Professional Documents
Culture Documents
Lietuvių K Konspektai 1dalis Mokiniu Darbai
Lietuvių K Konspektai 1dalis Mokiniu Darbai
)
Kūrybos temos
Meilė tėvynei
Tautinė tapatybė
Įsipareigojimas tėvynei
Asmuo ir gamta
Tauta ir gamta
Pasiaukojimas
Heroizmas
Asmuo istorijos/politikos verpetuose
Meilės tėvynei tema Jono Radvano poemoje „Radviliada“
Renesanso epochos rašytojo Jono Radvano poemoje „Radviliada" išryškėja meilės tėvynei tema. Savo poemoje „Radviliada“, parašytoje garsaus to meto LDK politinio veikėjo ir
karvedžio Mikalojaus Radvilos Rudojo garbei, Jonas Radvanas išaukština lietuvių praeitį, lietuvių tautos pasiekimus ir gimtojo krašto gamtos didybę. Lietuvos istorijos įvykiai
poemoje pasižymi didžiuliu estetiniu patrauklumu - jie pateikiami ypač šlovingai. Prieš skaitytojų akis LDK iškyla ne kaip pusiau laukinis, pelkėtas, brūzgynais užžėlęs kraštas, bet
kaip didi valstybė ar netgi imperija. Rašytojas aprašo Lietuvą, ją idealizuoja, iškelia kaip didingą valstybę: „Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose
per kuriuos Lietuva nusidriekus." Taip pat Radvanas išsamiai aprašo Lietuvos gamtovaizdį. Čia išaukštinami praeities didvyriai, kurie išplėtė gimtąjį kraštą iki bekraščių tolių nuo
Baltijos iki Juodosios jūros. Bekraščių erdvių vaizdavimas yra būdingas Renesano laikų literatūros bruožas . Pačios lietuvių žemės vaizduojamos sveikos, derlingos, kupinos
visame kame pilnatvės. Jose savaime „lengva išmisti", nes čia stūkso galingos girios, viršūnėmis remiančios žvaigždynus, o šaknimis nusileidžiančios iki Stikso vėlių. Taip pat
girios tampa tarsi ašim, aplink kurią sukasi visas pasaulis. Radvano vaizduojamos gūdžios girios simbolizuoja ne atsilikimą ir civilizacijos stoką. Jam girios yra Lietuvos didybės
ženklas, pasididžiavimo šaltinis. Rašytojas mini dangų, miškus, upes, ežerus, jūrą, derlingas žemes, žvaigždes. Kalbėdamas apie dangų jis remiasi senovės mitologija, kurioje
dangus minimas kaip svarbiausia kosmoso dalis. Jame jis įžvelgia neaprėpiamos didybės ir galybės esmę ir svarbą: „Dangiškom temom rašą kūriniuos pavaizduoja
mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą." Taip pat svarbios yra ir žvaigždės. Jos – aukštų polėkių ir
nekintančių idealų simbolis. Šiuo simboliu hiperbolizuojami vado Radvilo Rudojo, kuriam ir yra skirta poema, pasiekimai: „<...> Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą
lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes." Taigi kūrinio siužeto pagrindu tampa Livonijos karas, kuriame jis narsiai kaunasi, gina tėvynę, taip
išreikšdamas jai besąlygišką meilę. Tad, kaip matome, Jonas Radvanas savo poemoje „Radviliada“ degė didžiule meile savo tėvynei ir tai išreiškė išaukštindamas jos gamtovaizdį
bei praeitį.
Kontekstai
Joną Radvaną parašyti „Radviliadą” paskatino vienas ištikimiausių Radvilo Rudojo patikėtinių - Lydos seniūnas Jonas Abramavičius.
Autorius jautė didelę atsakomybę už pavestą darbą ir reikalavimą įamžinti XVI a. LDK istoriją ir Radvilo Rudojo žygius, todėl poemos turinys ir siužetas susiję su to meto LDK
politinėmis realijomis ir Livonijos karo istorija.
Rėmėsi Motiejaus Strijkovskio pirmąja Karaliaučiuje išspausdinta Lietuvos istorija.
Citatos
„Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė/čia, plačiuose laukuose per kuriuos Lietuva nusidriekus."
„Dangiškom temom rasa kūriniuos pavaizduoja mėnulį,/saulės slinkimą dangum ir padangių erdves, vandenynus/ ir kitados ištisai negyvenamos žemės gynimą."
„<...> Kaip narsa lig žvaigždynų iškėlė šį didį/vadą lietuvį, kai jis ar taika, ar karu, taip sėkmingu,/ gynė tėvynės žemes."
Martynas Mažvydas (Renesansas, XVI a.)
Kūrybos temos
Tautinė tapatybė
Žmogaus ir visuomenės netobulumas
Socialinis teisingumas
Tikėjimas/Dievas
Pažinimas
Tikėjimo tema Martyno Mažvydo „Katekizmo” prakalboje
Martyno Mažvydo knygos „Katekizmas“ lietuviškoje prakalboje „Knygelės pačios bylo lietuvininkump ir žemaičiump“ dominuoja tikėjimo tema. Katekizme ir kituose pirmosios
knygos tekstuose skelbiamos bendrosios protestantizmo ir svarbiausios liuteronizmo idėjos: žmogaus nuteisinimo per tikėjimą malonė, būtinas ryšys tarp tikrojo tikėjimo ir
Šventojo Rašto pažinimo. Šioje knygoje jis kreipiasi į Lietuvos valstiečius, siekdamas atitraukti juos nuo pagonybės ir priartinti prie krikščionybės: „Tamsybes senąsias nuog jūsų
šalin atvarysit,/ Sūnus, dukteris nuog jų išgelbėsit,/ Jei tą mažą krikščionių mokslą mokėsit/ Ir pagal jį jūs patys save dabinsit.“ „Katekizmas“ – pirmoji lietuviška knyga,
išspausdinta 1547 m. To meto Lietuvoje ši knyga skatino tautiškumą, lietuvių kalbos vartojimą, nes visi rašytiniai šaltiniai buvo tik lenkų bei lotynų kalbomis. Tai sutampa ir su
vienais iš pagrindinių Renesanso bruožų: noru pažinti bei gimtosios kalbos išaukštinimu. Pats M. Mažvydas buvo baigęs liuteronišką Karaliaučiaus universitetą bei savo
parapijoje dirbo kunigu. Dėl šios priežasties jam buvo labai svarbus bendruomeniškumas, religinis žmonių švietimas. Tad jis skatino religiškai šviesti vieni kitus: ponai -
valstiečius, tevai - vaikus: „Maloniai ir su džiaugsmu tą žodį priimkiat,/ O jūsų ūkiūsu šeimyną mokykiat./ Sūnūs, dukterys jūsų tur tatai mokėti,/ Visa širdžia tur tą Dievo žodį
mylėti.” Dėl savo profesijos bei dėl to, kad į valstiečius kreipiasi jų gimtąja kalba, „Katekizme“ Mažvydo kalba yra labai įtaigi, o kartais net grasinanti. Valstiečiams, kurie bus
religingi, jis žada Dievo išganymą, palaimą: „Šituo mokslu Dievą tikrai pažįsit/ Ir dangaus karalystėn prisiartysit.“, o pagoniškus papročius propaguojantiems žmonėms – Dievo
rūstybę: „Kursai nenorėtų to mokslo žinoti ir mokėti,/ Tasai amžinos tamsybėsu tur būti.” Taigi prakalboje lietuviškos knygos atsiradimas ir žodžio skelbimas tautine kalba
iškeltas kaip išskirtinis istorinis reiškinys ir prilygintas pagrindinei krikščioniškojo mokymo tiesai – išganymui. Taip pat, siekdamas atitraukti valstiečius nuo pagonybės, Mažvydas
lygina religijas, o ypač jų dievus, taip išaukštindamas krikščionybę: „Tasa Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,/ Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti./ Aitvars ir deivės to
negal padaryti,/ Bet ing peklos ugnį veikiaus gal įstumti.“ Taigi „Katekizme“ religinė tema – religinė savišvieta gimtąja kalba – yra esminė.
Kontekstai
Renesanso epochos metu vyko reformacija, kurios idėjos atsiskleidžia „Katekizme“.
Martynas Mažvydas, pats būdamas liuteronų kunigas ir turėdamas savo parapiją, ragino nusigręžti nuo pagonybės ir tapti krikščionimis. Šviesti valstiečius, didinti jų religinį
išprusimą jis laikė savo kaip kunigo misija.
Martynas Mažvydas norėjo, kad lietuvis labiau susilietų su Dievo žodžiu ir jį apmastytų, todėl jis pirmasis tikėjimo tiesas perteikė gimtąja kalba.
Citatos
„Tasai Dievs visas žmones nor didžiai mylėti,/ Dangaus karalystę dovanai nor dovanoti./ Aitvars ir deives to negal padaryti./ Bet ing peklos ugnį veikaus gal įstumti.“
„Kaukus, žemėpatis ir lauksargus pameskiet,/ Visas velnuvas, deives apkriskiat.“
Mikalojus Daukša (Renesansas, XVI a.)
Kūrybos temos
Meilė tėvynei
Tautinė tapatybė
Įsipareigojimas tėvynei
Tvarkos idėja
Tikėjimas/Dievas
Išmintis
Tautinės tapatybės samprata M. Daukšos „Postilės“ „Prakalboje į malonųjį skaitytoją“
Mikalojus Daukša tautinę tapatybę tam tikromis vertybėmis apibrėžia veikale ,,Postilė“, parašytame Renesanso epochoje 1599 metais. ,,Postilės“ ,,Prakalboje į malonųjį
skaitytoja“ Daukša pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautos sampratą : tauta – tai bendruomenė, kurią vienija teritorija, papročiai ir kalba: ,,Kur gi sakau, pasaulyje yra tauta,
tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?‘‘ Lenkėjančioje Lietuvoje, matydamas grėsmę Lietuvos – kaip tautos –
identitetui , rašytojas ,,Postilę“ kuria lenku, lotynų kalbomis, daugiausiai adresuodamas šį veikalą lenkiškai kalbantiems Lietuvos bajorams – įtakingiausiems ir labiausiai
nulenkėjusiems to meto luomų atstovams. Rašytojas prakalboje įvardija žemę, papročius ir kalbą kaip pagrindines vertybes, formuojančias gyventojų tautinę tapatybę,
siekdamas skatinti LDK žmones neatsisakyti gimtosios kalbos (nesmerkdamas kitų kalbų vartojimo), laikytis tik mums – lietuviams – būdingų papročių ir skirti savąją teritoriją.
Taip pat Mikalojus Daukša, formuodamas tautinės tapatybės aspektus, remiasi Renesanso epochai būdingomis idėjomis, tad pagrindinis ir svarbiausias jo argumentų šaltinis –
gamta, žmogiškoji prigimtis, jos dėsniai, pasaulio tvarkos dėsningumas : ,, Kaip iš prigimties kiekvienas yra prisirišęs prie savo kilmės ir tautos, lygiai taip pat ir prie savo
gimtosios kalbos“, ,, Sunaikink kalbą – sunaikinsi santaiką, vienybę ir dorybę. Sunaikink kalbą – sunaikinsi dangaus saulę, sujauksi pasaulio tvarką, atimsi gyvybę ir garbę.‘‘ Taigi,
Mikalojus Daukša ne tik pirmasis LDK literatūroje suformuoja tautiškumo sampratą, bet ir išskiria žemę, papročius, o labiausiai kalbą kaip svarbiausias vertybes, būtinas norint
išsaugoti tautinį identitetą.
Kontekstai
Renesanso bruožų matome „Prakalbos į malonųjį skaitytoją" formoje, išraiškoje. Tai, kad knygos pratarmę M. Daukša pasirinko gimtosios kalbos gynimo manifestu, gana
būdinga laikotarpiui, ypač baltarusių, čekų ir lenkų literatūrai.
Knygos pavadinimas „Postilė“ nurodo, kad tai yra pamokslų rinkinys, kuris įtvirtina parašyto žodžio svarbą, t. y. Dievo žodžio, kuris yra artimas širdžiai ir išgano sielą reikšmę.
„Postilės“ sandara ir meninis jos apipavidalinimas rodo LDK kultūros internacionalumą, jos kultūrų ir skirtingų tautų sambūvį. Jei prakalba į skaitytoją parašyta lenkų kalba
yra vadinama himnu lietuvių kalbai, tai jos apipavidalinimas liudija LDK meninės kultūros įvairovę.
Pirmosios lietuviškos knygos, tokios kaip ,,Postilė‘‘, nėra tik atskirų tautos šviesuolių titaniškas triūsas. Jos rodo visos tautos brandumą, kuris atsispindi tos epochos siekiuose
– turėti savą kalbą, savą raštą ir išlikti savita tauta bendroje visos Europos Renesanso kultūros sandraugoje.
Renesansas stiprino pasaulietines idėjas, žmogus ėmė suprasti, kad jis priklauso ne tik kuriai nors valstybei, religijai, bet ir tautai.
XVI a. Lietuvoje dėl susiklosčiusių demografinių aplinkybių įsigalėjo indigenato principas: svarbu, kokios valstybės aš esu pilietis, o ne kokią kalbą vartoju.
Mikalojus Daukša buvo Krakių klebonas, nuo 1592 m. kunigavo Betygaloje. Žemaičių vyskupijos administratorius.
Citatos
„Žinau kaip visos tautos vertina , myli ir brangina veikalus, gimtąja kalba rašytus (todėl, manau, visos tautos ir suskato versti knygas iš kitų kalbų į savas), tiktai mūsų lietuvių
tauta, besimokydama lenkų kalbos ir ją vartodama, taip yra paniekinusi, apleidusi, kone išsižadėjusi savo kalbos, jog kiekvienas tai aiškiai mato, bet vargu ar už tai kas ją
pagirs.“
„Kurgi, sakau, pasaulyje yra tauta, tokia prasta ir niekinga, kad neturėtų šių trijų savų ir tarsi įgimtų dalykų: tėvų žemės, papročių ir kalbos?“
„Pati prigimtis visus to moko ir kiekvienas beveik iš motinos krūties įgauna potraukį į savąją kalbą – ją mielai vartoti, išlaikyti ir propaguoti.“
„Bijokime to drebėdami ir neniekinkime savo tautos kalbos – ypač tie, kurie sieloms tarnaujame, nes dėl jos nepaisymo ir apleidimo mes su visa gentimi atsiduriame
pavojuje. Štai kas iš tiesų didžia dalimi pažadino ir paskatino mane išversti knygas į mūsų tėvų kalbą; štai kas tą iš tiesų nelengvą darbą pasaldino, padarė jį dėkingą ir
malonų.“
Viljamas Šekspyras (Renesansas, XVI a.)
Kūrybos temos
Tvarkos idėja
Žmogaus ir visuomenės netobulumas
Žmogaus santykis su kitu žmogumi
Gyvenimo prasmės paieškos
Gyvenimo pilnatvė
Mirtis/Netvarumas
Savęs paieška ir pažinimas
Laimės sąvoka/paieškos
Jauno žmogaus siekiai
Dramatiška pasirinkimo situacija
Jausmo ir proto kova
Pasiaukojimas
Harmoningas pasaulis
Meilė
Žmogaus orumas
Individo maištas
Asmens vienišumas
Moters tema
Liūdesio tema
Valdovo tema
Kontekstai
Apie Šekspyro gyvenimą yra žinoma labai mažai, daug mažiau, negu turėtume žinoti apie tokį talentingą žmogų. Jo asmenybė apaugusi legendomis.
Renesanso rašytojams buvo artimas antikiniame mene pavaizduotos laisvės ir gyvenimo meilės idėjos. Renesanso laikotarpio literatūroje atsispindi meilė paprastam žmogui,
iškeliamas jo moralinis tvirtumas. Šekspyras yra ne tik žymiausias Renesanso epochos dramaturgas, bet ir poetas, sukūręs daugiau kaip pusantro šimto sonetų. Juose
aprašyta draugystė, meilė, grožis, svarbiausios visuomeninės ir filosofinės problemos. Sonetai pasižymi minčių ir jausmų gilumu.
Puikiu tragiškos meilės pavyzdžiu galima laikyti Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilę ir tragiškai trumpą jų vedybinės laimės istoriją, kuri romantiškai vainikavo
išlaisvintus Renesanso epochos jausmus ir tapo viena svarbiausių lietuvių literatūros temų.
Citatos
„Aš melavau, prisiekdamas aistringai,/ Kad jau nebegaliu mylėt karščiau!/ Jausmų pagautas, aš nenumačiau,/ Kiek dar ugnies yra širdy audringoj. ”
„Kiti man sako, kad nesi verta/ Nei sielvarto, nei dievinimo tokio./Aš tylom galvoju sau slapta:/ „Mažai jie apie meilę tenuvokia! ”
„ Ką man daryt, jei protas nenutuokia/ Kaip dievinti tave?/<...> Nepyk, brangus bičiuli, kad nuobodžiai/ Tariu vien tavo vardą visada. ”
„Tikėk, kad vietoj stovi saulė./ Tikėk, kad žvaigždės - ne liepsna./ Tikėk, jog tiesa - tai apgaulė,/ Bet mano meilė Tau - amžina. ” („Hamletas”)
Kontekstai
Romoje Sarbievijus patyrė keletą skaudžių, sukrečiančių išgyvenimų. Tik atvykus Romon tuoj susirgo ir mirė vienas iš kelionės draugų M. Zaviša. Antrasis smūgis - 1624 m.
rudenį teko išsiskirti su artimiausiu bičiuliu A. Rudamina.
M. K. Sarbievijus gyveno Baroko epochoje. Jos metu siautė karai, maras, todėl ir gyvenime, ir literatūroje buvo aktuali mirties, laikinumo tema.
Baroko epochai būdingos netvarumo, laikinumo, mirties, likimo temos. Baroko šūkis yra ,,Atsimink, kad mirsi.” Tai atsispindi ir M. K. Sarbievijaus kūryboje.
Citatos
„Čia jis siekia dangaus skliautus, / Čia į žemę skaudžiais smūgiais atsimuša.”
„Gal mes klystam, o gal tikrai / Toks gražus atspindys supančių mus daiktų? <...> Tai, ką matom aplink, ar iš tiesų yra, / Ar apgaulė akių tiktai?”
„Dorybė tarpsta kaimiškam poilsy, / Save uždaro ji tarp savų ribų / Ir taikų sostą nekaltajam / Stato dažnai ant šiaudų pašiūrės.”
„<...> Jis didesnis netaps, turtų jei jam pridės, / Jei atims, nesumažins jo.”
Kontekstai
K.Donelaitis savo parapijiečiams skaitė savo „Metus".
K.Donelaitis buvo pietistas - stengėsi stiprinti asmeninį žmogaus pamaldumą, jo jausminį ryšį su Dievu. Jis buvo liuteronų kunigas.
K. Donelaitis gynė lietuvių bendruomenės teises prieš kitataučius bei skatino žemdirbio savigarbą ir orumą.
Pasak K. Donelaičio, išsižadėjimas savo papročių, kalbos, religijos, lietuvis netenka dorovės ir griauna gamtos tvarką. Kad išliktų doras, jis turi teisingai ir sąžiningai gyventi.
Būtent dorybė lietuvius priartins prie Dievo.
K.Donelaitis suteikė lietuvybei dorovinį turinį, suteikė jai dorovinį turinį, susiejo ją su krikščioniška etika, ir teigė socialiai pažemintų lietuvių valstiečių moralinį pranašumą
prieš vokiečių ponus ir atvykusius kolonistus. Taip stengtasi pažadinti nelaisvų žmonių tautinę savigarbą ir žmogiškąjį orumą, paskatinti juos vertinti ir saugoti paveldėtą
savo bendruomenės gyvenimo būdą.
Citatos
„O štai kaip jau vėl po šalčių šilumą jautėm / Ir gaivinančią mums dievs vėl vasarą davė, / Tuo ir riebūs valgiai vėl pamaži prasidėjo.”
„Tau, žmogau, miels dievs daugių daugiaus dovanojo.“
„Dievs“, tarė, „svietą šį sutverdams ir budavodams, / Daugel tūstančių gyvų sutvėrimų leido / Ir kožnam savo valgį bei gyvatą paskyrė.“
„O vei, kožną dievs vis su pasimėgimu sotin.“
„Ak! Kiek sykių Krizas, […] / Po prastu savo stogu nei lakštingala čiauška, / Kad širdingai jis savo dievą pradeda garbint.“
Johanas Volfgangas Gėtė (Apšvieta, XVIII-XIX a.)
Kūrybos temos
• Tvarkos idėja
• Žmogaus ir visuomenės netobulumas
• Žmogaus dora
• Žmogaus santykis su kitu žmogumi
• Gyvenimo prasmės paieškos
• Gyvenimo pilnatvė
• Mirtis/Netvarumas
• Liūdesio tema
• Savęs paieška ir pažinimas
• Laimės sąvoka/paieškos
• Jauno žmogaus siekiai
• Dramatiška pasirinkimo situacija
• Jausmo ir proto kova
• Tikėjimas/Dievas
• Harmoningas pasaulis
• Pažinimas
• Meilė
• Išmintis
• Individo maištas
• Asmens vienišumas
• Moters tema
Kontekstai
J.V. Gėtė kaip ir pats Faustas buvo išsilavinęs žmogus, baigęs medicinos, chemijos, filosofijos, teisės, teologijos mokslu, domėjosi alchemija.
Faustas buvo Renesanso pasaulėžiūra gyvenatis žmogus, o J.V. Gėtė rašė Apšvietos laikotarpiu, kai buvo gręžiamasi į Renesansą ir antiką.
„Fauste“ randame Antikos, Biblijos, Viduramžių, Renesanso, Romantizmo idėjų.
Faustas - tikra asmenybė gyvenusi Viduramžiais.
Švietimo epochos pabaigoje pasidaro svarbu ne tik mokslas bet ir pažinimas per jausmą, ką ir bando parodyti Gėtė.
Citatos
„Patirt palaimą, aitrų skausmą,/ Pasisekimo ir kartėlio jausmą.“
„Tie pergamentai! Argi jie šventa versmė,/ Kad amžiams troškulį galėtų numalšinti?/ Ar gali atgaivinti sielą mintys,/ Netrykštančios iš jos pačios gelmės?“
„Ko ten tikėtis - meilės ar kančios,/ Ar apskritai kas nors ką nors ten reiškia,/ Ar skirias ten viršus nuo apačios.“
„Tiek sukaupiau savy, tačiau / Likau kvailys kaip ir anksčiau.“
„Atsižadėjau abejonių, skrupulų visų, / Ir man nei pragaro, nei velnio nebaisu, – / Bet kas iš to, jei džiaugsmo nerandu.“
„Šaukiuosi dvasios paspirties, / Kad man atvertų paslaptis būties.“
„Patirčiau, kaip man tampa pažinus / Daiktų vidinis sąryšis painus, / Pasaulio pagrindus ir priežastis išvysčiau, / O ne tuščiai žodynus knisčiau.“
„Tuščiai viliesi vien protu / Tuos ženklus magiškus aprėpti.“
„Kada suvoksiu aš, kas glūdi gamtoje?“
Kontekstai
Romantizmas turėjo įtakos visuomenės gyvenimui. Buvo vertinamos dvasinės vertybės. Iškeliamas nuoširdumas, žmogiškumas, tyrumas ir meilė. Romantizmas iškėlė
emociją, tapo svarbūs jausmai, ryšys. Žmogus gilinasi per jausmus,kad suprastu ne tik save, bet ir kitus, pasisemtu patirties.
Autorius išgyveno skaudžią širdies dramą – jo mylima Marilė Vereščiak ištekėjo už turtingo grafo L. Putkamerio.
Citatos
„Ar jau naktis? – Tu čia, Joneli!/Ak! Ir numiręs myli!/Eikš, pamažu, nė žodelio/Pamotei, slinkis čion tyliai!” („ Romantika”)
„Veltui maisto sau maldauji,/Veltui, pone, elgetauji:/Mes, pelėdos ir varnai,/Tau ištikimai tarnavom,/Mus badu numarinai,/Mes sulesim maistą tavo./Mes, pavirtę
vanagais,/Išmaldą atimsim šitą.” („Vėlinės”)
„ Pasiėmiau aš ją, tą šaką, į draugus –/Bejausmė, dar geriau nei su jausmais žmogus./Ji ašaras manas ir liūdesį suprato./Ji – vienas draugas man iš didelio jų rato.” („Vėlinės”)
Antanas Baranauskas (Romantizmas, XIX a.)
Kūrybos temos
Meilė tėvynei
Asmuo ir gamta
Tauta ir gamta
Skriauda
Žmogus ir visuomenės netobulumas
Dvasinio pasaulio turtingumas
Liūdesio tema
Įsipareigojimas tėvynei
Tikėjimas/Dievas
Kontekstai
Lietuvių literatūrai "Anykščių šilelis" - pirmoji romantinė poema, kurioje girios, medžio įvaizdžiai išaugo į romantinį laisvo gyvenimo simbolį.
Tai pirmosios lietuvių poezijoje užuominos apie kaimo žmogaus dvasinį turtingumą, apie jo kūrybines galias, dvasines vertybes.
A. Baranauskas pirmasis lietuvių poezijoje prabilo apie gamtos ir žmogaus dvasinio turtingumo ryšius.
Anykščių šilelio dramatiška istorija, siekia pagonybės laikų šventąsias girias, ir baigiama carinių pareigūnų savivalės aktu.
Iš A. Baranausko dienoraščių matyti, kaip jis nuo pat vaikystės mėgo gamtą. Jo dienoraštyje aprašoma kiekvieno mėnesio gamta.
Baranausko suaugimas su savo gimtuoju kraštu, liaudies bei jos dvasinės kultūros meilė turtino poetinį talentą ir Baranauską įgalino sukurti labai idėjiškus ir meniškus
kūrinius.
Citatos
„Ai būdavo būdavo iš mūsų šilelio/ Didžiausio patogumo, gražaus ramumėlio!/ Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias, / Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias.“
„Miškas žmonių pasgailęs, rasa apsiverkęs,/ Aukštas savo viršūnes debesin įmerkęs/ Ir sušukęs: „Broliukai, ginkitės nuo bado!?/ Palaiminta toj ranka, ką kirvį išrado“
„Nešęs velnias akmenį didumo kaip gryčios,? Ir sudaužyt norėjęs Anykščių bažnyčios<...>/ Bet kaip tik išvydęs/ Ąžuolyną pašvęstą ir gaidys pragydęs,? Tuoj iš nagų paleidęs ir
smėlin įmušęs:/ <...> Paskum ant jo lietuviai dovanas kūrenę,/Kad dievai apsaugo ir dengia, ir peni.“
Kontekstai
Maironio kūrybai didelę įtaką darė Lietuvos spaudos draudimas, įvestas po 1863-1864m. sukilimo.
Poetą stipriai veikė Romantizmo idėjos (kūryboje aukštinamas gamtos kultas, skelbiamos nepriklausomybės ir patriotizmo idėjos, idealizuojama gamta, daug simbolių).
Jo kūrybos vaizduotę veikė gimtoji žemė, svajinga Nemuno ir Neries santaka, didinga Lietuvos praeitis.
Didysis poetas Krekenavoje gyveno ir kūrė vykstant I- ajam pasauliniam karui, tarp 1915 ir 1918 metų.
Kūrybai darė įtakos to laikmečio lenkų, rusų poetų darbai – Antano Baranausko, Adomo Mickevičiaus, J. Kraševskio, J. Slovackio, Aleksandro Puškino, Michailo Lermontovo.
Citatos
„Miškas verkia didžiagirių:/Baisūs kirviai jas išskynė;/Verkia Lietuva didvyrių:/Jų neprikelia tėvynė.”
„Šatrija, tu senute meili,/Per tiek amžių iš aukšto žiūrėjus!/Daug, oi daug apsakyti gali/Apie mūsų didžius pranokėjus. ”
„Bet Dubysai Žemaičių kalnai/Meilesni negu muižės raudonos;/Jai svajojas tėvai-milžinai,/Kloja patalą smiltys geltonos.”
„Oi neverk, matušėle, kad jaunas sūnus/Eis ginti brangiosios tėvynės!/Kad pavirtęs kaip ąžuolas girių puikus/Lauks teismo dienos paskutinės.”
Kontekstai
V.Kudirka nuo mažens buvo linkęs į lenkišką kultūrą, bet paskaitęs pirmąjį ,,Aušros” numerį, suprato, jog yra lietuvis. Po to jis savo įsipareigojimą tėvynei rodė leisdamas
laikraštį ,,Varpas”, įkūrė Varšuvos lietuvių studentų patriotinę draugiją „Lietuva“, sukūrė Lietuvos himną.
V. Kudirka rašė spaudos draudimo metais (1863-1904m.), savo darbais jis prisidėjo prie lietuvių kalbos išsaugojimo.
V.Kudirka buvo romantizmo, realizmo atstovas. Romantizmas Lietuvoje susijęs su 1831 m. ir 1863 m. sukilimais, nacionalinio išsivadavimo kova. Romantikams būdinga
rašyti apie patriotizmą, meilę, įsipareigojimą tėvynei.
Citatos
„Tegul tavo vaikai eina vien takais dorybės, / Tegul dirba ant naudos tau ir žmonių gėrybės.“
„Kol dega krūtinėj šventa ugnis toji, <...> O, dirbk, idant neitų ugnis ta ant nieko!“
Kūrybos temos
Meilė tėvynei
Įsipareigojimas tėvynei
Žmogus ir visuomenės netobulumas
Atjauta
Skriauda
Sąžinė
Žmogaus dora
Žmogaus santykis su kitu žmogumi
Socialinis teisingumas
Laisvė
Gyvenimo pilnatvė
Laimės sąvoka
Pasiaukojimas
Tikėjimas/ Dievas
Heroizmas
Meilė
Gerumo teigimas
Dvasinio pasaulio turtingumas
Žemdirbio gyvenimo vertė/ etika
Asmens vienišumas
Moters tema
Liūdesio tema
Kontekstai
Joną Biliūną skatino rašyti įspūdžiai, patirti 1906m. vasarą besigydant Kačerginėje, kurioje jis sutiko Juozapotos prototipą. J. Biliūnas savarankiškai studijavo gamtos ir
visuomeninius mokslus iš knygnešių literatūros. Tai jį skatino kilti prieš politinę ir socialinę neteisybę. Akstiną parašyti davė 1906 m. stebimas revoliucijos atoslūgis.
Apysakos prakalboje „Baltasis šešėlis“ randame Biliūno savo žmonai (meiliai vadinamos Ramūta) išsakytus ypatingos meilės žodžius.
Citatos
Juozapota mylinti savo vyrą: „Toksai neramumas dažnai ją krimto, kad nežinojo, vargšė, kur dėtis: naktį nemiegojo, vietos sau negalėjo rasti, kaip apsiblausus vaikščiojo.“
Rūpestinga: „Kur dabar jisai, vargintojėlis, po margą svietelį trankos?.. gal alkanas ir apiplyšęs? Nėra kam jo paguosti, širdies nuraminti...“
Kūrybos temos
Įsipareigojimas tėvynei
Asmuo ir gamta
Darbo etika
Žmogaus ir visuomenės netobulumas
Skriauda
Žmogaus santykis su kitu žmogumi
Socialinis teisingumas
Gyvenimo pilnatvė
Laimės sąvoka/paieškos
Dramatiška pasirinkimo situacija
Jausmo ir proto kova
Pasiaukojimas
Meilė
Gerumo teigimas
Žmogaus orumas
Dvasinio pasaulio turtingumas
Žemdirbio gyvenimo vertė/etika
Asmens vienišumas
Moters tema
Liūdesio tema
Asmuo istorijos/politikos verpetuose
Kontekstai
Juozas Tumas Vaižgantas - vienas iškiliausių XIX-XX a. Lietuvos raštijos atstovų. Priklausęs neoromantikų kultūriniam judėjimui, jis, kaip ir dauguma šio laikotarpio atstovų, savo
kūryboje gręžėsi į praeitį. Rašytojo kūryba telkiasi apie du probleminius centrus: lietuvių tautos būdo, veikiamo baudžiavinės santvarkos, jos kultūros prigimties apmąstymus ir
vienišo žmogaus jausmų bei etinių nuostatų, aistrų ir valios susidūrimus. Rašydamas Vaižgantas nevengia žerti kritikos lietuvių tautai, jis išryškina lietuviško kaimo
bendruomenės ydas, tokias kaip nevalyvumas, tingumas ar veidmainystė. Tačiau tarp daugybės lietuvninkų ydų, tarsi deimančiukai žiba gerosios jų savybės. Vaižgantas ieško ne
žmogaus be trūkumų, o tobulumo kiekviename asmenyje.
Citatos
„Taip Mykolas Šiukšta pamažu pamažu virto „dėde“, tuo senovės šeimos žmogum ašvieniu, kurs aria, akėja, viską dirba, dvarą atlieka, namie berną atstoja, tuo būtinuoju
ūkio inventorium, be kurio ūkis būtų ne ūkis ir šeimininkas gautų išeitų elgetautų.”
„Kasdienis prastas valgis, truputis audimo ir kailių gėdai prisidengti.“
Kontekstai
Šatrijos Raganos kūrybai didelės įtakos turėjo neoromantizmo idėjos, kurioms būdingi sapno ir pasakos motyvai, gilinimasis į žmogaus vidinio pasaulio problemas, tikėjimo,
Dievo problematika.
Marija Pečkauskaitė buvo kitoniška, išskirtinė asmenybė.
Šatrijos Ragana gyveno sename dvare, buvo jo bajoraitė, tačiau išliko labai paprasta.
Marija Pečkauskaitė buvo be galo rūpestinga bei kilni moteris - rūpinosi Židikų blaivybės draugijos namų statyba, užsiėmė labdara.
Marija visuomet stengėsi apriboti savo poreikius, kad tik galėtų ką nors sušelpti tiem, kam to labiausiai reikėjo.
Šatrijos Ragana labai mylėjo vaikus, subūrė jų draugijėlę bei bažnytinį chorą, įkūrė vaikų biblioteką, įrengė mokyklą kaimo vaikams, globojo vienos neturtingos šeimos
berniuką, rėmė jo studijas VDU ir Belgijoje.
Rašytoja be galo mėgo skaityti, muzikuoti, domėjosi religiniu gyvenimu, rašė dienoraštį.
Citatos
„Rodos man vis, kad tikras pašaukimas buvo tas, kurį kitąsyk norėjau pasirinkti - gailestingosios sesers.”
„Tuomet imu plunksną ir rašau tuos lapelius. Tai pasikalbėjimas su savimi.”
„Myliu dainas, pilnas poezijos, ašarų, ilgesio.”
„<...>mano vaikai<...>visos tos mano brangiausios galvelės, visos tos mamos sielos sielelės.”
„Kokia stebuklinga yra sapnų šalis! Paslaptingas, neįžvelgiamas pasaulis.”
„Šimtą kartų beveliju pati dirbus, negu vertus kitus, šimtą kartu beveliju nevalgius pati, negu skaičiavus kąsnius kitų.”
„Kaip kūnas oro, taip mano siela trokšta grožio, reikalauja dailės.”
„<...>kartais aš pati negaliu tikrai pasakyti , ar ką esu girdėjus ir mačius bebudėdama, ar sapne.”
„Viskas čia, žemėje, tik sapnas, o tikrenybė – ne čia. Amžinojo užmigimo valanda – tai pabudimo valanda.”
Citatos
„Matysim kas daugiau gali, tavo dievas ar Lietuvos valdovas.”
„Aš visuomet noriu gero, bet nežinau, kaip tai pasiekti.“
„Aš myliu tuos, kurie gyvena ten, miškuose ir laukuose, ir sunkiai vargsta, kaip tu visuomet man esi sakęs, bet gal todėl ir myliu, kad jų nepažįstu. Juk jie turi būti tokie patys
kaip aš ir tu.”
„Patsai aš užsidarysiu paveldėtoje iš tėvo pily, kad nematytau ir negirdėtau nieko...”
„Aš visuomet klysdavau.”
„Bijau, kad vėl klystu.”
Kontekstai
1930 m. Lietuvos visuomenei minint Vytauto Didžiojo mirties 500 metines, paskelbiamas istorinės dramos konkursas, taigi B. Sruoga parašo dramą ”Milžino paunksmė”
Parašyti šį kūrinį jį paskatino ir teatriniai užmojai.
Pačiam autoriui labiau rūpėjo ne konkretūs įvykiai, o vidinis žmogaus pasaulis, išgyvenimai. Taip pat jam rūpi visi istorijos užkulisiai: intrigos, sąmokslai.
B. Sruoga labai domėjosi Lietuvos istorija, taip pat įtaką jam darė ir žmona bei draugai istorikai.
Citatos
„Ne karūna man guli ant galvos,/ Bet gėda. Žemės slegianti tauta.“
„Net meilės džiaugsmas, dovana žmonių nebuvo lemta man pažint gyvenant!“