialiais
rašytiniais įrodymais, galima skirstyti į tris grupes: pirma, Seimo, kaip atstovaujamosios valdžios
institucijos išduoti dokumentai; antra, Vyriausybės, ministerijų, Valstybės kontrolės, Seimo
kontrolierių, Lietuvos Respublikos muitinės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, lygių
galimybių kontrolieriaus, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos,
Kalėjimų departamento ir kitų institucijų, kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo
funkcijas, kai vykdomosios valdžios išduoti dokumentai; teismo valdžios: Konstitucinio Teismo,
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vyriausiojo Administracinio Teismo, Lietuvos Apeliacinio
Teismo, apygardų teismų, apylinkių teismų, apygardų administracinių teismų, apylinkių
prokuratūrų, apygardos prokuratūrų išduodami dokumentai.
2) savivaldybės institucijos (Savivaldybės tarybos, Savivaldybės administracijos direktoriaus
išduoti dokumentai, atitinkantys raštvedybos taisykles.
3) kiti valstybės įgalioti asmenys (pvz., notarų patvirtinti dokumentai, teismo antstolių surašyti
procesiniai dokumentai (turto arešto aktas), teismo antstolio surašytas faktinių aplinkybių
konstatavimo protokolas ir pan.).
- asmeninius (privačius). Tai privačių fizinių ir juridinių asmenų rašytiniai įrodymai, turintys
reikšmės bylos nagrinėjimui.

10. Daiktiniai įrodymai(CPK 204-209str.)

Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali
būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti (LR CPK 204 str.). Pavyzdžiui,
įvairūs įrenginiai, prietaisai, stalas, kėdė, automobilis, vaizdo kamera ir pan. Daiktiniais įrodymais
taip pat gali būti dokumentai, tačiau pažymėtina tai, kad dokumentų kaip daiktinių įrodymų nereikia
painioti su rašytiniai įrodymais. Tais atvejais, kai netiriamas dokumento turinys, o tik jo forma
(suklastojimo faktas, dokumento radimo, dingimo vieta ir pan.), toks dokumentas bus laikomas
daiktiniu įrodymu.
Prašymo, išreikalauti daiktinį įrodymą, turinio ypatumai. Be bendrųjų procesiniams dokumentams
keliamų reikalavimų, asmens prašyme išreikalauti kokį nors daiktą kaip įrodymą, turi būti:
- daikto, kurį prašoma išreikalauti, aprašymas;
- nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis manoma, kad tą daiktą turi tas asmuo;
- nurodytos priežastis, dėl kurių pats negali jo pateikti;
- aplinkybes, kurios gali būti nustatytos padedant šiam daiktiniam įrodymui.
Daiktinių įrodymų pateikimas, saugojimas. Daiktinius įrodymus turi teisę pateikti dalyvaujantys
byloje asmenys, o jiems negalint pateikti, daiktinius įrodymus gali išreikalauti teismas. Asmeniui
per teismo nustatyta terminą nepateikus reikalaujamų daiktinių įrodymų gali būti skiriama bauda.
Pažymėtina tai, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamą
daiktą.
Teismui pateikti daiktiniai įrodymai laikomi byloje arba pagal specialų aprašą (nurodomas daikto
pavadinimas, techninė charakteristika, matmenys, spalva, svoris, sugadinimo požymius ir pan.)
perduodami į teismo daiktinių įrodymų saugojimo kamerą. Tais atvejais, kai dėl fizinių savybių
daiktinio įrodymo negalima pateikti teismui, jie saugomi jo buvo vietoje.
Daiktinių įrodymų tyrimas. Daiktinius įrodymus apžiūri teismas (vizualiai apžiūri daiktinį
įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypatumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai gali atlikti
analizuojant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir pan.), dalyvaujantys
byloje asmenys, esant būtinumui, gali būti pateikiama – ekspertams ir liudytojams. Asmenys,
kuriems parodyti daiktiniai įrodymai, gali atkreipti teismo dėmesį į kurias nors aplinkybes,
susijusias su apžiūra (CPK 209 str.).
 11. Eksperto išvada(CPK 212-219str.)

Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos,

meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių
byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės
įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija (CPK 212 str.1d.).
Pažymėtina tai, kad negali būti skiriama ekspertizė, siekiant išsiaiškinti teisės klausimus, kadangi
tai yra priklauso tik teismo kompetencijai.
Kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl ekspertizės skyrimo, teismas turi išklausyti
dalyvaujančių byloje asmenų siūlymus dėl klausimų ekspertui suformulavimo, o tais atvejais, jeigu
atmeta asmenų siūlymus, prašymo atmetimas privalo būti motyvuotas. Tačiau pažymėtina tai, kad
galutinai klausimus ekspertui suformuluoja teismas, priimdamas nutartį.
Teismo nutarties turinys. Be CPK 291 str. nustatytų reikalavimų, teismo nutartyje skirti ekspertizę
turi būti nurodyta: bylos aplinkybių, susijusių su ekspertizės dalyku, aprašymas ir pagrindas skirti
ekspertizę; nurodymas, kad ekspertizę atlikti pavedama Lietuvos teismo ekspertizės centrui;
klausimai ekspertui; centrui pateikiamos medžiagos sąrašas, kuriame nurodoma: ekspertinio tyrimo
objektai (daiktai, dokumentai); pavyzdžiai lyginamajam tyrimui ir dokumentai, kuriuose yra žinių
apie ekspertizės dalyką; kita informacija ar medžiaga, turinti reikšmės ekspertizei atlikti.
Leistinumas. Eksperto išvada bus laikoma tinkamu įrodymu tik tuo atveju, jeigu ji paskirta ir gauta
LR CPK 212-219 str. nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu teisminio nagrinėjimo metu yra naudojami
įrodymai, kurie pagal savo turinį yra ekspertinio pobūdžio – gauti atlikus tam tikrus reikalingus
tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, tačiau gauti ne pagal teismo nutartį, tokia išvada negali būti
laikoma įrodymu – eksperto išvada – CPK 216 str. prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą
įrodinėjimo priemonės rūšį, numatyta CPK, - rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie
aplinkybes turinčias reikšmės bylai.
Eksperto išvados įvertinimas. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį
teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu.
Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba
nutartyje (CPK 218 str.).
Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą
ekspertizę. Tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu
yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją
daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 str.).
Ekspertizės akto turinys. Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte.
Ekspertizės aktas susideda iš įžanginės, tiriamosios ir išvadų dalies.s

12. Apžiūros protokolai(CPK 210-211str.)

Apžiūros atlikimas- Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas, dalyvaujantiems byloje asmenims
pranešus apie apžiūros laiką ir vietą, o reikiamais atvejais – šaukiant liudytojus ir ekspertus.
Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą, neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros. Apžiūros metu
dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti užduodama klausimų. Šie
asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į visa tai, kas, jų nuomone, gali padėti nustatyti bylos
aplinkybes.
Protokolo pasirašymas. Apie apžiūros metu atliktus veiksmus ir jos rezultatus surašomas apžiūros
protokolas, kurį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti dalyvavę apžiūroje asmenys. Prie protokolo
pridedami visi darant apžiūrą sudaryti ir patikrinti planai, brėžiniai, nuotraukos ir kiti dokumentai
kartu su jų aprašu (CPK 210 str.).

13. Kitos įrodinėjimo priemonės (CPK 220str)

Prie kitų įrodinėjimo priemonių priskiriamos nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai. Nuotraukos, vaizdo
ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje
asmenys, liudytojai ar ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti
paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas
aplinkybes. Visa tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 220 str.).
Leistinumas. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonė civiliniame procese
gali būti naudojama tik tuo atveju, jeigu minėti įrodymai bus gauti ir pateikti nepažeidžiant įstatymo
bei asmens teisės į privatumą reikalavimų.
Nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar
paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik
uždarame teismo posėdyje (CPK 220 str.).

14. Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų civilinio proceso dalyvių priesaika

? vadovėly apie tai nebuvo kalbama, tačiau visi turi prisiekti, o už priesaikos sulaužymą gresia sankcijos.

15. Įrodymų užtikrinimas

Įrodymų užtikrinimas- tai įstatyme nustatyta tvarka vykdomas įrodymų išsaugojimas ir

užfiksavimas. Teisinis įrodymų užtikrinimo instituto teisinis pagrindas- byloje dalyvaujančių
asmenų pagrįsta abejonė, kad vėliau pateikti reikalingus įrodymus pasidarys neįmanoma arba
sunku.
Prašymą užtikrinti įrodymus teismui galima pateikti tiek iki pareiškiant ieškinį tiek jau jį
padavus. Jame turi būti nurodyta:
 Įrodymai, kuriuos reikia užtikrinti (gali būti užtikrinamos visos įrodinėjimo priemonės,
pvz:. galima prašyti iš anksto apklausti liudytojus, apžiūrėti rašytinius ar daiktinius
įrodymus ir kt.)
 Aplinkybės, kurias įrodymai gali patvirtinti (įrodymų sąsajumas)
 Priežastys, dėl kurių pareiškėjas prašo užtikrinti įrodymą
Per 3 dienas nuo prašymo pateikimo dienos teismas rašytinio proceso tvarka priima nutartį dėl
įrodymų užtikrinimo. Dėl nutarties, kuria atsisakoma užtikrinti įrodymus, galima paduoti atskirąjį
skundą(CPK 224str.) jei nutarta prašymą tenkinti, nutartyje turi būti nurodyta įrodymų užtikrinimo
tvarka ir būdas. Jei prašymas buvo pateiktas iki pareiškiant ieškinį, ieškinys turi būti paduotas
teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo nutarties užtikrinti įrodymus priėmimo. Jei per tą laiką
ieškinys nepareiškiamas, įrodinėjimo priemonių užtikrinimas panaikinamas. Siekiant užkirsti kelią
nepagrįstiems prašymams ir laikantis šalių lygiateisiškumo principo garantuoti ir kitai pusei jos
galimų nuostolių, susijusių su įrodymų užtikrinimo(CPK 233str.2.)
Pagal bendrąją taisyklę byloje dalyvaujantiems asmenims turi būti pranešta apie įrodymų
užtikrinimą, tačiau išimtinais atvejais, kai tai būtina dėl susiklosčiusių apl, įrodymai gali būti
užtikrinami skubiai, nepranešus atitinkamiems asmenims(CPK 233str.3d.) įrodymų užtikrinimo
tvarka gauta medžiaga yra pridedama prie civilinės bylos arba perduodama bylą nagrinėjančiam
teismui, o vėliau teismo posėdyje pateikiami susipažinti byloje dalyvaujantiems asmenims(CPK
223str.4.)

16. Teismo pavedimai, jų įvykdymo tvarka

Prireikus surinkti įrodymus kitame mieste arba rajone, nagrinėjantis bylą teismas gali pavesti
atitinkamam teismui atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (CPK 173str.) teismui galima pavesti
atlikti įvairius procesinius veiksmus: šalių, trečiųjų asmenų ir liudytojų apklausą, daiktinių įrodymų
ar vietos apžiūrą ir kitus. Pavedimą kitam teismui surinkti įrodymus bylą nagrinėjantis teismas
įformina nutartimi, kurioje trumpai išdėsto nagrinėjamos bylos esmę, nurodo aplinkybes, kurias
reikia nustatyti, bei konkrečius įrodymus, kuriuos turi surinkti pavedimą vykdantis teismas. Bylą
nagrinėjantis teismas pavedime gali išdėstyti ir konkrečius klausimus, kurie turi būti pateikti
liudytojui. Teismas, kuriam adresuotas pavedimas, privalo jį įvykdyti ne vėliau nei per 30 dienų nuo
pavedimo gavimo dienos (CPK 174str.)
Nors teismui suteiktos labai plačios teisės pasinaudoti teismo pavedimo institutu (visada, kai to
prireikia byloje renkant įrodymus), visais atvejais teismas, ketindamas kreiptis su teismo pavedimu,
turi svarstyti, at toks jo sprendimas bus suderintas su proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo
principu.

Jeigu gincijamas sandoris atsakovai visi

Norint pakeisti atsakova reikia ieskovo sutiikimo.