Menininko būties tragizmas lietuvių literatūroje

„Menas — pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias simbolis amžino,
nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę,“ – teigė žymus XIX a. pab. – XX a. pr.
vokiečių prozininkas Tomas Manas. Meno sąvoka labai plati, apibūdinanti žmogaus saviraiškos
procesą. Menas dažniausiai suprantamas kaip pasaulio suvokimo ir vaizdavimo būdas, būtinas visų
pirma pačiam kūrėjui. Neretai kuriantis žmogus yra įsivaizduojamas kitoks nei dauguma individų:
užsidaręs, gyvenantis vienatvėje, atsiribojęs nuo išorinio pasaulio. Kūrėjo atsiribojimas nuo aplinkinio
pasaulio, nesugebėjimas jame pritapti lemia būties tragediją Ši problema yra dažnai gvildenama
lietuvių literatūroje. Menininko tragedija yra aprašoma XX a. lietuvių prozininkų kūryboje. Antano
Škėmos autobiografiniame romane „Balta drobulė“, parašytame sąmonės srauto technika,
vaizduojamas nelaisvas, kenčiantis ir kurti nesugebantis menininkas, o Vinco Mykolaičio – Putino
pirmajame lietuvių psichoanalitiniame romane „Altorių šešėly“ vaizduojamas menininkas, kuris
kentėdamas sugeba išreikšti save.

Antano Škėmos – egzistencializmo krypties atstovo, įdomiausio išeivijos prozininko ir

dramaturgo – romane „Balta drobulė“ vaizduojamas menininkas, kuris gyvena „sudužusių iliuzijų“
pasaulyje, todėl nori, bet negali kurti. Autorius atskleidė katastrofų laikotarpio žmogaus pasaulėjautą.
XX a. vadinamas katastrofų laikotarpiu, nes tuo laikotarpiu pasaulį ištiko kelios katastrofos: vyko du
pasauliniai karai, genocidas, trėmimai. Šiuo sudėtingu istoriniu laikotarpiu gyveno ir A. Škėma. Jo
požiūrį į kūrybą geriausiai nusako ši mintis: „Kiekvienas kūrėjas yra savo paties išraiška“. Kai vyko
Pirmasis pasaulinis karas, rašytojas buvo dar vaikas, tačiau vykstant Antrajam buvo suaugęs,
pasiekęs brandą, todėl puikiai suvokė istorinės situacijos dramatizmą. Ne veltui brandžiausias
autoriaus kūrinys yra autobiografiškas, be to, parašytas netradicine forma: autorius atsisako
nuoseklaus siužeto, pateikia minčių, pojūčių srautą, dažnai valdomą asociacijų. Tokia sąmonės srauto
technika puikiai perteikia didmiestyje gyvenančio, nuolat skubančio, nervingo, kenčiančio žmogaus
vidinį pasaulį. Romano pagrindinis veikėjas, kaip ir A. Škėma, yra išeivis iš Lietuvos. Kūrinio autorius
emigravo i JAV, dirbo monotonišką ir beprasmį liftininko ir keltuvininko darbą. Romano
protagonistas – poetas Antanas Garšva. Jis kenčia dėl savo padėties – bedvasiame Niujorke jis tik
keltuvininkas, kurio numeris 87. Šis miestas kūrinyje metaforiškai vadinamas „Niujorkine dykuma“,
kurioje jautrios prigimties menininkai yra nereikalingi, nevertinami ar ignoruojami. Tad šioje
„dykumoje“ egzistencinė kančia gali dvasiškai palaužti kūrėją. Garšva norėtų nusivilkti uniformą ir
būti tiesiog žmogumi, kūrybine asmenybe, tačiau jo laisvę negailestingai varžo būtinybė užsidirbti
pragyvenimui. Todėl tenka dirbti meniškai prigimčiai netinkamą bei dvasiškai žlugdantį darbą
viešbutyje. Sizifo situacija išgyvenama ne tik dėl to, kad Garšva lifte jaučiasi, lyg kabėtų tarp žemės ir
dangaus: juk liftas juda „up and down“, todėl žemės ir dangaus erdvė niekada nesusijungia. Vadinasi,
harmonija nepasiekiama. Svetimoje žemėje protagonistas jaučiasi kaip „persodintas akacijos krūmas.“
Savo žmogiškąjį įprasminimą žemėje protagonistas sieja su kūryba: gyvenimas jam reikalingas tam,
kad galėtų stebėti ir savo patirtį išreikšti kūryboje. Rašydamas poeziją jis ne tik grumiasi su gyvenimo
banalybe, bet ir aistringai siekia išreikšti save, nes trokšta įveikti mirtį palikdamas pėdsaką literatūros
istorijoje: „Nedidukė eilėraščių knyga – štai ko trokštu.“ Tačiau supratęs, kad gyvenimo prasmė yra
pats gyvenimas, Garšva patiria tikrąją ramybę ir atsisako jį užvaldžiusios minties palikti savo vardą
literatūros istorijoje: „Aš būsiu nežinomas lyg senovinis japonų tapytojas.“ Deja, psichika nebeatlaiko
nuolatinės įtampos, pernelyg stiprus prisirišimas prie savo kančių ar kūrybinių troškimų veda į
pražūtį – paskutinėje scenoje matome Garšvą „ramaus idioto“ veidu – Garšva išprotėja. Ne veltui
romano pradžioje esantis vienas iš epigrafų teigia, kad palaiminti yra idiotai, kurie yra laimingiausieji
žmonės pasaulyje. Juk tuomet skeveldros susijungia – pasaulis tampa idealus. Dvasinė mirtis liudija
tai, kad menininkui išgyventi absurdiškame pasaulyje neįmanoma. Kai nėra atspirties, kai net Dievas
ne visada pakelia įspėjančią ranką, kai slegia svetima žemė, gniuždo beprasmis darbas, išgyvenama
egzistencinė vienatvė, prarandamas kūrybinis impulsas, dėl to gyvenimas netenka prasmės.
 Vinco Mykolaičio – Putino pirmajame lietuvių literatūroje psichologiniame romane „Altorių
šešėly“ vaizduojamas menininkas, kuris savarankiško kelio pradžioje nepažįsta savęs, todėl nežino
turįs Dievo kibirkštį – talentą, be to, yra varžomas daugybės apribojimų (kunigo pareigų, noro
nenuvilti tėvų), dėl kurių patiria kančios jausmą, tačiau bando kurti, nepaisydamas savo sudėtingos
situacijos. Kūriniui būdingas autobiografiškumas: rašytojas buvo įšventintas į kunigus, o 1935 metais
atsisakė kunigystės. Kūrinio laikas trunka aštuoniolika metų – nuo įstojimo į kunigų seminariją iki
pasitraukimo iš kunigų luomo. Visus tuos metus Vasaris sprendžia pagrindinį sielos konfliktą: kaip
suderinti kunigo ir poeto kelią. Pirmuosius šešerius metus Vasariui teko praleisti seminarijoje, kur
atrado savo talentą, tačiau jo negalėjo realizuoti. Ieškodamas meniškos prigimties bendraminčių,
įsitraukė į slaptos klierikų kuopelės „Šviesos“ veiklą. Kuo toliau, tuo labiau aiškėjo, kad kunigystė ir
kūryba yra du skirtingi, jeigu ne priešingi, pašaukimai. Tuomet randama kompromisinė išeitis: „Kaip
kunigas, aš ne poetas, o kaip poetas, aš ne kunigas.“ Taip Vasaris save apgaudinėjo ilgą laiką. Kaip
rašoma kūrinyje, „kunigas ir poetas varė jame žūtbūtinę tarpusavio kovą. Jisai užfiksavo daugelį šios
kovos momentų ir manė, kad kuria poeziją. Tuo tarpu jis tik rašė savo žuvimo kroniką, vienur kitur
pamargintą tikru kūrybos žiedu – liūdnu jo talento liudininku.“ Dar sudėtingesni išgyvenimai
patiriami Kalnynuose: jis nusivilia kitų kunigų nedvasingumu, o pats kunigo pareigas suvokia kaip
naštą. Galutinai paaiškėja, kad kunigo gyvenimo būdas, mąstysena, įpročiai jam, poetinės prigimties
žmogui, yra svetimi. Prisitaikyti, pritapti prie jų, vadinasi, išsižadėti savęs, pasmerkti save lėtai,
kankinančiai dvasinei mirčiai, slopinti Dievo kibirkštį – talentą. Juk Vasarį varžanti kunigo sutana
neleidžia jam laisvai save išreikšti poezijoje, skaityti kunigų luomui draudžiamos pasaulietinės
literatūros, su kuria supažindina baronienė Rainakienė, vadinasi, gyventi visavertį menininko
gyvenimą. Dėl to protagonistui tenka grimzti į save, tyliai maištauti ir kentėti nuolat mintyse
analizuojant savo ir kitų poelgius, žodžius, jausmus. Galiausiai pagrindinis veikėjas supranta, kad nuo
svyravimų, abejonių niekada neišsilaisvins: „Be vidaus kentėjimų nėra kūrybos.“ Kunigystės
atsisakymas – tai tėra tik išorinis žingsnis, o ne vidinių problemų sprendimas. Išsivaduoti iš vidinės ir
išorinės nelaisvės, tapti ekskunigu paskatina pasiekta dvasinė branda, savo kūrybos vertės suvokimas.
Vadinasi, šis kūrinys patvirtina, kad menininko prigimtis labai sudėtinga, o dvasinė pilnatvė yra
nepasiekiama būsena, skatinanti kūrybinį įkvėpimą.

Taigi XX amžiaus lietuvių literatūroje menininko gyvenimas bei vidinė būsena yra plačiai
aprašyta. Ypač detaliai yra pavaizduotas kuriančio individo sudėtingas vidinis pasaulis, kuris dažnai
būna neharmoningas. Sumaištį vidiniame pasaulyje gali sukelti įvairios priežastys: Antano Škėmos
romane „Balta drobulė“ labai svarbios išorinės priežastys: emigracija, nemėgstamas darbas, o Vinco
Mykolaičio – Putino romane „Altorių šešėly“ – netinkamai pasirinktas gyvenimo kelias, paties veikėjo
padaryta klaida. Šių menininkų būties tragizmą liudija kančia. Ji ne visada yra menininko produktyvi
būsena. Tik romano „Altorių šešėly“ protagonistas sugeba kentėdamas kurti ir dvasiškai subręsti.
Priešingai, romano „Balta drobulė“ pagrindinis veikėjas nesugeba įveikti nuolatinės kančios bei
įtampos, todėl išgyvena dvasinę mirtį.