BIOCHEMIJA

VIII Paskaita

Fermentų aktyumo reguliavimas juos kovalentiškai modifikuojant ir susidarant ar

nutraukiant kovalentinei jungčiai. Pvz.: prijungiant fosforo grupę, reibalų rūgštis,
gliukozę. Plačiausiai vystantys kovalentinio modifikavimo būdai: specifinė arba dalinė
hidrolizė ir grįžtamasis fosforilinimas.

Profermentų cheminė modifikacija vykstant dalinei hidrolizei.

Šitokiu būdu aktyvinami fermentai, dalyvaujantys kraujo krešėjime, taip pat

virškinimo fermentai. Toks modifikavmo būdas įmanomas, kai prie neaktyvaus baltymo
prieina kitas fermentas ir jam nutraukia vieną ar kelis peptidinius ryšius.
Yra skiriamas vidinis ir išorinis kraujo krešėjimo mechanizmas – visi krešėjimo
sistemos elementai yra pačiame kraujyje.

(2)

(3)

Šių fermentų aktyvinimas kaskadinis ir tai yra dalinė proteolizė.

Protrombinas – 69 kDa molinė masė, gaminamas kepenyse, dalyvaujant vitaminu K.

Protrombinas suaktyvinamas V AF, X AF. Šio suaktyvinimo metu vyksta dviejose
viteose pept ryšių nutraukimas. Šis baltymas būna prisijungęs prie fosfolipidinės
membranos. Veikiant AF nutraukimas pept r ties 274 (Arg-Tre), 1-274 lieka prie
trombocitų membranos, o atskilusi dalis skyla tarp 323-324. Susidaro protrombinas,
aktyvinantis fibrinogeną.
Pagamintam kepenyse preportrombinui tapti normaliu protrombinu turi vykti tam
tikri pokyčiai, veikiant fermentui karboksilazei: gamakarboksiglutamo r paverčiama ... N
gale didelis skaičius Glu rūgščių – turi neigiamą krūvį, fosfolipidinė membrana irgi
neigiama, todėl stumia. Susidarius stipriam chelatoriui, jis gali surišti Ca jonus, ir tokia
molekulė gali jungtis prie fosfolipidų – susiformuoja kalcio tilteliai. Ir tokiu atvėju
susidaro normalus protrombinas.

Panašiai vit K dalyvauja preprotrombino vitrimu protrombine, tačiau panašiai

vyksta su VII, IX, X faktoriais – visiems svarbus vit K.

Virškimino fermentų aktyvinimas

Tripsinogenas petekęs į žarnyną su kasos sultymis, veikiant endopeptidazei –

enterokinazei susidaro Tripsinas, kuris toliau aktyvina proteolizinius fermentus. Pirma
veikia bazinių aminor jungtis su kitom AR.
 Chimotripsinogenas aktyvinamas suaktyvėjusio tripsino. Skaldoma Arg-Ile
jungits – susidaro (pi) chimotripsinas (aktyvus). Iškerpamos 14-15 146-149. Susidaro
aktyvus alfa-chimotripsinas. Susidaro aktyvi endopeptidazė. Tai iliustruoja specifinę
hidrolizę, kurios metu neaktyvūs fermentai visrta aktyviais. Sueina du fermentai, atskyla
fermentų peptidinės grupės, vyksta suaktyvėjimas.

Grįžtamasis fosforilinimas

Šitas būdas labai svarbus hormonų veikimui, nes hormonai – baltyminės

prigimties medžiagos – negali patekti į ląsteles ir sueiti į kontaktą su aktyviu fermentu.
Jie tą fermentą gali suaktyvinti GF būdu per eilę tarpininkų. To siuntimo variantų
organizme yra ne vienas.

Pirmiausiai hormonas kontaktuoja su receptoriais, ląstelės membranoje – juos sudaro

glikoproteinai – baltymai skrodžiantys membraną, išoriniame fragmente išlindusiame į
išore randamas angliavandenis – heterooligosacharidas – turintis sialo rūgščių. Kai
kuriuos receptorius sudaro glikoproteinas ir gangliozidas – glikolipidas. Šis receptorius
kontaktuoja su hormonu, keičiasis jo erdvinė struktūra, signalą perima G baltymai ,surišti
su membranos vidine puse. Tie baltymai gali būti įvairūs: skiriami Gs ir Gi. Juos sudaro
trys subvienetai – α,  ir . Kuomet signalas ateina G aktyvuojančiam baltymui (Gs),
tokiu atvėju procesas vyksta toliau , jei inhibuojančiam – signalas neperduodamas. Atėjus
signalui į G aktyvuojantį baltymą, jis disocijuoja į dvi dalis. Vieną dalį sudaro neaktyvūs
 ir  subvienetai, o aktyvią sudaro α subvienetas prisijungęs GTF (guanozintrifosfatą). Šį
medžiaga aktyvuoja adenilatciklazę (gali būti guanilatciklazė). Šitas fermentas iš ATF
pagamina cAMF (ciklinį adenozinmonofosfatą) – hormono tarpininką ląstelėje. Vieną
kartą hormonui paveikus receptoriui, pasigamina 500 cAMF molekulių. Ši medžiaga
aktyvina fermentą proteinkinazę. Neaktyvi proteinkinazė dalyvaujant 4 cAMF
molekulėm virsta aktyvia proteinkinaze. Iš dviejų katalitinių ir dviejų reguliacinių
subvienetų. Keturiuos cAMF prie reguliacinių centrų, molekulė disocijuoja į dvi dalis,
aktyvūs katalitiniai subvienetai ir neaktyvūs reguliaciniai. Proteinkinazė – baltymų
fosfotransferazė. Šis fermentas toliau vykdo baltymų fosforilinimą paėmus fosforo
liekaną ir prijungia prie fermento ir iš ATF virsta ADF. Mg jonai reikalingi dalyvaujant
reakcijai.
Šitokiu būdu viekia adrenalinas – atėjus į egzaminą labai padidėja gliukozės
koncentracija kraujyje. Aktyvinam kepenų glikogeno fosforilazė – skatinam glikogeno
sintezė į gliukozę. Šitas procesas gali būti vadinamas grįžtamuoju, todėl, kad kai kurie
hormonai perduoda signalą per eilė tarpininkių, tik suaktyvėja ne proteinkinazė, o
proteinfosfatazė! Proteinfosfatazė defosforilina fermentus ir tokiu būdu defosforilinti
fermentai tampa aktyūs, tokiu būdu viekia insulinas. Insulinas suaktyvina
proteinfosfatazė, kuri defosforilina glikogensintazę. Šis fermentas dalyvauja glikogeno
sintezėje. Visi šie hormonai veikia visą eilę procesų. Adrenalinas paveikia fermentą
proteinkinazę, kuri fosforilina baltymą.

Yra ir daugiau siganalo perdavimo mechanizmų. Kaikuriuose audiniuose yra labai

svarbūs junginiai – inozitolitrifosfatas, diacilgliceroliai. Šituo keliu veikia ir insulinas
riebaliniame audinyje. Receptorius paveikiamas hormonų, suaktyvinmas fosfolipaze-c,
kuri skaldo fosfolipidus, vykstant fosfolipidų skilimas susidaro dietilgliceroliai arba
inozitolio trifosfatai, ir tiek vienos tiek kitos medžiagos veikia Ca išėjimą iš pūslelių
esančių ląstelėje ir susijungia su kalmodulinu ir šitas kompleksas gali aktyvuoti
atitinkamas proteinkinazes. Patys kalcio jonai be kalmodulino gali aktyvinti atitinkamas
fosforilazes. Dietilglicerolis gali aktyvinti atitinkamas proteinkinazes. Ir rezultate
fermentai fosforilinami arba defosforilinami – pašalinant fosforo grupę.

Izofermentai

1957 m buvo pradėta šnekėti apie juos. Šiandien žinoma virš 100. Jie svarbūs
biocheminių (metabolinių) procesų ląstelėje reguliavime. Jie svarbūs ligų diagnostikoje.
Įvykus organų pažeidimui galime nustatyti tam tikrus fermentus – jiems būdingas
organospecifiškumas. Fermentai gali rodyti pažeidimo gilumą. Vieni gali būti
citoplazmoje, kiti – mitochondrijose. Izofermentai yra to pačio fermento izomerinės
formos, kurios turi tam tikrų panašumų ir skirtumų. Izofermentai skiriasi giminingumu
substratui – Michaelio konstanta skirtinga, skiriasi erdvine struktūra, skiriasi lokalizacija.
Taip pat yra ir tam tikrų panašumų.

LDH – fermentas, kurio yra penkios izoformos. Pirmoji forma sudaryta iš 4 H –

vienodų polipeptidinių grandinių – širdies raumenų ląstelėje. LDH 2 – 3 HM – aptinkama
širdyje, kepenyse, inkstuose. LDH3 – inkstuose ir kepenyse. LDH4 – LDH5. Visų jų
molekulinė masė 134 kDa, vienos grandinės 33,5 kDa. Panašus AR sąstatas. Kiekvienas
izoforma turi skirtingą grandinių santykį. O grandinių struktūra tokia pati visose formose.
Santykis lemia skirtingas savybes. Biologinė reikšmė – LDH veikia tą pačią reakciją:
piruvatas  laktatas. LDH kofermentas yra NAD. Šita reakcija prisikiriama glikolizei.

Fermentopatijos

Tai yra ligos, atsiradusios dėl fermentų stokos, arba sumažėjusio fermentų aktyvumo.
Fermentopatijos yra skirstomos į įgimtas ir įgytas. Įgytos gali būti dar suskirstytos į
alimentines, kurios atsiranda dėl nekokybiško maisto: Kvašiorkoro sindromas – atsiranda
dėl baltymų trūkumo. Negaunant baltymų sutrinka blatymų sintazė – sutrinka virškinimo
fermentų gamyba – sutrinka Ig sintezė, pasrieškia dažnos infekcijos, kepenų infiltracija
riebalais – kepenyse vyksta triacliglicerolių sintezė, kurie išnešami lipoproteinų pagalba.
Kita grupė – toksinė fermentopatijos – kai pavzatsirandančios vartojant vaistus –
antibiotikus, blokojančius DNR sintezę ląstelėje. Pvz taip veikia sulfanilamidai – slopin
folio rūgšties gamybą. Vėžio terapijoje naudojami vaistai slopina DNR sintezės
fermentus ir tai atsiliepia ir sveikoms ląstelėms.
Trečioji grupė – atsiradusios fermentopatijos persirgus tam tikrom ligom. Pvz po
virškinimo trakto ligų, pašalinus dali žarnyno – atsiras virškinimo fermentų staokos
fermentopatijos.

Įgimtosios fermentopatijos, susijusios su genų veikla. Yra žinoma daug ligų,

susijusių su fermentų pakitimais. Dažniausiai tai yra taškinės mutacijos. Gali būti genų
mutacijos, kada baltymas nebus gamnaasm iš viso. Tokios patoliogijos heterozigotamas
atsiranda tuom, kad fermento aktyvumas sumažėja 50% . O homozigotams dažniausiai
būna 100% stoka. Ir tai būna mirtinas dalykas.
Fermentopatijos skirstomos kokoioje medžiagų akykaitoje dalyvaujančių
fermentų trūksta: lipidozės, sfingolipidozės, glikogenozės. Fenilketonurija –
aminorūgščių apykaitos fermentų trūkumas: Phe-> Tyr sutrinka, o Tyr labai svarbus
daugelio medžiagų sitnezei: skydl hormonai ,melaninas, katekolaminai, kada
blokuojamas tas kelias susidaro fenilketonai – fenilacetatas, fenilalaktatas – jos nuodija
nervinį audinį. Sutrikimo dažnumas 1 iš 9000 gyventojų. Jei nrėa imamas priemonių,
tokie vaikai gali užaugti silpnapročiais, bet taikant dietą su min fenilalanino kiekiu,
galima užauginti sveiką vaiką.

Alkaptonurija – sutrikimas kai homogentizino rūgštis nevirsta maleilacetatu. Tai

irgi tirozino apykiatos sutrikimas. Kai nesimetabolizuoja rūgštis, ji ima kauptis
organizme, pasišalina su šlapimu ir po kontakto s deguonimi ši medžiaga patamsėja,
atpažinimas su AgNO3. Gali būti diagnozuojama, jei kūdkiam nuošlapimo ant drabužių
susidaro tamsios dėmės. Po 30 pasireiškia kliniškai – atsiranda ypatinga odos
pigmentacija, kiti organų sutrikimai.