Įvadas. Farmakologijos tipai. Vaistų vartojimo būdai.

1. Farmakologijos terminai

Farmakologija (pharamakon 'vaistas' + logos 'mokslas') – mokslas apie vaistų, vartojamų ligoms
gydyti ir profilaktikai, bei organizmo tarpusavio sąveiką.

Vaistas (vaistinis preparatas) – vaistinė medžiaga arba jų derinys, pagaminti ir teikiami vartoti,
kadangi atitinka bent vieną šių kriterijų:

1) pasižymi savybėmis, dėl kurių tinka žmogaus ligoms gydyti arba jų profilaktikai;

2) dėl farmakologinio, imuninio ar metabolinio poveikio gali būti vartojamas ar skiriamas atkurti,
koreguoti ar modifikuoti žmogaus fiziologines funkcijas arba diagnozuoti žmogaus ligas.

Vaistai skirstomi į etinius ir generinius:

Etiniai (patentiniai) vaistai - pagal naujai sukurtą ir užpatentuotą formulę pagaminti vaistai.
Tokiems vaistams sukurti yra skiriamos didelės investicijos, atliekami moksliniai tyrimai, kurie
paprastai trunka iki 15 metų. Etinės kompanijos turi išskirtines teises pardavinėti patentuotus
vaistus rinkoje. Tokie vaistai neturi tiesioginių konkurentų patento galiojimo laikotarpiu.

Generiniai vaistai - jau esančių vaistų kopijos, kurias galima parduoti su savo prekės ženklu.
Generiniais vaistai tampa, pasibaigus etinio vaisto patentui. ES ir Lietuvoje patentas išduodamas
15-ai metų. Atskirai kategorijai priskiriami homeopatiniai vaistai. Nors jie registruojami kaip
vaistiniai preparatai, tačiau juos registruojant nereikalaujama mokslinių įrodymų dėl jų efektyvumo.
Lietuvoje parduodami vaistai turi būti registruojami vaistų registre, kurį galima rasti Valstybinės
vaistų kontrolės tinklalapyje.

2. Bendrinė ir specialioji farmakologija

Bendroji farmakologija nagrinėja pagrindinius bendrus vaistų poveikio organizmui dėsningumus,

kurie būdingi visiems vaistams. Ši farmakologijos šaka daugiausiai remiasi tyrimais ir plėtojama
jais.

Bendrinės farmakolgijos tikslas yra išsiaiškinti vaistų poveikį ir sąveiką ne kuriam nors organui ar
jų grupei, o visam organizmui, todėl svarbiausias jos pagalbinis mokslas yra farmakodinamika.
Kitas pagalbinis mokslas – farmakokinetika, nes bendrinės farmakologijos tikslas yra išsiaiškinti ir
kokybinius bei kiekybinius vaistų kitimus organizme.

Specialioji farmakologija tiria vaistus ir jų grupių tarpusavio sąveiką bei jų veikimą atskiriems
organams ar organų grupėms. Specialioji farmakologija remiasi įvairiais eksperimentais, remiasi
farmakodinamika, farmakokinetika bei toksikologija. Specialiosios farmakologijos sudaro ir dalis
biochemijos ir farmacijos teorijos.

3. Farmakologijos tipai

Vaisto ir organizmo sąveika skirstoma į du tipus. Vaistų poveikis organizmui vadinamas

farmakodinamika, organizmo poveikis vaistui – farmakokinetika.

Taigi farmakodinamika tiria vaistų biologinį ir terapinį poveikį, farmakokinetika:

 vaistų rezorbciją,
 pasiskirstymą organizme,
 metabolizmą
 ekskreciją.

Gydymo tikslas – sukelti pageidaujamą palankų ir kuo mažiau nepalankių poveikių. Parinkęs
pacientui vaistą gydytojas turi nustatyti dozę, kuria šis tikslas pasiekiamas greičiausiai. Racionalus
šio uždavinio traktavimas apima dozės ir poveikio ryšį paaiškinančius farmakokinetikos ir
farmakodinamikos principus (1 pav.). Farmakodinamika valdo šios sąveikos koncentracijos ir
poveikio dalį, o farmakokinetika apima dozės ir koncentracijos dalį.
 Skiriamo vaisto
dozė PASISKIRSTYMAS Vaisto
pasiskirstymas
ABSORBCIJA audiniuose

Farmakokinetika
Vaisto koncentracija
sisteminėje kraujotakoje
ELIMINAVIMAS

Metabolizuojamas ar
Vaisto koncentracija šalinamas vaistas
veikimo vietoje

Farmakologinis poveikis

Farmakodinamika

Klinikinis atsakas

Toksiškumas Veiksmingumas

1 paveikslas. Dozės ir poveikio santykį galima išskirti į du farmakokinetinį (dozės ir koncentracijos)

ir farmakodinaminį (koncentracijos ir poveikio) komponentus. Koncentracija susieja
farmakokinetiką ir farmakodinamiką ir yra tikslinės koncentracijos pagrindas racionaliam
dozavimui.

3.1. Farmakologijos tipai. Farmakokinetika

Farmakokinetika (gr. pharmakon – vaistas; kineik – judėjimas) nagrinėja vaistų vartojimo būdus,
rezorbciją, pasiskirstymą organuose ir audiniuose , biotranformaciją ir išsiskyrimą iš žmogaus
organizmo (1 pav.). Šie procesai daugiausia vyksta dėl to, kad vaistai, kaip cheminiai junginiai,
geba prasiskverbti per biologines membranas pasyvios difuzijos, filtracijos, pinocitozės būdais ir
dalyvaujant aktyviems pernašos mechanizmams.

Pavartotas vaistas 1 pav. Vaisto absorbcijos, pasiskirstymo, metabolizmo

ir eliminacijos schema.
1 Absorbcija
.

Vaistas plazmoje

2 Pasiskirstymas
.

3 Metabolizmas

4 Eliminacija

Vaistas ir/ar jo metabolitai šlapime, tulžyje

Vaisto biopasisavinimas. Vaistų vartojimo būdai.

Vaisto biopasisavinimas – bet kuriuo būdu pavartoto vaisto nepakitusi dalis, pasiekusi sisteminę
kraujotaką. Į veną sušvirkšto vaisto biopasisavinimas lygus 100%. Išgerto vaisto biopasisavinimas
visada mažesnis nei 100% dėl nevisiškos absorbcijos ir eliminavimo per pirmąjį pasažą. Pavyzdžiui,
išgertas digoksinas iš žarnyno absorbuojamas ne visas – tik 70% digoksino pasiekia sisteminę
kraujotaką.

Vaistų vartojimo būdai. Vaistų vartojimo būdas priklauso nuo medikamento savybių (pvz., vaistas
tirpus vandenyje ar lipiduose) ir pagal terapines savybes (pvz., norimas greitas veikimas,
prolanguotas veikimas, ar norima vietinio veikimo).

Vaistų vartojimo būdai yra šie:

1. Enterinis. Tai labai dažnas ir saugus vaisto vartojimo būdas. Per os vartojamos tabletės,
kapsulės, dražetės, suspensijos ir kitos vaisto formos. Jos gali būti nuryjamos, arba dedamos po
liežuviu (sublingvalinis būdas).

Per os. Dauguma taip vartojamų vaistų geriausiai rezorbuojasi proksimalinėje plonosios žarnos
dalyje. Šis vartojimo būdas yra lengvai dozuojamas ir labai priimtinas pacientams. Gerti vaistus
patogu, saugu, šis vartojimo būdas nesukelia parenteriniam vaisto švirkštimui būdingų
komplikacijų. Skirtingai nuo parenteriniu būdu vartojamų medikamentų, mažesnė infekcijos
tikimybė. Taip pat perdozavus vaistų lengviau paskirti antidotus (priešnuodžius), tokius kaip
aktyvinta anglis, jeigu vaistas dar nespėjo patekti į sisteminę kraujotaką.

Nepaisant to, ši vartojimo forma turi ir trūkumų. Vaisto rezorbcija gali būti komplikuota, dėl žemo
skrandžio pH, kuris gali inaktyvuoti kai kuriuos vaistus.

Skrandyje neirūs preparatai. Toks vaisto vartojimas naudingas keletai grupių vaistų, kurie yra
nestabilūs rūgštinėje terpėje (pvz., omeprazolis). Šis vaistas skirtas skrandžio ligoms gydyti, nors
tirpsta tik plonąjame žarnyne. Taip pat vaistai, kurie turi nepageidaujamą poveikį skrandžiui,
vartojami tokia forma (pvz.,aspirinas). Jie tirpsta ir rezorbuojasi plonajame žarnyne, taip
apsaugodami skrandį.

Prolanguoto veikimo preparatai. Šių vaistų sudėtyje yra tam tikri komponentai, kurie gali
kontroliuoti kokiu greičiu vaistas rezorbuosis ir issiskirs iš savo formos. Ilgesnio išsiskyrimo vaistai
yra labiau priimtini pacientams, nes sumažėja vaisto vartojimo dažnumas, nėra didelių vaisto
svyravimų organizme, kiekis išlieka pastovus.

Sublingvalinis. Vaistas pro burnos gleivinę rezorbuojasi ir patenka į didįjį kraujotakos ratą,
aplenkdamas virškinamąjį traktą ir kepenis. Greitas veikimas ir I biotransformacijos fazės
išvengimas būtų vartojimo privalumai, taip pat išvengiama šalutinių poveikių skrandžiui. Tipiškas
pavyzdys – nitrogricerino tabletės, kurios greičiau ir visiškai rezorbuojasi burnos ertmėje ir stipriau
veikia negu per os.

2. Parenterinis. Parenterinis būdas – vaistas per kūno barjerus patenka tiesiai į siteminę kraujotaką.
Tai puikus būdas preparatams, kurie sunkiai rezorbuojasi iš virškinamojo trakto (pvz., heparinas),
ar, kurie yra nestabilūs (pvz., insulinas). Parenterinis būdas taip pat naudojamas kai pacientas yra be
samonės, situacijose, kai reikia skubaus veikimo, šoko metu. Šio metodo biopasisavinimas yra
didžiausias, aplenkiamas I fazės metabolizmas. Nepaisant to, jis nėra priimtinas visiems
pacientams, gali sukelti uždegimą, skausmą ar infekciją. Paprastai injekcijoms vaistai skiriami
sunkiai sergantiems arba jei kitaip įduoti vaistų neįmanoma (žmogus vemia, viduriuoja, ištiktas
traukulių).

Parenteriniai būdai:

 intraveninis,
 į raumenis,
 į poodį.

Į veną. Yra vaistų, kuriuos, paskyrus vartoti parenteriniu būdu, švirkšti ar lašinti galima tik į veną
(noradrenalinas, kalio chloridas, natrio hidrokarbonatas, eritromicinas, kalcio chloridas). Jei būtina
pastovi terapinė vaisto koncentracija, vaisto tirpalas lašinamas į veną. Stipriai veikiantys vaistai,
skirti švirkšti į veną, turi būti skiedžiami, paprastai izotoniniu natrio chlorido tirpalu. Vaistus į veną
reikia švirkšti lėtai (1-2 ml per minutę praskiesto stipriai veikiančio vaisto ir 2-4ml per minutę
nestipriai veikiančio vaisto. Jeigu vaistai švirkščiami greitai, tai didelė jų koncentracija susidaro
mažame kiekyje kraujo, kuris, patekęs į centrinę nervų sistemą ar širdį, gali sukelti sunkių
komplikacijų, o visoje kraujotakoje preparato koncentracija bus nedidelė.

Į raumenis. Giliai įbedus adatą į raumenį, vaistinės medžiagos greitai patenka į kraujagysles, yra
išnešiojamos po visą organizmą ir gali efektyviai veikti. Todėl reikia rasti raumeningą kūno vietą,
kur ir bus leidžiami vaistai.Paprastai vaistai leidžiami į sėdmenis. Šioje vietoje raumenys gerai
išsivystę net ir pas labai nusilpusius pacientus bei vaikus, o tikimybė pataikyti į kraujagyslę ar
pažeisti nervą – minimali.

Į poodį švirkščiami vaistai rezorbuojasi lėčiau negu į raumenis, nes čia retesnis kraujagyslių tinklas,
todėl ilgiau išlieka terapinė preparato koncentracija. Į poodį švirkščiamas insulinas, heparinas ir kt.;
negalima švirkšti riebalinio tirpalo, suspensijos. Taip pat į poodį gali būti įdedamas implantas
(Nexplanon), kaip ilgalaikė kontraceptinė priemonė, arba užprogramuota mechaninė pompa
implantuota insulino kontrolei, diabetu sergantiems pacientams.

3. Kiti.

Inhaliacijos. Inhaliacijomis gali būti vartojamos dujos, lakiosios medžiagos, tirpalai ir net kietosios
dalelės. Kuo smulkesnės dalelės, tuo giliau (net iki elveolių) įkvepiama. Kadangi bendras alveolių
plotas labai didelis, kai kurių įkvėpiamų vaistų rezorbcinis veikimo greitis yra beveik toks pat kaip į
veną švirkščiamų vaistų. Aerozolis, kurį sudaro stambesnės dalelės, nusėda bronchų gleivinėje, jo
rezorbcija ribota, todėl stipresnis vietinis veikimas. Inhaliacijomis dažniausiai skiriama bronchus
plečiančių vaistų – β2 adrenomimetikų, gliukokortikoidų.

Vietinio poveikio vaistai. Vartojami kai norima vietinio poveikio. Pvz,; klotrimazolis vietiškai
naudojamas grybelinių infekcijų gydymui.

Transdermaliniai pleistrai. Turi sisteminį veikimą. Dažniausiai naudojama lipiduose tirpiems

vaistams (nitroglicerinui, fentanilio pleistrai).

Rektalinis. Jei žmogus vemia, be sąmonės, nevalgo, jei norima greito veikimo galima nauodoti
rektalinį būdą. Vaistų vartojamų į tiesiąją žarną, neveikia virškinimo trakto sultys. Tiesiojoje
žarnoje nėra tokių gerų sąlygų vaistui rezorbuotis kaip plonojoje žarnoje, kur daug skysto turinio,
aktyvi peristaltika ir didelis rezorbuojamasis paviršius. Neseniai atlikti tyrimai parodė, kad
absorbcija iš vaiko tiesiosios žarnos nėra tokia patikima, kaip buvo manoma. Pavyzdžiui, labai
nevienodai absorbuojamas paracetamolis, todėl šio vaistų vartojimo metodo, autoriaus nuomone
reikėtų vengti.

Vaistų vartojimo būdų privalumai ir trūkumai

Vaisto vartojimo Absorbcijos būdas Privalumai Trūkumai

būdas
Enterinis Įvairus, priklauso nuo Prieinamiausias ir pats Kai kurių vaistų ribota
įvairių faktorių saugiausias, absorbcija
patogiausias vartojimo Maistas gali paveikti
būdas absorbciją
Būtinas paciento
gydymo rėžimo
laikymasis
Vaistai gali būti
metabolizuojami prieš
sisteminę absorbciją
Intraveninis Absorbcija Greitas poveikis Netinkama
nereikalinga Idealu skiriant dideles riebalinėms ar sunkiai
dozes tirpioms medžiagoms
Dauguma medžiagų
 100% absorbcijos turi būti lėtai
Tinkama skrandį injekuojamos
dirginančioms Kai kurie vaistai
medžiagoms pakankamai
Vertingas ekstrinėje skausmingi
situacijoje Reikalinga aseptika
Idealu didelės
molekulinės masės
baltymams
Į paodį Priklausomai nuo Tinkama lėto Skausmas ir nekrozė,
vaisto skiediklio: atpalaidavimo jeigu vaistas yra
Vandeninis tirpalas – vaistams dirginantis
greita Tinka keletai sunkiai Netinkama didelio
Depo preparatai – tirpių medžiagų tūrio vaistams dozuoti
lėtas ir ilgalaikis
Į raumenis Priklausomai nuo Tinkamas jai vaisto Gali būti skausminga
vaisto skiediklio: tūris yra nedidelis Gali sukelti
Vandeninis tirpalas – Tinkama aliejiniams ir intraraumeninių
greita tam tikroms hematomų (ypač
Depo preparatai – dirginančioms vartojant
lėtas ir ilgalaikis medžiagoms antikoaguliatus)
Tinkamesnis nei
intraveninis, jai
žmogus pats dozuos
vaistus
Transdermalinis Lėtas ir ilgalaikis Apeina pirmą Kai kurie žmonės gali
metabolizmo pasažą būti alergiški
Priimtinesnis ir pleistrams, gali sukelti
neskausmingas niežulį
Idealu lipofiliniams Vaistas turi būti
vaistams, kurie turi lipofilinis
veikti prolanguotai
Tinkama vaistams,
kuris yra greitai
 pašalinamas iš
organizmo
Rektalinis Nepastovus ir Iš dalies išvengia Nėra gerai priimtinas
kintantis pirmojį matebolizmo vartojimo būdas
pasažą Vaistai gali dirginti
Tinka, jei žmogus
vemia, yra be sąmonės
Inhaliacinis Dažniausiai nebūna Greitas veikimas Labiausiai
sisteminės Idealu dujinėms priklausomas kelias
absorbcijos, nors mežiagoms (vaistas gali patekti
dažnai to ir siekiama Efektyvus pacientams greitai į smegenis)
sergantiems Pacientams gali būti
kvėpavimo ligoms sunku dozuoti vaistą
Mažesnis sisteminis (naudotis
šalutinis poveikis inhaliatoriumi)
Lokalus efektas
nukreiptas į plaučius
Sublingalinis Priklausomai nuo Aplenkia pirmo Daugumai vaistų yra
vaisto: metabolizmo pasažą netinkamas
Nedaugelis vaistų Skrandžio rūgštis Nuryjant galima
(pvz. Nitroglicerinas) negali suardyti vaisto prarasti pusę vaisto
greitai absorbuojamas Gaunamas greitas dozės
į sisteminę kraujotaką farmakologinis
Daugelio vaistų efektas
absorbcija būna
nepilna

3.1.1. Farmakologijos tipai. Farmakokinetika. Absorbcija

Absorbcija – tai vaisto kelias nuo jo pavartojimo iki patekimo į sisteminę kraujotaką, vykstant
įvairiems mechanizmams. Absorbcijos greitis ir efektyvumas priklauso nuo vaisto cheminių
savybių, jo absorbcijos vietos ir vaisto vartojimo būdo (kas įtakoja jo bioprieinamumą). Paskyrus
vaistą intraveniniu būdu jo absorbcija yra pilna (100% bioprieinamumas). Vaistas pavartotas kitu
būdu, gali būti absorbuotas tik dalinai, mažesnis bioprieinamumas.
Kad vartojamo vaisto poveikis pasireikštų, jis turi patekti į organizmą t.y. būti pasisavintas
(absorbuotas). Tuo tikslu jo molekulėms pro organizmo membranas būtina patekti į kraujotaką ir
kitus audinius ar organus. Išgėrus vaisto virškinimo trakte vyksta: suirimas, ištirpimas ir
pasisavinimas.

Vaisto absorbcijos mechanizmai iš virškinamojo trakto

Priklausomai nuo vaisto cheminių savybių, absorbcija iš virškinamojo trakto gali vykti:

 Pasyvios difuzijos,
 Specialiosios pernašos,
 Aktyvaus transporto,
 Endocitozės būdais.

1. Pasyvi difuzija. Vaisto molekulės yra pasyviai absorbuojamos pagal koncentracijos gradientą,
t.y. iš didesnės koncentracijos į mažesnę. Šiam procesui nereikia energijos. Difuzija vandenyje.
Pereina per ląstelių membranų poras ar per endotelio ląst. tarpląstelinius tarpus, kurie praleidžia
20000- 30000 M dydžio molekules. Lipidų difuzija. Svarbiausia kliūtis vaistų prasiskverbimui
daug lipidų barjerų organizme, kurie atskiria vandeningas kūno dalis. Todėl čia lemia lipidų -
vandeninis vaistų pasiskirstymo koeficientas kuris nurodo, kaip lengvai vaistas juda tarp vandeninės
ir lipidų aplinkos.

2. Specialiosios pranašos. Peptidų, amino rūgščių, gliukozės molekulės patekti į ląsteles gali tik
per specialiųjų pranašų mechanizmus. Specialiosios pranašos – tai specializuotos molekulės. Jos
palengvina vaistų difuziją, tačiau procesas yra prisotinamas, tai reiškia, kad transportas priklauso
nuo koncentracijos gradiento ir specialiųjų pranašų skaičiaus, nes užsipildžius visoms pranašoms
procesas laikinai nutrūksta.

3. Aktyvus transportas. Aktyviai transportuojamos – specifiniams dariniams afinitetą turinčių

molekulių + energija (energija reikalinga, nes vyksta prieš koncentracijos gradientą, pvz. vitaminai).

4. Endocitozė ir egzocitozė. Endocitozė. Kai kurių vaistų molekulės labai didelės (pvz., geležies
arba vitamino B12 - kiekviena dar turi prisijungusi baltymą patekimui per žarnų sienelę į kraują).
Tokie didelių molekulių kompleksai į ląstelę gali patekti endocitozės proceso metu. Dalyvauja
specializuotos žarnų epitelio ląstelės, kurios apgaubia molekulę ir susidaro pūslelė, kuri yra
įtraukiama į ląstelės citoplazmą ten plyšta ir vaistas patenka į kraują. Egzocitòzė – medžiagų
molekulių pašalinimas iš ląstelės, sekrecija.
 3.1.2. Farmakologijos tipai. Farmakokinetika. Pasiskirstymas

Rezorbavęsis ar tiesiai į kraujotaką patekęs vaistas pasiskirsto organzime. Šiam procesui labai
svarbus kraujo plazmos albuminas, kuris sujungia ir perneša biologiškai aktyvias medžiagas bei
medžiagų apykaitos produktus – nuo 1% iki 99%. Tai labai svarbu, nes tik laisvoji, nesusijungusi,
vaisto frakcija veikia terapiškai, patenka iš kapiliarų į audinius, gali būti inaktyvinama ir išsiskiria iš
organizmo.

Iš kraujo per ląstelių membranas medikamentai patenka į organus, audinius, ląstelinį ir tarpląstelinį
skysčius (veikia tie patys mechanizmai kaip ir vykstant absorbcijai).

3.1.3. Farmakologijos tipai. Farmakokinetika. Metabolizmas

Vaistų metabolizmas (biotranformacija) – tai kompleksas fizikinių ir biocheminių kitimų, dėl kurių
vaistai inaktyvinami arba paverčiami metabolitais, galinčiais išsiskirti iš organizmo.

Daugelis vaistų metabolizuojama kepenyse, dalyvaujant kepenų mikrosominiams fermentams.

Vaistų biotranformacija vyksta ir kituose organizmo audiniuose bei skysčiuose – kraujo plazmoje,
inkstuose, virškinimo trakto ląstelėse, blužnyje.

Biotranformacija turi 2 poveikius vaistui:

 Suskaido vaistą į mažiau arba labiau aktyvius metabolitus

 Paverčia vaistą į labiau tirpius vandenyje, kad pagreitėtų ekskrecija

Kai kurie vaistai yra visiškai metabolizuojami prieš išsiskyrimą, o kai kurie tik iš dalies.

Kepenų mikrosominių fermentų aktyvumas yra vienas svarbiausių veiksnių, nuo kurio priklauso
įvairios paciento reakcijos į tą patį medikamentą. Jei mikrosominiai fermentai labai aktyvūs, tai
vaisto koncentracija bus mažesnė ir jis veiks silpniau, jei mažai aktyvūs, tai vaisto koncentracija bus
didesnė ir jis veiks stipriau.

Sergant kepenų ligomis, vaistų metabolizmas sulėtėja, koncentracija didėja, jie ilgiau išlieka
kraujyje, todėl tokiems ligoniams reikia koreguoti vaistų dozes ir davimo tarpus.
Metabolizuojantieji fermentai gali suaktyvėti ilgai vartojant tą patį vaistą, todėl šio medikamento
metabolizmas gali sustiprėti 2-4 kartus, o terapinis poveikis tiek pat kartų sumažėti.

Vaistų biotranformacijai labai reikšminga kepenų mikrosominių fermentų indukcija ar inhibicija

(slopinimas) kitais medikamentais ar cheminėmis medžiagomis. Pavyzdžiui, antiepilepsiniai vaistai
didina vitamino D metabolizmą, todėl gali atsirasti hipokalcemija, traukuliai, osteomaliacija.

3.1.4. Farmakologijos tipai. Farmakokinetika. Eliminacija

Iš žmogaus organizmo išsiskiria tiek nepakitę preparatai, tiek jų metabolitai. Tirpūs vandenyje ir
jonizuoti vaistai paprastai išsiskiria nepakitę, o tirpūs lipiduose ir nejonizuoti – prieš tai
metabolizuojami.

Daugiausia vaistų pašalinama per inkstus, bet gali išsiskirti ir su tulžimi, žarnyno sekretu, motinos
pienu, seilėmis, prakaitu, per kvėpavimo takus.

3.2. Farmakologijos tipai. Farmakodinamika

Farmakodinamika nagrinėja biologinį ir terapinį vaistų poveikį. Vaisto molekulių sąveika su gyvų
ląstelių molekulėmis, sukelianti kiekybinius ir kokybinius organizmo fiziologinių funkcijų
pakitimus, vadinama pirmine farmakologine reakcija.

Vaistų sąlyčio su audiniais vietos pakitimai vadinami vaisto vietiniu veikimu. Taip vaistai veikia
odą, gleivinę, kvėpavimo takus ir kt. Veikimas, kuris išryškėja tik vaistams patekus į kraują ir
pasiskirsčius audiniuose, vadinamas rezorbciniu.

Vaistai įvairias organų funkcijas gali veikti tiesiogiai arba netiesiogiai. Vaistų, veikiančių ligos
priežastį, veikimas vadinamas etiotropiniu. Pavyzdžiui, antibiotikai etiotropiškai veikia infekcinį
uždegimą sukeliančias bakterijas. Jei vaistai veikia tik kurią nors ligos patogenezės grandį, toks
veikimas vadinamas patogeneziniu. Pavyzdziui, gliukokortikoidai antimikrobiškai neveikia, bet
slopina uždegimą, kurį sukelia bakterijos. Jei nuo vaistų išnyksta tik tam tikri ligos simptomai ar
sindromai, veikimas vadinamas simptominiu. Pavyzdžiui, dėl mikroorganizmų sukelto infekcinio
uždegimo atsiradusią hipertermiją simptomiškai veikia paracetamolis, o diazepamas – traukulius.

Sergant tam tikra liga, svarbiausias ir pageidaujamas vaistų veikimas vadinamas pagrindiniu.
Nepageidaujamas vaistų veikimas, kuris dažnai išryškėja kartu su pagrindiniu veikimu, dar
vadinamas šalutiniu. Pavyzdžiui, gliukokortikoidais gydant kolageninę ligą, gali atsirasti steroidinių
skrandžio opų. Vaistų poveikis gali būti specifinis, jų veikimo vietą galima tiksliai nusakyti.

Kai kurių vaistų veikimas priklauso nuo jų sukeliamo fizikinio ir cheminio poveikio. Pavyzdžiui,
vidurius laisvinančios druskos didina osmosinį slėgį žarnyne. Kitų vaistų veikimo negalima
paaiškinti vien jų fizikinėmis ir cheminėmis reakcijomis. Norint struktūriškai paaiškinti specifinių
vaistų veikimą, vartojama receptoriaus sąvoka.

Receptoriai – tai molekulės, kurių yra ląstelių paviršiuje ir kurios komplementiškos vaistų
molekulėms. Vaistais, kaip ir mediatoriais, šiuos receptorius galima aktyvinti ar blokuoti. Dėl to
prasideda įvairios fizikinės ir cheminės reakcijos, sukeliančios farmakologinį poveikį. (Pvz.
Nebivololis blokuoja β-adrenoreceptorius, esančius širdyje ir retina širdies pulsą).

4. Vaistų veikimas ir vartojimas. Vaistų dozės

Sąlygos, turinčios įtakos vaistų veikimui, nulemtos paciento organizmo savybių, į kurias būtina
atsižvelgti:

 svoris, kūno paviršiaus plotas (ypač aktualu skiriant dozes vaikams)

 gretutinės ligos (ypač inkstų ir kepenų nepakankamumas)
 amžius
 Lytis
 farmakogenetinės ypatybės
 gyvenimo būdas, dieta

Dozė - tiksliai išmatuotas ligoniui skiriamo vaisto kiekis. Dozės dydis priklauso nuo to, kaip stipriai
vaistas veikia organizmą, kokiu būdu jis vartojamas, koks vartotojo amžius ir sveikatos būklė, ligos
pobūdis.

Dozė būna gydomoji ir toksinė. Gydomosios dozės dar skirstomos į:

 minimalias (mažiausias)
 vidutines
 maksimalias (didžiausias)
1. vienkartines
2. paros
3. kursines
4. smūgines (iškart prisotina organizmą vaistinės medžiagos)
5. Palaikomąsias

Ligoniui gydyti dažniausiai vartojama vidutinė gydomoji (terapinė) vaisto dozė. Vaisto dozė,
sukelianti apsinuodijimą, vadinama toksine doze, sukelianti mirtį - mirtinąja arba letaline doze.

Vaisto nuodingumą nusako jo veikimo platuma – intervalas tarp mažiausios ir didžiausios

gydomosios dozės, ir terapinis indeksas – santykis tarp mirtinos dozės ir veiksmingos gydomosios
dozės. Kuo didesnė vaisto veikimo platuma ir terapinis indeksas, tuo mažiau jis nuodingas, rečiau
perdozuojamas.

5. Vaistų sąveika

Polipragmacija – kai vienu metu pacientui neracionaliai skiriama daug vaistų. Nustatyta, kad jeigu
pacientui vienu metu buvo skiriami 5 vaistiniai preparatai, nepageidaujamų poveikių, dėl šių vaistų
vartojimo, padaugėja 4,2%, o skiriant vienu metu 20 vaistų – 45%.

Sinergistinis veikimas – vaistų veikimas, kai organizmo funkcijos kinta ta pačia linkme. Kartais
dėl sinergizmo gali išryškėti toksinis vaisto veikimas (pvz. skiriant širdį veikiančius glikozidus
kartu su kalcio preparatais).

Antagonistinis veikimas – sąveika, kai vieni vaistai sumažina kitų vaistų aktyvumą. Vieno ar
abiejų vaistų veikimas susilpnėja ar visiškai išnyksta. Ši vaistų sąveika dažnai naudojama
apsinuodijus vaistais, ar vaistų sukeliamiems šalutiniams reiškiniams švelninti.

Vaistų antagonizmas gali būti fizinis, cheminis arba farmakologinis.

Cheminis antagonizmas – susidaro farmakologiškai neaktyvūs junginiai.

Pvz. jeigu viename švirkšte ar lašinėje sistemoje sumaišius kelias sudedamąsias dalis, tirpalas
susidrumstė, susidarė nuosėdų. Netikslinga adrenaliną skiesti didelės koncentracijos gliukozės
tirpalu.
Cheminis antagonizmas dažnai vartojamas toksikologijoje. (Pvz. apsinuodijus sunkiųjų metalų
druskomis, skiriama unitiolio, kuris inaktyvina šiuos nuodus).

Farmakologinis vaistų antagonizmas gali būti farmakokinetinis ir farmakodinaminis.

Farmakokinetinė sąveika būna kai vienas vaistas pakeičia kito vaisto rezorbciją, biotranformaciją
ar ekskreciją. Pvz:

 Vaisto rezorbciją mažina aktyvuota anglis, nes absorbuoja vaistą.

 Antacidiniai vaistai, į kurių sudėtį įeina aliuminio ir magnio, prisijungia tetracikliną ir
digoksiną.
 Tetraciklinai taip pat sudaro netirpius ir nesirezorbuojančius junginius su kalcio preparatais.

Farmakodinaminis antagonizmas – kai vaistai tiesiogiai veikia tas pačias ląsteles ar receptorius,
susilpnindami ar visai nuslopindami vienas kito veikimą. Pvz:

 β adrenoblokatoriai ir β2 agonistai – metoprololis ir salbutamolis

 Varfarinas ir vitaminas K.
 Tricikliai antidepresantai ir klonidinas.
 Migdomieji ir kofeinas.

Dažniausiai pasitaikančios vaistų sąveikos:

Vaistas Vaisto sąveiką skatinančios Kliniškai dokumentuotos

savybės sąveikos
Alkoholis Lėtinis alkoholizmas sužadina Paracetamolis (NN) – gausiau
fermentus. Ūminis susidaro hepatotoksinių
apsinuodijimas slopina vaistų metabolitų
metabolizmą. Papildomai CNS veikiantys vaistai (GN)–
slopinama CNS papildoma sedacija
Insulinas (NN) – ūminis
alkoholio suvartojimas gali
sustiprinti hipoglikeminį
insulino poveikį.
Antikoaguliantai (NN) –
sustiprėja
hipoprotrombineminis
 poveikis.
Metronidazolis (NE) –
mechanizmas nenustatytas.
Geriamieji antikoaguliantai Antikoaguliacinį atsaką keičia Amiodaronas (N) – slopina
(varfarinas, klopidogrelis) vaistai, kurie veikia krešėjimo antikoagulianto metabolizmą.
faktoriaus sintezę ar Flukonazolis (N) – silpnesnis
katabolizmą varfarino metabolizmas.
NVNU (N) – slopina
trombocitų funkciją, skrandžio
erozijos.
Jonažolė (NN) – sužadina
fermentus.
Geležis Virškinamajame kanale Tetraciklinai (N) – sumažina
jungiasi su vaistais ir mažina tetraciklinų absorbciją,
absorbciją susilpnėja geležies
veiksmingumas
Skydliaukės hormonai (N) –
sumažina tiroksino absorbciją
NVNU Dauguma NVNU slopina AKF inhibitoriai (N) – silpsta
trombocitų funkciją, gali antihipertenzinis atsakas
sustiprinti galimą kraujavimą, Furozemidas (N) – silpsta
prostaglandinų slopinimas diurezinis, antihipertenzinis
atsakas
Metotreksatas (NN) – gali
sustiprėti metotreksato
toksiškumas
Kiti NVNU
Kalį tausojantys diuretikai Stiprina kitų medžiagų, AKF inhibitoriai (NN)
(spironolaktonas) didinančių kalio koncentraciją stipresnis hiperkaleminis
serume, poveikį poveikis
Kalio preparatai (N) stipresnis
hiperkaleminis poveikis
Antacidiniai Antacidai gali absorbuoti Digoksinas (NE) – mažiau
vaistus VT, todėl
 absorbuojama mažiau. absorbuojama digoksino
Paspartina skrandžio Geležis (N)
išsituštinimą Itrakonazolis, tiroksinas,
tetraciklinas – mažiau
absorbuojama.
GN-gerai numatoma, N-numatoma, NE-nenumatoma, NN-nenustatyta

6. Nepageidaujamas vaistų veikimas

Nepageidaujama reakcija į vaistą (NRV) – žalingas vaisto poveikis žmogaus organizmui.

Netikėta NRV- tai tokia reakcija, kuri pasireiškė pacientui, tačiau yra neprašyta arba yra
sunkesnė nei yra aprašyta vaisto charakteristikų santraukoje.

Dažniausiai pasitaikantis NP:

 Kraujodaros kaulų čiulpuose slopinimas

 Kraujavimas (antikoaguliantai, NVNU)
 CNS pažeidimas (CNS veikiantys vaistai)
 Alerginės reakcijos
 Metabolizmo sutrikimas (gliukokortikoidai)
 Širdies veiklos sutrikimas
 Virškinimo trakto pažeidimas (NVNU, gliukokortikoidai)
 Inkstų pažeidimas
 Kvėpavimo organų pažeidimas

Dažniausiai mirtį sukeliantis NP:

 Kraujavimas iš virškinimo trakto ir opa

 Kraujavimas ne iš virškinimo trakto
 Aplastinė anemija
 Kepenų pažeidimas
 Inkstų pažeidimas
 Infekcija
 Anafilaksinis šokas
Dažniausiai NP sukeliančios vaistų grupės:

 Antibiotikai
 Citostatikai
 Antikoaguliantai
 Širdies ir kraujagyslių sistemą veikiantys vaistai
 Vaistai nuo epilepsijos
 Analgetikai (tarp jų narkotikai)
 Vaistai nuo bronchų astmos
 Migdomieji ir anksiolitikai
 Antidepresantai
 Vaistai nuo psichozės
 Vaistai nuo opaligės

Nepageidaujamas poveikis stiprėja skiriant keletą vaistų, kurie kenkia tam pačiam organui:

 Kilpinių diuretikų ir aminoglikozidų derinys (veikia ototoksiškai)

 Keli CNS veikiančių vaistų deriniai (papildomas CNS slopinimas)
 NVNU ir antikoaguliantai (virškinimo trakto pažeidimai)
 NVNU ir gliukokortikoidai (virškinimo trakto pažeidimai)
Literatūros sąrašas:

Raugalė A. 2008. Farmakokinetika. Klinikinė pediatrijos farmakologija ir farmakoterapija. Vilniaus

universiteto leidykla, p.37-47.

Raugalė A. 2008. Vaistų derinimas. Klinikinė pediatrijos farmakologija ir farmakoterapija. Vilniaus

universiteto leidykla, p.66-69.

Richard A. Harvey, Michelle A Clark, Richard Finkel. 2011. Introduction to Pharmacology.

Pharmacology (Lippincott Illustrated Reviews). Lippincott Williams&Wilkins, p.1-19.

Bertram G. Katzung. 2007. Svarbios vaistų sąveikos ir jų mechanizmai. Bendroji ir klinikinė

Farmakologija. Vilnius, Charibdė, p.1092-1103.

Prieiga per internetą: http://www.corpus.lt/kf_puslapis/paskaitos/III%20paskaita.pdf

Jankūnas R. Farmakodinamika. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

<ututi.com/subject/lsmu/mf/ikiklinikiniu_studij/file/4194/get> [žiūrėta 2014-11-22]