Kaip vaizduojama gamta A. Baranausko poemoje Anykščių šilelis?

Antanas Baranauskas, kaip poetas romantikas, gamtą vaizduoja kaip žmogaus dvasios atgaivos šaltinį.
Vidurio lietuvių poetas romantikas kūrė XIXa. Būsimą poetą žavėjo graži gimtojo Anykščių krašto
gamta. A. Baranauskas siekė apginti lietuvių tautiškumą bei išsaugoti niokojamą šilelį, todėl parašė
lyrinė romantinė poema ,,Anykščių šilelis“. Poemos žmogus ilgisi šilo kaip sielos atgaivos šaltinio.
Lyrinis subjektas dabarties šile aplink regi tik tuštumą: „visa prapuolę“, liudija (500) sielvartą,
nuoskaudą. Tik netekęs šilo lyrinis subjektas supranta, koks jis jam yra svarbus. Savo liūdesį ir
nuoskaudas išreiškia epitetais: „kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę“. Autorius vaizduoja buvusio, dabar
jau iškirsto miško grožį ir gyvybę. Vietoj žaliavusio šilo - nuklota dykynė. Taip pat poemoje pilna
retorinių klausimų: „Kur jūsų paukščiai, paukšteliai, paukštytės,/ Katrų čilbančių teip ramu klausytis?/
Kur jūsų žvėrys, gyvuliai, žvėreliai?/ Kur žvėrų olos, laužai ir urveliai?“ Grįždamas į prisiminimus, į
praeities šilą poemos lyrinis subjektas atranda sielos palaimą. Jo vaizdus atkuria žmogaus atmintis, visu
grožiu šilelis švyti tik vidinėje erdvėje: ,,Miškan, būdavo, eini – tai net akį veria,/Vat teip linksmina
dūšią, ažu širdies tveria,/Kad net, širdžiai apsalus, ne kartą dūmojai:/Ar miške aš čia stoviu, ar danguj,
ar rojuj?!“ Autorius poemoje ,,Anykščių šilelis“ išsiskiria regimuosius šilelio vaizdus, kuriuos rašytojas
perteikia metaforomis, palyginimais, epitetais ir personifikacijomis. Norėdamas išreikšti nepakartojamą
šilo grožį vaizdas prasideda mažiausiomis detalėmis – samanomis: „minkštučiai samanų patalai
ištiesti / galvą in save traukia ir liula užliesti“. Taip pat autorius didelį dėmesį skiria uogienojams ir
grybams. Jų autorius pateikia ištisą daugybę norėdamas suteikti gausumo miško aprašymui. Autorius
kalba ir apie šilo įvairiausius kvapus. Pasakoja, kad kiekvienas krūmas, žolė ar gėlelė skleidžia savo
nepakartojamą kvapą, kuris prilygsta brangių kvepalų mišiniui. Taip pat lyrinis subjektas skiria
kiekvieno gyvūno skleidžiamą garsą tiek dieną, tiek ir naktį. Autorius vaizdingai perteikia nakties
tylą: ,,Vidurnaktyj teip tyku,- kad girdi, kaip jaunas/ Lapas arba žiedelis ant šakelių kraunas;” Miško
ramybė, grožis nutildo kasdieninius rūpesčius. Ir visi šie patyrimai sukuria vientisą gamtos harmoniją,
kuri sujudina žmogaus vidų ir padeda jam jaustis ramiam, laimingam. Gamtoje žmonės ieškojo
prieglobsčio, paguodos, džiaugsmo. Gamtos šventumo, ,,gražaus rumunėlio“ pajautimas pažadina
žmogaus kūrybines galias. Užsimena ir apie grožio ir ramumo išgyvenimą, pripildantį sielą giedro
liūdesio ir gerumo (,,Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino“). Žmonės ateidavo verkti laimės
ašaromis, jie jausdavo palaimą ir ramybę. Taigi, gamta yra žmogaus prieglobstis.