Leoninas – 12 a. antros pusės prancūzų kompozitorius, poetas.

Paryžiaus katedros mokyklos

atstovas. Paryžiaus Dievo Motinos katedros vargonininkas.

13 a. pabaigos–14 a. pradžios anglų muzikos teoretiko Anonimo IV teigimu, Leoninas – geriausias

to meto organumų [europotieškojo daugiabalsiškumo pavadinimas] kūrėjas. Apie 1160–1180 m.
sudarė organumų rinkinį Didžioji organumų knyga (Magnus Liber organi; išliko tik perdirbtos
kopijos), skirtą Paryžiaus Dievo Motinos katedros visų metų bažnytinėms šventėms. Rinkinys
sudarytas iš jo ir, manoma, jo pirmtakų ar amžininkų (tos katedros kantoriaus Alberto) dvibalsių
(gal ir tribalsių) polifoninių kompozicijų – mišių bei valandų liturgijos responsorinių giesmių
(gradualų, aleliujų, didžiųjų responsorijų), kai kurių procesijų antifonų organumų ir konduktų.
Kūriniai pagrįsti paraleline arba priešpriešine balsavada. Leoninas prisidėjo prie polifonijos
formavimosi iš heterofonijos. Jo kūryboje klostėsi modalinės ritmikos principai. Sukūrė pirmųjų
aštuonių ST knygų poetinę parafrazę, kelis eiliuotus laiškus popiežiams Hadrijonui IV (ketvirtajam)
ir Aleksandrui III (trečiajam).

Landini Francesco (Frančeskas Landinis) gimė 1325 m. Fiesoloje, prie Florencijos, o mirė 1397
m. gruodžio 2 d. Landinis yra italų kompozitorius, vargonininkas. Vaikystėje apako, vadintas
Francesco Cieco (Frančesku Akluoju). Gyveno Veronoje, vėliau Florencijoje.

Virtuoziškai grojo vargonais ir daugeliu kitų instrumentų, garsėjo kaip improvizuotojas. Sukūrė
vokalinės muzikos kūrinių, tarp jų – baladžių (140), 12 madrigalų, virelę, kačią. Muzika
pasaulietinio pobūdžio, melodinga.

Nuo gimimo aklam kompozitoriui F. Landini negalia nesutrukdė tapti vienu didžiausių XIV
(kuturioliktojo) amžiaus kompozitorių ir muzikos atlikėjų – jis garsėjo kaip puikus dainininkas ir
organetto – nešiojamųjų vargonėlių – muzikantas. Dėl specifinio, tik jam būdingo skambesio
muzikoje net atsirado terminas „Landini kadencija“ – švelni, melancholiško atspalvio muzikinių
frazių pabaiga.